Sylvia Day - Pasinerk i Mane 3 Dalis

SYLVIA DAY

Pasinerk į mane Iš anglų kalbos vertė Inga Stančikaitė

baltos lankos Vilnius, 2014

Versta iš: Sylvia Day, Entwined with You, Berkley Books, New York, 2013

Copyright © 2013 by Sylvia Day Cover design by Sarah Oberrender Cover photograph by Edwin Tse Art direction by George Long © Inga Stančikaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014 © Baltų lankų leidyba, 2014 ISBN 978-9955-23-762-4 Platina PRODIGITA, UAB [email protected]

PIRMAS SKYRIUS

Niujorko taksistai – unikali veislė. Beprotiški bebaimiai, jie nenormaliai ramiai lakstė ir sukiojosi sausakimšomis gatvėmis. Sveiko proto išsaugojimo dėlei išmokau dėmesį sutelkti į išmaniojo telefono ekraną, o ne į vos per kelis colius nuo automobilio švilpiančias mašinas. Jei tik padarydavau klaidą ir atkreipdavau į jas dėmesį, pajusdavau, kaip dešinė pėda stipriai įsiremia į grindis – kūnas instinktyviai mėgina nuspausti stabdžius. Bet pirmą sykį neprireikė nieko dėmesiui nukreipti. Buvau visa lipni nuo prakaito po intensyvios krav magos treniruotės, o galvoje sukosi mintys apie tai, ką padarė mylimas vyras. Gideonas Krosas. Vien mintis apie jo vardą įtemptu mano kūnu nusiuntė ilgesio fejerverką. Nuo pat tos akimirkos, kai jį pamačiau – pažvelgiau kiaurai pro pribloškiantį ir neįtikėtinai nuostabų fasadą gilyn į tamsų, pavojingą vyrą už jo, – pajutau tą trauką, kuri apima suradus kitą savo pusę. Man jo reikėjo kaip savo pačios širdies plakimo, o jis sukėlė sau didžiulį pavojų, rizikavo viskuo – dėl manęs. Plerpiantis automobilio signalas grąžino mane į dabartį. Pro priekinį stiklą pamačiau milijono dolerių vertą kambario draugo šypseną, šviečiančią nuo reklamos ant autobuso šono. Kerio Teiloro lūpose žaidė viliojantis šypsnys, o ilgas, lieknas kūnas užblokavo sankryžą. Taksi vairuotojas spūsčiojo signalą, lyg taip būtų galėjęs pralaisvinti kelią. Be šansų. Keris nejudėjo, nejudėjau ir aš. Jis drybsojo ant šono nuoga krūtine, basas, pro atsegtus džinsus matėsi apatinių gumelė ir tvirti pilvo raumenys. Tamsiai rudi jo plaukai buvo seksualiai pašiaušti, o smaragdinėse akyse švietė padaužiškos ugnelės. Staiga it žaibas trenkė suvokimas, kad nuo geriausio draugo turėsiu slėpti klaikią paslaptį. Keris – mano uola, mano proto balsas, mylimiausias mano petys, į kurį visad galėdavau atsiremti, ir brolis, visomis svarbiausiomis prasmėmis. Nekenčiau minties, kad turėsiu nutylėti nuo jo tai, ką Gideonas dėl manęs padarė. Beviltiškai troškau apie tai pasikalbėti, man reikėjo pagalbos, kad visa tai suvokčiau, bet niekada negalėsiu niekam pasisakyti. Netgi mudviejų psichologas gali būti teisiškai ir etiškai priverstas pažeisti mūsų konfidencialumą. Pasirodė apkūnus, neonine liemene apsitempęs kelių policininkas ir valdinga pirštinėta ranka kategorišku mostu nukreipė autobusą į jo juostą. Prieš pat pasikeičiant šviesoforo signalui, mostelėjo mums važiuoti per sankryžą. Atsilošiau, rankomis apsivijusi liemenį, ir ėmiau linguoti. Kelionė iš Gideono apartamentų Penktajame aveniu į savo butą Aukštutiniame Vest Saide buvo trumpa, bet kažkodėl išsitęsė iki begalybės. Informacija, kuria su manimi vos prieš kelias valandas pasidalijo Niujorko policijos departamento detektyvė Šelė Greivs, pakeitė mano gyvenimą. Ir privertė apleisti tą vienintelį žmogų, su kuriuo man reikėjo būti. Palikau Gideoną ramybėje, nes negalėjau pasikliauti Greivs motyvais. Visai gali būti, kad ji savo įtarimus man papasakojo, kad pažiūrėtų, ar aš lėksiu pas jį ir taip įrodysiu, jog tai, kad jis su manimi išsiskyrė, tebuvo puikiai sukurptas melas. Negalėjau rizikuoti. Dievaži. Jausmų sūkurys vertė širdį lėkti šuoliais. Gideonui dabar manęs reikia – lygiai taip pat, jei ne daugiau, man reikia jo, – o aš vis viena išėjau. Vienatvė jo akyse tą akimirką, kai mudu atskyrė privataus lifto durys, atvėrė manyje žaizdą.

Gideonai. Taksi pasuko už kampo ir sustojo priešais mano pastatą. Naktinis portjė atidarė automobilio dureles, man dar nespėjus pasakyti vairuotojui, kad apsisuktų ir vežtų mane atgal, ir lipnus rugpjūčio oras išvaikė kondicionieriaus vėsą. – Labą vakarą, panele Tramel. – Durininkas pasveikinimą palydėjo pirštais paliesdamas savo kepurę ir kantriai palaukė, kol brūkštelėjau debetine kortele. Atsiskaičiusi pasirėmiau į ištiestą jo ranką, išlipau iš automobilio ir pajutau, kaip jo žvilgsnis nepastebimai nuslysta ašarotu mano veidu. Šypsodamasi, lyg mano pasaulyje viskas būtų gerai, nuskubėjau į vestibiulį ir, greitosiomis pamojavusi registratoriui, pasukau tiesiai link lifto. – Eva! Pasukusi galvą, pamačiau vestibiulio laukiamajame nuo sofos pakylančią liekną brunetę su stilingu sijono ir palaidinės kostiumėliu. Tamsūs jos plaukai tankiomis garbanomis krito ant pečių, o blizgias rausvas lūpas puošė šypsena. Susiraukiau nepažinusi jos. – Taip? – atsakiau nepatikliai. Tamsiose jos akyse švietė godžios ugnelės, nuo kurių staiga pasijutau budri. Kad ir kokia išsekusi jaučiausi – ir tikriausiai atrodžiau, – ištiesiau pečius ir atsisukau tiesiai į ją. – Diana Džonson, – tarė ji, ištiesdama išpuoselėtą ranką. – Laisvai samdoma žurnalistė. Kilstelėjau antakį. – Sveiki. Ji nusijuokė. – Nėra ko įtarinėti. Tiesiog norėčiau su jumis kelias minutes paplepėti. Dirbu prie vieno straipsnio ir man tikrai praverstų jūsų pagalba. – Neįsižeiskit, bet negaliu sugalvoti nieko, apie ką norėčiau kalbėtis su žurnalistu. – Net apie Gideoną Krosą? Plaukeliai ant sprando pasišiaušė. – Ypač apie jį. Vienas iš dvidešimt penkių turtingiausių žmonių pasaulyje, turintis tiek nuosavybės Niujorke, kad svaigo galva, Gideonas visada buvo naujiena. Bet dabar naujiena buvo dar ir tai, kad jis mane pametė ir sugrįžo pas savo buvusią sužadėtinę. Diana sunėrė rankas ant krūtinės, šitaip pabrėždama savo iškirptę – pastebėjau tai tik todėl, kad vėl ją nužvelgiau, šįsyk dar įdėmiau. – Nagi, – ragino ji, – galiu nerašyti jūsų vardo, Eva. Nenaudosiu nieko, kas jus išduotų. Tai – jūsų proga šiek tiek atsigriebti. Skrandyje pajutau akmenį. Ji tobulai atitiko Gideono tipą – aukšta, liekna, tamsiaplaukė, auksinės odos. Visai ne tokia, kaip aš. – Ar jūs tikra, kad norite tai tęsti? – tyliai paklausiau, intuityviai suvokdama, kad kažkada praeityje ji dulkino mano vyrą. – Jis ne iš tų, kuriam norėčiau stoti skersai kelio. – Ar jo bijote? – atkirto ji. – Aš ne. Jo pinigai nesuteikia jam teisės daryti, ką tik užsigeidžia. Lėtai, giliai įkvėpiau ir prisiminiau, kaip daktaras Terensas Lukas – dar vienas, kariaujantis su Gideonu, – man sakė kažką panašaus. Dabar, kai žinojau, ką Gideonas gali, kaip toli jis nueitų, gindamas mane, vis tiek galėjau atvirai ir nedelsdama atsakyti: – Ne, nebijau. Bet išmokau atsirinkti, kur verta kovoti. Gyventi toliau – geriausias kerštas.

Ji kilstelėjo smakrą. – Ne visos mes turime po roko žvaigždę, laukiančią užkulisiuose. – Nesvarbu. – Mintyse atsidusau, jai paminėjus mano buvusįjį Bretą Klainą, kylančios grupės solistą ir vieną seksualiausių mano pažįstamų vyrų. Kaip ir Gideonas, seksualumą jis spinduliavo it karščio bangą. Tačiau, priešingai nei Gideonas, jis nebuvo mano gyvenimo meilė. Niekada nebebrisiu į tą upę. – Klausykit. – Diana išsitraukė iš sijono kišenės vizitinę kortelę. – Netrukus suprasite, jog Gideonas Krosas naudojosi jumis, kad priverstų Koriną Žiru pavydėti tiek, kad grįžtų pas jį. Kai praregėsite, paskambinkite man. Lauksiu. Paėmiau kortelę. – Kodėl manote, kad žinau ką nors, kuo verta pasidalinti? Putlios jos lūpos įsitempė. – Nes kad ir kokia buvo Kroso motyvacija susidėti su jumis, jūs prie jo priėjot. Ledinis žmogus su jumis kiek atitirpo. – Galbūt, bet visa tai baigta. – Tai nereiškia, kad jūs nieko nežinote, Eva. Galiu padėti jums išsiaiškinti, kas yra verta dėmesio. – Į ką taikotės? – Būsiu prakeikta, jei sėdėsiu sudėjusi rankas, kol kažkas puola Gideoną. Jei ji pasiryžusi virsti jam grėsme, aš pasiryšiu ją paklaidinti. – Tas vyras turi tamsiąją pusę. – Nejau neturime jos visi? – Ką ji įžvelgė Gideone? Ką jis parodė jiems... bendraujant? Jei tai iš viso buvo. Nebuvau tikra, ar kada apskritai pajėgsiu ramiai galvoti apie Gideono intymumą su kita moterimi ir nepavydėti. – Kodėl gi mums nenuėjus kur nors pasikalbėti? – meilikavo ji. Užmečiau akį į registratorių prie stalo, kuris puikiai vaidino mandagiai abejingą. Buvau pernelyg emociškai pažeidžiama, kad susitvarkyčiau su Diana, be to, vis dar svaigau nuo pokalbio su detektyve Greivs. – Gal kurį kitą kartą, – atsakiau, palikdama kelią atvirą, nes ruošiausi ją stebėti. Lyg pajutęs mano nerimą, priėjo Čadas, vienas iš naktinių darbuotojų. – Panelė Džonson kaip tik ruošėsi eiti, – tariau jam, sąmoningai atsipalaiduodama. Jei detektyvei Greivs nepavyko nieko prikišti Gideonui, smalsiai samdomai žurnalistei pasiseks ne ką geriau. Deja, aš žinojau, kokia informacija gali nutekėti iš policijos ir kaip paprastai ir dažnai tai vyksta. Mano tėvas, Viktoras Rejesas, buvo faras, tad ta tema buvau prisiklausiusi pakankamai. Pasisukau link liftų. – Labanakt, Diana. – Niekur nedingsiu, – šūktelėjo ji man pavymui. Įžengiau į liftą ir spustelėjau savo aukšto mygtuką. Durims užsivėrus, susmukau ant turėklo. Reikia įspėti Gideoną, bet niekaip negaliu su juo susisiekti nesusekta. Maudulys krūtinėje sustiprėjo. Mūsų santykiai tokie sumauti. Negalime nė pasikalbėti. Išlipau iš lifto savo aukšte, įėjau į butą, perėjau erdvią svetainę ir numečiau rankinę ant vienos iš aukštų kėdžių virtuvėje. Pro vitrininius svetainės langus švietė Manhatanas, tačiau manęs tai

nesujaudino. Buvau pernelyg sunerimusi, kad būtų rūpėję, kur esu. Svarbu tebuvo tai, kad šalia nėra Gideono. Eidama koridoriumi link savo miegamojo, iš Kerio kambario išgirdau tylią muziką. Ar jis turi svečių? Jei taip, kas tai? Mano geriausias draugas nusprendė žaisti dviem frontais – su moterimi, kuri priėmė jį tokį, koks jis yra, ir su vyru, kuris nekentė to, kad Keris susidėjęs su kažkuo kitu. Vieną po kito plėšiausi drabužius ir eidama link dušo mečiau juos ant vonios grindų. Muilindamasi negalėjau negalvoti apie visus tuos kartus, kai maudydavomės su Gideonu, kai mudviejų aistra vienas kitam virsdavo aštriais erotiniais susirėmimais. Taip to troškau, kad tai virto graužiančiu alkiu, kuris pavertė mane nerimastinga ir nervinga. Nė nenutuokiau, kaip užmigti nežinant, kada pasitaikys proga vėl pasikalbėti su Gideonu. Turėjau tiek daug pasakyti. Apsivijusi rankšluosčiu, išėjau iš vonios... Prie uždarytų mano miegamojo durų stovėjo Gideonas. Tas vaizdas sukėlė tokią staigią reakciją, lyg būčiau gavusi smūgį. Pritrūkau kvapo, o širdis ėmė pašėlusiai daužytis, kūną užplūdo didžiulė ilgesio banga. Atrodė, nemačiau jo jau metų metus, o ne vos valandą. Buvau davusi jam raktą, nors jam ir priklausė visas pastatas. Pasiekti mane nepaliekant atsekamo pėdsako buvo įmanoma tik turint tokį pranašumą... visai taip pat jis pasiekė ir Neitaną. – Tau pavojinga čia būti, – pasakiau. Bet jaudulys, kad jis čia, vis tiek plūstelėjo. Rijau jį akimis, godžiai klajojau jo lieknu, plačiapečiu kūnu. Jis vilkėjo juodomis treningo kelnėmis ir numylėtu Kolumbijos universiteto džemperiu, todėl atrodė kaip dvidešimt aštuonerių metų vyras, koks ir buvo, o ne milijardierius magnatas, žinomas viso pasaulio. „Yankees“ kepuraitę buvo užsitraukęs iki pat antakių, bet jos snapelio metamas šešėlis nepajėgė paslėpti kerinčio jo akių mėlynumo. Jos vėrė mane kiaurai, o iš vylingų lūpų tebuvo likusi plona linija. – Nepajėgiau būti taip toli. Gideonas Krosas buvo neįtikėtinai nuostabus vyras, toks gražus, kad žmonės sustodavo ir atsisukdavo, jam einant pro šalį. Kadaise laikiau jį sekso dievaičiu, o dažnai – ir entuziastingai – jo demonstruojamas meistriškumas tai tik įrodė, bet vis dėlto puikiai žinojau, kad jis yra tik žmogus. Kaip ir aš, jis buvo palaužtas. Tikimybė mudviem išsilaikyti drauge buvo labai menka. Gilus atodūsis perplėšė krūtinę – mano kūnas atsiliepė į jo artumą. Nors jis ir stovėjo per keletą pėdų, jutau svaiginančią trauką, tą magnetizmą, kai esi prie pat antrosios savo sielos pusės. Šitaip jaučiausi nuo pat pirmojo mudviejų susitikimo, mus negailestingai traukė vieną prie kito. Abipusį, laukinį mudviejų potraukį laikėme geismu, kol supratome, kad negalime vienas be kito kvėpuoti. Kovojau su noru pulti jam į glėbį, kur beviltiškai troškau būti. Bet jis buvo pernelyg įsitempęs, pernelyg susitvardęs. Nerimastingai laukiau jo ženklo. Dieve, kaip jį myliu. Jo rankos prie šonų susispaudė į kumščius. – Man reikia tavęs. Mano kūnas, reaguodamas į šiurkštų jo balsą, tokį šiltai ir geidulingai kimų, įsitempė. – Tau nebūtina dėl to atrodyti tokiam laimingam, – paerzinau, gaudydama kvapą, mėgindama praskaidrinti jo nuotaiką, prieš jam mane puolant. Jį myliu taip beprotiškai ir drauge taip švelniai. Priimčiau jį bet kaip, kaip papuola, bet praėjo tiek laiko... man jau vylingai dilgčiojo odą, įsitempiau, trokšdama godaus jo prisilietimo. Bijojau to, kas

nutiktų, jei jis smogtų man visa jėga – juk aš šitaip jo išbadėjusi. Suplėšytume vienas kitą. – Tai mane žudo, – tarė jis niūriai. – Būti be tavęs. Ilgėtis tavęs. Jaučiuosi taip, lyg suknistas sveikas mano protas priklausytų nuo tavęs, Eva, o tu nori, kad aš dėl to būčiau laimingas? Mano liežuvis nevalingai lyžtelėjo išdžiūvusias lūpas, aš suvirpėjau. – Na... Aš dėl to laiminga. Įtampa jo kūne akivaizdžiai atsileido. Jis tikriausiai jaudinosi dėl to, kaip sureaguosiu į tai, ką jis dėl manęs padarė. Jei atvirai, aš jaudinausi. Ar mano dėkingumas reiškia, kad mano siela kur kas labiau sužalota, nei suvokiu? Tada prisiminiau savo įbrolio rankas ant savo kūno... jo svorį, spaudžiantį mane prie čiužinio... nepakeliamą skausmą tarp kojų, jam stumiantis į mane vėl ir vėl... Suvirpėjau nuo atgijusio įtūžio. Jei džiaugsmas, kad tas mulkis negyvas, reiškia, jog esu sužalota, – tebūnie. Gideonas giliai įkvėpė. Jo ranka pakilo prie krūtinės ir pamasažavo ties širdim, lyg skaudėtų. – Myliu tave, – tariau jam, o akys dilgčiojo nuo ašarų. – Labai tave myliu. – Angele. – Jis greitais žingsniais priėjo prie manęs, numetė raktus ant grindų ir panardino abi rankas drėgnuose mano plaukuose. Jis virpėjo, o aš verkiau nuo užplūdusio suvokimo, kad esu jam tokia reikalinga. Kryptelėjęs mano galvą sau patogiu kampu, Gideonas su deginančiu savininkiškumu apžiojo mano lūpas ir ėmė lėtais, giliais lyžtelėjimais mane ragauti. Jo aistra ir alkis sprogdino mano jutimus ir aš suvaitojau, o rankos pasiklydo jo džemperyje. Atsakomoji jo aimana nuvilnijo manimi ir įjautrino spenelius bei pašiurpino odą. Sutirpau jo glėbyje, rankomis nutraukiau kepuraitę nuo galvos, kad galėčiau panirti į šilkinę juodą plaukų kupetą. Atsidaviau jo bučiniui, užvaldyta sodraus jo geidulingumo. Nesusivaldžiusi ėmiau kūkčioti. – Baik, – įkvėpė jis, atsitraukdamas ir suimdamas delnais mano skruostus. Jis pažvelgė man į akis, – Tavo ašaros mane žudo. – Visko per daug, – virpėjau. Nuostabios jo akys atrodė tokios pat pavargusios, kaip ir manosios. Jis niūriai linktelėjo. – Tai, ką padariau... – Ne tai. Mano jausmai tau. Jis pasitrynė nosies galiuku į mano nosį, delnais pagarbiai slysdamas nuogomis mano rankomis – delnais, paženklintais tuo žymiuoju krauju, bet dėl to jo prisilietimą tik dar labiau dievinau. – Ačiū, – sušnibždėjau. Jis užsimerkė. – Dieve, kai tu šiandien išėjai... Nežinojau, ar grįši... Ar praradau tave... – Ir man tavęs reikia, Gideonai. – Neatsiprašinėsiu. Padaryčiau tai vėl. – Jis tvirčiau mane suspaudė. – Pasirinkimas buvo tik judėjimo apribojimo orderis, sustiprinta apsauga, stebėjimas... visą likusį tavo gyvenimą. Nebuvo jokios garantijos, kad būsi saugi, jei Neitanas bus gyvas. – Tu atsiribojai nuo manęs. Nutolai. Tu ir aš... – Amžiams. – Jis prispaudė pirštų galus prie pravertų mano lūpų. – Viskas baigta, Eva. Nesiginčyk dėl to, ką pakeisti jau per vėlu.

Nustūmiau šalin jo ranką. – Ar tikrai baigta? Ar dabar galime būti drauge, ar vis dar slepiame savo santykius nuo policijos? Iš viso, ar mūsų santykiai egzistuoja? Gideonas atvirai žvelgė į mane, leisdamas man pamatyti savo skausmą ir baimę. – To paklausti čia ir atėjau. – Jei tai priklausytų nuo manęs, niekada tavęs nepaleisčiau, – atsakiau karštai. – Niekada. Gideono delnai nuslydo mano kaklu ir pečiais, palikdami deginantį pėdsaką mano odoje. – Man reikia, kad tai būtų tiesa, – tarė jis švelniai. – Bijojau, kad bėgsi... kad bijosi. Manęs. – Gideonai, ne... – Niekada tavęs nenuskriausčiau. Pagavau jo kelnių gumą ir timptelėjau, nors negalėjau jo nė pajudinti. – Žinau tai. Ir fiziškai buvau tuo tikra; jis visada su manimi labai atsargus, dėmesingas. Bet emociškai mano meilė prieš mane buvo panaudota skrupulingai ir smulkmeniškai. Man buvo nelengva vėl visiškai patikėti, kad Gideonui svarbūs mano poreikiai, o sudaužyta, vis dar gyjanti širdis pažadino manyje atsargumą. – Ar tikrai? – Jis tyrinėjo mano veidą, kaip visada atidžiai klausydamas, ką sakau. – Paleisti tave man būtų mirtinas smūgis, bet neskaudinčiau tavęs tam, kad išlaikyčiau šalia. – Aš nenoriu niekur eiti. Jis garsiai atsiduso. – Mano advokatas rytoj kalbėsis su policija, kad suvoktų padėtį. Atlošusi galvą švelniai prispaudžiau savo lūpas prie jo. Tarėmės slėpti nusikaltimą – meluočiau, jei sakyčiau, kad tai nekėlė man siaubingo nerimo, mat esu policininko duktė, – bet alternatyva buvo pernelyg baisi, kad iš viso apie ją galvočiau. – Turiu žinoti, kad gali gyventi su tuo, ką padariau, – tarė jis švelniai, sukdamas ant piršto mano plaukų sruogą. – Manau, taip. O tu gali? Jo lūpos vėl susirado manąsias. – Galiu ištverti viską, jei turiu tave. Kyštelėjau rankas po jo džemperiu, ieškojau ir užčiaupiau šiltą, auksinę jo odą. Mano delnai juto tvirtus ir iškilius raumenis, jo kūnas – viliojantis ir vyriškas meno kūrinys. Aplaižiau jo lūpas, dantimis pagavau putlų apatinį linkį ir švelniai jį kąstelėjau. Gideonas suvaitojo. Jo malonumo aimana nuslydo manimi kaip glamonė. – Paliesk mane, – tai buvo įsakymas, bet ištartas maldaujamu tonu. – Liečiu. Jis siektelėjo už nugaros, sugriebė man už riešo ir prisitraukė mano ranką. Begėdiškai įgrūdo savo kotą man į delną ir ėmė trintis. Mano pirštai apglėbė storą, sunkų jo ilgį, pulsas pagreitėjo suvokus, kad po kelnėmis jis be apatinių. – Dieve, – atsidusau, – tu taip mane užvedi. Žydros jo akys buvo įbestos man į veidą; skruostus užliejo raudonis, o lyg išlietos lūpos prasižiojo. Jis niekada nemėgino slėpti poveikio, kurį jam dariau, niekada neapsimesdavo sugebantis valdyti savo

kūną bent kiek labiau nei aš. Man suspaudė krūtinę. Vis dar negalėjau patikėti, kad jis mano, kad matau jį šitokį, tokį atvirą, alkaną ir seksualų it šėtonas... Gideonas truktelėjo nuo manęs rankšluostį. Kai šis nusmuko ant grindų ir aš likau stovėti prieš jį visiškai nuoga, giliai įkvėpė. – O, Eva. Jo balsas pulsavo emocijomis, nuo kurių man ėmė mausti akis. Jis truktelėjo aukštyn džemperį, nusitraukė jį per galvą ir nusviedė šalin. Tada ištiesė rankas link manęs, atsargiai žengdamas artyn, ištęsdamas akimirką, kai nuogi mudviejų kūnai susilies. Jis sučiupo mano klubus, jo pirštai trūkčiojo, jis kvėpavo greitai ir alsiai. Pirmiausia jį palietė krūtys ir mano kūnu tučtuojau nuvilnijo staigus jaudulys. Aiktelėjau. Jis aimanuodamas prispaudė mane prie savęs, pakėlė nuo grindų ir nusinešė į lovą.

ANTRAS SKYRIUS

Mano šlaunys palietė čiužinį ir aš atbulomis nusileidau ant nugaros jausdama į save besiremiantį Gideoną. Kad įsitaisyčiau lovos viduryje, jis truktelėjo mane aukštyn apie liemenį apsivijusia ranka, paskui įsitaisė virš manęs. Nespėjau suvokti, o jo burna užčiuopė mano krūtį ir švelnios šiltos jo lūpos ėmė greitai bei godžiai čiulpti. Jis suėmė sustandėjusią krūtį ranka ir ėmė savininkiškai glamonėti. – Jėzau, kaip tavęs pasiilgau, – sumurmėjo jis. Jo oda degino šaltą mano kūną, po visų tų ilgų naktų be jo troškau jo svorio. Apsivijau kojomis jo blauzdas ir sukišau rankas po kelnėmis, kad suimčiau tvirtą, iškilų užpakalį. Truktelėjau jį prie savęs, išriečiau klubus, kad pro mudu skiriančią medvilnę pajusčiau jo varpą. Troškau jo savyje, kad tikrai žinočiau: jis vėl mano. – Pasakyk tai, – geidžiau žodžių, kuriuos jis vadino neadekvačiais. Jis pasikėlė ir pažvelgė į mane, tada švelniai nubraukė man plaukus nuo kaktos. Sunkiai nurijo seilę. Pakilusi bučiniu pagavau dailias jo lūpas. – Pasakysiu pirma: myliu tave. Jis užsimerkė ir suvirpėjo. Apglėbęs mane rankomis, suspaudė taip stipriai, kad vos galėjau kvėpuoti. – Myliu tave, – sušnibždėjo jis. – Per stipriai. Karštas jo prisipažinimas nuvilnijo manimi. Panardinau veidą į jo peties duobutę ir pravirkau. – Angele. – Mano plaukuose jo ranka susigniaužė į kumštį. Pakėlusi galvą, apžiojau jo lūpas, mūsų bučinį pagardino mano ašarų druska. Lūpos beviltiškai judėjo, lyg jis galėtų bet kurią akimirką dingti, o aš nespėčiau atsidžiaugti. – Eva. Leisk man... – Jis suėmė mano veidą, o jo liežuvis laigė giliai mano burnoje. – Leisk man tave mylėti. – Prašau, – sušnibždėjau, pirštus sunerdama jam ant sprando, kad užgrobčiau jį. Karšta ir sunki jo erekcija rėmėsi į mano lyties lūpas, jos tobulas svoris spaudė mano pulsuojantį klitorį. – Nesustok. – Niekada. Negaliu. Jis ranka apglėbė mano sėdmenis ir kilstelėjo link mitriai judančių savo klubų. Aiktelėjau, virpėdama iš malonumo, mano spenelių karoliukai sustandėjo ir įsitempė prie jo krūtinės. Ją dengiantys standūs plaukeliai buvo nepakeliama stimuliacija. Maudė kūną, geidžiau kieto jo varpos stūmio. Nagais šukavau jam nugarą nuo pečių iki klubų. Jis išsirietė į šiurkščią glamonę, žemai suvaitojo ir atlošęs galvą paskendo saldžiame erotikos rūke. – Dar, – įsakė kimiai, jo veidas nuraudo, lūpos prasivėrė. Šovusi aukštyn, suleidau dantis į jo krūtinės raumenis, tiesiai virš širdies. Gideonas sušnypštė, suvirpėjo ir atsidavė. Negalėjau suvaldyti sprogdinančių jausmų, kuriuos reikėjo išlieti – meilės ir poreikio, pykčio ir baimės. Ir skausmo. Dieve, skausmo. Vis dar stipriai jį jaučiau. Troškau jį suplėšyti. Nubausti ir

pamaloninti. Priversti pajusti bent mažą dalelę to, ką jutau aš, kai buvau atstumta. Liežuviu braukiau per dantų paliktas žymes, o jo klubai šovė prie manęs, varpa slydo per prasivėrusias lyties lūpas. – Mano eilė, – sušnibždėjo jis giliu balsu. Jam atsirėmus ant vienos rankos, įsitempė tvirti ir dailūs rankų raumenys – kita ranka jis suspaudė mano krūtį. Nuleido galvą, lūpomis apglėbė putnų spenelį. Jo burna buvo deginamai karšta, liežuvis – šiurkštus velvetas prie švelnios mano odos. Kai jo dantys įsmigo į stangrų galiuką, šūktelėjau, o kūnas, pajutęs aštrų troškimą, truktelėjo. Įsikibau jam į plaukus – jaučiausi pernelyg įsiaistrinusi, kad būčiau švelni. Kojomis apsivijau jį, įsitempiau – troškau jį pasisavinti. Apsėsti jį. Vėl padaryti savo. – Gideonai, – suvaitojau. Smilkiniai buvo šlapi nuo ašarų takelių, gerklė uždžiūvo ir maudė. – Aš čia, angele, – kvėpavo jis, kąsčiodamas kelią link kitos krūties. Velniški jo pirštai tampė šlapią spenelį, ką tik paliktą lūpų, švelniai gnybdami jį tol, kol pakilau link jo rankos. – Nesipriešink man. Leisk tave mylėti. Tik tada supratau, kad plėšiau jį už plaukų, mėgindama patraukti šalin, nors pati troškau būti kuo arčiau. Gideonas mane puolė, viliojo pribloškiančiu vyrišku savo tobulumu ir intymiu meistriškumu. O aš pasidaviau. Mano krūtys apsunko, lytis išbrinko ir sudrėko. Rankos nerimastingai keliavo jo kūnu, o kojos laikė apsivijusios. Vis dėlto jis slydo tolyn nuo manęs, jo lūpos šnibždėjo viliones man ties pilvu. Taip tavęs pasiilgau... man reikia tavęs... privalau tave turėti... Jutau karštą drėgmę slystant savo oda ir pažvelgusi žemyn pamačiau, kad ir jis verkia, įstabų jo veidą drasko ta pati emocija, kuri užplūdo ir mane. Drebančiais pirštais palytėjau jo skruostą, mėgindama nubraukti drėgmę, bet vos nuvalydavau, oda vėl sudrėkdavo. Jis trynėsi į mano ranką švelniai, gailingai vaitodamas, negalėjau to pakelti. Jo skausmas man buvo skaudesnis nei mano pačios. – Myliu tave, – pasakiau jam. – Eva. – Jis atsiklaupė ant kelių ir pakilo, jo išskėstos šlaunys buvo tarp manųjų, varpa, stora ir kieta, virpėjo nuo savo svorio. Viskas manyje įsitempė nuo nenumaldomo godulio. Dideliame jo kūne išryškėjo akmeniniai, iškilūs raumenys, įdegusi oda blizgėjo nuo prakaito. Jis visas buvo galingai elegantiškas, išskyrus penį, tokį atvirai pirmykštį, išvagotą gyslų, plačia šaknimi. Jo sėklidės irgi kabojo didelės ir sunkios. Iš jo išeitų tokia pati graži skulptūra kaip Mikelandželo „Dovydas“, tik su erotiniu prieskoniu. Tiesą sakant, Gideonas Krosas buvo sukurtas išdulkinti moterį iš proto. – Mano, – tariau šiurkščiai, pakildama, visai negracingai puldama ir prisispausdama prie jo. – Tu mano. – Angele. – Jis užėmė mano lūpas kietu, geismo kupinu bučiniu. Pakėlęs mane, pasisuko taip, kad jo nugara remtųsi į lovos atlošą, o aš apsižergiau jį. Šlapi nuo prakaito mūsų kūnai slydinėjo vienas ant kito. Jo rankos lakstė visur, raumeningas kūnas tiesėsi aukštyn, kaip ir manasis. Suėmiau jo veidą, greitai lyžčiodama jo burną, mėgindama numalšinti savo troškulį. Jis siektelėjo man tarp kojų, pirštai švelniai paniro į plyšį. Grubios pirštų pagalvėlės glostė klitorį ir pravėrė virpančią lyties angą. Prispaudusi prie jo lūpų savąsias, aimanavau, sukdama klubus. Jis nerūpestingai glamonėjo mane pirštais, stiprindamas mano geismą, jo bučinys pamažu lėtai ir giliai ėmė dulkinti mano burną.

Kai jis apglėbė mane delnu, o ilgas vidurinis pirštas įslydo į vidų, iš malonumo nebegalėjau kvėpuoti, visas mano kūnas drebėjo. Jo delnas trynėsi į mano klitorį, piršto galiukas švelniai glostė jautrius audinius. Kita ranka jis suėmė mano klubą, kad būčiau suvaržyta ir nejudėčiau. Gideono valdžia atrodė absoliuti, jo vilionės – šėtoniškai preciziškos, bet jis virpėjo smarkiau nei aš, o jo krūtinė kilnojosi dar labiau. Jos skleidžiami garsai buvo kupini atgailos ir maldos. Atsitraukiau, abiem rankom siektelėjau jo koto ir tvirtai jį suėmiau. Puikiai pažinojau jo kūną, žinojau, ko jam reikia, ko jis trokšta. Glosčiau jį nuo apačios iki viršaus, kol jo viršuje sublizgo didelis skysčio karoliukas. Suvaitojęs jis atsirėmė į atlošą, jo pirštas manyje suglebo. Prikaustyta stebėjau, kaip blizgus lašas per visą ilgį nuriedėjo žemyn ir susitelkė mano kumščio viršuje. – Nereikia, – alsavo jis. – Aš per arti. Dar sykį jį paglosčiau, ir kai pasirodė dar srovelė, burnoje susitelkė seilės. Mane siaubingai jaudino jo malonumas ir žinia, kad taip giliai veikiu tokį atvirai seksualų padarą. Jis nusikeikė, pirštai išslydo. Tada sugriebė mano klubus, aš jį paleidau. Gideonas truktelėjo mane pirmyn, tada žemyn, jo klubai šovė aukštyn ir šėlstanti varpa įslydo į mane. Sukūkčiojau ir sugriebiau jį už pečių, mano lytis apglėbė įsibrovėlį. – Eva. – Jo žandikaulis ir kaklas įsitempė, jis ėmė lietis, karštai ir stipriai čiurkšdamas manyje. Jo drėgmė mane atvėrė, mano lytis nuslydo žemyn pulsuojančia jo erekcija, kol pasijutau jo perpildyta. Nagais įsikibau į tvirtus jo raumenis, išsižiojau, beviltiškai stengdamasi įkvėpti oro. – Priimk, – tarstelėjo jis, pakreipdamas besileidžiančią mane taip, kad įslystų iki pat šaknies. – Priimk mane. Vaitojau, užlieta pažįstamo maudimo, kai jis taip giliai. Orgazmas užklupo mane netikėtai, nugara išsirietė, karštas malonumas plėšė mane iš vidaus. Paklusau instinktui, mano klubai judėjo savo ritmu, šlaunys įsitempė ir atsileido, susitelkiau į akimirką, į tai, kad atgaunu savo vyrą. Savo širdį. Gideonas pakluso mano reikalavimams. – Šitaip, angele, – kimiai ragino jis, jo erekcija vis dar nebuvo atslūgusi, lyg jis nebūtų ką tik patyręs kaulus trupinančio orgazmo. Jo rankos nukrito prie šonų. Delnai spaudė apklotą. Rankų raumenys įsitempė ir judėjo kartu su kūnu. Pilvas įsitempdavo kaskart man suspaudus jo kotą, tvirti raumenys blizgėjo nuo prakaito. Jo kūnas – puikiai suteptas mechanizmas ir aš jį išnaudoju visu pajėgumu. Jis man leido. Atsidavė man. Banguodama klubais, vaitodama jo vardą patyriau malonumą. Mano kūnas ritmiškai įsitempė, dar viena orgazmo banga artėjo per greitai. Susverdėjau, mano jutimai sproginėjo. – Prašau, – dejavau, – Gideonai, prašau. Jis sučiupo mane už sprando ir liemens ir abu ėmėme slysti žemyn, kol atsigulėme ant lovos. Tvirtai mane prispaudęs, laikė, kad nejudėčiau, stūmėsi aukštyn... vėl ir vėl... nardydamas į mano lytį greitais, galingais stūmiais. Galingo jo penio trynimosi ir bangavimo buvo per daug. Smarkiai sutrūkčiojusi baigiau dar sykį ir pirštais įsikibau jam į šonus. Gideonas suvirpėjo ir pasekė manimi, jo gniaužtai įsitempė taip, kad vos galėjau kvėpuoti. Plaučius užpildė staigiai jo iškvėptas oras. Buvau visiškai apsėsta, absoliučiai beginklė. – Dieve, Eva. – Jis palenkė veidą man prie kaklo. – Man reikia tavęs. Man taip tavęs reikia. – Mažuti. – Priglaudžiau jį. Vis dar bijodama paleisti.

Markstydamasi į lubas, suvokiau, kad buvau užmigusi. Tada smogė panika, siaubinga prabudimo iš palaimingo sapno ir grįžimo į košmarišką realybę neišvengiamybė. Pašokau sukaustyta krūtine gaudydama orą. Gideonas. Vos neapsiverkiau, radusi jį išsipleikusį šalimais, pravertomis lūpomis giliai lygiai kvėpuojantį. Mylimasis, dėl kurio sudužo mano širdis, grįžo. Dieve... Susmukusi atgal prie atlošo, prisiverčiau atsipalaiduoti, mėgautis tuo retu malonumu stebėti jį miegantį. Jo veidas buvo pasikeitęs, jis buvo be kaukės ir priminė, koks jaunas iš tiesų yra. Šitai pamiršti labai lengva, jam prabudus ir ėmus spinduliuoti tą galingą valios jėgą, parvertusią mane ant nugaros per pirmąjį susitikimą. Pagarbiai nubraukusi rašalo juodumo plaukus jam nuo skruosto, pastebėjau naujų raukšlelių apie akis ir burną. Pastebėjau ir tai, kad jis sulyso. Mūsų išsiskyrimas jam nepraėjo lyg niekur nieko, bet jis tai puikiai slėpė. O gal tik man jis regėjosi nepriekaištingas ir nepaliečiamas. Aš visiškai nemokėjau nuslėpti atsidūrusi duobėj. Tikėjau, kad tarp mūsų viskas baigta, ir tai matė kiekvienas, pažvelgęs į mane, – o Gideonas to ir tikėjosi. Pavadino tai įtikinamu neigimu. Aš vadinau tai pragaru ir gyvensiu jame tol, kol nustosime apsimetinėti išsiskyrę. Atsargiai pasimuisčiau ir, parėmusi galvą ranka, ėmiau apžiūrinėti dekadentišką vyrą, puošiantį mano lovą. Jo rankos buvo apsikabinusios pagalvę, išryškėjo lyg iš akmens iškalti jų raumenys ir raumeninga nugara, nusėta įdrėskimų ir pusmėnulio formos mano nagų žymių. Troškau grybštelėti jam per užpakalį, beprotiškai užsivesti jausdama, kaip jis kaskart įsitempia, Gideonui nenuilstamai ir giliai mane dulkinant savo ilgu storu kotu. Vėl ir vėl... Neramiai pajudinau kojas, kūną sužadino atbudęs alkis. Nepaisant viso savo rafinuoto miestietiškumo, už uždarų durų Gideonas buvo neprijaukintas žvėris, meilužis, nurengdavęs mane iki pat sielos kaskart mums mylintis. Niekaip negalėjau atsispirti jo prisilietimams, buvo beviltiška priešintis svaiginančiam malonumui praskėsti šlaunis prieš tokį vyrišką aistringą vyrą... Jis atsimerkė – ryškios mėlynos jo akys mane tiesiog pribloškė. Tingiai, viliojamai mane nužvelgė ir nuo to mano širdis net šoktelėjo. – Hmmm... Prašaisi išdulkinama, – nutęsė jis. – Matyt, todėl, kad tu toks neįtikėtinai dulkintinas, – atkirtau. – Pabusti šalia tavęs yra kaip... rasti dovanų Kalėdų rytą. Jis nusišypsojo. – Tavo patogumui aš jau ir išvyniotas. Baterijų neprireiks. Krūtinę pervėrė siaubingas troškimas. Taip jį myliu. Nuolat jutau nerimą, kad man nepavyks jo išlaikyti. Jis – lyg žaibas butelyje, svajonė, kurią mėginau suturėti rankose. Išleidau virpantį atodūsį. – Moteriai tu – saldi ekstravagancija, žinai. Sultingas, vylingas... – Užsičiaupk. – Jis apsivertė ir nusitempė mane po savimi, man dar nespėjus susivokti. – Aš beprotiškai turtingas, o tu tenori mano kūno. Pažvelgiau į jį: negalėjau nesižavėti, kaip tamsūs plaukai įrėmina nuostabų veidą. – Noriu širdies tame kūne.

– Turi ją. – Jis pakišo rankas man po šonais, mūsų kojos susipynė, šiurkštūs jo blauzdų plaukeliai žadino jautrią mano odą. Buvau surakinta. Apsėsta. Šiltas, tvirtas jo kūnas taip maloniai glaudėsi prie manojo. Atsidusau, pajutusi, kaip tolsta dalis to baimingo nerimo. – Man nereikėjo užmigti, – tarė jis tyliai. Paglosčiau jo plaukus, žinodama, kad jis teisus – dėl jo košmarų ir atipinės seksomnijos miegoti su juo darėsi pavojinga. Kartais per miegus jis įsišėldavo ir, jei būdavau per arti, jame rusenančio įtūžio smūgiai tekdavo man. – Bet džiaugiuosi, kad užmigai. Jis sučiupo mano riešą ir pritraukė pirštus prie lūpų pabučiuoti. – Mums reikia pabūti drauge be to nuolatinio dairymosi per petį. – O, Dieve. Būčiau pamiršusi. Šįvakar čia buvo Diana Džonson, – vos tik ištarusi šiuos žodžius, ėmiau gailėtis dėl to, kokią sieną jie tarp mudviejų sukūrė. Gideonas sumirksėjo ir trumpą sekundės dalelę šilumos jo akyse nebuvo nė lašo. – Laikykis nuo jos atokiau. Ji žurnalistė. Apglėbiau jį. – Ji trokšta kraujo. – Turės stoti į eilę. – Kodėl jai taip įdomu? Ji laisvai samdoma. Niekas jai tavęs nepaskyrė. – Palik tai ramybėje, Eva. Mane erzino, kad jis šitaip nenorėjo apie tai kalbėtis. – Žinau, kad dulkinai ją. – Ne, nežinai. Be to, turėtum susitelkti į tai, kad tuojau išdulkinsiu tave. Iki pat širdies gelmių pervėrė įsitikinimas. Paleidau jį, atsitraukiau. – Pamelavai. Jis atsilošė, lyg būčiau jam smogusi. – Niekada tau nemelavau. – Sakei, kad nuo mūsų susipažinimo dienos mylėjaisi daugiau nei per visus pastaruosius dvejus metus, bet daktarui Petersenui pasakei, kad seksu užsiimdavai dukart per savaitę. Tai kur tiesa? Atvirtęs ant nugaros, jis piktai įsispoksojo į lubas. – Ar būtinai dabar? Šįvakar? Jo kūnas bylojo tokią įtampą ir pasiruošimą gintis, kad mano susierzinimas dėl jo išsisukinėjimų tučtuojau išgaravo – nenorėjau su juo pyktis, ypač dėl praeities. Svarbu tik dabartis ir ateitis. Privalau tikėti, kad jis bus ištikimas. – Ne, nebūtinai, – tariau švelniai, pasisukdama ant šono ir uždėdama delną jam ant krūtinės. Pakilus saulei, vėl apsimetinėsime išsiskyrę. Nė nenutuokiau, kiek šitos melagystės tęsis ar kada vėl galėsiu būti su juo. – Tik norėjau tave įspėti, kad ji knaisiojasi. Būk atsargus. – Daktaras Petersenas klausė apie seksualius susidūrimus, Eva, – tarė jis bejausmiu balsu, – o tai nebūtinai dulkinimasis, mano žiniomis. Nemaniau, kad taip svarbu tai atskirti, kai atsakinėjau į klausimą. Tad leisk paaiškinti: veždavausi moteris į viešbutį, bet ne visada jas krušdavau. Tai buvo greičiau išimtis.

Prisiminiau jo dulkinimosi lizdelį, sekso reikmenimis aprūpintus apartamentus viename iš daugelio jam priklausančių viešbučių. Jis atsikratė jo, ačiū Dievui, bet aš niekada jo nepamiršiu. – Gal bus geriau, jei nebesigilinsime. – Pati žengei tuo keliu, – pratrūko jis. – Dabar juo ir eisime. Atsidusau. – Tiesa. – Kartais negalėdavau pakelti minties, kad teks būti vienam su savimi, bet kalbėtis su kuo nors nenorėdavau. Nenorėdavau net galvoti, ką jau kalbėti apie jausmus. Man reikėjo nukreipti dėmesį į ką nors kita, o pasinaudoti varpa reikalauja per didelio įsitraukimo. Ar pajėgi tai suprasti? Deja, pajėgiau: buvo laikai, kai kritau ant kelių prieš vyrą vien tam, kad trumpam išjungčiau smegenis. Tokie atvejai niekada nebuvo susiję nei su preliudija, nei su seksu. – Tai ar ji viena iš tų, kurias dulkinai, ar ne? – Nekenčiau to klausimo, bet reikėjo tai išsiaiškinti. Jis pasuko galvą, kad pažvelgtų į mane. – Kartą. – Matyt, padarei neįtikėtiną įspūdį, jei ji vis dar išmušta iš vėžių. – Negaliu pasakyti, – sumurmėjo jis. – Nepamenu. – Ar buvai girtas? – Ne. Jėzau. – Jis pasitrynė veidą. – Ką, po velnių, ji tau pasakė? – Nieko asmeniško. Paminėjo, kad turi „tamsiąją pusę“. Spėju, tai seksualinė užuomina, bet smulkiau jos neklausinėjau. Ji elgėsi taip, lyg būtume artimos tuo, kad abi buvome tavo pamestos. „Gideono paliktųjų seserija“. Jis šaltai žvilgtelėjo į mane. – Nebūk bjauri. Tau tai netinka. – Ei, – susiraukiau. – Atleisk. Nenorėjau pasirodyti paskutine kale. Tik truputį. Manau, apskritai turiu tokią teisę. – Ką, po velnių, turėjau daryti, Eva? Nežinojau, kad tu egzistuoji, – Gideono balsas pagilėjo, tapo šiurkštesnis. – Jei būčiau žinojęs, kad kažkur esi tu, būčiau tave sumedžiojęs. Nebūčiau laukęs nė sekundės. Bet nežinojau, tad tenkinausi tuo, ką gavau. Kaip ir tu. Abu švaistėme save netinkamiems žmonėms. – Taip, tikrai. Bukagalviai. Tyla. – Ar pyksti? – Ne, viskas gerai. Jis spoksojo. Nusijuokiau. – Rengeisi pyktis, ar ne? Jei tik nori. Aš asmeniškai tikėjausi dar sekso. Gideonas slystelėjo ant manęs. Žvilgsnis jo veide – susipynęs palengvėjimas ir dėkingumas – sukėlė man aštrų skausmą krūtinėje. Man buvo priminta: jam labai svarbu, kad būtų tikima, jog jis sako tiesą. – Tu kitokia, – tarė jis, paliesdamas mano veidą. Žinoma, kitokia. Mano mylimas vyras dėl manęs įvykdė žmogžudystę. Po šitokio pasiaukojimo

daugelis dalykų tampa nebesvarbūs.

TREČIAS SKYRIUS

– Angele. Dar prieš atsimerkdama užuodžiau kavą. – Gideonai? – Mmm? – Jei dabar bent jau ne kokios septynios ryto, išspardysiu tau subinę. Švelnus jo juokas privertė susiriesti mano kojų pirštus. – Dar anksti, bet mums reikia pasikalbėti. – Taip? – Atmerkiau vieną akį, paskui kitą, kad galėčiau pasigrožėti jo trijų dalių kostiumu. Jis atrodė toks valgomas, troškau jį nurengti – dantimis. Jis įsitaisė ant lovos krašto – vilionės įsikūnijimas. – Prieš išeidamas noriu įsitikinti, kad tarp mudviejų viskas gerai. Atsisėdau ir atsirėmiau į atlošą, nesistengdama prisidengti krūtų, nes galų gale vis vien kalbėsimės apie buvusią jo sužadėtinę. Kai pasitikiu savimi, žaidžiu nesąžiningai. – Tokiam pokalbiui man reikės kavos. Gideonas ištiesė man puodelį, paskui nykščio pagalvėle perbraukė per spenelį. – Taip gražu, – sumurmėjo, – kiekvienas tavo kūno colis. – Ar mėgini atitraukti mano dėmesį? – Tu atitrauki mano dėmesį. Labai efektyviai. Nejau jis irgi taip apžavėtas mano išvaizdos ir kūno, kaip aš jo? Tokia mintis privertė mane nusišypsoti. – Pasiilgau tavo šypsenos, angele. – Pažįstu tą jausmą. – Kaskart, kai jį pamatydavau, o jis neapdovanodavo manęs šypsena, mano širdyje atsirasdavo dar viena žaizda, kol galiausiai ji ėmė nepaliaujamai kraujuoti. Apie tuos susitikimus net galvoti negalėjau, nejusdama tų skausmų aido. – Kur paslėpei savo kostiumą, šaunuoli? Žinau, kad kišenėje jo nebuvo. Persirengęs jis pavirto galingu, sėkmės lydimu verslininku. Kostiumas buvo nepriekaištingas, marškiniai ir kaklaraištis tobulai derėjo tarpusavyje. Net jo sąsagos žvilgėjo tylia elegancija. Tačiau laisvai ant apykaklės krintantys tamsūs plaukai aplinkinius įspėjo, kad jis – toli gražu nesutramdytas. – Tai – vienas iš dalykų, apie kuriuos turime pasikalbėti. – Jis atsitiesė, bet šiluma žvilgsnyje išliko. – Užėmiau kaimyninį butą. Savo susitaikymo niekaip negalime skubinti, tad dėl vaizdo dažniausiai gyvensiu savo apartamentuose, bet kiek galėdamas daugiau laiko praleisiu tavo kaimynystėje. – Ar tai saugu? – Nesu įtariamasis, Eva. Manimi net nesidomima. Mano alibi nepaneigiamas, jokio aiškaus motyvo neturiu. Tiesiog rodome detektyvams pagarbą, neįžeidinėdami jų proto. Padedame jiems susitaikyti, kad atsidūrė aklagatvyje. Gurkštelėjau kavos, kartu apsvarstydama, ką jis pasakė. Pavojus gal ir neakivaizdus, bet jis tikrai jį

jaučia. Jutau tai, kad ir kaip jis mėgino mane užtikrinti. Bet mes artėjome vienas prie kito, jaučiau, jam reikia patikinimo, kad mudu atsigausime nuo smūgio ir pastarųjų kelių savaičių atskirties. Atsakiau sąmoningai lengvabūdišku balsu: – Tai mano buvęs vaikinas bus Penktajame aveniu, bet gausiu puikų naują kaimyną, su kuriuo galėsiu smagintis? Visai įdomu. Vienas jo antakis pakilo. – Nori vaidinti, angele? – Noriu, kad tu būtum patenkintas, – atvirai pripažinau. – Noriu būti viskas, ką kada nors radai visose moteryse, su kuriomis tau teko būti. Moteryse, kurias jis vežėsi į dulkinimosi lizdelį, pilną sekso žaisliukų. Jo akys švietė šalta mėlyna ugnimi, bet balsas suskambo lygiai ir glotniai. – Negaliu atitraukti nuo tavęs rankų. To turėtų pakakti, kad suprastum: nieko daugiau man nereikia. Stebėjau, kaip jis atsistojo. Paėmė mano puodelį ir pastatė ant spintelės prie lovos, tada čiupo vieną antklodės kampą, staigiai truktelėjo ją šalin ir visiškai mane apnuogino. – Pasislink žemyn, – paliepė jis. – Išsiskėsk. Paklusau jam, mano pulsas pagreitėjo, nuslydau ant nugaros ir praskėčiau šlaunis. Instinktyviai troškau prisidengti – dėl kiaurai veriančio jo žvilgsnio jaučiausi tokia pažeidžiama, – bet troškimui pasipriešinau. Būčiau nesąžininga, jei neprisipažinčiau, kaip beprotiškai jaudino visiška mano nuogybė šalia tų jo pragariškai seksualių kostiumų, kuriems atsispirti neįmanoma. Atsiradusi rimta jo galios persvara pakurstė aistrą. Jis paglostė pirštu mano lyties lūpas, erzindamas perbraukė klitorį. – Ši daili putė mano. Mano pilvas įsitempė nuo kimaus jo balso. Suėmęs mane delnu, jis pažvelgė man į akis. – Aš labai savanaudiškas vyras, Eva, esu tikras, jau pastebėjai tai. Suvirpėjau, kai jo piršto galiukas ėmė suktis apie trūkčiojančią angą. – Taip. – Įvairūs vaidmenys, suvaržymai, transporto priemonės ir skirtingos vietos... trokštu visa tai išbandyti su tavimi. – Žvilgančiomis akimis jis siaubingai lėtai kyštelėjo pirštą į mane. Žemu balsu sumurkė ir prikando apatinę lūpą – atrodė taip gundančiai, kad supratau, jog manyje jaučia savo sėklą. *** Kurį laiką, taip švelniai jo pamaloninta, jaučiausi be žado. – Tau patinka, – tarė jis meiliai. – Mhm. Jo pirštas slydo gilyn. – Neleisiu, kad plastikas, stiklas, metalas ar oda priverstų tave baigti. B. V. V. ir jo draugeliams teks susirasti kitų linksmybių. Karštis it liepsna užliejo mano odą. Jis suprato. Pasilenkęs virš manęs, Gideonas viena ranka atsirėmė į čiužinį ir savo lūpas prikišo prie manųjų. Nykštys spustelėjo man klitorį ir meistriškai trynė, masažavo mane tiek išorėje, tiek viduje. Jo

prisilietimo malonumas išplito, pilvas įsitempė, speneliai sustandėjo. Delnais suspaudžiau nuogas brinkstančias savo krūtis. Jo prisilietimas ir geismas magiški. Kaip galėjau kadaise be to gyventi? – Geidžiu tavęs, – tarė jis kimiai. – Nuolat tavęs trokštu. Tik spragtelk pirštais ir man sustandėja. – Jis braukė liežuviu per apatinę mano lūpą, kvėpdamas alsų mano kvėpavimą. – Kai baigiu, baigiu dėl tavęs. Dėl tavęs, tavo lūpų, rankų ir nepasotinamos putytės. Ir, atvirkščiai, taip pat bus ir tau. Mano liežuvis, mano pirštai, mano sėkla tavyje. Tik tu ir aš, Eva. Intymiai ir atvirai. Neabejojau, kad esu jo visatos centras: liesdamas mane jis temato tik mane ir apie mane tegalvoja. Bet neįmanoma nuolat išlaikyti to fizinio ryšio. Kažkaip teks išmokti tikėti tuo, kas tarp mudviejų nematoma. Mano kūnas begėdiškai raitėsi, jojau gilyn besiskverbiančiu jo pirštu. Jis pridėjo dar vieną ir aš įsispyriau kulnais, išsiriečiau, priimdama jo stūmius. – Prašau. – Kai tavo akys sušvelnės ir virs svajingos, tai bus dėl manęs, ne dėl žaislo. – Jis kąsčiojo man žandikaulį, tada nusileido prie krūtinės, lūpomis nustūmė mano rankas. Švelniai įkandęs, pasisavino mano spenelį, lūpomis apglėbė jautrų kalnelį ir pamažu čiulpė. Jo sukeltas maudulys buvo aštrus it adata, mano alkį kurstė jausmas, kad tarp mudviejų tvyro praraja, kažkas, kas dar nepažinta ir neištyrinėta. – Dar, – suvaitojau, jo malonumo trokšdama taip pat, kaip savojo. – Visada, – sumurmėjo jis ir kilstelėjęs gudriai nusišypsojo. Beviltiškai suaimanavau. – Noriu tavo koto savyje. – Nieko neįprasto. – Jo liežuvis apsivijo kitą mano spenelį, erzindamas virpino jį, kol ėmiau trokšti jaudinamo čiulpčiojimo. – Turėtum trokšti manęs, angele, ne orgazmo. Mano kūno, mano rankų. Galiausiai nebegalėsi baigti, jei mano oda nesilies su tavąja. Išsiblaškiusi linksėjau, burna buvo pernelyg sausa kalbėti. Troškimas kaip šaltinis burbuliavo manyje, augdamas su kiekvienu Gideono nykščio rateliu apie mano klitorį ir kiekvienu jo pirštų stūmiu. Prisiminiau B. V. V., savo patikimąjį Baterijomis Varomą Vaikiną, ir žinojau, kad jei Gideonas dabar nustotų mane liesti, apie orgazmą galėčiau tik pasvajoti. Troškau būtent jo, mano aistrą kurstė jo aistra man. Šlaunys suvirpėjo. – Aš t-tuoj baigsiu. Jo burna apėmė manąją, minkštos dailios lūpos ragino. Meilė jo bučinyje buvo paskutinis lašas. Suaimanavau ir suvirpėjau nuo greito, stipraus orgazmo. Mano aimana buvo ilga ir lūžtanti, kūnas siaubingai drebėjo. Pakišau rankas po jo švarku, kad sugriebčiau nugarą, prisispaudžiau jį artyn, lūpomis savindamasi jį, kol visa griaunantis malonumas atlėgo. Nusilaižęs mane nuo savo pirštų, jis sušnibždėjo: – Pasakyk, apie ką galvoji. Sąmoningai mėginau nuraminti šėlstantį širdies plakimą. – Apie nieką. Tik noriu į tave žiūrėti. – Ne visada. Kartais užsimerki. – Tai dėl to, kad lovoje tu plepys, o tavo balsas toks seksualus. – Sunkiai nurijau skausmą, kurio prisiminimas šmėstelėjo. – Dievinu tavęs klausytis, Gideonai. Man reikia žinoti, kad tau su manimi taip pat gerai, kaip ir man su tavimi.

– Dabar pačiulpk man, – sušnibždėjo jis. – Priversk mane baigti. Vos atgaudama kvapą išslydau iš lovos ir rankomis ėmiau nekantriai siekti užtrauktuko. Jis buvo standus, storas ir sunkus. Pakėlusi marškinius ir nutraukusi žemyn trumpikes, išlaisvinau jį. Nusviro man į rankas sunkus, storas ir ilgas, viršuje jau blizgėjo. Nulaižiau susijaudinimo įrodymus – dievinau jo susivaldymą, tai, kaip jis panirdavo į savo paties alkį, kad patenkintų manąjį. Nenuleisdama nuo jo akių, apžiojau aksominę galvutę. Stebėjau, kaip jis praveria lūpas, kaip staiga įkvepia, kaip apsunksta vokai, lyg malonumas jį svaigintų. – Eva. – Primerktos jo akys degino man veidą. – Ak... Taip. Šitaip. Jėzau, dievinu tavo burną. Jo pagyros mane varė į priekį. Paėmiau jį taip giliai, kaip tik sugebėjau. Man patiko šitai jam daryti, dievinau tą unikalų vyrišką jo skonį ir kvapą. Švelniai čiulpdama lūpomis perbraukiau per visą jo ilgį. Garbinau jį. Ir nesijaučiau blogai garbindama jo vyriškumą – aš to nusipelniau. – Tau tai patinka, – tarė jis gargždžiai, pirštus panardindamas man į plaukus ir suimdamas galvą. – Lygiai taip pat, kaip ir man. – Labiau. Norėčiau tai daryti ištisas valandas. Kad baigtum vėl ir vėl, ir vėl. Jo krūtinėje girgžtelėjo dejonė. – Baigčiau. Man niekada negana. Liežuvio galiuku lyžtelėjau pulsuojančią veną ant galvutės, tada vėl paėmiau jį į burną, išriečiau kaklą ir atsisėdau ant kulnų – pasidėjusi rankas ant kelių, atsidaviau jam. Gideonas žvelgė žemyn iš geismo ir švelnumo žvilgančiomis akimis. – Nesustok. – Jis praskėtė kojas plačiau. Kyštelėjo savo varpą gilyn man į gerklę, paskui vėl ištraukė ir mano liežuvį užliejo kreminės išskyros. Nurijau mėgaudamasi sodriu jo skoniu. Jis aimanavo, rankomis suėmęs mano žandikaulį. – Nesustok, angele. Nučiulpk mane sausai. Mano skruostai įdubo, mudu suradome ritmą, savo ritmą, mudviejų širdys ir kvėpavimas susiliejo ir vedė į malonumą. Nuolat perdėtai apmąstydavome mūsų kelią bėdos link, bet mūsų kūnai niekada neklydo. Liesdami vienas kitą, abu žinojome, kad esame ten, kur ir turime būti, su tuo žmogumi, su kuriuo būti turime. – Taip suknistai gera. – Jis garsiai sugriežė dantimis. – O, Dieve, priversi mane baigti. Jo varpa mano burnoje pritvinko. Rankos plaukuose susigniaužė į kumščius, rovė plaukus, o jam baigiant kūnas siaubingai virpėjo. Nurijau ir Gideonas nusikeikė. Tirštais karštais syvais jis užliejo mano burną, lyg būtų kaupęs juos visą naktį. Jam baigus, man trūko oro ir aš drebėjau. Jis kilstelėjo mane ant kojų ir nuklibikščiavo prie lovos, čia sunkiai susmuko, prispaudęs mane prie šono. Jo plaučiai švokštė, šiurkščios rankos spaudė mane prie savęs. – Atnešdamas tau kavos, to neturėjau omenyje. – Jis paskubomis pakštelėjo man į kaktą. – Nors nesiskundžiu. Susirangiau prie jo, beprotiškai dėkinga už tai, kad vėl laikau jį glėbyje. – Gal neikime į darbą ir atsigriebkime už prarastą laiką? Jo juokas po orgazmo buvo kimus. Kurį laiką Gideonas laikė mane prispaudęs, pirštais šukuodamas plaukus ir švelniai braukdamas ranka žemyn. – Tai plėšė mane iš vidaus, – tyliai prabilo. – Matant, kokia tu įskaudinta ir pikta. Žinojau, kad tai aš tau suteikiu tą skausmą, kad traukiesi nuo manęs.. Mums abiem tai buvo pragaras, bet negalėjau

rizikuoti, nes tau grėsė tapti įtariamąja. Aš sustingau. Apie tai nesusimąsčiau. Be abejonių, Gideono motyvas žudyti buvau aš. Galėjo atrodyti, kad ir aš žinojau apie nusikaltimą. Visiškas, absoliutus mano abejingumas nebuvo tik mano apsauga; jis užtikrino, kad ir aš turėčiau alibi. Visada gynė mane – nesvarbu, kokia kaina. Jis atsitraukė. – Į tavo rankinę įdėjau telefoną su išankstinio mokėjimo kortele. Jame užprogramuotas numeris, kuriuo susisieksi su Angusu. Jei tau manęs reikės. Mano rankos susigniaužė į kumščius – savo vaikiną galėjau pasiekti tik per jo vairuotoją. – Nekenčiu to. – Ir aš. Atsikovoti kelią iki tavęs yra svarbiausias mano prioritetas. – Ar nepavojinga šitaip į vidurį statyti Angusą? – Jis buvęs MI6. Slapti telefono skambučiai jam – vaikų žaidimas. – Jis stabtelėjo, paskui pridūrė: – Sakau visiškai atvirai, Eva: aš galiu susekti tave telefonu ir tai darysiu. – Ką? – išslydau iš lovos ir atsistojau. Mano mintys šokinėjo nuo MI6 – slaptosios britų tarnybos! – iki mano telefono sekimo, mat nebuvau tikra, dėl ko tūžti pirmiausia. – Jokiu būdu. Jis irgi atsistojo. – Jei negaliu su tavimi būti ar kalbėtis, man bent jau reikia žinoti, kur esi. – Nedaryk to, Gideonai. Jo veidas buvo susikaupęs. – Neturėjau tau to sakyti. – Rimtai? – Priėjau prie spintos chalato. – Pats sakei, kad įspėti žmogų dėl kvailo elgesio dar nėra pasiteisinimas taip elgtis. – Suprask ir mane. Spigindama jį akimis, įgrūdau rankas į raudono šilkinio chalato rankoves ir truktelėjau diržą į mazgą. – Ne. Manau, kad esi pakvaišęs kontroliuotojas, kuriam patinka mane sekti. Jis sukryžiavo rankas. – Man tu patinki gyva. Sustingau. Po akimirkos mano smegenys dar sykį atsuko peržvelgti pastarųjų kelių savaičių įvykių – dabar jau su Neitanu juose. Staiga viskas įgavo prasmę: Gideono šėlas, kai vieną rytą mėginau pėsčiomis nueiti į darbą, nuolatinis Anguso sekiojimas mane mieste, Gideono įtūžis, kai jis man kylant liftu ėmė šį valdyti... Visus tuos kartus, kai kone nekenčiau jo kiauliško elgesio, jis norėjo apsaugoti mane nuo Neitano. Keliai sulinko ir aš bukai susmukau ant grindų. – Eva. – Duok minutėlę. – Kol buvome atskirai, labai daug ką supratau. Suvokiau, kad Gideonas niekada neleistų Neitanui tiesiog įžengti į savo kabinetą su nuotraukomis, kuriose aš skriaudžiama ir prievartaujama, o tada tiesiog išeiti. Bretas Klainas mane tik pabučiavo, o Gideonas jį sumušė. Neitanas ištisus metus mane prievartavo ir viską fiksavo nuotraukose bei vaizdo įrašuose. Pirmąsyk susitikus su Neitanu, Gideono reakcija turėjo būti smurtinga. Neitanas „Crossfire“ tikriausiai apsilankė tądien, kai užtikau Gideoną ką tik po dušo, su raudona

dėme ant marškinių rankogalio. Ką tąsyk palaikiau lūpdažiu, buvo Neitano kraujas. Sofa ir pagalvėlės Gideono kabinete buvo išjudintos nuo muštynių, ne „popietuko“ su Korina. Rūsčia veido mina jis priklaupė priešais mane. – Po velnių. Nejau manai, kad noriu šitaip tave valdyti? Buvo ir švelninančių aplinkybių. Suprask, noriu rasti aukso vidurį tarp tavo nepriklausomybės ir apsaugos. Oho. Žvilgsnis atgal ne tik viską nuskaidrino, bet ir supurtė mane bei įkrėtė proto. – Suprantu. – Kažin. Tai, – jis nekantriai mostelėjo į save, – tėra suknistas kiautas. Tu mane varai į priekį, Eva. Ar supranti? Tu mano širdis ir siela. Jei kas nors tau nutiktų, tai pražudytų ir mane. Saugoti tave reiškia saugoti save, po velnių! Toleruok tai dėl manęs, jei netoleruoji dėl savęs. Puoliau jį ir patiesiau ant nugaros. Smarkiai bučiavau, o širdis daužėsi, versdama ausyse ūžti kraują. – Nenoriu taip tavęs gąsdinti, – sumurmėjau tarp beviltiškų bučinių, – bet tu mane verti jaustis taip pat. Suvaitojęs jis stipriai mane suspaudė. – Vadinasi, tarp mudviejų viskas gerai? Suraukiau nosį. – Gal tik išskyrus tą telefoną. Sekti mane – beprotybė. Rimtai. Visai nenormalu. – Tai laikina. – Žinau, bet... Jis delnu užspaudė man burną. – Į tavo rankinę įdėjau ir nurodymus, kaip sekti mano telefoną. Ši naujiena atėmė man žadą. Gideonas išsiviepė. – Ne tokia jau bloga mintis, iš kitos pusės. – Užsičiaupk. – Nuslydau nuo jo ir trinktelėjau per petį. – Mes visiškai nukvakę. – Man labiau patinka „savo noru nedori“. Bet to niekam nesakysime. Šiluma, kurią buvau pajutusi, ištirpo, ją pakeitė žybtelėjusi panika prisiminus, kad teks slėpti savo santykius. Kada vėl jį pamatysiu? Po kelių dienų? Pastarųjų keleto savaičių pakartoti nebegalėčiau. Net nuo minties, kad kažkiek laiko teks būti be jo, pykino. Teko nuryti skausmingą gumulą, kad paklausčiau: – Kada vėl būsime drauge? – Šįvakar. Eva. – Gražios jo akys buvo apsėstos. – Negaliu pakelti tokio tavo veido. – Tik būk su manimi, – sušnibždėjau, vėl dilgčiojančiomis akimis. – Man tavęs reikia. Gideono pirštų galiukai švelniai slydo mano skruostu. – Tu buvai su manimi. Visą laiką. Nebuvo nė sekundės, kad apie tave negalvočiau. Tu turi mane, Eva. Kad ir kur būčiau, kad ir ką daryčiau, priklausau tau. Palinkau į jo prisilietimą ir leidausi jo nuraminama. – Daugiau jokios Korinos. Negaliu to pakęsti. – Gerai, – sutiko jis ir tuo mane išgąsdino. – Jau pasakiau jai. Tikėjausi, kad liksime draugais, bet ji nori to, ką mudu su ja patyrėme, o aš noriu tavęs.

– Tą naktį, kai žuvo Neitanas... ji buvo tavo alibi. – Daugiau pasakyti nepajėgiau. Skaudėjo nuo minties, ką jis galėjo su ja tuo metu veikti. – Ne, mano alibi buvo gaisras virtuvėje. Didžiąją dalį nakties praleidau su gaisrininkais, draudimo bendrove ir derinau maisto reikalus. Korina kurį laiką buvo su manimi, o kai išėjo, liko dar daug darbuotojų, kurie galėtų paliudyti, kur buvau. Užplūdęs palengvėjimas tikriausiai atsispindėjo mano veide, nes Gideono žvilgsnis sušvelnėjo ir prisipildė atgailos, kurią mačiau jau tiek kartų. Jis atsistojo ir ištiesė ranką, kad padėtų man atsikelti. – Tavo naujasis kaimynas norėtų pakviesti tave vėlyvos vakarienės. Sakykim, aštuntą. Raktą – ir apartamentų raktą – rasi ant savo raktų pakabuko. Paėmiau jo ranką ir, kad praskaidrėtų nuotaika, paerzinau: – Jis toks karštas. Kaži, ar duoda per pirmą pasimatymą? Šypsena, kuria jis atsakė, buvo tokia padykusi – iškart atgijau. – Manau, tavo šansai tuo klausimu gana dideli. Dramatiškai atsidusau. – Kaip romantiška! – Pažadu tau romantikos. – Truktelėdamas mane prie savęs, Gideonas lengvabūdiškai atlošė mane. Prispausta prie jo nuo klubo iki kulkšnies ir lanku atlošta atgal, pajutau, kaip mano chalatas prasiskiria ir atidengia krūtį. Jis dar smarkiau mane atlošė, kol švelni mano lytis atsirėmė į kietą jo šlaunį ir nebegalėjau nejusti galingo jo kūno, dabar laikančio tiek savo, tiek mano svorį. Taip greitai jis mane ir vėl suviliojo. Nepaisant ištisų malonumo valandų ir ką tik patirto orgazmo, tą akimirką jam buvau pasiruošusi, sujaudinta jo meistriškumo, jėgos ir pasitikėjimo savimi, to, kaip jis valdė save ir mane. Apsilaižiusi lūpas, ėmiau lėtai judėti jo koja. Jis urgztelėjo ir, karšta savo burnos drėgme apžiojęs mano spenelį, liežuviu erzino sustandėjusią viršūnėlę. Jis mane valdė, jaudino, apsėdo visiškai be jokių pastangų. Užsimerkiau, suvaitojau ir pasidaviau. Buvo karšta ir drėgna, tad pasirinkau lengvą lininę aptemptą suknelę iki kelių, o šviesius plaukus susirišau į uodegėlę. Pasipuošiau mažyčiais auksiniais žiedo formos auskarais, lengvai pasidažiau. Viskas pasikeitė. Mes su Gideonu vėl drauge. Dabar gyvenu pasaulyje be Neitano Barkerio. Niekada nesusitiksiu su juo, pasukusi už kampo. Jis daugiau nepasirodys kaip iš giedro dangaus ant mano slenksčio. Ir man nebereikia jaudintis, kad Gideonas sužinos apie mano praeitį ir tai mus išskirs. Jis viską žino ir vis vien manęs trokšta. Bet besiskleidžianti ramybė, atsiradusi sulig naująja realybe, buvo lydima baimės dėl Gideono – man reikėjo žinoti, kad jam negresia baudžiamoji atsakomybė. Kaip įmanoma įrodyti, kad jis neabejotinai nekaltas dėl nusikaltimo, kurį įvykdė? Ar turėsime gyventi nuolatinėje baimėje, kad jo poelgis ištisai mus persekios? Ir kaip tai pakeitė mus? Nes tokie kaip anksčiau tikrai nebūsime. Tik ne po tokio reikšmingo įvykio. Išėjusi iš kambario, ėmiau ruoštis į darbą, laukdama tos valandos, kai mano dėmesys bus užimtas darbe – „Waters Field & Leaman“, vienoje didžiausių šalies reklamos agentūrų. Priėjusi prie virtuvės baro pasiimti rankinės, pamačiau Kerį. Akivaizdu, jis buvo toks pat Užsiėmęs – iš didžiosios U – kaip ir aš. Jis buvo atsirėmęs į spintelę, rankomis laikėsi už jos krašto, o jo vaikinas, Trėjus, delnais apglėbęs

jo veidą, aistringai jį bučiavo. Trėjus vilkėjo džinsus ir marškinėlius, o Keris buvo tik su pilku treningu, seksualiai smuktelėjusiu žemai ant klubų. Abu buvo užsimerkę ir pernelyg paskendę vienas kitame, kad suvoktų nebesantys vieni. Spoksoti nemandagu, bet negalėjau nieko padaryti. Pirma, man visada atrodė įstabu stebėti du karštus besibučiuojančius vyrukus. Antra, Kerio povyza man pasirodė gana iškalbinga. Nors gražus jo veidas buvo aiškiai jausmingas, tai, kad jis laikėsi spintelės, o ne lietė mylimą vyrą, išdavė tvyrantį atstumą. Paėmiau rankinę ir kuo tyliausiai atbulomis išėjau iš buto. Kadangi eidama į darbą nenorėjau visiškai išsilydyti, užuot ėjusi, pasigavau taksi. Nuo galinės sėdynės stebėjau horizonte išnyrantį „Crossfire“ pastatą. Žvilganti, iškart atpažįstama safyro smailė buvo tiek „Cross Insdustries“, tiek „Waters Field & Leaman“ namai. Jaunesniojo projektų vadybininko Marko Garičio asistentės darbas man buvo tikras svajonių išsipildymas. Nors kai kas, pavyzdžiui, mano patėvis milijardierius Ričardas Stentonas, nesuprato, kodėl turėdama tokių pažinčių lipu ant tokio žemo laiptelio, aš tikrai didžiavausi, kad aukštyn kopiu pati. Markas buvo puikus bosas – jis padėjo, bet nedusino, o tai reiškė, kad mokytis galėjau tiek jo vadovaujama, tiek ir mėgindama pati. Taksi pasuko už kampo ir sustojo už juodo „Bentley“ SUV klasės automobilio, kurį pažinojau pernelyg gerai. Širdis šoktelėjo vos jį pamačius – žinojau, kad Gideonas netoliese. Sumokėjau vairuotojui ir iš vėsaus automobilio išlipau į garuojantį ankstyvo ryto orą. Akys buvo prikaustytos prie „Bentley“ su viltimi, kad nors trumpai pamatysiu Gideoną. Nors tai ir beprotiška, ypač po naktinio ridinėjimosi nuogiems, mane taip jaudino ši mintis. Gudriai šypsodamasi praėjau pro sukamąsias variu apkraštuotas „Crossfire“ duris ir įžengiau į plačią fojė. Jei pastatas galėtų įkūnyti žmogų, tai „Crossfire“ tikrai atitiktų Gideoną. Marmurinės grindys ir sienos spinduliavo galios ir įtakingumo aurą, o kobalto stiklo vidus atrodė pribloškiamai, kaip vienas iš Gideono kostiumų. Apskritai „Crossfire“ buvo nepriekaištingas, seksualus, tamsus ir pavojingas – visai kaip jį sukūręs vyras. Dieviškas jausmas čia dirbti. Perėjau pro apsaugos turėklus ir liftu pakilau į dvidešimtą aukštą. Išėjusi iš lifto, prie stalo pamačiau Megumę – registratorę. Ji įleido mane pro stiklines apsaugos duris ir atsistojo, kai priėjau. – Sveika, – pasisveikino. Su juodomis kelnėmis ir auksine šilkine palaidine atrodė puikiai. Tamsios įkypos jos akys iš susijaudinimo blizgėjo, o dailios lūpos buvo drąsiai paraudonintos. – Norėjau paklausti, ką veiki šeštadienio vakarą. – Ak... – Norėjau laiką leisti su Gideonu, bet nebuvo garantijos, kad tai nutiks. – Nežinau. Dar neturiu planų. O ką? – Vienas iš Maiklo draugų tuokiasi, šeštadienį bus bernvakaris. Jei liksiu namie, išprotėsiu. – Maiklas – tai tas iš aklo pasimatymo? – paklausiau, žinodama, kad ji susitikinėja su vaikinu, su kuriuo ją suvedė kambario draugė. – Jo. – Akimirką Megumės veidas nušvito, bet tučtuojau nublanko. – Man jis labai patinka, manau, jam patinku ir aš, bet... – Tęsk, – paraginau. Ji nejaukiai gūžtelėjo vienu petimi, nukreipdama žvilgsnį. – Jis turi įsipareigojimų fobiją. Žinau, kad jam patinku, bet jis vis kartoja, kad tai nerimta, kad tik smaginamės. Bet drauge praleidžiame daug laiko, – paprieštaravo ji. – Jis tikrai pakeitė savo gyvenimą, kad daugiau laiko liktų man. Ir ne tik fiziškai.

Puikiai tokius pažinojau, tad niūriai šyptelėjau. Iš tokių santykių išsipainioti sunku. Painiava skatino dramatizmą ir palaikė aukštą adrenalino lygį bei lūkesčius, jei tik vyrukas tam pasirengęs, o to atsisakyti sudėtinga. Kokia mergina nenori pasiekti nepasiekiama? – Aš už šeštadienį, – tariau, norėdama jai pagelbėti. – Ką sumanei? – Gerti, šokti, šėlti, – grįžo Megumės šypsena. – Gal ir tu susirasi kokį karštuolį Gideonui pamiršti. – Emm... – O ne. Keblu. – Man visai gerai sekasi, tiesą sakant. Ji kilstelėjo antakį. – Atrodai pavargusi. Visą naktį praleidau kalama prie lovos Gideono Kroso... – Vakar buvo sunki krav magos treniruotė. – Ką? Nesvarbu. Šiaip ar taip, juk apžiūrėti, kas gero siūloma, nepakenks, ar ne? Pasitaisiau ant peties rankinę. – Jokių pakaitinių vyrukų, – nesileidau į kalbas. – Ei, – ji įsirėmė rankomis į siaurus klubus. – Tik siūlau neatmesti galimybės su kuo nors susipažinti. Žinau, kad prilygti Gideonui Krosui bus sudėtinga, bet, patikėk manimi, gyventi toliau – geriausias kerštas. Nusišypsojau. – Gerai, – nusileidau. Suskambo telefonas ant jos stalo, tad pamojavusi jai pasukau link savo stalo. Man reikėjo laiko vienišos moters vaidmens detalėms apsvarstyti, nors toli gražu tokia nebuvau. Jei Gideonas priklauso man, tai jis mane apsėdo. Nė įsivaizduoti neįstengiau, kad galėčiau būti kieno nors kito. Buvau bepradedanti svarstyti, kaip apie šeštadienio vakarą pranešti Gideonui, bet man pavymui šūktelėjo Megumė. Apsisukau. – Tau permetu skambutį, – tarė ji. – Ir tikiuosi, kad tai asmeniška, nes jo balsas pragariškai karštutėlis. Kaip šokolade apvoliotas ir grietinėle apipurkštas S-E-K-S-A-S. Nervingas jaudulys privertė pasišiaušti plaukelius ant sprando. – Ar prisistatė? – Taip. Bretas Klainas.

KETVIRTAS SKYRIUS

Priėjau prie savo stalo ir susmukau kėdėj. Delnai sudrėko vien nuo minties apie pokalbį su Bretu Klainu, kaupiau drąsą prieš tą iškrovą, kurią pajusiu išgirdusi jo balsą, ir po jos seksiančią kaltę. Nenorėjau jo susigrąžinti ar būti su juo. Tiesiog mudu kurį laiką jautėme seksualinę trauką, nors ir grynai hormoninę. Negalėjau jos išjungti, bet visiškai nenorėjau ir jai paklusti. Įmečiau rankinę ir maišą su lauko batais į stalčių, akimis glostydama įrėmintą mudviejų su Gideonu nuotraukų koliažą. Jis man jį padovanojo, kad nuolat apie jį galvočiau, lyg kada galėčiau pamiršti. Net sapnavau jį. Suskambo mano telefonas. Permestas administratorės. Bretas nepasiduoda. Pasiryžusi išlaikyti dalykišką toną ir priminti jam, kad esu darbe ir negaliu leistis į nederamai asmeniškus pokalbius, atsiliepiau: – Marko Garičio kabinetas, kalba Eva Tramel. – Eva. Štai kur tu. Tai Bretas. Užsimerkusi gėriau į save tą šokolade-apvolioto-S-E-K-S-O balsą. Dabar jis skambėjo dar nuodėmingiau, nei jam dainuojant, kas labai padėjo jo grupei, „Six-Ninths“, šoktelėti į topų aukštumas. Dabar jie buvo pasirašę sutartį su „Vidal Records“, muzikos kompanija, valdoma Gideono patėvio Kristoferio Vidalio vyresniojo – kompanija, kurios didžioji dalis priklauso Gideonui. Mažas pasaulis. – Labas, – pasisveikinau su juo. – Kaip turas? – Nerealu. Vis dar mėginu visa tai suvokti. – Seniai to norėjai, nusipelnei to. Mėgaukis. – Ačiū. – Kurį laiką jis tylėjo, o tuo metu aš mintyse jį įsivaizdavau. Jis atrodė nuostabiai, kai paskutinįsyk jį mačiau: plaukai buvo pašiaušti, galiukai nubalinti, smaragdinės akys tamsios ir karštos nuo geismo man. Buvo aukštas ir raumeningas, bet ne per daug, tvirtas jo kūnas buvo pratęs nuolat judėti, ne paskutinėj vietoj ir reikalavimai roko žvaigždei. Auksinę odą puošė tatuiruotės rankovė, o speneliuose stirksojo auskarai, kuriuos išmokau čiulpti, kai trokšdavau kieto jo koto savyje... Bet su Gideonu jo nepalyginsi. Bretu galėjau žavėtis kaip ir kiekviena normali moteris, bet Gideonas įkūnijo aukščiausią lygį. – Klausyk, – prabilo Bretas, – žinau, kad dirbi, tad nenoriu tavęs trukdyti. Grįžtu į Niujorką ir norėčiau susitikti. Po stalu sukryžiavau kulkšnis. – Man regis, tai nelabai gera mintis. – Surengsime dainos „Auksinė“ muzikinio klipo premjerą Taimso aikštėje, – tęsė jis. – Norėčiau, kad ten būtum su manimi. – Ten su... Oho. – Pasitryniau kaktą. Trumpam iš vėžių išmušta tokio jo prašymo, nusprendžiau tuo tarpu geriau pamąstyti apie tai, kaip priekaištautų mano mama, kad trinuosi veidą, mat ji šventai tikėjo, kad nuo to atsiranda raukšlių. – Aš labai pamaloninta, kad pakvietei, bet privalau žinoti – ar tu nieko prieš likti tik draugais?

– Ne, po velnių, – nusijuokė jis. – Tu laisva, aukseli. Kroso nuostolis – mano laimėjimas. O, velnias. Praėjo beveik trys savaitės nuo tada, kai paskalų tinklaraščiuose pasirodė pirmosios suvaidinto Gideono ir Korinos susitaikymo nuotraukos. Regis, visi nusprendė, jog man metas toliau gyventi su kitu vyru. – Viskas ne taip paprasta. Nesu pasirengusi kitiems santykiams, Bretai. – Pakviečiau tave į pasimatymą, o ne įsipareigoti visam gyvenimui. – Bretai, tikrai... – Turi ten būti, Eva, – jo balsas pažemėjo ir tapo viliojantis, šis tembras visada priversdavo mano kelnaites smukti. – Tai tavo daina. Neigiamo atsakymo nepriimsiu. – Privalai. – Labai mane įskaudinsi, jei neisi, – tarė jis tyliai. – Ir čia kalbu rimtai. Eisime kaip draugai, jei to nori, bet man tavęs ten reikia. Nuleidusi kaktą ant stalo, sunkiai atsidusau. – Nenoriu suteikti tau vilčių. – Nei supykdyti Gideono. – Pažadu laikyti tai vieno draugo paslauga kitam. Lyg, po velnių, įmanoma. Neatsakiau. Jis nepasidavė. Gali niekada nepasiduoti. – Gerai? – ragino. Prie alkūnės išdygo kavos puodelis, pakėlusi akis, pamačiau už savęs stovintį Marką. – Gerai, – sutikau, iš esmės dėl to, kad galėčiau imtis darbų. – Jėga! – jis triumfavo, iš balso atrodė, kad iš džiaugsmo aukštyn šovė ir kumštis. – Bus arba ketvirtadienio, arba penktadienio vakaras, dar nesu tikras. Duok savo mobiliojo telefono numerį, kad galėčiau parašyti žinutę, kai ką nors žinosiu. Paskubomis išbėriau savo telefono numerį. – Užsirašei? Turiu bėgti. – Geros darbo dienos, – tarė jis ir aš pasijutau blogai, kad taip nedraugiškai jį skubinu. Jis visada buvo geras vaikinas, galėtų būti puikus draugas, bet viską sugadinau jį pabučiavusi. – Ačiū, Bretai... Labai dėl tavęs džiaugiuosi. Iki. – Padėjau laisvų rankų įrangą atgal į dėklą ir nusišypsojau Markui. – Labas rytas. – Viskas gerai? – paklausė jis, o rudas jo akis temdė vos žymus susirūpinimas. Jis vilkėjo mėlyną kostiumą ir ryšėjo sodrų violetinį kaklaraištį – ansamblis puikiai pabrėžė tamsią jo odą. – Taip. Ačiū už kavą. – Nėra už ką. Pasirengusi kibti į darbus? Nusišypsojau. – Visada. Netrukus supratau, kad Markui kažkas nutikę. Jis buvo išsiblaškęs ir nervingas, o tai labai jam nebūdinga. Dirbome prie užsienio kalbos mokymo programos kampanijos, bet jis visai į ją nesigilino. Pasiūliau kurį laiką pasikalbėti apie kampaniją, skirtą ekologiškam vietiniam maistui, bet tai nepadėjo. – Ar viskas gerai? – galiausiai paklausiau, nejaukiai žengdama į draugišką teritoriją, kur abu stengdavomės darbo metu nelįsti.

Kas antrą savaitę, kai jis pasikviesdavo mane pietų su savo partneriu Stivenu, darbus atidėdavome į šalį, bet atsargiai stengėmės išlaikyti boso ir pavaldinio vaidmenis. Labai tai vertinau, mat Markas žinojo, kad mano patėvis turtingas. Nenorėjau, kad žmonės mane vertintų pagal tai, ko nenusipelniau pati. – Ką? – Jis žvilgtelėjo į mane, paskui perbraukė ranka trumpučius savo plaukus. – Atleisk. Pasidėjau savo planšetę ant kelių. – Regis, kažkas tau neduoda ramybės. Jis gūžtelėjo pasisupdamas savo kompiuterio kėdėje. – Sekmadienį – septyneri metai, kai mes su Stivenu. – Nuostabu, – nusišypsojau. Iš visų porų, kurias mačiau gyvenime, Markas ir Stivenas buvo stabiliausia ir labiausiai mylinti. – Sveikinu. – Ačiū, – jis vangiai šyptelėjo. – Ar kur nors eisite vakarieniauti? Rezervavote ar man tuo pasirūpinti? Jis papurtė galvą. – Dar nenusprendžiau. Nežinau, kas labiausiai tiktų. – Na, pagalvokim. Pati, deja, nesu šventusi daug sukakčių, bet mano mama tikrai jų meistrė. Keletą dalykų išmokau. Turėjusi tris turtingus vyrus, Monika Tramel Barker Mičel Stenton galėtų būti puiki renginių organizatorė, jeigu tik jai kada prireiktų dirbti. – Nori ko nors privataus, – pasiūliau, – tik dviese? Ar vakarėlio su draugais ir šeima? Ar keičiatės dovanomis? – Noriu tuoktis, – neištvėrė jis. – Ak. Gerai, – atsilošiau kėdėje. – Na, nieko romantiškesnio nesugalvosi. Markas nelinksmai nusijuokė, tada sielvartingai pažvelgė į mane. – Turėtų būti romantiška. Dievaži, kai Stivenas prieš keletą metų man pasipiršo, buvo pilna širdelių ir gėlių. Juk žinai, drama – antras jo vardas. Labai pasistengė. Išgąsdinta sumirksėjau. – Atsakei – ne? – Atsakiau – dar ne. Tada buvau vos apšilęs kojas čia, agentūroje, jis pamažu pradėjo gauti pelningų pasiūlymų, abu rinkome skausmingo išsiskyrimo šukes. Laikas rodėsi netinkamas, nebuvau tikras, kad jis nori tuoktis dėl teisingų priežasčių. – Niekas niekada nėra tuo tikras, – tariau švelniai tiek jam, tiek ir sau pačiai. – Bet nenorėjau, kad jis manytų, jog mumis abejoju, – tęsė Markas, lyg nebūčiau įsiterpusi, – tad, kaip tikras plevėsa, savo atsisakymą pagrindžiau pačia santuokos institucija. Prikandau šypseną. – Tu ne plevėsa. – Per pastaruosius keletą metų jis daugelį kartų pareiškė, kaip teisingai pasielgiau atsisakydamas. – Bet juk nesakei „ne“. Sakei „dar ne“, taip? – Nežinau. Jėzau. Nežinau, ką sakiau. – Jis palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į stalą ir užsidengė delnais veidą. Pasigirdo žemas, pritildytas jo balsas: – Supanikavau. Buvau dvidešimt ketverių. Gal tokių metų kai kurie žmonės ir pasirengę įsipareigoti, bet aš... aš ne.

– O dabar tu dvidešimt aštuonerių ir pasirengęs? – Gideono bendraamžis. Mintis apie tai privertė mane suvirpėti – iš dalies dėl to, kad buvau to paties amžiaus kaip Markas, kai sakė „dar ne“, ir puikiai tai supratau. – Taip. – Pakėlęs galvą Markas atrėmė mano žvilgsnį. – Daugiau nei pasirengęs. Lyg koks laikrodis skaičiuotų manyje minutes, o aš kas valandą darausi nekantresnis. Bet bijau, kad jis atsisakys. Gal jo metas buvo prieš ketverius metus ir dabar jau praėjo. – Nenoriu pasirodyti banali, bet nesužinosi, kol nepaklausi. – Mečiau jam užtikrinančią šypseną. – Jis tave myli. Labai. Manau, šansai tau išgirsti „taip“ yra velniškai dideli. Jis nusišypsojo – pasirodę jo dantys buvo žavingai kreivi. – Ačiū. – Pranešk man dėl tos rezervacijos. – Dėkoju. – Jo veido išraiška prablaivėjo. – Atleisk, kad prakalbau apie tai tuo metu, kai tu turi kęsti tas bjaurias skyrybas. – Nesijaudink dėl manęs. Man viskas gerai. Markas akimirką įdėmiai žvelgė į mane, paskui linktelėjo. – Nusiteikus pietauti? Žvilgtelėjau į nuoširdų Vilo Greindžerio veidą. Vilas buvo naujausias „Waters Field & Leaman“ asistentas, aš jam padėjau apsiprasti. Jis želdinosi žandenas ir nešiojo juodus akinius kvadratiniais rėmeliais – tai suteikė jam šiokią tokią retrobitniko išvaizdą, kuri jam puikiai tiko. Jis buvo labai nerūpestingas ir man patiko. – Žinoma. Ko norėtum? – Makaronų ir duonos. Ir pyrago. Gal orkaitėje keptos bulvės. Mano antakiai šovė aukštyn. – Gerai. Bet jei aš paskui dėl angliavandenių komos be sąmonės gulėsiu ant savo stalo su iš burnos tįstančiom seilėm, turėsi užtarti mane prieš Marką. – Tu šventoji, Eva. Natali kažkodėl ėmė nekęsti angliavandenių, o aš nė dienos negaliu be krakmolo ir cukraus. Džiūstu. Pažvelk į mane. Vilas ir jo mokyklos laikų mergina Natali, regis, puikiai sugyveno, bent jau anot jo pasakojimų. Niekada neabejojau, kad dėl jos jis šoktų į ugnį, o ji, atrodo, gerai juo rūpinasi, nors jis retkarčiais geranoriškai paburbėdavo dėl jos rūpesčio. – Kaip nori, – atsakiau, staiga pajutusi ilgesį. Būti atskirtai nuo Gideono – kankynė. Ypač kai esu apsupta draugų, įsigilinusių į savo pačių santykius. Atėjo vidudienis ir, laukdama Vilo, nusiunčiau trumpąją žinutę Šonai – Marko beveik svainei – klausdama, ar ji laisva šeštadienio merginų vakarėliui. Vos spustelėjau mygtuką „siųsti“, suskambo darbo telefonas. Nerūpestingai atsiliepiau: – Marko Garičio kabinetas... – Eva. Išgirdus kimų Gideono balsą, užsirietė kojų piršteliai. – Labas, šaunuoli. – Pasakyk, kad tarp mudviejų niekas nepasikeitė.

Prikandau apatinę lūpą, širdis krūtinėje susisuko. Jis tikriausiai jautė tą patį nerimą keliantį neaiškumą tarp mudviejų, kuris ramybės nedavė ir man. – Viskas gerai. Nejau tau atrodo kitaip? Ar kas nors negerai? – Ne, – jis stabtelėjo, – tik norėjau dar sykį tai išgirsti. – Ar praėjusią naktį nepakankamai aiškiai tai pasakiau? – Kai nagais draskiau tavo nugarą... – Ar šįryt? – Kai klūpėjau ant kelių... – Norėjau, kad pakartotum tai į mane nežiūrėdama. – Gideono balsas glamonėjo visas mano jusles. Iš gėdos užkaitau. – Atleisk, – sušnibždėjau, pasijutusi nejaukiai. – Žinau, kad erziniesi, kai moterys į tave žiūri kaip į daiktą. Nereikėjo pakęsti tokio mano elgesio. – Niekada nesiskųsčiau dėl to, kad esu tai, ko tau reikia, Eva. Dieve, – jo balsas tapo gargždus, – velniškai džiaugiuosi, kad tau patinka tai, ką matai, nes, dievaži, nuostabu į tave žiūrėti. Užsimerkiau pajutusi užplūdusį ilgesį. Žinojimas, ką darau – kokia, jo manymu, svarbi jam esu – tik dar apsunkino mudviejų išsiskyrimą. – Taip tavęs ilgiuosi. Ir keista, nes visi mano, kad mes išsiskyrę ir kad privalau gyventi toliau... – Ne! – vienintelis žodis sprogo tarp mudviejų taip aštriai, kad pašokau. – Prakeikimas. Lauk manęs, Eva. Kaip aš visą gyvenimą laukiau tavęs. Sunkiai nurijau ir atsimerkiau kaip tik laiku – link manęs ėjo Vilas. Tyliau pasakiau: – Laukčiau tavęs amžinai, jei tik būsi mano. – Amžinai nereikės. Darau viską, ką galiu. Patikėk manimi. – Tikiu. Fone jo dėmesio ėmė reikalauti kitas telefonas. – Pasimatysim lygiai aštuntą, – paskubomis tarstelėjo Gideonas. – Taip. Pokalbis nutrūko ir tą pačią akimirką pasijutau vieniša. – Pasirengusi kramtyti? – paklausė Vilas, trindamas rankomis iš jaudulio. Megumė pietavo su savo įsipareigojimų fobija, tad su mumis neis. Tik Vilas, aš ir visi makaronai, kiek tik jis sugebės suraityti per valandą. Mąstydama, kad angliavandenių sukeltas stingulys gali būti kaip tik tai, ko man reikia, atsistojau ir atsakiau: – Kaip kažin ką. Grįždama iš pietų, „Duane Reade“ vaistinėje prigriebiau energetinį gėrimą be angliavandenių. Žinojau, kad po darbo, penktą valandą, pulsiu ant bėgimo takelio. Buvau „Equinox“ sporto klubo narė, bet labai norėjau nueiti į „Cross-Trainer“. Aštriai jutau begalinę prarają tarp savęs ir Gideono. Laikas, praleistas ten, iš kur mums abiem liko geri prisiminimai, turėtų padėti ją sumažinti. Be to, vedė ir ištikimybės jausmas. Gideonas – mano vyras. Padarysiu viską, kad likusį gyvenimą praleisčiau su juo. Man tai reiškia palaikyti jį visose gyvenimo srityse. Namo grįžau pėsčiomis – jau nebesirūpinau, kad suglebsiu, mat sporto klube vis vien suprakaituosiu. Kai namo liftas atsivėrė mano aukšte, pajutau, kaip žvilgsnis nejučia nuslysta prie gretimų durų. Pirštai žaidė su Gideono duotu raktu. Mintis, kad galėčiau užeiti ir apžiūrėti butą, intrigavo. Ar jis panašus į butą Penktajame aveniu? O gal visai kitoks?

Gideono apartamentai buvo pribloškiantys, tviskėjo prieškario architektūra ir senojo pasaulio žavesiu. Ta erdvė spindėjo prabanga, tačiau išliko šilta ir jauki. Joje lengvai galėjau įsivaizduoti tiek vaikus, tiek užsienio diplomatus. Koks šis laikinas būstas? Mažai baldų, jokio meno, tuščia virtuvė? Kaip jis įsikūrė? Stabtelėjusi prie savo buto, spoksojau į jo namų duris ir ginčijausi su savimi. Galiausiai pagundai atsispyriau. Norėjau, kad vidun mane įvestų jis. Įžengusi į savo svetainę iškart išgirdau moters juoką. Nenustebau pamačiusi šalia Kerio ant baltos sofos susirangiusią ilgakoję šviesiaplaukę, jos ranka jo skreite glostė jį per kelnes. Jis buvo be marškinių, ranką laikė permetęs per Tatjanos Čerlin pečius, o pirštais tingiai glostė jos žastą. – Labas, mažute, – išsišiepdamas pasveikino jis mane. – Kaip darbas? – Taip pat. Labas, Tatjana. Atsakydama ji krestelėjo smakru. Atrodė pribloškiamai – ir nenuostabu, mat buvo modelis. Nežiūrint į išvaizdą, nelabai ją mėgau: nei kai mačiau pirmuosius keletą kartų, nei dabar. Bet dėl Kerio turėjau pripažinti, kad dabar ji jam galbūt į naudą. Mėlynių nebesimatė, bet jis vis dar nebuvo visiškai atsigavęs po žiauraus Neitano užpuolimo, po kurio įsivažiavo įvykiai, dabar išskyrę mudu su Gideonu. – Persirengsiu ir eisiu į sporto klubą, – tariau eidama į koridorių. Už nugaros išgirdau, kaip Keris Tatjanai tarė: – Palauk minutėlę, turiu pasikalbėti su savo mergaite. Įėjau į kambarį ir nusviedžiau rankinę ant lovos. Kai atėjo Keris ir parimo ties durų stakta, kuičiausi spintoje. – Kaip jautiesi? – paklausiau jo. – Geriau. – Žalios jo akys gudriai žybčiojo. – O tu? – Geriau. Jis sukryžiavo rankas ant nuogos krūtinės. – Ar tai dėka kažko, kas vakar naktį čia su tavimi šėlo? Klubu uždariusi stalčių, atkirtau: – Rimtai? Tavęs tavo kambaryje negirdžiu. Kodėl girdi mane? Jis patapšnojo smilkinį. – Sekso radaras. Aš jį turiu. – Ką tai reiškia? Kad aš neturiu sekso radaro? – Greičiau jau Krosas išmušė tave iš ritmo per vieną iš judviejų seksatonų. Vis dar negaliu atsigauti nuo to vyro ištvermės. O, kad jis užsuktų pas mane ir taip išsekintų mane. Mečiau į jį savo sportinę liemenėlę. Jis lengvai ją pagavo ir nusijuokė: – Na? Tai kas tai buvo? Prikandau lūpą, nenorėdama meluoti žmogui, kuris vienintelis visada viską man rėždavo tiesiai, net kai būdavo skaudu. Bet privalau. – Vyrukas, kuris dirba „Crossfire“. Blėstančia šypsena Keris įžengė į kambarį ir už nugaros užtrenkė duris. – Ir tu staiga nusprendei parsivesti jį namo ir visą naktį dulkinti iki smegenų netekimo? Maniau,

buvai savo krav magos treniruotėje. – Buvau. Jis gyvena netoli nuo čia, po treniruotės sutikau jį. Taip atsitiko... – Ar turėčiau jaudintis? – paklausė jis patylomis ir, tyrinėdamas mano veidą, atidavė sportinę liemenėlę. – Jau seniai nebuvai pasigavusi prašalaičio. – Viskas ne taip. – Prisiverčiau atlaikyti Kerio žvilgsnį, žinodama, kad jei to nepadarysiu, jis niekada manimi nepatikės. – Aš... su juo susitikinėju. Šįvakar vakarieniausime. – Ar aš su juo susipažinsiu? – Žinoma. Tik ne šiandien. Eisiu pas jį. Jis papūtė lūpas. – Kažko man nesakai. Rėžk. Išsisukau nuo jo klausimo. – Šįryt mačiau tave virtuvėje bučiuojantį Trėjų. – Aha. – Tarp judviejų viskas gerai? – Nesiskundžiu. Oho. Kai Keris ką nors užuodžia, jau nepaleis. Vėl pakeičiau temą. – Šiandien kalbėjau su Bretu, – tariau kuo nerūpestingiau, mėgindama to neišpūsti. – Paskambino man į darbą. Tačiau vakarykštis vaikinas – ne jis. Jo antakiai pakilo. – Ko jis norėjo? Nusispyrusi batus, pasukau link vonios nusiplauti to, kas liko iš mano makiažo. – Grįžta į Niujorką atlikti savo dainos „Auksinė“ vaizdo klipo debiuto. Paprašė ateiti. – Eva, – pradėjo jis tuo žemu, įspėjančiu balsu, kuriuo tėvai auk​lėja neklaužadas vaikus. – Noriu, kad eitum kartu. Šitai jį nustebino. – Būti prižiūrėtoju? Nejau nepasitiki savimi? Pažvelgiau į jo atspindį veidrodyje. – Negrįšiu pas jį, Keri. Nors mes net ir nebuvome kartu, tad nustok dėl to jaudintis. Noriu, kad būtum ten, nes manau, kad bus smagu, be to, nenoriu suteikti Bretui vilčių. Jis sutiko, kad dalyvausime kaip draugai, bet, manau, šitai reikia įkalti jam į galvą, kad būtų saugiau. Ir sąžiningiau. – Reikėjo atsisakyti. – Mėginau. – Ne yra ne, mažute. Ne taip sudėtinga. – Užsičiaupk. – Pasitryniau vieną akį servetėle makiažui valyti. – Jau ir taip blogai, kad eiti buvau priversta dėl kaltės! Manei, bus juokinga man eiti į tą koncertą, nežinant, ką ten pamatysiu. Tik nereikia man aiškinti. Nes tuo tikrai pasirūpins Gideonas... Keris susiraukė. – Dėl ko tau, po velnių, jaustis kaltai? – Bretui dėl manęs išspardė subinę!

– Neee, jam išspardė subinę, nes jis pabučiavo gražią merginą, nemąstydamas apie pasekmes. Turėjo nutuokti, kad nesi laisva. Ir iš viso: kas tau į uodegą įkando? – Man nereikia paskaitų apie Bretą, gerai? – Iš tikrųjų man reikėjo Kerio nuomonės apie mano santykius su Gideonu ir mano nerimą, bet negalėjau apie tai kalbėtis ir su geriausiu draugu. Dėl to viskas, kas mano gyvenime buvo ne taip, dabar atrodė dar blogiau. Jaučiausi visiškai viena ir sutrikusi. – Sakiau tau, tuo keliu nebeisiu. – Džiugu girdėti. Pasakiau jam tiek tiesos, kiek galėjau, nes žinojau, kad jis neteis: – Vis dar myliu Gideoną. – Žinoma, – sutiko jis paprastai. – Jei tai padės, esu tikras, kad judviejų skyrybos graužia ir jį. Apkabinau jį. – Ačiū. – Už ką? – Kad esi toks, koks esi. Jis prunkštelėjo. – Nesakau, kad tau derėtų jo laukti. Kad ir kas jam yra, tai nesvarbu – traukinys nelaukia. Bet nemanau, kad esi pasirengusi tiesiog šokti į kokio prašalaičio lovą. Tau netinka seksas be įsipareigojimų. Tau jis šį tą reiškia; štai kodėl taip susimauni, kai imi dalinti save kam papuolė. – Tiesą sakai, – sutikau pasitraukdama pabaigti valytis veido. – Ar eisi su manimi į tą debiutą? – Taip, eisiu. – Nori pasiimti Trėjų ar Tatjaną? Papurtęs galvą, jis atsisuko į veidrodį ir įgudusia ranka pasitaisė plaukus. – Tada bus kaip dvigubas pasimatymas. Geriau būsiu šuniui penkta koja. Didesnis efektas. Stebėjau jo atvaizdą, mano lūpos virto švelnia šypsena. – Myliu tave. Jis pasiuntė man bučkį. – Tada rūpinkis savimi, mažute. Daugiau man nieko nereikia. Mano mėgstamiausia įkurtuvių dovana – „Waterford“ martinio taurės. Man tai buvo pats tinkamiausias derinys: prabanga, smagumas ir nauda. Rinkinį dovanojau koledžo laikų draugei, kuri nė nenutuokė, kas tas „Waterford“ krištolas, bet tiesiog dievino obuolinius martinius, dar vieną motinai, kuri martinių negėrė, bet dievino „Waterford“. Gerai jausčiausi tokią dovaną dovanodama ir Gideonui Krosui, vyrui, turinčiam daugiau pinigų, nei įmanoma suvokti. Bet, belsdamasi į jo duris, rankose spaudžiau ne trapias taures. Nervindamasi, trypčiodama nuo kojos ant kojos, ranka perbraukiau per klubus, lygindama suknelę. Grįžusi iš sporto klubo, išsipusčiau, neskubėdama sutvarkiau savo naujosios Evos šukuoseną, akis paryškinau dūminiu makiažu. Buvau pasidažiusi blyškiu nesitepančiu rausvu lūpdažiu, vilkėjau mažą juodą suknelę, užrišamą už kaklo, su gilia iškirpte ir dar labiau apnuoginta nugara. Trumpa suknelė atidengė kojas, kurias dar paryškinau „Jimmy Choo“ bateliais iškirptais galiukais. Segėjau deimantinius žiedo formos auskarus, kuriuos rinkausi pirmajam mudviejų pasimatymui, mūvėjau jo dovanotą žiedą – įspūdingą juvelyrinį dirbinį, kurį sudarė susivijusios auksinės virvelės, apglėbtos deimantinės X raidės, kuri reiškė Gideoną, įsikibusį manęs.

Durys atsivėrė ir aš susvyravau, priblokšta mane pasitikusio nuostabaus, seksualaus it nuodėmė vyro. Gideonas tikriausiai irgi jautėsi sentimentaliai. Vilkėjo tą patį juodą megztinį kaip ir klube, kur pirmąsyk tikrai buvome dviese. Jam jis tiko tobulai – nepriekaištingas kasdieniškumo ir elegantiško seksualumo derinys. Jis drauge su grafito pilkumo kostiuminėmis kelnėmis ir basomis kojomis man sukėlė tyrą, iki baltumo įkaitusį geismą. – Kristau, – urgztelėjo jis. – Atrodai nuostabiai. Kitą kartą įspėk mane, prieš man atidarant duris. Nusišypsojau. – Labas, Tamsusis ir Pavojingasis.

PENKTAS SKYRIUS

Gideonas beviltiškai nusišypsojo ir ištiesė man ranką. Kai mano pirštai palietė jo delną, jis pačiupo mane, įsitempė vidun ir prisitraukė artyn, kad lūpomis švelniai priglustų prie manųjų. Durys už manęs užsitrenkė ir jis siektelėjo jų užrakinti, kad atribotų mudu nuo pasaulio. Kumštyje suspaudžiau megztinį, už kurio buvau Gideoną pačiupusi. – Vilki mėgstamiausią mano megztinį. – Žinau, – staiga jis pagarbiai pritūpė ir mano ranką, kurią laikė, uždėjo sau ant peties. – Lai tau būna patogiau, angele. Tų aukštakulnių tau neprireiks, kol būsi pasirengusi, kad tave išdulkinčiau. Nuo nekantros įsitempė visas mano kūnas. – Kas, jei jau esu pasirengusi? – Nesi. Laikui atėjus, sužinosi. Gideonui nuaunant man batus, svorį perkėliau nuo kojos ant kojos. – Nejau? Kaip? Jis žvilgtelėjo į mane tomis ryškiai mėlynomis akimis. Nuaudamas man batus beveik klūpėjo priešais, tačiau akivaizdžiai valdė tiek save, tiek mane. – Stumsiu į tave savo kotą. Šįkart svorį perkėliau dėl kitokių priežasčių. Taip, prašyčiau... Atsitiesęs jis vėl palinko virš manęs. Pirštų galai keliavo mano skruostu. – Kas maišelyje? – Ak. – Mintyse nusipurčiau tą seksualinį burtą, kuriuo jis buvo mane pakerėjęs. – Įkurtuvių dovana. Apsižvalgiau. Butas buvo veidrodinis mano namų atspindys. Mielas ir jaukus. Tikėjausi pusiau gyvenamos vietos, plikos, su vos keliais būtinais dalykais. O šitai labai priminė tikrus namus. Apšviestus žvakių šviesos, metančios auksinį žvilgesį ant baldų, kuriuos atpažinau, mat jie buvo Gideono ir mano. Priblokšta beveik nepastebėjau, kaip jis iš mano rankų ištraukė rankinę ir dovanų maišelį. Basomis apėjau jį, pamačiusi savo staliukus bei spinteles aplink sofą ir fotelius; savo sekciją, ant kurios puikavosi jo smulkmenos ir mudviejų nuotraukos; savo užuolaidas ir neuždegtus jo toršerus bei stalines lempas. Ant sienos, kur būtų kabėjęs mano plokščiaekranis televizorius, buvo didžiulė nuotrauka, kurioje aš siunčiu jam oro bučinį, – kur kas didesnė versija tos, kurią daviau, kad laikytų ant savo darbo stalo „Crossfire“ kabinete. Lėtai sukausi, pamažu viską apžiūrinėdama. Kartą jis jau buvo mane panašiai pribloškęs – savo apartamentuose atkūrė mano miegamąjį ir taip suteikė man savą vietą, kur galiu pabėgti, jei reikalai ima darytis nepakeliami. – Kada čia įsikraustei? – Man čia labai patiko. Mano modernaus tradiciškumo ir jo senojo pasaulio elegancijos miksas buvo keistai tobulas. Jis sujungė pačius tinkamiausius daiktus, kad sukurtų erdvę, kuri atspindėtų... mus.

– Tą savaitę, kai Keris gulėjo ligoninėje. Žvilgtelėjau į jį. – Tu rimtai? Būtent tada Gideonas ėmė tolti nuo manęs, atsiriboti. Vėl pradėjo laiką leisti su Korina ir tapo sunkiai pasiekiamas. Įrengti šią vietą jam irgi turėjo kainuoti nemažai laiko. – Man reikėjo būti šalia tavęs, – tarė jis tuščiai žvelgdamas į maišelį. – Turėjau būti tikras, kad greitai tave pasieksiu. Prieš Neitaną. Iš nuostabos suvirpėjau. Tuo metu, kai Gideonas nuo manęs tolo, fiziškai jis buvo arti. Saugojo mane. – Kai skambinau tau iš ligoninės, – nurijau gumulą gerklėje, – kažkas buvo su tavimi... – Raulis. Jis prižiūrėjo įsikraustymo darbus. Turėjau baigti, kol tu ir Keris grįžote namo. – Jis pažvelgė į mane. – Rankšluosčiai, angele? – paklausė, akivaizdžiai pralinksmėjęs. Jis ištraukė baltus rankšluostėlius, ant kurių buvo išsiuvinėta CROSSTRAINER, iš maišelio. Juos paėmiau iš sporto klubo. Tuo metu įsivaizdavau, kad jis apsistojęs tuščiame viengungio lizdelyje. Dabar jie atrodė juokingai. – Atleisk, – tariau, vis dar svaigdama nuo jo prisipažinimo apie butą. – Šią vietą įsivaizdavau kiek kitaip. Jis atitraukė rankšluosčius, kai siektelėjau jų. – Tavo dovanos visada apgalvotos. Pasakyk, apie ką mąstei pirkdama juos. – Norėjau priversti tave apie mane galvoti. – Kiekvieną kiekvienos dienos minutę, – sumurmėjo jis. – Leisk paaiškinti: mane – karštą, suprakaitavusią ir degančią tavimi. – Mmm... fantazija, į kurią pasineriu dažnai. Staiga vaizduotėje iškilo Gideono, tenkinančio save duše, vaizdas. Iš tiesų trūko žodžių apsakyti, koks pritrenkiamai nuostabus vaizdas tai buvo. – Ar galvoji apie mane tenkindamasis? – Nesimasturbuoju. – Ką? Baik. Visi vaikinai tai daro. Gideonas pačiupo mano ranką ir sunėrė mudviejų pirštus, tada truktelėjo mane link virtuvės, iš kur sklido dangiški kvapai. – Pasikalbėkime prie vyno taurės. – Mėgini mane nugirdyti? – Ne. – Jis paleido mane ir padėjo maišelį su rankšluosčiais ant spintelės. – Žinau, kad kelias į tavo širdį eina per skrandį. Prisėdau ant aukštos kėdės, lygiai tokios pat, kaip mano bute, sujaudinta to, kaip jis mokėjo priversti mane pasijusti it namie. – Kelias į mano širdį? Ar į mano kelnaites? Jis nusišypsojo, į taurę pildamas raudonojo vyno, kurį buvo atidaręs jau anksčiau, kad pakvėpuotų. – Tu nemūvi kelnaičių. – Paprastai taip.

– Atsargiai, Eva. – Gideonas metė man griežtą žvilgsnį. – Nes sugriausi mano mėginimus deramai tave suvilioti, prieš pasiguldant ant kiekvieno plokščio paviršiaus šiame bute. Burna išdžiūvo. Jam prinešus man skirtą taurę, jo žvilgsnis privertė nurausti ir apsvaigti. – Iki tavęs, – sumurmėjo jis, lūpas prispaudęs prie taurės krašto, – smaukydavau kaskart palindęs po dušu. Tai buvo toks pat ritualas, kaip galvos plovimas. Lengvai tuo patikėjau. Gideonas – labai seksualus vyras. Kai būdavome kartu, jis išdulkindavo mane prieš miegą, vos pabudęs ir kartais dar paskubomis dienai bėgant. – Kai atsiradai tu, tik kartą, – tęsė jis. – Ir tu buvai šalia. Mano ranka su taure sustojo pakeliui prie lūpų. – Tikrai? – Tikrai. Išgėriau mėgindama susivokti. – Kodėl nustojai? Pastarąsias kelias savaites... ilgai gyvenome be to. Jo lūpose šmėkštelėjo šypsenos vaiduoklis. – Negaliu išeikvoti nė lašo, jei noriu neatsilikti nuo tavęs. Pastačiau vyno taurę ir kumštelėjau jo petį. – Nuolat verti mane jaustis nimfomane! – Tau patinka seksas, angele, – sumurkė jis. – Tai nieko blogo. Tu godi ir nepasotinama, aš tai dievinu. Gera žinoti, kad kai tik atsidursiu tavyje, išsunksi mane sausai. Ir norėsi dar. Pajutau, kaip užkaista veidas. – Tavo žiniai, nė sykio nesitenkinau, kol buvome išsiskyrę. Niekada net nenorėjau, nes nebuvome drauge. Jis palinko ant spintelės, viena alkūne pasirėmė ant vėsaus juodo granito. – Mmm. – Mėgstu su tavimi dulkintis, nes tu esi tu, ne todėl, kad aš – koto ištroškusi kekšė. Jei tau tai nepatinka, užsiaugink pilvą, nustok praustis ar dar ką, – nuslydau nuo kėdės. – Arba tiesiog pasakyk „ne“, Gideonai. Nužygiavau į svetainę, mėgindama pabėgti nuo to nerimo, kuris kankino mane visą dieną. Gideono rankos apglėbė mane iš nugaros ir sulaikė pakeliui. – Sustok, – tarė jis su tuo pažįstamu valdingumu, kuris visada mane užvesdavo. Mėginau išsirangyti. – Dabar, Eva. Pasidaviau, mano rankos nusviro prie šonų ir suspaudė suknelę. – Paaiškink, kas, po velnių, ką tik nutiko, – tarė ramiai. Nuleidau galvą ir nieko nesakiau, nes nežinojau, ką sakyti. Po akimirkos tylos jis pajudėjo, pakėlė mane į glėbį ir nunešė prie sofos. Atsisėdo ir įtaisė mane sau ant kelių. Prisiglaudžiau. Jo smakras nutūpė man ant pakaušio. – Nori susipykti, angele? – Ne, – sumurmėjau. – Gerai. Ir aš ne. – Jis glostė man nugarą aukštyn, žemyn. – Tad pasikalbėkime.

Prispaudžiau nosį prie jo kaklo. – Myliu tave. – Žinau. – Jis atlošė galvą, leisdamas man įsitaisyti. – Nesu sekso maniakė. – Nematau problemos, jeigu ir būtum. Dievas mato, mylėtis su tavim – mėgstamiausias mano užsiėmimas. Tiesą sakant, jei kada užsimanytum dažnesnio mano rūpesčio, galėčiau net suplanuoti seksą su tavimi savo dienotvarkėje. – O, Dieve! – grybštelėjau jam dantimis ir jis švelniai nusijuokė. Gideonas apvyniojo mano plaukus apie kumštį ir atlošė man galvą. Jo žvilgsnis buvo švelnus ir rimtas. – Tu nusiminusi ne dėl neįtikėtino mūsų seksualinio gyvenimo. Tai kas kita. Atsidususi pripažinau: – Nežinau, kas yra. Aš tiesiog... išsiderinusi. Pasitaisydamas mane ant kelių, Gideonas prisitraukė arčiau, apglėbė mane savo šiluma. Mes taip tobulai derėjome vienas prie kito – mano linkiai ir it akmenyje iškalti jo raumenys. – Ar patinka butas? – Labai. – Gerai, – jo balsą nuspalvino pasitenkinimas. – Aišku, tai pavyzdys – ekstremalus. Mano širdis ėmė plakti greičiau. – Pavyzdys, kaip galėtų atrodyti naujasis mudviejų butas? – Pradėsime iš naujo, žinoma. Viskas nauja. Mane sujaudino toks jo pareiškimas. Vis dėlto negalėjau nepasakyti: – Tai buvo labai rizikinga. Persikraustyti čia, vaikščioti į pastatą ir iš jo. Susinervinu vien apie tai galvodama. – Pagal popierius čia kažkas gyvena. Tad, žinoma, jis nešė baldus, įeidinėjo, išeidinėjo, kaip ir visi gyventojai, turintys automobilius, įvažiuoja į garažą. Kai aš būnu jis, rengiuosi kiek kitaip, lipu laiptais ir patikrinu apsaugos įrašus, kad žinočiau, ar ką nors sutiksiu, jei kas. Visas šis planavimas susuko man galvą, bet jis juk praktikavosi, kad be pėdsako pasiektų Neitaną. – Visos šios problemos ir išlaidos. Dėl manęs. Negaliu – nežinau, ką pasakyti. – Pasakyk, kad planuoji pas mane įsikraustyti. Pasimėgavau užplūdusiu malonumu, kurį suteikė jo žodžiai. – Ar esi suplanavęs šios naujos pradžios laiką? – Vos tik galėsime sau tai leisti. – Jo ranka švelniai spustelėjo mano šlaunį. Uždėjau ranką jam ant delno. Tiek daug kliūčių trukdė mums gyventi kartu: mudviejų praeities traumos; mano tėvas, kuris nemėgo turtingų vyrų ir manė, kad Gideonas – sukčius; ir aš pati, nes mėgau savo butą ir tikėjau, kad pritapti naujame mieste, vadinasi, kuo daugiau daryti pačiai. Vis dėlto peršokau prie, mano manymu, didžiausio rūpesčio. – O kaip Keris? – Apartamentuose yra prijungtas svečių butas. Paskubomis atsitraukusi įsispoksojau į jį.

– Padarytum tai dėl Kerio? – Ne, padaryčiau dėl tavęs. – Gideonai, aš... – Nutilau neberasdama žodžių. Buvau apstulbinta. Kažkas manyje kryptelėjo. – Tu nesi nusiminusi dėl buto, – tarė jis. – Kažkas kita neduoda tau ramybės. Apie Bretą nusprendžiau pasakyti paskiausiai. – Šeštadienį eisiu į merginų vakarėlį. Jis sustingo. Gal kas nors, kas ne taip gerai jį pažįsta, nebūtų pastebėjęs to subtilaus, staigaus suklusimo, bet aš jį pagavau. – Kokį merginų vakarėlį? – Šokti. Gerti. Kaip visada. – Ar tai vyrų medžioklė? – Ne. – Apsilaižiau lūpas, sužavėta jo pokyčio: iš intymiai žaismingo jis tapo intensyviai susikaupęs. – Mes visos užimtos. Bent jau aš taip manau. Nesu tikra dėl Megumės kambario draugės, bet Megumė turi vaikiną, o Šona, kaip žinai, turi savo virėją. Staiga darbiniu tonu jis pareiškė: – Aš viską suorganizuosiu – mašiną, vairuotoją ir apsaugą. Rinkitės mano klubus, apsauga liks mašinoje. Jei norėsite eiti kur kitur, apsauga eis kartu. Nustebusi sumirksėjau ir atsakiau: – Gerai. Virtuvėje ėmė pypsėti orkaitės laikmatis. Vienu galingu judesiu Gideonas atsistojo, laikydamas mane glėbyje. Mano akys išsiplėtė. Kraujas ūžė gyslose. Apglėbiau rankomis jo kaklą ir leidausi nunešama į virtuvę. – Dievinu tavo stiprumą. – Tau lengva padaryti įspūdį. – Pasodinęs mane ant aukštos baro kėdės, lėtai pabučiavo ir pasuko link orkaitės. – Pats gaminai? – Nebuvau tikra, kodėl tai mane nustebino, bet vis dėlto nustebino. – Ne. Arnoldas pristatė kepti paruoštą lazaniją ir salotų. – Skamba puikiai. – Kadangi jau buvau valgiusi žymiojo šefo Arnoldo Ričio restorane, žinojau, kad maistas bus neįtikėtinas. Griebiau savo taurę ir be mėgavimosi išmaukiau puikųjį vyną – kad būtų drąsiau, mat nusprendžiau, jog laikas pasakyti tai, ko girdėti jis nenori. Įkvėpiau ir rėžiau: – Šiandien man į darbą skambino Bretas. Minutę ar dvi maniau, kad Gideonas manęs neišgirdo. Nė nepažvelgęs į mane, jis užsimovė puodkėlę, atidarė orkaitę ir ištraukė lazaniją. Tik pastatęs indą ant kaitlentės pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kad iškart supratau, jog išgirdo kiekvieną žodį. Numetė puodkėlę ant spintelės, paėmė vyno butelį ir priėjo tiesiai prie manęs. Ramiai paėmė mano taurę, pripildė ją ir prabilo: – Spėju, nori susitikti, kai kitą savaitę bus Niujorke. Prieš atsakydama turėjau įkvėpti. – Žinojai, kad jis grįžta! – užsipuoliau jį. – Žinoma, žinojau.

Buvo neaišku, ar jis žino dėl to, kad Breto grupė pasirašė sutartį su „Vidal Records“, ar dėl to, kad nepaleidžia jo iš akių. Abi priežastys buvo įmanomos. – Ar sutikai susitikti? – jo balsas buvo švelnus ir lygus. Pavojingai. Nepaisydama plazdenimo pilve, jo žvilgsnį atlaikiau. – Taip, eisime į naujojo „Six-Ninths“ vaizdo klipo premjerą. Keris eis kartu. Gideonas linktelėjo, o aš likau susijaudinusi ir nė nutuokianti, ką jis jaučia. Nuslydau nuo kėdės ir priėjau prie jo. Apglėbęs mane, jis pasidėjo skruostą man ant viršugalvio. – Atsisakysiu, – paskubomis pasiūliau. – Vis tiek nelabai noriu eiti. – Viskas gerai, – sušnibždėjo jis, siūbuodamas į šonus, liūliuodamas mane. – Aš sudaužiau tavo širdį. – Sutikau ne todėl! Jo rankos pakilo ir paniro į mano plaukus, šukavo juos atgal nuo kaktos ir skruostų su tokiu švelnumu, kad akyse prisirpo ašaros. – Negalime tiesiog pamiršti pastarųjų kelių savaičių, Eva. Skaudžiai tave užgavau ir tu tebekraujuoji. Tada suvokiau, kad nebuvau pasirengusi surinkti mūsų santykių šukių, lyg nieko nebūtų nutikę. Dalis manęs vis dar širdo, ir Gideonas tai pajuto. Išsilaisvinau iš jo glėbio. – Ką nori pasakyti? – Kad neturiu jokios teisės palikti tavęs ir skaudinti – nesvarbu, dėl kokių priežasčių, – o paskui tikėtis, kad pamirši, kaip jauteisi, ir per naktį man atleisi. – Tu užmušei dėl manęs žmogų! – Tu nieko man neskolinga, – pratrūko jis, – mano meilė tau nėra įsipareigojimas. Kaskart jam prisipažinus meilę man, vis dar jaučiausi it gavusi kulką, nesvarbu, kaip dažnai įrodydavo man tai savo veiksmais. Švelnesniu balsu atsakiau: – Nenoriu tavęs skaudinti, Gideonai. – Tada neskaudink. – Jis pabučiavo mane su širdį veriančiu švelnumu. – Valgykime, kol maistas neatšalo. Persirengiau „Cross Industries“ marškinėliais ir Gideono pižaminėmis kelnėmis, kurias užsiraitojau iki kulkšnių. Nusinešėme žvakes ant stalelio ir valgėme sukryžiavę kojas ant grindų. Gideonas vis dar vilkėjo mano mėgstamiausią megztinį, bet kostiumines kelnes pakeitė juodos sportinės. Nuo lūpos nusilaižiusi pomidorų padažo lašą, papasakojau jam, kaip praėjo diena. – Markas kaupia drąsą pasipiršti savo partneriui. – Jei gerai pamenu, jie jau senokai kartu. – Nuo koledžo laikų. Gideonas nusišypsojo. – Net jei esi tikras dėl atsakymo, spėju, tai vis vien nelengva. Pažvelgiau žemyn į lėkštę. – Ar Korina jaudinosi, klausdama tavęs, ar vesi?

– Eva. – Jis luktelėjo, kol užsitęsusi tyla privertė mane pakelti galvą. – Apie tai nesikalbėsime. – Kodėl ne? – Nes tai nesvarbu. Tyrinėjau jo veidą. – Kaip jaustumeisi žinodamas, kad kažkur yra kažkas, kam aš pasakiau „taip“? Teoriškai. Jis metė į mane susierzinimo kupiną žvilgsnį. – Tai būtų kas kita, nes tu nebūtum sutikusi, nebent tas vyrukas tau išties būtų ką nors reiškęs. O aš tejaučiau... paniką. Tas jausmas nedingo, kol ji nutraukė sužadėtuves. – Ar nupirkai jai žiedą? – Mintis, kad jis pirko žiedą kitai moteriai, mane skaudino. Žiūrėjau žemyn į savo ranką, į žiedą, kurį jis padovanojo man. – Nė kiek nepanašų į šitą, – tarė jis tyliai. Lyg norėdama jį apsaugoti, sugniaužiau kumštį. – Korinai žiedą nupirkau pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje. Omenyje neturėjau nieko, tad išrinkau tą, kuris buvo panašus į jos motinos. Labai skirtingos aplinkybės, nejau nematai? – Taip. – Ne aš sukūriau žiedą, kurį mūvėjo Gideonas, bet apieškojau šešias parduotuves, kol radau tinkamą. Jis buvo platininis su juodais deimantais ir savo vėsia vyriška elegancija bei ryškiu, dominuojančiu stiliumi priminė man mano meilužį. – Atleisk, – tariau susiraukdama. – Aš kvaiša. Jis pakėlė mano ranką prie lūpų ir pabučiavo krumplius. – Aš irgi retkarčiais. Išsiviepiau. – Manau, Markas ir Stivenas vienas kitam tobulai tinka, bet Markas turi teoriją, kad kai vyrai pajunta poreikį tuoktis ir iš karto to nepadaro, tas poreikis gana greitai dingsta. – Mano nuomone, svarbiau yra tinkamas partneris, ne tinkamas laikas. – Laikysiu kumščius, kad jiems pavyktų. – Pakėliau savo taurę. – Nori pažiūrėti televizorių? Gideonas atsilošė į sofą. – Tik noriu būti su tavimi, angele. Nesvarbu, ką darysime. Drauge sutvarkėme po vakarienės likusią netvarką. Gideonas, ištiesęs man išskalautą indą, kad įdėčiau į indaplovę, ir palaukęs, kol pasiruošiu imti, mane apmovė. Griebė mano ranką ir lengvu mostu padėjo indą ant spintelės. Pagavęs mane už liemens, apsuko šokiui. Pagavau iš svetainės sklindančius garsus, grojo kažkas gražaus, nuauksinto tyru, vaiduoklišku moters balsu. – Kas tai? – paklausiau, jau alsuodama nuo stipraus Gideono kūno taip arti savojo. Aistra, nuolat rusenanti tarp mudviejų, užsiliepsnojo, aš pasijutau gyva ir nenustygstanti. Kiekviena nervų galūnėlė įsiaudrino, ruošdamasi jo prisilietimui. Alkis tvirtai susipynė su karšta nekantra. – Nė nenutuokiu. – Jis apsuko mane apie virtuvės salelę į svetainę. Pasidaviau meistriškam jo vedimui, mėgaudamasi tuo, kad šokis buvo aistra, kuria dalijomės, stebėdamasi tuo akivaizdžiu džiugesiu, jo juntamu vien būnant su manimi. Toks pats malonumas kilo ir man, žingsnis nuo jo vis lengvėjo, kol galiausiai ėmė rodytis, kad slystame. Artėjant prie garso įrangos, muzika garsėjo. Dainoje išgirdusi žodžius tamsus ir pavojingas kluptelėjau iš nuostabos. – Per daug vyno, angele? – erzino Gideonas, prisitraukdamas mane artyn. Bet mano dėmesys buvo sutelktas į muziką. Į dainininkės skausmą. Kankinančius santykius, kuriuos

ji lygino su gyvu vaiduokliu. Žodžiai priminė dienas, kai tikėjau amžiams praradusi Gideoną, tad maudė širdį. Pažvelgiau į jo veidą. Jis stebėjo mane tamsiomis žvilgančiomis akimis. – Atrodei tokia laiminga šokdama su tėčiu, – tarė jis. Žinojau, kaip jis vertina tokius mudviejų prisiminimus. – Aš laiminga dabar, – patikinau jį, nors akys dilgčiojo nuo ilgesio, troškimo, kurį taip intymiai pažinojau. Jei sielos galėtų susijungti norais, mudviejų būtų neišskiriamai susivijusios. Apglėbusi delnu jo sprandą, aš prilenkiau jo lūpas prie savųjų. Joms susilietus, jo ritmas pakriko. Jis sustojo ir apkabino mane taip smarkiai, kad kojos pakilo nuo žemės. Priešingai nei dainininkė sudaužyta širdimi, aš mylėjau ne vaiduoklį. Mylėjau vyrą iš kūno ir kraujo, tokį, kuris darė klaidų, bet iš jų mokėsi, vyrą, kuris iš visų jėgų stengėsi būti geresnis dėl manęs, vyrą, kuris taip pat beviltiškai kaip ir aš troško, kad mudviem pavyktų. – Niekada nebūnu laimingesnė, nei būdama su tavimi, – tariau jam. – Ak, Eva. Ir jis užgniaužė man kvapą bučiniu. – Tai tas vaikis, – tariau. Gideono pirštų galai braižė apskritimus man aplink bambą. – Tai iškreipta. Gulėjome išsipleikę ant sofos, žiūrėjome mano mėgstamiausią policijos laidą. Jis buvo apglėbęs mane iš nugaros, smakrą uždėjęs ant peties, o mudviejų kojos dryksojo susipynusios. – Taip jau visa tai veikia, – atsakiau. – Šokiruoja ir panašiai. – Man regis, tai močiutė. – O, Dieve. – Suktelėjau galvą, kad pažvelgčiau į jį. – Ir tu nemanai, kad tai iškreipta? Jis nusijuokė ir pakštelėjo man į skruostą. – Nori lažintis, kas teisus? – Nesilažinsiu. – Nagi. – Gideonas pakilo ant alkūnės ir pažvelgė į mane, o jo ranka priplojo man pilvą. – Ne. – Jutau jį prie savo sėdmenų linkio, tvirtą, sunkų per visą ilgį. Jis nebuvo sustandėjęs, bet mano dėmesį vis vien atkreipė. Susidomėjusi kyštelėjau ranką tarp mudviejų ir apėmiau jį delnu. Jis akimirksniu sustandėjo. Vienas juodas antakis šovė aukštyn. – Graibaisi, angele? Švelniai jį spustelėjau. – Dabar aš įsiaudrinusi ir nerimastinga, svarstau, kodėl naujasis mano kaimynas nesistengia manęs suvilioti. – Gal jis nenori tavęs per greitai ir per smarkiai spausti, kad neišgąsdintų. – Gideono akys mirgėjo televizijos šviesoje. – Nejaugi? Jis švelniai pasitrynė nosimi į mano smilkinį. – Jei jis turi bent kiek proto, žino, kad negalima tavęs paleisti. Ak...

– Galbūt man reikėtų žengti pirmą žingsnį, – sušnibždėjau pirštais suimdama jo riešą. – Bet kas, jei jis pamanys, kad aš pernelyg lengvai pasiekiama? – Jis bus per daug užsiėmęs galvodamas, kaip jam pasisekė. – Na, tuomet... – pasimuisčiau ir atsisukau į jį veidu. – Labas, kaimynėli. Jis nuvedė piršto galiuku man per antakį. – Labas. Man viskas čia labai patinka. – Ir svetingumas neprastas. – Ak? Krūva rankšluosčių? Stumtelėjau jo petį. – Nori laižytis ar ne? – Laižytis? – Jis atlošė galvą ir nusikvatojo, krūtinė suvibravo prie mano kūno. Tai buvo geidulingas, gilus juokas, kurį išgirdus man užsirietė pirštų galai. Gideonas taip retai juokėsi. Mano rankos įslydo po jo megztiniu ir perbraukė šiltą odą. Lūpos nuslinko prie jo žandikaulio. – Ar tai reiškia „ne“? – Angele, nulaižysiu bet kurią tavo kūno vietą, kurią tik norėsi. – Pradėk nuo čia, – pasiūliau jam savo lūpas ir jis švelniai apžiojo jas savosiomis. Jo liežuvis judėjo jomis, paskui niurktelėjo vidun, laižydamas ir erzindamas mane. Prigludau prie jo kūno, suvaitodama, kai jis pasislinko, kad pusiau mane užgultų. Dantimis pagavau jo lūpą ir paglosčiau ją liežuvio galiuku. Jo aimana buvo tokia erotiška, kad akimirksniu sudrėkau. Mano nugara išsirietė, kai jo ranka įslinko po mano marškinėliais ir, suėmusi nuogą krūtį, nykščiu ir rodomuoju pirštu erzino spenelį. – Tu tokia švelni, – sumurmėjo jis. Bučiavo mano veidą link smilkinio, paskui įsikniaubė man į plaukus. – Dieviška tave liesti. – Tu tobulas. – Įsibroviau po jo kelnėmis, kad paliesčiau nuogus sėdmenis. Jo odos kvapas ir karštis svaigino, apgirtau nuo geismo ir ilgesio. – Svajonė. – Tu mano svajonė. Kristau, tu tokia graži. – Jo lūpos apžiojo manąsias, mano ranka jo plaukuose susigniaužė į kumštį, apsivijusi jį rankomis ir kojomis spaudžiau prie savęs. Mano pasaulis susiaurėjo iki tik jo. Iki to, koks jausmas jį liesti. Iki jo garsų. – Dieviškas jausmas žinoti, kad taip manęs trokšti, – tarė jis kimiai. – Vienas to nepakelčiau. – Aš su tavimi, mažuti, – pažadėjau, mano lūpos karštligiškai judėjo po juo. – Aš visa su tavimi. Gideonas užgulė mane, viena ranka suėmęs sprandą, kita – liemenį. Įsitaisęs virš manęs, jis priglaudė savo kietumą prie mano švelnumo, varpą prie lyties, ir ėmė judinti klubus. Aiktelėjau, nagais įsirėždama į akmeninį jo užpakalį. – Taip, – begėdiškai vaitojau. – Kaip gera. – Būtų geriau, jei būčiau tavyje, – murkė jis. Kąstelėjau jam ausį. – Ar mėgini mane įkalbėti tau atsiduoti? – Tau nereikia nieko duoti, angele. – Jis švelniai čiulpė mano kaklą, mano lytis alkanai įsitempė. – Galiu čia pat tau įkišti. Pažadu, bus gera. – Nežinau. Aš pasikeičiau. Nebesu ta mergina.

Jo rankos ant mano liemens truktelėjo žemyn mano kelnes. Maivydamasi pasiraičiau ir švelniai paprotestavau. Ten, kur jis palietė, oda dilgčiojo, kūnas budo nuo jo prisilietimų. – Ša, – brūkštelėdamas savo lūpomis per manąsias, sušnibždėjo jis. – Jei tau nepatiks, pažadu, iškart ištrauksiu. – Ar tokios vilionės kada nors suveikė? – Čia ne vilionės, kalbu rimtai. Sugriebiau geležinius jo sėdmenis ir pakėliau klubus jo link, puikiai žinodama, kad jokių vilionių jam nereikia. Jam užtektų mostelėti pirštu ir jo lovoje atsidurtų bet kas, ko tik jis panorėtų. Laimei, jis nori tik manęs. Mėgaudamasi jo žaismingumu, erzinau: – Spėju, visoms taip sakai. – Kokioms visoms? – Juk, žinia, turi reputaciją. – Bet tik tu mūvi mano žiedą. – Jis pakėlė galvą ir pirštu nubraukė plaukų sruogą nuo mano smilkinio. – Mano gyvenimas prasidėjo tik tada, kai sutikau tave. Jo žodžiai smogė man it kumštis. Sunkiai nurijau ir sušnibždėjau: – Gerai, tu laimėjai. Imk mane. Šešėliai iš jo veido dingo, juos pakeitė šypsena. – Dieve, einu dėl tavęs iš proto. Nusišypsojau jam. – Žinau.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Pabudau išmušta šalto prakaito, mano širdis beprotiškai daužėsi. Gulėjau didžiojoje lovoje, sunkiai alsavau, mintyse mėgindama išsikapstyti iš miego gelmių. – Nulipk nuo manęs! Gideonas. O Dieve. – Po velnių, neliesk manęs! Išsiritusi iš lovos, koridoriumi nubėgau į svečių kambarį. Paskubomis ieškojau šviesos jungiklio, radusi trinktelėjau per jį delnu. Kambarys nušvito ir pamačiau ant lovos besirangantį Gideoną, jo kojos buvo susipynusios su antklode. – Ne. O, Dieve... – Jo nugara išsirietė ir pakilo nuo lovos, kumščiai gniaužė patalus. – Skauda! – Gideonai! Jis smarkiai trūkčiojo. Nubėgau prie lovos – širdį vėrė pamačius jį visą sukaitusį, permirkusį prakaitu. Uždėjau delną jam ant krūtinės. – Neliesk manęs, po velnių! – sušnypštė jis, sučiupęs mano riešą, ir taip smarkiai jį suspaudė, kad sušukau iš skausmo. Jis buvo atsimerkęs, bet jo akys nefokusavo vaizdo, jis vis dar buvo įstrigęs košmare. – Gideonai! – stengiausi ištrūkti. Jis it strėlė atsisėdo, krūtinė kilnojosi, akys atrodė paklaikusios. – Eva. Paleidęs mane, lyg būčiau nudeginus, jis nusibraukė drėgnus plaukus nuo veido ir išlipo iš lovos. – Jėzau, Eva... ar nuskriaudžiau tave? Suėmusi riešą kita ranka, papurčiau galvą. – Parodyk, – tarė jis kimiai, tiesdamas į mane virpančias rankas. Nuleidau rankas, žengiau jo link ir apkabinau taip stipriai, kaip tik galėjau, skruostą prispaudžiau prie slidžios nuo prakaito krūtinės. – Angele. – Virpėdamas jis įsikibo į mane. – Atleisk. – Ša, mažuti. Viskas gerai. – Leisk, palaikysiu tave, – sušnibždėjo jis, susmukdamas ant grindų su manimi glėbyje. – Nepabėk. – Niekada, – pažadėjau aš, mano lūpos slydo per jo odą. – Niekada. Prileidau vandens ir drauge įlipom į trikampę vonią. Sėdėdama už jo ant aukščiausio laiptelio, ištrinkau jam galvą, muilinomis rankomis glosčiau krūtinę ir nugarą, kad nusiplautų ledinis nakties košmaro prakaitas. Karštas vanduo nuramino jo drebulį, bet tamsių paakių taip paprastai nepašalinsi. – Ar kada kalbėjaisi su kuo nors apie savo košmarus? – paklausiau spausdama šiltą vandenį iš kempinės jam ant peties. Jis papurtė galvą. – Laikas, – tariau švelniai. – Aš klausau. Jis ilgai tylėjo.

– Eva, kai tu sapnuoji košmarus... ar jie kaip tikrų įvykių rekonstrukcija? Ar mintyse viskas apsiverčia? Pasikeičia? – Dažniausiai tai prisiminimai. Kaip realybėje. Tavo ne? – Kartais. Kartais jie būna kitokie. Įsivaizduojami. Nutilau bandydama suvirškinti tai, troškau daugiau nusimanyti, kad galėčiau iš tikrųjų padėti. Dabar tegalėjau mylėti jį ir klausyti. Tikėjausi, kad to užteks, nes jo košmarai draskė man širdį tiek pat, kiek ir, buvau tikra, jam. – Ar jie kitokie gerąja prasme? Ar blogąja? – Aš priešinuosi, – švelniai tarė jis. – Ir jis vis tiek tave skaudina? – Taip, jis laimi, bet aš bent jau kiek galėdamas ilgiau užlaikau jį. Vėl panardinau kempinę į vandenį ir išspaudžiau ant jo vandenį, mėgindama išlaikyti raminantį ritmą. – Neturėtum savęs smerkti. Tebuvai vaikas. – Tu irgi. Smarkiai užsimerkiau suvokusi, kad Gideonas matė Neitano darytas mano nuotraukas ir vaizdo įrašus. – Neitanas buvo sadistas. Natūralu priešintis fiziniam skausmui, tad taip ir dariau. Tai ne drąsa. – Norėčiau, kad man būtų labiau skaudėję, – spjovė jis. – Nekenčiu to, kad jis vertė mane tuo mėgautis. – Tu nesimėgavai. Jautei malonumą, o tai kas kita. Gideonai, mūsų kūnai reaguoja instinktyviai, net jei sąmoningai to nenorime. – Apkabinau jį iš nugaros ir uždėjau smakrą ant viršugalvio. – Jis buvo tavo psichologo asistentas, žmogus, kuriuo turėtum pasikliauti. Jis buvo išmokytas knisti tau smegenis. – Tu nesupranti. – Tai padėk man suprasti. – Jis... suviliojo mane. Ir aš jam leidau. Jis negalėjo priversti manęs to norėti, bet pasirūpino, kad nesipriešinčiau. Pasimuisčiusi prispaudžiau skruostą jam prie smilkinio. – Nerimauji, kad galbūt esi biseksualus? Jei ir esi, aš neišsigąsiu. – Ne. – Jis pasuko galvą ir brūkštelėjo lūpomis per manąsias, rankos pakilo iš vandens ir mūsų pirštai susinėrė. – Vyrai manęs niekada netraukė. Bet tai, kad priimtum mane bet kokį... Dabar taip tave myliu, kad net skauda. – Mažuti. – Švelniai jį pabučiavau, mudviejų lūpos prasivėrė ir sukibo. – Tenoriu, kad būtum laimingas. Geriau su manimi. Ir labai noriu, kad nustotum save skaudinti dėl to, kas tau buvo padaryta. Tave išprievartavo. Buvai auka, tačiau išsikapstei. Tai jokia gėda. Jis apsisuko ir įsitraukė mane gilyn į vandenį. Įsitaisiau šalia jo, uždėjusi ranką jam ant šlaunies. – Ar galime apie kai ką pasikalbėti? Kai ką intymaus? – Visada. – Kartą man sakei, kad analiniais žaidimais neužsiimi. – Pajutau, kaip jis įsitempia. – Bet tu...

mes... – Mano pirštai ir liežuvis buvo tavyje, – užbaigė jis tyrinėdamas mane. Pakeitus temą, pasikeitė ir jis, delsimą pakeitė ramus valdingumas. – Tau patinka. – O tau? – paklausiau, kol dar nepraradau drąsos. Jis sunkiai įkvėpė, skruostai buvo raudoni nuo karšto vandens, šlapi juodi plaukai buvo nubraukti taip, kad atsidengė veidas. Po ilgos akimirkos ėmiau bijoti, kad jis neatsakys. – Norėčiau tau tai suteikti, Gideonai, jei tu nori. Jis užsimerkė. – Angele. Kyštelėjau ranką jam tarp kojų ir suėmiau sunkų kapšelį. Vidurinis pirštas išsitiesė, palindo po juo ir švelniai brūkštelėjo per raukšlėtą angą. Jis smarkiai trūktelėjo, kojos tučtuojau susiskėtė, iš vonios išsiliejo vanduo. Prie mano dilbio jo varpa sustandėjo it akmuo. Ištraukiau suspaustą ranką ir sugriebiau jo erekciją, ėmiau ją glostyti, o jam suvaitojus, užspaudžiau lūpas savosiomis. – Dėl tavęs padarysiu viską. Mūsų lovoje nėra ribų. Nei atsiminimų. Tik mes. Tik aš ir tu. Ir meilė. Taip tave myliu. Jo godus ir kiek piktas liežuvis šovė į mano burną. Ranka ant mano riešo įsitempė, kitą ranką jis padėjo ant manosios ir paskatino suspausti smarkiau. Vonioje vanduo švelniai bangavo, o aš pumpavau jo erekciją. Nuo jo aimanų man sustandėjo speneliai. – Tavo malonumas priklauso man, – sušnibždėjau jam į burną. – Pasiimsiu, jei man jo neduosi. Atlošdamas galvą jis sudejavo. – Priversk mane baigti. – Kaip tik nori, – pažadėjau. – Riškis mėlyną kaklaraištį. Jis dera prie tavo akių. – Žvelgiau į drabužinę, kur Gideonas rinkosi kostiumą, kurį vilkės vainikuodamas savaitę. Jis žvilgtelėjo į mane, sėdinčią ant lovos krašto pagrindiniame miegamajame su kavos puodeliu rankose. Vylingai nusišypsojo. – Dievinu tavo akis, – tariau jam nerūpestingai gūžtelėdama. – Jos nuostabios. Nukabinęs nuo pakabo kaklaraištį, jis grįžo į miegamąjį, nešinas per ranką permestu grafito pilkumo kostiumu. Buvo tik su juodomis trumpikėmis, tad galėjau grožėtis jo lieknu, raumeningu kūnu ir auksine oda. – Neįtikėtina, kaip dažnai mes galvojame taip pat, – tarė jis. – Šitą kostiumą išsirinkau, nes jis primena man tavo akių spalvą. Tai privertė mane nusišypsoti. Supau kojas, iš meilės ir laimės negalėdama nusėdėti. Padėjęs drabužius ant lovos, Gideonas priėjo prie manęs. Kryptelėjau galvą ir pažvelgiau į jį, širdis plakė tvirtai ir užtikrintai. Jis suėmė mano galvą ir nykščiais perbraukė antakius. – Tokios gražios audringai pilkos. Ir tokios išraiškingos. – Visiškai nesąžininga. Skaitai mane it knygą, pats tuo tarpu užsidėjęs neįskaitomiausią kaukę

pasaulyje. Pasilenkęs jis pabučiavo man į kaktą. – Ir vis dėlto nuo tavęs man nepavyksta nuslėpti nieko. – Na, tu tik taip sakai. – Stebėjau, kaip jis ima rengtis. – Klausyk, norėčiau, kad kai ką dėl manęs padarytum. – Bet ką. – Jei tau reikės poros, o manęs imti negalėsi, veskis Airlandę. Segdamasis marškinius jis stabtelėjo. – Jai septyniolika, Eva. – Na ir kas? Tavo sesuo graži, elegantiška jauna moteris, kuri tave dievina. Didžiuotumeisi ja. Atsidusęs jis paėmė kelnes. – Negaliu įsivaizduoti jos nenuobodžiaujančios tuose keliuose renginiuose, kur jai būti atrodys priderama. – Sakei, jai bus nuobodu vakarieniauti pas mane, bet klydai. – Ten buvai tu, – paprieštaravo jis, aukštyn truktelėdamas kelnes. – Jai buvo smagu su tavimi. Gurkštelėjau kavos. – Sakei, padarysi bet ką, – priminiau. – Man ne bėda eiti ir vienam, Eva. Juk sakiau, kad su Korina daugiau nesusitikinėsiu. Spoksojau į jį per puodelio kraštą ir nieko nesakiau. Gideonas akivaizdžiai nusivylęs susikišo marškinius į kelnes. – Gerai. – Ačiū. – Galėtum ir nesišypsoti kaip Češyro katinas, – sumurmėjo jis. – Galėčiau. Jis sustingo, primerktos akys nuslydo mano kūnu, kur chalatas prasiskyrė ir atidengė nuogas kojas. – Nieko neprisigalvok, šaunuoli. Šįryt jau gavai. – Ar turi pasą? – paklausė jis. Susiraukiau. – Taip. O ką? Trumpai linktelėjęs jis paėmė mano mėgstamiausią kaklaraištį. – Tau jo prireiks. Pajutau kirbant susijaudinimą. – Kam? – Keliauti. – Nejaugi. – Atsistojau nuo lovos. – Keliauti kur? Jo akys gudriai blizgėjo, rankos lengvai ir įgudusiai rišosi kak​laraištį. – Kur nors. – Ar ruošiesi išsiųsti mane į nežinomus kraštus? – Labai norėčiau, – sumurmėjo jis. – Tu ir aš negyvenamoje atogrąžų saloje, tu ten nuolat nuoga ir

aš galiu bet kurią akimirką į tave įslysti. Įsirėmiau viena ranka į klubą ir pažvelgiau į jį. – Nudegusi saulėje ir kreivakojė. Seksualu. Jis nusijuokė, o mano kojų pirštai įsirėmė į kilimą. – Noriu pasimatyti su tavimi šįvakar, – tarė jis užsimesdamas liemenę. – Tenori vėl įkišti. – Na, tu juk liepei man nesustoti. Daryti tai vėl ir vėl. Prunkštelėjau, pastačiau kavą ant stalelio ir nusimečiau chalatą. Nuoga perėjau per kambarį, o jam pamėginus mane pačiupti išsisukau. Kai atidariusi stalčių ruošiausi rinktis vieną iš žaviųjų jo pirktų „Carine Gilson“ apatinių komplektėlių, jis priėjo iš nugaros, pakišo rankas po pažastimis ir delnais suėmė krūtis. – Galiu tau priminti, – murkė jis. – Tau nereikia į darbą? Man tai reikia. Gideonas prisispaudė man prie nugaros. – Ateik dirbti pas mane. – Pilstysiu tau kavą, laukdama, kada mane išdulkinsi? – Aš rimtai. – Ir aš, – apsisukau taip greitai, kad ant grindų numečiau rankinę. – Turiu darbą ir labai jį mėgstu. Juk žinai. – Ir tau jis puikiai sekasi. – Jis sugriebė mane už pečių. – Lai tau puikiai sekasi ir mano komandoj. – Negaliu. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios atsisakiau ir patėvio pagalbos. Noriu įsitvirtinti pati. – Žinau. Ir gerbiu tai. – Jo delnai glostė man rankas. – Aš irgi iškilau pats, nors Kroso pavardė bandė nutempti mane žemyn. Niekada to iš tavęs neatimčiau. Negautum nieko, ko neužsitarnavai. Prikandau kylančią užuojautą, kurią pajutau dėl to, kaip Gideonas kentėjo dėl savo tėvo, Ponzi schemos aferisto, nusižudžiusio, kad netektų kentėti kalėjime. – Nejau tikrai manai, kad kas nors patikės, jog darbą gavau ne todėl, kad tau duodu? – Užsičiaupk. – Jis papurtė mane. – Tu širsti, ir gerai, bet šitaip apie mus nekalbėk. Pastūmiau jį. – Visi kiti kalbės. Urgztelėjęs jis mane paleido. – Užsirašei į „Cross-Trainer“ sporto klubą, nors lankai „Equinox“ ir krav magą. Paaiškink, kodėl. Pasisukusi truktelėjau iš stalčiaus kelnaites, nes nenorėjau pyktis nuoga. – Tai kas kita. – Ne. Vėl atsisukdama į jį užmyniau ant daiktų, iškritusių iš rankinės, ir dėl to dar labiau supykau. – „Waters Field & Leaman“ nekonkuruoja su „Cross Industries“! Pats naudojiesi agentūros paslaugomis. – Manai, kad niekada nedirbsi prie vieno iš mano konkurentų kampanijos? Stovėdamas priešais su prasegta liemene ir nepriekaištingu kak​laraiščiu jis sujaukė mano mintis. Jis

toks gražus, aistringas ir yra viskas, ko kada norėjau, todėl taip sunku jam ką nors atsakyti. – Esmė ne tai. Nebūsiu laiminga, Gideonai, – nuoširdžiai atsakiau. – Eikš, – jis ištiesė į mane rankas ir kai priėjau, apkabino. Kalbėjo, lūpas priglaudęs man prie smilkinio: – Vieną dieną žodis „Cross“ įmonės pavadinime reikš ne tik mane. Mano pyktis ir neviltis užvirė. – Gal dabar nebūtina apie tai kalbėtis. – Tik vienas dalykas: gali pretenduoti į poziciją kaip bet kas kitas, jei tau taip reikia. Aš nesikišiu. Jei gausi darbą, dirbsi kitame „Crossfire“ aukšte ir pati kopsi karjeros laiptais. Tavo kilimas nuo manęs nepriklausys. – Tau tai svarbu. – Tai nebuvo klausimas. – Žinoma, taip. Sunkiai dirbame, kad kurtume ateitį drauge. Tai – natūralus žingsnis ta kryptimi. Nenoriai linktelėjau. – Privalau būti nepriklausoma. Jis suėmė mane už sprando ir prisitraukė artyn. – Nepamiršk, kas svarbiausia. Jei sunkiai dirbsi, rodysi įgūdžius ir talentą – žmonės susidarys tinkamą nuomonę. – Turiu ruoštis į darbą. Gideonas patyrinėjo mano veidą, tada švelniai pabučiavo. Paskui paleido mane ir aš pasilenkiau pakelti rankinės. Pamačiau, kad užmyniau savo pudrinę su veidrodėliu ir sudaužiau dėklą. Širdies dėl to neskaudėjo, nes pakeliui į namus visada galėjau nusipirkti kitą. Tačiau, pamačiusi iš suskilusio plastiko kyšantį elektros laidą, sustingau. Gideonas pritūpė man padėti. Pažvelgiau į jį. – Kas tai? Jis paėmė iš manęs pudrinę ir padaužė ją smarkiau, kad atidengtų mikroschemą su maža antena. – Klausymosi įrenginys gal. Arba sekimo. Su siaubu žvelgiau į jį. Mano lūpos tyliai sujudėjo. Policija? – Mano bute pilna trikdžių, – atsakė jis ir tuo mane dar labiau pribloškė. – Ir ne. Joks teisėjas nebūtų leidęs tavęs sekti. To niekaip nepateisinsi. – Jėzau. – Sukniubau pasijutusi silpnai. – Mano vyrukai jį patikrins. – Jis priklaupė ant kelių ir nubraukė man nuo veido plaukus. – Gal tavo motina? Beviltiškai spoksojau į jį. – Eva... – Dieve mano, Gideonai. – Sulaikiau jį aukštyn pakėlusi vieną ranką, o kita čiupau telefoną. Surinkau Klensio, patėvio asmens sargybinio, numerį ir, vos jam atsiliepus, tariau: – Ar klausymosi įrenginys mano pudroje tavo? Tyla, paskui: – Sekimo, ne klausymosi. Taip. – Dėl Dievo meilės, Klensi! – Toks mano darbas.

– Tavo darbas sumautas, – atkirtau mintyse jį įsivaizduodama. Klensis buvo vienas raumuo. Purvinai šviesius savo plaukus jis kirposi kareiviškai ir tiesiog spinduliavo mirtiną pavojų. Bet aš jo nebijojau. – Tai nesąmonė ir tu tai žinai. – Jūsų saugumas tapo prioritetu, kai vėl pasirodė Neitanas Barkeris. Jis vis išslysdavo, tad turėjau sekti jus abu. Vos tik jo mirtis buvo patvirtinta, gaviklį išjungiau. Stipriai užsimerkiau. – Tai ne dėl prakeikto sekimo! Man tai nesvarbu. Bet slėpti visa tai nuo manęs – visais įmanomais atžvilgiais neteisinga. Jaučiuosi užgauta, Klensi. – Nekaltinu jūsų, bet ponia Stenton nenorėjo, kad jaudintumėtės. – Aš suaugusi! Pati sprendžiu, jaudintis ar ne. – Tai sakydama mečiau žvilgsnį į Gideoną, nes tai kuo puikiausiai galiojo ir jam. Pakeltas jo antakis išdavė, kad žinutę suprato. – Nesiginčysiu, – niūriai pareiškė Klensis. – Tu man skolingas, – pasakiau, žinodama, kaip tą skolą atsiimsiu. – Net labai. – Žinote, kur mane rasti. Padėjau ragelį ir nusiunčiau žinutę mamai: Turime pasikalbėti. Pečiai nusviro iš nusivylimo ir nevilties. – Angele. Mečiau į Gideoną įspėjamąjį žvilgsnį manęs neerzinti. – Nė nebandyk užtarti – nei savęs, nei jos. Jo akys buvo švelnios ir priblėsusios, bet žandikaulis ryžtingai tvirtas. – Buvau kartu, kai tau pranešė, jog Neitanas buvo Niujorke. Mačiau tavo veidą. Visi, kas tave myli, būtų padarę bet ką, kad tave nuo to apsaugotų. O šitai suvirškinti man buvo labai sunku, nes negalėjau paneigti, kad džiaugiausi nežinojusi apie Neitaną iki pat jo mirties. Bet nenorėjau ir būti izoliuojama nuo blogų dalykų. Jie – gyvenimo dalis. Siektelėjau jo rankos ir tvirtai ją suėmiau. – Tą patį pasakyčiau apie tave. – Aš pasirūpinau savo demonais. – Ir manaisiais. – Bet vis dar miegojome atskirai. – Noriu, kad grįžtum pas daktarą Peterseną, – tariau tyliai. – Buvau antradienį. – Buvai? – negalėjau nuslėpti nuostabos, kad jis laikėsi nusistatyto savo plano. – Taip, buvau. Praleidau tik vieną susitikimą. Kai nužudė Neitaną... Jo nykštys brūkštelėjo man per delną. – Dabar esame tik tu ir aš, – tarė jis, lyg skaitytų mano mintis. Troškau tuo tikėti. Atėjusi į darbą tik sukau ratus, o tai nieko gera nežadėjo visą likusią dieną. Na, bent jau penktadienis, galėsiu tinginiauti savaitgalį – tai tikriausiai bus būtina sekmadienio rytą, jei pernelyg užsišvęsiu šeštadienio vakarą. Su merginomis nebuvau išėjusi jau ištisą amžių, tad jaučiau poreikį išgerti porą gerų kokteilių.

Per praėjusias keturiasdešimt aštuonias valandas sužinojau, kad mano vaikinas nužudė prievartautoją, vienas iš mano buvusiųjų tikėjosi pasitiesti mane lovoje, viena iš mano vaikino buvusiųjų tikėjosi apdergti jį spaudoje, o mano mama pažymėjo mane mikroschema kaip prakeiktą šunį. Na, kiekgi galima? – Pasirengusi rytojui? – paklausė Megumė, įleidusi mane pro stik​lines duris. – Tikrai taip. Mano draugė Šona šįryt parašė, kad ji irgi eis, – nuoširdžiai nusišypsojau. – Suorganizavau mums limuziną. Žinai... tokį, kur nuveža į visas VIP vieteles, priedanga įskaičiuota. – Ką? – ji negalėjo nuslėpti jaudulio, bet vis vien turėjo paklausti: – Kiek kainuoja? – Nada. Draugo paslauga. – Nieko sau paslauga. – Jos šypsena mane pralinksmino. – Bus nuostabu! Turėsi viską papasakoti per pietus. – Būtinai. Tikiuosi, ir tu papliurpsi apie vakarykščius pietus. – Nieko sau painiava, ką? – pasiskundė ji. – „Mes tik smaginamės“, bet jis pasirodo mano darbe? Niekada neužsukčiau į vaikino kabinetą netikėtų pietų, jei tik smagintumės. – Vyrai, – užjausdama ją prunkštelėjau, nors pati buvau dėkinga už savąjį. Nuėjau prie savo stalo ir pasirengiau pradėti darbo dieną. Pamačiusi įrėmintą mudviejų su Gideonu nuotrauką stalčiuje, beprotiškai užsimaniau pasiekti jį. Po dešimties minučių paprašiau Anguso užsakyti tamsiai raudonų rožių, kurios turi būti pristatytos į Gideono kabinetą su laiškeliu: Užbūrei mane. Vis dar galvoju apie tave. Markas priėjo prie manęs kaip tik tada, kai uždarinėjau naršyklės langą. Iškart pamačiau, jog jis laikosi nekaip. – Kavos? – pasiūliau. Jis linktelėjo, aš atsistojau. Drauge pasukome link poilsio kambario. – Vakar buvo užėjusi Šona, – pradėjo jis. – Sakė, rytoj kažkur eisit. – Taip. Ar tu vis dar nieko prieš? – Prieš ką? – Kad tavo svainė ir aš bičiuliausimės, – paaiškinau. – Na... taip. Žinoma. Pirmyn, – jis neramiai persibraukė ranka trumpas tamsias garbanas. – Manau, viskas gerai. – Puiku. – Žinojau, kad kažkas jam neduoda ramybės, bet nenorėjau jo raginti. – Turėtų būti smagu. Laukiu. – Ji irgi. – Jis paėmė du kavos pakelius, o aš iš spintelės ištraukiau puodelius. – Ji laukia ir grįžtančio Dago. Ir pasiperšančio. – Oho. Tai bent bus smagu! Dvejos vestuvės jūsų šeimoje per vienus metus. Nebent planuoji ilgas sužadėtuves?.. Jis padavė man pirmą kavos puodelį ir aš nuėjau prie šaldytuvo grietinėlės. – Nieko nebus, Eva. Marko balsas buvo prislėgtas, pasisukusi į jį pamačiau, kad jis stovi nuleidęs galvą. Paplekšnojau jam per petį.

– Ar pasipiršai? – Ne. Nėra prasmės. Jis klausė Šonos, ar ji ir Dagas planuoja netrukus turėti vaikų, mat ji dar mokosi, o kai ji atsakė, kad ne, jis ėmė aiškinti, esą vedybos – poroms, kurios pasirengusios turėti šeimą. Kitu atveju geriau nieko nekomplikuoti. Tas pats mėšlas, kurį kadaise pasakojau jam. Apėjau jį ir užbalinau savo kavą. – Markai, nesužinosi Stiveno atsakymo, kol nepaklausi. – Bijau, – prisipažino jis, žiūrėdamas į garuojantį puodelį. – Noriu daugiau, nei mudu turime, bet nenoriu ir sugriauti to. Jei jo atsakymas bus „ne“ ir jis pamanys, kad mudu iš santykių norime skirtingų dalykų... – Užbėgi įvykiams už akių, bose. – Kas, jei negalėsiu gyventi gavęs neigiamą atsakymą? Ak... kaip puikiai tai supratau. – O ar galėsi gyventi nežinodamas? Jis papurtė galvą. – Tada turi jam pasakyti viską, ką sakei man, – griežtai tariau. Jo lūpos kryptelėjo. – Atleisk, kad viską ant tavęs kraunu. Bet tu visada padedi pažvelgti iš šono. – Žinai, ką daryti. Tau tik reikia spyrio į užpakalį. O aš visada pasirengusi spardyti užpakalius. Jis nusišypsojo. – Gal šiandien nedirbkime prie to skyrybų advokato kampanijos. – Gal geriau imkimės oro bendrovės? – pasiūliau. – Turiu kelias mintis. – Gerai. Pradėkim. Rytą praleidome dirbdami visu pajėgumu – mūsų progresas suteikė man energijos. Norėjau užimti Marką, kad jam neliktų laiko jaudintis. Darbas buvo mano panacėja ir netrukus paaiškėjo, kad jam taip pat. Kai susiruošėme pietauti, stabtelėjau prie stalo pasidėti planšetės ir pamačiau vidinį biuro voką. Pulsas iš jaudulio užkalė, rankos ėmė nežymiai virpėti, kai rišau ploną virvelę ir leidau iš vidaus išlįsti rašteliui. Tu – magija. Tu pildai svajones. X Prispaudžiau raštelį prie krūtinės, trokšdama, kad vietoj jo spausčiau jo autorių. Įsivaizdavau, kaip barstau rožių žiedlapius ant mudviejų lovos, bet staiga suskambo darbo telefonas. Nelabai nustebau kitame laido gale išgirdusi žadą atimantį motinos balsą: – Eva. Su manimi kalbėjo Klensis. Prašau nepykti! Privalai suprasti... – Suprantu. – Atidariau stalčių ir kyštelėjau brangiąją Gideono žinutę į rankinę. – Reikalas štai koks: daugiau Neitanas tau nebebus pasiteisinimas. Jei mano daiktuose turi daugiau sekiklių, mikrofonų ar dar ko nors, geriau prisipažink dabar. Nes, pažadu, jei rasiu dar ką nors, mudviejų santykiai bus sugadinti nepataisomai. Ji atsiduso. – Gal galime pasikalbėti akis į akį, prašau? Veduosi Kerį pietų, tad tiesiog palauksiu pas tave, kol

grįši. – Gerai. – Kirbėti pradėjęs susierzinimas ištirpo taip pat greitai, kaip ir sukilo. Džiaugiausi, kad motina su Keriu elgiasi lyg su mano broliu, kokiu jį ir laikiau. Ji suteikė jam motiniškos meilės, kurios jis niekada negavo. Be to, jie abu taip rūpinosi išvaizda ir mada, kad drauge visada puikiai leisdavo laiką. – Myliu tave, Eva. Labiau už bet ką. Atsidusau. – Žinau, mama. Ir aš tave myliu. Telefone sušvito kitas skambutis iš registratūros, tad atsisveikinau ir atsiliepiau. – Labas, – Megumės balsas buvo žemas ir tylus. – Ta pana, kuri buvo atėjusi pas tave anksčiau ir kurios nenorėjai priimti, grįžo ir kviečia tave. Susiraukiau mintyse mėgindama susivokti, apie ką ji kalba. – Magdalena Peres? – Taip. Ta pati. Ką daryti? – Nieko, – pakilau. Kitaip nei praėjusį kartą, kai buvo užsukusi Gideono-draugė-kuri-nori-būti-šistas-daugiau, buvau pasirengusi su ja susitikti pati. – Jau einu. – Ar galiu pažiūrėti? – Cha! Tuoj būsiu. Ilgai netruksiu, o tada eisime pietų. Iš tuštybės užsitepiau lūpų blizgio, tada persimečiau per petį rankinę ir išėjau. Mąstydama apie Gideono raštelį, šypsodamasi pasveikinau Magdaleną laukiamajame. Mane pamačiusi ji atsistojo, atrodė taip nuostabiai, kad negalėjau nesižavėti. Kai susitikome pirmąsyk, tamsūs jos plaukai buvo ilgi ir tiesūs, kaip Korinos Žiru. Dabar buvo nukirpti klasikiniu bobo kirpimu, atidengiančiu egzotišką jos veido grožį. Ji vilkėjo kremines kelnes ir juodą berankovę palaidinę, prie klubo surištą kaspinu. Elegantišką įvaizdį užbaigė perlai ausyse ir ant kaklo. – Magdalena, – mostelėjau jai sėstis, pati pritūpiau į fotelį priešingoje mažo stalelio pusėje, – kokie vėjai? – Atleisk, kad šitaip įsiveržiau pas tave į darbą, Eva, bet buvau pas Gideoną, tad, pamaniau, užsuksiu ir čia. Noriu tavęs kai ko paklausti. – O? – Pasidėjau rankinę šalimais ir, sukryžiavusi kojas, išlyginau vyšninės spalvos sijoną. Nekenčiau jos už tai, kad gali atvirai leisti laiką su mano vaikinu, kai aš to negaliu. Ir nieko nepadarysi. – Šiandien pas mane į darbą buvo užėjusi žurnalistė, klausinėjo asmeniškų dalykų apie Gideoną. Mano pirštai įsikibo į porankių pagalvėles. – Diana Džonson? Nieko jai nesakei, ar ne? – Žinoma, ne. – Magdalena, pasidėjusi alkūnes ant kelių, pasilenkė į priekį. Tamsios akys buvo niaurios. – Ji su tavimi jau kalbėjosi. – Mėgino. – Ji jo skonio, – tarstelėjo tyrinėdama mane. – Pastebėjau, – atsakiau. – Tokia, su kokiomis jis ilgai nelieka. – Jos putlios raudonos lūpos gudriai persikreipė. – Jis pasakė

Korinai, esą bus geriau, jei jie liks draugai per atstumą, o ne artimi. Bet, įtariu, žinai tai. Išgirdusi tokią naujieną pajutau malonumo bangą. – Iš kur man žinoti? – Ak, esu tikra, kad turi savų būdų. – Magdalenos akys žybtelėjo sąmoningu pasitenkinimu. Keista, bet su ja jaučiausi ramiai. Gal dėl to, kad ji pati atrodė tokia rami – visai kitokia nei per mūsų susitikimus anksčiau. – Atrodo, kad tau sekasi gerai. – Pamažu einu link to. Mano gyvenime buvo žmogus, kurį laikiau draugu, tačiau jis pasirodė besąs grynas nuodas. Be jo vėl galiu blaiviai mąstyti. – Ji atsitiesė. – Pradėjau su kai kuo susitikinėti. – Džiaugiuosi dėl tavęs. – Tuo klausimu linkėjau jai tik geriausio. Ją siaubingai išnaudojo Gideono brolis Kristoferis. Ji nenutuokė, kad žinau. – Tikiuosi, viskas bus gerai. – Ir aš. Geidžas visais atžvilgiais labai skiriasi nuo Gideono. Vienas iš tų melancholiškų menininkų. – Gili siela. – Taip. Labai gili, man regis. Tikiuosi, galėsiu sužinoti, kaip yra išties. – Ji atsistojo. – Šiaip ar taip, nenoriu tau trukdyti. Jaudinausi dėl žurnalistės ir norėjau pasikalbėti apie tai su tavimi. Stodamasi pataisiau ją: – Jaudinaisi, kad aš su žurnaliste kalbėsiu apie Gideoną. Ji neneigė. – Iki, Eva. – Iki. – Stebėjau ją, išeinančią pro stiklines duris. – Neatrodė labai blogai, – tarė prie manęs priėjusi Megumė. – Jokio draskymosi ar šnypštimo. – Pažiūrėsime, kiek tai tęsis. – Pasirengusi pietauti? – Mirštu iš bado. Eime. Kai po penkių su puse valandos įžengiau pro laukujes namų duris, mane pasveikino Keris, mano mama ir ant sofos gulinti pribloškianti sidabrinė „Nina Ricci“ suknelė. – Argi ji ne fantastiška? – žavėjosi motina. Ji pati atrodė fantastiškai su penktojo dešimtmečio stiliaus suknele trumputėmis rankovėmis, marginta vyšnaitėmis. Šviesūs jos plaukai storomis blizgančiomis garbanomis rėmino dailų veidą. Turiu pripažinti – ji bet kokią erą paverstų žavinga. Man visą gyvenimą kartojo, kad aš stulbinamai į ją panaši, bet turėjau pilkas tėvo, o ne jos rugiagėlių mėlynumo akis, o ir apvalumus buvau gavusi iš Rejesų pusės. Turėjau užpakalį, nuo kurio neišgelbės net ir begalinis sportas, ir krūtis, dėl kurių negalėjau vilkėti nieko be prilaikančių kaušelių. Mane vis dar stebino tai, kad Gideonas niekaip neatsispyrė mano kūnui, nors anksčiau jį traukė tik aukštos lieknos brunetės. Numetusi savo rankinę ant baro kėdės, paklausiau: – Kokia proga? – Prieglaudos labdaros vakaras, kitą ketvirtadienį. Pažvelgiau į Kerį, tikėdamasi patikinimo, kad jis mane lydės. Jam linktelėjus, gūžtelėjau ir tarstelėjau: – Gerai. Motina švytėjo, tiesiog spinduliavo. Mano garbei ji rėmė labdaros organizacijas, skirtas

skriaudžiamoms moterims su vaikais. Kai labdaros vakarai būdavo formalūs, ji visada pirkdavo vietas ir man su Keriu. – Vyno? – paklausė Keris, akivaizdžiai pajutęs nerimastingą mano nuotaiką. Mečiau į jį dėkingą žvilgsnį. – Prašyčiau. Jam nuėjus į virtuvę, mama atplaukė prie manęs – avėjo seksualias basutes raudonu padu bei atviru kulnu – ir prisitraukė mane į glėbį. – Kaip tavo diena? – Keista. – Apkabinau ją. – Džiaugiuosi, kad baigėsi. – Ar turi savaitgalio planų? – Ji atsitraukė, jos žvilgsnis atsargiai slydo mano veidu. Tučtuojau išsitiesiau. – Šiokių tokių. – Keris sakė, kad su kažkuo susitikinėji. Kas jis? Ką veikia? – Mama. – Supratau, ko ji nori. – Ar tarp mūsų viskas gerai? Pradedame iš naujo ir panašiai? O gal nori dar kai ką pasakyti? Ji ėmė muistytis, grąžyti rankas. – Eva. Tu to nesuprasi, kol neturėsi savo vaikų. Tai siaubinga. O tikrai žinoti, kad jiems gresia pavojus... – Mama. – Be to, kyla ir kitų pavojų vien dėl to, kad esi graži moteris, – skubėjo ji. – Tu susijusi su galingais vyrais. Tai ne visada tave apsaugo... – Kur jie, mama? Ji atsiduso. – Nekalbėk su manim tuo tonu. Tik mėginau... – Gal jau geriau tu eik, – nukirtau šaltai pajutusi, kaip vėsa mano viduje išsilieja į žodžius. – Tavo rolekse, – neištvėrė ji. Man tai buvo kaip smūgis per veidą. Žingtelėjau atgal, dešine ranka instinktyviai užsidengdama laikrodį ant kairiosios, branginamą universiteto baigimo dovaną nuo Stentono ir mamos. Paikai ir sentimentaliai tikėjau, kad perduosiu jį savo dukteriai, jei tik man pasiseks ją turėti. – Maustai mane? – Pirštais įsikibau į užsagą ir laikrodis dusliai nukrito ant kilimo. Tai visai nebuvo dovana. Tai – pančiai ant riešo. – Dabar jau tikrai peržengei ribą! Ji nuraudo. – Eva, tu perdedi. Tai ne... – Perdedu? Cha! Dieve mano, kaip juokinga. Rimtai. – Prikišau vieną su kitu sudėtus pirštus jai prie veido. – Trūksta va tiek ir paskambinčiau policijai. Ir pusės minutės, kad paduočiau tave į teismą dėl veržimosi į mano privačią erdvę. – Aš – tavo motina! – jos balsas nutrūko, dabar tapo maldaujantis. – Mano prievolė tave prižiūrėti. – Man dvidešimt ketveri, – tariau šaltai. – Teisiškai galiu prižiūrėti save pati. – Eva Loren... – Nereikia. – Pakėliau rankas, paskui vėl nuleidau. – Tiesiog nereikia. Dabar išeinu, nes esu tokia pikta, kad negaliu į tave nė pažiūrėti. Ir nenoriu nieko iš tavęs girdėti, nebent tai bus nuoširdus

atsiprašymas. Kol nepripažinsi klydusi, negaliu tikėti, kad vėl taip nepasielgsi. Nuėjau į virtuvę, čiupau rankinę ir pagavau Kerio žvilgsnį – jis kaip tik ėjo su padėklu pusiau pripildytų vyno taurių. – Grįšiu vėliau. – Negali taip paprastai išeiti! – sušuko motina, akivaizdžiai atsidūrusi ant vieno iš savo emocinių protrūkių slenksčio. Negalėjau dabar to pakelti. Tik ne dabar. – Stebėk, – sumurmėjau po nosimi. Mano prakeiktas roleksas. Vien mintis apie tai pragariškai skaudino, nes ta dovana man tiek daug reiškė. Dabar nebereiškė nieko. – Paleisk ją, Monika, – tarė Keris žemu raminamu balsu. Jis puikiai žinojo, kaip numalšinti isteriją. Labai negražu šitaip palikti jį su savo motina, bet turėjau dingti. Jei grįšiu į kambarį, ji tiesiog verks ir maldaus prie durų, kol mane supykins. Nekenčiau į ją tokią žiūrėti, nekenčiau versti ją taip jaustis. Iš savo buto pasukau į kaimyninį – skubėjau užeiti vidun, kol nepradėjau verkti arba kol iš paskos neatlėkė motina. Daugiau neturėjau kur eiti. Negalėjau rodytis viešumoj išmušta iš vėžių ir apsiverkusi. Mane sekė ne vien mano motina. Gal dar ir policija, Diana Džonson, gal net paparacai. Nuėjau iki Gideono sofos, kritau ant pagalvių ir leidau riedėti ašaroms.

SEPTINTAS SKYRIUS

– Angele. Gideono balsas ir rankos ant mano kūno pažadino iš miegų. Protestuodama sumurmėjau, kai jis pavertė mane ant šono, ir jau netrukus jo kūno šiluma kaitino man nugarą. Raumeninga jo ranka apglėbė mane per liemenį ir prisitraukė artyn. Gulėjau prie jo prisiglaudusi, ant kietų kitos jo rankos raumenų kaip ant pagalvės ir pamažu įslydau į tamsą. Kai vėl nubudau, atrodė, kad praėjo ištisos dienos. Ilgai gulėjau ant sofos užsimerkusi, gerdama galingo Gideono kūno šilumą, kvėpuodama juo kvepiančiu oru. Netrukus nusprendžiau, kad jei miegosiu ilgiau, visiškai išderinsiu savo vidinį laikrodį. Nuo tada, kai vėl buvome drauge, jau patyrėme daug vėlyvų naktų ir ankstyvų rytų, ir aš jau ėmiau jausti jų padarinius. – Tu verkei, – sumurmėjo jis, panardindamas veidą į mano plaukus. – Pasakyk, kas nutiko. Apglėbiau jo rankas savosiomis ir įsitaisiau dar arčiau. Papasakojau apie laikrodį. – Gal aš perdėjau, – užbaigiau. – Buvau pavargusi, o tokiu atveju greitai susierzinu. Bet, Dieve... velniškai skaudu. Tai visiškai sugadino dovaną, kuri man reiškė tiek daug, supranti? – Įsivaizduoju. – Jo pirštai piešė švelnius ratelius man ant pilvo, glamonėdami pro palaidinės šilką. – Užjaučiu. Žvilgtelėjau į langą ir pamačiau, kad jau vakaras. – Kiek valandų? – Šiek tiek po aštuonių. – Kada grįžai? – Pusę septynių. Rangydamasi atsisukau į jį veidu. – Ankstoka, kaip tau. – Sužinojęs, kad tu čia, negalėjau susilaikyti. Norėjau būti su tavimi nuo tada, kai gavau tas gėles. – Patiko? Jis nusišypsojo. – Turiu pasakyti, skaityti tavo žodžius Anguso raštu buvo... įdomu. – Stengiausi apsisaugoti. Jis pakštelėjo man į nosį. – Ir vis tiek mane lepini. – Noriu. Noriu sugadinti tave kitoms moterims. Jo nykščio pagalvėlė brūkštelėjo per apatinę mano lūpą. – Tai nutiko jau tą akimirką, kai tik tave pamačiau. – Saldžialiežuvis. – Mano depresija ištirpo vien nuo to, kad buvau su Gideonu ir žinojau, jog šiuo metu esu vienintelis jo dėmesio objektas. – Vėl mėgini įlįsti po mano kelnėmis?

– Tu be kelnių. – Ar tai reiškia „ne“? – Tai reiškia „taip“, noriu palįsti tau po sijonu. – Jo akys aptemo, kai dantimis kąstelėjau jam nykštį. – Ir į tavo karštą, drėgną, siaurą putę. Norėjau to visą dieną. Noriu to kasdien. Noriu dabar, bet palauksime, kol pasijusi geriau. – Gali pabučiuoti ir viskas kaipmat nušvis. – Pabučiuoti ką? – Viską. Visur. Žinojau, kad galiu priprasti prie to, jog jis priklauso vien tik man. Žinojau, kad to noriu. O tai, žinoma, neįmanoma. Tūkstančiai mažyčių jo dalelių priklausė tūkstančiams žmonių, projektų ir įsipareigojimų. Jei ką ir išmokau iš daugybės motinos santuokų su sėkmės lydimais verslininkais, tai tik tai, kad žmonos dažnai būna antrosios ponios, nes jų vyrai susituokę ir su darbu. Priežastis, kodėl vyras tampa savo pasirinktos srities kapitonu, viena – jis atiduoda viską. Moteris jo gyvenime gauna tai, kas lieka. Gideonas užkišo man plaukus už ausies. – Noriu šito. Grįžti namo pas tave. Mane visada nugąsdindavo tai, kaip jis, regis, skaito mano mintis. – Ar nebūtų geriau, jei būtum radęs mane basą virtuvėje? – Neprieštaraučiau, bet labiausiai man patiktum nuoga lovoje. – Aš visai neprasta virėja, o tu nori tik mano kūno. Jis nusišypsojo. – Tai labai gardus rinkinys visko, ko aš noriu. – Parodyk, ką turi, parodysiu, ką moku. – Mielai. – Jo pirštų galai švelniai nuslydo mano skruostu. – Bet iš pradžių noriu įsitikinti, kad po viso to reikalo su motina tu deramai nusiteikusi. – Praeis. – Eva, – jo balsas įspėjo mane, kad jo neapgausiu. Atsidusau. – Atleisiu jai, visada atleidžiu. Juk neturiu pasirinkimo, nes myliu ją ir žinau, kad ji nori gero, net jei rimtai prašauna. Bet tas reikalas su laikrodžiu... – Tęsk. Pasitryniau maudžiančią krūtinę. – Jis kažką sugriovė mudviejų santykiuose. Ir nesvarbu, kaip judėsime į priekį, visada žiojės plyšys, kurio anksčiau nebuvo. Šitai ir yra skaudu. Gideonas ilgai tylėjo. Viena jo ranka įsliuogė man į plaukus, kita savininkiškai susirangė ant klubo. Laukiau, kol jis pasakys, apie ką galvoja. – Aš irgi kai ką sudaužiau mūsų santykiuose, – pagaliau prabilo jis niūriu balsu. – Bijau, kad tai visada liks tarp mudviejų. Liūdesys jo akyse skaudžiai įsismelkė į mane. – Leisk atsistoti. Jis nenoriai pakluso, atsargiai stebėdamas, kaip stojuosi. Delsdama atsisegiau sijoną.

– Dabar žinau, koks jausmas tave prarasti, Gideonai. Kaip tai skaudu. Jei tu nuo manęs atsiribosi, tikriausiai supanikuosiu. Tau teks būti atsargiam, o man – pasitikėti, kad tavo meilė amžina. Jis linktelėjo suprasdamas ir priimdamas, bet mačiau, kad tai jį graužia. – Šiandien buvo užėjusi Magdalena, – tariau norėdama nukreipti jo dėmesį nuo tarp mūsų tvyrančios prarajos. Jis įsitempė. – Sakiau jai neiti. – Viskas gerai. Ji tikriausiai jaudinosi, kad vis dar pykstu, bet, manau, suprato, jog pernelyg tave myliu, kad įskaudinčiau. Jis atsisėdo, o aš leidau sijonui nusmukti. Jis nukrito ant grindų ir atidengė mano prisegamas kojines – tai uždirbo man lėtą šnypštimą pro sukąstus dantis. Užsilipau atgal ant sofos ir apsižergiau jį, o rankomis apsivijau kaklą. Jo karštas kvapas šildė pro palaidinės šilką, kaitino kraują. – Ei. – Abiem rankomis perbraukiau per jo plaukus ir pasitryniau į jį skruostu. – Nesijaudink dėl mūsų. Manau, turėtume jaudintis dėl Dianos Džonson. Ką blogiausia ji galėtų apie tave iškasti? Jis atlošė galvą, prisimerkė. – Ji – mano problema. Pats su ja susitvarkysiu. – Manau, ji ieško ko nors intriguojančio. Išvadinti tave beširdžiu mergišiumi neužteks. – Nesuk sau galvos. Vienintelė priežastis, kodėl man tai galėtų rūpėti – nenoriu, jog tau į veidą bruktų mano praeitį. – Tu pernelyg savimi pasitiki. – Mano pirštai nukeliavo prie jo liemenės ir ėmėsi sagų. Išlaisvinau marškinius, atrišau kaklaraištį ir atsargiai padėjau ant sofos atlošo. – Ar pasikalbėsi su ja? – Ignoruosiu ją. – Ar taip elgtis teisinga? – Perėjau prie jo marškinių sagų. – Ji nori mano dėmesio, bet jo negaus. – Suras kitą būdą. Jis patogiau įsitaisė, atlošė galvą ir pažvelgė į mane. – Vienintelis būdas moteriai atkreipti mano dėmesį yra būti tavimi. – Šaunuoli, – pabučiavau jį, traukdama marškinių skvernus. Jis pasimuistė, kad man būtų patogiau juos ištraukti iš kelnių. – Noriu, kad paaiškintum man Dianos elgesį, – sumurmėjau. – Kas ją šitaip užvedė? Jis atsiduso. – Ji buvo klaida visomis prasmėmis. Kartą atsidavė man, o aš turiu taisyklę antrą kartą vengti pernelyg entuziastingų moterų. – Ir dėl to tavęs niekaip nepavadinsi niekšu. – Negaliu pakeisti to, kas nutiko, – atsakė jis šaltai. Mačiau, kad jam gėda. Gal jis toks pats šunsnukis, kaip ir kiti vyrukai, bet tuo niekada nesididžiavo. – Diana dirbo renginyje, kur Enė Lukas vertė mane jaustis nejaukiai, – tęsė jis. – Pasinaudojau Diana, kad Enė prie manęs neitų. Paskui dėl to jaučiausi nekaip, man nelabai pavyko su tuo susitvarkyti. – Suprantu. – Atlapojau jo marškinius, ir pasirodė šiltas, tvirtas kūnas. Prisiminusi jo elgesį mudviem pirmąsyk pasimylėjus, puikiai įsivaizdavau, kaip jis susitvarkė su

Diana. Jis tučtuojau nuo manęs atsiribojo, o aš pasijutau išnaudota ir bevertė. Paskui kovojo, kad mane atgautų, bet tai žurnalistei pasisekė ne taip. – Nenori suklaidinti jos susisiekdamas, – apibendrinau. – Ji tikriausiai vis dar bando ką nors apie tave iškapstyti. – Abejoju. Nemanau, kad esu jai pasakęs daugiau nei tuziną žodžių. – Su manimi irgi elgeisi kaip niekšas. Vis vien tave įsimylėjau. Mano rankos meiliai judėjo kieta jo krūtine, glamonėjo tamsius plaukelius, ėmė leistis žemyn plonu šilkiniu takeliu, vedančiu po kelnėmis. Jo pilvo raumenys virpėjo liečiami mano rankos, kvėpavimas pagreitėjo. Atsipalaidavau, atsisėdau jam ant kelių ir žavėjausi jo kūnu: nykščiais piešiau mažyčius apskritimus aplink jo spenelius ir stebėjau jo reakciją, laukdama, kada jis pasiduos subtiliam lytėjimo malonumui. Nuleidau galvą ir prispaudžiau lūpas jam prie kaklo, jusdama jo pulsą, kvėpdama svaiginantį jo odos aromatą. Man netekdavo dažnai juo mėgautis, nes jis visada viską apversdavo taip, kad dėmesio centru tapčiau aš. Gideonas sudejavo, jo ranka pakilo ir sučiupo mane už plaukų. – Eva. – Man žiauriai patinka tavo reakcija į mane, – sušnibždėjau suviliota to, kad šitoks nerealiai seksualus vyras visiškai priklauso nuo manęs. – Lyg negalėtum susivaldyti. – Negaliu. – Jis leido nuo miego susivėlusioms sruogoms slysti pro pirštus. – Lieti mane taip, lyg dievintum. – Dievinu. – Jaučiu tai tavo rankose... tavo lūpose. Žvilgsnyje. – Jam nuryjant seiles, sujudėjo Adomo obuolys – akimis palydėjau tą judesį. – Niekada nenorėjau nieko labiau. – Glamonėjau jo kūną, vedžiojau rankas raumeninga krūtine, glosčiau kiekvieną šonkaulį. Kaip tikras žinovas, besižavintis tobulu, neįkainojamu meno dirbiniu. – Pažaiskime. Jo liežuvis lėtai aplaižė lūpas, mano lytis pavydžiai įsitempė. Ir jis tai žinojo. Mačiau, kaip pavojingai žybtelėjo jo akys. – Žiūrint kokios taisyklės. – Šiąnakt tu mano, šaunuoli. – Aš visada tavo. Atsisegiau ir nusimečiau palaidinę – po ja vilkėjau baltą pusiau nėriniuotą liemenėlę ir derančias kelnaites su juostele. – Angele. – Jis iškvėpė, žvilgsnis buvo toks karštas, kad jutau jį slenkant apnuoginta mano oda. Jis panoro paliesti mane rankomis, bet aš pačiupau jį už riešų. Sulaikiau. – Pirmoji taisyklė: čiulpsiu tave, glostysiu ir erzinsiu visą naktį. Baigsi tiek kartų, kad ims dvejintis akyse. – Per kelnaites suėmiau jo kapšelį ir delnu ėmiau masažuoti tvirtą ilgį. – Antroji taisyklė: tu tik gulėsi ir mėgausies. – Jokio atsilyginimo? – Jokio. – Nieko nebus, – griežtai atrėžė jis. Papūčiau lūpas.

– Būk gerutis. – Angele, tavo orgazmas yra devyniasdešimt devyni procentai mano malonumo. – Bet tada aš būnu tokia užsiėmusi savimi, kad negaunu pasimėgauti tavimi! – pasiskundžiau. – Bent sykį – vieną naktį – noriu, kad būtum savanaudis. Noriu, kad atsipalaiduotum, būtum laukinis, kad baigtum tik todėl, kad tau gera ir esi pasirengęs. Jo lūpos įsitempė. – Negaliu taip su tavimi. Man reikia, kad būtum drauge. – Žinojau, jog taip pasakysi. – Kartą sakiau jam, kad būti išnaudojamai vyro jo malonumui mane beprotiškai jaudina. Man reikia jaustis mylimai ir trokštamai. Norėjau būti ne pakeičiamu moterišku kūnu, į kurį baigiama, o Eva, individualybe, kuriai reikia ne tik sekso, bet ir nuoširdaus jausmo. – Bet tai mano žaidimas, jis žaidžiamas pagal mano taisykles. – Nesutikau žaisti. – Paklusk man. Gideonas lėtai iškvėpė. – Negaliu, Eva. – Su kitomis galėjai, – užprotestavau. – Jų nemylėjau! Sutirpau. Nieko negalėjau padaryti. – Mažuti... noriu to, – sušnibždėjau. – Labai noriu. Jis nekantriai atsiduso. – Padėk man suprasti. Kai pati gaudau orą, negirdžiu besidaužančios tavo širdies. O kai drebu, nejaučiu, kaip virpi. Nejaučiu tavo skonio, kai mano burna išdžiūvusi nuo maldavimo pribaigti mane. Gražus jo veidas sušvelnėjo. – Netenku proto kaskart tavyje baigęs. Lai to užtenka. Papurčiau galvą. – Sakei, kad aš kaip išsipildęs mėgstamiausias tavo šlapias sapnas. Tie sapnai negali būti vien apie tai, kaip baigia mergina. O kaip dėl liežuvio? Rankos pamiklinimo? Tu dievini mano krūtis. Nejau nenori baigti ant jų? – Jėzau, Eva. – Jo varpa mano delne sustandėjo. Brūkštelėjusi per jo lūpas savosiomis, nerūpestingai atsegiau jo kelnes. – Noriu būti nešvankiausia tavo fantazija, – sušnabždėjau. – Noriu tau būti gašli. – Tu jau esi tokia, kokios noriu, – tarė jis kimiai. – Nejau? – Nagais švelniai perbraukiau jam per šonus ir kai jis sušnypštė, prikandau apatinę lūpą. – Tada padaryk tai dėl manęs. Dievinu tas akimirkas, kai tu, jau pasirūpinęs manimi, imi vytis savo paties orgazmą. Kai tavo ritmas ir dėmesys pakinta, tampi gyvuliškas. Žinau, kad mąstai tik apie tai, kaip gera ir koks tu įkaitęs, kaip smarkiai baigsi. Man taip gera, kai tu taip įsišėlsti. Noriu taip jaustis visą naktį. Jo rankos suspaudė mano šlaunis. – Su viena sąlyga. – Kokia? – Tu gauni šią naktį. Kitą savaitgalį žaisiu aš.

Išsižiojau. – Aš gausiu naktį, o tu visą savaitgalį? – Mmm... visą savaitgalį rūpinsiuosi tavimi. – Velnias, – sumurmėjau. – Su tavimi sunku derėtis. Jo šypsena buvo aštri it peilis. – Toks planas. – Mūsų mama sako, kad tėtis – tikra sekso mašina. Šalia manęs ant grindų sėdintis Gideonas išsišiepęs žvilgtelėjo į mane. – Toje žavingoje tavo galvelėje slypi labai keistas filmų citatų katalogas. Atsigėriau vandens iš buteliuko ir nurijau pačiu laiku, kad suspėčiau pasakyti ir kitą eilutę iš „Vaikų darželio policininko“. – Mano tėtis yra ginekologas, jis visą dieną žiūri į makštis. Jo juokas padarė mane tokią laimingą, kad pasijutau lyg ant sparnų. Jis žvelgė plačiomis akimis, o tokį atsipalaidavusį jį mačiau jau seniai. Tai šiek tiek buvo susiję su tuo, kad netempdama gumos pačiulpiau jam ant sofos, o paskui lėtai, ilgai ir slidžiai ranka darbavausi duše. Bet iš esmės tai buvo mano nuopelnas. Kai aš buvau geros nuotaikos, ja persiimdavo ir jis. Mane stebino, kad tokiam vyrui galiu daryti tokią įtaką. Gideonas buvo gaivališkas, jo charizma buvo tokia galinga, kad visi kiti aplink jį likdavo šešėlyje. Matydavau tai kasdien ir tuo žavėjausi, bet užvis labiau man patiko tas įstabus, savitai smagus meilužis, kuris mudviejų privačiomis akimirkomis buvo tik mano. – Ei, – tariau, – nesijuoksi, kai mūsų vaikai tą patį sakys savo mokytojams apie tave. – Kadangi jie tai išgirs iš tavęs, žinosiu, kas išties nusipelnė plekštelėjimo. Jis pasuko galvą ir toliau žiūrėjo filmą, lyg nebūtų ką tik išmušęs man iš po kojų žemės. Gideonas buvo užkietėjęs vienišius, ir štai jis taip visiškai mane priėmė į savo gyvenimą, kad net įsivaizdavo ateitį, kurios aš taip bijojau. Buvau persigandusi, jog pati save kišu į spąstus, kurių nebepakelsiu. Pastebėjęs mano tylą, jis uždėjo ranką ant nuogo mano kelio ir vėl į mane žvilgtelėjo. – Vis dar alkana? Negalėjau atitraukti akių nuo atidarytų kinų maisto dėžučių ant stalelio priešais ir tamsių rožių, kurias iš darbo parsinešė Gideonas, kad pasimėgautume jomis savaitgalį. Nenorėdama pūsti burbulo iš jo žodžių, atsiliepiau: – Tik tavęs. Padėjau ranką jam į skreitą – per trumpikes, kurias leidau jam vilkėti vakarienės metu, pajutau švelnų jo varpos iškilumą. – Tu pavojinga moteris, – sumurmėjo jis, palinkdamas į priekį. Paskubomis pagavau jo lūpas savosiomis ir ėmiau čiulpti apatinę. – Turiu tokia būti, – sumurmėjau, – kad suspėčiau su tavimi, Tamsusis ir Pavojingasis. Jis nusišypsojo. – Man reikia vėl paskambinti Keriui, – tariau atsidususi. – Patik​rinti, ar mama jau išėjo. – Viskas gerai? – Taip. – Atsirėmiau galva jam į petį. – Niekas geriau nepraskaidrins nuotaikos, kaip šiek tiek Gideono terapijos.

– Ar sakiau, kad mane galima kviestis ir į namus? Visą parą. Suvariau dantis jam į žastą. – Leisk man tą padaryti, o tada priversiu tave dar sykį baigti. – Man gana, ačiū, – atkirto jis, akivaizdžiai patenkintas. – Bet dar nežaidėm su mergaitėmis. Jis pasilenkė ir panardino veidą į mano iškirptę. – Labas, mergaitės. Juokdamasi stumtelėjau jį per pečius ir jis atsakė tuo pačiu – aš išsitiesiau ant grindų tarp sofos ir stalelio. Jis pakibo virš manęs, o jo tvirtos rankos nuo svorio įsitempė. Žvilgsnis klajojo manimi, glamonėjo liemenėlę, paskui nuogą pilvą, paskui kelnaites su juostele ir prisegamas kojines. Komplektas, kurį apsivilkau po dušo, buvo raudonas it gaisrinės automobilis, parinktas tam, kad Gideonas būtų nuolat pasirengęs. – Tu mano keturlapis dobilas, – tarė jis. Suspaudžiau jo rankų raumenis. – Tikrai? – Jo. – Jis lyžtelėjo mano krūties viršų. – Tu stebuklingai gardi. – O, Dieve, – nusijuokiau, – kaip banalu. Jo akys man šypsojosi. – Juk įspėjau tave, koks iš manęs romantikas. – Melavai. Tu romantiškiausias vaikinas, su kuriuo kada susitikinėjau. Negaliu patikėti, kad pakabinai tuos „Cross-Trainer“ rankšluosčius savo vonioje. – Kaip galėjau nepakabinti? Ir nejuokavau, kad neši laimę. – Jis mane pabučiavo. – Stengiausi parduoti dalį savo kazino Milane akcijų. Tos tamsios rožės atkeliavo kaip tik tada, kai vienas iš aukciono dalyvių pasiūlė mažą vyno ūkį Bordo, kurį buvau nusižiūrėjęs. Spėk, kaip jis vadinasi... „La Rose Noir“. – Vyno ūkis už kazino, ką? Tai vis dar esi sekso, silpnybių ir malonumų dievas. – Tai vis pastangos, padedančios man tave patenkinti, mano geismo, malonumų ir banalių citatų deive. Perbraukiau rankomis jam per šonus ir kyštelėjau pirštus už trumpikių gumos. – Kada galėsiu paragauti vyno? – Kai padėsi man sugalvoti jo reklaminę kampaniją. Atsidususi tariau: – Niekada nepasiduodi, ar ne? – Tik ne tada, kai ko nors noriu. – Jis pakilo ant kelių ir padėjo man atsisėsti. – O noriu tavęs. Labai, labai noriu. – Turi mane, – atsakiau jo paties žodžiais. – Turiu tavo širdį ir beprotiškai seksualų kūną. Dabar noriu tavo smegenų. Noriu visko. – Turiu išsaugoti ką nors sau. – Ne. Geriau imk mane. – Gideono rankos apsivijo mano kūną ir suėmė nuogus sėdmenis. – Ne visai lygūs mainai, gaila. – Šiandien deriesi kaip išprotėjęs.

– Žiru buvo patenkintas sandoriu. Būsi ir tu, pažadu. – Žiru? – Mano širdis ėmė daužytis. – Jokių ryšių su Korina? – Jos vyras. Nors jie nebe kartu ir ruošiasi skirtis, kaip žinai. – Nesąmonė. Sudarei sandorį su jos vyru? Jo lūpos gudriai persikreipė. – Pirmą sykį. Ir, matyt, paskutinį, nors pasakiau jam, kad esu su ypatinga moterimi – ir tai nėra jo žmona. – Bėda ta, kad ji tave įsimylėjusi. – Ji manęs nepažįsta. – Jis suėmė man už sprando ir pasitrynė nosimi į manąją. – Greičiau paskambink Keriui. Sutvarkysiu vakarienės likučius. Paskui laižysimės. – Piktoji dvasia. – Seksbomba. Pakilau eiti prie rankinės pasiimti telefono. Gideonas čiupo kojinės segtuką ir spragtelėjo juo – mano oda nuvilnijo jaudulys. Stebinamai susijaudinusi nuo nutvilkiusio skausmo, plekštelėjau jam per ranką ir pasitraukiau. Keris atsiliepė po antro signalo. – Labas, mažute. Kaip tu? – Gerai. O tu vis dar geriausias draugas pasaulyje. Ar mama vis dar ten? – Ji pasidavė maždaug prieš valandą. Liksi pas mylimuką? – Jo, nebent tau manęs reikia. – Ne, viskas gerai. Ateina Trėjus. Tokios naujienos apmaldė mano nerimą dėl to, kad antrą naktį nenakvoju su juo. – Perduok labų dienų nuo manęs. – Žinoma. Ir pabučiuosiu nuo tavęs. – Na, jei jau nuo manęs, tai nelabai karštai ir šlapiai. – Negadink malonumo. Ei, pameni, prašei pakapstyti ko nors apie Gerąjį Daktarą Luką? Na, kol kas radau didelį storą nieką. Neatrodo, kad užsiima kuo nors kitu, išskyrus darbą. Vaikų nėr. Žmona irgi gydytoja. Psichologė. Žvilgtelėjau į Gideoną, atsargiai pasitikrindama, ar jis nenugirdo. – Rimtai? – O ką? Ar tai svarbu? – Ne, matyt, ne. Aš tik... manau, tikėjausi, kad psichologai puikiai perpranta žmones. – Ar pažįsti ją? – Ne. – Kas vyksta, Eva? Pastaruoju metu tu visa užsislaptinus ir mane tai pradeda užknisti. Prisėdusi ant baro kėdės, paaiškinau tiek, kiek galėjau. – Vieną vakarą per labdaros vakarienę susipažinau su daktaru Luku, paskui mačiau jį vėl, kai buvai ligoninėje. Abu kartus jis kalbėjo bjaurių dalykų apie Gideoną, tad tiesiog mėginu išsiaiškinti, kas jam darbo. – Nagi, Eva. Kas dar tai gali būti, jei ne tai, kad Krosas patvarkė jo žmoną?

Negalėdama papasakoti apie ne savo praeitį, nieko neatsakiau. – Grįšiu rytoj popiet. Bus tas merginų vakarėlis. Ar esi tikras, kad nenori prisidėti? – Pirmyn, keisk temą, – pasiskundė Keris. – Taip, esu tikras, nenoriu. Nesu pasirengęs lįsti viešumon. Vien nuo minties apie tai oda nueina pagaugais. Neitanas užgriuvo Kerį, šiam išėjus iš klubo, ir Keris vis dar nebuvo iki galo psichologiškai atsigavęs. Kažkaip pamiršau, kad sąmonė gyja kur kas ilgiau. Jis vaidino tokį atsipalaidavusį, bet juk turėjau žinoti. – Gal nori dar kitą savaitgalį skristi į San Diegą? Pasimatyti su mano tėčiu, mūsų draugais... gal net daktaru Travisu, jei norėsim? – Subtilu, Eva, – tarstelėjo jis sausai. – Bet – taip, skamba neblogai. Man gal reikės, kad paskolintum pinigų, nes dabar nedirbu. – Žinoma. Viską suderinsiu ir pasitarsim vėliau. – Ak, kol nepadėjai ragelio. Skambino viena iš tavo draugių – Diana. Pamiršau tau pasakyti, kai kalbėjomės anksčiau. Turi naujienų ir nori, kad jai paskambintum. Mečiau žvilgsnį į Gideoną. Jis jį pagavo ir kažkas mano veide, matyt, mane išdavė, nes jo akys ėmė pažįstamai atšiauriai žėrėti. Jis ėjo link manęs ilgais, nekantriais žingsniais, nešinas tvarkingai į originalų maišelį sudėtais vakarienės likučiais. – Ar jai ką nors pasakei? – tyliai paklausiau. – Pasakiau ką nors? Ką? – Ką nors, ko nenorėtum sakyti žurnalistei, nes ji būtent tokia ir yra. Gideono veidas virto akmenine kauke. Jis praėjo pro mane, sumetė šiukšles į šiukšlių dėžę ir grįžęs atsistojo šalimais. – Tu draugauji su žurnaliste? – paklausė Keris. – Iš proto išsikraustei? – Ne, nedraugauju. Nė nenutuokiu, iš kur ji gavo mano namų numerį, nebent skambino iš registratūros apačioje. – Kokio velnio ji nori? – Atviro straipsnio apie Gideoną. Ji pradeda mane erzinti. Užpuolė jį kaip tymai. – Pasiųsiu ją, jei dar skambins. – Ne, nereikia. – Stengiausi atlaikyti Gideono žvilgsnį. – Tiesiog nesuteik jai jokios informacijos apie nieką. Kur, pasakei, kad esu? – Išėjus. – Tobula. Ačiū, Keri. Skambink, jei ko reikės. – Kruštinai puikiai praleisk laiką. – Jėzau, Keri. – Purtydama galvą padėjau ragelį. – Tau skambino Diana Džonson? – perklausė Gideonas, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. – Taip. Ir aš jai tuoj paskambinsiu. – Ne. – Užsičiaupk, urvini. Nesiruošiu čia kelti jokių scenų, – neišlaikiau. – Jei jau pamiršai, mudu sudarėme sandorį. Tu turi mane, aš turiu tave. O savo nuosavybę ginu. – Eva, nesikišk į mano reikalus. Pats galiu savimi pasirūpinti. – Žinau. Visą gyvenimą tai darei. O dabar turi mane. Užsiimsiu šituo reikalu.

Jo veide kažkas pasikeitė – taip greitai, kad nespėjau suprasti, ar jis pyksta. – Nenoriu, kad tau tektų turėti reikalų su mano praeitimi. – Tu su mano turėjai. – Tai kas kita. – Grėsmė yra grėsmė, šaunuoli. Susitvarkysime kartu. Ji bando mane pasiekti, tad aš – tavo geriausias šansas išsiaiškinti, ko ji siekia. Jis beviltiškai kilstelėjo vieną ranką aukštyn, tada persibraukė plaukus. Turėjau priversti save nekreipti dėmesio į iš susierzinimo įsitempiantį visą jo kūną – pilvo, rankų raumenis. – Man nerūpi, ko ji siekia. Tu žinai tiesą, tu vienintelė man rūpi. – Jei manai, kad sėdėsiu sudėjus rankas, kol ji nukryžiuos tave spaudoje, svajok toliau! – Ji negali manęs įskaudinti, nebent įskaudins tave, gali būti, kad to ir nori. – Nesužinosime, kol su ja nepasikalbėsiu. – Iš rankinės išsitraukiau vizitinę Dianos kortelę ir surinkau jos numerį, prieš tai užblokavusi, kad jai nerodytų manojo. – Eva, po velnių! Įjungiau garsiakalbį ir padėjau telefoną ant spintelės. – Diana Džonson, – nerūpestingai atsiliepė ji. – Diana, tai Eva Tramel. – Eva, sveika. – Jos balsas pasikeitė, lyg ir atsirado užuomina į draugiškumą, dėl kurio mes dar nesitarėm. – Kaip tu? – Viskas gerai. O tu? – Tyrinėdama Gideoną, mėginau suprasti, ar jos balsas kaip nors jį paveikė. Jis spigino į mane akimis ir atrodė saldžiai įpykęs. Pasidaviau minčiai, kad visai nesvarbu, kokios jis nuotaikos, jam atsispirti vis tiek neįmanoma. – Reikalai juda. Mano darbe tai visada gerai. – Kaip ir pasitikrinti turimus faktus. – O tai viena iš priežasčių, kodėl tau skambinau. Turiu šaltinį, kuris tvirtina, esą Gideonas užtiko besilinksminančius tave, tavo kambario draugą bei dar vieną vyruką ir pašėlo. Tas vaikinas atsidūrė ligoninėje ir dabar padavė pareiškimą dėl užpuolimo. Ar tai tiesa? Sustingau, ausyse aidėjo tik mano pačios kraujo ūžimas. Tą vakarą, kai susipažinau su Korina, grįžusi namo radau Kerį, susipynusį su dar trimis kūnais, tarp kurių buvo ir vaikinas, vardu Ijenas. Jam nepadoriai – ir nuogai – pasiūlius man prie jų prisidėti, Gideonas atsakė kumščiu. Pažvelgiau į Gideoną, man suspaudė skrandį. Tai tiesa . Jį padavė į teismą. Mačiau įrodymą jo veide, kuriame nebuvo jokios emocijos, jo mintis staiga paslėpė nepriekaištinga kaukė. – Ne, tai netiesa, – atsakiau. – Kuri dalis? – Daugiau nebeturiu ką tau pasakyti. – Turiu ir liudininko pasakojimą apie Gideono ir Breto Klaino susidūrimą, sakoma, kad dėl to, jog tu įsivėlei su Klainu į romaną. Ar tai tiesa? Suspaudžiau spintelės kampą taip, kad pabalo krumpliai. – Tavo kambario draugas neseniai buvo užpultas, – tęsė ji. – Ar su tuo kaip nors susijęs Gideonas? O, Dieve... – Išprotėjai, – šaltai tariau.

– Vaizdo įrašas, kuriame judu su Gideonu pykstatės Brajanto parke, rodo, kad jis su tavimi elgėsi labai agresyviai ir fiziškai šiurkščiai. Ar Gideonas Krosas tave skriaudžia? Ar jis smurtauja, nevaldo emocijų? Ar bijai jo, Eva? Gideonas pasisuko ant kulno ir koridoriumi nužingsniavo į savo kabinetą. – Užsiknisk, Diana, – spjoviau jai. – Sugriausi nekalto žmogaus reputaciją, nes negali susitaikyti su seksu be įsipareigojimų? Nieko sau išsilavinusi, moderni moteris. – Jis atsiliepė telefonu, – sušnypštė ji, – dar nebaigęs. Atsiliepė suknistu telefonu ir ėmė kalbėtis apie kažkokios savo nuosavybės patikrinimą. Per vidurį pokalbio pažvelgė į mane, gulinčią ir laukiančią jo, ir pasakė: „Gali eiti.“ Tiesiog taip. Elgėsi su manimi kaip su kekše, tik nesumokėjo. Net nepasiūlė išgerti. Užsimerkiau. Jėzau. – Man labai gaila, Diana. Nuoširdžiai sakau. Ir pati sutikau nemažai niekšų, regis, jis su tavimi elgėsi būtent taip. Bet tai, ką tu darai, yra neteisinga. – Ne neteisinga, jei tai tiesa. – Bet tai nėra tiesa. Ji atsiduso. – Atsiprašau, kad esi į tai įvelta, Eva. – Nieko tu neatsiprašai. – Baigiau pokalbį ir likau stovėti palenkusi galvą, laikydamasi už spintelės, o visas kambarys sukosi aplink mane.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Gideoną radau žingsniuojantį už savo stalo kaip narve įkalintą panterą. Ausin buvo įsikišęs laisvų rankų įrangą ir arba klausė, arba laukė skambučio, nes nekalbėjo. Jis pagavo mano žvilgsnį, veidas buvo griežtas ir nepalenkiamas. Net mūvėdamas tik trumpikėmis jis atrodė nepažeidžiamas. Tik kvailys galėjo manyti kitaip. Fiziškai jo galia matėsi kiekviename raumenyje. Be to, jis spinduliavo tokį žiaurų pavojingumą, kad suvirpėjau. Vangus, patenkintas vyras, su kuriuo vakarieniavau, buvo dingęs, jį pakeitė miesto grobuonis, laimintis prieš bet kokią konkurenciją. Palikau jį ramybėje. Man reikėjo Gideono planšetės, ją radau jo portfelyje. Ji turėjo slaptažodį, ilgai spoksojau į ekraną, kol susivokiau, kad drebu. Atsitiko viskas, ko bijojau. – Angelas. Pakėliau akis ir susidūriau su koridoriuje pasirodžiusio Gideono žvilgsniu. – Slaptažodis, – paaiškino jis. – Tai angelas. O. Visa įsismarkavusi manyje energija dingo, jaučiausi išsiurbta ir pavargusi. – Turėjai pasakyti man apie teismą, Gideonai. – Šiuo metu teismas dar nevyksta, reali tik jo grėsmė, – tarė jis tuščiu balsu. – Ijenas Heidžeris nori pinigų, aš noriu tylos. Susitarsim asmeniškai ir viskas bus baigta. Susmukau ant sofos su planšete ant kelių. Stebėjau jį einantį link manęs, gėriau akimis. Buvo taip lengva apsvaigti nuo jo išvaizdos ir nepastebėti, koks vienišas jis širdyje. Bet pats laikas – kai sunkumai tokie akivaizdūs – jam į savo reikalus įtraukti ir mane. – Man nerūpi, kad teismas dar nevyksta, – ginčijausi. – Turėjai man pasakyti. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ruošiausi. – Ruošeisi? – Pašokau ant kojų. – Aš tau papasakojau, kokia sugniuždyta jaučiuosi dėl to, kad man kažko nesakė mano mama, o tu nė žodžio neužsimeni apie savo paties paslaptis? Akimirką jis išliko kietas ir nepajudinamas. Tada puse lūpų nusikeikė ir prabilo: – Grįžau namo anksti, rengiausi pasakyti tau, bet tu papasakojai apie mamą ir aš pamaniau, kad vienai dienai mėšlo pakaks. Susmukau atgal ant sofos. – Žmonės bendrauja ne taip, šaunuoli. – Aš tiesiog mėginu tave susigrąžinti, Eva. Nenoriu, kad visas mūsų drauge praleistas laikas suktųsi apie tai, kas mūsų gyvenimuose bloga ir sumauta. Paplekšnojau pagalvėlę šalimais. – Eikš. Bet jis prisėdo ant stalelio prieš mane, pražergtos jo kojos apglėbė manąsias. Pagavęs mano rankas, jis pakėlė jas prie lūpų ir pabučiavo į krumplius.

– Atleisk. – Nekaltinu tavęs. Bet jei yra dar kas nors, ką turi man pasakyti, dabar pats laikas. Jis pasilenkė pirmyn, priversdamas mane išsitiesti ant sofos. Palinkęs virš manęs jis sušnibždėjo: – Aš tave myliu. Kai viskas aplink taip blogai, tai buvo vienintelis geras dalykas. Jo pakako. *** Užmigome ant sofos, susiviję vienas su kitu. Tai snūduriavau, tai būdravau, apsėsta nerimo ir išmušta iš vėžių ilgo mūsų miego kiek anksčiau. Buvau pakankamai budri, kad jausčiau, kaip Gideonas ima keistis, greitai kvėpuoti ir stipriau mane suspaudžia. Staiga jo kūnas smarkiai truktelėjo ir sudrebino mane. Jo aimana kiaurai pervėrė širdį. – Gideonai. – Pasimuisčiau, kad atsisukčiau į jį veidu, ir nerimastingi mano judesiai jį pažadino. Užmigome įjungtomis šviesomis, džiaugiausi, kad jis pabudo šviesoje. Jo širdis daužėsi po mano delnu, ant odos blizgėjo smulki prakaito rasa. – Ką? – aiktelėjo jis. – Kas nutiko? – Man regis, buvai besusapnuojąs košmarą. – Nubėriau karštą jo veidą bučiniais, trokšdama, kad mano meilės užtektų nuvyti tiems prisiminimams. Jis mėgino atsisėsti, tad įsikibau tvirčiau, kad jį sulaikyčiau. – Ar viskas gerai? – Jis perbraukė mane ranka, lyg ko ieškodamas. – Ar nuskriaudžiau tave? – Viskas gerai. – Dieve. – Jis krito ant nugaros ir ranka užsidengė akis. – Negaliu su tavimi miegoti. Ir pamiršau išgerti vaistų. Prakeikimas, negaliu ir toliau būti toks nerūpestingas. – Ei. – Pasirėmiau ant alkūnės, o kita ranka perbraukiau jam krūtinę. – Nieko nenutiko. – Neteisink to, Eva. – Jis pasuko galvą ir pažvelgė į mane, jo žvilgsnis buvo ryžtingas. – Tik ne to. – Niekada. – Dieve, jis atrodė toks pavargęs, su juodais ratilais po akimis ir giliomis raukšlėmis, rėminančiomis geidulingas lūpas. – Aš nužudžiau žmogų, – tarė jis niūriai. – Tau niekada nebuvo saugu su manimi miegančiu, o dabar tai dar svarbiau. – Gideonai... – Staiga supratau, kodėl jis dažniau ėmė sapnuoti košmarus. Jis galėjo pateisinti savo poelgį, bet tai nepalengvino sąžinės graužaties. Nubraukiau storas plaukų sruogas jam nuo kaktos. – Jei tau sunku, privalai su manimi pasikalbėti. – Tik noriu, kad būtum saugi, – sumurmėjo jis. – Niekada nesijaučiu saugesnė, nei būdama su tavimi. Privalai liautis priekaištauti sau dėl visko. – Tai mano kaltė. – Greičiausiai tavo gyvenimas, prieš pasirodant man, buvo tobulai paprastas? – mečiau jam. Jis gudriai pažvelgė į mane. – Atrodo, komplikacijos man prie širdies. – Tada nustok skųstis. Palauk, tuoj grįšiu. Nuėjau į pagrindinį miegamąjį ir vietoj prisegamų kojinių bei liemenėlės apsirengiau didelius

„Cross Industries“ marškinėlius. Nutraukusi veliūrinį užtiesalą nuo kojūgalio, nuėjau į Gideono kambarį ir paėmiau vaistus. Jis sekė mane žvilgsniu, kai palikusi jam užtiesalą ir vaistus nuėjau į virtuvę buteliuko vandens. Netrukus jau buvo įsitaisęs, abu susiraitėme po antklode, o didžioji dalis šviesų buvo išjungta. Prisislinkau artyn ir užmečiau savo kojas ant jo. Vaistai, išrašyti dėl Gideono seksomnijos, nebuvo gydymas, bet jis atsakingai juos gėrė. Už tokį pasiaukojimą mylėjau jį dar labiau, nes jis tai darė dėl manęs. – Ar žinai, ką sapnavai? – paklausiau. – Ne. Kad ir kas tai buvo, labiau norėčiau, kad tai būtum tu. – Ir aš. – Padėjau galvą jam ant krūtinės ir klausiausi, kaip rimsta jo širdies dūžiai. – Jei tai būtų sapnas apie mane, koks jis būtų? Pajutau, kaip jis atsipalaiduoja, pasineria į sofą ir į mane. – Sapnuočiau giedrą dieną Karibų paplūdimyje, – sumurmėjo jis. – Privatų paplūdimį su namuku ant balto smėlio, iš trijų pusių apsuptu vaizdų. Tu gulėtum išsipleikusi ant šezlongo. Nuoga. – Žinoma. – Būtum įšilusi saulėje ir tingi, plaukus kedentų vėjelis. Tavo veidą puoštų ta šypsena, kuria mane apdovanoji, kai priverčiu tave baigti. Neturėtume kur eiti, niekas mūsų nelauktų. Būtume tik mudu ir visas pasaulio laikas. – Skamba pasakiškai, – sumurmėjau jausdama, kaip sulig kiekviena akimirka kūnas sunksta. – Tikiuosi, maudytumės nuogi. – Amm... – jis nusižiovavo. – Turiu eiti į lovą. – Noriu dar ir kibirėlio atšaldyto alaus, – tariau trokšdama įvilioti jį į detalesnį pasakojimą, kad jis užmigtų mano glėbyje. – Su citrinomis. Išspausčiau jų sultis ant tavo pilvo raumenų ir nulaižyčiau. – Dieve, myliu tavo burną. – Tai ir turėtum sapnuoti. Visus gašlumus, kuriuos galiu nuveikti su tavimi. – Pateik kelis pavyzdžius. Pateikiau pakankamai, kalbėjau žemu raminamu balsu, ranka glostydama jį. Giliai atsidusęs, jis nugrimzdo į sapnų pasaulį. Laikiau jį priglaudusi dar ilgai po to, kai patekėjo saulė. Gideonas miegojo iki vienuoliktos. Tuo metu jau ištisas valandas kūriau strategijas, ir jis surado mane savo kabinete, o visas jo stalas buvo nusėtas mano rašteliais ir piešiniais. – Labas, – pasisveikinau su juo, pakeldama veidą bučiniui, kai jis apėjo stalą. Atrodė susišiaušęs iš miegų ir su tomis savo šortukų tipo trumpikėmis seksualus. – Labas rytas. Jis apžvelgė mano darbą. – Ką darai? – Pirmiau pripumpuosiu tave kofeino, o tada paaiškinsiu. – Susijaudinusi patryniau rankomis. – Nori trumpam palįsti po dušu, kol virsiu tau kavą? O paskui kibsim. Jo žvilgsnis nuslydo mano veidu, tada jis mestelėjo man paiką šypseną. – Gerai. Vis dėlto, siūlau tau palįsti po dušu. Tada išgersime kavos ir kibsim. – Pasaugok šią mintį – ir savo libido – šiam vakarui. – O?

– Išeinu, pameni? – priminiau. – Ketinu kaip reikiant išgerti, o tada tampu geidulinga. Nepamiršk savo vitaminų, šaunuoli. Jo lūpos sutrūkčiojo. – Na, ką gi. – Ak, taip. Tau pasiseks, jei rytoj sugebėsi iššliaužti iš lovos, – įspėjau. – Pasirūpinsiu išgerti pakankamai vandens. – Gera mintis. – Vėl sutelkiau dėmesį į jo planšetę, bet negalėjau nenužvelgti puikaus Gideono užpakaliuko, jam einant iš kambario. Kai vėl jį pamačiau, jo plaukai buvo drėgni, jis vilkėjo juodas treningo kelnes, kurios kabėjo taip žemai ant klubų, kad puikiai mačiau, jog po jomis nieko nėra. Prisivertusi susitelkti į savo planus, užleidau jam kėdę prie stalo ir atsistojau šalimais. – Gerai, – pradėjau, – vadovaudamasi tuo, kad geriausia gynyba – puolimas, peržvelgiau tavo reputaciją. Jis gurkštelėjo kavos. – Nežiūrėk į mane taip, – įspėjau. – Nekreipiau jokio dėmesio į tavo asmeninį gyvenimą, nes tavo asmeninis gyvenimas esu aš. – Gera mergaitė. – Jis pritardamas plekštelėjo man per užpakalį. Parodžiau jam liežuvį. – Iš esmės mąstau, kaip kovoti su ta mėšlina kampanija dėl tavo nesitvardymo. – Gerai, kad anksčiau garsėjau puikia savitvarda, – sausai tarstelėjo jis. Kol sutikai mane... – Aš darau tau siaubingą įtaką. – Tu – geriausia, kas man kada yra nutikę. Šitaip jis užsidirbo trumpą pakštelėjimą į smilkinį. – Užtrukau juokingai ilgai, kol sužinojau apie „Crossroads“ fondą. – Nežinojai, kur ieškoti. – Tavo paieškų optimizavimas visiškas mėšlas, – atkirtau atsidarydama tinklalapį. – Be to, tėra tik šitas vienas puslapis, kuris nors dailus, bet juokingai tuščias. Kur nuorodos ir informacija apie labdarą, kurioje dalyvavai? Kur informacija apie patį fondą ir ko tikiesi pasiekti? – Visas šių duomenų paketas dukart per metus yra išsiunčiamas labdaros organizacijoms, ligoninėms ir universitetams. – Puiku. Dabar leisk man supažindinti tave su internetu. Kodėl fondas nesusietas su tavimi? – „Crossroads“ esmė ne aš, Eva. – Na jau, na jau. – Į pakeltus jo antakius atsakiau tokiais pat savaisiais ir pakišau jam po nosimi darbų sąrašą. – Nukenksminame Dianos bombą jai dar nesprogus. Iki pirmadienio ryto reikia perdaryti tinklalapį, pridėti tuos puslapius ir informaciją, kurią apibrėžiau. Gideonas nepatikliai nužvelgė popieriaus lapą, tada pakėlė puodelį ir atsilošė kėdėje. Prisiverčiau žiūrėti į puodelį, o ne į tobulą jo kūną. – „Cross Industries“ tinklalapis turėtų turėti nuorodą į fondą iš tavo biografijos puslapio, – tęsiau. – Be to, jį irgi reikia sutvarkyti bei papildyti. Pakišau jam dar vieną popierių.

Jis jį pakėlė ir ėmė skaityti mano surašytą biografiją. – Akivaizdu, kad šitai rašė mane įsimylėjęs žmogus. – Nebūk drovus, Gideonai. Kartais turi tiesiai šviesiai rėžti: „Aš – jėga.“ Tu – kur kas daugiau nei tik dailus veidelis, karštas kūnas ir beprotiška sekso mašina. Bet susikaupkime prie to, kuo dalintis su pasauliu man negaila. Apakinęs mane šypsena, Gideonas paklausė: – Kiek kavos šįryt jau išgėrei? – Pakankamai, kad patiesčiau tave ant menčių, tad saugokis. – Klubu trinktelėjau jam per ranką. – Dar manau, kad turėtum apsvarstyti pranešimą spaudai apie „La Rose Noir“ įsigijimą – taip susisietų tavo ir Žiru vardai. Primink žmonėms, kad Korina – šalia kurios pastaruoju metu tu buvai matomas per dažnai – turi vyrą, taip Diana negalės tavęs paversti visišku blogiuku dėl to, kad nutraukei tuos santykius. Jei ji nuspręs eiti šiuo keliu. Jis pagavo mane nepasiruošusią ir prisitraukė sau ant kelių. – Angele, žudai mane. Padarysiu viską, ko nori, bet turi suprasti, kad Diana nieko neturi. Ijenas Heidžeris nerizikuos tokia didele pinigų suma, kad paviešintų savo istoriją. Jis pasirašys reikalingus popierius, pasiims pinigus ir dings. – Bet kaip... – „Six-Ninths“ nenorės, kad jų „Auksinė“ mergaitė būtų susieta su kitu vyru. Tai sugadina dainos meilės istoriją. Pasikalbėsiu su Klainu ir jis tai supras. – Kalbėsies su Bretu? – Mes kartu dirbame, – mestelėjo jis išsiviepdamas, – tad taip. O su Kerio užpuolimu Diana blefuoja. Tu ir aš – abu žinome, kad tai tuščia. Apsvarsčiau visa tai. – Manai, kad ji vedžioja mane už nosies? Kodėl? – Nes aš tavo, ir jei ji turėjo spaudos akreditaciją į bet kurį renginį, kur buvome drauge, ji tai žino. – Jis atsirėmė savo kakta į manąją. – Negaliu slėpti to, kaip jaučiuosi būdamas šalia tavęs, o tai pavertė tave taikiniu. – Puikiai slėpei tai nuo manęs. – Tavo nepasitikėjimas savimi apakino tave. Negalėjau su tuo ginčytis. – Tai grasindama straipsniu ji mane gąsdina. Ką nori pasiekti? Jis atsilošė. – Pagalvok apie tai. Netrukus sprogs skandalo, kurio dalis esame mudu, burbulas. Kaip lengviausia jį nukenksminti? – Laikytis atokiai nuo manęs. Ką tau ir patarė daryti. Atsiriboti nuo skandalo šaltinio yra pirma, ką reikia daryti krizinėje situacijoje. – Arba pasielgti priešingai ir tave vesti, – švelniai tarė jis. Sustingau. – Ar tai?.. Ar tu?.. – sunkiai rydama seilę sušnibždėjau. – Ne dabar. Ne taip. – Ne, ne taip, – sutiko Gideonas, trindamas savo lūpas į manąsias. – Kai piršiuosi, angele, patikėk manimi, tu suprasi.

Liežuvis burnoj pridžiūvo. Tegalėjau linktelėti. – Kvėpuok, – įsakė jis švelniai. – Dar sykį. Dabar patikink mane, kad tai – ne panika. – Ne, visai ne. Ne. – Sakyk ką nors, Eva. – Aš tik... – išsprūdo man paskubomis. – Noriu, kad pasipirštum tada, kai galėsiu atsakyti taip. Jis įsitempė. Atsilošė, susiraukė, atrodė įsižeidęs. – Dabar negalėtum? Papurčiau galvą. Jo lūpos virto viena plona linija. – Dėstyk, ko tau iš manęs reikia, kad galėtum. Apsivijau rankomis jo pečius, kad jis justų ryšį tarp mudviejų. – Yra tiek daug, ko aš nežinau. Ir esmė ne tai, kad man reikia sužinoti daugiau, idant apsispręsčiau, nes niekas nesustabdys mano meilės tau. Niekas. Man tik regis, kad tavo neskubėjimas su manimi dalintis kai kuriais dalykais reiškia, jog tu nepasiruošęs. – Atrodo, supratau, – sumurmėjo jis. – Negaliu rizikuoti nebūdama tikra, kad norėsi amžinai būti su manimi. Aš irgi to neišgyvenčiau, Gideonai. – Ką nori žinoti? – Viską. Jis beviltiškai prunkštelėjo. – Būk konkreti. Pradėk nuo ko nors. Pirmas į galvą šovęs dalykas tučtuojau atsidūrė ant liežuvio, nes tuo buvau užsiėmusi visą rytą. – „Vidal Records“. Kodėl valdai savo patėvio kompaniją? – Nes ji pamažu žlugo. – Jo žandikaulis įsitempė. – Motina jau buvo patyrusi vieną finansinę krizę. Nesiruošiau leisti jai kentėti viso to iš naujo. – Ką padarei? – Sugebėjau įtikinti ją pasikalbėti su jais – Krisu ir Kristoferiu, kad padarytų kompaniją viešą, o tada ji pardavė Airlandės akcijas man. Kartu su tuo, ką nusipirkau pats, turėjau didžiąją dalį. – Oho. – Suspaudžiau jam ranką. Teko susipažinti tiek su Kristoferiu Vidaliu vyresniuoju – Krisu, tiek ir Kristoferiu Vidaliu jaunesniuoju. Nors tėvas ir sūnus buvo labai panašūs išvaizda – savo tamsaus vario garbanomis ir pilkšvai žalzganomis akimis, – spėjau juodu esant visiškai skirtingus vyrus. Dėl vieno buvau tikra: Kristoferis – mulkis. Nemaniau, kad ir jo tėvas toks. Bent tikėjausi to. – Ir kaip tai pasisekė? Pakelti Gideono antakiai puikiai atsakė į klausimą. – Krisas klausdavo mano patarimo, bet Kristoferis niekada jo neklausydavo, o mano patėvis nestojo į niekieno pusę. – Taigi padarei tai, kas turėjo būti padaryta. – Pakštelėjau jam į skruostą. – Ačiū, kad papasakojai. – Tai tiek? Nusišypsojau. – Ne.

Norėjau paklausti daugiau, bet išgirdau skambant telefoną – savo mamos melodiją. Nusistebėjau, kaip ilgai ji susilaikė neskambinusi; telefono garsą įjungiau maždaug dešimtą valandą. Niurgztelėjusi po nosimi tariau: – Turiu atsiliepti. Jis leido man atsistoti, o man nueinant ranka perbraukė per užpakalį. Kai ant slenksčio atsigręžiau į jį, sėdėjo parimęs virš mano užrašų ir patarimų. Nusišypsojau. Man priėjus, telefonas ant virtuvės baro nebeskambėjo, bet netruko vėl įsijungti. – Mama, – atsiliepiau pirmoji, kol ji nespėjo sukelti isterijos. – Užeisiu šiandien, gerai? Pasikalbėsime. – Eva. Nė nenutuokei, kaip jaudinausi! Negali šitaip su manimi elgtis! – Užsuksiu po valandos, – pertraukiau ją. – Tik turiu apsirengti. – Vakar naktį iš nusiminimo nė nemiegojau. – Taip, na, ir aš nedaug temiegojau, – atkirtau. – Viskas sukasi ne vien apie tave, mama. Buvo pažeistas mano privatumas. O tu tik ta, kurią pričiupo tai darant. Tyla. Aš retai smerkdavau mamą, nes ji visada atrodė tokia trapi, bet atėjo laikas pakeisti mudviejų santykius, kitaip jų iš viso nebeliks. Žvilgtelėjau į riešą sužinoti, kiek valandų, bet prisiminiau, kad nebeturiu laikrodžio, ir dirstelėjau į kabelinės televizijos imtuvą. – Užsuksiu apie pirmą. – Atsiųsiu tau automobilį, – tyliai pratarė ji. – Ačiū. Netrukus pasimatysime, – padėjau ragelį. Jau norėjau mesti telefoną atgal į rankinę, bet jis pyptelėjo – atėjo žinutė nuo Šonos: Ką šįvakar vilkėsi? Mintyse perkračiau kelias idėjas – nuo kasdieniškų iki beprotiškų. Nors linkau prie beprotiškų, mane pristabdė mintis apie Dianą. Privalėjau galvoti apie tai, kaip atrodysiu paskalų žurnaluose. Mažą juodą suknelę, atsakiau, mąstydama, kad tai ne veltui yra klasika. Laukinius aukštakulnius. Per daug papuošalų. ☺ Supratau! Pasimatysime 7, atrašė ji. Pakeliui į miegamąjį stabtelėjau prie Gideono kabineto ir atsirėmusi į durų staktą ėmiau jį stebėti. Galėjau tai daryti ištisas valandas; jis – tikras džiaugsmas akims. O susikaupęs jis man atrodė labai seksualus. Jis žvilgtelėjo į mane, švelniai nusišypsojo ir aš supratau, kad jautė esąs stebimas. – Visa tai tikrai puiku, – pagyrė jis, mostelėjęs į stalą. – Ypač dėl to, kad surašei tai vos per kelias valandas. Džiūgavau susijaudinusi, kad padariau įspūdį verslininkui, kurio įžvalga pavertė jį vienu labiausiai sėkmės lydimų žmonių pasaulyje. – Noriu tavęs „Cross Industries“, Eva. Mano kūnas į nepajudinamą ryžtą jo balse sureagavo kaipmat, o tai priminė, kaip jis, pirmą sykį mane užkalbinęs, pasakė: „Noriu tave išdulkinti, Eva.“ – Ir aš ten tavęs noriu, – atsakiau. – Ant tavo stalo. Jo akys žibėjo.

– Galėsim taip atšvęsti. – Man patinka mano darbas. Man patinka mano bendradarbiai. Patinka žinoti, kad užsitarnavau kiekvieną žingsnelį. – Galiu suteikti tau visa tai ir daugiau. – Jo pirštas tapšnojo kavos puodelio šoną. – Spėju, kad reklamą pasirinkai, nes tau patiko konceptas. Kodėl ne viešieji ryšiai? – Pernelyg primena propagandą. Reklamoje bent iškart supranti šališkumą. – Šįryt paminėjai krizių valdymą. Ir, akivaizdu, – jis mostelėjo į stalą, – turi tam reikalingą kvalifikaciją. Leisk man tai išnaudoti. Sunėriau rankas ant krūtinės. – Krizių valdymas ir yra viešieji ryšiai, puikiai tai žinai. – Tu sprendi problemas. Aš galiu tau tai suteikti. Duoti tikrų, skubių problemų. Kad išliktum aktyvi ir tau nepristigtų iššūkių. – Rimtai? – Bilsnojau pėda. – Kiek krizių turi šią savaitę? – Keletą, – atsakė jis linksmai. – Nagi, tu susidomėjai, matau tai tavo veide. Išsitiesiau ir tariau: – Jau turi žmonių, kurie tvarko tokius reikalus. Gideonas atsilošė kėdėje ir nusišypsojo. – Noriu daugiau. Kaip ir tu. Galime abu tai turėti. – Tu pats velnias, žinai? Ir pragariškai užsispyręs. Sakau tau: dirbti drauge – bloga mintis. – Dabar kuo puikiausiai tai darome. Papurčiau galvą. – Nes sutikai su mano vertinimais ir pasiūlymais, be to, sėdėjau tau ant kelių, o tu graibei man užpakalį. Šitaip nebus, kai nesutarsime ir ginčysimės dėl to tavo kabinete, kitų žmonių akivaizdoje. Paskui turėsime tą susierzinimą parsinešti namo ir čia taip pat jį kęsti. – Galime sutarti, kad darbą paliksime už durų. – Jo žvilgsnis slydo manimi, kiek uždelsė ties kojomis, kurių šilkinis chalatas beveik nedengė. – Man tikrai nebus sunku galvoti apie malonesnius dalykus. Užvertusi akis atbulomis išėjau iš kambario. – Sekso maniakas. – Dieviška su tavimi mylėtis. – Taip nesąžininga, – pasiskundžiau neturėdama kaip apsiginti. Apsiginti nuo jo. Gideonas išsišiepė. – Niekada nesakiau, kad žaidžiu sąžiningai. Po penkiolikos minučių užėjusi į savo butą pasijutau keistai. Išdėstymas buvo identiškas kaimyniniam Gideono butui, tik atvirkštinis. Jo ir mano baldų mišinys padėjo man jo erdvėje pasijusti kaip mūsų, bet kartu mano namus man padarė... svetimus. – Labas, Eva. Apsidairiusi virtuvėje pamačiau Trėjų, pilantį pieną į dvi stiklines. – Labas, – atsakiau į sveikinimą. – Kaip tu? – Geriau.

Taip ir atrodė. Šviesūs jo plaukai, paprastai susivėlę, dabar buvo dailiai sušukuoti – vienas iš Kerio talentų. Lazdyno riešuto spalvos Trėjaus akys buvo ryškios, žavios šypsenos netemdė kadaise lūžusi nosis. – Gera tave čia dažniau matyti, – tariau jam. – Šiek tiek pertvarkiau savo dienotvarkę. – Jis iškėlė pieną, bet aš papurčiau galvą, tad jis įdėjo jį atgal į šaldytuvą. – Kaip tu? – Ginuosi nuo žurnalistų, tikiuosi, kad mano bosas susižadės, planuoju išbarti vieną iš tėvų ir kažkaip įtalpinti skambutį kitam, taip pat nekantrauju šįvakar išlėkti į miestą su merginomis. – Tu nuostabi. – Ką galiu pasakyti? – nusišypsojau. – Kaip mokslai? Ir darbas? Žinojau, kad Trėjus studijuoja veterinariją ir dirba kelis darbus, kad už tai susimokėtų. Vienas iš tų darbų – fotografo asistentas, kur jis ir susipažino su Keriu. Jis susiraukė. – Abu žiauriai, bet kada nors atsipirks. – Reikėtų surengti dar vieną filmų ir picos vakarą, kai turėsi laiko. – Negalėjau nesirgti už Trėjų jo ir Tatjanos dvikovoje. Gal man tik vaidenasi, bet ji, regis, visad labai rungtyniauja su manimi. Be to, man visai nepatiko tai, kaip ji pasirodė, kai susipažino su Gideonu. – Žinoma. Pažiūrėsiu, kokia Kerio dienotvarkė. Pasigailėjau, kad pirma užsiminiau apie tai Trėjui, o ne Keriui, nes dalis žvilgesio iš jo akių dingo. Žinojau, kad jis svarsto, jog Keris turi įtalpinti jį į tarpą, kai nebūna su Tatjana. – Na, jei jis nenorės, visad galime eiti be jo. Vienas jo lūpų kamputis pakilo. – Skamba puikiai. Be dešimt pirma išėjau iš vestibiulio, kur manęs jau laukė Klensis. Jis mostu nuvijo durininką ir pats atidarė man automobilio dureles, bet niekas žiūrėdamas į jį nebūtų patikėjęs, kad jis tik vairuotojas. Visa jo povyza išdavė jį esant ginklą, o per visus tuos metus, kai jį pažįstu, niekad nemačiau besišypsančio. Sugrįžęs į savo vietą prie vairo, jis išjungė policijos skenerį, kurio paprastai klausydavosi, ir nusiėmė akinius nuo saulės, kad galinio vaizdo veidrodėlyje pagautų mano žvilgsnį. – Kaip jūs? – Spėju, geriau nei mama. Jis buvo pernelyg profesionalus, kad leistų savo veidui ką nors išduoti. Tad tik vėl užsidėjo akinius ir per „Bluetooth“ ryšį automobilyje paleido mano muziką. Tada nuvažiavo. Prisiminusi jo dėmesingumą tariau: – Ei. Atleisk, kad ant tavęs išsiliejau. Tu dirbai savo darbą ir tos pagiežos nenusipelnei. – Jūs – ne tik darbas, panele Tramel. Kurį laiką tylėjau ir apie tai mąsčiau. Mano ir Klensio santykiai buvo gana tolimi ir mandagūs. Matydavomės gana dažnai, nes jis buvo atsakingas už mano vežiojimą į krav magos treniruotes Brukline ir iš jų. Bet niekada nepagalvojau, kad jis galėtų būti kaip nors asmeniškai suinteresuotas mano saugumu, nors tai gana logiška. Klensis buvo iš tų, kurie didžiuojasi savo darbu. – Bet tai nebuvo tik šitas vienas atsitikimas, – paaiškinau. – Daug visko įvyko, prieš pasirodant judviem su Stentonu.

– Atsiprašymas priimtas. Stačiokiškas atsakymas taip tiko jam prie veido, kad nusišypsojau. Patogiau įsitaisiusi sėdynėje, pažvelgiau pro langą į miestą, kurį laikiau savu ir aistringai mylėjau. Ant šaligatvio šalimais palinkę virš mažyčio stalelio nepažįstamieji petys petin valgė kiekvienas savo picos gabalėlį. Kad ir kaip susiglaudę, jie buvo tokie tolimi ir kiekvienas jų demonstravo ypatingą niujorkiečio gebėjimą būti salele žmonių vandenyne. Į abi puses pro juos plūdo pėstieji, vengdami vyro, brukančio religines skrajutes, ir mažiuko šunelio prie jo kojų. Miesto gyvybė pasiutusiai pulsavo, laikas čia, regis, bėgo greičiau nei bet kur kitur. Tai buvo toks kontrastas tingiam Pietų Kalifornijos, kur gyveno mano tėvas ir kur mokiausi koledže, jausmingumui. Niujorkas buvo sėlinanti dominantė, mojuojanti plonu botagėliu, kankinanti sulig kiekvienu smūgiu. Prie klubo suvibravo rankinė, kyštelėjau ranką vidun telefono. Greitosiomis žvilgtelėjusi į ekraną pamačiau, kad skambina tėtis. Šeštadieniai buvo mūsų kassavaitinių pasiplepėjimų dienos ir aš visada jų laukiau, bet šįkart buvau linkusi leisti skambučiui keliauti į balso paštą – perskambinsiu geriau nusiteikusi. Buvau pernelyg susinervinusi dėl mamos, o tėtis ir taip per smarkiai dėl manęs jaudinosi nuo tada, kai po pastarojo savo apsilankymo išvyko iš Niujorko. Jis buvo su manimi, kai detektyvai užėjo namo pasakyti, kad Neitanas Niujorke. Numetė tokią bombą, o paskui dar pranešė, kad Neitanas nužudytas, ir aš negalėjau nuslėpti savo išgąsčio, kad jis galėjo būti šitaip arti. Nuo tada tėvas vis kamantinėjo mane dėl tokios aud​ringos mano reakcijos. – Labas, – atsiliepiau, nes vis dėlto nenorėjau pyktis su abiem tėvais tuo pat metu. – Kaip tu? – Ilgiuosi tavęs, – atsakė jis giliu savimi pasitikinčiu balsu, kurį taip mylėjau. Mano tėvas – tobuliausias vyras, kurį pažįstu: pavojingai gražus, savimi pasitikintis, protingas ir tvirtas it uola. – Kaip tu? – Per daug nesiskundžiu. – Gerai, pasiskųsk truputėlį. Klausau ištempęs ausis. Švelniai nusijuokiau. – Tiesiog mama mane truputėlį veda iš proto. – Ką dabar pridirbo? – paklausė jis, o balse buvo girdėti švelni pasitenkinimo gaidelė. – Kaišioja nosį į mano reikalus. – Ak. Kartais mes, tėvai, taip elgiamės, kai jaudinamės dėl savo mažylių. – Tu niekada taip nesielgei, – pasakiau. – Dar nesielgiau, – pataisė jis. – Tai nereiškia, kad ir nepasielgsiu, jei pakankamai sunerimsiu. Tik, tikiuosi, man pavyks įkalbėti tave man atleisti. – Na, aš dabar pakeliui pas mamą. Pažiūrėsim, kaip jai seksis įkalbinėti. Padėtų, jei ji prisipažintų klydusi. – Na, sėkmės. – Cha! Iš tikrųjų? – atsidusau. – Ar galiu paskambinti tau rytoj? – Žinoma. Ar viskas gerai, brangioji? Užsimerkiau. Policininko instinktai plius tėviška intuicija reiškė, kad nuslėpti ką nors nuo Viktoro Rejeso pavykdavo itin retai. – Taip. Tiesiog jau beveik privažiavau. Pranešiu, kaip sekėsi. O, ir mano bosas galbūt susižadės. Na, turiu ką papasakoti. – Ryte man gali tekti stabtelėti nuovadoje, bet mobiliuoju mane pasieksi bet kokiu atveju. Myliu

tave. Pajutau staigiai užplūdusį namų ilgesį. Kad ir kaip mylėčiau Niujorką ir naująjį savo gyvenimą, labai ilgėjausi tėčio. – Ir aš tave myliu, tėti. Pasikalbėsime rytoj. Baigusi žvilgtelėjau į laikrodį ant riešo ir jo ten neradusi prisiminiau laukiantį susirėmimą. Pykau ant mamos dėl praeities, bet daugiausia nerimo man kėlė ateitis. Ji taip ilgai dėl Neitano saugojo kiekvieną mano žingsnį, kad nebuvau įsitikinusi, jog moka elgtis kitaip. – Ei. – Pasilenkiau pirmyn, norėdama išsiaiškinti kai ką, kas nedavė man ramybės. – Tądien, kai aš, mama ir Megumė ėjome atgal į „Crossfire“ ir mama išsigando... Ar judu pamatėte Neitaną? – Taip. – Jis buvo ten jau anksčiau, Gideonas išspardė jam subinę. Ko jam vėl ten grįžti? Jis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį. – Mano spėjimas? Kad būtų pamatytas. Kai pasirodė, norėjo išlaikyti įtampą. Tikėtina, norėjo išgąsdinti jus, tačiau išgąsdino ponią Stenton. Bet kokiu atveju – efektyvu. – Ir niekas man nepasakė, – pratariau tyliai. – Negaliu to pamiršti. – Jis troško, kad išsigąstumėt. Niekas nenorėjo suteikti jam tokio pasitenkinimo. Ak. Apie tai nepagalvojau. – Labiausiai gailiuosi, – tęsė jis, – kad nesaugojau Kerio. Aš apsiskaičiavau, o jis už tai sumokėjo. Gideonas irgi nesitikėjo, kad Neitanas puls Kerį. Ir, Dievas žino, dėl to taip pat jaučiausi kalta – juk tai draugystė su manimi sukėlė jam tokį pavojų. Bet mane išties sujaudino tai, kad Klensiui rūpi. Girdėjau tai kimiame jo balse. Jis teisus: aš jam nebuvau tik darbas. Jis – geras žmogus, bet kokiam darbui atiduodantis visą save. O tai privertė mane svarstyti: kiek jo likdavo kitiems reikalams gyvenime? – Ar turi merginą, Klensi? – Aš vedęs. Pasijutau kaip tikra netikėlė, kad to nežinau. Kokia ji, ta moteris, ištekėjusi už šitokio tvirto, grėsmingo vyro? Vyro, visus metus vilkinčio striukę, kad paslėptų ginklą, be kurio nežengia nė žingsnio. Ar šalia jos jis sušvelnėja, tampa meilesnis? Ar ir ją taip aršiai gina? Ar dėl jos nužudytų? – Kaip toli nueitum, kad apsaugotum ją? – paklausiau jo. Jis sulėtino prie šviesoforo ir pasukęs galvą pažvelgė į mane. – Kaip toli nueičiau?

DEVINTAS SKYRIUS

– O kuo tas netiko?? – paklausė Megumė, stebėdama, kaip nueina aptariamasis vaikinas. – Jis turi duobutes skruostuose. Užverčiau akis ir ištuštinau savo degtinę su spanguolių sultimis. „Primal“, ketvirtoji mūsų stotelė kelionėje per klubus, šėlo. Eilė žmonių, norinčių patekti vidun, sukosi už kvartalo, gitaros garsų pjaustomos dainos puikiai derėjo prie klubo pavadinimo, pritemdyta erdvė plyšo nuo muzikos, pulsavo primityvus, viliojantis ritmas. Interjeras buvo eklektiškas poliruoto metalo ir tamsaus medžio derinys, o spalvotas apšvietimas kūrė gyvūnų siluetus. Būtų perkrauta, bet, kaip ir visos kitos Gideono vietos, šioji, nors ir labai priartėjo prie dekadentiško pertekliaus ribos, jos neperžengė. Ore tvyrojo hedonistiško laisvumo atmosfera, beprotiškai veikianti mano alkoholio prigirdytą libido. Negalėjau nusėdėti vietoje, mano kojos be perstogės trypė kėdės skersinį. Megumės kambario draugė, Leisė, pakėlusi veidą į lubas suvaitojo, jos medaus spalvos plaukai buvo suvelti ir susegti viršuj – žavėjausi šia šukuosena. – Kodėl tau su juo nepaflirtavus? – Gal taip ir padarysiu, – tarė Megumė, visa nuraudusi, švytinčiomis akimis ir tokia viliojanti su subtilia auksine per kaklą surišama suknele. – Gal bent jis įsipareigos. – Ko tu nori iš įsipareigojimo? – paklausė Šona, gurkšnodama tokio pat ugninio raudonumo gėrimą, kaip jos plaukai. – Monogamijos? – Monogamija pervertinama. – Leisė nuslydo nuo baro kėdės prie aukšto mūsų stalelio ir ėmė kraipyti užpakalį taip, kad klubo prietemoje suspindo akmenėliai ant džinsų. – Ne, visai ne, – papūtė lūpas Megumė. – Man, pavyzdžiui, patinka monogamija. – O Maiklas miega su kitomis moterimis? – paklausiau aš, palinkdama pirmyn, kad netektų šaukti. Tučtuojau turėjau atsilošti atgal, kad atsirastų vietos padavėjai, kuri atnešė dar po vieną gėrimą ir nurinko tuščias taures. Klubo uniforma – juodi aukštakulniai ir ryškiai rausvos trumpos suknelės be petnešėlių – išsiskyrė minioje, tad buvo lengva atskirti, kam mojuoti. Be to, drabužėlis buvo ir labai seksualus – kaip ir ją vilkinčios darbuotojos. Ar Gideonas padėjo išrinkti drabužius? Jei taip, ar turėjo modelį? – Nežinau. – Megumė pakėlė naują kokteilį ir liūdnu veidu ėmė čiulpti šiaudelį. – Bijau klausti. Griebdama vieną iš keturių stikliukų ir žaliosios citrinos skiltelę, sušukau: – Išgeriam ir varom šokti! – Po velnių, taip! – Mūsų nelaukdama Šona užsivertė savo „Patron“ stikliuką, tada susigrūdo į burną žaliąją citriną. Išsiurbusi iš jos sultis, įmetė sausą skiltelę į stikliuką ir pažvelgė į mus. – Greičiau, nestabdom! Aš išgėriau po jos ir nusipurčiau, tekilai nuplaunant spanguolių rūgštelę. Leisė ir Megumė išgėrė drauge, prieš ištuštindamos stikliukus viena kitą pasveikindamos garsiu „Kanpai!“ Visos drauge atsidūrėme šokių aikštelėje – mus vedė Šona su jūros mėlynumo suknele, kuri klubo šviesose atrodė kone taip pat velniškai ryški, kaip ir klubo uniforma. Mus prarijo besirangančių šokėjų

minia, netrukus pasijutome suspaustos karštų vyriškų kūnų. Nebesivaldžiau, atsidaviau geidulingam muzikos ritmui ir viliojančiai klubo atmosferai. Pakėlusi rankas aukštyn, lingavau – paleidau visą įtampą, susikaupusią po ilgos, beprasmiškos popietės su mama. Kažkurią akimirką ėmiau ja nebepasitikėti. Kad ir kiek ji žadėjo, esą be Neitano viskas bus kitaip, jutau negalinti ja tikėti. Ji pernelyg dažnai peržengdavo ribą. – Tu graži, – suriko kažkas man į ausį. Pažvelgiau per petį į palei mano nugarą besiraitantį tamsiaplaukį vyruką. – Ačiū! Tai buvo melas, žinoma. Plaukai lipo prie nuo prakaito drėgnų smilkinių bei kaklo ir virto lipniu gumulu. Man nerūpėjo. Muzika plyšavo, dainos liejosi viena per kitą. Mėgavausi šios vietos geidulingumu ir ta begėdiška sekso be įsipareigojimų nuotaika, kurią visi, regis, spinduliavo. Kai pastebėjau pažįstamą veidą, buvau suspausta tarp poros – mergina už manęs, o vaikinas priekyje. Jis, matyt, mane pamatė pirmas, nes jau brovėsi artyn. – Martinai! – sušukau išslydusi iš besitrinančio sumuštinio. Anksčiau per atostogas buvo tekę susitikti su Stentono sūnėnu. Man persikrausčius į Niujorką, susitikome kartą, bet tikėjausi, kad laikui atėjus matysimės dažniau. – Eva, labas! – jis čiupo mane į glėbį, paskui atsitraukė, kad apžvelgtų. – Atrodai fantastiškai. Kaip tu? – Eime išgerti! – sušukau, jausdamasi pernelyg ištroškusi, kad išlaikyčiau pokalbį tokiu decibelų lygiu, kokio reikalavo minia. Sučiupęs už rankos, jis išvedė mane iš šokių aikštelės ir aš bakstelėjau link savo stalelio. Vos atsisėdome, prisistatė padavėja su dar viena degtinės su spanguolių sultimis taure. Ir taip visą naktį, nors pastebėjau, kad valandoms bėgant mano gėrimas vis tamsėja – aiškus ženklas, kad degtinės ir sulčių santykis lėtai linksta sulčių pusėn. Žinojau, kad tai neatsitiktinis dalykas ir, kaip ir pridera, likau priblokšta Gideono sugebėjimo šitaip suvaldyti visus savo klubus. Kadangi niekas man netrukdė kokteilius papildyti stikleliais, pernelyg dėl to nesirūpinau. – Na, – pradėjau aš, pirma gurkštelėjusi, o paskui pridėjusi ledinę taurę prie kaktos. – Kaip tu? – Puikiai. – Jis išsiviepė. Su kupranugario spalvos marškinėliais V formos iškirpte ir juodais džinsais atrodė gana žaviai. Jo plaukai toli gražu nebuvo tokie ilgi kaip Gideono, bet viliojančiai krito ant kaktos, įrėmindami akis, kurios, žinojau, yra žalios, nors klubo šviesoje to niekaip nepasakytum. – Kaip tau reklamos verslas? – Dievinu savo darbą! Jis nusijuokė iš mano entuziazmo. – Jei tik visi galėtume tuo pasigirti. – Maniau, tau patinka dirbti su Stentonu. – Patinka. Ir pinigai patinka. Nors negaliu sakyti, kad dievinu savo darbą. Padavėja atnešė jam viskio su ledukais ir mudu susidaužėme. – Su kuo tu čia? – paklausiau jo. – Pora draugų, – jis apsižvalgė, – kurie pasimetė džiunglėse. O tu? – Taip pat. – Pagavau Leisės žvilgsnį šokių aikštelėje ir ji iškėlė man du nykščius. – Ar su kuo nors susitikinėji, Martinai? Jo šypsena išsiplėtė.

– Ne. – Ar mėgsti blondines? – Kabini mane? – Ne visai. – Kilstelėjau antakius Leisei ir kryptelėjau galvą Martino link. Akimirką ji atrodė nustebusi, tada išsišiepė ir atskubėjo. Supažindinau juodu ir pasijutau visai neblogai pamačiusi, kad pataikiau. Martinas linksmas ir žavus, o Leisė gyvybinga ir unikaliai patraukli – labiau charizmatiška nei graži. Grįžo Megumė ir mes išgėrėme dar po taurelę, o tada Martinas pakvietė Leisę šokti. – Ar turi užslėpusi dar kokių karštų vyrukų? – paklausė Megumė, porelei dingus iš akių. Troškau kišenėje turėti telefoną. – Tu beviltiška, panele. Ji ilgai žvelgė į mane. Tada jos lūpos persikreipė. – Aš girta. – Ir tas tiesa. Nori dar taurelės? – Kodėl gi ne? Išgėrėme dar po vieną kaip tik tada, kai parėjo Šona, Leisė, Martinas ir du jo draugai – Kurtas ir Andrė. Kurtas buvo nuostabiai gražus: smėlio rudumo plaukai, kampuotas žandikaulis ir savimi patenkinto žmogaus šypsena. Andrė irgi atrodė mielas, jo tamsiose akyse žybčiojo kažkas pasiutusio, o veltinės kasytės siekė pečius. Jis dėmesį nukreipė į Megumę, o tai ją tuoj pat pralinksmino. Padidėjusi mūsų grupelė netrukus plyšo juokais. – O kai Kurtas grįžo iš tualeto, – baigė savo istoriją Martinas, – pakiaušino visą restoraną. Andrė ir Martinas ėmė žvengti. Kurtas apmėtė juos žaliosiomis citrinomis. – Ką tai reiškia? – paklausiau šypsodamasi, nes nepagavau esmės. – Kai tavo kiaušai kyšo pro užtrauktuką, – paaiškino Andrė. – Iš pradžių žmonės nesupranta, ką mato, paskui mėgina suvokti, ar tu tiesiog nežinai, kad tavo riešutėliai siūruoja vėjyje. Niekas netaria nė žodžio. – Rimtai? – Šona vos nenukrito nuo kėdės. Taip įsismaginome, kad padavėja paprašė mūsų elgtis tyliau – šypsodamasi. Nueinančią ją pačiupau už alkūnės. – Ar galiu pasinaudoti telefonu? – Tik paprašykite vieno iš barmenų, – tarė ji. – Pasakykit, kad Denisas – mūsų vadovas – leido, ir jie duos. – Ačiū, – nuslydau nuo kėdės, o ji pasuko prie kito stalo. Nė nenutuokiau, kas tas Denisas, bet visą vakarą leidausi nešama srovės, žinodama, kad Gideonas viską paruošė nepriekaištingai. – Ar kas norėtų vandens? – paklausiau būrelio. Mane nušvilpė ir apmėtė suglamžytomis servetėlėmis. Juokdamasi nuėjau prie baro ir sulaukusi eilės paprašiau „Pellegrino“ ir telefono. Surinkau Gideono mobiliojo numerį, nes mintinai mokėjau tik jį. Nusprendžiau, kad saugu, mat skambinu iš viešos vietos, kuri dar jam ir priklauso. – Krosas, – netrukus atsiliepė jis. – Labas, šaunuoli. – Atsirėmiau į barą ir užsidengiau kitą ausį delnu. – Skambinėju tau girta. – Matau. – Jo balsas pasikeitė, sulėtėjo ir sušilo. Užkerėjo labiau nei muzika. – Ar smagu?

– Taip, bet ilgiuosi tavęs. Ar išgėrei vitaminus? Jaučiau, kad šypsosi, kai paklausė: – Ar jau įsiaudrinai, angele? – Tai tavo kaltė! Tavo klubas kaip viagra. Man karšta, suprakaitavau, nuo manęs tiesiog varva feromonai. Be to, buvau bloga mergaitė, žinok. Šokau taip, tarsi būčiau vieniša. – Blogas mergaites reikia bausti. – Gal tada man reikia būti labai blogai. Kad būčiau verta bausmės. Jis urgztelėjo. – Grįžk namo ir parodyk man, kokia bloga esi. Mintis apie jį namuose, pasiruošusį mane priimti, privertė dar labiau jo geisti. – Įstrigau čia, kol merginoms pabos, o tai, regis, užtruks. – Aš galiu atvažiuoti pas tave. Po dvidešimties minučių mano kotas galėtų būti tavyje. Norėtum? Apsižvalgiau aplink, visas mano kūnas vibravo nuo kieto muzikos ritmo. Įsivaizdavau jį čia, dulkinantį mane šioje vietoje be stabdžių, ir nekantriai pasimuisčiau. – Taip, norėčiau. – Ar matai tą balkoną viršuje? Apsisukusi pakėliau galvą ir pamačiau taką palei lubas. Šokėjai trynėsi vienas į kitą imituodami dulkinimąsi dvidešimt pėdų nuo žemės. – Taip. – Vienoje vietoje jis užsisuka už veidrodinio kampo. Susitiksim ten. Būk pasirengusi, Eva, – paliepė jis. – Noriu, kad tavo putė būtų nuoga ir drėgna, kai tave rasiu. Suvirpėjau išgirdusi pažįstamą įsakymą – žinojau, jog tai reiškia, kad jis bus šiurkštus ir nekantrus. Kaip tik to ir norėjau. – Aš vilkiu... – Angele, nuo manęs nepasislėptum milijoninėje minioje. Kartą tave jau radau. Rasiu visada. Kūną nudegino ilgesys. – Paskubėk. Persisvėrusi per barą padėti telefono į vietą, čiupau savo mineralinį ir gėriau, kol liko tuščias butelis. Tada pasukau tualeto link, čia amžinybę laukiau eilėje, kad galėčiau pasiruošti Gideono pasirodymui. Negalėjau nustovėti vietoje iš girtumo ir jaudulio, taip nekantravau, nes mano vaikinas – sakyčiau, vienas labiausiai užsiėmusių žmonių pasaulyje – mes viską, kad... patenkintų mane. Mindžikuodama nuo vienos kojos ant kitos, apsilaižiau lūpas. Per moterų tualetą nuskubėjau iki kabinos, ten nusitraukiau kelnaites ir nuėjau prie veidrodžio ir kriauklės, kad atsigaivinčiau drėgna servetėle. Didžioji dalis mano makiažo buvo nubėgusi – apie akis buvo išsitepę, o skruostai nurausvinti karščio bei jaudulio. Plaukai ne tik beprotiškai susivėlę, bet apie veidą dar ir drėgni. Keista, bet neatrodžiau taip jau blogai. Buvau seksuali ir pasirengusi. Eilėje stovėjo Leisė, tad, braudamasi pro minią ant tualeto slenksčio, stabtelėjau prie jos. – Smagu? – paklausiau. – Taip! – išsišiepė ji. – Ačiū, kad supažindinai su pusbroliu. Nesivarginau jos taisyti.

– Nėra už ką. Gal galiu kai ko paklausti? Apie Maiklą? Ji gūžtelėjo pečiais ir tarstelėjo: – Klausk. – Tu pirma pradėjai su juo susitikinėti. Kas tau jame nepatiko? – Tarp mūsų nebuvo kibirkšties. Jis gražus. Jam sekasi. Deja, nenorėjau su juo dulkintis. – Mesk kitoms, – pertraukė mergina eilėje už jos. – Taip ir padariau. – Gerai. – Puikiai supratau, kai santykiai nurašomi dėl seksualinio karščio trūkumo, bet situacija mane vis dar trikdė. Man nepatiko matyti Megumę tokią nusiminusią. – Einu pasitrinsiu su kokiu karštuoliu. – Pavaryk, mergyt, – linktelėjo Leisė. Nuėjau ieškoti laiptų į viršų. Radau juos sergimus apsauginio, skaičiuojančio, kiek kūnų vienu metu gali būti viršuje. Prie jo grūdosi eilė, nerimaudama ją nužvelgiau. Kol svarsčiau, kiek pavėluosiu, apsauginis nuleido galingas ant krūtinės sukryžiuotas rankas ir giliau į ausį įsikišo ausinę, akivaizdžiai įsiklausydamas į tai, kas jam buvo sakoma. Jis galėtų būti iš Samoa, o gal maoris: jo oda buvo tamsiai karamelinė, galva nuskusta, o krūtinė ir rankų raumenys – galingi. Veidas buvo kūdikiškas, ypač mielas tapdavo tada, kai susirūpinusią veido išraišką pakeisdavo plati šypsena. Jo ranka nusileido žemyn nuo ausies, kreivas pirštas bedė į mane. – Tu Eva? Linktelėjau. Jis užkišo ranką už nugaros ir atsegė velvetinę virvę, užkirtusią laiptus į viršų. – Lipk. Laukiantieji ėmė šaukti protestuodami. Atsiprašomai nusišypsojau, tada užlėkiau laiptais taip greitai, kaip tik leido aukštakulniai. Viršuje moteris apsauginė mane praleido ir mostelėjo kairėn. Pamačiau Gideono minėtą kampą, kur susijungė dvi veidrodinės sienos, o takas darė L formos posūkį. Prasibroviau pro besirangančius kūnus, sulig kiekvienu žingsniu mano pulsas greitėjo. Muzika čia buvo tylesnė, oras drėgnesnis. Ant nuogos odos spindėjo prakaitas, o aukštis, nors stikliniai turėklai siekė pečius, kėlė pavojaus jausmą. Beveik priėjusi prie veidrodinių sienų pasijutau pagauta už liemens ir pritraukta prie besirangančių vyriškų klubų. Per petį pamačiau vyruką, su kuriuo šokau anksčiau – tą, kuris pavadino mane gražia. Nusišypsojau ir ėmiau šokti, užsimerkiau ir atsidaviau muzikai. Kai jo rankos ėmė slysti mano liemeniu, pačiupau jas ir prispaudžiau sau prie klubų. Jis nusijuokė ir pritūpė, kad mudviejų kūnai būtų viename lygyje. Kai suvirpėjusi suvokiau, kad Gideonas šalia, buvome pašokę jau tris dainas. Mano oda nuvilnijo elektros iškrova, kiekvienas pojūtis užaštrėjo. Muzika staiga ėmė groti garsiau, temperatūra įkaito, klube tvyrantis geidulingumas ėmė jaudinti vis stipriau. Nusišypsojau ir atsimerkusi pamačiau jį artėjant. Kaipmat susijaudinau, burnoje prisirinko seilių, rijau jį akimis – jis vilkėjo juodus marškinėlius ir džinsus, plaukai buvo sušukuoti aukštyn nuo kvapą gniaužiančio veido. Niekas dabar jį pamatęs nesuprastų, kad tai tas pats Gideonas Krosas, tarptautinis magnatas. Šis vyrukas atrodė jaunesnis ir labiau netašytas, atpažįstamas tik iš neįtikėtino savo seksualumo. Nekantriai apsilaižiau lūpas, atsirėmiau į vyruką už savęs ir užpakaliu geidulingai pasitryniau jam į klubus.

Gideono rankos prie šonų susispaudė į kumščius, povyza virto agresyvia ir plėšrūniška. Jis artėjo link manęs nelėtindamas žingsnio, ruošdamasis trenktis tiesiai į mane. Pasisukusi pasitikau jį paskutiniame žingsnyje, paskendau jame. Mudviejų kūnai trenkėsi vienas į kitą, rankomis apglėbiau jo pečius, palenkiau žemyn jo galvą, kad lūpas užspausčiau drėgnu, alkanu bučiniu. Gideonas urgzdamas suėmė mano sėdmenis ir tvirtai truktelėjo prie savęs – net pėdos pakilo nuo žemės. Jis draskė mano lūpas degančia savo aistra, jo liežuvis nardė po mano burną tvirtais, giliais stūmiais, įspėjančiais, koks šiurkštus jo geismas. Vyrukas, su kuriuo šokau, atsistojo man už nugaros, panardino rankas į plaukus ir ėmė bučiuoti man mentę. Gideonas atsitraukė, gražų jo veidą iškreipė įtūžio kaukė. – Dink. Pažvelgiau į vyruką ir gūžtelėjau pečiais. – Ačiū už šokį. – Visada, gražuole. – Jis čiupo pro šalį einančiai merginai už juosmens ir nuėjo šalin. – Angele. – Niurgztelėjęs Gideonas prispaudė mane prie veidrodžio, kieta jo šlaunis įsibrovė man tarp kojų. – Tu bloga mergaitė. Begėdiškai ir nekantriai jojau jo koja, aikčiodama nuo į jautrią lytį besitrinančių džinsų. – Tik dėl tavęs. Jis ragindamas sugriebė mano nuogą užpakalį po suknele. Dantimis pagavo mano ausį, sidabriniai kabantys auskarai brūkštelėjo man per kaklą. Jis sunkiai alsavo, krūtinė vibravo nuo gerklinių aimanų. Jis taip skaniai kvepėjo ir mano kūnas tučtuojau reagavo, išmokytas sieti jo kvapą su laukiniais, karščiausiais malonumais. Šokome, trynėmės, mudviejų kūnai judėjo taip, lyg būtų be drabužių. Muzika skambėjo aplink mus, kiaurai mus, o jis judino nuostabų savo kūną jos ritmu, apžavėdamas mane. Šokome ir anksčiau, pramoginius šokius, bet ne taip. Niekada nesitrynėme taip varvėdami prakaitu, taip gašliai. Buvau priblokšta, susijaudinusi ir dar labiau įsimylėjusi. Gideonas stebėjo mane prisimerkęs, viliojo savo geismu ir begėdiškais judesiais. Atsidaviau jam, apsivijau jį, įsikibau, trokšdama būti dar arčiau. Jis maigė mano krūtį per ploną juodą suknelės plonytėmis petnešomis medžiagą. Pakietinimas jam visiškai nekliudė. Jo pirštai glostė, paskui timpčiojo sustandėjusį spenelį. Vaitodama atlošiau galvą į veidrodį. Mus supo tuzinai žmonių, bet man nerūpėjo. Troškau jo rankų ant savęs, jo kūno prie savojo, jo kvapo ant savo odos. – Trokšti manęs, – tarė jis griežtai, – čia. Suvirpėjau nuo tos minties. – Ar galėtum? – Nori, kad jie stebėtų. Nori, kad jie matytų, kaip mano kotas dulkina tavo godžią putę, kol imsi varvėti manimi. Nori, kad įrodyčiau, jog tu mano. – Jo dantys susmego man į petį. – Kad priversčiau tave tai pajusti. – Noriu įrodyti, kad tu mano, – atkirtau, grūsdama rankas į jo kišenes, kad pajusčiau, kaip įsitempia kietas jo užpakalis. – Noriu, kad visi žinotų. Gideonas pakišo vieną ranką po mano užpakaliu ir pakėlė mane, o kitu delnu atsirėmė į sieną prie veidrodžio. Išgirdau tylų pyptelėjimą, tada veidrodyje už manęs atsivėrė durys ir mudu įžengėme į

kone visišką tamsą. Slaptas įėjimas užsitrenkė už mūsų ir muzika nutilo. Buvome kabinete su stalu, vieta atsisėsti ir 180 laipsnių vaizdu į klubą pro veidrodinį stiklą. Jis nuleido mane ir apsuko, priekį prispausdamas prie permatomosios stiklo pusės. Prieš mano akis driekėsi klubas, šokėjai balkone buvo vos per kelis colius nuo manęs. Jo rankos atsidūrė po mano suknele, kilo aukštyn, pirštai slydo į mano lytį, jaudino spenelį. Buvau spąstuose. Didelis jo kūnas uždengė manąjį, rankos apsivijo mane, spaudė mano klubus, dantys įsikirto į petį, kad nejudėčiau. Buvau jo. – Pasakyk, jei tau to per daug, – sumurmėjo jis, jo lūpos tuo tarpu pasiekė mano kaklą. – Saugos žodis, kol nespėjau tavęs išgąsdinti. Mane užliejo emocijos, dėkingumas vyrui, kuris visada – visada – apie mane pagalvoja pirmiausia. – Aš tave išprovokavau. Noriu būti paimta. Noriu, kad būtum laukinis. – Tu taip to trokšti, – murkė jis, greitai ir kietai stumdamas į mane du pirštus. – Tu sukurta dulkintis. – Sukurta tau, – aiktelėjau, ir nuo mano kvapo aprasojo stiklas. Degiau juo, mano geismas liejosi iš vidaus, iš meilės šulinio, kurio nebegalėjau suvaldyti. – Ar šįvakar tai užmiršai? – Jo ranka paliko mano lytį, įsiterpė tarp mūsų ir atsisegė užtrauktuką. – Kai kiti vyrai tave lietė, trynėsi į tave? Ar pamiršai, kad esi mano? – Niekada. Niekada nepamirštu. – Užsimerkiau, kai jo erekcija, tokia standi ir šilta, sunkiai atsirėmė į nuogą mano užpakalį. Jis irgi manęs troško. – Kviečiau tave. Troškau tavęs. Jo lūpos judėjo mano oda, išdegindamos taką link manųjų. – Tai imk mane, angele, – kimiau pratarė jis, liežuviu erzindamas manąjį. – Priimk mane. Išrietusi nugarą, siektelėjau sau tarp kojų, delnu apėmiau storą jo kotą. Jis pritūpė, kad lygiuotų su manimi. Stabtelėjau, pasukau galvą ir priglaudžiau prie jo savo skruostą. Dieviškas jausmas, kad galiu tai su juo patirti... kad galiu tokia su juo būti. Sukdama klubus, plačia jo galvute perbraukiau savo klitorį, nutepdama jį savo susijaudinimu. Gideonas suspaudė papurtusias mano krūtis ir kilstelėjo jas. – Atsiremk į mane, Eva. Atsitrauk nuo stiklo. Atsirėmusi delnu į dvipusį veidrodį, atsistūmiau, o galvą padėjau jam ant peties. Jis apsivijo mano kaklą ranka, sugriebė klubą ir taip stipriai įstūmė, kad net pakilau nuo grindų. Laikė mane, suspaudęs rankomis, pripildytą savo varpos, o aimana aitrino mano jutimus. Kitoje stiklo pusėje šėlo klubas. Atsidaviau keistai intensyviam akivaizdžiai ekshibicionistinio sekso malonumui, tolimai fantazijai, kuri visada vedė mus iš proto. Pasirangiau negalėdama pakelti dekadentiško malonumo. Mano ranka tarp kojų siektelėjo žemyn, suėmė jo kapšelį. Jis buvo standus ir pilnas, toks pasirengęs. O manyje... – O, Dieve. Tu toks kietas. – Aš sukurtas dulkinti tave, – sušnibždėjo jis, ir manimi nuvilnijo malonumo virpulys. – Tai pirmyn. – Abiem rankomis atsirėmiau į stiklą, beprotiškai trokšdama jo. – Dabar. Prilaikydamas Gideonas nuleido mane ant kojų, aš pasilenkiau ir atsivėriau jam, kad galėtų įslysti gilyn. Kai jis suėmė mano klubus ir pakreipė juos, tiksliai žinodamas poziciją, kad tilptų visas, nejučia suaimanavau. Man jis buvo per didelis, per ilgas ir per storas. Jaučiau stiprų tempimą. Saldų. Kūnas suvirpėjo beviltiškai spausdamas jį viduje. Jis suvaitojo iš malonumo, vos vos atsitraukė ir

vėl lėtai slystelėjo gilyn. Vėl ir vėl. Plati jo galvutė masažavo nervų kamuolį giliai viduje – ten, kur pasiekia tik jis. Pirštais taip kabindamasi į stiklą, kad ant aprasojusio paviršiaus net liko žymės, vaitojau. Skausmingai jaučiau tolimą muzikos dunksėjimą, o žmonių minią mačiau taip aiškiai, lyg jie visi būtų kambaryje su mumis. – Taigi, angele, – tarė jis raginamai. – Leisk man išgirsti, ar tau tai patinka. – Gideonai. – Mano kojos dėl tokių įgudusių jo judesių siaubingai drebėjo, visą svorį laikė tik stiklas ir tvirtas jo glėbys. Buvau nepakeliamai susijaudinusi, godi, jaučiausi ir nugalėta, ir nugalėtoja – juk tenkina mane. Negalėjau daryti nieko kito, tik priimti tai, ką duoda Gideonas, pasiduoti ritmiškam jo slysčiojimui, jo alkio garsams. Man per šlaunį braukantys jo džinsai išdavė, kad jis juos nusismaukė tik tiek, kad duotų laisvę savo varpai – tai ženklas nekantrumo, kuris dar labiau mane užvedė. Viena jo ranka atsiskyrė nuo mano klubo ir nusileido ant užpakalio. Jaučiau, kaip nykščio pagalvėlė, drėgna nuo jo seilių, ima trinti siauros angos raukšleles. – Ne, – maldavau bijodama, kad išeisiu iš proto. Bet tai nebuvo mano saugos žodis – crossfire – ir aš atsivėriau jam, pasidaviau nepalenkiamam spaudimui. Urgztelėjęs jis pasisavino tamsiąją vietelę. Pasilenkė virš manęs ir ranka ėmė glamonėti mano lytį, trinti pulsuojantį klitorį. – Mano, – tarė kimiai, – tu mano. To jau buvo per daug. Baigdama sušukau, ėmiau beprotiškai drebėti, stiklu slystant prakaituotiems delnams, pasigirdo cypimas. Jis ėmė grūsti savo ekstazę gilyn, jo nykštys mano užpakalyje neatsispiriamai kankino, gudrūs pirštai ant klitorio vedė iš proto. Vienas orgazmas virto antru, lytis virpėjo nuo vidun besistumiančio koto. Išleidęs gerklinę aimaną, jis brinko manyje ir ėmė vytis savo orgazmą. Aš aiktelėjau: – Nebaik! Dar ne. Gideono tempas sulėtėjo, tamsą draskė jo kvėpavimas. – Kaip manęs nori? – Noriu stebėti tave, – suvaitojau vėl įsitempus savo kūnui. – Noriu matyti tavo veidą. Jis išslydo ir pastatė mane. Apsuko ir pakėlė. Prispaudė prie stiklo ir kietai įsistūmė vidun. Savanaudišką akimirką jis suteikė man tai, ko norėjau. Tą beviltišką malonumą savo veide, trumpą pažeidžiamumą prieš geismui atimant jam savitvardą. – Nori stebėti, kaip prarandu savitvardą, – tarė jis kimiai. – Taip. – Nuleidau petnešas ir išlaisvinau krūtis, kėliau jas ir spaudžiau, žaidžiau su speneliais. Stiklas už manęs vibravo nuo muzikos; priešais vibravo Gideonas, vos galėdamas tvardytis. Prispaudžiau prie jo lūpų savąsias, sugerdama jo alsavimą. – Nagi, – sušnibždėjau. Be pastangų laikydamas mane, jis išslydo, jo stora, sunki galvutė braukė per neįtikėtinai jautrią mano odą. Paskui staigiai įstūmė vidun – vos galėjau tai pakelti. – O, Dieve, – rangiausi jo gniaužtuose. – Tu taip giliai. – Eva. Jis dulkino mane it apsėstas. Aš laikiausi, drebėjau, plačiau atsivėriau nenuilstantiems jo kietos varpos stūmiams. Jis pasidavė instinktui, troškimui poruotis. Girdėjau laukines jo aimanas, nuo jų taip

kaitau ir drėkau, kad mano kūnas visiškai nesipriešindamas priėmė beviltišką jo aistrą. Tai buvo šiurkštu, purvina ir beprotiškai seksualu. Jo kaklas išsilenkė, jis suaimanavo mano vardą. – Baik dėl manęs, – pareikalavau įsitempdama aplink jį, suspausdama. Visas jo kūnas smarkiai truktelėjo ir ėmė drebėti. Lūpos išsikreipė iš malonumo agonijos, akys nebefokusavo, malonumas augo. Gideonas baigė riaumodamas kaip žvėris, išsiliedamas taip smarkiai, kad tai pajutau. Vėl ir vėl šildė iš vidaus tirštais sėklos pliūpsniais. Mano lūpos nusėjo jį bučiniais, tvirtai laikiausi rankomis ir kojomis. Jis susmuko prie manęs, sunkiai gaudydamas orą. Vis dar baigdamas.

Šią knygą nusipirko Sandra Kuzmickienė [email protected]

DEŠIMTAS SKYRIUS

Pirmas dalykas, kurį pamačiau nubudusi sekmadienio rytą, buvo gintarinis buteliukas su etikete, ant kurios senoviniu šriftu buvo užrašyta „Vaistai nuo pagirių“. Skrandį sukantį jo turinį saugojo rafijos kaspinu papuoštas kakliukas ir kamštis. „Vaistai“ veikė – tai sužinojau praėjusį kartą, kai gavau jų iš Gideono, bet vien jų vaizdas man priminė, kiek alkoholio išgėriau vakar naktį. Stipriai užsimerkusi suvaitojau ir paskandinau veidą pagalvėje – gal dar užmigsiu. Lova sujudėjo. Šiltos, tvirtos lūpos palietė nuogą mano nugarą. – Labas rytas, mano angele. – Atrodai pernelyg savimi patenkintas, – sumurmėjau. – Patenkintas tavimi, tiesą sakant. – Tu siaubingas. – Kalbėjau apie tavo krizių valdymo patarimus, bet, žinoma, seksas buvo fenomenalus, kaip visada. – Jo ranka įslydo po patalais, susigrūdusiais ties mano juosmeniu, ir spustelėjo užpakalį. Kilstelėjau galvą ir pamačiau jį atsirėmusį į lovos kraštą, su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių. Vien jį pamačius burnoje kaip visada prisirinko seilių – su užrišamomis sportinėmis kelnėmis jis atrodė visiškai atsipalaidavęs. Buvau tikra, kad atrodžiau kur kas mažiau patraukli. Grįžau namo su merginomis limuzinu, paskui susitikau su Gideonu jo bute. Kai baigiau reikalus su juo, beveik aušo, buvau tokia pavargusi, kad nulūžau vis dar šlapiais po skuboto dušo plaukais. Radusi jį šalia, pajutau kutenantį malonumą. Jis miegojo svečių kambaryje, dirbdavo paprastai kabinete. Tai, kad pasirinko dirbti mano lovoje, reiškė, jog tiesiog norėjo būti šalia, net jei aš be sąmonės. Pasukau galvą į laikrodį prie lovos, bet žvilgsnį prikaustė mano riešas. – Gideonai... – Ant rankos miegant uždėtas laikrodis mane pribloškė. Art deco įkvėptas kūrinys spindėjo šimtais mažyčių deimančiukų. Apyrankė buvo kreminio satino, o pats perlamutrinis laikrodis puikavosi tiek „Patek Philippe“, tiek „Tifany & Co“ logotipais. – Jis nuostabus. – Tokių pasaulyje tėra dvidešimt penki, tad jis nėra visai toks unikalus kaip tu, bet, na, o koks yra? – jis nusišypsojo man. – Dieviškas, – atsiklaupiau ant kelių. – Myliu tave. Jis pačiu laiku patraukė kompiuterį – užsilipau ant jo ir smarkiai apkabinau. – Ačiū, – sumurmėjau sugraudinta tokio rūpesčio. Tikriausiai jo nupirkti buvo išėjęs, kol viešėjau pas mamą, o gal vos man išvažiavus su merginomis. – Mmm. Pasakyk, kaip užsitarnauti po tokį nuogą apkabinimą kasdien. – Tiesiog būk savimi, šaunuoli. – Pasitryniau į jį skruostu. – Tu – viskas, ko man reikia. Išsliuogiau iš lovos ir su mažyčiu gintariniu buteliuku rankoje nušlepsėjau į vonią. Susiverčiau visą jo turinį, nusipurčiau, išsivaliau dantis, susišukavau ir nusiprausiau veidą. Užsimetusi chalatą, grįžau į miegamąjį, bet čia Gideono jau nebebuvo, lovos viduryje gulėjo tik atidarytas jo kompiuteris. Praėjau jo kabinetą – jis stovėjo tvirtai įsirėmęs į žemę, sukryžiuotomis rankomis ir žiūrėjo pro langą. Priešais jį driekėsi miestas. Ne plati panorama, kaip jo kabinete „Crossfire“ ar prabangiame

bute viršutiniame aukšte, bet artimesnis vaizdas. Žemiškesnis, betarpiškas. Buvo juntamas apčiuopiamas ryšys su miestu. – Nesuprantu jūsų nerimo, – trumpai tarstelėjo jis į ausinės mikrofoną. – Suvokiu riziką... Liaukitės. Šia tema nesiginčysime. Paruoškite sutartį kaip pasakyta. Pažinusi tą darbinį plieninį jo balsą, nesustojusi nuėjau toliau. Vis dar nežinojau, kas tame buteliuke, bet spėjau, kad vitaminai ir kas nors su alkoholiu. Pagirioms sumažinti. Jis šildė man pilvą ir žadino miegūstumą, tad nuėjau į virtuvę ir pasidariau puodelį kavos. Susileidusi kofeino, tekštelėjau ant sofos ir patikrinau telefoną. Susiraukiau pamačiusi, kad praleidau tris tėčio skambučius, visus prieš aštuonias ryto Kalifornijoje. Dar radau tuziną praleistų mamos skambučių, bet pamaniau, kad aiškinimąsi su ja pratęsiu pirmadienį. Buvo ir žinutė nuo Kerio: PASKAMBINK MAN! Pirmiausia paskambinau tėčiui, o kol jis atsiliepė, gurkštelėjau kavos. – Eva. Nerimas tėčio balse tariant mano vardą išdavė, kad kažkas ne taip. Atsisėdau tiesiai. – Tėti... ar viskas gerai? – Kodėl nesakei man apie Neitaną Barkerį? – jo balsas buvo kimus ir kupinas skausmo. Mano oda nusirito šiurpulys. O, velnias. Jis žino. Rankos ėmė taip drebėti, kad karšta kava apsipyliau ne tik jas, bet ir šlaunį. Nė nepajutau to; supanikavau dėl tokio tėčio nervingumo. – Tėti, aš... – Negaliu patikėti, kad nepasakei man. Ar kad nepasakė Monika. Dieve mano... Jai derėjo ką nors pasakyti. Tau derėjo man pasakyti. – Jis virpėdamas įkvėpė. – Turėjau teisę žinoti! Krūtinėje it rūgštis išplito sielvartas. Mano tėtis – vyras, kurio savitvarda perspjovė ir Gideono, – regis, verkė. Pastačiau puodelį ant stalo, kvėpavau greitai ir negiliai. Slapti Neitano įkalinimo įrašai po jo mirties buvo paviešinti ir dabar mano praeities siaubą galėjo pamatyti bet kas, kas žinojo ir turėjo galimybių ieškoti. Kaip policininkas, tėtis jų turėjo. – Nieko nebūtum pakeitęs, – tariau jam priblokšta, bet jo labui stengdamasi tvardytis. Mano telefonas pyptelėjo – kažkas skambino, – bet ignoravau tai. – Nei prieš tai, nei po. – Galėjau būti su tavimi. Pasirūpinti tavimi. – Tėveli, pasirūpinai. Suvedei mane su daktaru Travisu, pakeitei mano gyvenimą. Iki tada su tuo nebuvau susitaikiusi, nė negaliu apsakyti, kaip tai padėjo. Jis urgztelėjo, lyg būtų kentęs agoniją. – Man reikėjo kautis dėl tavęs su tavo motina. Tau derėjo būti su manimi. – O, Dieve. – Mano skrandis apsivertė. – Negali kaltinti mamos. Ji labai ilgai nežinojo, kas vyko. O kai sužinojo, padarė viską... – Ji nepasakė man! – suriko jis taip, kad net krūptelėjau. – Po velnių, ji turėjo pasakyti. Ir kaip ji galėjo nežinoti? Juk turėjo būti ženklų... Kaip ji galėjo jų nematyti? Jėzau. Aš juos mačiau, kai atvykai į Kaliforniją. Kūkčiojau nebegalėdama susitvardyti. – Maldavau jos tau nesakyti. Priverčiau pažadėti. – Tai nebuvo tavo sprendimas, Eva. Buvai vaikas. Ji turėjo žinoti geriau.

– Atleisk! – verkiau. Nenuilstantis, nepaliaujantis kito skambučio pypsėjimas buvo paskutinis lašas. – Labai atsiprašau. Tik nenorėjau, kad Neitanas įskaudintų kitus mano mylimus žmones. – Atvažiuoju tavęs aplankyti, – tarė jis staiga nusiraminęs. – Išskrendu kitu skrydžiu. Paskambinsiu nusileidęs. – Tėti... – Myliu tave, brangute. Tu man esi viskas. Jis padėjo ragelį. Jaučiausi sukrėsta, sėdėjau ir žiūrėjau į nieką it apsvaigusi. Suvokiau, kad žinia apie tai, ką patyriau, suės mano tėvą, bet nežinojau, kaip su tuo kovoti. Telefonas rankoje ėmė vibruoti, o aš tik spoksojau į ekraną, mačiau motinos vardą, bet negalėjau pasijudinti. Atsistojusi virpančiomis kojomis, lyg nudegusi numečiau telefoną ant žemo stalelio. Dabar negaliu su ja kalbėtis. Nenorėjau kalbėtis su niekuo. Tenorėjau Gideono. Nuklibikščiavau koridoriumi, petimi remdamasi į sieną. Artėdama prie kabineto, išgirdau Gideono balsą, pajutau telkiantis ašaras, tad pagreitinau žingsnį. – Džiaugiuosi, kad apie mane pagalvojai, bet ne, – tarė jis žemu, tvirtu balsu, kitokiu nei tas, kurį girdėjau ką tik. Šis buvo švelnesnis, intymesnis. – Žinoma, mes draugai. Žinai, kodėl... Negaliu tau duoti to, ko iš manęs nori. Pasukau už kampo, įėjau į jo kabinetą – jis sėdėjo prie stalo ir nuleidęs galvą klausėsi. – Baik, – tarė lediniu balsu. – Tikrai nenori šitaip su manimi kalbėtis, Korina. – Gideonai, – sušnibždėjau ranka spausdama durų staktą taip, kad net pabalo krumpliai. Jis dirstelėjo aukštyn, staigiai išsitiesė ir pakilo ant kojų. Rūškana iš veido dingo. – Turiu eiti, – tarė jis, ištraukė iš ausies ausinę ir, apeidamas stalą, numetė ją ten. – Kas yra? Ar tau bloga? Jis pagavo mane bėgančią tiesiai į glėbį – man taip jo reikėjo. Kai jis prisitraukė mane ir smarkiai apkabino, pajutau užplūstant paleng​vėjimą. – Tėtis sužinojo. – Prispaudžiau veidą jam prie krūtinės, mintys prisipildė tėčio skausmo aidų. – Jis žino. Gideonas pakėlė mane į glėbį ir atsargiai laikė. Suskambo jo telefonas. Jis panosėje nusikeikė ir išėjo iš kambario. Koridoriuje išgirdau, kaip ant kavos stalelio vibruoja mano telefonas. Erzinantis dviejų aparatų skambėjimas vienu metu tik sunervino mane. – Pasakyk, jei tau reikia atsiliepti, – tarė jis. – Tai mama. Esu tikra, kad tėtis jai jau paskambino, o jis toks piktas. Dieve... Gideonai. Jis sužlugdytas. – Suprantu, kaip jis jaučiasi. Jis nunešė mane į svečių miegamąjį ir koja paskui save uždarė duris. Paguldęs mane ant lovos, nuo spintelės šalimais griebė pultelį ir įjungė televizorių – garsą pritildė taip, kad šis užgožtų viską, išskyrus mano kūkčiojimą. Tada atsigulė šalia, apkabino ir glostė man nugarą. Verkiau, kol ėmė perštėti akis ir nebeliko ašarų. – Pasakyk man, ką daryti, – tarė jis man nutilus. – Jis atvyksta čia. Į Niujorką. – Vien nuo tos minties skrandis susimazgė. – Bandys išskristi šiandien, manau.

– Važiuosiu kartu jo pasitikti. – Tu negali. – Po velnių, aišku, galiu, – tarė jis ramiai. Pakišau jam savo lūpas ir atsidusau, kai jis jas pabučiavo. – Man tikrai derėtų vykti vienai. Jis įskaudintas. Nenorės, kad kas nors kitas jį tokį pamatytų. Gideonas linktelėjo. – Imk mano mašiną. – Kurią? – Savo naujojo kaimyno DB9. – Ką? Jis gūžtelėjo pečiais. – Atpažinsi pamačiusi. Tuo neabejojau. Kad ir kokia ji būtų, mašina bus elegantiška, greita ir pavojinga – kaip ir jos savininkas. – Bijau, – sumurmėjau kojomis dar tvirčiau susipindama su juo. Norėjau laikyti jį ir niekada nepaleisti. Jo pirštai šukavo mano plaukus. – Ko? – Tarp mūsų su mama reikalai ir taip sumauti. Jei mano tėvai susiries, nenoriu įstrigti tarp jų. Žinau, kad jie nemokėtų su tuo susidoroti, ypač mama. Jie beprotiškai vienas kitą myli. – Nežinojau. – Nematei jų drauge. Oras net spragsi, – paaiškinau prisiminusi, kad mudu su Gideonu buvome išsiskyrę, kai sužinojau, jog tėvai vis dar spinduliuoja seksualinį potraukį vienas kitam. – O tėvas prisipažino, kad vis dar ją myli. Taip liūdna apie tai galvoti. – Nes jie ne kartu? – Taip, bet ne todėl, kad norėčiau didelės laimingos šeimos, – paaiškinau. – Tiesiog negaliu pakęsti minties, kad reikia gyventi be mylimo žmogaus. Kai praradau tave... – Niekada nebuvai manęs praradusi. – Atrodė, jog dalis manęs mirė. Nugyventi šitaip visą gyvenimą... – Būtų pragaras. – Gideonas perbraukė pirštų galiukais man per skruostą ir aš pamačiau šaltį jo akyse, primenantį apie Neitaną. – Leisk man susitvarkyti su Monika. Sumirksėjau. – Kaip? Viena jo lūpų pusė pakilo. – Paskambinsiu jai ir paklausiu, kaip sekasi visoje toje košėje, kaip laikosi. Pradėsiu savo viešo ėjimo tavęs link procesą. – Ji žino, kad viską tau pasakiau. Gali išsilieti ant tavęs. – Geriau ant manęs, nei ant tavęs. Šito beveik pakako, kad nusišypsočiau. – Ačiū.

– Nukreipsiu jos dėmesį, kad galvotų apie ką kita. – Jis siektelėjo mano rankos ir palietė žiedą. Vestuvių varpai. Jis to nepasakė, bet supratau. Ir, žinoma, mama taip ir pagalvos. Gideono padėties vyras pas moterį negrįžta per jos motiną – ypač per tokią kaip Monika Stenton, – jei jo „ketinimai“ nėra rimti. Šį reikalą sutvarkysim kitą dieną. Visą kitą valandą Gideonas vaizdavo, kad manęs nesekioja. Trynėsi šalia, vaikščiojo kaip uodega iš kambario į kambarį, susigalvojęs kokį nors pretekstą. Kai mano skrandis urgztelėjo, tučtuojau įsitempė į virtuvę, įdėjo į lėkštę sumuštinių, bulvių traškučių ir paruošė makaronų salotų. Pavalgėme prie baro, leidau jo rūpestingumui raminti nervus. Kad ir kaip viskas atrodė sudėtinga, jis buvo su manimi, kad į jį atsiremčiau. Dėl to daug mūsų problemų atrodė įveikiamos. Ko mes negalime pasiekti, jei tik liksime drauge? – Ko norėjo Korina? – paklausiau. – Išskyrus tave. Jo veidas suakmenėjo. – Nenoriu kalbėti apie Koriną. Jo balse pasigirdo gaidelė, kuri nedavė man ramybės. – Ar viskas gerai? – Ką aš ką tik pasakiau? – Kažką kvailo, ką nusprendžiau ignoruoti. Jis nekantriai purkštelėjo, bet pasidavė. – Ji nusiminusi. – Nusiminusi taip, kad šaukia? Ar verkia? – O svarbu? – Taip. Yra skirtumas, ar ant vyro pyksti, ar ašaroji kaip beprotė. Pavyzdžiui: Diana pyksta ir gali suregzti tavo sutriuškinimą; aš ašarojau kaip beprotė ir kasdien vos ropšdavausi iš lovos. – Dieve. Eva. – Jis ištiesė ranką ir uždėjo ant mano delno. – Atleisk. – Užteks jau atsiprašinėti! Atsilyginsi man aiškindamasis su mano mama. Na, tai Korina pyksta ar verkia? – Ji verkė, – susiraukė Gideonas. – Kristau. Visai nebesivaldo. – Man labai gaila, kad turi tai kęsti. Bet neleisk jai priversti tavęs jausti kaltę. – Aš pasinaudojau ja, – tarė jis tyliai, – kad apsaugočiau tave. Padėjau savo sumuštinį ir prisimerkusi pažvelgiau į jį. – Ar tu jai pasakei, kad viskas, ką gali pasiūlyti, tėra draugystė? – Juk žinai, kad pasakiau. Bet kartu sąmoningai sukūriau įspūdį, kad tarp mūsų gali būti šis tas daugiau – norėjau apdumti akis žinia​sklaidai ir policijai. Supainiojau ją. Todėl jaučiuosi kaltas. – Na, baik. Ta kalė norėjo, kad patikėčiau, jog išdulkinai ją, – pamojavau dviem pirštais, – dusyk. Ir kai ji pirmą kartą tai padarė, skaudėjo taip, kad dar vis neatsigaunu. Be to, ji ištekėjusi, po perkūnais. Ko čia lenda prie mano vyro, turėdama savąjį. – Grįžk prie tos vietos apie jos dulkinimą. Ką turi galvoje? Papasakojau jam apie tuos įvykius – lūpdažio ant rankovės katastrofą „Crossfire“ ir savo netikėtą apsilankymą Korinos bute, kai ji mėgino vaizduoti, lyg ką tik būtų baigusi su juo kruštis. – Na, tai daug ką pakeičia, – tarė jis. – Daugiau vienas kitam neturime ką pasakyti.

– Ačiū. Ištiesęs ranką jis užkišo plaukų sruogą man už ausies. – Galiausiai užversime šitą istorijos lapą. – Ką tada veiksime? – sumurmėjau. – Ak, esu tikras, ką nors sugalvosime. – Galvoji apie seksą, ar ne? – Papurčiau galvą. – Sukūriau pabaisą. – Nepamiršk darbo – drauge. – O, Dieve. Tu nepasiduodi. Jis sukramtė ir nurijo traškutį. – Noriu, kad pavalgius peržiūrėtum atnaujintus „Crossroads“ ir „Cross Industries“ tinklalapius. Servetėle nusišluosčiau lūpas. – Tikrai? Na tu ir greitas. Aš sužavėta. – Gal pirmiau peržvelk, o paskui ką nors sakyk. *** Gideonas gerai mane pažinojo. Darbas – mano būdas pabėgti nuo visko, ir jis man jo davė. Pasodino su savo nešiojamuoju kompiuteriu svetainėje, nutildė telefoną ir nuėjo į kabinetą paskambinti mano mamai. Pirmas kelias minutes, kai jis paliko mane vieną, klausiau tylaus jo murmesio ir mėginau susitelkti į jo man atidarytus tinklalapius, bet veltui. Buvau pernelyg išsiblaškiusi. Galų gale tik paskambinau Keriui. – Kur tu, po velnių? – sulojo jis, užuot pasisveikinęs. – Žinau, kad viskas beprotiška, – greitai atsakiau neabejodama, kad man neatsiliepus mobiliuoju mama ir tėtis skambinėjo į butą, kur gyvenome mudu su Keriu. – Atleisk. Triukšmas fone išdavė, kad Keris kažkur gatvėje. – Gal norėtum papasakoti, kas darosi? Visi skambina man – tavo tėvai, Stentonas, Klensis. Visi ieško tavęs, o tu neatsiliepi telefonu. Ėjau iš proto galvodamas, kas tau nutiko. Mėšlas. Užsimerkiau. – Mano tėtis sužinojo apie Neitaną. Jis nutilo, ir kad dar manęs klausėsi, sprendžiau tik iš tolimų mašinų garsų. Tada pasakė: – O velnias. Ak, mažute. Kaip blogai. Užuojauta jo balse įtupdė gerklėn gumulą, nebepajėgiau nė kalbėti. Nebenorėjau daugiau verkti. Triukšmas fone staiga nutilo, lyg jis būtų įžengęs į kažkokią tylią vietą. – Kaip jis? – paklausė Keris. – Sužlugdytas. Dieve, Keri, buvo siaubinga. Man atrodo, jis verkė. Ir tūžo ant mamos. Tikriausiai todėl ji tiek daug skambinėja. – Ką jis darys? – Atskrenda į Niujorką. Nežinau, kada, bet, sakė, nusileidęs paskambins. – Atskrenda dabar? Šiandien? – Manau, taip, – tariau sielvartingai. – Nesu tikra, kaip jam vėl pavyks išsiprašyti iš darbo. – Grįžęs sutvarkysiu svečių kambarį, jei tu to dar nepadarei.

– Pasirūpinsiu tuo. Kur tu? – Pietauju ir žiūrėsiu spektaklį su Tatjana. Turėjau trumpam išsinešdinti. – Atleisk, kad teko sugaudyti visus mano skambučius. – Ne bėda, – numojo jis kaip visada. – Labiau jaudinausi. Pastaruoju metu tavęs dažnai nebūna. Nežinau, ką darai ar su kuo darai. Elgiesi neįprastai. Priekaišto gaidelė jo balse dar užaštrino mano kaltės jausmą, bet nieko papasakoti jam negalėjau. – Atleisk. Jis luktelėjo, lyg tikėdamasis paaiškinimo, paskui sumurmėjo kažką po nosimi. – Grįšiu po kelių valandų. – Gerai. Pasimatysim tada. Padėjau ragelį ir paskambinau patėviui. – Eva. – Labas, Ričardai. – Iš karto puoliau prie reikalo: – Ar tėtis skambino mamai? – Minutėlę. – Minutę ar dvi telefonas tylėjo, paskui išgirdau uždaromas duris. – Skambino, taip. Tai buvo... nemalonu tavo mamai. Šis savaitgalis jai buvo labai sunkus. Ji bloguoja, o aš jaudinuosi. – Mums visiems sunku, – tariau. – Norėjau pranešti, kad tėtis grįžta į Niujorką ir man reikės pabūti su juo ramumoje. – Turi pasikalbėti su Viktoru, jis privalo suprasti, ką patyrė tavo mama. Ji buvo viena su traumuotu vaiku. – Turi suprasti, kad jam reikia duoti laiko su tuo susitaikyti, – atšoviau. Mano balsas buvo piktesnis, nei tikėjausi, bet puikiai atspindėjo mano jausmus. Nesileisiu verčiama pasirinkti kurią nors iš tėvų pusių. – Būtinai pasikalbėk su mama, kad ji neskambinėtų man ir Keriui. Jei reikia, pasikalbėk su daktaru Petersenu, – pasiūliau omenyje turėdama mamos psichologą. – Monika dabar kalbasi telefonu. Pasikalbėsiu su ja, kai atsilaisvins. – Kalbom neapsiribok. Daryk ką nors. Paslėpk telefonus, jei kitaip ji nesupras. – Tai kraštutinumas. Ir nereikalingas. – Jei ji nenurims, labai netgi reikalingas! – Pirštais barbenau į stalelį. – Tu ir aš – mudu abu esame kalti, kad aplink mamą vaikštome ant pirštų galiukų – O ne, tik nenuliūdinkite Monikos! – nes nenorime užkirsti kelio jos nerviniams priepuoliams. Bet tai emocinis prievartavimas, Ričardai, ir man to gana. Jis patylėjo, paskui tarė: – Tau dabar labai įtemptas metas. Ir... – Manai? – Mintyse šaukiau. – Pasakyk mamai, kad myliu ją ir paskambinsiu, kai galėsiu. Ne šiandien. – Klensis ir aš pasiruošę tau padėti, jei ko reikės, – kietai tarė jis. – Ačiū, Ričardai. Malonu. Padėjau ragelį stengdamasi atsispirti troškimui mesti telefoną į sieną. Prisiverčiau nurimti, kad peržvelgčiau „Crossroads“ tinklalapį, kol iš kabineto išnirs Gideonas. Kaip ir maniau, jis pasirodė išsekęs ir kiek apsvaigęs. Kalbėtis su nusiminusia mano mama tikras iššūkis bet kam, o Gideonas daug tokios patirties neturėjo. – Įspėjau tave, – tariau.

Jis pakėlė rankas virš galvos ir pasirąžė. – Susitvarkys. Manau, ji stipresnė, nei atrodo. – Ji beprotiškai apsidžiaugė tave išgirdusi, ar ne? Jis nusišypsojo. Užverčiau akis. – Ji mano, kad man reikia turtingo vyro, kuris manimi rūpintųsi ir mane saugotų. – Turi tokį. – Tikiuosi, kalbi ne kaip urvinis žmogus. – Atsistojau. – Turiu eiti ir pasiruošti tėčio atvykimui. Namie naktimis būsiu tol, kol jis viešės čia, o tau į mano butą eiti tikriausiai neprotinga. Jei jis palaikys tave vagimi, geruoju nesibaigs. – Be to, tai nemandagu. Išnaudosiu tą laiką ir pašmėžuosiu savo apartamentuose. – Na, štai ir turime planą. – Pasitryniau veidą, tada pasigrožėjau naujuoju laikrodžiu. – Bent jau turiu šį žavingą daikčiuką skaičiuoti minutėms, kol vėl būsime kartu. Jis priėjo prie manęs ir suėmė už sprando. Jo nykštys ant mano kaklo piešė viliojančius apskritimus. – Turiu žinoti, kad tau viskas gerai. Linktelėjau. – Pavargau nuo gyvenimą griaunančio Neitano. Stengiuosi viską pradėti iš naujo. Įsivaizdavau ateitį: mama manęs nepersekioja, tėtis vėl tvirtai stovi ant kojų, Keris laimingas, Korina kažkur tolimoje šalyje, o Gideono ir manęs nevaldo mudviejų praeitis. Ir pagaliau buvau pasirengusi dėl to kautis.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Pirmadienio rytas. Laikas į darbą. Nesulaukiau žinių iš tėčio, tad ruošiausi eiti. Kai pasigirdo beldimas į miegamojo duris, knisausi drabužinėje. – Prašom, – šūktelėjau. Po minutės išgirdau šaukiant Kerį: – Kur tu, po velnių? – Čia. Jo šešėlis užtemdė tarpdurį. – Yra žinių iš tėčio? Žvilgtelėjau į jį. – Dar ne. Nusiunčiau jam žinutę, bet atsakymo negavau. – Tai jis dar lėktuve. – Arba praleido jungiamąjį skrydį. Kas žino? – susiraukiau žiūrėdama į drabužius. – Štai. – Jis įėjo, apėjo mane ir iš apatinės lentynos ištraukė pilkas linines kelnes bei juodą nėriniuotą palaidinę trumpomis rankovėmis. – Ačiū, – pasakiau ir kadangi buvo taip arti, apkabinau jį. Jis atsakė tokiu stipriu apkabinimu, kad išspaudė iš manęs visą orą. Išgąsdinta jo energingumo, kurį laiką laikiau jį apkabinusi, prispaudusi prie krūtinės skruostą. Pirmą kartą per keletą dienų jis vilkėjo džinsus bei marškinėlius, ir, kaip visada, jam pavyko atrodyti pribloškiamai ir prabangiai. – Viskas gerai? – paklausiu jo. – Pasiilgau tavęs, mažute, – sumurmėjo jis man į plaukus. – Tik stengiuosi daryti viską, kad tau nepabosčiau, – bandžiau paerzinti jį, bet jo balsas nedavė man ramybės. Jame trūko to gyvybingumo, prie kurio buvau taip įpratusi. – Į darbą važiuosiu taksi, tad dar turiu laiko. Gal išgerkime kavos? – Jo. – Jis atsitraukė ir nusišypsojo man – atrodė berniukiškai dailus. Paėmęs mane už rankos, išvedė iš drabužinės. Numečiau drabužius ant fotelio ir mudu pasukome virtuvės link. – Išeini kur? – paklausiau. – Šiandien man fotosesija. – O, puikios naujienos! – Priėjau prie kavos aparato, o jis iš šaldytuvo traukė grietinėlę. – Regis, turime dar vieną progą įlįsti į „Cristal“ dėžę. – Jokiu būdu, – susiraukė jis. – Tik ne dabar, kai vyksta visi tie reikalai su tavo tėčiu. – Ką dar galime padaryti? Sėdėti ir spoksoti vienas į kitą? Nieko nebepakeisi. Neitanas nebegyvas, o jei būtų ir kitaip, tai, ką jis man darė, seniai praeitis. – Stumtelėjau jam garuojantį puodelį ir pripildžiau antrą. – Aš pasiruošusi nukišti šį atsiminimą į šaltą, tamsią skylę ir apie jį pamiršti. – Tau praeitis. – Jis užbalino kavą ir stumtelėjo atgal. – Tavo tėčiui tai vis dar naujiena. Jis norės apie tai pasikalbėti.

– Aš nesikalbėsiu apie tai su tėčiu. Niekada apie tai nesikalbėsiu. – Jis gali su tuo nesutikti. Pasisukau veidu į jį, atsirėmiau į spintelę su puodeliu rankose. – Viskas, ko jam reikia, tai pamatyti, kad man viskas gerai. Tai ne jo reikalas. Tai mano reikalas, ir aš susitvarkau su juo. Visai gerai, manyčiau. Jis maišė kavą – atrodė susimąstęs. – Teisybė, – tarė po kelių sekundžių. – Ar papasakosi jam apie tą mįslingąjį vyrą? – Jis ne mįslingas. Tiesiog negaliu apie jį kalbėti ir tai niekuo nesusiję su mūsų draugyste. Pasitikiu tavimi, myliu tave ir, kaip visada, pasikliauju tavimi. Žalios jo akys per puodelio kraštą mane provokavo. – Nepanašu į tai. – Tu – mano geriausias draugas. Kai būsiu sena ir žila, vis dar būsi mano geriausias draugas. Tai, kad nekalbu apie vyrą, su kuriuo susitikinėju, to nepakeis. – Kaip man atsikratyti pojūčio, lyg manimi nepasitikėtum? Toks išpūstas reikalas, kad net negali pasakyti man jo vardo ar ko? Atsidusau ir pasakiau jam iš dalies tiesą. – Nežinau jo vardo. Keris sustingęs spoksojo į mane. – Maustai mane. – Niekada jo neklausiau. – Iš visų išsisukinėjimų šis labiausiai prašėsi tolesnių klausimų. Keris ilgai žiūrėjo į mane. – Ir aš turėčiau nesijaudinti? – Taip. Man taip gerai. Abu gauname tai, ko norime, be to, aš jam rūpiu. Jis tyrinėjo mane. – Kaip jį vadini baigdama? Juk turi ką nors šaukti, jei jis bent ko vertas toje srityje. O spėju, kad vertas, nes atrodo, jog pažįstate vienas kitą ne iš pokalbių. – Am... – suklupau. – Manau, tiesiog sakau „O, Dieve!“ Jis atlošė galvą ir nusikvatojo. – Kaip tau sekasi žongliruoti dviem frontais? – paklausiau. – Viskas gerai. – Jis susikišo ranką į kišenę ir ėmė sūpuotis ant kulnų. – Manau, buvimas su Tat ir Trėjumi labiausiai iš visų buvusių padėčių primena monogamiją. Kol kas esu patenkintas. Man šis sandėris atrodė neįtikėtinas. – Ir niekada nesijaudini, kad baigdamas sušuksi ne tą vardą? Žalios jo akys suspindo. – Ne. Tiesiog vadinu juos mažuliais. – Keri. – Papurčiau galvą. Jis nepataisomas. – Ar supažindinsi Trėjų su Tatjana? Jis gūžtelėjo pečiais. – Nemanau, kad tai pati geriausia mintis. – Ne? – Tatjana ir būdama geros nuotaikos yra bjaurybė, o Trėjus tiesiog geras vaikinas. Mano nuomone,

ne pati geriausia kombinacija. – Kadaise man sakei, kad tau nelabai patinka Tatjana. Kas pasikeitė? – Ji yra tokia, kokia yra, – tarė jis, numodamas ranka. – Susitaikiau. Spoksojau į jį. – Jai manęs reikia, Eva, – tarė jis tyliai. – Trėjus manęs nori ir, manau, myli mane, bet jam manęs nereikia. Šitai supratau. Kartais gera būti reikalingam. – Aišku. – Kas pasakė, kad pasaulyje tėra vienas žmogus, galintis suteikti mums viską? – purkštelėjo jis. – Nesu tikras, kad tuo tikiu. Tik pa​žvelk į save ir tą bevardį. – Gal tokia košė ir tinka nepavyduoliams. Aš taip negalėčiau. – Jo. – Jis ištiesė puodelį ir mes susidaužėm. – Tai „Cristal“ ir?.. – Mmm... – Jis papūtė lūpas. – Tapos? Sumirksėjau. – Tu nori su mano tėčiu eiti į miestą? – Bloga mintis? – Puiki mintis, jei tik jis sutiks, – nusišypsojau. – Tu pavarai, Keri. Jis mirktelėjo man ir aš pasijutau kiek ramiau. Viskas mano gyvenime svyravo, ypač santykiai su mylimais žmonėmis. Man buvo sunku su tuo taikstytis, nes pasiklioviau jais ir tik taip išlikdavau rami. Bet gal, kai viskas nurims, būsiu stipresnė. Galėsiu atsitiesti pati viena. Jei taip, tada visos šios audros ir skausmas bent jau bus ne veltui. – Nori, kad tave sušukuočiau? – paklausė Keris. Linktelėjau. – Prašyčiau. Atvykusi į darbą, nusivyliau radusi labai nelaimingą Megumę. Ji letargiškai man mostelėjo, įleisdama vidun, paskui susmuko atgal į kėdę. – Mergyt, tau reikia spirti tą Maiklą lauk, – tariau. – Šitaip nieko nebus. – Žinau. – Ji nusibraukė ilgus asimetriško kirpimo kirpčius. – Baigsiu viską, kai kitą sykį pasimatysime. Negavau iš jo jokių žinių nuo penktadienio, einu iš proto svarstydama, ar tik ko nors nepasigavo per tą savo bernvakario klajonę po barus. – Fui. – Tikrai, ar ne? Nesmagu jaudintis, ar vyras, su kuriuo miegi, nedulkina ko nors kito. Negalėjau neprisiminti ankstesnio pokalbio su Keriu. – Aš ir ledai „Ben and Jerry’s“ pasiekiami vos vienu skambučiu. Šauk, jei mūsų reikės. – Ar tai tavo slaptas ginklas? – Ji trumpai nusijuokė. – Kokio skonio ledai padėjo pamiršti Gideoną Krosą? – Nepamiršau, – prisipažinau. Ji liūdnai linktelėjo.

– Taip ir žinojau. Bet šeštadienį juk buvo smagu, ar ne? O jis idiotas, tarp kitko. Vieną dieną pats tai supras ir grįš pas tave keliais. – Savaitgalį skambino mano mamai, – tariau pašnibždomis, persisvėrusi per jos stalą. – Klausinėjo apie mane. – Oho. – Megumė irgi palinko į priekį. – Ką sakė? – Nežinau smulkmenų. – Ar grįžtum pas jį? Gūžtelėjau pečiais. – Negaliu atsakyti. Priklauso nuo to, ar labai atgailautų. – Visiškai. – Suplojome delnais. – Tarp kitko, tavo plaukai atrodo puikiai. Padėkojau jai ir nuėjau prie savo stalo, mintyse ruošdamasi atsiprašyti iš darbo, jei paskambintų tėtis. Vos man pasukus už kampo koridoriaus gale, iš savo kabineto plačiausiai šypsodamasis išlėkė Markas. – O Dieve! – Sustojau it pakirsta. – Atrodai beprotiškai laimingas. Leisk atspėsiu. Susižadėjai! – Taip! – Jėga! – numečiau rankines ant grindų ir suplojau. – Taip dėl tavęs džiaugiuosi! Sveikinu! Pasilenkęs jis surinko mano daiktus. – Eikš į mano kabinetą. Jis mostelėjo man eiti pirmai ir iš paskos uždarė stiklines duris. – Ar buvo sunku? – paklausiau sėsdamasi priešais jo stalą. – Sunkiausias dalykas mano gyvenime. – Markas padavė man rankines. Susmukęs į savo kėdę, ėmė sūpuotis joje pirmyn atgal. – O Stivenas leido man pasijaudinti. Ar gali patikėti? Jis visą tą laiką žinojo, kad pasipiršiu. Sakė supratęs iš to, koks atrodžiau išsigandęs. Išsiviepiau. – Jis puikiai tave pažįsta. – O prieš atsakydamas dar palaukė kelias minutes. Ir, patikėk, atrodė, kad ištisas valandas. – Tikrai tikiu. Tai visos tos kalbos prieš vedybas buvo tik priedanga? Jis linktelėjo vis dar išsišiepęs. – Kai anąkart jam atsakiau, nukentėjo jo išdidumas, tad jis norėjo atsilyginti. Sakė visada žinojęs, jog galiausiai persigalvosiu. Norėjo priversti mane pasistengti, kol tai pagaliau nutiks. Tai buvo labai būdinga Stivenui – tokiam žaismingam ir draugiškam. – Tai kur piršaisi? Jis nusijuokė. – Negalėjau to padaryti kur nors, kur būtų tinkama atmosfera, ar ne? Kad ir restorane žvakių šviesoje ar jaukiame tamsiame bare po pasirodymo. Ne, turėjau palaukti, kol limuzinas parveš mus namo pasibaigus vakarui, stovėjome priešais savo namą ir aš supratau, kad proga slysta iš rankų. Tad tiesiog išbėriau viską ten, gatvėje. – Manau, tai labai romantiška. – Manau, tu romantikė, – atšovė jis. – Kam rūpi vynas ir rožės? Bet kas taip gali. O parodyti žmogui, kad negali be jo gyventi? Tai romantiška.

– Kaip visada, gerai sakai. Papūčiau nagus ir brūkštelėjau juos į palaidinę. – Ką aš galiu pasakyti? – Leisiu Stivenui viską smulkiai tau papasakoti per trečiadienio pietus. Jis tiek kartų pasakojo tą istoriją, kad jau iškalė mintinai. – Nekantrauju jį pamatyti. – Jei Markas šitoks susijaudinęs, Stivenas greičiausiai lipa sienom. Didelis raumeningas statybininkas toks pat kupinas gyvybės, kaip ir raudoni jo plaukai. – Aš taip dėl judviejų džiaugiuosi! – Jis įkalbės tave padėti Šonai viską suplanuoti, juk taip, ar ne? – Jis atsisėdo tiesiai ir alkūnėmis atsirėmė į stalą. – Be savo sesers, jis įkalbinėja visas mūsų pažįstamas moteris. Esu tikras, kad viskas bus visiškai absoliučiai beprotiška. – Skamba smagiai! – Taip tik dabar sakai, – įspėjo jis, o jo tamsios akys šypsojosi. – Išgerkime kavos ir pradėkime savaitę, ką? Atsistojau. – Em, labai nemalonu prašyti, bet šią savaitę skubiai į miestą atvyksta tėtis. Nesu tikra, kada. Gal ir šiandien. Man reikės jį pasiimti ir padėti įsikurti, kai atvyks. – Tau reikia laisvo laiko? – Tik tiek, kad padėčiau įsikurti jam savo bute. Daugiausia kelių valandų. Markas linktelėjo. – Sakei, skubiai. Ar viskas gerai? – Bus. – Gerai. Gali pasiimti laisvo laiko, kai tik reikės. – Ačiū. Numetusi daiktus prie savo stalo, pagalvojau – milijonąjį kartą – kaip myliu savo darbą ir savo bosą. Supratau Gideono norą matyti mane pas save, ir man tikrai patiko mudviejų, dirbančių kartu, vizija, bet šis darbas augino mane kaip asmenybę. Nenorėjau to netekti ir nenorėjau galiausiai imti jo nekęsti už tai, kad privertė tai padaryti. Teks sugalvoti argumentą, kuris Gideonui bus priimtinas. Mudviem su Marku einant į poilsio kambarį, pradėjau apie tai mąstyti. Nors Megumė dar nebuvo atsisveikinusi su Maiklu, nusivedžiau ją pietų į netoliese esančią užkandinę, kurioje buvo skanių suktinukų bei padori ledų „Ben & Jerry’s“ pasiūla. Aš išsirinkau bananinių su karamele bei graikiniais riešutais „Chunky Monkey“, o Megumė – vyšninių „Cherry Garcia“, ir abi karštą vidudienį mėgavomės gaivinančiais skanumynais. Sėdėjome prie nedidelio metalinio stalelio užkandinės gale, ant padėklo tarp mudviejų gulėjo pietų likučiai. Užkandinė per pietus taip nešurmuliavo kaip kiti restoranai ir užeigos mūsų rajone, o tai mudviem puikiai tiko. Galėjome ramiai pasikalbėti. – Markas spinduliuoja, – tarė ji, nulaižydama šaukštą. Ji vilkėjo žaliosios citrinos spalvos suknelę, kuri puikiai derėjo prie tamsių jos plaukų ir blyškios odos. Megumė visada rengdavosi ryškiai ir išsiskiriančiai. Pavydėjau, kaip puikiai jai tai pavyksta. – Žinau, – nusišypsojau. – Taip smagu matyti ką nors tokį laimingą. – Nekalta laimė. Ne taip, kaip ledai. – Kiek ta reta kaltė pakenks?

– Išpūs užpakalį? Niurgztelėjau. – Ačiū už priminimą, kad šiandien turiu lėkti į sporto klubą. Nesportavau jau begalę dienų. Nebent priskaičiuotume lovos gimnastiką... – Kaip save motyvuoji? – paklausė ji. – Žinau, kad man reikėtų, bet visada randu priežastį to nedaryti. – Ir vis vien esi tokios nuostabios figūros? – Papurčiau galvą. – Man žiūrėti bloga. Jos lūpos kryptelėjo. – Kur sportuoji? – Kartais šiaip sporto klube, kartais krav magos studijoje Brukline. – Eini po darbo ar prieš? – Po. Aš tikrai ne vyturys, – pasakiau. – Miegas – mano draugas. – Ar nieko prieš, jei sykiais eičiau kartu? Nežinau dėl krav kažko, bet į sporto klubą. Į kurį eini? Nurijau šokolado gabalėlį ir jau norėjau atsakyti, bet suskambo telefonas. – Atsiliepsi? – paklausė Megumė, rodydama, kad tai mano telefonas. Telefonas su išankstinio mokėjimo kortele, štai kodėl iš karto nepažinau. Paskubomis iškrapščiau jį iš rankinės ir be kvapo atsiliepiau: – Alio? – Angele. Akimirką mėgavausi kimiu Gideono balsu. – Labas. Kas yra? – Mano advokatas ką tik informavo, kad policija galbūt turi įtariamąjį. – Ką? – Mano širdis sustojo. Pietūs ėmė kilti aukštyn. – O, Dieve. – Tai ne aš. Nepamenu, kaip grįžome į darbą. Megumė paklausė manęs sporto klubo pavadinimo, bet jai teko perklausti dar sykį. Tokios baimės dar niekada nebuvau jautusi. Daug sunkiau bijoti dėl to, ką myli. Kaip policija galėtų įtarti ką nors kitą? Kankino siaubinga nuojauta, kad jie tiesiog mėgina papurtyti Gideoną. Papurtyti mane. Jei toks jų tikslas, jis pasiektas. Bent jau mano atveju. Per trumpą mūsų pokalbį Gideono balsas atrodė ramus ir sutvardytas. Jis prisakė man nenusiminti, tik norėjęs mane įspėti, kad policija gali užsukti ir pateikti dar daugiau klausimų. O gal ir ne. Jėzau. Lėtai ėjau atgal prie stalo – beprotiškai nerimavau. Jaučiausi lyg vienu mauku būčiau išgėrusi visą kavos puodą. Rankos drebėjo, širdis daužėsi. Atsisėdau ir pamėginau grįžti prie darbo, bet negalėjau susikaupti. Spoksojau į monitorių ir nieko nemačiau. Kas, jei policija išties turi įtariamąjį, ne Gideoną? Ką darytume? Juk negalime leisti nekaltam žmogui keliauti į kalėjimą. Ir vis dėlto galvoje kirbėjo tylus balselis, šnibždantis, kad jei dėl to nusikaltimo nuteis ką nors kitą, Gideonas bus saugus. Vos tik aplankė ši mintis, pasijutau siaubingai. Žvilgsnis nuklydo į tėčio nuotrauką. Jis vilkėjo

uniformą ir šalia savo darbinio automobilio atrodė pribloškiamai gražus. Buvau tokia sumišusi, tokia persigandusi. Ant stalo ėmus vibruoti mano išmaniajam, pašokau. Ekrane švietė tėčio vardas ir numeris. Tuoj atsiliepiau. – Labas! Kur tu? – Sinsinatyje. Persėdu į kitą lėktuvą. – Palauk, duok užsirašyti tavo skrydžio duomenis. – Čiupau rašiklį ir užsirašiau informaciją, kurią jis man susakė. – Lauksiu tavęs. Nekantrauju tave pamatyti. – Taip... Eva. Brangioji, – jis sunkiai atsiduso, – netrukus pasimatysime. Jis padėjo ragelį ir jame stojo kurtinanti tyla. Žinojau, kad labiausiai jį kankina kaltė. Ji nuspalvino jo balsą ir vertė mausti mano krūtinę. Atsistojau ir nuėjau į Marko kabinetą. – Ką tik skambino tėtis. Jo lėktuvas leisis Le Gvardijos oro uoste po kelių valandų. Jis pažvelgė į mane tiriamu žvilgsniu ir susiraukė. – Tai eik namo, pasiruošk ir pasitik jį. – Ačiū. – Teks jam pasitenkinti tuo vieninteliu žodelyčiu. Markas, regis, suprato, kad nenoriu pasilikti ir kalbėtis. Važiuodama taksi namo, telefonu su išankstinio mokėjimo kortele išsiunčiau žinutę: Važiuoju namo. Po valandos vykstu pasitikti tėčio. Ar gali kalbėti? Turėjau sužinoti, ką galvoja Gideonas... kaip jaučiasi. Ėjau iš proto ir nesuvokiau, ką daryti. Grįžusi namo persirengiau paprasta lengva suknele ir persiaviau sandalais. Atsakiau į Martino žinutę – išties šeštadienio vakarą buvo smagu ir reikėtų tai pakartoti. Dar sykį patikrinau, ar virtuvėje savo vietose visi tėčio mėgstamiausi patiekalai, kuriuos supirkau. Dar kartą apžiūrėjau ir svečių kambarį, nors vos vakar jį tikrinau. Prisijungiau prie interneto ir susiradau tėčio skrydį. Viskas. Dabar turiu pakankamai laiko eiti iš proto. „Google“ paieškos sistemoje panaršiau „Korina Žiru ir jos vyras“, norėdama pamatyti nuotraukų. Pasirodo, Žanas Fransua Žiru yra labai neprastos išvaizdos vyrukas. Net karštas. Ne toks karštas kaip Gideonas, bet ar tokių daugiau yra? Gideonas žaidė atskiroje savo lygoje, bet Žanas Fransua su savo tamsiais banguotais plaukais ir blyškiai žaliomis akimis irgi kaustė dėmesį. Jis buvo įdegęs ir su ožio barzdele, kuri jam labai tiko. Juodu su Korina buvo pribloškianti pora. Suskambo tas pats telefonas, tučtuojau pašokau ant kojų, klupinėdama apibėgau staliuką, kad atsiliepčiau. Ištraukiau jį iš rankinės ir atsiliepiau: – Alio? – Aš kaimynystėje, – tarė Gideonas. – Turiu nedaug laiko. – Ateinu. Čiupau rankinę ir išėjau iš buto. Viena iš mano kaimynių kaip tik rakino duris, tad nutaisiau jai mandagią šypsenėlę ir apsimečiau laukianti lifto. Vos išgirdusi, kad ji įėjo vidun, šoviau prie Gideono durų. Jis atidarė man dar nespėjus pasinaudoti savo raktu. Gideonas vilkėjo džinsus ir marškinėlius, ant galvos buvo užsidėjęs beisbolo kepuraitę. Jis pačiupo mane už rankos ir įsitraukė vidun, numetė kepuraitę ir mudviejų lūpos susiliejo. Jo bučinys buvo stebėtinai švelnus, tvirtos lūpos minkštos ir šiltos.

Numečiau rankinę ir apglėbiau jį, spausdama prie savęs. Jo stiprybė nuramino mane, leido giliai įkvėpti. – Labas, – sumurmėjo jis. – Tau nereikėjo grįžti čia. – Galėjau tik įsivaizduoti, kaip tai sugriovė jo dienotvarkę. Teko persirengti, atvažiuoti, paskui išvažiuoti... – Reikėjo. Tau manęs reikia. – Jo rankos nuslydo aukštyn mano nugara, tada jis šiek tiek atsitraukė, kad galėtų pažvelgti man į veidą. – Nesijaudink dėl to, Eva. Aš viskuo pasirūpinsiu. – Kaip? Jo mėlynos akys buvo vėsios, veide švietė pasitikėjimas savimi. – Dabar laukiu daugiau informacijos. Ką jie įtaria? Kodėl įtaria? Labai dideli šansai, kad tai neišdegs. Pati žinai. Tyrinėjau jo veidą. – Kas, jei išdegs? – Ar aš leisiu kam nors kitam sumokėti už savo nusikaltimą? – Jo žandikaulis įsitempė. – Ar to klausi? – Ne. – Pirštų galiukais palyginau jo antakius. – Žinau, neleistum, kad taip nutiktų. Tik klausiu, ką darysi, kad to išvengtum. Jis dar labiau susiraukė. – Tu manęs prašai nuspėti ateitį, Eva. Negaliu to padaryti. Tau tiesiog teks manimi pasikliauti. – Pasikliauju, – ugningai pažadėjau. – Bet vis tiek bijau. Negaliu nieko padaryti, esu persigandusi. – Žinau, aš irgi nerimauju. – Jis perbraukė nykščiu per apatinę mano lūpą. – Detektyvė Greivs – labai protinga moteris. Ir aš taip maniau. – Tu teisus. Jaučiuosi kur kas geriau. Nepažinojau Šelės Greivs. Bet per porą mūsų susitikimų ji man pasirodė protinga i r gyvenimiškai išmintinga. Nepagalvojau apie ją, nors reikėjo. Buvo keista jausti tokį dvilypį jausmą: drauge jos ir bijojau, ir buvau jai dėkinga už tai, kokia ji yra. – Pasiruošei tėčio atvykimui? Jo žodžiai sugrąžino dalį nerimo. – Viskas paruošta. Tik aš pati nepasiruošusi. Jo akys sušvelnėjo. – Ar bent įsivaizduoji, kaip atrodys tavo veiksmai? – Keris šiandien grįžo į darbą, tad atšvęsime su šampanu, o paskui eisime vakarienės. – Manai, jis norės? – Nežinau, ar aš norėsiu, – prisipažinau. – Kažkaip sumauta planuoti gerti „Cristal“ ir mėgautis gyvenimu, kai aplink tiek visko vyksta. Bet ką dar galiu padaryti? Jei tėtis nepamatys, kad man viskas gerai, niekaip neapsipras su tuo, ką sužinojo apie Neitaną. Privalau jam parodyti, kad visa ta bjaurastis jau praeityje. – O visa kita turi leisti sutvarkyti man, – priminė jis. – Pasirūpinsiu tavimi, mumis. Kurį laiką susitelk į savo šeimą. Žingtelėjusi atgal, sugriebiau jo ranką ir nuvedžiau jį prie sofos. Buvo keista grįžti namo iš darbo

taip anksti. Pamačiusi pro langus į miestą plieskiančią popietės saulę, kiek sumišau ir prisiminiau, jog vagiame laiką, kad pabūtume drauge. Atsisėdau, pasikišau kojas po savimi ir stebėjau, kaip jis atsisėda šalimais. Daugeliu atžvilgiu buvome tokie panašūs, net ir mudviejų praeitis sutapo. Ar Gideonui irgi reikia atverti kortas savo šeimai? Ar šitai padėtų jam iki galo pasveikti? – Žinau, tau reikia grįžti į darbą, – tariau, – bet džiaugiuosi, kad dėl manęs grįžai. Tu teisus – man reikėjo tave pamatyti. Jis kilstelėjo mano ranką sau prie lūpų. – Ar žinai, kada tavo tėtis grįš į Kaliforniją? – Ne. – Rytoj užsirašiau pas daktarą Peterseną, tad vis vien susitiktume tik vėlai naktį. – Gideonas pažvelgė į mane nežymiai šypsodamasis. – Surasime būdą būti drauge. Turėti jį šalia... liesti jį... matyti jo šypseną... girdėti tuos žodžius. Ištversiu viską, jei tik po ilgos dienos šalia bus jis. – Ar turiu dar penkias minutes? – paklausiau. – Gali turėti viską, ko nori, – tarė jis švelniai. – Tik šitai, – prisispaudžiau arčiau ir susirangiau jo pašonėje. Gideono ranka apglėbė mano pečius. Mums ant kelių susipynė mudviejų rankos. Sudarė tobulą apskritimą. Ne tokį blizgantį kaip žiedai ant mūsų pirštų, bet vis vien neįkainojamą. Po akimirkos pajutau, kaip jis atsirėmė į mane. Atsiduso. – Ir man to reikia. Stipriau jį apkabinau. – Nėra nieko blogo, kad tau manęs reikia, šaunuoli. – Norėčiau, kad man tavęs reikėtų šiek tiek mažiau. Tik tiek, kad tai būtų pakeliama. – O kur tada visas smagumas? Švelnus jo juokas privertė mane dar labiau jį įsimylėti. Gideonas buvo teisus dėl automobilio. Stebėdama, kaip stovėjimo aikštelės prižiūrėtojas privaro priešais mane glotnų, metalo pilkumo „Aston Martin“, pamaniau, jog tai – Gideonas ant ratų. Seksas su greičio pedalu; tiek vyriškos elegancijos, kad man vos neužsirietė kojų piršteliai. Velniškai bijojau sėstis prie jo vairo. Vairuoti Niujorke buvo visiškai ne tas pats, kas vairuoti Pietų Kalifornijoje. Delsiau, prieš paimdama raktelius iš prižiūrėtojo su peteliške, svarstydama, ar nebūtų išmintingiau tiesiog išsinuomoti mašiną su vairuotoju. Staiga suskambo telefonas su kortele ir aš pasikuitusi jį išsitraukiau. – Alio? – Tiesiog imk, – sumurkė Gideonas. – Baik jaudintis ir važiuok. Apsisukau aplink, žvilgsniu ieškodama apsaugos kamerų. Pasijutau stebima. Pajutau Gideono žvilgsnį ant savo kūno. – Ką darai? – Trokštu būti su tavimi. Norėčiau patiesti tave ant tos mašinos kapoto ir lėtai išdulkinti. Įstumti savo varpą giliai į tave. Pasidarbuoti toje skylėje. Mmm. Dieve, man sustandėjo.

Drėkau ir aš. Galėjau amžinai jo klausytis; dievinau tą balsą. – Bijau, kad sumalsiu dailią tavo mašinėlę. – Man nerūpi mašina, tik tavo saugumas. Braižyk ją kiek nori, tik nesusižeisk. – Jei tai turėjo mane nuraminti, tau nepavyko. – Galėtume užsiimti telefoniniu seksu, kol nuvažiuosi, tai turėtų padėti. Prisimerkiau, žiūrėdama į stovėjimo aikštelės prižiūrėtoją, kuris apsimetė manęs nestebintis. – Ar turėčiau jaudintis dėl to, kas tave taip įaudrino per tą trumpą išsiskyrimo laiką? – Mintis apie tave, vairuojančią DB9, mane užveda. – Nejaugi? – Stengiausi nesišypsoti. – Primink man, kuris iš mudviejų turi tą transporto fetišą? – Slysk už vairo, – ragino jis. – Įsivaizduok, kad aš keleivio sėdynėje. Mano ranka tau tarp kojų. Mano pirštai dulkina tavo švelnią, slidžią putę. Drebančiomis kojomis žingtelėdama artyn prie mašinos, sumurmėjau: – Tikriausiai trokšti mirti. – Išsitraukčiau savo kotą ir glamonėčiau ranka, tuo pat metu pirštu dulkindamas tave, kad abu kaip reikiant įkaistume. – Pasibjaurėtina – tu visiškai negerbi automobilio apmušalų. – Įsitaisiau vairuotojo sėdynėje ir akimirką aiškinausi, kaip pajudėti. Jo balsas nuaidėjo automobilio garso sistemoje. – Kaip tau visa tai? Akivaizdu, kad jis sinchronizavo mano telefoną su mašinos „Blue​tooth“. Gideonas visada apie viską pagalvoja. – Brangiai, – atsakiau. – Išėjai iš proto, kad leidi man tai vairuoti. – Išėjau iš proto dėl tavęs, – atsakė jis, pasiųsdamas mano kūnu malonumo virpulį. – Le Gvardijos oro uostas užprogramuotas GPS’e. Buvo gera jausti, kaip jo nuotaiką praskaidrino pasibuvimas namie su manimi. Puikiai žinojau, kaip jis jaučiasi. Man labai daug reiškė, kad jam taip pat gera. Išsitraukiau GPS’ą, spustelėjau mygtuką, įjungiantį pavarą, skirtą važiuoti. – Žinai ką, šaunuoli? Noriu pačiulpti tau, vairuojančiam šį daiktą. Pasidėti pagalvę čia, per vidurį, ir ištisas mylias tau čiulpti. – Atsiminsiu šį pasiūlymą. Pasakyk, koks jausmas ją vairuoti. – Sklandu. Galinga. – Mostelėjau prižiūrėtojams, išvažiuodama iš požeminio garažo. – Labai gerai reaguoja. – Visai kaip tu, – sumurmėjo jis. – Žinoma, tu mane veži labiausiai. – Ak, kaip miela, mažuli. O tu man – geriausia linksmalazdė. – Atsargiai įsiliejau į eismą. Jis nusijuokė. – Jau geriau būčiau vienintelė. – Bet aš tave vežu ne vienintelė, – pasakiau tą akimirką be galo jį mylėdama, nes žinojau, jog rūpinasi manimi, mano patogumu. Kalifornijoje vairuoti man buvo tolygu kvėpuoti, bet atsikrausčiusi į Niujorką prie automobilio vairo nesėdėjau nė karto. – Tik tavimi mėgaujuosi nuogas, – tarė jis.

– Tavo laimė, nes aš labai savanaudiška. – Žinau. – Jo balsas buvo kupinas vyriško pasitenkinimo. – Kur tu? – Darbe. – Barbė devyndarbė. – Spustelėjau greičio pedalą ir melsdamasi kirtau juostas. – Ką reiškia palinksminti savo merginą, trumpam pertraukiant dominavimą pasaulio pramogų industrijoje? – Dėl tavęs sustabdyčiau besisukančią Žemę. Paiki žodžiai keistai mane sujaudino. – Myliu tave. – Patiko, ar ne? Išsiviepiau išgąsdinta ir pamaloninta kvailo jo humoro jausmo. Siaubingai kreipiau dėmesį į viską aplinkui. Kiekviena kryptimi matėsi virtinė draudžiamųjų ženklų. Vairuoti Manhatane – tai greitai lėkti į niekur. – Ei, negaliu sukti nei kairėn, nei dešinėn. Man regis, važiuoju link Midtauno tunelio. Galiu tave pamesti. – Niekada manęs nepamesi, angele, – pažadėjo jis. – Kad ir kur eitum, kad ir kaip toli, visada būsiu su tavimi. Pamačiusi tėtį, išėjusį iš bagažo atsiėmimo zonos, praradau visą pasitikėjimą savimi, kurį man buvo įkvėpęs Gideonas namie. Tėtis atrodė nuliūdęs ir išsekęs, akys paraudusios, o žandikaulį dengė šeriai. Eidama jo link, pajutau akis graužiant ašaras, bet sumirksėjau, pasiryžusi parodyti, kad viskas gerai. Išskėčiau rankas, jis numetė savo rankinę ir taip smarkiai mane suspaudė, kad plaučiuose nebeliko nė gurkšnio oro. – Labas, tėveli, – tariau drebančiu balsu, ko, vyliausi, jis nepastebėjo. – Eva. – Jis stipriai prispaudė lūpas man prie smilkinio. – Atrodai pavargęs. Kada paskutinįsyk miegojai? – Pakeliui iš San Diego. – Jis atsitraukė ir pažvelgė į mane pilkomis kaip ir mano akimis. Tyrinėjo veidą. – Ar turi daugiau bagažo? Jis papurtė galvą, vis dar nenuleisdamas akių. – Ar tu alkanas? – paklausiau. – Užkandau Sinsinatyje. – Galiausiai jis atsitraukė ir pasiėmė savo rankinę. – Bet jei tu alkana?.. – Ne, viskas gerai. Bet pamaniau, kad galėtume vėliau nusivesti vakarienės Kerį. Šiandien jis grįžo į darbą. – Žinoma. – Jis stabtelėjo su krepšiu rankoje, atrodė šiek tiek sutrikęs ir sumišęs. – Tėti, man viskas gerai. – Man ne. Noriu ką nors sudaužyti, bet nėra kam smogti. Man kilo mintis. Čiupau jį už rankos ir ėmiau vestis iš oro uosto. – Luktelk.

DVYLIKTAS SKYRIUS

– Jis tikrai neleidžia Derekui atsipalaiduoti, – pasakė Parkeris, rankšluosčiu nusibraukdamas mažus prakaito lašelius nuo skustos galvos. Pasisukau pasižiūrėti, kaip tėvas grumiasi su instruktoriumi, dvigubai didesniu už save, nors pats tikrai nebuvo iš mažųjų. Daugiau nei šešios pėdos ūgio, du šimtai svarų gryno raumens – Viktoras Rejesas buvo grėsmingas oponentas. Be to, jis man minėjo, kad ir pats išmėgins krav magą, kai pasidalinau su juo savo susidomėjimu – regis, taip ir padarė, mat keletą judesių atliko tobulai. – Ačiū, kad leidai jam pamėginti. Parkeris pažvelgė į mane, tamsios jo akys kaip visada buvo ramios ir lygios. Jis mokė mane ne tik apsiginti. Dar išmokė susitelkti į žingsnius, kuriuos reikės atlikti, o ne į baimę. – Šiaip manau, kad užsiėmimai nėra ta vieta, į kurią dera atsinešti savo pyktį, – tarė jis. – Bet Derekui reikėjo iššūkio. Nors jis nieko neklausė, ore pajutau neišsakytą klausimą. Pamaniau, kad geriau atsakyti, nes Parkeris padarė man paslaugą, leisdamas tėčiui pasirungti su instruktoriumi. – Jis ką tik sužinojo, kad labai seniai mane kai kas nuskriaudė. Dabar per vėlu ką nors padaryti ir jam sunku su tuo susitaikyti. Jis pasilenkė ir paėmė butelį vandens, stovėjusį prie pat sportinio kilimėlio. Po akimirkos tarė: – Turiu dukterį. Įsivaizduoju, ką tai reiškia. Kai prieš atsigerdamas pažvelgė į mane, tamsiose tankių blakstienų aprėmintose jo akyse pamačiau supratimą ir įsitikinau, kad tėtį atvedžiau į tinkamą vietą. Parkeris buvo nerūpestingas ir žavingai šypsojosi, be to, buvo toks nuoširdus, kokių reta. Bet aplink jį tvyranti aura įspėdavo žmones būti atsargius. Iš karto suprasdavai, kad su juo žaisti pavojinga. Jo gatviniai įgūdžiai buvo tokie pat akivaizdūs, kaip ir jo genties ženklų tatuiruotės. – Tad atsivedei jį čia, – tarė jis, – kad pats pasportuotų ir pamatytų, jog pati rūpiniesi savo apsauga. Gera mintis. – Nežinojau, ką dar daryti, – prisipažinau. Parkerio studija buvo atgyjančioje Bruklino dalyje. Tai buvęs sandėlis, kurio plytinės sienos ir didžiulės slankiojamosios durys kūrė kietos, bet modernios vietos atmosferą. Čia jaučiausi savimi pasitikinti ir valdanti padėtį. – Kai ką sugalvojau. – Jis nusišypsojo ir smakru mostelėjo kilimėlio link. – Parodykim jam, ką sugebi. Užmečiau savo rankšluostį ant vandens buteliuko ir linktelėjau. – Parodykim. Kai įsukome į požeminį mano namų pastato garažą, nesimatė nė vieno uniformuoto prižiūrėtojo. Kadangi, šiaip ar taip, norėjau visą garbę prisiimti sau, man tai tiko. Įvairavau DB9 į tuščią vietą ir išjungiau variklį. – Nuostabu. Prie pat lifto. – Tikrai kad, – tarė tėtis. – Ar tai tavo mašina? Laukiau šio klausimo.

– Ne. Kaimyno. – Draugiškas kaimynas, – sausai tarstelėjo tėtis. – Puodelis cukraus. „Aston Martin“. Lygiai tas pats, ar ne? – Nusišypsojau jam. Jis atrodė toks pavargęs ir išsekęs, bet visai ne dėl krav magos. Nuovargis kilo iš vidaus ir tai mane žudė. Išjungiau automobilį, atsisegiau saugos diržą ir pasisukau į jį. – Tėti. Aš... man peilis matyti tave tokį. Negaliu to tverti. Sunkiai iškvėpęs jis tarė: – Man tik reikia šiek tiek laiko. – Nenorėjau, kad sužinotum. – Ištiesiau ranką ir paėmiau jo delną. – Bet džiaugiuosi, kad yra, kaip yra, nes dabar galime visam laikui palikti Neitaną praeityje. – Skaičiau raportus... – Dieve. Tėveli... – Nurijau kylančią tulžį. – Nenoriu, kad apie tai galvotum. – Žinojau, kad kažkas ne taip. – Jis žvelgė į mane su tokiu sielvartu ir skausmu akyse, kad man buvo skaudu į jas žiūrėti. – Tai, kaip Keris priėjo atsisėsti prie tavęs, kai detektyvė Greivs paminėjo Neitano Barkerio vardą... Žinojau, kad kažko man nesakai. Vis tikėjausi, kad pasakysi. – Labai stengiausi uždaryti Neitaną praeityje. Tu buvai vienas iš nedaugelio dalykų mano gyvenime, kurių jis neapnuodijo. Norėjau, kad viskas taip ir liktų. Jis stipriau suspaudė mano ranką. – Pasakyk man tiesą. Kaip jautiesi? – Tėti. Aš ta pati dukra, kurią lankei prieš kelias savaites. Ta pati dukra, kuri buvo su tavimi San Diege. Man viskas gerai. – Tu pastojai... – Jo balsas nutrūko, skruostu nuriedėjo ašara. Nubraukiau ją, nepaisydama savųjų. – Ir kada nors vėl pastosiu. Gal net ne kartą. Gal apsikrausi anūkais. – Eikš čia. Pasilenkęs per valdymo įrenginį viduryje jis mane apkabino. Ilgai taip sėdėjome mašinoje verkdami. Išsilaisvindami. Ar Gideonas stebėjo mus per apsaugos kameras, palaikė mane? Guodžiausi mintimi, kad būtent tai jis ir daro. Vakarienė tądien nebuvo tokia audringa kaip visada, kai susirinkdavome Keris, aš ir tėtis, bet nebuvo ir tokia niūri, kaip bijojau. Maistas buvo puikus, vynas dar puikesnis, o Keris džiūgavo. – Ji dar blogesnė už Tatjaną, – pareiškė jis apie modelį, su kuria tądien drauge dalyvavo fotosesijoje. – Vis pliurpė apie savo „gražiąją pusę“, kas, mano manymu, buvo jos subinė jai einant pro duris. – Fotografavaisi su Tatjana? – paklausiau, o tada paaiškinau tėčiui: – Tai mergina, su kuria Keris susitikinėja. – Ak, taip. – Keris nusilaižė raudonąjį vyną nuo apatinės lūpos. – Tiesą sakant, dažnai drauge dirbame. Aš – Tatjanos tramdytojas. Ji ima šėlti, o aš ją nuraminu. – Kaip... nesvarbu, – greitosiomis pasakiau. – Nenoriu žinoti. – Ir taip žinai. – Jis mirktelėjo.

Pažvelgiau į tėtį ir užverčiau akis. – O tu, Viktorai? – paklausė Keris, kąsdamas kepto grybo. – Ar susitikinėji su kuo nors? Tėtis gūžtelėjo pečiais. – Nieko rimto. Jis pats tai pasirinko. Mačiau, kaip moterys šalia jo elgiasi – verčiasi per galvą, mėgindamos užsitarnauti jo dėmesio. Tėtis buvo karštas, turėjo nuostabų kūną, dailų veidą ir pasižymėjo pietietišku jausmingumu. Moterų jam nestigo, žinojau, kad jis ne šventasis, bet vis niekaip nesutikdavo tos, kuri tikrai jam įstrigtų. Neseniai supratau, kad taip yra dėl to, jog pirmajai pasisekė įstrigti mano motinai. – Kaip manai, ar turėsi dar vaikų? – paklausė Keris, nustebindamas mane. Aš seniai nusiteikiau būti vienintelis vaikas. Tėtis papurtė galvą. – Nesu prieš tai, bet Eva yra daug daugiau, nei kada maniausi turėsiąs gyvenime. – Jis pažvelgė į mane su tokia meile, kad net sugniaužė gerklę. – Ir ji tobula. Viskas, ko galėčiau tikėtis. Nesu tikras, kad širdyje atsirastų vietos dar vienam. – Ak, tėti. – Padėjau galvą jam ant peties, dėkinga, kad jis su manimi, net jei ir dėl pačios blogiausios įmanomos priežasties. Grįžę namo prieš miegą nusprendėme pažiūrėti filmą. Nuėjau į savo kambarį persirengti ir beprotiškai apsidžiaugiau ant spintelės radusi nuostabią baltų rožių puokštę. Raštelis, parašytas iškart atpažįstamu ryškiu Gideono raštu, kone privertė mane kikenti. Galvoju apie tave, kaip visada. Aš čia. Tavo G. Atsisėdau ant lovos, prispaudusi raštelį prie krūtinės – buvau tikra, kad būtent tą akimirką jis galvoja apie mane. Ėmiau suprasti ir tai, kad visas tas savaites, kai mudu nebuvome drauge, jis irgi kiekvieną sekundę galvojo apie mane. Tą naktį, pažiūrėjusi „Dredą“, užmigau ant sofos. Trumpai nubudau, pajutusi, kad mane pakelia ir neša į kambarį, mieguistai nusišypsojau, kai tėtis mane kaip vaiką apkamšė lovoje ir pabučiavo į kaktą. – Myliu tave, tėveli, – sumurmėjau. – Ir aš tave myliu, brangioji. Pabudau dar prieš suskambant žadintuvui ir pasijutau daug geriau, nei jaučiausi pastaruoju metu. Ant virtuvės baro palikau raštelį tėčiui, kad paskambintų man, jei norės drauge papietauti. Nebuvau tikra, ar tą dieną jis turi planų. Žinojau, kad po pietų Kerio laukia fotosesija. Taksi važiuodama į darbą, atsakiau į Šonos, džiūgaujančios dėl brolio sužadėtuvių su Marku, žinutę. Labai džiaugiuosi dėl jūsų visų, atrašiau. Aš tuo pasinaudosiu! atšovė ji. Nusišypsojau savo telefonui. Ką? Ryšys trūkinėja... Neįskaitau... Automobiliui sustojus prie „Crossfire“, prie šaligatvio pamačiau „Bentley“ ir kaip visada suvirpėjau iš susijaudinimo. Iššokau lauk, žvilgtelėjau į priekinę sėdynę ir pamojavau, pamačiusi viduje sėdintį Angusą. Jis išlipo, ant galvos dėdamasis vairuotojo kepurę. Kaip ir Klensio atveju, į jį vos pažvelgęs nebūtum supratęs, kad jis nešiojasi ginklą; toks šis buvo nepastebimas.

– Labas rytas, panele Tramel, – pasveikino jis mane. Nors nebuvo jaunuolis, o raudonus jo plaukus buvo dosniai nubėręs sidabras, niekada neabejojau Anguso sugebėjimu apginti Gideoną. – Labas, Angusai. Malonu tave matyti. – Šiandien dailiai atrodote. Dirstelėjau į blyškiai geltoną savo suknelę. Pasirinkau ją, nes ji buvo ryški ir linksma – norėjau, kad tokią mane matytų tėtis. – Ačiū. Tikiuosi, tau ši diena bus puiki. – Atbulomis žingtelėjau link sukamųjų durų. – Pasimatysime vėliau! Jam kryptelint į mane kepure, blyškiai mėlynos jo akys maloniai spindėjo. Viršuje radau Megumę – šiandien ji jau buvo panašesnė į save. Šypsojosi plačiai ir nuoširdžiai, o akyse žybčiojo ugnelės, kuriomis kasryt taip mėgaudavausi. Stabtelėjau prie jos stalo. – Kaip tu? – Gerai. Susitiksiu su Maiklu per pietus ir viską baigsiu. Maloniai ir civilizuotai. – Atrodai žudančiai, – pasakiau jai, grožėdamasi jos smaragdo žalumo suknele. Ši turėjo įsiuvus bei odines juosteles, suteikiančias jai šiek tiek aršumo. Ji atsistojo ir pademonstravo savo aulinukus iki kelių. – Visai kaip Kalinda Šarma, – tariau. – Jis iš visų jėgų stengsis tave sulaikyti. – Sakykim. – Ji susiraukė. – Šie batai skirti jam sumindyti. Jis neskambino man iki vakar vakaro, tad nieko negirdėjau kone keturias dienas. Tebūnie tai visiška nesąmonė, bet esu pasirengusi susirasti vaikiną, kuris dėl manęs eitų iš proto. Tokį, kuris apie mane galvoja tiek, kiek aš apie jį, ir nepakelia, kai negalime būti drauge. Linktelėjau galvodama apie Gideoną. – Verta tokio laukti. Ar norėtum, kad išgelbėčiau tave skambučiu per pietus? Ji nusišypsojo. – Neee. Bet ačiū. – Gerai. Pranešk, jei persigalvosi. Nuėjau prie savo stalo ir tučtuojau kibau į darbus, pasiryžusi atidirbti už tai, kad vakar išėjau anksčiau. Markas irgi buvo užsidegęs, atsitraukė nuo darbo tik tam, kad praneštų man, jog Stivenas turi pilną segtuvą su vestuvėmis susijusių minčių, kurias rinko ištisus metus. – Kažin kodėl nenustebau? – tariau. – Ir aš neturėčiau stebėtis. – Marko lūpos virto meilia šypsena. – Visą tą laiką saugojo jį darbe, kad nesužinočiau. – Ar jau peržvelgei jį? – Jis viską peržiūrėjo su manimi. Užtruko ištisas valandas. – Bus amžiaus vestuvės, – erzinau. – Taip. – Tame žodyje sutilpo visai nemenkas susierzinimas, bet veido išraiška išliko tokia laiminga, kad negalėjau nesišypsoti. Prieš vienuoliktą paskambino tėtis. – Labas, brangioji, – tarė jis, atsakydamas į įprastą darbinį mano pasisveikinimą. – Kaip tavo diena? – Puikiai. – Atsilošiau kėdėje ir pažvelgiau į jo nuotrauką. – Kaip miegojai?

– Kietai. Vis dar mėginu prabusti. – Kodėl? Eik į lovą ir tinginiauk. – Norėjau pranešti, kad šiandien negalėsiu su tavimi papietauti. Susitiksime rytoj. Šiandien man reikia pasikalbėti su tavo mama. – Oo. – Puikiai pažinojau tą toną. Tokiu pat stabdydavo mašinas – tai tobulas valdingumo ir nepritarimo derinys. – Klausyk. Aš nestosiu tarp judviejų. Abu esate suaugę, ir nesirengiu rinktis kurios nors pusės. Bet privalau pasakyti, kad mama norėjo tau papasakoti. – Jai derėjo taip ir padaryti. – Ji buvo viena, – tęsiau kojomis be paliovos trepsėdama ant kilimo, – turėjo ištverti skyrybas ir bylą prieš Neitaną, taip pat padėti man atsigauti. Esu tikra, kad jai beviltiškai reikėjo peties – juk žinai, kokia ji. Bet ji skendo kaltėje. Tada būčiau privertusi ją sutikti su bet kuo – ką ir padariau. Kitame laido gale jis tylėjo. – Tik noriu, kad atsimintum tai kalbėdamasis su ja, – pabaigiau. – Gerai. Kada grįši namo? – Šiek tiek po penkių. Nori į sporto klubą? Ar atgal į Parkerio studiją? – Pažiūrėkime, kaip jausiuos, kai grįši, – tarė jis. – Gerai. – Prisiverčiau nepaisyti savo nerimo dėl būsimo tėvų pokalbio. – Paskambink, jei ko prireiks. Baigusi pokalbį grįžau prie darbo, džiaugdamasi, kad turiu kur nukreipti dėmesį. Atėjus pietums, nusprendžiau parsinešti ko nors greito ir pavalgyti prie stalo, o tuo metu dar ir padirbėti. Išdrįsau išlįsti į vidurdienio pirtį lauke, kad užeičiau į „Duane Reade“ ir prigriebčiau džiovintos jautienos bei sveiko gėrimo buteliuką. Nuo tada, kai susitaikėme su Gideonu, gana dažnai praleisdavau treniruotes, tad pamaniau, jog pats laikas už tai susimokėti. Eidama pro sukamąsias „Crossfire“ duris, svarsčiau, ar protinga būtų pasiųsti Gideonui raštelį „Galvoju apie tave.“ Smulkmena padėkoti už gėles, padariusias tokią sunkią dieną pakeliamą. Tada pamačiau moterį, kurios daugiau niekada nenorėčiau pamatyti, – Koriną Žiru. Ir ji kalbėjosi su mano vyru, delną intymiai uždėjusi jam ant krūtinės. Jie stovėjo šone, pridengti kolonos, atokiau nuo žmonių, srūvančių pro apsaugos užtvaras. Juodi ilgi Korinos plaukai krito kone iki liemens – žvilganti užuolaida, ryški net prie juodos jos suknelės. Tiek ji, tiek Gideonas stovėjo profiliu į mane, tad nemačiau jos akių, bet žinojau, koks gražus jų akvamarino atspalvis. Ji – graži moteris, drauge jiedu – įspūdinga pora. Ypač dabar, mat abu vilkėjo juodai, vienintelė ryškesnė spalva buvo mėlynas Gideono kaklaraištis. Mano mėgstamiausias. Staiga Gideonas pasuko galvą ir susirado mane, lyg pajutęs, jog jį stebiu. Vos tik mudviejų žvilgsniai susitiko, pajutau kūną perveriant tą gilų suvokimą, tą primityvų jausmą, kurį jaučiau tik su juo. Kažkas giliai manyje tučtuojau suvokė, kad jis mano. Suvokė tą pačią akimirką, kai jį pamačiau. Tik jį lietė kažkokia kita moteris. Mano antakiai pakilo, nebyliai klausdami „Kas čia darosi?“, ir tuo metu Korina pasekė jo žvilgsniu. Neatrodo, kad apsidžiaugė, pamačiusi mane, sustojusią vidury didžiulio vestibiulio ir stebinčią juos. Jai pasisekė, kad nepriėjau ir netruktelėjau jos šalin už plaukų. Tada ji suėmė jo žandikaulį, pasuko galvą atgal į save ir pasistiebė ant pirštų galų, kad įsodintų bučinį į suspaustas jo lūpas, o aš ėmiau svarstyti, kad gal vis dėlto tai padarysiu. Net žengiau jų link. Gideono galva, jai kone spėjus pasiekti savo tikslą, truktelėjo atgal į mano pusę, jo rankos pačiupo

ją ir nustūmė šalin. Valdydamasi iškvėpiau visą savo susierzinimą ir atsikračiau jo. Negaliu sakyti, kad nepavydėjau, nes, žinoma, pavydėjau – Korina gali būti su juo viešumoje, o aš ne. Bet po krūtine nebejaučiau tos nesveikos baimės, to siaubingo nepasitikėjimo, kad prarasiu vyrą, kurį myliu labiau už viską. Buvo keista nejausti panikos. Galvoje vis dar skambėjo tylus balselis, įspėjantis nebūti pernelyg pasitikinčiai, sakantis, kad geriau bijoti, saugoti save, idant nelikčiau įskaudinta. Bet bent kartą sugebėjau jo nepaisyti. Po visko, ką mudu su Gideonu patyrėme, po visko, ką vis dar turėjome ištverti, visko, ką jis dėl manęs padarė... sunkiau buvo netikėti nei tikėti. Nepaisant visko, buvome stipresni nei kada nors. Įšokau į liftą ir pakilau į darbą, mintimis būdama su savo tėvais. Tai, kad nei mama, nei Stentonas neskambino skųstis dėl tėčio, nusprendžiau laikyti geru ženklu. Sukryžiavusi pirštus tikėjausi, kad kai grįšiu namo, visam laikui paliksime Neitaną praeityje. Buvau tam pasirengusi. Labiau nei pasirengusi persikelti į kitą gyvenimo etapą, kad ir koks jis būtų. Liftas sulėtėjo ir sustojo dešimtame aukšte, durys atsivėrė ir aš išgirdau automatinių įrankių triukšmą bei ritmiškus plaktukų dūžius. Tiesiai priešais liftą nuo lubų kabojo plastiko plėvelė. Nežinojau, kad dalis „Crossfire“ dar įrengiama, tad per priešais stovinčius žmones stengiausi įžiūrėti, kas ten priekyje vyksta. – Ar kas lipat? – paklausė arčiausiai prie durų stovintis vyrukas, žvelgdamas per petį. Išsitiesiau ir papurčiau galvą, nors jis ir nesikreipė į mane asmeniškai. Niekas kitas nepajudėjo. Palaukėme, kol durys užsivėrė ir remonto garsai nutilo. Bet liftas nepajudėjo. Kai vyrukas ėmė bergždžiai maigyti lifto mygtukus, supratau, kas dedasi. Gideonas. Šypsodamasi pati sau, tariau: – Atsiprašau. Lifte esantys žmonės pakrypo praleisdami mane, kartu išlipo dar vienas vyrukas. Už mūsų durys užsivėrė ir liftas nuvažiavo toliau. – Kas per velniava? – tarė vyrukas ir susiraukęs nuėjo patikrinti kitų trijų liftų. Jis buvo kiek aukštesnis už mane, bet nedaug, vilkėjo kostiumines kelnes, trumparankovius marškinius, ryšėjo kaklaraištį. Apie kitą atvažiavusį liftą perspėjantis dzingtelėjimas buvo kone užgožtas statybų garsų. Kai lifto durys atsidarė, pro jas išėjo Gideonas, visas atsipalaidavęs, pribloškiantis ir susierzinęs. Jis buvo toks karštas, kad norėjau tučtuojau ant jo šokti. Be to, pripažįstu, mane tikrai užveda, kai jis ima su manimi elgtis kaip alfa vyras. Dėl tavęs sustabdyčiau besisukančią Žemę. Kartais atrodė, kad jis tai ir daro. Niurzgėdamas po nosimi, vaikinas trumparankoviais marškiniais įžengė į liftą, iš kurio išlipo Gideonas, ir paliko mudu vienus. Gideono ranka pakilo prie klubų, jo švarkas prasiskyrė ir pasimatė visa kostiumo grožybė. Visos trys jo dalys buvo juodos, nežymiai žvilgios ir akivaizdžiai prabangios. Marškiniai taip pat buvo juodi, o sąsagos jau pažįstamo aukso su oniksu. Šitaip apsivilkęs jis buvo ir pirmą dieną, kai jį pamačiau. Tuo metu norėjau užsilipti ant to nuodėmės verto kūno ir pasidulkinti iki sąmonės netekimo.

Kad ir kiek laiko praėjo, jaučiausi lygiai taip pat. – Eva, – prabilo jis tuo savo neįtikėtinai seksualiu balsu. – Tai ne tai, ką tu manai. Korina užsuko, nes neatsiliepiau į jos skambučius... Iškėliau ranką, norėdama nutraukti jį, ir žvilgtelėjau į jo dovaną – dailųjį laikrodį – ant kito riešo. – Turiu trisdešimt minučių. Geriau pasidulkinkim, nei kalbėkimės apie tavo buvusiąją, jei tu neprieštarauji. Kurį laiką jis stovėjo tylus ir nejudėdamas, tik spoksodamas į mane, stengdamasis perprasti mano nuotaiką. Stebėjau, kaip jo smegenys ir kūnas persijungia į kitą pavarą – susierzinimą pakeičia supratimas. Jo akys prisimerkė ir aptemo. Skruostus užplūdo raudonis, jam staigiai įkvėpus, lūpos prasivėrė. Kraujas užkaito, o kotas sustandėjęs apsunko – jo seksualumas it pantera rąžėsi po ilgo miego. Kone jutau tarp mudviejų bundančią seksualinę įtampą. Atsiliepiau į ją taip, kaip buvau išmokyta: sušvelnėjau ir pagreitinau judesius, pamažu įsitempė mano esybė. Trokšdama jo. Bruzdesys aplink mus tik dar labiau mane užvedė, greitino širdies plakimą. Gideonas kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir ištraukė telefoną. Paspaudęs greitojo rinkimo mygtuką, pridėjo telefoną prie ausies, nenuleisdamas nuo manęs akių. – Vėluosiu trisdešimt minučių. Jeigu Andersonui netiks, persitark kitam kartui. Baigęs tiesiog įmetė telefoną atgal į kišenę. – Dabar taip tavęs trokštu, – tariau aš kimiu nuo geidulio balsu. Nuleidęs ranką, jis pasitaisė save, tada priėjo prie manęs, degindamas žvilgsniu. – Eikš. Jis prispaudė delną prie mano nugaros apačios, kaip labiausiai mėgau, ir nuo švelnaus spaudimo bei šilumos pajutau nekantrumo virpulį. Pažvelgiau į jį per petį ir pamačiau lūpose žaidžiančią nežymią šypseną – įrodymą, kad jis puikiai žino, ką man daro tas nekaltas prisilietimas. Praėjome pro plastiko užuolaidą, liftai liko už nugarų. Priešais, kur tik pažiūrėsi, plieskė saulė, matėsi cementas ir kabantys uždangalai. Pro plastiką mačiau išplaukusius, padūmavusius darbininkų šešėlius. Girdėjau triukšme kone paskendusią muziką ir vienas kitam rėkalojančius vyrus. Gideonas vedė mane pro užuolaidas, žinodamas kelią. Jo tyla vertė mane nekantrauti, nerimas augo sulig kiekvienu mudviejų žingsniu. Priėjome duris, jis atidarė jas ir stumtelėjo mane į kambarį, galėjusį būti kieno nors kabinetu. Priešais mane driekėsi miestas, modernios miesto džiunglės, nusėtos pastatais, išdidžiai skelbiančiais savo istoriją. Į giedrą žydrą dangų nereguliariai kilo garo stulpai, gatvėmis it upės plaukė automobiliai. Išgirdau už nugaros užrakinamas duris ir atsisukau į Gideoną, kuris tuo metu kaip tik nusimetė švarką. Kambaryje buvo keletas baldų. Stalas ir kėdės, sėdimoji erdvė kampe. Visa tai buvo užklota brezentu, mat darbai dar nebuvo baigti. Metodiškai ir užtikrintai jis nusivilko liemenę, nusirišo kaklaraištį, nusimetė marškinius. Stebėjau jį, apsėsta jo tobulo vyriškumo. – Mums gali sutrukdyti, – tarė jis, – arba nugirsti. – Ar tai tave suerzintų? – Tik jei suerzintų tave. – Jis priėjo prie manęs atsegtu užtrauktuku, pro tarpą aiškiai matėsi trumpikių guma.

– Tu mane provokuoji. Niekada nerizikuotum sutrukdomas. – Žinoma, nesustočiau. Neįsivaizduoju, kas galėtų mane sustabdyti, kai esu tavyje. – Jis paėmė iš mano rankos rankinę ir sviedė į vieną iš kėdžių. – Tu per daug apsirengusi. Apsivijęs mane rankomis, Gideonas įgudusiai atsegė užtrauktuką man ant nugaros, o jo lūpos prie manųjų šnibždėjo: – Pasistengsiu per daug tavęs nesujaukti. – Man patinka susijaukti. – Išlipau iš suknelės ir jau ruošiausi atsisegti liemenėlę, bet jis persimetė mane per petį. Nustebusi cyptelėjau ir abiem rankomis plekštelėjau per standų jo užpakaliuką. Jis pliaukštelėjo man stipriau, net suskaudo, paskui nusviedė suknelę šalin ir ši tobulai nusileido tiesiai ant jo švarko. Eidamas per kambarį staiga ranka timptelėjo žemyn mano kelnaites, apnuogindamas užpakalį. Pačiupęs sofą dengiančio brezento kampą, patraukė jį šalin, pasodino mane ir pats priklaupė priešais. Traukdamas žemyn mano apatinius per aukštakulnius, paklausė: – Viskas gerai, angele? – Taip. – Nusišypsojau ir paliečiau jo skruostą, žinodama, kad jo klausimas apima viską nuo mano tėvų iki darbo. Jis visada, prieš užvaldydamas mano kūną, patikrindavo, kur klajoja mintys. – Viskas gerai. Gideonas truktelėjo mano klubus prie pat sofos krašto, mano išskėstos kojos jo žvilgsniui atvėrė plyšį. – Na, tai pasakyk, kas padarė šią putę šiandien tokią godžią? – Tu. – Puikus atsakymas. Stumtelėjau jį už pečių. – Vilki kostiumą, kurį vilkėjai mudviem susipažinus. Tada taip norėjau su tavimi pasidulkinti, bet negalėjau nieko padaryti. Dabar galiu. Švelniomis rankomis jis plačiai išskėtė mano šlaunis, nykščiu glostydamas klitorį. Kūnu nuvilnijus malonumui, mano lytis ėmė pulsuoti. – O dabar aš galiu, – sumurmėjo jis, nulenkdamas tamsią savo galvą. Kai jo liežuvis žaismingai lyžtelėjo mano tarpą, beviltiškai griebiausi pagalvės už nugaros, pilvas įsitempė. Jis laižė virpančią mano lyties angą, erzino mane ir jau netrukus jo liežuvis paniro į mane. Išsiriečiau, o jis kankino švelnią mano vietelę. – Leisk papasakoti, kaip tave tądien įsivaizdavau, – sumurkė jis, liežuvio galiuku sukdamas ratus aplink mano klitorį, rankomis prilaikydamas mane, kai per daug įsijausdavau. – Išpleiktą po savimi ant juodų satino patalų, aplink galvą išsidraikiusiais plaukais, laukinėmis ir degančiomis akimis, o mano kotas dulkino tavo siaurą šilkinę putę. – Dieve. Gideonai, – vaitojau, paveikta to, kaip intymiai jis mane ragauja. Tai buvo išsipildžiusi fantazija – tamsus ir pavojingas sekso dievas pribloškiančiu kostiumu, tenkinantis mane tobula burna, skirta moterims iš proto vesti. – Įsivaizdavau tavo riešus, mano rankų prikaltus prie lovos, – tęsė jis šiurkščiai, – save, verčiantį tave vėl ir vėl mane priimti. Tavo standžius spenelius, išbrinkusius nuo mano burnos. Paraudusias ir drėgnas nuo mano koto čiulpimo tavo lūpas. Kambaryje skambančius tuos seksualius garsus, kuriuos skleidi... tas beviltiškas aimanas, kai kaskart baigi.

Suaimanavau prikandusi lūpą – jo liežuvis greitais judesiais plasnojo virš mano klitorio. Užmečiau vieną koją ant nuogo jo peties, jo odos karštis nudegino jautrią mano blauzdą. – Noriu to, ko nori tu. Jis apakino mane šypsena. – Žinau. Jis čiulpė mane, erzindamas kietą nervų gumulėlį. Baigiau, be kvapo surikusi, kojos drebėjo nuo orgazmo jėgos. Kai jis paragino mane atsigulti ant sofos, vis dar virpėjau iš malonumo, didelis jo kūnas pakibo virš manęs, jis nusitempė trumpikes tik tiek, kad išlaisvintų styrančią savo varpą. Siektelėjau jos trokšdama pajusti ją rankose, bet jis pačiupo mano riešus ir prispaudė prie sofos. – Man tu patinki šitaip, – tarė jis žemu balsu. – Mano aistros kalinė. Gideono akys nesitraukė nuo mano veido, jo lūpos blizgėjo nuo mano syvų, krūtinė kilojosi. Mane apžavėjo toks skirtumas tarp gyvybingo patino, kuris tuoj kaip laukinis mane paims, ir civilizuoto verslininko, kuris pačioje pradžioje sužadino deginantį mano geismą. – Myliu tave, – tariau jam sunkiai alsuodama, kai plati jo varpos galvutė sunkiai nuslydo išbrinkusiu mano plyšiu. Jis stumtelėjo ją pirmyn ir praskėtė slidų įėjimą. – Angele. – Kimiai suvaitojęs, jis nulenkė savo veidą man prie kaklo ir storas bei šiurkštus jo penis įslydo gilyn. Aikčiodamas mano vardą, jis trynėsi į mane klubais, mėgindamas įsiveržti giliau, stumdamas, sukdamas, gręždamas. – Kristau, kaip man tavęs reikia. Neviltis jo balse nustebino mane. Norėjau jį paliesti, bet jis laikė mano rankas, nenuilstamai darbuodamasis klubais. Jis manyje – toks karštas, besitrinanti, masažuojanti plati jo galvutė vedė mane iš proto, mudu abu stengėmės iš visų jėgų. Jo lūpos brūkštelėjo man per smilkinį. – Kai pamačiau tave stovinčią vestibiulyje su ta dailia geltona suknele, atrodei tokia ryški ir graži. Tokia tobula. Pajutau, kaip man suspaudžia gerklę. – Gideonai. – Saulė švietė tau į nugarą ir man susidėjo, kad tu negali būti tikra. Stengiausi išlaisvinti rankas. – Leisk man tave paliesti. – Sekiau paskui tave, nes negalėjau kitaip, o kai radau tave, tu manęs norėjai. – Jis suėmė abu mano riešus viena ranka, kita sugriebė mano užpakalį, kilstelėjo mane, išslydo ir vėl įstūmė gilyn. Suvaitojau, virpėdama aplink jį, mano lytis godžiai įsiurbė jo kotą. – O Dieve, kaip gera. Taip gera, kai tu viduj... – Noriu baigti ant tavęs, tavyje. Noriu tavęs ant kelių ir ant nugaros. Ir tu manęs taip nori. – Man tavęs taip reikia. – Įsistumiu į tave ir nebegaliu to ištverti. – Jo lūpos nusileido prie manųjų ir erotiškai jas čiulptelėjo. – Man taip tavęs reikia. – Gideonai. Leisk man tave paliesti. – Aš pagavau angelą. – Jo bučinys buvo laukinis ir drėgnas, aistringas. Jo lūpos brūžinosi į manąsias, liežuvis giliai ir greitai nardė burnoje. – Čiupinėju tave godžiomis savo rankomis. Niekinu

tave. Ir tu tai dievini. – Dievinu tave. Jis stumtelėjo gilyn ir aš susirangiau, šlaunimis sučiupau judančius jo klubus. – Išdulkink mane. O, Gideonai. Išdulkink mane iš visų jėgų. Įsirėmęs keliais, jis išklausė mano maldų ir smarkiai įstūmė. Jo kotas niro į mane vėl ir vėl, jo aimanos ir aistros žodžiai plakėsi man į ausį. Mano kūnas įsitempė, klitoris tvinksėjo nuo kiekvieno mudviejų pilvų prisilietimo. Sunkus jo kapšelis trankėsi į mano užpakalį, sofa trinksėjo ant nuogo cemento, stumdamasi vis labiau į priekį, o Gideonas dulkino mane, susitraukiant kiekvienam jo kūno raumeniui. Begėdiški siautulingo sekso garsai pritraukė dėmesį darbininkų, dirbusių vos už kelių jardų. Lenktynės į orgazmą varė mudu pirmyn, mūsų kūnai liejo verdančias emocijas. – Baigsiu tavo burnoje, – suniurzgė jis, smilkiniu tekant prakaito srovelei. Vien mintis apie tai mane uždegė. Mano lytis orgazmiškai trūkčiojo, apglėbdama ir suspausdama judantį jo kotą, begaliniai virpesiai vilnijo iki pat mano rankų ir kojų pirštų galų. O jis vis vien nesustojo, jo klubai sukosi ir stūmėsi, įgudusiai malonindami mane, kol glebiai susmukau po juo. – Eva. Dabar. – Jis atsitraukė ir aš nusekiau iš paskos, atsiklaupiau ant kelių ir paėmiau į burną žvilgančią jo erekciją. Vos ėmiau čiulpti, jis baigė – liejosi man ant liežuvio galingomis srovėmis. Kelissyk nurijau, gėriau jį, mėgaudamasi kimiais malonumo garsais, kylančiais iš jo krūtinės. Jo rankos atsidūrė mano plaukuose, galva pasilenkė virš manęs, ant pilvo raumenų žvilgėjo prakaitas. Mano lūpos kilo ir leidosi jo varpa, skruostai ritmiškai darbavosi. – Sustok, – aiktelėjo jis, atitraukdamas mane. – Man vėl sustandės. Jis vis dar buvo kietas, bet to neminėjau. Gideonas suėmė mano veidą delnais ir pabučiavo, mudviejų skoniai susiliejo. – Ačiū. – Už ką man dėkoji? Dirbai juk tu. – Dulkinti tave – ne darbas, angele. – Jis šypsojosi tingia patenkinto patino šypsena. – Aš dėkingas už suteiktą privilegiją. Atsilošiau ant kulnų. – Žudai mane. Negali būti toks nuostabus, seksualus ir dar šitaip kalbėti. To jau per daug. Mano smegenys sukeps. Išprotėsiu. Jis dar plačiau nusišypsojo ir vėl mane pabučiavo. – Žinau, ką tai reiškia.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Gal dėl to, kad ką tik ir pati buvau gavusi, tuos pačius ženklus pastebėjau ir pamačiusi Megumę. O gal mano sekso radaras, kaip jį vadino Keris, jau nebestreikavo. Kad ir kokia priežastis būtų, supratau, jog mano draugė pergulėjo su vaikinu, su kuriuo planavo skirtis, tik nebuvo aišku, ar dėl to džiaugėsi. – Tai baigta ar ne? – paklausiau, persisvėrusi per jos stalą. – Ak, nutraukiau viską, – tarė ji sumišusi. – Bet prieš tai dar sykį jo paragavau. Pamaniau, kad tai išlaisvins. Be to, negali žinoti, kiek šįsyk tęsis sausra. – Ar abejoji savo sprendimu viską baigti? – Ne visai. Jis tik apsimetė visas įskaudintas, lyg būčiau išnaudojusi jį tik dėl sekso. Na, tikriausiai taip ir buvo, bet jis juk nelinkęs įsipareigoti. Maniau, neprieštaraus tokiam neįpareigojančiam „popietukui“. – Tad dabar jautiesi sumautai. – Užjaučiamai nusišypsojau. – Prisimink, tai tas pats vyrukas, kuris neskambino tau nuo penktadienio. Dabar gavo pietus su gražuole ir orgazmą – neblogas sandėris. Ji kryptelėjo galva. – Jo. – Jo. Megumės nuotaika akivaizdžiai pakilo. – Ar šįvakar sportuosi, Eva? – Turėčiau, bet atvyko tėtis, tad viską planuoju pagal jo dienotvarkę. Jei eisime, gali prisidėti, bet sužinosiu tik po darbo. – Nenoriu trukdyti. – Ar aš girdžiu pasiteisinimą? Ji paikai išsišiepė. – Gal mažytėlaitį. – Jei nori, po darbo gali grįžti su manimi namo ir su juo susipažinti. Jei jis norės sportuoti, galėsi pasiskolinti mano drabužių. Jei ne, sugalvosime ką nors kita. – Norėčiau. – Gerai, sutarėm. – Tai išeis į gera mums abiem. Tėtis dar sykį pamatys, koks normalus mano gyvenimas, o Megumė nebesikankins dėl Maiklo. – Išeisime penktą. – Tu čia gyveni? – Megumė atlošė galvą, norėdama apžvelgti butų pastatą. – Neblogai. Kaip ir kiti namai medžiais apsodintoje gatvėje, šis turėjo savo istoriją ir demonstravo ją tokiais architektūriniais elementais, kokių modernūs pastatai nebeturėjo. Po remonto virš įėjimo atsirado modernus stiklinis stogelis. Ši detalė stebėtinai gerai derėjo prie fasado. – Eikš, – tariau jai, šypsodamasi duris atidariusiam Polui. Kai išėjome iš lifto mano aukšte, prisiverčiau nežvilgčioti į Gideono duris. Koks jausmas būtų parsivesti draugę namo į butą, kurį dalinuosi su Gideonu? Norėjau to. Norėjau tai su juo susikurti.

Atsirakinau butą ir, mudviem įžengus vidun, paėmiau Megumės rankinę. – Jauskis kaip namie. Tik pranešiu tėčiui, kad grįžom. Ji išplėstomis akimis spoksojo į atvirą svetainės ir virtuvės erdvę. – Žiauriai daug vietos. – Mums tiek nereikia, išties. Ji išsiviepė. – Bet kas gi skųsis? – Teisingai. Man sukantis link koridoriaus į svečių kambarį, iš kito koridoriaus, vedančio į mano ir Kerio miegamuosius ir esančio kitoje svetainės pusėje, pasirodė mama. Nustebusi sustojau – ji vilkėjo mano sijoną ir palaidinę. – Mama? Ką čia darai? Paraudusios jos akys žvelgė kažkur man į liemenį, oda buvo tokia išbalusi, kad makiažas atrodė perdėtas. Tada supratau, kad ji dažėsi ir mano kosmetika. Nors kartais mudvi palaikydavo sesėmis, mano pilkos akys ir švelnus alyvų spalvos odos atspalvis buvo paveldėtas iš tėčio, tad man reikėjo visai kitos spalvų paletės nei mano mamai. Po krūtine pasklido blogulys. – Mama? – Turiu eiti. – Ji nežiūrėjo man į akis. – Nemačiau, kad jau taip vėlu. – Kodėl vilki mano drabužius? – paklausiau, nors atsakymą žinojau. – Apsipyliau savo suknelę. Atiduosiu juos tau. – Ji nuskubėjo pro mane, bet staigiai sustojo, pamačiusi Megumę. Negalėjau pajudėti; mano pėdos, regis, įsišaknijo į kilimą. Rankos prie šonų susigniaužė į kumščius. Gėdingą pasitraukimą atpažinau vos pamačiusi. Krūtinė įsitempė iš pykčio ir nusivylimo. – Labas, Monika. – Megumė žingtelėjo artyn jos apkabinti. – Kaip tu? – Megume, labas. – Mama akivaizdžiai ieškojo daugiau žodžių. – Malonu tave matyti. Norėčiau likti ir pabūti su jumis, merginos, bet tikrai turiu bėgti. – Ar Klensis čia? – paklausiau, mat grįžusi neatkreipiau dėmesio į prie namų išsirikiavusias mašinas. – Ne, pasigausiu taksi. – Ji vis dar nežiūrėjo į mane, nors galvą buvo pasukusi į mano pusę. – Megume, ar tu nieko prieš grįžti su mano mama taksi? Atleisk, kad griaunu planus, bet staiga nelabai gerai pasijutau. – Ak, žinoma. – Ji tyrinėjo mano veidą ir pamačiau, kad pastebėjo pasikeitusią mano nuotaiką. – Jokių problemų. Tada mama pažvelgė į mane ir aš nesugalvojau, ką jai pasakyti. Buvau tokia pat pasibjaurėjusi kalte jos veide, kaip ir mintimi, kad ji išduoda Stentoną. Jei jau tai daro, galėtų bent pripažinti. Tą akimirką prie mūsų priėjo tėtis. Jis įžengė į kambarį su džinsais ir marškinėliais, basomis kojomis ir vis dar drėgnais po dušo plaukais. Kaip visada, man neįtikėtinai nesisekė. – Tėti, čia mano draugė Megumė. Megume, čia mano tėtis, Viktoras Rejesas. Tėčiui einant prie Megumės ir spaudžiant jai ranką, tėvai apėjo vienas kitą plačiu lanku. Tačiau net

ir tai nepajėgė sumažinti tarp jųdviejų kibirkščiuojančios elektros srovės. – Pamaniau, gal galėtume ką nuveikti, – tariau jam, stojus staigiai nejaukiai tylai, – bet dabar kažkaip nebesu tam nusiteikus. – Turiu eiti, – vėl tarė mama ir čiupo rankinę. – Megume, važiuosi kartu? – Taip, norėčiau. – Draugė atsisveikindama mane apkabino. – Paskambinsiu tau vėliau, pasakysi, kaip jautiesi. – Ačiū. – Prieš jai atsitraukiant, pagavau ir spustelėjau jos delną. Vos durys joms už nugaros užsitrenkė, pasukau į savo kambarį. Tėtis atėjo iš paskos. – Eva, palauk. – Dabar nenoriu su tavimi kalbėtis. – Nebūk vaikiška. – Atsiprašau? – Atsisukau į jį. – Mano patėvis moka už šį butą. Jis norėjo, kad gyvenčiau kuo saugiau, kad manęs nepasiektų Neitanas. Ar galvojai apie tai, kai dulkinai jo žmoną? – Žiūrėk, ką kalbi. Tu vis dar mano duktė. – Tu teisus. Ir žinai ką? – Pasitraukiau koridoriaus link. – Niekada iki šiol man nebuvo dėl to gėda. *** Gulėjau ant lovos ir spoksojau į lubas, trokšdama būti su Gideonu, bet žinojau, kad jis pas daktarą Peterseną. Todėl nusiunčiau žinutę Keriui: Man tavęs reikia. Grįžk namo kuo greičiau. Beveik septintą pasigirdo beldimas į mano miegamojo duris. – Mažute? Tai aš. Įleisk. Nuskubėjau atidaryti ir stipriai suspaudžiau jį glėbyje. Jis pakėlė mane tiek, kad kojomis nesiekiau žemės, ir nunešė į kambarį, už nugaros koja uždaręs duris. Pasodino mane ant lovos ir, įsitaisęs šalimais, apglėbė per pečius. Jis skaniai kvepėjo pažįstamais kvepalais. Atsišliejau į jį, dėkinga už besąlygišką jo draugystę. Po kelių minučių pasakiau jam: – Mano tėvas permiegojo su motina. – Taip, žinau. Atlošiau galvą, norėdama pažvelgti į jį. Jis išsiviepė. – Girdėjau juos, kai popiet ruošiausi į fotosesiją. – Fuu. – Net skrandį susuko. – Jo, ir man nepatiko, – sumurmėjo jis, pirštais braukydamas mano plaukus. – Tavo tėtis ant sofos, atrodo siaubingai. Ar ką nors jam pasakei? – Deja. Buvau žiauri ir dabar dėl to jaučiuosi klaikiai. Man reikia su juo pasikalbėti, bet keista tai, kad būtent aš jaučiuosi ištikimiausia Stentonui. Man šiaip jis nė nepatinka. – Tau ir tavo mamai jis buvo geras. O būti išduotam niekada nėra smagu. Niurgztelėjau. – Ne taip širsčiau, jei jie būtų nuėję kur kitur. Turiu omenyje, žinoma, būtų blogai, bet čia Stentono

namai. Dėl to viskas dar blogiau. – Tiesa, – sutiko jis. – Ką manytum apie persikraustymą? Jo antakiai pakilo. – Nes tavo tėvai čia pasidulkino? – Ne. – Atsistojau ir ėmiau žingsniuoti po kambarį. – Šią vietą išsirinkome dėl saugumo. Atrodė prasminga leisti Stentonui padėti, kai Neitanas kėlė grėsmę, o saugumas buvo pirmoje vietoje, bet dabar... – Pažvelgiau į jį. – Dabar viskas kitaip. Dabar tai nebeatrodo teisinga. – Kraustytis kur? Į kitą butą Niujorke, kurį galime leisti sau patys? Ar iš viso iš Niujorko? – Nenoriu palikti Niujorko, – patikinau jį. – Tavo darbas čia. Ir mano. Ir Gideonas. Keris gūžtelėjo pečiais. – Žinoma. Nesvarbu. Aš sutinku. Priėjusi prie jo, sėdinčio ant mano lovos, apkabinau. – Gal galėtum užsakyti ko nors vakarienei, kol pasikalbėsiu su tėčiu? – Nori ko nors konkretaus? – Ne. Nustebink mane. Prisėdau prie tėčio ant sofos. Jis naršė mano planšetėje, bet, man atsisėdus, padėjo ją. – Atsiprašau dėl to, ką pasakiau, – pradėjau. – Neturėjau to omenyje. – Turėjai. – Jis atsargiai pasikasė sprandą. – Ir aš tavęs nekaltinu. Ir pats dabar savimi nesididžiuoju. Ir neturiu pasiteisinimo. Aš žinojau. Ji žinojo. Užsikėlusi kojas, atsisukau į jį, o petimi atsirėmiau į sofos atlošą. – Tarp judviejų labai daug aistros. Žinau, ką tai reiškia. Jis metė į mane tiriamą žvilgsnį, pilkos akys buvo neramios ir rimtos. – Taip yra tarp judviejų su Krosu. Pastebėjau, kai buvo atėjęs vakarienės. Ar bandysi išsiaiškinti su juo? – Norėčiau. Ar tau tai nepatiktų? – Ar jis tave myli? – Taip. – Nusišypsojau. – Bet kur kas svarbiau, aš... jam reikalinga. Dėl manęs jis padarytų viską. – Tai kodėl judu ne kartu? – Na... tai sudėtinga. – Argi taip nebūna nuolat? – tarė jis liūdnai. – Klausyk. Turėtum žinoti... mylėjau tavo motiną nuo tada, kai ją pamačiau. To, kas nutiko šiandien, neturėjo būti, bet man tai šį tą reiškė. – Suprantu. – Siektelėjau jo rankos. – Tai kas dabar? – Rytoj skrendu namo. Stengsiuosi apie tai negalvoti. – Mudu su Keriu svarstėme, gal nulėkti į San Diegą ne kitą, o dar kitą savaitgalį. Užsuktume ir tiesiog pabūtume drauge. Pasimatytume su tavimi ir daktaru Travisu. – Ar kalbėjaisi su Travisu apie tai, kas tau nutiko? – Taip. Išgelbėjai man gyvybę supažindinęs su juo, – tariau atvirai. – Niekada nepajėgsiu tau už tai atsidėkoti. Mama siuntinėjo mane pas krūvą tų apsimetėlių psichologų, bet su nė vienu iš jų nepajutau

jokio ryšio. Jaučiausi kaip bandomasis triušis. Daktaras Travisas privertė mane pasijusti normalią. Be to, susipažinau su Keriu. – Ar judu jau baigėt apie mane kalbėtis? – Lyg išlaukęs tinkamo momento, į kambarį mojuodamas valgiaraščiu įėjo Keris. – Žinau, kad esu nerealus, bet gal patausokit žandikaulius tajų maistui, kuris mūsų laukia. Užsakiau jo visą toną. Tėtis iš Niujorko išskrido vienuoliktos valandos reisu, tad teko leisti jį išlydėti Keriui. Atsisveikinome prieš man išeinant į darbą, pasižadėjome kitąsyk kalbėdamiesi susiplanuoti kelionę į San Diegą. Važiuojant taksi paskambino Bretas. Trumpą akimirką svarsčiau, ar neleisti atsiliepti balso paštui, bet vis dėlto persigalvojau ir atsiliepiau: – Labas. – Labas, gražuole. – Jo balsas nuvilnijo manimi kaip šiltas šokoladas. – Pasirengusi rytojui? – Būsiu. Kada paleidžiamas vaizdo klipas? Kada turime būti Taimso aikštėje? – Turime atvažiuoti šeštą. – Gerai. Nežinau, ką vilktis. – Atrodysi nuostabiai, kad ir ką vilkėtum. – Tikėkimės. Kaip turas? – Puikiausiai leidžiu laiką. – Jis nusijuokė, ir kimus, seksualus jo balsas sugrąžino prisiminimus. – Čia jau toli gražu ne „Pete’s“. – Aaa, „Pete’s“. – Niekada nepamiršiu to baro, nors kai kurios mano ten praleistos naktys ir buvo kiek miglotos. – Ar nekantrauji dėl rytojaus? – Taip, juk pamatysiu tave. Negaliu sulaukti. – Ne tą turėjau omenyje, puikiai tai žinai. – Nekantrauju ir dėl vaizdo klipo. – Jis vėl nusijuokė. – Norėčiau pamatyti tave šįvakar, bet atskrendu vėlyvu reisu, būsiu tik ryte. Bet rytoj planuok vakarienę. – Ar galės eiti ir Keris? Jau pakviečiau jį į vaizdo klipo premjerą. Judu vienas kitą pažįstate, maniau, būsi nieko prieš. Bent jau nelabai prieš. Jis purkštelėjo. – Tau nereikia apsaugos, Eva. Aš pajėgsiu susivaldyti. Taksi sustojo prie „Crossfire“ ir vairuotojas sustabdė taksometrą. Stumtelėjau pinigus per stiklinę pertvarą ir išlipau, palikusi atviras duris vyrukui, skubančiam įsėsti vidun. – Maniau, Keris tau patinka. – Patinka, bet ne tiek, kiek tu viena su manimi. Gal rinkimės kompromisą ir sutarkime, kad Keris ateis į premjerą, bet į vakarienę eisi viena? – Gerai. – Pamaniau, kad nepakenks palengvinti situacijos ir išsirinkti Gideonui priklausantį restoraną. – Gal aš rezervuosiu staliuką? – Puiku. – Turiu bėgti. Einu į darbą. – Parašyk man savo adresą, kad žinočiau, iš kur tave pasiimti. – Gerai. – Perėjau per sukamąsias duris ir patraukiau link pertvarų. – Pasikalbėsime rytoj. – Nekantrauju. Pasimatysime apie penktą.

Slėpdama telefoną, įžengiau į artimiausią atvirą liftą. Kai pakilau į savo aukštą ir buvau įleista pro stiklines apsaugos duris, mane pasveikino Megumės į veidą grūdamas telefonas. – Ar gali tuo patikėti? – paklausė ji. Atsitraukiau tiek, kad susitelkčiau į ekraną. – Trys praleisti Maiklo skambučiai. – Nekenčiu tokių kaip jis, – pasiskundė ji. – Tai myli, tai nemyli – neapsisprendėliai. Nori tavęs tol, kol gauna, o paskui nori ko nors kito. – Tai pasakyk jam tai. – Tikrai? – Tiesiai šviesiai. Gali tiesiog vengti jo skambučių, bet tai išves tave iš proto. Tik nesutik susitikti. Dar sykį su juo pasimylėti būtų negerai. – Teisingai, – kinktelėjo Megumė. – Seksas yra blogai, net kai jis labai geras. Juokdamasi nuėjau link savo stalo. Turėjau kitų darbų ir be teisėjavimo kieno kito asmeniniame gyvenime. Markas žongliravo keliais projektais, visos trys kampanijos jau pasiekė finalinį etapą. Kūrybininkai dirbo, ir maketai pamažu guldavo ant jo stalo. Tai – mano mėgstamiausia dalis: stebėti, kaip visos strategijos sueina į vieną. Dešimtą valandą mudu su Marku jau įsijautę diskutavome apie galimus skyrybų advokato reklaminės kampanijos variantus. Mėginome surasti tinkamą derinį tarp užuojautos dėl sudėtingo žmogaus gyvenimo tarpsnio ir patraukliausių advokato savybių – sugebėjimo būti žiauriam ir suktam. – Man niekada tokio neprireiks, – lyg iš giedro dangaus pareiškė jis. – Ne, – atsakiau, kai mano smegenys pagaliau susivokė, kad jis kalba apie skyrybų advokatus. – Niekada. Mirštu, kaip noriu per pietus pasveikinti Stiveną. Iš tikrųjų labai dėl judviejų džiaugiuosi. Marko šypsena atidengė kreivokus jo dantis, kas man atrodė labai miela. – Niekada nesijaučiau laimingesnis. Buvo beveik vienuolika, tad ėmėmės gitarų gamintojo kampanijos, bet tada suskambo mano darbo telefonas. Nubėgau atsiliepti ir įprastą mano pasisveikinimą pertraukė cypimas. – O Dieve, Eva! Ką tik sužinojau, kad abi dalyvausime tam „Six-Ninths“ reikale rytoj! – Airlande? – O kas dar? – Gideono sesuo buvo tokia susijaudinusi, kad atrodė dar jaunesnė nei septyniolikos. – Dievinu „Six-Ninths“. Bretas Klainas toks velniškai karštas. Kaip ir Darinas Ramsfeldas. Būgnininkas. Irgi pragariškai geras. Nusijuokiau. – Ar ir jų muzika tau patinka? – Pf. Savaime aišku. Klausyk, – jos balsas surimtėjo. – Manau, tau reikėtų rytoj pamėginti pasikalbėti su Gideonu. Žinai, tiesiog užsuk ir pasisveikink. Jei duosi jam šansą, jis puls pas tave, prisiekiu. Beprotiškai tavęs ilgisi. Atsilošusi kėdėje, ėmiau žaisti jos žaidimą. – Manai? – Tai taip akivaizdu. – Rimtai? Kodėl? – Nežinau. Na, kaip pasikeičia jo balsas, kai kalba apie tave. Negaliu paaiškinti, bet sakau tau, jis

miršta, kaip nori tave atgauti. Juk tu pasakei jam rytoj mane atsivesti, ar ne? – Ne visai... – Cha! Taip ir žinojau. Jis visada daro tai, ką pasakai. – Ji nusijuokė. – Tarp kitko, ačiū. – Dėkok jam. Aš tik nekantrauju vėl tave pamatyti. Airlandė buvo vienintelis žmogus Gideono šeimoje, kuriam jis jautė tikrą meilę, nors labai stengėsi tai slėpti. Maniau, gal jis bijo būti nuviltas ar nenori nieko sugadinti. Nebuvau tikra, kur iš tikro šuo pakastas, bet Airlandė brolį garbino it didvyrį, o jis laikėsi atstumo, nors jam siaubingai reikėjo meilės. – Pažadėk man, kad pamėginsi su juo pasikalbėti, – spaudė ji. – Juk vis dar jį myli, ar ne? – Labiau nei bet kada, – karštai atsakiau. Akimirką ji tylėjo, paskui tarė: – Jis pasikeitė susipažinęs su tavimi. – Manau. Ir aš pasikeičiau. – Atsitiesiau, kai iš savo kabineto išėjo Markas. – Turiu grįžti prie darbo, bet pasikalbėsime rytoj. Suplanuosim tą mergaitišką dieną, apie kurią kalbėjom. – Jėga. Iki! Padėjau ragelį patenkinta, kad Gideonas išlaikė pažadą ir pakvietė Airlandę. Mudu progresavome – tiek kartu, tiek atskirai. – Mažučiais žingsneliais, – sušnibždėjau. Tada grįžau prie darbo. Vidurdienį Markas ir aš išėjome susitikti su Stivenu prancūziškame bistro. Restorane, kad ir kokia didelė būtų erdvė ir minios pietautojų, pastebėti Marko partnerį buvo lengva. Stivenas Elisonas buvo didelis vyras – aukštas, plačiapetis ir labai raumeningas. Jis turėjo savo statybų verslą ir mėgo dirbti statybvietėse su savo komanda. Bet labiausiai akį traukė jo nuostabūs raudoni plaukai. Jo sesuo Šona turėjo tokius pat – ir tokį pat smagų charakterį. – Labas! – pabučiavau jį į skruostą, mat su juo galėjau būti familiaresnė nei su savo bosu. – Sveikinu. – Ačiū, brangute. Markas pagaliau atves mane į doros kelią. – Tam prireiks daugiau nei santuokos, – atkirto Markas, atitraukdamas man kėdę. – Kada nebuvau su tavimi doras? – užprotestavo Stivenas. – Mm, pažiūrėkim. – Markas pasodino mane, paskui pats atsisėdo greta. – O kaip tada, kai prisiekei, kad santuoka – ne tau? – Ak, niekada nesakiau, kad ne man. – Stivenas man mirktelėjo, žydros jo akys padaužiškai žybčiojo. – Sakiau, kad ne daugumai žmonių. – Jis taip bijojo tau pirštis, – tariau jam. – Man buvo taip jo gaila. – Jo. – Markas sklaidė valgiaraštį. – Ji – tavo žiaurios ir neįprastos bausmės liudininkė. – Gailėkis manęs, – pareiškė Stivenas. – Aš viliojau jį vynu, rožėmis ir smuikininkais. Ištisas dienas repetavau, kaip pasipiršiu. Ir vis vien buvau atstumtas. Jis užvertė akis, bet puikiai mačiau, kad ta žaizda dar ne iki galo užgijusi. Kai Markas uždėjo delną savo partneriui ant rankos ir ją spustelėjo, supratau, kad esu teisi. – Na, tai kaip jis pasipiršo? – paklausiau, nors Markas man jau pasakojo. Mus pertraukė padavėja, paklaususi, ar norime vandens. Minutėlę ją užlaikę, užsisakėme ir maisto, o tada Stivenas ėmė pasakoti apie sukaktuvių vakarą.

– Jis prakaitavo kaip beprotis, – kalbėjo jis. – Kas minutę šluostėsi veidą. – Juk vasara, – burbtelėjo Markas. – O restoranai ir teatrai turi kondicionierius, – atkirto Stivenas. – Visą vakarą šitaip praleidom, galiausiai išvažiavom namo. Jau maniau, kad jis to nepadarys. Kad vakaras baigsis, o jis neišstenės nė vieno prakeikto žodžio. Jau ėmiau svarstyti, ar tik man pačiam nereikės vėl pirštis, kad tik tai baigtųsi. O jei jis vėl pasakys ne... – Aš ir pirmą kartą nesakiau ne, – įsiterpė Markas. – ...aš jam tvosiu. Tiesiog atjungsiu, įmesiu į lėktuvą ir išskrisim į Vegasą, nes aš juk nejaunėju. – Ir su amžiumi tikrai nenurimsti, – niurzgėjo Markas. Stivenas dėbtelėjo į jį. – Na, tai lipame iš limuzino ir aš mėginu prisiminti tą suknistai fantastišką pasipiršimą, kurį sugalvojau kadaise, o jis čiumpa mane už alkūnės ir išberia: „Stivai, po velnių. Privalai susituokti su manimi.“ Atsilošiau ir nusijuokiau, o padavėja tuo metu priešais mane pastatė dubenį salotų. – Tiesiog šitaip. – Tiesiog šitaip, – tarė Stivenas, pabrėžtinai linksėdamas galva. – Labai širdinga. – Iškėliau Markui nykštį. – Pavarei. – Matai? – tarė Markas. – Viską sutvarkiau. – Ar jūs rašysit savo priesaikas? – paklausiau. – Nes būtų labai įdomu. Stivenas nusikvatojo, pritraukdamas visų aplinkinių dėmesį. Sukramčiusi nurijau vyšninį pomidorą ir tariau: – Juk žinai, kad nekantrauju pamatyti tavo vestuvių segtuvą, ar ne? – Na, taip netyčia... – O ne. – Markas papurtė galvą, o Stivenas pasilenkė ir iš savo rankinės, kurią buvo pasidėjęs ant žemės prie kėdės, išsitraukė išsipūtusį segtuvą. Jis buvo toks prigrūstas, kad popieriai kyšojo iš apačios, viršaus ir šono. – Tik palauk, parodysiu, kokį radau tortą. – Stivenas stumtelėjo šalin duonos krepšelį, kad atsirastų vietos segtuvui. Prikandau šypseną, pamačiusi skirtukus ir turinį. – Neturėsim dangoraižio formos torto su kranais ir reklaminiais stendais, – tvirtai tarė Markas. – Rimtai? – paklausiau susidomėjusi. – Parodyk. Tą vakarą grįžusi namo numečiau rankines į įprastą vietą, nusispyriau batus ir nuėjau tiesiai prie sofos. Išsidrėbiau ant jos ir įsispoksojau į lubas. Su Megume „Cross-Trainer“ sporto klube susitinku pusę septynių, tad daug laiko neturėjau, bet privalėjau atsikvėpti. Po pietų prasidėjusios mėnesinės pavertė mane irzlia pikčiurna, o kad būtų smagiau, dar jaučiausi ir išsekusi. Atsidusau nuo minties, kad kada nors teks pasikalbėti su mama. Susikaupė krūva mėšlo, kurią reikia iškapstyti, o nuolatinis atidėliojimas jau ėmė erzinti. Svajojau apie kokį nors lengvą būdą viską su ja išsiaiškinti, kaip pavyko su tėčiu, bet tai joks pasiteisinimas. Ji – mano mama ir aš ją myliu. Blogai jaučiuosi, kai nesutariam. Tada mano mintys nuklydo prie Korinos. Tikriausiai turėjau suprasti, kad moteris, palikusi savo vyrą ir išsikrausčiusi iš Paryžiaus į Niujorką dėl kito, taip lengvai nepasiduos, bet vis vien. Ji turėjo

pakankamai gerai pažinoti Gideoną, kad suprastų, jog sekiodama nieko nepasieks. O Bretas... ką daryti su juo? Suskambo telefonspynė. Susiraukusi atsistojau ir nuėjau atsiliepti. Gal Megumė ne taip suprato ir pamanė, kad susitinkam čia? Aš nieko prieš, tik... – Taip? – Labas, Eva, – tarė vyrukas iš registratūros. – Čia atėjo Niujorko policijos departamento detektyvai Mična ir Greivs. Mėšlas. Visa kita tą akimirką tapo nebesvarbu. It lediniais pirštais mane sukaustė baimė. Troškau, kad šalia būtų advokatas. Pernelyg daug kas nuo to priklauso. Bet nesinorėjo atrodyti taip, lyg būtų ką slėpti. Teko dukart nuryti seilę, kad sugebėčiau atsakyti: – Ačiū. Prašau siųsti juos viršun.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Besidaužančia širdimi nuskubėjau prie rankinės ir, nutildžiusi telefoną su išankstinio mokėjimo kortele, kyštelėjau jį į užsegamą kišenę. Apsisukau ieškodama, kas dar galėtų būti ne vietoje, ką reikėtų paslėpti. Miegamajame buvo gėlės su rašteliu. Bet jei detektyvai neturi orderio, apžiūrėti galės tik tai, kas čia matosi. Nubėgau uždaryti miegamojo durų, kartu uždariau ir Kerio kambarį. Suskambus durų skambučiui, sunkiai alsavau. Turėjau prisiversti lėtai ir ramiai nueiti į svetainę. Priėjusi prie durų, giliai ramiai įkvėpiau ir jas atidariau. – Sveiki, detektyvai. Greivs, liesa moteris ryškiu veidu ir mėlynomis lapės akimis, vadovavo. Jos partneris, Mična, buvo tylesnis, pagyvenęs vyras retėjančiais žilais plaukais ir su pilvu. Jiedu buvo gera pora – Greivs prikaustydavo subjektų dėmesį ir keldavo jiems nerimą. Mičnai puikiai sekėsi susilieti su aplinka, o tuo tarpu jo policininko akys rūšiavo viską, nieko nepraleisdamos. Jų sėkmės reitingai turėtų būti gana aukšti. – Ar galėtume užeiti, panele Tramel? – paklausė Greivs tokiu balsu, kuris klausimą pavertė reikalavimu. Garbanotus rudus plaukus ji buvo susirišusi už nugaros ir vilkėjo švarką, po kuriuo prie šono slėpėsi ginklas. Rankoje laikė kuprinę. – Žinoma. – Plačiau atidariau duris. – Gal ko norėtumėte? Kavos? Vandens? – Vanduo būtų puiku, – tarė Mična. Nuvedžiau juos į virtuvę ir iš šaldytuvo ištraukiau buteliuką vandens. Detektyvai laukė prie virtuvės baro – Greivs neatitraukė nuo manęs akių, tuo tarpu Mična dairėsi aplinkui. – Ką tik grįžote iš darbo? – paklausė jis. Pamaniau, kad atsakymą jie žino, bet vis viena atsakiau: – Prieš kelias minutes. Ar norėtumėte prisėsti svetainėje? – Tiks ir čia, – tarė Greivs tuo savo „iškart prie reikalo“ tonu, dėdama nudėvėtą kuprinę ant spintelės. – Jei jūs nieko prieš, tik norėtume užduoti kelis klausimus. Ir parodyti kelias nuotraukas. Sustingau. Ar ištversiu, pamačiusi dar savo nuotraukų, fotografuotų Neitano? Vieną laukinę akimirką pamaniau, kad tai gali būti nuotraukos iš nusikaltimo vietos ar net autopsijos. Bet žinojau, kad tai mažai tikėtina. – Kas tai? – Atsirado naujos informacijos, kuri gali būti susijusi su Neitano Barkerio mirtimi, – tarė Mična. – Sekame visomis užuominomis ir jūs galbūt galėsite padėti. Virpėdama giliai įkvėpiau. – Mielai pamėginsiu, žinoma. Bet neįsivaizduoju, kaip. – Ar pažįstate Andrejų Jedemskį? – paklausė Greivs. Susiraukiau. – Ne. Kas jis?

Ji kyštelėjo ranką į savo rankinę, ištraukė aštuonių–dešimties nuotraukų pluoštą ir sudėjo jas prieš mane. – Šis vyras. Ar esate jį mačiusi? Ištiesusi ranką drebančiais pirštais patraukiau viršutinę nuotrauką arčiau. Joje buvo vyras, apsivilkęs lietpalčiu, besikalbantis su kitu vyru, kuris ruošėsi lipti į galinę laukiančios mašinos sėdynę. Jis buvo patrauklus, labai šviesiais plaukais ir įdegęs. – Ne. Tikrai tokio neužmirščiau. – Pažvelgiau į ją. – Ar turėčiau jį pažinoti? – Namuose jis turėjo jūsų nuotraukų. Atvirų nuotraukų, kaip jūs išeinat ar grįžtat. Barkeris turėjo tas pačias. – Nesuprantu. Iš kur jis jas gavo? – Spėjame, kad iš Barkerio, – tarė Mična. – Ar taip sakė tas Jedemskis? Kodėl Neitanas turėtų duoti jam tas nuotraukas? – Jedemskis nesakė nieko, – atsakė Greivs. – Jis negyvas. Nužudytas. Pajutau užplūstantį galvos skausmą. – Nesuprantu. Nieko nežinau apie šį vyrą ir nė nenutuokiu, kodėl jis turėtų ką nors žinoti apie mane. – Andrejus Jedemskis yra žinomas rusų mafijos narys, – paaiškino Mična. – Be to, kad užsiima alkoholio ir ginklų kontrabanda, jis dar įtariamas ir prekyba moterimis. Gali būti, jog Barkeris ruošėsi sudaryti sandorį ir jam parduoti ar išmainyti jus. Atsitraukiau nuo spintelės, purtydama galvą, negalėdama suvokti, apie ką jie kalba. Kad Neitanas mane sekioja, galėjau patikėti. Jis nekentė vien mano vaizdo, širdo, kad jo tėvas vedė antrą sykį, o ne amžinai gedėjo motinos. Nekentė manęs, nes per mane buvo uždarytas į psichiatrijos gydyklą, o aš gavau penkis milijonus dolerių, kuriuos jis manė paveldėsiąs. Bet rusų mafija? Sekso vergovė? To visiškai negalėjau suvokti. Greivs žiūrėjo nuotraukas, kol rado vieną, kurioje buvo platininė apyrankė su safyrais. Ją rėmino L raidės formos liniuotė – neabejotinai teismo ekspertizės nuotrauka. – Ar pažįstate šitą? – Taip. Ji priklausė Neitano motinai. Jis ją pasididino, kad tiktų jam. Niekur be jos nėjo. – Jedemskis mūvėjo ją, kai mirė, – tarė ji sausai. – Galbūt suvenyras. – Kieno? – Barkerio nužudymo. Spoksojau į Greivs, kuri viską žinojo. – Sakote, kad Jedemskis gali būti atsakingas už Neitano mirtį? Kas tada nužudė Jedemskį? Ji nenuleido nuo manęs akių, suvokdama mano klausimo motyvaciją. – Jį nudėjo jo paties žmonės. – Ar esate dėl to tikri? – Man reikėjo sužinoti, kad jie žino, jog Gideonas čia niekuo dėtas. Taip, jis nužudė dėl manęs, – kad apsaugotų mane, – bet niekada nežudytų tik tam, kad išvengtų kalėjimo. Mična susiraukė nuo mano klausimo. Atsakė Greivs. – Nėra abejonių. Užpuolimas nufilmuotas apsaugos kamerų. Vienas iš jo kolegų nelabai apsidžiaugė sužinojęs, kad Jedemskis miega su jo nepilnamete dukra. Mane užplūdo viltis, bet ją netrukus nuvijo stingdanti baimė. – Tai kas dabar? Ką tai reiškia?

– Ar pažįstate ką nors, kas turi ryšių su rusų mafija? – paklausė Mična. – Dieve, ne, – tariau karštai. – Tai... kitas pasaulis. Man sunku patikėti, kad Neitanas su tuo susijęs. Bet praėjo daugybė metų nuo tada, kai jį pažinojau... Pasitryniau maudulį krūtinėje ir pažvelgiau į Greivs. – Noriu visa tai pamiršti. Noriu, kad jis nebegriautų mano gyvenimo. Ar tai kada nors bus įmanoma? Ar jis persekios mane net ir negyvas? Ji greitai ir įgudusiai surinko nuotraukas – veide nesimatė jokios išraiškos. – Padarėme viską, ką galėjome. Kaip gyvensite nuo šiol, priklauso tik nuo jūsų. Penkiolika po šešių pasirodžiau „Cross-Trainer“ sporto klube. Nuėjau, nes buvau susitarusi su Megume, o juk vieną kartą jau buvau jai atsakiusi. Be to, netvėriau savame kailyje, troškau judėti, tad reikėjo išsikrauti, kol neišėjau iš proto. Vos detektyvams išėjus, parašiau Gideonui, kad vėliau turiu jį pamatyti, bet atsakymo negavau, o paskui palikau rankinę spintelėje. Kaip ir viskas Gideono, „Cross-Trainer“ buvo įspūdingas tiek dydžiu, tiek paslaugomis. Trijų aukštų klubas – vienas iš šimtų visoje šalyje – turėjo viską, ko galėtų trokšti sporto entuziastas, o be viso to, dar ir spa bei trintų kokteilių barą. Megumė buvo kiek priblokšta, jai reikėjo pagalbos dirbant su kai kuriais naujausiais treniruokliais, tad ji pasinaudojo svečiams ir naujiems nariams siūloma trenerio prižiūrima programa. Aš stojau ant bėgimo takelio. Pradėjau nuo skubraus ėjimo, apšilau ir pamažu leidausi bėgti. Kai pasiekiau savo tempą, paleidau ir mintis. Nejau gali būti, kad Gideonas ir aš surinksime savo gyvenimo šukes ir judėsime toliau? Kaip? Kodėl? Mintyse siautė klausimai, kuriuos turėjau užduoti Gideonui – su viltimi, kad jis lygiai taip pat nieko nenutuokia, kaip ir aš. Jis negali būti įsipainiojęs į Jedemskio mirtį. Negalėčiau tuo patikėti. Bėgau, kol ėmė degti šlaunys ir blauzdos, kol kūnu upeliais ėmė tekėti prakaitas, o plaučius maudė nuo pastangų kvėpuoti. Galiausiai mane sustabdė Megumė – pamojavo eidama link bėgimo takelio. – Aš sužavėta. Tu mašina. Sulėtinau tempą iki ristelės, paskui ėjimo, o paskui visai sustojau. Pasičiupusi rankšluostį bei buteliuką vandens ir nulipusi supratau, kad per ilgai ir per smarkiai save variau. – Nekenčiu bėgti, – prisipažinau, vis dar sunkiai alsuodama. – Kaip tu pasportavai? Megumė net su sportiniais drabužiais atrodė nepriekaištingai. Žalsvai geltoni berankoviai jos marškinėliai buvo su ryškiai mėlynomis siūlėmis, kurios derėjo prie timpių. Ansamblis buvo vasariškai ryškus ir stilingas. Ji trinktelėjo petim į manąjį. – Verti mane jaustis netikėle. Padariau vieną ratą ir stebėjau karštus vyrukus. Mano trenerė buvo gera, bet geriau būčiau gavusi tą vaikiną. Pasekiau jos pirštu. – Tai Danielius. Nori susipažinti? – Taip! Nuėjau su ja link kilimėlių atviros erdvės viduryje, ir kai Danielius pakėlė akis ir mudvi pamatė, pamojavau jam. Megumė staigiai išsitraukė gumelę, laikiusią surištus plaukus, bet man pasirodė, kad ir taip ji atrodė puikiai. Jos oda buvo labai graži, be to, pavydėjau jai lūpų. – Eva, malonu tave matyti. – Danielius ištiesė man ranką. – Ką čia atsivedei?

– Tai mano draugė Megumė. Šiandien pirmąkart. – Mačiau, kad dirbai su Tara. – Jis apakino Megumę savo megavatine šypsena. – Aš Danielius. Jei prireiks kokios pagalbos, tik sakyk. – Pasinaudosiu šiuo pasiūlymu, – įspėjo ji, spausdama jam ranką. – Būtinai. Ar turi kokių nors konkrečių sportinių tikslų? Jiems įsikalbėjus, mano žvilgsnis ėmė klaidžioti. Apžiūrinėjau įrangą, ieškodama ko nors paprasto, kuo galėčiau užsiimti, laukdama, kol jie baigs. Bet radau pažįstamą veidą. Stovėdama su rankšluosčiu per petį, pastebėjau ne itin savo mėgstamą žurnalistę. Giliai įkvėpusi, priėjau artyn, stebėdama, kaip ji kiloja dešimties svarų svorius. Tamsiai rudi jos plaukai buvo supinti į kasą, aptempti šortai atidengė ilgas kojas, o jos pilvas buvo stangrus ir plokščias. Ji atrodė puikiai. – Labas, Diana. – Paklausčiau, ar dažnai čia ateini, – atsakė ji, uždėjusi svorius atgal ant lentynos ir stodamasi, – bet tai būtų pernelyg klišiška. Kaip tu, Eva? – Gerai. O tu? Jos šypsena buvo savotiškai sukta, kas visada mane suerzindavo. – Nejau tau nesvarbu, kad Gideonas Krosas visas savo nuodėmes laidoja po savo pinigais? Gideonas buvo teisus, sakydamas, kad Ijenas Heidžeris dings, vos jam bus sumokėta. – Jei tikrai manyčiau, kad ieškai tiesos, pasakyčiau tau ją. – Visa tai tiesa, Eva. Kalbėjau su Korina Žiru. – O? Kaip jos vyras? Diana nusijuokė. – Gideonui derėtų tave nusamdyti, kad rūpintumeisi jo įvaizdžiu. Šitai buvo nejaukiai arti tiesos. – Kodėl tau tiesiog nenuėjus į jo kabinetą ir neišsiliejus ant jo? Lai išklauso. Išpilk gėrimą jam į veidą ar pliaukštelėk. – Jam nerūpėtų. Jam tai būtų visiškai nesvarbu. Nusišluosčiau nuo smilkinių vis dar tekantį prakaitą ir pripažinau, kad tai galbūt tiesa. Velniškai gerai žinojau, koks šaltakraujiškas bjaurybė gali būti Gideonas. – Šiaip ar taip, tu pati tikriausiai pasijustum kur kas geriau. Diana čiupo nuo suolo rankšluostį. – Puikiai žinau, kas padės man pasijusti geriau. Gerai pasportuok, Eva. Esu tikra, kad netrukus pasikalbėsim vėl. Ji nuėjo, o aš negalėjau atsikratyti jausmo, kad ji kažką rezga. Siaubingai erzino tai, kad nežinojau, kas tai. – Gerai, aš baigiau, – tarė prie manęs priėjusi Megumė. – Kas ten buvo? – Nieko svarbaus. – Mano skrandis būtent tą akimirką suskato urgzti, garsiai pareikšdamas, kad sudeginau jautienos troškinį, kurį valgiau pietums. – Po sporto ir aš visad išalkstu. Nori pavakarieniauti? – Žinoma. – Pasukome link dušų, lankstu apeidamos įrenginius ir sportuojančiuosius. – Paskambinsiu Keriui ir paklausiu, ar nenori prisidėti. – Ak, taip. – Ji apsilaižė lūpas. – Ar sakiau tau, kad jis saldus?

– Ne kartą. – Atsisveikindama pamojau Danieliui ir išėjome iš salės. Persirengimo kambaryje Megumė įmetė savo rankšluostį į nešvarių skalbinių krepšį prie įėjimo. Stabtelėjau, prieš įmesdama savąjį, ir nykščiu patryniau išsiuvinėtą „Cross-Trainer“ logotipą. Prisiminiau Gideono vonioje kabančius rankšluosčius. Gal kitą kartą skambinsiu ir jam, norėdama pakviesti prisidėti prie mūsų vakarienės. Gal blogiausia jau praeityje. Susiradome indų restoraną netoli sporto klubo, Keris prie mūsų prisidėjo su Trėjumi – juodu užėjo susikibę rankomis. Mūsų stalas buvo tiesiai priešais langą į gatvę, prie įėjimo, tad vakarienė pulsavo miesto ritmu. Sėdėjome ant pagalvėlių ant grindų, išgėrėme šiek tiek per daug vyno, tad leidau Keriui komentuoti pro šalį einančius žmones. Kone mačiau mažytes širdeles Trėjaus akyse, kai šis žiūrėjo į geriausią mano draugą, ir džiaugiausi matydama, kad Keris, atsakydamas į tai, atvirai meiliai su juo elgėsi. Kai Keriui kas nors išties patikdavo, jis stengėsi jo ar jos neliesti. Sąmoningai nusprendžiau dažną Trėjaus lietimą interpretuoti kaip jų suartėjimą, o ne kaip Kerio dėmesio mažėjimą. Megumė, kol mes valgėme, sulaukė dar vieno skambučio iš Maiklo, bet jį atmetė. Kai Keris paklausė, ar ji stengiasi būti nepasiekiama, ji jam viską papasakojo. – Jei jis paskambins dar, leisk atsiliepti man, – tarė jis. – O, Dieve, ne, – suvaitojau. – Ką? – nekaltai sumirksėjo Keris. – Galiu pasakyti, jog ji per daug užsiėmusi, kad atsilieptų, o Trėjus fone gali pašūkauti intymias komandas. – Velniška mintis! – Megumė pasitrynė rankas. – Maiklas tam netinka, bet esu tikra, kad vieną dieną tavo pasiūlymu pasinaudosiu – juk žinome, kaip man sekasi su vyrais. Purtydama galvą, paslapčia kyštelėjau ranką į rankinę pasitikrinti telefono su išankstinio mokėjimo kortele ir nusivyliau, vis dar neradusi jokio atsakymo iš Gideono. Keris demonstratyviai pažvelgė per stalą. – Lauki meilužio kvietimo? – Ką? – Megumei žandikaulis atvipo. – Susitikinėji su kuo nors ir man nesakei? Primerkusi akis piktai dėbtelėjau į Kerį. – Tai sudėtinga. – Tai visiškas antonimas žodžiui „sudėtinga“, – nutęsė Keris, sūpuodamasis ant pagalvės. – Tai grynas geismas. – O kaip Krosas? – paklausė ji. – Kas? – pasitikslino Keris. Megumė nenusileido. – Jis nori ją susigrąžinti. Dabar buvo Kerio eilė spiginti į mane akimis. – Kada su juo kalbėjaisi? Papurčiau galvą. – Jis skambino mamai. Ir nesakė, kad nori mane susigrąžinti. Kerio šypsena buvo gudri. – Ar pamestum savo naująjį meilužį dėl pakartojimo su Krosu, maratonininku?

Megumė spyrė man į koją. – Gideonas Krosas lovoje maratonininkas? Po perkūnais... O jis taip ir atrodo. Jėzau. – Ji pasivėdavo delnu. – Gal malonėtume nebekalbėti apie mano seksualinį gyvenimą? – sumurmėjau, žvilgsniu prašydama Trėjaus paramos. Jis tuoj prabilo: – Keris sakė, kad judu rytoj eisit į vaizdo klipo premjerą? Nemaniau, kad vaizdo klipai vis dar tokie populiarūs. Dėkinga griebiausi šiaudo. – Ane? Ir mane tai stebina. – O dar tas senas geras Bretas, – tarė Keris, persisverdamas per stalą prie Megumės, lyg norėtų pasidalyti paslaptimi. – Vadinkime jį užkulisiniu vyru. Arba galinės sėdynės. Kyštelėjau pirštus į savo vandens stiklinę ir aptaškiau jį. – Nagi, Eva. Tu šlapini mane. – Jei taip ir toliau, – įspėjau, – būsi permirkęs. Kai be penkiolikos dešimt parsiradau namo, vis dar nebuvau gavusi Gideono atsakymo. Megumė grįžo metro, o Keris, Trėjus ir aš – taksi. Vyrukai pasuko tiesiai į Kerio kambarį, o aš stoviniavau virtuvėje, svarstydama, ar nereikėtų nubėgti į butą šalimais ir patikrinti, ar Gideonas ten. Jau ruošiausi iš rankinės traukti raktus, bet į virtuvę pusnuogis ir basas įėjo Keris. Iš šaldytuvo pasiėmė plaktos grietinėlės, bet prieš išeidamas stabtelėjo. – Viskas gerai? – Jo, viskas gerai. – Ar jau kalbėjai su mama? – Ne, bet ruošiuosi. Jis atsirėmė klubu į spintelę. – Kažkas dar neduoda ramybės? Nuvijau jį: – Eik, linksminkis. Man viskas gerai. Pasikalbėsim rytoj. – Jei jau prakalbom apie tai. Kada man būti pasiruošusiam? – Bretas nori užsukti mūsų penktą, tad gal susitikime „Crossfire“? – Jokių problemų. – Jis pasilenkė ir pabučiavo man viršugalvį. – Saldžių sapnų, mažute. Palaukiau, kol užsidarė Kerio kambario durys, tada griebiau raktus ir nuėjau į gretimus apartamentus. Vos įėjusi į tamsų ir tuščią butą, supratau, kad Gideono čia nėra, bet vis vien apieškojau kambarius. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas... ne taip. Kur jis? Nusprendusi paskambinti Angusui, grįžau namo, susiradau telefoną su kortele ir nuėjau į savo miegamąjį. Ir radau košmaro perkreiptą Gideoną. Išsigandusi pastūmiau duris ir jas užrakinau. Jis blaškėsi mano lovoje, išlenkęs nugarą, šnypšdamas iš skausmo. Vis dar vilkėjo džinsus ir marškinėlius, visu savo dideliu kūnu tysojo ant antklodės, kur ir užmigo laukdamas manęs. Jo kompiuteris buvo nuspirtas ant grindų, vis dar atviras, po siautulingais

jo judesiais šiugždėjo popieriai. Nuskubėjau prie jo, galvodama, kaip pažadinti jį, kad nekiltų pavojaus man pačiai, mat žinojau: netyčia mane sužeidęs, jis imtų savęs nekęsti. Jis urgztelėjo, išleido gerklinį, laukinį agresijos kupiną garsą. – Niekada, – spjovė. – Niekada jos nebepaliesi. Sustingau. Jo kūnas smarkiai sutrūkčiojo, tada jis suvaitojo ir virpėdamas susirietė ant šono. Jo skausmo garsai mane sukrėtė. Prisėdau ant lovos ir delnu paliečiau jo petį. Kitą akimirką jau gulėjau ant nugaros, prispausta jo kūno, o jis žvelgė į mane nieko nematančiomis akimis. Mane suparalyžiavo baimė. – Sužinosi, ką tai reiškia, – sušnibždėjo jis aptemusiu balsu, o jo klubai trankėsi į manuosius, liguistai imituodami mylėjimąsi. Pasukau galvą ir įkandau jam į rankos raumenį – mano dantys paliko tik menką žymelę. – Velnias! – jis atšoko nuo manęs ir aš parverčiau jį, kaip mane buvo išmokęs Parkeris, numečiau jį ant šono, išsilaisvinau ir iššokusi iš lovos ruošiausi bėgti. – Eva! Pasisukau į jį, pasiruošusi kautis. Jis nučiuožė nuo lovos, suklupo ant kelių, tada atgavo pusiausvyrą ir išsitiesė. – Atleisk. Aš užmigau... Kristau, atsiprašau. – Man nieko nenutiko, – tariau prisiversdama būti rami. – Atsipalaiduok. Jis ėmė brauktis ranka per plaukus, jo krūtinė kilnojosi. Veidas blizgėjo nuo prakaito, akys buvo paraudusios. – Dieve. Kaudamasi su dar likusia baime žingtelėjau artyn. Tai – mūsų gyvenimo dalis. Abu privalome pažvelgti jai į akis. – Ar prisimeni sapną? Gideonas sunkiai nurijo ir papurtė galvą. – Netikiu. – Po velnių. Privalai... – Sapnavai Neitaną. Ar dažnai tai sapnuoji? – Priėjau prie jo ir paėmiau už rankos. – Nežinau. – Nemeluok man. – Nemeluoju! – neištvėrė jis. – Retai prisimenu sapnus. Nutempiau jį vonios link, sąmoningai stengdamasi, kad jis nesuglebtų – tiek fiziškai, tiek emociškai. – Šiandien buvo atėję detektyvai. – Žinau. Kimus jo balsas man kėlė nerimą. Kiek jis miegojo ir sapnavo? Mintis, kad kankinosi įkalintas savo paties galvoje, vienišas ir su savo skausmu, mane žeidė. – Ar ir tave jie aplankė?

– Ne. Bet klausinėjo. Įjungiau šviesą ir jis sustojo, o jo gniaužtai privertė sustoti ir mane. – Eva. – Šok į dušą, šaunuoli. Pasikalbėsim po to. Jis suėmė mano veidą delnais, nykščiais perbraukė per skruostikaulį. – Tu viską darai per greitai. Sulėtink. – Nenoriu įstrigti kaskart tau susapnavus košmarą. – Palauk minutėlę, – sumurmėjo jis, įremdamas savo kaktą į manąją. – Aš išgąsdinau tave. Aš pats išsigandęs. Sustokime minutėlei ir išsinarpliokime iš viso to. Pajutusi švelnumą uždėjau delną ant beprotiškai besidaužančios jo širdies. Jis panardino nosį į mano plaukus. – Leisk man tave užuosti, angele. Pajusti tave. Atsiprašyti. – Man viskas gerai. – Ne viskas gerai, – paprieštaravo jis vis dar žemu ir kimiu balsu. – Man derėjo palaukti tavęs mūsų bute. Priglaudžiau skruostą jam prie krūtinės, mėgaudamasi mintimi apie „mūsų“ butą. – Visą vakarą tikrinau telefoną, laukdama tavo žinutės. – Dirbau iki vėlumos. – Jo delnai įslydo po mano marškinėliais, ėmė glostyti nuogą nugarą. – Tada atėjau čia. Norėjau tave nustebinti... pasimylėti su tavimi... – Man regis, mes laisvi, – sušnibždėjau įsikibdama jo marškinių. – Detektyvai... Manau, viskas bus gerai. – Paaiškink. – Neitanas turėjo tokią apyrankę, ją nuolat nešiojo... – Safyrai. Labai moteriška. Pažvelgiau į jį. – Taip. – Tęsk. – Jie rado ją ant negyvo mafiozo. Rusijos mafija. Jie linksta prie teorijos, kad tai nepavykęs kriminalinis sandėris. Gideonas stovėjo sustingęs ir prisimerkęs. – Įdomu. – Keista. Jie kalbėjo apie mano nuotraukas ir sekso vergiją, kas nesisieja su... Jis prispaudė pirštus man prie lūpų, nutildydamas mane. – Įdomu, nes Neitanas mūvėjo tą apyrankę, kai jį palikau. Valydamasi dantis stebėjau, kaip Gideonas prausiasi duše. Muilinos jo rankos abejingai slinko kūnu, judesiai buvo greiti ir šiurkštūs. Nesimatė nė ženklo to intymaus garbinimo, su kuriuo jį glamonėjau aš, jokio susižavėjimo nei meilės. Jis baigė per kelias minutes, išėjo iš dušo nuogas visu gražumu, pasičiupo rankšluostį ir nusitrynė vandenį nuo kūno. Susitvarkęs priėjo prie manęs iš nugaros, suėmė mano klubus ir prispaudė lūpas man prie sprando. – Neturiu jokių ryšių pogrindyje, – sumurmėjo jis.

Išsiskalavau burną ir veidrodyje pažvelgiau į jį. – Ar tave erzina, kad turi man tai sakyti? – Geriau jau pasakysiu pats, nei tu paklausi. – Kažkas labai pasistengė tave apsaugoti. – Pasisukau į jį veidu. – Gal Angusas? – Ne. Pasakyk, kaip mirė tas mafiozas. Mano pirštų galiukai slinko jo pilvo raumenimis – dievinau tai, kaip jie įsitempia, atsakydami į mano prisilietimą. – Jį pakirto vienas iš savų. Atpildas. Jis buvo sekamas, tad Greivs sakė, kad jie turi įrodymų. – Vadinasi, tai buvo kažkas su tuo susijęs. Su mafija arba valdžios organais, arba su abiem. Kad ir kas už tai atsakingas, jie pasirinko vyrą, kuris galėtų prisiimti kaltę ir už tai nemokėti. – Man nerūpi, kas tai surezgė, jei tik tu saugus. Jis pabučiavo mane į kaktą. – Mums turi rūpėti, – tarė jis švelniai, – kad mane apsaugotų, jie turi žinoti, ką padariau.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Kiek po penktos ryto per vieną sekundę pabudau iš visiškai nesąmoningos būsenos. Vis dar klajojau sapno likučiuose – sapnavau vis dar tikinti, jog mudu su Gideonu išsiskyrę. Vienatvė ir sielvartas prislėgė, kelias minutes jaučiausi it prikalta prie lovos. Troškau Gideono šalia. Kad galėčiau tiesiog apsiversti ant kito šono ir prisispausti prie jo. Iš dalies dėl mėnesinių vakar naktį nesimylėjome. Tiesiog pasimėgavome paprastu buvimo drauge jaukumu. Susiraitėme mano lovoje ir žiūrėjome televizorių, kol nuovargis po karštligiško bėgimo sporto klube mane įveikė. Dievinau tas tylias akimirkas, kai tiesiog laikėme vienas kitą glėbyje. Kai seksualinis potraukis pulsavo čia pat paviršiuj. Dievinau jo kvapą ant savo odos ir tai, kaip mano linkiai dera prie kieto jo kūno, lyg būtume sukurti vienas kitam. Atsidusau žinodama, kas taip neduoda man ramybės. Buvo ketvirtadienis – į Niujorką atvyksta Bretas, o gal jau ir atvyko. Gideonas ir aš tik pradedame vėl įsivažiuoti į ritmą, tad dabar pats blogiausias metas į mano gyvenimą sugrįžti Bretui. Nerimavau, kad kas nors bus ne taip – gestas ar žvilgsnis, kuris galėtų būti ne taip suprastas ir todėl sukeltų naujų problemų mudviem su Gideonu. Tai bus pirmas kartas, kai su Gideonu būsime drauge viešumoje po mudviejų „išsiskyrimo“. Bus kankynė. Stovėti šalia Breto, nors širdis bus su Gideonu. Išslydusi iš lovos, nuėjau į vonią ir apsiprausiau, tada išsitraukiau šortus ir marškinėlius. Man reikėjo būti su Gideonu. Turime pabūti kartu, prieš prasidedant kerštingai dienai. Patyliukais iš savo buto patraukiau pas jį, jausdamasi kiek padykusi koridoriumi nubėgau prie jo – mūsų – laukujų durų. Įsigavusi vidun, numečiau raktus ant virtuvės baro ir koridoriumi nuėjau į svečių kambarį. Jo ten nebuvo ir mano nuotaika kiek bjurtelėjo, bet ieškojau toliau, nes jaučiau jį. Jutau tą dilgčiojimą, atsirandantį tik tada, kai jis šalia. Radau jį pagrindiniame miegamajame, rankomis apsivijusį mano pagalvę, miegantį ant pilvo. Antklodė buvo apsisukusi jo klubus – matėsi galinga nugara, it iškaltos rankos ir tik pats nuostabaus užpakalio viršus. Jis atrodė kaip išsipildžiusi erotinė fantazija. Ir jis mano. Taip labai jį myliu. Norėjau, kad jis pabudęs rastų mane ir bent sykį vietoj baimės, liūdesio ar apgailestavimo jaustų malonumą. Ankstyvoje aušros šviesoje tyliai nusirengiau, mintys sukosi, ieškodamos būdų, kaip galėčiau pamaloninti savo vyrą. Norėjau rankomis ir lūpomis glostyti jo kūną, norėjau, kad jis sunkiai alsuotų, kad degtų, norėjau jausti, kaip virpa jo kūnas. Norėjau sutvirtinti mudviejų tarpusavio ryšį, mano visišką ir neatšaukiamą atsidavimą jam, kol žiauri realybė dar nespėjo įsiterpti tarp mudviejų. Mano keliui įsmigus į čiužinį, jis pasimuistė. Prišliaužiau prie jo, prispaudžiau lūpas prie nugaros apačios ir lėtai kilau aukštyn. – Mmm. Eva, – tarė jis kimiai, švelniai pasirąžydamas po manimi.

– Tavo laimė, kad tai aš, šaunuoli. – Kąstelėjau jam mentikaulį. – Jei ne, tau tai nelabai gerai baigtųsi. Nusileidau ant jo, išsitiesiau per visą kūną. Jo šiluma buvo dangiška, akimirką tiesiog ja mėgavausi. – Tau dar per anksti, – sumurmėjo jis, ramiai gulėdamas ir lygiai kaip ir aš mėgaudamasis besiliečiančiais mūsų kūnais. – Gerokai, – sutikau. – Tu apsikabinęs mano pagalvę. – Kvepia tavimi. Taip geriau miegu. Nubraukiau nuo veido jo plaukus ir pabučiavau kaklą. – Labai gražiai pasakei. Norėčiau šitaip su tavimi gulinėti visą dieną. – Juk pameni, kad noriu tave išsivežti savaitgaliui. – Taip. – Perbraukiau delnu jo rankas ir pirštai nuslydo kietu raumeniu. – Negaliu sulaukti. – Išvažiuojame vos tau baigus darbą penktadienį, o grįšime tiesiai į darbą pirmadienį. Tau nereikės nieko, tik paso. – Ir tavęs. – Pabučiavau jo petį, tada nervingai išbėriau: – Noriu tavęs ir atėjau pasirengusi tave paimti, bet gali būti kiek netvarkinga. Turiu omeny, jau pabaiga, tai gal ir ne, bet jeigu seksas per mėnesines ne tau – ką puikiai suprasčiau, nes ir pati niekada to nemėgau... – Tu mano, angele. Imsiu tave taip, kaip tik įmanoma. Jis įsitempė – tai buvo įspėjimas, kad tuoj apsivers. Nuslydau į šoną, stebėdama kaip pasisuka jo kūnas, sklandžiai sujudėjus raumenims. – Sėskis, – paliepiau jam, pagalvojusi, kad jis dar nuostabesnis, nei maniau. O gal dar geidulingesnis, kas galėtų būti tik pliusas. – Atsiremk į lovos atlošą. Jis įsitaisė, kaip pasakiau, visas mieguistas ir seksualus, mat jo žandikaulį temdė šeriukai. Atsisėdau jam ant kelių, apžergiau jį. Ilgą akimirką gardžiavausi elektra tarp mudviejų, tuo saldžiu, provokuojančiu pavojumi, kurį jis skleidė net ir toks mieguistas. Nes Gideonas neprijaukintas ir niekada toks nebus. Visai kaip pantera, kuri nors ir uždaryta, vis dar su nagais. Tai buvo vienas iš mano džiaugsmų. Su manimi jis sušvelnėdavo, bet išlikdavo savimi. Jis vis dar buvo tas vyras, kurį įsimylėjau – kietas ir kampuotas, tačiau kartu ir pasikeitęs. Man jis buvo visoks, viskas, ko norėjau ir ko man reikėjo viename netobulame vyre. Brūkštelėdama jam nuo veido plaukus, liežuvio galiuku pasekiau jo apatinės lūpos linkį. Jo rankos, tokios šiltos ir stiprios, sučiupo mano klubus. Jis išsižiojo ir savo liežuviu palietė manąjį. – Myliu tave, – sušnibždėjau. – Eva. – Kryptelėjęs galvą jis perėmė vadovavimą bučiniui, pagilino jį. Tokios tvirtos, bet švelnios jo lūpos prisispaudė prie manųjų. Jo liežuvis glostė mane giliai, laižė ir ragavo. Švelnūs šeriai privertė šiurpti jautrią mano odą. Jo varpa tarp mudviejų ėmė kietėti ir ilgėti, šilkinė oda kaitino man pilvo apačią. Mano speneliai įsitempė, juos ėmė mausti, ir aš pasimuisčiau, trindamasi į jo krūtinę. Viena jo rankų laikė mane už sprando, kad nejudėčiau, kol jis aistringai mane bučiavo. Jo lūpos, tokios ieškančios ir plėšrios, braukė per manąsias, čiulpė jas ir liežuvį. Vaitodama išsiriečiau į jį, o pirštais įsikibau į juodus plaukus. – Kristau, kaip tu mane jaudini, – niurgztelėjo jis, kilstelėdamas kelius. Jis stumtelėjo mane atgal, kad kūnu sudarytų prilaikantį lopšį. Rankomis suėmė mano krūtis, nykščiais ėmė erzinti standžius spenelius. – Tik pažvelk į save. Tu velniškai nuostabi.

Mano kūnu pasklido šiluma. – Gideonai.. – Kartais tu tokia ledinė, nepasiekiama blondinė. – Jo žandikaulis įsitempė, viena ranka įslydo man tarp kojų, pirštai švelniai glamonėjo jautrią odą. – O paskui tu tokia. Tokia karšta ir geidulinga. Trokšti mano rankų ant savo kūno, mano koto savyje. – Aš tokia su tavimi. Štai ką tu su manimi darai. Ką su manimi darei nuo pat akimirkos, kai mudu susipažinome. Gideonas žvilgsniu glostė mane, o iš paskos keliavo ir ranka. Suvirpėjau, kai jo pirštų galiukai apvedžiojo krūties linkį, tuo pat metu kitai rankai brūkštelint per klitorį. – Noriu tavęs, – tarė kimiai. – Ir aš čia – nuoga. Jis lėtai seksualiai nusišypsojo. – Negalėčiau praleisti progos. Jo piršto galiukas vedžiojo aplink mano plyšį. Kiek pakilau, kad jam būtų lengviau prieiti, ir delnais perbraukiau jam per pečius. – Bet nekalbu apie seksą, – sumurmėjo jis. – Nors noriu ir to. – Su manimi. – Tik su tavimi, – sutiko jis. Nykščiu it plunksna palytėjo mano spenelį. – Amžinai ir visada. Suvaitojau ir, siektelėjusi jo varpos, suėmiau ją delnais, glamonėdama nuo apačios iki pat viršūnės. – Žiūriu į tave, angele, ir taip tavęs noriu. Noriu būti su tavimi, klausyti tavęs, kalbėti su tavimi. Noriu girdėti, kaip juokiesi, ir glausti, kai verki. Noriu sėdėti prie tavęs, kvėpuoti tuo pačiu oru, dalintis vienu gyvenimu. Noriu pabusti šalia tavęs šitaip kasdien, amžinai. Noriu tavęs. – Gideonai. – Palinkau prie jo ir švelniai pabučiavau. – Ir aš tavęs noriu. Jis erzino mano krūties viršūnėlę, timpčiodamas ir tarp pirštų sukiodamas sustandėjusią sagutę. Glostė mano klitorį ir aš nesusivaldžiusi švelniai suvaitojau. Gideonas mano rankose sukietėjo – jo kūnas atsiliepė į augantį mano geismą. Kambaryje, kylant saulei, darėsi vis šviesiau, bet pasaulis anapus kambario sienų regėjosi už šviesmečių. Akimirkos intymumas buvo deginantis ir tuo pat metu saldus, pripildantis mane džiugesio. Rankomis su švelniu nuolankumu glamonėjau jo erekciją, vienintelis mano tikslas buvo pamaloninti jį ir parodyti, kaip jį myliu. Jis taip pat mane lietė, jo akys buvo langai į sužeistą sielą, kuriai manęs reikėjo tiek pat, kiek ir man jo. – Aš su tavimi laimingas, Eva. Tu darai mane laimingą. – Darysiu tave laimingą visą likusį gyvenimą, – pažadėjau jam. Mano klubai sukosi, gyslomis tekėjo karštas ir tirštas geismas. – Nieko netrokštu labiau. Pasilenkęs pirmyn, Gideonas liežuvio galiuku lyžtelėjo spenelį – nuo trumpo judesio krūtimis pasklido maudulys. – Dievinu tavo papus. Ar žinojai? – Ak, tai štai kas tave suviliojo – papai. – Erzink, erzink, angele. Tik duok man pretekstą tau pliaukštelėti. Dievinu ir tavo užpakalį. Jis prispaudė delną man prie nugaros apačios, kad išsilenkčiau prie jo lūpų. Karšta drėgmė apsupo

jautrią krūties viršūnėlę. Čiulpiant ją jo skruostai įdubo, ir mano lytis tuoj atsakė jo lūpoms; alkau jo varpos. Jutau jį visur, aplink save ir savyje. Jo karštį ir šilumą. Jo aistrą. Jo kotas mano rankose buvo kietas ir tvinkčiojo, o aksominė galvutė slidi nuo išskyrų. – Pasakyk, kad myli mane, – paprašiau. Gideonas pažvelgė man į akis. – Juk žinai, kad myliu. – Įsivaizduok, jei niekada nebūčiau tau to pasakiusi. Jei niekada nebūtum iš manęs to išgirdęs. Jo krūtinė išsipūtė nuo gilaus įkvėpimo. – Crossfire. Mano rankos ant jo kūno sustingo. Jis sunkiai nurijo – mačiau judantį Adomo obuolį. – Tai tavo apsaugos žodis, kai tau visko per daug, kai viskas per intensyvu. Tai ir mano žodis, nes tu verti mane taip jaustis. Visada. – Gideonai, aš... – Jis atėmė man žadą. – Kai tu tai ištari, reiškia „sustok“. – Jo pirštų galai pasitraukė nuo mano krūties ir nuslydo skruostu. – Kai aš tai sakau, reiškia „niekada nesustok“. Kad ir ką man darai, man reikia, kad tai darytum ir toliau. Pakilau virš jo. – Leisk man. – Taip. – Jo pirštai išnėrė iš mano tarpukojo, jau po akimirkos jo varpa užpildė mane, galvutė plėtė jautrią odą. – Lėtai, – švelniai įsakė jis, prisimerkė ir lėtai jausmingais liežuvio judesiais apsilaižė pirštus. Jis atrodė toks nelabas, toks begėdiškai besimėgaująs. – Padėk man. – Man visada buvo sudėtingiau jį paimti šitaip, naudojant tik gravitaciją ir savo kūno svorį. Kad ir kaip beviltiškai jo trokščiau, jis vis vien sunkiai tilpo. Jis sučiupo mane už klubų ir lengvai kilnojo aukštyn žemyn, pamažu stumdamas standžią erekciją kuo giliau. – Pajusk kiekvieną colį, angele, – niūniavo jis. – Pajusk, kaip aš dėl tavęs standėju. Šlaunys suvirpėjo, kai jis patrynė jautrią vietelę manyje. Sugriebiau jo riešus, mano lytis drebėjo. – Nebaik, – įspėjo jis, bet įsakmus jo tonas kone užtikrino, kad baigsiu. – Kol nepaėmei manęs viso. – Gideonai. – Lėta, tolygi atsargių jo stūmių trintis vedė mane iš proto. – Galvok, kaip gera, kai aš tavyje, angele. Kai godi tavo putė turi prie ko glaustis tau baigiant. Tada įsitempiau aplink jį, suviliota skatinimo kimiame jo balse. – Paskubėk. – Tai tu turi mane įsileisti. – Jo akyse degė šypsena. Jis atlošė mane, ir taip pakeitė įstūmimo kampą. Slystelėjau ant jo ir vienu tolygiu, drėgnu judesiu paėmiau jį iki pat šaknies. – O! – Velnias. – Jo galva atkaro, kvėpavimas pagreitėjo ir tapo šiurkštus. – Tu nuostabi. Spaudi mane kaip kumštis.

– Mažuti, – negalėjau nuslėpti maldavimo balse. Jis buvo toks kietas ir platus manyje, taip giliai, kad vos galėjau įkvėpti. Jis žvilgtelėjo į mane deginančiu žvilgsniu. – Noriu šito. Tu ir aš, tarp mudviejų nieko. – Nieko, – tariau karštligiškai ir sunkiai alsuodama. Raitydamasi. Eidama iš proto. Privalėjau baigti. – Ša. Aš tavimi pasirūpinsiu. – Pakėlęs prie lūpų nykštį, Gideonas jį lyžtelėjo, tada įkišo ranką tarp mudviejų ir ėmė įgudusiai masažuoti klitorį. Mano odą nusėjo karšto prakaito lašai, kaitau tol, kol pasijutau it karščiuojanti. Baigiau jausdama bangą deginančio malonumo, mano lytis desperatiškai trūkčiojo. Jis niurgztelėjo taip gyvuliškai seksualiai, jo kotas išbrinko – tai buvo atsakymas į tai, kaip nenuilstamai mano kūnas jį melžė. Bet jis nebaigė, todėl mano orgazmas buvo dar intymesnis. Buvau atvira, pažeidžiama, užvaldyta geismo. O jis tomis vaiduokliškomis mėlynomis akimis stebėjo, kaip slystu į malonumą, absoliučiai mane užvaldęs. Tai, kad jis nejudėjo, sustingo giliai manyje, sustiprino ryšį tarp mudviejų. Mano skruostu nuriedėjo ašara, orgazmas visas emocijas sustip​rino iki negalėjimo. – Eikš, – tarė jis kimiai, rankomis slysdamas mano nugara ir prisitraukdamas mane artyn. Nulaižė ašarą, tada švelniai bakstelėjo nosies galiuku. Mano krūtys įsirėmė į jo krūtinę, rankomis apglėbiau jo liemenį, įsprausdama jas į tą erdvę tarp jo ir lovos atlošo. Laikiau jį stipriai, o mano kūnas virpėjo nuo atoveiksmio. – Tu tokia graži, – sumurmėjo jis. – Tokia švelni ir miela. Pabučiuok mane, angele. Kryptelėjusi galvą atidaviau jam savo lūpas. Mudu susijungėme karštame ir drėgname bučinyje, erotiniame nepasotinto jo geismo ir per kraštus besiliejančios mano meilės mišinyje. Pirštais panirau į jo plaukus ir suėmiau jo sprandą, kad nejudėtų. Jis padarė tą patį, mudu bendravome be žodžių. Jo lūpos apžiojo manąsias, liežuvis darbavosi mano burnoje, nors kotas manyje vis dar nejudėjo. Jo bučinyje ir prisilietime pajutau įtampos gaidelę ir supratau, kad jis taip pat jaudinasi dėl dienos įvykių. Išriečiau nugarą, prisispaudžiau prie jo, trokšdama padaryti mudu neperskiriamus. Jo dantys pagavo apatinę mano lūpą ir švelniai paniro į ištinusį linkį. Suaimanavau, ir jis sumurmėjo, ramindamas mane ritmiškomis liežuvio glamonėmis. – Nejudėk, – tarė jis kimiai, suimdamas mane už sprando. – Noriu baigti aplink save jusdamas tik tave. – Prašau, – alsavau. – Baik manyje. Leisk tave pajusti. Buvome susisukę susiviję, čiupinėjome ir traukėme vienas kitą, jo kieta varpa manyje, mudviejų rankos vienas kito plaukuose, paskubom nardančios lūpos ir liežuviai. Gideonas buvo visiškai mano. Ir vis dėlto kažkuri mano smegenų dalis vis dar negalėjo atsigauti, kad šitaip jį turiu, kad jis nuogas mudviejų lovoje, mudviejų bute, kad jis manyje, mano dalis, kad ima visą iki paskutinio lašo mano meilę bei aistrą ir atiduoda man kur kas daugiau. – Myliu tave, – suvaitojau, įtempdama savo esybę ir suspausdama jį. – Taip tave myliu. – Eva. Dieve. – Jis suvirpėjo baigdamas. Vaitojo man į burną, jo gniaužtai man ant galvos įsitempė, kvapas vėsino mano lūpas. Jutau, kaip jis liejasi manyje, pripildo mane ir, švelniai pulsuojant malonumui, sudrebėjau nuo dar vieno orgazmo.

Jo rankos nenuilstamai klajojo mano kūnu, trynė mano nugarą, jo bučiniai tobulai sujungė meilę ir troškimą. Jutau jo dėkingumą ir poreikį, atpažinau tai, nes ir pati jaučiausi taip pat. Stebuklas, kad jį radau ir kad jis gali priversti mane šitaip pasijusti, kad galiu taip visiškai, visa širdimi ir kūnu mylėti vyrą, nesvarbu, kas buvo praeityje. Ir kad atsidėkodama jam galėjau pasiūlyti tokį patį saugumą. Gulėjau prispaudusi skruostą prie jo krūtinės, klausydamasi jo širdies plakimo, maišantis mudviejų prakaitui. – Eva. – Jis šiurkščiai iškvėpė. – Tie atsakymai, kurių iš manęs nori... Man reikia, kad klaustum. Ilgai laikiau jį glėbyje, laukdama, kol kūnai atsigaus ir atsitrauks mane užplūdusi panika. Jis vis dar buvo manyje. Buvome taip arti, kaip tik galėjome, bet jam to nebuvo gana. Jam reikėjo daugiau, visais frontais. Jis nepasiduos, kol užvaldys kiekvieną mano dalelę, kol įsigaus į visas mano gyvenimo sritis. Atsitraukiau ir pažvelgiau į jį. – Aš niekur nedingsiu, Gideonai. Neprivalai savęs spausti, jei nesi pasirengęs. – Aš pasirengęs. – Jis žvelgė man į akis, spinduliuodamas galią ir ryžtą. – Man reikia, kad pasiruošusi būtum tu. Nes neilgai trukus aš pasipiršiu, Eva. Ir man reikės, kad atsakytum „taip“. – Per greitai, – sušnibždėjau, pajutusi, kaip užgniaužia gerklę. Nežymiai pasikėliau, kad atsirastų šiek tiek vietos, bet jis prisitraukė mane ir prispaudė. – Nežinau, ar galiu. – Bet tu niekur nedingsi, – priminė jis, o jo žandikaulis įsitempė. – Kaip ir aš. Kam atidėlioti neišvengiama? – Į tai žiūrėti reikia ne taip. Mudu turime per daug bėdų. Jei nebūsime atsargūs, vienas iš mūsų ar mudu abu išsijungsime, atsiribosime nuo... – Klausk manęs, Eva, – paliepė jis. – Gideonai... – Dabar. Beviltiškai susierzinusi dėl jo užsispyrimo, kurį laiką piktinausi, o tada nusprendžiau, kad nesvarbu, kokia to priežastis, bet yra klausimų, į kuriuos nepaisant nieko reikia atsakymų. – Daktaras Lukas. Ar žinai, kodėl jis melavo tavo mamai? Jis sukando dantis, žandikaulis judėjo, jo akys suakmenėjo ir atšalo. – Jis gynė savo žmonos brolį. – Ką? – atsilošiau, o mintys lėkė šuoliais. – Enės brolį? Moters, su kuria miegojai? – Kurią dulkinau, – šiurkščiai atšovė jis. – Visi Enės šeimoje sukasi psichinės sveikatos srityje. Visa sumauta galybė jų. Ji psichologė. Ar tavo „Google“ paieška tai atkasė? Linktelėjau, nors mintys sustojo ties tuo karštligiškumu, su kuriuo jis ištarė žodį „psichologė“, kone išspjovė jį. Ar dėl to jis anksčiau nesikreipė pagalbos? Kaip stipriai jis mane myli, jei pasiryžo matytis su daktaru Petersenu, nepaisydamas visos tos neapykantos? – Nežinojau to iš karto, – tęsė jis. – Negalėjau suprasti, kodėl Lukas melavo. Jis juk pediatras, dėl Dievo meilės. Turėtų rūpintis vaikais. – Po velnių tai. Jis turėtų būti žmogumi! – Mane apėmė įtūžis, karštas troškimas surasti Luką ir padaryti jam ką nors negero. – Negaliu patikėti, kad jis galėjo žvelgti man į akis ir sakyti visą tą mėšlą, kurį sakė. Apkaltinti viskuo Gideoną... mėginti mus išskirti... – Tik susipažinęs su tavimi ėmiau viską suprasti, – tarė jis, jo gniaužtai ant mano liemens įsitempė.

– Jis myli Enę. Gal net taip, kaip aš tave. Pakankamai, kad pamirštų jos išdavystę ir pridengtų jos brolį, kad tik jai netektų sužinoti tiesos. Ar gėdytis. – Jis neturėtų dirbti gydytoju. – Negaliu nesutikti. – Tai kodėl jo kabinetas viename iš tavo pastatų? – Tą pastatą nusipirkau, nes jame jo kabinetas. Taip galiu nepaleisti jo iš akių, stebėti, kaip gerai jam sekasi... ar nesiseka. Kažkas jo žodžiuose „ar nesiseka“ privertė mane pasvarstyti: ar jis kaip nors susijęs su nelabai pelningais Lukui metais? Prisiminiau, kaip Keris buvo ligoninėje ir kaip jam ir man buvo sudarytos ypatingos sąlygos, nes Gideonas – toks dosnus aukotojas. Kiek įtakos jis turi? Jei yra būdų atimti iš Luko pranašumą, buvau tikra, kad Gideonas juos visus žino. – O žmonos brolis? – paklausiau. – Kas nutiko jam? Gideonas kilstelėjo smakrą ir prisimerkė. – Suėjo mano bylos senaties terminas, bet aš susitikau su juo ir pasakiau, kad jei kada ims gydyti ar bent palies dar vieną vaiką, sukursiu neribotą fondą, skirtą civiliniam ir kriminaliniam jo persekiojimui jo aukų vardu. Netrukus po to jis nusižudė. Paskutinis sakinys buvo pasakytas tokiu tuščiu balsu, nuo kurio pasišiaušė plaukeliai ant mano sprando. Suvirpėjau nuo staigios, kažkur iš vidaus kylančios vėsos. Jis patrynė delnais mano rankas, mėgindamas mane sušildyti, bet prie savęs neprisitraukė. – Hju buvo vedęs. Turėjo vaiką. Berniuką. Vos kelerių metų. – Gideonai. – Apkabinau jį, viską supratusi. Jo ir paties tėvas nusižudė. – Ką Hju pasirinko, ne tavo kaltė. Tu nesi atsakingas už jo padarytus sprendimus. – Nejau? – paklausė jis lediniu balsu. – Nesi. – Prisispaudžiau jį kaip galėdama arčiau, trokšdama, kad mano meilė suplūstų į įsitempusį kietą jo kūną. – O berniukas... Jo tėvo mirtis galbūt leido jam nepatirti to, ką patyrei tu. Ar kada pamąstei apie tai? Jo krūtinė pakilo ir švokšdama nusileido. – Taip. Mąsčiau apie tai. Bet jis nežino, koks buvo jo tėvas. Tik tai, kad jo nebėra, kad jis pats tai pasirinko ir paliko jį vieną. Jis tikės, kad savo tėvui per menkai rūpėjo, kad anas būtų pasilikęs. – Mažuti. – Prisitraukiau prie savęs jo galvą, kad jis atsiremtų į mane. Nežinojau, ką pasakyti. Pateisinimo Džefriui Krosui nebuvo, žinojau, kad Gideonas mąsto apie jį, taip pat ir apie tą berniuką, koks kadaise buvo pats. – Nepadarei nieko blogo. – Man reikia tavęs, Eva, – sušnibždėjo jis, galų gale apglėbdamas mane. – O tu laikaisi atstumo. Tai veda mane iš proto. Švelniai sūpavausi jo glėbyje. – Aš tiesiog atsargi, nes tu man toks svarbus. – Žinau, kad nesąžininga prašyti tavęs būti su manimi, – jis atlošė galvą, – kai mes net negalime miegoti vienoje lovoje, bet mylėsiu tave labiau nei bet kas kitas. Rūpinsiuosi tavimi ir padarysiu tave laimingą. Žinau, kad galiu. – Jau darai tai, – nubraukiau jam nuo smilkinių plaukus ir pamačiusi ilgesį jo veide užsimaniau paverkti. – Noriu, kad patikėtum, jog liksiu su tavimi. – Tu bijai.

– Tik ne tavęs, – atsidusau, mėgindama suregzti prasmingą sakinį. – Negaliu... aš tiesiog negaliu būti tavo dalimi. – Eva. – Jo veidas sušvelnėjo. – Negaliu pakeisti to, kas esu, ir nenoriu, kad keistumeisi tu. Tiesiog noriu, kad tokie, kokie esame, būtume kartu. Pabučiavau jį. Nežinojau, ką pasakyti. Aš irgi norėjau, kad gyventume vieną gyvenimą, kad būtume drauge visais įmanomais būdais. Bet kartu tikėjau, kad nė vienas iš mudviejų nepasirengęs. – Gideonai. – Pabučiavau jį dar sykį ir mano lūpos liko prisispaudusios prie jo. – Tu ir aš, mudu, vos pajėgiame būti vieni. Mums sekasi vis geriau, bet mes dar nepasirengę. Ir ne tik dėl košmarų. – Tai dėl ko tada? – Visko. Nežinau... Daugiau nebegaliu gyventi bute, už kurį moka Stentonas, nes Neitanas grėsmės nebekelia. Ir ypač dabar, kai mano tėvai susidėjo. Jo antakiai šovė aukštyn. – Atsiprašau? – Taip, – patvirtinau, – visiškas chaosas. – Kraustykis pas mane, – tarė jis, guodžiamai trindamas man nugarą. – Tai... Tiesiog net nepamėginti atsistoti ant kojų pačiai? Ar visada gyvensiu iš ko nors kito? – Po perkūnais, – jis beviltiškai purkštelėjo. – Ar geriau jaustumeis, jei už nuomą mokėtume perpus? – Cha! Lyg galėčiau sau leisti tavo apartamentus, net jei mokėčiau tik trečdalį. O Keris tikrai negalėtų. – Na, tai mes įsikraustysim čia, ar kaimynystėje, jei nori, ir perimsime nuomą. Man nesvarbu kur, Eva. Spoksojau į jį, viliodamasi jo pasiūlymu, bet bijodama, kad pražiūrėsiu didžiulius spąstus, kurie mus sužeis. – Atėjai pas mane šįryt vos pabudusi, – pasakė jis. – Tau irgi nepatinka būti vienai. Kam kankintis? Dalintis ta pačia erdve turėtų būti mažiausia mūsų problema. – Nenoriu visko sugadinti, – tariau jam, pirštais braukdama per krūtinę. – Man reikia, kad mums pavyktų, Gideonai. Jis pagavo mano ranką ir prispaudė prie širdies. – Ir man reikia, kad mums pavyktų, angele. Aš noriu tokių rytų ir tokių naktų kaip vakar. – Niekas net nežino, kad mudu susitikinėjame. Kaip mes, išsiskyrę, virsime sugyventiniais? – Pradėsime šiandien. Tu į vaizdo klipo pristatymą vediesi Kerį. Prieisiu prie jūsų su Airlande, pasisveikinsiu... – Ji man skambino, – pertraukiau, – ir liepė prieiti prie tavęs. Ji nori, kad mudu susitaikytume. – Ji protinga mergaitė. – Jis nusišypsojo ir aš pajutau jauduliuką nuo minties, kad jis galbūt su ja atvirauja. – Na, tai vienas iš mūsų prieis prie kito, paplepės, o aš pasisveikinsiu su Keriu. Mudviem nereikės vaidinti įsimylėjėlių. Rytoj nusivesiu tave pietų. „Bryant Park Grill“ bus tobula. Surengsim pasirodymą. Visa tai skambėjo nuostabiai ir paprastai, bet... – Ar tai saugu? – Neitano apyrankė ant nusikaltėlio lavono atveria duris abejonėms. Mums to ir tereikia.

Žvelgėme vienas į kitą su viltimi, jauduliu ir ateities, nors ji atrodė kur kas neaiškesnė nei vakar, lūkesčiais. Jis palietė mano skruostą. – Šiam vakarui rezervavai staliuką „Tableau One“. Linktelėjau. – Taip, man teko pasinaudoti tavo vardu, kad patekčiau į sąrašą, bet Bretas pakvietė mane vakarienės, o aš norėjau eiti į vietą, susijusią su tavimi. – Airlandė ir aš turime rezervaciją tuo pat metu. Prisidėsime. Nejaukiai pasimuisčiau, sunerimusi nuo tos minties, ir Gideonas manyje padidėjo. – Emm... – Nesijaudink, – sumurmėjo jis, nes jo mintys akivaizdžiai pakrypo į karštesnius dalykus. – Bus smagu. – Taip, žinoma. Apglėbęs per šlaunis ir mentikaulius, Gideonas pakėlė mane ir abu apsivertėm – atsidūriau po juo. – Pasitikėk manimi. Norėjau atsakyti, bet jis pabučiavo, kad nutildytų mane, ir dulkino iki sąmonės netekimo. Nusiprausiau ir apsirengiau pas Gideoną, tada koridoriumi nuskubėjau namo pasiimti rankinių, stengdamasi neatrodyti taip, lyg slapstyčiausi. Nekilo bėdų susiruošti Gideono bute, nes jis supirko visus mano įprastus vonios reikmenis ir kosmetiką, be to, turėjo pakankamai drabužių ir apatinių, kad man niekada nebereikėtų vilkėti nieko iš savo pačios spintos. Perdėta, bet toks jau jis yra. Kai skalavau savo kavos puodelį, virtuvėje pasirodė Trėjus. Jis droviai išsišiepė. Su Kerio treningo kelnėmis ir vakarykščiais savo marškinėliais atrodė lyg namie. – Labas rytas. – Labas tau pačiam. – Įdėjau puodelį į indaplovę ir atsisukau į jį. – Džiaugiuosi, kad vakar atėjai vakarienės. – Ir aš. Buvo smagu. – Kavos? – paklausiau jo. – Prašyčiau. Turiu pasiruošti darbui, bet vis atidėlioju. – Būna ir man tokių dienų. – Paruošiau jam puodelį kavos ir padaviau. Jis paėmė jį ir kilstelėjo dėkodamas. – Ar galiu kai ko paklausti? – Rėžk. – Ar tau patinka ir Tatjana? Ar tau keista, kad mes abu ateinam? Gūžtelėjau pečiais. – Nelabai pažįstu Tatjanos, tiesą sakant. Ji nebūna su Keriu ir manim, kaip tu. – O. Išeidama spustelėjau jam petį. – Geros tau.

– Ir tau. Važiuodama taksi į darbą, patikrinau telefoną. Kone troškau eiti pėsčiomis, nes vairuotojas buvo atidaręs priekinius langus ir, matyt, nedraugavo su dezodorantais. Vienintelis pliusas buvo tai, kad važiuoti greičiau. Radau Breto maždaug šeštą ryto atsiųstą žinutę: Jau nusileidau. Nekantrauju tave pamatyti! Nusiunčiau jam šypsenėlę. Megumė darbe atrodė gerai, dėl to apsidžiaugiau, bet Vilas buvo paniuręs. Man dedant rankinę į stalčių, jis stabtelėjo prie mano stalo ir padėjo sukryžiuotas rankas ant žemos pertvarėlės. – Kas yra? – paklausiau jo nuo savo kėdės. – Pagalbos. Reikia angliavandenių. Nusijuokiau purtydama galvą. – Kaip miela, kad tu kenti dėl savo merginos. – Neturėčiau skųstis, – tarė jis. – Ji numetė kokius penkis svarus – nors nemaniau, kad to reikia, nepamiršk – ir dabar atrodo nuostabiai ir trykšta energija. Bet, Dieve... jaučiuosi kaip šliužas. Mano kūnas tam nesukurtas. – Ar kvieti mane pietų? – Prašau. – Jis sudėjo rankas it melsdamasis. – Tu viena iš tų nedaugelio moterų, kurios tikrai mėgaujasi valgydamos. – Kaip to įrodymą turiu ir atitinkamą užpakalį, – tariau pagiežingai. – Bet žinoma. Sutinku. – Tu geriausia, Eva. – Jis pasitraukė atbulomis ir atsitrenkė į Marką. – Oi. Atsiprašau. Markas išsišiepė. – Nieko baisaus. Vilas grįžo prie savo stalo, o Markas su šypsena atsisuko į mane. – Pusę dešimtos ateina „Drysdel“ komanda, – priminiau jam. – Teisingai. Turiu mintį. Norėčiau peržvelgti strategiją, prieš jiems ateinant. Griebiau savo planšetę ir atsistojau – viskas vyksta paskutinę sekundę. – Gyveni pavojingą gyvenimą, bose. – O kaip kitaip. Eikš. Diena tiesiog praskrido – visiškai mane išsunkė, nes atidaviau jai visą savo energiją. Net ir toks ankstyvas kėlimasis ar lėkštė koldūnų pietums manęs nepristabdė. Baigiau lygiai penktą, paskubomis tualete persirengiau – sijoną ir palaidinę pakeičiau kasdieniškesne blyškiai mėlyna suknele. Apsiaviau sandalus su platforma, deimantinius auskariukus pakeitė sidabriniai žiedai ausyse, o į uodegą surišti plaukai virto suveltu kuodu. Tada nusileidau į vestibiulį. Eidama per sukamąsias lauko duris, pamačiau ant šaligatvio su Bretu besikalbantį Kerį. Sulėtinau žingsnį, leisdama sau pasigrožėti sena savo aistra. Trumpai kirpti Breto plaukai natūraliai buvo tamsiai geltono atspalvio, bet galiukus jis dažėsi platinos spalva ir tai labai tiko prie įdegusios odos ir dailių smaragdo žalumo akių. Scenoje jis paprastai būdavo be marškinėlių, bet šiandien vilkėjo juodas kariškas kelnes ir kraujo raudonumo marškinėlius, rankas puošė ištisinės tatuiruotės, besirangančios raumenimis. Tada jis pasuko galvą ir pažvelgė į vestibiulį – aš vėl pagreitinau žingsnį, pilve jusdama drugelius,

kai jis mane pamatė ir šiurkščiai gražų jo veidą sušvelnino šypsena, suformuojanti duobutę, dėl kurios moterys jam krito po kojomis. Jėzau, jis velniškai seksualus. Pasijutusi kiek per daug nuoga, išsitraukiau akinius nuo saulės ir juos užsidėjau. Tada giliai įkvėpiau, perėjau per sukamąsias duris, o mano žvilgsnis nukrypo į šalia Breto limuzino stovintį „Bentley“. Bretas švilptelėjo. – Velnias, Eva. Kaskart, kai tave pamatau, tu vis gražesnė. Mečiau Kerio link įtemptą šypseną, o mano pulsas lėkė šuoliais. – Labas. – Atrodai puikiai, mažute, – tarė jis, siektelėdamas mano rankos. Akies kampučiu mačiau iš „Bentley“ išlipantį Angusą. Nukreipusi dėmesį į jį, visiškai nepastebėjau manęs siekiančio Breto. Po sekundės dalies, pajutusi jo rankas ant liemens, suvokiau, kad jis ruošiasi mane pabučiuoti, ir vos spėjau laiku pasukti galvą. Jo lūpos palietė mano lūpų kamputį – buvo tokios šiltos ir pažįstamos. Kluptelėjau atbulomis, užkliuvau už Kerio, bet šis pagavo mane už pečių. Nuraudusi iš gėdos ir sumišusi, žvelgiau bet kur, kad tik ne į Bretą. Ir pasijutau žvelgianti į ledinio mėlio Gideono akis.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Sustingęs už sukamųjų „Crossfire“ durų Gideonas žvelgė į mane taip įdėmiai, kad ėmiau muistytis. Atleisk, be garso ištariau lūpomis, žinodama, kaip jausčiausi, jei Korinai anądien būtų pasisekę jį pabučiuoti. – Labas, – pasisveikino Bretas, pernelyg susitelkęs į mane, kad kreiptų dėmesį į tamsią figūrą suspaustais kumščiais ir įtemptu žandikauliu vos už kelių pėdų. – Labas. – Jutau, kad Gideonas mane stebi, ir buvo taip skausminga prie jo neiti. – Pasirengęs? Nelaukdama vyrukų, truktelėjau limuzino duris ir įlipau vidun. Vos spėjusi padėti užpakalį ant sėdynės, išsitraukiau telefoną su kortele ir parašiau trumpą žinutę Gideonui: Myliu tave. Bretas įsitaisė priešais mane, tada įsliuogė Keris. – Tavo dailią marmūzę mačiau visur, vyruti, – tarė Bretas Keriui. – Jo. – Keris kreivai man vyptelėjo. Jis puikiai atrodė su nutrintais džinsais ir dizainerio marškinėliais, riešą buvo pasipuošęs odinėmis apyrankėmis, derančiomis prie batų. – Ar likusi grupės dalis atskrido su tavimi? – paklausiau jo. – Jo, visi čia. – Bretas vėl parodė savo duobutę. – Darinas nulūžo, vos įžengėme į viešbutį. – Nežinau, kaip jis gali taip ištisas valandas būgnyti. Vien stebėti vargina. – Kai esi apsvaigintas scenos, energija – ne bėda. – Kaip Erikas? – paklausė Keris, kiek emocingiau nei tiesiog susidomėjęs, o tai privertė mane svarstyti – nebe pirmą kartą, – ar jis ir grupės bosistas nėra kada susidėję. Kiek žinojau, Erikas – heteroseksualus, bet šen bei ten vis pasitaikydavo ženklų, iš kurių galėjau spręsti, kad jam galbūt yra tekę eksperimentuoti su geriausiu mano draugu. – Erikas tvarkosi su keliomis bėdomis, iškilusiomis per turą, – atsakė Bretas. – O Lensas susitiko su mergina, su kuria susipažino, kai praėjusį sykį buvome Niujorke. Visus juos netrukus pamatysite. – Roko žvaigždės gyvenimas, – paerzinau. Bretas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. Nusisukau gailėdamasi dėl savo sprendimo pasiimti drauge ir Kerį. Nes tai, kad jis čia, reiškia, jog negaliu Bretui pasakyti, ką pasakyti privalau – kad myliu kai ką kitą ir mudviem nėra jokios vilties. Santykiai su Bretu būtų visiškai kitokie nei su Gideonu. Kol jis važinėtų po turus, turėčiau daugybę laisvo laiko. Galėčiau daryti viską, ką, maniau, turiu padaryti prieš nurimdama – gyventi taip, kaip noriu, leisti laiką laisvai su draugais ir savimi. Turėti vaikiną, bet mėgautis nepriklausomybe – geriausia, ką galima paimti iš abiejų pasaulių. Bet nors ir jaudinausi dėl to, kad iš koledžo iškart šoku prie įsipareigojimo visam gyvenimui, nė neabejojau, kad Gideonas – vyras, kurio noriu. Mes tiesiog nesuderinome savo laiko – aš maniau, kad nėra kur skubėti, o jis buvo tikras, kad nėra ko laukti. – Atvažiavome, – tarė pro langą į minią besižvalgantis Bretas. Nepaisant drėgno dienos karščio, Taimso aikštė kaip visada buvo pilna žmonių. Rubino raudonumo stiklinės Dafio aikštės tribūnos buvo pilnos vienas kitą fotografuojančių žmonių, o šaligatviai nebesutalpino pėsčiųjų srovės. Kampus saugojo policininkai, budria akimi dairydamiesi neramumų.

Vienas garsiau už kitą šūkavo gatvės artistai, o iš maisto vagonėlių sklindantys aromatai varžėsi su kur kas mažiau maloniu pačios gatvės kvapu. Dėl dėmesio kovėsi masyvūs elektroniniai reklamų stendai ant pastatų sienų, tarp jų viename puikavosi Keris, kurį iš nugaros buvo apsivijęs kitas modelis, mergina. Aplink mobilųjį vaizdo ekraną, pritvirtintą prie nešiojamosios platformos ir pastatytą priešais tribūnas primenančius laiptus, sukiojosi operatoriai ir garsistai. Bretas iš limuzino išlipo pirmas ir buvo tuoj pat apkurtintas susijaudinusių gerbėjų riksmų – beveik vien moterų. Jis parodė tą savo žaviąją šypseną ir pamojavo, paskui ištiesė ranką man. Mane sutiko kur kas ramiau, ypač po to, kai Bretas uždėjo ranką man ant liemens. O Kerio pasirodymas sukėlė murmesio bangą. Kai jis užsidėjo akinius nuo saulės, irgi gavo savo jausmingų riksmų ir švilpesių dozę. Buvau visiškai apsvaigusi nuo tokio visų juslių dirginimo, bet tuoj susikaupiau, pastebėjusi su pramogų ir paskalų laidos vedėju besišnekučiuojantį Kristoferį Vidalį jaunesnįjį. Gideono brolis buvo su darbiniais rūbais: marškiniais, kaklaraiščiu ir tamsiai mėlynomis kelnėmis. Tamsūs kaštoniniai jo plaukai traukė akį net ir popietės šešėliuose, kuriuos metė dangoraižiai aplinkui. Pamatęs mane, pamojavo – taip atkreipė į mane ir vedėjo dėmesį. Pamojavau atsakydama. Likusi „Six-Ninths“ dalis stovėjo priešais tribūnas, dalino autografus ir akivaizdžiai mėgavosi dėmesiu. Pažvelgiau į Bretą. – Eik, dirbk. – Tikrai? – Jis tyrinėjo mane žvilgsniu, norėdamas įsitikinti, ar tikrai neprieštarausiu, jei jis mane paliks. – Jo. – Numojau ranka. – Juk čia viskas dėl tavęs. Mėgaukis. Būsiu čia, kai ateis laikas pasirodyti. – Gerai, – nusišypsojo jis. – Niekur neik. Ir nulėkė. Mudu su Keriu priėjome prie palapinės su „Vidal Records“ logotipu. Nuo minios apsaugota privačia apsauga, tai buvo mažytė oazė aikštės beprotybėje. – Na, mažute, bus tau su juo darbo. Pamiršau, kaip viskas tarp judviejų buvo. – Buvo čia svarbiausias žodis, – tarstelėjau. – Jis ne toks, kaip anksčiau, – tęsė jis. – Lyg... nurimęs. – Sekasi gi jam. Ypač dėl to, kas dabar vyksta jo gyvenime. Jis nužvelgė mane. – Nejau tau nė truputėlio neįdomu, ar jis vis dar galėtų išdulkinti tave iki sąmonės netekimo? Dėbtelėjau į jį. – Potraukis yra potraukis. Be to, esu tikra, kad jis turėjo begalę progų nudulkinti savo ir taip puikius įgūdžius į aukštesnį lygį. – Nudulkinti, cha! Šmaikštu. – Jis pakilnojo antakius. – Atrodai rami. – Ak, na, tai tik iliuzija. – Nagi, tik pažvelk, kas čia, – sumurmėjo jis, atkreipdamas mano dėmesį į Gideoną, einantį mūsų link su Airlande pašonėje. – Ir eina tiesiai prie mūsų. Jei bus peštynės dėl tavęs, tikrai žiūrėsiu iš tribūnų. Kumštelėjau jį. – Ačiū. Mane sužavėjo, kaip Gideonui pavyksta atrodyti taip gaiviai vilkint kostiumą per šitokią kaitrą.

Airlandė su platėjančiu sijonu pažemintu liemeniu ir aptemptais trumpais marškinėliais, atidengiančiais pilvuką, atrodė fantastiškai. – Eva! – šūktelėjo ji, bėgdama artyn, brolį palikusi už nugaros. Ji apkabino mane, o paskui atsitraukė ir nužvelgė. – Nuostabu! Jis tikriausiai labai graužiasi. Pažvelgiau per ją į Gideoną, ieškodama jo veide kokių nors ženklų, išduodančių, kad pyksta dėl Breto. Airlandė pasisuko ir apkabino Kerį, nustebindama jį. Tuo metu Gideonas priėjo tiesiai prie manęs, švelniai suėmė mane už rankų ir prancūzišku stiliumi pabučiavo į abu skruostus. – Labas, Eva, – jo balsą nuspalvino švelnus gergždimas, nuo kurio raitėsi kojų pirštai. – Malonu tave matyti. Sumirksėjau jam, man visai nereikėjo vaidinti nuostabos. – Am, labas. Gideonai. – Argi ji neatrodo saldžiai? – paklausė Airlandė, visiškai nesistengdama būti subtili. Gideonas neatitraukė akių nuo mano veido. – Kaip visada. Gali skirti man minutėlę, Eva? – Žinoma. – Pažvelgiau į Kerį „kas-per-velniava“ žvilgsniu ir leidausi Gideono nuvedama į palapinės kampą. Vos žengus kelis žingsnius tariau: – Ar pyksti? Prašau, nepyk. – Žinoma, pykstu, – tarė jis ramiai. – Bet ne ant tavęs ar ant jo. – Gerai. – Nė nenutuokiau, ką tai reiškia. Jis sustojo ir pasisuko į mane, ranka braukdamasis per nuostabius plaukus. – Ši situacija netoleruotina. Dar galėjau pakęsti, kai neturėjau kito pasirinkimo, bet dabar... – Jo aštrus žvilgsnis nepaleido mano veido. – Tu mano. Man reikia, kad pasaulis tai žinotų. – Sakiau Bretui, kad tave myliu. Ir Keriui. Ir tėčiui. Megumei. Niekada nemelavau, ką tau jaučiu. – Eva! – Prie manęs priėjo Kristoferis ir prisitraukė pabučiuoti į skruostą. – Taip džiaugiuosi, kad Bretas tave atsivedė. Žinai, nė nenutuokiau, kad judu kadaise susitikinėjote. Prisiverčiau nusišypsoti, jusdama Gideono žvilgsnį. – Tai buvo seniai. – Nelabai seniai, – išsišiepė jis. – Juk tu čia, ar ne? – Kristoferi, – tarė Gideonas pasisveikindamas. – Gideonai. – Kristoferio šypsena nesumažėjo, bet jis akivaizdžiai atvėso. – Tau nereikėjo ateiti. Aš viską sutvarkysiu. Jie buvo netikri broliai, tad fizine prasme turėjo tiek mažai bendro. Gideonas buvo aukštesnis, didesnis ir nepaneigiamai tamsus – tiek savo gymiu, tiek elgesiu. Kristoferis – žavus vyras seksualia šypsena, bet jis visiškai neturėjo tos kaitinančios Gideono charizmos. – Aš čia dėl Evos, – lengvai tarė Gideonas, – ne pasirodymo. – Tikrai? – Kristoferis pažvelgė į mane. – Maniau, kad judu su Bretu taikotės. – Bretas – tik draugas, – atsakiau. – Asmeninis Evos gyvenimas – ne tavo reikalas, – tarė Gideonas. – Neturėtų būti ir tavo reikalas. – Kristoferis taip piktai į jį pažvelgė, kad pasijutau nejaukiai. – Tai, kad „Auksinė“ yra tikra istorija ir kad Bretas su Eva čia kartu, yra puikus „Vidal“ ir grupės rinkodaros žingsnis. – Ta daina – istorijos pabaiga.

Kristoferis susiraukė ir, kyštelėjęs ranką į kišenę, išsitraukė išmanųjį telefoną. Pažvelgė į ekraną, tada susiraukė. – Paskambink Korinai, ką? Ji iš proto eina mėgindama tave pasiekti. – Kalbėjausi su ja prieš valandą, – tarė Gideonas. – Nustok teikti jai vilčių, – nebeištvėrė Kristoferis. – Jei nenorėjai su ja kalbėtis, nereikėjo vakar vakare pas ją eiti. Aš įsitempiau, pulsas pasileido šuoliais. Pažvelgiau į Gideoną ir pamačiau, kaip įsitempia jo žandikaulis, tada prisiminiau, kaip laukiau jo atsakymo į savo žinutę. Kai grįžau, jis buvo mano kambaryje, bet taip ir nepaaiškino, kodėl neatrašė. Ir negi nesakė, kad neatsiliepia į jos skambučius? Atsitraukiau pajutusi blogumą po krūtine. Visą dieną jaučiausi nekaip, o tokios verdančios neapykantos tarp Gideono ir Kristoferio jau buvo per daug. – Atsiprašau. – Eva, – griežtai tarė Gideonas. – Buvo malonu judu pamatyti, – sumurmėjau, vaidindama savo vaidmenį, tada nusisukau ir nuėjau Kerio link. Gideonas mane pasivijo vos po dviejų žingsnių, sučiupo už alkūnės ir pašnibždėjo į ausį: – Ji visą laiką skambinėja į mano telefoną ir į darbą. Turėjau su ja pasikalbėti. – Reikėjo man pasakyti. – Turėjome svarbesnių pokalbio temų. Į mus žvilgtelėjo Bretas. Jis buvo per toli, kad pamatyčiau jo veido išraišką, bet povyza atrodė įsitempusi. Žmonės stumdėsi, kad prieitų arčiau, jį supo, o jis visą savo dėmesį sutelkė į mane. Po velnių. Jis pamatė mus su Gideonu ir šitai gadino tai, kas jam turėjo būti neįtikėtinas potyris. Kaip aš ir bijojau, visas tas lindimas į viešumą virto chaosu. – Gideonai, – už mūsų nugarų griežtai tarstelėjo Kristoferis. – Aš nebaigiau su tavimi kalbėtis. Gideonas žvilgtelėjo į jį. – Prieisiu prie tavęs po minutėlės. – Pasikalbėsi su manimi dabar. – Eik šalin, Kristoferi. – Gideonas taip šaltai pažvelgė į savo brolį, kad, nepaisydama karščio, suvirpėjau. – Kol nesukėlei scenos ir neatėmei viso dėmesio iš „Six-Ninths“. Kristoferis kurį laiką virė pykčiu, tada, regis, suprato, kad brolis nejuokauja. Nusikeikęs po nosimi, apsisuko, bet čia tučtuojau buvo pasitiktas Airlandės. – Palik juos ramybėje, – tarė ji, susidėjusi rankas ant klubų. – Noriu, kad jie vėl būtų kartu. – Nesikišk. – Nesvarbu. – Ji suraukė nosį. – Eikš, parodyk man, kas čia kur. Jis stabtelėjo, prisimerkė. Paskui atsiduso, paėmė ją už alkūnės ir nusivedė šalin. Supratau, kad jie artimi. Nuliūdau, kad Gideonas su jais nejaučia tokio ryšio. Gideonas sugrąžino mano dėmesį į save, pirštų galais perbraukdamas man per skruostą – švelni glamonė, kurioje telpa tiek meilės... ir savininkiškumo. Niekas, kas tai matė, negalėjo to nepastebėti. – Pasakyk, kad žinai, jog su Korina nieko nebuvo.

Atsidusau. – Žinau, kad nieko su ja nedarei. – Gerai. Ji elgiasi kaip nesava. Niekada nemačiau jos tokios... Po velnių. Nežinau. Kimbančios. Neracionalios. – Sužlugusios? – Galbūt. Taip. – Jo veidas sušvelnėjo. – Ji nebuvo tokia, kai nutraukė mudviejų sužadėtuves. Man buvo gaila jų abiejų. Bjaurūs atsisveikinimai nepatinka niekam. – Tąkart išėjo ji. Šįkart tu. Visada sunkiau būti paliktam. – Mėginu ją nuraminti, bet man reikia tavo pažado, kad ji nestos tarp mūsų. – Neleisiu jai. O tu nesijaudinsi dėl Breto. Jam prireikė kelių sekundžių, bet galiausiai pratarė: – Aš jaudinsiuos, bet susidorosiu. Mačiau, kad nusileisti jam nebuvo lengva. Jo lūpos įsitempė. – Einu susitvarkysiu su Kristoferiu. Ar tarp mudviejų neperbėgo juoda katė? Linktelėjau ir tariau: – Ne. O tau kaip atrodo? – Kol tik Klainas tavęs nebučiuoja, – įspėjimas balse buvo aiškus. – Tau galioja tas pats. – Jei jis mane pabučiuos, guls ant menčių. Nusijuokiau. – Žinai, ką turiu omenyje. Jis pagavo mano ranką ir patrynė nykščiu žiedą. – Crossfire. Širdį maudė geriausia to žodžio prasme. – Ir aš tave myliu, šaunuoli. Bretas atsitraukė nuo gerbėjų ir niūrus pasuko palapinės link. – Smagu? – paklausiau, tikėdamasi išlaikyti gerą jo nuotaiką. – Jis nori tave susigrąžinti, – tarė jis tiesiai šviesiai. Nedelsiau. – Taip. – Jei duosi jam antrą šansą, tokį turėčiau gauti ir aš. – Bretai... – Žinau, kad sunku, kai nuolat keliauju... – Ir gyveni San Diege, – pridūriau. – ...bet galiu gana dažnai grįžti čia, o tu visada gali su manimi susitikti, pamatyti naujų vietų. Be to, lapkritį turas baigiasi. Per atostogas galiu pabūti čia. – Jis pažvelgė į mane tomis savo žaliomis akimis ir tarp mudviejų tuoj žybtelėjo potraukis. – Tavo tėtis vis dar San Diege, tad turi daugiau nei vieną priežastį ten nuvykti.

– Tu būtum pakankama priežastis. Bet, Bretai... Nežinau, ką pasakyti. Aš jį myliu. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės – atrodė visai kaip saldus išdykęs blogiukas, koks ir buvo. – Man nesvarbu. Jums su juo nieko nepavyks, o aš būsiu šalia, Eva. Žiūrėdama į jį, supratau, kad jo neįtikins niekas – tik laikas. Bretas žingtelėjo artyn, ištiesė ranką ir delnu perbraukė per visą mano ranką žemyn. Jis stovėjo visai šalia, kūnas buvo palinkęs į mane. Prisiminiau kitus kartus, kai taip stovėjome, tas akimirkas prieš pat jam prispaudžiant mano nugarą prie ko nors ir šiurkščiai išdulkinant. – Reikia tik karto, – sumurmėjo jis man į ausį nuodėmingu kaip visad balsu. – Vienas kartas tavyje ir prisiminsi, kas buvo tarp mudviejų. Nurijau, kad suvilgyčiau išdžiūvusią gerklę. – To nebus, Bretai. Jo lūpos lėtai virto šypsena, pasirodė geidulinga duobutė. – Dar pažiūrėsime. – Negaliu patikėti, kad gyvai jie dar karštesni, – tarė Airlandė žiūrėdama ten, kur vyrukai davė išankstinį interviu vienam iš televizijos laidų vedėjų. – Ir tu, Keri. Jis nusišypsojo akinamai balta šypsena. – Na, ačiū, mieloji. – Tai... – Ji pažvelgė į mane tomis mėlynomis akimis, tokiomis panašiomis į Gideono. – Susitikinėjai su Bretu Klainu? – Ne visai. Tiesą sakant, mes tik kvailiojome. – Ar mylėjai jį? Akimirką susimąsčiau. – Manau, kad ėjau link to. Jei aplinkybės būtų buvusios kitos, būčiau galėjusi jį įsimylėti. Jis – šaunus vaikinas. Ji papūtė lūpas. – O tu? – paklausiau. – Ar susitikinėji su kuo nors? – Taip. – Ji šelmiškai nusišypsojo. – Man jis labai patinka – labai, bet viskas gana keista, nes jis negali pasakyti tėvams, jog susitikinėjame. – Kodėl ne? – Jo seneliai prarado visus pinigus dėl tos Gideono tėčio aferos. Mano žvilgsnis nuklydo į Kerį, kurio antakiai buvo pakilę virš akinių. – Tai juk ne tavo kaltė, – tariau pasipiktinusi. – Rikas sako, kad jo tėvai mano, jog labai jau „patogu“, kad Gideonas dabar toks turtingas, – sumurmėjo ji. – Patogu? Jie mano, kad tai patogu? – Angele. Atsisukau į Gideono balsą, mat negirdėjau, kaip jis atsidūrė už manęs. – Ką? Jis tik žiūrėjo į mane. Buvau ganėtinai susierzinusi, tad prireikė minutėlės, kol jo veide pastebėjau šypsenos užuominą.

– Nepradėk, – tariau jam, įspėjamai prisimerkdama. Pasisukau atgal į Airlandę. – Pasakyk Riko tėvams, kad pasidomėtų „Cross​roads“ fondu. – Jei tu baigei įsižeidinėti už mane, – tarė Gideonas, priėjęs taip arti iš nugaros, kad prisilietė, – liko maždaug penkios minutės iki vaizdo įrašo pradžios. Akimis ieškojau Breto minioje ir pamačiau jį mojant man prieiti. Pažvelgiau į Kerį. – Eik, – tarė jis, truktelėjęs smakru. – Pabūsiu čia su Airlande ir Krosu. Nuėjau prie grupės ir nusišypsojau, pamačiusi, kokie jie visi susijaudinę. – Didi akimirka, vyručiai, – tariau jiems. – Ak, na, – išsiviepė Darinas. – Visas šis įvykis buvo suorganizuotas vien tam, kad patektume į televiziją ir būtume retransliuoti internetu. „Vidal“ tik šitaip pavyko įkalbėti juos, kad bent kiek mus parodytų. Tikėkimės, atsipirks, nes, po velnių, čia karšta kaip pragare. Vedėjas paskelbė išskirtinę vaizdo klipo premjerą ir laidos logotipas iš ekrano dingo, suskambo pirmieji dainos akordai ir prasidėjo klipas. Juodas ekranas nušvito, jame pasirodė šviesos spindulyje ant baro kėdės sėdintis Bretas – visai kaip per koncertą. Jis uždainavo giliu, šiurkščiu balsu. Velniškai seksualiai. Jo balso man daromas poveikis, kaip ir anksčiau, buvo galingas ir smogė tuoj pat. Kamera lėtai atsitraukė nuo Breto ir ėmė rodyti šokių aikštelę priešais sceną, kurioje jis dainavo. Šoko bespalvė minia, ryškiomis spalvomis švietė tik vieniša blondinė. Sustingau ištikta šoko. Kamera nufilmavo tik jos nugarą, bet mergina neabejotinai turėjo įkūnyti mane. Ji buvo mano ūgio, tokios pat plaukų spalvos ir šukuosenos kaip aš prieš apsikirpdama. Ji turėjo riestą užpakalį ir apvalius klubus, o profilis buvo toks panašus į manąjį, kad iškart galėjai suprasti, kas ji tokia. Kitos trys mano gyvenimo minutės praslinko siaubo rūke. „Auksinė“ buvo erotiška daina, o aktorė darė viską, apie ką dainavo Bretas – krito ant kelių priešais Bretą vaidinantį aktorių, bučiavosi su juo baro tualete, lipo jam ant kelių klasikiniame septintojo dešimtmečio mustange, visai tokiame, kokį turėjo ir Bretas. Šiuos intymius prisiminimus vis pertraukdavo tikrojo Breto, drauge su grupe dainuojančio scenoje, vaizdai. Tai, kad mus vaidino aktoriai, mano savijautą palengvino, bet vienas žvilgsnis į akmeninį Gideono veidą pasakė: jam tai nesvarbu. Jis prieš akis matė atgyjančius beprotiškiausius mano gyvenimo metus ir jam tai buvo labai realu. Vaizdo klipas baigėsi dvasingu ir sielvartingu Breto veidu – jo skruostu riedėjo vienintelė ašara. Atsitraukiau ir pažvelgiau į jį. Gerai įsižiūrėjus į mano išraišką, jo šypsena pamažu išblėso. Negalėjau patikėti, koks asmeniškas buvo tas vaizdo klipas. Ėjau iš proto dėl to, kad jį pamatys milijonai žmonių. – Oho, – tarė vedėjas, palinkdamas prie grupės su mikrofonu rankoje. – Bretai, tu čia išties atsivėrei. Ar ši daina ir buvo tai, dėl ko judu su Eva vėl kartu? – Aplinkiniais keliais, taip. – Eva, ar klipe vaidini pati save? Sumirksėjau suvokusi, kad jis per nacionalinę televiziją visiems pareiškia, kad aš ir esu toji Eva. – Ne, tai ne aš.

– Ką tu manai apie „Auksinę“? Apsilaižiau sausas lūpas. – Tai nuostabi nuostabios grupės daina. – Apie nuostabią meilės istoriją, – vedėjas nusišypsojo kamerai ir kleketavo kažką toliau, bet aš išjungiau jį, akimis ieškodama Gideono. Niekur jo nemačiau. Vedėjas dar kurį laiką kalbėjosi su grupe, o aš nuėjau šalin dairydamasi. Netrukus, iš paskos vilkdamas Airlandę, priėjo Keris. – Nieko sau klipas, – nutęsė jis. Sielvartingai pažvelgiau į jį, paskui žvilgsnis nukrypo į Airlandę. – Ar žinai, kur tavo brolis? – Kristoferis plepa. Gideonas išėjo. – Ji apgailestaudama susiraukė. – Paprašė Kristoferio parvežti mane namo. – Po velnių. – Kyštelėjau ranką į rankinę, susiradau telefoną su kortele ir parašiau trumpą žinutę: Myliu tave. Pasakyk, kad šįvakar pasimatysim. Laukiau atsakymo. Kai po kelių minučių jo vis dar nebuvo, tiesiog laikiau telefoną rankoje, trokšdama, kad jis suvibruotų. Prie manęs priėjo Bretas. – Jau baigta. Nori dingt? – Žinoma. – Pasisukau į Airlandę. – Kitus du savaitgalius būsiu išvykusi, bet susitikime po to. – Būsiu laisva, – tarė ji, smarkiai mane apkabindama. Pasisukau į Kerį, pagavau jo ranką ir spustelėjau. – Ačiū, kad atėjai. – Juokauji? Jau seniai taip nesilinksminau. – Juodu su Bretu kažkaip ypatingai paspaudė vienas kitam ranką. – Gerai pavarei, vyruti. Džiaugiuosi dėl tavęs. – Ačiū, kad atėjai. Susitiksim vėliau. Bretas priglaudė ranką man prie nugaros apačios ir mudu nuėjome.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Gideonas „Tableau One“ nepasirodė. Iš dalies buvau už tai dėkinga, nes nenorėjau, kad Bretas manytų, esą tai suorganizavau aš. Nepaisant ilgalaikių jo vilčių, susijusių su mūsų santykiais, Bretas kadaise man buvo svarbus žmogus, tad, jei įmanoma, norėjau likti su juo draugais. Bet buvau išsiblaškiusi, nes visą laiką įsivaizdavau, ką galvoja ir jaučia Gideonas. Stumdžiau maistą lėkštėje pernelyg nerami, kad valgyčiau. Kai Arnoldas Ričis stabtelėjo pasisveikinti – pribloškiamai gražus su savo baltu šefo švarku, – pasijutau siaubingai, kad tiek daug nuostabaus jo maisto vis dar mano lėkštėje. Žymusis šefas buvo Gideono draugas. Gideonas buvo tylusis „Tableau One“ partneris, todėl ir pasirinkau šį restoraną. Jei jis dar abejos, kaip praėjo vakarienė su Bretu, galės pasiklausinėti patikimų žmonių. Žinoma, vyliausi, kad Gideonas pasitikės manimi tiek, kad patikėtų manimi, bet žinojau: mūsų santykiai turi savo bėdų, o abipusis savanaudiškumas tebuvo viena jų. – Malonu tave matyti, Eva, – tarė Arnoldas su žaviu itališku akcentu. Pakštelėjo man į skruostą, prisitraukė vieną iš tuščių kėdžių prie mūsų stalo ir prisėdo. Arnoldas ištiesė ranką Bretui. – Sveikas atvykęs į „Tableau One“. – Arnoldas – „Six-Ninths“ gerbėjas, – paaiškinau. – Jis buvo koncerte su manimi ir Gideonu. Breto lūpos virto gudria šypsena, vyrai paspaudė vienas kitam ranką. – Malonu susipažinti. Ar matei abu pasirodymus? Jis kalbėjo apie peštynes su Gideonu. Arnoldas suprato. – Mačiau. Eva Gideonui labai svarbi. – Ji svarbi ir man, – tarė Bretas, paimdamas aprasojusį „Nastro Azzurro“ alaus bokalą. – Na, tai, – nusišypsojo Arnoldas, – Che vinca il migliore. Telaimi geriausias. – Ei, – atsilošiau aš. – Aš ne prizas. O gal derėtų sakyti: koks iš manęs prizas. Arnoldas žvilgtelėjo į mane. Akivaizdu, jis nebūtų dėl to labai prieštaravęs. Nekaltinau jo; jis žinojo, kad pabučiavau Bretą, ir matė, kaip tai paveikė Gideoną. – Ar nepatiko vakarienė, Eva? – paklausė Arnoldas. – Jei būtų patikusi, lėkštė jau būtų tuščia. – Čia didelės porcijos, – tarstelėjo Bretas. – O Eva – didi valgytoja. Bretas pažvelgė į mane. – Tikrai? Gūžtelėjau pečiais. Ar jis pagaliau ima suprasti, kiek mažai išties vienas apie kitą žinome? – Viena iš daugelio mano ydų. – Nemanau, – tarė Arnoldas. – Kaip praėjo klipo premjera?

– Manau, neblogai. – Atsakydamas Bretas tyrinėjo mano veidą. Linktelėjau, nenorėdama sugadinti to, kas turėjo būti šventė grupei. Kas padaryta – padaryta. Negalėjau kaltinti Breto: jo ketinimai nebuvo blogi, tik jis nevykusiai viską atliko. – Jie pakeliui į superžvaigždes. – O aš galėsiu sakyti, kad kadaise tave pažinojau. – Arnoldas nusišypsojo Bretui. – Nusipirkau jūsų pirmąjį singlą per „iTunes“, kai jis dar buvo vienintelis. – Ačiū už palaikymą, vyruti, – tarė Bretas. – Be gerbėjų nebūtume nieko pasiekę. – Nebūtumėte nieko pasiekę, jeigu nebūtumėte tokie geri. – Arnoldas pažvelgė į mane. – Juk valgysite deserto, ar ne? Ir gersite dar vyno. Arnoldui atsilošus kėdėje, suvokiau, kad jis ketina pabūti mudviejų prižiūrėtoju. Pažvelgusi į Bretą, iš gudrios jo šypsenos supratau, kad ir jis tai suvokė. – Na, – pradėjo Arnoldas, – papasakok, kaip sekasi Šonai, Eva. Viduje atsidusau. Arnoldas bent jau toks prievaizdas, į kurį smagu žiūrėti. Breto pasamdytas vairuotojas paleido mane prie namų kiek po dešimtos. Pakviečiau Bretą užeiti, nes neradau mandagaus būdo to išvengti. Jis nustebęs apžvelgė pastato išorę, naktinį portjė ir registratūros stalą. – Tu tikriausiai turi nerealų darbą, – tarė jis, mums einant liftų link. Pasigirdo kulniukų kaukšėjimas marmuru už mūsų. – Eva! Susiraukiau išgirdusi Dianos balsą. – Dėmesio, žurnalistė, – sušnibždėjau prieš atsisukdama. – Ir tai blogai? – paklausė jis, pasisukdamas drauge su manimi. – Labas, Diana, – pasisveikinau aš, priverstinai šypsodamasi. – Labas, – tamsios jos akys nuo galvos iki kojų nužvelgė Bretą, tada ji kyštelėjo jam ranką. – Bretas Klainas, tiesa? Diana Džonson. – Malonu, Diana, – tarė jis, įjungdamas savo žavesį. – Kuo galiu padėti? – paklausiau jos, kol juodu spaudė vienas kitam ranką. – Atleiskite, kad sutrukdžiau judviejų pasimatymą. Nesupratau, kad jūs vėl kartu, kol nepamačiau jūsų „Vidal“ šou kiek ankstėliau. – Ji nusišypsojo Bretui. – Spėju, konfliktas su Gideonu Krosu jums nepakenkė? Breto antakiai pakilo. – Nesuprantu. – Girdėjau, kad judu su Krosu pasimosavot kumščiais. – Kažkas turi labai lakią vaizduotę. Ar Gideonas su juo pasikalbėjo? O gal ilgalaikė patirtis su žiniasklaida išmokė Bretą, kokių spąstų reikėtų vengti? Nekenčiau minties, kad ir anksčiau Diana buvo netoliese, stebėjo mane. O gal, tiksliau, stebėjo Gideoną. Ji juk ant jo užsikabino. Mane tiesiog lengviau pasiekti. Atsakomoji jos šypsena buvo netvirta. – Matyt, netikęs šaltinis. – Pasitaiko, – tarė jis lengvabūdiškai.

Ji pasisuko į mane. – Šiandien mačiau Gideoną su tavimi, Eva. Mano fotografas padarė kelias puikias judviejų nuotraukas. Užsukau paprašyti tavęs komentaro, bet dabar, matydama, su kuo tu, norėčiau, kad pakomentuotum judviejų su Bretu santykių statusą. Ji skyrė klausimą man, bet nusišypsojęs ir parodęs tą akinančią duobutę įsikišo Bretas: – Manau, „Auksinė“ viską pasako. Mus sieja bendra istorija ir draugystė. – Gražu, ačiū. – Diana spigino į mane akimis. Atsakiau tuo pačiu. – Gerai. Nenoriu jūsų užlaikyti. Ačiū, kad skyrėte laiko. – Žinoma. – Pačiupau Breto ranką ir truktelėjau. – Labos. Paskubinau jį į liftą ir neatsipalaidavau tol, kol užsivėrė durys. – Ar galėčiau paklausti, kodėl žurnalistei taip įdomu, su kuo tu susitikinėji? Žvilgtelėjau į jį. Jis rankomis rėmėsi į turėklą, suėmęs jį ties klubais. Jo poza buvo karšta ir nepaneigiamai seksuali, bet mintimis buvau su Gideonu. Nekantravau susitikti su juo ir pasikalbėti. – Ji Gideono buvusioji, laikanti nuoskaudą. – Ir tau tai nieko nesako? Papurčiau galvą. – Ne tai, ką tu tikriausiai manai. Liftas sustojo mano aukšte ir aš nusivedžiau jį į butą, nekęsdama, kad pakeliui turėjau praeiti Gideono namų duris. Ar jis jautėsi taip, kai leido laiką su Korina? Ar jį slėgė kaltė ir nerimas? Atidariusi duris nusiminiau, kad ant sofos nesimatė Kerio. Neatrodė, kad mano kambario draugas iš viso namie. Šviesa nedegė, o tai aiškus ženklas, kad jis išėjęs. Būdamas namie, jis visada palikdavo šviesas. Spustelėjusi jungiklį, pasisukau į Bretą pačiu laiku, kad pamatyčiau jo veidą, vertinantį erdvę apšvietusius šviestuvus ant lubų. Visada keistai jausdavausi, kai žmonės pirmą kartą suprasdavo, jog turiu pinigų. Jis susiraukęs pažvelgė į mane. – Imu abejoti savo karjeros pasirinkimu. – Mano darbas už tai nemoka. Moka patėvis. Bent kol kas. – Nuėjau į virtuvę ir numečiau rankinę ant baro kėdės. – Tu ir Krosas sukiojatės toje pačioje aplinkoje? – Kartais. – Ir aš pernelyg nuo tavęs skiriuosi? Klausimas kėlė man nerimą, nors buvo visiškai pagrįstas. – Nevertinu žmonių pagal jų pinigus, Bretai. Ar norėtum ko nors atsigerti? – Ne, ačiū. Mostelėjau sofos link ir mudu įsitaisėme ant jos. – Tai tau nepatiko klipas, – tarė jis, permetęs ranką per sofos atlošą. – Nesakiau to! – Ir nereikėjo. Mačiau tavo veidą. – Jis tiesiog... labai asmeniškas.

Jo žalios akys buvo tokios karštos, kad nuraudau. – Nepamiršau nė vieno dalyko apie tave, Eva. Šis klipas tai įrodo. – Tai todėl, kad nebuvo labai daug ko atsiminti, – mestelėjau. – Manai, kad nepažįstu tavęs, bet, lažinuosi, mačiau tokių tavo pusių, kurių Krosas nematė ir niekada nematys. – Jau greičiau atvirkščiai. – Gal, – nusileido jis, pirštais tyliai belsdamas į pagalvę. – Turiu išskristi ryt per sušiktą aušrą, bet skrisiu vėlesniu reisu. Keliauk su manimi. Savaitgalį mūsų laukia pasirodymai Sietle ir San Fransiske. Galėsi grįžti sekmadienį vakare. – Negaliu. Turiu planų. – Kitą savaitgalį mes San Diege. Atskrisk ten. – Jo pirštai nuslydo mano ranka. – Bus kaip senais laikais, tik dvidešimčia tūkstančių daugiau žmonių. Sumirksėjau. Kiek šansų, kad tuo pat metu būsime namie? – Tada planuoju būti Pietų Kalifornijoje. Dviese su Keriu. – Tai pašėlsime kitą savaitgalį. – Susitiksime, – pataisiau atsistojusi su juo kartu. – Išeini? Jis žingtelėjo artyn. – Ar prašai pasilikti? – Bretai... – Tiesa. – Jis liūdnai nusišypsojo ir mano širdis ėmė plakti kiek greičiau. – Pasimatysime kitą savaitgalį. Drauge priėjome prie durų. – Ačiū, kad šiandien pasikvietei mane, – tariau jam, keistai nuliūdusi, kad jis taip anksti išeina. – Atleisk, kad tau nepatiko klipas. – Patiko. – Pagavau jo ranką. – Patiko. Puikiai padirbėjai. Tiesiog keista matyti save iš šono, žinai? – Jo, suprantu. – Jis suėmė mano skruostą ir pasilenkė pabučiuoti. Pasukau galvą ir jis tik pasitrynė nosies galiuku į mano skruostą. Švelnus jo kvepalų aromatas, sumišęs su odos kvapu, erzino mano jusles ir grąžino karštus prisiminimus. Jo kūno artumas buvo toks skausmingai pažįstamas. Kadaise buvau beprotiškai jį įsižiūrėjusi. Norėjau, kad ir jis man jaustų tą patį, ir dabar, kai tai įvyko, mane apniko dvejopi jausmai. Bretas suėmė mano už rankų ir švelniai sudejavo, jo aimana nuvilnijo manimi. – Prisimenu, kokia tu, – sušnibždėjo jis giliu kimiu balsu. – Viduje. Negaliu sulaukti, kada vėl tai pajusiu. Mano kvėpavimas sutankėjo. – Ačiū už vakarienę. Jo lūpos prie mano skruosto išsilenkė. – Paskambink man. Aš tau vis tiek skambinsiu, bet būtų smagu, jei kartais paskambintum ir tu. Gerai? Linktelėjau ir prieš prabildama turėjau nuryti seilę.

– Gerai. Po akimirkos jis jau buvo dingęs, o aš bėgau prie rankinės ieškoti telefono. Iš Gideono jokių žinių. Nei praleistų skambučių, nei žinučių. Pačiupusi savo raktus, išėjau iš buto ir nuskubėjau prie jo durų, bet viduje buvo tamsu ir negyva. Vos įėjusi supratau, kad jo nėra, man nereikėjo net tikrinti meniškai dekoruotų stiklinių dubenų, į kuriuos jis tuštindavo kišenes. Jausdama, kad kažkas labai ne taip, grįžau namo. Numečiau raktus ant spintelės ir nuėjau į savo kambarį, o iš ten tiesiai į vonią ir dušą. Nerimo jausmas po krūtine nedingo, net kai duše nusitryniau karštos popietės lipnumą ir bjaurastį. Masažavau šampūną į galvos odą ir mąsčiau apie praėjusią dieną, kas akimirką vis labiau pykdama, nes Gideonas neaišku kur, užsiima neaišku kuo, užuot buvęs namie ir aiškinęsis su manimi. Ir tada pajutau jį. Skalaudama iš akių putas, pasisukau ir pamačiau, kaip jis įžengia į vonią ir nusitraukia kaklaraištį. Atrodė pavargęs ir išsekęs, o tai man sukėlė didesnį nerimą, nei būtų sukėlęs pyktis. – Labas, – pasisveikinau. Stebėdamas mane, jis greitais metodiškais judesiais nusirengė. Nuostabiai nuogas įsliuogė į dušą, žengė tiesiai prie manęs ir apgobė tvirtu apsikabinimu. – Labas, – pakartojau apsikabindama jį. – Kas nutiko? Ar liūdi dėl klipo? – Nekenčiu to klipo, – tarė jis tiesiai šviesiai. – Man reikėjo peržiūrėti tą prakeiktą daiktą, kai supratau, kad daina apie tave. – Atleisk. Jis atsitraukė ir pažvelgė į mane. Dušo dulksna pamažu drėkino jo plaukus. Jis buvo begalę kartų seksualesnis už Bretą. Ir tai, ką man jautė – ir ką jam jaučiau aš, – buvo begalę kartų giliau. – Korina paskambino prieš pat klipo pabaigą. Jai... isterija. Ji nesivaldė. Man pasidarė neramu ir nuėjau patikrinti, kaip ji. Giliai įkvėpiau mėgindama nuvyti užsiliepsnojusį pavydą. Neturėjau jokios teisės šitaip jaustis, ypač po vakaro su Bretu. – Kaip sekėsi? Jis švelniai atlošė man galvą. – Užsimerk. – Pasikalbėk su manimi, Gideonai. – Pasikalbėsiu, – skalaudamas man plaukus, tarė jis. – Manau, supratau, kur problema. Ji gėrė antidepresantus, o šie jai netiko. – Oho. – Ji turėjo pranešti gydytojui, kaip jie veikia, bet nė pati nesuvokia, kad elgiasi beprotiškai. Prireikė ištisas valandas su ja kalbėtis, kad tai suprastų ir paskui suvestų galus, kodėl. Išsitiesiau ir nusibraukiau akis, stengdamasi suvaldyti augantį susierzinimą, kad kita moteris vagia mano vyro dėmesį. Negalėjau nurašyti ir to, jog ji galbūt susigalvojo problemą, kad tik Gideonas pabūtų su ja. Jis žingtelėjo po tekančiu vandeniu ir mes apsikeitėme vietomis. Vanduo liejosi nuostabiu jo kūnu, smagiai tekėjo kietais takeliais ir raumenų iškilumais. – Tai kas dabar? – paklausiau.

Jis niūriai gūžtelėjo pečiais. – Rytoj ji susitiks su savo gydytoju ir pasitars, gal derėtų vaistų nebegerti ar imti gerti kitus. – Ar tau reikia jai tai aiškinti? – pasiskundžiau. – Ji – ne mano atsakomybė. – Jis nenuleido nuo manęs akių, be žodžių sakydamas, kad supranta mano baimes, nerimą ir pyktį. Kaip visada supranta. – Taip jai ir pasakiau. Tada paskambinau Žiru, pasakiau ir jam. Jam reikia atvykti ir pasirūpinti savo žmona. Jis siektelėjo savo šampūno, stovinčio ant stiklinės lentynos drauge su kitais jo dušo reikmenimis. Jis paliko savo daiktų mano bute kone tą pačią minutę, kai sutikau su juo susitikinėti, o jo bute irgi atsirado mano mėgstamų daiktų. – Bet ją išprovokavo, Eva. Kiek anksčiau šįvakar ją aplankė Diana su tomis mudviejų nuotraukomis iš klipo premjeros. – Nuostabu, – sumurmėjau. – Šitai paaiškina, kodėl Diana laukė čia, kad mane užsipultų. – Tikrai? – sumurkė jis pavojingai, ir aš pajutau gailestį Dianai – maždaug pusę sekundės. Ji kasa sau dailų kapelį. – Ji tikriausiai turi ir nuotraukų, kur tu pasirodai pas Koriną, ir norėjo mane įsiutinti, – sukryžiavau rankas ant krūtinės. – Ji tave sekioja. Gideonas atlošė galvą po vandens srove, jo rankų raumenys įsitempė, kai jis persibraukė plaukus. Buvo toks akivaizdžiai seksualiai, dailiai vyriškas. Apsilaižiau lūpas, sujaudinta to vaizdo, kad ir kaip irzau dėl jo buvusiųjų. Nugalėjusi beatsirandantį atstumą tarp mudviejų, išspaudžiau į delną kūno prausiklio. Tada perbraukiau rankomis jam per krūtinę. Kimiai sudejavęs jis pažvelgė į mane. – Dievinu tavo rankas ant savo kūno. – Labai gerai, nes negaliu jų atitraukti. Jis palietė mano skruostą, akys buvo tokios švelnios. Tyrinėjo mano veidą, gal mėgindamas suprasti, ar aš prašausi išdulkinama, ar ne. Nesiprašiau. Norėjau jo, nuolat, bet kartu norėjau tiesiog pasimėgauti buvimu su juo. O tai sunku, kai jis šitaip vedė mane iš proto. – Man to reikėjo, – tarė jis. – Pabūti su tavimi. – Atrodo, kad visi mus puola, ar ne? Negalime atsipalaiduoti, jei ne viena, tai kita. – Pirštų galais braukiau per kietus jo pilvo raumenis. Tarp mudviejų it elektra tekėjo geismas ir tas nuostabus jausmas, kad esi šalia to, kas tau brangus ir reikalingas. – Bet mums neblogai sekasi, ar ne? Jis palietė lūpomis mano kaktą. – Laikomės neblogai, sakyčiau. Bet negaliu sulaukti rytojaus, kai tave išsivešiu. Trumpam iš čia dingsim, toli nuo visų, ir tu būsi tik mano. Nusišypsojau pamaloninta tos minties. – Ir aš negaliu sulaukti. Pabudau Gideonui išslystant iš mano lovos. Mirksėdama pastebėjau, kad vis dar veikia televizorius, nors ir be garso. Užmigau susirangiusi šalia jo, mėgaudamasi, kad po visų tų valandų ir dienų, kurias buvome priversti praleisti atskirai, vakarojome dviese. – Kur eini? – sušnibždėjau.

– Į lovą. – Jis palietė mano skruostą. – Jau lūžtu. – Neik. – Neprašyk manęs likti. Suvokusi jo baimę atsidusau. – Myliu tave. Pasilenkęs Gideonas prispaudė savo lūpas prie manųjų. – Nepamiršk į rankinę įsidėti paso. – Nepamiršiu. Ar esi tikras, kad man nereikia nieko pasiimti? – Nieko. – Jis dar sykį mane pabučiavo, jo lūpos prigludo prie manųjų. Ir tada dingo. Penktadienį į darbą nuėjau su lengva sumetama suknele, kuri puikiai tiko tiek darbui, tiek ir ilgam skrydžiui. Nė nenutuokiau, kaip toli mane vešis Gideonas, bet žinojau, kad bet kokiu atveju man bus patogu. Darbe radau Megumę, kalbančią telefonu, tad susimojavome ir pasukau tiesiai prie savo stalo. Panelė Fild priėjo kaip tik tada, kai įsitaisiau kėdėje. Vykdomoji „Waters Field & Leaman“ pirmininkė su švelniai pilku kelnių kostiumu atrodė galinga ir savimi pasitikinti. – Labas rytas, Eva, – tarė ji. – Pasakyk Markui, kad atėjęs užsuktų į mano kabinetą. Linktelėjau, žavėdamasi trijų eilių juodų perlų kaklo papuošalu. – Būtinai. Kai po penkių minučių perdaviau jos žodžius Markui, jis papurtė galvą. – Lažinuosi, kad nelaimėjome „Adrianna“ vynuogynų projekto. – Manai? – Nekenčiu tų didelių prakeiktų konkursų. Jie ieško ne patirties ir kokybės. Jiems tereikia ko nors, kas pakankamai alkanas, kad savo paslaugas atiduotų už dyką. Buvome metę viską, kad suspėtume pateikti pasiūlymą konkursui, į kurį Markas buvo pakviestas pirmasis, mat buvo taip gerai padirbėjęs prie „Kingsman Vodka“ projekto. – Jie patys kalti, – tariau jam. – Žinau, bet vis tiek... Noriu laimėti viską. Palinkėk, kad būčiau neteisus. Iškėliau jam nykščius ir jis pasuko į Kristinos Fild kabinetą. Kai pakilau norėdama iš poilsio kambario atsinešti puodelį kavos, suskambo darbo telefonas. – Marko Garičio kabinetas, – atsiliepiau. – Kalba Eva Tramel. – Eva, mieloji. Iškvėpiau, išgirdusi ašaromis pasruvusį mamos balsą. – Labas, mama. Kaip tu? – Ar susitiksi su manimi? Gal papietaukim? – Žinoma. Šiandien? – Jei galėtum. – Ji įkvėpė ir atrodė, jog kūkčioja. – Man labai reikia tave pamatyti. – Gerai. – Skrandis susimazgė iš nerimo. Negalėjau pakęsti, kai mama būdavo tokia nusiminusi. – Ar nori, kad kur nors su tavimi susitikčiau?

– Mudu su Klensiu tave paimsime. Pietauji vidurdienį, ar ne? – Taip. Nusileisiu žemyn. – Gerai. – Ji stabtelėjo. – Myliu tave. – Žinau, mama. Ir aš tave myliu. Padėjusi ragelį įsižiūrėjau į telefoną. Kaip mūsų šeima gyvens nuo šiol? Nusiunčiau trumpą žinutę Gideonui, kad negalėsiu su juo papietauti. Reikia sustatyti į vėžes mūsų su mama santykius. Aišku viena: jei noriu ištverti šią dieną, turiu išgerti dar kavos, tad atsistojau ir nuėjau į poilsio kambarį. Lygiai vidurdienį pakilau nuo stalo ir nusileidau žemyn į vestibiulį. Bėgant valandoms vis labiau džiaugiausi, kad išvažiuoju su Gideonu. Tolyn nuo Korinos, nuo Dianos ir nuo Breto. Vos perėjusi per apsaugos užtvaras, pamačiau jį. Prie apsaugos stalo stovėjo Žanas Fransua Žiru, atrodė europietiškai ir labai patraukliai. Banguoti tamsūs jo plaukai buvo ilgesni, nei mačiau nuotraukose, veidas ne toks įdegęs, o lūpos kietesnės, įrėmintos ožio barzdelės. Blyškiai žalios akys realybėje buvo dar įspūdingesnės, nors iš nuovargio ir paraudusios. Mažas lagaminas prie jo kojų išdavė, kad iš oro uosto jis atvyko tiesiai į „Crossfire“. – Mon Dieu. Kokio lėtumo čia liftai? – paklausė jis apsauginio tuo kapotu prancūzišku akcentu. – Neįmanoma, kad iš viršaus jie leidžiasi dvidešimt minučių. – Ponas Krosas pakeliui, – atsakė ištikimasis apsauginis, nesikeldamas iš kėdės. Lyg pajutęs mano žvilgsnį, Žiru pasuko galvą į mane ir prisimerkė. Jis atsitraukė nuo stalo ir atžirgliojo prie manęs. Jo kostiumas buvo labiau aptemptas nei Gideono, siauresnis palei liemenį ir blauzdas. Susidariau įspūdį, kad jis tvarkingas ir griežtas vyras – toks, kuris galią rodo primesdamas taisykles. – Eva Tramel? – paklausė jis, ir aš išsigandau to, kad mane pažino. – Pone Žiru, – ištiesiau jam ranką. Jis paėmė ją ir, mano nuostabai, pasilenkė ir pabučiavo abu mano skruostus. Mechaniški, abejingi bučiniai, bet ne tai svarbu. Net jei jis ir prancūzas, man tai buvo familiarus visiškai nepažįstamo žmogaus gestas. Jis žingtelėjo atgal ir aš kilstelėjusi antakius pažvelgiau į jį. – Ar rastumėte laiko su manimi pasikalbėti? – paklausė jis, vis dar laikydamas mano ranką. – Bijau, kad šiandien ne. – Švelniai truktelėjau ją. Didžiulė erdvė aplink mus, pilna vidun ir laukan skubančių žmonių, garantavo anonimiškumą, bet kai aplink slampinėja Diana, niekada negaliu prarasti atsargumo, su kuo būsiu pastebėta. – Per pietus turiu susitikimą, o paskui iškart po darbo išvykstu. – Galbūt rytoj? – Savaitgalį mieste nebūsiu. Anksčiausiai galime antradienį. – Išvykstate iš miesto. Su Krosu? Kryptelėjusi galvą į šoną, tyrinėjau jį, mėgindama perprasti. – Tai išties ne jūsų reikalas, bet taip. Pasakiau tiesą, kad jis žinotų, jog Gideonas savo gyvenime turi moterį ir tai ne Korina. – Ar jums nekelia nerimo, – tarė jis akivaizdžiai atvėsusiu balsu, – kad jis išnaudojo mano žmoną,

idant priverstų jus pavydėti ir taip susigrąžintų? – Gideonas nori likti su Korina draugais. Draugai leidžia laiką drauge. – Jūs blondinė, bet tikrai negalite būti tokia naivi, kad tuo patikėtumėte. – Jūs nervinatės, – atšoviau, – bet leidžiate sau elgtis kaip tikras niekšas. Pajutau Gideoną šalia dar jam nepadėjus delno ant mano rankos. – Jūs atsiprašysite, Žiru, – pertraukė jis pavojingai švelniai. – Ir padarysite tai nuoširdžiai. Žiru dėbtelėjo į jį su tokiu pykčiu ir neapykanta, kad privertė mane nejaukiai pasimuistyti. – Versti mane laukti yra žemas lygis, Krosai, net ir jums. – Jei įžeisti būčiau norėjęs tyčia, jūs tai būtumėte sužinojęs. – Gideono lūpos virto plonyte linija – aštria it geležtė. – Atsiprašymas, Žiru. Su Korina visada buvau mandagus ir pagarbus. Tokias pat manieras rodysite ir Evai. Pašaliniam stebėtojui jis būtų pasirodęs laisvas ir atsipalaidavęs, bet aš jutau jo tūžmastį. Jutau abiejų vyrų pyktį – vienas buvo karštas, kitas ledo šaltumo, o įtampa kas sekundę vis augo. Erdvė aplink mus, regis, mažėjo, o tai beprotiška, juk vestibiulis toks platus ir ilgas, o lubos aukštos. Bijodama, kad jie čia pat apsikumščiuos, nesvarbu, kad pilna žmonių, ištiesiau ranką, suėmiau Gideono delną ir lengvai jį spustelėjau. Žiru žvilgsnis nuklydo ant sukabintų mudviejų rankų, tada pakilo iki mano akių. – Pardonnez-moi, – tarė jis, nežymiai linktelėdamas galvą mano pusėn. – Jūs čia nekalta. – Nesigaišink dėl mūsų, – sumurmėjo man Gideonas, nykščiu perbraukdamas per krumplius. Bet aš siaubingai nenorėjau trauktis. – Turėtumėte būti su savo žmona, – tariau Žiru. – Ji turėtų būti su manimi, – pataisė jis. Priminiau sau, kad jis nepuolė iš paskos, kai ji jį paliko. Buvo pernelyg užsiėmęs Gideono kaltinimais, užuot gelbėjęs savo santuoką. – Eva, – šūktelėjo mama, užėjusi vidun manęs ieškoti. Ji avėjo kūno spalvos „Louboutin“ batelius, liekną jos kūną puošė švelni šilkinė per kaklą surišama derančios spalvos suknelė. Tamsaus marmuro vestibiulyje ji buvo ryški dėmė. – Na, eik savo keliais, angele, – tarė Gideonas. – Duokite man minutėlę, Žiru. Delsiau prieš nueidama. – Viso gero, mesjė Žiru. – Panele Tramel, – tarė jis, atplėšęs akis nuo Gideono. – Iki kito karto. Išėjau, nes neturėjau pasirinkimo, bet man tai nepatiko. Gideonas nuėjo pasitikti mano mamos, o aš žiūrėjau į jį, kad pamatytų nerimą mano veide. Jo akys mane nuramino. Jose pamačiau tą pačią paslėptą galią ir bekompromisę savitvardą, kurią įžvelgiau mums pirmą kartą susitikus. Jis susitvarkys su Žiru. Susitvarkys su viskuo. – Pasimėgaukite pietumis, – tarė Gideonas, bučiuodamas mano mamą į skruostą, tada atsisuko į mane ir trumpai kietai pakštelėjo į lūpas. Stebėjau jį nueinantį, ir mane erzino intensyviai jį sekančios Žiru akys. Mama įsikibo man į parankę, ir aš vėl dėmesį nukreipiau į ją. – Labas, – tariau, stengdamasi nustumti nerimą šalin. Laukiau, kol ji paklaus, ar vyrukai eis kartu, mat labiau už viską ji mėgo leisti laiką su žaviais turtingais vyrais, bet ji neklausė.

– Ar judu su Gideonu mėginate išsiaiškinti santykius? – tik paklausė. – Taip. Žvilgtelėjau į ją, prieš eidama per sukamąsias duris. Ji atrodė trapesnė nei bet kada, oda buvo blyški, o akims trūko įprasto blizgesio. Palaukiau, kol ji paskui mane išeis laukan, o visos mano juslės stengėsi prisitaikyti prie alpaus karščio ir staiga sprogusio gatvės triukšmo bei sujudimo, mat vestibiulis buvo vėsus tarsi urvas. Nusišypsojau automobilio duris atidariusiam Klensiui. – Labas, Klensi. Mamai elegantiškai įslydus į automobilio galą, jis nusišypsojo. Bent man pasirodė, kad tai šypsena. Jo lūpos sutrūkčiojo. – Kaip tu? – paklausiau jo. Atsakydamas jis linktelėjo galvą. – O jūs? – Laikausi. – Viskas bus gerai, – tarė jis, man lipant į automobilį pas mamą. Atrodė kur kas labiau tuo įsitikinęs nei aš pati. Kelios pirmos pietų minutės buvo kupinos nejaukios tylos. „New American Bistro“, kurį pasirinko mama, skendo saulės šviesoje ir dėl to mudviejų sumišimas atrodė dar akivaizdesnis. Laukiau, kol pradės mama, nes tai ji norėjo pasikalbėti. Turėjau daug ką pasakyti, bet pirmiausia reikėjo sužinoti, kas svarbiau jai. Ar tai pasitikėjimas, kurį prarado, į mano „Rolex“ laikrodį įmontavusi sekimo įrenginį? O gal kad išdavė Stentoną su mano tėčiu? – Gražus laikrodis, – tarė ji, žvelgdama į naująjį. – Ačiū. – Uždengiau jį delnu, lyg saugodama. Šis laikrodis man buvo neįkainojamas ir neįtikėtinai asmeniškas. – Gideonas padovanojo. Ji atrodė pasibaisėjusi. – Juk nesakei jam apie sekiklį, ką? – Sakau jam viską, mama. Mes neturime paslapčių. – Gal tu neturi. O jis? – Mes kaip vienas, – tariau pasitikėdama savimi. – Ir kasdien vis stiprėjame. – Oo. – Ji linktelėjo, trumpos garbanos švelniai susiūbavo. – Tai... nuostabu, Eva. Jis puikiai tavimi pasirūpins. – Jau rūpinasi – taip, kaip man reikia, o tai visiškai nesusiję su pinigais. Nuo kartėlio mano balse mamos lūpos įsitempė. Ji susilaikė nesusiraukusi, mat skrupulingai saugojo tobulą odą. – Nenurašyk pinigų taip greitai, Eva. Niekada nežinai, kada ar kodėl tau jų prireiks. Jutau verdant susierzinimą. Ji visą gyvenimą pinigams skyrė pirmą vietą, nesvarbu, ką tai įskaudindavo – pavyzdžiui, mano tėtį. – Nenurašau, – paprieštaravau. – Tiesiog neleidžiu jiems valdyti mano gyvenimo. Ir prieš tau leptelint ką nors tokio, kaip „ak, lengva tau kalbėti“, galiu tave užtikrinti: jei Gideonas prarastų viską iki pas​kutinio cento, vis vien likčiau su juo. – Jis pernelyg protingas, kad viską prarastų, – tarė ji įtemptai. – Ir, jei tau pasiseks, niekada

nenutiks nieko tokio, kas finansiškai tave išsunktų. Atsidusau, jausdamasi beviltiškai, kaip visada, kai kalba pakrypdavo šia linkme. – Mes niekada šiuo klausimu nesutarsime, žinai. Jos dailiai sutvarkyti pirštai glostė sidabrinius stalo įrankius. – Tu taip ant manęs pyksti. – Ar suvoki, kad tėtis tave myli? Jis taip tave myli, kad negali gyventi toliau. Nemanau, kad dar kada nors ves. Niekada neturės patikimos moters gyvenime, kuri galėtų juo pasirūpinti. Ji sunkiai nurijo, skruostu nuriedėjo ašara. – Nedrįsk verkti, – įsakiau palinkusi į priekį. – Kalbame ne apie tave. Ne tu čia auka. – Man neleidžiama jausti skausmo? – paklausė ji neįprastai kietu balsu. – Negaliu verkti dėl sudaužytos širdies? Ir aš myliu tavo tėtį. Atiduočiau viską, kad tik jis būtų laimingas. – Tu nepakankamai jį myli. – Viskas, ką dariau, buvo iš meilės. Viskas, – ji nelinksmai nusijuokė. – Dieve mano... Kažin, kaip gali pakęsti mane šalia, jei šitaip blogai apie mane galvoji. – Tu mano mama ir visada buvai mano pusėje. Visada stengeisi mane apginti, net jei tai darydavai ir neteisingai. Myliu jus abu su tėčiu. Jis – geras žmogus, nusipelnęs būti laimingas. Ji drebančiomis rankomis pakėlė stiklinę ir atsigėrė vandens. – Jei ne tu, norėčiau, kad niekada nebūtume susitikę. Taip abu būtume laimingesni. Dabar jau nieko negaliu pakeisti. – Gali būti su juo. Padaryti jį laimingą. Regis, tu vienintelė tai gali. – Neįmanoma, – sušnibždėjo ji. – Kodėl? Nes jis neturtingas? – Taip. – Ji prisidėjo ranką prie kaklo. – Nes jis neturtingas. Žiauri tiesa. Nusiminiau. Niekada nebuvau mačiusi taip nublankusių žydrų jos akių. Kas privertė ją taip beviltiškai trokšti pinigų? Ar kada sužinosiu, ar suprasiu? – Bet tu turtinga. Negi to negana? Po trejų skyrybų ji sukaupė milijonus asmeninio turto. – Ne. Spoksojau į ją, negalėdama patikėti. Ji nusisuko, auskarai su trijų karatų deimantais pagavo šviesos spindulį ir sublizgo vaivorykštės spalvomis. – Tu nesupranti. – Tai paaiškink man, mama. Prašau. Ji vėl pažvelgė į mane. – Gal kada nors. Kai šitaip nepyksi ant manęs. Atsilošusi savo kėdėje, pajutau stiprėjantį galvos skausmą. – Gerai. Pykstu, nes nesuprantu, o tu neaiškinsi, nes pykstu. Taip niekur nenueisim. – Atleisk, brangioji. – Jos veidas maldavo. – Kas nutiko tarp manęs ir tavo tėvo... – Viktoro. Kodėl niekada nevadini jo vardu? Ji susiraukė.

– Kiek dar mane bausi? – paklausė tylomis. – Nesistengiu tavęs bausti. Tiesiog nesuprantu. Beprotiška, kad sėdime šviesioje, žmonių pilnoje erdvėje, mėgindamos išsikapstyti iš savo mėšlo. Būtų buvę daug geriau susitikti jos bute, namuose, kuriuos ji dalijosi su Stentonu. Bet, spėjau, ji norėjo buferio, klausytojų, kad nors kiek valdyčiausi. – Klausyk, – tariau išvargusi. – Mudu su Keriu kraustysimės iš buto, susirasime ką nors savo. Mama atlošė pečius. – Ką? Kodėl? Nebūk lengvabūdė, Eva! Nėra jokio reikalo... – Yra. Neitano neliko. O mudu su Gideonu norime daugiau laiko praleisti drauge... – Kuo tai susiję su tavo išsikraustymu? – Jos akys paplūdo ašaromis. – Atleisk, Eva. Ką dar galiu pasakyti? – Tai ne dėl tavęs, mama. – Muistydamasi užsikišau plaukus už ausies, nes jos ašaros visada mane sujaudindavo. – Gerai, jei atvirai, tikrai keista gyventi namuose, už kuriuos moka Stentonas, po to, kas nutiko tarp judviejų su tėčiu, bet kur kas svarbiau tai, kad mes su Gideonu norime gyventi drauge. Tiesiog atrodo protinga pradėti iš naujo kitoje vietoje. – Gyventi kartu? – Mamos ašaros nudžiūvo. – Nesusituokus? Eva, ne. Tai būtų siaubinga klaida. O kaip Keris? Tu jį atsivežei į Niujorką. – Jis liks su manimi. – Nesakiau jai, kad Keriui dar neminėjau „kambario draugo Gideono“ idėjos, bet buvau tikra, kad jis neprieštaraus. Kur kas dažniau būčiau namie, o ir nuoma trims pigiau. – Būsime trise. – Su tokiu vyru, kaip Gideonas Krosas, negyveni, kol nesi su juo susituokus. – Ji palinko pirmyn. – Privalai manimi pasitikėti. Palauk žiedo. – Aš neskubu ištekėti, – tariau nykščiu trindama savo žiedą. – O, Dieve. – Mama papurtė galvą. – Ką šneki? Juk myli jį. – Dar per anksti. Aš per jauna. – Tau dvidešimt ketveri. Tai tobulas amžius. – Ryžtas ištiesino mamos nugarą. Bent sykį tai manęs neerzino, nes grįžo dalis jos dvasios. – Neleisiu tau visko sugadinti, Eva. – Mama... – Ne. – Jos akys ėmė mąsliai žibėti. – Pasitikėk manimi ir nurimk. Aš tai sutvarkysiu. Mėšlas. Man visai nepasidarė ramiau, nes dėl vestuvių ji ne mano, o Gideono pusėje.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Penktą valandą išėjusi iš „Crossfire“ vis dar galvojau apie mamą. Prie šaligatvio laukė „Bentley“, man priėjus, išlipo Angusas ir nusišypsojo. – Labas vakaras, Eva. – Labas, – nusišypsojau jam. – Kaip tu, Angusai? – Puikiai. – Jis apėjo mašiną iš galo ir atidarė man dureles. Tyrinėjau jo veidą. Kiek jis žino apie Neitaną ir Gideoną? Ar tiek pat kiek Klensis? O gal daugiau? Atsisėdusi ant vėsios užpakalinės sėdynės, išsitraukiau išmanųjį telefoną ir paskambinau Keriui. Įsijungė balso paštas, tad palikau žinutę: „Labas, tik primenu, kad savaitgalį manęs nebus. Ar galėtum padaryti man paslaugą ir pamąstyti apie įsikraustymą į butą, kurį dalintumės su Gideonu, o kai grįšiu, galėsime apie tai pasikalbėti. Kokią nors naują vietą, kurią visi galėtume sau leisti. Nors jam, žinoma, dėl to jaudintis nereikia, – pridėjau, įsivaizduodama Kerio veido išraišką. – Gerai. Jei tau manęs prireiks ir negalėsi prisiskambinti, atsiųsk elektroninį laišką. Myliu.“ Vos baigiau, atsidarė durys ir įlipo Gideonas. – Labas, šaunuoli. Jis sučiupo mane už sprando ir pabučiavo, lūpomis užspausdamas burną. Jo liežuvis laižė ją, ragavo mane, ir visos mano mintys nutolo. Kai paleido, buvau uždususi. – Labas, angele, – tarė šiurkščiai. – Oho. Jis nusišypsojo. – Kaip pietūs su mama? Niurgztelėjau. – Taip gerai, ką? – Jis sugavo mano ranką. – Papasakok. – Nežinau. Buvo keista. Angusas įlipo į vairuotojo vietą ir įsiliejo į eismą. – Keista? – perklausė Gideonas. – Ar nejauku? – Ir tas, ir tas. – Žiūrėjau pro tamsintus langus, o mašina sulėtėjo spūstyje. Šaligatviai prisikimšo žmonių, bet visi judėjo greitai. Įstrigusios buvo tik mašinos. – Ji taip susitelkusi į pinigus. Tai nieko naujo, bet aš įpratusi prie jos vaidybos, esą finansinio stabilumo troškimas tėra sveikas protas. Šiandien ji atrodė... liūdna. Pasidavusi. Jo nykštys raminamai glostė mano krumplius. – Gal ji jaučiasi kalta dėl to, ką padarė. – Turėtų! Bet nemanau, kad čia šuo pakastas. Tai kažkas kita, bet neturiu jokio supratimo, kas. – Ar norėtum, kad tuo pasidomėčiau? Pasukusi galvą pažvelgiau jam į akis. Neatsakiau tuoj pat, norėjau viską apsvarstyti. – Norėčiau, taip. Bet ir nekaip dėl to jaučiuosi. Ieškojau informacijos apie tave, daktarą Luką, Koriną... knisuosi, kad sužinočiau žmonių paslaptis, užuot tiesiai šviesiai paklaususi.

– Tai paklausk jos, – tarė jis tuo vyrišku, faktus konstatuojančiu balsu. – Klausiau. Ji sakė, kad pasikalbės, kai nebūsiu tokia pikta. – Moterys. – Jis susiraukė, nors akyse spindėjo šiltas pasitenkinimas. – Ko norėjo Žiru? Ar žinojai, kad jis užsuks? Jis papurtė galvą. – Jam gi reikia ką nors kaltinti dėl savo vedybinių problemų. Aš – patogus taikinys. – Kodėl jis nenustoja kaltinti ir nepradeda santuokos gelbėti? Jiems reikia psichologo. – Arba skyrybų. Aš sustingau. – Ar tu to nori? – Aš noriu tavęs, – sumurkė jis, tada paleido mano ranką, griebė mane ir prisitraukė ant kelių. – Nevidonas. – Nė nenutuoki. Šiam savaitgaliui turiu velniškų planų. Nuo to padykusio žvilgsnio, kuriuo jis mane nužvelgė, mano mintys pakrypo kur kas gašlesne kryptimi. Kreipiau jo galvą žemyn, norėdama pabučiuoti, bet „Bentley“ pasisuko ir staiga tapo tamsu. Apsižvalgiusi suvokiau, kad mes požeminiame garaže. Apvažiavome du aukštus, sustojome vienoje vietoje ir tučtuojau vėl pajudėjome. Drauge su keturiais kitais „Bentley“ automobiliais. – Kas vyksta? – paklausiau, kai pasukome atgal prie išvažiavimo, du automobiliai važiavo priešais, du už mūsų. – Slėpynės, – tarė jis, trindamasis man į kaklą. Vėl įsukome į gatvę ir visi išsiskirstėme skirtingomis kryptimis. – Ar mus seka? – paklausiau. – Atsarga gėdos nedaro. – Jo dantys švelniai susmigo į mano kūną ir mano speneliai tučtuojau sukietėjo. Viena ranka prilaikydamas nugarą, kitos nykščiu brūkštelėjo per krūtį. – Šis savaitgalis mūsų. Jam bučiuojant mane godžiu, giliu bučiniu, įvažiavome į dar vieną garažą. Sustojome ir durys staigiai atsidarė. Mėginau suvokti, kas darosi, bet Gideonas permetė kojas į šoną ir išsliuogė iš „Bentley“, tvirtai laikydamas mane glėbyje, tada tučtuojau persėdo į kitą automobilį. Po mažiau nei minutės vėl buvome kelyje, „Bentley“ į kelią išsuko priešais mus ir nuvažiavo priešinga kryptimi. – Tai beprotiška, – tariau. – Maniau, išvykstame iš šalies. – Ir išvykstame. Pasitikėk manimi. – Pasitikiu. Jis švelniai žvelgė man į veidą. – Žinau. Iki oro uosto daugiau nebesustojome. Po trumpos apsaugos patikros privažiavome tiesiai prie pakilimo tako, ir aš, o iš paskos ir Gideonas, užlipome laiptais į vieną iš jo privačių lėktuvų. Jo salonas buvo prabangus, bet elegantiškai neperkrautas, dešinėje stovėjo sofa, kairėje stalas ir kėdės. Palydovas buvo dailus jaunas vyrukas juodomis kostiuminėmis kelnėmis ir liemene, ant kurios buvo išsiuvinėtas „Cross Industries“ logotipas ir jo vardas, Erikas.

– Labas vakaras, pone Krosai. Panele Tramel, – šypsodamasis pasisveikino Erikas. – Gal norėtumėte ko nors išgerti, kol ruošiamės kilti? – Man degtinės su spanguolių sultimis, – tariau. – To paties, – pridūrė Gideonas, nusimesdamas savo švarką ir paduodamas jį Erikui, kuris dar palaukė, kol Gideonas atsikratė ir liemenės bei kaklaraiščio. Stebėjau jį žavėdamasi, dėl viso pikto dar ir švilptelėjau. – Man ši kelionė jau patinka. – Angele. – Jis papurtė galvą, akys juokėsi. Į lėktuvą įlipo džentelmenas tamsiai mėlynu kostiumu. Jis šiltai pasisveikino su Gideonu, paspaudė man ranką, kai buvome supažindinti, tada paprašė mūsų pasų. Dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė, ir lėktuvo durys buvo uždarytos. Mudu su Gideonu, atsisėdę prie stalo su savo gėrimais, užsisegėme saugos diržus, ir lėktuvas ėmė judėti pakilimo taku. – Ar pasakysi, kur skrendam? – paklausiau pakėlusi savo gėrimą. Jis dzingtelėjo savo krištoline stikline į manąją. – Nejau nenori, kad tai būtų staigmena? – Priklauso nuo to, kaip ilgai teks skristi. Galiu išprotėti iš smalsumo, kol nusileisim. – Manau, būsi pernelyg užsiėmusi, kad apie tai galvotum, – nusišypsojo jis. – Tai juk transporto priemonė. – Oo, – grįžtelėjau atgal ir pamačiau nediduką koridorių lėktuvo gale bei keletą durų. Vienos turėtų vesti į tualetą, kitos – į kabinetą, o trečios – į miegamąjį. Pajutau sukylant lūkesčius. – Kiek laisvo laiko turime? – Valandų valandas, – sumurkė jis. Mano kojų pirštai užsirietė. – Ak, šaunuoli. Ko tik aš tau nedarysiu. Jis papurtė galvą. – Pamiršai, kad tai mano savaitgalis, aš imsiu tave taip, kaip norėsiu. Taip tarėmės. – Kelionės metu? Tai neatrodo sąžininga. – Jau esu tai iš tavęs girdėjęs. – Ir anąkart tai buvo tiesa. Jo šypsena išplatėjo, jis gurkštelėjo. – Vos tik kapitonas duos leidimą stotis, noriu, kad eitum į miegamąjį ir nusirengtum. Tada atsigulk ant lovos ir lauk manęs. Vienas mano antakis pakilo. – Tu tiesiog lydaisi nuo minties, kad aš voliosiuos lovoj nuoga, laukdama, kada mane išdulkinsi. – Taip, labai. Kiek pamenu, atvirkštinis variantas buvo tavo fantazija. – Mmm. – Gurkštelėjau savo gėrimo, mėgaudamasi, kaip lengvai nuslydo ledinė degtinė, kaip sušildė skrandį. Lėktuvas išsitiesino ir kapitonas pranešė, kad galime stotis. Gideonas akimis parodė: Na? Skuosk. Mirktelėjusi jam, atsistojau ir pasiėmiau gėrimą. Neskubėjau, provokavau jį. Ir vis labiau

jaudinausi pati. Dievinau priklausomybę nuo jo malonės. Kad ir kaip mėgau versti jį eiti iš proto dėl manęs, jo valdingumas mane beprotiškai jaudino. Žinojau, koks absoliutus valdovas jis gali būti, o tai leido man besąlygiškai juo pasitikėti. Nemanau, kad yra kas nors, ko neleisčiau jam su manimi daryti. Kad šis mano įsitikinimas bus išbandytas jau netrukus, suvokiau užėjusi į miegamąjį ir pamačiusi raudonus šilko bei velveto antrankius, dailiai padėtus ant balto užtiesalo. Pasisukau pažvelgti į Gideoną, tačiau jo nebebuvo. Ant stalo stovėjo tuščia jo stiklinė, it deimantai blizgėjo kvadratiniai ledukai. Širdis sudundėjo. Užsivertusi likusį gėrimą, įžengiau į kambarį. Negalėjau pakęsti suvaržymo sekso metu, nebent tai darytų Gideonas. Jo rankos arba raumeningo kūno svoris. Niekada to neperžengėme. Nebuvau tikra, ar galėsiu. Pastačiau tuščią stiklinę ant spintelės prie lovos, rankos nežymiai virpėjo. Nesupratau – iš baimės ar jaudulio. Žinojau, kad Gideonas manęs niekada nesužeistų. Jis taip sunkiai dirbo, stengdamasis, kad niekada nebijočiau. O kas, jei jį nuvilsiu? Kas, jei negalėsiu duoti to, ko jam norisi? Tokius suvaržymus jis yra minėjęs ir anksčiau ir aš žinojau, jog vienoje jo fantazijų esu visiškai prieš jį suvaržyta ir atvira, o išpleiktas ir beginklis mano kūnas paruoštas jam. Supratau tą troškimą, tą norą visiškai, absoliučiai mane užvaldyti. Pati jutau tą patį. Nusirengiau. Mano judesiai buvo lėti ir atsargūs, nes pulsas ir taip lėkė per greitai. Kone lekavau, krūtinę maudė nuo nerimo ir laukimo. Pasikabinau drabužius ant pakabo mažoje spintoje ir droviai įlipau į aukštą lovą. Kai į kambarį įžengė Gideonas, rankose laikiau antrankius, abejodama savimi. – Tu neguli, – tarė jis švelniai, uždarydamas ir užrakindamas duris už nugaros. Iškėliau antrankius. – Vienetiniai, pagaminti specialiai tau. – Jis priėjo, vikriais pirštais jau segiodamasis marškinius. – Tamsiai raudona – tavo spalva. Gideonas nusirengė taip pat lėtai, kaip ir aš, suteikdamas man galimybę pasimėgauti kiekvienu atsiveriančiu jo odos centimetru. Jis žinojo, kad po šiurkščiu odos šilku įsitempiantys jo raumenys man bus tikras afrodiziakas. – Ar aš tam pasirengusi? – paklausiau švelniai. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido, Gideonas nusimovė kelnes. Atsitiesęs tik su juodomis trumpikėmis, po kuriomis rėžėsi platus jo kotas, atsakė: – Ne daugiau, nei gali pakelti, angele. Pažadu. Giliai įkvėpusi, atsiguliau ant nugaros ir pasidėjau antrankius ant pilvo. Jis priėjo prie manęs, veidas buvo įsitempęs nuo geismo. Įsitaisė ant lovos šalimais, pakėlė mano ranką prie lūpų ir pabučiavo riešą. – Tavo pulsas lekia šuoliais. Linktelėjau nežinodama, ką atsakyti. Jis paėmė antrankius, vikriai atsegė tamsiai raudono šilko juostelę, jungiančią abu velvetinius riešo laikiklius. – Kai esi surakinta, tampa lengviau pasiduoti, bet to nereikia suprasti pažodžiui. Tiesiog turi deramai nusiteikti. Mano pilvas, pajutęs, kaip ant jo padedama juostelė, virptelėjo. Vieną antrankį jis pasidėjo ant šlaunies, o kitą iškėlė. – Duokš riešą, angele.

Ištiesiau jam ranką ir jis tvirtai suveržė velvetą – nuo to ėmiau greičiau kvėpuoti. Paprastutė medžiaga ant pulsuojančios venos stebinamai jaudino. – Ne per tvirtai, ką? – paklausė jis. – Ne. – Turi jaustis suvaržyta tiek, kad nė akimirkos to nepamirštum, bet tau neturi skaudėti. Nurijau seilę. – Neskauda. – Gerai. – Jis taip pat suveržė ir antrą riešą, o tada atsitiesė pasidžiaugti savo darbu. – Gražumėlis, – sumurmėjo. – Primena tą raudoną suknelę, kurią vilkėjai, kai pirmą kartą tave paėmiau. Ji išvedė mane iš proto, žinai. Sutriuškinai mane. Per amžius nebeatsigausiu. – Gideonai. – Visa baimė išgaravo, nuvyta jo meilės ir geismo šilumos. Aš jam brangi. Jis niekada neverstų manęs daryti to, ko negaliu. – Ištiesk rankas virš galvos ir iš abiejų pusių suimk pagalvę, – liepė jis. Paklusau ir pajutau dar labiau įtemptus antrankius. Pasijutau surakinta. Užgrobta. – Jauti? – paklausė jis ir aš supratau. Tą akimirką mylėjau jį iki skausmo. – Taip. – Liepsiu tau užsimerkti, – tęsė jis atsistodamas ir nusimesdamas paskutinį savo drabužį. Buvo susijaudinęs, plati varpa lingavo nuo savo pačios svorio, didelė galvutė blizgėjo nuo išskyrų. Mano burna prisipildė seilių, pajutau manimi pulsuojantį alkį. Jis taip degė manimi, buvo toks alkanas, tačiau to niekada nebūtum išgirdęs jo balse, pastebėjęs toje jo spinduliuojamoje ramybėje. Tobula jo savitvarda privertė mane sudrėkti. Gideonas buvo visa, kas geriausia, vyras, kuris beprotiškai manęs troško – ko man taip reikėjo, kad jausčiausi saugiai, – bet sugebėjo valdytis tiek, kad neperžengtų ribų. – Noriu, kad būtum užsimerkusi, jei gali, – tęsė jis žemu, raminamu balsu. – Bet jei bus per daug, atsimerk. Tik pirmiausia pasakyk savo saugos žodį. – Gerai. Jis pakėlė satino juostelę ir švelniai perbraukė ja man per odą. Vėsus metalinis užsagas vienoje pusėje užkliuvo už spenelio ir šis kaipmat išbrinko. – Išsiaiškinkim, Eva. Tavo saugos žodis nėra skirtas man. Jis skirtas tau. Viskas, ką turi pasakyti man, tai ne arba sustok, bet taip, kaip antrankiai verčia tave pasijusti suvaržytą, saugos žodis padės tau atsipalaiduoti. Ar supranti? Linktelėjau, kas sekundę jausdamasi vis patogiau ir nekantriau. – Užsimerk. Paklusau jo komandai. Beveik iš karto aštriai pajutau suveržtus riešus. Lėktuvo variklių vibracija ir tylus ūžimas tapo aiškesni. Pravėriau burną. Ėmiau kvėpuoti greičiau. Juostelė nuslydo mano krūtine prie kitos krūties. – Tu tokia graži, angele. Tobula. Nė nenutuoki, kokį poveikį man darai. – Gideonai, – sušnibždėjau, beviltiškai jį mylėdama. – Pasakyk man. Išplėsti jo pirštai palytėjo mano kaklą ir ėmė lėtai judėti kūnu žemyn. – Mano širdis plaka taip pat greitai kaip ir tavoji.

Išsiriečiau ir virpėjau, mat kiekvienas jo prisilietimas truputį kuteno. – Gerai. – Aš toks kietas, kad net skauda. – Aš šlapia. – Parodyk, – tarė jis šiurkščiai. – Išskėsk kojas. – Jo pirštai nuslydo per mano tarpą. – Taip. Tu slidi ir karšta, angele. Alkana mano lytis įsitempė, visas kūnas atsiliepė į jo prisilietimą. – Ak, Eva. Turi godžiausią putę. Visą likusį gyvenimą praleisiu stengdamasis ją pasotinti. – Turėtum pradėti jau dabar. Jis švelniai nusijuokė. – Tiesą sakant, pradėsim nuo tavo burnos. Turėsi man pačiulpti, tada galėsiu dulkinti tave iki nusileisim. – O, Dieve, – suvaitojau. – Prašau, pasakyk, kad tai ne dešimties valandų skrydis. – Už tai galėtum užsidirbti pliaukštelėjimą, – sumurkė jis. – Bet aš gera mergaitė! Čiužinys, jam įlipus, įdubo. Jutau, kaip jis artėja, kol galiausiai atsiklaupė prie mano peties. – Dabar būk gera mergaitė, Eva. Pasisuk į mane ir išsižiok. Nekantriai paklusau. Šilkinio švelnumo jo koto galvutė brūkštelėjo man per lūpas ir aš išsižiojau plačiau, pajutusi malonumo bangą, jam audringai suvaitojus. Jo pirštai paniro į mano plaukus, delnas suėmė sprandą. Jis laikė mane, kaip jam patiko. – Dieve, – aiktelėjo jis. – Tavo burna tokia pat godi. Poza, kuria gulėjau – ant nugaros, rankomis įsikibusi į pagalvę, – neleido man paimti jo daugiau, nei tik plačią galvutę. Čiulpiau ją, liežuviu plazdenau per jautrią skylutę viršuje, jaudinama to džiaugsmo, kad galiu visą dėmesį sutelkti į Gideoną. Šis maloninimas nebuvo joks dosnumas. Tiesą sakant, iš esmės tai dariau dėl savęs, nes man tai siaubingai patiko. – Štai taip, – skatino jis, judindamas klubus, dulkindamas mano burną. – Čiulpk štai taip... kaip gera, angele. Priversk mane audringai baigti. Įkvėpiau jo, jausdama, kaip kūnas atsiliepia į jo kvapą, instinktyviai reaguoja į jo syvus. Visiems mano pojūčiams persismelkus Gideonu, atsidaviau bendram mudviejų malonumui. Sapnavau, kad krentu, ir sutrūkčiojusi pabudau. Širdis iš nuostabos lėkė šuoliais ir tada suvokiau, kad lėktuvas staiga kristelėjo. Turbulencija. Jaučiausi gerai. Gideonas, užmigęs šalimais, irgi. Tai privertė mane nusišypsoti. Vos neišsijungiau, kai galiausiai buvau apdovanota orgazmu – jis taip nuodugniai mane išdulkino, kad nuo poreikio baigti ėmiau elgtis neadekvačiai. Natūralu – turėjo būti kiek pavargęs. Paskubomis žvilgtelėjusi į laikrodį pamačiau, jog ore esame jau beveik tris valandas. Spėjau, kad nusnūdome apie dvidešimt minučių, gal dar mažiau. Buvau tikra, kad jis tvarkė mane mažne dvi valandas. Vis dar jaučiau storos jo varpos, slystančios į mane ir vėl laukan, glostančios ir trinančios visas jautrias vieteles, aidą. Atsargiai išslydau iš lovos, nenorėdama jo pažadinti, ir itin tyliai uždariau kambariui priklausančio tualeto duris. Dekoruotas tamsiu medžiu ir chromo įrenginiais, tualetas buvo tiek vyriškas, tiek elegantiškas. Klozetas turėjo porankius, tad atrodė kaip sostas, o per apšalusį langą erdvę nušvietė saulė. Rankinė

dušo galvutė atrodė labai viliojamai, bet aš vis dar buvau supančiota raudonais antrankiais. Tad atlikau reikalą, nusiploviau rankas ir tada viename iš stalčių pastebėjau rankų losjoną. Jis kvepėjo subtiliai, bet nuostabiai. Pasitepiau juo ir staiga į galvą šovė gudri mintis. Čiupau tūbelę ir nusinešiau į miegamąjį. Vaizdas, kurį pamačiau įžengusi į kambarį, atėmė žadą. Gideonas gulėjo išsipleikęs ant dvigulės lovos, dailus auksinis jo kūnas užėmė tiek vietos, kad ji atrodė visai mažytė. Vieną ranką buvo užmetęs ant galvos, kitą užsidėjęs ant krūtinės. Viena sulenkta koja sviro nuo lovos krašto, o kita buvo visiškai tiesi, tik pėda buvo išlindusi už čiužinio. Sunki varpa gulėjo ant pilvo apačios, galvutė kone siekė bambą. Dieve, jis toks vyriškas. Pribloškiamai. Ir galingas, visas jo kūnas spinduliavo fizinę stiprybę ir graciją. Tačiau aš galėjau priversti jį klauptis. Tai mane labai jaudino. Man įlipus į lovą, jis pabudo ir ėmė markstytis. – Ei, – tarė jis mieguistai kimiai. – Eikš. – Myliu tave, – tariau jam, atsiguldama ant ištiestos jo rankos. Jo oda buvo it šiltas šilkas, prisislinkau arčiau. – Eva. – Jis užvaldė mano lūpas meiliu alkanu bučiniu. – Aš dar toli gražu su tavimi nebaigiau. Giliai įkvėpusi, kad įsidrąsinčiau, padėjau losjono tūbelę jam ant pilvo. – Noriu būti tavyje, šaunuoli. Jis susiraukęs pažvelgė žemyn, tada sustingo. Buvau pakankamai arti, kad pajusčiau, kaip pasikeičia jo kvėpavimas. – Taip nesitarėm, – tarė jis atsargiai. – Manau, mums reikia persitarti. Be to, vis dar penktadienis, tad dar ne visai savaitgalis. – Eva... – Susijaudinu vien galvodama apie tai, – sušnibždėjau kojomis apsivydama jo šlaunį ir trindamasi į jį, kad pajustų, kokia aš drėgna. Šiurkštūs mano jautria lytimi slystantys jo plaukai privertė mane suvaitoti, ne paskutinę vietą čia užėmė ir begėdiškumas bei padykumas. – Tik liepk sustoti ir sustosiu. Leisk pamėginti. Jis garsiai sugriežė dantimis. Pabučiavau jį. Prisispaudžiau visu kūnu. Kai Gideonas bandydavo su manimi ką nors nauja, visada tuo metu pasakodavo, ką daro. Tačiau kalbėti su juo ne visada yra išeitis. Kartais daug geriau padėti jam išjungti mintis. – Angele... Užguliau jį, apžergiau, patraukiau į šalį losjoną, kad jis per daug apie tai negalvotų. Jei mėginsime ką nors naujo, nenoriu, kad abu pernelyg daug apie tai galvotume. Ir jei tai neatrodytų natūralu, nedaryčiau to. Ką mudu turime, yra pernelyg brangu, kad gadinčiau. Rankomis glostydama krūtinę, raminau jį, leisdama jam pajusti, kaip jį myliu. Kaip garbinu. Padaryčiau dėl jo viską – tik nepasiduočiau. Jis apglėbė mane, viena ranka paniro man į plaukus, kita įsitaisė ant juosmens ir spaudė mane artyn. Jo burna buvo pravira, liežuvis laižė ir ragavo. Kryptelėjusi galvą, kad geriau jį pasiekčiau, atsidaviau bučiniui. Jo varpa tarp mudviejų sukietėjo, išpampo prie mano pilvo. Jis kilstelėjo klubus aukštyn, dar labiau

ją prispausdamas, ir suvaitojo man į burną. Jo skruostu nuslinkau prie kaklo, nulaižiau druską nuo odos ir įsisiurbiau. Čiulpiau ritmiškai, kąsčiojau jį dantimis, pažymėdama jį. Jis spaudė mane artyn, laikydamas už sprando, o mano lūpomis vibravo jo leidžiami malonumo garsai. Atsitraukusi nužvelgiau ryškiai raudoną mėlynę, kurią palikau ant jo kaklo. – Mano, – sušnibždėjau. – Tavo, – šiurkščiai prisiekė jis, primerkęs degančias akis. – Kiekvienas tavo colis. – Leidausi žemyn, apčiuopusi paerzinau plokščius spenelių diskus. Lengvai it plunksna lyžtelėjau mažyčius taškelius, paskui aplink juos, tada ėmiau čiulpti. Gideonas sušnypštė, kai įsisiurbiau tiek, kad įdubo skruostai, ir rankomis iš abiejų savo šonų griebė antklodę. – Viduje ir išorėje, – tariau švelniai, pasisukusi prie kito spenelio ir apgaubdama jį tokiu pat dėmesiu. Keliaudama žemyn įsitempusiu jo kūnu, jutau, kaip jis vis labiau ir labiau įsiręžia. Kai liežuviu apvedžiau jo bambą, jis smarkiai sutrūkčiojo. – Ša, – raminau jį, skruostu trindamasi į pulsuojančią varpą. Po ankstesnio mūsų raundo jis apsiprausė, tad dabar kvepėjo švariai ir maloniai. Sunkus jo kapšelis kabojo tarp kojų, satino švelnumo oda buvo gryna, mat jis skrupulingai prisižiūrėjo. Dievinau tai, kad jis toks pat švelnus ir lygus, kaip aš. Jam būnant manyje, mudviejų ryšys būdavo išbaigtas visomis įmanomomis prasmėmis, pojūčius aštrino besiliečianti mano ir jo oda. Spustelėjusi rankomis iš vidinės jo šlaunų pusės, paskatinau plačiau išsiskėsti, duoti man vietos patogiai įsitaisyti. Tada lyžtelėjau per patį išburkusio kapšelio vidurį. Gideonas urgztelėjo. Neprijaukinto gyvūno garsas mano kūnu nusiuntė baimingo jaudulio bangą. Visgi nesustojau. Negalėjau. Pernelyg jo troškau. Garbinau jį tik savo burna, švelniai čiulpiau ir glamonėjau liežuviu. Tada pakišau nykščius po jo kapšeliu ir švelniai jį kilstelėjau, kad pasiekčiau jautrią odą po jais. Jo kiaušiai pakilo, oda įsitempė ir prisitraukė prie kūno. Liežuviu siektelėjau kiek žemiau, tyrinėjau, artėdama prie galutinio savo tikslo. – Eva. Sustok, – alsavo jis. – Aš negaliu. Baik. Mano mintys lėkė šuoliais, toliau liečiau jį, delnu suėmiau varpą ir ėmiau ją glostyti. Jis vis dar buvo per daug susikaustęs, per daug susitelkęs į tai, kas tuoj nutiks, užuot mėgavęsis tuo, kas vyksta dabar. Bet aš žinojau, kaip jo mintis nukreipti į ką kita. – Kodėl gi mums nepadarius to drauge? – Pasimuisčiusi apsisukau ir apžergiau jį atbulai. Man dar nespėjus įsitaisyti, jo rankos jau sugriebė mano šlaunis ir truktelėjo žemyn lytį prie laukiančių lūpų. Suaimanavau iš nuostabos, kai jis prisisiurbė prie klitorio ir ėmė alkanai čiulpti. Išpurtusi ir jautri nuo ankstesnio mudviejų pasismaginimo, vos galėjau pakelti šitokią malonumo bangą. Jis buvo laukinis ir išbadėjęs, jo aistrą kaitino frustracija bei baimė. Lūpomis apglėbusi jo varpą, atidaviau jam visa tai, ką jis davė man. Man smarkiai čiulpiant galvutę, jo aimanos vibravo prie mano klitorio – beveik nebetvėriau, kaip norėjau baigti. Jis spaudė mane prie savęs, pirštais iki mėlynių įsikibęs į mano klubus. Dievinau tai. Jis ėjo iš proto ir nors pats bijojo to, ką tai galėtų reikšti, mane tai jaudino. Būdamas su manimi, jis bijojo dėl manęs, bet aš juo pasitikėjau. Tai buvo toks pasitikėjimas, dėl kurio abu

sunkiai dirbome, liejome ašaras ir kraują, ir kurį aš vertinau labiausiai pasaulyje. Kumščiu suėmusi jo kotą, judėjau aukštyn žemyn taip, kad galvutė netruko ištrykšti syvais. Vos spėjau suvokti, kad jis virpa, o jis jau parvertė mus ant šono, kad gulėtume šalimais, o ne vienas ant kito. Jis greitai ir griežtai rijo mane, kaišiojo liežuvį man į lytį ir tais nirtulingais stūmiais vedė mane iš proto. Piršto galiuku paliečiau analines jo raukšles, o lūpomis karštligiškai slidinėjau aukštyn žemyn visu storu jo ilgiu. Jis suvirpėjo ir išleido žemą garsą, nuo kurio prakaituota mano oda tuoj pašiurpo. Mano klubai dirbo man to visiškai nepastebint, slidi lytis trynėsi į dirbančią jo burną. Nevaldomai aimanavau, visas mano kūnas drebėjo nuo mažyčių pasitenkinimo virpesių. Jis taip gerai dulkino mane savo liežuviu... vedė iš proto. O tada jo piršto galiukas ėmė atkartoti manąjį ir trintis į užpakalio angą. Laisvoji mano ranka aklai ieškojo losjono. Gideonas stumtelėjo tūbelę man į ranką – tai buvo toks man reikalingas sutikimas. Vos spėjau atidaryti dangtelį, o jo pirštas įsliuogė gilyn. Aš išsiriečiau, jo kotas išslydo man iš burnos, aikčiodamas jo vardą mano kūnas stengėsi susitaikyti su netikėtu įėjimo šoku. Prieš atiduodamas tūbelę, jis pats jau buvo pasitepęs pirštus. Akimirką man visko buvo per daug. Jis buvo visur – aplink mane, manyje, prisiplojęs prie manęs. Ir jis nebuvo švelnus. Jo pirštas mano užpakalyje stūmė ir traukėsi, dulkino mane, o jo galia vis dar miešėsi su ta pykčio užuomina. Stūmiau jį ten, kur jis nenorėjo eiti, ir jis mane baudė malonumu, kuris plūdo per greitai, kad su juo susitaikyčiau. Aš jam buvau švelnesnė. Ėmiau čiulpti jo kotą. Leidau losjonui sušilti ant mano pirštų, tik tada patryniau į jį. Palaukiau, kol jis išsiries, norėdamas dar, kol pražys atsiverdamas, ir tik tada įslydau vienu vieninteliu pirštu. Tokio jo išleisto garso dar nebuvau niekada girdėjusi. Tai buvo sužeisto gyvūno klyksmas, tik kupinas sielos gelmes kabinančio skausmo. Jis sustingo šalia manęs, sunkiai kvėpuodamas į mano lytį, giliai panardinęs pirštą, o visas geležinis jo kūnas drebėjo. Paleidau jį iš burnos ir išdainavau: – Dabar aš tavyje, mažuti. Tau puikiai sekasi. Tau bus žiauriai gera. Jis aiktelėjo, kai slystelėjau giliau ir piršto galiuku brūkštelėjau per prostatą. – Eva! Jo varpa dar padidėjo, paraudo, visą ilgį išvagojo gyslos, o ant pilvo apačios išsiliejo syvai. Jis buvo kietas it akmuo, styrojo aukštyn kiek virš bambos. Niekada nemačiau jo tokio susijaudinusio, mane tai taip kaitino. – Saugau tave. – Švelniai glosčiau jį viduje, liežuviu laižiau šėlstantį kotą. – Taip tave myliu, Gideonai. Einu iš proto tave taip liesdama... Tave tokį matydama. – O, Kristau. – Jis ėmė smarkiai purtytis. – Dulkink mane, angele. Dabar, – spjovė jis, man vėl trinantis į jį. – Smarkiai. Prarijau jo erekciją ir suteikiau jam tai, ko jis reikalavo, masažuodama tą vietą jo viduje, kuri vertė jį keiktis ir rangytis, visas jo kūnas kovojo su pojūčių lavina. Jo rankos pasitraukė nuo manęs, didelis kūnas rietėsi, bet aš laikiausi lūpomis ir rankomis, vesdama jį į priekį. – O, Dieve, – kūkčiojo jis, kumščiais plėšdamas antklodę – mažoje erdvėje nuaidėjo plyštančio audinio garsas. – Sustok, Eva. Daugiau ne. Po velnių! Spustelėjau viduje tuo pat metu, kai kietai čiulptelėjau išorėje, ir jis taip galingai baigė, kad aš

paspringau karšta srove. Man traukiantis, jis aptaškė mano lūpas, pilvą ir krūtis – išsiliejo tokia nevaldoma audra, kad buvo sunku patikėti, jog vos per keletą valandų jis jau baigė dukart. Savo piršto galiuku jutau susitraukinėjimą, šėlstantį pulsavimą, varantį lauk sėklą. Atsitraukiau tik tada, kai jo kūnas visiškai nurimo, drebėdama atsisukau ir prisitraukiau jį į glėbį. Buvom prakaituota, lipni masė, ir aš dievinau jausmą, kad mums į tai visiškai nusispjaut. Gideonas panardino drėgną savo veidą man tarp krūtų ir pravirko.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Gideono išsirinkta vieta buvo rojus. Jo pilotas skraidino mus virš Priešvėjinių salų, skrido žemai virš neįtikėtinai gražių mėlynų ramios Karibų jūros vandenų ir nusileido tiesiai į privatų oro uostą, netoli galutinio mūsų tikslo, „Crosswinds“ poilsio komplekso. Lėktuvui nusileidus, abu buvome dar ganėtinai psichologiškai neatsigavę po to, kas įvyko. Vis dėlto Gideonas patyrė gyvenimo orgazmą. Dar šlapiais plaukais, susikibę rankomis, padavėme savo pasus, kad uždėtų antspaudus. Beveik nešnekėjome – nei tarpusavyje, nei su kitais. Manau, abu buvome dar pernelyg emociškai priblokšti. Įsėdome į laukiantį limuziną ir Gideonas įsipylė sau stiprų kokteilį. Jo veidas nieko neišdavė, jis vėl griebėsi tos nepalaužiamos gynybos. Kai nebyliai klausdamas iškėlė krištolinį grafiną, papurčiau galvą. Jis atsisėdo ant sėdynės šalimais ir apglėbė mano pečius. Prisislinkau prie jo ir permečiau kojas jam per kelius. – Ar tarp mudviejų neperbėgo kokia juoda katė? Jis prispaudė lūpas prie mano kaktos. – Ne. – Myliu tave. – Žinau. – Jis išmaukė savo gėrimą ir įstatė tuščią stiklinę į laikiklį. Visą ilgą kelionę iš oro uosto į poilsio kompleksą jis daugiau nepratarė nė žodžio. Kai atvykome, buvo tamsu, bet lauke įrengtas vestibiulis ryškiai švietė. Apkraštuotas vešliais vazoniniais augalais ir dekoruotas tamsiu medžiu bei spalvingomis keraminėmis plytelėmis, registratūros stalas svečius pasitiko nerūpestingai, tačiau elegantiškai. Kai mūsų automobilis sustojo, viešbučio vadybininkas jau laukė prie apvalaus įvažiavimo. Jis atrodė nepriekaištingai, plačiai šypsojosi. Akivaizdžiai jaudinosi, kad Gideonas čia apsistos, o dvigubai labiau ir dėl to, kad Gideonas žinojo jo vardą – Klodas. Mudviem sekant iš paskos, tvirtai susikibus rankomis, Klodas gyvai plepėjo. Pažvelgęs į Gideoną, niekas nebūtų pasakęs, kokie intymūs ir nuogi vienas prieš kitą buvome vos prieš valandą. Nors mano plaukai išdžiūvę virto pasišiaušusia šluota, jo kaip visada atrodė nuostabiai ir seksualiai. Kostiumas buvo tobulai išlygintas ir dailiai gulėjo ant kūno, o mano suknelė po ilgos dienos atrodė nukarus. Makiažas duše nusiplovė, tad buvau išblyškusi – tik akys liko tamsios kaip meškėno. Vis dėlto Gideono savininkiškumas reiškėsi tuo, kaip jis laikė mane suėmęs, kaip laikydamas ranką ant juosmens nuvairavo mane į apartamentus. Dėl to jaučiausi saugi ir sava, nors pats jis dėvėjo savo darbinę kaukę, o aš nebuvau geriausios formos, ką matė ir jis. Mylėjau jį už tai. Tik troškau, kad nebūtų toks tylus. Jaudinausi dėl to. Ir siaubingai abejojau savo sprendimu stumti jį, nors jis ne kartą prašė baigti. Kokį velnią aš žinojau apie tai, kas jam reikalinga, kad pasveiktų? Vadybininkui toliau pliurpiant su Gideonu, lėtai vaikščiojau didžiulėje svetainėje su plačia atvira terasa ir baltomis sofomis ant bambukinių grindų. Pagrindinis miegamasis buvo toks pats įspūdingas – su didele lova, aprėminta tinkleliu nuo uodų, ir dar viena terasa, vedančia tiesiai į privatų baseiną su

nematomu kraštu, dėl ko jis atrodė kaip dalis už jo mirgančio vandenyno. Papūtė šiltas vėjelis – lyg bučiniais apibėrė man veidą ir pakedeno plaukus. Kylantis mėnuo nupiešė taką per vandenyną, o nuo tolimo juoko ir regio muzikos garsų pasijutau vieniša ir tai nebuvo labai malonu. Viskas ne taip, kai Gideonas nesijaučia gerai. – Ar tau patinka? – paklausė jis tyliai. Pasisukau į jį ir išgirdau kitame kambaryje užsidarant laukujes duris. – Čia fantastiška. Jis vos linktelėjo. – Užsakiau vakarienę į kambarį. Tilapijos su ryžiais, šviežių vaisių ir sūrio. – Nuostabu. Aš išbadėjusi. – Spintoje ir stalčiuose rasi drabužių. Ir bikinių, bet baseinas ir paplūdimys privatūs, tad jų neprireiks, nebent norėsi. Jei ko trūks, pranešk man ir aš tuo pasirūpinsiu. Spoksojau į jį ir į keleto pėdų atstumą tarp mudviejų. Jo akys blizgėjo švelnioje į lubas įmontuotų šviestuvų bei lempų prie lovos metamoje šviesoje. Buvo atžarus ir atsiribojęs, ir aš pajutau gerklę deginančias ašaras. – Gideonai... – Ištiesiau jam ranką. – Ar aš padariau klaidą? Ar kažką tarp mudviejų sugrioviau? – Angele. – Jis atsiduso. Priėjo, pasisiekė mano ranką ir pakėlė ją prie lūpų. Iš arti mačiau, kaip laksto jo žvilgsnis, lyg jam būtų sunku pažvelgti į mane. Paširdžiuos įsitaisė blogulys. – Crossfire. Tas vienas žodis buvo toks tylus, kad kone pamaniau, jog jį įsivaizdavau. Tada Gideonas prisitraukė mane į glėbį ir meiliai pabučiavo. – Šaunuoli. – Pasistiebusi ant pirštų galų suėmiau jo sprandą ir atsakiau jam bučiniu, į kurį sudėjau viską, ką turiu. Jis atsitraukė per greitai. – Persirenkime, kol atneš vakarienę. Man visai patiktų vilkėti mažiau drabužių. Nenoriai atsitraukiau – aišku, su kostiumu jam turėtų būti karšta, bet vis dar jaučiau: kažkas ne taip. Tas jausmas dar paaštrėjo, kai Gideonas išėjo iš kambario persirengti ir aš supratau, kad turėsime atskirus miegamuosius. *** Nusispyriau batus drabužinėje, kurioje radau kur kas daugiau drabužių, nei gali reikėti savaitgalio kelionei. Dauguma jų buvo balti. Gideonui aš patikau vilkinti baltai. Spėjau, kad tai dėl to, jog jis laiko mane angelu. Ar dabar vis dar taip mano? O gal dabar aš velnias? Savanaudė kalė, privertusi jį susidurti su demonais, kuriuos jis troško pamiršti? Apsivilkau paprastą medvilninę juodą suknelę, derančią prie mano laidotuvių nuotaikos. Jaučiausi, lyg tarp mudviejų kažkas būtų mirę. Mes su Gideonu ir anksčiau dažnai klupdavome, bet niekada nejaučiau šitokio jo atsiribojimo. Tokio nejaukumo ir nerimo. Prisimenu tą jausmą su kitais vyrais, kai jie ruošdavosi pasakyti man, kad nebenori daugiau su manimi susitikinėti. Atnešė mums vakarienę ir tvarkingai išdėliojo ant stalelio terasoje, nuo kurios matėsi nuošalus paplūdimys. Ant smėlio pamačiau baltą drobinį namuką ir prisiminiau Gideono svajonę – mes dviese

ant šezlongo prie vandens, mylimės. Suspaudė širdį. Nurijau du gurkšnius gaivaus vaisinio baltojo vyno ir ėmiau mechaniškai valgyti, nors apetitas buvo visiškai dingęs. Gideonas sėdėjo priešais tik su užrišamomis laisvomis baltomis lininėmis kelnėmis, o tai padėtį tik pablogino. Atrodė toks gražus, toks velniškai seksualus, kad negalėjau į jį nespoksoti. Bet jis buvo taip toli nuo manęs. Tyli, galinga figūra, verčianti mane trokšti visa sielos esybe. Emocinė praraja tarp mudviejų gilėjo. Negalėjau jos pergalėti. Baigusi pastūmiau lėkštę šalin ir supratau, kad Gideonas beveik nevalgė. Jis tik pastumdė maistą lėkštėje ir padėjo man užbaigti butelį vyno. Giliai įkvėpusi pratariau: – Atleisk. Man reikėjo... Aš ne... – Sunkiai nurijau. – Atleisk, mažuti, – sušnibždėjau. Atsistūmusi nuo stalo taip, kad kėdės kojos garsiai sucypė ant keraminių plytelių, išskubėjau iš verandos. – Eva! Palauk. Mano pėdos palietė šiltą smėlį ir aš nubėgau link vandenyno, nusitraukiau suknelę ir pajutau karštą it vonioje vandenį. Keletą pėdų buvo seklu, o paskui dugnas staiga leidosi žemyn ir aš įsmukau virš galvos. Sulenkiau kelius ir panirau, džiaugdamasi, kad galiu pasislėpusi verkti. Nesvarumas ramino sunkią mano širdį. Aplink plaikstėsi plaukai, jutau švelnius brūkščiojimus žuvų, nardančių pro įsibrovėlį savo tyliame, ramiame pasaulyje. Pajutusi, kad esu traukiama į realybę, ėmiau taškytis ir plaktis. – Angele, – urgztelėjo Gideonas ir užvaldė mano lūpas. Nešdamas mane iš vandens, aistringai ir karštligiškai bučiavo. Nunešė į namuką, paguldė ant šezlongo ir užgulė visu kūnu, man dar nespėjus atgauti kvapo. Buvau vis dar apsvaigusi, kai jis sudejavo ir tarė: – Tekėk už manęs. Bet ne todėl atsakiau: – Taip. Gideonas į vandenį paskui mane įlėkė su visomis kelnėmis. Sušlapęs linas buvo prilipęs prie nuogų jo kojų, kai jis išsipleikė ant manęs ir ėmė bučiuoti taip, lyg mirtų iš troškulio, kurį numaldyti galiu tik aš. Jo rankos mano plaukuose tvirtai laikė suėmusios galvą. Lūpos, ištinusios kaip ir mano, lakstė it paklaikusios, liežuvis buvo godus ir savanaudis. Gulėjau po juo nejudėdama. Priblokšta. Nugąsdintos mano smegenys stengėsi vytis įvykius. Jis taip elgėsi, nes nerimavo dėl pasipiršimo, o ne dėl to, kad ruošėsi mane palikti. – Rytoj, – tėškė jis, trindamasis savo skruostu į manąjį. Jo žandikaulį jau buvo nusėję pirmieji šeriai ir tai šiurkščiai grąžino man suvokimą, kur esame ir ko jis nori. – Aš... – mano smegenys vėl išsijungė. – Žodis, kurio ieškai, yra taip, Eva. – Jis pasikėlė ant rankų ir tūžmingai pažvelgė į mane. – Labai paprasta – taip. Sunkiai nurijau. – Negalime susituokti rytoj. – Galime, – jausmingai tarė jis, – ir susituoksime. Man to reikia, Eva. Man reikia priesaikų, teisėtumo... be jų einu iš proto.

Jutau, kaip sukasi pasaulis, lyg sėdėčiau viename tų atrakcionų, kurie sukasi taip greitai, kad išcentrinė jėga priploja tave prie sienos, o žemė slysta iš po kojų. – Dar per anksti, – paprieštaravau. – Drįsti man tai sakyti po tokio skrydžio? – neištvėrė jis. – Po velnių, aš tau priklausau, Eva. Tebūsiu prakeiktas, jei tu nepriklausysi man. – Sunku kvėpuoti, – aiktelėjau nepaaiškinamai supanikavusi. Gideonas nusirito, tada užsivertė mane ant savęs ir apsivijo rankomis. Užvaldė mane. – Tu to nori, – primygtinai reikalavo jis. – Tu myli mane. – Myliu, taip. – Nuleidau kaktą jam prie krūtinės. – Bet tu skubi į... – Manai, kad pirščiausi tau tiesiog šovus į galvą minčiai? Dėl Dievo meilės, Eva, juk pažįsti mane. Planavau tai ištisas savaites. Tai viskas, apie ką galvojau. – Gideonai... mes negalime taip tiesiog pabėgti ir slapčia susituokti. – Po velnių, aišku, galime. – O kaip mūsų šeimos? Ar draugai? – Dar sykį susituoksime dėl jų. Noriu ir to. – Jis nubraukė drėgnus plaukus man nuo skruosto. – Noriu mudviejų nuotraukų laikraščiuose, žurnaluose... visur. Bet tai užtruks ištisus mėnesius. Negaliu tiek laukti. Tai dėl mudviejų. Nebūtina niekam sakyti, jei nenori. Galime pavadinti tai sužadėtuvėmis. Tai bus mūsų paslaptis. Spoksojau į jį nežinodama, ką pasakyti. Jo skubotumas buvo tiek romantiškas, tiek gąsdinantis. – Paklausiau tavo tėčio, – tęsė jis, vėl priblokšdamas mane. – Jis neturėjo jokių... – Ką? Kada? – Kai buvo atskridęs. Turėjau progą ir ja pasinaudojau. Nežinau kodėl, bet pasijutau įskaudinta. – Jis nieko man nesakė. – Paprašiau nesakyti. Pasakiau, kad tai neįvyks tuoj pat. Kad vis dar stengiuosi tave susigrąžinti. Įrašiau, kad galėtum paklausyti mūsų pokalbio, jei manimi netiki. Sumirksėjau žvelgdama į jį. – Įrašei? – pakartojau. – Nenorėjau nieko palikti atsitiktinumui, – tarė jis negailestingai. – Sakei, kad tai nevyks tučtuojau. Pamelavai jam. Jo šypsena buvo aštri it skustuvas. – Nemelavau. Praėjo jau kelios dienos. – O Dieve. Tu išprotėjai. – Gali būti. Jei taip, tai tu dėl to kalta. – Jis prispaudė kietas lūpas man prie skruosto. – Negaliu be tavęs gyventi, Eva. Nė negaliu įsivaizduoti mėginančio. Vien ta mintis veda mane iš proto. – Šitai veda mane iš proto. – Kodėl? – Jis susiraukė. – Juk žinai, kad nė vienas mūsų niekada neturėsime kito žmogaus. Tai ko laukti? Mintyse skriejo argumentai. Visos priežastys, kodėl derėtų palaukti, visi įmanomi spąstai dabar atrodė aiškūs kaip dieną. Bet nesugebėjau nieko ištarti.

– Aš tau nesuteikiu variantų, – tarė jis ryžtingai, pasisukdamas ir atsistodamas su manimi glėbyje. – Mudu tai padarysime, Eva. Mėgaukis paskutinėmis savo, kaip netekėjusios moters, valandomis. *** – Gideonai, – aiktelėjau, atmesdama galvą, kai kūną užliejo orgazmas. Jo prakaitas varvėjo man ant krūtinės, klubai nenuilstamai dirbo, glostydami mano vidų galingu peniu, sukdamiesi ir stumdami gilyn, tada šiek tiek aukštyn ir vėl gilyn. – Štai taip, – kimiu balsu gyrė jis. – Spausk mano kotą, štai taip. Tavyje taip gera, angele. Priversi mane baigti dar sykį. Alsavau gaudydama kvapą, išsekusi nuo nesiliaujančių jo reikalavimų. Jis jau buvo mane pažadinęs dukart ir įgudusiai bei preciziškai paėmęs – tai į mano smegenis ir kūną įspaudė mintį, kad priklausau jam. Kad esu jo ir jis gali su manimi daryti, ką tik panorėjęs. Tai mane žiauriai kaitino. – Mmm, – murkė jis, stumdamas varpą gilyn. – Tu tokia kreminė nuo mano sėklos. Dievinu tą jausmą tavyje, kai dulkinu tave visą naktį. Visą gyvenimą taip, Eva. Niekada nesustosiu. Užmečiau koją jam ant klubo, bet vis laikiau jį savyje. – Pabučiuok mane. Gudriai perkreiptos jo lūpos brūkštelėjo per manąsias. – Mylėk mane, – pareikalavau, nagus suvarydama jam į klubus, o jis įsitempė manyje. – Myliu, angele, – sušnibždėjo jis ir plačiai nusišypsojo. – Myliu. Pabudusi jo neradau. Pasirąžiau tarp sujauktų paklodžių, kvepiančių seksu ir Gideonu, ir įkvėpiau pro atdaras verandos duris atklydusio sūraus vėjelio. Kurį laiką gulėjau, mąstydama apie naktį ir vakar dieną. Paskui apie praėjusias savaites ir tuos kelis mėnesius, kai sutikau Gideoną. Tada nuklydau į ankstesnius laikus. Galvojau apie Bretą ir kitus, su kuriais susitikinėjau. Apie tą laiką, kai buvau tokia tikra, kad niekada nerasiu vyro, kuris mylės mane tokią, kokia esu, su visais emociniais mano randais, bagažu ir reiklumu. Ką dar galėjau pasakyti, jei ne „taip“, dabar, kai pagaliau per kažkokį stebuklą jį radau? Išsiritusi iš lovos, paširdžiuos pajutau plazdenant jaudulį nuo minties, kad susirasiu Gideoną ir sutiksiu nedelsdama už jo tekėti. Jau dievinau idėją, kad mudu susituoksime, kad pirmosios mūsų priesaikos bus ištartos asmeniškai, niekam nestebint ir neabejojant, nelinkint mums nieko bloga. Po visko, ką mudviem teko iškęsti, atrodė visiškai prasminga, kad nauja pradžia būtų paženklinta tik meile, viltimi ir laime. Turėjau susiprasti, kad jis viską tobulai suplanuos, nuo privatumo iki ypatingos vietos. Žinoma, susituoksime paplūdimyje. Paplūdimiai susiję su maloniais mudviejų prisiminimais, iš kurių ne pats menkiausias ir paskutinė mūsų išvyka į Floridos salas. Ant stalelio sėdimojoje miegamojo zonoje pamačiusi pusryčių padėklą nusišypsojau. Ant kėdės atlošo buvo užmestas ir baltas šilkinis chalatas. Gideonas niekada nieko nepraleisdavo. Užsimečiau chalatą ir siektelėjau kavinuko, norėdama įsipilti kavos, kad, gavusi kofeino dozę, galėčiau lėkti į jo apartamentus ir atsakyti į vakarykštį klausimą. Štai tada po uždengta pusryčių lėkšte ir pamačiau vedybų sutartį. Mano ranka sustingo nepasiekusi kavinuko. Sutartis buvo skoningai padėta po vienintele raudona

rože plonoje baltoje vazoje, prie iš meniškai sulankstytos medžiaginės servetėlės kyšančių sidabrinių įrankių. Nežinau, kodėl pasijutau tokia nustebusi ir... sužlugdyta. Žinoma, Gideonas suplanavo viską iki paskutinės smulkmenos – o pradėjo nuo sutarties. Vis dėlto jis juk nemėgino pradėti santykių sutartimi? Visa mane apėmusi laimė dingo nespėjus mirktelėti. Susmukusi nusisukau nuo padėklo ir nuėjau į dušą. Ilgai prausiausi, judėjau sulėtintai. Nusprendžiau geriau atsisakyti, nei skaityti teisinį dokumentą, įkainojantį mano meilę. Meilę, kuri man buvo brangi ir neįkainojama. Vis dėlto bijojau, kad jau per vėlu, kad žala jau padaryta. Vien žinia, kad jis sudarė vedybų sutartį, viską pakeitė, ir aš negalėjau jo dėl to kaltinti. Dėl Dievo meilės, jis juk Gideonas Krosas. Vienas iš dvidešimt penkių turtingiausių pasaulio žmonių. Būtų nesuprantama, jei jis nesudarytų vedybų sutarties. O ir aš nenaivi. Nesvajojau apie Žavųjį Princą ir debesų pilis. Nusipraususi ir apsivilkusi lengvą suknelę, surišau plaukus į šlapią uodegą ir nuėjau kavos. Įsipyliau puodelį, paskaninau grietinėle ir saldikliu, o tada ištraukiau sutartį ir išėjau į verandą. Apačioje, paplūdimyje, vyko pasiruošimas vestuvėms. Palei vandenyno kraštą buvo pastatyta gėlėmis išpuošta arka, supinti balti kaspinai ant smėlio žymėjo taką prie improvizuoto altoriaus. Nusprendžiau atsisėsti nugara į visa tai, nes žiūrėti buvo skaudu. Gurkštelėjau kavos, leidau jai susigerti į mane, tada gurkštelėjau dar. Įpusėjusi puodelį pagaliau įsidrąsinau perskaityti prakeiktą teisinį dokumentą. Pirmuosiuose keliuose puslapiuose buvo smulkiai aprašytas mudviejų turtas iki vedybų. Gideono dalis atrodė milžiniška. Kada jis randa laiko miegoti? Pamaniau, kad man priskirtas dolerių skaičius neteisingas, kol nesusimąsčiau, kiek laiko jie jau investuoti. Stentonas paėmė mano penkis milijonus ir juos padvigubino. Tada staiga supratau, kokia kvaila buvau leidusi jiems trūnyti, užuot investavusi ten, kur galėtų kam nors padėti. Elgiausi taip, lyg tie velniški pinigai nė neegzistuotų, o turėjau juos įdarbinti. Mintyse pasižymėjau sutvarkyti tai vos grįžusi į Niujorką. Paskui skaityti tapo įdomiau. Pirma Gideono sąlyga buvo ta, kad aš prisiimu pavardę Kros. Tramel galėčiau pasilikti kaip papildomą, bet mano pagrindinė pavardė būtų Kros. Eva Kros – dėl to nebus deramasi. Visiškai jo stilius. Dominuojantis mano meilužis už savo akmens amžiaus įsitikinimus neatsiprašinėja. Antra jo sąlyga buvo ta, kad priimsiu iš jo dešimt milijonų po vestuvių ir taip padvigubinsiu asmeninį savo turtą vien tik ištarusi taip. Paskui kasmet jis duoda man daugiau. Už kiekvieną mudviejų vaiką gaunu priedų, gaunu jų ir už tai, kad mudu vaikštome pas psichologą. Sutinku priimti psichologinę pagalbą ir tarpininkavimą skyrybų atveju. Sutinku su juo gyventi, kas antrą mėnesį atostogauti, vaikščioti į pasimatymus. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau viskas aiškėjo. Sutartis visai nesaugojo Gideono turtų. Jis laisvai juos dalino – net iš anksto pareiškė, jog penkiasdešimt procentų to, ką gaus po mudviejų vestuvių, bet kokiu atveju priklauso man. Nebent jis mane išduotų. Jei tai nutiktų, jam tai siaubingai daug kainuotų. Sutartis buvo skirta jo širdžiai apsaugoti, pririšti mane ir papirkti, kad likčiau su juo, kad ir kas nutiktų. Jis atiduoda man viską, ką turi. Man verčiant paskutinį puslapį, jis priėjo prie manęs terasoje – vilkėjo tik iki galo neužsegtus džinsus ir daugiau nieko. Žinojau, kad tobulai atitaikytas jo pasirodymas ne atsitiktinis. Jis iš kažkur stebėjo mane, mano reakciją.

Kruopščiai pasistengusi atrodyti lengvabūdiška, nusibraukiau nuo skruosto ašarą. – Labą rytą, šaunuoli. – Rytą, angele. – Jis pasilenkė, pabučiavo mane į skruostą, tada prisistūmė kėdę man iš kairės. Priėjo darbuotojas su pusryčiais ir kava, greitai ir įgudusiai pertvarkė padengtą stalą ir dingo taip pat staiga, kaip ir pasirodė. Pažvelgiau į Gideoną, į tai, kaip jį glostė tropikų vėjelis, kaip žaidė su seksualia plaukų kupeta. Štai jis sėdi, toks vyriškas ir kasdieniškas, visai nepanašus į tuos dolerių ženklus, kuriuos mačiau sutartyje. Leidusi puslapiams atsiversti į pradžią, uždėjau ant sutarties ranką ir tariau: – Niekas šiame dokumente negali priversti manęs likti tavo žmona. Jis paskubomis giliai įkvėpė. – Tada peržiūrėsim iš naujo. Dėstyk savo sąlygas. – Man nereikia tavo pinigų. Noriu štai ko, – mostelėjau į jį. – Ypač šito, – palinkau į priekį ir uždėjau delną ant jo širdies. – Tik tu gali mane išlaikyti, Gideonai. – Nežinau, kaip tai padaryti, Eva. – Jis sugavo mano ranką ir laikė prispaudęs prie krūtinės. – Aš susimausiu. Ir tu norėsi pabėgti. – Jau nebe, – paprieštaravau. – Nejau nepastebėjai? – Vakar mačiau tave bėgančią į vandenyną ir grimztančią kaip prakeiktas akmuo! – Palinkęs į priekį, jis žvelgė man į akis. – Nesiginčyk su sutartimi iš principo. Jei joje nėra nieko, kas tau būtų visiškai nepriimtina, apsiprask su tuo. Dėl manęs. Atsilošiau. – Mudu dar turime tiek daug pasiekti, – tariau švelniai. – Dokumentas negali priversti mūsų tikėti vienas kitu. Kalbu apie pasitikėjimą, Gideonai. – Taip, na... – Jis delsė. – Aš nepasitikiu pats savimi, kad visko nesumausiu, o tu netiki, kad turi tai, ko man reikia. Vienas kitu pasitikime puikiai. Visa kita išspręsime drauge. – Gerai. – Stebėjau, kaip įsižiebia jo akys, ir supratau, kad darau teisingą sprendimą, nors iš dalies vis dar buvau įsitikinusi, kad viskas per anksti. – Vis dėlto turiu vieną pakeitimą. – Vardink. – Ką tik pats pasakei. Vardo klausimas. – Nebus derybų, – tarė jis kategoriškai, dėl viso pikto dar numodamas ranka. Kilstelėjau antakį. – Nebūk suknistas neandertalietis. Noriu pasilikti ir tėčio pavardę. Jis to labai norėjo ir tai nedavė jam ramybės visą gyvenimą. Dabar mano proga tai ištaisyti. – Tai Eva Loren Rejes Kros? – Eva Loren Tramel Rejes Kros. – Nieko sau vardelis, angele, – nutęsė jis, – bet elkis taip, kaip būsi laimingiausia. Aš tik to tenoriu. – Aš tenoriu tavęs, – pasakiau jam ir palinkau pirmyn, atkišdama lūpas bučiniui. Jo lūpos palietė manąsias. – Tai įteisinkime tai. Ištekėjau už Gideono Kroso basa Karibų paplūdimyje, liudininkais buvo viešbučio vadybininkas ir Angusas Makleodas. Nesusipratau, kad ir Angusas buvo su mumis, bet jį pamačiusi nudžiugau. Tai buvo trumpa, graži, paprasta ceremonija. Iš švytinčių pastoriaus ir Klodo šypsenų spėjau, kad

jiems garbė dalyvauti Gideono vestuvėse. Apsivilkau gražiausią suknelę, kokią tik radau spintoje. Be petnešų, klostuotą nuo krūtų iki klubų, su organzos žiedlapiais, besidriekiančiais iki pat pėdų – tai buvo miela, bet seksuali ir romantiška suknelė. Plaukus susikėliau į elegantišką suveltą kuodą, į kurį įsikišau raudoną rožę. Viešbutis suorganizavo baltu kaspinu aprištų jazminų puokštę. Gideonas vilkėjo grafito spalvos kelnes ir į jas nesukištus baltus marškinius. Jis irgi buvo basas. Verkiau, kai jis kartojo savo priesaikas, jo balsas buvo tvirtas ir užtikrintas, nors akys išdavė įkaitusį ilgesį. Jis mane be galo myli. Visa ceremonija buvo intymi ir itin asmeniška. Tobula. Pasigedau mamos, tėčio ir Kerio. Pasigedau Airlandės ir Stentono, ir Klensio. Bet Gideonas, pasilenkęs įtvirtinti mudviejų santuokos bučiniu, sušnibždėjo: – Pakartosime tai. Tiek kartų, kiek tik norėsi. Aš taip jį myliu. Angusas žengė prie manęs ir pabučiavo į abu skruostus. – Gera matyti judu tokius laimingus. – Ačiū, Angusai. Ilgą laiką labai gerai juo rūpinaisi. Jis nusišypsojo, akys sublizgo ir jis pasisuko į Gideoną. Pasakė kažką su labai stipriu škotišku akcentu, nebuvau tikra, kad tai iš viso buvo kokia nors anglų kalbos forma. Tačiau kad ir kas tai buvo, nuo to sublizgo ir Gideono akys. Kiek per visus tuos metus Angusas atstojo Gideonui tėvą? Visada būsiu jam dėkinga už tai, kad palaikė Gideoną ir buvo jam geras tada, kai beviltiškai to reikėjo. Savo apartamentų terasoje supjaustėme nedidelį tortą ir susidaužėme šampano taurėmis. Pasirašėme pastoriaus paduotame registrų lape ir gavome santuokos liudijimą. Gideonas pagarbiai brūkštelėjo per jį pirštais. – Ar to tau reikėjo? – erzinau jį. – Popieriaus lapo? – Man reikia tavęs, ponia Kros. – Jis prisitraukė mane artyn. – Norėjau šito. Dingdamas Angusas pasiėmė liudijimą ir vedybų sutartį. Ir viena, ir kita buvo tinkamai įteisinta viešbučio vadybininko ir atsidurs ten, kur Gideonas laiko tokius dalykus. O mes su Gideonu atsidūrėme paplūdimio namuke – nuogi, susiviję vienas su kitu. Gurkšnojome atšaldytą šampaną, žaismingai ir godžiai lietėme vienas kitą ir visą dieną tingiai bučiavomės. Ir tai buvo tobula. – Na, tai kaip mes elgsimės grįžę? – paklausiau jo, mums valgant vakarienę prie žvakių šviesos apartamentų valgomajame. – Kaip aiškinsime visą tą „mes pabėgome ir susituokėme“ reikalą? Gideonas gūžtelėjo pečiais ir nusilaižė nuo nykščio ištirpusį sviestą. – Kaip tik tu nori. Nutraukiau mėsą nuo krabo kojos ir apsvarsčiau variantus. – Tikrai noriu pasakyti Keriui. Ir, manau, tėtis neprieštaraus. Kiek anksčiau jam skambindama, užsiminiau apie tai, ir jis išsidavė, kad jo klausei, tad jis pasirengęs. Stentonui – nemanau, kad jam rūpėtų, neįsižeisk. – Neįsižeidžiau. – Tik jaudinuosi dėl mamos. Tarp mudviejų viskas ir taip duobėta. Ji siaubingai apsidžiaugs, kad susituokėme, – minutėlei stabtelėjau, milijonąjį kartą mėgindama tai suvirškinti, – bet nenoriu, kad

manytų, jog palikau ją, nes pykau. – Tai jai ir visiems kitiems pasakykime, kad susižadėjome. Pamirkiau krabo mėsą į ištirpusį sviestą, mąstydama, kad norėčiau labai įprasti prie Gideono be marškinių ir tokio sotaus bei atsipalaidavusio. – Ji pašėls, jei apsigyvensime drauge nesusituokę. – Na, tai, vadinasi, reikės greitai planuoti, – tarstelėjo jis sausai. – Tu mano žmona, Eva. Man nesvarbu, ar kas kitas tai žino, a š tai žinau. Ir aš noriu grįžti namo, kur lauksi tu, rytais gerti kartu kavą, užseginėti tavo sukneles, o vakarais jas atseginėti. Stebėdama, kaip jis rankomis perlaužia krabo koją, paklausiau: – Ar nešiosi vestuvinį žiedą? – Nekantrauju. Nusišypsojau. Jis stabtelėjo ir įsižiūrėjo į mane. – Ką? – paklausiau, kai jis nieko nepasakė. – Ar apsitaškiau veidą sviestu? Giliai atsidusęs, jis atsilošė. – Tu graži. Dieviška į tave žiūrėti. Pajutau, kaip užkaista veidas. – Tu irgi neprastas. – Jis dingsta, – sumurmėjo jis. Mano šypsena išblėso. – Kas? Kas dingsta? – Tas... nerimas. Tampa saugu, ar ne? – Jis gurkštelėjo vyno. – Ramu. Geras jausmas. Man jis patinka. Labai. Dar neturėjau laiko priprasti prie minties, kad esu ištekėjusi, bet, atsilošusi ir iš esmės apie tai pagalvojusi, negalėjau nesutikti. Jis mano. Dabar niekas tuo nesuabejotų. – Ir man patinka. Jis pakėlė mano ranką prie lūpų. Jo dovanotas žiedas pagavo žvakės šviesą ir sublizgo spalvotomis liepsnomis. Tai buvo skoningai didelis „Asscher“ deimantas senoviniame žiede. Dievinau ilgaamžę jo eleganciją, bet labiausiai jis man patiko dėl to, kad šį žiedą jo tėvas per vestuves užmovė motinai. Nors Gideoną giliai sužeidė tėvų išdavystės, jų drauge šeimyniškai praleistas laikas buvo paskutinės laimės akimirkos, kurias jis prisiminė, prieš susipažindamas su manimi. O dar prisiekė, kad jis ne romantikas. Jis pričiupo mane besižavinčią žiedu. – Tau patinka. – Patinka. – Pažvelgiau į jį. – Vienetinis. Pamaniau, kad su namais galime padaryti ką nors neįprasto. – Ak? – Jis spustelėjo mano ranką ir ėmė valgyti toliau. – Suprantu poreikį miegoti atskirai, bet man nepatinka sienos ir durys tarp mudviejų. – Ir man ne, bet tavo saugumas pirmoje vietoje. – O kaip dideli apartamentai su dviem miegamaisiais, sujungtais vonios kambariu be durų? Tik arkos ir koridoriai. Tad techniškai vis vien būsime toje pačioje atviroje erdvėje.

Jis akimirką mąstė, paskui linktelėjo. – Nupiešk ir pasikviesime dizainerį, kad įrengtų. Kol tvarko mano apartamentus, dar gyvensime Aukštutiniame Vest Saide. Kartu Keris gali apžiūrėti prijungtą vieno miegamojo butą ir irgi, ką norės, pakeisti. Basa pėda pasitryniau į vidinę jo blauzdos pusę dėkodama. Vakaro vėjelyje plevenantys muzikos garsai man priminė, kad šioje apleistoje saloje mes ne vieni. Ar Angusas kur nors linksminasi? O gal stovi už mūsų apartamentų durų? – Kur Angusas? – paklausiau. – Kažkur čia. – Ar ir Raulis čia? – Ne. Jis Niujorke, aiškinasi, kaip Neitano apyrankė atsirado ten, kur atsirado. – Ak. – Staiga man dingo apetitas. Pakėlusi servetėlę, nusišluosčiau pirštus. – Ar turėčiau sunerimti? Tai buvo retorinis klausimas, mat niekada nebuvau nustojusi nerimauti. Mįslė, kas pasiuntė policiją kita kryptimi, niekur nedingo ir vis graužė man smegenis. – Kažkas išlaisvino mane iš kalėjimo, – tarė jis ramiu balsu, apsilaižydamas apatinę lūpą. – Tikėjausi, kad tai man kainuos, bet kol kas jokių žinių. Tad aš pats pasiųsiu žinią. – Kai tik rasi tuos žmones. – O, aš juos rasiu, – grėsmingai sumurmėjo jis. – Tada ir sužinosime, kodėl. Po stalu apsivijau jo kojas savosiomis ir stipriai suspaudžiau. Šokome paplūdimyje mėnesienoje. Begalinė drėgmė naktį buvo geidulinga, maudėmės joje. Tą naktį Gideonas miegojo su manimi, nors mačiau, kaip nelengva jam taip rizikuoti. Negalėjau įsivaizduoti mieganti viena savo vestuvių naktį, tad pasiklioviau, kad vaistai bei praėjusios nakties miego trūkumas padės jam giliai įmigti. Padėjo. Sekmadienį jis leido man pasirinkti, ar eiti prie nuostabaus krioklio, ar išplaukti į jūrą viešbučio katamaranu, ar leistis kalnų upe su gumine valtimi. Nusišypsojau ir pasakiau, kad visa tai darysime kitą kartą, ir gudriai juo sumanipuliavau. Tinginiavome visą dieną, nuogi maudėmės privačiame baseine ir snaudėme, kada panorėję. Išvykome po vidurnakčio ir man buvo labai gaila. Savaitgalis pasirodė gerokai per trumpas. – Turime visą gyvenimą savaitgalių, – sumurmėjo jis, mums važiuojant atgal į oro uostą, lyg perskaitęs mano mintis. – Aš savanaudė. Noriu, kad būtum tik mano. Lipdami į lėktuvą, vilkėjome drabužius, kuriuos gavome viešbutyje. Tai privertė mane nusišypsoti – susimąsčiau, kiek mažai per tas dvi dienas jų reikėjo. Nusinešiau kosmetinę į miegamąjį, kad išsivalyčiau dantis, prieš griūdama miegoti per skrydį namo. Tada ir pamačiau prie jos pritvirtintą odos ir žalvario žymelę, kurioje buvo išgraviruota Eva Kros. Gideonas įslydo į tualetą už manęs ir pabučiavo petį. – Lūžkime, angele. Turime pamiegoti prieš darbus. Bakstelėjusi į žymelę, tariau: – Ar tai, kad sutiksiu, buvo taip iš anksto nuspėjama?

– Buvau pasirengęs laikyti tave įkaite, kol sutiksi. Neabejojau juo. – Aš pagerbta. – Tu ištekėjusi. – Jis pliaukštelėjo man per užpakalį. – Dabar paskubėk, ponia Kros. Paskubėjau ir įlipau į lovą šalia jo. Jis tučtuojau apkabino mane iš nugaros ir prisitraukė artyn. – Saldžių sapnų, mažuti, – sušnibždėjau, apkabindama jo rankas ant savo kūno. Jis nusišypsojo man į kaklą. – Mano sapnai jau išsipildė.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Pirmadienio rytą darbe buvo keista, nes niekas nesuvokė, kad mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Kas galėjo žinoti, kaip smarkiai asmenybę pakeičia keli ištarti žodžiai ir metalinis žiedas? Nebebuvau tiesiog Eva, naujokė Niujorke, besistengianti išgyventi viena dideliame mieste su geriausiu draugu. Buvau magnato žmona. Turėjau visą krūvą naujų pareigų ir lūkesčių. Vien mintis apie tai mane gąsdino. Megumė atsistojusi įleido mane pro apsaugos duris į „Waters Field & Leaman“. Ji atrodė neįprastai rimtai – vilkėjo juodą berankovę suknelę asimetriška apačia ir avėjo ryškius fuksijos spalvos aukštakulnius. – Oho. Tu taip gražiai įdegei! Kaip pavydžiu. – Ačiū. Kaip tavo savaitgalis? – Nieko naujo, nieko naujo. Maiklas nebeskambina. – Ji suraukė nosį. – Pasiilgau kabinėjimosi. Jaučiausi trokštanti. Papurčiau galvą. – Tu beprotė. – Žinau. Tai papasakok, kur buvai. Ir su roko žvaigžde ar Krosu? – Mano lūpos užsiūtos. – Nors labai norėjau viską papasakoti. Vienintelis dalykas, kuris man neleido prasižioti, tai tik tai, jog dar nepasakiau Keriui, o jis turi sužinoti pirmas. – Negali būti! – Jos tamsios akys susiaurėjo. – Ar tikrai man nepasakosi? – Žinoma, pasakosiu, – mirktelėjau. – Tik ne dabar. – Žinau, kur tu dirbi, jei ką, – šūktelėjo ji man pavymui, kai koridoriumi nuėjau link savo stalo. Priėjusi savo vietą, susiruošiau parašyti žinutę Keriui ir pamačiau, kad per savaitgalį jis ir pats man atsiuntė kelias, bet jos atėjo pavėluotai. Jų tikrai nebuvo, kai, kaip buvau įpratusi, šeštadienį skambinau tėčiui. Nori papietauti? Parašiau. Negavusi atsakymo iš karto, nutildžiau telefoną ir pasidėjau į viršutinį stalčių. – Kur praleidai savaitgalį? – paklausė į darbą atėjęs Markas. – Puikiai įdegei. – Ačiū. Tinginiavau Karibuose. – Tikrai? Tyrinėjau salas, ieškodamas galimos vietos medaus mėnesiui. Ar rekomenduotum tą, kur buvai? Nusijuokiau – seniai nebuvau tokia laiminga. Gal niekada. – Tikrų tikriausiai. – Papasakok smulkmenas. Aš pridėsiu tą vietelę prie variantų. – Tu atsakingas už medaus mėnesį? – Atsistojau, kad drauge galėtume nueiti kavos, prieš pradėdami dieną. – Jo. – Marko lūpų kamputis pakilo. – Vestuvių reikalus paliksiu Stivenui, mat jis taip ilgai viską planavo. Bet medaus mėnuo mano.

Jis atrodė toks laimingas ir aš žinojau, kaip jaučiasi. Gera jo nuotaika dar pagerino mano dienos pradžią. Ramybė baigėsi, kai tuoj po dešimtos į mano darbo telefoną paskambino Keris. – Marko Garičio kabinetas, – atsiliepiau. – Eva Tramel... – ...tave reikia išperti, – užbaigė Keris. – Nepamenu, kada paskutinį sykį taip ant tavęs pykau. Susiraukiau, skrandyje susisuko mazgas. – Keri, kas yra? – Nekalbėsiu apie svarbius reikalus telefonu, Eva, ne taip, kaip kai kurie mano pažįstami. Ateisiu pietų. Ir, kad žinotum, atsisakiau atrankos šią popietę, kad atvesčiau tave į doros kelią, nes draugai taip elgiasi, – tarė jis piktai. – Jie randa laiko savo dienotvarkėje pasikalbėti apie tai, kas svarbu. Jie nepalieka mielų balso pašto žinučių ir nemano, kad to gana! Skambutis nutrūko. Sėdėjau šokiruota ir kiek persigandusi. Viskas mano gyvenime staiga cypiant stabdžiams sustojo. Keris – mano inkaras. Kai tarp mudviejų kažkas ne taip, aš netrunku išsiblaškyti. Žinojau, kad jis jaučiasi taip pat. Kai mudu nesutardavome, jis imdavo susimauti. Išsitraukiau mobilųjį telefoną ir perskambinau jam. – Ką? – riktelėjo jis. Bent gerai, kad atsiliepė. – Aš susimoviau, – tariau paskubomis. – Atsiprašau, sutvarkysiu tai. Gerai? Jis niurgztelėjo. – Užknisi mane, Eva. – Taip, na, man gerai sekasi užknisti žmones, jei nepastebėjai, bet nekenčiu, kai tai darau tau, – atsidusau. – Eisiu iš proto, Keri, kol tai išsiaiškinsime. Man reikia, kad tarp mudviejų viskas būtų tvirta, juk žinai. – Pastaruoju metu elgeisi, lyg tai tau nerūpėtų, – tarė jis šiurkščiai. – Aš – pavėluota mintis, ir tai suknistai skaudina. – Aš visada apie tave galvoju. Jei to neparodžiau, tai mano klaida. Jis nieko neatsakė. – Myliu tave, Keri. Net kai susimaunu. Jis iškvėpė į ragelį. – Grįžk prie darbo ir nesinervink dėl to. Pasikalbėsime per pietus. – Aš atsiprašau. Tikrai. – Pasimatysime vidurdienį. Padėjau ragelį ir pamėginau susikaupti, bet buvo sunku. Viena, kad Keris ant manęs pyksta, bet visai kas kita žinoti, jog įskaudinau jį. Aš buvau vienas iš labai nedaugelio žmonių jo gyvenime, kurie, kaip jis tikėjo, jo nenuvils. Vienuoliktą trisdešimt gavau nedidelį pluoštelį vidinių biuro laiškų. Susijaudinau, tarp jų pamačiusi raštelį nuo Gideono. Mano nuostabi, seksuali žmona, nenustoju apie tave galvoti. Tavo X

Mano pėdos po stalu sušoko laimės šokį. Diena šiek tiek pasitaisė. Atrašiau jam. Tamsusis ir Pavojingasis, beprotiškai tave myliu. Tavo pati Ponia X Kyštelėjau raštelį į voką ir įmečiau į pašto dėžutę. Rašant atsakymą dailininkui, dirbančiam prie dovanų kortelių kampanijos, suskambo darbo telefonas. Atsiliepiau įprastai ir išgirdau griežtą atsakymą, nuspalvintą pažįstamu prancūzišku akcentu. – Eva, tai Žanas Fransua Žiru. Atsilošusi kėdėje, pasisveikinau: – Bonjour, mesjė Žiru. – Kada jums patogiausia šiandien susitikti? Ko, po velnių, jam iš manęs reikia? Matyt, jei noriu sužinoti, turiu paklusti jam. – Penktą valandą? Netoli „Crossfire“ yra vyninė. – Būtų puiku. Nupasakojau jam vietą ir jis padėjo ragelį, o aš pasijutau kažkokia sunerimusi. Mąsliai sukiojausi kėdėje. Mudu su Gideonu stengėmės tęsti savo gyvenimus, bet žmonės ir bėdos iš praeities vis bandė mums sukliudyti. Ar žinia apie mūsų santuoką, ar net susižadėjimą, tai pakeis? Dieve, tikiuosi, kad taip. Bet negi gali būti taip paprasta? Žvilgtelėjau į laikrodį ir grįžau prie darbo – užbaigiau rašyti elektroninį laišką. Penkios po vidurdienio buvau vestibiulyje, bet Kerio dar nesimatė. Laukdama jo ėmiau vis labiau graužtis. Mintyse vėl ir vėl kartojau trumpą mūsų su Keriu pokalbį ir žinojau, kad jis teisus. Įtikinau save, kad jis neprieštaraus, jei Gideonas taps mūsų kambario draugu, nes tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad gali tekti susidurti su alternatyva – rinktis geriausią draugą ar vaikiną. O dabar pasirinkimo nėra. Aš ištekėjusi. Ir labai laiminga. Vis dėlto pasidžiaugiau vestuvinį žiedą įsidėjusi į užsegamą rankinės kišenę. Jei Keris pajuto tarp mūsų atsirandant atstumą, žinia, kad savaitgalį susituokiau, tikrai nepadės. Skrandis susisuko. Paslapčių kalnas tarp mudviejų didėjo. Negalėjau to pakęsti. – Eva. Geriausio draugo balsas pažadino mane iš minčių. Jis ėjo manęs link – vilkėjo laisvus šortus ir marškinėlius V formos iškirpte. Buvo su akiniais, rankas susikišęs į kišenes, atrodė tolimas ir šaltas. Jam einant pro šalį, žmonės atsisukdavo, bet jis to nematė, visą dėmesį buvo sutelkęs į mane. Pašokau iš vietos. Nespėjusi nė susimąstyti, jau skubėjau prie jo ir pribėgusi atsitrenkiau į jį taip smarkiai, kad jis niurgztelėjęs iškvėpė. Apkabinau jį ir prispaudžiau skruostą prie krūtinės. – Pasiilgau tavęs, – tariau, sudėjusi visą savo širdį, nors jis ir nesupras, kodėl. Jis sumurmėjo kažką panosėje ir apkabino mane. – Rakštis subinėj tu kartais, mažute. Atsitraukusi pažvelgiau į jį. – Atleisk.

Jis sunėrė savo pirštus su manaisiais ir išsivedė mane iš „Crossfire“. Pasukome į vietelę su puikiais tacos, kur kartu pietavome ir pastarąjį kartą. Ten buvo ir skanių nealkoholinių šaldytų margaritų, kurios labai tiko karštą vasaros dieną. Palaukusi eilėje apie dešimt minučių, užsisakiau tik du užkandžius, nes jau pernelyg ilgai nesilankiau sporto klube. Keris užsisakė šešis. Okupavome stalą, vos tik prie jo sėdėję žmonės pajudėjo, ir Keris sušlamštė vieną užkandį, man dar nespėjus nuplėšti popierėlio nuo šiaudelio. – Atleisk dėl balso pašto, – tariau. – Tu nesupranti. – Jis brūkštelėjo servetėle per lūpas, kurių šypsena protingas moteris paversdavo kikenančiomis mergaitėmis. – Visa ta painiava, Eva. Palieki man žinutę, kad pagalvočiau apie gyvenimą su Krosu, po to, kai pasakai mamai, kad viskas jau sutarta, ir prieš dingdama nuo žemės paviršiaus savaitgaliui. Matyt, kad ir ką apie tai galvočiau, tai rūpi mažiausiai. – Netiesa! – Kam tau iš viso kambario draugas, kai gyveni su vaikinu? – paklausė jis, akivaizdžiai atšildamas. – Ir kodėl galvoji, kad norėčiau būti šuniui penkta koja? – Keri... – Man nereikia jokios suknistos labdaros, Eva. – Smaragdinės jo akys susiaurėjo. – Yra vietų, kur galiu apsistoti, kitų žmonių, su kuriais galiu dalintis būstą. Man nereikia paslaugų. Mano krūtinė susitraukė. Dar nebuvau pasirengusi paleisti Kerio. Kada nors ateityje, kai mūsų keliai išsiskirs, gal matysimės tik ypatingomis progomis. Bet ne dabar. Negali būti. Vien nuo minties apie tai pasijutau visiškai sužlugdyta. – Kas sakė, kad darau tai dėl tavęs? – atšoviau. – Gal tiesiog negaliu pakelti minties, kad tavęs nebus šalia? Jis purkštelėjo ir atplėšė dantimis gabalą taco. Piktai sukramtęs, nurijo maistą ir per šiaudelį įsiurbė didelį gurkšnį gėrimo. – Kas aš – tavo apdovanojimas, žymintis trejų metų sveikimą? Tavo žetonėlis Anonimei Evai? – Atsiprašau. – Palinkau į priekį. – Tu pyksti, suprantu. Aš atsiprašiau. Myliu tave ir noriu, kad būtum mano gyvenime, bet nesėdėsiu ramiai ir nekęsiu įžeidinėjimų dėl to, kad susimoviau. Atsistūmiau nuo stalo ir atsistojau. – Susitiksim vėliau. – Jūs su Krosu tuokiatės? Stabtelėjau, žiūrėdama žemyn į jį. – Jis pasipiršo. Sutikau. Keris linktelėjo, lyg jam tai nebūtų staigmena, ir atsikando dar. Nuo kėdės atkaltės nukabinau rankinę. – Ar bijai gyventi su juo viena? – paklausė jis kramtydamas. Žinojau, kad taip pagalvos. – Ne. Jis miegos atskirame miegamajame. – Ar miegojo atskirame miegamajame ir pastaruosius kelis savaitgalius, kai buvai su juo susimetus? Spoksojau. Ar jis tikrai žinojo, kad Gidenas yra tas „meilužis“, su kuriuo leidau laiką? O gal tik blefuoja? Nusprendžiau, kad man nerūpi. Pavargau jam meluoti. – Dažniausiai taip.

Jis padėjo savo užkandį. – Pagaliau bent kiek teisybės. Jau buvau bepradedąs tikėti, kad pamiršai, kaip būti nuoširdžiai. – Apsivožk. Išsiviepęs jis mostelėjo tuščios kėdės link. – Sodink savo subinę atgal, mažyte. Dar nebaigėme kalbėtis. – Elgiesi kaip mulkis. Jo šypsena dingo, žvilgsnis suakmenėjo. – Kai man ištisas savaites meluoja, tampu niūrus. Sėsk. Atsisėdau spigindama jį akimis. – Štai. Patenkintas? – Valgyk. Turiu kai ką pasakyti. Iškvėpdama visą frustraciją, vėl pakabinau rankinę ant kėdės ir, atsisukusi į jį, kilstelėjau antakius. – Jei manai, – pradėjo jis, – kad blaivumas ir pastovus darbas sugadino mano melo radarą, žinok, klysti. Taip ir maniau, kad vėl dulkiniesi su Krosu, nuo tos akimirkos, kai tai prasidėjo. Kąsdama savo taco, skeptiškai į jį dėbtelėjau. – Eva, brangioji, nejau manai, kad jei Niujorke būtų kitas vyras, kuris galėtų šitaip visą naktį kruštis kaip Krosas, nebūčiau jo suradęs? Sukosėjau ir kone išspjoviau savo maistą. – Niekam negali taip sektis, kad susirastų du tokius pat iš eilės, – nutęsė jis. – Net ir tau. Turėtum kurį laiką negauti iš viso nieko arba pasigauti kelis visiškus nevykėlius lovoje. Mečiau į jį suglamžytą popierėlį nuo šiaudelio, kurį jis juokdamasis atmušė. Tada atsipeikėjo. – Ar manei, jog smerksiu tave, kad vėl su juo susidėjai po to, kai susimovė? – Tai kur kas sudėtingiau, Keri. Reikalai... susijaukę. Buvo daug spaudimo. Vis dar yra, ta žurnalistė, kuri persekioja Gideoną... – Persekioja? – Tikra tiesa. Aš tiesiog nenorėjau... – Velti tavęs. Kad taptum pažeidžiamas. Kad būtum apkaltintas bendrininkavimu. – Tiesiog norėjau, kad viskas stotų į vietas, – baigiau kvailai. Jis apmąstė, tada linktelėjo. – O dabar jūs susituoksit. – Taip. – Atsigėriau, norėdama atsikratyti gumulo gerklėje. – Bet tu vienintelis, kuris tai žino, be mūsų. – Pagaliau bent viena paslaptimi daliniesi su manimi. – Jis kelioms sekundėms papūtė lūpas. – Ir vis vien nori, kad gyvenčiau su jumis. Pasilenkiau pirmyn ir ištiesiau jam ranką. – Žinau, kad gali užsiimti kuo kitu, eiti kitur. Bet labiau norėčiau, kad neitum. Dar nesu pasirengusi būti be tavęs, ištekėjusi ar ne. Jis taip smarkiai suspaudė mano ranką, kad sutriauškėjo sąnariai. – Eva... – Palauk, – tariau paskubomis. Staiga jis tapo per daug rimtas. Nenorėjau, kad atsiribotų nuo manęs,

kol viską išsakysiu. – Gideono apartamentai turi prijungtą vieno miegamojo butą, kurio jis nenaudoja. – Vieno miegamojo butas. Penktajame aveniu. – Jo. Puiku, ar ne? Ir visas tavo. Tavo asmeninė erdvė ir įėjimas, ir vaizdas į Centrinį parką. Bet vis vien šalia manęs. Visi patenkinti, – skubėjau, tikėdamasi, kad pasakysiu ką nors, kas jį užkabintų. – Kurį laiką pagyvensime Aukštutiniame Vest Saide, kol kai ką pakeisiu apartamentuose. Gideonas sakė, kad jeigu ir tau reikės ką nors pakeisti savo bute, gali tą daryti. – Savo bute. – Jis spoksojo į mane ir aš ėmiau dar labiau nervintis. Tarp mūsų stalo ir kėdės, išstumtos per toli į perėjimą, mėgino prasisprausti vyras ir moteris, bet aš jų nepaisiau. – Nekalbu apie labdarą, – patikinau jį. – Mąsčiau apie tai, kad norėčiau įdarbinti savo pinigus. Sukurti fondą ar kaip nors juos panaudoti reikalams ar labdaros organizacijoms, kuriomis tikime. Man reikia tavo pagalbos. Ir aš tau už tai sumokėsiu. Ne tik už tavo indėlį, bet ir už veidą. Noriu, kad būtum fondo ambasadorius. Kerio ranka, laikanti manąją, atsipalaidavo. Sunerimusi įtempiau savąją. – Keri? Jo pečiai susmuko. – Tatjana nėščia. – Ką? – Pajutau, kaip mano veidas nubąla. Mažame restorane buvo triukšminga, už prekystalio šūkčiojami užsakymai ir padėklų bei įrankių tarškėjimas trukdė susikalbėti, bet išgirdau tuos du žodžius iš Kerio lūpų taip aiškiai, lyg jis būtų juos surikęs. – Juokauji? – Norėčiau. – Jis patraukė ranką ir nubraukė ant akies užkritusius kirpčius. – Nesakau, kad nenoriu vaiko. Čia viskas gerai. Bet... šūdas. Ne dabar, supranti? Ir ne su ja. – Kaip, po velnių, ji pastojo? – Keris kaip apsėstas saugojosi, puikiai suprasdamas, kokį rizikingą gyvenimą gyvena. – Na, įgrūdau į ją savo kotą, pamakalavau... – Užsičiaupk, – rėžiau. – Tu atsargus. – Taip, na, ant jo užmauta guma dar nieko negarantuoja, – tarė jis nuvargusiu balsu. – O Tat negeria tablečių, nes, anot jos, nuo jų ją beria ir ji ima per daug valgyti. – Jėzau. – Akis maudė. – Ar esi tikras, kad vaikas tavo? Jis purkštelėjo. – Ne, bet tai nereiškia, kad ne mano. Ji nėščia šešias savaites, tad tai įmanoma. Privalėjau paklausti. – Ar ji gimdys? – Nežinau. Svarsto. – Keri... – Negalėjau sulaikyti skruostu nuslydusios ašaros. Man dėl jo skaudėjo širdį. – Ką darysi? – O ką galiu padaryti? – Jis susmuko kėdėje. – Tai jos sprendimas. Bejėgiškumas tikriausiai jį žudė. Po to, kai jo motina pagimdė jį, nors to ir nenorėjo, jos apsaugos priemone tapo abortas. Žinojau, kad tai jį persekioja. Pats yra tai sakęs. – O jei ji nuspręs gimdyti? Juk liepsi pasidaryti tėvystės testą, ar ne? – Dieve, Eva. – Jis pažvelgė į mane paraudusiomis akimis. – Taip toli dar nemąsčiau. Ką, po velnių, turėčiau pasakyti Trėjui? Tarp mūsų viskas pagaliau stoja į vėžes, o aš turiu jam išdrožti šitai? Jis

mane mes. Viskas baigta. Giliai įkvėpusi išsitiesiau kėdėje. Negalėjau leisti Keriui ir Trėjui išsiskirti. Dabar, kai Gideonas ir aš susitaikėme, laikas sutvarkyti tas gyvenimo sritis, kurias buvau apleidusi. – Žingsnis po žingsnio. Laikui bėgant viską sutvarkysim. Viskas bus gerai. Jis sunkiai nurijo. – Man tavęs reikia. – Ir man tavęs reikia. Būsime drauge ir viską išsiaiškinsime. – Prisiverčiau nusišypsoti. – Aš niekur nedingsiu, nedingsi ir tu. Nebent į San Diegą savaitgalį, – pridūriau paskubomis, primindama sau, kad turiu apie tai pasikalbėti su Gideonu. – Ačiū Dievui. – Keris vėl atsisėdo tiesiai. – Ko tik neatiduočiau, kad galėčiau pamėtyti į kašį pas daktarą Travisą. – Jo. – Krepšinio nežaidžiau, bet puikiai žinojau, kad ir man praverstų sesija su daktaru Travisu. Ką jis pasakytų sužinojęs, kaip toli nuklydome nuo kelio per tuos kelis mėnesius Niujorke? Paskutinį kartą susėdę drauge išsakėme keletą neprastų svajonių. Keris norėjo nusifilmuoti Didžiosios futbolo taurės reklamoje, aš troškau dirbti tos reklamos užkulisiuose. Dabar jam gresia kūdikis, o aš ištekėjau už sudėtingiausio vyro, kokį kada pažinojau. – Daktaras Travisas išeis iš proto, – sumurmėjo Keris, perskaitęs mano mintis. Kažkodėl šitai privertė mus abu kvatotis iki ašarų. Grįžusi į darbą, radau dar vieną krūvelę laiškų. Prikandusi apatinę lūpą, varčiau juos, kol radau tą, kurio ieškojau. Galiu sugalvoti daug visko, ką galėčiau padaryti tai savo pačiai, ponia X. Tau tai siaubingai patiks. Tavo X Dalis tamsių debesų, likusių po pietų, išsisklaidė. *** Po beprotiško Kerio prisipažinimo susitikimas su Žiru vos tilpo į mano tos dienos „kas-dar-blogogali-nutikti“ skalę. Kai atvykau, jis jau buvo vyninėje. Su tobulai išlygintomis kelnėmis ir baltais prie kaklo atsegtais marškiniais užraitotomis rankovėmis atrodė gerai. Kasdieniškai. Tik atsipalaidavusiu jo vis tiek nebūtum pavadinęs. Tas vyras buvo tarsi lanko templė, vibruojanti nuo įtampos ir visokios graužaties. – Eva, – pasisveikino jis. Su tokiu pat atviru draugiškumu, kuris man nepatiko ir pirmą kartą, vėl pabučiavo į abu skruostus. – Enchanté. – Šiandien aš jums nebe tokia blondinė, spėju? – Ak. – Jis nusišypsojo šypsena, nepasiekusia jo akių. – Nusipelniau to. Prisėdau prie jo stalo palei langą ir netrukus mus aptarnavo. Atrodė, kad ši vieta čia jau yra labai ilgai. Lubas dengė alavinės plytelės, o senos medinės grindys ir ištaigingai išraižytas baras išdavė, kad kadaise čia buvo užeiga. Dabar ji buvo modernizuota chromo įranga ir vyno lentyna už baro, puikiai galėjusia būti ir abstrakčia skulptūra. Padavėjui pilant mums vyno, Žiru atvirai mane nužiūrinėjo. Nė nenutuokiau, ko jis ieško, bet kažko tikrai ieškojo.

Gurkštelėjau žavaus shiraz, o jis tuo tarpu patogiai įsitaisė kėdėje ir pateliuškavo vyną taurėje. – Pažįstate mano žmoną. – Pažįstu, taip. Ji labai graži. – Taip, tikrai. – Jo žvilgsnis nusileido prie vyno. – Ką dar apie ją manote? – Koks skirtumas, ką manau? Jis vėl pažvelgė į mane. – Ar laikote ją prieše? Ar grėsme? – Nei taip, nei taip. – Gurkštelėjusi dar, pastebėjau, kad už lango, šalia kurio sėdėjau, į laisvą vietą prie šaligatvio spraudžiasi juodas SUV klasės „Bentley“. Prie vairo sėdėjo Angusas – regis, jam nusispjaut, kad sustojo prie ženklo, draudžiančio statyti mašinas. – Ar taip pasikliaujate Krosu? Mano dėmesys grįžo prie Žiru. – Taip. Bet tai nereiškia, kad nenorėčiau, jog susipakuotumėte savo žmoną ir išsivežtumėte atgal į Prancūziją. Jo lūpų kamputis kryptelėjo ir virto niūria šypsena. – Mylite Krosą, taip? – Taip. – Kodėl? Nesusilaikiau nenusišypsojusi. – Jei manote galintis išsiaiškinti, ką Korina jame mato, kapstydamas, ką jame matau aš, pamirškite. Jis ir aš, mes... drauge kitokie nei su kitais žmonėmis. – Mačiau tai. Su juo. – Žiru atsigėrė, pasimėgavo, tada nurijo. – Atleiskite, bet aš nesuprantu, kodėl čia sėdime. Ko iš manęs norite? – Ar jūs visada tokia tiesmuka? – Taip. – Gūžtelėjau pečiais. – Kai jaučiuosi sumišusi, greitai prarandu kantrybę. – Tada ir aš būsiu tiesmukas. – Jis ištiesė ranką ir pagavo kairį mano delną. – Turite neįdegusią žymę nuo žiedo. Atrodo, nemažo. Gal sužadėtuvių? Pažvelgiau į ranką ir pamačiau, kad jis teisus. Ant piršto buvo kvadratinė žymė, keliais atspalviais šviesesnė nei likusi oda. Priešingai nei mama, kurios oda buvo blyški, aš paveldėjau šiltą tėčio odos spalvą ir lengvai įdegdavau. – Jūs toks įžvalgus. Bet būtų malonu, jei savo spėliones pasiliktumėte sau. Jis nusišypsojo ir pirmą kartą šypsena buvo nuoširdi. – Gal vis dėlto ir atgausiu savo žmoną. – Manau, galėtumėte, jei pasistengtumėte. – Ištiesiau nugarą, nusprendusi, kad laikas eiti. – Žinote, ką jūsų žmona sykį man pasakė? Kad jūs abejingas. Užuot laukęs, kol ji grįš, turėtumėte ją parsivežti. Manau, ji to nori. Jis atsistojo drauge, buvo aukštesnis už mane. – Ji mėgino atgauti Krosą. Nemanau, kad moteris, kuri taip elgėsi, laikys vyrą, mėginantį atgauti ją, patraukliu. – Na, nežinau. – Iš kišenės išsitraukiau dvidešimtinę ir padėjau ant stalo, nepaisydama to, kad jis susiraukė. – Juk ji sutiko už jūsų tekėti, ar ne? Kad ir ką darėte anksčiau, darykite tai vėl. Viso gero,

Žanai Fransua. Jis išsižiojo kažką sakyti, bet aš jau buvau pusiaukelėje prie durų. Kai išėjau iš vyninės, prie „Bentley“ laukė Angusas. – Ar norėtumėte vykti namo, ponia Kros? – paklausė jis, kai įsirangiau į automobilį. Jo kreipinys privertė mane išsišiepti. Šitai ir ką tik vykęs pokalbis su Žiru pakišo man mintį. – Tiesą sakant, norėčiau kai kur stabtelėti, jei tu nieko prieš. – Visai ne. Daviau jam nurodymus, tada atsilošiau ir pasinėriau į apimančią malonią nekantrą. Pusę septynių buvau pasirengusi baigti dieną, bet paklaususi Anguso, kur Gideonas, sužinojau, kad jis vis dar darbe. – Ar nuveši mane pas jį? – paklausiau. – Žinoma. Po darbų grįžti į „Crossfire“ buvo keista. Nors vestibiulyje vis dar vaikščiojo žmonių, jausmas buvo kitoks nei dieną. Pasiekusi paskutinį aukštą, stiklines apsaugos duris radau plačiai atvertas, o valytojai tuštino šiukšliadėžes, šluostė stiklą ir siurbė grindis. Pastebėjusi tuščius stalus, tarp jų ir Skoto, Gideono asistento, pasukau tiesiai į Gideono kabinetą. Jis stovėjo už savo stalo, iš ausies kyšojo laisvų rankų įranga, jo švarkas kybojo ant pakabo kampe. Rankas susidėjęs ant klubų, jis kalbėjo, lūpos paskubomis judėjo, o veidas buvo virtęs susikaupimo kauke. Siena priešais jį buvo nukabinėta plokščiais ekranais, transliuojančiais naujienas iš viso pasaulio. Dešinėje stovėjo baras su inkrustuotais grafinais ant apšviestų stiklinių lentynų, kurios buvo vienintelė spalvota vieta vėsioje baltų, juodų ir pilkų spalvų kabineto paletėje. Trys aiškios sėdimosios erdvės buvo skirtos ne tokiems formaliems susitikimams, o juodas Gideono stalas atrodė kaip šiuolaikinių technologijų stebuklas, skirtas visiems elektronikos prietaisams kambaryje sujungti. Apsuptas prabangių savo žaislų mano vyras atrodė tiesiog valgomas. Dailiai prigludusi liemenė ir kelnės demonstravo tobulą jo kūną, o pamačiusi jį savo valdymo būstinėje, spinduliuojantį tą valdžią, sukūrusią šitokią imperiją, širdyje pajutau beprotiškus jausmus. Langai nuo grindų iki lubų, supantys jį iš abiejų pusių ir atveriantys miesto vaizdą, sukūrė įspūdingą foną, tačiau net ir jame Gideonas nėmaž nenublanko. Gideonas valdė viską, kas patekdavo jo akiratin, ir tai matėsi. Kyštelėjusi ranką į rankinę, atsegiau mažą kišenėlę, ištraukiau iš jos žiedus ir užsimoviau savąjį. Tada žingtelėjau link stiklinės sienos ir dvigubų durų, kurios skyrė jį nuo visų kitų. Jo galva pasisuko į mane ir žvilgsnis užsiliepsnojo. Jis spustelėjo mygtuką ant stalo ir dvigubos durys automatiškai atsivėrė. Po akimirkos stiklas apsiblausė ir galėjome būti ramūs, kad niekas, vis dar užsilikęs darbe, mūsų nepamatys. Įėjau vidun. – Sutinku, – tarė jis pašnekovui. – Sutvarkyk tai ir tada raportuok man. Nepaleisdamas manęs iš akių, jis išsitraukė ausinę ir numetė ant stalo. – Tu – maloni staigmena, angele. Papasakok apie savo susitikimą su Žiru. Gūžtelėjau pečiais. – Iš kur sužinojai? Jo lūpų kamputis pakilo ir jis žvilgtelėjo į mane: Rimtai? Dar klausi?

– Ar ilgai čia būsi? – pasiteiravau. – Po pusvalandžio laukia konferencinis skambutis japonų skyriui, ir baigiu. Tada eisime vakarienės. – Pasiimkime ką nors namo ir pavalgykime su Keriu. Jis laukiasi kūdikio. Gideono antakiai šovė aukštyn. – Prašau? – Na, jis galbūt laukiasi kūdikio. – Atsidusau. – Labai dėl to nerimauja, tad noriu būti su juo. Be to, jam derėtų įprasti, kad tu ir vėl būsi šalia. Jis narstė mane vertinančiu žvilgsniu. – Tu irgi dėl to jaudiniesi. Eikš. – Apėjo stalą ir išskėtė rankas. – Noriu tave apkabinti. Numečiau rankinę ant grindų, nusispyriau aukštakulnius ir žengiau tiesiai jam į glėbį. Jis apkabino mane, o jo lūpos, tokios tvirtos ir šiltos, prisispaudė prie kaktos. – Ką nors sugalvosime, – sumurmėjo jis. – Nesijaudink. – Myliu tave, Gideonai. Jis smarkiau mane apkabino. Atsilošusi pažvelgiau į nuostabų jo veidą. Akys buvo tokios mėlynos, gal net dar mėlynesnės dėl įdegio po mudviejų išvykos. – Kai ką tau turiu. – O? Atsitraukiau, bet sulaikiau jo kairę ranką, nespėjus jai nuo manęs nutolti. Laikydama ją, užmoviau jam ant piršto žiedą, kurį ką tik nupirkau, teko pasukti, kad užslystų per paskutinį sąnarį. Jis visą tą laiką nejudėjo. Kai paleidau jo ranką, kad geriau įsižiūrėtų, ši nė kiek nepajudėjo iš vietos – lyg jis būtų įšalęs. Kryptelėjusi galvą žavėjausi žiedu ant jo rankos, svarstydama, kad būtent tokio efekto ir tikėjausi. Bet kai po akimirkos jis nepratarė nė žodžio, pakėliau akis ir pamačiau jį spoksant į savo ranką taip, lyg niekada nebūtų jos matęs. Man nudiegė širdį. – Tau jis nepatinka. Jo šnervės išsiplėtė nuo gilaus įkvėpimo, jis atvertė delną, kad apžiūrėtų kitą žiedo pusę – ji buvo tokia pat. Pasirinkau ištisinio dizaino žiedą. Platininis vestuvinis žiedas labai priminė tą, kurį jis mūvėjo ant dešinės rankos. Jis buvo su tokiais pat metale išpjautais įkypais grioveliais, dėl ko atrodė toks pat industrinis, vyriškas. Bet vestuvinį žiedą puošė rubinai, tad jo nepastebėti buvo neįmanoma. Kraujo raudonumo akmenys ryškiai kontrastavo su įdegusia oda ir tamsiu kostiumu, tai buvo ryškus savininko ženklas. – Tau jo per daug, – tariau tyliai. – Visada per daug, – atsiliepė jis kimiai. O tada puolė prie manęs, delnais apglėbė galvą, priglaudė savo lūpas prie manųjų ir ėmė aršiai bučiuoti. Čiupau jį už riešų, bet jis greitais judesiais pakėlė mane per liemenį ir nunešė prie tos pačios sofos, kur prieš daugelį savaičių pirmą kartą užgulė savo kūnu manąjį. – Tu neturi tam laiko, – aiktelėjau aš. Jis pasodino mane ant sofos kampučio. – Ilgai netruks.

Jis nejuokavo. Kyštelėjęs ranką man po sijonu, nutraukė žemyn kelnaites, plačiai išskėtė kojas ir nuleido galvą. Čia pat, kabinete, kur aš ką tik žavėjausi jo galia ir valdingumu, Gideonas Krosas klūpėjo man tarp kojų ir negailestingai, įgudusiai mane laižė. Jo liežuvis plasnojo virš klitorio, kol nuo poreikio baigti ėmiau rangytis, bet vien nuo to vaizdo – jis su kostiumu, savo kabinete, šitaip kruopščiai mane tenkinantis – baigiau išrėkdama jo vardą. Virpėjau iš malonumo, jam liežiant mano vidų, jautri oda trūkčiojo nuo negilių jo gudraus liežuvio grybšnių. Jam atsisegus užtrauktuką ir išlaisvinus savo erekciją, jau beviltiškai jo troškau, mano kūnas linko prie jo begėdiškai, be žado maldaudamas. Gideonas paėmė sunkią ilgą savo varpą į delną ir perbraukė plačia galvute man per plyšį – jį suvilgė mano orgazmo syvai. Tai, kad dar buvome visiškai apsirengę, išskyrus keletą kliūčių, kurias teko patraukti iš kelio, dar labiau mus kaitino. – Noriu, kad paklustum, – tarė jis kimiai. – Lenkis ir plačiai išsiskėsk. Giliai tave išdulkinsiu. Nuo tos minties nejučiomis unkštelėjau ir paskubomis paklusau. Jusdama, kaip jis aukštai, pasitraukiau prie sofos šono ir pasilenkiau per ranktūrį, o rankomis pasikėliau sijoną. Jis nedelsė. Galingai stumtelėjęs klubais, atsidūrė manyje – pajutau, kaip viduje išsitempiu. – Eva. Aiktelėjusi įsikibau nagais į sofos pagalves. Jis buvo storas, kietas ir taip giliai. Prispaustu prie ranktūrio pilvu, galėjau prisiekti, kad jaučiu jo stūmius net išorėje. Pasilenkęs virš manęs, apglėbė mano kūną rankomis ir įsikando į kaklo šoną. Toks primityvus pasisavinimas privertė mano lytį susispausti aplink jį ir glamonėti. Jis niurgztelėjo ir perbraukė mane lūpomis, švelniai drėksdamas vos žymiais šeriais. – Tavyje taip gera, – tarė jis kimiai. – Dieviška tave dulkinti. – Gideonai. – Duok rankas. Nebūdama tikra, ko jis nori, prisitraukiau rankas arčiau prie kūno, jis pirštais suėmė mano riešus ir švelniai sudėjo rankas man ant juosmens. Tada dulkino mane. Nenuilstančiais judesiais krušo mano lytį, rankomis vis timptelėdamas mane, kad pasitikčiau jo klubus. Sunkios jo sėklidės daužėsi į mano klitorį, ritmingi pliaukšėjimai varė mane orgazmo link. Jis urzgė kaskart įstūmęs, atkartodamas mano aimanas. Jo lėkimas orgazmo link buvo laukinis ir jaudinantis, kaip ir tai, kaip besąlygiškai jis užvaldė mano kūną. Tegalėjau gulėti ir priimti jį, priimti jo geismą ir alkį, tenkinti jį, kaip kad jis patenkino mane. Jo stūmiai buvo tokie saldūs, o nuolatinis trynimas ir traukimas vedė mane iš proto. Troškau jį matyti; matyti jo akis, kai jos nustos fokusuoti žvilgsnį, užplūdus malonumui, ekstazės agonijos grimasas. Dievinau tai, kaip smarkiai jį veikiu, kad mano kūnas jam toks malonus, kad seksas su manimi sudaužo visus apsauginius jo barjerus. Jis suvirpėjo ir nusikeikė. Jo varpa ištįso, brinko, o sėklidės įsitempė ir pakilo. – Eva... Kristau. Myliu tave. Pajutau jo sėklos srovę savyje – tokią karštą ir tirštą. Prikandau lūpą, kad sutvardyčiau riksmą. Degiau juo, buvau taip arti. Paleidęs mano riešus, jis apglėbė mane, vienos rankos pirštus kyštelėjo man tarp kojų ir ėmė braukyti per išburkusį klitorį. Baigiau jam vis dar pumpuojant, mano lytis melžė pratrūkusią jo varpą,

kol jis viską išliejo į mane. Jo lūpos atsidūrė man ant skruosto, karštas ir drėgnas kvapas nuvilnijo mano oda, jo krūtinė virpėjo nuo žemų murmesių, kol ilgai ir smarkiai liejosi. Orgazmui atlėgus, abu sunkiai alsavome, pasirėmę vienas ant kito. Sunkiai nurijusi, gaudydama kvapą tariau: – Spėju, žiedas patiko. Šiurkštus jo kvatojimas pripildė mane džiaugsmo. Po penkių minučių, pasotinta ir pavargusi, gulėjau ant sofos, negalėdama pajudėti. Gideonas sėdėjo prie stalo, nepriekaištingas ir tobulas, spinduliuodamas gerai išdulkinto vyro sveikata ir gyvybingumu. Konferenciją jis pravedė nesuklupęs, daugiausia kalbėjo angliškai, tik pradėjo ir baigė kasdieniška japonų kalba, giliu ir lygiu balsu. Dabar jis retkarčiais vis paglostydavo mane žvilgsniu, o jo lūpos išsiriesdavo į vos žymią šypseną, paženklintą nenuginčijamo vyriško triumfo. Tikriausiai jis to nusipelnė, mat mano kūnu plaukiojo tiek poorgazminių endorfinų, kad jaučiausi kone girta. Gideonas baigė pokalbį ir atsistojo, o tada vėl nusimetė švarką. Žibančios jo akys išdavė, kodėl. Sukaupusi visą energiją, kilstelėjau antakius ir paklausiau: – Mes neišeiname? – Žinoma, išeiname. Tik ne dabar. – Gal tau reikėtų mažint tų vitaminų, šaunuoli. Jo lūpos trūkčiojo, o rankos mikliai segiojo liemenės sagas. – Pernelyg daug dienų fantazavau, kaip dulkinu tave ant tos sofos. Dar nė pusės tų fantazijų neįvykdėme. Pasirąžiau sąmoningai jį viliodama. – Ar vis dar galime išdykauti dabar, kai esame susituokę? Blyksnis, nušvietęs nuostabias jo akis, leido nuspėti jo požiūrį į tai. Kai beveik devintą išėjome iš „Crossfire“, Gideonas jau buvo tvirtai atsakęs į mano klausimą.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Mums su Gideonu treninguotiems sėdint ant mano svetainės grindų ir valgant picą, kiek po dešimtos parėjo Keris. Su juo buvo Tatjana. Siektelėjusi pakelio parmezano sūrio, gulinčio už Gideono, sušnibždėjau: – Mamytė. Jis susiraukė. – Ji nieko gero nežada. Vargšelis. Kai į kambarį užėjo aukšta blondinė ir storžieviškai suraukė nosį, pažvelgusi į mūsų picą, pagalvojau lygiai tą patį. Tada ji pastebėjo Gideoną ir apakino jį vylinga šypsena. Giliau įkvėpiau ir liepiau sau nurimti. – Labas, Keri, – pasveikino mano geriausią draugą Gideonas, tada užmetė ranką man ant pečių ir sugrūdo veidą į kaklą. – Labas, – tarė Keris. – Ką žiūrit? – „Patrulius“, – atsakiau. – Labai geras. Prisėsit? – Žinoma. – Keris pagavo Tatjanos ranką ir nuvedė ją sofos link. Ji nepasivargino slėpti savo nepasitenkinimo šia mintimi. Jie patogiai susiraitė ant sofos, kaip, regis, sėdėdavo dažnai. Gideonas stumtelėjo picos dėžę jų pusėn. – Prašau, jei išalkę. Keris čiupo gabalėlį, o Tatjana pasiskundė, kam jis stumdosi. Nusiminiau, kad ji vis dar blogai jaučiasi būdama su mumis. Jei ji turės Kerio kūdikį, tai bus ir mano gyvenimo dalis, o aš nekenčiau minties, kad tie santykiai gali būti tokie nejaukūs. Galų gale svetainėje jie neužsibuvo. Ji paaiškino, kad rankine kamera nufilmuoti vaizdai filme sukelia jai pykinimą, tad Keris nusivedė ją į kambarį. Netrukus man pasirodė, kad išgirdau ją juokiantis, ir pamaniau, kad didžiausia jos bėda – poreikis Kerį savintis. Puikiai tai supratau. Ir pati buvau su tuo susidūrusi. – Atsipalaiduok, – sumurmėjo Gideonas, truktelėdamas mane, kad atsiremčiau į jo krūtinę. – Išsiaiškinsime su jais. Duok laiko. Pagavau per petį kabančią kairę jo ranką ir ėmiau žaisti su žiedu. Jis prispaudė lūpas man prie smilkinio ir baigėme žiūrėti filmą. Nors Gideonas miegojo kaimyniniame bute, atėjo pakankamai anksti, kad suspėtų užsegti aptemptą mano suknelę ir išvirti kavos. Įsisegusi perlų auskarus, išėjau į koridorių, ir tada iš virtuvės pusės pasirodė Tatjana su dviem vandens buteliukais. Nuogut nuogutėlė. Viduje kunkuliavau iš pykčio, bet nutaisiau ramų balsą. Nėštumo tikrai nesimatė, bet buvo gana vien žinoti apie jį, kad nešūktelėčiau. – Atsiprašau. Turi apsirengti, jei ruošiesi vaikščioti po mano butą.

– Tai ne tik tavo butas, – atšovė ji, permetusi savo rusvus karčius per petį ir praeidama pro mane. Tiestelėjau ranką į šalį ir užblokavau jai kelią. – Su manimi nežaisk, Tatjana. – Arba kas? – Pralaimėsi. Ji ilgokai žvelgė į mane. – Jis išsirinks mane. – Jei reikalai taip pasisuktų, jis tavęs nekęstų ir vis vien jį prarastum. – Nuleidau ranką. – Pagalvok apie tai. Kerio durys už manęs atsidarė. – Ką, po velnių, darai, Tat? Pasukusi galvą, pamačiau ant slenksčio tik su trumpikėmis išnirusį geriausią savo draugą. – Duoda tau gerą patarimą nupirkti jai dailų chalatą, Keri. Jo žandikaulis įsitempė ir jis numojo ranka, plačiau atidarė duris, nebyliai liepdamas Tatjanai nešti savo nuogą subinę į kambarį. Grieždama dantimis pasukau į virtuvę. Nuotaika dar labiau sugedo, kai ten radau Gideoną, nerūpestingai atsirėmusį į spintelę ir geriantį kavą. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir ryšėjo blyškiai pilką kak​laraištį – atrodė neįtikėtinai gražus. – Patiko pasirodymas? – paklausiau įsitempusi. Nekenčiau to, kad jis matė kitą moterį nuogą. Ir ne bet kokią moterį, o modelį liek​nu lanksčiu kūnu, kokius, žinojau, jis mėgo. Jis kilstelėjo vieną petį nerūpestingai gūžtelėdamas. – Nelabai. – Juk mėgsti aukštas ir lieknas. – Siektelėjau puodelio kavos, laukiančios manęs ant spintelės šalia jo. Gideonas uždėjo savo delną ant manojo. Ryškioje virtuvės šviesoje žibėjo rubinai vestuviniame jo žiede. – Kai paskutinį kartą tikrinau, žmona, kuriai negalėjau atsispirti, buvo smulkutė ir putni. Įspūdinga. Užsimerkiau mėgindama nuvyti pavydą. – Ar žinai, kodėl išrinkau tokį žiedą? – Raudona – mūsų spalva, – tarė jis tyliai. – Raudonos suknelės limuzinuose. Raudoni bateliai vakarėliuose, kviečiantys dulkintis. Raudona rožė tavo plaukuose, kai tekėjai už manęs. Tai, kad jis suprato, ramino mane. Pasisukau į jį ir prisiglaudžiau visu kūnu. – Mmm, – murkė jis. – Tu švelni saldi raganaitė, angele. Papurčiau galvą – mano pyktis pavirto menku susierzinimu. Jis pasitrynė nosimi man į skruostą. – Myliu tave. – Gideonai. – Loštelėjusi galvą, atkišau jam savo lūpas ir leidau nubučiuoti blogą nuotaiką. Jo lūpos, liečiančios manąsias, niekada nenustojo manęs jaudinti. Jaučiausi apsvaigusi, bet jis atsitraukė ir sumurmėjo: – Šįvakar einu į susitikimą su daktaru Petersenu. Paskambinsiu baigęs ir sugalvosime ką nors

vakarienei. – Gerai. Jis nusišypsojo dėl palaimingai nerūpestingo mano atsakymo. – Galiu užrašyti mudu pas jį ketvirtadienį. – Kitą ketvirtadienį, prašau, – tariau prasiblaškiusi. – Labai nenoriu praleisti užsiėmimų, bet mama nori, kad mudu su Keriu šį ketvirtadienį nueitume į labdaros pobūvį. Nupirko man suknelę ir panašiai. Bijau, kad jei neisiu, ne taip supras. – Eisime kartu. – Tikrai? – Gideonas su smokingu man buvo afrodiziakas. Žinoma, jis mane jaudino bet kaip apsivilkęs. Bet su smokingu... Dieve brangus, kaip kaitino. – Taip. Puikus metas vėl būti pastebėtiems drauge. Ir paskelbti apie sužadėtuves. Apsilaižiau lūpas. – Ar galėsim ką nors nuveikti limuzine? Jo akys juokėsi iš manęs. – Be abejonių, angele mano. Atėjusi į darbą, Megumės prie stalo neradau, tad nesužinojau, kaip jai sekasi. Tai suteikė man savotišką pretekstą paskambinti Martinui ir pasiteirauti, kaip viskas baigėsi tarp jo ir Leisės tą mūsų laukinį vakarą klube „Primal“. Išsitraukiau išmanųjį, kad įvesčiau priminimą, ir pamačiau, jog vakar vakare mama man paliko balso žinutę. Eidama prie savo stalo išklausiau ją. Ji norėjo sužinoti, ar prieš vakarienę ketvirtadienį noriu pasidaryti šukuoseną bei makiažą ir siūlėsi užsukti pas mane drauge su grožio komanda, kad abi pasilepintume. Priėjusi prie stalo, atrašiau, kad mintis puiki, bet neturėsiu laiko, nes iš darbo neišeisiu iki penkių. Taisantis pradėti dieną priėjo Vilas. – Turi planų pietums? – paklausė jis; su languotais marškiniais, kurie taip tiko tik jam, ir vienspalviu mėlynu kaklaraiščiu atrodė dailiai. – Prašau, tik ne dar vienas angliavandenių balius. Mano užpakalis to nepakels. – Ne, – išsiviepė jis. – Natali baigė žiauriąją dietos dalį, tad viskas geryn. Svarsčiau apie sriubos ir salotų barą. Nusišypsojau. – Šitai man tinka. Nori paklausti, ar ir Megumė eis kartu? – Jos šiandien nėra. – O? Susirgo? – Nežinau. Sužinojau tik todėl, kad manęs paprašė paskambinti į agentūrą ir surasti žmogų vietoj jos. Susiraukusi atsisėdau. – Per pertrauką paskambinsiu ir paklausiu, kaip jaučiasi. – Perduok linkėjimų. – Jis pabūgnijo į pertvarą ir nuėjo šalin. Likusi diena praslinko rūke. Per pertrauką palikau žinutę Megumei, paskui pamėginau ją pasiekti dar sykį po darbo, kai Klensis vežė mane į Brukliną į krav magos užsiėmimą. – Paprašyk, kad Leisė man paskambintų, jei tau negera, – tariau į balso paštą. – Tik noriu žinoti, ar

tau viskas gerai. Išjungusi telefoną, atsilošiau ir ėmiau žavėtis Bruklino tilto didybe. Kelionė pro masyvias akmenines arkas, iškilusias virš Rytų upės, visada priminė kelionę į kitą pasaulį. Apačioje vanduo buvo nutaškuotas vietinio susisiekimo keltų, matėsi ir vienišas burlaivis, plaukiantis į šurmuliuojantį Niujorko uostą. Nuvažiavimą nuo tilto pasiekėme per mažiau nei minutę, vėl pažvelgiau į telefoną. Paskambinau Martinui. – Eva, – atsiliepė jis džiugiai, aiškiai atpažinęs numerį. – Smagu girdėti. – Kaip tu? – Gerai. O tu? – Laikausi. Mums reikėtų kada susitikti. – Nusišypsojau policininkei, meniškai diriguojančiai eismui didžiulėje sudėtingoje sankryžoje Bruklino pusėje. Ji reguliavo judėjimą švilpuku dantyse ir sklandžiais rankos judesiais, atrodančiais kažkaip įžūliai. – Galėtume užsukti po darbo ko nors išgerti arba nueiti vakarienės į dvigubą pasimatymą. – Norėčiau. Ar susitikinėji su kuo nors konkrečiu? – Mudu su Gideonu mėginame išsiaiškinti. – Gideonu Krosu? Na, jei kas ir galėtų jį nusikabinti, tai būtum tu. Nusijuokiau ir troškau turėti ant piršto žiedą. Priešingai nei Gideonas, nemūvėjau jo dieną. Jam nerūpėjo, jei kas sužinotų, kad jis užimtas ir su kuo yra, bet aš dar turėjau papasakoti apie tai visiems artimiesiems. – Ačiū už palaikymą. Kaip tu? Susitikinėji su kuo nors? – Mudu su Leise smaginamės. Man ji patinka. Su ja labai linksma. – Puiku. Džiaugiuosi tai girdėdama. Klausyk, jei šiandien su ja kalbėsies, gal gali paprašyti, kad praneštų man, kaip Megumė? Ji serga, tad tik noriu įsitikinti, ar jai viskas gerai ir nieko netrūksta. – Žinoma. – Ragelį užtvindė staigus triukšmas, neabejotinas ženklas, kad jis išėjo į lauką. – Leisė išvykusi, bet šįvakar turi man paskambinti. – Ačiū. Būsiu labai dėkinga. Kažkur eini, tad paleisiu tave. Planuokime susitikimą kitą savaitę, detales pasitikslinsime ateinančiomis dienomis. – Skamba puikiai. Džiaugiuosi, kad paskambinai. Nusišypsojau. – Aš irgi. Baigėme pokalbį ir, pajutusi, kad pasiilgau, išsiunčiau po žinutę Šonai ir Bretui. Tik trumpus pasisveikinimus su šypsenėlėmis. Kai pakėliau akis, pamačiau Klensį, stebintį mane per galinio vaizdo veidrodėlį. – Kaip mama? – paklausiau. – Susitvarkys, – tarė jis, kaip visada tiesiai šviesiai. Linktelėjau ir pažvelgiau pro langą – pamačiau žvilgančio plieno autobusų stotelę su Kerio reklamine nuotrauka. – Šeima kartais – toks sudėtingas dalykas, žinai. – Žinau. – Ar turi brolių ar sesių, Klensi?

– Vieną brolį, vieną sesę. Kokie jie? Ar kieti kaip akmuo ir negailestingi kaip Klensis? O gal jis juoda avis? – Ar jūs artimi, jei ne paslaptis? – Artimi. Mano sesuo gyvena kitoje valstijoje, tad nedažnai su ja matausi, bet mažiausiai kartą per savaitę susiskambiname. Brolis Niujorke, tad susitinkame dažniau. – Jėga. – Pamėginau įsivaizduoti atsipalaidavusį Klensį, geriantį alų su kuo nors panašiu į jį, bet man nepavyko. – Ar jis irgi dirba apsaugoje? – Dar ne. – Jo lūpos nežymiai truktelėjo, beveik priminė šypseną. – Kol kas jis FTB. – O sesuo teisėsaugos srityje? – Karinėse jūrų pajėgose. – Oho. Nerealu. – Taip, ji tokia. Nužiūrinėjau jį ir karišką jo kirpimą. – Ir tu tarnavai, ar ne? – Tarnavau. – Daugiau nebuvo linkęs pasakoti. Išsižiojau, norėdama kamantinėti toliau, bet pasukome už kampo ir supratau, kad privažiavome buvusį sandėlį, kur Parkeris buvo įkūręs savo studiją. Čiupau savo sportinę rankinę ir išlipau, Klensiui nespėjus atidaryti man durelių. – Pasimatysime po valandos! – Išspardyk juos, Eva, – tarė jis, stebėdamas mane, kol pradingau viduje. Vos durims spėjus užsiverti už manęs, pamačiau pažįstamą tamsiaplaukę, kurios mieliau būčiau nemačiusi. Niekada. Ji stovėjo šone, kiek atokiau nuo treniruočių kilimėlių, sukryžiuotomis rankomis. Vilkėjo juodas sportines kelnes su ryškiai mėlynais antsiuvais šonuose, kurie derėjo prie aptemptos palaidinės ilgomis rankovėmis. Rudi garbanoti plaukai buvo surišti į nedailią uodegą. Ji pasisuko. Vėsios mėlynos akys nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Pasitikdama tai, kas neišvengiama, giliai įkvėpiau ir priėjau prie jos. – Detektyve Greivs. – Eva, – ji trumpai kinktelėjo. – Puikus įdegis. – Ačiū. – Krosas buvo išsivežęs savaitgaliui? Ne visai kasdieniškas klausimas. Pajutau išsitiesiant nugarą. – Turėjau kiek laisvo laiko. Plonų jos lūpų kampučiai šoktelėjo. – Vis dar atsargi. Gerai. Ką jūsų tėvas mano apie Krosą? – Spėju, mano tėtis pasitiki mano pasirinkimu. Greivs linktelėjo. – Jumis dėta, negalėčiau nustoti mąstyti apie Neitano Barkerio apyrankę. Kita vertus, gal nesuvesti galai erzina tik mane. Mano nugara nuvilnijo nerimo virpulys. Visas šis reikalas mane erzino, bet su kuo galiu apie tai pasikalbėti? Su niekuo, išskyrus Gideoną, o jį pažinojau per gerai, kad abejočiau, jog daro viską, kas

tik jo galioje, kad išspręstų šią mįslę. – Man reikia sparingo partnerės, – staiga tarė detektyvė. – Ruoškitės. – Am, ką? – sumirksėjau jai. – Ar tai?.. Ar galime?.. – Byla užstrigo, Eva. – Ji atsistojo ant kilimėlio ir ėmė tampytis. – Paskubėkit. Neturiu visos nakties. Greivs išspardė man subinę. Kaip tokia lieknutė, plonutė moteris, ji tikrai turėjo jėgos. Buvo susikaupusi, preciziška ir negailestinga. Per tas pusantros valandos su ja tikrai daug išmokau, ypač niekada neatsipalaiduoti. Ji buvo greita kaip žaibas ir išnaudodavo bet kokį pranašumą. Kiek po aštuonių įgriuvau namo ir pasukau tiesiai į vonią. Mirkau vanile kvepiančiame vandenyje, apsupta žvakių, ir tikėjausi, kad Gideonas spės pasirodyti. Galų gale jis pasirodė kaip tik man siaučiantis rankšluosčiu, drėgni jo plaukai ir džinsai išdavė, kad buvo palindęs po dušu po susitikimo su savo treneriu. – Labas, šaunuoli. – Labas, žmona. – Jis priėjo prie manęs, truktelėjo rankšluostį ir palenkė galvą prie mano krūties. Ritmiškai čiulpiamas spenelis sustandėjo, o aš stovėjau nekvėpuodama. Išsitiesęs pasidžiaugė savo darbu. – Dieve, tu seksuali. Pasistiebiau ir pabučiavau jo smakrą. – Kaip reikalai šįvakar? Jis gudriai šypsodamasis pažvelgė į mane. – Daktaras Petersenas mus pasveikino, tada įsikalbėjo, kokia svarbi bus porų terapija. – Jis mano, kad susituokėme per anksti. Gideonas nusijuokė. – Jis nė nenori, kad mylėtumės, Eva. Suraukusi nosį, apsigobiau rankšluosčiu ir susiradau šukas šlapiems plaukams. – Leisk man, – tarė jis, paėmė šukas ir nuvedė mane prie plataus vonios krašto. Pasodino. Kol šukavo man plaukus, papasakojau, kad krav magos užsiėmime susitikau detektyvę Greivs. – Mano advokatai sakė, kad byla padėta į stalčiuką, – tarė Gideonas. – Kaip dėl to jautiesi? – Tu saugi. Tik tai svarbu. Jo balse nebuvo jokio ženklo, kuris išduotų, jog jam tai rūpi labiau, nei jis sako. Žinojau, kad kažkur giliai jo viduje Neitano žmogžudystė jį persekiojo. Nes mane persekiojo tai, ką dėl manęs padarė Gideonas, o mes – dvi tos pačios sielos pusės. Štai kodėl Gideonas taip norėjo, kad mudu susituoktume. Aš – jo užuovėja. Aš – vienintelis žmogus, žinantis kiekvieną tamsią ramybės neduodančią paslaptį, ir vis tiek beviltiškai jį mylintis. O meilės jam reikėjo labiau nei bet kam, ką pažįstu. Mano petys suvibravo ir aš paerzinau: – Ar tai naujas žaisliukas tavo kišenėje, šaunuoli? – Reikėjo tą kvailą daiktą išjungti, – sumurmėjo jis, ištraukdamas telefoną. Pažvelgė į ekraną ir atsiliepė trumpu: – Krosas.

Ragelyje išgirdau nerimastingą moterišką balsą, bet žodžių nesupratau. – Kada? – išgirdęs atsakymą, paklausė jis. – Kur? Taip. Aš jau važiuoju. Padėjęs ragelį, perbraukė ranka sau per plaukus. Atsistojau. – Kas yra? – Korina ligoninėje. Mano mama sako, kad tai rimta. – Apsirengsiu. Kas nutiko? Gideonas pažvelgė į mane. Mano oda tučtuojau pašiurpo. Niekada nemačiau jo tokio... sugniuždyto. – Tabletės, – tarė jis kimiai. – Ji prarijo buteliuką tablečių. *** Važiavome DB9. Laukiant, kol stovėjimo aikštelės darbuotojas privarys automobilį, Gideonas paskambino Rauliui ir liepė atvažiuoti į ligoninę iš mūsų perimti „Aston Martin“ automobilio. Gideonas vairavo labai susikaupęs; kiekvienas vairo pasukimas ir pedalo spustelėjimas buvo apgalvotas ir tikslus. Uždaryta mažoje erdvėje su juo, pajutau, kad jis atsijungė. Emociškai tapo nebepasiekiamas. Kai uždėjau delną jam ant kelio, norėdama nuraminti ir paguosti, jis nė nekrūptelėjo. Nebuvau tikra, kad iš viso tai pajuto. Raulis jau laukė, kai sustojome prie greitosios pagalbos durų. Jis atidarė man dureles, tada apėjo ir Gideonui išlipus sėdo į vairuotojo vietą. Žvilgantis automobilis pajudėjo iš įvažiavimo, o mudu įėjome pro automatines duris. Paėmiau Gideoną už rankos, bet nebuvau tikra, kad jis pajuto ir tai. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į motiną, stovinčią privačiam laukiamajam, kur buvome nuvesti. Elizabeta Vidal vos žvilgtelėjo į mane ir, priėjusi tiesiai prie savo sūnaus, apkabino jį. Jis neatsakė tuo pačiu. Bet ir neatsitraukė. Tik stipriau suspaudė mano ranką. Ponia Vidal manęs nė nepastebėjo. Atsuko man nugarą ir mostelėjo į porą, sėdinčią netoliese. Jie akivaizdžiai buvo Korinos tėvai. Mudviem su Gideonu užėjus, kalbėjosi su Elizabeta, o tai atrodė keista, nes Žanas Fransua Žiru stovėjo vienas palei langą ir atrodė toks pat pašalietis, kokiu mane vertė jaustis Elizabeta. Kai motina truktelėjo Gideoną link Korinos šeimos, jo gniaužtai mano delną paleido. Nejaukiai jausdamasi viena ant slenksčio, priėjau prie Žano Fransua. Švelniai pasisveikinau: – Man labai gaila. Jis pažvelgė į mane negyvomis akimis – jo veidas nuo tada, kai vakar matėmės vyninėje, regis, paseno dešimčia metų. – Ką čia veikiate? – Ponia Vidal paskambino Gideonui. – Žinoma. – Jis pažvelgė į sėdimąją erdvę. – Galima pagalvoti, kad jos vyras jis, o ne aš. Pasekiau jo žvilgsniu. Gideonas tupėjo prieš Korinos tėvus, laikydamas jos motinos ranką. Mano kūne pasklido šlykštus siaubas – pasidarė šalta. – Ji geriau mirtų, nei gyventų be jo, – tarė jis tuščiu balsu. Vėl pažvelgiau į jį. Staiga viską supratau. – Pasakėte jai, ar ne? Apie mūsų sužadėtuves?

– Ir tik pažvelkite, kaip puikiai ji tai priėmė. Jėzau. Drebančiomis kojomis, staiga nebegalėdama išstovėti, žingtelėjau link sienos. Kaip ji galėjo nežinoti, kaip Gideoną paveiks bandymas nusižudyti? Ji juk negalėjo būti tokia akla. O gal jo reakcija, jo kaltė ir buvo jos tikslas? Man pasidarė negera vien pagalvojus, kokių gali būti manipuliatorių, bet rezultato nepaneigsi. Gideonas grįžo pas ją. Bent kol kas. Į kambarį įėjo gydytoja – maloni moteris trumpais sidabriškai šviesiais plaukais ir blankiai mėlynomis akimis. – Pone Žiru? – Oui, – Žanas Fransua žingtelėjo į priekį. – Aš daktarė Steinberg. Gydau jūsų žmoną. Gal galėtume pasikalbėti asmeniškai? Korinos tėvas atsistojo. – Mes – jos šeima. Daktarė Steinberg švelniai nusišypsojo. – Suprantu. Vis dėlto turiu pasikalbėti su Korinos vyru. Jums galiu pasakyti, kad Korina po kelių dienų poilsio pasveiks. Jiedu su Žiru išėjo iš kambario – nors per stiklinę sieną vis dar juos matėme, pokalbio negirdėjome. Žiru it bokštas stovėjo prie gerokai žemesnės gydytojos, bet tai, ką ji jam pasakė, akivaizdžiai jį sužlugdė. Įtampa laukiamajame išaugo iki nepakeliamo lygio. Gideonas stovėjo šalia savo motinos, visą dėmesį sutelkęs į kvapą gniaužiančią sceną, besirutuliojančią mūsų akivaizdoje. Daktarė Steinberg ištiesė ranką ir vis dar kalbėdama uždėjo delną ant Žano Fransua rankos. Po akimirkos nutilo ir paliko jį vieną. Jis tiesiog stovėjo, spoksodamas į grindis, o pečiai susmuko, lyg juos būtų prispaudęs didžiulis svoris. Jau norėjau eiti pas jį, bet Gideonas pajudėjo pirmas. Tą pačią akimirką, kai peržengė laukiamojo slenkstį, Žiru jį puolė. Dviejų susigrūmusių vyrų dunksėjimas buvo neįtikėtinai smurtingas. Kambarys sudrebėjo, Gideonui atsitrenkus į storą stiklinę sieną. Kažkas iš nuostabos suriko, tada pakvietė apsaugą. Gideonas išmušė Žiru iš kojų ir užblokavo smūgį. Tada pasilenkė ir taip išsisuko nuo smūgio į veidą. Žanas Fransua kažką išrėkė, jo veidą perkreipė įtūžis ir skausmas. Korinos tėvas išlėkė tą pačią akimirką, kai pasirodė ginklus atkišusi apsauga. Gideonas gindamasis dar sykį stumtelėjo Žaną Fransua, bet pats nė sykio nesmogė. Jo veidas buvo akmeninis, akys šaltos ir beveik tokios pat negyvos kaip ir Žiru. Žiru šaukė ant Gideono. Korinos tėvui palikus atviras duris, dalį jo žodžių nugirdau. Žodžio enfant versti nereikėjo. Viskas manyje mirtinai sustingo, per zvimbimą ausyse nieko nebegirdėjau. Kai Gideonui ir Žiru užlaužė rankas ir nuvedė link tarnybinių liftų, visi išbėgo iš kambario. Sumirksėjau tarpduryje pasirodžius Angusui – buvau tikra, kad jį įsivaizduoju. – Ponia Kros, – tarė jis švelniai, atsargiai priėjęs, rankose laikydamas savo kepuraitę. Tegalėjau įsivaizduoti, kaip atrodau. Įstrigau ties žodžiu kūdikis ir ką jis galėtų reikšti. Vis dėlto Korina Niujorke buvo tiek, kiek pažinojau Gideoną... bet jos vyro nebuvo. – Atvažiavau parvežti jūsų namo. Susiraukiau. – Kur Gideonas?

– Jis parašė man ir paprašė jus parvežti. Sąmyšis manyje virto aštriu skausmu. – Bet jam manęs reikia. Angusas giliai įkvėpė, jo akys prisipildė kažko, kas man priminė gailestį. – Eime su manimi, Eva. Jau vėlu. – Jis nenori, kad čia būčiau, – tariau tuščiai, įsikandusi to, ką ėmiau suprasti. – Jis nori, kad būtumėte namie, kur jaučiatės patogiai. Atrodė, mano pėdos įsišaknijo į žemę. – Ar taip buvo parašyta jo žinutėje? – Taip jis galvoja. – Tu toks mielas. – Ėmiau eiti autopilotu. Praėjau pro vieną iš tvarkytojų, renkantį daiktus, išsibarsčiusius, kai Žiru buvo pastumtas į priemonių vežimėlį. Tai, kaip jis vengė į mane pažvelgti, regis, tik patvirtino žiaurią realybę. Mane nušalino.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Tą naktį Gideonas negrįžo. Kai išeidama į darbą patikrinau jo butą, lova buvo tvarkingai paklota. Kad ir kur praleido naktį, šalia manęs nebuvo. Po to, kai paaiškėjo Korinos nėštumas, jaučiausi priblokšta, kad nesulaukiau jokio paaiškinimo. Jaučiausi taip, lyg prieš mane būtų sprogusi didžiulė bomba, o aš stoviu griuvėsiuose – viena ir sumišusi. Išėjusi laukan radau Angusą su „Bentley“, laukiantį manęs apačioje. Viriau susierzinimu. Kiekvieną kartą, atsitraukęs nuo manęs, Gideonas atsiųsdavo Angusą kaip pakaitalą. – Man reikėjo ištekėti už tavęs, Angusai, – sumurmėjau lipdama į automobilį. – Tu visada su manimi. – Gideonas tuo pasirūpina, – tarė jis, uždarydamas dureles. Visada ištikimas, pamaniau karčiai. Atvykusi į darbą ir sužinojusi, kad Megumė vis dar serga, nors ir jaudinausi dėl jos, bet pajutau palengvėjimą. Ji nelinkusi praleidinėti darbo – visada prie savo stalo atsirasdavo anksti, – tad pakartotinis jos nebuvimas buvo ženklas, kad kažkas tikrai negerai. Bet užtat ji nepajus mano nuotaikos ir neims uždavinėti klausimų, į kuriuos atsakyti nenoriu. Negaliu, tiesą sakant. Nė nenutuokiau, kur mano vyras, ką jis veikia ar kokia jo savijauta. Dėl to jaučiausi pikta ir įskaudinta. Bet baimės nejaučiau. Gideonas buvo teisus dėl to, kad santuoka sukuria saugumą. Laikiau jį savo gniaužtuose, iš kurių norėdamas išsivaduoti jis turi padirbėti. Negali tiesiog dingti ir ignoruoti manęs amžinai. Kad ir kas nutiktų, kada nors jam teks su manimi susidurti. Klausimas tik: kada? Susitelkusi į darbą, troškau, kad valandos bėgtų greičiau. Kai penktą išėjau iš darbo, vis dar nebuvau gavusi jokių žinių iš Gideono, pati irgi nemėginau su juo susisiekti. Buvau tikra – jis privalo nutiesti tiltą per prarają, kurią pats sukūrė. Po darbo nuvykau į krav magos užsiėmimą, ir Parkeris su manimi asmeniškai dirbo valandą laiko. – Šiandien tu užsidegusi, – tarė jis, kai šeštą ar septintą kartą parmečiau jį ant kilimėlio. Nesakiau, kad vietoj jo įsivaizduoju Gideoną. Grįžusi namo, svetainėje radau Kerį su Trėjumi. Jie valgė laivelius ir žiūrėjo komedijų laidą. – Turime pakankamai, – tarė Trėjus, stumtelėdamas pusę savo sumuštinio man. – Šaldytuve yra ir alaus. Jis – šaunus vyrukas ir jo charakteris nuostabus. Ir jis myli geriausią mano draugą. Pažvelgiau į Kerį ir akimirką jis neslėpė savo sąmyšio bei skausmo. Tada vėl prisidengė ryškia, įstabia šypsena. Paplekšnojo pagalvėlę šalimais. – Eikš, prisėsk, mažute. – Žinoma, – sutikau iš dalies dėl to, kad negalėjau pakelti minties, jog teks vienai būti kambaryje su iš proto vedančiomis mintimis. – Tik pirma nusimaudysiu. Išsipraususi ir apsivilkusi jaukų treningą, prisėdau prie vyrukų ant sofos. Kurį laiką pykau dėl „Nerasta“ klaidos, iššokusios, man mėginant susekti Gideono telefoną pagal jo man duotus nurodymus.

Galų gale užmigau svetainėje, nusprendusi, kad sofa bus geriau nei lova, kuri gali kvepėti dingusiu mano vyru. Vis vien pabudau nuo jo kvapo ir mane apsivijusių ir keliančių jo rankų. Atrėmiau nuvargusią galvą Gideonui į krūtinę ir klausiausi tvirtai bei užtikrintai plakančios širdies. Jis nunešė mane į miegamąjį. – Kur buvai? – sumurmėjau. – Kalifornijoje. Pašokau. – Ką? Jis papurtė galvą. – Pasikalbėsime ryte. – Gideonai... – Ryte, Eva, – tarė jis griežtai, guldydamas mane į lovą ir šiurkščiai pakštelėdamas į kaktą. Jam atsitiesiant pagavau jo riešą. – Nedrįsk manęs palikti. – Nemiegojau beveik dvi prakeiktas dienas. – Jo balse buvo girdėti šiurkštumas ir nuo jo suskambo visi pavojaus varpai. Pasikėlusi ant alkūnių, prietemoje mėginau įžiūrėti jo veidą, bet buvo pernelyg sunku, be to, dar ne iki galo pabudau. Mačiau, kad jis su džinsais ir palaidine ilgomis rankovėmis, tik tiek. – Tai? Štai tau lova. Jis nekantriai sunkiai atsiduso. – Gulkis. Atsinešiu vaistų. Tik supratusi, kaip ilgai jis negrįžta, prisiminiau, kad mano vonioje yra jo vaistų buteliukas. Jis išėjo tik tam, kad išeitų. Nusispyriau antklodę ir išstypinau iš kambario, eidama per pritemusią svetainę ieškojau raktų. Atsirakinau Gideono buto duris ir kone parvirtau, užkliuvusi už nerūpestingai prie durų palikto lagamino. Prieš ateidamas pas mane, tikriausiai vos spėjo jį numesti. Ir vis dėlto nesiruošė nakties praleisti mano lovoje. Kodėl atėjo? Kad pažiūrėtų, kaip miegu? Patikrintų mane? Šūdas. Ar kada nors imsiu jį suprasti? Paieškojusi jo radau išsipleikusį veidu žemyn ant pagrindinės lovos, galvą buvo pasidėjęs ant mano pagalvės, nenusirengęs. Jo batai voliojosi kelios pėdos vienas nuo kito lovos kojūgaly, lyg būtų paskubomis juos nusispyręs, išmanusis telefonas ir piniginė gulėjo ant spintelės prie lovos. Telefonui atsispirti nepajėgiau. Pakėliau jį, įvedžiau slaptažodį angelas ir ėmiau begėdiškai žiūrinėti. Jei jis ir pagautų mane tai darant, man nerūpi. Jei pats neatsakys, turiu teisę atsakymus susirasti pati. Mažiausiai tikėjausi rasti tiek daug savo nuotraukų jo fotoalbume. Jų buvo gausybė: kai kuriose buvome drauge, nufotografuoti paparacų, kitas pats padarė telefonu, man nežinant. Atviros nuotraukos, kuriose save galėjau pamatyti jo akimis. Nustojau jaudintis. Jis myli mane. Dievina. Joks vyras kitaip nebūtų galėjęs manęs tokios nufotografuoti: suveltais plaukais ir be makiažo, nedarančią nieko įdomaus, tik ką nors skaitančią ar stovinčią prie atviro šaldytuvo, mąstančią, ko noriu. Aš mieganti, valganti, iš rūpesčio susiraukusi... nuobodūs, kasdieniški dalykai.

Jo skambučių įrašuose buvo daugiausia skambučių tarp jo ir Anguso, Raulio ar Skoto. Radau balso pašto pranešimų nuo Korinos, nusprendžiau nesikankinti jų klausydama, bet mačiau, kad neatsakė jai ir neskambino jau kurį laiką. Buvo ir skambučių tarp jo ir verslo partnerių – keli Arnoldui, dar keletas advokatams. Ir trys skambučiai tarp jo ir Dianos Džonson. Prisimerkiau. Šie truko nuo keleto minučių iki ketvirčio valandos. Peržiūrėjau jo žinutes ir radau tą, kurią jis nusiuntė Angusui, kai buvome ligoninėje. Man reikia, kad jos čia nebebūtų. Susmegusi į fotelį kampe, spoksojau į žinutę. Reikia, ne noriu. Kažkodėl jo pasirinktas žodis pakeitė mano požiūrį į tai, kas nutiko. Vis dar ne visai tai supratau, bet nebesijaučiau tokia... nušalinta. Radau ir susirašinėjimą tarp jo ir Airlandės – dėl to pasijutau laiminga. Neskaičiau jo, bet mačiau, kad naujausia žinutė atėjo pirmadienį. Padėjusi telefoną atgal, stebėjau mylimą vyrą grimztant į gilų išsekimo miegą. Šitaip išsipleikęs, su tais drabužiais jis atrodė savo metų. Turėjo tiek daug įsipareigojimų, bet vertė manyti, jog tai taip paprasta... taip savaime suprantama, kad buvo nesunku pamiršti: ir jam nesvetimas persidirbimas bei išsekimas – kaip ir bet kam kitam. Mano, kaip žmonos, darbas yra padėti jam su tuo susidoroti. Bet tai neįmanoma, kai jis taip nuo manęs atsiriboja. Mėgindamas apsaugoti mane nuo nerimo, jis viską prisiima sau. Pasikalbėsime apie tai, vos tik jis išsimiegos. Pabudau patemptu kaklu ir su nuojauta, kad kažkas ne taip. Atsargiai pasijudinusi, kad dar ko nors nepatempčiau, pakilau iš fotelio, kuriame buvau susirangiusi, ir tada pastebėjau, kad jau aušta. Pro langus sklido rausvai oranžinė šviesa, o paskubomis žvilgtelėjusi į laikrodį prie lovos pamačiau, kad ateina rytas. Gideonas suvaitojo ir aš sustingau, nuo to garso pajutusi kūnu kylantį siaubą. Tai buvo klaikus garsas, skleidžiamas padaro, sužeisto kūnu ir siela. Jam dar sykį suaimanavus, pajutau šaltį – viskas manyje tučtuojau sureagavo į jo kančią. Nuskubėjusi prie lovos, įlipau į ją, atsiklaupiau ir pajudinau jį už peties. – Gideonai. Pabusk. Jis truktelėjo šalin, apglėbė ir suspaudė mano pagalvę. Jo kūnas sutrūkčiojo ir aš išgirdau kūkčiojimą. Atsiguliau už jo, apkabinau ir viena ranka apsivijau per liemenį. – Ša, mažuti, – sušnibždėjau. – Aš su tavimi. Aš čia. Sūpavau jį, verkiantį per miegus, savo ašaromis vilgydama jo marškinėlius. – Pabusk, mano angele, – sumurmėjo Gideonas, lūpomis brūkštelėdamas man per skruostą. – Man tavęs reikia. Pasirąžiau, jusdama maudimą po sunkių pastarųjų dviejų treniruočių ir tų kelių valandų, išmiegotų fotelyje, kol persikėliau į lovą šalia jo. Mano marškinėliai buvo sulipę aukštyn, krūtys atviros godžiai alkanai burnai. Jo ranka pralindo pro mano kelnių gumelę, po kelnaitėmis, susirado mano lytį ir ėmė įgudusiai mane jaudinti. – Gideonai... – Jutau jo prisilietimų poreikį, troškimą, gilesnį nei paprastai. Jis užvaldė mano lūpas ir nutildė mane bučiniu. Mano klubai išsirietė, jo pirštams įslydus į mane ir ėmus švelniai dulkinti. Nekantraudama atsakyti į nebylų jo prašymą, smauktelėjau žemyn kelnes ir

ėmiau spardytis, kol jų nebeliko. Siektelėjau jo džinsų užtrauktuko, truktelėjusi jį atsegiau ir pašalinau džinsus bei medvilnines trumpikes iš kelio. – Įsikišk mane vidun, – sušnibždėjo jis prie mano lūpų. Apėmiau plačią jo erekciją pirštais, kilstelėjau ir priėmiau pirmąjį colį vidun. Paskandinęs veidą mano kaklo linkyje, jis įsistūmė ir paniro į mane, o kai aš suspaudžiau jį viduje, suvaitojo iš malonumo. – Kristau, Eva. Man taip tavęs reikia. Apsivijau jį rankomis ir kojomis, stipriai suspaudžiau. Laikas ir visa kita pasaulyje tapo nebesvarbu. Gideonas atnaujino visus tuos pažadus, duotus man ant Karibų paplūdimio smėlio, ir aš stengiausi jį pagydyti, vildamasi suteikti stiprybės, kurios jam prireiks pasitinkant naują dieną. Dažiausi, kai Gideonas užėjo pas mane į vonią ir ant marmurinės spintelės priešais pastatė garuojantį puodelį kavos. Jis vilkėjo tik pižamines kelnes, tad spėjau, kad į darbą neis, bent jau ne iš pat ryto. Žvelgdama į jį veidrodyje, ieškojau ženklo, kad jis prisimena savo sapną. Niekada nemačiau jo taip giliai sužeisto – lyg jo širdis būtų sudužusi. – Eva, – tarė jis tyliai. – Mums reikia pasikalbėti. – Sutinku. Atsirėmęs į spintelę, jis laikė savo puodelį abiem rankomis. Ilgai spoksojo į savo kavą, tada paklausė: – Ar su Bretu Klainu nufilmavot sekso scenų? – Ką? – Atsisukau į jį, rankoje stipriau suspausdama savo makiažo šepetėlį. – Ne. Po velnių, ne. Kodėl manęs to klausi? Jis neatitraukė nuo manęs akių. – Kai aną dieną grįžau į ligoninę, vestibiulyje mane pasivijo Diana. Po įvykių su Korina pasimokiau, kad būtų neprotinga jos tiesiog atsikratyti. – Aš tau tai pasakiau. – Žinau. Buvai teisi. Tad nusivedžiau ją į barą toje pačioje gatvėje, pavaišinau taure vyno ir atsiprašiau. – Nusivedei ją vyno, – pakartojau. – Ne, nusivedžiau pasakyti, kad atsiprašau dėl savo elgesio. Pavaišinau ją vynu, kad turėtume priežastį sėdėti tame prakeiktame bare, – tarė jis susierzinęs. – Pamaniau, kad tau labiau patiktų vieša vieta nei namai, nors tai būtų buvę daug patogiau ir asmeniškiau. Jis teisus, ir aš buvau dėkinga, kad pamąstė, kaip reaguosiu, ir pasielgė būtent taip. Bet vis dar irzau, kad Dianai nuskilo beveik pasimatymas su juo. Gideonas tikriausiai pajuto, kaip jaučiuosi, nes lūpomis kryptelėjo į vieną pusę. – Tu tokia savanaudiška, angele. Tau pasisekė, kad man tai taip patinka. – Užsičiaupk. Kuo Diana susijusi su sekso scenomis? Ar ji tau pasakė, kad jos egzistuoja? Tai melas. Ji meluoja. – Nemeluoja. Mano atsiprašymas ją nuramino tiek, kad ji man metė dovanėlę. Papasakojo apie

filmuotą medžiagą ir apie tai, kad artėja jos aukcionas. – Sakau tau, tai visiška nesąmonė, – ginčijausi. – Ar pažįsti vyruką, vardu Semas Jimara? Viskas sustojo. Paširdžiuos susitelkė nerimas. – Taip, jis norėjo būti grupės operatoriumi. – Teisingai. – Jis gurkštelėjo kavos, griežtomis akimis vis dar žvelgdamas į mane per puodelio kraštą. – Regis, jis įrengė nuotolinio valdymo kameras per kai kuriuos grupės pasirodymus, kad surinktų medžiagos iš užkulisių. Jis sakosi atkūręs „Auksinės“ vaizdo klipą su tikrais intymiais įrašais. – O Dieve. – Staiga pajutusi blogumą, užsidengiau burną. Buvo koktu galvoti apie tai, kaip nepažįstamieji žiūri į mudu su Bretu besidulkinančius, bet milijoną kartų blogiau buvo įsivaizduoti, kad tai pamatys Gideonas. Akyse stovėjo jo veidas, žiūrintis vaizdo klipą, ir tai buvo siaubinga. Mudu nebebūtume tokie patys, jei jis pamatytų realybę. Žinojau, jog pati niekada nesugebėčiau ištrinti iš atminties vaizdų, kur jis su kita moterimi. Ir laikui bėgant jie sugraužtų mane kaip rūgštis. – Todėl ir buvai Kalifornijoje, – sušnibždėjau pasibaisėjusi. – Diana pateikė man informaciją, kurią turėjo, tad parūpinau laikiną draudimą Jimarai licencijuoti ar pardavinėti įrašą. Iš jo kūno kalbos negalėjau suprasti, ką jis galvoja ar jaučia. Buvo visiškai užsidaręs ir susitvardęs. O aš jaučiausi lyg dūžtanti. – Negali sustabdyti jo pasirodymo viešumoje, – sušnibždėjau. – Kol kas teismo veiksmai įslaptinti. – Vos tik tas įrašas pasieks kurią nors viešą visiems prieinamą svetainę, pasklis kaip maras. Jis papurtė galvą ir rašalo juodumo jo plaukų galiukai suvilnijo ant pečių. – Turiu kompiuterininkų komandą, kuri nieko visą parą nedaro, tik ieško tos bylos internete, bet Jimara nieko neužsidirbs, tiesiog tą įrašą įkėlęs. Jis ko nors vertas tik tada, jei yra išskirtinis. Jimara to nesumaus, neišnaudojęs visų galimybių – tarp jų įrašą gali pasiūlyti parduoti ir man. – Diana išduos. Jos darbas paslaptis ne saugoti, o viešinti. – Pasiūliau jai keturiasdešimt aštuonių valandų išimtinę teisę į mudviejų vestuvines nuotraukas, jei ji apie tai nutylės. – Ir ji sutiko? – paklausiau skeptiškai. – Ta moteris dega tavimi. Ji tikrai neapsidžiaugė, kad tu nebe laisvas. Visam laikui. – Ateina laikas, kai supranti, kad vilties nebėra, – tarė jis sausai. – Manau, man pavyko ją tuo įtikinti. Patikėk manimi, ji atrodė labai laiminga dėl pinigų, kuriuos užsidirbs iš tų nuotraukų. Priėjau prie klozeto, nuleidau dangtį ir atsisėdau. Pamažu ėmiau suvokti, ką tai reiškia. – Man bloga nuo viso to, Gideonai. Jis pastatė savo kavą šalia manosios ir priklaupė priešais. – Pažvelk į mane. Paklusau jam, bet buvo sunku. – Niekada neleisiu niekam tavęs skaudinti, – tarė jis. – Ar supratai? Pasirūpinsiu tuo. – Atleisk, – iškvėpiau aš. – Labai atsiprašau, kad teko tai kęsti. Ir visa kita...

Gideonas suėmė mano rankas. – Kažkas pažeidė tavo privatumą, Eva. Neatsiprašinėk dėl to. O tai, kad man teko tai... tai mano teisė. Mano garbė. Tu visada pirmoje vietoje. – Neatrodė, kad buvau pirmoje vietoje ligoninėje, – paprieštaravau, norėdama nuleisti visą pyktį, kol šis nesupūliavo. Tegul jis paaiškina, kodėl nuolat stumia mane šalin, kai nori apsaugoti. – Viskas pakrypo velniop ir tu atidavei mane Angusui, nors norėjau būti su tavimi. Išvykai į kitą valstiją ir nepaskambinai... nieko nepasakei. Jo žandikaulis įsitempė. – Ir nemiegojau. Prireikė kiekvienos mano minutės ir pernelyg daug paslaugų, kad suspėčiau suveikti draudimą per tą laiką, kurį turėjau. Privalai pasikliauti manimi, Eva. Net jei nesupranti, ką darau, pasitikėk, kad visada mąstau apie tave ir darau tai, kas geriausia tau. Kas geriausia mums. Nusisukau nekęsdama to atsakymo. – Korina nėščia. Jis sunkiai iškvėpė. – Buvo, taip. Keturis mėnesius. Vienas žodis mane atšaldė. – Buvo? – Ji prarado kūdikį dėl perdozavimo. Viliuosi, kad apie kūdikį ji nežinojo. Tyrinėjau jo veidą ir stengiausi paslėpti apgailėtiną palengvėjimą savo pačios veide. – Keturi mėnesiai? Tai reiškia, kad kūdikis Žiru. – Tikiuosi, – tarė jis trumpai. – Jis, regis, mano, kad kūdikis jo, ir kad aš esu kaltas, jog ji jį prarado. – Jėzau. Gideonas padėjo galvą man ant kelių ir jo skruostas prigludo prie šlaunies. – Ji turėjo nieko nenutuokti. Negalėjo rizikuoti kūdikiu dėl kažkokios kvailystės. – Neleisiu tau savęs dėl to kaltinti, Gideonai, – tariau jam griežtai. Jis apglėbė rankomis mane per juosmenį. – Kristau. Ar aš prakeiktas? Tą akimirką taip nekenčiau Korinos, kad troškau jai smogti. Ji žinojo, kad Gideono tėvas nusižudė. Jei bent kiek spėjo pažinti Gideoną, būtų susivokusi, kaip šitoks jos mėginimas jį sužlugdys. – Nesi už tai atsakingas. – Perbraukiau pirštais jam per plaukus, norėdama paguosti. – Ar girdi mane? Tik Korina atsakinga už tai, kas nutiko. Jai teks gyventi su tuo, ką padarė, ne tau ir man. – Eva, – jis apkabino mane, ir per chalato šilką pajutau šiltą jo kvėpavimą. Praėjus penkiolikai minučių po to, kai Gideonas paliko mane vonioje ir nuėjo atsiliepti į Raulio skambutį, aš vis dar stovėjau prie veidrodžio ir spoksojau į kriauklę. – Pavėluosi į darbą, – švelniai tarė jis, apkabindamas iš nugaros – net išsigandau. – Svarstau, ar neverta tiesiog paskambinti, kad neateisiu. – Niekada taip nesielgiau, bet buvau pavargusi, jaučiausi išsekusi. Negalėjau įsivaizduoti, ar pajėgsiu susikaupti tiek, kad pavyktų darbui skirti reikiamą dėmesį. – Galėtum, bet atrodys nekaip, kai jie pamatys tavo nuotraukas iš šio vakaro pobūvio. Pažvelgiau į jį veidrodyje. – Mes neisim!

– Aišku, eisim. – Gideonai, jei ta vaizdo medžiaga, kur aš su Bretu, išeis į viešumą, tu tikrai nenorėsi, kad tavo vardą sietų su manuoju. Jo kūnas įsitempė ir jis apsuko mane į save. – Pasakyk tai dar sykį. – Girdėjai mane. Krosų vardui ir taip jau teko pakankamai, juk taip? – Angele, dar niekada taip nenorėjau persimesti tavęs per kelį. Tavo laimei, supykęs šiurkščiai nežaidžiu. Gargždus jo erzinimas nenutraukė mano minčių apie tai, kad jis pasiryžęs apginti tą merginą, kuria buvau, tą, kurios gėdijausi. Jis rengėsi stoti tarp manęs ir skandalo, saugoti mane kaip galėdamas, ir, jei to prireiks, nukentėti drauge su manimi. Vargu ar įmanoma mylėti jį labiau, nei mylėjau, bet jis nuolat man įrodinėjo, kad klystu. Gideonas suėmė mano veidą delnais. – Kad ir kas mūsų laukia, pasitiksime tai drauge. Ir tu priimsi tai turėdama mano pavardę. – Gideonai... – Negaliu nė apsakyti, kaip didžiuojuosi, kad tu ją turi. – Jis brūkštelėjo lūpomis man per antakį. – Kiek man tai reiškia, kad prisiėmei ją ir pavertei sava. – Ak, Gideonai. – Pasistiebiau ir atsišliejau į jį. – Aš taip tave myliu. *** Į darbą pavėlavusi pusę valandos, prie Megumės stalo radau laikiną pavaduotoją. Nusišypsojau ir pasisveikinau, bet mane graužė nerimas. Kyštelėjau galvą į Marko kabinetą ir nuoširdžiai atsiprašiau, kad vėluoju. Tada, priėjusi prie savo stalo, paskambinau į mobilųjį Megumės telefoną, bet ji neatsiliepė. Nuėjau pas Vilą. – Turiu tau klausimą, – tariau jam. – Tikėkimės, galėsiu atsakyti, – atsakė jis, apsisukęs kėdėje, ir pažvelgė aukštyn į mane pro stilingus savo akinius. – Kam skambina Megumė, norėdama pranešti, kad serga? – Ji dėl visko atsiskaito Dafnei. O ką? – Tik jaudinuosi. Ji neatsiliepia. Svarstau, gal kaip nors ją supykdžiau. – Pasimuisčiau. – Nekenčiu nežinios ir to, kad negaliu padėti. – Na, jei tai padės, Dafnė sakė, jog jos balsas skambėjo siaubingai. – Mėšlas. Bet ačiū. Grįžau prie savo stalo. Man einant pro šalį, Markas mostelėjo užeiti. – Šiandien kabins reklaminį šešių aukštų dydžio „Tungsten“ šalikų tentą. – Tikrai? Jis išsiviepė. – Nori eiti pažiūrėti? – Rimtai? – Kad ir kokia išsiblaškiusi jaučiausi, išeiti laukan į lipnų rugpjūčio karštį atrodė smagiau, nei sėdėti prie vėsaus stalo. – Būtų puiku! Jis nusitraukė švarką nuo kėdės atkaltės. – Eime.

Po penkių grįžusi namo, svetainę radau užimtą grožio kūrėjų baltais chalatais. Keris ir Trėjus buvo sukritę ant sofos su žalia pliurze ant veido ir rankšluosčiais po galva, saugančiais baltus apmušalus. Mama tauškė, kol jos plaukus vertė seksualia bangų ir garbanų kepure. Paskubomis palindusi po dušu, prisidėjau prie jų. Per valandą jiems pavyko susitaršėlę paversti žavinga moterimi, o aš visą tą laiką mąsčiau apie tai, ką ryžtingai laikiau užspaudusi savyje visą dieną – vaizdo klipą, Koriną, Žiru, Dianą ir Bretą. Kas nors turi pasakyti Bretui. Tas „kas nors“ būsiu aš. Kai kosmetologė priėjo prie manęs su lūpų blizgiu, iškėliau ranką. – Prašau raudoną. Ji akimirką stabtelėjo ir kryptelėjusi galvą nužvelgė mane. – Taip, jūs teisi. Kai mane apsupo baigiamasis plaukų lako debesis, sulaikiau kvapą, bet chalato kišenėje tuo tarpu suvibravo išmanusis. Pamačiusi ekrane Gideono vardą, atsiliepiau. – Labas, šaunuoli. – Kokia spalva būsi apsivilkusi? – paklausė jis nė nepasisveikinęs. – Sidabro. – Tikrai? – jo balsas virto šiltu murkimu, nuo kurio užsiraitė mano kojų pirštai. – Negaliu sulaukti, kada pamatysiu tave ją apsivilkusią. Ir nusivilkusią. – Tu ir nelauksi, – pasakiau. – Geriau jau per dešimt minučių atnešk savo dailų užpakaliuką čia. – Taip, ponia. Prisimerkiau. – Paskubėk, arba neliks laisvo laiko limuzine. – Mmm... būsiu po penkių minučių. Jis padėjo ragelį, o aš dar akimirką šypsodamasi laikiau telefoną. – Kas čia buvo? – paklausė mama, prieidama prie manęs. – Gideonas. Jos akys nušvito. – Jis tave lydės šįvakar? – Taip. – Ak, Eva. – Ji mane apkabino. – Aš taip džiaugiuosi. Apkabinusi ją, nusprendžiau, kad dabar pats laikas pradėti skleisti žinią apie susižadėjimą. Žinojau, kad Gideonas netrukus ims reikalauti pasauliui skelbti naujienas apie vestuves. Tyliai tariau: – Jis paprašė tėčio leidimo mane vesti. – Nejau? – Kai atsitraukė, pamačiau, kad šypsosi. – Jis kalbėjosi ir su Ričardu ir tai man pasirodė tokia žavi smulkmena, ar ne? Jau pradėjau planuoti. Manau, birželį, „The Pierre“ viešbutyje, žinoma. Mes... – Aš sakyčiau – gruodį, vėliausiai. Mama aiktelėjo, o jos akys išsiplėtė. – Nebūk juokinga. Per tiek laiko vestuvių surengti nepavyks. Neįmanoma.

Gūžtelėjau pečiais. – Pasakyk Gideonui, kad svarstai apie kitų metų birželį. Pažiūrėsim, ką jis pasakys. – Na, pirmiausia man teks palaukti, kol jis pasipirš. – Teisingai. – Pabučiavau ją į skruostą. – Einu apsirengsiu.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Kai savo kambaryje ant priderinto korseto vilkausi suknelę be petnešų, įėjo Gideonas. Tiesiogine to žodžio prasme nustojau kvėpuoti ir grožėjausi jo atvaizdu dideliame savo veidrodyje. Jis stovėjo už manęs su pagal užsakymą pasiūtu smokingu ir žaviai priderintu pilku kaklaraiščiu, tobulai tinkančiu prie mano suknelės – atrodė pribloškiamai. Niekada nemačiau jo taip nuostabiai atrodančio. – Oho, – įkvėpiau visiškai užhipnotizuota. – Tu šiąnakt tikrai gausi. Jo lūpos šyptelėjo. – Ar tai reiškia, kad galiu tau tos suknelės nė nesegti? – Ar tai reiškia, kad galime šįvakar į tą reikalą neiti? – Be šansų, angele. Šįvakar visiems parodysiu savo žmoną. – Niekas nežino, kad aš tavo žmona. – Aš žinau. – Jis priėjo prie manęs iš nugaros ir užtraukė užtrauktuką. – O netrukus – visai netrukus – sužinos ir pasaulis. Atsirėmiau į jį, žavėdamasi mudviejų atspindžiu veidrodyje. Nuotraukose drauge atrodome puikiai. O tai privertė mane prisiminti kitus vaizdus... – Pažadėk man, – paprašiau, – kad niekada nežiūrėsi to įrašo. Kai jis man neatsakė, atsisukau ir pažvelgiau tiesiai į jį. Pamačiusi tą neįskaitomą išraišką veide, supanikavau. – Gideonai. Ar jau žiūrėjai jį? Jo žandikaulis įsitempė. – Minutę ar dvi. Nieko atviro. Tik tiek, kad patvirtinčiau jo tik​rumą. – O, Dieve. Pažadėk, kad nežiūrėsi jo. – Panikai kūne plečiantis, mano balsas tapo aukštas ir spigus. – Pažadėk! Jis sugriebė mano riešus ir suspaudė taip, kad man atėmė žadą. Spoksojau į jį plačiomis akimis, sumišusi dėl tokios staigios agresijos. – Nurimk, – tarė jis tyliai. Keisčiausia šilumos banga pasklido mano kūnu nuo ten, kur jis mane lietė. Širdis ėmė daužytis greičiau, bet kartu ir stabiliau. Spoksojau į mudviejų rankas, staiga mano dėmesį patraukė žiedas su rubinais. Raudonas. Kaip tie antrankiai, kuriuos jis man nupirko. Dabar jaučiausi panašiai suimta ir surakinta. Ir tai mane ramino, nors nesupratau, kaip. Bet Gideonas akivaizdžiai suprato. Gal todėl ir bijojau taip greitai už jo tekėti. Jis išsivežė mane į kelionę, kurios tikslas buvo nežinomas, o aš sutikau sekti paskui jį užrištomis akimis. Esmė buvo ne tai, kur mudu atsidursime kaip pora, nes tuo niekada neabejojome. Buvome apsėsti, priklausomi vienas nuo kito visais įmanomais būdais. Nežinojau tik to, kur atsidursiu aš, kuo galų gale tapsiu aš. Gideono pasikeitimas buvo milžiniškas, ir įvyko jis vieną ryškaus aiškumo akimirką, kai suvokė, kad nenori – negali – gyventi be manęs. O aš keičiausi pamažu, skausmingai apgalvodama, net buvau

įtikėjusi, kad nepasikeisiu iš viso. Klydau. Nurijusi gumulą gerklėje, prabilau ramiau. – Gideonai, paklausyk. Kad ir kas įamžinta tame įraše, tai niekas, palyginti su tuo, ką turime mudu. Noriu, kad vieninteliai prisiminimai, išlikę tavo galvoje, būtų mudviejų. Tai, ką mudu turime... tai vienintelis tikras dalykas. Vienintelis svarbus. Tad prašau... pažadėk man. Jis trumpam užsimerkė, tada kinktelėjo galva. – Gerai. Pažadu. Su palengvėjimu atsidusau. – Ačiū. Jis pakėlė mano rankas prie lūpų ir pabučiavo. – Tu mano, Eva. Nebyliu bendru susitarimu susilaikėme limuzine vienas kito nepašiaušę prieš pirmąjį mudviejų kaip vedusios poros pasirodymą. Jaudinausi ir, nors vienas kitas orgazmas ir būtų padėjęs tą nerimą numalšinti, savo netobula išvaizda tik dar viską būčiau pabloginusi. Žmonės pastabūs. Ne tik mano sidabrinė deimantinio spindesio suknelė – priekyje trumpa, o nugaroje ilga – traukė dėmesį, bet ir dailusis vyras buvo aksesuaras, kurio nepastebėti neįmanoma. Dėmesys tikrai kryps į mus, ir Gideonas, regis, buvo pasiryžęs tai atlaikyti. Kai nuvykome į Penktojo aveniu ir Centrinio parko pietinę sankryžą, jis, padėdamas man išlipti iš limuzino, neskubėdamas perbraukė lūpomis per smilkinį. – Ta suknelė nuostabiai atrodys ant mūsų miegamojo grindų. Nusijuokiau iš tokio neoriginalumo, ko, žinojau, jis ir siekė, ir staiga patekau į akinančių fotoaparatų blyksčių audrą. Vos jam nuo manęs nusisukus, visa šiluma iš veido dingo, dailūs bruožai virto nieko neišduodančia kauke. Jis uždėjo ranką man ant juosmens ir raudonu kilimu nuvedė į „Cipriani’s“. Viduje Gideonas surado vietą, kuri jam patiko, ir valandai ten apsistojome, o aplink mus sukiojosi verslo partneriai ir pažįstami. Jis norėjo, kad būčiau šalia, ir pats norėjo būti prie manęs – tą įrodė jau visai netrukus, kai pasukome šokių aikštelės link. – Supažindink mane, – tarė jis paprastai, ir aš pasekiau jo žvilgsniu link grupelės žmonių, tarp kurių juokdamiesi stovėjo Kristina Fild ir Volteris Limanas iš „Waters Field & Leaman“. Kristina atrodė santūri ir elegantiška, vilkėjo juodą iki žemės karoliukais siuvinėtą suknelę ilgomis rankovėmis – tik nugara buvo žemai iškirpta, o Volteris, didelis vyras su dailiai pasiūtu smokingu ir peteliške, spindėjo sėkmę ir pasitikėjimą savimi. – Jie žino, kas tu, – tarstelėjau. – Ar jie žino, kas aš tau? Šiek tiek suraukiau nosį, žinodama, kad mano pasaulis drastiškai pasikeis, vos tik pasikeis vienišos merginos identitetas – Eva Kros. – Eikš, šaunuoli. Nuėjome prie jų, sukdamiesi tarp apvalių stalų su baltomis staltiesėmis ir gėlių girliandomis apvyniotomis žvakidėmis, kambariui teikiančiomis nuostabų gėlių aromatą. Mano bosai, žinoma, Gideoną pastebėjo pirmi. Nemanau, kad jie iš viso mane pažino, kol Gideonas gana akivaizdžiai atkreipė jų dėmesį į mane, leisdamas man kalbėti pirmai.

– Labas vakaras, – tariau spustelėdama Kristinos ir Volterio rankas. – Žinau, jūs pažįstate Gideoną Krosą, mano... Aš stabtelėjau – mano smegenys staiga sustingo. – Sužadėtinį, – užbaigė Gideonas, paspausdamas jiems rankas. Buvo pasikeista pasisveikinimais, šypsenos platėjo, akys nušvito. – Juk tai nereiškia, kad tave prarandame, ar ne? – paklausė Kristina, kurios deimantiniai lašo formos auskarai blykčiojo švelnioje sietynų šviesoje. – Ne. Nežadu niekur eiti. Šitaip užsitarnavau aštrų gnybtelėjimą į užpakalį iš Gideono. Kažkada galų gale teks pasikalbėti ta darbo tema, bet pamaniau galinti to išvengti bent iki kitų mūsų vestuvių. Šiek tiek pasikalbėjome apie „Kingsman Vodka“ kampaniją, kas iš esmės buvo skirta pabrėžti, kaip gerai padirbėjo „Waters Field & Leaman“, kad agentūra galėtų tikėtis daugiau „Cross Industries“ užsakymų. Gideonas, žinoma, suprato šį žaidimą ir puikiai jį sužaidė. Jis buvo mandagus, žavingas ir tikrai ne iš tų, kuriuos galima būtų lengvai paveikti. Po to nebeliko apie ką šnekėtis. Gideonas atsiprašė ir mudu nuėjome. – Pašokime, – sumurmėjo jis man į ausį. – Noriu tave apkabinti. Nuėjome į šokių aikštelę, kur visų dėmesį traukė Keris ir įspūdinga raudonplaukė. Per nepadoriai gilų jos smaragdo žalumo suknelės praskiepą kartkartėmis pasirodydavo blyški išraiškinga koja. Jis apsuko ją, atlošė. Nepaneigsi – sklandu. Trėjus ateiti negalėjo, nes turėjo vakarinę paskaitą, ir man dėl to buvo gaila. Kad ir kaip nepatogu, džiaugiausi, jog Keris neatsivedė Tatjanos. Ši mintis vertė mane jaustis kale, o aš labai nemėgau nuolat ką nors rezgančių kalių. – Pažvelk į mane. Paklususi Gideono komandai, kilstelėjau galvą ir pamačiau jo akis. – Labas, šaunuoli. Jis laikė ranką man ant nugaros, o kitoje turėjo mano delną, ir mes lengvabūdiškai sukomės šokių aikštelėje. – Crossfire, – sušnibždėjo jis, degančiomis akimis žvelgdamas į mane. Paliečiau jo skruostą pirštų galais. – Mokomės iš savo klaidų. – Skaitai mano mintis. – Gera. Jis nusišypsojo, jo akys buvo tokios mėlynos, o plaukai tokie velniškai seksualūs, kad čia ir dabar troškau perbraukti juos pirštais. Jis prisitraukė mane arčiau. – Ne taip gera, kaip glaustis prie tavęs. Šokių aikštelėje praleidome dvi dainas. Tada muzika baigėsi, grupės lyderis pasisuko į mikrofoną ir pranešė: netrukus bus patiekta vakarienė. Prie mūsų stalo sėdėjo mano mama su Ričardu, Keris, plastikos chirurgas su žmona ir vyrukas, kuris, anot jo, ką tik baigė filmuoti pirmąją naujo televizijos serialo seriją ir dabar tikėjosi gauti užsakymą visam sezonui. Vaišinomės įvairiu Azijos šalių maistu ir aš viską suvalgiau, nes buvo skanu, o porcijos ne tokios ir

didelės. Gideonas laikė ranką man ant šlaunies po stalu, nykščiu piešdamas mažyčius ratelius, verčiančius mane rangytis. Jis pasilenkė prie manęs. – Sėdėk ramiai. – Baik, – sušnibždėjau jam. – Dar pasirangyk ir aš įkišiu pirštus į tave. – Neišdrįstum. Jis gudriai šyptelėjo. – Pamėgink ir pamatysi. Kadangi negalėjau būti visiškai tikra, sėdėjau ramiai, nors tai mane žudė. – Atleiskite, – staiga tarė Keris, stumdamasis nuo stalo. Stebėjau jį nueinantį ir pamačiau, kaip jo žvilgsnis stabteli prie kaimyninio stalo. Kai po kelių akimirkų paskui jį iš kambario išėjo ir raudonplaukė žalia suknele, ne ką tenustebau, bet labai nusivyliau. Žinojau, kad situacija su Tatjana kelia jam didžiulį stresą, o seksas be įsipareigojimų buvo Kerio panacėja, bet jis taip sumaudavo pasitikėjimą savimi ir tik kūrė dar daugiau problemų, o ne iš jų išsipainiodavo. Gerai, kad liko tik pora dienų iki susitikimo su daktaru Travisu. Atsirėmusi į Gideoną sušnibždėjau: – Mes su Keriu šį savaitgalį važiuojame į San Diegą. Jis staigiai pasuko galvą į mane. – Ir sakai man tai dabar? – Na, tavo buvusiųjų ir mano buvusiojo, mano tėvų, Kerio ir viso kito kontekste aš vis apie tai pamirštu! Pamaniau, kad pasakysiu, kol vėl nepamiršau. – Angele... – Jis papurtė galvą. – Luktelėk. – Atsistojau. Norėjau jam priminti, kad ir Bretas tuo pat metu bus ture San Diege, bet prieš tai reikėjo pagauti Kerį. Stodamasis jis sumišęs žvelgė į mane. – Tuoj grįšiu, – tariau jam ir greitosiomis pridūriau: – Turiu atvesti į protą vieną kotą. – Eva... Išgirdau įspėjimą jo balse, bet nepaisiau; pasikėliau sijoną ir nuskubėjau paskui Kerį. Vos išėjusi iš salės, pamačiau pažįstamą veidą. – Magdalena, – tariau nustebusi ir sustojau. – Nežinojau, kad tu čia. – Geidžas buvo užsiėmęs projektu, tad kiek vėlavome. Praleidom visą vakarienę, bet bent jau nusičiupau tų šokoladinių putėsių, kurie buvo patiekti desertui. – Nerealūs, – pritariau. – Visiškai, – nusišypsojo Magdalena. Ji atrodo labai gerai, pamaniau. Švelnesnė, mielesnė. Vis dar efektinga ir sultinga su ta raudona suknele per vieną petį, tamsūs jos plaukai rėmino švelnų veidą ir raudonas lūpas. Pabėgimas nuo Kristoferio Vidalio jai išėjo į naudą. O naujas vyras gyvenime tikrai padėjo. Prisiminiau, kad aplankiusi mane darbe prieš kelias savaites ji minėjo vyruką, vardu Geidžas. – Mačiau tave su Gideonu, – tarė ji. – Ir pastebėjau žiedą.

– Reikėjo prieiti pasisveikinti. – Valgiau desertą. Nusijuokiau. – Teisingai, reikia žinoti, kas svarbiau. Magdalena ištiesė ranką ir nejučia palietė manąją. – Džiaugiuosi dėl tavęs, Eva. Džiaugiuosi dėl Gideono. – Ačiū. Turėtum stabtelėti prie mūsų stalelio ir jam tai pasakyti. – Būtinai. Pasimatysim vėliau. Ji nuėjo, o aš dar minutėlę spoksojau jai pavymui – vis dar atsargi, bet vis dėlto galvodama, kad gal ji ir ne tokia bloga. Vienas susitikimo su Magdalena minusas buvo tas, kad pamečiau Kerį. Kai leidausi toliau jo ieškoti, jis jau buvo dingęs. Ėjau link Gideono, mintyse ruošdamasi moralui, kurį žadėjau atskaityti Keriui. Bet pakeliui mane sustabdė Elizabeta Vidal. – Atsiprašau, – tariau vos į ją neatsitrenkusi. Ji čiupo mane už alkūnės ir nusitempė į tamsų kampą. Tada griebė mano ranką ir pažvelgė į nuostabųjį „Asscher“ deimantą. – Tai mano žiedas. Truktelėjau ranką šalin. – Tai buvo jūsų žiedas. Dabar jis mano. Jūsų sūnus man jį padovanojo pasipiršdamas. Ji žvelgė į mane tomis mėlynomis akimis, lygiai tokiomis pat, kaip sūnaus. Kaip Airlandės. Ji graži moteris, žavinga ir elegantiška. Tokia pat krintanti į akis, kaip ir mano mama, išties, tik ji spinduliavo tą Gideono šaltumą. – Neleisiu tau jo iš manęs atimti, – tarė ji, sukandusi nuostabaus baltumo dantis. – Jūs viską supainiojote. – Sukryžiavau ant krūtinės rankas. – Aš noriu judu sutaikyti, kad galėtume iškelti viską viešumon. – Tu grūdi jo galvon melagystes. – O, Dieve. Rimtai? Kai kitą kartą jis jums pasakys, kas nutiko – o aš pasirūpinsiu, kad pasakytų, – jūs juo patikėsite. Ir atsiprašysite, ir surasite kokį nors prakeiktą būdą palengvinti jo padėtį. Nes aš noriu, kad jis pasveiktų ir susirinktų save iš naujo. Elizabeta degino mane žvilgsniu, aiškiai tūždama. Akivaizdu – jai planas nepatiko. – Ar jau baigėme? – paklausiau, bjaurėdamasi sąmoningu jos aklumu. – Toli gražu, – sušnypštė ji, pasilenkdama prie manęs. – Aš žinau apie tave ir tą dainininką. Nenuleisiu nuo tavęs akių. Papurčiau galvą. Ar Kristoferis su ja kalbėjosi? Ką jis galėjo pasakyti? Žinodama, ką jis padarė Magdalenai, tikėjau: jis gali kone viską. – Neįtikėtina. Jūs tikite melais, bet ignoruojate tiesą. Ėmiau eiti šalin, bet sustojau. – Man labai įdomu, kad kai pastarąjį kartą jus prirėmiau, jūs neklausėte Gideono, kas nutiko. „Ei, sūnau, išprotėjusi tavo mergina papasakojo man tokią beprotišką istoriją.“ Nesuprantu, kodėl jo neklausėte. Paaiškinti tikriausiai nesirengiate?

– Užsikrušk. – Aha, aš ir nesitikėjau. Palikau ją, nespėjus jai vėl išsižioti ir sugadinti man vakaro. Deja, pasukusi link savo stalo, savo vietoje prie Gideono pamačiau sėdinčią Dianą Džonson. – Gal juokauja? – sumurmėjau ir prisimerkusi stebėjau, kaip kalbėdama žurnalistė vis deda savo delną jam ant rankos. Keris buvo užsiėmęs tuo, ko daryti neturėtų; mama ir Stentonas sukosi šokių aikštelėje. Ir Diana prišliaužė kaip gyvatė. Kad ir ką mąstė Gideonas, man buvo akivaizdu, kad jos susidomėjimas juo buvo karštas kaip niekada. Ir nors jis niekaip jos neskatino, tik klausėsi, ką ji kalba, tai, kad skyrė dėmesio, jai buvo it lietus dykumoje. – Ji tikriausiai nuostabi lovoje. Jis dažnai ją dulkina. Sustingau ir pasisukau į moterį, kalbančią su manim. Tai buvo Kerio raudonplaukė, visa nuraudusi ir švytinčiomis akimis – kaip moteris, ką tik patyrusi labai neblogą orgazmą. Vis dėlto ji buvo vyresnė, nei man buvo pasirodę iš tolo. – Turėtum jo saugotis, – tarė ji žiūrėdama į Gideoną. – Jis naudojasi moterimis. Mačiau, kaip tai vyksta. Daug dažniau nei turėtų. – Moku apsisaugoti. – Visos taip sako. – Užuojautos kupina jos šypsena man visai nepatiko. – Žinau, kad dvi moterys dėl jo susirgo rimta depresija. Esu tikra – jos nebus paskutinės. – Jums nederėtų klausytis paskalų, – neištvėriau. Ji nuėjo, šypsodamasi erzinančiai ramia šypsena, ir eidama prie savo stalo, sukiodamasi tarp kitų, delnu pasitaisė plaukus. Tik jai nuėjus pusę kelio, galiausiai prisiminiau, kur mačiau tą veidą. – Mėšlas. Nuskubėjau prie Gideono. Man priėjus, jis atsistojo. – Man tavęs trumpam reikia, – tariau nerūpestingai, tada mečiau žvilgsnį į brunetę savo kėdėje. – Diana, kaip malonu. Ji nepaisė sarkazmo. – Labas, Eva. Kaip tik ėjau... Bet aš jos jau nebesiklausiau. Pačiupau Gideono ranką ir truktelėjau jį. – Eikš. – Gerai, luktelėk. – Jis pasakė kažką Dianai, bet aš neišgirdau, nes tempiau jį tolyn. – Kristau, Eva. Ko, po velnių, taip skubi? Sustojau prie sienos ir nužvelgiau kambarį, ieškodama žalių ir raudonų blyksnių. Maniau, jis bus pastebėjęs savo buvusią meilužę – nebent ji sąmoningai jo vengė. Žinoma, netrumpais plaukais ji atrodė kitaip, be to, nemačiau žilagalvio jos vyro, kuris būtų padėjęs ją atpažinti greičiau. – Ar žinojai, kad Enė Lukas čia? Jo ranka ant manosios įsitempė. – Nemačiau jos. O ką? – Smaragdo žalumo suknelė, ilgi raudoni plaukai. Matei? – Ne.

– Kiek anksčiau ji šoko su Keriu. – Nekreipiau dėmesio. Žiūrėjau į jį, vis labiau nervindamasi. – Jėzau, Gideonai. Sunku jos nepastebėti. – Atleisk, kad žiūriu tik į savo žmoną, – tarė jis sausai. Suspaudžiau jo ranką. – Atsiprašau. Tik noriu sužinoti, ar tai ji. – Paaiškink, kodėl. Ar ji buvo priėjusi? – Taip. Burbtelėjo kažkokį mėšlą ir nuėjo šalin. Manau, Keris buvo su ja dingęs. Žinai, „greitukui“. Gideono veidas suakmenėjo. Jis sutelkė dėmesį į kambarį, lėtai, ieškodamas nužvelgė jį nuo kampo iki kampo. – Nematau jos. Ir nieko kito panašaus pagal tavo apibūdinimą. – Argi Enė ne psichologė? – Psichiatrė. Keista nuojauta vertė mane muistytis. – Ar jau galime eiti? Jis nužvelgė mane. – Pasakyk, ką ji tau pasakė. – Nieko, ko nesu girdėjusi anksčiau. – Jaučiuosi daug geriau, – sumurmėjo jis. – Taip, eime. Grįžome prie savo staliuko pasiimti mano delninės ir su visais atsisveikinti. – Gal galit mane pavėžėti? – paklausė Keris po to, kai atsisveikindama apkabinau mamą. Gideonas linktelėjo. – Eime. Angusas užtrenkė limuzino dureles. Keris, Gideonas ir aš įsitaisėme gale ir vos po kelių minučių iš „Cipriani’s“ išsukome į gatvę. Mano geriausias draugas metė į mane iškalbingą žvilgsnį. – Nepradėk. Jis nekentė mano moralų dėl jo elgesio, ir aš jo nekaltinau. Nesu jo motina. Bet myliu jį ir noriu jam gero. Žinau, koks savidestrukciškas jis gali būti, kai juo nesirūpini. Bet tuo metu tai nebuvo mano didžiausias rūpestis. – Koks jos vardas? – paklausiau melsdamasi, kad jis žino atsakymą, ir aš kartą ir visiems laikams galėsiu identifikuoti raudonplaukę. – Koks skirtumas? – Jėzau. – Rankomis bejėgiškai spaudžiau delninę. – Žinai ar ne? – Neklausiau, – atšovė jis. – Pamiršk. – Nekelk balso, Keri, – tyliai įspėjo Gideonas. – Turi problemą – gerai. Nesiliek ant Evos dėl to, kad tu jai rūpi. Kerio žandikaulis įsitempė ir jis nusisuko į langą.

Atsilošiau, Gideonas prisitraukė mane artyn ir pirštais aukštyn žemyn braukė man per ranką. Pakeliui namo daugiau niekas nebeištarė nė žodžio. *** Kai grįžome į mano butą, Gideonas nuėjo į virtuvę buteliuko vandens, ten atsiliepė į skambutį. Kalbėdamas žiūrėjo į mane per virtuvės barą bei kelias mus skiriančias pėdas. Keris stypino į savo miegamąjį, tada staiga apsisuko koridoriuje ir grįžo manęs apkabinti. Stipriai. Nuleidęs galvą prie mano peties, jis sušnibždėjo: – Atleisk, mažute. Apkabinau jį. – Tu nusipelnei kur kas geresnio elgesio, nei pats elgiesi su savimi. – Nepadariau jos, – tarė jis tyliai, tada atsitraukė ir pažvelgė į mane. – Ruošiausi. Maniau, kad noriu. Bet kai pribrendo reikalas, supratau, kad laukiuosi vaiko. Vaiko, Eva. Ir nenoriu, kad jis – ar ji – užaugtų galvodamas apie mane taip, kaip aš galvoju apie savo mamą. Man reikia susiimti. Dar sykį jį apkabinau. – Didžiuojuos tavimi. – Taip, na. – Jis atsitraukė su paika išraiška veide. – Vis tiek jai pabraukiau, nes viskas taip toli nuėjo, bet kotas liko kelnėse. – Per daug informacijos, Keri, – tariau. – Gerokai per daug. – Vis dar lekiam į San Diegą rytoj? – Vylingas jo žvilgsnis privertė mausti man širdį. – Taip, po velnių. Nekantrauju. Jo vypsnį nušvietė palengvėjimas. – Gerai. Turiu bilietus aštuntai trisdešimt. Tada prie mūsų priėjo Gideonas, ir jo žvilgsnis išdavė, kad apie savaitgalio išvyką kalbėtis dar nebaigėme. Bet Keriui koridoriumi nuėjus į kambarį, čiupau Gideoną ir godžiai pabučiavau – pokalbis buvo atidėtas. Kaip ir tikėjausi, jis nedelsė, prisitraukė mane ir atsakė į bučinį – lūpomis ėmė ragauti mane giliais, plačiais lyžčiojimais. Vaitodama leidau jam save pakerėti. Pasaulis šiąnakt lai eina iš proto. Rytoj galėsime tuo susirūpinti ir viską sutvarkyti. Sugriebiau jam už kaklaraiščio. – Šiąnakt tu mano. – Aš tavo kasnakt, – tarė jis tuo šiltu kimiu balsu, pažadinančiu karščiausias fantazijas. – Pradėk dabar. – Ėjau atbulomis, tempdama jį į savo kambarį. – Ir nesustok. Jis nesustojo. Iki ryto.

AUTORIAUS ŽODIS

Taip, mielas skaitytojau, tu teisus. Tai tikrai negali būti pabaiga. Gideono ir Evos kelionė dar nebaigta. Nekantrauju sužinoti, kur dar jie mus nuves. Geriausi linkėjimai Sylvia