Nora.roberts. .Tobuloji.2013.LT

Nora Roberts Tobuloji

Nora Roberts ‘Tobuloji

Iš anglų kalbos vertė Rūta Jadkauskaitė

Jotema

U D K 821.111(73)-31 Ro-04

Nora Roberts THE PERFECT HOPE

Berkley Books, N ew York, 2012

ISBN 978-9955-13-392-6

Copyright © 2012 by Nora Roberts © Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Jadkauskaitė, 2013 © UAB Jotem a”, 2013

Skiriu Siuzanai, tobulai svečių namų seimininkei

Tobulėti — reiškia keistis; Būti tobulam — reiškia keistis dažnai. - W I N S T O N CH U R C H I LL

/ skyrius

c

ludejavęs ir atsidusęs senasis pastatas nuščiuvo nakties tam­

soje. Po žvaigždėmis nubarstytu dangumi spindėjo jo mūrinės sienos, daugiau nei du šimtmečius stūksančios prie Bunsboro aikštės. Nutilo net šviesų ir šešėlių klanuose skendinčios sankryžos. Centrinės gatvės parduotuvės ir namų langai atrodė tarsi snaustų, nugrimzdę į vasaros nakties ramybę. Ir man reikėtų nurimti, išsitiesti ir pamiegoti, pagalvojo Hopė. Būtų protinga pailsėti — o ji save laikė protinga moterimi. Ilga diena buvo kupina įtampos. Be to, anksti rytą Kerolė ateis gaminti pusryčių. Svečių namų šeimininkei tikrai neprošal ilgiau pamiegoti. Ta­ čiau dabar juk — vos vidurnaktis. Džordžtaune, kai vadovavo „Wickham“ viešbučiui, taip anksti atsigulti pavykdavo itin retai. Jei ne­ kildavo kokių nors ypatingų nesklandumų ar nebuvo būtina pildyti įnoringų svečių pageidavimų, galėjai iš širdies mėgautis naktiniu gyvenimu. Merilando Blu Ridžo prieškalnėje plytintis Bunsboro miestelis gal ir pasižymi turtinga, legendomis apipinta istorija ir savitu žavesiu, 9

kurio dalis — ir jos pačios šiuo metu valdomi rekonstruoti svečių namai, bet jis tikrai nėra garsus naktiniu gyvenimu. Tačiau kai draugė kaimynystėje atidarys naują restoraną ir alinę, padėtis turėtų pasikeisti. Bus smagu pamatyti, ką energingoji Eiverė Makteviš sukurs kitapus picerijos esančiame pastate. Besibaigiant vasarai, Eiverė vadovaus jau dviem restoranams. O dar mane žmonės vadina maksimaliste! — šyptelėjo Hopė. Hopė apsidairė švarioje, švytinčioje, šiltoje ir jaukioje virtuvėje. Jau supjaustė vaisius, patikrino produktų atsargas, papildė šaldytuvą. Šiuo metu svečių namų kambariuose apsistojusiems klientams Kerolė jau ramiai galės gaminti pusryčius. Baigusi darbus su popieriais, Hopė kaip įprastai patikrino kam­ barių duris, apžiūrėjo indus ir kitus daiktus, gal dar kas ne vietoje. Pareiga atlikta, nusprendė ji, tačiau vis tiek kažkodėl nesijautė pasi­ rengusi grįžti į savo apartamentus ketvirtame aukšte. Nutarusi save pamaloninti, ji prisipylė taurę vyno ir paskutinį kartą apžvelgė vestibiulį. Virš centrinio stalo su įspūdingomis gė­ lių puokštėmis išjungė plieskiantį sietyną ir pasuko pro arką. Darsyk patikrino pagrindines duris ir ėmė kopti laiptais, lengvai braukdama pirštais geležinius turėklus. Biblioteką ji jau buvo patikrinusi, bet nusprendė dar kartą žvilg­ telėti. Nesu pernelyg pedantiška, įtikinėjo save Hopė, tačiau kuris nors svečias galėjo užsukti taurės viskio ar knygos. Bet sutvarkyta patalpa skendėjo tyloje kaip ir visos kitos. Moteris atsigręžusi žvilgtelėjo atgal. Šiame aukšte įsikūrę dvi­ dešimt septynerius metus susituokę Dona ir Maksas Vargasai. Naktis „Niko ir Noros“ numeryje — tai jų dukters gimtadienio dovana ma­ mai. Kaip miela... Kito aukšto gyventojai „Vestlio ir Baterkapės“ numerį užsisakė vestuvinei nakčiai. Hopė vylėsi, kad čia patirtus malonius įspūdžius jaunavedžiai Eiprilė ir Trojus dar ilgai prisimins. 10

Hopė patikrino trečio aukšto balkono duris, o tada, kažkokio keisto jausmo apimta, jas atrakino ir įžengė į nakties vėsą. Laikydama rankoje vyno taurę, ji atsirėmė į turėklą. Eiverė persikraustė pas Oveną Montgomerį, todėl tuščias bu­ tas virš „Vestos" dabar skendi tamsoje. Hopė pripažino besiilginti to džiaugsmingo saugumo jausmo, kai žiūrėdama į picerijos pastatą žinodavo, kad draugė taip arti — vos kitapus gatvės. Bet dabar Eiverė ten, kur jai skirta — su Ovenu. Pirmuoju ir, pasirodo, paskutiniuoju savo vaikinu, pagalvojo moteris. O vėliau laukia dar daugiau mielų įvykių. Štai šiame kiemelyje gegužės mėnesį ji padės surengti Eiverės vestuves — kaip praėjusį pavasarį Klerės. Hopė žvilgtelėjo žemyn į centrinėje gatvėje įsikūrusį knygyną „Atversk lapą“. Imdamasi šio verslo jauna našlė su dviem vaikais ir trečiuoju pakeliui labai rizikavo, tačiau jai puikiai pavyko, kaip ir vis­ kas, dėl koji stengiasi. Dabar ji jau Beketo žmona — Klerė M ontgomeri. O kitą žiemą susilauks dar vieno kūdikio. Kažkaip keista, kad dvi jos geriausios draugės jau daugybę metų gyvena Bunsbore, o ji čia atsikraustė vos prieš metus, tačiau dabar ji vienintelė, iš tiesų tebegyvenanti miesto širdyje. Kvaila ilgėtis draugių, su kuriomis susitinki beveik kiekvieną dieną. Bet tokiomis neramiomis naktimis kaip ši vis tiek norisi, kad jos gyventų kur nors netoliese. Ir visos per šiuos metus patyrė daugybę permainų. Džordžtaune Hopė jautėsi visiškai patenkinta savo namais, darbu ir nusistovėjusiu dienos režimu. Ir savo neištikimu šunsnukiu Džonatanu. Ji neskubėjo, nesiblaškė, kūrė didžiulius, solidžius ateities pla­ nus. „Wickham“ viešbutyje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Pažinojo jo ritmą, atmosferą ir įsijautė į jo poreikius. Ir velniškai puikiai tarnavo Vikamams ir jų pašlemėkui sūnui Džonatanui. 11

H opė ketino už jo ištekėti. Ne, dar nebuvo prieita prie jokių oficialių sužadėtuvių ir konkrečių pažadų, bet jiedu kalbėdavosi apie vedybas ir bendrą ateitį. Aš juk ne kokia kvaiša, prikando lūpą mer­ gina. Ir visą tą laiką ar bent jau paskutinius keletą mėnesių, jiedviem besidalijant bendra lova, jis susitikinėjo su kita. Su kažkokia blondine iš aukštesnio socialinio sluoksnio, mąstė Hopė, gniauždama širdies kartėlį. Su tokia, kuriai nereikia plūktis nuo dešimties iki dvylikos, o kartais ir daugiau valandų per dieną, stengiantis prabangiame viešbu­ tyje išlaikyti aukščiausią aptarnavimo lygį. Tokios čia apsistoja, aišku, tik pačiame prabangiausiame numeryje. Ne, ji nebuvo kvailė, bet tik pernelyg patikli, todėl patyrė paže­ minimo šoką, kai Džonatanas teškėjai naujieną rytoj susižadėsiąs su kita moterimi! O šokas buvo dar didesnis, nes šią žinią ji išgirdo nuoga savo lovoje. Tačiau Džonatanas irgi patyrė šoką. Hopė liepė jam nešdintis po velnių. O jis, dievaži, nesuprato, kodėl nuo šiol jų santykiai turi pasikeisti. Toji viena akimirka nulėmė visą tolesnį jos gyvenimą. Dabar ji jau toli nuo didmiesčio spindesio, gyvena mažame va­ karų Merilando miestelyje ir yra Bunsboro svečių namų šeimininkė. Laisvalaikiu ji jau nebeplanuodavo vakarėlių ir nebenaršydavo butikuose, netrukus vyksiančiam renginiui ieškodama tobulų batelių. Ar ilgiuosi apsipirkimų butikuose, mėgstamiausios užkandinės, savo mielo namelio, kambarių su aukštomis lubomis ir gėlėmis apsi­ pylusiu patijumi? Ar man trūksta tos įtampos ir jaudulio, kai tekdavo ruošti viešbutį politikų, šou žvaigždžių bei verslo magnatų vizitams? Kartais, prisipažino ji. Bet ne taip dažnai, kaip tikėjausi, ir ne taip labai. 12

Tada Hopė rūpinosi „Wickham“ viešbučiu kaip asmenine nuo­ savybe, manė esanti patenkinta asmeniniu gyvenimu ir profesiniais iššūkiais. Bet per pastaruosius kelis mėnesius daug ką perkainojo. Bunsbore ji ne tik patenkinta, bet ir laiminga; svečių namai nėra tik jos darbo vieta, čia ir jos namai. Už tai reikia padėkoti draugėms, M ontgomerių broliams ir jų mamai. Džastina M ontgomeri ją pasamdė ilgai nesvarsčiusi. Tada Hopė dar gerai jos nepažinojo, todėl stebėjosi, kad taip greitai apsi­ sprendė. Bet ji pažinojo save ir dar kartą nustebo, kad taip netikėtai ir impulsyviai priėmė šį pasiūlymą. Gyvenimas pasisuko šešiasdešimties laipsnių kampu? Veikiau jau devyniasdešimties ir vis dar nesiliauja suktis. Hopė nė trupučio nesigailėjo paklausiusi to akstino, priimto sprendimo, žengto žingsnio. Ji neplanavo pradėti gyvenimo iš naujo, tačiau gebėjo prisitaiky­ ti prie pokyčių. Montgomerių dėka su meile ir didelėmis pastango­ mis atnaujintas viešbutis dabar yra jos darbas ir namai. Hopė pasivaikščiojo po balkoną, patvarkė gėlių lovelius ir pri­ stūmė vos vos atitrauktą baro kėdę. — Ir dievinu kiekvieną jų kvadratinį centimetrą, — balsu ištarė ji. Staiga atsivėrė „Elizabetos ir Darsio“ numerio balkono durys, ir nakties ore pasklido magnolijų aromatas. Ne aš viena negaliu užmigti, pagalvojo Hopė. T ik kažin ar dva­ sios apskritai miega? Tikriausiai net jei ji ir bandytų paklausti, vargiai galėtų tikėtis atsakymo. Vėlė, kurią Beketas praminė Elizabeta pagal jos mėgstamiausią kambarį, iki šiol niekaip nebandė užmegzti ryšio su savo kaimyne. Gurkštelėjusi vyno, Hopė prabilo: — Nuostabi naktis... Ką tik mąsčiau, kaip smarkiai pasikeitė mano gyvenimas. Viską apsvarsčiusi supratau, kad esu laiminga, — draugiškai ir paprastai kalbėjo Hopė. Pasirodo, Ližė, tiksliau, Eliza 13

Ford, yra jos seniai gyvenusi giminaitė. O juk giminės ir turėtų šne­ kėtis draugiškai ir paprastai. — „Vestlio ir Baterkapės“ numeryje įsikūrė jaunavedžiai. Ko­ kie jie atrodo jauni ir laimingi! „Niko ir Norosa numeryje apsistojusi pora švenčia moters penkiasdešimt aštuntąjį gimtadienį. Jie nebejau­ ni, bet taip pat atrodo laimingi, malonūs ir draugiški. Gera tokiems žmonėms pasiūlyti ypatingą viešnagės vietą ir maloniai aptarnauti. O tokius dalykus sugebu. Tebetvyrojo tyla, bet ji pajuto, kad Ližė čia pat. Jai patinka drau­ gija, pagalvojo Hopė. Nors kompanija ir keistoka: naktį pora mote­ riškių dairosi pro balkoną. — Turėsiu laisvą rytą, nes Kerolė anksti ateis gaminti pusryčių. Ir, — moteris kilstelėjo taurę, — išgėrusi šiek tiek vyno, pamąsčiu­ si apie save ir pagailėjusi prarasto laiko pagaliau suvokiau, kad visai nėra ko savęs gailėtis. — Nusišypsojusi Hopė vėl gurkštelėjo. — Pui­ kus vynas. Dabar, kai viską baigiau, jau reikėtų traukti į lovą. Moteris dar kurį laiką pasimėgavo vasaros nakties tyla su aplink ją pasklidusiu magnolijų aromatu.

•O K'

Kai rytą Hopė nusileido iš savo buto žemyn, kvepėjo šviežia kava, kepintu kumpiu ir, rodos, Kerolės obuoliniais blynais su cina­ monu. Valgomajame Dona su Maksu nerūpestingai tarėsi, kaip prieš grįždami namo apžiūrės miestelio apylinkes. Hopė nutipeno koridoriumi ir užsuko į virtuvę paklausti, ar Ke­ roki reikia pagalbos. Džastinos sesuo ryškius šviesius plaukus vasarai nusikirpo trumpai, tik virš linksmų rudų akių paliko koketiškus kirp­ čiukus. Tos akys suspindo, kai moteris juokais pagrasė pirštu. — Ką čia veiki, panele? 14

— Tai kad jau beveik dešimta... — Juk tu turi laisvą rytą. — Tą laisvą rytą snaudžiau iki aštuntos, mankštinausi ir be tiks­ lo maklinėjau pirmyn atgal po kambarį. — Hopė pasiėmė puodelį ir gurkštelėjusi užmerkė gilias rudas akis. — M ano pirmasis šiandienos kavos puodelis... Kodėl jis būna pats gardžiausias? — Pati norėčiau žinoti. Aš vis dar bandau išmainyti kavą į arba­ tą. M ano Daria propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir stengiasi mane atvesti į protą, — Kerolės žodžiuose apie dukrą skambėjo ir švelnu­ mas, ir susierzinimas. — M an tikrai patinka tas „Titanijos ir Oberono“ mišinys, bet vis tiek tai ne kava. — Niekas neprilygsta kavai. — Čia tavo žodžiai. O Daria jau nekantrauja, kada gi atsidarys naujasis sporto klubas. Jei aš neužsirašysiu į jogos užsiėmimus, ji pa­ žadėjo mane užrašyti ir temptis kartu noriu ar nenoriu. — Tau patiks joga, — tarė Hopė ir prunkštelėjo, kai Kerolės veide pasirodė abejonių ir nerimo kupina išraiška. — Tikrai, nejuo­ kauju. — Hmm... — Kerolė vėl stvėrė pašluostę ir ėmė blizginti gra­ nitinį stalviršį. — Vargasams labai patiko numeris. Kaip ir visi ma­ čiusieji, labiausiai jie aikčiojo dėl vonios ir magiškojo tualeto. O iš jaunavedžių dar negirdėjau nė garselio. — Taip ir turėtų būti, — atsakė Hopė ir persibraukė plaukus. Pastaruosius dvejus metus mėgusi griežtą kirpimą, moteris nu­ sprendė pakeisti šukuoseną. Ataugę tamsūs blizgantys galiukai dabar jau siekė smakrą ir šiek tiek erzino. — Einu, paklausiu Donos su Maksu, ar jie dar ko norėtų. — Galiu ir aš, — pasisiūlė Hopė. — Ir šiaip ketinau su jais pasilabinti. Paskui nubėgsiu į knygyną pas Klerę. Vis tiek turiu visą laisvą rytą. 15

— Vakar knygų klubo narių susitikime mačiausi su Klere. Jos pilvelis — žaviausias pasaulyje. Beje, jei jaunavedžiai norės blynų — prigaminau galybę tešlos. — Gerai, paklausiu. Hopė pasuko j valgomąjį ir šnekėdamasi su svečiais vogčiomis pasižvalgė, ar ant stalo yra pakankamai šviežių uogų, kavos ir sulčių. Įsitikinusi, kad jiems nieko netrūksta, jau kopė į viršų pasiimti rankinės, bet tuo metu galinėje verandoje pasirodė jaunavedžiai. — Labas rytas. — O, labas rytas, — atsakė jaunoji moteris ir jos švytintis veidas rodė, kad ji gerai praleido pirmąją medaus mėnesio naktį. — Dar nesu gyvenusi tokiame gražiame kambaryje. Viskas jame nuostabu. Jaučiausi kaip princesė nuotaka. — Pasirengusi jums tarnauti, — Hopė padarė reveransą, ir abu sutuoktiniai nusijuokė. — Žavu, kad visi šių namų numeriai pavadinti įsimylėjėlių po­ relių vardais. — Laimingų įsimylėjėlių porelių, — priminė Trojus ir žmona jam svajingai nusišypsojo. — Kaip mudu. Esame labai dėkingi, kad mūsų vestuvinę naktį padarėte tokią ypatingą. Būtent to aš ir troškau. Viskas tiesiog idealu. — Tam mes čia ir esam. — T ik pagalvojom, kad... Žinau, netrukus mums reikės išsire­ gistruoti, bet... — Jei norite vėliau, galiu... — Tikimės, kad leisite pasilikti dar vieną naktį, — Trojus ap­ glėbė Eiprilę per pečius ir priglaudė prie savęs. — Planavom vykti į Virdžiniją, bet mums čia tikrai be galo patinka. Užsakysim bet kurį laisvą kambarį, jei tokių dar yra. — Labai malonu, kad norite pasilikti. Galite niekur nesikraustyti — jūsų kambarys šiai nakčiai neužsakytas. 16

— Tikrai? — Eiprilė net šoktelėjo iš džiaugsmo. — Tai labiau nei tobula. Ačiū! — Prašom. Džiaugiuosi, kad esate patenkinti viešnage. Laimingi svečiai — laimingi ir svečių namų šeimininkai, šyp­ telėjo Hopė, skubėdama viršun savo rankinės. Tada nusileido atgal į savo kabinetą perrašyti užsakymo ir palikusi kvapus bei garsus už nugaros nuskubėjo per priimamąjį. Išėjusi laukan moteris nužingsniavo palei pastatą ir žvilgtelėjo j kitapus gatvės stovinčią „Vestą“. Ji žinojo Eiverės ir Klerės grafi­ kus beveik taip pat gerai, kaip ir savo. Eiverė šįryt ruošiasi atidaryti piceriją, o Klerė jau turėtų būti grįžusi iš ankstyvo priėmimo pas gydytoją. Jei pasiseks, šiandien sonograma parodys, ar Klerė laukiasi taip trokštamos mergaitės. Laukdama žalio šviesoforo signalo, Hopė apžvelgė centrinę gat­ vę. Prie „Montgomerių šeimos rangovų" restauruojamo pastato sto­ vėjo Raideris Montgomeris. Remontas beveik baigtas, tuoj čia vėl veiks kepykla, pagalvojo Hopė. Raideris mūvėjo dažais, klijais ar dar velniai žino kuo aptašky­ tais ir ties kairiu keliu suplyšusiais džinsais. Jo nusviręs žemyn įrankių diržas iš toli Hopei atrodė panašus į ginklo dėtuvę. Susivėlę tamsūs plaukai raitėsi iš po beisbolo kepuraitės, o jo žalias su aukso atspalviu akis dengė akiniai nuo saulės. Vieną koją atkišęs priekin vyras kažką aiškino meistrams, pas­ kui kažką parodė pirštu ir ore nupiešė apskritimą. Kadangi pastato sienos buvo šviežiai padengtos gruntu, Hopė spėjo, kad jie aptarinėja dažų spalvas. Vienas meistras pratrūko juokais, o Raideris atsakė plačia šyp-

|ėna if gožtelėjp Q«g$s. 17

Toks gūžtelėjimas ir visa laikysena — tipiškas Raiderio įprotis, pagalvojo Hopė. Montgomerių broliai tikrai labai patrauklūs. Bet mano draugės jau išsirinko geriausius. Raideris pernelyg atšiaurus ir pernelyg užsi­ sklendęs, toliau mąstė moteris. Gerai jau, ir seksualus... Jei tik patinka toks grubus, primityvus seksualumas. Bet jis visiškai ne mano skonio vyras, nusprendė Hopė. Jai žengus gatve, pasigirdo ilgas ir skardus švilpimas. Žinodama, iš kur jis sklinda, moteris pasisuko kepyklos pusėn, nusišypsojo ir pamojavo dažytojui Džeikui. Sis su padėjėju irgi jai pamojo. Na, žinoma, Raideris Montgomeris su ja nepasisveikino. Jis tik stovėjo susikišęs nykščius į kišenes ir stebėjo ją. Koks nedraugiškas, užsigavo Hopė. Jis tau net rankos nekilstelės. Pajutusi lėtai pilvu sklindančią šilumą, Hopė šį jausmą priėmė kaip natūralią reakciją sveikos moters, į kurią žiūri seksualus vyras. Netgi jei jis ir atšiaurus kaip Raideris. Ypač todėl, kad ji ilgą laiką neturėjo jokio rimtesnio kontakto su vyru. Kiek laiko prabėgo? O Dieve... netgi daugiau nei metai! Bet kam skaičiuoti? Juk tai mano pačios kaltė, mano pasirinkimas, tad kam dėl to sukti galvą? Ji pasiekė kitą gatvės pusę kaip tik tada, kai dailiai papuoštoje knygyno verandoje pasirodė Klerė. Hopė pamojo draugei, kuri uždė­ jo ranką ant pilvo, besislepiančio po žaisminga vasarine suknele. Savo auksinius plaukus Klerė buvo susirišusi į uodegytę, o akis nuo ryškios rytinės saulės slėpė tamsūs akiniai mėlynais rėmeliais. — Ateinu patikrinti, kaip laikaisi! — šūktelėjo Hopė. Klerė pakėlė telefoną. — O aš jau rašiau tau žinutę! Moteris įsimetė telefoną į kišenę ir nusileido laiptais ant takelio. 18

— Na, kaip sekėsi? — Hopė atidžiai nužvelgė draugės veidą. — Viskas gerai? — Taip, gerai. Grįžom vos prieš kelias minutes. Beketas... — ji pažiūrėjo per petį, — važiuoja iki kepyklos, nes ten paliko savo įrankius. — Gerai, — šiek tiek sunerimusi Hopė paėmė Klerę už ran­ kos. — Mieloji, pasidarei sonogramą, ar ne? — Aha. — Ir?.. — Oi... Eime į „Vestą“. Papasakosiu ir tau, ir Eiverei. Beketas paskambins savo mamai ir pasakys broliams. M an reikia paskambinti tėvams. — Ar vaikeliui viskas gerai? — Kuo puikiausiai, — Klerė paplekšnojo per rankinę. — Štai čia nuotraukos. — D uok pasižiūrėti! — Nesijaudink, rodysiu dar kelias savaites. Jos nuostabios. Eiverė išbėgo pro priekines restorano duris avėdama rožinius kroksus ir ryšėdama baltą prijuostę ant kaprių ir trumparankovių marškinėlių. Jos škotiško viskio spalvos plaukų galiukuose žaidė saulė. — Ar jau galim pirkti rožinius drabužėlius? — Ar tu viena? — paklausė Klerė. — Aha, šiuo metu tik aš. Frenės nebus iki dvidešimtos dienos. Kaip jautiesi? Ar kūdikiui viskas gerai? — Viskas nuostabiai fantastiškai gerai. Dabar noriu tik prisėsti. Klerei už nugaros draugės susižvalgė. Klerė priėjo prie prekysta­ lio, atsisėdo ant kėdės ir atsiduso. — Tai pirmas kartas, kai laukiuosi, o berniukams ką tik prasidė­ jo vasaros atostogos. Nelengva. — Tu šiek tiek pablyškusi, — pastebėjo Eiverė. 19

— T ik jaučiuosi pavargusi. — Nori ko nors šalto? — Visomis savo kūno ląstelėmis. Eiverė nuėjo prie šaldytuvo, o Hopė prisėdo šalia Klerės ir pri­ simerkė. — Tu kažko delsi. Jei nieko blogo... — Nieko blogo, bet gal ir delsiu. Turiu labai didelę naujieną, — nusijuokė Klerė ir paėmė iš Eiverės atšaldytą imbierinį limonadą. — Tai štai, esu čia su dviem artimiausiomis draugėmis gražiaja­ me Eiverės restorane, kuris jau kvepia padažu. — Juk picerijoje sėdi, — Eiverė padavė Hopei vandens buteliu­ ką, sukryžiavo rankas ir nužvelgė Klerės veidą. — Na, tai mergaitė? Baleto bateliai ir plaukų kaspinėliai? Klerė papurtė galvą. — Pasirodo, aš — berniukų specialistė. Teks pirkti beisbolo pirštines ir superherojų figūrėles. — Berniukas? — pasilenkusi Hopė palietė Klerei ranką. — Ar nusivylei? — Nė trupučio, — Klerė atvėrė savo rankinę. — Norit pama­ tyti? — Gal juokauji? — Eiverė jau norėjo čiupti, bet Klerė pasitrau­ kė voką. — Jis panašus į tave? J Beką? O gal į žuviuką? Neįsižeisk, bet kūdikiai man visada atrodo panašūs į žuviukus. — Kuris? — Kas kuris? — Iš dviejų. — Iš dviejų?! — Hopė vos neišmetė buteliuko. — Tu laukiesi dvynukų? — Turėsi du žuviukus? — žioptelėjo Eiverė. 20

— D u berniukus. T ik pažvelkite į mano gražiuosius vaiku­ čius... — Klerė ištraukė išspausdintą sonogramą ir pravirko. — M ane veikia hormonai, bet čia — laimės ašaros. O, Dieve... Pažvelkite į mano mažylius! — Jie tikri gražuoliai. Šypsodamasi Klerė nusišluostė ašaras. — Tu gi jų nematai. — Ne, bet jie vis tiek gražučiai. Dvynukai... Tai dabar jau bus penki. Juk pagalvojot, kad turėsit penkis berniukus? — Taip, bet vis dar nesuvokiau iki galo. Tikrai nesitikėjom... Niekada apie tai net nepagalvojom. O man reikėjo susiprotėti. Juk išstorėjau kur kas labiau nei per anuos nėštumus. Kai gydytojas pasakė, kad laukiuosi dvynukų, Beketas visas tik išblyško. Nors Klerei vėl ištryško ašaros, ji nusijuokė. — Jis išbalo kaip popierius. Maniau, tuoj nualps. Tada tiesiog spoksojom vienas į kitą ir... pradėjom juoktis. Kvatojomės kaip pa­ mišėliai. Turbūt abu vienu metu ištiko isterija. Penki... O Dieve brangus, penki berniukai! — Jūs puikiai susitvarkysit, — mirktelėjo Hopė. — Žinau. Aš tokia apstulbusi, apsvaigusi, laiminga! Neįsivaiz­ duoju, kaip Beketas sugebėjo vairuoti. Net nepasakyčiau, ar važia­ vome iš Heigerstauno, ar iš Kalifornijos. Turbūt buvau lyg transe. Dvynukai!.. — Klerė susidėjo rankas ant pilvo. — Žinote, būna gy­ venime akimirkų, kai supranti — negalėtum jaustis dar laimingesnė. Neįmanoma pajusti daugiau džiaugsmo nei dabar. Šioji akimirka — viena tų didžiųjų akimirkų. Hopė pašoko ir apkabino Klerę, o Eiverė apkabino jas abi. — Labai džiaugiuosi dėl tavęs, — sušnibždėjo Hopė. — Esu apstulbinta, apsvaigusi ir laiminga kartu su tavim. — Berniukai tiesiog pakvaiš iš džiaugsmo, ar ne? — paklausė Eiverė, pagaliau paleidusi iš glėbio drauges. 21

— Aha. O kadangi Liamas jau pažadėjo, kad jei bus mergaitė, jis žaisdamas su ja taip nesikūprins, tai bus itin patenkintas. — Kada gimdysi? — pasmalsavo Hopė. — Dvynukai juk gims­ ta kiek anksčiau? — Siek tiek. Sakė, apytikriai lapkričio dvidešimt pirmą. Taigi, užuot buvę Kalėdų ir Naujųjų metų, bus Padėkos dienos vaikeliai. — Baik bambėti, — pagrūmojo Eiverė ir Klerė vėl nusijuokė. — Leisk mums įrengti vaikų kambarį, — paprašė Hopė. Jai pla­ navimas buvo vienas įdomiausių darbų. — Būtų puiku, nes dar nieko neturiu. Pagimdžiusi Merfį, išdali­ nau visus vaikiškus daiktelius. Niekada nemaniau, kad vėl įsimylėsiu, darkart ištekėsiu ar susilauksiu daugiau vaikų. — Galime surengti kūdikių dovanų lietų dvejetuko tema, — pasiūlė Hopė. — Ką nors sugalvosiu. Dėl visa ko šventę reikėtų pla­ nuoti spalio pradžioje. — Kūdikių dovanų lietus... — atsiduso Klerė. — Viskas pa­ mažu tampa tikrove. Turiu paskambinti tėvams ir pranešti savo dar­ buotojoms. Lapkričio kūdikiai... Po gimdymo per nėštumą priaugtus kilogramus turėsiu numesti iki gegužės mėnesio — tavo vestuvių. — O taip, aš išteku,— Eiverė ištiesė ranką ir pasigėrėjo žiedeliu su deimantu. Jis pakeitė senąjį su kramtomosios gumos rutuliukais, kurį Ovenas dusyk movėjai ant pirštelio. — Išteki, atidarai naują restoraną, padedi man suplanuoti kūdi­ kių dovanų lietų ir įrengti kambarį dvynukams, — Hopė kumštelėjo Eiverę. — Teks daug nuveikti. — Rytoj, pavyzdžiui, galiu skirti šiek tiek laiko. — Gerai, — Hopė tuoj pat apgalvojo darbotvarkę ir apskaičiavo laiką. — Rytoj galėsiu apie pirmą, o tu? — pasiteiravo ji Klerės. — Prieš atvykstant naujiems svečiams, pagaminsiu mums priešpiečius. Tada galėsim aptarti planus. 22

— Rytoj pirmą valandą, — Klerė pasitrynė išsipūtusį pilvą. — Mes atvyksim. — Ir aš, — prižadėjo Eiverė. — Jei šiek tiek pavėluosiu, tai žino­ kit, kad mano restorane — priešpiečių pikas. Bet pasistengsiu ateiti laiku. Hopė išėjo su Klere ir prieš atsisveikindamos darsyk apsikabino. Ji įsivaizdavo, kaip Klerė praneša šias džiugias naujienas savo tėvams. Kaip Eiverė rašo žinutę Ovenui. Ir kaip Beketas stengiasi dieną iš­ trūkti iš darbo, kad nuvažiuotų namo pas Klerę, ar stengiasi nuvogti kelias minutes ja pasidžiaugti. Akimirką Hopė irgi panoro turėti kam paskambinti, parašyti žinutę ar pabėgti iš darbo pas ką nors, su kuo nors dalytis džiugio­ mis naujienomis. Tada ji pasuko į galinę svečių namų pusę ir pakilo laiptais. Eidama į savo butą ketvirtame aukšte ji sustojo ir įsiklausė. Taip, ji išgirdo pilną džiugesio Kerolės balsą. Džastina M ontgomeri jau paskambino seseriai ir pranešė naujienas apie dvynukus. Hopė užvėrė savo buto duris. Kelias valandas pabūsiu tyloje. Pa­ sidomėsiu šių namų vaiduokliu ir tuo jos taip laukiamu vyru Biliu, nusprendė ji.

2 skyriu s

V lo t in a varė jį iš proto. Jei nebaigus darbų prie rekons­ truojamų pusės tuzino pastatų ji pakiš dar vieną projektą — iš karto pasiimu šunį ir išsikraustau į Barbadosą. Pasistatysiu ten gražų pa­ plūdimio namelį arba kokią pavėsinę. Juk turiu patirties, piktai mąstė Raideris. Jis pasistatė pikapą už svečių namų. Ačiū Dievui, stambiausias projektas jau baigtas, bet amžinai atsirasdavo ką patobulinti. A uto­ mobilių aikštele jis dalysis su gražiu ir patogiu šiuolaikišku lengvojo kultūrizmo centru. Bent jau taip jį įsivaizduoja be atvangos kurianti planus Džastina Montgomeri. Nūnai jis — tik bjaurios žalios spalvos landynė su įdubusiu kiauru stogu. Ir tai — tik išorės vaizdas. Kamba­ riai tame pastate primena triušidę, lubos byra, rūsys pilnas vandens, o laiptinė atrodo kaip iš siaubo filmo. Ką jau kalbėti apie klaikią elek­ tros instaliacijos ir vandentiekio padėtį... O juk jie šią suknistą skylę dar tik pradėjo žvalgyti! Kartkartėmis Raideriui užeidavo noras naktį atvairuoti buldo­ zerį ir sulyginti šią griuveną su žeme. Bet juk reikia prisipažinti, kad iššūkius Montgomeriai mėgsta, o šis laužas — kietas riešutėlis. Ir kai 24

iš patikimojo Oveno atėjo žinutė, kad jau gautas leidimas griauti, jam panižo delnai griebtis darbo. Vyras su savo ištikimu kiemsargiuku Kvailiuku keletą minučių pasėdėjo mašinoje. Per radiją Ledi Gaga dainavo „The Edge of Glory“. Toji paukštytė keistoka, pagalvojo Raideris, bet giedoti ji tikrai moka. Pro automobilio langą jis tyrinėjo žaliąją landynę. Ardyti pastatų sienas jam patinka. Griovimas visada teikia didžiulį pasitenkinimą, o šios purvinos skylės transformavimo procesas turėtų būti visai įdomus. Lengvojo kultūrizmo centras? Niekad nesupratau žmonių, ku­ rie mina dviračius ir niekur nenuvažiuoja. Reikia taip sportuoti, kad prakaitas žliaugtu. Čia galėtų būti sporto klubas su bokso kriaušėmis, ringu, padoriais svarmenimis. Lengvojo kultūrizmo centras — tik boboms. Joga ir visokie ten pilatesai... Ir moterys, vilkinčios prigludusius drabužėlius, vėl pagalvojo jis. Taip, verta jau vien dėl to. Stebėti sportuojančias moteris toks pat malonumas kaip ir griauti sienas. Pastatas jau nupirktas, tad ir svarstyti nebėra ko. Raideris išsiropštė iš pikapo, ir ištikimasis Kvailiukas liuoktelėjo iš paskos. Kurių galų jaučiuosi toks prislėgtas? Juk kepykla jau paruošta dažyti, taip pat ir Eiverės „McT s“ restorano darbai vyksta tiksliai pagal grafiką. Nekantrauju, kada pats galėsiu atsisėsti prie naujojo baro ir išgerti alaus. Dar laukia vieno kliento virtuvės rekonstrukcija, o Ovenas iš­ vykęs pas kitą rinkti baldų. Daug darbo kur kas geriau nei jokio. Kai pasensiu, galėsiu pasistatyti paplūdimio namelį. Tačiau sudirgimas vis tiek nepraėjo. Raideris nesuprato, kodėl. O tada pažvelgė į svečių namus. Hopė Bomont...Taip, ji gali būti sudirgimo priežastis. Be abejoji puikiai dirba. Niekam nekliūna tas jos pedantišku25

mas, detalumas, maniakiškas tvarkingumas. Juk jis užaugo su tokio tipo žmogumi — broliu Ovenu. Tačiau nuo Naujųjų metų šventės, kai jiedu pasibučiavo, jo vidų kartais kažkas tarsi nudegindavo. Juk tas bučinys tebuvo atsitiktinumas, tikino jis save. Papras­ čiausias atsitiktinis nuotykis. Neketinu daugiau su ja bučiuotis. Bet verčiau jau Hopė būtų putli vidutinio amžiaus megzti mėgs­ tanti namų šeimininkė, auginanti keletą anūkėlių. — Kada nors tokia ir bus, — sumurmėjo jis Kvailiukui, o šis pritariamai pavizgino uodegą. Gūžtelėjęs pečiais Raideris pasuko į busimojo „MacT s restora­ no ir alinės“ pastatą ir atrakino duris netrukus atvyksiančiai statybi­ ninkų brigadai. Jam patiko šios patalpos. Ypač dabar, kai vėl sujungė du pasta­ tus. Išgriovę sieną, iš restorano jie padarė tiesioginį perėjimą į barą, kuriuo galės patogiai naudotis klientai ir darbuotojai. Eiverė tiksliai žino, ko nori ir kaip visa tai pasiekti. Ji įsitikinusi, kad „MacT s“ bus puiki vieta pavalgyti, išgerti ir pabendrauti. Kaip ji sako, „Puikus maistas suaugusiesiems" bus kaip priešingybė papras­ tam šeimos restoranui „Vesta“. Raideriui labai patiko „Vesta4, o ypač jis mėgo „Kariowpicą. Ta­ čiau kai pastaruosius mėnesius Eiverė duodavo jiems paragauti busi­ mojo restorano patiekalų pavyzdžių, jis pagalvojo, kad kada nors visai mielai čionai užsuks pavalgyti. Vyras įžengė vidun ir ėmė apžiūrinėti baro patalpas. Dar daug darbo, pagalvojo jis, tačiau jau galėjo įsivaizduoti jį užbaigtą: ilgas baras, kurį sumeistraus su broliais, tamsus medis, ryškios spalvos, šiek tiek mūrinių sienų. Ir, žinoma, visokiausių rūšių alaus kraneliai. Taip, visai smagu bus kartais čia pasėdėti ir išlenkti alaus už puikiai atliktą darbą. Aišku, kai jis bus atliktas. 26

Išgirdęs balsus, Raideris pasuko atgal. Suėjus statybininkams, nuskubėjo j kepyklą patikrinti kitų darbininkų. Jei galėčiau rinktis, stverčiau įrankių diržą ir imčiausi tikro dar­ bo. Bet laukia rytinis susitikimas dėl naujo projekto, o aš jau vėluoju. Išėjęs į automobilių aikštelę jis pastebėjo abiejų brolių pikapus. Ovenas turbūt atnešė kavos, spurgų ir turi pasiėmęs leidimą griauti. Juo gali pasikliauti ir paprastą dieną, ir per atominį karą, pagalvojo brolis. Raideris prisiminė ir kitą brolį. Klerę vedęs Beketas iš karto tapo trijų vaikų tėvu, o visai netrukus jau turės penkis berniukus. Jėzau, dvynukai... Bet gal dvynukų atėjimas į šį pasaulį atitrauks mamos dėmesį nuo fantazijų apie naujus projektus? Gerai būtų... Raideris pro atlapas duris išėjo į Šen Polio gatvę ir užuodė gar­ dų aromatą. Sakiau, kad galima pasikliauti Ovenu, vėl pagalvojo jis. Vyras čiupo vienintelį paliktą puodelį išsinešimui su pedan­ tiškojo Oveno išraityta R raide. Atidaręs spurgų indelį, Raideris iš pasitenkinimo net ūktelėjo. Kvailiuko uodega ėmė greitai barbenti į grindis. Kažkur toje triušidėje pasigirdo brolių balsai. Raideris atgnybo šuniui gabaliuką spurgos su džemu, pasiėmė kavą ir nuėjo prie brėži­ nių, išsklaidytų ant faneros lakštų ir pritvirtintų prie ožių. Žinoma, regėjo juos ir anksčiau, bet dabar jie pribloškė. Beketo architektūrinis sprendimas tikrai pranoks mamos lūkesčius. Taip. Tai tikrai geriau, nei sulyginti šią landynę su žeme. Geriau nugriauti, ką reikia nugriauti, ir perstatyti, ką galima perstatyti. Nepanašu į įprastą sporto salę, pagalvojo Raideris. Na, čia nėra bokso kriaušių, prakaitu atsiduodančios rūbinės, kur pats mielai lankyčiausi. Bet turėtų išeiti visai patrauklios patalpos. Ir suknistai daug darbo bei problemų, kurios privers keikti Be­ ketą savaites, mėnesius, gal net metus. 27

Bet vis tiek... Paaukštintas nuožulnus stogo šlaitas bus ne tik praktiškesnis, bet ir estetiškai patrauklesnis. Mašinų aikštelės pusėje kyšančią dalį paversti terasa — irgi puikus sumanymas. Įstačius naujus langus ir duris, erdvės bus daug šviesesnės. Dievas mato, kaip ši vieta prašėsi pertvarkoma. N et jei tai reiškia, kad teks išgriauti šias šlakbetonio sienas. Dailios rūbinės su spintelėmis, garinės ir saunos... Nors jis ne­ mėgo prašmatnumo, bet reikia pripažinti — gerai pasikaitinti tikrai patiktų. Raideris numetė gabaliuką spurgos uodegą mataruojančiam Kvailiukui. Sukramtęs likusią dalį, brėžiniuose pastudijavo antrą bei trečią aukštus ir katilinę. Puikus darbas, pagalvojo jis. Beketas turi talentą ir viziją. Netgi jei dažnai tų vizijų praktiškas įgyvendinimas yra tikra rakštis subinėje. Kai suvalgė dar vieną spurgą ir išgėrė kavą, iš landynės labirinto išniro broliai. — Kaip leidimas griauti? — Gautas. Ir tau labas rytas, — šyptelėjo Ovenas. Jo akiniai mataravo ant švarių baltų marškinių krūtinės. Kadangi jie ketina šiandien griauti, toji švara ilgai neišsilaikys. — Išsilyginai džinsus, Sele? — Ne, — akimis žybtelėjo Ovenas, lauždamas bandelę. — Jie tik švarūs. Vėliau turėsiu porą susitikimų. — Uhu. Labas, didysis tėti. Beketas šyptelėjo ir persibraukė ranka susivėlusią rudų plaukų ševeliūrą. — Berniukai nori juos pavadinti Luku ir Loganu. — Ernis ir Skaivokeris, — šyptelėjo Raideris. — „Žvaigždžių karų“ ir „Iksmenų“ derinys. Įdomus pasirinkimas. 28

— M an visai patinka. Iš pradžių Klerė juokėsi, bet paskui jau rimtai užsikabino. Visai gražūs vardai. — Gerai, kad ne Ernis ir Skaivokeris. — Manau, tiks Lukas ir Loganas. Bus šaunu. Nors man vis dar kaip po sprogimo peršti ausis. — D u — tai tik kiek daugiau nei vienas, — pastebėjo Ovenas. — Siek tiek daugiau planavimo ir tvarkaraščių. — O tu tai jau turi daug vaikų auginimo patirties, — prunkš­ telėjo Raideris. — Paprasčiausiai daugiau planavimo ir tvarkaraščių, — pa­ kartojo Ovenas. — Kad jau apie tai prakalbom, peržiūrėkim mūsiš­ kius, — tarė jis ir išsitraukė iš įrankių diržo telefoną. Raideris nusitaikė į dar vieną spurgą ir leido cukrui bei rieba­ lams sušvelninti mintis apie būsimą įtampos kupiną dieną. Ovenas smulkiai pasakojo apie inspekciją, leidimo gavimą, medžiagų užsa­ kymą ir pristatymą, žaliavų apdorojimą, užbaigimą, darbą dirbtuvėse ir šioje skylėje... Raideris, kaip ir Ovenas, laikė planus galvoje. T ik gal ne taip preciziškai smulkiai išdėstytus. Bet žinojo, ką ir kada reikia veikti, kiek turi trukti vidaus ar išorės darbai ir kuriuos darbininkus jiems paskirti. — M ama ieško įrangos, — Ovenui baigus, prabilo Beketas. — Žinot, visokių ten bėgtakių, elipsinių treniruoklių ir panašių nesą­ monių. — Nė neketinu apie tai galvoti, — Raideris apsidairė aplink. Sūdinos sienos, šūdinos grindys... Viskas šūdina. Treniruokliai, svarmenys ir sumauti jogos kilimėliai — tikrai ne mano sfera, bjau­ rėdamasis pamanė jis. — Tai gal pagalvokim apie automobilių stovėjimo aikštelę? — O ką apie ją? — prisimerkė Raideris. 29

— Kadangi jau turime ją visą, užuot lopę, verčiau išrauskim, sulyginkim, atlikim drenažą ir išasfaltuokim iš naujo. — Po galais, — iš principo trokšdamas prieštarauti iškošė Rai­ deris. Deja, to prakeikto drenažo tikrai reikia. — Puiku. Bet apie tai aš juo labiau negalvosiu. — O apie ką norėtum? Neketindamas atsakyti Raideris apsisuko ir išėjo. — Ar jis piktesnis nei visada? — brolio paklausė Ovenas. — Sunku pasakyti, — Beketas vėl žvilgtelėjo j brėžinius. — Tai bus tikra rakštis subinėj ir klius daugiausia jo subinei. Bet mums pa­ vyks. — Tai pats šlykščiausias miesto pastatas. — Taip, jis tikrai vertas šio titulo. Tačiau gera žinia — pavyko viskas, ko iki šiol ėmėmės. Kai atgabens konteinerį, galėsim... Jis nutilo, kai tarpdury pasirodė Raideris su kūju ir laužtuvu. — Stverkit savuosius, — liepė jis, pastatęs laužtuvą j šalį. Išsirinkęs sieną, jis užsimojo ir tvojo. Nuo stipraus, pasitenkini­ mą keliančio smūgio nukrito stambios gipskartonio sienos atplaišos. — Konteineris... — norėjo priminti Ovenas. — Pagal tavo šventąjį grafiką jis jau pakeliui, ar ne? — Raideris vėl užsimojo. — Reikėtų pasikviesti dalį brigados, — nusprendė Beketas. — Kodėl turim dalytis šiuo malonumu su kitais? — Raideris vėl pokštelėjo kūju, o Kvailiukas nubidzeno po ožiu ir pasislėpė. — Jis teisus, — Beketas žvilgtelėjo į Oveną, gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Bet gal reikėtų pradėti nuo trečio aukšto? — Ten mažiau darbo. — Raideris trenkė dar keletą smūgių, ir siena pavirto griuvėsiais. — Bet tinka, — jis pasirėmė į kūjį ir nusi­ šypsojo broliams. — Eime, sunaikinkim tą bjaurybę.

30

Kelias dienas girdint trenksmus ir dūžius, Hopę galiausiai įveikė smalsumas. Svečių namuose jaunavedžių porelė leidžia jau ketvirtą savo medaus mėnesio dieną, bet darbe yra Kerolė. Nieko nelaukusi Hopė nudrožė per automobilių aikštelę naujausio Montgomerių šei­ mos rekonstruojamo pastato link. Ji turėjo priežastį su jais susitikti, bet pagrindinis jos motyvas vis dėlto buvo smalsumas. Šiandien vėl ištisą dieną girdėjosi smūgiai. Kai žvilgtelėdavo pro langą, vis pastebėdavo kokį išsipurvinusį vyruką, berenkantį nuolau­ žas ir metantį jas į milžinišką žalią konteinerį. Kai Eiverė parašė žinutę, kad būsimame lengvojo kultūrizmo centre pradėti griovimo darbai, Hopė įsigeidė pamatyti savo akimis. Artėjant prie pastato, griausmai dar sustiprėjo. Pro atvirus lan­ gus pasigirdo beprotiškas vyriško juoko protrūkis ir džeržgianti sun­ kiojo roko muzika. Hopė priėjo prie įėjimo — ar to, kas iš jo liko, — žvilgtelėjo ir išplėtė akis. Ji niekada čia nebuvo užėjusi, tačiau regėjo pastatą pro langą, tad neabejojo, kad anksčiau jis turėjo sienas ir lubas. Dabar liko tik karkasas, laidų raizgalynės ir milžiniški debesys pilkų dulkių. Kai nauji smūgiai supurtė tą likusį skeletą, Hopė atsargiai žing­ telėjo priekin. Durys buvo atlapos. Tikriausiai vėdina, spėjo ji. J antro aukšto patalpas vedančios durys irgi buvo plačiai atver­ tos. Iš ten aidėjo muzika, vyrų balsai ir dūžiai. Pagalvojusi apie siaurus laiptelius, purviną laiptinę ir triukšmą, Hopė nusprendė, kad rizika didesnė nei smalsumas, ir atsitraukė. Vaikštinėdama apie pastatą ji matė, kaip iš jo išlindo du pilkai dulkėti vyrai su saugos akiniais, darbo pirštinėmis ir murzinais vei­ 31

dais. Išnešę dar vieną gabalą, kuris anksčiau vadinosi siena, su dideliu trenksmu įmetė jį į konteinerį. — Atsiprašau? — kreipėsi Hopė į vieną vyrą. Iš galvos ir iš laikysenos ji atpažino Raiderį. Vyras nusismaukė akinius ir įsmeigė į Hopę tą savo erzinantį, pilną nepakantumo žalių akių žvilgsnį. — Geriau jau nevaikščiok čia. — Jau pati supratau. Atrodo, ketinate visiškai išlukštenti tą namą. — Panašiai. Todėl geriau laikytis atokiau. — Jau sakei. — Ar tau ko nors reikia? — Tiesą sakant, taip. Nedega sieniniai šviestuvai. Jei čia yra jūsų elektrikas, gal galėtų... — Išėjo, — Raideris galvos mostu parodė savo padėjėjui eiti vidun, tada nusitraukė apsauginius akinius. Dabar jis atrodo panašus į meškėną, pagalvojo Hopė ir nesusi­ laikiusi šyptelėjo. — Purvinas darbas. — Ir jo daug, — patikslino Raideris. — Tai kokios ten proble­ mos su šviestuvais? — Jie perdega. Kai... — Ar keitei lemputes? Hopė įsispoksojo į Raiderį. — Jėzau, kaip apie tai nepagalvojau? — Gerai. Atsiųsiu kokį žmogų, kad pažiūrėtų. Viskas? — Sį kartą — taip. Raideris linktelėjo, staigiai žengė durų link ir pranyko. — Labai ačiū, — garsiai ištarė Hopė ir grįžo į svečių namus. Vos čia įžengus, nuo vaizdų ir kvapų nuotaika iškart pagerė­ davo. Ypač dabar, kai visame aukšte tvyrojo saldus traškių Kerolės 32

šokoladinių sausainukų kvapas. Bet surūgusi Hopė tik įėjo į virtuvę ir atsisėdo ant kėdės. — Kas tam vyrui yra?! Nuo kepimo Kerolės veidas buvo įkaitęs. J orkaitę ji pašovė dar vieną sausainių skardą. — Kuriam, mieloji? — Raideriui Montgomeriui. Ar šiurkštumas — jo religija? — Jam įprasta elgtis kiek šiurkštokai. Ypač kai dirba. O taip būna kone visąlaik. Tai kas nutiko? — Nieko. T ik buvo savimi. Atsimeni, užgeso tie sieniniai švies­ tuvai ir niekaip neužsidegė? Nuėjau ana ten pranešti kuriam nors iš Montgomerių ir susitikau Raiderį. Įsivaizduoji, jis manęs paklausė, ar pakeičiau lemputę. Negi aš panaši į kokią kvaišą? Šyptelėjusi Kerolė paėmė pyragėlį. — Ne, bet kartą jie turėjo nuomininkę, kuri pranešė, kad nede­ ga šviestuvas. Raideris metė visus darbus ir atvykęs taisyti pamatė, kad tereikėjo pakeisti perdegusią lemputę. Toji moteris turbūt tikrai buvo visiškai nenuovoki, nes baisiai nustebo, jog ji pati galėjo pakeisti lemputę. — Hm m , — krimstelėdama pyragėlio sumurmėjo Hopė. — Vis tiek. — Tai kas ten girdėti? — Smūgiai, dūžiai ir daug pakvaišusio žvengimo. — Smagu griauti pastatą. — Turbūt. Nė nenumaniau, kad nugramdys iki pat skeleto, — tarė Hopė ir sunerimo, kaip tas triukšmas patiks svečių namų gyven­ tojams. — Nematei brėžinių? Aš tai dirstelėjau. Bus tikrai nuostabu. — Nė neabejoju. Montgomeriai išmano savo darbą. — Džastina jau pradėjo ieškoti šviestuvų ir kriauklių. Pyragėlis ir Kerolė pakėlė Hopei nuotaiką. 33

— Ji devintame danguje. — Sakė, lengvojo kultūrizmo centras bus modernus, elegantiš­ kas ir šviesus, vyraus chromo spalva.Tik kartą žvilgtelėjau į brėžinius, bet jau galiu įsivaizduoti. Bus įdomu stebėti to pastato atgimimą. — Tiesa. Tikrai bus įdomu, — pagalvojo Hopė. Kai Montgomeriai reno­ vavo svečių namus, ji dar negyveno Bunsbore. O dabar turės progą nuo pat pradžių iki galo stebėti visą evoliuciją. — Gerai, einu. Prieš registracijas dar kai ką nuveiksiu. — Baigusi kepti, bėgsiu į turgelį. Gal dar tau ko nupirkti? — Manau, visko užtenka. Ačiū, Kerole. — Dievinu savo darbą. Ir aš taip pat, įsitaisiusi savo kabinete pagalvojo Hopė. Todėl vienas sunkaus charakterio Montgomeris tikrai nieko nesugadins. Moteris patikrino elektroninį paštą ir šyptelėjo radusi padėkos žinutę nuo buvusio gyventojo. Tada į sąrašą įtraukė pastabą, kad į atvykstančio svečio kambarį reikia nunešti šampano, kuris taps siur­ prizu jį aplankysiantiems tėvams. Savaitgalį visi svečių namų kambariai rezervuoti, pastebėjo Hopė ir patikrino savo asmeninį kalendorių. Atvykus floristui, ji nunešė šviežias puokštes į „Titaniją ir Oberoną“. Nors jau tikrino šį kambarį, darsyk atidžiai apžiūrėjo, ar nau­ jiems gyventojams priimti viskas tobulai parengta.Tada iš papratimo pasuko į biblioteką įsitikinti, ar nėra perdegusių lempučių. Ačiū Raideriui Montgomeriui, kad kasdien privalau tikrinti vi­ sas lempas, šviestuvus ir sietynus, pagalvojo Hopė. Radusi vieną perdegusią, pasižymėjo telefone, dar į sąrašą įtrau­ kė filtrus bibliotekos kavos aparatui. Tada tęsė apžiūrą apačioje — patikrino poilsio kambarį, fojė, valgomąjį. Jau sukosi virtuvėn ir vos nesuinkštė, pamačiusi joje sau­ sainius triauškiantį Raiderį. 34

— Negirdėjau, kaip atėjai, — tarė moteris. Ir kaip jis sugebėjo tyliai įslinkti su tais griozdiškais storapadžiais? — Ką tik atėjau. Skanūs sausainiai. — Kerolė ką tik iškepė. Ji tikriausiai dar turgely. — Gerai. Išsišiepęs Raideris tiesiog stovėjo ir spoksodamas į ją krimto sausainį. Iš šalia jo tupinčio patenkinto šuns snukio Hopė spėjo, kad pasivaišino ir jis. Dabar vyras atrodė kaip nusiprausęs. Na, bent jau nepripėdavo statybų purvo. — Si lėkštė — trečio aukšto gyventojams, o ši — ketvirto, — parodė ji ir pasisuko manydama, kad jis seks paskui. — Svečiai savo kambariuose? — „Vestlio ir Baterkapės“ gyventojai šiuo metu išėję, o į „Titanijos ir Oberono“ numerį tuoj atvyks nauji. Matai? Dabar jie dega, — jiedviem palipus laiptais, Hopė parodė į antrą sieninį švies­ tuvą. — Kai tada tikrinau — nedegė. — Uhu. — Jei netiki, paklausk Kerolės. — Nesakiau, kad netikiu. — Bet taip elgeisi, — suirzo Hopė ir priėjo prie trečio sieninio šviestuvo. — Va, dabar pats matai — šitas nedega. — Taip, matau, — Raideris priėjo, nuėmė gaubtuvą ir išsuko lemputę. — Turi naują? — Turiu savo bute. Bet problema — ne lemputė. Hopė išsitraukė raktą ir atsirakino savo buto duris. Jai nespėjus jų uždaryti, Raideris uždėjo ant jų ranką. Jis nesi­ veržė vidun, bet kai durys plačiai prasivėrė, kyštelėjo galvą. Svarus, tvarkingas ir kvepiantis butas — kaip ir visi svečių na­ mai. Vyras nustebo neišvydęs beveik jokių moteriškų daikčiukų, bet susiraukė ant lovos pastebėjęs stirtą pagalvių. Kita vertus, gyvenime 35

pažinojau vos kelias moteris, kurios nemėgsta savo sofų ir lovų ap­ krauti pagalvėmis, pagalvojo jis. Sodrios spalvos, keletas vazoninių gėlių, storos žvakės. Hopė išėjo iš virtuvės ir stabtelėjo, pajutusi virptelėjimą pilve. Tada ištiesė Raideriui naują lemputę. Vyras nusileido žemyn ir įsuko į sieninį šviestuvą. Sis ryškiai užsidegė. — Sakiau, problema — ne lemputė, — burbtelėjo Hopė. — Rytą įsukau naują, bet tuoj pat perdegė. — Gerai. Kvailiukas atsitūpė prie Raiderio kojų. Įbedęs akis į mansardos duris, ėmė vizginti uodega. — Nereikia manęs raminti. Sakau tau, čia... Na, štai! — pokšte­ lėjus lemputei triumfuodama šūktelėjo Hopė. — Ir vėl tas pat. Įvyks­ ta trumpasis jungimas arba negerai sujungti laidai. — Ne. — Ką nori pasakyti tuo „nea? Juk pats matei! Staiga ji pastebėjo, kaip lėtai prasivėrė mansardos durys. Metusi žvilgsnį, Hopė iškart suprato. Magnolijų aromatą ji užuodė ir anks­ čiau, bet nesureagavo, nes buvo prie jo pripratusi. — Kam Ližei reikia žaisti su šviesomis? — Ką aš žinau? — gūžtelėjo pečiais Raideris ir susikišo rankas į kišenes nykščiais į priekį. — Gal jai nuobodu? Juk ji jau porą šimtme­ čių mirusi. O gal ji ant tavęs pyksta. — Nepyksta. Tam nėra jokios priežasties. — Hopė nuėjo prie mansardos durų ir pastūmė šias iki galo. — Bėga vanduo! Moteris nulėkė į didelį prašmatnų vonios kambarį. Vanduo iš dvigubos kriauklės liejosi ant spintelės paviršiaus, į didžiulę vonią, tryško iš dušo purkštuko. — Dėl Dievo meilės... — Ar taip dažnai nutinka? 36

— Pirmą kartą. Liaukis, Liže, — išjunginėdama vonios prietai­ sus sumurmėjo Hopė. — Tuoj atvyks nauji svečiai. Raideris atlapojo stiklines duris ir išjungė dušą. — Bandžiau ieškoti informacijos apie jos vaikiną, — tarė sudir­ gusi Hopė ir užsuko čiaupą. — Žinau, Ovenas irgi ieško, bet ne taip jau paprasta surasti kažkokį devynioliktame amžiuje gyvenusį Bilį. — Jei tavo vaiduoklis išsidirbinėja, nieko negaliu padaryti, — Raideris nusišluostė šlapias rankas į džinsus. — Ližė nėra mano vaiduoklis. Ji juk gyvena jūsų pastate. — Bet ji — tavo giminaitė, — iš papratimo gūžtelėjo pečiais Raideris ir pasuko prie svetainės kambario durų. Pabandė jas atida­ ryti, bet rankena nejudėjo. Jis grįžtelėjo. — Gal paprašytum tos savo propropro... kažko ten liautis? — Liautis ką} Raideris darsyk pajudino rankeną. — Tai tik... — Hopė stumtelėjo Raiderį į šalį ir pati pabandė atidaryti,— juokinga! — užbaigė moteris ir visiškai netekusi kantry­ bės ėmė klebenti rankeną. Tada liovėsi ir bedė pirštu į Raiderį. — Daryk ką nors! — Pavyzdžiui, ką? — Išimk rankeną arba visas duris. — Su kuo? Hopė suraukė antakius ir nužvelgė vyrą. — Tu be įrankių diržo? Kodėl? Juk visąlaik su juo vaikštai. — Atėjau tik įsukti lemputės. — Juk sakiau, problema ne lemputė! — nekantriame Hopės balse pasijuto panika. — Ką darai? — Noriu atsisėsti. — Ne! Išgirdęs riksmą, Kvailiukas nusprendė sprukti iš ugnies linijos ir nėrė į kampą. 37

— Nedrįsk sėsti ant tos kėdės. Tu purvinas! — Dėl Dievo meilės... — suniurnėjo Raideris, bet apėjo kėdę ir prisiartino prie lango. Atidaręs jį, ėmė galvoti, kaip nusileisti nuo stogo. — T ik nebandyk šokti! Ką man reikės daryti, jei nukrisi?! — Skambinti devyni vienas vienas. — Ne, Raideri, nejuokauk! Paskambink kuriam nors broliui, gaisrinės tarnybai ar... — Neskambinsiu gaisrinei dėl to, kad užsitrenkė prakeiktos durys. Hopė pakėlė rankas ir įkvėpė. Tada pati atsisėdo. — M an reikia nusiraminti. — Protinga mintis. — Gal jau gana elgtis taip pasipūtėliškai? — tėškė Hopė, nes tas atstumas tarp jų tikrai nervino. — Juk ne aš užtrenkiau duris! — Ar aš pasipūtėlis? — nustebo Raideris. Gal tai buvo tik pa­ šaipa, bet jį užgavo. — Tu vis labiau ir labiau putiesi. Neprivalai manęs mėgti, o aš irgi kaip įmanydama stengiuosi nesimaišyti tau po akimis. Bet esu šių namų šeimininkė ir velniškai gerai atlieku savo darbą. Kartais mūsų keliai privalo susikirsti. Galėtum bent jau apsimesti, kad esi mandagus. Dabar jau Raideris atsilošė į duris. — M an nereikia apsimetinėti. Ir kas tau sakė, kad man nepa­ tinki? — Nereikia net sakyti. Pasipūtėliškas elgesys rodo. — Gal todėl, kad tu elgiesi snobiškai? — Aš ne snobė! — suriko nuoširdžiai įsižeidusi Hopė. — Tu — profesionali snobė. Bet čia tik tavo bėda, — Raideris vėl pažvelgė pro langą. — Elgeisi su manim pasipūtėliškai nuo pat pirmos minutės, kai susitikom šiame kambaryje. 38

Hopė ryškiai prisiminė tą akimirką. Ir tą stiprų apsvaigimą, ga­ lingą antplūdį savo kūne, išvydus prie lango stovintį saulės spindulių nutviekstą Raiderį. Verčiau apie tai negalvoti, pamanė Hopė. Susierzinęs Raideris atsisuko. — Gal todėl, kad spoksojai į mane, it būčiau vožtelėjęs tau per veidą? — Visai ne. M an paprasčiausiai užėjo kažkoks netikėtas... neži­ nau, kaip apibūdinti. — Turbūt nuo lakstymo su tais kojūkais. — Ką?! Šaipaisi iš mano aukštakulnių? — T ik pasvarsčiau. Hopė suriaumojo kaip laukinė, pašoko ir ėmė trankyti kumš­ čiais duris. — Atidaryk tas prakeiktas duris! — Ji atidarys, kai bus pasirengusi. Tu tik susižeisi. — Neaiškink man, ką daryti! — atšovė Hopė, nors nesuvokė, kodėl toji nuoga Raiderio išrėžta tiesa ją tik dar labiau suerzino ir sukėlė kažkokią paniką. — Tu net nesikreipi į mane vardu. Atrodo, jo net nežinai! — Žinau tavo vardą. Baik daužyti duris, Hope. Matai, žinau tavo vardą. Liaukis. Raideris ištiesė ranką ir suėmė sugniaužtus Hopės kumščius. Ir ji vėl pajuto tą antplūdį, tą keistą apsvaigimą. Atsargiai atsirė­ musi į duris, Hopė pasuko galvą ir nužvelgė Raiderį. Vėl arti vienas kito. Visai kaip Naujųjų išvakarėse. Taip arti, kad jo žaliose akyse galima išvysti auksinius taškelius... ir aistrą, ir rim­ tumą. Ji neketino apie jo prisiglausti, bet to troško jos kūnas. Steng­ damasi atsilaikyti, Hopė uždėjo ranką Raideriui ant krūtinės. Ar jo širdis daužosi? Galbūt, o gal ji tik viliasi, kad daužosi ne jos vienos. 39

— Kadaise „Elizabetos ir Darsio“ numeryje Ližė buvo užtren­ kusi Oveną su Eivere, — prisiminė Hopė. — Norėjo, kad juodu... Pasibučiuotų. Atrastų vienas kitą, pagalvojo Hopė. — Ji tikra romantikė. Raideris žengė atatupstas, ir akimirka sudužo kaip stiklas. — Dabar ji tikra piktavalė. Raiderio pravertas langas tyliai užsidarė. — Manau, ji trokšta tuo kai ką pasakyti, — aprimusi ir tvirtesnė nei tikėjosi Hopė pasitaisė plaukus. — Dėl Dievo meilės, Raideri. T ik pabučiuok mane! Nenumirsi, o Ližė gal pagaliau mus iš čia išleis. — Gal man nepatinka, kai gyvos ar mirusios moterys stumia mane j keblią padėtį? — Patikėk, bučiavimasis su tavim tikrai nebus svarbiausias mano dienos įvykis, tačiau bet kurią minutę turi atvykti nauji sve­ čiai,— Hopė išsitraukė telefoną. — Jei nieko nedarysi, aš skambin­ siu Ovenui. — Ne, tu jam neskambinsi! Ji pričiupo jį! Kviesti brolį, kuris išleistų juodu užsitrenkusius? Tai būtų tikras pažeminimas. Bučinys — mažesnė blogybė, supratusi pralinksmėjo Hopė. — Gali užsimerkti ir galvoti apie Angliją. — Kaip juokinga, — Raideris žingtelėjo į priekį ir sunėrė ran­ kas jai už galvos. — Padarysiu tai, nes nebenoriu daugiau švaistyti laiko ir trokštu šalto alaus. — Puiku. Jis palenkė galvą prie jos lūpų ir luktelėjo vieną atodūsį. Negalvok, įsakė sau Hopė. Nereaguok. Tai nieko nereiškia. Nieko. Plykstelėjo karštis ir šviesa. Ir vėl toji milžiniška nuo galvos iki pirštų galiukų užplūdusi banga. Jis lietė ją tik lūpomis, bet ji vos galėjo sutramdyti troškimą jį apkabinti ir prisitraukti prie savęs. 40

Mergina žingtelėjo dar arčiau ir jau nebegalėjo atsispirti, kai abu paniro j bučinį. Raideris ketino tik prisiliesti lūpomis, lyg bučiuotų draugę, tetą ar putnią vidutinio amžiaus moteriškę, turinčią keletą vaikaičių. Ta­ čiau giliai paniro į tą bučinį. Hopės lūpų skonis, kvapas ir jausmas, kai jos lūpos atsiduoda jo lūpoms... Nei saldu, nei aitru, o kažkoks paslaptingas abiejų viduriukas... Kažkas itin hopiška. Ji užkaitino kraują labiau, nei jis tikėjosi. Labiau nei pats norėjo. Atsitraukti nuo jos prireikė velniškai daug pastangų. Atšlijęs Raideris dar keletą mirksnių į ją žiūrėjo. Atsidususi Hopė atleido rankas ir spustelėjo durų rankeną. — Na, štai, suveikė, — atsiduso ji. — Nešdinkimės iš čia, kol Ližė nepersigalvojo. Atsidūręs koridoriuje, jis pakėlė nuo grindų gaubtą ir prisuko virš skaisčiai šviečiančios lempos. — Baigta, — tarė jis, nužvelgdamas H opę dar vienu ilgu žvilgsniu. Moteris išsižiojo, ketindama dar kažką pasakyti, bet suskambo durų skambutis. — Atvyko svečiai. M an reikia... — Išeisiu pro užpakalines duris. Hopė linktelėjo ir nuskubėjo laiptais. Raideris paklausė jos aukštakulnių kaukšėjimo ir įkvėpė oro. — O dabar atsipeikėk, — tarė jis ir su ištikimai šalimais risnojančiu šuniu nuskubėjo tolyn nuo magnolijų kvapo ir Hopės.

3 skyrius

v !? asmen^n^ams poreikiams — tikras iššūkis, bet juk moteriai reikia draugių, kurios išklausytų ir patartų. Rytą Hopė skubiai sutaisė svečių namų gyventojams pusryčius ir nuskubėjo į „Vestą" prieš jai atsidarant. Perkirtusi pagrindinę gatvę, kelios minutės po dešimtos Hopė įpuolė į restoraną. Klerė su Eivere jau sėdėjo prie stalelio, „iPade“ tyrinėdamos suknelių būsimoms Eiverės vestuvėms pavyzdžius. — Atnešiau bandelių su vaivorais, — Hopė padėjo ryšulėlį ant stalelio ir pataisė žaismingas raudonas servetėles. — Neseniai keptos, vis dar šiltos. Ačiū, kad atėjote. — Iš tavo balso sprendžiant — reikalas skubus, — šnirpštelėjo Eiverė ir paėmė bandelę. — Ne skubus, tiesiog... toks reikaliukas. Žinau, esate labai užimtos. — Draugėms visada surasiu laiko. Prisėsk,— linktelėjo Klerė. — Atrodai išsekusi. O juk tau nebūdinga. — Nesu išsekusi, tik... — Hopė papurtė galvą ir atsisėdo. — Vakar turėjau rūpesčių dėl lempų... — pradėjo ji ir papasakojo drau­ gėms visą istoriją. 42

— Labai panašiai Ližė elgėsi su manim ir Ovenu. Visai miela. Nors ir keista. — Visai ne miela. Toks elgesys erzina! O Raideris atsidarė langą ir visai rimtai ketino pro jį išlipti. — Aišku, ketino. — Aišku?! — žioptelėjo Hopė. — Ne tą norėjau pabrėžti. Žinoma, jis mąstė apie tai — tokia jau ta vyriška logika, — pralinksmėjusi Klerė supratingai patapšnojo Hopei ranką. — Turiu tris sūnus, tad kai ką išmanau apie vyrų min­ čių eigą. — Ji tikrai išmano, — patvirtino Eiverė. — Situacija buvo tiesiog kvaila. Ypač kai mes abu turėjom tele­ fonus. Norėjau paskambinti Ovenui, Beketui arba į gaisrinę. — Praktiškas ir moteriška logika paremtas sprendimas. Bet vy­ ras tokio griebtųsi nebent tada, jei jam grėstų badas. — Bet kokia kvaila situacija, — pakartojo Hopė. — Galiausiai man baigėsi kantrybė ir išdėjau Raideriui viską, ką manau. — Darosi įdomu, — Eiverė pasitrynė rankas. — Jis šiurkštus ir nedraugiškas. Niekada nevadina manęs vardu. Elgiasi su manim kaip su rakštim subinėj, o juk nesu tokia! — Žinoma, nesi, — pritarė Klerė. — Darbui atiduodu visas jėgas ir stengiuosi laikytis nuo jo ato­ kiau. O ką už tai gaunu? Surauktą snukį ir įžeidinėjimus. Jam sunku pripažinti, kad aš egzistuoju. — Gal jis tau ką nors jaučia, — spėjo Eiverė, — todėl ir elgiasi taip demonstratyviai arba tave ignoruoja. — O... — atsilošė Hopė ir linktelėjo. — Gali būti. Kaip vaikų darželyje... Išrėžiau, kad jis pasipūtęs, nes su manim jis toks ir yra. O jis mane pavadino snobe. Aš ne snobė! — Tikrai ne. Bet... 43

— Kas „bet“? — Hopė prisimerkė. — Manau, kai kurie žmonės laikosi stereotipo, kad gražios mo­ terys yra snobės. — Galbūt. Oi, vos nepamiršau — dar jis metė repliką apie mano aukštakulnius. — Kiša galvą liūtui į nasrus, — sumurmėjo Eiverė. — Atrodo, judu abu nuoširdžiai pasikalbėjote? — Ne, tiesiog atvirai pareiškėme, ką vienas apie kitą manome. — Tai kaip ištrukote iš kambario? — pasidomėjo Eiverė. — Tai ir yra įdomiausia dalis,— šyptelėjo Hopė. — Prisiminiau būtent tai, ką anksčiau minėjai — kaip Ližė užrakino tave su O venų. Liepiau Raideriui mane pabučiuoti. O tas ėmė ožiuotis. Jėzau, kas čia ypatinga? Jis bučiavo mane ir anksčiau ir liko gyvas, tai... — Pala, pala... — pertraukė Eiverė. — Atsuk juostą atgal. Rai­ deris jau yra tave bučiavęs? — Nieko ten rimto. — Leisk spręsti mums. Kada tai įvyko? — Per Naujuosius metus. Susidūriau su juo Oveno virtuvėje, kai visi skaičiavo paskutines sekundes iki dvyliktos. Abu jautėmės nejaukiai ir turbūt pagalvojom, kad bus dar nejaukiau, jei neatliksim to įprasto ritualo. Tad pasveikinom vienas kitą su Naujaisiais metais ir pasibučiavom. Nieko ten rimto. — Vis kartoji ir kartoji tą patį, — pastebėjo Klerė. — O kas ver­ čia manyti, kad kažkas tikrai buvo? Ypač todėl, kad anksčiau mums to nepasakojai. — Kad nebuvo ko pasakoti, — atsikrenkštė Hopė. — Aš apie tai net užmiršau. Buvome priversti taip pasielgti — kaip ir dabar. Skamba kvailai, bet tiesa ta, kad turėjome paklusti tam mūsų ro­ mantiškai nusiteikusiam vaiduokliui. Pasibučiavom ir durys atsidarė. Tada suskambo skambutis, atvyko svečiai, aš nusileidau laiptais, o Raideris išėjo. 44

— Tai tu su juo bučiavaisi jau antrą kartą. — Jei dar ilgiau nebūtų manęs išleidę iš to kambario, tikriausiai būčiau j j pritvojusi. Bučinys pasirodė mažesnė blogybė. — Ar patiko? Hopė pakilo ir apsuko ratą. — Raideris išmano šį reikalą. O aš jau seniai neturėjau artimų santykių. Pati pasirinkau ir man tai patinka, bet kas iš to. — Tu jam kažką pajutai, — spėjo Klerė. — Tikrai pajutau, — prisipažino Hopė. — Bučiuotis jis tikrai sugeba, o aš išdžiūvusi kaip dykuma. Vos pajėgiame bendrauti kaip civilizuoti žmonės, o jau du kartus bučiavomės. Įdomi situacija, ką? — Tegul sprendžia Klerė, — tarė Eiverė. — Tepasakysiu, kad matau du sveikus, patrauklius bevaikius suaugusiuosius, kurie turi teisę patirti nedidelio fizinio kontakto malonumą. — Bet mudu vienas kitam net nepatinkam. Be to, Raideris — mano bosas. — Judu vienas kitam kuo puikiausiai patiktumėte, jei tik vienas į kitą rimčiau pažiūrėtumėte. Be to, ne Raideris tavo bosas, o Džastina. Ir tik pakartosiu: judu tyčia elgiatės nedraugiškai, nes vienas kitam patinkate. — Maniau, leisi man tai pasakyti, — šyptelėjusi Klerė bakstelė­ jo Eiverei alkūnę. — Gerai, važiuok. — Ačiū. — Klerė pasižiūrėjo j Hopę. — Daugmaž pritariu vis­ kam, ką ji pasakė. Hopė vėl prisėdo. — Sutinku, kad Džastina — mano bosė. Bet ar nemanote, kad Raideris irgi laiko save mano bosu? — Ne, taip pat manau, kad jei jį taip pavadintum, jis supyktų. Eiverė suraukė antakius ir nutaisė šiurkštų balsą: 45

— Dėl Dievo meilės, aš ir taip turiu pakankamai rūpesčių, kad dar būčiau tavo bosu. Tu — mano mamos problema. Hopė nusikvatojo ir pajuto, kaip įtampa prie kaklo atlėgsta. — Tikrai panašu j jį. Jis dažnai panašiai pasako. Tai dėl ko aš jaudinuosi? Juk tai nebuvo sąmoningai sukurta padėtis, priešingai — išeitis iš padėties. — Aptarkim viską smulkiau, — Eiverė prisitraukė kėdę. — Ar tos padėties metu dalyvavo ir liežuviai? — Eivere... — juokdamasi Klerė papurtė galvą, bet tuoj pat pri­ dūrė: — Iš tiesų tai dalyvavo. Hopė užkišo plaukus už ausų su ką tik grietinę išlaižiusios katės išraiška. — Judvi pakankamai mane pažįstat, kad žinotumėt — jei ko imuosi, padarau iki galo. — Dėl to tavim ir žaviuosi, — mirktelėjo Eiverė. — O kur tuo metu buvo Raiderio rankos? — Atremtos į duris prie mano galvos, nes aš buvau nugara į jas. — M mm... Ar mėgsti bučiuotis, atsirėmus į duris? — paklausė Klerės Eiverė. — M ano mėgstamiausia poza. Nors dėl rankų tai gaila... Lažinuosi, jis sugeba jomis naudotis. Manau, šioje šeimoje tai paveldima. Hopė atsiduso. — Na, atrodo, patenkinau jūsų smalsumą. Ir iš tiesų jaučiuosi daug geriau. Ačiū. — Visada prašom, — šyptelėdama Eiverė paspaudė Hopei ran­ ką. — Dabar Rai ilgą laiką net dviejose vietose dirbs netoli tavęs. Panašioms situacijoms susidaryti susiklostė kone idealios sąlygos. Hopė vėl pajuto, kaip įsitempia nugara. — Visai netrokštu tų situacijų. — Bet tai nereiškia, kad į jas nepakliūsi. 46

— Arba joms nepasiduosi, — pridūrė Klerė. — Judvi dabar gyvenate tik mintimis apie vestuves ir vaikus, tai norite ir mane į tai įtraukti. Bet mano mintys sutelktos tik j darbą. — Ir mudvi turim darbus, — priminė jai Eiverė. — Ir labai puikius. Ten mums dabar ir reikėtų grįžti. Hopė jau ruošėsi kilti, kai tarpduryje pasirodė Džastina M ontgomeri, kuokštą rudų plaukų susirišusi į netvarkingą uodegytę. — Labas, merginos, — ji nusiėmė saulės akinius ir šyptelėjo. Neprivalau dėl nieko jaustis kalta. Visiškai, priminė sau Hopė. — Pasitarimas? — Kaip tik baigėm, — linktelėjo Klerė. Džastina priėjo, padėjo ranką Klerei ant peties. — Kaip jautiesi? Užuot atsakiusi Klerė patrynė pilvuką. — Jaučiamės gerai. — Ketinau šiandien pas jus užbėgti ir pasivogti berniukus. Tu­ riu nesuvaldomą norą surengti iškylą. — Jiems tai labai patiks. — Tuomet sutarta. O su tavim, — ji parodė į Eiverę, — norė­ čiau dar kartą apeiti būsimo restorano patalpas ir kai ką aptarti dėl vestuvių. — Mielai. Būsiu laisva, kai pasirodys Deivas. Beje, užsakiau šviestuvus iš tavo atsiųstos svetainės nuorodos. Jie tiesiog tobuli. — Šaunu. Tiesą sakant, užsukau pasimatyti su Hope. Manau, viršutinei verandai radau baldus, — Džastina atvėrė ryškią kaip jos akinių rėmeliai rankinę ir ištraukė lankstinuką. — Ką manai? — Idealūs! Paprasti, bet atrodo patogūs, patraukli spalva ir au­ dinio faktūra. — Ir aš taip manau. Tai eik ir užsakyk juos. Vėliau norėčiau su tavimi aptarti, kaip galėsime susieti svečių namus su lengvojo kultū­ 47

rizmo centru ir ką įtrauksime į paslaugų paketą. Žinoma, tas bus dar negreit, bet... — ... planuoti niekada ne per anksti, — mintį užbaigė Hopė. — Būtent. Svarbiausia — personalas. Reikia surasti patikimą valdytoją. Jau zonduoju dirvą. — Manau, reikia kas keturias šešias savaites rengti su jais susiti­ kimus — suderinti renginius, idėjas, rinkodaros planus. Džastina šyptelėjo Hopei. — Puikus pasiūlymas. — Tuomet visiems išsiųsiu elektroninius laiškus ir suderinsime tinkamiausią laiką. Jei sutarsim susitikti popietėmis, galėsim rinktis svečių namų valgomajame. Ir man jau reikia ten grįžti. — Atsiprašau, jei per mane nebaigėte pokalbio. — N iekojau viską aptarėme. — Tuomet palydėsiu tave, o paskui pasigrobsiu berniukus. Su judviem pasimatysiu vėliau. Kaip tau neryški pilkšvai melsva spal­ va? — pasiteiravo ji Hopės. — Tokia galėtume nudažyti lengvojo kultūrizmo centrą. — Kažin ar įmanoma ką nors geriau sugalvoti. Eiverė palaukė, kol dvi moterys dingo už durų. — Vyksta kai kas įdomaus. Linktelėjusi Klerė sukryžiavo rankas ant pilvo. — O taip... — Ir ką mes apie tai manome? — Jie nėra vienas kito skonio. Nė iš tolo. — Būtent, — sutiko Eiverė. — Gal dėl to ir jaučiuosi taip gerai. — Ir aš, — Eiverė pašoko ir iš šaldytuvo ištraukė kokakolos bei imbierinio alaus. — Turbūt trokštame juos suporuoti, nes pačios esame įsimylėjusios du Montgomerių brolius. Liko vieniša draugė ir vienišas brolis. 48

— Būtų lyg simetrija, kokia Hopei patinka. Jei tik ji taip nepyk­ tų ir nesipriešintų. Tačiau viskas tikrai ne dėl to. Mudvi juos mylim, todėl trokštam matyti juos laimingus. Trokštam, kad jie turėtų artimą žmogų, teikiantį jiems laimės. — Raideris susitikinėjo su daug moterų, bet... — ... niekada neįsipareigoja, — užbaigė Klerė. — O Hopė su niekuo nesusitikinėja. Ji nebuvo pasimatyme nuo pat... — ... Džonatano laikų, — nenoriai ištarė Eiverė. — Jis įskaudino labiau, nei ji gali prisipažinti. Net pačiai sau. O visų svarbiausia — po šitoji įsikalė į galvą, kad nenori ir jai neberei­ kia pasimatymų ir sekso. — Tu irgi taip galvojai, — pastebėjo Eiverė. — M ano padėtis buvo visai kitokia. Be to, vaikščiojau į pasima­ tymus. — T ik į kelis. — Tiesa. Bet privalėjau rūpintis trimis vaikais ir verslu. O svar­ biausia — iki Beketo nesutikau jokio tinkamo vyro. — Klerė lėtai atsigėrė. — Bet yra dar viena, kiek beprotiškai atrodanti priežastis. — M an tokios patinka. — Turiu omeny Ližę. Ji tiesiogiai ir netiesiogiai stumtelėjo mane prie Beketo. O tave — prie Oveno. O dabar matai, kaip viskas susiklostė... Eiverė paėmė Klerės delną. — Ištekėjusi ir besilaukianti dvynių. — O tu planuoji vestuves, — Klerė spustelėjo Eiverei ranką. — Kaip manai, Ližė žino, mato ar nujaučia galimus jausmus, ko nesu­ gebam mes? — Gal. Ir tai ne mažiau beprotiška nei jos pačios egzistavimas svečių namuose, belaukiant kažkokio Bilio. — Turbūt. Norėčiau sužinoti, kas jis toks ir kas toks jai buvo. 49

— Pasikliauju Hope su Ovenu. Gal negreitai, bet jie tikrai iškapstys, — nusišypsojo draugei Eiverė. — Tai ką iš to papasakosim Ovenui su Beketu? — Viską. — Gerai. Jie pradės šaipytis iš Raiderio, o tai jį įsiutins. Padau­ gės progų panašioms situacijoms susidaryti. Po to subingalvio D žo­ natano Hopei labai praverstų tikras vyras. — Raideris — tikras vyras. Ji pavadino jį pasipūtėliu, — nusi­ šaipė Klerė. — Žinau, — Eiverė pratrūko juoku. — O jis pavadino ją sno­ be. Pasipūtėlis su snobe... Turbūt negražu taip sakyti, bet man labai patinka. — M an irgi, — Hopė pakėlė skardinę ir susidaužė su Eivere. — Už būsimą įdomią vasarą.

Didesnę savaitės dalį jai pavyko jo išvengti. Žinoma, teko jį ma­ tyti, bet specialiai tikrai nežiūrėjo. Tiesiog tokiame mažame mies­ telyje kaip Bunsboras gan sudėtinga nepastebėti Raiderio M ontgomerio, pasipūtėliškai vaikštančio iš vienos savo darbo vietos į kitą. Ji matė jį einantį į „M acT’s“, į kepyklą, vaikštantį aplink lengvojo kultūrizmo centrą, lauke persimetantį žodžiu su „Sherry s“ kirpėju Diku ar „Crawford’s“ pardavėjais. Čia, ten, visur... — su apmaudu pagalvojo Hopė. Ir kad išvengtų susitikimo su juo, sugalvojo sau namų areštą. Bet ne todėl, kad nebū­ tų turėjusi darbo. Pirmąją vasarą svečių namai tapo tikrai populiarūs. Čia apsigyveno du iš kito miesto atvykę rašytojai, kuriuos Klerė pa­ sikvietė pristatyti savo knygas. Viena miela porelė atvyko į Bunsborą susitikti su klase po penkiolikos metų. „Titanijoje ir Oberone“ apsi­ 50

gyvenę jaunuoliai susižadėjo ir jau šnekėjo, kad vestuvinę naktį norės praleisti tame pačiame kambaryje. Iki šiol Hopei teko sutikti mielų, keistų, įnoringų ir patenkintų gyventojų. Turbūt visokių po truputį, pamąstė ji, traukdama žarną, ketindama laistyti gėles ir krūmus. Šiandien užimti šeši kambariai — juose apsigyveno dvi seserys, jų motina ir trys dukterys. Praeitą naktį jos triukšmingai linksminosi. Hopė numanė, kad prieš veido procedūras ir masažus jos dar saldžiai snaudžia. Ir aš surengsiu savo mergaičių vakarėlį, nusprendė Hopė. Bus Klerė su mama, Eiverė, Džastina bei Kerolė su dukra, o iš Filadelfijos atvyks jos pačios mama su seserimi. Truputis gardaus maisto ir vyno, daugybė šnekų apie vestuves ir vaikus. Kaip tik to man ir reikia. Ji palaistė mulčią, pamalonino išsikerojusias rožes ir koketišką gliciniją. Jos žiedai gegužės orą pripildė saldžiu aromatu. Hopė tikė­ josi, kad kitais metais per Eiverės vestuves jos irgi šitaip žydės. Dirbdama malonų darbą, Hopė pralinksmėjo ir ėmė niūniuo­ ti, nekreipdama dėmesio į trenksmus ir pjūklo džeržgimą iš pastato kitapus automobilių aikštelės. Galvoje pervertė įprastų darbų tvarka­ raštį ir nusprendė vakare vėl paieškoti informacijos apie Bilį. Idealu. — Ei, ar... Tai buvo viskas, ką Raideris spėjo ištarti. Nuo balso už nugaros krūptelėjusi Hopė staigiai atsisuko, ir vi­ sai netyčia vandens čiurkšlė pataikė tiesiai Raideriui į tarpukojį, o paskui į veidą. — O Dieve... — Hopė negrabiai numetė žarną į šalį. Labai lėtai Raideris nusiėmė akinius nuo saulės. Nuo jo plaukų ir drabužių varvėjo vanduo. 51

Kvailiukas džiaugsmingai puolė teškentis vandens klane. — Kas čia per šūdas?! — Sšš... — Hopė pakėlė galvą į balkoną. — Turim svečių. Daug moterų. — Tai todėl išmaudai kiekvieną pasirodžiusį vyrą? — Atleisk, visai nenorėjau... Labai atsiprašau. Išgąsdinai mane ir... — Manai, čia juokinga? — Raideris pakėlė balsą išvydęs, kaip Hopė bando sulaikyti juoką. — Ne. Taip. Taip, juokinga, bet tai nereiškia, kad neatsiprašau. M an tikrai labai gaila, — pakartojo ji ir, Raideriui priėjus arčiau, vėl čiupo žarną. — Tačiau nėra ko sėlinti, kai kas nors rankose turi įjung­ tą laistymo žarną. — Aš ir nesėlinau. T ik ėjau pro šalį,— Raideris atmetė varvan­ čius plaukus nuo veido. — Duokš man tą žarną. — Dar ko! Aš tave apliejau netyčia. O tu nori mane išmaudyti kerštaudamas. Luktelk, atnešiu rankšluostį. — Nereikia to rankšluosčio. Noriu kavos. Ketinau išgerti, tai ir ėjau pro čia į virtuvę. — Atnešiu tau kavos ir rankšluostį, — pažadėjo Hopė ir iš tolo jį apėjo. Išjungusi žarną, ji nuskubėjo vidun. Visą kelią iki skalbyklos ji kikeno, prunkštė ir krizeno. Pačiupusi nuo lentynos rankšluostį, ji pasuko į virtuvę. Ten pripylė kavos į puo­ delį ir pasaldino dviem gabalėliais cukraus, kaip Raideris ir mėgsta. Kad jam širdis suminkštėtų, šalia į lėkštutę įdėjo traškų keksiuką su šokoladu, o šuniui paėmė šuns sausainį. Perbėgusi vestibiulį, ji sustojo įsitikinti, ar Raideris nepasiėmė žarnos. Hopė augo su broliu, tad žinojo, ko galima tikėtis. Susikaupusi ji nutaisė atgailaujamą veido išraišką ir išėjo. Ir liepė sau nepastebėti, kad permirkęs tas vyras atrodo labai seksualiai. 52

— Aš atsiprašau. — Gerai, jau sakei, — Raideris paėmė rankšluostį ir pradėjo trinti šlapius susitaršiusius plaukus. — Atnešiau tau keksiuką, — gailiu balsu ištarė moteris, nors vėl vos laikėsi nesikvatojusi. — Kokį? — nužvelgė ją Raideris ir užsimetė rankšluostį ant peties. — Su šokoladu. — Gerai. — Jis paėmė keksiuką ir kavą, o Hopė numetė šuniui jo skanumyną. — Gal paaiškintum, kodėl aštuntą ryto laistai sodą ir praeivius? — Nes keletą dienų nelijo. Be to, yra gyventojų, kuriems reikės ruošti pusryčius. Toji šeima vėlai atsigulė, todėl šiek tiek pamiegos. Turiu laisvo laiko, tai... — Hopė nutilo pagalvojusi, kodėl išvis pri­ valo teisintis. — O tu gal paaiškintum, kodėl pusę aštuntos eini čia kavos? — Užmiršau, kad šiandien Ovenas ateis vėliau. Jis paprastai nu­ perka kavos. Pamaniau, virtuvėj rasiu Kerolę. Norėjau paprašyti jos buto rakto, kad galėčiau sutvarkyti užsikimšusią virtuvės kriauklę. Niekas nedrįstų pasakyti, kad jis blogas sūnėnas, sūnus ar brolis, pamanė Hopė. — Ji ateis aštuntą. Palauk, jei nori. Galiu tavo šlapius drabužius įmesti į džiovintuvą. — O tavo moteriškos giminės svečiai neišsigąs, kai po namus vaikščios nuogas vyras? Tos moterys? pagalvojo ji. Kažin. — Tokį reginį jos turbūt palaikytų maloniu priedu. Bet „Marga­ ritos ir Persio“ numeris neužimtas. Gali ten palaukti. Nuogas... — pagalvojo ji. Atšiaurus, puikiai sudėtas ir nuogas. O, mano dykuma velniškai išdžiūvusi... 53

— Neturiu laiko. Reikia dirbti. — Raideris atsikando didelį keksiuko kąsnį. — Neblogas. Kvailiukui suvizginus uodega, jis atplėšė gabalėlį ir nežiūrėda­ mas numetė žemyn. — Labai ačiū, — tarė Hopė. — Yra problemų dėl šviestuvų? — pasmalsavo jis, kramtydamas dar vieną kąsnį. — Ne. Bet prieš dvi dienas „Titanijoje ir Oberoneu apsistojo porelė. Jiedu ten susižadėjo. Rytą jie man padėkojo, kad išbarsčiau ro­ žių žiedlapius ant jų lovos. T ik kad aš ten nieko nebarsčiau, — Hopė žvilgtelėjo į svečių namus. — Koks mielas siurprizas. Būčiau norėjusi pati tokį sugalvoti. — Atrodo, turi padėjėją. — Atrodo, taip. Ar neprieštarausi, jei vėliau užsuksiu į Eiverės patalpas apžiūrėti, kaip ten viskas atrodo? Jis įsmeigė į ją įdėmias akis, o tada uždengė jas saulės akiniais. — Kodėl turėčiau prieštarauti? — Gerai. Tikriausiai iš apmaudo neleidau sau pajusti to nedidelio malo­ numo. Bet nieko kito negaliu dėl to kaltinti, išskyrus save, pagalvojo ji. — Jei jau baigei šluostytis... — Aha, — jis atkišo jai rankšluostį. — Ačiū už kavą. Ir už dušą. — Prašom, — didvyriškai nurijusi juoką atsakė Hopė. Raideris nuėjo. Kvailiukas palaimingai nusišypsojo šuniška šyp­ sena ir nucipeno paskui šeimininką. — Kas čia toks buvo? — nuskambėjo balsas iš viršaus, vėl pri­ vertęs Hopę krūptelėti. Gerai, kad dabar neturiu rankose žarnos, sumetė ji ir žvilgtelėjo viršun. Trečiame aukšte su vonios chalatu stovėjo moteris, tingiai pa­ sirėmusi į balkono turėklus. Hopė karštligiškai bandė prisiminti jos vardą. Čia vidurinioji sesuo Kortnė, pagaliau sumojo ji. 54

— Labas rytas. Čia buvo vienas svečių namų savininkų. — Tikras gražuolis, — mieguistai šyptelėjo ji. — M ano buvusy­ sis irgi yra aukštas, patrauklus tamsiaplaukis. Atrodo, jaučiu silpnybę tokio tipo vyrams. Hopė irgi nusišypsojo. — O kas gi nejaučia? — Jūs teisi. Ar nieko blogo, jei nusileisiu pusryčiauti su chalatu? Jau kokį pusmetį nesijaučiau tokia atsipalaidavusi, todėl norėtųsi kuo ilgiau taip pabūti. — Prašom. Virtuvėje yra šviežios kavos. Tuoj pradėsiu ruošti pusryčius. — Kaip man čia patinka, — svajingai atsiduso Kortnė. Ir man, pagalvojo Hopė, vilkdama šalin žarną. Ir aš nebejaučiu įtampos kaip anksčiau, suvokė ji. Pagaliau normaliai, be kandžiojimųsi pasikalbėjo su Raideriu. O tam tereikėjo tik išmaudyti jį su žarna. Juokdamasi Hopė pasuko atgal į svečių namus susitikti su gy­ ventojais.

4 skyriu s

o išsitraukė sausus, pakenčiamai švarius marškinėlius ir atsarginius džinsus. Toji žarna pasidarbavo tikrai ne­ prastai, niūriai pagalvojo jis ir nusinešė drabužius į „M acTs“ pastatą. — Tos moterys... — tarė jis Kvailiukui, o šuo atsakydamas nuž­ velgė jį vyriškai solidariu žvilgsniu. Jiedu pasuko į gręžtuvų džeržgesio, vinių šaudyklių pokšėjimo ir per radiją plyšaujančios kantri muzikos triukšmą — be jo niekas nesugebėjo perjungti į roką grojančią stotį. Raideris perėjo restoraną ir pro tualetuose besidarbuojančius santechnikus pasuko į virtuvę. Čia prie nebaigto bufeto pasilenkęs Beketas nagrinėjo brėžinius. — Labas. Kadangi ketiname duris... — Pakėlęs galvą Beketas nutilo ir išlenkė antakius. — Pakliuvai į liūtį? Raideris bambėdamas švystelėjo drabužius ant didelio grilio ir pasilenkė atsirišti batų. — J svečių namų šeimininkę su sodo žarna. — Biče, ji tave išmaudė! — brolis prapliupo kvatoti. — Užsičiaupk, Bekai. 56

— Ką jai padarei? Vėl bandei pagraibyti? — Ne, o be to, aš jos niekada negraibiau, — atsistojęs Raideris nusitraukė varvančius marškinius. — Aš girdėjau, kad buvo kitaip, — šyptelėjo Beketas. Atsiseginėdamas diržą Raideris įniršęs nužvelgė brolį. — Jau sakiau tau — nebuvo jokio grabaliojimosi! Ir tada pasi­ bučiuoti pasiūliau ne aš. Todėl užsičiaupk. — Bet ji tave išmaudė! Ką darei po to — vaikeisi ją po kiemą? Hopė tikrai išmaudė Raiderį iki pat apatinių. Kadangi mašinoj atsarginių apatinių jis nesivežioja, dabar teks vaikščioti be jų. Raideriui išlipus iš kelnių, Beketas ir toliau nuo jo nenuleido linksmo žvilgsnio. — Jei tavo žmona nebūtų nėščia, išspardyčiau tau subinę. — Atrodo, dabar taikinys yra kažkieno kito subinė. — Kad tavąją išspardyčiau, man net nereikia taikinio,— Raide­ ris atsargiai užsisagstę džinsus ties intymiomis vietomis. — Ji laisto tas sumautas gėles ir nė nesidairo aplink. Be to, ji nervinga. — Gal todėl, kad ją sunervinai. — Jau baigei? — burbtelėjo segdamasis diržą Raideris. — Galėčiau sugalvoti ir daugiau. Patrauk į šoną tuos savo šla­ pius skudurus. Vilkdamasis marškinėlius Raideris iškėlė jam abu didžiuosius pirštus. — Gal kitą kartąjį tave dar ir nuskus? Gerai, šiam kartui pakaks. — Ovenas galimiems nuomininkams aprodys butus virš ke­ pyklos, tai pageidauja, kad viskas ten būtų gražu. Nusiunčiau Čadą baigti statyti spynas ir jungiklių plokšteles. Kerolės kriauklė kemšasi, todėl paprašė manęs sutvarkyti. Einu sau iš kepyklos į svečių namus paimti rakto ir kavos, o toji atsisuka ir išmaudo mane nuo tarpkojo iki galvos! 57

— Ji tyčia taip padarė? Palaukim Oveno. Trise kaip nors sugebėsim ją sučiupti. — Labai juokinga, — Raideris paspyrė šlapius drabužius. — Bet užtai gavau kavos ir keksiuką. — Kokį? — Kokį mėgstu. Kadangi pranešė, kad artimiausiomis dienomis nebus lietaus, liepsiu dažytojams lipti į keltuvą ir pradėti dažyti išorę. — Gerai. Šiaip ar taip rytinį dušą jau gavai. Kuo aš galėčiau tau padėti? — Beketas išskėtė rankas, o jo akyse šokinėjo linksmi velniu­ kai. — Kai kitąsyk svečių namuose reikės ką nors pataisyti, nusiųsiu Dėką. Jis galės bučiuoti Hopę. Beketas prisiminė vieną darbininką. Dėkas — geras darbuoto­ jas, linksmo būdo... bet veidas galėtų būti gražus nebent tik jo trum ­ paregei motinai, pagalvojo jis. — Žiauriai čia tu, žmogau... — Jei tavo vaiduoklis nori žaisti, tai tegu žaidžia su kuo nors kitu. — Ližė nėra mano vaiduoklis. Ir vargu ar ji trokšta Hopę su­ piršti su Deku. — Niekam nereikia manęs su kuo nors piršti. Jei norėsiu paka­ binti tobuląją Hopę, sugebėsiu pats. — Jei jau taip sakai... Už nugaros jie išgirdo vaikiškus balsus ir kojų trepsenimą. Trims berniukams sugužėjus į didelę virtuvę, Beketo veidas nušvito. Mažiausias jų — šešerių Merfis — išsiveržė priekin ir padavė Beketui Kapitono Amerikos žaislinę figūrėlę su nutraukta galva. — Jam nukrito galva. Pritaisyk, gerai? Nes jam labai reikia galvos. — Pažiūrėkim... — Beketas pritūpė. — Kaip čia ji galėjo nu­ kristi? — Tikrinau, ar jis gali pasukti galvą atgal, nes priešai dažnai sėlina už nugaros. Ir tada nukrito, — vaikas padavė Beketui ir gal­ vą. — Bet tu mokėsi ją pritvirtinti. 58

— Galim jį palaidoti, — nusišypsojo vidurinysis Liamas. — Tu­ rim tavo pagamintus karstelius. Galėtum atskirą pagaminti jo gal­ vai, — jis išdykėliškai nusišypsojo Raideriui. — Juk jei galva nule­ kia — tu miręs. — Ar matei kada vištą be galvos? Jos kūnas vis tiek laksto, tarsi ieškodamas savo galvos. — Negali būti! — sukikeno vyriausiasis Haris, o Liamas išsi­ žiojo iš nuostabos. — Gali, jaunasis džedajau. Tiesą sakant, tai... O, atėjo Klerė. — Atleiskite. Buvom poliklinikoj pasitikrinti sveikatos. Visiems viskas gerai. Ketinom eiti j knygyną, bet jie baisiai veržėsi čia užsukti ir viską apžiūrėti. — Aš noriu čia likti ir dirbti, — Haris maldaujamai pažvelgė j Beketą. — Galėsiu jums padėti. — Jei Haris pasiliks, ir aš liksiu, — Liamas peštelėjo Beketo džinsus. — Ir aš noriu. — Ir aš! — šūktelėjo Merfis ir pakėlė savo rankutes į Beketą. — Gerai? — Mes juk tarėmės... — priminė Klerė. — Mes tik prašom, — maldaujantis Hario žvilgsnis meistriškai pavirto nekaltu. — Juk jie gali nesutikti. — Mums visai praverstų vergai, — pamąstė Raideris ir buvo apdovanotas angeliška Hario šypsena. — Raideri, nenorėčiau jūsų apsunkinti... — Truputį gysloti, — Raideris žnybtelėjo Liamo bicepsus, — bet gali praversti. — Mes juos pasidalysime, — tarė Beketas Raideriui ir padavė Merfiui sutaisytą superherojų. — Taip ir žinojau, kad sugebėsi sutaisyti — smarkiai apkabinęs Beketą, Merfis nusišypsojo mamai. — Prašau, ar galim būti vergai? 59

— Argi įmanoma atsilaikyti prieš penkis patrauklius vyrukus? Žadėjau juos vestis į „Vestą“ priešpiečių, bet... — Susitiksim ten. — Pasodinęs Merfį, Beketas priėjo prie Klerės, perbraukė ranka jos skruostą, tada lūpomis — josios. — P u­ siaudienį, gerai? — Gerai. Paskambink, jei reikės pastiprinimo. Berniukai, elkitės gražiai, — perspėjamai ištarė moteris. — Jei neklausysit — sužinosiu, net jei jie man ir nepasiskųs. Aš būsiu kitapus gatvės, — linktelėjo ji Beketui ir išėjo. — Jei jos čia nebus, kaip ji sužinos? — nesuprato Merfis. — Nes ji sakė, kad vis tiek sužinos. — Mamos turi paslaptingų galių, — mirktelėjo jam Beketas. — Bet jei tu išsidirbinėsi, prigręšim tave prie sienos žemyn gal­ va, — pridūrė Raideris. — Tu prižiūrėsi mažiausiąjį? — Aha, — Beketas uždėjo ranką Merfiui ant galvos. — Nusivesiu vidurinį ir jaunėlį į butus. Galės padėti įstatyti spynas. — Kodėl aš vidurinis, o jis — jaunėlis? — suniurzgėjo Liamas. — Todėl, kad tu — vidurinis. — Kai gims broliukai, aš nebūsiu vidurinis. Merfis bus. — Jam patinka matematika, — didžiuodamasis pasakė Beketas. — Dar vienas skaičių maniakas? Kai ateis Ovenas, galės jį pri­ žiūrėti. Aš paimsiu šitą,— jis ranka suėmė Hario kaklą ir nepaprastai sujaudino berniuką. — Jis iš visų aukščiausias. Drošim į sporto klubą. Pakeliui laikinai vidurinįjį užvešiu į kepyklą. — Puiku. Ačiū. Raideriui išėjus su abiem berniukais įkandin, Beketas pasisuko į Merfį. — Na, čiupkim įrankius. — Mūsų įrankius! — Merfis angeliškai nusišypsojo. 60

Kadangi abu vaikai buvo suaugusiųjų prižiūrimi, Raideris tikė­ josi, kad Liamas neiškrės ko nors kvailo. Visgi paaukojo kelias mi­ nutes, kol aprūpino berniuką jungiklių plokštelėmis ir įdavė mažą atsuktuvą. Tam vaikui dar tik aštuoneri, bet jis jau nagingas. Iš visų trijų jis sumaniausias ir karščiausio būdo. Tikriausiai tai visų vidurinių vaikų bruožas, — pamanė Raideris. — Jei nesusimausi, už valandą gausi po dolerį, — pažadėjo jam Raideris. — O jei susimausi, gausi po skylę. — O kiek yra skylė? — Nieko. — Nenoriu skylės, — atšovė Liamas. — Niekas nenori, todėl nesusimauk. Jei jis ko pridirbs, — paro­ dė jis meistrams, — nuveskite jį pas Beką. Eime, Hari Keri. — Aš vyresnis, todėl turiu gaut daugiau už Liamą. — Doleris už valandą, — lipant laiptais pakartojo Raideris. — Susitarimas galioja visiems. — Tada turėčiau gauti premiją. Maloniai nustebęs Raideris nužiūrėjo Harį. — Po velnių, ką tu išmanai apie premijas? — M ama moka savo darbuotojoms premijas už tai, kad jos sun­ kiai dirba. — Gerai, primink man tai per Kalėdas. — Ar galėsiu pašaudyt tais šautuvais su vinimis? — Aišku. Po kokių penkerių metų. — Močiutė sakė, statot namą, į kurį žmonės ateis sportuoti, nes tai sveika. — Būtent taip. — Mes turim valgyt brokolius, nes tai sveika. Bet per vyrų va­ karėlį jų galima ir nevalgyti. 61

— Tuo vyrų vakarėliai ir geri, kad perjuos niekada nereikia val­ gyti brokolių. — Ar reikės matuoti? Beketas man padovanojo ruletę, bet pa­ likau namie. — Rasim kitą. Įžengus vidun, Haris sustojo ir ėmė aplink viską žiūrinėti. Po griovimo darbų tebuvo likusios išorinės sienos, įdubęs stogas ir plačios erdvės. Brigadai besidarbuojant, džeržgė pjūklai, taukšėjo plaktukai, pokšėjo vinių šaudyklės. — Oho, kiek vietos... — išsižiojo Haris. — O kodėl čia nieko nėra? — Mes išgriovėm, nes atrodė blogai, — paprastai atsakė Raide­ ris. — O dabar pastatysim, kad būtų gerai. — Pastatėt visą šitą pastatą? Kaip? Supratęs, kad berniukas nepagavo minties, Raideris nuvedė jį prie brėžinių. — Juos nubraižė Beketas. Mačiau, kaip braižė. Bet stogas atro­ do visai kitaip, — pasakė Haris. Tas vaikas smalsus. Ne vien protingas, bet ir pastabus berniūkš­ tis. Gal jis būsimas rangovas? — pagalvojo Raideris. — Mes nuimsim tą seną stogą. — O jei pradės lyti? — Tada sušlapsim. Haris nusišypsojo. — O aš galiu ką nors pastatyti? — Aha. Surasiu tau plaktuką.

' ;:;v "

Jis mėgavosi savimi. Vaikas buvo protingas, energingas ir su užsidegimu griebėsi vykdyti viską, ko niekada nebuvo daręs. Ir vis­ 62

ką darė juokingai — dažnai netgi tyčia. Kelis sykius užėjęs Raideris užmetė akį į vaikus ir jų turimus įrankius, norėdamas įsitikinti, kad Haris tikrai dirba saugiai. Vaikui patiko mokytis statyti. Aiškindamas kai kuriuos dailidystės pagrindus Raideris prisi­ minė savo paties vaikystę, kai mokėsi šio amato iš savo tėvo. Jei ne energingą ir išradingą moterį vedusio Tomio M ontgomerio talentas, kantrybė ir varomoji jėga, „Montgomerių šeimos rangovai“ nė neegzistuotų. Kartais Raideris pajusdavo — jam ypač trūksta tėvo tokių kaip šis darbų pradžioje, kur jis sugebėdavo suvokti neišmatuojamas pas­ tatų galimybes. Tėtis būtų sužavėtas, mokydamas Harį matuoti ir žymėti pagal­ vojo Raideris. Tuščios erdvios patalpos aidėjo nuo triukšmo, atsidavė prakaitu ir pjuvenomis. Ir jis tikrai žavėtųsi šiuo berniuku ir jo galimybėmis. Jam dar tik devyneri, greit bus dešimt. Ištįsęs, išsišovusių alkūnių ir nesiderinan­ čiomis priėjo kūnelio didelėmis pėdomis. O pakeliui — dar du vaikai. Taip, bendraudamas su Brusterių ir Montgomerių šeimynėle tėtis patirtų milžinišką malonumą. Vaikis įsiliejo į brigadą. Jis nepavargdamas kalė ir nešiojo. Rai­ deris numanė, kad taip nesitęs amžinai, bet vaikiui šis vergiškas neei­ linės dienos darbas leido pasijusti vyru bei brigados dalimi. Raideris nusprendė pailsėti, čiupo „Gatorade“ buteliuką ir atsi­ gėrė. Haris atsistojo šalia ir mėgdžiodamas jį ėmė tyrinėti savo darbą. — Na, meistreli, pastatei savo pirmąją sieną. Imk. — Raideris iš įrankių diržo ištraukė dailidės pieštuką ir padavė vaikui. — Užrašyk čia savo vardą. — Tikrai galiu?! — Aišku.Jį padengs izoliacine medžiaga, gipskartonio plokštė­ mis ir dažais, bet tu žinosi, kad jis ten yra. 63

Laimingas Haris stvėrė pieštuką ir ant sienos rėmo rūpestingai išraitė savo vardą. Kai šūkaudamas įbėgo Liamas, jis atsisuko. — Jie tave išspyrė? — pasiteiravo Raideris. — Ne-a! Prisukau milijoną jungiklių plokštelių. Ir dar durų bumbulą. Mane pamokė Čadas. Tada Beketas pasiuntė čionai jūsų pašaukti. Eisim valgyti picos. Tuo metu įėjo Beketas su Merfiu. — Aš pastačiau sieną! Pažiūrėkit — mes su Raideriu pastatėm sieną! Liamas suraukė antakius. — Kokia čia siena, jei galima ją pereit kiaurai? Pasižiūrėk, — taręs, jis pademonstravo. — Čia stakta, — iškilmingai tarė Haris. Liamo veido išraiška iškart pasidarė maištinga. — Ir aš noriu pastatyti staktą! — Kitą kartą, — Beketas suėmė jį už apykaklės. — Atsargiai. Laikykis statybos taisyklių. — O aš pastačiau paaukštinimą. A nt jo galima atsistoti, — pa­ aiškino Merfis. — Bet dabar — priešpiečių pertrauka ir valgysim picą. Jis prarado laiko pojūtį, pagalvojo Raideris. — Nuvesiu juos nusiprausti, — pasakė Beketas. — Varysim žaisti videožaidimų. Uždirbau tris dolerius, — Lia­ mas ore pamojo banknotais. — Taip, taip... — pamatęs Hario žvilgsnį Raideris išsitraukė piniginę. — Tu juos užsidirbai. — Ačiū! Ar eisi su mumis priešpiečiauti? — Netrukus ateisiu. Dar turiu pabaigt keletą dalykų. — Ovenas naujojo restorano pastate kažką aptarinėja su Eivere. Jis sakė dvidešimt. 64

— Tinka. — Gerai, kariai, žygiuojam apsiprausti. Pro virtuvės langą Hopė pamatė Beketą su mažaisiais vyrukais. Kaip miela... — pagalvojo ji. Tikriausiai traukia j „Vestą" priešpiečių. M an ir pačiai derėtų ko nors užkrimsti, susigriebė ji. Netrukus grįš svečiai ir nebeturėsiu laiko. Kambarių apžiūra atlikta, stiklinės, puodeliai ir visi kiti išmėtyti daiktai surinkti. Reikės užsakyti daugiau padėkliukų ir rankšluosčių. Tiesa, ir bokalų, priminė ji sau, nes kai kurie svečiai juos išsiveža namo kaip suvenyrus. Dabar svečių namuose tylu ir tuščia. Čia apsistojusios moterys išėjo pasilepinti kūno procedūromis, o Kerolė su Džastina lengvojo kultūrizmo centrui ieško plytelių, grindų paklotų ir dar kažko. Svečių kambarių valytojų komanda atvyks maždaug po valan­ dos. Paskui reikės darsyk juos patikrinti. Dabar beliko įpilti į ąsotį atšaldytos arbatos ir pridėti į šaldytuvą mineralinio vandens bei ga­ zuotų gėrimų. Taigi prieš aptarnaujant svečius bus galima šiek tiek pailsėti. Bet vos tik Hopė ant spintelės šalia dubenio su didžiulėmis vio­ letinėmis vynuogėmis pastatė arbatos ąsotį, suskambo priimamojo skambutis. Pagal šiandienos tvarkaraštį niekas nieko neturi atvežti, prisi­ minė ji. Bet gal koks svečias pamiršo raktą ar būsimas klientas nori apžiūrėti namus? Su įprasta svečių namų šeimininkės šypsena Hopė priėjo prie durų. Pro durų stiklą išvydus vyrą toji šypsena iškart dingo. Jis dėvėjo vasarišką pilką kostiumą ir kaklaraištį, užrištą tobu­ lu Vinzoro mazgu. Kaklaraištis prie kostiumo labai derėjo, nes buvo tiksliai tokios pat pilkos spalvos ir su tamsiai raudonos spalvos dry­ žiais. Lieknas, aukštas, įdegęs klasikinio grožio vyras. 65

Ir visiškai nepageidaujamas. Hopė nenoriai atrakino duris. — Džonatanai? Kaip netikėta... — Hope, — žaviai šyptelėjo jis, tarsi vos prieš metus nebūtų jos nusviedęs kaip kokio nebemadingo drabužio. — Atrodai nuostabiai. Si šukuosena tau labai tinka. Jis pasisuko tarsi norėdamas ją apkabinti. Hopė demonstratyviai atsitraukė. — Ką čia veiki? — Šią minutę mąstau, kodėl nepakvieti manęs užeiti. Keista vidury dienos rasti užrakintą viešbutį. — Tokia mūsų strategija. Ir čia ne viešbutis, o svečių namai. Mūsų gyventojai gali mėgautis privatumu. — Aišku... Atrodo visai žavinga vietelė. Norėčiau dar ką nors pamatyti. — Jis kelias akimirkas luktelėjo, tada vėl išskleidė šypsenė­ lę. — Kur tavo profesinis etiketas? Kaip malonu būtų trenkti durimis jam į veidą! Bet vaikiška. Ir jis gali pamanyti, kad aš vis dar jam neabejinga. — Dauguma svečių kambarių užimti, bet jei domina, galiu ap­ rodyti bendrojo naudojimo patalpas. — Taip, labai. Įdomu, kodėl? — nesuprato Hopė. — Džonatanai, darsyk norėčiau paklausti — ką čia veiki? — Norėjau tave pamatyti. M ano tėvai perduoda tau linkėjimų. — O tu perduok jiems manuosius. Hopė įkvėpė. Ai, bala nematė, pagalvojo ji. — Čia — mūsų priimamasis. — Nedidelis, bet jaukus ir turi savo charakterį. — Ir mes taip manom. — O čia autentiškos plytos? Hopė žvilgtelėjo į plačią atvirą akmeninę sieną. 66

— Taip, o šiose senose fotografijose galima išvysti svečių namus ir pagrindinę gatvę. — M mmh... Žiemą turbūt labai malonu sėdėti prie šio židinio. Hopė vos tvardė apmaudą, kad Džonatanas čia ir komentuoja JOS namus. — Taip, čia — mėgstamiausia svečių vieta. O ten — atvira vir­ tuvė, — tęsė mostelėjusi ranka Hopė. O, kad prieš jam ateinant būčiau gavusi bent penkias minutes! Galėjau atnaujinti makiažą ir šiek tiek pasišukuoti. Jausčiausi daug oriau... — Svečiai patys gali pasiimti tiek, kiek pageidauja. Vyras nužvelgė masyvius geležinius šviestuvus, nerūdijančio plieno virtuvės reikmenis ir prabangų bufetą granitiniu paviršiumi. — Pagal sąžinę? — Neimame pinigų. Visas maistas ir gėrimai įskaičiuoti į kam­ bario kainą. Siekiame, kad mūsų svečiai jaustųsi kaip namie. Štai ten — pagrindinis vestibiulis. Vyras stabtelėjo prie Hopės kabineto ir vėl nusišypsojo. — Kaip ir galima tikėtis — tvarkingas ir dalykiškas. M ums ta­ vęs trūksta, Hope. — Tikrai? — Labai. Hopė apsvarstė kelis galimus atsakymo variantus, bet nė vienas nepasirodė pakankamai padorus. O ji buvo pasiryžusi išlaikyti savi­ garbą. — Itin didžiuojamės visuose svečių namuose išklotomis plyte­ lėmis. Čia, po pagrindiniu stalu, gali pamatyti plytelių rašto centrą. Gėlių puokštes kuria vietinis floristas. Jos atspindi ne tik metų laikus, bet ir kiekvieno kambario stilių bei nuotaiką. — Žavinga. Išties gražiai papuošta. Aš... 67

— Medinės pastato dalys, — Hopė mandagiai prasispraudė pro Džonataną, — ir arkinių įėjimų karkasai — Montgomerių šeimos nuopelnas. Jie rekonstravo, remontavo ir papuošė šį seniausią Bunsboro mūro pastatą. Jau nuo pat pradžių čia buvo svečių namai. Antai poilsio kambarys. — H o p e... — vyras pirštu perbraukė Hopės ranką, šiai nespėjus jos patraukti. — Kai aprodysi, leisk man tave pakviesti priešpiečių. M udu pernelyg ilgai nesimatėm. Nepakankamai ilgai, pagalvojo moteris. — Džonatanai, aš dirbu. — Juk tavo darbdaviai išleidžia tave papriešpiečiauti? Kur reko­ menduotum nueiti? Hopei nereikėjo stengtis apsimesti šalta. Visus jausmus tam vy­ rui atspindėjo jos balso tonas. Džonatanas garantuotai manė, kad ji sutiks su pasiūlymu. Maža to, jis tikėjosi, kad ji bus pamaloninta, sužavėta ir gal net ims šokinėti iš laimės. Hopė pajuto pasitenkinimą, kad gali sužlugdyti visas jo viltis. — Jei išalkai, eik į „Vestą". Ji kitapus gatvės. Bet aš neisiu su tavim priešpiečiauti. O dabar turbūt norėtum žvilgtelėti į kiemą? — Hopė pastūmė priimamojo duris ir išėjo į lauką. — Labai graži vieta. Kai geras oras, smagu čia prisėsti ir pasimėgauti gėrimu. — Šiaip sau vaizdas, — dirbtinai susiraukė vyras, per gražią so­ delio tvorą kitapus automobilių aikštelės pastebėjęs nutriušusį žalią pastatą. — Nebeilgai toks bus. Šiuo metu tą namą remontuoja M ontgo­ merių šeima. — Kokia darbšti šeimynėlė... Prisėskim minutėlei. Mielai ko nors išgerčiau. Privalau būti svetinga nesvarbu kam, nusprendė Hopė. — Gerai. Tuoj grįšiu. 68

Hopė pasuko atgal ir pasistengė atsipalaiduoti. Džonatanas juk gali svečių namams atnešti pelno, priminė ji sau. Gal besidomintiems svečiams ir klientams panorės rekomenduoti puikiai prižiūrimus ir gražiai įrengtus namus nuošalioje vietovėje. Kad ir kokie mano asmeniniai jausmai, Džonatanas puikiai žino, kad esu svetinga, negalėjo paneigti Hopė. Tad išliksiu maloni ir atliksiu savo darbą. Hopė įpylė jam atšaldytos arbatos ir į mažą lėkštutę pridėjo sau­ sainių. O kadangi nusprendė būti maloni, įsipylė ir sau. Išėjusi su padėklu rado jį sėdintį prie stalelio po skėčiu. — Stebiuosi, kad tu be žmonos.Tikiuosi, Seridanai viskas gerai? — Kuo puikiausiai, ačiū. Šiandien jai — komiteto susitikimas. Paskui dar eis apsipirkti. Tu turbūt pasiilgai Džordžtauno, jo parduo­ tuvių, naktinio gyvenimo... Bunsbore nieko nėra. — Tiesą sakant, nepasiilgau. M an čia be galo patinka. Esu labai laiminga. Vyras su gailesčiu nusišypsojo Hopei. Aiškiai matėsi — jis įsiti­ kinęs, jog ji sumelavo, kad tik išliktų išdidi. Kaip norėčiau jam į veidą suleisti nagus ir išplėšti tą išraišką... Bet tai nebūtų malonu, darsyk priminė ji sau. — Sunku patikėti, kad tokia energinga ir skonį turinti moteris įsigeistų apsigyventi į kaimą panašiame miestelyje ir valdyti nykštu­ kinius nakvynės su pusryčiais namus. Jie žavingi, bet kai dirbai „Wickham“ viešbutyje?.. Kaip suprantu, tuose namuose tu ir gyveni? — Taip, turiu butą ketvirtame aukšte. — Kai prisimenu tavo gražųjį namą Džordžtaune... — vyras papurtė galvą ir vėl su gailesčiu šyptelėjo. — Jaučiuosi šiek tiek kal­ tas, kad tau teko išvykti. Kartais pagalvoju, kad galėjau pasielgti ir tinkamiau. Svetingumas turi ribas. Aš jau jas pasiekiau. 69

— Turi omeny, tada, kai miegojai su manim, leisdamas tikėti mūsų ilgalaikiais monogamiškais santykiais, ir paskelbei apie savo sužadėtuves su kita moterimi? Ir dar iškart po to, kai mudu pasimy­ lėjome? — Hopė gurkštelėjo arbatos. — Taip, galėjai pasielgti kur kas tinkamiau. — Prisimink, niekada tau nieko nežadėjau. — Ne, leidai tikėtis. Pripažįstu — pati pasidariau klaidingas išvadas. — Po skėčio šešėliu Hopė patyrinėjo Džonataną. Taip, jis vis toks pats — dailus, rafinuotas, pasitikintis savimi. Kadaise tas jo pasitikėjimas jai buvo patrauklus, bet dabar priminė aroganciją ir kėlė tik pasibjaurėjimą. — Ar to čia atvažiavai, Džonatanai? Suvesti su manim sąskaitas? — Pataisyti padėtį. — Džonatanui padėjus ranką ant Hopės rankos, jo akyse švietė nuoširdumas. — M udu išsiskyrėme nelabai draugiškai ir tai mane graužia. — Mesk iš galvos. — Negaliu. Todėl ir atvažiavau taikytis. Ir pasiūlyti tau grįžti dirbti į „Wickham“ viešbutį. M ano tėvas parengė labai dosnų pasiū­ lymą. Kaip jau sakiau, mums tavęs trūksta, Hope. Hopė sutiko vyro akis ir patraukė ranką. — Aš jau turiu darbą. — Labai dosnų pasiūlymą, — pakartojo Džonatanas. — Grįžk, kur tavo vieta. Pasakyk, kada tau patogu susitikti. Suderinsime laiką ir aptarsime detales. Hope, tau reikia grįžti namo, į Džordžtauną, į „Wickham“, į tikrą savo gyvenimą. Ir pas mane. Moteris nieko neatsakė, ir jis vėl padėjo ranką ant josios. — Su žmona aš nesiskirsiu, bet mudu... Ilgiuosi mudviejų san­ tykių. Galėtų jie tęstis toliau. Aš labai gerai tavim pasirūpinsiu. — Tu manim pasirūpinsi... — pakartojo Hopė, ir kiekvienas žodis krito iš burnos kaip akmuo. — Pažadu, tau nieko nestigs, — su pasitikėjimu tęsė Džonatanas. 70

Jis tik įrodė, kad visai manęs nepažįsta. Ir niekada nepažinojo, pagiežingai pagalvojo Hopė. — Galėsi vėl dirbti tau tinkamą darbą ir gyventi name, kurį pati pasirinksi. Kju alėjoje yra vienas toks žavingas namukas. Žinau, jis tau labai patiks. Prieš tau grįžtant į ankstesnes pareigas, manau, mums reikėtų išvykti trumpų atostogų, kad vėl iš naujo susipažintume, — palinkęs arčiau jos ausies gundomai sušnibždėjo vyras. — Prabėgo ilgi metai. Nusivešiu tave, kur tik panorėsi. Ką manai apie Paryžių? Savaitė Paryžiuje ir namas Džordžtaune, — tęsė jis. — Skirsiu ir apvalią sumelę prabangiai įrangai bei baldams. Parskridę iš Paryžiaus galėsime jame atšvęsti tavo sugrįžimą namo, į „Wickham“ ir pas mane. Jis šyptelėjo ir priglaudė Hopės ranką prie savo lūpų. Kadaise ji dievino šį įprotį. — Aš labai gerai tavim pasirūpinsiu. — O ką apie šį dosnų pasiūlymą mano tavo žmona? — Nesijaudink dėl Seridanos. M udu elgsimės apdairiai ir ji su­ sitaikys. Hopė stebėjo jį ramiai ir nerūpestingai numojantį į santuoką, priesaikas, ištikimybę. — Hope, čia tu negali būti laiminga. Aš pasirūpinsiu, kad būtum. Hopė akimirką patylėjo, kone nustebusi, kad nesprogo nuo to­ kio baisaus įžeidimo. Ir vėl nusistebėjo, kad taip sugniaužus gerklę, jog norėjosi klykti, jos balsas išliko ramus ir tvirtas. — Leisk man kai ką tau paaiškinti. Aš pati kuriu savo laimę. M an nereikia tavęs ir tavo pasiūlymo, bjauriai įžeidžiančio mane ir tavo žmoną. Nereikia tavo tėvo ir „Wickham“ viešbučio. Aš jau susi­ kūriau kitą gyvenimą. Manai, dabar spjausiu į jį? Po to, kai tu manim pasinaudojai ir išmetei kaip šiukšlę? — Tu apsiriboji mažmožiais, nors gali turėti daug daugiau. Aš nuoširdžiai atsiprašau, kad tave įskaudinau, bet... 71

— Įskaudinai? Tu mane išlaisvinai, — Hopė staigiai atsistojo. Baigėsi svetingumas ir santūrumas. — Sūdžiau, tu velniškai bjau­ riai su manim pasielgei. Bet privertei mane perkainoti vertybes. Per­ sikėlusi čia, suradau sau namus, — Hopė mostelėjo j svečių namų balkonus ir galėjo prisiekti, kad akimirką viename jų išvydo moters šešėlį. — Štai namai, kuriuos aš myliu ir didžiuojuosi. Mėgaujuosi santykiais su šio miestelio žmonėmis ir brangiomis draugėmis. Kodėl turėčiau trokšti grįžti pas tave, kai turiu... Hopė negalėjo pasakyti, kas ją paskatino veikti — impulsas, nenusakomas įtūžis, išdidumas? Bet išvydusi ateinantį Raiderį, nu­ sprendė veikti. — ...jį? Raideri! — šūktelėjo ji ir nuskubėjo pro glicinijos arką. Raideris sustojo ir suraukė antakius. Hopė spėjo, kad šypsosi kaip visiška beprotė. Bet jai tai nerūpėjo. — Jei kai ką padarysi... — sušnibždėjo Hopė pribėgusi, — lik­ siu tau labai skolinga. — Ką? Hopė apsikabino Raiderį ir prispaudė lūpas prie jo lūpų. Viz­ gindamas uodegą Kvailiukas bandė įkišti nosytę tarp jų. — Pabučiuok mane, — ištarė ji prie pat jo burnos. — Prašau! Prilipusi it antra oda ji ir taip neleido jam pasirinkti. Tad jis ir bučiavo. Panardino pirštus į jos plaukus ir atsidavė bučiniui. Akimirką Hopė prarado nuovoką. Raideris kvepėjo pjuvenomis, o jo lūpų skonis buvo kaip karšto tirpstančio burnoje saldainio. Kiek drebančiomis kojomis ji atsitraukė. — Dabar daryk kaip aš. — O ką, nedarau? — Čia — Raideris, — ji paėmė jo ranką ir pasisukusi paspau­ dė. — Raideri Montgomeri, susipažink su Džonatanu Vikamu. Jo šeimai priklauso viešbutis Džordžtaune, kuriame dirbau. — A, taip... 72

Dabar viskas aišku... Žinoma, be problemų suvaidinsiu savo vaidmenį, nusprendė Raideris. Jis apsivijo rankomis Hopės liemenį ir pajuto, kaip ji dreba. — Kaip laikotės? — Gerai, ačiū, — Džonatanas atsargiai nužvelgė šunį. — Hopė man aprodė jūsų svečių namus. — Čia ir Hopės namai. Jūsų praradimas — mūsų laimėjimas, ar ne? — Akivaizdu, — Džonatanas dėbtelėjo į Raiderio darbinę ap­ rangą. — Kaip suprantu, jūs patys viską statote? — Taip. Savo rankomis, — nusišypsojęs Raideris glustelėjo Hopę arčiau savęs. — Norite išsinuomoti kambarį? — Ne, — Džonatanas irgi pasistengė išspausti šypseną, bet jo akyse sužibo susierzinimas. — T ik aplankiau seną draugę. Hope, buvo malonu vėl tave pamatyti. Jei persigalvosi dėl pasiūlymo, žinai, kaip su manim susisiekti. — Nepersigalvosiu. Perduok linkėjimų tėvams ir žmonai. — Montgomeri, — atsisveikindamas linktelėjo Džonatanas ir nudrožė prie savo mersedeso. Hopė šypsojosi, iki kol jis išnyko. — O Dieve. O Dieve... — sudejavo ji ir grįžusi į kiemelį tarsi apsvaigusi ėmė vaikštinėti ratu. — Dieve mano... Raideris pagalvojo apie „Vestą“: namų kvapas, laimingi vaikai, jokių problemų ir dramų... Vyras pakėlė akis į dangų, atsiduso, bet nusekė paskui Hopę į kiemą.

5 skyriu s

%

J is žinojo, kad geriau jau nepatarinėti, verčiau prisėsti ir nu­

siraminti. Joks vyras iki galo nesupras moterų, bet jis manėsi žinąs, kaip elgtis esant tokioms situacijoms. Supratęs, jog tas vaikštinėjimas ratu gali gerokai užtrukti, Rai­ deris atsisėdo. Kadangi Hopė dėvėjo ploną vasarišką suknelę, jis ne­ galėjo skųstis vaizdu. Jo šuo susirangė po stalu, tarsi ieškodamas prie­ dangos nuo netikėtos reakcijos. Pyktis ir velniškai karšta diena Hopę taip įkaitino, kad jos glėbyje buvo galima išvirti puodą vėžių. Turbūt jau metas pradėti, galiausiai nusprendė Raideris. — Gerai, tai koks reikalas? — Reikalas?! Hopei staigiai pasisukus, sijonas pakilo ir atidengė jos ilgas ko­ jas. Ne, vaizdu skųstis tikrai negalėčiau, dar kartą pagalvojo Raideris. — Reikalas? — šūktelėjo ji, o jos šokoladinės akys šaudė įsiūčio kulkas. — O, tas šlykštus išpera norėjo man pasiūlyti sandorį! Raideris apžvelgė arbatos stiklines. Norėjo atsigerti, bet neži­ nojo, kuris iš kurios gėrė, ir nejautė didelio noro gerti iš to šlykštaus išperos stiklinės. — Č ia ... — Hopė pamojo ranka į automobilių aikštelę, — buvo Džonatanas. 74

— Žinau. Tu mus supažindinai. — M udu buvom... Kas mes buvom vienas kitam? — akimirką susimąstė Hopė. — Supratau. Buvai su juo susimetusi, o jis tave išdavė su kita. Hopė liovėsi vaikštinėti aplink ir sustojusi nužvelgė jį. — Kalbos greitai sklinda,— Raideris gūžtelėjo pečiais. — Jos netikslios.Tai aš buvau kita moteris. Bet to nežinojau, kol jis nepareiškė, kad su ja susižadėjo. Tą bombą jis numetė iškart, kai mudu pasimylėjome. Maniau, mudu rimtai draugaujame, o jis mane visąlaik apgaudinėjo. Kokia aš kvailė, kvailė, kvailė... Padūmavęs žvilgsnis, prikimęs balsas... O kai ji rimtai įsiutusi, po tais dūmais, rodos, net ugnis pleška, pamanė Raideris. — Gerai, jis — bjaurus išpera, o tu buvai kvailė. Atėjai į protą ir jį išspyrei. Ar čia tavo stiklinė? — Taip. Žinoma, aš iš karto nutraukiau santykius ir pranešiau, kad išeinu iš darbo. Įsivaizduoji, jis rimtai manė, kad ir toliau viskas bus kaip buvę. Kad aš dirbsiu jo šeimai, o jis galės su manim miegoti. — Tuomet jis kvailys. — Tu velniškai teisus, — patenkinta Hopė pliaukštelėjo Raideriui per petį, tada vėl pradėjo sukti ratus. — Jiedu susituokė gegužę. Aišku, surengė prašmatnias vestuves „Wickham“ ir tris savaites E u­ ropoje atostogavo. — Sekei? Hopė sustojo, suraukė smakrą. — Radau informaciją „Washington Post“, „Stiliaus" skyrelyje. Žinoma, parūpo perskaityti. Žmogiškas smalsumas. Juk tu būtum taip pat pasielgęs. Raideris pasvarstė, tada papurtė galvą. — Nelabai. Kas baigta — tas baigta. Tai ką jis čia veikė? Norėjo aplankyti seną draugę? Nesąmonė. — Ką jis čia veikė? Tuoj papasakosiu... Jis prisipažino besijau­ 75

čiąs šiek tiek kaltas, kad aš persikrausčiau j Bunsborą. Šiek tiek! Pas­ kui jis įsigeidė apžiūrėti svečių namus ir nusivesti mane priešpiečių. Tada ėmė suokti, kad „Wickham“ manęs trūksta, o jo tėvas paruošė man labai patrauklų sandorį. Patrauklų sandorį, po šimts! Raideris dar niekada nematė Hopės tokios įsiutusios. Regėjo ją pavargusią, pasipiktinusią, kiek susierzinusią, bet ne tiek. Gal ir nedora taip galvoti, bet jai tai tinka, nusprendė jis. — Tai bandė pervilioti mūsų namų šeimininkę? — skirtingai nei Hopės, Raiderio balsas skambėjo ramiai. — M at koks šaunuolis... — O, tai dar ne viskas! Pasak jo, aš netinku dirbti svečių namuo­ se. Būsiu laiminga ir patenkinta tik tada, jei grįšiu į Džordžtauną, vėl imsiu darbuotis „Wickham“ viešbutyje ir miegosiu su juo. — Hm... Tu man čia atrodai visai laiminga. — Kaip aš galiu būti laiminga, gyvendama mažame miestelyje, valdydama mažus svečių namelius ir miegodama ne su juo? Sutrikęs Raideris pasikrapštė šoną. — Na... — Taigi jis man pasiūlė dar vieną dosnų sandorį. Šįkart galė­ čiau būti jo oficialia meiluže. Jis manim labai gerai rūpintųsi. Trumpa kelionė į Paryžių atnaujintų mūsų santykius. Galėčiau gyventi praš­ matniame name, kurį jis jau nusižiūrėjo. Gaučiau dosnų atlygį. Negi jis rimtai mano, kad leisiu jam apgaudinėti savo žmoną? Kad būsiu jo kekšė? Kad jam tik spragtelėjus pirštais, lėksiu atgal į savo seną darbą dėl pinigų ir pasivaikščiojimo po suknistus Rue Du Faubourg Saint-Honore butikus? Raideris nežinojo, kas per velnias tas Rue ar dar kažkas ten, bet mintį suprato. — Tai jis tave viskuo aprūpins, jei tapsi jo meiluže? — Taip. Jei būčiau tą sužinojęs anksčiau, dabar tas šlykštus subingalvis automobilių aikštelėje gulėtų be sąmonės ir paplūdęs kraujais. 76

— Ir tu jam netrenkei? — O, aš tikrai norėjau... — tamsiose Hopės akyse sužibo pavo­ jingos liepsnelės, kuriomis Raideris žavėjosi. — Labai aiškiai įsivaiz­ davau, kaip sviedžiu jam į snukį stiklinę su atšaldyta arbata ir suga­ dinu jo sumautą Versace kostiumą. Bet tuo metu pastebėjau ateinantį tave ir persigalvojau. Džonatanui atrodo, kad aš sėdžiu Bunsbore ir laukiu jo? Arogantiškas, išlepintas, ištvirkęs šūdžius! Jis manosi galįs mane nusipirkti už namą, apvalią sumelę ir kelionę į sumautą Paryžių? — H o p e... — įsiterpė Raideris. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai jis taip ramiai ištarė jos vardą, bet nė vienas iš jų to nepastebėjo. — Jei jis manosi turįs teisę gauti viską, ko užsimano, — jis aklas kaip idiotas kurmis. Bet jis tavęs nesuvilios. — Taip, jis toks ir tikrai manęs nesuvilios. Todėl jį pažemi­ nau — jam matant bučiavausi su tavim ir norėjau parodyti, jog mudu — pora. — Tu jam netrenkei į snukį, bet spyrei į kiaušus. — Taip, — atsikvėpė Hopė. — Ačiū, kad padėjai. — Nėr už ką. — Ne, yra. Labai tau ačiū. Džonatanas velniškai įžeidė mano savigarbą. M an daug reiškia, kad galėjau jam atsilyginti. Aš tau sko­ linga. — Taip, minėjai. Vieną akimirką jiedu įdėmiai žiūrėjo vienas kitam į akis, kuriose spindėjo kažkas įdomaus ir pavojingo. — Gerai. Sakyk savo kainą. Galėčiau sugalvoti galybę pavojingų ir įdomių dalykų. Bet ji ir tikėsis ko nors tokio, susijusio su menkai apšviestais kambariais. Ji juk moteris, kuri paprastai gauna viską, ko tikisi. — Noriu pyrago. — Ko? 77

— Pyrago. Mėgstu juos. Vyšnių pyragui šis metas — labai tin­ kamas. Na, man jau laikas eiti, — atsistojo Raideris, o šalia jo strykte­ lėjo šuo. — Zinai, kartais karmos dėsnis suveikia, kartais ne, bet gero spyrio į kiaušus turėtų pakakti. Gal ir tiesa. T ik kodėl man vis dar neatrodo, jog pakanka? — pamąstė Hopė Raideriui nuėjus. Dabar, praėjus įsiūčiui ir likus vienai, visas su Džonatanu susijęs gyvenimas atrodė tuščias. Visi tie jam ir jo šeimos verslui paaukoti metai, stengiantis būti tobula darbuotoja, partnere, palydove — tuš­ čiaviduriai ir netikri. Klaiku. Dėl Vikamų ir Džonatano stengiausi iš visų jėgų, o pasirodo, net ir to jiems buvo per mažai. Dar blogiau — jie mane išnaudojo. Džonatano tėvai neabejotinai viską žinojo. Jie kvietėsi mane į savo namus lygiai kaip ir jų sūnaus... draugę. Susipažino su mano šeima... Ir išdavė mane. Apgavo kaip paskutinę kvailę. Hopė atsistojo ir sudėjo ant padėklo stiklines. Ne. Pakaks save graužti. Aš pati atsakinga už savo veiksmus, sprendimus ir laimę, pagalvojo ji. Moteris nunešė padėklą į virtuvę ir ramiai išpylė likusią arbatą į kriauklę. Dėdama stiklines į indų plovyklę pajuto, kad įsiūtis praėjo. Dabar ji jautė tik begalinį liūdesį ir apmaudą. Akis ėmė graužti ašaros, tad ji leido joms kristi. Kodėl ne? Ji juk viena. Nusišluosčiusi jas, Hopė pareigingai nulipo į rūsį ir atnešė mi­ neralinio ir gazuotų gėrimų skardinių. Pridėjusi į šaldytuvą, atsirėmė į jo duris. O tada pajuto gaivų šiltą magnolijų aromatą ir ranką, perbrau­ kiančią jos plaukus. Hopė užsimerkė. Vis dėlto ji ne viena. — Viskas bus gerai. Aš susitvarkysiu. Tiesiog man dar reikia savęs pagailėti. — Neverk dėljo. 78

Hopė nesuprato, ar išgirdo šiuos žodžius, ar jie suskambo jos mintyse. — Ne dėl jo verkiu. Verkiu dėl savęs. Kad paaukojau jam trejus metus, manydama, jog mūsų santykiai rimti. Sunku suvokti, kad taip niekada nebuvo. Džonatanas mane laikė tik kažkokiu aksesuaru, kurį galima nusipirkti, panaudoti, pastumti į šoną ir, baisiausia, vėl pasi­ imti kada panorėjus. Hopė įkvėpė. — Viskas. M an jau gana. Moteris lėtai apsisuko ir pamatė tik tuščią virtuvę. — Turbūt dar nesi pasirengusi man pasirodyti. Gal ir aš dar nesu pasirengusi tave pamatyti. Bet man tikrai lengviau, kai šalia yra kita moteris. Hopė nuėjo į savo kabinetą ir atsidarė kosmetikos krepšelį. A t­ naujinusi makiažą, sudarė prekių sąrašą. Reikės iškepti Raideriui py­ ragą, nusprendė ji. Baigusi sąrašą, išgirdo atsidarančias vestibiulio duris. Hopė pa­ kilo, manydama, kad grįžo gyventojai, bet išgirdo Eiverės balsą. — Aš čia! — Hopė išėjo iš kabineto. — Kas vyksta? — pasiteiravo Eiverė. — Gerai jautiesi? — Aha. Kodėl klausi? — Raideris sakė, buvo atvykęs Džonatanas ir tave nuliūdino. — Jis taip sakė? — Na, šiaip jis sakė, kad buvo atvažiavęs tavo buvęs vaikinas ir tave sunervino. Galiu įsivaizduoti. Ką tas šliužas čia veikė? — Jis... — pradėjo Hopė, bet išgirdo atsidarančias priekines duris ir balsus. — Dabar negaliu pasakoti, — ji pastūmė Eiverę pro vestibiulio duris. — Atvyko svečiai. Papasakosiu vėliau. — Penktą aš laisva. Galėčiau atsivesti Klerę ir... — Ne. Svečiams girdint negaliu pasakoti. Geriau papasakoti akis į akį. Zinutės ar elektroninio laiško tik­ rai nepakaks, pagalvojo ji. 79

— Bet rytoj jie išvyks. — Bent šiek tiek pasakyk, — neatlyžo Eiverė. — Džonatanas pasiūlė man kraustytis atgal j Džordžtauną, grįžti j seną darbą ir būti jo meiluže. — Tai bent šūdo gabalas! — M ažų mažiausiai. Dabar negaliu šnekėti, — Hopė pažiūrėjo per petį. — Ar rytoj atvyks naujų svečių? — Ne. — Dabar jau atvyks. Atnešiu maisto Džonatano kiaušų čirški­ nimo vakarėliui ir mudvi su Klere čia pernakvosim. — Puiku, — Hopė apsivijo rankomis Eiverę ir pajuto, kad din­ go paskutiniai blogos nuotaikos likučiai. — Būtent to man ir reikia. Bet dabar turiu eiti. — Paskambink, jei prireiks ko nors rytojui. — Paskambinsiu, bet jau dabar jaučiuosi žymiai geriau. Moteris visada gali pasikliauti savo draugėmis, pagalvojo Hopė, pasisukusi į duris. Jos niekada tavęs neapvils. Bet nė neįtariau, kad Raideris suprastų, jog man jų reikia. O galbūt turėjau.

Nors Hopė manė, kad žaidžiančių „Rock Band“ šešių linksmai įkaušusių moterų balsai kambariuose aidės dar daug valandų, vakare svečių namai apsigaubė tyla. Patenkinta Hopė prisėdo prie savo ne­ šiojamojo kompiuterio. Kadangi su Kerole susimainėm grafikais ir ji gamins pusryčius, rytą galėsiu pamiegoti ilgiau. O prieš eidama į lovą, valandą internete paieškosiu informacijos apie Ližę su Biliu, nusprendė ji. Hopė prisiminė tą pojūtį, kai jautėsi blogai, o Ližės ranka pa­ glostė jai plaukus. Draugės tavęs nepalieka bėdoje, pagalvojo ji, tikė­ damasi, kad jiedvi su Liže yra draugės ar bent panašiai. 80

Hopė atsidarė „Liberty House School“ svetainę. Šią mokyklą, kurią lankė ji, jos broliai, seserys, mama ir senelė, įsteigėjos prosenelė Ketrina Derbi. Pastaroji pasirodė besanti Ližės — Elizos Ford — sesuo. Galbūt kuo nors ši sąsaja pagelbės? Hopė surado bibliotekos vedėjos elektroninio pašto adresą ir parašė jai laišką. Gal jie turės kokių nors archyvinių dokumentų ar senų laiškų. Hopė jau apklausė savo gimines, bet kone visi tvirtino, kad su Ketrina Ford-Derbi susijusių dokumentų tegali būti tik mo­ kykloje. — Mums reikia sužinoti tik Bilio pavardę, — sumurmėjo Hopė. Gal seserys susirašinėjo, kai Eliza dėl Bilio išvyko iš Niujorko į Merilandą? Jei ne, tuomet Ketrina tikrai turėjo užsiminti apie seserį kokiai nors draugei ar giminaičiui. Paskui Hopė brūkštelėjo laišką tolimai pusseserei, kurios niekad nepažinojo. Pasak kai kurių giminaičių, ji rašo Ketrinos Ford-Derbi biografiją. Jei tai tiesa, tuomet pusseserė gali suteikti labai naudingos informacijos. Juk vargiai parašytų knygą apie Ketriną, neužsiminus apie jos seserį, kuri mirė labai jauna ir toli nuo namų. Išsiuntusi laiškus Hopė atsivertė internetinį puslapį, kuriame surašytos Jungtinių Valstijų pilietinio karo aukų, palaidotų Naciona­ linėse kapinėse Šarpsberge, pavardės. Hopė su Ovenu spėjo, kad Bilis buvo kareivis — vietinis arba kovojęs Antietamo mūšyje. O gal ir viena, ir kita. Jų atrasta data at­ skleidė, kad į svečių namus Ližė atvyko prieš mūšį ir mirė jo metu. Buvo aišku, kad jaunutė Eliza paliko savo turtingą, turinčią aukštą statusą šeimą Niujorke ir viena išvyko į Bunsborą. Dėl Bilio. Nuojauta kuždėjo, kad Ližė čia atvyko dėl jo, dėl meilės. Ji pabėgo iš namų su juo? Ar įsimylėjėliai susitiko čia? Ar jie bent kiek spėjo pabendrauti, iki karštinė nusinešė jos gyvybę? Hopė tikėjosi, kad taip. Bet visi faktai rodė, kad Eliza mirė vie­ niša — be šeimos ar draugų. 81

Žuvo tiek daug vyrų... — pagalvojo Hopė. Skaitant pavardes ją apėmė liūdesys. Jų begalė, o Viljamų — labai daug. Bet Hopė toliau skaitė ir užsirašinėjo, kol ėmė linkti galva ir merktis akys. — Sį vakarą tespėjau tik tiek sužinoti... Moteris išjungė kompiuterį, užgesino šviesas ir užrakino duris. Kai įsirangę į lovą, ėmė galvoti apie rytojaus darbus. Bet užmigo su vaizdu automobilių stovėjimo aikštelėje. Kai Raideris ją bučiavo, rankas panėręs įjos plaukus. Jos veidu dvelktelėjo magnolijų kvapas. T ik šįkart rankos nepa­ glostė plaukų.

Popiet brigadai baigus darbą, Raideris pasinaudojo tylos valan­ dėle ir ėmė tikrinti savo sąrašus, pasižymėdamas pastabas prie ryto­ jaus darbų. Kvailiukas snaudė po gipskartonio plokštėmis, sudėtomis ant ožio ir uždengtomis fanera. Kartkarčiais jis suamsėdavo, kai sapnuo­ se kažką vydavosi. Ilga diena... ir ilga savaitė, pagalvojo Raideris. Jis troško šalto alaus ir karšto dušo — būtent tokia tvarka. Pirmiausia trauks į „Vestą" ir pasėdės su broliais, nes jų antrosios pusės svečių namuose rengia mergaičių vakarėlį. Aptars padarytus darbus, o tada praneš Ovenui kepyklos pastato darbų baigimo datą. Naujieji nuomininkai jau gali pradėti rūpintis įranga ir baldais. Po kelių savaičių, maždaug rugpjūčio viduryje, ir Eiverė jau ga­ lės planuoti savo restorano didįjį atidarymą. Tada visą dėmesį galėsiu sutelkti į šitą skylę, pagalvojo jis, žiū­ rėdamas į plikas sienas. Jei viskas gerai seksis — o jis tikrai to trokšta — kitą savaitę jie nuplėš tą prakeiktą stogą ir pradės statyti naują karkasą. 82

Prisiminęs, kad mama ieško plytelių ir dažų palečių, nuvijo šią mintį. Dabar reikia tęsti galybę kitų darbų: įnešti geležines sijas, perpjauti mūro blokus ir sudėti gyvą velnią langų. Na, visa tai dariau vakar ir darysiu vėliau, o dabar laikas išgerti šalto alaus, nusprendė jis. Raideris bakstelėjo batu šunį. — Galėsi pamiegot mašinoj, tinginy. Kvailiukas sujudėjo, nusižiovavo ir atsitūpė. Tada padėjo galvą Raideriui ant kelių. — Alaus negausi, — Raideris pakasė šuniui paausius ir švelniai patrynė snukelį. — Visai nemoki gerti. Pameni paskutinį kartą, kai tave pričiupau? Jau buvai išlakęs pusę išpilto butelio. Ir kas atsitiko? Įsimūrijai į sieną ir apsivėmei. Kvailiuk, tu visai niekam tikęs girtuoklis. — M ano senelė turėjo katę, kuri mėgo brendį. Šįkart jau Raideris krūptelėjo ir atsisuko. Iš Šen Polio gatvės pusės pro duris įėjo Hopė. Vieną akimirką jos siluetą užliejo saulės šviesa ir įstrigo ties plaukų galiukais. Nuo jos man užima kvapą... O tai jau nieko gero, pagalvojo Rai­ deris. — Tikrai? — Aha. Jos vardas buvo Penelopė. Mėgo lakti Azteca de Oro. Kiekvieną dieną išlakdavo po kelis lašelius. Ji sulaukė dvidešimt dve­ jų metų. Išgyveno ilgiau už daugumą. — Kvailiukas mėgsta lakti vandenį iš klozeto. — Taip, žinau, — Hopė priėjo ir ant faneros plokštės padėjo indą. — Dabar mes visiškai atsiskaitę. Raideris pastebėjo, kad pyrago viršų ji dailiai papuošė tinklelio ornamentu. Vyras smeigė į pyragą pirštą. — Ne! Nekišk! — pasibaisėjusi sušuko Hopė. Nekreipdamas į ją dėmesio, Raideris iškabino gabalą ir paraga­ vo. Tobulas viduriukas tarp rūgštumo ir saldumo. Turėjau numanyti, pagalvojo jis. 83

— Skanu. — Būtų dar skaniau, jei valgytum iš lėkštelės ir su šakute. — Gal. Pabandysiu vėliau. — Nekišk nagų! — pakartojo Hopė ir šįkart tekštelėjo jam per ranką, tiesiamą vėl atsignybti pyrago. Tada iš kišenės jis išsitraukė šuniui M ilk Bone sausainį. — Gal jis ir laka iš klozeto, bet yra kur kas geriau išauklėtas nei tu, — ji paglostė šuniui galvą. — Ar nesutrukdyčiau, jei ryt užeičiau čia pafotografiioti? — Kam? — Atnaujinsiu svečių namų „Facebook“ puslapį ir norėčiau įkelti naujausias šio pastato, Eiverės būsimo restorano bei kepyklos nuotraukas. Ketiname svečių namų gyventojams pasiūlyti nemoka­ mus vienkartinius kvietimus. Ketinantieji rezervuoti kambarius gali domėtis, kaip mums čia sekasi. Ypač jei nurodysiu apytikslę atidary­ mo datą. Raideris pasukiojo pirštą ore. — Apsižvalgyk. Ar taip paprasta nustatyti, kada baigsim darbus? — Apytikslę datą, — pakartojo Hopė. — Nežinau. Jei nori, fotografuok. Kepyklos atidarymo datą tai jau greit sužinosi. — Kada? — Klausk kepėjos. Rytoj atlikus paskutinį inspektavimą turė­ tume gauti eksploatavimo leidimą. Toliau viskas priklausys nuo jos. — Puiku. Aš su ja pasikalbėsiu, — nutarė Hopė ir akimirką svyravo, bet paskui išdrįso. — Malonu, jog vakar pranešei Eiverei, kad esu nusiminusi. — Iš pradžių buvai, o paskui pasidarei prislėgta. Pamaniau, čia jau moterų reikalas. Taip, jis įžvalgesnis nei numaniau. Ir mielesnis, pagalvojo Hopė. — Tu teisus. O dabar turiu grįžti. Šįvakar nėra gyventojų, tad pas mane ateis Klerė su Eivere. 84

— Žinau, — Raideris atsistojo ir pakilnojo pyragą. — O aš eisiu išgerti alaus. — Supratau užuominą, — Hopė išėjo pro duris ir mandagiai palaukė, kol jis užrakins. — Kokia spalva perdažysite šį pastatą? — Kokia nors kita. — Ir tai jau gerai. Tavo mama minėjo pilkšvai melsvą, chromo spalvos akcentus, baltus rėmus ir pilkų akmenų mūrą. — Ji visko prifantazuoja. — Bet ji turi puikų skonį. Ar jau matei būsimo Eiverės resto­ rano logotipą? — Tą alaus statinės kaištį traukiantį mopsą? Aha, juokingas. — Ir žavingas. Savaitgalį Eiverė su O venų pasiims iš prieglau­ dos mopsą. Bet gal ir labradorą — jiedu taip ir nesugebėjo susitarti. Raideris girdėjo ir apie tai. Ovenas perskaitė savo sąrašą. — Jie sukramtys jo batus, jos batelius, apgrauš baldus, šlapinsis ant grindų ir varys Oveną iš proto. Aš — už. — Na, — pradėjo Hopė, — tai linkiu tau... Nespėjus pasakyti iki galo, Raideris truktelėjo Hopę prie savęs, pakėlė nuo žemės ir puolė bučiuoti taip, kad likę žodžiai išgaravo jai iš galvos. Susvyravusi ji sugriebė jo liemenį, nors nebūtų nukritusi, net jei ir drebėtų žemė. T ik ne tada, kai viena jo ranka sugriebusi jos plaukus, kita — spaudžia nugarą. Aštrus ir staigus kaip žaibas karštis paplito jos rankomis, kojomis ir kūno viduriu. Jos rankos nuslydo jo nugara ir sugriebė marškinius. Hopė neatsitraukė, nesipriešino ir net neaiktelėjo iš netikėtu­ mo. Jei ji būtų nenorėjusi, Raideris būtų ją paleidęs. Bet jau nusibo­ do stengtis laikytis atokiau, bandyti jos vengti. Jis regėjo ugneles jos akyse ir leido sau tuo pasinaudoti. Kaip ir mansardoje, o paskui toje prakeiktoje automobilių aikštelėje. Jis jos jau paragavo. O dabar norėjo didelio kąsnio. Ji dvelkė vasara, šiltu vėjeliu ir saulėje žydinčiomis egzotiškomis 85

gėlėmis. Jos skonis buvo kaip pyrago — tobulas rūgštumo ir saldumo viduriukas. Ir ji nedvejodama atsidavė bučinio geismui. Troškimas už troškimą. Kai jis ją paleido, ji šiek tiek susiūbavo. Nuo aistros jos akys buvo patamsėjusios, bet protingos. Ji lengvai pasitrynė lūpas, tarsi trokšda­ ma išlaikyti jo skonį. Ir jis vėl panoro jos. — Už ką čia? — atsitokėjusi paklausė Hopė. — Tiesiog norėjau, kad šįkart bučiuotis aš pirmas būčiau sugal­ vojęs, — pakraipė galvą Raideris. — Valgysi pyrago? Jį nustebino jos juokas. — Ne, turėkis. Iškepiau du. Norėčiau tavęs paklausti vieno da­ lyko. Ar laikai save mano bosu? — Po galais, ne, — Raideris ne tik nustebo, bet ir suirzo. — Tavo bosė — mano mama. Neturiu laiko tau vadovauti. Ir taip esu užsivertęs darbais. — Aišku. — Klausyk, jei manai, kad mūsų santykiai panašūs į tuos su tavo buvusiu subingalviu, tai... — Nė trupučio. — Jo akyse išvydusi į įsiūtį bevirstantį susier­ zinimą, Hopė raminamai padėjo ranką Raideriui ant peties. — Nė trupučio. Tiesiog dėl mūsų abiejų norėjau išsiaiškinti šią detalę. Tad dabar viskas aišku. Nebent kuris nors iš mūsų sugalvos ką nors dau­ giau. Skanaus pyrago, — palinkėjo Hopė ir pasuko į svečių namus. — Dabar ji turės ką veikti, — sumurmėjo Raideris ir pasisuko į šunį. — Numik. Aš tuoj grįšiu. Jis paliko pikapą savo vietoje ir nudrožė susitikti su broliais.

Hopė pastatė butelį vyno, padėjo sūrio, traškučių su krapais ir šiek tiek uogų, o besilaukiančiai motinai — šviežio limonado ąsotį. Svarstydama dar apie kai kurias smulkmenas išgirdo įeinančią Klerę. 86

— Aš čia!!! — sušuko ji. Hopė greitai į aukštą stiklinę ant ledukų pripylė limonado ir ištiesė pasirodžiusiai Klerei. — Sveika atvykusi į Bunsboro svečių namų pirmąjį oficialų mergaičių vakarėlį! — Visą dieną apie jį galvojau. Gerai jautiesi? — Taip, bet turiu baisiai daug papasakoti. Kur Eiverė? — Turi dar kažką pabaigti „Vestoje". Hope, reikėjo man pa­ skambinti tą pačią minutę, kai tik Džonatanas įžengė į šiuos namus savo sumautais Gucci batais. — Šiaip tai jis avėjo Ferragamo. Ir mane užklupo netikėtai. Bet situaciją suvaldžiau. — Eiverė sakė, kad Džonatanas pasiūlė tau grįžti į Džordžtauną ir vėl su juo susidėti. — A nt pečių kaip saulės spinduliais išskleistais plaukais Klerė įsitaisė ant sofos ir suniurnėjo. — M an jis niekada ne­ patiko. O kai taip su tavim pasielgė, pradėjau jo nekęsti. Bet dabar... Dabar noriu jį pritrenkti kastuvu. O tada ant subinės ištatuiruoti: „Aš — neištikimas liurbis." — Aš tave myliu. — Ir aš tave. — Užkąsk. — T ik tai ir darau, — atsiduso Klerė. — Visą dieną valgau. Atrodo, negaliu sustot. — Juk valgai už tris. — Jei taip ir toliau, tai greitai sversiu pusantro šimto. Bala ne­ matė. Prisėsk ir pati ką nors užkrimsk, kad nesijausčiau kaip stora nėščia kiaulė. — Palauk. Negaliu prisėsti, kai vis dar tebevirpu nuo to bučinio, pagalvojo Hopė, dėliodama sūrį ant sausučių. Ji įsipylė taurę vyno. Išgirdusi ateinant Eiverę, įpylė ir į antrą taurę. 87

— Dieve, visada kas nors nutinka! — Eiverė čiupo vyną ir gurkštelėjo. — Gerai, pradėkim tą Džonatano kiaušų skrudinimą. O, avietės!.. — pagriebusi dvi, Eiverė atsisėdo šalia Klerės ant sviesto spalvos odinės sofos, išsisegė segtuką ir pasileido plaukus. — Nagi, dėstyk, kaip ten viskas buvo. Hopė ėmė pasakoti, pradėjusi nuo Džonatano pasirodymo prie durų. — Sakydamas, kad negali čia būti laiminga, tas mulkis baisiai klysta, — įsiterpė Klerė. — Nes tu čia laiminga. — Taip, bet žinot, ką? Kai jis privertė mane tai pasakyti, aš iš karto suvokiau, kokia iš tiesų jaučiuosi čia laiminga. Esu ten, kur ir noriu būti, darau tai, ką ir noriu daryti. Be to, turiu judvi. — Tas pataikūnas paleistuvis... — sumurmėjo Eiverė. — Taip, jis paleistuvis,— sutiko Hopė ir toliau tęsė pasakojimą. Kai priėjo prie Džonatano pasiūlymo dalies, Eiverė pašoko ir suspaudė kumščius. — Jis manosi galįs tave vadinti kekše? Nes tokia jis tave laiko. Jį reikia nubausti. Jis turi už tai sumokėti. — Geriau nekreipti į jį dėmesio, — atsakė Hopė. — Tada jis kentės labiau. Bet aš jam atsilyginau. Raideris tai pavadino „spyriu į kiaušus". — Tikiuosi, tiesiogine prasme? — paklausė Klerė. — Dėl nėštumo paaštrėjo jos emocijos, — paaiškino Hopė Eiverei. — Parodžiau Džonatanui, ką manau apie jo pasiūlymą, kai pa­ mačiau nuo automobilių aikštelės ateinantį Raiderį. Tiesiog pasida­ viau impulsui. Pašaukiau jį, priėjau ir įsisiurbiau jam į lūpas. — Raideriui? — pasitikslino Klerė. — Bučiavaisi su Raideriu? — Džonatano akivaizdoje. Supratau, — susikryžiavusi rankas linktelėjo Eiverė. — „Se tau, šunsnuki. Pasižiūrėk, kokį fantastiškai seksualų vyrą aš dabar turiu." — Būtent. Paprašiau Raiderio, kad jis suvaidintų. Jis suprato ir viską kuo puikiausiai atliko. Džonatanas atrodė lyg prarijęs citri­

ną. Tai buvo nuostabus vaizdelis. O tada, — Hopė spragtelėjo pirš­ tais, — jis išvažiavo. Baigta. — Ar tikrai? — Klerė sugriebė jos rankas. — Jis gali grįžti ir bandyti dar ką nors padaryti. Aš irgi maniau, kad Šernas — tik įky­ ruolis, bet... — Mieloji, mieloji... — Hopė atsisėdo ant sofos ir paėmė Klerės ranką. — Tai visiškai skirtingi dalykai. Semas — ligotas, apsėstas žmogus. Jis tave persekiojo ir tu niekada su juo nedraugavai. Nesutei­ kei jam net preteksto. O aš su Džonatanu draugavau. Jis — arogan­ tiškas iškrypusios moralės subingalvis, bet visai nepanašus į Semą. Jo išdidumas ir tuštybė neleis darkart čia sugrįžti. Jis tikisi, kad aš persigalvosiu. Kai pamatys, kad ne, susiras kokią kitą. — Pažadėk man, kad būsi atsargi. — Gerai, pažadu. Pažįstu Džonataną. Jis tikėjosi, kad dėl pasiū­ lymo grįžti į darbą ir į jo glėbį imsiu šokinėti iš laimės. Bet aš aiškiai išdėjau jam savo nuomonę. Nesu tokia reikšminga, kad jis dėl manęs dar lietų prakaitą. Dabar suprantu, kad niekada ir nebuvau. — M an labai gaila... Džiaugiuosi, bet kartu ir gaila. — O man — ne. M ano išdidumas vis dar šiek tiek įžeistas, bet nesigailiu. Džonatanas man aiškiai parodė, kad veltui iššvaisčiau lai­ ką, negana to, teko išsikraustyti. Aš atsidūriau būtent čia, kur ir noriu būti. — Galėjo Raideris jam trinktelėti, — išdrožė Eiverė. — Aš ne nėščia, tik žiauriai susinervinau. — Kai Džonatanas nuvažiavo, Raideris su manimi elgėsi labai taktiškai. Palaukė, kol nusiraminsiu ir išklausė. Ne, iš tikrųjų tai jis padėjo man nusiraminti, — pasitaisė Hopė. — Jis tai sugeba, — patvirtino Eiverė. — Nors gebėjimas nura­ minti nėra jo ryškiausias būdo bruožas, bet per mūsų pažinties laikotarpį jis ne kartą, metaforiškai šnekant, paglostė man galvą. — Tikrai nesitikėjau, kad jis mane išklausys. Ir juolab kad pasa­ kys tinkamus žodžius, kokius man reikėjo išgirsti. Turbūt jau įpratau 89

klaidingai vertinti kai kuriuos vyrus. Pasakiau, kad esu jam skolinga. Žinote, ko jis norėjo kaip atlygio? — Olialia, darosi įdomu, — Eiverė dar įsipylė vyno. — Pyrago. — Ar čia kas nors užšifruota? — Ne, jis norėjo tik pyrago. — Tas atšiaurios išvaizdos žmogus, pasirodo, švelnesnis, nei gali pamanyti, — pastebėjo Klerė. — Kad švelnus nepajutau, bet jis buvo ramus, malonus ir sąmo­ jingas. Iškepiau jam pyragą. O tada pasiekėme normalaus pokalbio rekordą. Kartu išėjome iš lengvojo kultūrizmo centro pastato. Kai pasiekėm mašiną, jis mane sugriebė ir karštai pabučiavo. — Vis geriau ir geriau, — patenkinta Eiverė susimušė su Hope taure. — O kas nutiko tada? — Tada pasukau čia, o jis nuėjo į „Vestą". — Eik jau?! — Būtent taip. Ir to per akis, — patenkinta Hopė pakėlė savo tau­ rę ir gurkštelėjo. — Nežinau, ar norėčiau rimtesnių santykių su Raideriu. Vilioja, bet kaip jau anksčiau sakiau, mano dykuma išdžiūvusi. Nebe tokia po Raiderio bučinių, bet vis tiek... Būtų įdomu, bet sudėtinga. — Gal visai nebus sudėtinga, — paprieštaravo Klerė. — Pirmiausia, Raideris yra sudėtingo charakterio, o antra, su­ dėtinga ir mūsų padėtis. Aš dirbu pas jo motiną. — Tai kas? — nesuprato Eiverė. — M an reikia viską apgalvoti ir apsispręsti. Norėčiau, kad ju d ­ vi daugiau apie jį papasakotumėte. Kad galėčiau susidaryti aiškesnį vaizdą. — Gerai, bet gal iš pradžių pavalgykim? — Klerė patrynė savo išsipūtusį pilvą. — Galėčiau praryti dramblį. — Valgysi salotų, lazanijos, duonos su česnaku? — Ir vyšnių pyrago, — pridūrė Hopė. — Tempkit viską čia, — Klerė patogiau įsitaisė ant sofos. 90

6 skyriu s

A. \aid eris

visai neketino dalyvauti vyrų vakarėlyje su vaikais

ir šunimis. Bet taipjau atsitiko. Be to, Beketas pasirūpino vyrišku maistu, tradiciniu vyrų vaka­ rėlių patiekalu — spagečiais su mėsos kukuliais. Na, bet vaikai buvo žavūs ir beprotiškai dūkdami su labradorų mišrūnais Jodą ir Benu prigamino tiek energijos, kad būtų užtekę visam miesteliui apšviesti. Kvailiukas jautėsi kaip devintame šunų danguje. Raideris neišmanė įprastų šių namų taisyklių, kuomet juose yra šeimininkė, bet per vyrų vakarėlį buvo galima daryti kas tik šauna į galvą. Vaikai lakstė aplink kaip demonai, rijo maistą kaip vilkai, ko­ vojo kaip mirtini priešai ir žvengė kaip pamišėliai. Tai priminė Raideriui jo paties vaikystę. Sis namas labai tinkamas auginti vaikams ir laikyti šunims, pa­ galvojo jis. Aukštas, platus, atvirų erdvių, spalvingas. Kai Beketas su­ siėjo su Klere, jis perbraižė dar nebaigto namo projektą ir su broliais jį rekonstravo. Dabar vaikai turi žaidimų kambarį su sienose įreng­ tomis lentynomis ir spintelėmis vaikiškiems daikteliams. Tą Raideris žinojo ne tik todėl, kad pats padėjo jas pagaminti, bet ir todėl, kad 91

Merfis nusitempė jas parodyti. O tada iš jų ėmė traukti visas įmano­ mas superherojų figūrėles. Raideris savo kolekciją laikė dėžutėje. Kai kurie dalykai vyrams yra šventi. — Jodą sukramtė Žaliąjį Gobliną. — Vaike, taigi jie gyvena skirtingose visatose! — Ne tikrasis Jodą, o mūsų Jodą. Jis jį sukramtė. Bet tada dar buvo mažas. Daugiau jis nekramto superherojų figūrėlių. O per Ka­ lėdas gavau naują Žaliąjį Gobliną. Radau įdėtą į mano kojinę. Ir dar gavau dovanų Gambitą. — Gavai Gambitą? — Aha, — patenkintas Raiderio susidomėjimu Merfis pasirau­ sė tarp spalvotų figūrėlių ir ištraukė. — Kartais jis kovoja su Erniu, bet dažniausiai jie abu kaunasi su blogiukais. Gambitas Raideriui visąlaik labai patiko. — Pažaiskim karą. Bazėms panaudosim Betmeno olą ir „Tūks­ tantmečio sakalo" erdvėlaivį. Ten Žaliasis Goblinas, Magnetas ir Džokeris planuos garažo ataką. Žiūrėk, čia galim sustatyti mašinėles ir blogiukus. Velniai nematė, nusprendė Raideris ir ėmėsi padėti vaikui viską sustatyti. Karas buvo nuožmus ir kruvinas. Kaip įprasta, jame netrūko bailumo, heroizmo ir gausybės aukų. Kare dar nukentėjo ir netyčia pasimaišę vienakojis tiranozauras, trys Imperijos smogikai ir nutriu­ šęs meškiukas. — Meškiukas pašautas į pilvą! — sušuko Merfis. — Karas — tikras pragaras, vaike. — Karas — tikras pragaras, — pakartojo Merfis ir sukikeno it pamišėlis. Kai keršytojai, iksmenai ir turboreindžeriai susprogdino priešų bazę, įėjo Ovenas. 92

— Mes juos nugalėjom! — Merfis sušoko pergalės šokį ir susi­ mušė rankomis su Raideriu. — Bet Geležinis Žmogus labai sužeis­ tas. Jis — ligoninėj. — Jis — Geležinis Žmogus, tai pasveiks, — nutarė Ovenas. — Pasiboksuok su Hariu „Wii“ žaidime, — pasiūlė jis Raideriui. — Jis mane nokautavo. — Tegul boksuojasi Beketas. — Jis nokautavo ir Beketą. Ir Liamą.Tu — paskutinė viltis. — Puiku. Tada tu padėsi Merfiui sutvarkyti kambarį. — Bet aš nežaidžiau karo, — paprieštaravo Ovenas. Raideris pasvarstė. Mūšio lauko kambarys atrodė kaip nusiaub­ tas tornado. Jis sumanė papirkimo planą. — Mašinoj turiu vyšnių pyragą. — Iš kur gavai? — Jei nori pyrago — padėk tvarkyti, jei ne — pakviesiu kitą vaiką. — M an patinka vyšnių pyragas, — Merfis angeliškai nusišyp­ sojo Raideriui. — Sutvarkyk ir gausi gabalą. Neblogas sandoris, eidamas į svetainę pagalvojo Raideris. Pir­ ma, nusiploviau nuo kambario tvarkymo, antra, nuo viso pyrago val­ gymo. Garantuotai būčiau sušlamštęs visą iš karto, o paskui klaikiai susuktų pilvą. Jis įžengė į kambarį, pasukiojo pečius ir apšilimui pašokinėjo kaip boksininkas. — Tuoj tave sudorosiu, Hari Keri! Tau galas! Haris susinėrė rankas už galvos. — Aš — nenugalėtas pasaulio čempionas. Sumušiau Oveną! Jo akyse pasirodė kryžiukai. — Skystalas tas Ovenas, — pasišaipė Raideris ir patrankė savo smakrą kumščiu. — O tu jau gali pradėti melstis, — jis priėjo prie šaldytuvo ir išsitraukė alaus. 93

— Pasimelsiu už tave, — išsišiepė Beketas. — Tas vaikis negai­ lestingas. — Pasitaupyk tas savo maldas. Mašinoj turiu vyšnių pyragą. Gerai, ruošk žaidimą. — Pyragą? — Liamas pašoko nuo grindų, kur voliojosi su šuni­ mis. — Aš noriu pyrago! — Tai ir gausi, žiogeli, — Beketas pakilo iš didelės odinės kėdės. — Gerai, busimasis nukarūnuotasai čempione. Pavarykim! Haris paskyrė Raideriui tamsiaplaukį, klaikiomis žaliomis aki­ mis, rūsčia išvaizda „Mii“ herojų ir ištiesė valdiklį. Žiūrovai pašėlo. Vaikis jį nokautavo. Kai Haris ėmė šokčioti iškėlęs kumščius į orą, Raideris brinktelėjo ant sofos su alum. — Gal tu praktikuojiesi ištisą parą? — Turiu įgimtą talentą. — Nejuokink. — Taip sakė senelis. Aš jį irgi sumušiau. Bet jis juk senas... — Aš irgi noriu žaisti! — verksmingai šūktelėjo Merfis. — Dabar mano eilė, — ėmė savo teises ginti Liamas. — Beke­ tas sakė, kad galim žaisti „PlayStation“, o aš galėsiu išsirinkti žaidi­ mą. Noriu „ W W F . Iš pradžių boksas, o paskui — imtynės. Nusikalęs Beketas tur­ būt miega kaip užmuštas, pagalvojo Raideris. — Einu pyrago, — pasisuko Raideris. Viską pamiršę vaikai grūsdamiesi subėgo į virtuvę.

Pyrago neliko nė trupinėlio, bet Raideris visai dėl to nesigailėjo. Jie ėjo imtynių, vijosi vagis, apgaudinėjo teroristus. Pirmasis pasidavė Liamas ir sudribo ant šunų krūvos. Beketas jį pakėlė ir nunešė į lovą. 94

Grįžęs jis rado Harį, nukritusį veidu į sofą. Beketas ir tą paly­ dėjo į miegamąjį. O plačiai atsimerkęs Merfis ir toliau sėdėjo susi­ kryžiavęs kojas ant grindų ir patarinėjo Ovenui, žaidžiančiam „Super Mario Brothers". — Ar jis kada miega? — rodydamas į Merfį, pasmalsavo Raideris. — Tas vaikis — lyg vampyras. Jei tik jam leistum, nemiegotų iki pat saulėtekio. Merfi, metas į lovytę! — Bet aš nepavargau. Rytoj nereikia į mokyklą. Aš noriu... — Gali mano lovoj pažiūrėti filmą. — Gerai! O galiu du filmus? — Iš pradžių įveik vieną. — Beketas sugriebė Merfj ir persimetė per petį. Berniukas ėmė kvatotis. Kai Beketas jį išnešė, Ovenas išsitiesė ant sofos. — Vaje... O greit prisidės dar du vaikai. — Aha. Bet Bekas — talentingas tėtis. Be to, kai tie vaikiai už­ augs, jis turės nuosavą futbolo komandą. M udu su Eivere planuojam turėti du vaikus. — Gražus skaičius, — išsiblaškęs Raideris iš maišelio išgrie­ bė barbekiu skonio bulvių traškučių. — Ar jau nusistatei pastojimo, gymdymo, koledžo baigimo datas? Pripratęs prie Raiderio replikų Ovenas tik gūžtelėjo pečiais. — O Dieve, tu tikrai nusistatei datas?! — T ik apytiksles. Na, bet pradėsim nuo šunų. — Abejoju, ar tie katės dydžio mopsai yra šunys. — Jie tikrai yra šunys ir myli vaikus. O tai svarbu. Kai pradėjom tyrinėti veisles... — Kai TU pradėjai tyrinėti. — Nesvarbu. Eiverė iškart įsigeidė mopso. Prasitarė mamai, o toji pasiūlė pasiimti iš šunų prieglaudos. Tai va, gausim vienerių metų viena ausim kurčią mopsą, vardu Tironas. 95

— Čia tik pusė šuns. Ne dėl to, kad kurčias — dėl jo dydžio. Tai kai pasiimsit labradorą, iš viso turėsit pusantro šuns. — Taip, Bingo, — Ovenas papurtė galvą. — Koks sadistas gali taip pavadinti šunį? Bet jam tik keturi mėnesiai, tai pervadinsim ko­ kiu oresniu vardu. Grįžęs Beketas iškart stvėrė alų. — Vajėzau, plūkiuosi jau beveik metus ir vis dar nusistebiu, kaip tiek metų Klerė viena sugebėdavo juos suvaldyti. Jis nustūmė Oveno kojas nuo sofos ir krito ant jos. — Dabar pirmas kartas, kai jos naktį nebus. Kažkaip keista. — Jau užtaisei jai vaikus, — priminė Raideris. — Tegu dabar jai padeda ir kiti žmonės. — Ji jau trokšta pradėti įrenginėti vaikų kambarį. Svaičioja apie lopšelius ir vystymo stalus. — Nerviniesi? — Gal, bet labiausiai dėl lopšelių. Skamba kažkaip mergaitiškai. — O kas tai yra? — pasiteiravo Raideris. — Na, tai lyg dėžė su kojom. — Guldysit vaikus į dėžę? — Ten tokios išpuoštos dėžės. M an ji vieną parodė. Apjuostą rauktu baltu sijonu ir su mėlynais kaspinėliais... — Beketas maldau­ jamai pažvelgė į brolius, tikėdamasis pritarimo. — Juk neguldysi ber­ niuko į dėžę su rauktu sijonu? Taip neteisinga. — Tai sukaupk vyriškumą ir paprieštarauk. — Ji juk nėščia... — Todėl sėdi čia ir skundiesi mums dėl kažkokių rauktų sijonų? Gėdykis. — Atsikabink. — Beketas pažiūrėjo į Oveną. — Pamaniau, galėtume patys tokį sumeistrauti. Tiksliau, du. Panašius į supamąjį lopšį, tik aukštesnius, kad nereikėtų prie vaikų lenktis. Tokie gražūs vienetiniai baldai pradžiugins Klerę ir ji nebenorės jų puošti sumau­ tais rauktais sijonais. 96

— Galėtume tokius sumeistrauti. Su lenktomis kojomis, kad būtų galima supti. — Ir išraižyti ant jų vardus. Suintriguotas Beketas įsistebeilijo į Raiderį. — O kam? — Bus įdomiau ir padės atskirti dvynukus. Ir geriau jau pradėk galvoti, ką sumeistrausi trims jau turimiems vaikams, kol šie dar ne­ sugalvojo rūkyti marihuanos. — Pastatysiu jiems namelį medyje. T ik per visus šiuos įvykius dar neturėjau tam laiko. — Niekas neprilygsta nameliui medyje... — svajingai ištarė Ovenas. — Mes tokiame praleisdavo ištisas valandas. Slėpdavom saldainius, komiksus... Ar prisimeni, kai nusipirkai pornožurnalą iš Denio? — mirktelėjo jis Raideriui. — Tame namelyje pirmąkart iš­ vydau nuogas moteris. Geri laikai... — O aš tame namelyje praradau nekaltybę. Su Tifane Karvei. Tikrai puikūs laikai. — Siaubas... — Beketas užsimerkė. — T ik nepasakok Klerei apie pornografinius žurnalus ar nekaltybės praradimą. Tada ji niekad man neleis jo statyti. — Bailys. — Pabandyk man tai pasakyti, kai pats būsi vedęs, — neliko skolingas Beketas. — Bent kurį laiką patys turėsit vairuoti tą traukinį. M oterų pa­ sauliui reikalingas bent vienas nesupančiotas Montgomeris. — M an patiks būti vedusiu, — tarė Ovenas. — Tu jau ir taip gyveni kaip vedęs. — Taip, ir man labai patinka. Patinka žinoti, kad kai grįšiu namo, rasiu Eiverę ar netrukus ji grįš. M an irgi keista, kad šiąnakt jos nebus, — tarė jis Beketui. — Jos tikriausiai puikiai leidžia laiką. Klerė skambino tik kartą, 97

norėdama paklausti, kaip berniukai. Ir sakė, kad Hopei reikia m o­ teriškos kompanijos. Kas ten nutiko su tuo Vikamų sūnum? Klerė minėjo tik porą detalių. — Jis manė, kad galės parsivilioti ją atgal. — Asilas. — Asilas su penkis gabalus kainuojančiu kostiumu. — Jis juk ją išdavė, ar ne? — Ovenas tingiai gurkštelėjo alaus. — Su tokia karšta blondine, aišku, jei patinka tokio tipo moterys. Eiverė man rodė jos nuotrauką New York Post „Stiliaus" skyrelyje, — paaiš­ kino jis. — „Stiliaus" skyrelyje? — prunkštelėjo Raideris. — Rimtai? — Eiverė rado ir parodė man. Taigi, jis ją meta dėl blondinės, iškelia pompastiškas vestuves, tada atvažiuoja čia ir nori nusigvelbti mūsų namų šeimininkę? Sukelia norą išspardyti jam subinę ir išpur­ vinti tą penkis gabalus kainuojantį kostiumą. — Jis pasiūlė Hopei sandėrį: ji taps jo meiluže, o jis ją įkurdins ir mokės pinigus. Ovenas atsisėdo. — Ką tu pasakei? — Ką girdėjai. Jis norėjo, kad Hopė taptų jo meiluže, o jis nu­ pirks jai namą, pervedinės jai pinigų, kartu išvyks atostogų į Paryžių ir panašų šūdą. — Ir jis vis dar gyvas? — nusistebėjo Beketas. — Kodėl jo nepritrėškei? — Nes apie tai sužinojau tik po to, kai išvažiavo. Bet Hopė jį puikiai pamokė. Kai ėjau pro šalį, ji jau buvo jam tėškusi, kad atšok­ tų su savo pasiūlymu. O tada nutiko štai kas... — Raideris pagraibė dar traškučių. — Ji koketiškai priėjo prie manęs, paprašė pagalbos ir įsisiurbė man į lūpas. — Kodėl apie tai nieko negirdėjau? — Ovenas žvilgtelėjo nuo vieno brolio į kitą. — Aš visada apie viską žinau! 98

— Tai nutiko tik vakar, o paskui turėjom daug darbo. Įtariu, kaip tik dabar moteriškės apie tai ir šnekasi. Bet, manau, Hopė visai nenorėjo taip daryti. — Ir tu sutikai jai padėti? — Žinoma. Kodėl ne? M an nepatiko to šunsnukio žvilgsnis. Ir kostiumas. Susivokiau, kad Hopė nori jam atkeršyti, priversti pa­ vyduliauti, tai ir neprieštaravau. Bet kai jis nuvažiavo, Hopė pradėjo visa drebėti. — Po galais... — sumurmėjo Beketas. — Labiau iš pykčio. Ji buvo ne tik klaikiai įsiutusi bei įžeista, bet ir sukrėsta. — Ar įsiminei jo mašiną? — Ovenas išsitraukė telefoną. — Šių. metų mersedesas „C63“, sedanas, juodos spalvos,— Rai­ deris padiktavo ir valstybinį numerį. — Nemanau, kad jis grįš. Hopė trenkė jam per skaudžiausią vietą. Bet nepakenks pasidomėti. — Būtent. Tas išpera ką tik vedė, o jau bando Hopę paversti savo meiluže. Jai net geriau, kad jis ją paliko. — Dabar ji ir pati tai supranta. Beketas iškėlė pirštą. — Ji tau iškepė pyragą. — Labai skanų, — šyptelėjo Raideris. — Spėju, ji norėjo išly­ ginti rezultatą. Tad paėmiau pyragą ir ją pabučiavau. M an patinka pirmauti. — Tai vėl ją bučiavai? — nustebo Ovenas. — Anuos kartus vis pradėdavo ji. Pasijutau pigus ir išnaudojamas. Beketui nusikvatojus, Ovenas kumštelėjo jo ranką. — Ei... — Tai jau darosi rimta. Bandai ją kabinti? — Ne tavo sumautas reikalas, — Raideris tingiai gurkštelėjo alaus. — Hopė — mūsų svečių namų šeimininkė. — O Eiverė — mūsų nuomininkė, bet tai tavęs nesustabdė. 99

— Taip, bet... — Ovenui galvojant, ką atsakyti, Raideris gūžte­ lėjo pečiais. — Ei tu, atsipalaiduok! Bučiuoti trokštančią bučiuotis mote­ rį — Dievo suteikta vyro teisė. Tai nereiškia, kad dabar jau pradėsiu ieškoti vaikams lopšių. Be to, Hopė pabučiavo mane pirma. — Ir ji velniškai patraukli, — pridūrė Beketas. — Tu vedęs, turi tris vaikus ir tuoj turėsi penkis, — priminė jam Raideris. — Nors ir dvylika, bet tai nereiškia, kad apakau. Hopė — pro­ tinga, patraukli — nepamiršk, grožio karalienė — ir moka kepti py­ ragus. Neblogai. — Ir ganėtinai ryžtinga. Ovenas susiėmė rankomis veidą ir vėl privertė Beketą juoktis. — Jis dėl kažko jaudinasi. — Ji — mūsų svečių namų šeimininkė. Eiverė ir Klerė yra ge­ riausios jos draugės. Ją išdavė boso sūnus. — Brol, tu juk nelygini manęs su tuo Vikamu? — Ne. T ik konstatuoju faktus. Pridėk dar vieną — dėl Hopės ir mama pametusi galvą. Jei nori su ja pasimylėti, o ji — su tavim, puiku. T ik nesušik visko. — Jau pradedi mane užknisti, — švelniai ištarė Raideris, o tai jau buvo pavojingas ženklas. — Gal nurodytum bent vieną moterį, kurią išdaviau? — Hopė — ne tik moteris. Ji — Hopė. Jaučiuosi lyg... — T ujai kažką jauti? — pasišaipė Raideris. — Baik, — atkirto Ovenas. — Bendravau su ja daugiau laiko už judu kartu sudėjus, kai įrenginėjom svečių namus ir ieškojom apie Ližę informacijos. Ji man kaip sesuo. — O tu man kaip brolis. — Taip, todėl ir keista. Eiverė man papasakojo, kaip tas Vikamas ir visa jo sumauta šeima išdavė Hopę. Ją tai smarkiai sukrėtė. Todėl nepamiršk, kad dabar ji pažeidžiama. 100

— Visa sumauta šeima? Kaip suprasti? — Vikamo tėvas, mama, sesuo — visi žinojo, kad tas šūdžius Hopei yra neištikimas. Nesvarbu, ar laimino jo elgesį, ar ne — vis tiek nieko jai nesakė. Hopė prižiūrėjo jų viešbutį ir rūpinosi jų pri­ vačiais renginiais. Visi kartu pietaudavo ir buvo nusivežę ją į savo namus Hamptone. Eiverė pasakojo, kad jie elgėsi su Hope kaip su šeimos nare. Todėl ji taip ir jautėsi. O kai Vikamas ją išdavė, pasijuto išduota ir visos šeimos. Hopė jiems aukojosi, ir vis tiek jie ją išdūrė. Padėtis buvo aiškesnė nei aiški. Raideris nusprendė, kad visi Vikamai vienodi. — Aš nevedžioju moterų už nosies. M ano šeimoje taip niekas nedaro. — Ne, nevedžioji. Mes irgi. Bet dabar geriau supranti situaciją? — Taip. Nesakau, kad tarp mūsų užsimegs kas nors rimčiau. Bet jei taip — pažadu, kad nežaisiu jos jausmais. Dabar laimingas? — Aha. — T ik nebėk visko pasakoti mamytei. — Čia dabar, kodėl turėčiau? Aš ne koks skundikas. — Tai tu paskundei mamai, kad aš su kamuoliu sudaužiau jos krištolinę vazą ir išmečiau šukes, — priminė jam Beketas. — Tada buvau vos aštuonerių! — apmaudžiai sušuko Ove­ nas. — Kiek dar man priekaištausi? — Amžinai. Tada mama man tris dienas neleido žiūrėti televi­ zoriaus. Vieną — už tai, kad spardžiau kamuolį namuose, dvi — kad paslėpiau šukes. Nemačiau „Mutantų vėžliukų nindzių“. — Užauk ir nusipirk DVD. — Taip ir padariau. Bet tai nepateisina tavo elgesio, biče. Brolyio tylėjimas yra šventas reikalas. — M an buvo tik aštuoneri... Kadangi jo potencialaus lytinio gyvenimo tema jau buvo išnagri­ nėta, Raideris atsistojo. 101

— Ką gi, linkiu linksmai paliežuvauti, kaip dabar daro jūsų po­ niutės, o aš einu namo pamiegot. — Aštuntą pristatys medžiagas, — priminė jam Ovenas. — Žinau. Ateisiu. — Būsiu dirbtuvėje, gaminsiu plokštes barui. Jei ko prireiks — rašyk žinutę. — Vieną dieną galiu ištverti ir neregėdamas tavo mielo veidelio. Pasinaudosiu tavim, — Raideris bakstelėjo Beketą. — Ateik septintą. — Galėsiu tik aštuntą ar pusę devintos. Rytoj Klerės mama nori pasiimti berniukus. Turėsiu juos pakelti, aprengti, pamaitinti ir at­ vykti čia. Nepamiršk, kad Klerė dabar svečių namuose. — T ik išvis pasirodyk. Eime, Kvailiuk, — pašaukė Raideris. — Ir nespardyk kamuolio namuose. Paskutinę akimirką Raideris prisiminė palikęs pyrago lėkštę, to­ dėl grįžo jos pasiimti. Tada su Kvailiuku pavažiavo neilgą kelią miš­ ku, plentu ir atgal į mišką, kur stovėjo jo namelis. Jam patiko, kad jis toks nuošalus ir pasislėpęs. Patiko turėti savo privačią erdvę — ir daug jos. Nusamdė kraštovaizdžio dizainerius, kurie sutvarkė jo sklypą. Kadaise mama bandė jį paversti sodininku, bet jam toks darbas tiesiog nelipo. Iškasti duobę medžiui ar krūmui nesunku, bet sodinti gėles? Verčiau jau tuo teužsiima specialistai. Jam patiko augalai, skirtingi jų aukščiai, forma, ant tako ir tera­ sos krintantys šešėliai. Kadangi Beketas buvo išplovęs lėkštę, Raideris paliko ją ma­ šinoje, kad nepamirštų. Išleido Kvailiuką pabėgioti, pauostinėti ir užsiimti visu kitu, kas šunims reikalinga, o pats sustojo tylumoje po žvaigždėmis nusėtu dangumi. Jis neįsivaizdavo, kad galėtų ar norėtų gyventi kur nors kitur. Galbūt iš dalies, kad čia užaugo. Bet tai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis. Jo širdis čia atsigaudavo. Si vieta — grynas oras, tylūs nak­ ties garsai jam visada buvo ypatingi. 102

Raideris išsirinko šią atokiau nuo pagrindinio kelio esančią vietą, kad pasistatytų namą ir įleistų šaknis. Visą savo gyvenimą jis vaikščiojo ir klaidžiojo šiais miškais. Kad čia yra jo vieta, suprato dar prieš tapdamas vyru. Perėjęs prieškambarį, virtuvėje Raideris uždegė šviesą. Šias pa­ talpas jis suprojektavo kartu su Beketu. Kuklūs tiesių linijų formos baldai ir įranga neapkrovė erdvės, kurioje laisvai tilpo virtuvinis sta­ las. Raideris prijungė mobilųjį telefoną prie kroviklio ir išsitraukė mineralinio vandens buteliuką. Pagaliau palįsiu po karštu dušu... Gerokai vėliau nei planavau, pagalvojo jis. Šuo užrisnojo viršun kartu ir nubidzeno prie savo guolio — di­ delės pagalvės. Apsuko ratą, du, tris. Tada sunkiai atsidusęs susiran­ gė su savo mėgstama nutriušusia pliušine kate. Gulėdamas stebėjo savo kišenes kraustantį bei besisegantį diržą Raiderį ir patenkintas vis vikstelėdavo uodega. Nusirengęs vyras numetė drabužius skalbinių pintinėn ir nuo­ gas nužingsniavo į didžiulę prašmatnią vonią. Rankomis ir nugara dirbantis žmogus nusipelno karališko dušo. Ypač jei jis yra statybų rangovas ir moka tokį sumontuoti, nusprendė Raideris. Jo vonios pilkų atspalvių plytelių raštas, ilgas baltas spintelių viršus, nerūdijančio plieno įranga galėjo konkuruoti su svečių namų įranga. Paleidęs karštą dušą visu pajėgumu, Raideris leido srovei mušti nuo ilgos darbų ir žaidimų dienos įsitempusius raumenis. Kai raumenys atsipalaidavo, vyras pagalvojo apie Hopę. Jis neketino ja naudotis. Ir tikrai nesu kaltas dėl jos nevykusių santykių su šūdžiais, pamanė jis. Juk tai ji viską pradėjo. Jis vis sau primindavo, nes tai buvo gry­ na tiesa. Dar visai neseniai jis stengėsi jos vengti. Laikėsi nuo jos atokiau, nes nuo pat pažinties pradžios buvo aišku, kad nenori su ja prasidėti. T ik ne su grožio karaliene aštriais skruostikauliais ir mig­ 103

dolinėmis akimis, kurios pora aukštakulnių turbūt kainuoja daugiau nei visi jo batai kartu sudėjus. Gal su tais aukštakulniais jos kojos ir atrodo begalinės, bet esmė ne ta. Hopė — ne mano skonio moteris. Ir, be jokios abejonės, aš — visai ne jos skonio vyras. Jos skonio vyrai dėvi dizainerių kostiumus ir ryši kaklaraiščius, tikriausiai vaikšto į meno parodų atidarymus ir teatrą. Ir jie tokią veiklą mėgsta. Gal net lankosi operoje? Taip, tas subingalvis panašus j operos mėgėją. Hopė pradėjo šį žaidimą. Ir jei jį baigsim, pasistengsiu, kad prieš tai abu atverstume visas kortas. Aš žaidžiu sąžiningai. Ovenas gerai pastebėjo... Jei nuspręsiu su Hope viską nutraukti, prieš tai gerokai pagalvosiu. O jei ateis laikas, kai mudu panorėsime dar rimtesnių santykių, — žaisiu sąžiningai. M an nesunku. Raideris užsuko dušą, griebė rankšluostį ir ėmė trintis šlapius plaukus. Ir tuo metu staiga prisiminė Hopę su laistymo žarna. Rai­ deris nusišypsojo. Gal tada tai ir neatrodė juokinga, bet dabar — taip. Hopė ne visada buvo tobula. Ji klydo ir žengė neapgalvotus žingsnius. Tokia ji jam kur kas arčiau širdies. O tobulybės būna nuo­ bodžios, baugios ir netgi atgrasios. Atrasti Hopės trūkumai jam pati­ ko. Ir jam dingtelėjo: jei įvykiai klostysis toliau — suras jų ir daugiau. Pristabdyk arklius, sudrausmino save Raideris. Ir taip laukia ga­ lybė darbų ir planų, o čia dar mergina... Nuogas Raideris nutipeno atgal į miegamąjį ir nubloškė paklo­ dę. Lovą jis klodavo paprastai — tik patraukdavo aukštyn paklodę. Prie atviro nakties vėjeliui ir garsams lango šnarpštė Kvailiu­ kas. Raideris nesivargino nustatyti žadintuvo. Jei nepažadins galvoje esantis žadintuvas — pažadins šuo. Prieš miegą vyras panoro įsijungti televizorių. Bet tada vėl prisi­ minė Hopę ir tą jos veido išraišką, kai jis merginą pabučiavo. Ir galvodamas apie ją iškart užmigo.

104

7 skyriu s

JL

rie sodelio tvoros vešančiose rožėse žaidė ankstyvo ryto

saulės spinduliai. Kelios minutės prieš septintą Raideris atrakino duris. Kol neužliejo birželio karštis, jis paskirstė brigadai darbus. Netrukus pro pravirus langus jau aidėjo plaktukų, pjūklų ir gręžtuvų garsai. Kitapus automobilių aikštelės stūksantys svečių namai skendėjo tyloje. Bet kas čia stebėtino? Visą naktį šiame pastate karaliavo mo­ terys. O jos neabejotinai turėjo ką veikti. Dabar tikriausiai trokšta pamiegoti, pamanė Raideris. Jis pats sunkiai galėjo prisiminti, ką reiškia ilgiau pamiegoti. Vyras nudrožė į virtuvę. Kad ir ką pernakt veikė tos moterys, virtuvę vis dėlto sutvarkė, pastebėjo jis. A nt bufeto padėjęs nuo py­ rago lėkštę jau ketino išeiti, bet staiga stabtelėjo. Ne... M ane tėvai auklėjo geriau, nusprendė jis. Raideris pripuolė prie bufeto, ieškodamas kuo ir ant ko užrašyti. Pravėręs trečią stalčių, rado lipniųjų lapelių ir parkerį. „Pyragas buvo labai skanus. M udu atsiskaitę “ — brūkštelėjo jis. Prilipdęs lapelį prie keptuvės, nužiūrėjo kavavirę. Jam besvars­ tant, įkrypavo Klerė ir susvirduliavo. 105

— Atsargiai! — šūktelėjo Raideris ir jau šoko prilaikyti Klerę, kad toji dėl kūdikių svorio neprarastų pusiausvyros. Bet moteris tik numojo ranka. — Išgąsdinai mane, — nusijuokusi ji atsirėmė į šaldytuvą ir kaip visos besilaukiančios moterys uždėjo ranką ant išsipūtusio pilvo. — Nemaniau, kad taip anksti ką nors susitiksiu. — T ik atnešiau lėkštę, — paaiškino Raideris. Klerės plaukai buvo vešlūs kaip tos rožės prie sodelio tvoros, o veidas santūriai spindėjo. Jai tinka būti nėščiai, nusprendė vyras. — O tu ką čia veiki? Maniau, po moteriškų išgertuvių dar ilgai visos snausite. — Turbūt įprotis. M ano vidinis laikrodis dar nepersijungė į va­ saros laiką. Net jei ir būtų, tokiu laiku berniukai jau pradeda bėgio­ ti, — Klerė patrynė pilvą. — Šitie jau atsibudo. Mintis apie du tame pilve besistumdančius žmogeliukus Raide­ rį privertė jaustis kiek nejaukiai. — Geriau prisėsk. — Pirmiau išsivirsiu kavos. Trokštu to nuostabaus, šilto, pro­ tą praskaidrinančio kofeino. Kasdien man leidžiama išgerti po pusę puodelio. Raideris bandė įsivaizduoti, kaip per dieną išsiverstų tik su puse puodelio kavos. Niekaip nepavyko. — Atsisek. Aš ir tau jos išvirsiu. Ir taip ketinau. Besimėgaudama būsimu aptarnavimu Klerė įsitaisė ant kėdės. — Ačiū. Labai miela, kad vakar su Ovenu ir Beketu pabuvote su berniukais. — Už tai gavau pavalgyti. Užkaitęs kavą, Raideris atsisuko į auksaplaukę Klerę — brolio gyvenimo meilę. — Bokso srityje tavo pirmagimis — tikras žudikas. 106

— Ir visiems tai demonstruoja. Berniukai dievina vyrų vaka­ rėlius. Paprastai juos deriname su knygų klubo susitikimais. Gimus dvynukams, pasiimsiu juos kartu, kad tradicija tęstųsi. Kol jie ūgtelės ir patys norės dalyvauti. — Netiki, kad Beketas susitvarkys su penkiais vaikais? — Jam dar neteko nuo pat pradžių rūpintis net vienu vaiku. O penki — tai jau daug. — Jis susitvarkytų. — Žinau. Beketas — puikus tėvas. Tiesiog tokia jo prigimtis. Jis pakeitė mano gyvenimą. Manau, mudu abu pakeitėm vienas kitam gyvenimą, — šyptelėjo Klerė Raideriui, kuris padavė jai kavos puo­ delį, o sau įsipylė išsinešti. — Skanus buvo pyragas, ar ne? — Aha. Staigiai išgaravo. — Hopė papasakojo mums apie Džonatano kėslus. Nesu kokia naivuolė. Žinau, pasaulyje pilna bjaurių savanaudžių. Bet mane vis tiek pribloškė, kaip jis galėjo šitaip niekingai pasielgti su Hope. Raideris visada manė, kad pasaulyje daugiau bjaurių savanau­ džių nei dosnių geraširdžių. — Jis pripratęs gauti viską, ko užsimano. Bent jau aš taip manau. — Ir turbūt neklysti. Hopė nusipelno geresnio vyro. Visada nu­ sipelnė. — Tau jis nelabai patinka? — Na, aš nelabai jį pažįstu, bet visada jo nemėgau. Bet Hopė tvirtina, kad jis nepanašus į Semą. Raideris prisiminė, kaip paskui Beketą įsiveržė į Klerės namelį. Išblyškusi ir apsvaigusi Klerė svirduliavo miegamajame. O Beketas puolė malti Semui marmūzę, per kurią Klerė trenkė vieninteliu turė­ tu ginklu — plaukų šepečiu. — Mieloji, jis tikrai nepanašus. Semas — nesveikas padaras, o Vikamas — tik bjaurus išpera, — prisiminė Raideris Hopės žodžius. 107

— Taip, Klerė mane beveik įtikino. Bet patyriau savo pačios kai­ liu, kaip toli žmonės gali nueiti, kokie apsėsti jie gali būti... Dėl visa ko stebėk jį, gerai? — Tai jau daroma. — Tuomet jaučiuosi geriau, — Klerė įkvėpė kavos aromato. — Daug geriau. — Jau turiu eiti. Ar viena čia susitvarkysi? — Mes puikiai susitvarkysime, — šiltai nusišypsojo Klerė ir pa­ plekšnojo pilvelį. Raideris išėjo, išleido Kvailiuką iš mašinos ir abu nužingsniavo į „M acT’s“. Jį kartais erzindavo, kad tapęs sutuoktiniu ir tėvu Beketas skiria mažiau laiko darbui. Bet puikiai žinojo, kad vedęs Klerę brolis laimėjo aukso puodą. Raideris ją laikė ypatinga. Kaip ji sakė — jiedu pakeitė vienas kito gyvenimą. Bet kartu vyksta ir kiti pokyčiai: atsiranda naujovių, kartais — malonių neti­ kėtumų. Kaip kad ta medžiu iškalta niša su dviem senais langais, kurią aptiko nugriovę sieną tarp restorano ir baro pusių. Ovenas irgi puikiai sutaria su Eivere, pagalvojo Raideris. Ji ne­ prašė vėl uždengti tos atsivėrusios nišos. Iš pirmo žvilgsnio įvertino jos originalumą ir nutarė, kad tai patalpoms tik suteikia žavesio. Po kelerių metų Ovenas irgi turbūt plėšysis tarp vaikų, darbo ir gyvenimo. Nors jis mėgsta sudarinėti planus, bet nėra toks kvailas ar užsispyręs, kad nesugebėtų prisitaikyti prie pokyčių. Taip, pokyčiai... — pagalvojo Raideris ir prasidėjus dar vienai darbo dienai, pasinėrė į rūpesčius. Kai tris kartus dėl skambučio teko atidėti į šalį įrankius, jis vėl ėmė nekęsti telefono. Nuskubėjęs į lengvojo kultūrizmo centrą, su­ tvarkė ten iškilusius nesklandumus. Grįžęs rado Beketą, tvarkantį jo išmėtytus daiktus. 108

— Ovenas susitiko su inspektorium, — pranešė Beketas. — Kepykla palaiminta! — Aha, girdėjau. — Dabar jis tariasi su Leise, — tarė Beketas, turėdamas omeny kepėją. — Tada nueis paimti eksploatacijos leidimą. Sąraše galėsim pažymėti riebia varnele. — Bet jame dar liko daugybė punktų. Čia viskas vyksta pagal planą, — Raideris apsidairė, norėdamas įsitikinti. — O dabar einam. — Kur? — Ten, kur plėšim suknistą stogą. — Juk tarėmės tą daryti trečiadienį? — Šiandien sausa diena ir prognozuoja, kad temperatūra pakils iki devyniolikos laipsnių. Nuplėškim tą velnio daiktą! Jiems teko plėšti jau ne vieną stogą, bet šis bus didžiausias. Vel­ niškai sunkus, purvinas ir suknistai bjaurus darbas, ne itin maloniai prisiminė Beketas. — Nenori palaukti Oveno? — Mielasis, bijai šiek tiek suprakaituoti? — pašiepė jį Raideris. — Galiu gauti saulės smūgį. — Pasipūstom padus ir varom.

Darbas nebuvo toks bjaurus, kokį įsivaizdavo Beketas. Daug bjauresnis. Kirtikliu kapodamas stogą Beketas šnopavo per kvėpavimo kaukę. Kūnu žliaugė prakaitas su kremu nuo saulės, o raumenys liepsnojo tarsi apipilti degančia anglimi. Darbininkai krovė atplai­ šas į vienračius rankinius vežimėlius ir ištisai gaivinosi atšaldytu vandeniu. 109

Jie maukė jį it kupranugariai ir vis tiek nepajusdavo numalšinę troškulio. Tarsi kiekvienas skysčio lašas tuoj pat virsdavo prakaitu. — Po velnių, kiek sluoksnių turi šis prakeiktas stogas? — iš ne­ vilties šūktelėjo Beketas. — Tikras stebuklas, kad žiemą šis griozdas nenuvirto, — baigęs pjauti dar vieną stogo dalį, Raideris atsisuko ir išsišiepė. — Bet dabar jau uždengsim naują. — Jei prieš tai senasis mūsų neužspaus. Ko ten išsišiepei? — Gėriuosi vaizdu. Beketas nusibraukė prakaitą ir apsižvalgė. Saulėje tviskėjo va­ rinis svečių namų stogas. Matėsi aikštė, pravažiuojančios mašinos, priešpiečiauti į „Vestą" traukiantys žmonės. Pasisukęs jis žvilgtelėjo žemyn į centrinę gatvę ir „Atversk lapą“ knygyną. — Mieliau stebėčiau tą vaizdą iš pavėsio balkone su alaus boka­ lu vienoj rankoj, o kita apkabinęs savo moterį. — Pasitelk fantaziją, — patarė Raideris. Nusitraukęs permirku­ sią kaukę, jis puolė gerti vandenį. Kadangi negalėjo jo eikvoti, tai tik įsivaizdavo, kaip jį užsipila sau ant galvos. Kai atsikvėpė ir nusprendė pajudinti skaudančius raumenis, sve­ čių namų trečio aukšto balkone pamatė Hopę. Ji pažvelgė į viršų ir apačią, tyrinėdama pastatą ir darbuotojus. Raideris iš karto pajuto, kai jos žvilgsnis nukrypo į jį, ir jo juosmenį tarsi perdūrė strėlė. Kaip ir jis, Hopė akimirką pastovėjo, tada atrakino duris į „Džeinės ir Ročesterio“ numerį ir dingo. — Turbūt kažkas užėjo, — tarė Beketas. — Ką? — Pagavau tave stebintį. Raideris pasiėmė naują kaukę. — Įstatymas nedraudžia. — Dar ne. Gal nusivesk ją į pasimatymą? 110

— O tu gal čiupk pjoviklį ir toliau dirbk? — Kukliai papietausit, pasikalbėsit. Po galais, ji juk iškepė tau pyragą. — Tu jo suvalgei ne mažiau už mane. Taigi pats gali vestis ją pietų ir kalbėtis. — Jau vedžiausi. Tiksliau, mudu su Klere. Brol, tau reikia prie­ dangos? Galim papietauti visi keturi. — Apsieisiu be tavęs, — atkirto Raideris ir vėl kirto per stogą.

Tai kas, kad pasižiūrėjau, nuramino save Hopė ir įėjo vidun. Atrakinusi „Ievos ir Rorkėsu numerį, priėjo prie lango. Tada atitraukė žaliuzes, kad pro jas matytųsi tik stogas. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Nesuprantu, kaip jie sugebėjo jį nulupti. Atrodo, su kažkokiais sunkiais laužtuvais, visokių rūšių pjūklais ir aštriaašmeniais kastuvais. Velniškas triukšmas, pasipurtė Hopė. Galbūt vyrams tai klaikiai nuobodus darbas, užtat ji galėjo ste­ bėti pikantišką reginį. Dauguma vyrų dirbo nusimetę marškinius. Tikiuosi, jie išsitepė kremu nuo saulės, antraip šiąnakt jiems baisiai skaudės. Kurį laiką ji svyravo. Ai, velniai nematė, galop nusprendė ji ir nubėgo į savo kambarį. Pasigriebusi teatrinį žiūroną, nusileido žemyn. Tikrai velniškai bjaurus darbas... — pro žiūroną prisitraukusi tą reginį nusprendė Hopė. Oho, oho — kaip puikiai sudėtas tas vyras! Gan gerai matė po marškiniais iškilusius Raiderio raumenis. Jautė juos, kai tada porą kartų prie jo prigludo. Bet tai niekis, paly­ ginti su vaizdu, kai nuo jo raumenų teka prakaitas. Netgi jei prakaituoti raumeningi vyrai apskritai jai nepatinka, jokia moteris negalėtų paneigti, jog tai — tikrai jaudinantis reginys. 111

Hopė pastebėjo, kaip Raideris apsidairė, nusiėmė kaukę ir pa­ šaukė vieną darbininką. Patrauklus buvo ne tik jo kūnas, bet ir veidas. Nors kiek per aštrių bruožų, nešvarus ir neskustas, vis tiek velniškai gražus. Kai jis nusijuokė, moteris vėl pajuto kūnu perbėgantį virpu­ liuką ir giliai atsiduso. — Hope? Norėjau paklausti, ar ketini... Moteris atsisuko. Būtų suspėjusi paslėpti žiūroną už nugaros, bet nesistengė. Kerolei sustojus tarpdury, Hopė kiek susigėdusi išsišiepė. — Šnipinėju kaimynus. — Tikrai? — nustebusi Kerolė priėjo arčiau. — O, stogas... Dieve, jie turbūt įkaitę, dūsta nuo prakaito ir... — ji nutilo ir nusikva­ tojo. — Oo, supratau! Leisk pasižiūrėti. Kerolė paėmė žiūroną ir įkišo į žaliuzių tarpelį. — Dailūs, ar ne? M atau tik du Džastinos berniukus. Ovenas tikriausiai sugebėjo nusimuilinti. Bjaurus darbas. Reikėtų jiems nu­ nešti limonado. — Na, nežinau, ar... — Tikrai taip, — šyptelėdama Kerolė grąžino žiūroną Hopei. — Pripildysime vandens šaldiklius, nusinešime ledų kibirėlį ir keletą plastikinių puodelių. Iš pirmo aukšto paimsim sulankstomąjį stalelį. Tai bus gražus poelgis. — Ar šituo poelgiu turiu sumokėti už reginį? — Visai ne, — Kerolė švelniai paplekšnojo Hopei per ran­ ką. — Eime. Ilgai neužtruksim. Iki klientų atvykimo dar liko pora valandų. Hopė negalėjo spyriotis, ypač kai Kerolė aptiko ją slapčia žvilg­ čiojančią į jos sūnėnus. Jiedvi pagamino kelias cisternas limonado, supylė jį į šaldiklio indus, paėmė ledukus bei puodelius ir išnešė su­ lankstomąjį stalelį. Kerolė pašaukė vieną statybininką, kad padėtų nunešti. Nuo stogo ir iš namo vidaus ėmė rinktis ir kiti. 112

Hopė išgirdo gausybę „Ačiū, H ope“ ir keletą „ačiū, panele H ope“. — Išgelbėjot mums gyvybę, — Beketas pastatė puodelį ir mirk­ telėjo tetai. — Būkite atsargūs ant to stogo. — Nesijaudink. Jau beveik baigėm. Beliko tik tas prakeiktas ru­ beroidas. Atėjot pačiu laiku. Tuoj skelbsiu priešpiečių pertrauką, o baigsim vėliau. — Pašluok tą vietą, kad galėtume pasidėti vinis, — paliepė Rai­ deris vienam darbininkui, tada griebė puodelį ir išmaukė iki dug­ no. — Ačiū. — Tuoj užsakysiu priešpiečius, — paskelbė Beketas ir su tele­ fonu paėjo į šalį. — Imk, išgerk dar. Vėliau ateis tavo mama. — Kodėl? — Nes prasitariau, kad plėšiate stogą. Ji įsigeidė pamatyti. Dar atnešiu limonado. Galėsit išgerti priešpiečiaudami. — Paskui ji dar užsimanys pamatyti restoraną ir kepyklą, — su­ murmėjo Raideris. — Po galais, kur Ovenas? — Štai, — Hopė pati įpylė dar vieną puodelį. — Atsigaivink. — Tam neužtektų ir viso pasaulio limonado, — burbtelėjo jis, bet išgėrė. — Nuplėšėm tą prakeiktą stogą, kol neužėjo karščiai. Tai jau šis tas. Išgirdęs savo šeimininko balsą, Kvailiukas pricipeno ir pasitrynė Raideriui į kojas. Hopė iš kišenės ištraukė šunų sausainį. — Tave išvydęs, jis visąlaik ims tikėtis sausainio. — O tu gavai limonado. — Bet jam nereikėjo plėšti sukežusio stogo ir išprakaituoti trijų litrų. Hopė pritūpė prie šuns ir glostydama palenkė prie jo veidą. Per tamsius pašiauštus šuns gaurus žibėjo jos akys. 113

— Gal man pasiimti sodo žarną? — Dienos pabaigoj ji tikrai pravers. Ar gavai naujų užsakymų? — Taip. Rezervuoti trys kambariai, vienas — visam savaitgaliui. — Puiku. — Ar klausi dėl kokios nors priežasties? — Ne. Vėl jis atsakinėja vienu žodžiu, pastebėjo Hopė ir pabandė pa­ kreipti kalbą. — Girdėjau, per vyrų vakarėlį vaišinai mano pyragu. — Vaikai supuolė kaip grifai. Aš jų neįvertinau. — Maniškio dar pusė liko. Norėtum? — Mielai. — Tai pasiimk prieš išeidamas. O aš jau turiu grįžti į svečių namus. — Mes atnešim stalelį ir kitus daiktus. Darkart ačiū. — Gerai. Oi, tiesa... Kai norėsi, kad išmaudyčiau su žarna, pra­ nešk. Tikrai rasiu tam laiko. Kai Raideris primerkė mąslias akis, ji pajuto pasitenkinimą ir pasuko atgal. Hopė manė neblogai išmananti šią sritį. Ir, jos nuomone, dabar su Raideriu Montgomerių ji jau gan rimtai flirtuoja. Pažiūrėsim, kur tai nuves, pagalvojo ji.

Kai pasirodė Ovenas, Raideris paskutinį kartą ropštėsi nuo sto­ go. Jau norėjo užsipulti brolį, bet pastebėjo, kad Ovenas suprakaita­ vęs, paišinas ir vis dar segi įrankių diržą. Bet juk nedidelis brolių pasikandžiojimas tik įrodo jų meilę. — Taip ir maniau, kad pasirodysi, kai visas sunkiausias darbas jau bus atliktas. 114

— Kažkas juk turėjo vadovauti likusiai brigadai, kai sumaišei visus planus. Argi ne smagumėlis buvo nuplėšti tas šlykščias čerpes? Smagumėlis — paskutinis žodis, kuriuo šį darbą galima pava­ dinti, pagalvojo Raideris ir pasijuto laimingas, kad ne jam teko plėšti tas čerpes. — Jei rytoj atveš medžiagas, jau galėsim dengti naują stogą. — Būsiu aštuntą, — Ovenas nužiūrėjo Raiderį nuo galvos iki kojų. — Atrodo, nusipelnei alaus. — Nusipelniau visos alaus pakuotės. — Šįvakar Eiverė uždaro restoraną, tai kurį laiką ten pabūsiu. Beketo eilė statyti. — Beketas eis namo, — paskelbė Beketas. — Ir penkias valan­ das stovės duše. Gal net valgysiu ir miegosiu duše. — Atrodo, eisim tik mudu, Rai. — Atrodo, eisi tik tu vienas, — pataisė Raideris. — Nes aš da­ rysiu tą patį, ką ir Beketas. Kvailiukas irgi. — Gerai jau, nes jūs tikrai dvokiat. Tai atidedam rytojui. Dar būtina aptarti kelias detales dėl abiejų pastatų. Kada galim susitik­ ti — rytą, prieš ateinant darbininkams, ar po darbo? — Po, — tvirtai tarė Raideris. — Penktadienio vakarą? — Beketas išlenkė antakius. — Neini į pasimatymą su kokia seksualia pupyte? — Į pasimatymus su seksualiomis pupytėmis taip anksti ne­ vaikštau. Užtat jie tęsiasi iki ankstaus ryto. Raideris tikrai neplanavo pasimatymo ir net apie tokį negalvojo. Tačiau kai nusipraus tuos kelis suodžių sluoksnius, gal ir pagalvos. — Tai iki ryt. Ovenui nuėjus, Beketas nužvelgė pastatą ir Raiderį. Jiedu atrodė kaip pabėgę iš pragaro. — M esk monetą, kuriam teks paskutinį kartą patikrinti ir už­ rakinti namus. 115

Prisiminęs Klerę ir rytinę kavą virtuvėje, Raideris gūžtelėjo pečiais. — Aš užrakinsiu. Bėk namo pas žmoną ir vaikus. — Jau dingau. Raideris nuėjo į namą, susirado savo segtuvą ir užsirašė keletą pastabų. Tada patikrino, ar užrakintos durys į Šen Polio gatvės pusę. Priėjęs prie šaldiklio, prisiminė limonadą. Nėra laiko, tarė jis sau. Nors pyrago tikrai neatsisakytų, bet ši­ taip atrodydamas negali ten lįsti. Ir tą teks atidėti rytojui. Išgirdęs privažiuojančią mašiną, jis išėjo į lauką. Tai buvo Vilis B. su keleivio vietoje sėdinčia mama. Raideris stengėsi negalvoti, kad Eiverės tėtis miega su jo motina. Verčiau jau ir toliau laikyti j j tiesiog senu šeimos bičiuliu, velniškai mielu vyruku, geriausiu tėčio draugu dar nuo vaikystės. Jei tektų galvoti apie raudonbarzdį milžiną Vilį B. kaip apie ma­ mos meilužį, būtų kebloka. Džastina iššoko iš automobilio. Ji dėvėjo potrumpes kelnes ir kažkokius moteriškus marškinėlius su įmantriais papuošimais apie kaklą. Pasidažiusi, susišukavusi, ji atrodė velniškai patraukliai. — Nesiglausk prie manęs, — Raideris perspėjamai iškėlė ran­ ką. — Dabar nekaip atrodau. — Mačiau tave ir baisesnį. Bet aš su naujais marškinėliais. Tad... — ji nusiuntė sūnui oro bučinį. — Siunčiu ir tau. Kaip reikalai, Vili B.? — Gerai, — prie Raiderio priėjo dvimetrinis geraširdis milžinas su vešliais susivėlusiais raudonais plaukais, derančiais prie jo apkirp­ tos barzdelės. Susikišęs rankas į kišenes, ėmė apžiūrinėti pastatą. — Svariai nuplėšėt stogą. — Darbas tikrai nebuvo švarus. Norėsit žvilgtelti vidun? — Mielai. Jei jau ketinai važiuot namo, galiu užrakinti. — Ne, nereikia, — Raideris juos palydėjo vidun. 116

Vilis B. įėjo ir ėmė marširuoti per patalpas, sukiodamas galvą kairėn dešinėn, viršun ir apačion. — O, Džastina, na, tavo ir vaizduotė... — Atrodys nuostabiai. M ano berniukai kitaip ir nesugebėtų. — Kad tu mums net nepalieki pasirinkimo. Rytoj rytą gausim medžiagas ir galėsim dengti naują stogą. Raideris kalbėjosi su Viliu B. apie stogus ir langus, tada aprodė tuščias erdves, kuriose bus įrengtos rūbinės su spintelėmis, nedidelė auditorija ir priimamasis. — Vili B., tikiuosi, ir tu ateisi mankštintis? — O jau, Džastina... — T ik nereikia tų „O jau“, — ji pagrūmojo pirštu, tada plekštelė­ jo vyrui per ranką. — Kadangi būsime giminės, suteiksiu tau nuolaidą. Vilis B. šyptelėjo. — M ano mergaitė su tavo berniuku... Puiku, ar ne? Tomis dėl to tikriausiai irgi šokinėtų iš džiaugsmo. Štai todėl Vilis B. ir yra Vilis B. Jis visada pagalvos apie savo draugą. Tai svarbiausia, pagalvojo Raideris. — Tikrai šokinėtų. M ane jis būtų išvadinęs beprote už tai, kad nupirkau šį pastatą. O tada griebtų savo įrankius. Pamatysit, čia bus tiesiog fantastiška vietelė, kokios nerasi visame miestelyje. Noriu, kad ir rūbinės būtų išskirtinės. — Kad jau tavo mama paminėjo rūbines... — Vilis B. kreipėsi į Raiderį. — Pažįstu vieną vaikiną. Jis tikrai puikus tokių dalykų spe­ cialistas. — Ovenas kaip tik tokio ir ieško. Gal gali jam duoti telefoną? — Gerai. Kaip tik einam į „Vestą“. Perduosiu jį Eiverei. — Ovenas — jau ten. — Puiku, — linktelėjo Džastina. — Prieš eidami dar apžiūrėsi­ me būsimo restorano pastatą. 117

— Ovenas turi raktą. Jis jus apvedžios. — Nupirksiu tau alaus, — pasiūlė Vilis B. — Ir kokios tik norėsi picos. — Kad negaliu toks eiti, — skėstelėjo rankomis Raideris. — Jei įkelsiu ten koją, Sveikatos ministerija bus priversta uždaryti piceriją. Bet ačiū. — Kai čia viską baigsite, galėsi maudytis po dušu ir lepintis ga­ rinėje. — Džastina šyptelėjo. — Girdėjau, kabini mūsų svečių namų šeimininkę? — O jau, Džastina... — sumurmėjo Vilis B. — Visai ne, — susiraukė Raideris. — Tai gal vakar automobilių stovėjimo aikštelėje ją bučiavo kažkas kitas? — Ten buvo tik... niekas. — Bet pro šalį važiavusiai Minai Bauers kažkas atrodė. Ji papa­ sakojo Kerolei, o toji perdavė man. Raideris numanė, kad gandai pasklis, bet nesitikėjo, kad motina taip greitai sužinos. — Žmonės galėtų rūpintis savo reikalais. — Taip niekada nebūna, — vėl šyptelėjo Džastina. — Dar apie tą „nieką4 išgirdau iš Krisės Ebot, kuri netoliese vedžiojo šunį. Tru­ putį pasiknaisiojusi sužinojau, kad tuo metu prie judviejų buvo vyras prašmatniu kostiumu — Džonatanas Vikamas. — Taip, jis norėjo pasigrobti Hopę. Bandė įkalbėti grįžti dirbti į jo viešbutį ir vėl su juo miegoti. — Maniau, jis vedęs? — nustebo Vilis B. — Vili B., nebūk toks naivus. Tai bjaurybė... — suirzo Džasti­ na. — Bet kodėl girdžiu apie tavo bučinį su Hope, o ne to šunsnukio subinės išspardymą? Raiderio veide nušvito plati šypsena, nuoširdi, tiesiai iš širdies. 118

— Mama, aš tave myliu. Rimtai. — Čia ne atsakymas. — Nes nežinojau, ką jis pasiūlė Hopei, kol neišnyko iš akiračio. Bet Hopė jį pamokė. — Nieko mažiau ir nesitikėjau. Bet jei tas kalės vaikas kada nors vėl čia įkiš savo snukelį, norėčiau, kad išspirtum jį iš mūsų valdų. Arba skambtelėk man ir aš pati mielai tą padarysiu. M an reikia pa­ sikalbėti su Hope. — Dabar yra svečių. — Tuomet rytoj su ja pasikalbėsiu. — Džastina du kartus įkvė­ pė ir iškvėpė, stengdamasi nusiraminti. — O jei tu nori ją merginti, bet nenori, kad žmonės apie tai kalbėtų, tai nelįsk prie jos viešai. — Aš jos nemerginu. — Tuomet aš tavim labai nusivyliau. Na, bet dabar važiuok namo, nusiprausk ir pailsėk. Pasikalbėsim vėliau. Beje, Rai, puikiai padirbėjot. Jau dabar matau galutinį rezultatą. Ji tikrai mato, nuvažiavus mamai su Viliu B., pagalvojo Raideris. Visada tokius dalykus mato. Kartais dėl to būna ir nejauku. — Merginti Hopę. O Jėzau... Ir ji nusivylė manim, kad jos ne­ merginu! Tų moterų tiesiog neįmanoma suprasti. Netgi motinų. O gal būtent motinų? Eime, Kvailiuk. Palįsim po dušu. Šuo suprato šį žodį. Iš nekantrumo jis pavizgino uodegytę ir šoko paskui Raiderį. Kai užrakinęs duris jis atsisuko, išvydo palei jo mašiną einančią Hopę su kita pyrago lėkšte. Po galais, kodėl mes amžinai susitinkam šitoj suknistoj mašinų aikštelėj? — pasišiaušė Raideris. — Pražiopsojai mano motiną su Viliu B. — O, kaip gaila... Būčiau pakvietusi užeiti. — Maniau, yra svečių? 119

— Taip, yra, — Hopė pamojo j dvi mašinas aikštelėje greta jos ir Kerolės automobilių. — Ir neabejoju, jos tikrai džiaugtųsi, galėdamos susipažinti su Džastina. Štai tavo pyragas. — Ačiū. — Kerolė jau dėlioja svečiams ant stalo vyną ir sūrį, turiu grįžti jai pagelbėti. T ik prieš tai norėjau tavęs šio to paklausti. — Ko? — Ar galvoji apie seksą su manim? — Po galais, ką dabar man j tai atsakyti? — Geriausia tiesą. Visuose santykiuose vertinu atvirumą. N et ir atsitiktiniuose. Nusvilau ir iš to pasimokiau. Todėl, kol svarstau, no­ rėčiau žinoti, ar tu apie tai galvoji. Atsakyk tiesiai, — linktelėjo Hopė amo netekusiam Raideriui.— Jokių įsipareigojimų, jokių problemų. Jei nenori — ką padarysi. Tiesiog norėčiau žaisti toje pačioje lygoje. Laikas atversti kortas. — Toje pačioje lygoje? Po galais, aš net nežinau, kurioj lygoj žaidžiu. Jis buvo pavargęs ir purvinas, o ji tardo jį prakeiktoje automo­ bilių aikštelėje. Maniau, jau pradedu ją suprasti. Po galais, jos neįma­ noma suprasti, susierzino Raideris. — Gerai. Kai žinosi — pasakyk. — Kai žinosiu — pasakysiu, — pakartojo jis. — Taip arba ne. — Taip daug paprasčiau, ar ne? Atrodai nuvargęs, — pastebėjo Hopė. — Kai nusiprausi ir pavalgysi, pasijusi geriau. Turiu eiti. La­ banakt. — Aha, — Raideris atidarė mašinos dureles ir Kvailiukas stryk­ telėjo vidun. Kiek pasvarstęs vyras nusprendė pasidėti pyragą ant ke­ lių. Kitaip Kvailiukas tikrai puls laižyti jo veidą. Raideris įsitaisė prie vairo ir minutėlę pasėdėjo. — Ne, Kvailiuk, moterų suprasti neįmanoma. Tiesiog neįma­ noma. 120

8 skyriu s

At

svečiai buvo aptarnauti, kambariai patikrinti, o Kerolė

išbėgo į turgelį, Hopė ėmėsi darbo savo kabinete. Reikėjo užpildyti algalapius, išrašyti sąskaitas-faktūras, atnaujinti internetinę svetainę ir „Facebook“ puslapį, atsakyti į elektroninius laiškus ir susisteminti užsakymus. Ir tylos viskam atlikti. Vėliau — sąrašų sudarymas, kasdienės užduotys ir kiti einamieji reikalai. Svečiai girdavo gražius, švarius ir gaivius svečių namus, o tokiai kokybei išlaikyti būtinos nuolatinės pastangos. Sutvarkiusi algalapius, Hopė įkėlė keletą naujų nuotraukų į „Facebook“ puslapį, brūkštelėjo keletą trumpų komentarų, tada ėmėsi atsakinėti į elektroninius laiškus. Kai paskutinį kartą paspaudė „Siųsti", priimamajame suskambo skambutis. Vis tiek metas padaryti pertrauką, pagalvojo Hopė. Ji jau stojosi nuo kėdės, kai į galvą šovė mintis apie Džonataną. Jei ten jis prie durų — ką gi... Nors ne, tai būtų puiku. Šįkart išdėsiu jam viską, ko tada nespėjau pasakyti. Hopė susikaupė, jau beveik laukdama susitikimo su juo, bet prie durų rado Džastiną. 121

— Labas. Maniau, turi raktą? — Turiu, bet man nepatinka pačiai atsisveikinti, — moteris žvilgtelėjo per petį, kur darbininkai trankė ir pjovė stogo karkasą. — Tikiuosi, triukšmas netrukdo? — Nelabai, o ir vaizdas kiekvieną dieną vis gražėja. Jau nemažai žmonių domėjosi ir džiaugiasi, kad miestelio centre veiks lengvojo kultūrizmo centras. — Būtent tai ir noriu girdėti. — Gaila, kad vakar prasilenkiau su tavim ir Viliu B. — Todėl dabar mudu atvykom. Čia visada taip gardžiai kve­ pia...— Džastina įbėgo į virtuvę ir iš šaldytuvo išsitraukė dietinės pepsikolos. — Kai užeinu, man visąlaik pakyla nuotaika. Matei, ko­ kią įrangą išsirinko Leisė? Maždaug po dešimties dienų kepyklėlė jau galės praverti duris. — Mirštu iš nekantrumo. Smagu, kad turėsim kaimynę. Pasak gandų, ji kepa nuostabias bandeles su cinamonu. — Eiverė tvirtina, kad visi būsim tarsi rojuje. Taip pat išnuo­ mojome ir tuos du butus virš kepyklos. Taigi turėsi dar dvi kaimynes. Turi laiko prisėsti? — Žinoma, — akimirką pagalvojusi atsakė Hopė. — Yra gyventojų? — Viena be galo žavi porelė. Ji „Džeinės ir Ročesteriou nume­ ryje praleis savaitgalį. Užsisakė „Istorinių nuotykių" paketą. Vyriš­ kis — tikras Jungtinių Valstijų pilietinio karo fanatikas. Vakar jiedu prieš pat uždarymą užgriuvo „Atverk puslapį". Jis rado kelias vietinių autorių knygas, kurių neturėjo savo kolekcijoje. Žmogelis džiūgavo lyg užtikęs aukso luitą. Dabar jiedu vaikštinėja po Antietamo mūšio lauką. Susitarė šiandieną skirti jo pomėgiams, o rytoj jis lydės žmoną po antikvarinių daiktų parduotuves. — Garbinga. 122

— Jo galva pilna įvairiausių istorijų. Vakar čia buvo apsistoju­ sios dar dvi porelės, ir jis visus linksmino iki po vidurnakčio. Beje, jam nepaprastai patiko tos Pilietinio karo šachmatų figūrėlės poilsio kambaryje. Jis tikisi jomis pažaisti su kokiais nors šiandien atvyk­ siančiais svečiais. — Tomis ir Vilis B. kažkada žaisdavo šachmatais. Aš tai ne­ moku. M an patinka „Monopolis", — nusikvatojo Džastina. — Tu puikiai jį žaidi. Tiesa, išsiaiškinusi daugiau detalių, keti­ nau tau parašyti elektroninį laišką, bet pasakysiu dabar. Kai kas norė­ tų užsakyti svečių namus nuotakos vakarėliui. — Vestuvėms? — Ne, vestuvių ir priėmimo vietą jie jau turi, bet domisi, ar būtų galima rezervuoti svečių namus priešvestuvinei ir vestuvinei naktims. Apsigyvens nuotaka, jaunikis, jų palydovai ir tėvai. Dabar tik įrašiau užsakymą. Jie turėtų patvirtinti pirmadienį. — Smagu girdėti. Kaip praėjo jūsų mergaičių vakarėlis? — Nuostabiai. Džiaugiuosi, kad kartais galiu tokius surengti. Kitąsyk norėčiau, kad dalyvautum ir tu, Kerolė, gal ir Daria. Jei pa­ vyks, gal atvyks ir mano mama su seserim. — Tiesiog nuostabu, — linktelėjo patenkinta Džastina ir prisė­ do. — Tu čia laiminga? — Džastina, dabar aš dirbu savo svajonių darbą. Nė negalėčiau jaustis laimingesnė. — Tai Džonatano Vikamo pasiūlymas nesugundė? Hopė susigūžė. — Ar man derėjo tau apie jį pasakoti? — Nebūtinai, — numojo ranka Džastina. — Aš sužinau viską, ką reikia. — Numanau. Ne, jo pasiūlymas nesugundė. Čia — mano na­ mai. Džonatanui galbūt atrodo, kad negaliu egzistuoti be Džordž­ 123

tauno, Vikamų ir jo, bet jis labai klysta. Čia aš jaučiuosi savimi labiau nei keletą pastarųjų metų. — Smagu girdėti. Taip pat tai, kad nesvarstysi ir kitų D žonata­ no pasiūlymų. — Oi, tik neversk manęs gailėtis, kad atidariau tau duris! — To ir atėjau — tavęs išprovokuoti, — vėl nusijuokė Džasti­ na. — Vyrai nemėgsta konkretizuoti detalių. Dažnai parodo tik ap­ matus. — Ir su kokiu žmogumi buvau susidėjusi? — Hopė atidarė šal­ dytuvą ir išsitraukė kokakolos. — Žinojau, kad jis netobulas. Visi turi trūkumų. Žinojau apie jo silpnąsias vietas ir, žinoma, tikėjausi jas sustiprinti. Kaip galėjau būti tokia naivi? — Nes jį mylėjai. O jis tuo pasinaudojo. — Būtent. Prisimindama susidėliojau visą paveikslą. Viešbutis, Džonatanas, jo šeima... Jo seserį laikiau viena artimiausių savo drau­ gių. O ji niekada tokia nebuvo. Maniau, kad ten mano vieta. Maniau, kad man pritinka toks gyvenimo būdas. Viskas atrodė labai solidžiai. Bet taip buvo tik iš išorės... Sunku tai pripažinti. — Negalėjai to suprasti, pati būdama išorėje. — Bet reikėjo, — atsiduso Hopė. — Tačiau net po to, kai išnau­ dojo, apgaudinėjo ir išdavė, jis sugebėjo dar labiau priblokšti. Pasiūlė tapti jo meiluže ir pinigų. — Šlykštynė... — Pats švelniausias žodis tam niekšeliui apibūdinti. Kiek ap­ rimusi, paskambinau mamai ir apie valandą tiesiog šaukiau iš ap­ maudo. Džonatanas visąlaik maloniai elgėsi su mano mama ir kitais šeimos nariais. M an tai buvo labai svarbu. Kai nutraukėme santykius, mama mane palaikė, bet žinojau, kad Džonataną ji mylėjo. Tačiau po to, kai papasakojau apie naujausius jo pasiūlymus, ji įsiuto dar labiau už mane. 124

— Manau, mudvi su tavo mama puikiai sutarsim. — Nė neabejoju. Jis atvyksta čia po medaus mėnesio vilkėdamas Versace kostiumą, ryšėdamas Hermes kaklaraištį, gražiai įdegęs ir ima aiškinti: aš čia nevisavertė, ne savo vietoje, turiu grįžti į „Wickham“ ir už apvalią sumelę — pas jį. Jis manim gerai pasirūpins... Asilas! — Asilas — komplimentas, palyginti su žodžiu, kuriuo norė­ čiau jį pavadinti. — Niekad negalvojau, kad imsiu gailėti jo žmonos Seridanos. Bet tikrai jaučiu jai gailestį. — Pala, bet juk ji irgi prie visko prisidėjo? Puikiai žinodama, kad Džonatanas su tavim draugavo, atėjo į tavo kabinetą ir pareiškė norinti, kad viešbutyje tu jiems surengtum vestuves? — Po galais, ji tikrai prisidėjo... — prisimerkė Hopė. — Tuomet nė kiek jos negailiu. Jie vienas kito verti. — Ir aš taip manau. Džiaugiuosi, kad Raideris pasirodė pačiu laiku ir judu galėjote pademonstruoti trynimąsi nosimis. Hopė sutiko linksmas Džastinos akis ir lėtai gurkštelėjo. — Ir apie tai girdėjai? — Mieloji, visada sužinau viską, ko reikia. — Matyt, nesitikėjau, kad Raideris tau papasakos. Maniau, jis nemėgsta atvirauti apie tokius dalykus. — Sužinojau iš kito šaltinio ir tada bakstelėjau Raideriui į pašo­ nę. Kaip ir dėl dar vieno jūsų pasimatymo. — Tai buvo visai ne... Ir apie jį girdėjai? — Bunsboras — mažas miestelis. Jei bučiuojiesi automobilių aikštelėje, kas nors būtinai pastebės. O jau galvojau, kad perpratau mažo miestelio gyvenimą. A tro­ do, dar daug teks išmokti, pagalvojo Hopė. — Aišku. Kaip suprantu, nenori, kad mudu su Raideriu šitaip bendrautume. 125

— Kodėl turėčiau nenorėti? — išlenkė antakius Džastina. — Juk judu abu — suaugę žmonės. — Jis — tavo sūnus. Aš — tavo darbuotoja. — Myliu savo sūnų ir tikiu, kad jis sugeba savo galva priimti sprendimus ir pasirinkti gyvenimo kelią. Myliu ir šiuos svečių namus. Gal ne taip aistringai, kaip savo berniukus, bet panašiai. Jiems valdyti tikrai nebūčiau paskyrusi man nepatinkančio žmogaus, kurio neger­ biu ar netikiu, kad jis sugeba savo galva priimti sprendimus. Jei judu su Raideriu nuspręsite užmegzti santykius, tai jūsų pasirinkimas. Džastina nutilo, tada nušvito šypsena. — Mieloji, regėjau tarp jūsų kibirkštėles. Po velnių, ko judu lau­ kiate? — Abejojau, ar mudu apskritai vienas kitam patinkam. Ir vis dar iki galo nesu tuo tikra. — Aš jau iš anksto palankiai nusiteikusi, bet, sakyčiau, abu jūs turite užtektinai vienas kitam patinkančių savybių. Netrukus ir pati suprasi. O jei apsiribosite tik seksu — tuomet bent jau abu patirsite malonumą. — Tokių žodžių tai tikrai nesitikėjau išgirsti iš darbdavės ar vai­ kino mamos. — Pirmiausia aš — Džastina. Taigi šį reikalą išsiaiškinom. O dabar sakyk, ar yra dar kokių reikalų, kuriuos reikia aptarti? Nes ke­ tinu užšokti į knygyną ir įsitikinti, ar gerai Klerė rūpinasi savimi ir mano būsimais anūkais. — Jei jau apie tai užsiminei, tai gal svečių namuose surenkime kūdikių dovanų lietų? Žinau, jis bus tik rudenį. Bet jei nuspręsime, galėsiu nustatyti tikslią datą ir tądien nepriimsiu jokių svečių. — Manau, sumanymas tiesiog tobulas. Pranešk, kuo galėsiu pri­ sidėti. — Tu tik dalyvauk. Būsime aš, tu, Klerė su mama, Eiverė ir Ke­ rolė. Jei Klerė norės, galės pasikviesti dar tris svečius. 126

— Po mergaičių vakarėlio — kūdikių dovanų lietus? Tobuliau nei tobula. Įrašyk mane. Kai susitarsi su Klere, pranešk datą. Galėtu­ me čia surengti ir Eiverės dovanų lietų. — Tikėjausi, kad pasiūlysi. Dieve, kaip bus smagu! — Manau, Ližė irgi tikisi, kad ją pakviesime. — Oi, tikrai... — užuodusi magnolijas susizgribo Hopė. — Taip pripratau, kad kartais net nepastebiu. Sis kvapas ir pati Ližė — svečių namų dalis. — Kaip suprantu, ji tavęs netrikdo. — Tikrai ne. Dabar laukiu kokių nors žinių iš pusseserės. Ji rašo Ketrinos Derbi biografiją. Susisiekiau ir su mokyklos bibliotekos ve­ dėja. Tikiuosi, archyvuose jie ras Ketrinos laiškų ar dokumentų. Kai tiek nedaug informacijos, gan sudėtinga atkapstyti, kas tas Bilis. Hopę užliejo nusivylimas. Darbą, užduotį, pareigą gali atlikti. O suvokiant, kad neturi užsikabinti už ko nors apčiuopiamo, ima niežtėti rankos. — Norėčiau, kad Ližė mums atskleistų ką nors daugiau. N u­ rodytų Bilio pavardę ar panašiai. Ji jau kalbėjosi su Ovenu. Laukiu, kada vėl ką nors išgirsime. — Galbūt jai kažkas trukdo? Norėčiau tikėti, kad ji tau pasakys, kai tik galės. — Man? — T ują sutinki dažniau nei bet kuris iš mūsų. Be to, ji viena tavo prosenelių, — priminė Džastina. — Ar gyventojai ką nors pastebėjo? — Viena moteris naktį prastai jautėsi ir negalėjo užmigti. Nuėjo į biblioteką paskaityti. Pasiėmusi knygą, užuodė magnolijas ir išgirdo muziką. — Įdomu. — Ji mano, kad susapnavo, nes ją buvo apėmęs snaudulys. Gali­ mas daiktas, nes iki šiol Ližė reiškėsi be muzikos. 127

— Nenustebčiau, jei ji keičia taktiką. Na, bet daugiau tau nebe­ trukdysiu. Pranešk, kai nustatysite tas datas. Užsirašysiu jas neištri­ namu rašalu. — Gerai. Hopė palydėjo Džastiną iki durų. Tada abi akimirką stabtelėjo, stebėdamos kitapus automobilių aikštelės dirbančius vyrus. — Pirmąkart išvydau Tomį Montgomerį, kai jis bemarškinis stovėjo ant kopėčių. Buvau ką tik įsidarbinusi, todėl troškau atrodyti profesionali ir ori. Bet išvydusi jį tik ištariau: „O Dieve mano..." — nusijuokusi Džastina padėjo ranką ant širdies. — Tai buvo mano pa­ baiga ir pradžia. — Kaip būčiau norėjusi su juo susipažinti! Visi apie jį šneka tik teigiamai. — Kaip ir visi, jis turėjo trūkumų. Bet buvo geras žmogus. Kar­ tais varydavo mane iš proto, tačiau mokėjo pralinksminti. Nebūčiau norėjusi, kad jis pasikeistų. Nė kiek, — Džastina apkabino Hopę per pečius ir suspaudė. — Jei Raideris nesugeba tavęs pralinksminti — neprasidėk su juo. Jei vyras nesugeba tavęs prajuokinti — seksas ne­ visavertis. Prieš eidama pas Klerę, užsuksiu jam pagadinti dienos. Hopė stebėjo tolstančią Džastiną su raudonais sportbačiais. Ji perėjo automobilių aikštelę ir šūktelėjo Raideriui. Tas išsitiesė, pa­ purtė galvą ir nusišypsojo motinai. Kas nebūtų troškęs būti Džastina, kai jie augo? — pagalvojo Hopė ir grįžo į svečių namus.

Atvykus naujiems svečiams, Hopė neturėjo laiko galvoti apie dvasias, mylimuosius ar dar ką nors. Teko lakstyti aukštyn žemyn tiek kartų, kad vargiai būtų suskaičiavusi. 128

Nereikės net lankytis sporto centre — užtektinai prisilakstau ir darbe, pagalvojo Hopė. Ji aprodė svečiams jų kambarius, atsakė j klausimus, Džastinos vardu priiminėjo komplimentus dėl kambarių apstatymo, pavaišino juos gėrimais, patarė, kur papietauti ir apsipirkti. Kai sugrįžo Pilietinio karo entuziastų porelė, Hopė pagal užsa­ kymą į kiemelį jiems patiekė vyno. Ji iš patirties žinojo — kai kurie svečiai trokšta privatumo, tad svečių namų šeimininkė privalo būti nematoma tarsi Ližė. Tačiau kiti norėjo, kad ji būtų šalia, ir dalijosi su ja per dieną patirtais įspūdžiais. Hopė klausėsi ir šnekėjo, kai buvo būtina, ir dingdavo, kai bū­ davo nebereikalinga. Ir kaip Džastina apie miestelį, taip Hopė apie Bunsboro svečių namus stengėsi sužinoti viską, kas tik juose nutinka. Penktą valandą namai buvo pilni gyventojų. Vieni išsibarstė kiemelyje, kiti įsitaisė poilsio kambaryje. — Gal man reikėtų pasilikti tau padėti, — pasvarstė Kerolė. — Toji moteris iš „Elizabetos ir Darsio“ visai nuvarys tave nuo kojų. Ji manė, kad turime siūlomo vyno sąrašą, — ištarė Kerolė, mėgdžioda­ ma jos pasipūtusį toną. — Ir, be abejonės, ji tikisi, kad turime grai­ kiško jogurto. Nesunku nueiti jo nupirkti, betgi galėjo paprašyti ir mandagiau. Arba galėjo užsakyti iš anksto. — Žinau, žinau. Ji — karti piliulė, — Hopė supylė išplaktą kok­ teilį. — Bet tik dvi dienas, tik dvi dienas... — pakartojo ji lyg mantrą. — Ir galbūt vėliau kiek nors aprims? — Jos jau nuo gimimo tokios. Ji net spragsėjo man pirštais. Hopei buvo nemalonu prisiminti, bet kažkodėl ją tai prajuokino. — „Ei, mergaite, ateik čia!“ M at ji — pernelyg svarbi persona, kad vargintųsi įsiminti mano vardą. „Mergaite, ar bent jau turi kreke­ rių be riebalų? Mieliau jai pasiūlyčiau vandens čiurkšlę iš sodo žarnos. Dabar jau nusijuokė ir Kerolė. 129

— Na, bent jau visi kiti svečiai atrodo malonūs, atsipalaidavę ir mėgaujasi viešnage. Galiu pasilikti tau padėti, — pakartojo ji. — Ne, eik namo. Rytoj teks anksti keltis ir būti žvaliai, kad šiai miniai spėtum paruošti pusryčius. Pilietinio karo fanatikas Bobas vėl nori visus linksminti. — Jis tos pasipūtėlės nepralinksmins, net jei ir nuogas žongli­ ruotų degančiomis lazdomis. Jei vis dėlto prireiks pagalbos — pas­ kambink. Galėsiu net pernakvoti tavo laisvame kambaryje. — Tu pati geriausia, — nuoširdžiai tarė Hopė ir apkabino Kerolę. — Nesijaudink. Aš susitvarkysiu. Ji nunešė kokteilį ir dar vieną vyno butelį. Pakančiai šyptelėjo, kai Piliulė paprašė alyvuogių prie kokteilio. Kadangi Hopė jų turėjo, sudėjo į gražų dubenėlį ir patiekė. Pasikalbėjusi su tais, kurie ko nors pageidavo, nuėjo patikrinti svečių poilsio kambario. Sukiojosi, kol pagaliau atsirado galimybė atsikvėpti ir padėkoti Dievui už tai, kad Piliulė su vyru išėjo pietauti. Pilietinio karo entuziastas Bobas — telaimina jį Dievas — už­ sakė picos ir įkalbėjo savo žmoną bei dvi kitas poreles poilsio kam­ baryje sužaisti šachmatais. Hopė išgirdo iš ten sklindantį galingą, nuoširdų juoką ir suprato, jog šie svečiai tikrai nespragsės jai pirštais. M an ir pačiai reikėtų užkąsti. Kartu paieškosiu kokių nors žinių apie Bilį ir budriai stebėsiu teritoriją. Bet pirmiau kiemelyje reikia surinkti visus indus ir servetėles, nusprendė ji. Hopė vėl išėjo į lauką. Lengvojo kultūrizmo centro brigada jau buvo baigusi darbą. Koks jaukus ir tykus vakaras, pagalvojo mote­ ris. Kurį nors laisvą vakarą aš irgi kiemelyje pasimėgausiu pietumis. Gal net pasigaminsiu kokį gurmanišką patiekalą. Išgersiu porą taurių šampano. Tai viena iš svečių namų šeimininkės privilegijų, pagalvojo ji, rinkdama tuščius butelius. Gal jis žengė garsiau nei paprastai ar ji pasidarė jautresnė, bet iškart žvilgtelėjo į glicinijų arką, pro kurią įsuko Raideris. 130

— Vakarėlis? — paklausė jis. — Pilni namai. O tu vėlai grįžti. — Turėjau šiokių tokių reikalų, o paskui susitikimą „Vestoje". — Visiems tiems darbams aptarti reikalingi susitikimai? — Taip tvirtina Ovenas. — Jis teisus, — Hopė pamojo rekonstruojamo pastato link. — Stogas neblogai atrodo. Jau beveik galiu įsivaizduoti, koks bus už­ baigtas. Daug didesnis ir kur kas gražesnis. Raideris pakėlė maišą, į kurį Hopė rinko butelius. — Aš išmesiu. — Nereikia, jis nesunkus. — Aš išmesiu, — pakartojo jis. Nutempęs prie angaro, įmetė jį į atliekų rūšiavimo konteinerį. Jai dar nespėjus pakelti pilno šiukšlių maišo, Raideris sugriebė ir jį. — Ačiū. Jis uždarė angaro duris ir atsisukęs ją nužiūrėjo. — Ar kažkas?.. — Taip. Po sekusios tylos Hopė išlenkė antakius. — Gerai, kas? — Taip, — pakartojo jis. — Aš svarstau tą idėją. — Kokią... A, aišku. Kai svečių namai pilni „Džinramį" žaidžiančių žmonių, tokiam pokalbiui — ne pats tinkamiausias metas. — Truputį netiksliai pasakiau. Aš baigiau svarstyti tą idėją. — Supratau. Ir kokią išvadą priėjai? Raideris vėl ją taip keistai nužvelgė, kad buvo neaišku — šypsosi jis ar šaiposi. — O kaip tu manai? — Surizikuosiu ir spėsiu, kad tu nieko prieš. 131

— Bingo! Raideris jau tiesė j ją rankas, bet Hopė atsitraukė. — Namuose pilna svečių. Ne pats tinkamiausias laikas tai išva­ dai įgyvendinti. — Nė neketinau iškart dabar su tavim čia voliotis ant žemės, — burbtelėjo Raideris ir susikišo rankas j kišenes, vaizduodamas, kad nieko nenutiko. — Tai, ką tu pavadintum tinkamiausiu... Jau kalbu kaip tu! Kada tau tinka? — Man... Jis ištraukė rankas iš kišenių ir mostelėjo. Dėl Dievo meilės, juk moku ir gražiau elgtis. Ji mane išmušė iš vėžių, pyktelėjo vyras. — Nori nueiti pietų ar dar kur nors? Gerai. Galim nueiti, kai turėsi laisvą vakarą ar tądien nebus svečių. Prisiderinsiu, — pasiūlė Raideris. Hopė nieko neatsakė, ir jis gūžtelėjo pečiais. — Nebent jau persigalvojai? Viskas paprastai ir atvirai, be jokio maivymosi. To aš ir norėjau, ar ne? — priminė sau Hopė. — Ne, nepersigalvojau. — Tai gerai. Tuomet nuspręsk, kada. Juk tavo galvoje sudėti visi planai. Žinau, nes turiu brolį su tokio pat tipo smegenimis. — Antradienį. — Antradienį tinka. Galėtume... — Po galais... Atleisk, — atsiprašė Hopė, pastebėjusi per vesti­ biulį į virtuvę einantį žmogų. — Turiu pažiūrėti, kaip svečiai. Jai nuskubėjus vidun, Raideris pažiūrėjo į savo šunį. — Palauk čia. Juk žinai, kaip ji nemėgsta, kai ten būna svečių, ir ateini tu. Kvailiukas atsiduso, klestelėjo ant žemės, liūdnai nusekė akimis ir pasidėjo snukutį ant letenų. 132

Raideris įėjo vidun. Iš poilsio kambario ataidėjo juoko protrūkis ir daug žvalių moteriškų balsų. Po kelių akimirkų nuo virtuvės pusės nuvilnijo dar viena juoko banga. Linksma vietelė, nusprendė Raideris. Dar niekada nesilankė svečių namuose, kai Hopė aptarnaudavo svečius. Jis nepavydėjo, kad ji tiek daug dėmesio jiems skiria. T ik troško, kad visi jie bent kelioms minutėms eitų po velnių ir jiedu galėtų pabaigti tą reikalą. O dar geriau — kad jie visi eitų po velnių kelioms valandoms ir jiedu galėtų sutvirtinti tą reikalą. Raideris pajuto magnolijų kvapą ir pavartė akis. — Nesikišk, sesute, — sumurmėjo jis. Hopė pasirodė kartu su vyriškiu. Raideriui pasirodė, kad šis dėvi savo tėvo džinsus — seniai išėjusius iš mados, bet nenunešiotus. Abiejose rankose jis laikė po alaus butelį, o Hopė nešė dvi raudonojo vyno taures. — Hope, pailsėk, — šiltai nusišypsojo vyras. — Geriau eik į lovytę. — Raideri? Bobai Maki, čia — Raideris Montgomeris. Jo šei­ mai priklauso šie svečių namai. — O, taip, tu mums apie ją pasakojai, — užkišęs nykštį už ąselių, Bobas abu bokalus paėmė į vieną ranką, o ištiesęs kitą, entuziastin­ gai paspaudė. — Malonu susipažinti. Labai puikiai čia padirbėjote. Velniškai puikiai. M udu su žmona dar net neiš vykom, o jau tariamės, kada vėl čia apsistosime. — Malonu, kad jums patinka. — Vien vonios kambarys koks! — vėl nusišypsojo Bobas. — Ir vietos istorija... M an labai patinka tos iškabintos senos fotografijos. Domiuosi Pilietiniu karu. Šiandien su Kone praleidome dieną A ntietame. Labai graži vieta. — Tikrai. 133

— Gal išgersit su mumis alaus? — Aš tik... — Liaukitės... Vyras visada turi laiko alui! Privalote susipažinti su Kone. Ir Maiku su Debe. Ir Džeiku su Keise. Jie šaunūs žmo­ nės, — vyriškis įbruko bokalą Raideriui į ranką. — Mes apsistojome „Džeinėje ir Ročesteryje“. Lažinuosi, užtempti ten tą varinę vonią kainavo velniškai daug pastangų. Jis lydėjo Raiderį poilsio kambario link kaip škotų aviganis ne­ klusnią avį. Hopė pasinaudojo akimirka atsikvėpti. Raideris, ne pats drau­ giškiausias jos gyvenime sutiktas vyras, tuoj bus apipiltas Pilietinio karo istorijomis.

Jis bandė pasprukti, nors jam visai patiko tas vyrukas. Bobas Makis buvo mielas kaip šuniukas. Raideris atsiprašė, sakydamas, kad kieme laukia šuo, tačiau viskas baigėsi visuotiniu pageidavimu atsi­ vesti Kvailiuką vidun. Čia jį lepino ir elgėsi kaip su užjūrio princu. Maikas iš Baltimorės panoro pakalbėti apie dailidystę. Viskas baigėsi tuo, kad Raideris ėmė vedžioti gyventojus po visus svečių namus. Rodė įvairias detales, aiškino, kaip, kodėl ir kada jos buvo sumeistrautos. Paskui jie uždavė dar milijoną klausimų. Nebaigus at­ sakyti į tuos, prisidėjo dar keturi gyventojai ir uždavė antrą milijoną. Hopė net neketino jo gelbėti. Ji tik šypsojosi, ką nors pašluosty­ davo arba dar blogiau — pasiūlydavo naują diskusijų temą. Kai Raideriui pagaliau pavyko ištrūkti, buvo visiškai sutemę. Jo smegenys atrodė tarsi suminkštėjusios. Ne nuo alaus — jis gėrė sai­ kingai. Nuo pokalbių. Nespėjus pasiekti kiemo, atsidarė vestibiulio durys. Atpažinus Hopės aukštakulnius, jam palengvėjo. 134

— Kaip tu visą laiką ištveri? — paklausė jis. — Ką? — Kalbėjimąsi su nepažįstamais žmonėmis. — M an patinka. — Nerimauju dėl tavęs. — Labai miela grupė. Išskyrus vieną porelę, kuri pasirodė ir iš karto dingo savo kambariuose. Pataikei laiku ateiti. Toji moteriškė tikriausiai būtų paprašiusi ką nors pertvarkyti jos kambaryje. Vadinu ją Piliule — aišku, mintyse, — nusišypsojo Hopė ir palietė Raideriui alkūnę. — Buvai labai mandagus ir netgi draugiškas. Juk tikrai malo­ nu, kai visiškai nepažįstami žmonės žavisi tavo darbu. — Taip, bet nenoriu su jais kalbėtis. Hopė nusijuokė. — Juk tau patiko Bobas? — Jis visai nieko. Bet kai kitąsyk užtaikysiu į pilnus svečių na­ mus, pasistengsiu kuo greičiau nusiplauti. Tai antradienį, ar ne? Nie­ ko nebus? — T ik aš. Ir Ližė. — Susitvarkysiu su abiem, — tarė Raideris ir prisitraukė Hopę, net nespėjus jai sureaguoti. Mėnulio šviesa ir rožių aromatas. Svečių namų šešėliai ir virš galvų spingsinčios žvaigždės. Ji neieškojo meilės nuotykių. Bet argi gali elgtis kitaip, kai jie krenta tiesiai į glėbį? Tad Hopė apsivijo rankomis ir paėmė tai. Karštį, viltis, tylią nakties didybę. Ji prisispaudė priėjo, tarsi būtų jam sutverta. Jos kvapas susimai­ šė su rožių aromatu. Bet kuris vyras apsvaigtų vien nuo jos kvapo... Verčiau jau ne. Raideris atstūmė Hopę. — Tai tada antradienį. Norėsi papietauti? 135

— Užsisakysim į namus. Raideris plačiai nusišypsojo. — Tinka. Kvailiuk, eime namo. Ne, neatsigręšiu, prisiekė ji sau. Tai kvaila. Be to, juk vis tiek tarp mūsų nieko rimto nėra. Vis dėlto prieš atidarydama svečių namų duris, ji atsisuko. T ik vieną kartelį. Hopė vėl pateko į balsų, energijos, juoko protrūkių jūrą. Šyp­ telėjusi kaip moteris, turinti pikantišką paslaptį, nuskubėjo į virtuvę. Čia ant lėkštelės padėliojo sausainių ir nunešė juos svečiams.

9 skyriu s

ntrą ryto ji prabudo nuo klyksmo. Susapnavau košmarą? Ar buvau... — greitai bandė susiorientuoti Hopė. Kitas riksmas išvertė ją iš lovos. Ji pasigriebė mobilųjį, atplėšė duris ir nurūko į koridorių vilkėdama medvilnines trumpikes ir piža­ mos marškinėlius. Besidaužančia širdimi nubildėjo į trečiame aukšte besiliejančią isteriją. Piliulė nesustodama klykė balsu, nuo kurio galėjo išbyrėti lan­ gai. Vien trumpikes dėvintis jos vyras sugriebė žmoną per pečius ir riktelėjo, kad nusiramintų. Kiti įvairiausios rūšies drabužiais vilkintys svečiai pabiro iš savo kambarių su šūksniais ir klausimais. Nusiramink, įsakė sau Hopė. Kas nors juk privalo būti ramus. — Kas nutiko? Kas negerai? Pone Redman? Ponia Redman?! Lola, baikit! Hopės įsakymas suveikė. Tačiau akivaizdu — tokia pastaba jai buvo tolygi pliaukštelėjimui per veidą. Moteris įtraukė oro. Jos veidas degė. — Nekalbėkite su manim tokiu tonu! — Atsiprašau. Ar jūs sužeista? 137

Veido raudonis išnyko, ir moteris bent jau neberėkė. — Kažkas yra šitame kambary. Ji stovėjo tiesiai virš lovos. Ji mane palietė! — Lola, čia nieko nėra, — pasakė jos vyras. — Aš ją mačiau! Balkono durys plačiai atsidarė! Ji įėjo pro duris. Kai visi pradėjo vienu metu kalbėti, Hopė iškėlė rankas. — Luktelėkite. Po velnių, Liže... — sudirgo Hopė. Atidariusi „Elizabetos ir Darsiownumerio duris, ji užžiebė šviesas. Čia nieko nesimatė, bet aiškiai buvo galima užuosti magnolijas. Jai iš paskos atėjo ponas Redmanas ir basas Džeikas Karlas. Įtariai žvelgdama pastarojo žmona prilaikė duris ir greitosiomis užsimestą chalatą rišosi dirželiu. — Čia nieko nėra, — nutarė Redmanas ir patikrino abiejų bal­ konų duris. — Jos užrakintos iš vidaus. — Vonioje irgi nieko, — paskelbė Džeikas, tada atsitūpė ir žvilgtelėjo po lova. — Saugu. — Susapnavo košmarą ir tiek, — nusprendė Redmanas ir per­ sibraukė per trumpai kirptus pilkšvus plaukus. — Ji tik susapnavo košmarą. Atsiprašau už sutrukdymą. — Nereikia, pone Redmanai, neatsiprašinėkit. — Vadinkite Ostinu, — paprašė jis Hopės ir pasitrynė veidą. — Vaje, stoviu čia vienais apatiniais... Ir dėl to atsiprašau, — atsidusęs jis nuėjo į vonios kambarį ir nuo vagio nusikabino chalatą. — Visi čia mes ne kažin kaip apsirengę, — Džeikas stovėjo su paskubomis užsitrauktais džinsais, kurių nespėjo užsisagstyti. — Ar galim dar kuo padėti? — Manau, dabar jau viskas gerai, ačiū, — padėkojo Hopė. Ji pasuko atgal į koridorių. Ten ponia Redman stovėjo tvirtai sukryžiavusi rankas ir apglėbusi alkūnes. Gal ji ir Piliulė, bet dabar drebėjo ir buvo akivaizdžiai išsigandusi. 138

— Ostinai, jūsų žmona tikriausiai norėtų apsivilkti chalatą. — Nesvarbu, kad dabar ten nieko nėra, — Lola pakėlė drebantį smakrą. — Nesvarbu, kad tvirtinate, jog durys užrakintos. Ten TIKRAI kažkas buvo. — Lola... — su pasigėrėtina kantrybe Ostinas apsupo chalatu žmonos pečius. — Tu tik susapnavai košmarą. Negeras sapnas ir tiek. — Aš ją mačiau. Atsidarė durys ir per ją kiaurai švietė šviesa. Negrįšiu į tą kambarį! Važiuojam iš čia. Tuoj pat! — Dabar antra valanda nakties, — vyro balse pasijuto susierzi­ nimas ir gėda. — Niekur mes nevažiuosim. — Gal atnešti jums arbatos? — pasisiūlė Hopė. — Būčiau dėkingas, — sumurmėjo Ostinas, o jo žmona nieko neatsakė. — Ačiū. Džeiko žmona Keisė priėjo prie Hopės. — Aš jums padėsiu. — Ne, jums nereikia vargintis. — Nieko nieko. Ir pati mielai išgerčiau. Jumis dėta — tęsė ji prislopintu balsu, jiedviem beeinant į virtuvę, — į arbatą šliūkštelė­ čiau to viskio, kurį laikote bibliotekoje. Geras pasiūlymas, pagalvojo Hopė. — Pagalvosiu apie tai. — Joms pasiekus virtuvę, Hopė užkaitė virdulį. — Ko jums paduoti? — Aš pati pasiimsiu. Šiąnakt ji jus tikrai nuvarė nuo kojų. Nie­ ko nesakykit, — pridūrė ji. — Žinau tokias moteris. Kai mokiausi koledže, visą tą laiką dirbau padavėja. Keisė ištraukė iš šaldytuvo vyno ir atkimšo. — Tokios poniutės nori, kad visi jos užsakomi patiekalai būtų pateikti pagal jos specialius nurodymus, skundžiasi dėl maisto, aptar­ navimo, stalelio, palieka apgailėtinų arbatpinigių ir vaizduoja, kad net tiek palikusi padarė tau milžinišką paslaugą. 139

Kalbėdama Keisė ištraukė dvi taures ir pripildė. — Šie svečių namai tikrai puikūs ir jūs labai stengėtės ją tinka­ mai aptarnauti. Tokios personos gali dykumoje merdėti iš troškulio, bet kai joms paduosi vandens, vis tiek skųsis, kad jis nepakankamai vėsus. — Deja, tai tiesa... — atsiduso Hopė, nusprendusi, kad dar ką nors pridurti būtų netaktiška. — Vis tiek atleiskite, kad tai jums su­ trikdė poilsį. — Nieko tokio. Nuotykiai — visada privalumas. Be to, mudu su Džeiku vis tiek dar nemiegojom, — šyptelėjo Keisė ir gurkštelėjo vyno. — T ik ketinom. Na tai, Hope, — moteris įsitaisė ant kėdės, — papasakokite man apie vaiduoklį. — Aš.. — Hopė nutilo, kai virtuvėn įsiveržė Džeikas. — Moterys nusivedė Lolą į biblioteką. Ostinas su Bobų balko­ ne geria viskį. Manau, ji jau truputį aprimo. — Tikiuosi, arbata ją visiškai nuramins. — Hopė man jau pasakojo apie vaiduoklį. — Tikrai? — Džeikas paėmė žmonos taurę ir gurkštelėjo. — Na, tai ką ji čia veikia? — Džeikas pakvaišęs dėl dvasių, — paaiškino Keisė. — Kai tik kur keliaujam, visada stengiamės apsistoti įdomiuose senuose viešbu­ čiuose ar nakvynės namuose, kuriuose gali vaidentis. Kaip kad šiuose. — Prieš keletą valandų sėdėjom balkone, — ėmė pasakoti Džeikas. — Manau, mačiau ją. Tai jauna moteris kažkurio praeito amžiaus suknele. Gal devyniolikto. Regėjau ją tik akimirką. Tiek, — jis spragtelėjo pirštais. — Ir oras pakvipo kažkaip saldžiai. — Aš jos nemačiau, bet irgi užuodžiau tą saldų ir malonų kvapą. — Na, ir įdomi naktelė... — sumurmėjo Hopė ir įpylė į puodelį karšto vandens. — Ji nėra bjauri ar grėsminga. Tačiau jei nesidomi dvasiomis, o pabundi jos pažadinta, išgąstis visai pateisinamas. 140

— Na jau, — Keisė atėmė taurę iš vyro. — Ji klykė, lyg kieno nors šuo būtų sukramtęs jos Džimio Ciu batelį. Taip garsiai klykė, kad net pažadino Bobą su Kone. O jų kambarys — visai kitoje pusėje. — Jei būtų neklykusi, nebūtume pamatę Bobo Mikimauzo apa­ tinių. Buvo verta, — šyptelėjo Džeikas, kai Hopė jam įpylė vyno tau­ rę. — Tai ką apie ją žinote? Nes turėtumėt ką nors žinoti. Juk gyvenate su ja. Matyt, įtakos turėjo vėlyvas metas ar maloni kompanija po to­ kios įtemptos dienos, tad Hopė panoro išsipasakoti. — Jos vardas Eliza Ford. 1862-aisiais čia atvyko iš Niujorko ir mirė tų metų rugsėjį. Tas jūsų užuostas kvapas — magnolijų. Ližė jas labai mėgsta. — Tiksliai! Niekaip neatspėjau, — šyptelėjo Džeikas. — Magnolijos. Jėga... — Kaip ji mirė? — paklausė Keisė. — Nuo karštligės. Buvo labai jaunutė. Ji kilusi iš turtingos šei­ mos, atvyko čia surasti ar susitikti su kažkokiu vyru, vardu Bilis.Ji vis dar jo laukia. — Kaip liūdna ir romantiška... O kaip sužinojote apie tą Bilį? — Ližė pasakė, — prisipažino Hopė ir baigė gaminti arbatą. — Ji ištikima, linksma, romantiška ir nieko blogo nedaro. Be to, kaip išaiškėjo, ji — mano proproprosenelė. — Juokaujate? — išsižiojo Keisė. — Rimtai? — Kaip įdomu. — Kol kas tai viskas, ką galiu apie ją papasakoti. Dabar turiu nunešti arbatą poniai Redman. — Leiskite man, — Džeikas perėmė padėklą. — Eliza galėjo pasirodyti mūsų kambaryje. Mes tikrai nebūtume klykę kaip sker­ džiami. — Nemanau, kad ponia Redman norėjo būti linksminama. 141

O Ližė veikiausiai ir neketino jos linksminti, kopdama aukštyn pagalvojo Hopė. Kai svečių namai pagaliau nurimo ir svečiai grįžo į savo kam­ barius, jau buvo beveik pusė keturių. Arbata, į kurią Ostinas nešykš­ tėdamas įpylė viskio, suveikė. Kai Džeikas su Keise pasiūlė apsikeisti kambariais, jis mielaširdingai palydėjo pusiau miegančią Lolą į „Titaniją ir Oberoną“. Grįžusi į savo kambarį Hopė giliai atsiduso. — Ką tu sau galvojai, Liže? — ištarė ji vos tramdydama žio­ vulį ir vilkdama kojas į miegamąjį. — O, žinau, ką galvojai... Toji moteris — šiurkšti, priekabi, nedėkinga ir tikra rakštis subinėj. Tad specialiai ją išgąsdinai — taip slaptajai atsilyginai. Hopė prijungė telefoną įkrauti, dėl visa ko nusistatė žadintuvą ir įsliuogė į lovą. — Pasirodo, suveikė. Galbūt keliais airiško viskio lašeliais ir pa­ vyko ją nuvaryti atgal į lovą, bet rytoj jos vyrui vargiai pavyks ją atkal­ bėti išvykti diena anksčiau. Turbūt jis net ir nebandys jos perkalbėti. Jam jau ir taip visko pakako. M an — taip pat. Tad rytoj tik sutvarky­ siu jų sąskaitą ir atsisveikinsiu. Nemanau, kad jie kada nors čia sugrįš. Kai Hopė pasilenkė užgesinti šviesą, jos ranka sustingo ore. Ližė nepradėjo gyvėti ar ryškėti kaip nuotrauka ryškalų vone­ lėje. Ji tiesiog buvo čia — tvarkingai prie sprando surištais šviesiais plaukais, švelniai plazdančia melsva suknele. Jos lūpose pasirodė ku­ pina džiaugsmo šypsena. — Tai laimingos kelionės. — Tu čia?.. — išsižiojo Hopė. — Nežinau, kaip iš čia išeiti. Bet man patinka šie svečių namai. Ypač, kad juose gyveni tu. — Papasakok man dar ką nos apie Bilį. Visi trokštame tau jį surasti. 142

— Nyksta... — Ližė pakėlė rankas ir pasukiojo. Hopė pastebėjo, kad jos blanksta. — Aš nykstu. Bet meilė lieka. Tu ją gali surasti. Tu — mano viltis. — Kokia Bilio pavardė? — Raideris... Ar jis atėjo? — Buvo anksčiau užėjęs. Jis grįš. Pasakyk man Bilio pavardę. — Jis čia buvo... — Ližė susidėjo rankas ant širdies. — Taip arti, bet pernelyg toli. Aš sirgau. Viskas nyksta tarsi seni laiškai... Dabar eik miegoti. — Eliza... — bandė sustabdyti Hopė, bet dvasia jau buvo iš­ nykusi. Hopė čiupo popieriaus lapą. Kol įspūdžiai švieži, šį trumpą antgamtišką pokalbį geriau užsirašyti. Dabar jau neužmigsiu, pagalvojo ji ir gulėjo tamsoje stebėdama, gal Ližė vėl pasirodys. Bet užsimerkusi ji iškart užmigo.

Negali sakyti, kad ji išropojo iš lovos, bet buvo gan panašiai. Tada atsuko karštą dušą iki galo, o paskui kalendama dantimis, persiliejo šalta banga, tikėdamasi pažadinti ir kūną, ir smegenis. Pažvelgusi į veidrodį, Hopė sudejavo. Teks gerokai pasidarbuoti maskuojamuoju pieštuku, pagalvojo. Kai ji pagaliau pasirodė virtuvėje, Kerolė maišė tešlą vafliams ir niūniavo. — Atleisk, šiek tiek vėluoju. — Ne, nevėluoji. Išgerk kavos ir papasakok, kaip vakar sekėsi. — O varge, nuo ko pradėti?.. — Taip ir maniau, kad toji moteris pridarys bėdos. — Nenumanei nė pusės. — Hopė prisipylė juodos kavos ir prisivertė išgerti pirmą puo143

dėl}. Dėliodama praėjusią naktį supjaustytus vaisius, ji Kerolei pasa­ kojo visą istoriją. Nors ją nuolat pertraukdavo „Dieve mano“, „tu juokauji", „ne­ galiu patikėti", bet užbaigė istoriją kaip tik tada, kai paruošė svečiams vaisius, kumpį, sultis ir sausus dribsnius. — Turbūt jautiesi pavargusi... — Būna ir blogiau, bet šioje grupėje tikrai daug pelėdų. — Ar Džastina nesakė, kad jei svečiai nori naktimis linksmintis, tu neprivalai jiems patarnauti? — Žinau, bet kai jie linksminasi, aš negaliu atsipalaiduoti. Kar­ tais bandau nereaguoti. — Kai baigsim ruošti pusryčius, eik numigti. — Nagi, pažiūrėkim, kaip mums seksis. Bet kuriuo atveju šian­ dien septyni kambariai atsilaisvins. — Laimingos kelionės, — sumurmėjo Kerolė, ir Hopė šyptelėjo. — Būtent taip ir Ližė pasakė. — Ji su tavim kalbėjosi... — rudos Kerolės akys sužibo. — Kaip šaunu! Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Ir jei tik galėčiau, susimuščiau su ja delnais už tai, kad išvijo iš čia tą moterį. — Dar ne kartą sulauksim reiklių ar šiurkščių svečių ir privalėsim su jais elgtis svetingai. Bet nieko baisaus. — Prisėsk, išgerk dar kavos. Aš padengsiu stalus. — Jie jau padengti. Vakar naktį turėjau daug laiko. Geriau pri­ pildyk kavavirę, o aš išvirsiu kiaušinius. Kai svečių namai būna pilni, Hopei patinka dirbti su Kerole. Kaip ir tos pokalbių nuotrupos, kuriomis jos sugeba persimesti tarp sveikinimosi ir valgių svečiams nešiojimo. Kad ir kaip vėlai teko gultis, keli jų atsibudo anksti ir išalkę. Hopė pati patiekė Lolai Redman kavą, kad viešniai nereiktų eiti į valgomąjį. 144

— Kaip jaučiatės? — Ačiū, geriau. Lola kalbėjo tvirtai, bet Hopė jos balse pajuto daugiau gėdos nei pasipūtimo. Ji patikrino marmitus, pakartotinai pripildė, ištraukė ąsočius su sultimis, pasikalbėjo su Kone apie Bunsboro antikvarines parduotu­ ves, o su Maiku ir jo žmona — apie jų planus važiuoti prie Kaningamo krioklio. Hopė mintyse pagyrė svečius, kad nė vienas jų net neužsiminė apie nakties neramumus. Nors ji spėjo, kad už nugaros tie įvykiai buvo gyvai aptarinėjami. Kol vieni svečiai mėgavosi kava ir pokalbiais, o kiti dėliojosi daiktus, kurių jiems prireiks dienos žygiams, Hopė prisėdo sutvarkyti Redmanų sąskaitos. Ostinas pabeldė įjos kabineto duris. — Jau susikrovėm daiktus, — pasakė jis. — Čia jūsų raktai. — Ačiū. M an labai gaila, kad jums viešnagė nebuvo tokia ma­ loni, kaip tikėjotės. — Jūs dėl to nekalta. M an tikrai patiko. — Tikiuosi, kad patiko. Ar pageidaujate, kad grąžinamą sumą palikčiau kortelėje? — Taip, ačiū. — Siek tiek luktelėkit. — Galėčiau pasiimti keletą mineralinio buteliukų kelionei? — Prašom. Hopei išėjus iš kabineto, vyras virtuvėje draugiškai šnekėjosi su Kerole. — Ačiū, Ostinai. Saugios jums kelionės. — Jūs padarėte daugiau nei privalėjote,— jis paėmė Hopės ran­ ką ir įspraudė į delną keletą banknotų. 145

— Nereikia. Tai nebūtina. — Prašau, padarykite man paslaugą ir paimkite. Buvo malonu su jumis abiem susipažinti. Likite sveikos. Jam išėjus, Hopė pasižiūrėjo į du penkiasdešimties dolerių banknotus savo rankoje. — Taip jis norėjo atsiprašyti, — paaiškino Kerolė. — Juk negali nepriimti nuoširdaus atsiprašymo. — Vis tiek nebuvo būtina. Štai, imk. Pusė tebūna tau. Kerolė papurtė galvą. — Mieloji, jie tavo. — Kerole... — Ne, — pirštu pagrūmojo Kerolė. — Jie tavo, ir tų jų nusipel­ nei. Grįžk j savo kambarį ir numik. — Per daug kavos išgėriau, — atsakė Hopė. Nuo nuovargio ir kofeino derinio ji pasijuto kaip išvargęs triušis, negalintis nustoti bėgti ratu. — Gal vėliau. Bet Eiverė šįryt atidaro restoraną. Gal nu­ bėgsiu pas ją pasišnekėti. — Bėk. Laikas su drauge — ne mažesnė atgaiva nei miegas, pagalvojo perėjusi centrinę gatvę Hopė. Ir jai norėjosi išgirsti nuomonę, pata­ rimus, komentarus. Ji pabeldė į stiklines duris ir palaukė. Iš uždaros virtuvėlės pasi­ rodė ryšinti prijuoste ir plaukus į uodegą susisegusi Eiverė. — Labas, kaip sekasi? Maniau, namai pilni svečių? — Dabar jais rūpinasi Kerolė. Aš pasidariau pertrauką ir... o, vaikeli, kiek visko turiu tau papasakoti! Norėčiau, kad būtų ir Klerė. — Geros naujienos? Sultingos paskalos? — Visa tai ir daugiau. — Eikš čia ir pasakok. Gavom daug picų užsakymų, tai turiu pagaminti kalnus tešlos. 146

— Išgersiu kokakolos. Nereikėtų vartoti daugiau kofeino, bet privalau kažkaip egzistuoti. — Sunki naktelė? — Ir naktelė, ir dar daugiau dalykų, — jiedvi pasuko į virtuvėlę, kur Eiverė pjaustė tešlą. — Pradėkime nuo Piliulės. — Nuo nėštumo? — Tau tik vienas galvoje... Piliule vadinu tokią Lolą Redman. — O, pažįstu tokias moteris... — tarė Eiverė, kai Hopė papasa­ kojo išsamiau. — Pas mane tokių irgi apsilanko. Bet negali ginčytis su klientais. Ar minėjau tau apie vaikiną, kuris praeitą savaitę... Oi, atleisk, pasakok toliau. — Bandau nuspręsti, ar pasakoti iš eilės, ar pagal svarbumą. — Pagal svarbumą. — Netgi tokiu atveju sunku nuspręsti, kas svarbiau. Tai pradėsiu nuo sekso. — Tu mylėjaisi? — Eiverė įsirėmė tešla išteptomis rankomis į klubus. — Kada suradai laiko seksui, kai pastarąjį kartą su tavim kalbėjausi? — Dar nesimylėjau, o tik ketinu. Ačiū Dievui. Kitą antradienio naktį. — Susitarei dėl sekso? — žiūrėdama pilnu gailesčio žvilgsniu Eiverė atsiduso. — T ik tu taip sugebi. — Tokią strategiją diktuoja sąlygos, — paaiškino Hopė. — A n­ tradienį neturim užsakymų. Juk negaliu mylėtis, kai yra svečių. — O kodėl ne? Turi butą su durimis ir spyna. Gali vadinti mane kvaile, bet įtariu, kad kai kurie svečiai už uždarų durų ir patys užsii­ minėja seksu. — Teisybė, bet pirmąjį kartą nenoriu rizikuoti. Gali atvykti dar kokia iki paryčių mėgstanti linksmintis grupė. O aš norėčiau daugiau privatumo. 147

— Tai ketini grįžti į trasą? — Praėjo daugiau nei metai, — priminė Hopė draugei. — Tur­ būt jau pats laikas. Reikia nusipirkti naujų seksualių kelnaičių. D au­ giau nei metus jų nesipirkau. Deja, gan liūdnas faktas. O šiam įvykiui juk reikia naujų kelnaičių, ar ne? — Be jokios abejonės. Nors Raideris turbūt nelabai pastebės tavo drabužėlių — iš karto imsis reikalo. — Nesakiau, kad ten bus Raideris. — Esu gana nuovoki, — Eiverė nunešė tešlos skardas po pre­ kystaliu ir pamaišė ant viryklės burbuliuojantį padažą. — Ar iš pra­ džių vaikščiosit į restoranus ir kinus, ar iškart šoksit į lovą? — Pasiūliau užsisakyti maisto į namus, ir jis iškart pritarė. Tai pavalgysim ir šoksim. — Kaip miela... — nusišypsojo Eiverė. — Bet geriau pagamin­ siu jums normalaus suaugusių žmonių maisto. Ką nors iš „McT s“ pirmųjų patiekalų. — Tau nebūtina rūpintis. M ums tiks ir spagečiai. — „Vestos" spagečiai yra labai tinkami, bet šia proga galima pavalgyti ir ko nors prašmatnesnio. Tai bus mano indėlis į „Hopė pagaliau mylėsis" renginį. — Dėkojame jums už paramą. — Atsidėkosi paskambinusi ar parašiusi žinutę iškart po rengi­ nio kulminacijos. — Sutarta. Ar dar dėl ko nors turėčiau jaudintis? Tai yra ar gali kilti kokių nors problemų dėl Raiderio? — Raideris nėra problemiškas žmogus. Jis — vyras, tu — mote­ ris. Nė neabejoju, kad jis su viskuo susitvarkys. Pažįstu keletą moterų, su kuriomis jis anksčiau susitikinėjo. Nė viena juo nesiskundė. — Kokios jos? Nagi, Eivere, papasakok... — neatlyžo Hopė. — Kas gi nenorėtų žinoti? 148

— Hope, lytinį gyvenimą jis pradėjo dar paauglystėje, todėl moterų buvo daug ir visokių. Bet galiu pasakyti viena — pasibaigus santykiams, jis su visomis sutaria draugiškai. — Būtent to ir noriu — nekomplikuoto, draugiško sekso su vyru, kuris man patinka — o tai yra netikėta, ir kuris mane traukia, kas tikrai nėra netikėta. Gerai, — Hopė mostelėjo rankomis. — N u­ tarta. Dabar — nakties istorijos tęsinys. Kritau į lovą pusę pirmos ir prabudau iškart po antros nuo baisaus klyksmo apačioje. — Dieve mano... — Eiverė liovėsi krauti indus. — Kas nutiko? — Tuoj papasakosiu. Ties kai kuriomis pasakojimo vietomis Eiverė pratrūkdavo juo­ ku. Hopė papurtė galvą. — Turėjau numanyti, kad tau tai bus juokinga. Judvi su Liže labai panašios. — Ji tyčia pasivaideno. Pati žinai. Mes Ližei patinkam, o toji Piliulė elgėsi su tavim ne kaip su svetinga šeimininke, o kaip su tar­ naite. Ji nusipelnė gero pagąsdinimo. — Tokia ji ir buvo. Visi subėgo į trečio aukšto koridorių su apati­ niais, chalatais ar dar kokiais šykščiais naktiniais drabužėliais — įskai­ tant ir mane. O ji klykė taip, tarsi kas jai būtų suvaręs į akį ledo kirtiklį. Jaučiuosi kalta, nepasakiusi, kad ji tikrai matė vaiduoklį. — Ji būtų tik dar labiau išsigandusi. — Būtent. Paklausiau sveiko proto. Bet papasakojau Džeikui su Keise. Atrodo, jie kiek anksčiau balkone matė Ližę. Džeikas labai domisi dvasiomis, todėl jam tai visai nepasirodė keista. Garantuo­ ju, jis šiąnakt vėl vaikštinės, stengdamasis ją pamatyti. Na, bet pora viskiu pagardintos arbatos puodelių Lolą apramino. Bet vis tiek tame kambaryje ji atsisakė miegoti. Džeikas su Keise sutiko susikeisti. O tai, aišku, reiškė, kad abiejuose kambariuose turėjau pakeisti paklodes ir rankšluosčius. Bet vardan ramybės buvo verta. 149

— Tai kelintą nuėjai į lovą? — Apie ketvirtą. — Baisu! Tikriausiai jautiesi visiškai nusivariusi? — Kofeinas, — Hopė pakėlė kokakolą. — Šiandien jis mano geriausias draugas, kaip ir tu. Bet čia dar ne istorijos pabaiga. Aš ją mačiau. — Piliulę? — Ližę. Elizą. Besiruošdama lipti lovon, kalbėjausi su ja. Kar­ tais taip darau, tikėdamasi, kad ji panorės su manim užmegzti ryšį. Sį kartą tai tikrai suveikė! — Ji buvo tavo kambaryje? — Ne pirmą kartą, bet pirmą, kai ji leidosi pamatoma. Eivere, ji su manim kalbėjosi! Išplėtusi akis Eiverė griebė Hopei už rankos. — Ką ji sakė? Ar paklausei jos apie Bilį? — Iš karto. Neįtikėtina, kad nepraradau proto ir savitvardos. — Šaunuolė. Tai ką ji tau pasakė? — Viską užsirašiau, kad galėčiau perduoti Ovenui. Manau, be­ veik žodis žodin. Parodysiu visiems, bet svarbiausia — Ovenui. — Hopė iš kišenės išsitraukė popieriaus lapelį, išlankstė ir perskaitė. — Ką tai turi bendra su Raideriu? — Nežinau. Gal jos romantiška siela trokšta matyti mane, suei­ nančią į porą su Raideriu? — Tuomet antradienio naktį ji bus labai patenkinta. — Galbūt, bet dėl meilės aspekto teks ją nuliūdinti. — O gal ir ne. T ik spėju, — teisindamasi Eiverė iškėlė ran­ kas. — Tai išnyksta... ji nyksta. Baisu... Vargšė Ližė. Atrodo, ji negali prisiminti ar visko papasakoti. Pradeda ir nutrūksta. Manai, ji gali tik taip pasirodyti ir paskui būna priversta išnykti? — Deja, taip. 150

— Ir aš taip manau. Jau pasakojau tau, kaip būdama paauglė įsmukau į svečių namus ir pajutau ją ten, užuodžiau kvapą. O kai Montgomeriai pradėjo juos remontuoti, ją pajuto Beketas. Kai dar gyveno netoliese, naktimis jis dažnai vaikščiodavo po namus ir kalbė­ davosi su ja. Jis jai net vardą davė. Įsivaizduoji, kaip įdomu? — O dar įdomiau, kad beveik tiksliai pataikė. — Ir tai kai ką reiškia... — Ką? — nesuprato Hopė. — Kai ką tokio... — Eiverė pasukiojo pirštus prie ausų. — Na, bet atrodo, Ližė pagyvėjo, kai Montgomeriai atnaujino pastatą. — Pastato atgaivinimas padėjo atgyti jai? — Kažkuria prasme. Čia jos namai, ir ji nesijautė laiminga. Pri­ simeni, jie buvo apgriuvę, apleisti, nešvarūs. Išdaužyti langai, krūvos nuolaužų ir balandžių išmatų... Tai lyg tvyranti neigiama energija, ar ne? — Balandžių išmatos — labai šlykštu. — Bet Montgomeriai po truputį atgaivino pastatą. Daug pastan­ gų ir meilės įdėjo į darbą. Tai daugiau nei šiaip remontas. — Ir tai matyti. — Ir jaučiasi, — pridūrė Eiverė. — Ir judvi su Kerole kiekvieną dieną juos tobulinate. Su meile rūpinatės, kad svečių namai išliktų gražūs. Ovenas mano, kad Ližei patinka, jog jie vėl jaukūs ir juose gyvena žmonės. Ir man taip atrodo. Bet galbūt tai irgi susiję su ener­ gija — bet dabar jau teigiama. Pagalvojusi Hopė linktelėjo. — Svečių namų ir žmonių energija padeda atgaivinti jos dvasios energiją. Teoriškai. — Ir tu čia gyveni. Ji juk tavo proproprosenelė, — pabrėžė E i­ verė. — Tas tikrai turėtų pridėti dar daugiau energijos. — Ir atsakomybės, — pridūrė Hopė. — Aš tai jaučiu. Eivere, ji manimi labai pasitiki. Nenoriu jos nuvilti. 151

— Būtinai viską papasakok Ovenui. Bet, manau, reikia pasakyti ir Raideriui, nes Ližė paminėjo ir jį. Gal kai judu būsit drauge, susi­ darys stipresnis laukas ir ji vėl pasirodys? Tikimybė yra. Gal tada ji sugebės pasakyti ir Bilio pavardę? — Verta pabandyti. Perduok jį Ovenui, — ji padavė raštelį Eiverei. — Pasidariau kopiją. — Būtinai. Šiandien Montgomeriai dirbtuvėje gamina man barą. Užbėk, pasikalbėk su jais. — Kai tiek daug žmonių, negaliu palikti Kerolės vienos. — Užsuksiu pakeliui į namus. Rytoj jie planuoja važinėtis po parduotuves. Pranešiu tau. — Rytoj popiet galėčiau ištaikyti valandą ar net dvi. Toji dirb­ tuvė netoli Džastinos namo, ar ne? Toks didelis pastatas, kuris atrodo kaip dar vienas namas. — Tas pats. Rytoj aš nedirbu, tai man tinka bet kada. Prane­ šiu Klerei. Jei ji neužimta, galėsime visos kartu aptarti susitikimą su dvasia. Kitų nuomonės, požiūriai ir teorijos tikrai gali būti naudingos, pagalvojo Hopė. — Pasistengsiu susitarti su Kerole. Dabar turiu pas ją grįžti. N e­ trukus svečiai pradės išsiregistruoti, tai turėsime pakeisti visą kalną paklodžių ir rankšluosčių. — Žinau, paprastai tokiu laiku nemiegi, bet šiandien padaryk išimtį. Atrodai pavargusi. — Aš meistriškai pasidažiau. A nt mano veido — pora kilogra­ mų grimo. — Pažįstu tave. Maskuojamasis pieštukas manęs neapkvailins. N umik ar bent jau vakare pavesk visą šou prižiūrėti Kerolei. — Piliulei išnykus iš horizonto visai įmanoma. Su likusia grupe Kerolei bus tikrai linksma. Tai pranešk Klerei. Pasimatysim rytoj. 152

— Jei Ližė vėl pasirodys, paskambink man. — Gerai. Hopė išėjo ir pažvelgusi į dangų susiraukė. Debesys dengė saulę. O rų prognozės lietaus nenumatė, bet ji atpažino grėsmingos audros ženklus. O tai reiškia, kad svečiai, ko gero, pakeis dienos planus ir grįš anksčiau, o nespėjusieji išvykti užsidarys kambariuose ir visai nie­ kur neis. Pogulį jau galiu išbraukti iš sąrašo, suprato ji.

10 skyriu s

p 1 ekmadienio popietę Hopė įsuko į Džastinos kiemą vėliau nei tikėjosi. Ji mėgavosi važiavimu tais vingiuotais keliukais palei ža­ liuojančias lankas ir kaip pro atvirus langus vėjelis taršo jai plaukus. Tokia diena tiesiog ideali keliauti kabrioletu. Anksčiau ji svajojo tokį įsigyti, bet dėl miestietiško gyvenimo ritmo dažnai juo nepasivažinėsi. O čia jo turėti neapsimoka dėl ilgų, dažnai sniegingų žiemų. Būti praktiškai — tikra kančia. Hopei patiko Džastinos namas, kuris tarsi kiek ir slėpėsi miške, bet vis tiek atrodė išsikėtojęs. O sodas su daržu tiesiog stulbino. Jame Džastina su plačiakrašte šiaudine skrybėle ir violetinėmis pirštinėmis į ryškiai raudoną kibirėlį krovė išrautas piktžoles. Kai Hopė sustojo už trijų automobilių, prie jos pribėgusi virtinė šunų ėmė uostyti, vizginti uodegytėmis ir šokinėti. Atvėrusi maši­ nos dureles Hopė bandė juos suskaičiuoti, bet pametė skaičių. D u Džastinos labradorai — Kusas ir Finčas. Klerės šeimos Jodą ir Benas. Raiderio Kvailiukas ir... o, mažylis! Jai pritūpus paglostyti, jie toliau uostinėjo ir vizgino uodegytes. — Labutis. Tu tikriausiai Spaikas? Dievulėliau, koks tu mielas! Iš ausų išsitraukusi ausines Džastina suplojo rankomis. 154

— Gerai, vaikinai, bėkite šalin. Prie jos raudono kibirėlio atkrypavo mopsas. — Atrodo, jų visur pilna, — juokdamasi Hopė paėjėjo į priekį pasisveikinti su Džastina. Toji pakėlė piktžolių pilną kibirą ir pasuko viešnios link. — Taip, tikrai. Čia — Tironas. Jis šiek tiek sutrikęs. — Kiti šuniukai prieš j j kaip milžinai. Labas, Tironai. — Jis turi tik vieną sveiką ausį ir vis dar drovisi. Bet kai gaus savo guolį — atkus. Nuo dirbtuvės pusės pasileido bėgti berniukų trijulė, kurios gale pūškavo Merfis. Suniukai iškart juos apspito. T ik Tironas neatėjo. — Atvažiuoja mama! — paskelbė Haris. — Mes mirštam iš troškulio. — Ji atveš mums limonado. Senele, gal galim išgerti tavo ypa­ tingojo gėrimo? Ar galim, senele? Džastina sprigtelėjo į Liamo beisbolo kepuraitės kraštą. Ji tu­ rėjo „V-8 Splash" sulčių gėrimo. „Ypatingajam" tereikia jį pagardinti šlakeliu imbierinio alaus. — Neprieštarauju. Veskis jį kartu, — Džastina mostelėjo į mop­ są. — Ir žiūrėk, kad nepridarytų ant grindų. — Gerai! Merfis apsivijo rankutėmis Hopės kojas ir, kai pažvelgė viršun, jo veidelis švietė džiaugsmu. — Turim daug šuniukų. Daugiau už visus šioje planetoje! — Matau. — Palaukit! Palaukit manęs! — šūktelėjo jis, pamatęs nubėgan­ čius brolius. — Atrodo, dar visai neseniai gyvenau viena su dviem šuni­ mis, — kratydama piktžoles į komposto krūvą kalbėjo Džastina. — Nors berniukai visad sugalvodavo pretekstą užsukti manęs aplankyti. O dabar turiu tuos tris ir visą būrį vilkų. 155

— Ir tu tuo mėgaujiesi. — Kiekvieną sekundę. Klere! — šūktelėjo Džastina pamačiusi ją, besileidžiančią nuokalne nuo dirbtuvės. — Daviau tiems vaikams atsigerti. — M an tik į naudą tokia mankšta ir pasisėdėjimas. Negirdėjau, kada atvažiavai, — kreipėsi ji į Hopę. — Ten didelis triukšmas. — Čia neką mažesnis, — pastebėjo Džastina. — Prie šito aš seniai pripratusi. Vis tiek mane išspyrė iš dirbtu­ vės. Ketina ten kažką beicuoti, lakuoti ir nenorėjo, kad prisikvėpuo­ čiau nuodingų garų. — Išauginau ne bepročius. Eime vidun. Jau beveik baigiau čia tvarkytis, tad greitai ateisiu padėti ganyti tavo bandą. Hope, gal gali nueiti į dirbtuvę paklausti, kada jie ketina daryti pertrauką? — Gerai. Jai pasukus dirbtuvės link, šunys pasileido paskui. Paklaikusio­ mis iš džiaugsmo akimis Finčas bandė jai įsiūlyti apseilėtą nutriušusį kamuoliuką. — Aš jo neliesiu, — pasakė jam Hopė. Finčas numetė jį prie kojų. — Vis tiek neliesiu. Finčas nepasidavė. Kas kelis žingsnius vis jį numesdavo ir nepra­ rado vilties visą kelią iki pat dirbtuvės. Jos verandoje buvo prikrauta senų kėdžių, stalų, langų rėmų ir įvairių žaliavų, kurių pavadinimų ji net nežinojo. Pro atvirus langus plyšavo muzika ir skambėjo kiek pakelti balsai vyrų, kurie kažką diskutavo ar ginčijosi. Hopė pro duris įkišo galvą ir išvydo vyrus, daug visokių įrankių, galybę pjautinės medienos bei dažų skardinėmis, stiklainėliais ir dar Dievas žino kuo apkrautas lentynas. Finčas energingai įskubėjo vidun, numetė kamuoliuką Raideriui prie kojų. Beveik nežiūrėdamas Raideris nušveitė jį pro atvirą langą. Šuo pasileido iš paskos. Pasigirdo trenksmas, paskui — dunks­ 156

telėjimas. Kai Hopė puolė pažiūrėti, ar šuo nesusižeidė, Finčas jau lėkė su kamuoliuku nasruose atgal į dirbtuvę. — Dėl Dievo meilės... — sumurmėjo ji ir jau sukosi tarpdurin, kai jos link atskriejo kamuoliukas. Hopė sugavo nespėjus pataikyti j veidą. — Puiki reakcija, — pagyrė Raideris. — Fui... — Hopė sviedė kamuoliuką laukan. Pamišęs iš džiaugs­ mo Finčas metėsi iš paskos. — Ir neblogos rankos. — Gal kitąsyk žiūrėk, kur meti? — Būčiau metęs pro langą, jei nebūtum užstojusi. Raideris iš kišenės išsitraukė bandaną ir pasiūlė jai. — Ne, ačiū, — tarė Hopė ir atsidariusi rankinę, išsitraukė antibakterinį rankų gelį. — Hope, tik pažvelk į mano barą! Eiverė su šortais iki kelių, turistiniais batais ir ryškiai žaliu bandanu apie plaukus buvo panašesnė j Apalačų kalnų keliautoją nei į restauratorę. Prasibrovusi pro įrankių ir pjautinės medienos labirintą draugė čiupo Hopę už rankos. — Iš šių plokščių gamins barą. Argi jos ne gražuolės? Hopė neką išmanė apie dailidystę, bet pagalvojo, kad toji kruopščiai sužymėta mediena atrodo gana rimtai. — Gamins iš jų visų? Bus didesnis nei įsivaizdavau. — O kaipgi! — Eiverė pajudino užpakalį. — Bet niekaip neapsisprendžiu, kokio noriu baro viršaus. Vis blaškausi. Šiandien mes pradėsime beicuoti kai kurias plokštes, tai.... — Nebus jokių „mes“, — pataisė ją Ovenas. — Bet aš... — Ar maišausi tavo virtuvėje? — Ne, bet... — Kodėl? 157

Eiverė pavartė akis. — Nes tu pernelyg praktiškas ir smulkmeniškas. Viską nori ri­ kiuoti kaip kareivėlius ir nesugebi eksperimentuoti. — O tu — ne. Būtent todėl esi gera virėja. Dėl to, kad esu smulkmeniškas, aš geras dailidė. Hopė pamatė tai, ko niekada nesitikėjo iš išrankaus ir smulkme­ niško Oveno. Jis palaižė savo nykštį ir patrynė juo nesuteptą medieną. — Labai gerai, — tarė jis, kai nuo drėgmės mediena sodriai patamsėjo. — Eik ką nors išvirk. Eiverė išsišiepė. Jis nusikvatojo, sugriebė bučiniui ir spustelėjo jai užpakalį. Iš kitos patalpos pasirodė pora plačių skardinių nešinas Beketas. — Sakiau, kad jos ten! Labas, Hope. — Jei būtum palikęs ten, kur aš padėjau, nebūtų reikėję ieško­ ti, — atkirto Ovenas. — Padėjau jas į vietą ir žinojau, kur rasti. — Jei jos stovi — ne dažų, beico ir lako lentynoje, tai ne vietoje. — Ponios? Hopė atsisuko. — Ne jums sakau, o jiems. Atidarykit tas sumautas skardi­ nes, — liepė Raideris broliams. — Noriu, kad dar šiame šimtmetyje nubeicuotume plokštes. — Leisk man šiek tiek padėti, — Eiverė nutaisė pačią mieliau­ sią šypseną. — Patepsiu tik vienos mažos plokštelės kampelį. Tada jausiuosi, kad ir aš prisidėjau. Atsipalaiduok, Ovenai. — Tikrai, — pritarė Beketas. — Atsipalaiduok, Ovenai. Tada prasidėjo dar vienas ginčų etapas. — Ar čia pas jus taip įprasta? — susidomėjo Hopė. Raideris trūktelėjo didelį „Gatorade“ gurkšnį. — Kas? 158

Jam nespėjus atsakyti, su kamuoliuku grįžo Finčas. Hopė vos sugebėjo atšokti, šuniui nespėjus užmesti to šlapio ir purvino daikto ant jos batelio. Raideris vėl švystelėjo jį pro langą, ir pakvaišęs iš lai­ mės šuo nuskriejo iš paskos. — Vidurinėj žaidžiau futbolą, — paaiškino jis vėl suraukusiai antakius Hopei. — Ar nebijai, kad jis susižeis? — Iki šiol nesusižeidė. Padaryk mums paslaugą ir ištempk iš čia Raudonplaukę. Kai aplink moterys, viskas užtrunka triskart ilgiau. — Nejaugi? — Nebent ji mokėtų naudotis kokiais nors įrankiais. Jei dar iki vidurnakčio nori pasikalbėti su savo vaiduokliu, pasistenk ją iš čia išsitempti. — Jei pažįsti Eiverę, puikiai žinai, kad ji nepasitrauks, kol ko nors nepadarys. Kai padarys, aš ją išsivesiu. — Puiku, — Raideris čiupo klijų pistoletą ir išspaudė ant kraš­ telių kažkokio baldo, panašaus į komodą su lentynomis. — Kas čia toks bus? — Padavėjos bufetas. Jei ketini čia stovėti, tai bent paduok man tą spaustuvą. Hopė peržvelgė stalą, ant kurio buvo išmėtyta visokiausių varž­ tų, įrankių, skudurų, klijų tūbelių. Aptikusi spaustuvą, padavė Raide­ riui ir kažką pajuto prie savo plaukų. — Tu mane pauostei? — Gardžiai kvepi. Juk nemanai, kad uostyčiau, jei smirdėtum? Kai baigsim darbus, gal nori užeiti į mano namus? — Yra svečių. — Yra Kerolė. Nors Hopė pajuto kūne kylant karštį, papurtė galvą. — Antradienio vakare, — tvirtai tarė ji ir žengė atgal, kol neap­ sigalvojo. — Eivere, traukimės jiems iš kelio. 159

— Raudonplauke, jau ištepei savo kampą. O dabar mauk, — liepė Raideris. — Čia mergaitės nepageidaujamos. — Kokie šiurkštūs tie berniukai... — praeidama mestelėjo Eive­ rė ir įsuko pirštą Raideriui į pilvą. Joms išėjus laukan, kur kaip pamišę lakstė vaikai ir šunys, Eiverė perbraukė Hopei rankas. — Deginančiai karšti sekso virpuliukai. — Liaukis... — Atpažįstu tuos virpuliukus, kai juos matau. Juk žinai — jis vaikštinėja visai netoliese. — Yra... — ... svečių. Žinau. Bet vis tiek. Greitukai yra nuvertinami. — Tu ir vėl galvoji tik apie viena. — Aš susižadėjusi su savo vaikinu. Ir turiu galvoti apie seksą. — Turi galvoti apie vestuvinę suknelę, maisto ir gėrimų tiekėjus. — Ir seksą,— juokdamasi Eiverė nusirišo bandaną ir persibrau­ kė pirštais per plaukus. — Dar nenoriu rinktis suknelės. Varčiau žur­ nalus, naršiau internete. Bandau surasti stilių, kuris mane pavergtų. Tai kaip baro viršus. — Eivere... — Hopė net atsiduso, kad draugė tokia neroman­ tiška. — Juk nuotakos suknelė — visai ne tas pat, kas baro stalviršis! — Tas pat, nes ir viena, ir kita man turi idealiai tikti, būti gražūs ir kad jausčiausi laiminga. — Gerai, tavo vestuvių suknelė — kaip baro stalviršis. Jiedvi grįžo į Džastinos namus ir pasuko į virtuvę. Klerė prie bufeto skuto morkas, o Džastina stovėdama kapojo salierą. Mopsas gulėjo susirangęs prie jos kojų. A nt viryklės kažkas burbuliavo. — Eivere, atvažiuos tavo tėtis. — Puiku. Noriu jį supažindinti su šuniukais, — ji pritūpė, pa­ glostė ir patrynė nosytę Tironui, kuris dabar jau slėpėsi po Klerės kėde. 160

— Surengsim iškylą, — paskelbė Džastina. — Raideris vis murma, kad retai gauna bulvių salotų. Juk trys merginos kaip nors sugebės jas sutaisyti? — Labai norėčiau padėti, — pradėjo Hopė, — bet maždaug po valandos turiu grįžti. — Jau paskambinau Kerolei. Ji laikinai tave pavaduos. — Geriau jau važiuosiu. Tegu Kerolė grįžta namo, pabūna su savo šeima. — Ji sutinka pavaduoti, — nepasidavė Džastina. — Eivere, ga­ lėtum pagaminti pikantiško marinato viščiukui? O Hariui ir Liamui pagaminsim švelnesnį. Dievai žino, kodėl Merfis mėgsta aštrų. Jei tik leistum, tas vaikis čiaumotų aitriąsias paprikutes kaip guminukus. — Jam jos patinka net labiau už guminukus,— pridūrė Klerė. — Atsipalaiduok, — ji kreipėsi į Hopę. — Tai bus puiki proga visiems pasišnekėti apie Ližę. Tiesa. Bet jei būčiau žinojusi, kad turėsiu laisvo laiko, tikriausiai būčiau sutikusi su Raiderio pasiūlymu, dingtelėjo Hopei. Tai kas da­ bar mąsto apie seksą?.. — Mėgstu iškylas, — nusišypsojo ji Džastinai. — Tai kuo galiu prisidėti? Džastina padavė jai bulvių skutiklį.

Raideris įsiveržė su broliais, būriu vaikų ir gauja šunų. Aki­ mirksniu kilo chaosas. Vaikai lakstė, stumdėsi, grumdėsi, prašė val­ gyti ir gerti. Džastina nekreipė dėmesio ir su Eivere gamino toliau. Klerė gebėjo suvaldyti berniukų pamišimą vien žvilgsniu, kaip moka motinos. O neatsilaikęs prieš vaikų skundus, kad jau miršta nuo troš­ kulio, Beketas ėmėsi pilstyti gėrimus. Raiderio tai nestebino. Jį stebino Hopė. 161

Ji sodinosi mažuosius ant kelių, o kai tie ją užbombardavo per dieną patirtų nuotykių detalėmis, stebėjosi ir aikčiojo iš susižavėjimo. Moterys gėrė vyno, bet Raideris abejojo, ar tas vynas kaip nors gali paveikti dvasinę Hopės pusiausvyrą, kuri yra jos prigimties dalis. — Ar galim suvalgyti traškučių? — Liamas truktelėjo Džastiną. — Mirštam iš bado! — Valgysim iškart, kai nusiplausit rankas ir atvyks Vilis B. — Už šimto metų... — Manau, kad greičiau. M an rodos, jau girdžiu atvažiuojančią Vilio B. mašiną. Ją išgirdo ir šunys, kurie iškart pasileido pro duris. Išskyrus T i­ roną, kuris neatsitraukė nuo Džastinos tarsi prilipdytas. — Pirmyn, plaukitės rankas. Valgysim terasoje. Raideris atidarė šaldytuvą, ieškodamas alaus. Ir nusišypsojo, pa­ matęs dubenį bulvių salotų. — Pasitrauk nuo jo, — liepė Džastina, kai Raideris jau siekė imti. — Pirma nusiplauk rankas. Tad vasaros pavakarę terasoje sėdėdama greta Raiderio Hopė kirto keptą viščiuką ir bulvių salotas. Suniukai liūdnai slankiojo kie­ me, tikėdamiesi vaišių. T ik Tirono tarp jų nebuvo. Nors Džastina ir barėsi, jis įsitaisė Viliui B. ant kelių ir jo akytės spinduliavo meile. — Kaip viskas šaunu... Džastina išlenkė antakius. — Kiek dar vogsi maisto tam šuniui? — O jau, Džastina... Aš visai nevagiu. Jis geras šuniukas. Tu juk geras šuniukas, ar ne? Jis netgi neprašo maisto. Tironas padėjo savo priekines letenas ant milžiniškos Vilio B. krūtinės. Krutėdamas visu kūnu, jis ėmė laižyti barzdotą vyro veidą. Tada padėjo galvą ant jo peties. — Gana, — Eiverė papurtė galvą. — Tėti, jis — tavo. 162

Vilis B. paglostė šuns nugarą, ir tokia neapsakoma meilė suspin­ do jo akyse. — Jis — pirmasis mano anūkšunis. — Ne, jis tavo šuo. Pasilik j j. — Eivere, nenoriu iš tavęs atimti šuniuko! — Tas šuo — tavo. Atpažįstu meilę iš pirmo žvilgsnio, kai ją pamatau. O dabar ją ir matau. Aš jam patinku ir tikriausiai po kurio laiko jis mane pamiltų. Bet jis įsimylėjęs tave. O tu — jį. Pasilik jį. — Ji teisi, — pritarė Ovenas. — Judu vienas kitam skirti. Mažas šuniukas jaukiai įsitaisė didelio vyro glėbyje. — Jaučiuosi nekaip, kad reikia atimti... — pradėjo Vilis B. ir nutilo, kai Tironas pasuko galvą ir įsispitrijo į tamsias dideles Vilio B. akis. — Ar tikrai to nori? — Užvažiuok į mūsų namus jo daiktų. Ką tik gavai dar vieną Tėvo dienos dovaną. — Tai pati geriausia visų laikų Tėvo dienos dovana. Bet jei per­ sigalvosi... — Tėti... — Eiverė pasilenkė ir meiliai pakasė Tironą. — Meilė yra meilė. Taip, tai meilė, pagalvojo Hopė. Ir šį ankstyvą vasaros vakarą čia jos pilna. Pavalgę suaugusieji sugebėjo sudominti berniukus laisvame kambaryje Džastinos sukrautais žaislais. Šį kambarį ji dabar vadino berniukų kambariu. Likus prie stalo tik suaugusiesiems, Hopė papasakojo apie ku­ piną nuotykių penktadienio naktį. — Džastina, prieš pradedant diskutuoti, ką visa tai galėtų reikš­ ti, norėčiau pasitarti. Kaip manai, ar turėčiau perspėti svečius, kad gali pasirodyti Ližė? — Nemanau, kad reikia nustatyti kažkokias taisykles. Tiesiog elkis natūraliai. Pati nuspręsk, kuriems svečiams gali sakyti, kuriems 163

ne. Juk tai pirmas kartas, kai Ližė sutrikdė svečią, — pasvarstė Džas­ tina. — Ir, atrodo, ji taip pasielgė tyčia. M atyt, jai nepatiko, kad kaž­ kas su tavim šiurkščiai elgiasi. — Turbūt, kad toji pagalvotų apie geresnes manieras, — įsiterpė Vilis B. ir pakasė Tironui pasmakrę. Šuo palaimingai suurzgė. — Na, pinigus mokantiems klientams geros manieros yra pa­ geidaujamos, bet neprivalomos. Esu susidūrusi ir su šiurkštesniais žmonėmis. — Bet dabar mes kalbam ne apie Rai, — įsiterpė Beketas ir šyptelėjo, kai Raideris į jį dėbtelėjo. — Manau, Ližė elgiasi pagal situaciją, — tęsė Hopė. — Sakiau jai, kad galbūt nereikėtų taip reaguoti. — Vėl su ja kalbėjaisi? — paklausė Raideris. — Ne visai. Aš visąlaik su ja kalbuosi, tik ji neatsako. O penkta­ dienio naktį jau prabilo. — Skaudu, kad ji nyksta... — sumurmėjo Klerė. — Ir vis tiek ji nenusimena. Ji turi vilties, — Beketas nusišypso­ jo Hopei. — Turėjo vilties dar prieš tau čia atsikraustant. T ik nesu­ prantu, kodėl ji paminėjo Raiderį? Jis su ja susidūrė daug rečiau nei aš su Ovenu. — Iš kur žinai? — burbtelėjo Raideris. — Neprisimenu, kad būtum ją kada minėjęs. — Svečių namuose praleidžiu su ja daugybę laiko. Kartu, atski­ rai. M udu sutariam. Gerbiame vienas kito privačią erdvę. — Ar kada ją matei? — paklausė Ovenas. — Nereikia jos matyti, kad žinotum, jog ji — šalia. Atsimeni tą dailidę, kurį buvom pasamdę iš pradžių? Jis jai nepatiko. — Niekam nebepatinka Šonas, kai paaiškėjo, kad jis vogė me­ džiagas ir vežė į kitus savo statybų objektus, — pastebėjo Ovenas. — Ir lindo prie Denio žmonos. Koks kvailys bando meilintis miestelio policininko žmonai? Ypač tada, kai tas policininkas yra jo bosų draugas, o moteris juo nesidomi. 164

— Bet jis nepatiko Ližei dar anksčiau. Ji paslėpdavo jo įran­ kius, priešpiečių maišelius, pirštines ir panašiai. Maniau, Šonas tie­ siog išsiblaškęs. Bet paskui radau kelis jo daiktus sename rūsyje, ku­ riame jis tikrai nebuvo. Visi jie stovėjo tvarkingai sudėlioti ir kvepėjo magnolijomis. — Ližė perprato jo charakterį daug geriau už mus, — nuspren­ dė Ovenas. — Atrodo, taip. Ji kartais pagąsdina kai kuriuos darbininkus. Bet žaismingai. Ir... — O-o, — Beketas parodė į jį. — Kažko mums nesakei! — Na, tada tai neatrodė svarbu. Bet kai dabar geriau pagalvo­ jau... — gūžtelėjo pečiais Raideris. — Tas kartas su Hope, kai ji mane užrakino mansardoje, nebuvo pirmas. Pirmąkart ji taip pasielgė, kai atvyko Hopė. Kai mama ją pasamdė. — O tai įrodo, kad ir aš gebu perprasti žmones. — Na, taip, sutinku. Gal šiek tiek per daug susierzinau, kad kaž­ ką pasamdei taip greitai ir su mumis nepasitarusi. — Tu buvai šiurkštus ir kietakaktis, — priminė jam Džastina. — Išreikšti savo nuomonę normalu. Sutinku, buvau šiurkštus. Bet už tai atsiprašiau, — pabrėžė jis. — Tikriausiai buvau vis dar šiek tiek supykęs. Grįžau į mansardą darbuotis toliau. Durys užsitrenkė ir nebeatsidarė. Mes dar nė nebuvom įstatę spynų, bet tos prakeiktos durys tiesiog neatsidarė. — Ji tave paerzino, — pasišaipė Eiverė. — Čia dar ne viskas. Užuodžiau ją, ir tai mane dar labiau įsiuti­ no. Langai neatsidaro, durys nejuda. Ji mane užblokavo, — nusijuokė jis. — Už tai ją reikia gerbti. O tada ji parašė tavo vardą ant lango stiklo. Mažos širdelės vidury. Nustebusi Hopė sumirksėjo. — M ano vardą? — Taip, širdelės vidury. Supratau — tu jai patinki, ji nori, kad 165

čia dirbtum ir man geriau su tuo susitaikyti. Tai mane dar labiau įsiutino, bet sunku ginčytis su vaiduokliu. — Bet tu už tai ant manęs atsigriebei. Svečių namų šeimininkė tą, svečių namų šeimininkė aną... Raideris vėl gūžtelėjo pečiais. — Ji dėl to neprieštaravo. — Hmm... — Raideri, gal pabandyk su ja pasikalbėti? — pasiūlė Klerė. — Kadangi ji tave paminėjo, o ir judu su Hope dabar esate... draugiš­ kesni. — Nebūtina kalbėti užuominomis, — mostelėjo Džastina. — Bet tu teisi. — Kad aš ir su gyvais žmonėmis nedaug kalbuosi. — Verta pabandyti, — nepasidavė Hopė. — Ji jaučia ryšį su tavim. Su visais trimis, — pasakė ji broliams. — Mudvi su Eivere apie tai kalbėjome. Kadangi jūs atstatėte svečių namus — jos namus jaučiasi jums artima. Su mama labai rūpinotės tuo pastatu, dailinote jį, grąžinote jam gyvybę ir šilumą. Taip padėjote ir Ližei. Ji sakė, kad nežino, kaip iš jų išeiti, todėl jai svarbu, kad tie namai yra mylimi ir puoselėjami. O kadangi taip ir yra, ji dažniau ir pasirodo. Visi jūs prie to prisidėjote. Bet tu, Raideri, atlikai sunkiausią fizinio darbo dalį. Gal Ližė pasakys tau ką nors, ko kitiems negali. — Gerai jau, gerai... Paklausiu tos negyvos merginos. — T ik pagarbiai, — perspėjo jį mama. — Ir tai dar ne viskas, — tęsė Hopė. — Gavau laiškų iš savo pusseserės ir „Liberty House Schoor. Pusseserė pažadėjo man at­ siųsti viską, ką gali. Ji buvo nustebinta ir maloniai mano laiško nu­ teikta, bet niekaip nepatikėjo istorija apie vaiduoklį. Tačiau džiau­ giasi, kad kažkas iš giminės domisi jos tyrinėjimais. N et jei ir ne apie mūsų ieškomą žmogų. Bibliotekininkė susidūrė su biurokratinėmis kliūtimis, bet mano, kad dėl giminystės ryšių ir nuolatinės šeimos 166

paramos mokyklai sugebės ką nors atkapstyti. Minėjo kažkokius laiš­ kus. Artimiausiomis savaitėmis žada nukopijuoti ir atsiųsti. — Tai jau geras žingsnis į priekį, — linktelėjo Ovenas. — Kur kas didesnis nei mano. — Jei viskas pavyks ir jos mane užvers kalnais dokumentų, pusę jų perleisiu tau. — Mielai paimsiu. Pro atviras terasos duris pasigirdo nepatenkinti vaikų balsai. — Taip, ramybė negali tęstis amžinai... — atsiduso Klerė ir jau stojosi įsikišti į konfliktą. — Sėdėk, aš sutvarkysiu, — pasisiūlė Beketas. — Verčiau mėgaukis, — patarė jai Džastina. — Paikinimas dėl nėštumo irgi nesitęsia amžinai. Be to, turiu ledų, kuriais galime juos papirkti. Ar dar kas nors nori ledų? Aplink stalą iškilo miškas rankų. — Ačiū, — tarė Hopė, — bet man tikrai reikia grįžti. Kerolė jau ir taip per ilgai mane pavaduoja. Ačiū už pietus ir viską. Buvo tiesiog puiku. — Kada nors pakartosim, — pažadėjo Džastina. — Ir gal galėsi man parodyti tas laiškų kopijas, kai gausi? — Atnešiu iškart, kai tik gausiu. Labanakt. Raideris įbedė pirštą į savo kelį, išlaukė apie dvidešimt sekun­ džių, tada pakilo nuo stalo. — Tuoj grįšiu. Ovenas garsiai pamėgdžiojo bučinio garsą. Atsisukęs Raideris parodė didįjį pirštą ir nuėjo. — Tie mano berniukai velniškai mandagūs... — atsiduso Džas­ tina. Raideris sugavo ją dar prieš įsėdančią į mašiną. — Luktelėk. Hopė staigiai atsisuko. 167

— Kada antradienį būsi laisva? — Turėčiau apie penktą. Gal pusę penktos. — Tinka. Ar galėčiau pasinaudoti dušu? — Tai juk jūsų svečių namai. — Ne esmė, kieno jie. — Tada — taip, galėsi pasinaudoti dušu. Bet kuriame numeryje. — Gerai. Kai jis daugiau nieko nepratarė ir tik stovėjo, įdėmiu žvilgsniu keldamas jai jaudulį, Hopė pakreipė galvą. — Na? Ar pabučiuosi mane atsisveikindamas? — Kad jau paminėjai... Jis užėmė jai kvapą, sukėlė geismą. Hopė pasijuto apsvaigusi ir drebanti. Tobula netikėto vasaros vakaro pabaiga, — pagalvojo ji. — Iki antradienio šito turėtų užtekti. Hopė nusijuokė, papurtė galvą ir įsliuogė į mašiną. — Tikėkimės, tave tai palaikys. Labanakt. — Aha. Raideris stebėjo ją nuvažiuojančią. Pasukusi į motinos keliuką, ji praūžė lyg banga. Jis liko stovėti kur stovėjęs. Atbidzenęs Kvailiukas atsitūpė ant jo kojų ir kaip šeimininkas įsispoksojo kažkur į tuščią erdvę. — Ajėzau, Kvailiuk, ką ji man daro? Kas tai, po velnių? Truputį sunerimęs, kad gali rasti atsakymą į savo klausimą, jis nusivedė šunį atgal į namus.

11 skyriu s

w ^iskas užtruko ilgiau nei jis tikėjosi, bet tai nieko naujo. Re­ montai ėjo pagal planą, o kai šokinėji tarp dviejų stambių projektų, visi planai nueina velniop. Nebent tu — Ovenas. Visgi vienas stogas pagal projektą jau buvo parengtas dengti malksnomis, o kitas — montuoti gipskartonio plokštes ir pamūryti. Raideris pažiūrėjo per automobilių aikštelę j stovintį prie pastato di­ džiulį keliamąjį kraną. Naujas stogo karkasas visiškai pakeitė jo for­ mą, erdvės pojūtį ir pusiausvyrą. Dabar net aklas pastebės skirtumą, pamanė Raideris. Tada jis išmetė visus projektus iš galvos. Nebenorėjo galvoti apie skiedras ir gipskartonio plokštes. Jis tik troško galvoti apie tai, kaip Hopę Bomont nusitempti į lovą. Iš tiesų tai jis nenorėjo apie tai galvoti. Jis jau norėjo tai padaryti. Raideris įslinko į priimamąjį ir greitai apsidairė. Kaip visada viskas tvarkinga. Akimirką jis įsivaizdavo save pirmąkart čia įeinantį kaip svečią. Taip, tikrai norėčiau čia pasilikti, nusprendė jis. Sukant virtuvės link, iš savo kabineto išėjo Hopė su juo pasis­ veikinti. 169

Ji irgi visa buvo tvarkinga — nuo trumpos vasariškos suknelės, seksualių aukštakulnių ir purių žvilgančių plaukų plazdėjimo. Kai šuo prie jos pribidzeno, Hopė stabtelėjo. — Kvailiukas visada vaikšto kartu, — pasiteisino Raideris. — Aišku, — Hopė pavaizdavo, kad jį glosto. — Bandžiau tau prisiskambinti į mobilųjį. — Pamiršau jį įkrauti, — numojo Raideris. Mintis, kad tūks­ tančius kartų galėjęs skambėti telefonas nepertraukė jo darbo, buvo visai maloni. — Jei norėjai man ką nors užnešti, galiu dabar paimti. Jei tik greitai atneši. — Ne, ne dėl to. Aš... Nespėjus ištarti iki galo, jis sučiupo ją ir prisitraukė prie savęs. Taip atrodydama ji negali tikėtis, jog vyras, su kuriuo ji sutiko mie­ goti, nenorės jos išmėginti, pagalvojo Raideris. Velniškai puikus mėginys, per dvi sekundes nusprendė jis. Būtų gerai iškart traukti viršun. Jei ji norės pasikalbėti — galėsim pasikal­ bėti ir vėliau. Daug vėliau. — Lipkim į viršų. Pasirink numerį ir čiupk raktą. — Palauk, Raideri... — Prieš tai nusiprausiu po dušu, — jis kiek per vėlai prisiminė, koks per visą dieną išprakaitavęs ir purvinas. — Arba dar geriau — nusiprausk kartu su manim. — O varge, — atsiduso Hopė ir atsitraukė. — Skamba nuosta­ biai. Bet aš turiu svečių. Kokia kalba ji šneka? — Ko turi? — Svečių. Jie „Vestlio ir Baterkapės“ numeryje. Atsitiktiniai kli­ entai. Atvyko prieš kelias valandas. Bandžiau tau paskambinti, bet... — Juk šiandien neturėjo būti svečių! — Žinau. Ir tikrai nieko nebuvo. Bet prie durų pasirodė porelė 170

ir paprašė kambario. Negaliu išvyti žmonių, kurie atvyksta į svečių namus, norėdami pernakvoti. Argi tau patiktų, kad taip elgčiausi su svečiais? Raideris spoksojo į ją. Trumpa vasarinė suknelė, ilgos kojos, kiaurai veriančios rudos akys... — Ar rimtai klausi? — Raideri, tai mano darbas. Patikėk manimi, norėjau jiems at­ sakyti, bet negaliu to padaryti. — Tu velniškai bjauriai atsakinga. — Taip, aš tokia, ir tai viena iš priežasčių, kodėl tavo mama mane pasamdė. Tas vaikinas su mergina pabėgo iš namų ar dar keti­ na. Rytoj eis įregistruoti santuokos. Jie važiavo čia ilgą kelią. — Kuo jiems netinka motelis? Nuvešiu juos ten ir sumokėsiu už kambarį. — Raideri, — nervingai sukikeno Hopė, mėgindama paslėpti susierzinimą. — Kadangi jie nekels vestuvių, tas vaikinas norėjo pa­ dovanoti savo mylimajai ką nors ypatinga. Mūsų svečių namus sura­ do savo „iPad e“ internete, kai buvo sustoję pailsėti. Bet neskambino mums, nes norėjo ją nustebinti. Jie užsisakė dvi naktis. Jos bus visas jųdviejų medaus mėnuo, nes netrukus jie privalės grįžti į darbus ir apie viską pranešti savo šeimoms. — Kodėl jie visa tai tau papasakojo? — Nustebtum, jei sužinotum, kiek daug žmonės pasakoja svečių namų šeimininkėms. Be to, jie — jauni, susijaudinę, įsimylėję ir gal baiminosi, kad jei nepapasakos savo meilės istorijos, neišnuomosiu jiems kambario. Net jei čia nedirbčiau, ji mane sujaudintų. Jis mergi­ nos tėvui nepatinka. — M an jis tuo labiau nepatinka. — Na, žinoma. M an labai gaila, bet... — Kas ten vyksta? — pertraukė Raideris ir pajudėjo durų link. — A r kažkas rėkia? 171

— Jie vėl tai daro, — gūžtelėjo pečiais Hopė, atsisukus Raide­ riui surauktais antakiais. — Jie tikrai norėjo kambario. — Tai... oho, — pakreipęs galvą Raideris klausėsi dar minutė­ lę. — Mes juk dvigubai viską izoliavom — per aukštus, lubas, sienas. Ar visada šitaip girdisi? — Ne, ne, ačiū Dievui! Tai nenormalu. Manau, tai dažnis. — Kiek kartų per porą valandų jis ją jau išdulkino? — Kalbėjau ne apie tą dažnį... — bandė atsakyti ji, tada paste­ bėjo kaip Raideris nusiviepė. — Cha cha. Nors šitas irgi. Bet turėjau omeny, tie garsai — kaip radijo dažnis. Be to, jie atsidarę langus. — Tikrai? — Raideris priėjo prie durų ir klausėsi riksmų, aik­ čiojimų ir žviegimų, bet Hopė patraukė jį už rankos. — Liaukis! — ji vos sulaikė juoką. — Taip nemandagu ir nepa­ doru. Grįžk atgal. — Jis vietoj manęs dulkinasi prie pravirų langų. Nusipelnau bent pasidžiaugti kito sėkme. — Nereikia. Eime, — Hopė jį įsitraukė vidun, o paskui nusku­ bėjo prie bufeto ir įjungė savo „iPod’ą“. — Kam taip darai? — Kad nereikėtųjų klausytis. — T ik nepasakok, kad nesiklausei. — T ik iki tiek, kol supratau, ką jie daro. Ir gal dar kelias sekun­ des po to. M an labai gaila, Raideri, bet... — Galim prie jų prisiderinti. — Ką? — Jiedu užsiėmę, — Raideris iškėlė nykštį į lubas. — Labai užsiėmę, tad nesijaudina, ką darai tu. — Ne, negaliu. Ne tik todėl, kad tai būtų nepatogu ir neprofe­ sionalu. Aš privalau būti paslaugi. Kada nors jie išeis iš kambario ir užsimanys pavalgyti. — Nes sudegino daug kalorijų. 172

— Tikriausiai. Tad kai jie išeis, man reikia būti pasiekiamai. Raideris prisimerkė. — Lažinuosi, buvai skautė. — Pralošei. Neturėjau tam laiko. Klausyk, turiu daugybę maisto. Eiverė pagamino nuostabių patiekalų, kuriuos tereikia pašildyti. G a­ lėtum bent jau užvalgyti ir išgerti. Raideris tikrai neketino eiti namo ir veltėdžiauti. — Noriu nusiprausti po dušu. Hopė šyptelėjo. — Išsirink bet kurį numerį. Išskyrus „Vestlio ir Baterkapės". — Paimsiu štai šitą. Jis toliausiai nuo... svečių. — Puikus pasirinkimas. Atnešiu raktą. — O aš pasiimsiu iš mašinos kitus drabužius. Jis išėjo į lauką jai nespėjus pasakyti, kad pasiimtų ir šunį. — Tupėk čia, — liepė ji Kvailiukui ir pasuko į kabinetą rak­ to. Tikėdamasi, kad šuo pakluso, nuskubėjo į „Margaritą ir Persį“, atrakino duris, uždegė šviesas ir įgudusiu svečių namų šeimininkės žvilgsniu greitai perskrodė kambarį. Kai Raideris grįžo su nedideliu ryšulėliu, ji ištiesė raktą. — Supranti, kaip čia viskas veikla, ar ne? — Viską, išskyrus tave. Bet perprasiu. — Ne taipjau sudėtinga. Jiedu akimirką pastovėjo tarpduryje. — Galėtum ant priimamojo stalo pastatyti kortelę, palikti „Ves­ tos" numerį ir pakuotę alaus. — Taip, Bunsboro svečių namai ir garsėja tokiu aptarnavimu. — Hopė palietė Raiderio ranką. — Rytoj man laisvadienis. Būsiu laisva iki devintos, gal dešimtos. Galėčiau pas tave atvažiuoti. — Šįkart turėtų pavykti. Aš neįsileidžiu atsitiktinių svečių. — Tuomet aš pateikiu išankstinį užsakymą,— Hopė atsitraukė, ketindama uždaryti duris. 173

Jis reagavo geriau nei ji tikėjosi. Tiesą sakant, geriau net už ją pačią. Hopė grįžo į virtuvę ir išsitraukė Eiverės pagamintą maistą. Pa­ statė ant silpnos ugnies, kad bet kada atėjęs Raideris galėtų valgyti. Tada atsikimšo butelį vyno ir atsikvėpė. Nusipelniau taurės vyno. — nusprendė ji. Rytojų paskirsiu asmeniniams reikalams. Ir važiuosiu pas Rai­ derį. Tikriausiai vis tiek taip geriau. Jokių trukdymų, problemų, jokių dvasių, kurios vėl mėgintų blaškyti dėmesį. Būsim tik mudu. Hopė žvilgtelėjo žemyn, kur ant grindų parpė Kvailiukas. Na, trise, pasitaisė ji. Moteris išėmė iš spintelės dvi taures ir jau ketino pilti, kai išgir­ do žingsnius ant laiptų. Na, žinoma, pagalvojo ji ir padėjo taures atgal. Gelsvi Cipo Berou plaukai styrojo pasišiaušę kaip spygliai. Jis dėvėjo tuos pačius suplėšytus džinsus ir išblukusius marškinėlius su „Foo Fighters“, kuriais vilkėjo ir registruodamasis. T ik dabar juos buvo apsivilkęs išvirkščius. Hopė abejojo, ar jis tai pastebėjo. Jis nusišypsojo mieguista, nuo sekso apsvaigusia šypsena, kuri Hopei sukėlė pavydą. — Labas, — prabilo jis. — Atleiskit, kad trukdau. — Netrukdote. Kuo galiu padėti? — M udu su Marle užsimanėm užvalgyti, tai norėjau paklaus­ ti — ar čia kur galima nusipirkti maisto išsinešti ir... — Paprasčiau nebūna. Nors vienas lankstinukas buvo jų kambarių pakete, Hopė ati­ traukė stalčių ir išėmė „Vestosa meniu. — Ši picerija — tiesiai kitapus gatvės. O jei pageidausite, prista­ tys į kambarį viską, ką užsisakysite. — Tikrai? Jėga. Pica — tiesiog idealu. Ji juk skani, tiesa? — Labai skani. Kai tik išsirinksite, mielai užsakysiu. 174

— Žinau, kokia patinka Marlei, — jo veidas nušvito. — Paim­ sim didelę porciją su peperoni ir juodosiomis alyvuogėmis. Ir ką nors iš desertų. Štai šitą „Šokoladinį dekadansą“. Irgi turėtų būti skanu. — Tikrai bus skanu. — A r jie atneš į kambarį? Pabels į duris? — Žinoma. A r norėtumėte nemokamo vyno butelio? — Rimtai? Taip, būtų puiku. — Raudonojo ar baltojo? — H m , gal pati išrinkit? A r galiu dar paimti porą kokakolos? — Luktelėkit. Hopė paėmė padėklą, ledų kibirėlį, įstatė ten dvi skardines ko­ kakolos, pridėjo sau atsikimštą vyną ir dvi taures. — Kaip kietai... Marlė apšalusi nuo kambario. Mes netgi užsižiebėm židinį. Paskui sukaitom, tai atsidarėm langus. Bet juk žinot, kaip romantiška, kai dega židinys. Hopė burnoje prikando žandą. — Neabejoju, kad taip. Aš... O, Raideri, čia — Cipas. — Labas, — tarė Cipas. — Kaip laikotės? — Šauniai. — Ar man padėti jums nunešti? — pasisiūlė Hopė. — Ne, ačiū, nusinešiu pats. O jūs užsakysit picą ir visa kita? — Tuoj pat. Per dvidešimt minučių. — Jėga. Marlei labai patiks vynas. Ačiū. — Prašom. Cipui išsinešus padėklą, Hopė pridėjo ranką prie lūpų, bandy­ dama sulaikyti juoką. — Jėga, — sumurmėjo ji. — Kiek jam, dvylika? — Dvidešimt vieneri. Abiem. Jai sukako tik praeitą savaitę. Jie­ du man pasirodė tokie jauni, kad net paprašiau tapatybės kortelių,— 175

paaiškino Hopė ir ištraukė dar vieną butelį vyno. — Kol užsakinėsiu, gal atidarytum vyną? Jei labiau nori alaus — yra šaldytuve. — Tiks ir vynas, — Raideris atkimšo, pripildė abi taures ir link­ telėjo į viryklę. — Ką verdi? — Šildau, nes negaliu prisiimti nuopelnų už virimą. Jautienos medalionus, keptą lašišą, svieste troškintas morkas ir žirnelius. — Atrodo, bus skanu. Ji ištiesė Raideriui užkandį. — Paragauk ir įsitikinsi. Jis atsikando. — Skanu. Raudonplaukė turi braižą. — Tikrai. Kai dar mes mokėmės koledže, ji dirbo picos užkan­ dinėje. Visada atskirdavau, kuri pica jos. Tiesiog josios būdavo daug skanesnės. — Ji pasinėrė į „Vestą" ir pasistengė, kad ši suklestėtų. — Eiverė atsiduoda viskam, ko imasi, — sutiko Hopė. Nusprendusi, kad jau galima pradėti pirmąją vakaro dalį, Hopė pridėjo į indelį alyvuogių ir pastūmė ant stalo. Užkandžiaus ir šnekėsis čia, pietaus — valgomajame. Trečioji dalis turės palaukti iki ry­ tojaus. Šuo palindo po kėdėmis. — Ar nustebai, kai Eiverė susikukavo su Ovenu? — Nelabai. Jis ją dar nuo vaikystės įsimylėjęs,— atsakė Raideris. — O Beketas Klerę — nuo vidurinės. Ir visus tuos metus apie ją svajojo. — Jis visada žinojo, kad Klerė priklauso Klintui. Jis gerbė pasi­ rinkimą. Paslapčia kankinosi, — pridūrė Raideris. — T ik gyvenant su juo tai nebuvo jokia paslaptis. Jis kūrė visokias šūdinas „meilė iš­ plėšė širdį iš mano krūtinės" tipo dainas ir staugdavo jas kambaryje, o mudu su Ovenu grasindavome sumušti jį būgno lazdelėmis. — Tikrai? — nusijuokė Hopė, bandydama įsivaizduoti. — Kaip 176

miela... Turiu omeny, kad kūrė dainas, o ne ketinote mušti. Ar drau­ gavai su Klintu? — Taip, bet ne artimai. Kartu žaisdavom futbolą, kelis kartus gėrėm. Jo mintys daugiausia sukosi apie Klerę — kaip ir jos apie jį, bei stojimą j kariuomenę. — Jie abu buvo tokie jauni... kaip Cipas su Marle. — Kas tokie? — Tie svečiai „Vestlyje ir Baterkapėje“ — tuoj taps jauna­ vedžiais. Su Klere mane supažindino Eiverė. Tai įvyko jai grįžus į Bunsborą, kai žuvo Klintas. — Tas laikotarpis jai buvo labai sunkus. Ji atrodė... — Tęsk, — paragino Hopė, kai Raideris užsikirto. — Papasa­ kok man. — Atrodė labai trapi. Lyg aštresniu žvilgsniu galėtum ją sudau­ žyti į šipulius. D u vaikai, galima sakyti, dar kūdikiai, trečiasis pilve... Bet ji nebuvo trapi. Klerės valios tvirtybė stipresnė už visų, kuriuos pažįstu. Hopė pagalvojo, kad nuo pat to laiko, kai susipažino, Raideris nebuvo tiek šnekėjęs apie kokį nors kitą žmogų. Negana to, ji atrado jame nuoširdų prieraišumą ir žavėjimąsi. Ji nujautė tą prieraišumą ir žavėjimąsi jos draugėmis, bet garsiai ištarti žodžiai ją sujaudino. — Aš laiminga, kad mano gyvenime yra Klerė su Eivere. Jei nebūtų, tai dabar turbūt gyvenčiau Čikagoje. Manau, ten būtų pasi­ sukusi mano kompaso rodyklė po to, kaip su manimi pasielgė D žo­ natanas. Bet Bunsbore geriau. — Nesuprantu, kuo jis tave patraukė. Hopė gurkštelėjo vyno ir nužiūrėjo Raiderį. — Ar tikrai nori žinoti? — Jei jau prabilai, pasakok. — Gerai. Nenoriu savęs lyginti su Klintu, neprilygstami ir jo at­ sidavimas bei pasiaukojimas. Bet kaip ir jis, turėjau gyvenimo planą. 177

Tai būdinga mūsų šeimai. M ano sesuo nuo aštuonerių norėjo būti veterinare, o brolis visada troško tapti teisininku. M an labai patiko viešbučiai, problemos ir jų sprendimai, žmonės, pastovumas ir nuo­ latinė kaita. Tad mano gyvenimo tikslas buvo valdyti viešbutį. M an patinkantį viešbutį mėgstamame mieste. Taip atsirado „Wickham“ viešbutis. Džonatanas buvo „Wickham“ dalis ir, kaip tada maniau, toks pat klasiškas ir elegantiškas. — Tokie yra tavo skonio vyrai. — Klasikiniai ir elegantiški vyrai traukia, — patvirtino ji. — Ir patikėk manim — Džonatanas buvo tikrai žavingas. Jis išmano apie meną, muziką, vyną ir madas. Aš mokiausi, troškau siekti daugiau, ir jis mane skatino. Dėmesys jaudino ir glostė savimeilę. Jo šeima atvėrė man savo namų duris. Svaiginamas jausmas. M ano gyvenimo planas prasiplėtė. Svajojau: vadovausiu „Wickham“, ištekėsiu už D žonata­ no. Būsime viena įtakingiausių Vašingtono porų. Rengsiu nepakar­ tojamus priėmimus, puikiai vadovausiu viešbučiui, tada susilauksime dviejų vaikų, kuriuos dievinsime ir taip toliau. Žinau, kaip tuščiai tokios svajonės skamba. — Nemanau. Čia toks gyvenimo planas. — Maniau, myliu Džonataną, ir tai visa ko pagrindas. Bet iš tiesų nemylėjau, — ištarusi ir galutinai suvokusi tai, Hopė pajuto ir skausmą, ir ramybę. — Jis nesudaužė man širdies, nors iš tiesų turėjo. Daug blogiau — jis palaužė mano dvasią, sugniuždė savigarbą. Po to labai sunku atsigauti. Bet jis nesudaužė man širdies. Todėl dabar suprantu, kad tam tikra prasme ir aš juo pasinaudojau. — Nesąmonė. Staigi ir atžari Raiderio nuomonė ją nustebino. — Tikrai? — Tikrai. Sakei, jis tau rodė daug dėmesio. Jo šeima laimino jūsų santykius. Turėjai visas teises manyti, kad pagal tavo gyvenimo planą viskas vyksta teisingai. Ir manei, kad jį mylėjai. Gal ir buvai kvaila. Bet tu nesinaudojai Džonatanu. 178

Hopė pasvarstė. — Manau, man labiau patinka girdėti, kad juo pasinaudojau, o ne buvau kvaila. — Vis tiek viskas baigta. — Taip, baigta. Na, o tu? Abu tavo broliai daugelį metų išsau­ gojo meilę savo dabartinėms gyvenimo draugėms. A r kam nors bus perduotas fakelas? — Man? — Raiderį ši mintis kiek pralinksmino. — Ne. Jis Beko ir Oveno. — Niekas nesudaužė širdies ir nepalaužė dvasios? — Taip, sudaužė. Kameron Dias. Ji net nežino, kad aš toks eg­ zistuoju. Sunku tai ištverti. Hopė ir vėl nusijuokė. — Aš turiu tokią pačią problemą dėl Bredlio Kuperio. Kodėl jie tokie nesupratingi? — Tikrai. Juk mudu tokie pat seksualūs kaip ir jie! — Neabejotinai. Be to, tu su tuo įrankių diržu atrodai kur kas natūraliau nei Bredlis. Įrankių diržai irgi seksualu, — paaiškino Hopė. — Jie kaip laukinių vakarų kaubojų ginklų dėklai. Kai vyras tokį segi, moteris žino, kad jis gali save suvaldyti. — O tas įrankių diržas daug sugeba... Hopė nukreipė į jį pirštą. — Tau patinka mano bateliai. — Tie kojūkai? — Taip, kojūkai. Dažnai apie juos pasakai, o tai rodo, kad paste­ bi. Tad turėjai pastebėti, kaip, juos avint, atrodo mano kojos, — Hopė ištiesė vieną ir pasuko pėdą. — Neblogos kojos, — pakreipė ji galvą ir šyptelėjo. — Gal ne tokios ilgos kaip Kameron, bet vis tiek neblogos. — Tu teisi,— Raideris sugriebė blauzdą ir prisitraukė prie savęs. Kai jo ranka pradėjo ja slysti, Hopė pritraukė koją ir greit atsistojo. — Jau reikėtų valgyti. Padengsiu stalą valgomajame. 179

Tada jis tiesiog ją sugriebė, o kita ranka išjungė viryklę. Tada prispaudėją nugara prie sienos ir ėmėsi veiksmo. Šįkart greita ir nekantri buvo ne tik jo burna, bet ir šiurkštokos rankos. Aistra, kuri visad suliepsnodavo jos kūne jį išvydus, dabar prasimušė ir privertė drebėti kelius. Nedrąsiai šmėstelėjo mintis, kas būtų, jei čia dabar užeitų koks svečias. Bet toji mintis buvo bejėgė prieš galingą traukos jėgą. — Lik čia, — įsakė Raideris šuniui. Kvailiukas atsiduso ir vėl susirangė. Kai jis sugriebė ją už rankos, traukdamas iš kambario, Hopė vis dar svirduliavo. — Raideri... — Jie turi vyno, picos ir sekso kiek nori. Būtų tikras stebuklas, jei išeitų iš numerio anksčiau nei rytoj rytą. Raideris trumpam sustojo prie Hopės kabineto paimti raktą. T ik ne „Margarita ir Persiswsu tom dvigulėm lovom, pagalvojo jis. — Geriau viršuje, su didesne lova. — Aš ne... — Nori lažintis? Ir ne jos bute. Prasikeiksiu, jei teks ją temptis net į ketvirtą aukš­ tą, pagalvojo jis. Raideris pagriebė „Titanijos ir Oberono“ raktus ir išsitempė Hopę į laiptinę. — Bet jei jiems ko prireiks... — Jie turi viską, ko jiems reikia. Eime. Prie laiptų jis atgręžė ją į save, prispaudė nugara į sieną ir ėmė bučiuoti, kol net mintis apie pasipriešinimą tapo ne tik neįmanoma, bet ir absurdiška. Jei ji dabar jo neužvaldys — tiesiog sprogs. Tuomet jau niekas nebeturės namų šeimininkės. — Greičiau, — išsprūdo jai ir dabar jau ji pradėjo tempti Raiderį. 180

Jiems pasiekus trečią aukštą, uždususi nuo kopimo laiptais ji prie jo prigludo. Dabar jau jos rankos veržėsi ir graibstė, slydo jo šlaunimis ir nugara, jiedviem beklupinėjant durų link. — Greičiau, greičiau, greičiau... — išdainavo ji ir įsikando į jo petį, kol jis krapštėsi su raktu. Raiderio rankos drebėjo. Tą jis būtų palaikęs silpnumo ženklu, jei apskritai būtų galėjęs mąstyti. Dabar jis galėjo tik trokšti. Atvėręs duris, jis įstūmė Hopę į kambarį ir nė nepagalvojo jas užrakinti, kai miegamajame abu nukrito po baldakimu. — Nenusimauk kojūkų, — paprašė jis. Hopė nusijuokė ir ėmė jį tempti prie savęs. Kai ploną suknelę nutraukė iki juosmens, jos juokas pavirto į kupiną malonumo aikte­ lėjimą. Jo burna, rankos, kūnas, kvapas... T ik jų ji norėjo, tik jų despera­ tiškai geidė. Troško pajusti jį savo viduje — stiprų, kietą, beprotišką. Troško to labiau nei kvėpuoti. — O, taip, taip... — ji pasuko savo veidą prie jo kaklo. — Visko, viską, visur... Ją užplūdusi didžiulė banga pagaliau sušniokštė. Karštis, ma­ lonumas, panikos ir beprotybės šuorai. Stiprios rankos ant jos kūno, alkana burna ant jos krūties. Imanti, duodanti, naikinanti. Dar, dar, dar... Jis pajuto traukiančias jo diržą rankas ir karštą jos kvėpavimą prie ausies. Viskas susiliejo. Jos prisilietimas buvo švelnus lyg šilkas, minkštas kaip vanduo ir karštas it lava. Ji šūktelėjo iš palengvėjimo, kai jis nubraukė jos suknelę ir rado ją. Judesiai, aukštyn žemyn, jos šlaunys, rankos, kojos... Jos burna surado jo burną ir godžiai sučiupo, o jos šlaunys pakilo ir apglėbė jį. Geismo peiliai raižė jo kūną, kai jis nusitraukė džinsus žemyn ir suėmė jos apsivijusią ranką. 181

Ir jos kojos apsivijo jo liemenį. Jie paėmė vienas kitą visa be­ protybe, greičiu ir žūtbūtiniu smarkumu, iki viskas sprogo ir užliejo malonumas. Ji prigludo prie jo, visu kūnu drebėdama po sukrėtimo ir tri­ umfo. Tada suglebusi atitraukė rankas. Išsekęs jis nukrito ant jos ir gulėjo laukdamas, kol kūnas ir protas vėl susijungs. Ji mane sutriuškino — buvo pirmoji j galvą atėjusi mintis. Jis miglotai suvokė, kad tebeavi batus. Džinsai rangėsi kažkur apačioj apie kulkšnis, o jos suknelė buvo susisukusi apie jos liemenį. Ne visai taip, kaip jis planavo. Ir toli, toli gražu ne tai, ko iš jos tikėjosi. Ji išsitiesė ir dejuodama atsiduso. — Dieve, Dieve, ačiū Dievui... — Meldiesi ar man dėkoji? — Ir tai, ir tai. Jis prisivertė nusiridenti nuo jos ir atsigulė šalia. Abu vis dar pusiau apsirengę, apsvaigę ir visiškai pasitenkinę. — Aš skubėjau, — ištarė Hopė. — Gali nesakyt. Ji vėl atsiduso ir užsimerkė. — Buvau visai išdžiūvusi. Praėjo daugiau nei metai. — Metai? Jėzau, tai man pasisekė, kad likau gyvas. Išjos gerklės pasigirdo duslus juokas. — Patikėk manim — tikrai pasisekė. Dieve, tiek pinigų išleidau apatiniams, o jų niekas net nepastebėjo. Ne, nebuvo nieko, ko iš jos tikėjausi. Bet buvo viskas velniškai geriau. — Kur jie yra? — Na va, sakiau? O aš juos dar tebedėviu.Tik jie yra ne ten, kur turėtų būti. Tebegulėdamas ant nugaros jis ištiesė ranką ir perbraukė pirš­ tais nėriniuotą liemenėlę, susisukusią apie liemenį kartu su suknele. 182

— Gali dabar viską pasitaisyti. Kitą kartą pasistengsiu įvertinti prieš juos nutraukdamas. Kitąsyk mylėsimės visiškai nuogi. — Būtų maloni permaina. Tavo labai gražus kūnas, bet... na, skubant... Ji pasuko galvą ir tyrinėjo jo profilį — tuos stiprius kaulus, raiš­ kius išlinkimus. Po akimirkos jis pasuko savo veidą. Jiedu įsistebeilijo vienas į kitą. Ji tokia velniškai graži... Taip atrodyti — tikras nusikaltimas. Ji gali atimti bet kuriam vyrui protą. — Mes turbūt kvailai atrodom, — sumurmėjo ji. — Tai nežiūrėk. — Nežiūrėsiu, jei ir tu nežiūrėsi. Ar išalkai? — Koks provokuojamas klausimas... Segdamasi liemenėlę Hopė šyptelėjo. — Gal leiskimės žemyn pavalgyti ir apsimeskime, kad esame civilizuoti suaugę žmonės? — Ar ne per vėlu? — Niekada ne per vėlu būti civilizuotam. — Verti mane galvoti apie tuos vaikus „Vestlyje ir Baterkapėje“. — Eiverė pagamino mums skanaus maisto. Reikia jį suvalgyti. Be to, taip atsiras galimybė man būti pasiekiamai svečiams. Galim ten nusinešti ir vyno. Jo dar turėtų būti. Galėsi įvertinti mano nau­ juosius apatinius. — Neblogas planas, — Raideris pasikėlė ir užsitraukė glaudes kartu su džinsais. — Gal kitą kartą prieš tau ant manęs užšokant, suspėsiu nusimauti ir batus? Hopė įsirangę į suknelę ir šyptelėjo. — Nepažadu.

12 skyriu s

iui ne itin sekėsi nusakyti santykius su Hope. M udu ne visai susitikinėjam. Nesam tikri draugai. Tetos Kerolės apibūdini­ mas „artimai draugaujantys" irgi nevisiškai tikslus, mąstė jis. Bet kad ir kaip jis vertino šią situaciją, ji jam visai patiko. T ik dabar atsirado keistų pokyčių. Jis kur kas dažniau statė ma­ šiną už „Vestos" ar lengvojo kultūrizmo centro pastato negu už svečių namų. Ne dėl to, kad kas nors gali suprasti, kas vyksta. Jei domėtųsi, su­ žinotų, o kas nors visada domisi. Tiesiog reklamuotis — nėjo stilius. Ir buvo dar keisčiau, kad dabar į svečių namų ketvirtą aukštą patekdavo iš kiemelio pusės. Kai kuriais vakarais, išgirdęs balsus apačioje, jis su Kvailiuku lip­ davo įjos butą ir ten palaukdavo, kol ji baigs darbą. Ir pagavo save besidomintį svečių namų funkcijomis labiau, nei tikėjosi ar įsivaizdavo galįs. O tos funkcijos veikia tarsi suteptos alyva. Nieko keista, nes daugeliu atžvilgių Hopė — tarsi moteriškas Oveno atitikmuo, pa­ stebėjo jis. 184

Tikrindama kambarius, Hopė telefone rašėsi pastabas, kurias vėliau perkels į sąrašus savo kabineto kompiuteryje. Reikia naujų ba­ terijų nuotolinio valdymo pulteliui „Niko ir Noros“ numeryje, tuale­ tinio popieriaus — „Vestlio ir Baterkapės“, naujų kambario paketų, meniu lankstinukų, lempučių ir kt. Tausoja laiptus, spėjo Raideris. Nors ir taip per dieną bėgio­ ja aukštyn žemyn begalybę kartų. Nuolat iš sandėliuko į biblioteką tempia vyną, gaiviuosius gėrimus, mineralinį vandenį, papildo kavos aparatą. Ji gyveno ir mirė pagal grafikus bei lipniuosius lapelius. Irgi kaip jo brolis. Kai ji svečių namuose aptarnaudavo svečius, jis prisigalvodavo visokių pretekstų jai sutrukdyti. „Gal šaldytuve yra alaus?“ — tarsi pats negalėtų jo atsidaryti ir pasižiūrėti. „Liko spagečių, gal pašildytum?“ — ir priverčia ją stovėti prie viryklės, tarsi negalėtų pasišildyti pats. Bet reikia pripažinti — malonu ją trukdyti, pagalvojo jis. Raideris manė, kad ji bus nepalenkiama, ko ir galima tikėtis iš tokio tipo žmogaus, gyvenančio ir mirštančio pagal grafiką, sąrašus ir lipniuosius lapelius. Bet prireikus, ji buvo pakankamai lanksti. D uo­ davo, prisitaikydavo, paremdavo ar paleisdavo. Jis manė, kad ji ims kelti sąlygas ar reikalavimus dėl tam tikros jų... padėties. Bet ji tik plaukė pasroviui. Ir gausia banga su manim, pagalvojo Raideris, statydamas dar vieną papildomą langą lengvojo kultūrizmo centre. T ik apie Hopę pagalvojus, ji pasirodė horizonte. Skalbyklos darbuotojams ji padėjo vilkti krūvas patalynės ir rankšluosčių. Kokia ji velniškai žvali ir graži... Nors ją susimąsčiusią regėjo ir anksčiau, vėl pagalvojo, kad net ir taip ji sugeba sugriebti vyrą už gerklės ir gerokai žemiau. 185

Kai kažkas įėjo pro vestibiulio duris, Hopė grįžtelėjo. Raideris prisiminė, kad Liepos 4-osios savaitgaliui buvo rezervuoti visi kam­ bariai. Ją užkalbino ką tik atvykusios trys moterys. Iš taip toli jis jos negirdėjo, bet matė besijuokiančią. — Problemos dėl lango? — Ką? — Raideris atsisuko, kai Beketas užėjo jam už nugaros. — O, taip, gražus vaizdelis... Klerė sakė, savaitgalį ten bus še­ šiolika žmonių. — Juk atostogos, — sumykė Raideris ir vėl ėmėsi statyti langą. — Berniukai nekantrauja rytoj vykti į parką. Keliausim anksti, kad prieš fejerverkus jie spėtų pavalgyti ir nuleisti garą. Ir dar kad spėtume užsiimti geresnes vietas. Gaila, kad Hopė negalės eiti kartu. — Sakė, žiūrės į fejerverkus pro svečių namų viršutinio aukšto balkoną. Bet tai tikrai užknisa, susinervino Raideris. Jis neprisiminė, kada paskutinįkart sutiko Liepos 4-ąją be poros. Iš tikrųjų galėčiau ką nors pasikviesti, bet... — Ar neturi darbo? — mestelėjo broliui Raideris. — Sočiai turiu. Tu jau baigi langus. Stogdengiai dengia malks­ nomis. Atrodo neblogai. Ovenas parašė iš „MacT s“ — Plieninės čer­ pės jau pakeliui. Atrodo, šiandien jau galėsime pradėti jomis dengti. — Kitą savaitę čia atvyks galybė subrangovų, — Raideris atsi­ traukė nuo lango. — Nepaleisk mamos, kol toji neapsispręs, kokio stiliaus karnizų pageidauja. — Kodėl aš turiu tai daryti? — Nes pirmiausia pagalvojau apie tave. Raideris žvilgtelėjo į laikrodį. Greitai priešpiečių pertrauka, bet nesinori palikti teritorijos, kadangi turi atvykti sunkvežimis su plie­ ninėmis čerpėmis. — Ir dar gali nupirkti mums priešpiečius. 186

— Nejaugi? — Negaliu dabar išeiti, kai čia tiek darbo. Be to, turiu apgalvoti keletą dalykų, kuriuos norėsiu su tavimi aptarti. — Ir vėl kokie nors pokyčiai!.. — žioptelėjo Beketas. — T ik nesinervink, širdele. Sį tą išsiaiškinsime, pritaikysime. Jei jau patys ketiname šioje vietoje mankštinti kaulus, tai noriu, kad čia būtų padorus apšvietimas. — Sutvarkysim šį reikalą. Tai ko užsakyti? — Maisto, — pamojus vienam meistrui, Raideris paliko Beketą sugalvoti. Jiedu nužingsniavo derėtis dėl planų j būsimos aerobikos salės kampą. Beketas žinojo, kad Raideris visad mėgsta ką nors patobu­ linti. O Raideris žinojo, kad Beketas prieštaraus tik tada, jei pokyčiai susikirs su vizija ar iškreips urbanistinę koncepciją. — Sudarinėju mamai sąrašą, — ėmė pasakoti Beketas. — Vi­ soms patalpoms reikia užsakyti galybę įvairiausių rūšių lempučių. Ji tiksliai žino, kaip viskas turėtų atrodyti. — T ik neleisk jai užsakinėti, kol nepatikrinai galios vatais. — Rai, dirbu ne su pirmu pastatu. — Beketas išsitraukė supypsėjusį telefoną. — Ovenas jau kieme su maistu. — Ką jis ten veikia? — Jei nori valgyti — einame ir sužinosime. Jis tikrai norėjo valgyti, o kiemelyje bus patogu stebėti, kada atveš plienines čerpes. Ir kadangi labai gerai įsivaizdavo, ką reikia toliau daryti, nevertėjo Beketui rodyti jokių brėžinių. — Dėl bambukinių grindų... — prabilo jis leisdamasis laiptais. — M ama dėl jų apsisprendė, aš irgi neprieštarauju. Tad daugiau nėra apie ką kalbėti. Bambukas sutaupys daug laiko ir pinigų. O jei juo išklosim gimnastikos salės grindis, atrodys tikrai gerai. — Atrodys nuobodžiai ir kasdieniškai. Bambukinės grindys tik­ tų auditorijai, vidaus laiptams ir vestibiuliui. 187

— Jei statysim medinius laiptus, tai bus tikra rakštis subinėj. — Dėl šito nenusileisiu, — burbtelėjo Beketas. — Ir garantuoju tavo subine, su rakštimi ar bejos, mama taip pat nenusileis. Jiedu nusileido į kiemelį, kuriame po žaismingu skėčiu sėdėjo Ovenas su trimis maisto dėžutėmis ir pluošteliu dokumentų. — Ėjau pro šalį, Hopė mane sučiupo ir liepė valgyti čia. Bet čia visai miela. — Ką atnešei? — Raideris atidarė dėžutės dangtį ir linktelėjo, radęs gruzdintų bulvyčių ir sumuštinį. — Puiku. — Sudarinėju lengvojo kultūrizmo centro eksterjero dažymo grafiką. Kad tie šlakbetonio blokai taptų panašūs į bet ką, išskyrus šlakbetonio blokus, laukia daug dažymo etapų ir ilgas procesas. — T ik jau nepradėk... — perspėjo Beketas ir atsikando sumuš­ tinio. — Niekas ir nesitiki, kad tik užtepsim vieną sluoksnį, ir viskas bus baigta. Vis tiek atrodys bjauriai. — Dabar jau kiek gražiau, — pažymėjo Raideris. — Nors iš tikrųjų tavo teisybė. — O kas sakė, kad aš ne? — Ovenas ištiesė kojas ir pasukiojo pavargusį kaklą. — Sakau, kad galėtume tai įveikti, bet turime nusi­ samdyti tą reikalą išmanantį subrangovą. Pirma — vieni užtruksime per ilgai, antra — pernelyg daug rizikos viską sugadinti. Raideriui nespėjus prasižioti, atėjo Hopė su padėklu. Ji pastatė ant stalo didelį ąsotį, stiklines ir sausainių lėkštelę. — Atšaldyta arbata, — paskelbė ji. — Ir dar — naujienos iš to pastato, kuriame ją pagaminau. Jau beveik liepos vidurys, o gyventojai visu pajėgumu pleškina krosnis. Sekmadienį sieks triženklį skaičių. — Ačiū. Nesijaudink dėl to, — mostelėjo Ovenas. — Eiverė minėjo, šį savaitgalį visos vietos užimtos? — O varge, tikrai. Dabar svečiai kažkuo užsiėmę, tad ištaikiau minutėlę. Daugybė domisi būsimu lengvojo kultūrizmo centru ir. naujuoju restoranu. Visi nori žinoti, kada juos atidarys. 188

— Visi turės palaukti, — sumurmėjo Raideris. — Patariau jiems sekti naujienas mūsų interneto svetainėje ir „Facebook“ puslapyje. Praneškite, jei dar ko norėsite. Jai nuėjus vidun, Raideris pastatė ant stalo pusiau nugertą stiklinę. — Tuoj grįšiu, — tarė jis ir nusekė paskui. — Ar jis numano, kad įsimylėjo? — pamąstė Ovenas. — Raideris? Ne, po velnių. — Tai buvo retorinis klausimas. „MacT s“ atidarymas — rug­ pjūčio vidury, — pilna burna pridūrė Ovenas. — Viskas juda į prie­ kį. Žinau, ką Raideris mano apie galutinius terminus, bet problemų neturėtų iškilti. M anau, iki to laiko jis jau bus spėjęs suvokti, kad įsimylėjo. Hopė žengė į savo kabinetą, kai išgirdo atsidarančias ir užsi­ darančias duris. Pasukusi atgal virtuvės link ji nusišypsojo, išvydusi Raiderį. — Sakiau Ovenui, kad jei sužvarbsite, galite valgyti viduje. Jei nori, galiu... Jis sugriebė ją. Visada griebdavo taip, lyg ji galėtų pasprukti. Ir bučinys buvo karštas kaip liepos mėnesio oras. — Norėjau tai padaryti, kad liaučiausi kraustęsis iš proto, — tarė jis. — Keista, mane tai veikia visiškai priešingai. — Na, visi išėję, tai... — Ne, — nusijuokė Hopė ir niūktelėjo jam. — Labai vilioja, bet negaliu. Aš įklimpusi į darbus. — Bet Kerolė... — Išėjo pas dantistą valytis šaknies kanalo. Jis užjaučiamai susiraukė. — Oi, nežinojau... — Išėjo, nes priverčiau. Ji ketino prisigerti skausmą malšinančių 189

vaistų ir taip pratempti iki pirmadienio. O man pagelbės Lorė. N e­ trukus ji ateis iš knygyno. — O kol neatėjo ir reikia pagalbos, galiu paaukoti Beką. — Ne, nereikia. Kaip nors susitvarkysiu. Jis numanė, kaip Hopė praleis šią dieną ir savaitgalį su šešiolika svečių. Tai reiškė, kad ji neturės nė laisvos minutėlės. — Tau reikėtų pasiimti atostogų ar bent jau laisvą savaitgalį. — Rugsėjį ketinu pasiimti porą laisvų dienų ir patinginiauti. — Taip ir padaryk. M ama tikrai neprieštaraus. — Pagalvosiu apie tai, — Hopė mostelėjo ranka, kai suskambo jos telefonas. — Bet šitie svečių namai tikrai populiarūs. — Pasiimk laisvų dienų, — pakartojo jis ir paliko ją dirbti. Raideris vėl krito į savo kėdę ir paėmė sumuštinį. — Kerolė išėjo valytis šaknies kanalo, o mūsų svečių namų šei­ mininkė dirba viršvalandžius. — Gali ją vadinti Hope, — pasiūlė Ovenas. — Juk su ja miegi. — Šaknies kanalą... — Beketas krūptelėjo nuo įsivaizduojamo skausmo panašiai kaip Raideris. — Ar Hopei reikia pagalbos? — Nežinau, ne mano sritis. Bet kai pas ją nėra svečių, tai ji dras­ kosi ruošdamasi būsimiems svečiams, daro ten visokius rinkodaros šūdus ir panašiai. Jai reikia pailsėti. — Ar tik šiame pasiūlyme nėra kokių savanaudiškų tikslų? — grybštelėjo Ovenas. — Seksas — ne problema. Bet jei nusilakstys taip, kad nukris — įklimpsim į bėdą. — Taip, rimta priežastis. Be to, nė vienas mūsų nenori, kad ji dirbtų viršvalandžius. Tai... Ovenas nutilo, kai pro duris išbėgo Hopė. — Pusseserė atsiuntė dokumentus! — šūktelėjo ji. — Jų čia daugybė. Nežinau, kada rasiu laiko prie jų prisėsti, bet... 190

— D uok man, — pasisiūlė Ovenas. — Pradėsiu tyrinėti. — Duosiu ir pasistengsiu surasti laiko pati paskaityti. Smagu, kad jau pasistūmėjome, — kalbėdama ji nesąmoningai padėjo ranką Raideriui ant peties. — Labai tikiuosi, kad sužinosime daugiau. — Gal prisėsk minutėlei? — Hopei nespėjus atsakyti, Raideris tiesiog truktelėjo ją ir pasisodino ant kelių. Kai ji stengėsi atsistoti, jis šyptelėjo broliams ir sugriebė ją tvirčiau. — Velniop tą orumą. — M ano orumas neįžeistas. O tu permirkęs prakaitu. — Juk karšta. Suvalgyk bulvyčių. — Ką tik valgiau jogurto, tai... — Tuomet tau tikrai reikia suvalgyti bulvyčių. Hopė puikiausiai žinojo, kad Raideris jos nepaleis, kol ji nepa­ ragaus. Tad ištraukė vieną bulvytę iš dėžutės. — Štai. Dabar... — Užsigerk, — jis paėmė savo stiklinę ir įbruko jai į ranką. — Gerai, gerai... — Ji išgėrė ir pastatė stiklinę. — Rai mums sakė, kad tau praverstų pagalba, — užsiminė Ovenas. Hopė atsitiesė. — Ar kas nors skundėsi? — Ne, bet... — O ar aš skundžiausi? — atsakė ji už save. — Puikiai žinau, su kuo galiu susidoroti, o su kuo — ne. Turėk tai omeny, bakstelėjo Hopė Raideriui alkūne į pilvą ir atsistojo. — Turiu grįžti į darbą. — Turi sušiktai didelę burną, Ovenai. — Tu tik sakei, kad... — Sušiktai didelę burną. Štai ir mūsų čerpės, — Raideris pasi­ ėmė savo sumuštinį ir nuėjo. — Neabejotinai įsimylėjęs, — pastebėjo Beketas. — Bet juk jis tikrai sakė, kad ji persidirba. — Taip, nes jis įsimylėjęs. 191

Jis nusiuntė jai gėlių. Raideris visada laikėsi taktikos: jei mo­ teris įsiuto, nesvarbu, dėl kokios priežasties ar kieno kaltės — vyras turi nusiųsti jai gėlių. Dažniausiai tai viską užglaistydavo. O paskui jis pamiršo apie gėles ir pasinėrė į darbą ir prakaitą, kol atėjo metas užrakinti pastatą nakčiai. Ir čia pasirodė ji. — Ačiū už gražias gėles. — Prašom. — Turiu tik minutėlę. Bet tai nereiškia, kad persidirbu. Tai reiš­ kia, kad dirbu. Prakeiktas Ovenas, suirzo Raideris. — Aišku. — Nenoriu, kad savo šeimai skųstumeisi, jog negaliu susitvar­ kyti su darbu. — Aš taip nesakiau. — Jei man prireiks pagalbos, pasikalbėsiu su Džastina. Pati moku kalbėti. — Žinau. Tuo pašnekesį vyrai paprastai ir baigia. Bet kaip jis ir numanė, Hopė ėmė jį ėsti — kaip ir dauguma moterų. — Raideri, ačiū, kad manimi rūpiniesi. M an malonu ir netikėta. Taip, kartais darbe patiriu nemažai streso ir įtampos kaip ir tu. — Nesiginčysiu. — Tuomet tau turbūt irgi reikėtų pasiimti atostogų, laisvą sa­ vaitgalį ar panašiai. Raideris nusijuokė, kad Hopė naudojasi jo paties žodžiais. — Taip, turbūt. Tiesą sakant, kitas dvi dienas būsiu laisvas. — Kiek laiko iš jų praleisi dirbtuvėje, sudarinėsi kitos savaitės planą ar aptarinėsi su mama šį pastatą? Ji mane pričiupo, toptelėjo Raideriui. 192

— Kažkiek. Įkrypavęs Kvailiukas įbruko nosytę jai j ranką. — Jis mano, kad aš ant tavęs pykstu. Tikrai taip nėra. — Tai gerai. Hopė priėjo ir pabučiavo jam skruostą. — Ateisi rytoj po fejerverkų? — Galiu. — Tuomet iki rytojaus. — Palauk! — šūktelėjo jis pavymui. — Gal nori nueiti j kiną? Ne šįvakar, — pridūrė jis, pamatęs sutrikusį jos veidą. — Kitą savaitę, kai turėsi laisvą vakarą. — A... Galiu pabandyti ištrūkti. Mielai nueičiau. — Tai pasistenk ir pranešk man. — Gerai, — nusišypsojo ji, bet sutrikęs žvilgsnis liko. — Ar pirksi bilietą ir savo šuniui? — Pirkčiau, bet jo neįleis. — Turi D VD grotuvą? — Aišku. — O mikrobangų krosnelę? — Kaip kitaip gaminčiau maistą? — Tai gal geriau aš atvažiuosiu pas tave? Galėsim visi trys ten pasižiūrėti filmą. Dabar jau jis nustebo. — Gerai, jei taip nori. — Trečiadienio vakare? — Puiku. Norėsi papietauti? — Ne, jei tu gaminsi mikrobangų krosnelėje. — Galėčiau ką nors iškepti ir ant grotelių. — Tinka. Ateisiu apie šeštą ir padėsiu tau. Dabar turiu grįžti. Lorė ten viena. 193

— Iki. Raideris susikišo rankas į kišenes ir stebėjo ją nueinančią. — Kiekvienąkart, kai tik pagalvoju, kad ją suprantu, imu nebe­ suprasti, — sumurmėjo jis Kvailiukui.

Kitą vakarą, nusileidus saulei, Raideris atidavė Merfiui antrą pusę savo antrojo sumuštinio su jautiena. — Tu tikras besotis. — Bet man taip skanu. O jie daugiau nebeturi ledų. — Reikėtų už tai bausti. — Galim juos pasodinti į kalėjimą, — nusišypsojo Merfis ir pasiremdamas kečupu išteptomis rankomis susirangė Raideriui ant kelių. — M amytė sakė, galim eiti į pieninę, jei ji dar veiks. Nori eiti? Karštas liepos vakaras. Ledai... Visai gerai, pamanė Raideris. — Gal. — Mamytė sakė, kad Hopė negali eiti, nes turi daug darbo. — Prarijęs sumuštinio likutį, Merfis apsilaižė pirštus. — Ar Hopė — tavo mergina? — Ne. Ar ji mano mergina? Jėzau, koks klausimas, nustebo Raideris. — Kodėl ne? Ji labai graži ir beveik visada turi sausainių. Pasvarstęs Raideris suprato, kad šis derinys toks pat patrauklus, kaip ir ledai karštą liepos vakarą. — Dėl to ji tikrai gali patikti. — M ano mergina yra graži. Jos vardas — Indija. Dieve, tas vaikas mane tiesiog nužudys, pagalvojo Raideris. — Koks čia vardas — Indija? 194

— Tai — Indijos vardas. Jos akys mėlynos ir jai patinka Kapi­ tonas Amerika. — Merfis pasilenkė prie Raiderio ausies. — Aš ją pabučiavau su burna. M an patiko. Tu irgi pabučiavai Hopę su burna, todėl dabar ji yra tavo mergina. — Jei neužsičiaupsi, tai aš tave irgi pabučiuosiu su burna. Merfis pradėjo kvatotis, ir Raideris nusišypsojo. — Jie jau greit prasidės, ar ne? Juk taip? — Tuoj pat, kai sutems. — Kai lauki, kol sutems, tai trunka amžinai. O kai nelauki, tai labai greit sutemsta. — Tu protingas, jaunasis džedajau. — Pažaisiu su šviesos kardu. Merfis nusirangė nuo Raiderio kelių, čiupo jo padovanotą žaislą ir švystelėjo juo per orą. Jo broliai iškart atsiliepė į ataką. — Ir tu toks buvai, — šyptelėjo jam Džastina. — Kaip kuris iš jų? — Kaip visi trys. Eik į svečių namus. Galėsi stebėti fejerverkus iš ten. Raideris išsitiesė kėdėje. — Montgomerių šeimos tradicija — stebėti fejerverkus drauge. — Atleidžiu tave nuo šios pareigos. Raideris uždėjo ranką mamai ant rankos. — Nebūtina. Hopė dirba. — Liamai, jei nesiliausi, atimsiu iš tavęs tą daiktą! Džastina žvilgtelėjo j Klerę ir atsiduso. — Ir aš tokia buvau. Viskas praeina, Raideri, — ji ištraukė savo ranką ir uždėjo ant sūnaus, o kitą — ant rankos Viliui B., kuris greta sėdėjo su Tironu ant kelių. — Reikia vertinti tai, ką turi čia ir dabar. Kol tai turi. 195

— T ik nesakyk, kad nupirkai dar vieną pastatą?! — Zinai, apie ką kalbu. Jau prasideda, — tarė ji, kai padangę perrėžė pirmas blyksnis. — Nieko nėra puikesnio už ko nors didingo pradžią.

Nuo svečių namų balkono Hopė stebėjo sproginėjantį dangų. Aplink svečiai plojo, aikčiojo, šūkavo. Jiems paprašius, ji pagamino „Margaritos" kokteilį ir įsitaisė pati pasimėgauti viena taure, stebė­ dama spalvas ir šviesas. Ir pagalvojo apie parke su savo šeima sėdintį Raiderį. Gėlės... Tikra staigmena, — pagalvojo ji. Staigmenos jai patiko. Bet taip pat ji norėjo žinoti, ką tai reiškia. Šiuo atveju tikriausiai atsiprašymą, nusprendė ji. Nors tai ir nebuvo būtina. O tada — ir pasiūlymas nueiti į kiną. Kaip jam šovė į galvą? Visiškai netikėtas pasiūlymas. Kokia aš kvaila, vėl pagalvojo ji. Juk tai tik pasiūlymas nueiti į kiną. Bet tai pirmas kartas, kai jis pasiūlė kur nors nueiti nuo tada, kai jiedu pradėjo intymiai bendrauti. Ar tai bus pasimatymas? Ar tai reiškia, kad jie dabar susitikinėja? Pasimatymai skiriasi nuo miegojimo kartu. Jie turi tam tikrus metodus ir taisykles. Nors neapibrėžtas, priklausomas nuo aplinky­ bių, bet vis dėlto. Ar man jau reikia pradėti galvoti apie metodus, struktūrą?.. Kodėl turėčiau norėti viską apsunkinti, kai yra taip paprasta? M udu patiriame malonumą lovoje, be to, patinkame vienas kitam ir išlipę iš jos. Abu esame protingi, atviri ir darbais apsikrovę žmonės. Tad mėgaukis akimirka, — liepė ji sau. — Ir fejerverkais. 196

Kažkas palietė jos ranką. Hopė atsisuko. Niekas jos nelietė. Visų akys buvo sutelktos į dangų. — Gerai, Liže, — sumurmėjo ji. — Pasimėgaukim drauge. Iššovus paskutinei šventinei salvei, Hopė nuskubėjo žemyn pa­ ruošti naujos gėrimų partijos. Ją maloniai nuteikė mintis, kad svečiai dabar kalbasi apie reginį, įspūdžius bei vietos koloritą ir namo parsi­ veš įdomių prisiminimų. Maloniai nuteikė ir mintis, kad Ližė nori būti kartu su ja. Ji patiekė traškučių su aštriu padažu ir ant lėkštelių išdėliojo kepykloje pirktus nedidukus keksiukus su JAV vėliavomis. Kelis jų paliko ant bufeto tiems, kurie nusileis žemyn. Visa kita sukrovė ant padėklo ir nunešė tiems, kurie norėjo dar pasimėgauti karšta vasaros naktimi. Pavaišinusi svečius Hopė nejučiomis pagalvojo, kad galbūt užeis Raideris ir taip pat ko nors panorės. Ji vėl nusileido žemyn ir paėmė kelis keksiukus. Savo kambario šaldytuve ji turėdavo ir alaus. Ir ką tai reiškia? Tiesiog tai, kad mane dažnokai aplanko vyriškis, kuris labiau mėgsta alų nei vyną, patikino ji save, vėl lipdama viršun. Ir sustojo, pamačiusi iš ketvirto aukšto besileidžiantį Raiderį. — Nežinojau, kad tu čia. — Tavo kambaryje užrakinau Kvailiuką. Vaikai visai jį nuvargi­ no. Ar tu juos iškepei? — Ne, pirkau kepykloje. Jis pagriebė du ir vieną iš karto suvalgė. — Skanus. — Tikrai. Nešiau juos į savo kambarį, jei užeitum ir norėtum užkąsti. — Puikiai sugalvojai.Tikrai norėčiau.— Jis prarijo ir antrą kek­ siuką, tada ištraukė kažkokią lazdelę su žvaigždute viršuje. — Čia dovana tau. 197

— Man? Kas tai? — O kaip tau atrodo? Čia lyg burtų ar fėjos lazdelė. Tokius švytinčius žaislus pardavinėjo parke. Berniukai gavo kardus ir spin­ dulinius šautuvus. O šitas — mergaitiškas daikčiukas. — Tikrai. — Smagus daiktelis, — jis paspaudė kelis mygtukus. Užsidegė šviesa ir suskambėjo daina. Juokdamasi Hopė paėmė lazdelę ir pamojo ore. — Tu teisus! Tikrai smagu. Ačiū! — M atei fejerverkų šou? — Taip, buvo puiku. Balkone valgėm traškučius su padažu ir gėrėm margaritas. — Bet juk šiandien — ne Cinco de Mayti*? — Svečių norai man — įsakymas. Bet margaritos tikrai buvo nuostabios. Norėtum užeiti ir išgerti? — Tikrai ne. Šiandien jau gavau pakankamą žmonių dozę. Jų buvo pilnas parkas. — Imk, neškis keksiukus j mano kambarį. Ateisiu kuo greičiau. — Galiu juos valgyti? — Taip. — M an visada sekasi. — Alus šaldytuve, — pridūrė Hopė ir nuskubėjo pas svečius.

Ištrūkti pavyko vėliau, nei ji tikėjosi, bet jie surengė savo fejer­ verkų šou. Per trumpai miegojusi Hopė išsirangė iš lovos ir nusileido

* M eksikos nacionalinė šventė pergalingam Pueblo mūšiui paminėti, švenčiama gegužės 5 d. — Vert. pas t.

198

padėti Kerolei ruošti pusryčius. Kai pagaliau grįžo į savo kambarį, Raideris su šuniu buvo dingę. Matai? Paprasta ir nesudėtinga. Tada ji pasiėmė tą kvailą lazdelę ir įjungė. Jos širdis truputį suspurdėjo. Labiau nei tada, kai gavo gėlių. Ji padėjo ją atgal ir pradėjo įprastą svečių namų tvarkymo rutiną po ilgo savaitgalio. Kai išvilko patalynės maišus į skalbyklą, įkišo galvą Eiverė. — Pailsėk. — Kažkada žinojau, kas tas poilsis. Ką čia veiki? — Ketinu tave išsitempti į mano naująjį restoraną. Nebuvai ten jau daugiau kaip savaitę. — Norėjau, bet... — Žinau. Dabar ten nieko nėra. Pasidaryk pertrauką. — Turiu pakeisti visuose kambariuose patalynę ir užsakyti gėri­ mų. Vėliau atvyks keletas svečių. — Bet tai bus vėliau. O dabar galim eiti. Sį tą patikrinusi kny­ gyne, ateis ir Klerė. Juk gali pasiimti dvidešimt minučių? — Tu teisi. Ir man jos pravers. T ik pranešiu Kerolei. — Aš jau pranešiau, — Eiverė čiupo jos ranką. — Leisk tau kai ką parodyti. — Mačiau restorano ženklą. Jis puikus! Žavingas, įdomus ir linksmas. — Ir ši vietelė bus žavinga, įdomi ir linksma, čia tieksime tikrai puikų maistą, — čiauškėjo Eiverė ir įsikibo Hopei į parankę. — Ove­ nas numatė atidarymo datą — rugpjūčio viduryje. Labai džiaugiuosi. Tačiau pažvelgus, kaip viskas vyksta, atrodo, jie darbus baigs anks­ čiau. Tada aš turėsiu daugiau laiko apstatyti ir papuošti. — Garantuoju, praeitą šeštadienį pas tave būtų pietavę dar šešio­ lika žmonių. Visiems svečiams pasakoju apie puikų būsimą restoraną. 199

— Ačiū. — Joms perėjus gatvę, Eiverė išsitraukė raktus. — Pa­ siruošk staigmenai. Eiverė atvėrė duris. Senųjų plytelių nebebuvo. Jas pakeitė tamsus prabangus kietmedis. Tiesa, dabar jis buvo uždengtas brezentu ir kartonu, bet to pakako Hopei padaryti įspūdį. A nt lubų švytėjo varinės plytelės, o lygios nugruntuotos sienos laukė dažymo. — Eivere, bus dar gražiau nei įsivaizdavau! — Tu dar nieko nematei... Tualetuose jau išklotos plytelės. Eiverė toliau tempė draugę — aprodyti plyteles bei ką tik nuda­ žytas virtuvės sienas ir kirto praėjimo į baro pusę karkasą. — O, jie restauravo nišą. Ji nuostabi! — Tikrai nuostabi, ar ne? — Eiverė perbraukė pirštais lygią medieną. — Tai buvo didžiausia staigmena. Pažvelk į mano mūrinę sieną. Ji idealiai tinka šioje vietoje. Dabar jie ketina dažyti, paskui įrengti šviestuvus, vonios ir virtuvės santechniką, o tada atgabens su­ meistrautą barą. Apsiverksiu, kai jį išvysiu. — Atnešiu servetėlių. O, atėjo Klerė! Atkreipk dėmesį į šį pa­ aukštinimą. Jį padėjo sumeistrauti tavo vaikai. Aš tuoj apsiverksiu. Mieloji, — sunerimo ji, pamačiusi Klerės žvilgsnį, — ar gerai jautie­ si? Atrodai lyg sunegalavusi. — Juk liepos mėnuo, — priminė jai Klerė ir iš buteliuko gurkš­ telėjo mineralinio vandens. — Ir laukiuosi dvynukų. — Virtuvėje turiu suolelį. Palauk. — Viskas gerai, — mostelėjo ranka Klerė, bet Eiverė jau buvo dingusi. — Na, pasėdėti nepakenks. — Nereikėtų tau vaikščioti per tokį karštį. — Ilgai nevaikščiosiu. Bet nėščia ar ne — privalau gyventi. Be­ ketas dūksta su berniukais, šunimis ir nuostabia šlakstykle. — Tu laimėjai aukso puodą. 200

— Žinau, — šyptelėjo ji ir, Eiverei grįžus su suoleliu, užsirangė ant jo. — Ačiū. Eivere, puikiai atrodo. Viskas suderinta taip, kaip tu ir įsivaizdavai. — Netgi geriau. Tuoj atnešiu tau vėduoklę. — Liaukis, Eivere! M an viskas gerai. Čia daug vėsiau nei lauke. M ane tik truputį supykino, bet dabar praėjo. — Kai ketinsi išeiti, nuvesiu tave prie mašinos. Jei visu šimtu procentų nesijausi gerai, parvešiu namo. — Sutarta. Dabar atsipalaiduok. Dar teks iškęsti nemažai liku­ sios vasaros. T ik nieko nesakyk Beketui. Aš rimtai! — Klerė iškėlė pirštą. — Jis to dar niekada nepatyrė. O aš patyriau. Jei kas nors būtų negerai man ar dvyniams — pajusčiau. Bet dabar tai normalus nėš­ tumas per pačius vasaros karščius. — Dvigubas nėštumas, — pridūrė Hopė. — O varge, gali nepasakoti... Pučiuosi ne dienomis, o valando­ mis. O juk dar liko keli mėnesiai! Jie jau spardosi, — paskelbė Klerė, prispaudusi ranką prie vienos pilvo pusės, paskui — prie kitos. — Galėčiau prisiekti — jie jau eina imtynių. — Noriu pajausti! — tą pačią sekundę ištarė Hopė su Eivere. — Oho...Tuk, tuk, tuk, — džiaugsmingai tarė Hopė. — Nuostabu, ar ne? Jie tokie gyvybingi! Dėl to verta ir šiek tiek pakentėti. Na, o tavasis kūdikis — rugpjūčio viduryje? — kreipėsi ji į Eiverę. — Taip žadėjo. Kai jau viskas bus ištobulinta, tikriausiai rugsėjį surengsiu geriausių draugių ir šeimos vakarėlius. — Raideris man atsiuntė gėlių. — Atsiprašau? — sumirksėjo Eiverė. — Ne, tai aš atsiprašau, — nusistebėjusi savimi Hopė pasi­ trynė smilkinius. — Kodėl taip pasakiau? Jau visai negalvoju, ką sakau. 201

— Ar čia kokia nors problema gauti gėlių nuo vyro, su kuriuo artimai bendrauji? — pasiteiravo Klerė. — Ne. M an patinka, kai man dovanoja gėles. Labai miela. O Raideris nedažnai būna mielas. — Bet vis tiek turi šį bruožą, — patikslino Eiverė. — Tos gėlės — vietoj atsiprašymo. Jis man yra papriekaištavęs dėl apkrauto darbo grafiko. — Aha... Vyrai taip elgiasi, kai darbas trukdo seksui. — Ne, — Hopė papurtė galvą ir nusijuokė. — Tikrai taip nėra. N et jei kartais darbo tikrai daug, vėliau mudu puikiai pra­ leidžiame laiką. Na, bet jis man atsiuntė gėlių. Ir mes tikrai nesipykome. — Jam būdinga moterims dovanoti gėlių, — paaiškino Eive­ rė. — Neturėjau omeny ko nors blogo. Tiesiog tolq turi įprotį. Jo mama myli gėles, todėl Raideris laiko jas sėkmės talismanu. — Tuomet viskas aišku. Bet nutiko ir dar kai kas. Norėčiau, kad paaiškintumėte. — Aš galiu. Ir Eiverė gali. — Visada. — Gerai. Kai padėkojau Raideriui už gėles, jis pasiūlė nueiti į kiną. — Dieve mano... — apstulbusi Eiverė pridėjo ranką prie šir­ dies. — Tai siaubinga. Kas toliau? Jis pasiūlys eiti papietauti? Gal net į teatrą? Bėk, bėk greičiau! — Baik. Anksčiau jis niekur nesiūlė eiti. Visada būdavom na­ muose. Užsisakydavom maisto į namus arba aš ką nors pasigamin­ davau, nes jis dažniausiai ateidavo priešpiet. O kai būdavo svečių, ateidavo nakčiai. Ir mes tik mylėdavomės. O dabar — kinas, gėlės... Ir dar jis man padovanojo burtų lazdelę. — Ką? — nesuprato Klerė. 202

— Tokį daikčiuką. Juos pardavinėjo parke, kur žmonės stebėjo fejerverkus. Grojančią lazdelę su žvaigždute gale. — Ooo... — svajingai ištarė Eiverė. — Taip, tai žavinga. Tai kodėl jis panoro man ją nupirkti? — Nes tai žavinga, — paaiškino Klerė. — Ir tu mums nepa­ prieštarausi. Labai mielas poelgis. — Ir vėl tas žodis. Bet nesuprantu, ką visa tai reiškia, nes mudu nesusitikinėjame. — Juk susitikinėjate, — šyptelėjo Klerė su nuostaba ir gailes­ čiu. — Negi nesupranti? Tu draugauji su Raideriu. — Nedraugauju. Na, žinoma, bendrauju, nes mes užsiiminėja­ me seksu. Bet... — Žmonės, kurie užsiiminėja seksu, priskiriami įvairioms ka­ tegorijoms. — Eiverė lenkė pirštus: — Vienos nakties nuotykis — netinka. Draugystė siekiant naudos — tuo labiau netinka, nes judu nebuvote draugai. Seksas už pinigus — netinka. Paskutinis varian­ tas — santykiai, kai du vienas kitam patinkantys žmonės rūpinasi viens kitu ir mylisi. Tinka. Tai vadinama tarpusavio santykiais. Įsi­ sąmonink. — Bandau. Turiu tą suvokti, tačiau nesu tikra, ar sugebu. Bet neketinu į šiuos santykius dėti vilčių. Jau kartą taip buvo. — Nereikėtų lyginti Raiderio su Džonatanu, — patarė Klerė. — Aš ir nelyginu. Dėl santykių su Džonatanu ir pati turiu pri­ siimti atsakomybę. Pati stačiau oro pilis ir... — Liaukis, — Eiverė pakėlė ranką. — Ar Džonatanas sakė, kad tave myli? — Taip. — Ar su tavim kalbėjosi apie galimą ateitį? — Taip. — Jis melagis ir šlykštus mulkis. Raideris visai ne toks. Jei jis 203

kada ištars, kad tave myli, gali visiškai neabejoti jo žodžiais. Sakau tai, nes pažįstu moteris, su kuriomis jis susitikinėjo. Gal jis ir elgiasi paprastai, nemėgsta įsipareigoti — ar nemėgo anksčiau, bet jis neme­ luoja, neišsisukinėja ir neapgaudinėja su kitomis. Zinai, ką manau? Tu jam rūpi. Jis elgiasi subtiliai ir maloniai. Jis — subtilus ir mie­ las. Taip pat ir kaprizingas bei šiurkštokas. Jis turi daug charakterio sluoksnių. Jei nori jį suprasti, pradėk juos laupyti. — Pritariu Eiverei, — sutiko Klerė. — Be to, Raideris nupirko tau tą kvailą žaislą, nes jis apie tave galvoja. Pasiūlė nueiti į kiną, nes nori su tavimi praleisti daugiau laiko ir atplėšti tave nuo darbo vietos. Jei tu apie jį negalvoji ar nenori leisti su juo laiko, o tik mylėtis — aiškiai jam pasakyk. — Gerai. Niekada su kitu žmogumi nepasielgčiau taip, kaip su manimi pasielgė Džonatanas. Aš irgi galvoju apie Raiderį. T ik ne­ žinau, ką tai reiškia. Gal nerimauju, ką tai galėtų reikšti? Nežinau. Maniau, viskas bus paprasčiau. — Taip niekada nebūna, — Eiverė apkabino Hopei liemenį. — Ir neturėtų. Nes jei santykiai su kitu žmogumi ganėtinai svarbūs, jie turi būti bent šiek tiek sudėtingi. Ar eisi su Raideriu į kiną? — Šiaip tai aš jam pasiūliau pavalgyti ir pažiūrėti filmą jo na­ muose. O gal turėjau sutikti? — Liaukis svarsčiusi savo ir jo poelgius, — Klerė atsistojo. — Mėgaukis santykiais. Leisk vykti tam, kas vyksta. — M an ne kažin kaip sekasi. — Tai pasistenk. Gali pavykti geriau nei manai. — Jei man nepavyks, kaltinsiu tave. Jau reikia grįžti. Eivere, man be galo patiko tavo restoranas. — M an irgi. Eime, Klere, palydėsiu iki mašinos, o tada nusprę­ sime, ar reikia tave parvežti. Jos atsisveikino. Žengdama per gatvę, Klerė paėmė Eiverės ranką. 204

— O, taip, ji įsimylėjo... Mudvi juk žinome, kad neįmanoma atsispirti Montgomerių vyrams. — Eivere, jis padovanojo jai burtų lazdelę. Manau, kad jiedu JAU vienas kitą įsimylėjo. — Bus smagu stebėti.

13 skyriu s

J D u v o ilga, pragariškai karšta diena. Jis taip susikivirčijo su inspektoriumi, kad net pajuto norą jį pasmaugti. Vėliau vienas susi­ žeidęs darbininkas buvo išgabentas į ligoninę, kur jam susiuvo žaiz­ dą. O paskui paaiškėjo, kad dėl supainioto užsakymo pristatė ne tas medžiagas. Po darbo Raideris pagalvojo, kad visai mielai baigtų dieną ant sofos su alumi ir „Kario" pica, vilkėdamas tik apatinius. Bet susitarimas lieka susitarimu. Tad jis greitai palindo po dušu ir nusiskuto. Reikia pervilkti patalynę. Sj nuobodų darbą jis darydavo retokai. Tad vartydamas akis ir keikdamasis taip, kad net Kvailiukas nurūko į savo guolį, Raideris nuvilko užvalkalus. Jei vyras ketina įsitraukti moterį į lovą, tai privalo bent jau pasi­ rūpinti švaria patalyne. Jis žinojo taisykles: privalėjo būti švari patalynė, švarūs vonios rankšluosčiai ir iššveista kriauklė. Moterys mėgsta tvarką, o Hopė yra pedantiškesnė už daugumą moterų. Juk matė jos butą, kuriame jis praleido daugiau nei pakankamai laiko. Patenkintas, kaip sutvarkė miegamąjį, vyras nusileido žemyn ir surinko išmėtytus daiktus. Nesu apsileidėlis, įtikino jis save. Be to, 206

kas antrą savaitę ateina valytoja Betsė. Tačiau pastaruoju metu dėl darbo krūvio ir santykių su Hope jo namai atrodė kiek sujaukti. Surinktus daiktus jis sumetė į sandėliuką. Vėliau juos pasiims. O štai virtuvėje bėdų tikrai nėra. Jis visada ją susitvarkydavo dėl visa ko, jei netyčia užsuktų mama. Ne, ji nepriekaištaudavo dėl netvarkos. Jai ir nereikėjo. Jei rasdavo šiukšlių ar nešvarių indų, jai užtekdavo tik pažiūrėti TUO žvilgsniu. Raideris išsitraukė butelį Cabernet Sauvignon vyno ir taurę. Tada sumurmėjęs ištraukė antrą. Nieko tokio, išgersiu. O gerti jį su Hope — maloniau nei malonu, tarė sau. Jis žinojo taisykles. Namas jau tvarkingas. Vynas ir taurės — padėti. Paruoštas ir maistas. Yra salotų, kurias sudės į dubenėlį. Bulves iškeps mikroban­ gų krosnelėje, o porą didkepsnių — ant grotelių. Jei Hopei nepatiks, tegul sau eina pietauti į kokio kito vaikino namus. Kodėl aš taip nervinuosi? Juk nesu nervingas. Tai kvaila. Juk savo namuose su moterimi buvau ne kartą, — pagalvojo jis. Nors jie įprastai čia parsirasdavo tik po pasimatymo kokiame restorane, tačiau žlėgtainį su bulvėmis moterims jis gamino ir anksčiau. Joms tai tiko. Tai ir Hopei tiks. Raideris iškratė salotas iš maišelio į dubenį, nuskuto keletą bul­ vių, atidarė vyną ir pastebėjo, kad per ilgai krapštinėjasi: tai įsijungė muziką, tai išleido ir įleido šunį... Išgirdus beldimą į priekines duris, Raiderį užliejo palengvėji­ mas. Jam geriau sekasi daryti, nei galvoti apie darymą. Hopė atrodė stulbinamai. Kiekvienąkart ją išvydus jam už­ gniauždavo kvapą. — Nusikirpai plaukus? — Aha, — ji palietė ranką trumpai kirptus plaukus su ilgais dygiais karčiukais. — Turėjau šiek tiek laiko, o jie mane jau varė iš proto. Ką manai? 207

— Puikiai tinka. Jai viskas tiko. Šukuosena paryškino tas padūmavusias akis, ku­ rios derėjo prie žemo balso. Jos suknelė vertė geisti, kad vasara būtų begalinė. Ji buvo apnuoginusi pečius ir kojas, o jai įėjus vidun, Raide­ ris pastebėjo, kad ir nugarą. — Sveika atvykusi. Jis netgi nepastebėjo jos rankose gėlių. O pastebėjęs tik paš­ nairavo. — Negi tau niekada niekas nedovanojo gėlių? — Nelabai. — Tai leisk man būti pirmai. Pririnkau jų prie kepyklos. Ar ra­ gavai jų gamintų šokoladinių pyragaičių? — Ne, o kokie jie? — Keliantys orgazmą. — Manau, mes patys tokių pasigaminsime. — Ir nebūtina ties tuo sustoti. Patikėk manimi — malonumų netrūks. Pamerksiu gėles. Ar turi vazą? — Aa... Nemanau. — Surasiu ką nors tinkamo. Ir tavęs neužmiršau, — pasakė ji priėjusiam į kojas pasitrinti Kvailiukui. Hopė atidarė rankinę ir ištraukė žaliaminės odos kaulą. — Nukovei mamutą? Juokdamasi Hopė erzino šunį kaulu, kol tas atsisėdo ant savo besivizginančios uodegos. — Tai buvo žiauri kova, bet aš nugalėjau. Kvailiukas čiupo kaulą ir nubindzino į svetainę jo doroti. — Na? — Hopė šyptelėjo Raideriui. — Virtuvėje turiu vyno. — Po kovos su mamutu man kaip tik to ir reikia. Eidama su juo virtuvės link, Hopė slapčia apsidairė. Kartą ji jau buvojo namuose, bet, be miegamojo, daugiau nieko nematė. 208

Jai patiko jo namų spalvos, patogumai ir medžio detalės. Hopė žinojo, kad namus Raideris įsirengė su broliais — kaip ir Oveno bei Beketo namus. Jei kada nusipirksiu namą, tai tikrai pasisamdysiu Montgomerių brolius, pagalvojo ji. Hopei labai patiko jo kukli ir praktiška virtuvė su tiesių linijų tamsios medienos baldais, atviromis lentynomis ir įstiklintomis spin­ telėmis. — Neprieštarausi, jei paieškosiu čia kokio tinkamo gėlėms pa­ merkti indo? — Žinoma. Turbūt rasi kokį ąsotį. Kol ji ieškojo, jis pylė vyną. — Girdėjau, „MacT s“ iškilo kažkokių nesutarimų su inspek­ toriumi? — Kibo prie smulkmenų ir tiek. Susitvarkysim. — Aną dieną buvau užsukusi. Dieve, bus stulbinanti vieta! Hopė rado švarų ąsotį ir pripylė vandens. — Raudonplaukė turės mums tiekti gėrimus. — Gali neabejoti — taip ir darys, — merkdama gėles atsakė Hopė. — M an labai patinka tavo namai. Jie puikiai atspindi tave ir tavo brolius. Ir jūsų mamą — spėju iš sutvarkyto kiemo. Galima atpažinti kiekvieno M ontgomerių šeimos nario braižą. — Prie visų mūsų projektų kiekvienas prideda savo ranką. — Šaunu... M ano šeima nėra labai naginga. Ir mes nelabai praktiški. M ano mama — kūrybiška ir artistiška, o tėtis galėtų dis­ kutuoti apie visas pasaulio knygas ir filmus. Bet nė vienas jų nemoka naudotis sudėtingesniu daiktu nei atsuktuvas. — Tokie žmonės kaip jūs ir leidžia mūsų verslui klestėti. — Jei skubiai prireikia, išsikviečia specialistus. Asmeniškai man nedidelius gedimus patinka tvarkyti pačiai. — Hopė pastebėjo kreivą 209

Raiderio šypsenėlę ir prisimerkė. — Aš tikrai sugebu. Juk neskambi­ nu tau ar tavo broliams kiekvienąkart, kai prireikia ką nors pakalti ar atsukti. Turiu savo įrankius. — A r tuos su gėlytėmis ant rankenų? Hopė įbedė pirštą Raideriui į pilvą. — Ne, — ji paėmė taurę ir nudžiugo pamačiusi, kad tai jos mėgstamiausios rūšies vynas. — Tai kuo galiu padėti? — Apie ką tu? — Apie valgį. Ką padėti ruošti? — Nieko ypatinga nereikės daryti. Eisime į lauką ir pradėsime čirškinti. Jis palydėjo ją per valgomąjį, kuris šiuo metu buvo ir darbo ka­ binetas. Čia pedantiškoji Hopės siela sudrebėjo. Atviri segtuvai, iš­ sklaidyti dokumentai, išmėtytos darbo priemonės, stalas tiesiog lūžta nuo nebaigtų užduočių... — T ik nepradėk, — įspėjo Raideris, išvydęs Hopės žvilgsnį. — Vieni moka valdyti įrankius, kiti — tvarkytis kabineto erdvė­ se. Didžiuodamasi galiu pasakyti, kad pakankamai išmanau pirmą sritį ir idealiai — antrą. Galiu tau pagelbėti. — Aš... — ... žinau, kur viskas yra, — užbaigė ji. — Visi taip sako. Ji priėjo prie plačios terasos ir giliai įkvėpė. Neabejotina, tai Rai­ derio mama padėjo sukurti šį žavų kaimiško stiliaus sodą ir darželį, kuriame gėlių lysvės liejosi spalvomis. Visa tai driekėsi tolyn į mišką ir kylantį kalną. — Kaip gražu... Norėčiau kiekvieną rytą gerti kavą, žiūrėdama į šį vaizdą. — Rytą tam niekada nėra laiko, — Raideris pakėlė milžiniško sidabrinio keptuvo dangtį ir ją šiek tiek išgąsdino. — Nebūčiau pa­ galvojęs, kad norėtum gyventi namelyje miške. 210

— Nežinau, galbūt. Dar neturėjau galimybės sužinoti. Gyvenau priemiestyje, persikrausčiau į didmiestį, iš jo — į miestelį. M an visur patiko. Tikriausiai patiktų ir namelis miške. Kurioje pusėje Klerės namas, o kurioje — Eiverės? Įjungęs keptuvą Raideris priėjo prie jos ir atsistojo už nugaros. Pakėlęs jos ranką savąja, parodė į vieną pusę. — Ten — Eiverės.— Tada nukreipė ranką į kitą pusę.— Ten — Klerės. — Pasuko į trečią pusę. — O ten — mano mamos. — Kaip smagu, kai visi gyvena netoliese, bet ne per arti. — Pakankamai arti. Rudenį, kai nukrinta lapai, matau jų na­ muose šviesas. Hopė žvilgtelėjo per petį nusišypsoti ir nė nepajuto, kaip atsisu­ ko j jį ir prisiglaudėjo deganti ir nekantri burna užėmė josios burną. Kai pasakojimas baigėsi bučiniu — tai pasirodė kaip staigmena. Ir nuostabi staigmena, — pagalvojo ji, kai jo geismas įaudrino ir ją. Raideris ištraukė iš jos rankų taurę ir pastatė į šalį. — Vėliau pavalgysim. Sugriebęs jos ranką, įsitempė atgal į namą. Ji skubėjo kartu, stengdamasi neatsilikti. — Gerai. Pasiekus laiptinę J is prispaudėją prie sienos ir kankino save jos lūpomis Jo s kūnu. — T ik leisk man... Raideris surado jos suknelės nugaroje trumpą užtrauktuką ir truktelėjo žemyn. Nespėjus jai net įkvėpti, liko stovėti nuoga — tik su siaurikėmis, aukštakulniais ir siūbuojančiais auskarais. — Kristau... Po velnių, — jis buvo prisiekęs, kad laikys rankas nuo jos atokiau. Iki kol pavalgys ir pažiūrės filmą. Bet kai ji taip atro­ do, kvepia, kalba... to jau per daug. Tiesiog per daug. Jis apglėbė delnais jos krūtis, niokojo jos burną. 211

Ir ji atsakė tuo pačiu — taip pat godžiai ir skubotai. Ji nutraukė jo marškinius, numetė į šalį, suleido nagus į jo nuogą nugarą ir ap­ svaigino j j. Kai jis pakėlė ją nuo žemės, ji ištirpo jame tarsi karštas aroma­ tingas vaškas. Ji jautėsi besvorė. Ir lyg iš tiesų tokia būtų, lengvai užnešė ją laiptais. Jos dar niekada niekas nenešė laiptais. Tuo labiau su suglam­ žyta suknele rankoje. Dieviška. Tuo metu, kai jis nešė ją į miegamąjį, ji bučiavo jo kaklą, veidą, gardžiavosi jo burna. — Negaliu nuo tavęs atitraukti rankų. — Tai ir netrauk. — Jiedviem nukritus ant lovos, ji visu kūnu jį apsivijo. — Nepaleisk manęs. Jis troško tos šilumos, tos lygios odos, tų laibų kūno linijų ir iški­ lumų. Ir to jos skonio, jam ragaujant jos kūną nuo viršaus iki apačios. Ji išsilenkė ir sudejavo. Jausdamas, kad elgiasi šiurkštokai, jis stengėsi ją myluoti bent truputį švelniau, lėčiau. Stengėsi nepamiršti jos gležnumo ir savo rankų kietumo. Ir vėl užgrobė jos burną — tik dabar švelniau, giliau ir ilgiau. Jos kūno variklis ėmė greitėti. Kažkas vaiskaus joje lėtai apsivertė, tada darkart ir darkart. Ji pasijuto apsvaigusi ir silpna. Kai dabar švelnios it drugio sparneliai lūpos nuslydo jos kūnu, ji iškvepėjo vardą, kuris tarsi narkotikas įsi­ liejo įjos kraują. Kai šilkine banga ją užliejo nauji pojūčiai, ji vėl ėmė jo siekti, lengvai ir svajingai glostydama rankomis. Dabar siekdami ne ryti, o vaišintis, ne grobti, o gundyti, abu judėjo į raminančią šviesą. Kai ji suėmė jo veidą į savo rankas, kai susitiko juodviejų akys, ji pajuto susiliejantį su aistra džiaugsmą. 212

Kai jis lenkėsi jos pabučiuoti, pamatė, kad jos lūpos pasitinka. Pajuto jos pirštus, besiskverbiančius į jo plaukus. O dabar, kai ji išsi­ lenkė jam ir kviesdama atsivėrė, jis įslydo į tą aksominį karštį. Jai užgniaužė kvapą, atleido, vėl užgniaužė. Ir kai juodu kartu kilo ir leidosi, tos akys nepaleido jo akių. Gilios apstulbusios akys, kurios patamsėjo ir apsitraukė migla, kai jis skubino ją judėti vis grei­ čiau ir greičiau. Jos kūnas virpėjo įsitempęs lyg kaspinas, o paskui trūktelėjęs atsileido ir suglebo. Prispaudęs veidą prie jos kaklo išlinkimo, jis pasiekė savo vir­ šūnę. Jiems tyliai tebegulint, ji vis dar svajingai pasuko galvą, per­ braukė lūpomis jo plaukus ir ėmė glostyti nugarą. Kai jis sujudėjo, ji susirangė priešais. Ištiesęs ranką, jis apglėbė ją. Pasyvus jo protas dar nesuvokė, kad toji susipynusi su karščiu aistra buvo abipusė. — Turbūt reikėtų pakepti tuos didkepsnius. — Visai norėčiau valgyti. Bet, manau, reikėtų apsivilkti suknelę. — Tu ir bejos puikiai atrodai, bet suknelė tikrai graži. Atnešiu. — Ir rankinę. — Kam? — Turiu kai ką pasitaisyti. Jis suraukė antakius. — Kam? — pakartojo jis. — Viskas gerai. — Pakaks penkių minučių, kad atrodyčiau geriau. Ir taip atrodydama ji sustabdytų bet kurio vyro širdį, pagalvojo Raideris, bet tik gūžtelėjo pečiais ir nusileido žemyn. Suknelė kvepia kaip Hopė, dingtelėjo jam, kai priglaudė šią prie veido, virtuvėje ieš­ kodamas rankinės. Triuškindamas žaliaminės odos kaulą Kvailiukas kilstelėjo gal­ vą. Jo žvilgsnis sakė: „Žinau, ką veikei.“ 213

— Tu pavydi, — mirktelėjo jam Raideris ir nunešė suknelę su rankine viršun. Apsikabinusi kelius Hopė sėdėjo ant lovos. Kai paė­ musi daiktus nusišypsojo, jis vėl panoro ją stverti. — Ačiū. Tuoj apsitvarkysiu ir nusileisiu tau padėti. — Gerai, bet nebūtina. Jis išėjo iš kambario, bet po penkių minučių grįžo. Kaip ir žadėjo, ji jau buvo pasiruošusi. — Nematau jokio skirtumo. T ik tai, kad dabar tu su suknele. — Gerai. Ir neturėtum. — Kokie didkepsniai tau patinka? — Pusiau iškepti. — Tuomet dar paprasčiau. Raideris įdėjo keletą didelių bulvių į mikrobangų krosnelę, su­ spaudė mygtukus, tada iš šaldytuvo ištraukė salotas. — Norėtum, kad jas paruoščiau? — Turiu itališko salotų padažo ir pelėsinio sūrio. Pasvarsčiusi Hopė kyštelėjo galvą į šaldytuvą ir įdėmiai patyri­ nėjo. — Jei turi alyvuogių aliejaus, pagaminsiu skaniau. — Aha. Štai ten, — jis parodė į spintelę. Ji atidarė spintelę ir linktelėjo, suradusi dar keletą tinkamų pagardų. — Turi kokį dubenėlį ir plaktuvą? — T ik dubenį. — Tuomet paduok jį ir šakutę. Hopė ėmė greitai ir vienodai plakti. Visai neatrodė panaši į mo­ terį, kuri vos prieš kelias minutes privertė apsitraukti jo protą migla. Palikęs ją darbuotis Raideris nuskubėjo sudėti didkepsnius ant gro­ telių. Kai grįžo, ji jau ruošė salotas. — Niekur neradau salotų įrankių. 214

— Aš jų ir neturiu. Naudojuosi šakutėmis. — Ką gi... — ji paėmė šakutes, kuriomis ką tik plakė. — Galėtume valgyti terasoje. — Puiku. Hopė nunešė salotas, grįžo atgal ir paėmė lėkštes bei stalo įran­ kius. Kol jis ėmė didkepsnius nuo grotelių, ji ant stalo sudėliojo svies­ tą, grietinę, druską ir pipirus, iš mikrobangų krosnelės ištraukė bulves bei atkimšo vyną. O per vidurį pastatė gėles. Raideris turėjo pripažinti — stalas atrodė šiek tiek prašmatniau, nei būtų pavykę jam paruošti. — Kokį talentą demonstravai tame grožio konkurse? Magijos triukus? Dėdama didkepsnius į lėkštes Hopė tik šyptelėjo. — Skaniai atrodo. Po to, kai į Raiderio ir savo lėkštes įdėjo salotų, ji pakelė taurę ir su juo susidaužė. — Už ilgas vasaros naktis. Jos mano mėgstamiausios. — Ir mano. Tai kokį talentą ten demonstravai? — neatlyžo vy­ ras. — Juk buvo toji rungtis, ar ne? Lažinuosi, žongliravai degančio­ mis lazdomis. — Ir prakišai. Hopė gurkštelėjo vyno ir pasiėmė šakutę. — Pasiduok, princese. M an tereikėtų paklausti Oveno ir suži­ nočiau. Jis dažniau nei aš naršo internetą. — Dainavau. — M oki dainuoti? Valgydama ji pakėlė pečius. — Talentų rungties aš nelaimėjau. — Tai nemoki dainuoti. — Moku, — griežčiau ištarė Hopė. — Taip pat moku groti pia­ 215

ninu ir šokti čečiotką. Bet norėjau susitelkti ties vienu dalyku, — šyp­ telėjo ji valgydama salotas. — Talentų rungtį laimėjo mergina, vienu metu šokusi čečiotką ir žongliravusi degančiomis lazdomis. — Eik jau?! — Gali pats pasiskaityti internete. — Tai kaip tu laimėjai konkursą, jei pralošei talentų rungtį? — Visas konkurentes nušlaviau, atsakiusi į vedėjų klausimus. — Lažinuosi, visas nušlavei ir bikinio rungtyje. Hopė vėl lėtai nusišypsojo, užliedama jį tuo geidulingu žvilgsniu. — Galima ir taip pasakyti. Na, bet tai buvo seniai... — Lažinuosi, tebeturi tą karūną. — Ji pas mamą. Kur kas svarbiau — gavau stipendiją. Toks ir buvo mano tikslas. Nenorėjau tėvų stumti į skolas. Jiems reikėjo išlai­ kyti dar du vaikus. M ano sesuo mokėsi koledže, o brolis ketino studi­ juoti magistrantūroje. Laimėti buvo verta — ir aš to nusipelniau. Tie grožio konkursai tikrai žiaurūs. Bet laimėjau ir pinigų, ir išsilavinimą. — Padainuok ką nors. — Ne, — nuraudusi ir pralinksmėjusi Hopė papurtė galvą. — Dabar valgau. Beje, kepsnys — tiesiog tobulas. Ei! — sušuko ji, kai Raideris staigiai atitraukė jos lėkštę. — Padainuok už vakarienę. — Tu elgiesi kvailai. — Noriu tave išgirsti ir pats nuspręsti. — Na, gerai, gerai. — Hopė akimirką pagalvojo, o tada sudai­ navo keletą eilučių iš Adelės dainos „Rolling in the Deepu, nes ją girdėjo per radiją čia važiuodama. Seksualus, sodrus balsas... Ar verta stebėtis? — pamanė jis. — Tikrai moki dainuoti. Dar ką nors padainuok. — Aš noriu valgyti. — Neturiu pianino, bet po vakarienės būtinai pašoksi če­ čiotką, — išdrožė jis, grąžindamas jai lėkštę. 216

Hopė prisimerkė, kai Raideris atplėšė gabaliuką mėsos ir nu­ metė šuniui. — Tavo mama tave geriau auklėjo. — Jos čia nėra. Ką dar moki? Hopė vėl papurtė galvą. — Ne, dabar tavo eilė. Ką dar moki be to, ką jau žinau? — Spardyti kamuolį. — Mačiau, kaip nuspiri kamuolį savo mamos šuniui. — Ten niekalas. Baigiamajame kurse nuspyriau 57 metrus ir laimėjom futbolo čempionatą. Seniai tai buvo, bet vis tiek, pagalvojo jis. — Spėju, kad tai įspūdingas pasiekimas. — Mieloji, kiek žinau, visų laikų koledžo rekordas yra 63 metrai. — Tuomet tai tikrai įspūdinga. Ar sekėsi koledže? — Padėjo stipendija. M ano šeimoje taip pat buvo trys vaikai. Nemėgau koledžo, bet stengiausi mokytis. — Ar svarstei tapti profesionaliu futbolininku? — Ne. Nejaučiau tam nei aistros, nei didelio potraukio, suprato jis. — Tai buvo tik žaidimas. M an patiko, bet gavau tai, ko ir siekiau. — Smagu, kai pavyksta gauti tai, ko sieki. Šioje srityje mums abiem sekasi. — Kol kas. Kai jiedu baigė valgyti ir pakėlė vyno taures, pradėjo temti. Ž a­ liuose šešėliuose sužibo pirmieji jonvabaliai. Hopė atsistojo, ketinda­ ma nukraustyti stalą. — Surinksiu juos rytą, — mostelėjo Raideris. — Geriau dabar nunešiu. Kol nesuplauti indai — negaliu atsi­ palaiduoti. — Gal tau reikia terapijos? 217

— Kai daiktai savo vietose, pasaulis išlaiko pusiausvyrą. Kai su­ plausiu, galėsi mane nusivesti į kiną. Ką žiūrėsim? — Ką nors rasim, — dabar jam tiesiog patiko stebėti ją. — Nori spragintų kukurūzų? — Tai irgi prisideda prie pusiausvyros, — dėdama indus į indaplovę pastebėjo Hopė. — Kinas ir spraginti kukurūzai. Vienas be kito — tiesiog nevisaverčiai. — Kaip sviestas be druskos? Ji jau ketino prieštarauti, bet numojo ranka. — Koks skirtumas. Dabar turiu laisvą vakarą, o netrukus kita­ pus svečių namų galinio kiemo turėsiu ir lengvojo kultūrizmo centrą. — O turi tą priglundantį triko? Hopė nužvelgė jį iš po tų ilgų dygių karčiukų. — Turiu. Bet atidarymas — puiki proga nusipirkti naują. Dabar niekas manęs nemato jo dėvinčios, išskyrus mane pačią, kai surandu laiko pasimankštinti pagal DVD. Raideris įdėjo kukurūzų maišelį į mikrobangų krosnelę. — Spragintus kukurūzus norėsi valgyti iš dubens, ar ne? — Aišku. Ir duok lėkštelę šokoladiniams pyragaičiams. — Bus tik daugiau indų plauti. — Taip jau turi būti, Raideri. Kol nepradėjom žiūrėti filmo ir lapnoti spragintų kukurūzų, paskambinsiu Kerolei paklausti, kaip sekasi. — Ar ji nutuokia, kur tu? — Žinoma. — Jei jai ko prireiks, pati paskambins. Atsipalaiduok. — Aš tą puikiai sugebu. T ik šiek tiek buvau užsimiršusi. Raideris jai nusišypsojo. — Tu puiki svečių namų šeimininkė. — Ačiū. O tu netikėjai. 218

— Juk tada tavęs nepažinojau. Po kirpčiukais jos antakiai išsilenkė. — Pagalvojai, atvažiavo čia kažkokia sostinės mergiotė su ma­ dingu kostiumėliu ir miestietiškomis fantazijomis... Raideris išsižiojo ir susičiaupė. — Taip ir pagalvojai! — Hopė bakstelėjo jį. — Snobas... — Tai aš tave palaikiau snobe. — Suklydai. — Pasitaiko. M an patinka tavo šukuosena, — jis perbraukė per jos plaukus, nustebindamas juos abu. Tada vos prisivertė atitraukti ranką ir susigrūdo ją į kišenę. — Plaukai trumpesni nei mano. — Tau reikia apsikirpti. — Neturėjau laiko. — Galiu apkirpti. — Eik jau, — nusijuokė jis. — Puikiai sugebu. Raideris ištraukė spragintus kukurūzus ir supylė j dubenį. — Einam žiūrėti filmo. — Netgi turiu plaukų kirpimo žirkles. — Nereikia. Dar norėsi vyno? Turiu dar vieną butelį. — Ne, man reikės vairuoti. Geriau mineralinio. — Pasiimk tuos šokoladukus. Didysis televizorius — viršuje. Hopė nusekė paskui jį, plačiai išsižiojo ir išsišiepė iki ausų. — Fantastika! — M an irgi patinka. Ji tikėjosi, kad čia bus koks vyriškas urvas, bet nieko panašaus neišvydo. J lauką atsiveriančios stiklinės durys sukūrė erdvės įspūdį. Jokių blyškių ar neišraiškingų spalvų. Čia dominavo ryškios spalvos, priderintos prie tamsaus blizgaus medžio ir odinių baldų. Sužavėta Hopė apėjo kambarį ir ėmė tyrinėti nišą, kurioje jis lai­ 219

kė svarmenis, senamadišką gazuoto vandens aparatą ir... Kaip vadinasi maišas, kurį mėgsta daužyti vyrai? A, bokso kriaušė, prisiminė ji. Apsidairiusi ji pasuko į nedidelę art deco stiliaus įkvėptą juodai baltą vonios kambarį. O paskui pastebėjo krūvas žaidimų. Atrodo, visi Montgomerių broliai dėl jų pametę galvą. Raideris turėjo kiniško biliardo žaidi­ mo automatą, „Xbox“ žaidimų konsolę ir kažkokį daiktą su liečiamu ekranu, panašūs stovi Eiverės „Vestoje". Bet labiausiai dėmesį traukė drožinėtas kompaktiškas baras, retro stiliaus šaldytuvas ir stiklinės lentynos su senais buteliais. — Čia reprodukcijos ar originalai? — pasiteiravo ji. — Originalai. Mėgstu senus daiktus. Raideris atidarė seną „Frigidaire“ šaldytuvą ir ištraukėjai mine­ ralinio vandens. — Atrodo kaip šeštojo dešimtmečio ir šių laikų derinys. Nuos­ tabu, — ji pasigėrėjo senoviniu pokerio staliuku ir kiniško biliardo automatu. — Čia turbūt vyksta puikūs vakarėliai. — Vakarėliai — Oveno sritis. — Tuomet galėtų vykti puikūs vakarėliai, — nepasidavė Hopė ir jos vakarėliams planuoti tinkamos smegenys jau mąstė apie jų temas, meniu ir dekoracijas. — Ir, be jokios abejonės, čia pats didžiausias mano matytas televizorius. — Gali būti. Štai toje spintelėje sukrauti DVD. Išsirink, ką no­ rėtum žiūrėti. — Leidi man išsirinkt? Labai malonu. — Neturiu filmų, kurie man nepatiktų, tai gali rinktis bet kurį. Hopė nusijuokė, priėjo prie Raiderio ir apkabino per liemenį. — Nereikėjo to sakyti. Būčiau patikėjusi, kad esi malonus. — Yra kaip yra. — M an patinka, kaip yra. 220

— M an irgi. Kaip vadinasi tas dalykėlis prieš filmą? — Anonsas? — Ne, toks senamadiškas. Kur atliekama prieš rodant filmą. — Uvertiūra? — Taip, tas, — Raideris pakėlė Hopę ant rankų. — Metas uver­ tiūrai. Ji nusijuokė ir jie abu nusirito ant juodos odinės sofos.

14 skyriu s

K ii,

užmezgi santykius su moterimi, dirbančia nenormaliai

ilgas valandas, pradedi prie jos taikytis. Raideris neprieštaravo. Tai nevaržė jo laisvalaikio, kurį galėjo tvarkytis savo nuožiūra. Darbas, sportas per televizorių, ilgi netrukdomi pasisėdėjimai prie alaus. G a­ lima nueiti pas mamą ar brolius ir papietauti. A r kaip šįvakar — su broliais ir sūnėnais mėgautis vakaru beis­ bolo aikštėje. Niekas taip neįtraukia, kaip „Minor“ lygos* žaidimas, pamanė Raideris. Na, aišku, kelionė į Kamdenjardą stebėti Baltimore Orioles žaidimą toje spalvingoje beisbolo šventykloje irgi suteiktų velniškai didelį malonumą. Tačiau „Minor“ lyga geriausiai perteikė vasaros žaidimo inty­ mumą, dramą ir paprastumą. O jei dar su trimis vaikigaliais, tai išvis nepakartojama. Jis sėdėjo, žiaumojo dešrainį ir gėrė šaltą alų, kadangi su Ove­ nu nusprendė, jog Beketas bus jų vairuotojas. Ir velniškai mėgavosi savimi. *

A m erikos „M inor“ lyga — antroji pagal pajėgumą JAV beisbolo lyga /M iL B /.

222

M inia šaukė, plojo ir švilpė metikams. Į lauką išėjo penktame kėlinyje dviem taškais atsiliekantys The Hagerstown Šuns. Saulei leidžiantis, papūtė lengvas vėjelis, ir per dieną kepinęs liepos vidurio karštis šiek tiek atslūgo. Raideris stebėjo metiką, kurstantį pirmąjį mušėją, tada žvilgte­ lėjo į Harį. Vaikas ryte rijo veiksmą, alkūnes įrėmęs į kelius, priekin pasvirusiu kūnu ir tokiu įtemptu veidu, kokį gali suprasti tik tikras beisbolo gerbėjas. — Semiesi įkvėpimo, Hudini? Prie plokštelės priėjus kitam mušėjui, Haris išsišiepė iki ausų. — Treneris sakė, kad šeštadienį galėsiu mesti. — Aha, girdėjau. Nė už ką nepraleisiu reginio, kaip šis vaikis išdidžiai svies ka­ muoliuką, pagalvojo Raideris. — Dabar tobulinu kreivą trajektoriją. Beketas mane pamokė. — Jis ją tikrai puikiai atlieka. Raideris įsitaisė stebėti kito metimo. Ties lazdos smūgiu jis ins­ tinktyviai pasislinko, pakėlė Liamą aukštyn, iškeldamas ir jo ranką su beisbolo pirštine. Berniukas pasviro, ir Raideris pajuto, kaip kamuo­ liukas atsimušė į pirštinę. — Sugavau! — apstulbęs ir iki begalybės susijaudinęs Liamas iš­ sižiojęs spoksojo į kamuoliuką savo pirštinėje. — Sugavau kamuoliuką! — Ir velniškai puikiai sugavai, — Beketas plačiai nusišypsojo broliui. — Ponas Huveris išvirs iš koto. Parodyk, — paprašė Ovenas, ir šeši vyrukai ėmė tyrinėti kamuoliuką tarsi kalnakasiai aukso gyslą. — Ir aš noriu sugaut! — Merfis iškėlė savo pirštinę. — Gali man padėti sugaut? — Jie turėtų jį mušti į mūsų pusę. Dabar buvo pražanga, — m o­ kėjo paaiškinti Raideris, vengdamas pasakyti, jog tiesiog nusišypsojo laimė. — Todėl neatitrauk akių ir laikyk parengtą pirštinę. 223

— Rai! Taip ir maniau, kad čia tu. Tarp brolių įsispraudė daili blondinė seksualiai sukeltais plau­ kais, apetitą keliančiomis formomis, trumpais šortais ir prigludusiais marškinėliais. Apsikabinusi Raiderio kaklą ji skambiai, linksmai pa­ bučiavo. — Džene, kaip sekasi? — Puikiai. Girdėjau gandus, kad ten, Bunsbore, tiek daug vis­ ko statai. Vis rengiuosi atvažiuoti ir pamatyti savomis akimis. Labas, Ovenai, Bekai. O ką čia mes turim? — ji šyptelėjo berniukams. — Čia Beko ir Klerės vaikai — Haris, Liamas ir Merfis, — pri­ statė Raideris. — O, labas! Girdėjau, kad susituokei su Klere. Kaip ji laikosi? — Gerai. Smagu tave matyti, Džene, — linktelėjo Beketas. — M ano mama nešiojasi dar du brolius pilvuke, — paskelbė Merfis. — Dar du? Rimtai?! Oho, sveikinu! O tu, Ovenai? Lyg kažką girdėjau, kad susižadėjai su Eivere? — Aha. — Labai noriu su ja susitikti, pasėdėti jos restorane, suvalgy­ ti picos. Kai atidarys savo naująjį restoraną, būtinai užsuksiu. Kiek daug visko nutiko... D u iš trijų M ontgomerių brolių pasišalinę iš rinkos, — tęsė ji, kai Haris pasislinko, norėdamas geriau matyti aikš­ telę. — Raideri, dabar tu — didžiausias grobis, — ji vėl nusikvato­ jo. — Atėjau čia su keliomis draugėmis. Galėtume pabaigti pokalbį, jei parvežtum mane namo. — Aš lyg ir su... — Raideris išskėtė rankas, tarsi visus apkabin­ damas. — O, taip, suprantu... Na, tai paskambink man! Atvažiuosiu į Bunsborą ir galėsi nusivesti mane suvalgyti picos „Vestoje". Ovenai, perduok Eiverei, kad atvažiuosiu su ja susitikti. — Sutarta. 224

— Gerai, tai grįžtu pas drauges. — Moteris vėl spustelėjo Rai­ derį ir sušnabždėjo į ausį: — Paskambink man. Jai nuėjus, abu broliai įsmeigė akis į Raiderį. — Liaukitės, — sumurmėjo jis. Kažką pamąstęs atsistojo ir pa­ sakė: — Tuoj grįšiu. — Atnešk mums alaus! — pavymui sušuko Ovenas. — O man gali kukurūzų traškučių? — paprašė Merfis. Raideris tik numojo rankomis ir nuėjo. Jis prisivijo Dženę, kai antrosios bazės gynėjas atmušė tiesia linija, ir komanda pasitraukė. — Noriu kai ką prisipažinti. Nupirksiu tau alaus, — priėjęs pa— Puiku. Kiek visko įvyko! Mirštu, kaip noriu pamatyti tuos jūsų svečių namus. Žiemą laikraštyje mačiau jų nuotrauką. Atrodo stulbi­ namai! Beketas laukia dvynių, o Ovenas ketina vesti Eiverę! Ji visą laiką tarškėjo. Raideris neprieštaravo, nes Džeinė papras­ čiausiai buvo laiminga plepėdama ir jai buvo nesvarbu, ar jis atsako. Ar netgi išvis klausosi. Jiedu pažinojo vienas kitą nuo vidurinės. Susitikinėjo su per­ traukomis, nes kurį laiką buvo ištekėjusi. Kai išsiskyrė, jiedu liko draugai ir pasimėgaudavo atsitiktiniu seksu, kai abiem to reikėjo. Dabar buvo velniškai aišku, kad jam to nereikia. Raideris nupirko alaus jai, Ovenui, sau, kukurūzų traškučių vai­ kams, tada viską sudėliojo ant aukšto staliuko ir ėmė mąstyti, kaip švelniau jai išdėstyti, kokia dabar yra padėtis. — Jau nenorėjau čia eiti. Aš irgi paskendusi darbuose. Džiau­ giuosi, kad Serė su Endže mane perkalbėjo. Prisimeni Serę? — Aha, — tarstelėjo Raideris, nors nebuvo tikras. — Prieš metus ji išsiskyrė. Jai buvo sunkus metas. — Gaila. — Dabar ji susitikinėja su centriniu lauko gynėju, tai atėjom čia palaikyti jai kompanijos. 225

— Šaunu. — Klausyk, ką veiksi šį savaitgalį? Galiu atvažiuoti. Aprodysi man svečių namus, — švytinčiomis akimis nusišypsojo Džeinė. — Galėsim užsisakyti kambarį... — Aš su kai kuo susitikinėju, — nejučia išsitarė Raideris. — Na, nieko naujo. Tu juk visada... Oo, supratau, — tos švytin­ čios akys prasiplėtė. — Sakai, susitikinėji? Oho... Ar su broliais geri iš to paties butelio? — Ne, mes ne...Tiesiog aš su kai kuo susitikinėju. — Ir tau, ir jai pasisekė. Tai kas ji? Papasakok man. Ar aš ją pažįstu? — Ne, nemanau. Ji — svečių namų šeimininkė. — Tikrai? Dabar tai jau tikrai turiu atvažiuoti ir apžiūrėti tą vietą. — Na jau, Džene... — Na jau, Raideri, — atrėžė ji. — Kiek metų mudu pažįstami? Juk niekada tavęs neišdaviau. — Ne, — atsikvėpė jis. — Negalėtum. — Džiaugiuosi dėl tavęs. Ir šiek tiek gailiuosi savęs, — prisipa­ žino ji. — Pastaruoju metu man su vyrais nekaip sekasi. — Tuomet tie vyrai — tiesiog kvailiai. — Tokių daug. Bet vis tiek norėčiau atvažiuoti į Bunsborą, susi­ tikti su Eivere ir apžiūrėti jūsų didingą statinį. — Gerai. — Verčiau jau grįšiu, kol draugės nepaskelbė mano paieškos. Ačiū už alų. — Nėra už ką. — Koks jos vardas? — Hopė. — Gražus. O ji graži?

— Pati gražiausia mano matyta moteris, — atsakė Raideris ir vėl nesuprato, kaip tie žodžiai taip lengvai išskrido iš jo burnos. — Oo... — Dženė palinko priekin ir pabučiavo Raideriui žan­ dą. — Sėkmės, mielasis. — Tau irgi. Kaip keista... — imdamas į glėbį maistą pagalvojo Raideris. Stengdamasis neišmesti kukurūzų traškučių su alumi, jis žingtelėjo atgal ir sustojo. Sun mušėjas du kartus atmušė kamuoliuką iš kairiojo lauko, o puolėjas pasileido bėgti į antrą ir trečią bazes. Reikalai gerėja, nudžiugo Raideris ir grįžo pas brolius. — Matei? — šūktelėjo Haris. — Aha, puikus smūgis, — Raideris numetė kukurūzų traškučių pakuotę Merfiui ant kelių ir padavė Ovenui alų. — Tai kaip? — pasiteiravo tas. — Kas kaip? — Ką pasakei Dženei? — Kad su kai kuo susitikinėju. Jėzau, Ovenai, aš moterims ne­ kabinu makaronų. — Jis moterims nekabina makaronų, — rimtu veidu ištarė M er­ fis. — Jėzau, Ovenai. Raideriui prapliupus griausmingu juoku, Beketas net krūptelė­ jo. Ir Šuns laimėjo, išplėšę lemiamą tašką.

'O ''

Raideris buvo visiškai apsisprendęs vykti namo, kokią valandą padirbėti, tada galbūt išsitiesti ant sofos ir kartu su šuniu per televi­ zorių pažiūrėti dar vieną beisbolo mačą. Praėjus penkiolikai minučių po to, kai Beketas paleido prie namų, jis vėl išėjo su Kvailiuku. Supykęs ant savęs, sėdo į pikapą ir pasuko į Bunsborą. 227

Jiedu paprasčiausiai viską išsiaiškins. Padės kortas ant stalo. Keistos padėtys, nežinomybė jam nepatiko. Todėl viską išsiaiškins ir užbaigs. Aikštelėje šalia Hopės mašinos Raideris pastebėjo du automo­ bilius. Turėjau numanyti, kad bus svečių... Bet nieko.Tiesiog užlipsiu į jos butą ir ten palauksiu, o tada išsiaiškinsim. O laukdamas galėsiu pagalvoti, kaip tai padaryti. Tamsoje spindėjo lauko žibintai. Persmelktas prie akmens sienos beprotiškai vešinčių rožių aromato jis prisiminė elegantišką sapną. Taip jį pavadino Beketas, prisiminė Raideris. Akmens siena, gėlės, viduryje žydintis rasotas kanadinis cersis... Raideris spėliojo, kodėl niekas iš atvykusių svečių nesimėgauja tokia romantiška vieta. Raideris iš kitos pastato pusės užlipo j ketvirtą aukštą ir stabte­ lėjo. Svečių namuose buvo tylu, tad jis spėjo, kad poilsio kambaryje įsitaisę svečiai žiūri filmą ar žaidžia žodžių loto. Jis atrakino Hopės buto duris ir su Kvailiuku įėjo vidun. Iš šal­ dytuvo išsitraukęs kokakolos, vyras ėmė mąstyti, kaip prastumti laiką, kol ji grįš. Gal reikėtų jai pranešti, kad atėjau? — pagalvojo jis. Velniai griebtų, tuomet teks vilktis žemyn, o paskui — vėl kabarotis aukš­ tyn... Jis nusprendė — kai išsities ant lovos ir įsijungs beisbolą, para­ šys jai žinutę. Vyras pasuko į Hopės miegamąjį. Čia ant lovos su pižaminė­ mis kelnėmis ir palaidinuke sėdėjo Hopė. Susikryžiavusi kojas ji su ausinėmis iš „iPad“ klausėsi muzikos ir tyrinėjo kompiuterio ekraną. Nuo šio vaizdo Raideriui sustojo širdis. Ji geba tai padaryti net nesistengdama. Ir netgi nenutuokdama. Patenkintas Kvailiukas įrisnojo į kambarį ir užmetė priekines letenas ant lovos. Hopė taip suklykė, tarsi kas būtų suvaręs peilį jai į pilvą. 228

— Ei, ei... — šoko prie jos Raideris, kai ji staigiai linktelėjo priekin ir padėjo ranką ant krūtinės. — Velniškai mane išgąsdinai! — Hopė persibraukė pirštais plaukus ir atsistojo. — Nesitikėjau, kad šįvakar ateisi. — Maniau, tu apačioj su svečiais. Būčiau pasibeldęs. — Abi porelės nusprendė anksčiau eiti miegoti, — moteris pa­ trynė krūtinę ties širdimi, tada nusijuokė. — Dieve, aš juk gyvenu su vaiduokliu! Manęs jau niekas neturėtų gąsdinti. O aš tave išgąsdi­ nau? — kreipėsi ji į šunį ir švelniai patapšnojo jam galvą. — Kadangi gavau laisvo laiko, ėmiausi skaityti visus tuos su Liže susijusius do­ kumentus ir laiškus. — Sužinojai ką nors naujo? — Kol kas nieko svarbaus. Bet po truputį vis geriau ją pažįstu. Sužinojau, kad jos tėvas buvo labai griežtas, o mama dažnai guldavosi į lovą, skųsdamasi galvos skausmais. Panašu, kad ji labiau troško išvengti konfliktų nei kentėjo nuo migrenos. Ližės tėvas buvo turtin­ gas, turintis aukštą statusą visuomenėje, įtakingas politikoje... — Aš nemiegu su jokia kita moterimi. Šiuo metu, — susizgri­ bęs patikslino Raideris. Hopė akimirką spoksojo į Raiderį. — Tai... malonu girdėti. — Jei tu užsimanysi susitikinėti ar miegoti su kitu vyru, norė­ čiau, kad man tai pasakytum. — Sąžininga. Bet aš to nedarau. Šiuo metu. — Gerai, — Raideris apsidairė ir pastebėjo, kad Kvailiukas jau įsirangę į Hopės jam nupirktą guolį, o letenas uždėjo ant jame gulė­ jusio žaislinio mėsainio. — Jei nori toliau skaitinėti, o mes trukdom, tai išeisim. — Pasilik ir geriau pasakyk, kodėl čia atėjai. — Šiaip. Tiesiog norėjau išvengti... tos padėties. — Aišku. 22 9

Kaip moterys taip sugeba? — pagalvojo jis. Tokios kaip mama vien tylėdamos priverčia atvirai išsipasakoti — it patyręs policininkas priverčia prisipažinti nusikaltėlį. — Tiesiog per beisbolo rungtynes susidūriau su viena pažįstama. — O? — sureagavo Hopė, išlaikiusi įprastą malonų toną. — Ir kaip žaidimas? — Geras. Šuns laimėjo 4:3. Liamas sugavo pražangos kamuo­ liuką. — Tikrai? — ji nusišypsojo ir greitai suplojo rankomis. — Jis tikriausiai labai susijaudino. — Taip. Ir dar ilgai nenurims. — Puiku, kad berniukai praleido vakarą su jum is,— neatitrauk­ dama akių ištarė Hopė ir nutilo. — Pažįstu ją nuo vidurinės. Hopė nė nepasuko galvos. — Klausyk, mudu kartais susibėgdavom. Nieko rimto. Po galais, kas tau negerai? — nenustygo jis, kai Hopė ir toliau tylėjo. — M an viskas gerai. Laukiu, kol baigsi pasakoti. — Puiku. Netyčia su ja susitikau ir tiek. Ji pradėjo kalbėti, kad mums vėl reikėtų susibėgti. Sakė, atvažiuos apžiūrėti svečių namų ir pasiūlė... na, žinai, išsinuomoti kambarį. — Oo... — Hopė susikryžiavo rankas. — Tikriausiai jauteisi nejaukiai, nes dabar miegi su tų namų šeimininke. Rūsčiai nužvelgusio Raiderio akyse išryškėjo žalia spalva. — Nejaukiai — kvailas žodis. Kažkoks mergaitiškas. Buvo keis­ ta situacija. Nemėgstu tokių, todėl turėjau jai pasakyti, kad su kai kuo susitikinėju. — Ji supyko? — Ne, ji taip nesielgtų. Mes draugai. Hopė supratingai linktelėjo. 230

— Tai gerai. Netgi pagirtina, kad sugebi palaikyti draugiškus santykius su buvusia mergina. — Ne esmė, — Raideris šiek tiek suirzo, kad ji tokia rami ir sumautai protingai šneka. — Kalbu apie sąžiningumą. Aš su kita ne­ miegu, taigi ir tu su niekuo kitu nemiegi. Sitai turėtų būti aišku. — Taip ir yra. — Aš ne koks subingalvis, su kuriuo buvai susidėjusi. — Tu visiškai nepanašus į jį, — sutiko Hopė. — Taip pat svar­ bu: aš jau irgi nebe ta Hopė, kuri buvo susidėjusi su tuo subingalviu. Juk puiku, kad galime būti savimi ir tokie išlikti, būdami drauge? — Turbūt, — sulig atsakymu jis pagaliau iškvėpė ir visą nusivy­ limą. — Tu mane išprovokavai. — Kaip? — Kad nieko neklausinėji. — Klausinėjau galybės dalykų. Antraip nebūčiau sužinojusi, kad tas randas ant tavo užpakalio atsirado, kai aštuonerių nuvirtai nuo rogučių. Ar kad tėčio sumeistrautame namelyje medyje praradai nekaltybę. Ar... — Apie mūsų ateitį, — pertraukė Raideris. — Moterys visada vyrų klausinėja apie jų santykių ateitį. — Mėgaujuosi mūsų santykiais ir man visai nereikia žinoti, kas bus vėliau. Esu laiminga, būdama su tavim, ir to pakanka. Atsidusęs Raideris prisėdo ant lovos krašto ir pasisuko, kad tie­ siai žiūrėtų jai į veidą. — Nesu sutikęs į tave panašios. Ir vis dar tavęs neperpratau. Hopė priglaudė ranką Raideriui prie skruosto. — Aš taip pat. Džiaugiuosi, kad šįvakar čia atėjai ir visa tai man pasakei, kad jauteisi privaląs man atsiverti. — Kai kurios moterys negali pakęsti, kai vaikinas palaiko drau­ giškus santykius su buvusia ar išvis su ja kalbasi. 231

— Nesu pavydi. Jei būčiau pavydi ir nepasitikinti, gal manęs nebūtų išdavę. Bet aš ne tokia. Jei nepasitikiu vyru, tai negaliu su juo draugauti. Pasitikėjau Džonatanu ir padariau klaidą. Pasitikiu tavimi ir žinau, jog neklystu. Tu nemeluoji, o tai man labai svarbu. Aš tau irgi nemeluosiu, tad mūsų santykiai bus puikūs. — Turiu ir daugiau draugių. Juokdamasi Hopė apsivijo rankomis Raiderio kaklą. — Net neabejoju, — ji draugiškai jį pabučiavo, tada įsitaisė jam ant kelių. — Ar pasiliksi? — Visai galėčiau. — Puiku. Tuoj padėsiu tuos darbus į šalį.

' ,v

Daugumą vakarų jis padirbėdavo vienas ar su broliais. Jei svečių namuose nebūdavo gyventojų, jiedu papietaudavo, kur nors išeidavo, o tada važiuodavo į jo namus. Hopė jo name niekada nepaliko jokio daiktelio. Ir tai jį stebino. Paprastai moterys visada palieka kokių nors savo ženklų. Bet tik ne Hopė. Na, jis nupirko jai dušo želė, kurią ji čia laikė. Po galais, bet juk jam patinka, kaip ji kvepia, ar ne? Ir pasirūpino keliais naujais rankšluosčiais, kadangi senieji jau buvo gerokai apšiurę. Bet juk čia ne kokios vazoninės gėlės ar kvapiosios žvakės. Ji savo bute turi padėjusi jam alaus, jis — dušo želę ir jos mėgs­ tamiausio vyno. Nieko ypatinga. Ji to visai nesureikšmino. Hopė neburbėjo dėl šuns, nors jis buvo prie to pratęs. M aža to, ji netgi nupirko Kvailiukui guolį ir žaislą, kad šunelis jaustųsi kaip namie, kai jiedu nakvodavo jos bute. Hopė nesielgė taip, kaip jis tikėjosi. Apie tai Raideris susimąs­ tydavo vis dažniau ir dažniau. 232

Nuolat stebindama, ji išmušdavo jį iš pusiausvyros. Ir jis pradėjo tai vertinti. Ir dar — ji ne iš tų, kurios skundžiasi, kad vyras pernelyg įnikęs į darbą. Raideris nužvelgė „M acT’s“ baro šoną ir liko patenkintas deta­ lėmis, kietmedžio žvilgesiu bei simetriškais įmontuotais šviestuvais. — Kai pabaigsim šį velnio daiktą, — prabilo Raideris, — eisim „Kario" picos. Dabar Beketo eilė pirkti. — Negaliu. — Beketas nusišluostė prakaitu žliaugiantį vei­ dą. — Turiu važiuoti namo padėti Klerei. Dienos pabaigoje ji jaučiasi velniškai pavargusi. — Vis tiek Raiderio eilė pirkti, — prisiminė Ovenas. — O aš noriu valgyti. Kadangi Eiverė šiandien uždaro, tai viskas labai gerai. — Kaip čia išėjo, kad dabar mano eilė? — Pagal eilių kaitą. Dieve, koks didelis ir gražus daiktas. Jstatę paskutinę dalį į vietą, jie atsitraukė ir pasigrožėjo pačių sumeistrautomis ir sumontuotomis plokščių detalėmis ir sodriai tamsaus raudonmedžio žvilgesiu. Dar trūksta skersinio, baro paviršiaus ir alaus kranelių, bet Rai­ deris jau dabar matė — velniškai puikiai pavyko. Ovenas perbraukė pirštais per barą savo pusėje. — Jei ir toliau judėsime tokiu tempu, tai vėliausiai po pusantros savaitės galėsime atlikti apdailą. Labai paranku, kad Raideris susikukavo su svečių namų šeimininke — gali nuolat čia darbuotis. — Čia tai viskas atrodo neblogai, — sutiko Beketas, — tik štai per darbą ir Raiderio bėgiojimą pas Hopę nieko nesužinojome apie Ližės Bilį. — Reikia perskaityti daug medžiagos, — priminė Ovenas. — Pamažu kasamės. Ližės tėvas iš savo įrašų pasistengė daug ką iš­ braukti. Yra begalė spragų. Jėzau, koks tėvas bandytų taip ignoruoti savo vaiką? 233

— Toks, nuo kurio bėga vaikai, — sumurmėjo Raideris. — Tai Ližė ir pabėgo. — Ovenai, tu čia? Pamačiau šviesas ir... — Eiverė įėjo pro neuž­ rakintas nuo restorano į baro pusę duris ir sustojo kaip įbesta. — Oi, baras... Jūs užbaigėte barą! Sumeistravote mano barą! Kodėl nieko nesakei? — Jei ne ilga tavo nosis, kitą dieną būtum patyrusi staigmeną. Ryt uždėsim viršų, o paskui vyrukai įtaisys prekystalį. — Koks gražus... — Eiverė priėjo prie baro ir perbraukė ran­ ka. — Ir koks malonus jausmas! — Ji pribėgo prie Oveno, sugriebė, pašokinėjo, pribėgo prie Beketo, tada — Raiderio. — Ačiū, ačiū! N o­ riu pamatyti ir kitą pusę. Ji skriste nuskrido už baro ir sukrykštė iš laimės. — Lygiai taip pat gražu kaip ir iš priekio. Oi, kaip norėčiau, kad jį pamatytų Klerė su Hope! Galėčiau parašyti Hopei žinutę, kad atbėgtų. — Ji turi svečių, — priminė jai Raideris. — Užtruks tik minutėlę. Noriu tuo pasidalyti su drauge. Nega­ liu patikėti, kad sumeistravote jį, kai nemačiau, — traukdama tele­ foną tęsė ji. — Nebuvo lengva, — prisipažino Ovenas. — Bet kokia staigmena! Hopė parašė, kad tuoj ateis. Kaip grei­ tai viskas vyksta! Bet reikia dar daug ką nuveikti. Leiskite man jus visus tris nufotografuoti prie baro. — Aš nufotografuosiu tave su O venų, — pasiūlė Raideris. — Pirmiausia — jūs visi trys, nes jūs jį sumeistravote. Paskui — mane su Ovenu. Broliai pakluso jai ir užėjo už baro. — Dar vieną! — šūktelėjo ji ir paspaudė. — Dabar tu, Raudonplauke, — Raideris ją pakėlė ir pasodino ant priekinio krašto. — T ik labai nesilošk, nes nukrisi. 234

— Nesilošiu, — ji palinko į priekį ir pasirėmė alkūne į šalia stovinčio Oveno petį. — Iškart įkelsiu jas į „Facebook“. Noriu, kad visi pamatytų. Ovenai? Ji ištiesė rankas ir jį apsikabino, o jis ją nukėlė. — Jėzau, jei jums reikia kambario — kitapus gatvės jų pilna. Raideris žvilgtelėjo durų pusėn, kai Hopė jau kėlė ranką pa­ belsti. — Ketinau užbėgti ir anksčiau, — jiems įleidus vidun, tarė ji.— Turėjau... O, jūs užbaigėte barą? — Argi ne gražus? — Eiverė paglostė jo kraštą tarsi mylimą gyvūnėlį. — Jį man sumeistravo mano vaikinas su savo broliais. — Juk tai meno kūrinys! Nejuokauju. Čia taip nuostabu... E i­ vere, kaip man patinka spalvos ir apšvietimas! Grindys... viskas. Sis baras bus velniškai populiarus. Ji žingtelėjo atgal ir pažiūrėjo į restorano pusę. — Jau pabaigėte ir padavėjos bufetą. Tada iki galo neįsivaizda­ vau, bet... — Tikrai? Aš net pati nemačiau! — Eiverė stryktelėjo ir nusku­ bėjo apžiūrėti. — Suteikėte jai daug laimės, — tarė Hopė Raideriui. — Bet tu susijaudinusi dėl kažko kito, — pastebėjo Raideris. — Nejau taip matosi? Tu teisus. Kai ką sužinojau iš Ketrinos laiškų pusseserei. Viename ilgame laiške ji aprašo šeimos naujienas, pasakoja apie karą ir kad slapta nuo tėvo perskaitė knygą. Ir tarp viso šito radau epizodą su Eliza. — Ką nors naujo? — Ketrina nerimavo dėl to, kad tėvas rengėsi apvesdinti Elizą už senatoriaus sūnaus, bet Eliza nenorėjo. Aišku, tėvui priešinima­ sis nepatiko. Dar paminėta, kad vieną naktį Eliza išspruko iš namų susitikti su mūrininku, kurį tėvas nusamdė prie jų namo pastatyti akmeninę tvorą. 235

— Mūrininku... — susimąstė Ovenas. — Kaip jai — per žemo sluoksnio, ar ne? Tėvelis tikrai nepalaimintų. — Ketrina nerimavo, kas nutiktų, jei Elizą sučiuptų. Bet mergi­ na neklausė ir tvirtino esanti įsimylėjusi. — Ar paminėtas to mūrininko vardas? — pasiteiravo Beketas. — Arba ne, arba aš jo dar neužtikau. Bet tai privalo būti Bilis. Ji buvo įsimylėjusi, rizikavo užsitraukti milžinišką tėvo rūstybę. Jie abu buvo įsimylėję. Laiškas parašytas tūkstantis aštuoni šimtai šešiasde­ šimt antrų metų gegužę — keli mėnesiai iki Ližei čia atvykstant, prieš Antietamo mūšį. Jei tik galėtume rasti kokių nors įrašų, kas dirbo prie pastato, arba tos apylinkės mūrininkų pavardes... — Jei Ližė atvyko čia, tai Bilis buvo čia, — tarė Eiverė. — Arba čia gyveno, arba užsirašė į armiją ir buvo čia atsiųstas. Naudinga in­ formacija, Hope. — Geriausia, kokią gavome per kelias savaites. Ne, per kelis mėnesius. Pamažu atsiskleidžia Ližės gyvenimo istorija — ar bent jau jos dalis. Jos tėvas — griežtas ir nuožmus. Dukterys privalėjo paklusti jo sprendimams ir tekėti už parinktų jaunikių. Ližė įsimylėjo vaikiną, su kuriuo santuokos tėvas niekada nebūtų palaiminęs. Tada ji pabėgo iš namų. Atvyko čia laukti Bilio. Ir belaukdama mirė... — Tuo metu nuo Niujorko iki Merilando buvo ilgas kelias, — prisiminė Beketas. — Ir dar karo laikotarpiu. Ji labai rizikavo. — Ji buvo įsimylėjusi, — paprastai pasakė Hopė. -— To pakan­ ka, kad išsižadėtum šeimos, įprasto gyvenimo būdo, saugumo. Pasta­ ruoju metu Ližė labai tyli. Svarstau, ar pasakyti jai, ką sužinojau. Gal ji galės ar norės ką nors pridurti. — Verta pabandyti, — sutiko Ovenas. — Eikim dabar. Tuoj pat, — nekantravo Eiverė. — Turiu svečių, o viena porelė apsistojusi kaip tik „Elizabetos ir Darsio“ numeryje. Manau, dabar ne pats tinkamiausias metas. Užei­ siu rytoj, kai jie išsiregistruos. 236

— Užbėgsiu ir aš. Pusę dvyliktos tiks? — Taip. Tikrai manau, kad pajudinome ledus. M an rodos, ne­ trukus surasime Bilį. Bet dabar turiu grįžti. — Palydėsiu tave. — Gerai. — Lik čia, — paliepė Raideris šuniui. — Beveik nieko nepasakei, — pastebėjo Hopė jiems išėjus. — Mąsčiau. Tu tikriausiai teisi. Vyras, su kuriuo Ližė susidė­ jo, — mūrininkas. Bet nesužinoję jo pavardės vis tebešaudome tuš­ čiais šoviniais. — Sužinosime, — nepasidavė Hopė. — Yra dar krūvos laiškų ir visokių dokumentų, kuriuos mudu su Ovenu galėsime patyrinėti. Tikrai atkapstysim. — Prie durų Hopė atsigręžė. — Nebūk toks pe­ simistas. — Nemoku taip greitai pasikeisti. — Gali nesakyti... — Ar jau pietavai? — Dar ne. Turėjau šiek tiek laiko, tai puoliau skaityti laiškų. — Galiu tau ko nors atnešti. Svečiai susiprotės, kad valgai. — Gerai, ačiū. Norėčiau „Karališkųjų4salotų. — Ir viskas? — Jų daug, — Hopė pakštelėjo jam į skruostą. — Ačiū. Baras atrodo tikrai gražiai. — Atrodys dar gražiau, kai įstatys kranelius ir įpils man alaus. Po kokios valandos atnešiu tau tuos apgailėtinus pietus. — Lauksiu. O jei įdomu, pusryčiams turiu bandelių su cinamonu. — Tai lauksiu ryto.

15 skyriu s

JL JL opė atsisveikino su paskutiniais svečiais. Vakar vidurnak­

tį atūžusi audra atnešė ilgai lauktą lietų ir nušlavė ilgai tvyrojusią kai­ trą. Hopė pažvelgė pro automobilių aikštelėje susigrūdusias mašinas į lengvojo kultūrizmo centrą. Reikėtų atrasti dvidešimt minučių ir pafotografuoti. Vėliau bus galima rekonstruoto pastato nuotrauko­ mis atnaujinti interneto svetainę. Bet šis rytas skirtas kitiems dalykams. Hopė grįžo į virtuvę, kur Kerolė šveitė granito stalviršį. — Reikia į parduotuvę, — tarė Kerolė. — Žinau, apsipirkimas yra tavo šiandienos darbų sąraše, bet verčiau eisiu aš. Ližei bus jau­ kiau, kai namuose mažiau žmonių. — Nežinau, ką be tavęs daryčiau. — Ir nesistenk sužinoti. Paimsiu sąrašą ir viską nupirksiu. Vė­ liau ateis Džastina, todėl abiem galėsi papasakoti naujienas. Hope, kaip manai, kas nutiks, jei surasite Bilį? — Nežinau. Jei ji išnyks, tuomet ilgėsiuosi jos. — Suprantu. M an patinka, kad galiu su ja garsiai kalbėtis ir nesijausti, kad kalbuosi su savim. Ir visada jaučiu ją šalia. Zinai, ką turiu omeny. 238

— Tikrai taip. — Ilgai neužtruksiu. — Kerolė čiupo rankinę ir įsidėjo sąra­ šą. — Oi, kur mano galva? Kai šįryt pradėjai pasakoti apie tą laišką, pamiršau pasakyti naujieną. Lengvojo kultūrizmo centrui Džastina pasamdė valdytoją ir pavaduotoją. — Jau rado tinkamas darbuotojas? Tai puikios naujienos. Ar jos — vietinės? — Taip, turi daugybę patirties ir, pasak Džastinos, tiek energi­ jos, kad užtektų keliems žmonėms. — Atrodo, ji rado būtent tai, ko ieškojo. — Džastina turi akį, — Kerolė viena ranka apglėbė Hopę, — ir sugeba išsirinkti geriausius darbuotojus. Susitiksime po kelių valandų. Likusi viena Hopė įkvėpė ir apsidairė. Visą rytą apie tai gal­ vojusi, ji pasuko laiptų link. Geriausia bandyti užmegzti kontaktą mėgstamiausiame Ližės kambaryje, pagalvojo ji. Išėjus iš kabineto, suskambo jos telefonas. Moteris nenoriai iš­ sitraukė aparatą ir atsiliepė. — Labas rytas, Bunsboro svečių namai. Po dvidešimties minučių Hopė vėl pabandė susikaupti ir susi­ tikti su Liže. Bet tada pro duris įlėkė Eiverė. — Užtrukau. Jau bandei su ja pasikalbėti? — Ne, mane sutrukdė. Ar žinai tokią Mairą Grim? — Galbūt. Pažįstu Brentą Grimą. Nuolatinis „Vestos“ lanky­ tojas, dirba Thompsons. Atrodo, Maira — jo vyresnioji sesuo. O kas? — Savo kuklioms antrosioms vestuvėms atšvęsti ji norėtų užsi­ sakyti svečių namus. Girdėjau, kad prieš šešiolika metų ji išsiskyrė su Mikiu Siubeikeriu, susigrąžino savo mergautinę pavardę, gyvena ke­ lios mylios už Bunsboro ir dirba „Bast“ laidojimo paslaugų įmonėje. — Tikiuosi, man neteks su ja turėti reikalų. — Ten ji prieš trejus metus susipažino su savo būsimu vyru, kai jis laidojo žmoną. 239

— Oho... Niekada nemaniau, kad šarvojimo salėje galima už­ megzti romaną. — Meilė visada randa kelią, — nusijuokė Hopė. — Tai štai, ji teiravosi dėl šventės. Jie ketina susituokti kitą mėnesį. — O jie greiti. — Mes nejaunėjame, sakė ji. Norėtų pavakare surengti nedide­ les vestuves. Dalyvautų maždaug dvidešimt ar dvidešimt penki žm o­ nės. Vėliau praneš daugiau detalių. — Nedidelė antrųjų vestuvių ceremonija popietės metu, — E i­ verė pasvarstė. — Galėčiau pagaminti kokių nors paprastų valgių, o mūsų kepyklėlė iškeptų tortą. — Būtent taip ir pasiūliau. Ji ketina pasitarti su savo sužadėti­ niu. Bet jau išsitarė, kad tas sutiks su viskuo, ką ji išrinks. — Tuomet paranku. — Jos balsas skambėjo itin džiugiai. Malonus pokalbis. Na, — Hopė žvilgtelėjo laiptinės link ir jau sukosi eiti, bet čia vestibiulio duris atplėšė Klerė. — Jei tik netrukdysiu, noriu eiti ir aš. Ližė man labai pagelbėjo. Pamaniau, jei būsime visos trys, tai gal bus geriau. — Puiki mintis. Kilkime j „Elizabetą ir Darsį“, jos mėgstamiau­ sią numerį. — Keista, ar ne? — tarė paskui Eiverę kopianti Klerė. — Bet nebaisu. Lyg eitum pasikalbėti su drauge, kurios gerai nepažįsti, bet ji tau rūpi. — Kiekvieną dieną vis daugiau sužinau. Ližės gyvenimas buvo labai suvaržytas. Ne tik dėl laikmečio ar kultūros. Jos tėvas buvo labai griežtas, tiesiog nepalenkiamas. Tarp jos sesers popierių neradau nė vieno laiško nuo Elizos. O juk privalėjo būti. Tais laikais žmonės labai dažnai rašė laiškus. — Devyniolikto amžiaus elektroniniai laiškai... — pajuokavo Eiverė. 240

— Seserys tikrai turėjo susirašinėti, — sutiko Klerė. — Bet jei tėvas buvo toks kietas, gal jis sunaikino visus Ližės laiškus? — Spėju, kad taip. Iki šiol skaitytuose laiškuose radau daug užuominų, — tęsė Hopė. — Ketrina jo bijojo. Sunku įsivaizduoti, ką reiškia bijoti savo tėvo. M anau, ištekėjusi ir tapusi nepriklausoma nuo tėvo Ketrina įkūrė mokyklą būtent todėl, kad pati su seserimi kentėjo nuo suvaržymų. Ji mėgo skaityti ir per karą atrado potraukį medicinai. Norėjo ją studijuoti, bet tai buvo neįmanoma. — Tuomet įsteigė mokyklą, kad kitos mergaitės galėtų mokytis ir siekti savo svajonių, — Klerės akys sudrėko. — O Ližė? — pridėjo Hopė. — Ji troško tik mylėti, ištekėti, sukurti namus ir šeimą. To išjos tikėjosi ir tėvas, tik jam nerūpėjo, ką myli duktė. Hopė įkišo raktą į spyną ir atidarė duris. — Vakar šiame kambaryje buvo apsistoję svečiai. Kambarys dar nesutvarkytas. — Manau, nenumirsim, išvydusios sukuistą lovą. Atsisėsk, Klere, — pasiūlė Eiverė. — Aš gerai jaučiuosi. — Nėščios moterys turėtų naudotis kiekviena galimybe pasė­ dėti. — Tu teisi, — Klerė įsirangę į aksomu aptrauktą violetinę kėdę. — Kaip manai, ar Ližė lieka šiame numeryje, kai būna svečių? — Nežinau. Kartais ją pajuntu savo kambaryje. Arba bibliote­ koje, kai einu pripilti viskio į grafiną arba kavos į aparatą. — Ji mėgsta būti su tavim, — nusprendė Eiverė. — Papasakok apie laišką. — Jau pasakojau. — Papasakok dar kartą. Gal ir ji pasiklausys. — Laiškų yra šimtai. M ano pusseserė ir mokyklos archyvare labai pasistengė surasti Ketrinos ir jai rašytų laiškų. Dauguma jų, taip 241

pat ir mano skaitytų yra skirti jai. Tai laiškai nuo draugų, giminaičių, jos guvernantės, muzikos mokytojo ir panašiai. Eiverė linktelėjo ir atsisėdo ant lovos krašto. — Yra jos vyro Džeimso Derbio laiškų ir keletas Ketrinos laiškų jam. M an šitie įdomiausi. Juose galima įžvelgti jausmų raidą, aistrą, humorą ir pagarbą. Manau, jis pirmas įsimylėjo Ketriną. O vyro mei­ lė ir supratimas padėjo jai atrasti save. — Ketrinai pasisekė, — nusprendė Klerė. — Ji ištekėjo už ją mylinčio vyro. — Manau, drauge jie buvo tikrai laimingi, — tarė Hopė. — Jis ne tik finansavo daugumą jos įsteigtų mokyklų, bet ir skatino jos vi­ ziją. Jis buvo kilęs iš geros šeimos, turtingas ir gerbiamas visuomenėje žmogus, todėl Ketrinos tėvas palaimino jų santuoką. Tačiau jie ir my­ lėjo vienas kitą. Ketrina gyveno visavertį gyvenimą su mylimu vyru. Jie tuokėsi ne dėl turto ar iš pareigos. Užuodusi magnolijų kvapą Hopė prisėdo šalia Eiverės. — Meilė jai atvėrė gyvenimą. Ji mylėjo seserį, bet toji buvo jau­ na, išsigandusi ir dar nežinojo, ką reiškia mylėti. Iš laiškų supratau, kad Ketrina saugojo savo sesers paslaptį. Manau, ji buvo labai lojali ir būtų negalėjusi tavęs išduoti. Ji susirašinėjo su jūsų pussesere Sara Elen. Jos buvo panašaus amžiaus ir dalijosi savo širdies paslaptimis, mintimis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Ketrina baiminosi, kad tėtis ne­ sužinotų, jog bėgdavai iš namų susitikti su Biliu. Jis buvo mūrininkas ir dirbo prie tavo tėčio namo, ar ne? Pasakyk, ar tai tiesa, kad galėčiau toliau ieškoti. Prie balkono durų pasirodė Ližė. — Jis ant akmens išgraviravo širdelę su mūsų inicialais jos vi­ duryje. Tą akmenį įmūrijo į sieną, kad išliktų amžinai ir niekas kitas to nežinotų. — Koks buvo jo vardas? — paklausė Hopė. 242

— Bilis. M ano Bilis... Vieną šeštadienio popietę ėjau ten, kur man buvo leidžiama vaikščioti. Priėjau upelį ir išvydau jį žvejojantį. Jis tuomet neturėjo žvejoti, o aš neturėjau ten eiti. Tą gaivią kovo popietę pro tirpstantį ledą veržėsi upelio srovė. Ližė užsimerkė, prisiminimais grįždama atgal. — Jaučiu, kaip pavasaris bando nugalėti žiemą, nors vietomis dar plyti sniegas. Dangus buvo žiemiškai pilkas ir pūtė žvarbus vėjas. Atsimerkusi ji nusišypsojo. — Bet jis stovėjo čia ir jau nebebuvo šalta. M ums nereikėjo kal­ bėtis. T ik pažvelgę vienas į kitą pajutome, tarsi milijoną metų vienas kitą pažįstame. Žvilgsnis, žodis — ir širdys atsivėrė. Kaip tuose Ketės man skaitytuose romanuose, kuriuose rašė apie meilę iš pirmo žvilgs­ nio. O aš tuo netikėjau. Hopė prasižiojo, norėdama ją pertraukti. „Pasakyk Bilio pavar­ dę, tik pavardę...“ Bet neprisivertė. — Susitikdavome, kai man pavykdavo pabėgti, ir mylėjome vie­ nas kitą likusį šaltą kovą, pražydusį pavasarį ir suvešėjusią vasarą. Ližė ištiesė ranką Hopės pusėn. — Juk įsivaizduoji, koks tai jausmas. Visos jūs žinote, ką reiškia jausti stiprius jausmus kitam žmogui. Jis buvo amatininkas, kaip ir jūsų mylimieji. T ik dirbo ne su medžiu, o su akmeniu. Vien dėl to, kad paprastas darbininkas, mano tėvui jis būtų atrodęs per žemo ly­ gio. Mes tai žinojome. — Ar tavo tėtis sužinojo, kad judu susitikinėjate? — pasiteiravo Hopė. — Jis niekada nebūtų patikėjęs ar įtaręs, kad galėčiau jam šitaip nepaklusti. Išrinko man sužadėtinį, o aš pasipriešinau. Taip anksčiau niekada nebuvo. Bet jis reagavo taip, lyg nieko neįvyko, ir toliau pla­ navo vedybas. Aš priešinausi, bet nebūčiau galėjusi to išvengti. O dar karas... Ji pasisuko į Klerę. 243

— Tu žinai, ką padaro karas kareiviams ir tiems, kurie lieka laukti ir gyvena baimėje. Bilis sakė, kad privalo kariauti — kitaip savęs negerbs. Maldavau neišvykti, bet jis buvo nepalaužiamas. Ta­ rėmės, kad išvyksime kartu ir susituoksime. Kol jis grįš iš karo, aš pagyvensiu su jo šeima. — Kur ji gyveno? — paklausė Eiverė. — Čia? — Ližė pasitaisė aukštą suknelės apykaklę ir apsidai­ rė. — Netoli? Nyksta. Aiškiai matau jo veidą, girdžiu jo balsą, jaučiu jo prisilietimą. Jo tvirtos rankos. Raideris... — Taip, — sumurmėjo Hopė. — Jo rankos tikrai tvirtos ir kie­ tos. Tai pabėgai iš namų su Biliu? — Negalėjau. Tą vakarą mano tėvas pasirašė sutartį dėl mano vedybų. Reikėjo tylėti, bet įsiutau ir pradėjau šaukti. Galvojau apie išvykstantį į karą Bilį ir šaukiau ant savo tėvo. Nė už ką nenorėjau tekėti už kito. Jis galėjo mane mušti, užrakinti, išmesti — ir vis tiek nebūčiau sutikusi daryti to, ko jis iš manęs reikalavo. M ano mama neištvėrusi nubėgo į miegamąjį, o jis man sudavė, nutempė į kambarį ir užrakino. Ližė atsargiai palietė skruostą, tarsi visa tai nutiko neseniai. — Negalėjau nei išeiti, nei pabėgti. Tris dienas ir tris naktis tė­ vas laikė mane užrakintą kambaryje, pakišęs tik duonos su vandeniu. Todėl teko apgauti. Atsiprašiau ir pasakiau — tebūnie jo valia. Visą laiką melavau ir vis laukiau palankios progos. Vieną gūdžią naktį pa­ siėmiau viską, ką galėjau panešti, ir pabėgau. Palikau namus, šeimą, labai mylimą seserį ir išvykau pas Bilį. Išsigandusi ir susijaudinusi sėdau į traukinį Filadelfijon. Paskui keliavau karietomis. Buvo labai karšta vasara. Susirgau. Parašiau jo mamai. Turbūt. Aš nykstu.... Pa­ rašiau jai ir atvykau čia. Jis buvo čia. — Bilis atėjo į svečių namus? — paklausė Hopė. — Beveik. Jis jau buvo pakeliui. Girdėjau patrankos šūvius, bet labai sirgau. Jis jau ėjo. Jis pažadėjo. Aš laukiu... 244

— Eliza, mums reikia sužinoti jo pavardę, visą vardą, — Hopė atsistojo. — Jo vardas Viljamas? — Ne. Jis — Bilis, Džozefas Viljamas. Jis savo rankomis pasta­ tys mums namą. Ar Raideris pastatys tau namą? — Jis jau jį pasistatė. Eliza... — M udu auginsime šunis. Aš palikau savo šunis, namus ir šei­ mą. Bet mes turėsime kitų šunų, savo namus ir sukursime šeimą. A t­ rodo, aš laukiausi. — O Dieve... — sumurmėjo Eiverė. — Moterys jaučia, kad laukiasi, ar ne? — paklausė Ližė Klerės. — Manau, taip. — Nespėjau jam pasakyti. Ėmiau tai nujausti tik čia atvykusi. Tada — karštis, liga. Ir aš nykstu. Per ilgai... — ji pakėlė ranką, per kurią jau buvo galima matyti kiaurai. — Viskas nyksta. — Neiš... — pradėjo sakyti Hopė, bet Ližė išnyko kaip ir jos ranka. — Besilaukianti, serganti ir vieniša, o mylimasis išėjo į karą... — Eiverė priėjo prie Klerės ir paėmusi jos ranką priglaudė prie savo skruosto. — M an buvo visai kitaip. Niekada nebuvau vieniša — turėjau mylinčią šeimą. Bet suprantu, kaip ji baiminosi. Dieve, kokia ji ryž­ tinga! Viską palikusi, pasiėmusi tik kelis daiktelius, atvyko į svetimą kraštą ir suvokė, kad laukiasi. — Tada susirgo ir mirė, girdėdama patrankų šūvius. Bilis kovojo Antietamo mūšyje, — nutarė Hopė. — Esu tuo tikra. Jis buvo karei­ vis ir gyveno kažkur netoliese. — Jo šeima — irgi, — priminė jai Eiverė. — Ir mums reikia ieškoti ne Viljamo, o Džozefo Viljamo. Gal Viljamso? Ar jie vadino jį Biliu? — Nežinau, bet dabar žinome galimą vardą su antruoju vardu arba vardą su pavarde. Tai gali mums padėti. 245

— Kuo ilgiau Ližė kalbėjo ar stengėsi kalbėti, tuo sparčiau nyko. Jos kontūrai tapdavo vis labiau permatomi. Hopė linktelėjo Klerei. — Taip buvo ir tada, kai aš su ja kalbėjausi. Gal tai turi ką nors bendra su energija? Galėčiau paskaitinėti apie paranormalius reiški­ nius, vaiduoklius ir panašiai. Bet tai atims laiko, kada galėčiau ieškoti informacijos apie Bilį. O jis — daug svarbiau. — Pasakysiu Ovenui, kad pasidomėtų. Bet Ližė su mumis kal­ bėjosi! Eiverė atsistojo, paėmė Klerės ir Hopės rankas. — Ji kalbėjo su mumis visomis. Visą tą laiką ji niekam negalėjo papasakoti savo istorijos. Ji tik troško Bilio, namų, šeimos ir šuns. Norėčiau, kad pasirodytų ir jos tėvas. Nemoku išsikviesti dvasių, bet vertėtų pabandyti. — Dabar čia jos namai, — atsiduso Hopė. — O mes — jos šeima. — Ližė psirodė Beketui, — pasakė Eiverė. — Kažkokiu būdu jis paskatino ją pasirodyti. Gal jis Ližei priminė Bilį? Galbūt visi jie — Bekas, Raideris ir Ovenas jai jį primena? Ližė jais pasitiki ir rūpinasi. Tarp jų yra kažkoks ryšys. Galbūt kažkas daugiau nei tik dėkingumas už atstatytus svečių namus. — Aha... — Hopė suraukė antakius. — Tu teisi. Yra kažkas... — ji nutilo, išgirdusi apačioje atsidarančias duris ir balsus. — Atėjo va­ lytojos. — Turiu grįžti į knygyną, — Klerė išsiropštė iš kėdės. — Reikė­ tų visa tai užrašyti. Taip ir padarysiu. Gal skaitydamos tuos užrašus, pastebėsime dar ką nors, ką praleidome klausydamos pasakojimo. — Kai tik galėsiu, iškart pradėsiu ieškoti Džozefo Viljamo ar Viljamso, — pažadėjo Hopė lydėdama drauges apačion. — Reikėtų mums visiems šešiems susitikti. Džastina irgi galės prisidėti, jei tik norės. 246

— Rytoj vakare aš laisva. Klere, galėsi pasisamdyti auklę? — Viskuo pasirūpinsiu, — pažadėjo Klerė. — Susitikime šiame kambaryje. Galbūt dar kas nors įvyks. Jos stabtelėjo vestibiulyje pasikalbėti su valytojomis. Suskambus telefonui, Hopė atsisveikino su draugėmis. Mąstydama apie būsimą susitikimą, ji išėjo į tvankų karštį. N u­ sprendusi kuo nors užimti rankas, ėmė rauti piktžoles. Tyrinėdami jie patyrė persilaužimą. Hopė tuo neabejojo. Nuo šiol jiems turėtų labiau sektis. O kas tada? — pagalvojo Hopė. Kas atsitiks, kai sužinosim, kur gyveno, kaip ir kada mirė Bilis? Kaip tai paveiks Ližę? Ližė taip ir nepasimėgavo gyvenimu. Kai atrodė, kad jis jau pra­ sideda, iškart pasibaigė. Tačiau Ližės dvasia išliko ištikima, atjaučian­ ti, linksma ir aistringa. Ir mylinti. Ji visa tiesiog švytėjo meile. Jie tikrai būtų laimingai gyvenę, mąstė Hopė. Būtų turėję namą, šeimą, šunų... Nors buvo labai jauna ir patyrė daugybę sunkumų, ji tiksliai žinojo, ko nori, ir to siekė. O tu ko nori? — savęs paklausė Hopė. Iškilus šiam netikėtam klausimui jos rankos sustingo ore. Aš juk turiu viską, ko noriu, ar ne? Mėgstamą darbą, brangius draugus bei šeimą, kuria visada galiu pasikliauti. Ir man patinkantį vyrą, su kuriuo patiriu malonumą. Kaip ir sakiau Raideriui, to užtenka. Tai netgi daugiau nei pa­ kankamai, nusprendė ji. Tačiau kažkas viduje skaudžiai gnybtelėjo ir buvo linkęs plėstis. T ik visko nesugadink, perspėjo ji save. Nepradėk statyti oro pilių. Mėgaukis tuo, ką gauni, ir būk laiminga. Dabar. Išgirdusi įvažiuojančią Kerolę, nuėjo jos pasitikti prie mašinos. — Aš apsikrovusi, — paskelbė Kerolė. — Aš atėjau tau padėti. 247

— Ji irgi, — pamojo Kerolė, sustojus Džastinos mašinai. — P u­ santros mylios ji važiavo paskui mane. Pačiu laiku,— pamojo jai Kerolė. — Čiupk krepšį ir tempk vidun. Sandalus spalvingais dirželiais avinti ir rožinius saulės akinius dėvinti Džastina pamankštino bicepsus. — Aš galinga. Jėzau, kaip velniškai karšta... — Tikėjausi, po tos praeitą naktį praūžusios audros

oras at­

vės,— Kerolė ištraukė tualetinio popieriaus pakuotes. — Svajok toliau. — Audra nulaužė didelę ir plačią kaip Vilis B. medžio šaką ir ji nukrito skersai mano keliuko. Turėjau pasiimti grandininį pjūklą. — Pjovei grandininiu pjūklu?! — išsižiojo Hopė. — Mieloji, moku naudotis grandininiu pjūklu, medienos skaldytuvu ir viskuo, kuo prireikia. Tai būtų padaręs ir kuris nors iš mano berniukų, bet kam juos trukdyti, jei galiu pati pasidaryti? — Aš moku naudotis vejapjove, — nusijuokė Kerolė, nešdama maisto produktus vidun. — Bet jau kelis dešimtmečius gyvenu mies­ te, o Džastina — miške. Prisimeni, kaip mama nenorėjo tavęs išleisti gyventi suTomiu, kai jis nusipirko šį sklypą? — M ama baiminosi, kad tapsiu laukine. Tomis ją erzino, esą taip mane sutramdys. — Tai mamai nepatiko jūsų santykiai? — pasiteiravo Hopė. — Oi, ne. M ama mylėjo Tomį. Tiesiog kraustėsi dėl jo iš proto. Jai tik nepatiko, kad jis išsiveža mane į džiungles. Džiunglėmis mama laikė viską, kas nutolę nuo Bunsboro toliau nei per tris kilometrus. M ano tėtis užaugo fermoje netoli nuo čia ir troško kuo greičiau išsi­ kraustyti į miestą. Jie buvo sukurti vienas kitam. — Visi suranda savo vietą, — mirktelėjo Kerolė. — O manoji yra gamtoje. Puiku, kad mano berniukai panašūs į mane, todėl gyvena netoliese. 248

— Ne, pabūk, — sustabdė Hopė Džastiną, kai toji vėl pasisuko eiti. — Pati atnešiu likusius produktus. Išgerk ko nors šalto. Kai viską sunešiu, papasakosiu naujienas apie Ližę. — Sėdėsiu ir stebėsiu, kaip sesuo dėlios maistą. — Tu amžinai mane kontroliuoji. — Nes tu amžinai be to negali. Šypsodamasi Hopė paliko seseris ir pasuko Kerolės mašinos link paskutinių pirkinių. Viską paėmusi ji pamatė j aikštelę įsukantį raudoną naujausio modelio „BM W Roadster“. Mašina buvo nematyta. Bet ji atpažino prie jos vairo sėdinčią moterį. Hopė pajuto, kaip aptirpsta žandikau­ lis ir įsitempia pečiai. Kai Seridana Meisi-Vikam iššoko iš mašinos savo Louboutin Stiletto aukštakulniais, Hopė net nesistengė išspausti šypsenos. Moters plaukai lengvai krito spindinčiomis garbanomis. Hopė neabejojo, kad pakeliui Seridana stabtelėjo penkioms minutėms pa­ sitaisyti šukuosenos ir makiažo. Ji dėvėjo pastelinės spalvos siaurą prigludusią, veikiausiai Akris suknelę, buvo pasipuošusi kabančiais auskarais iš platinos ir žaižaruojančiu vestuviniu žiedu, kokio nepa­ stebėtų nebent aklas. Tai bent pasisekė... — prikando lūpą Hopė. O aš suprakaitavusi, po ravėjimo drabužiai ištepti žemėmis ir nuo pat ryto nespėjau dar­ syk pasitepti lūpų blizgiu. Puikumėlis... — Seridana? — pratarė ji. Moteris nusiėmė akinius nuo saulės ir įsimetė juos į rožinės spalvos odinį rankinuką. — Vienąkart tave perspėsiu ir daugiau nebekartosiu. Atšok nuo Džonatano! Jos veidą darkė įtūžis, bet Hopė nesuprato jo priežasties. — Kad jo čia nesimato nė per kilometrą. 249

— Tai dabar meluosi tiesiai man į akis? Žinau, kad jis čia buvo. Nebandyk meluoti. Žinau, kad su tavim susitiko. Puikiai suprantu, ką rezgi. — Neketinu meluoti tau į akis ar už nugaros, nes išvis neturiu dėl ko meluoti. Manyk, kad supratau tavo nereikalingą perspėjimą. Dabar man reikia dirbti, tad saugiai grįžk namo. — Klausyk, tu, kale! — Seridana sugriebė Hopę už alkūnės ir suleido nagus. — Žinau, kad Džonatanas čia buvo! Jis sustojo įsipilti degalų. Mačiau čekį. Aš ne idiote. Taip, pavydžios moterys rausiasi vyrų kišenėse, skaito jų elek­ troninius laiškus, tikrina čekius. Koks liūdnas gyvenimas, pagalvojo Hopė. — Geriau su juo pačiu pasikalbėk. Bet galiu pasakyti, kad vasa­ ros pradžioje jis tikrai buvo čia užsukęs. Perdavė savo tėvo pasiūlymą vėl dirbti jo viešbutyje. — Tu melagė ir kekšė! — Nei ta, nei ta, — Hopė ištraukė ranką iš jos gniaužtų. — Jei Džonatano tėvas būtų norėjęs, kad grįžtum, aš apie tai žinočiau. O tu nė už ką nebūtum atsisakiusi tokios galimybės. — Akivaizdu, kad abiem atvejais tu klysti. — Šįkart tau nepavyks tie žaidimėliai kaip anksčiau! — ėmė šaukti tik dar labiau įsiutusi Seridana. — Dabar aš — Džonatano žmona, o tu — niekas! Seridana buvo gerokai suspaudusi jos alkūnę nagais, bet Hopė atsispyrė norui ją pasitrinti. — Niekad ir nežaidžiau jokių žaidimėlių. — Miegojai su Džonatanu, kad gautum viešbučio valdytojos darbą, ir siekei, kad jis tave vestų. Žinau, kad vėl bandai prisiplakti. Manai, nežinau, kur jis dingsta, kai aiškina, kad jam — verslo kelionė ar vėlyvas susitikimas? Jei nebūtų tokia susierzinusi, Hopė pajustų Šeridanai gailestį. 250

Bet ji pasistengė sutelkti visas jėgas, stengdamasi susitvardyti ir ne­ siginčyti. — Seridana, įsikalk į galvą: Džonatanas man visiškai nerūpi. Jei manai, kad po to, kaip jis su manimi pasielgė, dar galėčiau su juo mylėtis — tikrai esi idiote. — Tu melagė kalė! Seridana trenkė Hopei per veidą. Priblokšta moteris vos susilai­ kė netrenkusi atgal. — Tuoj pat prisipažink arba... — Verčiau pasitraukite, — Raideris stumtelėjo Seridaną. — Ir kuo toliau. — Patrauk nuo manęs rankas, arba tuoj iškviesiu policiją! — Prašom. Jei norite, pats mielai ją iškviesiu. — Raideri... — Eik vidun, Hope. — Aha, varyk, varyk! — atmetusi savo gražius plaukus pasišai­ pė Seridana. — Kaip pasprukai, Džonatanui pasakius, kad tarp jūsų viskas baigta. — Aš niekur nesiruošiu eiti, bet patariu tau keliauti savo keliais. — Ir keliausiu. Tiesiai pas tavo bosą. Geriau jau pradėk ieškotis naujo darbo, nes kai jam papasakosiu, ką rezgi, tave tuoj iš čia išspirs. — Tai gal jau pradėkite? — išėjusi pasiūlė Džastina. — Čia yra mano svečių namai. Hopė — jų šeimininkė. Tad verčiau apsiramin­ kite, antraip liepsiu savo sūnui iškviesti policiją, kad jus palydėtų iš mano valdų. — Hopė jumis naudojasi. Kaip ir visais kitais. Džonatanas man papasakojo, kaip ji jam skambino, maldavo jį čia atvažiuoti ir vėl pri­ imti dirbti. — Mergyt, jei tokioje ankstyvoje vedybinio gyvenimo stadijoje jau turite problemų — prasti popieriai. Atvažiavus čia ir išsiliejus ant Hopės jų neišspręsite. 251

— Kai išvykau iš Vašingtono, Džonataną mačiau tik kartą, — teisinosi Hopė. — Niekada jam neskambinau. Niekada su juo ne­ miegojau. M an jo nereikia, Seridana. Ir stebiuosi, kam reikia jo tau. Kai Seridana metėsi į priekį, Raideris dėl visa ko atsistojo tarp jos ir Hopės. — T ik paliesk ją ir pažadu, kad pasigailėsi. Seridana prisimerkė. — Ak štai kaip... Ir vėl miegi su boso sūnumi? Kaip apgailėtina... — Ponia, visas tuzinas vyrų matė, kaip trenkėte Hopei. Visi jie nueis į teismą ir paliudys — būsite apkaltinta užpuolimu. — Aš... — Patylėk, Hope, — pertraukė ją Raideris. — O jūs lipkite j savo automobilį ir nešdinkitės iš čia. Ir negrįžkite. Mažame miestely­ je kalbos greitai sklinda. Jei išgirsiu, kad vėl pasirodėte — pasirūpin­ siu, kad jus areštuotų. Neabejoju, Vikamai tiesiog šokinės iš džiaugs­ mo, tituliniame Washington Post lape išvydę savo suteptą pavardę. — Ji jumis naudojasi, — virpančiu balsu galiausiai ištarė Seri­ dana su ašaromis akyse. — Ji naudojasi tavimi ir stengiasi sugriauti mano santuoką. Pats gailėsiesi, kai ji tave pames dėl didesnio laimikio. — Seridana? — tarė Džastina su stebinančiu švelnumu bal­ se. — Jūs tik dar labiau apsikvailinsite. Važiuokite namo. — Žinoma. Vis tiek neįmanoma tikėtis protingo pokalbio su prasčiokais. Kai Seridana nužingsniavo prie savo automobilio, Džastinos šypsena dar labiau nušvito. — Gero kelio! — šūktelėjo ji ir, BM V nurūkus, apsikabino Hopę per pečius. — Mieloji, tik nesinervink dėl tos apgailėtinos kvailės. — Atleiskite. Aš labai atsiprašau. Raideris pasisuko, norėdamas įsitikinti, ar B M W tikrai nuva­ žiavo. O atsisukęs pamatė Hopės veidu riedančias ašaras. — Liaukis. Neverk. 252

— Atsiprašau. — Neprivalai dėl nieko atsiprašinėti. Eime vidun, — paskubino Džastina. — Uždėsim ant skruosto ledo. Ji tau gerokai trinktelėjo, ar ne? — Atsiprašau... — vis kartojo Hopė, net neįsivaizduodama, ką pasakyti. — M an reikia... Hopė išsivadavo iš Džastinos ir nulėkė pro nustebusią Kerolę viršun į savo kambarį. — Raideri, eik pas ją. — Ne, ponia. Džastina pasisuko į sūnų ir rankomis įsirėmė į klubus. Jos akys liepsnojo. — Tuoj pat eini pas ją! Po galais, kas tau darosi? — Ji verkia. Aš taip nesielgsiu. Tu taip darai. Tu ir eik. Nagi, mama, nueik tu. — Kad tave perkūnas su perkūnėliais, — Džastina sudavė kumščiu per krūtinę. — Kokius čia vyrus užauginau, kad nedrįsta nueiti pas verkiančią moterį? — Tokius kaip aš. Prašau, mama. Pasikalbėsiu su Hope, kai ji nustos verkti. Tu žinai, ką jai pasakyti, ir mokėsi nuraminti. Džastina tūžmingai atsiduso. — Puiku. Daryk, ką visąlaik darai, — nusiųsk jai sumautų gėlių. Nužvelgusi žudikišku žvilgsniu Džastina pasisuko ir ėmė lipti viršun. Susiraukęs Raideris pasikasė krūtinę, išsitraukė telefoną ir su­ rinko vietinio floristo numerį.

16 skyriu s

astina jau norėjo pasinaudoti atsarginiu svečių namų šeimininkės buto raktu. Tačiau pagalvojusi, kad šiandien Hopės pri­ vatumas ir taip ganėtinai sutrikdytas, ji tik užlipo į ketvirtą aukštą. Galvoje tvenkėsi tamsios mintys apie kvailas moteris, visus kaltinan­ čias dėl savo nevykusios santuokos, ir vyrus, kurie bejėgiai susitvar­ kyti su moterų ašaromis. Ji jau kėlė ranką pabelsti, bet durys greitai ir lengvai atsidarė. Hopė iškart pašoko nuo sofos, kur sėdėjo verkdama. — Ne aš jas atidariau, — Džastina iškėlė rankas. — Kažkas tavimi rūpinasi. — M an reikia tik kelių minučių nusiraminti. — Tau reikia paguodos, o jei nebūtų toks ankstyvas laikas — ir trijų taurių viskio. Susitarkime dėl paguodos ir arbatos. Tuoj užpli­ kysiu. Džastina priėjo, apsivijo rankomis Hopę ir tvirtai suspaudė. — O Dieve, Dieve... — bejėgiškai sušnabždėjo Hopė, dėkinga už neprašytą paramą. — Kaip klaiku. Džastina raminamai pasūpavo. 254

— Na, jei matuosime skalėje nuo vieno iki dešimties, kai vienas balas — įsipjauni peiliu popieriui pjaustyti, o dešimt balų — mačete, sakyčiau, pasiekei tik tris. Bet ir tiek prastai. — Aš atsipra... — Daugiau neatsiprašinėk už netinkamą kitų žmonių poel­ gį, — griežtai ištarė Džastina, bet raminamai patrynė Hopei nugarą. — Aš su Džonatanu draugavau ne dėl karjeros. O Raideris... Prašau, tik negalvok taip. — Prisėskim. Pasakysiu, kodėl neprivalai man nieko aiškinti. Mieloji... — tarė ji, pažvelgusi į raudonus dryžius ant Hopės skruos­ to. — Leisk, uždėsiu šaltą kompresą. — Viskas gerai, — Hopė instinktyviai priglaudė ranką prie silp­ nai, bet nuolat tvinkčiojančios vietos. — Nieko čia baisaus. — Trenkė tiesiai į skruostikaulį. Gražius juos turi, bet tai len­ gvas taikinys. Dabar atsisėsk. Džastina nuėjo į virtuvėlę ir įkišo galvą į šaldytuvą. — Nerandu šaldytų žirnelių. Kai gyvenau su berniukais, visada turėdavau jų šaldytuve. Ir visą laiką turiu. Jie amžinai sugeba ką nors susižeisti. — Džastina rado maišelius, ištraukė vieną ir pridėjo į šį ledukų. — Šitas padės. Palaikyk kelias minutes prie skruosto, — pri­ sakė ji ir įdavė maišelį Hopei. — Tai kuo aš ten baigiau? — Džastina... — O, tiesa. Tu ir tas bevertis šūdžius Džonatanas Idiothemas. Tyčia iškraipyta pavardė privertė Hopę nusijuokti. — Kiekviena moteris turi teisę suklysti. Ir aš klydau, kai šešioli­ kos pamečiau galvą ir susidėjau su beverčiu šūdžiumi M aikuTrum enu. Jis buvo man neištikimas su karinio orkestro šokėja milžiniškais papais. Dabar jis dukart išsiskyręs ir, atrodo, rengiasi skirtis trečią kartą. Tuo viskas ir pasakyta. Ji toliau plepėjo, nors abi žinojo, kad tik tam, jog Hopė per tą laiką aprimtų. 255

— O kas nutiko tai šokėjai? — pasiteiravo Hopė. — Ji sustorėjo. Gal ir negražu pūstis ir jaustis pranašesnei, bet kiekviena moteris turi teisę kartais tokia būti. — O, Džastina... — pusiau linksmai, pusiau liūdnai atsiduso Hopė. — Mieloji, tu tik atidavei tikėjimą ir jausmus į netinkamas ran­ kas, plika akimi matyti, kad jis negerbia ir savo žmonos, bet tai jau nebe tavo problema. Toji kvailė fantastiškais aukštakulniais ir pa­ klaikusiomis akimis norėtų su tavim pasidalyti savo problema. Tada galėtų tave apkaltinti dėl akivaizdaus fakto, jog jos vyras yra bevertis šūdžius. — Žinau. Žinau, Džastina, bet kokia bjauri painiava... — Toji painiava jos, o ne tavo. Galėjai jai pasakyti, kad D žona­ tanas pasiūlė tau tapti jo meiluže. — Nemačiau prasmės. Vis tiek nebūtų manim patikėjusi. — Iš dalies, manau, būtų. Manau, ji šiek tiek nutuokia, kokia yra tikroji padėtis. Džastina atsistojo ir surado servetėles. Vėl atsisėdusi švelniai palietė Hopei skruostą. — Jis ją siutina ir žemina. Todėl ji norėjo pažeminti tave. Štai dėl ko man skauda širdį. O jei kalbėsime apie Raiderį, kodėl turėčiau manyti, kad su juo draugauji dėl karjeros? Tu jau esi svečių namų šeimininkė, be to, puiki. Raideris turi trūkumų, bet Dievas žino, jis geras žmogus, patrauklus ir numanau, kad žino, kaip elgtis su mote­ rimi lovoje. — O Dieve... — Mieloji, gal tau ir gėda apie tai kalbėti, bet jei šioje drau­ gystės stadijoje judu su Rai nepatiriate aukščiausio pasitenkinimo, tai velniškai gaila. O tu esi principinga ir išdidi. Jei nebūtum, dabar tąsytumeisi su tuo kvailą moteriškę vedusiu beverčiu šūdžiumi ir pa­ sinaudotum seksu gauti iš jo tai, ko nori. 256

— Kodėl jie manęs nepalieka ramybėje? Aš juk išvažiavau. — Tu tai blondinei stovėsi gerklėj, kol ji bus ištekėjusi už D žo­ natano. M an atrodo, kad tai truks ne ilgiau nei metus. Daugiausia dvejus. Ir visada stovėsi Džonatano gerklėj. Tu pasitraukei. Bet jis niekada nesupras, kad dėl to turėtų kaltinti save. Nemanau, kad kuris nors iš jų dar kartą čia pasirodys ir tave trikdys. Bet jei pasirodys, norėčiau apie tai sužinoti. Būtinai man pranešk. — Gerai. — Nagi, leisk dabar pažiūrėti, — Džastina patraukė ledukų maišelį ir patyrinėjo Hopės skruostą. — Turėjo padėti. — M an viskas gerai. Tiesiog patyriau didelį šoką ir sustingau vietoje. Tu tikriausiai būtum jai smogusi atgal. — Mieloji, būčiau partrenkusi ją ant tos liesos subinytės. Bet čia aš taip būčiau padariusi. Tu pasielgei kitaip. Dabar eisiu plikyti arbatos. — Ačiū. — Tam ir reikalingos draugės. Grįžusi į virtuvę Džastina užkaitė virdulį ir ėmė šniukštinėti po spinteles, kol rado Hopės arbatų rinkinius. Ji išsirinko mėgstamiau­ sią — jazminų. — Dabar aš norėčiau atsiprašyti. — Tu? — Hopė nusišluostė paskutines ašaras. — Už ką? — Už mano sūnų. Jis privalėjo pas tave ateiti, paguosti, išklau­ syti ir išvirti tau arbatos. Hopė su palengvėjimu atsiduso ir nusišypsojo. — Jis jaustųsi nepatogiai. — Tai kas? Moterys privalo pakęsti vyrus, kurie palieka ati­ dengtą klozetą ar srebia kibirus alaus. Mes su tuo taikstomės. Raide­ ris visada traukdavosi nuo verkiančių žmonių. Kiti du berniukai visai normaliai į tai reaguoja, bet ne Rai. Jei nusipjausi pirštą, jis bus šalia. Bet jei verksi — jis dings. 257

— Aš jam dėl to nepriekaištauju. — Kartais vyrai turėtų sugebėti nušluostyti moteriai ašaras. Aiš­ ku, jei tik ji nežliumbia kiekvienąkart, kai įsiduria. Neklausiu, ar nori mano patarimo, nes sakysi — taip, nors iš tiesų niekam nereikalingi patarimai.Tad paprasčiausiai sakau: Hope, priversk Raiderį klausytis. Jausmus būtina išreikšti. Jie ne visada būna tokie suprantami, kaip žmonėms norėtųsi. Džastina užpylė verdančio vandens ant arbatos maišelio puo­ delyje. — Kaip jau sakiau, Raideris — geras žmogus. Protingas, išmin­ tingas, labai darbštus ir visada sako tiesą, kad ir kokia ji būtų. Jei ne­ sako — tuomet tyli. Jis turi švelniąją pusę, kurią ne visada atskleidžia, ir atšiauriąją, kurią demonstruoja per dažnai. Džastina atnešė arbatos puodelį Hopei ir pakreipė galvą. — Ir jis gyvenime su moterimi neturėjo jokių rimtų santykių. Jis moteris gerbia, žavisi, vertina, bet neįsipareigoja. Tačiau jei nepaste­ bėjai, su tavimi jis peržengė ribą. — Ne, nepastebėjau... Kodėl taip manai? — Jis ketina atsiųsti tau gėlių ir tikisi, kad kai pas tave užeis, audra jau bus nurimusi. — Džastina pasilenkė ir pabučiavo Hopei galvą. — Neleisk jam taip lengvai išsisukti. Dabar gerk arbatą ir šiek tiek pailsėk. — Ačiū, Džastina. — Į sveikatą. Einu pažiūrėti, ką veikia mano berniukai. Jei ko prireiks, skambink. — Būtinai. Džastinai pasisukus durų link, jos staiga pačios atsidarė. Sutri­ kusi moteris nusikvatojo. — Dar prie to nepripratau. Na, atrodo, Ližė kurį laiką palaikys tau kompaniją.

258

Kol mama sėdėjo su Hope, Raideris stengėsi atsikratyti įsiūčio dirbdamas. Kuo daugiau dirbo, tuo piktesnis darėsi. Subrangovai apsupo jį, nuolat malėsi, plepėjo, klausinėjo ir maišėsi ant kelio. Mane viskas velniškai užknisa... Užknisa, kad reikia atsakinėti į klausimus, užknisa, kad turiu priimti sprendimus, užkni­ sa, kad kiekvieną dieną baigiu prakaituotas ir purvinas, pyko jis. Jei dar kuris iš tų kalės vaikų priėjo prieis, tai... — Ei, Raideri, man reikia... — Atsiknisk, — atrėžė jis apstulbindamas Beketą. — Jei kas nors graužia tau subinę, verčiau sukąsk dantis.Turiu... — M an vienodai rodo, ką tu turi. Pasakiau — atsiknisk. Aš ne­ turiu laiko. Keletas subrangovų pasitraukė per saugų atstumą. — Ir aš neturiu laiko, todėl apsiramink, — Beketas primerkė liepsnojančias kaip ir brolio akis. — Brol, jei išsikrausi ant manęs — aš išsikrausiu ant tavęs, bet bent jau neišeisiu iš darbo. — Jis pasisuko ir šūktelėjo: — Laisvi! Eikit priešpiečiauti! Dabar! — Aš vadovauju brigadai ir nurodau, kada jie gali priešpiečiauti. — Nori, kad išsiaiškintume viešai? Puiku. Raideris prikando lūpą. — Priešpiečiai. Dabar. Laisvi! — šūktelėjo jis darbininkams. — Kad ir kas vyksta „M acT’s“, tvarkykis ten pats. Aš čia užsivertęs iki kaklo, — rėžė jis Beketui. — M an visiškai vienodai, kuo tu užsivertęs. Varyk namo, padau­ žyk bokso kriaušę ar ką ten tu darai. — Tavo įsakymų neklausau. — O aš nepriimu tavo kaišiojamo šūdo. Rai, jei turi problemų darbe ar susipykai su Hope, — tvarkykis. Bet kai rėki ant manęs subrangovų akivaizdoje, atrodai kaip visiškas mulkis. 259

— Neturiu jokių problemų ir nesusipykau su Hope. Atsikabink nuo manęs. Beketas priėjo prie šaldytuvo, ištraukė mineralinio buteliuką ir mestelėjo broliui. — Atvėsk, — patarė jis, kai Raideris jį sučiupo per centimetrą nuo veido. Raideris pasvarstė, ar nevertėtų buteliuką mesti jam atgal, bet atsisuko kamštelį ir gurkštelėjo vandens. — Čia pasirodė kvaila blondinė kalė ir užsipuolė Hopę. Tren­ kė jai. — Ką? Hopė trenkė kažkokiai blondinei? — Atvirkščiai, — Raideris priglaudė šaltą buteliuką prie kaklo. Keista, kad iš mano odos dar nekyla garai, pagalvojo jis. — Po galais, kas vyksta? — paklausė įėjęs Ovenas, vis dar su įrankių diržu. — Į „MacT s“ atėjo du statybininkai ir papasakojo, kad dvi moterys susipešė automobilių aikštelėje, o judu pešatės čia. — Ar panašu, kad mudu pešamės? Ovenas patyrinėjo brolius. — Atrodo, lyg ketintumėte. Po galais, kas vyksta? — Rai ką tik pradėjo pasakoti. Kažkokia blondinė trenkė Hopei. — Jėzau Kristau... Svečių namų gyventoja mušė Hopę? — Ne gyventoja, — susinervino Raideris ir suprato, kad pats viską supainiojo. — Vikamo žmona, kalė blondinė. Atėjau čia pasi­ tarti dėl eksterjero dažų ir už Kerolės mašinos pastebėjau Hopę. Ji kalbėjosi su išsipuošusia blondine. Situacija atrodė įtempta ir drama­ tiška. Blondinė rėkė iš visų plaučių. Nesikišau, bet netrukus blondinė visai pasiuto ir trenkė Hopei. Tą sušiktą pliaukštelėjimą galėjai išgirs­ ti per kilometrą. — Dėl Dievo meilės... — sumurmėjo Beketas. — Kol atbėgau, blondinė ketino darsyk trenkti. Ji aiškino viso­ kias nesąmones, kaip Hopė užsiiminėja seksu su tuo jos subingalviu, 260

kad anksčiau su juo miegojo dėl viešbučio valdytojos darbo ir visokį kitokį mėšlą. — Atrodo, tas subingalvis nusipelnė tos blondinės kalės, — pa­ stebėjo Ovenas. — Gali būti, bet ji vis staugė ant Hopės, grasino nueiti pas jos bosą ir papasakoti, esą Hopė dulkinosi su Vikamu, kad susigrąžintų darbą jo viešbutyje. Tada įsiterpė mama. — Mama? — pirmąkart Beketas šyptelėjo. — Kodėl čia nesi­ mato greitosios pagalbos mašinos? — Nemačiau, kada mama išėjo, bet ji liepė blondinei kuo grei­ čiau nešdintis. O ta pagrasino iškviesti farus. — M ama pagrasino, kad iškvies farus? — nesuprato Ovenas. — Ne mama, o blondinė. Aš pasakiau — pirmyn, tegu kvie­ čia. Na, bet ji išvažiavo. Kilo sušikta makalynė, — baigė Raideris ir gurkštelėjo mineralinio. — Baigta. — Gerai, — Beketas nusitraukė kepuraitę ir persibraukė pirš­ tais per plaukus. — Šiurkščiai, bjauriai, bet baigta. — Ji pravirkdė Hopę. — Po galais... — Beketas atsirėmė į sieną. — Atrodo, mums reiktų surengti kelionę ir pasikalbėti su tais Vikamais. — O kas bus geriau po to, kai aš judu ištrauksiu už užstatą iš kalėjimo? — burbtelėjo Ovenas. — Vikamo subaladojimas Hopei nepadės. Ji nuo to tikrai nepasijus geriau. — Užtat mes geriau pasijusim, — atrėžė Beketas, ir Ovenas buvo priverstas sutikti. — Taip, pasijusim. Aš vairuosiu. — Nereikia. Aš pats sutvarkysiu šį reikalą, — nutarė Raideris. Bet žinodamas, kad broliai jį palaiko, šiek tiek aprimo. — Juk kažkas turės už tave laiduoti, — priminė jam Ovenas. — Aš nieko nemušiu. Bent jau viliuosi, kad neprireiks. Turiu geresnę mintį. Važiuoju, o judu likusią dienos dalį tvarkykitės be ma­ nęs ir prižiūrėkite Kvailiuką. 261

— Ką ketini daryti? — paklausė Beketas. — Netrenksiu jam į snukį. Trenksiu per kišenę ir savigarbą. N u­ manau, kad tą jis supras. — Jei reikės pastiprinimo — skambink, — pasiūlė Ovenas, kai Raideris nusiseginėjo įrankių diržą. — Neprireiks.

Vairuojant į Vašingtoną jam atsirado galimybė pamąstyti. Iš tie­ sų jis neturėjo laiko, bet ir kitos išeities neturėjo. Dar pykčiui nenuri­ mus jis numanė, kuo viskas baigsis, jei jis neįsikiš. Persiutusi blondinė nueis pas Vikamą ir apšmeiš Hopę. Turbūt visko prišnekės apie ją kirpykloje, grožio salone, užmiesčio klube ir taip toliau. Naudodamasi savo įtaka tampys jos vardą po visą Vašingtoną, stengdamasi sutepti jos reputaciją. Po velnių, neleisiu, kad taip nutik­ tų, pagalvojo Raideris. Vikamas dar gali pamanyti, kad Hopė jau susigundė jo pasiū­ lymu. Jis gali susigalvoti vėl atvažiuoti į Bunsborą, skambinėti, rašyti elektroninius laiškus ir vėl jai jaukti nervus. Ir to neturi nutikti. Galima būtų Vikamą įspėti. Bet taip suteiktų tam šūdžiui per daug dėmesio ir pagarbos. Jis su savo beprote žmona pažemino Hopę. Ir tai padarė jos pačios darbo vietoje. Leiskim ir jiems pajusti tą patį, nusprendė Raideris. Atvykęs į didmiestį, jis sekė savo GPS ir keikė spūstis, idiotišką vienpusį eismą ir kitų vairuotojų nemokšiškumą. Jis nekentė Vašingtono ir vengė jo kaip maro. Tie susigrūdę pas­ tatai, keliai ir apylankos dėl užtvertų gatvių jam atrodė nepakenčiami. Greičiau jau iš čia važiuočiau namo... Bet reikia atlikti užduotį, įsakė jis sau, pagaliau radęs vietą pasistatyti automobilį. Išlipus nuo 262

šaligatvio plūstelėjo karštis ir drėgmė. Išmuštas prakaito jis priėjo senove dvelkiančias „Wickham“ viešbučio paradines duris. Čia pa­ sitiko kolonijinio stiliaus elegancija, marios žydinčių gėlių, languo­ se atsispindinti saulė ir orus durininkas su pilka raudonais apvadais uniforma. Toks orus, kad net nepasivargino atidaryti durų kažkokiam vai­ kinui su darbiniais drabužiais. Plačiame vestibiulyje plytėjo balto ir juodo marmuro grindys, aplink — gausybė milžiniškų vazų su gėlėmis. Tamsaus ąžuolo bal­ dai, krištoliniai sietynai, aksominės sofos — viskas tiesiog šaukte šaukė: aukščiausia klasė. O prie blizgančio priimamojo stalo dirbo moteris juodu kostiumėliu. Turbūt vaikščiodama podiumu ji galėtų susikrauti milijonus. — Sveiki atvykę į „Wickham“ viešbutį. Kuo galėčiau padėti? — M an reikia pasimatyti su savininku Vikamu vyresniuoju. — Atleiskite, pone, bet šiuo metu ponas Vikamas užimtas. Gal norėtumėte pasikalbėti su mūsų vadybininku? — Perduokite Vikamui, kad Raideriui M ontgomeriui būtina su juo pasikalbėti. Nesivarginkite skambinti vadybininkui ar apsau­ gai, — iš karto perspėjo jis. — T ik perduokite Vikamui, kad aš čia ir noriu aptarti kaltinimus jo marčiai dėl užpuolimo. — Atsiprašau? — Gerai išgirdote. Jei jam tai pasirodys neverta dėmesio, tai važiuoju namo ir pateikiu kaltinimus. Jei ne, jis pasikalbės su ma­ nim, — Raideris tik gūžtelėjo pečiais, kai praradusi amą moteris įsi­ stebeilijo į jį. — Aš palauksiu. Vyriškis atsitraukė nuo priimamojo stalo ir apsidairė. Tikriau­ siai ten velniškai puikus baras, pastebėjo jis. Ir taip negalėčiau gerti alaus. Juk vėl netrukus teks grįžti per tą prakeiktą eismą. Bet norėčiau pažiūrėti, kaip ten viskas įrengta. 263

Jis laisvai galėjo įsivaizduoti čia Hopę, vilkinčią aukštos kokybės kostiumėlį ir avinčią tais madingais kojūkais. Ji kaip nulieta tiktų prie šio marmuro ir krištolo, švytėjimo, elegancijos ir milžiniškų gėlių, ku­ rios tikriausiai laistomos steroidais. — Pone Montgomeri? Raideris atsisuko ir nužvelgė vyrą juodu kostiumu. — Apsauga? Nebūtina manęs išmesti. Tiesiog pasimatysiu su ponu Vikamu teisme. — Palydėsiu jus iki pono Vikamo kabineto ir ten palauksiu. — Puiku. Jiedu pasuko lenktais laiptais, tada praėjo pro keletą ąžuolinių durų ir pateko į siaurą koridorių. Apsaugininkas pabeldė į dar vienas duris. — Užeikite! — Sere, atėjo ponas Montgomeris, — pristatė apsaugos dar­ buotojas ir pasitraukė atgal, pasilikęs stovėti kaip kareivis. Vikamas liko sėdėti prie puošnaus raižyto stalo, kuris būtų pri­ tikęs prezidentui ar kokios nors nedidelės šalies karaliui. Jo plaukai buvo pražilę, švelniai gelsvai įdegusiame veide spingsojo atšiaurios mėlynos akys. — M an nepatinka, kai grasinama mano šeimai. — Nejaugi? — Raideris susikišo nykščius į priekines kišenes. — M an irgi. Leiskite man viską išdėstyti. O kai pasakysiu, susitikimą baigsime. M ano šeima valdo Bunsboro svečių namus. Hopė Bomont yra jų šeimininkė. — Žinau. — Puiku, tuomet sutaupysiu laiko. Nedėstysiu detalių apie Hopę ir jūsų sūnų, jus ar kitus. Tada Hopės nepažinojau ir tai jau praeitis. M an rūpi tik dabartis. — M ano šeima neturi nieko bendra su jūsiške, pone M ontgo­ meri. Ir aš labai rimtai žiūriu į grasinimus mano sūnaus žmonai. 264

— Taip ir turėtumėte reaguoti, nes jie ir yra velniškai rimti. Ar tikrai jūsų šeima neturi nieko bendra su maniške? Kai baigsiu, jums teks kai ką pervertinti. Prieš kelis mėnesius jūsų sūnus pasirodė prie mūsų svečių namų. Pasakė, kad jūs parengėte Hopei pasiūlymą. Pa­ kankamai solidų, kad ji tikrai norėtų grįžti į darbą pas jus. Čia jūsų reikalas. Negaliu jūsų kaltinti dėl pastangų. Hopė tikrai išmano savo darbą. Kartu jūsų sūnus pasiūlė jai šalutinį sandėrį: ji taps jo meiluže ir jis ja rūpinsis. Nupirks bei įrengs namą ir mokės jai pinigus. Iš pykčio ar gėdos Vikamo skruostus išmušė raudonis. — Jei manotės galįs čia ateiti ir... — Aš pabaigsiu, pone Vikamai. Hopė atmetė pasiūlymą. Jei ją iš tiesų būtumėte pažinojęs, tuo nesistebėtumėte. Hopė išvyko iš jūsų, nes jūsų sūnus jai melavo, apgaudinėjo su kita moterimi ir iš­ naudojo. Kai ji sužinojo, kad jis ketina vesti kitą moterį, pasitraukė. Bet kai kam to negana. — Kas yra ar buvo tarp mano sūnaus ir jūsų darbuotojos, tai jų reikalas. — Nieko nėra, ir jūs tai žinote, — nukirto Raideris. — Dabar jūsų sūnus ir jo pakvaišusi žmona — jau ir mano reikalas. Šįryt jūsų marti atvyko į Bunsborą ir atėjo į mūsų svečių namus. Ji vairuoja raudoną naujausią „BM W Roadster“ modelį. Buvo su mylios aukš­ čio raudonpadžiais aukštakulniais ir berankove suknele su milijonu gėlyčių. Jei norite, pats patikrinkite, ką ji šiandien vilki. M ūsų valdo­ se ji sukėlė tikrą sceną. Mačiau ją savo akimis, kaip ir daugybė kitų žmonių. Ji rėkė ir grasino. Kaltino Hopę, kad ji vėl miega su jūsų sūnum, nors garantuoju, kad tikrai taip nėra. Bet velniškai aišku, kad jis tikrai miega ne tik su savo žmona. Moterys tokius dalykus jaučia. Jūsų marti fiziškai nuskriaudė Hopę. Liovėsi įžeidinėjusi ir išvažiavo, tik kai pagrasinome iškviesti policiją. Vikamo veidas patamsėjo. Jam prabilus, sunkiai suskambėjo ir balsas. 265

— Prisėskite, pone Montgomeri. — Ačiū, ne. — Džeraldai? — Vikamas pamojo savo sargybiniui, ir šis tyliai išslinko iš kambario. Vikamas atsistojo ir pasisuko į langą, pro kurį buvo matyti gali­ nis sodelis ir viešbučio patijus. — Nenorėčiau su jumis aptarinėti savo šeimos gyvenimo. T ik pasakysiu, kad neturiu jokios priežasties jumis netikėti. — Tai irgi sutaupys laiko. — Ar kvietė te policiją? Parašėte skundą? — Dar ne. — Ko norite? — Norėčiau penkių minučių akis į akį su jūsų sūnumi ir 30 parų jūsų marčiai vienutėje. Bet užteks, kad nė vienas iš jų daugiau niekada nesiartins prie Hopės ar mūsų valdų, jokiais būdais ir dėl jokios priežasties nebebandys su ja susisiekti. O jei išgirsiu, kad jie meluoja, norėdami sutepti jos reputaciją, — tuo blogiau jiems ir jūsų viešbučiui. Jei galite garantuoti, kad Hopė bus palikta ramybėje — mes atsiskaitę. — Duodu žodį, — atsisuko Vikamas su pastebimai sumažėju­ siu pykčiu akyse. — Nei mano sūnus, nei jo žmona daugiau jokiais būdas nebetrikdys Hopės. Labai gailiuosi, kad taip pasielgė. — Gerai. Pasitikiu jūsų žodžiu, o jūs pasitikėkite manuoju. Bet įspėju jus, pone Vikamai, jei jie pažeis susitarimą, aš pasistengsiu jiems privirti velniškai daug košės. — Supratau. — Vyras ištraukė kortelę iš stalčiaus ir kažką užra­ šė. — Jei norėsite su manimi susisiekti, čia mano privataus telefono numeris. Paskambinkite, jeigu jie sulaužytų mano duotą žodį. Pati­ kėkite, pone Montgomeri, aš galiu ir privirsiu jiems daug daugiau košės nei jūs. — Gerai ja u ,— Raideris įsikišo kortelę į kišenę. 266

— Džeraldas jus palydės. — Žinau kelią. Tikėkimės, daugiau nebepasimatysime.

Važiuodamas namo Raideris vėl pakliuvo į tas nelaimingas eismo spūstis. Kai sukdamas į šiaurę jis pastebėjo pirmuosius kalnų kontūrus, pajuto atlėgstančią įtampą. Jis padarė, ką manė esant teisinga. Jis nepajuto jokio pasitenki­ nimo, kokį pajustų išspardęs Džonatanui Vikamui kiaušus, bet šįsyk svarbiausia — ne asmeninis pasitenkinimas. Galima tikėtis, kad Vikamas tikrai laikysis duoto žodžio. Šitaip nemaloniai nustebintas sūnaus ir marčios elgesio, ko gero, galvelių jiems nepaglostys. Tačiau susitikimo pabaigoje Vikamo veide atsispindėjo ne vien pyktis ir gėda. Buvo galima įžvelgti ir apgailestavimą. Raideris išsuko iš greitkelio į vingiuotą, palaimingai pažįstamą kelią, besiraitantį apie tuos kalnus, per Midltauną ir tiesiai į Bunsborą. Sustojęs aikštelėje prie Beketo pikapo, jis nepastebėjo savo šuns. Tačiau išvydo Hopę su laisvai krintančia suknele. Ji nešė gėrimus į kiemelį. Jam reikėjo patikrinti, kas šiandien nuveikta lengvojo kultūrizmo centre bei „M acTs“. Taip pat surasti šunį ir pasiimti atšaldyto alaus. Raideriui išlipus iš pikapo, Hopė išėjo iš kiemelio ir pasuko jo link. Ačiū Dievui, jos akyse nematyti jokių ašarojimo pėdsakų. Taip pat ir Raideriui atrodė, kad ji nebūtų sau leidusi pasirodyti svečiams apsiverkusi. — Kaip jautiesi? — Gerai. Norėčiau su tavimi pasikalbėti. Asmeniškai. — Gerai. 267

— Ten, — Hopė parodė į lengvojo kultūrizmo centrą. — Čia yra Kerolė. Nelaukdama atsakymo, ji jau žengė per automobilių aikštelę. Gerai... Ji šiek tiek supyko, kad nepalaikiau jai rankos, kai verkė. Gal dar nepristatė gėlių? — pagalvojo jis. Raideris atrakino duris ir greitai apsidairė. Siame aukšte akivaizdžiai pasistūmėta — jau įrengta elektra ir vandentiekis. M atyti, kad jau pradėjo darbuotis su šildymo ir vėdini­ mo sistema. Reikėtų apžiūrėti dar vieną aukštą. Jei jie... Vyriškio mintis nutraukė Hopė: — Raideri, būčiau dėkinga, jei mane išklausytum. — Gerai. Kas yra? — Nereikėjo susitikti su Džonatanu be mano žinios. Neturi tei­ sės savo nuožiūra tvarkyti šios problemos ir apskritai ką nors daryti, neaptaręs su manimi. Tai mano asmeninis reikalas. Manei, nesužino­ siu, kur išvažiavai ir ką ketini daryti? — Nelabai apie tai galvojau. O ir nesipurvinau rankų su tavo buvusiu draugužiu. Kreipiausi į įtakingiausią asmenį. Paprastai tai geriausiai suveikia. Pasikalbėjau su jo tėvu. — Tu ką?.. — Hopė pirmiausia išblyško, o paskui jos skruostai paraudo iš įtūžio. — Kaip galėjai taip pasielgti? Kodėl? Tai mano reikalas, mano problemos! Aš ką tik daugiau kaip tris valandas praleidau kelyje, šiaip taip ištrūkau iš to žmogaus sukurto pragaro. Ir dabar ji ant manęs siun­ ta? — nustebo Raideris. — Tai tu esi mano prakeiktas reikalas. Negi rimtai manai, kad ateis čia kažkokia blondinė, trenks tau, o aš nieko nedarysiu? — Ji man trinktelėjo. Bet ji — Džonatano žmona ir pasakyčiau, kad jai pasisekė kur kas prasčiau. — Tu teisi, bet ji negali taip lengvai išsisukti. Ji trenkė ir tave pravirkdė. Baigta. 268

— Verkiau ne dėl to, kad ji man trenkė. Jaučiausi pažeminta. Daugiau nei pažeminta. N et nerandu tinkamo žodžio... Visa tai matė ir girdėjo tavo mama... — Ji viską supras. — Ir tavo brigada... M atė visi vyrai. Visi miestelyje žino, kas man atsitiko, arba dar pasklis gandai. — Na ir kas, po galais? — Jėzau, aš nusikalęs ir suknistai skauda galvą, o ji čia stovi ir kaltina mane, kad kažką ne taip padariau, vos tvardėsi Raideris. — Taipjau atsitiko. Bet juk ji pasirodė kaip idiote. Ne tu. Ir dėl Dievo meilės, tik nepradėk vėl verkti. — Aš neverkiu! — sušuko Hopė, nors jai ištryško ašara. — Bet turiu teisę verkti. Žmonės verkia, susitaikyk su tuo! — Štai, — Raideris išsitraukė iš įrankių diržo plaktuką. — Trenk man juo per galvą. Su tuo lengviau susitaikysiu. — Liaukis, tiesiog liaukis! — šūktelėjo Hopė ir nervingai grie­ bėsi už galvos. — Ne tai esmė. Ne tai svarbiausia! Nė žodžio man nesakęs, nusprendei viską sutvarkyti pats. Nuvažiavai į „Wickham“ viešbutį ir papasakojai Džonatano tėvui visą šią niekingą istoriją. — Teisingai. Pasikalbėjau su juo ir viską sutvarkiau. — Kalbėjaisi su juo, bet ne su manim. Nepasivarginai skirti man vos penkių minučių, bet praleidai beveik penkias valandas kelyje į Vašingtoną, kad pasikalbėtum su Baksteriu Vikamu. Raideri, nesi­ tikiu, kad nušluostysi ar juolab nubučiuosi mano ašaras. Bet velniš­ kai tikiuosi, kad su manim kalbėsiesi ir rimtai vertinsi mano mintis, jausmus ir troškimus. O kol taip nebus — daugiau su tavim nebesi­ kalbėsiu. — Palauk minutėlę, — paprašė jis, kai Hopė pasuko pro duris. Ji atsisuko ir tarė: — Laukiau keturias valandas. Dabar tavo metas palaukti. Ir ačiū už gėles. Moteris išbėgo. Raideris vėl sutriko ir įpyko. 269

17 skyriu s

JL Jto p ė laipiojo kopėtėlėmis aukštyn žemyn, atkabino, valė

ir vėl įstatė kiekvieną svečių namų vėdinimo sistemos filtrą. Si mono­ toniška veikla padėjo nukreipti mintis nuo Raiderio. Pagaliau atlikusi tą, rodėsi, begalinę užduotį, Hopė paniro į popierius. Akivaizdu, jie suklydo, tikėdamiesi sugebėsiantys palaikyti san­ tykius, kuriuose per daug aistros ir per mažai abipusio supratimo. Jų požiūriai skiriasi pernelyg aštriai. Negaliu draugauti su vyru, kuris negerbia mano jausmų, porei­ kių ir sugebėjimų. Geriau atsitraukti, kol dar rimtai neįsipainiojau, mąstė Hopė. Radusi ką veikti, ji pajuto ir malonumą. Atlikusi viską pagal są­ rašą, vakare galėsiu paieškoti informacijos apie Ližę su Biliu. Kaip ir vakar, ir užvakar, kai Raideris stengėsi laikytis nuo manęs atokiau. Tiesiog žavu, kaip jis kiekvieną dieną akivaizdžiai manęs šalinasi, ap­ maudavo ji. Hopė išėjo iš kabineto ir susitiko su floristu, pristačiusiu užsa­ kytąsias puokštes šiandien atvyksiančių svečių kambariams. Papuošusi jomis kambarius patenkinta Hopė jau leidosi laiptais, kai tuo metu pro vestibiulio duris įsiveržė Eiverė. 270

— Aš beldžiausi, — parodė ji raktą. — Buvau mansardoje. Šįvakar ten apsistos svečiai. — Tai gerai. A r mes vienos? Turi minutėlę? — Jei reikia, ir keliolika. Iškilo problemų dėl „MacT s“? — Ne, ne. Data lieka ta pati. Yra dar dvi savaitės. Kitą ketvir­ tadienį galėsime surengti draugų ir šeimos vakarą, o didysis atidary­ mas — penktadienį, — Eiverė paspaudė pilvą. — Zinai, jaučiu, kaip mane pykina. Bet ne dėl to, kad kas nors blogai. Girdėjai didžiausias šiandienos naujienas? Atrodo, radau sau vestuvinę suknelę! — Kur? Kada? — Šįryt internete, kai naršiau prieš darbą. — Internete? Bet... — Žinau, žinau... Bet kai esu šitaip apsikrovusi naujojo resto­ rano rūpesčiais ir „Vesta", Klerė pradėjo krypuoti — tik neišduok jai, kad taip pasakiau, o tu beveik neišeini iš svečių namų, sunku ištai­ kyti progą visoms kartu paslankioti po parduotuves. Na, šiaip aš tik naršiau, bandydama susidaryti vaizdą, kokio stiliaus norėčiau ir koks man labiausiai tiktų. Ir užtikau tą suknelę. Hopė pakėlė ranką. Pati ji vertino patogumą ir daugybę kartų užsakė prekes internetu, dažniausiai — svečių namams. Betgi turi būti kažkokios ribos. — Užsisakei vestuvinę suknelę internetu? — Dar ne. Kuo tu mane laikai? Neparodžiusi tau su Klere, ne­ užsisakyčiau net traškučių vestuvėms. Tai nuėjau į knygyną ir paro­ džiau Klerei, — Eiverė pamosavo atsineštu „iPad“. — O dabar noriu parodyti tau. Nesiunčiau nuorodų, nes noriu pamatyti tavo reakciją. — Gerai. Priblokšk mane. — Viską pasižymėjau „iPad“. — Prisėskim. — Jei nepatiks, taip ir pasakyk, — įspėjo Eiverė, jiedviem nuėjus į virtuvę. 271

— Ką sakė Klerė? — Ne, ne. Geriau pasižiūrėk be išankstinio nusistatymo. Eiverė atsisėdo, įkvėpė ir planšetiniame kompiuteryje parodė nuotrauką. Tyloje Hopė ilgai ir atidžiai tyrinėjo. — Na, ji graži. — Beveik visos vestuvinės suknelės yra gražios. Vartant inter­ nete visas tas nuotraukas nuo grožio gali nukraujuoti akys. Si mane patraukė savo linijomis ir detalėmis. Kadangi esu smulkaus sudėjimo, deja, negaliu vilkėti papūstų princesiškų suknelių. Bet turiu tvirtas rankas ir pečius, todėl galiu dėvėti sukneles be petnešėlių. O raukinukai ant korsažo padės paslėpti mano mažas krūtis. — Tavo krūtys labai mielos. — Oi, ačiū. Bet jos nedidelės. O suknelė primena ampyro stilių ir padės man atrodyti aukštesnei. Visi dekoratyviniai elementai, ka­ roliukai — labai smulkūs, — Eiverė padidino nuotrauką su karoliu­ kais išsiuvinėtu suknelės sijonu. — Kaip ir tu. — Aha. Sijonas į apačią šiek tiek platėja, bet nėra pūstas, o man tokio norėtųsi, — atsiduso Eiverė. — Jei per savo vestuves negali dė­ vėti pūsto sijono, tai kada? Paklausiau savęs ir supratau, kad niekada. M ano oda pernelyg blyški, todėl balta suknelė netinka. Dramblio kaulo spalva pagyvins. Vualio nenoriu, bet būtų gražu žėrinti tiara. Noriu kokios nors princesiško papuošalo detalės — tegu bus tiara. — Su ja tu atrodysi kaip pasakų princesė, — prisitraukusi kom­ piuterį, pasididinusi ir sumažinusi paveikslėlį nusprendė Hopė. — Tu teisi. Vietoj pūsto — platėjantis sijonas, aukštesnė liemens linija, smulkesnės ir subtilesnės detalės. Tikrai atrodysi stulbinamai. — Tačiau tavo balse jaučiu „bet“... — Bet jei ją užsisakysi, tai negalėsi pasimatuoti, palyginti su kitomis, pačiupinėti medžiagos. 272

— Pasimatuosiu ir pačiupinėsiu medžiagą, kai ją gausiu. O jei ji man nepatiks, galėsiu grąžinti atgal. Hopė pagalvojo apie vienintelį kartą gyvenime patiriamą jau­ dulį, kai esi apsupta vestuvinių suknelių, šilkų, tiulių, subtilių baltos atspalvių medžiagų... Ir suvokė, kad tas jaudulys labiau jaudina ją nei Eiverę. — Tu teisi. — Pasimatavusi parodysiu tau, Klerei ir Džastinai. Dar galybė laiko. Jei netiks, rasiu kitą. Paskutinįkart patyrinėjusi Hopė grąžino planšetinį kompiuterį draugei. — Tau ji labai patinka. — Ji man labai patinka nuotraukoje. Noriu pamatyti, ar irgi pa­ tiks, kai apsivilksiu. — Tuomet turėtum ją užsisakyti. — Gerai, nes jau įsimečiau užsakymą į savo prekių krepšelį. Reikia tik užpildyti tuos laukelius... — Eiverė patapšnojo per ekraną, nurijo seilę ir paspaudė „Užsakyti dabar". — O Dieve, aš ką tik užsi­ sakiau vestuvinę suknelę! Hope... Juokdamasi, sudrėkusiomis akimis, Hopė apkabino draugę ir pasūpavo. — Kaip jautiesi? — Baisu ir gera. M alonu užsisakyti daiktą, kurio nereikės virti, šaldyti ar plauti, kam pastaruoju metu tik ir leidau pinigus. — Kai tik ją pristatys, tą pačią minutę norėsiu pamatyti. — Pažadu. Manau, dar truputį per anksti tikrinti, ar jau atve­ žė, — šyptelėjo Eiverė, vėl prisitraukė paveikslėlį ir apžiūrėjo. — Kie­ kvieną valandą taip ir tikrinsiu, kol ją pagaliau atveš. — Prie jos tau reikės pačių nuostabiausių batelių. — Noriu labai aukštų, — nusprendė Eiverė. — Seksualių, stul­ 273

binamų aukštakulnių. Kai teks šokti, galėsiu persiauti žemesniais, bet per pačias tuoktuves noriu jaustis aukšta. Manau, jie turėtų žėrėti kaip tiara. Tada spindės galva ir kojos. — Puiki mintis, — sutiko Hopė. — Ir batelius jau pasižymėjai? — Taip, tris poras. Hopė bakstelėjo į planšetę. — Nagi, pažiūrėkim... Toliau dešimt minučių jos diskutavo apie kurpaites, aukštakul­ nius su dirželiais ir batelius atviru priekiu. Hopė nepritarė kurpai­ tėms — gražios, bet pernelyg įmantrios. Paklausiusi jos patarimo, Eiverė užsisakė kitas dvi poras palyginti, kai matuosis suknelę. — Taip ir tikėjausi, kad puikiai patarsi, kuriuos batelius rink­ tis, — Eiverė paskutinįsyk perbraukė pirštais per planšetės ekraną su vestuvinės suknelės nuotrauka ir padėjo jį į šalį. — Na, o kaip judviem su Rai? Jau išsiaiškinote? — Matyt, tarp mūsų su Rai nieko nėra. Nuo užvakar su juo net nesikalbėjau. — Dieve... Jei reikėtų nuspręsti, kuris iš judviejų labiau užsispyręs — greičiau jau pasikarčiau. — Aš neužsispyrusi. Jei tik jis norės pasikalbėti su manim, aš čia. — O jis — ten, jei norėsi pasikalbėti su juo. — Pavarčiusi akis Eiverė spragtelėjo pirštais, rodydama į duris. — Nejau net nenori sužinoti, ką jis sakė Džonatano tėvui ir ką tas atsakė jam? — Tai visai nesvarbu, — rėžė Hopė, nors smalsumas ją jau beveik varė iš proto. — Be to, žinai, jis jau turėtų būti papasakojęs Ovenui. Eiverė atsiduso. — Tai užuot normaliai pasišnekėjusi su Raideriu, tu nori, kad išpeščiau iš Oveno, ką brolis jam papasakojo? — Taip. 274

— Ir čia — ne užsispyrimas? — nusistebėjo Eiverė. — Nori pasakyti, kad Raideris turėjo teisę nieko man nepasakęs važiuoti ten ir spausti Baksterį Vikamą? Sunkiai atsidususi Eiverė pakilo ir išsitraukė kokakolos iš šal­ dytuvo. Pokalbis užtruks ilgiau nei planavau, tad gali išdžiūti gerklė, pagalvojo ji. — Tu užaugai su seserim, broliu, mama ir tėčiu, o aš — tik su tėčiu ir globėjiška M ontgomerių šeimyna, kurioje — trys vaikinai. Kai kuriais atžvilgiais labiau suprantu vyrus. — Tai ką nori tuo pasakyti? — Manau, Rai padarė būtent tai, ką jam liepė instinktai. Tiks­ liau, jo antras instinktas, nes pirmiausia jis būtų troškęs sutrinti to šūdžiaus snukelį į skystą masę. M an tai patiktų, bet tau — ne. Antrasis Raiderio instinktas buvo civilizuotas. — Civilizuotas? — priblokšta sušuko Hopė. Eiverė pakėlė pečius ir išskėtė rankas. — Atleisk, bet aš taip manau. Raideris nuvažiavo visą tą ilgą ke­ lią į Vašingtoną. Turėtum žinoti, kaip jis nekenčia tos vietos. Verčiau būtų pasirinkęs septynių pragaro ratų du šimtai septyniasdešimtą ko­ ridorių nei Vašingtoną. Be to, jam teko paaukoti pusę darbo dienos, o tokie dalykai jį užknisa. Tačiau visa tai jis padarė, nes nenorėjo, kad tave pažeminę žmonės lengvai išsisuktų. — Bet... — Hope, santykiai ne visada būna protingi ir harmoningi. Jie yra žmogiški. O tu draugauji su vyruku, kuris verčiau darys nei kal­ bės. Jis nemėgsta diskutuoti, ginčytis, svarstyti atsarginių variantų. Judviem sunkiau sutarti, kadangi esi būtent tokio tipo — mėgsti kal­ bėti, diskutuoti ir svarstyti. Ir tu nesielgi neteisingai, ir jis taip pat. Judviejų paprasčiausiai skirtingi charakteriai. Buvo sunku suvokti, kad artimiausia draugė stovi kitoje bari­ 275

kados pusėje ar bent jau per vidurį. Bet atvirumas dažniausiai daug svarbiau nei saldus pataikavimas. — Čia ir yra problema, ar ne? M udu pernelyg skirtingi. — Kaip ir mudu su Ovenu. Tiesą sakant, jis panašesnis į tave, o aš — į Rai. Bet nesu įsimylėjusi Raiderio ir neketinu už jo tekėti su suknele, kurią ką tik užsisakiau. Aš netvarkinga, impulsyvi ir bėgu nuo problemų dažniau nei dauguma žmonių. Bet Ovenas bando mane keisti. — Aš nebandau pakeisti Raiderio. Tiksliau, nenoriu jo keis­ ti, — pasitaisė Hopė, kai Eiverė išlenkė antakius. — Eivere, tai aš esu problemiška. — Nesąmonė. Lygiai taip pat siaurai mąsčiau ir apie savo m o­ tiną. Klydau. — Tai manai, dabar aš klystu? — Manau, užuot purkštavę, judu su Raideriu turite susėsti ir iš širdies pasikalbėti. Ir taip, tu klysti. Prieš savo valią Hopė nusijuokė. — Norėčiau manyti, kad jo poelgis protingas. Po galais, Eivere! Sužinok, ką Raideris pasakė Baksteriui Vikamui ir ką tas jam atsakė. — Ne, — nukirto Eiverė ir atsistojo. — Pati paklausk Raiderio. Nuomonių skirtumą sunku nuryti, bet prieštaravimas tiesiog strigo gerklėje. — Eivere! — Ne. Ir kol nenusileidau, išeinu. Myliu tave, todėl nepadėsiu išsisukti nuo to, ką pati privalai suprasti. Mudvi abi tai žinome. G al­ būt jūsų su Raideriu santykiai nukentės, tačiau bent jau turite vienas su kitu pasikalbėti. Nuoširdžiai nustebusi Hopė tik žiūrėjo, kaip jos draugė griebia „iPad“, skuba durų link, paspaudžia rankeną ir išeina. — Po galais... — sumurmėjo ji. 276

Privalau sužinoti, ką Raideris pasakė, antraip smalsumas išvarys mane iš proto. Galbūt Eiverė ir teisi... ar bent jau iš dalies teisi. Bet vis tiek negaliu eiti pas Raiderį. Negalėčiau ir neatsiprašinėsiu dėl savo požiūrio ir jausmų. Reikėtų apgalvoti esamą situaciją, apsvarstyti galimas išeitis... Bet neketinu nusileisti. Ir tai neturi nieko bendra su pykčiu ar užsis­ pyrimu, nusprendė ji. — O jei ir taip? — sumurmėjo Hopė. Pavargusi ir suirzusi ji ištraukė iš virtuvės spintelės šiukšlių mai­ šą, sukišo piktžoles ir nuvytusius rožių lapus. Nunešusi prie kontei­ nerio, žvilgtelėjo į lengvojo kultūrizmo centro pusę. Raiderio nesimatė. Taip tik geriau, tikino ji save. Turėsiu dau­ giau laiko surasti geriausią išeitį, kaip ištrūkti iš šios aklavietės, ku­ rioje dabar užstrigome. Grįžusi atgal Hopė rado uždarytas ir užrakintas vestibiulio du­ ris, nors tiksliai atsiminė, kad paliko jas praviras. Gūžtelėjusi pečiais, ji išsitraukė iš kišenės raktą. Įkišo į spyną, bet jis nepasisuko. — Liaukis, — sumurmėjo Hopė. — Įleisk mane vidun. Spyna nepasidavė. — Dėl Dievo meilės, tu elgiesi juokingai! Hopė vėl nukūrė žemyn. Puiku. Tiesiog eisiu ir pasiimsiu raktą iš Eiverės. O jei ir jis netiks, tuomet iškviesiu Kerolę anksčiau į darbą. Supykusi ji pasileido šaligatviu pro pastatą ir vos neatsitrenkė galva į Raiderį. Vyras atidžiai nužvelgė Hopės veidą. — Kokios nors bėdos? — Ne. Taip. Po velnių, ji manęs neįleidžia vidun! — Kerolė? — Ne, ne Kerolė. M ano raktas nerakina jokių išorinių durų. Raideris paėmė iš jos raktą ir nuėjo prie pirmų durų. Įkišo jį, pasuko, ir durys atsidarė. 277

— Dabar veikia. — Matau. — Ką padarei, kad ji supyko? — Nieko, — Hopė išsitraukė savo raktą iš spynos ir įėjo vidun. Židinys liepsnojo visu pajėgumu. Visi šviestuvai blyksėjo ir mirkčiojo. Hopė išgirdo virtuvėje besitrankančias šaldytuvo dureles. — Atrodo, ji užsiuto ant manęs. Raideris stumtelėjo Hopę į šalį ir įėjo vidun. Jam įėjus į namą, viskas liovėsi. — Ar tai prasidėjo tik dabar? — Taip. Nežinau, kodėl ji nusiminusi. Keletą vakarų skyriau mažiausiai penkias valandas, internete ieškodama informacijos apie jos Bilį. — Ji jau nurimo, — Raideris pasuko durų link, bet ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Vyras čiupo nuotolinio valdymo pultelį ir išjungė židinį. — Liaukis! Kaip atsakymą jie išgirdo garsų durų trinktelėjimą. — Gal ji nuliūdo, kad kelias dienas čia neužėjai? — spėjo Hopė. — Susidariau įspūdį, kad šių namų šeimininkė nenori čia manęs matyti, — Raideris padėjo pultelį. — Susidarei neteisingą įspūdį. M an tik nepatiko vienas dalykas, ką padarei nepasitaręs su manimi. — O man nepatiko, kad tau trenkė, — gūžtelėjo pečiais Raide­ ris. — Viskas juk negali patikti. — Aš teisi — noriu, kad su manimi tartumeisi. — Aš teisus — ginu tavo garbę. Hopė jau žiojosi prieštarauti, bet suvokė, kad negali. Ir nenori. — Jei sutiksi, jog esu teisi, norėdama, kad su manimi tartumeisi, aš irgi sutiksiu, kad esi teisus, gindamas mano garbę. 278

— Gerai. Tu pirma. Hopė pratrūko juoku, o Raiderio veide pasirodė koketiškas šypsnys. — Gerai. Tu esi teisus. — Ir tu. Ar jau baigėm šią temą? — Ne, nebaigėm. Norėčiau, kad ateityje galvotum apie mano jausmus. Raiderio veidu nubėgo nusivylimas. — Hope, aš tik apie tai ir galvojau, kad esi įskaudinta ir sugė­ dinta. Nenorėjau, kad viskas taip ir liktų. — Jei tik prieš tai su manimi būtum pasitaręs... — Vis tiek nebūtum manęs atkalbėjusi. Būtume tik susiginčiję. Bet vis tiek būčiau važiavęs į Vašingtoną ir išdėstęs tai, ką ir išdėsčiau. — Taip, man nebūtų pavykę tavęs atkalbėti, — sutiko Hopė. — Tačiau bent jau būčiau pabandžiusi. O tada — važiavusi kartu. Raideris sustojo ir suraukė antakius. — Būtum važiavus į „Wickham“? — Taip. Iš tiesų, kai dar nežinojau, kad nuvažiavai, aprimusi viską apgalvojau ir sumaniau parašyti laišką Baksteriui Vikamui. Nes supratau, kad negaliu taip paprastai visko palikti. — Susitikti akis į akį daug geriau. Bet net nepagalvojau, kad būtum norėjusi važiuoti. Juk verkei. — Bet lioviausi. M an reikėjo išsiverkti, tada lioviausi ir ėmiau galvoti. Buvo būtina išsakyti tam tikrus dalykus. Ketinau juos išdės­ tyti raštu. Tikriausiai būčiau prirašiusi aibę juodraščių ir kelias dienas tobulinusi tą laišką, derinusi stilių ir žodžius. — Neabejoju. — Bet jei būtum man pasakęs ir būčiau supratus, kad neatkal­ bėsiu tavęs nuo važiavimo, būčiau važiavusi kartu. Ir būčiau susitikusi su juo akis į akį. 279

— Gerai, — linktelėjo Raideris ir pajuto, kaip pečiuose slūgta įtampa. — Tada atsiprašau, kad neleidau pasinaudoti šia galimybę. — O aš atsiprašau, kad neparodžiau dėkingumo, kai gynei mano garbę. — Tvarka. Tai dabar šią temą jau baigėm? — Ne. — O, vargeli... — Atnešiu tau ko nors šalto, o tada tu man papasakosi, ką pa­ sakei Baksteriui ir ką jis atsakė tau. Velniškai gerai žinai, kad degu noru viską sužinoti. — Nori, kad smulkiai viską papasakočiau? — Absoliučiai taip. — Sūdąs... Tos moterys visada nori detalių! — pyktelėjo Raideris. — Gerai. Bet jei papasakosiu, už tai norėsiu susitaikymo sekso. — Sutarta, — nusišypsojo Hopė, imdama iš šaldytuvo šaltos kokakolos buteliuką. Galiu ir neskubėti, klestelėjęs į kėdę pagalvojo vyras. Gera bent penkias minutes pasėdėti, iš taip arti žiūrėti į Hopę, uosti jos kvapą, girdėti jos balsą... Galiu jai papasakoti apie sandėrį su Vikamu. Jis nemanė, kad tai būtina, bet metęs visus darbus atėjo čia viską su ja išsiaiškinti. Nes jau gana. Užtektinai davė Hopei laiko ir erdvės nurimti ir pagalvoti. Ir gana visą sumautą laiką galvoti tik apie ją — tiek, kad jau pradėjo kankinti nemiga. O dar niekada nėra buvę, kad jis nemiegotų naktimis dėl kažkokios moters. Ir gana kankintis, stengiantis suprasti jųdviejų santykius, kai su­ žlugo net visada patikimas gėlių siuntimo planas. Tad jis jautėsi esąs Ližei skolingas, kad dabar yra čia, kur ir no­ rėjo ateiti. Netgi geriau, prisipažino jis. Nes dabar sėdžiu su šalta kokakola ir žiūriu į Hopę. Laukiu ir stebiu. O paskui nusimato susi­ taikymo seksas. 280

— Na? — paklausė ji. — Mąstau. Kaip manai, ar ilgai toji blondinė ištvers nepaprie­ kaištavusi dėl tavęs savo vyreliui? — Gerai jos nepažįstu, bet tikriausiai neilgai, — spėjo Hopė. — O kaip manai, kiek ilgai tas bailys ištvers nepradėjęs visos kaltės versti tau — pasakoti, kad tai tu ėmei jį persekioti, maldavai priimti atgal į darbą ir panašiai? — Iš karto. — Ir aš taip manau. Vašingtone tu turi daug pažįstamų — vers­ lininkų ar šiaip žmonių, mėgstančių keliauti, apsistoti gražiuose vieš­ bučiuose, aplankyti unikalias vietas. — Taip, turiu. Tai tu pamanei, kad norėdami apsisaugoti nuo manęs ir apsaugoti savo garbę, jie stengsis suteršti mano reputaciją? Kad jie gali paskleisti melą ir gandus apie apgailėtiną intrigantę Hopę, kuri miegojo su boso sūnumi dėl darbo, o dabar ir vėl tą patį daro? — Tai pakenktų verslui. — Tad galvojai apie verslą... — Čia tik viena iš priežasčių, — nesigynė Raideris. — Bet kur kas didesnė — nė vienas iš jų nenusipelno lengvai išsisukti. Išspardyti tam šūdžiui užpakalį? T ik dar daugiau bėdų Ovenui. Jam tektų va­ duoti mane iš areštinės ir jaudintis dėl baudžiamosios bylos. — Ir čia viena iš priežasčių, — sausai atsakė Hopė. — Tačiau įdrėskimai ir sulaužyti kaulai sugyja. Bet kai kas imtų į mane šnairuoti ir užjausti tuos šūdžius dėl išspardytų užpakalių. Nesvarbu, kad jie to nusipelnė. Todėl man labiau patiko mintis apie ilgalaikę naudą — kitaip prispausti tą šliužą. Be to, geriau įsižiūrėk į jį ir jo žmoną. Juos jaudina tik pinigai, šou ir socialinis statusas. Kad rengtumei šou ir didžiuotumeisi statusu, privalai turėti pinigų ir daug galimybių. Senasis Vikamas vis dar valdo verslą, tad jis — maitinimo šaltinis. Jis gali daugiau nebeduoti pinigų ar užkirsti juos teikiančius kanalus ir atimti visas galimybes. 281

Hopė jau buvo priėjusi tas pačias išvadas. Kaip aš nesupratau, kad ir jis panašiai galvoja, šiek tiek susigėdusi turėjo pripažinti ji. — N et ir tai įvertinai? — Turėjau daugybę laiko, kol važiavau tuo suknistu keliu iki Vašingtono per tas sumautas spūstis. Na, bet jų viešbutis tikrai pui­ kiai atrodo. — Tai tiesa. — Įsivaizdavau ten tave. — Tikrai? — Tau pritinka visa ta jo prabanga. — Pritiko. Būtasis laikas. Raideris akimirką tyliai ją tyrinėjo. — Turbūt ne kažin kaip atrodžiau tame prašmatniame viešbu­ tyje, atvykęs tiesiai iš darbo vietos. Pripažįstu — jie buvo tikrai man­ dagūs. Ir tikriausiai taip pat mandagiai būtų išspyrę lauk, jei nebūčiau paskelbęs apie kaltinimus dėl užpuolimo, jei Vikamas būtų nepano­ rėjęs su manimi pasimatyti. — Kokio užpuolimo? — Vikamo žmona tau trenkė. — Taip, bet... — Tai ir yra užpuolimas. Jei aš būčiau sumušęs tą šūdžių — ga­ rantuoju, jie tuoj pat būtų iškvietę farus ir advokatus. Gal Bunsbore mes ir nekviečiam farų dėl kiekvieno susistumdymo, bet man atrodo, kad jie tai tikrai taip elgiasi. Ovenas dėl to teisus. — Kelionės metu tu velniškai daug apgalvojai. — Reikėjo elgtis šitaip arba nusipirkti pistoletą ir kai ką nušauti. Vikamas iškvietė apsauginį, kuris palydėjo mane į jo kabinetą. — Džeraldą? — Taip, Vikamas jį taip vadino. Kai pradėjau pasakoti, davėjam ženklą pasitraukti į šalį. Maniau, sugaišiu daug laiko — jis ginčysis, ginsis, įžeidinės. Tačiau viskas vyko kiek kitaip. 282

— Ką jam pasakei, Raideri? — Kad Džonatanas čia pasirodė nekviestas, nesitikėtas ir ne­ pageidaujamas. Pareiškė, jog siūlo tau savo tėvo sandėrį, kad grįžtum į darbą. Ir kad siūlo savąjį — vėl su juo susidėti. Ir kad pasiūlymas tavęs nesudomino. Tai išgirdęs Vikamas neatrodė laimingas. Jo veide pastebėjau šiek tiek gėdos ir apgailestavimo. Bet kai antrojoje dalyje ėmiau pasakoti apie čia įsiveržusią jo sūnaus žmoną, jis išsiuntė ap­ sauginį iš kambario, — prisiminė Raideris. — Numanau, — sumurmėjo Hopė. — Jis viską suprato ir mudu susitarėme dėl sąlygų. — Kokių? — Vikamas pasirūpins, kad jie paliktų tave ramybėje ir neban­ dytų tavęs šmeižti. Tuomet mes atsiskaitę. Jei bent vienas iš jų dar čia pasirodys, pabandys tave trikdyti — jie už tai sumokės. Viskas. — Viskas? — Aha. Jis man davė kortelę su savo asmeniniu numeriu. Pa­ prašė, kad būtinai paskambinčiau, jei bent vienas jų pažeis susitarimą. — Pala... — nustėrusi Hopė pakėlė ranką. — Baksteris Vika­ mas davė tau savo asmeninį numerį? — Aha. Ir ką? Jis gi ne koks Dievas. T ik susigėdęs ir įsiutęs žmogus, turintis pašlemėką sūnų. O dabar, kaip jau sakiau, viskas baigta, — Raideris pasijuto lyg be atokvėpio visą valandą kalbėjęs ir sunkiai nurijo seilę. — Tai tu įpratusi bendrauti, reikšti mintis, šnekėti, šnekėti, šnekėti... Gal tau ir reikėjo su juo šnekėtis, kai čia pasirodė jo sūnus? Tas senis man pasirodė visai supratingas. Supratingas — tikrai ne pirmas į galvą ateinantis žodis, apibū­ dinantis Baksterį Vikamą, pagalvojo Hopė. Įtakingas, uždaras, kar­ tais linkęs ginčytis — taip. — Jis ilgą laiką buvo mano bosas. Laikiau jį savo uošviu. Bet tu teisus. Turėjau kreiptis į jį. Manau, giliai širdy vis dar pykau ir jau­ čiausi jo įskaudinta. Be to, juk žinai, kraujas — ne vanduo. 283

— Bet gal jis būtų nesureikšminęs to sūnaus pasiūlymo. Juk ga­ lėjai atsisakyti. Bet tas jo sūnaus žmonos išpuolis jį tikrai paveikė. Gal sūnus ir nesugebėtų jos suvaldyti, bet Vikamas tikrai pasistengs. — Visa tai neturėjo taip toli nueiti. Ir niekada neturėjo pakenkti mūsų santykiams. Atleisk, kad taip atsitiko. — Susitaikymo seksas viską pataisys. Hopė nusijuokė, ir Raideris negalvodamas prisitraukė ją prie savęs. Kai jis perbraukė pirštais jos skruostą, Hopė nustojo juoktis. — Pasiilgau tavo veido, — ištarė jis. Sujaudinta Hopė suėmė rankomis jo riešą. — O aš pasiilgau tavojo. Jis pakilo, greitai ir švelniai pakėlė ją nuo kėdės, o ji apsivijo jo kūną. Ji manė, kad per šią susitaikymo sekso preliudiją jis skubės ir spaus. Tačiau visus pojūčius pavergė svajingas ir saldus bučinys. Ir nespėjus to suvokti, nespėjus pasiruošti, nubangavo per jos širdį, o tada — žemyn į ją. Netgi kai jis vėl ją pastatė ant žemės, toji dalis pašėlusiai pulsavo. Įdiržusiu nykščiu jis švelniai perbraukė jos skruostą. — Atnešiu kokio nors maisto ir greitai grįšiu. — Gerai. Aš turiu... — ... svečių. Žinau. Aš palauksiu, — jo skvarbios žalios akys dar akimirką žvelgė į jos akis. — M udu palauksime, — pasitaisė jis. — Kvailiukas irgi tavęs pasiilgo. Raideris išėjo. Nejau išties maniau, kad myliu Džonataną? — apsvaigusi gal­ vojo Hopė. Kokia buvau kvailė... Pasitenkinimą ir įprotį, kurie te­ buvo tik kvailas prieraišumas ir lojalumas, aš vadinau meile! O juk niekada nejutau tokių stulbinančių, kojas pakertančių ir protą užval­ dančių jausmų kaip dabar! Hopei reikėjo prisėsti, atgauti kvapą ir palaukti, kol nustos dre­ 284

bėti keliai. Ji niekada net nenumanė, kad meilė gali sukelti tokią su­ krečiančią fizinę reakciją. Ji drebėjo, jautėsi lyg karščiuojanti. Ir išsi­ gandusi, užsimerkusi prisipažino. Hopė turėjo planą. Meilės jame nebuvo. — Prisitaikyk, — įsakė ji sau ir priglaudė skruostą prie šalto granito. — Prisitaikyk. Kai kurie žmonės niekada gyvenime nepajunta to, ką ji jaučia dabar. Šią akimirką Hopė nežinojo, ar pavydėti, ar gailėtis jų. Bet reikia žvelgti realybei į akis. Ji įsimylėjusi Raiderį Montgomerį. Tereikia suvokti, kaip dabar elgtis, po galais. — Ar tu irgi taip jauteisi? — paklausė Hopė, kai pajuto magno­ lijų dvelktelėjimą ir stengėsi atgauti pusiausvyrą. — Nesistebiu, kad lauki Bilio. Ką dar galėtum veikti? Jis tave irgi mylėjo. Tu žinojai. Nie­ kada nesvarstei, abejojai ar jaudinaisi dėl to. Jei tu gali laukti, tai ir jis gali. Aš jį surasiu. — Bilis... Hopė tame varde pajuto džiaugsmą ir gyvybę. — Raideris... — Aha... — Hopė giliai atsiduso ir prisivertė vėl atsisėsti. — Vėl jaučiuosi taip, kaip pirmąkart jį čia išvydusi — apsvaigusi, karščiuo­ janti, persmelkta jausmų, išsigandusi. Taip neturėtų būti. Bet yra. Tu tuo labiau neturėjai teisės to pajusti. Tikriausiai tai paveldima. — Bilis... Raideris... — Lažinuosi, Bilis irgi buvo toks pats savimi pasitikintis. Kodėl šis bruožas toks patrauklus? N et pakerta kojas... Dabar galiu tave visiškai suprasti. Nesvarbu, kas tavo tėvas ar kokia socialinė padė­ tis. Bilis tave pamilo tik išvydęs, ir daugiau niekas nebebuvo svarbu. Įdomu, koks tai jausmas, kai tik pažvelgęs į tavo akis vyras aiškiai ir tvirtai suvokia, jog tu esi jam svarbiausia gyvenime. Hopė vėl atsiduso ir pakilo. 285

— Negaliu dabar apie tai galvoti. Negaliu to tikėtis. Prieš at­ vykstant svečiams dar turiu pabaigti tvarkytis ir iškepti bandelių. Spintelės, kurioje ji laikė kepimo priemones, durelės atsidarė ir garsiai užsitrenkė. — Nereikia ant manęs pykti. Bilis tave mylėjo ir norėjo vesti. Raideris nenori... Vėl trinktelėjus durelėms, Hopė instinktyviai atšoko ir aiškiai išgirdo vardus: Bilis. Raideris. — Gerai, Eliza. Pakaks jau. Jei pasakysiu, kad norėčiau, jog Rai­ deris jaustų man tą patį, ką tau Bilis, ar būsi patenkinta? Bet Bilis ir Raideris nėra... Hopė nutilo ir sugriebė spintelės dureles. — O Dieve... Tai štai kas? Juk viskas taip paprasta! Bilis Raide­ ris? Džozefas Viljamas Raideris... Ar taip? Toks jo vardas? Lempos ryškiai sužibo ir ėmė pulsuoti lyg širdies ritmas. — Bilis Raideris... Ar taip gali būti? Bilis — jo protėvis, o tu — mano prosenelė? Palauk... Hopė čiupo virtuvės telefoną ir suspaudė Raiderio mobiliojo numerį. — Ko? Hopė nuleido negirdomis atšiaurų Raiderio toną. Jis negalėjo pakęsti, kai kas nors labai trukdo darbo metu. Bet dabar buvo labai svarbu. — Raideris — pavardė, ar ne? — Ką? Jėzau... Tai kas? Fone išgirdusi plaktuko smūgius, Hopė pradėjo garsiau kalbėti. — Ar Raider — tavo mamos mergautinė pavardė? Jos šeimos pavardė? — Taip, o kas? — Raideris buvo ir Bilio šeimos pavardė. Jis — Džozefas Vil­ jamas Raideris. 286

— Kalės vaikas... — Ar žinai apie jį? Girdėjai šį vardą? — Kodėl turėčiau? Jis mirė prieš porą šimtų metų. Paklausk mano mamos, Kerolės, paskambink Ovenui. Bet kuris iš jų žinos daugiau už mane. — Gerai. Ačiū. — Sveikinu. — Dar jo neradau. Bet tikrai didelis žingsnis į priekį. Pasikal­ bėsime vėliau. Hopė baigė pokalbį ir iškart paskambino Kerolei. Nėra laiko kepti bandeles, nusprendė ji. Verčiau nupirksiu kokių kepyklėlėje. Dabar visą likusį laisvalaikį ji paskirs Džozefo Viljamo Raiderio paieškai.

1S skyrius

v a isie m s susirinkti tuo pat metu vienoje vietoje prireikė šiek tiek laiko ir grafikų perstumdymo. Džastinos pageidavimu, susirinko jos namuose. Ji jautė, kad čia visi galės laisvai kalbėti ir svarstyti. O kadangi po vienu stogu susirinko visi jai brangūs žmonės, galima surengti ir vakarėlį. Džastina žinojo, ką mėgsta jos berniukai. Tad pamarinavo šoni­ nės, mėgstamiausioje krautuvėlėje nupirko kukurūzų ir savo sodelyje nuskynė šviežių pomidorų bei paprikų. — Nereikia tiek šokinėti apie tą maistą, — tarė prie bufeto pri­ sėdęs Vilis B. ir ėmėsi aižyti savo daržiuko pupeles — jo indėlį į vakarėlį. Jo ištikimasis mopsas susirangė po kėde. — O man patinka. Vasara jau beveik prabėgo, o mes taip ir ne­ suradome progos susirinkti drauge. Be to, tai padeda man nusiramin­ ti, — Džastina išdėliojo ant lėkštelės vieną mėgstamiausių Oveno valgių — kiaušiniais įdarytas paprikas. — Vili B., kai prisimenu, kaip degiau noru įsigyti šiuos svečių namus, jutau širdy tą akstiną... O da­ bar paaiškėjo, kad viskas turėjo ryšį! Bilis Raideris... Visą tą laiką... — atsiduso moteris. — Niekada pernelyg nesidomėjau savo genealogi­ niu medžiu. Nė nesivarginau sužinoti ko nors daugiau. 288

— Džastina, tu paprasčiausiai gyvenai savo gyvenimą su Tomiu, vaikais ir Kerole. — Taip. Ir niekada nesigręžiojau j praeitį. Visada gyvenau da­ bartimi ir ateitimi. Visgi dėl kažkokių priežasčių pajutau norą pirkti tą seną pastatą. Na, bet ir Kerolė apie Bilį girdėjo ne daugiau už mane. Tėtis — tuo labiau. Kai pagaliau sužinosime, kas jis, tikrai pla­ čiau pasidomėsiu savo protėviais. Prisimenu, tu domėjaisi savaisiais. — M an buvo įdomu, kaip ir kodėl jie atvyko iš Škotijos, — vy­ ras pasikasė savo raudoną barzdą. — Maniau, ir Eiverė susidomės. Gal todėl, kad ji nedaug girdėjo apie mamos gimines, stengiausi, kad kuo daugiau sužinotų apie mano šaknis. — Tu pats geriausias tėtis. Dar geriau niekas nebūtų jos užau­ ginęs. — Na, aš auginau pačią geriausią mergaitę, — tebeaižydamas pupeles šyptelėjo Vilis B., tada perkėlė kojas nuo vienos ant kitos. — Džastina, o tu norėtum ištekėti, ar ne? — Vaje, Vili B., — sumirksėjo Džastina. Gal klausimas ir visiš­ kai netikėtas, bet ji žinojo, kaip į jį sureaguoti. — Kokios romantiškos piršlybos. — O jau, Džastina... Moteris linksmai nusijuokė švelnumo kupinu balsu. — Kodėl to paklausei? — Tiksliai nežinau. Tikriausiai dėl visų tų šnekų apie šeimą, tavo berniuko ir mano mergaitės vestuves... O tu čia gyveni viena. Nežiūrėk taip į mane. Puikiai žinau — gali pasirūpinti savimi ir vis­ kuo, kuo reikia. Bet mes jau... Na, žinai, kuris laikas... — M an patinka tas „žinai“...Tu pats mieliausias mano pažįsta­ mas vyras. Jei kada panorėčiau ištekėti, į nieką kitą net nežiūrėčiau. Bet mums gerai taip, kaip yra dabar, ar ne, Vili B.? Vyras paėmė jos ranką. 289

— Džastina, tu esi mano gyvenimas. T ik norėjau, kad žinotum. — Žinau ir esu dėkinga, kad to paklausei. Gal po kurio laiko ir aš tavęs paklausiu. — O jau, Džastina... — krenkštelėjo vyras ir vėl privertė ją nu­ sijuokti. Džastina apėjo bufetą ir tvirtai apkabino Vilį B. — Myliu kiekvieną tavo ląstelę, Vili B., — pasilenkė ji ir prisi­ glaudė lūpomis prie jo lūpų. Ir kaip tik įėjo Raideris su Kvailiuku. — Vaje... — iš tolo juos aplenkęs, sumurmėjo jis ir nužingsniavo tiesiai prie šaldytuvo alaus. — Vaje... — pakartojo ir atkimšo dangtelį. Kvailiukui priėjus apuostyti Tirono, tas pašoko ir sudrebėjo. — Tironai, Kvailiukas tavęs nenuskriaus! — šūktelėjo Vilis B., bet pakilo nuo kėdės ir pritūpė. Glostydamas ėmė raminti šuniuką ir kartu kasyti Kvailiukui paausius. — Kur Hopė? — pasiteiravo Džastina. — Turi kažkokių darbų, bet netrukus ateis. Supratęs, kad mamos virtuvėje visada reikia veikti staigiai, Rai­ deris kaip žaibas čiupo įdarytą papriką. — Ar dar kilo kokių bėdų su tais iš Vašingtono? — Ne, ir nesitikėčiau. Šis skyrius užverstas. — Gerai. Išleisk tuos šunis pabėgioti. Tironas puikiai sutaria su Finču ir Kusu. Greitai turėtų susidraugauti ir su Kvailiuku. Raideris paklausė ir bato galu ėmė raginti neryžtingąjį mopsą. — Ką tik atvažiavo Beketas su šeimynėle ir šunimis. — Tai man turbūt reikia... — Vili B., leisk savo šuniui pasišunėti, — liepė Džastina. — Antraip jis pavirs neurotiku. — Bet visi jie už jį didesni... — Ir tu didesnis už visus kitus, bet nieko neskriaudi. Džastina atidarė spintelę, išėmė tris muilo burbulais šaudančius ginklus, užtaisė ir nunešė berniukams. 290

Po kelių sekundžių įėjo Klerė su dubeniu. — Ką čia turi? — paėmęs iš jos pasiteiravo Raideris. — Bulvių salotos? Tu mano mylimiausia brolienė. — Aš tavo vienintelė brolienė, bet jau neilgai. Eiverė laukia savo eilės. Klerė priėjo prie Vilio B. ir pabučiavo į skruostą. — Sėskis čia ir pailsėk. — Gerai. Ir suaižysiu likusias pupeles. — Tada puiku. Tai aš einu į lauką ir... Viliui B. išmovus pro duris, Klerė pakėlė antakius. — Jis jaudinasi, kad mūsų šuniukai nenuskriaustų jo žiurkiuko išsprogusiomis akimis. — Tikrai nenuskriaus. O Tironas labai mielas. — Jis atrodo kaip koks marsiečių šuo. — Gal šiek tiek, — sutiko Klerė ir ėmė aižyti pupeles. Lauke šūkavo berniukai, lojo šunys. Viską nustelbė vyro juokas. — Eik į lauką, — pasiūlė Klerė Raideriui. — Žinau, kad nori. Aš gerai jaučiuosi. O kartu galėsiu tyloje surikiuoti mintis. — Jei jau taip sakai... Raideris tikrai norėjo išeiti. Ypač todėl, kad kaip tik tokiai pro­ gai daržinėje buvo užkišęs seną Super Soakervandens šautuvą. J aikštelę įsukus Hopės mašinai, karas jau buvo įsibėgėjęs. Iki siūlelio peršlapę vaikai ir suaugę vyrai kovojo visokiausiais vandeniu šaudančiais ginklais, šunys irgi lakstė šlapi. Hopė atsargiai nužvelgė kovotojus. Galima tikėtis, kad berniu­ kai į ją nesitaikys. Sūnų galima paprasčiausiai išvengti. Bet ji puikiai žinojo, kad vyrai vargiai atsispirs malonumui išmaudyti naują auką. Slėpdamasi už automobilio durelių kaip už skydo ji atsargiai išlipo ir pasuko galinių namo durų link. Ir pro Raiderio varvančius plaukus jo akyse pastebėjo kipšiškas ugneles. 291

— Nešu pyragus! — sušuko ji. — Jei sušlapsiu aš, sušlaps ir py­ ragai. Pagalvok apie tai. Raideris nuleido ginklą. — Kokius py... — pradėjo jis ir nutilo, kai ištaikęs progą jau­ niausias karys paleido jam į nugarą šūvį. — Pataikiau! — sušuko Merfis ir suklykė pasitenkinimo kupiną pergalės šūksnį. Raideris puolė jį vaikytis. Hopė pasinaudojo tuo, kad vaikas atitraukė Raiderio dėmesį, ir prisidengdama vyšnių pyragu nuskubėjo į namą. — Visi ten kiaurai permirkę, — paskelbė ji, tada pastebėjo Eiverę su vyno taure rankoje ir ant kelių užmestais vyriškais darbiniais marškiniais. — Ir tu nukentėjai? — Kaip galėdama stengiausi išsisukti, bet tie mane užpuolė. Vy­ rais negalima pasikliauti. — Dabar jau visi čia, — Džastina apkabino Hopę ir spustelė­ jo. — Vili B., gal įkursi keptuvą? — Na... — laikydamas sterblėje susirangiusį mopsą, Vilis B. metė abejonių kupiną žvilgsnį į duris. — Palauk, aš tuoj visus sutvarkysiu. Hope, išgerk, — paragino Džastina ir išėjo. Susidomėjusi Hopė pažvelgė pro duris ir išvydo Džastiną prie sodo žarnos krano. — Metas daryti pertrauką! Visi nusivilkite šlapius drabužius ir nusiprauskite. Valgysim maždaug po pusvalandžio.

Gal kai kurių drabužiai ir buvo kiek keistoki, bet valgis — tie­ siog tobulas. Šnekos liejosi apie būsimą Eiverės restoraną, iki kurio atidarymo beliko vos kelios dienos. Taip pat apie statybas, miestelio paskalas, kūdikius ir vestuves. 292

Lėkštės ištuštėjo, o vaikai ir šunys vėl iškurnėjo į kiemą. Šįkart jiems buvo leista tik pūsti burbulus ir spardyti kamuolį. — O dabar, — prabilo Džastina, — papasakosiu, ką sužinojau apie savo gimines. Yra senas šeimos metraštis. — Ji patapšnojo sesers ranką. — Kerolė atkapstė, kad dabar jis turėtų būti pas mūsų dėdę Henką — tėvo brolį Henrį. Mirus seneliui, dėdė Henkas su žmona pasiėmė visus jo daiktus. Kai kurie žmonės taip elgiasi. Dievai žino, ką jis ketino su jais veikti, bet jų prigrūdo net du sunkvežimius. Ten buvo ir tas metraštis. Tad jei Bilis tikrai iš mūsų giminės, turėtų būti jame įrašytas. M ums tereikia jį atgauti. — Kai tik jį suras, dėdė žada mums paskolinti, — įsiterpė Kero­ lė. — Minėjo, kad jis kažkur sandėliuke. Turbūt palaidota tarp kokių griozdų. — Jis tai nesiskubins raustis, — tęsė Džastina. — Bet kalbėjausi su jo dukterimi, savo pussesere. Mes visada gerai sutarėme. Ji paža­ dėjo priremti tėvą. O kol kas jis teigė neprisimenąs jokio Džozefo Viljamo Raiderio. M ano tėtis — tuo labiau. Bet prisimena iš savo senelio girdėjęs apie du dėdes, kovojusius Jungtinių Valstijų pilieti­ niame kare. Atrodo, vienas jų žuvo Antietamo mūšyje. Bet negaliu patikinti, kad tai tikri faktai. Gal šitai tėtis prisiminė tik todėl, kad aš taip jo paklausiau. — Vis tiek tai jau šis tas, — lėtai ištarė Hopė su nusivylimu bal­ se. — O aš Nacionalinėse kapinėse palaidotų žmonių sąraše neradau jokio Džozefo Viljamo Raiderio. — Ir aš kol kas nieko naujo nesužinojau, — pridūrė Ovenas. — Bet dar daug ką liko panagrinėti. — Tėtis sako, kad fermoje buvo senas Pilietinio karo laikų dur­ tuvas, uniforminė kepurė, net keli patrankos sviediniai, — pridėjo Kerolė. — Bet jis nežino, ar šie daiktai — šeimos relikvija, ar juos iš­ kasė išsinuomoję fermą žmonės. Nes tose vietose kasinėdami žmonės rasdavo visokiausių senų daiktų. 293

— Beveik neprisimenu fermos, — apgailestavo Džastina. — Par­ daviau ją dar iki vaikams gimstant. Dabar ten pastatyti nauji namai. Kai kuriuos jų nupirko Nacionalinė parkų tarnyba. Bet tėtis tvirtina gerai prisimenantis, kad ten buvusios nedidelės šeimos kapinaitės. Hopė išsitiesė. — Prie fermos? — Kaimuose žmonės saviškius laidoja savo teritorijoje dažniau nei viešose ar parapijos kapinėse prie bažnyčių. Jis sakė, kad tos ka­ pinaitės apsuptos medelių, ir prie jų veda senas išmaltas keliukas. Jos dar gali ten būti. — Išsiaiškinsiu, — pažadėjo Ovenas. — O jei palaikai buvo iškasti, turi būti išlikusių kokių nors dokumentų. — Senojoje Raideriu fermoje... — suraukęs antakius Raideris pasižiūrėjo j savo alų. — Ten yra nedidelis tvenkinys. — Taip, tėtis minėjo, kad jie maudydavosi mažame tvenkinyje. Iš kur žinai? — Toje vietoje susitikinėjau su viename iš tų naujų namų gy­ venusia mergina. Netoliese mačiau nedideles senas kapinaites. Jos apjuostos žema mūrine tvora, ant kurios yra plokštelė. Lyg ir su N a­ cionalinės parkų tarnybos ženklu. Nelabai kreipiau dėmesį, nes man rūpėjo tik kuo greičiau nurengti merginą ir kartu pasimaudyti. — Kodėl anksčiau to nepasakojai? — pasiteiravo Džastina. — Paprastai tau nepasakoju apie merginas, kurias nurenginėju, — šyptelėjo Raideris. — Mama, man buvo gal tik šešiolika. Ji buvo pirmoji mergina, kurią pasiėmiau pavėžinti, vos tik gavęs vairuotojo pažymėjimą. Koks ten buvo jos vardas? Andžela Bauers, Boson ar kažkaip panašiai. Nepavyko nurengti, todėl išsiskyrėme. Iki dabar jos net neprisiminiau. Tuomet tik pagalvojau: šūdas, čia palaidoti kai kurie mano giminaičiai... o tada vėl tykojau norėdamas ją nurengti. — Sešiolikmečiui sunku į ką nors sutelkti dėmesį, — įsiterpė Beketas. — Išskyrus nuogas merginas. 294

— Kapinaitės vis dar ten, — prisiminė Džastina. — Kerole, tu­ rėjome prisiminti. Nepagarbiai elgėmės, kad jomis nesirūpinome. — Tėtis tik troško kuo greičiau išsikraustyti iš fermos, — paaiš­ kino jai Kerolė. — Norėjo pabėgti nuo visko, kas susiję su ferma. Ir seniai dėl jos nesutarė su seneliu. Nieko keista, kad nežinojome. — Bet žinom dabar, — priminė Ovenas. — Galime važiuoti apžiūrėti. — Gerai, — pakilo Džastina. — Susirinkim vaikus ir šunis. — Ką? — sumirksėjo Ovenas. — Nori važiuoti dabar? — O kuo blogai dabar? — Netrukus nusileis saulė ir... — Tuomet negaiškime laiko. — Rytoj galėsiu nuvažiuoti. Apžiūrėsiu ir pranešiu, kas... — Kam aušini burną? — suniurnėjo Raideris, žinodamas, kad mamos neperkalbės. Po ginčų, ruošimosi ir susijaudinusių šūksnių berniukų, kuriems kelionė reiškė nuotykius, visi sulipo į automobilius. Kilo ginčas dėl šunų. Galop nuspręsta Beną ir Jodą vežtis kartu su Kusu ir Finču. Hopė atsisėdo Raiderio pikapo keleivio vietoje. Kvailiukas įsi­ taisė tarp jų. — Rytoj važiuoti būtų buvę protingiau, — tarė ji. — Protas čia niekuo dėtas. — Ne. Aš patenkinta, kad ir tu šįvakar važiuoji. Galime nerasti Bilio kapo ar antkapiai bus sunaikinti. O gal jie ir niekada nebuvo nepažymėti. — Puikumėlis... Ir toliau būk tokia optimistė. — Tiesiog svarstau tikimybę. — Yra tikimybė, kad rasime tai, ko ieškome. — Tikriausiai šiek tiek nervinuosi, kad nieko nerasime. Ir tiek pat, jei rasime. 295

Raideris nuėmė vieną ranką nuo vairo ir paėmė Hopės ranką. Nustebusios Hopės širdis ėmė dunksėti. — Liaukis ir nusiramink. Hopė ir pati norėjo aprimti, tad mielai pakluso paliepimui. — Visur čia buvo dirbamoji žemė, — pasakė Raideris, įsukęs į vingiuojantį keliuką palei namus, tarp kurių buvo pakankamai erdvės nuožulnioms pievelėms ir plačiai išsišakojusiems ūksmingiems me­ džiams. — Turbūt buvo gražu. Vien laukai ir kalvotos aukštumos... — Žmonės juk turėjo kažkur gyventi. Svarbu, kad senų namų jie negriovė. Per ekonomikos pakilimą čia turėjome darbelio. Gimė daug vaikų, todėl žmonės norėjo rekonstruoti namus. Hopė pasilenkė į priekį. — Ar čia?.. — Taip, senųjų Raideriu gyvenamasis namas. Žemės supirkėjas susiprotėjo jo nenugriauti ir šiek tiek į jį investuoti. Lažinuosi, ne­ menkai išlošė. — Puikus didelis namas. Koks mūras, papuošimai... Gražūs so­ deliai ir medžiai. Tas žiemos sodas aiškiai pastatytas vėliau, bet labai tinka. Žavinga vieta. — Jiems važiuojant pro pastatą, Hopė pažiūrėjo į Raiderį, tada vėl atsisuko. — Ar kada buvai viduj? — M aždaug prieš trejus metus čia dirbome. Modernizavom virtuvę, atnaujinome dvi vonias ir virš garažo įrengėme dar vieną kambarį. Ir pastatėme tą žiemos sodą, kuris tau patiko. — Kaip jauteisi? — Tuo laiku tai buvo eilinis darbas, tad normaliai. O dabar? — vyras gūžtelėjo pečiais. — Turbūt suprantu, apie ką šnekėjo mama. Gal derėjo labiau rūpintis šia vieta, parodyti jai daugiau pagarbos. M ano senelis nekentė fermos ir nesutarė su savo tėvu, tad apie ją beveik negalvojau. 296

Raideris pasuko j siaurą žvyruotą keliuką. — Ar čia privati nuosavybė? — Gal. Gali priklausyti ir Nacionalinei parkų tarnybai. Jei pri­ reiks, išsiaiškinsime. — Ar berniukai ir vyrai čia kovojo — šiaurėj ir vakaruose? — Taip, patyrė pragarą ir sugrįžo, — patvirtino Raideris. — M atai tą? Besileidžiančios saulės šviesoje Hopė išvydo Raiderio minėtą nedidelį ežerėlį. Tylūs ir gilūs vandenys tyvuliavo apsupti aksominė­ mis rudomis meldų galvomis ir žaliuojančių paparčių kilimu. Tarp jo ir medžių tankumyno stovėjo akmeninė tvora. Tokią galėjo sumūryti Bilis Raideris, pagalvojo Hopė. Už jos viduryje stūksojo pasvirę ant­ kapiai. Hopė jų suskaičiavo šešiolika. Kai kurios laiko ir audrų aplam­ dytos nedidelės paminklinės lentelės buvo suvirtusios į nelygią žemę. — Atrodo labai liūdnai ir apleistai. — Nemanau, kad numirėliai linksminasi. Raideris sustojo ir išlipo iš automobilio. Iš jo iššoko ir šuo. Hopė nepajudėjo iš vietos, tad Raideris apėjo mašiną ir atidarė dureles. N e­ trukus prie jų sustojo šeimynos automobilių vilkstinė. — Bilis čia arba niekur. Bet kuriuo atveju atvažiavome. Hopė linktelėjo ir išlipo. Kai visi išlipo, pasklido žmonių balsai, ėmė bėgioti berniukai ir visur uostinėti šunys, ši vieta jau nebeatrodė tokia vieniša. Vis dėlto Hopė tebejautė drebuliuką ir panoro paimti Raiderio ranką. Jis sunė­ rė savo pirštus sujos pirštais, ir ji pasijuto dėkinga. Priėjus arčiau, Hopė suvokė, kad kapelių daugiau nei šešiolika. Iš kai kurių paminklų telikę į žemę susmegę akmenys. Ne visi jie buvo pažymėti vardais, o jei kažkada buvo — juos ištrynė laikas. Hopė ėmė skaityti įmatomus: Merė Margareta Raider, Danielius Edvardas Raideris... T ik Siuzanos vardu pažymėtas 297

kapelis buvo kūdikio, kuris tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt trečiais metais mirė tepagyvenęs vos du mėnesius. Kažkas čia paravėjo piktžoles, pastebėjo Hopė. Bet nors kapi­ naitės ir nebuvo užžėlusios, visgi ši vieta atrodė apleista ir užmiršta. Netoli kūdikio kapo Hopė rado Ketrinos Foster Raider kapą. A nt lentelės buvo užrašyta „1781— 1874a. — Devyniasdešimt trejų metų... — užjos nugaros sumurmėjo Džastina. — Nugyveno ilgą gražų gyvenimą. Norėčiau sužinoti, kas man buvo Ketrina. — Kai gausime metraštį, sužinosi. — Kodėl jie negyvena svečių namuose kaip Ližė? — norėjo su­ žinoti Merfis. — Kodėl jie turi likti čia? — Manau, Ližė ypatinga, — Džastina pakėlė berniuką ir pri­ spaudė savo veidą prie jo kaklo. Hopė pasisuko, pamaniusi, kad Raideris tebėra kartu. Tačiau jis buvo nuėjęs į šalį ir vienas stovėjo prie trijų kapų. Hopė pajudėjo jo link ir pajuto, kaip pašėlusiai ėmė trankytis širdis. — Jis mirė antras. — Kas? — vėl siekdama jo rankos, sudrebėjo Hopė. — Iš trijų brolių jis gimė paskutinis, mirė antras. — Kaip sužinojai? Aš neįskaitau vardų. — Jau temsta, — paaiškino Raideris. Norėdama geriau įžiūrėti, Hopė pritūpė. — O Dieve... Bilis Raideris! Jie neužrašė viso vardo — tik Bilis. Gimė tūkstantis aštuoni šimtai keturiasdešimt trečiųjų metų kovo keturioliktą, mirė tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt antrųjų rug­ sėjo septynioliktą. — Tais pačiais metais mirė ir Džošua. Čarlis — po dvidešimt dvejų metų.Trys broliai... 298

— Čia Bilis... Dabar Hopė apie nieką kitą negalėjo galvoti: čia. Mes jį radome! — Ar ir Ližė čia? — Hopė pakėlė galvą. — Kaip ji gali čia at­ sidurti? — Čia ne ji, — supratingai pamojo Raideris. — Magnolijos. Už kapų prie tvoros žydi magnolijos. Raideris atsisuko ir pažvelgė į mamą. Jų akims susitikus, jam ne­ reikėjo nei pamoti, nei ko sakyti. Raideriui pajudėjus prie jos, Džas­ tinos akys prisipildė ašarų. — Jūs jį radote... — Laikas ištrynė užrašus, bet vardą vis dar galima perskaityti. Bi­ lis mirė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną kaip ir Ližė. Ovenas priėjo arčiau ir laikydamas vienoje rankoje Eiverės ran­ ką, kita apglėbė mamos liemenį. Tada šalia sustojo Beketas su Klere ir stebuklingai tylūs berniukai. Ir Kerolė su Viliu B., kuris dukrai sukūkčiojus, švelniai paplekšnojo nugarą. Saulę pakeitė sutemos ir oras prisipildė kvapaus magnolijų aro­ mato. H opė perbraukė vardą pirštu ir priglaudė jį prie krūtinės. — Kitąsyk atvešim gėlių, — tarė Džastina, palenkė galvą Ovenui ant peties, o ranka palietė Beketą ir Raiderį. — Esam čia jų dėka, todėl turime juos pagerbti. Raideris tuoj pat išsitraukė savo kišeninį peilį, nupjovė magno­ lijos šakelę ir paguldė ant kapo. — Vis šis tas. Neapsakomai sujaudinta šio paprasto, bet nuoširdaus gesto, Hopė priėjo ir suėmė Raiderio veidą. — Tobula, — pasakė ji ir pabučiavo. — Vėsta. Sušalsi, — tarė Beketas Klerei. — Einu, sušauksiu šu­ nis ir nuvešiu Klerę su berniukais namo. 299

— Reikės pasakyti Ližei, — Klerė pažiūrėjo į Hopę. — Manau, mums visiems reikėtų būti, kai tu jai tai pasakysi. — Galima palaukti iki rytojaus. Kai nuvargsti, tu išblykšti, — Beketas perbraukė pirštu Klerei skruostą. — O tu jau pablyškusi. Rytoj viską atliksim. — Gal taip ir geriau, — Eiverė pakėlė rankas. — Galėsim pa­ galvoti, kaip jai tai pasakyti. Mes radome Bilį. Jis čia. Bet ką tai reiš­ kia? Siaubinga, kad turėsime jai pranešti, jog Bilis palaidotas labai toli nuo ten, kur ji yra. — Rytoj apie devintą, — pasiūlė Džastina. — Taip, šiek tiek susitrukdys tavo darbai, — tarė ji dar nespėjusiam išsižioti Raide­ riui. — Bet tai patogiausias laikas: prieš Klerės su Eivere atidarymus ir Hopės su Kerole svečių priėmimą. — Devintą tinka. — Ar ateisi, Vili B.? — Džastina atsisuko j didelį vyrą su mažu šuniuku rankose. — Galėsi tam skirti laiko? — Džastina, jei tu nori — ateisiu. — Būsiu dėkinga. Norėčiau sužinoti, kuriuose iš tų kapų palai­ dota jų motina. Jai teko palaidoti du, o gal net visus tris savo sūnus. Labai žiaurus likimas... — Džastinos balsas sudrebėjo ir ji giliai įkvė­ pė, kad jį suvaldytų. — Norėčiau sužinoti jos vardą ir jį atsiminti. — Jau temsta, — Vilis B. paplekšnojo ir paglostė jai ranką. — Džastina, leisk man tave parvežti namo. — Gerai. Visi važiuojam namo. Būreliui pajudėjus, Raideris liko stovėti. Kai Hopė palietė jo ranką, jis patraukė žvilgsnį nuo trijų kapelių. — Gerai jautiesi? — Aha. Nežinau. Kažkaip keista... — Trys broliai — kaip tu su Ovenu ir Beketu? — Nežinau, — pakartojo jis. — Bet labai panašu. Jis mano ma­ mos protėvis. Ližė — tavo pramotė. Aš pavadintas vardu, kuris kilęs 300

iš jo pavardės. Ir... — jis papurtė galvą, tarsi norėdamas nusikratyti kažkokių minčių. — Eime. — Kas, kas? — norėjo sužinoti Hopė, bet jis ją patraukė. — Nieko. Kaip sakiau, tik keista. Raideris nepasakė Hopei, kad vos tik įžengęs į kapinaites už mūro tvoros, jis tą pačią akimirką jau žinojo, kur rasti Bilio kapą. Aiškiai jautė, kur eiti ir ką suras. Fantazuoju ir tiek, jiedviem įlipus į mašiną įtikinėjo jis save. Čia tik sutemose paskendusios kapinės... Bet jis tikrai kažką žinojo. Tvirtai jautė tai, kaip ir kūnu einan­ čius šiurpuliukus. Nuvažiuojant jo žvilgsnis nukrypo į automobilio veidrodėlį. Vyras darsyk atidžiai patyrinėjo mūrinę sieną, paminkli­ nes plokšteles ir beprotiškai vešančias magnolijas. Tada nukreipė akis į plentą.

19 skyrius

%Į is pažinojo šį kraštą, jo kalnus ir klonius, bekraščius laukus, iš­

sikišusius grublėtus akmenis. Ir tas mūrines sienas, už kurių storos karvės rupšnojo pievoje žolę. Kai kurias pastatė savo rankomis, kantriai vado­ vaujant jo dėdei. Kad ir kaip toli jis nukeliaudavo nuo savojo krašto, jo kalnų ir klo­ nių, visada tikėjosi sugrįžti. Troško pasistatyti namą prie vėsaus upelio, tekančio pro uolas ir miškus, posūkio. Jis mylėjo savo kraštą labiau už visas kitas vietas, į kurias tik buvo nukeliavęs. Bet šiandien, šį rugsėjo rytą, čia vėrėsi pragaro vaizdas. Šiandien jo prakaitas merkė uniformą ir žemę pojuo. Prakaitas, bet ne kraujas. Dar ne. Šiandien jis toliau kovojo ir gyveno kaip nuo tos dienos, kuomet už­ sidegęs užsirašė į kariuomenę. Ir šiandien jis visa širdimi ir siela troško, kad tada būtų išpjovęs tą norą ir sutraiškęs į žemę batu. Jis manė, kad kare atras garbę, jaudulį, įsimintinus nuotykius. Deja, rado tik neviltį, siaubą, liūdesį ir klausimus, į kuriuos nesugebėjo atsakyti. Gražiai temęs mėlynas dangus nuo juodų kaip suodžiai patrankų ugnies dūmų virto purvinu rūku. M injė kulkos kliegė apie savo tragišką kelionę, baigdamos ją žyrančios žemės ir suplėšytų kūnų crescendo. 302

O, kaip karas žeidė kūną ir sielą!.. Vyrų šauksmai žeidė jo ausis ir širdį. O tada jis išgirdo visu garsus nustelbiančią nenutrūkstamą kulkų krušą. Akimirką jis pagulėjo> stengdamasis atgauti kvapą, kurio, rodėsi, tiesiog neįmanoma įkvėpti. Jo uniformą aptaškė draugo kraujas. Su kal­ vio pameistriu D žordžu, geltonplaukiu pokštininku mėlynomis ir šilto­ mis kaip vasara akimis, jis susipažino per žygį. Dabar geltonplaukis tysojo raudoname klane, o sudraskytamejo vei­ de spoksojo išvirtusios tos mėlynos akys. A š pažįstu šį kraštą, vėl pagalvojo Bilisy kai ausyse aidėjo, o širdis daužėsi kaip karo būgnai. Šiomis žemėmis vingiuojantis tylus kelias skyrė Paiperių ir Ruletų fermas. Jo tėvai bendravo su Paiperiais. Jis susimąstė, kur jie dabar, kai ši vingiuojanti apkasų zona tapo kraujo ir mirties tėvyne. Hilo divizija apsikasė prie to išmalto kelio ir iš saugios pozicijos poškino žudikiškas salves, nuo kurių puolanti kariuomenė užsiliepsno­ davo lyg degtuko ugnies paliestas išdžiūvęs krūmas. Sulig pirmąja salve šaudmuo nuplėšė pusę Džordžo veido ir gerasis Dievas težino, kiek daug paguldė dar kitų karių. Artilerijos sviediniai trankėsi ir purtė žemę. Atrodėyjis čia guli jau visą amžinybę ir pro dūmus rėpia į dangaus žydrynę, klausydamasis šauksmų, dejonių, riksmų ir nesibaigiančio pra­ gariško, apėmusio visą erdvę šūvių ir sviedinių sprogimo dundesio. O iš tiesų praslinko tik kelios minutės. Jų pakako įkvėpti ir suvokti, kad draugas žuvęs, ojis pats vos perplauką liko gyvas. Jo ranka sudrebėjo, kai kyštelėjoją į vidinę švarko kišenę ir atsargiai ištraukė fotografiją. Eliza... Jo Ližė šviesiais kaip saulė plaukais ir širdį šildančia šypsena. Kad ir kas nutiktų, j i myli j į ir laukia. Visam šiam pragarui pasibaigus jiedu susituoks. Jis pastatys ja i namą — netoli nuo čia, kur dabar guli. Tuose namuose klestės meilė ir džiaugsmas, liesis jų vaikų juokas. 303

Kai šis pragaras pasibaigs, jis grįš pas ją. Jis turėjo vienintelį Ližės laišką, kurį j i slapta perdavė jo motinai. Jis perskaitė apie jos širdgėlą, kaip ją užrakino ir jiedu negalėjo pabėgti drauge, kaip buvo sumanę. Ir apie tvirtą jos tikėjimą, kadjiedu vėl vienas kitą suras. Negalėdamas užmigtijis ja i atrašė, rūpestingai dėliodamas žodžius. Jis suras būdą, kaip perduotija i laišką. Joks vyras negalėtų išgyventi pra­ garo, netikėdamas rojumi. Jis patyrė rojų su Eliza. Ir busjam e amžinai. Karys išgirdo įsakymą persigrupuoti ir vėl pulti tuos prakeiktus ap­ kasus. Užsimerkė, prispaudė lūpas prie Elizos nuotraukos, tada vėl atsar­ giai įsikišo ją į vidinę kišenę. Prie mano širdies tu esi saugi, sukuždėjo jis. Paskui pašoko ant kojų ir įkvėpė oro. Tikėdamas Dievu, jis atliks savo pareigą savo šaliai ir ras kelią atgal pas savo Ližę. Ps abiejų pusių zvimbiant mirtinų kulkų krušai, jis uzsitaisė šautuvą. Jis vėl žengė į priekį, kur kadaise buvusias tykias žemes nusėjo su­ žeisti ir sudraskyti kūnai. Valandos bėgo kaip metai — ir lyg minutės. Rytas persirito į popietę. Pamatęs saulę suprato, kad išaušo naujas rytas. Jis niekada neabejojo turįs atlikti pareigą tėvynei ir nesislėpė už kitų p ri­ siekusiųjų tarnauti pečių. Jis pajudėjo priekin, perlipo tvorą ir perėjo obelų sodą, kuriame ant išsibarsčiusių krituolių zvimbė apsvaigusios bitės. Iš aukštumų jis pažvel­ gė žemyn į senąjį kelią. Pagaliau jie įgijo pranašumą ir pralaužė fronto liniją. Jis atsistojo netoli kelio posūkio ir pažvelgė žemyn į visą tą siaubą. Begalė žuvusiųjų. Klaiku, neįtikėtina... Jie gulėjo suvirtę vienas ant kito kaip malkos, o likę gyvi vis tebešaudė, pasiryžę išlaikyti tą kruviną žemę. Kodėl? Kodėl? Kodėl?— klausė sielvarto apimta jo galva. Bet čiajis išgirdo įsakymą šauti, pagalvojo apie Džordžą ir pakluso. Šovė ir atėmė dar vieną sūnų iš motinos, meilę iš moters. Atėmė gyvybę žmogui, kuris, kaip irjis, tenorėjo grįžti namo. 304

Jis vėl pagalvojo apie Ližę ir prispaudė ranką prie širdies. Nepaisy­ dama visko, j i mylij į ir laukia. Pagalvojo apie savo mamą, raudančią dėl žuvusio prie Sailo jo brolio Dzošua. Jis nebegali daugiau šaudyti. Negali sustabdyti dar vienos širdies plakimo, priversti dar vienos motinos raudoti. Tai žudynės, galvojo jis. Šimtai žuvusių ir šimtai dar žus. Ūkininkai, mūrininkai, kalviai ir krautuvininkai. Kodėljie nepasidavė? Kodėljie kovojo ir krito toje apka­ sų sumaitotoje žemėje, kurioje atgulė prieš tai jau žuvę broliai? Dėl garbės? Pareigos? A r toks atsakymas? Išvargęs, apimtas sielvar­ to, pasibjaurėjęs skerdynėmis jis nuleido ginklą. Jis tarsi nepajuto pirmo smūgio. Jis nepajuto ir antrojo. Jam tik stai­ ga pasidarė baisiai šalta ir suvokė vėl gulįs ant žemės ir vėl žvelgiąs į dangų. Atrodė, lyg debesys pargriovė saulę. Viskas supilkėjo ir suplokštėjo. Ir visas triukšmas, visas tas pragaras pavirto taikia tyla. A r jau viskas? Pagaliau viskas baigta? Jis įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė Ližės fotografiją. Žiūrėjo ir žiūrėjo, koljos gražų veidelį sutepė kraujas. Tada jis suprato. Jis žinojo. Jį supurtė staigus skausmas ir iš zaizdų pasipylė kraujas. Nebegalė­ damas jo pakelti, jis suriko iš sielvarto. Jis niekada ja i nepastatys dailaus mūrinio namelio šalia čiurlenan­ čio upelio prie išsikerojusių magnolijų, kaip žadėjo. Jiedu niekada neuž­ pildys tų namų meile ir vaikučiais. Jis atliko savo pareigą ir prarado gyvybę. Dar paskutinį kartą sten­ gėsi pabučiuoti jos veidą, betfotografija išslydo išjo sustingusių pirštų. Jis pripažino savo mirtį, nes davė priesaiką. Bet jis buvo prisiekęs ir Ližei. Ir negalėjo susitaikyti, kad daugiau niekada jos nebeišvys ir nebepalies. 305

Kraujui ištekėjus, paskutinį kartą įkvėpęs jis ištarėjos vardą. Paskui jam pasigirdo, kad L ižė j į šaukia. Jam pasirodė, jog išvydo jos išblyškusį, šlapią nuo prakaito veidą ir blizgančias, lyg karščiuojančias akis. Ji ištarėjo vardą. Jis ištarėjosios. Džozefas Viljamas Raideris, y; mylėjusiems žinomas tiesiog kaip Bilis,

Kruvinojo kelio posūkyje netoli apkasų.

'

Raideris prabuvo visas sustiręs nuo šalčio. Degė sausa gerklė ir pašėlusiai trankėsi širdis. Salia lovos į jo ranką pasitrynė Kvailiukas ir baikščiai suinkštė. — Nusiramink, — sumurmėjo Raideris. — M an viskas gerai. Bet, tiesą sakant, ir pats nesuprato, kas čia, po velnių, buvo. Juk visi žmonės sapnuoja. Malonius, keistus, graudžius sapnus ar košmarus, ramino jis save. Aš susapnavau Bilį Raiderį. Ką tik ra­ dom šio vaikino kapą. Turbūt neturėtų būti keista susapnuoti jį, žūs­ tantį Antietamo mūšyje. Jis žuvo tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt antrų metų rug­ sėjo septynioliktą. Sapne išvydau jį mūšio lauke kruviniausią Jungti­ nių Valstijų pilietinio karo dieną. Tiesiog galvojau apie Bilį Raiderį ir tiek. Kažkokia nesąmonė... Nebūk kvailas, sudraudė jis save. Bet prie to kapo jis kažką pajuto. Ir dabar tą jautė. Kažką keisto, ko negalėjo suvokti. Sį kartą išsimiegoti nepavyko. Raideris žvilgtelėjo į laikrodį ir pamatė, kad dar tik penkta ryto. Bandyti užmigti nepavyks ir vargu ar išvis norėčiau, pagalvojo jis. Grįžęs iš ryškaus kaip pats gyvenimas ir mirtis sapno jis tebe­ drebėjo. 306

Jis stovėjo tame mūšio lauke. Ėjo grioviais išvagotu Kruvinuoju keliu. Ir nors jis save laikė realistu ir sveiko proto žmogumi, paju­ to tos vietos trauką ir jėgą. Taip, kažkada skaitė knygų apie Antietamą — galiausiai ir pats ten gyveno. Mokėsi apie tai mokykloje, j mūšio vietą vežė parodyti besisvečiuojančius draugus ar giminaičius. Bet dar niekada taip ryškiai neįsivaizdavo, nebuvo taip visu savo kūnu pajutęs karo kvapo ir garsų. To aštraus dūmų, šviežio kraujo, degančių kūnų, siautulingos artilerijos ugnies audros, pripildžiusios erdvę žūstančių vyrų riksmais. Jei būčiau fantastas, pasakyčiau, kad sapne gyvenau ir numiriau, pagalvojo Raideris. Kaip Bilis Raideris... Baik, liepė jis sau. Salia jo Hopė truputį sukrutėjo ir nuo jos pasklido šiluma, nugalėdama tą jo kūną apėmusį šaltį, kurio jis taip ir nesugebėjo nusikratyti. Raideris panoro apkabinti ją ir praskaidrinti nuotaiką tuo švelniu lieknu kūnu. Bet pagalvojęs apie ankstyvą metą jis nusprendė, kad būtų ne­ sąžininga žadinti ją dar prieš auštant. Net jei ir tikėjosi, jog sugebės pažadinti taip, kad ji tikrai nesigailės. Raideris išsirito iš lovos, nušlepsėjo prie stiklinių miegamojo durų, atidarė jas ir išėjo į terasą. M an reikia tik šiek tiek pakvėpuoti tyru oru, pagalvojo jis. Vyriškį patraukė šios ankstyvos valandos tyla ir pro medžius ži­ bantis, su naktimi dar neatsisveikinęs atriektas pusmėnulis. Raideris pajuto, kad nori gerti, ir pasigailėjo, kad atsikėlęs negurkštelėjo van­ dens, tačiau liko stovėti terasoje, mėgaudamasis ramybe. Visi darbai, rūpesčiai ir nusivylimai atsveria tokias didingas absoliučios tylos ir ramybės akimirkas prieš pasibaigiant nakčiai ir prasidedant dienai. Netrukus rytuose raudonai įsiplieks saulė, ims čiulbėti paukščiai ir vėl prasidės įprastas dienos ciklas. 307

Ir man jis visai patinka, pagalvojo Raideris ir paglostė prie jo kojos prisiglaudusio Kvailiuko galvą. Turiu viską, ko tik galima trokš­ ti, — gerą darbą, gražius namus, ne tik brangius, bet ir supratingus šeimos narius, mylinčius mane tokį, koks esu. N et neįmanoma trokšti daugiau. Tai kodėl kirba jausmas, kad kažko dar trūksta? Kažkas viduje vis dar nesusijungia. Atrodo, tarsi tereikia tik šiek tiek kažką truktelti ir bus tobula. — Ar kas atsitiko? Atsisukęs Raideris pasižiūrėjo į Hopę. — Ne, nieko. T ik prabudau. — Netgi tokiam kaip tu per anksti. — Hopė atsistojo šalia Rai­ derio ir taip pat pasirėmė į terasos turėklą. — T ik įsiklausyk į tylą. Užmiesčio ramybė, tamsa... Per visą tą skubėjimą visai užmiršti, kad egzistuoja toks nuostabiai tykus metas ir vietos. Ji garsiai ištarė tai, ką jis galvojo. Raideris pakreipė į ją galvą. Kaip ji sugeba būti tokia velniškai tobula? Ši mintis jį įkaitino. Hopė nusišypsojo. Ir žvilgsnis į tą jos nuo miegojimo vis dar paraudusį švelnų veidelį persmelkė patį jo kūno vidurį. — Išvirsiu kavos. Galėsim čia sėdėdami ir gerdami pirmąjį die­ nos kavos puodelį stebėti saulėtekį. — Turiu geresnę idėją. Trokštu jos pernelyg smarkiai ir dažnai. Ir beprasmiška su tuo kovoti. Tačiau man jos reikia ne lovoje, kurioje sapnavau karčius pra­ radimus ir kruviną mirtį. Tad jis paėmė jos ranką ir stumtelėjo žemyn vedančių laiptų link. — Ką darai? Raideri, negali taip eiti. Tu nuogas. — O ką? — jis sumaniai ir mikliai nuvilko nuo jos drabužėlius ir numetė ant terasoje stovinčios kėdės. — Dabar ir tu nuoga! Nors Hopė ir spyriojosi,jis nusitempė ją laiptais. 308

— Užmiesčio tamsa, tyla, intymumas. Ko jaudiniesi? Niekas ta­ vęs nepamatys. Na, nebent Kvailiukas, bet jis jau matė tave nuogą. Aš irgi. — Nevaikščiosiu be drabužių. — Aš ir neketinau siūlyti pasivaikščioti. Tai pasakęs, jis paguldė ją ant drėgnos ir šaltos rasotos žolės. — Šitaip elgtis yra taip pat beprotiška, kaip ir vaikščioti nuo­ gam. Galim... Jis prisiglaudė prie jos ir užtildė ją lėtu, užburiančiu bučiniu. — Trokštu tave liesti, kai patekės saulė. Trokštu į tave žiūrėti, būti tavyje, kai išauš diena. Aš tiesiog tavęs trokštu, — ištarė Raideris ir vėl ją pabučiavo. Šiais širdį persmelkiančiais žodžiais jis ją nuginklavo. Tomis kruopščiomis ir įgudusiomis rankomis jis ją įkaitino. Ji jam atsida­ vė, virpėdama nuo malonumo būti geidžiama, apimta dėkingumo, kad gali geisti pati. Kai danguje lyg žvakių liepsnos blėso paskutinės žvaigždės, mėnulis paniro į šešėlius ir pro tamsių medžių šakas blyks­ telėjo pirmieji raudoni ir auksiniai blyksniai, ji atsivėrė jam ant rasa mirgančios žolės. Jis ėmė, ką ji siūlė, davė jai, ką turėjo. Su ja jis palydėjo naktį ir pradėjo dieną. Sapnai apie mirtį ir neviltį pamažu išdilo. Jo viduje kažkas nežymiai apsisuko, susiderino ir idealiai susijungė. Čia — viltis. Čia — Hopė. Ir ji tobula. Kai pradėjo čiulbėti prabudę paukščiai, jis pajuto ją pasiekus vir­ šūnę. Ir danguje nušvito dar viena aušra.

Nauji svečiai atvyks trečią valandą, o prieš tai laukia susitiki­ mas su Montgomeriais. Grįžusi į svečių namus Hopė ėmėsi įprastos kambarių patikros. 309

M an būtina kuo nors užsiimti, kad nekiltų pagunda kalbėti gar­ siai ir viską papasakoti Elizai, pagalvojo ji. „Niko ir Noros“ numeryje ji patikrino lemputes, nuotolinio valdymo pultelį, kambarių informacinius leidinius ir difuzorius, tada pasuko į „Džeinės ir Ročesterio“ kambarį. Popiet bus pristatytos šviežios gėlių puokštės. Hopė keliavo iš numerio į numerį keisdama perdegusias lempu­ tes ir reguliuodama kambarių temperatūrą. Grįžusi į virtuvę, ji pridėjo vaisių į dubenėlį, lėkštelėje išdėliojo sausainukus, pripylė ąsotį šviežios atšaldytos arbatos. Tada savo kabinete ėmė skaityti ir atsakinėti į elektroninius laiš­ kus bei telefonines žinutes tetrokšdama, kad greičiau prabėgtų laikas. Šiandien jie praneš Ližei, kad surado jos Bilį. Kas nutiks po to — nežinia. Bet rūpėjo sužinoti. Lygiai taip pat, kaip norėjo sužinoti, kas slypėjo tame Raiderio žvilgsnyje prieš pat išauštant. Nuo tada, kai atrado Bilio Raiderio kapą, jis tapo tylesnis nei paprastai. Ir kažkoks tylus skubotumas meilės žaidimo metu. O turėjome juoktis... — pagalvojo Hopė. D u ant pievelės šuns stebimi besimy­ lintys žmonės turėjo elgtis žaismingai ir juoktis. Bet Raideris buvo kažkoks įsitempęs ir pernelyg susikaupęs... O ji? Ji buvo pakerėta, pavergta jo didžiulio atsidavimo ir dė­ mesingumo. Ji troško jį suprasti. Jau buvo ėmusi manyti, kad supranta, bet dabar? Ji nežinojo, o jis nepasakė. Hopė prisiminė Eiverės žodžius. Jei trokšti pakeisti žmogų, tu jo iš tikrųjų nemyli. Kokie tikslūs, tikri ir teisingi žodžiai. Tad pa­ lauksiu, kol jis bus pats pasirengęs papasakoti, ką reiškė tas jo žvilgs­ nis, nusprendė Hopė. Moteris išgirdo, kaip šūktelėjo įėjusi Kerolė. Hopė atliko dar 310

keletą nebaigtų užduočių, prirašė kelis punktus prie darbų sąrašo, iš­ braukė jau atliktus ir nuėjo į virtuvę. — Iš kepyklėlės paėmiau bandelių su cinamonu, — atsiprašo­ mai šyptelėjo Kerolė. — Tiesiog troškau ką nors veikti. — Puikiai tave suprantu. — Bet paskui pagalvojau, kad pirkti bandeles — ne pats tinka­ miausias sumanymas. — Jos visada tinka, — Hopė supratingai apkabino Kerolei pečius. — Kaip manai, ar po šio pokalbio viskas pasikeis? Žinau, tai savanaudiška mintis, bet nenorėčiau, kad kas nors pasikeistų. D ie­ vinu viską, kas susiję su šiais namais, įskaitant ir Ližę. Taip, iš dalies suprantu, kad darome kai ką svarbaus. O svarbūs dalykai dažnai viską apverčia aukštyn kojom. — Kaip norėčiau žinoti, ar viskas pasikeis... — Na, netrukus visi sužinosime. Palikau vestibiulio duris neuž­ rakintas, — išgirdusi jas beatsidarančias paaiškino Kerolė. — Pama­ niau, visiems taip bus lengviau. Čia pasirodė Klerė su Eivere. — O, bandelės! — sukrykštė Eiverė. — Kaip tik sakiau Klerei, kad reikėtų užsukti į ledainę ko nors nupirkti, bet jūs mus aplenkėte. — Maistas mane nuramina, — Klerė švelniai patrynė savo pil­ vuką. — Šįryt Beketui su berniukais iškepiau kiaušinienę su sūriu. M an reikėjo ką nors veikti. Beketas anksti išėjo, norėjo spėti kažką nuveikti. — Ovenas irgi. — Tuomet visi trys, — nusprendė Hopė. — O štai ir Džastina su Viliu B. Pačiu laiku. — Nerviniesi? — paėmusi Hopei už rankos paklausė Klerė. — Aha. Įvykdėme, ko prašė Ližė. Dabar papasakosime, ką suži­ nojome. Turėčiau džiaugtis, bet... 311

— Vis tiek liūdna, — ištarė Eiverė. — Žinoma, nesitikėjome surasti Bilio gyvo ir laimingai gyvenančio Las Vegase. Bet vis tiek liūdna. — Bandelės su cinamonu? — pastebėjo pasirodžiusi Džasti­ na. — Aš iškepiau eklerų, — ant spintelės ji pastatė lėkštelę. — Visą rytą jaudinausi, tad kepimas šiek tiek ramino. — Užkąskim, — pasiūlė Eiverė. — Gal ir negerai saldūs kepi­ niai iš pat ryto, bet aš surizikuosiu. — Yra atšaldytos arbatos, bet galiu išvirti kavos. — Aš išvirsiu, — Kerolė patapšnojo Hopei alkūnę. — Leisk man padėti. Netrukus pasirodė ir visi trys M ontgomerių broliai — su dar­ biniais drabužiais ir prastais batais. Hopė užuodė medienos, dažų ir lako kvapus. Ji šiek tiek atsipalaidavo. — Na, — prabilo Ovenas. — Pirmiau leisk man, — pertraukė jį Raideris. — Turiu šį tą papasakoti Ližei ir jums visiems. Privalau nuo tų minčių išlaisvinti galvą, — pridūrė jis, žvelgdamas tiesiai į Hopę. — Gerai, — linktelėjo ji. — Praeitą naktį sapnavau Bilį Raiderį. T ik nežiūrėkite į mane kaip į beprotį, — perspėjo jis brolius. — Niekas ir neketina, — pažadėjo Beketas. Raideris pagalvojo, kad pats esant tokiai situacijai tikriausiai pa­ žertų replikų, todėl buvo dėkingas broliams už santūrumą. — Sapnas buvo labai ryškus ir tikroviškas. Tarsi ten pats būčiau. — Kur būtum? — paklausė Džastina. — Antietamo mūšyje tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt an­ trų metų rugsėjo septynioliktą. Galima skaityti, žiūrėti filmus apie karą, bet tai... Neįsivaizduoju, kaip likę gyvi jį iškentė, kaip išgyve­ no. Bilis žygiavo sąjungos armijos priešakiniame būryje Kruvinuoju 312

keliu. Jie neteko daugybės karių. Buvo rytas. Bilio draugui, kalvio pameistriui Džordžui, sudraskė galvą. Jo kraujas aptaškė Bilį. Jis ap­ svaigo, tikriausiai jį ištiko šokas. Jis žinojo, kur esąs — atpažino Paiperių fermą ir provėžotą kelią. Kerolė priėjo prie Raiderio ir pasiūlė kavos puodelį. — Ačiū, — jis pažvelgė į jį, bet negėrė. Dar negalėjo. — G irdė­ jau, ką galvojo Bilis. Ne skaičiau jo mintis, bet tarsi... — ... buvai jo viduje? — bandė spėti Džastina. — Taip, panašiai. Bilis galvojo apie Elizą. Ji jam pranešė laišku, kad negalėjo pasprukti iš namų, kai jie buvo susitarę bėgti. Jai pavyko laišką perduoti jo motinai. Jis gavo jį ir jai atrašė, bet negalėjo išsiųsti. Tikriausiai nežinojo, kur siųsti. Jį parašė naktį prieš mūšį. — Jis ją mylėjo, — švelniai ištarė Klerė. — Jis turėjo Ližės nuotrauką, — tęsė Raideris. — Išsitraukė iš vidinės uniforminio švarko kišenės. Žiūrėdamas svajojo: kai baigsis karas, susiras ją, ves, pastatys namą ir jiedu susilauks vaikų. Ližė jį pa­ keitė. Padarė atvirą gyvenimui. Sapne atrodė, kad jis ilgai ten gulėjo apsitaškęs draugo krauju. Tetroško likti gyvas, kad gyventų su Liže. — Jėzau, Klere, neverk... — Labai liūdna, o aš nėščia. Negaliu susilaikyti... — Pasakok toliau, — paragino Hopė. Ar niekas neužuodė magnolijų? Negi niekas nesuvokia, kad Ližė trokšta išgirsti visą istoriją? — pagalvojo ji. — Jie gavo dar vieną įsakymą pulti. Jei ką nors girdėjote apie mūšio stadijas, tai žinote — kai konfederatų pajėgos apsikasė prie to provėžoto kelio, labai ilgai sąjungos armija stengėsi pralaužti jų liniją. Krito daugybė abiejų pusių karių. Po galais, šioje saulės nušviestoje virtuvėje, kur tyliai kūkčio­ ja besilaukianti moteris, aš tikrai nepasakosiu visų smulkmenų, nu­ sprendė Raideris. 313

— Abi pusės sulaukė pastiprinimo, ir popiet įvyko klaikios sker­ dynės. Kažkas susimovė, įsakęs daliai konfederatų armijos atsitraukti nuo linijos, todėl sąjungai atsirado palanki proga. Bilis priklausė tai puolančiai kariuomenei. Šaudyta tol, kol visas laukas liko nusėtas kū­ nais. Galvodamas apie savo žuvusį draugą ir kad privalo atlikti pa­ reigą, Bilis šovė ir nukovė vieną vaikiną. Bet daugiau negalėjo pakelti ginklo. Pagalvojo apie Ližę, motiną, žuvusį brolį, kraują ir praradi­ mus... Ir norėjo, kad viskas baigtųsi. Jis troško Ližės ir gyvenimo su ja. Ir kai nuleido šautuvą, Bilį pakirto kulka. — Jis ten mirė... — sušnibždėjo Hopė. — Krito vietoje ir išvydo dangų. Vėl ėmė galvoti apie Ližę ir išsitraukė jos nuotrauką. Kai išvydo savo kraują ir pajuto skausmą, suprato, kad viskas baigta. Bilis galvojo apie Ližę iki pat mirties ir pamanė išvydęs ją — sergančią ir išsigandusią. Ji jį kvietė. Bilis ištarė jos vardą ir mirė. Raideris pažvelgė į rankoje laikytą kavą ir vienu mauku išgėrė. — Jėzau... — Bilis — tavo dalis, — Džastina apkabino Raiderį ir stipriai suspaudė. — Ir mūsų visų. Jam reikėjo kažkam papasakoti savo isto­ riją, kad perduotume Ližei. Mano širdis neišlaikys... — Neverk, — Raideris nubraukė ašarą mamai nuo skruosto. — Ir be verkimo nelengva. — Daugiau jokių ašarų, — išgirdo jie balsą. Šalia Hopės stovėjo Eliza Ford ir šypsojosi. — Švenčiausiasis Dieve... — ištarė apstulbęs Vilis B. ir su T iro­ nu ant rankų klestelėjo ant kėdės šalia Klerės. — Atsiprašau. — Jūs suradote Bilį. Raideris iš visos širdies norėjo, kad Ližė ne į jį žiūrėtų. — Jis palaidotas keli kilometrai už miesto, buvusioje ūkininko sodybos dalyje šalia savo brolių. 314

— Jis mylėjo savo brolius. Sužinojęs apie Džošua mirtį, pradėjo kalbėti apie ketinimą eiti į kariuomenę. Bet svarbiausia ne tai, kad radote jo kapą. Ližė priglaudė ranką prie krūtinės. — Svarbiausia — jo ištikimybė. Bilis galvojo apie mane. Ačiū, kad suradote jo dvasią ir papasakojote apie jo ištikimybę. Mirdamas jis galvojo apie mane, o aš — apie jį. Troškau mūrinio namelio, šei­ mos, bet labiausiai troškau jo, savojo Bilio. Troškau jo meilės ir jam dovanoti savąją. Aš ją patyriau ir jaučiau nuo pat tada, kai jį pamilau. Ližė pakėlė ranką ir pajudino. — Nebenykstu. Jūs suradote Bilį ir dabar jis galės surasti mane. Tu esi jo. — Ji pasisuko į Hopę. — Tu esi mano. Niekada neužmiršiu šios dovanos. Teturiu sulaukti, kol jis pas mane ateis. — Prie jo kapo kvepėjo magnolijomis, — prisiminė Hopė. — Mano mėgstamiausios gėlės. Jis žadėjo, kad prie mūsų na­ melio leis joms keroti. Bilis mirė kaip kareivis, bet jo prigimtis buvo kitokia. Jis mirė galvodamas apie kitus, apie mane. M ano Bilis... Ty­ riausia meilė niekada neišnyksta. Turiu tik jo palaukti. — Liže... — Beketas žengė į priekį. — Tu pirmas ėmei su manimi kalbėtis, draugauti. Jūs visi padė­ jote man atgyti, suteikėte namus, meilę. Bilis ateis pas mane. — Meilė daro stebuklus, — Ližei išnykus, pasakė Džastina. — Tikiu, kad ji teisi. — Ji laiminga, — apsiašarojusi Eiverė atsirėmė į Oveną. — Svarbiausia, kad ji laiminga, — šyptelėjo ji tykiai sėdinčiam tėčiui, ant kurio pečių susikrovęs letenas Tironas laižė jo veidą. — Kas ne­ gerai, tėti? Atrodai lyg išvydęs vaiduoklį. — Švenčiausiasis Dieve... — vėl ištarė jis ir pasiėmė bandelę. Apsiašarojusi Klerė nusijuokė ir apkabino vyrą su jį dievinančiu šuniuku. 315

Kai jie išsiskirstę grįžo prie įprastų dienos darbų ir įsipareigoji­ mų, Raideris pasikvietė į kiemelį Hopę. — Aš tau to nepasakojau. — Žinau, — tarė ji. — Išgyvenai tikrai keistą ir sunkų potyrį. Tikriausiai jauteisi lyg pats dalyvautum kare. — Taip. Tas, kas sakė, kad karas — pragaras, klydo. Tai kur kas blogiau. — Suprantu, jei tau reikia laiko kažką apgalvoti. Neprivalai man sakyti visko, kas tavo galvoje. — Gerai. Gal kada nors nusistatysime tam tikras taisykles? — Gal. — Turiu grįžti į darbą. Ar norėtum šįvakar suvalgyti savo mėgs­ tamų salotų? — Būtų malonu. — Tai pasimatysim vėliau. Hopė stebėjo jį nueinantį su šuniu. Nusišypsojusi sau ji grįžo į svečių namus prie savų darbų.

2 0 skyriu s

JL>^žastinos pageidavimu Hopė rezervavo svečių namus draugų ir šeimos vakarėliui, vyksiančiam dieną prieš Makteviš resto­ rano ir alinės atidarymą. Paskutines dešimt tvankaus rugpjūčio dienų Eiverė su komanda ir visi, kuriuos ji įkinkė į darbą, nešė, vežė, šlavė ir blizgino naująsias patalpas. Vėlais vakarais, kai Hopė paskutinįkart tikrindavo kambarius, kitapus gatvės dažnai matydavo šviesas ir ži­ nojo, jog Eiverė su Ovenu vis dar ten darbuojasi. Kartais tokiu laiku pastebėdavo ir sustojančią Vilio B. mašiną. O kartais, jau besiruošiant į lovą, pas Hopę užbėgdavo Raideris su Kvailiuku. Dažniausias jo pasiteisinimas būdavo: „Jėzau, tos Raudonplau­ kės mechanizmas niekada nepailsta../4 Ji kiek galėdama padėjo Eiverei, kabino paveikslus ar šveitė ply­ teles. Ir stebėjo apleisto, netinkamo naudoti ploto palaipsnį virsmą gyvybinga, jaudinančia ir patrauklia erdve. Didžiąją renginio išvakarių dienos dalį Hopė mėgavosi baig­ dama paskutines smulkmenas. Apsikrovusi šviežiais produktais Eiverė kūrė naujus patiekalus ir surengė paskutinį darbuotojų su­ sirinkimą. 317

— Viskas bus gerai, ar ne? — pasidariusi pertraukėlę Eiverė įdavė Hopei mineralinio vandens buteliuką ir gurkštelėjo savojo. — Eivere, viskas bus nuostabiai. — Bus gerai, — linktelėjusi Eiverė pasisuko į barą. — Atrodo tikrai puikiai. — Tiksliau, tobulai. Apšvietimas išryškino glaudžiai susipynusias madingas šiuo­ laikines formas ir tamsius senojo pasaulio bronzos tonus. Virš ilgo raudonmedžio baro granitinio paviršiaus kybojo puošnūs šviestuvai, tolėliau buvo matyti rekonstruota niša. Išraiškingame kambaryje jau­ kiai pasisėdėti kvietė aukštos ir žemos baro kėdės bei odinės sofos, akį traukė senoviškas mūras, sendinto aukso spalvos sienos ir šalavijų atspalvio akcentai. Eiverė sukūrė tokią vietelę, kurioje nuolatos bruz­ dės žmonės ir liesis linksmybės, pagalvojo Hopė. — Būtent tai, ko troškau. Visa tai išpildė nuostabieji M ontgo­ merių broliai. — Eiverė įsitvėrė į durų staktą ir šyptelėjo matydama, kaip Hopė tualete netoli varinės kriauklės dėlioja vazas su išsisklei­ dusiais žiedais ir blizgina bronzinius veidrodžio rėmus. — Netgi klo­ zetai tobuli. Išgirdusi atsidarančias restorano duris Eiverė žingtelėjo atgal. — Atleisk, negalėjau anksčiau ateiti. — Neatsiprašinėk, — tarė ji Klerei. — Nepamiršai, kad laukiesi? — Ir dar kaip, — Klerė pasitrynė išsipūtusį pilvą ir apsidairė aplink. — Atrodo, tau manęs visai ir nereikia. Eivere, čia tiesiog pa­ sakiška! — tarė ji, išvydusi blizgančią tamsią medieną ir žaižaruojan­ čius šviestuvus. — N et neatrodo, kad čia ta pati vieta. Dieve, ir dar kažkas labai gardžiai kvepia! — Verdu sriubą. Tu alkana? — Amžinai. — Tai eikim virtuvėn. Pavaišinsiu nauju patiekalu. 318

— Tuoj. Iš pradžių noriu apsidairyti. — Klerė priėjo prie baro ir apkabino Hopę. — Oho, kokie kraneliai... — Na, čia alinė, — priminė jai Eiverė. — Pasiūlyčiau tau alaus, bet dvynukams jis gali nepatikti. — Gali. Bet gydytojas man leido. Šįvakar už tavo restoraną išgersiu taurę vyno ir gardžiuosiuosi kiekvienu gurkšniu. Kur visi kiti? — paklausė Klerė. — Brigada turėtų grįžti... — Eiverė pažiūrėjo į laikrodį ir aikte­ lėjo. — O Dieve, po valandos! Jau praėjo daugiau laiko nei maniau. Visąlaik taip! — Viskas jau paruošta, — Hopė paėmė jos bei Eiverės ran­ kas. — Eivere, eik į svečių namus, atsipūsk ir pasimėgauk burbuline vonia. — Neturiu laiko gulėti burbulinėje vonioje! — Turi, nes viskas jau paruošta. — Klerė nori sriubos! — Aš jai paduosiu, apeisiu restoraną ir užrakinsiu. Tu eik, at­ sipūsk ir pagulėk vonioje, apsirenk ir atrodyk kaip gražuolė naujo nuostabaus Bunsboro restorano valdytoja. — Ir alinės. — Ir alinės, — nusijuokė Hopė. — Eik, Eivere. Tai bus pasku­ tinė tavo laisva valanda iki vėlaus vakaro. — Gerai, gerai. Pamirksiu nuostabioje „Titanijos ir Oberono“ varinėje vonioje. Dieve, o gal reikia pirmiau nubėgti į „Vestą“ ir įsi­ tikinti, kad... — Ne. Eik. Dabar! — Hopė nutempė Eiverę prie durų ir pro jas išstūmė. — Iki! Juokdamasi Klerė užsiropštė ant baro kėdės. — Nelabai man ir norisi tos sriubos. T ik norėjau, kad Eiverė taip nesinervintų ir atsipalaiduotų. 319

— Tikrai nenori? Ragavau jos — labai gardi. Kepintų raudonų­ jų paprikų ir pomidorų sriuba. — O Dieve, jei jau taip primygtinai siūlai... Įpilk pusę dubenėlio paragauti. — Reikalauju. Sėdėk, — įsakė Hopė, pamačiusi bandančią atsi­ stoti Klerę. — Atnešiu ją čia. Besimėgaudama blizgančia Eiverės virtuve Hopė pripylė sriu­ bos, išjungė viryklę ir nunešė dubenėlį draugei. Klerė sėdėjo prie baro, pasisukusi į kambarį. — Ačiū. Ką tik prisiminiau vidurinę. Mudvi su Eivere buvome palaikymo komandos kapitonės. Bendravome draugiškai, bet nebu­ vome itin artimos. Tokios pasidarėme, kai po Klinto žūties grįžau į Bunsborą. Eiverė labai stengėsi man padėti įsteigti knygyną ir atgauti pusiausvyrą. Jos dėka susipažinau ir su tavimi. O dabar mes čia... Klerė pamaišė sriubą ir pavartė akis. — Tai nuostabu. — Be Eiverės nepažinočiau tavęs ir nebūčiau svečių namų šei­ mininkė. — Ir nebūtum įsimylėjusi Raiderio, — nusišypsojo Klerė, bet Hopė nieko nepasakė. — Tai matyti. Bent jau tiems, kam padidėjęs hormonų kiekis. — Maniau, mudu pasilinksminsime, tada draugiškai išsiskirsi­ me. Meilė į tą planą neįėjo. — Bet ji tau tinka. — Ir jos jausmas malonus. — Tai Raideriui to dar nepasakei? — Ir neplanuoju. Klere, mudu gerai sutariame ir mėgaujamės dabartimi. Jis manimi rūpinasi. Daugiau ir nesitikiu. — O turėtum... 320

— Gera būti su žmogumi, kuriam išties rūpi. Ne numanai, kad rūpi, bet tvirtai esi įsitikinusi. Gera būti su žmogumi, kuris kovos už tave, net jei tai nebūtina ar to nenorėsi. Su žmogumi, kuris siunčia tau gėles ir dovanoja burtų lazdelę. Ir neketinu kurti planų, tikėda­ masi daugiau. — O jei kurtum, ko tikėtumeisi? — Galimybės gyventi drauge su Raideriu. Tikriausiai trokštu to paties, ko ir Eliza — meilės, namų ir šeimos su mylimu bei mylin­ čiu vyru. Ir, žinoma, noriu dirbti savo darbą, turėti atletišką figūrą ir nuostabią batelių kolekciją. — Pastaruosius tris jau turi, tad nukreipsiu magišką savo hor­ monų galią gauti tris pirmus. Prašom, patrink mano stebuklinguosius vaikučius. Nusijuokusi Hopė pakluso ir švelniai patrynė Klerės pilvą. — Jie spardosi. — Jie arba spardosi, arba ant mano šlapimo pūslės eina imtynių. Siek tiek baugu, kad jie tokie judrūs, kas bus, kai išnirs paviršiun ir gaus daugiau erdvės? — Nori dar sriubos? — Negundyk manęs. Paaukojau likusią dienos dalį ir atėjau čia padėti, o jokios pagalbos nereikia. M ano berniukai dabar pas mamą. Šįvakar ji su tėčiu juos kartu atsiveš. Kaip Haris teisingai pastebėjo, jie irgi šeima ir draugai. Ten jie pernakvos su mano tėvais. Taigi esu visiškai laisva. — Ir miegosi „Ievos ir Rorkės“ numeryje. Tad eik ir pasilepink burbulinėje vonioje kaip Eiverė. — Ar žinai, kada paskutinįkart sugebėjau įlipti į burbulinę vo­ nią ir man niekas netrukdė? — Ne. — Ir aš nežinau. 321

— Tai dabar išsimaudyk ir turėk mobilųjį netoliese. Jei su savo stebuklingaisiais vaikučiais pati nesugebėsi išsiropšti iš vonios, para­ šyk man „SOS“. — Koks paslaugumas! Eime, padėsiu tau užrakinti duris.

Nors ir pati troško pasimėgauti burbulinės vonios teikiamais malonumais, Hopė tam neturėjo laiko. Raideris leido jai išsirinkti kambarį, tad ji išsirinko „Elizabetą ir Darsį“. Tikriausiai iš sentimen­ talumo. Ir todėl, kad Ližei patiks kompanija, pagalvojo ji. — Šiandien didysis Eiverės vakaras, — po dušo apsivilku­ si minkštą svečių namų chalatą, Hopė atsisėdo darytis kruopštaus makiažo. — Bus puiku. M ano nuomone, tai didžiausias miestelio įvykis po svečių namų atidarymo. Restoranas tiesiog fantastiškas, o šįvakar jis skirtas tik draugams ir šeimai. Pirmiausia viską išbandys artimiausieji. Ji krūptelėjo, kai jos akių šešėlių paletė pakilo į orą. — Mergaitiški niekučiai. Linksma su jais žaisti. Pasidarysiu pa­ dūmavusių akių efektą ir pasitepsiu lūpas blizgiu, kad derėtų prie mano žudikiškos raudonos suknelės ir pribloškiančių batelių. Hopė nusprendė, kad nedaugelis moterų nemėgsta darytis makiažą. Juk puoštis — vienas didžiausių moters malonumų. — Klerė paprotino mane, kokia dabar esu laiminga. Turiu dar­ bą, draugus, Raiderį ir visus Montgomerius. Ir tave. Ji kritiškai patyrinėjo save padidinamajame veidrodėlyje, tada žvilgtelėjo į save dideliame veidrodyje. — Neblogai, ar ne? Hopė pasuko į miegamąjį ir neskubėdama puošėsi, mėgauda­ masi kiekviena rengimosi didžiajam vakarui smulkmena. 322

Kai užsimovė sidabrinius aukštakulnius ir vėl atsistojo apsižiū­ rėti veidrodyje, su alaus skardine rankoje įėjo suodinas nuo darbo Raideris. Ir sustojo vietoje. Vaizdas pakirto jam kojas. Seksuali raudona trumputė priekyje ir ilga užpakalyje suknelė nuostabiai gaubė jos fi­ gūros linkius. Ilgas kojas puošė bateliai blizgančiais sidabriniais dir­ želiais ir adatos plonumo kulniukais. Dar daugiau kibirkščiavo apie kaklą ir ausyse. Ji atrodė tokia žėrinti ir visa pulsuojanti, kad prieš ją nublanktų net ir Tiffany deimantai. — Gražu... — ištarė Raideris. Hopė pakėlė antakius, lėtai atsisuko ir geidulingai pažvelgė per petį. — T ik gražu? — Na, gerai, tu tikra širdžių ėdikė. — Priimsiu tai kaip komplimentą, — Hopė išlygino suknelę ties šlaunimis. — Sunki dienelė? — Aha. Kai kas pakibo. — Bet išeitis matyti? Raideris turėjo prisiminti — Hopė mėgsta detales. Bet kai ji pasipurškė kvepalais, apsvaigęs jis turėjo gerokai įtempti smegenis, kad pavyktų prisiminti bent keletą detalių. — Šįryt atidavėm įvertinti vandentiekio ir nuotekų tinklų re­ konstrukciją. Pradėsime išorinio mūro termoizoliaciją. — Tai jau didelis žingsnis į priekį. — Kodėl tu jau apsirengei? — Nes turiu nueiti anksčiau. Padėsiu Eiverei. — Aš nesirengsiu kostiumo, — lyg perspėdamas, lyg grasinda­ mas ištarė Raideris. — O kodėl turėtum? — Vilis B. rengsis. Bus su liemene ir kaklaraiščiu. O aš — ne. 323

— Puiku. Kadangi aš jau pasirengusi, eisiu ten ir pažiūrėsiu, kuo galiu pagelbėti. — Norėčiau tave sulaikyti, bet sugadinsiu makiažą. — Galėsi bandyti po šio vakaro, — Hopė priėjo ir pabučiavo Raiderį, stengdamasi neišsitepti. — Pasimatysime ten, kai būsi persi­ rengęs ne kostiumu su liemene ir be kaklaraiščio.

Iš automatinio patefono liejosi muzika, iš kranelių bėgo alus, o taip ilgai buvusios tuščios erdvės prisipildė balsų. Susibūrusi šeima ir draugai apspito užkandžius, tada prisėdo pirmojo patiekalo, be galo šnekėjo ir kėlė taures už „MacT s“. Raudonplaukė Eiverė trumpa žalia suknele ir ant kaklo besisu­ pančiu žiedeliu su kramtomosios gumos rutuliukais bėgiojo iš virtu­ vės į valgomąjį, barą ir atgal. Hopė ją sustabdė ir stipriai apkabino. — Ar tikrai viskas gerai? — paklausė Eiverė. — Yra šiokių tokių nesklandumų. — Viskas tikrai gerai, o nesklandumai turbūt visai menki. — Bandom juos taisyti. A nt stalų — žvakės, gardus maistas, groja muzika.... Geri draugai. — Eivere, pataikei tiesiai į viduriuką. Mirtinas šūvis, kaip ir ati­ darius „Vestą“. Klientai grūsis dieną ir vakarą. — Rytojui ir porytojui gavau solidų pietų užsakymą. Matei, kaip praeinantys žmonės sustoja ir žiūri pro langus? — Mačiau. — Klerė su Beketu šoka, o mano tėtis prie baro kalbasi su Ove­ nu ir Raideriu. Prie mano baro! — Taip, ir jis labai gražus. 324

— Ten, ant baro kėdės, sėdi mano vaikinas. Koks jis žavingas... Manau, ištekėjusi už jo ilgai ir laimingai gyvensiu. — Garantuoju, taip ir bus. Labai dėl tavęs džiaugiuosi ir tavimi didžiuojuosi, Eivere. — Visi man brangūs žmonės yra čia, mano restorane. Geriau net būti negali! Eikš, prisėsk ir išgerk, o aš dar patikrinsiu keletą dalykų. Mielai, pagalvojo Hopė ir nuėjo prie baro. Raideris nuslydo nuo kėdės ir pamojo jai, sutrikusi ji šyptelėjo. — Sėsk. Tavo kulkšnys tikriausiai jau rauda. — M ano kulkšnys — plieninės, bet ačiū, — Hopė atsisėdo. — Įpilkite jai šampano, — paprašė jis barmeno. — Šįvakar ir tu atrodai kaip šampanas. — Dėkui. Ir tu pats visai neblogai atrodai. — Bet ne kaip Vilis B. Vilkintis trijų dalių tamsų kostiumą ir ryšintis taškuotą kakla­ raištį Vilis B. paraudo. — O jau... — Kur Eiverė? — pasiteiravo Ovenas. — Nuėjo kažką patikrinti. — Jai reikia bent penkias minutes pailsėti. Aš tuo pasirūpinsiu. Išėjus Ovenui, Vilis B. nusišypsojo žvelgdamas į savo alaus bo­ kalą. — Jis tikrai myli mano mergaitę, — atsiduso vyras ir apsižvalgė bare. — T ik pažvelkite, ko čia pridarė mano mažoji mergaitė! Ko jūs visi pridarėte, — patikslino jis ir susidaužė bokalais su Raideriu. — Ji juk varikliukas. — Pasakysiu, kaip ja didžiuojuosi. — Ir vėl, — nulingavus Viliui B. šyptelėjo Raideris. — Jis nėra labai girtas, tik be galo laimingas. 325

— Juk tereikės nueiti tik į kitą gatvės pusę. Tegu šiek tiek išgeria, jei nori. Tai ypač svarbus Eiverei, Bunsborui ir mums visiems vakaras. — Taip,— Raideris žiūrėjo Hopei tiesiai j akis. — Labai svarbus. Jie linksminosi iki vidurnakčio, tada iki pusės pirmos ryto tęsė vakarėlį svečių namuose. Kai paskutinį kartą lipo laiptais, Hopė ėmė jausti, kad jos plieninės kulkšnys jau tikrai rauda. Ji pagalvojo apie dar vieną moters privalumą. Nusispirsiu batus, numesiu tą seksualią suknelę, nusivalysiu visus makiažo sluoksnius ir griūsiu į lovą su kalnu pagalvių bei aistringu ir seksualiu vyru. Įžengusi į „Elizabetos ir Darsio“ numerį, ji rado Raiderį su šam­ pano buteliu. — Kaip ir sakiau — šįvakar atrodai kaip šampanas. Galime pa­ sėdėti balkone ir dar šiek tiek išgerti. Vėliau nusispirsiu batelius, nusirengsiu suknelę ir nusivalysiu makiažą, apsigalvojo Hopė. — Skamba patraukliai. Jiedu išėjo kartu į balkoną. Hopė atsisėdo ant medinio suolelio ir tikėjosi, kad ir Raideris atsisės šalia. Bet jis tik padavė jai taurę ir pasirėmė į turėklą. Jis nesės šalia, suprato Hopė. Bet stovėti su tais žudikiškais ba­ tais aš tikrai daugiau nebenoriu. — Turbūt jau milijoną kartų girdėjai, bet vakarėlis buvo tikrai stulbinantis. — Taip. Eiverė labai pasistengė. Raideris atsisuko ir nutilo. Jis ilgai ir sunkiai galvojo apie šią akimirką ir manėsi susitvar­ kysiąs. Bet dabar, žvelgdamas į visą žėrinčią ir pulsuojančią Hopę su prabangaus šampano taure rankoje, jis pajuto praradęs protą. Grožio karalienė, didmiesčio gyventoja... Žinoma, dabar ji gy­ vena čia, bet šie dalykai yra jos esybės dalis. Kaip ir jos kvapas, tos 326

degančios akys ir bateliai, kurie kainavo daugiau nei padorus stalinis diskinis pjūklas, mąstė Raideris. — Nevaikštau į operą. Nekenčiu jos, — rėžė jis ir pats nesupra­ to, kodėl. Tiesiog kažkodėl išsprūdo. — Puiku. M an ji irgi nepatinka. — Juk patinka. — Ne. — Juk turi visokių operinių daikčiukų. Gurkštelėjusi šampano, suglumusi Hopė suraukė antakius. — Kokių? — Na, pavyzdžiui, tą brangų operinį binoklį. — Teatrinį žiūroną? — nusijuokė Hopė. — Taip, turiu, bet jie skirti ne tik neštis į operą. Jie taip pat naudingi karštomis vasaros dienomis šnipinėti seksualius statybininkus, kai tie nusimeta marš­ kinius. Raideris šyptelėjo. — Tikrai? — Aha. Ir baletui, ir... Vyras suspaudė lūpas. — J baletą nevaikštau tuo labiau. — Labai gaila. — Ir nekomercinį kiną, užsienio filmus — bet ką su subtitrais. Hopė pakreipė galvą. — Ar kada siūliau eiti žiūrėti nekomercinį filmą? — Tiesiog dėl visa ko perspėju. Neisiu ir į visokias romantines nesąmones, — Raideris tvirtai linktelėjo ir mostelėjo ranka. — Iškart išbraukime. Hopė pakreipė galvą į kitą pusę. — M an patinka geros romantinės komedijos. Už vieną tokią sutiksiu pažiūrėti du veiksmo filmus. 327

— Gerai. Bet tik jei jose bus nuogybių. Dieve, kaip jis sugeba mane prajuokinti! Ir drebėti... Hopė lėtai, giliai įkvėpė. — O aš nekenčiu futbolo. Raidero veide atsirado stipraus fizinio skausmo raukšlės. — O varge... — Tačiau nepriekaištaučiau vyrui, kuris šeštadienio popietę mė­ gaujasi futbolu prie beprotiškai didelio ekrano ar stadione. Jei jis ne­ išsidažo veido kaip koks beprotis fanatikas — man tinka. — Ar kada matei mane išsidažiusį? — Tiesiog dėl visa ko perspėju, — Raiderio maniera pakartojo Hopė. — Neversčiau vyro eiti į baletą, jei nepatinka, o jis neturėtų manęs temptis į futbolą. M an patinka krepšinis. Susidomėjęs Raideris priėjo prie Hopės stalelio ir pasiėmė savo taurę šampano, kurio išties net nenorėjo. — Rimtai? — Aha. Mėgstu greitį, aprangą ir azartą. Nesu nusiteikusi ir prieš beisbolą. Bet galutinę nuomonę susidarysiu, kai pati stadione pažiūrėsiu rungtynes. — Pagrindinės ar „Minor“ lygos? — Apsispręsiu, kai pamatysiu. — Gerai jau. Noriu, kad ant lovos gulėtų tik tos pagalvės, ant kurių miegam. Hopė papurtė galvą ir lėtai gurkštelėjo šampano tikėdamasi, kad gėrimas nuramins jos besidaužančią širdį. — Ne, niekaip nesutiksiu. Tiesiog nakčiai nuimk jas nuo lovos, o rytą vėl sudėk. Tai užima tik kelias sekundes, o miegamajam jos suteikia stilingumo ir šilumos. Dėl to manęs neperkalbėsi. Raideris atsisėdo ant suolo ir ištiesė kojas. Geriau pagalvojus, pagalvės tikrai nėra pati didžiausia bėda, nusprendė jis. 328

— Nevaikštau po parduotuves, netampau maisto krepšių ir ne­ kenčiu, kai manęs klausia, ar suknelė storina užpakalį. — Čia tau tik pritarsiu. Tu paskutinis žmogus, su kuriuo norė­ čiau vaikščioti po parduotuves. O mano užpakalis neatrodys storas su jokia suknele. Užsirašyk, išgraviruok tai savo atmintyje. — Supratau. Hopė tyliai atsiduso. Ne, šampanas nenuramino mano besidau­ žančios širdies. Bet nieko tokio. Tai malonus jaudulys. — Raideri, ką mes darome? — Pati žinai. — Jei neprieštarauji, norėčiau, kad pasakytum garsiai. — Turėjau susiprotėti, kad to paklausi,— jis atsistojo ir vėl priė­ jo prie turėklo. — Nuo pat pirmos minutės, kai čia pasirodei... Mane lyg žaibas nutrenkė. M an tai nepatiko. — Tikrai? — Taip. Stengiausi tavęs vengti. — Pagaliau... — sumurmėjo ji. — Laikiausi nuo tavęs atokiai. O tada tu pasiūlei seksą. — O, Raideri... — nusijuokė Hopė ir papurtė galvą. — Na, tai tiesa. — Tuomet lioviausi tavęs vengti. Juk mūsų santykiai turėjo ap­ siriboti tik seksu, ar ne? — Taip. — Netgi geriau, jei vienas kitam patikome. O jei dar ir supra­ tome vienas kitą — tuo labiau. Bet juo geriau tave pažinau, tuo aiš­ kiau supratau, kad mus sieja daugiau nei seksas. M an tas dar labiau nepatiko. — Turėjo būti žiauriai sunku... — Na, štai — ir vėl tas pasipūtėliškas tonas... Kodėl tavo balsas mane taip veikia? Hope, tu mane nugalėjai. Sugriebei už gerklės, už daikto apačioje ir už širdies. 329

Hopė prarado žadą. Kaip kvaila... ir nuostabu, pamanė ji. — Pasakei „už širdies"? — Maniau, kad čia dėl tavo išvaizdos, nes ji pakerta vyrams kojas. Bet tai tik labai miela smulkmena. Taip jaučiausi tikrai ne dėl to, kaip atrodai, o dėl tavo esybės. Viskas manyje tarsi plaukiojo, tarsi bandė rasti savo vietą. Bet kai tą priešaušrį mudu nuogi atsigulėme ant žolės, pagaliau susijungė. Baigta. Viskas vietoje. Įvyko persilau­ žimas. — M an tai nutiko kiek anksčiau, — prisipažino Hopė. — Taigi leisk man tau kai ką pasakyti, — Raideris siurbtelėjo dar vieną šampano gurkšnį. — Tokius žodžius sakiau savo mamai, Kerolei ir senelei. O gerokai prisilupęs — ir broliams. Bet dar nieka­ da to nesakiau svetimai moteriai. Nes neteisinga sakyti, jei tuo abejo­ ji, ar meluoti norint įsiteikti. — Palauk... — Hopė pastatė šampano taurę, priėjo prie atokiau stovinčio Raiderio ir pažvelgė jam į akis. — Pasakyk, ką norėjai pa­ sakyti. — Aš tave myliu. Ir gerai dėl to jaučiuosi. Hopė nusijuokė. Jos širdis stojo iš laimės, bet ji juokdamasi del­ nais suėmė Raiderio veidą. — Ir aš tave myliu ir puikiai jaučiuosi. — Aš nemėgstu poezijos. — Ne, bet gynei mano garbę. Visada sakai tiesą. Pralinksmini mane ir lengvai sugundai. Leidi man būti ir jaustis tuo, kas esu. Ir įsimylėjai mane prieš savo valią. Raideris paėmė jos riešus. — Ir neketinu liautis. — Tai ir nesiliauk. Hopė palinko priėjo, prisiglaudė ir leido užplūsti tai nuostabiai bangai, plaukiančiai kartu su besitrankančia širdimi. 330

— Aš labai laiminga, kad myliu tave, kad turiu tave tokį, koks esi. Ir labai džiaugiuosi, kad prisipažinai šį vakarą, skirtą šeimai, draugams ir namams. — M ane baugino, kad esi tobula. — O, Raideri... — Klydau, — vyras ją apkabino dar tvirčiau. — Bet man tu esi tobula. Raideris įsikišo ranką kišenėn, ištraukė dėžutę ir atidarė. Hopė pamatė deimantą, o tada pasižiūrėjo į Raiderį. — Tu?.. Priblokšta netikėtumo, iš džiaugsmo ji nežinojo, ką sakyti. — Nupirkai man žiedą? — Žinoma, kad nupirkau, — šiek tiek suirzo Raideris. — Kuo mane laikai? — Kuo tave laikau? — Hopė stengėsi atgauti kvapą, bet jai sun­ kiai sekėsi. Ji tik spoksojo į žiedą, kuris balkono šviesoje spindėjo lyg žvaigždė. — Tuo, kuo tu esi. Tiksliai tuo. — Myliu tave. Susituokime. Hopė ištiesė ranką ir parodė žiedui skirtą pirštą. — Teisingai, — Raideris paėmė žiedelį ir užmovė ant piršto. — Idealiai tinka, — švelniai ištarė ji. — Iš kur žinojai? — Pamatavau vieną tavo žiedą. — M an pasisekė, kad išteku už sumanaus vyro. — Kai ištekėsi — išsikraustysi. M ano žmona negyvens svečių namuose. —

O...

Detalės... Nieko baisaus. Sugebu su jomis tvarkytis ir prisitai­ kyti, nusprendė ji ir apkabino Raiderį. — Lažinuosi, Kerolė mielai perims svečių namų šeimininkės butą ir perrašys grafiką. Susitarsime. 331

— Vėliau aptarsime, — nukirto Raideris. — Vėliau, — sutiko Hopė ir paskendo jo glėbyje. — Viskas taip gražu... Padėjusi galvą jam ant peties, ji atsiduso. O tada jai užėmė kvapą. — Dieve mano, Raideri! Pažvelk ten! — ji parodė į kitą balkono galą. Jiedu apsikabinę stovėjo sutemose. Jis dėvėjo ne sudraskytą kru­ viną kareivio uniformą, o paprastus darbo drabužius. Hopė pamatė jo ranką, sugriebusią Ližės suknelę ant nugaros — kaip dažnai taip laikė ir Raideris. — Bilis ją surado. Jiedu surado vienas kitą. Dabar jie drauge. — Neverk. Liaukis... — Verkiu, kai norisi verkti. Priprask prie to. Po šitiek laiko, po šitiek laukimo, jie čia, kartu... Tu šiek tiek panašus j Bilį. — Gal... Nežinau. — Aš žinau. Manau, kažkokiu būdu tu parodei jam kelią. Bet tai nesvarbu, — jos akys akimirką susitiko su Ližės akimis, ir jos spindėjo džiaugsmu. — Dabar visi ten, kur jiems ir skirta būti.

Epilogas

V ’

7

ydinčio pavasario vakarą Klerė su Hope sagstė Eiverės ves­

tuvinę suknelę, o jų draugė tarp pirštų sukiojo savo žiedelį su kram­ tomosios gumos rutuliukais. — Aš nesinervinu. — Žinoma, ne, — ramino Hopė. — Na, gerai, šiek tiek. T ik todėl, kad noriu gražiai atrodyti. — Patikėk, tikrai nuostabiai atrodai. Apsisuk ir pasižiūrėk, — liepė Klerė. Mansardos miegamajame Eiverė atsisuko į didžiulį veidrodį. — O, taip, tikrai atrodau gražiai. — O tiksliau — pribloškiamai, — pataisė Hopė. — Eivere, tu stulbinanti, o suknelė — pribloškianti. Nederėjo net suabejoti tavo įžvalgumu, kai išsirinkai ją internete. — Ji tiesiog tobula, — patenkinta savimi Eiverė apsisuko ratu ir sužėrėjo suknelės sijonas. — Ji tik man skirta. — Tu degi kaip žvakė, — Klerė palietė ryškius Eiverės plau­ kus. — Kaip liepsna. — Kol dar neapsiverkiau ir nesugadinau makiažo, dėl kurio Hopė taip stengėsi, greičiau išgerkime šampano. 333

— Už nuotaką ir jos drauges! — Hopė pripylė taures. — Ir už žindyvę mamytę. — Dvynukai ištvers. Lukas su Loganu — stiprūs vyrukai. — Pažvelkite į mus: žmona, jaunoji ir busimoji nuotaka, — E i­ verė pakėlė taurę ir susidaužė su draugėmis. — Tavo eilė — rugsė­ j į ,— tarė ji Hopei. — Vos galiu sulaukti. O tai sunku suvokti, nes privalau dar tiek daug padaryti... Bet šiandien tavo vestuvės. Viskas tiesiog tobula ir stebuklinga. — Kitaip ir negali būti. Išteku už mylimojo, mane lydi dvi ge­ riausios draugės, tėtis ir žmonės, kuriuos nuo vaikystės laikiau mama ir broliais. Ir išteku pačioje nuostabiausioje vietoje. — Parašysiu žinutę fotografui. Tegu užeina. Laikas spaudžia, — priminė Hopė. Hopė peržvelgė gėles, valgius, stalus, žvakes, staltieses. Tada padėjo Beketui perduoti pūstažandžius dvynukus bei tris jų brolius Klerės mamai su Kerole. Ir ėmė taisyti Raideriui kaklaraištį, norėda­ ma nosimi paliesti jo kaklą. — Gal susituokime tiesiog dabar? — pasiūlė jis. — Visi esame apsirengę, ateis kunigas. — Rugsėjį, — pabučiavo jį Hopė. — Tikrai verta palaukti. Nė kiek nevėluodamas pasirodė Vilis B. — Ačiū Dievui, — Džastina patapšnojo jam skruostą. — Ner­ viniesi ne mažiau už nuotaką. — Juk tai mano mergaitė... — Žinau, mielasis. Eik ir palydėk ją. Kai Vilio B. akys sudrėko, Hopė padavėjam nosinaitę ir pasku­ tinį kartą pataisė Eiverės makiažą. — Ką ten murmi? — paklausė ji Klerės. — Meldžiuosi, kad nepravirktų kūdikiai. Jei pravirks, man gali pradėti bėgti pienas. 334

— Dieve mano...Turėjau pagalvoti apie ausų kištukus, — nusi­ juokusi ji čiupo Klerę už rankos ir ištempė draugę pro duris. Eiverė norėjo iškilmingo išėjimo, todėl jos išpuošė laiptus, nu­ sileidžiančius j kiemelį, kuriame sėdėjo svečiai ir su broliais laukė Ovenas. Viskas taip gražu... — galvojo Hopė.Tiesiog tobula. O po kelių mėnesių aš ir pati žengsiu tais pačiais laipteliais pas Raiderį. Ji pažvelgė pro automobilių aikštelę ir baltą palapinę, už kurių stovėjo švelniai mėlynas sidabru puoštas Bunsboro lengvojo kultū­ rizmo centras. Kaip smagu, kad jis čia yra. T ik šiek tiek liūdna, kad jau negaliu jame matyti kasdien triūsiančio Raiderio. Bet labai įdomu, ką dabar sugalvos Džastina, pagalvojo Hopė, pajutusi džiaugsmą, kad vėl galės stebėti visą darbų eigą. Tada ji suspaudė Klerės ranką. — Pažvelk... Priešais gėlėmis puoštą altaną verandoje stovėjo Ližė su Biliu. — Jie vis dar čia, — tyliai ištarė Hopė. — Visada kažkodėl nu­ stembu juos pamačiusi. — Jie čia jaučiasi laimingi. Bent jau kol kas. Čia g ijų namai. Ir mano, pagalvojo Hopė. Čia mano miestelis ir mano namai. Čia atradau tikrąjį gyvenimą su mylimu vyru. Hopė atsisuko, nusiuntė oro bučinį nuotakai ir žengė ten link, kur bus ištarta priesaika.

Roberts, Nora R o -0 4 Tobuloji: [romanas] / N ora Roberts; iš anglų kalbos vertė Rūta Jadkauskaitė. — Kaunas: Jotema, [2 013]. — 3 36 p. ISB N 9 7 8 -9 9 5 5 -1 3 -3 9 2 -6 Raideris Montgomeris — rūsčios išvaizdos, šiurkštus ir užsisklendęs jaunas žmo­ gus, tačiau kai jis užsisega įrankių diržą, jokia moteris negali atsispirti jo seksualiai pa­ sipūtėliškai laikysenai. Nebent tik Bunsboro svečių namų šeimininkė Hopė Bomont vis dar dėl jo nepameta galvos. Buvusi didmiesčio viešbučio vadovė greitai pripranta prie mažo miestelio gyvenimo ritmo ir labai sėkmingai imasi darbo. Kai jos vadovaujami Bunsboro svečių namai sparčiai išpopuliarėja, į duris netikėtai pasibeldžia skausminga Hopės praeitis. Dabar jau Hopei labai praverčia rūstaus ir šaltakraujo Raiderio pagalba. U DK 821.111(73)-31

Nora Roberts TO BULO JI

Iš anglų kalbos vertė Rūta Jadkauskaitė Redaktorė Asta Kristinavičienė Viršelio dailininkė Daiva Zubrienė Maketavo Elvyra Laipanova SL 250.21 sp. 1. Užsak. Nr. 013691 UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas Tel. 8 37 337695, ei. p.: [email protected] www.jotema.lt Spausdino AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius

Nora Roberts New York Times buvo išrinkta populiariausia autore, kuri yra parašiusi daugiau kaip 170 romanų. Kadangi išleista daugiau kaip 300 milijonų šios autorės knygų egzempliorių, drąsiai galima sakyti, kad šiandien Nora Roberts neginčijamai yra viena mėgstamiausių moterims skirtų romanų rašytojų.

aideris M o n tg o m e r is,— rūsčios išvaizdos, šiurkštus

R

ir užsisklendęs jaunas žm og u s, tačiau kai jis užsisega

įrankių dirž;j, jokia m oteris negali atsispirti jo seksualiai pasipūtėliškai laikysenai. N e b e n t tik B unsboro svečių nam ų šeim inin kė H o p ė B o m o n t vis dar dėl jo nepam eta

galvos. B uvusi did m iesčio viešbučio vadovė greitai pripranta prie,m ažo m iestelio gyven im o ritm o ir labai sėkm ingai im asi darbo. Kai jos vadovaujami B unsboro svečių nam ai sparčiai išpopuliarėja, j duris netikėtai pasibeldžia skausm inga H o p ė s praeitis. D abar jau H o p e i labai praverčia rūstausiu šaltakraujo R aiderio pagalba.

www.jotema.lt www.facebook.com/jotema