Nietzsche Antikristas

Friedrich Nietzsche ANTIKRISTAS Prakeiksmas krikščionybei Pratarmė Ši knyga skiriama nedaugeliui. Galbūt iš jų nė vieno dar nėra. Jais gali būti tie, kurie supranta manąjį Zaratustrą: kaip aš galėčiau juos supainioti su tais, kuriems tik dabar ausys dygsta? – Vien porytdiena priklauso man. Kai kurie gimsta posthum1. Aplinkybės, kurioms susiklosčius mane supranta, o tuomet supranta verčiami būtinybės, – man yra per daug gerai žinomos. Dvasiniuose dalykuose, jei nori atlaikyti mano rimtumą, mano aistrą, privalai būti sąžiningas iki rūstumo. Privalai mokėti gyventi kalnuose, matyti dabartinės politikos plepumą ir tautinę savimeilę po savimi. Privalai būti abejingas, niekada neklausti, ar tiesa yra naudinga, ar stumia į pražūtį… Stiprybės polinkis į klausimus, kurių dar niekas nedrįsta kelti; drąsa tam, kas užginta, pasmerktis labirintui. Septynių vienatvių patirtis. Naujos ausys naujai muzikai. Naujos akys toliams. Nauja sąžinė lig šiol tiesoms-nebylėms. Ir valia aukštojo stiliaus glaustumui: sukaupti savo galią, savo įkvėpimą… Pagarba sau; meilė sau; besąlygiška laisvė sau… Tad pirmyn! Tik tokie yra mano skaitytojai, mano tikrieji, man skirtieji skaitytojai: ar man rūpi likusieji? Likusieji tėra tik žmonija. Žmoniją būtina pranokti galia, sielos didybe – panieka… Friedrich Nietzsche 1 – Pažvelkime į save. Mes hiperborėjai2 – mes gerai žinome, kaip gyvename nuošaly. „Nei sausuma, nei vandeniu nenukeliausi pas hiperborėjus“, – jau Pindaras3 tą žinojo apie mus. Anapus šiaurės, ledo, mirties – mūsų gyvenimas, mūsų laimė…Mes atradome laimę, mes žinome kelią, mes radome išėjimą iš tūkstantmečių labirinto. Kas gi rado jį? Nejaugi šiuolaikinis žmogus? – „Aš nežinau, kur dėtis, aš visa, kas nežino, kur dėtis“, – dūsauja šiuolaikinis žmogus… Mes sirgome šia dabartimi, mes sirgom tingia taika, bailiu kompromisu, visu dorovingu dabarties Taip ir Ne nevalyvumu. Šis pakantumas, širdies largeur4, kuris viską „atleidžia“, nes viską „supranta“, mus veikia lyg sirokas. Verčiau gyventi tarp ledų nei tarp dabartinių dorybių kitiems pietų vėjams dvelkiant! Mes buvome ganėtinai narsūs, negailėjom nei savęs nei kitų, bet nežinojom ilgai, kur link nukreipti mūsų narsą… Mes paniurom, mus praminė fatalistais. Mūsų lemtis (Fatum) buvo: pilnatvė, įtampa, jėgų kaupimas. Mes troškome žaibo ir darbų, mes laikėmės kuo toliau nuo ištižėlių laimės, nuo „susitaikymo“… Perkūnija ore, tamsa gaubė mus kaip gamtoj – joks kelias nevedė mūsų. Mūsų laimės formulė: vienas – taip, vienas – ne, tiesi linija, vienas tikslas… 2 Kas yra gera? – Visa, kas žmoguje sukelia valdžios jausmą, valią valdyti, pačią valdžią. Kas yra bloga? – Visa, kas kyla iš silpnybės. Kas yra laimė? – Augančios valdžios jausmas, nugalimo pasipriešinimo jausmas. Ne pasitenkinimo, bet daugiau valdžios; ne taika apskritai, bet karas; ne dorybė, bet sumanumas (renesanso stiliaus dorybė, virtù, išsilaisvinusi iš moralės dorybė). Silpnieji ir nevykėliai turi žūti: tai pirmasis mūsų meilės žmogui teiginys. Ir čia dar reikia jiems padėti.

Kas yra žalingiau už bet kurią ydą? – Aktyvus gailestis visiems nevykėliams ir silpniesiems: krikščionybė… 3 Mano keliama problema yra ne tai, kaip žmonija turi užbaigti gyvųjų būtybių seką (žmogus yra pabaiga), o kokį žmogaus tipą reikia išauginti, kokio tipo, kiek vertingesnio, gyventi vertesnio, ateičiai būtinesnio, reikia norėti. Šis vertingesnis tipas dažnai pasitaikydavo jau anksčiau, bet vien kaip laimingas atsitiktinumas, kaip išimtis, bet niekada kaip kažkas, ko buvo norėta. Priešingai – jo nepaprastai bijojo, lig šiol jis kėlė kone baimę, ir iš tos baimės žmonija norėjo, auklėjo ir sukūrė priešingo tipo žmogų: naminį gyvūną, bandos gyvūną, ligotą gyvūną – krikščionį… 4 Žmonija nesivysto gerėjimo, stiprėjimo ar kilnėjimo kryptimi, kaip paprastai tikima šiandien. „Pažanga“ yra tik šiuolaikinė idėja, tai yra klaidinga idėja. Dabartinis europietis savo verte daug kuo nusileidžia Renesanso laikų europiečiui; tiesiog nėra būtinybės tolesnį jo vystymąsi kilninti, didinti, stiprinti. Visiškai kita prasme atskirais atvejais skirtingose žemės vietose ir skirtingose kultūrose iš esmės pasitaiko laimė atsirasti aukštesniajam tipui: palyginti su visa žmonija jis yra savotiškas antžmogis. Tokie laimingi atsitiktinumai ir nepaprasta sėkmė visada buvo ir galbūt visad bus galimi, o palankiomis sąlygomis tokia sėkmė gali aplankyti ištisas kartas, gentis, tautas. 5 Krikščionybės nevalia išpuošti ar išdabinti: ji paskelbė mirtiną karą šiam aukštesniajam žmogaus tipui, ji atsižadėjo visų esminių šio tipo instinktų; iš šitų instinktų ji iškošė blogį, blogą žmogų: stiprus žmogus tapo smerktinu tipu, „nenaudėliu“. Krikščionybė užstojo visus silpnuosius, pažemintuosius, nevykėlius, iš prieštaros stiprų gyvenimą palaikantiems instinktams ji sukūrė idealą; ji sugadino patį dvasiškai stiprių natūrų protą, nes jį išmokė aukščiausias dvasines vertybes jausti kaip nuodėmingas, klaidingas, kaip pagundas. Štai apmaudžiausias pavyzdys: Pascalio, kuris tikėjo, kad jo protą sugadino gimtoji nuodėmė, pražūtis, o iš tiesų tik krikščionybė sugadino jį! 6 Man atsivėrė skaudus, kraupus reginys: aš nuplėšiau skraistę, dengusią žmogaus sugedimą. Mano lūpose šis žodis yra apsaugotas bent nuo vieno įtarimo: kad jame glūdi moralinis kaltinimas žmogui. Šis žodis – norėčiau dar kartą pabrėžti – neturi moralinės prasmės, ir neturi tiek, kad tokį sugedimą aš labiausiai jaučiu kaip tik ten, kur sąmoningiausiai buvo siekiama „dorybės“, „dieviškumo“. Sugedimui aš teikiu, kaip galima jau atspėti, décadence'o prasmę: aš teigiu, kad visos vertybės, kurių dabar žmonija siekia kaip aukščiausio tikslo, yra décadence vertybės. Aš vadinu gyvūną, rūšį, individą, sugedusiu tada, kai jis netenka savo instinktų, kada jis renkasi, kada jis teikia pirmenybę tam, kas jam kenkia. „Kilnių jausmų“, „žmonijos idealų“ istorija – ko gero, aš privalau ją papasakoti – bemaž paaiškintų, kodėl žmogus yra taip sugedęs. Patį gyvenimą aš vertinu kaip augimo, ištvermės, jėgų kaupimo, valdžios instinktą: kur trūksta valios valdyti, ten veša nuopuolis. Aš teigiu, kad visoms aukščiausiosioms žmonijos vertybėms šitos valios trūksta, kad prisidengusios švenčiausiais vardais viešpatauja nuopuolio vertybės, nihilistinės vertybės.

7 Krikščionybę vadina užuojautos religija. Užuojauta yra priešinga tonizuojančioms emocijoms, stiprinančioms gyvenimo jausmo energiją: ji sukelia depresiją. Užjausdamas netenki jėgos. Užjaučiant dar labiau auga ir didėja jėgos nuostolis dėl kančia paversto gyvenimo. Pati kančia per užuojautą tampa užkratu; susiklosčius aplinkybėms, dėl užuojautos atsiranda toks visuotinis gyvenimo ir gyvybinės energijos nuostolis, kad susidaro absurdiškas santykis su priežasties dydžiu (Nazariečio mirties atvejis). Toks pirmasis požiūris, bet esama ir svarbesnių. Tarkime, užuojautą matuojant pagal jos paprastai sukeliamų reakcijų vertę, jos pavojus gyvybei dar aiškesnis. Apskritai užuojauta kertasi su vystymosi dėsniu, kuris yra atrankos dėsnis. Ji palaiko tai, kas pribrendo žūti, ji gina gyvenimo posūnius ir nuteistuosius stodama jų pusėn; remdama visokio plauko nevykėlių armiją, gyvenimui ji suteikia niūrų ir įtartiną pavidalą. Užuojautą išdrįsta pavadinti dorybe (kiekviena kilni moralė ją laiko silpnybe); paskui nueita dar toliau: iš jos padarė dorybę, visų dorybių pradą ir šaltinį, žinoma, – to niekada nederėtų išleisti iš akių – tik nihilistinės filosofijos, gyvenimo neigimą užrašiusios ant savo skydo, požiūriu Schopenhaueris buvo teisus: užuojauta neigia gyvenimą, jį paverčia vertu neigti, – užuojauta yra nihilizmo praktika. Kartoju: šis slogus ir užkrečiamas instinktas nukryžiuoja visus instinktus, siekiančius palaikyti ir pakelti gyvenimo vertę, taip daugindamas vargą ir saugodamas visa, kas vargsta, jis yra pagrindinis décadence augimo įrankis – užuojauta nuvilioja į niekį!… Nesakoma „niekis“: sakoma „anapilis“ arba „Dievas“, arba „tikrasis gyvenimas“, arba nirvana, išganymas, palaima… Ši nekalta retorika iš religinės-moralinės idiosinkrazijos srities iškart pasirodo esanti toli gražu ne tokia nekalta, supratus, kokia tendencija čia apsisiaučia pakylėtų žodžių mantija: gyvenimui priešiška tendencija. Schopenhaueris priešiškai žvelgė į gyvenimą – todėl užuojauta jam tapo dorybe…Aristotelis, kaip žinia, užuojautoje įžvelgė liguistą ir pavojingą būseną, kurios atveju nepakenktų pavartoti purgeną: tragediją jis suprato kaip purgeną. Pradėjus nuo gyvenimo instinkto, iš tiesų reikėtų paieškoti priemonės, kuri suvarytų tokį geluonį, kad visas šitas liguistos ir gyvenimui pavojingos užuojautos skaudulys, koks yra atvejis su Schopenhaueriu (ir, deja, su visu mūsų literatūros ir meno décadence nuo Sankt-Peterburgo iki Paryžiaus, nuo Tolstojaus iki Wagnerio) sprogtų… Mūsų nesveikoje nūdienoje nėra nieko nesveikiau už krikščionišką užuojautą. Čia būti gydytoju, čia būti negailestingam, čia darbuotis peiliu – tai pridera mums, tai mūsų meilės žmogui atmaina, kurią jaučiame mes, filosofai, mes – hiperborėjai! – – – 8 Būtina pasakyti, ką mes laikome mūsų priešybe: teologus ir visa, kieno gyslomis teka teologo kraujas, – visą mūsų filosofiją… Reikėjo iš arti pamatyti lemtį, dar geriau, reikėjo ją pajusti savo kailiu, kone žūti nuo jos, kad daugiau nejuokautum su ja (mūsų gamtininkų ir fiziologų laisvamanybė, mano galva, yra pokštas – jiems trūksta aistros šiuose dalykuose, jie nesikankina dėl jų). Kiekvienas apsinuodijimas plinta gerokai toliau nei manoma: aš aptikau teologų „puikybės“ instinktą visur, kur nūnai jaučiamasi „idealistais“, kur remiantis savo aukšta kilme pretenduojama pranokti tikrovę ir žiūrėti į ją, kaip į kažką svetima… Idealistas, visai kaip kunigas, visas skambias sąvokas laiko rankoje (ir ne tik rankoje!), jis žaidžia jomis, su palankia panieka žvelgdamas į „protą“, jausmus“, „garbę“, „gerovę“, „mokslą“; į visa tai žvelgia iš aukšto, kaip į žalingas ir gundančias galias, virš kurių grynojoje savastyje plevena „dvasia“: tarsi iki šiol romumas, skaistybė, skurdas, žodžiu, šventumas nebūtų pakenkęs gyvenimui nepalyginti labiau nei visokios baisenybės ir ydos… Grynoji dvasia yra grynas melas… Kol kunigas, šis gyvenimo neigėjas, šmeižėjas, nuodytojas iš profesijos, laikomas aukštesnės padermės žmogumi, nėra atsakymo į klausimą: kas yra tiesa? Jei sąmoningą niekio ir neigimo gynėją laikome „tiesos“ šalininku, tai mes apverčiame tiesą aukštyn kojom…

9 Aš skelbiu karą šitam teologo instinktui: jo pėdsakus aš rasdavau visur. Kieno gyslomis teka teologo kraujas, tas išsyk į visus daiktus atsigręžia kreiva ir nedora puse. Iš čia išsirutuliojantis patosas vadinasi tikėjimu: užsimerkti kartą ir amžiams, kad nekentėtum nuo nepataisomo melo reginio. Ši ydinga optinė apgaulė sukuria moralę, dorybę, šventumą, švari sąžinė susiejama su netikru matymu; pašventinus savąją optiką sąvokomis „Dievas“, „išganymas“, „amžinybė“, reikalaujama jokiai kitai optikai neteikti reikšmės. Aš atkasdavau teologo instinktą visur: jis yra labiausiai paplitusi ir pati tikriausia požeminė melo forma, kokia tik yra žemėje. Visa, ką teologas jaučia esant teisinga, turi būti klaidinga: čia glūdi vos ne tiesos kriterijus. Jo giliausias savisaugos instinktas draudžia gerbti tikrovę kuriuo nors atžvilgiu ar tiesiog apreikšti ją žodžiais. Kur tik siekia teologų įtaka, ten iškreipiamas vertybių įkainojimas, būtinai susikeičia vietomis sąvokos „teisinga“ ir „klaidinga“: kas labiausiai kenkia gyvenimui, čia vadinama „teisinga“, o kas jį aukština, kelia, teigia, pateisina ir leidžia triumfuoti, vadinama „klaidinga“. Jei pasitaiko, kad teologai, kreipdamiesi į valdovų (arba tautų) „sąžinę“, ištiesia ranką į valdžią, mes neabejojame, kas iš esmės vyksta kiekvieną kartą: pabaigos valia, nihilistinė valia, siekianti valdyti… 10 Vokiečiai iškart supranta mane, kai sakau, jog teologų kraujas sugadino filosofiją. Protestantų pastorius yra vokiečių filosofijos senelis, pats protestantizmas yra jos peccatum originale5. Štai protestantizmo apibrėžimas: vienpusis krikščionybės – ir proto – paralyžius… Tereikia ištarti „Tiūbingeno mokykla“6, kad suprastum, kas yra vokiečių filosofija iš esmės – klastingoji teologija… Švabai yra geriausi Vokietijos melagiai, jų melas nekaltas… Iš kur tas džiūgavimas, Kantui pasirodžius, apėmęs visą vokiečių mokslo pasaulį, kurio tris ketvirtadalius sudaro pastorių ir mokytojų sūnūs, iš kur tas vokiečių įsitikinimas, dar šiandien keliantis atgarsį, jog nuo Kanto prasidėjo posūkis į geresnę pusę? Vokiečių mokslininke glūdįs teologo instinktas užuodė, kas nuo šiolei pasidarė galima…Atsivėrė slapta landa prie senojo idealo; sąvoka „tikrasis pasaulis“, sąvoka apie moralę kaip apie pasaulio esmę (du pikčiausi paklydimai, kokie tik gali būti!), dėl šelmiškai sukto skeptiškumo, jei nėra įrodomos, tai dabar daugiau nėra ir nuneigiamos… Protas, proto teisė nesiekia taip toli… Iš realybės padarė „regimybę“; iš perdėm pramanyto pasaulio, esaties pasaulio, padarė realybę… Kanto sėkmė yra tik teologo sėkmė: Kantas, kaip Lutheris, kaip Leibnizas, buvo dar vienas netvirtai ant kojų stovinčio vokiečių padorumo stabdys… 11 Dar vienas žodis prieš Kantą kaip moralistą. Dorybė privalo būti mūsų išradimas, mūsų asmeniškiausia savigyna ir reikmė: bet kuria kita prasme ji tėra tik pavojus. Kas nelemia mūsų gyvenimo, tas jam kenkia: dorybė tik iš pagarbos „dorybės“ sąvokai, kaip to norėjo Kantas, yra žalinga. „Dorybė“, „pareiga“, „gėris savaime“, beasmenio ir visuotinio pobūdžio gėris yra proto chimeros, kuriomis pasireiškia nuosmukis, kraštutinis gyvenimo nusilpimas, Karaliaučiaus kiniškybė (Chinesentum). Svarbiausieji tvermės ir augimo dėsniai reikalauja priešingo dalyko – kad kiekvienas susirastų savo dorybę, savo kategorinį imperatyvą. Tauta pražūna, jei apskritai savo pareigą supainioja su pareigos sąvoka. Niekas taip giliai, taip ištisai nesugriauna kaip kiekviena „beasmenė“ pareiga, kiekviena auka abstrakcijos Molochui7. O nelaikyti Kanto kategorinio imperatyvo pavojingu gyvybei!…Vien teologinis instinktas ėmėsi jį globoti! – Malonumas, glūdintis veiksme, kurį atlikti verčia gyvenimo instinktas, įrodo, kad jis yra teisingas veiksmas, o kiekvienas krikščioniškai dogmatiškų vidurių nihilistas supranta malonumą kaip prieštarą…Kas naikina greičiau nei prievarta žmogų dirbti, mąstyti, jausti be jokios vidinės būtinybės, be gilaus asmeninio pasirinkimo, be malonumo? Kaip „pareigos“ automatą? Kaip tik toks yra décadence,

netgi idiotizmo receptas… Kantas virto idiotu. – Ir jis buvo Goethe's amžininkas. Šį pražūtingą vorą laikė vokiečių filosofu, – ir dar tebelaiko!.. Aš sergėjuos, kad tik nepasakyčiau, ką manau apie vokiečius…Nejau prancūzų revoliucijoje Kantas nematė neorganinės valstybės formos perėjimo į organinę? Nejau neklausė savęs, ar nėra tokio dalyko, kurio niekaip kitaip nepaaiškinsi, o tik kaip moralinį žmonijos nusiteikimą, ir tuo visam laikui įrodytų „žmonijos polinkį į gėrį“? Kanto atsakymas: „Tai revoliucija“8. Klaidingas instinktas kartu ir atskirai, prigimties priešybė kaip instinktas, vokiečių décadence kaip filosofija – štai kas yra Kantas! – 12 Aš palieku nuošalyje porą skeptikų, padorumo modelių filosofijos istorijoje, bet visi likusieji neatitinka pirminių intelektualaus sąžiningumo reikalavimų. Visi šie didieji svajotojai ir keistuoliai kartu paėmus elgiasi kaip moterėlės – „kilnius jausmus“ jie iškart laiko argumentais, „plastančią širdį“ – Dievybės dumplėmis, įsitikinimą – tiesos kriterijumi. Galop dar Kantas, kupinas „vokiškos nekaltybės“, šią sugedimo formą, šį intelektualios sąžinės trūkumą pamėgino moksliškai pridengti „praktinio proto“ sąvoka: jis tyčia išrado protą tuo atveju, kai apie protą negali būti nė kalbos, ypač kai moralė skelbia savo pakylėtą reikalavimą: „tu privalai“. Gerai pagalvojus, kad beveik visose tautose filosofas tėra vien tolesnė kunigo tipo raida, nesistebi jo savęs klaidinimu – šituo kunigo palikimu. Jei keli sau šventas užduotis, pavyzdžiui, sutaurinti, išgelbėti, išganyti žmoniją, jei Dievybę nešiojies širdy, esi anapusinio imperatyvo ruporas, tai šitaip pašauktas atsiduri anapus visų vien racionalių vertinimų, – pats, pašventintas tokios užduoties, tampi aukštesniosios padermės tipu!.. Argi kunigui rūpi mokslas! Jis aukščiau už jį! – Ir kunigas iki šiol viešpatavo! – Jis apibrėžė sąvoką „tikra“ ir „netikra“!.. 13 Nesumenkinkime to, kad mes patys, mes, laisvieji protai, jau esame „visų vertybių perkainojimas“, tikras karo ir pergalės šūkis, paskelbtas visoms senoms sąvokoms „tikra“ ir „netikra“. Vertingiausios įžvalgos ateina paskutinės; tačiau vertingiausia yra metodai. Visi dabartiniai mūsų moksliškumo metodai, visos prielaidos tūkstantmečiais susidurdavo su giliausia panieka; dėl to kai kuriuos pašalindavo iš „sąžiningų“ žmonių draugijos, – juos laikė „Dievo priešais“, tiesos niekintojais, „apsėstaisiais“. Mokslinė žmogaus prigimtis vertė jį būti čandala9… Visas žmonijos patosas – jos samprata apie tai, kuo privalo būti tiesa, kuo privalo būti tiesos tarnystė – buvo nukreiptas prieš mus: kiekvienas „tu privalai“ lig šiol buvo nukreiptas prieš mus… Mūsų nagrinėjami objektai, mūsų praktika, visa mūsų tyki, atsargi, įtari giminė – visa rodės jai visiškai neverta ir niekinga. – Galop mes visai teisėtai galime paklausti, ar tik ne dėl estetinio skonio žmonija taip ilgai skendėjo aklinoje tamsoje? Ji reikalavo iš tiesos tapybiško efekto, ji reikalavo ir iš pažįstančiojo, kad jis stipriai veiktų jausmus. Mūsų kuklumas ilgiausiai kėlė šleikštulį jos skoniui… O kaip jie tai nuspėjo, šitie Dievo kalakutai!.. 14 Mes mokėmės iš naujo. Mes visur tapome kuklesni. Mes daugiau nekildiname žmogaus iš „dvasios“, „iš „dievybės“, mes grąžinome jį tarp gyvūnų. Mes jį laikome stipriausiu gyvūnu, nes jis – pats klastingiausias: tai lėmė jo dvasiškumas. Kita vertus, mes priešinamės tuštybei, galinčiai ir čia vėl apsireikšti, kad žmogus yra slaptasis gyvūnijos raidos tikslas. Jis anaiptol nėra kūrinijos vainikas, kiekviena būtybė greta jo yra pasiekusi tą pačią tobulybės pakopą…Tai teigdami, mes teigiame dar daugiau: žmogus, santykine prasme, yra labiausiai nevykęs gyvūnas, liguisčiausias, pavojingiausiai nutolęs nuo savo instinktų – bet kartu ir pats įdomiausias! – O dėl gyvūnų, tai Descartes'as pagirtinai drąsiai drįso išsakyti mintį, kad gyvūną galima suvokti kaip machina, – visa

mūsų fiziologija stengiasi įrodyti šį teiginį. Logiškai plėtodami šią mintį, mes nenustumiame į šalį ir žmogaus, kaip tai darė Descartes'as: dabartinė žmogaus samprata kaip tik krypsta į mechanistinę traktuotę. Anksčiau žmogui priskirdavo aukščiausiojo laipsnio savybę – „laisvą valią“; šiandien mes iš jo atėmėme net valią ta prasme, kad tuo mes norime pasakyti, jog valia neturi jokios galios. Senasis žodis „valia“ pažymi tik tam tikrą susumuojantį vektorių (Resultante), tam tikrą individualios reakcijos rūšį, kuri būtinai lydi iš dalies priešingus, iš dalies derančius dirginimus: valia daugiau „neveikia“, daugiau „nejuda“… Kadaise žmogaus sąmonę, „dvasią“, laikė jo aukštesnės kilmės, dieviškumo įrodymu; siekdami užbaigti žmogaus tobulėjimą jam patarinėjo lyg vėžliui įtraukti į save jausmus, nutraukti ryšius su žemiškais reikalais, išsinerti iš mirtingojo kūno: tada iš jo likdavo esmė, „grynoji dvasia“. Apie tai mes geriau manome: sąmonėjimą, „dvasią“, mes laikome santykiniu organizmo netobulumu, bandymu, žvalgymu, klaida ar pastanga, kuriai be reikalo švaistome daug nervinės galios; mes neigiame, kad kažkas, kol sąmoningai vyksta, gali tapti tobula. „Grynoji dvasia“ yra gryna kvailystė: jei nesiskaitysime su nervų sistema ir jausmais, „mirtinguoju kūnu“, mes tik apsiskaičiuosime – ir nieko daugiau!.. 15 Nei krikščionių moralė, nei religija neturi jokio sąlyčio su tikrove. Vien tik menamos priežastys („Dievas“, „siela“, „Aš“, „dvasia“, „laisvoji valia“ – ar net „nelaisvoji“); vien tik menami veiksmai („nuodėmė“, „išganymas“, „malonė“, „bausmė“, „nuodėmių atleidimas“). Santykiai su menamomis būtybėmis („Dievas“, „dvasios“, „sielos“); menamas gamtos mokslas (antropocentrinė, visiškai neegzistuojanti sąvoka apie gamtines priežastis); menama psichologija (visiškas savęs nesupratimas, malonių ar nemalonių visiems būdingų jausmų – pvz., nervus simpathicus10 būsenų – aiškinimai, pasitelkus į pagalbą religinės-moralios idiosinkrazijos ženklų kalbą, – „atgaila“, „sąžinės graužimas“, „šėtono gundymas“, „Dievo artumas“); menama teologija („Dievo karalystė“, „Paskutinis teismas“, „amžinasis gyvenimas“). Šis tikrų išmonių pasaulis savo nenaudai smarkiai skiriasi nuo svajonių pasaulio tuo, kad pastarasis atspindi tikrovę, o pirmasis iškraipo, nuvertina, paneigia ją. Tik sąvoką „natūra“ priešpriešinus sąvokai “Dievas“, žodis „natūralus“ turėjo tapti „smerktinas“ – viso šio išmonių pasaulio šaknis glūdi neapykantoje viskam, kas „natūralu“ (tikrovei!); šis pasaulis yra gilaus pasidygėjimo tikrove išraiška. Tuo viską galima paaiškinti. Kas vienintelis turi priežasčių atsimeluoti (wegzulügen) tikrovės? Tas, kuris nuo jos kenčia. Bet kentėti nuo tikrovės – reiškia būti nelaiminga tikrove… Nepasitenkinimo jausmo persvara prieš pasitenkinimo jausmą yra visos pramanytos moralės ir religijos priežastis, o tokia persvara slepia savyje décadence formulę. 16 Tokią išvadą daryti mus verčia krikščioniškos Dievo sąvokos kritika. – Tauta, dar tikinti savimi, taip pat turi ir savo pačios Dievą. Jame ji garbina sąlygas, dėl kurių ji iškilo, – savo dorybes. Savo pasitenkinimą, savo valdžios jausmą ji perkelia į būtybę, kuriai už tai galima dėkoti. Kas turtingas – nori duoti; išdidžiai tautai reikia Dievo, kad aukotų… Esant tokioms prielaidoms, religija yra dėkingumo išraiška. Tauta yra pati sau dėkinga, ir padėkai išreikšti jai reikia Dievo. – Toks Dievas privalo galėti teikti naudą ir kenkti, būti draugu ir priešu; juo stebimasi tiek geruose, tiek bloguose dalykuose. Nenormali Dievo kastracija tik į gėrio Dievą čia būtų visiškai nepageidautina. Blogasis Dievas yra toks pat reikalingas kaip ir gerasis: juk ir už savo paties egzistavimą reikia dėkoti ne vien tik pakantumui ir žmoniškumui…Kam reikia Dievo, kuriam yra svetima rūstybė, kerštas, pavydas, pašaipa, klasta, smurtas, kuris nepažino ekstaziško pergalės ir naikinimo ardeurs?11 Toks Dievas būtų nesuprantamas: kuriam tikslui jo reikia? – Žinoma, jei tauta žūva, jei jaučia, kad galutinai praranda tikėjimą ateitimi, viltį atgauti laisvę; jei nuolankumą įsisąmonina kaip pirmąją būtinybę, o nuolankumo dorybes – kaip jos išlikimo sąlygas, tai ir Dievas privalo pasikeisti. Dabar

jis pasidaro landus, baikštus, drovus, siūlo „dvasios ramybę“, pamiršti neapykantą, atlaidžiai elgtis, „mylėti“ draugą ir priešą. Jis nuolat moralizuoja, įšliaužia į kiekvienos asmeninės dorybės guolį, tampa kiekvieno Dievu, tampa privačiu asmeniu, kosmopolitu… Kadaise jis atstovavo tautai, jos stiprybei, visam tautos sieloje slypinčiam agresyvumui ir valdžios troškimui – dabar jis tėra tik gerasis Dievas… Iš tiesų dievai neturi jokios kitos alternatyvos: arba jie yra valia valdyti, ir tada tampa tautos dievais, – arba jie yra negalia valdyti – ir tuomet jie iš būtinybės tampa geri… 17 Kur valia valdyti susilpnėja bet kokia forma, ten kaskart įvyksta ir fiziologinis nuosmukis, décadence. Décadence dievybė, išromijus jos vyriškiausias dorybes ir potraukius, nuo šiol būtinai virsta fiziologiškai atsilikusių, silpnųjų Dievu. Jie patys savęs nevadina silpnaisiais, jie save vadina „geraisiais“… Be jokių užuominų yra aišku, kokiomis istorijos akimirkomis dualistinė gero ir blogo dievo išmonė tampa galima. To paties instinkto vedini, pavergtieji savo dievą nužemina iki „savaime gero“ dievo, o kartu pašalina visas geras savybes iš savo pavergėjų dievo; jie atkeršija savo ponams, jų dievą paversdami velniu. – Gerasis dievas, lygiai kaip ir velnias, yra décadence išperos. Kaip šiandien galima taip pasiduoti krikščionybės teologų naivumui, kad drauge su jais dekretu skelbtum, jog tolesnė dievo sąvokos raida nuo „Izraelio dievo“, tautos dievo iki krikščionių Dievo, viso gėrio įsikūnijimo, yra pažanga? – Bet pats Renanas12 taip daro. Tarsi Renanas turėtų teisę į naivumą! Tačiau į akis krenta priešingas dalykas. Jei iš dievo sąvokos yra pašalintos kylančio gyvenimo prielaidos, visa stiprybė, narsa, valdingumas, išdidumas, jei jis žingsnis po žingsnio nusmunka iki pavargėlių lazdos simbolio, visų skęstančiųjų paskutine viltimi, jei jis tampa vargdienių dievu, nusidėjėlių dievu, ligonių dievu par excellence13, o predikatas „išganytojas“, „atpirkėjas“ apskritai prigyja kaip dieviškasis predikatas, – tai ką liudija toks tapsmas? Tokia dieviškumo redukcija? – Žinoma, kartu „Dievo karalystė“ išsiplėtė. Kadaise Dievas turėjo tik savo tautą, savo „išrinktąją“ tautą. Paskui jis, kaip ir jo paties tauta, patraukė svetur, ėmė klajoti. Ir nuo to laiko jis niekur nenustygo vietoje, kol galop visur netapo savu – didysis kosmopolitas, – kol į savo pusę nepatraukė „didelės daugybės“ ir pusę žemės. Bet „didelio skaičiaus“ Dievas, demokratas tarp dievų, vis dėlto netapo išdidžiu pagonių dievu: jis liko žydas, liko užkampio dievas, visų tamsių pakampių ir vietų, visų nesveikų pasaulio buveinių dievas!.. Jo pasaulio karalystė yra kaip ir anksčiau požemio karalystė, ligoninė, souterrain'o14 karalystė, geto karalystė… Ir jis pats toks blyškus, toks silpnas, toks décadent… Netgi blyškiausieji iš blyškiausiųjų, ponai metafizikai, sąvokų albinosai tapo jo šeimininkais. Jie raizgė jį ligi tol, kol jis pats, užhipnotizuotas jų judesių, netapo voru, netapo metafiziku. Nuo šiol pasaulį jis audė iš savęs – sub specie Spinozae15, – nuo šiol jis mainėsi, vis labiau plonėdamas ir blykšdamas, tapo „idealu“, tapo „grynąja dvasia“, tapo „absolutum“, tapo „daiktu savaime“… Dievybės nuopuolis: Dievas tapo „daiktu savaime“… 18 Krikščioniška dievo sąvoka – dievas kaip ligonių dievas, dievas kaip voras, dievas kaip dvasia – yra viena baisiausiai iškreiptų dievo sąvokų, kurios tik kada buvo žemėje; galbūt ji net yra matas, parodantis atvirkštinės dievo tipo raidos gylį. Dievas, išsigimęs į gyvenimo prieštarą, užuot buvęs jo pragiedrėjimu ir amžinuoju Taip! Dievas, skelbiąs karą gyvenimui, gamtai, gyvenimo valiai! Dievas kaip „šio pasaulio“ bet kokio šmeižto, melo apie „aną pasaulį“ formulė! Dievas, sudievinantis „nebūtį“, laiminantis nebūties valią!.. 19 Stipriosios Šiaurės Europos rasės neatstūmė nuo savęs krikščionių Dievo, ir tai iš tiesų nedaro garbės jų religiniam gabumui, o juo labiau jų skoniui. Jie privalėjo susidoroti su tokia liguista ir

nukaršusia décadence išpera. Už tai, kad jie nesusidorojo su juo, juos lydi prakeiksmas: visais savo instinktais jie perėmė liguistumą, nukaršimą, prieštarą, nuo tada jie daugiau nesukūrė jokio dievo! Beveik du tūkstantmečiai – ir nė vieno naujo Dievo! Bet tai vis jis – lyg teisėtai, lyg dievą kuriančios jėgos ultimatum ir maximum, žmogaus creator spiritus16, – vis šitas apgailėtinas krikščioniško monotono-teizmo Dievas! Šis nuopuolio hibridas iš nieko, sąvokos ir prieštaros, kuriame sankciją gavo visi décadence instinktai, visas sielos bailumas ir nuovargis! 20 Smerkdamas krikščionybę, aš visai nenorėčiau nuskriausti giminingos religijos, savo šalininkų kiekiu net pranokstančią krikščionybę, – budizmo. Abi priklauso nihilistinėms religijoms – jos yra décadence religijos, – abi neįtikėtinai nepanašios viena į kitą. Dabar jas galima palyginti, ir už tai krikščionybės kritikas yra labai dėkingas indų mokslininkams. Budizmas yra šimtą kartų tikroviškesnis už krikščionybę, – jis paveldėjo teisę objektyviai ir blaiviai kelti esminius klausimus, jis atėjo po šimtmečiais trukusio filosofinio judėjimo; jam pasirodžius, su sąvoka „dievas“ jau buvo baigta. Iš tikrųjų budizmas yra vienintelė pozityvi religija istorijoje; net savo pažinimo teorijoje (griežtame fenomenalizme) jis nesako: „kova su nuodėme“, bet iki galo pripažindamas tikrovę sako: „kova su kančia“. Po savęs jis palieka moralės sąvokų saviapgaulę – tuo smarkiai skirdamasis nuo krikščionybės, – jis stovi, mano žodžiais tariant, anapus gėrio ir blogio. Štai du fiziologiniai faktai, kuriais jis remiasi ir kurie krenta į akis: pirma – perdėtas dirglumas, pasireiškiantis rafinuotu imlumu skausmui, paskui – perdėtas dvasiškumas, pernelyg ilgas gyvenimas tarp sąvokų ir loginių procedūrų, lemiantis asmeninio instinkto pasidavimą „beasmenio“ prado naudai ir savo nenaudai. (Abi būsenos, iš patirties bent žinomos kai kuriems mano skaitytojams – „objektyviems“ kaip ir aš pats.) Šios fiziologinės sąlygos sukėlė depresiją: savo higiena Buddha ir stojo prieš ją. Kovai su ja jis pataria gyventi gamtoje, klajoti; saikingai maitintis ir rinktis maistą; atsargiai vartoti svaigiuosius gėrimus; taip pat būti atsargiam su afektais, kurie skatina tulžies išsiskyrimą, įkaitina kraują; nesijaudinti nei pačiam, nei dėl kitų. Jis reikalauja raminančių ar linksminančių vaizdinių, jis sugalvoja būdus kitiems nuo savęs atpratinti. Gėrį, draugiškumą jis supranta kaip sveikatos priedermę. Malda, kaip ir askezė, yra nepriimtina; jokio kategorinio imperatyvo, apskritai jokios prievartos net vienuolių bendruomenėje (iš kurios visada galima pasitraukti). Visa tai būtų priemonės perdėtam dirglumui sustiprinti, kaip tik todėl jis visai nereikalauja kovoti su kitamaniais; jo mokymas labiausiai priešinasi keršto, antipatijos, ressentiment17 jausmui („nesantaika nesantaikos nepanaikinsi“: jaudinantis viso budizmo priedainis…) Ir iš tikrųjų: kaip tik šie afektai būtų tikrai liguisti pagrindinio, dietinio tikslo atžvilgiu. Aptikęs dvasinį nuovargį, pasireiškiantį pernelyg dideliu „objektyvumu“ (tai yra asmeninio intereso silpnėjimu, svorio centro, „egoizmo, netekimu), jis kovoja su tuo, tvirtai kildindamas dvasinius interesus iš asmeninio prado. Buddhos moksle egoizmas tampa priesaku: „Būtina tik viena: kaip tau išsivaduoti nuo kančios“, kuris reguliuoja ir apibrėžia visą dvasinę dietą (ko gero, reikia prisiminti vieną atėnietį, paskelbusį karą grynajam „moksliškumui“, būtent Sokratą, asmeninį egoizmą pakylėjusį į moralės problemų sritį). 21 Nepaprastai švelnus klimatas, giedras romumas ir papročių liberalumas, jokio karingumo – štai budizmo prielaidos, lygiai taip pat kaip aukščiausieji ir net išsilavinusieji sluoksniai, kurie tapo judėjimo židiniu. Linksmumas, ramybė, norų neturėjimas kaip aukščiausias tikslas – štai taip pasiekiamas savo tikslas. Budizmas nėra vien tobulumo siekianti religija: tobulumas čia yra normalus dalykas. Krikščionybėje pavergtųjų ir engiamųjų instinktai iškyla į paviršių: kaip tik žemiausieji sluoksniai joje ieško savo išganymo. Nuodėmės kazuistika, savikritika, sąžinės inkvizicija yra praktikuojami kaip mokymasis, vaistai nuo nuobodulio; čia nuolat (meldžiantis) puoselėjamas

afektas galingos esybės, vadinamos „Dievu“, atžvilgiu; čia tai, kas aukščiausia, laikoma nepasiekiamybe, dovana, „malone“. Čia taip pat trūksta atvirumo: slapta vietelė, tamsus kampas yra krikščioniški dalykai. Čia niekinamas kūnas, higiena atmetama kaip geidulingumas; net bažnyčia ginasi nuo švaros (išvarius maurus, pirmoji krikščionių priemonė buvo uždaryti viešąsias pirtis, kurių vien Kordoba turėjo 270). Krikščioniškas yra tam tikras žiaurumas sau ir kitiems; neapykanta kitamaniams; valia persekioti. Niūrūs ir dirginantys vaizdiniai iškyla į pirmąją vietą; labiausiai trokštamomis ir garbingiausiomis vadinamos epileptiko būsenos; dieta parenkama liguistiems reiškiniams skatinti ir nervams perdėtai dirginti. Krikščioniška yra mirtina nesantaika žemės viešpačiams, „kilmingiesiems“ ir kartu uždara, slapta konkurencija (jiems paliekamas „kūnas“, o sau norima tik „sielos“…). Krikščioniška yra neapykanta protui, išdidumui, drąsai, laisvei, proto libertinage18, krikščioniška yra neapykanta jausmams, jausmų džiaugsmams, džiaugsmui apskritai… 22 Kai krikščionybė paliko savo pirmapradę dirvą – žemiausiuosius sluoksnius, antikinio pasaulio padugnes, – kai ji išėjo siekdama valdyti barbarų tautas, tada ji turėjo labiau remtis ne pavargėliais, o širdyje sulaukėjusiais ir besikankinančiais žmonėmis – stipriais žmonėmis, tačiau nevykėliais. Vidinis nepasitenkinimas, kankinimasis čia neįgyja per didelio dirglumo ir imlumo skausmui kaip budistams, greičiau atvirkščiai – atsiranda nepaprastai stiprus troškimas sukelti skausmą, sumažinti vidinę įtampą priešiškais veiksmais ir vaizdiniais. Krikščionybei reikėjo barbariškų sąvokų ir vertybių barbarams užvaldyti: toks yra pirmagimio aukojimas, kraujo gėrimas per Paskutinę vakarienę, dvasios ir kultūros niekinimas, visokiausi – kūniški ir dvasiški – kankinimai, kulto pompa. Budizmas yra vėlyvųjų, gerų, romių, itin dvasingų, pernelyg imlių skausmui, religija (Europa tam dar toli gražu nepribrendo); jis yra grįžimas į džiaugsmą ir linksmumą, į dvasios dietą, į tam tikrą kūno užgrūdinimą. Krikščionybė nori valdyti plėšrūnus; jos priemonė yra juos susargdinti; silpninimas yra krikščioniškas prijaukinimo, civilizacijos receptas. Budizmas yra pavargusios ir užsibaigiančios civilizacijos religija, krikščionybė tokios civilizacijos dar neaptinka; susidėjus aplinkybėms, ji pati ją sukuria. 23 Budizmas, kartoju, yra šimtąkart šaltesnis, teisingesnis, objektyvesnis. Daugiau jam nereikia savo kančiai, savo sopuliui suteikti padorumo jį traktuojant kaip nuodėmę, – jis tiesiog sako, ką galvoja: „aš kenčiu“. Barbarui, atvirkščiai, kančia pati savaime yra kažkas nepadoraus: pirmiausia jam reikia aiškinimo, kad prisipažintų, jog kenčia (jo instinktas jam liepia neigti kančią, ją tylomis iškentėti). Čia žodis „velnias“ pasireiškė kaip malonė: jis buvo itin stiprus ir baisus priešas – nereikėjo gėdytis kenčiant nuo tokio priešo. Krikščionybė turi keletą pamatinių, Rytams būdingų subtilybių. Pirmiausia, ji žino, kad savaime nesvarbu, ar kažkas yra teisinga ar ne, bet nepaprastai svarbu, jei tikima, jog tai teisinga. Tiesa ir tikėjimas, kad kažkas yra teisinga, yra du, visiškai vienas nuo kito nutolę, kone priešingi interesų pasauliai: į vieną ir į kitą veda visiškai skirtingi keliai. Kas tai žino, Rytuose prilygsta kone išminčiui: tai supranta brahmanai, tai supranta Platonas, taip pat kiekvienas ezoterinės išminties sekėjas. Jei, pavyzdžiui, laimės esmė yra tikėti, jog esi išgelbėtas nuo nuodėmės, tam nereikia prielaidos, kad žmogus yra nuodėmingas, o reikia, kad jis jaustųsi toks esąs. Bet jei apskritai reikia tikėjimo, tuomet būtina apjuodinti protą, pažinimą, ieškojimą: kelias į tiesą tampa uždraustu keliu. – Stipri viltis yra kur kas didesnis gyvenimo stimulas nei bet kokia iš tiesų aplankiusi laimė. Kenčiantiems reikia palaikyti viltį, nepaneigiamą jokia tikrove, nepašalinamą išsipildymu – ano pasaulio viltį. (Kaip tik dėl šios savybės palaikyti nelaiminguosius graikai viltį laikė blogiausia iš blogybių, iš tiesų klastinga blogybe: ji pasiliko blogybių skrynioje). – Kad meilė būtų galima,

Dievas privalo būti asmuo; o kad galėtų prabilti žemiausieji instinktai, Dievas privalo būti jaunas. Moterims uždegti – priešais išstatyti gražų šventąjį, vyrams – Mariją. Visa tai buvo daroma dėl to, kad krikščionybė viešpatautų ten, kur kulto sąvoka susiformavo Afroditės ar Adonio kultais. Skaistybės reikalavimas sustiprina vidinį religinio instinkto veržlumą, – kultą jis daro šiltesnį, svajingesnį, nuoširdesnį. – Meilė yra tokia būsena, kai žmogus daiktus dažniausiai mato tokius, kokie jie nėra. Čia viešpatauja iliuzinė galia, taip pat saldinanti, permainanti galia. Mylint galima ištverti daugiau nei paprastai, galima iškentėti viską. Reikia sugalvoti religiją, kuri skatintų mylėti; mylint galima ištverti didžiausias gyvenimo blogybes – jų išvis daugiau nepastebima. – Štai tiek apie tris krikščioniškas dorybes – tikėjimą, meilę, viltį; aš jas vadinu trimis krikščioniškomis gudrybėmis. – Budizmas yra per daug brandus, be to, per daug pozityvus, kad griebtųsi panašių gudrybių. 24 Aš čia paliesiu tik krikščionybės atsiradimo problemą. Pirmasis šios problemos sprendimo teiginys yra toks: krikščionybės negalima suprasti be dirvos, kurioje ji išaugo, – ji nėra žydiškam instinktui priešiškas judėjimas, ji pati yra nuosekli jo tąsa, tolesnė jo šiurpą keliančios logikos išvada. Remiamasi pačia Atpirkėjo formule: „Išganymas ateina iš žydų“. Antrasis teiginys yra toks: psichologinį galilėjiečio tipą dar galima atpažinti, bet tik visiškai išsigimęs (kartu būdamas iškraipytas ir perkrautas svetimų bruožų) jis galėjo tikti tam, kam jį panaudojo, t.y. žmonijos Išganytojo tipui. Žydai yra nuostabiausia pasaulio istorijos tauta, nes susidūrusi su dilema: būti ar nebūti, ji su siaubą keliančiu sąmoningumu pasirinko bet kokia kaina būti: ši kaina buvo radikalus visos gamtos, viso natūralumo, visos tikrovės, viso vidinio, taip pat ir išorinio pasaulio iškraipymas. Jie atsiribojo nuo visų sąlygų, kuriomis tauta lig šiol galėjo ir turėjo gyventi, jie iš savęs sukūrė priešybės sąvoką natūralioms sąlygoms – jie iš eilės nepataisomai pavertė religiją, kultą, moralę, istoriją, psichologiją šių natūralių vertybių prieštara. Su panašiu reiškiniu mes susiduriame dar kartą, tik neapsakomai išaugusių proporcijų, nors jis – tik kopija: krikščionių bažnyčia palyginti su „šventųjų tauta“ negali pretenduoti į originalumą. Kaip tik todėl žydai yra likimiškiausia tauta pasaulio istorijoje: jos tolesni padariniai taip iškreipė žmoniją, jog dar šiandien krikščionis gali jaustis esąs antižydas, nesuvokdamas, kad yra jis paskutinė judaizmo išvada. Savo „Moralės genealogijoje“ aš pirmą kartą parodžiau aristokratiškos moralės ir ressentiment'o moralės sąvokų priešingybę, pastarąją kildindamas iš pirmosios neigimo, bet pastaroji ir sudaro visą žydišką-krikščionišką moralę. Norėdamas sakyti Ne viskam, kas žemėje yra kylantis gyvenimo judėjimas, sėkmė, galia, grožis, savęs teigimas, genijumi tapęs ressentiment'o instinktas privalėjo sugalvoti kitą pasaulį, kuriame bet kuris gyvenimo teigimas atrodė blogas, smerktinas pats savaime. Psichologiniu požiūriu žydų tauta yra nepaprastai gaji ir gyvybinga tauta, kuri atsidūrusi nepakeliamose sąlygose savanoriškai, vedina giliausios išlikimo išminties, palaiko visų décadence'o instinktų pusę, – ne todėl, kad yra jų valdoma, o todėl, kad nujautė juose glūdinčią jėgą, su kuria ji gali atsilaikyti prieš „pasaulį“. Žydai yra visų décadents atitikmuo: jie sugebėjo pavaizduoti juos iki iliuzijos, su genialios aktorystės non plus ultra jie sugebėjo atsistoti visų décadence'o judėjimų priekyje (kaip Pauliaus krikščionybė), kad iš jų sukurtų ką nors stipresnį už bet kurį kitą gyvenimą teigiantį judėjimą. Judaizme ir krikščionybėje valdžios siekiančiai žmonių padermei, t.y. kunigų padermei, décadence yra tik priemonė: šita žmonių padermė yra gyvybiškai suinteresuota susargdinti žmoniją ir „gėrio“ ir „blogio“, „tiesos“ ir „melo“ sąvokas apversti gyvybei pavojinga ir pasaulį šmeižiančia prasme. 25

Izraelio istorija19 yra neįkainojama kaip tipiška, visų natūralių vertybių išgamtinimo (Entnatürlichung) istorija: aš ją paaiškinsiu penkiais faktais. Iš pradžių, karalių laikais ir Izraelį siejo teisingas, t.y. natūralus, santykis su visais daiktais. Jo Jahvė buvo galios suvokimo, džiaugsmo savaime, vilties savaime išraiška: iš jo laukė pergalės ir išganymo, kartu su juo tikėjo, kad gamta duoda tai, ko tautai reikia, – visų pirma lietų. Jahvė yra Izraelio Dievas ir, vadinasi, teisingumo Dievas: tokia yra kiekvienos, galią turinčios ir švaria sąžine ja besinaudojančios tautos logika. Švenčių metu pasireiškia abu šios tautos savęs teigimo bruožai: ji dėkoja už ją iškeliančią didžią lemtį, už metų laikų kaitą ir sėkmingą gyvulių auginimą ir žemės dirbimą. – Tokia padėtis dar ilgai buvo laikoma idealu, net ir po jos liūdno galo nuo anarchijos iš vidaus, asirų – iš išorės. Bet tauta tvirtai laikėsi mieliausio vaizdinio – karaliaus, kuris yra geras kareivis ir griežtas teisėjas, pirmiausia tipiško pranašo Izaijo (t. y. akimirkos kritiko ir satyriko), supratimu. – Bet svajonei buvo nelemta išsipildyti. Senasis Dievas daugiau nebegalėjo nieko, ką galėjo anksčiau. Jį būtų tekę palikti. Kas gi atsitiko? Pakeitė jo sąvoką, – jo sąvoką išgamtino: tokia kaina ją išlaikė. Jahvė, teisingumo Dievas, daugiau nėra siejamas tik su Izraeliu, daugiau nėra tautos savigarbos išraiška: jis tik sąlyginis Dievas… Jo sąvoka tėra įrankis agituojančių kunigų rankose visokią laimę aiškinti kaip atlygį, visokią nelaimę – kaip bausmę už priešgyniavimą Dievui, kaip „nuodėmę“: melagingą aiškinimą tariamai „dorovingos pasaulio tvarkos“, kuria kartą ir visiems laikams sukeičiamos natūralios „priežasties“ ir „pasekmės“ sąvokos. Dabar atlygiu ir bausme natūralų priežastingumą išvijus iš pasaulio, prireikė nenatūralaus priežastingumo: iš čia išplaukia visas tolesnis nenatūralumas. Dievas, kuris reikalauja, – vietoj Dievo, kuris padeda, pataria, kuris iš esmės yra laimingas žodis drąsai ir pasitikėjimui įkvėpti... Moralė daugiau nėra tautos gyvenimo ir augimo sąlygų išraiška, jos esminis gyvenimo instinktas, bet, tapusi abstrakčia, ji virsta gyvenimo priešingybe, – morale kaip esminiu fantazijos iškrypimu, kaip visus daiktus nužiūrinčia „pikta akimi“. Kas yra žydiška, kas yra krikščioniška moralė? Nekaltybę praradęs atvejis; „nuodėmės“ sąvoka suteršta nelaimė; gera savijauta kaip pavojus, kaip „gundymas“; fiziologiškai prasta savijauta, užkrėsta sąžinės kirminu… 26 Dievo sąvoka suklastota; moralės sąvoka suklastota – žydų kunigai vien tuo neapsiribojo. Galima apsieiti be ištisos Izraelio istorijos: šalin ją! Šie kunigai padarė stebuklą iš klastotės, kurios dokumentinis pagrindas yra nemaža Biblijos dalis: savo tautos praeitį jie perkėlė į religiją, neregėtai pasityčiodami iš bet kokio padavimo, iš bet kokios istorinės tikrovės, tai yra iš jos sukurpę kvailą išganymo mechanizmą, kaltę Jahvei susieję su bausme, o dievobaimingumą – su atlygiu. Šį gėdingiausią istorijos suklastojimo aktą mes jaustume kur kas skaudžiau, jei tūkstantmečiais trukęs bažnytinis istorijos aiškinimas nebūtų mumyse atbukinęs sąžiningumo in historicis reikalavimų. Ir filosofai antrino bažnyčiai: „moralinės pasaulėtvarkos“ melas lydi net visą naujausios filosofijos raidą. Ką reiškia „moralinė pasaulėtvarka“? Tai, kad kartą ir visiems laikams egzistuoja Dievo valia tam, ką žmogus gali ir ko negali daryti; kad tautos ir individo vertė matuojama pagal tai, kiek jis paklūsta ar nepaklūsta Dievo valiai; kad tautos ir individo likimuose Dievo valia pasireiškia kaip vyraujanti jėga, t.y. baudžianti ir atlyginanti pagal paklusnumo matą. Tikrovė vietoj šio apgailėtino melo teigia: parazituojantis žmogus, klestintis sveiko gyvenimo apraiškų sąskaita, t.y. kunigas, piktnaudžiauja Dievo vardu: dalykų padėtį, kuria remdamasis kunigas nustato daiktų vertę, jis vadina „Dievo karalyste“, o priemonę tokiai padėčiai pasiekti ar išlaikyti – „Dievo valia“; šaltakraujiškai ir ciniškai jis matuoja tautas, laikotarpius, individus atsižvelgdamas į jų naudos ar žalos kunigų viršenybei mastą. Tai matyti iš jų darbų: žydų kunigų rankose didingas Izraelio istorijos metas tapo nuopuolio metu; tremtis, ilgalaikė nelaimė virto amžina bausme už didingą metą – metą, kada kunigas dar buvo niekas. Galingas, visiškai laisvas ir sėkmingas Izraelio istorijos figūras jie prireikus pavertė niekingais landūnais, šventeivomis ar „bedieviais“, kiekvieną didelio įvykio psichologiją jie supaprastino idiotiška „paklusnumo ar priešgyniavimo Dievui“ formule.

Tolesnis žingsnis: „Dievo valia“, t.y. kunigų valdžios išlaikymo sąlygos, privalo būti žinoma, – tam reikia „apreiškimo“. Vokiškai: prisireikia didžiulės literatūrinės falsifikacijos – atrandamas „Šventasis Raštas“; hieratinės pompos lydimas, su atgailos dienomis ir rypavimais dėl senų „nuodėmių“, jis tampa viešas. „Dievo valia“ yra seniai nustatyta: visa nelaimė kyla iš to, kad „Šventojo Rašto“ šalinamasi… Jau Mozė apreiškė „Dievo valią“… Kas gi atsitiko? Kartą ir visiems laikams kunigas tvirtai ir pedantiškai suformulavo, ką jis nori turėti, „kas yra Dievo valia“, neaplenkdamas jokių didelių ir mažų mokesčių, kuriuos jam privalėjo mokėti (jie nepamiršo ir skaniausių mėsos gabalėlių, nes kunigas – žlėgtainių rajūnas). Nuo šiol visas gyvenimas yra taip sutvarkytas, kad kunigas yra visur reikalingas; visais gyvenimo atvejais – gimstant, tuokiantis, sergant, mirštant, jau nekalbant apie auką („maistą“), – pasirodo šventasis parazitas, kad iš viso šito pašalintų natūralumą: jo žodžiais, „pašventintų“… Mat būtina suvokti viena: kiekvienas natūralus įprotis, kiekviena natūrali institucija (valstybė, teisėtvarka, santuoka, ligonių ir vargšų slauga), kiekvienas gyvenimo instinkto įteigtas reikalavimas, – žodžiu, visa, kas turi savo vertę pats savaime, dėl kunigo parazitizmo (arba dėl „dorovinės pasaulėtvarkos“) iš esmės nuvertėja, tampa antiverte (wert-widrig): be to, paskui dar reikia sankcijos, – būtina vertę teikianti galia, kuri neigdama gamtą kartu sukuria vertybę… Kunigas nuvertina, išniekina gamtą: jis apskritai gyvuoja tik tokia kaina. – Priešgyniavimas Dievui, t.y. kunigui, „įstatymui“, dabar vadinamas „nuodėme“; priemonės „susitaikyti su Dievu“ yra, žinoma, priemonės, kurios nuodugniau laiduoja paklusnumą kunigui: tik kunigas „išgano“… Psichologiniu požiūriu kiekvienai kunigų tvarkomai visuomenei „nuodėmės“ yra būtinos: jos yra tikri galios svertai, kunigas gyvena iš nuodėmių, jam reikia, kad žmonės „nusidėtų“… Svarbiausia tezė: „Dievas atleidžia tam, kas atgailauja“ – vokiškai: kas paklūsta kunigui. 27 Tokioje melagingoje dirvoje, kurioje kiekviena prigimtis, kiekviena natūrali vertybė, kiekviena realybė sukeldavo prieš save giliausius valdančiosios klasės instinktus, ir išaugo krikščionybė, realybei mirtinai priešiška forma, kurios iki šiol dar niekas nepranoko. „Šventoji tauta“, visur išlaikiusi tik kunigų vertybes, kunigų žodžius ir su šiurpą keliančiu nuoseklumu atsiribojusi nuo viso, kas žemėje dar turi galios, tokiais žodžiais kaip „šventvagystė“, „pasaulis“, „nuodėmė“, – ši tauta išvedė paskutinę savo instinkto formulę, logišką iki pat savineigos: krikščionybės pavidalu ji paneigė paskutinę realybės formą – „šventąją tautą“, „išrinktųjų tautą“, pačią žydišką realybę. Nepaprastos svarbos įvykis: mažytis maištingas judėjimas, pakrikštytas Jėzaus Nazariečio vardu, dar tebeturi žydišką instinktą, – kitaip sakant, instinktą, kuris nebegali pakęsti kunigo kaip realybės, kuris išranda dar abstraktesnę būties formą, dar nerealesnį pasaulėvaizdį nei tas, kurį nulemia bažnyčios organizacija. Krikščionybė neigia bažnyčią… Aš nenumanau, prieš ką kitą buvo nukreiptas maištas, kurio pradininku teisingai ar klaidingai laikomas Jėzus, jei ne prieš žydų bažnyčią suprantant ją tokia prasme, kokia šį žodį vartojame šiandien. Tai buvo maištas prieš „geruosius ir teisinguosius“, prieš „Izraelio šventuosius“, prieš visuomeninę hierarchiją – ne prieš jų ištvirkimą, bet prieš kastą, privilegiją, tvarką, formulę, tai buvo netikėjimas „kilniaisiais žmonėmis“, Ne, pasakytas viskam, kas buvo kunigas ir teologas. Bet hierarchija, kuria dėl to nors ir buvo akimirką suabejota, buvo ramstis, ant kurio „vandenyje“ vis dar laikėsi žydų tauta, vargte išvargta paskutinė galimybė išlikti, jos ypatingos politinės egzistencijos residuum20: ją užpulti – tolygu užpulti giliausią tautos instinktą, atspariausios, kuri kada tik nors buvo žemėje, tautos valią gyventi. Šis šventasis anarchistas, pašaukęs prastuomenę, atstumtuosius ir „nusidėjėlius“, žydijos čandalas maištauti prieš vyraujančią tvarką kalbomis, kurios – jei tikėsime Evangelija – dar ir šiandien nuvestų į Sibirą, buvo politinis nusikaltėlis, nes tik toks jis gali būti absurdiškai nepolitiškoje visuomenėje. Tai jį atvedė prie kryžiaus, tą įrodo užrašas ant kryžiaus. Jis mirė dėl savo kaltės, – nėra jokio pagrindo teigti, nors ir kaip dažnai tai buvo daroma, kad jis mirė už kitų kaltes.

28 Visai kitas klausimas, ar jis pats suvokė tokį prieštaravimą ar tik kiti jautė šį prieštaravimą jame esant. Čia aš pirmąkart paliečiu psichologinę Išganytojo problemą. – Prisipažinsiu, jog tik nedaugelį knygų skaitant aš susiduriu su tokiais nesklandumais, kokie iškyla skaitant Evangelijas. Šie nesklandumai yra visai ne tie, kuriuos įrodinėdamas mokytas vokiečių dvasios smalsumas šventė savo tikrai nepamirštamą triumfą. Toli jau tie laikai, kada aš, kaip kiekvienas jaunas mokslininkas, su išmintingu rafinuoto filologo lėtumu mėgavausi neprilygstamojo Strausso veikalu21. Tada man buvo dvidešimt metų: dabar aš esu pernelyg tam rimtas. Kam aš turiu sukti galvą dėl „padavimo“ prieštaravimų? Kaip apskritai drįstama legendas apie šventuosius vadinti „padavimu“! Pasakojimai apie šventuosius apskritai yra dviprasmiškiausia literatūra, kokia tik gali būti: mokslinius metodus taikyti ten, kur išvis nesama jokių dokumentų, man regis, iš pat pradžių yra žlugęs reikalas – vien mokytas dykinėjimas… 29 Mane kaip tik domina psichologinis Išganytojo tipas. Jis galėtų išlikti Evangelijose, nepaisant pačių Evangelijų, nors ir kaip jį sudarkytų ar perkrautų svetimais bruožais: taip, nepaisant legendų, išsilaikė Pranciškaus Asyžiečio tipas legendose apie jį. Svarbi yra ne tiesa apie tai, ką jis padarė, pasakė, kaip jis iš tikrųjų mirė, o klausimas, ar apskritai dar galima įsivaizduoti jo tipą, ar „padavimai“ jį perteikė. Man žinomi mėginimai Evangelijose išskaityti netgi „sielos“ istoriją, regis, įrodo pasišlykštėtiną psichologinį lengvabūdiškumą. Ponas Renanas, šitas pajacas in psichologicis, Jėzaus tipui paaiškinti pateikė dvi visiškai netikusias sąvokas, kokios tik čia galėtų būti, – genijaus ir herojaus („héros“) sąvokas. Bet jeigu ir yra kas neevangeliška, tai – herojaus sąvoka. Kaip tik visa, kas yra kovos, kovinės savijautos priešybė, čia tapo instinktu: negalėjimas pasipriešinti čia tampa morale („nesipriešink piktam“ – svarbiausias Evangelijos žodis, tam tikra prasme jos raktas), ramybės, romumo, negalėjimo būti priešu palaima. Ką reiškia „geroji naujiena“? Rastas tikrasis gyvenimas, amžinasis gyvenimas – jis ne tik žadamas, jis yra čia, mumyse: gyvenimas meilėje, meilėje be nuolaidų ir išimties, be atstumo. Kiekvienas yra Dievo vaikas – Jėzus nepretenduoja į nieką vien tik dėl savęs, – o kaip Dievo vaikai visi yra lygūs… Ir paversti Jėzų herojumi! O koks nesusipratimas yra žodis „genijus“! Visa mūsų sąvoka, kultūrinė „dvasios“ sąvoka, pasaulyje, kuriame gyvena Jėzus, neturi jokios prasmės. Kalbant griežtai fiziologiškai, čia tiktų visai kitas žodis, žodis „idiotas“. Mes pažįstame liguisto dirglumo lytėjimo būseną, vis verčiančią krūptelti palytėjus, palietus tvirtą daiktą. Tokiam psichologiniam habitus suteikime galutinį loginį pavidalą, jį suprasdami kaip instinktyvią neapykantą bet kokiai realybei, kaip bėgsmą į tai, kas „nesuvokiama, “nesuprantama“, kaip pasibjaurėjimą bet kokia formule, bet kokia laiko ir erdvės sąvoka, viskuo, kas yra tvirta, kas yra papročiai, institucija, bažnyčia, kaip nuolatinį buvimą pasaulyje, kuris nesusijęs su jokia realybe, vien „vidiniame“, „tikrame“, „amžiname“ pasaulyje… „Dievo karalystė yra jumyse“… 30 Instinktyvi neapykanta realybei: tai yra kraštutinio jautrumo, apskritai vengiančio bet kokio „prisilytėjimo“, nes jis per giliai jaučia kiekvieną prisilytėjimą, kančiai ir dirglumui pasekmė. Instinktyvus bet kokios antipatijos, bet kokios nesantaikos, bet kokių ribų ir atstumų šalinimasis jaučiant: kraštutinio jautrumo kančiai ir dirglumui pasekmė, kuri kiekvieną pasipriešinimą, kiekvieną privalėjimą priešintis jaučia kaip nepakeliamą nenorą (t.y. kaip žalingą, savisaugos instinkto atmetamą reiškinį), o palaimą (malonumą) supranta kaip nesipriešinimą viskam – tiek blogiui, tiek tam, kas pikta, – kaip meilę, kaip vienintelę, kaip paskutinę gyvenimo galimybę… Tai yra dvi fiziologinės realybės, kuriose ir iš kurių išaugo mokymas apie išganymą. Aš vadinu

jį tolesne hedonizmo raida, grindžiama ištisai liguistais principais. Jam giminiškas, nors dar turįs nemažą graikiško gyvybingumo ir nervinės galios priedą, yra epikūrizmas, pagoniškas mokymas apie išganymą. Epikūras – tipiškas décadentas: aš pirmasis jį tokį pripažinau. Skausmo, net be galo mažytės skausmo dalies baimė negali baigtis kuo nors kitu, jei ne meilės religija. 31 Aš nuspėjau savo atsakymą į klausimą. Jis grindžiamas prielaida, kad mus pasiekė tik smarkiai iškraipytas Išganytojo tipas. Šis iškraipymas pats savaime yra labai tikėtinas: toks tipas dėl daugelio priežasčių negalėjo likti grynas, vientisas, be priemaišų. Juk aplinka, kurioje sukinėjosi ši nepažįstama figūra, turėjo palikti jam savo pėdsakų, tuo labiau pirmosios krikščionių bendruomenės istorija, lemtis: atgaline data ji praturtino jo tipą tokiais bruožais, paaiškinamais tik karo ar propagandos sumetimais. Anas keistas ir ligotas pasaulis, į kurį mus įveda Evangelijos, – pasaulis tarsi iš vieno rusiško romano, kur, regis, susiduria visuomenės padugnės, nervų ligos ir „vaikiškas“ idiotizmas, – toks pasaulis, atsižvelgiant į visas aplinkybes, turėjo sušiurkštinti tipą: ypač pirmieji mokiniai tam, kad kažką suprastų, šią simboliais ir neapčiuopiamybėm išskidusią būtį išvertė į savo netašytą kalbą. Tik atlietas į geriau žinomas formas, jis ėmė jiems egzistuoti… Pranašas, Mesijas, būsimas teisėjas, dorovės skelbėjas, stebukladarys, Jonas Krikštytojas – tiek progų tipui iškraipyti… Pagaliau nenuvertinkime kiekvienos didelės, ypač sektantiško garbinimo proprium22: ji užglaisto tikruosius, dažnai skaudžiai svetimus garbinamos būtybės bruožus ir idiosinkrazijas – ji jų net nemato. Reikėtų apgailestauti, kad greta šio įdomiausio décadento negyveno koks nors Dostojevskis, aš turiu omenyje, ką nors, kas mokėjo pajusti patrauklų tokio pakylėto, ligoto ir vaikiško mišinio žavesį. Dar vienas požiūris: toks tipas iš tiesų galėtų kaip décadence tipas vienyti daugybę ir prieštaringų savybių – tokios galimybės negalima visiškai atmesti. Tačiau viskas verčia nuo to susilaikyti: tokiu atveju padavimas turėjo būti itin patikimas ir objektyvus, bet mes turime pagrindo manyti priešingai. Tačiau atsiveria praraja tarp kalnų, jūrų ir laukų pamokslininko, kurio pasirodymas taip pat žavi kaip ir Buddhos pasirodymas, nors ir ne indiškoje aplinkoje, ir tarp puolimo fanatiko, mirtino teologų ir kunigų priešo, kurį Renano piktybė išliaupsino kaip „le grand maître en ironie“23. Aš pats neabejoju tuo, kad pakankamai tulžies (ir net esprit24) iš įaudrintos krikščioniškos propagandos būsenos sutekėjo į mokytojo tipą: pakankamai gerai žinoma, kad visi sektantai nė kiek nesivaržo iš savo mokytojo susikurpti apologiją. Kai pirmajai bendruomenei prisireikė teisiančio, vaidingo, širstančio, pikto, apsukraus teologo prieš teologą, ji susikūrė “Dievą“ pagal savo poreikius: ji nesvyruodama jam į lūpas įdėjo visiškai neevangelines sąvokas, be kurių negalėjo išsiversti: „antrasis atėjimas“, „Paskutinis teismas“, visokį laukimą ir pažadus. 32 Aš dar kartą sakau, jog esu priešingas tam, kad Išganytojo tipas būtų fanatikas: jau vien Renano pavartotas žodis impérieux25 panaikina tipą. „Geroji naujiena“ ir skelbia, kad daugiau nėra jokių priešybių; Dangaus karalystė priklauso vaikams; tikėjimas, paskleistas čia, nėra iškovojamas, – jis yra čionai, jis yra nuo pat pradžių, jis yra į dvasingumą atkritusi vaikystė. Tokia užsitęsusi ir nesusiformavusi organizmo lytinė branda kaip degeneracijos padarinys bent fiziologams yra žinoma. Toks tikėjimas nepyksta, nebara, nesipriešina: jis neatneša „kardo“, jis nenujaučia, kiek jis gali iš karto perskirti. Jam įrodyti nereikia nei stebuklo, atlygio ar pažado, netgi „Rašto“: kiekvieną akimirką jis pats yra paties savęs stebuklas, savęs atlygis, savęs įrodymas, sava „Dievo Karalystė“. Šis tikėjimas taip pat neformuluoja savęs – jis gyvena, jis priešinasi formulėms. Tiesa, aplinkos, kalbos, išsilavinimo atsitiktinumas nulemia sąvokų ratą: pirmoji krikščionybė manipuliuoja tik judėjų-semitų sąvokomis (joms priklauso gėrimas ir valgymas per Paskutinę vakarienę – sąvokos, kuriomis bažnyčia taip piktnaudžiauja, kaip ir viskuo, kas žydiška). Bet reikia pasisaugoti, kad neįžvelgtum čia daugiau nei ženklų kalbos, semiotikos, progos kalbėti palyginimais. Kaip tik tai,

kad nereikia pažodžiui suprasti nė vieno žodžio, yra išankstinė sąlyga, kad šis antirealistas apskritai galėjo kalbėti. Tarp indų jis vartotų sankjos26 sąvokas, tarp kinų – Lao Dzi27 ir dėl to nejaustų jokio skirtumo. Jėzų būtų galima, jei būsime pakantūs šiam pasakymui, pavadinti „laisvamaniu“ – niekam, kas pastovu, jis neteikia reikšmės: žodis užmuša; visa, kas pastovu, užmuša. Gyvenimo, patirties sąvoka, kurią vienintelę jis pažįsta, priešinasi bet kokiam žodžiui, formulei, įstatymui, tikėjimui, dogmai. Jis kalba tik apie vidinę esmę: „gyvenimas“ ir „tiesa“ ar „šviesa“ yra jo žodis vidinei esmei nusakyti; visa kita, visa realybė, visa gamta, pati kalba jam turi tik ženklo ir palyginimo reikšmę. Šitoje vietoje niekaip negalima apsirikti, nes tokia didelė pagunda, slypinti krikščioniškuose, tiksliau – bažnytiniuose prietaruose. Toks simbolistas par excellence stovi anapus religijų, kulto sąvokų, istorijos, gamtos mokslų, pasaulio patirties, pažinimo, politikos, psichologijos, knygų, meno – jo „žinojimas“ yra tikra beprotybė, nenutuokianti, kad egzistuoja kažkas panašaus. Kultūra jam nežinoma net iš nuogirdų, jam nėra jokio reikalo kovoti su ja, – jis neneigia jos… Tas pats jam yra ir valstybė, visa pilietinė santvarka ir visuomenė, darbas, karas, – jis niekada neturėjo pagrindo neigti „pasaulį“, jis niekada nenumanė bažnytinės „pasaulio“ sąvokos… Būtent neigimas jam yra neįmanomas dalykas. Panašiai nėra ir dialektikos, nėra vaizdinio apie tai, kad tikėjimą, „tiesą“ galima įrodyti argumentais (jo įrodymai yra vidinė „šviesa“, vidinis pasitenkinimas ir savęs teigimas, vien „įrodymai per jėgą“). Toks mokymas negali prieštarauti, jis nesupranta, kad egzistuoja, gali būti ir kitokių mokymų, jis nemoka įsivaizduoti priešingos nuomonės… Kad ir kur jis susidurtų su ja, jis visada iš visos širdies užjausdamas sielosis dėl „aklumo“ – nes pats mato „šviesą“ – bet niekaip nepaprieštaraus… 33 Visoje „Evangelijos“ psichologijoje trūksta kaltės ir bausmės sąvokos; atlygio sąvokos – taip pat. Panaikinta „nuodėmė“, panaikintas bet koks santykinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus – tai ir yra „geroji naujiena“. Palaimos nežadama, ji nėra siejama su jokiomis sąlygomis: ji yra vienintelė realybė; visa kita – simbolis, kad apie ją būtų kalbama… Tokios padėties pasekmė persikelia į naują – evangelinę – praktiką. Ne tikėjimas išskiria krikščionį: krikščionis veikia, jis skiriasi kitokiu veiksmo būdu. Nei žodžiu, nei širdyje jis nesipriešina tam, kas jam yra bloga. Jis neskirsto į savus ir svetimus, į žydus ir nežydus (tiesą sakant, „artimas“ yra tikėjimo draugas, žydas). Jis ant nieko nepyksta, nieko neniekina. Jis nesirodo tiek teisme, tiek nesileidžia kaltinamas teisme („išvis neprisiek“). Jis nesiskirs su žmona jokiomis aplinkybėmis, net įrodžius jos neištikimybę. Viskas iš esmės yra vienas teiginys, viskas – vieno instinkto pasekmė. Išganytojo gyvenimas buvo ne kas kita, kaip ši praktika; ne kas kita buvo ir jo mirtis…Daugiau jam nereikėjo jokių formulių, jokių apeigų bendrauti su Dievu – net maldos. Jis galutinai atsižadėjo žydų mokymo apie atgailą ir susitaikymą; jis žino, kad yra vienintelė gyvenimo praktika, su kuria žmogus jaučiasi esąs „dieviškas“, „palaimintas“, visuomet “Dievo vaikas“. Ne „atgaila“, ne „malda atleisti“ yra keliai Dievop: vien evangelinė praktika veda Dievop, ji pati yra „Dievas“. Tai, ko atsikratė Evangelija buvo sąvokų „nuodėmė“, „nuodėmių atleidimas“, „tikėjimas“, „išganymas tikėjimu“ sąvokų judaizmas – visą žydų bažnyčios doktriną paneigė „geroji naujiena“. Gilus instinktas dėl to, kaip būtina gyventi, kad jaustumeisi „danguje“, kad jaustumeisi esąs „amžinas“, nors bet kokioje kitoje padėtyje nesijauti esąs „danguje“, – štai vienintelė psichologinė „Išganymo“ realybė. – Naujas virsmas, bet ne nauja tiesa… 34 Jei ką ir suprantu apie šį didį simbolistą, tai faktą, kad tik vidines realybes jis suvokė kaip realybes, kaip „tiesas“, – kad visa kita – gamtą, laiką, erdvę, istoriją – jis suprato kaip ženklus, kaip pretekstą palyginimams. „Žmogaus Sūnaus“ sąvoka nėra konkretus asmuo, priklausantis istorijai,

kažkas individualu, nepakartojama, bet „amžina“ esybė, nuo laiko sąvokos atsietas psichologinis simbolis. Tą patį ir net aukštesniąja prasme galima pasakyti apie šio tipiško simbolisto Dievą, apie „Dievo karalystę“, apie „Dievo sūniškumą“. Nieko nėra taip nekrikščioniška, kaip netašytos bažnytinės sąvokos apie Dievą kaip apie asmenį, apie ateinančią „Dievo karalystę“, apie anapusinę „Dievo karalystę“, apie „Dievo sūnų“ – antrąjį Trejybės asmenį. Visa tai primena – tebūnie man atleista už šį posakį – kumštį į akį, ir dar kokią akį! – į Evangelijos akį: pasaulinis-istorinis cinizmas simboliui išjuokti… Tačiau aišku kaip ant delno, ką žymi „Tėvo“ ir „Sūnaus“ simboliai, bet ne ant kiekvieno delno; tarkime: žodis „Sūnus“ reiškia įžengimą į visuotinio prašviesėjimo jausmą (palaimą), o žodis „Tėvas“ – patį šį jausmą, amžinybės, tobulybės jausmą. Man gėda prisiminti, ką bažnyčia padarė iš šio simbolizmo: ar ant krikščioniško „tikėjimo“ slenksčio ji nepaklojo istorijos apie Amfitrioną28? Ir dar pridėjo dogmą apie „nekaltąjį prasidėjimą“?.. Bet kartu tuo prasidėjimui ji užtraukė gėdą… „Dangaus karalystė“ yra širdies būsena, o ne kažkas „virš žemės“ ar ateinąs „po mirties“. Evangelijai išvis trūksta natūralios mirties sąvokos: mirtis nėra tiltas, nėra perėjimas, jos nėra, nes ji priklauso visai kitam, tik tariamam pasauliui, turinčiam tik simbolinę reikšmę. „Mirties valanda“ nėra krikščioniška sąvoka. „Valandos“, laikas, fizinis gyvenimas ir jo krizės „gerosios naujienos“ mokytojui tiesiog neegzistuoja… „Dievo karalystė“ nėra kažkas, ko lauki; ji neturi jokio vakar ir jokio poryt, ji neateina po „tūkstančio metų“ – ji yra širdies patirtis; ji yra visur, jos niekur nėra… 35 Šis „gerosios naujienos skelbėjas“ mirė taip, kaip mokė, – ne „žmonėms išganyti“, o parodyti, kaip reikia gyventi. Po savęs žmonijai jis paliko praktiką, savo elgesį su teisėjais, persekiotojais, kaltintojais bei visokiu šmeižtu ir pašaipa – savo elgesį ant kryžiaus. Jis nesipriešina, negina savo teisių, nedaro nieko, kad apsisaugotų nuo kraštutinybės, negana to – jis prisišaukia jį… Ir jis maldauja, jis kenčia, jis myli su tais, tuose, kurie jam daro bloga… Žodžiuose, pasakytuose nukryžiuotajam plėšikui, glūdi visa Evangelija. „Iš tiesų šitas yra Dievo žmogus, „Dievo Sūnus“, – tarė plėšikas. „Jei tai jauti“, – atsakė Išganytojas, – vadinasi, tu esi rojuje, vadinasi, tu irgi – Dievo Sūnus…“ Nesiginti, nepykti, nepatraukti atsakomybėn… Taip pat nesipriešinti blogiui – mylėti jį… 36 – Tik mes, išsilaisvinę protai, turime sąlygas suprasti tai, ko nesuprato devyniolika šimtmečių – turime instinktu ir aistra tapusį sąžiningumą, skelbiantį karą „šventajam melui“ labiau nei kuriam nors kitam melui… Žmogus yra nepaprastai nutolęs nuo mūsų atsargaus neutralumo, kupino meilės, nuo dvasios disciplinos, kuri vienintelė mums leido įminti tokius svetimus, tokius subtilius dalykus: žmogus visada su begėdiška savimeile troško naudos tik sau; tad pastatė bažnyčią priešpriešindamas ją Evangelijai… Kas ieškotų ženklo, jog kažkokia ironiška dievybė prikišo nagus prie didžiojo pasaulių žaidimo, tas turėtų nemažą pagrindą juo laikyti siaubingą klaustuką, vardu krikščionybė. Kadangi žmonija keliaklupsčiauja priešingai tam, kas sudaro Evangelijos kilmę, prasmę, teisę, o sąvokoje „bažnyčia“ šventu ji pripažįsta tai, ką „gerosios naujienos skelbėjas“ jautė stovint po savimi, už savęs, – neapsimoka ieškoti didesnės pasaulinės-istorinės ironijos apraiškos… 37 – Mūsų šimtmetis didžiuojasi savo istoriniu jausmu: tad kaip buvo galima įtikėti, kad prie krikščionybės ištakų stovi netašyta pasakėčia apie stebukladarį ir išganytoją ir kad visa, kas dvasiška ir simboliška, tėra tik vėlesnė raida? Priešingai: krikščionybės istorija – būtent po mirties ant kryžiaus – yra istorija apie tolygiai didėjantį šiurkštų pradinio simbolizmo nesupratimą.

Krikščionybei vis labiau plintant tarp platesnių ir šiurkštesnių masių, kurios vis labiau tolo nuo krikščionybės pradų, augo būtinybė vulgarinti, barbarinti krikščionybę – ji susiurbė į save visų požeminių Romos imperijos (imperium Romanum) kultų mokymus ir apeigas, visokias liguisto proto nesąmones. Krikščionybę nulėmė būtinybė patį tikėjimą paversti tokiu pat liguistu, niekingu ir vulgariu, kokie liguisti, niekingi ir vulgarūs buvo poreikiai, kuriuos ji turėjo patenkinti. Galiausiai liguistas barbariškumas sutelkia galią įsikūnijęs į bažnyčią kaip į mirtinai priešišką formą bet kokiam dorybingumui, bet kokiai sielos didybei, bet kokiai dvasios disciplinai, bet kokiam atviram ir geranoriškam žmogiškumui. – Krikščioniškos vertybės – aristokratiškos vertybės: tik mes, išsilaisvinę protai, atkūrėme šitą didžiausią iš kada nors buvusių vertybės priešingybę. – – 38 – Čia negaliu susilaikyti neatsidusęs. Būna dienų, kai mane užplūsta jausmas, juodesnis už juodžiausią melancholiją – panieka žmogui. O kad neliktų abejonių, ką aš niekinu – tai niekinu šiuolaikinį žmogų, žmogų, kurio lemtingas amžininkas aš esu. Šiuolaikinis žmogus – aš dūstu nuo jo nešvaraus kvapo… Praeičiai aš, kaip ir kiekvienas pažįstantysis, rodau nemažą pakantumą, tai yra didžiadvasišką prisivertimą: su niūriu apdairumu aš einu per tūkstantmečius gyvuojantį beprotišką pasaulį, nesvarbu ar jis vadintųsi „krikščionybe“, „krikščionių tikėjimu“, „krikščionių bažnyčia“ – aš sergėjuos, kad neprimesčiau žmonijai atsakomybės už jos psichines ligas. Bet mano jausmas staigiai keičiasi, man šlykštu, vos tik įžengiu į naujesnius laikus, mūsų laikus. Mūsų laikai yra žinojimo laikai… Kas anuomet buvo tik ligota, dabar pasidarė tiesiog nepadoru, – šiandien nepadoru būti krikščionim. Štai čia ir prasideda mano bjaurėjimasis. – Aš apsidairau: nė žodžio nebeliko iš to, kas kadaise buvo vadinama „tiesa“, mes daugiau negalime tverti, kai kunigas taria žodį „tiesa“. Netgi kuo kukliausiai pretenduojant į sąžiningumą privalu žinoti, kad teologas, kunigas, popiežius kiekvienu ištartu sakiniu ne tik klysta, bet meluoja; jis daugiau neturi teisės meluoti iš „nekaltybės“, iš „nežinojimo“. Kunigas kaip kiekvienas taip pat gerai žino, kad daugiau nėra jokio „Dievo“, jokio „nusidėjėlio“, – kad „laisva valia“, „dorovinga pasaulio tvarka“ yra melas: rimtumas, gilus dvasios prisivertimas daugiau niekam neleidžia to nežinoti… Visos bažnyčios sąvokos buvo pažintos tokios, kokios yra, kaip itin piktybinis pinigų padirbinėjimas, koks tik gali būti siekiant nuvertinti gamtą ir gamtines vertybes; pats kunigas buvo pažintas toks, koks yra, kaip pavojingiausia parazitų padermė, tikras gyvenimą nuodijantis voras… Mes žinome, mūsų sąžinė dabar žino, ko apskritai yra verti baisūs kunigo ir bažnyčios išradimai, kam tarnavo išradimai, kuriais žmonija pasiekė tą susiteršimo būseną, į kurią pažvelgus darosi koktu; sąvokos „anapus“, „Paskutinis teismas“, „sielos nemirtingumas“, pati „siela“ yra kankinimo įrankiai, žiaurumų sistemos, dėl kurių kunigas tapo viešpačiu ir juo liko… Tai žino kiekvienas, ir vis dėlto viskas lieka po senovei. Kur dėjosi paskutinis mūsų padorumo, savigarbos jausmas, jei net mūsų valstybės veikėjai, šiaip jau visai nesivaržanti žmonių padermė ir antikrikščionys iki kaulų smegenų, dar ir šiandien save vadina krikščionimis ir eina komunijos?29 Jaunasis kunigaikštis30 savo pulkų priešakyje, šaunumu atspindintis savo tautos savimeilę ir pasipūtimą, visiškai nesigėdydamas išpažįsta esąs krikščionis! Ką tada neigia krikščionybė? Ką vadina „pasauliu“? Kareivį, teisėją, patriotą, visa, kas ginasi, kas laikosi garbės, kas ieško naudos, visa, kas yra išdidu… Bet kuri akimirkos praktika, bet kuris instinktas, bet kuris veiksmu tampantis vertinimas šiandien yra antikrikščioniškas: kokia melagystės išpera turi būti šiuolaikinis žmogus, jeigu jis vis dėlto nesigėdija vadintis dar krikščionimi! – – – 39 – Aš grįžtu atgal, aš pasakoju tikrąją krikščionybės istoriją. – Jau žodis „krikščionybė“ yra nesusipratimas, – iš tikrųjų buvo tik vienas krikščionis, ir tas pats mirė ant kryžiaus. „Evangelija“ mirė ant kryžiaus. Tai, kas nuo tos akimirkos vadinama „Evangelija“, jau buvo priešybė tam, ką jis

nugyveno: „blogoji naujiena“, Dizangelija (Dysangelium). Tai yra melas, pereinantis į beprotybę, jei kažkokiame „tikėjime“, tikėjime, jog išganymas ateina per Kristų, matomas skiriamasis krikščionio ženklas: tik krikščioniška praktika, t. y. tik gyvenimas, kurį gyveno tas, kuris mirė ant kryžiaus, yra krikščioniškas… Toks gyvenimas yra įmanomas dar šiandien, o kai kuriems žmonėms net būtinas: tikra, pirmapradė krikščionybė gali būti visada… Sąmonės būsenos tikint ar, pavyzdžiui, kažką laikant tikru – kiekvienas psichologas tai žino – yra visiškai nesvarbios ir penktarūšės palyginti su instinkto verte: tiesą sakant, visa dvasinio priežastingumo sąvoka yra klaidinga. Būti krikščionim, krikščioniškumą laikyti tikru, grynu sąmonės reiškiniu yra tolygu neigti krikščionybę. Iš tikrųjų jokių krikščionių nebuvo. Krikščionis, tai, kas du tūkstantmečius vadinasi krikščionis, yra tik psichologinis nesusipratimas. Pažvelgus atidžiau, jame, nepaisant viso tikėjimo, viešpatavo tik instinktai – ir kokie instinktai! „Tikėjimas“ visais laikais buvo, pavyzdžiui kaip Lutheriui, vien skraistė, dingstis, uždanga, už kurios instinktai žaidė savo žaidimą, – išmintingas aklumas tam tikrų instinktų viešpatavimui… „Tikėjimas“ – aš iš tikrųjų jau vadinau jį krikščionišku išmintingumu, – visada buvo kalbama apie tikėjimą, o veikiama pagal instinktą… Krikščioniškame vaizdinių pasaulyje nėra nieko, kas nors kiek sietųsi su tikrove: priešingai, instinktyvią neapykantą tikrovei mes pripažinome kaip varomąjį, vienintelį varomąjį pradą, įsišaknijusį krikščionybėje. Kas iš to išplaukia? Tai, kad čia taip pat yra radikali klaida in psychologicis, t. y. esminė klaida, t. y. substancija. Pašalink čia vieną sąvoką, pakeisk ją vienintele realybe – ir visa krikščionybė prasmegs į nebūtį! Pažvelgus iš aukštybių ši visais faktais keisčiausia religija, ne tik klaidų nulemta, bet ir genialiai sumani išradinėti žalingiausias, vien gyvenimą ir širdį nuodijančias klaidas, yra dievams skirtas reginys – toms dievybėms, kurios kartu yra filosofai ir su kuriomis aš, pavyzdžiui, susidūriau garsiuosiuose Nakso salos dialoguose31. Vos tik jų (ir mūsų!) pasibjaurėjimas atslūgsta, juos apima dėkingumas už krikščionio spektaklį: apgailėtina žvaigždutė, vardu Žemė, gal vien dėl šio kuriozo nusipelno dieviškojo žvilgsnio, dieviškosios užuojautos... Nenuvertinkime krikščionio: krikščionis, veidmainingas iki nekaltybės, aukštai iškyla virš beždžionės, – krikščionio atžvilgiu garsioji žmogaus kilmės teorija tėra vien mandagumas… 40 – Evangelijos likimą nulėmė mirtis – ji pakibo ant kryžiaus…Tik mirtis, ši netikėta, gėdinga mirtis, tik kryžius, apskritai skirtas tik canaille32, – tik šitas šiurpiausias paradoksas mokiniams uždavė tikrą mįslę: kas jis buvo? kas tai buvo? Sukrėstas ir iki širdies gelmių sužeistas jausmas, įtarimas, jog tokia mirtis gali būti jų reikalo paneigimas, šiurpus klausimas „kodėl šitaip?“ – šita būsena yra pernelyg gerai suprantama. Čia viskas privalo būti būtina, viskas turėti prasmę, protą, aukščiausią protą; mokinio meilė nepripažįsta atsitiktinumo. Tik dabar atsivėrė praraja: „Kas jį nužudė? „Kas buvo jo prigimtinis priešas?“ – šis klausimas trenkė kaip perkūnas. Atsakymas: valdančioji žydija, jos aukščiausiasis luomas. Nuo tos akimirkos jis pasijuto maištaująs prieš santvarką dvasia, o paskui ir Jėzų suprato kaip maištą prieš tvarką. Lig tol jo įvaizdyje trūko šito karingos, žodžiais ir veiksmais neigiančios ypatybės; negana to, jis buvo jos priešybė. Aišku, kad ši maža bendruomenė nesuprato esmės, tokio mirties būdo simboliškumo, laisvės, pranašumo prieš bet kokį ressentiment jausmą: iškalbingas ženklas, liudijantis, kaip mažai jie išvis jį suprato! Pats Jėzus savo mirtimi galėjo norėti pateikti vien tik tvirčiausią savo mokymo pavyzdį, įrodymą… Bet jo mokiniai anaiptol nebuvo linkę atleisti už šią mirtį, – o tai būtų buvę evangeliška tikrąja prasme, – ar atsiduoti tokiai pat mirčiai su giedria ir malonia dvasios ramybe…Į viršų kaip tik iškilo visiškai neevangelinis jausmas – kerštas. Neįmanomas dalykas, kad reikalas galėjo baigtis šia mirtimi: prisireikė „atpildo“ , „teismo“ (o vis dėlto, kas gali būti taip neevangeliška, kaip „atpildas“, „bausmė“, teismas“!). Į viršų vėl iškilo populiarus Mesijo laukimas; istorinis momentas buvo pagautas: „Dievo karalystė“ ateis, kad teistų savo priešus… Bet kartu viskas buvo suprasta ne taip: „Dievo karalystė“ kaip baigiamasis veiksmas, kaip pažadas! Evangelija kaip tik buvo šios „karalystės“ būtis, išsipildymas, tikrovė. Kaip tik tokia mirtis buvo ši „Dievo karalystė“. Kaip tik

dabar į mokytojo tipą jie sudėjo visą kartėlį ir panieką fariziejams ir teologams, – ir tuo padarė iš jo fariziejų ir teologą! Kita vertus, sulaukėjęs šių iš vėžių iškrypusių sielų garbinimas ilgiau nebeištvėrė evangelinio kiekvieno Dievo vaiko lygiateisiškumo, kurio juos mokė Jėzus: jų kerštas buvo perdėtai išaukštinti Jėzų, atskirti jį nuo savęs: kadaise žydai, lygiai taip keršydami savo priešams, atsiskyrė nuo savo Dievo ir iškėlė jį į aukštybes. Vienas Dievas ir vienas Dievo Sūnus: abu ressentiment kūriniai… 41 – Štai dabar išniro absurdiška problema: „Kaip Dievas galėjo tai leisti.“ Į tai pažeistas mažos bendruomenės protas rado tokį pat klaikiai absurdišką atsakymą: Dievas atidavė savo Sūnų kaip auką nuodėmėms atpirkti. Taip iš karto buvo baigta su Evangelija! Atpirkimo auka, ir dar šlykščiausia, barbariškiausia forma, nekaltųjų auka už kaltųjų nuodėmes! Kokia baisi pagonybė! Jėzus sunaikino net pačią „kaltės“ sąvoką, panaikino bet kokią prarają tarp Dievo ir žmogaus, jis savo gyvenimu įkūnijo šią Dievo ir žmogaus vienybę kaip savo „gerąją naujieną“. O ne kaip privilegiją! Nuo tol pamažu į Išganytojo tipą įsiskverbė mokymas apie teismą ir Antrąjį Atėjimą, mokymas apie mirtį kaip apie atpirkimo mirtį, mokymas apie prisikėlimą, kuriuo galima mitriai nuslėpti visą „palaimos“ sąvoką, vienintelę Evangelijos realybę, pomirtinės būsenos labui!.. Šitai nuomonei, šitai nuomonės paleistuvystei Paulius su jam visur būdingu įžūlumu suteikė tokią loginę išraišką: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mūsų tikėjimas tuščias.“33 Ir tuoj pat iš Evangelijos iškilo pats niekingiausias iš visų neįgyvendinamų pažadų – begėdiškas mokymas apie asmeninį nemirtingumą… Paulius netgi mokė apie jį kaip apie atlygį!… 42 Aišku, kas baigėsi mirtimi ant kryžiaus: naujas, visiškai savitas polinkis į budistinį ramybės sąjūdį, į tikrą, o ne vien tik pažadėtą laimę žemėje. Nes – kaip jau esu pabrėžęs – išlieka pagrindinis abiejų décadence religijų skirtumas: budizmas nežada, tačiau tesi, krikščionybė žada, bet nieko netesi. Įkandin „linksmosios naujienos“ nusekė blogiausia naujiena: Pauliaus. Paulius įkūnijo „linksmosios naujienos“ skelbėjo priešybę, tai – neapykantos, neapykantos vaizdinių, nenumaldomos logikos genijus. Ko tik šis dizangelistas nepaaukojo savo neapykantai! Pirmiausia Išganytoją: jis nukryžiavo jį ant savo kryžiaus. Gyvenimas, pavyzdys, mirtis, visos Evangelijos prasmė ir teisė – daugiau nieko nebeliko, kai šis pinigų padirbėjas iš neapkantos suprato, ko jam tereikėjo. Ne realybės, ne istorinės tiesos!.. Ir dar kartą kunigiškas žydo instinktas įvykdė didžiulį nusikaltimą istorijai – jis tiesiog išbraukė krikščionybės vakar, užvakar, jis išgalvojo pirmosios krikščionybės istoriją. Negana to: jis dar kartą suklastojo Izraelio istoriją, kad pateiktų kaip savo reikalo priešistorę: visi pranašai skelbė apie jo „Išganytoją“… Vėliau Bažnyčia suklastojo net žmonijos istoriją, pavertusi ją krikščionybės priešistore… Išganytojo tipas, mokymas, praktika, mirtis, mirties prasmė, net mirties pasekmės – neliko nieko, kas būtų nepaliesta, kas būtų panašu į tikrovę. Visos anos būties svorio centrą Paulius tiesiog perkėlė anapus šios būties – į melą apie „prisikėlusį“ Jėzų. Iš esmės jam apskritai nereikėjo Išganytojo gyvenimo – jam reikėjo mirties ant kryžiaus ir šio to daugiau… Tikra niaiserie34 iš psichologo pusės būtų pasitikėti Pauliumi, kurio tėvynė buvo stoikų švietimo sostinė, kai haliucinaciją ar bent tikėjimą jo pasakojimu, kad jis regėjo šią haliucinaciją, jis pateikia kaip Išganytojo pomirtinio gyvenimo įrodymą: Paulius norėjo tikslo, vadinasi, jis norėjo ir priemonės… Tai, kuo netikėjo jis pats, tikėjo idiotai, kuriems jis skleidė savo mokymą… Jo poreikis buvo valdžia; Pauliui padedant kunigas dar kartą užsinorėjo valdžios, – jam reikėjo tik sąvokų, mokslo, simbolių, kuriais tironizuojamos masės, sugenamos bandos. Ką vėliau pasiskolino iš krikščionybės Mahometas? Pauliaus išmonę, jo priemonę kunigų tironijai užtikrinti, bandai suginti: tikėjimą nemirtingumu, t.y. mokymą apie „teismą“…

43 Kai gyvenimo svorio centras perkeliamas iš gyvenimo į „anapilį“ – į nebūtį, tai gyvenimas apskritai netenka svorio centro. Didysis melas apie asmeninį nemirtingumą sunaikina bet kokį protą, bet kokį instinkto natūralumą; visa, kas instinktuose yra kilnu, visa, kas skatina gyventi ir laiduoja ateitį, dabar kelia nepasitikėjimą. Gyventi taip, kad daugiau nebūtų prasmės gyventi, – tai dabar tampa gyvenimo prasme… Kam solidarumo jausmas, kam dar dėkingumas už kilmę ir protėvius, kam dirbti išvien, pasitikėti, kelti visuotinę gerovę ir atsižvelgti į ją? Visa tai „gundymai“, visa tai nukrypimai nuo „tiesos kelio“ – „reikia tik vieno“35. Kad kiekvienas kaip „nemari siela“ būtų lygus visiems, kad apskritai iš visų gyvųjų kiekvieno individo „išganymas“ drįstų pretenduoti į amžiną išskirtinumą, kad šventeivėlės ir trim ketvirčiais bepročiai galėtų įsivaizduoti, kad dėl jų nuolat yra paminami gamtos dėsniai – tokį bet kokios rūšies savimeilės iškėlimą iki begalybės, iki begėdiškumo reikia paženklinti panieka. Ir vis dėlto krikščionybė už pergalę turi padėkoti šiam apgailėtinam asmens tuštybės pataikavimui – kaip tik jis leido jai į savo pusę patraukti visus nevykėlius, maištautojus, šunkeliautojus, visas žmonijos atmatas ir padugnes. „Sielos išganymas“ – vokiškai: „pasaulis sukasi aplink mane“… Mokymo nuodus „lygios teisės visiems“ – krikščionybė pasėjo kuo kruopščiausiai; iš slapčiausių blogų instinktų kertelių krikščionybė sukūrė mirtiną nepakantumą bet kokiam pagarbos ir padoraus atstumo tarp žmonių jausmui, kuris yra kiekvieno kultūros pakilimo ir augimo sąlyga, – iš masių ressentiment ji nukalė savo pagrindinį ginklą prieš mus, prieš viską, kas žemėje yra tauru, linksma, kilniaširdinga, prieš mūsų laimę žemėje… Pauliui ir Petrui pripažintas „nemirtingumas“ visiems iki šiol buvo didžiausias, pikčiausias pasikėsinimas prieš aristokratiškąją žmoniją. Ir nenuvertinkime tos negandos, kuri iš krikščionybės įsibrovė į politiką! Šiandien niekas daugiau neturi drąsos išskirtinėms teisėms, viešpatavimo teisėms, pagarbos jausmo sau ir panašiems į save, – išvis distancijos patosui… Mūsų politika serga, nes jai trūksta šios drąsos! Melas apie sielų lygybę giliai po žeme palaidojo mąstymo aristokratiškumą; o jei tikėjimas „daugumos teise“ kelia ir kels revoliucijas, neabejotina, kad tai yra krikščionybė, krikščioniški vertybių vertinimai, kurie kiekvieną revoliuciją paverčia krauju ir nusikaltimu! Krikščionybė yra visų žeme šliaužiojančiųjų sukilimas prieš visa, kas yra didinga: „pažemintųjų“ Evangelija pažemina… 44 – Evangelijos yra neįkainojamos kaip įrodymai apie jau nesustabdomą pirmųjų bendruomenių gretų pakrikimą. Tai, ką vėliau Paulius su logišku rabino cinizmu išplėtojo iki galo, buvo tik žlugimo procesas, prasidėjęs po Išganytojo mirties. – Skaitant evangelijas akylumo niekada nebus per mažai; už kiekvieno žodžio slypi kliuvinys. Prisipažinsiu, – manau, į mane bus atsižvelgta, – jog kaip tik todėl psichologui jos teikia rinktinį malonumą, – kaip visokio naivaus sugedimo priešybę, kaip rafinuotumą par excellence, kaip psichologiško sugedimo meistriškumą. Evangelijos laiduoja pačios už save. Biblijos apskritai negalima su kuo nors lyginti. Esi tarp žydų: tai pirmoji išeities pozicija, kad visiškai nesutriktum. Būtent čia toks genialus „šventumo“ vaidinimas, koks niekada nei knygose, nei tarp žmonių nepasiekia tokių aukštumų, toks žodžių ir gestų klastojimas kaip menas nėra kokio nors atskiro talento, kokios nors išimtinės prigimties atsitiktinumas. Tai yra būdinga rasei. Krikščionybėje, arba mene šventai meluoti, visas žydiškumas, visa griežčiausia daugiaamžė žydų parengtis ir technika pasiekia tobulą meistriškumą. Krikščionis, šitas melo ultima ratio36, yra dukart, net triskart žydas… Pagrindinė valia skiriama naudotis vien sąvokomis, simboliais, pozomis, įrodomomis kunigo praktika; instinktyvus bet kokios kitos praktikos, kitokių vertybių ir naudos perspektyvų šalinimasis yra ne tik tradicija – tai paveldas: tik būdama paveldas ji veikia kaip gamta. Visa žmonija, net šviesiausi geriausių laikų protai (išskyrus vieną, kuris, regis, vienintelis yra nežmogus) leidosi apgaudinėjami. Evangelija buvo skaitoma kaip nekaltybės knyga… nė menkiausios nuorodos į tai, kaip meistriškai čia vaidinamas spektaklis. Žinoma, jei mes

matytume, nors ir probėgšmais, visus šiuos nuostabius šventeivas ir žongliruojančius šventuosius, jiems būtų galas, – ir kaip tik todėl, kad skaitydamas kiekvieną žodį, aš matau gestus, aš pabaigiau su jais… Aš nepakenčiu tam tikro būdo pakelti į juos akis. – Laimė, daugumai knygos yra tik literatūra. – –Negalima leistis apgaudinėjamam: „neteiskite!“ – sako jie, bet siunčia į pragarą visus stovinčius jiems kelyje. Užuot leidę teisti Dievui, jie teisia patys; šlovindami Dievą, jie šlovina save; reikalaudami dorybių, kaip tik jiems būdingų – negana to, kurių jiems būtinai reikia, kad išliktų viršuje, – jie išdidžiai dedasi kovoją už dorybę, už dorybės viešpatavimą. „Mes gyvename, mes mirštame, mes aukojamės už gėrį („tiesą“, „šviesą“, „Dievo karalystę“): iš tikrųjų jie daro tai, ko negali nedaryti. Lyg klastūnai tupi susigūžę kampe, gyvena šešėlyje kaip šmėklos, – iš viso to jie susikuria pareigą: pareigos požiūriu gyvenimas jiems rodos kaip romumas, o kaip romumas jis dar yra pamaldumo įrodymas…Ak, ši romi, skaisti, gailestinga melo rūšis! „Už mus turi liudyti pati dorybė“… Skaitykite Evangelijas kaip gundymo morale knygas: šie žmogeliai pasisavina moralę, – jie žino, kaip elgtis su morale! Geriausia žmoniją vedžioti už nosies morale! – Realybė yra ta, kad sąmoningiausias išrinktųjų pasipūtimas čia vaidina kuklumo vaidmenį: save, „bendruomenę“, „geruosius ir teisiuosius“ visam laikui pastatė vienoje pusėje, „tiesos“ pusėje, likusius, „pasaulį“ – kitoje… Tai pati pražūtingiausia didybės manija, kuri kada nors buvo žemėje: mažosios šventeivų ir melagių išperos ėmė vartoti sąvokas „Dievas“, „tiesa“, „šviesa“, „dvasia“, „meilė“, „išmintis“, „gyvenimas“, priskirdami jas sau kaip savo sinonimus, kad kartu atsiribotų nuo „pasaulio“; maži superlatyviniai žydeliai (Superlativ-Juden), pribrendę bet kokiam beprotnamiui, išvertė visas vertybes pagal save, tarsi krikščionis būtų visų likusiųjų prasmė, druska, matas bei Paskutinis teismas… Visą tolesnį likimą nulėmė vien tai, kad pasaulyje jau egzistavo giminiškos rasės didybės manija – žydiškoji: atsivėrus prarajai tarp žydo ir žydų krikščionio, šiam neliko nieko kito kaip pasirinkti tą pačią savęs palaikymo procedūrą, kurią tuo metu žydiškas instinktas patarė nukreipti prieš pačius žydus, – mat žydai lig tol jį taikydavo tik tam, kas nežydiška. Juk krikščionis yra tik „laisvesnės“ tikybos žydas. 45 – Aš pateikiu kelis pavyzdžius, rodančius, ką šie žmogiūkščiai įsikalė į galvą, kokias mintis jie prikergė savo mokytojui; tai tikras „kilnių sielų“ prisipažinimas. – „Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“37 (Mk 6,11). – Kaip evangeliška!.. „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Mk 9, 42). – Kaip evangeliška!.. „O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 47). – Ne vien akis čia turima omenyje… „Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe“ (Mk 9, 1). – Gerai sumeluota, liūte…38 „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Nes...“ (Psichologo pastaba. Krikščionišką moralę paneigia šis nes: jos „pradus“ paneigti – taip krikščioniška.) (Mk 8, 34). – „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami… Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7, 1). – Koks teisingumo, „doro“ teisėjo supratimas!.. „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi jūs viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai?!“ (Mt 5, 46). – „Krikščioniškos meilės“ principas: galų gale ji nori, kad jai būtų gerai sumokėta… „O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 15). – Labai kompromituoja minėtąjį „Tėvą“…

„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). – Visa tai: t. y. maistas, drabužiai, visi gamtiniai poreikiai. Suklydimas, kukliai tariant… Tuoj pat prieš tai Dievas apsireiškia kaip siuvėjas, bent tam tikrais atvejais… „Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“ (Lk 6,23). – Begėdiškos padugnės! Jie save lygina jau su pranašais… „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs (1 Kor 3,16). – Panašų dalyką niekinti niekada negana… „Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtume išspręsti menkučių bylų?“ (1 Kor 6, 2). Deja, ne vien bepročio šneka… Šis baisus melagis tęsia taip: „Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau – kasdienius dalykus?..“ (1 Kor 6,3) „Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis savo išmintimi Dievo nepažino iš Dievo išminties veikalų, Dievas panorėjo skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki… Nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis“ (1 Kor 1, 20; 26–29). – Kad suprastum šią vietą – aukščiausios rūšies visokios čandalos moralės psichologijos liudijimą, – reikia perskaityti mano pirmąjį „Moralės genealogijos“ nagrinėjimą: ten pirmą kartą kilmingos moralės, gimusios iš ressentiment ir bejėgio keršto, ir čandalos moralės priešybė buvo išvilkta į dienos šviesą. Paulius buvo didžiausias iš visų keršto apaštalų... 46 – Kas iš to išplaukia? Tai, kad žmogus gerai daro, jei skaitydamas Naująjį Testamentą užsimauna pirštines. Tokios nevalybės gausa verčia jį taip daryti. Mes norėtume bendrauti su „pirmaisiais krikščionimis“ tiek pat mažai kaip su Lenkijos žydais: ne todėl, kad turime kažką prieš juos – tiesiog abiejų kvapelis nekoks… Veltui Naujajame Testamente aš ieškojau nors vieno patrauklaus bruožo: ten nėra nieko, kas būtų laisva, tinkama, nuoširdu, dora. Žmogiškumas čia dar nežengė nė pirmojo žingsnio – trūksta švaros instinktų… Naujajame Testamente vyrauja tik blogi instinktai, ir net nėra drąsos tiems blogiems instinktams. Visur vien bailumas, vien akių užmerkimas ir saviapgaulė. Perskaičius Naująjį Testamentą bet kuri vėlesnė knyga atrodo švari; pavyzdžiui, iškart po Paulius aš susižavėjęs perskaičiau žavutėlį, padaužišką pašaipūną Petronijų, apie kurį galima pasakyti tą patį, ką Domenico Boccaccio rašė Parmos kunigaikščiui apie Cesare Borgia39: „è tutto festo“ – nemariai sveikas, nemariai linksmas ir vykęs…Šie menki šventeivos klysta iš pačios esmės. Jie puola, bet visa, ką jie užpuola, kartu išskiria iš kitų. Ką puola „pirmasis krikščionis“, tas nesutepamas… Priešingai: „pirmuosius krikščionis“ nuteikti prieš save – garbė. Skaitydamas Naująjį Testamentą pirmenybę teiki viskam, ką jis menkina, jau nekalbant apie „šio pasaulio išmintį“, kurią įžūlus blevyzga veltui mėgina sugėdinti „kvailu pamokslu“… Netgi fariziejai ir Rašto aiškintojai laimi iš tokių priešininkų: matyt, juose esama kažkas vertingo, jei jų taip nepadoriai nekenčia. Veidmainystė – štai priekaištas, kurį „pirmieji krikščionys“ drįso jiems sviesti! Galų gale užtenka to, kad jie buvo privilegijuotieji – čandalos neapykantai nereikia jokios kitos dingsties. „Pirmasis krikščionis“ – bijau, kad ir „paskutinis“, kurį aš galbūt dar pergyvensiu – žemiausių instinktų vedinas maištauja prieš visa, kas privilegijuota, – jis visada gyvena, kovoja už „lygias teises“!.. Įdėmiau pažvelgus, jis neturi pasirinkimo. Jei asmeniškai norima būti „Dievo išrinktuoju“ ar „Dievo šventove“, ar „angelų teisėju“, tai bet kuris kitas pasirinkimo principas, pavyzdžiui, dorumo, proto, vyriškumo ir išdidumo, širdies grožio ir laivės , tiesiog „pasaulio“ principas, – yra blogis savaime… Moralas: kiekvienas žodis „pirmojo krikščionio“ lūpose yra

melas, kiekvienas jo poelgis yra instinktyvi veidmainystė, – visos jo vertybės, visi jo tikslai yra žalingi, bet tai, ko jis nekenčia, turi vertę… Krikščionis, ypač krikščionių kunigas yra vertybių matas…Ar būtina man dar sakyti, kad Naujajame Testamente iškyla tik vienintelė pagarbos verta figūra? Pilotas, romėnų valdytojas. Rimtai žiūrėti į žydų ginčą – to prisiversti jis negalįs… Vienu žydu daugiau ar mažiau – argi tai svarbu?.. Kilni romėno, kurio akivaizdoje begėdiškai piktnaudžiaujama žodžiu „tiesa“, pajuoka Naująjį Testamentą praturtino vienu vertę turinčiu posakiu, kuris pats savaime yra jo kritika, jo sunaikinimas: „O kas yra tiesa?!“ 47 – Nuo kitų mes skiriamės ne tuo, kad mes nebematome jokio Dievo nei istorijoje, nei gamtoje, nei už gamtos, bet tuo, kad mes tai, kas yra garbinama kaip Dievas, jaučiame esant ne „dieviška“, bet apgailėtina, absurdiška, žalinga – ne tik kaip klaidą, bet kaip nusikaltimą gyvenimui…Mes neigiame Dievą kaip Dievą… Jei mums įrodytų šį krikščionių Dievą, mes dar mažiau galėtume juo tikėti. Pagal formulę: deus, qualem Paulus creavit, dei negatio.40 Tokia religija kaip krikščionybė, nė vienu punktu nesutampanti su tikrove, griūnanti iškart, kai tikrovė pareiškia savo teises nors vienu punktu, iš tiesų turi mirtinai neapkęsti „pasaulio išminties“, kitaip tariant, mokslo, – ji pritaria visoms priemonėms, kuriomis galima apnuodyti, apšmeižti, apjuodinti dvasios discipliną, skaidrumą ir tvirtumą dvasios sąžinės reikaluose, kilnų dvasios blaivumą ir laisvę. „Tikėjimas“ kaip imperatyvas yra veto prieš mokslą, in praxi melas bet kokia kaina… Paulius suprato, kad melas, „tikėjimas“ buvo būtinas; bažnyčia vėliau suprato Paulių. – „Dievas“, kurį sugalvojo Paulius, „Dievas“, kuris „sugėdina pasaulio išmintį“ (tiksliau – abi didžiąsias visokių prietarų priešininkes – filologiją ir mediciną), iš tiesų yra tik ryžtingas Pauliaus sprendimas savo paties valią pavadinti „Dievu“, thora, – grynai žydiškas dievas. Paulius nori sugėdinti „pasaulio išmintį“: jo priešai yra geri aleksandriškosios mokyklos filologai ir gydytojai; jis skelbia jiems karą. Iš tiesų žmogus, būdamas filologu ir gydytoju, kartu yra ir Antikristas. Filologas kaip tik žvelgia „šventųjų knygų“ įkandin, gydytojas – fiziologinio tipiško krikščionio sugedimo įkandin. Gydytojas sako: „beviltiškas“, filologas – „apgavikas“… 48 – Ar iš tikrųjų kas suprato garsiąją istoriją Biblijos pradžioje – istoriją apie panišką baimę, kurią Dievui kelia mokslas… Jos nesuprato. Ši kunigų knyga par excellence prasideda kaip ir dera rimtu vidiniu kunigo keblumu: jam gresia tik vienas rimtas pavojus, vadinasi, „Dievui“ gresia tik vienas rimtas pavojus. Senasis Dievas, gryna „Dvasia“, tikras vyriausiasis kunigas, tikra tobulybė, vaikštinėja sau po savo sodą: tik štai bėda, jam nuobodu. Prieš nuobodulį ir dievai bejėgiai41. Ką gi jis daro? Jis sukuria žmogų: žmogus yra įdomus… Bet aure, ir žmogus nuobodžiauja. Dievo gailestingumas vienintelei bėdai, kamuojančiai kiekvieną rojų, nežino ribų: jis kaipmat sukūrė ir kitus gyvūnus. Pirmoji Dievo klaida: žmogui gyvūnai pasirodė esą neįdomūs – jis ėmė valdyti juos, jis nepanoro būti „gyvūnu“. – Todėl Dievas sutvėrė moterį. Ir iš tiesų: su nuoboduliu buvo baigta, – bet tik ne su kitkuo! Moteris buvo antroji Dievo klaida. – „Moteris iš prigimties yra gyvatė, Hera“, – tai žino kiekvienas kunigas; „visos nelaimės pasaulyje ateina per moterį“, – tai irgi žino kiekvienas kunigas. „Vadinasi, per ją ateina ir mokslas“… Tik per moterį žmogus išmoko paragauti pažinimo medžio vaisiaus. – Kas atsitiko? Senąjį Dievą apėmė paniška baimė. Pats žmogus tapo didžiausia jo klaida, jis susikūrė sau varžovą; mokslas jį prilygina Dievui – galas kunigams ir dievams, kai žmogus tampu mokytu! – Moralė: menas yra uždraustas pats savaime, jis vienintelis yra uždraustas. Mokslas yra pirmoji nuodėmė, visų nuodėmių sėkla, gimtoji nuodėmė. Vien tai yra moralė. – „Tu neturi pažinti“: visa kita išplaukia iš to. Paniška baimė Dievui netrukdo būti protingam. Kaip gintis nuo mokslo? Tai ilgam tapo jo galvos skausmu. Atsakymas: šalin žmogų iš rojaus! Laimė,

dykinėjimas verčia mąstyti – visos mintys yra blogos mintys… Žmogus neturi mąstyti. – Ir kunigas „pats savaime“ sugalvoja bėdą, mirtį, nėštumą su jos pavojumi gyvybei, visokį vargą, senatvę, rūpestį, o pirmiausia ligą – vien priemones kovai su mokslu! Vargas neleidžia žmogui galvoti... Ir vis dėlto! Siaubas! Pažinimo darbas šauna į viršų, lig debesų, užtemdydamas dievus – ką daryti? – Senasis Dievas sugalvoja karą, išskiria tautas, jis tvarkosi taip, kad žmonės naikintų vienas kitą ( – kunigams visada reikėjo karo…). Karas – drauge ir kitkas – rimta kliūtis mokslui! – Neįtikėtina! Pažinimas, emancipacija nuo kunigo vyksta nepaisant karo. – Ir senasis Dievas priima paskutinį sprendimą: „Žmogus tapo mokytu, – niekas nepadeda, reikia jį paskandinti… 49 – Mane suprato. Biblijos pradžia apima visą kunigo psichologiją. – Kunigas žino tik vieną didelį pavojų – mokslą: sveiką priežasties ir padarinio sąvoką. Bet apskritai mokslas klesti tik palankiomis aplinkybėmis – „pažinimui“ būtinas laiko, dvasios perteklius… „Vadinasi, žmogų reikia padaryti nelaimingą“, – tokia visada buvo kunigo logika. – Galima jau atspėti, kas pagal šią logiką atėjo į pasaulį: „nuodėmė“… Prieš mokslą, prieš žmogaus išvadavimą nuo kunigo sugalvojama kaltės ir bausmės sąvoka, visa „dorovinė pasaulio tvarka“… Žmogus neturi žvelgti už savęs, jis turi žvelgti į save; jis neturi protingai ir atsargiai žiūrėti į daiktus kaip tyrinėtojas; jis apskritai neturi žiūrėti: jis turi kentėti…Ir jis turi taip kentėti, kad jam visada reikėtų kunigo. – Šalin gydytojus! Reikalingas Išganytojas. Siekiant suardyti žmogaus priežastingumo jausmą, sugalvojamos kaltės ir bausmės sąvokos, taip pat mokymas apie „malonę“, apie „išganymą“, apie „atleidimą“ (grynas melas ir be jokios psichologinės tikrovės), – o tai yra pasikėsinimas į priežasties ir padarinio sąvoką. Ir kėsinamasi griebiantis ne kumščio, peilio, atviros neapykantos ir meilės! Bet kėsinamasi remiantis didžiausiais bailumo, gudrumo, pačiais žemiausiais instinktais! Kunigo pasikėsinimas! Parazito pasikėsinimas! Blyškių požeminių kraugerių vampyrizmas!.. Kai natūralūs veiksmo padariniai daugiau nebėra „natūralūs“, bet mąstomi kaip chimeriškų sąvokų – „Dievas“, „dvasia“, „siela“ – nulemti prietarai, vien kaip „moralios“ pasekmės, kaip atlygis, bausmė, užuomina, auklėjimo priemonė, – taip yra sunaikinama išankstinė pažinimo sąlyga, taip yra padaromas didžiausias nusikaltimas žmonijai. Nuodėmė, kaip jau minėta, ši žmogaus par excellence saviniekos forma, buvo sugalvota tam, kad mokslas, kultūra, visoks žmogaus pakylėjimas ir sutaurinimas būtų neįmanomas; sugalvojęs nuodėmę kunigas viešpatauja. 50 – Čia nesirengiu nutylėti „tikėjimo“, „tikinčiųjų“ psichologijos: suprantama, pačių „tikinčiųjų“ labui. Jei šiandien dar netrūksta tokių, kurie nežino, kiek nepadoru būti „tikinčiu“ arba kas yra skiriamasis décadence'o, palaužtos gyvenimo valios ženklas, tai jau rytoj jie tai žinos. Mano balsas pasiekia ir priekurčius. – Jei aš teisingai išgirdau, krikščionys, regis, turi kažkokį tiesos kriterijų, vadinamą „galios įrodymu“. „Tikėjimas išgano: vadinasi, jis yra tiesa“. – Galima būtų paprieštarauti, kad kaip tik išganymas nėra įrodomas, o tik žadamas; išganymą lemia „tikėjimas“: būsi išganytas, nes tiki… Bet kuo įrodoma, kad iš tiesų ateina tai, ką kunigas tikinčiajam žada kaip jokiai kontrolei nepasiekiamą „anapilį“? – Taigi tariamas „jėgos įrodymas“ iš esmės vėl yra tikėjimas tuo, kad apsireikš tikėjimo žadamas veiksmas. Galima suformuluoti: „Aš tikiu, kad tikėjimas išgano, – vadinasi, jis yra tiesa“. – Tačiau mes jau arti pabaigos. Šis „vadinasi“, kaip tiesos kriterijus, pats yra absurdum. Kiek nuolaidžiaudami tarkime, kad pasiektas išganymas įrodomas tikėjimu (ne tik geidžiamas, ne tik įtartinomis šventumo lūpomis žadamas): ar išganymas – techniškai kalbant, malonumas – įrodo tiesą? Tiek nedaug, kad būtų beveik įrodyta priešingai; šiaip ar taip, kai malonumo pajauta dalyvauja svarstant klausimą „Kas yra tiesa“, kyla didžiulis įtarimas dėl „tiesos“. „Malonumas“ kaip įrodymas yra tik „malonumo“ įrodymas – nieko daugiau; kas nustatė, jog kaip tik teisingos nuomonės suteikia didesnį malonumą nei klaidingos ir kad,

remiantis išankstine harmonija, jas neišvengiamai lydi malonūs jausmai? – Visų aštrių ir gilių protų patirtis liudija priešingai. Reikia išsikovoti kiekvieną žingsnį tiesos link, reikėtų atsižadėti bemaž visko, prie ko yra prisirišusi mūsų širdis, mūsų meilė, mūsų pasitikėjimas gyvenimu. Tam reikia sielos didybės: tarnyba tiesai yra pati sunkiausia tarnyba. – Ką reiškia būti sąžiningam dvasiniuose reikaluose? Būti griežtam savo širdžiai, niekinti „gražius jausmus“, kiekvieną Taip ir Ne svarstyti pagal sąžinę! – – – Tikėjimas išgano: vadinasi, jis meluoja… 51 Kad tikėjimas tam tikromis aplinkybėmis išgano, kad išganymas įkyrios minties dar nepaverčia teisinga idėja, kad tikėjimas nenuverčia jokių kalnų, o greičiau juos supila ten, kur jų nėra, – tai paaiškėja paskubomis perbėgus per beprotnamį. Žinoma, ne kunigui, nes jis instinktyviai neigia, kad liga yra liga, kad beprotnamis yra beprotnamis. Krikščionybei liga yra reikalinga bemaž tiek, kiek Graikijai reikėjo sveikatos pertekliaus – susargdinti po teisybei yra mintis, slypinti už visos bažnyčios gydomosios sistemos procedūrų. O pati bažnyčia kaip galutinis idealas ar nėra katalikų beprotnamis? – O žemė apskritai – ar ne beprotnamis? – Religingas žmogus, toks, kokio nori bažnyčia, yra tipiškas décadentas; kiekvienas laikotarpis, kai viešpatauja religinė krizė, pasižymi nervų epidemijomis; religinio žmogaus „vidinis pasaulis“ taip panašus į pernelyg sudirgintųjų ir išsekusiųjų pasaulį, jog galima juos sumaišyti; „aukščiausios“ būsenos, krikščionybės primestos žmonijai kaip vertybių vertybės, yra epilepsinės formos. Tik pamišėlius ar didelius apgavikus in majorem dei honorem42 bažnyčia paskelbė šventaisiais… Kartą sau leidau apibūdinti visą krikščionišką atgailos ir išganymo dresūrą (training) kaip metodiškai puoselėjamą folie circulaire43, jau tam iš anksto parengtoje, t. y. iš pagrindų liguistoje dirvoje. Niekam neduota laisvai tapti krikščionimi: į krikščionybę nėra atsiverčiama, – tam būtina susirgti… Mes kiti, turintys drąsos būti sveiki ir taip pat drįstantys niekinti, kaip mes galime neniekinti religijos, mokančios mus paniekinti kūną! Nenorinčios atsikratyti prietarų apie sielą! Iš nepakankamo maitinimosi darančios „paslaugą“! Kovojančios su sveikumu kaip su priešu, velniu, pagunda! Įsikalbėjusios, kad galima nešioti „tobulą sielą“ lavoną primenančiame kūne, ir kartu iš būtinybės sukūrusios naują „tobulybės“ sąvoką – kažkokią blyškią, liguistą, idiotiškai svajingą būtybę, vadinamą „šventumu“; o šventumas yra tik nuskurdusio, nusilpusio, nepagydomai sugedusio kūno simptomų gausa!.. Krikščionybės sąjūdis, kaip europinis sąjūdis, nuo pat pradžių yra jungtinis visokių, kartu su krikščionybe trokštančių valdžios atmatų ir atliekų sąjūdis. Ji neišreiškia rasės nuopuolio, ji yra sudėtinis vienas kitą traukiančių ir ieškančių décadence-formų darinys. Ne senovės, kilnios senovės ištvirkimas, kaip manoma, įgalino atsirasti krikščionybę: už tai mokytas idiotizmas, dar šiandien besilaikantis panašaus požiūrio, nusipelno paties rūsčiausio atkirčio. Tuo metu, kai ligoti, sugedę čandalų sluoksniai visoje imperijoje sukrikščionėjo, egzistavo priešingas tipas, kilnumas pačiu gražiausiu ir brandžiausiu pavidalu. Bet kiekybinė persvara paėmė viršų; krikščioniško instinkto demokratizmas nugalėjo… Krikščionybė nebuvo „nacionalinė“, nebuvo nulemta rasės, – ji beldėsi į visų gyvenimo posūnių širdis, ji visur turėjo sąjungininkų. Krikščionybė, remdamasi ligonių rancune, instinktą nukreipė prieš sveikuosius, prieš sveikumą. Visa, kas sėkminga, išdidu, valiūkiška, visų pirma grožis, kelia skausmą jos ausims ir akims. Dar kartą aš prisimenu neįkainojamus Pauliaus žodžius: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kas pasaulio akims kvaila, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta“44: tai buvo formulė, su kuria in hoc signo45 nugalėjo décadence.– Dievas ant kryžiaus – nejaugi iki šiol dar niekas nesuprato baisaus šio simbolio užkulisio? – Visa, kas kenčia, kas kabo ant kryžiaus, yra dieviška… Mes visi kabome ant kryžiaus, vadinasi, mes esame dieviški… Vien mes dieviški… Krikščionybė šventė pergalę, kilmingesnis pradas pražuvo joje, – lig šiol krikščionybė buvo didžiausia žmonijos nelaimė. 52

Krikščionybė taip pat prieštarauja visokiai dvasinei sėkmei – jai reikia tik ligoto proto, o toks yra krikščioniškasis, ji palaiko visokį idiotizmą, ji prakeikia „dvasią“, sveikos dvasios superbia46. Kadangi liga yra pati krikščionybės esmė, tai tipiškai krikščioniška būsena – „tikėjimas“ taip pat turi būti ligos forma; visus tiesius, dorus, mokslinius pažinimo kelius krikščionybė turi atmesti kaip uždraustus kelius. Abejonė jau yra nuodėmė… Kunigui visiškai svetimas psichologinis valyvumas – jo stoką išduoda kunigo žvilgsnis – yra nuosekli décadence apraiška. Iš isteriškų bobų ir rachitiškų vaikų matyti, kokia dėsninga décadence apraiška yra instinktyvus melagingumas, malonumas meluoti vien tam, kad meluotum, nesugebėjimas tiesiai žiūrėti ir žengti. „Tikėjimu“ vadinamas nenoras žinoti, kas yra tiesa. Šventeiva, abiejų lyčių kunigas yra veidmainis, nes serga: jo instinktas trokšta, kad tiesa niekur nereikalautų savo teisių. „Tai, kas sargdina, yra gera; tai, kas kyla iš gausumo, pertekliaus, iš jėgos, yra bloga“ – taip jaučia tikintysis. Melas per prievartą – iš to aš nujaučiu kiekvieną teologą iš pašaukimo. Kitas skiriamasis teologo požymis yra jo negalėjimas užsiimti filologija. Čia filologiją reikia suprasti itin plačiai – kaip meną gerai skaityti, meną išskaityti faktus neiškraipant jų interpretacijomis, neprarandant atsargumo, kantrybės, subtilumo siekiant supratimo. Filologija yra kaip ephexis47 interpretuojant – nesvarbu ką: knygas, dienraščių naujienas, likimus ar oro sąlygas, jau nekalbant apie „sielos išganymą“… Būdas, kuriuo teologas, nesvarbu kur jis, Berlyne ar Romoje, aiškina „Raštą“ ar išgyvenimą, ar, pavyzdžiui, gimtosios kariuomenės pergalę pakylėta Dovydo psalmių dvasia, yra toks įžūlus, jog filologas tiesiog lipa ant sienos. O kas jam belieka, jei šventeivos ir kitos Švabijos karvės savo varganą kasdienybę ir savo troškų egzistavimą „Dievo piršto“ dėka paverčia „malonės“, „apvaizdos“, „išganymo“ stebuklu! Menkiausias smegenų pakrutinimas, jau nekalbant apie padorumą, priverstų šiuos aiškintojus įsitikinti, kaip vaikiška ir nedora taip piktnaudžiauti lanksčiu Dievo pirštu. Turėdami tokią pat mažą pamaldumo dozę, mes turėtume absurdišku laikyti Dievą, gydantį nuo slogos ar kviečiantį mus sėsti į karietą tą akimirką, kai prapliumpa liūtis; tokį Dievą, net jei jis egzistuotų, derėtų pašalinti48. Dievas kaip tarnas, kaip laiškanešys, kaip kalendorius, – iš esmės jis yra tik žodis visokiems kvailiems atsitiktinumams apibrėžti… „Dieviškoji apvaizda“, kuria šiandien „apsišvietusioje Vokietijoje“ tiki maždaug kas trečias žmogus, būtų tokia prieštara Dievui, kad geresnės ir nesugalvotum. Šiaip ar taip, jis yra prieštara vokiečiams!.. 53 – Teiginys, kad kankiniai įrodo kokio nors reikalo tiesą, turi tiek mažai tiesos, jog paneigdamas aš norėčiau pasakyti, kad kankinys apskritai neturi nieko bendra su tiesa. Jau tonas, kuriuo kankinys pasauliui primeta tai, ką laiko tiesa, liudija tokį žemą intelektualaus sąžiningumo lygį, tokį tiesos klausimo neišmanymą, kad jo niekada net neprireikia paneigti. Tiesa nėra tai, ką vienas turi, o kitas – ne: daugiausia tik valstiečiai ar Lutherio tipo kaimiečiai apaštalai galėjo taip galvoti apie tiesą. Galima neabejoti, kad kuklumas dvasios reikaluose, nuosaikumas juos sprendžiant auga sulig sąžiningumu. Išmanyti po truputį ir lengva ranka atmesti visa kita, kad sužinotum dar… „Tiesa“, kaip ją supranta kiekvienas pranašas, kiekvienas sektantas, kiekvienas laisvamanis, kiekvienas socialistas, kiekvienas bažnytininkas, yra tobulas įrodymas, kad čia nėra net to prado, kuriuo pasiekiamas dvasios sudrausminimas ir savęs pergalėjimas ir kurio reikia kokiai nors mažytei, vis dar tokiai mažytei tiesai rasti. – Kankinių mirtys, tarp kita ko, buvo didžiulė istorinė nelaimė: jos viliojo…Visokie idiotai, neišskiriant moterų ir liaudies, daro išvadą, kad reikalas, dėl kurio kas nors žengia į mirtį (ar kuris net sukelia mirties troškimo epidemijas, kaip atsitiko su pirmaisiais krikščionimis), kažką turi savyje; tokia išvada tapo nepaprastai didele tyrinėjimo, tyrinėjimo ir apdairumo dvasios kliūtimi. Kankiniai kenkė tiesai… Dar ir šiandien užtenka tik žiauraus persekiojimo, kad suteiktum garbingą vardą niekuo neišsiskiriančiam sektantizmui. – Kaip? Ar daikto vertė pakinta, jei kažkas už jį aukoja savo gyvybę? – Paklydimas, tapęs garbingu, yra paklydimas, įgavęs daugiau viliojančio žavesio: nejaugi, ponai teologai, manote, kad mes suteiksime jums progą tapti kankiniais dėl melo? – Reikalas paneigiamas jį pagarbiai atidėliojant;

lygiai taip pat paneigiami ir teologai. Visų sekėjų pasaulinė-istorinė kvailystė buvo kaip tik ta, kad jie savo priešininkų reikalui suteikė garbingumo regimybę, apdovanodami jį kankinystės spindesiu… Lig šiol moteris tebeklūpo prieš paklydimą, nes jai pasakė, jog kažkas už tai mirė ant kryžiaus. Argi kryžius – argumentas? – – Bet apie visa tai tik vienintelis žmogus pasakė tą žodį, kurio reikėjo laukti tūkstančius metų, – Zaratustra. „Krauju aplaistytas tas kelias, kuriuo jie ėjo, o jų kvailybė mokė, kad tiesą galima esą krauju įrodyt. Bet kraujas tiesą liudija blogiausiai; jis mokymą gryniausią apnuodija miražais ir neapykanta užlieja širdis. Ir jei kas nors dėl savo mokymo per ugnį eina, – tai ką jis tuo įrodo! Kur kas tikresnis daiktas, kai savas mokymas iš savojo degimo gimsta!“49 54 Nesiduokime klaidinami: didieji protai yra skeptikai. Zaratustra yra skeptikas. Stiprybė, laisvė, kylanti iš dvasinės galios ir jos pertekliaus pasireiškia skepticizmu. Svarstant pamatines vertybes ir nevertybes (Unwert) visiškai neatsižvelgiama į įsitikinimo žmones. Įsitikinimas yra kalėjimas. Jis neleidžia matyti toli aplink, neleidžia matyti po savimi: tačiau tam, kad išdrįstum kalbėti apie vertybes ir nevertybes, privalai matyti po savimi, už savęs penkis šimtus įsitikinimų… Dvasia, kuri trokšta to, kas didinga, kuri nori turėti tam ir priemonių, yra skeptikė iš būtinybės. Laisvė nuo bet kokių įsitikinimų yra stiprybė, galėjimas žvelgti laisvai… Didelė aistra, dvasios būties pagrindas ir galia, dar aiškiau, dar despotiškiau negu dvasia naudojasi visu jos intelektu; aistra verčia jį veikti nesvyruojant; ji suteikia drąsos imtis net neleistinų priemonių; ji leidžia jam turėti ir įsitikinimus pagal aplinkybes. Įsitikinimas kaip priemonė: daug pasieksi vien įsitikinimu. Didelė aistra naudojasi įsitikinimais, juos panaudoja, bet jiems nepaklūsta – laiko save suverenia. – Priešingai: tikėjimo, tam tikro besąlygiško Taip ir Ne, karlailizmo50 poreikis – jei man bus leistina taip pasakyti – yra silpnųjų poreikis. Tikėjimo žmogus – bet koks „tikintysis“ būtinai yra priklausomas žmogus – yra toks, kuris negali savęs traktuoti kaip tikslo ir apskritai negali užsibrėžti tikslų. „Tikintysis“ nepriklauso sau, jis gali būti tik priemonė; jis privalo būti panaudotas, jam reikia to, kas juo pasinaudotų. Jo instinktas labiausiai garbina savęs atsižadėjimo moralę: viskas traukia jį prie jos: jo išmintingumas, jo patirtis, jo tuštybė. Kiekvienas tikėjimas yra savęs atsižadėjimo, susvetimėjimo sau apraiška. Pasvėrus, kad daugumai yra būtina susaistanti ir stiprinanti iš šalies instrukcija kaip prievarta, kaip vergija aukščiausia to žodžio reikšme – vienintelė ir galutinė sąlyga, kuriai esant klesti silpnavalis žmogus, ypač moteris, – darosi suprantamas įsitikinimas, „tikėjimas“. Tokiam žmogui įsitikinimas teikia atramą. Daug ko nematyti, visur būti nevaržomam, būti šališkam iki kaulų smegenų, turėti griežtą ir nepalenkiamą požiūrį (Optik) visų vertybių atžvilgiu – vien tai lemia tokios žmonių padermės egzistavimą. Bet kartu tokia padermė tampa tikrumo, tiesos priešybe, antagonistu… Tikintysis neturi sąžinės atsakydamas į klausimą, kas „tikra“ ir „netikra“: šitoje vietoje sąžiningumas jam grėstų pražūtimi. Patologiškas jo požiūrio sąlygotumas šalininką paverčia fanatiku – Savonarola51, Lutheriu, Rousseau, Robespierre'u, Saint-Simonu52, – stipraus, išsilaisvinusio proto priešybe. Bet šių liguistų protų, šių abstrakcijų epileptikų didinga poza, veikia mases, – fanatikai yra teatrališki, žmonija mieliau stebi gestus nei klauso įrodymų… 55 – Dar vienas žingsnis įsitikinimo, „tikėjimo“ psichologijos link. Nuo seno mane domino mintis, ar įsitikinimai nėra pavojingesni tiesos priešai už melą (Žmogiška, pernelyg žmogiška, I, 331 aforizmas). Šį kartą aš norėčiau iškelti lemiamą klausimą: ar melas ir įsitikinimas apskritai prieštarauja vienas kitam? – Visas pasaulis tiki tuo, bet kuo tik jis netiki! – Kiekvienas įsitikinimas

turi savo istoriją, savo pirmines formas, savo bandymus ir klystkelius: jis tampa įsitikinimu po to, kai jis nebuvo juo ilgą laiką ir dar ilgiau juo beveik yra. Kaip? Nejaugi ir po šiomis įsitikinimo užuomazgomis negalėjo slypėti melas? – Kartais reikėjo tik asmens pasikeitimo: sūnaus įsitikinimu tampa tai, kas tėvui dar buvo melas. – Melu aš vadinu: nenorą matyti to, kas matosi, nenorą matyti taip, kaip matosi, – nesvarbu, ar meluojama esant liudytojams ar jiems nesant. Paprasčiausias melas yra tada, kai apgaudinėji save; kitų apgaudinėjimas yra palyginti išimtinis atvejis. – Nūnai šis nenoras matyti, kaip matosi, ši nenoras taip matyti, kaip matosi, yra kone pirmoji sąlyga visiems šališkiems bet kuria prasme: šalininkas yra melagis iš būtinybės. Pavyzdžiui, vokiečių istoriografija yra įsitikinusi, kad Roma buvo despotija, kad vokiečiai davė pasauliui laisvės dvasią: kuo šis įsitikinimas skiriasi nuo melo? Ar dera stebėtis, kad visos partijos, lygiai kaip vokiečių istorikai, byloja didžios moralės žodžiais, kad moralė vis dar tebegyvuoja todėl, kad visokių partijų šalininkams jos reikia kiekvieną akimirką? „Toks yra mūsų įsitikinimas: mes išpažįstame jį visam pasauliui, mes gyvename ir mirštame už jį – garbė visiems, kas laikosi įsitikinimo!“ Kažką panašaus aš esu girdėjęs net iš antisemitų lūpų. Kaip tik priešingai, mano ponai! Antisemitas toli gražu netaps padoresnis, jei meluoja iš principo. Kunigai, būdami rafinuotesni tokiuose dalykuose ir labai gerai suprantantys prieštarą, kurią slepią įsitikinimo, tai yra pagrįsto, nes tikslingo melo, sąvoka, paveldėjo šią žydų gudrybę čia įvedę sąvoką „Dievas“, „Dievo valia“, „Dievo apreiškimas“. Kantas su savo kategoriniu imperatyvu ėjo tuo pačiu keliu: čia jo protas tapo praktiniu. – Esama klausimų, kur žmogui nedera spręsti apie jų teisingumą ar klaidingumą, visi svarbiausi klausimai, visos svarbiausios vertybių problemos yra anapus žmogaus proto… Suprasti proto ribas – šitai visų pirma yra tikroji filosofija… Kuriam tikslui Dievas davė žmogui apreiškimą? Argi Dievas padarė kažką be reikalo? Žmogus negali pats savaime žinoti, kas yra gėris ir kas yra blogis, todėl Dievas išmokė jį savosios valios… Moralė: kunigas nemeluoja, – klausimas „teisinga“ ar „klaidinga“ tokiuose dalykuose, apie kuriuos kalba kunigai, visiškai neleidžia meluoti; kad meluotum, privalai mokėti spręsti, kas čia yra teisinga. Kaip tik šito žmogus ir negali; taigi kunigas yra tik Dievo ruporas. Apskritai toks kunigų silogizmas nėra vien žydiškas ir krikščioniškas; teisė į melą ir „apreiškimo“ išmintingumą priklauso tipiškam kunigui, nesvarbu, ar tai būtų décadence, ar pagonybės kunigai. (– Pagonys yra visi, kurie gyvenimui sako Taip, ir kurių „Dievas“ reiškia didįjį Taip visų dalykų atžvilgiu.) – „Įstatymas“, „Dievo valia“, „Šventasis Raštas“, „įkvėpimas“ – visa tai žodžiai apibūdinti sąlygoms, kuriomis kunigas siekia valdžios, kuriomis jis išsaugo savo valdžią – šiomis sąvokomis yra grindžiamas visos kunigų organizacijos, visos kunigų ar filosofų-kunigų valdymo struktūros. „Šventas melas“ yra bendras Konfucijui, Manu įstatymui53, Mahometui, krikščioniškai bažnyčiai; jo netrūksta ir Platonui. „Tiesa yra čia“: kad ir kur šie žodžiai skambėtų, jie reiškia – kunigas meluoja… 56 – Pagaliau svarbu tai, kokiu tikslu meluojama. Kad krikščionybei trūksta „šventų“ tikslų, tai yra mano prieštara jos priemonėms. Ji turi tik blogus tikslus: gyvenimo apnuodijimas, apšmeižimas, neigimas, panieka kūnui, žmogaus pažeminimas ir savinieka per nuodėmės sąvoką, – vadinasi, jos priemonės irgi yra blogos. – Mane apima visiškai priešingas jausmas, kai aš skaitau Manu įstatymą, nepalyginti dvasingesnį ir pranašesnį kūrinį, kurį net vienu atokvėpiu ištarti kartu su Biblija būtų nuodėmė prieš dvasią. Ir iškart nesunku atspėti kodėl: už jo, jame glūdi tikra filosofija, o ne tik pasmirdęs rabinizmo ir prietarų judainas (Judain) – ji duoda net išpaikintam psichologui šio to atsikąsti. Nevalia užmiršti pagrindinio dalyko – pagrindinio šios knygos skirtumo nuo bet kokios Biblijos: kilmingieji luomai, filosofai ir kariai, ja valdo minią; visur taurios vertybės, tobulybės jausmas, gyvenimo teigimas, triumfuojantis gerovės jausmas savyje ir gyvenime, – visa knyga yra saulėta. – Visi dalykai, ant kurių krikščionybė išgiežia savo beribę menkystę, pavyzdžiui, pastojimas, moteris, santuoka, čia traktuojami su pagarba, meile ir pasitikėjimu. Kaipgi galima vaikams ir moterims į rankas duoti knygą, kurioje esama tokių niekingų žodžių: „Tačiau

ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą… Verčiau tuoktis negu degti?“54 Ar galima būti krikščionimi, jei sąvoka apie immaculata conceptio55 yra sukrikščioninama, t.y. suteršiama žmogaus kilmė?.. Aš nežinau kitos knygos, išskyrus Manaus įstatymą, kur apie moterį būtų sakoma tiek daug švelnių ir gerų dalykų; šie žilabarzdžiai senoliai ir šventieji moka taip mandagiai elgtis su moterimi, jog, matyt, jų nepralenkė niekas. „Moters lūpos, – sakoma vienoje vietoje, – merginos krūtinė, vaiko malda, aukos dūmas visada yra tyri“. Kitur: „Nėra nieko tyresnio už saulės šviesą, karvės šešėlį, orą, vandenį, ugnį ir merginos kvapą“. Paskutinė citata – galbūt irgi nekaltas melas: „visos kūno ertmės virš bambos yra švarios, žemiau bambos – visos nešvarios. Tik merginos kūnas yra visas švarus“56. 57 Krikščionybės tikslą palyginus su Manu įstatymo tikslu, akivaizdžiai išryškinus šią didžiausią tikslų priešingybę, krikščioniškų priemonių nedorumą galima pagauti in flagranti57. Krikščionybės kritikas neišvengia to, kad jo dėka krikščionybė sulaukia paniekos. – Manu įstatymas atsiranda ir kaip kiekvienas geras teisynas: jis apibendrina daugelio šimtmečių patirtį, išmintį ir eksperimentinę moralę, jis reziumuoja, bet daugiau nieko nekuria. Išankstinė tokios kodifikacijos sąlyga yra įžvalga, kad priemonės pamažu ir brangia kaina sukurti iškovotos tiesos autoritetą iš esmės skiriasi nuo tų, kurios ją įrodo. Teisyne niekada nekalbama apie įstatymo priešistorės naudą, priežastis, kazuistiką; todėl jis netenka to imperatyvinio tono „tu turi“, esančio išankstine paklusnumo sąlyga. Kaip tik čia ir glūdi problema. Tam tikru tautos vystymosi momentu jos įžvalgiausias, visa apimantis veikalas perteikia patirtį, kuria remdamasi tauta turi , t. y. gali, gyventi, esant užbaigtą. Jos tikslas yra surinkti kiek įmanoma turtingesnį ir gausesnį eksperimentinių laikų ir neigiamos patirties derlių. Tad pirmiausia reikia vengti tolesnio eksperimentavimo, lakios vertybių būsenos, vertybių tyrimo, atrankos, kritikos, besitęsiančios in infinitum58. Viskam šitam yra priešpriešinama dviguba siena: pirma, apreiškimas, tai yra teiginys, kad anų įstatymų protas nėra žmogiškos kilmės, kad jo nebuvo pamažu ir klystant ieškoma ir siekiama, o yra dieviškos kilmės, vientisas, tobulas, be istorijos, tiesiog pateiktas kaip dovana, kaip stebuklas…Antra, tradicija, tai yra teiginys, kad įstatymas gyvavo jau nuo seniausių laikų, kad juo abejoti būtų nepagarba, nusikaltimas protėviams. Įstatymo autoritetas grindžiamas teiginiais: tai Dievas davė, protėviai gyveno pagal jį. – Aukštesnysis panašios procedūros protas parodo ketinimą žingsnis po žingsnio nustumti teisingu laikomą (t. y. milžiniška ir smulkiai išsijota patirtimi įrodytą) gyvenimą tam, kad būtų pasiektas visiškas instinkto automatiškumas – bet kurio gyvenimo meno meistriškumo, bet kurios tobulybės sąlyga. Parengti teisyną pagal Manu pavyzdį reikštų ir toliau pripažinti, jog tauta verta siekti meistriškumo, tobulėti, pretenduoti į aukščiausią gyvenimo meną. Todėl jis turi būti nesąmoningai sukurtas: toks yra kiekvieno nekalto melo tikslas. – Kastinė santvarka, aukščiausias vyraujantis įstatymas yra tik prigimtinės santvarkos sankcija, pirmojo rango gamtinis dėsningumas, nepavaldus jokiai savivalei, jokiai „šiuolaikinei idėjai“. Kiekvienoje sveikoje visuomenėje išsiskiria trys fiziologiškai skirtingai vienas kitą veikiantys tipai, iš kurių kiekvienas turi savo higieną, savo darbo barą, savo ypatingą tobulybės ir meistriškumo jausmo rūšį. Gamta, o ne Manus išskiria vienus – labiausiai pasižyminčius protu, kitus – raumenų jėga ir temperamentu, ir trečius, nepasižyminčius nei vienu, nei kitu – vidutiniokus: pastaruosius kaip daugumą, pirmuosius kaip elitą. Aukščiausioji kasta – aš vadinu ją mažumos kasta – būdama tobula, turi ir mažumos privilegijų: dėlto jai priklauso atstovauti žemiškajai laimei, grožiui, gėriui. Tik dvasingiausieji turi leidimą grožiui, tam, kas gražu; tik jiems gėris nėra silpnybė. Pulchrum est paucorum hominum59: gėris yra privilegija. Niekas jiems taip nedera prie veido kaip bjaurios manieros ar pesimistiškas žvilgsnis, piktažiūrė akis (ein Auge, das verhäßlicht) ar net pasipiktinimas bendru pasaulio vaizdu. Pasipiktinimas yra čandalos privilegija, pesimizmas – taip pat. „Pasaulis yra tobulas, – taip sako dvasingųjų instinktas, teigimo instinktas: netobulybė, visa, kas po mumis, distancija, distancijos patosas, pati čandala irgi priklauso šiai tobulybei.“ Dvasingieji kaip stipriausieji laimę mato ten, kur kitų lauktų pražūtis:

labirinte, negailestingume sau ir kitiems, ieškojimuose; jų malonumas yra prisivertimas; jų asketizmas tampa jų prigimtimi, poreikiu, instinktu. Sunkią užduotį jie laiko privilegija; žaisti su svarsčiais, gniuždančiais kitus, yra jų poilsis… Pažinimas jiems yra asketizmo forma. – Tokie žmonės yra labiausiai gerbtini: tai netrukdo jiems būti ir linksmiausiems, nuoširdžiausiems. Jie viešpatauja ne todėl, kad nori, bet todėl, kad jie yra; jiems neduota būti antriesiems. – Antrieji yra teisės sergėtojai, tvarkos ir saugumo globėjai; tai yra kilmingi kariai, pirmiausia tai karalius kaip aukščiausia kario, teisėjo ir įstatymo saugotojo apraiška. Antrieji yra dvasingųjų vykdytojai, jiems pavaldi artimiausioji aplinka, kuri atlieka už juos visus grubius darbus, jų palyda, jų dešinioji ranka, jų geriausi mokiniai. Apskritai, kartoju, nėra jokios savivalės, nieko „dirbtino“; visa, kas yra kitaip, yra dirbtina – prigimtis tuomet yra suniokota… Tik kastinė santvarka, hierarchija suformuluoja patį aukščiausią gyvenimo dėsnį; trijų tipų išskyrimas yra būtinas visuomenei palaikyti, aukštesniems ir aukščiausiems tipams įteisinti; teisių nelygybė yra tik sąlyga tam, kad teisės apskritai egzistuotų. – Teisė yra privilegija. Kiekvieno privilegiją lemia jo būties ypatumas. Nenuvertinkime vidutinybių privilegijų. Kylant į viršų gyvenimas rūstėja: stiprėja šaltis, didėja atsakomybė. Aukšta kultūra – lyg piramidė: ji gali stovėti tik ant plataus pagrindo; kaip išankstine prielaida pirmiausia ji remiasi stipria, tvirtai suręsta vidutinybe. Amatai, prekyba, žemdirbystė, mokslas, didesnioji meno dalis, žodžiu, visa, kas įkūnija veiklą, dera vien su vidutinybe pagal sugebėjimus ir troškimus; panašus dalykas nesiderina su išimtimis, čia esantis instinktas prieštarautų tiek aristokratizmui, tiek anarchizmui. Norint būti visuomeniškai naudingam, būti sraigteliu, funkcija, tam reikia prigimtinio polinkio: ne visuomenė, o tam tikra laimės rūšis, kuriai tik dauguma yra gabi, daro iš daugumos inteligentiškas mašinas. Vidutinybė džiaugiasi būdama vidutinybe; vienos srities meistriškumas, specialybė – tai natūralus instinktas. Giliam protui visiškai nevertėtų vidutinybėje pačioje savaime matyti prieštarą sau. Ji pati yra pirmoji būtinybė išimtims egzistuoti: ji lemia aukštą kultūrą. Jei išskirtinis žmogus kaip tik su vidutinybėmis elgiasi švelniau nei su savimi ar sau lygiais, tai yra ne vien tik jo nuoširdus mandagumas, bet tiesiog pareiga…Ko labiausiai iš nūdienos padugnių aš nekenčiu? Socialistinių padugnių, čandalos apaštalų, laidojančių darbininko instinktą, malonumą, pasitenkinimo jausmą su menkute jo būtimi, verčiančių jį pavydėti, mokančių jį kerštauti… Neteisybę lemia ne nelygios teisės, o pretenzijos į „lygias“ teises… Kas yra bloga? Bet apie tai aš esu jau sakęs: visa, kas kyla iš silpnybės, pavydo, keršto. – Anarchistas ir krikščionis yra tos pačios kilmės… 58 Iš tiesų yra skirtumas, kuriam tikslui meluojama: palaikyti arba griauti. Galima įžiūrėti visišką lygybę tarp krikščionio ir anarchisto: jų tikslas, jų instinktas nukreiptas tik griauti. Šio teiginio įrodymą galima išskaityti istorijoje: ten jis pateiktas su šiurpiu aiškumu. Mes ką tik susipažinome su religine įstatymų leidyba, kurios tikslas „įamžinti“ didžiąją visuomenės organizaciją – svarbiausią sąlygą gyvenimui klestėti; padaryti galą tokiai organizacijai, nes joje klesti gyvenimas, tapo krikščionybės pašaukimu. Po ilgų eksperimentavimo ir dvejojimo laikų protas turėjo sukrauti vaisius, kad panaudotų juos vėliau, o surinktas derlius buvo toks didelis, toks turtingas, toks tobulas, koks tik galėjo būti: čia, priešingai, derlius buvo užnuodytas pernakt…Tai, kas buvo aere perennius60 – imperium Romanum, puikiausia organizacijos forma sunkiomis aplinkybėmis, kokia tik lig šiol buvo sukurta, palyginti su kuria visa, kas buvo anksčiau ir vėliau, yra tik amatininkystė, niekalas, diletantizmas; iš viso to anie šventieji anarchistai susikurpė „pamaldumą“ „pasauliui“, t.y. imperium Romanum, sugriauti, kol neliko akmens ant akmens, kol įsiviešpatavo patys vokiečiai ir kita šutvė… Krikščionis ir anarchistas: abudu décadents, abudu sugebantys veikti tik ardydami, nuodydami, marindami, siurbdami kraują, abudu pritvinkę mirtinos neapykantos viskam, kas iškilu, kas didinga, kas patvaru, kas gyvenimui žada ateitį… Krikščionybė buvo imperium Romanum vampyras; pernakt ji sunaikino milžinišką romėnų darbą – paruošti dirvą naujai kultūrai, kuriai reikia laiko. – Nejaugi dar neaišku? Mums žinoma imperium Romanum, kurią mes geriausiai

pažįstame iš Romos provincijų istorijos, šitas įstabiausias aukštojo stiliaus meno kūrinys, buvo tik pradžia, jos statyba buvo numatyta tūkstantmečiams liudyti apie save – iki šiol niekas taip niekada nestatė, net nesvajojo šitaip sub specie aeterni statyti! – Šita organizacija buvo pakankamai tvirta, kad ištvertų netikusius imperatorius: individų atsitiktinumas negali turėti reikšmės panašiuose dalykuose – tai pirmasis visos didingos architektūros principas. Bet ji nesugebėjo atsispirti pražūtingiausiai ištvirkimo atmainai – krikščioniui…Šis slaptas kirminas, naktį, migloj ir dviprasmybėj įsliūkinęs į kiekvieną individą ir iš kiekvieno individo išsiurbęs rimtą požiūrį į tiesą, apskritai realybės instinktą, ši baili, feministiška ir meilutėlė gauja žingsnis po žingsnio nutolinusi „sielas“ nuo šio milžiniško statinio, nutolino visas vertingas, vyriškai kilnias natūras, kurios Romos reikalą laikė savo reikalu, savo rimtumu, savo pasididžiavimu. Šventeivų pasalūniškumas, slapti susibūrimai, tokios niūrios sąvokos, kaip pragaras, nekaltojo aukojimas, union mystica61 geriant kraują, o svarbiausia pamažu sukurstyta keršto, čandalos keršto ugnis, – štai kas įsiviešpatavo Romoje, ta pati religijos atmaina, kokiai vos užgimus dar Epikūras paskelbė karą. Skaityk Lukrecijų, kad suprastum, su kuo kovojo Epikūras, ne su pagonybe, o su „krikščionybe“, turiu omenyje sielų sugedimą per kaltės, bausmės ir nemirtingumo sąvokas. – Jis kovojo su požemio kultais, su visa paslėpta krikščionybe; jau tada neigti nemirtingumą buvo tikras išvadavimas. – Ir Epikūras laimėjo, kiekvienas garbingas protas Romos imperijoje buvo epikūrininkas: ir tada pasirodė Paulius… Paulius, čandalos neapykantos Romai, „pasauliui“ įsikūnijimas ir genijus ; žydas, amžinasis žydas par excellence… Jis nuspėjo, kad mažu sektantišku krikščionių sąjūdžiu judaizmo nuošalyje galima įžiebti „pasaulinį gaisrą“, kad „Dievo ant kryžiaus“ simboliu galima sutelkti visas apačias, visus slaptus maištingus gaivalus, visą anarchistinių imperijos intrigų paveldą į vieną milžinišką baisią jėgą. „Išganymas ateina iš žydų“. – Krikščionybė, kaip formulė visokiems požemio kultams, pavyzdžiui, Oziriui, didžiajai motinai, Mitrai62 pranokti ir sutelkti: šioje įžvalgoje ir glūdi Paulius genialumas. Čia jo instinktas buvo toks užtikrintas, kad negailestingai prievartaudamas tiesą jis įdėjo į „Išganytojo“ lūpas savo prasimanytus vaizdinius, kuriais kerėjo čandalų religijos; Paulius iš jo darė kažką tokio, kas buvo suprantama ir Mitros žyniui… Tai buvo jo akimirka pakeliui į Damaską: jis suprato, kad „pasauliui“ nuvertinti būtinas tikėjimas nemirtingumu, kad sąvoka „pragaras“ leidžia viešpatauti Romoje, kad „anapilis“ numarina gyvenimą… Nihilistas ir krikščionis (Nihilist und Christ): žodžiai rimuojasi, ir ne vien tik rimuojasi… 59 Visas antikinio pasaulio darbas nuėjo perniek: man trūksta žodžių tokiam pasibaisėjimui išreikšti. – O atsižvelgus į tai, kad jų darbas buvo tik parengiamasis, kad būtent jų savimonės granitas paklojo pamatą tūkstantmečių darbui, visa antikinio pasaulio prasmė pražuvo perniek!.. Kodėl graikai? Kodėl romėnai? – Ten buvo visos išankstinės sąlygos mokslinei kultūrai, visi moksliniai metodai, įsigalėjo neprilygstamas rišlaus skaitymo menas – ši kultūrinės tradicijos, mokslinės vienovės sąlyga; gamtos mokslai kartu su matematika ir mechanika judėjo geriausia kryptimi; dalyko supratimas, paskutinis ir vertingiausias iš supratimo rūšių, turėjo savo mokyklas ir jau šimtametes tradicijas! Ar aišku? Buvo surasta visa esmė, kad kibtum į darbą: metodai – tai reikia pakartoti dešimt kartų – ir yra pati esmė ir kartu sunkiausias dalykas, nes tam ilgiausiai priešinasi įpročiai ir tingėjimas. Tai, ką mes šiandien neapsakomai prisiversdami – mat mumyse dar tūno visi blogi krikščioniški instinktai – atsikariavome: laisvą žvilgsnį į realybę, atsargų rankos judesį, kantrybę ir rimtumą mažuose dalykuose, visą pažinimo dorybingumą – visa tai jau buvo ten! Daugiau nei prieš du tūkstančius metų! O kur dar geras, subtilus taktas ir skonis! Jokios smegenų dresūros! Jokio „vokiško“ švietimo su chamo manieromis! Bet kūnas, gestas, instinktas, – žodžiu, realybė… Viskas perniek! Per naktį virto tik prisiminimu! – Graikai! Romėnai! Instinkto kilnumas, skonis, metodiškas tyrinėjimas, organizavimo ir valdymo genijus, tikėjimas, į žmonių ateitį nukreipta valia, didysis Taip visiems dalykams, regimiems kaip imperium Romanum ir akivaizdus

visiems jausmams, didingas stilius, tapęs ne vien tik menu, bet realybe, tiesa, gyvenimu… – Ir visa tai ne gamtos katastrofos buvo per naktį sunaikinta! Ne vokiečių ir kitų griaumedžių buvo sutrypta! Bet klastingų, slaptų, nematomų, mažakraujų vampyrų išniekinta! Nenugalėta – tik išsiurbta!.. Užslėptas kerštingumas, mažutis pavydas tapo viešpačiais! Visa, kas apgailėtina, kas kenčia savaime, kas apimta piktų jausmų, visas dvasinis geto pasaulis iškart paėmė viršų! – – Tereikia paskaityti tik kokį nors krikščionių agitatorių, pavyzdžiui, šventąjį Augustiną, kad suprastum, kad užuostum, kokie nevalyvi gaivalai iškilo į paviršių. Mes visiškai apsigautume, jei remtumės prielaida, jog krikščioniško sąjūdžio vadovams trūksta proto: o, jie yra protingi, protingi iki šventumo, šitie ponai Bažnyčios Tėvai! Jiems trūksta visai ko kito. Gamta juos nuskriaudė – pamiršo jiems duoti kuklų garbingų, padorių, švarių instinktų kraitį… Tarp mūsų kalbant, jie nėra vyrai… Jei islamas niekina krikščionybę, tai jis tūkstantį kartų yra teisus: islamo prielaida – vyrai… 60 Krikščionybė sunaikino antikinės kultūros derlių, paskui – ir islamo kultūros derlių63. Nuostabų maurų kultūros pasaulį Ispanijoje, iš esmės mums artimesnį, labiau atliepiantį mūsų jausmus ir skonį nei Roma ir Graikija, sutrypė (aš nesakau kieno pėdos). Kodėl? Todėl, kad savo kilme jis yra skolingas kilniems, vyriškiems instinktams, todėl, kad jis teigė gyvenimą ir retomis bei rafinuotomis maurų gyvenimo brangenybėmis!.. Kryžiuočiai vėliau sutraiškė tai, prieš ką verčiau būtų puolę ant kelių į dulkes, – kultūrą, su kuria palyginti mūsų devynioliktasis amžius pasirodo esąs labai skurdus, labai „pavėluotas“. – Žinoma, jie norėjo prisiplėšti: Rytai buvo turtingi… Bet nesivaržykime!. Kryžiaus žygiai – grynų gryniausias piratavimas, daugiau nieko! Vokiečių diduomenė, iš esmės vikingų diduomenė kartu pajuto savo stichiją: bažnyčia pernelyg gerai mokėjo valdyti vokiečių diduomenę…Vokiečių diduomenė, nuolatiniai bažnyčios samdytiniai „šveicarai“, visada tarnaujanti visiems blogiems bažnyčios instinktams, tačiau gerai apmokama…Būtent bažnyčia, vokiškų kalavijų, kraujo ir drąsos remiama, surengė mirtiną karą prieš visa, kas žemėje kilnu! Kiek skaudžių klausimų čia kyla. Vokiečių diduomenė beveik neaptinkama aukštesniosios kultūros istorijoje, o priežastį galima nuspėti: krikščionybė, alkoholis – abi didžiosios ištvirkimo priemonės. Savaime negali būti pasirinkimo tarp islamo ir krikščionybės lygiai taip pat kaip tarp arabo ir žydo. Sprendimas yra padarytas; niekam nevalia rinktis. Arba tu su čandala, arba ne… „Karas su Roma ant peilių! Taika, draugystė su islamu“: taip jautė, taip elgėsi tas didysis laisvamanis, genijus tarp vokiečių imperatorių, Frydrichas Antrasis. Kaip? Nejaugi norėdamas jaustis padorus, vokietis turi būti genijus? Laisvamanis? Aš nesuprantu, kaip vokietis kada nors galėjo jaustis esąs krikščionis … 61 Čia būtina vokiečiui sužadinti dar šimtąkart skaudesnius prisiminimus. Vokiečiai pražudė paskutinį didį kultūros derlių, kurį Europai buvo duota surinkti – Renesanso derlių. Pagaliau ar suprantama, ar norima suprasti, kas buvo Renesansas? Krikščioniškų vertybių perkainojimas, mėginimas visomis priemonėmis, visais instinktais, visu genijumi iškovoti priešingų vertybių, kilnių vertybių pergalę… Tik šis didis karas vyko lig šiol, dar niekas ryžtingiau negu Renesansas nekėlė klausimų, – mano klausimas yra jo klausimas: niekada puolimas nevyko taip nuodugniai, tiesiai, tvirtai, visu frontu ir nusitaikius į centrą! Smogti į lemiamą vietą, pačią krikščionybės tvirtovę: čia įkelti į sostą kilnias vertybes, noriu pasakyti, įkelti jas į instinktus ir į giliausius ten sėdinčiųjų poreikius ir troškimus… Prieš save aš regiu visiškai nežemiško, stebuklingo spalvų žavesio galimybę: man regis, jis spindi virpėdamas rafinuotu grožiu, jo menas veikia taip dieviškai, taip velnioniškai dieviškai, kad žmogus tūkstančius metų veltui ieškotų antros tokios galimybės; aš matau tokį prasmingą ir kartu tokį nuostabiai paradoksalų reginį, kad visos Olimpo dievybės būtų turėjusios progą nusijuokti nemirtingu juoku – Cesare Borgia – popiežius…64 Ar mane

supranta?..Na, tai būtų buvusi pergalė, kurios aš vienintelis šiandien trokštu: kartu krikščionybė būtų buvusi sunaikinta… Kas atsitiko? Į Romą atvyko vokiečių vienuolis Lutheris. Šis vienuolis, apimtas visų kerštingiausių nenusisekusio kunigo instinktų, Romoje sukilo prieš Renesansą… Jo neapykanta, užuot su didžiu dėkingumu supratusi baisumą to, kas įvyko, – pergalę prieš krikščionybę jos tvirtovėje, – iš šio reginio išmoko tik semtis peno… Religinis žmogus galvoja tik apie save. – Lutheris matė pontifikato sugedimą, o tuo tarpu akivaizdžiai vyravo priešingas reiškinys: jau ne senasis sugedimas, ne peccatum originale, ne krikščionybė daugiau viešpatavo soste! Bet gyvenimas! Bet gyvenimo triumfas! Bet didysis Taip visiems aukštiems, gražiems, šauniems dalykams!.. O Lutheris vėl atkūrė bažnyčią: jis užpuolė ją… Renesansas – įvykis, neturįs prasmės, didysis Perniek! –Ak, tie vokiečiai, kiek jie mums kainavo! Perniek – toks visada buvo vokiečių triūsas. – Reformacija, Leibnizas, Kantas ir vadinamoji vokiečių filosofija, „laisvės“ karai, imperija – kaskart virsta perniek tai, kas jau buvo, kas jau nesugrąžinama… Prisipažinsiu, jie yra mano priešai, šitie vokiečiai: aš niekinu bet kokį jų sąvokų ir vertybių nevalyvumą, bailumą susidūrus su kiekvienu doru Taip ir Ne. Beveik tūkstantį metų jie maišė ir painiojo viską, prie ko tik prikišo savo nagus: jų sąžinę slegia visos dvilypybės – trys aštuonybės! – kuriomis serga Europa, jų sąžinę taip pat slegia nevalyviausia, kokia tik yra, nesveikiausia, neigte nenuneigiama krikščionybės rūšis – protestantizmas… Jei su krikščionybe nebus susidorota, vokiečiai bus dėl to kalti… 62 – Tuo aš baigiu ir tariu savo nuosprendį. Aš nuteisiu krikščionybę, aš metu krikščionių bažnyčiai baisiausią kaltinimą iš visų, kokį tik kada nors ištarė kaltintojo lūpos. Ji, mano nuomone, yra didžiausias iš visų įsivaizduojamų iškrypimų, ji turėjo valios eiti iki paskutinio iš galimų iškrypimų. Savo sugedimu krikščionių bažnyčia neaplenkė nė vieno, iš kiekvienos vertybės ji sukurpė jos priešybę, iš kiekvienos teisybės – melą, iš kiekvieno padorumo – dvasinę niekšybę. O man dar drįstama kalbėti apie jos „humaniškus“ palaiminimus! Pašalinti kokią nors nelaimę prieštaravo jos esminei naudai, ji gyveno iš nelaimių, ji kūrė nelaimes, kad įsiamžintų…Nuodėmės vikšru – štai tokia nelaime bažnyčia pirmąkart praturtino žmoniją! – „Sielų lygybė prieš Dievą“, šis melas, šis visų negarbingai nusiteikusių rancunes65 motyvas, ši sprogstamoji sąvoka, galop virtusi visos visuomeninės santvarkos revoliucija, šiuolaikine idėja ir nuopuolio principu yra krikščioniškas dinamitas… „Humaniški“ krikščionybės palaiminimai! Humanitas66 paversti jo paties prieštara, saviniekos menu, valia bet kokia kaina meluoti, antipatija, panieka visiems geriems ir doriems instinktams! Štai tokie, mano nuomone, krikščionybės palaiminimai! – Parazitizmas kaip vienintelė bažnyčios praktika, savo mažakraujystės ir šventumo idealais išsiurbianti visą kraują, visą meilę, visą gyvenimo viltį; anapilis kaip valia neigti bet kokią realybę; kryžius kaip skiriamasis slapčiausių sąmokslų (kokie tik yra buvę) prieš sveikatą, grožį, sėkmę, narsą, dvasią, širdies gerumą, prieš patį gyvenimą ženklas… Šį amžiną kaltinimą krikščionybei aš noriu užrašyti ant visų sienų, kur tik jų yra, – aš turiu raidžių, kad ir aklieji praregėtų… Aš vadinu krikščionybę vienu didžiu prakeiksmu, vienu didžiu vidiniu sugedimu, vienu didžiu keršto instinktu, kuriam jokia priemonė nebus pakankamai nuodinga, slapta, nelegali, maža,– aš vadinu ją viena nemirtinga žmonijos gėdos dėme… Ir laikas dar skaičiuojamas nuo tos dies nefastus67, kada prasidėjo ši pražūtinga lemtis – nuo pirmosios krikščionybės dienos! – Kodėl gi ne nuo paskutinės? – Ne nuo šiandien? – Visų vertybių perkainojimas!

Įstatymas prieš krikščionybę Paskelbtas Išganymo dieną, pirmųjų metų pirmąją dieną (klaidingojo laiko skaičiavimo 1888 m. rugsėjo 30 dieną)

Mirtinas karas prieš

y d ą: y d a yra k r i k š č i o n y b ė

P i r m a s i s t e i g i n y s. – Bet koks nenatūralumas yra ydingas. Ydingiausia žmonių padermė yra kunigai: jie moko nenatūralumo. Su kunigu kovojama ne argumentais, kovojama sunkiųjų darbų kalėjimu. A n t r a s i s t e i g i n y s. – Bet koks dalyvavimas pamaldose yra pasikėsinimas prieš visuomenės dorovę. Su protestantais dera kovoti rūsčiau nei su katalikais, o su liberaliais protestantais – rūsčiau nei su tvirtai tikinčiaisiais. Nusikaltėliškas masių buvimo krikščionimi pradas sustiprėja artėjant prie mokslo. Taigi filosofas yra nusikaltėlių nusikaltėlis. T r e č i a s i s t e i g i n y s. – Prakeiktos šalys, kuriose krikščionybė išperėjo savuosius bazilisko68 kiaušinius, turi būti sulygintos su žeme ir kaip pražūtingos žemės vietos turi tapti visų būsimųjų kartų siaubu. Ten reikia veisti nuodingas gyvates. K e t v i r t a s i s t e i g i n y s. – Skaistybės pamokslavimas yra raginimas visuomenei nenatūraliai elgtis. Kiekvienas lytinio gyvenimo niekinimas, kiekvienas jo teršimas „netyrumo“ sąvoka yra tikra nuodėmė šventajai gyvenimo dvasiai. P e n k t a s i s t e i g i n y s. – Sėstis valgyti už vieno stalo su kunigu yra tolygu išsitremti: t. y. tolygu ekskomunikuoti save iš padorios draugijos. Kunigas yra mūsų čandala – jį reikia paskelbti už įstatymo ribų, marinti badu, tremti į kokią nors dykumą. Š e š t a s i s t e i g i n y s. – „Šventąją“ istoriją dera vadinti tokiu vardu, kokio ji nusipelno, – prakeiktoji istorija; žodžius „Dievas“, „Išganytojas“, „Atpirkėjas“, „Šventasis“ dera vartoti kaip keiksmažodžius, kaip skiriamąsias nusikaltėlio žymes. S e p t i n t a s i s t e i gi n y s. – Visa kita išplaukia iš to, kas pasakyta. Antikristas Vertė Linas Rybelis Versta iš: F. Nietzsche. Der Antichrist/ Friedrich Nietzsche. Sämtliche Werke. Studienausgabe in 15 Bänden / Hrsg. von Giorgio Colli und Mazzino Montinari. – Berlin, New York: Deutscher Taschenbuch Verlag, Walter de Gruyter, 1999. – Bd. 6. – S. 165–254.

____________ 1 2

Po mirties (lot.). (Atgal>>>) Hiperborėjai – graikų mitinė tauta, gyvenusi pačioje šiaurėje, Apolono tarnai, žyniai ir numylėtiniai.

(Atgal>>>) 3

(Pythica, X, 29–30). Pindaras (Π ι ν δ α ρ ο σ ; apie 518–446 m. pr. Kr.) – sen. graikų poetas, chorinės lyrikos kūrėjas. Iš visos jo kūrybos išliko tik 4 knygos epinikijų; tai choro giesmės, skirtos olimpinių žaidynių nugalėtojams pagerbti. (Atgal>>>) 4 Dosnumas (pranc.). (Atgal>>>) 5 Gimtoji nuodėmė (lot.). (Atgal>>>) 6 Tiūbingeno mokykla (Tübinger Stift)– vokiečių protestų teologijos kryptis XIX a. plėtota Tiūbingeno universitete. Reikšmingiausia buvo jos naujoji mokykla, kuriai pradžią davė 1830 m. bažnyčios istorikas F.K. Bauras. Jis rėmėsi G. W. F. Hegelio istorijos koncepcija, ankstyvąją krikščionybę traktuodamas kaip stoicizmo ir helenizuoto judaizmo sintezę ir skirdamas konkuruojančias apaštalų Petro ir Pauliaus kryptis. (Atgal>>>) 7 Molochas (hebr. Molech) – semitų chtoninė dievybė, garbinta kaip ugnies valdovas, kuriam buvo aukojami

žmonės (belaisviai, vaikai). (Atgal>>>) 8 Kant I. Der Streit der Fakultäten//Werke. – Berlin: Akademie-Ausgabe. – Bd. 7. – S. 85–87. (Atgal>>>) 9 Indijos neliečiamųjų kasta. Čandalos dirbdavo pačius nešvariausius darbus: laidojo lavonus, skerdė gyvulius ir t.t. (Atgal>>>) 10 Simpatinis nervas (lot.). (Atgal>>>) 11 Įkarščio (pranc.). (Atgal>>>) 12 Joseph Ernest Renan (1823–1892) – prancūzų filosofas, filologas orientalistas. Tyrė religijų, ypač krikščionybės istoriją. Išgarsėjo knyga Jėzaus gyvenimas (La vie de Jésus, 1863), kuriame teigė, kad Kristus buvęs tik vienas tobuliausių ir genialiausių žmonių. Svarbiausias veikalas – Krikščionybės kilmės istorija (Histoire des origines du christianisme, 8 t., 1863–1883), kurio I tomas ir buvo Jėzaus gyvenimas. (Atgal>>>) 13 Tikrąja žodžio prasme (pranc.). (Atgal>>>) 14 Požemio (pranc.). (Atgal>>>) 15 Spinozos požiūriu (lot.). Ironiška Benedikto Spinozos (1632–1676) posakio sub specie aeternitatis (amžinybės požiūriu) parafrazė. (Atgal>>>) 16 Kūrimo dvasia (lot.). (Atgal>>>) 17 Apmaudo (pranc.). (Atgal>>>) 18 laisvamanybė (pranc.). (Atgal>>>) 19 Izraelio istorijos šaltinis Nietzsche'i buvo: Julius Wellhausen. Prolegomena zur Geschichte Israels, Berlin, 1883. Nietzsche's bibliotekos archyve saugomas šios knygos egzempliorius gausiai išmargintas pastabomis paraštėse ir pabraukymais. (Atgal>>>) 20 liekana, likutis (lot.). (Atgal>>>) 21 Nietzsche turi omenyje D.Strausso knygą Jėzaus gyvenimas (Das Leben Jesu, 1835), kurią jis skaitė Bonoje 1864 m. studijuodamas filologiją ir teologiją. (Atgal>>>) 22 nuosavybės, savasties (lot.). (Atgal>>>) 23 didįjį ironijos meistrą (pranc.). (Atgal>>>) 24 proto, dvasios, sąmojo (pranc.). (Atgal>>>) 25 įsakmus, valdingas (pranc.). (Atgal>>>) 26 Sankja (sanskr. sankhya) – viena iš šešių ortodoksinių indų filosofinių sistemų. Pradininku laikomas išminčius Kapila (VII a. pr. m. e.). Pagal klasikinį variantą sankja yra dualistinė pirminės materijos (prakričio) ir individualios sielos (purušos), kaip dviejų tikrovės pradų, tarpusavio santykį aiškinanti sistema. (Atgal>>>) 27 Lao Dzi (VI–V a. p. m. e.) – kinų filosofas, Konfucijaus bendraamžis, vėliau sudievintas. Laikomas daosizmo ir vieno pagrindinių jo kanono – veikalo Dao de dzing – kūrėju. (Atgal>>>) 28 Raguoto vyro sinonimas graikų mitologijoje. Dažnai vaizduotas vėlesnėje literatūroje (Plauto, Moljero ir kitų autorių kūryboje.). (Atgal>>>) 29 Pikta užuomina į O. Bismarcką, tuometinį Vokietijos reichskanclerį. (Atgal>>>) 30 Aliuzija į imperatorių Vilhelmą II. Ankstesniuose leidimuose šis epitetas buvo praleistas kaip pernelyg aiški nuoroda imperatoriaus adresu. (Atgal>>>) 31 Paskutiniaisiais sąmoningo gyvenimo metais Nietzsche kartu rašė ir Dionizo ditirambus (DionysosDithyramben, pirmakart išleista 1892). Dialogų pavadinimas susijęs su tuo, kad graikų dievas Dionizas Nakso saloje pamatė Tesėjo paliktą Ariadnę, pasiėmė ją ir vėliau Lemno saloje vedė. (Atgal>>>) 32 padugnėms (pranc.). (Atgal>>>) 33 (1 Kor 15,14). (Atgal>>>) 34 kvailystė (pranc.). (Atgal>>>) 35 Plg. Lk 10,4: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“. (Atgal>>>) 36 Paskutinis argumentas (lot.). (Atgal>>>) 37 Antroji citatos dalis yra iš Evangelijos pagal Matą (Mt 10,15). (Atgal>>>) 38 Nietzsche turi omenyje evangelistą Morkų. Ankstyvosios krikščionybės laikais, kai formavosi simbolinė ikonografija, evangelistai dažnai buvo vaizduojami kaip keturios sparnuotos būtybės: Matas – žmogus su sparnais, Morkus – sparnuotas liūtas, Lukas – jautis, Jonas – erelis. (Atgal>>>) 39 Cesare Borgia (1475 ar 1476–1507) – Italijos politikos, karo ir bažnyčios veikėjas. Popiežiaus Aleksandro VI nesantuokinis sūnus. Nuo 1499 m. popiežiaus kariuomenės vadas; siekdamas įkurti Borgia'ų valstybę Italijoje užkariavo daugelį miestų-respublikų. Po tėvo mirties (1503) pabėgo į Ispanijos valdomą Neapolį. 1504–1506 kalintas Ispanijoje;

pabėgo pas pusbrolį, Navaros karalių. Žuvo mūšyje su sukilusiais navariečiais. Išaukštintas N. Machiavelli'o veikale Valdovas (Il principe, 1513). (Atgal>>>) 40 Dievas, kurį sukūrė Paulius, yra Dievo paneigimas (lot.). (Atgal>>>) 41 Friedricho von Schillerio posakio Prieš kvailystę ir patys dievai bejėgiai parafrazė. (Atgal>>>) 42 Didesnei dievo garbei (lot.). (Atgal>>>) 43 Circuliarinę psichozę, maniakinę depresinę psichozę (pranc.). Šią sąvoką Nietzsche pasiskolino iš knygos: Ch. Fére, Dégénérescence et criminalité, Paris, 1888. (Atgal>>>) 44 Žr. (1 Kor 1, 26–29). (Atgal>>>) 45 Lotyniško posakio (in) hoc signo vinces (su šiuo ženklu nugalėsi) dalis. Pasak legendos, Romos imperatorius Konstantinas Didysis, žygiuodamas į Romą, mūšio su Maksencijumi išvakarėse pamatė danguje švytintį kryžių su graikišku užrašu ε ν τ ο ν τ ω ν ι κ α (in hoc signo vinces). (Atgal>>>) 46 Išdidumą (lot.). (Atgal>>>) 47 susilaikymas nuo sprendimo (gr.). Tai viena iš pagrindinių antikos skepticizmo sąvokų. (Atgal>>>) 48 Ironiška prancūzų filosofo švietėjo Voltaire'o posakio „Jei Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti“ (Si Dieu n'existait pas, il faudrait l'inventer)parafrazė. (Atgal>>>) 49 Nietzsche F. Taip kalbėjo Zaratustra. – Vilnius: Alma litera, 2002. – p. 105. – Vertė A. Tekorius. (Atgal>>>) 50 Turimas omenyje Thomas Carlyle (1795–1881) – anglų rašytojas, istorikas ir filosofas. Pasaulį laikė Dievo dvasios, kurį labiausiai apsireiškia žymiuosiuose žmonėse, išraiška. Šio savotiško panteizmo požiūriu skelbė istorinių herojų kultą, istoriją aiškino kaip tikėjimo kovą su jo priešais. Svarbiausi veikalai: satyrinis romanas Persiūtas siuvėjas. Pono Toifelsdreko gyvenimas ir nuomonės (Sartor Resartus. The Life and Opinions of Herr Teufelsdröckh, 1836), Prancūzijos revoliucijos istorija (The French Revolution. A history, 1837), Apie herojus, herojų kultą ir herojiškumą istorijoje (On Heroes, Hero-worship and the Heroic in History, 1841) ir kt. (Atgal>>>) 51 Girolamo Savonarola (1452–1498) – italų reformatorius, politinis veikėjas, pamokslininkas, poetas. Dominikonų vienuolis. Už tai, kad smerkė popiežių Aleksandrą VI, 1497m. atskirtas nuo Bažnyčios. 1498 m. Florencijos sinjorijos nuosprendžiu buvo pakartas, o jo kūnas sudegintas. (Atgal>>>) 52 Claude Henri de Rouvroy, comte de Saint-Simon (1760–1825) – prancūzų socialistas utopistas. Grafas. Pagrindiniai veikalai: Apie pramonės sistemą (Du système industriel, 1821), Pramonininkų katekizmas (Catéchisme des industriels, 1823–1824), Naujoji krikščionybė (Le nouveau christianisme, 1825) ir kt. Nietzsche's sarkazmas tikriausiais nukreiptas į Saint-Simono „naujosios krikščionybės“ koncepciją ir moralinius visuotinės brolybės reikalavimus.

(Atgal>>>) 53

Manu įstatymai (Manavadharmašastra) – autoritetingas senovės Indijos įstatymų kodeksas. Manoma, kad sudarytas II a. pr. Kr. – I a. po Kr. Pavadintas mitinio žmonių protėvio Manu Svajambhuvo („esančio iš savęs“, t.y. Brahmos) vardu. (Atgal>>>) 54 (1 Kor 7, 2, 9). (Atgal>>>) 55 Nekaltąjį prasidėjimą (lot.). (Atgal>>>) 56 Nietzsche's citatos šaltinis: L. Jacolliot. Les législateurs religieux. Manou – Moïse – Mahomet. – P. 225–227.

(Atgal>>>) 57

Nusikaltimo vietoje (lot.). (Atgal>>>) Iki begalybės (lot.). (Atgal>>>) 59 Grožį supranta nedaugelis (lot.). Žr. Horatius (Saturae, I, 9, 44). (Atgal>>>) 60 Tvirtesnis už varį (lot.). Žr. Horatius (Odae, III, 30, 1). (Atgal>>>) 61 Mistinė sąjunga, mistinis susiliejimas (lot.). (Atgal>>>) 62 Mitra – indoiranėnų dievas, valdovų ir karių globėjas. Vaizduotas jaunuoliu, užmušančiu jautį. Apie I a. jo kultas išplito helenistiniame pasaulyje, ypač tarp karių, pirklių, o II–IV a. buvo oficialiai išpažįstamas Romos imperijoje. (Atgal>>>) 63 Čia Nietzsche remiasi jau minėtu J.Wellhausenu ir Augusto Müllerio veikalu Der Islam in Morgen- und Abendland, 1885–1887. (Atgal>>>) 64 Nietszches mintys labai primena kai kuriuos Jacobo Burckhardto (1818–1897) – šveicarų istoriko, Bazelio universiteto istorijos profesoriaus ir ilgalaikio Nietzsche's draugo samprotavimus, išsakytus veikale Die Kultur der Renaissance in Italien (Leipzig, 1869), p. 91–95: „Tiesą pasakius, nėra jokios abejonės, kad Cesare, po Aleksandro mirties išrinktas popiežiumi ar ne, ketino išlaikyti savo rankose popiežiaus valstybę bet kokia kaina ir kad tų visų baisybių, kurias padarė, jis, kaip popiežius, nebūtų galėjęs ilgai daryti. Jis... būtų sekuliarizavęs popiežiaus valstybę ir turėjęs taip pasielgti, kad toliau ją valdytų.“ Ir keliomis pastraipomis žemiau: „Ir ką būtų padaręs Cesare, jei tėvui mirus 58

jis pats nebūtų gulėjęs ligos patale? Kokia būtų buvusi konklava, jei apsiginklavęs iki dantų, jis būtų privertęs iš anksto nuodais išretintą kardinolų kolegiją išrinkti jį popiežiumi tada, kai šalia nestovėjo prancūzų kariuomenė!“ (Atgal>>>) 65 Pikčiurnų (pranc.). (Atgal>>>) 66 Žmogiškumą, humaniškumą (lot.). (Atgal>>>) 67 Nelemtos dienos (lot.). (Atgal>>>) 68 Mitinis slibinas, žudantis savo kvapu ar žvilgsniu. (Atgal>>>)