Meno Reiksme Zmogaus Gyvenime Rasinys [Mokslobaze.lt]

Literatūrinis rašinys MENO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME (Putinas, Savickis, Radauskas) Remiantis dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, menas – meistriškumo ir vaizdutotės panaudojimas, kuriant estetinius objektus, aplinką ar patirtį, kuria gali gėrėtis žmonės. Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie kuria meną ir tie, kurie juo domisi. Kuriantys žmonės savo vaizduotės vaisius perteikia įvairiais pavidalais: nuostabaus grožio statiniais, skulptūromis, meniškais tekstais, poezija. Kūryba praturtina jų dvasia grožiu, suteikia peno sielai, padeda pabėgti nuo kasdienybės. Žmonių, besidominčių menu, sielos taip pat praturtėja – žmogaus nykus ir skurdus vidinis pasaulis pajaučia laisvę mąstyti, matyti, girdėti ir jausti tai, ką nori. Be meno mūsų kasdienybė būtų tik pilka knyga, kurios lapus kasdien verčiame. Meno, grožio pojūtis, kūryba net didžiausioje pilkumoje sukuria stebuklą. Lietuvių literatūroje, XIX a. pab. – XX a. pr., tikrus stebuklus sukūrė ir meną stipriai jautė poetas – romantikas ir simbolistas Vincas Mykolaitis – Putinas, „aukštojo” modernizmo rašytojas Jurgis Savickis ir keturvėjininkas Henrikas Radauskas. Skaitydami jų kūrinius galime pajausti tikrąją meno reikšmę žmogui. Vincas Mykolaitis – Putinas meną suvokė kaip galimybę išsiskleisti asmenybei, atverti individo sielą. Poetą, kuriam artimas romantinis, idealistinis pasaulėvaizdis, žavėjo pasaulio ir žmogaus visumos suvokimas – kosmosas. Meniškiausia yra simbolistinė Putino poezija – rinkinys „Tarp dviejų aušrų”. Harmoninga jo kūryba atsiskleidžia eilėraščiuose „Tarp dviejų aušrų” ir „Rūpintojėlis”. Metafora „Tarp dviejų aušrų…”, žyminti poetų pamėgtą nakties laiką, atveria pasakos erdvę ir veda skaitytoją į užburtą pasakos šalį, kur nepaliaujamai veržiasi žmogaus siela, ieškodama grožio, paslapties, šviesos, vientisos būties… Žmogus skaitydamas eilėraštį „Rūpintojėlis” įgyja išminties ir jėgos tikėti, jog pasaulyje jis yra saugus, jog žmogaus gyvenimas yra vertingas – jis gali grožėtis dangumi, žvaigždėmis („O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.”), gali pajausti „budraus Rūpintojėlio” meilę. Skaitytojas nukeliavęs į šį paslaptingą, pasakišką pasaulį tarsi atsiveria sau pačiam, išsiskleidžia – aplink pamato tikrų, gražių dalykų, kurių pirmiau nematė. Ekspresionisto J. Savickio proza kupina aukštųjų grožio, meno, kultūros idealų. Atidus Savickio skaitytojas išsiugdo gebėjimą pastebėti gamtos įvairovę, žmogaus emocijų kaitą, patiria intelektinį ir estetinį džiaugsmą. Vis dėlto menininko gyvenimą Savickis vaizduoja dramatišką. Fleitininkas Žiogas, novelės „Fleita” protagonistas, dėl mirtinos ligos atleistas iš orkestro,

sunkiai randa prieglobstį pas gimines, bando vėl gyventi iš savo profesijos prisidėjęs „prie vietos garsios kapelijos”. Bet būdamas tikras menininkas, fleitos virtuozas, jis negali pakęsti “šventvagingai” darkomų muzikos garsų ir stoiškai pasirenka vienatvę, skurdą ir miršta fleitą prispaudęs prie krūtinės. Menininkas, nepaisydamas visų aplinkybių, mirtį pasitinka oriai. Meno vertė įvairių epochų ir įvairių socialinių sluoksnių gyvenime esti skirtinga. J. Savickio novelėje „Paskutinis rapsodas” piešiami trys skirtingi požiūriai į meną: valstiečio ūkininko, jo sūnaus studento ir dvarininko. Ūkininkas Erdzelynas netyčia užklysta į griūvančio dvaro valdas. Praktiška valstiečio akimi viskas čia atrodo peiktina ir neprotinga („tarsi gimnastiką darantys” galvijai, „sudarkyti” parko medžiai). Novelėje vaizduojamas laikas, kai ne ponas, o valstietis yra ūkiškai stipresnis. Valstietis, norėdamas patenkinti savo garbėtrošką, „susidraugauja” su buvusiu valdovu ir paskui „su žmonėmis” šaiposi iš dvaro keistenybių (t.y. meniškų dalykų). Tačiau į dvarą atvykęs ūkininko sūnus studentas, apžiūrėdamas dvarą pastebi: salę

išpuoštą

„barokiniais

veidrodžiais”,

aukštus

„dviejų

sieksnių”

langus,

sunkius

kandeliabrus… Iš jo pastebėjimų matyti, kad jis yra susipažinęs su menu ir jo istorija. Grožis, menas, šimtametės kultūros tradicijos, „teisingumo ir prakilnumo sąvokos”, įaugusios į skolose paskendusio dvarininko savivoką, - tai aukštojo visuomenės luomo, aristokratijos vertybės, tolimos paprastam valstiečiui. Menas svarbus visiems socialiniams sluoksniams - be aukštosios kultūros, meno suvokimo, išlavinto skonio negalima suvokti net gražiausio gamtovaizdžio, reikšmingiausios istorinės vietovės vertės. Kiekvienas menininkas savo kūriniu siekia priversti žmogų susimąstyti, atitraukti jį nuo kasdienių, dažnai buitiškų rūpesčių ir paskatinti iš naujo apmąstyti savo gyvenimą. Vieni menininkai tai pateikia subtiliai, o kiti kalba atvirai, be jokių pagražinimų. Štai didysis „menų alkoholikas“, rašytojas Henrikas Radauskas savo ironišką („Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“), kartais net sarkastišką požiūrį į gyvenimą poezijoje pateikia nepaprastai estetiškai, subtiliai ir originaliai. Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę, ne į tėvynės gamtą, ne į asmeninius išgyvenimus, o į meną, mitą, paties poetinio žodžio galimybes iš nieko sukurti savitą pasaulį. Radausko kūryboje atsiribojama nuo konteksto, orientacija į pasaulinį lygį pasireiškia kultūrinių asociacijų gausa, klasikinio meno garbinimu, pastanga kurti laiko ženklų nesuterštą „grynąją“ poeziją. Perpratęs Radausko poeziją, skaitytojas supranta, kad ši poezija nėra nei tuščia, nei šalta ir kad joje svarbu ne „kas“ pasakyta, o „kaip“ pasakyta („Žydi rožė, juoda kaip anglis,/ Apvalia ir kaitria ugnimi.“).

Skaitant Radausko poeziją laikas tarsi sustoja, ausį džiugina skambios metaforos, sielą užlieja džiaugsmas, ironija, o kartais net liūdesys. Menas turėtų būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Literatūra, dailė, muzika žadina moralinio tobulėjimo poreikį, skatina mus keistis ir nuolat ugdyti savo gyvenimo filosofiją, nepamirštant tikrųjų vertybių. Rašytojai V. Mykolaitis – Putinas, J. Savickis ir H. Radauskas savo meno supratimu dalijosi su kitais žmonėmis kurdami poeziją, noveles. Savo kūriniuose rašytojai svarsto ir apibendrina meno, grožio esmę bei reikšmę žmogaus gyvenime. Visą gyvenimą žmogų supa menas ir daro įtaką jo gyvenimui. Svarbiausia, mokėti teisingai naudotis menu, jį suprasti, juo mėgautis, dalintis ir taip išlaisvinti savo sielą.