Marius Ivaskevicius - Isvarymas

Marius Ivaškevičius

IŠVARYMAS

Veikėjai Benas – taip pat Bošas, Marekas, Bobis Vandalas – taip pat Andrius Eglė – taip pat Miglė Liz – taip pat Elizabet Edis – taip pat Edvardas, Šuo Olga – rusė, anarchistė Karolina – interjero dizainerė Fredis – taip pat Farukas Azimas - pakistanietis Haris – taip pat Ramiaveidis, Galileo Figaro Saško – taip pat Super sunkus Oksana – taip pat Super sunkaus žmona Karlis – latvis, skvoteris Algirdas – taip pat Brolis Romas – taip pat II Brolis Regina – taip pat Lietuvė Bobis – taip pat Robertas Valkatos – Barzdočius, Zbignievas ir trečias Kristus – medinis Bičai - 2 Vadylos – 2 Anglai – 2 Senis – su „Daily Telegraph“ Nusikaltėlis Šunys – anglų mastifas, vokiečių aviganis, airių seteris, labradorė Sfinksas

1

I VEIKSMAS Benas: Praėjo tik dešimt metų. Meluoju, jau dvylika... Tada buvo irgi spalis. Atsimenu, kaip pirkau Coca Colos skardinę, nepamenu, kiek užmokėjau. Nedaug – litą su centais. Paskui, vis slenkant į Vakarus, vis nusipirkdavau naują ir kaskart vis brangiau. Paskutinė jau man kainavo n kartų brangiau už tą pirmą. Keturis ar penkis... O tai tau, pagalvojau, keturiskart brangiau. Išeitų, ir aš dabar vertas keturiskart daugiau. Koks nenuspėjamas daiktas – ta žmogiškoji vertė. Vertėji nieko neveikdamas. Nors iš tikrųjų – veikiau. Aš buvau slaptas agentas. Gal ir ne toks jau slaptas kaip tada man atrodė, bet būti išslaptintu agentu dar sunkiau nei slaptuoju, nors tavo vertė ir krenta. Atėmus šį nuvertėjimą ir pridėjus brangimą, kurį mes visi įgijome artėdami prie Salos, mano vertė nepakito. Gal čia ir bus priežastis, kodėl manęs nebeliko? Ne, turbūt, kad ne čia, šita per daug išmąstyta – kažkokia buhalterija. Iš viso, ką čia prikalbėjau, vertinga nebent yra tai, kad Coca Cola brango, o mes važiavom į Londoną. Išvarėm – kaip buvo sakoma. Dvokė dešrom ir dujomis. Niujorke dvyniai dar stovėjo, bet princesė jau žuvo. Norint tiksliau atkurti visą tą laiką ir kvapą, reikia atkurti Beną. Kitaip sakant – save, nors aš jo beveik neatsimenu. Žinau tik, kad Benas tada buvo labai laimingas. Gal paskutinį kartą prieš artėjančią pabaigą. Maždaug toks – kietas, įtemptas veidas, smakras – plėšrus, šiek tiek atkištas, o žvilgsnis įtrauktas į vidų – kaip paslėptas, prigesintas. Sunkiausia atkurti vidų, tą šlamštą, kurio jis prikimštas, kurio jis taip ilgai kratėsi. Aš jį vadinu Rytais. Ne, pilnai nepavyks. Tegu jis po truputį skleidžiasi, užsipildo, nugrimsta, o tada jau paleisiu. Pradžiai užteks Vandalo. Vandalas: Klausykit, kieno tos dešros? Pauzė Vandalas: Bliat! Benas: Koks skirtumas... Vandalas: Nu smirda, jofani beni... Kaip troboj, bliat, važiuojam. Benas: Vandalą sunku bus pakęsti. Bet čia nėra koks nors fiction, kur galima viską išdailinti, prikirpti herojui liežuvį, palikti be vieno kiaušo. Mano Vandalas juos turi – didelius ir abu. Ir jei negali jų prispausti, tenka su jais apsiprasti. Vandalas užsirūko. I Vairuotojas: Vyrai, nerūkykit... Vandalas: O pisau! Geriau apsivemt nuo dešrų, bliat? Benas: Apsiramink tu su tom dešrom... Vandalas: Nu negaliu, kurva... Dvokia. Benas: Aišku, galima būtų prigesinti Vandalą: įsileisti banditą į sceną yra pavojingas reikalas. Bet tai jau būtų nesąžininga. Gal net ir negarbinga – aš tų sąvokų neskiriu. Vandalo jau nebėra ir jis apsiginti negali. O tada, kai galėjo, mes jo tikrai neprikirptume. Brolis: (iš busiuko priekio) Užgesini, pacanas. Vandalas suklūsta Brolis: Tau tau sakau. Vandalas: Kas čia man toks, bliat, sako?.. II Brolis: Ir baigiam, bliat, keiktis prie moterų. Benas: Vandalas nebeatsikerta, o tai jau yra pavojinga. Ir jeigu manęs čia nebūtų – būtų iš viso rimta. (laiko besiveržiantį Vandalą) Gatvėje, erdvėje jis lengvai išsiveržtų – Vandalas yra smogikas, galingas, kur švaistosi kumščiai. Bet ten, kur ankšta, kaip čia, jis prieš mane bejėgis. Aš, Vandalai, imtynininkas ir tu tai žinai geriausiai. Vandalas: Išleisk, kurva, kojos nutirpo. Benas: Kol mes sėdim busiuke – nesąmonių neįvyks. Kas sklinda iš jo burnos – čia jau ne mano valioje. Vandalas: Rimtai, prasieiti, bliat, noriu. Brolis: Niekas tavęs čia nebijo. II Vairuotojas: Vyrai, nu baigiam bajerius... Sustosim – galėsit aiškintis.

2

Benas: O čia jau neatsargu. Nežinau, kas tie vyrai – tvirtai sudėti, kaip plytos, bet jeigu Vandalas prieitų... Mačiau, ką jis sugeba kumščiais – kai varėm džipinį leksą ir subėgo berniukai – apsaugos ekipažas. Vandalas juos šlavė kaip popierių. Aš pirmą kartą ne filme, o taip va – šalia savęs - mačiau, kad skraidytų vyrai... Vandalas: Neišleisi? Benas: Sėdėk. Vandalas: Daužysiu į petį. Benas: Bandyk. Vandalas smogia Benui į petį Benas: Bet jis ne todėl Vandalas. Jam prastai su kantrybe. Pavyzdžiui, jeigu žirgas bent sekundę jam spiriasi, Vandalas jį torpeduoja. Išbaladoja stiklą, išprievartauja spynelę ir varosi į garažą. O tai jau neatsargu. Prievartaujamas žirgas siunčia pagalbos riksmą ir šiaip visokių garsų. Kiek kartų su juo mes lėkėm vien ant adrenalino. Aplinkui cypiant sirenoms. Adrenalino orgazmo aš išmokau iš jo. Vandalas: Išleisi ar ne, bliat! Benas: Atšok. (Vandalas smogia Benui į petį) Smok, bliat, parodyk jiems jėgą, tegu busiukas supranta, ką aš laikau ant pavadžio. Vandalas: (smogia Benui į petį) Išleisi? Benas: Baigei! Vandalas: Daužysiu. Smogia Benui į petį. Kumštis nuslysta į smakrą Vandalas: Nuslydo, bliat... (Benas suima Vandalą už sprando) Nuslydo... Paleisk kaklą, bliat, smaugi. Kurva tu, ruski! Skauda... Benas: Skauda. Turi skaudėti. Čia Benas tave pričiupo – ruskis, lenkas, mongolas, žydas, gudas, lietuvis... Jauti, kiek many jėgų, kraujo, kuris tave laiko. Aš - visas Žalgiris, šūdžiau. Viskas, kas ten stovėjo ir lupo tą Kristaus ordą, subėgo paskui į mane. Už tai aš šiandien teisingas, o tu esi padugnė. Tu esi, bliat, torpeda. Daužysi dar? Vandalas: Eik tu nachui. Benas paleidžia Vandalą Vandalas: Kurva, kaip sprandą nuspaudei. Benas: Sakau, kol aš čia – ramu. Mes kaip ir broliai – torpedos. Bėgam... Įlipom į bėdą ir reikia trumpam išnykti. Tiek, kad Vandalas nežino, kad aš ir esu jo bėda. Vandalas: Užmušiu tą pydarą. Dėl jo, bliat, dešrų mes čia smaugiamės. Brolis: Ne mano čia dešros. Vandalas: Man pochui. Benas: Apsiramink tu su tom dešrom... Vandalas: Eina jis nachui – kaimietis. Benas: Ne jo čia dešros... Vandalas: Jebal aš. Benas: Mes buvom galingi. Ar drąsūs... Aš tų sąvokų neskiriu. Buvom išmokę taisyklę – tas, kuris sukuria įtampą, turi vėliau pranašumą. Nors viduje – vaikai, didelių vyrų kūnuose. Jis žaidė teisingą niekšą, aš – Bondą ar panašiai. Paskui atėjo diena, kai Vandalui pasakė: išsisklaidyk, Vandalai, arba mes tau padėsim. Vandalas: Turi atsigerti? Benas: Kolos. Vandalas: Duok, bliat, nuplausiu tą smarvę. Benas: O man iš skyriaus nurodė stebėti, kur jis nugrims... Vandalas: (geria) Kad čia, bliat, lašas. Benas: Tai ką? Vandalas: Tuščią padavei. Benas: Gerk. Vandalas: Ką, bliat, gerti – skarbonkę?

3

Benas: Atsimenu, dar stebėjausi, kam jiems eilinis mašinvagis, kai aš jau paklojau ant stalo visą eglės viršūnę. Bet, matyt, taip reikėjo. Torpeda bėgo į užsienį ir aš važiavau kartu. Didelio vyro kūnu laikiau jį tvirtai surakintą. Vandalas: Benai! Benas: Ką? Vandalas: Nu duok gerti. Benas: Vandalai, aš tau ne auklė... Vandalas: Jebal aš... Benas: Užuot nusipirkęs... Vandalas: Paduoda, bliat, tuščią skarbonkę. Benas: Koks piderastas – „užuot“. Ir jau atgal neįtrauksi. Guli jau šūdas – smirda... Sakau, tie visi piderastžodžiai vos nesugriovė man darbo. Reikėtų visus juos surinkti ir grūst piderastams į angą. Kad jie daugiau nesidaugintų... (pastebi artėjančius Brolius) O čia jau neatsargu. Vau, kaip jis įtempė pavadį. Atrodo, tuoj čia bus karšta. Brolis: (su degtinės buteliu rankoje) Vyriukai, nu nachui mums lotis? Broliai gi esam. Lietuviai... Vandalas pirštais sutraiško skardinę. Brolis: Dirbt važiuojat? Vandalas: Žudyti. Žudyti, paskui, bliat, rūkyti ir valgyti, kurva, dešras. II Brolis: Einam, nelįsk tu prie jų... Brolis: O ko jūs tokie pikti? Vandalas: Mes čia pikti, bliat? Brolis: Nu negi... Vandalas: Dar pakartok, kurva. Brolis: Ką?.. II Brolis: Einam, nu ko tu veliesi? Vandalas: Benai, ar tu, bliat, ne vyras? Šmeižia tave šitas pydaras. Benas: Apsiramink... Vandalas: (Broliui) Na kaleni! Na kaleni – prieš angelą... Kurva, jeigu ne jis, seniai jau griovy gulėtum. Pauzė Brolis: Buvot kada jau? Benas: Kur? Brolis: Jungtinėse Karalystėse? Vandalas: Buvom, važiuojam, bliat, tikrinti. II Brolis: Ko? Vandalas: Karalysčių nachui – ar teisingai, bliat, sujungtos. Visi piktai juokiasi Brolis: O tu ir prie bajerio? Vandalas: Nachui. (išplėšia butelį) Duosi, bliat, gert ar laikysi? Gurkšteli. Atkiša Benui Vandalas: Gersi? Benas: Duok. Paragausiu. Vandalas: (Broliui) Kas čia per dratas? Brolis: Lietuviška. Benas išgeria. Nusipurto. Benas: Iž pradžių taip nupurtė. O paskui jau atleido. Užplūdo tokia šiluma, kai tu išdidžiai sau kartoji: Benas... B.Ivanovas – slaptasis policijos agentas. Infiltruotasis Benas. Benas, kuris įlindo į pačią mafijos širdį... Visi: (dainuoja) Balnoookim, broliai, žiirgus Balnoookim, broliai, žiirgus Balnoooookim, broliai, žiirgus Reiks karan jooti...

4

Benas: Kai tau prieš akis dar gyvenimas, tik dvidešimt su kapeikom, o tu jau atlikęs žygdarbį arba baigi jį atlikti... Visi: (dainuoja) Balnoooookim, broliai, žiirgus Reiks karan jooti... Benas: Ir tai yra grynas kaifas – adrenalino orgazmas... Visi: (dainuoja) Paduoook, sesuže, kaardą Paduoook, sesuže, kaardą Paduoooook, sesužę kaardą Reiks priešą kiirsti... Vandalas: Neteisingai dainuojam. Brolis: Ką? Vandalas: Sukeitėm, bliat, posmelius. Kaip ji paduos, kurva, kardą, jeigu tu jau ant žirgo? Brolis: O ko nepaduos? Vandalas: Nu nachui... Per žemę, bliat, vilks apsišikusi? Kaip ji tau jį užkels – tu, kurva, žinai, kiek jis sveria? Brolis: Nu tai ištiesi ranką... Vandalas: Kokią, bliat, ranką? Brolis: Nu paprastą. Sunku, bliat, ranką ištiesti? Vandalas: O tai, bliat, ne lengviau prieš tai pasiimti tą kardą? O tada jau ten kartis... Brolis: Nematau čia problemos. Vandalas: Nu nachui. Nemato problemos... Brolis: Ištiesei ir pasiėmei... Vandalas: O, kurva, sesers tau negaila? Nieko, kad ji, bliat, patrūks, kad guzas jai toks čia tarčialins ir chui jį kas nors išpjaus – kokia tais laikais medicina... Brolis: Nu tai bet taip, bliat, dainuoja... Vandalas: Kas, bliat, dainuoja? Brolis: Visi. Vandalas: Tai, kurva, tu luošinsi seserį dėl kažkokios tvarkos? Kurią, bliat, neaišku, kas įvedė... II Brolis: Kas tau neaišku?.. Vandalas: Pisau. Ar ne lengviau, bliat, sukeisti tuos supistus posmelius? Negu žmogų kankinti... Dar seserį, kurva, pacankę ir, bliat, dėl kažkokio principo. Paduok, bliat, nes taip surašyta, nors tu ir apsišiktum. Pauzė Vandalas: (ruošiasi gerti) Į sveikatėlę. Brolis: Būk sveikas. Vandalas išgeria Benas: Paskui jis užmigo. Plačiai, kaip užmiega torpedos. Man teko persėsti ten, kur jau seniai dairiausi. (eina prie laisvos sėdynės) Galima aš čia persėsiu? Mergina: Dėl ko? Benas: Išstūmė. Kolega. Mergina: O aš čia prie ko? Benas: Prie lango (juokiasi). Pauzė Benas: Sorry, pajuokavau. Mergina demonstratyviai nusisuka Benas: Taip ir neleido man sėsti. Tik pajudino uodegą, paslinko per milimetrą. Net iš tiesų nepaslinko - pavizgino, davė man ženklą, kad sėsčiau ir šūdo nemalčiau. Kas juos tokius gamina? Mergina: Ką? Benas: Šituos... (trenkia į sėdynės atlošą) Busiukus. Privatumo tai jokio... Lietuvė: Ei, gal ten nesitrankom... Benas: Jis buvo sukurtas mums – siauras, kad liestųsi klubai, kad ir kaip besistengtum... Mergina: Mūryt važiuoji? Ar šiaip? Benas juokiasi

5

Benas: `Taip nepataikė su klausimu, absoliučiai net nenutuokė, kas čia prie jos prisėdo... Mergina: Kas čia juokingo? Benas: Šiaip. Nusisuko į langą. Bandė atrodyt kietesnė, šaltesnė ar panašiai, aš tų sąvokų neskiriu. O tu? Jau tikriausiai nemūryt? Mergina: Ne, aš fotografuoti. Benas: Ką? Mergina: Nu maža ką... Londoną. Benas: Tipo - namus? Mergina: Madas. Bet čia ant duonos – komercija. O šiaip, malonumui – žmones. Benas: Kokiam malonumui? Mergina: Sielai. Benas: Koks piderastžodis – sielai. O taip gražiai jai išėjo. Kaip meilė ar panašiai. Ir ji ne pro langą žiūrėjo, o pro save – į tą sielą. Ryškino ten mane. Fotografės orgazmais džiaugėsi, kaip aš ryškėju... Kokius žmones? Mergina: Visokius. Ten įvairovė didesnė. Pas mus viena balta masė. Benas: Aš, aišku, buvau išimtis. Abudu mes buvome išimtys... Mergina: Nu, bet klausyk, ir dvokia. Aš pasipurkšiu. Nieko? Benas: Pasipuršk. Mergina: (stojasi) Mane pykina. Benas: Kai stojosi dar mane perbraukė, nuslydo papu per žandą ir įsitvėrė lentynos. Ilgai apgraibom ieškojo, kur tie jos kvepalai. Mergina: (pasikvėpina) Jeigu ką, tai aš Miglė. Benas: Jeigu ką? Miglė: (atsisėda) Jeigu klaustum. Benas: Mums ėjosi superturbo. Be jokio spaudimo, forsavimo, kaip iš natų, bet savaime. Čia jau, jaučiu, koks Šanel? Miglė: Bulgari. Benas: Tipo – bulgariški? Pauzė Miglė: Klausyk, gal jau miegam ar ką? Ar tu nori dar pliurpti? Pauzė Miglė: Labanakt tada. Benas: Labanakt. Vėl nusisuko į langą - tik dabar jau pilnai. Įsimontavo galvą kažkur į sėdynės kampą, o man į koją įsmigo jos džinsų šiknos siūlė. Visą likusią naktį aš glamonėjau tą siūlę. Bijojau pajudinti kojas, kad ji nepasibaidytų. Ir, aišku, kojos man tirpo, paskui jau ir nugara. Galiausiai (dar vienas pydaras) aš jau savęs nebejaučiau, liko tik būsena – kaifas. Užsimerkia Benas: Tada iš bagažo šiknos į vidų įsiveržė dešros. Fotografė miegojo, visas busiukas parpė, o aš sėdėjau nutirpęs ir jos mane apsivijo. Paskui pasuko prie jos ir net pajutau, kaip ją liečia. Sumautai pajutai, lyg aš ir esu ta dešra... ir savo dešriniais galais šliaužiu per jos džinsų siūlę. Net kvėpuoti nustoju ir pradedu save ryti... Miglė: (žadina) Ei, kū kū... Labas rytas... Benas: Ryju ir ryju, springstu... o tos dešros begalybė - visas busiukas tinklinis.. Miglė: Din dilin – degalinė... Benas: O tinklas dešrinis, kaip numegztas... Ir aš neturiu, kur jos dėti... Miglė: Alio, labas rytas... Benas apsivemia. Miglė rikteli, užšoksta ant sėdynės, valosi apvemtus džinsus Benas: Sorry, aš nenorėjau. (tiesia ranką prie Miglės džinsų) Nuvalysiu... Miglė: (šlykštėdamasi) Nereikia. Benas: Rimtai nenorėjau. Miglė: Viskas.

6

Valosi drabužius Benas: Gal nebūtume susituokę... Kažkaip vis tiek išsiskirtume, nežinau, bet gal žmoniškai... Apsikabintume pabaigai... Ir jeigu iškiltų bėdų su ta visa įvairove... Aš iškart atskubėčiau, padaryčiau ten tvarką. Nu o kol kas – sudie. Iki kol vėl susidursim, vienas kito prireiksim. Žodžiu, aš buvau už pabaigą, bet už kilnią – ne tokią. Išlipa degalinėje. Geria Benas: Nusipirkau skardinę ir visą supyliau į vidų. Cola jau buvo brangi, o aš sumautai nuvertėjęs. (sėda prie Vandalo) Paskui sulipom į vidų. Važiavom, plaukėm, važiavom, vėl tirpo kojos ir dvokė – dabar dar ir vėmalais. Aš sugrįžau prie Vandalo, o jis ant manęs užvirto – savo torpediniu kūnu bandė išstumti pas ją. Tik aš negalėjau grįžti. Mano vaizdas jos sieloje jau tirpo į negatyvą. Užsimerkia. Pauzė Vandalas: (žadina Beną) Nu kelkis tu, jofanibeni... Benas: Kas? Vandalas: Nu kas dar, bliat, Londonas. Benas apsimiegojęs dairosi. Lipa iš autobusiuko Benas: Visi jau buvo lauke. Glitūs, smirdantys, perkreipti, apduję nuo tos kelionės – kitaip negaliu paaiškinti to, kas mums atsitiko... Vandalas: (raivosi) Kurva, kaip skauda kojas... Jaučiu jau neatitirps. Benas: Vienintelė fotografė aiškiai žinojo ko nori. Iš Londono ir gyvenimo. Pasiėmė savo kuprinę ir pasakiusi... Miglė: Čiau. Benas: Išėjo viena į Angliją. Miglė tolsta Benas: Visi į ją taip pažiūrėjo... Net vadylos nustebo. II Vairuotojas: (tyliai) Pavežam? Vairuotojas: Kur? II Vairuotojas: Kur reikia. Vairuotojas: Obuolius reikia iškrauti. Benas: O ji sau tolo ir tolo su ta viena kuprine... Vandalas: Nu nieko... Ir figūrytė... Gaila, kad, bliat, apvemta. Benas: Apsiramink tu. Vandalas: Nu bajeris. (smogia Benui į petį) Bajeris, Benai, prikolas... Benas: Nedaužyk man tos rankos. Taip jau atitrankei. Miglė išeina Benas: Ji pasuko už kampo. Maniau, kad visiems laikams... Vairuotojas: Jaunimas, pasus priduodam... Vandalas: Atidavėm, bliat. Prie sienos. Vairuotojas: Turi tu pasus jų? II Vairuotojas: Turiu. II Brolis: O kam čia jų reik?.. Vairuotojas: Registracijai. Benas: Jie perskaičiavo pasus. Buvo septyni – kiek reikia. Brolis: Po kiek mes gyvensim? Vairuotojas: Po du. II Brolis: Bute ar kur? Vairuotojas: Kambary. Brolis: Bet tai kas čia bus – namas, bendrabutis? Vairuotojas: Du namai. Kotedžiukai. II Brolis: Atseit, sublokuoti? Vairuotojas: Taip. Vandalas: (prieina) Kas sublokuoti? II Brolis: Namai. Brolis: Apie gyvenimą kalbam.

7

Lietuvė: O šiltas vanduo yra? Vairuotojas: Yra. Dabar einam čia. Ką daryt pasakysiu. Benas: Mes nusekėm jį į parkelį. Antras vadyla išguldė ant žemės įrankius – grėblius ir kitą šlamštą. Vairuotojas: Žodžiu, visą šitą plotą sutvarkyt iki vakaro. Nušienauti gazoną, šūdus visus išrankiot... Piktžoles... Žodžiu, viską. Vandalas: Ką čia tau, bliat, šienauti – kirpykloj taip nenužarina. Vairuotojas: Yra ten giliau tokių plotų. Vandalas: Kokių dar, bliat, plotų? Vairuotojas: Užžėlusių. Lietuvė: O kada pasiimsit? Vairuotojas: Apie pusę šešių. II Brolis: Kuriuo čia laiku? Vairuotojas: Pagal Grinvičą. II Brolis: Pagal ką? II Vairuotojas: Pagal Londoną. Benas: (dairosi) Pervedėm savo laikrodžius. Vietovė - rami, neaukšta... Brolis: (II Broliui) Pamiršk jau tą mūsų laiką. Niekas čia jo nežino. Benas: Dviaukščiai namukai, šeštadienis... Vandalas: Ir čia jau mes, jofanibeni, Jungtinėse Karalystėse? II Vairuotojas: O ko tu tikėjaisi – rūmų? Vandalas: Slibinų, bliat, gauruotų. Su Dianos galvom. Arba šito jos jobario, kaip jis ten, bliat... Vairuotojas: Iki greito. Benas: Ir jie išvažiavo. Skubėdami. Išmynė tą savo busiuką... Bet mes, sakau, buvom apduję. Nuo kelio ir viso to kvapo, o kažkas ir nuo jausmo... Kaip ji drąsiai išėjo. Viena. Su viena kuprine. Į visą tą įvairovę... Brolis: (ima dalgį) Ką, kareivėliai, už ginklų. Sušukuojam sodelį. Vandalas: (Hipiui) Ei, palieki man žirkles. Aš, bliat, šūdų nerankiosiu. Benas: Baik tu vienąkart keiktis... Visą kelią pralojai. Kaip prie šūdo krūvos važiavau... Vandalas: Apsišikt nereikėjo. Nuėjo, bliat, ir padarė. Benas: Klausyk tu... Vandalas: (atsisuka) Ant sparingo nori? Benas: Aš noriu, kad tu užsikimštum. Vandalas: Nu tai užkimšk, bliat. Benas: Prašau. Pauzė Benas: Visi taip pritilo, apmirė... Galvojo, kad aš jį nulaušiu. O aš kaip tik negalėjau, nes čia jau buvo erdvė. Vandalas: Ant kelių prašyk, bliat. Išgirsiu. Ant kelių, bliat. Na kaleni! Benas: Žinojo, kad aš nesiklaupsiu. Mus galima sunaikinti... Vandalas: Na kaleni, bliat, suka! Benas: Be to, jis nebuvo toks niekšas. Aišku – torpeda, banditas, bet iš esmės – garbingas... Vandalas: Nu nemoki prašyti. O paprašytum – galvočiau. Benas: Klausyk, o tau nuo savęs... Nebūna, kad apsivemtum? Vandalas: Nu, bliat, nepasitaikė. Pauzė Vandalas: O tu rimtai šito nori? Kad aš - gražiai... Piderastiškai... Sakyk, jeigu nori. Benas linkteli Vandalas: O.K. (Hipiui) Biče! Tu, tu, su grėbliu. Prieik sekundei prie mūsų. Benas: Sakau, jis nebuvo niekšas, tik įpratintas loti. O jeigu puola – ir griebti. Vandalas: (priėjusiam Hipiui) Koks tavo vardas? Hipis: Edis.

8

Vandalas: Edis... Gražūs gauriukai. Ilgai auginai? Edis: Porą metų... Vandalas: (išskėčia sodo žirkles) Nori nukirpsiu? (juokiasi) Bajeris. Edi, aš neteisus. Nu kad tą grėblį tau padaviau... Bet tu suprask ir mane – nenoriu aš šūdų grėbti. Nu negaliu... Nepatinka. Dovanosi man? Edis: Ką? Vandalas: Save. (nusispjauna) Bliat, kaip šlykštu – eina nachui... Kaip gyvą į šikną kištų... Jau, kurva, geriau į krosnį. Trauk nuo manęs tą pydarą! Edis: Aš ne pydaras... Vandalas: Nachui! Benas: Ir jis išsikrovė ant tujų. Vandalas: (kerpa) Kad aš dar kada bandyčiau... Benas: Kirpo, kankino tuos krūmus, norėdamas išsiveržti iš savo amžino pykčio, savo to juodo lojimo... Vandalas: (kerpa) Negaliu, bliat. Nenoriu. Benas: Jo gerklomis šaukė Rytai. Vandalas: (kerpa) Jau kardą geriau į rankas ir kirsti nachui tuos slibinus... Benas: Mažas ir piktas mongolas, įstrigęs tarp jo chromosomų... ar genų – tų šūdų aš neskiriu... rėkė ant šio pasaulio. Vandalas: (kerpa) Na kaleni! Visi, bliat! Benas: Norėdamas jį priblokšti... Vandalas: Visiems, bliat, galvas nurėšiu. Benas: Už tai, kai atėjo laikas – žadėtas pusė šešių – ir niekas mūsų nepaėme, jis jau nepajėgė pykti. Nebeturėjo jėgų... Vandalas: Tai kur tas, nachui, busiukas? Kaip ir paėst jau reikėtų... Benas: O buvo jau šešios penkiolika. Mes susirinkom į krūvą ir dairėmės į gatves. O kur obuoliai? Brolis: Kokie? Benas: Žadėjo iškrauti obuolius. Vandalas: Kas žadėjo? Benas: Vadylos. Pauzė Benas: Neprisimenu, kam pirmam atėjo tas nušvitimas. Žinau, kad staiga mes supratome, kur jie iškrovė obuolius – išvertė į skverelį. Plikus, be jokių, bliat, dokumentų, ateities, pinigų, supratimo, kur esame ir ką mums toliau daryti. Brolis: Ką darysim? Vandalas: Žudysim. Sakiau, bliat, žudysim, rūkysim ir valgysim, kurva, dešras. Benas: Apėjom visus skvero pakraščius. Dar neapleido viltis, kad rasim tikruosius obuolius... Vandalas: Nu ką, obuoliukai... Atvykom. Jokių, bliat, kitų neiškrovė. Benas: Maždaug septintą penkiolika mes vėl susirinkom į krūvą. Du policininkai prožektoriais apšviečia lietuvius Benas: Pirmoji pasilenkė moteris, pakėlė nuo žemės grėblį. Paskui ją – ir kiti. Visi paima savo įrankius. Stovi „apsiginklavę“ Benas: Laikas, matyt, stovėjo, nes man vėliau yra tekę skaityti šio įvykio kroniką dienos suvestinių archyvuose. Policininkė: Septynios penkiolika pagal iškvietimą dėl įtariamo vandalizmo atvykę į X parką Barkingo rajone (New Ham, East London), aptikome septynis įtartinai besielgiančius balataodžius asmenis. Robertas gestais paprašė nuleisti tai, ką jie laikė. O būtent – dalgį, grėblius ir kita. Pauzė Policininkė: Septynios penkiolika jis pradėjo artėti ir du kartus pakartojo... Bobis: Padėkite viską ant žemės. Pauzė

9

Bobis: Padėkite viską ant žemės. Bobis lėtai pritūpęs slenka Policininkė: Bobi, kviečiu pastiprinimą. Jie nesupranta... Bobis: Nė velnio. Policininkė: Kviečiu jau, gerai? Bobis: Neskubėk. Bobis gestais rodo padėti ant žemės įrankius Policininkė: Stebėk tą su žirklėm. Bobis: Stebiu. Policininkė: Jis labai keistai žiūri. Bobis: Viskas o.k. Kontroliuoju. Bobis lėtai pritūpęs slenka Policininkė: Sakyk jiems ką nors, netylėk. Jie nesupranta. Bobis: Nė velnio. Policininkė: Sakyk, tegu nusileidžia ir sudeda savo tą šlamštą. Bobis: Liz, jie jau nusileido. Liz: Negirdžiu... Bobis: Jie jau čia. Turime pirmą kontaktą. Liz: Bobi, tu jau per arti. Laikyk atstumą... Bobis: Laikau. Liz: Ir baik juokelius. Bobis: Ramiai. (traukia ženklelį) Pabandysiu pasveikinti. Liz: Kai Robertas priartėjęs maždaug per aštuonias pėdas bandė ištraukti ženklelį, vienas staiga puolė bėgti. Vandalas bėga Bobis: Stot! Liz: Jau spaudžiu. Bobis: Stovėt! Liz: Bobi, kviečiu jau... Bobis: Jau iškviečiau. Liz: Netrukus pabėgo ir antras. Ta pačia kryptimi. Benas bėga Liz: Aš važiuoju. Bobis: Gerai. Tik atsargiai ten, nepersistenk. Liz: Palikusi Robertą parke nubėgau prie mūsų mašinos. Netrukus man teko grįžti – pas Bobį liko rakteliai. Benas: (vejasi Vandalą) Svarbiausia - jo neišleisti. Vandalai, palauk... Vandalo balsas: Atsipisk. Benas: Parke aš supratau, kad čia yra mudviejų dvikovą. Mudviejų ringas ir sparingas ir mums pašalinių nereikia. (šaukia) Niekas nesiveja. Vandalo balsas: Nachui. Benas: Aš pamečiau jį iš akių. Įbėgom į griaunamą namą –ir čia jis kažkur nulindo... Atitrūkom, Vandalai. Eilinį kartą, atrodo... Pauzė Benas: Mums sekasi – tau neatrodo? Pauzė Benas: Žinau, kad tu čia... Vandalo balsas: Ir ką, bliat? Benas: Jis buvo kažkur aukštai. Aš pradėjau ten lipti. (lipa) Ką darysim? Vandalo balsas: Galvoju. Benas: Jis vis dar buvo aukštai. (lipa) Gal, sakau, neprapulsim? Vis tiek ką nors sumąstysim... Vandalo balsas: Daugiau nebelipk, gerai?,. Benas: O kas atsitiko? Vandalo balsas: Nieko. Benas sustoja

10

Benas: Kažkas ten yra? (lipa) Vandalai... Vandalo balsas: Daugiau nebelipk. Benas sustoja Benas: Tai tu tada nusileisk. Vandalas: Kokio, bliat, bybio? Benas: Nu šiaip... Kažkas su juo buvo ne taip. Turėjau pas jį užlipti. O kuriam tu aukšte? Vandalo balsas: Tūkstantis devynioliktam. Benas: Aš rimtai... Vandalo balsas: Atsipisk. Benas: Dar šiek tiek palipau... Vandalo balsas: Benai, bliat, aš nejuokauju. Aš strypą, žinok, turiu. Benas: Kokį strypą? Vandalo balsas: Nemažą. Benas sustoja Benas: Niekas nesiveja. Vandalo balsas: Nachui. Benas: Atitrūkom... Vandalo balsas: Negąsdink. Benas: Vandalai, kas tau yra? Aš tavęs nepažįstu... Vandalo balsas: Už tai aš tave, kurva, pažįstu. Tu gi, bliat, supistas mentas. Aš šimtą metų žinojau... Pauzė Vandalo balsas: Ko dabar nutilai? Bendrauk... Kurva, taip gi norėjai. Benas: Nežinau... Ką tau sakė... Vandalo balsas: Kas man, bliat, sakė? Benas: Kažkas... Vandalo balsas: Man bosas iš karto pasakė: tavo naparnikas – faras. Saugok kaip savo, bliat, seserį. Atsitiks – atsakysi. Pauzė Benas: Klausyk, aš užlipsiu, gerai? Vandalo balsas: Bet, žinok, be paščiados... Vošiu kaip turi būti. Pauzė Vandalo balsas: Nu būna šūdinos dienos. Šiandien kaip tik pasitaikė. Benas bejėgiškai nuslysta į laiptinės kampą Benas: Kas mane išdavė? Vandalo balsas: Tu. Tu, bliat, o kas daugiau? Bent jau kiek aš žinau... Benas: Ir tu su manim vozojaisi? Vandalo balsas: Nu, bliat, o ką man daryti? Atsiuntė farai farą – reikia gražiai aptarnauti. Pauzė Benas: Ir ką dabar? Vandalo balsas: Nu, o ką, bliat? Liepė išvežti – išvežiau. Benas: Ką išvežti? Vandalo balsas: Tave. Benas: Mane išvežti? Vandalo balsas: Nu nachui. Benas: Čia man, bliat, tave liepė sekti... Vandalo balsas: Nu matai, kaip sutapo. Pauzė Vandalo balsas: Pakišo tave, ruseli. O mūsų geriau pamokėjo ir liepė patraukti iš kelio. Džiaukis, kad taip dar – žmoniškai. Galėjo į griovį numesti. Pauzė

11

Vandalo balsas: Mūsų boseliai naparnikai. Kas kad, bliat, tavo su antpečiais – pagonai tik uniforma.... Pauzė Vandalo balsas: Kažkaip labai pritilai. Gyvas dar, bliat? Benas: Uhu... Vandalo balsas: Kaip tau vadylos – pydarai? Dvi torpedas išpiso. Ir vieną dar mentą v pridačiu. Benas: Aš vis tiek juos surasiu. Vandalo balsas: Nu tai ir nuo manęs... Perduok, bliat, dovanų. Benas: Ir tu nuo manęs. Vandalas: Iškart. Kai tik, kurva, pagausiu. Benas: Daugiau jie nesikalbėjo. Benas sėdėjo išbalęs, nugarą atsirėmęs į griaunamo daugiaaukščio vidinės laiptinės kampą. Jautėsi sunaikintas. Tuščias, išgriautas viduj. Nebuvo jokios prasmės – eiti, likti, kalbėti... Galima buvo mirti, bet irgi nebuvo prasmės. Užmiega. Švinta Benas: Ir jeigu ateinantis rytas būtų labiau apsiniaukęs, o Londone taip pasitaiko, Benas, ko gero, ir liktų tame kampe. Paskui jis būtų sugriautas kartu su visu namu... Bet rytas pavyko saulėtas. O jis pabudo sustiręs, visas drebėjo iš šalčio... Jis lėtai atsistojo. Pradėjo lipti aukštyn. Keliskart suriko... Vandalai! Pauzė Benas: Vandalai! Palipo dar porą aukštų ir rado numestą strypą. Šalia jo – kelias nuorūkas. Torpeda jau buvo dingęs. Pauzė Benas: Benas nutarė eiti. Jautė žvėrišką alkį. Toliau jis dar negalvojo - ką darys, kai pavalgys. (valgo) Pavalgė prie supemarketo. Suplojęs devynis svarus, suprato, kad jam liko valgyti dar maždaug pora dienų. Skaičiuoja likusius svarus Benas: Jis nutarė eiti toliau. (eina) Kai žmogų sugriauna iš vidaus, o Beno atveju – susprogdina, jis kurį laiką neturi nei tikslų, nei krypties. Jei ligonis – jis guli, jeigu sveikas, kaip Benas, jis tiesiog kažkur juda. Kažkas jį bandė užkalbinti, gal pasiklausti krypties… Benas atsakė: sorry. Tai buvo vienintelis žodis, kurį jis maždaug žinojo. Dar jis žinojo “yes”, bet šito kol kas neprireikė. Paskui atsirado tikslas. Žmonijos yra pastebėta, kad sužlugdytas žmogus dažniausiai juda į centrą. Taip jie ir atsirado – Niujorkai, Paryžiai, Londonai… Prie sužlugdytų žmonių vėliau prisijungia kiti, bet branduolį kuria žlugenos. Ir Benas staiga išsigando, pajutęs, kad juda ne ten. (sustoja) Žmonijos traukos jutimu supratęs, kad juda išcentriškai. (dairosi) Tai buvo pirma jo mintis po to, kai jis apskaičiavo, kiek jam dar liko valgyti. Benui net teko prisėsti, kad ją ramiai apsvarstytų. Bet, susiradęs suolą, jis jau nebesuprato, ką jis turi mąstyti. Kadangi minties čia nebuvo - tik didelio miesto trauka - megapolio gravitacija. (atsisėda) Bet jis pamažu jau budo. Ėmė lyginti vaizdą su savo žiniom apie Londoną. Čia jam iškilo Big Benas. (atsistoja) Žinojo, kaip jis atrodo – bokštas su dideliu laikrodžiu – matė jį mintyse. Tuo tarpu jo akys matė ketvirtąją Londono zoną. Jis vis dar klaidžiojo ten, kur jį buvo iškrovę. (lipa į medį) Aukštų pastatų čia nebuvo, todėl jis įlipo į medį. (dairosi) Iš pradžių abejojo, ar iš viso čia - Londonas. Pradėjo visur jo ieškoti – kanalizacijos dangčiuose, iškabose, net šiukšlėse… Brangiausiu jo radiniu tapo Londono metro planas. (tyrinėja planą) Big Beno jame nebuvo, bet Benas suprato mastą - tai buvo didelis miestas. Sprendžiant iš viso to mezginio. (užverčia) Dabar jis jau pats nusprendė eiti į švelnų kontaktą. Pasirodo, su tais keliais žodžiais galima buvo paklausti... (gestikuliuoja) Sorry, Big Ben. Yes? Bet jų neužteko suprasti. Praeiviai kažką jam aiškino, net pasišaudavo vesti… Bet, aišku, ne prie Big Beno, o prie kokios nors stotelės – autobusų ar traukinių…

12

Supratęs, kad klausti Big Beno yra, matyt, per anksti, reikia prie jo priartėti… tiek, kad užklaustas žmogus jaustų jį erdvėje, jis nutarė eiti bėgiais, sekdamas savo artėjimą Londono metro schemoje. Dar du ar tris kartus buvo įlipęs į medį. Mintis susirasti Big Beną jį tiesiog apkerėjo. Ieškojo kaip savo pusbrolio, kurį netyčia prisiminė čia netolies apsistojus. Kažkur ties Tauerio tiltu, pasiekęs Londono tirštumą ir pagaliau jį pamatęs, pajuto, kad greitai pareis. (skuba) Žmonių jis daugiau nebematė. Patekęs kur nors į spūstį Benas sau skynėsi kelią nuolat kartodamas… Sorry. Ir laikė iškėlęs ranką, kad pusbrolis jį matytų. Sorry, sorry, big sorry… Kol pagaliau jį priėjo. Nuveda žvilgsnį į viršų Benas: Čia jis staiga suprato, kad pusbrolis yra laikrodis. Sorry… (nuveda žvilgsnį žemyn) Neįgaliotas aiškinti, ką jam toliau daryti. Big Benas muša vidurnaktį Benas: Londono gravitacija jį prisitraukė į centrą. Iš čia jis turėjo kristi į patį megapolio dugną. Nusisuka ir lėtai eina atgal Benas: Nutarė eiti paupiu. Vėl nežinojo, kur eina, ir, jeigu ne ta trauka, būtų sau taip ir pravaikščiojęs, kol baigtųsi jėgos ir svarai. Bet ties Vaterlo tiltu išgirdo pažįstamą kalbą… Valkata: Ale, kurva, co narobylesj… II Valkata: Najebany bylem do chuja… Benas: Sustojo tik paklausyti. Kažkaip pasijuto saugiau, galėdamas juos suprasti… Bet tuo saugumas ir baigėsi… Valkatos nutyla. Grėsmingai žiūri į Beną Benas: Čia jis staiga prisiminė, kuo buvo prieš tapdamas obuoliu – vienas perspektyviausių policijos akademijos savo laidos absolventų, vos ne iškart po studijų mestas į kovą su mafija. Kalbant trumpiau – infiltruotas. Po to – išfiltruotas ir atskleistas, išmestas į šį krantą. Ir tai buvo jo visa profesinė biografija. Valkatos žiūri į Beną Benas: Oras jau buvo įtemptas. Ir Benas staiga pajuto, kaip plūsta adrenalinas. Jis nutarė infiltruotis ir žengė tiesiai prie jų – į patį įtampos centrą. Žengia į Valkatų būrį Benas: Manevras pribloškė priešą. Jo ratas trumpam prasiskleidė, o Benui tik to ir reikėjo. Radęs erdvės įsiskverbti, jis bematant ją užėmė. (atsisėda) Aš - lenkas. Pasakė užtikrintai, nors ir darkyta lenkų. Jam pridėjo drąsos tai, kad jis matė Big Beną. Jie nebebuvo giminės, bet vis dar kažkuo artimi. III Valkata: Pone, čia mokamos vietos. Benas: Neturiu pinigų. III Valkata: Septyni svarai už naktį. Benas: Aš – lenkas… Valkata: O koks, kurva, skirtumas… Būk tu nors portugalas… Benas: Ne portugalas, aš – lenkas. Užtęsdamas šitą turgų norėjau išlošti laiko. Įlist į jų šūdinas smegenis ir pasiimt, ko man reikia, o būtent – įstatymų kodeksą, pagal kurį jie gyvena, bibliją – kuo jie nebetiki ir, svarbiausia – žodyną. Buvo aišku kaip dieną, kad po to reikės kautis… III Valkata: Pone, čia taip negalima… Pirdolink arba mokėk. Benas: Lėtai apžiūrėjau erdvę, ar nėra kokių peilių, kitų pavojingų daiktų… II Valkata: Kurva, girdi tu ar ne? Septyni svarai – tau aišku? Benas: Įvertinau jų galimybes. Barzdočius buvo sunkiausias, kiti du – tik šūdo krūva. Barzdočius: Nesupranti tu? Benas: Aš – lenkas. Valkata: Tai, kurva, tau lenkiškai sakom… III Valkata: Eik tada, kurva, pirdolink… Barzdočius: Ne jau, kurva, atėjo, tai tegu, kurva, moka.

13

Benas: Laukiau, kada jie puls. Visas adrenalinas jau buvo suplūdęs į smegenis ir reikėjo tik starto, neatsargaus kieno judesio… Todėl pakartojau… Aš – lenkas. Tai labiausiai juos siutino. Barzdočius: O man, kurva, kas… Benas: Aš – lenkas. I Valkata: Pone, bet čia yra mokama… Benas: Aš, kurva, lenkas… Barzdočius: Nu kurva… Benas: O tada užgriuvau. Pašokęs užlaužia Barzdočiui sprandą Benas: Jis buvo kaip plastelinas. Aš net išsigandau. Maniau, įsirėšiu į uolą, o pataikiau į šūdą… (kelia už atlapų) Pakėliau ir jis pakilo. Paskui pakilnojau kitus. Jie buvo tuščiaviduriai. (nuleidžia) Rimtai. Kaip kokie, bliat, pliušiniai. Pauzė Benas: Ir taip šūdinai pasijutom. Jie – kad taip šūdinai išlindo jų paslaptis. Aš – kad kišau rankas į tą jų šūdiną paslaptį. (Valkatos lenda į savo dėžės) Bent jau neliko pretenzijų. (susisukęs kampe užmiega) Tik naktį jam pavogė laikrodį. (pašoksta) Kurva, kur laikrodis? III Valkata: Koks? Benas: Laikrodis, kurva… III Valkata: Nu va jis (rodo ir juokiasi). Benas: Tuščiaviduriai juokėsi, rodė jam į Big Beną. Klausiu, kurva, kur laikrodis? Barzdočius: Tai ar tu, kurva, aklas? III Valkata: Pone, čia - mokamos vietos. Centras - pati Akis. Benas: Kas tokia? III Valkata: Pagrindinė. Benas: Viską čia sprendė Akis. Dieną tai buvo Ratas, o naktį – benamių dievas. Benas ištraukia iš dėžės Valkatą. Pasiima dėžę Valkata: Kurva, čia mano dėžė. Benas: Kas, kurva, tavo? Valkata: Dėžė. Benas: Kurva, o tu šaldytuvas? Valkata: Atiduok, kurva, dėžę… Benas: Pažiūrėk, kurva, piešinį. Kur čia tu, kurva, nupieštas? Valkata: Mano dėžė… Benas: Pirdolink. Klausk Akies, jeigu aklas. (lenda į dėžę) Kas užrašyta? Valkata: Kas? Benas: Bosch užrašyta – skaityk. O tu esi, kurva, Zbignievas. Zbignievas: Kurva, o mano guma? Benas: Kokia guma? Zbignievas: Iš burnos. Žinai, kiek ten, kurva, klijuota? Visos skylės užkniedytos… Benas: Bosch užrašyta – tu aklas? Zbignievas: Chlopcai, nu ko jūs tylit?.. Benas: Aš esu Bosch – supratai? O tu esi, kurva, niekas. Zbignievas nusispjauna. Išeina Benas: Jis lengvai adaptavosi. Išsikovojo poziciją. Svarbiausia, jis buvo benamis, bet kol kas dar ne valkata. Ir naktį, kai jo visa gauja eidavo knisti konteinerių, jis likdavo saugoti tilto. Barzdočius: Boš? Benas: (iš dėžės) U? Barzdočius: (išeina) Mes išeinam. Benas: O dieną, kai tie sumigdavo, eidavo savo keliais. Ir netgi ištirpdavo Londone – kaip pusėtinas vietinis… Išskyrus tuos retus atvejus, kada reikėdavo valgyti - už tris su centais

14

svarus susigrūst į save tiek siauraakiško maisto, kad parą arba net dvi galėtų ramiai jį virškinti. Valgo Benas: Tas dienas, kai nevalgė, jis leisdavo dėžėje. Atskutęs Zbignievo gumą pasidarė akutę, nukreiptą į Big Beną. Bet greitai juo nusivylė: ne jis čia buvo svarbiausias, be reikalo tada Benas sudėjo į jį tiek vilčių. Čia viską tvarkė Akis. Todėl jis perstūmė dėžę. Perstumia dėžę. Lenda į ją Benas: Bošas laukdavo sutemų, kai Ratui nustojus suktis, jis staiga susidurdavo akis į Akį su Londonu. Gal jau kas nors išaiškėjo? Primindavo Jai save. Kaip ten tuo mano klausimu, ar kas nors yra sprendžiama? Jo klausimu buvo dirbama. Diena iš dienos ji sukosi, galvodama, kur jį padėti. Kol pagaliau surado… (išlenda, eina) Tą vakarą jis išleido paskutinius svarus. Buvo tiek prisirijęs, kad iki Temzės ėjo pusvalandžiu ilgiau… Barzdočius: Bošai… Visi tavęs ieško. Benas: Kas, kurva, ieško? Barzdočius: Mes. III Valkata: (pribėga) Bošai, kur tu buvai? Benas: Kurva, nu valgiau mieste. Ar jau man nebegalima?.. Zbignievas: Čepačiai užėmė tiltą. Pauzė Benas: Mūsų tiltą? Barzdočius: Tą patį. Benas: Bošas dar nežinojo, kas per velnias – čiapačiai. Bet jeigu užėmė tiltą… Kiek? III Valkata: Mažiausiai penki. Neaišku, kiek palapinėse. Benas: Nesupratau? III Valkata: Va taip… Rimtai įsirengė choleros. Benas: O dėžės? Barzdočius: Išspardytos, Bošai. Zbignievas: Kurva, jie atsiims. Nežino, ant ko užsirovė… Barzdočius: Sakiau, tuoj Bošas ateis, kurva, nuvers jus į upę. Benas: O ką, kurva, jie? Barzdočius: Kurva, nieko. Žiūri karvės akim… Viena dėžė dar gulėjo, tai, kurva, ir tą nuspyrė. Benas: Einam. Tuoj išsiaiškinsim. (ryžtingai eina) Ir mes nuėjom prie tilto. Parodysim, kurva, jiems Griunvaldą. Priėję sustoja. Žiūri Benas: Nežinau, kas jie buvo – indai, pakistaniečiai... Bet trys palapinės stovėjo. O dėžės buvo išmėtytos ir visa tai matė Akis. Zbignievas paėmė akmenį ir metė į palapinę. Iš palapinės išlindo… Vienas, paskui kiti… Iš kitų palapinių… Zbignievas: Septyni. Dar, kurva, nieko… Bijojau, kad bus daugiau. Benas: Aš laukiau, kada užsivesiu. Kol visas adrenalinas sutekės man į galvą ir padarys čia tvarką: nuspręs, kaip jam pasielgti su ta visa įvairove, išspardžiusia mūsų dėžes. Barzdočius: Kurva, parodyk jiems, Bošai. Kiek galėsim – ir mes… Benas: Bet niekas many nesikaupė. Iš pradžių pagalvojau, ar nebus čia kalti siauraakiški ryžiai, ištirpdę adrenaliną, nužudę mažą mongolą arba klasta jį atvertę į karvišką savo tikėjimą. Zbignievas: Kurva, jie atsiims. Nežino, ant ko užsirovė… Benas: Bet įsiklausęs į vidų aš staiga išgirdau tuščio kibiro skambesį. Rimtai, bliat tuščiaviduris. Du mėnesiai po tiltu pavertė mane šūdu… Barzdočius: Vyjebami juos, Bošai. Do chuja. Kad, kurva, žinotų. Benas: Kurva, nieko nebus. Aš vienas, o jų – septyni. III Valkata: Bošai, bet čia Vaterlo… Benas: Ir, kurva - ką? Jų septyni. Dar šviežūs, kaip obuoliai… Zbignievas: Kurva, tai negi jiems leisim savo pilis čia statyti?

15

Benas: O ką, kurva, man patarsi? Eiti – nusižudyti? Paaiškinau jiems manevrą – atsitraukiam ir laukiam, kol jie čia prakirmys. O kai jau prarūgs, sužlegs, prasmirs nuo čepačiškų sulčių – savų myžalų ir šūdo - nuspardysim jų pilis ir vėl atstatysim dėžes. III Valkata: Bet, Bošai, tu prižadi? Benas: Prižadu. Laikinai įsikūrėme po Kleopatros Adata – sfinksų saugomoj prieplaukoj. Tai buvo bloga vieta – vėjuota ir atvira – bet, kaip tyčia, tą vakarą buvo ramu ir sausa. Nepasakytum, kad gruodis… Barzdočius: Bošai, bet, kurva… Benas: Aš prižadu. Tiltą mes atsiimsim. III Valkata: O numanai bent kada? Benas: Kurva, aš kas – Nostradamas? Barzdočius: Bent ant Kalėdų – turėsim?.. Benas: Anksčiau paimsim… III Valkata: Kada? Benas: Nu, kurva, iš kur aš žinau. Iš kur jis galėjo žinoti… Kada užsipildys tas kibiras. Jis netgi priėjo prie liūtžmogio – bronzinės sfinkso figūros - ir perbraukė jam prieš kailį. Dar visai neseniai jis ir pats buvo liūtžmogis – žmogus su žvėries širdimi… Barzdočius: Bošai, bet tu prižadėjai… Benas: Kurva, nu kiek tau kartoti… Barzdočius: Nes šiandien jie, kurva, ant Temzės, o rytoj bus ant Vyslos. Benas: Do chuja jiems tavo Vysla?.. Barzdočius: Nu nesakyk, nesakyk… Benas: Tarp kitko, kur mano laikrodis? Laikrodis, kurva! Karūna… Zbignievas: Kokia dar karūna? Benas: Vytauto. Pauzė III Valkata: Bošai, bet tu neišeik. Mes dar tą tiltą atimsim. Barzdočius: Ir, kurva, vėl ten sėdėsim, nebus čia čiapačių pilių… III Valkata: Tik tu neišeik, gerai?... Benas: Kurva, nu kur aš išeisiu. Neturiu aš kur eiti. Lenda į dėžę Benas: Jis pabudo nuo žingsnių – suprato, kad čia jau sfinksai… Žvėrys pradėjo žymėti užimtą teritoriją – apmyžo visas dėžes. Bošas nusprendė kentėti. Ir būtų iškentęs daugiau, jeigu ne Zbignievo… Zbignievas: Kurva! Benas: Pažadinęs jų žvėriškumą... Trys Anglai spardo dėžes Benas: Bošas gulėjo nugara, atsisukęs į Akį. Akis atrodė rami, lygtai atsiribotų... O jam kažkas kalė į nugarą. Stipriai vanojo, be gailesčio ir Bošas nutarė suktis. Spyrių metu susiriesdavo, o jų tarpuose – vertėsi. Po centimetrą, lėtai... Kol pagaliau apsivertė ir pamatė tą batą – rudą, gerą, odinį... Įstrigusį dėžėje. Bošas jį netgi pastūmė, kad jis lengviau išsilaisvintų. Padėjo jam išsiveržti. Dar net jį palydėjo – pridėjo akis prie skylės. Iškart pastebėjo liūtžmogius – žvėrys gulėjo sargyboje ir buvo basi, su nagais. Tada apsidairė aukščiau. Ten buvo jaunas džentelmenas. Pauzė Benas: Baltas, gerai nusiteikęs, su alaus skardine… Džentelmenas jau matė, kad čia įvyko klaida – Bošas nėra koks valkata ir tik iš bėdos -dėžėje. Be to, jis čia užsibuvo ir jį jau reikėjo išspirti… Norėjo už tai padėkoti ir lįsti lauk, iš to kiauto, kažkaip gal net grįžti namo. Netgi jau prasižiojo, tik dar neišėjo balsas, kai gavo smūgį į veidą. Anglas nuspiria Beną

16

Benas: Dabar jau jį spardė be pauzių – tiksliai, stipriai, metodiškai. Bošas dar kartais įterpdavo… Sorry… Nes jam skaudėjo… Anglas: (spiria) You, bloody Polish! Benas: Sorry… Anglas: (spiria) Fucking aliens! Benas: Sorry… Anglas: (spiria) Speak English you, bastard!.. (spiria) It’s England! Benas: Sorry, sorry… Anglas: (spiria) Shut up! Benas: O veidas jo buvo giedras – vis dar gerai nusiteikęs. Jis netgi prilaikė skardinę: saugojo savo alų… Ir Bošas viltingai žvalgėsi į tą geranorišką veidą, prašydamas jį įsiterpti. Sorry… Anglas: Shut up bloody mouth! Spiria iš visų jėgų Benas: Tik tada jis nutilo: burną užliejo kraujas. Dar pamėgino “sorry”, bet jam išsiputė burbulas. Laimei, po dar vieno spyrio kraujo burbulas sprogo ir jis galėjo įkvėpti. Anglas spiria. Benas karštligiškai įkvepia Benas: Bošas tapo mėsa. Jau nebesidengė rankomis, vien tik žiūrėjo į džentelemeną… Ir, kol neaptemo sąmonė, stengėsi jį įsiminti. Žinojo, kad jį užmuš, vos tik pavyks surasti. Gyvam nudraskys tą ramų, geranorišką veidą ir visa tai darys rankomis. Rankomis ir nagais – kol prisikas iki kaukolės… Anglas spiria. Benas: Jis įsiminė viską – apgamą, lūpų kampus, nosies, akių išsidėstymą... Pasiėmė, ko jam prireiks, ir nėrė į savo gilumą. (užsimerkia) Ten ramiai ėmė laukti. Smūgiu beveik nebejautė: buvo vėl dėžėje. Girdėjo kažką vaitojant, bet negalėjo atskirti, ar čia jis ar kiti... Anglai išeina. Pauzė Benas: Pabudo nuo žvėriško skausmo. Aplinkui vaitojo lenkai – kruvini, sudarkyti... Net akių neatmerkė, kai Bošas pabandė juos judinti. Kurva, gyvi? Pakelia besivoliojantį plastikinį Coca Colos butelį. Geria Benas: Bošas nutarė eiti. Vėl kaip tada, be krypties, bet tikslas dabar buvo aiškus – jokiu būdu nenudvėsti. Eina, griūna, keliasi Benas: Keista, kaip jis tokios būsenos: griūdamas, kartais pašliauždamas, ištinusiu, kruvinu veidu, neužkliūdamas perėjo visą centrinį Londoną. Paryčiais jis jau buvo kažkur už Kings Kroso - šiaurėje. O ten kažkoks slaptas instinktas jį atvedė prie bažnyčios, parodė išlaužtas duris ir įstūmė į vidų. Supratęs, kur atsidūrė, Bošas nuvirto miegoti. Tiesiog – ant altoriaus grindų. Mišioms jį turėjo prikelti. Miega susisukęs į embrioną. Pauzė Benas: Miegojo jis neramiai. Pabusdavo nuo savęs – savo klaikių riksmų. Tada, atsidaręs butelį, palakdavo kaip katė ir vėl padėdavo galvą. Jei būtų įžengęs čia sveikas, būtų iškart pastebėjęs: bažnyčia yra apleista. Bet Bošas nebuvo sveikas. Todėl jis laukė mišių. Pats jau nebeįstengė būti kuo nors sau naudingas. Kiekvieną kartą užmigdamas pasikartodavo veidą. Taip ramiaveidis anglas praeidavo į jo sapną. Ir toliau jį kapojo savo odiniais batais. Jis vargo, o ne miegojo ir laukė, kada jį suras. Tik niekas jo neieškojo. Pauzė Benas: Kai pagaliau tą suprato, miegas tapo gilesnis. Nors anglas toliau jį lankė: pabudęs išspjaudavo kraujo ant rudo altoriaus kilimo. Paskui kaip katė prisilakdavo ir vėl mėgino gyventi. (susisuka į embrioną) Sunkiai būtų atsakęs, kiek parų jau ten guli. Porąkart buvo sutemę, paskui ir vėl prašviesėję, nors gal tie šviesos svyravimai vyko tik jo galvoje. Ar jis kliedėjo? Ko gero. Nes degė ir tuo pačiu šalo. Apetito nebuvo, nors valgė labai seniai. Tik troškulys buvo žvėriškas… Paskui jis išgirdo šnabždesį. (krūpteli) Apsidairė, bet – nieko. Tik - jausmas, kad yra stebimas… Neaiškus baugus šnabždesys

17

Benas: Dar labiau susisuko, užleisdamas tylai erdvę. Tada jau išgirdo aiškiai… Balsas: Bloody Polish. Atsisuka. Pauzė Benas: Aidas keliavo sienomis ir buvo sunku nustatyti, iš kur ateina tas balsas. Todėl jis nustojo kvėpuoti… Balsas: Fucking aliens. Benas: Pasisuko į kairę, supratęs, kad sklinda iš ten… Balsas: Bloody Polish. Benas: Persimetė į dešinę, nes aiškiai ten pasigirdo… Balsas: Fucking aliens. Bloody Polish… Benas: Raitėsi kaip kirmelė, o šnabždesiai keliavo iš vieno galo į kitą… Balsas: Bloody aliens… Fucking Polish... Benas: Pagaliau jam pavyko. Lokalizavo šaltinį ir įsmeigė ten akis. Pauzė Benas: Prie sienos kažkas stovėjo. Pauzė Benas: Sprendžiant iš kontūrų – didelis. Pauzė Benas: Bošas nutarė artintis. Šliaužti, kol bus arti. Ir tada jį apšviesti… (lėtai šliaužia) Pasiruošė žiebtuvėlį… Balsas: Bloody Polish… Benas įžiebia žiebtuvėlį. Šliaužia Balsas: Fucking aliens… Benas įžiebia žiebtuvėlį. Žiūri Benas: Ten nieko nebuvo – tik Kristus. Kabėjo ant savo kryžiaus, su savo medine galva, nusvirusia ant peties. Bošas dar apsidairė. Gerokai aplink save apvedė žiebtuvėlį, bet nieko daugiau neištraukė (užgesina žiebtuvėlį). Balsas: Bloody Polish. Benas įžiebia žiebtuvėlį. Dairosi. Užgesina Balsas: Fucking aliens. Benas: (įžieba žiebtuvėlį, nusvyla pirštus) Vsss… Ugnis užgęsta. Laužiamo medžio garsai. Benas karštligiškai bando įžiebt žiebtuvėlį. Iš trečio karto pavyksta. Virš jo stovi Kristus. Prie rankų dar tebėra išlaužto kryžiaus skersiniai Kristus: That’s all mine! Benas: Sorry… Kristus: (spiria) Get out! Benas: Sorry, sorry… Kristus: (spardo Beną) All mine, fucking alien! Benas: Bošas šliaužė link durų, bet būtų užtrukęs ilgiau, jeigu ne tie mediniai Londono Kristaus spyriai. Sorry, sorry… Kristus: (spiria) Shut up! Benas: Ir Kristus, kitaip nei džentelmenas, nebuvo gerai nusiteikęs: jo veidas plūdo krauju – nuo pat erškėčių vainiko iki lūpų ir smakro. Sorry, sorry… Kristus: (spiria) Get out! Benas išbėga. Lyja Benas: Net atsidūręs lauke, toldamas nuo bažnyčios Bošas tebegirdėjo Londono Kristaus riaumojimą… Kristus: That’s… All… Mine! Benas: (bėga) Aš bėgau nachui – tolyn. Kai prisilieti šūdo, kurio nelabai supranti, tai arba suakmenėji arba varai kuo toliau. Man, atvirai pasakysiu, nebuvo pasirinkimo. Varai, nes tave išvarė ir nelabai net žinai, kokiai teritorijai, plotui galioja tas jo “all mine”. Todėl varai kuo toliau, nuo viso to šūdo - nachui.

18

(bėga) O lijo – kaip užsakytai. Ir dar toks šaltas, ledinis, nulio laipsnių lietus. Nori nenori taip permirkęs grįžti į savo protą. Ir, aišku, labai nustembi, kad tu dar sugebi bėgti, iš viso, kad, kurva, judi, kai ką tik gulėjai paslikas ir jau su Tuo bendravai. Atsimenu, net pagalvojau, o gal čia, bliat, ir stebuklas – išgydė mane piktasis. Metodai – skaudūs, seni, bet pastatė ant kojų… Net pasimeldžiau bėgdamas – porą Sveika Marija… Po to supratau, kad klaida – ne ji gi mane ten gydė. Bet Kristui skirtų maldų, kad būtų tik jam, asmeniškai, kažkaip neatėjo į galvą. Gal ir nebuvo reikalo, nes tuoj aš jį vėl sutikau… Sustoja. Pauzė Benas: Prie parduotuvės konteinerio. Krovikai ten metė jam maistą, o jis stovėjo ir laukė, kada jau bus galima traukti. Irgi, kaip aš, visas peršlapęs, plaukai ilgi, riebaluoti, kraujas nuo veido nuplautas. Pamatė mane. Sustingo. O aš jau buvau sustingęs. Galvojau – vėl prasidėjo... Kristus: That’s all mine! Benas: Siaubas, kaip aš drebėjau. Paskui krovikai išėjo ir jis pakartojo... Kristus: All mine! Benas: O aš kažkaip pagalvojau, ko jis manęs nepuola? Gal nebėra toks užtikrintas, kad čia dar jo teritorija. Ir jeigu dabar, pagalvojau, aš jo nesutvarkysiu, jis mane taip ir persekios, varydamas iš visur ir plėsdamas savo “all mine”. Tada staiga pajutau, kaip grįžta adrenalinas, plūsta į mano smegenis ir viskas tampa man aišku: turiu gerai prisitaikyti ir spirti taip, kad užtektų. Ir jeigu ten nebus medis, aš gal jį ir nuversiu, nu o jei medis – pizdec… Pradėjau lėtai artėti. Kristus: That’s all mine! Benas artėja Kristus: Sorry, but that’s all mine… Benas įsibėgėja Kristus: Sir… Benas spiria į tarpkojį. Kristus nukrenta Benas: Net pajutau, kaip jo kiaušai sulindo atgal į pilvą. Suzvimbė, sutraškėjo... Jis kaukė ant žemės ir raitėsi, o aš negalėjau suprasti, kada jis tapo toks menkas. Tada išgirdau jo aimaną… Kristus: Bliat!.. Už kąąą? Benas: Edi? Pasilenkia Benas: Tu - Edis? Edis: Edis. Benas: Tas pats – iš busiuko? Edis: (skausmingai) Bliat! Benas: Edi… Edis: Eik nachui! Už ką? Benas: Nu o ko tu tylėjai? Edis: Pizdec! Neturėsiu vaikų. Benas: Turėsi, aš savo tau duosiu. Edis: Nachui man tavo reikia… Benas: Kelkis, nebegulėk… Peršalsi kiaušinius. O tada jau – pizdec… Edis: Bliat… Bet už ką? Benas: Nu klaida. Palaikiau kitu asmeniu. Kelia Edį Benas: Matai, jau praeina skausmas. Viskas - bus tų vaikų… Edis: Palauk… O tu – kas? Benas: Aš – Benas. Benas - iš to busiuko. Kur gale ten sėdėjom. Paskui gi dar grėbėm parką… Atsimeni? Edis: Nelabai. Benas: Vandalas, kur žirkles tau atėmė… O aš paskui tave gyniau. Su juo, žinok, menki bajeriai. Edis: O kas tave taip sumaitojo? Benas: Kaip sumautojo? Edis: Žvėriškai.

19

Benas apsičiupinėja veidą. Benas: Labai sudaužytas? Edis: Dar klausia… Benas: Nieko, jau jam nebedaug… Dabar jau iš viso nedaug… Kai atsistojau ant kojų… Nu einam… Edis: Kur? Benas: Pas tave. Imam, ko tau reikėjo… (knisasi konteineryje) Ko čia yra – sumuštiniai… Bliat, kiek čia visko yra. Ir gražiai – celofane. Apsimyžt! Net višta… Nu ir vietą radai čia… Aišku, kad reikia saugot… Susirenka maistą Benas: Viskas. Aš nešiu – tu vesk. Edis: Kur? Benas: Nu namo. Pavalgysim… Edis: Tu, jeigu nori, valgyk. Aš tau viską palieku. Benas: Edi, tu negalvok... Aš – ne banditas... Aš – mentas. Edis: Ne... Prie ko čia banditas... Benas: Rimtai, tu turbūt pagalvojai... Edis: Aš neturiu namų. Pauzė Benas: Ir nereikia namų. Einam, kur tu ten miegi. Pasipliurpsim, paėsim... Edis: Aš miegu laive. Benas: Zajebisčia. Nu tai kokios problemos... Edis: Bet aš ten tik vienas galiu. Pauzė Benas: Aš vos laikiausi ant kojų. Lietus jau man merkė vidurius ir aš norėjau tik vieno – sausai ir saugiai nuvirsti... Vietos mažai, ar ką? Edis: Ne, ten karinis laivas. Pirmojo Pasaulinio. Benas: Iš kur jį gavai? Edis: Aš ten dirbu. Benas: Pirmam Pasauliniam? Edis: Bare. Jis dabar - pramoginis. Benas: Kuo tu ten dirbi? Edis: Junga. Benas: Bare? Edis: Nu, nes baras – laive. Už tai man leidžia gyventi. Benas: O valgykla – tipo čia? Edis: Čia arba ten kokios atliekos... Benas: Ir vienas ten gyveni? Edis: Bet negaliu atsivesti. Iškart ir mane išmestų. Pauzė Benas: O jeigu kur nors aš giliai – kokiam nors variklių skyriuj... Edis: Negaliu, supranti?.. Benas: Man tik reikia ramybės. Porą dienų susikaupti ir viskas – aš išeinu... Edis: Ne, negaliu. Suprask... Benas: Edi... Jis ėmė bėgti... Edi, palauk manęs... Aš be tavęs čia nudvėsiu... (vejasi) Būk tu žmogus, nepalik. Aš giliai ten nulįsiu... Edi... Į patį dugną... Šunsnukis viską girdėjo, bet nėkart neatsigręžė. Bėgo greičiau ir greičiau, o aš vilkausi iš paskos… Žinojau, kad vos jį išleisiu, tas miestas mane pribaigs. (bėga) Išbėgom į Temzės krantinę. Pralėkėm pro Vaterlo, kur stovi čiapačių pilys, ir toliau – krantine… Kol pasimatė laivai ir aš supratau – nepavysiu. Mačiau, kaip jis peršoka tvorą, atsirakina duris ir įsmunka į vidų. O lijo žiauriau ir žiauriau – šaltas ledinis gruodžio nulio laipsnių lietus. Stovėjau prie laivo durų ir kaip boba žliumbiau. Norėjau, kad mane perkeltų į Pirmąjį Pasaulinį, paskirtų į šitą laivą, nesvarbu, ką daryti, kad tik aš būčiau viduj. (daužo į laivo duris) Edi, maldauju, įleisk! Nori, aš atsiklauspiu? Niekada neklūpėjau, bet prieš tave atsiklaupsiu. Edi!.. Ir aš jau klaupiausi, bet jis atidarė duris.

20

Edis: (įleidžia) Tik tyliai būsim, gerai? Tu neknarki? Benas: Edi, aš būsiu... Edis: Šviesa čia yra, bet nedegsim. Nusileisim į dugną... Uždaro duris Benas: Edis mane patalpino laivo torpedų skyriuje. Pats jis gyveno aukščiau ir aš likau dugne vienas. Atsigula. Užsimerkia Benas: Kartais laivą pasupdavo ir čia buvo tokia palaima. Rimtai, bliat, kaip lopšyje. Aš gi net nežinojau, kad tai Kalėdų naktis. O, tiesą sakant, koks skirtumas?.. Kai tu jau nugrimzdęs į Temzę. Torpedoms nėra Kalėdų. Jos laukia, kada iššauti.

II VEIKSMAS Laivo dugnas. Beno riksmas tamsoje. Žingsniai, skubiai besileidžiantys metaliniais laiptais. Įeina Edis. Edis: Kas? Apšviečia Beną prožektoriumi Edis: Benai… Benas: Nieko. Prisiminiau vieną… Asmenį. Edis: Skauda? Benas: Ne, jau geriau. Galiu normaliai įkvėpti. Edis prieina. Atsisėda Edis: Klausyk, jeigu tau jau geriau… Benas: O kaip jums, tarp kitko, ten baigėsi? Parke… Edis: Nieko – paleido. Benas: Kur paleido? Edis: Kur nori. Tik liepė iš parko išeiti. Benas: Ir kur tu ėjai? Edis: Į centrą. Benas: O kiti? Edis: Nežinau. Pauzė Benas: Obuoliai. Obuoliukai… Edis: Tu jau geriau jautiesi? Benas: Sakei, kad tu fizikas? Edis: Fizikas. Benas: O kaip ten Niutonas sakė?.. Įdomiai kažkaip apie obuolius. Jis -anglas? Edis: Niutonas? Jo. Pauzė Benas: Neprisimeni? Edis: Aišku, prisimenu – jis trauką atrado. Benas: Kieno? Edis: Gravitaciją. Žemės. Pauzė Benas: O obuoliai čia prie ko? Edis: Nu tai jis obuolius sekė. Pamatė, kad krentant greitėja. Skiriasi, žodžiu, greitis. Benas: Krentant iš kur? Edis: Nuo obels. Pauzė Benas: Kratė? Ar patys nukrito? Edis: Šito aš nežinau. Reikia žiūrėt biografiją.

21

Benas: Bet tu gi fizikas… Edis: Fizikas. Benas: Ir nežinai, kaip jie krito? Edis: Čia jau ne fizikos reikalas. Atrado dėsnį – ir viskas… Benas: O kaip tada atšokimai? Edis: Kas tokie? Benas: Atšokimai. Jie gi nuo žemės atšoksta. Edis: Žiūrint, kokia ta žemė… Benas: Atšoksta, aš pats mačiau. Edis: Nu ir kas kad atšoksta? Benas: Nu ir vėl tada krenta. Bet nusileidžia jau švelniai. Pauzė Benas: Kaip tau paaiškint – minkštai… Edis: Aš supratau. Benas: Neskausmingai… Edis: O tu jau geriau jautiesi? Pauzė Edis: Man atrodo – geriau. Benas: Nieko… Geriau negu buvo. Edis: Nes, supranti - jau laikas. Pauzė Benas: Baigėsi šventės? Edis: Uhu. Rytoj čia bus pilna žmonių. Benas: Ir čia va – tropedų skyriuj? Edis: Benai, tu prižadėjai… Benas: Bet aš, žinok, neberėksiu… Žinosiu, kad pilna žmonių… Edis: Nu negaliu, suprask. Pauzė Edis: Atnešiu tau kepsnį, gerai? Nori valgyt? Benas: Uhu. Edis: Kečupo reikia? Benas: Gerai. Edis: Bet čia jau bus paskutinis. Susitariam, Benai? Benas: Taip. Edis išeina Benas: Aš žvėriškai jo bijojau. To miesto – kaip giljotinos. Per tą savaitę laive nėkart net neišlindau… Ir net bijojau to kepsnio, jo titulo – paskutinis. Aišku, kad jį suvalgius, kelias vienas – į Londoną. Grįžta Edis su lėkšte Benas: Kas ten dabar – diena? Edis: Sausio antra. Benas: Naktis? Edis: Ne, jau naktis praėjo. Benas: Tai aš galiu iki vakaro? Edis: Bet ne ilgiau. Benas: O.K. Valgo kepsnį Edis: Koks tavo ūgis? Benas: Mano? (nustoja kramtyti) Vienas aštuoni šeši. O ką?.. Edis: Draugai čia domėjosi. Reikia aukšto žmogaus. Pauzė Benas: Turi čia draugų? Edis: Ne draugai… Taip, susiėjom gatvėj. Interesai panašūs. Benas: Fizikai?

22

Edis: Anarchistai. Pauzė Benas: Vienas aštuoni šeši. Edis: O tu iš esmės… Prisidėtum? Benas: Prie ko? Edis: Prie to, ką jie daro. Benas: O ką jie daro? Edis: Anarchiją. Nepripažįsta valstybės. Benas: Anglijos? Edis: Apskritai. Pauzė Benas: Vienas aštuoni šeši. Galiu dar pašokt nemažai. Edis: Ne, pašokt ten negalima. Reikia aukšto žmogaus… Benas: Gal net aštuoni aštuoni – aš seniai matavausi… Edis: Rusę iškeltum? Benas: Kur? Edis: Į viršų, ant ištiestų rankų? Benas: Nu tikriausiai iškelčiau. Žiūrint, kokia ta rusė… Edis: Blondinė. Benas: Bet kiek ji sveria? Edis: Ką aš žinau – nedaug. Pauzė Benas: Kokio ūgio? Edis: Kaip aš. Gal kažkiek ir aukštesnė. Benas: Nenutukusi? Edis: Baik tu. Benas: Papai? Edis: Ką?.. Benas: Dideli? Edis: Nu normalūs… Atrodo. O ką, ar jie sveria? Benas: Sveria. Pauzė Benas: Kaulai dar, aišku, svarbu. Iškėlus reikės laikyti? Edis: O tu rimtai prisidėtum? Benas: Nežinau. Jei iškelsiu. Būčiau sveikas – iškelčiau. Edis: Benai, bet tu – kitoks. Benas: Kuo aš kitoks? Edis: Kitoks. Tu gi - ne anarchistas. Benas: Bet aš aukštas. Edis: Tai kas. Benas: Edi, aš ją iškelsiu. Kertam lažybų, gerai? Edis: Bet tu nežinai, kur ją kelti. Benas: Nežinau. Edis: Nežinai… Benas: O tu, bliat, sumautas fizikas, net nežinai, ar Niutonas kratė tuos savo obuolius… Edis: O man ir nereikia. Benas: O man? Koks man skirtumas , kas ji – pochuistė ar dar kas… Arba aš ją iškelsiu, arba ne. Reikia tikrinti. Pauzė Edis: Aš šiandien susitinku. Jeigu tu ją iškeltum… Benas: Edi, aš ją iškelsiu. Edis: Ji – Olga. Benas: Man jokio skirtumo. Kiek reikės – tiek iškelsiu Edis: Ir gali tekt palaikyti.

23

Benas: Palaikysiu, gerai. Duok man dar vieną kepsnį. Jeigu, aišku, turi… Edis: Su kečupu? Benas: Jo, gerai. Edis išeina Benas: Rimtai, man buvo vis tiek, kur ir kam ją iškelti. Baisiausia buvo išeiti ir vėl atsidurti vienam. Todėl kad ir kas ji būtų – Olga ar Kleopatra - svarbiausia man buvo ją gauti ir būti su žmonėmis. Edis atneša kepsnį Benas: Ačiū. Iš kur tu juos trauki? Edis: Gavau dovanų. Kalėdoms. Benas: Daug? Edis: Apie du šimtus. Vieną baliuką atšaukė. Paskutinę minutę. Benas: (valgo) Gerai čia įsisukai. O dar eini per konteinerius… Edis: Tai kad jau vemt nuo jų verčia. Sapnuoju aš tuos kepsnius. Benas: Jei Edis būtų pasakęs, kad ji yra teroristė ir reikia ką nors susprogdinti, aš vis tiek prisidėčiau. Kad tik nelikčiau vienas. Žmogus yra kvailas padaras, kai jį įvaro į kampą. Kada reikės kelti? Edis: Valgyk. Dar sočiai laiko. Suspėsim. Edis išsineša lėkštę Benas: Tą laiką aš išnaudojau savų galimybių peržiūrai. Atsispaudimai, svoriai, presas ir taip toliau. Radau maždaug pusę savęs – galėjo būti blogiau. Benas daro atsispaudimus. Ties paskutiniu - staugia Benas: Sutemus palikome laivą. Iki Viktorijos parko ėjome apie valandą ir aš negaliu apsakyti, kaip man drebėjo širdis. O jeigu aš jos neiškelsiu? Arba staiga pasirodys, kad man nepakanka ūgio. Edis nebuvo tikras, ar metras aštuoni šeši – būtent tai, ko jiems reikia. Bet du kartus pakartojo, kad kelio atgal nebėra. Edis: Bet, Benai, jau laivas – atia. Kaip ir išplaukė… Benas: Aišku. Aš ėjau ir galvojau, kokia ji galėtų būti. Arba kokios aš norėčiau? Žodžiu, galvoje susikūriau maždaug idealią moterį – siaurą, kietą ir plokščią, įdubusia krūtine... Edis: Palauk čia manęs. Gerai? Benas: Čia - jie? Edis: Einu pasitarsiu. Edis nueina Benas: Ji buvo su vaikinu. Toli, kad aš ją suprasčiau. Be to, ir tamsu – nesimatė. Bet aš vis tiek ją stebėjau, kaip ji juda, kaip kalba (net tembras išduoda svorį). Edis, matyt, jiems kalbėjo, kaip aš ją noriu iškelti, o jie abejojo, ar verta, nes dairėsi į mane. Paskui pradėjo artėti, išėjo į apšviestą taką ir aš supratau, kaip toli ji buvo nuo to idealo. Olga: (ištiesia ranką) Olga. Benas: (pasveikina) Aš supratau. Olga: Karlis – mano vaikinas. Jis – iš Rygos. Benas: Supratau. Olga: Galvojame imti namą. Prisidėsi? Benas: O.K. Olga: Jeigu gerai – tai gerai. Galėsi kartu gyventi. Benas: Super. Aišku, gerai… Olga: Pabandyk. Ar iškelsi? Benas: Dabar? Olga: Nu o kada? Pauzė Benas: O kaip kelti? Olga: Aukštyn. Benas: Taip, bet už ko? Olga: Už ko nori.

24

Benas: Ji išskleidė savo sparnus - leido man įsitverti. Pažastys buvo gilios – tai mažino sukibimą. Sorry, jei kur priliesiu. Olga: Nu jau matau, kad priliesi… Nesutraiškyk svarbiausia. Benas: Dabar tai buvo svarbiausias įvykis mano gyvenime. Nuo vieno šito rovimo priklausė visa ateitis – arba ji bus trumpa, arba aš ją iškelsiu. Karlis: Tai tu ją keli ar ne? Benas: Taip. Olga: Jis kaupiasi, Karli. Pauzė Olga: Tu kaupiesi, ar ne? Benas: O.K. Iškelia Olgą už pažastų. Laiko drebančiom rankom Olga: Gerai iškėlei. Toliau. Benas: Ką toliau? Olga: Nu į viršų. Dėk tą ranką tarp kojų, ko tu bijai – nepastosiu. (deda jo ranką prie tarpkojo) Apimk normaliai – va taip. Ir kelk dabar, kiek gali. Benas iškelia ją aukščiau Olga: Karli, jis gali. Iškėlė… (Benui) Laikyk iki kol negalėsi… Benas: (laiko) Aš jau beveik negalėjau, laikiau ant adrenalino. Bet dar turėjau rezervo… Olga: (stumia jo pirštą) Perdėk pirštą. Nespausk… Benas: Prisiminiau rudą batą ir laikiau ją ant jo – to alkano, žvėriško keršto… Olga: Karli, jis spaudžia man klitorį… Benas: Kol batas paraudonavo ir užsidegęs sprogo. Aaaaaaaaaa… Staugia Olga: (rėkia) Gana! Benas nutyla. Nuleidžia Olgą. Pauzė Olga: Tik tu ten nestauk, gerai? Benas: Taip išėjo. Netyčia… Olga: Jeigu sunku – nuleisk. Bet nestauk… Benas: Supratau. Olga: (liečia tarpkojį) Ir čia man yra jautru. Tu šone pirštą laikyk. Karlis: Išvis ar ten reikia laikyti?.. Olga: Reikia, Karli. Tylėk. Benas: O ką mes darysim? Olga: Namus. Imsim namą po namo ir visiems išdalinsim. Karlis: Ne visiems, Olga. Olga: Visiems. Karlis: Tik anarchistams. Olga: Tai aišku. Kas mūsų namą paims – tas ir yra anarchistas. Automatiškai. Karlis: Nebūtinai. Olga: Karli, nu čia automatiškai… Karlis: Paklausk, ar jis anarchistas? Olga: (Benui) Tu – anarchistas? Benas: Taip. Pauzė Benas: Maždaug jau po valandos šturmavome pirmąjį namą. Ten buvo vienintelis langas, o ir tas pats – aukštai. Už tai jiems manęs ir reikėjo, Ačiū šitiems namams. Visiems, kas juose gulėjo. Olga: Tu atsimeni – ten jautru. Benas: Taip, aš įsidėmėjau. Olga: Įsimink mano kūną. Nėra jis kažkoks ypatingas, bet tau jį reikia žinoti. Karlis: Ar reikia, Olga? Olga: Tylėk. Trys keturi – išskridom. Ir be jokių riksmų. Benas iškelia Olgą

25

Benas: Laikiau, kol ji paėmė langą. Prakrapštė ir atidarė. Reikėjo dar kiek pasistiebti, kad ji įlįstų į vidų. Olgos balsas: Žinokit, aš čia kabu. Nežinau, kur nukrisiu… Karli… Karlis: Ką nors daryk. Olgos balsas: Ką daryt? Karlis: Nežinau. Susigrupuok ir šok. Olgos balsas: Aš nežinau, kur nukrisiu... Karlis: Ant kojų šok… Olgos balsas: Čia tamsu… Karli, krentu… Karlis: Nušok. Jeigu nukrisi – viskas… Bumbteli. Vyrai klausosi, susižvalgo Karlis: Olga, nušokai? Olgos balsas: Tylėk. Eikit prie durų, iš gatvės. Karli, paruoši spyną. Palauk… Prožektorius neveikia. Karlis: Veikė prieš tai… Olgos balsas: Tai prieš tai. Benas: Tai buvo adrenalinas – pačios aukščiausios rūšies. Beveik, kaip tada, prie Vandalo, kai mudu šturmavome mašinas, tik kietesnis. Kiečiausias… Karlis: Olga, vėluojam… Olgos balsas: Tylėk. Nedega. Reikia atšaukti… Karlis: Tai lįsk atgal… Olgos balsas: Per aukštai. Benas: Tą miestą reikėjo išvogti ir išdalinti kitiems. Kiekvieną prieš tai patikrinti, ar jis tikrai anarchistas. Ar jis pakankamai aukštas ir gali iškelti rusę. Olgos balsas: Karli… Karlis: Ką nors daryk. Olgos balsas: Ką daryt? Karlis: Nežinau… Benas: Vėliau sužinosiu (greitai), kad tai vadinasi “skvotas”. Ir mes esam bloody skvoteriai, kokių yra Londone tūkstančiai… Olgos balsas: Veikia prožektorius. Karlis: Kaip? Olgos balsas: Nežinau – pakračiau… Benas: Žodžiu, valkatavimo forma, aišku, aukščiausio lygio – daug aukščiau už dėžes ir netgi čiapačių pilis. (seka Karlį) Kur mes einam? Karlis: Prie durų. Olga atidarys. Benas: O ji moka? Karlis: Išmokiau. Benas: Apėjome visą kvartalą, kol vėl atsidūrėm prie namo. Tik jau iš gatvės pusės. Karlis: Per ilgai ji ten krapštosi. Benas: O kas čia per namas? Karlis: Funeral. (rodo apsitrynusią iškabą) Užrašyta. Benas: Matau. Karlis: Bet neveža. Jau seniai. Benas: Neveža ko?... Karlis: Klientų. Benas: Žodžiu, aš daug nežinojau. Kad Londone yra begalė tokių apleistų namų, kuriuos jie seka, brandina, o jau tada šturmuoja. Tik Londonas yra storas ir jam nusiškt ant mūsų... Olgos balsas: Karli, ruoškis. Karlis: Gerai. Olgos balsas: Laužiu šerdį. Karlis: Gerai. (Benui) Laikyk atsuktuvą. Varžtas… Suksimės greitai…

26

Benas: Aišku. Toliau viskas vyko žaibiškai. Rusė išlaužė spyną ir atidarė duris. Karlis pakeitė šerdį. Karlis: (ištiesia ranką) Atsuktuvą. Benas: Prašau. Olga: Tiko šerdis? Karlis: (įstato) Kaip tik. (Benui) Varžtą… Benas: (paduoda) Aš padaviau varžtą. Olga: Ne per ilgas? Karlis: Gerai. (prisuka) Viskas turim. Olga: Uždarom. Uždaro duris. Užrakina. Karlis: Kaip nusileidai? Olga: Kietai. Karlis: Pamasažuosiu? Olga: Uhu. Apsikabina. Bučiuojasi. Karlis graibo jos užpakalį Karlis: Važiuojam daiktų? Olga: Gerai. Karlis: (Benui) Mes važiuojam daiktų… Olga: Palauk. Aš dar jo nepasveikinau. (apsikabina Beną) Klasiškai tu keli. Žinok, tu dabar – anarchistas. Benas: Aš žinau. Olga: Tai gerai. Jeigu jis žūtų, tu – kitas. Nes tu jau mane žinai. Karlis: Olga, taip nekalbėk… Olga: Karli, čia automatiškai… Karlis: Kas – automatiškai? Olga: Kitas. Karlis: Jeigu aš tipo… Olga: Tai aišku. Karlis: O kodėl aš turėčiau? Olga: Karli, nu čia automatiškai… Kaip tu nesupranti? Karlis: Ar iš viso jam reikia?.. Olga: (Benui) Tau reikia manęs? Benas: Gerai. Olga žiūri įBeną Karlis: Viskas, Olga, važiuojam. (Benui) Neišsirink sau vietos, mes pirmi isirinksim… Olga: (Benui) Ir nepražilk, gerai? Karlis: Nieko seniai čia nebeveža. Olga: Karli, yra dalykų… Karlis: Nėra tų dalykų. Olga: Yra. Karlis: Pasakos. Olga: Pavyzdžiui, Rusijoj… Karlis: Tai Rusijoj, Olga. Čia – Londonas. Olga: Nu ir ką, tipo, Londonas?.. Čia miršta kitaip? Karlis: Kitaip. Olga: Ir, tipo, nieko nelieka? Karlis: Važiuojam – metro uždarys. Pauzė Karlis: Olga, važiuojam. Olga: (eina) O.K. Benas: Ei, o kas čia per namas? Olga: Funeral. Benas: Ką jis reiškia? Karlis: Laidojimo namai.

27

Olga ir Karlis išeina Benas: Tą naktį jie nebegrįžo. Galėjau ramiai sau gyventi, iš viso – ką noriu daryti… Iš laivo torpedų skyriaus buvau pakeltas į “Funeral”. Buvau gyviausias iš tų, kuriems čia teko gulėti. Staugia Grįžta Olga ir Karlis Karlis: Žiūrėk, nepražilo. Olga: Bet staugė. Tu staugei, ar ne? Benas: Šiek tiek. Olga: O ką aš sakiau. Karlis: Ką? Olga: Kad yra tie dalykai. Karli, yra jie… Karlis: Gerai. Olga: Negali žmogus taip išnykti. Kažkas automatiškai lieka… Karlis: Tipo – dvasios? Olga: Tai aišku. Karli, aš čia negyvensiu. Nenoriu aš čia gyventi… Karlis: Nu tai ir negyvensi. Nutarta, Olga… Olga: Nenoriu. Pauzė Karlis: (Benui) Turim subrendusį namą. Olga: Reikia, kad tu iškeltum. Karlis: Prisidėsi? Benas: O.K. Mes nuėjom į Grinvičą ir paėmėm dar vieną namą. Aš vėl ją iškėliau už ten, kur jai labiausiai jautru. Karlis įstatė spyną. Paskui jie ilgai grabinėjosi ir mes ten apsigyvenome. Tai buvo jau tikras namas – su boileriu, elektra… Olga: (greitai nusirenginėja) Aš į dušą. Pirma… Karlis: (greitai nusirenginėja) Kas pirmas nusirengia – laimi. Olga: Aš pirma. Nes aš moteris… Karlis: Čia negalioja. Anarchija. Nuogas bėga į vonią. Olga, su viena klešne ant blauzdos, bando jį aplenkti Olga: Karli, bet taip nesąžininga… Karlis: (uždaro duris) Kas greitesnis, tas – pirmas. (paleidžia vandenį, iš vonios) Ateik, jeigu nori. Olga: Nuskęsk. (atsisuka į Beną) Jis – teisus. Čia anarchija. Karlio balsas: Olga… Olga: Atstok, mes kalbamės. Pauzė Olga: (Benui) Klasiškai tu keli. Tu - lėtas, bet čia – gerai. Karlio balsas: Ką jūs ten kalbatės? Olga: Nieko. (Benui) Tik vėl nuspaudei. Benas: O, sorry… Olga: Nieko. Aš jau įpratau. Karlio balsas: O tu bent prisidengi? Olga: Ne. Pauzė Olga: Karli, čia mano kūnas. Aš aiškinu, kur man jautru. (Benui apie savo nuogumą) Tavęs tai netrikdo? Benas: Ne. Olga: Čia ir yra anarchija. Kai tu sau gali tai leisti. O milijonai - negali. Ką tu klausaisi? Iš muzikos? Benas: Viską klausausi. Olga: Blogai. Reikia klausytis roką. Karlio balsas: Olga, ar tu ateini? Olga: Karli, aš muzika aiškinu.

28

Pauzė Olga: (Benui) Jeigu tu anarchistas – rokas yra automatiškai. Čia jau kaip papų pienas – čiulpi ir viską ten gauni. Karlio balsas: Olga… Olga: Nu koks tu asilas. Karlio balsas: Bet taip negalima… Olga: Ką? (eina į vonią) Ką negalima? Karlis: Rodyti. Olga: O aš į gal dušą ėjau. Tik kažkas mane aplenkė… Uždaro duris, dingsta vonioje Karlio balsas: Rodei jam viską? Olgos balsas: Ką? Karlio balsas: Klausiu, ką rodei? Olgos balsas: Nieko. Benas: Mačiau, kad čia bus sunku. Bet po to, ką ištvėriau… (varto cd diskus) O.K., išgersiu tą roką, kad tik turėčiau stogą… Duše mylisi. Benas klausosi Benas: Be to, man patiko anarchija. Rimtai, aš kažkaip ja užsikrėčiau ir jeigu rokas - jos muzika… Klausosi Olgos dejonių duše Benas: Kodėl jo ir nepaklasius… Olgos ekstazė duše. Benas įdeda į grotuvą pirmą pasitaikiusį diską. Iš vonios išeina Karlis ir Olga. Karlis: Patinka Led Zepai? Benas: Nieko. Jie - vietiniai? Karlis: Patikėk. Abu su Olga rengiasi Benas: O turit ką nors žmoniškesnio? Olga: Kaip žmoniškesnio? Benas: Žmoniško. Bet kad būtų iš Londono. Olga: Nesuprantu, ko tu nori? Karlis: Olga, jis nori popso. Olga: Karli, jis nori roko. (Benui) Rolingų nori? Benas: Iš Londono? Olga: Karli, iš kur jie? Karlis: Iš čia. Bet Rolingų jis nepatemps. Olga: Iš kur tu žinai? Karlis: Matau. Olga: Karli, jis mane iškelia… Karlis: Nu tai čia – masė, Olga. Jis turi masę ir viskas. Uždėk jam Fredį. Olga: Jis – popsas. Karlis: Popsas, bet ant ribos. Olga: (Benui) Nori Fredžio? Benas: Jis – Londone? Olga: Karli, o kur jis? Karlis: Po Rolingais. Olga: (Benui) Žinok, bet Fredis slidus. Jis – tai rokas, tai – ne. Benas: Bet jis iš Londono? Olga: Aišku. Karli, Fredis iš Londono? Karlis: Fredis yra negyvas. Olga: Kaip muzika? Karlis: Kaip žmogus. Olga: O kaip muzika? Karlis: Šlamštas.

29

Pauzė Benas: Fredis man buvo kaip tik. Jis įpūtė man energijos, kažko laukinio ir žvėriško, pastatė mane ant kojų… Olga: Bet tu su juo atsargiai. Jis yra linkęs į popsą. Benas: O popsas – blogai? Olga: Blogai. Popsas, jei tu farsovščikas. Čia jau yra automatiškai…. Benas: Žodžiu, užpildė tą kibirą savo beprotiška muzika. Be to, jis buvo iš Londono, o man ir reikėjo iš Londono. Žmogaus, kuris man dainuotų džentelmenų kalba. Galiu paimt ausinuką? Olga: Tu išeini? Benas: Aha. Olga: O kur tu vis vaikštai? Benas: Šiaip sau. Olga: Į centrą kažkur? Benas: Visur. Olga: Bet tu nedirbi? Benas: Dar ne. Olga: Negalima dirbti. Benas: Žinau. Olga: Nes tu tada dirbi valstybei. O ji yra prieš anarchiją. Ir tu automatiškai – priešas. Benas: Aš nedirbu. Olga: Tu tikras? Benas: Olga, aš nekenčiu Anglijos. Aš ieškau žmogaus, supranti? Olga: Kokio žmogaus? Benas: Pažįstamo. Olga: Tipo - merginos? Benas: Ne. Olga: Tik nebandyk jos čia vestis… Benas: Nes mes sustabdėm, ar ne? Olga: Ką sustabdėm? Benas: Anarchiją. Jokių namų nebelaužiam. Olga: O tau čia blogai? Benas: Zajebisčia. Bet čia ne anarchija, Olga… Olga: Kaip ne anarchija… Benas: Ne. Olga: Kvynų prisiklausei. Fredis - slidus, aš sakiau… Benas: Tai aš galiu ausinuką? Olga: Bet be Fredžio. Benas: Su Fredžiu. Olga: Nori Pink Floidų? Benas: Ne. Olga: Fredžio neduosiu. Benas: Kodėl? Olga: Jis blogai tave veikia. Ir Fredis nėra anarchija... Benas: O man nusišikt, supratai? Olga: Tu jau priklausomas… Benas: Duok. Olga: Kur tu ten vaikštai? Benas: Duok čia. Olga: Tu dirbi, ar ne? Benas: Duok diską. Olga, aš nejuokauju. Olga: Aš jį sulaužysiu. Benas: Ne. (užpuola) Parverčiau ją ant grindų, vos nesulaužiau jai pirštų, bet išsiplėšiau Fredį. Olga: Viskas, tu žūsi. Benas: (išeina) O.K.

30

Olga: Tavęs jau nėra. Benas: (dedasi ausinuką) Girdėjau. Olga: Ir nebandyk čia grįžti. Jau tu automatiškai… Benas: Bai. Olga: (šaukia) Niekada – supratai? Karlis pakeis čia spyną. Benas: (trenkia durimis) Aš buvau žiauriai vienišas. Dabar, kai sugrįžo jėgos, žiauriausiai tai pajutau. Ir Fredis man buvo viskas. Su jo balsu aš užmigdavau, beveik mintinai jį mokėjau, nors nieko nesupratau. Tiek, kiek Olga man išvertė - kad dangus bus visiems ir šis pasaulis bus laisvas. Kad esame čempionai ir aš jo geriausias draugas… Kai šitą išgirsdavau – žliumbdavau. Rimtai, bliat, kaip koks pacanas. (dainuoja) Ooo you are my best friend, ooo you make me live… Jis kalbėjo lyg mano mano vardu, nors tuo pačiu nuo savęs. Aš lyg į priekį žinodavau, ką man Fredis sakys, o jis žinojo, ką aš. Ir vis tiek mums kiekvieną kartą išeidavo taip gerai. Whenever this world is cruel to me, ooo you are my best friend… Gaila, jis buvo miręs – būčiau jį susiradęs. Kokia neteisybė, ar ne? Mano geriausias draugas – Fredis – buvo negyvas, o mūsų didžiausias priešas kažkur čia ramiai gyveno, gal net ėjo į darbą su savo odiniais batais, su tuo, bliat, netrikdomu veidu, ta karpa savo ar apgamu, nors aš per dieną nueidavau gal trisdešimt kilometrų ir niekur jo neradau. Buvau net keliskart Ričmonde – ten toks didelis parkas, kad žvėrys gyvena. Rimtai. Eidavau, kai jau prispirdavo, kai jau daugiau negalėdavau, griūdavau ten ant žolės ir kiek tik galiu atsispausdavau. (daro atsispaudimus) Vienas, septyni, trisdešimt, dar, bliat, galiu… Galiu… (iš paskutiniųjų) Keturiasdešimt… Aaaaa… Staugia Benas:Į Grinvičą negrįžau. Ir kas apskritai ji tokia, kad aiškintų man apie Fredį. Niekas – keliskart iškėliau. Reikėjo iškelti – gerai – būčiau tada neiškėlęs, nežinia, kas man būtų. Bet su Fredžiu ji perlenkė. Be to, ten buvo toks tunelis norint pereiti Temzę. Giliai – po upės dugnu ir aš jo prisibijojau. Šimtas metų tam tuneliui ir dar niekada neįlūžo, bet aš kaskart per jį eidavau, kaip per pavasario ledą – kaip aš bijojau tos upės… Žodžiu, sugrįžau į Funeral. Kažkaip čia buvo ramiau ir niekas manęs nedirgino. Aš, bliat, norėjau moters, o ne stovėt eilėje. Norėjau liesti papus, o ne žiūrėt į juos kabančius. Ooo kaip aš norėjau… Kaip aš norėjau… Jo. Vieta, kad čia, tipo, Funeral, manęs apskritai nejaudino. Užsidėdavau Fredį, o jis gi yra lavonas, nu tai ir aš prisijungdavau – gulėdavom karstuose. O jis dar milijardierius, tai ir karstai milijardiniai – balta patalynė, viskas… Gilūs tokie, kaip lopšiai, pridėta pagalvių, minkšta. Fredis manęs užklausdavo… Fredis: (dainuoja) Is this the real life? Benas: Aš trukteldavau pečiais… (dainuoja) Is this just fantasy? Benas: Tada atsiverdavo stogas. Aš jam – (dainuoja) open your eyes… Ir mudu su juo atsimerkdavom… Kartu: (dainuoja) Look at the skies and seeeee… Benas: O ten žvaigždėta, skaidru, kaip kaime kokiam, o ne Londone. Iššaudavom iš karstų ir per tą atvirą stogą nachui – į atvirą dangų. Goodbye everybody, I’ve got to go – ir skraidyti virš miesto apsižergę gitaras. O Fredis pažįsta Londoną. Žino maždaug, kur bazuojasi tie ramiaveidžiai džentelmenai. Ieškom, bet to vis nėra. Naršom visus rajonus… Paskui jis staiga prityla, tik birbina gitara, nukreipęs jos galą į gatvę, kad, tipo, atkreipčiau dėmesį. Priskrendu, o jis šnabžda… Fredis: I see a little silhuetto of a man… Scaramouch, Scaramouch will you do the Fandango? Benas: Tiksliai… Matau, čia – tas. Ir aš jau esu nebe aš, o vienas adrenalinas. Darom, sakau, Fandango, nes aš tuoj, bliat, sprogsiu iš pykčio. Fredis jį tyliai pašaukia. Iš pradžių tik vardu, visaip iškraipydamas balsą… Fredis: Galileo. Galileo. Galileo. Benas: Tas dairosi, kas čia jį šaukia… Fredis vėl… Fredis: Galileo.

31

Benas: O tada jau vardu, bliat, ir pavarde… Fredis: Galileo Figaro. Benas: Ir mudu smingam į žemę. Kartu: Magnificooo! Benas: Galileo jau peršikęs… Galileo: (dainuoja) I’m just a poor boy, nobody loves me… Benas: Tipo, kad jis yra vargšas ir mes ne ant to užsirovėm. O Fredis, nainuolis, ir patiki. Fredis: He’s just a poor boy, from above family… Benas: Nichuja, sakau, Fredi. Aš jį ir grabe pažinčiau. O šunsnukis, matau, dairosi, kur čia jam dėjus į kojas… Galileo: Easy come, easy go, will you let me go? Benas: (dainuoja) Ni-chu-ja. No, we will not let you go. Fredis: Let him go. Benas: Ni-chu-ja. We will not let you go. Galileo: Let me go. Benas: We wil not let you go. Galileo: Let me go. Kartu: We will not let you go. Never, never, never, never… Benas: Ir kaip pisteliu jam gitara – kiek tik turiu jėgos. Tas sucypia… Galileo: Let me gooooo… Benas: Matau – užsimoja ir Fredis. Ir mes tada choru abudu… Kartu: No, no, no, no, no, no, no… Kerta po du smūgius Benas: O tada jau - Fandango. Pilnas, su dviem gitarom ir be jokio, bliat, gailesčio. Galileo: Oh Mama mia, mama mia, mama mia let me go… Benas: Kapojam, gitaros džeržgia, pilnas Fadango Forte… Kraujas tik tyška, liejasi, mes jau su Fredžiu raudoni, o tas iš viso – baloj. Tik staiga aš matau, kad tyška tai, bliat, nuo manęs. Fredi, rėkiu, pažiūrėk, man čia toks įtarimas… O Fredis negirdi – kapoja. Sakau, ar tau neatrodo… Fredi… O jis negirdi. Fredis: (daužo) Oh yeah. Oh yeah. Benas: Ir vis daužo. Įsiutęs labiau už mane. O aš negaliu kvėpuoti. Fredi, man vėl tas burbulas, ar tu, bliat, gali atsisukti?.. Bet kaip jis išgirs, jei tylu – vien tik burbulas pučiasi. (rėkia) Susprogdink jį, nugnybk… Fredi, aš dūstu… Nuplėšk… Man neužtenka ooooo… Karštligiškai įkvėpdamas pabunda Priešais jį stovi Olga Olga: Nereikia tau čia miegoti. Vis tiek… Yra tie dalykai. (apsidairo) O tai dar koks anglas įlįs… Benas: Aš rakinu. Olga: Į tave. Mes apie sielas kalbam. Pauzė Benas: Kas nors atsitiko? Olga: Ne. O kas turėtų? Benas: Kaip Karlis? Olga: Nieko Karlis… Gerai. Pauzė Olga: Tu jam pavydi, ar ne? Benas: Kodėl aš pavydžiu? Olga: Aš klausiu. Bet kokie jūs juokingi – vienas kitam… Automatiškai. Pauzė Olga: Negrįši pas mus? Benas: O ko? Olga: Nes aš čia naktį nebūsiu. Dieną galiu. Kol šviesiau… Pauzė Olga: Klausyk, o tau kas patinka?

32

Benas: Iš muzikos? Olga: Iš žmonių. Tau papai patinka? Benas: Nu taip. Olga: O visa kita ten… Moteris… Tau moteris – kaip? Benas: Gerai. Pauzė Olga: Bet tu neturi dabar nieko? Benas: Ko? Olga: Nu apart manęs? Benas: Kaip ji gerai mane skaitė. Aišku, turint papus, daug įžvalgumo nereikia – jie mato žmogų kiaurai. Kaip jis čia vienas kenčia… O badas yra baisu – burna prisipildo seilių, o smegenys moters kvapo ir tu nevaldai liežuvio, gali tik išspjauti žodžius. Eikš… Gerai? Olga: Kur man eiti? Benas: (glaudžiasi) Ateik. Olga: Ką tu darai? Benas: Olga… Olga: O kas čia bus? Tik be Fredžio, o.k.? Benas: O Fredis dar pats tave kursto… Find me, find me, find me, find… Olga: Aš arba jis – automatiškai… Benas: Aš išjungsiu. Olga: Išmesk. Benas: Somebody toooooooooo… Olga: (stumia nuo savęs) Išmesk Fredį. Benas: Kodėl? Olga: Fredis linkęs… Benas: Žinau. Olga: Ką tu žinai? Benas: Dėl popso… Olga: Fredis – žydras. Jis - pyderas. Benas atšlyja. Pauzė Olga: Užsėdai ant jo, ar ne? Jis užkabina, tai aišku… Bet aš maniau – tu žinai. Žinai, jis tai žydras, tai – ne, o čia yra dar slidžiau. Nes jis tada linkęs į viską. (pajutusi Beno ranką tarp kojų) Ei, ką tu darai, aš dar nieko nenutariau. Ar girdi, nuimk leteną… Ar tu idiotas?.. Skauda. Benas: (spaudžia) Skauda. Turėjo skaudėti. Taip kaip skaudėjo man… Kai ji liežuviu, savo adata, ką tik nudūrė man viską… Sutraiškė mane kaip kirmėlę, mano vidinį ritmą, perrėžė mano stygas… Olga: Idi ty nachui… Snimi… Benas: Todėl aš traiškiau jai tarpkojį. Olga: Otcepisj, bliat, mnie bolno… Benas: Ir kėliau aukštyn už pizdos. Olga: Bolno, pridurok… (verkia) Ai. Benas: Paskui išėjau. Palikau ją… Numeta ją ir išeina. Olga žliumbia, raitosi iš skausmo Olga: (šaukia) Idiot, bliat. Skatina. Benas: Kai grįžau, jos nebuvo. Buvo numestas raktas – ženklas, kad ji nebegrįš. Pakelia raktą. Įsideda į kišenę. Benas: Prie Fredžio daugiau negrįžau. Norėjau sulaužyt jam stuburą, bet palikau – tegu merdi. Pūva, bliat, savo šūduose. Ilsėkis ramybėj, iškrypėli. (uždaro ausinuką) Užtrenkiau karsto dangtį, kad nesmirdėtų man naktį. Numeta ausinuką į kampą Benas: O mes gi taip su juo staugdavom… Ir aš tai norėjau moters, o jis, bliat… Kaip šitaip galima? Vyras į vyrą – nu nachui. Ir čia tik seksas, o.k., o šeima – visa kita… Nu ne šeima, bet santykiai – apsikabint prisiglaust… Vien nuo minties šlykštu, o jie gi visa tai daro…

33

Ir scenos, pavydas – ojej… Pavyzdžiui, aš su Vandalu, aišku, tai neįmanoma, nu bet, tarkim, mes pydarai. Ir barnis namie – dėl ko nors – toks jau konfliktas kaip reikiant. Tai arba aš jį užlaušiu, kol visai neprismaugsiu, arba jis mane kals, kol neišpūsiu burbulo. O prasmė viso šito? Kad vienas kita žaloja? Ką čia, bliat, toleruoti? Ir čia tik nedidelė santrauka viso, ką aš galvojau. Dvi dienas taip pravaikščiojau: valgiau, medžiojau, ėjau, galėjau sutikt ramiaveidį ir ramiai prasilenkti – toks buvau išsiblaškęs. Todėl ir tas šūksnis… Miglė: Benai… Benas: Buvo toks netikėtas. Lyg tai mane užkluptų darant ką nors su vyru. Aš net neatsisukau, gerai, kad ji pasivijo, atsuko mane pati. Miglė: Ei, kūkū… Nepažįsti? Benas atsisuka Miglė: Tu gi Benas? Benas: Aha. Miglė: Kur tu čia vaikštai? Benas: O tu? Miglė: Aš čia gyvenu. Benas: Oho. Mes susitikome Bliumsbury, netoli Rasel Skvero. Tai buvo geras rajonas – ne veltui aš čia medžiojau… Miglė: Kaip įsikūrei? Benas: Gerai. Miglė: Irgi centre? Benas: Jau nebe. Anksčiau centre gyvenau. Pauzė Miglė: Skubi? Benas: Ne. Vaikštinėju. Miglė: O taip lėkei – vos suspėjau. Buvai gal muziejuj? Benas: Kokiam? Miglė: Britų muziejuj. (rodo) Va jis… Benas: O kas ten yra? Miglė: Beveik viskas. Kita dalis – pas mane. Bet tai čia jau kas liko. Juokiasi Benas: Ji jau kvepėjo ne Bulgari. Kažkas ten buvo rimčiau: man net galva nuo jos svaigo… Miglė: Nepyk, jeigu aš užlaikau… Bet man taip gera kalbėti. Savo kalba, supranti… Benas: Ne, man irgi patinka. Aš irgi seniai nekalbėjau. Miglė: Kiek maždaug laiko? Benas: Nuo sausio. Miglė: Tris mėnesius… Benas: Sausio antros. Miglė: O aš nuo tada, kai išlipom. Benas: Visiškai? Miglė: Visiškai. Su Vovere, bet ji šuo. Pauzė Benas: Turi čia šunį? Miglė: Kalė. Greičiau gal ji mane turi. Benas: Kaip suprast? Miglė: Nevermind. Aš kaip tik ją vedžiosiu. Nori kartu? Benas: O.K. Miglė: Jei, aišku, neskubi? Benas: Ne. Nuėjome prie jos namo. Ji pakilo, aš laukiau. Paskui vedžiojome šunį ir ji visą laiką kalbėjo. Prisiminė, kaip čia važiavom… Kaip ji viena išėjo į visą tą įvairovę ir susirado čia darbą – vedžioti tą myžančią kalę – Voverę, labradorę. Toliau ji kalbėjo užuominom, bet aš supratau,

34

kad jos darbas tapo jai kaip ir namais. Dabar jis yra išvažiavęs ir ji labai apsidžiaugtų, jeigu aš niekur neskubu... Miglė: Rimtai, jeigu tik gali. Aš vis tiek nieko neveikiu. Benas: Ar reikia, Migle? Aš purvinas… Miglė: Egle. Aš tau melavau. Dėl viso pikto – apsidraudžiau, Ką aš žinau, kas tu toks… Benas: O tipo - dabar?.. Eglė: Dabar dzin. Noriu kalbėti. Daug. Pauzė Benas: Net jei turėčiau priežastį – rimtą – skubėčiau ar ką… Vis tiek aš eičiau su ja. Eglė: Nori, aš viskio turiu. Viskio ir visko, ko nori… Benas: Nes iki šiol man nesisekė... Eglė: Eik tu sau, kaip smagu. Netikiu, kad kalbu – man net kalambūrai išeina. Benas: Kas tokie? Eglė: Nevermind. Benas: Reikėdavo belstis į laivą, kišti pro langą rusę… Žodžiu, pačiam įsilaužti… Eglė: Nes angliškai aš – kaip debilė – visai savęs neišreiškiu. Nei šarmo, nei humoro – kūnas. Einam ar ne? Benas: O.K. Todėl iki pat jos durų aš šventai netikėjau, kad Londonas mus įsileis. Galvojau, jau bus ką paruošęs – užtrenkęs duris iš vidaus ar dar kokį nors zapadlo. O ji dar, kaip tyčia, kuitėsi, niekaip nerado raktų… Eglė: Easy, Squirel, sit down. (duoda Benui pavadėlį) Palaikyk ją. Benas: O.K. Eglė atrakina duris Eglė: Neišsigąsk, čia daug blizgesio. Benas: Kiek kambarių? Eglė: Penki. Benas: O kiek gyvena? Eglė: Jis vienas. Benas: Staiga ji įjungė šviesą ir aš pamačiau tą prabangą. Vau. Nichuja sibe… Eglė: Tuoj apsiprasi. Benas: Pizdec. Eglė: Aš Squirel vandens tik įpilsiu… Benas: Tai kiek jis uždirba? Eglė: (išeina) Aš tuoj. Benas: (dairosi) Aš jau rimtai buvau tikras, kad čia įvyko klaida. Eglės balsas: Tu alkanas? Benas: Ne, aš valgiau. Eglės balsas: Seefoodą mėgsti? Benas: Ką? Eglė: Arba - geriau tu į dušą, o aš čia paruošiu, o.k.? (grįžta) Tu nebijok, jis negrįš. Gali nebent paskambint. Benas: Aš nebijau. Eglė: Tu sutrikęs. Koks žodis gražus, tiesa? Gražuolis. Benas: Kuris? Eglė: Nevermind. Eik į dušą, gerai? Pauzė Eglė: Benai, jei aš ką nors siūlau… Imk ir viskas, o.k? Arba aš pyksiu. Benas: Aišku. Nusirengia. Lipa į vonią. Užtraukia užuolaidą Benas: Tai buvo kažkas – ne vonia. Net rengtis man buvo baugu – nusiimt savo skudurus, dvokt tarp visų tų kvapų… Eglė: (įeina) Aš užeisiu, gerai? Noriu kalbėt – negaliu… Pauzė

35

Eglė: Tau nieko netrūksta? Benas: Ne. Atsuka vandenį Benas: Ne, čia buvo klaida – būna tokių, pasitaiko… Paskui jas vis tiek ištaiso ir reikia susimokėti. Gal, pavyzdžiui, ramiaveidžiui, kas nors panašaus atsitiko – kas nors išniekino vonią. Nes turi gi būt priežastis, kad taip šaltakraujiškai spardytum, žudytum be jokio pagrindo – pramogai, bliat, malonumui, prasimankštinti prieš miegą… Eglė: Klausyk, aš tavo tą viską įdėsiu, tegu jie skalbiasi. Benas: O tai kaip aš?.. Eglė: Aš duosiu. Neįsitempk – aš turiu. Krausto Beno drabužių kišenes Eglė: O tu piniginės nepametei? Benas: Ne, aš namie laikau. Eglė: Ir dokumentus? Benas: Viską. Eglė meta drabužius skalbti Benas: Nesuvokiau, kam ji tai daro ir kaip planuoja toliau… Aš gi, bliat, buvau nuogas ir ne šiaip sau kad nuogas, kai tu su moterim nuogas arba kur nors pirtyje, bet tavo drabužiai ten kaba. Ne ji juos grūdo į dėžę… Palauk, dar nejunk. Eglė: Kodėl? Benas: O kaip jie išdžiūs? Eglė: Džiovyklėje. Tu ką, manim nepasitiki? Benas: Pasitikiu… Eglė: Aš čia - drąsi. Mes gi išvis nepažįstami. Įjungia skalbyklę Benas: Tada išgirdau, kaip jie sukasi, mirksta skalbyklės būgne ir va tada pirmą kartą aš pajutau tą lengvumą. Kad esu kaip ir niekas, o kartu – kas tik noriu. Kūnas ir smegenys – viskas. Ir jie neprivalo vadintis buvusiu mano vardu, tempti visą tą grūzą, gėdą ir visa kita… Eglė: O tu Benjaminas ar kaip? Ar Benediktas? Benas: Benas. Eglė: Bet čia - trumpinys? Benas: Čia viskas. Eglė: O pavardė? Benas: Ivanovas. Pauzė Eglė: Tai tu – rusas? Benas: Maišytas. Eglė: O tai mama?.. Benas: Mama mirusi. Benas: Aišku, reikėjo tam ruoštis. Nes tavo popieriai čia - įaugę į tavo smegenis, nes ketvirtį amžiaus juos kalė į tavo supistą galvą ir tu negali jų nuplauti paprasto dušo srove. Reikia ilgai ir metodiškai traukti save iš ten. Sakau, aš tiesiog pajutau tą lengvumą ir viskas. Kada nors – perspektyvoje. Eglė: O tėvas? Benas: Mes nebendraujam. Aš kaip ir viskas. Eglė: Ką? Benas: Nu kaip ir jau švarus. Užsuka vandenį. Pauzė Eglė: Tuoj, atnešiu chalatą. Rankšluostį pakabinau. Žalias bus tavo. Benas: Ačiū. Eglė: Triusikų nori? Benas: Kieno? Eglė: Niekieno. Su etikete. Serviruoja stalą. Ateina Benas su chalatu. Pauzė Eglė: (žiūri sustingusi) Nemažas chalatas?

36

Benas trukteli pečiais Eglė: Nes jis nėra koks nors mažas. Taip… Vidutinis anglas. Pauzė Eglė: (šypteli) Taip aš ir gyvenu. Nepagalvok, kad aš skundžiuosi… Benas: Aš negalvoju… Eglė: Ne. Viskas pas mus gerai. Aišku, ne super, bet well… (serviruoja stalą) Pagaliau – kas tas seksas? Čia gi ne vien genitalijos – jį reikia artikuliuoti. Tu sutinki? Benas: Turbūt Eglė: O tau jau per pačią tą fazę sako – I love you, Ugly. Nu ir viskas, atia – lauki, kol jis prisibaigs, o pati kitą kartą… (stato ant stalo viskį) Nevermind, tu geri? Tam viskiui gal šimtas metų. Tu gėrei tokį? Benas: Gal ne. Eglė: Nežinau, gal mažiau. (skaito etiketę) Ir nerašo, svarbiausia… Tau tai - svarbu? Benas: Man – ne… Eglė: Geriam tada, gerai? Įpila. Abu išgeria. Pauzė Eglė: Gyvenu sau ir tiek. Iš principo nieko ir neveikiu. Valgyk krevetes. Benas: O.K. Eglė: Nebijok, jis toli. Kenijoj ar kažkur. Ištisai važinėja. Pauzė Eglė: Kaip tau viskis? Benas: Gerai. Eglė: Žinai, ko čia reikia? Ledo… (eina prie šaldytuvo) Išvis – aš to viskio negeriu. Vyną… Kartais džintoniką. Aš tau ne per daug kalbu, nes tuoj atsiriš – tu stabdyk. Išima ledo, uždaro šaldytuvą. Vėl atidaro Eglė: Pavyzdžiui, tau įdomu, ką aš šiandien veikiau? Uždarinėjau šitą. (švelniai uždaro) Įsivaizduoji, jis sako, kad aš trankau dureles. Pasiūlė čia treniruotis. (grįžta) Turėjai kada reikalų? Benas: Su šaldytuvais? Eglė: Su mašinom. Aišku, brangiom… Benas: Turėjau. Eglė: Ir kaip uždarydavai? Benas: Greitai. Skubėti reikėjo… Eglė: Aišku. (deda į taures ledą) Matai, o pas juos čia - kitaip. Pastebėk, kaip jie skuba, kaip apgalvotai vėluoja, atrodo, iš anksto planavo. Ir taip išdidžiai tą daro, lyg tai čia jau koks žygdarbis. Pauzė Eglė: Nori Bošą parodysiu? Benas: Šaldytuvą? Eglė: Paveikslą. (eina prie sienos) Čia va jis turi kabėti – matai, kur siena šviesesnė. O žinai, kodėl nekaba? (grįžta) Bijo, kad aš pabėgsiu. Benas: Su paveikslu? Eglė: (linkteli) Su Bošu. Benas: Jis, tipo, brangus? Eglė: Patikėk. Bošas – Jeronimas Boschas… Benas: Aš silpnas dailėj… Eglė: Bet santykis… Kaip tau patinka, ar ne? Aš gi jam ne valytoja – mes miegam, kai jis yra. Pauzė Eglė: Nevermind, pasigerkim. Įpilk, o tai aš vis pilstau. Benas išpilsto viskį Eglė: O tu į mane dar nesikreipei. Benas: Dėl ko?

37

Eglė: Iš viso – vardu. Tau ką – jis asocijuojasi? Benas: Ta prasme? Eglė: Ką nors primena? Pauzė Eglė: Kreipkis, jei bus proga: man nuo tos Ugly taip bloga… Jam čia – džioukas, juokinga, angliškas maždaug humoras, o man asmenybė keičiasi. Rimtai – kažkas viduje… Pauzė Eglė: Aišku, per jėgą nereikia. Jeigu nenori… Benas: Egle… Eglė: Ne, dabar tu jau stengiesi. Geriau kada nors – iš eigos. Į sveikatą. Benas: Uhu. Abu išgeria Eglė: Žinai, ko dabar aš noriu?.. O tu prasisgetum chalatą? Benas: Ta prasme? Eglė: Tik viršuj. Pauzė Eglė: Tavo gi super kūnas – ko tu varžaisi? Benas: O.K. Prasisega Eglė: Dar pečius taip apnuogink. Benas: Kaip? Eglė: (prieina) Arba duok – aš pati. (nusmaukia nuo pečių chalatą) Dabar taip sėdėk, gerai? Benas: O kas čia bus? Eglė: Noriu fotkinti. Pirmąkart per tą laiką… Benas: Aš nenoriu… Eglė: Prašau. Porą kadrų ir viskas. Benas: Egle, nereikia… Eglė: O super… Kaip gerai pasakei. Fotografuoja. Daug Benas: Čia jau ne pora kadrų. Eglė: Dar tik vienas – čia dubliai. (fotografuoja) Super, žinok, atrodai. Didelę padarysiu. Benas: Ir kur tu ją dėsi? Eglė: Kabinsiu. Vietoj Bošo įrėminsiu. Benas išplėčia akis Eglė: O, gerai… Super išraiška. Benas: Viskas – stop… Eglė: Tegu mato. Kaip čia jo Ugly linksmai… Benas: Ką tu darai? Eglė: Aš jo nekenčiu. I love you, Ugly. Me too… Benas: (įsiutęs) O už ką tu mane, bliat, trypi? Ką aš tau, bliat, padariau? Pauzė Eglė: Baik tu – aš gi juokauju… Benas: Padėk, bliat, tą daiktą. Eglė: Viskas. Padeda fotokamerą Eglė: O ką tu – ir patikėjai? Benas: Jau, man atrodo, išsiskalbė. Eglė: Aš delicate užstačiau. Benas: Ta prasme? Eglė: Labai švelniai. Ilgiau negu normaliai. Benas susinervinęs įsipila viskio. Išgeria Eglė: Apsikabinam, ką? Taip, be jokių minčių… Pauzė

38

Eglė: Galiu apkabinti? Benas: O.K. Eglė apsižergia jo kelius, atsisėda, apsikabina, prisiglaudžia skruostu Eglė: (tyliai) Mes kitokie negu jie. Tu pastebėjai? Benas: Uhu. Eglė: Nespaudžiu tau kojų? Benas: Ne. Pauzė Eglė: Net veidai – pastebėjai? Ramūs tokie – neišmusi. Sėdi savo tam humore… Pauzė Eglė: Nevermind – tegu sėdi. Mes su tavim – ne blogiau. Pauzė Eglė: Galiu pasakyt “labas rytas”? Benas: Ta prasme? Eglė: Ar galiu? Benas: Tai jau pasakei… Eglė: Dar ne. Pauzė Eglė: Atrodo, toks šūdas, ar ne? Frazė – o taip jos trūksta… Mamos taip, brolio netrūksta… Benas: Broli turi? Eglė: Aha. Pauzė Eglė: Bet tu atsakysi? Benas: Ką? Eglė: Labas rytas. Pauzė Eglė: Jeigu nenori… Benas: O.K. Nors dabar – vakaras… Eglė: Nieko. Pauzė Eglė: Labas rytas. Benas: Labas rytas. Eglė: Egle… Pauzė Benas: Egle… Eglė bučiuoja Beną į lūpas Eglė: Labas rytas. Benas: Labas… Bučiuoja Beną Benas: Niekas dar niekada taip godžiai manęs nebučiavo. Ji mane lyg tai siurbė, lyg tai kad ją troškintų… Eglė: Ką mes čia veikiam, ką? Kodėl mes šitam mieste? Benas: Taip išėjo… Eglė: Kodėl? Aš noriu namo, bet man gėda. Benas: Kokia čia gėda? Eglė: Tokia. Kad nieko man neišėjo. Bučiuoja Benas: Ir nors ji buvo girta, bučiniai buvo tikslūs – ne išplerę, kaip būna - ji aiškiai žinojo, ką daro… Eglė: Žinai Žvėryną? Benas: Tai aišku. Eglė: Aš ten butą turiu. Vieno kambario – mažą. Mama išnuomoti nori, o aš nenoriu. Neleidžiu. Ir negaliu jai paaiškint, kad aš jame gyvenu. Užsimerkiu ir gyvenu. Arba guliu čia lovoje, o iš tikrųjų – ten. O jei išnuomotų – viskas. Kur aš tada gyvensiu? Pauzė

39

Eglė: Labas rytas. Benas: Labas rytas. Eglė: Egle. Pauzė Benas: Egle… Bučiuoja Beną Eglė: Pasigeriam, ką? Benas: Gerai. Eglė: (siekia butelio) Nesikelk, aš įpilsiu… Benas: Arba čia buvo klaida, arba kažkoks, bliat, užmanymas. Laukiau, kada jie įvirs arba nulips nuo sienos ir suriaumos “All mine”. Nu o tada jau - aiškiau… Eglė: Žinai, ką aš čia veikiu? Vaikštau į Britų muziejų. Šiandien tik nebuvau… (pilsto viskį) Nes jo vis nėra… Nevemind. Tu nebuvai ten, ar ne? Benas: Ne, nebuvau… Eglė: Ir nebūk. Ten visas pasaulis suvežtas. Mumijos guli – gal dvidešimt. Faraonai Egipto… O žmonės praeina, pažiūri, žiovauja, nes jau pavargę. Nes visko, bliat, tiek yra daug, nu negali tu apžioti… Ir viskas kažkaip be vertės, nors iš tikrųjų vertinga – išvežk tu tą viską atgal ir bus tau tokia vertė… Mumijos – jos gi karaliai ir ne šiaip ten – Elžbieta, o real valdovai – pasaulio. Nu nežinau – kaip Viktorija, kai rimtesnių jau nebuvo. O guli visai be vertės. Skudurais apvynioti. Man taip prieš jas nepatogu… Ir viskas ant to čia stovi – nebent cigarečių įveši, o apie vertę pamiršk. Neįveši ir viskas. Nepraleidžia per sieną. Neik ten, gerai? Benas: Gerai. Eglė: Prižadėk man. Benas: O.K. Eglė: Nes tu dar turi jėgos. Aš kažkodėl jaučiu, kad tu dar nenugalėtas. Kaip tu išsilaikei? Benas: Nežinau. Negalvojau… Eglė: Ir negalvok, gerai. Jie per tai ir naikina. Benas: Kas tokie? Eglė: Nevermind. Imk savo taurę. Labas… Bučiuoja Beną. Išgeria Eglė: Dieve, kaip gera kalbėti. Koks komfortas, ar ne? Bliat, kaip rytais man reikia ko nors, kas mane suprastų… Be tų visų “Ugly” išpistų, o tada - “labas rytas”. Ir aš galėčiau išnuomoti, mamai nereiktų mokėti. Ypač žiemą, kai šildymas… Benas: Kaip aš ją supratau. Lygtai ji būtų aš, tik graži ir be kiaušų... Eglė: Tu ne alkanas? Benas: Ne. Eglė: Bliat, o aš alkana. Pyktis kažkoks – kaip alkis. Norisi kažko dūžtančio. Tau taip būna? Benas: Uhu. Eglė: Aišku, aš slopinu. Suvalgau ką nors ar išsirėkiu… Bet paskui atsinaujina. Benas: Kaip aš norėjau… Jo. Eiti į Ričmondo parką ir kartu išsirėkti… Kartu ieškoti to pydaro, kuris padarė man burbulą… Eglė: (prisiglaudžia) Suspausk, kad aš nedrebėčiau. Aš tokia alkana… Benas: (suspaudžia glėbyje) Dieve, kaip buvo gera. Ir už ką man atleido – ką aš čia tokio nuveikiau? Prisikentėjau ir tiek. Argi už tai jau atleidžia?.. Eglė: Laužą susikuriam? Benas: Kur? Eglė: Čia – miške. Nes man šalta… Benas: Neišprotėk. Eglė: Man reikia. Pasikuriam židinį, ką? Benas: Tik ji neturėjo malkų. Palauk, o iš ko? Eglė: Kėdė. Tu ją išlaužtum? Benas: O galima? Eglė: Jeigu aš siūlau… Benas: O.K.

40

Laužo kėdę ant kurios sėdėjo. Meta į židinį, užkuria ugnį Benas: Aišku, aš ją suskaldžiau ir mes turėjome laužą… Eglė: Kaip gera, ar ne? Benas: Uhu. Turėjome vienas kitą, kaip nieko dar taip neturėjau… Eglė: Tarp kikto, čia Šou kėdė. Jis pjesės ant jos rašė. Benas: Kas tas šou? Eglė: Komunistas. Laižė Stalinui šikną. Benas: Žydras? Eglė: Tegu dabar dega. Kaip mano seneliai, bliat, Sibire… Benas: Ji, tipo, brangi? Eglė: Patikėk. Tik jau ne mums su tavim… Bučiuoja Beną Eglė: Miegam prie laužo, o.k.? Aš į jo lovą nenoriu. Benas: Tai aš tuo labiau… Eglė: Nereikia. Ugly tegu ten nakvoja, o mes u tavim – miške (bučiuoja). Benas: Ir nors čia buvo ne miškas… Eglė: Dieve, koks tu saldus… Benas: O laužas - tik židiny… Eglė: Tuoj aš pagalvių atnešiu, pledą – po vienu miegosim. (kloja ant grindų) Tik tu nesikelk, gerai… Benas: Žodžiu, beveik nieko tikra, išskyrus ją ir mane… Eglė: Šildyk, kol aš ateisiu. Benas: Bet aš jau buvau kaip ir rojuje. Kur tu eini? Eglė: (eina) Aš tuoj. Benas: Abejoju, ar Dievas, ką nors kietesnio sukūrė… Eglė: (grįžta) Duok man dar bučkį… (įsisiurbia) Uuu… Negaliu atsiplėšti. Benas: Gulkis. Eglė: Aš tik pasiusiosiu. Nusiprausiu, o.k.? Benas: Gal jau ten mano išsiskalbė… Eglė: Ne, tikrai negalėjo. Delicate - tai ilgai. Aš paskui tau parodysiu… Išeina. Pauzė. Prašvinta Benas pabunda Benas: Tik Rojuje - pranašumas, kad ten nėra pagirių. O Londone tu pabundi ir matai, bliat, košmarą – tiesiai prie savo snukio juodą, kaip velnias, nuotaką. Visiškai tau atsidavusią. (veja Squirel) Eik iš čia. Fu! Get out! Pizdink iš čia, pasakiau! Bandai prisišaukti tą tikrąją… Ei, o kur tu dingai? Ir eini jos ieškoti. Po visus penkis kambarius, kad išsivestum į Funeral ir jūs ten įkurtumėt rojų. Su visais “labas rytas” ir ko tik ji dar pageidautų, nes tu jau be jos negali. Galvoje tau vien ji, burnoje dar jos skonis ir tu ją lieti, laikai, ieškai, kol, bliat, atrandi… Sukuniubusią virš klozeto. Ir tai yra tokia laimė, nesvarbu, kad ji vemia, svarbiausia, kad vėl ją turi. Labas rytas, sakai. Delicate, kaip tik tu moki ir niekam dar nesakei. Egle, tai viskas gerai? Eglė: Dink iš čia, supratai? Benas: Ta prasme? Eglė: Atsiknisk. Pauzė Benas: Tu, aišku, nesupranti, galvoji, kad ji dar miega ir nori ją švelniai pažadinti. Delicate perbrauki plaukus… Eglė: (neatsisukdama) Eik namo, pasakiau. Benas: Kur namo?.. Eglė: Kur tik nori. Nuo mano, bliat, vargšės galvos. Benas: Ei, bet kas atsitiko?.. Eglė vemia Benas: Ji neatsako, nes vemia, kiša į burną pirštus… Tau bloga labai, ar ne? Egle… Egle: Ir kuo greičiau. Išsitrauk savo drapanas… Ir eik. Aš labai prašau.

41

Benas: O.K., aš galiu pasivaikščioti… Kol tau bus geriau, ar ne? Prasieisiu su Vovere, ji taip prie manęs atsigulė… Eglė: Eik iš kur atėjai. Ir daugiau čia neslankiok. Tau maža Londone vietos? Benas: Bet dėl ko čia? Kodėl? Man jau, bliat, tvenkėsi ašaros, aš nežinojai, ko imtis… Ką aš ne taip padariau? Eglė: Išeik, aš tavęs maldauju. Man tikrai palengvėtų… Benas: Bet tai nesusiję… Eglė: (užrinka) Get out! Ištiesusi ranką atidaro skalbimo mašinos dureles. Išvirsta Beno drabužiai Benas: (rengiasi) Drabužiai buvo drėgni, bet aš juos vilkausi greitai: nenorėjau čia žliumbti. Bliat, kokie buvo jie sunkūs, koks aš buvau ten prislėgtas… Tuoj, aš kažkaip apsirengsiu ir bėgsiu per visą Londoną… Iki savojo Funeral. Ten yra Coca Colos ir gersiu ją, visą išlaksiu, kol nenuplausiu jos skonio… Eglė: Chalatą įmesk į dėžę. Arba palik – aš pati… Benas: Paskui turėsiu ieškoti, kas ištrintų jos balsą. Roką ar popsą – vis tiek, kad tik aš jos negirdėčiau… Eglė: Nu ir eik jau, o.k.? Kuo tyliau pasistenk. Benas: Ištrinsiu visą šį distriktą iš savo medžioklės plotų. Žodžiu, kažkaip ją užmiršiu… Eglė: Prižadėk man, o.k.? Benas: (viltingai) Ką? Eglė: Kad daugiau čia neslankiosi. Aš noriu būti rami. Pauzė Benas: Kaip aš tą vakarą staugiau. Kažkas net paklibino rankeną. Po to gal perskaitė užrašą, o Funeral – skirta gedėti. Suprato, kad čia taip reikia. III VEIKSMAS Benas: Kai aš girdžiu tą garsą – kalavijus smūgiuojant į skydus – žinau, kad jau Ramiaveidis apsuptas mano žmonių. Ir aš turiu paskubėti, nes mano žmonės įsiutę, mano žmonės pikti, o ypatingai – Fredis. Kiek jau mes kartų jį žudėme, o Ramiaveidis vis gyvas. Kiek, bliat, gitarų suskladyta į tą jo supistą galvą ir kito brangaus inventoriaus – todėl aš turiu skubėti, nes Fredis jį vėl užkapos. Taip jau yra atsitikę, todėl aš sakau žmonėms – neskubėkit žudyti, laukit, kol aš prieisiu. Bet, aišku, adrenalinas… O Fredis dar juos pakursto – parverčia Buddie ant žemės ir volioja purve, rėkia, “tau, kurva, problemos”, spardo all over the place. Nu ir žmonės pasiunta, kadangi minia tai galinga – visas, bliat, stadionas, pakilęs iš savo kėdžių, ir kala visi kalavijais, adrenalinas putoja, o tada uždainuoja, kaip minia tik ir gali… Minia: (dainuoja) We will, we will rock you. Benas: Kad, tipo, tuoj jau rokuosimės, atsirokuosim už viską. O Fredis juos dar pakaitina… Fredis: Yeah. Benas: Diriguoja. Fredis: Do it. Benas: Ir viskas, bliat, būtų super, tik, kad manęs ten nėra. Aš per vėlai sužinojau. Nors jau arti – visai – jau matau stadioną. Fredis dar tempia gumą. Rėkia žmonėms… Fredis: One more time. Benas: Dar taip ištempia ausį, kad, tipo, jam nesigirdi. Dėl manęs - kad aš spėčiau… Žmonės kartoja priedainį, dar ir dar “we will rock you”, o tada aš jau vietoje… Fredis mane pamato, linkteli, taip dar pasistiebia, kaip tie vyrukai koridoje… Ir sėlina prie aukos su tuo mikrofono stovu... Žino, kad man burbulai ir pats aš to negaliu, bet privalau matyti, kaip už mane rokuojasi. O visi įsitempę, laukia jau kulminacijos… Bet Fredis dar kažko delsia – dainuoja iškėlęs stovą, kad jokio čia kraimo nėra, nors, aišku, visi tą supranta, nekyla niekam net klausimo. Dar kažką apie sąskaitas, kad kartais jas reikia suvesti ir taip į mane vis rodo, o muzika kyla, banguoja, kaip, kurva, koks potvynis Temzėje… Ir tada, bliat, užlieja - bac į krūtinę tuo stovu… Su ta Kleopatros adata… Matyt, į širdį pataiko, nes kraujas jį visą aptaško

42

ir dar ilgai paskui purškia. Minia, bliat, iš viso paklaiksta, aš staugiu kartu su visais, nes iš tikrųjų gera, kai tavo vieno abyda tampa masiniu reiškiniu – visos Karalystės reikalu. Minia: (dainuoja) We are the champions, my friend… Benas: Publika mane pakelia, neša į vidurį aikštės. Minia: And we’ll keep out fighting – till the end… Benas: Pažiūrėti, kaip viskas atlikta, atpažinti lavoną… Minia: We are the champions. We are the champions… Benas: Kalavijai visų iškelti ir visi taip linguoja į ritmą. Minia: No time for loosers, cause we are the champions… Benas: Viskas teisingai – čia tas. Minia: Of the world. Benas: Ir, bliat, taip gera visiems… Lūzeris guli pasmeigtas, aišku, ne visiškai – vėl paskui prisikels ir viską reikės kartoti… Bet kol Fredis dainuoja – aš galiu pailsėti. Bliat, kaip aš pavargau - šešti jau metai medžioju. Negi taip visą gyvenimą ir klamposiu per Londoną? Ne, jau norėčiau surasti, atsirokuoti ir baigta: kabint ant vinies gitarą. Einam ar pasiliekam? Nes skirstosi jau… Azimai. Azimas: Aš iki galo būnu. Reikia mokėt pralaimėti. Benas: Nu tai o.k. – pralaimėjom. Kaip mokėjom – taip gavom. Azimas: O kur tu skubi? Benas: Aš neskubu. Bet nulis - trys… Azimas: Nesvarbu. Pauzė Benas: Azimas yra babajus. Čia - tas pats kaip čiapačis. Žodžiu, jis iš Pakistano. Turi čia parduotuvę – netoli mano Funeral. Aišku, kokia parduotuvė – off license skylė ir tiek – apsisukt neįmanoma. Bet man patogu, nes arti. O, be to, jis prie bajerio. Kai pirmąkart ten pirkausi, padaviau jam sumokėti – dešra ten, sūris, batonas… O jis taip paima dešrą, žiūri galiojimo laiką ir sako man… Azimas: Out of date. Benas: Paskui apie sūrį tą patį ir juokiasi – dantys geltoni. Bliat, galvoju, babajus – šūdą pardavinėja ir dar patenkintas šaiposi. O, pasirodo, čia – bajeris. Toks babaiškas humoras. Paskui jis pradėjo man siūlyti bilietus į West Hamą. Nes mes prie pat stadiono ir aš jau seniai pastebėjau, kad eina pro mano Funeral minios žmonių su šalikais. Paskui tylu kelias valandas, o tada jau jie grįžta – kaip žemę, bliat, būtų pardavę. Rimtai, tokie prislėgti, kad baisu net žiūrėti. Ir taip kartoja tas apeigas maždaug kas porą savaičių. O futbole aš nestiprus. Daugiau – krepšinyje, formulėj. Aišku, žinojau beisiką – Barselona, Realas. Ir anglų ten – Liverpulis. Mančester United – o.k. Bet West Ham United – sorry. O čia atskira specifika – mokoma pralaimėti. Ir taip jie visą gyvenimą galvas nuleidę ir vaikšto – užprogramuoti lūzeriai. Dar pinigus už tai moka – trisdešimt svarų už kartą. Bet pas Azimą pigiau – nežinau, už kiek gauna, bet atiduoda už dvidešimt. Ir kažkaip susigundžiau. Nes norisi integruotis, turėti ką nors su jais bendro – bent jau dryžuotą šaliką. Nu ir šiaip – pramogų. Kas tie dvidešimt svarų, jeigu tu pasikrautum visai savaitei energijos, medžiotum kaip ant sparnų, o dar, neduok dieve, pagautum – koks tada būtų Fandango. Žodžiu, aš pradėjau vaikščioti, nes kažkodėl įtikėjau, kad va aš pradėsiu vaikščioti ir pradėsim laimėti. Ir nichuja. Pralaimim. Jau trečias iš eilės. Klausyk, Azimai. Azimas: Klausau. Benas: O tu į “Čelsį” už dvidešimt gautum? Arba į “Arsenalą”… Azimas: Bet jie jau žaidė su West Hamu… Benas: Ne su West Hamu – šiaip. Į jų kokias rungtynes. Mane jau nuo West Hamo pykina… Azimas: Tšš. Neužmiršk, kur sėdim. Benas: Nu tarp lūzerių sėdim – ko čia man neužmiršti?.. Azimas: Paskui apie tai, gerai? Benas: Kaip jis bijo tų vietinių – gyvena čia kaip pelė. Prie manęs tai jis liūtas – “out of date, out of date” – o čia jau suraukęs subinę… Nes, logiškai pagalvojus, kodėl mes, fuck, turim kentėti, amžinai pralaimėti. Ką mes įžadus davėm? Negalim už “Čelsį” sirgti?

43

Azimas: Paskui apie tai, gerai? Benas: Bet gautum, ar ne? Azimas: Nemanau. Benas: Šitie gi jau viskas – krenta… Azimas: Dar palauk – neskubėk. Jeigu praloštų Boltonas ar Aston Vila lygiosiom… Benas: So? Ir kas pasikeistų? Azimas: West Hamas liktų. Benas: And so? Dar metus, fuck, kentėti, žiūrėti, kaip jie čia vargsta… Azimas: Paskui apie tai, gerai? Benas: Kas tau čia taip patinka? Šaliko gaila? Azimas: Paskui. Benas: Tu bent girdi, ką jie staugia – “aš amžinai pučiu burbulus… Gražius burbuliukus ore”… Azimas: Tšš. Ne dabar. Benas: Tai apgink. Gal aš klystu, sakyk... Nes man tai čia - lūzerių himnas. Aš suprantu – Liverpulio… “You never walk alone” – tai ten tu jautiesi jėgoj… Kad tave kažkas saugo - jeigu bėda ar kas… O čia, fuck, visi atsistoja ir staugia, kaip pučia burbulus. Nu tai tegu jie juos išpučia ir stovi su tais burbulais – kam dar tie šalikai… Pauzė Benas: Ne, bet tu man paaiškink: kuo blogai yra “Čelsi”? Azimas: Ten visai kita publika. Benas: Visur ji kita – tai aišku. Skiriasi šalikai. Azimas: Viskas skiriasi – požiūris. Benas: Koks dar, shit, požiūris? Azimas: Kitas. Benas: Į kamuolį, fuck? Azimas: Į pasaulį. Benas: Bet jie yra ketvirtoj vietoj – su savo kitokiu požiūriu. O mes su tavim – iškrisim… Azimas: Dar neaišku. Benas: Fuck off. Azimas: Jeigu tik Boltonas gautų… Benas: Klausyk: tu - iš Pakistano. Kas tau tas Boltonas, ką? Jiems čia lopšy jau dainavo – “tu amžinai pūsi burbulus”… Bet mes su tavim - prie ko? Pauzė Benas: Dar būtų babajų klubas – vartininkas babajus, visi žaidėjai… O.K. Toks visas Babay United… Azimas: Kas tie babajai? Benas: Nu jūs. Indija, Pakistanas… Kas ten dar – Bangladešas… Azimas: Čia tu sugalvojai? Benas: Ką? Azimas: Kad mes babajai? Benas: Nu, sorry… Babajus yra babajus. Pauzė Benas: Tu nežinojau? Azimas: Ko? Benas: Kad visi jus vadina… Azimas: Kas tie visi? Benas: Nu mes. Azimas: Bet čia įžeidžianti forma? Benas: Kaip suprasti – įžeidžianti? Azimas: Paniekinimas? Kaip negras… Benas: Nebūtinai… Kodėl? Kodėl aš turiu tave niekinti? Ką tu man padarei? Čia tiesiog… Regionas.

44

Aišku, jūs kitokie, nors aš ir už įvairovę. Bet “Čelsiui” tu jau netiktum. Tu ten nepritaptum, ar ne? Azimas: Aš nenoriu į “Čelsį”… Benas: Taip, bet jeigu norėtum… Norėtum tarp jų ištirpti ir taip, kad tavęs neatskirtų… Tu gi to negali. Azimas: Aš to nenoriu. Benas: Azimai… Aš galimybę tau aiškinu, kurios tu, fuck, neturi. Azimas: Kodėl neturiu? Benas: Todėl. Nes bruožai tave išduoda. Azimas: O kiek jau yra tokių atvejų… Benas: Kokių? Kad babajus ištirptų? Azimas: Pavyzdžiui – Fredis. Benas: Kas? Azimas: Fredis. Faruk Balsara. Benas: Kas tas - Faruk? Azimas: Bicycle - Bicycle race… Arba Radio Gaga. Tu “Kvynus” žinai? Benas: Šiek tiek. Azimas: We are the champions… Benas: Tarkim. Azimas: Invisible man. Benas: Palauk. Aš klausiu, kas tas Farukas, kam tu čia Fredį painioji… Azimas: Nu tai jis ir yra. Benas: Kas jis yra? Azimas: Farukas. Pauzė Benas: Gal tau jau galva out of date? Fredis – iš Londono… Azimas: Ne. Benas: Azimai… Azimas: Čia tau naujiena? Benas: Suprask, yra du dalykai – šventi dalykai ir ne. Kaip tavo Koranas, o.k.? Azimas: Čia - mano religija. Benas: So. Tu juos skyri, ar ne? Azimas: Ką? Benas: Tuos du dalykus. Azimas: Kokius dalykus? Benas: Svarbiausius. Kurių negalima šmeižti ir, shit, visaip iš jų tyčiotis. Azimas: O prie ko čia Koranas? Benas: Nes aš jį irgi turiu. Tu mano koraną mindžioji. Švilpukas, skelbiantis rungtynių pabaigą Azimas: Einam. Dabar jau viskas. Benas: Ne, dabar jau pasėdim. Azimas: Baigėsi mačas. Benas: Super. Dabar mes gaudysim burbulą. Azimas: Kokį burbulą? Benas: Šmeižto. Kurį tu ant Fredžio išputei. Pauzė Benas: Galvojai, aš jo nežinau? Tu taip galvojai, ar ne? Galvojai, paleisiu burbulą – vis tiek jis Fredžio nežino. Fuck, ir tu susimovei, nes aš jį visą žinau ir ne tik Greatest Hits. Pavyzdžiui – Made in Heaven… Ir kad žydras žinojau - nu ir kas jau čia tokio… Azimas: O dėl ko mes nesutariam? Benas: Dėl ko nesutariam, shit? Tu apšaukei žmogų babajum. Azimas: Tai čia įžeidimas? Benas: Čia – šmeižtas. Azimas: Bet čia įžeidžianti forma? Benas: Klausyk, tu nekreipk kalbos. Arba pateik man įrodymus…

45

Azimas: Nu tai įlįsk į Google. Benas: Kokį Google? Azimas: Į Google. Benas: Shit, ir mes ten įlindom. Nuėjom į jo namus ir jis man viską išklojo. O aš jau buvau jį įsiurbęs, kaip piliulę prarijęs – tembrą, tarimą, viską, nes maniau jis - iš Londono... Azimas: Ko tu toks baltas? Benas: Ar ne? Nežinau – kažko pykina. Gal nuo to jūsų kario. Azimas: Nemėgsti kario? Benas: Nepratęs. Baltas labai? Azimas: Nu išbalęs. Benas: Tiesiog… Gal aš - baltas žmogus? Baltas šūdas – taip būna… Ir jeigu net FredžiuiFarukui pavyko nuryti babajų ir tapti kitu žmogumi… O mano spalva – kaip jų. Reikia tik šalinti šūdą, formuoti iš šūdo veidą... Žinok, aš eisiu į “Čelsį”. Pavargau pralaimėti. Azimas: Dar čia niekas neprarasta. Benas: Žinau, jeigu Boltonas gautų… Azimas: O jis ir gaus – pamatysi. Dar du turai. Benas: Žinau. Azimas: Ir Aston Villa buksuoja… Benas: O tau nesinori peršokti? Imti taip ir į “Čelsį” – iškart į ketvirtą vietą… Azimas: Kaip taip – imti… Benas: Lengvai. Iškart Čempionų lyga – visa Europa atsiveria… Azimas: Bet jeigu tu - už West Hamą… Benas: O kas tau už jį liepia sirgti? Azimas: Aš taip pasirinkau. Pauzė Benas: Bet jie niekada nelaimės. Niekada. Azimas: Ir nereikia. Benas: Kaip – nereikia? Azimas: O kam? Benas: Tai ko tu ten vaikštai? Azimas: Dėl futbolo. Man patinka žaidimas. Pauzė Benas: Bet smagu, jei laimi… Azimas: Aišku smagiau. Negu pralaimi… Benas: Grįžti su nuotaika. Azimas: Aišku. Benas: Geri savo alų… Azimas: Aš negeriu. Benas: O.K., savo karį tą valgai – kitas skonis, ar ne? Azimas: Bet man gerai, kaip yra. Pauzė Azimas: Jei laimi – iš viso gerai. Benas: Tai kad retai jie laimi… Azimas: Reikia mokėt pralaimėti. Benas: Žodžiu, pasakiau Azimui, kad su West Hamu baigta. Jeigu jis gautų į Čelsį… Arba į Arsenalą… Tada jis pasiūlė man boksą. Azimas: O.K.? Benas: Ir aš sutikau. Norėjosi pramogų. Sėdėjau Jorko arenoje, kaip eilinis žiūrovas, žiūrėjau, kaip daužo snukius, kaip tyška adrenalinas ir net minties neturėjau, kad būsiu iškviestas į ringą. Mažiukai mažai mane domino: mojavosi savo tais kumščiais, aišku, vikrūs, greiti, bet svorio trūkumas jautėsi. Aš laukiau super sunkaus, kur nesišvaistoma smūgiais, o laukiama savo progos, o tada jau nukaunama. Išėjo pirmi super sunkūs. Gražiai pakovojo, apylygiai, bet nokauto nebuvo – vienas laimėjo taškais. Tada išėjo kiti, jau visiškai supersunkūs, maždaug po toną kiekvienas. Azymas į juos pažiūrėjo. Sako…

46

Azimas: Čia mūsų kaimynas. Benas: Kuris? Azimas: Su raudonais getrais. Jis pas mane apsiperka. Benas: O, tai cool, sakau – sergam. Čia jau rimčiau nei West Hamas. Girdžiu kaip skelbia jų pavardes. Vienas ten – Terry kažkoks… Viljamsas gal, žodžiu - anglas. Bet šito getrai juodi. Laukiam, kol skelbs mūsiškį. O ten gal sunki pavardė, nes diktorius laiko pauzę, matyt, negali ištarti. Bet pagaliau mes išgirstam ir aš negaliu patikėti. Turi programėlę? Azimas: Turėjau. Benas: Ištraukia visą suglamžytą. Atsiverčiu, rankos man dreba, ieškau, kur super sunkūs. Ir randu – o tu fuck! Bliat, negaliu patikėti. Būtų koks Ben Ivanov, galvočiau, kad -sutapimas. Bet ne – su visom galūnėm. Skliaustuose – Lietuva. O snukis -aiškiai kitoks, matau, kad ne Lithuania, nors ir East European. Azimas: Galingas bičas, ar ne? (juokiasi) Ant mano maisto užaugo. Benas: Ant tavo, fuck… Out of date. Azimas: Klausyk, o tu vėl kažkoks baltas. Gerai jautiesi? Benas: Gerai. Azimas: Gal tu nueik – pasitikrink. Gal tau kas su krauju… Benas: Azimai, aš baltas žmogus. Azimas: Bet tu nesveikai… Benas: Relax. Žiūrim, kaip sukovos. Pauzė Benas: Kova nebuvo graži. Svabiausia, aiškiai jautei, kas čia yra šeimininkas. Publika šaukė… Publika: Terry! Vožk jam dešine, griauk jį, mesk iš ringo tą ruskį… Benas: Mes su Azimu tylėjome. Aš tik save pagaudavau, kaip imituoju smūgius, mojuoju sau apie klyną, norėdamas “ruskiui” perduoti savo adrenaliną. Bet jis jo nepanaudoja. Saugo pirštinėm veidą ir praleidžia progas, kai jau galėtų, bliat, smogti ir visus čia užčiaupti. Paskui, apie trečią raundą, jau Teris iš viso nesigina, nes žino, kad smūgio nebus. Jam pakišo, bliat, iškamšą, didelį luitą mėsos, kurį jis turi sumalti. Nu o tribūnos siaučia… Publika: Terry, pribaik tą faršą, versk tą maišą ant ringo… Benas: O man tokia, kurva, gėda ir toks jaučiuosi bejėgis, kad negaliu apsiginti… Kad aš jau laukiu mirties. Jeigu jį čia pribaigtų – tapčiau iš viso lengvas, galėčiau rinktis iš naujo... Bet Teris ima pavargti. Sunku daužyti į maišą, kuris tau neduoda atgal - tik laiko prie veido tas pirštines ir daužosi į virves. Pagaliau kažką prakerta… Referis stabdo kovą, iškelia Terio ranką, visos tribūnos kaukia, o aš jau žinau, ką darysiu… Nors ir super sunkus – aš neleisiu jam teršti savo supisto vardo. Tegu jis čia ir bevertis: ką tik aš pats įsitikinau, koks visiems yra kaifas, kai aš negaliu apsiginti, ir koks iš viso orgazmas, kai aš paplūstų kraujais. Todėl aš jį sunaikinsiu. Atsiimsiu tą Beną - gėdą, kurią jis man daro - ir jo neišgelbės joks referis, nes aš, bliat, pats teisėjausiu, o aš, kaip teisėjas – žiaurus. Susekiau jį be problemų. Pasisukau vakarais apie Azimo oflaisenzą, nusekiau iki namų, nustačiau, kiek ten snukių, kada ten būna tuščiau, kada jis grįžta, išeina… Paskui dar prasilenkiau gatvėje – kad pajusčiau jo svorį. Supratau – neužlaušiu, nes aš jam iki peties. Boksas – ne jo sritis: ringe aš tai pamačiau, bet, deja, ir ne mano. Reikia ieškot pranašumo… Vėl naktimis kankinausi. Vaikščiojau ten nematomas - po Super Sunkaus namus… Stebėjau, kaip jie maitinasi, tuštinasi, poruojasi, o aš jau esu viduje ir tuoj nusimesiu kostiumą – savo nematomą apdarą. Arba nenusimesiu, nes manęs, bliat, nėra. Jis už mane gyvena ir kol neatgausiu paso, tol jį žudysiu nematomas. Tik paskui atsirasiu – pradėsiu iš lėto ryškėti… Išryškėju ir vėl… vėl jie toliau gyvena, o aš ir toliau nematomas. Pradedu iš pradžių… Super Sunkaus žmona: (nėščia žiūri televizorių) Saško? Saško: (valgo, atsidaręs šaldytuvą) U? Saško žmona: Kodėl čia nerodo Kijevo? Saško: Kaip nerodo? Saško žmona: Nu va. Saško paima pultą, paspaudžia – rodo

47

Saško žmona: Kaip tu čia padarei? Saško: Tu mėlyną pultą spaudi. O reikia – šitą. Saško žmona: Kodėl? Saško: Nu taip padaryta – kodėl… Čia gi dekoderis stovi. Saško žmona: Tai šito iš viso nereikia? Saško: (eina prie šaldytuvo) Reikia – kitaip neįjungsi. Bet kanalai su tuo. Skambutis į duris. Saško žmona stojasi Saško: Palauk, aš atidarysiu… Saško žmona: Jau atsistojau. Nueisiu… Saško: Tai aš galėjau ir pats. Saško žmona: Galėjai, bet jau atsistojau… Saško: (pasiveja) Eik, žiūrėk savo Kijevą. Saško žmona: Aš jau einu. Saško: Oksana. Oksana: Ką Oksana… Saško: Relax. Aš būčiau ramiai nuėjęs. Pauzė Saško: Eik – žiūrėk. Nesipykstam… Oksana: O kaip aš, galvoji, viena… Kai tu su savo tais boksais… Saško: Tai ką – man mest dabar viską? Ir vėl į statybas? Oksana: Nemest… Saško: Oksana, davaj nesipykstam… Eik, žiūrėk… Oksana: Man sunku. Saško: Bliat, nu ir ko tu užsivedei? Aš gi jau būčiau nuėjęs… Oksana: Aš iš esmės kalbu. Tu nežinai, ką tai reiškia… Saško: Nu kaip nežinau – aš matau… Oksana: Ką tu matai? Saško: Matau. Galvoji, kad man yra lengva, kai aš matau, kad sunku?.. Oksana: Kiek tu matai, Saško? Visą dieną tam bokse… Saško: O iš ko mes gyvenam? Mes, bliat, badu numirtume. Oksana: Atidaryk, ten laukia… Saško: Bet tu sutinki? Oksana: Nichuja. Saško rakina duris Saško: Ne, jei žinai, iš ko, tai aš - visom keturiom. Oksana… Oksana: Manęs nejaudina. Man pikta, kad niekas nepadeda… Saško: (atidaro) Bet kaip tu įsivaizduoji… Oksana: Aš norėčiau kitaip. Gal kitur net – ne Londone… Tarpdury stovi kaukėtas vyras su beisbolo lazda. Smogia Saško į galvą Oksana: (surinka) Saško. Benas: (rėkia) Kur pasas? Pasas, kurva… Oksana: Koks pasas? Benas: (rėkia) Mano pasas! Kur pasas? Saško: Oksana, tu eik į virtuvę… Oksana: Saško, o koks čia žmogus? Saško: Nežiūrėk čia, gerai? Oksana: O ko jam reikia? Saško: Paklausiu. Oksana, aš išsiaiškinsiu… Benas: (smogia, nuverčia Saško ant grindų, rėkia) Pasą, suka! Kur pasas? Oksana: Saško.. Saško: Man viskas gerai. Nežiūrėk čia, Oksana. Aš maldauju… Oksana: O kas jis? Saško: Tuoj… Matyt, čia klaida… Benas: (rėkia) Suka, kur mano pasas? Saško: Koks tavo pasas?

48

Benas: (smogia) Toks. Oksana: Saško, ko jis nori? Saško: (Oksanai) Išeik. Oksana: Jis kažko nori? Saško: Dink. Oksana, prašau… Oksana: Bet jis mušasi. Jis muša tave, Saško… Saško: Mes jau tuoj išsiaiškinsim. Tuoj mes viską išspręsim. Jis išeis… Benas: Nichuja. Kur mano pasas? Smogia lazda Saško: Oksana, atnešk jam pasą. Oksana: Kokį pasą, Saško? Saško: Duok jam visus pasus. Oksana: Mūsų pasus? Saško: Nesvarbu. Oksana: Saško, o kur jie yra? Saško: Ten jie yra, viršuj… Tik tu nesijaudink. Stalčiuje. Oksana: Spintos stalčiuje? Saško: Taip. Ir tu juos numesk, gerai? Bet pati nesijaudink. Viskas taip ir planuota. Oksana: Kas planuota? Saško: Jau lipk. Nieko jis daug neprašo – tik pasų… Oksana: Bet jie mūsų. Saško: Oksana, daryk, ką jis sako. Oksana: Jis nusikaltėlis? Saško: Ne. Mes su juo taip ir tarėmės. Oksana išeina Saško: (Benui) Prašau, tik ne čia. Prašau… Išsivesk ir užmušk. Tik nežudyk man vaiko. Benas: (rėkia) Nachuj man tavo vaikas. Man reikia paso. Saško: Ji tuoj. (rikteli) Oksana, randi juos? Oksanos balsas: Ieškau. Saško: (Oksanai) Mes jau, žinok, nebesimušam. Jam tik reikia pasų… Benas: Kas tau jį pardavė, suka? Saško: Ką man pardavė? Benas: Pasą. Saško: Kaip tai pardavė? Benas smogia Saško į galvą Saško: O.k., ko tau reikia? Benas: Adreso. Telefonų, bliat, visko… Saško: Aš turiu išsitraukti (drebančiom rankom traukia telefoną)… Oksanos balsas: Aš nerandu, Saško. Saško: Oksana, stalčiuje. Oksanos balsas: Kur? Saško: Po rezonanso nuotrauka. Aš tikrai juos ten dėjau… Benas: (rėkia) Duok telefoną. Saško: Tuoj. Benas: (užsimoja lazda) Telefoną, ožy! Saško: Tuoj… Aš surasiu… Benas: (smogia) Duok čia! Saško numeta jam telefoną Benas: (pakelia) Vardas? Saško: Kieno? Benas: Kur, bliat, pardavė? Saško: Graikas. Benas: Aš klausiu vardo. Saško: Graikas. Taip ten ir įvesta… Oksanos balsas: Saško, aš radau. Jau leidžiuosi.

49

Saško: Nereikia, Oksana. Numesk. Oksanos balsas: Aš atnešiu. Saško: Nereikia. Oksanos balsas: Aš jau vis tiek einu. Saško: (Benui) Tik, prašau, ne prie vaiko… Benas: Vardas? Saško: Mes dar neišrinkom… Benas: (rėkia) Vardas to graiko, bliat. Pydaro… Saško: Nežinau. Nežinojau… Benas: Kiek sumokėjai? Saško: Nedaug. Benas: (užsimoja lazda) Klausiu, bliat, kiek? Saško: Tris šimtus. Oksanos balsas: Saško, aš abudu nešu. Savo ir tavo, ar ne? Benas numeta lazdą. Išbėga. Įeina Oksana Oksana: Kur jis, Saško? Saško: Išėjo. Oksana: Bet dar grįš? Saško: Nežinau. Oksana prieina Oksana: Kaip aš išsigandau. Aš visa ten drebėjau… Saško: Nereikėjo, Oksana… Oksana: Koks tu kruvinas… Saško: Nieko. Čia tik iš nosies… Oksana: Ne tik. Ir iš ausų… Saško: Nežiūrėk. (prispaudžia ją prie savęs) Viskas gerai, Oksana. Oksana: Kaip tu drebi… Saško: Tuoj praeis. Oksana: Aš viršuj taip drebėjau. Nežinojau, kas vyksta… Saško: Viskas gerai. Išėjo (pravirksta). Oksana: (glosto) Nu… Saško… Saško: Tuoj praeis. Oksana: Nereikia verkti. Saško: (kukčioja) Uhu. Oksana: Jis tik piktas žmogus. Blogas labai žmogus. Nusikaltėlis. Saško: Taip. Oksana: Nieko čia tokio – jų būna. Dievas paskui juos sudegina… (glosto Saško) Ir ilgai jie ten dega… staugia tose liepsnose. Už visas savo nuodėmes. Ką tik kam blogo padarė… Saško: Bet tu neišsigandai? Oksana: Ne, aš tik paso ieškojau. Bijojau, kad nesurasiu… Saško: Aš taip dėl vaiko bijojau… Oksana: Nereikėjo, Saško. Saško: Nes man čia yra normalu. Bokse ne taip dar sumala. Oksana: Duok, aš tave nuprausiu. Saško: Tu gi matei, koks aš grįžtu… Oksana: (apžiūrinėja žaizdas) Aišku mačiau. Saško: Koks sutinęs. Oksana: (veda prausti) Tu pas mane kovotojas. Saško: Aš greitai atsistatau. Oksana: O tu girdi normaliai? Nes iš šitos dar bėga. Saško: Stipriai bėga? Oksana: Uhu. Saško: O girdžiu normaliai.

50

Oksana: Gal aš iškviesiu? Saško: Kam? Aš viską girdžiu, Oksana… Abu išeina. Įeina juodu kostiumu apsirengęs Benas Benas: Girdėjau, kad tai - įmanoma. Ir daug žmonių taip gyvena. Bet kad už tris šimtus svarų… Nes, pavyzdžiui, kur dabar dirbu, klube prie Oksfordo gatvės, tiek kainuoja šampanas. Ir net ne butelis – taurė. Aišku, čia kainos - užkeltos, bet vis tiek – kur šampanas, o kur, bliat, žmogus – neteisinga. Nors yra ir brangių, kokių aš dar neįkandu. Pavyzdžiui – dešimt tūkstančių. Čia jau tu būtum pilnai - su įrašais infobazėje ir niekas tavęs neperkąstų. Netgi ir oro uoste. O tas, kurio pasą turi, tavęs su lazda neieškotų, nes tu žinai, kur jo kapas. Jūs maždaug vieno amžiaus, tiek, kad jis yra miręs, bet duomenys jo gyvi. Taip, lyg jis būtų gyvas. Tokių čia yra stebuklų, tiek, kad man jie neįkandami. Be to, man dar per anksti. Reikia dirbti su veidu, nušlifuoti tarimą ir šalinti, šalinti šūdą… Žodžiu, dar yra ką veikti. Laikinai esu Marekas. Oficialiai, aišku, Marjušas, bet mažai, kas jį ištaria. Kai kas dar prisimena Beną, bet ji nedažnai ateina. Gal taip kartą per mėnesį. Tik aš jau ją pamiršau – nebeturiu jos skonio. Be to, ir kvapas ne tas: dabar ji kažkuo kvėpinasi, kas manęs nebeužveda. Žodžiu, eilinė klientė, ateinanti čia palakti. Šeimininkas ją išmetė ir bando užsikabinti. O čia yra tokia įstaiga, kur tokias ir kabina. Daug apnuoginto kūno, nes vyrai, kurie čia renkasi, nelinkę rinktis aklai. Jie įpratę matyti, kam tą šampaną perka. Nors, pavyzdžiui, aš už tą sumą turėjau aklai pasikliauti. Ir man dar skaitau, kad pasisekė, nes pusė velnio tas Marekas. Tiesa, pavardė sudėtinga, bet aš jos beveik nenaudoju. Kartais pasikartoju, kad reikalui esant ištarčiau, bet tik vidiniam naudojimui. Nemanau, kad tas Marekas – jau galutinė stotis. Dirbu apsauginiu. Pradedu - ten p.m., o baigiu - paryčiais. Ji mėgsta, jeigu ateina, priminti tą “labas rytas”. Bet čia jau kada išeina. Kai kaba kam nors ant kaklo – visa iššokta, išlinksminta ir pėdos krypsta į išorę. Ji tada tokia lyriška ir ciniška tuo pačiu. Eglė: Gali man perkąsti lūpą? Benas: Ta prasme? Eglė: Iki kraujo. Benas: Neišprotėk. Eglė: Man reikia. Aš noriu, kad tu paragautum. Benas: O aš nenoriu, o.k.? Eglė: O aš, bliat, tokia alkana. Benas: Ir tada staiga juokiasi. Taip piktai, nemaloniai, kad aš bijau net galvoti, kas ten pas ją viduje. Aišku, kad ten mongolas, bet man yra įtarimas, kad ten yra pats Čingischanas. Tikrai ne žemesnio rango ir jeigu ji būtų vyras… Eglė: Kaip tau mano japonas? Benas: Jis - japonas? Eglė: Aha. Žinai, kas su juo juokingiausia? Benas: Ir vėl, bliat, piktai taip juokiasi, lygtai visus ji čia niekintų. Eglė: Įsivaizduok - baiginėju, o jis tau sako: I lab you. (juokiasi) I lab you, honey, I lab you… (juokiasi) Ir aš, bliat, vos neapsiverkiu, iš juoko net koją sutraukia. Trauk, sakau, savo slieką, I lab you too, bet enough – šiandien jau atsilabinam (juokiasi)… (surimtėja) Ir vis niekaip neužbaigiu. Dovanų jau pripirkusi, vis atrodo – važiuosiu… Va jau tikrai kitą mėnesį… Bilietų kiek jau išmečiau… Benas: Jūsų taksi atvažiavo. Eglė: Jau atvažiavo? Benas: Uhu. Eglė: O tu ir vėl nebesikreipi. Benas: Ta prasme? Eglė: Į mane. Pauzė Eglė: Egle… Negi sunku? Benas: Mem, čia jūsų taksi?

51

Ir vis su kitu išeidavo. Mačiau, kad jau krenta į duobę, į tas, bliat, Londono džiungles, nuo kurių aš pradėjau. Mes su ja lygtai judėjome skirtingomis kryptimis. Eglė: Benai, jis futbolistas. Juodas labai? Benas: Normalus. Eglė: O tu žinai “Arsenalą”? Pauzė Eglė: Žinok, jis kažko man įpylė. Nuo šampano nebūna… Benas: O kas tau yra? Eglė: Aš plaukiu. Tu, jeigi ką, atsiminsi? Iš Arsenalo. Juodas. Benas: Ką – jeigu ką?.. Eglė: Jei negrįšiu. Benas: Tai tu nevažiuok su juo. Eglė: O su kuo man važiuoti? Jis mane išsirinko. Pauzė Eglė: Su kuo man važiuoti, Benai? Benas: Su taksi. Eglė: Nevermind. Tu to nesupranti. Benas: Aš čia daug prisižiūriu. Eglė: Prisižiūri, ar ne? Benas: Patikėk… Eglė: Aš žinau. Ką – aš kokia ypatinga? Pilna tokių, ar ne? Benas: Įvairių čia ateina. Eglė: Aišku, tu čia pamatai. Įsivaizduoju tą vaizdą… Pauzė Eglė: Kaip aš, žinok, plaukiu… Benas: Tai ir plauk sau į lovą. Duosiu taksi pinigų… Eglė: Ne, jis iš “Arsenalo”. Aš turiu pabandyti. Benas: Ką čia bandyti? Eglė: Laimę. Benas: Turiu dar tokią ausinę. Nedidelę – ausyje. Visi galvoja, kad Marekas sprendžia, ko neįleisti. Už tai visi mane gerbia: “Marekai, hey, goodnight”… O iš tikrųjų – ne aš. Yra įtaisyta kamera ir per ją viską sprendžia, o aš tik vykdau nurodymus. Ir aš jau seniai bijojau, kad gali taip atsitikti, nes ji kažkaip nusivalkiojo. Ateidavo vis dažniau ir vis girtesnė išeidavo… Eglė: Labas, Benai. Benas: Hallo. Eglė: Kaip tau einasi? Benas: Ačiū. Eglė: Šiandien aš nusiteikusi… Benas: (ištiesia ranką) Sorry, mem. Jums negalima. Eglė: Ko man negalima? Benas: Sorry. Uždaras vakaras, mem. Pauzė Benas: Ji ne iškart dar suprato, kad čia jau yra rimtai. Galvojo, čia angliškas bajeris… Eglė: Ir kas jame uždaryta? Benas: Mem, paeikit į šalį. Leiskit žmonėms praeiti. Eglė: Nestumdyk manęs. Benas: I’m sorry. Bet jūs užstojate kelią. Pauzė Eglė: Benai, užtenka maivytis. Aš šiandien nenusiteikusi… Benas: Mem, aš jums pasakiau: jūs negalit įeiti. Eglė: Kodėl? Benas: Čia uždaras vakaras. Eglė: Bet tu juokauji, ar ne?

52

Benas nusisuka Eglė: Benai, įleisk, Benas: Negaliu. Eglė: Asile, tau čia tik darbas, o man čia yra gyvenimas… Čia visas mano gyvenimas… Benas: Mem, nenaudokit jėgos. Neverskit manęs panaudoti… Eglė: Leisk man praeiti. Benas: Ne. Pauzė Eglė: Bet dėl ko čia? Kodėl? Ką aš blogai padariau? Benas: Mem, čia tik vienas klubas. Londone jų yra tūkstančiai… Eglė: Atsipisk su ta “mem”. Eglė… Kokia aš tau mem?.. Benas: Prašau, paeikit į šalį. Leiskit praeiti kitiems. Eglė: Bet jiems tai galima?.. Benas: Mem… Jūs čia nepageidaujama. Pauzė Benas: Gal kam nors pasirodys, kad man jau čia buvo saldu, tipo, toks uždelstas kerštas… Bet man čia buvo kančia. Aš tik vykdžiau nurodymą, tai, už ką man čia moka. Važiuok namo. Jau tau laikas… Eglė: Bet aš iš viso… Blaiva. Nori papūsiu? Benas: Iš viso. Aš tą turiu galvoje. Eglė: Ką tu turi?.. Benas: Į Žvėryną. Eglė: Benai, bliat, kas tu man toks? Benas: Čia mano tau patarimas. Eglė: Tu iš viso man – nulis. Pauzė Eglė: O.K., aš tai apgalvosiu. Bet ne dabar, gerai? Aš dabar eisiu į vidų… Benas: Mem, aš jums pasakiau… Eglė: Baik su ta “mem” – aš Eglė… Benas: Apgailestauju, Egle… Tokios klubo taisyklės. Pauzė Eglė: Čia už tą rytą, ar ne? Nu atleisk man, debilei, aš tik išsigandau… Pasijutau tokia “ugly”… Pauzė Eglė: Nori, aš šiandien negersiu, lauksiu, kol viską čia baigsi. Nieko nepakabinsiu. Net nešoksiu, o.k.? O paskui mes išeisim. Kur tu dabar gyveni? Pauzė Eglė: Bent gali atsakyti? Benas: Ką atsakyti? Eglė: Ką klausiu. Benas: Aš negirdėjau klausimo. Eglė: Aš noriu eit su tavim. Pauzė Eglė: Aš taip seniai nekalbėjau. Pochui, kokia kalba, kad tik mane suprastų. Aš net tavęs nekabinčiau, jeigu tu nenorėtum… Benas: Mem… Eglė: Nu, Benai, maldauju… Leisk man įeiti… Benas: Ne. Kaip aš ją supratau. Bliat, kaip aš ją įleisčiau, ant rankų įneščiau į vidų, jeigu ne ta ausinė. Man gi su Edžiu taip buvo, su tuo jo fucking laivu… O čia dar lietus prasidėjo ir ji stovėjo šlapia – viskas, žodžiu, kaip tada ir aš ją taip supratau… Eglė: (stovi merkiama lietaus) Benai… Benas: Aš negaliu. Eglė: Man labai šalta.

53

Benas: Matau. Eglė: Bet aš ten greitai išdžiūčiau. Aš greitai džiūnu… Benas: Žinau. Eglė: Galiu jau įeiti? Benas: Ne. Pauzė Eglė: Čia jau galutinai? Benas: Bijau, kad taip. Nežinau. Eglė: O jeigu po mėnesio? Benas: Ne. Eglė: Net ir po mėnesio? Benas: Niekaip. Eglė: Bet tu čia stovėsi, ar ne? Aš vis tiek pabandyčiau. Gal taip po pusės metų… Pauzė Eglė: Kokia ten muzika, Benai? Benas: Ta prasme? Eglė: Kas dainuoja? Benas: Klausyk, nu turėk tu savigarbos. Eik tu į kitą klubą… Visur tą patį dainuoja… Eglė: Frenkė, ar man jau vaidenasi? Benas: Nežinau, aš jų neskiriu… Eglė niuniuoja Benas: Eik jau, gerai? Eglė: Einu. Benas: Čia gi tik supistas klubas. Ko tu prie jo prilipai? Eglė: Mane čia pažįsta. Benas: Ir kas? Ar, bliat, nuo to tau geriau? Eik, kur tavęs nepažįsta… Eglė: Pavyzdžiui – kur? Benas: Nežinau… Eglė: Baigsis daina ir einu. Niuniuoja Benas: Dabar jau ji buvo baisi. Visi dažai ištekėjo, drabužiai prilipo prie kūno, atsikišo speneliai…Žodžiu, tokia apgailėtina, taip visa be savigarbos… Ir aš jau nesitikėjau, kad ji dar kartą bandytų… Eglė: (staiga veržiasi) Ir ką tu man padarysi? Čia mano namai, supranti? Čia, bliat, mano gyvenimas… Benas: (grumiasi) Tada tu esi lavonas… Eglė: Ką? Tu man grasini?.. Benas: Mem, jei čia jūsų gyvenimas… Eglė: Ir ką tu man padarysi? Benas: Tu, bliat, į jį neįeisi. Niekada, bliat. Eglė: (veržiasi) Praleisk… Benas: (nušveičia ją į balą) Dink iš kur atėjai! Maža tau Londone vietos? Eglė: Čia aš taip sakiau. Benas: O.K. Eglė: (šaukia) Aš taip sakiau… Benas: Galbūt. Eglė: Tu kalbi mano frazėmis… Benas: Mem, aš prašau jus išeiti. Ir daugiau čia neslankioti. Eglė: (šaukia) Tavęs iš viso nėra. Tu esi rinkinys. Iš visokiausių, bliat, frazių. Tu sulipdytas… Benas: (užrinka) Get out. Eglė išeina Benas: Daugiau aš jos nemačiau. Išnyko tame mieste, kaip prieš tai Ramiaveidis. Čia buvo daugybė lygių ir kol aš visus juo pereisiu… Vis tiek viename jis yra… Su savo netrikdomu veidu… Ir aš tą lygį pasieksiu. Nes dėl to čia esu, tik dėl to gyvenu ir kaip suradau metro – dar vieną miestą po Londonu – taip surasiu ir jį. Dabar tame Tjub, tipo, Vamzdyje, aš kaip tik

54

ir medžioju. Einu per visas jo linijas, bet labiausiai šukuoju Circle, District ir Nothern. Kiek mažiau – Bakerloo. Nes jos būtent ten kryžiuojasi – netoli mano prieplaukos, kur tebestovi liūtžmogiai ir aš kažkada gulėjau. Ne išimtis ir kitos – Central ar Picadilly – nes čia yra Vamzdžio arterijos. Victoria – jau mažiau, nors ir ją kartais tikrinu. Iš tikrųjų tai viską tikrinu: jeigu ne miegu, ne dirbu, reiškia, medžioju Vamzdyje. Aišku, per piką – rimčiausiai – tada jau praktiškai dirbi – pilna koncentracija, viskas, nes visas Vamzdis net dūzgia, reikia visur suspėti, kuo daugiau apžiūrėti… O būna tokių valandų, kai beveik atsijungi. Sėdi, knapsi su kitais, pasigarsini Fredį… Bandžiau aš kitų atlikėjų, bet nė vienas nelimpa. Arba jie - ne iš Londono. Robis – kažkur iš Šiaurės, nors jis man ir šiaip per saldus. Bitlai – iš Liverpulio. Bono - iš viso iš Airijos… Aišku, su Fredžiu – slidu, niekada nežinai, ką jis dar ten ištrauks. O.K. – piderastas, babajus – šituos jau aš toleruoju. Nors būtų kas nors man prieš Londoną… Nevermind – toleruoju. Jie, pagaliau, nekalti, kad gimė babajum ar pydaru. Aš irgi šūdu gimiau ir dabar turiu šalinti, žodžiu, prigimtinė kaltė. Bet jeigu dar kas išlįstų, naujas koks Fredžio bajeris, tada jau tikrai – Fandango. Nes prigimtiniai baigėsi, o su kitais aš – be gailesčio. Dar aš taisau savo išraišką. Jau skiriu, jeigu anglas, nes jie iš kitų išsiskiria. Ir aš pagal juos formuojuosi. Žvilgsnį beveik jau suminkštinau, nors kartais dar išlenda vilkas. Bet jau rečiau – nepalygint. Dabar su žandikauliu dirbu: pas juos jis kažkoks kaip įtrauktas, kaip prikastas ar ką… Suveržtas iš vidaus… Man čia - sunkiausia dalis. Nerandu į jį rakto. Kai žiūri, atrodo – paprasta, o pačiam – nichuja. Sukandžiojau visą gleivinę: bandžiau dantimis prikąsti, kad būtų kaip tokios duobutės, kaip pas anglus kad būna, nes pas mane jų nėra. Bet kalba tada keičiasi ir šiaip burnoje vieni randai, žodžiu, neteisingas metodas, reikia ieškoti rakto. Net pradėjau skaityti. Dikensą, Valterį Skotą... Perskaitai vieną skyrių ir iš karto prie veidrodžio – ar kas nors nepasikeitė? Bet, aišku, čia reikia kantrybės, aš ir pats suprantu. Jie gi formavosi šimtmečiais, savo tą veidą tekino, tą, bliat, netrikdomą išraišką, žemindami kitus, apsistatę vergais… Ką čia nuo vieno skyriaus… Už tai dėl vidaus man ramu – ten Karolina dirba. Ir jai net kažkaip malonu mėžti tą mano šūdą. Gal čia dėl jos profesijos – ji interjero dizainerė. Ir aš jai kaip toks projektas, naujas profesinis iššūkis… Tą visą klaikų apstatymą mesti von ir be gailesčio, perdažyti baltai, ryškiai padidinti langus, žodžiu, tą mano landynę padaryti gyvenamą. Iš jos aš gavau ir tą Dikensą, bet, aišku, Dikensas – nulis, prieš tai, ką ji duoda pati. Kaip ji man duoda… Ooo… Ir čia be jokių, bliat, poteksčių, aš kalbu apie požiūrį. Išvis – apie intelektą, kuo ji ir pasižymi. O To mes dar nepriėjome ir aš nenoriu forsuoti. Ji lygtai mane ir augina, ir aš palieku jai spręsti, kada mums imtis veiksmų. Nes aš suprantu, kad seksas jai yra kiek kitaip. Kaip – dar nesuprantu, bet einu jau link to. Ji nori būti tikra, kad aš tikrai supratau, o aš, bliat, per daug jos noriu ir viską tuo gadinu. Karolina: Seksas – mano tema. Galiu kalbėt nesustodama. Bet dauguma žmonių paprasčiausiai poruojasi. Daro fuck – ne daugiau. Benas: Taip… O ką jiems daryti? Karolina: Supranti, čia kaip joga. Galima ją tik kaip mankštą, o galima - kaip filosofiją. Kad visas pakiltum nuo žemės. Tu supranti? Benas: Uhu. Karolina: Čia yra mano seksas. Kai kūnai pakimba ore. Susilieja ir skrenda… Benas: O kaip tada Žemės trauka? Karolina: Niekaip. Ją reikia įveikti. Yra žmonių, kurie valgo, bet yra dar – gurmanai. Benas: Bet kaip tu įveiksi trauką? Karolina: Paprastai – mintimi. Tiesiog – ją realizuoji. Ką padarė Einšteinas – jis tik pažėrė minčių. Arba Kantas, kiti… Leonardas da Vinčis – tada jau lėktuvą išrado. Kaip mintį, kurią dabar turim. Svarbiausia – paskleisti mintį… Benas: Nu o kaip tada Niutonas? Kaip tie jo obuoliai? Karolina: Čia skirting dalykai. Aš apie seksą kalbu. Benas: Nu bet tai gravitacija… Ar seksui ji negalioja?.. Karolina: Ne, trauka egzistuoja. Bet ji tik viena iš traukų. Tarp partnerių – irgi trauka. Benas: Tai čia ir kalbos nėra… Karolina: Ir mums va jos reikia siekti. Taip, kad ji būtų stipresnė negu ta gravitacija.

55

Benas: Bet čia sudėtinga. Karolina: Suprantama. Benas: Treniruotis kiek reikia… Karolina: Ne, čia reikia minties. Atskiro priėjimo. Negalvoti, kad seksas – vien tik fizinė išraiška. Benas: Nu taip, tai ne vien genitalijos – jį reikia artikuliuoti. Karolina: Ką tu turi galvoje? Benas: Nu, galvot, ką kalbi. Kad neįžeistum partnerio. Arba ten jo neprajuokintum… Karolina: Ne apie tai mes kalbam. Benas: Ne apie tai? Karolina: Ne visai. Benas: Žodžiu, tai nebuvo lengva, todėl aš neforsavau. Jaučiau, kad ji mane ruošia ir ruošiasi tą daryti, kada nors – perspektyvoje, bet aš dar nesupratau, kaip mes tą padarysim. Ką čia reikia galvoti, kokią, bliat, mintį išlaužti, kad taip jau įveiktum tą trauką. Aš beveik šimtas kg ir ji dar kokių šešiasdešimt. Jeigu ji viršuje, gal dar viena ir pakiltų, bet jeigu aš, tipo, ant jos… Nežinau – sudėtinga. Karolina: Seksas – mano tema. Galiu kalbėt nesustodama. Benas: Tas tai taip. Čia jau jos. Karolina: Ir įvairiausiais lygiais. Benas: Lygiais… Kokiais? Karolina: Suvokimo. Kol kas mes tik ieškom. Kalbos. Kaip mums susikalbėti. Benas: Sakau, kol mes tą darysime… Dar čia tų lygių laukia… Karolina: Yra ir fizinė pusė. Ji svarbi, aš to neneigiu. Seksas daromas kūnais… Benas: Va čia man yra sunkiausia, nes aš tada ją matau. Kaip ji tą kūną atidengia, savo tą, bliat, sodelį, su visais jo kvapais ir aš krentu ten ant žemės… Karolina: Aišku, svarbu malonumas, nes mes taip pat ir materija. Kaip mes abu atitiksim – ta vadinama chemija… Bet tam ir reikia kalbėtis, vieną kalbą surasti. O toliau tai jau technika. Benas: Aš sutikau ją Vamzdyje. Kažkaip ten užsimedžiojau, nepajutau, kad vėlu. Dar bėgau iš Circle į Central “Liverpool Street” stotyje, bet jau, aišku, nespėjau. Traukinys išvažiavo. Ir ji panašiai nespėjo, o buvo jau pusė pirmos. Žodžiu, jokių traukinių: jeigu Central uždarė lieka tik autobusai. Ir taip kažkaip mes sulipome: ji kažko ten paklausė, aš kažką atsakiau, iš kažko ten pažvengėme ir taip kažkas po kažko atėjome į Makdonaldą. Ten pat – Liverpulio stoty. Dar atsisėdom kaip tyčia tiesiai po “M” jo ženklu. O “M” tai jau aišku – Meilė. Bent man abejonių nekilo. O ji, pasirodo, lenkė, tik jau užaugusi čia. Kaip ir tokia suanglėjusi – veidas jau visiškai vietinis. Bet vis tiek dar žinojo, kad lenkiškai Meilė tai – Milosč. Nu ir ta “M” automatiškai jai tą patį išreiškė, žodžiu, jau visi ženklai lėmė mums būti kartu. Liko tik rasti tą kalbą, kuo mes dabar ir užsiėmėm. Tą, bliat, mistinę kalbą ir man nichuja nesuprantamą… O kaip tu su tėvu kalbi? Nes tėvas pas ją yra lenkas. Karolina: Apie seksą mes nekalbam. Benas: Ne, bet kokia kalba? Angliškai? Karolina: Tai suprantama. Aš kitaip ir nemoku. Benas: O lenkiškai?.. Karolina: Keletą žodžių… Aišku, blogai nežinoti – čia mano senelių kalba. O dabar - dar ir tavo… Benas: Ką ji tuo bando sakyti - kad aš jau rimtai jai svarbus? Karolina: Gal tu visai kitoks… Jeigu galėtume lenkiškai… Benas: Aš angliškai – kaip debilas. Visai savęs neišreiškiu… Karolina: Va tėvas tą patį sako… Benas: Kūnas – nei šarmo, nei humoro… Karolina: Jūs kažkuo net panašūs. Benas: Su tavo tėvu? Karolina: Aha. Tik jis gal labiau jau britas – jį painioja su Makartniu… Benas: Bitlų Makartniu? Karolina: (linkteli) Polu. Visur autografų prašo. O tėvas ką – ir dalina. (juokiasi) Tik pasirašo – Tadeuš.

56

Benas: (juokiasi) O ką tada tie? Karolina: Nežinau. Benas: Bet gimė jis čia? Karolina: Atvažiavo. Dvidešimt kažkelių… Benas: O dirbo su veidu? Karolina: Kaip? Benas: Nu, nežinau… Formavo? Kad į Makartnį pereitų… Karolina: Ne, savaime išėjo. Žiūrėjom jaunystės nuotraukas – tai išvis nepanašūs… Benas: Reiškia, dirbo su veidu. Karolina: Kaip tai – dirbo? Benas: Rimtai. Pauzė Karolina: Apie ką tu kalbi? Benas: Apie tai, kad mes skiriamės. Net veidai, pastebėjai? Ramūs tokie, neišmuši… Sėdi savo tam humore… Karolina: Kieno veidai? Benas: Nesvarbu. Karolina: Apie ką tu kalbi? Benas: Nesvarbu – tegu sėdi. Mes su tavim ne blogiau… Karolina žiūri į Beną Benas: Užmiršau, kad ji anglė. Nes ji, kaip Fredis – slidi. Tai ji anglė – tai ne, ir aš dažnai susipainioju. Karolina: Nebijok, mes tik kalbamės. Mums reikia surasti kalbą. Benas: Aš nebijau, Karolina… Karolina: Ką tu prieš mus turi? Benas: Nieko. Sakau, kad mes skiriamės. Karolina: Kas - tie mes? Benas: Iš Rytų… Ir taip aš per savo liežuvį krentu į žemesnį lygį. Tolstu nuo tos akimirkos, kai mudu pakilsim į orą. Ir nuo viso to sodo… Karolina: Nėra jokių “mes” ir “jūs”. Čia yra jūsų kompleksai. Benas: Mūsų – kieno? Karolina: Atvažiavusių. Jūs save atribojate. Benas: Mes kaip tik – integruojamės… Karolina: O viskas dabar taip keičiasi… Nu ir kas, kad tu lenkas, jeigu mes rastume kalbą… Tai visiškai naujas pasaulis. Benas: Aš labai to norėčiau. Karolina: Ir aš to noriu… Benas: Labai. Karolina: Čia mūsų tėvų kompleksai… Benas: Bet tai jis integravosi. Jeigu net į Makartnį… Karolina: O vis tiek kompleksuoja. Nes draugai jį taip priima. Viskas yra aplinka. Benas: Bet priima jį? Karolina: Nepriima. Priima, bet kitaip ir tėvui dėl to - skaudu. Benas: Tai priima ar nepriima? Karolina: Kaip tau pasakius… Ne. Pauzė Karolina: Nors, iš tikrųjų, priima. Tik bendrauja keistai, lygtai kaip jis negirdėtų. Sako: labas Tadeuš, ir paskui dar parodo, kas čia su kuo pasisveikino. Benas: Kaip parodo? Karolina: Ženklais. Gersi Vodką, Tadeuš? Ir irgi viską parodo… Benas: Bet jis tai girdi? Karolina: Puikiausiai. Čia mūsų tėvų problemos – mes jau visai kiti… Benas: Kartais tu irgi parodai. Karolina: Aš parodau?

57

Benas: Retai. Karolina: Ką aš parodau? Benas: Rankom. Karolina: Tai čia yra mano ekspresija. Du skirting dalykai… Benas: Bet tu tą jauti? Karolina: Suprantama. Aš gi nerodau “seksas”, tiesiog paryškinu išraišką… Benas: Man tavo pirštai patinka. Karolina: Kaip patinka? Benas: Labai. Karolina: O kas jiems yra? Benas: Ilgi. Karolina: Apie ką tu kalbi? Benas: Aš noriu į kitą lygį. Noriu jos pirštų... Ooo… Kaip aš noriu to lygio... Karolina: Kalbėk. Kodėl nutilai? Benas: Man su tavim gerai. Man taip gerai, Karolina… Karolina: Nepabėk nuo atsakymo. Man dabar pirštai dega. Benas: Bliat, o kaip man viskas dega. Ir norisi paforsuoti. Kuo greičiau į tą sodą… Karolina: Tu gi turbūt supranti, kad aš tau neabejinga. Man svarbu, ką sakai… Benas: Tu man tiek daug davei. Ir duodi… O aš tau – nieko. Karolina: Marekai… Benas: Karolina. Karolina: Nekalbėk taip, gerai? Viską tu pats turi. Aš tik parodau, kur guli. Benas: Ir taip mes ten susitikdavom. Iki pat liepos mėnesio. Visada po tuo ženklu, tuo mūsų įkaitusiu “M”. Arba prieš mano darbą, tai yra, vakarais, arba rytais – prieš jos. Karolina: (stojasi) Viskas, jau aš lekiu. Benas: (stojasi) Jau tau reikia? Karolina: Aha. Abu atsisėda Karolina: O tau ne laikas į klubą? Benas: Kaip ir reikėtų… Karolina: Tai lėk. Bučiuoja Beną Benas: Aš visada ateidavau kiek anksčiau negu reikia. Kad užsiimčiau staliuką po mūsų meilės raide. Nes kartais jis būdavo užimtas tų, kam “M” – nesvarbi. Bet tada buvo laisvas. Paėmiau du Coca Colos ir atsisėdau laukti. Pasigarsinau Fredį, o buvo kaip tik “Barselona” ir su tokia, bliat, meile, su tokia jo jėga, kaip tik Fredis ir gali… Tik aš jį šiek tiek keičiau, kiek iškraipytai girdėjau… (tyliai dainuoja) I had this perfect dream, la la la la la la… this dream was me and you, la la la la la la… the bells are ringing oooout, they calling us together, la la la la la la la… la la la la la la la… Ir vis taip kyla, kyla iki maždaug, bliat, sprogimo… Ir staiga – KAROLINA. Visu, bliat, balsu, vidumi, visais vidiniais resursais – KAROLINAAAA. Visais Rytais ir mongolais, kurie manyje dar ten tūno… KAROLINAA… Visas Makdonaldas dreba, sprogsta nachui langai ir skamba varpai bažnyčiose – KAROOLIIIIIINAAAA… Ir staiga iš tikrųjų kaip lygtai kažkas supurtytų. Taip nežymiai, vos juntamai, net, ko gero, nejuntamai… Net nežinau, kaip paaiškinti, bet visi susidairo. Ir taip nuščiūva akimirkai su burgeriais burnose… Bliat, o man taip nepatogu, kad savo vidiniais resursais priverčiau žmones suklusti: jie gi tikriausiai skuba. Bet paskui viskas baigiasi – jie grįžta prie savo ėdalo, aš geriu Coca Cola ir viskas teka toliau. Taip lyg nieko nebuvo. Tik Karolinos nėra, nors jau turėjo būti. Aš jau dairausi į laikrodį, nes tuoj jau jai laikas išeiti, o ji dar, bliat, neatėjo. Skambinu – neatsako. Iš viso ne ryšio zonoje. O paskui jau ir panika. Sirenos – greitoji, policija… Kas čia įvyko? Sprogimai. Teroras Londono Vamzdyje. Visi pasimetę, peršikę, gatvėse minios žmonių. Ir aš ten lakstau – Karolina! Padedu pernešti sužeistus, bet nerandu savo Kerol. Žmonės klausia, už ką? Kas čia juos susprogdino? O čia yra Londono darbas – naujas jo zapadlo, taip jis manęs, bliat, nemyli ir aš nežinau, už ką? Ką jam tie žmonės padarė ir kodėl Karolina? Ji gi dievino Londoną… Negi čia vien iš pavydo?

58

Paskui savaitę jai skambinu. Nieko – kapų tyla. Ieškau jos spaudoje, perkratau žuvusių pavardes, bet nėra Karolinos. Vaikštau kasdien į Makdonaldą, rytą ir vakare, o Karolinos nėra. Nei gyvos, nei susprogusios. Kol ateina žinutė – daug sms iškarto. Viena ateina, antra, o aš po mūsų raide, mūsų senojoje vietoje ir negaliu jos atversti, nes esu susijaudinęs… Tik matau, kad gyva ir siunčia, siunčia man žinią, jau penkta va atėjo… Skambinu – neatsiliepia, o.k., skaitau žinutes. Jau skaitau, Karolina. Ir nieko nesuprantu… Karolina: Daugiau NIEKADA man neskambink. Aš tavęs nepažįstu. Benas: Čia ji, matyt, suklydo, gal neįsivedė numerio. Galvojo, kažkas skambinėja… O.K., atidarom antrą… Karolina: Jūs – visi privažiavę, prisistatę čia getų, gavę iš mūsų viską, man net sunku rašyti, kaip aš baisiai jus niekinu. Aš NIEKADA neatleisiu, galit mane sprogdinti… Benas atidaro naują žinutę Karolina: Jūs tik čiulpiate Londoną, NIEKO negalite duoti, išskyrus tuos savo sprogmenis. Kam jūs čia atvežat karą – žudykite pas save. Ten, kur jus Dievas įkėlė – kam jūs čia privažiavote? Atidaro kitą Karolina: Pe jus sunku jau kvėpuoti – visur tie jūsų KVAPAI. Kam jūs apsupote Londoną?.. Benas: Ir penkta – paskutinė… Karolina: Aš važiavau tuo traukiniu. Kitame vagone, bet aš mačiau tą košmarą. Man gėda net prisiminti, kad aš su tavim kalbėjau. Aš visą savaitę VĖMIAU. Ir ką mes tau blogo padarėme, mes gi viską tau davėme. Ką mes jums blogo padarėme?.. Benas: Ir aš su šituo jos klausimu ateinu pas Azimą, tiesiai į offlicenze. Dabar tu man atsakysi. Azimas: Ką atsakysiu? Benas: Už viską. Ir aš, žinok, nejuokauju. Jeigu karas – tai karas. Jeigu jūs norite karo… Azimas: Kas tau užėjo? Benas: (užrinka) Kariaujam! Išsitrauk savo sprogmenis. Rodyk man savo trotilą. (iškelia kumštį) Aš tau parodysiu savo… Azimas: Kokį trotilą? Benas: Marškinius! Tu jau turbūt užsidėjęs… Perplėšia Azimo marškinius. Pauzė Azimas: Kodėl tu taip padarei? Benas: Aš dar nepadariau… Azimas: O tu galvoji – mums lengva? Ypač šiomis dienomis… Benas: O kas jūsų prašė sprogdinti? Azimas: Aš nieko nesprogdinau… Benas: Bet tau patiko? Azimas: Išeik. Benas: Ne, aš dabar kare. Jeigu jūs norite karo… Azimas: Tu nori policijos? Benas: Fuck. Ir tu ją iškviestum? Azimas: Ramiai. Benas: Tai koks iš tavęs karys? Azimas: Aš ne kariauju… Benas: Tu šūdas! Pauzė Benas: Pasakyk, kad patiko. Azimas: Prašau, išeik. Aš nenoriu… Benas: (rėkia) O jie, galvoji, norėjo?.. Azimas: Aš tau nesiruošiu aiškintis. Benas: Man – nesiruoši? Azimas: Ne. Benas: Išsprogdinai man širdį ir nesiruoši aiškintis?.. Azimas: Ko tu iš manęs nori?

59

Benas: (rėkia) Teisingumo, fuck. Kraujo. Net drebu, kaip man verda. Ir Azimas jau dreba. Abudu, bliat, stovim ir drebam ir taip vienas kito nemylim… Bet dėl to mus ir suvežė į šitą prakeiktą miestą – šitą Hatness United… Dėl to mus čia ir surinko… Kad vienas kito nekęstume… Tu suvarytum man peilį? Jeigu galėtum? Azimas: Kodėl? Benas: Aš aiškinu tau galimybę, kurios tu, fuck, neturi. Ir niekada neturėsi. Nes aš tau pirmas įsmeigsiu… Azimas: Čia grasinimas? Benas: Taip. Ir niekam tu nesiskųsi, nes aš esu Bobis. Aš – faras… Azimas: Nuo kada? Benas: Visada. Aš atstovauju tą traukinį. Susprogdintą vagoną… Azimas: Tu ten nebuvai… Benas: Nebuvau? Aš ir dabar ten esu. Aš, fuck, jame ir likau… Bet man jau kaupiasi, kyla ir tuoj reikės išsistaugti. Reikia varyti lauk, kitaip susprogdinsiu Azimą ir visą jo “out of date”… Žinok, jei visi – tai visi. Ir jūs nebebūsite saugūs… Azimas: Patikėk, aš smerkiu… Benas: Ką tu smerki? Azimas: Kas įvyko. Benas: Praryju ir vėl man pakyla, aš vėl praryju ir vėl… Bėgu nachui į lauką, o jis man šaukia… Azimas: Babai. Benas: Ne, bliat, čia tu Babai ir tu manęs čia nepainiok. Tik gaila – nepasakau, nes negaliu kalbėti… Reikia surasti vietą, kur nebūtų žmonių, ir ten atlikti sprogimą. Ir aš nešu tą trotilą, nebežinau, kur jį dėti – visur kas nors, bliat, gyvena. Stoviu prie oro uosto už apsauginės tvoros ir laukiu, kol kils lėktuvas… Kad kartu išsistaugčiau - su visais jo varikliais… Ir nė vienas nekyla. O man jau iš viso blogai, nebegaliu daugiau ryti, bet ir staugt negaliu: reikia tinkamos vietos. Ir aš nešu jį toliau, apeinu oro uostą, o tada jau link upės. O ten jau tuščia – radau. Spaudžiu kumščius ir aaaaaaaa (staugia užvertęs galvą)… Pauzė Balsas: (iš tamsos) Nu ir ką – palengvėjo? Benas krūpteli, atsisuka. Į jį tvoskia prožektoriaus šviesa Balsas: Ramiai, be staigių judesių. Ką rankoj turi? Benas: Aš atgniaužiu. Atgniaužiu kumščius, kad matytų. Nieko aš ten neturiu. Balsas: Ko čia tau reikia? Benas: Nieko. O balsas kažkur, bliat, girdėtas… Balsas: Suradai mane, padla. Nu bet ir atkaklus… Benas: (sau) Bliat, negaliu patikėti. Tu - Vandalai? Vandalas: Tai negi? Benas: Bliat, negaliu patikėti… Ką tu darai čia? Vandalas: O tu? Benas: Ne, negaliu patikėti… Vandalas: Nu patikėk jau. Aš. Benas: Aš matau – aš ne aklas… Vandalas: Biški gal storas… Benas: Nu jo… Vandalas: Ką, bliat, nu jo?.. Gal - ant sparingo? (apsikabina) Tuoj aš tave, bliat, prismaugsiu. Storas aš jam…. Benas: Nespausk. Vandalas: Nu ir chujnia, kad storas. Kai reikės ir numesiu. Benas: Nespausk, Vandalai. Vandalas: Nu sveikas. Šimtas metų… Benas: Aha. Vandalas: Kur susitikom, a? O aš, žinok, pagalvodavau… Benas: Ką? Vandalas: Nu tave, kurva, ką… Galvojau: čia jis ar kur? Įstrigai ar grįžai, bliat…

60

Benas: Čia aš, Vandalai. Vandalas: Matau. Pizdec, koks visas – su kostiumu. Kur įstrigai? Benas: Įvairiai. Dabar klube. Apsaugoj… Vandalas: Einam į kabinetą, aš tave, bliat, ištardysiu. Tu laiko turi? Benas: Uhu. Vandalas: Šimtas metų, bliat, Benai. Kažkoks tu man ir aukštesnis?.. Benas: Baik tu… Vandalas: Rimtai - kaip paaugęs… Benas: Čia tau tamsoj gal atrodo… Vandalas: O.K., šviesoj apžiūrėsiu. Benas: Vienas aštuoni šeši… Vandalas: Prie Smirnovo, o.k.? Tu kaip - su Smirnovu? Benas: Gerai. Vandalas: Nu tai su juo ir ištardysiu… Bet kaip tu mane radai? Benas: Kaip radau?.. Vandalas: Prie Smirnovo. Aš tik jį užkemšu, atkemšu, o šiaip jau čia jis yra bosas… Va čia aš ir gyvenu. Benas: Šitam vagonėly? Vandalas: Čia ofisas. Rado, bliat, vagonėlį… Čia viso saito širdis. Benas: Gyveni? Vandalas: Nu nakvoju. Saugau, budžiu, bliat, kaip nori… Benas: O ką tu čia saugai? Vandalas: Griuvėsius. Griaunu, pats saugau – gerai. Nežinau… Man patinka… Benas: O kur gyveni? Vandalas: Tu, bliat, kurčias? Benas: Bet dar kažkur gyveni? Vandalas: Kaip gyvenu? Benas: Kai nedirbi. Vandalas: O kas čia tau, bliat, nesueina – dirbi ir gyveni. Kaip dar reikia gyventi? Gaila, langas į saitą. Būtų į Temzę – iš viso… Ko dar žmogui, bliat, reikia? Ofisinė kėdė, jeigu nori – atsilošia. Nu tai nors, bliat, išsimiegu, o tai anksčiau ant medinių… Sėsk, ko tu stovi? Benas: (sėdasi) Uhu. Vandalas: Tuoj mes Smirnovą išleisim, tai , kurva, jis mus ištardys… Atsilošk. Benas: Man gerai. Vandalas: Atsilošk, bliat, kaip ponas… Pamatysi, kaip gera. (Benas šiek tiek atlošia kėdę) Lošk daugiau, nebijok… (Benas dar šiek tiek atlošia) Kad tu, bliat, bijai atsilošti. Lošk iki galo. Benas: O kam? Vandalas: Nu klausi, kaip gyvenu? Nu tai, bliat, lošk ir matysi. Benas atlošia iki galo, į pusiau gulimą poziciją Vandalas: (deda ant stalo butelį, stikliukus) Kur tu geriau, bliat, rastum. O man dar, primesk, už tai moka. Ir čia naktiniai – tai dvigubai. Benas: Viršvalandžiai? Vandalas: Tai ne. Už tai kad tu, bliat, atsilošęs… Ir darai, ką tu nori. Jokio streso tau, nieko, jokio adrenalino… Išsikrauni, bliat dirbdamas. Išsitaškai visą dieną… Benas: O ką tu čia dieną? Vandalas: Griaunu. Grindys, bliat, radiatoriai… Viską gi reikia atlupti, išdaužyti… Plytelės… Taip, kad tik mūras liktų. Menedžeris jau žino, jeigu kur technika neima, iškarto mane – kad aš rankom. Sako, bliat, mes nesuprantam, ar tu stiprus ar tu durnas? Benas: Kas taip sako? Vandalas: Nu anglai. Bliat, o man vienas kaifas. Spardai, daužai, o tau moka. Ir jokios, bliat, tau rizikos. Viskas legal, gerai… Ko daugiau žmogui reikia? Benas: O moka gerai? Vandalas: Uhu. Namą Kaune statau. Su dviem balkonais. Į upę. Benas: Kaip statai?

61

Vandalas: Nu man stato. Aš tik pinigus pervedu. Bliat, kokie ten vaizdai… Man buvo atsiuntę nuotraukas. Tu net neįsivaizduoji… Benas: Ir kada jau planuoji? Vandalas: Užbaigti? Benas: Kada atgal? Grįžti planuoji? Vandalas: Tai aišku. Aš seseriai pasakiau, jeigu kada, bliat, atskrisiu ir bus su manim toks šuo – reiškia, jau su visam. Nori parodysiu? Benas: Nu… Vandalas: Pažiūrėk, bliat, koks grožis. Snukis vienas ko vertas. (atverčia žurnalą) Va čia tai šuo, bliat, ar ne? Kaip aš, žinok, jo noriu… Benas: Šito va būtent? Vandalas: (linkteli) Mastifo. Juos prieš lokius naudodavo. Senovėj. Dabar tai gal ne… Atsiverčiu, bliat, prieš miegą… Tik vardo dar nežinau. Niekaip nesugalvoju. Kaip tau machina? Benas: Gera. Vandalas: Ir su tokiu – balkone. Įsivaizduoji, kaip gera… Ant ofiso, bliat, kėdės. Taip pilnai sau atsilošei, glostai tą galvą – kaifas. O jie gi ištikimi – gerklę už tave perkąs. Benas: Klausyk, aš atlošiu atgal… Vandalas: Tai tu lošk, kiek tu nori. Ji gi kaip nori lankstosi. Gali pasiaukštint… Benas: Nereikia. Vandalas: Ne, ji rimtai pasiaukština. Gal tau per žemai? Benas: Gerai. Vandalas: Ji, bliat, visaip prisitaiko. Kaip tik aš jos nelankstęs… Benas: Dabar va pats tas… Vandalas: Tu drąsiai. Pagal save ją formuoji… Benas: Va dabar jau gerai… Pauzė Vandalas: Nes man, žinai, nuo to daužymo maudžia paskui, bliat, viską. Kol aš įsitaisau… Benas: Bet tau išeiginės būna? Vandalas: Kokios, bliat, išeiginės… Išeinu va, pavaikštau, žiūriu, ar viskas o.k. Gaila, kad tu ne vakar… Vakar šašlykus kepiau. Benas: Čia – griuvėsiuose? Vandalas: (linkteli) Saite. Aš viską saite darau. Jeigu perkelia saitą, tai ir mane, bliat, perkelia. Nereikia pačiam važiuoti. Eik tu, žinok, gerai… Nežinau… Man patinka. (pripila stikliukus, kelia) Nu, Ivanovai, davaj. Davaj, Benuli, už sėkmę. Abu išgeria Vandalas: Uch, kaip gerai nuėjo. Kaip tau nuėjo? Benas: Gerai. Vandalas: Dažyk, čia nuo vakar šašlykas. Dažyk į kečupą… Benas: (dažo) Dėkui. Vandalas: Bliat, kaip gerai nuėjo. Davaj, be stabdžių… Benas: O.K. Vandalas: (pilsto) Kaip, bliat, jaunystėj lėkdavom… Atsimeni, kurva? Benas: Aha. Vandalas: O kiek ten būdavo streso. Ne, nebenoriu, nachuj. Nebenoriu – pizdu… Man ir tada nepatikdavo. Tau patikdavo? Benas: Ne. Vandalas: Nachuj – tos visos sirenos… Man dar dabar sapnuojasi… O čia su Smirnovu – ramu. Atsilošei, bliat, tave veža… Ko daugiau žmogui reikia. Į sveikatą. Benas: Būk sveikas. Abu išgeria Vandalas: Nesakyk, čia - gerai… Tu tada išėjai, bliat… Benas: Kur išėjau? Vandalas: Iš to namo. O aš tik aukščiau buvau. Galvojau, užlipsi ar ne, bliat? Benas: O aš galvojau – tu dėjai.

62

Vandalas: Nichuja, aš buvau ten. Ir dar prabuvau, bliat, parą, kol susirinko chebra. Nu, ir mane ten įdarbino. Čia buvo man pirmas saitas. O piktas tada buvau… Jaunas, kurva, stiprus, norėjau sugriauti tą Londoną, tik menedžeris neleido. Sako, mes griaunam tik apdailą, negriauk, kas mums nepriklauso. No o.k. – tada apdailą. Bet apdaila tai kentėjo. Kiek aš jos, bliat, atidailinau. Visokio parketo, vamzdžių… Tu neįsivaizduoji… Pauzė Vandalas: O tu karalienę matei? Benas: Ta prasme? Vandalas: Nu Elžbietą. Benas: Kur aš turėjau matyti? Vandalas: Klausiu, bliat, ar matei? Taip ir sakyk – nemačiau. Benas: Aišku, kad nemačiau. Vandalas: O kas čia jau, bliat, taip aišku? Daug kas matė. Benas: Ir ką? Vandalas: Benai, bliat, duosiu į snukį. Tu nežiūrėk, kad aš storas… Benas: Prie ko čia ta karalienė? Vandalas: Aš klausiu, bliat, ar matei? Benas: Tai aš tau sakau, kad - ne. Vandalas: Aš gi neklausiu, bliat, kur… Kur tu jos nematei… Benas: Nemačiau. Vandalas: Nu ir viskas. Kam dar tie vyjebonai. Pauzė Benas: O nachuj tau karalienė? Vandalas: Nu, bliat, įdomu… Tau ne? Klausia visi, ar matei? Benas: Aš, aišku, mačiau… Spaudoj. Vandalas: Ne, tai spaudoj – chujnia. Spaudoj – tai čia, bliat, kiekvienas… Aš tai gyvai jos noriu. Benas: Nu ir ką – pamatytum… Ką tu jai pasakytum? Vandalas: Nieko aš jai nesakyčiau. Benas: Tai o kam tau jos reikia? Vandalas: Ką aš jai, bliat, pasakysiu?.. Pažiūrėčiau ir viskas. Faktas, kad jau mačiau. Benas: Nu tai eik – pažiūrėk. Vandalas: Kur, bliat? Kada? Benas: Sužinok. Ji gi išlenda per šventes. Vandalas: Per šventes aš, bliat, saite. Nebent, kurva, rūmus griautume, jeigu būtų užsakymas… Pauzė Vandalas: O rūmus matei? Benas: Tai aišku. Vandalas: Pačius pagrindinius? Benas: Nu taip. Vandalas: Ir kaip – įspūdinga? Benas: Gerai. Vandalas: Kokios spalvos? Benas: Neatsimenu. Pilko kažkas. Vandalas: Ar ne… Benas: Nepasakysiu tiksliai. Vandalas: O dydžio… Kaip Palangos? Benas: Kur – Palangos… Didesni. Vandalas: Nu tai, bliat, ir sakyk… Ką aš po žodį trauksiu… Benas: Didesni – gal taip dvigubai. Vandalas: Į ilgį ar aukštį? Benas: Visaip. Parkai irgi aplink… Vandalas: Kaip Palangoj? Benas: Panašiai.

63

Vandalas: Kristus stovi? Benas: Dėl ko? Vandalas: Nu Palangoj tai stovi… Benas: Stovi Kristus? Vandalas: Tai aišku. Ką nematei? Benas: Neatsimenu. Vandalas: Rankos išskėstos – saugo… Benas: Gal mačiau – neatsimenu… Vandalas: Ant paties praėjimo… Benas: Ir ką jis ten saugo? Vandalas: Viską. Rūmus, mus, bliat… Visus. Pauzė Vandalas: Tai gal tu ir čia nematei? Gal jis ten stovi? Benas: Ne. Vandalas: Nestovi ar nematei? Benas: Nemačiau, bliat. Nestovi. Vandalas: Tai gal tu nepastebėjai? Benas: Aš pastebėčiau, Vandalai. Čia tai jau aš pastebėčiau… Jeigu jis ką čia ir saugo, tai tiktai, bliat, nuo mūsų. Aš jau tą pastebėjau. Vandalas: Kaip - nuo mūsų? Benas: Mongolų. Vandalas: Ką tu čia, bliat, vemi? Benas: O tu nežinojai? Vandalas: Ko? Benas: Kad mes visi – palikuoniai. Vandalas skeptiškai susiraukia Benas: Vandalai, pas mus kas trečias Čingischaną nešioja. Vandalas: Kaip nešioja? Benas: Jo geną. O kur dar visi eiliniai… Visi Tochtamyšai, Timūrai… Vandalas: Tu, bliat, aiškiau kalbėk… Benas: O kas tau čia, bliat, neaišku? Mus Čingischanas suvienijo, o juos čia – Kristus. Ir viskas. Pauzė Benas: Matei, kokie pas juos snukiai? Nieko bendro su mūsų… Vandalas: Nu tai kita tauta… Benas: Ne tauta, bliat, Vandalai. Čia esmė visa skiriasi – jie mongolo neturi... Vandalas: (pilsto) Klausyk, davaj gal mes išgeriam. Gal aš tada įsikirsiu… Benas: Čia ir yra esmė. Už tai, kad mes - postmongolai. O sovietai – čia šūdas. Jie tik pritaikė modelį. Vandalas: Į sveikatą. Benas: Būk sveikas. Abu išgeria Vandalas: Mes – tai čia, tipo, lietuviai? Benas: Čia yra viskas – Rytai. Maždaug iki vokiečių sienos. Vandalas: O vokiečiai?.. Benas: Jie jau Kristaus. Čia jau kita esmė. Pauzė Vandalas: Bliat, tu kažką turi… Benas: Ką aš turiu? Vandalas: Prieš Kristų. Ant praėjimo stovi, o tu jo, kurva, nepastebi… Benas: Prie ko čia tas praėjimas… Vandalas: Bet tu Palangoj buvai? Benas: Aš mongolą turiu. Ir tu, bliat, turi… Vandalas: Nichuja. Benas: Kaip nichuja – turi. O iš kur, bliat, tas pyktis? Kam tu tą apdailą traiškai?

64

Vandalas: Čia viskas - legal. Čia – darbas… Benas: Vandalai, prie ko čia darbas? Aš gi esmę tau aiškinu… Vandalas: Kokią, bliat, esmę? Benas: Beisiką. Jeigu turi mongolą, Kristus tavęs nemyli. Pauzė Vandalas: Kažką tu čia, bliat, veli. Gaila, kad neįsikertu. Benas: Dar anksčiau jie dalinosi. O dabar – nichuja. Jaučiasi, kad susikibo. Vandalas: Kas čia tokie? Benas: Čingischanas. Kristus ir Čingischanas. Kristus mus nori sau, o Čingischanas neduoda. Vandalas: Tipo – lietuvių? Benas: Mongolų. Savo visų palikuonių. Vandalas: Bliat, o iš kur tą trauki, čia knygose taip parašyta? Benas: Čia jau, bliat, viskas ore. Nejauti, kaip jie kapojasi? Vandalas: Ir kaip jie kapojasi? Benas: Sunkiai. Vandalas: Bet tai technika – kumščiais? Benas: Bliat, kaip tu viską paprastini. Vandalas: Nu tai o ką čia sunkinti? Benas: Jie gi dievai – supranti? Čia tau ne snukių daužymas. Vandalas: Tai ko aš tavęs, bliat, ir klausiu. Kuo jie kapojasi? Benas: Nachuj. Vandalas: Žodžiais ar kuo, bliat? Benas: Mumis. Pauzė Benas: Ko mes, galvoji, čia mirkstam, daužom tas, bliat, plyteles?.. Vandalas: Už tai, kad čia moka. Benas: Ne. Vandalas: Kaip tai ne? Benas: Nichuja. Čia – Kristus ir Čingischanas. Vandalas: O nachuj jiems tos plytelės? Benas: Bliat, kaip tu viską paprastini. Vandalas: Nu tai tu, bliat, sakyk. O tai, bliat, traukiu po žodį… Benas: Kas tau neaišku? Vandalas: Nu viskas. Prie ko čia išvis mano darbas? Benas: Prie ko čia išvis tavo darbas… Vandalas: Nu tai, bliat, ko aš ir klausiu… Benas: Čia darbas išvis ne prie ko. Ką tu, bliat, tu dirbi? Tu griauni. Tu gi, bliat, nestatai… Vandalas: Aš namą Kaune statau. Benas: Nu tai čia ir esmė… Čia ir visa esmė. Tu perkeli ten materiją, čia griauni, o ten statai. Vandalas: Bet viskas – legal… Benas: O.K. Vandalas: Aš gi negriaunu, bliat, šiaip sau. Benas: Bet tu griauni, Vandalai. Tu gi, bliat, čia nestatai… Vandalas: Bet aš čia visko negriaunu. Tik ką liepia man menedžeris… Benas: Nichuja – Čingischanas. Vandalas: Ką – Čingischanas?.. Benas: Tau liepia. Kitaip tu čia nesėdėtum. Pauzė Vandalas: Noriu, bliat, parūkyti. Einam į lauką? Benas: O.K. Vandalas: (eina) Galima ir viduj, bet paskui, bliat, vėdinti… Benas: (eina) Bet tu supratai? Visą esmę… Vandalas: Nu, iš esmės… Supratau. Benas: Už ką čia mūsų nemyli. Vandalas: Bliat, o už ką mus mylėti? Ką mes jau tokio padarėm…

65

Benas: Tai apie ką ir kalbu… Vandalas: Man čia tik namą pabaigti. Nu dar va – karalienę… Benas: Tai čia - easy. Vandalas: Žinau. Kad tik laiko to būtų… Per šventes, bliat, tiek moka, kad tik tu neišlįstum... Slepia ar ką ją?.. Benas: Tai aišku. Vandalas: Kas tau aišku? Benas: Čia – Kristus. Čia gi jo karalienė. Vandalas lauke užsirūko Vandalas: O tu galvoji - atgal? Benas: Tipo – sugrįžti? Vandalas: Nu. Benas: Aš apie tai negalvoju. Man čia yra reikalų. Vandalas: Turi, kas laiko? Benas: Uhu. Vandalas: Nu tai, bliat, pasipasakok. Kiek aš po žodį trauksiu… Benas: Nenoriu… Šiandien - ne nuotaikoj. Vandalas: Tai už tai, bliat, čia staugei? Susipykot? Benas: Nenoriu. Vandalas: Nu, nenori – nenori. Pauzė Vandalas: Nori gal išsikrauti? Galim eit padaužyti… Arba gal išsimaudom? Benas: Ką tu nusišneki? Vandalas: Bliat. Benas: Kur išsimaudom? Vandalas: Temzėj. Ko tu bijai? Išvalytas. Benas: Kas išvalytas? Vandalas: Vanduo. Chebra tinklus, bliat, stato. O žuvies – eina nachuj… Benas: Temzėj – žuvis? Vandalas: Tai ne. Tu pauostyk – ar smirda? Nichuja neužuosi. Benas: Bet tai, bliat, nesimaudo… Vandalas: Kas nesimaudo? Benas: Niekas. Vandalas: O tai čia tau, bliat, rodiklis? Daug čia jie ko nedaro. Grybų, bliat, irgi nerenka. Benas: Nerenka grybų? Vandalas: Nu nachuj. Pilni miškai baravykų. Pauzė Vandalas: Jokio kvapo, jauti? O Nemuną, bliat, pauostyk – ir tai dar yra kas brenda… Benas: O jeigu išbers? Vandalas: Nichuja. Čia gi valymo įrangos – jie tą Temzę išlaižę… Benas: O koks čia krantas? Vandalas: Kairysis. Benas: Ne, bet tai – akmenys, smėlis? Vandalas: Ką aš žinau – pamatysim. Benai, bliat, saitas prie upės. Žinok, čia retai taip išpuola. Man čia išvis pirmą kartą… Benas: O rankšluoščių tu turi? Vandalas: Nachuj tie rankšluosčiai – einam. Ką tu, bliat, neišdžiūsi? Benas: Aš tai išdžiūsiu… Vandalas: Tai viskas. Palauk, aš paimsiu prožektorių. Užbėga į vagonėlį. Grįžta su prožektoriumi ir buteliu Vandalas: Dar, bliat, Smirnovą prigriebiau. Pasėdėsim, kol džiūsim. Abu nueina link upės Vandalas: Šiaip jau, žinok, atėjom.

66

Benas: Ta prasme? Vandalas: Čia jau krantas. Nusėdus, bliat, neblogai. (šviečia) Matai, kur vanduo… Benas: Uhu. Vandalas: Čiuju, mums čia reikia rengtis. O toliau jau nubrisim. Abu rengiasi Vandalas: Šilta, ar ne? Benas: Uhu. Vandalas: Išvis – čia jų geras klimatas. Nežinau – man patinka… Benas: Gaila, žiemų nėra. Vandalas: Nu nebent va – žiemos. Kad taip ant slidžių nuo kalno… Benas: Patinka ant slidžių? Vandalas: Tai aišku. O tau nepatinka? Benas: Patinka. Už tai ir gaila žiemų. Eina link vandens Benas: Bliat, Vandalai, čia – dumblas. Vandalas: Ne dumblas – čia šlapias smėlis. Benas: Eik tu sau – mes įklimpsim… Vandalas: Bet tai kaifas koks, Benai… Benas: Matai tu tą vandenį? (įklimpsta) Vandalas: Nea… Bet jauti – jokio kvapo. Benas: Bliat, aš, žinok, įstrigau. Vandalas: Einam, arti jau… Benas: Rimtai. Aš, bliat, sakau tau… Įsėdau. (Vandalas juokiasi) Bliat, jam juokinga… Vandalas: Nu sorry… Nebandžiau aš to kranto. Benas: Kurva, žinok, mane traukia. Aš tau rimtai… Vandalas: Nejuokink... Benas: Vandalai, aš nejuokauju… Vandalas: Nebijok, bliat, ištraukisu. Čia mano paplūdimys. Įsminga Vandalas: O tu, bliat, kaip čia sminga… Benas: Aš tau sakau, čia – pizda… Vandalas: Gaudyk ranką – aš ištiesiau… Benas: Bliat, nepasiekiu. Vandalas: Siek. Aš kiek galiu jau ištiesiau… Susikimba pirštais Benas: Trauk, bliat, Vandalai… Vandalas: Ką… Aš, kurva, pats įsmigau. Bliat, iki pažastų… Benas: Pabandyk bent patraukti… Vandalas: Kur, bliat, patraukti? Benas: Mane. Reikia kažkaip iš čia lįsti… Vandalas: Tai aš, bliat, pats nebeišlendu… Benas: Ir neišlįsi – trauk… Reikia bent vieną ištraukti… Vandalas traukia Beną Vandalas: Ne, nichuja… Nesitraukia. Benas: Trauk, Vandalai. Vandalas: Aš traukiu… Benas: Tu supranti, kad čia šakės? Kai potvynis, bliat, prasidės… Vandalas: Kurva, nu nesitraukia… Ką aš galiu padaryti… Benas: Bliat, tai ką mes darysim?.. Vandalas: Tuoj… Ką nors sugalvosim… Benas: Jau tu, bliat, sugalvojai… Vandalas: Nu, nesitraukia, bliat, Benai. Pauzė Vandalas: Jau kokią valandą sėdim?

67

Benai… Benas: O koks tau skirtumas? Vandalas: Kyla, žinok, vanduo. Jau pusę rankos man apsemia… Benas: Man, galvoji, neapsemia? Pauzė Vandalas: Gal dar tu parėk… Benas: Ir ką? Vandalas: Gal dabar kas išgirstų… Benas: Aš jau viską, bliat, prarėkiau… Vandalas: Bet kyla, žinok, vanduo. Pauzė Vandalas: Ko tu tyli, bliat, Benai? Benas: O ką tu man siūlai? Vandalas: Kalbėk. Duok man ranką. Benas: O kam? Vandalas: Ką tau, bliat, gaila rankos? Benas: Man negaila. Vandalas: Tai duok. Suima Beno pirštus Vandalas: Bliat, kaip greitai jis kyla… Tu jauti? Benas: O tai ne… Vandalas: Benai, galvok. Tu – protingas… Benas: Vandalai, turėk tu savigarbos. Reikia mokėt pralaimėti… Vandalas: Ką tu nusišneki? Benas: Viskas. Vandalas: Kas tau čia viskas?.. Benas: Šakės. Vandalas: Tu nenusišnekėk. Pauzė Vandalas: Negali gi, bliat, taip baigtis… Dėl kažkokios, kurva, upės… Kurva, man kaklą jau semia… Benai, pabandom… Benas: Ką? Vandalas: Bliat! Taigi mus užsems. Rėk! Benas: Aš viską jau prarėkiau… Vandalas: Rėk, aš, bliat, tave trauksiu... Tu tik rėk. Benas: Neišeis. Vandalas: Aš, bliat, tave ištrauksiu... Tu tik supyk, kaip tu moki... Benas: Aš jau rėkiau. Vandalas: Nu pabandom. Visą, bliat, savo pyktį... Kaip per „Žalgirį“, kurva... Benai, stauk. Benas: Neišeina. Spaudžia krūtinę... Vandalas: Stauk. Benas: Neduoda įkvėpti... Vandalas: Stauk. Aš tave, bliat, ištrauksiu... Tu tik stauk... Benas: Negaliu. Vandalas: Stauk, bliat, Benai, prašau. Gali tu, kurva, supykti... Benas: Vandalai, čia viskas. Vandalas: (staugia) Neaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa...

IV VEIKSMAS

68

Policininkas Bobis užgulęs ant lovos stambų besipriešinantį nusikaltėlį. Bobio partnerė Liz bando prirakinti nusikaltėlio ranką prie lovos Liz: Bobi, kviečiu pastiprinimą. Jis kažkur slenka... Bobis: (grumiasi) Matau. Liz: Kažką jis ten turi, Bobi... Bobis: Rakink jo ranką... Liz: Jis slenka... Bobi, jis kažko siekia... Nusikaltėlis nušveičia Bobio šalmą. Bobis galva smūgiuoja į jį Liz: (prirakina prie lovos ranką) Turim, jį Bobi... Bobis smūgiuoja galva Liz: Bobi, turiu jį... Bobis: (bando atlenkti antrąją ranką) Ir antrą... Nusikaltėlis staiga persiverčia, užgula Bobį Liz: (šaukia) Aš jau kviečiu... Bobis: (grumiasi) Nė velnio... Liz: Bobi, jis tave smaugia... Bobis: Liz, atsitrauk... Liz: Aš kviečiu... Bobis: Traukis, Elizabet. (staugia) Haaaaa... Išsiveržia, persiverčia, smogia nusikaltėliui galva. Liz prirakina ranką Liz: Bobi, turiu ir antrą... Bobis smūgiuoja galva Liz: Turim jį, Bobi. Yra... Bobis: (rėkia Nusikaltėliui) Kur tu slinkai ten, fuckwit? (trenkia galva) Aš klausiu, ko ten slinkai? Liz: Jis nesupranta... Bobis: Supranta. Paduok man tą daiktą. Liz: Kokį? Bobis: Liz, ištrauk man tą daiktą. Liz: Bobi, bet čia yra darbas, mes tik atliekame pareigą... Bobis: Paduok man tą supistą ginklą... Liz: Gal jis visai jo ir nesiekė?... Bobis: O kas ten, Elizabet? Liz: Peilis. Bobis išplėtęs akis žiūri į prirakintą nusikaltėlį Liz: (apžiūrinėja peilį) Gal jis visai ir neslinko... Gal tik mums pasirodė... Bobis: Duok man tą peilį. Liz: Kam? Bobis: (surinka) Liz, paduok man tą peilį. Liz: (paduoda) Bobi, bet atsimink, jis turi teisę tylėti. Jis turi visas teises... Bobis: (abiem rankom pražiodo) Tuoj jis turės tą teisę. Liz: Jis nesupranta... Bobis: Supranta. Liz: Bobi, tai jau yra perdėta... Bobis: (nusikaltėliui) Pjausim liežuvį... Liz: (maldauja) Prašau... Bobis: (nusikaltėliui) Tu jo vis tiek nenaudoji... Liz: Bobi, prašau... Aš laukiuosi. Bobis sutrikęs atsisuka į Liz Bobis: Ko tu laukiesi? Liz: Vaiko. Pauzė Bobis: Liz, tu meluoji...

69

Liz: Ne. Bobis: Kaip su peiliu, ar ne? Sakei, kad ten nieko nėra... Liz: Robertai, aš nėščia. Pauzė Liz: Taip. Ir aš jį gimdysiu. Bobis: Apie ką tu kalbi?.. Liz: Tu nieko jau nepakeisi... Bobis: Liz, apie ką tu kalbi? Liz: Aš noriu to vaiko, Robertai. Čia man paskutinis šansas... Bobis: Bet tu čia kalbi nesąmones... Liz: Bobi, aš tai jau nusprendžiau... Bobis: Čia mano supistas vaikas. Ir tu man jį pagimdysi. Pauzė Liz: Tu tikrai jo norėjai? Bobis: Liz, apie ką tu kalbi? Liz: Nes aš tavęs neįspėjau. Bet aš norėjau jau vaiko... Bobis: (kiša ausį prie jos nuogo pilvo) Kodėl aš jo negirdžiu? Liz: Jis dar per mažas. Va toks. Bobis klausosi Bobis: Liz, tu pati supranti? Fuck, mes turėsime vaiką... Liz: Bobi, čia aš jo laukiuosi. Aš jį dariau, supranti?.. Bobis: Ir aš jį dariau. Liz: Nežinodamas. Atsigula Bobis: Kada jis bus? Liz: Apie sausį. Turėsi dabar mane saugoti... Bobis: Liz, aš, žinok, dėl tavęs... Aš kiaušus galiu jiems nukąsti... Liz: Tu per arti viską priimi. Bobis: O dabar, kai mes tryse... Liz: Robertai, čia yra darbas. Tai nėra taip jau asmeniška. Pauzė Liz: Kartais tu būni ūmus, aš tik tą tau sakau... Aš kartais tavęs bijau. Bobis: Liz, čia adrenalinas. Tu atsimink, kur jis slinko... Liz: Bobi, čia teismo reikalas... Bobis: Teismas jį teis už reketą. Už peilį jo nenuteis. Liz: Tu jau kišiesi į teismą... Bobis: Neįrodys, kad slinko, kaip tu nesupranti... Pauzė Liz: Tau reikia pavaikščiot į jogą. Ji labai gerai veikia. Bobis: Ką ji veikia? Liz: Raminančiai. Tu labai įsitempęs... Bobis: Liz, bet čia mūsų profesija. Mes pasirinkome įtampą... Liz: Bobi, mes ją slopiname, o tu nuo jos pasikrauni. Supranti, taip negalima... Bobis: Bet jis būtų pasiekęs... Liz: Čia jau ne pirmas kartas. Aš kalbu apskritai. Pauzė Bobis: Ir ką jūs toj jogoj darot? Liz: Viską darom. Kvėpuojam. Bobis: Kažkaip ypatingai? Liz: Taip. Kvėpavimas yra pagrindas. O paskui jau - pratimai. Bobis: O visa filosofija? Liz: Kokia filosofija? Bobis: Jogos. Čia gi yra filosofija. Liz: Tu pradžiai bent pakvėpuok. Bobis: Liz, aš galiu pakvėpuoti. Bet reikia visiems kvėpuoti... Ir tiem, kur prie peilių slenka...

70

Liz: Nereikia kraštutinumų. Bobis: Bet jie nekvėpuoja, Liz. Jie bokso salėse dirba... Liz: Bobi, mes galim iškviesti. Jeigu yra situacija... Bobis: Nebuvo tokios situacijos. Liz: Šiandien ji buvo. Bobis: Nebuvo. Liz: Jis buvo tave jau apvertęs... Bobis: Liz, tai buvo kova. Ir aš jį, fuck, sudorojau. Liz: Bobi, bet tai nebūtina. Bobis: Kas nebūtina? Liz: Kautis. Pauzė Liz: Mūsų yra daugiau. Nebūtina kautis vienam. Bobis: Liz, aš esu įpratęs... Kol dar turiu jėgų... Liz: Bet už tavęs – komanda. Tau tik paspausti mygtuką... Bobis: Aš jo nespausiu, Elizabet. Aš niekada jo nespausiu... Liz: Bobi, bet tai yra vaikiška... Bobis: Gal. Nežinau. Gal tai vyriška. Liz: Ir tu neprarasi garbės... Bobis: Liz, aš esu karys. Aš kariauju su šūdu... Jeigu man reikia – išsikviečiu. Liz: Ką tu išsikvieti? Bobis: Kristų. Pauzė Liz: Ką tu išsikvieti? Bobis: Taip. Sakiau, jis mane ištraukė. Liz: Kaip ištraukė? Bobis: Iš dugno. Liz: Iš kokio dugno? Bobis: Iš Temzės. Aš tau sakiau... Liz: Neatsimenu. Bobis: Todėl, kad tu neklausai... Liz: Tu nesakei. Bobis: Aš sakiau. Liz: Bobi, aš atsiminčiau... Bobis: Liz, čia yra tavo bruožas - tu nemoki klausytis... Liz: Bobi, bet tu religingas? Bobis: Aš skolingas, Elizabet. Pauzė Liz: Ne, tu tikrai nesakei... Bobis: Bet esmę tu supratai? Kad man nereikia mygtuko... Liz: Bet tu neturi rizikuoti. Bobis: Liz, aš nerizikuoju. Viskas yra kontroliuojama... Liz: O aš jau norėčiau ramiau. Bobis: Kaip ramiau? Bobis: Paprasčiau. Bobi, mano toks amžius, kad gali būt komplikacijų. Supranti, man - ne dvidešimt. Aš, kaip mama, jau – amžiuje. Bobis: Nu tai ir aš... Kaip tėvas. Liz: Ne, tu nesupranti. Bobis: Aš suprantu – čia vėlai... Liz: Čia ant pačios ribos. Jeigu aš būčiau jau gimdžiusi... Bobis: Tai ką aš turiu daryti? Liz: Nusiraminti, Robertai. Galvoti apie mane. Pauzė Liz: Mes jį kartu išnešiosim. Ir spausim mygtuką, o.k.? Jeigu tokia situacija. Bobis: Tu taip manim nepasitiki?

71

Liz: Bobi, tokia situacija – man jau ne dvidešimt metų... Bobis: Liz, čia – kita situacija. Bobis: Čia yra ta situacija. Ir gali būt komplikacijų. Pauzė Liz: Paglostyk man pilvą. Bobis: O.K. Liz: Pirštų galais, kaip tu moki. Noriu su šiurpuliais. Bobis glosto. Liz užsimerkia. Atsidūsta nuo šiurpulių Liz: (šnabžda) Gerai, kad tu irgi nori. Čia vaikui labai svarbu. Aš jau seniai jį dariau. Tik tau nesakiau. Nenorėjau. Bobis: Kodėl nenorėjai? Liz: Bijojau. Aš kartais tavęs nepažįstu. Pažįstu, bet ne iki galo... Krūpteli Liz: Bet gal ir nereikia, ar ne? Per daug nereikia žinoti. Bobis: Liz, tu viską žinai... Liz: Nors tavo esmė švelni. Nors gal čia ir ne esmė... Bobis: Čia – esmė. Liz: Nežinau. Bobis: Esmė – kad man su ja gera. Iš karto, kai mus paskyrė, man buvo su ja ramu. Ir man ją norėjosi ginti, kad ir kokia situacija. Ką aš žinau, gal ir vaikiška, bet aš tikrai už ją mirčiau. O čia ir yra ramybė. Liz: Bobi, aš tuoj užmigsiu. Man taip gera. Bobis: Miegok. Liz: Rytoj tu į Čelsį? Bobis: Uhu. Liz: Kur jie dabar? Bobis: Ketvirti. Liz: O Fulhamas? Bobis: Ten... Apie vidurį... (glosto Liz pilvą) Iki sausio užbaigsiu - ateis ta ramybė, Liz. Vaikas turi jau gimti prie pastatyto tėvo. Matyti jau tėvą užbaigtą. Ir man nebe daug jau ten liko. Aš vis rečiau medžioju. Jau baigiu susitaikyti, kad jis tikriausiai pasimirė. Arba jis ne iš Londono. Nes aš per tuos dvylika metų tikrai čia visus apžiūrėjau. Ir ne po vieną kartą. Jau pradeda žmonės kartotis. Matai, kad ir tą jau matei, o tą jau gal trečią kartą. Mačiau Karoliną, Edį. Karoliną tai baisiai. Padėjau įkelti į greitąją, o ji manęs nepažino. Aišku, ne tas jai rūpėjo... Kaip ji staugė, kankinosi... Ant dviračio ją nuskynė, nors ji pati ten išlindo... Ji buvo visa kruvina ir man kažkodėl atrodė, kad aš ją nešu iš Vamzdžio. Ji buvo „tame“ vagone ir aš ją iš ten ištraukiau. Ir net ne aš, o tas kitas... Ir mes net visai nepanašūs, net Edis manęs nepažino. Nors aš - be to šalmo, civilis, kaip tik iš „Čelsio“ išėjęs... Atvažiavau į Soho, kad dar pabūt šurmuly ir mes prasilenkėm gatvėj. Miegi, Liz? Liz: (užsimerkusi) Jau beveik. Užkutenai... Benas: Gerai. (užkloja) Einu aš ko nors išgersiu. Liz: Džino yra šaldytuve. Benas: Aš į pabą nueisiu. Liz: (grimzdama į miegą) Kokį pabą? Benas: Šalia. Žodžiu, aš matau, kad jis, o jis manęs nepažįsta. Pasuko į vieną pabą, atsisėdo prie baro. Ir man pagunda užėjo. Reikia, galvoju, patikrinti: žmogus iš kito gyvenimo, iš mano tos praeities, vis tiek kažkas iš jos liko... Ir nepažino Edis. Sėdėjome taip kampu. Jis viskį gėrė, aš – alų. kelis kartus susižvalgėm... Aišku, tiek metų praėjo, bet aš tai jį pažinau. Nors ir plaukai nukirpti, ir visas švarus toks, madingas. O jis manęs nepažino, nors mano plaukai tie patys, gal tik pražilę vietomis. Mano tik veidas kitas. Šūdo jame nebėra. Kaip tu, žmogau? Nepažįsti? Edis: Ne, nelabai...

72

Benas: Sutriko. O aš specialiai jam – angliškai. Kad palaikyčiau intrigą. Be to, jau tai – mano kalba. Aš jau sapnuoju angliškai ir jumoras jau atsiranda. Net kažkokie kalambūrai... Edis: O mes pažįstami? Benas: Broli... Mes gi kartu tarnavom... Edis: Kur? Benas: Pirmam Pasauliniam. Nichuja nesupranta. Galvoja, kad aš idiotas... Tu manęs neatsimeni? Edis: Pone, o jūs nepainiojat... Benas: Laivyne, torpedų skyriuje. Tu Edis, ar ne? Edis: Aš – Edvardas. Benas: Nichuja tu ne Edvardas. Čia jau aš jam lietuviškai, taip sakant, einu į atomazgą. Edis: Benas? Benas: Bet tu ir ilgai... Edis: Ne... Va dabar pažinau... Benas: Gerai aš tave išdūriau... (juokiasi) Laivyne... Pirmam Pasauliniam... Edis: Bliat, aš nesupratau – kokiam pasauliniam... Benas: Nu sveikas. Edis: (juokiasi) Galvoju, kokiam pasauliniam... Benas: Džoukas angliškas. Edis: Cool. Pauzė Benas: Kaip tu čia? Edas: Aš – gerai... Benas: Dar vis laive? Edis: (purto galvą) Seniai... Benas: O kur dabar? Edis: Įvairiai. Benas: Ką nors su fizika? Edis: Ne. Pauzė Benas: Bet, kaip žiūriu, uždirbi? Koks čia viskis? Edis: Brangus. Benas: Tai aš ir žiūriu – ne „Teachers“... Edis: Ne, aš gerai uždirbu. Pauzė Edis: O tu? Benas: Aš – normaliai. Dirbu. Apsaugoje. Edis: Banke kur nors? Benas: Klube. Kalbu jam iš kito gyvenimo, nes iš šito negalima. Tiesiog – aš jam kitas žmogus, todėl apie jį ir kalbame. Edis: Bet tu pasikeitęs. Benas: Pasenęs? Edis: Nežinau. Bet kitoks. Pauzė Benas: Tai ką tu veiki? Papasakok. Edis: Dirbu. Benas: Nu aš supratau... Edis: Čia, Benai, ilga kalba... Benas: Tai užsisakom. Po viskį... Pauzė Benas: Ar tu kur skubi? Edis: Užsisakom. Benas: Nebent tu skubi? Edis: Aš – ne. Pauzė

73

Benas: Tai ką tu veiki? Edis: Aš – šuo. Benas: Ta prasme? Edis: Aš juo dirbu. Sakau, čia ilga kalba... Benas: O jeigu be bajerių? Edis: Ką? Benas: Ką tu dirbi? Edis: Medžioju. Pauzė Benas: Ką tu medžioji? Edis: Antis. Aš, tiksliau, jas tik atnešu. Sumedžioja kiti. Benas: Bliat, tu kažką čia veli. Kas tie kiti? Edis: Šeimininkai. Pauzė Benas: Edi, tu mane maustai. Kaip aš su laivu, ar ne? Su tuo Pirmu Pasauliniu... Edis: Jo, su tuo tu išdūrei... Benas: O jeigu rimtai – ką veiki? Edis: Nu atnešu antis. Nušautas. Pauzė Benas: Tu čia rimtai? Edis: Rimtai. Benas: Atneši antis? Edis: Surenku. Benas: Bliat, tu kažką čia maustai... Edis: Benai, aš surenku grobį. Benas: Nachui to reikia? Edis: Čia darbas. Pauzė Benas: Ir tu va tą viskį geri... Už tai, kad surenki antis? Edis: O, tu galvoji, čia – lengva? Benas: Surinkti antis? Edis: Bandei? Benas: Ir kaip tu renki jas? Edis: Aš atnešu. Stebiu, kur krenta ir surenku. Pauzė Benas: Koks čia viskis? Edis: Makkalanas. Benas: Davaj, ir aš pasiimsiu. Kažkaip su alum neįsikertu. Edis: O.K, aš statau... Benas: Aš pats. Edis: Benai, aš tiek uždirbu... Benas: Kiek tu uždirbi? Edis: Daug. Benas: Iš tų savo ančių? Edis: Čia – darbas. Čia ne kokia pramoga. Gauna viskio Edis: Sakau, čia ilga kalba. Benas: Bet tau patinka? Edis: Man kaifas. Išvažiuoji iš miesto... Grynas oras, gamta... Benas: O kur čia maždaug? Edis: Įvairiai. Airija, Škotija, Velsas... Benas: O normos yra – kiek surinkti? Edis: Kiek nušauna – tiek surenku. Būna, kad nerandi... Benas: Kaip nerandi? Edis: Nerandi. Būna – lapė nusineša. Arba taip kur nors užkrenta...

74

Benas: Tada nebemoka? Edis: Moka. Tik pats šūdinai jautiesi. Nefaina prieš šeimininkus... Nu tu supranti... Benas: Uhu... Edis: Norisi kuo geriau, jeigu tavim pasitiki. Pauzė Benas: O kas šeimininkai? Edis: Oho. Benas: Kas – oho?... Edis: Nesakysiu. Benas: Kokie nors magnatai? Edis: Rimčiau. Benas: Rusai kokie nors? Edis: Baik tu. Labiau jau anglų nebūna. Pauzė Edis: Tu net neįsivaizduoji... Nors šiaip, privačiai, tu net nejauti, kad jis ten tas, o tu šuo. Išvis – užmiršti, kad jis tas. Šiltas toks, geras bendravimas... Benas: O tas – tai kas? Edis: Negaliu. Benas: Bent užsimink. Edis: Negaliu. Benas: Kilmingi kokie nors? Edis: Rimčiau. Benas: O kas ten rimčiau? Edis: Negaliu. Benas: Royal family? Edis: Viskas. Tu jau per daug prašai. Pauzė Edis: Bet, sakau, mane stebina, kaip lengvai jie bendrauja. Pavyzdžiui, duoda tau šautuvą... Šiaip – palaikyti ar ką, kol jis ten atsigers. O šautuvas tai užtaisytas. Įsivaizduoji - pasitiki. Aišku, tu gal ir nespėtum: ten snaiperiai visur sėdi, bet vis tiek malonu. Laikai šeimininko šautuvą. Ir, aišku, jau pats tada stengiesi – pinigai nesvarbiausia... Norisi kaip ir įtikti. Kuo daugiau jų surinkti. Matai va randas? Benas: Uhu. Edis: Spėk, kas įkando? Lapė. Išplėšiau iš nasrų. Galvojau, jau bus pasiutligė, bet nieko – taip ir praėjo. (gurkšteli viskio) Aišku, nusilakstai. Prisibraidai po tas pelkes – visas purvinas, smirdantis... Už tai paskui – limuzinas... Kambariai su džiakuziais, tarnai ant blakstienų stovi. Ką nori valgai, geri... Iš viso – žmogum pasijauti. Benas: O kiek tu jau laiko? Edis: Medžioju? Benas: Nu kiek tu jau – šuo? Edis: Seniai. Trys, keturi gal metai... Benas: O toliau – perspektyva? Edis: Kokia perspektyva? Benas: Planai. Kai jau normaliai užsidirbsi... Edis: Aš, žinok, tiek užsidirbu... Benas: Bet kai jau stovėsi ant kojų... Edis: Aš viską turiu... Benas: O.k... Edis: Butą centre nuomoju. Benas: Bet ką tu toliau planuoji? Edis: Išlaikyti poziciją. Aš krosus rytais bėgioju... Benas: Kokią poziciją? Edis: Savo.

75

Pauzė Edis: Aš, pavyzdžiui, nerūkau, nes ten ištvėrėmė yra viskas. Baseiną lankau. Paplaukioju. Nes kartais reikia ir plaukti, jeigu į ežerą krenta... Benas: Nu bet - toliau?.. Ateity... Edis: Aš viską turiu. Benas: Bet tu sensti. Edis: Dar dešimt metų – ramiai... Benas: Bliat, nu o jeigu trauma?.. Ar užsirautum ant vilko... Ir viskas – tave išmestų. Edis: Ne, jie taip neišmestų... Benas: Tai kur tave – į voljerą?... Edis: Ten visai kiti santykiai. Tu kaip ir šeimos narys. Jeigu jau jie tave paėmė... Benas: Ir ką, bliat, gulėsi ant kilimo? Jeigu medžiot jau netinkamas – aš apie tai tau kalbu... Edis: Nebūna ten tokių traumų. Benas: O jeigu, bliat, būtų? Edis: Nebūna. Pauzė Edis: Vis tiek jie tavęs neišmestų. Čia ir yra svarbiausia... Benas: Nu, o po dešimt metų? Ateis jaunesni – ir ką? Edis: Nieko. Aš juos aplakstysiu. Benas: Nu, o kai jau pavargsi. Vis tiek kažkada pavargsi... Neberasi tų ančių... Edis: Nesuprantu, ko tu klausi? Benas: Aš klausiu, kokia perspektyva? Visi mes, bliat, turime planą. Planą, svajonę – kažką... Kur tu judi su tom antim? Edis: Benai, aš gyvenu. Kaip žmogus. Pilnavertis. Aš jau gyvenu svajonėje... Benas: Bet statusas tavo... Edis: Koks statusas? Benas: Nu tavo ta, bliat, pozicija. Tu gi – šuo. Edis: Čia tik darbas. Benas: Bet šuniškas darbas. Edis: Ir ką? Benas: Bliat, gal ne taip išsireiškiau... Ambicija – va ko aš klausiu... Kur yra tavo ambicija? Ko tu iš viso čia nori? Edis: Londone? Benas: Savo gyvenime. Pauzė Edis: Tu sudėtingai mąstai. Benas: O tu, bliat, viską paprastini... Edis: Čia va yra mūsų logika – gyventi kažkur, kažkada... Benas: Bet turi gi būt perspektyva... Edis: O tu pagyvenk dabar. Šiandien sau duok, negailėk... Benas: Aš šiandien ir gyvenu. Bet ir toliau galvoju... Edis: O kas ten toliau – mirtis? Ką tu, bliat, taip priplanavęs – ten gi nieko nėra. Benas: Pas mane ten yra. Edis: Pavyzdžiui – kas? Benas: Planai. Pavyzdžiui, tu manęs iš viso nepažinai. Edis: Nepažinau. Ir kas? Benas: Čia ir yra pasiekimas. Edis: Benai, tu pasenai. Čia nėra pasiekimas. Benas: (purto galvą) Aš apgalvotai pasikeičiau. Edis: Nu, o kokia perspektyva? Benas: Dar pasikeisiu. Edis: Ir ką? Benas: Iš viso neatpažinsi... Edis: Ir ką tu su tuo darysi? Benas: Būsiu kitu žmogumi.

76

Edis: Ir čia yra tavo ambicija? Tavo ta, bliat, perspektyva? Benas: Bet aš judu – supranti? Aš į kažką formuojuosi... Edis: Benai, o kam tai rūpi? Nu išsiris, bliat, drugelis – vienu vabzdžiu daugiau... Benas: Edi, aš dvylika metų ėjau šita kryptimi. Aš visą šūdą išsišlaviau... Edis: Tu iššvaistei savo laiką... Benas: Ne, aš pasiekiau savo... Edis: Savo geriausią laiką... Benas: Ne, aš nesutinku. Pauzė Benas: Nuo tavo torpedų skyriaus iki dabar – čia kelias... Edis: Nu taip, tu išgyvenai... Benas: Čia net daugiau negu kelias. Čia jau beveik yra žygdarbis... Edis: O toliau – perspektyva? Benas: Aš noriu būt žmogumi. Edis: Nu tai čia yra žmogiška. Kiekvienas iš mūsų nori... Benas: Ir aš juo būsiu. Edis: O.K. Benas: Man nebe daug jau liko. Edis: Bet vėl – čia yra perspektyvoje. Tu nori mirt kaip žmogus. Benas: O kas čia blogo? Edis: Gerai. Benas: Geriau, bliat, kaip tu – šunimi? Edis: Bet tu juo negyvenai. Benas: Ta prasme? Edis: Žmogumi. Čia tik tavo ambicija. Pauzė Benas: Žodžiu, mes nesusipykom, bet ir nelikom draugais. Iš baro išėjom kartu, Vamzdyje – išsiskyrėm. Namo važiavau sudirgęs: žinotų jis, kas aš esu, kaip aš toli nujudėjau. Ir taip pro akis man plaukė įvairios to pokalbio atkarpos. Priešais sėdėjo žmogus, sklaidė kažkokį laikraštį. Kambariai su džiakuziais, ką nori valgai, geri... Bliat, negaliu patikėti. Netikiu akimis. Net palinkstu į priekį, kad geriau įžiūrėčiau: „Pigs mobiliųjų skambučiai“, o po antrašte – nuotrauka. Senis, kurio tas laikraštis, pastebi mano nuostabą ir, aišku, apverčia laikraštį, puola ieškoti sensacijos. Nes čiagi, bliat, jo yra laikraštis, čia ne koks „Evening Standard“, kurį už dyką dalina...O.K., galvoju, pavark, vis tiek tu man jį atversi... O tada vyksta sąmokslas: senis jį pradeda slėpti. Verčia lapą po lapo ir mano „mobilūs skambučiai“ grimsta į laikraščio gilumą. Protingai mąstant, čia – niekis, nes čia yra „Daily Telegraph“ ir aš jį bet kur nusipirksiu. Bet aš taip mąstyt nebesugebu, nes kyla adrenalinas. Aš, bliat, noriu to laikraščio. Ir taip su seniu vis važiuoju, pravažiuoju namus – Hamersmito stotelę. Aktontauną, Southhylingą... O senis jau aiškiai jaučia, kad aš važiuoju su juo. Gal jau ir pats pravažiavo, bet bijo bet kur išlipti. Važiuos turbūt iki Hidrou. Nevermind, aš – su juo, man reikia to „Daily Telegraph“, kurį jis kiša po subine. Išsiima knygą, skaito ir nelabai ką išskaito, nes aš jam žiūriu į klyną. Ten guli visi atsakymai į mano gyvenimo klausimą. Mano visa perspektyva ir mano visa ambicija. Mano gyvenimo antis, kurios aš ir liūtui neduočiau – išplėščiau jam iš dantų... Pagaliau... Jis jau kyla. Dar svarsto, ar imti laikraštį?.. Bet jaučia, kokia tai rizika, nes išlipa jis ne Hidrou, kur būtų pilna žmonių... Išlipa jis anksčiau. Ir aš akimis jam sakau: eik su Dievu, žmogau. Gyvenk savo ramų gyvenimą, valgyk rytais savo pusryčius, gerk savo kavą su pienu ir nelįsk prie ugnies. Čia yra mano kelias, taip jis man susiklostė, bet jis tavęs nepalies. Tik pasitrauk nuo laikraščio. Čia jau per didelė įtampa, kad tu joje dalyvautum. Eik ir kūrenk savo židinį. Senis išlipa. Benas pagriebia laikraštį. Karštligiškai varto Benas: Padvelkė bezdalais. Ir kuo aš giliau verčiau, tuo ta smarvė aštrėjo. (verčia) Kur, po velnių, tai yra - kodėl aš jo nerandu? Laikraštis rankose dreba... Nekvėpuoju, nes smarvė. Ir šiaip nebenoriu kvėpuoti. Kažkaip visai nėra ūpo. Ir lygtai laiko nebūtų visokiems įkvėpimams... Kur, po galais, aš skubu, jis gi jau nepabėgs, nebeišlips iš to laikraščio, mano jau, amžinai... (atverčia, žiūri)

77

Pagaliau. Po tiek metų. Veidas šiek tiek apsenęs, bet išlaikęs savitvardą. Haris Stillmanas – menedžeris. Kaip paprasta – Haris Stillmanas. Kaip paprasta, kai žinai. Atrodo, galėjai suprasti, kad jis yra Haris Stillmanas. Atspėti ar išmąstyti. Haris Stillmanas sako, kad pigs mobiliųjų skambučiai. Ir keista, bet aš jo nesuvokiu, kaip to su alaus skardine. Su tuo netrikdomu veidu... Aš suvokiu jį kaip medalį už viso gyvenimo nuopelnus. Savo gyvenimo žuvį, kurią netrukus paleisiu. Bet aš ją turėjau rankose ir jau žinau, kur ji veisiasi. Haris Stillmanas – menedžeris. Jeigu vėl jos norėsiu – vėl užmesiu ten meškerę. Bet dabar man užtenka, aš jau noriu namo. Žvėriškai pavargau... Liz, tu žiūrėjai mačą? Kaip mes suvartėm Mančesterį. Du – vienas. Nors jie pirmi įmušė... Liz: Ir čia jau, atseit – gerai? Bobis: Čia yra viskas, ko reikia. Nesvarbu, kokiu skirtumu... Liz: Viskas, ko reikia? Bobis: Taškai. Liz: Bobi, jau pusė pirmos. O tu kažkur dar buvai? Bobis: Nuvažiavau. Iki Soho. Liz: Iki Soho? Bobis: Uhu. Liz: Kodėl iki Soho? Bobis: Į pabą. Liz: Vienas? Bobis: O tai su kuo? O norisi taip apkabinti ir pasakyti: Liz! Aš sugavau savo antį. Tą, kurios tiek ieškojau. Tu gi viską žinai - mano medžioklės istoriją... Šiandien, žinok, ji baigėsi. Viskas, aš ją liečiau... (apsikabina) Liz, aš Hario nenoriu. Aš šiandien ilgai galvojau – yra gi kitų vardų... Liz: Bet mes jau išrinkom. Bobis: Ne. Liz: Bobi, tu pats mums pasiūlei... Bobis: Liz, tu neužsispirk... Liz: Aš jau jį taip vadinu. Bobis: Ką vadini? Liz: Mūsų vaiką. Bobis: Liz, dar to vaiko nėra... Jis gali būti bet kas. Liz: Bobi, tu grįžti išgėręs ir pateiki mums savo sąlygas... Bobis: Kas - tie jūs? Atsipeikėk. Kol kas dar esame mudu. Liz: Ne, aš nesutinku. Bobis: Ko tu nesutinki? Liz: Jis jau yra. Bobis: Tegu... Liz: Ne „tegu“, o yra. Tu pats jo norėjai – princo... Bobis: Tai tegu būna Viljamas. Liz: Bobi, bet jis yra Haris. Kaip aš galiu jį pakeisti... Bobis: Liz, jis dar niekas nėra. Dar gali būti bet kas. Liz: Jis jau yra žmogus. Bobis: Taip, jis turi ambiciją. Ambiciją būt žmogumi... Liz: Kokias tu kalbi nesąmones?.. Bobis: Liz, jis žmogus perspektyvoje. Todėl jis dar gali rinktis. Pauzė Liz: Bobi, tu net nesuvoki, koks jis yra žmogus... Bobis: Liz, jis puikus žmogus. Viljamas Volkeris. Liz: Haris. Bobis: Kodėl tu taip užsispyrei? Tu nori kažkaip mus sukiršinti? Iš pat pradžių jau jį nuteiki... Liz: Bobi, tu grįžti išgėręs... Bobis: Čia nesusiję, Elizabet... Liz: Bet tu grįžai po vidurnakčio...

78

Bobis: Ir taip tie gyvenimai kertasi. Haris Stillmanas – menedžeris. Atrodo, visai nesusiję, bet aš privalau reaguoti... Ir aš reaguoju. Sapne. Tik čia jis jau nebe menedžeris – čia jis jau visas sfinksas. Stambus toks, atletiškas liūtas ramiaveidžio snukiu. Ganosi prie autostrados tarp Elektrėnų ir Vievio. Mūsų busiukas parkuojasi ir išlekiam iš jo tryse – Edis, Eglė ir aš. Edis, kaip airių seteris – ilgaplaukis, išstypęs, Eglė, kaip labradorė – trumpaplaukė, juodukė, o aš jau kažkas stambesnio. Nematau, gal koks vilkšunis, išvis savęs nematau – matau tik priekyje liūtą, kurį mes turim užpjudyti. Nulupti, bliat, tuos jo gaurus, atskirti snukį nuo kūno ir viską trise suvalgyti. O jis, pasirodo, greitas, nors ir atrodo sunkus. Ir šuoliai jo tokie platūs, ilgos, atletiškos letenos – mes tokie apgailėtini su savo šuniškom kojom... Bet Edis jau jį prisivijo, bandys įsikibti į subinę. Tik saugokis, traumų, rėkiu, žiūrėk, kad jis tau neįspirtų. Ir, bliat, matau, kad be reikalo, nes Edis pradeda saugotis. Jau nebekanda į uodegą, o lodamas bando užspeisti. Bet chuj tu tokį išgąsdinsi seterio lojimu. Reikia, bliat, rizikuoti, griauti, kol jis lauke. Jeigu įbėgs į mišką, ten bus jo pranašumas... Edi... Šaukiu. Nebijok. Kąsk. Bet Edis neklauso. Edi, nu būk tu žmogus... Aš giliai ten nulįsiu... Edi... Į patį dugną... Šunsnukis viską girdi, bet nėkart neatsigręžia. Bėga greičiau ir greičiau. Ir man apskritai jau toks įspūdis, kad jis jau yra su juo. Nes jis jau net nebeloja, tik bėga šalia žvėries... Ir jeigu man neatrodo, o taip, panašu, ir yra, Fandango vėl neįvyks. Ir jau niekada neįvyks, nes bus visada, kas išduoda. Toks slidus tas pasaulis, kuriame aš medžioju... Čia nieko nėra pastovaus ir man neužtenka greičio, kad viską pats sutvarkyčiau... Man neužtenka jėgų, kad pribaigčiau tą sfinksą... Aš noriu turėti draugą... Ir, bliat, teisi Karolina... Kartais užtenka minties, didelio noro užtenka, kad jis sukurtų materiją. Nes ką aš jaučiu už savęs – jaučiu, kad ten dreba žemė ir vejasi mus mastifas. Snukis kaip mano du, letenos – kaip to liūto ir aišku, kad tai jau Fandango, nes su tokia materija mes jų ir bandą išskerstume. Sakau, aš dar puikiai atsimenu, kaip skraidė tada tie vyrai – iš apsaugos, treniruoti – pirmą kartą ne filme, o taip va – šalia savęs... Ir aišku, kad čia bus tas pats, jeigu ne dar žiauriau. Nes juos prieš lokius naudojo, o čia gi tik paprastas liūtas. Ir aš skubu dalyvauti, nes Vandalas jau šuolyje ir glaudžia tas savo letenas – siekia sfinkso kulšių. Bliat, užkabins, ar ne? Reikia tik užkabinti, kad tam susipainiotų kojos... Vieno grybšnio užtenka... Liz: Bobi, pabusk. Tu sapnuoji. Bobis: (karštligiškai įkvėpia, atsimerkia) Haa... Dreba Liz: Nusiramink. Kvėpuok. Bobis: (šnopuoja) Nieko. Susapnavau... Liz: Tau reikia nusiraminti. Tau reikia jogos... Bobis: Nereikia. Liz: Kokia tu kalba sapnavai? Bobis: Kokia kalba? Liz: Aš ir klausiu. Bobis: O ką aš sakiau? Liz: Kažką. Bobis: Burbuliavau ką nors? Liz: Bobi, tai buvo kalba. Bobis: Kokia kalba? Liz: Nežinau. Bobis: Duok tu man atsipeikėt. Pauzė Liz: Tavo net kojos virpėjo. Apie rankas jau net nekalbu... Bobis: Liz, aš kažką sapnavau. Liz: O ką sapnavai? Bobis: Nežinau. Liz: Bet tu taip aiškiai kalbėjai. Bobis: Ką aš sakiau? Liz: Nežinau. Aš kitąkart tau įrašysiu. Bobis: Tai pasakyk, jeigu aiškiai... Liz: Bobi, aš jos nemoku.

79

Pauzė Liz: Čia gal iš tų kalbų... Bobis: Iš kokių? Liz: Kai apsėda. Iš tų jau seniai išnykusių. Bobis: Liz, aš nemoku kalbų... Liz: Ir tu sakiniais kalbėjai. Kažkokia baisia kalba... Bobis: Duok tu man atsipeikėt. Pauzė Liz: Kapotais tokiais. Trumpais... Bobis: Liz, o mes galim mylėtis? Ką tau daktaras sakė? Liz: Bobi, tu nesislėpk. Bobi: Ką... nesislėpk?.. Liz: Manyje. Tu nori mane užčiaupti. Bobis: Aš noriu tave išdulkinti. Noriu nusiraminti. Liz: Bobi, tu pats privalai... Nusiramint viduje. O ne perduot man nerimą. Bobis: Liz, aš tik klausiu, ar galima? Liz: Galima. Bet ne taip. Pauzė Liz: Aišku, galima. Reikia. Nėštumas sudirgina, Bobi. Tu nežinai, kaip tai veikia... Ir reikia mane raminti. Bobis: Tai aš ir klausiu, ar reikia? Liz: Reikia mane raminti, o ne tave, supranti? Aš – nėščia, tu nepainiok. Bobis: Elizabet, aš ir noriu... Liz: O tu visą naktį trūkčioji. Ką tu gali nuraminti... Bobis: Fuck, nu susapnavau.... Liz: Geriau paglostyk man pilvą. Pauzė Liz: Mes turim kartu išnešioti. Vieną darbą daryti. Tam ir yra pora... Bobis: Bet mes tą ir darom... Liz: Ne. Tu dar kažką ten nešioji... Bobis: Ką aš nešioju? Liz: Nešioji. Bobis: Ne, tu tikrai sudirgusi... Liz: Ir tai yra normalu. Man reikia peties, supranti? Kuris netrūkčiotų naktį. Bobis: Liz, bet aš sapnavau. Aš sapno nekontroliuoju... Liz: Čia nėra kas nors atskiro. Bobi, jie tik parodo... Bobis: Ką jie parodo? Liz: Nerimą. Pauzė Liz: Bobi, čia tai, ką jaučiu... Bobis: Tu paprasčiausiai sudirgusi. Liz: Aš kartais tavęs išsigąstu. Nors aš drąsi mergina. Bobis: Tu drąsi. Liz: Aš žinau. Bobis: Ji nepažįsta Beno, žino tik Robertą Volkerį. O tai ir sukelia baimę. Todėl aš mažinu Beną, stengiuosi jį išvalyti. Taip, aš dar jį nešioju, bet vis mažiau ir mažiau. Čia lyg atvirkštinis nėštumas ir, aišku, dėl to aš sudirgęs, gal net labiau negu ji. Nes ji gimdys, o aš – ne. Aš jį turėsiu sutrinti, kai bus pakankamai mažas. O įvykiai, kaip su tuo laikraščiu, su tais mobiliųjų skambučiais, jį tiktai atgaivina. Arba Vaitčiapel Roude – ten apskritai jis išaugo. Išėjo į pirmą planą. Eglė: (apsirengusi musulmoišką nikabą) Benai, kū kū. Čia tu? Benas: Ir aš neiškart atsiliepiau. Kadangi buvau su šalmu, žodžiu, buvau Robertas Volkeris... Eglė: O tau uniforma tinka.

80

Benas: Apie ją to paties aš nebūčiau pasakęs. Išvis iš pradžių net nesuvokiau, koks čia spektaklis vyksta? Fuck, kažkoks karnavalas. Arba net provokacija. Iš tų laidų, kur apgauna. Apgauna, paskui pasijuokia. Žodžiu, pilnai išsityčioja... Eglė: O tu nuo kada konsteblis? Benas: Aš, bliat, dairiausi tų, kas ją įkišo į burką. Ir kur čia pro kampą filmuoja? Eglė: Benai, čia aš kalbu. Ko tu dairaisi? Benas: Sorry... Eglė: Eglė – kur viskį gėrėm. Paskui dar į klubą ateidavau... Benas: Bet ką tu veiki?.. Toje burkoje... Eglė: Čia – ne burka... Nikabas. Benas: Bet ką tu čia?.. Eglė: Gyvenu. Pauzė Benas: Čia buvo Vaitčiapel Roudas ir ji ne viena su tuo apdaru – daug čia tokios įvairovės, nes čia įvairovių vieta. Bet aš vis tiek jos nesuvokiau. Kodėl ji sau taip pasidarė? Koks čia buvo sumanymas? Eglė: Aš ištekėjau, Benai. Reikėjo jau apsistoti. Benas: Kur apsistoti? Eglė: Gyvenime. Nes aš jau žemai buvau. Net nenoriu tau pasakot... Benas: O tiesiai virš jos buvo iškaba: „Mūsų specializacija – šaldyta žuvis ir daržovės“. Nesąmonė kažkokia. Čia viskas labai nederėjo... Eglė: Tave šokiruoja? Benas: Ne. Eglė: Nemeluok – šokiruoja... Benas: Nu, aišku, labai netikėta... Eglė: Nors čia yra normalu. Nieko čia šokiruojančio... Benas: Ne, aš taip nesakiau. Aš sakiau – netikėta. Eglė: Bet tai yra požiūris, Benai. Jus čia dezinformavo... Benas: Kas čia tie „jūs“? Eglė: Vakarai. Benas: Aš nieko išvis nesakiau... Aš tylėjau... Eglė: Tai jaučiasi. Iš tavo replikų jaučiasi... Benas: Bet tu jas pati provokuoji... Eglė: Aš tik noriu suprasti... Koks yra tavo požiūris?.. Benas: Joks. Aš tavęs nematau. Pauzė Eglė: Tu irgi pasikeitei? Benas: Taip... Eglė: Užsidėjai tą šalmą. Benas: Bet aš jį galiu nusiimti... Eglė: Benai, jis išsilavinęs. Čia tik jo daug giminių ir jis nenori problemų... Benas: Išsilavinęs? Eglė: Aišku... Benas: O kuo jis taip išsilavinęs?.. Kad laiko tave maiše? Eglė: Bet tu tikrai nusiteikęs... Benas: Aš klausiu, kokia jo profesija? Eglė: Saidas – stomatologas. Pauzė Eglė: Ir jis sveikai religingas. Čia tik dėl giminių. O jis net liberalus, mes net į klubą nueinam... Benas: Į kokį klubą? Eglė: Išgerti. Žiūrėk, aš pakelsiu nikabą... O tu pažiūrėk nežymiai... Akim tik, galvos nenuleisk... Benas: Ką pažiūrėti? Eglė: (kilsteli nikabo apačią) Žiūrėk. Ką tu į tai pasakysi?

81

Pauzė Benas: Ką aš turiu pasakyti? Eglė: Džinsai, ar tu nematai? Čia viskas dėl giminių... Benas: Bet tu gi buvai laisva. Kam tu save įkalinai? Eglė: Aš ištekėjau, Benai. Tu ne taip mane suvoki. Pauzė Eglė: Pavyzdžiui, jeigu mes Kensingtone... Jeigu mes ten susitiktume... Aš būčiau ant aukštakulnių. Ir šiaip dar visai visa seksi... Benas: Norėčiau... Tave pamatyti... Eglė: Ir tai nėra neįmanoma... Benas: Bet tai ar to tu norėjai? Eglė: Ko norėjau?.. Benas: Gyvenime. Eglė: Aš, Benai, daug ko norėjau. Aš buvau nesubrendusi... Pauzė Benas: Buvai alkana. Eglė: O jo... Man jau reikėjo apynasrio... Benas: Norėjai fotografuoti. Visą ta įvairovę. Eglė: Nes aš savęs nežinojau. Benas: Dabar pati ja tapai... Eglė: Aš sutikau savo žmogų. Tu ne taip mane suvoki. Pauzė Benas: Mūsų specializacija – šaldyta žuvis ir daržovės. Idiotizmas visiškas... Eglė: Tarp kitko, visai čia ne maišas. Čia baisiai gudrus išradimas. Labai net seksualus, tik Vakarai nesupranta... Benas: Kur tu ten vaikštai? Kensingtone. Eglė: O tu ateitum? Benas: Žiūrėčiau. Eglė: Ateik, pamatysi Saidą. Jis visai normalus... Benas: Bet tu... Kai važiavom į Londoną... Kaip tu save matei? Eglė: Benai, mes buvom vaikai. Ką mes galėjom matyti? Benas: Bet jeigu tau būtų pasakę... Eglė: Čia visiškai kitas pasaulis. Mes tada jo neįvertinom... Benas: Neatsakai man į klausimą. Eglė: O ką tu nori išgirsti? Benas: Ar tu jau matei save burkoje? Ar taip tu save matei? Eglė: Tu dabar viską iškreipi. Forma tau dominuoja... Benas: Bet ji pas tave dominuoja. Tu - supistam maiše. Ir ką tu man nori įrodyti? Kad tu ten gerai jautiesi? Eglė: Tu tvardykis. Į mus žiūri. Benas: Tu gi buvai žmogus. Su didžiausiom ambicijom... Eglė: Jos buvo nepamatuotos. Benas: Bet tu jau buvai žmogus. Vienintelė iš tų mūsų... Eglė: Benai, čia yra Londonas. Ir jis mus savaip sustato... Benas: Kodėl tu tada negrįžai? Kai aš tave išvariau... Eglė: Be to, aš esu laiminga. Tu ne taip mane suvoki... Benas: Bet tu supistam maiše. Ir tu sau meluoji. Eglė: Ne. Liz: (prieina) Kas čia įvyko? Benas: Nieko. Liz: Kas atsitiko, mem? Benas: Nieko. Rankinę nuplėšė. Bliat, tik to man betrūko. Tikslinam detales... Liz: (Eglei) Kokia tai buvo rankinė? Bobis: Ruda rankinė. Odinė. Liz: Ir kas joje buvo?

82

Bobis: Daug kas... Liz: Bobi, aš klausiu aukos. (Eglei) Kokia tai buvo rankinė? Bobis: Liz, jau mes išsiaiškinom... Kam tu čia įneši įtampa? Liz: Aš klausiu, kokia rankinė? Bobis: Paprasčiausia rankinė... Žmogui įvyko nelaimė, o tu čia rodai charakterį... Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones? Bobis: O kur čia buvo nesąmonė? Liz: Čia viskas buvo nesąmonė. Bobis: Liz, atsakyk man į klausimą, kuri čia vieta nesąmonė?.. Eglė: Bobi, čia tu maiše. Aš bent esu, kas esu... Liz ir Bobis suklūsta Liz: Galit išversti, mem? Eglė: O tu net akis slepi... Liz: Mem, pakartokite angliškai. Ką jūs ką tik pasakėte. Pauzė Liz: Bobi, paeik į šoną. Ji kažko nepasako. Bobis: Liz, nu čia jau juokinga... Liz: Paeik į šalį. Prašau... Ji prie tavęs nedrįsta. Bobis: Liz, jai nurovė rankinę. Kam tu puti iš to burbulą? Liz: Tu nežinai jų kultūros. Bobis: Elizabet, tu ją žemini... Ji paprasčausias žmogus... Liz: Mem, ar yra aplinkybių, kurių jūs jam nepasakėte. Dėl to, kad jis yra vyras. Pauzė Liz: Aš klausiu jūsų kaip moters. Kalbu ne apie rankinę. Bobis: Liz, tu jau peržengi ribą... Liz: Bobi, paeik į šoną... Eglė: Prašau... Pažiūrėkte ten. Liz: Ką pažiūrėti? Eglė: (lėtai kelia nikabą) Žemyn. Pauzė Bobis: Ir mano Liz net sustingo. Įbedė ten akis. Ko ji ten, fuck, tikėjosi? Grandinėm sukaustytų kojų? Spyna užrakintos pizdos. Ko ji ten taip žiūrėjo – kultūrų specialistė... Moterų išmanytoja... Liz: Mem, o ką jūs mano rodote? Aš nieko ten neįžiūriu... Benas: Ir ji net visa pasilenkė, kiek tik leido jai pilvas – mūsų Viljamas Volkeris... O mes pasilikom aukštai. Žiūrėjome vienas į kitą iš tų karnavalinių kaukių... Liz: Aš nieko čia nematau... Benas: Ir aš maniau, kad mes kalbamės... „Aš bent esu, kas esu...“ Aš, po velnių, taip pat. Nes aš save įgyvendinau. Esu dabar kuo norėjau ir man uniforma tinka, nes aš esu savo vietoje. Todėl čia yra ne kaukė, o čia yra mano esmė. Aš peržengiau per save, bet aš save įgyvendinau... Ir aš vis maniau, kad mes kalbamės, o ji, pasirodo, juokėsi. Iš pradžių – po ta burka, o jau paskui – atvirai. Ir taip piktai, nemaloniai, lygtai visus ji čia niekintų. O ypač mus su Elizabet. (Eglė juokiasi) Liz, palik ją ramybėj. Ji yra nesveika. Liz: Bobi, kažką ji man rodė... Bobis: Palik ją tame maiše. Čia yra jų problemos... Liz: Tu negali taip kalbėti... Bobis: Ji juokiasi iš tavęs. Negi tu nematai? Liz: (Eglei) Mem, aš kažką praleidau? Gal aš nepastebėjau?.. Bobis: O ta vis labiau kvatojasi. Ir čia jau yra Čingischanas, jau nebėra abejonių... Einam, palik ją sau... Liz: Bet ji keista. Bobis: Nesveika.

83

Liz: Ką ji norėjo parodyti? Bobis: Ir tuo vakarėlis nesibaigia. Visai jau gale pamainos mes gauname pranešimą, kad Viktorijos parke ganosi narkomanai. O mes arčiausiai to parko. Randame juos ant suolo: sėdi trise po medžiais ir dvokia marichuana. Aiškiai easteuropeans, viena net kažkur matyta ir dar pora bičų su ja. Liz pirma juos užkalbina... Liz: Kalbate angliškai? Bobis: Klausia. Olga: Mes paprasčiausiai sėdėjome... Bobis: Kodėl neatsakot į klausimą? Liz: Bobi, nusiramink. Bobis: Jie neatsako į klausimą. Liz: Bobi, jie kalba angliškai... Bobis: Kaip man su ja sunku. Kaip su ja gera gyvenime ir kaip sudėtinga tarnyboje... Čiagi yra psichologija, iniciatyvos klausimas – pačios pirmosios frazės nustato, kas ją diktuos. O ji iškart ją išleidžia... Malonėkit dokumentus, ponai... Olga: Mes paprasčiausia sėdėjom... Bobis: O mes paprasčiausiai patikrinsim. Čia nieko nėra nepaprasto. Trijulė traukia dokumentus Bobis: Liz persirašo jų duomenis. Jeigu čia bus tik žolė, problemos jų bus nedidelės. Nors mergina man matyta ir žiūri dar taip į mane... Duok, sakau. Liz, pažiūrėti... Liz: Ką pažiūrėti? Bobis: Dokumentus. Liz: Dokumentai tvarkoje. Bobis: Aš tik akį užmesiu. Peržiūri dokumentus, sulygina nuotraukas su veidais Bobis: Dabar jau ir pats aš noriu, kad jie neturėtų problemų. Ir mes greičiau išsiskirtume. Kažkaip sumažėjo Londonas. Per vieną supistą vakarą tapo dideliu kaimu, kur mes visi susitinkam, nors niekam tai ne į gera... Vartojat narkotikus, ponai. Sakau į ją nežiūrėdamas. Čia tai - nelegalu. Jūs tikriausiai žinojot... Olga: Mes paprasčiausiai sėdėjom... Bobis: O mes paprasčiausiai ėjom ir pajutome kvapą... Čia viskas daug paprasčiau. Liz į mane taip pažiūri... Stebisi mano kantrybe. Kad man taip išeina tvardytis... Prašysiu jus atsistoti ir viską sudėti ant suolo. Kas tik yra kišenėse. Dėkoju už supratimą. Mes tik atliekame pareigą. Pauzė Bobis: Bičai jau pasiduotų, bet mergina ožiuojasi. Kokia ji, fuck, mergina – septyniasdešimt trečiųjų. Greitai keturiasdešimt... Ponai, mes puikiai pradėjome – neaštrinkit situacijos. Sudėkit viską ant suolo... Olga: Mes paprasčiausi sėdėjom... Bobis: Tai nieko neatsitiks, jeigu šiek tiek atsistosit. Pauzė Bobis: Matau, kad čia viskas rimčiau. Ir taip į mane ji žiūri... Aiškiai čia yra naujas Londono zapadlo. Kažkas jame pasisuko, jis vėl nebenori taikos... Bičas: Ką darysime, Olga? Bobis: Sako vienas iš bičų. Rusiškai, kad nesuprasčiau... Olga: Nieko mes nedarysime. Mes paprasčiausiai sėdėjome... II Bičas: O gal čia kas nors praėjo... Kaip jie įrodys, kad – mes? Bičas: Bet tai jie neatstos. Jeigu jau užsisėdo... Olga: Tyliai. Jie į mus žiūri. II Bičas: Nesupranta... Olga: Tyliau. II Bičas: Jie gi buki... Olga: Užsičiaupk. II Bičas: Olga, jie ten neieškos. Negi jie lįs tau į klyną... Olga: Ar tu, bliat, gali nutilti...

84

Bičas: Bet tai reikia nuspręsti... Olga: Aš nuspręsiu. Sėdėk. Pauzė Bobis: Dabar jau ir man reikia spręsti. Nes mano tarnybos anketoje yra tik anglų kalba... Ponai, mes jūsų laukiam. Tai paprasčiausias patikrinimas. Kol kas tai tik įtarimas... Olga: Bet mes tik sėdėjom ir viskas... Bobis: Mem, čia derybų nebūna. Jų čia negali būti... Olga: Kvapas – čia dar neįrodymas... Bobis: Malonėkite stotis. Neaštrinkit situacijos. Pauzė Bobis: O situacija kaista ir čia jau yra ne Londonas – čia jau yra Čingischanas. Krapšto visus senuosius ir telkia savo tą gvardiją, kad vėl važiuotų ant Kristaus. O aš jiems stoviu ant kelio. Aš – pirmas jų kelyje... Olga: (keliasi) O.K., berniukai, parodom. Vis tiek jau jie neatstos. Trijulė traukia iš kišenių viską, ką turi Bobis: Elizabet dar nesupranta, kaip čia viskas jau įtempta. Ji ir neturi suprasti – čia mano senosios sąskaitos... Viską ištraukėt? Bičas: Taip. Bobis: Patikrinkit kišenes. Geriau, jei ten nieko neliktų... II Bičas: (ištraukia peilį) Peiliukas. Bet visiškai bukas... Bobis: Padėkite prie daiktų. Šviečia prožektoriumi į daiktus ant suolo Liz: (užsirašinėja) Kas nors ten yra? Bobis: Peiliukas. II Bičas: Pone, jis visiškai bukas... Bobis: Visi kiti asmeniniai. II Bičas: Net piršto su juo neįpjautum... Bobis: Dabar pakelkit rankas. II Bičas: Aš? Bobis: (linkteli) Malonėkit pakelti. II Bičas: (kelia rankas) Į viršų ar kaip?.. Bobis: Kaip galit. Aš privalau jus patikrinti. Apieško II Bičą Bobis: Ačiū už supratimą. Mes tik atliekame pareigą... II Bičas: Ne, tai nėra už ką... Bobis: (Bičui) Pone, pakelkit rankas. Bičas pakelia rankas. Apieškomas Bobis: Nenoriu įtraukti Elizabet į šitą purviną reikalą, bet kaip aš po to gyvenčiau? Aš prisiekiau karalienei ir tai man nėra formalu. Aš dvylika metų ėjau čia... Ne tam, kad dabar atsitraukčiau. Nors Elizabet laukiasi ir gali būt komplikacijų... Liz: Nieko nėra? Bobis: (paleidžia Bičą) Švaru. Olga: Mes paprasčiausiai sėdėjom... Bobis: Apžiūrėk ją, Elizabet. Vaikinai nieko neturi. Liz prieina. Nerangiai apieško Olgą Bobis: Aišku, ji nieko neras. Su mūsų Viljamu Volkeriu jai net sunku pasilenkti... Čia aš turiu viską spręsti, nors būtų daug paprasčiau, jeigu Elizabet rastų. Taip paprasčiau išsispręstų... Liz: (paleidžia Olgą) Ne, ji nieko neturi. Bobis: Nieko neturi? Liz: Ne. Bobis: O tu ją gerai apžiūrėjai? Nes kažkas tai juos turi... Liz: Bobi, pas ją nėra. Bobis: Nes aš dėl vaikinų – tikras... Liz: Gal jie tik tiek ir turėjo... Olga: Mes paprasčiausiai sėdėjome...

85

Liz: Dovanokite, mem. Turėjome jus patikrinti... Bobis: Elizabet, nesiteisink... Liz: Mes labai atsiprašome... Bobis: Liz, tu žinai, kad jie turi... Liz: Bobi, pas ją nėra. Jei pas vaikinus taip pat... Olga: Jau galim surinkti? Liz: Prašau. Olga ir Bičai renkasi daiktus Bičas: (Olgai) Tai, tipo, jau mes laisvi? Olga: Kostia, tai čia automatiškai... II Bičas: Apsišiko šalmuoti. Bliat, kaip aš jų nevirškinu. Olga: Patylėk, kol jie žiūri... II Bičas: Gerai dar – peiliukas bukas... Būtų prisikabinę... Olga: Ar tu gali užsikimšti? II Bičas: Gerai, kad jie dar bukesni... Bobis: Mem, ar galit prieiti? Olga: (atsisuka) Dėl ko? Bobis: Malonėkit prieiti. Liz: Bobi, aš ją paleidau... Bobis: O aš turiu įtarimų. Olga lėtai prieina Bobis: Prašau... Prasisekite kelnes... Mes su vaikinais nežiūrime. Jus apžiūrės mano partnerė. Liz: Bobi, aš ją apieškojau... Bobis: Liz, padaryk, ką prašau. Čia - paprasta procedūra. O ten dažnai yra slepiama... Liz: Bobi, aš ten nelįsiu... Bobis: Prašau. Padaryk, ką prašau... Aš pats negaliu ten įlįsti... Liz: Bet aš ją maigiau. Ji serga... Bobis: Elizabet, jie kažką turi, kaip tu nesupranti? Liz: Bobi, aš ten jau ieškojau... Bobis: Gal ten išvis – ne paketas... Liz: Bet ten - paketas. Bobis: Patikrink. Pauzė Bobis: Mem, prasisekite kelnes. Aš privalau jus patikrinti. Liz: Bobi, tu to negali... Bobis: Aš darau tavo darbą. Liz: Tu neturi tam teisės... Bobis: Elizabet, leisk man dirbti. Pauzė Bobis: Mem, čia kebli procedūra, bet mes ją turim atlikti. Jūs galit atsisakyti ir vykti kartu su mumis... Olga: Ne jau, ožy, nesulauksi... Bobis: Kalbėkite angliškai, mem. Jei turite ką pasakyti... Olga: Nes tu supranti, ar ne? Išsiduok... Ką tau reiškia... Bobis: Mem, jūs mane suprantate. Prieš tai kalbėjote angliškai... Olga: Tu man į pyzdą nelįsi. Supratai, bliat? Nelįsi. Bobis: Kuo mes greičiau tai atliksime... Olga: Bliat, jei aš prisiminčiau... Kur aš tave mačiau... Bobis: Maukitės kelnes, mem. Jūs tikrai kažką turite... Liz: Bobi... Bobis: Tylėk, Elizabet. Ji tikrai kažką turi Olga: Mirktelk, kad supranti. Arba nuvošiu tau šalmą... Bobis: Mem, jūs pati sau kenkiate... Olga: Netiki?

86

Bobis: (žengia link jos) Mem... Olga: Žiūrėk (nuvožia šalmą)... Pauzė Bobis: Ir ji padarė blogiausia. Nežinojo, ką daro... Olga: Bliat, ja tebia raskušu... Bobis: (sugriebia už tarpkojo) Rodyk vaginą, kale! Arba aš tau ją išrausiu... Liz: Bobi, ką tu darai?.. Bobis: Mano vertybių kodekse ji nusipelnė Fandango. Liz: (šaukia) Robertai, tai yra perdėta... Olga: (šaukia) Otcepisj, bliat, padonok... Liz: Tu negali jos taip skaudinti... Olga: Bolno, pridurok. (verkia) Ai... Liz: Bobi, jei ji ir turėtų... Bobis: Liz, o ji turi... Liz: Tai kas... Bobis: Ji apsimyžo, Elizabet. (parverčia Olgą ant žemės) Žiūrėk, kaip man teka per ranką... Liz: (isteriškai) Bobi, tuoj pat ją paleisk... Bobis: (plėšia nuo Olgos kelnes) Fuck, ji apmyžo mums įkalčius... Liz: (šaukia) Robertai, tai – įsakymas... Bobis: (ištraukia narkotikus) Aš turiu juos, Elizabet! Tu pažiūrėk, ką ji turi... Liz: Bobi, tai jau nesvarbu... Pauzė Liz: Po to, ką tu jai padarei... Bobis: Liz, bet ji buvo šiukšlė. Liz: Tu ją sutrypei, Robertai. Bobis: Narkomanę... Liz: Tai kas... Bobis: Liz, ji yra narkomanė. LSD – tai jau rimta. Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones... Bobis: Tai yra rimtas narkotikas... Liz: Bobi, tu ją išniekinai. Kam tu ieškai pateisinimo?... Bobis: Aš ją išniekinau? Liz: Taip. Bobis: Aš jai nuvožiau šalmą? Tai aš padariau, ar ne? Liz: Bobi, bet tai tik šalmas... Tu padarei daugiau. Pauzė Bobis: Liz, ar tau neatrodo, kad mes per ilgai diskutuojam? Apie paprastą atvejį. Beveik savaitės senumo... Liz: Paprastą atvejį? Bobis: Taip. Liz: Kaip tu lengvai viską nubrauki. Bobis: Liz, čia yra mano darbas. Ir aš jį pasirinkau. Su visais jo sunkumais. Liz: Bobi, tu pats juos ir sukuri. Nėra taip viskas sunku. Bobis: Bet tu gi ją būtum paleidusi... Liz: Jie paprasčiausiai sėdėjo. Niekam nieko nedarė... Bobis: Pripažink tai, Elizabet... Liz: Robertai, aš parašiau. Pauzė Bobis: Ką parašei? Liz: Kad patikrintų. Pauzė Bobis: Aš nieko nesuprantu. Liz: Jie tik patikrins, Robertai. Peržiūrės tavo duomenis. Tikriausiai ten viskas gerai. Pauzė Liz: Aš noriu būti tikra. Jau pavargau nuo tos įtampos...

87

Bobis: Kuo tikra? Liz: Kad čia tu. Ir čia tik vidinis patikrinimas. Jis tau negali pakenkti... Bobis: Liz, tu iš viso suvoki? Ką tu išvis padarei?.. Liz: Aš padariau sprendimą... Bobis: Bet tu toliau ją matei? Visą tą situaciją... Kaip tu toliau mus planuoji? Liz: Aš tik noriu ramybės... Bobis: Ir kas, tu manai, aš esu? Infiltruotas koks? Agentas? Liz: Aš nežinau. Aš sutrikusi. Bobis nervingai vaikšto Liz: Kur tu eini? Bobis: Aš vaikštau. Liz: O apie ką tu galvoji? Bobis: Liz, aš vaikštau po kambarį. Ar čia jau ne mano namai? Liz: Bobi, tu viską sutirštini. Čia viskas yra dar tavo... Bobis nervingai vaikšto Liz: Išvados tik išsklaidys. Tu per daug jas sureikšmini... Bobis: Liz, bet tu supranti?.. Jos gali būti dvejopos... Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones? Bobis: Aš aiškinu tau galimybę, kuri yra, fuck, nesąmonė. Bet tu apie tai pagalvojai? Liz: Aš, Bobi, turiu ką veikti. (paliečia pilvą) Apie ką man galvoti. Bobis vaikšto Liz: Nevaikščiok. Mane tai gąsdina. (Bobis vaikšto) Bobi, prašau, sustok. Tu kaip žvėris narve... Bobis: Tu neteisi, Elizabet. Taip su manim pasielgti. Nesvarbu, kokios išvados... Liz: Robertai, jos bus palankios. Nieko jie ten neras... Bobis: Liz, bet tu pateikei prašymą... Liz: Aš tik norėjau ramybės... Bobis: Bet tu galėjai paklausti. Pauzė Bobis: Tu ir dabar neklausi... Liz: Bobi, tai nieko nereiškia. Niekas tarp mūsų nesikeičia... Bobis: Liz, bet tu mane išdavei. Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones?.. Bobis: Tai išdavystė, Elizabet. Kaip tu nesupranti... (sustoja) Man jau reikėjo išeiti, gal net reikėjo bėgti... Robertas Volkeris baigėsi, ėjo prie pabaigos, o aš stovėjau sutrikęs. Viskas per staigiai įvyko... Liz, aš tave taip gyniau. Gal čia buvo klaida?.. Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones? Bobis: Bet buvo kažkur klaida. Jeigu tu taip pasielgei... Liz: Nedrebėk. Kas tau darosi?.. Bobis: Aš tikrai tave saugojau. Liz: Bobi, giliai įkvėpk. Mes kartu pakvėpuosim (įkvepia)... Bobis: Ir aš jau taip laukiau Viljamo... Liz: Robertai, tu nekvėpuoji. Bobis: Liz, aš nenoriu. Liz: Kvėpuok. Pauzė Liz: Tu privalai kvėpuoti... Bobis: Bet palikim jį Viljamu. Nesvarbu, kokios išvados... Liz: Kokias tu kalbi čia nesąmones... Bobis: Viljamas bus karalius. O Harį visi užmirš. Liz: Bobi, jis jau yra Viljamas. Aš negaliu jo pakeisti... Bobis: Bliat, kaip man buvo sunku nuo viso to atsiplėšti. Čia viskas taip koncentruota – Viljamas, Liz, gyvenimas - kaip čiupinėtum laimę... Ir niekas tavęs dar nevaro, duoda tau čiupinėti... Liz, aš tave stebėsiu. Aš jūsų tikrai nepaliksiu.

88

Liz: Bobi, kodėl taip kalbi? Lyg tai norėtum palikti... Bobis: Ne, aš tik eisiu išgerti. Man reikia dabar į pabą. Liz: Į kokį pabą? Bobis: Už kampo. Liz: Bet tu negali taip išeiti. Čia tavo pilna daiktų. Bobis: Liz, aš einu išgerti... Liz: Čia viskas dar yra tavo. Pauzė Liz: Tik negalvok blogai. Bobis: Aš išvis negalvosiu. (ima kuprinę) Aš einu užsimiršti. Noriu nusiraminti... Liz: O kam tau kuprinė, Robertai? Bobis: Ką nors nupirksiu. Namams. Liz: Ką nupirksi? Bobis: Ką nors. Liz: Bobi, visko yra. Tau nereikia kuprinės... Bobis: Liz, čia tuščia kuprinė. Nieko joje nėra. Liz užsidengia delnu burna. Akys suddrėksta Bobis: (apkabina) Nu, Elizabet... Baik tu... Ką tu išsigalvoji... Liz: Aš parašysiu, gerai? Jeigu ko reikia nupirkti. Bobis: Parašyk. Būtinai. Liz: Įlįsiu į šaldytuvą... Bobis: Aš pasidėsiu ant baro. Liz: O tu prie baro sėdėsi? Bobis: Jeigu tik rasiu vietos. Liz: Tikrai tu rasi... Bobis: Tikiuosi. Liz: Šiandien - ne koks penktadienis... Bobis: Taip. Rytoj darbo diena... Liz: Eilinė diena. Bobis: Suprantama. Kaip aš sunkiai ėjau. Kažkas nuo manęs net atplyšo, kai uždariau tas duris. Ir taip man trūko to oro, kaip būčiau lipęs į viršų... Nors lipau aš žemyn. Vėl ėjau link to centro ir taip man buvo sunku... Net užėjau į bažnyčią. Vade, o kas toliau? Robertas Volkeris baigiasi. Ką man toliau daryti? Nieko – jokio atsakymo. Kabo Vadas ant kryžiaus, žiūri kažkur pro šalį... Nori, kad nusižeminčiau, kreipčiausi pagal rangą. O.K, aš bandau atsiklaupti, bet man nesilenkia kojos. Aš niekad to nedariau, net ir sunkiausiais momentais. Man reikia save prispausti, gerokai prislėgt iš viršaus, kad šitas veiksmas pavyktų. (klaupiasi) Net sąnariai visi braška, lyg tai aš būčiau iš medžio ir lenkčiau kokias šakas. Bet vos tik pasiekiu žemę – gaunu iš jo atsakymą: vaizdą, kaip jis mus traukia, lupa iš Temzės dugno... Ir aš suprantu, kur jis kreipia: mes ten buvo dviese ir jis ištraukė abu. (stojasi) Viskas - kryptis man aiški ir aš išvažiuoju į Barkingą. Aišku, kad jam jau pranešta. Ką mums toliau daryti... Duris atidaro moteris. Matau, kad aš ją žinau. Bet aš čia ieškau Vandalo? Lietuvė: Andriaus? Benas: Bandžiau jam skambinti... Lietuvė: Kada jūs bandėte? Benas: Ką tik. Nežinau, gal prieš valandą... Lietuvė: Užeikite, pone. Benas: Ačiū. Lietuvė: (šūkteli) Algirdai, Andriaus atėjo. Algirdo balsas: Kas atėjo? Lietuvė: Konsteblis. Algirdo balsas: Tuoj aš, Regina. Įleisk. Lietuvė: Jūs nesiaukite batų...

89

Benas: Pripėduosiu. Lietuvė: Nereikia. O jus čia sesuo jo nukreipė? Benas: Ne. Sakau. Ne sesuo. Lietuvė: O kas jus nukreipė? Benas: Niekas. Mes šimtą metų pažįstami. Lietuvė: (pristato įėjusį) Romas. Čia mano svainis. Benas: Sveiki. Sakau. Romas: (spaudžia ranką) Romas Urbonas. Benas: Dabar jau man viskas aišku. Aš čia – tarp obuolių. Kas liko iš mūsų busiuko... Ne taip ir mažai, pagalvojus. Dar nusileidžia brolis... Algirdas: Algirdas. Benas: (paduoda ranką) Aš supratau. Regina: Mūsų žmogus policijoje. Algirdas: Aš ne kurčias, Regina. Kuo tu mane laikai... Romas: Daug čia dabar mūsiškių. Darbo turbūt netrūksta... Benas: Kaip kada. Įvairiai... Romas: Mes tai vieni iš pirmųjų... Paskui jau pradėjo plūsti... Algirdas: Yra ir gerų žmonių. Romas: Visokių pasitaiko... Algirdas: Nu nesakyk – yra. Žmonės įvairūs važiuoja... Regina: Pone, o jūs gal alkanas? Mes tai jau valgę... Benas: Aš sotus. Regina: Būtumėt kiek anksčiau... Algirdas: Vis tiek, Regina, papjaustyk... Jūs su mašina? Benas: Ne. Algirdas: Lietuviškos paragausit? Benas: Ne, aš, žinokit, trumpam... Algirdas: Papjaustyk dešros, Regina. Ne kasdien šitoks svečias... Benas: Žodžiu, sodina prie stalo ir aš per daug nesipriešinu. Žiūriu, kaip jie čia gyvena. Obuoliai obuoliausi, o net kažkaip ir pavydas. Ramu čia kažkaip pas juos, atrodo, kad jokio karo. Nei Kristaus, nei Čingischano... Pūva sau pamažu... Algirdas: Tuoj, Regina papjaustys... O jūs jį išsiųsit ar kaip? Benas: Ką išsiųsiu? Algirdas: Vandalą. Regina: Andrių, Algi. Algirdas: Nu Andrių. Nes jis čia beveik negyveno. Mes jį retai ir matydavom... Benas: Aš žinau, jis vis dirbo... Regina: Sesuo jau važiuoja, važiuoja... Mums atsibodo jau laukti. Benas: O kur jis iš viso yra? Algirdas: Paduosi, Regina? Regina: Ką? Algirdas: Atiduok žmogui Andrių. Regina: Nu tai gal ne prie valgio... Pauzė Benas: Bliat, apie ką jie kalba? O jis čia yra? Algirdas: Yra. Benas: Kur jis yra? Algirdas: Spintelėje. Regina, nu laukia žmogus... Regina: Algi, tai pats ir paimk. Nematai, kad aš pjaustau? Benas: Žiūriu į tą spintelę ir nieko nesuprantu. Ne apie tą gal mes kalbam? Vandalas – aš jo čia ieškojau... Kur pirmą kartą ne filme mačiau, kad skraidytų vyrai... Algirdas: (atidaro spintelę) O kur jis yra, Regina? Regina: Nu kur tu ieškai? Čia – indai. Algirdas: (atidaro kitas dureles) Tai tu sakyk, kur padėjai? Regina: Atidaryk...

90

Algirdas: Radau. Ištraukia urną. Deda ant stalo Algirdas: Šitą tai jie apmokėjo. O nuvežt nėra kam... Pauzė Benas: Ne, negaliu patikėti. Žinau, kad jie būna žiaurūs... Tam jie turbūt ir dievai. Bet tai jau čia yra perdėta... Algirdas: Neatlaikė širdelė. Ant kėdės taip ir rado. Jo tame vagonėlyje. Sako, dar buvo šiltas... Benas: Ir aš suprantu, kur čia kreipia – visą nurodymą esmę – kad čia jau yra išvarymas. Bet galima paprasčiau... Kam reikėjo sudeginti? Jis čia jau visas? Regina: Visas. Romas: Liūdna, kai pagalvoji. Tiek to žmogaus ir tėra... Algirdas: (iškelia stikliuką) Nu, pareigūne... Už Andrių. Kad atsigultų žemelėje. O tai vis toje kėdėje... Visi išgeria Algirdas: Neapskaičiavo sveikatos. Galvojo - dar jaunas, jaunas... O gi jau keturiasdešimt... Romas: Vis tiek dar jaunas... Algirdas: Nu jaunas... Ir kas jam dabar iš to? Regina: Dešros paskanaukit. Benas: Ačiū. Algirdas: Nes čia tokios nesurasit. Benas ima urną. Stojasi Algirdas: Regina, susuk į maišelį. Regina: Į kokį? Algirdas: Į celofaninį. Kad jau būtų tikrai. Regina apvynioja urną maišeliu. Benas įsideda ją į kuprinę Algirdas: Pone, čia dar palikimas. Jeigu jau jūs apsiimat... Benas: (apdujęs atsisuka) Koks palikimas? Algirdas: Velionio. Kartu gal ištransportuosit. Jeigu jau jūs apsiėmėt... Romas: Nes mes čia ir taip susigrūdę. Regina: Neaišku, į ką dar išaugtų... Algirdas: Aišku, ne jūsų čia reikalas. Bet tai ir mūsų čia neliečia... Benas: Bliat, apie kokį reikalą? Nieko nesuprantu... Kol jo nepamatau. Kol jo kieme neatsega ir visas toks linksmas įvirsta. Visas toks gyvybingas. Kai viskas dar priešaky ir viską su uodega šluoja. Vanoja mums į šlaunis... Algirdas: (glosto šunį) Jaunas. Pustrečio mėnesio. Benas: Jokios dar vidinės kontrolės... Romas: Trys jau yra... Algirdas: Nu, bet meškis. Dar gi ir kvapas jauniklio... Benas: (išeina su šunimi) Ir šitaip aš išeinu. Mes su Vandalu išeinam. Su tais jo balkono planais. Ant ofisinės kėdės... Dar vis nesuprantu, kaip aš taip sugriuvau. Atrodo, per vieną akimirką... Reikia prisėsti ant suolo. Aš šitaip jau kartą ėjau, atsidavęs vien traukai... Reikia turėti planą. Atsisėda Benas: Praėjo tik dešimt metų. Meluoju, jau – dvylika. Tada buvo irgi spalis... Pauzė Benas: Norint į ten sugrįžti, įvykdyti Vado nurodymą, reikia atkurti Beną. Kitaip sakant save. Žinau tik, kad Benas tada buvo labai laimingas. Suloja šuo Benas: Apsiramink tu. Kiau... Benas: Vandalai, apsiramink! Pauzė Benas: Sunkiausia atkurti vidų, tą šlamštą, kurio jis prikimštas. Aš jį vadinu Rytais.

91

Kiau... Benas: Gali tu apsiraminti? Pauzė Benas: Ne, aš nesuprantu... O.K., mes atitarnavom, tapome gal per seni, bet taigi galima žmoniškai... Kitaip išsiųsti namo. Gaila, kad čia ne koks „fiction“, kur viskas, bliat, taip paaiškėtų, sustotų į savo vietas ir taip tau ramiai išdėstytų, dėl ko tu čia tiek praėjai ir koks čia to viso tikslas? Paskui visi tau paplotų ir sau ramiai išsiskirstytų. Paliktų tave ant to suolo. Ketvirtojoje zonoje, kur jus kažkadaise iškrovė. Pauzė Benas: Nors dar čia, atrodo, ne viskas. Dar čia yra ne finalas. Nachuj man bruka tą mintį?.. Kiau... Benas: Apsiramink vieną kartą! Ir baik tampyti tą pavadį... Užlaužia šuns sprandą Benas: O mintis nepraeina. Ir aišku jau, kur mane kreipia, kadangi jis -Kristaus karys. Tai arba jis turi man užduotį, arba čia aš turiu užduotį... O.K., pasigaunu kebą ir atvažiuoju į Čelsį. Dar vis kaip Robertas Volkeris. Nors jau nebeilgai... Jaučiu, kaip mane išformuoja, iš lėto atleidžia žandikaulį ir aš netenku tų duobučių. Ir žvilgsnis ne toks jau švelnus, žodžiu, sugrįžta Rytai ir aš turiu paskubėti. Kad tik jis manęs lauktų... Nors jam tikriausiai jau pranešta: čia viskas yra kontroliuojama... (skambina į duris) Ir aš čia ne pirmą kartą. Jau slankiojau apie tą namą, buvau mintyse net viduj, turėjau ir lazdą ir kaukę, bet paskui atsitraukiau. Kai Liz jau sutiko dėl Viljamo ir mes tvirtai tą nusprendėme. Aš tada taip pagalvojau: jis yra Kristaus karys. Ir jis tai darė ne veltui. Jis kreipė mane į Kristų. Norėjo, kad aš pasikeisčiau ir būčiau visų čia mylimas. Galiausiai taip ir įvyko – Elizabet to įrodymas. Bet paskui mane išdavė. Ir aš atvykau čia nurodymų: ką man toliau daryti? (anglas atidaro) Haris Stillmanas, pone? Haris: Taaip. O kas atsitiko? Benas: Aš nieko nepajutau. Jokio žvėriško pykčio... Haris: Kas atisitiko, pone? Benas: Atsiprašau, kad vėlai... Haris: Nieko, aš dar nemiegojau... Benas: Robertas Volkeris, pone. Ištraukiu ženklelį. Konsteblis. Jau paskutinį kartą... Aš nežinau, ar jums pranešė? Ar jums pranešė? Haris: Ką? Benas: Atnaujina jūsų bylą. Pauzė Haris: Pone, užeikit į vidų. Benas: Kad aš čia su šunimi... Haris: Nieko, aš nealergiškas. Kokia čia veislė? Benas: (įeina) Mastifas. Haris: Anglų mastifas? Benas: Tas pats. Juos prieš lokius naudodavo. Senovėj. Dabar tai gal ne... Haris: O toks atrodo nekaltas... Benas: Toks ir yra. Dar meškis... Haris: Jūs sėskit. Įsitaisykit... Benas: Dar net ir kvapas jauniklio... Haris: Atnaujina bylą? Benas: Taip. Haris: Fuck, čia man yra įvykis... O jis jau suimtas? Benas: Ne. (atsisėda) Matot, jį rado ne Londone. Iš viso - ne Karalystėje. Kol kas tai tik įtarimas... Haris atsisėda priešais. Pasiruošia klausyti Benas: Pagal jūsų aprašymą daug kas tikrai atitinka... Ir linkęs vairuoti išgėręs – ne vieną kartą čia baustas...

92

Haris: Neužmiršiu to veido... Aš ieškau visus tuos metus. Benas: Ko jūs ieškote? Haris: Jo. Pauzė Benas: Ko jūs ieškote, pone? Haris: (įniršęs) To girto, supisto lenko... Atsiprašau už tą žodį, bet aš niekada neatleisiu. Jūs to negalit suprasti... Benas: Bliat, kaip aš supratau. Haris: Aš jį turiu viduje... Benas: Taip, bet tai buvo akimirka. Jis nesustojo... Haris: Ne. Iš viso... Net nepristabdė... (nugrimsta į save) Bet aš jį aiškiai mačiau. Benas: Aiškiai matėte?.. Haris: Taip. Benas: Kai jūsų sūnus tuo metu... Haris: Jis pakilo. Nuo smūgio... Benas: Henris Stillmanas? Haris: Taip. Benas: Kiek jam buvo? Haris: Penki. Pauzė Haris: Aš galiu jums prisiekti. Aš mačiau tą jo snukį... Benas: Kaip, pasirodo, jį lengva išvilkti iš to ramiaveidžio... Haris: Tą idiotišką išraišką... Benas: O kaip nustatėt tautybę? Haris: Jis nusikeikė. Benas: Kaip? Haris: Kurva. Čia jų keiksmažodis. Benas: Ir jūs tai girdėjote? Haris: Aiškiai. Benas: Smūgio metu? Ar kada?.. Haris: Pone, aš tai girdėjau. Kam man išsigalvoti. Pauzė Benas: Bliat, o man niekas nekyla – nesusižadina įniršis. Ir tyli adrenalinas. Negi jau čia senatis? Betrūko, kad aš jo gailėčiau ir mes čia kartu apsižliumbtume... Haris: (stojasi) Norit alaus? Benas: Mielai. Haris: (atidaro šaldytuvą) Vėl kažkaip viskas iškilo... Benas: Aš suprantu... Tai nelengva... Haris: Nelinkėčiau to niekam. Ant tavo akių... Tavo vaiką... Benas: Nežinau, gal atleidau?.. Nejaučiu neapykantos. Tyli visi jutimai... Haris: (paduoda skardinę alaus) Kokią muziką mėgstat? Benas: Kokią muziką? Haris: Klausiu. Ką jums galėčiau uždėti? Benas: Nieko. Man nesvarbu. Haris: Roką, popsą? Benas: Vis tiek. Aš esu radijo fanas. Haris: Kaip suprasti? Benas: Ką leidžia. Tą tuo metu ir mėgstu. Haris nusijuokia, eina prie grotuvo Benas: Kvynus nebent... Bet nereikia. Haris: Mėgstat Kvynus? Benas: Klausydavau. Haris: Kvynai – gerai. Gerai.

93

Benas: Bet nereikia. Nebūtina... Nedaryk to, žmogau. Dar tik kai ko paklausiu. Noriu išgirsti detalių... Haris: (ieško disko) O.K., aš sau užsidėsiu. Man jie irgi patinka. Benas: Kaip jis nukrito ant gatvės, kaip ten plūdo kraujais... Haris: Aš dar gyvai juos klausiau. Vos dar gavome bilietus... Benas: Noriu, kad mes jį atverstume, pamatytume veidą - tai, kas iš jo ten liko... Haris: Nepakartojamas įspūdis. Benas: Kuriais čia metais? Haris: Seniai. Aš dar buvau paauglys... Benas: Ir viskas – pirmi akordai – ir man jau viskas atgyja. Jau vaiko nebematau - matau tik kaip pučiasi burbulas... Penkiolika metų? Ieškojote... Haris: Aš ir dabar jo ieškau. Jūs to negalit suprasti... Benas: Ir ką jūs jam padarytumėt? Haris: Ką aš jam padaryčiau?.. Benas: Čia aš - kaip žmogus... Iš smalsumo... Haris: Aš suprantu... Benas: Kaip vyras. Haris: Gerai, o ką – jūs? Mano vietoje... Jeigu taip jūsų vaiką?.. Benas: Bet nesigriebtumėt linčo? Aš apie tai kalbu. Pauzė Benas: Dabar man tik reikia įsakymo. Išgirsti jį garsiai ištartą. Aš šunį jau pririšau... Aš viską jau paruošiau, Hari, nes oras jau visas įtemptas - ten Kristus ir Čingischanas. O mes su tavim žemai. Ir grįžta seni įstatymai: nėra jokio antro skruosto, už viską yra sumokama... Haris: Nežinau, ką daryčiau. Gal ir kvailai pasielgčiau... Benas: O kolonėlės jo geros. Švariai taip perduoda garsą – taip man pažįstamus smūgius – kalavijais į skydus... Haris: Suprantat, aš tuo gyvenu. Jis man neduoda ramybės... Benas: Bliat, kaip aš supratau – aš kroviausi tiesiai nuo jo. Ir kaip čia viskas susiję. Čia vyksta susidūrimas - iš karto kelių žmonijų - nes čia susieina plokštės. Už tai tas miestas toks įtemptas... Haris: Tu jau matai tame prasmę... Kai su tavim taip pasielgia... Jokia ten moralė, įstatymai... Benas: Ir kaip jis protingai kalba - viską taip tiksliai išreiškia. Lyg tai jis būtų aš. Kalba lyg mano vardu, nors tuo pačiu – nuo savęs... Haris: Lygtai tave iš to išmetė... Nors viskas toliau galioja. Bet ne jam – ne tam šūdui. Jeigu tik tu jį surastum... Benas: Jeigu tos plokštės suliptų... Neliptų viena ant kitos. Ir tie danguje susitaikytų, baigtų tą amžiną karą... Bet norisi burbulų. Turi gi būti finalas – į ką aš tiek metų ėjau... (nusiima šalmą) Šitiek mylių išvaikščiojau... Haris: Tarp kitko, aš vis galvodau... O kaip tie šalmai? Jie patogūs? Benas: Bliat, apie ką tu kalbi? Tokią sunkią mums valandą... Haris: Nes jūs su juo visą dieną?.. Benas: Norisi burbulų - kažkaip spalvingai užbaigti... Ir nieko jam nesakysiu. Kaip jis tada nepaaiškino... Su ta, bliat, alaus skardine... Haris: Pone, jums viskas gerai? Benas: Ką tu, Fredi, galvoji? Let him go? Nichuja! (sukandęs dantis) Never, never, never, never... Haris: Kažkoks jūs man kaip išbalęs... Benas: Ir aš matau, kaip jo stovas iškyla virš ramiaveidžio. O Fredis taip dar pasistiebia... kaip tie vyrukai koridoje... Haris: Tikrai jums viskas o.k.? Benas: Jei būčiau radęs čia meilę... Bet aš radau neapykantą. Patikimesnį daiktą... Haris: Jūs mane girdite?.. Benas: Bac! Stovas jau turi atramą. Ir sminga į kaklo mėsą. Vis giliau ir skaudžiau... Trupina, ką sutinka... Haris: Ar aš galiu kuo padėti?

94

Benas: Bliat, o jis vis nemiršta. Haris: Pone, ar jūs epileptikas? Benas: (dūsta, plėšia sagas) Fredi, aš pats negaliu. Tu gi žinai – man burbulas... Haris: Aš iškviesiu jums medikus... Haris: Bliat, nugnybk... Aš uždusiu... Susprogdink man tą burbulą… Fredi, aš dūstu… Nuplėšk… Man neužtenka ooooohaaaaaaaa… Staugia. Kraujo purslai aptaško Harį ir sienas Liz: Tau reikia nusiraminti. Reikia būti lengviau. Taip nebegali tęstis. (rikteli) Viljamai, ar klausaisi? Nereikia taip sunkiai kovoti – viskas daug paprasčiau. Taip, bet tai mūsų reikalas. Jie jau yra vyresni... Ir jie jau to nesupranta. Todėl, kad jie vyresni. Aš jį išvariau. Netyčia. Viljamai, aš nežinojau, aš tik norėjau patikrinti... Koks jis yra žmogus. Taip, o jis buvo angelas. Bet tai yra paslaptis. Tu neturi to sakyti. Todėl, kad tai paslaptis. Aišku, jis tave saugo. Nežinau... Iš dangaus. Nu, nes jam įdomu. Kaip tu augi... Keitiesi... Aišku, jam įdomu. Todėl, kad jis tavo angelas. Aš neturiu savo angelo. Dabar jau mažai, kas turi. Taip, jie išmokyti saugoti. O mums jau to nebereikia. Todėl, kad tokie laikai... Jau nebereikia kovoti. Kartais, bet tik ne taip. Man nesvarbu, ką jis sako... Viljamai, jis benamis. Tas vyras su šunimi... Ir tu neturi prie jo artintis. Todėl, kad aš tau neleidžiu. Jis neturėjo sparnų. Nežinau, gal nukirpo... Aš, Viljamai, nežinau. Gal jis turėjo ambiciją... Norėjo būti žmogus. Ambicija? Didelis noras. Kai nori daugiau negu skirta. Bent jau jis labai stengėsi... Todėl, kad jis nemokėjo. Žmogus yra paprasčiau. Tikriausiai grįžo į dangų. Nežinau, aš taip spėju... Aš, Viljamai, nežinau. Todėl, kad to niekas nežino. Net ir karalius. Ir princai... Haris Poteris? Gal...

95