Literatūros Konspektas. DONE

LITERATŪROS LAIKOTARPIŲ, AUTORIŲ IR KŪRINIŲ KONSPEKTAS

AUTORIUS

LAIKOTARPIS/ SROVĖ

Renesansas

M.Mažvydas

Renesansasreformacija

KULTŪRINIS, ISTORINIS LAIKOTARPIO KONTEKSTAS/BIOGRAFINIS AUTORIAUS KONTEKSTAS Renesansas- XV-XVIa. Lietuvą pasiekia XVIa. Vyrauja humanizmo idėjos. Žmogus, skirtingai nei viduramžiuose (V-XVa.), tampa didžiausia vertybe. Žmonės nebeveržomi tikėjimo dogmų išdrįsta būti savimi, suvokia savo vertę. Kultūros ir mokslo pažangos amžius. Grįžta antikos idėjos- gyvenimas vaizduojamas kaip maksimaliai gražus, svarbi kūno ir dvasios harmonija. Svarb.bruožasdėmesys klasikiniam mokslui, menui bei vertybėms. Humanizmas paskatino reformacijos sąjūdį, o reformatorių ir kontrreformatorių kovos pasiekė ir Lietuvos gyvenimą. Pirmoji lietuviška knyga- Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (1547m.)taip pat atsiradoRenesanso ir humanistiniojudėjimo įtakoje. M.Mažvydas- reformacijos veikėjas, lietuvių raštininkijos pradininkas, liuteronas. Dėl persekiojimų LDK persikėlė į Prūsiją (Just.Marcinkevičiaus „Mažvydas“)

KŪRINYS

APIE KŪRINĮ

„Katekizmas “ 1547m. Karaliaučiuj e

„Katekizmas“ kalbėjo reformacijos idėjomis- mokė žmones tikėjimo tiesų, skaityti gimtąja kalba. Pateikiamas pirmas originalus lietuviškas eilėraštis „Knygelės pačios bylolietuvinykump ir žemaičiump“, pirmą kartą pateikiama lietuviška abėcėlė.

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Reformacija

M.Daukša

Jonas Radvanas

Renesansas- žiaurių religinių kovų metas. Europos visuomenėje brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje sričių. Reikėjo ieškoti kitokio bažnyčios institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir Dievo santykio. Šį poreikį suformavo teologijos daktaras Martynas Liuteris, 1517m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes pries indulgenciją.

RenesansasKontrreformacija

Pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje, M.Daukšos „Katekizmas“ 1595m. išspausdinta jėzuitų. Jei M. Mažvydo „Katekizmo“ atsiradimas buvo paskatintas reformacijos, tai „Postilės“ atsiradimą paskatino kontrreformacija – tai XVI-XVII a. religinis sąjūdis, kuriuo siekta susigrąžinti reformacijos metu prarastas bažnyčios pozicijas.

Renesansas

Jonas Radvanas(apie XVI a. vidurį–po 1592) – LDK renesanso poetas, herojinio lotyniško epo Radviliada autorius. apie R advano gyvenimą neišliko beveik jokių istorinių žinių, rekonstruotos tik kai kurios jo biografijos detalės, daugiausiai remiantis Radvano kūriniais, kurie visi parašyti lotynų kalba. Pats Radvanas buvo protestantas (reformacijos šalininkas).

Postilė. „Prakalba į malonųjį skaitytoją“

Herojinis epas „Radviliada“

„ Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. “ Kūrinyje šlovinamas žymus LDK kariuomenės vadas, etmonas, kancleris ir Vilniaus vaivada, reformatus globojęs didikas Mikalojus Radvila Rudasis. Tai idealus herojus- veiklus ir stiprus, pasiaukojęs tėvynei. Poemoje pasisakoma už Lietuvos valstybės savarankiškumą, poetizuojama Lietuvos gamta, aiškinama lietuvių

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Viljamas Šekspyras

Renesansas

Viljamas Šekspyras- didysis vėlyvojo Renesanso menininkas, anglų nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas. Didžiojo dramaturgo kūriniai atspindi humanistinės filosofijos pokyčius- nuo optimistinio požiūrio į žmogų ir šviesaus gyvenimo traktavimo iki pesimistinių nuotaikų svarstant žmogaus prigimties problemas bei ją sąlygojančių istorinių aplinkybių klausimus. Jo kūrybos centre amžinai svarbi žmogaus gyvenimo prasmės problema.

Tragiška drama „Hamletas“

romėniškosios kilmės teorija, įterpiama Vilniaus kūrimo legenda. Šia legenda parodoma, kaip beveik laukinis Lietuvos kraštas tampa iškilia civilizuota ir galinga valstybe; jos sostinei Vilniui suteikiama net tautų globėjo reikšmė. Poemoje jaučiamas pasididžiavimas savo valstybe, jos šlovinga kilme, stipriais vadovais.Tai pirmas lietuvių literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus (M.R.R), bet ir jo priešingybės – ryškaus neigiamo herojaus Caro Ivano IV Rūsčiojo. Jis vaizduojamas kaip žmonių kraujo ištroškęs beprotis, negailestingas priešams ir saviems. Istorinis epo fonas – LDK karas su Maskva dėl Livonijos XVIa. Poemoje minimi faktai – tikri. Pasaulis šioje tragedijoje atrodo tarytum netekęs moralinių pagrindų, jame iškyla neįveikiamos blogio jėgos, kurios iškraipo žmogaus gyvenimo tikslus, paneigia jo buvimo prasmę, slopina valią veikti. „Būti ar nebūti“- lemtingas, esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas: ar susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę („būt“), ar pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo, pakilti kovai, kuri, be abejo, turi baigtis tragiškai, nes blogis neaprėpiamas, neįveikiamas („marios nelaimių“)- prasminga

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

kova reikštų neišvengiamą pražūtį („nebūt“). Taigi, gyventi susitaikius ir kenčiant dvasioje ar žūti kovoje už savo principus, tiesas, idealus? Iš esmės Hamletas klausia- gyventi jam, ar mirti, ir tai, matyt, pats sunkiausias klausimas žmogui. Pasiryžęs kovai herojus įgyja tragiškos didybės. Hamletui net sunkiau nei tradiciniams herojams: jis susigrumia ne tik su pasaulio blogiu, bet ir su savim, su savo paties abejonėmis, jame atsiskleidžia visiškai naujos žmogaus egzistencijos gelmės. Išbandymų situacijoje ima ryškėti nauja žmogaus kokybė, gimsta naujas Vakarų civilizacijos žmogusprieštaringas, sudėtingas, nuo pasaulio problemų atsigręžiantis į savo vidines problemas.

Barokas (XVIa. Pab.-XVIIIa. Vid)

Barokas- teatro epocha, kur „visas pasaulis vaidina“, o pasaulis suprantamas kaip sc ena, todėl dailėje taip pat sustiprėjo teatrališkumas, egzaltacija ir patosas.Pagr. Bruožai: nusivylimas žmogaus galiomis; baroko vardu mėginta nusakyti tai, kad keista, neįprasta, netaisyklinga, įmantru.Renesanso optimizmą keitė dramatiškas supratimas, kad pasaulis yra prieštaringas ir nepažinus, kad žmogus grėsmingoje visatos begalybėje yra trapus, ribotas ir silpnas.„Žmogus tik nendrė,silpniausias gamtos kūrinys, bet jis mąstanti nendrė.“Svarbiausi motyvai žmogaus gyvenimo trapumas, laikinumas, mirties visagalybė, atgaila, Dievo ieškojimas Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Mikalojus Konstantinas Sarbievijus

Barokas

Barokas

ir dialogas su Dievu. Diavizas - „Memento mori“. Mikalojus Konstantinas Sarbievijus žymiausias lotyniškai rašęs to meto ATR poetas, jėzuitas, plataus pripažinimo sulaukęs visoje Europoje. Jo 1625m. kūrinys „Lyrikos knygos“ sulaukė daugiau kaip 50 leidimų. Oksfordo universitete vietoj Horacijaus buvo nagrinėjami M.K. Sarbievijaus darbai. Popiežiaus vainikuotas aukščiausiu poeto pripažinimo ženklu- laurų vainiku. Vadintas Sarmatų Horacijumi.

„Odė KrispuiLevini jui“- kad nepasitikėtų per daug jaunyste; „Odė Janui Libinijui“teisina savo vienišumą; „Odė Pauliui Kazlovijui“žmogui reikia poilsio; Odė TELEFUI LIKUI.

„Viskas laikina žemėj šioj,/Ką materija čia sukuria nerangi.“ Būdingas barokinis vaizdinys „gyvenimas-teatras“. Pabrėždamas, kad visi šiame pasaulyje atliekame vaidmenis, kurių patys nepasirinkome, jis moko tų vaidmenų nepervertinti, nesutapatinti su tikrąja žmogaus esybe, nes ji – dvasinis žmogaus pasaulis. Tikrieji turtai slypi žmogaus sieloje. Atsvara netobulam pasauliui – gamta, kuri yra Dievo dovana mirtingiesiems. Vidinės stiprybės šaltinis Sarbievijui – stiprus religingumas. Kūrinių lyrinį subjektas palaiko mintis apie nuostabų amžiną pasaulį. Sarbievijus siekė ugdyti dvasinį žmogaus pasaulį, skatino nesiekti materialinės naudos.

Danielius Noborovskis „Gyvenimo trumpumas“ Minutė po minutės, šitaip eina laikas. Tėvus turėjai, štai jau gimė tavo vaikas. Jei šiandien dar esi čia, jau rytoj nebūsi Numiręs šalto kapo duobėje supūsi. Gyvenimas žmogaus- tai vėjas, blyksnis, dūmas Dukart nebūna saulės vis toks pats šviesumas. Vis sukasi ir sukas laiko greitas ratas, Nei pagailėti nieko, nei palaukt nepratęs. Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias: Visa būtis šioj žemėj-tik sekundės kelios. Vienam galbūt lopšys jau mirčiai guolį kloja, Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Kitam tik gimus kapas motiną atstoja.

Apšvieta (Švietimo epocha) XVIIa.pab-18a.

Johanas Wolfgangas Gėtė

Apšvieta

„Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam“- I.Kantas Žmogus ima pasitikėti savo protu ir veikla. Vyrauja racionalizmas- „protas gali pakeisti pasaulį“. Skleidžiamos optimizmo, tikslingos veiklos idėjos. Iškeliama mokslo ir žmogaus proto galybė. Pirmoje XVIIIa. Pusėje protas, mokslas ir kitų mokymas (švietimas) imtas vertinti labiau, nei žmogaus kilmė ar priklausymas luomui. Tikėta, kad išsilavinęs, protingas žmogus ras vietą visuomenėje, išnyks visuomenės padalijimas į aukštuosius ir žemuosius luomus, kad mokslas bei išminties šviesa įveiks tamsą, skurdą, prietarus. Tikėta, kad švietimas padarys žmones laimingus.

J.W.Gėtė- vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų.

XVIIIpab.XIXa.pr.drama „Faustas“

Prologas danguje, Dievas sako: „Juk sodininkas žino, kokį vaisių jo laistomas medelis jam atneš.“- jis nesistebi žmonių nuodėmėmis, jis žino, ką sukūrė ir ką iki šiol tebeaugina žemėje. Jis tiki žmogaus dorove ir gerumu: „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks.“ Taigi, Dievas tiki, kad jo kūrinys- gėrio ir tiesos šaltinis, jis tiki, kad padaręs daug klaidų žmogus galų gale pasimokys, išmoks nebekartoti savo klaidų ir nuodėmių, visą gyvenimą

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Kristijonas Donelaitis

Apšvieta

Kristijonas Donelaitis- lietuvių literatūros klasikas, lietuviško tautinio epo autorius. Profesorius Liudas Rėza jau po K.Donelaičio mirties išleido keturias jo epinio pobūdžio giesmes- „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“ ir pavadino jas „Metais“ (1818)ikišių dienų visoje Europoje vertinamą lietuvišką literatūros šedevrą.

Poema „Metai“

nevaikščios klystkeliais, tai įrodo jo žodžiai: „Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią.“ Poemoje stipriai jaučiama epochų stilių sąveika- 1)hegzametras iš Antikos laikotarpio; 2)iš realizmo laikotarpio atėjo stiprus tikrovės pojūtis, konkretus vaizdingumas, personažas siejamas su socialinės aplinkos veiksniais;3)Barokasgamtos gaivališkumas bei jos kaitos dėsnis- sureikšminta mirties tema, fatališka pasaulėjauta, žemiškojo gyvenimo pabaiga ir mirties triumfas; 4)Klasicizmas- žmogus linkęs į materializmą, simetrija, tvarka. Hegzametro ritmas, keturių metų laikų kompozicija, veiksmo vietos, personažų sistemos pastovumas. 5)didaktika- švietimas, pamokymai; „Metuose“ vaizduojamas Rytų Prūsijos valstiečių (būrų) gyvenimas. Keliama žmonių prigimtinės lygybės idėja, aukštinamas darbas, dora, žadinama būrų tautinė savimonė, tautiškumas gretinamas su dorybėmis, žmogaus išnaudojimas ir socialinė nelygybė poemoje vertinama kaip neteisinga gyvenimo tvarka. Donelaitis būrus užstoja ne tik dėlto, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad vien dėl savo gyvenimo būdo yra verti ne paniekos, o pagarbos. Kūrinyje priešinamasi bendrąjai germanizacijos tendencijai ,

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

pabrėžiama, kad netekdamas papročių, kalbos būras genda morališkai. „Metuose“ Dievas sutapatinamas su gamta. Biblija yra ne tik religinė knyga, bet didysis mitų rinkinys, žmogui pasakojantis apie visų dalykų pradžia, tarp jų ir blogio kilmę. Pagal Bibliją, jei sudavė į vieną žandą, tai atsuk kitą. Artima nuostata išsakoma ir poemoje: „Ir tylėk, kad Dumčius jo tav muša per ausį.“

Romantizmas

Adomas Mickevičius

Romantizmas

Romantizmas, iškilęs pačioje XVIIIa. Pabaigoje, yra reikšmingiausia XIXa. Europos literatūros, meno, filosofijos kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu klasicizmui, jo racionalumui, normoms, taisyklėms. Romantikai skelbė laisvę gyvenime ir kūryboje, teikė pi rmenybę tam, kad natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą, šabloną. Romantizmo laikas yra revoliucijų, sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų priespaudos laikas. Tautos ima domėtis savo istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogus, ir tautos individualumas. Kūryboje individualumas virsta individualizmu, stipriu, net perdėtu individualiojo prado pabrėžimu. Romantinis menas yra herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė slegia ir žeidžia, daro vienišą. Dvasios pakilumas lemia romantizmo kūrinių pakylėtumą , susijusį su jausmais ir vaizduote. Svarbus Europos romantizmo lenkų poetas. Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską,

Poema „Vėlinės“ ir

Pagrindinė tema-gyvųjų ir mirusiųjų regimojo ir neregimojo pasaulių

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino romantizmo reiškimąsi. Įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esą kilme lietuvis, tautybe- lenkas. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymo, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. 1822m. A.Mickevičiaus pirmoji poezijos knygaRomantizmo Lietuvoje pradžia. 1823m. už veiklą Filomatų draugijoj buvo ištremtas iš Lietuvos.

„Ponas Tadas“

žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos klausimai. Antroje dalyje imituojamos archaiškos Vėlinių apeigos. Pagarbą protėviams, mirusiems A.Mickevičius yra nusakęs kaip ypatingą lietuvių pasaulėjautos bruožą. Dramos II-oje dalyje burtininko iškviestos vėlės liudija „gyvąsias“ tiesas, susijusias su pagrindiniais žmogaus egzistencijos klausimais- kančios ir kaltės, tarpasmeninių ryšių ir gyvenimo vertės. IV-oje dalyje sukurtas pirmasis Lietuvos literatūroje romantinio individo paveikslas, artimas J.V.Gėtės romano „Jaunojo Verterio kančios“ herojui. Tai individualistas, pasinėręs į savo jausmų pasaulį, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovėsneišsprendžiamą žmogaus likimo kančios paslaptį. Šia drama buvo siekiama sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu, neišbaigtumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai.

„Žvelk širdimi tik į širdį“ – „Romantika“

Adomas Mickevičius

Romantizmas/ Realizmas

Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus kraštovaizdis. “Ponas Tadas“ rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į

Poema „Ponas Tadas“

Poema turi ilgesnį pavadinimą„Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“ ir paaiškinamą antraštę „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

gimtąsias vietas.

1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“. Tai epinis pasakojimas apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus bajorų nutikimus, dramatiškas paslaptis ir paviršines gyvenimo intrigas. Epinis ramumas, vaizdų plastiškumas, žmonių ir pavidalų bei charakterių ryškumas, giedros, nuotaikingos poezijos paprastumas paskutiniojo A.Mickevičiaus šedevro bruožai. Gausu gyvenimiškos teisybės ir išminties. „vėlinės“ yra ryškus romantizmo kūrinys, „Ponas Tadas“- daugiau realistinis, aprašomasis. Poemoje „Ponas Tadas“ atskleidžia savo tėvynės ilgesį ir tai, jog tik nebūdamas tėvynėje – pradedi ją vertinti: „Tėvyne Lietuva, /Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko...“(Prisiminkim, kad buvo ištremtas iš Lietuvos  . Lietuva vaizduojama kaip turtinga savo derlingomis žemėmis. A. Mickevičiaus kūryba paliko gilių pėdsaką lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje. Ji sutelkė ir formavo XIXa. Skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių: lietuvių, lenkų, gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta, gimtine. „Tėvynė Lietuva“ nemaža dalimi buvo suvokiama pagal Mickevičiaus kūrinius. Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Antanas Baranauskas

Vincas Kudirka

Romantizmas /Realizmas

Antanas Baranauskas (1835–1902) – XiX a. vidurio lietuvių romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, biblijos vertėjas. Baranausko kūryba, ypač lietuvių tautinės kultūros traktuotė (tautinio charakterio sąsaja Su vieta, lietuvių kalbos reikšmė) padarė didelį poveikį Maironiui. „...be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje Baranauskas dažnai buvo vertinamas kaip „besiblaškantis“ žmogus, didelius gabumus iššvaistęs įvairiose srityse ir nė vieno iš savo darbų galutinai neįgyvendinęs. iš tiesų Baranauską tinkama būtų vertinti kaip vieną paskutinių „organiškųjų“, moderniose specializacijose neišsitenkančių visuminių talentų, kokių būta Europos klasikinėje kultūroje – kaip Leonardas daVinčis, Kristijonas Donelaitis ar Johanas Volfgangas Gėtė.

„Anykščių šilelis“

Romantizmas

Pradėjus eiti „Aušrai“, paskelbė joje savo pirmąją lietuvišką publikaciją - eiliuotą vertimą. 1889m. išėjo „Varpas“. Kudirka buvo modernios lietuvių tautos šauklys ir

Eilėraščiai „Varpas“, „Labora“, „Tautiška

Poemoje „Anykščių šilelis“ atsispindi glaudus žmogaus ir gamtos ryšys. Miškas, kurį taip gražiai aprašo A.Baranauskas, visais laikais buvo atgaiva žmogaus sielai, gelbėtojas nuo visokių ligų ar net bado. „Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kurtikuostai, vismiela: girianosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, išaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!“ ; „Dažnai miške lietuvi, ko verkia, nežino...“ Poemą sudaro dvi dalys:pirmoje vaizduojamas buvusio miško grožis, antroje pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų. Poemos kompozicija paremta romantiniu praeities („Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria“) ir dabarties („Visa prapuolę; tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!...“). Poemoje autorius atskleidžia lietuvių ryšį su mišku, gebėjimą jausti gamtos grožį. Gamta, kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo rūpesčius, pripildo sielą šventų pajautų. Dvasinio žmogaus ir gamtos ryšio atskleidimas padeda plėtoti miško ir tėvynės temą – ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio laikus. Eilėraščiai proginiai- „Labora“universiteto baigimui, „Varpas“pirmajam laikraščio numeriui, „Tautiška giesmė“- „Varpo“

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

didis kultūros darbininkas. Jo gyvenimas ir kūryba, priklausydami Lietuvos atgimimo istorijai, sykiu lieka ir kaip amžinosios žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio dramos liudijimas.

Maironis

Romantizmas

Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko - XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios. Maironio

giesmė“

Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

dešimtmečiui paminėti. „Varpas“ jau yra atlikęs istorinę tautinio, socialinio budinimo misiją, tačiau jo politinė bei pilietinė potekstė nestokoja aktualumo ir šiandien. Rusijos caro valdininkų ataskaitose autorius apibūdinamas kaip kovotojas už savo idėjas, priešiškas buvusiai vyriausybei. Sunkios gyvenimo sąlygos skatino konkretinti svajones, tramdyti vidinį chaosą, žaboti jausmus, tai įkvėpė V. Kudirką vaizduoti sau ir visuomenei įsipareigojųsi žmogų. Jaunas žmogus – stiprus, darbštus, entuziastingas. Jam gresia tik vienas pavojus išsvaistyti jėgas, tuščiai praleisti gyvenimą: „Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji//O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“. Autorius buvo pasišventęs Lietuvai ir visą savo gyvenimą skyrę tautos budinimui, leido laikraštį „Varpas“, kurio programa buvo nukreipta į konkrečias kasdienybės problemas, vertinanti darbą, skatinanti valstiečių gerovę. Varpas – ne tik gausmas, svarbi žinia, tai žmogaus, viso jo gyvenimo simbolis. Pagrindinis akcentas varpo ir žmogaus alegorijoje – kvietimas veiklai . „Pavasario balsai“- svarbiausia Maironio knyga. Maironio pavasaris yra ne tik atbudusi gamta, o ir atbudusių tautų, taip pat ir lietuvių, laikas. Pabudimas yra svarbus Maironio žodis. Perkeltine reikšme

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

kūryba pradėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, istorikas ir politikas. Rinkinys „Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Maironis pabrėžia socialinį teisingumą, teigia broliškus santykius tarp žmonių ir tautų, kelia demokratijos, laisvo apsisprendimo, kaip svarbiausio politinio principo, svarbą: tautos „pačios tvarką ves teisingą“. RAŠĖ LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO LAIKOTARPIU (1864-1904m.)

Realizmas

jis reiškia ir tautų pavasarį, vadavimąsi išsvetimųjų priespaudos. Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi- jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Eilėraščiai Lietuvos tema- „Kur bėga Šešupė“, „Milžinų kapai“, „Eina garsas“, „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“. Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją, jis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio ir kultūros. Lietuvos temą galima skaidyti į daugelį atskiru potemių (gamta, kalba, istorija, religija, praeitis ir ateities projektai). Jis kalba apie praeitį didžiuodamasis, aukštindamasprotėvių žygius, jų šlovę. Laisvė iškeliama kaip svarbiausias kovų- karų argumentas. „ Numesk, tėvyne, rūbą seną,/ Kurį užvilko svetimi!/ Jį meilės kerštas tekūrena/Tėvynės meilės ugnimi!“. Sunkiu Lietuvai laiku suvokė, kad ne heroizmo žmonėms reikia, o tautiškumo, kuris, pasak autoriaus, yra raktas į laisvę

Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir susitelkia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. XIX a. žmonių pasaulėžiūrą paveikė naujos filosofijos, gamtos bei visuomenės mokslų idėjos, susijusios su materialistine pasaulio samprata, žmogaus proto išaukštinimu. Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Įtakingiausia to laiko filosofijos kryptis vadinama pazityvizmu (pozityvus - realus, tikras, apčiuopiamas). Realistai nustojo gilintis į filosofinius žmogaus būties klausimus, dėmesį sutelkė į žmogaus kasdienybę. Dažniausiai pasakotojas visažinis. Realistiniuose kūriniuose kasdieninė, šnekamoji kalba, buitiesdetalės.

Jonas Biliūnas

Realizmas

J.Biliūnas- novelių ir psichologinės lietuvių literatūros pradininkas; modernumo lietuvių literatūroje pradininkas. Dažna kūrybos tema- nuskriaustas, nelaimingas žmogus. Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę- svarbiausią žmogaus teisėją. Biliūno vaizduojami žmonės patiria susitikimų, kurie yra nežymūs išoriškai, beveik nepastebimi, bet kartu labai reikšmingi. Svarbiausios situacijos Biliūnui skriauda, nuskauda, kaltė, išdavystė. Jis pats į viską reaguoja, kenčia liūdi, prisiima kaltę ir atsakomybę, daug ką pasako ir apie save. Jonas Biliūnas- pirmasis lietuvių rašytojas, modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam europietišką formą. Visažinį epinį pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje susitikdamas, užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.

Novelės „Liūdna pasaka“; „Vagis“; „Kliudžiau“;“ Brisiaus galas“; „Ubagas“;

„Liūdna pasaka“- svarbiausias Biliūno kūrinys. Veiksmas vyksta 1863m.- sukilimas, didelių vilčių ir kančių metas. Pasaka apie Juozapotą yra liūdna, netgi tragiška: jauna, graži, laiminga moteris patenka į tokias istorijos situacijas, kurioms negali pasipriešinti, negali nei išgelbėti mylimo vyro, nei pati išsigelbėti. Biliūnas kelia moralinius, kartu ir filosofinius žmogaus būties klausimus: kas yra skriauda? Kas yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra moralinė atsakomybė? „Vagis“- tai susitikimas s vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį, berno pasididžiavimą. Ką galima daryti tokioje situacijoje: „Bet ką turėjau daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai ne vienas yra: užmuš kaip žvirblį iš revolverio ar nudurs peiliu kaip paršą. Bėgti pasišaukti vyrų? O tuo tarpu ims ir išsives kumelį- tiek ir tematysi.“ Galų gale bernas vagį užmušęs, o po kiek metų, vis dar kirminams krūtinę ėdant, pasakoja apie šį įvykį, guodžiasi artimiesiems, sąžinės šitaip graužiamas. Ramybės

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

neranda, klausia savęs: „Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs“. Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau išveš, uždarys į kalėjimą, kuris „juk nepataiso žmonių“. Bet sąžinė vis vien nerami. „O dėl to ir dabar dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man užtai Visagalis...“. „Ubagas“tema (skriauda ir jos išgyvenimas). Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman“. Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė, kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys, kuris pažeidžia žmoniškumą, sunaikina sandorą (baigia nykti bitės: „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta“). Apsakymo pasakotojas pasijunta esąs kaltas: „jaučiu, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“. Jis prašo atleidimo: „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti.“ Šioje apysakoje silpnesni keičia stipresnius- stiprieji ir silpnieji Biliūno kūryboje keičiasi vietomis. Neoromantizma sXX a. pradžia

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo. Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; jie kreipė žvilgsnius į nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės), neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo problematika). Atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą. Vienas neoromantizmo bruožų idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje kūryboje.

Šatrijos Ragana

Neoromantizma s

Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, XX a. pradžios lietuvių rašytoja. Šatrijos Ragana idealistinės- romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Lietuvių dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana išsiskiria pasiaukojama meile žmonėms, geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus. Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Šatrijos Ragana labiau akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės, gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio, iš vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų, išėjusiųjų begalinio gailesčio.

Apysaka „Sename dvare“

Apysaka „Sename dvare“svarbiausias Šatrijos Raganos kūrinys, parašytas gyvenimo pabaigoje, jau turint didelę gyvenimo, jo apmąstymo patirtį. Pagrindinė veikėja mamatė- dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos dvasios moteris. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet paklūsta žmonos ir motinos pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana niekada nepamiršta. Kūrinyje mamatė dienoraščio forma kalbasi su savim apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Į pasaulį žvelgiama ne tik amžinybės požiūriu, saugančius svarbaus ir mažiau svarbaus ribas, bet ir

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Juozas TumasVaižgantas

Vincas KrėvėMickevičius

Neoromantizma s

Juozas Tumas- Vaižgantas- vienas ryškiausių XIX a. pabaigos- XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a, pradžios lietuvių kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą. Savo veikla ir raštais prisidėjęs prie dviejų svarbiausių to meto Lietuvos politinių jėgų- krikščionių demokratų ir tautininkų- susiformavimo. Šviesiu optimizmu, atsidavimu artimui, tolerancija, kalbėtojo ir publicisto talentu bei grožine kūryba Vaižgantas pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. Reikšmingiausia rašytojo kūryb ą telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus. „Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė - bet mano! Lininiai, arielninkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet- mano broliai...“

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

Neoromantizma s

Vincas Krėvė- Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo idėjoms. Romantiški Krėvės

Drama „Skirgaila“

poetiškai: mamatė ieško grožio, geba jį matyti ir apie jį pasakyti sau (užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei Irutei, savo pačios sielos aidui. Svarbiausia šiame kūrinyje- meilės ir pasiaukojimo tema. Pagrindinis veikėjas Mykoliukas- tik vadinamas mažybiniu žodeliu, iš tikrųjų jis jau visas vyras, kuriam „jau arti trijų dešimčių“. Darbštus, spartus ir geranoriškas kitiems žmonėms Mykoliukas lengvai susitaiko su gyvenimo sunkumais ir jam užkrauta našta, tempia savo „altruistišką naštą“ nė nesiskųsdamas. Kartu jis- ir „Dėdė Mykolas“- subrendęs ir užaugęs. Jis lepina brolio vaikus, kuo išgalėdamas padeda broliui ūkyjevis iš to gerumo ir pasiaukojimo aplinkiniams. Nelaimingai įsimylėjęs gražuolę Severiutę Mykoliukas virsta Mykolu- iš nesuprasto jaunuolio, neturinčio jokio orumo ar išdidumo į nepakeičiamą darbininką, užsitarnavusį pagarbos, atsparų išoriniam pasauliui. Pabrėžiamas keistas ir tragiškas jo likimas- juk Mykolo mylimoji Sevrja išteka už senio Rapolo Geišės! Didžiausiajo brangenybė- jaunystės meilė, vėliau tyliai slėpta širdyje. Drama vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Istorinė keturių dalių tragedijos

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietu vai nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius.

žanro drama „Skirgaila“- veikalas, žmogaus egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai. Kūrinyje vyrauja rūsti viduramžių atmosfera, bet kai kurios dramoje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz. Lietuvos kultūrinio savitumo likimas Europoje). Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės situacijoje. “Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų(mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškas herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsipildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti. Skirgailos charakteris jungia didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas- Lietuvos žemių vientisumas. Skirgaila yra rūstus ir garbingas

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Vincas MykolaitisPutinas

Neoromantizma s

Vinco Mykolaičio- Putino įnašas į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis- vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistras. Putinas suformulavo ir teorinius pagrindus moderniam literatūros, kaip savarankiškos meninės kūrybos, supratimui.

Intelektualinis psichologinis analitinis romanas

valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Didinga, maištaujanti ir pralaiminti žmogaus dvasia- romantinės dramos esmė. Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias- daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija. Visas romano dėmesys sutelktas į žmogaus individualybę, pagrindinis romano konfliktas- kurį kelią pasirinkti: poeto ar kunigo? Pirmą kartą patyręs meilės išgyvenimus Liudas Vasaris ima suvokti save kaip gyvą ir kūnišką žmogų, ne vien užsidariusį savo dvasiniame pasaulyje, ne vien ieškantį tikėjimo, bet ir jaučiantį kažką kitam žmogui. Romanas „Altorių šešėly“humanistinė knyga. Ji atsiranda ne iš neigimo, pykčio aplinkai, kritikos, o iš troškino atidžiai įsižiūrėti į žmogų žlugdančius ir stiprinančius veiksnius. Laikomasi nuostatos, kad gyvenimą lemia ne išoriniai kliuviniai, o vidiniai dalykai: nuo paties žmogaus vidinio nusiteikimo priklauso tolesni jo žingsniai. Ši Liudo Vasario istorija, tai „prasišviečiantys sąmoningumo

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Jurgis Savickis

Modernizmas

Rašytojas priskiriamas „aukštojo“ modernizmo, ekspresionizmo tipui; J.Savickį galime laikyti tikru šiandienos lietuvio europiečio ir atviro pasaulio gyventojo, pirmtaku. Atstovavo Lietuvą tuometinėje Europos valstybių organizacijoje- Tautų Sąjungoje. J.Savickis- novatoriškas rašytojas, naujas, modernus. Jis neketina savo kūryba siekti kokio nors kilnaus, praktinio tikslo: kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą, socialinę lygybę, krikščionišką dorovę. Modernistinis menas nesislapsto už idėjų, jis atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją. Autorius siūlo abejingo ir atsainaus ne tiek pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Jo novelių moterys ir vyrai neturi principų arba juos sulaužo. Personažus apima kūniškos nevaldomos aistros, nesveikos idėjos, noras staiga pakeisti pasaulį.Nuoseklų pasakojimą pakeičia siužetų kaleidoskopas. Naujai pažvelgiama į žmogaus būties laikinumą.

Novelės „Vagis“; „Adastra“; „Fleita“; „Jono Graužos nuotykiai“; „Kova“

poslinkiai“, nepriklausomo žmogaus nuostata- „būti savo tėvų, bet kurios institucijos ar valstybinio autoriteto nepraryjamu žmogumi“, o tai ir reiškia išdrįsti būti savimi. „Vagis“tema:1)arkliavagiosugavimas 2) vaiko psichologija ir drąsus jo poelgis. Vagis čia gretinamas su kunigu, paskui- su Kristumu. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir vaiko paveikslas. Poelgiai nėra motyvuoti, nuspėjami. Pinasi keletas balsų, keletas požiūrių. Jaučiama ironija, iškilmingi ir netgi patetiški išsireiškimai. Į rimtus dalykus žvelgiama ironiškai, linksmai, su šypsena. „Adastra“- į liet.k.- „Į žvaigždes“. Tema- ūkininko šuns skandinimas, šuns egzekucija. Novelei būdinga vertybių griūtis, iškreipta moralė, paradoksai, šokiruojanti pabaiga, modernizmo požymiai. „Fleita“- tema: fleitininko gyvenimas baigus savo karjerą. Būdingos iškreiptos šeimos vertybės, susvetimėję materialistai, savanaudiškumas, ironija, sarkazmas, gausu muzikinių terminų. „Kova“- pagr. Tema: vaiko gyvenimas, mintys alkoholikų šeimoje. Kalbama apie alkoholizmą, sudaromas įspūdis, žmonės pateikiami kaip marionetės, vėliškreiptos šeimos vertybės, šeimos tragedijos, „juk meilę galima sukurti ir su pusbuteliu“- ironija,

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

sarkazmas. Pavadinimas reiškia vaiko kovą pakeisti savo dalią šeimoje, tėvų elgesį. Vaikas kovą pralaimi- kova dėl motinos baigėsi, vaikas liko gulėti, atsikelti ir toliau kovoti jam nepavyko.

Jonas Aistis

Henrikas Radauskas

Neoromantizma s

Modernizmas

„Mano poezijos vienintelis akstinas ir vienintelis šaltinis buvo gyvi žmonės.“ ; „Būti poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau nei fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš.“ Sekdami J.Aisčio mintis, matome jo savitą įsižiūrėjimą į gamtą, tautosakišką gamtos sužmoginimą, ankstyvosios patirties branginimą, mokėjimą ja pasinaudoti. Poetas siekė atskleisti subtiliausias žmogaus sielos būsenas, net tyrą džiaugsmą pasiekiamą liūdesio išgyvenimu. Jis daug galvoja apie žmogaus ir kūrybos paslaptis, kurių negalima nei atskleisti, nei visai paaiškinti, nes dažnai žmogus kaip epušės lapas „virpa be vėjo“, o žodis „numiršta į pasaulį pakeliui“. J.Aistis savo poetiniais principais buvo klasikinės harmonijos šalininkas. „Eilėraštyje niekas negali būti taip sau- kiekvienas žodis, kiekvienas brūkšnys svarbus. H.Radauskas- vienas ryškiausių lietuvių lyrikos modernistų, 1944m., iš Lietuvos pasitraukiant inteligentijai, emigruoja į Vakarus. Jis siekė savitos kūrybos, priskirti jį vienai srovei sudėtinga. Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Radauskasvienas reikšmingiausių lietuvių poetų, baigęs modernistinės poezijos formavimosi tarpsnį ir ją galutinai sujungęs s

Eilėraščiai „Peizažas“; „Karaliaus šuo“; „Vaikystė“ ir kt. iš rinkinio „Daina graudyn ir įstabyn“

Eilėraščiai

Henriko Radausko eilėraščiai- tai ne „paprastas žaidimas žodžiais, veikiau pasaulio išraiškingumą teigiantys poetiniai rebusai, grindžiami vaizduotės žaismu“. Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Gamtoje, meninėje aplinkoje ar paprasčiausioje buityje poetas ieško išskirtinio grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Jo kūryba- paprastos, lyg ir

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Katastrofų literatūra

Salomėja Nėris

Katastrofų literatūra

moderniosios Vakarų literatūros raidos tendencijomis. Pagrindiniai jo kūrybos bruožai-atsiribojimas nuo nepoetinių lyrikos turinių, estetinis nuotolis, meno kaip grožio kūrybos, samprata yra ne vieno vėlesnio lietuvių poeto kūrybinės programos gairės. Radauskas atstovauja būdingam XX a. modernistinės literatūros reiškiniui“aukštajam modernizmui”, kuriam priklauso ir didieji XX a. poezijos kūrėjai. Šiuolaikinės lietuvių literatūros lobyną jis praturtino bene tobuliausių grynojo žodžio meno kūrinių pluoštu. „Statykite namus ant Vezuvijaus... Mokykitės gyventi pavojuje. Ramioje buityje, rūtelių darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi pavojuje..?“- B.Sruoga Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų. Autoriams rūpi nupasakoti tragiškas patirtis, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes puoselėja. Rašytojų karta, dalyvavusi pirmajame pasauliniame kare, vadinama „prarastąja karta“. Literatūra, kaip ir žmonės, atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. Salomėja Nėris- XXa. Neoromantikė,kurios poezija mena tiek prieškario, tiek pačius karo metu, kuriuos lyrikė praleido su savo sūnumi išvykusi į Rusijos gilumas. Neries poezija- itin lyriška, romantiška, grįsta ne filosofiniais aprašymais, o tikrai, stipria is poetės išgyvenimais. S.Nėries vaizduojamas žmogus- itin emocingas ir pilnas „romantinių įžvalgų“. Nuo pat pirmųjų

„kasdieninės“ tematikos- gamtos grožis, tikrovės keitimas, meilė, gyvenimas, pasaulis, savotiškai išreikštas nusivylimas tikrovetačiau išreikštos ypatingais spalvų tonais, suskamba dar negirdėtais ir konservatyvią ausį itin „suerzinančiais“ garsais. Į lietuvių literatūrą Radauskas įneša naujų estetinių formų ir daugiaamžės kultūros, muzikos ir dailės užuominų. Jo kūriniai ilgaamžiai „ne žmogaus, o dievų kūriniai“

Svarbiausias eilėraščių rinkinys„Prie didelio kelio“

Rinkinyje „Prie didelio kelio“ daugiausia kalbama apie Tėvynės ilgesį, gailestį ir Tėvynę palikusiųjų atgailą. Kūrinys gimė Rusijos gilumose- vietoje, kur nesišypso Tėvynės saulė, kur šalia nėra brangių žmonių, kur akies nedžiugina gimtosios šalies kraštovaizdžiai. Šiame kontekste

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

kūrinių iki savo, kaip poetės, brandos, autorė vaizdavo nuolatos persimainantį žmogų- besidžiaugiantį gamta, svajojantį, įsimylėjusį ir nusivylusį, vaikštantį plonu ledu ir vėl pakylėtą meilės, besiilgintį Tėvynės ir apraudanti savo atgailas ir išdavystes...

Balys Sruoga

Katastrofų laikotarpio literatūra

Sruoga- poetas, publicistas, literatūros mokslininkas, dramaturgas. 1943m. ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Jo gyvenimo programa- maištinga laisvė ir individualizmas- išlieka svarbi iki pat mirties. Garsėja kaip karšto būdo, neįtikėtinų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir ekstazę keičia juoda melancholija, sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą, uždarumą- triukšmingas reagavimas. „Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi kitokie.“

Atsiminimų knyga „Dievų miškas“

labiausiai išryškėja tamsios, rudeniškos emocijos. Vaizduojamas žmogus „skęsta“ gailesčio ašarose, itin būdingi tėvynės ilgesio, atgailos motyvai. Išreiškiamas gailestis, graužatis dėl išdavystės, pateikiama nemažai tautosakos motyvų, tik sustiprinančių tėvynės meilės ir ilgesio temų apraiškas. Nei viename kitame poetės eilėraščių rinkinyje nėra tokia ryškis tėvynės ilgesio tema, kuri net lietuvių literatūroje itin išskirtinė ir autentiška. Atsiminimų knygoje gana glaustai aprašoma lagerio buitis, darbai , bausmės, mityba, kasdieniniai atsitikimai, kalinių ir pareigūnų santykiai, paties rašytojo ryšys su stovykloje vykstančiais dalykais, žmonėmis. Profesorius ištremiamas už tai, kas nestojo į SS eiles ir priešinosi nacistinei valdžiai. Pasakotojo laikysenoje matyti visiška asmens nepriklausomybė nuo išorinių jėgų, neįveikta dvasios galia, sutramdytas skausmas. Ši laikysena- knygos vientisumo pagrindas. Vertybių griūties vaizdai, kaleidoskopiška siaubo grimasų kaita, ironija sieja Sruogos memuarus su ekspresionistiniu stiliumi, o stojiška laikysena suartina vakarų egzistencine literatūra. „Dievų miškas“- viena originaliausių knygų apie XX a. Europos koncentracijos lagerius.

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Vytautas Mačernis

Francas Kafka

Egzistencializmas

Egzistencializmas- žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis. Susidarė XX a. pradžioje. „Egzistencija- ne abstrakcija, o konkretaus žmogaus gyvenimas. Be konkretaus žmogaus nėra egzistencijos.Kiekvieno žmogaus ji kitokia.“ Nyčė kalba apie individą, asmenybę, antžmogį. Heidegerio nuomone, egzistencija reiškiasi kiekvienam konkrečiam asmeniui kaip jo nykstantis laikas. Jaspersas kalba apie egzistencijai būdingas ribines situacijas, kančią, mirtį. Kas yra žmogaus būtis, kokia jos prasmė?

Egzistencializmas

Vytautas Mačernis- jaunasis lietuvių literatūros genijus, žuvęs vos 23-ejų, tačiau jau turėjęs ką palikti- tai “Vizijos” ir eilėraščiai. Karo metais, kai Europoje siatė toks patamsių gaivalas, vis dažniau imta svarstyti, kaip elgtis mažai tautai, kaip jai išlikti nesugniuždytai. Inteligentija ragino susitelkti. Maža tauta neturi daug fizinių išteklių kovoti su ginklu, todėl savo gyvybingumą išlaikyti gali tik kūrybingumu. Poetas, anot V.Mačernio, turi išreikšti tautos gyvybę ir jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis kyla. Pats bandė suvokti žemaitiškumą, save kaip ūkininkų vaiką, aprašyti savo kraštą, savo šaknis. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės- jos portretas ypač ryškus “Vizijose”

„Vizijos“ (sonetai)

Katastrofų literatūra

Francas Kafka- žydų kilmės vokiškai rašęs prozininkas. Pragyvenęs vos keturiasdešimt vienerius metus, jis laikomas vienu reikšmingiausių XX a. pirmos pusės, o gal ir viso šimtmečio autorių.

Apasakymas „Metamorfozė“

Tai- reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Jį rašęs labai jaunas, jis atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iįkilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? „Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. „Vizijos“ yra asmens pastanga suvokti savo buvimo prasmę, apmąstyti savo tapsmą. Savęs ieškojimų kelias būtų toks: 1) įsijautimas į gimtųjų namų aplinką; 2)jų vertės asmeniui supratimas ; 3) savopaskirties suvokimas, įsipareigojimas savo genčiai, namams ir savo genčiai, namams ir savo paties kūrybingam gyvenimui. Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“ kūriniams priklausančiame apsakyme „metamorfozė“ (1915) stropus, šeimai visa širdimi atsidavęs jaunuolis Gregoras atsibunda pavirtęs milžinišku

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

AlberasKamiu

Katastrofų literatūra

Prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio premijos laureatas AlberasKamiu - viena ryškiausių XX a. vidurino asmenybių Europoje. Siekis suorasti gyvenimą jį be pertrūkio aiškinantis filosofiniais traktatais, romanais, pjesėmis, užrašai Kamiu daro išskirtiniu Europos kultūros reiškiniu. Kamiu biografija įsiterpia tarp 1913m. (prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, kuriame žuvo jo tėvas) ir 1960m., kai Europa tikėmė atsugauti po Antrojo pasaulionio karo. Svarstydamas gyvenimo prasmės, t.y. egzistencialistiniais klausimais, Kamiu remiasi dviem svarbiausiomis idėjomis: absurdo ir maišto.

Romanas „Svetimas“

vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet ir fizinio būvio pasikeitimą (kaip žmogui vabalo kūne atsikelti iš lovos, kaip išmokti vaikščioti daugybe kojyčių ir t. t.). nuodugniai atskleidžiama šeimos bei visuomenės reakcija į šį virsmą: Gregoras griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę geram vardui, be to, ir materialinei gerovei. Nors rašytojas aiškiai solidarizuojasi su pažemintu ir atstumtu herojumi, vilties tai jam neteikia: atgrasiu ir nenaudingu padaru tapęs Gregoras šeimos pasmerk-kiamas mirti, maža to, sielodamasis dėl nepateisintos atsakomybės, to ima trokšti ir pats. Antrojo pasaulinio karo metais tokiomis netikrumo sąlygomis gimė tai, kas į pasaulio literatūros istoriją įėjo kaip absurdo ir egzistencializmo idėjų koncentratas. Tai- romanas „Svetimas“. Merso, dažnai vadinamas „mūsų laikų herojumi“, arba tikriau- „absurdo herojumi“. Tai žmogus, kuris atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki visuomenės dauguma,- laimės formulėmis, ritualais, privalomais jausmais, padoraus piliečio elgesio normomis, nes įžvelgė jose veidmainystę. Visuomenė, praradusi aukštesnius tikslus, nebesiekė tobulumo, bet toliau vaidina tvarkingą, padorią, tikinčią ir verčia

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

vaidinti kitus. Merso atsisako meluoti, veltis į visuomenės žaidimą, net atsisako dirbtinai išspaustų ašarų ir pasitinka mamos mirtį tokią, kokia ji yra- nyki ir nereikšminga. Merso demaskuoja visuomenę, trokštančią vaidinti gražų spektaklį, o ši gindamasi sutraiško jį pasitelkusi teismą ir giljotiną. „Žmogus, išgyvenęs nors vieną vienintelę dieną, galėtų nesunkiai išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam pakaktų prisiminimų, kurie neleistų nuobodžiauti.“ „Mama dažnai sakydavo, kad niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.“

Antanas Škėma

Katastrofų/ egzodo literatūra

Antanas Škėma- vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką- vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą suaižytą, daugiasluoksnę, ir ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Romanas „Balta drobulė“

„ Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves.“ „Balta drobulė“- vienas žymiausių XX a. lietuvių romanų. Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros. „Balta drobulė“- tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

patirties dokumentas ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos- vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio- negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestietiškosios prozos kūrinys. Vienas esmingiausių motyvų yra viešbučio keltuvas, kitas- romano pavadinime nurodyta balta drobulė. Su jais susijusios būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos sudaro problematikos rėmus. „Balta drobulė“- iš esmės vieno žmogaus sąmonės psichologinis romanas. Kūrinys pagal pasakojimo laiką tartum sudarytas iš trijų aukštų: pirmą aukštą sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir keltuvininko gyvenimo, antrasis aukštas- tai skyriai iš Antano Garšvos užrašų ir trečią aukštą sudaro praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens pasakotojas. XX a. antrosios pusės proza

Vienas svarbiausių klausimų- ar puoselėti ir rašyti gimtąja lietuvių kalba, ar savo kūrybai pasirinkti perspektyvesnę - rusų, anglų, prancūzų kalbą? Temos: tėvynė, istorija, kalba. Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

XX a. antroji pusė- XXI a. pradžia

Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Svarbiausios jo kūrybos temos- Lietuva, lietuvių kalba, gamta. Klasikinė lietuvių literatūros tradicija, labai svarbi šiam poetui, įvairių politinių reikalavimų varžomai XX a. antrosios pusės lietuvių poezijai buvo ir patikima atrama, padėjusi rasti savo kelią. Bene žymiausias nepriklausomos Lietuvos poetas, vadinamas mūsų „tautos sąžine“.

Justinas Marcinkevičius

Drama „Mažvydas“. Trijų dalių giesmė

Justinas Marcinkevičius

Eilėraščiai

„Mažvydas“- antroji Marcinkevičiaus trilogijos dalis. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas- pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Mažvydasklebonas, kuris labiausiai turėtų skleisti tikėjimą, savo pareigą jis suvokia kiek kitaip: „Ne tikėji mas svarbu, ne maldos, o tai, ką žmogui gero padarai.“ Geri darbai - toli gražu ne kertinis akmuo išmintingoje ir dvasiškai svarioje Mažvydo asmenybėje. Jispatriotiškas, siekiantis visa ko geriausio savo tėvynei, savo misija ir pareiga laiko „suglausti abu Nemuno krantus“. Poetinėje dramoje „Mažvydas“ susikryžiuoja pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos: tėvynės, meilės, kalbos, kaltės, atgailos. Būtent pastarosios vertybės ir akcentuojamos šioje dramoje ir pagrindinio veikėjo Mažvydo paveiksle. Patriotiškumas, broliška meilė, kalbos išsaugojimas, kaltė, pareiga ir atgaila, geranoriškumas- pagrindinės poetinėje dramoje „Mažvydas“ akcentuojamos vertybės. Žemė, duona, namai, vanduo, ugnis atidaro duris į Justino Marcinkevičiaus lyrikos pasaulį. Taipagrindiniai žmogiškos būties elementai: čia mūsų pradžia ir pabaiga. Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pasiėmė šitus žodžius iš

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.

Juozas Aputis

Juozas Aputis- iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės ir apysakos autorius, tęsęs Jono Biliūno prozos tradiciją. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam- žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. Bendra kūrybos tema- žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną, persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. Apučio novelė lietuvių literatūroje reikšminga ne dėl kūrybinių ieškojimų ar modernizmo bandymų, jos meninio savitumo esmė- aiški autoriaus dorovinė pozicija, etinis žmogaus vertinimas, humanistinio dvasingumo įtaka.

Novelės „Dobilė. 1954 m. naktį“; „Šūvis po Marazyno ąžuolu“; „Įveikti save“; „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“;

kaimo gryčios, pakilo į filosofinius akiračius ir vėl leidosi į juos kaip į gimtąjį lizdą. „Aš išaugau kaime ir myliu jį kaip tikrai gali mylėti kaimo žmogus. Myliu žemę, kuri mus maitina, miškus, dangų, vandenį. Lyriniame eilėraštyje svarbus atsidusimas- tai, kas pasakoma tiesiogiai ir tiesiogiai nepasakoma. „Dobilė. 1954 m. naktį“- po vienos nakties Martynas- nebe svajojantis vaikinas, nuleidęs rankas ir nekamuojamas rūpesčių, bet savo pasaulio su sodybom, laivais ir nupjautais laukais herojus, kuris turi šeimoje, sodyboje atstoti tėvą, motinos globėją, sodybos šeimininką, turintis apginti, išsaugoti savo pasaulį. „Šūvis po Marazyno ąžuolu“- Kūrybos procesas čia- šuns egzekucija, kurią stebi visi toje aplinkoje esantys žmonės, o kaimo aplinka su nusenusiu ąžuolu, išsigimusiu kaimu, iškraipya kalba ir bailiais žmonėmis- tik fonas nekasdieniniam kaimo įvykiui. Svarbiausias veiksmo motyvas- senatvė. Čia vaizduojami bailūs žmonės, „nustekenti“ gyvūnai, kuriuos išstumia jaunoji kartastipri ir pilna jėgų. Vaizduojami ryškūs kontrastai tarp senosios ir jaunosios kartos. „Įveikti save“(pastraipos sąsiuvinyje)

Indrė Kemėšiūtė 2013m. papildė Šarūnė Petrošiūtė 2014m.