Jurga.ivanauskaite. .Pakalnuciu.metai.2007.LT

JURGA I V A N A U S K A I T Ė

N O V E L E S

VILNIUS 2007

UDK 888.2-3 Iv-12

Viršelyje panaudotas autorės tapybos darbas

ISBN 9986-16-329-3

O Jurga Ivanauskaitė, 2003 O Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2003 © „Tyto alba“, 2003

In memoria ].

L.

Kada ateis Godo? Su Irma susipažinau šį pavasarį kažkokiose beviltiškai ny­ kiose išgertuvėse. Ji sėdėjo ant grindų ištiesusi ilgas, ju o d o ­ mis kojinėm is aptemptas kojas ir rūkė. Irma negėrė, tačiau jos akys blausiai švytėjo, ji lingavo į muzikos taktą, pati sau šypsojosi ir jo kio dėmesio nekreipė į aplinkinius. Jos abejin­ gumas ir uždarumas m ane erzino. A š irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šyp­ sotis tolim am žydram augalui, kurio nėra šioje žemėje. Siutau, kad m ano vaidm uo jau vaidinam as, ir gana sėkmingai. D a r labiau siutau, kam nenuleidžiu akių nuo Irmos. Ji n e ­ buvo nei graži, nei, ko gero, protinga, tačiau mes pripratę garbinti kenčiančiuosius, o visa Irmos povyza bylote b ylo ­ jo, kad ji pasimėgaudama neria į neviltį. M es pašokome k e ­ lis šokius, atsainiai pasibučiavom e. Irma pareiškė, jog čia pakankam ai įsilin ksm in u sių m ergaičių, labiau tin k a n čių meilės reikalam s. Nejaugi? K a i Irma manęs paprašė palydėti ją nam o (pasirodžiau vienintelis blaivus asmuo šioje kom panijoje), nustebau. Tai jau nebebuvo iš jos vaidm ens.

5

M es ėjome pėsti tuščiom is gaudžiančio miesto gatvėmis. D angus buvo aklas ir juodas lyg neperšaunam o stiklo plokš­ tė, sauganti m iestą nuo žvaigždžių šviesos. Irma ėjo priekyje tylėdama, lengvu, beveik šokio žings­ niu. Jokio noro užmegzti kontaktą su m a n im ... Pačiupau ją už rankos, prisitraukiau artyn ir ėm iau b u čiu o ti. Irma nesipriešino, glostė m an plaukus, kaklą. Staiga atšoko ir vėl niūniuodam a nuėjo priekyje. Priėjome jos nam us - daugiaaukštį statinį su begale lan ­ gų, rodos, sugėrusių į save visą nakties tamsą. - U že ik pas m ane, nam ie nieko nėra, tėvai išvažiavę, staiga tarė Irma. N em ačiau jos veido, ji stovėjo nugara į mane. „M ergaitei pagailo, jog naktis praeis tuščiai“, - ciniškai pagalvojau, lip ­ damas paskui ją į penktą aukštą. U n ik a lia i tvarkinga la ip ti­ nė: vazonėliai su alijošiais, araukarijom , ciklam enai juodo m olio puoduose, fikusas m edinėje dėžėje lyg grabe, keistos formos lapai, dygstą iš krištolo šukių. Irma ilgai rakino duris ir neryžtingai sustojo. Paskui kyš­ telėjo ranką vid u n , uždegė šviesą. įėjom e. Irma dairėsi, lyg ji, o ne aš, čia b ū tų svečias. N orm alus koridorius: tapetuo­ se veši vio letin ia i subtropikų augalai, ant sienų japoniški paveikslėliai - iš jų žvelgia sveiki rausvi paukščiai ir n u o ­ lan kiai šypsančios geišos. Veidrodis drožinėto raudonm e­ džio rėmais su nem aloniai žaliom žvakėm šonuose. Jame atsispindi gretim o kam bario langas, juodas dangus, gelto­ na m iesto pašvaistė, niūrus kalno siluetas. Irma pažvelgė į m ane ir kaltai nusišypsojo. - U ždek šviesas kituose kam bariuose, - tyliai paprašė. įdom u. Tikėjausi prietem os, rom antiškos žvakių šviesos, erotiškų D onos Sam er dainelių. N a o v ė lia u ...

6

- M ergytė, pasirodo, bijo tamsos, - nusišaipiau ir apėjau visus keturis kam barius, degiodam as šviesą. Skoningai ap ­ statyti kam bariai dvelkė keista tuštuma. Įėjau į Irmos kam barį. Lova, stalas, patefonas, krūva už­ sieninių „diskų“ ir akinam ai raudona grakšti kėdė. Keista, paprastai tokios panelės mėgsta niekučius. Tiesa, Irmos kam ­ bario sienos buvo nukabinėtos džiovintom is rožėmis. Jos kabėjo ant p lon ų rausvų virvu čių , liūdnos ir bespalvės, at­ rodė tarsi kažkokių rojaus paukščių iškamšos. Jų buvo tiek daug, kad net m an tai nepasirodė banalu. - A š įjungsiu muziką, - tarė ji tyliai, - Vivaldį, aš jo nebijau. Iš stirtos m argų blizgančių vokų paėmė vieną, juodą ir apiplyšusį. N etru ku s kam baryje pasklido gaivi pavasario m uzika. - O rig in a lu , - pareiškiau. Ji maivėsi labai natūraliai. T ik pam anykit - V ivald žio ji nebijo! Atsisėdau ant lovos. K o gi tu ilgiesi tarp tų sudžiūvusių rojaus paukščių? - G a l tau kavos ar vyno? - staiga tarė ji. - B et tada eime su m anim į virtuvę, aš viena negaliu. - Kodėl, mažyte? - atsistojau ir apkabinau ją. - Ten gali kažkas būti, m an rodos, ten kažkas yra, - pasa­ kė Irma, žvelgdama pro m ano petį į uždaras duris. - Brangioji, nevaidink, - pasakiau. M es pasibučiavom e ilgu iškilm ingu b učiniu. Nuėjom e vir­ tuvėn. Pažvelgiau pro langą. M atinės m iesto pašvaistės ap ­ šlakstytas dangus. Juodas kalno siluetas. K ur aš tai esu m a­ tęs? A k im irk ą pasijutau it sapne. Prisim iniau - veidrodis drožinėto raudonm edžio rėmais, dvi žalios žvakės...

7

Irma sumalė kavos pupelių, užkaitė vandens. A š atsisė­ dau ir stebėjau ją. Ji kartkartėm sustodavo ir įsitem pusi kažko klausydavos. Staiga kažkuriam kam bary nuo skersvėjo trink­ telėjo durys. Irma krūptelėjo ir šoko prie manęs. - V is dėlto jis čia, o D ieve, jis čia, - sušnibždėjo nežiūrė­ dama į mane. - Kas toks, mergaite? - paklausiau. A p kab in au ją, ji įsirėmė delnais m an į pečius ir žvelgė iš viršaus. M a n pasirodė juokinga jos baim ė. N orėjau pasiso­ d in ti Irmą ant kelių, bet ji atšoko nuo manęs. - Jis, G o d o , jis atėjo, - pasakė. Ta i jau buvo nebepakenčiam a.

Štai taip gimdoma, išsikėtojus ant kapo. Blykstelės diena ir vėl naktis. Laikas - tik tam, kad pasentum. Oras sklidinas mū­ sų vaitojimo... - pacitavau dem onstruodam as, jog ne tik ji, -

bet ir aš žinau šį tą apie Sam juelį Beketą ir absurdo teatrą. G o d o neateis, mergyte. Č ia visa m ūsų gyvenim o esmė. M es jo laukiam e, o jis - neateina. V iltis, jog jis ateis, yra m ūsų gyvenim o variklis, - įsileidau į patetiką. - Bet jis jau čia. A rvyd a i, jis kiekvieną akim irką gali atei­ ti pas mus. Rodos, tapau absurdo spektaklio dalyviu. K ą gi, dėm e­ sio, publika! - M ergyte, o pro kur jis įėjo? M es juk blaivūs, brangioji. D uris užtrenkėm , aš apžiūrėjau visus kam barius degiodamas šviesas, ten buvo tuščia. Ji bejėgiškai gūžtelėjo pečiais. - E in u uždarysiu tas skersvėjo varstomas duris, kad netam pytų tau nervų, - aš atsistojau. Irma puolė prie manęs ir griebė už rankos.

8

- A š čia viena neliksiu! A p kab in au ją, ir abu nuėjom e uždaryti durų. Kam barys, žinom a, buvo tuščias. V isi kam bariai tušti. M es gerai užda­ rėme visas duris ir langus. Pasiėmėm b u telį verm uto, kavą ir nuėjom į Irmos kam barį. Ji užtrenkė duris ir užstūmė rau­ donąja kėde. - M a n a i, jis neįveiks šios kliūties? - šyptelėjęs p a k la u ­ siau. - N e , žinom a. Tačiau kai durys tyliai atsiveria ir jis įe i­ na. .. prie to aš niekaip negaliu priprasti! Jau geriau, kai jos atsidaro su trenksm u, tada žmogus spėji m o raliai p asi­ ru o šti... Taigi m oraliai pasiruošti... Pam aniau, ar tik Irma n ep ri­ sirijus kokių tablečių. - G alim a paklausyti

Pink Floidų, -

pasakė ji, pilstydam a

kavą, - gal dviese nebus baisu. Tikriau siai. M a n darėsi įdom u. M ėgau bepročius. Dabar, m an rodos, susidūriau kaip tik su tokiu egzem pliorium i. M es užsirūkėm, ir Irma atidarė langą. Sėdėjom tylėdam i, kam bary sklandė niūrios „D ark Side o f the M o o n “ dainos, ir m an kažkodėl ėmė p atikti ši naktis (gal kad nieko pana­ šaus iš jos nebuvo galim a tikėtis). Staiga kažkas keistai sušnarėjo. Irma aiktelėjo. Bet tai b u ­ vo rožės. Pro langą pūstelėjo vėjas, balta it m ilžiniškas vys­ tyklas užuolaida supleveno. Sienose nelyginant egzotiškų laikrodžių švytuoklės ėmė siūbuoti rožės, mesdamos ant par­ keto blausius šešėlius ir sudžiūvusius beform ius lapelius. N e ­ regimas nakties šuoras įlėkė į mūsų kam barį. - Irma, kai tokie nervai, negalim a prisikabinėti šitokių dalykų ant sienų, - pasakiau uždarydamas langą.

9

A tsklid o žingsniai, Irma prišoko prie patefono ir visu garsu paleido m uziką, net signalinė lem putė ėmė žybčioti.

The lunatics are in my head! Lunatikai yra m ano galvoje! sugriaudėjo Pink Floidai.

-

- Žingsniai laiptinėj, - tariau, - kažkoks girtuoklis velka­ si nam o. Žingsniai buvo lengvi ir skubūs, jie sklido nežinia iš kur. - Č ia jis, jis atėjo! - Irmos kalba darėsi isteriška. - Tu, žinom a, m atei jį kada? - Taip. Seniau jis m an nesirodė. Žinojau, kažkas yra b u ­ te, naktį, per miegus, jausdavau, kad kažkas m ane stebi. Ir štai prieš kelias dienas jis pasirodė. Keista, lygiai to k į jį ir įsivaizdavau. - Jis, žinom a, baisiai panašus į Polą M a k a rtn į arba D žon ą Lenoną. - N e, - ji buvo be galo rimta, sakyčiau, netgi iškilm inga, žinai, yra toks R enė M a g rito paveikslas, rodos, vadinasi „Grafų derlius“. Keista, bet jis irgi žinojo G odo. M a n e labai jaudina tokie pasąmonės ryšiai. Kartais skirtingus žmones skirtingiausiu m etu visiškai izoliu otai apninka tos pačios keisčiausios idėjos... - N a , galų gale išsiaiškinsim , - nutraukiau ją imdamasis naujo, dabar jau psichoanalitiko, vaidm ens. - G o d o - tavo sąmonės ar pasąmonės vaisius. Ir viskas. Tu viena jį ir te­ matai. O jeigu tave tai kankina, kreipkis į nervų gydytoją, niekada nebuvau toks atidus jokiam m oteriškosios giminės padarui. - Žinom a, m an labai būtų įdom u pam atyti tą jūsų G o d o - tavo ir M agrito. - Toks sugretinim as jai turėjo būti itin m alonus. - A š tau galiu parodyti paveikslą, bet knyga aname kam ­ baryje, o ten - jis.

10

- A š nebijau G o d o ! - surikau trankiai atidarydam as d u ­ ris. - Ei, G odo, brangusis, spruk už užuolaidos, Irma norėtų užeiti į svetainę, - jaučiausi lyg vesterno herojus. Irma praleido mane pirm ą pro duris ir, laikydam asi m ano alkūnės, nutipeno į svetainę. A š atsisėdau ant sofos, o ji pasiėmė didžiulę knygą apie siurrealizm ą ir ilgai vartė. Pa­ stebėjau, kad jos rankos dreba. - Štai, - galop tarė, duodam a m an knygą. ...P ro langą, iškirstą žydro kam bario sienoje, žvelgia b ū ­ rys vyrų. V isi vien odi it lietaus lašai, be galo šaltais ir be galo kilm ingais veidais, su katiliukais ant g a lv ų ... - Veidas jo kitoks, visai kitoks, - sušnibždėjo ji, sėsdama šalia manęs. Kažkas sušlamėjo koridoriuje. - O D ieve, jis čia! - suriko ji, stvėrė m an už rankos, p a­ griebė knygą ir puolė į balkoną. Į mus lyg nuo didžiulio ramaus gyvulio tvokstelėjo n ak­ ties kvapas. Irma užtrenkė duris ir prisiglaudė prie sienos. Tai jau buvo visiška kvailystė. G arbin au bepročius, bet to ­ kia m oteriška isterija nesižavėjau. Suėm iau ją už pečių ir ėmiau purtyti. - M ergaite, gal tave reikės apskaldyti, kad atsipeikėtum? Kartais tokie dalykai padeda. G a l ir G o d o nebeateis, įsižeis. Irma laikė apkabinus knygą ir kūkčiojo. Po m ano žodžių ji pakėlė galvą ir pabučiavo m ane. V eikiau tik prisilietė prie m ano lūpų. - N epyk, eime į kam barį. M a n rodos, jis ten. Kažkas už­ dėjo b itlų plokštelę. N usprendžiau grįžęs į jos kam barį baigti šią istoriją. N a k ­ tį ateiti pas m erginą ir blaškytis po butą ir balkonus belau­ kian t G o d o - atleiskite!

n

D abar jau aš tem piau Irmą į kam barį, iš kurio sklido m e­ lancholiška b itlų dainelė. Irma neryžtingai sustojo prie durų. A š įžengiau į kam barį ir sustingau. Prie lango, nugara į m ane, stovėjo aukštas vy­ riškis su juodu katiliu ku ant galvos, susikišęs rankas į ilgo tamsaus palto kišenės. M asin ė haliucinacija, pagalvojau. Ir­ ma kyštelėjo galvą, bet pam ačius G o d o sukliko ir puolė at­ gal. Jis grįžtelėjo. Išvydau šviesias pašaipias akis, kum pą nosį, plonas ironiškas lūpas, aristokratišką smakrą. V ien a ranka jis atidarė langą, antrąja pasirėmė į palangę ir grakščiu šuo­ liu stryktelėjo laukan. A š nustėrau. Irma įėjo į kam barį ir, atsisėdusi ant grindų, pradėjo verk­ ti. A š priėjau prie lango. A p ačio je, apšviestas mėsos par­ duotuvės vitrinos, juodavo išsikėtojęs kūnas. - Irma, kas jis toks? - paklausiau kim iu balsu. - K ur tu jį slėpei ir kas čia per scenos iš bu lvarin ių rom anų? Pritūpiau prie jos. Ji užsidengė veidą rankom is. - K ad ir kas jis būtų, jo jau nebėra, jis nusižudė. - T a i G o d o , - pasakė ji taip keistai, kad vos supratau žodžius. - G a n a šitų kvailysčių! - surikau ir trenkiau jai per vei­ dą. Sako, tai padeda nuo isterijos. Ir tikrai, Irma nustojo raudoti. Priėjo prie lango ir persisvėrusi pažiūrėjo žemyn. - Eim e, - pasakiau imdamas ją už rankos, - gal dar įm a­ nom a ką padaryti, kol kaim ynai nesubėgo. Visa kita palik­ sim m ilicijai. Ji bejėgiškai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Baisėjausi jos šal­ tum u. Juk tarp jos ir to tipo, kuris išsikėtojęs gulėjo ant grindinio, apšviestas mėsos parduotuvės vitrinos, tikrai kaž­ kas buvo. Taip, nieko sau n a ktelė... Irmą nutem piau la ip ­

12

tais žemyn. Ji klusniai vilkosi iš paskos. B et po jos langu nieko nebuvo. G atve tolo aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu paltu. Jis keliskart atsisuko, bet nesugebėjau įžiūrėti jo veido. N o rė ­ jau vytis, bet Irma pasakė: - N everta, jis tuoj vėl ateis, - ir atsiduso lyg senučiukė. Žvilgtelėjau į laikrod į - pusė keturių. V aid u ok lių metas jau seniai praėjęs. G alėjau, žinom a, pasakyti, jog manęs la u ­ kia tėveliai, ir šiaušti nam o. B et Irma taip pat galėjo išeiti pro langą, ir vargu ar jai baigtųsi taip sėkm ingai kaip G o d o . N enorėčiau visą gyvenim ą jaustis nužudęs žmogų. M es vėl užlipom e laiptais, Irma vėl įjungė muziką. A p s i­ kabinom e ir glamonėjomės. Irma elgėsi it žmogus, kuris ži­ no, jog tai paskutinė jo naktis. Staiga sučirškė durų skam ­ butis. B uvo galim a į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet Irma išsiveržė iš m ano glėbio ir pravėrusi b u m ą m aldaujam ai žvel­ gė į mane. - Šefai? - paklausiau turėdamas galvoje jos tėvus. Ji papurtė galvą. A išku . A tid ariau duris. Jis. D abar galėjau geriau apžiūrėti jo v e i­ dą, blyškų ir liesą, dideles, šiek tiek išsprogusias ilgesingas akis, erelio nosį, bespalves lūpas su amžinos pašaipos raukš­ lelėmis kam pučiuose. A š praleidau jį pro duris nieko nesakydamas. Ką, po v e l­ nių, galėjau sakyti? Jis patraukė tiesiai į Irmos kambarį, aš - jam iš paskos. Irma sėdėjo ant lovos kietai užsimerkusi, skausmingu veidu. G o d o paėmė siurrealizm o knygą, prisidegė cigaretę ir pa­ togiai įsitaisė ant raudonosios kėdės. Paėmiau Irmą už rankos ir tariau:

n

- Eim e iš čia, - reikėjo juk kažką daryti. M es išėjome, užtrenkėm e duris. G o d o išeis pro langą. V ė l ėjome tylėdam i, sutartinai atžygiavome prie V yto durų, grį­ žome į išgertuves, paliktas prieš kokias penkias valandas. Balius, žinom a, tebesitęsė. K aip visuom et. V yto kom panija buvo tokia ištverm inga, kad galėdavo gerti kelias paras be pertraukos, kol pasidarydavo aišku, kad nevilties šitaip nenuvysi. Vytas nieko neklausinėjo. M u d u su Irma žaibiškai nusipylėm e ir šiaip taip nusigavom e ik i V yto tėvų lovos. K itą rytą visa G o d o istorija atrodė it absurdiškas sapnas. M u d u su Irma stengėmės vaidinti, jog taip ir yra. Irma b u ­ vo linksm a, juokavo, čiauškėjo visokius niekus. M a n buvo gera su ja. Žinojom e, jog mūsų draugystė greit baigsis, taigi stengėmės naudotis kiekviena akim irka. Buvom e visiškai nepriklausom i kits nuo kito, m ūsų santykiai neturėjo nei praeities, nei ateities - tai buvo puiku. M es išėjome iš V yto, bastėmės gatvėmis, landžiojom e į visas kavines, dūkom e lyg įsimylėję šeštokai. Sodelyje prie rotondos atsisėdome parūkyti. Katedros laik­ rodis išmušė šešias. Irma sudavė delnu sau per kaktą ir šūk­ telėjo: - Juk vakar palikom uždegtas visas šviesas, įjungtą pate­ foną, atdarą langą. M irtin a i reikia grįžti nam o, įvarysiu tė­ vus į bankrotą. A p ie G o d o - nė žodžio. G rįžom e pas ją. Visos šviesos užgesintos, patefonas išjung­ tas. Raudonoji kėdė pristum ta prie stalo. Langas praviras, rožės ant sienų siūbuoja, vėjas sklaido siurrealistų repro­ dukcijas. - Jis, - pasakė Irma, uždarydama langą.

14

A š tylėjau. Vakaras praėjo puikiai, jis - nepasirodė. M es atsigulėme anksti, visuose kam bariuose buvo tamsu, tyliai grojo

Pink

Floidai. N a k tį pabudau nuo tabako dūm ų kvapo. M a n ia u , kad rūko Irma (panelės turi įp rotį rūkyti lovoje). Bet Irma m ie ­ gojo, padėjusi galvą m an ant peties. A š vėl užsim erkiau, dūm ai plūstelėjo tiesiai m an į nosį. Atsim erkiau. Sutikau skaidrių pilkų akių žvilgsnį. U žsim erkiau, vėl atsim erkiau. Jis atsitiesė, leisdamas dūm ų sroveles pro dailias šnerves. D abar svarbiausia buvo, kad nepabustų Irma. Ji vėl pultų į isteriją, o tai užkrečiam as dalykas. - G o d o , - tariau, - išeik iš čia, mergaitė miega. Jis užsitraukė cigaretę, sučiaupė lūpas, kilstelėjo antakius ir prisiartino prie lango. Užsim erkiau, kad nem atyčiau, kaip jis išeina. Irma pasimuistė. R anka uždengiau jai akis ir pats n e n o ­ rėjau atsim erkti. - A š žinau, jis čia, - pasakė Irma blaiviu balsu. G re ičia u ­ siai ji išvis nem iegojo. Trinktelėjo atidarom as langas. Ji pasisuko ir apkabino m ane. Š veln iai perbraukė m an ranka per akis. - G a li atsim erkti, jis jau išėjo. A tsim erkiau. Kam bary - tuščia. Pažvelgiau į Irmą. Jos akys buvo plačios, blizgančios, kaip žmogaus, praleidusio nemigos naktį. Irma dairėsi po kam barį. Iš to, kaip vienam e taške sustingo jos žvilgsnis, supratau, jog ji kažką pamatė. Pro m atin į durų stiklą juodavo vyriškio siluetas. Jis sujudė­ jo, ir aš išvydau delną, plonus ilgus pirštus, prispaustus prie

15

stiklo. Priartėjo kita ranka, keistai sugniaužta, joje švietė mažytis cigaretės žiburiukas. Paskui siluetas atsitraukė nuo durų, n u tolo lengvi žingsniai, sutraškėjo parketas, trin k te ­ lėjo balkono durys ir apačioje sulojo šuo. Irma nulenkė galvą. - Pasistenk užm igti, - pasakiau. Ji, žinom a, nebem iegojo. K a i pabudau, išgirdau jos balsą virtuvėje. Ji garsiai dainavo seną b itlų dainelę.

my troubles seem so far away!

Yesterday, all

Vakar, visi m ano rūpesčiai,

rodos, taip toli! Š itaip ji tikriausiai saugojosi nuo G o d o . A tsikėliau ir nuslinkau virtuvėn. Irma krūptelėjo, m an įė­ jus n u tilo ir, m atyt, bijojo atsisukti. - Č ia aš, Arvydas, - tariau. Pajutau, jog kažkas žiūri m an į pakaušį. Atsigręžiau - tai buvo jis. Stovėjo prie veidrodžio raižytais raudonm edžio rė­ mais. Blausaus rytm ečio dangaus ir kalno fone. Irma atsi­ gręžė tuo pat m etu. A š tai pam ačiau veidrodyje. Lieknos žalios žvakės degė. - A š uždegiau žvakes, - pasakė G o d o , išsiimdamas ciga­ retę. Bandžiau save įtik in ti, jog G o d o - paprasčiausias Irmos draugas ir jie vaidina m an kom ediją su siaubo film o ele­ m entais. Norėjau optim istiškai sušukti: na, vaikučiai, m e­ tas pusryčiaut, baikim šituos žaidim us. Atsisukau į Irm ą... Ji bučiavosi su G o d o . Blausaus rytm ečio dangaus ir kalno fone. Taigi vienas G o d o stovi ir rūko veidrodžio fone, kitas bučiuoja Irmą lango fone, o aš, brangieji, stypsau šaldytuvo fone ir jaučiu, jog ir m ano nervai ne geležiniai. Pasitrau­ kiau į šalį ir atsisėdau ant taburetės. Pirmasis G o d o taip pat atslinko virtuvėn. Bet, pamatęs antrąjį ir Irmą, m atyt, pa­

16

juto atėjęs ne laiku, dėbtelėjo į m ane, sum urm ėjo „atsipra­ šau“ ir nužingsniavo prie virtuvės lango. A š pašokau, išlėkiau iš virtuvės, drebančiom rankom at­ sirakinau duris ir lyg beprotis puoliau laiptais žemyn. Išgir­ dau žingsnius. Atsirėm iau į sieną. Pro m ane praėjo G o d o . V ien a puse lūpų ironiškai šyptelėjo, nukėlė skrybėlę. Išlėkiau gatvėn. Ėjau greitai, nesidairydamas, bet staiga sustojau. Pro šalį praėjo dvi kikenančios panelės. M a n o švar­ kas, batai, diržas liko pas Irmą. - A rvyd a i, A rvyd a i, kodėl mane palikai? - ūm ai išgir­ dau. Tai buvo Irma su visa m ano m anta. - A rvyd a i, - su­ šnibždėjo ji m aldaujam ai. A h a - A rvyd ai, A rvyd ai, A rv y d a i... Atsisėdau čia pat ant grin din io ir ėmiau varstytis batus. Ji pritūpė šalimais. - A rvyd a i, aš negaliu ten grįžti! Tu nem atei jokio G o d o , A rvyd ai, juk taip, jis neatėjo? V ė l - A rvyd ai, A rvyd a i, A rv y d a i... Žinom a, nem ačiau jo kio G odo, atsistojau, paėm iau diržą. - K a ip jis m ane bučiavo, A rv yd a i! - pasakė ji kažkam į erdvę. - Kas? - jaučiausi velniškai pavargęs. - A rvyd a i, kodėl viskas šitaip? A š m okėjau bū ti viena. Iš pradžių tą savo vienatvę branginau, bet dabar ji nebepake­ liam a. M es žinome, kad esame pasmerkti vienatvei, ta čia u ... R eikia kažkaip padaryti viskam galą, A rv y d a i... A š tylėdamas apsivilkau švarką. - A rvyd ai, nepalik manęs! - Bet aš nuėjau. Paskui, žinom a, jos ieškojau. Susiradau telefoną, skam ­ binau kone kasdien - niekas neatsiliepdavo. Vakar ėjau Katedros aikšte. D ien a buvo karšta, žmonės jautėsi lyg žuvys verdančiam e vandenyje. K eikiau savo n u ­

17

trintus džinsus ir plonutėlius m arškinius, kurie, rodos, su­ traukė į save visą vidurdienio sutrą. Staiga išvydau aukštą vyriškį ilgu juodu paltu, su ka tiliu ­ ku ant galvos. M a n e nukrėtė šiurpas, tačiau ėm iau sekti jam iš paskos. Varpinės bokšto papėdėje pam ačiau sėdinčią ir rūkančią Irmą. Vyriškis priėjo prie jos, juodu pasibučia­ vo, prisim iniau vaizdelį dangaus ir kalno fo n e ... Irma pastebėjo mane. - Labas, - tarė ji šypsodamasi ir rodydama pirštu į G odo: Č ia M indaugas. O čia, M in d au g ai, ponas G o d o , - ji pa­ plekšnojo m an per petį. - Taigi susipažinkit! Loštelėjau atgal lyg nuo stipraus smūgio. Irma m irktelėjo m an ir, įsikabinus G o d o , - ak, atsiprašau, M in d a u g u i - į parankę, nuėjo. Atsisukus dar pam ojavo m an. Parodžiau jai liežuvį. Atsisėdau varpinės bokšto šešėlyje. Užsirūkiau, leidau dū­ mus pro nosį. Ponas G odo! N ežinau kiek laiko taip kiūtojau. - A rvyd ai, - staiga kažkas subliuvo m an į ausį, - vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su pal­ tu ir dar katiliu ku ant galvos?! Ta i buvo m ano bičiulis A lg is. N edrąsiai pakėliau galvą, lyg prasikaltęs vaikas dėbtelėjau į jį. - Paltas ir katiliukas, žinom a, pritrenkiantys, lyg iš M agrito paveikslų, kur tu ir išknisai tokius? V aikeli, nusivilk šituos drabužėlius, ko l tavęs nesupakavo ir neuždarė! Eim e verčiau išgerti! Atsistojau. M es nuėjome Katedros aikšte. M udviejų silue­ tai tolo nelyginant sename filme, vis mažėdami ir m ažėdam i...

1980 18

Koncertas Nr. 1 N a žinom a, Ji pavėlavo! Atbėgo jau m erkiantis šviesoms didžiajam e hole. Prietem oje užlėkė m arm uriniais laiptais, nė nespėjusi žvilgtelėti į savo atspindį m ilžiniškam e ve id ro ­ dyje (tikriausiai Venecijos stiklo, kaip jūs m anote?). O taip svajojo kopti lėtai lėtai, susikaupusi, gal ir truputėlį liūdna, sustoti prie veidrodžio, išvysti save krištolin ių sietynų švie­ soje rausvo žoržeto suknele, lengva it krintantis aguonos žiedlapis (dabar Ji dėvi džinsais ir juodu aptem ptu džem pe­ riu, jokios rausvo žoržeto suknelės, lengvos lyg krintantis aguonos žiedlapis, nė bū ti negali!). O gal net turėtų ran k o ­ se arbatinių rožių puokštę, švytinčią nelyginant rugpjūčio dangus saulėlydyje. Gėles įteiktų dirigentui, rūsčiam aske­ tiškam vyriškiui klasikiniu profiliu, ilgom is laibom is ran k o ­ mis it paukščio sparnų griaučiai viduram žių alchem ikų p ie ­ šiniuose. Tačiau - nebuvo nieko panašaus... Ji tik susibarė su budinčiąja, bedantę senute, jokiu būdu nenorėjusia leis­ ti salėn prasidėjus koncertui (na ar ne absurdas?). Praskleidusi nušiurusią purpurinio aksom o užuolaidą, Ji įsm uko salėn.

19

Ū m a i į Ją plūstelėjo kažkas m ėlyno, gaivaus, kvepiančio ir vėsaus. Atsirėm ė į sieną, buvo sunku išsilaikyti ant kojų, tokia m ėlyna m ėlyna, gaivi, kvapi ir vėsi banga Ją užplūdo (įsivaizduokite, lyg bristum ėt audringon jūron!). Pastebėjusi tuščią vietą nuo krašto paskutinėje eilėje, n u ­ tipeno ir atsisėdo. Kėdė gryno juodm edžio, apmušta tam ­ siai žaliu pliušu (taip atrodė tik tamsoje, šiaip gobelenas buvo pilkas, nusitrynęs, o prastame lakuotam e medyje iš­ pjaustyti in icia la i G . H ., tikriausiai kokių prievarta atvary­ tų m okinukų). Taip prasidėjo Jos pirmasis koncertas! N enustebkite. Stai­ ga Ji nusprendė susidom ėti klasika! Lygiai taip jūs nuspren­ džiate m okytis portugalų ar japonų kalbos, perskaityti d v i­ dešimt tris E m ilio Zola tomus, kolekcio n u o ti pašto ženklus aviacijos tema arba nuvažiuoti autostopu ligi U la n Udės. N a o Ji kitą rytą po savo aštuonioliktojo gim tadienio suma­ nė n u eiti į rim tosios muzikos koncertą. Savo dienoraštyje Ji užrašė: koncertas N r. 1. Ji niekam nenorėjo prisipažinti pavargusi nuo „savo kar­ tos“ muzikos tonacijų, verčiančių suktis ratu vietoje lyg mar­ gaspalviam vilkiukui, trankyti galvą į grindis ar į sieną apsidrabsčius veidą plaukais, kandžiotis pirštus, gesinti cigarečių nuorūkas sau į delnus. Pasiutusios elektroninės muzikos, be­ viltiškos lyg trokštančiojo riksmas tyruose, šiurpios it tuščios švytinčios naktinio didm iesčio gatvės, nykios lyg d u lkin i fab­ riko kam inai, įklim pę užtroškusiame danguje. Ir net bitlai, kurių klausydavosi labai atsargiai, tyliai tyliai, naktim is, kai Jos kam barį užliedavo pavasarinė mėnesiena ir tamsiame lan ­ go kvadrate m irkčiodavo raudonai žalios aklon prarajon n e­ riančių lėktuvų švieselės, n e b e g e l b ė j o !

20

D abar sėdėjo štai čia net prasižiojusi iš nuostabos! T ik nem anykit, kad Ji pirmąsyk išgirdo sim foninį orkestrą, for­ tepijoną ar berniukų chorą! Ji net skyrė B achą nuo B e th o ­ veno, žinojo Bartoką, M alerį, M esianą, Prokofjevą, Pendereckį, Skriabiną - taip, taip !!! Bet dar niekada jokia kita m uzika nebuvo Jos taip paveikusi! Jautėsi tarsi šiltą žvaigž­ dėtą liepos n a ktį bristų į čiulbančius jūros vandenis, nedrą­ siai slystu raibuliuojančiu mėnesienos taku, liguistai grakš­ čia i it som nam bulė ištiesusi rankas lin k akinam ai balto dis­ ko giliai alsuojančiam e danguje. Eitų , eitų, eitų, eitų, kol vanduo susiskleistų virš galvos nelyginant m ilžiniškas ju o ­ dosios tulpės žiedas. Tuom et - atsim erktų. N e , ji nebūtų m irusi, tačiau nebegyva. Suprantate? Pro akis, ausis, burną srutų kažkas - plazdėtų, pleventų, banguotų, tilindžiuotų, gaustų, kuždėtų, skambėtų, šlamėtų, vaitotų, švytėtų, tvinkčiotų, ulbėtų, pulsuotų, b lyksėtų ... Vanduo? O gal - m uzi­ ka? M ato te, girdite, jaučiate, užuodžiate? Jautėsi visiškai besvorė, buvo taip lengva, ramu ir gera! Prisim inė koncertus, kuriuose klykdavo ik i užkim im o (ro­ dės, balso stygos plyš, it skaudus metalas smigdamos gomurin drauge su trūkstančiom is elektrin ių gitarų stygomis), kratydavo galvą, trypdavo kojom į grindis negirdėdam a, n e ­ norėdam a girdėti, neapkęsdam a muzikos, užsimerkusi, kad nem atytų, kas dedasi prakaitu perdvisusioje salėje, scen o­ je. Išslinkdavo laukan leisgyvė, it būtų bėgus m ilijono k ilo ­ m etrų m aratoną, bet taip ir nepasiekus finišo, jusdavo spen­ giantį skausmą ir įtam pą visam e kūne (garsas panašus į su­ gedusio m ikrofono spiegimą, girdėjote kada nors?). G alva atrodydavo suskeldėjus nelyginant puodynė į šukes, spaus­ davo gniauždavo ją rankom is, kad g a lu tin a i nesubyrėtų

21

(taip daro ką nors sudaužę išsigandę vaikai). Kartais apim ­ davo nežemiškas ilgesys, jausdavosi ūm ai praradusi abso­ liu čia i viską, vaitodavo - galvoje nubusdavo kažkokių m e­ lodijų nuotrupos ar iškildavo m ėlynai apšviesti, be galo ar­ tim i ir reikalingi, amžiams pradingę veidai. O , čia buvo visai kas kita! Scenoje degė žvakės, skleisda­ mos šventyklos, paslaptingų apeigų kvapą, palaim ingą ra­ mybę, rim tį, susikaupim ą. Ji prisim inė, kad inkai turėjo N e V

žinom o D iev o Šventyklą, kurioje galėjo melstis kiekvienas ir kam tik panorėdavo. Č ia žmonės taip pat pam aldžiai su­ sikaupę žvelgė į begalybę. Sėdint paskutinėje eilėje strykų nebuvo m atyti, atrodė, kad juodarūbiai žmonės keistais, grakščiais, slėpiningais ju ­ desiais išgauna garsus, nė neprisiliesdam i m edinių instru­ m entų. Ji žiūrėjo į tai pakerėta. Pirm am e plane sėdėjo v io ­ lo n čelin in kė tam siai raudonu drabužiu it vešlus (toks gali būti ne tik krūmas!) angelas iš V a n E iko paveikslų. V io lo n ­ čelininkė glam onėjo instrum entą lengvais plačiais judesiais, čia atsilošdama, čia palenkdam a galvą, siūbuodam a į šalis, staigiai atmesdama geltonus raibuliuojančius plaukus. Ji bu­ vo neįprastai graži ir m įslinga, tarsi kokia Karnos šventyk­ los vaidilutė. O dirigentas, įsivaizduojate, buvo lygiai toks, kaip Ji ir tikėjosi! Rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu p ro ­ filiu , kietai sučiauptom is lūpom is, žilais plaukais, ilgom is laibom is rankom is it paukščio sparnų griaučiai, su skausmo ir netekties ženklu veide (kurį galėjai įžiūrėti net sėdėda­ mas paskutinėje eilėje!). Berniukų choras prim inė žydintį saulėgrąžų lauką! T ik ra i, tikrai! Jie buvo juodais drabužiais, su didžiausiom is m ezginių apykaklėm is. B erniukų tęsiama m elodija buvo skaisti, spiginam ai geltona nelyginant sau­ lėgrąžų laukas karštą rugpjūčio vidudienį.

22

Rodės, pasibaigus koncertui tie žmonės ne nužengs, o n u ­ skris nuo scenos, didžiuliais baltutėlaičiais sparnais kelda­ m i vėsų ūžesį. K okia viena plunksna gal net nusklęs Jai ant k e lių ... Ji stengėsi suvokti, iš kurgi sklinda m uzika - iš susikau­ pusių įdvasintų veidų, akių, burnų, rankų, pirštų, sielų, in ­ strum entų? N e , ne! M u zika gaubia mus, pulsuoja aplinkui ir mumyse, tereikia nepastebim o judesio, magiško gesto, mudros jai prižadinti (kam gi tie sudėtingi instrum entai fortepijonai, sitarai, vargonai, klavesinai, samisenai?). Apžvelgė sėdinčiųjų ap lin ku i veidus (paprastai taip žiū­ rim a ne į žmones, o į debesis danguje ar pro šalį srūvančius sūkuringus upės vandenis). V eidai buvo ramūs, susikaupę, tarsi taurūs indai sklid in i palaim os. „ A k , dar ne viskas pra­ rasta, kaip tai nuostabu!“ - sukosi galvoje. Ją užplūdo begalinis dėkingumas viskam . (Teatleidžia tie, kurie m oka draugauti su senais medžiais, išklausyti vargo­ n ų aim anų, kalbėtis su patamsėjusiais nuo laiko paveiks­ lais. Jums šie jausm ai pažįstam i ir nereikalingi jokių paaiš­ kinim ų, bet Jai visa tai dėjosi P I R M Ą S Y K !) Ta i buvo dėkingumas sėdintiems šalia, susikaupusiems, spinduliuojantiem s pam aldžiu susižavėjimu, tiems scenoje, pasinėrusiems į apeiginį ritualą. A trodė, lyg jie visi drauge dabar skrietų kokiam e auksu, palaim a, vos girdim u liū d e ­ siu švytinčiam e debesyje. Ji dar niekada nesijautė tokia v ie ­ niša ir niekada nebuvo šitaip susijusi su kitais! D a r n iek u o ­ m et nebuvo taip kankinam ai graudu, nė karto neteko pa­ tirti tokio sopulingo džiaugsmo! Tarsi lietaus, barbenančio paskutinę vasaros n aktį į jau pradėjusius gelsti drebulių la ­ pus, vienatvė, delčios, atsispindinčios žydinčiam e tve n k i­

23

n io vandenyje, skaidrus liūdesys, patrakęs džiaugsmas, kurį bloškia į veidus šiltas vėjas kiekvieną pavasarį, sumišai su vyšnių žiedlapiais. (Prisim inkite visa tai ir išgirsite muziką, kurioje skendėjo Ji!) D eja, Ji žinojo, kad tai B A I G S I S

kaip kiekvienas

stebuklas, ir vėl viskas bus kaip buvę. Pragariškai sunku išlaikyti nesuteptus, neišblukusius šviesius įspūdžius - ly­ giai kaip prisim inti šviesius sapnus. (Kažkurioje A friko s gen­ tyje žmonės, kurie pam ena savo sapnus ir gali ką tinkam i v eikti tuose trapiuose regėjimuose, laikom i šventaisiais!) K a i būdavo baisiai bloga, sunku, liūdna, Ji knaisiodavosi savyje, kankindavosi tarsi klaidžiodam a aklinai tamsiais k o ­ ridoriais ir nuolatos skaudžiai atsitrenkdam a į sunkias, am ­ žiams užtrenktas cin ko duris. Ir iš niekur nesulaukdavo pa­ galbos, ir niekas niekas niekas, net ramūs m edžiai po Jos langu, nežadėdavo paguodos! Ū m a i prapliupo ovacijos!!!!! Ji krūptelėjo, tartum kas prie pat ausies būtų susprogdinęs balioną. Sėdėjo užsimerkus, nekrustelėdama, paskui vėl n u viln ijo muzika nelyginant gla­ m onė. Troško amžiams pasilikti šioje m uzikoje, įklim p ti lyg m arm urinė statula Pompėjos lavoje. V ė l klioktelėjo ovacijos. Žm onės salėje ėmė stotis, n e ­ kantriai bildėjo kėdės, kai kurie metėsi lin k durų, apklotų raudono pliušo užuolaidom is. Ji žiūrėjo, kaip mažas berniukas baltu m egztiniu padavė v io lo n čelin in k ei geltonų astrų puokštę. Krūptelėjo staiga prisim inus lygiai tokią puokštę, perrištą oranžiniu kaspinu su užrašu I L O V E Y O U , kurią virpėdam a teikė akiniuotam estrados žvaigždei (paskui visą savaitę sirgo, ilgėdam asi trum po, šilto jo rankos prisilietim o).

24

Ji vis dar sėdėjo. Ir, pasirodo, ne v e ltu i! J sceną išėjo m oteris labai negražia blizgančia suknele ir pranešė, kad koncertas bus tęsiamas (balsas keistai trū kčiojo, nors Jai šįvakar viskas atrodė keista). M oteris negražia blizgančia suknele kažką pašnibždėjo dirigen tu i, paskui v io lo n č e li­ n in k e i ir pirm ajam sm u ikin in ku i. B ern iu kai, nu lipę nuo scenos, susėdo salėje laisvose vietose, tamsoje neryškiai bolavo apykaklės. Koncertas tęsėsi. Koncertas tęsėsi ir tęsėsi. V io lo n č e li­ ninkė nebegrojo. Apsisiautusi pilkos vilnos skraiste, stovė­ jo scenos papėdėje, atsilošusi į sieną. Tolydžio uostydama nekvepiančias astras, stebėjo orkestrantus ir dirigentą. Ž v a ­ kės geso, tačiau niekas nedegė šviesos. Salėje nervingai, n e ­ rim astingai, net truputį m aištingai sušnarėjo. D irigentas dabar jau buvo panašus į pam išusį atsiskyrėlį fanatiką, per pamaldas užgrobusį šventyklą. Ž ili plaukai krito jam ant veido, judesiai tapo kam puoti, staigūs, nervingi, atrodė, kad jis laido prakeiksm us arba pagauna kažką ore, sugniaužia ir įniršęs sviedžia savo m uzikantam s į veidus. O m uzika įgavo nuodingą, žaliai geltoną sieros garų atspalvį. Žvakės geso, ir m uzikantai nustodavo groję, nors tai nebu­ vo „A tsisveikinim o sim fonija“ ! Ilgiausiai jos ruseno prie m a­ žyčio žilo senučiuko, stypsančio tarp m ilžiniškų litaurų, būg­ nų, lėkščių. M elod ija pasidarė neapsakom ai nyki, visus ūm ai užplūdo neviltis lyg pabudus tamsią šaltą naktį, kai to lu ­ moje bejėgiškai ūkia traukinys. Dirigentas sutrikęs negrabiai skėstelėjo rankom , paėmęs pluoštelį natų, uždegė nuo baigiančios sm ilkti žvakės. M u ­ zikantai nu tilo. K ilo juokas, švilpim as, kažkas plojo, trypė kojom is, šaukė

25

iš pasipiktinim o ar nuostabos. N iekas nedegė šviesos nei salėje, nei scenoje. Išslinko laikydam a žvakę toji pati moteris labai negražia suknele. Iš liepsnos trūkčiojim o buvo galim a spręsti, kaip virpa jos ranka. - Prašome ramybės ir - nekelti panikos. P R A S ID Ė JO K A R A S . P r a s i d ė j o

Prasidėjo karas.

k a r a s , - pasakė ji

tris kartus visiškai skirtingom is intonacijom is, tarsi ieško­ dam a tinkam os tokiem s žodžiams. - A n t m iesto numesta bomba. Prašom ebepanikos! - iškošė vienu atsikvėpim u, b u ­ vo neįm anom a suprasti, ką tai reiškia. - Visas miestas su­ naikintas. Prašom ebepanikos! Esam e per pusę kilom etro nuo sprogimo epicentro. Prašom ebepanikos! M ū sų pasta­ tas per kažkokį stebuklą, - ji n u tilo, o paskui lyg ir pasitai­ sė: - N eišaiškintom is aplinkybėm is išliko. Prašom ebepani­ kos! Pas mus jau skrenda gelbėjimo ekspedicija. Visus pra­ šome pasilikti savo vietose. Prašom ebepanikos! Išeiti iš sa­ lės, atidarinėti langus ir duris griežtai draudžiam a! Prašom ebepanikos! Šviesos įjungti, deja, negalim e, nutraukta elektros linija. Prašom ebepanikos! Tuoj bus surastos ir at­ neštos žvakės, skirtos naujam etei „A tsisveikinim o sim foni­ jai“. Prašom ebepanikos! - užbaigė ji atsikvėpdam a taip gi­ liai, kad net žvakė užgeso. Tačiau panika kilo. Įsivaizduokite save tokioje situacijo­ je - tarsi pabudus iš košm ariško sapno, kai rankos ir kojos nutirpusios, sukaustytos, o atlošta galva nepajudinam a, su­ paralyžiuota siaubo. Prašom ebepanikos!!! Tačiau jūs p u o ­ late prie durų, kurios pasirodo užrakintos, plėšiate raudono pliušo užuolaidas, klebenate rankenas, daužote kum ščiais, spardote kojom is, mėginate išlaužti pečiais.

26

Ji tebesėdėjo savo vietoje. M atė, kaip mažutėlytė ku p ro ­ ta senutė su šlepetėmis dalija žvakes. M u zika n ta i degiojo jas drebančiom rankom , daugelis rūkė. Dirigentas, atsisukęs į salę, kažkaip m aldaujam ai įsakmiai, o gal įsakm iai m aldaujam ai tarė: - A k , sėskite gi visi į savo vietas. M es jums ką nors p a­ grosime. N u sira m in k ite ... Keista, bet visi pakluso, lyg darželinukai nu olan kiai su­ sėdo verkšlendam i, vaitodam i, aikčiodam i, šniurkščiodam i nosim is. Ji suprato, kokiom is „neišaiškintom is aplinkybėm is“ išli­ ko jų pastatas vos per puskilom etrį nuo sprogim o ep icen ­ tro. M u zika panardino juos visus drauge į kažkokį palaim a ir vos girdim u liūdesiu švytintį debesį. Tai buvo niekieno nenugalim as švytėjimas! Bet veikiai Jos galvoje ėmė suktis, tikriau, trū k čioti kaip užsikirtusi plokštelė v ie n u i viena m intis: a š n e n o r i u m irtiašnenorium irtiašnenorium irti...Ji regėjo, kaip toji m intis it deginantis, ik i šnypščiančio rau­ donio įkaitintas stačiakam pis blokas be galo lėtai leidžiasi nuo lubų žemyn, ant galvų, grasindama visus sutraiškyti. D abar jau, be jokios abejonės, vyko apeigos! Taip žm o­ nės, laistydam i ašaromis šaltas m ozaikines grindis, giedo­ davo cerkvėse, vildam iesi atstum ti totorių antplūdį. V a ri­ nis varpų gaudesys drauge su varnų pulkais kildavo į alka­ ną dangų neužkirsdamas kelio juodiem s m aro vandenim s. M ušdavo būgnus, pūsdavo didžiules rožines kriaukles, kol akys iššokdavo ant kaktų, o sm ilkiniuose sprogdavo gyslos, tačiau ugnis plėsdavosi, godžiai springdam a, žiaukčiodam a, žagsėdama rydavo kaimus, miestus, rūmus, miškus.

27

B uvo keista, kraupu ir absurdiška. M u zika nebebuvo nei gaivus vanduo, nei glam onė. Ji tapo skvarbi, visa ardanti, ėdėsi į akis, burną, visą kūną, keldam a šleikštulį, silpnum ą, kaustančią baimę paširdžiuose ir galugerklyje - lygiai kaip radiacijos spinduliai ten, anapus. Įtampa augo. Salėje buvo visiškai tamsu, žvakių apšviesti m uzikantų veidai panėšėjo į nem aloniai tragiškas ispanų baroko skulptūras. G alvoje buvo tuščia kaip niekad. (Seniau ji m anė - kol žmogus gyvas, tol jam e sūkuriuoja mintys.) O gal ji jau b u ­ vo mirusi? Į sceną vėl išslinko m oteris, nešina žvake. N u sivilk u si n e ­ gražiąją blizgančią suknelę, dabar buvo su tokiu pat bjauriu žydru lietpalčiu. - A tvyk sta gelbėjim o ekspedicija! Prašom ebepanikos! Sraigtasparniai mus paims! Prašom ebepanikos! Pirm ieji bus sodinam i vaikai, paskui moterys ir seneliai. Prašom ebepa­ nikos! O rkestran tai išeis paskutiniai. Prašom ebepanikos! Prašome griežtai laikytis eilės tvarkos! Prašom ebepanikos! Prašome visus lėtai ir tvarkingai eiti lin k išėjimo!

Li nk i š ė j i mo . Taigi, kaip duris mes vadiname „įėjimu“ iš lauko ir „išėjimu“ iš vidaus, lygiai toks gyvenimo ir mirties santykis, - prisim inė kažkada skaičiusi T ib e to M iru sių jų knygoje. V ė l kilo panika. V isi laužydam i kėdes, stum dydam iesi, virsdam i, keikdam iesi, rėkdam i grūdosi prie išėjimo. (Ji pa­ sijuto, lyg atsidūrusi kokiam e pragariškame P O P muzikos festivalyje.) B erniukai iš choro veriam ai spiegė. O rkestran ­ tai grojo kažką panašaus į žvalų maršą. Spūstis išrovė Ją iš vietos, nubloškė lin k durų, šveitė į koridorių. Iki kraujo n u ­

28

sibrozdinusi ranką, atsidūrė prie laiptų. Klam pioje tamsoje visi plūdo m arm uriniais laiptais, vaiduokliškai atsispindėdarni veidrodyje. Ji užsimerkė ir išvydo padūm avusį to ėstrados žvaigždės (prisimenate - geltonos astras, oranžinis kas­ pinas su užrašu I L O V E Y O U ) žvilgsnį. Jautė lygiai to k į pat alpulingą silpnum ą kaip ir tuom et. M ėg in o įsivaizduoti, kad jos kūnas krin ta nebūtin pragaištingais kalnų upės verpe­ tais, su m aurojančia sniego lavina ar aštrių, krauju aptaš­ kytų akm enų griūtim . Tai pasirodė taip klaiku, taip bepras­ miška, taip absurdiška, kad Ji ėmė klykti drauge su visais. Jautė, kad tuoj tuoj neteks sąmonės. H o le jau vaikštinėjo kareiviai. Tikria u sia i kareiviai. S u n ­ kiai apibūdinam i padarai, žmonės ne žmonės, panašūs į marsiečius iš prim ityvių fantastinių film ų (įsivaizduojate?). A n t parketo voliojosi neštuvai, slepiam osios spalvos dėžės su R audonojo Kryžiaus ženklais, dujokaukės, storos m edžia­ gos apsiaustai. Žm onės blaškėsi šlitiniuodam i, stum dydam iesi, griūdam i ant gerai išvaškuoto parketo. K a reivia i turėjo stiprius ži­ bintus, šviesa smogte smogdavo, rodės, spiria į veidą, pašir­ džius, pilvą ar pakinklius. - Stokite į eilę, stokite į eilę, - šaukė kažkas į megafoną, tvarkingai, ram iai, be panikos stokite į eilę! Pirm a vaikai, moterys, seneliai, paskiausiai vyrai. T v a rk in g a i stokite į e i­ lę prie I Š Ė J I M O . Ten jum s išduos dujokaukes ir radia­ cijai nepralaidžius apsiaustus! - N e n o riu prie išėjim o!!! N e n o riu prie išėjim o!!! - spie­ gė Ji, nebeatpažindam a savo balso. Šalia Jos stovėjo frakuotas vyriškis su kontrabosu (orkest­ rantas tikriausiai). Ji staiga prisim inė m otinos pasakojimą:

29

kai toji buvo dar visai mažytė, okupacijos metais, kartą re­ gėjo iš geto šaudyti varom us žydus. M oterys nešėsi m antą, vaikai - m edinius arkliukus išpešiotais ašutiniais karčiais, o vienas senas vyras g iliai įdubusiom is akimis, beveik žydra veido oda — kontrabosą. A r jie žinojo einą mirti? K ie k v ie ­ nąsyk, kai m am a tai pasakodavo, Ji graudžiai raudodavo. D abar Ji raudojo lygiai taip pat graudžiai. V ė l pasijuto kaip ir po kitų koncertų: galva - tarsi ištaškyta į šipulius puodynė. M ėšlungiškai gniaužė ją rankom is, rodėsi, šukės ik i pasiutusio skausmo sminga delnuosna. Žm onės lyg pamišę veržėsi laukan, nors ten ir tykojo ra­ diacijos pavojus. Tarsi visus ūm ai būtų apsėdusi klaustrofo­ bija, rovė nuo langų m ėlyno aksom o ir gofruoto šilko užuo­ laidas, plėšė užkaltus langus, nusidrėksdam i rankų odą, lau ­ žydami nagus, m ėgino kulti stiklus. G a lo p pavyko atverti vieną langą, žmonės rėkdam i, griūdam i šoko laukan, bėgo prie sraigtasparnių, į kuriuos lip ti pasirodė draudžiam a. Ji taip pat išsprūdo laukan, šokdam a parklupo, susimušė koją. A n t Jos užgriuvo dar kažkieno kūnas, pabiro geltonos astras. Pasukus galvą, šalia pam atė išblyškusį p u tlų veidą lygiai kaip V a n E iko angelų (atspėjote, tai buvo vio lo n če li­ ninkė). Jos padėjo viena kitai atsikelti. V a n E ik o angelo suknelė buvo keliose vietose perplėšta. Ji žiūrėjo į geltonas juoduose pelenuose pažirusias astras ir šįsyk kažkodėl prisi­ m inė jo (taip taip, to estrados žvaigždės) praviras lūpas. K u r tik pažvelgsi driekėsi juoda, tarpais vio letin e liep s­ na rusenanti plynė, lyg m ilžiniška laužavietė. O ras buvo nepakeliam ai tvankus, d vokian tis, sm augiantis, d u sin an ­ tis, žudantis! Pačia tiesiogine prasme - žudantis oras, užuo­ džiate?

30

V io lo n če lin in k ė , staiga suklikusi, n elyg in an t pašautas paukštis laviruodam a tarp ugnies apim tų plotų, pasileido ton pusėn, kur buvo senamiestis. Ū m a i plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plau ­ kus. Įdomu, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nuga­ ros? O gal tai prim inė deginantį sparnų šlamesį? Ji ėmė pra­ tisai klykti. G riu v o ant žemės ir pradėjo voliotis, vis taip pat pratisai klykdam a. Tai nebebuvo žmogaus balsas, - su­ mišąs mašinos stabdžių ir pervažiuoto šuns spygsmas. Būrys kareivių nubėgo prie jos. B u vo visiškai aišku, kad nebeįm a­ nom a padėti tam kupliam liepsnojančiam angelui (kažkam kažkada pasirodė kuplus liepsnojantis krū m as...). N iekam nebebuvo įm anom a p a d ėti!!! V aikai su dujokaukėm is ir plačiais apsiaustais kniubdam i bėgo prie sraigtasparnių ir dingdavo juose tarsi pražiotuose drakonų nasruose. Dangus pulsavo, nepakenčiam ai raudonas, šleikščiai gel­ tonais pakraštėliais (nors buvo naktis ir tam siai m ėlyni žvaigždėti debesys turėjo skleisti gaivią sidabrinę vėsą). Ji pamatė juodą išdidų siluetą pūlingai kraujuojančio dangaus fone. (Tai dirigentas, rūstus asketiškas vyriškis klasikiniu profiliu, kietai sučiauptom is lūpom is, plevėsuojančiais ži­ lais plaukais, su am žinu skausmo ir netekties ženklu v e i­ de.) Ji prisim inė dar vieną mamos pasakojimą: mergytė, pra­ ūžus priešo bombonešiam s, mėšlungiškai spausdama savo mamos (Jos senelės) ranką išlipo iš paskubomis iškastos slėp­ tuvės, pamatė lygiai to k į juodą išdidų siluetą pūlingai krau­ juojančio dangaus fone. Tai buvo vienuolis, tėvas Paukš­ tys, meldęsis su jomis toje pat slėptuvėje antskrydžio m etu. D abar jis dėkojo D ie v u i už praūžusią nelaim ę, o maža mergy­ tė, skaudžiai gniauždam a m otinos ranką, žvelgė į dangų -

31

m ilžinišką, krauju pasruvusią žiauraus pam išėlio, žmogžu­ džio D ie v o akį. - N e, ne, ne, ne! - šaukė dusdama, kosėdama, springdama. Ji susiėmė rankom is galvą. A tro d ė - čia kažkokia klaida, Ją užmiršo pažadinti iš klaikaus sapno, jėga bloškė į žiau­ raus, žmogžudžio D iev o pam išėlišką regėjimą. - N e , ne, ne, ne, ne! - šaukė dusdama, kosėdama, spring­ dama. Kažkas čiupo ją už pečių, užlaužė rankas, m aukšlindam i ant galvos dujokaukę. - N e , ne, ne, ne, ne! - švokštė dusdama. Pro aprasojusius dujokaukės stiklus regėjo, kaip į raudo­ ną dangų nyra sraigtasparniai nelyginant m ilžiniškos m u­ sės krešančio kraujo vonion. M atė, kaip sprogsta pirmasis, kuriam e sėdėjo patys m a­ žiausi choro d ain in in kai ir tas, baltais drabužėliais, teikęs geltonas astras vio lo n čelin in k ei. Ją čiupo už rankos, tempė prie sraigtasparnio. Ji muistėsi, rangėsi, klaupėsi, duso, kol neteko sąmonės. A tsigavo tik sraigtasparniui pakilus, Jai nuėm ė dujokau­ kę ir pakišo am oniako buteliuką panosėn. Kosėdam a žiūrė­ jo pro langą. Iš viršaus baltas Filharm onijos rūmas juodoje rūkstančioje plynėje atrodė lyg nespėjęs sudegti kaulas gęs­ tančiam e aukure. D ė l neišaiškintų priežasčių sprogo ir tas sraigtasparnis, kuriam e skrido Ji, taip pat - visi likusieji. N iek a m nepavy­ ko išsigelbėti. T ik nepaliestas Filharm onijos pastatas bolavo rūkstančiam e pam išėlio aukure, vos per puskilom etrį nuo sprogi­ m o ep icen tro ...

1982 32

Pasiaiškinimas V

miesto, K. rajono, Civilinių bylų raštinės Sekretoriui

Jūs norite sužinoti priežastis, dėl kurių aš, pilietė S. V , pali­ kau savo vyrą D . V , pabėgau iš nam ų pasiimdama (pagrob­ dama, kaip jūs sakote) mūsų septynmetį sūnų J. V ? M a n o manymu - viską papasakojau, bet jūs atkakliai teigiate, kad į klausimus neatsakau, išsisukinėju, nenurodau konkrečių įvy­ kio priežasčių. Sakote, raštiškai viską išdėstyti bus lengviau? G albūt. Negalėsite manęs pertraukinėti įrodinėdam i, kad n u ­ klystu nuo temos, pilstau iš tuščio į kiaurą užtušuodama tik­ rąsias priežastis ir aplinkybes. Patikėkite, viskas, absoliučiai viskas buvo priežastis tam, kas galų gale atsitiko! Viskas be galo glaudžiai susiję, nepakeičiam a, užprogramuota. Tai prasidėjo lygiai prieš metus. V ien ą rudens popietę su sūnum išėjome nusipirkti chrizantem ų. A š labai mėgstu šias gėles - paskutinį gilų šiltą vasaros atodūsį, trunkantį visą rudenį. M a n patinka jų aitrus aromatas, visada stangriai švytintys žiedlapiai, vėsūs didžiuliai lapai. Tai vienintelė švie­ sa, raibuliuojanti virš m ano galvos užplūdus tirštiems spa­ lio rūkams.

33

Vyras liko nam ie, laukė kažkokios žurnalistės, kuriai tu ­ rėjo du oti interviu. Jūs jau tikriausiai inform uoti, kad m a­ no vyras - aktorius, labai populiarus aktorius. B uvo ankstyvas ruduo, žaluma aplinkui raudo ir gelto be galo lėtai, lyg drėgnos, sunkiai įsiliepsnojančios malkos. T ru ­ pu tį lynojo. M a n patinka lietus. M a n o vyras kažkada, se­ niai seniai, pasakė: „A š nemėgstu skam bių palyginim ų, bet m ano sieloje - visada lietus!“ Lyjant jaučiuosi, lyg būčiau jo sieloje. Nuėjom e į m ažutėlaitį turgų, keistai susigūžusį asfaltuo­ toje aikštelėje tarp daugiaaukščių ekstram odernių nam ų. A trod ė lyg koks baisiai retas, bebaigiąs išnykti padaras. K ie k ­ vienąsyk nustebdavau, kad jo (t. y. turgelio) neapvožia po stiklin iu gaubtu ar neuždaro į narvą dvigubom is grotomis. Ėjom e tarp ilgom eilėm balose išrikiuotų stalų. Sūnus avė­ jo raudonais gum iniais batais ir pasimėgaudamas šliureno per purviną vandenį. Astros, gladiolės, rožės, gvazdikai, obuoliai, astras, sly­ vos, rožės, aguročiai, šerm ukšniai, papūga, gvazdikai, arbū­ zai, diem edis, ram unės, kopūstai, astras, obuoliai, gerberos, pelargonijos, slyvos, kalijos, astras, obuoliai, pelargo­ nijos - o kurgi chrizantem os? Pasileidau tekina, jausdama už nugaros kylantį, sūria sunkia banga užgriūsiantį pavojų. Ch rizan tem ų neradau!!! Staiga m ane apėmė toks jausmas, jog visa tai kartą jau yra buvę. L in k manęs tipeno nedidukė susirietus senučiu­ kė bereikšmėmis gintarinėm is katės akimis. Puikiausiai p ri­ sim iniau, ką ji m an dabar pasakys. K ad išvengčiau to n e ­ m alonaus liguisto pasikartojim o, pasilenkiau prie sūnaus ir pliaukštelėjau per rankutę, kuria jis rakinėjo nosį. Bet tu č­

34

tuojau supratau: ir tai jau yra buvę! Atsitiesus pažvelgiau į raukšlėtą, sulam dytą it pageltęs popierius senutės veidą. „ A r poniai nereikia juodų la kin ių bačiukų?“ - paklausė ji p a­ šnibždomis, o m an kūnu perbėgo šiurpas, tarytum ei brūkš­ telėjus geležiniu daiktu per stiklą. Viskas dėjosi lygiai taip, kaip ir turėjo dėtis. Senučiukė ištraukė iš po plačios p u rvi­ nos prijuostės dailius juodus batelius labai plonais k u ln iu ­ kais. Prisim iniau: paėmus batelį į rankas - tučtuojau išm e­ siu balon. Tarsi bandydam a nugalėti ko k į beprasm į prieta­ rą, ištiesiau ranką ir užčiuopiau šaltą, slidų nelyginant g li­ taus roplio paviršių. Lakinis batelis tekštelėjo balon. „Tai nevėkšla, kad tu kur su tin tu m !“ - iškošė senė, o aš pasilei­ dau bėgti, tem pdam a iš paskos sūnų. „M am a, mamyte, taip kažkada jau buvo! D aug daug kartų ir lygiai taip! O i m a­ ma, aš prisim enu! A š b ijau !“ - šaukė jis, kibiais mažais pirš­ teliais įsikirsdamas m an į delną. Bėgome kokias penkias m inutes, uždusę, šnopuodam i, sunkiai gaudydam i orą. Sustojom e staiga sužviegus m aši­ nos stabdžiams. Užšokau ant šaligatvio neklausydam a, ką burnoja vairuotojas, persisvėręs per m ėlyno sunkvežim io kabinos langelį. Sūnus atsisuko ir parodė jam liežuvį. Atsitūpus ėm iau šluostyti vaikui ašaras. „M am a, tu m a­ tai - mes pabėgom !“ - sukuždėjo kažkaip ypač išdidžiai. N u ­ sijuokus linktelėjau galva. T ik ra i jautėmės pasprukę iš kaž­ kokios užkeiktų, nuodingai kankinančių, nesamų (?) prisi­ m inim ų zonos. Patraukėme nam o. „Va ir neparnešim tėveliui krizantem ų. Jis tikriausiai labai nusim ins“, - pasakė vaikas. M a n o vyras, kaip ir aš, labai mėgo chrizantem as, netgi, sakyčiau, jautė joms kažkokį narkom anišką potraukį! R udeniop m ū­

35

sų nam ai virsdavo tikra oranžerija. Kiekvienas ruduo mums būdavo tylaus džiaugsmo ir ilgesingo liūdesio šventė. L a ip ­ tais lėkte užlėkiau, taip troškau greičiau viską papasakoti vyrui. Žinojau, kad jis mane išklausys, supras, nuram ins, paguos, pralinksm ins ir - tikrai nepasijuoks. Visados nam o grįždavau lyg į kokią šventyklą, glūdinčią ram iam e užute­ kyje ar žydinčioje oazėje. Išsiplėšus iš sausakimšo troleibu­ so, lėkdavau tekina, akim irksniu užskriedavau į penktą aukštą, neturėdavau kantrybės raustis ieškodama raktų, ra­ k in ti duris, karštligiškai spausdavau skam bučio mygtuką. K a i vyras atidarydavo, puldavau prie jo kaip prie altoriaus. Taip - kaip prie altoriaus! Tegu tai jūsų nejuokina, neglu­ m ina, nestebina, neerzina, nešokiruoja! A š dievinau ir d ie ­ vinu savo vyrą, įsigilinkit į šį žodį! Ir dar! K a i skriedavau nam o pu rvin on prieblandon grim ztančiom is šurm uliuojan­ čiom is didm iesčio gatvėmis, galvoje skambėdavo vis ta pati

Taip išdalinu aš savo laiką žmogui, kiekvienam, kuris atkakliai prašo, ir nėra ko dėti ant tavo altoriaus. Atėjus vakarui, skubu bijodama, kad tavo vartai bus užkelti, bet pasirodo, kad yra dar laiko!.. Tagorės frazė:

N o rėčiau tikėti, jog tai neatrodys jums nei kvaila, nei beprasmiška, nei - sentim entalu! Ta i truko ištisus septynerius m ūsų bendro gyvenim o m e­ tus. N uolatos jo ilgėdavausi, netgi tuom et, kai būdavom e drauge. Be perstojo jaučiau kažkokią įtampą, pavojų, nega­ liu pasakyti, ar tai buvo baim ė jį prarasti, ar „užkeltų vartų“ nujautim as. Jau m inėjau, kad m ano vyras - aktorius, drau­ gės dažnai su piktdžiugiška užuojauta kartodavo: „ A k , n e ­ lengva bū ti tokio gražaus, tokio populiaraus, tokio išlepin­ to vyriškio žm ona!“ Bet tai mane mažiausiai kam avo. Pa­

36

vojus tykojo kažkur kitur, grėsė ne tos moterys, kuriom is jis susižavėdavo vienai nakčiai. N ieku om et nebuvau pavydi, troškau, kad jis būtų laim ingas ir turėtų visišką laisvę. T ą pavakarę kaip visada bėgau laiptais paskui džiugiai

Ak, panerki iš­ tuštėjusį mano gyvenimą į šitą vandenyną, paskandink jį į p il­ natvės gelmę, leisk man pajusti prarastąjį susiliejimo su Visata svaigulį!!! šnopuojantį sūnų, m intyse deklam uodam a:

Jau norėjau spausti skam butį, paleisti nekantrią, ilgą, t i­ lindžiuojančią trelę, bet staiga supratau, kad m ano vyras ne vienas. N ežinau, kas buvo pirm iau - ar pajutau, kad su juo ten kažkas yra, ar paprasčiausiai prisim iniau: šiandien jį turėjo aplankyti žurnalistė. Taigi atsirakinau duris pati. Vaikas puolė svetainėn gar­ siai šaukdamas: „Tėveli oi tėveli žinok mes nenupirkom krizantem ų ir dar atsitiko baisus dalykas atrodė kad viskas jau kažkada buvo lygiai taip m amytė išmetė tokios senės batelį į balą ir ta boba pasakė kad mamytė nevėkšla kur sutintų aš verkiau ir mes bėgom !!!“ Visa tai berniukas išrėkė baisiau­ siai susijaudinęs, užsikirsdamas, plakdam as žodžius į krūvą, maišydamas skiem enis, nukąsdamas galūnes. Iš kam bario atsklido m ano vyro ir skambus, net šaižokas moters juokas. K u rį laiką stovėjau prieš veidrodį, nesiryždama eiti pas juos. Vyras mane pašaukė, ir tada įėjau. Jis ir ji, sėdėdami vienas priešais kitą, rūkė. V irš jųdviejų galvų virpėjo žalias švytintis ovalas. Žvelgiau nem irksėdam a, visą išmušė lip ­ nus karštis. Žalias švytėjimas, persiskyręs į du pusrutulius, išnyko. Paskui vėl pasirodė du vaiskūs žali debesėliai virš jų galvų, susiliejo į vieną ir - dingo. Ta i vyko be galo greitai, akim oju. M a n labai gaila, kad skaitydam i nepatirsite nė da-

37

lėlės to įspūdžio, nupurčiusio m ane kaip stipri elektra, srū­ van ti į panages. Susverdėjau. Vyras atsistojo, priėjęs apkabino mane per pečius, nuvedė, pasodino į fotelį, visos šios „procedūros“ pabaigoje pabučiavo į šaltą aprasojusią kaktą. Užsim erkusi ėm iau g iliai ritm in gai alsuoti, skaičiuodam a iškvėpim us. „Kas gi tau, brangioji?“ - paklausė vyras, šiltas ramus balsas sugrąžino mane realybėn. Atsim erkus pažvelgiau į jį. Vyras atlošė galvą ir nusišypsojo m an. Atsisukau į m oterį. Iš pir­ m o žvilgsnio ji m an pasirodė labai pikantiška, paskui n e ­ graži, o geriau įsižiūrėjus - paslaptingai, plėšriai patraukli, tarsi sfinksas. Puikiausiai žinojau, kaip ji apibūdintų mane: „gražutė šviesiaplaukė žmona“, „simpatiška blondinė gyve­ nim o draugė“, „m ielai vaikiška D . V. gyvenim o palydovė“ ir viskas. N e kartą esu skaičius tokius dalykėlius vyrui skir­ tuose straipsniuose. B u vo beužplūstanti nuotaika, kad vėl viskas kartojasi, bet aš skubiai n u vijau ją šalin, skausm ingai suleisdam a n a ­ gus į delnus, sukąsdam a dantis, m ėšlungiškai suglausdama kojas. Atsistojau, atsiprašiau pasakiusi, kad blogai jaučiuosi, n u ­ slinkau į miegamąjį. N ie k a ip negalėjau pam iršti to virpan čio žalsvo ovalaus švytėjimo virš jųdviejų galvų. Jaučiausi taip, lyg būčiau už­ tikusi juos besim ylint. A k ne, jaučiausi daug baisiau! Lyg ūm ai būčiau praradusi absoliučiai viską! A k ne, tai buvo nepalyginti sunkiau! G ulėjau lovoje nenusirengus, nenusiavus, vos sulaikyda­ ma kalenančius dantis. Po kokių penkiolikos m in u čių atėjo m ano vyras. A trod ė

38

susirūpinęs, glostė m an galvą, bučiavo rankas klausinėda­ mas, kas gi atsitiko. M ėginau jam viską paaiškinti, pradedant chrizantem o­ mis, juodu aukštakulniu bateliu baloje, senės prakeiksm u, žviegiančiais m ėlyno sunkvežim io stabdžiais, slogiu pasikar­ tojančios situacijos jausmu, baigiant - žaliu virpančiu ova­ liu švytėjim u virš jųdviejų galvų. N epatikėsite, bet jis iš­ klausė nepaprastai atidžiai, įdėm iai, žiūrėdamas tiesiai m an į akis. O tai toks retas dalykas, kai žmonės m oka, gali, n eb i­ jo žiūrėti vien i kitiem s į akis! Vyras atnešė kavos su konjaku ir kvapią pridegtą cigare­ tę. Pažadėjo n u pirkti m an visas mūsų mieste pražystančias chrizantem as. Paaiškino, kad išgyvenau Bergsono „prisim i­ nim o apie dabartį“ situaciją, rodančią, jog esu pervargusi. A š net truputėlį susigėdau - jis dirbo nepalyginti daugiau už m ane. N edrąsiai paklausiau, kaip jam patiko toji žurna­ listė. Jis, atsainiai gūžtelėjęs pečiais, pareiškė nemėgstąs už save vyresnių intelektualių, nuožm ių fem inisčių, iš aukšto postringaujančių jam nesuprantam us dalykus. „Prieš tokias jaučiuosi it zuikis prieš kobrą ir darausi nepaprastai d ro ­ vus.“ Jei nors kartą regėjote m ano vyrą, tikriausiai n ep ati­ kėsite šiais žodžiais. B et taip sakydamas jis išsiblaškęs p ro ­ bėgšmais dėbtelėjo į m ane ir tikrai pasirodė panašus į bai­ siausiai išgąsdintą zuikį. A š nusijuokiau ir pasijutau V IS IŠ ­ KAI LA IM IN G A ! Rodos, jau m inėjau, kad m ane nuolatos kam avo neaiški m audžianti pavojaus ir netekties nuojauta, kasvakar genanti tekiną nam o. Visiškai saugi pasijusdavau tik trum putėlę aki­ m irką - kai išvysdavau jo liūdnas svajingas akis šalia savo veido.

39

Taigi po tos dienos, kurią ką tik aprašiau, netekties bai­ mė sustiprėjo iki begalybės. Buvau nepakenčiam ai įsitem ­ pusi, rodės, m ano viduje nuo stipresnio garso, staigesnio judesio, neatsargaus gesto ar šiurkštesnio žodžio tučtuojau kažkas nutrūks. Taip praslinko žiema. Vyras, pastebėjęs šią liguistą būseną, ryžosi nuvežti mane prie jūros. T ą vasarą jis kaip tik pajūryje film avosi. Visa fil­ m avim o grupė apsistojo rajono centre, kažkokiam e n iū ria­ me viešbutyje. M es trise - su sūnum - apsigyvenom e žvejų kaim elyje, ligi pažastų įklim pusiam e į baltą smėlį. O ras kve­ pėjo jūržolėm is, pušų ošimu, o skaidrių gintaro dulkelyčių galėjai rasti net kambaryje! N aktim is girdėdavom e alsuo­ jant jūrą, iš kažkur to li toli, nelyginant kitų pasaulių ar sve­ tim ų sapnų, atplaukdavo švyturio ūksmas. Ta i buvo puikiausia vasara m ano gyvenim e! Kartais top­ telėdavo - pirm utinė vasara m ano gyvenim e! Labai keista. Supratau, kad galim a, sulaukus dvidešim t septynerių m e­ tų, a ikčio ti pirm ąkart išvydus kalnus, vandenyną ar farao­ no Tutancham ono lobius, tačiau - vasarą... Toji vasara m an atrodė ir paskutinė, baigtinum o jausmas m an niekada neiš­ nykdavo ir jau nebestebino. Jis m an buvo toks pat savaime suprantamas kaip suvokim as, kad gyvenu. Prim iršau tą į sfinksą panašią m oterį. Patikėjau, jog pa­ prasčiausiai sirgau aną dieną ir ji niekuo dėta dėl m ano keistų nuojautų. M a n o vyrui tikriausiai ji visiškai išgaravo iš gal­ vos. K artą toji žurnalistė jam atsiuntė savo knygelę. Vyras, jei ne aš, niekaip nebūtų įstengęs prisim inti, kas per viena jos autorė. Jis kelis vakarus prieš m iegą pavartė tą knygą ir nušveitė šonan vėlgi pareiškęs, kad neapkenčia in telektua­

40

lių m oterų. Jam patiko tik viena frazė, kurią ir aš įsidėm ė­ jau: „Tapyti, kol apsipilsi krauju arba krisi negyvas!“ M a n o vyras pareiškė, kad taip gali ir privalo ku rti kiekvienas m e­ nininkas. K a i grįždavo m irtinai pavargęs po savo film a vi­ mų, o aš m ėgindavau prikaišioti, kad pernelyg aukojąsis dar­ bui, jis kartodavo tą frazę. Taip toji į sfinksą panaši m oteris vis dėlto įsibrovė m udviejų gyvenim am N ors vasara buvo nuostabi, stebuklinga, nepakartojam a, pavojaus nuojauta vis augo ir augo. Tiesiog stebėjausi, iš kur turiu tiek jėgų: tam svilinančiam jausm ui sukelti, iš­ plėsti, išauginti, palaikyti ir - galutinai n ep asidu o ti... V ien ą naktį šventėm kažkurio aktoriaus gim tadienį. Pajū­ ryje susirinko koks penkiasdešimt žm onių, kūreno laužus, ri­ deno degančius ratus nuo pačių aukščiausių kopų, barstėsi smėliu ir taškėsi sūriu jūros vandeniu, statė pilis, išpuošdami baltom is kriauklelėm is ir laistydam i šam panu. N egarsiai pliukštelėdam os biro vandenin žvaigždės, ir žuvys, keldamos purslų debesis, skriejo į tamsiai violetin į dangų. A š vien u t viena nuklydau pajūriu to li toli, kai sugrįžau šventė baigėsi. K ur ne kur, prie dar rusenančių laužų, styp­ sojo svajingų vienišių siluetai. Prie vieno laužo, palei pat jūrą (atrodė, kad liepsnoja vanduo), sėdėjo dviese nugara į m ane, tarp jų stūksojo sm ėlio pilis. Jau iš tolo atpažinau savo vyrą. M oteris šalia jo, be jokių abejonių, buvo toji žur­ nalistė. Priėjau arčiau. Virš jų galvų virpėjo spiečius perre­ gimų n aktin ių drugių. M a n prisiartinus, vabzdžiai staiga ėmė skrieti taisyklinga elipse, kol vėl subyrėjo į padriką sūkurį. Pajutę m ano žvilgsnį, atsigręžė - pirm a ji, paskui jis. Laužas apšvietė tik plonyčius jų pro filių kontūrus, it nubrėžtus fos­ foriniais dažais sodrioje tamsoje. Staiga pasirodė, kad nėra

41

nei m ano vyro, nei tos moters, tik kažkokia vientisa būty­ bė, apsupta žalio pulsuojančio vaiskaus švytėjimo! Apsisukau, kniubdam a pasileidau šaltu drėgnu smėliu. K aip kokiam košmariškam sapne atrodė, kad bėgu vietoje, nė per žingsnį nepasistum dam a į priekį. Jaučiausi lyg už k o k į nepadarytą nusikaltim ą būčiau n u ­ teista m irti arba kalėti ik i gyvos galvos. G a l - m irti. N e , greičiau kalėti ik i gyvos galvos, dievaži, neįsivaizduoju, kas baisiau. Parlėkus nam o, puoliau žadinti, paskubomis rengti sūnų. Jis buvo baisiausiai užsimiegojęs, niekaip negalėjo atsipei­ kėti, nepratarė nė žodžio, tik inkštė kaip aklas šunytis. Stvėriau nuo kėdės kažkieno m egztinį, vilkdam a paskui save besiožiuoj antį vaiką, išpuoliau laukan. Pakėlus berniuką ant rankų, delnu uždengiau jam burną, kad nieko neklau ­ sinėtų (nes ką gi galėjau jam atsakyti?). E iti nešant vaiką buvo labai sunku. S ū n u i greit aštuoneri m etai, jis - į tėvą, išstypęs. Berniukas ėmė kandžioti m an pirštus, piktai rik te­ lėjusi paleidau jį žemėn. Išėjome į plentą. A ušo. Viskas ap lin ku i - dangaus pa­ kraščiai, kuplūs m edžių guotai, niūrūs kurčnebyliai akm e­ nys, rasotos žolės, asfaltu nusidriekęs rūkas - blizgėjo drėg­ nu vėsiu raudoniu. B u vo šalta, ėm iau visa drebėti. Vaikas keistai, guviai mėgdžiojo bundančius paukščius. „M es pabėgome nuo tėvelio!“ - pasakiau jam , nutaisy­ dam a kuo žvalesnį ir valiūkiškesnį toną. Vaikas nieko n e ­ klausinėjo, tik staiga ėmė šokinėti, susiriesdamas kvatoti, spiegti: „Tai g erai!!! Ta i gerai!!! Tai gerai!!!“ Pajutau nejau­ kų palengvėjim ą ir skausmingą nuostabą. Ėjau vis spartin­ dama žingsnį. Sūnus staiga aštriai sužnybo m an alkūnę: „Tai

42

kodėl ligi šiol tėvelis m ūsų nesiveja? M am a, kodėl?!“ N e ž i­ nojau ką atsakyti. N e i vaikui, nei sau. Bet grįžti atgal buvo nebeįm anom a, suprantate, N E B E Į M A N O M A ! Drauge su pragydusiais paukščiais ir saule pasirodė pir­ mosios mašinos. Pakėliau ranką, ir tučtuojau sustojo viena. Labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai vairuotojas nieko n e ­ klausinėjo. M egztinis, ku rį greitosiomis pastvėriau tamsoje, buvo m a­ no vyro ir baisiai didelis. Kišenėje radau piniginę su 35 ru b ­ liais 48 kapeikom . Pirmasis vairuotojas pinigų iš mūsų n e ­ ėmė. Nusprendžiau nem okėti ir visiems kitiem s. 25 rublius 48 kapeikas paskyriau m aistui, likusius — m okesčiui už n ak­ vynę: rublis už naktį. T ie k turėjo užtekti maždaug dviem savaitėm. A p ie tolesnę ateitį negalvojau. A p ie nieką n e ­ galvojau. Todėl nupasakoti m udviejų kelionių laikotarpį n e ­ įm anom ai sunku. V iską pam enu labai neaiškiai, sumišai su sunkiais sapnais ir neram iais, varginančiais regėjimais. Tačiau važiuoti sekėsi nepaprastai, neįtikėtin ai puikiai. N epasitaikė nė karto, kad mašinos lauktum e ilgiau nei d v i­ dešim t m inučių, kad negautum e nakvynės ar nepavalgytume ligi soties. G a l aš ir tikrai - „gražutė simpatiška b lo n d i­ nė“, gal gelbėdavo, kad buvau su vaiku. Tačiau labiausiai, m anau, nuginkluodavo m ano apatija. M a n buvo absoliu­ čiai vis vien - kur, kaip, kada mes nuvažiuosim e. Pasida­ riau visiškai abejinga savo išvaizdai: prakaitu perdvisusiems drabužiams, purvinom kojom , nusišėrusiam nagų lakui, su­ lipusiems, dulkiniem s it šiaudai plaukams, išblukusiem s ant­ akiams ir blakstienom s, strazdanoms ant nosies. N e b ijo ­ jau, kad mane išprievartaus, primuš ar užmuš. Tam e bega­ liniam e pilkam e kelyje jaučiausi it rutulys, kuris pastumtas

43

kurį laiką dar rieda iš inercijos, tolydžio lėtindam as greitį. Kartais užm iršdavau net savo vaiką. Beje, tas lepūnėlis jau kokią trečią kelionės dieną visiškai apsiprato ir buvo suža­ vėtas naujuoju gyvenim o būdu. Pirm ąją n aktį gulėjom kažkokioje apleistoje daržinėje, ant šieno, rodėsi, visos dangaus žvaigždės pro kraigo plyšius su­ byrės į mūsų šiurkštų, dobilais kvepian tį patalą. Vaikas pa­ sakė: „A š num irsiu, jei rytoj nepam atysiu tėvelio“ . M a n už­ gniaužė žadą. Pati jaučiau lygiai tą patį: jei rytoj nepam aty­ siu savo vyro - m irsiu! Tačiau net svajonėse negalėjau re­ gėti vien jo veido. Visuom et šalia iškildavo toji į sfinksą panaši m oteris, o kartais - tik ji. K itas rytas išaušo skaistus, gražus. Rasotoje žolėje prisi­ rinkom e b a ltu tė la ičių stangrių ob u olių . Pasakiau sūnui, jog čia žvaigždės, pernakt tylia i bum bsėdam os byrėjusios iš dangaus sodų. Vaikas baisiausiai n u liū d o neregėjęs, „kaip k rin ta dangaus o b u o liu k a i“. Pažadėjau, kad k itą n a k tį žvaigždės kris lygiai taip pat - tereikia p ra la u kti dieną. Vaikas nudžiugo ir, rodos, visiškai pam iršo, ką kalbėjęs per­ eitą vakarą. K elio lik a kilom etrų dardėjome šieno vežim u, pakinkytu dviem baltais arkliais. O aš niekaip negalėjau prisim inti sa­ vo vyro veido, regėjau tik tą m o te rį... Trečią rytą, pernakvoję sodyboje, sočiai (ir už dyką) pa­ valgydinti kiaušiniene su bulvėm is, pom idorais, šaltais kot­ letais, šviežiai raugintais agurkais, baltu sūriu su sviestu ir gervuogių uogiene, pagirdyti km ynų arbata, išėjome į kelią. Vaikas ūm ai pasileido bėgti šaukdamas: „A š noriu grįžti pas tėvelį, noriu pas tėvelį, noriu nam o, noriu pas tėvelį!“ Bėgo ton pusėn, iš kurios atvažiavom e. Vargais negalais pasivi­

44

jau jį, čiupau, suspaudžiau glėbyje. Jis spardėsi, kandžiojosi, gnaibėsi. „A š noriu pas tėvelį, noriu pas tėvelį! O tu eik velniop! E ik š ...!“ - niekad negirdėjau iš jo tokių dalykų. Sūnus skaudžiai daužė mažais kietais kum šteliais m an į krū ­ tinę. N ie k a ip negalėjau jo sutram dyti. „Tėvelis mūsų lauks vienam e tolim am e mieste, į k u rį dabar važiuojam . M es taip susitarėm. Tėvelis tikrai m ūsų lauks“, - aiškinau jam. Ber­ niukas subaltakiavo į m ane kažkokiu beviltiškai įtūžusiu žvilgsniu it laukinis kum eliukas, kuriam pirm ąsyk užm aukš­ lin o kam anas ir balną. „G erai, ragana!“ - sušvokštė taip tim ptelėdam as mane už plaukų, kad ištryško ašaros ir su­ spiegiau nuo svilinančio skausmo. N em anau, kad būtų m a­ nim patikėjęs. Tačiau apie tėvą daugiau nebeužsim inė. Pinigai išsibaigė anksčiau, nei buvau num ačiusi. Vis p irk­ davom e saldainių, m an tai atrodė skanu, kaloringa, sotu ir sveika. Po savaitės likom e be kapeikos, tačiau buvom e n u ­ keliavę daugiau kaip tūkstantį kilom etrų! K artą ilsėjomės po lau kin e slyvaite ir kim šom e skaisčiai geltonas rūgščias uogas. B uvau užsim erkusi, kad galėčiau m atyti savo vyrą. B eveik išm okau regėti jį vieną, be tos m oters. Staiga sūnus, kažką surikęs, tim ptelėjo m ane už ran k o ­ vės. Pam aniau, kad išvydo atvažiuojant autom obilį (buvo­ me patekę į tokią zoną, kur m ašina pravažiuoja retai). Išvydau tuštutėliu keliu zigzagais atvingiuojančią žm o­ gystą su plačia skrybėle ir m ilžiniška kuprine už nugaros. Priėjo artyn. Pažvelgiau į jį. B uvo tas pats galas, prievar­ taus jis m ane dabar ar ne. N e tg i toptelėjo m intis, kad būtų visai neblogai, jei mus čia dabar pribaigtų, nebeturinčius nei pinigų, nei jėgų, nei vilties, nei tikslo.

45

-

How do you do, poor people? K a ip gyvenate, vargšai žm o­

nės? - paklausė nusijuokdam as ir prisėdo prie mūsų. M atyt, neketino daryti nieko pikto. Išsiėmė papirosų pa­ kelį, vieną prisidegė pats, kitą padavė m an, trečią - sūnui. Vaikas, žinom a, baisiausiai nudžiugo, bet aš, išplėšus jam iš rankų, įsidėjau kišenėn. „Teisingai, - kikendam as pasakė žmogus, - jei dabar pradės rūkyti, nebeaugs. A š pradėjau tik nuo trylikos, užtat dabar taip d ailiai atrodau.“ M a n jis patiko - lygiai toks pat perkaręs ilgšis kaip ir m ano vyras. G alėjai jam du oti k o k į dvidešim t m etų. Veidas buvo labai įdegęs, gražių, aštrių, truputį paukštiškų bruožų, atviras ir judrus. Tam e veide stebino didžiulės, skaidrios, vaiskiai mė­ lynos, sustingusios tarsi stiklinės akys. Jis žiūrėjo į mane, tačiau atrodė, kad žvilgsnis skverbiasi kiaurai, ištisais švies­ m ečiais srūdamas į nebūtį. Tikria u sia i vaikinukas vartojo kokius narkotikus. (Regėjau vienam e film e, kaip narkom a­ nai spokso į tuštumą, lyg būtų suvokę tiesą, kad visa ap lin ­ kui nerealu, tik iliuzija.) Pastebėjęs, kad jį apžiūrinėjam, trokšdamas m udu galuti­ nai pritrenkti, atsistojo, nusivožė plačiakraštę brezentinę skry­ bėlę. Pažiro nuostabiai gražūs papurę plaukai, beveik iki juos­ mens. Stovėjo dangaus fone skausmingai išdidžiu puolusio dievo veidu, plaukai plazdėjo lengvame vėjelyje nelyginant V

vešlus galvos sparnas. Prisistatė esąs vardu Samilis. Atsisėdęs su kažkokiu svajingu pavydu balse pareiškė, kad esu iš pačios puikiausios pasaulyje generacijos. O jis - pa­ vėlavęs ištisu dešim tm ečiu, bastosi štai dabar vienut vien u ­ tėlis, slėpdamas plaukus po skrybėle.

„Hair, hair!!!

P lau ­

k a i!!!“ - staiga uždainavo, plekšnodam as delnais per ke­ lius, baigdamas lygiai taip pat staiga, kaip ir pradėjo.

46

„Keliaukim e drauge! - pasiūlė netikėtai, m ane apkabin­ damas. - Darysiu dėl tavęs viską, ko tik panorėsi. D ėl tavo vaiko - taip p at!“ Tada aš jam papasakojau savo istoriją, tai, ką rašau čia. Sam ilis rūkė papirosą po papiroso, labai atsargiai ir įdėm iai dėbčiodam as į m ane. Jį, rodos, labiau­ siai nustebino, kad m udu per to kį trum pą laiką sukorėme šitiek kelio ir sugebėjome išlaikyti „puikią form ą“. K a i pa­ pasakojau apie žalią virp an tį ovalų švytėjimą, elipse skren­ dančius drugius, susiliejančius į vieną būtybę siluetus liepsnojančiam e pajūryje, Sam ilis pareiškė, lyg tai būtų savaim e suprantamas dalykas: „Tu gerai padarei, kad juos palikai! Ir kad pasiėmei su savim vaiką. Jie pamirš absoliučiai viską, kas buvo ligi to l“. V ė l pajutau, tarsi m an leistų stiprią elek­ tros srovę į panages. A rb a visą kūną, kuris buvo ištisinė kraujuojanti žaizda, n ard in tų į sūrymo statinę. G irdėjau,

Oh, my love, for the first time in my life, my mind is wild open, my eyes can see... О kaip kažkur to li to li dainuoja Sam ilis:

m ano m eile, pirmąsyk m ano gyvenim e m ano m intys pla­ čiai atvertos, m ano akys gali m a tyti... Paskui jis pabučiavo m ane. M a n patiko, kaip jis bučiuojasi. T ik ria u , m an k itą ­ syk būtų patikę, kaip jis bučiuojasi, o tuokart viskas buvo vis vien. N ežinau, kiek laiko sėdėjau po tuo m edžiu liūliuojam a ritm ingo byrančių slyvaičių klanksėjim o. K a i atsitokėjau, Šam ilio nebebuvo. Pasijutau, lyg m an būtų nukirtę ranką ar koją: tokio aštraus netekties jausm o nebuvau patyrus net palikdam a vyrą. Iš kažkur atšokavo m ano sūnus pilnom is kišenėmis per­ nokusių sulaukėjusių kriaušių. A trodė, lyg nuo pat gim im o būtų valkatavęs, keliavęs autostopu, misdamas pakelės va i­

47

siais. „M am , varom toliau, užteks čia pūti, - pasakė beveik bosu, - greit bus miestas V , o ten, prie didžiojo fontano su delfinu, šalia turgaus, mūsų lauks Šam ilis. - Pridūrė pa­ šnibždomis: — Ir tėvelis tikriausiai.“ Išmokau regėt savo vyro veidą net neužsim erkusi. Sūnus sustabdė sunkvežim į, tuo keisčiausiu bosu (tikriau­ siai užkim o persišaldęs) pareiškė: „N a, mam, nebetem pk V

gumos, varom pas S a m ilį!“ N esuprantu, kaip m ano vaikas per dvidešim t m in u čių sugebėjo perim ti Šam ilio žargoną. N uvažiavom į V. M ašina, cyptelėjusi stabdžiais, sustojo šalia nedidelio turgelio, už kurio erdviam e betoniniam e ba­ seine kėpsojo cem entinis delfinas, švirkšdamas plonytes van­ dens sroveles. Užšokau ant šaligatvio neklausydama, kąburnoja vairuotojas, persisvėręs per mėlynos sunkvežim io ka­ binos langelį. Reikalavo, kad jam m okėtum e, - pirmasis per visą kelionę. Sūnus atsisukęs parodė jam liežuvį. Ėjom e tarp ilgom eilėm balose išrikiuotų stalų. Sūnus b u ­ vo basas ir pasimėgaudamas šliureno per purviną vandenį. Chrizantem os, chrizantem os, chrizantem os! Baltos, kuplios tarsi jaunam artės karūna; ryškiai o ran ­ žinės lyg žyrančios nakties dangun žiežirbos; gaiviai v io le ­ tinės nelygin an t kaln ų ežero vandenys; rusenančios blyš­ kiom is liū dn om is liepsnelėm is tarytum ei V ė lin ių žvakės; m ilžiniškos, akinam ai geltonos, tikriau siai raškytos narkom aniškuose Š am ilio sapnuose; trapiais garbanotais žied­ lapiais kaip kokie išpuoselėti nebyliai rojaus paukščiai; kar­ čia i raudonos - sakytum ei dažytos aukojim o kraujyje; pa­ trakusiai spiginančios žalioje lapijoje it žvaigždės aukšta­ me pievų danguje. Chrizantem os, chrizantem os, chrizantem os!

48

Staiga m ane apėmė toks jausmas, jog visa tai kartą jau yra buvę. L in k manęs tipeno nedidukė susirietus senučiu­ kė bereikšmėmis gintarinėm is katės akimis. Puikiausiai p ri­ sim iniau, ką ji m an dabar pasakys. K ad išvengčiau to n e ­ m alonaus liguisto pasikartojim o, pasilenkiau prie sūnaus ir pliaukštelėjau per rankutę, kuria jis rakinėjo nosį. Bet tu č­ tuojau supratau: ir tai jau yra buvę! Atsitiesus pažvelgiau į raukšlėtą, sulam dytą it pageltęs popierius senutės veidą. „ A r poniai nereikia juodų la k in ių bačiukų?“ - paklausė ji pa­ šnibždomis, o m an kūnu perbėgo šiurpas, tarytum ei brūkš­ telėjus geležiniu daiktu per stiklą. Viskas dėjosi lygiai taip, kaip ir turėjo dėtis. Senučiukė ištraukė iš po plačios p u rvi­ nos prijuostės dailius juodus batelius labai plonais k u ln iu ­ kais. Prisim iniau: paėmus batelį į ranką - tučtuojau išm e­ siu balon. Tarsi bandydam a nugalėti ko k į beprasm į prieta­ rą, ištiesiau ranką ir užčiuopiau šaltą, slidų nelyginant g li­ taus roplio paviršių. Lakinis batelis tekštelėjo balon. „Tai nevėkšla, kad tu kur su tin tu m !“ - iškošė senė, o aš pasilei­ dau bėgti, tem pdam a iš paskos sūnų. „M am a, mamyte, taip kažkada jau buvo! D aug daug kartų ir lygiai taip! O i m a­ ma, aš prisim enu! A š b ija u !“ - šaukė jis, kibiais mažais pirš­ teliais įsikirsdamas m an į delną. Atleiskite, bet m an atrodo, kad jau begalybę kartų aprašinėjau tą situaciją štai šitame pačiame kambaryje, įkyriai bir­ biant ventiliatoriui, kažkur už sienos kaukšint rašomajai maši­ nėlei, muistydamasi klaikiai nepatogioje girgždančioje kėdėje. M es ėmėme bėgti, uždusę, šnopuodam i, sunkiai gaudy­ dam i orą. Iš tolo pam ačiau Sam ilį. Stovėjo ant fontano barjero, svei­ kindam as mus iškelta dešine ranka, pergalingai įbestais į

49

du lkin ą dangų sm ilium ir bevardžiu pirštu. Savo stulbinan­ čius plaukus buvo paslėpęs po švarku. Pribėgome prie jo. Atsitūpus ėm iau šluostyti vaikui aša­ ras. „M am a, tu m atai, mes pabėgom !“ - sušnabždėjo kaž­ kaip ypatingai išdidžiai. N usijuokdam a linktelėjau galva. T ik ra i jautėmės pasprukę iš kažkokios užkeiktų, nuodingai kan kin an čių nesam ų (?) prisim inim ų zonos. Sam ilis, nušokęs nuo barjero, apkabino mus. Pabučiavo vaiką, paskui m ane. M u d u bučiavom ės ko k į penkiolika m i­ nučių, kol sūnus nekantriai pagavo tam pyti m ane už ran­ kovės. „M am , - pasakė, šįsyk jau ne bosu, o cypdam as iš pasitenkinim o, - tu m atai, šiandien - rugsėjo pirm oji! C h i ch i ch i c h i!“ A psidairiau. Iš tiesų, pam ačiau būrį m o kin u ­ kų su gėlių puokštėm is. „O -o -o -t k-a-a-aifas...“ - nutęsė m ano sūnus, basom kojom taškydamas pažaliavusius, pur­ vinus, ištežusių nuorūkų, šukių, popiergalių prim ėtytus fon ­ tano vandenis. Staiga Sam ilis pašoko. „Šaunam iš čia, - pasakė greita­ kalbe, - atbirbia faraonai! M a u k į priešingą pusę negu aš, čiu p k savo beibį ir čiu o žkit!“ Jis nukėlė nuo barjero m ano vaiką, įbruko m an delnan jo rankutę, stum telėjo m udu. Su ­ kaukė m ilicijos mašinos sirena. „Nešam skudurus iš čia, sa­ kau tau! Rytoj apie dešim tą vėl susitiksim čia, ar girdi.7!“ riktelėjo nekantriai ir nervingai. Jis dar sykį m ane stum te­ lėjo ir apsisukęs zigzagais pasileido tolyn. Pajutau, kaip nuo to staigaus jo judesio ir akinam ai žviegiančios m ilicijos si­ renos atsitiko tai, ko labiausiai bijojau, - manyje kažkas, aštriai dzingtelėjęs, nutrūko. G riū dam a dar spėjau pam aty­ ti savo vaiką, trūkčiagalviais sprunkantį ton pačion pusėn kaip ir Šam ilis.

50

Atsipeikėjau m ilicijos furgone. Šalia sėdėjo apsižliumbęs sūnus kru vin ai nubalnotais keliais ir alkūnėm is, matyt, par­ puolė bėgdamas. „N o riu pas tėvelį, noriu pas tėvelį, girdi tu, ragana!“ - bliovė jis. Šam ilio nebuvo. Pernelyg daug prirašiau apie šį va ik in u ­ ką, tikiuosi, kad tai jam nepakenks... Labai prašau jūsų neskriauskite jo! Neturėjom e jo kių dokum entų asmenybei nustatyti ir pa­ tvirtin ti. B et jūs tučtuojau paskam binote mūsų miesto m i­ licijos skyriui ir viską išsiaiškinote. Pasirodo, m ano vyras paskelbė m udviejų paieškas. V isi m ilicijos skyriai turėjo mūsų duom enis. Taip išsiaiškinote, kas mes tokie, ilgai nevargin­ dam i nei mūsų, nei savęs. Atleiskite, kad baigiu trumpai, padrikai, skubėdama. Tai pas­ kutinis popieriaus lapas. O ir darbo laikas tikriausiai baigėsi už sienos nebestuksena rašomoji mašinėlė, jūs išjungėte venti­ liatorių ir uždegėte mirkčiojančią, įkyriai zyziančią lempą. N ebetu riu ką jums daugiau parašyti... Prašau tik vieno - nesugrąžinkite manęs atgal! Ir n ero ­ dykite visko, ką čia parašiau, m ano vyrui! Nesugrąžinkite manęs atgal! A tim k ite iš manęs sūnų, atim kite viską, dary­ kite ką norite, tik - nesugrąžinkite manęs atgal! A š bijau! A r suprantate - aš bijau! A š num irsiu, jeigu dar sykį išvysiu švytinčia elipse skriejančius drugius virš jųdviejų galvų! T ik nesugrąžinkite manęs atgal!!!

Data

Parašas Antspaudas

1982 51

Atsitiktinis pokalbis birželio naktį Visa tai turbūt nuteiks jus nem aloniai. Dabar, užsižiebus ryškiai rožinei N I G H T C L U B reklam ai, jūs galite p u ikiau ­ siai apžiūrėti šio apsakymo heroję: p ilk i purvais apdrabstyti sportbačiai, per d id e li basai pėdai; plonos, neįtikėtinai ilgos kojos, aptemptos juodu treningu; tamsūs m edvilniniai marš­ kin iai, dar labiau pabrėžtą jos berniukiškas kūno formas; m ilžiniškas juodas vyriškas švarkas, ji tarsi skęsta jame, pa­ nėrusi delnus į plačias, ištampytas ir blizgančias nuo rie ­ baus purvo kišenes. D abar ji pakelia kairę, labai liesą ir blyš­ kią ranką ilgais, keistai dailiais pirštais su sm ilkstančia c i­ garete prie m ėlynai dažytų lūpų fosforinio baltum o veide. Jūs nustebsite pažvelgę įjo s viršugalvį, kur kūpso it egzotiš­ ko paukščio skiauterė ryškiai v io le tin ių plaukų gniužulas. Pažiūrėkite, kaip ji žengia, mėgaudamasi kiekvienu liesų kojų žingsniu, kiekvienu savo įstabiai jauno ir liekn o kūno ju ­ desiu, savo sukniužusia, liguista, beprotiškai liūdna povy­

PUNK - a product of contemporary culture in USA is manifestation with all its noise it denotes hopelessness, frustra­ tion and nihilism! It seems like the final loud gasp of an over­ za!

52

wrought consumed society bent on its own gluttonous destruc­ tion! Pankai - šių laikų J A V kultūros produktas - yra m an i­ festacija, triukšm ingai skelbianti beviltiškum ą, irim ą ir n i­ hilizm ą! Tai atrodo lyg garsus priešm irtinis atodūsis išseku­ sios, vartotojiškos visuom enės, kuri pati save naikina! Pa­ žvelkite į tą m irusio Pjero veidą, į trūkčiojančius raum enis lūpų kam pučiuose, it kas varytų įkaitintas adatas jai po ža­ liai dažytais, išpuoselėtais nagais! U žm erkti vokai v irp čio ­ ja, ir staiga blyškiam e veide it liūdnas augalas im a skleistis kažkas netikėta. Ta i ji (panke!) paleido vaizduotę beprotiš­ kam skrydžiui į didm iesčio tamsą. Ji mėgo žaisti pati su sa­ vim i, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiam a viskas. Ji norėjo sukurti save tobulą ir am žiną it D žokonda (ak ne, tik, gerbiam ieji, be to sentim entalum o ir „slaptingojo m o ­ teriškum o“). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdam a, k v a ilio dam a su savo vaizduote. T ik paklausykite, kaip ji atsiduo­ da savo sielos žaidim ui, stengdamasi nugalėti pasiutišką d id ­

Tada jie pamatė alkanos žolės gelmėje didžiulius blizgančius daiktus, kurie siūbavo kimiai skam­ bėdami. Kai aukšti augalai, apkibę smulkiais baltais vaisiais, pučiant silpnam pietryčių vėjui ėmė linguoti, tie didieji blizgan­ tys daiktai pradėjo skleistis it milžiniškos plikai skustos galvos. Juose bematant atsirado siauri juodi plyšiai, pro kuriuos veržėsi slogiai kvepiantis melsvas skystis. Jie priklaupė ant kelių ir ėmė rieškučiomis semti jo vėsą. Jie nepajuto skausmo, tačiau staiga vienas iš jų riktelėjo ir pašokęs leidosi bėgti. Jie pastebėjo, jog nebeturi delnų! S to p !!! m iesčio tuštum ą! Klausykite.

Sustabdė save pačioje įdom iausioje vietoje, nes jos kely­ je stovėjo beviltiškai atrodąs vyriškis. Jis buvo girtas, pilku puspalčiu, išsibaltinęs į kažkokią tinkuotą sieną, mėlynas

53

šalikas siekė žemę. Vyriškis buvo sm arkiai nuplikęs, bet jai patiko jo veidas. G ilio se akyse plūduriavo jums visiems ge­ rai pažįstamas liūdesys, o ilga keistos formos nosis panėšėjo į paukščio snapą. Ji priėjo prie pat jo. Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, tatai pankei irgi patiko. Ji žiūrėjo į jį, tiesiai į jo išplėstas akis, ir suvokė jų paslaptį: akys nem okėjo ko n cen ­ truoti žvilgsnio į vien ą objektą. - Tau tikriausiai nekaip sekasi? - paklausė ji, m uturiuodama jam apie kaklą šaliką. - K aip čia pasakius, - tarė jis, mėgindamas užsidegti c i­ garetę, tačiau nepasisekė - cigaretė nukrito balon, kur, pa­ sirodo, juodviejų stovėta. Ji šyptelėjo ir, pridegus kitą cigaretę, įdėjo jam į burną. - K u o tu vardu? - paklausė ji, vesdama vyriškį iš balos. - M ato te, panele, aš - psichoanalitikas. Ji nusikvatojo. - K ą jūs m an patartum ėt, ponas psichoanalitike, sergu ciklotim in e depresija, mane naktim is kankina nem iga, kai užmiegu - košmarai, dienom is, žinom a, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu p o lin k į į sadizmą ir, be abejo, į m azochizmą, vaikystėje m an įtarė šizofreniją, dabar kaltina a lkoh o­ lizm u ir narkom anija, pati sau randu Ed ip o kom pleksą, d i­ dybės m aniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nevisavertiškūm o kom pleksą. S tip riai reiškiasi grafomanijos sim ptom ai, kleptom anija ir klaustrofobija. K a i kas sako, kad esu lesbietė, žinom a, atsiranda ir tokių, kurie m ano, kad esu vištgaidis, - ji kalbėjo lėtai, bereikšm iu negyvu veidu, siūbuo­ dama į savo žodžių ritm ą lyg į kokią jai vienai tesuvokiam ą svaiginančią muziką. - A k D ieve m ano, m an taip liūdna, - atsakė jis, - m an

54

taip liūdna, - kalbėjo laikydam asis jos rankos ir sekdamas iš paskos, - ak D ieve m ano, kaip m an sunku, kaip m an sunku ir liūdna, ak, kaip sunku ir liūdna, - jis papurtė galvą, nebepajėgdamas sustabdyti šios kunkuliuojančios b ū ­ senos. Ji gūžtelėjo pečiais. Jie įėjo į seną parką. - M a n visada liūdna. A š ir nenorėčiau kitos būsenos, bet, jeigu tau naujiena, sutinku, nuo to galim a sprogti. T a ­ čiau tu m atai tiek kenčiančių. Pas tave turbūt lyg pas pra­ našą ėjo mergaitės, kurių nem yli berniukai, ir berniukai, kurių nem yli mergaitės; tie, kurie nerado paguodos net m e­ ne; tie, kurie pjovėsi venas, o jiems jas susiuvo; visiems b u ­ vo tas pat, visus sprogdino liūdesys, net ne liūdesys, o tai, k a s... na, m an rodos, tai lyg indas, sklidinas gyvsidabrio. Jeigu jau indas sudūžta, gyvsidabris išsilieja po visą kūną ir sielą, po visą mūsų gyvenim ą ir kūrybą. Ir jo surinkti nebe­ įm anom a, kad ir kaip keistųsi aplinkybės... K itiem s taip neatsitinka. Tu guodi tuos žmones, gali palyginti save su jais, ne viskas juk taip tragiška... - A k Viešpatie, aš neištversiu, aš neišlaikysiu, - atsakė jis, - aš nebenoriu, aš jėgų n eb etu riu ... N a kodėl?.. Ji atsistojo prieš jį, iš lėto siūbuodam a klubais. - M a n kartą gyvenim e štai šiame parke atsitiko toks da­ lykas, kuris įrodė, kad būtina turėti jėgų! Kartą, labai anks­ ti rytą, aš ėjau parko alėja, buvo ką tik pasnigę, m edžiai apšerkšniję, per sniegą, tokį, žinote, akinam ai baltą, persišvietė saldžiai žalia žolė, dangus buvo fosforiškai rausvas, aš buvau apsirengusi juodai, ėjau basa per sniegą, o m ano ran ­ kose - tiesiog skaudžiai raudonas obuolys. Iškėliau jį aukš­ tyn ir žvelgiau, kaip jis liepsnoja m ano delnuose, vio letin io

55

dangaus ir baltų m edžių fone. Jo form a buvo tokia tobula! Paskui aš atsikandau jo, o jis - toks saldus. A š užsimerkiau, šaltis aštriom adatėlėm badė m an padus, ir viskas buvo taip pasiutiškai gražu, taip tobula, aš pajutau kažkokį palaim in­ gą silpnum ą, kurio taip ilgėjausi ir ku rį buvau patyrusi tik m otinos įsčiose. To kią laim ę, tokią pakvaišusią laim ę iš šio pasaulio gali pasiim ti kiekvienas. N e s ... Jis nuleido galvą. Ji priėjo, suėmė jo galvą už sm ilkinių ir pakėlė. - Tavo akyse vienatvė, bet kitaip niekada ir nebus. Ž m o ­ nės vieniši kaip m edžiai. M ed žia i liečiasi lapais, šakomis, bet kam ienai visada stovi atskirai. Visada. Privertei mane kalbėti it Rem arko h ero ję... - A k , aš negaliu, na negaliu, - atsakė jis, nežiūrėdamas į ją, - be to, kartais m edžių kam ienai būna susipynę... ak ne, viskas tiesiog neįm anom a, aš jėgų n eb etu riu ... - A š tau turbūt šlykščiai atrodau, - tarė ji, - aš tuoj pasi­ keisiu. Ji priėjo prie gazuoto vandens autom ato ir trenkė į jį v ie ­ ną, kitą, trečią kartą kum ščiu, spyrė koja. Pasipylė rožinio vandens čiurkšlės. Ji rieškučiom is sėmė kriušoną ir prausė savo nubalintą veidą, m ėlynai dažytas lūpas, žydrus nuvy­ tusius augalus, išpieštus aplink akis. Vyriškis stovėjo atsirė­ męs į gretim ą autom atą ir žvelgė į dangų. Ji nusivilko švar­ ką ir nusivalė juo veidą, rankas. Išardė savo paukštišką šu­ kuoseną. V io le tin ia i plaukai sm ulkiom sulipusiom garba­ nėlėm pasipylė ant trapių pečių. Nusim etė m arškinius, pro ploną juodą palaidinukę persišvietė nedidelės krūtys. K eis­ ta, jos veidas dabar atrodė labiau subrendęs, jai galėjai duoti kokį dvidešim t m etų.

56

- Svarbiausia - sau suteikti visišką laisvę, - tarė ji, - v i­ sišką laisvę. Ji prileido stiklinę rausvo kriušono iš neišsenkančios ver­ smės, trykštančios iš m ėlyno autom ato, ir padavė ją p sich o ­ analitikui. Jis, vienu m auku išgėręs iki dugno, trenkė ją že­ m ėn. S tik lin ė suskilo į keturias dalis. - N a tikrai nebegaliu, - pasakė jis aprim usiu balsu. - K aip aš viso šito nekenčiu, - pridūrė mostelėdamas kažkur m e­ džių ir fontano pusėn. - N o ri, aš tau parodysiu, kaip aš visa tai myliu? - paklau­ sė ji keistai šyptelėdama. Ji pasilenkė ir paėmė vieną šukę. - Žiūrėk štai čia, - pasakė ištiesdama jam delną, kuriam e blykčiojo stiklinės nuolauža. Ji lėtai sugniaužė pirštus, gniaužė vis stipriau ir stipriau, ranka ėmė drebėti, venos iššoko. Psichoanalitikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į jos su­ gniaužtą kum štį. Pro tarpupirščius lėtai ėmė sunktis krau­ jas. Ji pakėlė ranką aukštyn, kraujas trim plonytėm srove­ lėm nuvarvėjo per riešą. Jis apstulbęs žvelgė į palaim os šyp­ seną skausmo perkreiptam e jos veide (o ji manė, kad jo akys nesugeba koncentruoti žvilgsnio!). Ir staiga psichoa­ nalitikas išsiblaivė. Puolė prie jos ir jėga atgniaužė pirštus. Panke visa virpėjo, glausdamasi prie jo. Jis ėmė rin k ti stik­ liukus iš jos kruvino delno. Ji padėjo galvą jam ant peties ir ėmė garsiai kūkčioti. - Viešpatie, vaikeli, tau reikia gultis ligoninėn, eime n u ­ vesiu tave į vieną geriausių N iu jorko psichiatrijos klin ik ų , išrašysim tau stiprių tran kvilian tų , gal net elektros šoką. Tu atgausi pusiausvyrą ir pradėsi m atyti gyvenim ą visai k ito ­ mis spalvomis!

57

Ji ūm ai atšlijo n u o jo, paslėpė už nugaros kruviną kumštį. - G ilia i geltono ir karštai raudono, taip m ano skonis n o ­ ri, jis kraujo į visus dažus prim aišo! Kas savo nam us baltai teplipja, tas m an parodo savo sielą baltai nutepliotą. Zinai, kas taip kalbėjo? Taip kalbėjo Zaratustra, - pasakė ji, kan­ džiodam a lūpas. M a ty t, jai labai skaudėjo ranką. - Vaikeli, na ką gi tu ... Tu N yčę skaitai! O tau reikia skaityti rom anus su aiškia fabula, tačiau lengvus ir juo la­ biau be sm urto scenų. G a li skaityti Fransuazą Sagan, Rėjų Bredberį, A g atą K risti. Klausykis M oca rto . Ji prisidegė cigaretę. - B ūtų gerai, jei nerūkytum , nevartotum alkoholio, juo labiau narkotikų. - D ykum a auga, vargas tam, kas dykum ą savyje slepia! Taip kalbėjo Zaratustra. Iš to li atsklido šaižūs roko garsai. Ji ėmė kraipytis į jų taktą. - Tau reikėtų klausytis M ocarto . Ta i neblogai veikia neu­ rastenikus. - Ir tebus žuvusi mums ta diena, kurią nė karto nebuvo šokta! Taip kalb ėjo... Ji pasilenkė, paėmė nuo žemės savo m arškinius, švarką ir apsivilko juos. Ranka persibraukė per veidą, palikdam a kru­ vin ą pėdsaką. - G a l atsisveikinsim , dėdule? - tarė kraipydam asi į m uzi­ kos ritm ą (Am I sexy? A r aš seksuali?) ir priėjo prie jo. Ji apkabino jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Staiga jis apglėbė ją ir įn iko b u čiu oti jos akis, kaktą, lūpas. Ji buvo užsimerkusi, ir jai pasidarė baisu, nes nebegalėjo sustabdyti savo patrakusios vaizduotės:

jie bučiuojasi tamsaus parko vi­ 58

dury, jie apsikabinę ir jiems gera, tačiau jos rankose neįtikėtinai aštri stiklo šukė, ir ji staigiu judesiu nurėžia jam galvą! - A k , aš nebegaliu, - sušuko ji, išsivaduodam a iš jo glė­ bio, - taip, taip, taip, tu teisus! B ū tų gerai! Tu teisus! A š noriu gulėti baltam e kam baryje m inkštom is sienomis, kla u ­ sytis M o ca rto ir skaityti Stivensoną, noriu, kad m ano p ilk i plaukai būtų supinti į plonas kasytes, perrištas žydrais kas­ pinėliais, jūs m an leistum ėte savo trankviliantus ir šertumėte gerą maistą, aš pasidaryčiau stora ir graži. Kasvakar pas mane ateitų dailus berniukas geltonais plaukais ir ru ­ dom is akim is, jis dėstytų pradinukam s gim tąją kalbą, ir aš žinočiau, jog visos pirm okės jį įsimylėjusios. Jis kasvakar at­ neštų baltų rožių, įvyniotų į rausvą traškantį popierių, ir b u čiu otų m ane į kaktą. A k , kaip m an būtų lengva, kaip m an būtų gera! Ji vėl susegė plaukus į paukštišką kuodą. Jie stovėjo vienas priešais kitą. - D abar pasakykite, kad num irė jūsų m otina, pasikorė žm ona arba išprievartauta jūsų nepilnam etė dukrelė. M ū ­ sų pokalbiui reikalingas paskutinis akordas! Jie stovėjo vienas priešais kitą, atsitiktinai susitikę kaž­ kurią birželio naktį. Panke ir psichoanalitikas rausvo kriušono baloje. Į dangų kilo žalsva fejerverko raketa. M es irgi kylam e aukštyn, pankės ir psichoanalitiko figūrėlės mažėja, dabar jau regime ne tik juos, bet ir m ilžiniškus senus medžius, neono šviesose blizgančius pasilinksm inim o įtaisus - a p ­ žvalgos ratus, skraidančias lėkštes, karuseles su m ediniais arkliais ir raudonais plieniniais autom obiliais. M es m ato ­ me, kaip visi šie įtaisai, beviltiškai tušti, im a judėti ir suktis,

59

tyliai skim bčiodam i ir braškėdami. M es kylame nesulaiko­ mu greičiu, štai jau parkas tik tamsus taškelis švytinčioje didm iesčio pievoje. M es kylam e ir kylame, apšviesti fejer­ verko raketų, staiga šviesa išnyksta ir viską uždengia mėly­ n i n aktin iai debesys. Pakylame dar aukščiau ir atsiduriam e juodoje aklinoje erdvėje.

1981

Apie tai, kaip... ...Tom ą N . anksti rytą pažadino skardus greitas kalbėjimas: - ...m anuela aš privalau išjoti tie kojotai kom ančiai vėl iškasė karo k irv į aš eiklusis mustangas vesiu savo karius k o ­ von neverkite m anuela... Atsisėdęs lovoje, Tomas N . išvydo trylikam etį brolį Joną, kuris pirštų galiukais stypčiojo po kam barį ir kietai sučiau­ pęs lūpas... nesulaikom ai kalbėjo: - ...m ano sesuo unanzuna paglobos jus aš grįšiu gyvas ir m ano trofėjų kartį puoš tų kojotų skalpai hau... Tomas apstulbo. Jaunesnysis brolis paprastai ištekindavo m okyklon stengdamasis neprižadinti vyresniojo. Tačiau šį­ syk, nors Jonas ir tipeno po kam barį beveik užgniaužęs kvapą, prikandęs lūpą, net kaktą suraukęs (tikras tylėji­ m o įsikūnijim as), iš jo sklido nenutrūkstam as kalbėjim as. Tom as N . pamanė, kad sapnuoja, tačiau visi klasikiniai b ū ­ dai (savęs gnaibymas, daugybos lentelės kartojimas) įrodė jis nemiega! Tuom et, nusprendęs, kad b ro liu i kažkas atsiti­ ko, paklausė: - Jonai, kas tau?

61

Jonas net krūptelėjo ir, atsisukęs į Tom ą, vis dar nepra­ verdamas burnos ėmė greitakalbe žerti: - ...na va tas pabudo dabar rėks visi rėkia matiekos m o ­ kytoja irgi rėks reikės pasakyti kad pam ečiau sąsiuvinį grei­ čiau būtų vasara ak m anuela parvesiu jums baltąjį kom ančių vado m ustangą gražiausią ristūną visose prerijose įd o ­ mu ko jis taip išsižiojęs spokso į mane ak neverkite m anuela nes m an plyšta iš skausmo širdis... B ro liu i nepertraukiam ai kalbant (kol kas vadinkim e tai kalbėjim u), Tom as N . neteko žado, o Jonas tik čiupo port­ felį ir m urktelėjęs „čiau !“ spruko pro duris. Išlipęs iš lovos, Tom as užsirūkė (paprastai rytais taip n e ­ darydavo). A p ie patologišką Jono kalbėjim ą jis nusprendė papasakoti m am ai. Visiem s yra tekę vaikystėje žaisti indė­ nus, balsu skaityti K u perį ar M a in Ridą, garsiai kom entuoti savo „indėniškus“ piešinius, sapnuoti, tiek jau to - kalbėtis patiems su savim i; tačiau kad tokie sapaliojim ai nenutrūks­ tamu srautu plūstų žm ogui net burnos nepraveriant... Koridoriuje Tomas N . sustingo, nesiryždamas atidaryti vir­ tuvės durų, - iš ten sklido nepertraukiam as, m elodingas m otinos kalbėjimas. Pagaliau Tom as ryžosi ir staigiai atida­ rė duris. M o tin a , žinom a, buvo viena. Tom ui įėjus, ji nenu­ tilo, o toliau šnekėjo pasikeitusiu, tarsi sugedusiame mag­ netofone įrašytu balsu, lyg tarp kitko (jau norm aliai) kreip­ damasi į Tom ą: - Labas rytas, tu toks ankstyvas! Ir kram tydam a pilna burna tęsė savo nenutrūkstam ą m o ­ nologą: - ...na va ir taip vėluoju į darbą o dabar dar reiks jam pusryčius taisyti...

62

Tomas pyktelėjo: - N esijaudink, pusryčius pasitaisysiu pats! Kepant kiaušinienę jam ėmė virpėti rankos. Stengėsi n e ­ klausyti to srauto, sklindančio iš m otinos. Tačiau jis atkak­ liai skverbėsi į galvą: - ...jeigu eičiau su tom u gatve visi m anytų kad jis m ano vyras niekam netoptelėtų kad sūnus įsivaizduoju plepalus kokioje sanatorijos valgykloje tik pagalvokite jos vyras toks jaunas galėtum pam anyti kad sūnus bet kam tom ui sana­ torija... Tom as atsisuko: m otina skubėdama gėrė kavą, net nosies galiuką įkišusi į aukštą oranžinį puodelį. A išk u - buvo tik­ ra, kad šių žodžių niekas negirdi. Ji atsistojo, neatlaikė T o ­ m o žvilgsnio ir dabar jau savo natūraliu balsu pasakė: - N a , Tom ai, aš lekiu, atleisk, vėluoju, vakare pasikalbė­ sim, - ir tęsė tą vid in į, sau vienai skirtą kalbėjimą. - ...taip vis bėgu ir bėgu vaikų nem atau nieko nem atau bent gėlių reikėtų nusipirkti reikėtų kur nors išvažiuoti į karpatus gurzufą bet ar jiems atrodys kad jonas mūsų sūnus ne žinote čia m ano vyro jaunesnysis broliukas taip taip na tiek to vėluoju ir skrandį skauda... Tom as spoksojo į savo gražią, nuostabiai jaunai atrodan­ čią m otiną, kuri nepraverdam a burnos kalbėjo tokius keis­ tus dalykus (kokių jis niekuom et nebuvo girdėjęs ir nė sap­ nuote nesapnavo išgirsti). Tom ui staiga jos pagailo, lyg n o ­ rėdamas paguosti, lyg įspėti, kad viską girdėjo, pasakė: - M am a, važiuokim keliom savaitėm į Karpatus ar į G u rzufą. Pamatysi - visi manys, kad tu m ano žmona! D abar jau apstulbo m otina, net akim irką nutilo. Stovėjo visa išpilta raudonio, paslaptingai ir kvailokai šypsodama.

63

- Tom ai, šįryt tu skaitai m ano m intis, - galop pasakė ji, na, aš lekiu, vėluoju, gausiu pylos... Ir ji išskubėjo, garsiai trankydam a duris. Tom as N . atsisėdo ant grindų. G a lų gale viskas paaiškė­ jo: jis skaito, ne - girdi kitų m intis. Tom as anaiptol nenudžiugo (nors kas iš mūsų nėra svajojęs sužinoti svetimas m in ­ tis!), jis išsigando. Jautė, kaip kūnu, užliedamos visus kitus jausmus, ritosi šleikščiai geltonos nuogąsčio bangos. V a la n ­ dėlę pamąstęs, nusprendė kol kas nesigriebti nieko, visai nepaisyti savo naujojo sugebėjimo, nusispjauti ir elgtis kaip visuom et. Jis greitai pavalgė, apsirengė ir išėjo į paskaitas. G atvėje Tom ą užplūdo neįprastas klegesys. Žm onės, už­ simiegoję, apsiblausę, panarinę galvas, skubėjo į darbą, pa­ skaitas, pamokas, darželius, lopšelius, lyg neišjungti radijo im tuvai skleisdam i aplink save nenutrūkstam o kalbėjim o (ak, ir toliau vadinkim e tai kalbėjim u!) spiečius. Tomas N . stengėsi nekreipti dėmesio, tačiau, įsispraudus į sausakimšą troleibusą, jam ėmė svaigti galva - triukšmas lyg pankroko festivalyje! Tom as merkėsi, kandžiojo lūpas, gniaužė kum š­ čius (lyg tai galėtų ką nors padėti!), bet svetim ų m in čių nuotrupos, skvarbios tartum gyvsidabris, smelkėsi į jį: - ...geltonas šilkas margintas drugiais ir chrizantem om is... vaikas įkišo galvą orkaitėn ir apdegė... šitaip pažįstant savo ligą kaip ji galim a šim to m etų sulaukti... jei sutikčiau savo likim ą išdaužyčiau jam snukį... obuoliai neužderėjo... m ei­ lės intrigos neįdom ios jei nesukelia išorinio atgarsio... kas rytą skustagalviai vaikai lekia prie užšalusio tven k in io ir baugščiai šnibždėdam iesi liečia lede sustingusį jo žvilgsnį... senė lesinusi balandžius pasim irė... sako jis narkom anas... pasivaikščioti prieš saulutę ir sukirsti gerą pusžalį bifstek-

64

są... aš bijau bijau bijau karo... joje akcentuojam as visu o ­ m eninis m eno sąlygotumas... kedro riešutėliai... Sunku ir apsakyti, kokią palaim ą juto Tom as N . ištrūkęs iš troleibuso! Eidam as per ram ų ir liū d n ą skverelį, net išsi­ žiojęs gaudė tylą. A p lin k u i buvo tuščia, tik viena storulė vedžiojo kaip du vandens lašai į save panašų šunį, įspraustą raudonon languoton liem enėn. Tomas, lenkdam as juodu, paspartino žingsnį ir išgirdo: - ...atvirai kalbant tokia situacija ne kas kita kaip įrody­ mas kad kam inskas m anim i pasitiki jau nežinau ką ir gal­ vo ti dėl kokios nors atsitiktinės priežasties ar net visai be priežasties... Tomas N . atėjo į institutą. A u d ito rijo je buvo jau visi su­ sirinkę (Tomas turėjo įp rotį vėluoti į paskaitas). B uvo toks klegesys, rodės, sienos tuoj ims skeldėti, irti ir byrėti kaip Venecijos tiltas per Polo M a ka rtn io koncertą. V isi kalbėjo išsyk dviem balsais: tais, kuriuos girdite jūs visi, ir tais pasi­ keitusiais, nenutrūkstam ais, kuriuos girdėjo tik Tom as N . Jis atsisėdo šalia Irenos, kuri kaip visuom et buvo užėmu­ si jam vietą. Suspaudė delnais sm ilkinius, pirštais užsikimšdamas ausis, - galva prisklido lyg jūros ošim o. Deja, ausų užkimšimas nieko negelbėjo - kitų m intis jis girdėjo visu kūnu! Įėjo dėstytojas. D id e lia m Tom o N . nusivylim ui, niekas nepasikeitė. Tiesa, visi, gražiai tvarkingai susėdę, ėmė kaž­ ką rašyti, tačiau triukšm as vis vien buvo kaip biržoje kritus dolerio kursui. Išgirsti, ką kalba dėstytojas (abiem balsais iš karto), buvo neįm anom a. Į Tom ą vėl ėmė įkyriai, net sukel­ damos kažkokį perštintį skausmą, veržtis slapčiausios ar at­ sitiktinės draugų mintys:

65

- ...kodėl aš reaguoju į spalvas o jos į mane ne... liepsno­ jantys dilgėlių vain ikai kasnakt upeliukais plaukia į n u ri­ musius tavo sielos vandenis... nejaugi jie neigia tai ką kiti beatodairiškai tvirtin a... jis m an dovanojo žem uogių p ie­ veles visiems visiems laikam s... kiekvienas šarlatanas galė­ tų tai interpretuoti kaip jam patinka... netektis... m an ji literatūriškos sielos tad visur pirm enybę teikia rašym ui... nuodėmės atpirkim as užsitęsė pernelyg ilgai... m edituojant kvėpavim as visai sulėtėja... Ū m a i Tom as N . išgirdo šalimais graudžiai čiurlenančias Irenos m intis: - ...aš šito nebepakelsiu gal reikia iš čia išvažiuoti važiuo­ ti į kalnus ar prie jūros toliau kiek

galim a toliau bet ne

išvažiavimas nieko nepakeis n ieko nieko nepakeis bus jūra bus kalnai o aš ta pati visur ta pati pasaulis neutralus ir viskas priklauso tik nuo manęs reikia keisti save ne reikia pasidaryti galą... Irena labai kruopščiai, iškišusi liežuvio galiuką, braižė fi­ gūros A , esančios plokštum oje B , šešėlį A , ir atspindį

A2

plokštum oje O ir tęsė: - ...ir tai visai nesunku kas dieną tūkstančiai tokių kaip aš klūpo panardinusios nesulaikom ai nesustabdom ai per rie ­ šą kraujuojančias rankas karštose voniose tūkstančiai skren­ da žemyn plevėsuodamos geltonom drapanom ir oranžiniais plaukais atsispyrusios šimtas antro aukšto palangės ar bruk­ im o tilto turėklų tūkstančiai m ergaičių klykdam os mama rieda raudonais liepsnojančiais autom obiliais į prarajas užsigerdamos pienu ryja įvairiaspalves tabletes kad amžiams užm igtų liūliuojam os vivaldžio m alerio ar džono lenono ak kodėl šios m intys tokios lyg jas kas skaitytų kodėl priešm ir­

66

tin iai laiškai ir dienoraščiai rašom i taip lyg būtų skirti m ili­ jon in io tiražo spaudai tai visai nesunku tik trys pakeliai elenium o... Ir staiga, tim ptelėjusi už rankovės, Irena sušnibždėjo T o ­ m ui: - Tom ai, gal tu ar tavo mamytė turit elenium o? A š taip pavargusi, jaučiu nuolatinę įtam pą, blogai m iegu... Č ia pat sesija, nėra kada eiti pas gydytoją... Paskui aš tau a tid u o ­ čiau tas tabletes. - Nesąm onė, absurdas, kas tau į galvą šovė!!! A š nepa­ kenčiu griovim o, nepakenčiu žudymo. Tai tas pat, ką žudy­ si - ar save, ar kitą! Tu priklausai ne sau, o Visum ai! Tu n e ­ turi teisės, neturi teisės griauti šitos Visum os!!! - ėmė berti Tomas N ., stengdamasis perrėkti auditorijos triukšmą. Nugriaudėjo kurtinantis juokas. V isi atsigręžė į Tom ą N . (ak, žinote, iš šito vaikin o galim a visko tikėtis!). O dėstyto­ jas, kuris visada buvo kiek trenktas, pratrūko raudonuoda­ mas ir taškydamasis seilėmis: - Lauk, lauk! N ešdinkis iš auditorijos ir ten varinėk savo idiotiškas klounadas. O į kitą paskaitą ateisi su dekano le i­ dim u! - Jis rėkė abiem balsais unisonu. Tomas, lydim as neslepiam o susižavėjimo gūsių, išėjo. K o ­ ridoriuje tvyrojo palaim inga ramybė. Tyla veikė magiškai. Stypsodamas prie lango ir stebėdamas šiukšlyne besiduodančius katinus, svarstė, ką jam toliau daryti. Ir kadangi buvo dar nepripratęs prie savo naujojo nepaprasto sugebė­ jim o, nusprendė tikrą nesąmonę - eiti į kiną! K in o salė klegėjo lyg Bagdado turgus. Tom as vylėsi, gal prasidėjus film u i triukšm as mažumėlę aprims. K ad nors kiek atsiribotų nuo svetim ų m in čių , įn iko skaityti šalia sėdin­

67

čios mergaitės knygą. Tai buvo kažkoks filosofinis Konfucijaus laikų veikalas su begale kiniškų term inų. Ir Tomas pa­ gavo save klausantis, ką galvoja mergaitė. O mergaitė gal­ vojo angliškai, taip taip!

- ...oh darling please believe me I never leave you darling you are the part of my heart you are the part of mine oh my love for the first time in my life my eyes are wild open... Šviesa užgeso, tačiau salė kaip paprastai nenurim o. F il­ mas - eilinė vargana apsiausto ir špagos istorija - nė kiek netrukdė žiūrovams (mintyse) triukšm auti, netgi skatino! Klegesys aprim davo tik įtem ptose vietose, kur superherojus kabarodavosi nesibaigiančia statm ena siena ar m urkdydavosi šėlstančiose vilnyse (kur ne kur aidėjo susižavėjimo, paskatinim o ar išgąsčio šūksniai). Tačiau, kilniem s m on­ sinjorams ilgai postringaujant apie gimtosios karalystės garbę ar šlykštaus kardinolo intrigas, triukšmas salėje tiek sustip­ rėdavo, kad Tom ui im davo maugti galva.

...you know darling happiness is a warm gun and I love you forever beautiful boy we are playing those mind games together my love... Tom as nebeištvėręs ryžosi eiti laukan. Jis pasakė good bye -

m ergaitei, tu rin čiai neišsenkam ą angliškų meilės žodžių ar­ senalą. Be jokio tikslo, rinkdam asis tuštesnes gatveles, jis šlais­ tėsi po miestą, užsukdavo į kiem us, nusėtus karvelių lesalu, suplėšytomis fotografijom is, žaislų nuolaužom is, šukėmis, nukabinėtus margaspalviais skalbiniais (lyg prieš šventę). Ten sklido m onotoniškas saulėje kiurksančių senučių m ur­ mesys. Faktas, kad girdi kitų m intis, jau nebeatrodė toks baisus. Tom as N . su juo apsiprato, netgi nusprendė kada

68

nors tuo pasinaudoti. Taip bastantis praslinko visa diena. Vakarėjo. Tom as sumanė važiuoti nam o. Troleibusas buvo apytuštis. Tom as N . prisėdo šalia senu­ ko, smalsiai žiūrinčio pro langą. Visuotinis m in čių klegesys Tom o N . nebestebino, bet staiga priblokštas jis pastebėjo ką kita: senukas tylėjo. Tom as įsiklausė - tikrai tylėjo! Jis smalsiai nužvelgė žm ogelį (truputį kvepian tį drėgnu podė­ liu): pilkas kostiumas, skrybėlė, padabinta nusišėrusia žą­ sies plunksna, senokai beskustas įdegęs veidas. Senukas tu ­ rėjo prieblandoje ryškiai švytinčių arbatinių rožių puokštę. Dešinėje jo rankoje, ties krum pliais, žiojėjo nedidelė krau ­ juojanti žaizdelė - matyt, nuo rožės dyglio. Senukas tylėjo. Tomas, jausdamasis lyg žadintų kietai m iegantįjį ar er­ zintų kokį ram ų geraširdį šunį, tarė: - D ėdule, jūsų ranka kruvina, susibraižėte. Senukas dėbtelėjo į Tom ą, paskui lyg koks tvarkingas žvė­ relis lyžtelėjo žaizdą, vėl pažvelgė į Tom ą ir pasakė tyliai: - A č iū , sūneli. Tai - rožės! Ir vėl, prigludęs prie lango, tylėjo. Tom as N . vis labiau ir labiau stebėjosi. N e t trim etis va i­ kas, susigrūdęs b u m o n kum štį, įspyręs didžiules apvalias akis į vieną tašką mąstė: - ...saulė yra didesnė kai ji leidžiasi aš užaugsiu nupirksiu tokią žvakę ik i pat dangaus ir n aktį ji degs ir rytą kaip saulė ir nereikės jums jokios saulės ir bus matyt iš tolo tokia žvakė o žmonės šoks aplinkui aš noriu saldainio ir noriu kasyčių n o ­ riu takso taksas yra urvinis ir papjaus karolio žąsiną... O senukas - tylėjo! Tom as ėmė spoksoti į jį taip įdėm iai, kad žmogelis pasimuistęs, pauostęs rožę tarė: - A š - ne vietinis, - ir tarsi kaltai pažiūrėjo Tom ui į akis. V ė l lipte prilipo prie lango ir tylėjo.

69

Troleibusui sustojus prie vienos dekoratyvinės skulptū­ ros (kurios Tom as N . negalėjo pakęsti), pasklido negarsus senuko murmesys: - ...ak koks gražus koks gražus... Tomas N . net kvapą užgniaužė, o senukas jau šaukte šaukė: - ...tu tik pam anyk D ievulėliau kokia grožybė... V

Tom ą pagavo pyktis. Žmogus, visą laiką taip šauniai tylė­ jęs, staiga puolė žavėtis kažkokiu žalvariniu stuobriu, v ie ­ noje rankoje laikančiu Sm uiką, kitoje - Knygą, o ant gal­ vos - Paukštį. Senukas dar pasigręžė ir į Tomą: - T ik pažiūrėk, koks gražus, - Tom as niekinam ai išsivie­ pė, - koks g r a ž u s

debesis!

Tom as pajuto drungną gėdos jausmą, srūvantį iš galvos per visą kūną į pėdas. Debesis tikrai buvo labai gražus - it m ilžiniška balta, gaivi, nusileidusios saulės auksu švytinti oazė tamsiai violetiniam e danguje. Tomas atsistojo, o senukas, nejaukiai ir liū d n ai vyptelė­ jęs, įbruko jam geltoną rožę. Sutem o. Tom as N . išlipo iš trgleibuso. Rožė kvepėjo. Pats nežinodam as kodėl, jis perbraukė rožės stiebeliu sau per krum plius, tačiau - neįsibrėžė. T ik nulaužė kelis dyglius, ir rožės kote atsivėrė šviesiai žalios žaizdos. Tom as slinko na­ m o varginam ai, įkyriai klegetuojančiom is gatvėmis. Ž m o ­ nės nem okėjo tylėti. Jų galvose lakstė, šokinėjo, šuoliavo, šlamėjo, putojo, sukosi, kunkuliavo, tvyrojo, dvelkė, gie­ dojo, trypčiojo, spiegė, aim anavo, žybčiojo, kliunksėjo, spjaudėsi, dejavo, šaukė, rūko, klupo, springo, mušėsi, pla­ kėsi, duso, sproginėjo mintys. Ir Rytų išm intis, kad didžiau­ sia palaim a žm ogui - suvaldyti, nuram inti, nubaidyti m in ­ tis ir paskleisti savo galvoje tylą ir ramybę - dabar jam atro­ dė absoliuti ir neginčijam a (nors kadaise ja abejojo).

70

N am ie jis nevalgęs nei nesiprausęs nuslinko į savo kam ­ barį, pam erkė rožę ir atsigulė. ( - Tau daugybę kartų skam bino Irena, dėkojo, kad išgel­ bėjai ją nuo savižudybės! - jam pavym ui šaukė mama, bet Tom as tik gūžtelėjo pečiais.) Jis užsidėjo ausines, bet muzikos neįjungė. Klausėsi tylos. Tomas žiūrėjo pro plonų šiaudelių žaliuzes į stulbinam ai ap ­ valų m ėnulį tam siai žalioje dangaus gelmėje, į m ilžiniškus, greitai slenkančius debesis (jis žinojo, kad tai tik dūm ai iš gretim o fabriko kam ino). M ėn u lis, debesys, tyla pulsuojan­ ti dangaus gilybė, būreliais pralekiantys kažkokie nakvišos paukščiai (gal m intys), skausm ingai dailus n akčia spalvą praradusios rožės siluetas prim inė japonišką tapyto šilko šir­ mą. Tomas, visiškai atsipalaidavęs, plūduriuodam as tyloje, mėgino spėlioti - kas gi už tos širmos: gal purpuru apsivil­ kusi įsim ylėjėlių porelė geltonų chrizantem ų guolyje; gal va i­ kas porcelianiniu veiduku ir rankom is, žaidžiantis su m ilži­ nišku krabu; gal skustagalvis išm inčius, grojantis ju odm e­ džio fleita neišdygusiam bam bukui; gal tūkstančio popieri­ n ių gervelių apsupta Irena, nešanti padėklą arbatos cere­ m onijai; gal senukas su rožėmis, besisupantis ant m ilžin iš­ ko varpo; gal brolis, lydim as trylikos oranžinių lapių, tip e ­ na neaprėpiam a lyguma; gal toji m ergaitė iš kin o teatro, rašanti pajūrio smėlyje eilėraščius apie m eilę, kalnus ir v ie ­ natvę (jos žodžius vis nuplauna bangos); gal jo m otina a ki­ nam ai raudona suknele, brendanti į ošiančius jūros va n d e­ nis... taip, ošiantys jūros vandenys žalioje tamsoje... Tom as N . užmigo.

1983

71

Ar pas jus atėjo Naujieji Metai? Sėdėdama ant palangės, žiūrėjau aikštėn. Tem o. Eglutė, tik­ riau, m ilžiniška sena Eglė netikėtai sužibo galybe margas­ palvių lem pelių. A p lin k ją susispietę žmonės ėmė šokinėti, p loti rankom is, džiugiai šūkaudam i stum dyti v ien i kitus. Iš viršaus tai atrodė apgailėtinai juokinga. N u leid au kojas že­ m yn, su pasim ėgavim u jausdam a basas pėdas tekštelint į drėgną vėsią prieblandą ir viltim kvepiantį priešnaujam etį šurm ulį. B u vo paskutinis Senųjų M e tų vakarus. M es - R o ­ bis, Inga, A rtūras, Paulius ir aš — sėdėjom pastarojo palėpė­ je, laukdam i ateinant N aujųjų M e tų . K aip paprastai - visi kiūtojo kas sau, šnekėjo kas sau, ir tokie dalykai kaip dialogas, pokalbis, net ginčas atrodė n e ­ įm anom i, niekada neegzistavę arba prarasti visiems laikams. Robis, sakykim, kalbėjo tik A le n o G insbergo frazėmis (per­ nai jis bylojo Tagorės, o dar prieš tai - Sen D žono Perso žodžiais), Inga mėgino stebinti savo „originalia“ mąstysena, Paulius šiam vakarui (kol ateis N aujieji) buvo davęs tylėji­ mo įžadus, o A rtū ras kaip įm anydamas stengėsi mus sudo­ m in ti in d ų ragomis ir džiazo klasika.

72

A š tabalavau kojom is ir tirštėjančioje tamsoje kėliau m il­ žiniškus ratilus, vilnijančius per dangų, per miestą. A p a ­ čioje, prie Eglės (sako, ji čia pasodinta m iesto įkūrim o d ie ­ ną), rinkosi vis daugiau ir daugiau žm onių. Iš aprūdijusio, prie Eglės kam ieno negailestingai prikalto garsiakalbio ėmė sklisti traškesys, matyt, reiškiąs m uziką. M in io je kažkas pū­ tė triūbą, tampė arm oniką, m ėgino dainuoti, beviltiškai n u ­ skriaustais balsais bliovė vaikai. - N epakenčiu tokio laukim o, - prabilo Inga, - visas šitas šurmulys, apibarstytas vilties kruopelytėmis, prim ena kokias tarpkontinentines dviračių ar autom obilių lenktynes. A k , tik pagalvokite, tai praūš ir per mūsų miestelį! M ėnesių m ėne­ siais orūs miestelėnai pina girliandas, dailina nam ų fasadus, kaupia šampano atsargas, rašo paklodėse šūkius „Sveiki su­ laukę!“, ak, atsiprašau, „Sveiki atvykę!!!“, siūdinasi išeigi­ nius apdarus, lem tingą vakarą visi, apim ti kvailo liguisto džiaugsmo, plūsta gatvėm ir vos spėja susivokti, kad klegan­ tis, prakaitu dvokiantis šuoras, prašvilpęs pro šalį, ar banda kriokiančių, spalvą ir form ą praradusių autom obilių ir yra tas lauktasis stebuklas. V isi liūdnai skirstosi, nuplėšia girlian­ das, sudegina lozungus, sudeda į dėžę neiššautas pasveikini­ m o raketas, bloškia šalin specialiai tam siūtas drapanas, liū d ­ nai šlykštėdamiesi išgeria šampaną. Ir viskas. Inga tiriam ai nužvelgė mus visus,-matyt, tikėdam asi, kad jos m onologas (mano m anym u, ypač nevykęs) vertas susi­ žavėjimo šūksnių.

He’s the son of the absconded hot rod angel and he imagi­ nes cars and rides them in his dreams. (Jis yra karštos bausmės -

išvengusio angelo sūnus, jis įsivaizduoja autom obilius ir v a i­ ruoja juos savo sapnuose), - padeklam avo Robis.

73

- Papūga, - leptelėjo aiškiai įsižeidusi Inga. Triukšm as ir muzikos garsai skalavo m ano pėdas. Stebė­ jau vieną vyriškį, kuris, linguodam as visu kūnu, trypčioda­ mas kojom is, kažką rėkė į megafoną. N iekas nekreipė į jį dėmesio. Žm ogus ėjo čia prie vienos, čia prie kitos besi­ lin k sm in an čių jų grupelės, patrypčiodam as karštai kažką jiems aiškino, tie gūžčiojo pečiais, stūmė jį šalin, susiriesda­ m i kvatojo arba labai nedviprasm iškai sukiojo pirštu sau prie sm ilkinio. Vyriškis su m egafonu net mėgino užsiropšti ant suklypusios pakylos, kur bindzinėjo keli vienodai ap­ rengti S en iai Šalčiai. Tačiau vienas, mažas ir susikūprinęs (panašus į nykštuką), nuvijo jį šalin. Štai tuom et prie vyriškio priėjo Renata (kurios mes jau ilgokai laukėm e), paėmė už alkūnės ir mėgino tem pti pas­ kui save. Žm ogus pirm a spyrėsi, bet ūm ai pasidavė, klus­ n iai nusekė jai iš paskos, vis dar kažką rėkdamas į m egafo­ ną. V isuotiniam e klegesyje, gaudesy ir tarškėjime niekaip negalėjau išskirti jo žodžių. Lynojo. Sniego nebuvo nė ženklo. Balose stirksanti iš­ puošta Eglė ir aplinkui strapaliojantys žm ogeliai atrodė id io ­ tiškai. V eikiai Renata su tuo vyriškiu (vietoj Naujam etės, D o ­ vanėlės) buvo čia. Rankose ji laikė degančią žvakę, apipin­ tą katpėdėlėmis, eglišakėmis, raudonais karoliukais ir auk­ siniais kaspinais. O vyriškis sududeno į megafoną: - V eltu i laukiate, N au jieji M e ta i - neateis! M es visi pasileidom kvatotis, o žmogus niūriai, iš padilbų mus stebėjo, rodos, ne juokais pyktelėjęs, kad taip nerim tai reaguojame į jo perspėjimą. Beje, jis buvo jaunas, kokių 23 metų. Tačiau visa jo povyza, kažkokia sukum pusi, pakry­

74

pusi, išklerusi, atrodė kur kas senesnė. Gelsvas gana taisyk­ lingų bruožų veidas giliai arti viena kitos susodintom is p il­ kom is akim is atrodytų netgi gražus, jei ne ligi kraujų su­ kram tytos lūpos. Renata taip pat įširdo: - Juokitės, juokitės, - sumurmėjo grasinam ai, - bet jie tikrai neateis. Kasm et ateina, o šįsyk - ims ir neateis! Ji piktai nušveitė šalin juodas pirštines, juodus batus, lė­ tai nusivilko juodą paltą, nusisiautė juodą skarą, atm uturiavo juodą ilgėliausią šalį ir visu likusiu juodum u išsitiesė ant kilim o. Renata kaip visuom et buvo juodutėlė nuo gal­ vos ligi kojų, tikriau - nuo plaukų ligi kojinių. Tas jos pa­ brėžtas, įkyrus juodum as neatrodė nei keistas, nei dirbtinis, o balta veido ir rankų oda erzino. - Tavo rankų ir veido oda viską gadina, - pasakiau jai, bū tin ai reikia perdažyti juodai! - A h a , kitais metais, jeigu jie ateis, taip ir padarysiu, R i­ ta, - atsakė m irktelėdam a man. Prisiekiu, nė vienas iš m ūsų nebūtų nustebęs, jei ji būtų taip ir padariusi. Štai jau keleri m etai, kai Renata čia su didesniu, čia su mažesniu azartu viską ap lin ku i dažo ju o ­ dai. Pradėjo ji nuo drabužių (nors seniau mėgo rožinę ir žydrą spalvą), paskui persidažė plaukus (buvo blondinė), vėliau - savo kam bario, kuris tapo panašus į alchem iko būs­ tą, sienas, netgi patalynę. Paklausta, kas gi atsitiko, Renata atšaudavo, kad ji - «скорбящ ая о радости», prie šios pa­ slaptingos frazės pridurdam a m iglotą, m ano manym u, n ie ­ ko bendro su juoda spalva n etu rin čią istoriją: vienoje kn y­ goje ji radusi kažkokios senovinės ikonos reprodukciją. Iko­ na buvo tiek išblukusi, apsilupinėjusi, kad vos galėjai įžiū­

75

rėti nutrupėjusiais nim bais apgaubtas galvas, raudonų ap­ darų nuoplaišas, sparnų skiautes paauksuoto dangaus fo ­ ne. Ikona vadinosi « С корбящ ая о радости». - N e , N au jieji M e ta i neateis, - kategoriškai pareiškė va i­ kinas, statydamas m egafoną į kam pą ir jaukiai susirangydamas šalia. - Leiskite paklausti, meldžiamasis, kodėl gi? - reklam ine šypsena jam vyptelėjo Inga. - N ejaugi jūsų gyvenim e nėra pasitaikę, kad kas nors n e ­ ateitų, nors - privalėjo, nors laukėte, nors buvo iš anksto susitarta?! - B et N au jieji M e ta i - juk tai dėsningumas, taisyklė, tai nepriklauso nuo mūsų laukim o, pažadų, susitarim o! - Išimtis tik patvirtina dėsningumus bei taisykles, - atsa­ kė jis ir m įslingai pridūrė: - Tai kaip tik priklauso nuo lau­ kim o, pažadų, susitarim o... N a ir pam ėgink, kad geras, su tokiu susikalbėti!

Hold back the edges of your gowns, Ladies, we are going through hell! (Pasikeikite savo drabužių skvernus, damos, -

mes einam e per pragarą!), - vėl padeklam avo Robis. Jau visai sutem o. Ištraukiau savo sužvarbusias kojas iš tamsos ir uždariau langą. Inga uždegė raudonas žvakutes ant eglės šakos, papuoštos visų m ūsų galvom is (iškirptomis V

iš fotografijų). A rtū ras įjungė m agnetofoną - R a vi Sanharas užgrojo Vakarinę ragą. - N a,

скорбящие о радости,

gal pradėsime linksm in­

tis, - pasiūlė A rtūras. - Veltui, - burbtelėjo mūsų svečias, - veltui. N au jieji M e ­ tai neateis. - N eateis tai neateis, - ram iai atšovė A rtūras, turintis

76

ypatingą talentą bendrauti su puspročiais, - tiek jau to! Pa­ sėdėsim čia, pasišnekėsim, paklausysim muzikos. Lauke juk tamsu, šalta ir lyja. - 1 saw ness,

the best minds of my generation, destroyed by madstarving, hysterical, naked! (Aš m ačiau geriausius savo

generacijos protus, sužalotus pam išim o, išbadėjusius, iste­ riškus, nuogus), - toliau varė savo litaniją Robis, visus er­ zindamas. Žvilgtelėjau žemyn. K ia u ra i perm irkusioje aikštelėje su­ sibūrę žmonės nerangiai trypčiojo muzikos taktan, piršti­ nėtom rankom kilojo šam pano butelius, degiojo bengališkas ugnis, svaidė vien i kitiem s ant galvų serpantinus, rieš­ kučiom is barstė konfeti, laidė į dangų liguistai išblyškusias raketas, šnypščiančias petardas. Artūras apkabino m ane ir dirstelėjęs pro langą tarė: - N a štai, V ien išų Širdžių Klubas jau linksm inasi! „Vienišų Širdžių Klubas“ - tai T ie, trypčiojantys balose prie senos, mėšlungiškai m irksinčios Eglės. Naujuosius M etus šioje palėpėje mes sutinkame jau ne pirmąsyk. Visuom et apačioje būriuojasi T ie . Lyg neturėtų nam ų ar būtų išvyti laukan tai Stebuklo Neišsipildym o N a k čiai, tarsi lėkimas paknopsto­ mis, ratu aplink blykčiojančią Eglę, konvulsyviai susikibus rankomis su tais, kuriuos regi pirm ą ir paskutinį kartą, galėtų ištirpdyti stingdantį vienatvės jausmą. „Vienišų Širdžių K lu ­ bas“ - pram inė juos Artūras, nes nei tamsa, nei bengališkos ugnies pliūpsniai ar šampano purslai, nei kretiniškai šypsan­ čios paršiukų, kiškučių bei m eškučių kaukės nepajėgė n u ­ slėpti jų akyse tyvuliuojančios vienatvės. Stebint V ien išų Širdžių K lu b o linksm ybes, mane apėmė graudulys. Siurbčiojau karštą, saldų raudonąjį vyną, su kiek­

77

vienu gurkšniu jausdama vis aiškiau ir aiškiau - N aujieji M e ta i neateis! M ū sų svečias, išmaukęs penkias stiklines vyno, sušveitęs pusę torto, pareiškė: - N a , jus aš perspėjau, dabar einu pas kitus, - ir išlinga­ vo, atsisveikinim ui dar kartą pridūręs: - N au jieji M e ta i neateis! Jokie m ūsų neentuziastiški m ėginim ai jį sulaikyti, žin o­ ma, nepadėjo. - Idiotas, - prapliupo Inga, - pripūtė čia kažkokių m iglų ir išsivilko! Sudrum stė visą Naujam etę N uotaiką. Jau ir man atrodo, kad N au jieji M e ta i neateis! - Ir man, - pasakiau. - Žinom a, neateis. Jis juk aiškiai pasakė, - kirste nukirto Renata. Paulius, nutaisęs nenusakom ą grimasą, sulinksėjo galva. - M ie lie ji, tik neįsijauskite į vieno absurdiško m u ltip li­ kacinio film o herojų vaidm enis! Ten drambliukas, smaugliukas, papūgėlė ir beždžionėlė irgi svarsto tokias problemas - ar rytoj bus rytoj, kada ateis ateitis ir 1.1., - pasakė A rtūras ir ūm ai ėmė karščiuotis: - Atėjo, viską suėdė, prisigėrė, suš.. .ko visiems N aujam etę N u o ta iką ir išbangavo. K am jį čia vedeisi, - jis sviedė saldainio popieriuką Renatai į plaukus, id iotų ir narkom anų vieta V ien išų Širdžių K lube! - V isai jis ne idiotas ir ne narkom anas, - pasipūtė R en a­ ta ir pridūrė kaip svarbiausią argum entą: - Jis dirba kino studijoj! A š pabrėžtinai garsiai sukikenau ir užspringau vynu. Taip praėjo vakaras. M es, vis labiau ir labiau apgirsdami, sakėme savo m onologus

(Holy the supernatural extra brilliant 78

inteligent kindness of the soul!

Tegyvuoja antgam tinis aukš­

čiausias spindintis sielos gerumas!), šokome, bučiavom ės, tačiau nuojauta, kad N a u jie ji M e ta i neateis, spengdam a tvyrojo virš mūsų, nustelbdam a m uziką, varžydama ju d e­ sius, drum sdam a m intis, užgoždama žodžius ir juoką. M iesto laikrodis, nejaukiai įsikūręs senoje, balandžių ir varnų nutupėtoje varpinėje, išmušė pusę dvyliktos. V ien išų Širdžių K lu b e prasidėjo neįtikėtinos linksmybės. M es, susi­ grūdę prie lango, svaidėme žemyn sum uštinių likučius, ak­ mens kietum o cukrines rožytes ir lapelius nuo torto, n u o ­ rūkas, pylėm vyną (sutinku, elgėmės labai negražiai). Robis deklam avo Tiem s Ginsbergą:

Who sang out of their windows in despair, fell out of the window, cried all over the street, danced on broken wineglasses barefooted... (Kas desperatiškai dainavo pro savo langus, -

krito pro savo langus, šaukdam i per visą gatvę, basi šoko ant sudužusių vyno ta u rių ...) Inga visai kuoktelėjo - ėmė laidyti degančias popieriaus skiautes, kurios, laim ė, užgesdavo nepasiekusios žemės. - E i jūs, N a u jie ji M e ta i neateis! N eateis! N E A T E I S !!! spiegė ji. N etrukus jau mes visi unisonu šaukėme šią šiurpiai ab­ surdišką frazę, tačiau apačioje į mus nė akies neatkreipė. Vienišų Širdžių Klubas, plyšaujant neįtikėtinai prastai m u­ zikai (kurios net m elodiją buvo sunku nuspėti), zigzagais lėkė aplink šlapią, varvančią lyg m ilžiniškas sulytas paukš­ tis Eglę. Jie lėkė susidauždam i galvom is, m indydam i vien i kitiem s kojas, gniaužydam i rankas, plėšydam i drabužius, barstydam i sagas, laikrodžius, šalikus, skrybėles, batus, virs­ dam i balosna, vėl keldam iesi, lėkdam i toliau su tuo pačiu

79

azartu ir šūksniais, lyg tai būtų žūtbūtinis m aratonas, bėgi­ mas į laivą, kuris tuoj išplauks Pažadėtojon Žem ėn. Nesuspėjusiems, atsilikusiem s, neatbėgusiems nebus jokio pasi­ gailėjim o! Jokio pasigailėjimo, supratote?! A k im is ieškojau mūsų Pranašo Su M egafonu, niekur jo nesimatė, nors Renata ir rėkė springdama: - Štai jis, aš m atau, štai jis, anava!!! Pagaliau laikrodis ėmė m ušti dvyliktą! A p ačioje V ien išų Širdžių K lu b o nariai desperatiškai šauk­ dam i puolė vien i kitiem s į glėbius, bučiavosi, atidarinėjo šampaną, išlaistydam i po pusę butelio, gėrė it būtų kanki­ nam i pragariško troškulio, maukė rieškučiomis, iš krištolinių taurių, plastm asinių indelių virtiem s kiaušiniams, kamščių, porcelianinių pialų, sulamdytų popierinių puodelių, nuskel­ tų eglutės žaislų, daužė neatidarytus, pusiau nugertus, tuš­ čius indus žemėn, trypė šukes kojomis, rėkė, raudojo, kvato­ josi, isteriškai bliovė pergąsdinti vaikai, lojo užklydę šunys, kažkas pūtė triūbą, plėšė arm oniką, bim bino gitarą, dainavo, taškė kumščiais tirštas nuo konfeti balas, svaidė akmenis į Eglės lempeles, suoleliai buvo nutūpti aistringai besim ylin­ čių porelių, į dangų lėkė nuodingų spalvų raketos. M es taip pat įsišėlom. Nutėškėm eglės šaką su žvakutėm, nuo kurių, žinom a, užsiliepsnojo užuolaida. A š ją nutrau­ kiau ir ėm iau trypti, basom kojom taškydama žiežirbų pur­ slus. Renata baisiausiai susikaupusi m aklinėjo po kam barį, viską apnarpliodam a šlykščiausių spalvų serpantinais ir be jokio saiko, saujomis švaistydama konfeti. Robis batais try­ pė seniausiai užgesintą užuolaidą, kažką maurodamas. A rtūras, stvėręs saksofoną, ėmė pūsti tą pačią natą, ro ­ dės, lyg kam ščiatraukį lėtai suka mums į vidurius.

80

V ien išų Širdžių K lu b o atstovai vėl šuoliais lėkė ap lin k Eglę, smagiai trypdam i šukes, purtydam i šlapias, konfeti ap­ lipusias galvas, taškydami balas ir patys panašūs į balas, kažką šaukdam i (niekada nepasakytum , kad iš džiaugsmo). A š atsisėdau ant grindų, atsirėmiau sienos, užsim erkiau. Skaudėjo pėdas, ko gero - apdegė. V eltu i tiek m irkiau jas priešnaujam etėje, vilties prisisunkusioje prieblandoje. N a u V

jieji M e ta i neatėjo. Salia prisėdo A rtūras, pabučiavo m ane ir sumurmėjo: - N a matai, Ritute, jie tikrai neatėjo, velnias juos griebtų! A š liū d n a i sulinksėjau galva. - N eatėjo, - pasakiau. - G a l bandom pakartoti šią procedūrą Lo n d o no laiku, pasiūlė Robis, pritūpdam as šalia, - arba po kelių m ėnesių, drauge su japonais, kinais ir vietnam iečiais?.. - Absurdas, - nutraukė jį Renata, - absurdas, absurdas, absurdas, - kartojo ji, vyniodam a mums aplink kaklus ser­ pantino kaspinus, - absurdas. Jei neatėjo dabar - neateis niekad. Kas žino, gal jie apskritai nė sykio nebuvo atėję, gal mes beviltiškai apgaudinėjam e save, kiekvieną sykį juos su­ tikdam i ir išlydėdami? - M ergyte, tu visai pasigėrei, - pasakė Robis. Dzingtelėjo durų skambutis. N uėjau atidaryti: mūsų Pra­ našas Su M egafonu. N ie k o netaręs, nė nenusivilkęs palto, jis įėjo vid u n ir vėl susirangė savo kam putyje. Pastebėjęs m ūsų sutrikusius, klausiam us veidus, šyptelėjo, bejėgiškai skėstelėjo rankom is - lyg apgailestaudamas, lyg reikšdamas užuojautą. A rtūras vėl įjungė m agnetofoną, kuris per mūsų girtas linksmybes buvo užmirštas. M u zika it koks tirštas, lipnus,

81

salsvai kvepiantis skystis tryško iš abiejų m agnetofono k o ­ lo n ėlių ir tvindė kam barį. Rodės, gali semti rieškučiom is putojančius triūbos ar žaižaruojančiais burbuliukais kylan­ čius saksofono garsus. - M es paskęsim šitoj m uzikoj, - iš kažkur toli to li atban­ gavo Ingos balsas, - mes užtrokšim , užspringsim, uždusim, sustingsim šitoj m uzikoj, taip ir neatėjus Naujiesiem s M e ­ tam s... - Kam barys jau užtvindytas jos, nei pabėgsi, nei iššliauši, n ei išplauksi, n ei išskrisi, - sušnibždėjo A rtū ra s keistai springdamas, lyg ir mėgindamas stotis.

Holy the groaning saxophone! Holy the bop apocalypse! Holy forgiveness! mercy! charity! faith! Holy! our! bodies! Holy the... mysterious... rivers. ..of... tears... under... the... streets! -

(Tegyvuoja vaitojantis saksofonas! Tegyvuoja Bopo apo­ kalipsė! Tegyvuoja atlaidum as! gailestingum as! labdaringumas! tikėjim as! Tegyvuoja! mūsų! kūnai! Tegyvuoja... paslaptingos...

ašarų... upės... v irš ... gatvių!), - Robio

balsas trūkčiojo, lyg po kiekvieno žodžio jis būtų rijęs kažką labai karšto ir lipnaus. Toji lipni, karšta, greitai stingstanti džiazo m elodijos m a­ sė pro ausis, nosį, burną, akiduobes, poras iš pradžių pa­ lengva skverbėsi, o veikiai nesulaikom ais pliūpsniais skam­ bėdama plūdo į m ūsų pavargusius kūnus. N a u jie ji M e ta i neatėjo! Jaučiau, kaip m ano gyslose kraujas m aišosi su šia m elodinga, skam bančia, dainuojančia, giedančia mase, tirš­ tėja, stingsta. N au jieji M e ta i neatėjo. Pajudėti nebegalėjau. N a u jie ji M e ta i neatėjo. N u o staigaus vėjo šuoro atsidarė lan ­ gas. Lauke švito. A p g au ti žmonės po savo makabriškų links-

82

m y b ių iš s is k ir s t ė .N A U J I E J I M E T A I

N E A T Ė J O .

A ik štė buvo nusiaubta it kokios absurdiškos, beprasmės, žūtbūtinės kovos laukas, n a u j i e j i

metai

neatėjo.

Ėm ė snyguriuoti. Didelės retos snaigės pro atdarą langą skri­ do kam barin, tūpė ant serpantinais apnarpliotų mūsų kojų ir netirpo. N a u jie ji M e ta i neatėjo. B u vo visai, visai ty lu ... n eatėjo...

1983

Namas užmiestyje Sėskite į 215 autobusą, važiuokite iki galo, čia išlipkite, ap­ sidairykite: vienoje kelio pusėje platūs padūm avę laukai su alkanų paukščių debesimis, atsiskyrėlis medis tylioje erdvė­ je, kitoje pusėje - jaunas, velniškai tankus pušynas. Eikite pušynu per pilkas samanas, sausos m edžių šakos kabinsis jums už drabužių, kelis kartus nusikeiksit užkliuvę už n ed i­ delių kelm ukų, aštrių lyg driežo d an tys... ir staiga - išeisite į pievą. A iktelėsite it priėję oazę. Pieva kaip ir visos - vešli žolė traukte traukia griūti veidu į jos alsią ir kvepiančią vė­ sumą. Jūs taip ir padarote, iš pradžių gulite užsimerkę, kai praveriate akis, regite, jog viskas aplin ku i juda - žolių stie­ bai, m in iatiū rin iai vabalai, kirmėlės, neprasiskleidę žiedai. Jūs verčiatės ant nugaros, dangus suvokia, kaip jums reika­ linga jo pulsuojanti gelmė. Jūs atsisėdate žolėje - ir tada išvystate tą nam ą. N eproporcingai siauras ir ištįsęs dviaukštis, užkaltais la n ­ gais. K a ip jūs jo nepastebėjote vos įžengę pievon? Jūs atsistojate... A š atsisėdau žolėje - ir tada išvydau tą namą.

84

N eproporcingai siauras ir ištįsęs dviaukštis užkaltais lan ­ gais. Kaip aš jo nepastebėjau vos įžengus pievon? Atsistojau. Stovėjau ik i kelių žolėje, veidu dar jausdam a jos gaivią vėsą, ir žvelgiau į tą nam ą. Keistai reaguoju į tokius apleis­ tus statinius. M a n e apim a kone m istinis gailestis - kada, kodėl, kokie žmonės juos paliko? Jūs tikriausiai pastebėjo­ te, kad tokie statiniai, kurie yra skirti žmonėms, - nam ai, stadionai, stotys, šventovės - likę tušti įgauna keistą išraiš­ ką, kuri galiausiai im a bauginti. A r kada matėte akis be vyzdžių? Iš pradžių akys kaip akys, o paskui - lyg kas karštu vandeniu šliū kštelėtų ... T ikriau siai aš perdedu. Lėtai ėjau prie t6 nam o, žvelgdama į keturis nukryžiuo­ tus jo langus. M a n e sustabdė keistas garsas. Įsitempiau, bet tuoj pat supratau - vėjas varsto duris. Apsidžiaugiau, kad galėsiu įeiti vidun. Priėjau prie durų, atsisukau. Per pievą driekėsi m ano brydė, aukštos žolės ėmė palengva siūbuoti, kilus netikėtam vėjui. Vėjas stiprėjo tarsi dygdamas iš že­ mės, dabar jau siūbavo pušų kam ienai, galop ir jų viršūnės. Kažkodėl tas vėjas mane suglum ino. A tvėriau duris. Kažkada jų būta m ėlynų, bet dažai jau buvo visai nusitrynę. Toje apleistoje prieblandoje pasijutau nejaukiai ir norėjau grįžti atgal, tačiau durys trinktelėjusios užsivėrė m an už nugaros. Valandėlę stovėjau nejudėdam a, kol akys priprato prie dulsvos šviesos. Kam barys, kuriam e atsidūriau, buvo tuščias. S ienų tapetai nudriskę, apsitrynę ir išblukę, jų ornam ento beveik nebegalėjai nuspėti. A n t grindų voliojosi beviltiškai nereikalingi daiktai, kurių keis­ tas derinys prim inė siurrealistinį paveikslą - lėlės galva iš­ badytom is akim is, sudužęs švirkštas, buteliukas su dviem ryškiai rožinėm tabletėm, vaikiškas batelis ir didžiulė balta

85

gipsinė ausis, užkim šta purvinu laikraščiu. Pastaroji detalė m ane paveikė labai nem aloniai, paspyriau tą gipso luitą, vydam a šalin nykią baimę. Pravėriau duris į kitą kam barį. G rindys buvo storai ap­ dulkėjusios, tarsi prineštos pajūrio smėlio, ant jų ryškėjo sm ulkios kažkokio gyvūno pėdos. Priėjau prie krosnies, žali kokliai buvo suskilę ir ištrupėję. Perbraukiau ranka, ir toji krosnies vėsa mane tarytum nutvilkė. K iti du kam bariai vėlgi niekuo nesiskyrė: vienam e prie užkalto lango stovėjo triko ­ jė kėdė ir mėtėsi pageltę laikraščiai, antram e tapetai buvo kū n o spalvos, karojo skiautėm is lyg besilupanti žmogaus oda, ant grindų gulėjo puspilnės kažkokių tepalų tūbelės, ir m an toptelėjo, jog kažkas m ėgino gydyti ligotas sienas. Lėtai lipau laiptais į antrą aukštą. N u o vaikystės vengiau laiptų. Ir dabar lipau atsargiai, viena ranka laikydam asi tu­ rėklų, kita rem dam asi sienos. Atsistojau prie durų, apmuš­ tų pilka klijuote. Salia jų kėpsojo keistos formos indas, p il­ nas drum sto, pažaliavusio vandens. Peržengiau tą indą ir pravėriau duris. Kam barys buvo erdvus, kupinas šviesos, nors langų nesimatė. Tačiau ne tai buvo keisčiausia. K ą aš išvydau, buvo taip netikėta, jog akim irką pasijutau netekus sąmonės. Kam barys pilnas žm onių, jie visi tupėjo nepato­ giomis pozomis, padėję ant kelių rankas delnais į viršų, ir žiūrėjo į erdvę. M a n įeinant nė nepažvelgė, nors durys šai­ žiai trinktelėjo. Tačiau labiausiai m ane pritrenkė ne tie ap­ leistam e nam e susibūrę žmonės, o f r e s k o m i s pyto s

k a m b a r i o

i š ta­

š i e n o s. Freskoms mažiausiai

galėjo b ū ti du šim tai metų. Keliose vietose matėsi nauji žydri dažai, kuriais buvo nuteptos visos šio nam o sienos, karojo tapetų skiautės. Freskos darė to k į įspūdį lyg atspindys veid ­

86

rodyje, kai vaizdas faktiškai yra vienoje plokštum oje, o juntam a begalinė erdvė. A š m ąsčiau logiškai kaip niekad. Sis namas negalėjo būti dviejų šim tų m etų senum o. O gal n ie ­ ko neišm anantys šeim ininkai senas freskas užtepliojo m ėly­ nai, išklijavo tapetais? N e , spalvos atrodė nuostabiai gry­ nos, ryškios ir nė kiek nepatamsėjusios, kaip viduram žių paveiksluose. Freskose keistos figūros (greičiausiai kažko­ k ių m an nežinom os religijos dievų). V ie n vyrai, trum pai kirptom is galvom is, raiškiais taisyklingais veido bruožais, pailgom is akim is, mąsliais nejaukiai sustingusiais žvilgsniais, stam biom is pravirom is burnom is, kuriose galėjai įžiūrėti pa­ nieką. A p ie burną, akis, kaktoje natūralistiškai išpieštos raukšlės. Figūrų suskaičiavau per trisdešim t, o gal tai buvo tas pats asmuo skirtingom is pozomis. T a i prim inė virtin ę kin o kadrų, ir aš staiga suvokiau: čia vaizduojam as p a k ili­ m o momentas. Štai tada ir suskambo Š A U K S M A S (dejo­ nė, neviltis ar triumfas, m irštančiojo atodūsis ar ką tik gim usiojo riksmas, meilės kva itu lio aim ana). N ežinau, kaip tai pavadinti, nežinau net, ar ten tikrai buvo garsas, bet jis persmelkė it stiprus skausmas, aš užsimerkiau tarytum blyks­ telėjus akinam ai šviesai, m anyje viskas apmirė, lyg iš le d i­ nio vandens būčiau panėrusi į verdantį. Ta i truko tik vieną m irksnį, ir keista tam aprašym ui išeikvoti šitiek žodžių. K a i atsim erkiau, žmonės jau stovėjo, jie praėjo pro m ane nė nežvilgtelėję. Pasilikau viena. Juo ilgiau žiūrėjau į fres­ kas, juo didesnė neviltis m ane apėmė. N ežin au - kodėl. G a l kad niekada nesutiksiu to, kuris žvelgė į mane iš freskų, gal kad yra daugybė p u ikių žm onių, kurių niekada neregėsiu. T ą valandėlę itin troškau graudžiai paprasto artum o su tais, kurių niekada nesutiksiu.

87

Lėtai išėjau iš nam o, slinkau per pievą ir galvojau apie tą šauksmą, kuris tikriausiai buvo visų apeigų kulm inacija. Jis dar skambėjo m ano kūne, dilgčiojo lyg fizinis skaudulys. Stengiausi prisim inti, ką pajutau vos jį išgirdusi. Tai buvo be galo svarbu. Taip kartais kankiniesi stengdamasis prisi­ m in ti sapnus, jau jau, rodos, iškils pasąmonėje, ir ūm ai vėl viską užpila kažkokia lip n i migla. Ėjau per pievą, per pušynėlį, ir staiga mane nusm elkė siau­ bas. K a i apie šį nam ą sužinos žmonės, pradės čionai plūsti visokie snobai, ekstramodemūs jaunuoliai su savo intelek­ tualiom mergužėlėm, m enininkai, ieškantys įkvėpim o, ir šiaip nusivylusieji gyvenim u, išlaužys pušynėlį, ištryps pievą, alyva suteps girgždančias nam o duris, surinks popiergalius, lėlių gal­ vas, vaistų buteliukus iš tuščių kam barių. V isi plūs žiūrėti to kankinio atvaizdo antrame aukšte, klausysis šauksmo, kol galop VISI V I S K Ą S U P R A S , S U V O K S , įsisąmonins, pasi­ tenkins. Visur tik ir kalbės apie tai - troleibusuose, kavinėse, eilėse prie dešrelių... M an e apėmė aklas pyktis ir pavydas. Rytojaus dieną vos prašvitus nuvažiavau tenai. S į kartą negulėjau rasotoj žolėj ir nežvelgiau į pulsuojantį dangų. Ėjau savo vakarykšte bryde kažkaip nem aloniai jausdama, jog draskau pradėjusią užsitraukti žaizdą. Skubiu žingsniu patraukiau per tuščius kam barius, užlėkiau į antrą aukštą ir įsm ukau į tą patalpą. Žm on ių nebuvo. Prisim erkiau, kad vyrą freskose m atyčiau pro miglą, kitaip negalėjau atlaikyti jo įdėmaus ir liū d n o žvilgsnio. Išsiėmiau skardinę juodų dažų ir naujutėlaitį baltą teptu­ ką. Priėjau prie sienos, pam irkiau teptuką ir pakėliau ran­ ką. Jaučiau, kaip m an pakaušin žiūri dvidešim t devynios poros akių. Labiausiai bijojau, kad nepasikartotų vakarykš­

88

tis šauksmas. Juk tau gero noriu, nežinom as patrakęs d ie ­ ve, tu pasiliksi širdyse tų, kurie čia vakar klausėsi sudėję baltus delnus ant kelių. Ir aš ėmiau dažyti. Braukiau tvar­ kingus juodus stačiakam pius ant liū d n ų akių ir skausm in­ gai perkreiptų lūpų. Esu įsitikinusi, kad čia ir buvo tos d ie ­ vybės galia. K a i baigiau, kambarys atrodė klaikiai. Taisyk­ lingos formos galvos liko, tačiau ant visų akių ir burnų b u ­ vo užteptos plačios juodos juostos. D abar freska prim inė b ū rį žmogžudžių, besiblaškančių iš siaubo prieš egzekuciją. Patikėkit, m an buvo labai baisu, m an buvo taip baisu, kad neprisim enu nei ką jaučiau, nei ką galvojau, negaliu to čia aprašyti. Jei kas iš jūsų savo rankomis yra užmušęs dievą — m ane supras. N am o grįžau tik vakare ir neprisim enu, ką veikiau visą dieną. T ikriau siai transo būsenos basčiausi po miestą ar pa­ dūm avusius laukus, apsupta alkanų paukščių būrių. N a , bet sakykit, ką gi aš blogo padariau? Kodėl m ane turėtų graužti sąžinė - juokinga! T ą vakarą m udvi su mama atsigulėm anksti. M a n e labai greitai apėmė slogus miegas. Sapnavau, kad tuos žmones, kuriuos buvau m ačiusi, išžudė kažkoks maniakas, jis išžudė ir m ano draugus, žinojau, kad ateis nužudyt ir manęs. R o ­ dos, pabėgu į tą m ėlynąjį nam ą, užsirakinu nuošaliausiam e pirm o aukšto kambary, jau girdžiu žingsnius, m aniakas tuoj įeis! Žinau, kad jis - tai tas vyras iš antro aukšto freskų. A k im irk ą pajuntu saldžią palaim ą, jog m irsiu nuo jo ran ­ kos. Durys atsidaro, aš įsispraudžiu į kam pą lyg užpjudytas žvėris, m ane užlieja kažkokia aitri banga, nebegaliu paju­ d in ti nei rankų, nei kojų, nes į kam barį įeina ne tas vyras, o M A N O M O T I N A , jos rankoje keistas įnagis. M an e nusvili­ na mintis, kad tas maniakas žmogžudys ir yra m ano m otina.

89

Pabudau nei gyva, nei m irusi, išgirdau gretim oj lovoj ra­ m ų m iegančios m otinos alsavimą. Siaubas tebegniaužė ger­ klę, kaustė rankas ir kojas, nesusigaudžiau, kad sapnas bai­ gėsi. Puoliau iš lovos, atidariau duris, iššokau į laiptinę. T ik pajutusi basomis pėdomis b eto n in į grindų šaltį supratau, kad nebem iegu. G rįžau kam barin. Degė šviesa, m otina sėdėjo lovoje ir nustebusi žvelgė į m ane. Bijojau pažiūrėti jai į akis, mane nudiegė aštri gėda, vaikščiojau po kam barį užsimerkusi, kan­ džiodam a lūpas, užgniaužusi kvapą. Rodės, pasaulyje nėra stipresnio, sunkesnio, negailestingesnio jausm o už m ano spengiančią gėdą! A k , kaip baisiai, kaip gudriai, kaip skaudžiai m ane baudė tas patrakusiai gražus dievas iš m ėlynojo nam o vėju alsuo­ jančioje pievoje! Staiga galvon toptelėjo m intis - bėgti! Bėgti, bėgti, bėgti! D augiau tame mieste žmonės manęs neberegėjo. A š ta­ pau „dingusia be žinios“. N ors, beje, išvažiuodam a palikau m otinai laišką apie tą namą. Jeigu ji ten nueis - viską su­ pras. Ir jūs galite nuvažiuoti pasižiūrėti m ano rankom is su­ n aikin to stebuklo. T ik ta i jūs nebeišgirsite to Š A U K S M O , jums nepalengvės, jūs nieko nesuvoksite, net m enką va­ landėlę nepajusite P A L A I M O S . Ir jūs manęs nepasm erksi­ te, nes niekada nesuprasite, ką praradote. Jūs tik liū dn ai skėsčiosit rankom is, beviltiškai gūžčiosit pečiais, patys n e ­ žinodam i, kodėl čia esate ir nedrįstate išeiti. U ž tai, kad dar turite šią paslaptį, privalote bū ti dėkingi m an, dingusiai be žinios, dabar rym ančiai svetim am e, V I ­ S IŠ K A I T U Š Č I A M E mieste prie aplyto lango!

1980 90

Regėjimai geltonoje šviesoje Įsivaizduokite, jog ši istorija parašyta aitriai žaliu rašalu gel­ tonam e popieriuje. B uvo ankstyvas liepos rytas. M atinėje, skystoje tarsi p ie­ nas saulės šviesoje visa atrodė truputį grėsmingai. Žalia spal­ va manęs niekada neveikė ram inam ai, o šįryt ji gaudė lyg artėjantis potvynis, spengė it tyla prieš audrą, pulsavo kaip m ilžiniškas sprogimo užtaisas, skleidė svaigų nerim ą tary­ tum būsim a meilės naktis su geidžiamu žmogumi. A trodė, kad patrakusiai švytinčios pievos, vešlūs krūm ai, vėsa tvinkčiojantys m edžiai išsilies neaprėpiam om is žaliomis bango­ mis į kelią, kuriuo važiavom e, ir paskandins mus. U žtrokšime, uždusime, užspringsime, prigersime, sustingsime tarps­ tančioje klam pioje žalumoje lyg vabaliūkščiai gintare. Pa­ kely augančios gėlės ne žydėjo, ne kvepėjo, o spiegė p rati­ sais m elodingais, bet ausį veriančiais balsais. Tokia ta m ūsų begalinius devynis mėnesius lauktoji šiaurietiška vasara. Ji mums nepažįstama, neįprasta, nesuprantam a, gąsdinanti. Visa, į ką tik pažvelgsi, atrodo lyg atsisveikinim as. K ada nors vasarą, važiuodam i autom obiliu, autobusu ar trauki-

91

niu, žiūrėkite į kiekvieną naujai atsiveriantį vaizdą tarsi į paveikslą lakuoto riešutm edžio rėmuose. Įsivaizduokite apa­ čioje prisegtą pavadinim ą pilkom is tvarkingom is raidėmis: A T S I S V E I K I N I M A S , П Р О Щ А Н И Е , F A R E W E L . Pamė­ ginkite, ir jus apims graudulys, nerim as, o paskui - m au­ džiantis ilgesys.

__,

- N a , užteks sofistikos, - galų gale pareiškė Julius, va i­ ruojąs mašiną. Visa tai aš mąsčiau balsu. Juk mes nekantraujam e kiek­ vieną galvon užklydusią m inteliūkštę tučtuojau iškelti d ie ­ nos švieson, kad išvystų, išgirstų, pasigrožėtų kiti. Jei nėra kas klauso - užrašyti dienorašty arba dailiam e, truputį pageltusiame popieriuje su vandens ženklu, galų gale pirm oje pasitaikiusioje laikraščio skiautėje. M es paniškai bijom e, kad tie mūsų galvosna iš kažkur užskridę paukščiai išsprūs ir nebeteksim e jų visiems laikam s. N ors, esu tikras, mintys mums niekada nepriklausė, nepriklauso ir nepriklausys! Jų knibžda visata. M in tys skraido spiečiais ir po kelias, sklan­ do po vieną, būna ryškios ir margaspalvės, žydros ir mažy­ tės, juodos raudonai blyksinčiom is akutėm is, pilkos sun­ kiais kvadratiniais sparnais, o kartais - oranžinės, gaiviai skam bančios. Jos tik užlekia m ūsų galvosna trum pam p o il­ siui, nutupia kaip paukščiai ar virpančios plaštakės. M a n juokingas išm inčių garbinimas, reikia žavėtis m intim i, o ne galva, kurion ji nusileido. - Klausyk, A rvyd ėli, m an jau viskas viduje spazmuoja nuo tavo plepalų, - pasakė D a lia , prisidegdam a cigaretę, atsisukdam a ir išpūsdama dūm us m an į veidą. (Aš sėdėjau ant užpakalinės sėdynės, o D alia, žinom a, šalia Juliaus.) Atėm us liežuvį, iš tavęs nieko neliktų . M um s visai nerūpi,

92

kokios m intys šįryt purptelėjo į tavo m akaulę. V isi vos spė­ ja su savomis tvarkytis. - D alia, brangioji, tik nepradėk savo kalam būrų, - su­ vaitojau aš. - A š kalbu kaip visi norm alūs žmonės, o tu paistai velniaižin ką, - pasakė D alia , net nesiteikdam a į mane atsi­ gręžti. Buvau sugalvojęs pu ikų atkirtį, bet netikėtai įsiterpė Ju ­ lius: -J ū s griebiatės tautologijos! A b u esate tautologijos aukos! - D ar vienas prabilo! - sušukau. - Pažiūrėsim, kuris ku rį pranoks tarptautinių žodžių žinojimu! Tautologija, - tokį žo­ d į girdėjau pirmąsyk it buvau beveik tikras, kad Julius jį pa­ vartojo ne vietoje, - baigiasi raide

a, taigi prašome

kitas...

- Abortas, - pasakė D a lia ir sukikeno. Jūs tik nepagalvokite nieko blogo apie m ūsų D alią. Ta mergaitė - labai jautri ir tru p u tį nervinga, nereikia klausy­ ti, ką ji kalba. D alios profilis - tarsi piem enaitės iš paveiks­ lėlių, o akys - didžiulės, žalios, tingiai spindinčios. Julius sustabdė m ašiną prieš geležinkelio pervažą. Prisi­ merkęs stebėjau d u n d a n tį traukinį, mėginau įsivaizduoti, jog čia keliaujantis cirkas arba zoologijos sodas, pavargę dram bliai užgesusiais žvilgsniais, subliūškę balionai, sulam ­ dytos išblukusios vėliavėlės. Atvėręs akis, išvydau tankų si­ luetus, paskui juos sekė aprūkusios cisternos, it gigantiškos purvinos kiaulės su šonuose išdegintais num eriais. Važiavom e toliau. Julius ėmė švilpauti. - Teisingai, Juliuk, - tarė D alia, glostydama jam galvą, švilpauk, švilpauk! Ir - nesiriekim nuo ankstyvo ryto. - A š juk jums sakiau, D a lia - p u iki mergaitė.

93

Saulė pakilo aukštai, jos šviesa nebeprim inė pieno. D a ­ bar ji buvo geltona, klam pi ir blizganti - kaip saulėgrąžų aliejus. - O japonai visada džiaugiasi jų galvas aplankiusiom is m intim is. N e t jei jos mažytės, veik perregimos. Užrašo jas ant raudoniu švytinčių klevo lapų ir n u p lu kd o upeliuko vandenim is m ylimajam . Skam bančiu juodu tušu išdėsto aki­ nam o baltum o popieriuje, n arvelį su m in tim i pririša prie ką tik pražydusio persiko šakelės ir, įdavę dešim tm etei mer­ gaitei tankiais juodais karčiukais ar berniukui puošniai siu­ vinėtais geltonais rūbeliais, nusiunčia geriausiam bičiu liu i. Per arbatos cerem oniją, išsivadavę nuo erdvės ir laiko, visi drauge stebi, kaip mintys, tilindžiuodam os tarytum mažy­ čiai sidabriniai varpeliai, sklando po kam barį nutūpdam os čia ant vienos, čia ant kitos galvos. Taip, jūs tikriausiai supratote, kalbėjau, deja, vėl aš. D ra u ­ gai šito m an neatleido. D alia: - M es nė vienas neabejojame tavo intelektu, apsiskaity­ m u, išprusimu, išsilavinim u, erudicija, nusim anym u ir t. t. K itais metais galėsi rašyti referatą „Japonas ir jo galvon šo­ vusi m intis“. N e , gal geriau - „toptelėjusi“ arba „klestelėju­ si“. G eriausia - „užklydusi“, tai labai japoniška, o kad būtų suprantam iau m ūsų klausytojui, galim a ir „užblūdusi“. T a i­ gi referatą tema „Japonas ir jo galvon užblūdusi m intis“ skai­ to Arvydas Viskantas. Sukrečiantis reginys! - Jei čia atsirastų japonas, dešim t m in u čių pasiklausęs jūsų plepalų, jis pasidarytų charakirį. Persirėžtų p ilvą ir pa­ leistų žarnas ant m ano tėvuko prancūziškų sėdynių užval­ kalų. O paskui žavioji D alia-san nupjautų jam galvą savo nagų pjūkleliu! - taip kalbėjo Julius. Jis jums irgi patiktų,

94

ypač mergaitėms! Jei pam atytum ėte Juliaus m etro aštuoniasdešim t šešių liekną povyzą, kaštoninius karčius

atles,

a la Be-

truputį strazdanotą stulbinam os formos (lyg rom ėnų

skulptūrose) nosį, svajingas akis skvarbiu žvilgsniu, atleis­ tum ėte jam visus šituos tauškalus. N ors D alia , išpūsdama dūm us, šįsyk jau Ju liu i į veidą, išrėžė: - A b u jūs - tiesiog šlykštynės! K u rį laiką važiavom e tylėdam i. G a lo p Julius atsikrenkš­ tęs pareiškė: - Jei, ponios ir ponai, šiandien ištroškę bendrauti japo­ niškais term inais, taigi: mus užpuolė kamikadzės. A š, suprantam a, nepraleidau progos ir išbėriau: - K am i kadzė - tai „dievų vėjas“ ! Taip vadinosi taifūnas, kuris tryliktam e amžiuje prie Japonijos krantų sunaikina m ongolų chano laivyną! Julius nieko nepasakė, tik m ostelėjo ranka į p riekin į m a­ šinos stiklą, aptėkštą nedidelėm is geltonom is dėmelėmis. Pasirodo, kam ikadzėm is jis pavadino drugius, kurių buvo baisiai daug (aš tik dabar tai pastebėjau). M es skverbėmės pro geltonų drugių sūkurį, jie tiško į p riek in į mašinos la n ­ gą. G avom sustoti kelio pakrašty ir nuvalyti stiklą. M es išli­ pom e. G e lto n ų drugių knibždėjo visur: trūkčiodam i v o lio ­ josi ant asfalto, pravažiuojančių m ašinų keliam i vėjo šuorai nešė sparnelių skiautes į pakelės žolę. O ras atrodė dusina­ m ai geltonas, tirštas nuo sparnų dulkelyčių. D rugiai tūpė mums ant galvų, pečių, rankų. Nešvarūs pakelės augalai po sodriai geltonais jų kūnais atrodė ypatingai bespalviai ir išsekę. A k im irk ą m an pasirodė, kad tai skraido mūsų m in ­ tys - neram ios, įtem ptai, skausm ingai geltonos. Julius nuvalė mašinos stiklą ir švilptelėjęs pareiškė:

95

- O dabar, gerbiam ieji, mergaitės - į kairę, berniukai - į dešinę. Taip ir padarėme. B rendant žole m iškelio lin k atrodė, jog kojos susinarplios geltonam e plazdėjime ir pargriūsim. Su ­ galvojau, kad reikėtų pastatyti kelio ženklą: „Atsargiai, gel­ tonieji drugiai!“ G rįžtant prie mašinos toptelėjo, jog ji lygiai taip pat šai­ žiai geltona kaip ir tie drugiai. Palyginim as m an pasirodė pernelyg banalus, nusprendžiau jo negarsinti. Juo labiau kad atsitiko T O K S D A L Y K A S , kuris apskritai viską supainio­ jo. A tidariau mašinos dureles, jau norėjau sėsti vidun, bet m ano vieta buvo užim ta. A n t užpakalinės sėdynės g u lėjo... nuogutėlė moteris. Pirm iausia m an šovė m intis - čia D alio s išdaigos! T a ­ čiau m oteris buvo nė kiek nepanaši į D alią . Ji buvo sm ul­ kutė, oda gelsvo blizgančio atspalvio, lygūs, tankūs juodi plau kai m ėlynai švytėjo. M o te ris gulėjo ant dešiniojo šo­ no, sulenkusi kelius, delnus pasidėjusi po galva. Veidą d en ­ gė ilg i išsidraikę plaukai, ir aš negalėjau jo apžiūrėti. Pas­ ku i m an dingtelėjo, kad čia ko k ia nors autostopu keliau ­ ja n ti mergužėlė, praradusi v iltį pasigauti m ašiną ir griebusis paskutinio šanso. N eišgirdau, kaip priėjo D alia. A š krūptelėjau ir net šok­ telėjau šonan, kai ji, beje, visai tyliai, pasakė: - C ia g i dabar kas? - To paties aš galiu paklausti tave, - atsakiau. - Č ia tavo moteriškė? - Lygiai tiek pat kiek ir tavo! - A š ne lesbietė, - sušvokštė D alia. (Sakiau - nereikia jos erzinti!) - Iš kur ji atsirado?

96

- K a i aš atėjau, ji jau lindėjo mašinoje. - Tu tikriausiai įsigeidei mus visus pribaigti, padem ons­ truodamas savo superekscentrišką moterį? Jūs susitarėt, kad ji lauks pakely, tu liepsi sustabdyti m ašiną, mus iškrapštysi lauk, o visiems grįžus jūs abu trium fuosit, kai ji begėdiškai tysos ant užpakalinės sėdynės! - M ašin ą sustabdė Julius. - Vadinasi, moteris jo! - padarė saliam onišką sprendim ą D alia. - Tai Juliaus stilius - pikantiškos išsirengusios m ote­ rys geltonų peteliškių debesyse. Tavo teisybė, m ašiną su­ stabdė Julius, ir čia jo laukė š ito ji... - Bet, D alia , kam jiems tokių sudėtingų manevrų? Julius galėjo ją įsisodinti jau kelionės pradžioje, kad ir nuogutėlę. Jei, važiuodam as pas sužadėtinę, pasiėmė tave, tai galėjo vežtis ir visą haremą, tu ju k jį pažįsti... M es tikrai važiavom pas Juliaus sužadėtinę, nesistebėkit. Bet apie ją papasakosiu tru p u tį vėliau, dabar, patys m atote, ne laikas ir ne vieta. - O , Ju liu i patinka iš visko padaryti reginį B unjuelio dva­ sia, — pasakė D a lia su kažkokiu tiesiog m otinišku pasidi­ džiavim u, - žmogus ne veltu i m okosi kinem atografijos ins­ titute. Priėjo Julius. - Diskusijos, kaip m atau, neblėsta, - pasakė jis, apkabin­ damas mus per pečius ir sudauždamas m udviejų galvas. - K ą tai reiškia, meldžiamasis? - piktai paklausė D a lia , pirštu rodydam a į gulinčiąją mašinoje. - K ą gi jūs turite galvo-o-o-oje, m eldžiam o-o-oji? - už­ dainavo Julius, aiškiai sužavėtas savo spektaklio. - O g i tai! - rėžiau aš, ištiesdamas ranką.

97

- K ą T A I? - p u ikiai vaidin o Julius. - N eapsim etinėk! - unisonu surikom e m udu su D alia. Julius atsakė, pabrėžtinai taisyklingai kirčiuodam as kiek­ vieną skiem enį: - Ta i yra m ano tėvelio mašinos užpakalinė sėdynė, kaip jau m inėjau, ap vilkta prancūzišku gobelenū geltonom is gėlytėmis, reikalaujanti begalinio dėmesio, švelnūm o bei pa­ garbos! - N e k v a ilio k ! - cyptelėjo D a lia . - B a ik it savo spektaklį, reikia važiuoti pas Eglutę, - tyčia pam inėjau Juliaus sužadėtinės vardą, nors abejojau, ar tai nors kiek paveiks tą išstypėlį strazdanota rom ėniška nosim. - Ta i jūs baikit savo spektaklį. Patys kėpsot čia kaip k o ­ kie idiotai, - pasakė Julius ram iausiu tonu. - Taigi kad neišeina sėstis. Tu pirm iausia patrauk tą savo nuogalę, išsidrėbusią per visą sėdynę. Dabar, kad ir labai norėdam as, deja, negaliu atsisėsti, taip jau susiklostė ap lin ­ kybės. .. - aš būčiau varęs dar m ažiausiai penkiolika m in u ­ čių, bet D a lia suspiegė: - O i, susimildamas, A rvyd ai, liaukis! - Ir, žinom a, ėmė tarškėti pati: - Juliau, patrauk tą savo ištvirkėlę, liepk jai apsirengti, juk sėdėdama nuoga kris į akis, dar prisikabins kokie inspektoriai. Č ia jums ne Keruako romanas. - K o jūs abu prisirijot per tą laiką, kol manęs nebuvo? K ą jūs čia dabar kliedit? Jei čia pokštas, tai nė kiek neju okin ­ gas ir pernelyg ilgai užtrukęs, - pasakė Julius rim tai, net irzliai. D ievaži, susižavėjau jo aktoriniais gabumais. Juliaus studijos S V K I m an atrodė pasiektos jo tėvelių pastango­ mis, o pasirodo - m ūsų mielas bičiulis tikrai apdovanotas pritrenkiančiu talentu!

98

- Iš tikrųjų, Juliau! G an a! M u d u su A rv y d u - ne šven­ tieji, mūsų kantrybė ne geležinė, - pasakė D a lia stiebdam asi ir bučiuodam a Julių į skruostą. - Taigi! - nukirtau aš. - Ir išvis, Juliuk, tai kiaulystė - važiuojant pas sužadėtinę vežtis kažkokią pasileidėlę! - sutratėjo D alia. - Tu save turi galvoje? - paklausė Julius (na ar ne pasku­ tinė kiaulė?). - Kas per erotom anijos šuoras jus abu užplū­ do, kokios nuogos moterys, kokios pasileidėlės, apie ką jūs kalbat? - A p ie ją, - pasakiau vėl rodydamas pirštu į Juliaus n uogalę. - Bet juk čia nieko nėra! - atsakė jis, išspausdamas n u o ­ stabos gaidelę. Julius palietė moters petį, ir kai m udu buvom tikri, jog jų spektaklis baigsis, Juliaus ranka, nuslydusi kiau­ rai moters kūną, atsirėmė į prancūzišką gobeleną geltonom is gėlytėmis. Toji moteris buvo masinė, tikriau, porinė m udvie­ jų su D alia haliucinacija, suprantate?! Julius jos nematė! Jis atsitiesė, triuškindamas mus nugalėtojo žvilgsniu. - N a važiuojam , gerai? - pasakė kažkaip ypatingai švel­ niai, lyg kreipdam asis į ligonius. A š, žinote, nepanorau sėstis ant tos, kad ir miražinės, m o ­ teriškės. Ryžausi ją stum telėti šonan. Buvau tikras, kad m an atsitiks tas pat kas Juliui. Tačiau pirštais pajutau jos kūno šilum ą, odos švelnum ą. D a lia palietė moters galvą, glostė plien in iu m ėliu blizgančius plaukus. - Ji alsuoja, - pasakė D a lia vos girdim ai, - ir plaukai jos švelnūs švelnūs, lyg šilk in iai siūlai. - M ie lie ji, šį rudenį galėsit važiuot studijuoti vietoj m a­ nęs. A b u iš karto. Neprilygstam as etiudas: „N uoga moteris

99

geltonam e autom obilyje!“ K a i kurios detalės gerokai n u ­ valkiotos, visas šis graibymas ore, im ituojantis glostymą. Bet, aš tikiu, jūs padirbėsite ir pateksite tiesiai į Ingm aro Berg­ m ano film avim o aikštelę! - Staiga Julius baisiai garsiai su­ riaum ojo: - E i tu, nuoga m oterie, būk pagarbinta!!! - Jis brūkštelėjo ranka per keliasdešim t centim etrų virš moters galvos, matyt, irgi „im ituodam as glostym ą“. M oteris sujudėjo, išsitiesė, pasirąžė it m ilžiniška Siam o katė, atsiklaupė veidu į mus. D abar galėjome kaip reikiant ją apžiūrėti. Tai buvo japonė, be jokios abejonės, japonė! Pailgas taisyklingas veido ovalas atsikišusiais skruostikau­ liais, plati neaukšta kakta, mažytė kum ptelėjusi nosis grakš­ čiai iškirptom is šnervėmis, tankūs juodų antakių lankai, įky­ pos aksominės akys, putnios lūpos, apvalus smakras su d u o ­ bute. Ilgi juodi plaukai, melsvai raibuliuojantys it kalnų upe­ liūkštis. Jai galėjo bū ti kokie dvidešim t penkeri m etai. Ja­ ponė nepanėšėjo nei į saldžias, am erikietiškais kremais bliz­ gančias reklam ines gražuoles, nei į rafinuotai gašlias geišas iš siungi paveikslų. Įsivaizdavau net užrašą po jos fotoportretu kokiam e žurnale: „Studentė iš Tekančios Saulės Ša­ lies“. Japonė nusišypsojo, još skruostuose išryškėjo nuosta­ bios duobutės. Ji nusijuokė skam biu banguojančiu balsu ir pasakė: -

Konnichi va!

M es, žinom a, nė veln io nesupratom e. Japonė vėl nusijuokė, valiūkiškai žiūrėdama į mūsų ap ­ stulbusius veidus. Staiga šoko iš mašinos, puolė prie Juliaus, rankom is palenkė jo galvą ir pabučiavo tiesiai į lūpas. - Kas ji? - sulem eno Julius, spoksodamas į japonę, kuri stovėjo atsirėmusi į m ašiną nuogut nuogutėlė. A š m aniau,

100

kad dabar pasipils klausim ai, spėliojim ai ir kaltinim ai, bet Julius tylėjo. D a r daugiau - jis buvo raudonas kaip vėžys. V

Patikėkite, pirm ąkart gyvenim e. Štai jau dvidešim t dveji m etai, kai aš jį pažįstu (mes gimėme toje pačioje ligon in ė­ je), ir šis žavus vaikinas visada buvo vienodai, nors ir labai elegantiškai, išblyškęs. O dabar jis nuraudo - aš buvau su­ krėstas! Ir dar žiūrėdamas į Ju lių suvokiau, kokia teisinga liaudies išm intis: Julius stovėjo kaip pabučiuotas, dievaži, kaip pabučiuotas! B et japonė neleido jam atsikvošėti. Ji pa­ kibo Ju liu i ant kaklo, pėdomis nesiekdam a žemės, ir vėl ėmė jį bučiuoti. -

Nobody loves me like she does it, oh, she does it...

N iekas

manęs nem ylėjo taip kaip ji, ak, kaip ji... - uždainavau. - Taip, ši moteris atm in tin ai m oka visą „Kam a Sutrą“ . Vargšas Julius, - pasakė D a lia tikrai labai liūdnai. Japonė atsisuko į mus ir pasakė giliu aksom iniu balsu: -

Hajimemoshite? Dožo yososhiku!

M es vėl nieko nesupratom e, tik lin kčiojo m kvailai šyp­ sodamiesi. Tada ji apsisuko ir šmurkštelėjo atgal į m ašiną ant priekinės sėdynės. Vargšei D a lia i beliko sėsti greta m a­ nęs, ir ji tai padarė su tikru m oterišku įniršiu. Julius, rodos, šiek tiek atsikvošėjęs, sėdo prie vairo. Jis pareiškė, jog in s­ pekcija ir visokie kitokie tipai neįžiūrės jo japonės. Taigi „JO japonės“, nors prieš penkias m inutes jos neįžiūrėjo ly­ giai kaip tie „visokie kitokie tipai“. ' - Č ia reikia ne žiūrėti, o m atyti, - pridūrė paslaptingu prislopintu balsu. - Japonę m ašinoje pirm iausia pam ačiau aš, - pasakiau p rovoku ojan čiu tonu, tikėdam asis sukelti ginčą. B et visi tylėjo.

101

M u d u su D a lia sėdėjom nusisukę vienas nuo kito, ji p ri­ lipusi prie kairiojo, aš - prie dešiniojo lango. D a lia be pa­ liovos šniurkščiojo nosim , o aš sugalvojau stebėti, kaip dru­ giai ištykšta į p riek in į mašinos stiklą. Julius su japone priekyje elgėsi priešingai nei m udu. D a ­ bar tik ir lauk, kada ištikši į stulpą. M etafizinės japonės gal velnias ir negriebtų, tačiau m es... patys suprantate. V is dėlto kelionė baigėsi sėkm ingai (fiziškai nenukentėjo nė vienas iš mūsų). D a lia visą la ik ą kūkčiojo, ašarojo, ter­ liodam a blakstienų tušą po išblyškusį veidą. N ė nem aniau jos ram inti. Pati kalta - nėr ko lįsti prie žmogaus, kuris va­ žiuoja pas sužadėtinę. A š jaučiausi, lyg kas m ane visą būtų išsiurbęs, viduje palikęs tik spengiantį vakuum ą. N a o Ju ­ lius apskritai buvo į nieką nepanašus, ypač į save patį. Taigi mes atvažiavom e pas Juliaus sužadėtinę Eglutę. Ji su tėveliais ir broliuku A n d riu m i gyveno K a telių ežero pa­ krantėje. Jums tikriausiai atrodo keista, kad toks vaikinas kaip Julius, kuriam ant kaklo kariasi nuogos japonės, turi sužadėtinę K a telių ežero pakrantėje. D a r truputėlį pasukit smegenis, ir jums viskas paaiškės. Taip, taip, Eglutė jau du m ėnesiai laukia vaikučio, kurio tė v elis... N eseniai Julių ap­ lankė Eglutė su savo mamyte, pastaroji pareiškė: „A rb a arba!“ A rb a Julius veda Eglutę, arba lekia iš instituto. Ju­ lius atsakė, kad jis, žinom a, gali vesti, nors niekada nem ylė­ jo, nem yli ir nemylės Eglutės. Jos m otina pasakė, kad ne visada tai svarbiausia. Eglutė pritarė - žinom a, ne tai svar­ biausia, gana, jog ji pati m ylinti Ju lių labiau už viską pasau­ lyje. Tada Julius išdėstė, esą jam apskritai niekas nesvarbu, moterys turi ypatingų sugebėjimų tem pti kryžių ir jis - visų jų paslaugoms!

102

Eglutė buvo labai graži mergaitė, ilgais oranžiniais papurūsiais plaukais, balta, beveik perregima oda, vėsiomis p il­ kom is akim is, ilgiausiom is blakstienom is, kokias tik aš esu matęs. Pirm ąsyk sutikau ją pas Julių, ji ištisas šešias valan ­ das nepratarė nė žodžio. Patikėkit, buvau sužavėtas, sakau be jokios ironijos. Eglutė m okėjo kalbėti akimis, bet Julius vargu ar buvo tai pastebėjęs. - Eglutė ir visa jos gim inė geriau, k a d ... nem atytų M A ­ N O japonės, - pareiškė jis. Japonė bakstelėjo į save pirštu ir pasakė: -

Yuki!

M es kaip avinai sužiurome į ją, bet D a lia i staiga toptelė­ jo, jog tai - japonės vardas. Ji pareiškė skaičiusi, rodos, Jasunario Kavabatos rom ane, kad

Yuki -

vardas, reiškiantis

sniegą. M es taip pat japonei prisistatėme, ji pakartojo m ū­ sų vardus, juokingai iškraipydam a: - Jurius, D aria, Arvyadas. Bet tai, kaip sakoma, jos lūpose skambėjo žaviai. Išlipome iš mašinos. M ū sų pasitikti bėgo Eglutė balta b e­ siplaikstančia suknele, iš paskos lėtai ėjo jos m otina, už ran­ kos tem pdam a kažko besispyriojantį šešiametį A n d rių . Julius pabučiavo Eglutę į kaktą. Žinojau, kad jų santykiai tokie, bet, patikėkit, buvo šlykštu į tai žiūrėti. Juki nė dėm e­ sio nekreipė į Eglutę, prisiglaudė prie Juliaus ir sušnibždėjo: -

Koi!

Pagalvojau, kad japonės balsas lygiai toks kaip ir p la u ­ kai - juodas juodas, glotnus, blizgantis, raibu liu ojan tis šal­ tu m ėliu. N e i Eglutė, nei jos m ama Ju ki nem atė. U žtat A n d riu s parodė į ją pirštu ir sužviegė:

103

- M am yte, o kas ta nusirengusi teta? M es visi nustėrom e. - K okia teta? - paklausė jo m otina. - O g i ta, kuri šalia dėdės Juliaus! Eglutė ir jos m ama sužiuro į Julių, bet, laim ė, jokios „nusirengusios tetos“ nematė. - K ą čia dabar paistai, A n d riu k , tai begėdis! - mama pliaukštelėjo sūnui per užpakalį. A n d riu s daugiau nebeklausinėjo, tik nem irksėdam as spoksojo į japonę apvaliom is it paukščiuko akutėm is. O Ju­ ki šypsojosi, kaišiojo liežuvį ir rodė jam visokiausias grim a­ sas. A n d riu s, matyt, buvo sužavėtas, nes ėmė kiken ti ir at­ sakinėjo jai vaipydam asis kaip tik įm anom a. - Tas vaikas prie svetim ų visada taip išsidirbinėja, - n u ­ m ojo ranka m otina. L in k Eglutės nam ų kažkodėl nėjome takeliu, o bridom e per pievą. Plaštakių vėl buvo pasiutusiai daug, it saulės at­ plaišų pridrabstyta. Priekyje ėjo m otina, tvirtai sugniaužusi A n d ria u s delną, jis vis atsisukinėjo, rodydamas Ju ki klaikiausias grimasas. Japonė tipeno įsikibusi Ju liu i į kairę parankę, o Eglutė - į dešiniąją. Paskutiniai slinkom e m udu su D alia, nesėkm in­ gai vaidindam i sužadėtinio b ičiu lių įsim ylėjėlių porą. - N a ir idiotizm as, na ir privirei košės! - staiga pareiškė D alia. - Ir reikėjo gi tau išsižioti apie tuos japonus! A š net aiktelėjau. - A š - košės! N ie k o sau! A š išsižiojau apie japonus! A t ­ seit Juki prišaukiau aš? - M atyt, užriaum ojau klaikiai gar­ siai, nes Eglutė atsigręžusi su nuostaba pažvelgė į besirie­ jančius „įsim ylėjėlius“.

104

- Žinom a, kad tu! M a n o senelis visada sakė: „N ešvilpk kambary, nes prišauksi velnią“, - jos balse atsirado užsispy­ rusio nuskriausto vaiko intonacija. - Taigi išvada: „N ekalbėk m ašinoje apie japonus, nes p ri­ šauksi Ju k i!“ R eikia bū tin ai perspėti autotransporto mėgė­ jus. Bet jeigu jau aš prisišaukiau, tai kodėl ji nuėjo su Ju­ lium ? - pasakiau kaip svarbiausią argum entą ir tučtuojau pasigailėjau. D a lia pagiežingai atšovė: - Taip pasielgtų bet kuri moteris, jei privalėtų rinktis tarp tavęs ir Juliaus! - A č iū už kom plim entą, - atšoviau ir nelikau skolingas: K eisti tie likim o vingiai. Tu irgi pasirinkai Julių, bet dabar kepėstuoji su m anim , zigzagais tepliodam a ašarų atm ieštą blakstienų tušą po visą veidą. - Slykštbernis, - pasakė D a lia ram utėliu balsu. N ejaugi aš jai visai neįgėliau? Priėjome žaliai dažytą nam ą, p lūduriuojantį tankiai su­ sodintuose geltonuose jurginuose. V idu je buvo vėsu, k v e ­ pėjo tarsi m uziejuje ar bažnyčioje. A n t stalo, uždengto la n ­ guota staltiese, švytėjo geltonų jurginų puokštė m oliniam e ąsotyje. Stangrūs žiedlapiai byrėjo ant stalo, krito ant g rin ­ dų, slydinėjo skersvėjyje tarp lango ir durų. Atsisėdau, D a lia - šalia manęs. Eglutė stovėjo žiūrėdama į Julių, nervingai judindam a ilgus laibus pirštus vio letin iu laku nudažytais nageliais. Įėjo jos m otina, padėjo ant stalo lėkštę apskrudusių, cukrum , cinam onu ir aguonom apibars­ tytų sausainių. - A š jus palieku! - ištarė pabrėžtinai garsiai ir išėjo. Juki stovėjo atsirėmusi į Julių. Ji visą laiką į mus žiūrėjo

105

kažkaip ypatingai, truputį palenkusi galvą, iš padilbų, šitaip jos akys pasidarė dar didesnės ir įkypesnės. Ji atrodė gudri, net klastinga, o kai lūpose šmėkštelėdavo vos pagaunam a šypsenėlė, buvau tikras, ji iš visų m ūsų pasimėgaudama ty­ čiojosi. Toks jausmas apim a žiūrint į išdidžias, nepriklauso­ mas, nors ir labai m eilias kates, pastebėjote? Julius pareiškė pajutęs nežm onišką nuovargį, jam esą bū­ tina vienam pasivaikščioti. Jis vėl pabučiavo Eglutę į kaktą ir išėjo. Tikria u sia i supratote, ne vienas, o su Juki. Išeidama ji atsisuko, priglaudė pirštus prie lūpų ir pasiuntė mums oro bučinį. Sėdėjau prie lango, per aitriai kvepiančias raudonas p e­ largonijas žiūrėjau, kaip Julius ir Juki tolsta pieva. A n d riu s strykčiodam as ir klykaudam as nulėkė jiems iš paskos. M es tylėjome. D a lia prisidegė cigaretę, bet Eglutė labai tyliai ir atsargiai paprašė: - B ū k gera, čia nerūkyk. D a lia atsistojo, jos lūpa trūktelėjo, lyg būtų bepravirkstanti. Paskui trenkusi durim is išėjo laukan. Ji lėtai slinko pieva, staiga sustojo ir tekina pasileido priešingon pusėn, nei nuėjo Julius ir Juki. Atsisukau į Eglutę. Ji stovėjo prie gretim o lango, žiūrėjo, kaip į stiklą daužosi trys geltoni drugiai. Paskui gaudė juos po vieną, pro duris leido laukan. Ji uždarė langą, prie kurio sėdėjau aš. - K ad nepriskristų, - pasakė. Kažkodėl ta frazė m an pasirodė beprotiškai juokinga. Pa­ tys pagalvokit, „kad nepriskristų“ - na ar ne absurdas? D ru ­ giai it didelės geltonos kulkos skam biai daužėsi į stiklą iš lauko pusės. Juos tikriausiai m asino raudonos pelargonijos.

106

Eglutė atsisėdo prie stalo ir ėmė dėlioti krūvelėn gelto­ nus jurginų žiedlapius. - V isai kaip sparniukai, - ištarė tyliai. M a n vėl tai pasirodė klaikiai juokinga. K a d nepriskristų! V isai kaip sparniukai! - galim a pasiusti iš juoko! K ad taip neatsitiktų (o m an dar šovė galvon, kad aš tyčiojuosi iš Eg­ lutės), ėmiau ir išpasakojau visą šiandieninę istoriją. Eglutė klausėsi linkčiodam a galvą. Nepratarė nė žodžio, sėdėjo už­ simerkusi, nežinojau nei ką ji jaučia, nei ką galvoja. Ū m a i ji atsistojo, neatsim erkdam a priėjo prie lango, uždėjo rankas m an ant pečių ir pasakė: - Klausyk, jie ateina! N edrįsau p atikrin ti, ar ji atsimerkė. Pieva tikrai ėjo apsi­ kabinę Julius ir Juki. Priekyje liuoksėjo A n d riu s, vilkdam as m ilžinišką gėlių puokštę. - A š ją m atau, - graudžiai suvapėjo Eglutė. - Bet jai rei­ kia apsivilkti. Jei ją tokią pamatys m am a... Ji nuėjo į savo kam barį, grįžo nešina skaisčiai geltona suknele. -Japon iškas šilkas, jai turėtų patikti. Ta i m ano m ylim iau­ sia suknelė, bet dabar kokią pusę m etų vis vien jos n en e­ šiosiu. Japonei, žinom a, bus per didelė. B et jei mama pa­ matys, bus dar blogiau! Paskutinis sakinys m an vėl pasirodė neįtikėtinai ju o k in ­ gas. Prikandau lūpą, kad nepradėčiau žvengti. Eglutė išėjo laukan. Žengė pieva lengvai ir grakščiai tary­ tum vandeniu. Ji ėjo ištiesusi rankas su geltonu drabužiu, lyg nešdama auką žiauriajai dievaitei. Juki, išsprūdusi iš Ju­ liaus glėbio, priėjo prie Eglutės. Salia jos, balta plačia suk­ nele, ugniniais plaukais, Juki atrodė it m iniatiūrinė nencu-

107

kė. Bet aš įsivaizdavau jos klastingą, įdėmų, pašaipų, v ilio ­ ja n tį žvilgsnį iš padilbų, vylingą, ironišką šypseną, ir m an nugara perbėgo šiurpas. Juki palinko į priekį, kad paim tų drabužį, staiga kilęs vėjo gūsis išplėšė jį Eglutei iš rankų ir nunešė šalin. Eglutė lik o stovėti ištiesusi priekin rankas, o Juki nulėkė pieva paskui skrendančią suknelę. Japonė šoki­ nėjo ir m ostagavo rankom , atrodė, lyg gaudytų gigantišką beform į geltoną drugį. Vėjas nešė suknelę keistais vingiais, čia sviesdamas aukštyn, čia vilkdam as pažemėm. K a i jau, rodės, Ju ki tuoj tuoj jąpastvers, suknelė staigiu šuoru plaste­ lėjo aukštyn. Japonė dar bandė ją pačiupti, bėgo iškėlusi ran­ kas, paskui kvatodam a griuvo žolėn. O suknelė nusklendė tolyn, vis mažėdama ir mažėdama, kol susilygino su plaštake ir visai išnyko. Julius tekinas pasileido į tą vietą, kur gulėjo Juki. Pakėlė ją ant rankų, nešė visą kūną nuberdamas bu či­ niais. (Julius puikiausiai žinojo, kad Eglutė jau mato Juki.) Išėjau į prieangį jų pasitikti. Julius pasodino Juki ant suolelio, panardindam as ją gel­ tonuose jurginuose. Pastebėjau, kad jos plaukuose įsipai­ niojęs drugys beviltiškai plazda sparnais. It kum eliukas at­ šokavo A n d riu s ir padėjo Ju ki ant kelių didžiausią gėlių puokštę. -

Avare! -

sušuko Juki ir pabučiavo A n d rių į žandą. Pa­

jutau, jog geisčiau bū ti jo vietoje. Pats supykau ant savęs kurių v eln ių m an reikalinga ta kvaištelėjusi japonė?! Juki su visu glėbiu gėlių nuėjo prie šulinio, nusiėmė nuo tvoros d vi džiūstančias puodynes. A n d riu s džiaugsm ingai klykaudam as iš kažkur atvilko dar tris vazas. - A

rigato,

- pasakė Juki, ir m an net saldu burnoje pasi­

darė nuo jos balso.

108

Japonė išrikiavo visus indus, pripylė vandens, pasidėjo gėles. A tsikla u p ė pasisukusi veid u į besileidžiančią saulę. Ju ki atrodė nepaprastai susikaupusi, jai tarp an takių n et susim etė mažytė raukšlelė, o lūpos bu vo kietai sučiaup­ tos. Paskui g ilia i atsiduso atlošdam a galvą, užsim erkė, ty­ lia i suvaitojo it b ū tų kien o aistringai glam onėjam a ir ėmė m erkti gėles. Iš kažkur parsivilko D a lia . V isi stovėjome beveik susiglau­ dę ir stebėjome Juki. Ji klūpojo prieš savo puokštes lyg prieš altorių ir lėtais ritualiniais judesiais m erkė gėles. K a i viskas buvo baigta, Ju ki atsistojo, parietus vieną koją, stypsodama ant kitos, apžiūrinėjo savo kūrinius iš viršaus. Pakėlė pirm ąją puokštę, iš ram unių, kraujažolių, kiečių, baltą ir skaisčią nelyginant angelo sparnai. Priėjo prie E g lu ­ tės ir padavė jai: -

Ii tenki desu! -

pasakė. Ta i tikriausiai buvo puokštės

pavadinim as. Ju liu i įteikė spiginančią aguonų ir rūgštynių žiedų lieps­ ną. Keista, kaip Julius nenudegė rankų. -

Atsui desu, -

sušnibždėjo Juki, ir jos balse pajutau gun­

d a n tį perspėjimą. Japonė priėjo prie manęs. M ė ly n i katilėliai ir kiškio aša­ rėlės švelniai tilindžiavo. - Am e

go futte imasu,

- Ju ki nusišypsojo m an it kokią

mįslę užminęs vaikas. N eišlaikiau ir pabučiavau jai viršugalvin. Juki plaukai k ve­ pėjo sandalm edžio sm ilkalais! D a lia i ji padavė veronikų ežerą, apsuptą p ilku smilgų d e ­ besiu. -

Kummote imasu! 109

- A

rigato,

- visų nuostabai sugebėjo atsakyti D alia.

Žem uogių ir čiobrelių puokštė atiteko A n d riu i: -

Ichigo - ga naku!

Juki atsisėdo ant laiptelių ir įsispoksojo į mus. K aip visa­ da truputį šypsodama, bet dabar jos veide buvo vien susiža­ vėjimas ir vos juntam as liūdesys. Stovėjom e su puokštėmis rankose apšviesti vakarinės sau­ lės, lyg aptaškyti vyšnių sirupu. Šešėliuose atrodė, tarsi styp­ so tume ant kojūkų. Užsim erkiau, kad galėčiau mėgautis ramybe, tvyrančia mumyse ir aplink mus. Pabandykite ir jūs dabar užsimerkti, užm iršti visus rūpesčius, praeitį, dabartį, ateitį, nugrim zti į palaim ingą tylią ramybę, vėsų sidabrinį debesį vakariniam e danguje. A š žinau, kaip, m etų m etais bėgdami, jūs ilgitės šitos būsenos. U žsim erkite ir nusišypsokite tuštum ai! Ir staiga A n d riu s sušuko: - Žiūrėkite - ogi Ju ki neturi šešėlio! Krūptelėjau tarsi būčiau pažadintas iš kieto miego. Jau­ čiau, kaip tie žodžiai perėjo kiaurai mus, nutvilkydam i stip­ ria elektros srove. Ū m a i mes pajutom e, kokį m ilžinišką pra­ našum ą m ums suteikia šešėliai prieš mažytę, nuogutėlę šyp­ sančią Juki, grakščiai it katė susirangiusią ant laiptelių. Juki, be šešėlio ir be drabužių, prieš mus buvo visiškai bejėgė nelyginant tas jos pačios plaukuose konvulsyviai plaz­ dantis drugelis. Eglutė staiga sviedė savo puokštę žemėn, vaza sudužo ir aptaškė baltą suknelę. - K o tau čia reikia?! K o tau čia reikia, kad tu neturi nei šešėlio, nei drabužių?! K ą tu jam duosi, jei išvis nieko n etu­ ri?! - ji m ostelėjo Juliaus lin k . Eglutė pratrūko isteriškai kvatotis, be paliovos kartodam a: - K ą tu jam duosi, juk

no

n etu ri nei šešėlio, nei drabužių?! - Sužadėtinės veidas išrasojo. M a n jos pagailo. Eglutės kalba buvo it sprogimas, po kurio prasidėjo grandininė reakcija. D a lia irgi tėškė savo vazą žemėn, taikydam a kuo arčiau Juki. Japonė užsimerkė, susigūžė it pjudom as žvėrelis. - Taip, ko tau čia reikia?! M es gyvenam kitaip! O ir tavo šaly žmonės gyvena kitaip! D abar dvidešim to amžiaus pa­ baiga, metas tai įsisąm oninti! M ū sų laikais nepakanka bas­ tytis nuogai po pievas ir karstytis svetim iem s vyrams ant kaklo dem onstruojant rytietiškos meilės stebuklus! K ą tu n o ri mums įrodyti?! M es patys puikiausiai m okam e gražiai mylėtis, džiaugtis gėlėmis, įsiklausyti į tylą, žavėtis pirm uo­ ju sniegu ar plaukiančiu debesiu, tik neturim e tam laiko! O šešėlius vis dėlto sugebėjom išlaikyti! Juki žiūrėjo į mus dabar jau pakėlusi galvą ir pravėrusi burną. Jos akyse tvenkėsi ašaros. - J u k i, - pasakiau, - tu bent apsirenk. V eln iai nem atę to šešėlio, bet tu apsirenk. Ir tikrai, netaktiška kabintis su gla­ m onėm is prie žmogaus, kurio sužadėtinė laukiasi, - neži­ nau, kas tim ptelėjo m ane už liežuvio šitaip pam okslauti. N orėjau tikėti, kad Juki nesupranta, ką mes, čia šaukiame, nors žinojau, kad yra kitaip. O gal ir jūsų teisybė - aš kerši­ jau, kad ji pasirinko ne m ane, o Julių. D a lia stvėrė m an iš rankų puodynę su gėlėmis ir sviedė į Juki. Japonė atlošė galvą, prikando lūpą. A n d riu s m ėgino neatiduoti savo žemuogių su čiobreliais, bet D a lia ir Eglutė lyg harpijos puolė prie jo, išplėšė iš rankų m o lin į indą ir tėškė žemėn. Juki sėdėjo sustingus, užvertus galvą, kietai prikandus apa­ tinę lūpą. Jos smakru nuvingiavo plonytė kraujo srovelė.

ui

Juki m ėšlungiškai suspaudė kelius, visas jos kūnas virpėjo. - Juki, apsivilk ką nors, neerzink jų, - labai tyliai ir n u o ­ lan kiai pasakė Julius. -

Itamu,

- lygiai taip pat tyliai atsakė Juki. Ir staiga ji

išnyko. A n t laiptelių liko jos šešėlis ir negyvas drugelis toje vietoje, kur buvo galva. Julius vos vos aiktelėjo, tačiau m a­ ne užplūdo visiška neviltis. Taip baigėsi Ju ki istorija. Bet ir dabar tebėra jos šešėlis ant laiptelių. Eglutė stengėsi jį ištrinti, num azgoti, nugram ­ dyti, net nudažė laiptelius šleikščiai žalia spalva. Juki šešėlis vis vien liko! A n t jo šnarančiais spiečiais tupia geltonieji drugiai ir dusliai skambėdam i byra jurginų žiedlapiai.

1982

Dvi pasakos apie savižudžius 1

P R A N A S N . (1958-1997)

Pranas N . slinko apsnūdusiomis Upynos pakrantėm is. Tiršta sodri rugpjūčio prieblanda lipo prie veido, painiojosi plau­ kuose, sunkėsi į akis, nosį, burną. Stangrūs paupio augalai lūžinėjo po Prano N . pėdomis nem aloniai keistai trakšėda­ m i. Ū m a i jis sustojo, sustingo pakerėtas akinam ai geltono bobram unių krūm o, tarsi nušviesto kokios nepasiekiam os žvaigždės. Prisidegė cigaretę. Taigi. Pranas N . dar turėjo v i­ są naktį. Ryt rytą, o gal po kelių dienų ar savaitės atras jį vešliose U pynos pievose - neaiškios vilties ir skam bančio ilgesio karalystėje. Pranas N . kėpsos nedailia m ilžiniškos žu­ vies poza, stiklinėm is akim is spoksodamas į dangų (ak, d e ­ besys priartėjo taip staiga!). Pamėlę kum ščiai gniauš k ru v i­ nos žolės kuokštus, riešuose žiojės tamsios, m usių nutūptos (apie tai jis dabar negalvoja) angos, aplinkui, isteriškai klyk­ dam i, sūkuriuos vieversiai, kurių lizduosna jis įvirto. Žmonės nulenks galvas, pro ašaras žvelgs į vešlias U p y ­ nos pievas - neaiškios vilties ir skam bančio ilgesio karalys­

113

tę, į kruvinas, dūzgiančių m usių nutūptas žolės puokštes jo spazmiškai suspaustuose delnuose. Savižudis!!! A k , taigi n u ­ lenkim e galvas prieš Praną N ., drįsusį atverti žydras A T V ♦

S A R G I N I O IŠ Ė JIM O duris pilkoje mūsų gyvenim o sieno­ je! Neslėpkim e - ne vienas apie tai svajojame, trokštam e, geidžiame, n a ktį virpančiom is šnervėmis uodžiame aitrius nebūties kvapus; prasižioję, užsimerkę, įtem pę ausis gau­ dome begarsį tuštumos čiulbesį! Ir visada sustojame išpilti šalto prakaito, padėrusiomis akimis, ik i skausmo delnuosna susmigusiais nagais pajutę - S T O V I M E A N T S L E N K S Č I O ! Tad nulenkim e, broliai ir seserys, galvas prieš Praną N ., m ū­ sų pranašą, godų bei troškim ų įkūnytoją! Pranas N . giliai atsiduso. M etęs paskutinį žvilgsnį į sen­ kančius U pynos vandenis, rasotomis pievom is patraukė ka­ p in ių lin k . (M eldžiam ieji, kodėl gi kai kurie iš jūsų ironiškai šypsosi?) A n t kaln iu ko girgždėdam i šniokštė senutėliai m edžiai. Pranas N . įkvėpė vėsaus nakties oro. Pažvelgė į dangų, m ė­ nu lį, debesis - tarsi rūgpienį, palietą ant juodo stalo. Pajuto palaim ingą silpnum ą - gamta niekada jo neapvylė. Pranas N . atvėrė žaliai dažytus, tyliai liū dn ai girgžtelėju­ sius vartelius. A tsargiai tipeno baltu Upynos smėliu nubars­ tytais takeliais, aplin ku i nelyginant atogrąžų augalai ošė šla­ mėjo kryžiai. D ideliau si angelai žydrom drapanom , pasvirę nuo skais­ čiai baltos sparnų naštos, sopulingos D iev o M o tin o s nusi­ šėrusiais kraujo spalvos apsiaustais, pablyškusiais, kirvarpų išvagotais veidais, orūs juodo, raudono, m elsvo m arm uro pam inklai - viskas nakčia įgavo vienodą giliai p ilką atspal­ vį. Pranas N . mėgo naktį, suliejančią, sulyginančią visa ap-

114

lin ku i. N e t žaižaruojančios nasturtos, gailiai rožinės klum pelės, graudžiai išm argintos našlaitės apsitraukė pilka m ati­ ne plėvele. Pilkum oje dusliai švytėjo baltos keraminės plokš­ telės su m irusiųjų fotografijom is (jos upyniečių papročiu b u ­ vo įtaisytos kiekvienam e antkapyje). Pranas N ., įžiebęs degtuką, pažvelgė į vien ą iš jų. Tamsios ilgesingos akys tobulam veido ovale, graudžiai praverta bur­ na, sunki kasa, vain iku gaubianti iškilią kaktą, - ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skry­ džiui į naktį! D egtu ku i užgesus, Pranas N ., nejaukiai suglu­ męs, niurktelėjo tamson. Kostelėjęs priėjo prie kito pam in­ klo: p lik ai nuskusta galva, pašaipiai prim erktos akys, aris­ tokratiška nosis d ailio m šnervėm , ironiškas šypsnys siau­ rose lūpose - ak, kokia didinga ramybė, koks grožis spar­ nų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! D egtukas vėl užge­ so. Praną N . apsėdo karštligiškas nerimas. V irp an čiom ran­ kom žiebė degtuką po degtuko, ėjo palydim as m irusių akių žvilgsnių, prislopintų negyvų burnų šypsenų, apsvaigęs, pašiurpęs nuo rūstaus sparnų plastėjim o. A k , neaiškios vilties ir skam bančio ilgesio karalyste, kaip gražiai mes plasnojame sparnais tave palikdam i! K aip gražiai mes plasnosime sparnais tave palikdam i! Pranas N ., uždegęs paskutinį degtuką, krūptelėjo. P rie ­ šaky buvo galybė pam inklų - tiek m igla aptrauktų žvilgs­ nių, tiek gailaus jausm ingo kuždesio, tiek kvapą gniaužian­ čio sparnų plastėjim o! Pranas N . valandėlę sustingo, susimąstęs, kandžiodam as lūpas. Staiga išsitraukęs cigarečių pakelį, padegė jį. Skubė­ jo, nešinas šiuo keistu deglu, nuo antkapio prie antkapio, nuo veido prie veido, nuo vieno vėjo gūsio mostelėjus spar­

us

nais - prie kito. G a lų gale „deglas“ šnypšdamas ėmė svilinti jam pirštus. Pranas N . kim iai klyktelėjęs sviedė jį žemėn ir paniro pulsuojančion tam son. Jis buvo baisiausiai suglu­ męs ir susirūpinęs. M ilžiniškas nerim as smelkėsi širdin! T ie žmonės, tas sparnų plastėjim as... Suprantate? N a žinoma, gūžčiojate pečiais, kur jau jūs suprasit! Pranas N . susigūžė jausdamas, kaip užplūsta aitri siaubo banga. K o kią nepataisom ą klaidą būtų padaręs! Išvydę jo blyškų abejingą veidą nusitrynusiais bruožais, bereikšmes akis, bejausmes lūpas po retais ūseliais antkapio fotografi­ joje, žmonės suglumę ir pasipiktinę nusigręš. Savižudis? A k , savižudis! A rg i galim a žengti pro atsarginio išėjimo duris nepaliekant didin gai liū d n o savo atvaizdo, kvapą gniau­ žiančio sparnų plastėjimo? K aip jis pirm a apie tai nepagal­ vojo? Dabar, tikiuosi, supratote? Pranas N . tekinas puolė iš kapinių. Bet ne!.. G a l čia tik naktis?! G a l dienos šviesoje tie pašėlusiai puikūs veidai n e ­ teks savo žavesio? Pranas N . grįžo atgalios. Atsisėdęs ant šaltos margų ak­ m enų tvorelės, ėmė laukti aušros. Atsirėm ęs drėgno m e­ džio kam ieno, apglėbęs rankom is kelius, panarinęs galvą, užsnūdo nelyginant didelis negražus beuodegis paukštis. Jį pažadino aitri saulės šviesa ir varnų kranksėjimas. Pranas N . išsliūkino iš savo nejaukaus prieglobsčio apibiręs rasos la­ šais, padžiūvusiais lapais, kirm ėlaitėm is ir negyvom is skruz­ dėlėmis. V ė l slinko kapinėm is, sužvarbusiais pirštais brauk­ damas per aprasojusias akis, šypsenas, plaukus, įklim pusius vėsioje amžinybės masėje. Jis kostelėjo ir pasišokinėdamas nubėgo lin k vartų, n e ­ grabiai m ojuodam as ilgom is rankom is. Baltais apatiniais si­

116

jonais švytuojančios moterėlės, pam aldžiai sulinkusios ties liepsnojančiais nasturtų ir Salvijų aukurais tyliam netekties dievui, murmėdamos nulydėjo jį piktais žvilgsniais. Pranas N . bėgo U pynos m iestelio gatve vargiai atgauda­ mas kvapą, smaugiamas praregėjim o džiaugsmo ašarų. A k , kokią klaidą, kokią baisią klaidą būtų padaręs! Juk džiau­ giatės kartu su juo?! Įpuolęs į namus, jis čiupo savo p in ig i­ nę, neatplėštą cigarečių pakelį, alyvinį obuolį; kažką kim iai riktelėjęs senutei m otinai, išlėkė laukan. N u k ū rė autostra­ dos lin k . N elygin an t pamišėlis m ojavo ranka iššokęs vidurin kelio, staugė iš įniršio, m ašinoms prašvilpus pro šalį. G a lo p jį priėmė mažutėlis, liguistai birzgiantis autom obi­ lis. „Į V iln ių ! Į V iln ių !“ - springdamas išspaudė Pranas N . Po kelių neapsakom ai ilgų valandų jis atsidūrė sostinėje. Bėgo gatvėmis, stumdydamas ram ius, tvarkingus p ilie ­ čius. Trim is kąsniais prarijo a lyvin į Upynos obuolį, kvepiantį senute m otina. Pagaliau! D idžiu lė vitrina, iš kurios spokso kvailai šypsanti gražuolė. Pagaliau toji stebuklinga vieta, konservuojanti mūsų veidus am žinybei! F O T O A T E L J Ė ! N edrąsiai įslinko vidun. N u o la n k ia i kentė, kai fotogra­ fas sukiojo jam galvą, taršė plaukus, pešė ūsus, tampė bur­ ną, kilnojo akių vokus, lankstė rankas, neįm anom u kam pu sukdamas viršutinę kūno dalį. Iš šios ateljė Pranas N . patraukė į kitą, į dar vieną, d a r... V isu r vitrinos jį pasitikdavo šypsančiom blondinėm , svei­ kais paniurusiais kūdikiais, žavingai rūsčiais vyriškiais, su­ trikusiais jaunavedžiais, idiliškais įsimylėjėliais, neperskiria­ m ai susiglaudusiom is draugėm is, p u ikiai nugyvenusiom is auksinį am žių senukų porelėmis. Praną N . sodindavo į ap ­ trintus žalio pliušo fotelius, ant raudonai dažytų kaladžių,

117

nuplyšusių m argų kilim ų, juodu aksomu apdengtų dėžių, panašių į katafalkus. Su juo elgėsi ar rūsčiai, ar lipšniai, ar atsainiai, ar visai abejingai: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nem irksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite ei­ ti. Taip Praną N . užklupo vakaras, tačiau rytą jis pradėjo viską iš naujo. Ta i virto jo kasdienybe, o naktim is sapnuodavosi viena, vis ta pati frazė: „Žiūrėkite štai čia, nejudėki­ te, nem irksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite e it i...“, apšviesta prakaitą varan čių prožektorių. N etrukus jo kambarys ėmė pildytis įkyrių stačiakam pių paveikslėlių. Jie sulindo po rašomojo stalo stiklu, užplūdo stalčius, įsi­ spraudė lentynoje tarp knygų, užgulė palanges, okupavo dra­ bužių spintą, tvarkingos krūvelės, perrištos žydrais ir roži­ niais kaspinais, rikiavosi pasieniais. Kartais, kai Praną N . apnikdavo liūdesys, p ik ti beform iai jų skuteliai lėkdavo pro langą, tūpdavo ant praeivių galvų, skrybėlių, skėčių, palšo senam iesčio grindinio. Taip bėgo m etai. Pranas N . prim iršo pagarbų, šiurpą ke­ lia n tį vaizdą: kūną, kėpsantį n edailia m ilžiniškos žuvies p o ­ za ir stiklinėm is akim is spoksantį į dangų. Jį pažinojo visi m iesto fotografai. A bejin gai kišdavo gal­ vas po juodom is skraistėmis: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nem irksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite ei­ ti. Ta i pasidarė tolygu kasdieniniam kavos puodeliui. O Pranas N . nebeužm igdavo naktim is, rūšiuodavo, žiū­ rinėdavo, tyrinėdavo savo nedailius atvaizdus juodos gel­ mės, persiško ornam ento, butaforinio m iško ar išblukusio dangaus fone. Tačiau, o varge, kurgi tas kvapą gniaužian­ tis, širdį veriantis sparnų plastėjimas? „ A k , kokia gėda, k o ­ kia gėda, - mąstė Pranas N ., - kaipgi Jie, kaipgi Jūs žiūrėsite

118

į m ano, nevykusio savižudžio, atvaizdą ju o d o m arm uro plokštėje?“ K aip Jie, kaip Jūs slėpsite šypsenas kum ščiuose dėdamiesi, kad kostite? „Vargšas vargšas savižudis!“ Ir kartą Pranas N . sugalvojo! M in tis užplūdo su tokia jė­ ga, kad savižudis net apvertė verdančios arbatos puodelį! Taigi! Jis nubaus Juos, jis nubaus Jus! N audokitės sau svei­ k i žydrosiomis atsarginio išėjimo durim is pilkoje m ūsų gy­ venim o sienoje! Tapkite dėmesio centru ir susižavėjimo o b ­ jektu! N a o jis gyvens ir nejausdamas giedančio sparnų šna­ resio sau už nugaros! Taigi! Jūs galite kiken ti, gūžčioti p e­ čiais, raukyti nosį. Tegu kas kitas kėpso nedailia m ilžiniškos žuvies poza, stiklinėm is akim is spoksodamas į dangų veš­ liose Upynos pievose, neaiškios vilties ir skam bančio ilg e­ sio karalystėje! Tegu gniaužia pamėlusiais kum ščiais k ru vi­ nos žolės kuokštus, tegu žiojėja riešuose tamsios, m usių n u ­ tūptos (pagalvokite ir apie tai) angos, ap lin ku i isteriškai klykaudam i sūkuriuoja vieversiai. Pranas N . karštligiškai plėšė savo atvaizdus nuo sienų, traukė rožiniais kaspinais perrištus ryšelius iš palovės, senų m edinių lagam inų, apdulkėjusių kartoninių dėžučių n uo ba­ tų ir saldainių. Visus savo niūrios vienatvės atspindžius tem ­ pė von ion ir, sukrovęs m ilžinišką aukurą, padegė! K iū to jo ant vonios kraštelio stebėdamas, kaip raitydam osi, nejau­ kiai gausdamos nyksta am žinybėn įstrigusios jo gyvenim o akim irkos. Ir staiga!!! Staiga jis išvydo T A T A I ] Kažkas su­ judėjo, sukeldamas gaivų vėjo šuorą, nuo kurio liepsna su­ traškėjo dar plėšriau. Kažkas ugnyje plasnojo sparnais! Pra­ nas N . ištiesė ranką plazdėjim o lin k . A k , iš kurgi T A T A I , kaip jis nepastebėjo tyrinėdamas savo atvaizdus nesibaigiančiom begalinėm naktim ? A k , iš kur tas svilinantis, bepro­

119

tiškas rankos skausmas?! Pranas N ., dešine ranka stvėręs už liepsnojančios kairiosios, neišlaikęs pusiausvyros kniūps­ čias griuvo į šlam ančią ugnį. A k , koks pasiutiškas skausmas, kaip beprotiškai gražiai aš plasnoju, liepsnoju šiame giedančiam e nevilties aukure! Pranas N . paskutinįsyk pravėrė akis. Daugybė Pranų N ., apim tų liepsnos ir begalinės didybės, plasnojo degančiais sparnais, sukeldam i stiprų svaigų vėją, nuo kurio ugnis vis plėtėsi plėtėsi plėtėsi plėtėsi

2 D A N G U O L Ė L . (1960-1987)

Visą savaitę persekiojo tas jausmas. U žplūsdavo staiga, gat­ vėj, troleibuse, darbe, parduotuvėje, šnekantis su draugais, skaitant, per miegus, net sapnuojant ar vos tik pabudus. Tas jausmas pliūptelėdavo ne laike ir ne erdvėje, išplėšęs D anguolę iš Č I A , vėl blokšdavo atgal, kad ji kankinam ai m ėgintų suprasti, kas gi nutiko. (Danguolė - tai mūsų h e ­ rojės vardas, neturintis jokios reikšmės aprašytų įvykių ei­ gai, nieko nepridedąs, neatimąs, nepasakąs apie m oterį, ku ­ riai yra duotas. Tačiau įprasta žmones vad in ti vardais, ir aš nieko nenoriu keisti.) Pirm iausia D anguolei atrodydavo, jog ką tik buvo prisi­ m inusi kažką be galo svarbaus. Privalo šitai išplėsti, apibū­

120

d in ti tiksliu žodžiu, sąvoka, įsprausti į rėmus ar uždaryti dė­ žutei!, gražiai, tvarkingai padėti šalia visų kitų savo išgyve­ nim ų, realių ir susapnuotų. Paskui suprasdavo m ėginanti prisim inti tai, ko dar nebuvo, tačiau neišvengiam ai bus. G a ­ liausiai su nenusakom u palengvėjim u D anguolė visa tai pati sau apibūdindavo kaip L A U K I M Ą . Ji po keliasdešim t sy­ k ių per dieną bėgiojo prie pašto dėžutės tikėdam asi laiškų (nuo ko, deja, negaliu pasakyti, nes ir ji pati to nežinojo). K rū pčiodavo it nuplikyta nuo kiekvieno telefono skam bu­ čio; atsiliepdavo skardžiu pakylėtu balsu, neslėpdama nusi­ vylim o, labai abejingai kalbėdavo su savo bičiuliais; ne ten pataikiusiem s blokšdavo ištisą pykčio papliūpą, nepaisyda­ ma, ar kas jos klausosi, ar pypsi ragelyje signalas (juk iš pas­ tarųjų buvo daugiausia tikim asi, D anguolės širdis tiesiog plastelėdavo išgirdus nepažįstam ą balsą, o stebuklo nesu­ laukus kaipgi n ep yksi...). Panašiai atsitikdavo ir dzingtelė­ jus durų skam bučiui: D anguolė trūkčiagalviais puldavo ati­ daryti; jautresnius svečius (sutikite, ne visi gi sugeba pajus­ ti kito sielos virpesius) stačiai užplūsdavo jos nuožm us liū ­ desys bei desperacija. T ą vakarą D anguolė jautėsi visiškai ram i, skausm ingai dilgčiojantis s t e b u k l o

la u k im a s

atlėgo. Ji buvo

tikra - jei kas ir įvyks, tai šįvakar. O jei ne, toji keista n u o ­ jauta po truputį slūgs slūgs, kol galutinai išseks, palikdam a nevilties nuosėdas, kartėlį, o galų gale viskas liks kaip buvę. (Taip, ko gero, pasijunti pirm osiom is naujųjų m etų d ie n o ­ mis, kai vėl turi prisipažinti, kad stebuklas neišsipildė, n ie ­ kas nepasikeitė, viskas plaukia sena vaga.) G re ita i sutemo. D anguolė stovėjo prie praviro lango, rū ­ kė žiūrėdama, kaip miestas skęsta mėnesienoje. Jis grimzdo

121

it m ilžiniškas, tūkstančiais žiburių tvieskiantis laivas. A tro dė be galo keista, kad visi kiū to savo kajutėse (atsiprašau, butuose) ar ram iai šm irinėja po d en į nė nem ėgindam i gel­ bėtis, netgi nenujausdam i nelaim ės. T u o

m om entu,

kai miestas, m irktelėjęs paskutiniu žiburiu aukščiausiam e stiebe, plium ptelėjo ir nuskendo m ėnesienoje, kai dangun iškilo spiečius m ažutėlaičių oro burbuliukų ir n u viln ijo p la­ tūs ratilai, p r i e

durų

dzingtelėjo

skambutis.

D anguolė krūptelėjo, sviedė nesurūkytą cigaretę m enesienon, užtrenkusi langą nuėjo į koridorių. N ė nedirstelėju­ si pro stiklinę akelę, atidarė duris, įleid o svečią vidun. N o ­ rėjo uždegti šviesą, kad galėtų apžiūrėti jo veidą, tačiau sve­ čias pasakė labai gerai jai pažįstamu, niekuom et negirdėtu balsu: - N e d e k šviesos nei čia, nei kambaryje. Š iąnakt tokia p u iki mėnesiena. D anguolė paklusniai linktelėjo galvą. Svečias nusivilko paltą, juodu nuėjo į kam barį. Jis atsistojo prie lango vėlgi lyg tyčia taip, kad negalėtum apžiūrėti jo veido. - Tu, jei nori, parūkyk, - pasakė ji, - o aš tuojau atnešiu kavos. D anguolė sakė svečiui „tu“, nors matė (veikiau - nem a­ tė, jei tai priklauso nuo veido) jį pirmąsyk. Ji net nusistebėjo savo ram umu: širdis nesidaužė, rankos nedrebėjo, balsas netrūkčiojo, nevirpėjo kojos, o judesiai buvo lengvi ir grakštūs. Kam bario daiktai m ėnesienoje ta­ po kažkokie besvoriai, rodės, gali juos stum dyti m intim i, žvilgsniu, potroškiu. D anguolei atnešus kavą, svečias, tebestovėdamas prie lan ­ go, rūkė. M atėsi tik jo siluetas, m ėnuo buvo tiesiai virš gal­

122

vos ir atrodė nelyginant aureolė (šioji detalė jai pasirodė truputį juokinga). M ė n u lio šviesa sunkėsi pro nesandariai uždarytą langą tarsi vanduo pro nuskendusio laivo ilium inatorius, tiktai kur kas lėčiau, negirdim ai čiurlendam a. D anguolė, eidam a lin k stalo, pajuto, kad mėnesiena skalauja jos pėdas, siekia veik gurnelius. Ji tylėdam a pripylė kavos, vyno sau ir svečiui, atplėšė cigarečių pakelį, atsisėdo, užsirūkė. N a , sakykite, kuri gi iš jūsų taip elgtųsi su nepažįstam uoju, ku rio net veido neregėjote, vidurnakty, kai viskas ap lin ku i nugrim zdę m ėne­ sienoje? Tyla visiškai nebuvo slegianti, tačiau svečias ūm ai ją per­ traukė: - Tai kaipgi tu gyveni? - K aip visuom et, - atsakė ji, gūžtelėjusi pečiais. Įtem ptai mėgindam a įžiūrėti svečio veido bruožus, D a n ­ guolė staiga suprato, kad jų išvis nėra! Ji neišsigando, neapstulbo, neaiktelėjo, nekrūptelėjo tai išvydusi, veikiau paju­ to palengvėjim ą. D an g u olei buvo puikiausiai pažįstamas šis nepažįstamas veidas (jei įm anom a pavadinti veidu tai, kas neturi bruožų, ir jeigu tai gali bū ti pažįstama ar nepažįsta­ ma) . Tas veidas teikė net kažkokio pasitenkinim o kaip kad grynas baltutėlaitis popieriaus lapas, kuriam e gali rašyti ką tik sumanysi, ar ką tik nugruntuota drobė, laukianti pir­ m ojo teptuko prisilietim o, ar neaprėpiam a dangaus platy­ bė, kurioje gali skaityti m ylim ojo laiškus kada tik panorėsi. Beje, tame veide netgi buvo galim a kažką įžiūrėti - neryš­ kius šešėlius tarsi m ėnulyje, kurie kai kam, ypač vaikystėje, gal ir panėši į veido bruožus.

123

K o l studijavom e šį veidą (jei jums nem alonu, galite jo taip nevadinti), m ėnesiena vis sunkėsi, sunkėsi į kam barį ir sėdinčiai D an gu olei jau siekė kelius. - Tu m ane atpažįsti? - vėl paklausė jis. Ji siurbtelėjo kavos prieš atsakydama. - Žinau, tu atėjai čia ne tam , kad mane įskaudintum , išprievartautum , apvogtum ar nužudytum , - tardam a pas­ kutinius žodžius D anguolė suvokė, kad nei jam, nei jai toks atsakymas nebuvo reikalingas. Ji gūžtelėjo pečiais ir, atsisukus į veidrodį, nužvelgė savo blyškiai grakštų atspindį m ėnesienoje. Svečio ten nebuvo, tačiau nė tai jos neišgąsdino. - T ikiu o si, tau m alonu su m anim ? - pašaipiai paklausė svečias, gurkštelėdamas vyno. - Tau patinka m ano balso ironija, m ano bruožai, kurių nėra, veidrodyje neatsispindintis atvaizdas, nekrintantis ant grindų šešėlis... - Tu ju k nesi velnias! - labai tvirtai pasakė D anguolė (nors tai tikriausiai turėjo būti klausim as). Svečias linktelėjo galva, ir buvo visiškai neaišku, ką jis tuo patvirtina. D anguolė ištraukė iš juodo lako vazelės vien ą šlam utį, kotą nulaužusi padėjo ant stalo, o baltą galvelę sugniaužė saujoje, paskui išbėrė sm ulkutėlaičius žiedlapius ten, kur n e­ krito jo šešėlis. Beje, visų kitų daiktų šešėliai veikiau prim inė atspindžius tyvuliuojančiam e vandenyje. G a liu pasakyti net visai tvir­ tai: daiktai ne tik m etė šešėlius, bet ir atsispindėjo kam barį užplūdusioje mėnesienoje, įgaudam i kažkokį apčiuopiam ą nerealum ą, blausų švytėjimą, kurio šiaip jau nebem okam e juose pastebėti.

124

Žiūrėdam a į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, D anguolė atpažino svečią - tai buvo jos Liūdesys. - Tai pirm as ir paskutinis sykis, kai aš pas tave atėjau štai toks. Tu laukei stebuklo, ir jis išsipildė. Danguolė, gūžtelėjusi pečiais, nulaužė galvą dar vienam šlam učiui. - A š laukiau ne tavęs, - pasakė gniauždam a žiedą saujoje, - ne tokio stebuklo. Tu su m anim esi nuolatos. A š lau ­ kiau kažko kito... - nutęsė ji, pažerdama baltus žiedlapius žemėn. Jie plūduriavo m ėnesienoje nesiekdam i grindų. - N e . Tu laukei kaip tik manęs. A š žinau, kaip tu kiek­ vieno sutiktojo veide ieškai m ano bruožų. Ieškai ir neran­ di. Tu supranti, kad neatsiras toks, kursai galėtų mane at­ stoti. - Liūdesys loštelėjo atgal, kai D anguolė žėrė jam į v ei­ dą saują žiedlapių, ir tęsė: - N iekas nesugebės manęs iš­ stum ti iš tavo gyvenim o, užvaldyti tavo m in čių , jausm ų, sielos taip, kaip tai padariau aš. Jei šiąnakt čia būtų atėjęs kas kitas, kurio tu tareisi laukianti, judu būtum ėt pasikal­ bėję, gal net pasimylėję, tačiau jau rytą, kitą dieną, po sa­ vaitės ar po m ėnesio jis būtų išvytas iš tavo gyvenim o. Ir tu vėl tekina, klupdam a bėgtum atgal pas mane įsitikinus, k o ­ kie jie visi bejėgiai. Jos akyse tvenkėsi ašaros. Danguolė palenkė galvą, nen o­ rėdama jų rodyti savo Liūdesiui, tačiau skaidrūs lašeliai blykčiodam i biro į atgniaužtą, ant kelių besiilsintį jos delną, n e­ natūraliai baltą mėnesienoje. Liūdesys šyptelėjo. (Jūs teisūs, jo veide nebuvo lūpų, bet kartoju: Liūdesys šyptelėjo.) - Tu juk m yli mane ir v ie n in te lį tikrą savo jausmą bijai prarasti. Tu tik i savo m eile m an ir aš tikiu - ko gi daugiau bereikia? A š užpildžiau tuštum ą tavyje, tą gaudžiančią aik-

125

čiojan čią prarają, kuri vadinam a vienatve. Su m anim tu niekuom et nesijauti vieniša, bet vos tik kelias dienas, mane pametus, pabūni su kitu, vienatvė darosi nebepakelia­ ma. Tu vėl tekina, klupdam a bėgi atgal pas m ane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai... - Tu jau sakei, toji frazė kvailai skamba t a v o

lūpose, -

ūm ai ji pajuto pasakiusi absurdą ir atlošusi galvą ėmė kva­ totis. V ien u kartu, vis dar kvatod'amasi, išgėrė taurę vyno ir užsikosėjo. - Tau jau dvidešim t septyneri. Tu jau dusyk m irei iš m ei­ lės, abu kartus aš tave prikėliau. Tau nevalia bėgti nuo m a­ nęs - trečias kartas nem eluoja, tu nebeprisikelsi! - A š nebebėgsiu, - tyliai atsakė ji, gniaužydam a iškart kelis šlam učių žiedus. Liūdesys prisipylė dar vyno ir, dzingtelėjęs savo stiklu į jos tuščią taurę, toliau kalbėjo: - Tu juk perskaitei kažkur ir užsirašei savo dienoraštyje: meilė

idėjai

stipresnė

nei

meilė

žmogui.

Prisipažink, anuodviejų tu nem ylėjai, nors ir m irei iš m ei­ lės, kai tave paliko. Tu mylėjai ne juos, o m ane, m ano bru o ­ žus, kuriuos tareisi reginti jų veiduose, m ano intonacijas, kurias girdėjai jų kalboje, m ano m intis, kurias m anei esant jų galvose. Jie tave paliko supratę, kad esi skirta ne jiems, o m an. D abar viskas atvirkščiai - palieki tu, o iš meilės m irš­ ta kiti. - Iš meilės niekas nebem iršta, - atsakė ji, vėl sukūkčiodama ir gniaužydam a šlam utį, kurio žiedlapiai lipo ašaroto­ je saujoje. - G a l ir nebem iršta, tebūnie. Bet ši frazė sukelia ūmias

126

bangas tavo sieloje. Išgirdusi, jog jau du sykius m irei iš m eilės, ėm ei gailėtis savęs ir tapai tik dar artim esnė m an. Juk taip? - paklausė jis labai labai švelniai, palinkdam as jos pusėn. D anguolė kandžiojo lūpas nežinodam a, juoktis jai ar verk­ ti. Ranka siekė šlam učių, bet vazelė su aštriai stirksančiais kotais nuo jos lengvo prisilietim o atšoko ir nuplaukė per kam barį. M ėnesiena siekė krūtinę, ir D anguolė atsistojo, nes, sutikite, taip sėdėti bflvo nebesmagu. M ėnesiena už­ liejo stalą, o stovinčią D anguolę apsėmė ligi juosmens. K ė ­ dė, kurioje ji ką tik sėdėjo, pakilo, ėmė plūduriuoti. Porce­ lia n in iai puodeliai, išdabinti žaliomis, ir lėkštelės - p ilkšvo ­ mis chrizantem om is, sidabriniai šaukšteliai, rožinio stiklo taurės, kavinukas skim bčiodam i, vartaliodam iesi nusklen­ dė kam bario gilum on, kur jau plūduriavo mėnesienoje k iti daiktai. Liūdesys atidarė langą, ir m ėnesiena kliokte klioktelėjo vid u n . D anguolė priėjo prie jo, įsitvėrė palangės, kad plūstantis mėnesienos krioklys nenublokštų šalin. - Pabučiuok mane, - sušnibždėjo ji. Liūdesys pasilenkė, ir D an gu olė išvydo, kad jo veidas anaiptol nebuvo blyški plyna dėmė. Jame buvo tūkstančiai veidų - tie, kuriuos ji m atydavo kasdien, prabėgomis, tik sykį, kurių nebuvo regėjusi ir niekuom et nesutiks, kurie gy­ veno kieno nors paveiksluose, m uzikoje, sapnuose, vaiz­ duotėje ir svajonėse, kurie Č I A nepasirodys, kuriuos ji m y­ lėjo, tarėsi m ylinti, dėl kurių m irė ar kuriuos galėjo mylėti, kuriem s buvo abejinga, kurių nepastebėdavo, nemėgo, n e ­ apkentė. V isų jūsų veidai irgi buvo ten!

127

D anguolė pajuto vėsų, lengvą savo Liūdesio prisilietim ą, pajuto, kad srūva jo tarpupirščiais it pati būtų virtusi aša­ rom is, vandeniu ar mėnesiena. Išvydo jo atspindį savo čiu r­ lenančiose gelmėse. Jautė, kaip kyla ir teka drauge su L iū ­ desiu pro atvirą langą, kaip m ėnuo atsispindi, švyti, blyk­ čioja, raibuliuoja joje ir tūkstančiuose šio pasaulio žydinčių ir užšalusių tvenkinių, ežerų, upių, jūrų, vandenynų, upe­ liukų, baseinų, šulinių, balų, rasos lašų, akių, širdžių. Kam barys liko tuščias. A š anaiptol nenoriu jums įrodinėti, kad D anguolė ištir­ po savo Liūdesyje, susiliejo su juo, nuskendo mėnesienoje, išskrido (ar iššoko) pro langą. O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pa­ m ėginkite va ką: ko k į sykį, m ė n e s i e n o j e , kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiam s byrant sumišai su pirmąja kru ­ ša, degiojant žvakeles ant nelankom ų kapų vėjuotą V ė li­ n ių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjim o sklidinais pau­ piais, jazm inų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai paimkite žvelkite

už jam

rankos

savo

Liūdesį

pa­

į v e i d ą . A tsim insite - M Ė N E S I E N O ­

JE?! G a l tai padės jums iš Č I A ištrūkti.

1980, 1983

ir

Labai nemalonus atsitikimas Tai prasidėjo kaip ir dera tokiai istorijai: karštą rugpjūčio popietę, pu čian t sausvėjui. M iestas panėšėjo į dykum ą, ro ­ dės, jaučiu burnoje grikšint smėlio krislelius. SėdėjaU purvinoje pustuštėje cukrainėje, siurbčiodam as neskanią kavą. Pro atviras duris kartkartėm šastelėdavo v i­ dun d u lkin i tvankūs vėjo šuorai. Buvau visiškai atsipalai­ davęs ir aptingęs. Ū m a i pajutau, lyg kas veržtų m an sm ilki­ nius plačia šilkine juosta. Taip būdavo visada, kai kas nors įm a n ė spoksodavo. Pakėliau galvą. Tarpduryje stovėjo m er­ gaitė. Juoda sunkios medžiagos suknele tokią karštą dieną. M a čia u tik trapų jos siluetą du lkin o karščio fone, apsilupi­ nėjusiuose durų rėmuose. Reginys prim inė prerafaelitų pa­ veikslą. Išgirdau, veikiau - pam ačiau duslų jos suknelės šna­ resį, tarsi byrėtų raganės žiedlapiai. A š prisidegiau cigaretę ir toliau, tingiai bjaurėdamasis, srėbiau drungną rudą skys­ tį, kažkodėl vadinam ą kava. Staiga mergaitė įpuolė pro duris it žmogus, užsimojęs žyg­ darbiui. Ji prišoko prie prekystalio, nervingai barbeno pirš­ tais, tolydžio atsigręždama ir dėbčiodam a į m ane. Pasirodė

129

apsnūdusi pardavėja neįtikėtinai ryškiais karoliais tokiam karščiui. M ergaitė užsisakė puodelį kavos, žinom a, užmiršo paim ti grąžą, tarp jos ir pardavėjos kilo nedidelis konfliktas... S te ­ bėjau m ergaitę nepasukdamas galvos, kol ji įėjo į m ano re­ gėjimo zoną. N ustebau netikėtai išvydęs ją šalia savo sta­ liuko. M ergaitė, apsukus ratą alsioje kavinės nykum oje, su­ stojo prie manęs. Vienoje virpančioje rankoje laikė sklidi­ ną puodelį kavos, kuris skim bčiojo rudam skysčiui teliūs­ kuojantis į lėkštutę, kitoje gniaužė tą nelem tą grąžą. - G alim a, - pasakė ji kostelėjusi, jos balsas vis vien buvo kim us, - aš prisėstu prie jūsų? - Žinom a, - tariau atstumdamas griozdišką m edinę kėdę ir prisim indam as virtinę nešvankių anekdotų apie m ergai­ tes juodais drabužiais. M ergaitė atsisėdo, nusikabino nuo peties rankinę, išsi­ traukė suglamžytą cigarečių pakelį, kankinam ai ilgai rausė­ si ieškodam a degtukų. Prisideginėdam a laužė degtukus, ir jos rankos pasiutiškai virpėjo. Išsiėmiau žiebtuvėlį ir padė­ jau jai. M ergaitė pažvelgė į m ane kažkaip nenorm aliai įdėm iai. M a n net pasidarė nejauku, užsidėjau tamsius akinius. Ji at­ silošė nepatogioje kėdėje ir, išpūtus siaurą dūm ų srovelę, užsimerkė. -J u m s tikriausiai keista, kad atsisėdau prie jūsų, nors čia aplink tuščia lyg tyruose. Atsisėdau ir dar drebu. A š jums viską paaiškinsiu, jei tik mane išklausysit. M ergaitė atsim erkė it ūm ai pažadinta iš miego ir vėl n e ­ norm aliai įdėm iai įsistebeilijo į m ane. A š linktelėjau galvą ir nusiėm iau tamsius akinius.

130

- Jus pam ačius, padvelkė tokia šilum a! T ikriau siai keis­ ta, kad tokią varginam ai kaitrią dieną kažkas dar gali trokš­ ti šilum os... Bet supraskite m ane teisingai! Žinote, kai e i­ damas gatve žiūri į žm onių veidus, pajunti klaikią vėsumą. Juose tiek abejingum o, įtam pos, pagiežos, nevilties - ištisa skalė kan kin an čių nem alonių jausmų. O jūs - ne! Iš jūsų sklinda toji šilum a, kuria švyti tik laim ingi, m ylintys ir m y­ lim i žmonės. A š ju k atspėjau, ar ne? - Ji visą šį laiką kalbėjo siurbte įsisiurbusi akim is m an į veidą. Rodės, jos gintarinės akys tai priartėja, tai nutolsta. N ors mergaitė sėdėjo visiškai ram i, net sustingusi. Taip tikriausiai veikė kalbos tonas, ji čia pakeldavo balsą, pabrėždama visai nereikšm ingus žo­ džius, čia pritildavo, lyg ūm ai netekus jėgų. - Taip, - pasakiau, - jūs atspėjote. A š tikrai jaučiausi visiškai laim ingas. Taip kaip ir apibū­ d in o mergaitė - mylėjau ir buvau mylim as. N e n o riu jums daug apie tai kalbėti, patys žinote, laim ė - nepaaiškinam as dalykas. Kas jos nepatyrė, nesupras ir perskaitęs dešim tį trak­ tatų, laim ingam - nieko nereikia aiškinti. B et m ergaitei b ū ­ tin ai norėjau ką nors atsakyti:

O mes, kurie apie kylančią laimę mąstom, pajuntame graudulį, kuris kone sukrečia mus, kai tai, kas yra laimė, krinta!

- Kas tai? - paklausė mergaitė beveik su išgąsčiu. Ji krūptelėjo, įsitempė žvelgdama pro m ano petį kažkur į tolį. Pasisukau, tačiau n ieko ypatingo nepam ačiau. Tada m an dingtelėjo, kad šitaip ji reagavo į m ano atsakymą.

131

- Raineris M a rija R ilkė, - atsakiau. - A a a ... - nutęsė mergaitė atsilošdama kėdėje, tarsi stai­ ga pajutusi palengvėjim ą. Ji vėl išpūtė plonytę dūm ų srove­ lę, cigaretė jos pirštuose buvo sudegusi beveik ik i filtro. Ėm iau ją tyrinėti - apvalus taisyklingų bruožų veidas, drėgnos gintarinės akys, ilgi sm ulkiai banguoti raudonm e­ džio spalvos plaukai. M ergaitė iš prerafaelitų paveikslo, Elgetaitė prieš karalių A rtū rą ! Pasijutusi stebima, ji nuleido galvą. - A š jūsų labai prašau, kartą per mėnesį, per šešis m ėne­ sius, metus leiskite m an su jum is pabūti ir pasisem ti šitos šilumos. Patikėkite, m an reikia taip nedaug! A š neprašau, kad apie mane galvotum ėt, su m anim būtum ėt, kalbėtu­ mėt. M a n tereikia visai mažai - trupučio žmogiškos šilu­ mos! R eikia žmogaus, apie ku rį aš galėčiau galvoti, svajoti, kurio ilgėčiaus, ku rį sapnuočiau, m ylėčiau, garbinčiau, ku ­ rio geisčiau, kuriam kalbėčiau, rašyčiau laiškus, skirčiau vis­ ką viską, ką darau, kuriuo galėčiau tikėti. N eb ijokite, jums neteks skaityti nė vieno m ano laiško, klausytis m ano kal­ bų, pabusti nuo m ano meilės ir ilgesio skambėjimo. Jūs net nejausite, kad aš esu, nuolat galvoju apie jus, nevilties aki­ m irką kartoju jūsų vardą it m aldą. A š negaliu b ū ti vienui viena! N orėjau, bandžiau, bet - negaliu!!! K a i būnu visiš­ kai viena, jaučiuosi taip, lyg jau būčiau m irusi. N eatsiran ­ da nė vieno, kuris patvirtintų, kad esu gyva, - balsas ėmė trūkčioti, ir ji čia nutoldavo, čia priartėdavo baisiai dažnais intervalais. Pamačiau ašaras jos akyse ir vėl užsidėjau tamsius akinius. - A š visiškai nustojau tikėti žmonėmis! Jų nekaltinu, jie neturi ko duoti kitiem s, vien savo pačių n eviltį, o ir aš -

132

tokia pat. - Ta i viena iš tų m ergaičių, kurios įsitikinusios, kad kančia jas puošia. - O jūs - kitoks, jūs laim ingas! N e ­ pagailėkite m an truputėlio savo šilum os! K artą per m etus mes susitiksim, jūs paim sit m ane už rankos ir pasakysit: „La i­ kykis, Ilona, viskas bus gerai! Tu laim ėsi šią kovą! Viskas bus gerai! Tu pakilsi šiam skrydžiui, ir skristi tau bus smagu ir lengva. Viskas gerai, Ilona, laikykis“. T ik tiek. Žm ogui reikia labai nedaug, kad vėl viskuo patikėtų! - G erai, Ilona, - tariau nusiim dam as akinius, - patikėk, viskas bus gerai. Tu laim ėsi šią kovą. Viskas bus puiku. T u pakilsi šiam skrydžiui, ir skristi tau bus smagu ir lengva. Laikykis, Ilona! - K a ip gyvas niekam nebuvau kalbėjęs to ­ kių banalybių! Uždėjau plaštaką ant jos vėsių pirštų. Paju­ tau, kaip po m ano delnu mergaitės ranka krūptelėjo it m a­ žytis paukščiukas, įsitem pė, paskui visai atsipalaidavo. - A č iū jums. O dabar - gerai pagalvokit! Žinote, beval­ gant atsiranda apetitas! A š nesąm oningai atitraukiau ranką. Ilona krūptelėjo, pa­ narino galvą, nu tilo slėpdama delną po stalu. A š užsirūkiau. - Kalbėk, Ilona, - pasakiau, - aš pasistengsiu tau padėti, kiek tik leis m ano jėgos. - K aip m atote, pašnekovė m ane išprovokavo pompastiškoms frazėms. - B ū kit m an T Ė V A S , - pasakė ji staiga ir ėmė berti grei­ takalbe: - Sąlygos lieka tos pačios - vienas pasimatymas per metus, ne daugiau! B et jūs m an būsite kaip T Ė V A S , ne kaip draugas, brolis ar mylimasis. A š labai mylėjau savo T Ė ­ V Ą , o jis neseniai mirė. Ir dabar m an labai sunku, tarytum bedugnė būtų atsivėrus po kojom is. Jūs nepaprastai pana­ šus į m ano T Ė V Ą . Todėl aš taip drebėjau, kai tik jus išvy­ dau. M a n staiga pasirodė, jog jūs - tai jis! Keisčiausia, kad

133

jumyse pulsuoja ta pati šilum a kaip ir jame. Pasižiūrėkite, štai jo fotografija! - ji ištraukė iš pastalės ranką, kurią nese­ n iai laikiau savojoje, ir padavė m an nuotrauką aplam dytais kampais (nuostabiai m ikli m ergaitė!). Imdamas fotografiją, prisiliečiau jos vėsių pirštų, pajutau silpną plastelėjimą. Vyriškis fotografijoje tikrai nepaprastai į m ane panašus: liesu veidu prim ena kurtų veislės šunį, o ir kreivos šypsenė­ lės neatskirtum ėt nuo manosios. A pžiūrinėjau fotografiją, lyg tai būtų m ano paties atvaizdas. Beje, jis nė kiek nepa­ našus į Iloną, tačiau juk pasitaiko visiškai nepanašių tėvų ir dukterų. M a n e užplūdo kažkokia saldaus rožinio gerum o banga, nusprendžiau padėti tai m ergaitei. N e dėl jos, greičiau pats dėl savęs... B u vo dar ir kita priežastis - m ano sūnui iš pirmos santuokos dabar buvo septyniolika m etų (maždaug tiek turbūt ir Ilonai). N eįsivaizdavau, kur jis dabar. Ilonos prašymas sukėlė m ano sąžinėje vos girdim us priekaišto cyptelėjim us. Padaviau jai fotografiją. Ilona sėdėjo nenatūralia poza lyg blogai valdom a m arionetė, prasižiojusi, virpančia apatine lūpa. - G erai, Ilona, - tariau, - būsiu tavo T Ė V A S . Ir mes susitiksime ne kartą per metus, o kada tik tu panorėsi. N e ­ sistenk nu kreipti savo m in čių ir jausm ų taip, kad jie manęs nepaliestų. N ereikia! M a n bus smagu nubudus n a ktį ar šiaip kada gatvėje pajusti, kad apie m ane galvoja m ano D U K ­ R Y T Ė , - šis žodis baisiai keistai skambėjo m ano lūpose. Ilona nusišypsojo ir staiga pratrūko skam biu vaikišku juoku. Taip Ilona tapo „įteisintu“ m ano šeimos nariu. Pristačiau

134

m ergaitę savo žm onai (abi buvo sužavėtos viena kita), o m ano keturm etis sūnus, rodos, net truputį ją įsimylėjo. M a n patiko jaučiant savo pranašum ą b ū ti su Ilona (to ji iš manęs ir troško, pranašum o!). B uvo pasiutiškai m alonu jausti, kaip tikrai, kaip nem eluotai aš jai reikalingas. Žavė­ jausi Ilonos silpnum u ir bejėgiškumu. N ė karto nesusimąs­ čiau, kokie m ano paties jausm ai jai. Kartą nesimatėme kelias savaites, ir aš pradėjau jos ilgėtis. M a n nem alonu tai jums atskleisti, patys suprantate, ilgėtis turėjo Ilona, o ne aš. G alop, radęs pašto dėžutėje jos laišką, iš paskutiniųjų tramdžiau savo karštligišką džiaugsmą. Ilona rašė serganti, jos m otina su patėviu kažkur išvažia­ vę (jie visados atostogauja rugpjūtyje), ji visiškai viena, kvie čia n ti aplankyti. N orėjau tučtuojau lėkti pas tą mergaitę, tačiau tvardžiausi. N u slin kau pas ją po kelių dienų. B uvo karšta rugpjūčio popietė, pūtė sausvėjis. M iestas panėšėjo į dykum ą, rodės, jaučiu burnoje grikšint sm ėlio krislelius. Ilgokai ieškojau Ilonos nam o naujam e rajone, nykiam e it K irik o vizija, erdviam e, įkaitusiam e, gaudžiančiam e. N e ­ sistebėkite, nė karto nebuvau buvęs savo „dukters“ n am u o­ se. U žlipau į trečią aukštą. Nespaudžiau skam bučio, tik pa­ klebenau rankeną - durys buvo atrakintos. Įėjau į k o rid o ­ rių, paskui į Ilonos kam barį. M ergaitė gulėjo lovoje, užsi­ tem pusi antklodę ligi pat smakro. Ilgi rusvi plaukai sm ul­ kiom is bangelėmis išsidraikę ant akinam o baltum o pagal­ vės. Ilona buvo užsimerkusi, bet nem iegojo. M a čia u , kaip trūkčioja violetinėm gyslelėm išvagoti akių vokai. Sviedžiau jai ant lovos baltų saulučių puokštę. Gėlės pažiro, kelios pasinėrė jos plaukuose - prerafaelitų paveikslas!

135

- Labas, T Ė V E L I , - tyliai pasakė. - Kas gi atsitiko, vaikuti? - paklausiau. - N ejaugi T Ė V E L I S nepabučiuos savo dukrytės po tokio ilgo nesimatymo? - sušnibždėjo vos vos girdim ai. Pasilenkęs pabučiavau ją į skruostą, lygiai taip bučiuoda­ vau savo mažąjį sūnų. A š jau tiesiausi, bet Ilona vėsiom rankom sugriebė m ano galvą ties sm ilkiniais, prisitraukė ar­ tyn ir pabučiavo į lūpas taip staiga, kad net m ūsų dantys susitrenkė. Ilona buvo visiškai nuoga. M u m s aprimus, gulėjau ant nugaros ir netikėtai pažvel­ giau į lubas. A n t jų buvo priklijuota didžiulė jos tėvo fo to ­ grafija. Jis žvelgė į m ane truputį prisimerkęs, ironiškai šyp­ sodamasis, lygiai taip jį nužiūrėjau aš. Ilona pastebėjo arba pajuto, kur lin k aš žiūriu. - Tas vyras fotografijoje, į ku rį tu taip panašus, nebuvo m ano T Ė V A S . Č ia - m ano M Y L I M A S I S , žuvęs autokatastrofoje. A š nenusižudžiau tuoj po jo mirties, ir tai buvo didžiausia klaida. Pam ačiusi tave žinojau, kad m an jo neat­ stosi, bet troškau m atyti tavo veidą. N edrįsau iškart visko prisipažinti, tu nesutiktum bū ti vietoj m irusio M Y L I M O ­ JO . A š ir dabar iš tavęs šito nereikalauju, - kalbėdam a ji laikė m an ant krūtinės ranką, atrodė, sulig žodžiais vėsūs pirštai čia nutolsta, čia priartėja. - Bet dabar tu manęs n e b e p a l i k s i ! - paskutinis sakinys nebuvo m aldavim as! Ilona jį ištarė labai tvirtu lygiu balsu, tai nuskambėjo kaip įsakymas, ir ne šalia manęs, o m ano galvoje. Norėdam as įrodyti savo nepriklausom ybę, šokau iš lovos ir ėm iau rengtis. A n t grindų voliojosi baltos saulutės su­ glamžytais žiedlapiais. Ilona nė nežiūrėjo į m ane. Ji šypsojo­ si tam, kabančiam ant lubų:

136

O jūs, kančiai duoti žaislai, kai dar ji buvo maža ir užsitęsė jos išgijimas... - K aip tu m anai, M Y L I M A S I S , kodėl taip kalbėjo R aineris? Norėjau šiurkščiai atrėžti Ilonai, bet dingtelėjo, kad tai buvo pasakyta ne m an, o J A M . Susisagsčiau m arškinius, jau ketinau eiti. Ilona šoko iš lovos ir vėl ėmė mane bučiuoti. Atstūm iau ją ir išėjau, p ri­ siekęs daugiau nebesim atyti su ta mergaite. Vakarėjo.

Kas, jei surikčiau, išgirstų mane iš angelų būrio? Jeigu kuris ir priglaustų ūmai mane prie krūtinės: subyrėčiau nuo jo didingesnio buvimo, nuskam bėjo viršum m anęs žodžiai, įkaitusiu asfaltu pra­ plaukė šešėlis. U žve rčia u galvą, tikėdam as išvysti angelų spiečių. D an g u m i plūdo tik tiršti dūm ai iš gretim o fabriko kam ino. Taip tapau M Y L I M U O J U , kaip ji m ane vadino. M a n o vardo m ergaitė neištarė nė karto, lygiai kaip ir nem inėjo, kuo vardu JIS. Jausmas, siejęs mane su Ilona, be galo sustiprėjo. N e g a ­ lėčiau paaiškinti, kas tai buvo - meilė, pyktis, gailestis, n e ­ apykanta ar pavydas J A M . - M a n o M Y L I M A S I S , m ano M Y L I M A S I S , - šnibždė­

137

davo Ilona, vėsiais pirštais braukdam a m an per veidą, - jei aš tave varginu, tu palik m ane, m ano M Y L I M A S I S . Juk mes iš pradžių tarėmės matytis po keletą kartų per metus. Įtariau, kad Ilona gal ir pajėgtų gyventi m atydam a mane keletą kartų per metus, tačiau aš - ne! D ariausi visiškai nuo jos priklausom as, silpnas, tuščias. Jaučiausi kaip indas, kurio tūris perpiltas į kitą. V ie n ą vakarą pas Iloną buvo būrelis draugų (nors ji visa­ da aim anuodavo, jog, be manęs, n etu rin ti nieko pasauly­ je). Sėdėjome, gėrėme kavą, apyprastį raudonąjį vyną, klau­ sėmės A rm strongo, Besės Sm it, D iu k o Elingtono. A š kaip visada žvilgsniu tyrinėjau priešais sėdinčią Iloną, o ji - m a­ ne. Sustingau pakėlęs dešinę ranką su vyno stiklu, kairiąją su sm ilkstančia cigarete ištiesiau lin k peleninės. M a n o d e ­ šinė koja, užmesta ant kairiosios, trūkčiojo. Ilona sustingo, pakėlus kairę ranką su vyno stiklu, dešiniąją su sm ilkstan­ čia cigarete ištiesė lin k peleninės. Jos kairė koja, užmesta ant dešiniosios, trūkčiojo. A š užgesinau cigaretę nu side­ gindam as pirštus, m ano ranka krūptelėjo. Ji užgesino ciga­ retę nusidegindam a pirštus, jos ranka krūptelėjo. A š nugėriau vyno, Ilona nugėrė vyno. Len kiau si prie mažo staliuko padėti taurės, Ilona lenkėsi prie mažo staliuko padėti tau­ rės. M ū sų taurės susitrenkė, šaižus stiklo dzingtelėjim as tik dar labiau sustiprino veidrodiškum o įspūdį. Prieš save pa­ m ačiau akis. Ta i buvo Ilonos akys, tai buvo m ano akys, jos akim is pam ačiau savo akis priešais save patį. M ęs atsistojo­ me ir unisonu sušukome: - A k , kaip m udu supanašėjom! Besė Sm it spragtelėjo ir išsijungė, kam barin klioktelėjo spengianti tyla. V isi spoksojo į m udu. N orėjau surikti, n u ­

138

traukti tą prakeiktą sinchroniją, tačiau bijojau išgirsti kar­ tu su savuoju ir Ilonos klyksm ą. Jaučiau, kaip visas pasaulis nem irksėdamas stebeilija į mus, judančius it d vi prisuka­ mos tobulai sinchroniškos lėlės po stiklin iu gaubtu. Darėsi nejauku. A š labai staigiu judesiu, it atlikdam as k o k į karatė m a­ nevrą, netikėtai šokau į šalį. Paskui, priėjęs prie Ilonos, pa­ bučiavau ją. Ji nereagavo į m ano b u čin į. A tlo šė galvą ir kim iai pasakė: - Taip negalim a, m ano M Y L I M A S I S ! Tu manęs bijai! Tu manęs nekenti! O tarp m ūsų turi bū ti visiška lygybė, jeigu norim vienas kitam padėti, M Y L I M A S I S ! K a i visiems išsiskirsčius likom e vienudu, Ilona pasakė: - Tas į tave panašus žmogus iš fotografijos buvo m ano B R O L IS . V ien in telis žmogus, ku rį mylėjau. Jis mirė. N ė velnio ja netikėjau. A tv ira i pasakius, m an buvo nusi­ spjauti, kas tas vyriškis iš fotografijos. N eken čiau abiejų — ir JO , ir jos.

Kažin ar lengviau mylintiems? Ak, viens kitam jie tik lemtį užstoja. - N ežin ojai dar šito? - kalbėjo ji, glostydama m an viršu­ galvį. įtūžau. Valdžiausi, kad jos neprim uščiau. M ergaitė iš prerafaelitų paveikslo drėgnom gintarinėm akim ! A rg i, po vel­ nių, galim a tokių neapkęsti? K ą tik veikdavau - tapydavau, skaitydavau, vaikštinėdavau, žaisdavau su sūnum i, glam onėdavau žmoną, - n u o ­ latos sugaudavau save galvojant apie Iloną. Ir tai nebuvo

139

nei m ylinčiojo, nei neapkenčiančiojo mintys. Ilona iškilda­ vo prieš akis kaip sutrūkinėjęs neryškus filmas. B uvau įsiti­ kinęs, jog tie m ano galvoje išnyrantys vaizdai - tiesioginė transliacija iš jos buvim o v ie to s... D aug kartų mėginau ją įtik in ti, kad privalom viską baig­ ti, juk aš turiu sūnų, žmoną, m yliu juos, o ne ją, m an nem a­ lonu, kai m ane priim a ir dievina vietoj kažko kito. Ilona visada m ane tyliai, net n u o lan kiai išklausydavo. M a n atrodydavo, jog ji klūpo prieš mane ant kelių. - A k , nejaugi mes galim pyktis dėl tokių sm ulkm enų? A š juk iš tavęs nieko nereikalauju, m ylėk savo žm oną, vaiką, aš mylėsiu jį, - Ilona mostelėjo į fotografiją ant lubų, - taip mes tarėmės iš pat pradžių. To, kas dabar yra tarp mūsų, nebegalim a nutraukti. Tai nebeįspraudžiam a į jokius rėmus, neapibūdinam a jo kiu lėkštu term inu kaip m eilė ar drau­ gystė. Juk yra dar ir kažkoks kitas jausmas, erdvus, visa ap ­ im antis, reikalaujantis iš mūsų visų jėgų ir suteikiantis n e ­ išm atuojam ą stiprybę. Jis mus ir sieja. Ilonos nebeįsivaizdavau kaip realaus žmogaus. Ji m an ta­ po būtinybe nelyginant vanduo ar oras. B u vo karšta rugpjūčio popietė, pūtė sausvėjis. M iestas panėšėjo į dykum ą, rodės, jaučiu burnoje grikšint smėlio krislelius. Buvau girtutėlis. N ežinau, kiek laiko slankiojau po tuos tyrus (gal kas ir suprato, kad turiu galvoje miestą). K a i atsipeikėjau tvankioje prišutusioje laiptinėje, - va­ karėjo. V irš m iesto ratais sklendė prieblanda, sukeldam a vėsius oro virpesius. Durys, į kurias atsirėmęs sėdėjau, stai­ ga atsidarė. A ukštielninkas įvirtau kažkieno butan. Ties m a­ n im i pasilenkė mergaitė juoda sunkios medžiagos suknele

140

tokią karštą dieną. Jos drabužis sušlamėjo it byrantys raga­ nės žiedlapiai. A p v a lu s taisyklingų ram ių bruožų veidas, drėgnos gintarinės akys, ilgi, sm ulkiai banguoti raudonm e­ džio spalvos plaukai. M ergaitė iš prerafaelitų paveikslo, Elgetaitė prieš karalių A rtū rą . Ilona įvedė mane į kam barį, kritau tiesiai jos lovon. - Vargšeli vargšeli, - sušnibždėjo ji, - tuoj aš tau išvirsiu kavos. Tavo laim ė, esu viena nam ie. A tsim erkiau. N u o lubų žvelgė tas pašaipus liesas vyriš­ kis. M a n jis atrodė lygiai kaip ir aš girtas, net aristokratiš­ kos nosies galiukas truputį paraudęs. Vargais negalais atsi­ stojau ant lovos, nukabinau nuotrauką ir ėm iau plėšyti. A t ­ sisėdau ir draskiau susikaupęs, rūpestingai, į sm ulkius smulkutėlaičius skutelius. Žarsčiau juos su pasitenkinim u po v i­ są kam barį. Ū m a i pajutau, lyg kas veržtų m an galvą plačia šilkine juosta kaip ir tada, kavinėje. Taip, tai buvo ta pati mergaitė nenorm aliai įdėm iu žvilgsniu. - A k vargšeli vargšeli, kam tu taip darai? - čiulbėjo ji. V is vien m yliu jį, o ne tave. Jis nebuvo m an nei tėvas, nei mylimas, nei brolis. Neregėjau jo gyvo nė sykio. Tai atsitik­ tinė nuotrauka, perfotografuota iš kažkokio žurnalo. Viskas buvo taip šleikščiai banalu ir kvaila, jog ėm iau žiaukčioti. O mergaitė iš prerafaelitų paveikslo vis kalbėjo ir kalbėjo nesąmones: - A š m yliu jį. B et tu supranti, toji m eilė tarsi kūdikis, kuris gimė negyvas. - K aip jai galvon šauna tokios m etafo­ ros, veln iai griebtų! - M e ilė nuo pat pirm os akim irkos b u ­ vo pasmerkta, aš tai žinojau. B et aš jį mylėjau, tu supranti, aš N E G Y V E N A U , aš - M Y L Ė J A U . A š nekvėpavau, negė­

141

riau, nevalgiau, nevaikščiojau, nem iegojau, nedirbau, n e ­ galvojau, nekalbėjau, nesilinksm inau, neliūdėjau, aš - M Y ­ L Ė J A U . M ylėjau taip stipriai, jog anksčiau ar vėliau turėjau nebetekti jėgų. Sm arkus lietus visada prašniokščia greitai. K artą aš pabudau, pažvelgiau į viršų, į lubas, į jį, ir pajutau, kad nebem yliu. Ta i turbūt klaikiau už m irties siaubą. Pra­ ėjo keli mėnesiai. A š buvau m irusi, tačiau niekas to nepa­ stebėjo! A k , aš buvau m irusi, bet ir tu šito nepastebėjai! K a i sutikau tave, m an nė į galvą nešovė, kad išorinis pana­ šumas nereiškia sielų bendrum o. N ors sutikusi gatvėje vy­ riškį, panašų į Jėzų K ristų, niekada nem anau, jog tai - Jėzus K ristu s... - Ilona, nejau tu pažinojai to žmogaus sielą? - paklau­ siau vos apversdamas liežuvį. M es abu vienkart sužiurome į grindis, nuklotas sm ulkutėlėm popieriaus skiautėm. - Taip, jo sielą aš pažinojau geriau negu kas kitas, geriau nei jis pats, - atsakė Ilona ram iai, netgi kažkaip žiauriai. Ji laikė puoduką kavos. Bijojau jį im ti, kad neprisiliesčiau Ilonos rankos. - Tada, kai pam ačiau tave, norėjau tik regėti tavo veidą. N ie k o daugiau. A k in a n tis jūsų sielų skirtum as išėjo m an į naudą, aš vėl pradėjau m ylėti jį. A k vargšeli vargšeli, kam tu suplėšei tą nuotrauką, tai taip V A I K I Š K A ! Paskutinis žodis mano galvoje nuaidėjo kaip starterio šūvis. V

- V A IK IŠ K A ! - pakartojau. - A k , Ilona, nepalik manęs! Ilona stovėjo, vienoje rankoje laikė sklidiną puodelį ka­ vos, kuris visas skim bčiojo rudam skysčiui teliūskuojantis į lėkštelę, kitą gniaužė čia sulenkdama, čia ištiesdama pirštus. - A k V A I K E L I V A I K E L I , - nežinau, ar Ilona tikrai taip

142

ištarė, ar tik m an pasigirdo, kai ji kartojo „ak vargšeli vargšeli“. A š pajutau, kad mažėju, o daiktai aplinkui - skleidžiasi ir plečiasi tarsi m ilžiniškų tropikų augalai sulėtinto film avi­ m o juostoje. - Tau nereikės nei kalbėti, n ei mąstyti, tu tik tylėsi ir žiū­ rėsi į m ane, - iš toli atbangavo Ilonos balsas. A š netapau Ilonos V A I K U . A š p a v irta u ... to vyriškio F O T O G R A F I J A . Ilona pakėlė m ane nuo lovos. Pajutau vėsų jos virpan čių pirštų prisilietim ą. M ažyčiais raudono plastilino gabaliukais ji prilipdė m a­ ne prie lubų. Atsigulė lovoje ir žiūrėjo į m ane. G intarinės akys buvo sklidinos ašarų, jos sruveno bekraujais skruos­ tais, biro į raudonm edžio spalvos plaukus, pažirusius sm ul­ kiom is bangelėmis ant akinam o baltum o pagalvės. Prerafaelitų paveikslas... - M a n o M Y L I M A S I S , M A N O M Y L I M A S I S , tu manęs niekada nebepaliksi, - kalbėjo ji. Ilonos balsas silpo ir tilo:

Nesgi mes jausdami išgaruojam, ak, mes iškvepiam patys save, pliūpsnis po pliūpsnio, vis silpnėja mūs dvelksmas... -

Paskui jau nieko nebegirdėjau ir nebem ačiau. A š ir dabar tebekabau Ilonos kambaryje ant lubų. Jei n e ­ tikit, galit ateiti pasižiūrėti! Jūs dar domitės, kaip sugebėjau visa tai užrašyti, būdamas prilipdytas raudonais plastilino gum uliukais prie lubų?! Pri­ sim inkite, ką sapnavote prieš kelerius metus paskutinį rug­ pjūčio šeštadienį, ir jums pasidarys viskas aišku. Prisiminėte?

1982 143

Diena, kurios nebuvo Pasižiūrėkite į kalendorių ir įsitikinsite - tos dienos nebuV

vo! Žinom a, ne bet kokį, o 1983 m etų kalendorių, įsegtą žurnale „Indija“. T ik ra teisybė, jam e švytėjo dvylika gra­ žuolių (įkuriasžiūrintapsąlaširdis) stulbinančiais indiškais vestuviniais apdarais. K alen dorių po m ano rašom ojo stalo stiklu pakišo draugužė, visus ap lin ku i aprūpinanti sm ilka­ lais, indiška literatūra, pseudoindiška literatūra, indiška pseudoliteratūra, pseudoindiška pseudoliteratūra bei a titin ­ kam ų kategorijų dailės ir m uzikos kūriniais. Rytą, vos tik atsikėlęs, skubėjau pasitikrinti, ar iš tiesų šiandien gegužės 25 - sesers gim im o diena. G a lite įsivaiz­ duoti, kaip aš nustebau, kai kalendoriuje 25 dienos nera­ dau. Trečiadienis buvo, o 25 dienos - ne! Po 24 ėjo 26. M a n e apniko teorijos apie laiko sąlygiškumą, apie prarastą, neatrastą, nepanaudotą, dingusį ir t. t. laiką. D idvyriškai nuvijau jas šalin (patys žinote - nuo tokių m in čių galima kuoktelėti), bet in d ų korektūros klaida sum aniau pasinau­ doti - n eiti į paskaitas. V isi šeimos nariai jau buvo išlėkę į savo darbus. D ievin u

144

tokias situacijas. Pirm iausia garsiai paleidžiu m uziką - ko kį D žim ą (M orisoną), D žoną (Koltreiną) ar Polą (Horną). T in ­ giai ir lėtai slam pinėju po visą butą, gurkšteliu ko nors ska­ naus iš tėvų baro, užsiplikau kavos. Savo kambaryje plačiai atidarau langą - m an patinka, kai muzika, pergalingai p le­ vėsuojant geltonai užuolaidai, tirštais pliūpsniais veržiasi lau­ kan. Užsidegu sm ilkalą, atsinešu kokio valgio, kavos ir taip pusryčiauju skaitydamas (nemanykit, kad skaitau tik pusry­ čiaudamas). Tokiem s atvejams yra ir atitinkam a lektūra naujutėlaičiai laikraščiai (jei netingi parsinešti iš pašto dė­ žutės), seni detektyvai (būtina skaityti n u o galo), ko k ių prancūzų ar anglų frazeologizm ų žodynai, b itlų biografijos (kurias, žinom a, m oki atm intinai),

National Geographic žur­

nalai (jei nebijai paspringti egzotika)... Pavalgęs įsigeidžiau parūkyti, tačiau paaiškėjo, kad c i­ garetės baigėsi. G avau šliaužti jų nusipirkti. Spaudos kios­ kas, žinoma, buvo uždarytas, ik i artimiausios parduotuvės gabalas kelio. Taigi n u sliū kin au į nediduką, m ūsų nam o papėdėje susirangiusį skverelį. Č ia kas rytą įn irtin g a i rū ­ kančios mergaitės vedžioja savo taksus. B et metas buvo jau vėlus - mergaitės m okykloje, rūko per pertraukas pa­ lėpėse ar slapčiausiuose kiem ų užkaboriuose, jų taksai, pa­ vargę nuo laigym o po tuščius butus, snaudžia susirangę ant senų šlepečių. Švilpiniuodam as ėjau keliuku ir pam ačiau ją! Ji sėdėjo ant suoliuko, tiesa, be šuns, tačiau - rūkė. Sprendžiant iš visko, turėjo bū ti bebaigianti m okyklą. Tokios visada sten­ giasi rengtis baisiai nerūpestingai, ypač paprastai, prastai, skurdžiai ir su iššūkiu. M o k yklin ė uniform a būna tiek įgri­ susi, kad jos neria į apsmukusias pilkas kelnes, ties gurnais

145

parištas pilkais batų raišteliais, trim ar penkiais num eriais per didelius pilkus vyriškus m arškinius, pilkus sandalus ar papilkėjusius kedus, užsinarplioja vien ą p ilk ą virvelę ant kaklo, kitą - ant riešo, trečią - ant galvos, susipina plaukus į sm ulkias kasytes, per petį persim eta neįtikėtino dydžio, kone žeme besivelkantį p ilką siuvinėtą maišą ir vėl tampa neatskiriam ai uniform uotos. B en t jau m an jos visos - kaip viena! Priešais m ane ir sėdėjo lygiai toks padaras, beje, su tam tikrais skiriam aisiais ženklais: galvą vietoj pilkos juos­ telės juosė baltų karoliukų vėrinys, ant riešo - koks dešim t m argaspalvių plastm asinių apyrankių. Ji rūkė, akis įbedusi knygon oranžiniais viršeliais. Priėjęs paprašiau cigaretės. M ergaitė neapsakom ai ilgai rausėsi savo m ilžiniškam e d ro ­ biniam e (matyt, kažkada buvusiam e bulvių) maiše, išsiuvi­ nėtame gėlytėmis, „pacifikais“ ir kažkokiais hieroglifais. G a lų gale ištraukusi neįm anom ai sulam dytą „Klaipėdos“ pakelį, padavė m an. Paėm iau susisukusią, beform ę lyg padvėsęs vikšras cigaretę, įsikandau, amžinybę laukiau, kol mergaitė savo gigantiškam e maiše knisosi degtukų, kurių taip ir n e ­ rado. Prisideginėdam as nuo jos nuorūkos, apsvilau pirštus. - A č iū , - burbtelėjau. Ji įsikišo b um on vieną susisukusį baltą vikšrą, prisidegė ir m aldaujamai pažvelgė įm anė. A trod ė it būtų dešim tm etį v ie ­ nui viena šaukusi tyruose ar tylėjusi dram blio kaulo bokšte ir aš - pirm oji jos sutikta žmogiška būtybė. M anyje dar tyvulia­ vo lašelis grynos sąžinės, taigi prisėdau šalia mergaitės. - Kodėl gi tamsta ne m okykloje?! - paklausiau iš anksto žinodam as atsakymą: „mane vem t verčia nuo tos m okyk­ los“, „m an alergija nuo tos m okyklos“, „aš žmogus laisvas noriu einu, noriu n e“ ir 1.1.

146

Bet ji atsakė: - Todėl, kad šios dienos nėra m ano kalendoriuj. - M a n o kalendoriuj taip pat nėra šios dienos, - pasakiau akies krašteliu dirstelėdamas į ją, - aš irgi sugalvojau neit į paskaitas, o pasitrint namuose ir lig soties pasiklausyt muzikos. - G a l ir tikrai šios dienos nėra, - sušnibždėjo ji vos girdi­ mai, - ką gali žinoti. G a l todėl mes ir susitikom . Ir staiga pasisukusi įsistebeilijo tiesiai m an į akis. N uspren­ džiau nuram inti tą panelę, kad neturėtų jokių vilčių : - T ą kalendorių padovanojo m ano busim oji žmona. - N a ir kas, - pasakė mergaitė, vėl įsikniaubdam a knygon ir, rodos, visai nebeketindam a tęsti pokalbio, nors ką tiktai melste m eldė mane pasilikti. - K ą skaitinėji? - M atem atikos vadovėlį - čia pat egzaminai. Jaučiausi lyg paskutinis idiotas, tarytum ne jai, o m an būtų m irtinai reikalingas šis pilstymas iš tuščio į kiaurą. P u i­ kiausiai žinojau, kad jau po penkių m in u čių užmirštu šį p o ­ kalbį, jos veidą, balsą, intonacijas. Tačiau atkakliai klausi­ nėjau kaip koks savaitgaliui paleistas kursantas. M ergaitė atsakinėjo neatsitraukdam a nuo vadovėlio, sausai ir la k o ­ niškai, lyg į kokią nuobodžią, beprasmę, bet būtiną anketą. Baigęs rūkyti atsistojau. M ergaitė, triukšm ingai užvertusi vadovėlį, įkišo maišan. Ji taip pat atsistojo, buvo mažutė nesiekė m an ligi peties. - Eim e pas tave pasiklausyti muzikos - šiandien kaip tik tokia diena, - pasakė ji, ram iai žvelgdama į m ane šaltai m ė­ lynom is, truputį išsprogusiomis akimis. Ji nė nešyptelėjo taip sakydama, nebandė koketuoti ar nors truputėlį m an patikti. Pasakė, lyg tai būtų neišvengia­

147

ma! A p stu lbau ir nesum ečiau tinkam o „gynybos plano“: kad neturiu jo kių muzikos įrašų, m ano patefonas ir m agne­ tofonas - sugedę, kad nam ie - neįtikėtinai irzlūs tėvai, iš­ protėjusi senelė, miegantis kūdikis ar piktas šuo, kad vis dėlto reikia eiti į paskaitas, kad nesivedžioju nam o pirm ų pasitaikiusių m ergužėlių ir 1.1. B et aš tik klusniai lin ktelė­ jęs galva patraukiau nam ų lin k . N eb u vo jokios vilties, kad tarp mūsų užsimegztų kokia šneka. Bijojau pagalvoti, kaip tylėdam i kiurksosim e m ano kambarėlyje ir m uzika beviltiš­ kai stengsis užpildyti tuštum ą tarp m udviejų. Susikūprinau, susigrūdau rankas į džinsų kišenes - manyje augo įtam pa. O toji negraži - patikėkit, labai negraži - m ergaitė ėjo kaž­ ką niūniuodam a sau panosėje ir jautėsi puikiai. M a n o kam baryje tučtuojau klestelėjo į sukam ąją kėdę po plakatu, m ilžiniškom is geltonom is raidėmis rėkiančiu: G IV E P E A C E A C H A N C E . M A K E L O V E , N O T W A R ! (D uokite taikai v iltį. M ylėkite, o ne kariaukite!) Tada užsi­ rūkė, lyg lankytųsi čia tūkstantį pirm ą sykį. A š, klūpodam as prie m agnetofono, dėjau juostą. - Taip ir bėga visas gyvenimas - ant kelių prieš m agneto­ foną, - pasakiau, nes negalėjau pakęsti tylos. - A iš k u ... - nutęsė ji, lėtai linguodam a galvą it psichiat­ ras, diagnozuojąs paskutinę šizofrenijos stadiją. M a n net rankos ėmė drebėti iš įtūžio. - Kas tu toks? - Fizikas, - atsakiau. Ji ėmė kvatotis, taip garsiai, taip nuoširdžiai, taip užkre­ čiam ai, kad net aš šyptelėjau (visą laiką jaučiau - tuoj kuok­ telėsiu!). - A k , aš visai ne to tavęs klausiu, - išstenėjo krizenda-

148

т а , - aš klausiu: k a s

tu

t o k s ? N a , bet m an patinka

fizikai, jie visi turi kažką to k io ... - ji reikšm ingai nutęsė, duodam a suprasti, kad savo gyvenim e yra turėjusi m ažiau­ siai pusšim tį fizikų, o ką jau kalbėti apie visus kitus. - Kuo tu vardu? Pasakiau vardą, ir ji užgiedojo: - O , koks nuostabus vardas! Žm on ių su tokiais vardais tikriausiai vos keli šiame mieste. Tu labai tin k i prie savo vardo, tokiem s kaip tu reikia ypatingų vardų! A č iū ! Jos vardas nebuvo nuostabus. Taip vadinasi kas trečia jos kartos mergaitė. Ji taip pat labai tiko prie savo vardo. - M a n patinka tavo kambarys, - tauškė ji sukiodam asi su visa kėde, - m an patinka, kad tu m iegi ant grindų, pridūrė įsispoksodama į m ano nepaklotą guolį, - m an pa­ tinka knygos, kurias tu skaitai, - kalbėjo staigiai pasisukda­ ma į lentyną (maniau, kėdė neišlaikys), - ir šis plakatas tiesiog nuostabus, - ji su kažkokia dievobaim inga šypsena pažvelgė į garsųjį šūkį: G I V E P E A C E A C H A N C E . M A K E LO V E N O T W AR! A š gūžčiojau pečiais ir n iū riai tylėjau. N e dėl to, kad nesum ečiau ką atsakyti. A n a ip to l, į kiekvieną jos sapaliojim ą m ano galvoje susiregzdavo net po kelis atsakymus, bet at­ rodė beprasmiška ištarti juos garsiai. M a n net toptelėjo, kad ta mergaitė - kurčia ar nem okanti m ano kalbos. Atsisėdau ant mažytės kėdutės, o mergaitė pasisuko taip, kad m ūsų keliai lietėsi. Ji įdėm iai pažvelgė m an į akis, tikriausiai m a­ nydam a, jog baisiai jos geidžiu. Buvau įsitempęs, ėmiau tryp­ čio ti koja, net neaprėpiamos K oltrein o „Love Suprem e“ m e­ lodijos nepajėgė manęs atpalaiduoti.

149

- Tai „Love Suprem e“, A ukščiausioji meilė, - leptelėjau ir baisiausiai persigandau, kad būsiu neteisingai suprastas. - Išgerkime ta proga guavos sulčių, - staiga pareiškė ji, ištraukdam a iš savo maišo skardinę, - aš jas dievinu, tokios tirštos, kvapios, viržių medaus spalvos. M a n jos asocijuoja­ si su Kortasaro proza. „O m an - su vėm alais“, - norėjau leptelėti (ar dar šlykš­ čiau), bet tylėdamas nusliūkinau virtuvėn atnešti stiklinių. Pilstydam a sultis ji pareiškė: - Išgerkime už šią dieną, kurios nėra mūsų kalen d oriu o­ se, už m ūsų susitikim ą, už L O V E S U P R E M E . A š dzingtelėjau savo stikline į josios, gurkštelėjau sulčių, kurios tikrai buvo visai neblogos. - N e t keista, - pareiškė ji, keliais gurkšniais išm aukusi sultis, - kiek nedaug reikia, kad įsim ylėtum. - Tam sta įsimylėjai? - paklausiau sėsdamas ant stalo, jai už nugaros. Ji, klaikiai sugirgždinusi kėdę, pasisuko į m ane ir ram iai tarė: - Taip. Tave. A š vos nepaspringau sultim is! T ik tokios meilės m an ir betrūko! Patys pagalvokite: penkiasdešim t telefono skam ­ bučių kas dieną, m ažiausiai trisdešim t - kas naktį, tona laiš­ kų kas savaitę ir nesuskaičiuojam i apsilankym ai bet kuriuo paros m etu su m ielom is dovanėlėm is - apelsinais, pienė­ mis, guavos sultim is, leisgyvėmis kanarėlėmis, brošiūrom is apie e ilin į U F O pasirodymą, sudžiūvusiais drugių lavonais ir t. t., be to, įvairiausiom is dingstim is - ak, tik surūkyti cigaretę, išgerti puodelį arbatos, pasiklausyti D žim o, D žo ­ no ar Polo, patylėti drauge, pažiūrėti į akis...

150

- A k vargšeli, kaip tu išsigandai! - sukikeno ji, deln u plekštelėdam a m an per kelį. - G a li nebijoti, aš tavęs n e ­ kankinsiu savo m eile. M a n visai nesvarbu meilės objektas. M a n svarbu meilės kokybė - L O V E S U P R E M E , supranti? D abar aš jau tikrai neturėjau ką atsakyti, tik bukai spok­ sojau į savo basų kojų pirštus. - Visiškai nesvarbu, kas ką m yli, ar mylimasis vertas, le i­ džiasi, m oka, gali bū ti mylimas. Svarbu - kaip m ylėti. M y ­ lėti gali kiekvienas. B et - nem yli. T ik turškiasi kažkokiose sekliose, drum zlinose jausm ų balutėse it žvirbliai pavasarį. - A š jau geriau pasiturkšiu kaip žvirblis pavasarį, - k v a i­ lai leptelėjau. - Tu neskubėk, — pasakė ji užsirūkydama ir paduodam a m an pridegtą cigaretę, - tu neskubėk! Žm on ių įprasta p o ­ ruotis. Jei nesiporuoji, tave užbadys pirštais, akm enim is už­ mėtys. K ad galim a tiesiog m ylėti, niekam nė į galvą neatei­ na. B et aš negim usi poruotis. A š - gim usi m ylėti! Pagaliau baigėsi juosta ir aš lyg prie kokio išsigelbėjimo p u o­ liau prie magnetofono, tačiau mergaitė nė nem anė nutilti: - Svarbu ne tik meilė, o ir kelias į ją: svajonės, sapnai, vienatvės ir ilgesio naktys, klaidžiojim ai įdėm iai stebeilijantis kiekvienam sutiktajam į veidą. Tu žinai O skaro V aild o pa­ saką apie Rožę ir Lakštingalą? Lakštingala suokė prispau­ dusi krūtinę prie aštraus dyglio, jos giesmė m ėnesienoje pa­ gim dė rožę, o kraujas, dygliui vis giliau, giliau, giliau sm in­ gam į širdį, nudažė rožę akinam u raudoniu. Tu supranti? Taip ir gimsta meilė. N e , aš nesupratau. A š nenorėjau, m an nereikėjo supras­ ti. Uždėjau Polo H o rn o koncertą Tadž M a h ale tikėdamasis, kad tokia m uzika privers ją n u tilti. B et m ergaitė kalbėjo

151

toliau. A š susirangiau ant grindų, prie m agnetofono, kuo toliau nuo jos. - Visiškai nesvarbu, kas tau įžiebė m eilę, reikia kiek gali­ ma greičiau atsiplėšti nuo to žmogaus, kol tavęs nepririšo. Pakilti ir liepsnoti, liepsnoti, liepsnoti. Juk nesvarbu degtu­ kas, įžiebęs liepsną. U gnis - štai esmė! Jaučiau, kad reikia ją sustabdyti, bet nežinojau kaip. Iš­ jungiau m uziką. Iškračiau pro langą nuorūkas, peleninę pa­ dėjau ant lentynos. M ergaitė sukosi it koks lokatorius su visa kėde, sekdama kiekvieną m ano judesį. Stiklines ir skar­ dinę nuo sulčių nunešiau virtuvėn. Grįžęs tikėjausi rasti ją jau susiruošusią eiti. N orm alus žmogus, ką ten - ir idiotas būtų susipratęs, kad metas nešdintis. O ji - tebesėdėjo. Pa­ sisuko į mane blyškiu, kvailai prim enančiu žuvį veideliu ir dėstė: - Pakentėk dar truputėlį, aš noriu, kad išklausytum vis­ ką. Iš pradžių, kai V I S A T A I suvokiau, buvo be galo baisu: kuo stipresnė, kuo karštesnė, kuo skaistesnė m eilė, tuo d i­ desnei vienatvei ji tave pasmerkia, išdegindam a visa aplin ­ kui - ir orą, ir vandenį, ir medžius, ir gyvūnus, ir daiktus, ir žmones. Viską! (A r jūs suprantate, ką ji kalba?) - Bet baisu buvo tik iš pradžių. Paskui aš pam ačiau, kad m eilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja m eile, ne, visata - tai meilė, tai absoliuti meilės m elodija. O mes tik instrum entai, turintys daugiau ar m ažiau galim y­ bių, siauresnį ar platesnį diapazoną. V is kitaip tą pačią m e­ lodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, sm ui­ kas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės - kiekvienas m yli k i­ taip. Ir žmonės kaip instrum entai, galintys prasčiau ar to ­

152

buliau sugroti absoliučią meilės m elodiją. Tikriau siai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. N e . Tai - lyg žaibas, - ji nutilusi ėmė pravira burna gaudyti orą, lyg būtų ilgai bėgusi per kaitrą. - To ji tiesa iš pradžių m an buvo lyg nepakeliam a našta, kurios negalim a su n ieku o pasidalyti, it A n d e rse n o U n d in ė lė s skausmas, kiekvienam e žingsnyje primenantis apie meilę. Jaučiausi, lyg visų nem okančiųjų m ylėti neviltis būtų ūm ai už­ versta m an ant pečių. Bet sykį pajutau, kad toji našta virto sparnais, o skausmas - palaim a skraidyti. Tu supranti? A š nesupratau ir pasakiau jai: - Taigi ir skrisk iš čia, langas atdaras, ir duris galiu atida­ ry ti... - Kodėl tu toks piktas? - paklausė labai švelniai. - Todėl, kad atėjai čia neprašyta, o prašoma neišeini. A š nesuprantu ir nenoriu suprasti, ko tau iš manęs reikia, - aš siutau. - Bet aš ju k tau kalbu apie m e ilę ... - O aš gesinu nuorūkas tau į širdį! D arom e išvadą - visi vyrai niekšai. - Jei m ane išprovokuoja, m oku būti stulbina­ m ai šlykštus. - A k , ką tu, ką tu! A š juk atėjau čia siūlydama savo m eilę... - O aš spjoviau tau į veidą ir parodžiau duris! - N a m atai, koks tu piktas. Ir visi tokie. V isi. N iekas n e ­ įstengia suprasti kito. V ien in telis jūsų visų tikslas - sulau­ žyti kam nors sparnus! - Vaikeli, ko verti sparnai, jei juos taip lengva sulaužyti? paklausiau. - Pagal tavo teoriją nėra jėgos, stipresnės už m eilę, ja pulsuoja visata, jos sklidina tu, tai kas gi gali tau pakenkti?

153

- N a taip, tu lyg ir teisus, bet ne v is a i... A k , aš niekada nem aniau, kad taip pragariškai sunku susikalbėti su žm o­ nėmis! A š irgi - nem aniau! - Taip, taip, vaikeli, visi žmonės priešai! - A k , na kodėl tu toks žiaurus?! Ir visi - tokie. T ik ria u ­ siai anksčiau ar vėliau mane išveš į b ep rotn am į... - Z in a i - geriau anksčiau! - sušukau ir išlėkiau į korid o­ rių prie telefono aparato. Taip taip, aš visai rim tai ryžausi kviesti greitąją iš nervų ligoninės - kas daugiau m an beliko daryti? Ji lyg kam uolinis žaibas išlėkė paskui m ane, stvėrė iš ran­ kų telefono ragelį m aldaudam a: - A k ne, ne, nereikia, prašau tavęs! - jos akys buvo p il­ nos ašarų. - Viskas viskas, aš išeinu! - kūkčiojo puldam a atgal į kam barį. A š nuėjau virtuvėn, nes nebeturėjau jokio noro m atyti tos mergaitės. Išeis neatsisveikinus ir nepalydėta! Išskris! Įsitempęs laukiau žingsnių koridoriuje ir durų trinktelėji­ mo. Tačiau buvo įtartin ai tylu. Praradęs bet kokią savitvar­ dą, šokau kam barin ir apstulbęs sustingau tarpduryje: atro­ dė, lyg m ano kam barin būtų nupuolęs V ru b elio Dem onas, M arkeso Labai Senas Žm ogus D ideliausiais Sparnais ar v i­ sas pulkas Ikarų. G rin dys klote nuklotos žalsvomis, m els­ vomis, violetinėm is šaltai žybčiojančiom is plunksnom is, ore sklandė perregim i pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. M ergaitė kniūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose m arškiniuose ties m entėm is skleidėsi ryškios kraujo dėmės. Pirm iausia šovė m intis kiek galim a greičiau ir toliau lėkti iš šito kam bario, iki tvankaus šleikštum o prikim što švytinčių

154

p lu n ksn ų , pūkų, m argaspalvių d u lk elyčių (lyg kas b ū tų sumalęs m ilžinišką drugių kolekciją) ir kraujo. Taip, krau ­ jo. Nugalėdam as šleikštulį, pritūpiau prie mergaitės. M a n prisilietus, ji tyliai suvaitojo. N u te m p ia u ją savo lo von . G u ld o m a ant nugaros, ėmė k lyk ti nesavu balsu. Palikau ją kn iū psčią ir ėm iau sem ti plunksnas. Ž in o te, tai buvo pragariškas darbas! Prigrūdau mergaitės (kažkada buvusį bulvių) maišą. A tv ilk a u iš vonios krepšį nešvariem s b a lti­ niam s, akim oju ir jis buvo pilnas. O kam barys vis dar p ri­ m inė m ilžinišką pagalvę, sausakim šą kažkokio gigantiško paukščio plunksnų. Kas galėjo patikėti, kad tas gležnas padaras, graudžiai vaitojantis m ano lovoje, turėjo tokius sparnus - šitiek plunksnų! Iškviečiau greitąją (ne iš b e ­ protnam io): „N elaim ingas atsitikim as“, - pasakiau jiem s. Prikim šau dar tris lagam inus plunksnų. Sm ulkios, aitriai švytinčios dulkelytės nusėdo ant daiktų. Kam barys atrodė daugm až pakenčiam ai. Jaučiausi, lyg visos tos žibančios plunksnos, k ru v in i pūkai ir švytinčios dulkelytės būtų su­ kim štos į m ane. (Einant atidaryti durų gydytojui, m an toptelėjo, kad jos sparnai buvo visiškai be kaulų!) Pati nem aloniausia procedūra prasidėjo kaip tik dabar. Pagyvenęs gydytojas, nė pro duris neįėjęs, paklaikusiu žvilgs­ n iu įsispoksojo į m ano rankas. A š taip pat dirstelėjau ir vos nesusivėm iau - jos buvo kruvinos, aplipusios susivėlusiais pūkais ir vis dar švytinčiom dulkelytėm . A trod ė, lyg būčiau įsisukęs rojaus sodan ir išsmaugęs visus paukščius. M a n o kambaryje senukas visiškai sutriko. Puldinėjo prie mergaitės, prie manęs, prie lango kviesti sanitarų su neštu­ vais. G aliau siai (apversdamas krepšį, iš kurio sūkuriu pasi­

155

pylė plunksnos) vėl šoko prie manęs ir ėmė šaukti, kum ščiu daužydamas m an į petį: - K ą tu su ja padarei, šunsnuki, ką tu su ja padarei?! Sėsi dabar kalėjim an ligi gyvos galvos, gyvuly! - A plau žiau sparnus, - atsakiau, - anksčiau ar vėliau tai būtų padaręs kas nors kitas. Gydytojas nuožm iai dėbtelėjo į m ane. Jis buvo juokingai mažas. „Prievartautojas, šlykštus prievartautojas“, - šnypš­ tė jis lyg kokį užkeikim ą, leisdamas m ano aukai ram inam ų­ jų, nuskausm inam ųjų vaistų, apžiūrinėdamas giliausias žaiz­ das ties mentėmis, guldydamas ant neštuvų. Sanitarai irgi buvo stačiai paklaikę. N iekas neklausė m ano aiškinim o apie sparnus. Sanitarai išnešė mergaitę. Ji vis dar neatgavo sąmonės. O gydytojas, čiupęs m ane už rankos, - net nustebau, iš kur tokiam mažam žm ogeliui tiek jėgos, - riaum ojo: - Pats nuvešiu tave į m iliciją, kalėjim e supūsi, žvėrie! - G erai, - ram inau jį, - gerai, g era i... M e čia u atsisveikinim o žvilgsnį į savo kam barį: pasieny stūksojo trys lagam inai, išsipūtęs maišas, išsiuvinėtas gėly­ tėmis ir hieroglifais, iš apversto krepšio nešvariems b a lti­ niams, m irguliuodam os saulės šviesoje, žiro plunksnos. K ru ­ v in i pūkai ir švytinčios dulkelytės sklandė skersvėjyje. Pati­ kėkite - keistas vaizdas! K a i m ane vežė per miestą, pastebėjau, kad jau žydi vyšnios.

1983

Pakalnučių metai Pakalnutės nužydėjo Nuo geltono šiaurės vėjo. Švytintis raudonas kūnas Dangumi triskart praskriejo. Senas aklas marių paukštis Savo maldą man šnabždėjo, deklam avo Saulius, grakščiais, pantom im os ištreniruotais žingsniais stypčiodamas pakele. Jo patraukliam e šaltų bruožų veide sklandė ištisas spiečius pačių netikėčiausių išraiškų. Saulius nusiėm ė akinius, ir jo žvilgsnis tapo ypač aštrus, keista, kaip palietęs kokį daiktą neperrėždavo jo pusiau. Sau­ lius buvo mūsų kom panijos idėjinis vadas, jį besąlygiškai garbinom e, nevargindam i savęs klausim ais, kuo gi jis mus traukia. Penkiolikm etis Danas ištikim ai šlepseno šalia Sau­ liaus. Jis - jauniausias iš mūsų, todėl turėjo tam tikrų p riv i­ legijų. Sakykim e, jam buvo leidžiam a žavėtis D žeku Keruaku, kai kiti gilinosi į dzenbudizm o apologetus ir D ostojev­ skį. D anas net išsikovojo teisę kalbėti apie tai, ką veiktų

157

tapęs m ilijonierium i ar roko žvaigžde. V ienintelė m ūsų kom ­ panijos „mis“ - V ilija - ėjo nenuleisdam a akių nuo Sau­ liaus (tikriausiai nereikia aiškinti priežasties) ir todėl n u o ­ latos kniubo. N a o aš nenuleidau akių nuo Vilės. Jei jūs ją pam atytum ėt - pateisintum ėt m ano elgesį. Žinom a, jei jums patinka H o liv u d o žvaigždės, Renuaro ar Kustodijevo m o ­ terys, gal ir palaikytum ėt mane bepročiu. Tačiau, turiu pa­ sakyti, V ilė buvo tikras masalas vairuotojam s. K a i ji atsi­ stodavo vidury plento plevėsuodam a raudonom drapanom , juodais plaukais ir sm ulkiais žydrais karoliukais, it koks au­ galas, iškirptas iš M akso Ernsto paveikslo, nė viena mašina nepralėkdavo pro šalį nesustojusi. (Prašau atleisti, kad vis kaišioju įžym ybių pavardes!) Vilės veide, judesiuose, ka l­ boje pulsavo sielos potvyniai ir atoslūgiai, kurie keitėsi kas akim irką ir juos buvo galim a stebėti tiesiog nem irksint. U ž ­ tat aš buvau visų vairuotojų siaubas. M a n o plikai skusta galva kažkodėl buvo įgavusi nem alonų pilkšvą atspalvį, o žalios galifė kelnės (jas radau savo dėdės palėpėje) am žinai plyšo nuo senatvės. V ilė turėjo jas adyti ir adyti. Tikriausiai jau supratote: mes keliavom e stabdydami pra­ važiuojančias mašinas. Kelionė sekėsi puikiai. Vakar anksti rytą išvykome iš Vilniaus, naktį praleidom e D augpilio auto­ busų stotyje ir štai dabar, apie pietus, buvom e tik keliolika kilom etrų nuo Pskovo. Taip, mes traukėme į Pskovą ir N o v ­ gorodą, baltą m ilijono cerkvių, varpų gaudesio karalystę.

Kai tas paukštis pračiulbėjo, Pakalnutės nubyrėjo, toliau deklam avo Saulius.

158

Ir baisi geltona šmėkla Prie manęs staiga priėjo, užbaigiau aš ir prikandau liežuvį. - Rom ai, tu am žinai iš visko tyčiojies, - sumurmėjo V ilė. Paskutinius dešim t kilom etrų mes, tikriau - Saulius, n u ­ tarėme ku ln iu o ti pėsčiomis. B u vo puikus metas, pati birže­ lio pradžia, kai pirmasis griaustinis sprogdina debesis ir pa­ pila žemėn pasiutusią žalumą. Ta žaluma ik i kraštų užpildė erdvę mumyse ir aplink mus.

Pakalnutės nužydėjo, Cerkvėse varpai skambėjo! A š nebetrikdžiau poetiškos m ūsų kom panijos nuotaikos, juo labiau kad pakalnučių ap lin ku i tikrai buvo stulbinam ai daug. Jos augo abipus plento, stangrių vėsių lapų beveik nesimatė, vien balti m arm uriniai žiedeliai. Pirm oji į pakalnutes įpuolė V ilė ir ėmė jas su neapsako­ m u azartu rauti. Paskui ją - Danas, kuris buvo ištikim as „gėlių vaikų“ tradicijom s. Saulius valandėlę dvejojo (tik­ riausiai mąstė, ką apie tai byloja

dzen estetika), bet irgi n u ­

sim ovė batus ir įbrido tarsi į pieno šaltinį. Pakalnutės buvo tokios tobulos, nuo jų sklin dan ti vėsa - tokia gundanti, jog ir aš įplaukiau kvapion augalijon. Džiūgavom it maži ku ­ m eliukai, išleisti palaigyti į pievą. V ilija staiga šūktelėjo ir paslika nėrė į pačią baltų gėlyčių tankm ę. M a n tai buvo panašu į m audymąsi šampane, pa­ niekinam ai išsiviepiau. Tačiau kai Saulius su D an u atsisė­ do pakalnutėse, aš, žinom a, pasekiau jų pavyzdžiu. Tarp m ū­ sų it koks užklydęs angelas sklandė pakalnučių kvapas.

159

Saulius atsigulė, o V ilė ėmė raškyti pakalnutes ir krauti jam ant veido. Žiūrėjau, kaip žiedai juda nuo virp an čių akių vokų ir besiskleidžiančios šypsenos. - Kodėl tavo žm ona nevažiavo su mumis? Jai čia taip patiktų, - pasakė V ilė, nubraukdam a pakalnutes S a u liu i nuo veido ir uždedama delną jam ant kaktos. - M a n rodos, jau daug kartų aiškinau. Ji dirba, rašo d i­ sertaciją. Ir, beje, tai dar nereiškia, kad jos nėra su mum is. K o gero, paties svarbiausio jums nepapasakojau! Sauliaus žmona! Būdam as vienuoliktoje klasėje, Saulius kažkokioje brošiūroje perskaitė, jog Buriatuos A T S R yra budistų. Jis susiskolino iš mūsų pinigų ir vienas - prieš pat egzaminus išvažiavo pasižiūrėti šventojo A lch an ajau s kalno ir stebuk­ lingojo A rša n o šaltinio. O sugrįžo... su žm ona, dešim čia m etų už save vyresne, tačiau jos tėvai, seneliai ir prosene­ liai buvo tikrų tikriausi budistai! Jos vardas buvo Cagansara - „baltasis m ėnuo“ ! Ji buvo graži, egzotiška, pikantiška, ekscentriška, tem peram entinga... tačiau visai nesidom ėjo budizm u! M u m s visiems atrodė, kad Saulius klaikiausiai ap ­ sigavo. Jos intelektas buvo be kraštų, ji domėjosi sem anti­ ka, politika, parapsichologija, archeologija, antropologija, fizionom ika, egzobiologija, piešė plakatus ir rašė eilėraščius, dainas, pjeses, raginančias kovoti už taiką. Saulius, visiškai apolitiškas ir „įtūžęs“ ant pasaulio vaikas, mūsų akyse per kelis mėnesius tapo vyru, skelbiančiu m eilę žmonėms, pa­ cifistines idėjas, nuoširdžiai sielvartaujančiu dėl įvykių P A R ar Olsteryje. M ū sų m okyklos ansamblyje jis ėmė groti p o litin ių dainų m elodijas. N u o d u g n iai žinojo, kas vyksta Salvadore ar K u ­ veite. Įstojo į žurnalistiką, nors buvo svajojęs apie tapybą.

160

V isi buvo priblokšti, bet ne taip lengva dievinam ąjį Sau­ lių nuversti nuo altoriaus! N eapykanta susitelkė ties varg­ še Cagansara (ji kartais m otociklu atvažiuodavo pasiim ti Sauliaus po paskaitų). Tačiau pyktis staiga kuo keisčiausiai virto susižavėjimu, labai greitai Cagansara tapo tokiu pat garbinam u objektu kaip ir Saulius. D abar ji rašo disertaciją p ritrenkiančiu pavadinim u: „Kultūros krizė ir totali filoso­ fo atsakomybė“. Saulius ir Cagansara gyvena drauge štai jau ketveri m e­ tai, ir jų m eilei nėra ribų! Tiesa, prieš dvejus metus jiems gimė sūnus, Prusto garbei pavadintas M arseliu. - J ū s taip m ylit vienas kitą, kaip galit pakelti išsiskyrimą? kažkokiu labai d irbtin iu balsu paklausė V ilija . - M es visą laiką kartu - ir ji, ir aš, ir M arselis, - pasakė Saulius įsikąsdamas pakalnutę. - Nesvarbu, kad mūsų m a­ terialūs apvalkalai ne visą laiką šalia. A š jaučiu, kad jos m eilė tarsi šilti vėjo gūsiai atsklinda iš kažkokių geltonų to ­ lim ų erdvių ir glosto mane ilgais, laike sustingstančiais p ri­ silietim ais... - Tačiau, sprendžiant iš tavo žmonos pasakojim ų, kūnas jums taip pat šį tą reiškia. Pati girdėjau ją sakant, jog abso­ liutus dviejų žm onių bendrum as įm anom as tik fizine pras­ me, - pareiškė V ilė. (Toji Cagansara tikrai papasakodavo labai intym ių ir pikantiškų dalykėlių apie juodu su S a u liu ­ m i. Ir toli gražu ne prakilniu stiliu m i...) - Toji dvasinė jėga ir sielų žaidim ai visoje jūsų fantastiš­ koje meilės istorijoje labai nedaug tereiškia, - tęsė V ilė. Pakalbėk taip Froidui, ir jis pasakys, jog tai nieko daugiau, o tik nepatenkintas libido. Viskas gerokai paprasčiau, nei tu norėtum .

161

A š žiūrėjau į V ilę ir m ačiau, kaip jos veide blykčioja iš­ gąstis. Žinojau, ji suvokia: užuot priartėjus prie Sauliaus, tolsta nuo jo, degindam a tiltus ir statydama užtvaras. Ž i­ nojau, kad ji n etiki nė vienu savo žodžiu. Pastebėjau, kaip išgąstis joje ėmė tiesiog nepakenčiam ai spengti, kai išvydo Sauliaus akis tviskant liūdesiu, o ne pykčiu, ironija ar abe­ jingum u (kaip dažniausiai mes įpratę gintis). Puikiausiai ją supratau. Pam enu, kartą Saulius m an ilgai kalbėjo apie ka­ rą Vietnam e. A š sėdėjau ir stengiausi dėtis visiškai abejin­ gas politikai, apskritai - aplinkiniam pasauliui, tačiau ner­ vingai tabaluojanti koja mane išdavė, kad daug m ieliau pa­ siklausyčiau apie juodviejų su Cagansara naktinius žaidi­ mus. Staiga Saulius išsiėmė kažkokią nuotrauką. A m e rik ie ­ čių kareivis, laikydam as už kojų kelių m ėnesių vietnam ietį vaiką, teškia jį į m ilžinišką akm eninio Budos galvą. Salia jau guli keli kru vin i kū n eliai ir stovi nuogai išrengta tų vai­ kų m otina. Prisim enu, su kažkokiu šlykščių godum u puolęs prie tos nuotraukos, pasakiau keletą pasibaisėtinai ciniškų žodelių. Pažvelgiau į Saulių, ir m ane it verdančiu vandeniu nuplikė. Jo gražiame įkvėptam e veide buvo tiek liūdesio ir nuostabos it mažo berniuko, staiga suvokusio, kad niekada nesuras stebuklingosios lazdelės ir nepajėgs skraidyti. D abar m an irgi lyg kas už liežuvio tim ptelėjo. - V ilė priklauso Saulių M y lin č ių V ien išų Panelių K lu b u i. Kuriom s pavyko su tavim praleisti naktelę kitą, tos pasako­ ja stulbinančius d alyku s... K ad nem atyčiau Sauliaus veido, žiūrėjau, kaip oranžiniai D a n o plaukai degte dega pakalnutėse. - A š ju k puikiausiai žinau, kad jūs tokie nesate, kaip da­ bar norite atrodyti. Jūsų idėjos tos pačios kaip ir m ano, k i­

162

taip jūs neįstengtum ėt gyventi, - staiga prabilo Saulius. Atsim enate K an to kategoriškąjį imperatyvą? Žmogus daro gera, nes jis geras ir taurus iš esmės, nepriklausom ai nei nuo tikslų, nei nuo aplinkybių. Jūs tiek energijos išeikvojate pykčio, sarkazmo priepuoliam s, o galėtumėt gyventi vien gėriu, m eile. Juk matau, kaip jūsų veiduose nervingai trū k­ čioja abejingumas, kai aš sakau, kad visi žmonės lygūs ne tik socialine, bet ir dvasine prasme, nesvarbu koks jų ta­ lentas, intelektas, mąstymo struktūra, kad didžiausias m e­ nas pasaulyje - m ylėti žmones, o noras pirm auti ir m ėgavi­ masis savo pranašum u tėra sielos skurdum o požymis. - Bet klausyk, - įsiterpė Danas, - atsim eni Keruaką? A r ­ ba pankus? Juos nuskriaudė gyvenimas, ir jie savo pykčiu protestuoja prieš m iesčioniją, - ir nuraudo pasakęs tokią „drąsią“ m intį. - Pyktis ir nusivylim as - tai ne protestas, o konform iz­ mas atvirkščiąja puse. Ir lietaus, ir saulės šviesos gyvenimas visiems dalija po lygiai. Y ra am žinų šventų dalykų, kurie gali įlieti harm onijos ir gėrio net į labiausiai išdraskytas sie­ las. Japonų menas, Bacho m uzika, Šagalo tapyba, net ir šios pakalnutės, - pasakė jis ir atsistojo, paskui tyliai pridūrė: Žinom a, yra ir kitų dalykų - karai, prievarta, nelygybė, ta­ čiau gana apie tai, jus ir taip verčia vem ti nuo m ano pa­ m okslavim ų. - Bepigu tau taip kalbėti, - pareiškė V ilė, irgi atsistoda­ ma, - kai tau viskas gerai. Tu turi m oterį, kuri tave m yli ir kurią tu m yli, jūs. turit žavingą vaiką. A p sk rita i visi tave m yli, lengva ir tau visus m ylėti. O aš? A š m yliu tave ir tai yra viskas, kuo aš egzistuoju. Jei tu staiga išnyktum , aš uždusčiau, aš sprogčiau lyg patekus į vakuum ą. Viską, ką aš

163

darau, darau dėl tavęs: vaikščioju, miegu, valgau, skaitau, piešiu, galvoju, domiuosi, kas dedasi pasaulyje, stengiuosi būti gera kitiems. Tačiau aš žinau, jog tu m yli tik ją, ir negaliu iš tavęs reikalauti, kad nors truputėlį domėtumeis m anim i. Jei parpulčiau prieš tave ant kelių kaip prieš D ievą, tavo basas dulkinas pėdas savo ašarom numazgočiau, savo plaukais nušluostyčiau, jei susideginčiau tavo akivaizdoje, jei išsipjaustyčiau ant veido tavo vardą, tu vis tiek m ylėtum ją, o ne mane, ir būtum absoliučiai teisus! - V ilė ūm ai atsiklaupė ir apkabino jo kojas. Saulius įsitempė tarsi styga, paskui staigiai pasilenkęs pakėlė ją, priglaudė ir pabučiavo. A š ir baisiausiai nuraudęs Danas stovėjome gniaužydami pakalnučių puokš­ tes ir spoksojome į juos it kokie idiotai. Pagaliau aš tariau: - A k V ile V ile , ką tau pasakytų didysis Buda Sakjam uni! Savo prakalboje tu keliolika kartų pavartojai asm eninius įvardžius „aš“, „m ano“, „man“ ir taip toliau! - T u vis tiek m yli tik ją, - pasakė V ilė. - A š m yliu visus, - atsakė Saulius, užsidėdamas akinius. - Taip, žinom a. Tu m yli visą žm oniją. G a l tikrai tavyje įsikūnijęs Buda? A š visą savo m eilę sukroviau ant tavo al­ toriaus, kitiem s - nebeliko. Tu sakai, kad yra amžinos gėrio idėjos, o aš sakau, kad yra amžinos griaunančios jėgos. Jė­ gos, o ne idėjos. K ad ir karas. V isi nori taikos, bet kyla ka­ ras. Ta i stichija. Tu ir tavo žm ona savo gyvenim ą skiriat kovai už taiką, tačiau tai tolygu šam ano pastangom a tito ­ lin ti uraganą ar žemės drebėjimą. K okia nors estrados žvaigž­ dė paaukoja savo koncerto lėšas badaujantiem s B anglade­ šo vaikams, bet tai bandymas šaukštu išsemti jūrą. Tu sa­ kai, jog m yli visą žm oniją, bet niekuo negali padėti vienui vienam žmogui, kad ir man.

164

- Individo išgyventos kančios fakto negali nuplauti išti­ sas universalaus gėrio okeanas, yra pasakęs Santajana, pareiškiau užsirūkydamas (jūs jau tikriausiai pastebėjote, kad esu visai kvaištelėjęs?). - K a i praeina noras griauti, dingsta ir kančia. O tu be reikalo apsiriboji tokia m eile. M a n rodos, jei m yli žmogų, m yli jame visą pasaulį, visus šjnones. N ežinau, ar gali tikra m eilė sukelti pykčio ar nevilties protrūkius, net jei ji būtų be atsako. Jei m eilė daro tave svetim ą visam pasauliui, jei tolina nuo žm onių, vadinasi, tu, nors ir susijusi su m anim , manęs nem yli. Tu m yli kažką savyje, tačiau ne m ane. Svar­ bu net ne meilės objektas, o jos ypatinga kokybė. Jei aš m y­ liu žmogų, aš m yliu jam e visą žm oniją, visa, kas gyva, kartu ir save. R eikia susyti su a p lin kin iu pasauliu taip, kad jaus­ tum jį kaip savo dvynį. U žu ot mėgavęsis savo kančia, turi užsim erkti ir sugebėti išgirsti, kaip iškalbingai gaudžia tyla. Ištirpti akim irkoje, įtraukdam as save į visatos ritm ą, be jo ­ kios refleksijos, taip kaip m ėnuo kad nesvarsto, ar atsispin­ dėti jam ežero vandenyje, ar ne, - Saulius n u tilo ir sukluso. Iš netolim os gyvenvietės sklido keista nenusakom a m u­ zika. Pakalnučių glėbiais nešini, mes išėjome į kelią. M u zika tebeskambėjo. M a n o pam ėlusiai plikei toptelėjo, kad čia bus laidotu vių maršas. Ir tikrai, netrukus iš šunkelio į p len ­ tą išsuko laidotuvių procesija. G avom įsim aišyti į juodai ap­ sitaisiusių žm onių būrį. Jie slinko užtvindydam i visą kelią, nepraleisdam i m ašinų, kurios įkyriai, nepagarbiai tūtavo. V e lio n į nešė atviram e karste. M a n e apėmė keistas susiža­ vėjimas. N etikėjau, jog tas mirusysis nem ato pavasarinės laukų ir dangaus erdvės, paskutinįkart atsiveriančios prieš

165

jo užmerktas akis. V ilė drąsiai priėjo prie karsto ir padėjo pakalnučių puokštę m irusiajam ant krūtinės. Pamačiau, kaip jos ranka staiga virptelėjo, o žvilgsnis sustingo ties velion io veidu. A rčiau sia karsto ėjusi moteris stvėrė pakalnutes ir nusviedė žemėn. -

Нет, нет, голубушка, т о л ь к о не л а н д ы ш и , -

pasakė ji.

V ilija atšoko į šalį, įsikibdam a S au liu i į ranką. A iš k ia i m a­ čiau, kad ji labai išsigandusi. Prasidėjo visai keisti dalykai. A š vilkausi nuošaly, nesimaišydamas į tą juodą būrį, tačiau ir prie manęs priėjo k o ­ kių šešiolikos m etų m ergaitė ir atėmė pakalnučių puokštę. -

Н е надо ландышей,-

pasakė ji, braukdam a sugniaužta

sauja per gėles. Vienoje jos rankoje lik o p lik i stiebeliai, o kitoje - sauja sm ulkių baltų žiedų. -

Н е надо слушать, как звенят э т и колокола, -

pasakė ji ir nuėjo, pabėrūsi baltus varpelius ant žemės. Pažvelgiau į Saulių, D aną. Jų puokštės taip pat buvo at­ imtos, numestos ant žemės, sumaigytos. M es atsilikom e nuo procesijos. Ji pasuko į šalį, kur pa­ miškėje stūksojo kapinės. V ė l susėdome pakalnutėse, šalia kelio. - Keisti papročiai, lyg R ubliovo laikais, - tarė Saulius, kuo gi jiems užkliuvo tos pakalnutės? - N ežinau, ar labai tu susižavėtum, - pasakiau, - jei to ­ kie siaubūnai kaip mes ant m irusio tavo artim o užmestų pakelės žolių puokštę? - Ta i aišku. C ia g i provincija. K ą jie išmano? Jie apie bitnikus, hipius, Keruaką ir visą kitą avangardą nė girdėti n e ­ girdėjo, - tikriausiai suprantate, jog taip pasakė Danas. - J ie nei supyko, nei aprėkė. T ik labai m andagiai išplėšė

166

tas gėles mums iš rankų, - sum urm ėjo Saulius užsirūkyda­ mas. V ilė tylėjo. Paskui prisidegė nuo Sauliaus cigaretę. - Sauliau, - prašneko labai tyliai, - aš buvau visai arti jo. Jo visas veidas, kaklas ir rankos nusėta sm ulkiom sm ulkiom žaizdelėm, lyg būtų adatom subadyta. M u m s tai nepasirodė keista. Lig ų būna visokiausių. Pavakare pasiekėm miestą. Prisim iniau, kaip kažkada Sau­ lius mums pasakojo: „Jeigu kada keliausit į Pskovą, b ūtinai pasistenkit pirm ą kartą įžengt į jį pavakare, kai dienos švie­ są užlieja klam pi prieblanda. Nesuskaičiuojam os baltos cerk­ vės, apgaubtos varpų gaudesio ir juodų klegančių paukš­ čių, palengva sūpuodam osi, blykčiodam os variniais ku p o ­ lais, staiga kyla į žalią dangų. Lygiai taip pat netikėtai, kaip pakilo, klesteli ant neaukštų kalniukų net neišguldydam os žolės. Tai įvyksta akim irksniu, jūs galite net nepastebėti, tik į veidą tvokstelės drėgnas vėjo šuoras - lyg iš m ilžiniško rūsio“. Keletą valandų bastėmės po miestą, nuo cerkvės prie cerk­ vės. Prisipirkom varinių varpelių, plonyčių kvepiančių žva­ kių. V ilė ir Saulius kas penkios m inutės bučiavosi. Bet pas­ kui Saulių it kas būtų uždaręs į dėklą veidrodiniais stiklais. M es jį matėm, o jis m ūsų - ne. Patraukėme į priem iesčius ieškoti nakvynės. V ė l m iegoti stotyje nebesinorėjo, be to - paprasčiausiai buvom pasiilgę norm alių žm onių (juk tarp mūsų tokių nebuvo). O šiame krašte žmonės - puikūs! Vos išėjus iš m iesto centro, vėl prasidėjo pakalnutės. Jos bolavo mėlynoje prieblandoje, it kas pievose būtų pridrabstęs kefyro. G aivaus kvapo buvo sklidinas oras. M es pavargo-

167

ше ir tylėjom e. T ik D anas pasakė, jog mes visi esam baišiai m ieli, tarsi nužengę iš „D harm os bastūnų“ ar „Satori Paryžiuje“ puslapių. A š bandžiau įsivaizduoti, ką dabar v e i­ kia m ano m ažoji sesutė Rasa (jai bu vo tiek pat m etų kiek ir M a rseliu i). V ilė ėjo įsm eigusi akis į Saulių, ir jos lūpos krutėjo. Prasidėjo neaukšti m ediniai priem iesčio nam ukai. A ts i­ darę vartelius, įžengėme į vieną kiem ą. Jame, kaip ir dauge­ lyje kitų, liepsnojo laužas. Kiem as buvo tiesiog užtvindytas nušienautom is pakalnutėm is. Prie laužo stovintis vyras ran­ kose laikė dalgį. M ažas berniukas raudona vilnone kepu­ raite mėtė pakalnutes ugnin. Prie laužo gulėjo katinas. P ri­ ėjau jo paglostyti. Pasilenkiau ir išvydau, jog jis - negyvas. Visas nusėtas sm ulkiom žaizdelėm, lyg jį kas būtų subadęs vinim is ar adatom is. Iš nam o išėjo m oteris su glėbiu pakalnučių. Paprašėme nakvynės. M u s priėmė, pavalgydino arbata su bulvėm is ir parodė visiškai tuščią kam barį. Jame nebuvo nė vieno daik­ to, tiktai keli pakalnučių lapai ant grindų. Suskardeno fut­ bolo kom entatoriaus balsas, kažkas už sienos žiūrėjo televi­ zorių. Seim ininkė davė mums kelias antklodes, turėjom e ir savų. Su didžiausiu m alonum u mes, ypač Danas, išsitiesėme asloje.

Е с л и ч т о - н и б у д ь п о ч у в с т в у е т е , з о в и т е нас. С п о к о й н о й н о ч и , р е б я т а , - m eiliai mus nužvelgė šeim i­ -

ninkė ir išėjo. - K ie k mistikos, brangieji! - pasakiau. - Jei kas nakčia išvysite ties savim pasilenkusį vampyrą, šaukit, rėkit. Šių nam ų šeim ininkė - įsikūnijęs kunigaikštis D rakula. D abar jis žiūri televizorių, tačiau naktį, brangieji, n a k tį...

168

- N a k tį prasivers po m um is oranžinė praraja ir krisim e jon, o paukščiai klyks, ir mums prieš akis prabėgs visi mūsų gyvenim ai, nuo dabarties m om ento ik i pradžių pradžios, tarė Saulius. V ilė atidarė langą ir prie rėmo rankenos

pririšo mūsų

varinius varpelius. - G a l neatidarinėk, - Danas nejaukiai apsidairė. Jis pasi­ klojo savo užtiesalą tolim iausiam e kampe. A š pasitiesiau m ilžinišką polietilen o plėvę, lyg ketinčiau m iegoti pelkės vidury. Atsigulėm e ir šį kartą kažkodėl nežaidėme savo mėgstamiausio žaidimo: sakyti viską, kas tik ateina į galvą. Žinote, susidaro stačiai fantastiškos grandi­ ninės žodžių reakcijos, sklindančios tiesiai iš pasąmonės. Pa­ m ėginkit ir jūs kada prieš užm igdam i. Seniai svajoju tokį dalykėlį įsirašyti į m agnetofoną. Tačiau dabar visi tylėjo, nes tylėjo Saulius. K artą jis sakė, jog nenorėtų, kad mes ben­ drautum e tik žodžiais. Jis niekada nesipasakojo apie savo sielos laim ėjim us. N a k tį pabudau nuo keisto jausmo: lyg kas adatėlėmis ba­ dytų m an ranką, kurią laikiau padėjęs ant grindų. O ras b u ­ vo pilnas pakalnučių arom ato ir vos girdim o tilindžiavim o. M a n ia u , jog kvapas sklinda pro langą, o skamba mūsų p irkti varpeliai. Tačiau skim bčiojim as nebuvo varinis, o arom a­ tas buvo ne tik aplink m ane, bet ir manyje. Ū m a i aštrus skausmas pervėrė m an dešinę ranką. A ts i­ merkęs pakėliau galvą. A p lin k u i - vien pakalnutės. D ešin į­ jį delną vėl suskaudo. Pažvelgęs apstulbau - kiaurai perdygę du pakalnučių stiebeliai. A š pašokau ant kojų, nustėrau m ano draugai buvo sužydę pakalnutėm is. Tarsi prikalti prie grindų trapiais skam bančiais stiebeliais, jie negalėjo paju­

169

dėti. M a n o basas pėdas badė nesmarkus skausmas - it uodo įkandim as. Pradėjau nesavu balsu šaukti. Į kam barį įpuolė šeim ininkė. -

А х , э т о год, г о д л а н д ы ш е й ,

- vaitojo ji ir, prišokusi

prie mano draugų, ėmė rauti iš jų nebegyvų kūnų pakalnutes. A š vos atplėšiau pėdas nuo žemės (jos jau buvo sužydėju­ sios) ir puoliau prie atviro lango. Į m ane trenkėsi kažkoks stiprus vėjo, o gal tuštumos sūkurys, aš loštelėjau, alkūne išm aliau stiklą. Atsisukęs išvydau, kaip pakalnutės ant Sau­ liaus kū n o ėmė lėtai siūbuoti. Cagansara? Iššokau pro langą ir pasileidau bėgti. Jau m inėjau, kad mus siejo tik žodžiai. O pakalnučių m e­ tai galutinai išskyrė. N o rite , kad im čiau teisintis? Prašom ! Luktelėkit, kažkas skam bina į duris. Tai Cagansara ir M arselis, abu su pakalnučių puokštėmis ran kose...

1981

Turinys Kada ateis Godo?

5

Koncertas N r. 1

19

Pasiaiškinimas

33

Atsitiktinis pokalbis birželio naktį

52

Apie tai, kaip...

61

A r pas jus atėjo Naujieji Metai?

72

Namas užmiestyje

84

Regėjimai geltonoje šviesoje

91

Dvi pasakos apie savižudžius

113

Labai nemalonus atsitikimas

129

Diena, kurios nebuvo

144

Pakalnučių metai

157

Ivanauskaitė, Jurga Iv-12

Pakalnučių metai : novelės / Jurga Ivanauskaitė. - 2-asis leid. -

Vilnius: Туto alba, 2003. - 169 [3] p.

ISBN 9986-16-329-3 Pirmojoje Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Pakalnučių metai“ (1985) jauno žmogaus pažiūros, gyvenimo būdas, kompleksai, vertybių krizė. Šia knyga pradėjusi literatūrinės kūrybos kelią, šiandien Jurga Ivanauskaitė, jau trylikos knygų autorė, skaitoma didžiosiomis Europos kalbomis. UDK 888.2-3

JURGA IVANAUSKAITE P A K A LN U Č IŲ M E T A I

Novelės Viršelio dailininkė Ilona

Kukenytė

SL 1686. 2003 11 19. 6,27 apsk. 1. 1. Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, LTUOl 112 Vilnius, tel. 2497453, info(a)tytoalba.lt Spausdino Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius

Jurga 1988 m.

Pirmoji Jurgos Ivanauskaitės knyga „Pakalnučių metai" (1985) - kultinis devintojo dešimtmečio alternatyvaus jaunimo tekstas, sudrumstęs ramius literatūros vandenis, ir iki šiol nepranoktas debiutas. Šiomis novelėmis pradėjusi savo literatūros kelią, šiandien Jurga Ivanauskaitė - tarp skaitomiausių Europos rašytojų. isbn ччаь- 1ь-згч-э

1 I III 1

781461,

uwu •tytoalba •lt