Jonas Aistis Ir Salomėja Nėris

 

Agonija, konotacija

Antroji neoromantikų karta (192-193 psl) (19a.pab. – 20a.pr.) Ryškiausi neoromantikai: Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. (XX a. 4 dešimtmečio rašytojai)   Kūrybos bruožai: Būdingi ir romantizmui (Dėmesys tautos praeičiai. Jausmų aukštinimas.Svajonių pasaulio vaizdavimas. (transcendentinis pasaulis) Meilė gamtai. Poetizuojama, idealizuojama. Žmogus trokšta nepasiekiamo, nori keisti.)  

        

 

Tautosakos sliska ir įvaizdžiai Domėjimasis egzoškais Rytais ( Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ „Rytų pasakos“) Taunio charakterio paieškos (Vaižgantas „Pragiedruliai“) Bibliniai įvaizdžiai Sąlys su kitų kraštų kultūra Distancija ir ironija Būdingas lyrinis kalbėjimas Gausu pasakos elementų Peizažas – pasakiškas fantazijos vaizdas Derinami gamtos ir kultūros elementai Avangardisnė sliska (pakilios intonacijos, romanški vaizdai derinami su kasdieniškomis detalėmis) Rūpėjo universalios problemos Ryški žlugimo, nuopuolio , artėjančios katastrofos nuojauta

Jonas Aists (1904-1973 m. )

   

Jonas Aiss – graudaus žodžio poetas. Tarpukariu vadinosi ir pasirašinėjo Kuosu Aleksandriškiu , vėliau pasirašinėjo Jonu Aisčiu. Yra vienas žymiausių ant antrosios rosios neaoroma neaoromankos nkos kartos poetų. Gimė Kampiškių dvare, netoli Rumšiškių, Kauno raj. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau vėli au Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Studijavo Kauno Humanitarinių mokslų fakultete, dirbo rašninku Žemės banke.

 

Vėliau 1936 m. Aiss išvyksta į Prancūziją, į Grenoblio universitetą. Į Li Lietuvą etuvą jis daugiau ir nebegrįžo. 1932m. išleista debiunė Kossu- Aleksandravičius knyga „Eilėraščiai“. Nuo 1946 m. persikelia gyven į JAV, dėstė kolegijoje Dirbo JAV kongreso bibliotekoje, Mirė Vašingtone, bet yra perlaidotas Rumšiškėse



   

Apie Joną Ais būtų galima kalbė ne vien kaip apie poetą, bet ir kaip apie mokslininką, tautos likimo losofą, valstybės teoreką, visuomenės vi suomenės darbuotoją, publicistą, literatūros kriką, bibliotekininką, sporninką slidinėtoją Alpių kalnuose, įdomių laiškų autorių ir nagingą vyrą aplink namus.



Kūrybos bruožai: 

 Aiss kuria lyrinį, eleginį (liūdnos temakos ) eilėraš, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Jono Kossu – Aleksandravičiaus poenis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbuvojęs išbuvojęs jurginas atvira žaizda. žaizda. Ir tai vadinasi intymumo poezija. Aisčiospektaklio eilėraščiuose ryškikokia distancija, ironija išsakomam Distancija kuriamaTačiau pasitelkiant logiką: nors , situacija pateikiamajausmui. kaip kra, o paskui parodoma, kad ji buvo suvaidinta. Iš visų neoromankų būtent Aisčiui pasakiškumas yra svarbiausias. Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės – joje vyrauja tėvynės tėvynės meilės, ilgesio motyvai, kaltės dė dėll paliktos ir negintos tėvynės jausmas.

Esė „Apie laiką ir žmones“ APIE LAIKĄ IR ŽMONES Visa, Vis a, kas neg negrįž rįžtam tamai ai pas pasitr itrauki aukiaa – lai laikas kas ir žmo žmonės nės – nusida nusidažo žo ypa ypatin tingom gomis is spalvomis. Kai pamanau apie laiką, man gaila jo, ir gaila ne dėl to, kad jisai nebegrįš, bet kad aš  jojo, rodos, nemačiau. Kai prisimenu žmones – jųjų daugio jau nėra, – jaučiuosi kaltas, kad nemokėjau jų tinkamai pažinti ir įvertinti... Mane imdavo juokas, kai mano senelis, baigdamas devintąją savo amžiaus dešimtį, sakydavo: „Ar seniai čia aš be kelnių bėgiojau!..“ Keista toji žmogaus laiko nuovoka, ir kaip ji  prasilenkia su laikrodžiu ir kalendoriumi. Štai dabar žiūriu į amžinai nurimusio Kazio Binkio fotografiją ir matau ji basą einantį su meškere Daugyvenės krantu. Girdžiu jo ir savo balsą. Jis atsisėda ir traukia iš tarpupirščio rakštį. Kojos visos suskirdusios, subraižytos. Ir sakau jam:  – Žinai, Kazimierai, jei aš valdyčiau Lietuvą, tai uždrausčiau žmonėm vaikščioti  basiem... Jis į mane pažiūri ir sako:  – Eik tu! žmogus sukurtas vaikščiot basas... Dievas vaikščiojo basas... apaštalai vaikščiojo basi... visi geri žmonės vaikščioja basi... Tai pasakęs, jis vėl visu uolumu grūmėsi su rakščiu. Galop jis jį išplėšė. Toje vietoje išsirito juodas kraujo rutuliukas. Jis jo net nenušluostė. Pakilo, paėmė meškerę, ir abu filosofuodami brovėmės per p er karklų ir juodalksnių krūmokšnius...

 

Taigi kai prisimenu laiką, noriu visus tuos šaunius ir mielus žmones šaukti vardu,  pavarde ir laipsniu. Jie šiandien jau stovi debesyse. Stovi šalmuoti, žvilgančiais nertiniais šarvais, auksu auk su adytom adytomis is kap kapomi omiss ir oli olimpi mpiška škaii giedri giedriomi omiss šyp šypsen senomi omis. s. Juo Juoss prisim prisimenu enu kitoki kitokius: us:  paprastus, graudžius, nerimtai linksmus, išdidžius, išdidžius, smarkius ir nusilenkusius iki žemės. Kartą Šv. Petro aikštėje laukiau pasirodant balkone šventos atminties popiežiaus. Pro Mal Maltos tos rit riteri erius, us, kar kardin dinolu olus, s, vie vienuol nuolijų ijų generol generolus, us, vys vyskupu kupus, s, vėduoto vėduotojus jus,, po did dideli eliuu  baldakimu keturiese išnešė soste nusilpusį Bažnyčios Galvą. Ir man tada šovė mintis: ar nebūtų teatrališkiau, jei popiežius imtų ir pasirodytų kasdieniškoj eilinio kunigo sutanoj... Vargu, nes žmonės valdovus įpratę matyti iškilmingoj prabangoj ir didingose mizanscenose. Viena yra žmogus, kita pareigos. Menininkas visada žmogus, ir net kai vaidina, yra žmogus. Jų gyvenimas yra to paties meno dalis. Kai menininkas pasitraukia, atsiskiria gyvenimas nuo meno, kaip siela nuo kūno. Tada mes jų pasigendame. Atsime Ats imenu nu Mai Mairon ronį, į, Jak Jakštą štą,, Tum Tumąą - Vai Vaižgan žgantą. tą..... Eidavo Eidavo Mai Mairon ronis, is, Jakšt Jakštas as ir  Karevičius per miestą ir kalbėdavosi. Jakštas vis tuo pačiu į vidurį nunešiotu batu, jog atrodė aulu, ne padu žemę mynė. Eidavo tiksliai, kaip laikrodžiai – vis tuo pačiu laiku ir tuo pačiu keliu, tik ne visada ta pačia kryptimi: arba alėja iki Karmelitų ir paskui panemune į senamiestį, arba –   priešingai. Retai su jais tematydavai Tumą, kurs lėtam pasivaikščiojimui netiko: kol ta trejukė apeidavo miestą, jis būtų galėjęs tris kartus jį apibėgti. Kas man tuose žmonėse, neišskiriant net kietų principų Jakšto, patiko, tai meilė  jaunimui, tai deimančiukų ieškojimas. Jaunimas visada buvo ir bus jaunimas. Jis visada guosis  briedžiu girioje, nors ne visi tą briedį pagauna: vieni pasitenkina žvirbliu rankoje, antri veltui vaikosi tą briedį visą gyvenimą, ir tik retas pačiumpa jį už ragų ir iki paskutinio atsidusimo galynėjasi su juo. 1. Kokį J. Ais atpa atpažįsta žįstate te iš esė ištrau ištraukos? kos? Par Parašyki ašykite te bent tris po poeto eto asm asmenybė enybėss bruožu bruožus. s.    

 Jausmingas, melancholiškas  Nostalgiškas, senmentalus Filosofuojans Poezija kuria ne tik iš jausmų, atsiminimų.

2. Remda Remdamiesi miesi esė išt ištrauka rauka,, parašy parašykite, kite, kuo žm žmogui ogui sva svarbus rbus jam du duotas otas la laikas. ikas.

Laikas žmogui duotas, kad jisai žengtų tolyn, darytųsi vis tobulesnis, laimingesnis, siektų tikslų,  bet esė J. Aistis laiko prasmę perteikia perteikia kitaip. Neoromantikas laiką supranta kaip besikeičiančio  pasaulio įrodymą. Tačiau autorius išreiškia gailestį, gailestį, dėl neįvertintų akimirkų, draugų. 3. J. Aisčio kū kūryboj rybojee svarb svarbii menini menininko nko tema tema.. Ką apie men menininko ininko ggyveni yvenimą mą aut autorius orius samprotauja šioje esė?

„Menininkas visada žmogus, ir net kai vaidina, yra žmogus. Jų gyvenimas yra to paties meno dalis. Kai menininkas pasitraukia, atsiskiria gyvenimas nuo meno, kaip siela nuo kūno. Tada mes jų pasigendame“

 

4. Para Parašykit šykite, e, kokia kokiass loso losones nes m mins ins įžv įžvelgia elgiate te esė iš ištrau traukoje. koje. Autorius esėje kalba apie atsiminimų vertę. Aiss teigia, kad laikas, žmones – visa, kas negrįžtamai pasitraukia suteikia praeičiai spalvų ir vertės. Taip pat autorius kalba apie menininkų sąsają su menu, prilygina tai vienai neatskiriamai amenybei.

 

Nuoširdumo ir netikrumo ženklai eilėraštyje „Atėjo vakaras“

Atėjo vakaras, suraukęs antakius. Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs... Klajojau mintimis tuo meilės sentakiu,  Jau galios tarti „tapk!“ ir – tapo. Deja, nebuvo vakaro, nei antakių... Tai vakaras netikras – mano sukurtinis, Bet tu klajosi mano meilės sentakiu  Nuėmęs knygą nuo lentynos. lentynos. 2. Įrodykite, kad dvi eilėraščio eilutės tarsi priešprieša romankų kūrybai.

vakaras tampa tarsi veikėju, yra vaizduojamas baugus, tarsi žmogžudys, „krauju rankas su sute tepęs pęs“, “, ku kuom omet et ro roma mant ntik ikai ai savo savo kū kūry ryboj bojee nakti nakties es la laik ikąą asoc asocij ijuoj uojaa su magi magija ja,,  paslaptingumu. / Šiame eilėraštyje, vakaras nėra gėrėjimosi objektas, jis tampa veikėju –  šiurkščiu, kuris lyginamas net su žmogžudžiu. Vadinasi, vakaro peizažas subuitintas, netgi žiaurokas. 3. Antroje eilėraščio strofoje galima įžvelg teatro elementų. Pagrįskite šį teiginį.

Antroje strofoje pasitelkiama spektaklio logika, lyrinis subjektas atskleidžia, kad „nebuvo nei vaka vakaro, ro, nei ant antaki akių“, ų“, viskas viskas buvo išg išgalv alvota ota,, suvaid suvaidint inta. a. Eilėra Eilėrašči ščioo kal kalban bantys tysis is apgailestauja, kad vakaras buvo netikras, tačiau kalbėdamas metaforiškai leidžia suprasti, kad jausmai, kuriuos atskleidė pirmajame posme buvo tikri, ir nugulė n ugulė į knygos lapus: „bet tu klajosi mano meilės sentakiu/Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ /Antroje eilėraščio strofoje galima įžvelgti scenos elementų, nes lyrinio subjekto išgyvenimai tarsi verčiami žodžių spektakliu. Tampa neaišku, ar meilė tikra, ar sukurtinė. Paskutinė teksto eilutė patvirtina, kad ir meilė yra iliuzinė, vaizduojama knygoje, galinti tapti scenarijaus dalimi. Taigi, šis Aisčioo eilėrašti Aisči eilėraštiss pagrį pagrįstas stas tam tikr tikraa spektaklio spektaklio logika, nes susikerta susikerta iliuzija ir tikr tikrumas, umas, scena ir gyvenimas. 5. Paaiškinki Paaiškinkite, te, kas šiame eilėrašty eilėraštyje je rodo rodo nuoširdum nuoširdumo o ilgesį. ilgesį.

 Nuoširdumo ilgesį eilėraštyje rodo niūraus vakaro vaizdavimas, lyrinio subjekto klaidžiojimas prisiminimuose apie meilę: „klajojau mintimis tuo meilės sentakiu“. Tai  parodo, kad eilėraščio kalbantysis kažkada mylėjo, tačiau dabar iš šio tyro jausmo liko tik 

 

 prisiminimai, kuriuos jis sudėjo į knygos puslapius: „Bet tu klajosi mano meilės sentakiu/  Nuėmęs knygą nuo lentynos“./ Šiame eilėraštyje jaustukas „deja“ rodo nuoširdumo ilgesį. Kūrybos ir kūrėjo tema J. Aisčio poezijoje Užduotys: 1. Ati Atidži džiai ai perskai perskaityk tykite ite J. Ais Aisčio čio ei eilėr lėrašt aštįį eilėraščio analizę ir išmokite ją. „Karunka“

„Karunka“, susikonspektuokite

Neateina mintys, nesirašo eilės Ir nelaša kraujas rašalu juodu; Kažin ko taip ilgu, kažin ko taip gaila Ir pačiam be galo liūdna ir graudu. Leiskit pažiūrėti nors pro langą šilo, Leiskit pažiūrėti marių mėlynų To bedugnio skliauto sielvartingo gylio Ir dangaus blakstienų, ašarų pilnų...  Aš iš margo svieto smulkmenų, smulkmenų, detalių: Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių Susikūriau savo pasakišką šalį Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu. Verkė mano skliautas, ašarom pasruvęs, O gal man tik rodės, galgi aš klydau? Tai nuvargęs šiandien, išsimušęs suvis  Aš ieškojau laimės ir nesuradau... nesuradau...

Eilėraštyje kalbama apie poetą, kuriam norisi, bet nesiseka rašyti. Antroje eilutėje, lyrinis subjektas netiesiogiai pasako, kas jam yra kūryba: tai kraujo (skausmo, jausmų, poeto vidinio  pasaulio) virtimas rašalu (žodžiais, poetiniu tekstu). Apskritai, Aisčio poezijoje kūryba suvokiama kaip neišvengiama įtampa tarp kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir negyvos raidės (kuriama priešprieša). Beveik visi pirmosios strofos antro dvieilio žodžiai nusako tą pačią lyrinio subjekto būseną – liūdesį. Liūdesio, graudulio tema išlieka visame eilėraštyje. Antrojoje strofoje lyrinis subjektas bando išsiveržti iš jį kankinančios būsenos, nusiraminimo ir paguodos ieško gamtoje. Antropomorfizuotas (žmogaus bruožų priskyrimas gamtai, dievų vaizdavimas žmogaus pavidalu, dievybės sužmoginimas.) dangaus skliautas tampa savotišku lyrinio subjekto antrin ant rinink inku, u, per perima imanči nčiuu sie sielva lvartą rtą.. Trečio Trečioje je str strofo ofoje je Ais Aistis tis išdėst išdėstoo savąją savąją poe poezij zijos os sam sampra pratą. tą. Ketvirtoje strofoje lyrinio subjekto emocijos perkeliamos gamtai. Liūdesys ir skausmas pasiekia galutinį tašką: ant „dangaus blakstienų“ susikaupusios ašaros virsta srūvančiomis ašaromis. Antrojoje Antro joje paskutini paskutiniosios osios strofo strofoss eilut eilutėje ėje lyri lyrinis nis subjektas suabejo suabejoja ja savo kūrybine sėkme – ar į sukurtą eilėraščio pasaulį tikrai perėjo jo skausmas, liūdesys, ar sugebėta pasakyti tai, kas norėta? Pirmosios strofos kankinimąsi dėl to, kad „nesirašo“, pakeičia parašiusiojo nuovargis. Kūryboje yra daugiau kančių ir abejonės ab ejonės nei laimės – tokią išvadą mums siūlo eilėraščio pabaiga.

 

„Peizažas“ LAUKAS, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi graudi daina. Bėga kelias, ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy. O toliau – paskendęs kaimas, Tik žirgeliai tarp klevų – Šlama liepos tokia laime, Tokiu liūdesiu savu. Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, Sušlamės daina klevuos… Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!..



Eilėraštyje peizažas kuriamas pradedant nuo atskirų detalių iki platesnio vaizdo. Aptarkite erdvinį šių detalių išsidėstymą. Koks vaizdas detales sutelkia į visumą. Eilėrašs pradedamas nuo gamtos motyvų : „LAUKAS, kelias, pieva, kryžius, /Šilo juosta mėlyna,/Debesėlių tankus ižas“. Autorius vaizdą kuria nuo labiausiai išsiskiriančių detalių – kelias, pieva , laukas, dangus. Vėliau įtraukia ir smulkesnes detales – samanotas stogas, berželiai. Autorius sutelkia visas detales į visumą paiminėjąs kaimą tolumoje : „ O toliau – paskendęs kaimas“. Tai sukuria

bendra vaizdą eilėraštyje. 

Eilėraš galima perskaity kaip pasakojimą ap apie ie lyrinio subjekto grįžimą nam namo. o. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.  Su šiuo teiginiu nesunku. Mano nuomone, paskunės eilutės pagrindžia mano tai. „Gera „ Gera čia gyvent ir mir!/Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ Autorius mini ir gyvenimą ir mir Lietuvoje, todėl sunku many, kad jis pasakoja apie lyrinio subjekto grįžimą namo.



Kuriose eilutėse išryškėja lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške? „Šlama liepos tokia laime,/Tokiu liūdesiu savu.“ Autoriaus žodžiuose galima įžvelgti lyrinio subjekto emocinį prisirišimą su tėvynę. Jam čia viskas savą, jauku, pažįstamą.

Lyrinio subjekto sąsaja su tėviške išsakoma paprastomis labai tradiciškomis, bet įsimenančiomis detalėmis: laukas, kelias, pieva, kryžius, svirtis, samanotas stogas. Šios kasdieninės aplinkos detalės ne tik peizažo dalis. Jos padeda atskleisti ir kalbančiojo savijauta. Nors eilėraštyje galima įžvelgti liūdesį, bet šis liūdesys nėra

 

niūrus. Lyrinio subjekto išgyvenimus ir santykį su tėviškės t ėviškės gamta geriausiai atskleidžia paskutinės eilėraščio eilutės: „Gera čia gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ [



Palyginkite „peizažą“ su Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi“. Kaip juose kuriamas kuriamas Lietuvos peizažas, kuo jis skiriasi? Kaip abiejuose eilėraščiuose išsakomas lyrinio subjekto santykis su tėvynes peizažu. Jono Aisčio eilėraštyje „Peizažas“ „Peizažas“ Lietuvos peizažas kuriamas kuriamas labai abstrakčiomis detalėmis, be jokių palyginimų ar sutapanimų, o Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“ Kiekvienas gamtos motyvas yra poeškai palyginamas ar apibūdinamas: „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,/Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;“ . Lyginant eilėraščių lyrinio subjekto santykį su tėvynes peizažu, Aisčio eilėraštyje lyrinis subjektas atskleidžia savo norą gyventi, dirbti ir mirti Lietuvoje, taip pagrįsdamas savo meilę tėvynei tačiau Maironio kūrinyje lyrinis subjektas apie tėvynę kalba išdidžiai, pamini jos patirtas kančias: „Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.“ ir stiprų tikėjimą: „Bet dega meilės, maldos galybe“ bei gilią istoriją: „Šalis, kur miega kapuos didvyriai“

Lietuva brangi Graži tu, mano brangi tėvyne, Šalis, kur miega kapuos didvyriai: Graži tu savo dangaus mėlyne! Brangi: tiek vargo, kančių prityrei. Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja; O po tuos kalnus sesutės visos Griaudžiai malonias dainas ringuoja. Ten susimąstęs tamsus Nevėžis, Kaip juosta juosia žaliąsias pievas; Banguoja, vagą giliai išrėžęs; Jo gilią mintį težino Dievas. Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, Baltai iš sodų žalių bekyšą! Tik brangią kalbą tėvų pamynę Jie mūsų širdis mažai ką riša. Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,  Ar saulė leidžias, ir vakarėlis, Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

 

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, Ne dailės turtais, ne auksu žiba; Bet dega meilės, maldos galybe, Senųjų amžių gyva tikyba. Kai ten prieš sumą visi sutarę Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių", Jausmai bedievio vėl atsidarę Tikėti mokos nuo tų vaikelių. Graži tu, mano brangi tėvyne,,

§§ Šalis, kur miega kapuos didvyriai! Ne veltui bočiai tave taip gynė, Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

 „Poezija“ 1. At Atsk sklleis eiski kitte pa pava vadi dini nim mo ir te teks kstto sąsa sąsajją, (p (paa aaiš iški kink nkit ite, e, ar pa pava vadi dini nima mass su susi siję jęss su eilėraščio turiniu). Ei Eilė lėra rašč ščio io pava pavaddinim inimas as „Poe „Poezi zija ja““ atsp atspin inti ti lit litera eratūr tūros os žan žanrą rą pat pateik eiktą tą kūr kūriny inyje. je. (po (poezi ezija ja eiliuotų ir lyrinių neeiliuotų lit. kūrinių visuma). Iš pra pradži džiųų atr atrodo odo,, kad pav pavad adini inimas mas nea neatit titink inkaa kūrinio kūrin io turin turinio. io. Eilė Eilėrašty raštyje je rašo rašoma ma apie vaka vakarą, rą,  pasaką, karalaitę, bet ne apie poeziją. Tačiau tik   poetas, kūrybingas žmogus, gali peizaže matyti atgyjant pasaką, o kreipinys į Pegasą tik patvirtina mintį, kad kalbantysis būtent poetas.

2. Ei Eillėraš ėrašči čioo ka kalb lban anttys ysis is vai vaizd zduo uottėje ėje ku kuri riaa  pasakos siužetą. Parašykite, kas yra kuriamos  pasakos veikėjai.  Nesukonkretintas vyriškos lyties lyrinis, mitinė  Nesukonkretintas  būtybė, pusiau žirgas su sparnais Pegasas, slibinas, slibino pagrobta karalaitė.

3. At Atsk sklleis eiski kitte, ko koki kias as pras prasme mess te teks kstte įgy gyja ja  pasaka. Lyrinis Lyrin is subjek subjektas tas joja ieškoti nuotykio, nuotykio, vėliau vėliau kuria kuriamas mas konkretus pasakos siužetas. Kova su slibinu ir sukuria poezija.

 

4. Įv Įvar ardy dyki kite te,, kas kas šio šio eilė eilėra rašč ščio io ly lyri rini niss su subj bjek ekta tas. s. Jis nėra Jonas Aistis! Išsamiai aptarkite eilėraščio lyrinio subjekto būseną, siekius. Kokius kuriančio žmogaus (kūrėjo) bruožus galima įžvelgti eilėraštyje?   Vėlgi Lyrini Lyriniss subj subjekta ektass eilė eilėrašty raštyje je yra kūrėjas, nėra sukonkretinamas tačiau iš konteksto galime spėti,i, kad tai yra vyri spėt vyriškos škos lyties individ individas, as, lakio lakioss vaizd vaizduotė uotės, s, įkvė įkvėpimas pimas,, geba įsijaus įsijausti, ti, nori  pripažinimo. Jo pagrindinis siekis yra išlaisvinti karalaitę iš slibino gniaužtų. Lyrinis subjektas yra labai drąsus ir ryžtingas, kova su slibinu apibūdina kaip ilgą, išsekinančia, greičiausiai mirtingą dvikovą. „Ir tris dienas, ir tris naktis kovosim/prali kovosim/praliesim esim kraujo tris marias/ Bet niekas mūsų pėdsakų neras“. Kūrėjo bruožai : būdingas ly lyrinis rinis kalbėjimas, ggausu ausu pasakos element elementųų bei ryški žlugimo, artėjančios katastrofos nuojauta. 6. Eilėrašči Eilėraščio o laikas nėra nėra nuosekliu nuoseklius, s, iš realaus realaus laiko (vakaro) (vakaro) nukryps nukrypstama tama į viziją, viziją, iš jos – į pasaką, pasaką, o iš jos į ateies pasakos. Eilėraščio laiko kaitą galima siek su lyrinio subjekto būseną, nes poetas yra lak lakios ios fan fantaz tazijijos os žmo žmogus gus,, o kūr kūrini iniai ai neg negims imsta ta iš kar karto. to. Kūr Kūriny inyje je dau daugg pas paslap lapng ngumo umo,, gaubiančio kūrėją, nes kūryba taip pat stebuklas netgi kita šalis į kurią reikia patek.

5. Per Perska skaity itykit kitee VU dės dėstyt tytojo ojoss Dov Dovilė ilėss Švi Švilpi lpienė enėss st strai raipsn psnįį „Išpaž „Išpažint intinė inė J. Ais Aisčio čio lyrika“ kūrėju. ir 7-9 sakiniais sakiniais paaiškinkite, ar išties J. Aistį galima galima laikyti išpažintinės lyrikos Jono Aisčio kūryba yra polifoninė ( tuo pačiu metu derinti ir plėtoti kelias nepriklausomas melodines linijas) , daugiasluoksnė todėl įsprausti rašytojo kūrybą į sky skyriu rius, s, sąvoka sąvokass ar rėm rėmus us yra gan sud sudėti ėtinga. nga. Dov Dovilė ilė Švilpi Švilpienė enė straip straipsny snyje je  pateikia kelias priežastis dėl ko yra sunku ir nereikšminga laikyti Jono Aisčio kūrybą kūr ybą išp išpaži ažinti ntine. ne. Išp Išpaži ažinti nties es sąv sąvoka oka gal galii turėti turėti labai labai plačią plačią,, nekonkr nekonkreči ečiąą reikšmę. Šios sąvokos subanalinimas, išplėtimas labai trukdo apibūdinti ir taip jau labai išplėtotą, savitą Jono Aisčio kūrybą. VU dėstytoja Švilpienė pabrėžia jog kiekvienas kūrinys yra tarsi kiekvieno rašytojo pasąmonės išpažintis. išpažintis. Tai jeigu ši sąvoka turės tokią plačią ir neapibrėžta reikšmę, ji iškraipys ir nebus reikšminga išsamiam kūrybos analizavimui. dėstytoja kad labai Joną Aistį galimair   būtų vadinti išpažintinės lyrikosTaigi, kūrėju tačiau teigia, tai būtų abstraktu nereikšminga. „Apibendrin Apibendrinan an galima eigt, kad ipazintne lyrika yra J. Aiscio poei jos erdis, kurioje lieos visos gilumins pajauos, spdziai ir igyveni mai. Svarbiausios ipazi ip azintn ntni i eilr eilrac aci i emos emos yra meils meils jausmo jausmo ir egis egis enin eninio io li lides desio io is isaky akymas mas,, ku kuris ris,, i juslin juslinio io lygmen lygmenss pakyl pakylas as  esetn esetn lygmen lygmen, , is isili ilieja eja skaidriai graudaus grozio eilumis. Skausmas J. Aiscio poeijoje suaurinamas, prilygina pril yginamas mas dievikaj dievikajai ai aukai, aukai, o inelek inelekuali ualiuouo- a kancia kancia siknija siknija gamos gamos vai vaidu duos ose. e. J. Ai Aisc scio io poet poetn n mi mint ntss impu impuls ls  gaun gauna a jo pa pasa saul ulj jau auo os, s, pazenklin pazen klinos os prigimtn prigimtnio io lidesio lidesio zyme, gelmse ir grau dziu zodziu audzia audzia auksin sielvartngos aimanos gij. Kancios priezasts yra orfjika nuolatnio

 

pr prar arad adim imo o ja jaus usen ena, a, kai, kai, regi regis, s, pr pria iar rj jus usii la laim im, , mei mei l l,, gr groz ozis is s sai aiga ga nenumaldomai olsa ir inyksa, palikdami laimingos praei tes iliuij“

Vienas Kraujo lašas Būtent šio trumpos eilėraščio pagrindinė mintis susijusi su skausmu neįvykdytų pareigų apimties savajai tėvynei. Eilėraštyje teigiama, kad atrodo, jog tiek dėl mažai tereikėjo: tik vieno kraujo lašo, tik vieno žodžio. Visa tai sukuria savotišką  pasiaukojimo įvaizdį, kuris susijęs su tuo, kad nors nors visi ir žadėjo mirti už savąją tėvynę, deja, liko tik pažadai. Manoma, kad šiame eilėraštyje Jonas Aistis kalba apie būtent 1940 m., kada Aisčio suvokimu, Lietuva turėjo bet kokiu atveju  pasipriešinti okupantams. okupantams.

Salomėja Nėris (Salomėja Bacinskaitė-Bucienė) Bacinskaitė-Bucienė) žymiausia lietuvių poetė lyrikė. (1904-1945) 1904 m. lapkričio 17 d. Salomėja Nėris gimė Kiršuose, esančiuose Vilkaviškio apskrityje. Apie 1911 m. ji pradėjo mokytis Alvito pradinėje mokykloje. Šią mokyklą ji baigė 1918 m. ir įstojo į Marijampolės mergaičių progimnaziją. Po metų pradėjo mokytis Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1921 m. leidinyje „Ateities žiedai“ pasirodė pirmieji Nėries eilėraščiai, kuriuos ji  pasirašė Jūraitės arba Liūdytės slapyvardžiais. Salomėjos Nėries Nėries slapyvardžiu ji pirmą kartą  pasirašė tik 1923 m., kai išspausdino eilėraštį „Jūra banguoja, jūra beribė“. Po metų Nėris įstojo įstojo į Lietuvos universitetą, kur mokėsi Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių literatūros. Šalia ji studijavoeilėraščių ir vokiečių kalbąpavadinimu bei literatūrą ir pedagogiką-psichologiją. 1927 m. Nėris  pirmąjį rinkinį, „Anksti rytą“. Po metų Salomėja Nėris baigėišleido mokslus universitete ir pradėjo mokytojauti Seinų „Žiburio“ gimnazijoje, kaip neetatinė mokytoja praktikantė. Dar po metų ji išvažiavo į Vieną, kur gilino savo vokiečių kalbos žinias bei pradėjo ruošti antrą eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Pėdos smėly“. 1930 m. Nėris Seinų „Žiburio“ gimnazijoje pradėjo etatinį darbą, kai Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino Salomėjos  Nėries aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę teisę mokytojauti. 1931 m. rašytoja išleido antrąjį savo eilėraščių rinkinį ir tuo metu persikėlė gyventi į Kauną, kur iki 1934 m. pragyvenimui vertėsi  privačiomis pamokomis, literatūriniu darbu ir vertimais. vertimais. Tuomet ji išsikėlė gyventi į Panevėžį, kur nuo rudens ji tapo Valstybės mergaičių gimnazijos g imnazijos mokytoja, o po metų išleido ir trečiąjį savo eilėraščių rinkinį, pavadinimu „Per lūžtantį ledą“.Jau ledą“.Jau 1936 m. G. Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakties literatūros vakarė Nėris skaitė savo naujus eilėraščius bei tais pačiais metais išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Taip pat ji tais metais susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču. 1937 m. Nėris parašė poemą parašė karalienė“ir bei  poemą „Eglė karalienė“ bei grįžokalbas į Lietuvą, kur pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kur jižalčių dėstė vokiečių lietuvių žemesnėms klasėms.

 

Tais pačiais metais jai gimė sūnus. 1938 m. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį tais pačiais metais Salomėja Nėris gavo Valstybinę literatūros premiją. Po metų rašytojai taip pat Lietuvos rašytojų draugija Salomėjai Nėriai surengė literatūros šventė, kurios metu jai  buvo įteikta Valstybinė premija už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. 1940 m. buvo sudėtingesni. Tuo metu Salomėja Nėris buvo paskirta būti Liaudies Seimo atstove ir išrinkta vykti į Maskvą, SSRS Aukščiausiąją Tarybą tam, kad galėtų prašyti Sovietų Sąjungos, kad Lietuva būtų priskirta prie Sovietų Sąjungos sudėties. Tų pačių metų vasarą poetė SSRS AT sesijos metu per suvažiavimą taip pat paskaitė „Poemos apie Staliną“ ištrauką. Vėliau ši išspausdino poemą išspausdino „Rinktinę“ bei tapo SSRS Aukščiausios  poemą „Keturi“, po metų – poezijos „Rinktinę“ bei Tarybos deputate, taip pat su sūnumi vasarą v asarą pasitraukė į Rusiją, kur bendradarbiavo radijo komitete, ruošiant medžiagą laidoms lietuvių kalba. Per kelionę dėl traukinio bombardavimo  buvo sunaikinta Tačiau po 3 metų ji grįžo į Lietuvą, Kauną, kur jau po metų antrajame literatūriniame vakare, skirtame Kauno moksleiviams ji skaitė savo eilėraščius. Tais pačiais metais pablogėjo Nėries sveikata ir ši buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. 1945 m. liepos 7 d. poetė mirė nuo kepenų vėžio.

„Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą da rbą stengsiuos  sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu“ 1941 metų birželio viduryje jai reikėjo staigiai apsispręsti, nes likimas Lietuvoje būtų reiškęs vienokias ar kitokias nacistines represijas.  Iki šiol tęsiasi tas teismas, teismas, sąskaitų suvedimo reikalavimas ir nematymas, nesuvokimas jos  pačios veiksmų, kuriais ji bandė pasakyti, kad padarė klaidą, kad nusižemina ir atgailauja. Tokio veiksmo – atgailos – pritrūko daugybei daugyb ei anuometinių veikėjų.  Ne tik poete bet ir politike bendradarbiavus su priešais. isdavyste ar tikejima tikejima komunizmo idealais

Kūrybos bruožai 1. Jausmo grynumas. 3. Melodingumas ir apmąstymai. 5. Kai kuriuose kūriniuose pastebima simbolistika (gyvenimo ir idealų priešiškumas, gyvenimas žemėje jai tarsi akimirka amžinybėje). 6. Pabrėžiamas gamtos grožis ir jos vaizdiniai, žmogaus artumas gamtai. 7. Realistinės detalės.

 

8. Ryškūs tautosakos simboliai ir motyvai. 9. Kūryboje vyrauja žmogaus dvasios d vasios ir jausmų pasaulis. 10. Daug fantazijos, kuriai poetė nejaučia ribų. 12. Gyvenimo meilė ir geismas. 13. Nostalgiškumas. 16. Skausmas, dramatizmas vėlesnėje kūryboje. 17. Tėviškės akcentavimas. 19. Jaunystės pojūtis.

Nėris ir Maironis“  Maironis“  Remdamiesi Marijaus Šidlausko straipsniu „ Salomėja Nėris

atlikite užduotis 1. Kokį bendrą Salomėjos Nėries ir Maironio kūrybos bruožą teksto autorius pabrėžia pirmiausia? Autorius abiejų autorių kūryboje pabrėžia poeto likimą, kuris ku ris tampa visos tautos ir valstybės likimo ženklu, tačiau pastebi jog Maironio kūryboje jis kreipiamasis vyriškąją istorijos ištvermės forma, o Salomėjos eilėraščiuose – moteriškosios egzistencijos liudijimu.

2. Kuriai Kuriaiss opozi opoziiniai iniaiss žodžių jjungini unginiais ais įv įvardijam ardijamas as šių po poetų etų skir skirtumas. tumas. „tik Maironio jis kreipiamas vyriškąja istorinės ištvermės ir herojinės valios vaga, o Salomėjos atveju tampa autentišku moteriškosios egzistencijos liudijimu, fatališkai sugėrusiu ir nedidžiavyriškas dvidešimtojo amžiaus patirtis“

3. Kok Kokiu iu tikslu tikslu auto autoriu riuss min minii keturi keturiss poet poetės ės eilėrašciu eilėrašcius, s, sukurtus sukurtus 1942 metų sausį sausį,, ir parašytą, bet neišsiųstą laišką? Atsakymą argumentuokite. Autorius iš eilėraščių turinio padarė išvadą, kad Salomėjos Nėries nuotaikos 1942 metų sausį  buvo įvairi. „...eilėraščiai „Saulytė“, „Prie miško baltuoja namelis“, „Širvinta“, kurie savo saulėtumu ir tyrumu energingai priešinasi baladiškos grėsmės ar metafizinės kaltės būsenoms“. Autorius šią situaciją aiškina taip : Salomėja Nėris savo kritiškiausią biografijos laikotarpiu išsipasakoja Paleckiui (žurnalistas), o kritiškuoju būties laikotarpiu – Maironiui. „Emocinė psichologinė išsisakymo įtampa abiem atvejais galėjo būti panaši, tačiau jų egzistencinis lygmuo ir kryptingumas esmingai skiriasi.  Nėries prigimtis yra prieštaringa, prieštaringa, nuotaikų kaita

 

4. Tek Tekste ste rašom rašomaa api apiee du nuodėm nuodėmkla klausi usius. us. Išraš Išrašyki ykite te žodžius, žodžius, kuria kuriais is kiekv kiekvien ienas as jų apibūdinamas. Justas Paleckis – oficialusis nuodėmklausys Maironis - yra kūrybinės biografijos steigėjas (lietuvių lyrikos tėvas) ir, nemaža dalimi, partneris (pasaulėjautos ir poetikos sąlyčiai).

5. Paaišk Paaiškinkite inkite,, kaip su suprantate prantate mintį mintį,, kad Mai Maironis ronis bu buvo vo „daugi „daugiau au negu po poetas“? etas“? Manau, kad ši minti mintiss indikuoja? indikuoja? Salomėjos Nėri Nėries es ir Maironio psic psichologi hologinį nį artumą. Poetų pasaulėžiūra ir poetikos supratimas suartino jų draugystę. Taip pat ir moralinis autoritetas au toritetas

6. Pasak li literatūro teratūrologės logės Vik Viktorijos torijos Da Daujotytės, ujotytės, Sa Salomėjo lomėjoss Nėries ei eilėrašti lėraštiss „Mairon „Maironiui“ iui“ yra „išpažinties eilėraštis – ne paskyrimo, o išpažinimo naudininkas“. Paaiškinkite, kaip suprantate šį teiginį. Poetės eilėraštis „Maironiui“ mano nuomone buvo labai asmeniškas. Nėris atgailavo: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ ir pripažino jog po tokios savo klaidos  ji nėra verta nieko: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/Bus man atpildas skurdus.“ Tačiau eilėraščio pirmos eilutės : „Sako, mirdamas mane tu keikei,/O numiręs surūstėjai dar labiau.“ Parodo, kad Nėris jaučiasi nuvylus Maironį, apibūdina jį kaip autoritetą: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ 7. Nurodykite du ryškiausius bruožus, būdingus ir Maironio, ir Nėries lyrikai. Tobula šio eilėraščio formos simetrija , dialogo įtampa Abu kuria išpažintinę kūrybą, būdinga romantinė pasaulėjauta, jausmingumas

Rašinio klaidų taisymas Gramatikos klaidos: Vaikas pasijaučia svetimu ir niekam nereikalingu. Vaikas pasijaučia svetimas ir nereikalingas. Vaikui reikia būti geru.

Vaikui reikia būti geram.

 

Žmogaus prigimtis nulėmė jog būti reikalingu išties svarbu. Žmogaus prigimtis nulėmė jog būti reikalingam išties svarbu. Būdvardiškųjų žodžių įnagininko linksnį galima vartoti su veiksmažodžiais: laikyti, vadinti, paskelbti, paskirti, pripažinti. Jį laikė dingusį be žinios, paskyrė atsakingu, paskelbė kaltu. Visais kitais atvejais sakinio būdvardiškąjį žodį reikia derinti su veiksniu arba papildiniu. Jis pasijuto laisvas Jis pasijuto laisvu žmogumi. Visi daro klaidas. Visi daro klaidų. Vardan dėl to Įtakoti – daryti įtaką, lemti.  Novelėje rasti negalima ( pabrėžiama, vaizduojama, atskleidžiama, akcentuojama, rodoma) Veikėjo sutikti negalima. „Maironiui“ Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau – tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, –  Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus.

 

Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos.

Skausmo ir nusižeminimo ženklai eilėraštyje „Maironiui“ Eilėraštį sudaro keturi posmai ir kiekvienas jų kreipiasi į Maironį su didele atgaila ir nusižeminimu. Viso to priežastis – istoriniai įvykiai ir poetės prisidėjimas prie sovietų klastos, dėl kurios vėliau Nėris gailėjosi. Tad eilėraštyje ji supranta kad  pirmiausia atgailos reikia prašyti pas Maironį, pas svarbiau svarbiausią sią lietuviškumą skatinusį žmogų, todėl ji nuo pat pirmos eilutės tarsi šnekasi su juo ir sako: „Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau. / Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau“. Vėliau poetė eilėraštyje pradeda teisintis ir pasakoti savo pasirinkimus. Tačiau ji supranta, kad tėvynėje ji nebelaukiama ir jos nebepriims. To ji ir tikisi, nors giliai širdyje viliasi žmonių supratimo: „Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skurdus“. Bet kokiu atveju, jai svarbiausia tampa tėvynė, kurioje ji nori bent šiek tiek pabūti: „Ir nenoriu sau geresnio nieko, / Tik prie žemės prisiglaust brangios,“, net jeigu jai tektų ir sunki dalia: „Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos.‘. Ji žeminasi prašydama atgailos. Pirmiausia Maironio, o per Maironį – visos tautos.

 Laidoje Salomėja Nėris yra meilės moteris, labia labia jausminga, me meilės ilės iš vyrškos lyties troško labai, buvo vedama aplinkybių .“Jausti yra labai normalu“ „gyvenimas yra didžiausia vertybė“

1. Paaiš Paaiškinkit kinkite, e, kaip supran suprantate tate min mintį: tį: „Keli „Kelias as yra žemės ženkl ženklas, as, likimo simbolis. Ne tik žmogaus, bet ir tautos.“

 

Mano nuomone kelias šioje mintyje yra lyg pasirinkimas, sprendimas, kuris vėliau įtakoja likimą. Pasirinkimas gali būti žmogaus arba visos tautos. Išmina kelią, palieka pėdsaką ne tik žmogus, bet ir tauta, valstybė. 2. Paaiš Paaiškinkit kinkite, e, ką reiš reiškia kia dvil dvilypė ypė poet poetės ės lemt lemtis. is. Poete gyvenimo pabaigoje pabaigoje norėjo rašyt rašyti,i, taisyti ar adresuoti savo rinkinio „Lakštingala“ eilėraščius, tačiau dėl sveikatos problemų ji to padaryti nesugebėjo. 3. Liter Literatūrol atūrologė ogė Viktor Viktorija ija Daujot Daujotytė ytė teigia teigia,, kad poetės eilėraš eilėraščių čių rinkinys “Prie didelio kelio” yra „graudi rankraštinė eilėraščių knyga, į benamių ar miško sienos. brolių sąsiuvinius... Betiratskirta nuo jų irpanaši matomos, ir nematomos Padalinta. Kaip daug kas iš to laiko“. Paaiškinkite, kaip suprantate šią literatūrologės mintį. Tai, ko gero, daugiausiai darbo pareikalavęs eilėraščių rinkinys, kadangi daugelį kartų Salomėja Nėris eilėraščių sąrašą koregavo, daug visko keitė. Literatūrologė tokiais žodžiais apibūdino rinkinio rankraštinę knygą, kuri kaip ir minėjau daugelį kartų buvo koreguota. 4. Parašy Parašykite, kite, koki kokios os temos išry išryškėja škėja poetės eilėrašči eilėraščiųų rinkinyj rinkinyjee „Prie didelio kelio“. Šiame rinkinyje poetė renkasi kalbėti tiek apie praeitį, tiek apie dabartį, tarsi fiksuotų visus savo buvusius ir esamus jausmus, kuriuos ši išgyveno. Visa tai tik dar labiau sustiprina eilėraščio nuotaiką ir beveik visur naudojami tautosakiniai mot motyvai. yvai. Jaučiama svetimo ir savo riba. Karo metais rašytuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose išryškėja tėvynės ilgesio, grįžimo į gimtinę, kaltės, atgailos netgi savigailos motyvas.

 

Perskaityti eilėraštį „Dagilėlis“ 1. Jei neži nežinote, note, kas yra dagi dagilėlis lėlis,, išsi išsiaiškin aiškinti. ti. Paukštis 2. Siedam Siedamii su eilėraš eilėraščio čio erdve, apib apibūdink ūdinkite ite lyri lyrinio nio subjek subjekto to būseną. būseną. (apie 60 ž.) Eilėraščio „Dagilėlis“ pradžioje erdvė kuriama glūmota, tamsi, vaizduojama artėjanti žiema: „Žvarbūs lietūs raižo tartum  peiliai./Dargana rudenė – klampios pelkės.“ Vėliau lyrinis subjektas kreipiasi į dagilėlį – suvargusį paukštį giesmininką. Su juo kalbama, jam rodoma meilė ir gailestis dėl gyvenimo lauke. Beje, erdvės apibūdinimas: „Sibiro jau taigos vėjai kelias, /Greit supūs ledinių snaigių pusnį.“ Rodo, kad jaučiama užuojauta, neviltis dėl neturėjimo kur prisiglausti. Eilėraščio paskutinėje pa skutinėje strofoje lyrinio subjekto būsena keičiasi, į skausmą. Eilėraščio asmuo  prisipažįsta, kad neteko namų ir pats dabar nebejaučia „namelio šilumos“. Jausminis pasaulis Eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas gailisi suvargusio paukštelio jį guodžia. Jaučiamas kalbančiojo rūpestis apgailestavimas, kad dagilėlis neturi namų: „Be pastogės – permirkę plunksnelės./Kur nakvosi. kur tu svečias būsi?“. Deja, paskutiniame posme išryškėja paties lyrinio subjekto desperatiška būsena. Skausmas didžiulis, nes eilėraščio žmogaus niekas taip švelniai nekalbina ir negloboja. Lyrinis subjektas tarsi dagilėlis neturintis namų, skausmingai išgyvenantis jų netektį.

3. Parašy Parašykite, kite, kok kokios ios vert vertybės ybės išr išryškėj yškėjaa eilėrašt eilėraštyje. yje.

 

 Namų šiluma, globojimas,užuojauta. Perskaityti eilėraštį „Rugsėjo žvaigždės“ 1. Atskl Atskleiski eiskite te lyrini lyrinioo subjekto sant santykį ykį su pasauliu, pasauliu, apibūdin apibūdinkite, kite, kaip  jaučiasi eilėraščio kalbantysis, paaiškinkite, kodėl taip jaučiasi. (apie 50 ž.) Eilėraščio tema gimtųjų namų ilgesys. Lyrinio subjekto santykis su  pasauliu yra glaudus kadangi eilėraščio asmuo yra iškeliavęs, tačiau jis niekam neprilygina tėvynės artumui. Eilėraščio kalbantysis jaučia nostalgija ir kaltina save palikus Lietuvą bei tėvą, gyvenantį čia. Tėvynės grožį apibūdina gamtos aspektais: „Ten žvaigždės – ir tos  pačios./Ir žemė ten šilta – sava…“ Eilėraščio subjektas išlieja savo jausmus, išsako vidinį skausmą. Išlyrinis pradžių kalbamaneiškarto apie gamtą, apie rudens nakties metą, tik vėliau vardijamos detalės susijusios su gimtine, namais. Akivaizdu, kad lyrinį „aš“ kankina ilgesys, baimė, kad gimtųjų namų jis gali daugiau nebeišvysti. Vertybės - šeima, gimtinės gamta. Salomėja Nėris. „Troškulys“  Perskaitykite tekstą ir atlikite atlikite užduotis

Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj – Lyg žaizda, išdeginta žarijom. Jei atrasčiau avinėlio pėdą Gimtame takelyje išmintą... Sklidiną rasos tulpelės žiedą, Troškulį galėčiau nuraminti. Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, Mano rudenio aušra išblyškus... Sėmėm vandenį šaltinio žalio Pro geltonus lapelius berželio. Ir tada nepažinojau Aštada, tavęs, o širdgėla juodoji!

 

Rodos, ir manęs ten pasigenda, –  Dūsauja saulėlydžiu motutė... Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda. Rytmečiais tenai šalna baltutė, Ten į vandenį šaltinio žalio Byra šaltos ašaros berželio. 1944 m.  (iš rinkinio „Prie didelio kelio“)

1. Įvardyki Įvardykite te lit literatūro eratūross rūšį, kuriai priski priskiriama riamass šis tek tekstas. stas. Nu Nurodyki rodykite te du požymius.  Literatūros rūšis lyrika  Požymis eil eiliuo iuota tass  Požymis - kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio pasaulio atsivėrimas,

 būsenų, minčių atskleidimas. atskleidimas. Yra lyrinis subjektas, nėra siužeto  

2.1. Remdamiesi visu tekstu nurodykite, ką kalbantysis vadina troškuliu. Kalbantysis jaučia begalinį tėvynės ilgesį, ten patirtas emocijas, išgyvenimus. Būtent tai kalbantysis vadina troškuliu. „Jei „Jei atrasčiau avinėlio pėdą /Gimtame takelyje išmintą... /Sklidiną rasos tulpelės žiedą“, „Buvo ten kalneliai, kalneliai, pievos, miškas“, lyrinis aš gyvena prisiminimais prisiminimais ir  potyriais, kuriuos išgyveno tėvynėje. Teigia, kad tik jų pasikartojimas galėtų išgydyti jo žaizdą, tik ten jis jausdavosi laimingas, nepažinojo širdgėlos. 2.2.  Kokia meninės raiškos priemonė yra „troškulys“?  ______metafora ________________________________________________ ____________________ _________________________________  _____  3. Eilėr Eilėraštyj aštyjee prie priešinam šinamii du llaikai aikai.. Įvard Įvardykite ykite tuos laiku laikus. s.  Laikų priešprieša -  praeitis tėvynėje ir dabartis svetimoje šalyje šalyje Paaiškinkite laikų priešpriešos prasmę. Paaiškinimas - Autorius lygina praeiti ssuu dabartimi bandydamas sustipri sustiprinti nti nostalgijos  jausmą. Pridėdamas malonius ir šiltus gimtinės gimtinės prisiminimus, momentus parodo begalinį gailestį ir ilgesį tėvynei.

4. Išrašyki Išrašykite te iišš eilėrašci eilėrašcioo įv įvaizdži aizdžius, us, aapibūdi pibūdinancius nancius tėvynę. „Buvo ten kalneliai, pievos, miškas“, „Pro „Pro geltonus lapelius berželio“ „Rytmečiais tenai šalna  baltutė“ , „šaltinio žalio“

 

5. Kokį vi vidinį dinį kon konfliktą fliktą iišgyvena šgyvena ei eilėrašci lėrašcioo kalbanty kalbantysis? sis? Atsak Atsakymą ymą para parašykite šykite ri rišliu šliu tekstu į sąsiuvinius. (80/90 žodžių) Eilėraštis pradedamas lyrinio subjekto dvasine būsena. Autorius sužeistą, kenčiantį vidinį  pasaulį apibūdina kaip žaizdą, išdeginta žarijomis. Prarastos tėvynės ilgesys, liūdesys, liūdesys,  begalinis skausmas išsakomas jau pirmoje eilėraščio eilėraščio eilutėje: „skaudžia maudžia troškulys krūtinėj“. Antroje strofoje nusakomos dvasinio troškulio numalšinimo sąlygos. Taip pat įterpiamas pasakos motyvas apie avinėlio pėdą, iš kurios išgėręs Joniukas pavirto avinėliu. Kaip tik to trokšta lyrinis subjektas: „Jei atrasčiau avinėlio pėdą/Gimtajame takelyje išmintą“. Mažas vandens kiekis turi ypatingą galią, nes jis susijęs su gimtuoju kraštu, su  jaukia, intymia erdve, kur vaikščiota, bėgiota vaikystėje. Trečioje, ketvirtoje ir penktoje strofoje lyrinis subjektas pasiklysta prisiminimuose, kurie tik sustiprina nostalgijos  jausmą. Penktoje strofoje vaizduojama eilėraščio kalbančiojo praeities sąsaja su skausminga dabartimi. Tolimesne tekste rodomi lyrinio subjekto apmąstymai, tėvynės gamtos motyvai, prisiminimai ir sielvartas.

Šio eilėraščio skausmas nusakomas metaforiškai, nes jaučiamas ne zinis, o dvasinis troškulys. Šis troškulys yra didžiulis, kankinans eilėraščio žmogų. Lyrinio „aš“ skausmas lyginamas su žaizda. Antrame posme dominuojantys tariamosios nuosakos nuosakos veiksmažodžiai nusako, kad lyrinis subjektas jaučia begalinį norą tėvynę, tačiau realių galimybių neturi. Apie eilėraščio žmogaus praei, jo prisiminimus byloja dominuojans būtasis laikas. Prisiminimai šviesūs, skaidrūs, susiję ne k su tėviškės gamta, bet ir su pasiilgtais armaisiais. Pesimisnė nuotaika susprina gervių, skrendančių į dausas, motyvas bei šaltos berželio ašaros. Eilėraščio pabaiga tarsi sąsaja tarp „aš“ ir „ten“, be abejo, žmogaus gyvenime viena iš svarbiausių žmonių vertybių yra tėvynė ir armieji, o išsiskyrimas su jais yra sunkus ir nepakeliamas.

Skausmo ir ilgesio tema Salomėjos Nėries eilėraštyje „Aš tau

pavydžiu“ Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo?

 

Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk!

Pavydima, kad saulelė gali pamatyti tėvynę. Pavydas apibūdinamas švelniai, nors lyrinis subjektas ir jaučia skausmą, tačiau suvokia, kad saulė yra ta simbolinė jungtis tarp jo ir toli esančių artimųjų. Saulelės netgi prašoma, kad ji, eidama gulti, pamosuotų brangiems žmonėms spinduliu. Nors eilėraštyje tiesiogiai neįvardijama gimtinė namai, tačiau akivaizdu, kad eilėraščio žmogus būtent jų ilgisi. Didžiausią skausmą sukelia nežinomybė kaip gyvena artimieji.

„Namo“ Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso:  – Aš nakties nebijau. nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Šunė Margis su juo… Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle?  – Netikrai, netikrai… Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai… Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis…

 

Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia… Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne.

„Prie didelio kelio“ Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom. .. O liūdesiai gūdūs kelių didelių!  Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! žiūrėkit! – nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu! Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena. .. Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų  Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna. Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios.