Hough. .Gyvenimas.po.Mirties.ir.Pasaulis.anapus

JENNY RANDELS ir PETER HOUGH

GYVENIMAS PO MIRTIES ir

PASAULIS ANAPUS Iš anglų kalbos vertė Aleksandra Gobienė

VILNIUS M I N T I S 1998

UDK 1 Ra - 188

Versta iš: 1996 Jenny Randies and Peter Hough First published in 1996 by Judy Piatkus (Publisher) Ltd I S B N 0-7499-1681-8 hbk

I S B N 5-417-00781-1

© 1996 Copyrigh by Jenny Randles & Peter Hough © Vertimas į lietuvių kalbą, Aleksandra Gobienė, 1998

ĮŽANGA 1

skyrius.

DANGUS:

TRADICINIS POŽIŪRIS

10

ĮSPĖJIMAI APIE MIRTI

is

ASTRALINIAI KELIAUTOJAI Į KITUS PASAULIUS

25

KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE

36

2 skyrius. 3 skyrius.

7

4 skynus.

5

6 skyrius.

54

Tv DANGUS

69

PRANEŠĖJAI

ANAPUS

80

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI

88

7 skyrius. 8 skyrius.

N E KARTĄ

skyrius.

ROJAUS VARTAI

103

NAUJASIS PASAULIS

115

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS

132

9 skyrius.

10 skyrius. 11 skyrius. 12

skyrius.

iš

AMŽINYBĖ IR OZ FAKTORIUS 13 skyrius.

ANTROJI MIRTIS

144 152

IŠVADOS: TIKĖTI AR NETIKĖTI 159 Apie autorius

163

Mums norisi patikėti, kad nesame vien raumenų ir kraujo visuma būtybės, nepriklausomos nuo fizinio laiko naikinimo. Mes trokštame ti­ kėti nemirtingumu ir tuo , kad po fizinės mirties patenkame j grožio ir malonumų pasaulį - gal savotiškam atokvėpiui prieš atgimstant. Tačiau norėdami tuo įsitikinti, dauguma žmonių siekia kokių nors įrodymų. Jei dangus nėra vien vaizduotės padarinys, kur ieškoti patvirtinimų? Gal priešmirtinio taško potyriai nėra lakios fantazijos tąsa, gal tai savotiš­ kas mūsų vadinamo dangaus paliudijimas? Ar vadinamieji buvę gyveni­ mai praeityje nerodo sąmonės išlikimo už erdvėlaikio? Jei taip, kurgi esa­ me inkarnacijos tarpulaikiu? Ar angelų apsireiškimai ir Nekaltosios Mer­ gelės Marijos vizijos tėra psichozės liudijimai, ar tos antgamtinės būtybės iš tikrųjų aplanko mus iš dangaus? Ar tie, kurie tiki pomirtiniu gyveni­ mu, gyvena iliuzijomis ir apsirinka, ar jie regi kokius nors ženklus iš aukš­ tybių? Šioje knygoje aprašomi dangaus galimybės, kaip tam tikra prasme egzistuojančios objektyvios realybės, tyrimai ir skaitytojų įvertinimui pa­ teikiama įvairių paliudijimų. Cia spausdinami pirminiai iškeliaujančiųjų pasakojimai - pranešimai iš pirmų lūpų, iš žmonių, kurie mirė ir neva atliko paskutinę kelionę. Daugelis šių pranešimų gauti iš tarpininkų, ku­ rie tiki turį ryšį su anapusiniu pasauliu. Pagrindinė tokiu būdu gauta informacija yra neva perduota iš po­ mirtinio gyvenimo per būtybes ir dvasinius vadovus. Tie vadovai gali laikinai paveikti tarpininkus pasitelkdami jų balso stygas ir manipuliuo­ dami jų rankomis bei kūnais. Ar tokie pranešimai yra vaizduotės padari­ nys? O gal tiesiog apgaulė? Ar jie gali būti tikri? Ryšiai su dvasių pasauliu neatsilieka nuo pažangios technologijos. T a m tikros grupės Amerikoje ir Europoje teigia galinčios bendrauti su mirusiuoju per radiją, televiziją, kompiuteriais ir faksais. Pranešimai sudaro paskesniąsias knygos dalis nuo 9 skyriaus. Prieš pranešimus spausdinami pasakojimai žmonių, kurie akimirksnį turėjo galimybę išvysti paslaptingąjį tariamą anapusinį pasaulį, gal yra patyrę arti mirties būseną ar susidūrę su antgamtine būtybe, nors ir neiškeliavę anapilin. Religinis auklėjimas ir tikėjimai, likę sulaukus brandos, paįvairins jūsų požiūrį į šią temą ir padiktuos išvadas apie knygoje pareikštas nuo­ mones. Kad ir kokia būtų jūsų nuomonė apie pomirtinį gyvenimą, vieni jums pritars, kiti veikiausiai atmes ir prieštaraus. Niekas nežino tiesos

8

apie gyvenimą po mirties - netgi didžiųjų religijų atstovai ar iškiliausi mokslininkai. Mes, autoriai, neveidmainiaudami pareiškiame, jog nežinome galu­ tinio atsakymo ir nesiekiame jūsų įtikinti. Tik jūs spręsite, ar tie paliudi­ jimai apie dangų yra gyvi nuoširdūs prisiminimai, sklindą kaip iliuzija, iškreipta tiesa, ar tėra šiurkšti, tyčinė apgaulė.

mitinės Okeano upės pakrantėje. Rojus klasikų rašytojų vėliau buvo suįmantrintas ir tapo anapusinio pasaulio dalis, j kurj po mirties patekdavo tik dori žmonės. Bet evoliu­ cionuojant tikėjimui apie Eliziejų, jo vieta galiausiai transformuota į dan­ gų. Požemio karalystė kaip tokia (per se) buvo baisesnė vieta: požemio karalystė priminė pragarą, o ne dangų. Ją valdė Persefonė ir jos vyras Plutas, gražūs ir galingi, bet piktybiški dievai. Kaip tik į požemio karalys­ tę nusileido asmens „šešėlis" ar siela (mit. Psichė). Kadangi požemio ka­ ralystėje trūko fizinių malonumų, Homero aprašomiems veikėjams tai buvusi visų įsivaizduojamų kančių buveinė. Romėnai papildė graikų po­ žemio karalystės vaizdą sukurtais mitais ir mintimis, suteikdami jam baus­ mių atpildo vietos įvaizdį, kur nusikaltėliai yra kankinami demonų.

PALAIMOS SALOS Tikėjimas Palaimos salomis buvo iš dalies graikų kultūros savastis, vėliau romėnų asimiliuota ir patekusi į jų mitologiją. Si vieta taip pat neva buvusi kažkur žemėje, toli vakaruose, kur lei­ džiasi saule. Rojus buvo įsivaizduojamas esąs žemėje, kol planeta nebuvo dar pakankamai išžvalgyta ir atrodė tokia pat paslaptinga ir nesvetinga kaip erdvė. Mirusiųjų sielos patekdavo į tą nežinomą pasaulį, kuris atro­ dęs kaip gražus žydintis sodas. Ten jos leisdavo laiką klausydamosi įsta­ bios muzikos ir tenkindamos kūniškus malonumus - puotaudamos ir mylėdamosi. Senovinė airių jūrų kelionės pasaka, vadinama „Brano kelione", pa­ sakoja apie kelionę į šias salas, kurios apibūdinamos kaip „liūdesio ir siel­ varto bei mirties nežinanti vieta". Sakoma, jog šventas Brendanas buvo priplaukęs tas salas.

EDENO SODAI Biblinė Pradžios knyga aprašo, kaip Dievas po pasaulio sukūrimo pasodinęs rojų „Edene rytuose". Ar tas dangus būtų lengviau suvokia­ mas, jei vieta būtų nurodyta žemėje? Žinoma, sodas.

12

Edenas nėra konkretus

Skirtingai nuo kitų rojų, ten nenukeliaudavo mirusieji. Tai sodas, kuriame gyveno naujai sukurti ir vyras ir moteris kartu su kitais žemės ir oro gyvūnais. Bet Edene nebuvo mirties. Adomas ir Ieva buvę nemirtingi, kol nenusidėjo Dievui ir neparaga­ vo pažinimo medžio vaisiaus. T a d a jie buvo išvyti iš rojaus sunkiai triūsti žemės dulkėse, iš kurių Adomas užgimė, - į dulkes, į kurias jis vėl pavir­ siąs. Vienintelė išeitis Adomui ir Ievai atgauti nemirtingumą buvo suval­ gyti gyvenimo medžio vaisių. Dievas pasistengė, kad jie negalėtų grįžti atgal, pastatęs prie Edeno vartų angelą sargą su liepsnojančiu kardu. T o s nuodėmės Edeno sode pasekme krikščionys laiko žmonijos nuo­ puolį. Kiekvienas vaikas gimsta su nuodėmės ženklu, ir reikalingas krikš­ tas jo sielai apvalyti. Pagal krikščionišką tikėjimą, mirusiojo laukia trys likimai: dangus, skaistykla arba pragaras.

Buvo jog

manoma, pasiekusieji

dangų

džiaugiasi

aukštybėse

ir

iš

ten stebi tuos, kurie kenčia

baisiai žemėje

Nuodėmingieji buvo skirs­ tomi į tris kategorijas. Tie, ku­ rių nuodėmės galėjo būti atlei­ džiamos žemėje; tie, kurių nu­ sižengimai buvo sunkūs, turėjo atlikti bausmes skaistykloje; tie, kurių nusidėjimai negalėjo būti išpirkti, turėjo amžinai kęsti kančias pragare. Skaistykla buvo įsivaizduo­ jama lyg tarpstotė tarp pasaulio ir dangaus. Vergilijus „Eneidoje" pavaizdavo trejopą skaistyk­ lą nuodėmingai sielai: pragaro liepsną, vėją ir vandenį. Vieni buvo deginami liepsna, kiti ka­ bojo žvarbaus vėjo čaižomi, dar

Polas de Limburgas. Pragaro iliustracija. XVšimtmetis.

13

kiti kankinosi milžiniškuose vandens sūkuriuose. Šios nuobaudos turėjo tęstis tūkstantį metų, o po to siela galėdavo įeiti į dangų. Viduramžiais buvo sukurtas siaubingas pragaro paveikslas. Tie, kurie pasiekia dangų, buvo įsivaizduojami kaip besidžiaugiantys aukštybėse ir iš ten stebintys tuos, kurie patiria baisias kančias apačioje. Toks scenarijus galėtų būti suprantamas kaip priemonė socialinių ydų pažabojimui. Baž­ nyčiai, tais laikais įgijusiai neregėtą valdžią Europoje, jis buvo parankus.

DANGAUS VIZIJA Senojo Testamento Pradžios knygoje (28) piešiamas aiškesnis tradi­ cinio krikščionybės vaizduojamo dangaus vaizdas. Joje aprašoma Jokūbo kelionė nuo savo vyresniojo brolio po to, kai jis apgaule išviliojo iš brolio Esavo gimimo teisę. Užėjus nakčiai, jis apsistojo nakvynei, vietoj pagal­ vės pasidėjęs akmenį ir užmigo, o užmigęs susapnavo sapną. Jokūbas išvydo laiptus, vedančius nuo žemės ligi dangaus. Jais že­ myn aukštyn laipiojo angelai, o viršuje stovėjo Dievas. Dievas tarė Jokū­ bui, kad vieta, kur jis miegojo, priklauso jam, ir kad jis turįs apgyventi šią žemę savo vaikais. Atsibudęs Jokūbas įtikėjęs vizija, tarė: „Iš tikrųjų Viešpats yra šitoje vietoje... Čia ne kas kita, kaip tik Dievo namai ir dangaus vartai." Jokū­ bas pavadino tą vietą Beteliu. Si istorija yra biblinis vizijų ir patyrimo, atpasakoto šioje knygoje, pavyzdys. Nors Jokūbas apibūdino susidūri­ mą kaip „sapną", jis buvo daug tikroviškesnis ir įtaigesnis nei sapnas. Itin veiksmingas, kad priverstų pakeisti gyveni­ mą.

ANGELAI Beveik visose religijose angelai padeda atskleisti dan­ gaus hierarchiją. Žodis „angelas" į hebrajų ir graikų kalbas verčiamas „pranešėjas" ir yra kilęs iš lotynų kalbos „ange­ lus". Angelai suvokiami kaip labdaringosios antgamtinės būtybės, kurias sukūręs Dievas iš ugnies. Jie apibūdinami Senajame ir Naujajame testamentuose. Senajame testa-

14

ma Egipto rašytiniuose paminkluose, datuojamuose 2400 PK. Egiptie­ čiai, o vėliau žydai, mokė, jog siela yra teisiama dievybės, ir tik po to pareiškiamas galutinis

sprendimas.

Žydai išplėtojo tikėjimą Paskutiniuoju Teismu, kurį pasisavino ir krikščionybė. Pasaulio pabaigos dieną kiekvienas kadaise gyvenęs bus pri­ keltas iš numirusiųjų, kad stotų prieš Dievo teismą. Tie, kurie nusidėję

DANGUS: TRADICINIS POŽIŪRIS Dievui, nugrimsią j pragaro bedugnę, o kiti iš Dievo malonės gyvensią rojuje. Pagal islamo religiją mirusįjį apklausia du angelai, kurie reikalauja, kad jis žinotų religijos išpažinimo tiesas. Jei atsakymai teisingi, vartai į dangų atsiveria, bet, jei atsakymai neteisingi, mirusysis patenka į praga­ rą. Korane dangus apibūdinamas kaip žydinčių sodų oazė, upės ir me­ džiai, kur vyrai geria vyną, pietauja ir mėgaujasi haremais. Musulmonai tiki, kad dangus ten, kur yra Dievas - tyrumo ir gėrio buveinė. Šias dvi skirtingas dangaus interpretacijas lėmė musulmonų visuo­ menės skirtingi kultūros periodai. Senovėje dykumų gyventojai galėjo vaizduotis rojų kaip gaivią žalumos oazę, priešingai juos supusiems sau­ siems smėlynams ir svilinančiam vėjui. Paplitus islamui, už nesvetingos aplinkos ir pasaulio teritorijos, „tyrumo ir gėrio vieta" atsiranda lyg savo­ tiška atsvara vakarietiškai materialistinei sampratai. Budizmas, išsiplėtojęs iš induizmo šeštame amžiuje PK, skiria įvai­ rias rojaus pakopas; kiekviena vis gašlesnė ir gražesnė už kitą. Kopimas į rojų priklauso nuo individo dorybių ir meditavimo. Dangus budistams ir indusams reiškia asmens išlaisvinimą iš naštos ir pasinėrimą į dvasinę būseną, vadinamą nirvana. Ši transformacija yra galutinis išėjimas iš re­ inkarnacijos ciklo.

Č I A IR DABAR Kaip tradiciniai požiūriai į dangų susiję su mūsų laikmečiu ir aplin­ ka? Ar jie sutampa su šių dienų apibūdinimais tų žmonių, kurie pasak jų, akimirksnį išgyveno anapusinio pasaulio pojūtį? Praeityje daug kas buvo priimama tikėjimu. Dabar, baigiantis dvi­ dešimtam amžiui, mes pasigendame kritiškesnio tokių pareiškimų verti­ nimo ir klausiame, ar dangus iš tikrųjų egzistuoja tam tikroje „vietoje", ar tik slypi mūsų vaizduotėje.

17 2—1313

J

ei mirtis yra beprasmė, bereikšmė kelionė j nežinią, kodėl pažįstami, artimi draugai ir giminaičiai iš anksto sužino apie mylimo asmens mirtį? Jei mes esame tik biologinės mašinos, pasibaigus tam tikram laikui tinkamos nebent perdirbimui lyg kokia makulatūros žaliava,

kokiu būdu sugebame kontaktuoti psichiniu lygmeniu su mirusiuoju ar mirštančiuoju? Toliau pateikti atvejai byloja, jog tai neabejotinai vyksta. Iš

Aktorius Brajenas Blesedas,

to galima spręsti apie tam tikrus dangaus ieškojimus.

filmuodamasis užsienyje, pajuto netikėtą uošvės mirtį. Nuotraukoje -

MIRTIES POJŪČIAI

aktorius su žmona Kaip atsitinka, kad žmogus kartais pajaučia artėjančią kito mirtį? Socialinio draudimo sukčius inspektorius Kevinas Makluras pasakojo, kaip kartąjį buvo apėmusi tokia depresija ir blo­ gio nuojauta, jog jis prarado dvasinę pusiausvyrą ir taip kanki­ nosi, kad negalėjo miegoti. Kevinas nė nebuvo užmigęs, kai atvykusi policija patarė jam važiuoti šimtą mylių į Londoną, kur prie mirties esąs jo senelis. Britų aktorius Brajenas Blesedas pasakojo Dženei Rendls apie atsitikimą jam filmuojantis užsienyje. Per repeticiją jį staiga persmelkė nusiminimas, bloga nuojauta. Apie tai jis papasakojo kitiems tuo metu kartu buvusiems aktoriams. Kenetui Breinagui sakėsi pajutęs, kad jį kviečianti jo uošvė, Džouzė Cimerman. Paskambinęs telefonu į Angliją, akto­ rius sužinojo, jog Džouzę tikrai ištikęs lemtingas širdies smū-

18

gis kaip tik tuo metu, kai jis patyręs tą keistą pojūtį. Kitas britų aktorius, Donas Hendersonas, patyrė siaubingą išgyve­ nimą filmuodamasis televizijos seriale „Bulmenas", 1985 m. Buvo fil­

Dono

muojama paskutinė scena epizodo, pavadinto „Aplaidumo nuodėmės"

širdį

su kino aktoriumi Džordžu Pravda, kuris vaidino Puškiną, K G B agentą.

skausmas

Bulmenas turėjo suvaidinti atsisveikinimą su Puškinu, atseit išvykstan­

sys; jis pajuto,

čiu į Sovietų Sąjungą. Hendersonas žinojo, kad kitose filmo serijose šis

niekada

veikėjas turės būti sugrįžęs. Scenaristas liepė Bulmenui apkabinti Puški­

matys

Hendersono nusmelkė ir

liūde­ jog

nebepa­ draugo

ną ir sušnibždėti rusiškai „Sudie, mielas drauge". Filmuojant tą epizodą, Hendersonui persmelkė širdį skausmas ir liūdesys; jis tikrai pajuto, jog niekada nebepamatys Džordžo. Pasibaigus filmavimui, režisierius pasvei­ kino Doną su meistriškai atliktu vaidmeniu. Aktorius žinojo, kad šįsyk prieš kamerą jis nevaidino, jo jausmai buvo tikroviški. Po kelerių savai­ čių Džordžas Pravda netikėtai mirė nuo širdies smūgio.

SAPNAI Daugelis mirties įspėjimų ateina ne per jausmus, bet per vaizdinius sapnų forma. Pasiekimas Eilyn Haris gyvena prie Baltųjų Uolų, Naujojoje Škotijoje, Kana­ doje. Ji yra menininkė, besispecializuojanti muzikė. Prieš ištekėdama dėstė viename dideliame koledže. Ji mums pasakojo: „Nesu iš tų žmo­ nių, kurie naiviai tiki slėpiningais nutikimais be jokių išlygų, pati nie­ kada nesitikėjau susidurti su „keistais dalykais". Ir vis dėlto nutiko kaž­ kas keista. Eilyn augo kaime, kur visi pažinojo vieni kitus. Vaikystėje ji drauga­ vo su trim Harvių dukterimis. Jie turėjo paštą ir įvairių prekių parduotu­ vę. Harvių vaikai užaugo ir išvyko iš kaimo. Eilyn ištekėjo ir liko gyventi ten pat. Nepaisant amžiaus skirtumo, ji susidraugavo su senaisiais Harviais, tėvais. 1960 m. Harviai nutraukė verslą, nes neišlaikė naujų, greti­ muose miestuose įsikūrusių supermarketų konkurencijos. Pono Harvio savijauta buvo nekokia po patirto lengvo smūgio, tad jie nusprendė per­ sikelti į pagyvenusių žmonių pensioną Bervike, už dvidešimt penkių my­ lių. N u o tada Eilyn ryšiai su jais nutrūko. „Tuo metu, kai labai keistai pasijaučiau, jie gyveno Bervike jau keleri metai ir pastaruosius mėnesius

19

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS apie juos net nepagalvodavau. Niekas iš kaimynų apie juos taip pat ne­ užsiminė, o man savų rūpesčių pakako per akis." Eilyn augino du vaikus, jai teko slaugyti savo senelius ir vyrą, kuris neseniai buvo patyręs gamybi­ nę traumą. „Vieną rytą nubudau sapnavusi labai ryškų sapną, jog ponas Harvis guli ligoninėje, o jo žmona palinkusi prie jo ir labai susijaudinusi. Viską regėjau labai aiškiai, jos susirūpinęs veidas tarsi gyvas iškilo prieš mano akis. Aš atsisėdau lovoje ir garsiai tariau: „Ponas Harvis miršta, o gal jau miręs!" Sapnas nedavė man ramybės visą rytą. Galiausiai paskambinau savo draugams, kurie bendravo su Harviais, ir paklausiau, ar jie pastaruo­ ju metu yra ką nors girdėję apie tuos žmones. Nepasakojau jiems keisto sapno. „Keista, kad tu teiraujiesi kaip tik šiandien, - tarė mano draugas, Džonas - vienas Harvio sūnų - ką tik išėjo iš mano namų. Jis gavo skubų pranešimą iš Berviko šjryt. Jo tėvą šiąnakt ištiko priepuolis. Manoma, kad jis neišgyvens." Ponas Harvis iš tiesų netrukus mirė. Eilyn mano, kad jos senyvas draugas susisiekė su ja telepatijos būdu tuo metu, kai jo gyvenimo siūlas nutrūko. Vėlyvas atvykimas Li Fylds irgi pajautė skaudžią netektį. 1981 metų vasario pradžioje ji su savo vyru, kariškiu, vienam mėnesiui išvyko į Vokietiją, kur vyras tu­ rėjo atlikti užduotį. Pirmą savaitę, vieną rytą, kai vyras išėjo anksti ir paliko ją miegančią, Li susapnavo keistą sapną. Sapne ji važiavo pažįstamu keliu gimtajame Liverpulyje. Ant šaligat­ vio išvydo vieną brolį, apsirengusį juodais drabužiais ir žvelgiantį į ją, tarytum ji būtų laidotuvių procesijoje. Greta buvo ir tėvas. Jis vilkėjo vienspalvę pilką eilutę ir stovėjo ramiai, tarytum kažko atidžiai klausy­ damasis bereikšme veido išraiška. Li sustabdė automobilį prie jų ir išlipo. „Džeimsai, - paklausė ji, - kas atsitiko tėvui?" Atsakymo nesulaukė. T a d a ji kreipėsi į tėvą, o šis netikėtai suklupo, apkabino ją per liemenį ir ėmė raudoti. Pabudusi ji ketino tuojau skambinti į namus, bet persigalvojo, ra­ mindama save, jog tai „tik" sapnas. Tarp jos ir tėvo egzistavo ypatingas ryšys, kadangi ji buvo vienintelė mergaitė šeimoje. Taigi blogos žinios vėliau ją labai sukrėtė. Šeima jai iškart nepranešė apie nelaimę, nenorėdama užbėgti įvy-

20

kiams už akių. J o s tėvą paguldė į ligoninę tą rytą, kai Li susapnavo keistąjį sapną. Grįžusi į Angliją, ji pirmiausia išvydo brolį su ta pačia akmenine veido išraiška, kokią buvo regėjusi sapne. Jos tėvas iškeliavo anapilin prieš jai atvykstant. Jei Li būtų patikėjusi sapnu ir nedelsdama paskambinusi į namus, ji būtų suspėjusi atsisveikinti su mirštančiu tė­ vu.

APSIREIŠKIMAS LEMIAMU MOMENTU Kartais žmonės iš tikrųjų „mato" mirštantį ar neseniai mirusį, budė­ dami prie velionio. Sukaupta daugybė pranešimų apie žmogaus vaizdi­ nio pasirodymą prieš akis mirties momentu; jie vadinami „lemiamo mo­ mento apsireiškimais". T u o metu atrodo, jog dalis mūsų gali persikelti prie giminaičio ar artimo draugo. Tai gali atsitikti netgi tiems žmonėms, kurie vėliau pasveiksta. Tai ne pačios mirties technika, bet tikėjimas gre­ siančiu nuosprendžiu, lemtimi. Figūra tualete Vinė Pianko, Herefordširo privačios gydyklos sargė, vieną naktį dir­ bo viena. Užsimaniusi į tualetą, nežinia kodėl, užuot pasukusi korido­ riumi į artimiausią, nusileido laiptais į apačioje esantį tualetą. Įėjusi ji susidūrė su „jaunu vyriškiu pilka eilute". Pamaniusi, jog jis įsibrovėlis, paklausė, ką jis čia veikiąs. Jis atsakė: „Pasakykite motinai nesielvartau­ ti." Ir išnyko. Vinė suvokė, jog tas vyriškis pažįstamas, bet negalėjo prisiminti, kas jis. Kitą dieną, laukdama autobuso, nugirdo kalbant apie vieno vietinio vyriškio mirtį praėjusią naktį. Tada ji atpažino, kad tai buvo jos tolimas giminaitis. Vinė suprato, kad tualete jai pasirodžiusi vėlė. Dabar ji galėjo perduoti jo paskutinius žodžius gedinčiai šeimai. Nuotykis jūroje Psichinių tyrimų draugija ( P T D ) įkurta 1882 m. Pirmieji jos nariai buvo žymūs mokslininkai seras Viljamas Baretas, seras Oliveris Lodžas ir seras Alisteris Hardis. Draugijos tikslas - moksliškai ir objektyviai patik­ rinti psichinius išgyvenimus. Vienas pirmųjų P T D užregistruotų atvejų buvo ponios Kolier pranešimas. Ji 1856 m. sausio 3 anksti atsigulė mie­ goti, nes negalavo. Po kurio laiko pajuto nerimą ir atsisėdo lovoje. N u -

21

stebusi ji išvydo kambaryje stovintį savo sūnų Džozefą, kuris, jos įsitiki­ nimu, tuo metu turėjo būti išplaukęs į jūrą. „Jis žvelgė į mane labai atidžiai, kažkokiu susirūpinusiu žvilgsniu, jo galva buvo sutvarstyta, o ant galvos užmauta nešvari kepurė, vilkėjo ne­ švarų baltos spalvos apsiaustą, panašų į kamžą. Jo veidas apie akis buvo smarkiai sužalotas." Misis Kolier nuogąstavimai pasitvirtino, kai sausio 16 ji sužinojo apie Džozefo mirtį. Jis pasirodė jai savo mirties momentu, susidūrus lai­ vams. Detaliau apie jo drabužius ir žaizdas vėliau papasakojo jo draugai jūreiviai. Į žemę P T D cituojamas dar vienas atvejis, iš kitų pranešimų išsiskiriantis įtaigumu. Čia suvokusysis apibūdina savo potyrį kolegai, kuris tikino, jog tai atsitikę, kol dar niekas nesusiprotėjo, jog vyro figūra buvusi nekū­ niška. Pasakojimas buvo užrašytas netrukus po įvykio. 1918 m. gruodžio 7 rytą aštuoniolikmetis pilotas stažuotojas leite­ nantas Deividas Makkonelis turėjo vykdyti užduotį - skristi „Camel" lėk­ tuvu į Tadkasterį Jorkšire. Jo bazė buvo dislokuota Skemptone, Linkolnšire, už šešiasdešimties kilometrų nuo nurodytos vietos. Apie 11.30 jis atsisveikino su kambario draugu leitenantu Larkinu, sakydamas, jog tikisi grįžti arbatėlei. Praėjus keletui valandų po Makkonelio išvykimo, Larkinas skaitė ir rūkė kambaryje, kai išgirdo koridoriuje kažką einant. Durys atsidarė ir taip pat triukšmingai užsitrenkė, kaip jas visada atverdavo Makkonelis. Larkinas išgirdo jį tariant: „Sveikas, seni!" Leitenantas Larkinas apsisuko kėdėje ir išvydo Makkonelį, stovintį tarpduryje, ranka įsitvėrusį rankenos. Jis buvo uniformuotas, skrydžiui paruoštu kostiumu, tik kažkaip keistai užsimaukšlinęs lakūno šalmą. Abu kažką pasakė vienas kitam, po to Makkonelis tarė: „Na, viso gero!". Išėjo garsiai trenkęs durimis. Larkinas neturėjo po ranka laikrodžio, bet buvo įsitikinęs, jog turėjo būti ketvirtis po trijų ar pusė keturių, nes netrukus įėjo leitenantas Garneris Smitas, tada buvo be penkiolikos minučių ketvirta valanda. Smitas paklausė, ar dar negrįžęs Makkonelis, nes jie visi trys ketino drauge vykti vakarieniauti. Larkinas atsakė, jog ką tik matęs Makkonelį. Garneris Smi­ tas išėjo apsidairyti, kur nuėjo pilotas stažuotojas.

22

Jis jo nerado, taigi abu draugai nuvyko į Linkolną vieni. Gurkšno­ dami „Albiono" viešbutyje, jie nugirdo karininkus kalbant apie lėktuvo katastrofą ir piloto leitenanto Makkonelio mirtį.

Sudužusio

piloto

lėktuvo smūgis sustabdė

laikrodį

3.25 po pietų

Tikriausiai, kai jis atvyko į Tadkasterį, oro uostą gaubė tirštas rūkas. Jis nesuvaldė „Camel" lėktuvo, kuris smigo žemyn ir sudužo. Atsitrenki­ mo smūgis buvo toks galingas, jog laikrodis sustojo 3.25. Skeptiškasis tyrinėtojas daktaras Vestas buvo priblokštas tokio įtai­ gaus gerai patvirtinto

atvejo: „Tik keletas panašių į šį atvejų prilygsta

tokiam pavyzdžiui." Jis įrodinėjo, jog daugeliu atvejų vėlės pasirodo ne­ aiškių kontūrų, išskydę, o šiuo atveju ji pasirodė labai tikroviška, taria­ mai kontaktavo su aplinka ir netgi kalbėjusi su žmogumi. Ir vis dėlto, kodėl būtybė nepranešė apie mirtį leitenantui Larkinui, yra mįslė. Ar Larkiną ištiko haliucinacijos? Jis laukė Makkonelio pavakariams, tad gal jis tik įsivaizdavo jo sugrįžimą? Tyrinėtojai nustatė, kad anksčiau nebūta jokių patvirtinimų apie panašias „haliucinacijas", kurias būtų pa­ tyręs leitenantas Larkinas. Jis teigė, jog šis įvykis jam buvęs ypatingas. Galutinis aktas Ana iš Šveicarijos 1936 metais lankė sodininkystės koledžą Anglijo­ je ir ten susidraugavo su mergina, vardu Patricija. Ten dar buvo viena šveicarė studentė, Trudė, ir iš pradžių Patricija su jomis buvo santūri, kadangi jos užsienietės. Bet ilgainiui suartino tris merginas tai, kad jos visos labai mėgo augalus ir gyvūnus. Po poros metų, sugrįžusi į Ciurichą, Ana susitiko Trudę vidurdienį, vasario 14. Staiga Ana pastebėjo minioje einančią jų draugę iš Anglijos. Nepaisant šilto oro, Patricija buvo užsivilkusi seną lietpaltį ir užsidėjusi kepuraitę. Ana, pasakiusi Trudei, kad mato Patriciją, nubėgo per gatvę su ja pasikalbėti. „Patricija tuo metu kaip tik sėdo į 5 tramvajų. Pamačiau, kaip ji įlipusi atsisėdo, bet, kai aš pribėgau prie tramvajaus, jis pradėjo važiuo• U

ti. Bet Trudė nematė Patricijos. Po keleto dienų Ana gavo Patricijos motinos laišką, kuriame buvo parašyta, kad jos dukra žuvo nelaimingo

23

ATSISVEIKINIMAS Šie potyriai rodo kažką tikrai paranormalaus. Tie žmonės negalėjo „normaliu būdu" žinoti, kas nutiko jų draugams ar mylimiesiems. Tokia galimybė yra beveik neįtikėtina, todėl net nesvarstytina. Atsiranda ypa­ tingos rūšies komunikacija, kuri yra arba natūralus procesas, arba vertin­ tina kaip tyčia kurstoma velionio ar kitų, aukštesnių, galių. Vis dėlto suvokusiojo pasirinkimas dažniausiai, atrodo, arbitriškas. Kodėl Patricija pasirodė savo mokslo draugei, o ne motinai, su kuria jos emociniai ryšiai tikriausiai buvo stipresni? Eilyn Haris sapne matė mirš­ tantį misterį Harvį. Kodėl pasirinkta misis Haris, kurios jis nebuvo ma­ tęs ilgą laiką, o ne jo sūnus Džonas? Vinė Pianko vos atpažino vyriškį, kurį regėjo privačioje gydykloje. Gal atsakymas galėtų būti toks: kai mirštantieji psichiškai nori susi­ siekti, jų artimiausi ir brangiausi žmonės nebūtinai sugeba priimti prane­ šimą. Jie gali būti „psichiškai" nepasirengę. Kai tai įvyksta, tik antrasis ar trečiasis signalas pasiekia tikslą. Galbūt toks „susisiekimas" išvis nėra fo­ kusuotas, bet primena šratais užtaisyto šautuvo šūvį, kai tik keletas šratų pasiekia tikslą. Vis dėlto mirštantysis tarytum nori atsisveikinti prieš iš­ keliaudamas į kitą kraštą, naują egzistencijos sritį.

25

Markas Šagalas (1887-

Tikima, kad mums būtina miegoti, nes mūsų astralinis kūnas trokš­

1985). Virš miesto. Miegant

ta išsilaisvinti iš fizinio. Paprastai šį potyrį atsirenka smegenys, o mes

mūsų astralinis kūnas neva palieka fizinį kūną ir keliauja po pasaulį

prisimename, nebent „sapno" nuotrupas. Sapnas apie „skraidymą" yra akivaizdus tikro įvykio įrašas atmintin, kaip teigia specialistai. Tokio at­ siskyrimo nuo kūno būsenoje astralinis kūnas gali keliauti po mūsų pa­ saulį ar patekti į kitą dimensiją, žinomą dar astraline plotme. Ji nusako „astralinį keliavimą".

VAIZDAS IŠ PALUBIŲ Vienas netikėčiausių ir įdomiausių pranešimų yra apie mergaitę, vardu Emi, iš Gilingemo Kente. 1993 m., būdama trejų metukų, ji jau „mirė" keletą kartų ir dėl to patyrė atsiskyrimą nuo kūno. Emi turi retą smegenų funkcinį sutrikimą, kuris pasireiškia kai ku­ riems vaikams iki ketverių metų amžiaus. Dėl šio sutrikimo jie krinta, praradę sąmonę esant menkiausiam šokui ir minutę ar kiek ilgiau atrodo negyvi, po to jie visiškai pasveiksta. Emi tėvus pribloškė tai, kad jų duk-

26

ASTRALINIAI KELIAUTOJAI Į KITUS PASAULIUS relė pasakojo jiems, kaip išeidavo iš savo kūno, ištikus priepuoliams. Vė­ liau ji galėdavo smulkiai nupasakoti visas pastangas ją atgaivinti, visus pokalbio žodžius, tarytum ji būtų viską stebėjusi nuo palubių. Skeptikai neigia tokį potyrį, priskirdami jį smegenų kūrybai. Jų tei­

Trejų

metukų

gimu, yra įmanoma sukurti vietos vaizdo planą, kaip tai atliekama kom­

Eimė

piuteriais sukant vaizdus ir sukuriant trimatės erdvės vaizdą iš užprogra­

nupasakojo

muotų pradinių duomenų, įvestų į kompiuterį. Bet tai nepaaiškina, kaip

bandymus

jų

išgyvenusieji tą potyrį vėliau gali apibūdinti pokalbį, vykusį tuo metu

atgaivinti,

lyg

greta jų kūno, ir matyti veiksmus, atliekamus tuo momentu, jei patys

būtų

normaliu būdu negalėjo jų matyti.

juos

tiksliai

stebėjusi nuo

lubų

Dženė Rendls tyrė atvejį su penkerių metukų berniuku, kuriam Mersisaido ligoninėje buvo įstatytas dirbtinis plastmasinis širdies vožtuvas. Atsigavęs jis nuoširdžiai paklausė mamos, kodėl daktarai operacijos me­ tu nereagavę, nekalbėję su juo, kai jis juos kalbinęs. Jis primygtinai tiki­ no, kad tuo metu sklandęs prie lubų ir stebėjęs, kas vyksta apačioje. Jis apibūdino vožtuvą, kuris buvo įstatytas į jo kūną, nors iš tikrųjų anks­ čiau niekada nebuvo jo matęs. Seselė, dalyvavusi operacijoje, patvirtino, kad berniuko nupasakotasis tiksliai sutampa su tikruoju vožtuvu. Kai kurie žmonės tiki, kad atsiskyrimo nuo kūno metu jie aplanko kitą erdvę anapus šio pasaulio ir susitinka keistas būtybes. Kiti teigia galį sukelti A N K P . Ir tai ne naujiena. v

ŠAMANIZMAS Šis senovinis religinis reiškinys atsirado Sibire, po to išplito Azijoje ir pasiekė netgi Ameriką. Samanas buvo ir gydytojas, ir dvasininkas, ku­ ris prižiūrėjo genties dvasinį gerbūvį. Šie asmenys retai skiriami kitų gen­ tainių. Įtakingais šamanais jie tapdavo paveldėję iš savo pirmtakų paslap­ tingas savybes ar iš pašaukimo. Kandidatas paprastai turėdavo gydomųjų galių ir mistiškų potyrių; toks žiniuonis dažnai gyvendavo atsiskyręs nuo visų, kartais jį ištikdavo priepuoliai, kurių metu netekdavo sąmonės. Nors tokia elgsena tradiciniame šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje būtų pasmerkta kaip antisocialinė ar suvokta kaip proto liga, tačiau tose gen­ tinėse kultūrose šamanai buvo garbinami. Per paslaptingas apeigas ma­ nyta, kad šamano siela dvasių išgabenama ir sugrįžta, kai jis pagyja. Dau­ gelis žmonių aiškino tą reiškinį psichiniu sutrikimu, bet pažeistasis as­ muo tapdavo šamanu tik po to, kai jo psichinė krizė praeidavo.

27

Ekstazės metu šamano siela paliko jo kūną ir iškeliavo; kelio­ nės metu ji pati­ ria kančias ir atgimimą

Kai kuriose kultūrose j įšventinimo apeigas įėjo kelionė į dangų li­ pant į medžio viršūnę. Ekstazės metu jo siela palikdavo kūną ir iškeliau­ davo; kelionėje ji patirdavo kančias ir atgimimą. Šamano vaidmuo visada buvo išlydėti mirusiųjų sielas j kitus pasaulius ir tarpininkauti tiems, ku­ rie liko žemėje, gydyti juos. „Įsiskverbimas į kito žmogaus mintis" Pastaraisiais metais padaugėjo vakarietiškų šamanų. Nors jie išlaikę daugelį senosios kultūros elementų, keletas pačių keisčiausių savybių iš­

Keltų Bromlis

samanas

Michaelis

astraliniu

keliauja gydyti

būdu

sergančių mirštančių

ir

nyko. Mikaelis Bromlis yra keltų šamanas, septynerius metus praleidęs tarp Amerikos indėnų lakotos, potavatomių, šajėnų čiumašų genčių, kur stu­ dijavo vietos mediciną. Jis pasakojo, kad vienas jo gydymo metodų yra palikti kūną ir keliauti „astraliniu būdu": „Aš keliauju astrališkai, kad palengvinčiau gydymą ir pagelbėčiau tiems, kurie yra ar­ timoje mirčiai būsenoje ir miršta. Aš išly­ džiu mirusįjį į dvasių pasaulį. Kartais aš astrališkai keliauju su paukščių ir gyvūnų dvasiomis. Šio potyrio metu užvaldo be­ galinės laisvės ir šviesos pojūtis." Kai žmonės prašo Mikaelio pagalbos, jis niekada neaiškina jiems savo gydymo ir mirštančiojo nuraminimo būdo. Jei jis tai padarytų, pasak jo, jie nesuprastų. „ T a m , kad atlikčiau savo darbą, man rei­ kia įsiskverbti į jų mintis, vizijas. Tai va­ dinama „įsiskverbimu į mintis." Tačiau negaliu to daryti be sutikimo. Šis sutiki­ mas gali būti duotas tik pasąmonės lygiu. Po tokių veiksmų žmonės man sako: „Aš jaučiau jus savo mintyse." „Pagrindinis dalykas gydant yra pa­ veikti dvasią. T a m tikslui privalau išlikti objektyvus ir bejausmis. Jei aš susijaudin­ čiau, mano sugebėjimai būtų neefektin­ gi, neveiksnūs."

28

ASTRALINĖS PLOTMĖS KELIONĖS IR NUOTYKIAI Prieš keletą metų Piteris Hougas kalbėjosi su Steriliu Melingu, kuris papasakojo apie savo keistas klajones ir susitikimus su kito pasaulio bū­ tybėmis „astralinėje plotmėje". T u o laiku ponas Melingas buvo sveikas žvalus šešiasdešimtmetis. Vaiduokliai Jo išgyvenimai prasidėjo 1980 m. vasarą, kai jis pietavo ir žiūrėjo pro langą. Priešais gyveno senyva dama, kuriai socialinės rūpybos tarny­ ba pristatydavo pietus į namus. Jis žvelgė į siaurą kelią, tikėdamasis išvys­ ti ją, stovinčią prie lango ir laukiančią pietus vežiojančio automobilio.

Senyvos

damos

Ten tikrai kažkas stovėjo, bet ne senyva dama. Toje vietoje stovėjo ir

vietoje

stovėjo jo

žvelgė į jį jo velionės motinos vėlė.

velionės

Ji stovėjo, rankomis įsirėmusi į klubus, griežta it statula, su šalių, kurį, gyva būdama, dažnai apsisiausdavo. Netikėdamas savo akimis, po­ nas Melingas priėjo arčiau prie lango, bet jį sukaustė baimė ir jis nusigrę­ žė. T a d a lėtai jis pažvelgė dar kartą, bet akmeninės sustingusios motinos vaizdinys vis dar buvo ten. Vaizdinys - dienos šviesoje - išsilaikė beveik aštuonias minutes. Galiausiai ji nusisuko, ir lange pasirodė pažįstamos senyvos kaimynės veidas. Sis reiškinys pasikartojo po dviejų savaičių, to­ mis pačiomis aplinkybėmis. Prieš prasidedant A N K potyriui prilygstantiems įvykiams, ponui Melingui atsitiko toks dalykas. Vieną rytą, apie aštuntą valandą, jį pažadino skambutis. Netikėtai jis išgirdo žingsnius už namo ir pažįstamus vaikų balsus. Jis sugrįžo į savo vaikystės laikotarpį: rinko anglies gabalus iš vie­ tinio karjero per 1926 m. visuotinį streiką. Lėtai jo atida grįžo į kambarį. Jo akys sužiuro į taškelį, kabantį virš lovos per dvi pėdas, ir suvokė, jog būtybė tvyro virš jo. Tada balsas jo mintyse prabilo. „Taip, tu išgirsi juos", - mįslingai tarė jis. „ T u nemiršti, juk žinai!" Balsas buvo jo motinos. N u o to laiko ligi 1981 m. lapkričio ponas Melingas užfiksavo dau­ giau kaip dvidešimt nenormalių išgyvenimų, kurie paprastai buvo susiję su atsiskyrimu nuo kūno būsena. Dažniausiai tai atsitikdavo prieš už­ miegant. Iš pradžių pasirodydavo mažytė melsvos švieselės dėmelė, smeig-

motinos

dvasia ir žvelgė į jį pro

langą

30

Jis regėjo vyrą, vilkintį žvilgančiom kelnėm, lyg cirko administrato­ riaus uniforma. Vyriškis tyliai mosteldavo balta lazdele, tarytum duoda­ mas ženklą. Paprastai jis regėdavo jį aiškiai, jei ponas Melingas užsideng­ davo vieną akį. Paskutinįkart ši vizija pasirodė 1981 lapkritį. Praėjo beveik vieneri metai, kol Stenliui Melingui kito pasaulio regėjimai atsinaujino. D a n g a u s šmėstelėjimas Priešingai pagyvenusiam ponui Melingui, Laris Mejeris tebuvo tre­ jų metų, kai jam šmėstelėjo „dangaus" vizija. Kaip vaikas jis buvo tikras nenuorama. Apie tai jis pasakojo Piteriui Hougui po daugelio metų. Jis dažnai pabėgdavo iš namų ir žaisdavo vienas. 1930 m. tėvams rūpesčių padaugėjo. T u o metu Lario šeima apsigyveno Sefildo priemiestyje Jorkšire; netoliese driekėsi parkas.

Kai jis prisiartino išgirdo kokio savo

prie

nuostabų

medžių,

dainavimą,

nebuvo girdėjęs per trumpą

gyvenimą.

Vieną ypatingą vakarą Laris nuklydo ir pajuto norą eiti gilyn į par­ ką. Prisiartinęs prie medžių, išgirdo nuostabų dainavimą, kokio dar ne­ buvo girdėjęs per savo trumpą gyvenimą. J a m atrodė, jog klausosi angelų balsų. Kaip Hamelino vaikas jis ėjo paskui kerinčius garsus gilyn į parką ir galiausiai prisėdo ant suolo. Dangiški balsai girdėjosi virš jo, taigi jis pa­ žvelgė aukštyn į žvaigždėtą dangų. Toje vietoje, iš kurios tarytum sklido dainavimas, nieko nebuvo. Rodės, jog dangaus skliaute žiojėjo kažkokia skylė - juodas apskritimas tuštumos, kur net nespindėjo žvaigždės. Berniuko dėmesį patraukė suolas, ir jis net išsigando. Greta jo gulė­ jo didžiulė žvilganti knyga, jos viršelis išdabintas nuostabiomis spalvo­ mis. Jis atsargiai paėmė knygą ir pažiūrėjo į paveikslą ant viršelio. Kairia­ me apatiniame kampe buvo akmens amžiaus žmogus. Tada jis dar kartą pažvelgė į viršų susijaudinęs: jo dėmesį prikaustęs objektas buvo mėnu­ lio pilnatis. Laris padėjo knygą į šalį ir atsiduso. „Pasiimsiu su savim ir parsinešiu namo", - pamanė jis, bet, kai tik pažvelgė ton vieton, knygos nebebuvo.

Laris sulaukė vidutinio amžiaus, buvo jau daug metų vedęs. Ne kar­ tą jis mėgino per meditavimą keliauti astraliniu būdu, bet nesėkmingai. Tačiau vieną 1973 m. vakarą, gulėdamas lovoje greta miegančios žmo­ nos, jis sugebėjo tai pasiekti. Pakilęs ore virš lovos, akimirką jis suabejojo savo jutimais. „ N a ir gyva mano vaizduotė", - pamanė jis ir sukikeno. „Tačiau viską jaučiau, ir viskas atrodė labai tikroviška - ryšku ir tikroviš­ ka. Jeigu tai sapnas - tai nuostabiai tikslus." „Kas nutiks dabar?" - spėliojo jis. Jis pažvelgė pro miegamojo langą ir svarstė, ar įmanoma pasiekti geležinkelio liniją už šimto jardų. Vos tik apie tai pagalvojęs, jis pajuto, jog yra nešamas kažkokios srovės per užda­ rytą langą, tarytum jo nė nebūtų, - pro stiklą į nakties orą. Jis pasiekė geležinkelio liniją visai lengvai, stabtelėjo, pažvelgė atgal į miegamojo langą ir sunerimo, nes langas pasirodė mažas. Laris lėkė palei bėgių liniją lyg pripūstas oro balionėlis su pririšta virvele. Buvo smagu ir keista. J a m įstrigo tai, kad kraštovaizdis atrodęs nepa­ žįstamas. J u k vietos jam buvo gerai pažįstamos, bet žvelgiant iš naujo taško viskas atrodė svetima. Tada kažkas nutiko ir nutraukė jo svajones. Virš jo susidarė miglos ratas. Tai buvo įėjimas į tunelį apie dvidešimt pėdų ilgio, kuris kybojo danguje truputį pakrypęs. Jį traukė įeiti pro sūkuriuojančią baltą angą ir pažvelgti, kas viduje. Smalsumas, privertęs jį anksčiau išbandyti save, da­ bar vedė jį tolyn. Laris įžengė į vidų ir pateko į spąstus. Šimtai rankų kyštelėjo nuo tunelio grindų ir stvėrė jo eterines kojas. Viena ranka sučiupo jo čiurną ir nepaleido. Jis išsigando ir grūmėsi, siekdamas ištrūkti, tačiau viena min­ tis nedavė ramybės, - jis troško sužinoti, kas yra tunelio gale. Tada migla išsisklaidė, ir jis išvydo išėjimą. Ten matėsi neregėto grožio kalnai. Saulė nutvieskė giedrą dangų. Vaizdas viliojo jį tolyn. Jis jautė, jog visai nesunku būtų ten patekti, ketino liautis grūmęsis ir patraukti pirmyn į rojų. Tik kažin kas jam šnibždėjo, jog dar ne laikas... ne dabar... Jis vėl grūmėsi su atsinaujinusia jėga, o bekūnės rankos vis grybštelė­ davo jo kojas. Staiga viskas nurimo. Ką tik jis kovojo dėl savo gyvybės, o nelauktai vėl grįžo į savo kūną, pasijuto sėdįs lovoje, uždusęs, o pižama prilipusi prie prakaitu žliaugiančio kūno. Naktinė lempa užsidegė, ir jis išvydo susirūpinusį ir apsiblaususį per miegus žmonos veidą. Jis papasakojo jai, kas nutiko, ir jos prašomas pri­ žadėjo, kad daugiau nebandysiąs palikti savo kūno.

32

KLAUSIMAI IR APMĄSTYMAI Piteris Hougas su ponu Melingu ir ponu Mejeriu aptarė su jų išgy­ venimais susijusius fiziologinius ir psichologinius poveikius. Ar tie regėti vaizdiniai buvo iš tikrųjų antgamtinės būtybės ir kiti pasauliai, ar psicho­ loginiai triukai, sukelti nenormalios smegenų būsenos? Ar tai tik labai ryškaus sapno vizijos? Ponas Melingas savaip aiškino tuos pojūčius. „Aš sapnavau, bet tai nebuvo sapnai. Kai sapnuoju, nebūna spalvų, daiktai neryškūs. Per tuos įvykius aš mačiau visiškai nepaaiškinamą pa­ noraminį vaizdą ir jaučiu, jog kažkas teikia informacijos mano mintims. Gaila, kad nedaug žmonių gali patirti panašių dalykų..." Jis aiškino, jog dažnai jaučiasi esąs dviejose vietose vienu metu: „čia", savo miegamajame, ir kitoje realijoje. Tokioje būsenoje laikas, rodės, su­ stojęs ir mažareikšmis. Kodėl pono Melingo motina taip aiškiai išsiskyrė lange? Ar jį tikrai aplankė jos vėlė, ar tai tik psichologinis triukas, atliepiantis pagrindinį poreikį? Stenlis Melingas nėra religinis fanatikas ir savo išgyvenimus yra linkęs vertinti. Objektyviai siekdamas rasti racionalų paaiškinimą, jis pa­ rašė žymiam smegenų tyrimo specialistui, bet jo laiškais nebuvo susido­ mėta. Pažymėtina tai, kad pojūčiai atsiranda prieš pat miegą ar dar nepabudus. Psichologai tiki, jog tuo laiku, kai smegenys nėra nei visiškai pa­ budusios, nei giliai įmigusios, - neutralioje pozicijoje, kaip tai įvyko, kai kurie žmonės gali suvokti labai įtikimas haliucinacijas. Tokie pojū­ čiai ir išgyvenimai vadinami hipnopompiniais ir hipnagoginiais vaizdais ir manoma, kad tai patiria nuo 51 iki 70 procentų žmonių. Nors efektai iš esmės yra audiovizualiniai, juos patiriant atsiranda karščio, šalčio, uo­ dimo ir lytėjimo pojūčiai. Smilkinių smegenų skiltelių epilepsija Pastaruoju metu dažnai rašoma apie smegenų sutrikimus - epilepsi­ ją, kuria, skeptikų manymu, galima paaiškinti daug paranormalių išgy­ venimų ir potyrių, pradedant N S O pagrobimais ir baigiant priešmirtinės būsenos pojūčiu. Smegenų skiltelės yra išsidėsčiusios prie smegenų pa­ grindo ir už priekinių skiltelių. Tai galvos dalis, kurioje kaupiama at­ mintis. Epilepsiją sukelia elektros pokyčiai smegenyse. Kai epilepsija su­ sikoncentruoja toje srityje, ji nepasireiškia išoriškai konvulsijomis, bet

33 3—1313

aukai pasikeičia sąmonės būsena. Subjektyvūs veiksniai priepuolio metu pasireiškia svaiguliu, šleikštumu, virpėjimu ir atminties sutrikimu, o tai sukelia jutimines iliuzijas, kartais amneziją. Egzistuoja akivaizdi koreliacija tarp smilkinių smegenų skiltelių epi­ lepsijos ir „kitų pasaulių" išgyvenimų, bet yra ir visiškai nesusijusių ele­

Psichologinės teorijos

negali

suprantamai

ir

gyvai

nuosekliai

nupasakotų ateivių pasaulio

negalavimus pojūčių metu. Paaiškėjo, kad prieš patirdamas šiuos pojūčius ponas Melingas paju­ to, jog sunkiai kvėpuoja, nepaprastai giliai. Ar galėjo jis netyčia atvesti

paaiškinti smulkiai,

mentų. Nesame sutikę percipiento, kuris apibūdintų kokius nors savo

iš kito

save į transą? Sunkus kvėpavimas turėtų atsirasti dėl menkos ventiliacijos užtvindant kūną deguonimi ir išsekinant smegenis cukraus stoka. Psichologinės teorijos negali suprantamai paaiškinti ir metodiškai tvarkingų susidūrimų su kitu pasauliu. Žinoma, egzistuoja pakitusios są­ monės būsena, kuri leidžia patirti paranormalius išgyvenimus, bet sme­ genų funkciniai sutrikimai tegali sukurti chaosą, o ne tvarką.

SĄSAJA SU ARTIMOS MIRČIAI BŪSENOS IŠGYVENIMAIS Sios atsiskyrimo nuo kūno kelionės yra tiesiogiai susijusios su arti­ ma mirčiai būsena, kuri išsamiau bus aptariama IV skyriuje. Ankstesnėje dalyje patyrusysis tokią būseną buvo savanoris dalyvis, kuris aktyviai ska­ tino reiškinį, o pastarasis atsirado spontaniškai krizės atveju. Pono Melingo šviesos „ratas" („žiedas"), į kurį jis buvo įtrauktas, yra analogiškas „tuneliui", apibūdintam patyrusių artimą mirčiai būseną. Ponas Mejeris keliavo tuneliu atsiskyręs nuo kūno, jau žinome, jog jo gyvybei pavojus negrėsė. Taigi prieiname prie išvados, jog šios dvi kategorijos yra to pa­ ties pagrindo. Tai patvirtina ir daktaras Melninas. Morse, amerikietis psichiatras, atlikęs išsamius vaikystėje patirtų artimų mirčiai taškų būse­ nų tyrimus, juos paskelbė Paul Peri knygoje „Atsiskyrimo vizijos". Joje pateikiamas ir toks atvejis: Diedra pasakojo daktarui Morse apie patirtą siaubą, kai mirė jos naujagimis. Ji nekreipė dėmesio į savo Šešiametę duk­ rą ir vyrą, tik raudojo prie naujagimio kapo. Vieną šiltą vasaros naktį ji pajuto ypatingą būseną. Atsiklaupusi prie kapo, Diedra tiesiog apmirė iš šalčio. Apsidairė aplink. Tamsa išsisklaidė, aplink ją nušvito. Tada ji pajuto, jog kažkas traukia ją į šviesos tunelį.

Tunelio gale ji pasijuto sėdinti ant kalvos ir stebinti kelis žaidžian­ čius suaugusius ir vaikus. Ji žinojo, jog vienas vaikas yra jos kūdikis. Po kurio laiko vizija išnyko, ir ji vėl pasijuto kapinėse. T u o ši istorija nesibaigė. Diedra nepasakojo apie savo potyrį, bet kartą jos duktė jai tarė: „Mama, aš buvau su tavimi aplankyti sesutės. Ji dabar mirusi, ar ne? Kitą kartą apkabink ją už mane." Nepaisant didžiausių skeptikų neigimo, regis, sudėtinga paaiškinti tokius išgyvenimus.

35

IV skyrius

T

erminas artima mirčiai būsena (AMB) apibūdina pojūtį, kai

žmogus tariamai keliauja atsiskyręs nuo kūno į kitą dimensiją, dažnai laikomą dangiškąja. Astralinė kelionė yra kontroliuoja­

ma būsena, kuri gali įvykti natūraliu būdu miegant, o A M B įvyksta spon­ taniškai, tik fizinės ir protinės krizės atveju, individo mirties atveju arba

tada, kai jis tiki, jog yra pasiekęs mirties tašką. Astraliniai keliautojai su­ vokia, kad jie grįš, bet tie, kurie iškeliauja artimoje mirčiai būsenoje, tiki, jog bilietas galioja tik kelionei į vieną pusę. Dauguma subjektų sutinka būtybę, apgaubtą šviesos, kuri spinduliuoja gėriu. Kai jie vėl susijungia su kūnu, iš esmės pasikeičia jų požiūris į gyvenimą. Sis reiškinys nėra naujas. Istorijos apie tokius išgyvenimus pasiekia mus iš laikų prieš Kristaus gimimą. Apie tai kalbama „Bardo Thodel" ir „Tibeto mirusiųjų knygoje", kuri parašyta aštuoni šimtmečiai PK. Dar iki 1975 m. jos buvo laikomos „mirties patalo vizijomis", o tais metais Amerikoje medicinos daktaras Reimondas Mudis išleido knygą „Gyve­ nimas po mirties", paneigiančią visas iki tol egzistavusias teorijas tuo klau­ simu.

SKEPTIKŲ POŽIŪRIS Per pastaruosius dvidešimt metų atlikta daugybe medicininių tyri­ mų, mėginant nustatyti, ar tie išgyvenimai vyksta tikrai, ar tai tik mirš­ tančių smegenų fantazijos vaisius. Skeptikai teigia, jog A M B pojūčiai ne-

KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE gali būti moksliškai pakartoti, todėl tėra pais­ talai. Jie kalba apie psichozę ir smegenų su­ trikimus, tokius kaip smilkinių smegenų skil­ telių epilepsija, sukelianti haliucinacijas. Pa­ galiau, jie tvirtina, jog subjektai tėra tik arti mirties, taigi kažkokia menka sąmonės žie­ žirba vis dėlto rusenanti, nes priešingu atve­ ju smegenų veikla nebeatsistatytų, ir jos lik­ tų pažeistos visam laikui. Patyrusieji tokius pojūčius pasakoja ke­ liavę tamsiu tuneliu ar ilgu giliu slėniu. Pa­ sak mokslininkų, pavyzdžiui, Karlo Sagano, tai esantis pasąmonėje likęs gimimo prisimi­ nimas. Patyręs didelį stresą - mirštant - pro­ tas stumiamas atgal į rudimentinę atmintį, kai buvo verčiamas sklisti per gimimo kana­ lą į šviesos ratą. Neseniai psichologė daktarė Zuzana Blekmor iškėlė teoriją, kad A M B būsenos po­ jūčius sukelia haliucinacijos dėl deguonies trūkumo ir vaistų, suleistų pacientui kritinė­ je būklėje. Iš tiesų, įprasta manyti, jog sme­ genų veikla sutrinka arba nutrūksta, jei jos neaprūpinamos deguonimi ilgiau nei tris minutes. Vis dėlto žinoma at­ vejų, kai pacientams buvo konstatuota smegenų mirtis, bet jie visiškai atgijo - kartais net po pusvalandžio. Daktaras Melvinas Morse pateikia pavyzdį, kai mažas berniukas automobilyje buvo paniręs į vandenį

il­

giau nei penkiolika minučių, o pasveikęs pasakojo apie savo kelionę į „dangų".

PRITARIANČIŲJŲ NUOMONĖ Pritariantieji priešmirtinės būsenos pojūčiams nurodo nesusijusių kai kurių išgyvenimo aspektų pasitvirtinimą. Pavyzdžiui (aprašyta 3 sky­ riuje), subjektai atsiskyrimo nuo kūno būsenoje tiksliai apibūdina medi­ cininę veiklą ir pakartoja pokalbio žodžius, kuriuos jie girdėjo, „mirę" gulėdami ant operacinio stalo. Šioje būklėje jie keliauja kiaurai per sie-

nas ir nupasakoja įvykius, vykstančius kituose kambariuose, apie kuriuos tikrai nieko nežinojo. Tyrinėtojai daktaras Reimondas Mudis ir britų psichologė Margot Grei turi surinkę nemažą tokių nutikimų kartoteką. Be to, šalininkai teigia, jog priešmirtinės būsenos pojūčius sukelia vaistai, ir remiasi Ronaldo K. Siegelio studijomis. 1970 m. jis atliko tes­ tus su savanoriais ir nesugebėjo pakartoti įvairių A M B pojūčių etapų. Galiausiai jis atsisakė teiginio, jog reiškinys vyksta haliucinacijų pagrin­ du, atliko cheminius ir elektrinius pakitimus smegenyse ir iškėlė kitų „racionalių" teorijų. Trečiame dešimtmetyje atlikti bandymai su savanoriais, kuriems buvo iš lėto mažinamas aprūpinimas deguonimi. Tai sukėlė protinės ir fizinės veiklos sutrikimus ir konvulsijas. Priešmirtinės būsenos išgyvenimai yra tvarkingi, nuoseklūs ir ramūs, o šito negalima atkurti smegenų chaotiška veikla ir būsenoje ant išnykimo slenksčio. Daktarai ligi šiol nežino, kas atsitinka ilgų komos būsenų metu, bet jie spėja, jog smegenų veikla, nors ir menka, vis dėlto lieka, nes pacientai suvokia esant draugus ir giminaičius šalia jų lovų. Todėl lankytojai yra skatinami kalbėti su komos būsenoje esančiu ligoniu, lyg jis sugebėtų girdėti. 1996 m. sausį Britanijoje vienas pacientas, gulėdamas su gyvybę pa­ laikančiu aparatu, netikėtai atsigavo iš „nuolatinės vegetuojančios būse­ nos, trukusios keletą mėnesių. Nė vienas gydytojas nepranašavo pasvei­ kimo. Jis teigė, jog viską suvokęs, kas dėjosi aplink, ir stengėsi bendrauti, bet jo kūnas nepaklusęs. Dauguma žmonių, atsigavusių po komos, nė neprisimena, kas vyko tuo laikotarpiu po įvykio, atvedusio juos į komos būseną. Vis dėlto pasitaiko išimčių.

KOMOS IŠTIKTŲ PACIENTŲ PRISIMINIMAI Italo berniuko potyriai 1993 m. vasarį „Psichikos naujienose" buvo išspausdintas praneši­ mas apie penkiametį Pjetro Volpatą, gyvenantį Istranoje, Italija. Jis buvo parblokštas automobilio, ir po avarijos jį ištikusi koma truko tris mėne­ sius. Atsigavęs jis papasakojo, ką išgyveno nelaimingo atsitikimo metu; tai galima paaiškinti tik artimo mirčiai taško pojūčiu. Praėjęs tunelį ir išėjęs į šviesą, jis sakė tęsęs kelionę į nuostabaus grožio kraštą, kurį pava­ dino dangum.

38

Mažasis Pjetro apibūdino dangų kaip buveinę, kupiną šviesos ir mu­ zikos. Jis susitiko ir kalbėjosi su daugeliu žmonių, kurių vardus prisimi­ nė atgijęs. Priblokšti pasakojimo, tėvai patvirtino, jog tai buvę seniai mi­ rę šeimos nariai, apie kuriuos berniukas vargu ar galėjęs ką nors žinoti. Galiausiai berniukui buvo pasakyta, kad jis negalįs likti danguje, nes tė­ vai pasiges jo žemėje. Nenoromis jis sutiko išvykti ir pabudo iš komos. Šį atvejį patvirtino ir Viktoras Milanis, psichologas, kuris aplankė Pjetro ligoninėje. Vis dėlto ši istorija išryškino pasikartojimą. Pjetro niekada nematė gyvo savo senelio, kuris buvo miręs prieš gimstant berniukui, bet jis sutiko jį danguje! Vienas ypatingas dalykas, leidęs tėvams nustatyti, kad tai būta senelio, buvo tai, kad jis šlubavo. Galima pamanyti, kad kūno yda ir sukėlė vaizdą dangaus, apgyvento paliegusių ir silpnų žmo­ nių. Spiritistai mano, jog mirusieji gali pasirinkti išvaizdą ar formą, atpa­ žįstamą mums čia, žemėje. Slubumas galėjo pasitarnauti berniukui kaip įrodymas apibūdinti tiksliai tą, kurį jo tėvai atpažintų. Gal būtų buvę paprasčiau tam žmogui tiesiog ištarti: „Esu tavo senelis. Perduok savo motinai ir tėvui tai, kai grįši atgal." Tačiau šlubumas suteikė berniukui susitikimo įrodymo galimybę. D a n g a u s getai Kitas žmogus, kuris tariamai buvo nukeliavęs į dangų, bet jo kūnas gulėjo komos būklėje, buvo Herbertas Filis. Patekęs į autokatastrofą Bredforde, Vakarų Jorkšire, jis pasijuto traukiamas per tunelį ryškios šviesos link, o po to j ryškiai nutviekstą kraštovaizdį su „gražiais namais, dide­ liais žaliuojančiais medžiais, tvarkingais šaligatviais, kuriais vaikštinėjo laimingi įvairaus amžiaus žmonės." Nors negalėjo suvokti laiko, Filis mano, jog jis ten išbuvo tą laiką, kol gulėjo komos būsenoje, ir bendravo su žmonėmis iš praėjusių šimt­ mečių. Tačiau jis pasakojo danguje regėjęs getus - vietas, kur ligos pa­ laužti žmonės gyveno vargingai ir grūmėsi dėl duonos kąsnio. Cia susiduriame su dvasių pasauliu, kuriame neva egzistuojančios fizinio pasaulio bėdos. Galbūt Filis regėjo dangų iš savo požiūrio taško, nes tokį turėjo omenyje. Taigi pasakymui „Kiekvienas įsivaizduoja dan­ gų savaip" suteikiama visiškai nauja reikšmė. Prie to klausimo grįšime X skyriuje.

39

LYDIMI Į ŠVIESĄ Ar Kajė iš Durbano, Pietų Afrikos, matė motinos iške­ liavimą į dangų? Kajė buvo ligoninėje prie motinos tą aki­ mirką, kai ji mirė. Štai ką ji pasakojo: „Aš išvydau, kaip mo­ tinos dvasia paliko jos kūną, stabtelėjo keletą akimirkų, ap­ sidairė didelėje palatoje,

pasisuko ir pažvelgė į mane. Jos

tamsiai mėlynos akys žėrėjo lyg deimantai. Ji nusišypsojo ir tada, dviejų angelų lydima, išėjo iš palatos. Aš buvau pakerė­ ta." Tos kelios sekundės buvo tokios stulbinamos, jog Kajė nebebijo mirties. Tokia reakcija būdinga tiems, kurie yra prie mirties patalo patyrę netikėtus susitikimus. Daktarė Margo Grei papasakojo dar vieną atvejį, kurį ji išgirdo iš seselės, dirbu­ sios senelių ir invalidų prieglaudoje. Pasak seselės, ji sėdė­ jusi greta moters, kuri iš lėto keliavo anapilin. Seselė buvo taip įsigilinusi į užduotį, jog pati pajuto sklendžianti tune­ liu su paciente, šviesos link. Toje vietoje jai buvo įsakyta grįžti. Ji regėjo, kaip pacientė išnyko šviesos sraute, tada krestelėjusi pasijuto savam kūne, o pacientė tuo momentu mirė.

BŪTYBĖ IŠ DANGAUS Šis atvejis sieja A M T pojūtį su akivaizdžiu apsireiškimu kritinę akimirką. Paulą, anglų kalbos fakulteto vadovė šiau­ rinėje Anglijoje, gyveno Ibizoje su vyru ir sūnumi. 1979 m. vieną dieną ji pargriuvo ant marmuro laiptų ir sunkiai susi­ žeidė. Skilo kaukolė. Ji buvo skubiai nugabenta į ligoninę, kur buvo įtariamas dvigubas sukrėtimas ir kontūzija. Paulai niekaip nepavyko sutelkti minčių, nes kamavo baisingi gal­ vos skausmai. Retsykiais jos galva praskaidrėdavo, o po to moteris vėl prarasdavo sąmonę. Vaikystėje Paulą tikėjo Dievą, bet paskutiniuosius ke­ turiolika metų ji buvo agnostike. Dabar, sąmonės praskaid­ rėjimo momentu, ji ėmė mąstyti apie nemirtingumą, pagal-

40

KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE vojo, kas nutiks jai, jeigu numirs. Toji naktis ligoninėje bu­ vo nepaprastai ilga. Kitą rytą, nepaisydama medikų patarimų, ji iš ligoninės

„Nujaučiau,

grįžo namo. Ji manė, kad triūsdama namuose neturės pro­

artėja

gos vėl nugrimzti į nežinią.

valanda,

Kai ji grįžo į savo vilą, vyras su sūnumi buvo išvykę.

jog

mirties

apėmė

ir

mane

baimė,

Staiga jai pradėjo labai skaudėti galvą, ir Paulą įsiteigė, jog

kad

gyvenimas

turi įvykti kažkas baisaus. Taip ji aiškino Piteriui Hougui.

baigiasi"

„Pajutau poreikį eiti į vonios kambarį ir pasižiūrėti į veidro­ dį. Buvau sukrėsta. Mano veidas buvo kaip nupieštas, ir aš neatpažinau savęs. Pajutau, jog esu verčiama pažvelgti sau į akis, kad suvokčiau save. Tikėdama, jog tuoj mirsiu, nežmo­ niškai išsigandau, kas bus toliau." Paulą patyrė primygtinį poreikį palikti keletą žodžių sa­ vo šeimai. Ji rašė automatiškai, negalvodama ir nežinojo, ką parašiusi. Kai užbaigė, išgirdo moters balsą. „Balsas skambė­ jo arti prie mano dešiniosios ausies ir galvos viduje. Jis aidėjo švelniai, raminamai: „Nebijok. Atsigulk ir lėtai artėk į ma­ ne." „Tuo momentu baimė, rodės, paliko mane, aš norėjau sekti paskui balsą. Mane užvaldė pojūtis „einu namo". Paulą pasijuto sparčiai keliaujanti per drumstų spalvų kaleidoskopą. Būtybė ar šmėkla lydėjo ją. „Ji žinojo viską apie mane ir kalbėjo apie žmones, kuriuos mylėjau. Kai bu­ vo paminėti jų vardai, aš susijaudinau taip pat, kaip kadaise. Balsas vardijo žmones iš vaikystės ir mamos draugus. Prisi­ menu, kaip giliai jaučiau meilę jai." Galiausiai Paulą atsidūrė prieš milžinišką baltą švytalą, kuris įtraukė ją į vidų, spinduliuodamas neapsakomu jaus­ mu. T u o pat metu ji girdėjo balsų chorą. „Regis, jie sakė, kad mes, žemėje, esame tikrai mirę ir tik savo dvasia esame gyvi." Tada iš šviesos prasiveržė vyriškas balsas. Jis patarė jai nesijaudinti, nes viskas būsią gerai. Staiga ji pasijuto vėl esanti savo kūne su aiškia sąmone. „Jaučiausi labai pakiliai. Ten buvo Dievas, gyvenimo tąsa - aš netgi kažką mačiau. Parkritau iš nuostabos, tada pažvelgiau į popieriaus lapelį. Jame buvo užrašas: „Kai viskas

„

Tarytum jie

sakytų, jog žemėje

mes

esame

tikrai

mirę ir tik

savo

dvasia

gyvename

toliau'

42

KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE k e t i n d a m a peržengti iš šviesos į tamsą, bet žinojau, jog, peržengusi tą liniją, nebegalėsiu grįžti." Už tėvo stovėjo d ė d ė T e d a s ; sugrįžę į n a m u s , broliai buvo palaidoti d r a u g e . Alėjos apačioje būriavosi ž m o n ė s . Ji m a t ė tik jų siluetus, neišsky­ rė nė vieno veido, bet tie ž m o n ė s tikriausiai stebėjo ją. Iš m i n i o s išėjo viena d a m a ilgu sijonu. E l e n svarstė, kas ji... „ T e n buvo m a ž d a u g ketu­ riasdešimt ž m o n i ų , m o j a n č i ų m a n ir kviečiančių m a n e vardu. J i e norėjo, k a d aš j u o s matyčiau, taigi aš p a m o j a u jiems ir tikrai norėjau prieiti prie jų. Bet, prisiminusi vaikus, atitraukiau koją, žengiau ant a k m e n ų grindi­ nio ir tariau tėvui: „ N o r ė č i a u eiti, bet negaliu. K a s pasirūpins M a r g a r e t a ir D e n i u ? " K a i p tik t u o m o m e n t u j i n u b u d o i r i š v y d o p r i e l o v o s d a k t a r ą . J i s p l i a u k š t e l ė j o jai r a n k a i r s u s i j a u d i n ę s s u š u k o : „ E l e n ! E l e n ! L i a u ­ kis. A r s u m a n e i užversti k a n o p a s ! ? " J i s n o r ė j o p a s a k y t i , k a d a š v o s nemiriau. Tą d i e n ą vyras su ja apie tai nekalbėjo. O sugrįžę į Angliją, j i e d u išsiskyrė. Elen įsijungė į spiritistų bažnyčią ir tapo m e d i u m u . M e d i u m a i susisiekia su p o m i r t i n i o p a s a u l i o d v a s i o m i s - gidais, kurie kadaise gyve­ no žemėje. D a u g u m a g i d ų yra A m e r i k o s čiabuviai, egiptiečiai, tibetiečiai ir p a n a š i ų kitų kultūrų atstovai, kurie žemėje gerai i š m a n ą psichines ga­ lias. G i d a i dar yra ir patarėjai. 1 9 9 4 m . Elen susitiko s u m e d i u m u Piteriu M a k d o n o u g u . Per j į „ d v a s i a " pranešė jai, k a d ji žinojusi, j o g Elen troško patirti a n a p u s i n į pasaulį. Po patirto išgyvenimo ji nepaprastai troško ką nors sužinoti apie jį, nors tas s m a l s u m a s ir n e s l o p i n o mirties b a i m ė s .

Atsidūrusi ant bedugnės krašto Ankstyvą 1 9 9 4 m. birželį Elen pajuto s k a u s m ą pilvo srityje. M a n y ­ d a m a , j o g bus užvalgiusį kokio s u g e d u s i o maisto, ji nesigydė. Po trijų dienų skausmas pranyko. T a č i a u po mėnesio s k a u s m a s atgijo, temperatūra pakilo 103,5 p a g a l F a r e n h e i t ą . B u v o n u s t a t y t a s infekcinis p ū s l ė s u ž d e g i m a s , i r j a i teko v a r t o t i a n t i b i o t i k u s . E l e n s u n e r i m o , j o g tai k a ž k a s r i m č i a u nei infekcija, i r p o p o r o s d i e n ų , m e d i t a c i j o s s e a n s o m e t u , j i p a k l a u s ė sa­ vo g i d o - sielos v a d o A m e r i k o s i n d ė n o , B a l t o j o D e b e s i e s , - kas jai nutiko. „Baltasis D e b e s i s p r i m i n ė m a n apie s ū n ų , kuris prarijo k r a m t o m o -

43

sios gumos, ir ji užkimšo jam žarną. Po to mano sielos vadas parodė man įtrūkusj vamzdelį. Jis sakė, jog mano liga žarnyne." Skausmai didėjo, ir kitą dieną Elen buvo nugabenta į ligoninę, kur, peršvietus žarnyną, paaiškėjo, jog jai prakiurusi žarna ir prasidėjęs peritonitas. Elen buvo skubiai padaryta sudėtin­ ga operacija. „Po operacijos man buvo likusios gyventi trys valandos. Jie sakė, jog pirmoji para po ope­ racijos esanti sunkiausia. Kai sugrįžau į palatą, pajutau artėjančią mirtį. Ji prasidėjo pilvo vidu­ je ir kilo viršun. Jie įstatė man vamzdelį vietoj išeinamosios žarnos, bet aš nebenorėjau gyven­ ti." M e s su psichoanalitiku daktaru M o i š e K a l m a n u nutarėme padaryti bandymą: per hipnozę „atgaivinti" įvykį. Hipnozė tai­ kyta efektyviai,

dalyvaujant policijai,

stebinčiai nusikaltimą, padedančiai jiems atsiminti tokias detales, kaip au­ t o m o b i l i o numeris. Ž e m i a u pateikta medžiaga yra bendra Elen sąmoningų prisiminimų ir hipnotinių „prisimini­ m ų " ataskaita apie priešmirtinės būsenos pojūtį. Per sugrąžinimo į praeitį seansą sub­ jektai kalba taip, lyg tas išgyvenimas vyksta pirmą kartą tuo momentu. Įdomus

eksperimentas

Hipnozės paveikta ir mintimis sugrą­ žinta į praeitį, Elen pasijuto stovinti so­ de. Ji vilkėjo ilgą, rausvai margą baltą chaI'sgyvenusi artimos mirčiai būsenos potyrį Elen Robinson, laikanti Amerikos indėno, savo vadovo „Baltojo debesies" atvaizdą

latą, kokį ji tikrovėje turėjo. Sodas buvo ant kalvos ir apsuptas aukšta gyvatvore, nusitęsiančia į neaprėpiamą tolį. Tarp gėlynų vingiavo ilgas, tiesus takas, primenantis Elen šiuolaikines kapines. „Gražesnio sodo nebuvau mačiusi per visą savo gyvenimą. Žolė ne tik žalia, ji sodri, aksominė ir žvilganti, be to, labai glotni, nė vienas stiebelis nekyšojo. Tvoroje augo didžiulės į rožes panašios gėlės. Aš užsi­ maniau iš arčiau jas apžiūrėti. Tvora palinko į vidų, tarytum aš žvelgiau pro fotoaparatą. Nežinau, ar aš priėjau prie tvoros, ar ji priartėjo. Ji buvo labai toli. Žiedai buvo sodriai raudonos, apelsininės ir ryškiai geltonos spalvų, o jų vainiklapiai žibėjo lyg spalvotas permatomas popierius, ap­ šviestas iš apačios." T a d a prie Elen priėjo jos tėvas, apsivilkęs kasdiene liemene ir kelnė­ mis, ir nuvedė ją taku prie būrelio žmonių. Jame buvo ir moteris ilgu sijonu, kurią ji regėjo arti-mirties-taško pojūčio metu Australijoje. Ji oriai žingsniavo pro jas. Dabar Elen atpažino ją iš nuotraukų: tai buvo jos prosenelė.

„Ji sako esanti vyriausioji vadovė. Ji tarsi įrodo man, kad mes persikūnijame." „Ji kalba su manimi, bet jos burna sučiaupta. Jie atvedę mane čia, nes žino, jog tai mėgstamiausia mano vieta, nors niekad čia nesu buvusi. Ji sako esanti vyriausioji vadovė. Ji tarsi įrodo man, kad mes persikūnija­ me. Visi privalo grįžti, sako ji. Jos vyras sugrįžo. Mano prosenelė sako man, jog esu čia tam, kad kažką išmokčiau." T a d a Elen keistai pareiškė: „Mano šeima saugo mane. Man gresia pavojus, tik aš nežinau, kas tai." Jiems lėtai vaikštinėjant, Elen atpažino dar kelis mirusius giminai­ čius. Ji susitiko dėdę Tedą, tetą Enę, tetą Salę ir keletą kitų tetų. Neapsi­ eita be staigmenos, tiesą pasakius, kelių staigmenų. „Trejų metukų mergaitė paėmė mane už kairės rankos. Jos plaukai gražūs, ilgi, juodi ir banguoti, ji vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę su balta apykakle ir mažyčiu raudonu kaspinėliu. Ji labai panaši į mano dukterį, ir aš atpažįstu ją iškart. Mano dukra persileido prieš trejus metus. Tai buvo mano dukraitė, kurios niekad neturėjau."

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS „Prie mano prosenelės strikinėja bėginėja neramus berniukas, maždaug septynerių. Berniuko plaukai šviesūs, su sklastymu šone, jis vilki pilkas kelnaites ir megztuką. Jis taip pat negimė, nes persileido šeimos draugė. Dabar, sakė jis, pasirinkęs mane savo močiute ir po kokių poros metų grįšiąs pas mane į žemę kaip mano vaikai­ tis." Ar tai buvo dangus? Vis dar veikiama hipnozės, Elen buvo paprašyta apibūdinti sodo spal­ vas - ar ji reginti saulę? Ji sakė, jog visur aplink nepaprastai šviesu. Šviesa sklindanti iš dangaus, bet pačios saulės nematyti. Ji sakė, jog vieta tokia stebuklinga, jog ji nenorinti iš ten išeiti. Bet ar tai dangus? Jos atsakymas buvo netikėtas.

„Mano

eterinės

dukraitės

rankelė

buvo

tokia

kaip

mano

septynerių

dukraitės

žemėje "

tvirta,

„Sodas - tik susitikimų vieta. Tik jame mes turime išgyventi patyrimą. Jei tai tik susitikimų vieta, kur nueina dvasios, kai nebelydi lankan­ čio tą sodą? „Jie grįžta. Jie paprasčiausiai grįžta - nesako man, kur."

metų

čia,

Nutraukus regresinę hipnozę, Elen iš paskutiniųjų stengėsi įtikinti mus, jog kelionė buvusi tikroviška. „Mano dukraitės dvasios rankelė buvo tokia pat kieta ir kūniška, kaip tos septynerių metų dukraitės čia, žemėje. To aš niekada nepamir­ šiu, - jos maži piršteliai lietė mano ranką. Aš tikrai laikiau vėlės ranką." Kaip Elen hipnotinė kelionė atitinka tikrąją? „Iš esmės vėl regėjau viską iš naujo. Ji nebuvo tokia krištolinė ir aiš­ ki, ir aš ne taip jaudinausi. Mane užvaldė neapsakomas meilės jausmas tenai. Aš tikrai nenorėjau palikti tos aplinkos." Amerikos indėnas žiniuonis Elen nesuvokė, kiek laiko ji praleido tame sode, vieną akimirką ji buvo ten, o kitą jau vėl pasijuto gulinti ligoninės lovoje. Gulėdama ji žvelgė pro langą. Ėmė staigiai temti. Priešais ją gulėjo dar trys pacientės. „Jau naktis", pamanė ji ir tada išvydo kažką labai keista. „Kai pažvelgiau į lovos kojūgalį, išvydau debesis, kylančius iš šonų. Kai debesys susiliejo, nebemačiau kitų ligonių palatoje. Staiga jie išsi­ sklaidė, ir aš išvydau naują vaizdą, ryškesnį nei galėčiau matyti savo aki­ mis.

KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE Properšoje stovėjo vigvamas. Prieš jį buvo sukrau­ tas laužas; labai įtikinamai degė malkos ir kilo dūmai. T a d a prie laužo, dešinėje, iškilo Amerikos indėnas gi­ das, Baltasis Debesis. Kai migla ėmė kauptis, aš net ne­ galvojau apie jį. Tai buvo staigmena. Bandžiau atsisėsti, kad geriau matyčiau, bet į kūną buvo įvesti vamzdeliai, aš negalėjau pajudėti." Žiniuonis šoko ratu aplink laužą, giedodamas gies­ mes ir kratė indą. Elen bandė pakilti ir pastebėjo jo mo­ kasinais apautas pėdas. T a d a Baltasis Debesis žengtelėjo pirmyn ir dešine ranka palietė jos krūtinę, stumtelėdamas ant lovos. „Kai kalbu apie tai, vis dar jaučiu jo prisilietimą." T a d a jis man tarė: „Gulėk ramiai ir gyk." Aš atsiguliau, ir visa mano lova atsidūrė švytinčios

Amerikos indėnas, vadovas „Baltasis debesis"

didžiulės stiklinės lempos viduje." Pasak Elen, ji sveiko labai greitai. Kitą dieną seselės išėmė iš jos vamz­ delius, o po savaitės ji buvo išleista iš ligoninės. „Kai mane operavo, aš pasijutau mirštanti. Bet po devynių dienų grįžau į namus. Tai neįtikėti­ na. Niekas tuo nepatikėtų. Tokio pobūdžio operacija reikalauja ilgo pen­ kių savaičių gydymo ligoninėje." D a n g u s tiesia pagalbos ranką Holostomiją Elen sėkmingai įveikė vėliau. „Kai aš matau „dvasią", ji yra burbulo formos, kaip tie muilo burbulai, kuriuos išpučia vaikai. Kai ponas Moslis, chirurgas, su manimi aptarinėjo operaciją, aš akies krašte­ liu mačiau sidabrinį burbulą. Elen stebėjo burbulą sklandant link chirurgo ir pranykstant į jo pil­ vą. Ji tikėjosi, kad burbulas vėl pasirodys, bet jis liko jo viduje. Ponas Moslis to nejautė ir nepastebėjo. Gulėdama lovoje ir laukdama operacijos, Elen paklausė dvasios, kokia to burbulo reikšmė. Jai buvo pasakyta: kad parodytų, jog dvasia bus kartu su chirurgu, ir nieko bloga nenutiks. Kitą dieną po operaci­ jos ponas Moslis atėjo į palatą jos apžiūrėti. „Jis atsiprašinėjo už dis­ komfortą ir sakė, jog tai buvo pati sunkiausia žarnyno operacija, kokią jam teko atlikti. Stai kodėl dvasia buvo jame - jie žinojo, kad jai gresia pavojus!"

47

AR TAI NEPAPRASČIAUSIAS ATVEJIS? Daugelis potyrių autorių sužino, jog šviesos būtybės grįžta į žemę specialiu tikslu. 1975 m. rugsėjo 17 d. dvidešimt penkerių metų amžiaus Denionas Brinklis kalbėjosi telefonu su draugu, o virš jo namo Aikene, Pietų Karolinoje, kaupėsi audra. Netikėtai elektros iškrova prispaudė jį, perėjo jo kūnu pro batus į grindų vinis. Denionas buvo atplėštas nuo jų ir nusviestas ligi lubų, kaustomas nepakeliamo skausmo. Staiga skausmas liovėsi, ir jį užliejo „žavinga ramybė". Jis apsivertė ir išvydo, jog kybo ore virš savo smilkstančio kūno. Jaunasis vyras stebėjo, kaip jo žmona stengėsi jį at­ gaivinti. Staiga jis vėl grįžo į savo kūną ir pažiūrėjo į ją. Po dešimties minučių prie jos prisijungė jo draugas. Denionas dar kartą atsiskyrė nuo kūno ir lydėjo juos greitosios medi­ cinos pagalbos automobilyje į ligoninę. Pakeliui ore susi­ formavo tunelis, ir jis nukeliavo juo į šviesos ratą. Ten jį pasitiko šviesos būtybė, kuri apgaubė jį meile. Ten būta ir kitų būtybių. Denionas regėjo savo gyvenimo epizodus, gyvenimo kroniką, kuri nebuvo maloni. Jis su­ vokė, kaip turėjo jaustis su juo bendraudami kiti žmonės tada, kai jam pritrūkdavo kantrybės, jis supykdavo arba tie­ siog pradėdavo priekabiauti, ir pirmą kartą pajuto gėdą. T a d a jo eterinis kūnas liovėsi virpėti, ir jis su būtybe ėmė kilti aukštyn energetiniais laukais, primenančiais ežerus ir upokšnius. Miestas danguje Jie pateko, pasak Deniono, bažnyčių miestą ... Dievas garbinamas paminklais. Pastatai buvo sukonstruoti iš stiklo, o iš vidaus liejosi šviesa. Denionas jautė miesto pulsą, jo galią ir iškart suvokė, jog tai vieta, kur mokomasi. Jis tikėjosi, kad jį kažko mokysią. Atsidūręs viename krištoliniame pastate, Denionas pasijuto esąs vie­ nas. Čia buvo daug suolų, eilėmis sustatytų prieš pakylą, ir viskas aplink spinduliavo, užlieta šviesos. Netikėtai už pakylos atsirado trylika šviesos būtybių. Denionui pakakdavo tik pamąstyti klausimą, ir jį iškart pasiekdavo atsakymai. Po to būtybės po vieną prisiartino prie jo, ir kiekviena laikė

dėžę. Kiekviena sustodavo prieš jį su atidaryta dėže, atskleisdama judan­ čius pamokslus ir scenas, pasakojančias, kas turi įvykti pasaulyje. Po po­ tyrio Denionas suskaičiavo 117 įvykių, kuriuos jis regėjo atvirose dėžėse. Jis teigia, jog 95 iš jų, kaip buvo pranašauta, iš tikrųjų įvyko nuo to laiko ligi 1993 metų. Žvelgiant į praeitį, dabar nesunku konstatuoti, jog istoriniai įvykiai buvo išpranašauti, bet žymus A M B pojūčių tyrinėtojas daktaras Reimondas Mudis teigia, jog Denionas jam patikėjo tuos išpranašavimus, jiems dar neįvykus. Be kita ko, buvo išvardinta Ronaldo Reigano prezidenta­ vimas JAV, Černobylio katastrofa, Sovietų Sąjungos suirimas ir konflik­ tai Vidurio Rytuose. Jis taip pat iš anksto sužinojo, kad 1992 m. susikurs slapta Kini­ jos, Saudo Arabijos ir Sirijos sąjunga Vakarų ekonomikai - iš esmės JAV- sutrikdyti. Jis sakė, kad 1995 m. branduolinis nelaimingas įvykis užterš vandenis žemės teritorijoje, primenančioje Norvegiją. Karas tarp Rusijos ir Kinijos ir kitos gamtos bei negamtinės katastrofos taip pat buvo pranašautos Deniono Brinklio. Beje, buvo ir atsižadėjimas, pa­ neigimas: būtybės jam sakiusios, jog šie įvykiai nesą iškalti akmenyje ir būtinai įvyksią, tad nelaimių galėtų būti išvengta, jei žmonės pakeistų savo elgseną. Nė viena iš aukščiau išvardintų pranašysčių nepasitvirti-

Tryliktoji būtybė pasakė Denionui, jog jo tikslas žemėje - padėti pakeisti žmonių elgseną ir steigti centrus, kur žmonės galėtų sumažinti stresus. Po to jam buvo pademonstruoti septyni kambariai, kurių kiek­ vienas skirtas skirtingiems procesams. Denionas privalėsiąs juos aprū­ pinti įrengimais. Žinios, kurios suteiks jam tokių sugebėjimų, bus per­ duotos jam žemėje. Ligoninėje gydytojai pareiškė, jog jis miręs. Nebebuvo smegenų veik­ los ženklų, taigi jie išvežė jį į koridorių. Benionas pasijuto kabąs virš savo

4—1313

kūno be gyvybės ženklų, kai du sanitarai atėjo jo išvežti. Jis buvo miręs maždaug dvidešimt minučių. Koridoriuje pasirodė jo draugas, ir tą akimirką Denis vėl pasijuto savo kūne, žvelgiantis į drobulę, užklotą ant jo. Skausmas kamavo jį, ir jis negalėjo pajudinti nė raumenėlio. Tada jis iškvėpė į drobulę, ir tuo mo­ mentu aplinkiniai pamatė, kad jis dar gyvas. Miręs dar kartą Jo kūnas buvo sužalotas iš išorės ir iš vidaus. Jis sveiko labai ilgai, bet jo širdies veikla dažnai sutrikdavo. Praėjus keturiolikai metų, 1989 m. jį ištiko širdies priepuolis; tąkart jis mirė antrą kartą ir vėl buvo palikęs kūną. Tunelio gale jį dar kartą pasitiko šviesi būtybė. Antroji gyvenimo apžvalga buvo daug malonesnė nei pirmoji, nes nuo to laiko, kai jį 1975 m. buvo nutrenkęs žaibas, jis gyvendamas padarė daug gero. T u o laiku jis pabuvojo oranžerijoje, kur augo milžiniškos gėlės. Ten ateidavo ir ki­ tos šviesos būtybės. Tačiau dabar šios būtybės atrodė ne visai šviesos, bet labiau panėšėjo į „spindulingus žmones". Denionui visa aplinka rodės „nepaprastai atpalaiduojanti". Tai, kaip sakė jam viena šviesos būtybė, yra tas pojūtis, kurį jis privaląs pasiekti centruose ir todėl turįs grįžti.

PSICHINIAI GABUMAI IŠ ANAPUS Daugelis patyrusiųjų priešmirtinę būseną teigia įgiję jutiminių ga­ lių, kaip tai atsitiko Elen Robinson ir Paulai. Tos galios gali būti priskir­ tos paranormaliems reiškiniams. Tą pat sakėme ir apie N S O pagrobėjus, spėdami, jog atėjūnai iš ano pasaulio yra susiję vienu esminiu dalyku. 1992 m. knygoje „Šviesos pakeisti" daktaras Melvinas Morsė pateikė detalią psichologinę kelių šimtų liudymų studiją. Jis nustatė, jog jie turi keturiskart didesnę nei vidutinė patikrinamų psichinių pojūčių galią. Denionas Brinklis paaiškino sugebąs skaityti mintis vienu įdomiu būdu: palietęs asmenį, jis regi mintyse scenas iš žmogaus gyvenimo pra­ eities. Tai buvo pagrindiniai emociniai scenarijai, kurie sunaikindavo tą žmogų. Gavęs tokių intymių žinių, Denionas dažnai galėdavo aptarti tų žmonių problemas ir pamėginti jas spręsti. Daktaras Mudis pats dalyva­ vo tokiuose iš anksto neplanuotuose pasirodymuose ir nedvejoja jų au­ tentiškumu.

50

PAKARTOTINIS ĮRODYMAS Daktaras Piteris Fenvikas yra neurofiziologas konsultantas šv. T o ­ mo ligoninėje prie Londono karališkosios Maudslėjaus ligoninės ir Tarp­ tautinės artimos mirčiai būsenos pojūčių tyrimo asociacijos Britų sky­ riaus prezidentas. Jis turi užfiksavęs įspūdingų pėdsakų empiriniuose są­ monės tyruose. Pastaraisiais metais jis ieškojo mokslinio artimų mirčiai būsenų išgyvenimų patvirtinimo. Piteris Hougas apklausė jį 1990 m., tačiau nuo to laiko jis su savo darbais pasiyrė dar toliau į priekį. Lygiagrečiai eksperimentai buvo daromi ir Nyderlanduose; jiems vadovavo daktaras Fenvikas ir daktaras Pimas van Lomelis, Rynstato li­ goninėje Arnheme vyresnysis kardiologas. Programiniai artimų mirčiai būsenų tyrimai buvo atliekami dešimtyje ligoninių. Anksčiau išgyveni­ mus patyrę asmenys buvo apklausiami praėjus metams ar keleriems po įvykių. Dabar grupės nutarė atlikti mokslinius tyrimus apklausdamos potencialius potyrių autorius iškart po mirties krizės atvejų. Tyrėjai pasirinko žmonių grupę - širdies ligonių grupę - pirmiau­ sia todėl, kad tiems žmonėms skiriama nedaug vaistų ir gal, svarbiau­ sia, dėl to, kad jų klinikinę mirtį galima tiksliai apskaičiuoti ir nustaty­ ti elektrokardiografais. Tyrinėtojų grupė nutarė pravesti visų į širdies veiklos sutrikimų skyrių patekusių ligonių apklausą. Iš viso tyrime da­ lyvavo 345 ligoniai. Iš jų - 62 žmonės - 49 vyrai ir 13 moterų - pranešė apie patirtą A M B . 35 prisiminė patyrę tipišką ciklinį A M B su visomis fazėmis: ramybė ir tyla, stebėjimas iš viršaus, kitų pastangos jį atgaivin­ ti, įėjimas į tunelį, susitikimas su šviesos būtybe, susitikimas su miru­ siais giminaičiais bei draugais ir nenoras grįžti atgal. Tyrinėtojai taip pat nustatė, jog laiko trukmė, kai ligonis buvo miręs, nesutampa su pasireiškusią laiko trukme per A M B pojūtį - laikas, rodos, suvokiamas kitaip. Praėjus maždaug metams po pirmos apklausos, visi ligoniai vėl buvo apklausti. T u o metu per aštuoniolika ligonių, apklausti pakarto­ tinai, sakė, jog jie taip pat patyrę A M B pojūčius, bet tuo metu dėl įvairių priežasčių tai neigę. Vienas ypatingas tyrimo aspektas buvo tas, kad buvo ieškoma objektyvių įrodymų, jog asmens „aš" iš tikrųjų atsi­ skiria nuo kūno. Kiekvienoje ligoninėje buvo pakabintas objektas arti lubų prieš gaivinimo elementą. Tik vienas tyrinėtojas žinojo, kas buvo tas objektas ir kur tiksliai jis įtaisytas. Jis dažnai buvo sukinėjamas.

Tyrinėtojai norėjo išaiškinti, ar bent vienas potyrio autorius galės prisi­ minti matęs objektą bekūnėje būsenoje. Rašymo metu daktaras Pimas van Lomelis ir daktaras Piteris Fenvikas neketino kol kas atskleisti eksperimento rezultatų. Beje, abu gydytojai įsiti­ kinę, jog negali būti kokių nors „fizinių, fiziologinių ar medicininių paaiš­ kinimų." A M B gali patirti ateistai, ar įvairių religijų išpažinėjai, intravertai ir ekstravertai. Su šia nuomone sutinka kitų tyrimų specialistai, pavyz­ džiui, daktaras Maiklas Sabomas iš Atlantos Džordžijos valstijoje.

AKLASIS IŠ PRIGIMTIES PATIRIA ARTIMĄ MIRČIAI BŪSENĄ Skeptikai, o tarp jų ir daktarė Suzana Blekmor, neigia, kad A M B būsenos yra objektyvūs potyriai; ji priskiria tai fantazijoms, vaizduotės sukeltoms smegenyse. Šiuo klausimu Piteris Hougas susirašinėjo su Kenetu Ringu, Konektikuto universiteto psichologijos profesoriumi ir ke­ leto svarbių veikalų autoriumi. Jo atsakymas buvo labai intriguojantis. 1994 m. vasarą absolventė Saron Kuper ir aš per įvairias organizaci­ jas JAV ieškojome aklo žmogaus. Mes apklausėme daugiau kaip trisde­ šimt respondentų, beveik pusiau aklų iš prigimties, ir dar kitų, apakusių per nelaimingą atsitikimą. Mūsų atradimai yra visiškai aiškūs ir gali būti taip reziumuojami. 1. Akli žmonės praneša apie A M B būseną, kuri iš esmės nesiskiria nuo tų, kurias patiria regintieji. 2. Akli žmonės - neregiai iš prigimties - paprastai teigia, jog A M B būsenoje gali matyti tiek šio pasaulio daiktus, tiek ir anapusinio. 3. Kai kuriais atvejais galėjome objektyviai patvirtinti jų teiginių tiks­ lumą, atsižvelgdami į tai, ką jie gali matyti fiziniame pasaulyje. Kai kurie atvejai yra tikrai verti dėmesio, ir gauti rezultatai yra įspū­ dingi.

DANGUS YRA TOKS, KOKĮ ĮSIVAIZDUOJI? Priešmirtinės būsenos pojūčiai tam tikra prasme neįrodo savojo „aš" išlikimo? Nepaisant visų neaiškumų, paliudijimai lėtai, bet tvirtai lenkia A M B būsenų tyrinėtojų naudai. Jei protas gali egzistuoti be fizinio kūno,

52

ar tai nėra tiesioginis įrodymas, jog yra dangus? Artimas mirčiai būsenas išgyvenusieji ir astraliniai keliautojai api­ būdina keletą panašių savybių, bet jų kitų pasaulių apibūdinimai, nors ir panašūs, nėra tapatūs. Herbertas Filis, Pjetro Volpato ir Elen Robinson nupasakojo kaip „šviesos ir grožio kraštą", bet smulkmenos skiriasi. Pa­ vyzdžiui, Filio „dangus" buvęs paliegėlių apgyventos salos su daugeliu getų. Dangus, per se, galėtų egzistuoti, bet galbūt ne vien tik grūdas teisy­ bės yra sename posakyje „dangus yra toks, kokį jį susikuri". Gal Herber­ tas Filis turi tvirtą socialinę sąmonę?

V skyrius

K

aip rašyta III ir IV skyriuose, kai kurie žmonės teigia, jog gali astraliniu būdu keliauti į kitus lygmenis. Mirties taško būsenoje

keletas iš jų netgi, rodos, išeina iš kūno, o tai galima būtų laikyti

anapusiniu pasauliu, pasauliu po mirties. Tačiau, jei tikėsime jų teigi­ niais, sunku įsivaizduoti amžinąjį gyvenimą po mirties, nusitęsusį viena kryptimi. Jei mes po mirties gyvename amžinai, kur buvo mūsų nemirtinga siela prieš mums gimstant? Daugelis pasaulio religijų atsako į šį painų klausimą tikėjimą sutvirtindami reinkarnacija. Jos teigia, jog mes pakei­ čiame savo egzistenciją tarp laikotarpių, kai esame danguje ir fiziniame įsikūnijime žemėje. Išeitų, jog mes gyvename daug gyvenimų kaip skir­ tingi žmonės. Kyla pagrįstas klausimas, ar tariamo gyvenimo praeityje prisimini­ mų tyrimai gali padėti įrodyti, jog mes išliekame po mirties. Iš tikrųjų, ar galima išsiaiškinti apie pomirtinį gyvenimą ir jo prigimtį, sužinojus apie tokius tikėtinus prisiminimus?

PRISIMINIMAI IŠ SENOS PRAEITIES Kokius pirmuosius dalykus jūs prisimenate iš savo praeities? Gal vai­ kystės namus, kur žaidžiate su mėgstamu žaislu? Atmintis ima veikti su­ laukus dvejų ir trejų metų amžiaus; visa, ką prisimintumėte ankstesnio amžiaus, yra laikoma neįprasta. Ir vis dėlto, jei tokių atsiminimų esama,

ką galėtumėte manyti apie tokius prisiminimus? Žemiau pateikiame vi­ siškai sąmoningus prisiminimus. Vidutinio amžiaus moteris, Džunė, pasakoja, kaip ji regi save vieną kambaryje žvelgiančią pro langą, kai akinanti šviesa įsiskverbia į kambarį ir užlieja kalėdinę eglutę. Šviesa, jos manymu, atsklidusi iš grožio kara­ lystės, spindinčios vaivorykštės spalvomis. Ji skleidžia šilumą ir ramybę. Džunė žino, jog toji šviesa dalis jos „tikrų" namų. Ji desperatiškai nori grįžti ir jaučiasi lyg kalinys, įkalintas žemėje. Džunė gulėjo savo lovelėje, tie prisiminimai, atrodo, įsirėžė jai tada, kai ji buvo maždaug trijų mėne­ sių amžiaus. Grįžęs j įsčias Klifordas, atsistatydinęs verslininkas, prisimena stovįs sode ir jauči­ ąsis labai mažas, tarytum supamas milžinų. Jis norėtų ten pasilikti, bet nepajėgia. Tada sidabriniai kastuvai ima kasti šalia jo kūno, lyg bandy­ dami jį iškasti. Jis pasijunta apsvaigęs ir skrendąs. Tik vėliau, sužinojus savo gimimo smulkmenas, tie vaizdiniai jam ėmė aiškėti. Jis gimė pada­ rius Cezario pjūvį, ir tie sidabriniai kastuvai galėjo būti skalpeliai, nau­ dojami jam „iškasti". Atrodytų, jog Klifordas kažkokiu būdu suvokė sa­ vo gimimą. Mokslas teigia, jog prisiminti savo gimimo neįmanoma. Tačiau tos istorijos iš labai ankstyvos gyvenimo pradžios būdingos žmonėms, kurie teigia turį psichinių išgyvenimų. Mes surinkome įrodymų, jog tie, kurie tvirtina reguliariai jaučią paranormalius reiškinius, tokius kaip A M B , iš­ ankstinį pažinimą ir pomirtinio pasaulio būtybes, paprastai pasižymi ypa­ tingomis atminties pakopomis iš ankstyvo gyvenimo laikų. Matyt, tai kažkaip siejasi su tų žmonių sąmone, jeigu jie išlaikę atmintyje ir jaučia dalykus, kuriuos mes apibūdiname paranormaliais. Kaip paaiškinti ypatingus Džunės atsiminimus? Ar toji šviesa iš pui­ kios ir nežemiškos karalystės, švytinti visomis vaivorykštės spalvomis, yra vieta, iš kurios ji atėjo prieš „įkalinimą žemėje", prieš gimdama? Ar tie „tikrieji namai", iš kurių ji buvo ištremta, yra mūsų vadinamasis dangus? Protingi kūdikiai Kartais nutinka labai keistų dalykų. Maikas Oramas iš Londono sa­ ko taip: „Kai buvau labai mažas, gal tik kelių mėnesių, prisimenu, galvo­ jau apie pasaulį kaip keistą dalyką. Jame daugybė žmonių, suaugusieji

Mokslas jog

neįmanoma

prisiminti

paties

teigia, savo

gimimo

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS elgiasi labai kvailai. Aš supratau juos. Buvau nuovokesnis už juos. Buvau sąmoningesnis nei turėjau būti. Tarsi suaugęs žmogus, įkalintas vaiko kūne. T a d a pirmą kartą supratau, jog žemė - ne mano tikrieji namai." Šis žinojimo ar suvokimo pojūtis, jog esi suaugęs, nors fiziškai dar kūdikis, nėra nepaprastas ir retas. T u o pasižymi dešimt procentų žmo­ nių, teigiančių ypatingus ankstesnio

gyvenimo prisiminimų laipsnius.

Džuljeta, iš nedidelio Lankaširo miestelio, prisimena įvykį savo mie­ gamajame, kai jai tebuvo vos keli mėnesiai. Ją aplankė keistos šviesos. Jos tariamai praskleidė jos sąmonę ir suteikė suvokimą, tarytum vaikystė esąs nepatogumas, o ji turėtų adikti didesnius dalykus, nei jos kūnas leidžia. Jos gabumai pranoko jos amžių, suaugę vadino ją „jaunu kūnu su išmin­ čiaus galva". Tai galima apibūdinti kaip vidinį subrendimą, o kūnas dar turėjo bręsti ilgus metus, kad pasiektų tokį lygį. Pagal mūsų žmogaus proto išsivystymo sampratą, tokios istorijos neturi prasmės. Tie žmonės privalėtų būti jauni kūnu ir protu. Bet ką galime pasakyti apie jų sielą? Galbūt mūsų visų esybė, egzistencija turi amžiną sąmoningumą, kuris lieka po mirties? Jeigu taip, ar gali jis egzis­ tuoti anksčiau už gimimą? Gal mes gimstame su įgimta, gerai išsivysčiu­ sia sąmone, kuri glūdi giliai viduje, kai mūsų sąmoningi išgyvenimai per vaikystę nugramzdina į užmarštį likusį mūsų gyvenimą?

VAIKO AKIMIS

NE KARTĄ ti mergaitė, kai „paskutinįkart" ji buvusi berniukas, ir pribloškė šeimą pasakojimu apie tą laiką, „kai ponia Benson buvo jos mamytė". Jie suži­ nojo daug jdomybių - jos tėvas buvęs amžinai dvokiąs, nešvarus geležin­ kelio darbininkas, jie gyvenę plytiniame name Heivorte, ir vaikas buvęs užmuštas ant bėgių, kai į jį atsitrenkęs garvežys. Iš tikrųjų tie paskutinieji jos prisiminimai buvo tokie gyvi, jog, kai Nikolia išvydo per televiziją vaizdą vyriškio, krintančio nuo geležinkelio tilto, ji sukliko iš siaubo. Galiausiai Pertai nuvežė ją į Heivortą, esantį vos už kelių mylių, bet anks­ čiau mergaitė tos vietos nebuvo lankiusi. Jie sutriko, bet Nikolia nuvedė juos tiesiai prie seno plytinio namo, apie kurį buvo pasakojusi. Tyrimai parodė, jog fantastinė istorija yra tikra. Tokie Bensonai iš tikrųjų gyvenę. Tėvas buvęs geležinkelininkas. Jų sūnus, gimęs 1875 m., mirė dar vaikas būdamas, nors mirties priežastis neminima parapijos įra­ šuose. Atrodė, jog Nikolia galėjo prisiminti savo gyvenimą praeityje, prieš šimtą metų, ir tai darė taip įtikinamai, lyg savaime suprantamą dalyką. Nikolia ne viena tokia. Vaikai, būdami nuo trejų ligi aštuonerių metų amžiaus, kartais ima pasakoti istorijas, stebinančias aplinkinius. Dar nesulaukusi dvejų metukų, Elspeta iš Tynesaido staiga ėmė kalbėti apie gyvenimą, kai ji buvusi vienuolė, vaizdžiai pasakojo apie drabužius, vienuolyną, vienuoles drauges, kasdienę veiklą ir kitus dalykus. Jos šeimą tai labai sukrėtė. Būdama ketverių, ji galėjo prisiminti mirties momentą ir nupasako­ ti su bauginančiomis smulkmenomis. Ji pasakojo, jog besimelsdama ji apalpo ir pasijuto esanti tamsoje. Ji tik prisimena atsiradusi tarp vienuo­ lių, jau anksčiau mirusių. Jie, atrodė, sveikino ją, atėjusią į dangų.

TYRINĖTOJAI Daktaras Janas Stevensonas yra psichiatras Virdžinijos universitete. Jo lygio mokslininkai teigia, kad jis arba darąs didžiulę protavimo klai­ dą, arba vieną dieną savo moksliniais atradimais iškilsiąs kaip Galilėjus. 1957 m. Stevensonas pradėjo tirti istorijas apie gyvenimus praeityje iš viso pasaulio. Jo istorijos išsirutuliojo iš tikrų prisiminimų, kaip ir aptartos šiame skyrelyje. Jis pasakė: „Daugiausia žadantis įrodymas yra reinkarnacijos ženklai, kurie ateina iš spontaniškų pranešimų, ypač vai­ kų." 1995 m. „Tarptautiniam reinkarnacijos žurnalui" jis pasakojo, kad paliudijimai, kilę regresinės hipnozės būdu, sugrąžinant žmogų į hipno-

58

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS Galiausiai Banerdžis įkalbėjo Krizų šeimą nuvykti į Šarlio miestelį. Romi nudžiugo, tarsi grįžtų į gimtuosius namus, netgi paragino nupirkti puokštelę ypatingų gėlių „savo" motinai. Jie surado Viljamsų namelį, nors jis buvo perstatytas po audros. Išsigandusi moteris negalėjo suvokti, kaip tokia maža mergaitė iš miesto, kuriame jų šeima nieko nepažįstanti, sužinojo tokias intymias smulkmenas apie jos mirusį sūnelį. Visi Romi pranešti faktai atitiko. Džo iš tikrųjų žuvo avarijoje 1975 m. - dvejais metais anksčiau nei gimė Romi. Gėlės, kurias ji išrinko po­ niai Viljams, iš tikrųjų buvo jos mėgstamiausios. Romi žinojo apie šeimą dalykų, kurie nebuvo aprašyti laikraščiuose, greta pranešimo apie nelai­ mingą įvykį? Toks pranešimas buvo išspausdintas tolimoje Čikagoje ir ne itin pagarsintas. Ji netgi nedvejodama išsirinko Džo fotonuotrauką iš kitų, buvusių namuose, netikėtai greitai atpažinusi „save". Tokiose situacijose tenka tik stebėtis, ar tai nėra mūsų sielos tęstinu­ mo įrodymas?

TAIP ARTI NAMŲ? Vis dėlto kyla pagrįstų įtarimų dėl geografinės padėties artumo tuo­ se aprašytuose įvykiuose. Stevensono indiškieji atvejai susiję su persikū­ nijimu netgi ant namų slenksčio. Vaikai niekada neprisimena praeityje gyvenę kokiame nors Katmandu ar Birmingame. Dvi britės mergaitės buvo tariamai atgimusios kaip dvynės toje pačioje šeimoje. Romi Kriz taip pat gimė visai netoli nuo savo tariamų buvusių namų, nors JAV teritorija - didžiulė... Kodėl? Gal koks nors kosminis dėsnis verčia sielas grįžti į savo buvu­ sią buveinę? Ne taip dažnai pasitaiko, kad paskutinio gyvenimo praeityje ir dabartinio gyvenimo laikotarpiu persikeliama iš vienos šalies į kitą, nors yra atvejų, kai atstumas tarp dviejų gyvenimų pakankamai didelis. Džo Kitonas, hipnoterapijos specialistas, kuris grąžino į praeitį daugiau žmonių nei kas kitas Britanijoje, sako, kad jo pacientai britai visada prisi­ meną buvusius gyvenimus tik Britanijoje. Mūsų eksperimentai, atlikti jam padedant, tai patvirtino. Žinoma, motyvas gali būti tam tikras faktorius. Jei reinkarnacija yra tikra ir Džo Viljamsas, pavyzdžiui, nutarė greitai grįžti į žemę, tuomet numatyto plano dalis ir buvo persikelti kuo arčiau buvusių „namų" ir leisti gyvenimui praeityje pasireikšti ir būti nustatytam. Gal visa tai buvo

60

suplanuota tam, kad pasimatymas su „ j o " motina 1981 m. būtų jai įro­ dymas, jog gyvenimas tęsiasi ir po mirties? Įdomu, kad kuo trumpesnis laiko tarpsnis praeina nuo mirties vie­ name gyvenime ir atgimimo kitame, tuo trumpesnis fizinis atstumas tarp vietovių. Kita vertus, Nikolia Pert prisiminė gyvenimą, praėjusį tik už poros mylių nuo jos pačios gimtavietės, tačiau tai buvo nutikę maždaug prieš šimtą metų. Taigi sistema veikia nenuosekliai. Viena galimybė galėtų būti ta, kad tie vaikai paprasčiausiai priside­ rina prie informacijos apie gyvenimą kažkieno, kas kartą gyvenęs neto­ liese. Jie galėjo tam tikra prasme įspėti vaizdinius iš praeities įvykių, susi­ jusių su ta zona. Jei tokie vaikai apdovanoti vizualinės kūrybos talentu (kai kurie įrodymai leidžia daryti tokią išvadą), ir jei tai perauga į paslap­ tingą psichinių galių sugebėjimą, tada gal jie kažkokiu būdu atsirenka įvykius iš „užfiksuoto" gyvenimo eteryje. Tačiau kokiu metodu, mes kol kas nesuprantame. Vis dėlto, jeigu tai tiesa, kodėl visi tie vaikai suvokia, jog vaizdiniai yra tik iš jų pačių gyvenimo praeityje, užuot teisingai identifikavę juos kaip momentines nuotraukas, iš kažkieno kito gyvenimo? Be to, kodėl nenustatyti gyvenimo praeityje asmens, gyvenančio tame pačiame name ar kaimynystėje? Kita vertus, nors atstumas artimas, bet niekada nesti labai arti namų. Tarp mylių, skiriančių praeities ir dabarties namus, turi būti tūkstančiai, gal net

milijonai, galimų gyvenimų, suteikiančių te­

orišką galimybę „prisiderinti". Kodėl vienas ir tik vienas yra išrenkamas iš daugybės pasirenkamųjų variantų?

Mirusiųjų dvasios pasiekia vaikų atmintį, kadangi vaikai neturi prietarų Suprantama, egzistuoja dar viena galimybė: informaciją iš pomirti­ nio gyvenimo perduoda mirusių žmonių sielos, kurios susiranda ir pri­ taiko vaikų mintis, nes jie neturi prietarų ir yra atviresni psichiniam komunikavimui. Tos sielos gali tikslingai surasti ką nors arčiau jų namų mieste, tikėdamosi, kad jų pranešimas pasieksiąs mylimus žmones, arti­ muosius ir įtikinsiąs juos apie išlikimą po mirties. Tačiau vėl turime paklausti, kodėl kiekvienu atveju nėra ženklo, kad vaikai atspindėjo pranešimą apie išlikimą, pasiųstą iš dangaus. Pagrindinė, jaudinanti esmė, rodos, yra ta, kad tie vaikai jaučia, jog

61

kadaise jie buvo žmonės, kurių gyvenimus jie apibūdina. Ar jie daro pra­ dinę klaidą, kaip kai kurie mano, jog mediumai jaučia informaciją ir riki, kad ji ateinanti iš kažkur kitur nepriklausomai nuo jų?

ĮTAKOS ZONOJE Populiari prielaida, jog persikūnijimo koncepcija pasitvirtina ar nepasitvirtina per liudijimą ar žodinj pareiškimą regresinės hipnozės metu, pasirodo nepagrįsta. Tai įrodo toliau šiame skyriuje aprašomi atvejai. Netgi atmetus visus hipnozės išryškintus liudijimus ar jų užuo­ minas, pakaks kitų argumentų remti tikėjimui, kad mūsų siela yra am­ žina ir keičiasi per buvimo vietą laikinose dangaus buveinėse ar įsikūni­ jimu žemėje. Reikia turėti omenyje, jog tikėjimas reinkarnacija yra pakankamai paplitęs. T u o grindžiamos milijonus pasekėjų turinčios religijos - budiz­ mas, hinduizmas, bet tai vyrauja ir visiškai skirtingose visuomenėse ir kultūrose, kaip Amerikos indėnų Aliaskoje ir senovės chaldėjų. Krikščio­ nybė yra didžiausioji išimtis - ir netgi krikščionių bažnyčia keletą šimt­ mečių pripažino atgimimą. Iš tikrųjų kelios Biblijos frazės gali būti aiš­ kinamos kaip reiškiančios reinkarnacijos priimtinumą. Vis dėlto daugumos istorijų, apibūdinančių gyvenimą praeityje, pri­ siminimai kyla iš hipnozės. Kaip juos vertinti? Seanso metu protas pa­ jungia vaizduotę ir praneša vaizdinius, kurie iškyla. Nėra būdų tų vaizdi­ nių kilmei atkurti. Jie gali būti tiek prisiminimai, tiek ir fantazija. Ekspe­ rimentų metu pasirodė, jog informacija po lygiai pasiskirsto tarp tų dvie­ jų galimumų. Hipnozės įtakoje susidariusių gyvenimo praeityje prisimi­ nimų įtikinamiausias šaltinis yra vaizduotė, pajungta tenkinti hipno­ tizuotoją. Netgi tada gali būti teisingų tikrų pasąmonėje slypinčių prisi­ minimų, panašių į vaikystės pasakojimus, aprašytus ankstesniame sky­ riuje. Jie atsitiktinai gali išsilaisvinti iš hipnozės ir paleisti į laisvę "tikruo­ sius" atvejus. Tik kaip atskirti, kas yra kas?

KLIŪTYS KELYJE Į TIESĄ Vienintelis metodas nustatyti paliudijimų apie gyvenimą praeityje tik­ rumą - tai remtis istoriniais duomenimis ir panašiais dokumentais. Nėra

62

63

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS do, dalyvavusio Krymo kare, pavyzdys yra tinkamiausias. Jo kariniai už­ rašai buvo rasti Prestono kareivinėse, už kelių mylių nuo jo namų. Roubeno pranešimas apie jo mirtį paskendus Londone po metų, pasibaigus karui, taip pat atitinka mirties liudijimą, kuris vėliau buvo atskleistas. Kai kurie skeptikai įtaria apgaulę: atseit Brajantas kokiu nors būdu sura­ do tuos įrašus ir sukūrė savo gyvenimą praeityje. Bet šis kaltinimas, atro­ do, yra nepagrįstas, jei pripažinsime buvus šimtus panašių atvejų kitose pasaulio šalyse. Bent jau dalis tų paliudijimų negalėtų būti tyčia sufabri­ kuoti. Taigi iš kur tie žmonės gauna informaciją?

Genetinė atmintis? Pateikiama daug sprendimų. Populiari buvo radikalių mokslininkų pasiūlyta teorija, jog atmintis, kaip ir fizinės ypatybės, gali būti perduo­ tos genetiškai. Bet genetinė jungtis tarp praeities ir dabarties gyvenimo yra išskirtinai retas atvejis. Be to, dažniausiai žmonės mirė neturėdami vaikų; berniukas, kurį apibūdino Nikolia Pert, pavyzdžiui, buvo per jau­ nas, kad perduotų savo genetinę informaciją prieš mirtį.

KRIPTOMNEZIJA Viena iš skeptiškų teorijų teigia, jog tai kriptomnezija. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad giluminiai proto sluoksniai kaupia prisiminimus viso, ką mes kada nors sakėme ar darėme. Si sritis yra uždara ir nebūdin­ ga sąmoningiems atsiminimams, bet, veikiami hipnozės, tokie duome­ nys išplaukia į paviršių. Neigiama dar ir tai, kad gyvenimai praeityje susidaro iš tų susikau­ pusių vaizdinių. Kadangi asmuo, apibūdindamas įvykį, gali pateikti visa­ pusiškų faktų, pavyzdžiui, straipsnis, neva kirpėjo perskaitytas kitame gy­ venime, arba pokalbiai, nugirsti vaikystėje, tada gyvenimai praeityje tampa tikėtini. Jie visiškai sąžiningai neigia, kad niekad nėra girdėję to ypatingo fakto ar vardo, bet giliai viduje glūdi kažkoks šaltinis, kurio sąmoningai jie negali prisiminti. Kriptomnezija yra medicininis faktas. Be to, yra įrodyta, kad ji tapo vieno ar dviejų gyvenimų praeityje prisiminimų priežastimi. Pavyzdžiui, viena moteris apibūdino savo gyvenimą kaip romėnų gubernatoriaus žmo­ nos Britanijoje beveik prieš du tūkstančius metų. Laimingo atsitiktinu­ mo ir įgūdžių dėka skeptikas Melvinas Haris išsiaiškino, kad ši istorija

64

atėjusi iš vieno užmiršto prieš penkiasdešimt metų parašyto istorinio ro­ mano, kuriame persipynę faktai ir pramanai, kuriame pavaizduoti Akci­ niai personažai. Hipnozės veikiama moteris tikriausiai pasineria j miglo­ tus prisiminimus apie tą knygą - dar vienas bauginantis proto galios įro­ dymas. Daugeliui šis atvejis įtvirtina tiesą apie grįžimą į gyvenimą praeityje ir, žinoma, - apie reinkarnaciją apskritai. Jei čia kalta kriptomnezija, ko­ dėl ja negalima paaiškinti kiekvieną istoriškai patvirtinamą atvejį? Ka­ dangi toks aiškinimas yra paprasčiausias, tad pragmatikai vertina jį kaip tiesą. Vis dėlto tai nėra visai paprastas dalykas. Kaip ji galėtų paaiškinti du

skirtingus informacijos šaltinius skirtingose vietovėse, pripažįstant

gyvenimą praeityje Roibeno Stafordo? Be abejo, Rėjus Brajantas negalė­ jo užkliūti už dviejų šaltinių atsitiktinai ir tada apie juos viską pamiršti? Kriptomnezija taip pat sunku remtis apibūdinant labai mažų vaikų, ku­ rie neskaitę istorinių romanų ir nežino kitų kriptomnezijos šaltinių, gy­ venimo praeityje prisiminimus. Netgi suaugusieji be specialių hipnozės sąlygų argi galėtų tai patvirtinti? Liudijimų testavimas Mes nusprendėme atlikti savo eksperimentą padedant psichoanali­ tikui daktarui Moišei Kalmanui. Pirmieji keli praeities būklės atkūrimo seansai nežadėjo nieko gera, bet tada apie vieną intriguojantį atvejį pra­ nešė Markas Simpsonas iš Siaurės anomalijų tyrimo organizacijos ( Š A T O ) . Šį atvejį tyrė Alicija Li. Jame apibūdinamas pagyvenusios mo­ ters, kuriai būdinga keista atmintis, prisiminimas, pirmą kartą kilęs prieš daugelį metų pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Liliana pirmą kartą patyrė savo „gyvenimą praeityje" 1951 m. rugsėjį, kai jai buvo dvidešimt šešeri ir ji buvo nėščia. Dėl nėštumo komplikacijų ji buvo nugabenta į ligoninę ir trejetą dienų kovojo su mirtimi. Būdama komos būsenoje, ji patyrė viziją iš gyvenimo prieš du šimtus metų. „Aš gyvenau vietovėje, kuri vadinosi Melsas, - aiškino Liliana. - Ma­ no vardas buvo Merė. Man buvo keturiasdešimt penkeri, gyvenau dide­ liame name ir dirbau virėja." Liliana vizijoje regėjo, kad jos namas buvęs netoli ginklų gamyklos, kurios savininkas buvęs Merės šeimininkas. įsiliepsnojo kivirčas dėl nau­ jo šautuvo gamybos. Merė padėjo darbininkams, kurie tam priešinosi. Ji pavogė iš savo pono slaptus dokumentus ir paslėpė juos sienoje netoli

65 5—13113

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS kanalo. Jos išdavystė netrukus paaiškėjo, ir ji buvo netyčia nušauta. Pa­ taikius į pilvą, ji mirė nuo žaizdų. „Žinau, kad tai ne sapnas", - sakė Liliana, po pusės šimtmečio prisi­ mindama to potyrio ryškumą. Ji niekada negirdėjo vietovardžio Melsas, bet jos šeima patvirtino, kad atsigavusi iš komos būsenos ji tapusi kita

„ Ten kampe

moterim. Tarsi ji būtų perėmusi gyvenseną iš ankstesnės inkarnacijos,

stovi

įskaitant ir šukuoseną.

Jis

vyras... vilki juodus

drabužius

"

Pateikiame Lilianos pasakojimą iš Mcrės mirties patalo, atstatyto hip­ nozės seanso metu 1995 m. lapkričio 9 d., dalyvaujant daktarui Kalmanui ir Piteriui Hougui. Iš teksto išbraukti klausimai ir aiškumo dėlei šiek tiek paredaguota. „Lovoje... Aš jaučiuosi išsekusi... Nuėjau taku prie medžių. Ten ra­ dau išklibusią plytą ir išėmiau ją. {dėjau į odinį krepšį - su dokumentais... Seimininko dokumentais." Merė sako, kad jos pavardė Terner, ji sako, kad dabar 1751 metai, ir taria vardus tų, kuriuos pažįsta dideliame name. Tada ji pasako, jog į ją šovęs malūno darbininkas. „{ pilvą... Dabar jaučiuosi nekaip. Aš tai pa­ dariau. Tai mano kaltė. Neturėjau taip daryti... Nenoriu mirti... Ten, kampe, stovi vyriškis. Jis stovi ir tik žvelgia į mane. Nežinau, kas jis. Nesu jo mačiusi. Jis vilki juodais drabužiais. Svarsčiau, kodėl jis ten stovi, kai aš mirštu, - kai aš miriau." Per Lilianą Merė toliau pasakoja apie savo mirtį: „Tolimas kelias... Leiskite man eiti, prašom leisti man eiti... Aš vienui viena tamsoje. Kaip toli grįžti... į ligoninę." Besitęsiant seansui, išaiškėja daugiau smulkmenų. Piešiama ir Metės Terner vaikystė, gyvenimas vargingoje šeimoje. Ji teigia išėjusi tarnauti dar būdama vaikas, kai motina susirgo, o broliukas susižeidė koją. Jos nupasakotos detalės apie drabužius, socialinį gyvenimą ir smulkmenos apie vietovę buvo labai įtikimos. Dabar mes žinome, kad Melsas tikrai buvo nedidelis kaimas Somersete. Liliana niekada ten nėra buvusi. Ar jos gyvenimo praeityje prisiminimai turės kokios reikšmės? To įvykio tyrimai tebevyksta, tuo metu (1996 m. viduryje) bent jau paaiškėjo keletas detalių. Vietos istorikas Mikaelis Makgarveris teigia, kad toje vietovėje tikrai buvęs fabrikas, gaminęs instrumentus, bet apie gin­ klų gamybą iki šiol nerasta jokių žinių. Netoli Melso upės stovėjęs didelis namas, kuris buvo dar 1751 m. Upė buvo tinkama laivybai, laivais ja buvo plukdoma medvilnė. Senas tų laikų malūnas stovėjęs netoliese, nors

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS neaišku, kam jis buvo naudojamas tuo laiku. Makgarverio nuomone, svar­ biau tai, jog ten gyvenusi Ternerių šeima, kuri 18 šimtmetyje nuomojosi žemės sklypą iš vietos žemvaldžių Hornerių. Bet parapijos įrašuose neap­ tikta, ar gyvenusi tokia Merė Terner, kuri galėjusi dirbti dvare ir mirusi 1751 m. Beje, nėra 1749 m. ir 1751 m. mirusiųjų pavardžių. Baigus hipnozės eksperimentą, buvo nuspręsta Lilianai parodyti pluoštą nuotraukų. Iš devynių kaimo ir pastatų nuotraukų keturios buvo paimtos iš Melso, o penkios iš kirtį kaimų. Vienintelė nuotrauka, atgaivi­ nusi prisiminimus, buvo 18 amžiaus namo, žinomo kaip „Kriaučiaus na­ mas", netoli Melso upės. Liliana sakė, jog jis labai panašus į „dvaro na­ mą", jos regėtą vizijose, tik pridūrė, jog stogas, regis, ne toks. Iš tikrųjų, stogas buvo naujas.

DANGUS MINTYSE Ar šis eksperimentas mums ką nors pasako apie gyvenimą po mir­ ties? Mes tikėjomės surasti subjektų, galinčių apibūdinti pomirtinį gyve­ nimą taip, kaip daugelis nupasakoja gyvus portretus iš vadinamojo gyve­ nimo praeityje. Tačiau taip neatsitiko. Cia Lilianos vizija išryškėjo anks­ čiau nei hipnozės seanso metu ir ta būklė aiškiai nesukūrė jos istorijos. Žinoma, grąžinta į praeities būseną, ji sugebėjo atgaminti daugelį deta­ lių, nors ar tai buvo jos prisiminimai ar fantazija, neįmanoma patvirtinti. Istorinis faktų patikimumas, nors ir žadina viltis, vis dėlto sunkiai pa­ tvirtinamas. Galbūt naujoviška Melso aplinka egzistuoja kažkur ir kliudo kompleksišką kriptomnezijos formą. Stebėtina tai, kad per eksperimentą pasidalinimas vaidmenimis ir hipnozinės būsenos kūrybiškumas beveik kiekvienąkart lengvai provo­ kuoja „gyvenimo praeityje" prisiminimus. Vis dėlto šešis kartus darant bandymus prieš atvykstant Lilianai, tuo pačiu metodu nepavyko gauti vienos nuoseklios pomirtinio gyvenimo ataskaitos. Tai nereiškia, jog pomirtinis gyvenimas neegzistuoja; matyt, tokie prisiminimai paprasčiausiai neprieinami tokiu metodu ar tokia krypti­ mi. Tačiau tas faktas, kad kai kurie subjektai nefantazuoja dangiškų vaiz­ dinių, gali būti svarbus negatyvus liudijimas.

68

VI skyrius

K

nygoje „Pomirtinis gyvenimas" rašiau apie elektroninį balso fe­ nomeną ar E B F - anomalius balsus, užfiksuotus audiojuostoje

ir atseit priklausančius mirusiam. Baigiant rašyti knygą, dar nuo­

stabesnių reiškinių pateko į ją: televizijos(TV) nuotraukos, kompiuteri­ niai vaizdiniai ir velionių faksai, perduoti iš „anapus". Susidūrę su jais, galime sakyti, jog tai labiausiai jaudinantys išlikimo tyrimai - jaudinantys, nes jie tapo prieinami. Dabar turime „liudijimą", kurį kiekvienas gali regėti ir girdėti. Balsų įrašai, atspausdinti pranešimai ir dangaus nuotraukos videojuostoje, perduotos mirusių mokslininkų! Bet kaip visa tai prasidėjo?

ELEKTRONINIO BALSO FENOMENAS Dar 19 šimtmetyje Tomas Edisonas bandė sukurti mašiną, kuri su­ gebėtų komunikuoti su dvasiomis, bet jam nepavyko. 1959 m. švedų filmų prodiuseris Fridrichas Jurgensonas, darydamas paukščių čiulbėji­ mo įrašus, įrašė į juostą kažkokius garsus. Tai atsitiko atokiame kaimely­ je, ir garsai iš tikrųjų priminė paukščių balsus. Jurgensonas tęsė eksperi­ mentą ir atrinko balsus velionių draugų ir giminaičių, kurie tariamai kal­ bėję su juo. Darbo rezultatai buvo išleisti nepaprasta knyga „Balsai iš visatos". Tai paskatino profesorių Hansą Benderį, Vokietijos Fribūro uni­ versiteto valstybinės parapsichologijos laboratorijos direktorių, ir dakta­ rą Konstantiną Raudivę, dirbantį Latvijoje, atlikti savarankiškus eksperi-

69

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

mentus. Į grupę įsitraukė ir fizikas daktaras Aleksas Šneideris ir technolo­ gas specialistas Teodoras Rudolfas. Jie įrašė apie šimtą tūkstančių ano­ malių trumpų posakių. Tačiau dvejus metus šį įrašą tyrinėję kritikai, tarp jų ir Kembridžo studentas Deividas Elis, padarė išvadą, jog kai kurie bal­ sai pateko iš Rusijos radijo transliatoriaus, o kiti buvo neaiškūs, nesu­ prantami ir labiau atitiko vaizduotės kūrinius, nei balsus, sklindančius iš kūniškų būtybių. Vėlesnių eksperimentų metu aštuntojo dešimtmečio pradžioje įren­ ginys buvo patobulintas, kad sustabdytų atsitiktinius radijo signalus ir jie

nepatektų į juostelę. Buvo gauti įdomūs tezultatai. Inžinieriai elektroni­ kai iš firmos „Pye" ėmėsi eksperimento skeptiškai nusiteikę, bet pabai­ goje įsitikino, kad vyksta keisti dalykai. Buvo užfiksuoti šimtai anomalių žodžių ir frazių. Žymūs mokslininkai - Sara Estep, Amerikos EBF aso­ ciacijos prezidentė, Reimondas Kasas, Gilbertas Boneris iš Britanijos gavo intriguojančių duomenų - užfiksavo balsus, kurie tarytum bandė susisiekti su tyrinėtojais šiame pasaulyje.

SPIRIKOMAS Kad ir kokie puikūs buvo rezultatai, vis dėlto vieni laikėsi nuomo­ nės, jog eksperimentai iš esmės tik atgamino anomalius žodžius ir posa­ kius. Dažnai buvo minimos tyrinėtojų pavardės. Kritikai pabrėždavo, jog jie girdi tai, ką nori išgirsti. Sis dviprasmiškumas išnyko 1977 m., kai vienas turtingas amerikietis išradėjas Džordžas Mykas pareiškė sukonst­ ravęs mašiną, leidžiančią palaikyti abipusį kontaktą su mirusiuoju. Mykas nuolat susisiekdavo su dviem būtybėmis - „Daktaru Niku" ir „Daktaru Muleriu". Pastarasis pateikė detalių žinių apie savo gyvenimą žemėje, kurios beveik visos buvo patvirtintos, ir netgi patarė, kaip pato­ bulinti įrenginį. Mykas ketino patiekti konstrukcijos brėžinius, kad ir kiti galėtų dubliuoti pasiekimus. Suprantama, Spirikomas - sutrumpinrai „komunikavimo su dvasio­ mis įrenginys" - buvo vertinamas kontroversiškai. Kai kurie kritikai laikė tai akivaizdžia apgaule. Pagrindinis įrenginio operatorius buvo elektro­ ninės technikos specialistas Bilis O'Nilas. Kai

O'Nilo arti nebūdavo,

nieko neįvykdavo, bet buvo manoma, jog kaip tik

O'Nilas tapo tuo

mediumu būtybėms ir neužsiėmė jokia apgaule. Mykui ar O'Nilui, ro­ dos, nerūpėjo pasipelnyti iš to projekto. Muleris kalbėjo keistu sintezuotu balsu, primenančiu garsą, sukurtą dirbtinėmis gerklomis, bet skeptikai negalėjo atkurti turinio. Galiausiai daktaras Muleris persikėlė į aukštesnį lygmenį, prieš tai išpranašavęs, jog kita pakopa būsianti komunikavimas per televiziją. Ar tai buvo dar vie­ nas painios klastotės nuodugnus parengimas, ar pranašystė, kuri galiau­ siai išsipildė? 1982 m. balandį Džordžas Mykas Vašingtone surengė spaudos kon­ ferenciją ir detaliai supažindino su savo naudojamu įrenginiu - Spirikomu. Po prezentacijos pasipylė televizijos, radijo ir laikraščių žurnalistų

71

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS klausimai. Visi nuoširdžiai domėjosi tuo darbu. Tačiau laikraščių straips­ nių antraštės pasakojo aikštingas istorijas po to, kai redaktoriai ir jų asis­ tentai savaip perredagavo medžiagą. Nepaisant to, tyrinėtojai Europoje buvo pasiryžę pritaikyti Myko sėkmę.

MIRUSIEJI - GYVENA ORE Vienas iš tokių, priėmusių iššūkį, buvo vokiečių elektronikos inži­ nierius Hansas Oto Keningas. Praėjus devyniems mėnesiams po Myko spaudos konferencijos, Keningas buvo pakviestas „Liuksemburgo radiją" pademonstruoti savo naują ultragarsį prietaisą, kuris, jo teigimu, galėjo dubliuoti O'Nilo pokalbius su mirusiuoju. Vadovaujant stoties inžinieriams, „Keningo generatorius" buvo pri­ jungtas prie transliavimo sistemos ir įjungtas. Niekas nežinojo, ko tikė­ tis, jei išvis ko nors galima tikėtis. Kai prietaisas buvo įjungtas ir ėmė veikti, vienas inžinierius paklausė Keningo, ar balsai atsilieptų į užklausimą. Per sekundę nelauktas balsas atsake: „Oto Keningas veda bevielį ryšį su mirusiuoju." Visi studijoje sunerimo nustebę; programos pristatytojas Reineris Holbe patvirtino au­ ditorijai, kad čia nėra jokio pokšto. Pasigirdo dar vienas klausimas, ir per garsiakalbius nuaidėjo atsakymas: „Mes girdime jūsų balsą." Personalas ir inžinieriai įsitikino, kad balsų šaltinis buvo paranormalus. Mykas atskrido į Vokietiją ir dalyvavo demonstruojant įrenginį Ke­ ningo laboratorijoje. Su juo kartu atvyko žymus mokslininkas daktaras Ralfas Ditermejeris. Siekiant išvengti kaltinimų klastote, įrenginys buvo kruopščiai patikrintas ir įjungtas pademonstruoti jo veikimą. Mykas nu­ stebo: Keningui pavyko pakartoti jo sėkmingą darbą. Balsai vienas po kito ėmė kalbėtis su esančiais laboratorijoje. Keningo sukeltų paranormalių balsų ir įrašų, padarytų tada, kai asmenys dar gyveno, analizė paro­ de, kad jie beveik identiški.

VlDIKOMAS Pereinamasis laikotarpis nuo audio prie video truko maždaug me­ tus. 1985 m. Šveicarijoje elektronikos ekspertas Klausas Šraiberis, išstu­ dijavęs Myko brėžinius, sukonstravo įrenginį ir pavadino jį „Vidikomu".

72

Toks vaizdas buvo

INSTRUMENTINĖ TRANSKOMUNIKACIJA?

užfiksuotas Harš-Fisbachų TV ekrane 1988 m. Jame atpažinta Hana Bušbek,

„ E B F " nepavyko visapusiškai apibūdinti to naujo išradimo, taigi buvo sumąstytas naujas terminas - instrumentinė transkomunikacija, arba su­ trumpintai I T K . Ar dvasių pasaulis iš tikrųjų sekė žemiškų technologijų vystymąsi nuo bevielio ryšio iki televizijos? Žinoma, tai įaudrino vaiz­ duotes tų, kurie tiki pomirtiniu gyvenimu, ir tyrinėtojų, tačiau ar tie

EBF (Elektroninio balso fenomenas)

asociacijos

prezidentė, kuri mirė septyniasdešimt

ketverių

metų. Ekrane ji atrodo daug jaunesnė, pradėjusi trečią

vaizdai televizijos aparate ir nuotraukos iš tikrųjų buvo tarpdimensinė

dešimtį. Pastebima keista

komunikacija, ar tik akių dūmimas?

šesiapirstės rankos

Žmogus, pradėjęs tirti E B F , Fridrichas Jurgensonas, mirė 1987 m. Jo mirties dieną buvęs jo kolega Klodas Torlinas įrašė Jurgensono atvaiz­ dą į savo televizijos aparatą. N u o to laiko keletas mirusių E B F tyrinėtojų pasirodė televizorių ekranuose. Daktaro Mulerio atvaizdas atsirado įren­ ginyje, priklausančiame Vokietijos I T K grupei, vadovaujamai Adolfo H o u m o . Ar Muleris vykdo savo pranašavimus, ar tai tik dar viena naujo­ viška klastotės forma?

konfigūracija

74.

t

TV DANGUS Konstantinas Raudivė ir Tomas Edisonas. 1995 m. balandį Harš-Fišbachai gavo faksą neva iš mokslinės fantastikos rašytojo Žiulio Verno, ku­ ris mirė 1905 m. Regis, stilius atitiko prancūzų rašytoją. Be to, gautas paveikslas tvarkingai nusiskutusio Verno, vilkinčio modernią tuniką aukš­ ta apykakle. „Laiko tėkmės" operatoriai taip pat susisiekė su kitomis I T K grupė­ mis, nors T S R buvo jų pagrindiniai kontaktuotojai. Be abejonės, svar­ biausia tariamų komunikacijų atrakcija yra vaizdai, neva parodantys „Lai­

Tarp

„Laiko

tėkmės " dalyvių buvo

tyrinėtojas

seras

Ričardas

Bartonas

ir

išradėjas

Tomas

Edisonas

ko tėkmės" operatorius dirbant. Ironiška, tačiau tai ir yra jos silpnoji pusė. Kiekvienas vaizdas pasakoja istoriją Po kurio laiko moters dvasia komunikantė, vardu Svejen Salter, pe­ rėmė „Techniko" pareigas ir užmezgė glaudžius ryšius su Harš-Fišbachais. 1992 m. balandžio 28 Vokietijoje, Adolfo H o u m o televizoriaus ekrane pasirodė Fridricho Jurgensono atvaizdas. Pasak T S R , Svejen Sal­ ter atvaizdas iškart materializavosi jų kompiuteryje, atsistodamas greta ekrano su identišku Jurgensono atvaizdu. Galvosūkis buvo tai, kad Sve­ jen Salter atvaizdas buvo labai panašus į Megę Harš-Fišbach! 1991 m. T S R atgamino paveikslą, kurį, jų teigimu, gavę paranormaliu būdu. Jame buvo filmų režisierius Džordžas Kukoras ir Tomas Edisonas. „Laiko tėkmės" perdavimo stotyje - laboratorija su įrengimais labai panaši į šiuolaikinę žemišką laboratoriją. Dar keisčiau, kad Ediso­ nas, kuris mirė 1931 m., vilkėjo pastarojo dešimtmečio stiliaus drabu­ žius: eilutę, marškinius ir kaklaraištį. Intriguoja tai, kad modernusis Edi­ sonas ir jo atvaizdas, nufotografuotas prieš pat mirtį, beveik nesiskiria. Tai dar kartą pasirodė per kitą T S R padarytą nuotrauką, joje buvo arti­ mas Harš-Fišbachų draugas. Ernstas Mackes mirė 1992 m. lapkričio 26 po ilgos ligos. 1993 m. vasario 4 Harš-Fišbachas tvirtina gavęs laišką iš jo savo kompiuteryje. Jame jis vaizdingai apibūdino rojų, kuriame dabar jis gyvenąs ir kurį vadino „Marduku": „Šią akimirkų sėdžiu pavėsyje po

egzotiškos palmės lapais.

Virs

manęs

spindi mūsų trijų saulių šviesa.

Oras švelnus, šiltas, vaiskiame ryto dan­

guje plazdena

kolibriai.

margaspalviai

Drugeliai nepaprastai gražūs,

kai kurie netgi lėkštės dydžio, jie mosuo-

Edisonas

buvo

apsirengęs devintojo dešimtmečio mados nors

drabužiais, mirė prieš

šešiasdešimt

metų

GYVENIMAS PO MIRTIES i,- PASAULIS ANAPUS ja sparnais ir tupia ant žiedų ir augalų. stiklas.

Prieš mane - gaivaus limonado

Toliau saulės spinduliai nutvieskia amžinybės upę,

kuri mato­

ma už gelsvo smėlio paplūdimio. " Po mėnesio Harš-Fišbachų kompiuteryje pasirodė Ernsto atvaizdas. Jis sėdėjo prie kompiuterio nugara į sieną su pieštomis palmėmis; jį tary­ tum siuntusi Svejen Salter. Du atvaizdai, kuriuos kai kurie žmonės laiko abejotinos kilmės, bu­ vo sukurti Klauso Sraiberio ir Adolfo Houmo. Sraiberis sukūrė atvaizdą mirusio austro abato, vadinto daktaru Viezingeriu. Palyginus su senąja abato nuotrauka, jie pasirodė identiški. Fonas ir drabužiai skirtingi, bet kitais atžvilgiais nuotraukos vienodos, netgi sutampa šešėliai, krintantys dešiniąja veido puse. Tą pat galima teigti ir apie paveikslą, neva gautą paranormaliu būdu per televiziją Adolfo Houmo. Jame matyti daktaro Myko „daktaras Muleris". Kai lyginama su 1967 m. mirusio Mulerio nuotrauka, galima neabejoti, jog jos neapsakomai panašios, sutampa net šešėliai, krintantys ant veido.

NUOTRAUKOS IŠ DANGAUS? Ar mirusiųjų vaizdiniai tikrai materializuojasi kompiuteryje bei tele­ vizoriaus ekrane, ar tai tik šiuolaikiškas triukas fotogtafijos su dvasiomis, kaip senovinėse nuotraukose? Šimtmečio pradžioje klestintys fotografai darė „dvasių" veidus: mirusieji pasirodydavo virš galvų gyviems giminai­ čiams studijinėse nuotraukose. Kai kurie šiuolaikiniai dvasių atvaizdai kelia tokių pat abejonių, kaip ir jų antrininkės senienos. Rašytojas ir tyri­ nėtojas Rojus Štemanas taip komentavo „Psichikos naujienose": „Keista, jie tie, iš Anapus, bandydami sukurti mokslinį ir psichinį proveržį, kaž­ kodėl kopijuoja senas falsifikuotas bibliotekines nuotraukas". Paprastas ir tiesmukiškas atsakymas būtų tas, kad jie yra sukurti ap­ gavikiškais būdais. Bet jeigu taip, grupės žmonių turėjo laikytis ypatin­ gos konspiracijos, ir tai nebūtų lengva tęsti. Ar gali būti, kad I T K tyrinė­ tojai tapo sukčių aukomis? O gal į jų kompiuterių sistemas įsiskverbė rašeivos kompiliatoriai? Ar galėtų tos nuotraukos būti paranormaliu bū­ du pagaminta piktavališkų būtybių klastotė? Skeptikai pikdžiugiškai tyčiosis iš minties apie kompiuterių cechus bei idiliškas vietoves „anapus" ir iš tariamų nefizinių dimensijų. T S R turi

76

TV DANGUS Ar dvasių portretai,

matomi

kompiuteriuose ir televizorių ekranuose, yra šiuolaikiniai

suklastotų

senovinių dvasių fotonuotraukų Kairėje:

pavyzdžiai?

XIX šimtmečio

nuotrauka - „Ponai Leisi ir jiems apsireiškusi dvasia iš

paaiškinimų, pasak jų, gaunamų iš pačių dvasinių būtybių telefonu ir per kompiuterinius pranešimus. Dvasinės būtybės turi kūnus, sudarytus iš aukštesnių virpesių eteri­

Kaip

TSR

duoja

vaiz­

dangų,

nės medžiagos nei jų žemiškieji savininkai. Ten nėra ligų, ir kiekvienas

kiekvienas

bręsta

bręsta ir sensta prilygdamas fiziniam amžiui nuo dvidešimt penkerių ligi

ir

trisdešimties. Jie gyvena įrengtuose namuose, pastatytuose gražiose vie­

mas

tose „trečiame astraliniame lygyje", - toji „planeta" vadinama Marduk.

amžiui

Seksas nedraudžiamas, būtybės valgo maistą, kuris materializuojamas min­

dvidešimties

ligi

timis. Nors ten nėra fizinio skausmo, tačiau dvasinis sielvartas neišnykęs.

trisdešimties

metų

sensta

prilygda­

fiziniam nuo

77

78

TV DANGUS tojai tapo aukomis sukčių, įsibrovusių į jų įrengimus ir palikusių svarbių įkalčių, jog tai jų rankų darbas. Instrumentinių transkomunikacijų (ITK) mokslo tiriamoji veikla pajėgi pateikti mokslinių įrodymų apie gyvybės egzistavimą po fizinės mirties ir jos tąsą tam tikroje plotmėje, kurią galėtume vadinti „kitapus", „rojus", „dangus". Reikia pripažinti, jog T S R tyrinėtojai nesiekė pasipel­ nyti iš savo medžiagos ir vengė reklamos. Julijus ir Megė Harš-Fišbachai mokytojauja, turi po pilną etatą. Vis dėlto jų darbas kelia įtarimą ir ver­ čia nepasitikėti visa jų veikla. 1995 m. rugsėjį II R tyrinėtojai iš viso pasaulio Kornvalyje susirin­ ko slaptam pokalbiui - aptarti ateities tyrinėjimų. Buvo įkurta organiza­ cija, kurios rikslas plėtoti ir skatinti geresnius ryšius tarp eksperimentuo­ toji!. Ji buvo pavadinta T 1 T T - Tarptautiniu instrumentinės transkomunikacijos tinklu. Kai Piteris Hougas parašė Markui Makėjui prašydamas paaiškinti kai kurias su kontaktais susijusias problemas, amerikietis atsakė, kad jis susirašinės tik įsitikinęs, kad Hougas objektyviai išklausys I T K tyrinėto­ jų. Piteris dar kartą parašė apibūdindamas ankstesnes knygas, kur ginčy­ tina medžiaga buvo nagrinėta objektyviai. Makėjus neatsakė. Jei miru­ sieji iš tikrųjų palaiko ryšį pažangiomis komunikacijų technologijos prie­ monėmis, tai toks požiūris smerktinas. Juk pasikeitimas informacija be išankstinės nuostatos padėtų priartėti prie tiesos apie pomirtinio gyveni­ mo galimumą.

7 skyrius

K

adangi dauguma religijų susiję su dangaus koncepcija, todėl daug

kur prigijęs tikėjimas angelais. Beje, ilgą laiką angelai, kaip ir

fėjos, buvo priskiriami vaikams ir valstiečiams, o mintis, jog j

juos reikėtų pažvelgti įdėmiau ir rimčiau, buvo išjuokiama ar bent jau keldavo suaugusiųjų sumišimą. Kad ir kaip būtų keista, baigiantis dvide­ šimtam amžiui, padaugėjo pranešimų apie susidūrimus su angelais, o ti­ kėjimas angelais sargais netgi sutvirtėjo. Kodėl padažnėjo susitikimų su angelais? Ar iš tiesų tokių įvykių gau­ sėja, ar tik gaunama daugiau pranešimų? Augant susidomėjimui visu tuo, kas „antgamtiška", gal susidarė palankesnės sąlygos tiems drąsuoliams, kurie viešai kalba apie tuos dalykus. Ar iš dangaus atėję lankytojai yra objektyviai realios būtybės? Jei ne, ar tai verčia abejoti ir pačiu dangaus buvimu?

Skeptikai mano, jog dažnesni pranešimai apie angelus byloja tik apie laikiną įnorį Gretimame lape: Fra Angeliko (apie 1387-1455) paveikslo

„Apreiškimas"

fragmentas,

vaizduojantis

arkangelą

Gabrielių

Skeptikai galėtų ginčytis, jog vis dažniau pasirodantys pranešimai apie angelų apsireiškimus ir knygos šia tema, išleistos abipus Atlanto, tėra laikinas įnoris, ir daugiau nieko. Vis dėlto vienas iš kontrargumentų galėtų būti tas, kad kuo daugiau žmonių viešai kalba apie kažką realiai šokiruojančio, tuo daugiau žmonių linkę tikėti.

Natali Rimer atskleidė savo išgyvenimą po to, kai išgirdo per radiją Piterį Hougą. Ji išdėstė savo pasakojimą aiškiai ir įtikinamai.

IŠVYDUSI ANGELĄ 1993 m. rugpjūtį Natali ir Džeremis Rimeriai buvo jau prieš metus vedę, kai jiems atostogaujant netikėtai mirė Džeremio motina. Sielvarto apimtas Džeremis ėmė sapnuoti pasikartojantį sapną. Sapne jis susitik­ davo motiną ir klausdavo, kodėl ji mirė ir kaip ji jaučiasi mirusi. Jos atsakymas būdavo toks: „Negaliu tau apsakyti". Tada vieną vakarą Nata­ li nutiko nuostabus dalykas.

Vėlyvą netikėtai

valandą pabudo

spindinčiame

nuo

Natali kambaryje,

baltos

šviesos

Vakare sutuoktiniai atsigulė miegoti kaip įprasta. Vėlyvą valandą Na­ tali netikėtai pabudo kambaryje, spindinčiame nuo baltos šviesos. „Nors pabudau visiškai, bet gulėjau ramiai, akimis sekiau ryškiai baltą šviesos šaltinį, besismelkiantį pro miegamojo duris." Kol Natali bandė sutelkti mintis ir išsiaiškinti, kas tai per reiškinys, ją užliejo ramybės, meilės ir harmonijos pojūtis. Ji pasuko galvą ton pu­ sėn, kur miegojo jos vyras, ir pamatė moters, sėdinčios ant lovos krašto greta jo, siluetą. „Būtų ne visai tikslu, jei sakyčiau „moters siluetą". Vei­ kiau tai buvo beformė būtybė, išskyrus galvą. Jos kūnas buvo apsuptas balta skraiste, kuri tarytum susiliejo su šviesa. Ji atrodė jaunatviškai, gal įpusėjusi trečią dešimtį, šviesiais, su šviesa susiliejančiais plaukais, per­ juostais juodu kaspinu." Natali stebėjo, kaip būtybė pasilenkė prie Džeremio ir meiliai pa­ glostė jam galvą. Ji tai darė tris kartus, kol suvokė esanti stebima. Tada moteris lėtai ištirpo šviesoje; netrukus ir šviesa išnyko. Kurį laiką Natali svarstė, ar pažadinti vyrą ir papasakoti jam apie įvykį, tačiau Džeremis atsibudo pats. Jie aptarinėjo apsilankymą ir svarstė, ar toji figūra buvo Džeremio motinos dvasia, kai motina buvo jauna, ar tai angelas, nusileidęs iš dan­ gaus paguosti jo. Natali jautė, jog jai buvo leista regėti reiškinį, kad su­ mažėtų širdgėla. Be to, jos anyta tokiu būdu davė ženklą, kad ji yra saugi.

82

J a i rūpėjo perteikti m u m s , k a d tas išgyvenimas visiškai realus. „ V i s ą p o ­ tyrio laiką j a u č i a u p a l a i m i n g ą ramybę ir nė a k i m i r k ą n e p a b ū g a u keistos įsibrovėlės prie m ū s ų lovos. B u v a u visiškai budri; tas išgyvenimas b u v o tikras, aš n e s a p n a v a u . "

IŠGIRDUSI ANGELO BALSĄ J e i g u egzistuoja angelai sargai, gal jie gali išgelbėti n u o neišvengia­ m o s mirties? K e l i o n i ų gidė Šeri Peterson buvo įpratusi skraidyti lėktuvu ir n e s i d o m ė j o angelais iki 1 9 8 5 m. vasario 2 4 . Tą d i e n ą ji išskrido iš D e n v e r i o , esančio K o l o r a d e , 8 1 1 lėktuvo reisu į O u k l e n d ą N a u j o j o j e Zelandijoje.

„ B o i n g 7 4 7 " , pasipildęs d e g a l ų H o n o l u l u , pakilo vėl ir pasiekė rei­ k i a m ą aukštį. Seri b u v o perkelta iš salono galo į tryliktą eilę. Ji atpalaida­ vo s a u g o s diržą, atlošė kėdę ir įniko skaityti r o m a n ą . N e t i k ė t a i jos d ė m e ­ sį p a t r a u k ė aidintis balsas ir n u s k a m b ė j o frazė: „Prisiveržkite sėdynės dir­ žą. Sis skrydis j u m s b u s y p a t i n g a s ! " Seri apsidairė, bet aplink nieko nebuvo. Ji b a n d ė toliau skaityti ro­ m a n ą , bet nepajėgė sutelkti m i n č i ų . „ T a i p j u k nepasakytų j o k s prašalai­ tis", p a m a n ė ji ir n u s p r e n d ė nieko neprarasianti, jei paklusianti balsui prisiveržti diržą. Po šešiasdešimties s e k u n d ž i ų lėktuvo š o n a s atsiskyrė, lyg p e r p j a u t a sardinių skardinė. Eilės n u o aštuntos ligi dvyliktos d i n g o , ir Seri Peterson m a t ė , kaip aplink ją sėdėję keleiviai buvo traukiami p r o 15-20 p ė d ų skylę fiuzeliaže. Be j o k i o s abejonės, jei ji n e b ū t ų pritvirtinu­ si s a u g o s diržo, taip p a t b ū t ų žuvusi. S t e b u k l i n g u b ū d u lėktuvas pajėgė sugrįžti ir sėkmingai nusileisti H o ­ nolulu. K o l lėktuvas leidosi, dar vienas keleivis išgirdo balsą. Vyras, kuris p r i s i s p a u d ė prie ž m o n o s , k a d sūkurys jų abiejų neištrauktų p r o žiojėjančią skylę, išgirdo balsą: „ S e r e , j u m s dar neatėjo laikas. N u r i m k i t e , viskas bus gerai. J u m s niekas negresia." Iš tikrųjų jie išsigelbėjo, kaip ir Seri Peterson. K a i J u n g t i n i ų Valstijų karinis j ū r ų laivynas s u r a d o lėktuvo duris jūroje, buvo nustatyta, k a d

83

Boingo 747 sudužimas. Juo skridusi Seri Peterson tiki,

trumpas sujungimas atidarė jas skrydžio metu. Nebūta jokio įspėjimo ar signalo, jog galimas koks nors gedimas.

kad nuo neišvengiamos mirties ją išgelbėjęs jos angelas sargas

SUSITIKIMAS SU GYVU ANGELU Britanijos chemikas seras Hamfris Deivis, kuris mirė 1829 m., paty­ rė keletą nepaaiškinamų paslaptingų susidūrimų su „angelu". Vėliau jis aprašė tuos įvykius. Pirmiausia jis aprašė, kaip dirbdamas kalėjime užsikrėtęs dėmėtąja šiltine. „Mano liga buvo baisi ir pavojinga; kol laikėsi aukšta temperatū­ ra, mane kamavo skausmingi ir slegiantys sapnai, o gal kliedesiai; bet kai apėmė silpnumas, kūnas išseko ir gydytojams atrodė, jog aš tikrai mirsiu, įvyko keista permaina. Deivis apibūdino savo būseną kaip „bejausmę", bet mintys buvusios

ypatingai aktyvios. Toje būsenoje jį aplankiusi viena jauna daili moters figūra. Ji lankė jį keletą dienų, ir Deivis įsitraukė į įdomų intelektualų pokalbį. Jis pabrėžė: „Jos figūra daugeliui dienų taip gyvai įsirašė į mano sąmonę, kad tapo regimu vaizdiniu: kai ėmiau sveikti, mano gerojo an­ gelo vizitai, taip aš ją vadinau, tapo retesni, o kai visiškai pasveikau, ji apskritai liovėsi lankiusis." Jis aprašė ją buvus šatene, mėlynų akių ir skaisčiais rausvais skruos­ tais. Deivis kaip įmanydamas stengėsi pabrėžti, jog ji nieku gyvu nebuvo jo seksualinių fantazijų atspindys, nes tuo metu jis beprotiškai mylėjęs vieną moterį, juodaplaukę, tamsių akių ir šviesios odos. Tačiau istorija sukrėtė jį dukart: praėjus dešimčiai ir dvidešimčiai metų, jis susidūrė su gyvu atvaizdu angelo, budėjusio prie jo lovos. Pir­ mą kartą jis sutiko jį, keliaudamas Ilyrijoje, buvusioje Jugoslavijoje, kai jis buvo keturiolikos ar penkiolikos metų. Praėjus dar dešimčiai metų, jis susirgo sunkia liga ir vėl buvo išgydytas, slaugant tai pačiai jaunai mote­ riai, kurią jis buvo sutikęs anksčiau. Didysis mokslininkas bandė pagrįsti tą nutikimą kokia nors priežas­ timi, bet nesugebėjo. Jei angelas buvo tik jo kliedesių tvarinys, jo išvaiz­ da turėjo sutapti su jo fantazijomis arba bent jau atarodyti kaip tas as­ muo, kurį jis pažinojo. Tai, kad jis vėliau sutiko jos fizinę antrininkę, kuri, praėjus dešimčiai metų, globojo jį sveikstantį, neleido tų bauginan­ čių įvykių sekos laikyti paprastu „sutapimu".

ANGELIŠKA KANTRYBĖ Angelai, rodos, gali tapti mūsų psichologiniu ir fiziniu išsigelbėji­ mu. Daktaras Melvinas Rosė surinko nemaža tokių atvejų, bet nustebo išgirdęs, kad daktaras Frankas Oski, buvęs Baltimores Džonso Hopkinso universiteto dėstytojas, tuo klausimu turėjo kitokią nuomonę. N a š t a palengvės Daktaras Oski yra pediatrijos profesorius. Dar būdamas studentas, jis sielojosi, kad medicina bejėgė tokiais atvejais, kai vaikai miršta dėl įgimtų defektų. Vieną naktį jis atsigulė labai susijaudinęs, kad vienas jo pacientas turės mirti, nepaisant visų jo pastangų. Jis svarstė, kodėl taip lemta, kodėl tas vaikas turi mirti. Pamiegojęs gal valandą, jis pabudo ir savo kambaryje išvydo ryškų cS5

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

ANGELO PAGALBA Ar gali „angelai sargai" pastoti kelią nusikaltimui? Vieną iš Melvino Morse surinktų pačių netikėčiausių istorijų pasakojo televizijos pranešė­ jo žmona. Važiuojant automobiliu pagrindiniu keliu, jos automobiliui kažkas nutiko, todėl, įvairavusi automobilį į ramesnį kelią, ji sėdėjo ir laukė, kol atvyks policija. Netoli jos stabtelėjo automobilis, ir moteris neapgalvotai nuleido langelį. Vairuotojas įšoko į vidų, pagriebė raktelius, liepė jai pasitraukti ir atsisėdo greta jos. Po to, ištraukęs ginklą, liepė jai nusirengti. Išsigandusi moteris tikrai pamanė, kad ją nušaus arba išprie­ vartaus.

86

Netikėtai automobilį užliejo ryški šviesa. Moteris atsigręžė, tikėda­ masi, jog privažiavo dar vienas automobilis, bet kelyje buvo tamsu ir tuščia. Tada ji supratusi, jog šviesa sklinda automobilio viduje, o toje šviesoje tarp jųdviejų netrukus išsiskyrė vyriškio figūra. Ji iškart pajuto ryšį su ta būtybe, o prievartautojui jis įvarė tiek baimės, jog šis iššoko, nubėgo link savo automobilio ir veikiai nudūmė. Kai pavojus jai nebe­ grėsė, vyriškio figūra išsisklaidė. Moteris pasakojo daktarui Morse, kad, jos manymu, tą vakarą ją aplankė angelas sargas ir apsaugojo ją nuo baisios prievartos ar žmogžu­ dystės. Ar antgamtinės būtybės suteikia paguodas žmonėms nusivylimo ir pavojaus akivaizdoje? Ar angelai yra kažkas daugiau nei vaizduotės tva­ rinys ir lūkesčių išraiška? Ar gali mokslas įrodyti, jog potyrių autoriai „mato" objektyviai egzistuojančias būtybes? Moksliniai tyrimai apie kito dangaus pasiuntinio - Mergelės Marijos vizijas byloja, jog tokių įrodymų bandoma pateikti.

A

pie Nekaltosios Mergelės Marijos apsireiškimus jau keli šimtme­ čiai pranešama katalikų gyvenamose šalyse, ypač kaimuose. Ar

tai nereiškia, kad Jėzaus motina grįžta į žemę ir perteikia žinias iš

dangaus? O gal tai tik psichologinis atsakas uoliems tikintiesiems? Įdo­ mu tai, kad pastaraisiais metais pateikta mokslinių įrodymų, jog tai tikri susidūrimai su kažkuo.

MARIJOS KULTAS Žinoma Biblijos istorija sako mums, kad Mariją, susižadėjusią su dailide, vardu Juozapas, aplankęs angelas Gabrielis. T u o metu ji dar bu­ vusi nekalta. Gabrielis tarėjai: „Dievas suteikiąs malonę", ir ji nešiosianti įsčiose sūnų, kurį turėsianti pavadinti Jėzaus vardu. Juozapas, savaime suprantama, pagalvojo, jog ji buvusi neištikima, ir nusprendė tyliai nu­ traukti su ja santykius. Šitaip jam mąstant, angelas apsireiškė jam sapne ir pasakė, jog Marija iš tiesų pripildyta „šventąja Dvasia". Gimimas išpra­ našautas tokiais žodžiais: „Pamatysi, nekaltoji taps nėščia ir pagimdys sūnų..." Sis epizodas pasikartoja tik dviejose iš keturių Evangelijų - Mato ir Luko. Iš tikrųjų, Marija Naujajame Testamente vos pasirodo ir po pen­ kiolika minučių trunkančios šlovės paliekama antrame plane. Kodėl gi Katalikų Bažnyčia taip sureikšmina ją, vos nesudievina? Ar ji nepriešprie­ šinama pagonybei ir jos deivei Motinai Žemei?

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI Vietoj M o t i n o s Žemės Yra Įrodymų, kad Žemė Motina buvo garbinama Anglijoje, bent jau mūsų eros 98 metais. Didžioji deivė buvo garbinama įvairiais pavida­ lais skirtinguose pasaulio kraštuose du tūkstantmečius prieš Kristų. Pir­ mieji krikščionys suprato, jog dievybė, turinti Motinos Žemės ir myli­ mosios savybes, yra labai populiari ir negali būti pamiršta. Žmonėms patiko šis švelnus matriarchato simbolis, palyginus su atvirai patriarcha­ liniu krikščionybės įvaizdžiu. Keletas aiškintojų tiki, jog kaip tik dėl šios priežasties Apaštališkoji Taryba 431 m. e. m. Mariją, Jėzaus motiną, sukilnino pavadindama ją Nekaltąja Mergele Marija, Dievo Motina. Populiarus istorikas rašytojas Džofiis Ešis tvirtina, jog be to didžio Marijos garbinimo naujoji krikš­ čionybės religija būtų išnykusi. Puiki mintis - sutapatinti Žemę Motiną su Marija - ir palengvino pagonių perėjimą į krikščionybę. Kur paplito katalikybė, ten ir Nekaltoji Mergelė Marija imta gar­ binti. Visoje Europoje, Pietų Amerikoje ji tapo pagrindine adoracijos figūra. Kultas ypač įsigali septynioliktame šimtmetyje, kai rašytojai, tarp jų ir Grinjonas Montfordas, aktyviai skatino tikinčiuosius nukreipti dė­ mesį nuo Dievo link Marijos. Jie teigė suvokia, jog Dievas siekė būti garbinamas per ją.

NORAS IŠSIPILDĖ Ar gali religinė įtaiga sukelti tikintiesiems haliucinacijas, ar sveika nuovoka ir pozityvi dvasinė būsena gali sukurti prielaidas ar sąlygas pasi­ rodyti šmėkloms? Prancūzė vienuolė Katerina Laboure aistringai troško regėti „Palaimintąją Mergelę". 1830 m. liepos 17 ji su kitomis vienuolė­

„Eime

mis išklausė mokymo apie atsidavimą šventiesiems ir ypač Jėzaus moti­

palaimintoji

nai. Kitą vakarą ji atsigulė miegoti tikėdama, jog tikrai įvyks susitikimas.

Mergelė

Katerina užrašė savo dienoraštyje, kas tąkart įvyko:

laukia

„Aš miegojau, sesuo

kai 23

Katerina!" Aš

kerių ar šešerių manim į

M>

kilstelėjau

metų

koplyčią.

išgirdau šaukiant mane vardu: „Sesuo, vaikų

užuolaidėle

ir pamačiau

baltais drabužiais,

Palaimintoji Mergelė Marija Mano didžiausiam

sąlaik skaisčiai spindėjo šviesos.

koplyčią: Marija tavęs!"

sesuo,

maždaug pen­

kuris tarė: „Eime su laukia

tavęs!" Aš sku­

biai apsirengiau ir nusekiau vaikui iŠ paskos. Jis ėjo man iš kairės, jo atsispindėjo šviesa.

į

nustebimui,

nuo

mums einant vi­

Tačiau man net kvapą užgniaužė,

kai

89

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS išvydau degančias žvakes ir sietynus koplyčioje, naktinėms

tarytum

būtų pasirengta

mišioms.

Po akimirksnio vaikas tarė: „Stai Palaimintoji Mergelė Marija!" Aš išgirdau šilko rūbo šiugždesį iš šventyklos. Ledi nusilenkė tabernakuliui ir atsisėdo į kapeliono kėdę." Nepaisant visko, Katerina abejojo, ar ši figūra tikrai buvo Marija. Suvokęs jos dvejones, „vaikas" bandė jas išsklaidyti. Jo balsas dabar skambėjo lyg vyro ir jis pakartojo, kad tai tikrai esanti Nekaltoji Mer­ gelė. Merginą apėmė visiškas pasitikėjimas, ir ji puolė ant kelių priešais figūrą. „Tikrai galiu pasakyti, jog tas momentas buvo laimingiausias gyvenime, - vėliau rašė ji, - Palaimintoji Nekaltybė kalbėjo su manim apie elgesį su direktore ir patikėjo man dalykus, kurių nenorėčiau at­ skleisti. Nežinau, kiek praėjo laiko. Kai ji išėjo, tai prilygtų šviesos iš­ nykimui, ji dingo lyg šešėlis, nepastebimai kaip ir atėjusi. „Ji išėjo", tarė vaikas. Drauge grįžome atgal. Kai grįžau į savo kambarį, buvo an­ tra valanda nakties." „Paslapčių" atskleidimas yra būdingas susitinkant paranormalias bū­ tybes. N S O pagrobtieji dažnai teigia, jog jų sutiktos būtybės pasakoju­ sios apie ateitį žemėje ir jų pačių gyvenimą, tačiau tų paslapčių negalima atskleisti.

BERNADETA PRIE LURDO Pietvakarių Prancūzijoje esanti Lurdo koplyčia pasaulyje garsėja „ste­ buklingu" gydymu. Kasmet tūkstančiai maldininkų susiburia prie jos mels­ dami Marijos išgydyti juos. Visa tai prasidėjo prieš šimtmetį, kai ten ap­ silankė keturiolikmetė Bernardeta Subiru.

Minia Bernardeta

nuščiuvo, įsidėjo

truputį žemės

ir

kai į

burną išvėmė

1858 m. vasario 11 d. Bernardeta ėmė regėti Nekaltosios Mergelės vizijas, ir tai tęsėsi ligi liepos. Per tą laiką susirinko didžiulė minia. Vasa­ rio 25 d. maždaug trys šimtai žmonių nustebo, pamatę, kaip Bernardeta ėmė rankomis kasti žemę: taip jai liepusi vizija. Minia nuščiuvo, kai Ber­ nardeta įsidėjo į burną truputį žemės ir išvėmė. T a d a toje vietoje, kur ji 90.

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI kasė, ištryško vanduo, ir ji nusiprausė. Iš šaltinio kasdien ištrykšdavo 18 galonų vandens. Vėliau ten buvo pastatyta šventykla. Oficialūs stebuklai? Apie stebuklingą Lurdo gydomąją galią yra daugybė istorijų, bet tik keletas jų išliko kaip įrodymas po kruopščių Bažnyčios pareigūnų tyri-

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS mų. Tai būtina, kad gydomosios savybės taptų stebuklingomis. Nepai­ sant tūkstančių maldininkų, kasmet susirenkančių prie šventyklos, tik šešiasdešimt penki išgijimo atvejai buvo pripažinti oficialiais stebuklais. Pastaruoju metu Lurdo Medicinos biuras nagrinėja du atvejus. Kažkoks Stepanas buvo septyniolikos metų, kai jį pakirto galvos sme­ genų vėžys, ir Londono Gajaus ligoninės specialistai, nustatę, kad liga neišgydoma, pasmerkė jį myriop. Jis ėmė sveikti, kai vyskupas pasiūlė laikyti mišias už jį Lurde. Vaikinui sugrįžus į Britaniją, seselės ir slaugės nustebo, išvydusios jį sėdintį lovoje ir besišypsantį. Veikiai jis visai pa­ sveiko, vedė ir sulaukė vaikų, o dabar, būdamas keturiasdešimt septyne­ rių, dirba meistru Varšuvoje. Žakas Salaunas kentė išsėtinę sklerozę septyniolika metų, kol buvo nugabentas į Lurdą. Beveik visas paralyžiuotas, jis buvo prikaustytas prie vežimėlio, su kuriuo nebesiskirdavo ir žinojo, jog mirtis ne už kalnų. Būdamas Šventosios Bernadetos ligoninėje, Žakas regėjo Mergelės Marijos viziją. Figūra baltais rūbais liepė jam atsistoti. Žakas nepajėgė įvykdyti paliepimo, bet išvyko iš Lurdo paguostas. Sugrįžęs į Šartre, pajuto, jog kažkas valdo jo kūną. Zaką nutvilkė ledinis šiurpas ir po to sekęs nepakeliamo karščio pojūtis. Po kelių minu­ čių jo sustingę pirštai atsitiesė, ir jis pajėgė atsikelti iš vežimėlio, pereiti per kambarį. Daktarai dabar neranda jokių ligos požymių.

KITI NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI Valensažas, nedidelis kaimelis netoli Sent Etjeno, esančio centrinėje Prancūzijoje, 1888 m. tapo dar viena Nekaltosios Mergelės Marijos šventa vieta. Kaimelio gyventojai buvo vargingi ir pamaldūs valstiečiai. Tačiau trylikametis Žanas Bernardas penkių vaikų šeimoje pasižymėjo ypatingu pamaldumu. Užuot dykinėjęs su kitais vaikais, Žanas dažnai nueidavo į prastą koplyčią, kur buvo Mergelės Marijos statula. Vieną liepos 19 d. rytą motina pasiuntė Žaną pririnkti žabarų. Vaikš­ tinėdamas jis pamatė driežą ir dairėsi akmens, ketindamas jį užmušti. Kai jis vėl pasisuko į driežą, nustebo išvydęs toje vietoje pėdą. Ten stovėjo dama, kuri buvo nepaprastai graži. Ji vilkėjo baltą suknelę, ant kurios spindėjo melsva skraistė, nusagstyta žvaigždėmis, šydas ir aukso karūna. Ji parodė pirštu, kad Žanas turi užmušti driežą; jis tą ir padarė. Dama

92

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI nusišypsojo, tada pakilo ir pranyko. Berniukas apsakė savo šeimai, ką jis regėjęs, ir netrukus žinia pasklido po pasaulį. Po šešių dienų jis dar kartą ją išvydo; šįkart jis buvo ne vienas - su juo ėjo brolis, sesuo ir būrelis kaimiečių, bet jie nematė nieko. Žanas paprašė vaiduoklės pagalbos ir, nors jis neatskleidė kitiems, ko prašęs, vėliau tvirtino, kad jo prašymas buvo įvykdytas. Per kitus susitikimus ji papasakojusi jam paslapčių, kurių jis niekam neatskleidęs. Dar vieno susitikimo metu jis buvo šviesos nuvestas į koplyčią. Ten jis paklausė Marijos, ar ji galėtų išgydyti trylikametę Antuanetę Genebrier, jo kaimynę, kurčią iš prigimties. Mergaitės defektas išnyko, ji pa­ sveiko, ir tai ją taip paveikė, jog ji tapo vienuole. I š b a n d y m o laikas Nekaltoji Mergelė Marija pranešė Žanui apsilankysianti trečiadie­ niais ir šeštadieniais 11 valandą. Minioms susirinkus, regis, Marija nete­ ko kantrybės. Ji atsisakė palaiminti jų rožinius ir, kai atėjo laikas atlikti stebuklus, atšaukė juos, nes žmonės grūmėsi ir įkyriai brovėsi. Per devin­ tąjį pasirodymą Žanas pranešė, jog ji verkusi. Ji pasakiusi jam, kad jos sūnus linkęs nubausti kaimiečius sunaikindamas derlių, jei jie neatgai­ lausią už nuodėmes ir neatsisakysią nuodėmingų darbų. Tiek šis grasini­ mas, tiek ir ankstesnis driežo užmušimas neatrodo krikščioniškai! Bet Žanas ne visai pasitenkino tuo, ką teigė vaiduoklė. Per vienuoliktą pasi­ rodymą jis nutarė ją išbandyti įprastu būdu, sakydamas: „Jei esi Dievo Motina, ženk į priekį. Jei esi velnias, ženk atgal." Ji žengė pirmyn. Tada jis apšlakstė ją švęstu vandeniu; jei ji būtų buvusi demonas apsimetėlis, būtų išnykusi, bet graži jauna moteris tik nusišypsojo. Žanas paprašė jos įkurti šventą šaltinį, bet ji kažką atsakė neaiškiai, ir jis nepasirodė. Beveik aštuoni šimtai žmonių dalyvavo berniukui susi­ tinkant su Nekaltąja Mergele Marija. Dvidešimtasis jos pasirodymas bu­ vo paskutinis. Nors Bažnyčia oficialiai nepripažino tų patyrimų, Žanas Bernardas studijavo ir tapo kunigu. Jis mirė 1932 m.

FATIMOS STEBUKLAI Gal vaizdingiausias iš visų tų neįprastų reiškinių įvyko 1917 m. Por­ tugalijoje, vietovėje, vadinamoje Fatima. Dvi mergaitės ėmė nuolat re-

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS gėti spinduliuojančią ledi ir sutapatino ją su Marija. Nepaisant faktų, jog tik mergaitės turėjo galią regėti šią būtybę, j tą vietovę ėmė rinktis būriai žmonių. Mergaitėms buvo perduotos pranašystės, bet keletas niekad ne­ buvo pagarsintos viešai. Teigiama, jog Katalikų Bažnyčia tyčia uždrau­ dusi pasakoti. Ten įvyko stebuklas, kurį matė minia žmonių. Per vieną susitikimą jie matė dangaus skliaute šokančią „saulę". Šiais laikais, kitomis aplinky­ bėmis, tai būtų apibūdinta kaip N S O .

APSIREIŠKIMAI GARABANDALE Septintojo dešimtmečio pradžioje Garabandalo kaimelyje, šiaurės Ispanijoje, keturioms mergaitėms apsireiškė Arkangelas Mykolas ir Mer­ gelė Marija. Apie šį paslaptingą reiškinį dienoraštyje parašė pagrindinė šio reiškinio matytoja Končita Gonzalez. 1961 m. birželio 18 d., vakare keturios mergaitės žaidė kaimo skve­

Valgydamos vogtus

obuolius,

mergaitės, dusios

trenksmą,

išsigando palaikė perspėjimu dangaus

išgir­

relyje, ir Končita su Mari Kruz nutarė pasivogti keletą obuolių nuo obels, priklausiusios jų mokyklos vedėjai. Skanaudamos uždraustų vaisių šalia esančioje pievelėje, jos išgirdo trenksmą. Nusprendusi, jog tai dangaus ženklas, Končita pasakė draugėms, kad jos piktavališkais veiksmais pa­

ir

malonino velnią ir nuliūdino savo angelus sargus.

tai iš

Netikėtai „nuostabaus grožio figūra, spindinti šviesa" iškilo prieš jos akis, ir ją užliejo ekstazė. Kitos mergaitės - Jacintą, Loli ir Marija pamanė, jog ji nualpo, ir jau rengėsi kviesti Končitos motiną, bet ir jas užklupo ta pati vizija. Jos suprato, kad prieš jas Arkangelo Mykolo fi­ gūra. Ji joms pasirodydavo vos ne kasdien iki sekmadienio, liepos 12 dienos. Končita apibūdino ją kaip berniuką, maždaug devynerių metų am­ žiaus, bet su ryškiai švytinčia aura ir rausvais sparnais. Jis vilkėjo ilgą, laisvą, melsvą, pėdas dengiančią mantiją. Būtybė buvo tamsaus gymio ir tamsiaakė. Paskutinįkart apsireiškęs angelas joms kalbėjęs. Pasak Konči­ tos dienoraščio, Mykolas paklausęs: „Ar žinai, kodėl atskridau? Tam, kad praneščiau, jog rytoj, sekmadienį, jums apsireikš Nekaltoji Mergelė Ma­ rija kaip Karmelio Motina." Kitą vakarą pakeliui į pievelę joms apsireiškė materializuota Nekal­ toji Mergelė su angelais prie šonų. Ten pat į jas žvelgė akis, nepriklausan­ ti jokiam kūnui, ir mergaitės suprato, jog tai esanti Dievo akis. Nekaltoji

Mergelė Marija vilkėjo baltą suknelę, melsvą skraistę, ant galvos spindė­ jo aukso karūna. Jos plaukai buvo ilgi, tamsūs, banguoti, su sklastymu per vidurį, jos nosis buvo pailga, o lūpos putlios. Jos balsas buvęs švel­ nus, malonus, bet keistas, ir Končita jo negalėjo apibūdinti. Antžmogiški sugebėjimai Mergaitės matė būtybes pasikeitus sąmonei, ir tomis sąlygomis jų judesiai buvo sinchroniški. Daug liudininkų galėjo regėti nepa­ prastus mergaičių antžmogiškus sugebėjimus, kai kuriuos pavyko už­ fiksuoti juostoje. J o s , pavyzdžiui, galėjo atsilošti atgal ir galva pasiek­ ti liemenį. J o s galėjo bėgti akmenuotu keliu, neprarasdamos pusiau­ svyros. Mergaitės pralenkdavo suaugusius vyrus, netgi bėgdamos at­ bulomis. J o s galėjo pakilti ir keisti kūno svorį. Stebuklingai pagyti taip pat galėjo. Vienas liudytojas, stebėjęs pakilimą, buvo anksčiau buvęs policijos šefas Chuanas Alvarezas Seko; jį apklausė vienas skeptiškai nusiteikęs ty­ rinėtojas ir žurnalistas Džonas Kornvelas. Brigados vadas Seko vaizdžiai prisiminė, ką matęs 1961 m. liepos 28 d. Končitos namų virtuvėje. Su juo dar buvo Tėvas Chose Ramonas Vaskezas, daktaras Ortizas ir dar keletas liudytojų. Končita buvo ekstazės apimta ir prašė jų pakelti ją aukš­ tai, kad ji galėtų pasiekti Mergelės Marijos lūpas. Tačiau, kai policinin­ kas ir du kiti vyrai pabandė kilstelėti ją, jiems nepavyko. Tada viena iš regėtojų, Jacintą, išėjo į priekį ir pakėlė Končita rankų pirštais iki pat lubų. Pabučiavusi nematomą būtybę, Končita nusklendė žemyn, o J a ­ cintą ją prilaikė už kojų. Kai Jacintą paleido ją, keletą akimirkų Končita sklandė per kelis colius virš virtuvės grindų. Tėvas Luisas Andre susidraugavo su mergaitėmis, ir jie visi ėmė re­ gėti tas pačias vizijas. Bet po vieno Nekaltosios Mergelės apsilankymo jis krito negyvas. J a m buvo tik trisdešimt šešeri, ir mirties priežastis liko nenustatyta. Po to jis tęsė pokalbius mergaičių lūpomis - ne ispaniškai, beje, bet įvairiomis kalbomis. Džonas Kornvelas apklausė Končitos vyriausiąjį brolį, Serafiną ir jo žmoną Pačitą. Končita pasakojo jam, kad ekstazės metu ji jaučiasi „už šio pasaulio ribų". Vyskupo komisija apklausė ją ir bandė įtikinti Končita, jog tai tik grupinė haliucinacija. Ja susidomėjo psichologai ir gydytojai, bet niekas negalėjo pamatuotai paaiškinti šio neįprasto reiškinio priežas­ ties. Serafinas pasakė Džonui Kornvelui: „Mačiau ją ekstazės ištiktą, bė-

95

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS gančią atbulomis, einančią keliais per aštrias uolingas vietoves, bet po to ant kojų nelikdavo menkiausio įdrėskimo. Niekas niekada manęs neįti­ kins, jog tai normalūs reiškiniai. Jai tai suteikta Dievo." Stebuklo liudytojai Pačitai buvo šešiolika, kai prasidėjo vizijos. Kiti kaimiečiai buvo įsi­ tikinę, kad ir jie galės regėti būtybes. Tačiau jie neregėjo, bet tapo ste­ buklo liudytojai. Vaikai dažnai gaudavo šventą komuniją su arkangelu. Ta proga Končita pareiškė miniai, kad angelas padarysiąs komunijos duoną matomą ant jos liežuvio. Žmonės apspito ją ir žvelgė į mergaitės iškištą liežuvį. Jie neteko žado iš nuostabos, kai komunijos duona tikrai atsirado and jos liežuvio „žvilganti ir spindinti lyg sniegas; ji buvo storesnė nei įprastinė ir akyta". Taip aiškino Pačita. Džonas Kornvelas sekė Končitą Niujorke, kai, sulaukusi šešiolikos metų, ji, norėdama išvengti viešumo, pasikeitė asmens dokumentus. Korn­ velas vėliau surado patrauklią trisdešimt aštuonerių metų moterį, kuri nenoriai kalbėjo apie savo praeitį. Nekaltoji mergelė Marija išpranašavo didžiulį stebuklą. Ženklas pasirodysiąs virš Garabandalo, buvo pasakyta ir data, tačiau Končita neatskleidė konkrečios datos. Ji pasakė Kornvelui: „Aš regėjau nuostabaus grožio ledi, kuri pasakė man, kad ji esanti Palai­ mintoji Motina. Jei stebuklas neįvyks, tuomet viskas yra netiesa."

MEDŽUGOREJĖS STEBUKLAI Populiariausias, geriausiai dokumentuotas ir moksliškai tirtas at­ vejis nutiko Medžugorejės kaime, buvusioje Jugoslavijoje. N u o 1981 m., kai grupė vaikų ėmė regėti vaiduoklį, tą vietą aplankė 17 milijonų piligrimų. Viskas prasidėjo birželio 24, kai keturiolikametė Vicka Ivankovič ėjo per lauką. Netikėtai jos dėmesį patraukė keista šviesa ant miglose skendinčio kalvos šlaito. Kitą dieną, kai tas reiškinys pasikartojo, ji nubė­ go ir susikvietę penkis draugus nuo dešimties ligi septyniolikos metų am­ žiaus. Šviesa išsisklaidė į moters figūrą ilgais tamsiais plaukais. Ji vilkėjo pilkos spalvos mantiją ir baltą šydą. Kairėje rankoje ji kažką laikė, at­ skleisdama ir vėl slėpdama. Ji buvo palaikyta Mergele Marija, ir tarp jų įvyko pokalbis. 96

N u o tos dienos vizijos regėtojai matė Mergelę Mariją nuolat ir su ja kalbėdavo. Susitikimų vieta buvo perkelta į kambarį kaime. Kiti susirin­ kusieji negalėjo nieko nei matyti, nei regėti, išskyrus vaikų kalbėjimus, tačiau pokalbio dalyviai tebuvo patys vaikai. Beje, vaikai klaupdavosi itin sutartinai.

7—1313

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS Skeptiškumas ir antipatija Iš pradžių Tėvas Jozo Zovko, naujasis parapijos kunigas, nepatikliai vertino šį reiškinį ir svarstė, ar vaikai meluoja, ar serga psichine liga. Jis teiravosi jų, ar jie nevartoja vaistų ar narkotikų. Vieną dieną, jam besi­ meldžiant bažnyčioje, balsas jam tarė: „Eik ir apgink vaikus." Nespėjęs atverti durų, jis išvydo priešais subėgusius vaikus, kurie prašė apginti juos nuo milicijos: komunistų valdžios atstovai kreivai žiūrėjo į stebuklus. Tėvas Jozo paslėpė vaikus, kol paieška buvo atšaukta.

Betoninis ant

kryžius

Krizevaco

kalno švyti lyg

neonas

įsitikinęs vizijų tikroviškumu, Tėvas Jozo užstojo juos. J a m ne tik teko kovoti su valdžia, bet ir su galingais religijos atstovais. Spalį jis buvo areštuotas ir apkaltintas sąmokslo ruošimu. Praėjus aštuoniolikai mėne­ sių, Tėvas Jozo iš kalėjimo buvo perkeltas į Tichajiną, esantį už dvide­ šimties mylių nuo Medžugorejės. Bausmes žmonijai Netrukus saujelė maldininkų virto didžiule minia. Pasibaigus susiti­ kimui, kuris trukdavo tris ar keturias minutes, vaikai buvo smulkiai ap­ klausinėjami pranciškono kunigo. Sis reiškinys tapo žinomas visame pasaulyje ir pripažintas netgi atsida­ vusių katalikų. Greta vizijų buvo skelbiamas ir ste­ buklingų gydomųjų galių veikimas. Ant Krizevaco kal­ no buvo pastatytas cementinis kryžius, kuris spindė­ davo neonine šviesa. Sis reiškinys buvo užfiksuotas fotonuotraukose. Viso įvykio centre buvo vaikai ir jų bendravimas su Mergele Marija. Tas bendravimas pasireiškė tuo, kad buvo žada­ ma dešimt dangaus bausmių ženklų žmonijai. Apie kiekvieno ženklo pasirodymą vaikams buvo liepta pranešti kunigui, kuris turės paskleisti žinią. Bet dau­ guma ženklų nebūsią įspūdingi reginiai, pavyzdžiui, kaip šis: „Brangūs vaikai! Aš geidžiu, kad jūs taptu­ mėte Jėzaus atspindžiu, kuris nušviestų tamsoje klai­ džiojančių netikėlių pasaulį . Trokštu, kad jūs visi būtumėte šviesuliai ir šviesos liudytojai. Brangūs vai­

Kryžius pastatytas toje vietoje, kur kilo Medžugorejės vizijos

98

kai, jūs esate pašaukti į šviesą. Todėl gyvenkite švie­ sų gyvenimą ir skleiskite šviesą. Dėkoju už jūsų atsiliepimą į mano kvie­ timą."

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI Moksliniai tyrimai ir eksperimentai Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Džonas Kornvelas aplankė Medžugorejės kaimą ir apklausė daugelį šios dramos dalyvių, Vicka Ivankovič, viena iš vaikų, o dabar jau įkopusi į trečią dešimtį, smulkiai papa­ sakojo apie susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis. Ji apibūdino, kaip Mergelė Marija atsirado „šviesos paveikslu" prieš tapdama trimate figū­ ra.

Mergelė

Marija

pasiima juos

tarė,

kad

paregėti

ir jie trise ėmė kilti pro

ji

dangų, lubas

Vieną kartą Mergelė Marija apsireiškė jai ir vienam berniukui Jako­ vui jo namuose. Mergelė Marija sakė, kad ji pasiima juos parodyti dan­ gų. Jakovas nesutiko, bet ji paėmė juos už rankų ir jie trise ėmė kilti pro lubas ir virš jų, kol namas pranyko. Jie nusklendė į vietovę su „gražiomis gėlėmis ir angelais". Gilūs moksliniai tyrimai buvo atlikti tuo metu, kai vaikai buvo eks­ tazėje. Iškilo netikėtų rezultatų ir minčių. Mokslininkų grupei vadovavo profesorius Henris Džoijo iš Prancūzijos Montpeljė universiteto. Jie at­ liko įvairius testus, naudojo net elektroencefalogratą (smegenų rentge­ ną), elektrookuliogratą (įrenginį akies judesių diagramai nubraižyti), da­ rė akies refleksinius tyrimus ir klausos ekspertizę! Grupė, kurioje buvo smegenų ir akių chirurgai, buvo penkis kartus nuvykę į Medžugoreję. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kodėl regėtojai reagavo unisonu į tariamą apsi­ reiškimą, kai jų akys buvo nukreiptos į apsireiškusios būtybės judesius, ir kodėl, kalbanr su ja, nė vienas garsas neišeidavo iš jų lūpų, nors jų gerklos tuo metu veikė, judėjo. Žodžiu, kaip galėjo būrys vaikų nesusitarę, bet sutartinai vienu laiku reaguoti tokiais vienodais judesiais, kokiais jie būtų reagavę tuo atveju, jei prieš juos stovėtų tikras žmogus? Testų duomenys rodė, jog regėtojų sąmonė nebuvo pakitusi, nors skeptikai to ir tikėjosi, sakydami, kad vaikai serga smilkinių smegenų skiltelių epilepsija. Koordinuoti vaikų judesiai, manyta, buvo sąmonin­ gas ar nesąmoningas vieno dominuojančio jų būrelio nario judesių kopi­ javimas. Bet kartais dalyvaudavo ne visi būrelio nariai, ir įvairūs variantai nieko nekeitė. Jų atsakymų trukmė buvo nuo 0.1 iki 0.4 sekundės. Elektrookuliogramos parodė, jog regėtojų akys reagavo tuo pačiu momentu,

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS kai apsireiškusysis pasirodė. Psichologiniai tyrimai nerodė jų neurozės ar psichozės požymių. Per psichologinius testus, kuriuos atliko profesorius Kadilhakas, paaiškėjo, jog subjektai buvę normalių protinių gabumų. Testai buvo neapgalvoti ir šiurkštūs. Vieną kartą kunigas nesterilia adata per suknelę dūrė vienai mergaitei, kol ši kalbėjosi su Mergele Mari­ ja. Tačiau mergaitė niekaip neparodė jaučianti skausmą. Italų moksli­ ninkas daktaras Farina ir profesorius Santinis buvo rafinuotesni ir pritai­ kė algometrą regėtojų skausmo pojūčiui išmatuoti. Sis elektroninis prie­ taisas kalibruoja subjekto reakciją, palietus subjektą {kaitusiu metalu. Nor­ maliomis sąlygomis j įkaitinto metalo prisilietimą regėtojai reaguoja to­ kia pat sparta, kaip ir kiti - tarp 0.3 ir 0.4 sekundės. Tačiau susitikimo su apsireiškusią būtybe metu skausmo pojūtis nebuvo užregistruotas. Įkai­ tintas metalas buvo panaudotas septynias sekundes, po to bandymas bu­ vo nutrauktas, kad nebūtų nudeginta iki žaizdų. Daktaras Santinis nu­ statė, jog ekstazės metu subjekto akys nerodė jokios reakcijos į dirgiklį. Pritaikęs esteziometrą, prietaisą akies ragenos reakcijai matuoti, neužre­ gistravo jokio reflekso. Akių nebuvo galima taip paveikti, kad jos mirksė­ tų ar ašarotų, o vyzdžiai, staiga apšviesti skaisčia šviesa, nesusitraukdavo. Mokslininkai turėjo progos įsitikinti, jog poveikis buvo perduotas tie­ siog į smegenis, o ten, smegenų žievėje, jis blokuojamas. Branduolinės fizikos profesorius Emanuelis More ir elektrochemikas Paulius Amezė išanalizavo aplinkos faktorius. Jie nustatė normalų radiacijos lygį. Siuo metu Medžugorejės vizijos perkeltos į filmą. Jį kuria Martinas Synas, Morgane Ferčaild ir Michaelis Jorkas. Synas kuria Tėvo Jozo vaid­ menį.

KRISTAUS MOTINA AR APSIŠAUKĖLĖ? Medžugorejė suteikė mokslininkams retą galimybę išbandyti įsivaiz­ duojamus fantastiškus dalykus. Dvidešimtajame amžiuje buvo užregist­ ruota 230 didesnių susitikimų su Mergele Marija. Ar mes privalome pri­ imti tuos vaizdinius už tikrą tiesą? Ar Mergelė Marija tikrai aplanko vai­ kus iš savo buveinės danguje? Įdomu pažymėti, jog kai kuriais atvejais reiškinys prasideda keista šviesa. Tik kai percipientai (suvokiantieji) nusprendžia, jog tai Mergelė Marija, tada vizija paklusniai įgyja jos pavidalą.

100

NEKALTOSIOS MERGELĖS APSILANKYMAI Kodėl Mariją visada regi vaikai? Ar todėl, kad jie yra jautresni paranormaliems reiškiniams ir imlesni, nes neišmokę, kas yra „įmanoma" ir kas „neįmanoma"? Suaugusieji tampa socializuoti, įsikalę teorijas, su kul­ tūriniais tikėjimais, o vaikai imlesni ir atviresni ekscentriškoms mintims - kad ir iš kur jos ateitų. O jei šios vizijos iš tiesų yra Kristaus motina, kodėl pamokslaujama konvertitams ir apsireiškiama tik valstiečiams katalikiškuose kraštuose? Moksliniai tyrimai parodė, jog vizijos nėra paprastos haliucinacijos, toje vietoje tikrai kažko esama. Bet kas tai ir iš kur?

MARIJOS PRANEŠIMAI Apmąstant susitkimų su būtybėmis ir Marijos apsireiškimų tikslą, būtų galima teigti, jog jais siekiama atnaujinti tikėjimą Dievu ir įtvirtinti elgsenos bei gyvensenos normą, kuri būtų naudinga visuomenei ir išsau­ gotų pasaulį nuo žūties. Šiuo požiūriu pranešimai, perduoti sugebėju­ siems suvokti, laikytini pasaulietiškais ir pasikartojančiais. Kritikai, ieš­ kantys būtybių autentiškumo įtikinamų įrodymų, veltui tikėjosi ir lau­ kė. Marija nepasiruošusi papildyti istorinių detalių bibliniam pasakoji­ mui, kurį mokslininkai galėjo ištirti ir patikrinti. 1991 m. Amerikoje slaugė Enė Kirkvud išspausdino savo susitiki­ mų su Mergele Marija rezultatus. Enė neregi vizijų, bet „girdi" Mariją,

Mergelė

Marija

kalbančią jai. Enė nėra katalikė, iš pradžių ji ginčijosi su aidinčiu balsu,

pasakė

bet galiausiai įsitikino, kad privalo būti Kristaus motinos reiškėją. Marija

tei seselei, kad

jai papasakojusi, jog per pastaruosius du šimtmečius ji apsireiškusi dau­

kaip

geliui žmonių, siekdama išgelbėti mūsų civilizaciją nuo katastrofos. Kaip

būtybė,

dvasinė būtybė ji galinti apsireikšti keliose vietose vienu metu. Enei bu­

apsireikšti

vo pranešta, jog daugelis gamtos nelaimių ištiks žmoniją. Tai nebus Die­

vietose

vo rykštė, bet mūsų pačių piktnaudžiavimas žemėje.

metu

amerikie­ eterinė ji

galinti keliose

vienu

Marija pranašavo žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus pas­ kutiniame dešimtmetyje. Jie buvo tiksliai numatyti, bet kadangi įvykiai, kuriuos pranašavusi Marija, įvyko prieš Enės Kirkvud knygos išleidimą, tų pranašysčių autentiškumas nėra įtikinamas. Knygoje aprašoma, kaip oro sąlygos taps nepakenčiamos, ir žmonės įsitikins, kad artėja pasaulio pabaiga. Tai turėjo įvykti 1993 m., bet, kaip žinome, neįvyko. Ten taip pat pranašauta, jog 1994 m. Niujorką užtvindysiąs vanduo, ir žmonės bus priversti išsikelti. 1995 m. buvo numatytas

101

stiprus žemės drebėjimas, paskandinsiantis Kaliforniją. Nė viena tų pra­ našysčių nepasitvirtino. Beje, Marija tiksliai nusakė pražūtingus žemės drebėjimus Japonijo­ je, bet skeptikai teigs, jog bet kas, kas daro atsitiktines pranašystes, kokį kartą gali ir pataikyti į tikslą. Enė Kirkvud sakė nenorinti skelbti prana­ šysčių, jei jos klaidingos, bet būtybė primygtinai sakiusi: „Suprask, kad pranašystės gali išsipildyti ar ne, priklausomai nuo maldų. Melskis už žmones ir už pasaulį, kad jie pasuktų Dievo Tėvo nurodytu keliu." Suprantama, skeptikai čia įžvelgs patogų išsisukinėjimo variantą. Pra­ nešimai iš dangaus? Iš proto galių? Ar iš piktavališkų būtybių?

102

9 skyrius

Rodžero van der Veideno (1399-1464) paveikslo fragmentas.

Doras žmogus

sveikinamas

dangaus

karalystėje.

P

irmoje knygos dalyje apžvelgėme gana daug paliudijimų, leidžian­ čių manyti, kad egzistuoja tam tikras pomirtinis gyvenimas. Da­ bar tenka keisti nuostatą ir domėtis sritimi, kuri nėra paremta

moksliniais debatais, o tik tvirtai įsišaknijusi tikėjime ir lūkesčiuose. Ana­ lizuosime tai, ką vadiname „atvirlaiškiu iš dangaus" - informaciją, per­ duotą mintimis, dažnai per mediumus, ir tariamai ateinančią iš tų, kurie išėję Anapilin ir ten „gyveną" toliau. Tokią informaciją sunku įvertinti, bet ji būtina norint susidaryti ryškesnį vaizdą. Taigi, nors mes nesuteik­ sime jokių įrodymų paliudijimams, su kuriais supažindiname kituose skyriuose, vertėtų prisiminti, jog tūkstančiai, o gal net milijonai žmonių teigia, kad yra gavę tokių atvirlaiškių iš dangaus. Be abejo, tie, kurie tai patyrė, prašytų pamąstyti, - ar visi jie klysta?

KAIP ATRODO MIRTIS? Į šį klausimą niekas nesigilina, kol nesusiduria su tokia perspektyva savo gyvenime. Tuomet gal pirmą kartą gyvenime esame pasirengę ko­ vai ir su siaubu suvokiame, jog tai mokyklos spraga. Mokykloje sužinome apie kovas, vykusias prieš šimtmečius, nors jų svarba labai miglota. Tačiau kiekvienam vaikui vieną dieną tenka susi­ durti su mirtimi - savo ar savo artimo. Tai gali atsitikti, kol jie dar lanko mokyklą. 1996 m. kovą penkiamečių vaikų žudynės Škotijos pradinėje mokykloje buvo tiesiog nesuvokiama tragedija. Vis dėlto psichiniai ran-

103

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS dai išgyvenusiems turi stipresnį poveikį, nes visuomenė stengiasi nuslėpti nuo vaiko mirtį, kad jis negalvotų apie ją. Dženė Rendls aprašo savo išgyvenimus iš šios uždaros srities. Manome, kad jie būdingi ir kitiems skaitytojams.

PASKUTINĖS AKIMIRKOS: ASMENINIS PATYRIMAS „Pirmą kartą susidūriau su mirtimi 1971 m., būdama devyniolikos.

Trauma, dėl

patirta

netikėtos

senelės mirties,

ir

ryškus

ANK

potyris

prieš pat

šermenis nervinį

sukėlė šoką

Mano senelė iš motinos pusės netikėtai mirė viešėdama mūsų namuose Mančesteryje. Ji man buvo labai artima, ir jos mirtis po neilgai trukusios ligos giliai sukrėtė mane. T u o metu buvau universiteto studentė, ir mir­ tis mane taip paveikė, jog mečiau studijas. Patirta trauma ir ryškus A N K potyris prieš laidotuves vos neišvedė manęs iš proto. Senelės mirtis išvedė mane iš pusiausvyros, nes niekas manęs tam neruošė. Mano senelė, rodos, buvo geriau pasirengusi mirčiai nei aš. Iš­ vakarėse ji, lyg nujausdama artėjančią mirtį, pasakė, jog galiu pasiimti jos brangenybes. Kai rytą daktaras atvyko prižiūrėti jos paskutiniu gyveni­ mo momentu, aš stovėjau kaip įbesta, išsigandusi, net negalėjau išreikšti liūdesio, įdėmiai stebėjau ją, žvelgiančią iš ligos patalo, kuris buvo mūsų svetainėje. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į virtuvės duris, ir ji linksmai kalbėjo su žmonėmis, regis, gerai pažįstamais. Aš žvelgiau į tą erdvę, mė­ gindama įsivaizduoti, ką ji ten mato, bet nieko nesupratau. Tada ji iške­ liavo. Niekas man nepasakojo, kaip atrodo mirtis. Aš paklausiau, kas ką tik nutiko, ir man pasakė, jog ji regėjo savo tėvus, kurie pasiėmė ją į dangų. O, pasak daktaro, ją buvo užvaldžiusios haliucinacijos (jis nedavė jai nuskausminamųjų vaistų, taigi tas faktorius atkrito). Kad ir kas tai buvo, aš sužinojau, jog mirtis - tai ne paprastas paskutinis atodūsis, kaip maniau. Po dvidešimt keturių metų mirė mano tėvas. Prieš mirtį jį ištiko nedideli, bet aiškūs psichiniai išgyvenimai, pavyzdžiui, iš anksto žinojo savo mėgstamiausio sporto - futbolo rungtynių rezultatą. Jis visada buvo skeptikas, itin tvirtos psichikos žmogus, todėl tas dalykas mane labai ste­ bino. Rodės, jog jis jau beveik priklausė kitam pasauliui.

104

ROJAUS VARTAI

PERSIKĖLIMAI Visi, kurie, kaip Dženė Rendls, susidūrė su mirtimi šiame gyvenime ir apibūdino savo išgyvenimus, apie mirtį pasakytų taip, kaip sako spiri­ tistai. Kai jų narys miršta, jie nesako „išėjo". Jie sako - žmogus „persikė­ lė", nes mano, jog gyvenime po mirties tenka persikelti į kitą aukštesnę dvasinio evoliucionavimo pakopą. Normanas Gudmenas iš Mančesterio Įžvalgumo spiritistų bažny­ čios turėjo kontaktų su daugeliu žmonių, kurie persikėlė iš šio pasaulio ir apibūdino savo patirtį tokiais žodžiais: „Mirtis - dar ne pabaiga. Mirties iš viso nėra. Mes tik pradedame kitą gyvenimo dalį dvasių pasaulyje ir tobulėjame." Laipsniškas persikėlimas iš vienos egzistencijos fazės į kitą per dan­ gaus vartus yra pagrindinė visų tikėjimų, kurie pagrįsti ryšiais su pomir­ tiniu gyvenimu, nuostata. Tai sutampa su mirties potyriu, matomu tik pro vieną veidrodžio pusę, per kurią daugelis iš mūsų gali tai regėti. „ B e t kodėl?" Amerikietis aktorius komikas Semas Kinisonas mirė 1992 m. Las Vegase, įvykus baisiai automobilių avarijai. Šiaip taip išlindęs iš susidūri­ mo metu suknežinto pikapo, jis atrodė tik nubrozdintas, bet iš tikrųjų trauma buvo mirtina, ir jis buvo jau ant mirties slenksčio. Įvykio vietoje susispietę liudytojai primygtinai liepė jam nusiraminti, nesijaudinti, bet jis, žvelgdamas kažkur į erdvę, lyg paklaikęs maldavo nenorįs mirti. Ne­ trukus paaiškėjo, kad jis kalba tarytum su nematoma dvasia, o pokalbis užsibaigė žodžiais: „Bet kodėl?" Nustebę žiūrovai po to išgirdo jį kelis kartus nuolankiai sakant: „Okei", paskutinį kartą itin švelniai. Jis mirė nuo vidinių sužalojimų ir šoko. Tie, kurie matė jį paskutinę akimirką prieš mirtį, neabejojo, kad jis kalbėjęsis su kažkuo „iš anapus", ir tas kaž­ kas įtikino jį, jog laikas išvykti. Šis atvejis yra visiškai priešingas 4 skyriuje aprašytam pranešimui apie artimos mirties būsenos potyrio liudytoją, kuris aiškino, jog jų pasi­ rinkimą, kai jie kybojo tarp gyvenimo ir mirties prarajos, lėmė bekūnės būtybės. Be abejo, jie visi pasirinko gyventi, todėl ir sugrįžo, ir mes galė­ jome išgirsti jų pasakojimus. Ar šerno Kinisono mirtis nepadeda mums įžvelgti to, kas nutinka, kai žmogus galiausiai nusprendžia negrįžti?

„Mirties nėra.

iš viso

Mes tik

pradedame dalį

antrą

savo gyveni­

mo

dvasių pasau­

lyje

ir

ta

tobulėjame

linkme"

SVEIKI ATVYKĘ Į DANGŲ Kaip jau matėme, tie, kurie grįžo po patirto A M B pojūčio, dažnai aiškina susitikę mirusius artimuosius, kurie išsiuntę juos atgal į žemę. Si mintis, kad atsidūrusius prie artimo-mirčiai-taško kažkas pasitinka prie dangaus vartų, būdinga daugeliui pranešimų, atėjusių iš pomirtinio gy­ venimo. Panašaus tipo informacija pateikiama apie abiejų mediumų susitiki­ mus, remiantis jų tariamais ryšiais su mirusiais, taip pat ir jų dvasių vado­ vų, iš aukštos perspektyvos pasakojančių neva apie aktvykimus į dangų. Daugelis vadovų, kaip aiškinta anksčiau, priklauso kultūroms, kurios lai­ kė (ir tebelaiko) reikšmingais psichinius dalykus. Šie gidai tam tikra prasme yra tolygūs mediumui, veikiančiam „ki­ tam gale". Jie sakosi esą ypatingos psichikos, turį dvasinių galių ir galį lengviau komunikuoti su žeme. Tačiau jie nesiunčia pranešimų per tra­ dicinius mediumus. Be to, yra savotiški mūsuose vadinami „perjungimo kanalai", per kuriuos tie vadovai žodžiais perduoda informaciją, filosofiją ir netgi rašo storas knygas apie dangiškosios buveinės prigimtį. Pavyz­ džiu gali būti Gildąs (tariama Džil-das), kuris dedasi viduramžių vienuo­ liu iš Prancūzijos Provanso rajono. Jis jau daugelį metų siunčia praneši­ mus vienos anglės, vardu Rut Vait, balsu. Ji laiko jį ne šio pasaulio būty­ be ir sako, jog ne visada sutinka su jo mokymu. Iš pradžių ji įsivaizdavo jį baltais drabužiais. Dabar teigia reginti jį keista perregima bekūne būtybe, spindinčia įvairiomis spalvomis. Gildąs teigia, kad Rut esanti jo žemiš­ koji dvynė, ir jie susieti dvasiniais saitais per amžinybę. Jis aiškina, jog komunikacijas iš pomirtinio pasaulio sunkina tai, kad žemė yra susijusi ir priklausoma nuo laiko, o tai sunkiai suvokiama, kai amžiams esi bekūnė būtybė. Dvasios vadovų mokymai turi ypatingą poveikį žmonių tikėjimui pomirtiniu gyvenimu. Ar jie perteikia nuoseklias ataskaitas apie tai, kaip atrodo iškeliavimas į aną pasaulį?

Prisitaikymai Vienas iš labiausiai gerbiamų vadovų spriritualistų sluoksniuose yra Sidabrinis Berželis. Išspausdinta daug knygų su komunikacijomis, ku­ rios, neva perduotos per įvairius mediumus, nors jo egzistencija žemėje niekad istoriškai nenustatyta. Mirtis, teigia jis, ateinanti tada, kai saitai,

106.

ROJAUS VARTAI jungiantys dvasinį (arba eterinį) kuną ir fizinį kuną, materialaus pasaulio aplinkoje palaipsniui ar staiga nutrūksta.

Su fiziniu gimimu o

su fizine

dvasia

įeina

į

kūną,

mirtimi jį palieka

ir grįžta į savo

buveinę

„Fizinė mirtis yra tolygi fiziniam gimimui", - sako jis. Pastaruoju atveju dvasia įeina į kūną, o pirmuoju ji palieka kūną ir grįžta į savo buveinę. Nors mirtis savaime yra beskausmė, gali susidaryti traumos, jei kūnas perėjimo laikotarpiu yra ligotas. Daktaras dvasių pasaulyje malo­ niai sutinka naujus atvykėlius ir panaikina jų žemišką priklausomybę, nes jiems būtų sunku prisiderinti prie naujo pasaulio. Teigiama, jog tuo laikotarpiu žmogus ilsisi, tarytum nugrimzdęs į gilų miegą. Tas pat ištin­ ka, kai miršta materialistinės pasaulėžiūros žmogus arba ateistas ir patiria didžiulį šoką atsibusdamas naujoje būsenoje, kuriai nėra dvasiškai su­ brendęs. Kita vertus, tie, kurie yra „iš anksto susipažinę, nesusiduria su tokio­ mis problemomis", sako vadovas. „Jie persikelia iš materialaus pasaulio į dvasių pasaulį... Toji akimirka yra nepaprastai džiaugsminga, nes tai yra visų mylimųjų, kurie laukia persikėlimo, pažinimas." Senstamą, jaunėjama Vieno seanso metu, dalyvaujant Dženei Rendls, Lankaširo mediu­ me Hilda Toti kontaktavo su kūdikio, kuris buvo neišnešiotas, dvasia. Dalyvavo ir kūdikio motina. Tai įvyko lygiai prieš metus, ir tik moteris žinojo apie persileidimą, kol mediumas nepaskelbė to fakto. Sis negimęs kūdikis pateko į dvasių pasaulį, sakė Hilda, ir ten, jam esant miego būsenoje, juo rūpinosi mirę jo giminaičiai. Ji galėjo komunikuoti su juo, kadangi „proto galia kitame gyvenimo etape auga itin sparčiai. Kūdikiai auga ir bręsta lygiai taip, kaip būtų augę, jeigu jiems būtų leista gyventi fiziniu kūnu. Metų neturintis kūdikis gali subręsti ligi dvidešimt dvejų, dvidešimt trejų ar netgi trisdešimties metų per ne­ įtikimai trumpą laiką". Iš tiesų, remiantis pranešimais iš pomirtinio gyvenimo, panašus, tik atvirkštinis procesas vyksta senesniems žmonėms. Jie pomirtiniame gyvenime palaipsniui jaunėja, kol pasiekia optimalų trisdešimt penke-

107

rių ar keturiasdešimties metų amžių - bent jau taip suvokia kiti dvasių pasaulio gyventojai. Ši amžiaus trukmė šiek tiek ilgesnė nei nurodo kiti šaltiniai.

GILUS MIEGAS Britanijos spiritistų dvasininkas Brolis Džonas, žymus „Psichikos nau­ jienų" apžvalgininkas, aiškina, jog stresiniai fiziniai negalavimai galimi tada, kai smegenys materialiame kūne negali užmegzti ryšio su savo tvir­ tu dvasiniu partneriu. „Persikeldamos į dvasių pasaulį, fizinės smegenys su jų trūkumais pasilieka. Gali prireikti poilsio ir prisitaikymo, kol eteri-

108

109

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

Devono gavę

spiritistai

tvirtina

informacijos, Florens rūpestingai

atvykusius

kad

Naitingeil

į

priima pomirtinio

gyvenimo poilsio

namus

rujų atlieka keletą trumpų vizitų į kitą gyvenimo plotmę." Tai, teigia Mekas, rodo tuštuma akių ir išraiškos nebuvimas, kaip dažnai sakoma apie žmones prieš jų mirtį, arba iš tiesų netikėti psichiniai sugebėjimai, būdingi, pavyzdžiui, Dženės Rendls tėvui paskutinėmis gyvenimo die­ nomis.

GYVENIMAS NEMATOMAME PASAULYJE Vienas įdomiausių tokio persikėlimo iš vieno gyvenimo į kitą pa­ vyzdžių aprašytas Amonio Bordžijos knygoje „Gyvenimas nematomame

110

pasaulyje". Autorius sako rėmęsis dvasių pranešimais, gautais Romos ka­ taliko kunigo monsinjoro Roberto Bensono, kuris mirė 1914 m. Jie bu­ vo perduoti Bordžijai nesąmoningo rašymo metodu. Tokio proceso me­ tu dvasinė būtybė vedžioja mediumo ranką ar pasirinktą ryšio subjektą, kai šie yra perkeistos sąmonės būsenoje ir verčia juos užrašyti mintis ar pranešimus, kuriuos vadovas pageidauja perteikti. Rašymas vyksta auto­ matiškai, iš to ir susidarė toks terminas, nors skeptikai pripažįsta, jog šaltinis yra veikiau gili mediumo pasąmonė nei būtybė, egzistuojanti kaž­ kur anapus. Bensonas pasakoja, kaip prieš mirtį kunigas keletą kartų per dieną patyręs, „jog sklendžia į tolumą ir lengvai grįžta", pajusdamas atsiskyri­ mą nuo kūno. Jo mintys buvusios aiškios. Jis žinojo, jog netrukus mirs, ir troško persikelti. Netikėtai jis pajuto stiprų „poreikį atsikelti". Jautėsi taip, tarsi sapnuotų aiškų sapną suvokdamas, kas tuo metu vyksta, bet be fizinio pojūčio. Niekas priėjo mirties patalo nepastebėjo, kad jis atsikė­ lė.

„Mačiau savo

fizinį

kūną,

gulintį be gyvybės ženklų lovoje, čia buvau aš,

bet

tikrasis aš, gyvas ir sveikas".

„Pasisukdamas aš tada suvokiau, kas įvyko, - sako jis. - Aš mačiau fizinį kūną, gulintį be gyvybės ženklų lovoje, bet čia buvau aš, tikrasis aš, gyvas ir sveikas". Kunigas suvokė kambarį ir žmones, nors jame buvo prieblanda. Jis stebėjosi matydamas, jog jo dvasinis kūnas vilki drabužius, tinkamus namų ruošai. Galbūt keisčiausia yra tai, kad Ben­ sonas nesako, jog jautėsi atsiskyręs nuo kūno ir stebėjęs vaizdą iš vir­ šaus, kaip iš esmės liudija kiekvienas, patyręs atsiskyrimo nuo kūno pojūtį, bet sakosi stovėjęs ant grindų. Tačiau, galimas daiktas, jis už­ miršo tai užfiksuoti. Atsibudimo procesas truko tik keletą minučių, bet tik tada, kai jis suvokė savo pomirtinę būklę. Bensonas suprato, kad prie jo prisi­ jungė kita dvasinė forma. Priešingai nuliūdusiems artimiesiems, sto­ vintiems prie jo lovos, šis asmuo galėjo gerai jį matyti. Tai buvo gerai jam pažįstamas kunigas, miręs anksčiau. Jie pabendravę vienas su ki­ tu „kaip įprasta žemėje - tai yra balso stygų pagalba šnektelėjome apie šį bei tą".

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS Ateivis pasakė Bensonui nuvešiąs jį į naujus namus. Jis apgailestavo, jog dėl ligos jam teksią pamiegoti, todėl nepatartina keliauti į dangų. Bensonui buvo liepta laikytis tvirtai ir užmerkti akis. T a d a jis pasijuto kyląs j viršų. Po kurio laiko kunigas pajuto po kojomis pamatą. Atmer­ kęs akis, jis išvydo, jog atvyko dvasios poilsiui j senus namus, tikriausiai parinktus norint palengvinti jo persikėlimą ir apsiprasti su nauju pa­ sauliu. Nėra galimybės sužinoti, ar Bordžijos žodžiai tikroviškai perteikia pranešimą apie kažkieno atvykimą j dvasių pasaulį, ar tiesiog kyla iš jo vaizduotės gelmių bei lūkesčių. Bet tai tikrai atspindi istorijas, papasako­ tas daugelio kitų, kurie neva tikrai siunčia pranešimus iš pomirtinio gy­ venimo.

MIRTIES AKTAS Gal dabar susumuosime „žinias" iš įvairių šaltinių ir pateiksime ti­ piško mirties akto patyrimą. Ryšiai nutrūksta Per paskutiniąsias ligos stadijas žemiško kūno ryšiai su dvasia tik­ riausiai silpnėja. Mirštantysis tai patiria: jį apima lyg bekūnė būsena, regi sapnus, mirusius mylimus žmones, jam būdinga net ESP (ekstrasensorinis suvokimas). Liudytojai žemėje taip pat gali jausti šį laipsnišką atsisky­ rimą nuo kūno. Jeigu jie yra ypač jautrūs, prie mirties taško gali patirti ir dramatiškesnius dalykus. Tai gali pasireikšti paprastu iškeliavimo Anapilin momento suvokimu, pavyzdžiui, sapno ar intencijos forma, nuojauta ar vizualiniu dvasios, atsiskiriančios nuo kūno stebėjimu, netgi vaizdu mirusio asmens, tarytum stabtelėjusio pakeliui į dangų su pranešimu šei­ mai. Jei mirtis ištinka dėl ligos, persikėlimas gali vykti nesąmoningu­ mo būklėje. Būdinga tai, kad mažai kas įvyksta tuo metu, kai tikimasi ar laukiama, o mirštantysis nejaučia. Tai pats būdingiausias persikėli­ mo būdas. Atsiskyrimo nuo kūno būsena dažniau patiriama tada, kai įvyksta nelaimingas atsitikimas ar koks smurtinis įvykis, sukėlęs mir­ tį. Žmonės pasijunta pakilę ir suvokia, jog jų tikrasis „ a š " tuo metu yra savotiškai atskirtas nuo fizinio kūno, kuris gal sumaitotas avarijos metu ir guli ant operacinio stalo apačioje. Vis dėlto tai stebima visiš-

ROJAUS VARTAI kai nesusietame ir atskirtame kon­ tekste. Dažniausiai apibūdinamas tu­ nelis ir ėjimas į šviesos šaltinį gali būti haliucinacijų pagrindu susifor­ mavęs įvaizdis, perteikiantis fizinio kūno stresus. Panašūs pranešimai pasirodo ir visiškai skirtingomis ap­ linkybėmis, kur nekalbama apie po­ mirtinį gyvenimą, pavyzdžiui, taria­ mų ateivių pagrobimo atvejais. Tai tarsi pabrėžia, jog tie artimo-mirčiai-taško pojūčių požymiai yra la­ biau susiję su fiziniais smegenų pro­ cesais nei kokiu nors persikėlimu į pomirtinį gyvenimą. Ar tunelio ne­ buvimas daugumos mums perduotų persikėlimo istorijų vaizdiniuose at­ eina tiesiai iš esančių pomirtiniame gyvenime? Atsiskyrimo nuo kūno būsena vis dėlto būdinga daugeliui prane­ šimų iš pomirtinio gyvenimo, kaip matėme 4 skyriuje, ir dažnai pasi­ rodo A M B potyrių pranešimai. Tai gali iš tikrųjų atspindėti dvasią ar eterinį kūną, kylantį iš fizinio kūno, kai saitai atsipalaiduoja ar nu­ trūksta. Transformacija į pomirtinio pasaulio aplinką yra dažnai vaizdžiai nusakoma A M B potyrių liudytojų, bet ne visai gerai įsimenama dauge­ lyje pranešimų, siunčiamų mums dangaus gyventojų. Taip yra, regis, todėl, kad atgijimui dažnai reikalingas ilgas miegas, tad atmintis „išsitri­ na" atsibudus. Galimas dalykas, jog pojūtis kilti į viršų ir pasklidusi šviesa anapus, kaip apibūdinama tipiškose A M B pojūčių istorijose, tokiais atvejais da­

Pojūtis,

kad

skrendi pro į

tunelį

ryškią šviesą,

gali

ištikti

dėl

haliucinacijos, sukeltos

kritinės

būsenos

mirštant

fiziniam

kūnui

rosi dramatiškesnis dėl mirties staigumo ir to fakto, kad smegenys kurį laiką išlieka gyvos. Ar galima teigti, jog tie patyrimai vis mistiškesni ir sunkiai išreiš­ kiami mūsų žemiškais, logiškais terminais, jei fizinis kūnas tampa ne­ betinkamas, jo tiesiog nelieka galimam sugrįžimui? Ar tai paaiškina, kodėl atvirlaiškiai iš dangaus skiriasi nuo A M B potyrių?

113 8—1313

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

KITI DRABUŽIAI Kita dažnai pasikartojanti bendrybė yra ta, kad mirusiuosius pasi­ tinka artimieji ir palydi į pomirtinį pasaulį. Tas epizodas apibūdinamas beveik visuose tariamai iš dangaus atsiųstuose pranešimuose, išstudijuo­ tuose rašant šią knygą. Panašūs apibūdinimai perteikiami ir kai kurių A M B potyrių autorių - dažniausiai tai pasakojimai, kai aukos nukeliavo toliausiai, ligi pat mirties. Gal šis susitikimas yra vienas iš galutinių reiškinių ties dviejų pasau­ lių riba? Jei sutinki mirusius artimuosius ar gimines, tai arba skubiai grįž­ ti į žemę, arba sutinki likti su jais ir žengti toliau į skaisčią šviesos karalys­ tę - dangų. Tada esi pasirengęs kitam įspūdingam nuotykiui, kuris tavęs laukia. Amerikiečių psichologė Meibl Rouland visa tai apibūdino savais ter­ minais 1942 m. pranešime apie persikėlimą, kurį ji pavadino „Kaip mir­ ti". Ji sakė: „Mes atsibundame kitoje egzistencijos būsenoje, suvokdami, kad mūsų mintys ir jausmai reaguoja lygiai taip pat, kaip visada. įsidė­ mėkite tai. Jūs liekate savimi. Niekas nesikeičia, mes tiesiog persirengia­ me kitais drabužiais."

10 skyrius

N

ustatyti, kur yra dangus, toli gražu nelengva. Nepaisant to, ką teigė ankstesnės kultūros, negalime jo rasti jokiame žemėla­ pyje, o kosmonautams dar nepavyko perduoti nuotraukų iš

tolimiausių visatos kampelių. Jei pomirtinis gyvenimas yra Anapus, tai kur tas Anapus yra?

SURASTAS DANGUS? Brolis Džonas mums primena, jog spiritistų doktrinos teigia, kad po mirties jūs iš esmės niekur neiškeliaujate; dangumi turi būti laikoma ta sritis ar dimensija, kuri nuolat skverbiasi į mūsų fizinį pasaulį. Kitaip tariant, mes nebekeliaujame nei į viršų, nei į apačią, nei į vakarus ar į rytus, suprantama, erdvine prasme, bet keičiame dažnių virpesius tokiu būdu, kurį šiandieninis mokslas dar tik privalės įvertinti. Tai suformuluoja keistą mirusiojo įvaizdį; jis iš tikrųjų nieko nepa­ lieka. Mirusieji gali būti greta mūsų visą laiką, bet mes paprasčiausiai nepajėgiame jų suvokti, o ir jie, kaip teigiama, negali paprastai, be ypa­ tingų pastangų liudyti mums. Pagal fizikos dėsnius Kad ir kaip fantastiškai skamba, tai nėra visiškai priešinga fizikai. Jei paimsite gabaliuką ledo ir padėsite ant stalo, aiškiai matysite, kas tai per daiktas. Po kurio laiko ledas ištirps ir išsilies skystis, vanduo, kuris gali

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS lietis įvairiomis kryptimis. Energija, pasisavinta iš kambario šilumos, pri­ vertė ledo atomus vibruoti greičiau ir visiškai pakeisti jo pavidalą. Analo­ gija dar labiau išryškėja, jei padidinsime kambario temperatūrą ir toliau stebėsime, kas vyksta. Vanduo išnyks, ir nematysime nieko. Iš tikrųjų galėtume ginčytis, ar vanduo išnyko. Kita vertus, tie patys fizikos dėsniai reiškia, kad atomai ėmė judėti dar greičiau, ir vanduo pavirto dujomis, kurių mes savo jutimais negalime užfiksuoti. Bet dujų susikaupimą įrodo netikėtas plėvelės atsiradimas ant šalto stiklinės paviršiaus, ar, pavyzdžiui, veidrodžio. Tai tas pats vanduo, ku­ rį anksčiau matėme, susidaręs iš tų pačių atomų. Jis vėl mums pasiro­ do, nes jis transformavo dalį šilumos ant veidrodžio paviršiaus ir to proceso metu sumažino savo greitį. Mes sakome, jog dujos susikondensavo į skystį. Nesunku įsivaizduoti vaiduoklį ar būtybę stebint ledo blokelį, kuris palaipsniui suyra (ar miršta) mums bežiūrint ir galiausiai išnyksta visiškai (tampa velioniu). Mums atrodo, kad jis iškeliavo, galbūt niekada dau­ giau jo nebematysime. Ir vis dėlto netikėtai eterinis vandens pavidalas pasireiškia šaltose kambario vietose. Ar ledo gabalėlis, šmėkla, grįžo iš­ gąsdinti mūsų? Ne, tai tik paprastas fizikos dėsnių įrodymas ir mūsų žmo­ giškų pojūčių ribotumas. Ledas iš tikrųjų niekur neiškeliavo. Žinoma, kurį laiką jis buvo už mūsų pažinimo ir suvokimo galimybių, nors galė­ tume pritaikyti tam tikrus matavimo prietaisus ir įrodyti, kad jis tebėra viduje. Ar ne taip daro mediumai, leidžiantys mums pamatyti tai, kas laikinai buvo nematoma?

IŠ NAMŲ Į NAMUS Skirtingos pomirtinio gyvenimo teorijos turi bendrų elementų, bet yra ir subtilių skirtybių. Keleto mediumų mintys ir idėjos, kilusios iš panašių šaltinių, pateikiamos žemiau, greta pridedamas bendras spiritis­ tų dangaus sampratos apibūdinimas. Dženė Rendls pirmiausia paklausė Anglijoje gyvenančios mediumės, garsiosios Doris Kolins, kaip ji suprantanti pomirtinį gyvenimą. Mediu­ mų manymu, sąlygos ten labai panašios į tas, kurias paliekame žemėje, taigi kai kuriuos mirusiuosius netgi tenka įtikinėti, jog jie iš tikrųjų yra mirę. „Mes iškeliaujame į tokį būvį, apie kurį jau turime supratimą, aiškino Doris. - Aplinka, į kurią patenkame po mirties, yra padiktuota 116

NAUJAS PASAULIS mūsų buvusios gyvensenos ir to, kaip naudojomės mums suteiktais su­ gebėjimais". Doris dar aiškino, jog žmonės anapus randa tokią aplinką, kokią jie suvokė, priklausomai nuo savo protinių sugebėjimų ir didele dalimi nuo to, kaip jie elgėsi gyvenime. Kitaip sakant, geri gauna atpildą gražesnėje buveinėje nei tie, kurie gyvenime buvo savanaudiški. Tačiau roks žemiško dangaus įvaizdis, kuris yra vienas iš nuosek­ liausių pomirtinių komunikacijų požymių, atrodo absurdas. Anksčiau skaitėme apie Florens Naitingeil, kuri vadovauja pensionatui, padedan­ čiam ką tik mirusiems ligoniams. Bet ar tikrai gali būti Holivudas dan­ guje?

Mediumas kad komikai danguje

iš Amerikos

Budas Abotas

sukūrė

šešiasdešimt

teigia, ir Lu keturis

Kostelo filmus.

Taip teigė vienas Amerikos mediumas žurnale „Vėlių balsai". Jis sako, jog du didieji filmų komikai Budas Abotas ir Lu Kostelo, mirę prieš daugelį metų, palaiko ryšį iš naujos buveinės ir iki 1993 m. danguje sukūrė šešiasdešimt keturis filmus. Dabar jie ieško kontaktų su žemės gyventojais rėmėjais, kad jų kūrybą išvystų gyvieji! Be to, esame girdėję, kad Maršalas Vajatas Erpas parašė romaną, o beisbolo žvaigždė Bobas Rūtas sėkmingai kovoja visų mirusių žvaigždžių lygoje. Taigi kažkurią akimirką susimąstai, kur baigiasi beribės vaizduotės riba ir kur prasideda tikras ryšys su anuo pasauliu.

POMIRTINIO GYVENIMO VADOVAS MĄSTANČIAM ŽMOGUI Pasak mechaniško rašymo mediumės Džeinės Servud, miręs žmo­ gus „atsiduria fantastiniame svajonių pasaulyje be išgyvenimo tąsos." Sta­ bilizuojasi įgyta savotiška tvarka, kai miręs žmogus priima naujas sąlygas. Netgi tada mintis, rodos, tebevaldo visatą. „Linkolnas" yra vienas nepaprasčiausių ir keisčiausių kontaktinių kanalų, kuriuos turi šiuolaikiniai britų spiritistai. Šis žmogus teigia esąs fizinis mediumas ir atseit iššaukia gyvus, trimačius vaizdinius tų mirusių, kurie palaiko ryšį per jį. Tai atliekama transo metu, ištraukiant iš jo kū-

117

Amerikos mediumas teigia palaikąs ryšį su aktoriais komikais Abotu (kairėje) ir Kostelo. Jie neva sukūrė šešiasdešimt keturis fdmus

danguje!

NAUJAS PASAULIS no baltą, lengvą plevenančią medžiagą, vadinamą ektoplazma, kuri nor­ maliomis aplinkybėmis nematoma ir yra eterinės kilmės. Vėlė įgyja fizi­ nį pavidalą iš tos medžiagos, kaip mes galėtume nulipdyti vaizdinį iš savo vaizduotės, naudodami molį ar plasteliną. Kilo abejonių dėl tokio stebuklingo vėlių sugrįžimo tamsiose pa­ talpose autentiškumo, kadangi ten sudėtinga patikrinti ir neįmanoma fotografuoti. Bet „Linkolnas" turi daug tokiame seanse dalyvavusių rė­ mėjų, ypač iš Nojaus Arkos bendruomenės, kuri specializuojasi toje srityje. Viena „Linkolno" gidė, Dafnė, yra mirusi moteris, kuri remia jį vė­ lių pasaulyje ir dažnai atskleidžia informaciją apie pomirtinį pasaulį. Psi­ chologijos tyrimų žurnalistas Timas Heigas 1992 m. aprašė vieną tokį seansą, kuriame Dafnė apsireiškė ir pasakojo apie naują gyvenimą. Pasak Dafnės, pirmoji dangaus pakopa, dažnai vadinama pirmąja astraline plotme, yra pasaulis, „sudarytas iš vaizdinių, suprojektuotų iš mūsų vaizduotės versmių". Tai yra minčių darinys ar dangus, kuris ati­

Pirmoji

tinka žemės aplinką, gerai pažįstamą gyvenimo laikotarpiu, kadangi kaip

pakopa

tik taip rnūsų pomirtinė sąmonė linkusi jį vaizduoti.

pasaulis,

Remiamasi patyrimu, o mūsų žemiškasis gyvenimas ir yra ryškiau­ sias patyrimas, dalijamas su naujai atvykstančiais mirusiais. Markas Makėjus iš JAV Gyvenimo tąsos tyrimų centro taip pat pa­ tvirtina tą apibūdinimą ir aiškina, jog iš instrumentinių pranešimų (pra­ nešimai gaunami per radiją, TV ir kt.)> kuriuos jo grupė gaunanti, tas pasaulis atrodo labai aiškus. „Žmonės ir vietovės astralinėje plotmėje yra tikroviški ir panašūs į žmones ir vietoves čia, žemėje. Keturiolika milijo­ nų žmonių miršta kasdien. Jie nusineša į vėlių pasaulį savo prisiminimus ir lūkesčius. Kadangi pagrindinė taisyklė ar dėsnis vėlių pasaulyje yra „Mintys kuria realybę", žmonės, atkeliaujantys iš žemės, kuria tuos vėlių pasaulius ir bendrijas savo prisiminimais ir lūkesčiais". Ar galime, vadovaudamiesi protu, pasikliauti tokia nuostata? Jei jūs įsitikinęs, kad turėjote tik vieną koją, nes kita buvo amputuota, be abejo, jūsų vėlė taip pat turės vieną koją. Tačiau, pasak vos ne visų vėlių ryšininkų, fizinis kūnas iškart po mirties tampąs sveikas. Kaip tai suprasti? Tie pranešimai byloja, jog pomirtinis gyvenimas yra didžiulė iliuzi­ ja ar dalinė haliucinacija, paverčiama tikrove, nes tiek daug žmonių ja tiki. Forma priklauso nuo proto modelių, kuriuos bekūnės vėlės atsineša

mintyse iš

dangaus yra mūsų sukurtas

suprojektuotų

vaizdinių

"

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

„Linkolnas" yra fizinis

į pomirtinį pasaulį. Vadinasi, dangus turi būti pilnas naujų buitinių prie­

mediumas, kuris neva

taisų, naujausios japoniškos technikos ir nuolat besikeičiančio moralinio

sugebąs iššaukti dvasias, trimačius gyvus mirusių kūnus

klimato. Tai palieka savotišką jspūdj apie gyvenimą po mirties, kuriame gausu problemų, nepatogumų ir klaidų, būdingų kasdieniam gyvenimui žemėje.

DAUGYBĖ RŪMŲ „Mano Tėvo namuose gausu rūmų", - skelbiama Biblijoje Jėzaus žodžiais, ir tai atitinka tikinčiųjų viltis po mirties. Ar tai nusako dangų? Kaip alegorija, ji visiškai priimtina, turint omenyje pranešimus iš vėlių pasaulio. Visi sutinka dėl vieno dalyko: pirmoji vieta, į kurią patenkama po mirties, tėra bazė, iš kurios startuojama tolyn ir kylama į aukštesnes pakopas ar dimensijas.

120

NAUJAS PASAULIS

121

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS na pavadinimo „septintas dangus" kilmę. Taip sako daugelis žmonių, nežinodami, kad patvirtina tikėjimą dvasiniu išlikimu. Pasak Bensono, tos sferos „surikiuotos serija juostų, sudarančių koncentrinius ratus ap­ link žemę. Tie ratai sklinda tolyn į beribę visatą.

Pranešimuose gyvenimo

apstu

iš pomirtinio prieštaringų

liudijimų

Jis priduria (visiškai paneigdamas vidikomo skelbtą Marduko pla­ netos įvaizdį ir jo tris šilumą skleidžiančias saules), kad „saulė neturi jo­ kios įtakos vėlių pasauliui. Mes jos visiškai nesuvokiame, nes ji yra grynai materiali." Tai tik vienas iš svarbesnių prieštaringų liudijimų apie pomir­ tinį gyvenimą, gautą pranešimais iš anapus. Bensonas, pasirodo, nepateko į pirmą dangaus pakopą, vadinamą „žemutiniu lygiu", apgyventą sumaterialėjusios dvasios žmonių, kurie tokie artimi žemės gyvensenai, jog ir po mirties nenori atsisakyti fizi­ nio būvio. Yra ir aukštesni lygiai, kurių siekiama dvasiškai tobulėjant. Tai nėra lengva, norint persikelti į aukštesnius lygius, reikia daug pa­ stangų. Pasak įrašų, kiekvienas iš septynių dangų susideda iš atskirų pakopų. Pirmoje, žemiausioje, užsibūna blogi, nuodėmingi žmonės, kurie skęsta savo pačių ydose. Bensonas apibūdino vieną kelionę žemyn iki pragaro zonos - ten gražų, žydintį krašto įvaizdį pakeitė niūri akmenuota dykra, skendinti tamsoje. Apačioje būtybės, apsisiautusios nuskurusiais, suply­ šusiais skudurais, tamsoje kankinasi ant garuojančios žemės, nuklotos ug­ nikalnio lava. Jiems pavyks iš ten išsilaisvinti, kaip buvo pasakyta Bensonui, kai patys savo noru nuspręs patobulinti dvasią, nors tokioje aplinko­ je galimybės labai ribotos. Mediumas Doris Kolins taip pat mums pasakojo apie šią žemutinę dangaus sritį. Ji aiškino, jog individas patenka į tokį dangaus tarpsluoks­ nį, kokiam jis pasiruošė gyvendamas žemėje. Nedori, nuodėmingi žmo­ nės ar savanaudžiai gobšuoliai savo elgsena susikuria ten baisų vaizdą. Kitaip tariant, pragaras sukurtas pačių rankomis. Myko Spirikomo šaltiniai taip pat apibūdina atskiras sritis. Jis kalba apie devynias sritis, nors sudaryti trys posluoksniai septinto dangaus, ku­ ris galėtų būti laikomas vienu. Atrodytų, jog nėra ryškaus skirtumo tarp Myko ir Bordžijos geografinės dangaus sandaros.

NAUJAS PASAULIS

SKRYDIS Į ASTRALINĘ DIMENSIJĄ Trumpa ir truputį šiurpinanti šių dangaus sričių apžvalga, atrodo, būtų tinkama. Tačiau apibūdinimai, pateikti toliau, neturėtų būti laiko­ mi išsamiu vadovėliu. Pranešimai iš pomirtinio gyvenimo įvairuoja, to­ dėl verti išsamesnių diskusijų, o pateikta mūsų medžiaga tėra tam tikras bandymas apibendrinti keletą nuoseklesnių pranešimų. Pirmasis dangus Pirmasis dangus, žemesnioji astralinė plotmė, yra pragaro tipo pa­ saulis, tarsi skaistykla ir savibaudos ratas, iš kurio išsilaisvinimo kelias yra ilgas ir sunkus. Reikia šimtų žemiškų metų, kad jo gyventojai su­ voktų savo piktadarybes, atitaisytų jas ir kiltų aukštyn. J a m e daugiau­ sia kamuojasi nusikaltėliai ir materialistai. Mums teigiama, jog ten gy­ vena demonai ir poltergeistai, kurie visada pasirengę žemės gyvenime trukdyti. „Blogosios" dangaus dalys yra arčiausiai žemės, tad aišku, kodėl reli­ gija klaidingai prilygina okultizmą sutarčiai su velniu. Iš šių žemei arti­ mų sričių nerimastingos sielos dažnai siunčia pranešimus ant ouėja len­ telių. Antrasis dangus Dauguma mirusių žmonių iš pradžių patenka į antrąjį dangų arba tarpinę astralinę plotmę. Tai savotiška poilsio tarpstotė pakeliui iš žemės į labiau išretintas aukštutines dimensijas, minčių sukurta visata. Si plot­ mė labai primena idealizuotą žemę. Jos gyventojai neva gyvena fiziniu kūnu, dėvi drabužius ir kitką, tik yra eterines būtybės, nematomos že­ mėje. Dauguma dangaus bandymų susisiekti su žeme kyla iš čia, tačiau, kadangi šios plotmės gyventojai dar nėra susipažinę su pomirtiniu gyve­ nimu, šie ryšiai gali būti trikdantys ar klaidingi. Trečiasis dangus Trečiasis dangus yra aukštesnioji astralinė sritis, spiritistų vadinama „samerlendu", nes ji yra artimiausia krikščionių rojaus koncepcijai. Dva­ singiausios ir tyriausios sielos iš žemės po mirties patenka iškart tenai. Tačiau daugumai žmonių reikia labai stengtis, kad pasiektų tą sritį po laikino buvimo žemutinėje srityje, kur jie įvertina savo gyvenimą žemėje

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

Trečiasis dangus yra spiritistų „Samerlendas"

ir suvokia, ką bloga yra padarę. Neva tik iš šio, trečiojo dangaus, galimas atgimimas žemėje, nors sprendimas grįžti ir vėl bandyti viską iš naujo esąs grynai individualus. Kai kurie pasirenka atsisakyti materialaus gyve­ nimo ir kilti į aukštesnes dvasines sritis. Teigiama, jog keletas geriausių (tiksliausių) ir įtaigiausių pranešimų, gautų per mediumus, atkeliauja kaip tik iš čia. Sprendžiant iš pranešimų, gautų vidikomo tyrinėtojų, ši vieta taip pat galėtų būti vadinama Marduku.

Ketvirtasis dangus Ketvirtajame danguje (kurį Mykas laiko protine ir priežastine plot­ me) materialistinės individų nuostatos yra išnykusios. Čia nesavanau­ diški individai dirba išvien, siekdami nuskaidrinti dvasias žemutiniuose dangaus sluoksniuose ir žemėje. Tariamai visi didieji išradimai, reli­ giniai ir moraliniai tobulėjimai, dvasinė sielovada ir kitkas ateina iš čia, įkvėpus būtybėms, kartą gyvenusioms žemėje, bet turėjusioms galimybių išsiugdyti talentus pomirtiniame pasaulyje. Iš šios aukštu­ tinės sferos įvyksta keletas atgimimų: didieji mokytojai siunčiami at­ gal su specialiomis užduotimis. Dvasiniai gidai, kurie kalba per me­ diumus, taip pat gyvena toje sferoje ir perduoda savo gilias žinias į žemę.

Penktasis dangus pasiekiamas tik didžiosioms religinėms figūroms, tokioms kaip Buda ir Jėzus Kristus Penktasis dangus Pasiekti penktąjį ar maloningąjį dangų gana sunku, nes jame nebėra fizinio būvio ir pasiekiamas tik didžiosioms religinėms figūroms, nuo Jėzaus ligi Budos. Netgi esantys žemutinėse dangiškose srityse suvokia jj kaip ir mes žemėje įsivaizduojame dangų, - tolimą ir viliojančią nežino­ mybę.

Šeštasis dangus Šeštasis dangus yra kosminė sąmonė, kur egzistuoja vieninga tobula sielų visuma - savotiška visatos būtybė. Tai tarytum atitinka mūsų Dievo sampratą, bet dar mažiau suprantama tų, kurie yra žemutinėse astralinės plotmės srityse.

124.

Septintasis dangus Tam, kad pasiektų septintąjį dangų, individui tektų peržengti ne tik materialią ir fizinę, bet ir protinę ir individualią realybes. Neįmanoma apibrėžti, koks galėtų būti šis galutinis lygis, bet, atrodytų, tai yra visų sielų tikslas. Visa, ką mes darome žemėje ir danguje, yra nukreipta į tą galutinę transformaciją. Sielos evoliucija vyksta taip pat, kaip ir kūno evoliucija gyvenant žemėje.

DAR KAI KAS APIE DANGŲ Nemažai pranešimų ateina į žemę iš gyvenimo antrame danguje. Toliau pateikti įvairūs klausimai ir pomirtinių aiškintojų atsakymai į juos. Ne visiems teiginiams šios knygos rengėjai pritaria: mes perteikiame tik tų pranešimų turinį. Ar yra gyvulių? Taip sako beveik visi šaltiniai. Žymus mokslininkas seras Oliveris Lodžas (reikalaujantis nebevadinti jo „seru", nes pomirtiniame gyveni­ me visi titulai panaikinti) aiškino, jog „pačiose paprasčiausiose proto for­ mose įstatymas tvarka gali susiskirstyti į daugelį dalių. Bet evoliucionuo­ jant protui ir kūnui, atsiranda etapas, kai protas pasisavina daugelį ap­ link susidariusių emocijų, protavimo ir intelekto sluoksnių, ir mes nusi­ pelnome išlaikyti individualybę". Jis teigia, jog kiekviena gyvybės forma vystosi fiziškai ir dvasiškai tiek žemėje, tiek ir danguje. Beje, pamatinės gyvybės formos, kaip dum­ bliai, žolė ar žemesnio išsivystymo pakopos gyvuliai, turi dar gana ilgą vystymosi kelią. Dauguma gyvulių veislių turi grupines sielas, ir kiekvie­ nas individas yra didelės grupės dalis. Po mirties ji sugrįžta čia lyg lašelis lietaus į vandenyną, kilęs iš vandens garų. Jei supjaustysime kirmėlę, susidarys tarsi keletas naujų gyvūnų, nes kiekviena dalis priklauso grupinei sielai. Kai kurios rūšys, kaip skruzdės, termitai ir bitės, veikia ir galvoja kaip grupė, o ne atskiras individas. Spi­ ritistų doktrinos teigia, jog tai esąs pagrindinis dėsnis, ir net žmonės el­ giasi panašiai - turima omenyje žmonių minia. Spiritistas Morisas Barnabelis labai domėjosi tuo klausimu. Sako­ ma, jog naminiai gyvūnėliai vystosi dvasiškai ir, nors tebėra grupinės sielos, jie gali įgyti eterinį kūną, kurį sutiksime danguje. Rodydami jiems

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS savo meilę, mes prisidėjome prie jų dvasinio tobulėjimo. Tačiau bet koks susitikimas galimas tik mūsų iniciatyva, o ne dėl to, kad tai yra naminio gyvūnėlio individualaus tobulėjimo etapas. Mažai ištirti protingesnieji gyvūnai, pavyzdžiui, delfinai, bet verta

Pranešimai

iš

pomirtinio gyvenimo

aiškiai

byloja,

kad

žmogus

nėra pati

tobuliausia būtybė

priminti, jog pranešimai iš anapus aiškiai byloja, kad žmogus nėra pati tobuliausia būtybė. Mūsų žemiškasis pranašumas tėra tik iliuzija. Yra aukš­ tesnių lygių nei antrasis dangus, būtybių, gyvenančių žemėje tokiu būdu, jog tik retsykiais mes pajuntame ar patiriame juos šiapus mirties. Tai kategorijai atseit priklauso fėjos ir angelai. Ar reikia maitintis? Daugumoje pranešimų teigiama, jog maistas duoda energijos, bet jis nebereikalingas, kai nelieka kurą naudojančių organų. Tačiau viena moteris mums pasakojo, kad jos miręs vyras sugrįžo per sapną ir pranešė jai, jog danguje esą didelių maisto prekių parduotuvių! Tai, sakytume, prieštarauja teiginiui, jog išnyksta poreikis maitintis, kaip ir poreikis tu­ rėti pinigų bei kokių nors materialinių vertybių. Taip aiškina visi iš ana­ pus palaikantys ryšius su mumis. Iš tikrųjų mitybos klausimas praneši­ muose labai įvairiai nušviečiamas. Mykas tvirtina iš senų spirikomo šaltinių, kad jokio maisto nesą. „Aukštesnės, permatomos, judančios, plonytės dvasių pasaulio būtybės iš tikrųjų ima energiją tiesiai iš kosmoso". Bet italas, vardu Frančezo, smul­ kiai papasakojo apie vieną vakarėlį danguje, kuriame jis atseit dalyvavęs, ir, be kita ko, pabrėžė: „Ar manote, kad dvasios nereikalauja jokios rūšies maisto? Jei taip, jūs klystate. Mums reikia jo, ir mes valgome, nors ne tokios medžiagos maistą kaip jūs." Yra nuostabių, burnoje tirpstančių vaisių, priduria Frančezo, ir vyno kaip nektaras. Vis dėlto jis teigia, jog žemutiniuose lygiuose žemės apsvaigintos dvasios naudoja savo kūnus tam, kad vėl patittų tikro maisto vartojimo malonumą. Prisiminkime vyriškį iš Bradfordo, kuris sako lankęsis danguje komos būsenoje ir ma­ tęs žmones, besigrumiančius dėl duonos trupinių ant akmenuoto grindi­ nio žemutiniuose dangaus sluoksniuose. Žinoma, maistas paprasčiausiai gali būti vartojamas „mintyse" tų, kurie nepajėgia atsikratyti didžiausių malonumų, patirtų žemėje. O tie, pasak Myko, kurie neturi tokio stipraus žemiško potraukio, gali apsieiti ir be įo.

126

I

NAUJAS PASAULIS Ar egzistuoja seksas po mirties? Džonas Lenonas, grįžęs iš pomirtinio gyvenimo per Kalifornijos me­ diumą Bilą Tenutą, teigė, jog seksas po mirties galimas. Kelios sielos nukopijavo blogą žemiškų kūnų pavyzdį (galbūt iš to ir kilo visos tos vaiduokliškos seksualinės istorijos). Bet seksas danguje ne toks, kokį ži­ nome. Spiritistas Brolis Džonas priduria: „Mano supratimu, dvasių pasau­ lyje seksas egzistuoja, bet žemiški geiduliai yra pasikeitę." Jis kalba apie „sielos vienybę... sekso formą aukštesniu moraliniu laipsniu" ir pabrėžia, kokias nepakeliamas kančias žemutiniame astraliniame sluoksnyje tenka iškęsti seksualiniams iškrypėliams ir nusikaltėliams, kurie atsineša savo geidulius ir potraukius po mirties, bet ten negali jų patenkinti. Jei jie bando tęsti savo įpročius, tai gali išprovokuoti savotišką demonišką ap­ sėdimą, kurio baiminasi dauguma religijų. Įvertindamas pranešimus, gautus spirikomo keliu, Džordžas Mykas nurodo, kad žmonės, artimi žemėje, išlaiko dvasinius ryšius. Tačiau ve­

Po

dybos įprastine prasme neegzistuoja, nes nėra gimstančių ir šeimų. Na, o

nėra nei vyrai nei

seksas, sako jis, „naujas atvykimas į astralinį lygmenį yra kupinas visokių

moterys,

minčių ir sveikų kūniškų geidulių". Jis įspėja, jog yra tokių dvasių, ku­

dvilyčiai

rios tenkinasi nuogų lyties organų stebėjimu (vojerių) pirmame danguje. Jos sklando arti žemės, „skverbiasi į miegamuosius, nematomos stebi ly­ tinę sueitį ir tenkinasi netikru orgazmu." Mykas taip pat sako, jog po mirties atsiskleidžiąs žmogaus seksuali­ nis dvilypumas. Žmonių lyčių skirtybės išnyksta, jie tampa nei vyrai, nei moterys - bendralyčiai. Aukštesnių dvasinių sričių siekis, rodos, supo­ nuoja ir abu vienos būtybės aspektus. Iš tikrųjų, jis pamini pranešimus žmonių iš trečiojo ir ketvirtojo dangaus, kurie teigia, jog gyvendami že­ mėje jie buvę ir vyriški, tiek moteriški fiziniai individai, ir pabrėžia, kad tai būtina sąlyga tikram vystymuisi. Ar yra Dievas? Pasak mechaniškų rašinių, vienas nuostabiausių dalykų, kurį mon­ sinjorui Bensonui teko matyti keliaujant dangumi, buvo „vidutinio dy­ džio gotikinio stiliaus pastatas, primenantis parapijos bažnyčią žemėje". Bet, pridūrė jis, kadangi pomirtiniame gyvenime, kaip žinome, lai­ kas neegzistuoja, tai ir mišių tvarkaraščio nebuvo. Dvasininkui nuspren­ dus laikyti mišias, „tas, kuris buvo atsakingas, turėjo tik pasiųsti savo

mirties žmonės jie

tampa

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS mintis į kongregaciją, ir tie, kurie pageidaudavo, būdavo nedelsiant su­ renkami". Mintis apie įvairių tikybų bažnyčias danguje, kur pamaldos, atro­ do keistoka. Monsinjoras Bensonas pabrėžia, jog tai esąs žemiško gyve­ nimo palikimas. Turime prisiminti, jog pomirtinį gyvenimą sukuria mūsų vaizduotė iš mūsų pasaulio atsižvelgiant į dvasinę iškeliaujančių­ jų būseną. Taigi kur yra Dievas? Tie, kurie mirė, turbūt išlaikė tikėjimą kūrėju, bet ne iškart išvysta kažką, sėdintį aukso soste, tik todėl, kad jie nutrūko nuo mirties grandinės. Palaipsnis aukštesnių pomirtinio gyvenimo lygių suvokimas suteikia galimybę tęsti Dievo paieškas, bet lūkesčiai, jog bū­ tent po mirries galima tikėtis išsigelbėjimo, yra klaidingi. Esantieji antra­ jame danguje, atrodo, nebežino, ar Dievas galėtų būti kitoks, nei tu ar aš. Jie priversti tęsti dvasinius ieškojimus. K a i p leidžiame laiką? Į naują pasaulį patenkame turėdami tokių pat prietarų, pomėgių, esame tokių protinių sugebėjimų kaip ir žemiškame gyvenime. Tai reiš­ kia, jog mūsų tikslai vystosi ta pačia kryptimi. Mums teigiama, jog dan­ guje galime ilsėtis. Mums pakanka laiko saviraiškai, tobulinimuisi, nes nebesaisto kiti slegiantys darbai (žemiška prasme), ir vystomės dvasiškai, išrasdami ir išmokdami daug dvasią praturtinančių dalykų. Monsinjoras Bensonas pasakoja turįs galimybę lankyti klasikinės mu­ zikos koncertus atviroje erdvėje. Muzikantai groja tik savo malonumui, jie ugdo savo talentą, kompozitoriai kuria naujus kūrinius. Be to, muzika ten skamba tyresnė ir pakilesnė nei žemėje, atlikimo metu susikuria švie­ sų vaivorykštė ir spindi virš visų klausytojų. Cia patiriama tarsi lazerinių spindulių šou, kokio dar nebuvo galima nė įsivaizduoti žemėje, kai Ben­ sonas atsiuntė pirmą pranešimą. Sis akivaizdus nežemiškas tam metui įspūdis paaiškinamas idėja, per­ duota kelių šaltinių, kad mokslininkai ir išradėjai danguje tęsia savo dar­ bus. Ir įkvėpimas gali būti „atspindėtas žemėje". Toks pavyzdys yra moks­ lininkai Nikas Muleris, kuris sukūrė spirikomą, ir dar geriau žinoma mi­ rusi siela - Edisonas. Jų pastangomis neva sukurtas vidikomas yra puiki tokio bendravimo išraiška. Monsinjoras Bensonas pasakoja apie apsilankymą „Mokslo švento­ vėje" - didžiuliame pomirtiniame mieste. Ten iškiliausi žmonijos protai,

jau išėję Anapilin, kuria sudėtingas technologijas, kokių žemėje dar nėra. Tai galėtų būti suprantama, jei mes matome didžiuosius mokslavyrius, kadaise gyvenusius, o dabar danguje sukūrusius kooperatyvus ir turin­ čius galimybę spręsti sudėtingas problemas. Bet keista atrodo tai, kad jie pasirenka darbui vietą netoli Bensono. Toje susitikimų vietoje Bensonas sužinojo, kad „praeityje visi pa­ saulinės reikšmės išradimai kilo iš dvasių pasaulio. Pats atgimusysis gali padaryti labai nedaug". Vis dėlto dėl mūsų piktnaudžiavimo tuo, kas duota, „žemės pasaulis nėra dvasiškai pakankamai pažengęs, kad atsiras­ tų daugiau svarbių išradimų nei būta ligi šiol. Jie yra pasirengę ir laukia, bet jei būtų siunčiami į žemišką dimensiją būdami tokio dvasinio proto, ten būtų neteisingai panaudoti savanaudiškų žmonių". Tai kelia daugybę intriguojančių galimybių. Iš tikrųjų atradimai žemėje padaromi stebėtinais metodais. Chemikas Kekulė, nagrinė­ damas subatominės struktūros kilimą, padarė išradimą susapnavęs ka­ muolį gyvačių, ryjančių viena kitos uodegas - tikslus molekulinis pa­ vidalas. N e p t ū n o planeta buvo atrasta dviejų mokslininkų, gyvenan­ čių vienas nuo kito per tūkstančius mylių, bet beveik tuo pačiu metu, tarsi palaikant psichinį ryšį. Po ilgų ir bergždžių ieškojimų įkvėpimas spėti ir įminti mįslę, rodos, buvo padiktuotas kažkokių antgamtiškų galių. Jeigu protingi sprendimai padaromi danguje ir išradimai perteikia­ mi žemei, nelengva suvokti ir tai, kaip kažkas „ten, viršuje" sumanė per­ teikti atominės bombos sukūrimo paslaptį. Oliveris Lodžas samprotauja taip: jeigu mokslininkai iš pomirtinio pasaulio galėtų tiesiogiai įsikišti į gyventojų gyvenimus žemėje, „negi manote, jog pasaulis būtų toks, koks yra šiandien?" Tokie klausimai šioje pusėje nėra suprantami, gal todėl, kad mes galime regėti tik iš šios puses. Mūsų žemiškasis požiūris gali nuspalvinti mūsų samprotavimus, besiremiančius pagrindine žinių baze, ir patį mū­ sų egzistencijos tikslą. Jei sutinki su galimybe, jog niekas niekad nemirš­ ta, bet neigi, kad jie yra „perkeliami" ir tariamai dirba iš kitos sferos, tada netgi tragiškiausias ir neįtikėtiniausias iškeliavimas įgyja naują pras­ mę. Jei po mirties gyvenimas nesibaigia, tai, be abejo, turės svarbiausios reikšmės atsakant į neišsprendžiamus klausimus, prie kurių mokslinin­ kai ir filosofai veltui laužo galvas tūkstančius metų.

129 9—1313

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

ŠIUOLAIKINIS MOKSLAS, DIEVAS IR POMIRTINIS GYVENIMAS Ar yra koks svarus įrodymas, padedantis patikėti tomis fantastiškai skambančiomis istorijomis? Ar galėtų būti trilijonai

mirusių žmonių,

gyvenančių dvasiniuose būviuose egzistencijos plotmėje, susisiekiančioje su mūsiške? Ar tikrai kils mokslinės diskusijos? Kai kurie mokslininkai, be abejonės, nepripažįsta tokių pranešimų. Gal jie yra teisūs taip manydami, nes iš dangaus ateinanti informacija gali būti ir klaidinga. Juk jeigu vieni tvirtina, kad dangus yra Marduko planetoje, o tuo tarpu kiti nurodo, kad jis yra aplink Žemę, tai vieni iš jų klysta. Kita vertus, nors įtikinėjimai dar nėra patikimi įrodymai, vis dėlto gali būti gera pradžia.

Ar

egzistuoja susitarimas

Rono

Persono

mokslininkų nutylėti darbo

rezultatų?

Mikaelis Rolas atliko specialų tyrimą, kaip mokslininkai reaguoja į pomirtinio gyvenimo mintį, ir padarė stulbinančias išvadas, kurias išsakė mums Kardifo konferencijoje. Jo darbas prasidėjo tiriant mokslininko teoretiko Rono Persono bandymus. Pasak Rolo, šis kuklus mokslininkas iš Bafo be jokių abejonių įrodė išlikimą ir ateityje iškils kaip nepralenkia­ mas mokslininkas. Kodėl tad tik nedaugelis žino apie Personą? Todėl, kad, Rolo įsitikinimu, mokslininkai yra susitarę arba sudarę savotišką suokalbį neleisti viešai skelbti jo rezultatų. Iš tiesų dvidešimto amžiaus pradžioje mokslas atskleidė stulbinančią tiesą, slypinčią mūsų kasdienybėje. Visi objektai mūsų suvokti kaip rea­ lūs, pradedant stalu ir baigiant drambliu, pasirodė esanti tik tuščia erdvė, pripildyta sūkuriuojančios energetinės masės, kurios mūsų akys negali aprėpti. Mes regime kietakūnį pasaulį, nors tai gali būti bet kas. Šiuolaikinio mokslo atradimai yra taip glaudžiai susiję su senaisiais tikėjimais pomirtiniu gyvenimu, kad tai iš tikrųjų sujaudino daugelį moks­ lininkų. Veikiausiai tikrovės pagrindas, kokį mes šiandien suprantame (pavadintas kvantine mechanika), gali sudaryti tuos spiritistinius vaizdi­ nius, priimtinus mokslui. Didieji žmonijos protai, kaip antai Albertas Einšteinas, Viljamas Krukesas (kuris, tiesą sakant, tapo spiritistu) ir seras

130

NAUJAS PASAULIS Artūras Edingronas, kurie padėjo suformuoti mūsų požiūrį į visatą, kal­ bėjo terminais, atrodančiais labai mistiškai. Jie minėjo Dievą ir pabrėžė, jog visatos medžiaga esanti proto medžiaga, kai kurie įžvelgė nepaneigia­ mą lygiagretę tarp subatomų vidinės sandaros ir mitinių pomirtinio gy­ venimo sričių. Daugelis žymių šiuolaikinių fizikų tampa uždarais tikėto­ jais pomirtinio gyvenimo tąsa ir suvokia, jog jų darbai krypsta ta linkme ir gali nustatyti tokią galimybę. To fakto neigimas ar nežinojimas yra ne kas kita, kaip suokalbis, apie kurį ir minėjo Mikaelis Rolas, nors, mūsų supratimu, jis kyla iš savotiško apdairaus mokslininkų atsargumo. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų po Einšteino iškeltos minties apie atomo skaidymą, fizika vis dar kovoja, siekdama paaiškinti svyruojančią visatą, kuri nėra ištirta. Austra­ lijoje fizikas daktaras Paulius Deivis iš Adelaidės universiteto rašo kny­ gas, kuriose iškelia Dievo ir mokslo sąsają. Jis netgi buvo apdovanotas milijono dolerių premija ne iš tų tikslinių mokslo fondų, bet religinių bendruomenių institucijos, kuri įžvelgė jo idėjų reikšmę. Dar ne taip seniai toks sandėris būtų buvęs neįtikėtinas, gal net laikytas erezija. Šian­ dien tai byloja, jog mokslas ir religija suartėja, ir netrukus mums teks pajusti, jog jie kalba viena bendra kalba.

Iškilieji mokslavyriai, pavyzdžiui, Albertas

Einštei­

nas,

Viljamas

Krukas

ir seras

Artūras nas,

Edingto-

klabėjo

sąvokomis, atrodė mistiškai

gana

kurios

XI skyrius

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS

V

izijos ir kitokie apsireiškimai tų, kurie mirė, tiksliau pasakius, vaiduokliai kartojasi skirtinguose kontekstuose. Apie du trečda­ lius žmonių, neseniai netekusių artimųjų, sako jaučią myli­

mų mirusių žmonių buvimą vienokiu ar kitokiu būdu. Tai gali būti

paprastas jausmas būti stebimam, bet tai gali pasireikšti ir aiškesniais pojūčiais patiriant pažįstamus kvapus, garsus ar reginius namų aplin­ koje.

LYG ELEKTROS ŠVIESA Diana Karter iš Esekso pasakoja, kas nutiko jai 1985 m., kai nuo infarkto mirė jos šešiasdešimt penkerių metų vyras. Praėjus dviems mė­ nesiams, ji kalbėjosi telefonu su seserimi, „kai staiga pažvelgiau į laiptus ir išvydau savo vyrą, stovintį elektros šviesoje... Aš surikau. Sesuo paklau­ sė, kas nutiko. Tuo metu nepajėgiau jai atsakyti, taigi sumaniau pasakyti jai, jog mane apšvietė pravažiuojantis automobilis. Kai padėjau ragelį, mano vyras pasirodė laiptų apačioje maždaug per jardą nuo manęs. Aš stovėjau ir žiūrėjau į jį. Dabar nė kiek nesijaudinau. Palaipsniui šviesa, supanti jį, artėjo link mano kairiosios akies ir išnyko." Per kitas kelias savaites Diana kelis kartus regėjo savo vyrą sapne ir matė vizijas. Ji pasakojo, kad jis atrodęs jaunesnis, o kartą jis žvelgė pro rausvą dangų. Dabar ji mananti, jog jis laukia jos, kai jai ateis laikas iške­ liauti.

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS

DRAUGIŠKI SANTYKIAI Psichologai ginčijasi, jog tai tik iliuzija. Per daugelį metų mes taip įprantame prie kokio nors artimo žmogaus buvimo, kad jo netekę vis dar jaučiame jį esant greta. Sis dalykas dar turėtų būti analizuojamas. Bet, remiantis daugybe pranešimų ir ryšių, siunčiamų iš dangaus, vyksta kažkas daugiau. Mums aiškinama, jog normalu, kad dvasia būna netoli žemės, tarytum tai kol kas turėtų kažkokią reikšmę likusiems gyventi žemėje. Dauguma dvasių, manoma, netgi dalyvauja laidojimo apeigose, jei jos yra pakankamai bud­ rios vos tik atvykusios į antrąjį dangų.

ATVYKUSIOS PASIIMTI JUS Į NAMUS Kitas atvejis, kai mirusieji tariamai gali sugrįžti net po daugelio po­ mirtinio gyvenimo metų. Mirštantieji sako, jog juos nuveda į dangų tie, kurie kadaise buvo jiems artimi gyvenime. 1984 m. rugpjūtį Dženė Rendls gydėsi Mersisaido ligoninėje. Pala­ toje kartu su ja buvo septyniasdešimt dvejų metų vėžiu serganti pacientė, vardu Liucija. Liucija pasakojo Dženei, kad 1971 m., praėjus dviems dienoms po irgi vėžiu sirgusio vyro mirties, jis naktį pasirodęs greta lovos ir pasakęs, kad labai ilgisi jos. Ji tvirtai tikėjo, jog tai buvęs ne sapnas, o

Netikėta rimtis aplinka, pastebėjo

tyla

ir

užpildė ir ji įtartiną

permainą, tarytum

laikas

neteko

reikšmės

tikras įvykis. Dabar, kai jai teko grumtis su tokia pat liga, sakė Liucija, jis vėl pasirodęs - šįkart ligoninės palatoje. Liucija išlipo iš lovos apie trečią valandą nakties apsivilkti chalato, nes jai pasidarę vėsu. Kai ji įlipo į lovą, aplink stojo netikėta tyla it rimtis, ji pasijuto lyg apkvaitusi, tarsi būtų išnykęs laiko suvokimas. Prie lango stovėjo jos vyras su savo įprasta eilute. Liucija žinojo, kad jis atėjo pasi­ imti jos į dangų, bet ji pasipriešino ir pasakė, jog dar nepasirengusi eiti. Jis neva nusišypsojęs, o Liucija dar pridūrė, kad ji pašauksianti jį pati, kai bus pasirengusi, bet ne anksčiau! Tada jis dingo. Liucija, švytinti iš džiaugs­ mo, pasakojo tą išgyvenimą kaip tikrą įvykį.

PSICHINIAI VOJERISTAI Amerikos psichologė Meibl Roulend įspėjo, jog nors tokie pomirti-

133

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS niai vizitai, kaip aukščiau aprašytasis, yra normalus dalykas, tačiau dažni vėlės apsilankymai tampa įkyrūs ir kelia problemų. Tie, kurie labai prisi­ rišę prie materialių

daiktų, neegzistuojančių pomirtiniame gyvenime,

negali atsisakyti tokios aistros, tad patenka į keblią padėtį. M. Roulend sako: „Yra daugybė apgailėtinų žemiškų sielų, besivaidenančių atpigin­ tuose namuose, pinigų biržose ir įvairių tipų prekybos centruose." Ji taip pat mano, jog keletas dvasių gali vaidentis baruose ir alinėse. Tačiau pagrindinis grįžimo motyvas vis dėlto, regis, yra patarti arti­ miesiems apie egzistencijos tąsą. Tas motyvas ypač ryškus iškart po mir­ ties ir sudaro pranešimų, perduodamų per mediumus, pagrindą. Pomir­ tiniame pasaulyje vyksta savotiška atranka siekiant nustatyti jų bangos ilgį atitinkantį asmenį, per kurį jie galėtų pranešti kokį žodį savo artimie­ siems. Tada įvyksta vadinamasis „netikėtas apsilankymas" ar atsitiktinis ryšys su žmonėmis, kurių mediumai nepažįsta.

„ Vis dar galiu jį matyti, nors jis jam

to

nežino...

Aš norėjau

kai ką perduoti. "

Si užduotis atrodo nelengva, bet ne visada taip esti. Pavyzdžiui, aktorė komike Marti Kein, mirusi nuo vėžio 1995 m. lapkritį, praėjus kelioms dienoms po mirties, susisiekė su Linkolnširo mediume Helena Kristian. Kai Marti dar buvo gyva, jos viena kitos nepažinojo. Pasak spiritistės, ji, sėdėdama prie kompiuterio, išvydo aktorės dvasią ir grei­ tai rašė tai, kas jai buvo sakoma. Atseit Marti pasakiusi Helenai: „Per­ duok visiems, kad man viskas gerai klojasi" ir pridūrusi: „Senelis čia manim rūpinasi". Šyptelėjusi ji tęsė: „Niekas čia man nekaišioja paga­ lių į ratus" ir sukikeno: „Gyvenimėlis čia lyg Dievo ausy". Rimčiau ji perdavė pranešimą „savo sielos partneriui", pasakė jo vardą ir paprašė nustebusios mediumės perduoti jam: „Aš vis dar galiu jį regėti, nors jis to nežino... Jis buvo man labai geras prieš mirtį. Aš jį labai nuliūdinau. Noriu, kad jis nuo manęs kažką išgirstų. Todėl prašiau tos ledi pagal­ bos." Tokie nekalti pasakojimai priverčia patikėti, nors, kita vertus, laik­ raščiuose tuo metu buvo spausdinama daugybė istorijų apie Marti Kein gyvenimą ir mirtį, tik retas žmogus galėjo to nežinoti. Be to, „atsitiktinis svečias" laikytinas tas, kuris nesukelia tautinės sensacijos.

134

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS

VISUMA DIDESNĖ UŽ DALĮ Kaip sužinoti, ar pranešimai, gauti per mediumą, yra tikti? Rodos, pasigendame kažko ypatingo, kad patikėtume, jog tie pranešimai iš tik­ rųjų ateina iš Anapus, o ne sukuriami sėdinčio mediumo galvoje. Klasi­ kinės kryžminės korespondencijos yra pagrindiniai pavyzdžiai, jie nieka­ da nebuvo pranokti ir jiems niekada nebuvo prilygta. Trisdešimt metų, pradedant nuo 1901 m., ištisa pranešimų serija, po mirties siunčiama filologo klasiko F. V. Majerio, buvo gaunama skirtingų mediumų, gyve­ nusių vienas nuo kito per tūkstančius mylių. Kiekvienas gavo praneši­ mą, mažai ką tereiškiantj, bet esantj sudėtingo galvosūkio dalimi. Kai visos galvosūkio dalys buvo sujungtos į vieną visumą, pasirodė, jog tai yra raktas, nurodantis protingą sprendimą ir racionalią mintį. Kažkas panašaus nutiko ir ketvirtajame dešimtmetyje, kai spiritistas Morisas Barnabelis įkūrė savaitraštį „Psichikos naujienos". Tą dieną, kai jo buhalteris pasiūlė jam tokią mintį, jis dalyvavo seanse, kurio metu mediumas Estelė Roberts papasakojo jam apie pranešimą iš pomirtinio gyvenimo: jis privalėjęs nutraukti kitokią veiklą ir susitelkti spiritizmo naujienoms skleisti. Vėliau Barnabelis dalyvavo slaptame susitikime su mediume Katlin Barkel. Ji pasakojo, jog seanse dalyvavo lordas Nortklifas, miręs žymus laikraščių leidybos magnatas. Paklaustas, kodėl, sužino­ jo, kad jų naujasis (nenustatytas) seanso dalyvis ketina leisti spiritistų laikraštį ir kad Nortklifas nori ten dalyvauti ir padėti. Kitą kartą, kai Barnabelis sugrįžo dalyvauti seanse su Estele Roberts, jis buvo paklaustas per gidą, ar jau nusprendė veikti, kai gavo pranešimą per kitą seansą, nors jis apie tai niekam nebuvo prasitaręs. Ar tie iš pomirtinio pasaulio jau žinojo, kas jam buvo sakoma pet kitus mediumus?

Lordas sakė

Nortklifas atvykęs

dalyvauti kad

seanse,

iš pomirtinio

pasaulio nauja

paremtų spiritistų

laikraštį

VAIDUOKLIAI Vaiduokliai paprastai yra suvokiami kaip baimę keliančios būtybės, pusiau eterinės, vaitojančios ir aimanuojančios. Iš tikrųjų taip ir yra. Jei vaiduokliai yra realybė ar kažkokia haliucinacijų forma, jie apsireiškia žmo­ giško pavidalo būtybėms ir dažnai jas sunku atskirti nuo gyvų žmonių. Vėl susitiksime Alanas Belas mums aprašė savo potyrį, susijusį su penkiametės se-

135

sers tragiška mirtimi. Dėl šeimyninio ginčo kažkuris giminaitis iš tėvo pusės nedalyvavo jos laidotuvėse. Po kurio laiko, kai vėliau mirė An­ driaus senelė iš tėvo pusės, jis, savo ruožtu, atsisakė dalyvauti laidotuvėse, nes negalėjęs atleisti jos šeimos nariams, kurie nekaltą vaiką paniekino dėl šeimyninio barnio. Nerrukus po to, jausdamas kaltę ir sąžinės priekaištus, Andrius su­ sapnavo sapną apie senelę. Jis, žinoma, pasinaudojo proga ir atsiprašė jos, kad nedalyvavęs laidotuvėse, o ji jam pasakė atleidžianti. Nepaisant sap­ no tikroviškumo, Andrius, pabrėžia, jog tuo metu suveikusi jo kaltoji sąžinė, bandydama nuraminti jo kaltės jausmą ir sukurdama haliucinaci­ jas. Tačiau tokio argumento nepakako pritaikyti patyrimui jo šešerių metų broliukui, kuris grįžęs iš mokyklos pareiškė, jog žaidė su mirusia sesute. Jo veide nebuvo nė ženklo baimės ar nuostabos. J a m tai atrodė kaip sa­ vaime suprantamas dalykas, jog ji „kažkur iškeliavusi", bet galinti trum­ pam sugrįžti. Pasak Andriaus, suaugusių motyvai visada esti apsunkinti. O vaikai visada yra tiesmukiški; kai jie, būdami tokio amžiaus, kai dar nežino, jog toks dalykas „neįmanomas", pasako matę vaiduoklį, matyt, turėtume juos atidžiai išklausyti. Atkovoti dar vieną dieną Gal pati nuostabiausia istorija iš pomirtinių vizijų yra papasakota buvusio Amerikos kareivio, kurį vadinsime Feliksu. Vieną 1966 m. naktį Vietnamo karo metu jis buvo ugnies zonos užtvaroje. Paryčiui jam pasi­ rodė, jog kažkas stovi virš jo. Panašus į žmogų, bet ne žmogus. Jį apėmė jausmas, jog tai šmėkla. Feliksas atsigulė ant žemės ir užmerkė akis; jam knietėjo pajudėti, bet liko gulėti kaip buvo įsakyta. Jis žinojo, jog bet koks staigus judesys išduos jį priešui ar išgąsdins užnugario sargybinį, nusitaikiusį šauti, ir šis bematant paleis kulką, negalvodamas, kas jis, priešas ar saviškis. Lyg nieko ir nenutiko, kol šmėkla jo nepalietė. Feliksą taip sukrėtė tas veiksmas, jog visi įsakymai beregint išgaravo iš galvos. Jis nė nepajuto, kaip pašoko ir pralėkė pro šalį stovėjusios figūros. Toje vietoje buvo tuš­ tuma. Feliksas atsitrenkė į apkasą už keleto pėdų ir griuvo ant kito karei­ vio, kurį jis taip šiurkščiai pažadino, jog šis pamanė, kad juos puola Vietkongo kariai. Jų grumtynės truko keletą sekundžių, jas nutraukė artilerijos sviedi-

136

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS nio zvimbimas. Sprogimas nugriaudėjo toje vietoje, kur neseniai gulėjo Feliksas. Tai buvo vienintelis sviedinys, pataikęs į jų apkasų liniją tą nak­ tį ir, matyt, paleistas iš gana toli. Vyrai sumišo nuo tokios netikėtos ata­ kos, bet, įtampai atslūgus, jiems nedavė ramybės vienas klausimas. Iš kur Feliksas žinojo, kad sviedinys atskries ir pataikys būtent į tą vietą? Jis papasakojo jiems teisybę: vaiduoklis išgelbėjęs jam gyvybę. Įstrigęs žemėje Pasak tyrinėtojų, vaiduokliai ne visada esti prisirišę prie žemės kil­ niais tikslais. Iš tikrųjų jie pripažįsta, kad apsilankiusieji iš pirmo dangaus ar žemutinės astralines srities gali tapti netgi įkyrūs. Ir tai atsitinka nebū­ tinai dėl dvasios kaltės. Šiuo atveju turime galvoje poltergeistą - triukš­ mingą piktavališką vaiduoklį - roks užpuolė namus Donkasteryje 1992 m. Andželą Bleik tiesiog gniuždė mįslingų nutikimų jos name antplūdis. Durys nei iš Šio, nei iš to atsiverdavo, vandens čiaupai atsisukdavo ir vėl užsisukdavo, o viryklė įsijungdavo savaime. Galiausiai mediume Sendi Tompson pasisiūlė pati viską patikrinti. Name, Sendes teigimu, ji užmezgusi ryšį su mirusio žmogaus dva­ sia. Pateiktoje apie jį informacijoje netgi buvo nurodytas jo vardas ir pavardė - Frenkas Vobarronas, ir netgi faktas, kad jis sirgo diabetu. Tai pribloškė Andželą Bleik, nes ji prisiminė žmogų tokiu vardu: Frenkas Vobartonas kadaise gyveno tame name. Galiausiai prieita prie išvados, jog Frenkas, nors ir miręs, vis dar „gyvena" name, todėl vienintelė išei­ tis buvo jį išprašyti iš ten. Sendės ir kito mediumo pastangomis jos susisiekė su dvasia. Frenkas pasinaudojo Sendės balso stygomis ir kal­ bėjo jos burna.

Poltergeistams duris,

todėl

sunku jie

iŠ jauniausio

atverti

pasiima šeimos

namo

energiją vaiko

Iš pasakojimo paaiškėjo, jog Frenkas poltergeistas nesuvokė, kad jis jau miręs. Kadangi jis galėjo regėti namą, bandė jame apsigyventi, bet jam buvo sunku darinėti duris. Šiam tikslui jis semdavosi energijos iš Bleikų jauniausio vaiko. Be to, jis troško likti žemėje dėl šeimos kivirčų ir turėti ryšį su gyva dukterimi. Galų gale duktė buvo surasta, ir įsivyravo susitaikymas, bet, pasak Sendės Tompson, įkalbėti ir įtikinti Frenką iš

138

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS žemutinio astralinio lygmens pasitraukti į antrąjį dangų galėjo tik jo mo­ tina, todėl jos buvo paprašyta nusileisti iš ten ir primygtinai pareikalauti prisijungti prie jos. Kad ir kokia kerinti būtų ši istorija, kyla keletas klausimų. Kodėl Frenko motina nelaukė jo, kai jis mirė, kaip teigiama daugelyje tariamų atvejų, ir kodėl reikėjo jos prašyti, kad ji atvyktų gelbėti sūnaus?

FIZINĖ MEDIUMYSTĖ Teiginiai, jog mediumai gali kontaktuoti su dvasiomis pomirtinia­ me gyvenime, yra puikus dalykas, bet jei jūs negalite „įsijungti į ryšį" tų pranešimų ar matyti vizijų, jums visada tenka pasikliauti jų žodžiais. Vis dėlto egzistuoja savotiškas mediumų metodas, nebūdingas įprastiems. Fiziniai mediumai tariamai gali iššaukti mirusįjį, ir tuo metu kiti gali jį matyti. Tai neva įvyksta per ektoplazmą, ištrauktą mediumo eterinį kūną. Per apsireiškimo seansą miręs įyšininkas tarsi užsivelka tą medžiagą lyg kokį apsiaustą, kad galėtų pasirodyti fiziniu pavidalu kambaryje. Taip tarsi iškyla gyva bekūnės dvasios versija, kuri matoma kiekvienam ir net gali būti liečiama ar fotografuojama. Spiritizmo pradžioje, kai dvasias iššaukiantieji mediumai buvo įpras­ tas dalykas, šios rūšies seansai dažnai tapdavo apgaulės triukais. Mediu­ mai dažnai sėdėdavo pasislėpę kabinose, ir tik vėliau buvo nustatyta, jog užgesus šviesai, daugelis jų imdavo judėti tamsoje apsimesdami sugrįžu­ siomis dvasiomis. Muslinas ar kita plona lengva medžiaga buvo naudoja­ ma sukurti vaiduokliškai išvaizdai ar ektoplazmai pavaizduoti. Buvo pa­ daryta daugybė tokių abejotinų dvasių nuotraukų. Ar buvo bent vienas tikras fizinis mediumas? N o j a u s laivo įrodymas Keistai pasivadinusi „Nojaus laivo" bendruomenė įsikūrė ketinda­ ma šių dienų pasaulyje diegti tokią retą mediumystės rūšį ir išsklaidyti visas abejones pomirtiniu gyvenimu. Tokiais atvejais neturėtų būti jokių svyravimų. Atsiskleidžia arba šiurkšti apgaulė, arba mirusysis tikrai grįž­ tąs. Vienas iš „Nojaus laivo" grupės vadovų Džordžas Kreinlis tiki, jog mes jau turime svarų įrodymą. Jis cituoja atvejus, kai seanso metu fizi-

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS niai mediumai buvo iššaukę daugybę trimačių figūrų, gana ilgą laiką egzis­ tavusių, kad gydytojai, dalyvavę seanse, būtų galėję įsitikinti ir patik­ rinti. Daktaras Duglas Beikeris, komentuodamas seansą su mediumu Aleku Harisu, nurodo, kaip eksperimento metu pasirodė nemaža indi­ vidų. Ten buvo vyrai, jaunos moterys, senutės ir net kūdikiai. Jis netgi stetoskopu tikrino jų kvėpavimą ir jautė jų pulsą. Beikeris pasakojo apie vieną: „Aš įsidėmėjau kūno šilumą ir galūnių tvirtumą. Pulsas bu­ vo normalus. Venos, iškilumai ir visa kita atrodė lygiai kaip normalaus žmogaus."

Sunku su pulsu

įsivaizduoti ar

vaiduoklį

išsiplėtusiomis

venomis

Sunku įsivaizduoti vaiduoklį su pulsu ar išsiplėtusiomis venomis. Daktarui ir Džordžui Kreinliui šis tikrinimas patvirtina materialių mediumų sugebėjimus kaip išlikimo įrodymą. Kiti galėtų manyti, jog grįžtančių dvasių žmogiška išvaizda rodo, jog žmogus yra tiksliai toks, koks buvo. Vis dėlto niekas negalėtų paneigti „Nojaus laivo" grupės idealų. Ar tai tikra? Kodėl įkūnytojai mediumai išnyko taip dramatiškai? Cinikai galėtų pasakyti: todėl, kad tai sutapo su spiritizmo testavimu ir daugelio klasto­ čių atskleidimu. Be to, prie to prisidėjo ir infraraudonieji spinduliai, ir fotografavimo technikos pažanga, nes dabar galima fotografuoti tamso­ je, o tai užkerta kelią aukščiau klestėjusiai apgaulei. Tiriamieji tą reiškinį nurodo, jog tamsa yra būtina mediumo apsau­ gai, nes ektoplazmos netekimas seanso metu gali būti labai sunkus, netgi pavojingas gyvybei. Jie remiasi Helen Dankan, vienos paskutinių fizinių mediumių, atveju. Penktame ir šeštame dešimtmetyje ją persekiojo poli­ cija, ji netgi buvo apkaltinta raganavimu, - ji buvo paskutinioji moteris, patyrusi tokį kaltinimą Britanijoje. Plačiai paplitusi nuomonė, jog 1956 m. ji mirė po policijos reido seanso metu, per kurį šiai fizinei mediumei buvo įsakyta nedelsiant išsinešdinti. Be abejo, po seanso jos sveikata pa­ šlijo ir po keleto savaičių mediume mirė. „Nojaus laivo" grupės pastangomis dvasias įkūnijančių mediu­ mų vėl atsirado, bet, supranrama, grupė visaip stengiasi apsaugoti to-

ATSIŲSTI IŠ DANGAUS kius mediumus, su kuriais jie dirba. Rengiami tik trumpi seansai, kurių metu draudžiama fdmuoti, mediumai dirba tamsoje ir prie jų negalima prisiliesti. Mediumas dažnai pririšamas prie kėdės ir sėdi atskirame kabinete ar specialioje patalpoje, nors tai skeptikams ir ne­ suprantama. 1992 m. kilo nedidelis viešas skandalas, kai vienas tyrinėtojas vogčiomis įsinešė į patalpą fdmavimo kamerą. Buvo uždegtos švie­ sos, ir paaiškėjo, kad įvairūs fiziniai reiškiniai, pvz., savaime judantis trimitas, buvo laikomas mediumo rankose! Ž m o g u s , atskleidęs šią

Fizinė mediume Helena Dunkan,

leidžianti

ektoplazmą seanso metu. Ji buvo paskutinioji moteris, apkaltinta raganavimu ir

apgaulę, nukentėjo ir į kitus seansus nebuvo įleidžiamas, kadangi fil­

nubausta pagal Britanijos

mavo be leidimo. Buvo aiškinama, kad per tą ypatingą seansą mediu-

Raganystės aktą.

mą buvo apsėdęs velnias. Jo paties dvasinis vadovas įjungęs šviesas, kad parodytų įsiskverbusią būtybę ir taip išlaisvintų mediumą, kurį ir toliau gerbia spiritistai. Kai kuriems labai patogu ir naudinga, kad vieno seanso metu foto­ grafuojant atsiskleidžia apgaulė, nors tai įvyksta tariamai dėl fizinių fak­ torių įtakos. Ar tikrai galime tikėti, kad visi fizinių mediumų atliekami eksperimentai visame pasaulyje iššaukia įsikūnijusias vėles, nors šis vie­ nas kaitas ir nepavyko? Mes negalime to patikrinti ir sužinoti tiesos, bet viską tenka vertinti atsargiai, nes šiuo atveju tikrai atsarga gėdos nepada­ rys.

Kitokio pobūdžio informacija mus pasiekė iš vienos Bazildono moteriškės, kuri teigia, jog pats geriausias šių dienų mediumas, Linkolnas, iššaukė įkūnytą jos mirusį sūnų. Jaunuolis buvo nužudytas 1980 m., bet 1994 m. pabaigoje pasirodęs jai ir vaikščiojęs po kam­ barį sveikindamasis su ja šiais žodžiais: „Sveika, mama. Čia aš, tavo sūnus Alanas." Moteris galėjo kalbėtis su savo sūnumi ir netgi galėjo jį paliesti. Ji sakė, kad jo savijauta buvusi visiškai normali, o kūnas šiltas. Jo rankos buvusios netgi sugrubusios, kaip ji ir tikėjosi, nes gyvenime jis dirbo sta­ tybininku. Kaip ir kitais atvejais, šis fizinio mediumo seansas vyko tamsoje, tai­ gi vėlės ir ponios Brams sūnaus fizinį panašumą buvo sunku nustatyti. Be abejo, motina bvo įsitikinusi, kad jos sūnus tebegyvena ir iš dangaus sugrįžo aplankyti jos. Džordžas Kreinlis tiki, kad tokie įrodymai bus tobulinami. Jis tei­ gia, jog mokslininkai iš vėlių pasaulio bando įdiegti metodus, leidžian­ čius fizinių mediumų praktiką. Tariamai jie nusprendę, jog pastaraisiais metais tokių atvejų nedaug, nes po Helenos Dunkan mirties jie saugos mediumus, kol suras būdų, kaip išvengti rizikos. Greitai jie neva leisią naudoti raudoną šviesą, tokią, kuri naudojama fotografuojant tamsiame kambaryje, seanso metu bus galima net fotografuoti.

42

Dabar Mikaelis Rolas bando įkalbėti „Nojaus laivo" bendruomenę leisti jam atlikti testus naudojant silpno apšvietimo kamerą, bet dėl gali­ mo pavojaus mediumui bendruomenė kol kas neduoda leidimo. Gal ne­ trukus šios rūšies įrodymai įveiks įsitvirtinusias abejones.

XII skyrius

AMŽINYBĖ IR OZ FAKTORIUS

10-1313

gus, niekad nebuvęs toje vietoje. Velionis Bulokas, be to, teigė galįs pra­ našauti ateitį iš savo nuo laiko nepriklausomos padėties pomirtiniame gyvenime. Jis įspėjo apie naują „aukso karštligę", kuri sukrėsianti miestą ir pridarysianti rūpesčių dabartiniams įstatymų kūrėjams. Tai atrodė ab­ surdiška, kol nepaaiškėjo, kad Dedvude rengiami įstatymai įteisinti azar­ tinius lošimus, ir netrukus iš tiesų kilo rūpesčių dėl didėjančio pralobti Dedvudas, Pietų Dakotos

trokštančių prašalaičių srauto.

valstija, JA V1876 m. Dorseto mediumas Sendis Bulokas sako, kad jis gavęs

PRARASTOJI ATMINTIS

pranešimų iš kažkokio Seto

146

Buloko, prieš šimtą metų

1980 m. lapkritį Vakarų Jorkširo policijos pareigūnas Alanas God-

dirbusio Dedvude šerifu

fris tvirtino Todmordeno mieste susidūręs su N S O . Penktą valandą pa-

AMŽINYBĖ IR OZ FAKTORIUS ryčiui jis staiga penkiolikai minučių neteko sąmonės. Po aštuonių mėne­ sių, jam atlikus hipnotinę regresiją, jis prisiminė buvęs pagrobtas ir atsi­ dūręs nežinomame kambaryje, kur buvo būtybių, susižavėjusių jo gyvenimu. Šio jvykio traktavimas kaip ateivių iš kosmoso veika galėtų būti priskirtas nebent semantikai. Alanas prisiminė didžiulę šviesą, pasi­ juto išeinąs iš kūno ir atsidūręs ryškiai apšviestoje aplinkoje, kurioje buvusi išmintinga būtybė, bendravusi su juo kažkokiomis psichinė­ mis priemonėmis. Suprantama, kodėl kosmoso amžiuje kyla pagun­ da tą atsitikimą pavadinti ateivių iš kosmoso pagrobimu, belieka tik kai ką pakeisti, pabrėžiant panašumą j priešmirtinės būsenos potyrį arba net savotišką vizijų susidūrimą su dvasiomis pomirtiniame gyve­ nime.

VIDINĖ AR IŠORINĖ ERDVĖ? Kente gyvenanti moteris, vardu Dženė, būdama jauna keletą kartų susidūrė su šmėklomis, o vieną naktį, uždariusi arklidėje savo arklį, pa­ sak jos, dvasiškai bendravo su spindinčia šviesa. Jos šuo pažiūrėjo į ją, taigi toji šviesa buvo tikra, ne prasimanyta. Ji pajuto tiesioginį minčių į mintis ryšį su galybe ir smarkų protą sekinantį jausmą.

„Aš

laukdavau

vakaro,

eiti gulti į lovą, su

kuo pažaisti...

draugai

buvo

kad galėčiau

nes turėdavau Mano

gražios

žaidimo

švieselės"

Dar kartą jos nutikimas buvo laikomas ryšiu su ateiviais, bet jis taip pat galėjo būti pavadintas mistišku, ar priešmirtinės būsenos vizija. Ji teigė prisimenanti, kaip vaikystėje šviesos kamuoliukai įsiskverbdavo į jos miegamąjį pažaisti su ja. „Aš pakviesdavau mamą jų pažiūrėti, bet jie suskubdavo išnykti prieš jai ateinant." Šviesos rutuliukai, beje, minimi daugelyje pranešimų apie susidūrimus su mįslingais reiškiniais. Marija iš Notingemo taip pat pasakojo patyrusi ryšį su ateiviais iš kosmoso būda­ ma nuo ketverių ligi aštuonerių metų: „Aš laukdavau vakaro, kad galė­ čiau eiti gulti į lovą, nes turėdavau su kuo pažaisti. Mano žaidimo drau­ gai buvo gražios švieselės."

147

Šeli iš Lankaširo pasakojo apie savo susitikimus su įdomiais atei­ viais. Ji teigė namuose galinti sklandyti. Tai primena ryškų atsiskyrimo nuo kūno potyrį. Galiausiai baigėsi tuo, kad ji ateivių buvo pagrobta ir susitiko su nepažįstamomis būtybėmis už baltos šviesos srauto. Jie pa­ sakė, kad jai teksią atlikti svarbią užduotį, bet jos sąmonė neturinti ži­ noti, kas tai. Tik išsirutuliojus „įvykių sekai", viskas paaikškėjo. Tai dar viena bendra tema: protingosios būtybės, kontroliuojančios mūsų erd­ vėlaivį, tuos, su kuriais palaiko ryšį, naudoja kaip informacijos perdavi­ mo kanalą.

Ką galėtume pasakyti apie vyriškį, kuris vos nemirė Midlsbro sto­ matologinėje klinikoje po netikėtos reakcijos į anestezinių vaistų povei­ kį? Jis pasijuto išsilaisvinęs iš kūno ir skrendąs aukštyn pro lubas į vieto­ vę, kurioje, pasak jo, susitikęs ateivius. Jie pasiuntė jį atgal į skausmingą fizinį kūną, bet įspėjo, jog artėjantį prie namų jį pasitiksią jo kūno ištroš­ kę „demonai", kurie stengsis „užvaldyti" jo kūną. J a m teksią grumtis. Jis iš tikrųjų „grūmėsi" sugrįždamas, nes dantistas smarkiai spustelėjo jo krū­ tinės ląstą, stengdamasis jį atgaivinti. Tai įvyko 1964 m. Mums buvo pranešta, kad šis įvykis laikytas susi­ dūrimu su ateiviais. Labiau tikėtina, jog šis pavyzdys priklauso priešmirti­ nės būsenos potyrių grupei su visais būdingais požymiais. Įsidėmėtina, beje, ir tai, kaip nusileidimas iš žemutinio astralinio lygmens, apibūdinto „atvirutėse iš dangaus", labai artimas minčiai šio vyriškio apie susidūrimą su demonais, kurie tyko pažeidžiamų silpnų dvasių ir siekia užvaldyti jų kūnus. Sis atvejis, kuris laikytinas veikiau priešmirtinės būsenos potyrio ir mįslingo grobimo samplaika, nėra vienintelis. Pateikiama gyva galybė pranešimų, kurie galėtų būti priskirti tiek A M B , tiek ir atvykėlių iš kos­ moso pagrobimui, tad netgi vadovaujantysis artimų mirčiai potyrių tyri­ nėtojas daktaras Kenetas Ringas Konektikuto universitete atkreipė dė­ mesį į tuos atvejus. Iki šiol niekas nepaaiškino, ką reiškia tos netikėtos paralelės. Gal šiek tiek aiškumo suteikia faktas, jog tokios žymios mediumės

148

AMŽINYBĖ IR OZ FAKTORIUS kaip Betė Šain ir Doris Kolins taip pat tvirtina turėjusios kontaktų su ateiviais. Jie atsirasdavo panašiai kaip telepatijos vizijos apie pomirtinį gyvenimą, bet mediumai tiki, jog tuo metu jos susidūrė su nežemiško­ mis gyvybės formų rūšimis. Turbūt visi šie dalykai yra labiau susiję nei mes suvokiame. Gal skirtumai labiau priklauso nuo potyrio įvertinimo negu nuo jų kosmi­ nės realybės. Šiaip ar taip, tikrasis mįslės raktas galėtų būti tai, jog to­ kie nutikimai vyksta perkeistos sąmonės lygmenyje, kur erdvėlaikis ne­ egzistuoja mūsų sampratos lygmeniu. Si „tikroji" realybė (ši dangaus

149

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS pusė) galėtų ryškiausiai atsiskleisti įsivaizduojant, ką reiškia bekūnė eg­ zistencija.

VAIZDUOTĖS KŪRINYS Problema yra ta, kad mes bandome vertinti neišreiškiamą dalyką racionaliuoju protu, taigi neišvengiame klaidingų interpretavimų to, ką matome. Tačiau tų daugelio nepažįstamų išgyvenimų tiesa gali būti su­ prasta intuityviai ir per vidinį dvasinį įsisąmoninimą, tik per perkeistos sąmonės būsenas - tas belaikes būsenas, kurios yra pagreitinamos OZ faktoriumi. „Tibeto mirusiųjų" knygoje pomirtinis pasaulis yra grynos vaizduo­ tės padarinys, nesusijęs su erdvėlaikiu. Joje aprašomi įvykiai, trunkantys metus ar dešimtmečius, nors atrodo akimirksniniai. Joje apibūdinama, kaip mes klajojame po vaizduotes labirintą, iš savo minčių susikurdami patyrimą: „Kaip žmonės galvoja, tokie ir yra, tiek šiapus, tiek anapus, sudaiktėjusios mintys gimdo visus veiksmus."

Gilbertas Boneris, psichoterapeutas ir vienas iš vadovaujančių elek­ tronikos komunikacijų su pomirtiniu pasauliu ekspertų, atrodo, tą pro­ blemą suvokia taip: „Aš įsitikinęs, jog tikrovė ir vaizduotė gali susilieti. Visa yra susiję tarpusavyje. Tikrovė, iš esmės, yra proto ar sąmonės būse­ na." Jis kartoja šiuolaikinės fizikos atradimus, kurie rodo, jog protas yra viso to, ką matome, architektas - ne tik paprasta kameros akis, fiksuojan­ ti, kas tai yra. Be abejo, jei galime tai padaryti materialiomis sąlygomis, nėra pagrindo nepripažinti spiritistų požiūrio į pomirtinį gyvenimą, su­ dalytą iš neaprėpiamo kolektyvo, nesąmoningai suburto iš kiekvieno, kuris mirė. Iš tikrųjų, mes turėtume to tikėtis, kadangi tai atitinka visa, ką mes, rodos, matome ir turime žemėje. Pasidavę kasdienybės rutinai, mes tik nepriimame to, ką teigia šiandien mokslas: kad mūsų pasaulio tvirtumas iš esmės yra vaiduoklis fantomas, kurį sukūrė mūsų vaizduotė iš smegenų bangų modelių ir svyruojančių kvantinių energijų.

150

51

13 skyrius

Iš laipsniškos progresijos išsiskiria dvi temos, apibūdinančios dan­ gaus hierarchiją. Jos abi gvildena tai, kas kartais laikoma „antrąja mirti­ mi", kadangi susijusios su visišku aplinkos pasikeitimu ir drastiškai nesi­ derina su įsivaizduojamais idealiais malonumais pomirtiniame gyveni­ me. Si permaina gali būti persikėlimas į išretintus viršutinius dangaus sluoksnius, kur nėra jokio daiktinio elemento, ir kiekvienas esti ištrauk­ tas iš įprastų daiktų aplinkos - nesunku suvokti mirties analogiją. Kita vertus, antroji mirtis gali pasireikšti kelione žemyn, grįžimu į švininius žemiškos plotmės pančius. Tai reiškia, be abejo, kad kažkas atgimė, reinkarnavosi kita žmogiška būtybe. Patirtis tų, kurie mūsų pasaulyje tiki, jog jau yra gyvenę anksčiau, buvo aprašyta 5 skyriuje. Siame skyriuje aptariami požiūriai mediumų ir tų, kurie jau iškeliavę Anapilin.

T I K VIENAS GYVENIMAS? Reinkarnacijos mintis spiritizme yra viena iš labiausiai ginčytinų. Ji arba atmetama, arba priimama, ryškaus sutarimo tuo klausimu nesama. Blogiausia tai, kad pranešimai gaunami iš vadovų dažnai yra prieštaringi. Robertas Bensonas neaptarinėja šio klausimo, bet iš jo ataskaitos apie gyvenimą antrame danguje aiškėja, jog reinkarnacija niekada nesu­ daro lygybės prielaidų. Jam apibūdinant dvasias, šimtmečius gyvenan­ čias aukštesniuose lygmenyse, galima pastebėti, jog trūksta senamadiškos

lyčių lygybės. Pavyzdžiui, pasakodamas apie draugišką sielą Rutą, jis net­ gi pareiškia globėjišką požiūrj, kad moterys danguje turinčios kuo užsi­ imti. Reikšminga tai, kad visa vyriškos ir moteriškos lyties koncepcija yra dar vienas įrodymas, jog monsinjoro Bensono piešiamame danguje nėra vietos reinkarnacijai. Esminis gyvenimų praeityje dalykas yra tas, kad siela esanti iš esmės dvilytė ir gali inkarnuotis (persikūnyti) daug kartų tiek vyriška, tiek ir moteriška lytimi. Nors, kita verrus, sunku įsivaizduo­ ti pomirtinį pasaulį, apgyventą žmonių, kurių savižina skiriasi nuo nese­ niai gyventos gyvenimo sąlygomis (turima galvoje, jog jie laikomi esą vyru arba moterimi). Bensonas, be abejo, remiasi kažkuo svarbesniu. Pa­ sak jo, tuo, kuo buvome žemėje, tuo ir liekame. Be to, jo manymu, amžinybė driekiasi viena kryptimi - nuo kon­ cepcijos per gyvenimą į mirtį ir roliau tęsiasi nuo laiko nepriklausančia­ me danguje. Dar prieš gimstant žemėje, rodos, nebūtų mums kitos vie­ tos šiame kosminės schemos tinkle. Susidaro jaudinantis įspūdis, kad naujas sielas kas minutę kuria mašina ir siunčia į žemę gimti. Tai turėtų sukurti populiacijos sprogimą danguje, naujos mirtys visam laikui eska­ luoja kiekį tų, kurie atvyksta greičiu, apsunkinančiu pačią amžinybę. Žinoma, Bensonas gyveno tais laikais, kai Vakarų kultūra jokio re­ inkarnacijos laipsnio nepripažino (jis mirė 1914 m.). Tai palyginti nese­ nas reiškinys Vakaruose, atsiradęs penktojo dešimtmečio viduryje ir pa­ plitęs per kitus du dešimtmečius, {tarimą, deja, kelia tai, kad monsinjoro Bensono dangus yra šiek tiek supaprastintas. Jis atitiko tą metą, iš kurio išsivystė, bet paskutiniame šimtmečio dešimtmetyje nebeatitinka kin­ tančios perspektyvos. Kyla toks klausimas. Jei tikrai egzistuoja pomirtinis gyvenimas pa­ gal visatos dėsnius, jei Bordžijos automatiški rašiniai buvo tikri atvirlaiš­ kiai, siunčiami mums iš dangaus, jie turėtų atspindėti absoliučią tiesą, ne tą tiesą, kokios norėjo to laikotarpio visuomenė.

DVASINĖS REVOLIUCIJOS PRADŽIA Netgi šiandien vyksta savotiška dvikova: požiūriai apie gyvenimą danguje įkvepia priešingas diskusijas apie reinkarnaciją. Mediumas D o ris Kolins papasakojo mums savo mintis, paremtas per septyniasdešim­ ties metų laikotarpį gautais pranešimais iš pomirtinio gyvenimo. „Mes

11—1313

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS

Antonis Bordžija, perteikęs monsinjoro Roberto Bensono mintis mechanišku rašymu

atitrūkstame nuo svarbiausiojo galingo gyvybės šaltinio ir tam tikrame „Mes nuo

atitrukome didžiojo

galingo

gyvenimo

šaltinio...

Kai

patobulėsime, būsime atgal"

priimti

etape - kai esame pakankamai ištobulėję - vėl būsime sutikti. Dabar esu įtikėjusi reinkarnacija. Ne visada buvau tuo įsitikinusi, bet ypatingi pra­ nešimai mane įtikino. Manau, esu gyvenusi kadaise praeityje. Manau, naudojausi savo antgamtiškomis galiomis anksčiau. Manau, jog tam tikri išryškėją vaiko nepaprasti gabumai jau buvo naudojami praeityje. Kaip gali kas nors atskirti šį pasaulį, jei visa atmintis apie praeities gyvenimus ir pomirtinius yra ištrinama atgimstant? Paprasčiausias atsa­ kymas, išsirutuliojantis iš visų didžiųjų filosofijų apie reinkarnaciją ir iš

ANTROJI MIRTIS atvirlaiškių, siunčiamų iš dangaus, yra tas, kad dvasiniame lygmenyje mes išlaikome atmintį. Dauguma vadovų teigia, jog „daiktinis pasaulis" verčia mus norėti pamiršti: yra daugybė pagundų, ir mes tingime rūpintis dvasios porei­ kiais. Tačiau dalykai nėra tokie beviltiški, kaip atrodo. Per pastarąjį šimt­ metį pastebima pažanga. Palyginę įvairių pasaulio dalių civilizaciją su ankstesne, pastebime socialinio teisingumo pažangą: nyksta katorgiški darbai paklūstant tuštiems poelgiams, pripažįstamos pagrindinės filoso­ fijos, slypinčios religinėse dogmose ir rikėjimuose ir tikrai revoliuciniai veiksmai, tokie kaip vergovės panaikinimas. Sakoma, jog tai sielų reinkarnavimo, vykstančio vis spartėjančiu tempu pasekmė, įkvepianti pla­ netai dvasinės brandos. Du pasauliniai karai, vykę dvidešimtame amžiuje, nusinešė milijo­ nus žmonių gyvybių, bet jų sielos po neįtikėtinai trumpos viešnagės dan­ guje neretai sugrįždavo. Jiems atsirado galimybė pagerinti žemės gyven­ seną, nes jų patirtos kančios suteikė jiems nenugalimą akstiną padaryti visa, kas įmanoma, kad tie baisūs įvykiai nepasikartotų. Mediumas Bilis Tenuto, remdamasis Balrosios Brolijos žodžiais (sielų visybė pomirtiniame gyvenime, kuri bando daryti permainas žemiškame lygmenyje), mums sako, jog artėja didžiulė dvasinė revoliucija. Įvairūs susidomėjimo paranormaliais reiškiniais laipsniai ir milijonai ieškančių kelio į švietimą yra atsakas į tą harmoningą įkvėpimą. Visa tai yra kosmi­ nio plano dalis.

N A , ŽINOMA, JIS YRA! N E , JO NĖRA! Garsusis dvasias iššaukiantis mediumas Linkolnas 1994 m. Londo­ ne demonstravo savo sugebėjimus didžiulei auditorijai per spiritistų šventę.

Jei

Jis pasinėrė į transą ir pasiūlė leisti savo dvasiniam vadovui, Viktorijos

dvasia

laikų leidėjui baronui, žinomam Magnus vardu, atsakyti į klausimus apie

sukurta

gyvenimą po mirties. Paklaustas apie reinkarnaciją tokia forma, kuria

tobulėjimui,

akivaizdžiai leido tikėtis pritarimo jos egzistavimui, jis atsakė netikėtai

koks

dramatiškai.

nuolat grįžti

„Tikėjausi, jog tas klausimas neiškils, - suaimanavo Magnus. Jūs -

žmogaus yra

tikslas

būtų į

zemę:

turėsite tik vieną fizinį gyvenimą. Jei jus užplūsta prisiminimai apie anks­ tesnį gyvenimą, jie kyla ne iš jūsų asmeniškai, bet iš prisiminimų tų atsi­ davusiųjų, kurie tebėra su jumis." Jis paprašė žiūrovų pamąstyti šia tema:

155

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS "Jei žmogaus dvasia yra sukurta tobulėti, koks tikslas būtų nuolat grįžti į žemę? Tai, mano supratimu, yra regresija." Rojus Stemanas, „Reinkarnacijos" žurnalo redaktorius, kritikavo jį žurnale „Psichikos naujienos", prašydamas spiritistų „nesiremti vieno dva­ sios vadovo žodžiais." Jis nurodo, jog kiti gerbiami vadovai pasisakę už atgimimo reiškinį, be to, Magnus nėra visažinis. Vis dėlto šis pagrindinis visatos dėsnis gali būti ginčytinas pomirtiniame gyvenime. Kitaip tariant, kur, kaip mano pomirtiniai gyventojai, galėtų visos šios sielos netikėtai eiti septyniasdešimčiai metų? Stemanas pagrįstai svarsto, jog šis akivaizdus iš vadovų gaunamų pra­ nešimų nesutapimas tokiu svarbiu klausimu verčia nežinia kuo tikėti, l i e s ą sakant, jie labai artimi skirtumams tarp didžiųjų religijų ta gyvybiš­ ka doktrina. Problema ta, kad tie religiniai požiūriai esą filosofijos, sufor­ muotos žemėje, tuo tarpu dvasių gidai, kaip manoma, kalbą iš savo tie­ sioginės patirties apie dangų, todėl turėtų būti nuoseklesni. Nuomonių skirtumai ypač išryškėjo apibūdinant tikslų sielos inkar­ nacijos momentą. Linkolnas - prisiminkime, kalba tik apie vieną gimi­ mą, būdingą visiems - daro prielaidą, jog tai gali įvykti pastojimo mo­ mentu. Kai kurie žmonių liudijimai apie prisiminimus, susijusius su gy­ venimo įsčiose regėjimu, gali paremti tokį požiūrį, tačiau vadovai ryžtin­ gai tam prieštarauja. Jų nuomonę lemia patirtis, apibūdinta Rusijos mediumo Aleksan­ dros Jakovlevos, kuri pasakoja apie mistinę viziją jai gimdant vaiką vie­ noje Maskvos ligoninėje. „Mačiau žmogaus sielą, nusileidžiančią į že­ mę." Jos vizija atitiko kitų žmonių, patyrusių klinikinės mirties būseną, pasakojimus, tik atvirkštine seka." Ji praneša, kaip būtybės pomirtiniame pasaulyje kalbėjosi su siela, lydėjo ją į paskirties vietą ir parinko žemyną, šalį, miestą ir ligoninę. „Aš mačiau save ir mažytį kūdikėlį greta savęs ir suvokiau, jog ši siela būsianti mano vaiko, o aš jo motina. Po to aš atsi­ peikėjau." Jei jos vizija teisinga, ši siela atėjo ne pastojimo momentu, bet po devynių mėnesių.

„VISUOTINĖ SIELA" Sudėtingą problemą toliau gvildena pranešimas, neva perduotas Reinoro Džonsono, mokytojo spiritisto, kuris sugrįžo 1993 m. (praėjus še­ šeriems metams po mirties) per Devono mediumą. Jis aiškino, jog da156

ANTROJI MIRTIS bartinė mokytojo inkarnacija įvykusi dėl gyvenimo praeityje inkvizicijos laikotarpiu, kai jis skleidė melą tarp žmonių. Džonsonas pridūrė: „Aš buvau grupinės sielos narys. Arba, turėčiau sakyti, priklausau grupinei sielai. Ši koncepcija iš esmės yra tikėjimo pa­ grindas, kad sielos dalijasi viena inkarnacija po kitos kaip dalis individų grupės, sąveikaujančios tarpusavyje ir bandančios pasiekti reikalingos pa­ žangos. Jos sąmoningai nesuvokia šio sąlyčio beveik visą laiką; nors api­ būdinimas „gimininga siela", dažnai vartojamas žmonių, kurie jaučiasi esą viename diapazone su kita žmogiška būtybe, kaip teigiama, perteikia tų praeito gyvenimo sairų vidinį pripažinimą. 1979 m. išėjo Rodžerio Vitbio knyga „Vartai". Stebina tai, kad Vitbis mirė dvidešimt dviejų metų, o po šešiolikos metų pasirodė ši knyga. Ji buvo perduota per mediume ir dvasininke - Rodžerio motiną. Tai nuotaikingas ir gyvas pasakojimas apie savo gyvenimą danguje. Vitbis tikina, jog inkarnacija yra tikra. Tačiau susidaro tam tikras keblumas. „Visuotinė siela nepaliaujamai vysrosi. Ji taip pat yra laisva ir gali pasi­ rinkti inkarnacijos tašką... Sužinojimas viso, kada inkarnuotis, būtų per daug, net jei būtų tokia galimybė. Cia tai nėra įmanoma, kol nepasiektas aukštas pažangos lygis."

Tik

dalis

žemėje

-

„visuotinės visa

gyvenime ryšį

su

kita ir

sielos"persikūnija lieka pomirtiniame

stengiasi

žemiškąja

palaikyti

antrininke

Vitbis dar iškelia mintį apie grupę sielų, persikūnijančių drauge, ir sako: „Mes visi išmoksrame skirtingai ir pasisaviname vieni iš kitų tai, kas mums tinkamiausia ir priimtina." Keistai skamba tai, kad jis teigia, jog tik dalis jo vadinamos „visuotinės sielos" persikūnija že­ mėje vienu metu. Kita „ m ū s ų " dalis lieka pomirtiniame pasaulyje ir stengiasi palaikyti ryšį su žemiškąja antrininke - tai įvyksta gilaus miego metu. Po mirties du sielos aspektai tikriausiai vėl susijungia ir sudaro visumą. Šis keistas teiginys galėtų padėti išaiškinti kai kuriuos sunkumus, susijusius su belyte sielos prigimtimi, nes, pasak Vitbio, „besivystantis, tobulėjantis sąmoningumas yra belytis. Visiškai rimtai tai yra amžinas tikslas. Visa rai yra jaudinantis, beviltiškas ir nuostabus išgyvenimas - tas

157

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS sąmoningos būtybės vystymasis. Pamiršti apie save - ar pats netenki tos reikšmės, kokia suvokiama žemėje. Pasijunti įsuktas į nuostabią kelionę, vibraciją, pulsuojančią spiralę. Neapsakomas pojūtis.

UGNIES SIENA Ką galėtume pasakyti apie tuos, kurie peržengia antrąją mirtį ir pa­ tenka į aukštesnes dangaus pakopas? Kas patiriama tuo metu? Rodos, tada atsikratoma bet kokios daiktinės priklausomybės ir pa­ sineriama į dvasinį būvį. Pagal mūsų galvoseną išeitų, jog taip naikinama asmenybė, tačiau tai neva esąs begalinis džiaugsmas. Veiksmas - kaip mirtis šiame pasaulyje - gali atrodyti labai kankinamas, bet nėra toks skausmin­ gas, kad nepajėgtume ištverti. Panašiai kaip persikėlimas iš žemiškos plot­ mės j dangų, kaip teigiama, tikrovėje yra mažiau traumuojantis negu ma­ noma. Viename pranešime Oliveris Rodžas pateisina tos transformacijos reikalingumą. „Atrodytų, jog prieiname mūro sieną, kad ir kokiame lyg­ menyje pasijustume. Nebeįmanoma jokia tolesnė pažanga, jei neturime tam tikros patirties". Kartais, priduria jis, tai buvo galima rasti sugrįžtus į žemę. Bet antroji mirtis ir įėjimas į dvasingesnes dangaus sritis taip pat galėtų būti suvokiama kaip galimybė augti. Evoliucija buvo visa, kas su tuo susieta. Daktaras Džozefas Kanas, velionis mokslininkas, kalbantis per Stiveno Rudofo mediumalijas, pabrėžė apie barjerą, skiriantį įprastinį dan­ gų nuo šios vietos ir esantį už mūsų pažinimo galimybių ribos. Tai nepa­ našu į tunelį, ryškią šviesą ir nematomą barjerą, skiriantį žemišką gyveni­ mą nuo pirmų mirties stadijų; taip bent teigia tie, kurie patyrė artimą mirčiai būseną. Tai, sako Kanas, yra „ugnies siena, kur materija liaujasi egzistavusi". Galbūt tai vienas iš labiausiai bauginančių ir netikėčiausių dangiško gyvenimo vaizdinių.

158

ioje knygoje aptarėme įvairius paliudijimus apie

Š

išlikimą po mirties. Keletas jų, pavyzdžiui, spiri-

komo ir vidikomo pranešimai, yra tokio pobū­

džio, jog kiekvienas gali vertinti. Tai yra arba šiurkšti

kažkieno kažkur daroma apgaulė, arba tiesioginiai po­ mirtinio gyvenimo įrodymai. Dažniau, beje, paliudiji­ mai yra anekdotiški. Žinoma, galime rasti pateisinimą ar paaiškinimą - toks lūkestis, vaizduotės ar haliucina­ cijos. Lengva tokius dalykus pasmerkti kaip nereikšmin­ gus. Tačiau jie itin reikšmingi žmonėms, kurie susidu­ ria su tokiais išgyvenimais. Antrojo pasaulinio karo dalyvis ir buvęs žvalgybos karininkas aktorius Michaelis Bentainas yra ir talentin­ gas psichologas. Jis papasakojo mums apie daugelį pra­ nešimų, kuriuos jis gavęs ir kurie kaip tik, pasirodo, at­ ėję iš pomirtinio gyvenimo. Jis taip pat regėjo viziją apie pastangas išgel­

Aktorius

Michaelis

bėti Amerikos įkaitus Irane 1980 m. gerokai prieš patį įvykį. Bentainas

Bentainas

dar yra

pasakojo, jog pasikliaudamas asmenine patirtimi, jis neabejoja, kad po mirties mes išliekame. Jis, beje, remiasi ir moksliniais tyrimais. „Tai sa­ vaime suprantamas dalykas. Energija neišnyksta ir nesunaikinama. Tai mokslinis faktas. Nieko sudėtingo čia nėra." Atmetus tokį tikrumą ir įsitikinimą, mokslas vis dėlto beviltiškai nenutuokia apie platesnes ir labiau dvasines problemas, tampančias dar reikšmingesnėmis žmogui senstant. Sios problemos pasireiškia rūpimu

talentingas

ir

psichologas

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS klausimu, ar išliekame po mirties. {traukimas į tą keistą antgamtinį pasaulį nieko neįtikina. Toli gražu niekas nepaaiškėja. Daugelis paliudijimų priklauso nenustatytiems asme­ nims. Istorijose daugiausia atsispindi tik žmonių lūkesčiai. Netgi neįtiki­ miausi įvykiai gali būti interpretuojami ne taip dramatiškai, jei įsigilinsi­ me į juos. Mediumų pranešimai gali patvirtinti, jog po mirties yra gyvybė. Bet yra ir kitos galimybės, kurias pirmiausia tektų atskirti. Kai kurie mediu­ mai yra apgavikai - gal net nesąmoningi. Jie dažnai praktikuoja kūno kalbos aiškinimus ir yra psichologijos ekspertai. Mediumai gali būti itin intuityvūs ir atrinkti signalus iš savo pasąmonės gelmių ir klaidingai in­ terpretuoti juos kaip pranešimus, ateinančius iš kažkur kitur, iš dvasių pomirtiniame pasaulyje. Tačiau nebūtinai visada taip yra iš tikrųjų (skep­ tikai sakytų - niekada). Jie pritaiko savo įgūdžius prie savo pačių tikėjimo sistemų taip pat, kaip kai kurie mokslininkai atmeta visus antgamtiškus reiškinius, nes jų filosofija to neanalizuoja. Tikrų talentingų mediumų pasitaiko labai retai, gal rečiau nei spiri­ tistai linkę pripažinti. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kurie leidžia pamatuotai tvirtinti, jog tam tikromis aplinkybėmis mes galime gauti informacijos, pasitelkdami paslaptingas galias, o ne normaliu metodu. Ar tai jau pri­ lygtų teiginiui, kad telentingi mediumai turi ryšį su dangumi? Deja, ne. Jei veikia bet kokia paranormali jėga, ji gali būti priskirta viršjutiminiam suvokimui (ESP - ekstrasensinė percepcija) ar telepatijos rūšiai. Michae­ lis Bentainas, kaip ir pats pripažįsta, galėjo „persijungti į" susirūpinusį karininką lėktuvnešyje, įlankoje apmąstantį ryžtingą planą išgelbėti įkai­ tus. Jo ryšys nebūtinai galėjo būti dangaus įkvėptas. Mirusieji neturi balsų, bet neva turi mintis, tad kaip tik tokiu būdu perduodami spėjami ryšiai tarp jų ir žemės. Deja, lygiai taip mediumas persijungia į kažkieno, kas dar gyvena, mintis. Jei žmonės aplanko me­ diumą, neišvengiamai jų galvoje sukasi mintys ir vaizdiniai apie mirusius artimuosius, su kuriais jie tikisi susisiekti. Taigi tikras telentingas mediu­ mas, tada sukaupęs EP, atrenka vaizdinius, manydamas, kad jie ateina iš velionių tą dieną, kai šie iškeliauja į pomirtinį gyvenimą. Bet kaip gali jie iš tikrųjų sužinoti? Juk nepanašu, kad vizija tiesiog iškrinta iš gyvo seanso dalyvio vaizduotės? Tai yra sunkiai išsprendžiama pomirtinio gyvenimo problema; ji sie­ jasi su protiniu ryšiu arba per mediumą, arba spontaniškai ateina per

160

IŠVADOS: TIKĖTI AR NETIKĖTI liudytojo mintis. Susidūrėme su daugeliu atvejų, kai mediumas, lyg min­ timis košdamas jūrą, atsirenka vaizdinių lauką, taip supindamas du ar tris seanso dalyvius savo ryšyje. Dar vienas sudėtingas klausimas yra tas, kad danguje kūno ydos ne­ va išnyksta. Kodėl tad mediumai neapibūdina velionių, kaip tie turėtų „dabar" atrodyti danguje, jei jie tikrai įsijungia į jį? Vis dėlto jie dažnai mato mirusį žmogų tokį, kokį jį pažinojo gyvenime. Tačiau tam tikrais atvejais informacija negali ateiti tokiu akivaiz­ džiu keliu - pavyzdžiui, žinios, kurių seanso dalyvis nežinojo. Tie reiški­ niai labai domina net atsargiausius tyrinėtojus. Ir netgi tuo atveju nesa­ me visiškai saugūs, nes kriptomnezijos reiškinys suveikia atvirkštine se­ ka: galbūt jūs žinojote tą faktą, bet paprasčiausiai buvote pamiršę. Deja, dvasios retai palieka vizitines korteles, kurios būtų toks subtilus ir įtiki­ namas įrodymas. Būtų, be abejo, kvaila atmesti tikro kontakto galimumą. Kaip matė­ me, yra keletas galingų pranešimų, pakankamai įtaigių, leidžiančių įsi­ vaizduoti, jog veikia intelektas - ne tik atsitiktinis sužinojimas. Be abejo, išlikimo paliudijimai remiasi ne tik įspūdžiais. Daug stip­ resni nei mediumų perteikiami pranešimai gali būti tie atvejai, kai žmo­ nės patiria dalykus artimos mirties būsenos momentu. A M B potyriai nėra tik kažkoks žvilgsnis į dangų, kadangi jie pasako mums tik apie galutinę gyvenimo stadiją. Kai tuos potyrius sujungiame su vizijomis, paregėtomis tų, kurie miršta ir reiškinius, liudijamus draugų, artimųjų ar jiems artimų medicinos personalo darbuotojų, galime susidaryti nuo­ monę, jog tai yra pereinamasis, o ne irimo procesas. Skeptikai visada tvirtina, jog mes klaidingai suprantame, kokiu bū­ du kūnas prisiderina prie mirties - panaudojimas įgimtų apsauginių sa­ vybių ir skausmą mažinančių vaistų vartojimas. Bet jei mes esame tik biologinės mašinos, kam reikalingi tokie dalykai? Jei robotas baigia nau­ dingą gyvenimą, jis išsijungia. J a m nereikia patirti atsiskyrimo nuo kūno pojūčio, regėti mirusiuosius ir pademonstruoti mįslingas proto galias, kad palengvintų mirtį. Troškimai ir lūkesčiai yra stabdys visiems, kurie siekia išbandyti ant­ gamtiškas jėgas, ir neįveikiamas barjeras, kai kyla klausimas apie išlikimą po mirties. Kadangi tokia daugybė žmonių nori tikėti, mes tampame mažiau įžvalgūs nei privalėtume. Bet kodėl gi mums visiems taip sunku netikėti?

161

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS Galima išskirti dvi tikimybes. Supaprastintą požiūrį turintieji įrodi­ nėtų, jog veikia savisaugos instinktas, verčiantis vengti galvoti apie egzis­ tencijos nebuvimą. Betgi koks tikslas puoselėti tokią iliuziją, jei tai netie­ sa? Daug kas pasaulyje, ir architektūros paminklai, ir didžiosios religijos, kiekvienas žymesnis žmogiškas veiksmas ar kruviniausi karai - ja pagrįsta. Vargu ar tai nesusiję su žmogaus elgsena ir, jei mes esame tik mašinos, vykdančios vystymosi dėsnius, kuo gi tas išgalvotas melas geras? Antra tikimybė yra ta, kad mes visi turime vidinį „aš", kuris yra už fizinio kūno, ir kiekvienas intuityviai jaučiame tą faktą. Iš tikrųjų, jei persikūnijimas yra tiesa (ir tai paaiškina visą neteisybę, kurią regime ap­ link, kadangi dauguma religijų nesusidoroja su tuo), vadinasi, mes visi esame buvę danguje daug kartų prieš tai. Ar tai sutvirtina tikėjimą? Ar žinome, kad tai tiesa? Ar tai paaiškina, kodėl dauguma instinktyviai tiki, jog gyvename toliau? Kai kurios įtaigios istorijos, svarūs liudijimai ir įtikimi anekdotai palankūs nuomonei apie išlikimą. Bet visa tai turi būti pamatuota prieš augantį pripažinimą to, kaip žmogaus mintis gali atlikti neįtikimiausius dalykus. Regis, ieškant tiesos, visada teks rinktis iš vaizduotės vizijų ir intuityvaus pažinimo. Mokslas tvirtina, jog tikrovė sukurta mūsų proto. Turbūt po mirties taip ir įvyksta. Protas sukuria naują tikrovę, ir mes tik perkeliame savo pažinimo tašką kitur iš čia dabar. Jei tai tik iliuzija, tebūnie, bet ji sukuria neabejotiną jausmą būti pasirengusiam tai galimybei, jei tokia pasitaikys, kai ateis mūsų laikas. O ką gi prarandame apmąstydami dangų? Ir ką gi laimime primygtinai teig­ dami, kad jo nėra? Jei kritikai yra teisūs, ir būtis bei laikas yra visur, mes turime gyventi savo gyvenimus pasikliaudami tokia galimybe. Tai galime daryti nepri­ klausomai nuo savo tikėjimų. Bet jei, blogiausiu atveju, ši galimybė su­ darytų penkiasdešimt procentų, tie, kurie atvirai pripažįsta pomirtinį gy­ venimą, kaip tik ir yra teisūs. Tad labai paranku susipažinti, koks gi yra tas tariamas dangus. Susipažinti reiškia pasiruošti.

Dženė Rendls yra mokslininkė mokytoja. Visą gyvenimą domėjosi paslaptingais reiškiniais, trokšdama nustatyti jų tikimybę (ar atvirkščiai) mokslinių tyrimų pagalba. N u o 1969 m. ji yra B N S O T A (Britanijos Neatpažintų skraidančių objektų tyrimo asociacijos) narė ir 12 metų ėjo tyrimų direktorės pareigas. Ji rašo kiekvieną savaitę populiarias asociaci­ jos naujienas į „ N S O kviečia" arba pateikia informaciją. 1993 m. ji pa­ dėjo įkurti naują objektyvios krypties žurnalą „Naujasis NSOlogas". Be to, D. Rendls yra Britanijos J. Aleno Haineko N S O Studijų centro, vie­ nos iš garsiausių ir pasaulio N S O organizacijų, redaktorė konsultantė. Ji turi savo skiltį žurnale „Regėjimai". 1982 m. D. Rendls įkūrė ARMSA - Anomalių reiškinių mokslinių studijų asociaciją, kuri atlieka plataus spektro nepaaiškinamų, paslaptin­ gų reiškinių mokslinius tyrimus. Daugelį metų ji bendradarbiauja su P T D (Psichikos tyrimų draugija). Paranormaliems reiškiniams patikrinti ji or­ ganizuoja didelio masto eksperimentus, į kuriuos per žurnalus įtraukia­ mi šimtai žmonių. Į juos buvo įtraukta psichikos lobių medžioklė, testai ekstrasensinei percepcijai, distancinio matymo ir išankstinio pažinimo sugebėjimo klausimai. Dženės Rendls tyrimuose apie gyvenimą po mirties dalyvavo įvairūs mediumai ir B B C radijo dokumentinės laidos, skirtos tai temai, kurioms medžiagą ji parašė 1986 m. Be to, ji surengė dar penkias B B C radijo laidas apie įvairius paranormalių reiškinių aspektus, o 1996 m. balandį įteikė B B C savo pačios sukurtą dokumentinį filmą apie N S O paslaptis, kuris sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir visokeriopo žiniasklaidos

GYVENIMAS PO MIRTIES ir PASAULIS ANAPUS dėmesio. N u o pat jo pasirodymo pradžios 1993 m. ji dirba populiaraus ITV serialo „Keista, bet tikra?" „istorijų konsultante". Dženė Rendls parašė daugybę knygų; jos išleistos daugiau kaip 20 įvairių šalių. Ji - daugelio TV ir radijo laidų dalyvė, aktyvi paskaitininke visuose kraštuose, paminėtini ir prestižiniai universitetai, kaip M I T Ame­ rikoje, ir kazino Australijos Aukso pakrantėje. Jos straipsniai įtraukiami į įvairius šaltinius, cituojami ir bulvariniuose laikraščiuose, kaip antai „Weekly News", ir moksliniuose žurnaluose „New Scientist" ar „Omni", taip pat solidžiuose dienraščiuose „The Guardian" ir „The Times". PITERIS H O U G A S yra aktyvus mokslininkas, tyrinėjantis nepa­ aiškinamus reiškinius. Jis yra Siaurės anomalijų tyrimo organizacijos pir­ mininkas (ŠATO) ir priklauso Anomalių reiškinių mokslinių studijų aso­ ciacijai (ARMSA). Piteris yra dvylikos knygų autorius ir bendraautorius, rašo straips­ nius į didžiuosius žurnalus ir laikraščius, išeinančius Britanijoje ir svetur. Skaito paskaitas įvairiausiai auditorijai: kariniam personalui ir gydyto­ jams. Jis buvo pirmasis ufologas, skaitęs paskaitas planetariumuose ir pres­ tižiniame „Jodrell Bank Radio" teleskopų mokslo centre. Piteris Hougas dirbo konsultantu keliose televizijos kompanijose B B C ir Londono Savaitgalio televizijoje. Jis taip pat buvo įtrauktas sta­ tant L S T pirmas serijas „Keista, bet tikra?"; yra daugelio televizijos ir radijo laidų dalyvis.

164