Grejus e l James

Versta iš: E L JAMES GREY Arrow books Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis. Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ISBN 978-609-01-2217-4 Copyright © 2011, 2015 by Fifty Shades Ltd. E L James has asserted her right to be identified as the author of this Work in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act 1988. Viršelio dizainas © Sqicedragon and Megan Wilson Viršelio nuotrauka © ra2studio © Vertimas į lietuvių kalbą, Jovita Liutkutė, 2016 © Leidykla „Alma littera“, 2016 Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė Redagavo Edita Šatkauskienė Korektūra Ramutė Prapiestienė Viršelio meninis redagavimas Edvardas Jazgevičius E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė

Skiriu tiems skaitytojams, kurie vis prašė... prašė... ir prašė šios knygos. Ačiū už viską, ką dėl manęs padarėte. Jūs kasdien drebinate mano pasaulį.

PADĖKOS

Dėkoju: Anne Messitte už patarimus, gerą nuotaiką ir tikėjimą manimi. Amžinai lieku skolinga už jos laiką ir pastangas, kad mano proza būtų sklandesnė. Tony Chirico ir Russellui Perreault už tai, kad nuolat mane globojo, ir nuostabiai redaktorių, maketuotojų bei dailininkų komandai, pasirūpinusiai, kad ši knyga pasiektų skaitytoją: Amy Brosey, Lydia Buechler, Katherine Hourigan, Andy Hughes, Claudia Martinez ir Megan Wilson. Niallui Leonardui – už meilę, palaikymą, patarimus ir už tai, kad jis yra vienintelis vyras, tikrai gebantis mane prajuokinti. Savo agentei Valerie Hoskins – jei ne ji, vis dar dirbčiau televizijoje. Ačiū už viską. Kathleen Blandino, Ruth Clampett ir Belindai Willis – už ne kartą perskaitytą romano rankraštį. „Paklydusioms merginoms“ už neįkainojamą draugystę ir pagalbą. Gerbėjų klubo „Bunkerio gražuolės“ narėms už neišsenkantį sąmojį, išmintį, palaikymą ir draugystę. FP merginoms, padėjusioms perprasti amerikietišką leksiką. Peteriui Branstonui, paaiškinusiam į sprendimus orien​tuotos psichoterapijos metodo esmę. Brianui Brunetti – už sraigtasparnio pilotavimo pamokas. Profesoriui Dawnui Carusi – už tai, kad padėjo perprasti JAV aukštojo mokslo sistemą. Profesoriui Chrisui Collinsui – už konsultacijas žemės ūkio ir ūkininkavimo klausimais. Dr. Rainai Sluder – už įžvalgas, susijusias su bihevioristiniu elgesiu ir psichikos sveikata. Taip pat esu nuoširdžiai dėkinga savo vaikams. Myliu jus labiau, nei įmanoma apsakyti žodžiais. Jūs nepaprastai džiuginate ir mane, ir visus, su kuriais bendraujate. Jūs – gražūs, linksmi, protingi, užjausti gebantys jaunuoliai. Labai jumis didžiuojuosi.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 9-OJI, PIRMADIENIS

Ir jos greitai rieda grindimis. Labai greitai. Viena iš jų raudona. Kita žalia. Trečia – geltona. Man labiausiai patinka žalia. Ji geriausia. Ir mamytei mašinėlės patinka. O aš mėgstu, kai mamytė žaidžia su mašinėlėmis ir su manimi. Jai geriausia raudona. Bet šiandien ji sėdi ant sofos ir spokso į sieną. Žalia mašinėlė trenkiasi į kilimo kraštą. Raudona taip pat. O paskui šią – ir geltona. Bet mamytė to nemato. Paleidžiu mašinėles dar kartą. Bum! Bet mamytė nemato. Pasuku žalios mašinytės priekį jai į kojas ir stumteliu. Bet žalia mašinytė parieda po sofa. Niekaip jos nepasiekiu. Mano ranka per didelė ir į plyšį nelenda. Mamytė nemato. Noriu savo žalios mašinytės. Bet mamytė toliau sėdi ant sofos ir spokso į sieną. „Mamyte... Mano mašina...“ Ji manęs negirdi. „Mamyte...“ Trūkteliu jai už rankos, bet mamytė atsigula ir užsimerkia. „Ne dabar, vikšreli. Tik ne dabar“, – sako. Mano žalia mašinytė lieka po sofa. Amžiams lieka po sofa. Matau ją. O pasiekti negaliu. Mano žalia mašinytė neryški. Užklota pilku dulkių sluoksniu. Noriu ją susigrąžinti. Bet nepasiekiu. Niekaip. Mano žalia mašinytė pražuvo. Pražuvo. Daugiau niekada negalėsiu su ja žaisti. TURIU TRIS MAŠINĖLES.

Atsimerkiu ir sapnas išsisklaido ryto prieblandoje. Po galais, kas čia buvo? Mėginu sulaikyti atmintyje blėstančias jo nuotrupas, bet nė vienos nepavyksta pastverti. Numojęs ranka, – kaip beveik kiekvieną rytą, – išlipu iš lovos, nueinu į drabužinę ir susirandu išskalbtas ir išlygintas treningo kelnes. Už lango plytintis švininis dangus pranašauja lietų, o bėgiodamas pakliūti po šaltu dušu šiandien aš nenusiteikęs. Laiptais užlipu į sporto salę, įsijungiu televizorių pasiklausyti rytinių verslo naujienų ir lipu ant bėgimo takelio. Netrukus imu galvoti apie dienos darbus. Šiandien laukia vien susitikimai, nors po pietų į biurą ateis mano asmeninis treneris vesti treniruotės, o varžytis su Bastiliu man visuomet malonu. Gal paskambinti Elenai? Aha... Gal. Šios savaitės pabaigoje galėtume drauge pavakarieniauti.

Gaudydamas kvapą sustabdau bėgimo takelį ir traukiu po dušu pradėti dar vienos nuobodžios dienos.

– RYTOJ, – BURBTELIU MOSTELĖDAMAS

Klodui Bastiliui, stovinčiam mano darbo

kabineto tarpduryje. – Šią savaitę sužaisim golfo partiją, Grėjau? Bastilis žaismingai ir pasipūtėliškai šypsosi, mat puikiai žino, kad pergalė golfo lauke jam garantuota. Rūsčiai dėbteliu į asmeninį trenerį, o jis apsisuka ir pėdina iš kabineto. Prieš išeinant jo pasakyti žodžiai – kaip druska ant žaizdų, mat šiandien per treniruotę, nors ir dėjau didvyriškas pastangas, Klodas vis tiek išspardė man apatinius pusrutulius. Bastilis vienintelis geba mane įveikti, o dabar trokšta pažeminti dar ir golfo lauke. Šio žaidimo negaliu pakęsti, bet šiais laikais tiek daug verslo reikalų tvarkoma drauge leidžiant laisvalaikį, kad privalau ištverti tas pamokas, juolab kad... nors ir labai nenoriu to pripažinti, vis dėlto, žaidžiant golfą su Bastiliu, mano meistriškumas nuolat auga. Stebeilijant pro langą į Siatlo horizontą su dangoraižiais, palengva į sąmonę ima smelktis pažįstamas nuobodulys. Mano nuotaika apgailėtina ir bjauri kaip oras. Visos dienos vienodos, todėl man reikia kaip nors prasiblaškyti. Savaitgalį dirbau ir dabar tarp keturių nuobodžių savo biuro sienų tiesiog nerandu vietos. Po kelių kovos raundų su Bastiliu neturėčiau taip jaustis. Bet... jaučiuosi. Suraukiu kaktą. Šiurpu, bet iš tikrųjų pastaruoju metu vienintelis mane dominęs dalykas buvo mano paties sprendimas išsiųsti du pilnus krovininius laivus į Sudaną. Staiga topteli, kad Rosa jau turėjo grįžti ir pateikti man visus su materialiniu ir techniniu aprūpinimu susijusius skaičiavimus. Po velnių, kur ji užtruko? Užmetęs akį į savo darbotvarkę, ištiesiu ranką prie telefono. Prakeikimas... Dar teks kaip nors ištverti atkakliąją panelę Kavanag ir duoti interviu jos atstovaujamam Vašingtono valstybinio universiteto studentų laikraščiui. Ir kurių galų sutikau?! Nepakenčiu interviu – tų kvailų klausimų, kuriuos užduoda neišmanėliai pavyduoliai, įžūliai kaišiojantys nosį į mano asmeninį gyvenimą. Negana to, ji – studentė. Subirbia telefonas. – Kas yra?! – rėžiu Andrėjai, tarsi ji būtų kuo nusikaltusi. Bent jau galiu pasistengti, kad tas interviu ilgai netruktų. – Pas jus panelė Anastazija Stil, pone Grėjau.

– Stil? Laukiau Ketrinos Kavanag. – Bet atvyko panelė Anastazija Stil, sere. Tokių staigmenų nemėgstu. – Tegul užeina. Šit kaip... nepasiekiamoji panelė Kavanag. Pažįstu jos tėvą Emoną, Kavanago žiniasklaidos koncerno savininką. Turėjome verslo reikalų ir jis man pasirodė esąs įžvalgus įmonės valdytojas bei protingas vyras. Sutikdamas duoti šį interviu padariau jam paslaugą, už kurią kada nors tikrai paprašysiu atsilyginti. Be to, turiu pripažinti, kad man buvo šiek tiek smalsu pamatyti jo dukterį ir įsitikinti, ar toli obuolys rieda nuo obels. Išgirdęs prie durų sambrūzdį, atsistoju ir po akimirkos į mano kabinetą stačia galva įvirsta ilgų kaštoninių plaukų, blyškių rankų ir kojų bei rudaaulių batų tumulas. Suprantama, toks nerangumas mane suerzina, bet susitvardau ir skubiai žengiu prie merginos, kuri kniūbsčia ką tik plojosi ant kabineto grindų ir dabar stovi keturpėsčia. Tvirtai suėmęs už pečių, padedu jai atsistoti. Ji pakelia nekaltas, drovias akis, mudviejų žvilgsniai susitinka ir aš sustingstu lyg nudiegtas. Merginos akys – ypatingos spalvos, šviesiai mėlynos, patiklios ir aš... staiga pašiurpstu pagalvojęs, kad ji mane kiaurai mato ir kad... nieko negaliu nuslėpti. Vien nuo šios minties labai susinervinu, tad kuo skubiausiai nuveju ją šalin. Jos veidas nedidukas, mielas, be to, šiek tiek nuraudęs, – toks rausvumas būdingas tyram, liaunam, ką tik prasiskleidusiam rožės žiedui. Kažin, ar visa jos kūno oda tokia, – nepriekaištinga, – ir kaip ji atrodytų įšilusi ir paraudusi nuo rykštės kirčių. Po galais. Susivokęs, kur krypsta mano mintys, sunerimstu ir stengiuosi galvoti apie ką nors kita. Po velnių, Grėjau, kas tau galvoj? Ši mergina gerokai per jauna. Apimta nuostabos, ji įsistebeilija į mane ir aš vos susilaikau neužvertęs akių į lubas. Taip, taip, mažyte, bet tai tik mano veidas, tik niekingas išorinis grožis. Privalau prigesinti šį susižavėjimo kupiną žvilgsnį, bet tai darydamas vis dėlto noriu pasilinksminti! – Panele Kavanag, aš – Kristianas Grėjus. Ar jums nieko nenutiko? Gal norėtumėte prisėsti?

Ir vėl tas raudonis. Vėl tapęs padėties šeimininku, atidžiai nu​žvel​giu merginą. Ji gana patraukli: liekna, pablyškusi, vešliais tamsiais plaukais, sprūstančiais iš po plaukų juostos. Brunetė. Taip, patraukli. Jai ėmus mikčioti ir regzti kažką panašaus į nevykusį atsiprašymą, ištiesiu ranką ir jos plaštaka atsiduria mano saujoje. Jos delnas vėsus ir švelnus, bet ranką ji paspaudžia stebėtinai stipriai. – Panelė Kavanag negaluoja, tad atsiuntė mane. Tikiuosi, neprieštaraujate, pone Grėjau. Jos balsas tylus, trapiai melodingas, be to, ji susijaudinusi kelis kartus mirkteli, modama ilgomis blakstienomis. Prisimindamas ne itin elegantišką jos žygio į mano kabinetą pradžią ir sunkiai tramdydamas juoką klausiu, kas ji tokia. – Anastazija Stil. Studijuoju anglų literatūrą su Keite, tai yra... Ketrina... hm... panele Kavanag Vankuveryje, Vašingtono valstybiniame universitete. Hm... Drovuolė ir knygų graužikė? Ji taip ir atrodo: kukliai apsirengusi, liesa, kūno formas slepianti po duksliu nertiniu, su rudu varpo pavidalo sijonu, apsiavusi patogius ir praktiškus batus. Ar apskritai yra ką nors girdėjusi apie aprangos stilių? Mergina nervingai dairosi po kabinetą ir mane pralinksmina dingtelėjusi ironiška mintis, kad ji žvelgia visur, tik ne į mane. Ar gali būti, kad ši mergina – žurnalistė? Nei iš jos elgesio, nei iš laikysenos nematyti nė lašelio atkaklumo. Ji sutrikusi, romi... nuolanki. Suglumintas nederamų minčių, papurtau galvą ir pasvarstau, ar pirmuoju įspūdžiu visada galima pasikliauti. Tarstelėjęs kažkokią banalybę, kviečiu ją sėstis, o netrukus pastebiu jos įdėmų ir veriantį žvilgsnį, nukreiptą į kabinete kabančius paveikslus. Nejučia paaiškinu: – Vietinės reikšmės menininkas, Trautonas. – Šitie paveikslai puikūs. Suteikia kasdienybei išskirtinumo, – svajingai sako ji, sužavėta nepaprastai meniškų Trautono kūrinių. Jos veido profilis subtilus: riesta nosytė, putlios švelnios lūpos; be to, jos žodžiai tiksliai apibūdina mano nuotaiką. Suteikia kasdienybei išskirtinumo. Kokia taikli mintis... Panelė Stil protinga. Pritariu jai ir susižavėjęs žiūriu, kaip jos veido oda vėl ima palengva rausti. Atsisėdęs prieš ją, mėginu suvaldyti mintis. Pasiraususi po didelę rankinę,

mergina išsitraukia kelis apglamžytus popieriaus lapus ir skaitmeninį diktofoną. Ji labai negrabi, jai viskas krenta iš rankų ir tas prakeiktas aparatas du kartus trinkteli į mano originalų „Bauhaus“ kavos stalelį. Akivaizdu, kad ji niekada nėra ėmusi interviu, bet mane – pats nežinau kodėl! – tai pralinksmina. Šiaip jau toks žurnalistės nerangumas mane baisiai suerzintų, bet šį kartą, glausdamas ištiestą smilių prie lūpų, slepiu šypseną ir kaip įmanydamas spiriuosi prieš pagundą įjungti diktofoną, kad ji galėtų dirbti. Taip jai besičiupinėjant ir vis labiau jaudinantis, man dingteli, kad jos motorinius įgūdžius galėčiau palavinti jojiko botagu. Mat šis įrankis, jei tinkamai naudojamas, sutramdo net ir pačias nirčiausias. Nuo šios išdykėliškos minties sėdėdamas krusteliu. O ji pakelia į mane akis ir prikanda putlią apatinę lūpą. Po galais! Ir kodėl anksčiau neatkreipiau dėmesio, kokios viliojančios jos lūpos?! – A-atsiprašau, aš prie šito daikčiuko nepratusi. Žinau, mažyte, bet dabar man tai nė velnio nerūpi, nes negaliu atplėšti akių nuo tavo burnos. – Nesiskubinkite, panele Stil. Man reikia dar kelių akimirkų savo mintims paklydėlėms surikiuoti. Liaukis, Grėjau... Tuoj pat. – Ar neprieštarausite, jei jūsų atsakymus įrašysiu? – klausia ji, o veide – ir atviras nuoširdumas, ir laukimas. Vos sulaikau juoką. – Tiek privargote galynėdamasi su diktofonu, ir tik dabar manęs šito klausiate? Sutrikusi, išpūtusi akis, ji kelis kartus mirkteli ir man krūtinę nudiegia lig šiol nepažintas kaltės jausmas. Nebūk toks bjaurus, Grėjau. – Ne, neprieštarausiu. Nenoriu būti kaltas dėl to gailaus žvilgsnio. – Ar Keitė, tai yra panelė Kavanag, paaiškino, kam bus šis interviu? – Taip. Jis bus išspausdintas universiteto absolventams skirtame laikraščio numeryje, mat šiais metais per iškilmingą ceremoniją aš įteiksiu absolventams diplomus.

Pats nežinau, kuriems galams apsiėmiau tai daryti. Semas iš Viešųjų ryšių skyriaus sako, girdi, Vašingtono valstybinio universiteto Aplinkotyros mokslų fakultetui reikia šiokios tokios reklamos, kad pavyktų gauti papildomą finansavimą, bent iš dalies prilygstantį mano suteiktai dotacijai, ir jis pasiryžęs pereiti per ugnį ir vandenį, kad tik sulauktume žiniasklaidos dėmesio. Panelės Stil blakstienos dar kartą suklapsi, tarsi jai tai būtų naujiena, ir ji nepritariamai į mane žvilgteli. Ar apskritai ruošėsi šiam interviu? Jei taip, visa tai turėtų žinoti. Nuo šios minties net atvėstu. Tai... labai nemalonu, mat iš žmogaus, gaišinančio mano brangų laiką, tikiuosi bent jau atliktų namų darbų. – Gerai. Turiu jums kelis klausimus, pone Grėjau. Ji kilsteli ranką, užsikiša už ausies išsprūdusią plaukų sruogą ir aš akimirksniu pamirštu susierzinimą. – Taip ir maniau, kad galite turėti, – dalykiškai sakau. Tegul pasimuisto. Lyg išgirdusi mano įsakymą, ji taip ir padaro, o tada atsitiesia ir išsitempia kaip styga. Kaip tikra žurnalistė. Pasilenkusi paspaudžia įrašymo mygtuką ir, suraukusi antakius, žvilgteli į lapus užsilenkusiais kampais. – Kaip žmogus, turintis tokį milžinišką verslą, esate labai jaunas. Kam manote turįs būti dėkingas už sėkmę? Galėjo sugalvoti ir ką nors geresnio. Koks nuobodus klausimas... Nė lašelio originalumo. Nusiviliu. Pasinaudoju iš anksto paruoštu atsakymu ir šneku apie tai, kad pas mane dirba neeiliniai žmonės. Žmonės, kuriais pasitikiu, jei tik šiais laikais apskritai galima kuo nors pasitikėti, tokie žmonės, kuriems gerai moku, ir taip toliau. Tačiau, panele Stil, svarbiausia yra tai, kad aš puikiai išmanau savo darbą. Man tai – kaip prie dviejų pridėti du. Perku silpnas, netinkamai valdomas įmones, atgaivinu jas, kai kurias pasilieku, o iš tų, kurių išgelbėti neįmanoma, pasiimu vertingą turtą ir visa, kas lieka, parduodu didžiausią kainą pasiūliusiems pirkėjams. Tiesiog reikia gebėti atskirti pelus nuo grūdų, bet tai padaryti gali tik tinkami žmonės. Kad verslas klestėtų, reikalingi geri darbuotojai, o aš žmones perprantu greičiau ir geriau nei dauguma kitų verslininkų. – O gal jums tiesiog sekasi? Sekasi? Taip suirztu, kad net drebulys nukrečia. Sekasi? Kaip ji drįsta? Atrodo kukli ir tyli kaip pelytė, ir še tau... toks klausimas?! Niekas niekada nėra drįsęs užsiminti, kad man tiesiog pasisekė. Mano sėkmės laidas – sunkus darbas ir gebėjimas rasti tinkamų žmonių, be to, atidžiai juos stebiu, jei reikia, įspėju, o jei

vis tiek nesusidoroja su užduotimi, atleidžiu. Štai kaip aš dirbu ir man puikiai sekasi! O akla sėkmė čia niekuo dėta! Bet... tiek to. Norėdamas pasirodyti, kad esu išprusęs, pacituoju savo mėgstamo pramonės magnato Harvio Fajerstouno žodžius: – „Svarbiausia vadovo priedermė – auginti ir ugdyti kadrus.“ – Pasakėte kaip kontrolės maniakas, – rodos, visiškai rimtai pareiškia ji. Koks čia velnias? Gal ji tikrai kiaurai mane permato? Kontrolė – antras mano vardas, meilute. Perveriu ją rūsčiu žvilgsniu tikėdamasis įbauginti. – O kaipgi, aš kontroliuoju viską, panele Stil. Beje, norėčiau kontroliuoti ir tave – čia ir dabar. Merginos veidas patraukliai nurausta ir ji vėl prikanda lūpą. Imu paistyti nei šį, nei tą, kad tik nukreipčiau dėmesį nuo jos burnos. – Be to, didžiulė galia įgyjama slapčiausiose svajonėse įtikinus save, kad esi gimęs viską kontroliuoti. – Ar jaučiatės turįs didžiulę galią? – tyliai ir kone liūliuojamai klausia ji, bet kilsteli švelniai išlenktą antakį ir perveria mane žvilgsniu, akivaizdžiai liudijančiu nepritarimą. Gal tyčia stengiasi mane siutinti? Kas mane taip erzina: jos klausimai, elgsena ar tai, kad laikau ją patrauklia? Dar labiau susinervinu. – Panele Stil, pas mane dirba per keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Tai suteikia man tam tikrą atsakomybės jausmą – jei norite, galite vadinti jį galia. Jei nutarčiau, kad telekomunikacijų verslas man nebeįdomus, ir jį parduočiau, po mėnesio ar dviejų dvidešimt tūkstančių žmonių turėtų labai pasistengti norėdami laiku pervesti bankams įmokas už būsto paskolas. Išgirdusi mano atsakymą, ji net išsižioja. Taip man labiau patinka... Čiulpk ir dėkis galvon, mažyte. Jaučiu atgaunąs pusiausvyrą. – Argi neprivalote atsiskaityti akcininkų valdybai? – Įmonė priklauso man vienam. Neprivalau atsiskaityti jokiai valdybai. Ji turėtų tai žinoti. – Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių? – teisingai supratusi mano reakciją, ji paskubomis tęsia interviu. Mergina supranta, kad aš suirzęs, o man – pats nežinau kodėl – tai teikia malonumą. – Turiu, ir labai įvairių, panele Stil. Labai įvairių.

Mano vaizduotėje ji šmėsteli žaidimų kambaryje skirtingomis pozomis: antrankiais prikaustyta prie skersinio, išskėstomis rankomis ir kojomis prirakinta prie lovos su baldakimu, išsipleikusi ant plakamojo suolo. Ir štai – ji vėl nurausta. Tai tarsi gynybinė reakcija. – Bet jei taip sunkiai dirbate, kas padeda jums atsipalaiduoti? – Atsipalaiduoti? Šie žodžiai iš tokios nuovokios merginos lūpų nuskamba keistai, bet ir įdomiai. Be to, kada aš turiu laiko atsipalaiduoti? Ji nė nenutuokia, kuo tada užsiimu. Ir vis dėlto ji vėl pakelia į mane dideles nekaltas akis ir netrukus nustebęs susigriebiu, kad svarstau, kaip galėčiau atsakyti į jos klausimą. Kas padeda man atsipalaiduoti? Buriuoju, skraidau, dulkinuosi... tyrinėju tokių patrauklių tamsiaplaukių kaip ji galimybių ribas ir pajungiu jas savo valiai... Pagalvojęs apie tai, nejučia krusteliu krėsle, bet jai atsakau sklandžiai, nutylėdamas kelis mėgstamiausius laisvalaikio užsiėmimus. – Investuojate į gamybą. Kodėl būtent į ją? – Man patinka gaminti daiktus. Patinka suvokti jų funkcijas: kaip jie veikia, kaip juos surinkti ir išmontuoti. Be to, aistringai domiuosi laivais. Nežinau, ką dar galėčiau pasakyti. Tie laivai plaukioja po visą pasaulį ir gabena maistą. – Dabar susidaro įspūdis, kad kalbate vadovaudamasis širdimi, o ne logika ir faktais. Širdimi? Aš? Tikrai ne, mažyte... Mano širdis seniai surambėjusi ir niekas jos neatgaivins. – Galbūt. Nors yra žmonių, kurie sakytų, kad širdies aš neturiu. – Kodėl jie taip sakytų? – Nes puikiai mane pažįsta. Žvilgteliu į ją ir kreivai šypteliu. Tiesą sakant, niekas manęs taip gerai nepažįsta, gal išskyrus tik Eleną. Įdomu, ką ji pagalvotų apie panelę Stil. Ši mergina – prieštaravimų rinkinys: drovi, nerangi, akivaizdžiai protinga ir velniškai kaitinanti kraują. Gerai jau, gerai, pripažįstu. Ji mane... traukia. Tuo metu ji išpoškina kitą klausimą: – Ar draugai mano, kad jus lengva pažinti?

– Esu labai uždaras žmogus, panele Stil. Ir labai stengiuosi saugoti savo privatumą. Nedažnai duodu interviu... – Kodėl šį kartą sutikote kalbėtis? – Aš universiteto rėmėjas, be to, kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikračiau panelės Kavanag. Ji vis nesiliovė kankinusi mano Viešųjų ryšių skyriaus darbuotojų, o toks atkaklumas mane žavi. Bet džiaugiuosi sulaukęs tavęs, o ne jos. – Jūs investuojate ir į žemės ūkio technologijas. Kodėl domitės šia sritimi? – Pinigai nevalgomi, panele Stil, o šioje planetoje per daug žmonių, neturinčių pakankamai maisto, – atsakau stengdamasis, kad mano veidas liktų visiškai abejingas. – Pasakėte kaip tikras filantropas. Ar tai jus jaudina? Norite pamaitinti visus pasaulio varguolius? Ji žvelgia į mane suglumusi, tarsi būčiau tikra mįslė, bet aš nieku gyvu nenoriu leisti šiai merginai išvysti savo tamsios sielos gelmių. Apie tai negali būti nė kalbos. Priversk ją keisti temą, Grėjau. – Tai gudrus verslas, – burbteliu apsimesdamas, kad nuobodžiauju, ir norėdamas nuginti mintis apie badą mėginu įsivaizduoti grūdantis kotą jai į burną. Taip, pratybos šiai burnai nepakenktų, tad atsiduodu fantazijai, ir mergina jau klūpo prieš mane. Hm... ši mintis tiesiog žavi... Užduodama kitą klausimą ji išblaško mano svajas ir priverčia grįžti į tikrovę: – Ar remiatės kokia nors filosofija? Jei taip, kokia? – Filosofija nesiremiu. Vadovaujuosi tik principu, suformuluotu Karnegio: „Žmogus, išsiugdęs savybę visiškai valdyti savo protą, gali užvaldyti ir visa kita, kas jam teisėtai priklauso.“ Esu labai savotiškas, keistas žmogus. Man patinka kontroliuoti: ir save, ir visa, kas mane supa. – Vadinasi, norite užvaldyti daiktus? Taip, mažyte. O pirmiausia – tave. Nustebęs dėl šios dingtelėjusios minties, suraukiu antakius. – Noriu būti vertas juos užvaldyti, bet jei kalbėtume apskritai – taip, noriu, kad jie man priklausytų. – Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas, – sako ji nesivargindama slėpti nepritarimo ir aš vėl suirztu. – Toks ir esu.

Ši mergina kalba lyg turtų pertekęs vaikas, visada turėjęs viską, ko tik užsimanydavo, bet atidžiau pažvelgęs į jos drabužius, – o ji vilki rūbus iš pigių parduotuvių, tokių kaip „Old Navy“ arba H&M, – suprantu, kad klystu. Ji užaugo toli gražu ne prabangiuose namuose. Tikrai galėčiau tavimi pasirūpinti... Po galais, ir kas man užėjo? Nors, ramiai pasvarsčius, man tikrai reikėtų naujos nuolankiosios. Su Siuzana išsiskyriau bene prieš du mėnesius... Ir štai, jau sėdžiu prieš šitą merginą varvindamas seilę. Pamėginu maloniai nusišypsoti. Vartojimas – ne nuodėmė, be to, jis įkvepia gyvybingumo tam, kas liko iš Amerikos ekonomikos. – Buvote įvaikintas. Kaip manote, ar tai labai paveikė jūsų asmenybės formavimąsi? Ar čia kuo dėta naftos kaina? Koks paikas klausimas. Jei būčiau likęs su ta kreką šniaukštusia kekše, tikriausiai jau būčiau negyvas. Norėdamas kaip nors išsisukti, kuo ramiausiai atsakau, kad nežinau, bet ji nuo manęs neatstoja ir ima domėtis, kokio amžiaus buvau įvaikintas. Užčiaupk ją, Grėjau! Prabylu gerokai šiurkščiau: – Tai galėjote sužinoti perskaičiusi bet kurį viešai skelbiamą mano gyvenimo aprašymą, panele Stil. Juk turėtų žinoti. Dabar, kišdamasi už ausies išsprūdusią plaukų sruogą, ji, rodos, tikrai atgailauja. Gerai. – Dėl darbo jums teko paaukoti šeimą. – Čia ne klausimas, – atkertu. Ji suglumusi, akivaizdžiai sutrikusi, ir vis dėlto tuoj pat atsiprašo ir perfrazuoja klausimą: – Ar dėl darbo jums teko paaukoti šeimą? O kam man šeima? – Turiu šeimą. Turiu brolį ir seserį, turiu mylinčius tėvus. Ir neketinu tos šeimos plėsti. – Ar jūs gėjus, pone Grėjau? Nesąmonė! Stebėtina, kad ji ėmė ir paklausė! Likimo ironija, bet tokiam klausimui nesiryžtų net mano namiškiai. Ir kaip ji drįsta?! Staiga mane apima noras

nusitempti ją nuo sofos, persimetus per kelį gerai įkrėsti, o tada už nugaros surištomis rankomis paguldyti ant rašomojo stalo ir kaip reikiant išdulkinti. Taip deramai atsakyčiau į kvailą jos klausimą. Ramindamasis giliai įkvepiu. Ir pajuntu budelio vertą pasitenkinimą: mat mergina dėl savo klausimo, rodos, sutiktų skradžiai žemę prasmegti. – Ne, Anastazija, aš ne gėjus. Kilsteliu antakius, bet veido išraiška stengiuosi neišsiduoti, ką jaučiu. Anastazija. Gražus vardas. Man patinka justi, kaip tariant tuos garsus virpteli liežuvis. – Prašau atleisti. Bet čia... hm... taip parašyta. Ir ji vėl nubraukia už ausies plaukų sruogą. Akivaizdu, kad tai – blogas įprotis, kurio ji pati nesuvokdama griebiasi, kai susinervina. Vadinasi, tuos klausimus sugalvojo ne ji? Taip ir paklausęs matau, kad ji bąla. Prakeikimas, švelniai tariant, perkūniškai patraukli. – Na... ne... Keitė... panelė Kavanag... tai ji sudarė klausimyną. – Jūs abi dirbate studentų laikraščio redakcijoje? – Ne. Mudvi tik gyvename viename bute. Tad nenuostabu, kad žurnalistės kailyje jaučiasi kaip nesava. Pirštais trindamasis smakrą pasvarstau, ar vis dėlto užkurti jai tikrą pirtį. – Ar pati pasisiūlėte imti šį interviu? – klausiu ir ji mane pamalonina nuolankiajai derančiu žvilgsniu: Anastazija nervinasi dėl mano reakcijos. Man patinka, kad darau jai tokią įtaką. – Ne, buvau įpareigota. Ji negaluoja, – tyliai atsako ji. – Tada daug kas aiškiau. Pasibeldusi į duris, įeina Andrėja. – Pone Grėjau, atleiskite už trukdymą, bet po dviejų minučių jums kitas susitikimas... – Mes dar nebaigėme, Andrėja. Prašom atšaukti kitą susitikimą. Rodos, visiškai suglumusi, Andrėja išpučia akis. Atremiu jos žvilgsnį. Marš iš čia! Tuoj pat! Aš dar nebaigiau reikalų su panelyte Stil. – Gerai, pone Grėjau, – per kelias akimirkas atitokusi, sumurma Andrėja, apsisuka ant kulno ir palieka mudu vienus. Mano dėmesys vėl nukrypsta į smalsumą žadinančią ir kartu nervinančią būtybę, įsitaisiusią ant mano sofos.

– Kur mudu sustojome, panele Stil? – Prašom dėl manęs nesitrukdyti... Na jau ne, mažyte. Dabar – mano eilė. Noriu žinoti, ar šis žavus veidelis neslepia kokių nors paslapčių. – Norėčiau daugiau apie jus sužinoti. Manau, taip būtų sąžininga. Kai atsiremiu į krėslo atlošą ir priglaudžiu prie lūpų pirštų galus, ji įbeda žvilgsnį man į burną ir nuryja seilę. O kaipgi, visos taip reaguoja... Be to, malonu žinoti, kad ji mano žavesiui neabejinga. – Ne kažin ką galėčiau papasakoti, – ji trūkteli pečiais ir vėl nurausta. Matyt, aš ją ne juokais bauginu. – Ką ketinate veikti baigusi studijas? – Dar nesu nieko suplanavusi, pone Grėjau. Kol kas man reikia kaip nors išlaikyti baigiamuosius egzaminus. – Mes įmonėje turime puikią programą stažuotojams. Ir kas tempė už liežuvio? Tai prieštarauja taisyklėms, Grėjau. Niekada nesidulkink su personalu... Tik... kad aš šitos merginos ne​dulkinu. Ji atrodo nustebusi ir vėl stipriai prikanda tą savo lūpą. Kodėl tai mane taip audrina? – Šit kaip? Turėsiu omenyje, – sako ji. – Nors nesu tikra, kad jūsų įmonėje pritapčiau. – Kodėl taip manote? – klausiu. Kuo jai netinka mano įmonė? – Juk tai savaime aišku, ar ne? – Ne, bent jau ne man. Jos atsakymas mane pribloškia. Akivaizdžiai jaudindamasi, ji ištiesia ranką prie diktofono. Po galais, ji ketina išeiti. Mintyse paskubomis apmetu, kas šiandien po pietų numatyta mano darbotvarkėje – ten nėra nieko, ko nebūtų galima atidėti. – Gal norėtumėte, kad aprodyčiau biurą? – Esu tikra, kad jūs pernelyg užimtas, pone Grėjau, o manęs laukia ilga kelionė automobiliu. – Į Vankuverį grįšite automobiliu? – Žvilgteliu pro langą. Kelias tolimas, o lauke lynoja. Tokiu oru jai nederėtų vairuoti, bet... uždrausti negaliu. Vien

pagalvojęs apie tai, suirztu. – Ką gi, vairuokite atsargiai, – priduriu šiurkščiau, nei norėjau. Ji čiupinėjasi su diktofonu. Ji trokšta kuo greičiau palikti mano biurą, o aš – net pats stebiuosi! – nenoriu jos išleisti. – Ar gavote visą reikalingą informaciją? – klausiu nė nemėgindamas maskuoti pastangų kaip nors pratęsti šį pokalbį. – Taip, pone, – tyliai atsako ji. Nors virsk iš koto, – ak, kaip skamba šie žodžiai iš jos burnos! – ir aš kelias akimirkas įsivaizduoju šitą burną, paklūstančią man vos pirštu pamojus. – Ačiū už interviu, pone Grėjau. – Nėra už ką. Buvo malonu, – nuoširdžiai linkteliu, nes jau senokai nebuvau taip susižavėjęs. Nuo šios minties apima nerimas. Ji atsistoja, o aš ištiesiu ranką, nekantraudamas ją paliesti. – Iki kito susitikimo, panele Stil, – tariu kimiu balsu, spausdamas jai ranką. Taip, trokštu savo žaidimų kambaryje nuplakti šią merginą botagu ir išdulkinti. Noriu, kad jaustųsi pasmerkta ir apimta geismo... kad šauktųsi manęs ir manimi pasitikėtų. Stipriai suspaudžiu lūpas. Pasvajok, Grėjau. – Pone Grėjau... Ji linkteli ir vikriai – pernelyg vikriai – atitraukia ranką. Negaliu taip paprastai leisti šiai merginai išeiti. O ji, akivaizdu, nori kuo greičiau sprukti. Baisiai pikta, bet išlydint ją dingteli išganinga mintis. – Tik pažiūrėsiu, kad sėkmingai išeitumėte pro duris, panele Stil, – pašmaikštauju. Ji surimtėja ir stipriai suspaudžia lūpas. – Jūs labai dėmesingas, pone Grėjau, – atšauna. Panelė Stil moka atsikirsti! Jai žengiant pro duris, šypsena mano veide išplatėja ir nuseku jai iš paskos. Andrėja su Olivija priblokštos pakelia į mudu akis. Taip, taip. Palydėsiu merginą. Ir kas čia tokio? – Ar turite kokį nors apsiaustą? – klausiu. – Striukę. Iškalbingai žvilgteliu į Oliviją, ta pašokusi tuoj pat ištraukia iš spintos tamsiai mėlyną striukę ir, kaip visada, vyptelėjusi paduoda ją man. Dieve, kaip Olivija mane nervina su tomis savo nerealiomis svajomis apie mudviejų santykius.

Hm... Striukė gerokai nutrinta ir ne kažin kokios kokybės. Panelei Anastazijai Stil derėtų rengtis geriau. Kilstelėjęs palaikau drabužį ir gobdamas juo liesus merginos pečius liesteliu jai sprandą. Pajutusi prisilietimą, ji sustingsta ir išblykšta. Taip! Aš ją taip pat veikiu. Nepaprastai malonu tai žinoti. Priėjęs prie lifto, paspaudžiu mygtuką, o ji stovi šalia ir nerimsta. Oi, galėčiau tave nuraminti, mažyte... Lifto durys atsidaro, ji puola į kabiną, o tada atsisuka į mane. Ji ne šiaip patraukli. Aš net rizikuočiau sakyti, kad ji graži. – Anastazija... – atsisveikindamas ištariu. – Kristianai... – tyliai sako ji. Lifto durys užsidaro ir ore tarp mudviejų pakimba ištartas mano vardas – jis nuskamba keistai ir nepažįstamai, bet velniškai seksualiai. Apie šią merginą turiu sužinoti daugiau. – Andrėja! – rikteliu grįžęs į biurą. – Sujunk mane su Velču. Greičiau. Sėdėdamas prie rašomojo stalo ir laukdamas skambučio, žiūriu į paveikslus ant kabineto sienų ir staiga prisimenu panelės Stil žodžius. Suteikia kasdienybei išskirtinumo... Šiais žodžiais taip pat taikliai ji būtų galėjusi apibūdinti ir save. Subirbia telefonas. – Skambina ponas Velčas. – Junk. – Taip, pone. – Velčai, man reikia informacijos apie vieną asmenį...

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 14-OJI, ŠEŠTADIENIS

ANASTAZIJA ROZA STIL

Gimimo data | 1989-09-10, Monteseinas, Vašingtono valstija Adresas | 1114 SW, Žalioji gatvė 7, Heivenheitsas, Vankuveris, WA 98888 Mobiliojo telefono Nr. | 360-959-4352 Socialinio draudimo Nr. | 987-65-4320 Bankas | „Wells Fargo“ bankas, Vankuveris, Vašingtono valstija. Sąsk. Nr. 309361; Sąsk. likutis 683,16 JAV dol. Profesija | Paskutinio kurso studentė Vašingtono valstybinio universiteto Menų ir mokslų koledže studijuoja anglų kalbą ir literatūrą Balų vidurkis | 4,0 Ankstesnis išsilavinimas | Monteseino vidurinė mokykla Gabumų mokslui testo rezultatas | 2150 Darbinė veikla | Kleitono ūkinių prekių parduotuvė, šiaurės vakarų Vankuveris, Portlandas, kasininkė pardavėja (ne visa darbo diena) Tėvas | Franklinas A. Lambertas (1969-09-01–1989-09-11) Motina | Karla Mei Vilks-Adams, gim. 1970-07-18 1989-03-01 ištekėjo už Frenko Lamberto, nuo 1989-09-11 našlė 1990-06-06 ištekėjo už Reimondo Stilo, 2006-07-12 išsiskyrė 2006-08-16 ištekėjo už Stiveno M. Mortono, 2007-01-31 išsiskyrė 2009-04-06 ištekėjo už Bobo Adamso Politinės pažiūros | nenustatytos Religiniai įsitikinimai | nenustatyti Lytinė orientacija | nenustatyta Artimi santykiai | šiuo metu nenustatyti

Gal šimtąjį kartą įdėmiai skaitau prieš porą dienų gautą išsamų gyvenimo aprašymą mėgindamas kaip nors įminti paslaptingosios panelės Anastazijos Rozos Stil mįslę. Niekaip negaliu išmesti iš galvos tos prakeiktos mergužėlės ir

tai mane ima ne juokais siutinti. Praeitą savaitę, sėdėdamas itin nuobodžiuose susirinkimuose, pagavau save prisimenant ir sakinys po sakinio kartojant tą interviu. Prieš akis iškildavo diktofoną grabinėjantys jos pirštai, tik jai vienai būdingas gestas, kaip kiša už ausies plaukų sruogą, jos prikąsta lūpa. Taip. Prikąsta apa​tinė lūpa mane visada jaudina. Ir štai aš čia, Portlando pakraštyje. Pastatau automobilį prie nedidukės Kleitonų šeimai priklausančios ūkinių prekių parduotuvės, kurioje ji dirba. Tu kvailys, Grėjau. Ko čia atlėkei? Žinojau, kad taip bus. Visą savaitę žinojau, kad... turiu ją vėl pamatyti. Žinojau nuo tos akimirkos, kai stovėdama lifte ji ištarė mano vardą. Mėginau spirtis. Laukiau penkias dienas, – penkias varginančias dienas, – mat norėjau pasitikrinti, gal ją pamiršiu. Negaliu pakęsti laukimo. Aš nepratęs laukti... nieko. Dar niekada nesu lakstęs paskui moterį. Mano turėtos moterys iš karto suprato, ko iš jų tikiuosi. Dabar labiausiai baiminuosi, kad panelė Stil yra tiesiog per jauna ir mano siūlymas gali jos nesudominti. O gal vis dėlto sudomins? Tik... ar ji apskritai gali tapti gera nuolankiąja? Pakraipau galvą. Taigi, atvažiavau čia ir kaip paskutinis asilas stypsau automobilių aikštelėje gerokai apleistame Portlando pakraštyje. Iš jos gyvenimo aprašymo nesužinojau nieko ypatingo, išskyrus tai, ką radau parašyta paskutinėje eilutėje ir apie ką nė akimirkos nesiliauju galvojęs. Dėl to čia ir atvažiavau. Kodėl neturite vaikino, panele Stil? Lytinė orientacija nenustatyta, tai gal ji lesbietė? Prunkšteliu vos pagalvojęs, nes tai labai mažai tikėtina. Prisimenu klausimą, kurį ji man uždavė imdama interviu, prisimenu akivaizdų jos drovėjimąsi, kaip liaunas rožės žiedas švelniai nuraudusius skruostus... Nuo tos akimirkos, kai ją pažinau, šios geidulingos mintys neduoda man ramybės. Dėl to tu ir čia. Nekantrauju vėl ją pamatyti – šviesiai mėlynos jos akys mane persekioja net sapnuose. Flinui apie tai neužsiminiau ir labai dėl to džiaugiuosi, mat dabar elgiuosi kaip manijos apimtas moterų persekiotojas. O gal reikėtų pasipasakoti? Bet ne. Nenoriu, kad negyvai nukankintų paskaita apie naujausius į sprendimą orientuotos psichoterapijos laimėjimus. Man tik reikia truputį prasiblaškyti ir

vienintelė pramoga, kurios dabar trokštu, yra... pardavėja, besidarbuojanti ūkinių prekių parduotuvėje. Ką gi, sukoriau gana tolimą kelią. Pažiūrėkime, ar panelė Stil tikrai tokia žavi, kokią prisimenu. Spektaklis prasideda, Grėjau! Man žengiant pro duris, monotoniškai nuskamba elektroninis varpelis. Prekybos salė didesnė, nei atrodo žvelgiant į parduotuvę iš gatvės, ir nors šeštadienis, jau beveik pietų metas, pirkėjų nedaug. Kaip ir buvo galima tikėtis, čia dvi eilės lentynų, užverstų tokioms parduotuvėms įprastu šlamštu. Jau buvau spėjęs pamiršti, kokios galimybės ūkinių prekių parduotuvėje atsiveria tokiems kaip aš. Viską, ko man reikia, dažniausiai perku internetu, bet jei jau užsukau, kodėl nepapildžius savo atsargų vienu kitu naudingu daikčiuku: lipnia juosta, keliais skečiamaisiais žiedais. Hm... Susirasiu žaviąją panelę Stil ir puikiai praleisiu laiką. Kol ją pamatau, sugaištu net tris sekundes. Ji susikūprinusi stovi prie prekystalio neatitraukdama akių nuo monitoriaus ir kramsnodama riestainį. Paskui išsiblaškiusi nusibraukia prie lūpų kampučio prilipusį trupinį, kyšteli pirštą į burną ir nulaižo. Mano kotas akimirksniu nubunda ir trūkteli. Po velnių, elgiesi kaip koks keturiolikmetis... Pajutęs savo kūno reakciją, suirztu. Gal taip nereaguočiau, jei surakinčiau ją antrankiais, išdulkinčiau ir nuplakčiau, nors... nebūtinai tokia eilės tvarka. Taip... Štai ko man reikia. Ji visiškai sutelkusi dėmesį į darbą, tad turiu progą atidžiai ją apžiūrėti. Net ir nuvijęs visas geidulingas mintis turiu pripažinti, kad ji patraukli... nepaprastai patraukli. Atmintis manęs neapgavo. O paskui ji pakelia akis ir... suakmenėja. Įsitempiu taip, lyg būčiau pamatęs ją pirmą kartą. Ji perveria mane skvarbiu žvilgsniu, – manau, dabar jaučiasi tiesiog sukrėsta, – bet nežinau, ar ši atsakomoji reakcija man palanki, ar ne. – Panele Stil! Koks malonus netikėtumas. – Pone Grėjau... – sutrikusi ir vos atgaudama kvapą ištaria ji. Ak, jos reakcija vis dėlto man palanki. – Kaip tik buvau netoliese. Man reikia šį bei tą įsigyti. Malonu vėl jus matyti, panele Stil.

Tikrai labai malonu. Ji vilki prigludusius sportinius marškinėlius ir mūvi aptemptus džinsus, o ne tą maišą primenantį šlamštą, kurį vilkėjo prieš savaitę. Jos kojos ilgos, liemuo liaunas, o krūtys – tobulos. Jos lūpos vis dar šiek tie pravertos iš nuostabos ir man tenka atsispirti pagundai ištiesti smilių, priglausti jo galiuką prie smakro ir užčiaupti jai burną. Atskridau iš Siatlo vien pasimatyti su tavimi ir šią akimirką atrodai taip, kad keliauti, rodos, buvo verta. – Ana. Mano vardas Ana. Kuo galiu jums padėti, pone Grėjau? Giliai atsidususi, ji atsitiesia kaip ir tąkart, imdama interviu, ir pamalonina mane nelabai nuoširdžia šypsena, matyt, skirta klientams. Žaidimas prasideda, panele Stil. – Norėčiau įsigyti kelis daikčiukus. Pirmiausia reikia kabelių. Tokiu pageidavimu užklumpu ją nepasiruošusią ir ji, rodos, labai sutrinka. Oi, kaip bus smagu. Dar ne taip nustebtum pamačiusi, ką galiu nuveikti sumezgęs kelis kabelius. – Turime įvairaus ilgio. Norėtumėt, kad parodyčiau? – atgavusi amą, klausia ji. – Prašyčiau. Parodykite man juos, panele Stil. Ji išeina iš už prekystalio ir mosteli į tarpą tarp lentynų. Ji avi sportbačius. Įdomu, kaip atrodytų, apsiavusi batelius nepadoriai aukštais kulniukais. Firminius „Louboutin“ aukštakulnius... ne, jokie kiti tikrai netiktų. – Kabeliai elektros reikmenų skyriuje, aštuntoje eilėje, – virpančiu balsu ištaria ji ir nurausta... Ji man tikrai neabejinga... Krūtinėje atgyja viltis. Vadinasi, ne lesbietė. Patenkintas šypteliu. – Prašom parodyti, seksiu paskui jus. Mosteliu ranka, kad žengtų pirma ir rodytų kelią. Mat eidamas iš paskos turiu ir laiko, ir progą pasigrožėti iš kojų verčiančiu jos užpakaliuku. Ilgi į uodegą surišti plaukai nelyginant metronomas švytruoja besisūpuojančių klubų ritmu. Čia tikrai viskas kartu: ji miela, mandagi, graži ir turi visas fizines savybes, kurias labiausiai vertinu rinkdamasis nuolankiąją. Tačiau dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar ji apskritai galėtų tapti nuolankiąja. Apie tokį gyvenimo būdą – mano gyvenimo būdą – tikriausiai nieko nėra girdėjusi, bet labai norėčiau jai apie tai papasakoti. Per daug skubi ir užbėgi įvykiams už akių, Grėjau... – Atvykote į Portlandą verslo reikalais? – klausia ji išblaškydama mano mintis.

Balsas spigus, ji kaip įmanydama stengiasi dėtis abejinga. Mane toks elgesys prajuokina. O moterims retai pavyksta mane prajuokinti. – Lankausi Vašingtono valstybinio universiteto Žemės ūkio fakultete. Jis Vankuveryje, – pameluoju. Tiesą sakant, atvykau pasimatyti su jumis, panele Stil. Jos veidas ištįsta, o aš pasijuntu kaip pašlemėkas. – Šiuo metu finansuoju jo atliekamus tyrimus, susijusius su sėjomaina ir dirvotyra, – priduriu, ir bent jau tai yra tikra tiesa. – Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis? Ji šypsodamasi kilsteli antakį. – Kažkas panašaus, – sumurmu. Ar ji iš manęs juokiasi? Ak, jei taip, mielai ją sutramdyčiau. Tik... nuo ko pradėti? Gal vis dėlto ne nuo keisto interviu, o nuo kvietimo pavakarieniauti? Tai bent būtų naujiena: vakarieniaučiau mieste su mergina, kuri galbūt taps mano nuolankiąja... Prieiname prie kabelių – o jų čia esama skirtingų ilgių ir pačių įvairiausių spalvų. Išsiblaškęs pirštais perbraukiu per pakuotes. Galėčiau tiesiog imti ir pakviesti ją vakarienės. Kaip į pasimatymą? Kažin, ar ji sutiktų? Žvilgteliu į ją – stebeilija į sunertus savo pirštus. Ir nedrįsta pakelti į mane akių, o tai... teikia vilties. Išsirenku ilgesnių kabelių. Šiaip ar taip, jie lankstesni ir vieno pakanka surišti ir čiurnoms, ir riešams. – Šitie bus kaip tik. – Pageidausite dar ko nors? – greitakalbe išpoškina ji. Arba ji itin paslaugi, arba nori greičiau išgrūsti mane iš parduotuvės, bet kaip yra iš tiesų, nenutuokiu. – Dar norėčiau apsauginės dažymo juostos. – Remontuojate būstą? – Ne, neremontuoju. Ak, jei tik žinotum... – Prašyčiau čionai, – sako ji. – Apsauginės dažymo juostos dekoravimo skyriuje. Nesnausk, Grėjau. Laiko turi nedaug. Pamėgink įtraukti ją į pokalbį. – Ar ilgai čia dirbate?

Suprantama, atsakymą jau žinau. Kitaip nei kai kurie žurnalistai, aš namų darbus atlieku. Neįsivaizduoju kodėl, bet mergina staiga labai sutrinka. Dieve, kokia drovi. Rodos, man nėra jokios vilties. Skubriai apsisukusi, ji nužingsniuoja tarp lentynų link skyriaus, pažymėto lentele „Dekoravimas“. Klusniai kaip šunytis pėdinu iš paskos. – Ketverius metus, – priėjus prie juostų, išlemena ji. Tada pasilenkia ir paima du skirtingo pločio ritinėlius. – Paimsiu šitą. Burnai užklijuoti platesnė juosta gerokai tinkamesnė. Kai ji paduoda ritinėlį, mudviejų pirštų galiukai trumpai susiliečia. Šio sąlyčio atgarsį pajuntu tarp kojų. Prakeikimas! Ji išbąla. – Gal reikia dar ko nors? – tyliai ir dusliai klausia. Dieve, aš ją veikiu taip pat kaip ir ji mane. Galbūt... – Manau, dar reikėtų virvės. – Prašom čia. Ji sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų, suteikdama man dar vieną progą pasigrožėti puikiu jos užpakaliuku. – Kokios virvės pageidaujate? Turime sintetinių ir natūralių plaušų virvių... špagato... storų trosų... Velnias... Gal jau pakaks... Sudejuoju neišleisdamas nė garso ir mėgindamas išblaškyti vaizdinį, kaip ši mergina kaba ant virvių, pritvirtintų prie mano žaidimų kambario lubų. – Prašom keturis su puse metro natūralių plaušų virvės. Ji šiurkštesnė ir mėginant išsivaduoti greičiau nutrina odą. Mano mėgstamiausia... Nors ir virpančiais pirštais, vis dėlto tuos puspenkto metro ji pamatuoja kaip tikra profesionalė. Iš dešinės kišenės išsitraukusi universalų peilį, mitriai nupjauna virvę, tvarkingai susuka ir sumezga slankiąja kilpa. Įspūdinga. – Ar buvote skautė? – Organizuota grupinė veikla tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas, pone Grėjau. – O koks mėgstamiausias jūsų užsiėmimas, Anastazija? Matydama, kad nenuleidžiu nuo jos akių, mergina įsistebeilija į mane.

Man pavyks! – Knygos, – sako ji. – Kokios? – Na, kaip čia pasakius... Įprastos. Klasikiniai romanai. Daugiausia anglų rašytojų kūriniai. Anglų rašytojų kūriniai. Galėčiau lažintis, kad ji turi omenyje Brontes ir Osten. Visas tas sentimentalias širdelių ir gėlyčių gerbėjas. Negerai... – Ar pirksite dar ką nors? – Nežinau. Ką dar patartumėte įsigyti? Noriu pažiūrėti, kaip ji reaguos. – Meistrui mėgėjui? – nustebusi klausia ji. Vos susilaikau nenusikvatojęs. Oi, mažyte, mėgėjiškas meistravimas tikrai nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas. Tramdydamas juoką linkteliu. Jos žvilgsnis nuslysta mano kūnu žemyn ir aš įsitempiu. Ji mane... vertina! – Kombinezoną, – lepteli ji. Tai keisčiausias mano girdėtas dalykas, jei neskaičiuosime jos klausimo „Ar jūs gėjus?“ – Juk nenorėtumėte susitepti ar susiplėšyti drabužių, tiesa? – ji mosteli į mano džinsus. Šį kartą nesusilaikau. – Galiu ir nusirengti. – Hm... Ji nurausta kaip žarija ir nudelbia akis. Vis dėlto nusprendžiu palengvinti jos kančias. – Paimsiu kelis kombinezonus. Kad kartais, neduok Dieve, nesusigadinčiau drabužių. Netarusi nė žodžio, ji apsisuka ir sparčiai nužingsniuoja tarp lentynų, o aš, visiškai sužavėtas, nuseku iš paskos. – Dar ko nors? – duodama man porą mėlynų kombinezonų ir, rodos, gaudydama kvapą, klausia ji. Mergina akivaizdžiai susigėdusi, jos žvilgsnis vis dar įbestas į grindis. Dieve, ji visiškai užvaldė ir mano mintis, ir kūną. – Kaip sekasi rašyti straipsnį? – teiraujuosi vildamasis, kad ji bent šiek tiek nusiramins.

Ji pakelia akis ir, akivaizdžiai pajutusi palengvėjimą, man šypteli. Pagaliau... – Straipsnį rašau ne aš, o Ketrina. Panelė Kavanag. Mudvi gyvename viename bute. Tai ji rašo straipsnį. Ir labai tuo džiaugiasi. Ji yra laikraščio redaktorė ir labai sielojosi, kad negalėjo pati paimti to interviu. Tai ilgiausia jos šneka nuo tada, kai susipažinome, ir ji kalba apie kitą žmogų, o ne apie save. Įdomu... Man nespėjus prasižioti, ji priduria: – Dabar vienintelis jos rūpestis tas, kad neturi originalių jūsų nuotraukų. Atkakliajai panelei Kavanag reikia nuotraukų. Reklaminių fotosesijos nuotraukų, ar ne? Aš jų parūpinsiu. Taip galėsiu praleisti dar šiek tiek laiko žaviosios panelės Stil draugijoje. – Kokių nuotraukų ji norėtų? Ji sutrikusi kelias akimirkas spokso į mane, tada, matyt, nesumodama, ką atsakyti, papurto galvą. – Na, aš čia dar pabūsiu. Galbūt rytoj... Juk galiu pasilikti Portlande. Dirbti viešbutyje. Kad ir „Heathman“ viešbučio kambaryje. Tik turiu pasikviesti Teilorą ir liepti jam atvežti mano nešiojamąjį kompiuterį ir drabužių. Arba paprašyti pagalbos Elioto, jei tik, žinoma, savaitgalį nėra išvykęs, kaip pratęs, ir kur nors nesidulkina. – Sutiktumėte nusifotografuoti? Šį kartą jai nepavyksta nuslėpti nuostabos. Santūriai linkteliu. Taip, noriu praleisti su tavimi daugiau laiko... Valdykis, Grėjau. – Keitė labai apsidžiaugs. Tai yra, jei tik mums pavyks rasti fotografą. Ji nusišypso ir jos veidas nušvinta nelyginant giedras vasaros ryt​metis. Ji atrodo taip... kad stogą rauna. – Praneškite man apie rytojaus planus, – iš džinsų kišenės išsitraukiu piniginę. – Štai mano vizitinė. Joje yra mobiliojo numeris. Būtų gerai, jei rytoj rytą, prieš dešimtą, paskambintumėte. Jei nepaskambins, grįšiu į Siatlą ir šią avantiūrą tiesiog išmesiu iš galvos. Vos apie tai pagalvoju, pasijuntu prislėgtas. – Sutarta. Ji vis dar šypsosi.

– Ana! Mudu atsisukame ir tako gale pamatome jauną vyrą, vilkintį drabužius, prie kurių mados dizaineris tikrai nepridėjo rankos. Jis žvilgsniu ryte ryja panelę Anastaziją Stil. Po galais, kas šitas mulkis? – Hm... minutėlei atsiprašysiu jūsų, pone Grėjau. Ji prieina prie jo ir tas tipas suspaudžia ją glėbyje nelyginant gorilos patinas. Man kraujas gyslose sustingsta. Suprantu, kad tai instinktyvi reakcija. Patrauk nuo jos savo purvinas letenas! Sugniaužęs kumščius matau, kad ji to vyro neapkabina, bet dėl to man ne kažin kiek palengvėja. Tada juodu ima apie kažką šnabždėtis. Gal Velčo gauta informacija buvo netiksli? Gal šis vyrukas – jos vaikinas? Jis tinkamo amžiaus, be to, nenuleidžia nuo jos geismą spinduliuojančių akių. Tebeliesdamas ją, vyrukas žingteli atatupstas, atidžiai nužvelgia ir lieka stovėti apglėbęs per pečius. Iš pirmo žvilgsnio tai nieko nereiškiantis gestas, bet aš žinau, jog jis nebyliai jau pareiškė į merginą pretenzijas ir leidžia man suprasti, kad nešdinčiausi. O ji susijaudinusi mindžikuoja ir jaučiasi labai nepatogiai. Velnias... Man derėtų išeiti. Pervertinau savo galimybes. Juodu pora. Bet štai ji jam kažką pasako, atšlyja palietusi dilbį – ne plaštaką! – ir jį tarsi atstumia. Gerai. – Hm... Polai, čia Kristianas Grėjus. Pone Grėjau, čia Polas Kleitonas. Šios parduotuvės savininko brolis, – ji perveria mane žvilgsniu, kurio potekstės nesuprantu, ir kalba toliau: – Su Polu susipažinau vos pradėjusi čia dirbti, nors susitinkame nedažnai. Jis grįžo iš Prinstono, kur studijuoja verslo administravimą. Ji įsišneka, ima viską išsamiai aiškinti, o iš tiesų, kaip suprantu, nori man pasakyti, kad juodu ne pora. Jos darbdavio brolis, ne draugužis... Man palengvėja, bet tas palengvėjimas toks milžiniškas ir toks netikėtas, kad suraukiu antakius. Ši mergina ne juokais krito man į akį... – Pone Kleitonai... – stengiuosi kalbėti itin santūriai. – Pone Grėjau... – Rankos paspaudimas silpnas, pasigailėtinas, kaip ir jo... plaukai. Šungalvis. – Pala, ar tik jūs – ne Kristianas Grėjus? Ne iš Grėjaus įmonių holdingo? Taip, tai aš, kvaily tu.

Ir per akimirką, tiesiog man akyse, jis iš viršininko virsta nuolankiu tarnu. – Čia tai bent! Gal galėčiau būti jums kuo nors naudingas? – Anastazija mane jau aptarnavo, pone Kleitonai. Ir buvo labai dėmesinga. O dabar nešdinkis. – Puiku, – neriasi iš kailio jis, rodydamas baltus kaip sniegas dantis ir didžiausią pagarbą. – Iki, Ana. – Iki, Polai, – atsisveikina ji ir vyrukas palengva nužingsniuoja į parduotuvės gilumą. Palydžiu jį žvilgsniu, kol dingsta iš akių. – Gal pageidausite dar ko nors, pone Grėjau? – Ačiū, daugiau nieko nereikia, – sumurmu. Po galais, mano laikas išseko, o aš vis tiek nežinau, ar dar kada nors ją pamatysiu. Privalau išsiaiškinti, ar galiu tikėtis, kad ji bent pasvarstys, ar leistis į tokius santykius, prie kokių esu pratęs. Bet kaip paklausti? Be to, ar aš pasirengęs priimti nuolankiąją, kuri apie tokį gyvenimo būdą nieko nenutuokia? Jai reikėtų papildomų pamokų. Užsimerkęs mėginu įsivaizduoti, kokių nuostabių galimybių atvertų tos papildomos pamokos... paruošti ją man įprastiems santykiams galėtų būti ne mažiau įdomu nei paskui bendrauti... Tik ar ji apskritai kada nors būtų tam pasiruošusi? O gal aš skaudžiai klystu? Ji grįžta prie prekystalio ir, neatitraukdama akių nuo kasos aparato, nuskenuoja mano pirkinius. Po perkūnais, pažvelk į mane! Noriu vėl pamatyti jos veidą ir suprasti, ką ji galvoja. Pagaliau ji pakelia galvą. – Keturiasdešimt trys doleriai. Ir... viskas? – Norėsite maišelio? – kai paduodu „American Express“ kreditinę, klausia ji. – Taip, Anastazija. Jos vardas nuostabus, jis puikiai tinka tokiai gražuolei merginai, be to, tie garsai maloniai slysta man liežuviu. Ji vikriai sudeda pirkinius į maišelį. Štai ir viskas. Turiu išeiti. – Jei norėsite fotosesijos, paskambinkite man. Ji linkteli ir atiduoda man kreditinę. – Gerai. Tad galbūt iki rytojaus.

Negaliu tiesiog imti ir išeiti. Turiu kaip nors perduoti žinią, kad ja susidomėjau. – Beje, Anastazija... Džiaugiuosi, kad panelė Kavanag negalėjo pati paimti interviu. Rodos, ji maloniai nustemba. Tai gerai. Persimetęs per petį maišelį su pirkiniais, išeinu iš parduotuvės. Taip, nepaisydamas visų sveiko proto protestų, aš jos geidžiu. Bet dabar teks laukti... po velnių, laukti... ir vėl. Sutelkęs tiek valios, kad Elena dabar manimi didžiuotųsi, ir žvelgdamas tik į priekį, išsitraukiu iš kišenės mobilųjį ir įlipu į išsinuomotą automobilį. Tyčia neatsigręžiu per petį ir į ją nežvilgteliu. Nežvilgteliu. Nežvilgteliu. Paskui pakeliu akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, per kurį matau parduotuvės laukujes duris, tačiau, be keistoko fasado, daugiau nieko įdomaus neišvystu. Ji nestovi prisiplojusi prie vitrininio lango ir į mane nedėbso. Gaila. Įjungiu greitojo numerių rinkimo režimą, spusteliu vienetą, ir Teiloras atsiliepia, regis, dar prieš pirmąjį signalą. – Pone Grėjau, – tarsteli jis. – Užsakyk apartamentus „Heathman“ viešbutyje. Savaitgalį praleisiu Portlande, tad man reikia sportinio automobilio, dar paimk kompiuterį, šūsnį po juo padėtų dokumentų ir pagriebk drabužių, kad turėčiau kuo persirengti. – Klausau, sere. O ką daryti su „Čarliu Tango“? – Pasakyk Džo, kad nuskraidintų jį į tarptautinį Portlando oro uostą. – Bus padaryta, sere. Maždaug po trijų su puse valandos būsiu pas jus. Baigęs pokalbį, įjungiu automobilio variklį. Taigi turiu kelias valandas Portlande, kol lauksiu ir žiūrėsiu, ar ta mergina taip pat manimi susidomėjo. Ką veikti? Manau, būtų laikas pasivaikščioti. Gal žingsniuodamas atsikratysiu šio keisto visą kūną apėmusio alkio?

PRAĖJO PENKIOS VALANDOS,

o žaviosios panelės Stil skambučio taip ir nesulaukiau. Po velnių, ir ką aš sau maniau? Stoviu prie lango savo apartamentuose „Heathman“ viešbutyje ir žvelgiu į gatvę. Nemėgstu laukti. Niekada nemėgau. Nors dabar jau niaukiasi, kol vaikščiojau po Foresto parką, oras buvo

pakenčiamas, tik kad pasivaikščiojęs jaudulio neatsikračiau. Nirštu ant jos, kad neskambina, bet labiausiai pykstu ant savęs. Kvaila buvo čia skristi. Sekiodamas paskui tą merginą, tik veltui gaištu laiką. Ir apskritai ar aš kada laksčiau paskui moterį? Grėjau, susiimk. Atsidūstu ir, vildamasis, kad galbūt praleidau skambutį, užmetu akį į telefono ekraną, bet... man niekas neskambino. Bent jau Teiloras atvyko ir dabar turiu visus reikalingus daiktus. Turiu perskaityti Barnio ataskaitą apie jo skyriuje atliktus bandymus su grafenu ir viešbutyje galiu ramiai dirbti. Ramiai? Ne, ramybės nerandu nuo tos akimirkos, kai į mano kabinetą stačia galva įpuolė panelė Stil.

KAI PAKELIU AKIS NUO MONITORIAUS,

mano apartamentus gaubia pilkšva prieblanda. Pagalvojęs, kad naktį teks leisti vienam, labai nuliūstu. Kol mąstau, ką daryti, ima vibruoti ant poliruoto stalviršio gulintis mobilusis, o jo šviečiančiame ekrane užrašytas nepažįstamas, bet kažkur lyg ir matytas numeris su Vašingtono apygardos kodu. Staiga širdis ima daužytis taip, tarsi būčiau ką tik nubėgęs dešimt mylių. Ar tai ji? Atsiliepiu. – Hm... Pone Grėjau... Čia Anastazija Stil. Išsišiepiu iki ausų kaip paskutinis avigalvis. Aha, pažiūrėkim... Sunkiai gaudanti kvapą, susinervinusi, tyliai kalbanti panelė Stil. Rodos, į vakarą mano reikalai ėmė taisytis. – Panele Stil, malonu jus girdėti. Išgirstu ją tyliai aiktelint ir tas garsas iš karto aidu atsiliepia man tarpkojyje. Puiku. Ji man neabejinga. Kaip ir aš jai. – Hm... norėtume susitarti dėl fotografavimosi, dėl nuotraukų straipsniui. Rytoj, jei sutiksite. Kur jums būtų patogu, sere? Mano kambary. Tik tu, aš ir kabeliai... – Apsistojau Portlande, „Heathman“ viešbutyje. Sakykim, rytoj pusę dešimtos ryte, ar tiks? – Gerai, susitiksime ten, – linksmai sako ji, nebeslėpdama palengvėjimo ir džiaugsmo.

– Nekantriai lauksiu, panele Stil. Pasiskubinu baigti pokalbį, kol ji dar nepajuto, kaip jaudinuosi ir koks jaučiuosi patenkintas. Atsiremiu į krėslo atlošą ir, žvelgdamas į tirštėjančių sutemų gaubiamą miesto panoramą, pirštais persibraukiu per plaukus. Po galais, o gal vis dėlto pavyks?

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 15-OJI, SEKMADIENIS

užgultomis ausimis Sautvest Salmono gatve risnoju link Vilameto upės. Dabar pusė septynių ryto ir aš mėginu pravėdinti galvą. Šiąnakt sapnavau ją. Mėlynos akys, tylus balsas... ji klūpojo prieš mane, o kiekvieną sakinį baigė žodžiu „sere“. Nuo tos dienos, kai susipažinome, sapnai tapo malonia atgaiva nuo anksčiau kartais lankydavusių košmarų. Įdomu, ką apie tai pasakytų Flinas? Ši mintis mane trikdo, tad nuveju ją ir, nusprendęs dar kartą patikrinti savo kūno galimybių ribas, pasileidžiu Vilameto krantine. Tapsint per grindinį, pro debesis šypteli saulė ir pajuntu atgaunąs viltį. NUO BESIPLĖŠANČIO MOBIO

PO DVIEJŲ VALANDŲ,

ristele grįždamas į viešbutį, prabėgu pro kavinę. Gal pakviesti

ją kavos? Kaip į... pasimatymą? Na, ne. Tai ne pasimatymas. Ši absurdiška mintis mane prajuokina. Tai būtų tik pašnekesys, savotiškas interviu. Gal tuomet pavyktų šiek tiek daugiau sužinoti apie šią paslaptingą merginą ir suprasti, ar ją artimesni mudviejų santykiai domintų, ar aš tik gaištu laiką? Lifto kabinoje esu vienas, tad imu daryti tempimo pratimus. Treniruotę baigiu savo apartamentuose ir pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai atvykau į Portlandą, jaučiuosi ramus ir susikaupęs. Patarnautojas atneša pusryčius ir susigriebiu esąs baisiai alkanas. Šio jausmo nuo seno negaliu pakęsti ir tikrai neketinu alkanauti. Vis dar mūvėdamas treningo kelnes ir nusprendęs pirma pavalgyti, o tada eiti praustis po dušu, sėdu prie pusryčių stalo.

KAŽKAS ENERGINGAI PASIBELDŽIA

į duris. Atidarau jas ir randu prie slenksčio stovintį

Teilorą. – Labas rytas, pone Grėjau. – Labas rytas. Ar jie jau pasiruošę? – Taip, sere. Jie šeši šimtai pirmame kambaryje.

– Tuoj nusileisiu. Uždarau duris ir susikišu marškinių skvernus už pilkų kelnių juosmens. Ką tik išėjau iš dušo ir mano plaukai dar drėgni, bet man tai nė velnio nerūpi. Paskubomis dar žvilgteliu į ciniką širdžių ėdiką veidrodyje, o tada žengiu į koridorių ir paskui Teilorą einu prie lifto. 601 kambarys pilnas žmonių, plieskia šviesos, visur pristatyta prožektorių, bet ją pamatau iš karto. Ji stovi nuošaliau nuo visų. Palaidi plaukai vešlūs, žvilgantys ir siekia krūtis. Ji mūvi prigludusius džinsus, avi sportbačius ir vilki tamsiai mėlyną švarkelį trumpomis rankovėmis, o po juo – baltus sportinius marškinėlius. Gal džinsai ir sportbačiai – jos skiriamasis ženklas? Džinsai nėra labai patogus drabužis, bet tikrai išryškina dailias jos kojas. Jos akys – kaip visada atimančios žadą – man artinantis dar plačiau atsimerkia. – Štai ir vėl susitikome, panele Stil. Ji spaudžia mano ištiestą ranką ir staiga mane apima noras stipriai ją sugniaužti ir pakelti prie lūpų. Nebūk juokingas, Grėjau. Patraukliai nuraudusi, ji mosteli į savo draugę, stovinčią pernelyg arti ir laukiančią mano dėmesio. – Pone Grėjau, susipažinkite su Ketrina Kavanag, – sako ji. Nors ir nenoromis, vis dėlto paleidžiu jos ranką ir pasisuku į atkakliąją panelę Kavanag. Ji gana aukšta, puikiai atrodanti, akivaizdžiai besirūpinanti savo išvaizda, labai panaši į tėvą, bet akis paveldėjusi iš motinos, – ne kam kitam, o jai turiu būti dėkingas, kad susipažinau su žaviąja panele Stil. Pagalvojęs apie tai, pajuntu jai šiokį tokį palankumą. – Atkaklioji panelė Kavanag... Kaip laikotės? Tikiuosi, jaučiatės geriau? Anastazija sakė, kad praeitą savaitę buvote susirgusi. – Ačiū, pone Grėjau, jau pasveikau. Visiškai savimi pasitikėdama, ji tvirtai paspaudžia man ranką ir aš suabejoju, ar per visą savo privilegijuotą gyvenimą ji bent kartą yra patyrusi kokių nors sunkumų. Įdomu, kodėl šios merginos draugauja. Jos tokios skirtingos. – Dėkoju, kad skyrėte laiko fotosesijai, – sako Ketrina. – Padariau tai su malonumu, – atsakau ir žvilgteliu į Anastaziją, o ši parausta kaip šviesoforo signalas ir iš tiesų mane pamalonina. Ar tik aš vienas verčiu ją raudonuoti? Man patinka taip manyti.

– Tai Chosė Rodrigesas, mūsų fotografas, – įsiterpia Anastazija ir, vos apie jį užsimena, visa nušvinta. Po velnių. Ar jis – jos vaikinas? Pamatęs meilią Anos šypseną, Rodrigesas tiesiog praskysta. Ar juodu dulkinasi? – Pone Grėjau... Mudu su Rodrigesu paspaudžiame vienas kitam ranką ir jis į mane niūriai dėbteli. Tarsi įspėja mane. Leidžia suprasti, kad pasitraukčiau. Ji jam patinka. Labai. Ką gi, pažaiskime, vaikeli. – Pone Rodrigesai, kur pageidautumėte mane fotografuoti? Mano žodžiai nuskamba kaip iššūkis ir vaikinui tai nepraslysta pro ausis, bet po akimirkos įsikiša Ketrina ir mosteli į krėslą. Hm... Ji mėgsta viskam vadovauti. Atsisėdu gerokai pralinksmintas šios minties. Kitas jaunuolis, rodos, Rodrigeso padėjėjas, įjungia prožektorius ir šviesa mane trumpai apakina. Prakeikimas! Akims apsipratus su šviesa, imu dairytis žaviosios panelės Stil. Ji stovi kambario gale ir stebi fotosesiją. Ar ji visada stengiasi likti šešėlyje? Gal todėl jiedvi su Kavanag ir draugauja: jai patinka likti antrame plane ir leisti Ketrinai mėgautis aplinkinių dėmesiu? Hm... nuolankioji iš prigimties. Rodos, fotografas savo darbą išmano ir užduotį atlieka labai susikaupęs. Paslapčia stebiu panelę Stil, nė akimirkos nenuleidžiančią nuo mūsų akių. Mudviejų žvilgsniai susitinka, jos žvilgsnis – atviras ir tyras, tad pasvarstau, ar nevertėtų keisti apmesto plano. O tada ji prikanda apatinę lūpą ir pajuntu gerklėje daužantis širdį. Nuleisk akis, Anastazija. Noriu, kad ji liautųsi į mane spoksojusi, ir mergina, tarsi išgirdusi mano įsakymą, pirmoji nukreipia žvilgsnį kitur. Gera mergaitė. Rodrigesui tebespragsint fotoaparatu, Ketrina paprašo manęs atsistoti. Netrukus fotosesiją baigiame ir suprantu sulaukęs dar vienos geros progos. – Dar kartą dėkoju, pone Grėjau. Ketrina energingai prieina, paspaudžia man ranką, o jos pavyzdžiu paseka ir fotografas, tik jis nužvelgia mane nė nemėgindamas slėpti nepasitenkinimo. Jo

priešiškumas mane gerokai linksmina. Oi, vaikeli... jei tik žinotum... – Nekantrauju perskaityti straipsnį, panele Kavanag, – sakau ir mandagiai jai linkteliu. O iš tiesų noriu pasikalbėti su Ana. – Ar galė​tumėte trumpam paėjėti su manimi, panele Stil? – paklausiu pasivijęs ją prie durų. – Žinoma, – nustebusi linkteli ji. Naudokis proga, Grėjau. Liekantiems kambaryje mandagiai ištariu vieną kitą banalybę ir mosteliu jai, ragindamas žengti pro duris, kad atsidurtų kuo toliau nuo Rodrigeso. Koridoriuje ji stovi čiupinėdamasi plaukus ir narstydama pirštus, bet netrukus, lydimas Teiloro, iš kambario išeinu ir aš. – Pasikviesiu tave, Teilorai, – sakau, o kai jis nutolsta nuo mudviejų tiek, kad nieko nebegali girdėti, pakviečiu Aną kavos ir, sulaikęs kvapą, laukiu, ką atsakys. Ji kelis kartus sumirksi, mosteli ilgomis blakstienomis. – Turiu visus parvežti namo, – nusiminusi atsako ji. – Teilorai! – šūkteliu ir Ana krūpteli. Matyt, būsiu ją sunervinęs, tik nežinau, ar tai geras, ar blogas ženk​las. O jos pirštai vis nerimsta. Man dingteli, kaip galėčiau ją nuraminti, bet pajuntu, kad šios mintys labai blaško mano dėmesį. – Ar jie gyvena universiteto miestelyje? Ji linkteli ir aš paprašau Teiloro parvežti Anos draugus namo. – Na štai. Ar dabar galite išgerti su manimi kavos? – Na... pone Grėjau... tai tikrai... – ji nutyla nebaigusi minties. Prakeikimas! Ji mėgina atsisakyti. Liksiu nieko nepešęs. Spindinčiomis akimis ji pažvelgia tiesiai į mane. – Klausykit, Teilorui visai nebūtina vežti jų namo. Jei luktelėtumėte, apsikeisčiau su Keite automobiliais. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita, išsišiepiu iki ausų. Manęs laukia pasimatymas! Pravėręs duris, leidžiu jai grįžti į kambarį, o akivaizdžiai suglumęs Teiloras kaip įmanydamas mėgina neišsiduoti. – Gal galėtum atnešti mano švarką, Teilorai? – Žinoma, sere. Apsisukęs ant kulno ir tramdydamas iš juoko trūkčiojančias lūpas, jis nužingsniuoja koridoriumi. Prisimerkęs žvilgsniu lydžiu Teilorą tol, kol jis įžengia

į lifto kabiną ir dingsta man iš akių, o tada, nugara atsirėmęs į sieną, imu laukti panelės Stil. Po galais, ir ką aš jai pasakysiu? Gal: „Ar sutiktumėte būti mano nuolankiąja?“ Ne. Ramiai, Grėjau. Neskubėk. Po kelių minučių, nešinas mano švarku, grįžta Teiloras. – Pageidausite dar ko nors, sere? – Ne. Ačiū. Teiloras paduoda man švarką ir, palikęs mane kaip paskutinį kvailį stypsoti koridoriuje, nueina. Ar ilgai dar teks laukti Anastazijos? Užmetu akį į rankinį laikrodį. Matyt, ji derasi su Ketrina dėl apsikeitimo automobiliais. Arba šnekasi su Rodrigesu ir aiškina, kad tik nueis su manimi kavos, mat dėl būsimo straipsnio sėkmės mane reikia nuraminti ir palankiai nuteikti. Mano sąmonę užtemdo niūrios mintys. Gal atsisveikindama Ana jį net pabučiuoja? Prakeikimas. Netrukus ji pasirodo koridoriuje ir aš lengviau atsikvepiu. Neatrodo, kad būtų ką tik su kuo nors bučiavusis. – Gerai, – ryžtingai sako Ana, – eime kavos. Tačiau nuraudę skruostai labai sumenkina jos pastangas demonstruoti man pasitikėjimą savimi. – Tik po jūsų, panele Stil. Šiaip taip nuslepiu savo susižavėjimą, kai ji eina pro mane. O kai ją pasiveju, man labai rūpi daugiau sužinoti apie jos santykius su Ketrina ir ypač apie tai, kaip jiedvi sutaria. Tad paklausiu, ar seniai jos pažįstamos. – Nuo pat pirmo kurso. Ji gera mano draugė. Jos balsas skamba šiltai, maloniai. Akivaizdu, kad Anai ši draugystė labai svarbi. Ketrinai susirgus, ji sukorė nemenką kelią, važiavo į Siatlą imti interviu, ir aš viliuosi, kad panelė Kavanag taip pat vertina šią draugystę ir gerbia Aną. Kai prieiname prie liftų, paspaudžiu iškvietimo mygtuką ir durys beveik iš karto atsidaro. Aistringai besiglėbesčiuojantys jaunuoliai sutrikę vienas nuo kito atšlyja. Nekreipdami į juos dėmesio, žengiame į lifto kabiną, bet pastebiu, kad Anastazijos veide šmėsteli išdykėliška šypsena.

Visą laiką, kol leidžiamės į pirmą aukštą, kabinoje tvyro nepatenkintos aistros nuojauta. Ir nežinau, ar ją skleidžia jaunuolių porelė, ar... aš. Taip. Geidžiu jos. Tik ar ji nori to, ką ketinu pasiūlyti? Lifto durims atsidarius, man labai palengvėja, paimu ją už rankos ir pajuntu, kad jos delnas vėsus, o ne šaltas ir drėgnas, kaip tikėjausi. Galbūt mano poveikis jai ne toks stiprus, kaip norėčiau? Ši mintis labai prislegia. Netrukus išgirstame drovų už nugaros likusios porelės kikenimą. – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones? – suburbu. Vis dėlto turiu pripažinti, kad tas nuoširdus ir nekaltas jaunuolių kikenimas tikrai žavus. Panelė Stil atrodo tokia pat nekalta kaip ir jie, ir mudviem žingsniuojant šaligatviu vėl imu abejoti savo elgesio motyvais. Ji per jauna. Ji visiškai nepatyrusi, bet, po galais, man taip patinka jausti delne jos ranką... Kavos namuose leidžiu jai išsirinkti stalelį ir paklausiu, ko norėtų. Ir ji šiaip taip išlemena: angliškos pusryčių arbatos, o tiksliau, puodelio verdančio vandens ir maišelio su arbatžolėmis ant lėkštutės. Nieko panašaus dar nesu girdėjęs. – Ne kavos? – Nesu didelė kavos mėgėja. – Gerai. Arbatos, maišelis atskirai. Ir cukraus? – Ačiū, ne, – stebeilydamasi į pirštus, sako ji. – Norėtumėte ko nors užkąsti? – Dėkoju, ne, – ji papurto galvą, persibraukia ranka per šviesiai kaštoninius plaukus ir nužeria jų sruogas nuo peties ant nugaros. Man tenka laukti eilėje ir klausytis dviejų prie prekystalio besisukančių apkūnokų pardavėjų, paikai juokaujančių su kiekvienu klientu. Tai nervina ir atitraukia dėmesį nuo mano susidomėjimo objekto – Anastazijos. – Laba diena, gražuoli, ko pageidautumėte? – užkalbina mane vyresnė pardavėja spindinčiomis akimis. Tai tik gražus veidelis, mieloji... – Prašyčiau kavos su plakto pieno puta. Dar angliškos pusryčių arbatos, tik kad maišelis nebūtų įmerktas į vandenį. Ir dar keksiuką su šilauogėmis. Jei Anastazija vis dėlto apsigalvotų ir nuspręstų ko nors užkąsti. – Nusprendėte aplankyti Portlandą? – Taip.

– Atvažiavote praleisti savaitgalio? – Taip. – Šiandien oras jau geresnis. – Tikrai. – Tikiuosi, išeisite į lauką pasimėgauti saule. Po velnių, užsikišk ir pasiskubink. – Ir aš tikiuosi, – iškošiu pro sukąstus dantis ir žvilgteliu į Aną, o ji paskubomis nukreipia akis kitur. Ji mane stebi. Stebi ir... vertina? Krūtinėje sužibusi viltis ima sparčiai stiprėti. – Štai, – pamerkusi akį, pardavėja ant mano padėklo pastato gėrimus. – Kasoje susimokėkite, aukseli, ir linkiu geros dienos. – Ačiū, – padėkoju ir šiaip taip prisiverčiu nusišypsoti. Prie stalelio sėdinti Anastazija spokso į savo pirštus ir nežinia apie ką galvoja. Gal... apie mane? – Daug atiduočiau, kad sužinočiau, apie ką galvojate, – priėjęs sakau. Ji krūpteli, išrausta, o aš padedu ant stalelio padėklą su jos arbata ir savo kava. Ana sėdi praradusi žadą ir akivaizdžiai susidrovėjusi. Kodėl? Gal iš tiesų ji nenori čia būti? – Tai apie ką galvojote? – vėl paklausiu, o Ana ima čiupinėtis su arbatos maišeliu. – Šią arbatą mėgstu labiausiai, – tarsi nė negirdėjusi klausimo sako ji, o man dingteli, kad privalau įsiminti: angliška pusryčių arbata – jos mėgstamiausia. Žiūriu, kaip ji įmeta maišelį į arbatinuką. Tai lyg įmantrus ir pakrikas spektaklis. Po akimirkos ji maišelį išgriebia ir padeda ant lėkštutės. Vos tramdau juoką, mano lūpų kampučiai virpčioja. Kai ima pasakoti, kad arbatą mėgsta juodą ir silpną, man šmėsteli mintis, kad Ana kalba apie tai, koks vyras jai patiktų. Susiimk, Grėjau. Ji šneka apie arbatą. Ką gi, įžangos pakaks; laikas pereiti prie sandorio. – Ar jis – jūsų vaikinas? Kai ji suraukia antakius, virš nosies atsiranda nedidukė V raidė. – Kas? Atsakymas man palankus.

– Fotografas. Chosė Rodrigesas. Ji nusijuokia. Juokiasi... iš manęs. Iš manęs! Ir man sunku nuspręsti, ar kikena dėl to, kad jai palengvėjo, ar dėl to, kad, jos nuomone, atrodau juokingas. Mane tai erzina. Negaliu jos perprasti. Patinku jai ar ne? Ana man paaiškina, kad juodu su Chosė tik draugai. Ak, mažyte, jis tikrai trokšta šio to daugiau. – Kodėl pamanėte, kad jis mano vaikinas? – klausia Ana. – Dėl to, kaip jūs jam šypsojotės ir kaip jis šypsojosi jums. Bet tu nieko nenutuoki, tiesa? Vaikinas tave iki ausų įsimylėjęs. – Jis man lyg šeimos narys, – sako ji. Na, gerai, vadinasi, to vaikino aistra atsako nesulauks, ir aš trumpai pasvarstau, ar ji bent numano, kokia yra patraukli. Plėšdamas popierėlį atkreipiu dėmesį, kad Ana spokso į keksą su šilauogėmis, ir staiga jau įsivaizduoju, kaip ji klūpo prieš mane, o aš ją maitinu – gabalėlį po gabalėlio. Šis vaizdas mane ir linksmina, ir... audrina. – Gal norite gabalėlio? – pasiteirauju. Ji papurto galvą. – Ačiū, ne. Jos balse girdėti abejonė, be to, ji vėl įsispokso sau į rankas. Kodėl ji tokia įsitempusi? Gal dėl manęs? – O tas vyrukas, su kuriuo vakar susipažinau parduotuvėje? Jis irgi ne jūsų vaikinas? – Ne. Polas tik bičiulis. Vakar jums jau sakiau, – rodos, visiškai sutrikusi, ji vėl susiraukia ir tarsi gindamasi sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Anai nepatinka, kad klausinėju apie tuos vaikinus. Prisimenu, kaip jai buvo nesmagu, kai tas vyrukas parduotuvėje apglėbė ją per pečius nebyliai skelbdamas, kad ši mergina priklauso jam. – Kodėl klausiate? – priduria Ana. – Atsidūrusi tarp vyrų jūs, rodos, imate jaudintis. Ji išpučia akis. O jos tikrai gražios, Kabo pakrantėse tyvuliuojančio vandenyno spalvos, mėlynesnės už mėlyniausią jūrą. Reikėtų man ją tenai nusivežti. Kas čia dabar? Iš kur tokia mintis?! – Jūs mane bauginate, – ištaria Ana ir, nuleidusi akis, vėl ima nevalingai narstyti pirštus. Viena vertus, ji tokia nuolanki, kita vertus... gyvas iššūkis.

– Taip ir turi būti. Taip. Ji ir turėtų manęs bijoti. Nedaug yra žmonių, į akis drįstančių man pasakyti, kad juos bauginu. Ana kalba atvirai, – taip jai ir pasakau, – bet netrukus vėl nukreipia žvilgsnį kitur ir aš nežinau, ką galvoja. Tai labai erzina. Ar aš jai patinku? O gal ji šiaip taip kenčia mudviejų susitikimą, kad nežlugtų Kavanag straipsnis? Kaip iš tiesų yra? – Jūs man – tikra mįslė, panele Stil. – Anaiptol. Visai aš nemįslinga. – Manau, esate labai uždaro būdo. – Kaip ir dera gerai nuolankiajai. – Suprantama, išskyrus tas akimirkas, kai nuraustate, o raustate jūs dažnai. Tiesiog norėčiau žinoti, dėl ko taip raudonuojate. Štai ir pasakiau. Dabar ji bus priversta ką nors atsakyti. Įsikišu į burną gabalėlį kekso su šilauogėmis ir laukiu atsakymo. – Ar jūsų pastabos visuomet tokios asmeniškos? Argi tokios jau asmeniškos? – Apie tai nė nesusimąsčiau. Įžeidžiau jus? – Ne. – Gerai. – Bet jūs labai valdingas. – Aš pratęs, kad viskas būtų taip, kaip noriu, Anastazija. Absoliučiai viskas. – Neabejoju, – sumurma ji ir pasiteirauja, kodėl nepasiūliau jai kreiptis į mane vardu. Ką?! Staiga prisimenu ją, išėjusią iš mano kabineto, stovinčią lifto kabinoje, prisimenu, kaip nuskambėjo jos lūpomis tyliai ištartas mano vardas. Ar ji mane kiaurai mato? O gal tyčia elgiasi taip, kad atrodytų man priešiška? Paaiškinu jai, kad niekas nevadina manęs Kristianu, išskyrus šeimos narius... Aš net nežinau, ar tai tikras mano vardas. Nesileisk apie tai į kalbas, Grėjau. Keičiu pokalbio temą. Noriu daugiau apie ją sužinoti. – Ar jūs šeimoje vienturtė? Kelis kartus klaptelėjusi blakstienomis, Ana patvirtina esanti vienturtė. – Papasakokite apie savo tėvus.

Ana užverčia akis į lubas ir man tenka grumtis su sunkiai įveikiamu noru griežtai ją išbarti. – Mama gyvena Džordžijoje su Bobu, už kurio neseniai ištekėjo. Mano įtėvis – Monteseine. Visa tai aš, suprantama, jau žinau iš Velčo ataskaitos, bet man svarbu dar kartą išgirsti tai iš jos lūpų. Prabilusi apie įtėvį, ji švelniai nusišypso. – O tėvas? – klausiu. – Tėvas mirė, kai buvau dar visai maža. Akimirksniu trumpam grįžtu į savo košmarus: žiūriu į kniūbsčią kūną ant prišnerkštų grindų. – Užjaučiu, – sumurmu. – Aš jo nepamenu, – trūkteli pečiais Ana, grąžindama mane į tikrovę. Jos veidas ramus ir rimtas, tad žinau, kad Reimondas Stilas šiai merginai buvo geras tėvas. Kita vertus, jos santykiai su motina... Apie juos dar reikėtų pasiklausinėti. – O jūsų motina vėl ištekėjo? Ji niūriai nusijuokia. – Galima ir taip sakyti. Bet daugiau nieko neaiškina. Ji – viena iš nedaugelio mano sutiktų moterų, kurios geba sėdėti ir tylėti. Tai nuostabu, bet šią akimirką anaiptol nenoriu tylos. – Jūs nelinkusi daug apie save pasakoti, tiesa? – Kaip ir jūs, – atšauna ji. Ak, panele Stil... Žaidimas dar nebaigtas. Su didžiausiu malonumu ir pašaipiai šypsodamasis primenu Anai, kad ji iš manęs jau ėmė interviu. – Pamenu, uždavėte kelis gana provokuojančius klausimus. Taigi. Klausei manęs, ar esu gėjus. Mano žodžiai duoda laukiamą rezultatą ir Ana susigėsta. Ji ima plepėti apie save ir pamini kelis man jau žinomus faktus. Jos motina – nepagydoma romantikė. Tad ir ketvirta jos santuoka, rodos, grįsta viltimi, o ne anksčiau sukaupta patirtimi. Ar Ana panaši į savo motiną? Negaliu prisiversti to paklausti. Jei atsakys, kad panaši, visos mano viltys žlugs. O aš nenoriu, kad mudviejų pašnekesys baigtųsi. Per daug gerai leidžiu laiką.

Paklausiu Anos apie įtėvį ir ji patvirtina mano spėjimą. Akivaizdu, kad Ana jį myli. Ji visa nušvinta, vos tik prabyla apie šį žmogų; papasakoja apie jo darbą (jis dailidė), jo pomėgius (jam patinka europietiškas futbolas ir žvejyba). Kai motina trečią kartą ištekėjo, Ana apsisprendė likti gyventi su juo. Įdomu. Ji atsitiesia. – Papasakokite man apie savo tėvus, – matyt, nenorėdama daugiau kalbėti apie savo šeimą, gana įsakmiai paprašo ji. Nesu nusiteikęs pasakoti apie saviškius, tad apsiriboju svarbiausiais faktais. – Mano tėtis teisininkas, mama – vaikų gydytoja. Jie gyvena Siatle. – Ką veikia jūsų brolis ir sesuo? Ir tai jai parūpo? Trumpai paaiškinu, kad Eliotas turi statybų verslą, o Mija Paryžiuje mokosi kulinarijos. Ji susižavėjusi klausosi kiekvieno žodžio. – Girdėjau, kad Paryžius žavus, – svajingai sako ji. – Taip, gražus miestas. Ar kada nors buvote? – Iš žemyninės Jungtinių Valstijų dalies niekada nebuvau kojos iškėlusi. Ji nutyla, tarsi dėl to gailėtųsi. Galėčiau ją ten nusivežti. – Norėtumėte nuvykti? Iš pradžių Kabas, dabar – Paryžius? Susiimk, Grėjau. – Į Paryžių?! Žinoma. Bet iš tiesų labiausiai norėčiau apsilankyti Anglijoje. Merginos veidas iš susijaudinimo nušvinta. Panelė Stil norėtų keliauti. Bet kodėl į Angliją? Paklausiu. – Nes tai Šekspyro, Džeinės Osten, seserų Brončių ir Tomo Hardžio tėvynė. Norėčiau pamatyti vietas, įkvėpusias šiuos žmones parašyti tokias nuostabias knygas. Akivaizdu, kad tai jos pirmoji meilė. Knygos... Vakar Kleitono parduotuvėje ji taip ir pasakė. Vadinasi, konkuruoju su Darsiu, Ročesteriu ir Andželu Kleru – neprilygstamais romantiniais herojais. Štai ir įrodymas, kurio man reikėjo. Ji nepataisoma romantikė, kaip ir jos motina, ir mano planas pasmerktas žlugti. Dar labiau įsižeidžiu pamatęs, kad ji žvilgteli į savo rankinį laikrodį. Jai šis pokalbis baigtas. Susimoviau.

– Aš jau eisiu. Turiu mokytis, – sako ji. Pasisiūlau palydėti Aną iki jos draugų automobilio, o tai reiškia, kad kol eisime atgal, dar turėsiu laiko pamėginti pasiekti, ko noriu. Tik... ar yra prasmė mėginti? – Ačiū už arbatą, pone Grėjau. – Nėra už ką, Anastazija. Man buvo malonu, – tardamas šiuos žodžius staiga suvokiu, kad pastarąsias dvidešimt minučių... maloniai leidau laiką. Tada apdovanoju ją akinama šypsena, kuriai dar nė viena neatsispyrė, ir ištiesiu ranką. – Eime, – pakviečiu. Ji suspaudžia mano ranką ir, mudviem traukiant prie „Heathman“ viešbučio, negaliu atsistebėti, kaip malonu jausti Anos ranką. O gal ir išdegtų?.. – Ar visada mūvite džinsus? – paklausiu. – Dažniausiai, – sako ji, atskleisdama antrą savo neigiamą bruožą: nepataisoma romantikė, mūvinti džinsus... Man patinka moterys su sijonais. Patinka, kai jos lengvai pasiekiamos. – Ar turite merginą? – nei iš šio, nei iš to lepteli ji, ir tai trečias neigiamas jos bruožas. Aš jau išaugęs iš žalių jaunuolių meilės. Ji nori romantiškų santykių, o aš to negaliu pasiūlyti. – Ne, Anastazija. Draugauti su mergina – ne man. Suglumusi ir suraukusi antakius, ji staiga pasisuka ir aklai žengia į važiuojamąją gatvės dalį. – Po velnių, Ana! – rikteliu ir trūkteliu ją už rankos, kad nepalįstų po ratais nutrūktgalvio dviratininko, skriejančio vienos krypties gatve prieš eismą. Staiga ji atsiduria mano glėbyje, pirštais įsikirtusi į bicepsus, ir stebeilija į mane. Jos akyse atsispindi išgąstis ir aš tik dabar atkreipiu dėmesį į tamsiau mėlyną jos akių rainelių apvadą; žvelgiant iš taip arti, jos akys dar gražesnės. Anos vyzdžiai dar truputį prasiplečia ir aš suprantu, kad galėčiau nuskęsti jos akių gelmėje ir niekada neišnirti. Ji giliai įkvepia. – Ar jums nieko nenutiko? Nepažįstu savo balso, tarsi šiuos žodžius tartų kitas žmogus, ir po akimirkos susivokiu, kad ji liečia mane, o man vis tiek. Pirštais imu braukyti jai per skruostą. Jos oda glotni ir švelni, o kai nykščiu brūkšteliu per apatinę lūpą, pritrūkstu kvapo. Ji prisiglaudusi prie manęs visu kūnu, jaučiu jos krūtis, per

mano marškinių audinį besiskverbiančią jos kūno šilumą, ir tai mane audrina. Nuo jos sklinda gaivus, malonus aromatas, akimirksniu primenantis man senelio vaismedžių sodą. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu, mėgindamas įsiminti šį kvapą. Kai atmerkiu akis, ji tebespokso į mane prašydama, maldaudama, stebeilydama į mano lūpas. Prakeikimas. Ji nori, kad ją pabučiuočiau. Aš ir pats to noriu. Tik vieną kartą. Jos lūpos pravertos, pasiruošusios bučiniui, laukiančios. Liesdamas tas lūpas nykščiu, rodos, jutau, kad jos kaip tik to ir trokšta. Ne. Ne. Ne. Nedaryk to, Grėjau. Ji ne tau. Ji nori širdelių ir gėlyčių, o tu tokiais niekais neužsiimi. Vėl užsimerkiu, norėdamas išguiti ją iš sąmonės ir atsispirti kilusiai pagundai, ir atsimerkiu jau tvirtai apsisprendęs. – Anastazija, – sušnabždu, – turėtumėte vengti manęs. Aš nesu jums skirtas vyras. Anai tarp antakių pasirodo gili V raidės pavidalo raukšlė, be to, ji, rodos, netenka žado. – Kvėpuokite, Anastazija, kvėpuokite, – privalau paleisti ją, kol neiškrėčiau kokios nors kvailystės, bet nustembu supratęs, kad nenoriu. Trokštu spausti ją glėbyje dar kelias akimirkas. – Dabar jus paleisiu ir galėsite eiti. Žingteliu atatupstas, ji mane paleidžia, tačiau – net keista! – palengvėjimo nepajuntu. Šiek tiek nuleidęs rankas, delnais suspaudžiu jai pečius, mat noriu įsitikinti, kad gali pati stovėti. Ana jaučiasi pažeminta ir jos veidas apsiniaukia. Atstūmiau ją ir ji įsižeidė. Velniai griebtų! Nenorėjau tavęs įskaudinti. – Supratau, – akivaizdžiai nusivylusi, šaltai tarsteli Ana. Ji kalba santūriai ir nelabai draugiškai, bet nuo manęs nesitraukia. – Ačiū, – po akimirkos priduria. – Už ką? – Kad mane išgelbėjot. Noriu pasakyti, kad gelbėju ją nuo savęs ir... elgiuosi nepaprastai kilniai, bet ji ne tai nori girdėti. – Tas kvailys važiavo prieš eismą. Džiaugiuosi, kad tą akimirką buvau šalia. Šiurpu net pagalvoti, kas galėjo jums nutikti.

Dabar jau aš tuščiai malu ir vis negaliu jos paleisti. Pasisiūlau pasėdėti su ja viešbutyje puikiai žinodamas, kad tai naujas planas, kaip dar ilgiau pabūti kartu ir tik tada ją paleisti. Ana stovi tiesi it mietą prarijusi, paskui papurto galvą ir tarsi gindamasi apsiglėbia rankomis. O po akimirkos neria į kitą gatvės pusę ir man tenka pamiklinti kojas, kad neatsilikčiau. Mudviem priėjus viešbutį, ji aprimusi vėl į mane atsisuka. – Ačiū už arbatą ir už tai, kad sutikote dalyvauti fotosesijoje. Ji šaltai žvilgteli į mane ir pajuntu, kaip gailestis ir apmaudas nudiegia krūtinę. – Anastazija... Aš... Nesumoju, ką pasakyti, tik kad man labai gaila. – Ką, Kristianai? – piktai rėžia ji. Oho! Ji ne juokais ant manęs pyksta ir kiekvienas jos tariamas mano vardo skiemuo persmelktas paniekos. Man toks elgesys naujiena. Be to, ji ketina eiti savais keliais. O aš nenoriu, kad nueitų. – Sėkmės laikant egzaminus. Jos akyse blyksteli skausmas ir pasipiktinimas. – Dėkoju, – niekinamai sumurma ji. – Sudie, pone Grėjau. Apsisukusi Ana nužingsniuoja gatve požeminio garažo link. Nulydžiu ją žvilgsniu vildamasis, kad dar grįžtelės į mane, bet negrįžteli. Netrukus ji žengia vidun ir dingsta iš akių, palikusi man apmaudo jausmą, savo gražių mėlynų akių prisiminimą ir rudeninio vaismedžių sodo kvapą.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 19-OJI, KETVIRTADIENIS

NE! Pabundu nuo savo riksmo aido, atsimušusio nuo miegamojo sienų. Aš apsipylęs prakaitu, į šnerves įkyriai skverbiasi šlykštus išsivadėjusio alaus, cigarečių ir skurdo dvokas, be to, mane smaugia baimė būti sumuštam apsvaigusio asmens. Sėdžiu lovoje susiėmęs galvą, mėgindamas kaip nors nuraminti besidaužančią širdį ir suvaldyti netolygų alsavimą. Tą patį patyriau ir keturias praeitas naktis. Žvilgteliu į žadintuvą – trečia valanda ryto. Rytoj... tai yra jau šiandien manęs laukia du svarbūs susitikimai, į kuriuos privalau nuvykti šviesia galva, tad būtinai reikia pamiegoti. Po galais, daug sumokėčiau, kad tik galėčiau normaliai pailsėti. Be to, dar teks su Bastiliu sužaisti sumautą golfo partiją. Turėčiau ją atšaukti; vien pagalvojus, kad žaisiu ir pralaimėsiu, ir taip jau niūri nuotaika visiškai subjūra. Išsiropštęs iš lovos, koridoriumi nušlepsiu į virtuvę. Prisipilu stiklinę vandens, žvilgteliu į savo, mūvinčio vien pižamos kelnėmis, atvaizdą veidrodinėje sienoje kitoje kambario pusėje. Ir pasibjaurėjęs nusisuku. Tu ją atstūmei. Ji tavęs geidė. O tu ją atstūmei. Bet visa tai – jos labui. Kelias dienas niekaip nerandu sau vietos. Gražus jos veidelis iškyla sąmonėje visiškai netikėtai ir neduoda ramybės. Kai tik iš atostogų Anglijoje grįš mano psichoanalitikas, iš karto jam paskambinsiu. Gal pasiklausęs jo psichologinių įžvalgų kupinų išvedžiojimų nesijausiu taip šlykščiai. Grėjau, ji buvo tik gražutė mergina. Gal man tiesiog reikia prasiblaškyti, susirasti naują nuolankiąją. Išsiskyręs su Siuzana, per ilgai nieko neturėjau. Kažin, gal vertėtų rytą paskambinti Elenai. Ji visada randa man tinkamų kandidačių. Tačiau iš tikrųjų naujos merginos nenoriu. Noriu Anos. Niekaip negaliu pamiršti jos nusivylimo, įžeistos savimeilės, pasipiktinimo ir man skirtos paniekos. Ji nuėjo nė neatsisukusi. Pakviesdamas kavos tikriausiai

suteikiau jai viltį, o tada nuvyliau. Gal turėčiau kaip nors jos atsiprašyti – tada būtų lengviau pamiršti šią nemalonią istoriją ir išmesti iš galvos tą merginą? Palikęs stiklinę kriauklėje, kad išplautų namų tvarkytoja, sunkiai vilkdamas kojas grįžtu į lovą.

suskamba radijo žadintuvas ir aš, gulėdamas lovoje, įsistebeiliju į lubas. Neišsimiegojau ir jaučiuosi išsekęs. Velnias! Tai... juokinga. Per radiją transliuojama laida mane maloniai prablaško, kol... prasidėjus žinioms išgirstu antrą naujieną. Pranešama, kad bus parduodamas retas rankraštis: aukcione Londone kolekcininkai galės įsigyti nebaigtą Džeinės Osten romaną „Votsonai“. Ji pasakė: „Knygos...“ Viešpatie. Net žinių pranešimai primena man panelytę knygų graužikę. Ji nepataisoma romantikė, dievinanti klasikinę anglų literatūrą. Ir aš ją dievinu, tik... mano paskatos visai kitos. Neturiu nei Džeinės Osten, nei juo labiau seserų Brončių romanų pirmųjų leidimų, užtat... turiu dvi tokias Tomo Hardžio knygas. Na žinoma! Puiki mintis. Taip ir padarysiu! Po valandėlės jau stoviu savo bibliotekoje, o prieš mane – ant biliardo stalo padėtas „Džudas Nepastebimasis“ ir „Tesės iš d’Erbervilių giminės“ tritomis dėžutėje. Abu šie romanai nykūs, abiejuose nagrinėjamos niūrios temos. Hardis buvo paniurėlis ir liguistos sielos žmogus. Visai kaip aš. Nuvijęs šią mintį, atidžiai apžiūriu knygas. Nors „Džudas“ išsilaikęs geriau, dovanoti netinka. Šiame romane nekalbama apie atpirkimą, tad geriau pridėjęs tinkamą citatą nusiųsiu jai „Tesę“. Suprantu, kad tai ne pati romantiškiausia knyga, juolab prisimenant pagrindinės herojės vargus, tačiau ji bent jau trumpai patiria romantišką meilę bukolinę idilę simbolizuojančiame Anglijos kaime. Be to, Tesė atkeršija ją nuskriaudusiam vyrui. Tačiau ne tai svarbiausia. Ana užsiminė, kad Hardis jos mėgstamas rašytojas, ir esu tikras, kad pirmojo jo romano leidimo nėra ne tik turėjusi, bet ir mačiusi. Kalbate tarsi nepasotinamas vartotojas. Prisimenu per interviu jos ištartus, nuosprendžiui prilygstančius žodžius ir man niekaip nesiseka jų pamiršti. Taip. BE KETVIRČIO ŠEŠTĄ

Man patinka turėti daiktų, juolab tokių, kurių vertė ilgainiui kyla, pavyzdžiui, pirmųjų knygų leidimų. Šiek tiek aprimęs, susikaupęs ir atgavęs savikliovą, grįžtu į drabužinę ir apsivelku bėgiko kostiumą.

ĮSITAISĘS UŽPAKALINĖJE AUTOMOBILIO SĖDYNĖJE,

vartau pirmąjį „Tesės“ leidimą, ieškodamas tinkamos citatos ir svarstydamas, kada Ana galėtų laikyti paskutinį egzaminą. Šią knygą skaičiau prieš daug metų ir jos siužetą prisimenu gana miglotai. Paauglystėje grožinė literatūra man buvo tikra užuovėja. Kitaip nei Eliotas, mano motina visada žavėjosi, kad skaitau. Troškau galimybės pabėgti nuo tikrovės ir ją teikė literatūros kūriniai. O mano broliui niekur nereikėjo bėgti. – Pone Grėjau... – išblaško mano mintis Teiloras. – Atvykome, sere, – išlipęs iš automobilio, jis atidaro man dureles. – Antrą valandą atvažiuosiu jūsų paimti ir nuvešiu žaisti golfo. Linkteliu ir, pasispaudęs po pažastimi knygas, einu į „Grėjaus namus“. Koketiškai mostelėdama mane pasveikina jauna registratorė. Kasdien tas pats... Kaip nuvalkiota, iki gyvo kaulo įgrisusi melodija. Nekreipdamas į ją dėmesio, einu prie lifto, kuris pakels mane tiesiai į darbo kabinetą. – Labas rytas, pone Grėjau, – pasisveikina apsaugininkas, vardu Baris, ir paspaudžia lifto iškvietimo mygtuką. – Kaip jūsų sūnaus sveikata, Bari? – Jis jau sveiksta, sere. – Malonu girdėti. Įeinu į liftą ir šis šauna tiesiai į dvidešimtą aukštą. Prie durų mane pasitinka Andrėja. – Labas rytas, pone Grėjau. Rosa nori su jumis susitikti ir aptarti Darfūro projektą. Barnis prašė kelių minučių... Kilsteliu ranką ir ji nutyla. – Paskui. Dabar sujunk mane su Velču ir sužinok, kada iš atostogų grįžta Flinas. Kai pasikalbėsiu su Velču, galėsime grįžti prie numatytos darbotvarkės. – Taip, sere. – Ir norėčiau dvigubo espreso. Pasakyk Olivijai, kad paruoštų.

Bet apsidairęs atkreipiu dėmesį, kad Olivijos nėra. Pajuntu paleng​vėjimą. Mat ta mergina vis puoselėja svajones apie mūsų bendrą ateitį ir tai mane velniškai erzina. – Pageidausite su pienu, sere? – pasiteirauja Andrėja. Gera mergaitė. Šypteliu jai. – Šiandien ne. Smagu, kad sekretorėms tenka nuolat spėlioti, kokios kavos pageidausiu. – Gerai, pone Grėjau. Ji, rodos, labai geros nuomonės apie save, ir ne veltui. Andrėja – geriausia asmeninė sekretorė iš visų, kurias esu turėjęs. Po trijų minučių ji sujungia mane su Velču. – Velčai... – Pone Grėjau... – Praeitą savaitę rinkai informaciją apie vieną asmenį... Apie Anastaziją Stil, Vašingtono valstybinio universiteto studentę. – Taip, sere. Pamenu. – Noriu, kad sužinotum, kada ji laikys paskutinį egzaminą, ir kuo skubiau man praneštum. – Klausau, sere. Pageidausite dar ko nors? – Ne, tik tiek. Padėjęs ragelį, įsistebeiliju į knygas ant rašomojo stalo. Turiu rasti tinkamą citatą.

ir vyriausioji vykdomoji direktorė, kaip iš rašto raportuoja man apie atliktus darbus. – Mėginame gauti oficialų Sudano valdžios leidimą pristatyti krovinį į Sudano uostą. Bet toje šalyje esantys mūsų žmonės abejoja, ar bus saugu sausuma gabenti jį į Darfūrą. Kaip tik dabar jie vertina riziką ir tikrina, ar šis planas apskritai įgyvendinamas. Transportuoti krovinį, matyt, bus nepaprastai sudėtinga; šiaip Rosa visuomet būna linksma, bet šį kartą jos veide keista rimtis. – Krovinį galėtume numesti iš lėktuvo. – Kristianai, krovinio gabenimo oro keliu išlaidos... ROSA, MANO DEŠINIOJI RANKA

– Žinau. Pažiūrėkime, ką išsiaiškins mūsų bičiuliai iš nevyriausybinės organizacijos. – Gerai, – linkteli ji ir atsidūsta. – Be to, dar laukiu signalo iš Užsienio reikalų ministerijos, kad mums leidžiama veikti. Užverčiu akis į lubas. Sumauta biurokratija... – Jei reikia ką nors patepti arba paprašyti senatoriaus Blandino, kad tarpininkautų, tik pasakyk. – Kitas svarbus klausimas – išsirinkti vietą naujai gamyklai. Jūs žinote, kad Detroite atleidimo nuo mokesčių laikotarpis labai ilgas. Atsiunčiau jums suvestinę. – Žinau. Betgi, Dieve mano, kodėl būtinai Detroitas? – Nesuprantu, kuo jums neįtinka tas miestas. Jis atitinka visus kriterijus. – Na, gerai. Liepk Bilui peržiūrėti galimus pramoninės veiklos nualintus sklypus. Be to, paieškokime tokių sklypų kitur ir pažiūrėkime, ar kurio nors kito miesto savivaldybė nesiūlo dar palankesnių sąlygų. – Bilas jau pasiuntė Rutą susitikti su Pramonės nualintų sklypų gaivinimo komiteto nariais, kurie, beje, yra nepaprastai paslaugūs, bet paprašysiu Bilo, kad dar kartą viską patikrintų. Suskamba telefonas. – Na, – šiurkščiai burbteliu Andrėjai, mat ji žino, kad nepakenčiu būti trukdomas, kai turiu susitikimą. – Skambina Velčas. Mano laikrodis rodo 11.30. Greitai apsisuko. – Junk. Duodu Rosai ženklą palaukti. – Pone Grėjau... – Velčai... Ką sužinojai? – Paskutinis egzaminas panelei Stil bus rytoj, gegužės dvidešimtą dieną. Prakeikimas. Laikas mane kaip reikiant spaudžia. – Puiku. Tiek ir norėjau. Baigiu pokalbį. – Rosa, dar minutėlę pakentėk. Vėl pakeliu ragelį. Andrėja iš karto atsiliepia.

– Andrėja, man reikia tuščios kortelės, kurioje galėčiau parašyti raštelį. Parūpink per valandą, – liepiu ir, padėjęs ragelį, kreipiuosi į Rosą: – Taigi, Rosa, kur mudu sustojome?

įkaukši į mano kabinetą nešina priešpiečiais. Ji aukšta, liekna, lanksti mergina ir jos veidas gražus. Tik gaila, kad jis nuolat atsuktas į mane ir kupinas ilgesingos vilties. Ji neša padėklą, ant kurio tikiuosi išvysti ką nors valgomo. Rytą buvau labai užsiėmęs ir dabar jaučiuosi baisiai išalkęs. Drebančiomis rankomis Olivija padeda priešpiečius ant mano rašomojo stalo. Salotos su tunu. Neblogai. Bent kartą nesusimovė... Be to, ji padeda ant stalo tris skirtingo dydžio balto popieriaus korteles su joms skirtais vokais. – Nuostabu, – sumurmu. O dabar jau eik. Olivija neria iš kabineto. Norėdamas apmalšinti alkį, praryju kąsnį tuno salotų ir ištiesiu ranką prie parkerio. Išsirinkau citatą. Tai įspėjimas. Palikdamas ją, pasielgiau teisingai. Ne visi vyrai yra romantiniai herojai. Perrašydamas citatą, žodį „vyrija“ praleidžiu. Ji supras. PUSĘ PIRMOS OLIVIJA

Kodėl nepasakei, kad man gresia pavojus? Kodėl manęs neperspėjai? Damos žino, ko saugotis, nes skaito romanus, kurie atskleidžia joms šias gudrybes... Įkišu kortelę į voką ir ant jo užrašau Anos namų adresą, neišdildomai įsirėžusį į atmintį skaitant Velčo parengtą jos biografiją. Paskambinu Andrėjai. – Klausau, pone Grėjau. – Ar galėtum ateiti? – Taip, sere. Po akimirkos ji jau stovi tarpduryje. – Pone Grėjau... – Paimk šiuos daiktus, supakuok ir per kurjerį išsiųsk Anastazijai Stil – merginai, praeitą savaitę ėmusiai iš manęs interviu. Štai jos adresas. – Tuoj išsiųsiu, pone Grėjau. – Siuntinys turi ją pasiekti iki rytojaus. – Taip, sere. Ar tai viskas?

– Ne. Rask man tokį pat rinkinį. – Šių knygų rinkinį? – Taip. Tai pirmasis leidimas. Tegul Olivija tuo pasirūpina. – Kokios tai knygos? – „Tesė iš d’Erbervilių giminės“. – Bus padaryta, sere. Andrėjos veide švysteli retai matoma šypsena ir ji išeina iš mano kabineto. Kodėl ji šypsosi? Šiaip ji niekada nesišypso. Nuvijęs šią mintį, imu svarstyti, ar nebūsiu amžiams praradęs pirmojo šio romano leidimo, ir turiu pripažinti, jog giliai širdyje viliuosi, kad ne.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 20-OJI, PENKTADIENIS

gerai išsimiegojau. Gal dabar, nusiuntęs Anastazijai tas knygas, pagaliau patirsiu taip ilgai lauktą palengvėjimą, kad šis reikalas baigtas? Kai skutuosi, niekšas veidrodyje šaltomis ir pilkomis akimis spokso į mane. Melagis. Mėšlas... Gerai jau, gerai. Viliuosi, kad ji paskambins. Juk turi mano numerį. Man įėjus į virtuvę, ponia Džouns kilsteli galvą. – Labas rytas, pone Grėjau. – Labas rytas, Geile. – Ko norėtumėte pusryčių? – Prašyčiau omleto. Ačiū. Kol ji taiso man valgį, atsisėdęs prie virtuvės baro perverčiu „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, o tada įkišu nosį į „The Seattle Times“. Man įnikus į laikraščius suzirzia mobilusis. Skambina Eliotas. Po galais, ko prireikė mano didžiajam broliui? – Eliotai... – Sveikas, brol. Šį savaitgalį man būtina išsinešdinti iš Siatlo. Ta pupytė ne juokais nusitaikė į mano įrankį, tad geriau išvažiuosiu. – Į tavo įrankį? – Taip. Jei tokį turėtum, neklausinėtum... Praleidžiu pro ausis pašaipią jo pastabą ir staiga man dingteli puiki mintis. – O jei išsiruoštume pakeliauti pėsčiomis po Portlando apylinkes? Galėtume išvykti šiandien po pietų. Porą dienų pasilikti. Grįžtume sek​madienį. – Puikus planas. Skrisime malūnsparniu ar nori vairuoti? – Tas daiktas vadinamas sraigtasparniu, Eliotai, bet taip, vairuosiu pats. Per pietus užsuk į mano biurą ir galėsime važiuoti. – Ačiū, broliuk. Lieku skolingas, – priduria jis ir baigia pokalbį. Eliotui visada sunku pajusti saiką. Kaip ir moterims, su kuriomis jis bendrauja. Kad ir kas būtų ta nelaimėlė, ji tik viena iš virtinės merginų, su kuriomis jį sieja PIRMĄ KARTĄ PER PENKIAS PARAS

trumpalaikiai ryšiai. – Pone Grėjau, kokio maisto pageidausite savaitgaliui? – Paruoškite ko nors lengvo ir palikite šaldytuve. Gali būti, kad grįšiu tik sekmadienį. O gal ir ne. Nueidama ji į tave nė nežvilgtelėjo, Grėjau. Didumą savo darbingo gyvenimo praleidęs pildydamas kitų žmonių lūkesčius, turėčiau labiau pasistengti rūpindamasis savaisiais.

į Portlandą Eliotas pramiega. Vargšas lovos darbininkas, matyt, pervargęs. Dirbti ir kruštis – Elioto gyvenimo tikslas ir prasmė. Išsidrėbęs priekinėje keleivio sėdynėje, jis tyliai knarkia. Tai bent draugija... Portlandą pasieksime trečią popiet, tad įsijungiu laisvų rankų įrangą ir paskambinu Andrėjai. – Pone Grėjau, – po antro signalo atsiliepia ji. – Ar galėtum pasirūpinti, kad į „Heathman“ viešbutį būtų pristatyti du kalnų dviračiai? – Kada, sere? – Iki trečios. – Tie dviračiai – jums ir jūsų broliui? – Taip. – Jūsų brolio ūgis – apie metrą aštuoniasdešimt penkis? – Panašiai. – Tuoj sutvarkysiu. – Puiku. Baigęs šį pokalbį, skambinu Teilorui. – Pone Grėjau, – po pirmo signalo išgirstu jo balsą. – Kada būsi Portlande? – Maždaug aštuntą užsiregistruosiu viešbutyje. – Pristatysi mano R8? – Mielai, sere. Teiloras dievina visureigius. – Gerai. BEVEIK VISĄ KELIĄ

Padedu ragelį ir įjungiu muziką. Pažiūrėkim, ar Eliotas galės miegoti skambant „The Verve“? Mums skriejant Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu pajuntu didėjantį jaudulį. Ar kurjeris jau pristatė knygas? Man kyla pagunda darkart paskambinti Andrėjai, bet žinau, kad ir taip palikau ją iki kaklo užverstą darbais. Be to, nenoriu suteikti savo darbuotojams progos liežuvauti. Paprastai tokiais niekais neužsiimu. Tai kam siuntinėji tas knygas? Nes noriu vėl ją pamatyti. Pralekiame pro posūkį į Vankuverį ir aš trumpai pasvarstau, ar ji jau baigė laikyti egzaminą. – Ei, kur mes? – burbteli Eliotas. – Atsargiai, jis bunda, – sumurmu. – Jau beveik atvykome. Pasivažinėsime kalnų dviračiais. – Šit kaip? – Taip. – Gera mintis. Pameni, kaip tėtis mus išsiveždavo į dviračių žygį? – Aišku. Prisimindamas tuos žygius, palinguoju galvą. Mano tėvas – eruditas ir tikras renesanso žmogus: išsilavinęs, sportiškas, laisvai besijaučiantis mieste ir dar laisviau gamtoje. Jis priėmė į savo šeimą tris vaikus, užaugino juos ir... aš nepateisinau tėvo lūkesčių. Tačiau iki mano paauglystės mudu buvome artimi. Jis buvo mano dievukas. Tėvas mėgdavo su mumis išvykti į gamtą ir užsiimti pramogomis, kurios man ir dabar patinka. Mes buriuodavome, plaukdavome baidarėmis, važinėdavome dviračiais ir panašiai. O man tapus paaugliu viskas baigėsi. – Pamaniau, kad į Portlandą atvyksime gerokai po vidurdienio ir keliauti pėsčiomis nebebus laiko. – Teisingai pamanei. – Na, tai nuo ko sprunki? – Su ta pačia aš ilgai neištveriu. Pats žinai. Nemėgstu jaustis supančiotas. O tos merginos, nežinau... Kai tik sužino, kad turi ir kitų reikalų, joms kyla keistų minčių, – jis pašnairuoja į mane. – Gerai darai, kad laikai savo kotą kelnėse.

– Rodos, kalbėjome ne apie mano, o apie tavo kotą ir apie tai, ką pastaruoju metu buvai ant jo pamovęs. Eliotas prunkšteli. – Jau ir nebesuskaičiuočiau. Bet gana apie mane. Kas naujo jaudinančiame prekybos ir finansų pasaulyje? – Tau tikrai įdomu? – nustebęs klausiu ir dėbteliu į brolį. – Neee... – kaip ožys subliūva Eliotas ir mane prajuokina jo abejingumas bei akivaizdus iškalbos trūkumas. – Kaip tavo verslas? – pasidomiu. – Tikrini, ar nežūva tavo investicija? – Žinoma. Šiaip ar taip, toks mano darbas. – Na, praeitą savaitę pajudėjo „Edeno“ projektas Spokanyje, įtraukėme jį į savo darbotvarkę, bet jis dar tik pradedamas įgyvendinti, – paaiškina jis ir trūkteli pečiais. Pasigirti itin įspūdinga išvaizda mano brolis negali, užtat yra uolus ekologiško gyvenimo šalininkas. Jo aistra ekologinę pusiausvyrą palaikančiam gyvenimo būdui dar labiau pagyvina ir taip jau gana emocingus jo pašnekesius su šeima prie sekmadienio pietų stalo, o naujausias jo įgyvendintas projektas – aplinkai draugiško ir nebrangaus gyvenamųjų namų kvartalo statyba Siatlo šiaurėje. – Tikiuosi, pavyks įdiegti tą naujovišką vandens antrinio panaudojimo sistemą, apie kurią tau pasakojau. Tada kiekvienas namų ūkis dvidešimt penkiais procentais sumažintų vandens suvartojimą ir mokėtų už jį ketvirtadaliu mažiau. – Įspūdinga. – Ir aš taip manau. Tylėdami įvažiuojame į Portlando centrą ir statant automobilį požeminiame viešbučio „Heathman“ svečiams skirtame garaže, – kaip tik ten, kur paskutinį kartą ją mačiau, – Eliotas suniurna: – Žinai, šįvakar nepamatysime „Mariners“ rungtynių... – Gali praleisti vakarą prie televizoriaus. Tegul tavo kotas pailsi, pažiūrėk beisbolą. – Gerai sakai.

tikrai sunku. Trasa jis nudunda taręs sau: „Kas bus, tebūnie!“, mat šiuo šūkiu vadovaujasi beveik visur ir visada. Eliotas nežino, kas yra baimė, ir tai mane žavi. Bet taip pašėlusiai mindamas pedalus niekaip negaliu grožėtis apylinkėmis. Man prieš akis šmėžuoja vešli augalija, tačiau švilpiu pro ją neatitraukdamas akių nuo trasos ir mėgindamas išvengti duobių. Po pasivažinėjimo mudu purvini ir nusivarę nuo kojų. – Vilkėdamas drabužius jau seniai taip gerai nesilinksminau, – sako Eliotas, kai „Heathman“ viešbutyje atiduodame dviračius pasiuntinukui. – Ir aš... – sumurmu, o netrukus prisimenu, kaip laikiau glėbyje nuo dviratininko išgelbėtą Anastaziją. Prisimenu jos šilumą, prie mano kūno prisispaudusias jos krūtis, mano jusles užvaldantį jos kūno kvapą. Tada irgi buvau su drabužiais. – Ir aš, – vėl burbteliu. Liftu kildami į viršutinį aukštą, pasitikriname mobiliuosius. Gavau elektroninių laiškų, porą Elenos žinučių, kuriose ji teiraujasi, ką veiksiu šį savaitgalį, bet praleistų Anastazijos skambučių nėra. Dabar beveik septinta valanda – ji jau turėjo gauti mano knygas. Staiga susiprotėju, kad sukoriau tokį kelią iki Portlando, tuščiai vaikydamasis kažkokią merginą, ir ši mintis mane prislegia. – Nieko sau, ta pupytė penkis kartus man skambino ir atsiuntė keturias žinutes. Rodos, visiškai prarado savigarbą, – neslėpdamas nusivylimo, pasiskundžia Eliotas. – Gal laukiasi? Eliotas išbąla, o aš nusijuokiu. – Nejuokinga, šikniau, – suniurzga jis. – Be to, visai neseniai ją pažįstu. Ir taip dažnai nesusitikdavom. IŠLAIKYTI ELIOTO PRIMESTĄ TEMPĄ

PASKUBOMIS NUSIPRAUSĘS PO DUŠU,

einu į Elioto apartamentus ir mudu susėdame prie televizoriaus žiūrėti „Mariners“ ir San Diego „Padres“ rungtynių pabaigos. Užsisakome po didkepsnį su salotomis ir skrudintomis bulvytėmis, porą alaus ir aš patogiai įsitaisau, ketindamas jaukioje Elioto draugijoje mėgautis rungtynėmis. Jau susitaikiau su mintimi, kad Anastazija nepaskambins. „Mariners“ pirmauja ir, iš visko sprendžiant, pasieks lengvą pergalę. Ir jie mūsų nenuvilia, nors laimi tik 4:1. Pirmyn, „Mariners“! Mudu su Eliotu susidaužiame alaus buteliais.

Paskui prasideda nuobodi rungtynių analizė, suzvimbia mano mobilusis ir jo ekranėlyje pamatau panelės Stil numerį. Tai ji. – Anastazija... Neslepiu nei nuostabos, nei džiaugsmo. Bet fone girdžiu kažkokį triukšmą, tarsi ji būtų vakarėlyje ar sėdėtų bare. Į mane spokso Eliotas, tad atsikeliu nuo sofos ir nueinu ten, kur negalės manęs girdėti. – Kuriems galams atsiuntėte man knygas? – žodžius ji taria neaiškiai ir mane apima bloga nuojauta. – Anastazija, ar gerai jaučiatės? Jūsų balsas keistas. – Keista ne aš, o jūs, – priekaištingai, tarsi kaltindama mane, atkerta ji. – Anastazija, jūs gėrėte? Po perkūnais! Su kuo ji? Su tuo fotografu? O kur jos draugė Keitė? – O kas jums darbo? Ana neaiškiai taria žodžius ir yra karingai nusiteikusi. Iš karto suprantu, kad ji girta, bet man taip pat reikia įsitikinti, kad jai viskas gerai. – Man tik... smalsu. Kur esate? – Bare. – Kuriame? Pasakyk man. Nerimas ima spausti man krūtinę. Jauna mergina girta šlaistosi po Portlandą. Ji nesaugi. – Viename Portlando bare. – O kaip grįšite namo? Pirštais suspaudžiu viršunosį tuščiai vildamasis, kad šitaip nukreipsiu dėmesį nuo kylančio pykčio. – Ką nors sugalvosiu. Po velnių, ką ji čia paisto? Ar ketina vairuoti? Dar kartą klausiu, kuriame ji bare, bet atsakyti Ana nesiteikia. – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? – Anastazija, kur jūs? Tuoj pat man pasakykite. Kaip ji parsiras namo? – Jūs toks... valdingas. Ji sukikena. Kitokiomis aplinkybėmis šie žodžiai man tarsi medumi teptų širdį. Bet šį kartą... norėčiau jai parodyti, koks valdingas galiu būti. Taip elgdamasi, ji

varo mane iš proto. – Tai padėkite man, Ana. Kur, po velnių, esat? Ana vėl sukrizena. Po galais, ji iš manęs juokiasi! Ir vėl! – Aš Portlande. Iš Siatlo – tolimas kelias. – Kur Portlande? – Labanakt, Kristianai. Pokalbis nutrūksta. – Ana! Ji padėjo ragelį! Netikėdamas savo akimis stebeiliju į mobilųjį. Dar niekas niekada nėra nutraukęs su manimi pokalbio. Koks čia velnias?! – Kas yra?! – sėdėdamas ant sofos šūkteli Eliotas. – Ką tik sulaukiau girtos merginos skambučio. Įdėmiai pažvelgiu į brolį ir matau, kaip jam iš nuostabos net lūpa atvimpa. – Tu?! – Aha. Stengdamasis tvardytis ir ginti šalin nerimą, paspaudžiu atgalinio ryšio mygtuką. – Labas, – atsiliepia ji tyliai, droviai ir, rodos, atsidūrusi šiek tiek ramesnėje aplinkoje. – Atvažiuoju jūsų paimti. Mano balsas ledinis, mat nesitveriu pykčiu, ir, ištaręs šiuos žodžius, paspaudžiu pokalbio pabaigos mygtuką. – Turiu paimti tą merginą ir parvežti ją namo. Gal nori važiuoti kartu? Eliotas spokso į mane, tarsi man būtų išdygusios dar dvi galvos. – Tu? Su mergina? Būtinai turiu pamatyti. Eliotas čiumpa sportbačius ir ima autis. – Tik dar turiu kai kam paskambinti. Kol žingsniuoju į jo miegamąjį, turiu apsispręsti, kam skambinti: Barniui ar Velčui? Barnis – vyriausiasis mano įmonių holdingo Telekomunikacijų skyriaus inžinierius. Jis – technikos genijus. Bet tai, ko noriu, nevisiškai legalu. Įmonės darbuotojų į šį reikalą geriau nevelti. Spustelėdamas sparčiojo numerių rinkimo mygtuką paskambinu Velčui ir po poros sekundžių išgirstu gergždžiantį jo balsą:

– Pone Grėjau... – Man labai reikia sužinoti, kur dabar yra panelė Anastazija Stil. – Supratau, – jis akimirką patyli. – Galite manimi pasikliauti, pone Grėjau. Žinau, kad pažeidžiu įstatymus, bet jai gali grėsti pavojus. – Dėkoju. – Po poros minučių jums paskambinsiu. Grįžęs į svetainę, Eliotą randu iš džiaugsmo trinantį rankas ir paikai išsišiepusį. Ak, velniai rautų! – Šio nuotykio nė už ką nepraleisiu, – neslėpdamas pašaipos sako jis. – Tik pasiimsiu automobilio raktelius. Po penkių minučių susitiksime garaže, – sumurmu, stengdamasis nekreipti dėmesio į paiką pasitenkinimo šypseną jo veide.

BARAS SAUSAKIMŠAS,

pilnas studentų, nusprendusių smagiai praleisti laiką. Iš garsiakalbių sklinda ritmingas kažkokios vietinės reikšmės popgrupės šlamštas, o šokių aikštelėje žmonių kūnai banguoja nelyginant gyvas kilimas. Pasijuntu toks senas... Ji kažkur čia. Pro paradines duris paskui mane įeina ir Eliotas. – Matai ją?! – perrėkdamas triukšmą klausia jis. Apžvelgiu svečių salę ir pamatau Ketriną Kavanag. Su keliais draugais – visi jie vaikinai – ji sėdi prie širmomis atskirto stalelio. Anos su jais nėra, bet stalas nustatytas tuščiomis taurėmis ir alaus bokalais. Ką gi, pažiūrėkime, ar panelė Kavanag Anai tokia pat ištikima draugė kaip ir Ana jai... Kai prieinu prie stalelio, ji nustebusi pakelia į mane akis. – Ketrina... – lyg ir pasisveikinu aš, bet ji prabyla man net nespėjus paklausti, kur Ana. – Kristianai, kaip keista jus čia matyti! – per triukšmą šaukia ji. Trys vaikinai prie stalelio atsargiai, bet priešiškai pašnairuoja į mudu su Eliotu. – Buvau netoliese... – O kas jis toks?

Vėl mane pertraukusi, Ketrina per daug jau lipšniai nusišypso Eliotui. Ši mergiotė nepakenčiama. – Čia mano brolis, Eliotas. Eliotai, čia Ketrina Kavanag. Kur Ana? Ji dar plačiau nusišypso Eliotui ir aš labai nustembu pamatęs, kad jis Ketrinai atsako tuo pačiu. – Rodos, ji išėjo į lauką įkvėpti gryno oro, – pagaliau paaiškina Kavanag, bet į mane nė nežvilgteli. Užtat nenuleidžia akių nuo pono Su Ta Pačia Ilgai Neištveriančio. Ir pasirašo sau mirties nuosprendį. – Į lauką? Kur į lauką?! – rėkiu. – Hm... Ten, – ji mosteli į dvivėres duris tolimojoje svečių salės sienoje. Palikęs prie stalelio tris nepatenkintus vaikinus ir vienas kitam dantis rodančius Kavanag su Eliotu, per žmonių minią prasibraunu prie durų. Jos kitame baro gale. Be to, – kokia likimo ironija! – veda į automobilių aikštelę, kurioje mudu su Eliotu ką tik buvome. Išėjęs pro duris, atsiduriu su automobilių aikštele besiribojančiame ir gėlynais atskirtame kiemelyje: čia keli žmonės rūko, gurkšnoja gėrimus ir šnekučiuojasi. Mėgina vienas prieš kitą pasipuikuoti. Pagaliau ją pamatau. Velnias! Regis, ji čia su tuo fotografu, nors prieblandoje sunku tiksliai pasakyti. Jis Aną apglėbęs, bet ji, rodos, mėgina ištrūkti. Jis jai kažką sušnabžda – negirdžiu ką! – ir ima bučiuoti, braukia lūpomis per skruostą palei žandikaulį. – Chosė, liaukis, – neištveria Ana ir man jau viskas aišku. Ji mėgina jį atstumti. Fotografo bučinių ji nenori. Akimirką mane apima noras nutraukti jam galvą. Priglaudęs rankas prie šonų ir suspaudęs kumščius, žengiu prie jų. – Manau, dama pasakė „ne“. Iš paskutiniųjų tvardausi, tad ne itin triukšmingame kiemelyje mano žodžiai nuskamba šaltai ir grėsmingai. Jis paleidžia iš glėbio Aną ir, atsukęs savo apgirtusį veidelį, prisimerkęs įsistebeilija į mane. – Grėjau... – atžariai pasisveikina ir man tenka sutelkti visą likusią savitvardą, kad kumščiu nesugrūsčiau jo nusivylusios marmūzės. Ana visu kūnu sutrūkčioja ir pasilenkusi ima vemti. Oi, koks mėšlas!

– Fu... Dios mío, Ana! – Chosė bjaurėdamasis atšoka. Sumautas idiotas... Nekreipdamas į jį dėmesio, čiumpu jos plaukus ir sugniaužęs laikau už nugaros, o ji tuo metu vemia viską, ką šį vakarą buvo sumetusi į skrandį. Suirztu pamatęs, kad pavalgyti, rodos, bus pamiršusi. Apglėbęs Anai pečius, vedu ją prie gėlių klombos, toliau nuo smalsuolių akių. – Jei vėl ketinate vemti, vemkite čia. Aš jus palaikysiu. Čia gerokai tamsiau. Galės ramiai išsivemti. Rankomis atsirėmusi į mūrinę klombą, ji vėl ima žiaukčioti. Tai šlykštu. Net viską išpylus ant žemės, jos kūną tebetampo traukuliai, nors skrandis jau visiškai tuščias. Dieve, kaip jai turėtų būti bloga... Pagaliau jos kūnas nurimsta, regis, pykinimas po truputį praeina. Paleidžiu ją ir paduodu nosinę, per nežinia kokį stebuklą atsidūrusią vidinėje mano švarko kišenėje. Ačiū jums, ponia Džouns. Nusišluosčiusi burną, ji nusisuka ir rankomis atsiremia į klombos kraštą, bet mano žvilgsnio vengia, mat akivaizdžiai jaučiasi sutrikusi ir susigėdusi. Ir vis dėlto man taip malonu ją vėl matyti... Ant to fotografo jau seniai nebeširstu. Nesitveriu džiaugsmu, kad stoviu vieno Portlando studentų baro automobilių aikštelėje su panele Anastazija Stil. Ji rankomis susiima galvą, susigūžia, o tada, matyt, vis dar jausdamasi pažeminta, dirsteli į mane. Paskui pažvelgia man per petį į duris. Numanau, kad ieško savo „draugo“. – Na, aš... palauksiu tavęs viduje, – sako Chosė, bet aš į jį neatsisuku, be to, labai apsidžiaugiu, kad ir ji nekreipia į fotografą dėmesio ir vėl pakelia akis į mane. – Atleiskite, – pagaliau sumurma, nervingai glamžydama švelnią medvilninę nosinę. Gerai, truputį pasilinksminkim... – Už ką turėčiau atleisti, Anastazija? – Pirmiausia už skambutį. Už tai, kad mane supykino. Ir dar už labai daug ką, – išlemena ji. – Kiekvienas iš mūsų esame patekę į panašią padėtį, tik galbūt ne į tokią dramatišką kaip jūs. – Kodėl man taip smagu traukti per dantį šią merginą? –

Reikia žinoti savo galimybių ribas, Anastazija. Tiesą sakant, aš pats mėgstu jas peržengti, bet tai – tikrai pernelyg. Ar jums dažnai taip nutinka? Gal ji turi problemų dėl alkoholio? Pagalvojęs apie tai, sunerimstu ir trumpai pasvarstau, gal paskambinti mamai ir paprašyti siuntimo į toksikologijos kliniką? Ana, tarsi apimta pykčio, dar kelias sekundes stovi suraukusi antakius, tarp jų vėl susimetusi raidės V pavidalo raukšlė, ir aš vos atsispiriu pagundai tą raukšlę pabučiuoti. Bet kai vėl praveria burną, iš jos lūpų liejasi atgaila. – Ne, – sako ji, – anksčiau nebuvau pasigėrusi ir šią akimirką nejaučiu jokio noro kada nors vėl pasigerti. Kai pakelia į mane akis, jos žvilgsnis apsiblausęs, be to, ji ne visai tvirtai laikosi ant kojų. Ana bet kurią akimirką gali susmukti, tad daug negalvodamas imu ją ant rankų. Nustembu, kokia Ana lengva. Per lengva. Pagalvojęs apie tai, suirztu. Nieko nuostabaus, kad taip pasigėrė. – Eime, parvešiu jus namo. – Turiu pasakyti Keitei, kad išeinu, – padėjusi galvą man ant peties, sako ji. – Tai gali padaryti ir mano brolis. – Ką? – Mano brolis Eliotas kaip tik kalbasi su panele Kavanag. – Šit kaip? – Kai skambinote, jis buvo su manimi. – Siatle? – Ne, vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje. Vis dėlto ne visai tuščiai ją vaikiausi... – Kaip mane radote? – Susekiau pagal mobiliojo buvimo vietą, Anastazija, – pasuku prie automobilio. Noriu parvežti ją namo. – Gal turite kokį apsiaustą ar rankinę? – Hm... turiu ir švarkelį, ir rankinę. Kristianai, labai prašau, man reikia pasakyti Keitei, kad išeinu. Kitaip ji rūpinsis. Stabteliu ir laiku prikandu liežuvį. Kavanag nė velnio nerūpėjo, kai ji čia glėbesčiavosi su iki ausų įsimylėjusiu fotografu. Rodrigesu. Rodos, tokia jo pavardė. Kokia ji draugė? Baro žibintai apšviečia nerimo kupiną Anos veidą. Nors ir labai nenoromis, vis dėlto paleidžiu ją iš glėbio ir sutinku palydėti vidun. Laikydamiesi už rankų, grįžtame į barą ir prieiname prie Keitės stalelio.

Vienas iš jaunuolių tebesėdi – vienišas ir, rodos, nusivylęs. – Kur Keitė?! – perrėkdama triukšmą klausia jo Ana. – Šoka, – atsako vyrukas, įbedęs juodas akis į šokių aikštelę. Ana pasiima švarkelį bei rankinę ir, ištiesusi ranką, netikėtai suspaudžia man plaštaką. Akimirksniu suakmenėju. Velnias... Širdis ima daužytis kaip pašėlusi, siūbtelėjusi tamsa užtvindo sąmonę ir aštriais grėsmingais nagais suspaudžia man gerklę. – Ji šokių aikštelėje! – šūkteli Ana, jos žodžiai pakutena man ausį ir atitraukia dėmesį nuo kūną kaustančios baimės. Staiga tamsa pasitraukia, o širdies plakimas ima rimti. Ką?! Mėgindamas nuslėpti, koks aš sutrikęs, užverčiu akis į lubas, nusivedu ją prie baro, užsakau vandens ir stumteliu jai stiklą. – Gerkite. Dėbtelėjusi į mane pro stiklo kraštą, ji atsargiai nuryja gurkšnelį vandens. – Visą! – įsakmiai sušunku. Tikiuosi, kad šios atsargumo priemonės pakaks ir rytą jos nekankins baisios pagirios. Kas jai būtų galėję nutikti, jei nebūčiau įsikišęs? Mano nuotaika subjūra. O tada pagalvoju apie tai, kas ką tik nutiko man. Apie jos prisilietimą. Ir savo reakciją. Gerdama vandenį, Ana šiek tiek svyruoja, tad uždedu ranką jai ant peties, kad nenuvirstų. Toks ryšys – kai aš ją liečiu – man patinka. Ji – tarsi aliejus mano gilių, tamsių ir nerimastingų vandenų paviršiuje. Hm... kaip įmantriai poetiška, Grėjau. Kai baigia gerti, paimu iš jos stiklą ir pastatau ant baro. Gerai. Ji nori pasikalbėti su mergina, kurią vadina savo drauge. Apžvelgiu sausakimšą šokių aikštelę ir vien pagalvojęs, kad visi tie kūnai spausis prie manęs skinantis kelią per minią, pasijuntu nesmagiai. Sukaupęs valią, paimu Aną už rankos ir veduosi link šokių aikštelės. Ji neryžtingai stabteli, bet jei nori pasišnekėti su drauge, kito kelio nėra: jai teks

su manimi šokti. Mat kai Eliotas įsivažiuoja, jo sustabdyti neįmanoma. Štai tau ir ramus vakaras viešbutyje... Trūkteliu Aną už rankos ir ji atsiduria mano glėbyje. Dabar jau ne taip blogai. Kai iš anksto žinau, kad ji mane palies, galiu ištverti. Tikrai galiu, juolab vilkėdamas švarką. Skindamiesi kelią per šokančiųjų minią, prisibrauname prie besidarkančių Elioto ir Keitės. Kai atsiduriame šalia jųdviejų, Eliotas tebešokdamas nepatikliai mus su Ana nužvelgia. – Parvešiu Aną namo. Pasakyk Keitei! – rikteliu jam į ausį. Jis linkteli ir suspaudžia glėbyje Keitę. Gerai. Parvešiu panelę girtuoklę knygų graužikę namo, bet... ji kažkodėl visai nenori išeiti. Ir susirūpinusi žvelgia į Kavanag. Mudviem palikus šokių aikštelę, ji atsisukusi, apsvaigusi ir svirduliuodama, dar kartą žvilgteli į Keitę, o tada į mane. – Šūdas! Ana nualpsta vidury baro ir tik per stebuklą spėju ją sugauti. Pajuntu pagundą persimesti ją per petį, bet taip atkreiptume visų dėmesį, todėl vėl paimu ją ant rankų, švelniai priglaudžiu prie krūtinės ir išnešu laukan, prie automobilio. – Viešpatie, – burbteliu tebelaikydamas ją ir ieškodamas džinsų kišenėje raktelio. Pats stebiuosi, kaip man pavyksta įrangyti Aną į priekinę keleivio sėdynę ir prisegti diržu. – Ana, – švelniai ją papurtau, nes ji man rodosi įtartinai rami. – Ana! Ana kažką sumurma ir aš bent jau žinau, kad sąmonės ji neprarado. Suprantu turįs parvežti ją namo, bet iki Vankuverio toli ir nesu tikras, kad ji pakeliui vėl nepradės vemti. Mintis apie vėmalais dvokiantį mano „Audi“ saloną visai nežavi. Nuo jos drabužių sklindantis dvokas ir taip jau nosį riečia. Taręs sau, kad darau tai jos labui, pasuku „Heathman“ viešbučio link. Taip, neblogas pasiteisinimas, Grėjau.

į apartamentus, Ana miega mano glėbyje. Reikės nuauti jai batus ir numauti džinsus. Lifto kabinoje netrukus pasklinda besivadėjančių vėmalų smarvė. Tiesą sakant, turėčiau ją išmaudyti, bet taip peržengčiau padorumo ribas. O dabar dar neperžengiau? IŠ GARAŽO LIFTU KYLANT

Savo apartamentuose numetu Anos rankinę ant sofos, o ją pačią nešu į miegamąjį ir paguldau į lovą. Ji vėl kažką sumurma, bet nepabunda. Tada vikriai nuaunu jai batus, numaunu kojines ir įgrūdu jas į viešbučio duotą plastikinį skalbinių maišą. Tada atsegu džinsų užtrauktuką, nusmaukiu juos, patikrinu kišenes ir jie taip pat keliauja į skalbinių maišą. Ji tįso lovoje aukštielninka, išsipleikusi nelyginant jūrų žvaigždė, ištiesusi blyškiaodes rankas ir kojas, ir aš kelias akimirkas leidžiu sau įsivaizduoti Aną kojomis apsivijusią man juosmenį, prie skersinio pririštais riešais. Jai ant kelio pamatau blunkančią mėlynę ir imu svarstyti, ar tik nebus užsigavusi tądien, kai plojosi įžengusi į mano kabinetą. Nuo tos akimirkos ji buvo lemtingai pažymėta... kaip ir aš. Pasodinu ją ir ji atsimerkia. – Sveika, Ana, – sušnabždu atsargiai vilkdamas jai švarkelį, o ji to, rodos, nė nejaučia. – Grėjau... Mano lūpos... – sumurma Ana. – Taip, mieloji. Vėl ją paguldau. Ji užsimerkia, pasiverčia ant šono, šį kartą susiriečia į kamuoliuką ir atrodo tokia menkutė, tokia pažeidžiama... Užkloju ją ir pabučiuoju plaukus. Nuvilkus dvokiančius drabužius, vėl grįžo natūralus jos kūno aromatas. Obuoliai, ruduo, gaiva... Nuostabioji... Ana. Jos lūpos šiek tiek prasiskyrusios, blakstienos dengia pablyškusius paakius, o jos oda – tobula. Susigundau dar kartą švelniai ją paliesti – smiliaus viršumi paglostau skruostą, bet daugiau sau neleidžiu. – Gerai išsimiegok, – sukuždu. O tada grįžtu į svetainę prie skalbinių sąrašo. Sudaręs jį, nosį riečiantį maišą padedu koridoriuje, už apartamentų durų, kad personalas paimtų ir išskalbtų. Prieš tikrindamas elektroninį paštą, išsiunčiu žinutę Velčui: prašau pasidomėti, ar Chosė Rodrigesas nėra patekęs į policijos akiratį. Man tiesiog smalsu. Noriu žinoti, ar jis nemedžioja alkoholio padauginusių merginų. Paskui grįžtu prie panelei Stil reikalingų drabužių ir išsiunčiu elektroninį laišką Teilorui. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: p. Anastazija Stil Data: 2011 m. gegužės 20 d. 23:46 Gavėjas: J B Teiloras

Labas rytas, prašyčiau nupirkti panelei Stil mano išvardytus drabužius ir pristatyti į įprastus mano viešbučio apartamentus iki 10:00. Džinsai: mėlyni, 4 dydžio Palaidinė: mėlyna, daili, 4 dydžio Sportiniai batai: juodi, 7 dydžio Kojinės: 7 dydžio Apatiniai: kelnaitės – mažo dydžio; liemenėlė – apie 34C. Dėkoju. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Sulaukęs pranešimo, kad laiškas išsiųstas, parašau žinutę Eliotui. Ana pas mane. Jei tu vis dar su Keite, perduok jai.

Netrukus jis man atrašo. Bus padaryta. Tikiuosi, judu sugulsite. Tau to laaabai reikia. ;)

Perskaitęs Elioto atsakymą, prunkšteliu. Man labai to reikia, Eliotai, labai. Tada atsidarau su darbu susijusį elektroninį laišką ir imu skaityti.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 21-OJI, ŠEŠTADIENIS

atsigulu ir aš. Jau labai vėlu, be ketvirčio antra. Ana kietai miega, nuo to laiko, kai ją palikau, rodos, nė nekrustelėjo. Nusirengiu, apsimaunu pižamos kelnes, apsivelku marškinėlius trumpomis rankovėmis ir išsitiesiu šalia. Ji nieko nejunta, vargu ar naktį imtų blaškytis ir mane paliestų. Jausdamas krūtinėje besitelkiančią tamsą, truputį padvejoju, bet sąmonės tamsioji banga nepasiekia ir suprantu kodėl: tik dėl to, kad nenuleidžiu akių nuo besikilnojančios ir mane hipnotizuojančios jos krūtinės ir mudu alsuojame vienu ritmu. Įkvepiam, iškvepiam. Įkvepiam, iškvepiam. Įkvepiam, iškvepiam. Nesumoju, ar ilgai į ją taip žiūriu: gal kelias sekundes, gal kelias minutes, o gal kelias valandas. Ana miega, o aš akimis ryte ryju kiekvieną jos nuostabiai gražaus veido lopinėlį. Miegant jos blakstienos kartais virpteli, o lūpos šiek tiek prasiskyrusios, tad matau net lygius ir baltus dantis. Ji kažką neaiškiai sumurma, o paskui iškiša liežuvį ir apsilaižo lūpas. Tai mane audrina, nepaprastai audrina... Pagaliau nugrimztu į gilų ir besapnį miegą. MAŽDAUG PO DVIEJŲ VALANDŲ

ir praeina kelios akimirkos, kol susivokiu. Ak, taip. Esu „Heathman“ viešbutyje. Šalia stovintis žadintuvas rodo 7.43. Kada paskutinį kartą taip ilgai miegojau? Ana. Lėtai pasuku galvą ir pamatau ją, tebemiegančią, atsisukusią į mane. Jos veidas nepaprastai gražus ir romus. Dar niekad nebuvau miegojęs su moterimi. Daugybę jų dulkinau, bet pabusti šalia žavios jaunos moters man jaudinanti naujovė. Mano kotas tai patvirtina. Ne, nieko nebus... Nenoromis išsiropščiu iš lovos ir apsivelku bėgiko drabužiais. Reikia kaip nors atsikratyti šios... perteklinės energijos. Maudamasis treningo kelnes susigriebiu neprisimenantis, kada pastarąjį kartą taip gerai miegojau. Nuėjęs į svetainę, įjungiu nešiojamąjį kompiuterį, patikrinu elektroninį paštą ir atsakau į du Rosos ir vieną Andrėjos laišką. Užtrunku šiek tiek ilgiau nei PABUNDU VISIŠKOJE TYLOJE

įprastai, mat žinau, kad gretimame kambaryje miega Ana, ir man sunku susikaupti. Nejučia imu svarstyti, kaip ji pabudusi jausis. Ak, tos pagirios... Mini bare randu buteliuką apelsinų sulčių ir supilu jas į stiklinę. Įėjęs į miegamąjį, išvystu ją tebepučiančią į akį, rausvai rudi jos plaukai susitaršę, išsidraikę ant pagalvės, o antklodė nuslydusi žemiau juosmens. Marškinėlių kraštas pakilęs ir žemiau jo matyti nuogas jos pilvas ir bamba. Šis reginys man vėl sukelia kūnišką jaudulį. Po velnių, Grėjau, nestypsok čia vėpsodamas į merginą ir nevarvink seilės. Turiu išeiti, kol dar nepadariau nieko, dėl ko paskui gailėsiuosi. Pastatęs stiklinę ant jos naktinės spintelės, maunu į vonios kambarį, iš savo kelioninės vaistinėlės paimu dvi tabletes advilio ir palieku jas prie stiklinės su apelsinų sultimis. Dar kartą neskubėdamas nužvelgiu Anastaziją Stil – pirmą moterį, su kuria miegojau vienoje lovoje, – ir išeinu pabėgioti.

svetainėje randu firminį maišelį parduotuvės, apie kurią nieko nesu girdėjęs. Žvilgteliu vidun – čia Anai skirti drabužiai. Kaip matau, Teiloras puikiai atliko užduotį, negana to, apsisuko iki devintos valandos. Tas žmogus – tikras auksas. Jos rankinė tebėra ant sofos, kur vakar vakare ją palikau, o miegamojo durys uždarytos, tad spėju, kad Ana neišėjusi ir vis dar miega. Man labai palengvėja. Atidžiai perskaitęs kambarių tarnybos paliktą meniu, nusprendžiu užsakyti valgio. Tikriausiai ji pabus išalkusi, bet nenutuokiu, ką mėgsta, tad, pasidavęs retai mane užklumpančiai silpnumo akimirkai, užsakau visą pusryčių rinkinį. Kambarių tarnybos darbuotojas man praneša, kad maistas bus pristatytas po pusvalandžio. Rodos, žavioji panelė Stil išsimiegojo; laikas ją pažadinti. Sugriebęs per treniruotę naudotą rankšluostį ir maišelį su drabužiais, pasibeldžiu ir žengiu į miegamąjį. Ir apsidžiaugiu, pamatęs ją sėdint lovoje. Tablečių ant naktinės spintelės nėra, sultys taip pat išgertos. Gera mergaitė. Pamačiusi mane ramiai įeinantį į miegamąjį, ji išbąla. Elkis lyg niekur nieko, Grėjau. Juk nenori būti apkaltintas žmonių grobimu. GRĮŽĘS PO TRENIRUOTĖS

Ji užsimerkia, – kaip suprantu, dėl to, kad jaučiasi nepatogiai. – Labas rytas, Anastazija. Kaip jaučiatės? – Geriau, nei nusipelniau, – sumurma ji, o aš tuo metu padedu plastikinį maišelį ant krėslo. Kai atsisuka ir pažvelgia į mane, atkreipiu dėmesį, kad jos akys neapsakomai didelės ir žydros, ir nors plaukai baisiai susivėlę, ji atrodo... pribloškiamai. – Kaip aš čia atsidūriau? – nedrąsiai, tarsi bijodama išgirsti atsakymą, klausia Ana. Nuramink ją, Grėjau. Prisėdu ant lovos krašto ir dalykiškai paaiškinu: – Kai praradote sąmonę, nenorėjau vežti jūsų į butą, kuriame gyvenate, ir rizikuoti sugadinti odinių savo automobilio sėdynių. Tad parsigabenau čia. – Ar jūs paguldėte mane į lovą? – Taip. – Ar mane dar pykino? – Ne. Ir ačiū Dievui. – Jūs mane nurengėte? – Aš. – Kas gi dar būtų galėjęs tave nurengti? Ji nurausta ir pagaliau jos skruostuose randasi šiek tiek gyvybės. Tada ji tobulais dantimis grybšteli apatinę lūpą. Vos sulaikau dejonę. – Bet mudu ne... – spoksodama sau į rankas, sušnabžda Ana. Viešpatie, ar ji mane gyvuliu laiko?! – Anastazija, jūs buvote be sąmonės. Nekrofilija – ne man, – mano žodžiai nuskamba gana šaltai. – Mėgstu, kai mano moterys jaučia ir suvokia, kas vyksta. Akivaizdžiai pajutusi palengvėjimą, ji nusvarina pečius, o aš imu svarstyti, ar kas nors panašaus jai yra nutikę ir anksčiau, gal ji, netekusi sąmonės, kitą rytą pabudo nepažįstamo vyro lovoje ir suprato esanti išdulkinta be sutikimo? Gal tai įprastas fotografo metodas? Pagalvojęs apie tai, imu nerimauti. Bet paskui prisimenu vakar vakare girdėtą jos prisipažinimą, kad dar niekada nebuvo apgirtusi. Ačiū Dievui, prie alkoholio ji dar nepratusi. – Atsiprašau, – slegiama gėdos ištaria ji. Po galais. Gal reikėtų elgtis švelniau? – Vakaras buvo labai nuotaikingas. Negreitai jį pamiršiu.

Tikiuosi, mano žodžiai nuskamba taikiai, bet ji vis tiek suraukia antakius. – Jums nereikėjo sekti manęs pasitelkus Džeimso Bondo įrangą, kurią tobulinate ketindamas paskui kuo brangiau parduoti. Nieko sau! Dabar ji ne juokais įsiuto. Tik... kodėl? – Pirma, technologija, leidžianti susekti mobiliojo buvimo vietą, pasiekiama internetu. Na, tiksliau, slaptuoju internetu... – Antra, mano įmonė neinvestuoja į jokius sekimo prietaisus ir jų negamina. Jaučiu, kad nuotaika bjūra, bet sustoti nebegaliu. – Ir trečia, jei nebūčiau atvažiavęs jūsų paimti, tikriausiai būtumėte nubudusi fotografo lovoje, o sprendžiant iš to, ką prisimenu, jo merginimas nelabai jus žavėjo. Porą kartų sumirksėjusi, Ana nusijuokia. Ji vėl iš manęs juokiasi! – Iš kokios jūs viduramžių kronikos? Kalbate kaip kilnusis riteris. Ji smaginasi. Traukia mane per dantį... vėl traukia, o jos rodoma nepagarba žvalina ir išsklaido visas iliuzijas. Tačiau iliuzijos, kad esu riteris, tikrai nepuoselėju. Čia tai ji visiškai pramovė pro šalį. Ir nors man tai tikriausiai nenaudinga, vis dėlto privalau ją įspėti, kad toli gražu nesu nei riteris, nei kilnumo įsikūnijimas. – Man taip neatrodo, Anastazija. Galėčiau būti nebent juodasis riteris. Ak, jei ji žinotų tiesą! Be to, kodėl kalbame apie mane? Nusprendžiu keisti temą. – Ar vakar vakare ko nors valgėte? Ji papurto galvą. Taip ir žinojau! – Turite valgyti. Štai kodėl jums buvo taip bloga. Išties, tai pirmoji taisyklė, kurios reikia laikytis geriant alkoholio. – Ketinate ir toliau mane barti? – Ar dabar jus baru? – Manau, barat. – Tai jums labai pasisekė, kad tik baru. – Ką norite pasakyti?

– Na, jei būtumėte mano, už tai, ką iškrėtėte vakar, visą savaitę negalėtumėte atsisėsti. Nieko nevalgėte, prisigėrėte ir labai rizikavote, – mane vėl netikėtai nusmelkia baimė. Ji elgėsi neatsakingai ir visiškai be reikalo lindo į pavojų. – Nenoriu nė galvoti, kas jums galėjo nutikti. Ji piktai į mane dėbteli. – Nieko man nebūtų nutikę. Buvau su Keite. Irgi mat pagalbininkė! – O fotografas? – rėžiu. – Chosė tiesiog nesuvaldė rankų, – numodama ranka į mano rūpestį paaiškina ji ir suėmusi meta sau per pečius susitaršiusius plaukus. – Na, kai jis ir vėl nesuvaldys rankų, gal kas nors turėtų pamokyti jį gerų manierų? – O jūs tikrai griežtos drausmės šalininkas, – pamėgina įgelti ji. – Ak, Anastazija, jūs nė nenumanote... Duodu laisvę vaizduotei ir po akimirkos jau matau ją, prirakintą prie mano suolo, su išeinamojoje stirksančia nulupta imbiero šaknimi, kad negalėtų suspausti sėdmenų, o aš, žinoma, neprarasdamas sveiko proto, darbuojuosi diržu arba virve. Taip... Netrukčiau pamokyti ją atsakomybės. Negaliu apsakyti, kaip man patinka ši mintis. Ji spokso į mane plačiai atmerktomis ir vis dar šiek tiek apsiblaususiomis akimis. Gal skaito mano mintis? O gal tik stebeilijasi į gražų veidą? – Palįsiu po dušu. Nebent jūs pirma norite praustis? – sakau, bet ji nesiliauja spoksojusi. Net prasižiojusi Ana atrodo žavingai. Jai sunku atsispirti, todėl leidžiu sau ją paliesti: nykščiu švelniai perbraukiu išilgai skruosto. Paskui brūkšteliu per putlią apatinę lūpą ir Ana sulaiko kvapą. – Kvėpuokite, Anastazija, – sumurmu, o tada atsikeliu nuo lovos krašto ir priduriu, kad pusryčiai bus patiekti po penkiolikos minučių. Ji nieko neatsako – bent kartą nepraveria savo dailios burnytės. Vonios kambaryje giliai atsidūstu, nusirengiu ir žengiu į dušo kabiną. Pajuntu pagundą pasimėgauti ir nuleisti, tačiau apsigalvoti priverčia sena baimė būti užkluptam ir demaskuotam. Elenai tai nepatiktų. Seni įpročiai...

Ant galvos liejantis vandeniui, apmąstau ką tik vykusį pokalbį su aikštingąja panele Stil. Ji vis dar čia, guli mano lovoje, vadinasi, pasibjaurėjimo jai tikriausiai nekeliu. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad, man prisilietus, ji neteko žado ir žvilgsniu lydėjo mane per visą kambarį. Taip... Vilties dar yra. Tik... ar ji būtų gera nuolankioji? Akivaizdu, kad apie šį gyvenimo būdą ji nieko nežino. Net negalėtų garsiai ištarti nei „dulkintis“, nei „seksas“, nei tos pačios reikšmės eufemizmų, kuriuos vartoja iš knygų pasaulį pažįstantys koledžo studentai. Ji, galima sakyti, visiškai nepatyrusi. Tikriausiai spėjo kelis kartus nerangiai pasiglamžyti su tokiais jaunuoliais kaip fotografas, ir tiek. Pagalvojęs, kad Ana galėtų su kuo nors glamžytis, suirztu. Galėčiau tiesiog paklausti, ar santykiai su manimi ją domintų. Bet ne. Turiu jai aiškiai pasakyti, kokias pareigas prisiims sutikdama palaikyti su manimi ryšius. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip mudviem seksis kartu pusryčiauti. Plaudamasis putas, stoviu po karšto vandens srove ir kaupiuosi antrajam pokalbio raundui su Anastazija Stil. Paskui užsuku vandenį ir, išėjęs iš dušo kabinos, pasičiumpu rankšluostį. Užmetęs akį į aprasojusį veidrodį, nusprendžiu šiandien nesiskusti. Netrukus kambarių tarnyba atneš pusryčius, o aš mirštu iš bado. Paskubomis išsivalau dantis. Pravėręs vonios kambario duris matau, kad Ana, atsikėlusi iš lovos, ieško savo džinsų. Ji atrodo kaip išsigandusi elnė – ilgakojė, didelėmis akimis... – Jei ieškote savo džinsų, tai žinokite, kad atidaviau juos skalbti. Jos kojos išties puikios. Neturėtų mūvėti kelnių ir jų slėpti. Ji prisimerkia ir man dingteli, kad dabar tikriausiai gausiu pylos, tad, užbėgdamas už akių priekaištams, paaiškinu: – Jie buvo aptaškyti jūsų vėmalais. – Oi... – tarsteli ji. Taigi kad „oi...“ Ką pasakysite dabar, panele Stil? – Pasiunčiau Teilorą nupirkti kitų džinsų ir batų. Jie pirkinių maišelyje ant krėslo, – krypteliu smakrą į maišelį. Regis, gerokai nustebusi, ji kilsteli antakius.

– Hm... Eisiu po dušu, – sumurma Ana ir, tarsi tik dabar susiprotėjusi padėkoti, priduria: – Ačiū. Stvėrusi pirkinių maišelį, ji pro mane neria į vonios kambarį ir užsirakina. Hm... Kaip greitai ten įsmuko. Kad tik toliau nuo manęs. Gal aš per daug tikiuosi? Nusiminęs vikriai nusišluostau ir apsirengiu. Tada nueinu į svetainę ir patikrinu elektroninį paštą, bet skubių pranešimų nėra. Staiga mano dėmesį išblaško beldimas į duris. Atėjo dvi jaunos moterys iš kambarių tarnybos. – Kur jums patiekti pusryčius, sere? – Padėkite ant valgomojo stalo. Grįžęs į miegamąjį pastebiu, kad tarnaitės slapta į mane žvilgčioja, bet nekreipiu į jas dėmesio, mat mėginu numaldyti kaltės jausmą dėl to, kad užsakiau tiek daug maisto. Tiek mudu tikrai nesuvalgysime. – Pusryčiai! – šūkteliu tyliai pabeldęs į vonios kambario duris. – Ge-gerai, – atsklinda gerokai prislopintas Anos balsas. Grįžęs į svetainę, mūsų pusryčius randu ant stalo. Viena iš moterų tamsiomis kaip naktis akimis paduoda man pasirašyti čekį, o paskui aš iš piniginės išimu porą dvidešimtinių ir paduodu joms. – Dėkoju, ponios. – Kai norėsite, kad nukraustytume stalą, tiesiog paskambinkite kambarių tarnybai, sere, – koketiškai žvelgdama, tarsi siūlytųsi toli gražu ne tik nukraustyti stalą, sako tamsiaakė. Santūri mano šypsena jos įkarštį šiek tiek atvėsina. Atsisėdęs prie stalo ir atsivertęs laikraštį, įsipilu kavos ir imu valgyti omletą. Suzirzia mano mobilusis – atėjo Elioto žinutė. Keitė nori žinoti, ar Ana dar gyva.

Tyliai nusijuokiu ir šiek tiek nurimstu supratęs, kad vadinamoji Anos draugė vis dėlto jos nepamiršo. Akivaizdu, kad Eliotas savo kotui ilsėtis neleido, nors vakar šios veiklos iškilmingai išsižadėjo. Atsakau jam. Ne tik gyva, bet ir spardosi. :)

Po minutėlės pasirodo Ana: drėgnais plaukais ir dailia mėlyna palaidinuke, puikiai derančia prie akių spalvos. Teiloras manęs nenuvylė; ji nuostabiai atrodo. Apsidairiusi po kambarį, Ana pamato savo rankinę. – Po velnių, Keitė, – kimiai tarsteli ji. – Ji žino, kad esate čia ir dar gyva. Nusiunčiau žinutę Eliotui. Droviai man šyptelėjusi, ji prieina prie stalo. – Sėskite, – liepiu ir mosteliu į jai skirtą vietą. Pamačiusi, kiek ant stalo maisto, Ana suraukia antakius ir dar labiau pasunkina man kaltės naštą. – Nežinojau, ką mėgstate, tad užsakiau visą pusryčių valgiaraštį, – tarsi atsiprašydamas sakau. – Jūs labai išlaidus, – sumurma ji. – Taip ir yra. Kaltė mane gniuždo. Bet kai ji, išsirinkusi blynus ir plaktą kiaušinienę su šonine, ima godžiai juos doroti, akimirksniu sau atleidžiu. Gera matyti ją valgančią. – Gal arbatos? – pasiūlau. – Taip, prašyčiau, – nurijusi vieną kąsnį ir keldama prie burnos kitą, sako ji. Akivaizdu, kad alkana. Paduodu jai arbatinuką su karštu vandeniu. Pastebėjusi angliškos pusryčių arbatos maišelį, Ana man meiliai nusišypso. Pamatęs tokią jos veido išraišką netenku žado. Nors imk muistytis. Rodos, vilties dar yra. – Jūsų plaukai dar labai drėgni, – sakau. – Niekur neradau plaukų džiovintuvo, – sutrikusi paaiškina ji. Ji susirgs... – Ačiū už drabužius, – priduria Ana. – Man buvo malonu jumis pasirūpinti, Anastazija. Ši spalva jums puikiai tinka. Ji nudelbia akis ir įsižiūri sau į pirštus. – Žinote, jums tikrai reikėtų išmokti tinkamai atsakyti į komplimentą. Galbūt nedažnai juos girdi, tik... kodėl? Ši mergina, švelniai tariant, žavi. – Už šiuos drabužius turėčiau jums sumokėti. Ką?! Rūsčiai dėbteliu į Aną ir ji paskubomis priduria:

– Jau padovanojote man knygų, kurių aš, žinoma, negaliu priimti. Bet šie drabužiai... Prašau leisti man už juos susimokėti. Oi, mieloji... – Anastazija, patikėkite, tokį pirkinį galiu sau leisti. – Ne tai svarbiausia. Kodėl turėtumėte man pirkti tokius daiktus? – Nes galiu. – Esu labai turtingas žmogus, Ana. – Jei galite, dar nereiškia, kad turėtumėte, – tyliai sako ji ir staiga man pasidaro neramu, ar tik ji nebus pažvelgusi į mano sielą ir įžiūrėjusi ten tamsiausių troškimų? – Kodėl atsiuntėte man tas knygas, Kristianai? Nes norėjau vėl su tavimi susitikti, ir štai tu čia... – Na, kai jūsų vos nepartrenkė dviratininkas, kai laikiau jus glėbyje, o jūs žiūrėjote į mane be žodžių, visa esybe maldaudama: „Pabučiuok mane, pabučiuok mane, Kristianai!“ – prisiminęs tą akimirką, kai ji glaudėsi prie manęs visu kūnu, nutylu. Mėšlas. Paskubomis atsikratau to prisiminimo. – Pajutau, kad turiu atsiprašyti ir įspėti jus. Anastazija, aš ne iš tų vyrų, kurie siuntinėja širdeles ir gėles... Romantika ne man. Mano skonis visai kitoks. Turėtumėte manęs vengti. Tačiau jūs turite kažko, dėl ko niekaip negaliu palikti jūsų ramybėje. Manau, ir pati jau supratote. – Tai ir nepalikite, – sušnabžda ji. Ką?! – Nesuprantate, ką šnekate. – Tai paaiškinkite man. Jos žodžių aidas, rodos, pirmiausia pasiekia mano penį. Prakeikimas... – Vadinasi, skaistuolis nesate? – klausia ji. – Ne, Anastazija, tikrai nesu. – Ir jei leistumeisi surišama, kaipmat tai įrodyčiau. Ji išplečia akis, o jos skruostai nurausta. Ak, Ana... Turiu jai parodyti. Neišmanau, kaip kitaip galėčiau viską paaiškinti. – Ką ketinate veikti kelias ateinančias dienas? – pasiteirauju. – Šiandien nuo vidurdienio dirbu. Kiek dabar valandų?! – sušunka Ana, staiga apimta panikos. – Kelios minutės po dešimtos; turite dar daug laiko. O rytoj?

– Mudvi su Keite ketiname pradėti pakuotis daiktus. Ateinantį savaitgalį kraustomės į Siatlą, o visą šią savaitę dirbsiu Kleitono parduotuvėje. – Ar Siatle jau turite kur gyventi? – Taip. – Kur? – Adreso nepamenu. Bet butas yra Lydekų turgaus rajone. – Netoli mano darbovietės. – Gerai! – O ką ketinate Siatle dirbti? – Padaviau prašymus dalyvauti keliuose konkursuose į stažuotojos vietą. Laukiu atsakymo. – Ar pateikėte prašymą ir mano įmonei, kaip jums siūliau? – Na... ne. – Kodėl mano kompanija jums netinka? – Jūsų draugija ar jūsų kompanija? – kilsteli antakį ji. – Šaipotės iš manęs, panele Stil? Negaliu nuslėpti, kad ji mane prajuokino. Ak, kaip malonu būtų auklėti ją... šią viliojančią, iš proto varančią merginą. Prikandusi apatinę lūpą, ji įsistebeilija į savo lėkštę. – Norėčiau krimstelėti tą lūpą, – sušnabždu, nes tai tikra tiesa. Staiga ji pakelia galvą ir, sėdėdama krėsle, krusteli. Tada kilsteli smakrą ir perveria mane pasitikėjimo kupinu žvilgsniu. – Tai kodėl nekrimstelite? – tyliai paklausia. Oi, negundyk manęs, mažyte. Negaliu. Kol kas. – Nes neketinu jūsų liesti, Anastazija, kol neturiu raštiško sutikimo. – Ką tai reiškia? – nusistebi Ana. – Tai, ką pasakiau. Turiu jums kai ką parodyti, Anastazija. – Kad žinotum, į ką veliesi. – Kada šiandien baigiate darbą? – Apie aštuntą. – Ką gi, tai šįvakar arba ateinantį šeštadienį galėtume nuvykti į Siatlą vakarienės mano namuose ir aš jums atskleisčiau visus faktus. O jūs apsispręstumėte. – Kodėl negalite pasakyti to dabar? – Nes mėgaujuosi pusryčiais ir jūsų draugija. Kai viską sužinosite, tikriausiai daugiau niekada nenorėsite manęs matyti. Mėgindama įsisąmoninti, ką pasakiau, ji suraukia antakius.

– Šį vakarą, – apsisprendžia Ana. Čia tai bent! Ji laiko veltui neleidžia... – Jūs kaip biblinė Ieva, labai skubate paragauti pažinimo medžio vaisių. – Traukiate mane per dantį, pone Grėjau? – žaismingai klausia Ana. Prisimerkęs ją nužvelgiu. Ką gi, mažyte, pati prisiprašei. Paimu savo mobilųjį ir sparčiojo rinkimo mygtuku paskambinu Teilorui. Jis beveik iš karto atsiliepia. – Pone Grėjau... – Teilorai, man reikės „Čarlio Tango“. Ji atidžiai mane stebi, kol prašau atgabenti į Portlandą EC135 sraigtasparnį. Parodysiu jai, ką turiu omenyje, ir tegul apsisprendžia. Gali būti, kad sužinojusi norės tuoj pat grįžti namo. Tad reikia, kad Stivenas, mano pilotas, budėtų ir jei Ana daugiau nenorės turėti su manimi reikalų, būtų pasiruošęs parskraidinti ją į Portlandą. Bet tikiuosi, kad taip nenutiks. Staiga susigriebiu labai besidžiaugiantis, kad į Siatlą mudu galime vykti „Čarliu Tango“. Man tai bus pirmas kartas. – Atsarginis pilotas tegul budi nuo pusės vienuoliktos vakaro, – duodu nurodymus Teilorui ir baigiu pokalbį. – Ar žmonės visuomet daro, ką jiems liepiate? – pasiteirauja ji, akivaizdžiai nepritardama mano elgesiui. Ar dabar ji mane bara? Jos įžūlumas mane erzina. – Dažniausiai, ypač jei nori išsaugoti turimą darbą. – Tik neimk manęs mokyti, kaip elgtis su savo darbuotojais. – O jei dirba ne pas jus? – neatlyžta ji. – Na, aš moku įtikinti, Anastazija. Turėtumėte baigti valgyti pusryčius. Tada parvešiu jus namo. O aštuntą, kai baigsite darbą, atvažiuosiu į Kleitono parduotuvę pasiimti. Skrisime į Siatlą. – Skrisime? – Taip. Turiu sraigtasparnį. Iš nuostabos ji net išsižioja, lūpos primena raidę O. Tai nepaprastai maloni akimirka. – Į Siatlą skrisime sraigtasparniu? – sušnabžda ji. – Taip.

– Kodėl? – Nes galiu sau tai leisti, – plačiai jai nusišypsau. Kartais tiesiog puiku būti tuo, kas esu. – Valgykite pusryčius. Ji atrodo priblokšta. – Valgykite! – šį kartą paraginu valdingiau. – Man nepatinka, kai švaistomas maistas... Valgykite. – Visko suvalgyti negaliu. Ji pažvelgia į visą maistą ant stalo ir aš vėl pasijuntu kaltas. Taip, valgių per daug. – Suvalgykite tai, kas jūsų lėkštėje. Jei vakar būtumėte normaliai pavalgiusi, dabar jūsų čia nebūtų, o aš nebūčiau taip greitai pateikęs jums pasiūlymo. Velniai griebtų! Gali būti, kad darau didžiulę klaidą. Pašnairavusi į mane, ji ima šakute stumdyti maistą lėkštėje ir jos lūpos trūkteli. – Kas jums taip juokinga? Ji papurto galvą ir susigrūda į burną paskutinį gabalėlį blyno, o aš mėginu suvaldyti juoką. Kaip visada, Ana mane vėl nustebina. Ji nerangi, nenuspėjama ir velniškai patraukli. Ji tikrai geba mane prajuokinti, negana to, juokiuosi... iš savęs. – Gera mergaitė, – sumurmu. – Kai išsidžiovinsite plaukus, parvešiu jus namo. Nenoriu, kad susirgtumėte. Šįvakar kai ką parodysiu ir tau prireiks visų turimų jėgų. Staiga ji pakyla nuo stalo ir aš vos susilaikau neleptelėjęs, kad jai to neleidau. Ji ne tavo nuolankioji, Grėjau... Bent jau kol kas. Grįždama į miegamąjį, ji kaip įbesta sustoja prie sofos. – Kur jūs naktį miegojote? – klausia. – Savo lovoje. – Su tavimi. – O! – Taip, man tai irgi buvo gana neįprasta. – Kad... nesimylėjote? Vis dėlto ji tą žodį ištarė ir... nuraudo kaip žarija. – Ne. Kaip jai paaiškinti, kad mano žodžiai nenuskambėtų keistai? Tiesiog imk ir paaiškink, Grėjau.

– Kad su kai kuo miegojau. Atsainiai vėl išskleidžiu laikraštį ir mano dėmesys nukrypsta į sporto skiltį, į atsiliepimą apie vakar vakare transliuotas rungtynes, o netrukus matau, kaip Ana pro duris nueina į miegamąjį. Ne, mano paaiškinimas visai neatrodė keistas. Ką gi, manęs laukia dar vienas pasimatymas su panele Stil. Nors ne, ne pasimatymas. Ji turi žinoti apie mane tiesą. Giliai atsidūstu ir baigiu gerti apelsinų sultis. Rodos, bus labai įdomi diena. Išgirdęs plaukų džiovintuvo ūžesį ir supratęs, kad ji daro kaip liepta, maloniai nustembu. Laukdamas jos, paskambinu viešbučio patarnautojui, kad atvairuotų iš garažo mano automobilį, ir, įsijungęs „Google Maps“, dar kartą pasitikrinu jos namų adresą. Paskui nusiunčiu žinutę Andrėjai ir paprašau elektroniniu paštu atsiųsti man konfidencialumo sutarties tekstą, mat, jei Ana nori viską žinoti, turiu būti tikras, kad laikys liežuvį už dantų. Suzirzia mano mobilusis. Skambina Rosa. Man kalbant telefonu, iš miegamojo išeina Ana ir pasigriebia savo rankinę. Rosa kalba apie Darfūrą, bet mano dėmesys nukreiptas į panelę Stil. Ji rausiasi rankinėje ir, radusi plaukų gumelę, rodos, lengviau atsikvepia. Jos plaukai gražūs. Vešlūs. Ilgi. Nejučiomis imu svarstyti, kaip jausčiausi pindamas juos į kasą. Susirišusi juos į uodegą, Ana apsivelka švarkelį, atsisėda ant sofos ir laukia, kol baigsiu pokalbį. – Gerai, taip ir padarykime. Pranešk man naujienas. Baigiu pokalbį su Rosa. Ji tikra stebukladarė ir mūsų sumanymas laivais nugabenti maisto krovinį į Darfūrą, ko gero, išdegs. – Pasiruošusi? – klausiu Anos. Ji linkteli. Pasiimu švarką, mašinos raktelius ir atidaręs palaikau jai duris. Mudviem žingsniuojant link lifto, ji, pakėlusi ilgas blakstienas, slapta žvilgteli į mane ir droviai šypteli. Ir aš atsakau jai šypsniu. Po galais, kodėl ji mane taip veikia? Liftas sustoja ir į kabiną leidžiu jai žengti pirmai. Tada paspaudžiu pirmo aukšto mygtuką ir durys užsidaro. Mano šnerves vėl užplūsta svaiginantis jos kūno aromatas... Ji ima alsuoti šiek tiek kitaip, trūkčiodama, ir veria mane spindinčiomis akimis, įsakmiai kviečiančiomis: „Eikš čia!“ Velnias... Ji prikanda lūpą.

Tyčia taip daro. Ir sekundę – tik vieną sekundę! – prasmengu jos jausmingų, užburiančių akių gelmėje. O ji nė neketina manęs paleisti. Ir man atsistoja. Akimirksniu. Geidžiu jos. Čia. Dabar. Lifto kabinoje. – Ak, velniop tą sutartį. Šie žodžiai man išsprūsta visiškai netikėtai ir aš, pasidavęs impulsui, stumteliu ją prie lifto sienos. Per riešus prispaudžiu rankas Anai virš galvos, kad negalėtų manęs liesti, ir taip saugiai ją prirėmęs kita ranka suimu plaukus, o lūpomis imu ieškoti jos lūpų. Kai įsisiurbiu, ji sudejuoja, tas garsas primena undinės ūktelėjimą, ir pagaliau pajuntu jos skonį: nuo jos dvelkia mėtomis, arbata ir prinokusiais vaisiais. Jos skonis puikus, kaip ir išvaizda. Ir primena man derliaus metą. Viešpatie švenčiausias... Aš jos geidžiu. Pirštais suimu jos smakrą, skverbiuosi gilyn, o ji liežuviu nedrąsiai paliečia manąjį ir ima... tyrinėti. Mąsliai. Čiuopdama. Atsakydama į bučinį. Ak, Dieve šventas... – Tu. Tokia. Miela, – sumurmu šiek tiek patraukęs lūpas, visiškai apsvaigęs, apgirtęs nuo jos skonio ir aromato. Liftas sustoja ir durys ima vertis. Po velnių, susiimk, Grėjau. Atšlyju ir atsistoju šiek tiek atokiau, kad ji negalėtų manęs paliesti. Ji sunkiai alsuoja. Aš taip pat. Kada pastarąjį kartą nesusivaldžiau? Supratingai mudu nužvelgę, į liftą įlipa trys vyrai verslininkų kostiumais. Įsistebeiliju į plakatą virš lifto mygtukų, reklamuojantį įspūdžių kupiną savaitgalį „Heathman“ viešbutyje. Paskui žvilgteliu į Aną ir palengva iškvepiu. Ji plačiai nusišypso. Ir mano lūpos vėl trūkteli. Prakeikimas, ką ji man daro?

Liftas sustoja antrame aukšte, verslininkai išlipa ir vėl palieka mudu su panele Stil vienus. – Išsivalei dantis, – linksmai, bet ir pašaipiai sakau. – Tavo šepetėliu, – žvelgdama spindinčiomis akimis paaiškina ji. Suprantama... Nežinia kodėl, bet man tai patinka, pernelyg patinka. Sutramdau šypseną. – Oi, Anastazija Stil, ir ką man su tavimi reikės daryti?.. – Pirmame aukšte liftas sustoja, jo durys atsidaro, o aš paimu ją už rankos ir sumurmu: – Ir kodėl tie liftai šitaip veikia žmones? Šlifuoto marmuro plokštėmis žingsniuodama per viešbučio vestibiulį, ji perveria mane iškalbingu žvilgsniu. Vienoje iš stovėjimo vietų priešais viešbutį mūsų laukia automobilis, šalia nekantriai mindžikuoja patarnautojas. Davęs jam nepadoriai daug arbatpinigių, atidarau keleivio dureles tyliai ir apie kažką susimąsčiusiai Anai. Vis dėlto ji nepaspruko. Nors ir užpuoliau ją lifto kabinoje. Turėčiau pasakyti ką nors apie tai, kas nutiko lifte, tik... ką? Atsiprašau? Ar tau patiko? Velniai griebtų, ką tu man darai? Įjungiu variklį ir nusprendžiu, kad kuo mažiau kalbėsiu, tuo bus geriau. Automobilio saloną užlieja Delibo „Gėlių dueto“ melodija ir pajuntu, kad palengva rimstu. – Ko klausomės? – man sukant į Pietvakarių Džefersono gatvę paklausia Ana. Atsakau ir pasiteirauju, ar muzika jai patinka. – Kristianai, tai nuostabu. Girdėti ją tariant mano vardą – ir keista, ir malonu. Per tas kelias dienas, kai esame pažįstami, ji taip padarė keliolika kartų, ir kaskart mano vardas jos lūpose nuskamba vis kitaip. Šįkart jis su nuostabos gaidele dėl muzikos. Puiku, kad jai patinka šis kūrinys, mat ir man jis vienas iš mėgstamiausių. Nė pats nepajuntu, kaip imu džiugiai šypsotis. Akivaizdu, kad už antpuolį lifte ji man jau atleido. – Ar galėčiau pasiklausyti dar kartą? – Žinoma.

Piršto galu baksteliu kartojimo mygtuką liečiamajame ekranėlyje. – Mėgsti klasikinę muziką? – mašinai riedant Fremonto tiltu paklausia ji ir mudu leidžiamės į lengvą pokalbį apie mano muzikinį skonį. Besišnekučiuojant kažkas paskambina į mano mobilųjį, prie kurio prijungta laisvų rankų įranga. – Grėjus, – atsiliepiu. – Pone Grėjau, čia Velčas. Surinkau informaciją, kurios prašėte. Ak, išsami ataskaita apie fotografo žygdarbius... – Gerai. Atsiųsk man elektroniniu paštu. Dar kas nors? – Nieko, sere. Spusteliu mygtuką ir iš garsiakalbių vėl ima lietis muzika. Ir vėl abu klausomės, tik šį kartą – žemų ir energingų grupės „Kings of Leon“ ritmų. Tačiau neilgai, mat malonų muzikos klausymąsi vėl nutraukia skambutis. Kokio velnio vėl prireikė? – Grėjus, – šiurkščiai tarsteliu. – Elektroniniu paštu išsiunčiau jums konfidencialumo sutarties tekstą, pone Grėjau. – Gerai. Viskas, Andrėja. – Geros dienos, sere. Slapta žvilgteliu į Aną norėdamas susigaudyti, ką ji suprato iš šio mano pokalbio telefonu, bet ji grožisi Portlando apylinkėmis. Numanau, kad tik stengiasi būti mandagi. Man sunku sutelkti dėmesį į kelią. Noriu žiūrėti vien į Aną. Nesvarbu, kad ji nerangi, užtat nuo jos kaklo linijos gniaužia kvapą, trokštu pradėti nuo paausio ir, bučiuodamas šį kaklą, leistis iki pat peties. Po velnių! Pasimuistau sėdynėje. Tikiuosi, ji sutiks pasirašyti konfidencialumo sutartį ir priimti mano siūlymą. Vos įsukame į Penktąjį tarpregioninį greitkelį, vėl suskamba mobilusis. Šį kartą man trukdo Eliotas. – Sveikas, Kristianai, tai sugulei? Oi, ramiau, brol, ramiau. – Labas, Eliotai, kalbu per garsiakalbį ir mašinoje esu ne vienas. – Kas su tavimi važiuoja? – Anastazija Stil. – Sveika, Ana!

– Sveikas, Eliotai, – aiškiai nudžiugusi, atsiliepia ji. – Daug apie tave girdėjau, – sako Eliotas. Mėšlas! Ką jis galėjo girdėti? – Netikėk nė vienu Keitės žodžiu, – geraširdiškai pataria ji. Eliotas nusijuokia. – Kaip tik vežu Anastaziją namo. Ar nori, kad tave paimčiau? – įsiterpiu į jųdviejų pokalbį. Eliotas, žinoma, norės kuo greičiau nešti skudurus. – Aišku. – Tada iki greito. Baigiu pokalbį. – Kodėl taip atkakliai vadini mane Anastazija? – klausia ji. – Nes toks tavo vardas. – Man labiau patinka Ana. – Tikrai? Vadinti ją Ana būtų pernelyg kasdieniška ir įprasta. Ir per daug intymu. Nežinau kodėl, bet tos trys raidės taip jaudina... Staiga nusmelkia įsitikinimas, kad susitaikyti su neigiamu jos atsakymu, kai ištars tuos lemtingus žodžius, bus nepaprastai sunku. Man ne kartą yra taip nutikę, bet niekada anksčiau nesijaučiau taip... įklimpęs. Šios merginos net nepažįstu, bet labai noriu pažinti. Visą... Gal dėl to, kad dar niekada nesu lakstęs paskui jokią moterį? Grėjau, susiimk ir laikykis taisyklių, kitaip viskas nueis velniop. – Anastazija, – sakau nekreipdamas dėmesio į nepritariamą jos žvilgsnį, – tai, kas nutiko lifte, daugiau nepasikartos... Na, bent jau kol nebus iš anksto numatyta. Kol statau mašiną prie buto, kuriame gyvena, ji neprataria nė žodžio. Jai taip ir nepravėrus burnos, išlipu iš visureigio, prieinu iš kitos pusės ir atidarau dureles. Išlipusi ant šaligatvio, Ana nedrąsiai į mane žvilgteli. – Man patiko tai, kas įvyko lifte, – sako ji. Šit kaip? Išgirdęs jos prisipažinimą, sustoju kaip nudiegtas. Mažoji panelė Stil mane vėl maloniai nustebino. Ji laiptais patraukia prie durų ir turiu pasiskubinti, kad neatsilikčiau.

Kai įžengiame į butą, Eliotas su Keite pakelia galvas. Jie įsitaisę prie valgomojo stalo kukliai, kaip studentėms ir dera, apstatytame kambaryje. Šalia knygų lentynos stovi kelios dėžės daiktams krauti. Gerokai nustembu pamatęs, kad Eliotas ramus ir visai nesiskubina išeiti. Pašokusi nuo kėdės, Kavanag priekabiai mane nužvelgia ir apkabina Aną. Ką bloga, tos merginos nuomone, aš ketinau padaryti jos draugei? Nors žinau, ką būčiau norėjęs jai padaryti... Kai žingtelėjusi atatupsta Kavanag atidžiai nužvelgia draugę, truputį aprimstu: galbūt Ana jai vis dėlto truputį rūpi? – Labas rytas, Kristianai, – šaltai ir šiek tiek globėjiškai pasisveikina ji. – Panele Kavanag. Noriu patraukti ją per dantį, pasišaipyti, kad pagaliau parodė savo draugei bent šiek tiek dėmesio, bet prikandu liežuvį. – Kristianai, jos vardas Keitė, – akivaizdžiai suirzęs įsiterpia Eliotas. – Keite... – mandagiai sumurmu. Eliotas apkabina Aną ir laiko ją glėbyje keliomis akimirkomis ilgiau, nei derėtų. – Labas, Ana, – išsišiepęs iki ausų sako jis. – Sveikas, Eliotai. Ji taip pat laiminga šypsosi. Ne, tai jau nepakenčiama. – Eliotai, mudviem jau metas. – Ir patrauk nuo jos rankas. – Taip, taip, – sako jis, paleidžia Aną, bet apkabina Kavanag ir atvirai, nederamai demonstratyviai ima ją bučiuoti. Na ir mėšlas... Ana droviai juodu stebi. Nieko nuostabaus. Bet paskui ji atsisuka ir prisimerkusi perveria mane mąsliu žvilgsniu. Kažin apie ką galvoja? – Iki, mažyte, – vis dar akimis rydamas Kavanag, sumurma Eliotas. Dėl Dievo, brol, neprarask savigarbos! Ana priekaištingai žvelgia į mane, ir ne iš karto sumoju, ar dėl Elioto, ar dėl pribloškiančio Keitės nesantūrumo, ar... Velnias! Štai ko ji nori. Trokšta būti merginama ir garbinama. Romantika – ne man, mieloji.

Daug negalvodamas užkišu jai už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. Ji palenkia galvą man prie pirštų ir šiuo švelnumo kupinu judesiu užklumpa mane nepasiruošusį. Mano nykštys nuslysta jos apatine lūpa, kurią taip norėčiau vėl pabučiuoti. Bet negaliu. Pirma privalau gauti jos sutikimą. – Iki, mažyte, – sušnabždu ir jos veidą sušvelnina nušvitusi šypsena. – Atvažiuosiu tavęs aštuntą. Tada nenoromis apsisuku, atidarau buto duris ir išeinu, o Eliotas išseka man iš paskos. – Dieve, kaip noriu miego, – vos tik įsėdame į mašiną, sako Eliotas. – Ta moteris nepasotinama. – Tikrai?.. – nusistebiu neslėpdamas pašaipos. Visai nenoriu, kad Eliotas imtų smulkiai pasakoti, kaip juodu leido laiką. – O kaip tu, brol? Praradai su ja skaistybę? Pašnairuoju į jį, o mano žvilgsnis rėkte rėkia: „Atsiknisk!“ Eliotas nusijuokia. – Oi, koks įsitempęs šunsnukis. Tada trūkteli „Sounders“ gerbėjo kepuraitę ant veido ir patogiai įsitaiso sėdynėje, ketindamas nusnūsti. O aš pagarsinu muziką. Pamiegok, Leliotai! Taigi... Pavydžiu broliui gebėjimo laisvai elgtis su moterimis, užmigti bet kur ir bet kada ir... kad jis nėra šunsnukis.

praeityje paaiškėja, kad vaikinas yra baustas už marihuanos laikymą. Apie jo mėginimus seksualiai priekabiauti policijos suvestinėse įrašų nėra. Gal, jei nebūčiau laiku įsikišęs, vakar vakare jis būtų tai daręs pirmą kartą? Ir... niekšelis rūko žolę? Tikiuosi, kad Anos draugijoje to nedaro ir kad ji žolės nerūko. Taškas. Atidarau Andrėjos elektroninį laišką ir konfidencialumo sutarties tekstą nusiunčiu savo spausdintuvui, stovinčiam darbo kabinete mano namuose, Eskaloje. Prieš pamatydama žaidimų kambarį, Ana turės ją pasirašyti. Paskui, – nežinau, ar pasidavęs silpnumui, ar puikybei, ar iki šiol neregėtam optimizmui, – į įprastos Dominanto ir nuolankiosios sutarties ruošinį įrašau jos vardą, pavardę bei namų adresą ir šį dokumentą taip pat išsiunčiu spausdinti. PASIKAPSČIUS CHOSĖ LUISO RODRIGESO

Kažkas pasibeldžia. – Sveikas, brol. Varom į žygį, – už durų sako Eliotas. O!.. Nubudo vaikelis po pietų miegelio.

ir vėlyvo rudens kvapai – tarsi balzamas mano juslėms. Jie man primena tas svaiginančias vaikystės dienas, kai, akylai prižiūrimi įtėvių, su Eliotu ir seserimi Mija lakstydavome po mišką. Tyla, erdvė, laisvės pojūtis... po kojomis traškantys sausi pušų spygliai. Čia, gamtoje, pagaliau galėdavau viską užmiršti. Miškas man būdavo prieglobstis, kuriame slėpdavausi nuo savo košmarų. Eliotas vis nesiliauja plepėjęs, bet jam tereikia, kad retkarčiais pritariamai suniurnėčiau ir jis galėtų šnekėti toliau. Mudviem traukiant vandens nugludintais akmenukais nusėta Vilameto upės pakrante, vėl prisimenu Anastaziją. Pirmą kartą per daugybę metų krūtinėje kirba malonus laukimas. Jaučiuosi pagyvėjęs. Ar ji priims mano siūlymą? Įsivaizduoju ją, miegančią šalia manęs, tokią mažutę ir įšilusią ir... mano penis atsakydamas trūkteli. Galėjau tuomet ją pažadinti ir išdulkinti – man tai būtų buvusi tikra naujovė. Bet... ateis laikas, ir dulkinsiu. Dulkinsiu ją surištą ir užkimšta gražute burna. PUŠŲ, GAIVUS DRĖGNOS ŽEMĖS

tylu. Prieš penkias minutes išėjo paskutinis pirkėjas. O aš laukiu – ir vėl! – pirštais barbendamas sau į šlaunis. Kantrybe pasigirti tikrai negaliu. Net leidęsis į ilgą žygį pėsčiomis su Eliotu nekantrumo neatsikračiau. Šiandien juodu su Keite vakarieniauja „Heathman“ viešbučio restorane. Pasimatymas su ta pačia moterimi du vakarus iš eilės – tikrai ne jo stilius. Staiga parduotuvėje fluorescencinės lempos užgęsta, lauko durys atsiveria ir pro jas į mielą vakarėjantį Portlandą žengia Ana. Man ima smarkiai plakti širdis. Štai ji: naujos draugystės arba... pabaigos pradžia. Atsisveikindama Ana dar pamoja kažkokiam iš paskos pro duris išėjusiam jaunuoliui. Ne tam pačiam, su kuriuo susipažinau aną kartą – šito anksčiau nesu matęs. Nė akimirkos neatitraukdamas akių nuo Anos užpakalio, vyrukas žvilgsniu lydi ją, KLEITONO ŪKINIŲ PREKIŲ PARDUOTUVĖJE

žingsniuojančią link mašinos. Teiloras krusteli ketindamas lipti iš automobilio ir išblaško mano dėmesį, bet aš jį sulaikau. Mat tai – mano rūpestis. Išlipęs iš automobilio ir atvėręs Anai dureles matau, kad tas nepažįstamas vyrukas rakina parduotuvės sandėlį ir į panelę Stil jau nespokso. Kai prieina, jos lūpose pražysta drovi šypsena, o plaukai, surišti į stilingą uodegą, siūbuoja kedenami švelnaus vakaro vėjelio. – Labas vakaras, panele Stil. – Pone Grėjau... – linkteli Ana. Ji mūvi juodus džinsus. Ir vėl džinsus... Tada pasisveikina su Teiloru, įlipa į mašiną ir klesteli ant užpakalinės sėdynės. Vos atsisėdęs šalia, tvirtai paimu ją už rankos, o Teiloras įsuka į tuščią kelią ir važiuoja link Portlando sraigtasparnių aikštelės. – Kaip darbas? – klausiu jusdamas jos ranką delne ir tuo mėgaudamasis. – Labai prailgo, – dusliai atsako ji. – Taip, šiandien man irgi buvo ilga diena. Kelios paskutinės laukimo valandos buvo tikras pragaras! – Ką veikei? – pasidomi Ana. – Su Eliotu ėjome į žygį pėsčiomis. Anos plaštaka šilta ir švelni. Ji žvilgteli į susipynusius mudviejų pirštus ir aš imu nykščiu glostyti jos krumplius. Ji ima alsuoti tankiau ir mūsų žvilgsniai susitinka. Jos akyse matau ir ilgesį, ir geismą, ir... nekantrų laukimą. Tikiuosi, mano siūlymą priims... Laimė, iki sraigtasparnių aikštelės kelias netolimas. Kai išlipame iš automobilio, vėl paimu ją už rankos. Ana atrodo šiek tiek sutrikusi. Ak, štai kas... Ji tikriausiai svarsto, kur galėtų būti sraigtasparnis. – Pasiruošusi? – klausiu. Ana linkteli, tad nusivedu ją į pastatą, prie lifto. Ji perveria mane skubriu, bet iškalbingu žvilgsniu. Ji prisimena mudviejų bučinį šįryt, bet... ir aš jo dar nepamiršau. – Čia tik trys aukštai, – sumurmu. Kol stovime kabinoje, man šmėsteli mintis, kad vieną gražią dieną būtinai išdulkinsiu ją lifte. Žinoma, jei sutiks sudaryti mano siūlomą sandorį. Ant stogo mūsų jau laukia „Čarlis Tango“ – ką tik iš boingų aikštelės, patikrintas ir paruoštas skrydžiui, nors jį atskraidinusio Stiveno niekur nematyti.

Bet Džo, vadovaujantis Portlando sraigtasparnių aikštelei, kaip visada sėdi savo ankštame darbo kabinete. Kai pamatau jį, kilsteli ranką ir su manimi pasisveikina. Šis žmogus vyresnis už mano senelį, ir jei jis apie skraidymą ko nors nežino, vadinasi, tai ir nesvarbu; Korėjoje jis pilotavo sraigtasparnius „Sikorsky“, kuriais buvo evakuojamos karo aukos, ir gali papasakoti tokių istorijų, kad klausantis iš siaubo plaukai ant galvos šiaušiasi. – Štai jūsų skrydžio planas, pone Grėjau, – sako Džo ir gergždžiantis balsas išduoda, kad jis jau garbingo amžiaus. – Techninė apžiūra atlikta. Sraigtasparnis paruoštas ir laukia jūsų, sere. Galite skristi. – Ačiū, Džo. Vos užmetęs akį į Aną suprantu, kad ji jaudinasi... kaip ir aš. Man tai – pirmas kartas. – Eime. Vėl laikydamas už rankos, nusivedu Aną prie sraigtasparnių aikštelės ir „Čarlio Tango“. Tai saugiausias iš „Eurocopter“ sraigtasparnių ir jį pilotuoti – vienas malonumas. Jis – mano džiaugsmas ir pasididžiavimas. Atidaręs palaikau Anai dureles; ji įsiropščia į vidų, tada įlipu ir aš. – Tavo vieta štai ten, – įsakmiai nurodau mostelėdamas į priekinę keleivio sėdynę. – Sėsk ir nieko neliesk. Negaliu atsistebėti, kad ji daro kaip liepiama. Įsitaisiusi sėdynėje, būgštaudama, bet ir akivaizdžiai susidomėjusi, ji ima atidžiai apžiūrinėti sraigtasparnio valdymo prietaisus. Pritūpęs šalia ir pasilenkęs, prisegu ją saugos diržais tvardydamasis ir stengdamasis neįsivaizduoti jos nuogos. Užtrunku ilgiau, nei būtina, mat gali būti, kad tai paskutinė galimybė pabūti taip arti jos, paskutinė proga įkvėpti malonaus ir jaudinančio jos aromato. Sužinojusi, kas man iš tiesų patinka, ji tikriausiai pasipustys padus... kita vertus, kodėl Anai toks gyvenimo būdas negalėtų pasirodyti priimtinas? Vos pagalvojus apie tai, vaizduotė akimirksniu sukuria tiek galimybių, kad pasijuntu gerokai priblokštas. O ji nenuleidžia nuo manęs akių, ji taip arti ir tokia... miela. Paskutinį saugos diržą priveržiu stipriau. Niekur ji nepaspruks. Bent jau artimiausią valandą. Tramdydamas jaudulį, sušnabždu: – Tu saugi, nepaspruksi. – Ji tyliai aikteli. – Kvėpuok, Anastazija, – priduriu ir švelniai paglostau jai skruostą. Tada suimu smakrą, pasilenkiu ir pabučiuoju. –

Šie diržai man patinka, – sukuždu. Man knieti papasakoti jai, kad turiu jų daugiau ir kitokių – odinių, – ir kad man patiktų žiūrėti į ją tais diržais surištą, pakabintą ant lubose įsukto žiedo. Bet susitvardau, atsisėdu į piloto vietą ir prisisegu saugos diržais. – Užsidėk, – parodau Anai priešais padėtas ausines. – Tiesiog tikrinu tai, ką būtina patikrinti prieš kylant. Visų prietaisų rodikliai geri. Trūkteliu droselį, padidinu variklio apsukas iki pusantro tūkstančio per minutę, atgalinio radijo švyturio svirtelę stumteliu į parengties padėtį ir nustatau radijo švyturio padėtį. Viskas sureguliuota ir paruošta skrydžiui. – Ar tikrai supranti, ką darai? – neslėpdama nuostabos pasiteirauja Ana. Paaiškinu jai, kad esu kvalifikuotas pilotas ir turiu ketverių metų patirtį. Jos šypsenai tiesiog neįmanoma atsispirti. – Su manim tu saugi, – patikinu ją ir dar priduriu: – Na, bent jau kol skrendame. Pamerkiu Anai akį, ji laiminga nusišypso ir ta šypsena manęs vos neapakina. – Pasiruošusi? – klausiu ir stebiuosi, kad taip jaudinuosi matydamas ją, sėdinčią šalia. Ana linkteli. Užmezgu radijo ryšį su bokštu, – jie ten visada budi, – ir padidinu variklio apsukas iki dviejų tūkstančių per minutę. Sulaukęs leidimo kilti, dar kartą viską patikrinu. Variklio alyvos temperatūra – 104. Gerai. Padidinu spaudimą įleidimo kolektoriuje iki keturiolikos, variklio apsukas iki dviejų tūkstančių penkių šimtų ir trūkteliu atgal droselį. Nelyginant grakštus paukštis „Čarlis Tango“ ima kilti. Atsiplėšus nuo žemės Ana aikteli, bet, matyt, pakerėta tolstančių ir blėstančių Portlando šviesų, neprataria nė žodžio. Netrukus mudu apgaubia tamsa; šviesa sklinda vien iš prietaisų skydo priešais mus. Plačiai atmerktomis akimis Ana žvelgia į tamsą, o jos veidą apšviečia gerokai prislopintas raudonas ir žalias lempučių švytėjimas. – Baugu, tiesa? Nors man taip neatrodo. Man sraigtasparnio kabinoje ramu. Čia niekas negali manęs nuskriausti. Aš saugus ir pasislėpęs tamsoje. – Iš kur žinai, kad skrendi reikiamu kursu?

– Štai. Pirštu baksteliu į prietaisų skydą. Nenoriu kelti jai nuobodulio aiškindamas skridimo pagal prietaisus taisykles, bet iš tiesų visi prieš mane esantys prietaisai artina mus prie kelionės tikslo: padėties rodyklė, aukščiamatis, vertikaliojo aukščio matuoklė ir, žinoma, palydovinės navigacijos sistema. Papasakoju jai apie „Čarlį Tango“ ir užsimenu, kad jame sumontuota visa įranga, reikalinga naktiniams skrydžiams. Ana susižavėjusi neatitraukia nuo manęs akių. – Ant pastato, kur gyvenu, stogo yra sraigtasparnių aikštelė. Ten ir skrendame. Dar kartą žvilgteliu į prietaisų skydą ir patikrinu rodmenis. Tai man labiausiai ir patinka: viską kontroliuoti ir žinoti, kad mano saugumas ir gerovė priklauso nuo gebėjimo valdyti priešais esančius prietaisus. – Naktį visuomet skrendi aklai. Tenka pasikliauti skrydžių įranga, – paaiškinu jai. – Ar dar ilgai skrisime? – rodos, šiek tiek pritrūkusi kvapo, klausia Ana. – Mažiau nei valandą, mat vėjas mums palankus, – vėl į ją žvilgteliu. – Ar viskas gerai, Anastazija? – Taip, – kažkaip keistai, netikėtai šiurkščiai atsako ji. Gal nervinasi? O gal jau gailisi dėl savo sprendimo būti čia su manimi? Pagalvojęs apie tai, sunerimstu. Ji net nesuteikė man progos. Kelias akimirkas mano dėmesį prikausto skrydžių valdymo centras. Bet netrukus įveikiame debesų uždangą ir tolumoje pamatau Siatlą – tamsoje ryškiai šviečiantį švyturį. – Pažvelk tenai, – atkreipiu Anos dėmesį į ryškias šviesas. – Ar visada taip padarai moterims įspūdį? „Eime, skrisime mano sraigtasparniu“? – Dar niekada nesu skraidinęs jokios merginos, Anastazija. Man tai dar vienas pirmas kartas. Ar tau ši kelionė padarė įspūdį? – Aš ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės, Kristianai, – sušnabžda ji. – Ir sužavėta, ir pašiurpusi iš baimės? Nesusilaikau ir nusišypsau. Ir prisimenu savo motiną, Greisę, glostančią plaukus man, garsiai skaitančiam „Buvusį ir būsimą karalių“. Kristianai, tai nuostabu. Aš sužavėta ir pašiurpusi iš baimės, mano brangus berniuk.

Tuomet buvau septynerių ir neseniai pradėjęs kalbėti. – Tiesiog... Tu viską taip gerai išmanai... – priduria Ana. – Oi, ačiū, panele Stil. Išgirdęs tokį netikėtą komplimentą, pajuntu kaistant skruostus. Tikiuosi, ji to nepastebėjo. – Tu tuo džiaugiesi neatsidžiaugi, – netrukus vėl prabyla ji. – Kuo? – Pilotavimu. – Šitam reikalinga kontrolė ir susikaupimas... – Dvi mano labiausiai vertinamos savybės. – Argi galėčiau nesidžiaugti? Bet labiausiai man patinka sklandymas. – Sklandymas? – Taip. Mėgėjiškas sklandymas. Sklandytuvai ir sraigtasparniai – skraidau ir vienais, ir kitais. Gal pasiimti ją pasklandyti? Tik žiūrėk, neišsinerk iš kailio, Grėjau. Beje, kada pastarąjį kartą ką nors kvietei drauge sklandyti? O kada pastarąjį kartą skraidinau ką nors „Čarliu Tango“? Prabyla skrydžių valdymo centras ir aš, nuvijęs visas mintis paklydėles, sutelkiu dėmesį į skrydžio trajektoriją, juolab kad artėja Siatlo priemiesčiai. Jau beveik atskridome. Ir netrukus sužinosiu, ar tai, ko trokštu, yra tik nereali svajonė, ar vis dėlto įmanoma. Ana sužavėta pro langą grožisi miesto panorama. O aš negaliu atsigrožėti ja. Prašau, sutik... – Gražu, ar ne? – sakau, bet tik tam, kad ji atsisuktų ir pamatyčiau jos veidą. Ji taip ir padaro, paskui plačiai nusišypso ir vėl pajuntu veržimą tarpkojyje. – Po kelių minučių nusileisime, – priduriu. Staiga atmosfera sraigtasparnio kabinoje pasikeičia ir aš kaip niekada skaudžiai pajuntu, kad Ana čia pat, šalia manęs. Giliai įkvepiu, uosdamas jos aromatą ir nekantrą. Anos. Ir savo. Leisdamasis praskrendu „Čarliu Tango“ virš miesto centro, priartėju prie Eskalos, prie savo namų, ir širdis ima plakti kaip pašėlusi. Ana ima nerimauti. Ji taip pat nervinasi. Tikiuosi, nepabėgs. Pamatęs sraigtasparnių leidimosi aikštelę, dar kartą giliai atsidūstu.

Štai ir viskas. Palengva nusileidžiame, išjungiu variklį ir pažiūriu, kaip sraigtasparnio mentės sukdamosi lėtėja, kol sustoja. Mudu sėdime tyloje, kurią trikdo tik per ausines sklindantis traškėjimas. Nusiimu savo ausines, paskui nuimu jas ir Anai. – Štai ir atvykome, – tyliai sakau. Aikštelės prožektorių šviesoje jos veidas atrodo išblyškęs, o akys spindi. Dieve mano, kokia ji graži... Atsisegu saugos diržus, o tada pasilenkiu išlaisvinti iš jų ir Anos. Ji pakelia galvą ir pažvelgia į mane. Kupina pasitikėjimo. Tokia jauna... Tokia miela... Malonus jos kūno kvapas manęs vos nepražudo. Ar tikrai galiu su ja tai daryti? Ji suaugusi. Pati gali spręsti. Noriu, kad Ana taip žiūrėtų ir kai pažins mane, tai yra... kai jau žinos, ko gali iš manęs tikėtis. – Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Juk žinai, ar ne? Ji turi tai suprasti. Noriu, kad būtų nuolanki, bet dar labiau trokštu jos sutikimo. – Niekada nedarau to, ko nenoriu, Kristianai. Ana, rodos, kalba nuoširdžiai ir aš noriu ja tikėti. Ausyse tebeskambant šiems raminamiems žodžiams, atsistoju, atsidarau sraigtasparnio duris ir nušoku ant platformos. Anai, lipančiai iš sraigtasparnio, paduodu ranką. Vėjas plaiksto Anai plaukus ir ji atrodo susirūpinusi. Tik nesuprantu, ar dėl to, kad mudu čia vieni, ar dėl to, kad esame per trisdešimt aukštų nuo žemės? Žinau, jog stovint čia, ant stogo, šiek tiek sukasi galva. – Eime. Saugodamas ją nuo vėjo, apglėbiu per juosmenį ir veduosi prie lifto. Į didžiulį mano butą viršutiniame aukšte liftu nusileidžiame greitai ir per tą laiką nė vienas nepratariame nė žodžio. Po juodu švarkeliu Ana vilki žalsvą palaidinukę. Šis drabužis jai tinka. Pagalvoju, kad jei sutiks su mano sąlygomis, ėmęs rūpintis jos apranga turėčiau nepamiršti mėlynų ir žalių drabužių. Jai derėtų geriau rengtis. Durims į mano apartamentus atsidarius, mudviejų žvilgsniai susitinka lifto veid​rodyje. Paskui mane ji pereina per prieškambarį, koridorių ir atsiduria svetainėje.

– Ar padėti nusivilkti švarkelį? – pasisiūlau. Ana papurto galvą ir pirštais suspaudžia jo atlapus tarsi rodydama, kad švarkelį nori pasilikti. Na, gerai. – Gal norėtum išgerti? – klausiu nusprendęs, kad man būtinai reikia ko nors išgerti ir apsiraminti. Kodėl aš nervinuosi? Nes geidžiu jos... – Aš išgersiu taurę baltojo vyno. Gal ir tu norėtum? – Taip, mielai, – linkteli ji. Virtuvėje nusivelku švarką ir atsidarau šaldytuvą. „Sauvignon Blanc“ puikiai tiks ledams pralaužti. Paėmęs butelį patiekti tinkamos temperatūros „Pouilly Fumé“, pastebiu, kad Ana žvelgdama pro vitrininį langą grožisi miesto panorama. Kai pagaliau atsisuka ir žengia link virtuvės, pasiteirauju, ar mano parinktas vynas tiks. – Kristianai, apie vyną aš nieko nenusimanau. Neabejoju, kad tiks. Ji kalba kaip... nuolankioji. Prakeikimas! Taip negerai. Gal ji priblokšta? Ar dėl to taip elgiasi? Pripilu dvi taures ir prieinu prie Anos, kuri stovi vidury svetainės kaip aukoti pasmerktas ėriukas. Kur dingo ta viliokė mergina? Ana atrodo visiškai sutrikusi. Kaip ir aš... – Štai. Paduodu Anai taurę, ji nieko nelaukdama nuryja gurkšnelį vyno ir užsimerkia, akivaizdžiai dėkinga, kad gavo išgerti. Paskui nuleidžia taurę, bet jos lūpos lieka drėgnos. Vykęs sprendimas, Grėjau. – Tu labai tyli ir net neraudonuoji. Tiesą sakant, tokios išblyškusios tavęs dar nemačiau, Anastazija. Gal nori valgyti? Ji papurto galvą ir gurkšteli dar vyno. Galbūt ir jai reikia išgerti, kad įgautų drąsos? – Turi labai erdvius namus, – droviai sako. – Erdvius? – Erdvius. – Taip, jie erdvūs.

Dėl to neverta ginčytis; mano apartamentų plotas – per devynis šimtus kvadratinių metrų. – Skambini? – Jos žvilgsnis nukrypsta į fortepijoną. – Taip. – Gerai? – Taip. – Na, žinoma... Ar esama ko nors, ko gerai nemokėtum? – Yra... yra pora dalykų, kurių nemoku. Taisyti valgio. Juokauti. Laisvai ir ramiai šnekučiuotis su patinkančia moterimi. Ir... nepakenčiu, jei mane kas nors liečia. – Gal norėtum prisėsti? – klausiu mostelėdamas į sofą. Ana atsako iškart linktelėdama. Paėmęs ją už rankos, veduosi prie sofos, ji atsisėda, o tada valiūkiškai į mane žvilgteli. – Kas taip pralinksmino? – paklausiu taisydamasis ant sofos greta jos. – Kodėl atsiuntei man būtent „Tesę iš d’Erbervilių giminės“? Hm... Kodėl ji klausia? – Na, juk sakei, kad tau patinka Tomas Hardis. – Tik dėl to? Nenoriu jai sakyti, kad turi mano pirmąjį leidimą ir kad dovanoti „Tesę“ buvo išmintingiau nei „Džudą Nepastebimąjį“. – Man tai atrodė tinkama dovana. Galėjau paversti tave neįsivaizduojamai aukštu idealu kaip Andželas Kleras arba visiškai pažeminti, kaip pasielgė Alekas d’Erbervilis. Mano atsakymas gana įtikinamas, bet ir savotiškai ironiškas. Mat įtariu, jog tai, ką ketinu Anai pasiūlyti, toli gražu neatitiks jos lūkesčių. – Jei rinktis galima tik vieną iš dviejų, renkuosi pažeminimą, – sušnabžda ji. Po galais! Argi ne to tu nori, Grėjau? – Anastazija, prašau liautis kramtyti lūpą. Tai labai blaško. Pati nežinai, ką šneki. – Dėl to čia ir esu, – sako ji, o ant apatinės jos lūpos, vis dar drėgnos nuo vyno, matyti dantų žymės.

Dabar Ana vėl tokia kaip visada: vėl atrodo patraukli ir kiekvieną akimirką pasiruošusi nustebinti. Mano penis šiai minčiai pritaria. Artėjame prie reikalo esmės, bet, prieš pradedant aptarinėti detales, man reikia, kad ji pasirašytų konfidencialumo sutartį. Tad trumpam atsiprašau ir traukiu į darbo kabinetą. Abi sutartys – ir santykių, ir konfidencialumo – guli prie spausdintuvo. Santykių sutartį palikęs ant rašomojo stalo, – mat dar nežinia, ar mudviem jos prireiks, – susegu konfidencialumo sutarties lapus ir nešu Anai. – Čia konfidencialumo sutartis, – padedu dokumentą ant kavos stalelio priešais ją. Ana atrodo nustebusi ir sutrikusi. – Mano advokatas primygtinai pataria ją sudaryti, – priduriu. – Jei ketini rinktis antrą variantą – pažeminimą, turėsi pasirašyti. – O jei nenoriu nieko pasirašyti? – Vadinasi, nugalės aukšti Andželo Klero idealai. Na, jie, šiaip ar taip, romane dominuoja. Ir aš neturėsiu teisės tavęs liesti. Liepsiu Stivenui parskraidinti tave namo ir pasistengsiu kuo greičiau tave pamiršti. Imu ne juokais baimintis; gali būti, kad viskas nueis velniop. – Ką ši sutartis reiškia? – Ji reiškia, kad negali nieko apie mus atskleisti. Niekam ir nieko. Ana atidžiai žvelgia man į veidą, o aš nežinau, ar ji sutrikusi, ar supykusi. Gali būti ir taip, ir taip. – Gerai. Pasirašysiu, – sako Ana. Na, sunku nebuvo. Paduodu jai savo firminį „Mont Blanc“ parkerį ir ji prikiša plunksną prie parašui skirto brūkšnio. – Ar neketini nė perskaityti? – Ne. – Anastazija, prieš pasirašydama bet kokį dokumentą turėtum perskaityti. Kaip ji gali būti tokia kvaila? Ar tėvai nieko jos neišmokė? – Kristianai, tu vis dar nesupranti, kad aš ir šiaip niekam nieko apie mudu nepasakočiau. Net Keitei. Todėl visai nesvarbu, ar pasirašysiu šią sutartį. Jei tau arba tavo advokatui... su kuriuo tu vis dėlto apie mudu šnekiesi, šis dokumentas toks svarbus, tebūnie. Pasirašysiu. O ji žodžio kišenėje neieško. Nieko sau.

– Labai aiškiai ir atvirai išdėstėte savo nuomonę, panele Stil, – dalykiškai sakau. Nepritariamai į mane žvilgtelėjusi, ji suraito parašą. Ir, man dar nespėjus prabilti apie tai, ko čia atvykome, paklausia: – Ar tai reiškia, kad šiąnakt ketini su manimi mylėtis, Kristianai? Ką?! Aš? Mylėtis?! Oi, Grėjau, geriau iš karto atverk jai akis. – Ne, Anastazija, nereiškia. Pirma, aš nesimyliu. Aš krušu... negailestingai. Ana aikteli. Mano žodžiai privers ją pamąstyti. – Antra, yra daugiau dokumentų, kuriuos reikia pasirašyti. O trečia, tu dar nežinai, į ką veliesi. Dar galėtum dėti į kojas. Eikš, noriu tau parodyti savo žaidimų kambarį. Ji visiškai suglumusi, o jai tarp antakių matyti raidės V formos raukšlė. – Užsimanei pažaisti su „Xbox“ pultu? Garsiai nusijuokiu. Ak, mažyte... – Ne, Anastazija. Nežaisiu nei su „Xbox“, nei su „Playstation“. Eime. Stodamasis ištiesiu Anai ranką ir ji noriai ją suspaudžia. Veduosi ją į prieškambarį, paskui laiptais į viršų ir, jausdamas smarkiai plakant širdį, sustoju prie savo žaidimų kambario durų. Štai ir atėjo lemiama akimirka. Viskas arba nieko. Ar kada nors anksčiau taip nervinausi? Suprasdamas, kad mano troškimų išsipildymas dabar priklauso nuo šio rakto pasukimo, atrakinu duris ir tą pat akimirką nusprendžiu Aną paraminti. – Gali išvykti kada panorėjusi. Sraigtasparnis laukia ir yra paruoštas nuskraidinti tave, kur tik pasakysi; taip pat gali pernakvoti ir namo grįžti rytoj rytą. Kad ir ką nuspręsi, aš tą sprendimą gerbsiu. – Gal jau atidaryk tas sumautas duris, Kristianai, – atšauna ji sukryžiavusi rankas ant krūtinės, o jos veide atsispindi keistas atkaklumas. Tai kryžkelė. Nenoriu, kad ji spruktų. Bet taip pat dar niekada nesijaučiau toks pažeidžiamas. Net būdamas Elenos rankose... Suprantu, kad taip jaučiuosi, nes Ana apie šį gyvenimo būdą nieko nenutuokia. Atveriu duris ir paskui Aną žengiu į žaidimų kambarį.

Čia mano užuovėja. Vienintelė vieta, kur galiu iš tiesų būti savimi. Sustojusi vidury kambario, Ana spokso į įrangą ir reikmenis, tapusius neatskiriama mano gyvenimo dalimi: vytiniai, lazdos, lova, suolas... Ji tyli, žiūri akis išpūtusi, o aš girdžiu tik kurtinantį širdies plakimą ir ritmingą per ausų būgnelius tekančio kraujo ūžčiojimą. Dabar tu žinai. Štai koks esu. Ji atsisuka, skvarbiu žvilgsniu perveria mane, laukiantį, kad ką nors pasakytų, bet paskui nusprendžia pratęsti mano kančias ir žengia į kambario gilumą, versdama mane sekti iš paskos. Jos pirštai slysteli per švelnų kaip aksomas bizūną – vieną iš mėgstamiausių mano įrankių. Pasakau, kaip jis vadinamas, bet Ana neprataria nė žodžio. Prieina prie lovos, liesdama ima ją tyrinėti, pirštais perbraukia per vieną iš drožinėtų medinių stulpų. – Sakyk ką nors, – pamėginu ją prakalbinti. Jos tylėjimas nepakenčiamas. Turiu žinoti, ar ji neketina bėgti. – Ar tu taip darai žmonėms, ar jie taip daro tau? Pagaliau! – Žmonėms? – Vos neprunkšteliu. – Aš darau tai moterims, kurios to nori. Ana nori pasikalbėti. Vadinasi, viltis dar yra... Ji suraukia antakius. – Jei turi savanorių, kodėl aš čia? – Nes noriu tai daryti su tavimi. Labai noriu. Vaizduotę užplūsta vaizdai, kuriuose ji pririšta įvairiomis pozomis: ant kryžiaus, ant lovos, ant suolo... – O! – aikteli ji ir eina prie suolo. Negaliu atitraukti akių nuo oda slystančių ir suolą čiuopiančių jos pirštų. Anos prisilietimas kupinas smalsumo ir geismo, – ar ji tai suvokia? – Tu sadistas? – paklausia ir užklumpa mane iš netyčių. Mėšlas. Ji mane kiaurai mato. – Aš – Dominantas, – paskubomis paaiškinu vildamasis pereiti prie kitų temų. – Ką tai reiškia? – rodos, sukrėsta sušnabžda ji. – Tai reiškia, jog noriu, kad laisva valia paklustum man visur ir visada.

– O kodėl turėčiau paklusti? – Kad suteiktum man malonumą, – pašnabždomis sakau. To man iš tavęs ir reikia. – Paprastai tariant, noriu, kad trokštum suteikti man malonumą. – Kaip galiu tau jį suteikti? – džiūstančia burna tyliai pasiteirauja ji. – Turiu taisykles ir noriu, kad jų laikytumeisi. Visos jos – tavo naudai ir mano malonumui. Jei paklusi toms taisyklėms ir aš būsiu patenkintas, sulauksi atlygio. Jei nesilaikysi jų, bausiu tave, kad pasimokytum. Nekantrauju tave mokyti. Visko. Jos žvilgsnis nukrypsta į stovą su lazdomis anapus suolo. – O kaip tai susiję su viskuo? – dar paklausia ji, mostelėdama į kambarį. – Tai viena iš stimuliuojamųjų priemonių. Ir atlygis, ir bausmė. – Vadinasi, pasitenkinimą patirsi primesdamas man savo valią? Pataikėte kaip pirštu į akį, panele Stil. – Man svarbu įgyti tavo pasitikėjimą ir pagarbą, tad leisi man primesti tau savo valią. – Man reikia tavo sutikimo, mažyte. – Paklusdama suteiksi man didžiulį malonumą, galima sakyti, net džiaugsmą. Kuo klusnesnė būsi, tuo didesnis bus mano džiaugsmas – tai labai paprastai sprendžiama lygtis. – Na, gerai, o kas man iš to? – Turėsi mane, – trūkteliu pečiais. Tik tiek, mažyte. Tik mane. Bet visą. Ir tau bus malonu. Šiek tiek išplėtusi akis, ji įsistebeilija į mane, bet nieko nesako. Mane tai erzina. – Visiškai neišsiduodi, ką apie tai manai, Anastazija. Lipkim žemyn, ten man bus lengviau susikaupti. Būdama čia mane labai blaškai. Ištiesiu ranką ir Ana, negalėdama apsispręsti, pirmą kartą pažvelgia į mano ranką, o tada – man į akis. Velnias. Matyt, ją išgąsdinau. – Aš tavęs nenuskriausiu, Anastazija. Ji nedrąsiai paima mane už rankos. Pasijuntu pakylėtas. Ana nepabėgo. Lengviau atsikvėpęs, nusprendžiu parodyti jai nuolankiosios miegamąjį. – Jei sutiksi... norėčiau parodyti tau dar kai ką, – nusivedu ją koridoriumi. – Tai bus tavo kambarys. Galėsi įsirengti jį, kaip tau patiks, ir turėsi jame visko, ko tik panorėsi.

– Mano kambarys? Tikiesi, kad persikelsiu čia gyventi?! – rodos, netikėdama savo ausimis, šūkteli Ana. Tiek jau to. Gal tikrai šiek tiek paskubėjau. – Ne nuolat, – vis dėlto pamėginu ją nuraminti. – Tik, sakykim, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės. Apie visa tai dar turime pasišnekėti, susitarti. Jei apskritai nori tai daryti... – Aš čia miegosiu? – Taip. – Bet ne su tavimi? – Ne. Jau sakiau, kad su niekuo nemiegu, nebent su tavimi, kai negyvai prisigeri. – Kur miegi tu? – Mano miegamasis apačioje. Eikš, tikriausiai išalkai. – Keista, bet, rodos, praradau apetitą, – pareiškia Ana ir jos veide vėl pasirodo man jau pažįstamas užsispyrimas. – Turi valgyti, Anastazija. Jei sutiks būti mano, pirmiausia imsiuosi keisti jos valgymo įpročius ir priversiu atsikratyti polinkio vis nenustygti vietoje. Liaukis skubinti įvykius, Grėjau! – Puikiai suprantu, kad vedu tave į tikrą pragarą, Anastazija, todėl labai noriu, kad viską gerai apsvarstytum. Ji seka man iš paskos ir mudu vėl nulipame į svetainę. – Tikriausiai ketini ko nors paklausti. Pasirašei konfidencialumo sutartį, tad gali klausti, ko nori, ir aš atsakysiu. Jei mudviem lemta bendrauti, ji turi su manimi šnekėtis. Nuėjęs į virtuvę, atidarau šaldytuvą ir išimu didelę lėkštę su sūriu ir vynuogėmis. Neįspėjau Geilės, kad turėsiu svečių, tad palikto maisto per mažai ir aš pasvarstau, ar nederėtų dar ko nors užsakyti. O gal nusivesti Aną kur nors pavalgyti? Bet tai prilygtų pasimatymui. Jau antram pasimatymui. Nenoriu sukelti jai tokių lūkesčių. Į pasimatymus aš nevaikštau. Nebent... su ja.

Ši mintis mane suerzina. Duonos krepšelyje paliktas šviežias batonas. Jo ir sūrio turėtų pakakti. Juolab kad Ana sakė nesanti alkana. – Sėsk. Mosteliu į aukštą kėdę prie baro, o Ana atsisėda ir ramiai pažvelgia man į akis. – Užsiminei apie dar kažkokį dokumentą, – vėl prabyla ji. – Taip. – Koks jis? – Na, be konfidencialumo sutarties, dar turime pasirašyti sutartį, numatančią, ką darysime, o ko ne. Turiu žinoti tavo ribas, o tu turi žinoti mano. Čia reikalingas abiejų šalių sutikimas, Anastazija. – O jei nenoriu to daryti? Prakeikimas!.. – Nieko baisaus, – pameluoju. – Bet tada tarp mūsų santykių nebus? – Ne. – Kodėl? – Mane domina tik tokie santykiai. – Kodėl? – Toks jau esu. – Kaip toks tapai? – Kodėl žmogus yra toks, o ne kitoks? Į šį klausimą labai sunku atsakyti. Kodėl vieni mėgsta sūrį, o kiti jo negali pakęsti? Ar mėgsti sūrį? Mano ūkvedė, ponia Džouns, paliko jo vakarienei. Taip taręs, padedu prieš Aną lėkštę. – Kokios tos tavo taisyklės, kurių turiu laikytis? – Taisykles turiu surašęs. Peržiūrėsime jas, kai pavalgysime. – Aš tikrai nealkana, – sušnabžda ji. – Pavalgysi. Ana neklusniai į mane dėbteli. – Gal dar taurę vyno? – klausiu tarsi siūlydamas taikytis. – Taip, prašyčiau. Įpilu jai vyno ir atsisėdu šalia. – Valgyk, Anastazija.

Ji paima kelias vynuoges. Ir viskas? Tiek tevalgai!? – Ar tu seniai toks? – klausia Ana. – Taip. – Ar sunku rasti moterų, kurios sutiktų tai daryti? Oi, kad tu žinotum... – Nenumanai, kaip lengva, – trumpai paaiškinu. – Tad... kodėl aš? Tikrai nesuprantu... Rodos, ji visiškai suglumusi. Nes esi tikra gražuolė, mažyte! Kaip galiu netrokšti daryti to su tavimi? – Anastazija, juk aš tau sakiau. Tu kažkokia kitokia. Negaliu palikti tavęs ramybėje. Aš kaip į liepsną skrendanti plaštakė. Negaliu nė apsakyti, kaip tavęs geidžiu, ypač dabar, kai vėl kramtai lūpą. – Rodos, šis banalus palyginimas labiau tiktų man, – tyliai sako ji ir aš, išgirdęs šį atvirą prisipažinimą, vėl pabūgstu. – Valgyk! – liepiu norėdamas pakeisti temą. – Ne. Dar nieko nepasirašiau, tad kol kas vadovausiuosi savo laisva valia, jei tik neprieštarausi. Ak... kokia aštrialiežuvė! – Kaip pageidaujate, panele Stil. Šiaip taip susilaikau neišsišiepęs iki ausų. – Kiek moterų esi turėjęs? – pasiteirauja Ana ir įsikiša į burną vynuogę. – Penkiolika. Negaliu tverti, turiu nusukti nuo jos akis. – Ar santykiai su jomis trukdavo ilgai? – Su kai kuriomis ilgai. – Ar kuriai nors esi sukėlęs fizinį skausmą? – Esu. – Stiprų? – Ne. Donai nieko blogo nenutiko, nors nuo naujos patirties jautėsi šiek tiek sukrėsta. Tiesą sakant, aš taip pat. – Ar mane irgi skriausi? – Ką turi galvoje?

– Ar kelsi man fizinį skausmą? Tik tokį, kurį gebėsi ištverti. – Bausiu tave, kai prisiprašysi, ir tau skaudės. Pavyzdžiui, kai prisigersi ir sukelsi sau pavojų. – Ar kada nors buvai mušamas? – klausia ji. – Taip. Daugybę kartų. Elena velnioniškai gerai valdydavo lazdą. Tik tokį prisilietimą galiu pakęsti. Plačiai atsimerkusi, ji padeda nesuvalgytas vynuoges ant lėkštės su maistu ir gurkšteli dar vyno. Ji labai nevalgi ir tai mane erzina, o susierzinimas savo ruožtu gadina apetitą ir man. Gal griebti jautį už ragų ir parodyti jai taisykles? – Pasikalbėkime apie tai mano kabinete. Noriu tau kai ką parodyti. Ana atseka paskui mane ir klesteli į odinį krėslą priešais mano rašomąjį stalą, o aš, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, prisėdu ant jo krašto. Tai štai ką ji nori sužinoti. Jos smalsumas man tikra palaima – tik​riausiai tik dėl jo Ana dar nepabėgo. Iš sutarties, padėtos ant stalo, ištraukiu vieną lapą ir paduodu jai. – Čia taisyklės. Jos gali būti keičiamos. Taisyklės yra dalis sutarties, kurią netrukus taip pat gausi. Perskaityk taisykles ir aptarkime jas. Ji paskubomis peržvelgia lapą. – O kokios tos griežtos ribos? – klausia. – Taip, prieisime ir prie jų. Sutartyje turime tiksliai apibrėžti, ko nedarysi tu ir ko nedarysiu aš. – Abejoju, ar sutiksiu imti iš tavęs pinigų drabužiams. Man rodos, tai neteisinga. – Noriu būti tau dosnus. Leisk nupirkti drabužių. Galbūt reikės, kad lydėtum mane į oficialius priėmimus. Ką čia šneki, Grėjau? Tai būtų dar vienas pirmas kartas. – Todėl noriu, kad tinkamai apsirengtum. Esu tikras, kad radusi darbą iš savo atlyginimo neįpirksi tokių rūbų, kokiais norėsiu matyti tave vilkint. – Bet nebūdama su tavimi jų vilkėti neprivalėsiu? – Ne. – Gerai. Treniruotis keturis kartus per savaitę taip pat nenoriu.

– Anastazija, tu man reikalinga lanksti, stipri ir ištverminga. Patikėk, tų treniruočių reikia. – Bet tik ne keturių per savaitę. Gal pakaktų trijų? – Noriu keturių kartų. – Maniau, čia derybos... Ji vėl įveikia mane pakartodama neseniai mano leptelėtą nesąmonę. – Gerai, panele Stil, jūsų pastaba vėl taikli. Siūlau tris dienas treniruotis po valandą, o ketvirtą – pusvalandį. Ką pasakysi? – Ne, trys dienos ir trys valandos per savaitę. Man susidaro įspūdis, kad ketini treniruoti mane ir tuo metu, kai būsiu čia. O taip, tikiuosi. – Taip, iš tiesų. Gerai, sutarta. Ar tikrai nenori stažuotis mano kompanijoje? Esi nebloga derybininkė. – Ne, vargu ar tai gera mintis. Ji, žinoma, teisi. Be to, tai mano pagrindinė taisyklė: niekada nedulkinti savo darbuotojų. – Taigi, grįžkime prie griežtų ribų. Štai manosios. Štai ir atėjo lemiama akimirka – viskas arba... nieko. Savo griežtas ribas žinau atmintinai, tad žiūrėdamas į ją, skaitančią dokumentą, mintyse vieną po kitos žymiu jas varnele. Žvilgsniui artėjant prie lapo apačios, jos veidas vis blykšta. Mėšlas, tikiuosi, jos neišgąsdinau. Geidžiu jos. Negaliu apsakyti, kaip trokštu, kad būtų nuolanki. Stipriai sučiaupusi lūpas, ji nervingai žvilgteli į mane. Kaip ją įkalbėti, kad bent pamėgintų? Reikėtų ją kaip nors padrąsinti, nuraminti, parodyti, kad gebu rūpintis moterimi. – Gal norėtum šį sąrašą papildyti? Bet slapta viliuosi, kad ji nieko nenorės pridurti. Santykiaudamas su ja, pageidaučiau turėti visišką veiksmų laisvę. Vis dar nesumodama, ką pasakyti, Ana įsistebeilija į mane. Tai nervina. Laukti atsakymo aš nepratęs. – Ar yra kas nors, ko nedarysi? – neiškentęs teiraujuosi. – Nežinau. Ne tokio atsakymo laukiau. – Kaip nežinai?

Rodos, staiga pasijutusi nejaukiai, ji pasimuisto krėsle ir ima kramsnoti lūpą. Ir vėl! – Dar niekada nesu dariusi nieko panašaus. Po galais, aišku, kad ne. Kantrybės, Grėjau. Koks mėšlas... Nemažai jai atskleidei. Ir toliau mėginu bendrauti švelniai ir maloniai. Man tai visiškai nauja. – Na, ar lytiškai santykiaudama darei ką nors, kas tau nepatiko? Staiga prisimenu vakar ją grabinėjusį fotografą. Ana nurausta ir sužadina man smalsumą. Ką yra dariusi ir kas jai nepatiko? Ar lovoje ji drąsi ir linkusi rizikuoti? Atrodo tokia... nekalta. Paprastai tokios moterys manęs netraukia. – Gali man pasakyti, Anastazija. Turime būti atviri, kitaip nieko neišeis. Turiu padrąsinti ją atsiverti, nes kol kas apie savo seksualinę patirtį nė žodžiu neužsiminė. Ji vėl pasimuisto ir įsižiūri į savo pirštus. Nagi, Ana... – Pasakyk, – liepiu. Dieve, kaip ji mane nervina. – Na... Dar niekada nesu lytiškai santykiavusi, tad nė nežinau... – sušnabžda. Man žemė išslysta iš po kojų. Velniop tas nesąmones – netikiu! Ar tai įmanoma? Ir... kodėl? Prakeikimas! – Niekada? – nepatikliai klausiu. Plačiai atsimerkusi, ji papurto galvą. – Tu dar nekalta? Netikiu. Ana sutrikusi linkteli. Užsimerkiu. Negaliu į ją žiūrėti. Velnias, kaip galėjau šitaip suklysti? Pyktis nelyginant dieglys perveria krūtinę. Ką man su ja, dar nekalta, veikti? Apimtas nenusakomo įsiūčio, dėbteliu į Aną. – Po velnių, kodėl man nepasakei? – iškošiu pro dantis ir susijaudinęs imu žingsniuoti po darbo kambarį. Ką man veikti su nekalta mergina?! Pritrūkusi žodžių, ji gailiai trūkteli pečiais.

– Nesuprantu, kodėl man nepasakei, – sakau neslėpdamas pasipiktinimo. – Nebuvo progos, – paaiškina ji. – Aš nepratusi atskleisti savo seksualinės patirties pirmam sutiktam. Tai yra noriu pasakyti, kad mudu vienas kito beveik nepažįstame. Jos pastaba taikli kaip visada. Tik pamanyk, o jau aprodžiau jai savo žaidimų kambarį, – ačiū Dievui, kad bent konfidencialumo sutartį turiu! – Ką gi, dabar jau daug daugiau apie mane žinai, – netverdamas pykčiu sakau. – Žinojau, kad nesi patyrusi, bet kad nekalta! Po perkūnais, Ana, aš tau tik parodžiau... Ne tik žaidimų kambarį – ir savo taisykles, ir griežtas ribas. O ji visiškai nieko nežino. Kaip galėjau taip apsigauti? – Tegul Dievas man atleidžia, – sumurmu visiškai sutrikęs. Staiga man šmėsteli stulbinanti mintis: ar mūsų bučinys lifte, kuriame galėjau nieko nelaukdamas ją išdulkinti, jai buvo pirmas kartas? – Ar, be manęs, tave yra kas nors bučiavęs? Prašau, pasakyk, kad yra... – Žinoma. Ji atrodo įsižeidusi. Vadinasi, bučiuodavosi ir anksčiau, bet nedažnai. Nežinau kodėl, bet pajuntu... pasitenkinimą. – Ir nuo mielo jaunuolio bučinio tau nepakirto kojų? Tiesiog nesuprantu. Tau dvidešimt vieni, galima sakyti, dvidešimt dveji. Tu graži... Kodėl dar joks vyrukas neįsitempė tavęs į lovą? Mėšlas, gal ji religinga? Bet ne, Velčas būtų atkapstęs. Ji spokso į savo pirštus ir, rodos, šypsosi. Jai juokinga? Mintyse nusikeikiu. – Ir, kuo rimčiausiai nusiteikusi, aptarinėji, ką aš noriu daryti, nors visai neturi patirties? Man sunku rasti tinkamų žodžių. To tiesiog negali būti. – Kaip tau pavyko išvengti sekso? Papasakok. Mat niekaip negaliu to suprasti. Juk ji mokosi koledže, o ten, jei atmintis manęs neapgauna, jaunimėlis tratindavosi kaip triušiai. Visi be išimties. Išskyrus mane. Vos pagalvojęs apie tai, pasijuntu prislėgtas, bet nusprendžiu kol kas vyti tą mintį šalin. Ana trukteli trapius pečius.

– Tiesiog joks vaikinas... Na, žinai... – ji nutyla taip ir nesurezgusi sakinio. Joks vaikinas... ko nepadarė? Nepamatė, kokia ji patraukli? O gal nepateisino jos lūkesčių, tik aš... pateisinau? Aš?! Ji tikrai visiškai žalia. Ir kaip galėtų tapti nuolankiąja, jei apie seksą nieko nenutuokia? Ne, nieko nebus ir visas mano įdėtas darbas veltui. Apie sutartį nėra ko nė svajoti. – Kodėl taip ant manęs pyksti? – sušnabžda ji. Žinoma, ką jai daugiau manyti? Pasakyk jai tiesą, Grėjau. – Pykstu ne ant tavęs, o ant savęs. Tik maniau, kad... Po galais, kodėl turėčiau ant tavęs pykti? Oi, kokia painiava. Mėgindamas tvardytis, pirštais persibraukiu per plaukus. – Nori išeiti? – sunerimęs klausiu. – Ne, nebent tu nori, kad išeičiau, – tyliai ir akivaizdžiai apgailestaudama sako ji. – Aišku, kad nenoriu. Man patinka, kad tu čia. Girdėdamas save taip sakant nustembu, bet tai tiesa. Man patinka, kad ji čia. Patinka būti su ja. Ji tikrai... kitokia. Be to, trokštu ją išdulkinti, karšti jai kailį ir matyti, kaip nuo mano pliaukštelėjimų rausta jos blyški kaip alebastras oda. Bet dabar apie tai nėra ko nė svajoti, tiesa? Nors, jei dulkinimą atidėčiau ateičiai... gal tada galėčiau? Ši mintis man labai netikėta. Galėčiau gulti su ja į lovą. Atimti nekaltybę. Mums abiem tai būtų nauja. Kažin, ar ji to norėtų? Neseniai klausė manęs, ar ketinu su ja mylėtis. Galėčiau pamėginti ir paimti ją nesurišęs. Bet tada ji tikriausiai mane liestų. Prakeikimas! Užmetu akį į rankinį laikrodį. Jau vėlu. Mano žvilgsnis vėl nukrypsta į Aną ir, pamatęs ją kramtant apatinę lūpą, akimirksniu susijaudinu. Nors ji dar nekalta, vis tiek jos geidžiu. Gal vis dėlto galėčiau su ja sugulti? Tik kažin ar šįvakar tiek apie mane sužinojusi ji norėtų? Velniava, šito nenutuokiu. Gal imti ir paklausti? Bet ji... tebekramto lūpą ir kaitina man kraują. Atkreipiu jos dėmesį, kad taip elgiasi, ir ji atsiprašo. – Neatsiprašinėk. Aš taip pat norėčiau ją kandžioti. Skaudžiai. Ji garsiai, trūkčiodama įkvepia. Hm... O gal ji vis dėlto sutiks? Taip. Pamėginkime. Aš apsisprendžiau. – Eikš, – pakviečiu tiesdamas jai ranką.

– Ką? – Nedelsdami šią problemą spręsime. – Apie ką tu kalbi? Kokią problemą? – Tavo problemą. Ana, ketinu tuoj pat su tavimi pasimylėti. – A! – Tai yra, jei sutinki. Nenoriu rizikuoti. – Maniau, kad nesimyli. Maniau, tik kruši. Negailestingai, – dusliai ir taip viliojamai sako Ana plačiai atmerkusi akis. Ji apimta geismo, nuraudusi – matau, kad taip pat to nori. Ir staiga, visiškai netikėtai, mano krūtinę užlieja džiaugsmo banga. – Galiu padaryti išimtį arba suderinti abu veiksmus, pažiūrėsime. Tikrai noriu su tavimi pasimylėti. Prašau, eime į lovą. Labai norėčiau, kad pasirašytume sutartį, bet tau išties reikia bent apytikriai nutuokti, į kokius santykius leidiesi. Mokymą galėčiau pradėti jau šiąnakt ir supažindinti su pagrindiniais dalykais. Tai nereiškia, kad imsiu dovanoti širdeles ir gėles: tai tebus priemonė tikslui pasiekti, bet ta priemonė bus maloni ir man, ir, tikiuosi, tau. Rodos, žodžiai man iš burnos plūsta nesulaikomu srautu. Grėjau! Susiimk! Jai nurausta skruostai. Nagi, Ana, taip ar ne? Man tai – žūtbūtinis klausimas. – Bet nesu dariusi nė vieno iš tavo taisyklių sąraše reikalaujamų dalykų, – droviai sako Ana. Gal ji bijo? Tikiuosi, ne. Nenoriu, kad bijotų. – Pamiršk tas taisykles. Šiąnakt pamiršk visas tas smulkmenas. Geidžiu tavęs. Geidžiau nuo tos akimirkos, kai pargriuvai mano kontoroje, ir žinau, kad tu taip pat manęs geidi. Jei negeistum, nesėdėtum čia ir ramiai nesišnekėtum apie bausmes ir griežtas ribas. Prašau, Ana, šiąnakt būk su manimi. Vėl ištiesiu ranką, ir šį kartą ji ją paima, prisitraukiu ją, suspaudžiu glėbyje ir ji, visa nuraudusi, stipriai prie manęs prisiglaudžia. Ji aikteli iš nuostabos ir kūnu jaučiu ją prie manęs besiglaudžiant. Tamsa mano krūtinėje tyli, – gal bent šį kartą mano geidulys ją nustelbė. Geidžiu Anos. Ji tokia patraukli. Ši mergina stebina mane kiekviename žingsnyje. Atskleidžiau jai baisiausią savo paslaptį, o ji vis dar čia. Ji nepabėgo.

Apsivynioju aplink plaštaką jos plaukus, švelniai timptelėdamas priverčiu pakelti galvą ir po akimirkos jau žvelgiu į neapsakomai žavias jos akis. – Esi jauna, drąsi moteris, – sušnabždu. – Žaviuosi tavimi, – pasilenkęs atsargiai ją pabučiuoju, o tada dantimis grybšteliu jai apatinę lūpą. – Noriu ją krimstelėti. Timpteliu plaukus stipriau ir ji sudejuoja. Ir tos dejonės aidas pasiekia akimirksniu išpampusį mano penį. – Prašau, Ana, leisk man tave pamylėti, – tyliai paprašau, prikišęs lūpas prie jos lūpų. – Gerai, – atsako ji ir mano kūnas įkaista nelyginant dangus nuo Liepos 4-osios fejerverkų. Tvardykis, Grėjau. Mudu neturime sutarties, nesame sutarę dėl ribų, Ana nepriklauso man ir negaliu elgtis su ja kaip panorėjęs, bet... jaučiuosi susijaudinęs. Apimtas geismo. Šis jausmas man nepažįstamas, bet jaučiuosi žvalus, geidžiu šios moters ir tas geismas tarsi kraujas plūsta mano gyslomis. Jaučiuosi taip, tarsi tuoj pradėsiu riedėti amerikietiškais kalneliais. Vanilinis seksas? Ar man pavyks? Daugiau netaręs nė žodžio, mostu pakviečiu ją išeiti iš darbo kambario, o tada per svetainę, per koridorių veduosi į savo miegamąjį. Tvirtai spausdama man ranką, Ana seka iš paskos. Prakeikimas! O apsauga?! Esu tikras, kad tablečių ji negeria... Laimė, atsargai turiu prezervatyvų. Na, bent jau nereikia sukti galvos dėl kiekvieno vaikigalio, su kuriuo ji anksčiau pergulėjo. Kai prieiname prie lovos, paleidžiu Anos ranką, nužingsniuoju prie komodos ir nusisegu laikrodį, nusiaunu batus ir nusimaunu kojines. – Kontraceptinių tablečių tikriausiai negeri? Ji papurto galvą. – Regis, ne, – sakau. Iš komodos stalčiaus išimu pakelį prezervatyvų – tegul žino, kad esu pasiruošęs. Ana atidžiai žvelgia į mane, akys jos nuostabiame veide – didelės kaip žvaigždės, ir mane vėl apninka abejonės. Jai ši naktis tikriausiai yra svarbus gyvenimo įvykis, ar ne? Prisimenu savo pirmą kartą su Elena, pamenu, kaip nejaukiai jaučiausi ir... kokį dievišką palengvėjimą paskui patyriau. Giliai širdyje

žinau, kad turėjau išsiųsti ją namo. Bet tiesiog nenoriu, kad ji išeitų, be to, geidžiu jos. Negana to, savo geismą matau atsispindint jos veide, jos besiblausiančiame žvilgsnyje. – Nori, kad žaliuzes nuleisčiau? – klausiu. – Man tas pats, – sako Ana. – Maniau, niekam neleidi miegoti savo lovoje? – O kas sakė, kad miegosime? – O! Jos lūpos išsitempia ir virsta tobula O raide. Mano penis dar labiau išpampsta. O taip, man patiktų įkišti į tą burną, į tą O. Einu prie Anos taip, tarsi ji būtų mano grobis. Ak, mažyte, kaip norėčiau tavyje nuskęsti. Ana kvėpuoja negiliai ir tankiai. Jos skruostai nuraudę. Ji budri, bet ir susijaudinusi. Jos likimas – mano rankose, ir tai žinodamas jaučiuosi galingas. Ji nenumano, ką ketinu su ja daryti. – Nuvilkime tą švarkelį, gerai? Kilstelėjęs rankas, atsargiai nusmaukiu švarkelį jai nuo pečių, sulankstau ir padedu ant krėslo. – Ar bent numanai, kaip baisiai tavęs geidžiu, Ana Stil? Šiek tiek prasižiojusi ji įkvepia, o aš pirštais paliečiu jai skruostą. Jusdami kaip gėlės žiedlapiai švelnią jos odą, mano pirštai nuslysta žemyn ir pasiekia smakrą. Ji – tarsi užburta, pražuvusi, mano užkerėta. Dabar Ana priklauso man. Nuo šios minties net galva sukasi. – Ar bent įsivaizduoji, ką dabar tau padarysiu? – sumurmu, nykščiu ir smiliumi suspaudęs jai smakrą. Tada pasilenkiu ir pabučiuoju ją – tvirtai ir neabejodamas savimi. Ji atsako į mano bučinį švelniai, meiliai, apimta aistros, ir staiga pajuntu nenugalimą norą pamatyti ją visą, nuogą. Vikriai atsagstęs sagas, neskubėdamas nuvelku jai palaidinę ir numetu ant grindų. Tada žingteliu atatupstas ja pasigrožėti. Ji segi šviesiai melsvą Teiloro nupirktą liemenėlę. Atrodo stulbinamai graži. – Ak, Ana... Tavo oda pati gražiausia, pablyškusi, tobula. Noriu išbučiuoti kiekvieną jos centimetrą. Ant jos kūno nėra nė menkiausio randelio. Ši mintis jaudina. Noriu matyti jos odą pažymėtą... įraudusią... su vos pastebimais, siauručiais rumbeliais, paliktais kad ir... bizūno.

Ji patraukliai parausta – neabejoju, kad gėdijasi. Ką gi, išmokysiu ją bent jau nesidrovėti savo kūno. Kilstelėjęs ranką jai prie pakaušio, ištraukiu gumelę ir išlaisvinu plaukus. Vešlios kaštoninės sruogos apgaubia Anos veidą, o jų galai siekia krūtis. – Man patinka tamsiaplaukės. Ji žavi, ypatinga, tikras perlas. Delnais spausdamas jai smilkinius, pirštais perbraukiu per plaukus, paskui įsisiurbiu į lūpas ir ją prisitraukiu. Ji sudejuoja, praveria lūpas ir įsileidžia mane į savo šiltą, drėgną burną. Malonumo persmelktos jos dejonės aidas nusirita per visą mano kūną, iki pat penio galo. Jos liežuvis droviai pasitinka mano liežuvį, nedrąsiai tyrinėja mano burną ir tas jos nerangumas, tas nepatyrimas kažkodėl... velniškai kaitina kraują. Jos skonis nuostabus. Tai vyno, vynuogių ir nekaltybės skonis, galingas ir svaiginantis aromatų mišinys. Apkabinu ją, tvirtai suspaudžiu glėbyje ir lengviau atsidūstu supratęs, kad ji liečia tik mano žastus. Vienos rankos pirštus panardinęs į plaukus ir laikydamas jos galvą, kita ranka neskubėdamas braukiu per nugarą, pasiekiu sėdmenis, o tada stumteliu ją prie savęs, kad pajustų mano lytį. Ana vėl sudejuoja. Bučinio nenutraukiu, skatinu neįgudusį jos liežuvį tyrinėti mano burną, o pats tyrinėju jos. Kai jos delnai slysteli aukštyn, link pečių, sunerimęs įsitempiu – kurią kūno vietą ji po akimirkos palies? Ji švelniai brūkšteli man per skruostą ir ima glostyti plaukus. Mane tai šiek tiek nervina. Bet kai panardina pirštus į plaukus ir suspaudusi juos pešteli... Po velnių, kaip gera... Šį kartą sudejuoju aš, bet negaliu leisti jai tęsti šios glamonės. Kol vėl manęs nepalietė, stumteliu ją prie lovos ir atsiklaupiu. Noriu numauti jai džinsus – trokštu ją išrengti, dar labiau sujaudinti ir... priversti patraukti nuo manęs rankas. Tvirtai spausdamas jos klubus, liežuviu keliauju per juosmenį ir netrukus pasiekiu bambą. Ji įsitempia, garsiai ir giliai įkvepia. Po galais, koks viliojantis kvapas, koks nuostabus skonis, ji – kaip vaismedžių sodas pavasarį ir aš... trokštu prisidėti prie būsimo derliaus. Ji vėl panardina pirštus man į plaukus ir juos sugniaužia. Plaukus ji gali liesti, tiesą sakant, man tai visai patinka. Dantimis švelniai grybšteliu jos klubikaulį ir ji stipriau pešteli man plaukus. Ji užsimerkusi, prasižiojusi, kvėpuoja greitai, negiliai. Kai kilstelėjęs rankas atsegu jos džinsų sagą, ji atsimerkia ir mudu atidžiai pažvelgiame vienas kitam į akis.

Neskubėdamas atitraukiu užtrauktuką ir delnais perbraukiu jai per užpakalį. Paskui užkišu pirštus už džinsų juosmens, delnais suspaudžiu minkštus jos sėdmenis ir nusmaukiu džinsus. Sustoti negaliu. Noriu ją priblokšti... sužinoti jos ribas – čia ir dabar. Neatitraukdamas nuo jos akių, tyčia apsilaižau, palinkstu į priekį, įbedu nosį į patį jos kelnaičių trikampio vidurį ir įkvepiu jos geismo aromato. Užsimerkęs mėgaujuosi ja. Dieve, kokia ji gundanti! – Tu taip nuostabiai kvepi. Mano balsas nuo geismo kimus, o su džinsais man... labai jau nepatogu. Turiu juos nusimauti. Švelniai stumtelėdamas parverčiu ją ant lovos, o tada, suėmęs dešinę koją, vikriai nuaunu sportbatį ir numaunu kojinę. Kad dar labiau ją įaudrinčiau, nykščio galu perbraukiu per keltį ir ji, tįsodama ant lovos, ima raitytis iš malonumo – prasižiojusi, nenuleisdama nuo manęs akių, sužavėta. Pasilenkiu, perbraukiu per keltį liežuviu ir grybšteliu dantimis laikydamasis trajektorijos, kurią ką tik nubrėžė mano nagas. Ji guli ant nugaros ir užsimerkusi dejuoja. Aš sužavėtas jos atsako į mano glamones. – Ak, Ana, ką galėčiau tau padaryti, – sušnabždu. Vaizduotėje vėl šmėsteli reginiai: ji mano užgulta ir besimuistanti žaidimų kambaryje, prirakinta prie baldakimą laikančių lovos stulpų, kniūbsčia parmesta ant stalo, pakabinta ant kryžiaus. Galėčiau ją dirginti ir kankinti, kol imtų maldauti, kad paleisčiau... Nuo šių vaizdinių džinsai dar labiau ima veržti. Po perkūnais! Paskubomis nuaunu jai kitą batą, numaunu kojinę ir nutraukiu džinsus. Dabar ji guli ant mano lovos beveik nuoga, jos plaukai – tobulas fonas gražiam veidui, jos ilgos ir blyškios kojos ištiestos ir tarsi kviečia mane ateiti. Turėčiau nepamiršti, kad ji visiškai neturi patirties. Bet... šnopuoja. Ji apimta geismo. Ir nenuleidžia nuo manęs akių. Dar nesu dulkinęs moters savo lovoje. Dar vienas pirmas kartas su panele Stil... – Tu labai graži, Anastazija Stil. Nekantrauju į tave įsiskverbti, – švelniai sušnabždu. Provokuoju ją, nes noriu išsiaiškinti, ką ji žino apie kūniškus malonumus. – Parodyk, kaip save pradžiugini, – prašau verdamas ją geismingu žvilgsniu.

Ji suraukia antakius. – Nesidrovėk, Ana, parodyk man. Širdies gilumoje trokštu jai pliaukštelėti, kad tą drovumą pamirštų. Ji papurto galvą. – Nesuprantu, apie ką kalbi. Ar čia toks jos žaidimas? – Kaip save patenkini? Noriu pamatyti. Ana netenka žado. Akivaizdu, kad vėl ją apstulbinau. – Aš to nedarau, – pagaliau tyliai, vos gaudydama kvapą, sušnabžda ji. Žiūriu į ją ir netikiu. Net aš masturbuodavausi, kol Elena nesuleido į mane savo aštrių nagų. Ji tikriausiai dar niekada nėra patyrusi orgazmo, nors tuo taip pat sunku patikėti. Nieko sau... Ant mano pečių gula atsakomybė už jos pirmą aktą ir pirmą orgazmą. Reikia pasistengti. – Ką gi, mums teks kaip nors taisyti padėtį... Pasirūpinsiu, kad sprogtum kaip atominė bomba, mažyte. Velnias, ji tikriausiai dar nematė ir nuogo vyro. Nenuleisdamas nuo jos akių, atsisagstau džinsus ir nusimovęs numetu ant grindų, bet negaliu nusivilkti marškinių, nes ji gali mane paliesti. O jei ir palies... nebus jau taip blogai... ar ne? Ne taip jau ir baisu būti liečiamam, tiesa? Dar nespėjus atplūsti tamsai, nuveju šią mintį šalin, čiumpu Aną už kulkšnių ir praskečiu kojas. Ji plačiai atsimerkia ir įsitveria paklodės. Taip. Tegul tavo rankos ten ir lieka, mažyte. Įsliuogiu į lovą, pasislenku link galvūgalio ir įsitaisau jai tarp kojų. Mano užgulta, ji ima muistytis. – Gulėk ramiai, – liepiu ir pasilenkiu pabučiuoti vidinės šlaunies pusės, kur oda nepaprastai švelni. Tada bučiuoju šlaunis, slenku per jos kelnaites ir per pilvą stabtelėdamas tai krimstelėti, tai čiulptelėti. O ji, nors ir užgulta, vėl ima rangytis. – Turėsime padirbėti, kol išmokysime tave nekrutėti, mažyte. Jei tik man leisi. Ketinu ją išmokyti mėgautis malonumu nejudant ir stipriau, nei įprasta, jausti kiekvieną prisilietimą, bučinį ar krimstelėjimą. Vien pagalvojęs apie tai pajuntu nenugalimą norą į ją įsiskverbti, bet pirma turiu įvertinti, kaip ji reaguoja į mano

glamones. Iki šiol pernelyg nesitvardė. Ir leido man visiškai valdyti savo kūną. Ji nė kiek nedvejoja. Ji to nori, tikrai nori... Mano liežuvis įsmunka į jos bambos duobutę, o netrukus, mėgaudamasis kiekvienu jos kūno centimetru, tęsiu savo kelionę aukštyn. Pasiverčiu ir atsigulu šalia, vieną koją palikdamas tarp jos kojų. Mano ranka palengva slysta jos kūnu aukštyn, per klubą, juosmenį, pasiekia krūtį. Atsargiai ją suimu ir žiūriu, kaip Ana reaguos. Ji neįsitempia. Neprašo liautis... Ji manimi pasitiki. Kažin, ar galėčiau pelnyti daugiau jos pasitikėjimo – tiek, kad leistų man visiškai valdyti ir savo kūną, ir... save? Ši mintis mane padrąsina. – Puikiai tinki mano rankai, Anastazija. Užkišęs pirštą už liemenėlės kaušelio krašto, patraukiu jį žemyn ir išlaisvinu krūtį. Spenelis nedidelis, rausvas ir jau susitraukęs. Dar patraukiu kaušelį, kad ir audinys, ir apačioje įsiūtas metalinis lankelis atsidurtų po krūtimi ir pakeltų ją aukštyn. Tą patį padarau ir su kitu kaušeliu, o tada tarsi užburtas žiūriu, kaip nuo įdėmaus mano žvilgsnio jos krūtų speneliai palengva pūra. Hm... O aš jos dar net nepaliečiau. – Labai gražu, – sušnabždu sujaudintas ir labai patenkintas, tada imu atsargiai čiulpti vieną spenelį ir jaučiu, kaip jis standėja. Anastazija užsimerkia ir išriečia nugarą. Nekrutėk, mažyte, tiesiog mėgaukis, tuomet malonumas bus dar didesnis. Tebečiulpdamas vieną spenelį, kitą atsargiai suspaudžiu nykščiu bei smiliumi ir imu glamonėti. Ji stipriau sugniaužia paklodę, o aš pasilenkiu, apžioju kitą spenelį ir stipriai trūkteliu. Ji vėl išsilenkia lanku ir šūkteli. – Pažiūrėkime, ar negalėtume taip padėti tau patirti malonumą, – sušnabždu nepaliaudamas jos glamonėti. Ji vėl ima tyliai dejuoti. O taip, mažyte... mėgaukis. Jos krūtų speneliai dar labiau papūra, be to, ji kilsteli klubus ir ima ritmingai juos siūbuoti. Nekrutėk, mažyte. Išmokysiu tave gulėti ramiai. – Mmm... prašau... – maldauja ji. Ir įtempia kojų raumenis. O aš tęsiu savo geismingą puolimą. Sutelkiu dėmesį tai į vieną, tai į kitą spenelį, stebiu jos atsaką, jaučiu jos patiriamą malonumą ir taip susijaudinu, kad vos galiu tverti. Dieve, kaip jos geidžiu... – Nesustok, mažyte, – sumurmu ir sukandęs stipriai trūkteliu spenelį. Ji šūkteli ir peržengia ribą.

O taip! Vikriai pasislenku jos pabučiuoti, įleidžiu liežuvį į burną ir nuslopinu šūksnius. Ji uždususi, sunkiai alsuoja visiškai atsidavusi patiriamam malonumui... Ji mano. Pirmas jos orgazmas priklauso man ir aš tuo didžiuojuosi, nors suprantu, kad tai kvaila. – Tu labai imli. Turėsi išmokti tvardytis ir bus labai smagu tave mokyti, kaip tai daroma. Nekantriai tų pamokų laukiu, bet dabar nekantrauju ją paimti. Užvaldyti. Dar kartą ją pabučiuoju, mano ranka nuslysta jos juosmeniu ir pasiekia malonumų salelę. Laikau ją apkabinęs ir jaučiu jos kūno šilumą. Tada užkišu smilių už jos kelnaičių nėrinių, imu neskubėdamas sukti ratus ir... po perkūnais, ji tiesiog pažliugusi! – Tu nuostabiai sultinga. Dieve, kaip tavęs geidžiu. Drąsiai įleidžiu pirštą į jos gelmes ir ji šūkteli. Ji pasiruošusi, įsitempusi, sudrėkusi ir aš ketinu ją paimti. Stumteliu pirštą dar giliau ir bučiniu nuslopinu jos dejones. Kito delno apačią priglaudžiu prie jos klitorio... spusteliu... imu sukti ratus. Ji šūkčioja ir, mano užgulta, rangosi. Velniai griebtų, noriu jos – dabar! Ji pasiruošusi. Atsisėdu, numaunu jai apatines, išsilaisvinu iš trumpikių ir ištiesiu ranką pasiimti sargio. Tada atsiklaupęs plačiau praskiriu jos kojas. Anastazija žiūri į mane apimta... ko? Baimės? Jaudulio? Tikriausiai dar niekada nėra mačiusi darbui pasiruošusio koto. – Nesirūpink. Tu irgi sprogsi, – sumurmu. Pasilenkęs delnais suspaudžiu jai smilkinius, pirštais – viršugalvį, ir diduma mano kūno svorio tenka alkūnėms. Dieve, kaip jos geidžiu, bet... turiu įsitikinti, kad ji vis dar manęs laukia. – Ar tikrai to nori? – klausiu. Po galais, tik neapsigalvok... – Taip, noriu, – maldaujamai sako Ana. – Sulenk kojas per kelius, – liepiu. Taip bus lengviau. Kada paskutinį kartą buvau taip susijaudinęs? Vos tvardausi. Nesuprantu... turbūt ji mane taip veikia. Bet kodėl? Grėjau, susikaupk! Dabar jau galiu paimti ją kada panorėjęs. Plačiai atmerkusi akis, ji maldaujamai žiūri į mane. Ji tikrai manęs geidžia, kaip ir aš jos. Ar turėčiau elgtis švelniai ir pratęsti šią kančią, ar vis dėlto negaišti laiko? Ne, gaišti nenoriu. Privalau ją užvaldyti.

– Dabar ketinu jus krušti, panele Stil. Negailestingai. Vienu galingu stūmiu perveriu ją. PRA-KEI-KI-MAS. Ji baisiai įsitempusi. Be to, garsiai šūkteli. Velnias! Turbūt ją užgavau. Noriu pradėti suptis, pasinerti į ją, ir tenka sutelkti visą valią, kad susitvardyčiau. – Tu tokia įsitempusi... Ar viskas gerai? – nerimaudamas klausiu kimiu balsu ir ji, vis dar plačiai atmerkusi akis, linkteli. Ji – lyg rojus žemėje, tvirtai apglėbusi laiko jautriausią mano kūno dalį. Ir nors delnais liečia mano dilbius, man tai nė motais. Tamsa snūduriuoja kažkur toli – matyt, dėl to, kad taip seniai jos geidžiau. Dar niekada nesu jautęs tokios aistros, tokio... alkio. Man šis jausmas – visiškai naujas, akinantis. Noriu iš jos tiek daug: ir pasitikėjimo, ir klusnumo, ir nuolankumo. Noriu, kad būtų mano, bet šią akimirką... aš priklausau nuo jos malonės. – Dabar imsiu judėti, mažyte, – sukuždu susijaudinęs ir palengva traukdamasis iš jos. Tai nepaprastas ir žodžiais neapsakomas jausmas: ji kūnu glamonėja mano kotą. Vėl įsiskverbiu ir užvaldau ją žinodamas, kad, be manęs, čia dar nebuvo joks vyras. Ji sudejuoja. Stabteliu. – Dar? – Taip, – po akimirkos sušnabžda. Šį kartą įsmunku giliau. – Dar kartą? – maldaujamai sukuždu jausdamas oda riedančius prakaito lašus. – Taip. Ji manimi pasitiki, – ši mintis užvaldo mano sąmonę ir imu durstyti ją nesivaržydamas. Noriu, kad patirtų malonumą. Ir nesiliausiu sūpuotis, kol nepatirs orgazmo. Trokštu, kad ši moteris priklausytų man – ir kūnu, ir siela. Noriu, kad ten, viduje, įtemptų raumenis ir mane suspaustų. Po galais, ji pagavo mano ritmą ir ima sutikti kiekvieną mano stūmį. Matai, kaip mudu vienas kitam tinkame, Ana? Rankomis suspaudžiu jai galvą, kad nejudėtų, kol užvaldysiu jos kūną, įsisiurbiu į lūpas ir įleidžiu liežuvį į burną. Netrukus pajuntu, kad kūnas po manimi įsitempia... taip, taip! Ji tuoj sprogs.

– Nagi, pasirodyk man, Ana, – įsakmiai sakau, ji šūkteli lyg ryjama liepsnų, atlošia galvą, prasižioja, užmerkia akis ir... matydamas jos veide palaimą, daugiau laukti negaliu. Sprogstu ir aš, man trumpai aptemsta sąmonė, o tada, šaukdamas jos vardą, nuleidžiu galingai, iki paskutinio lašo. Atsimerkęs alsuoju nelygiai, mėginu kaip nors atgauti kvapą, mudu gulime suglaudę kaktas ir ji nenuleidžia nuo manęs akių. Po velnių. Koks palengvėjimas... Skubriai pabučiavęs jai į kaktą, pasitraukiu ir atsigulu šalia. Man traukiantis, Ana susiraukia, bet šiaip jai, rodos, viskas gerai. – Ar užgavau tave? – klausiu kišdamas plaukų sruogą jai už ausies, mat ir toliau noriu ją liesti. Ana droviai, bet plačiai nusišypso. – Ir tu dar klausi, ar mane užgavai? Sutrinku, kelias akimirkas nesuvokiu, kodėl ji šypsosi. Ak... Mano žaidimų kambarys... – Nepraleidau ironijos pro ausis, – suburbu. Net ir dabar jai pavyksta mane nustebinti. – Aš rimtai klausiu – ar tau viskas gerai? Ji išsitiesia lovoje šalia manęs tikrindama, ar kūnas sveikas, ir linksmumas bei pasitenkinimas jos veide mane erzina. – Nieko man neatsakei, – dusliai suniurnu. Man reikia žinoti, ar jai patiko. Sprendžiant iš jos elgesio, taip, bet norėčiau išgirsti patvirtinimą. Laukdamas Anos atsakymo, nusitraukiu prezervatyvą. Dieve, negaliu pakęsti tų gumų! Taktiškai numetu jį ant grindų. Ana pakelia į mane akis. – Norėčiau pakartoti, – droviai juokdamasi sako. Ką?! Dar kartą? Dabar?! – Pageidautumėte dabar, panele Stil? – pabučiuoju jai burnos kamputį. – O tu reikli, mažyte, tiesa? Verskis ant pilvo. Taip bent jau žinosiu, kad manęs neliesi. Trumpai, bet maloniai man nusišypsojusi, Ana apsiverčia ant pilvo. Mano penis patenkintas ima kelti galvą. Atsegu liemenėlę ir delnu perbraukiu jai per nugarą iki dailaus užpakaliuko.

– Tavo oda tikrai pati gražiausia, – sakau, nubraukiu plaukus jai nuo veido ir praskečiu jos kojas. O tada imu švelniai bučiuoti petį. – Kam tau tie marškiniai? – klausia Ana. Po galais, koks smalsumas. Kol guli ant pilvo, žinau, kad negalės manęs liesti, tad pasikeliu, per galvą nusitraukiu marškinius ir švysteliu ant grindų. Visiškai nuogas vėl ją užgulu. Jos oda įšilusi, o prisiglaudęs kūnu jaučiu ir kokia ji švelni. Hm... tikrai galėčiau priprasti... – Vadinasi, nori, kad vėl tave kruščiau? – sukuždu prikišęs lūpas prie ausies ir ją pabučiuoju. Ji pasimuisto, suteikdama man malonumą. Bet taip nieko nebus. Gulėk ramiai, mažyte. Mano ranka nuslysta jos kūnu, pasiekiu pakinklį, stumteliu jos kelį aukštyn ir taip plačiai ją pražargdinu, kad ji tįso po manimi išskėtusi į šalis rankas ir kojas. Tada ji ima šnopuoti, – viliuosi, kad iš nekantraus laukimo. O dar po akimirkos sustingsta. Pagaliau! Delnu paglostau sėdmenis ir ją užgulu. – Paimsiu tave iš užpakalio, Anastazija. Kita ranka ties sprandu sugniaužiu jos plaukus ir švelniai timpteliu, kad nekeistų kūno padėties. Dabar ji negali nė krustelėti. Jos rankos bejėgiškai išskėstos ant paklodės ir niekuo negali man pakenkti. – Priklausai man, – sušnabždu, – tik man. Nepamiršk to. Laisva mano ranka nuo užpakalio keliauja prie jos klitorio ir imu palengva sukamaisiais judesiais jį dirginti. Taip mano užgulta, ji įtempia raumenis ir mėgina pajudėti, bet mano kūno svoris jai neleidžia. Dantimis imu švelniai graibšnoti jos skruosto apačią ir keliauju link smakro. Nuostabus jos kūno aromatas maišosi su mūsų aistros ir pirmosios sueities kvapu. – Kvepi dieviškai... – sukuždu ir priglaudžiu nosį jai už ausies. Ji ima sukti klubus mano besidarbuojančios rankos ritmu. – Gulėk ramiai, – įspėju. O jei ne, galiu ir liautis... Pamažu įkišu nykštį į jos plyšį ir imu sukti labai atidžiai, kad jo pagalvėle braukyčiau per priekinę makšties sienelę. Vis dar mano užgulta, ji sudejuoja, įtempia raumenis ir vėl mėgina krustelėti.

– Patinka? – paerzinu ją ir imu krimsčioti ausies kaušelį. Mano pirštai nesiliauja kankinę jos klitorio, užtat nykštį imu traukyti pirmyn ir atgal. Ji sustingsta, bet pajudėti negali. Staiga garsiai sudejuoja ir stipriai užsimerkia. – Tu tokia drėgna, tokia greita. Tokia imli... Ak, Anastazija, man tai patinka. Labai patinka. Na, gerai. Pažiūrėkime, ar toli eisi. Ištraukiu nykštį iš makšties. – Išsižiok, – liepiu ir kai ji paklūsta, įkišu nykštį jai tarp lūpų. – Matai, koks tavo skonis? Čiulpk mane, mažyte. Ir ji ima čiulpti mano nykštį... kaip pašėlusi. Po velnių! Trumpai įsivaizduoju, kad jos burnoje – ne mano pirštas, o penis. – Noriu įgrūsti tau į burną ir ten nuleisti, Anastazija, ir neilgai trukus taip ir padarysiu. Aš vos gaudau kvapą. Ji skaudžiai krimsteli man nykštį. O! Po galais... Stipriai trūkteliu jai plaukus, kad paleistų. – Išdykusi, miela mergytė. Mano sąmonėje šmėsteli virtinė bausmių, tinkamų paauklėti už tokį įžūlų poelgį, kurių, jei Ana būtų mano nuolankioji, tikrai griebčiausi. Vien pagalvojus apie tai mano kotas taip išpampsta, kad, rodos, tuoj sprogs. Paleidžiu jos plaukus ir prisėdu sau ant kulkšnių. – Tylėk ir nejudėk. Nuo naktinės spintelės pagriebiu dar vieną sargį, atplėšiu paketėlį ir užsimaunu ant koto. Tada pažvelgiu į Aną: ji nejuda, tik nugara kilnojasi, mat ji greitai alsuoja, kankinama nekantraus laukimo. Ji nuostabi. Pasilenkęs vėl suimu jai plaukus ir laikau taip, kad negalėtų judinti galvos. – Šį kartą padarysime tai labai lėtai, Anastazija. Ji aikteli, o aš įsiskverbiu į ją taip giliai, kaip tik galiu. Prakeikimas... Kaip man joje gera...

Traukdamasis imu sukti klubus ratu, o netrukus vėl panyru į jos gelmes. Ji suinkščia, pamėgina krustelėti ir aš kūnu pajuntu įsitempusius jos kojų raumenis. Na jau ne, mažyte. Noriu, kad gulėtum ramiai. Noriu, kad mane jaustum. Pasimėgauk... – Kaip gera tave jausti, – sakau, imu kartoti judesius, traukdamasis suku klubus ratu. Lėtai. Pirmyn. Atgal. Pirmyn. Atgal. Paskui pajuntu virpulį jos kūno gelmėse. – Ne, mažyte, dar ne. Nieku gyvu negaliu leisti, kad sprogtum. Tik ne dabar, kai man taip gera... – Ak, prašau! – šūkteli Ana. – Noriu, kad tau skaudėtų, mažyte, – vėl pasitraukiu ir po akimirkos į ją grįžtu. – Noriu, kad rytoj sulig kiekvienu judesiu prisimintum, jog buvau tavyje. Tik aš. Priklausai man. – Maldauju, Kristianai, – ima prašyti ji. – Ko nori, Anastazija? Sakyk, – neskubėdamas kankinu ją toliau. – Pasakyk man. – Kas išsilietum. Tu. Jai mirtinai manęs reikia. Ji manęs geidžia. Gera mergaitė. Padidinu tempą ir iš karto pajuntu atsaką: jos gelmėse randasi virpulys. Sulig kiekvienu stūmiu tariu po žodį: – Tu... tokia... miela... Kaip... aš... tavęs... geidžiu... – Ana iš paskutiniųjų stengiasi nejudėti ir nuo įtampos jai dreba rankos ir kojos. Matyt, bus priėjusi lemtingą ribą. – Tu... mano. Pasirodyk man, mažyte. Ir, tarsi vykdydama mano įsakymą, ji ima trūkčioti purtoma orgazmo, įsikniaubusi į čiužinį, šaukdama mano vardą. Tas vardas man – tarsi pražūtis, daugiau negaliu tverti, nuleidžiu ir susmunku ant jos. – Po galais. Ana... – sušnabždu visiškai išsekęs, bet patenkintas. Nieko nelaukdamas ištraukiu, nusiritu nuo jos ir atsigulu ant nugaros. Ji įsitaiso šalia manęs, prisitraukia kelius prie krūtinės ir, vos man spėjus

nusismaukti prezervatyvą, užsimerkia ir užmiega.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 22-OJI, SEKMADIENIS

persmelktas kaltės jausmo, tarsi būčiau siaubingai nusidėjęs. Gal dėl to, kad išdulkinau Anastaziją Stil? Nekaltą mergelę? Patogiai įsitaisiusi, ji pučia į akį šalia manęs. Žvilgteliu į radijo žadintuvą: šiek tiek po trečios valandos nakties. Ana giliai miega, lyg būtų nekalta. Na, bet jau nebėra. Bežiūrint į ją, mano kūnas ima busti. Galėčiau ją pažadinti. Ir vėl iškrušti. Tai, kad ji miega mano lovoje, neabejotinai teikia naudos. Grėjau. Liaukis pliurpęs nesąmones. Išdulkinau ją, bet tai tebuvo priemonė tikslui pasiekti ir maloni pramoga. Taip. Labai maloni. Galima sakyti, net nuostabi. Po perkūnais, juk tai buvo tik seksas... Užsimerkiu, tačiau užmigti nepavyksta. Kambarys pilnas Anos: jos kūno aromato, jos tylaus alsavimo ir prisiminimų apie pirmą kartą mano patirtą vanilinį dulkinimąsi. Atmintyje vienas po kito šmėsteli vaizdai: ji, apimta geismo ir atlošusi galvą, ji, neaiškiai šaukianti mano vardą, ji, su nevaldomu užsidegimu nerianti į kūniškų malonumų verpetą. Panelė Stil yra moteris iš kūno ir kraujo. Tikras džiaugsmas bus ją mokyti. Mano kotas pritariamai trūkteli. Velnias... Negaliu užmigti, tik šiąnakt mano nemigos priežastis – ne košmarai, o mažoji panelė Stil. Išlipęs iš lovos paimu nuo grindų naudotus sargius, surišu juos mazgu ir išmetu į šiukšliadėžę. Iš komodos stalčiaus pasiimu pižamos kelnes ir jas apsimaunu. Tada ilgesingai nužvelgiu žavią mano lovoje miegančią moterį ir patraukiu į virtuvę. Mane kankina troškulys. Išgėręs stiklinę vandens, nutariu imtis to, ką visuomet darau, kai negaliu užmigti, – einu į savo darbo kambarį ir pasitikrinu elektroninį paštą. Teiloras jau grįžo ir teiraujasi, ar galima parskraidinti „Čarlį Tango“. Matyt, Stivenas PAKIRSTU IŠ MIEGO

nakvoja kažkur viršuje. Atsakau jam, kad sraigtasparnį galima grąžinti į bazę, bet tokiu ankstyvu metu Teiloras mano laiško tikrai neperskaitys. Grįžtu į svetainę ir atsisėdu prie fortepijono. Šis instrumentas – mano užuovėja, kurioje galiu praleisti valandų valandas ir visiškai užsimiršti. Gerai skambinu nuo devynerių metų, bet skambinimas mano aistra tapo tik kai įsigijau fortepijoną ir parsigabenau namo. Kai noriu viską pamiršti, einu pagroti. O šią akimirką nenoriu galvoti apie tai, kad pamylėjau nekaltą mergelę, kad iškrušau ją arba kad visiškai nepatyrusiai merginai atskleidžiau, kaip iš tiesų gyvenu. Pirštais paliečiu klavišus, imu skambinti ir netrukus viskas išnyksta, liekame tik mudu su Bachu. Akies krašteliu pastebėtas judesys atitraukia mano dėmesį nuo muzikos ir, pakėlęs galvą, išvystu prie fortepijono stovinčią Aną. Ji apsisiautusi pūkine antklode, susitaršę jos plaukai užkritę ant pečių ir nugaros, akys spindi – ji atrodo pribloškiamai. – Atsiprašau, – sako. – Nenorėjau tau trukdyti. Kodėl ji atsiprašo? – Tai aš turėčiau tavęs atsiprašyti, – sugrojęs paskutinius akordus, atsistoju. – Turėtum būti lovoje, – papriekaištauju. – Kieno šitas gražus kūrinys? Bacho? – Bacho transponuotas, bet iš tiesų tai Aleksandro Marčelo koncertas obojui. – Kūrinys nuostabus, bet melodija labai liūdna, tokia melancholiška... Melancholiška? Šiuo žodžiu esu apibūdinamas nebe pirmą kartą. – Ar galiu kalbėti atvirai? Sere... Man darbuojantis, Leila klūpo šalia. – Gali. – Sere, jūs šiandien labai jau melancholiškas. – Šit kaip? – Taip, sere. Gal norėtumėte, kad ką nors padaryčiau? Papurtau galvą, kad atsikratyčiau šio prisiminimo. Anai derėtų grįžti į lovą. Taip jai ir pasakau. Dar kartą. – Pabudusi tavęs neradau.

– Man buvo sunku sudėti bluostą, be to, nesu pratęs miegoti su kuo nors vienoje lovoje. Aš jai jau sakiau, tai kodėl dabar teisinuosi? Apkabinu ją ir, džiūgaudamas, kad galiu liesti nuogus jos pečius, veduosi į miegamąjį. – Ar seniai skambini fortepijonu? Gražu klausyti. – Nuo šešerių metų, – trumpai atsakau. – Ak... – aikteli Ana. Manau, užuominą ji suprato: nenoriu kalbėti apie savo vaikystę. – Kaip jautiesi? – klausiu jungdamas naktinę lempą. – Gerai. Mano paklodė ištepta krauju. Jos krauju. Tai jos prarastos nekaltybės ženklas. Ji žiūri į dėmes, tada pakelia akis į mane ir susidrovėjusi nukreipia žvilgsnį kitur. – Na, poniai Džouns bus apie ką pamąstyti. Ana atrodo susigėdusi ir pažeminta. Tai tik kraujas, mieloji. Pirštais suimu jai smakrą ir priverčiu pakelti galvą, mat noriu matyti jos veidą. Jau ketinu išrėžti trumpą paskaitą apie tai, kad nedera gėdytis savo kūno, bet staiga ji ištiesia ranką ir paliečia man krūtinę. Velnias! Žingteliu atatupstas ir sąmonę užlieja tamsos banga. Ne. Neliesk manęs... – Grįžk į lovą, – įsakau griežčiau, nei buvau ketinęs, ir tikiuosi, kad Ana nepajuto mane apėmusios baimės. Sutrikusi ir tikriausiai įsižeidusi, ji plačiai atmerkia akis. Prakeikimas... – Ateisiu ir atsigulsiu šalia tavęs, – priduriu norėdamas susitaikyti, o paskui iš komodos stalčiaus išsiimu sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir apsivelku juos, kad jausčiausi saugesnis. Ana vis dar stovi nenuleisdama nuo manęs akių. – Į lovą, – įsakmiai pakartoju. Ji įsiropščia į mano lovą, atsigula, o aš įsitaisau šalia ir ją apglėbiu. Priglaudžiu veidą prie jos plaukų ties sprandu ir įkvepiu malonaus – rudens ir nuo vaisių apsunkusių obelų – kvapo. Ji guli atsukusi nugarą ir negali manęs liesti, tad laikydamas Aną glėbyje nusprendžiu taip ją pamyluoti, kol užmigs. Tada atsikelsiu ir eisiu padirbėti.

– Miegok, Anastazija. Švelniai pabučiuoju jos plaukus ir užsimerkiu. Mano šnervės prisipildo jos kūno skleidžiamo aromato, primena geras dienas ir pasijuntu sotus... patenkintas... Šiandien mamytė laiminga. Ji dainuoja. Dainuoja apie tai, kuo čia dėta meilė. Ir ruošia valgį. Ir dainuoja. Man sugurgia pilvukas. Ji kepa šoninę ir vaflius. Kvepia nuostabiai. Mano pilvukui šoninė ir vafliai patinka. Jų kvapas toks viliojantis. Atsimerkęs matau, kad pro langus plūsta ryto šviesa, be to, iš virtuvės sklinda toks aromatas, kad net seilė bėga. Šoninė. Suglumstu. Ar Geilė jau grįžo aplankiusi seserį? Paskui viską prisimenu. Ana. Žvilgteliu į žadintuvą ir suprantu, kad jau vėlu. Vikriai šoku iš lovos ir nuostabus maisto kvapas atveda mane į virtuvę. Ten randu Aną. Ji vilki mano marškinius, ji susipynusi kasas ir šoka pagal kažkokią muziką. Tik aš jos negirdžiu. Mat Ana užsidėjusi ausines. Nepastebimai atsisėdu prie pusryčių baro ir mėgaujuosi reginiu. Ji plaka kiaušinius, ruošia pusryčius, šokinėja nuo kojos ant kojos, net jos kasos supasi, ir aš staiga pastebiu, kad ji – be apatinių. Gera mergaitė. Rodos, ji turi didžiausių bėdų dėl koordinacijos iš visų moterų, kurias man teko sutikti. Vaizdas juokingas, kerintis ir kartu žadinantis geismą; imu vaizduotis, kaip galėčiau jos koordinaciją pagerinti. Bet ji atsisuka, pamato mane ir sustoja kaip įbesta. – Labas rytas, panele Stil. Šį rytą jūs labai energinga. Susipynusi plaukus, ji atrodo dar jaunesnė. – Aš... gerai išsimiegojau, – užsikirsdama paaiškina ji. – Įdomu kodėl? – nedraugiškai atšaunu ir turiu pripažinti sau, kad ir aš puikiai pailsėjau. Dabar jau po devynių. Kada pastarąjį kartą miegojau ilgiau nei iki

pusės septintos? Vakar. Kai miegojau su ja. – Ar tu alkanas? – pasiteirauja Ana. – Labai. Tik nežinau, ar alkstu pusryčių, ar... jos. – Blynų? Kiaušinienės su šonine? – Viliojantis pasiūlymas. – Nežinau, kur laikai stalo padėklus... – akivaizdžiai sutrikusi sako Ana, man regis, jaučiasi nepatogiai, kad užklupau ją užsimiršusią šokant. Nusprendžiu jos pasigailėti, pasisiūlau padengti stalą pusryčiams, o tada priduriu: – Gal norėtum, kad įjungčiau kokią nors muziką ir galėtum toliau... na... šokti? Ji nurausta ir nudelbia akis į grindis. Po velnių. Aš ją užgavau. – Dėl manęs nereikia sustoti. Tai labai smagu. Supykusi ir papūtusi lūpas, ji atsuka man nugarą ir vėl ima uoliai plakti kiaušinius. Galvoju, ar ji bent numano, kaip nepagarbiai elgiasi su tokiu žmogumi kaip aš, ir... nutariu, kad, žinoma, nenumano, o tada nusišypsau – pats nežinau kodėl. Atsargiai prislenku prie jos ir timpteliu vieną kasą. – Kaselės man patinka. Jos tavęs neapsaugos. Tik ne nuo manęs. Ir ne dabar, kai tave jau turėjau. – Kokios kiaušinienės nori? – netikėtai išdidžiai paklausia ji. Man kyla noras nusikvatoti, bet susitvardau. – Gerai suplaktos ir kepant išmaišytos, – sakau stengdamasis, kad veidas liktų rimtas, bet man nesiseka. Ana irgi kaip įmanydama slepia, kad jai linksma, ir toliau gamina valgį. Jos šypsena kerinti. Paskubomis padedu pusryčių padėklus ant baro klausdamas savęs, kada paskutinį kartą tai dariau. Niekada. Paprastai savaitgaliais namų ruoša rūpinasi mano nuolankioji. Bet šiandien ne, Grėjau, nes ji nėra tavo nuolankioji. Bent jau kol kas...

Pripilu mudviem po stiklinę apelsinų sulčių ir įjungiu kavavirę. Bet kavos ji negeria, tik arbatą. – Norėtum arbatos? – Taip, prašyčiau. Jei turi. Spintelėje randu „Twinings English Breakfast“ arbatos maišelių, kurių prašiau Geilės nupirkti. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad kada nors man jų prireiks? Pamačiusi arbatą, Ana suraukia kaktą. – Išankstinis sprendimas, ar ne? – Šit kaip? Nežinau, ar mudu apskritai jau ką nors nusprendėme, panele Stil, – atsakau ir griežtai į ją žvilgteliu. Ir apie save šitaip nekalbėk. Tarp Anos savybių, kurių reikės padėti jai atsikratyti, įtraukiu ir savęs menkinimą. Vengdama mano žvilgsnio, ji patiekia pusryčius. Ant padėklų padėta po lėkštę, netrukus iš šaldytuvo ji atneša ir klevų sirupo. Tada pakelia į mane akis, o aš laukiu, kol ji atsisės. – Panele Stil... – mosteliu į jai skirtą kėdę. – Pone Grėjau... – apsimestinai mandagiai sako Ana ir sėsdamasi suraukia antakius. – Ar labai skauda? Nustembu pajutęs nemalonų kaltės jausmą. Noriu vėl ją dulkinti, geriausia – tuoj po pusryčių, bet jei jai labai skauda, planus teks keisti. Gal šį kartą galėčiau... į burną? Jos skruostai nukaista. – Na, tiesą sakant, tokio stipraus skausmo dar nesu patyrusi, – gana šiurkščiai atkerta. – Gal norėtumėte pareikšti man užuojautą? Jos pašaipa išmuša mane iš vėžių. Jei priklausytų man, mažų mažiausiai iškarščiau kailį, galbūt net pasiguldęs kniūbsčią ant virtuvės spintelės. – Ne. Svarsčiau, ar turėtume tęsti jūsų pagrindinius mokymus. – A! – nustebusi šūkteli Ana. Taip, Ana, galime dulkintis ir dieną. Be to, man tikrai patiktų nuleisti į tavo dailią burną...

Įsidedu į burną maisto ir patenkintas užsimerkiu. Skonis neblogas. Kai nuryju kąsnį, ji į mane tebežiūri. – Valgyk, Anastazija, – liepiu. – Beje, labai skanu. O ji visai neprastai gamina valgį... Ana taip pat paima pirmą kąsnį, o tada šakute ima stumdyti lėkštėje likusį maistą. Paprašau, kad liautųsi kramčiusi lūpą. – Tai labai blaško dėmesį, juolab kad žinau, jog po mano marškiniais nieko nevilki. Numojusi ranka į mano irzulį, ji ima čiupinėtis su arbatos maišeliu ir puodeliu. – Kokius pagrindinius mokymus turite omenyje? – klausia. Ji labai smalsi... Ką gi, pažiūrėkime, kur yra jos ribos. – Na, kadangi jums skauda, galėtume lavinti oralinius įgūdžius. Staiga ji užspringsta arbata. Po velnių. Nenoriu, kad uždustų. Švelniai patapšnoju jai per nugarą ir paduodu stiklinę apelsinų sulčių. – Tai yra, jei norite pasilikti, – įsidrąsinęs priduriu. – Šiandien norėčiau pasilikti. Jei galima. O rytoj turiu dirbti. – Kada rytoj turi būti darbe? – Devintą. – Rytoj prieš devynias nuvešiu tave į darbą. Ką?! Ar tikrai noriu, kad Ana liktų? Man tai – nemenka staigmena. Taip, noriu, kad pasiliktų. – Šiandien vakare turiu grįžti namo, man reikia švarių drabužių. – Drabužių galime parūpinti ir čia. Ji nusibraukia nuo veido plaukus ir ima nervingai kramtyti lūpą. Ir vėl... – Kas yra? – klausiu. – Šiandien vakare turiu būti namie. Dieve, kokia ji užsispyrusi! Nenoriu, kad išeitų, bet kadangi sutartis dar nepasirašyta, negaliu primygtinai reikalauti, kad pasiliktų. – Gerai, vakare ten būsi. O dabar valgyk pusryčius. Jos žvilgsnis nukrypsta į lėkštę. – Valgyk, Anastazija. Jau vakar vakare nevalgei. – Aš nealkana, – atsako ji.

Ak, kaip mane tai erzina! – Tikrai labai norėčiau, kad suvalgytum pusryčius, – tyliai, bet įsakmiai sakau. – Kodėl tau maistas taip svarbu? – atkerta ji. Ak, mažyte, tu tikrai nenorėtum to sužinoti... – Jau sakiau, man nepatinka, kai maistas švaistomas. Valgyk. Piktai į ją dėbteliu. Nebandyk mano kantrybės, Ana. Ji narsiai atlaiko mano žvilgsnį ir ima valgyti. Matydamas, kaip ji šakute pasmeigia gabalą kiaušinienės ir įsikiša į burną, šiek tiek aprimstu. Ji man – savotiškas iššūkis. Ne tokia kaip kitos. Su tokiu elgesiu dar nesu susidūręs. Taip... Tokie santykiai man naujiena. Ir tai... nuostabu, ar ne? Kai pavalgo, paimu jos lėkštę. – Tu ruošei valgį, aš nukraustysiu indus. – Labai demokratiška, – kilstelėdama antakį sako ji. – Taip. Paprastai taip nedarau. Kai baigsiu, išsimaudysime vonioje. Ir galėsiu patikrinti tavo oralinius įgūdžius. Paskubomis giliai įkvepiu, mat nuo šios minties mano penis akimirksniu pakelia galvą. Prakeikimas... Suskamba jos mobilusis ir Ana, įsitraukusi į pokalbį, nužingsniuoja į svetainės gilumą. Sustojęs prie kriauklės, stebiu ją. O ji stovi prie vitrininio lango ir ryto šviesa paryškina kontūrus jos kūno, apvilkto baltais mano marškiniais. Man džiūsta burna. Ji liekna, ilgakojė, jos krūtys ir užpakalis – tobuli. Vis dar kalbėdamasi, Ana atsisuka į mane, tad apsimetu, kad mano dėmesys nukrypęs visai kitur. Nežinau kodėl, bet nenoriu, kad ji užkluptų mane spoksant ir varvinant seilę. Su kuo ji ten šneka? Išgirstu ją tariant Kavanag vardą ir įsitempiu. Ką ji sako? Mudviejų žvilgsniai susitinka. Ką sakai, Ana? Ji nusisuka ir po akimirkos pokalbį baigia, o tada, ritmingai ir gundomai siūbuodama mano marškinių skvernais pridengtus klubus, grįžta pas mane. Gal papasakoti jai, kas matyti per baltą jų audinį? – Ar ta konfidencialumo sutartis apima viską? – klausia ji ir man, kaip tik uždarančiam indaują, net kojas pakerta.

– Kodėl klausi? Ko ji siekia? Ir ką papasakojo Kavanag? Ana sunkiai atsidūsta. – Na, noriu kai ko paklausti. Apie seksą, supranti? Ir tuos klausimus noriu užduoti Keitei. – Gali klausti manęs. – Kristianai, su visa pagarba... Ji nutyla nebaigusi sakinio. Gal drovisi? – Tai susiję su technika... Apie raudonąjį kančių kambarį neužsiminsiu, – paskubomis priduria ji. – Raudonąjį kančių kambarį? – Kokia čia velniava? – Jis, galima sakyti, skirtas vien malonumui, Anastazija. Patikėk. Be to, tavo kambario draugė guli su mano broliu. Tad tikrai nenorėčiau, kad šnekėtum su ja apie šiuos dalykus. Nepageidauju, kad Eliotas ką nors sužinotų apie mano lytinį gyvenimą. Jei taip nutiktų, jis tikrai nepaliktų manęs ramybėje. – Ar šeimos nariai žino apie tavo... polinkį? – Ne. Tai ne jų reikalas. Matau, kad jai knieti dar kažko paklausti. – Ką nori sužinoti? – pasiteirauju stovėdamas priešais Aną ir atidžiai žvelgdamas jai į veidą. Ką nori sužinoti, Ana? – Kol kas nieko konkretaus, – sušnabžda ji. – Ką gi, galėtume pradėti pokalbį taip: „Kaip tau patiko vakarykštė naktis?“ Laukdamas jos atsako, imu tankiai alsuoti. Gali būti, kad nuo šio atsakymo priklausys visas mūsų sandoris. – Buvo gera, – tyliai sako ji ir droviai, bet gundomai šypteli. Kaip tik tai ir norėjau išgirsti. – Ir man. Anksčiau nebuvau patyręs vanilinio sekso. Galėčiau pasakyti apie jį daug gero. Kita vertus, galbūt tik dėl to, kad buvau su tavimi. Mano žodžiai ją akivaizdžiai nustebina ir pamalonina. Nykščiu perbraukiu Anai per putlią apatinę lūpą. Taip noriu vėl ją liesti... – Eikš, išsimaudykime. Pabučiuoju ją ir veduosi į vonios kambarį.

– Stovėk čia, – liepiu, o tada atsuku čiaupą ir įpilu į garuojantį vandenį šlakelį aromatinio aliejaus. Vonia greitai pildosi, o Ana nenuleidžia akių nuo manęs. Šiaip aš pratęs, kad moteris, kurią ketinu maudyti, lauktų kukliai nuleidusi akis. Bet Anai tai nė motais. Ji nė nemano stebeilyti į grindų plyteles, jos akyse atsispindi nekantrus laukimas ir smalsumas. Bet stovi rankomis apsiglėbusi šonus; vis dėlto truputį drovisi. Mane tai kaitina. Kai pagalvoju, kad dar niekada nesimaudė su vyru... Man tai bus dar vienas pirmas kartas. Kai vonia prisipildo, nusivelku sportinius marškinėlius ir ištiesiu jai ranką. – Panele Stil... Ana priima mano kvietimą ir lipa į vonią. – Atsigręžk į mane, – liepiu. – Žinau, kad ta lūpa gardi, galiu tai patvirtinti, bet gal liausiesi ją kramčiusi? Kai ją kramtai, man kyla noras tave dulkinti, o tau juk skauda, pameni? Tyliai aiktelėjusi, ji patraukia dantis nuo lūpos. – Taaaip... Esmę supratai? Vis dar stovėdama, ji uoliai linkteli. – Gerai. Ana tebevilki mano marškinius, tad ištraukiu iš jų kišenės skaitmeninį grotuvą ir padedu prie kriauklės. – Vanduo ir skaitmeniniai grotuvai – prastas derinys. Čiumpu marškinių skvernus ir nuvelku juos Anai per galvą. Ji iš karto nuleidžia galvą, o aš žingteliu atatupstas pasigrožėti jos kūnu. – Ei! – švelniai šūkteliu tikėdamasis, kad taip padrąsinsiu ją pakelti akis į mane. – Anastazija, tu labai graži ir patraukli moteris. Nestovėk nunarinusi galvos, lyg gėdytumeisi. Tau nėra ko gėdytis, o stovėti čia ir žiūrėti į tave – didžiulis džiaugsmas. Suimu jos smakrą ir kilsteliu galvą. Nesislėpk nuo manęs, mažyte. – Gali sėstis.

Ji sėdasi nederamai skubriai, o kai žaizdą jos gelmėse pasiekia vanduo, susiraukia. Gerai... Atsigulusi ji atlošia galvą, o atsimerkia jau gerokai atsipalaidavusi. – Kodėl nelipi pas mane? – droviai šypsodamasi paklausia. – Ko gero, lipsiu. Pasislink į priekį. Nusirengęs įlipu į vonią jai už nugaros, prisitraukiu ją prie krūtinės, uždedu savo blauzdas ant jos blauzdų, prispaudžiu padus prie jos kulkšnių ir praskečiu jai kojas. Ji muistosi, bet aš nekreipiu į tai dėmesio ir įkišu nosį jai į plaukus. – Tu taip gardžiai kvepi, Anastazija, – sušnabždu. Kai Ana patogiai įsitaiso, nuo sienoje įmontuotos lentynėlės paimu buteliuką kūno prausiklio. Įsipilu jo į saują, patrinu delnus, kad suputotų, ir imu trinti jai sprandą ir pečius. Netrukus, taip švelniai aptarnaujama, ji sudejuoja ir pakreipia galvą. – Patinka? – klausiu. – Mhm... – patenkinta numykia Ana. Nuprausiu jai rankas, pažastis ir netrukus pasiekiu pirmą savo tikslą – krūtis. Dieve, kaip nuostabu jas liesti!.. Jos krūtys tobulos. Imu jas masažuoti, žadinti. Ji sudejuoja, stumteli klubus į priekį ir ima greičiau alsuoti. Ji apimta geismo. Mano kūnas atsiliepia, mano lytis jai už nugaros ima augti. Perbraukiu per liemenį, pilvą ir jau artėju prie antro tikslo. Prieš prisiliesdamas prie gaktiplaukių, stabteliu ir pačiumpu kilpinę plaušinę. Išspaudžiu ant jos šiek tiek prausiklio ir imu neskubėdamas prausti jai tarpkojį. Švelniai, lėtai, bet tvirtai trinu, prausiu, švarinu... žadinu. Ji ima kvėpuoti dar greičiau, o jos klubai juda kartu su mano ranka. Pasidavusi negailestingai mano pirštų malonei, ji atremia galvą man į petį, užsimerkia, pražioja burną, o jos lūpas iškreipia bežadė dejonė. – Mėgaukis, mažyte, – dantimis grybšteliu jai ausies lezgelį. – Pajusk mane. – Ak... prašau... – sudejuoja ji ir pamėgina ištiesti kojas, bet aš laikau jas prispaudęs savosiomis. Pakaks. Dabar, kai visą ją išmuilavau, aš pasiruošęs žaidimą tęsti.

– Manau, tu jau švari, – pareiškiu ir patraukiu rankas. – Kodėl sustojai?! – aikteli ji ir plačiai atsimerkia, neslėpdama nei susierzinimo, nei nusivylimo. – Nes esu numatęs tau kai ką kita, Anastazija. Ji šnopuoja ir, jei neapsirinku, nepatenkinta papučia lūpas. Gerai... – Atsisuk. Mane irgi reikia nuprausti. Ana atsisuka ir aš pamatau jos įraudusį veidą, spindinčias išplėstas akis. Kilstelėjęs klubus, paimu į saują penį. – Noriu, kad susipažintum – ir, jei gali, kuo artimiau – su mano mėgstamiausiu ir brangiausiu kūno organu. Aš nepaprastai prie jo prisirišęs. Ji net išsižioja iš nuostabos, jos žvilgsnis nuo penio kyla iki mano veido ir... vėl grįžta prie penio. Nesusilaikęs pašaipiai šypteliu. Jos veide atsispindi nekaltos mergelės pasipiktinimas. Bet po kelių akimirkų jos išraiška pasikeičia. Ji lyg susimąsto, paskui lyg ir mėgina mane įvertinti, o kai mudviejų žvilgsniai susitinka, jos akyse aiškiai matau iššūkį. Nagi, drąsiau, panele Stil. Imdama kūno prausiklio buteliuką, ji jau išdykėliškai šypsosi. Neskubėdama išspaudžia prausiklio ir, nenuleisdama nuo manęs akių, patrina delnus. Tada prasižioja, prikanda apatinę lūpą ir perbraukia liežuviu per dantų paliktas žymeles. Ana Stil, vyrų viliotoja! Mano kotas patenkintas atsiliepia į jos kvietimą ir vis didėja. Ištiesusi ranką, ji suima mano penį ir švelniai suspaudžia delne. Garsiai iškvepiu pro sukąstus dantis ir, mėgaudamasis šia akimirka, užsimerkiu. Visai neprieštarauju, kad ji mane liestų čia. Ne, visai neprieštarauju... Uždedu ranką jai ant rankos ir parodau, kokios glamonės pageidauju. – Va taip... – dusliai sakau rodydamas jai, ką ir kaip daryti. Ji stipriau suspaudžia man kotą ir jos ranka, vedama manosios, ima slankioti pirmyn atgal. Ak... – Gerai, mažyte...

Patraukęs ranką, leidžiu jai toliau glamonėti savarankiškai, o netrukus užsimerkiu ir pasiduodu jos ritmui. O Dieve... Kodėl jos nepatyrimas mane taip audrina? Gal dėl to, kad mėgaujuosi visais jos pirmais kartais? Staiga ji apžioja mano penį ir ima godžiai čiulpti, kankindama mane liežuviu. Mėšlas! – O... Ana... Ji įsidrąsina, jau čiulpia smarkiau; jos akys – kaip žvaigždės, jose atsispindi moteriškas gudrumas. Tai jos kerštas, jos akis už akį. Ana atrodo pribloškiamai. – Jėzau, – dusliai sudejuoju ir užsimerkęs susikaupiu, kad tuoj pat nenuleisčiau. Ji tęsia malonų kankinimą ir aš, kai įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, kilstelėdamas dubenį įleidžiu jį dar giliau į burną. Kur tavo riba, mažyte? Kuo ilgiau į ją žiūriu, tuo labiau įsiaudrinu. Čiumpu už plaukų ir imu sūpuotis nesivaržydamas, o ji laikosi, rankomis įsitvėrusi mano šlaunų. – O... mažyte... kaip gera... Ji atitraukia dantis ir lūpomis vėl jį suspaudžia. – O... – sudejuoju galvodamas, ar ji leis man įgrūsti išties giliai. Ji kankina mane burna, po lūpomis pasislėpę dantys stipriai spaudžia. Bet aš noriu daugiau. – Jėzau... Kur tavo riba? Mudviejų žvilgsniai susitinka ir ji susiraukia. Paskui jos veide šmėsteli ryžtas, ji įsileidžia mane dar giliau į burną ir mano penio galvutė pasiekia jos gomurio lanką. O, koks šūdas!.. – Anastazija, aš nuleisiu tau į burną, – uždusęs įspėju. – Jei to nenori, tuoj pat liaukis. Bet krušti nesiliauju ir matau, kaip mano kotas tai pasirodo, tai vėl įsmunka jai į burną. Tai neįsivaizduojamai erotiška. Jaučiu, kad artėju prie lemtingos ribos. Staiga ji dantimis švelniai brūkšteli man kotą, daugiau tverti negaliu ir, šaukdamas iš malonumo, išsilieju jai į gerklę. Po galais... Sunkiai alsuoju. Ji mane įveikė... ir vėl!

Atsimerkęs jos veide išvystu triumfą ir pasididžiavimą. Ji tikrai turi kuo didžiuotis. Reta kuri moka taip čiulpti. – Ir tu nespringsti? – klausiu gaudydamas kvapą ir neslėpdamas susižavėjimo. – Jėzau, Ana... Tai buvo... gera, tikrai gera. Nors ir netikėta. Žinai, tu vis nesiliauji manęs stebinti, – pagiriu ją už puikiai atliktą darbą. Bet... gal ji taip puikiai pasidarbavo todėl, kad jau turi patirties? – Esi tai dariusi ir anksčiau? – klausiu, nors nežinau, ar tikrai noriu tai sužinoti. – Ne, – atvirai didžiuodamasi sako ji. – Gerai, – viliuosi, kad mane užplūdęs palengvėjimas nėra per daug akivaizdus. – Dar vienas pirmas kartas, panele Stil. Ką gi, už oralinius gebėjimus gaunate aukščiausią balą. Eikš, eime į lovą, aš skolingas tau orgazmą. Šiek tiek apsvaigęs išlipu iš vonios ir rankšluosčiu apsijuosiu strėnas. Sugriebęs kitą, padedu išlipti Anai iš vonios ir apgobiu taip, kad būtų supančiota. Tada prisitraukiu prie krūtinės ir imu godžiai bučiuoti. O mano liežuvis tyrinėja jos burną. Pajuntu jos burnoje savo spermos skonį. Pirštais spausdamas jai pakaušį, imu bučiuoti dar uoliau. Geidžiu jos. Visos. Jos kūno ir sielos. Noriu, kad būtų mano. Atidžiai žvelgdamas į sumišusias jos akis, maldauju: – Sutik... – Su kuo? – sušnabžda ji. – Sutik pasirašyti sutartį. Sutik būti mano. Prašau, Ana... Jau nepamenu, kada paskutinį kartą ko nors taip maldavau. Dar kartą kaip įmanydamas aistringiau ją pabučiuoju. Kai paimu Aną už rankos, ji atrodo apsvaigusi. Nesiliauk jos svaiginęs, Grėjau. Nusivedęs į savo miegamąjį, ją paleidžiu. – Ar pasitiki manimi? – klausiu. Ji linkteli. – Gera mergaitė...

Gera ir graži mergaitė... Žengiu į drabužinę ir išsirenku vieną iš savo kaklaraiščių. Grįžęs ir atsistojęs priešais ją, nutraukiu rankšluostį ir numetu ant grindų. – Ištiesk rankas sau priešais ir suglausk. Rodos, šiek tiek sutrikusi, ji apsilaižo lūpas, o tada padaro, kaip liepta. Kaklaraiščiu vikriai surišu jai riešus. Patikrinu, ar mazgas tvirtas. Taip... Dabar aš saugus. Metas mokytis ko nors naujo, panele Stil. Ji prasižioja, giliai įkvepia... ji susijaudinusi. Švelniai timpteliu jos kasas. – Su jomis atrodai tokia jaunutė... – Bet kasos manęs nesulaikys. Numetu savo rankšluostį. – Oi, Anastazija, ir ką man su tavim daryti? – Suspaudęs žastus, švelniai stumteliu ją prie lovos, bet nepaleidžiu, kad negriūtų. Kai pagaliau ji išsitiesia ant čiužinio, atsigulu šalia, sučiupęs už riešų pakeliu rankas jai virš galvos. – Laikyk rankas pakeltas ir nemėgink jų krutinti, supratai? Ji stipriai sučiaupia lūpas. – Atsakyk man. – Nejudinsiu rankų, – pažada ji kimiu balsu. – Gera mergaitė... Nesusilaikau ir nusišypsau. Ji guli šalia manęs surištais riešais, visiškai bejėgė. Ir priklauso man. Dar negaliu elgtis su ja kaip tinkamas, – bent jau kol kas, – bet... šio tikslo siekiu. Pasilenkęs švelniai ją pabučiuoju ir įspėju, kad ketinu bučiuoti visą jos kūną. Ana atsidūsta, o mano lūpos nuslenka nuo paausio, per kaklą iki duobutės virš raktikaulių. Sulaukiu ir atlygio – pasitenkinimo kupinos jos dejonės. Bet staiga ji nuleidžia rankas ir apglėbia man sprandą. Ne. Ne. Ne. Taip nieko nebus, panele Stil. Piktai dėbteliu ir suėmęs ryžtingai vėl pakeliu rankas jai virš galvos. – Nejudink rankų, kitaip viską teks pradėti iš naujo. – Noriu tave liesti, – sušnabžda. – Žinau. – Bet negalima. – Laikyk rankas virš galvos. Jos lūpos praskirtos, ji alsuoja greitai, krūtinė kilnojasi. Ji užsidegusi. Gerai...

Suėmęs jos smakrą ir slinkdamas žemyn apiberiu bučiniais jos kūną. Mano rankos krūtimis nuslysta pirmos, o paskui jas keliauja ir lūpos. Vieną ranką priglaudęs jai prie pilvo ir laikydamas, kad nejudėtų, čiulpdamas ir švelniai kramsnodamas atiduodu duoklę jos krūtų speneliams ir patenkintas stebiu, kaip jie standėja ir pūra. Dūsuodama ji ima judinti dubenį. – Gulėk ramiai, – įspėju neatitraukdamas lūpų nuo jos odos. Išbučiuoju jos pilvą, tada liežuviu įvertinu bambos gylį ir skonį. – O... – muistydamasi sudejuoja ji. Teks išmokyti ją gulėti ramiai. Dantimis brūkšteliu jai per odą. – Hm... Jūs tokia saldi, panele Stil. Krimsčioju plotą tarp bambos ir gaktos plaukų, netrukus įsibraunu jai tarp kojų ir atsisėdu. Sučiupęs už kulkšnių, plačiai praskečiu kojas. Ji išsiskėtusi, nuoga, pažeidžiama – tiesiog gražu žiūrėti. Suėmęs už kairės pėdos, sulenkiu jos koją ir, nenuleisdamas akių nuo veido, pakeliu kojos pirštus prie lūpų. Pabučiuoju kiekvieną kojos pirštą, krimsteliu minkštas jų pagalvėles. Ji plačiai atsimerkusi, išsižiojusi, jos lūpos sudėtos tai į mažąją, tai į didžiąją raidę O. Mažojo pirštelio pagalvėlę krimsteliu stipriau ir ji aiktelėjusi kilsteli dubenį. Liežuviu braukdamas per keltį, pasiekiu kulkšnį. Ana stipriai užsimerkia ir ima sukioti galvą į šalis, o aš kankinu ją toliau. – Ak, maldauju... – man čiulpiant ir kandžiojant mažąjį pirštelį, sudejuoja Ana. – Gausite visa, kas geriausia, panele Stil, – truputį pašaipiai sakau. Pasiekęs kelį ne tik nenutraukiu kankinimo, bet, plačiai praskėtęs jai kojas, laižau, čiulpiu ir krimsčiodamas slenku vidine jos šlaunies puse aukštyn. Kai pagaliau įsitaisau tarp kojų, ji įsitempia. Bet rankų nenuleidžia. Gera mergaitė. Nosimi imu švelniai braukyti jos vagą. Mano užgulta, ji ima rangytis. Stabteliu. Ji turi išmokti gulėti ramiai. Pakėlusi galvą, Ana pažvelgia į mane. – Ar bent numanote, koks svaiginamas jūsų aromatas, panele Stil? Atrėmęs jos žvilgsnį, įbedu nosį į jos trikampio plaukus ir giliai įkvepiu. Ji atlošia galvą ir, pakaušiu remdamasi į pagalvę, sudejuoja.

Atsargiai lyžteliu nuo makšties iki klitorio. – Man patinka, – sumurmu. Jau seniai iš taip arti ir tokiomis intymiomis aplinkybėmis nemačiau moters vaginos. Pešteliu gaktos plaukus. – Gal nuspręsime juos palikti? Nors žaidimui su vašku jie nelabai tinka... – Ak, prašau... – maldauja ji. – Hm... mėgstu, kai manęs maldauji, Anastazija. Ji geismingai sudejuoja. – Taip terliotis – šiaip jau ne mano stilius, panele Stil, – sušnabždu tebesidarbuodamas liežuviu. – Bet šiandien mane pamaloninote, tad turiu jums atsilyginti. Suspaudęs šlaunis, dar labiau ją praskečiu, atlaisvinu sau kelią ir imu neskubėdamas liežuviu masažuoti jai klitorį. Ji šūkteli ir išriečia kūną. Bet aš nesiliauju. Mano liežuvis – negailestingas. Jos kojų raumenys staiga įsitempia, o pirštai sustingsta. Hm... Ji pasiruošusi, tad atsargiai įkišu didįjį pirštą jai į plyšį ir patikrinu. Ji sudrėkusi. Drėgna ir nekantraujanti. – Ak, mažyte... Man patinka, kad dėl manęs taip sudrėkai. Imu sukti pirštą ratu ir jaudrinu ją. O mano liežuvis vis neduoda ramybės jos klitoriui. Ji įsitempia, sustingsta ir jos kūnu ima ristis konvulsiškas virpesys. Štai! Atsiklaupęs čiumpu sargį. Užsimovęs jį, labai lėtai įsiskverbiu. Po galais, koks geras jausmas būti joje. – Na, kaip? – dėl visa ko paklausiu. – Nieko. Gerai, – dusliai atsako ji. Ak... Pradedu sūpuotis, mėgautis tuo, kad ji po manimi, kad ji aplink mane... Nesiliauju, stumiu vis giliau, visiškai jai atsiduodu. Noriu, kad vėl sprogtų. Noriu ją pasotinti. Noriu, kad būtų laiminga. Pagaliau ji vėl įsitempia ir sudejuoja. – Pasirodyk man, mažyte, – iškošiu pro sukąstus dantis ir ji, mano užgulta, neišlaiko.

– Ačiū kotui! – šūkteliu nusprendęs daugiau nesitvardyti ir nuleidžiu visa, ką turiu sukaupęs. Kelias akimirkas guliu užvirtęs ant Anos, mėgaudamasis švelnia jos oda. Ji vėl nuleidžia rankas, apglėbia man sprandą, bet jos surištos, tad glamonėti manęs negali. Giliai atsidusęs, pasiremiu rankomis, atšlyju ir sužavėtas pažvelgiu jai į akis. – Matai, kaip mums drauge gera? Jei atsiduosi man, bus dar geriau, daug geriau. Pasitikėk manimi, Anastazija, ir aš atskleisiu tau tai, ko nė nemanei esant. Priglaudžiu kaktą prie jos kaktos ir užsimerkiu. Prašau, sutik... Staiga už durų išgirstame kažkieno balsus. Koks čia velnias? Ten Teiloras su Greise. – Mėšlas! Čia mano motina. Ištraukiu kotą ir Ana susigūžia. Pašokęs iš lovos, švysteliu sargį į šiukšliadėžę. Po galais, ko čia prireikė motinai? Ačiū Dievui, Teiloras pasistengė ją užimti. Na, šiandien jos laukia staigmena. Ana vis dar tįso lovoje. – Eikš, mums reikia apsirengti... jei nori susipažinti su mano motina. Maudamasis džinsus, nusišypsau Anai. Ji atrodo nuostabiai. – Kristianai, negaliu, – mėgina atsikalbinėti Ana, bet plačiai šypsosi, kaip ir aš. Pasilenkęs atrišu kaklaraištį ir pabučiuoju jai į kaktą. Mano mama labai apsidžiaugs. – Dar vienas pirmas kartas, – šnipšteliu tiesiog negalėdamas nesišypsoti. – Neturiu čia švarių drabužių. Apsivelku sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis ir atsisukęs išvystu ją, sėdinčią lovoje, prisitraukusią prie krūtinės ir apglėbusią kelius. – Gal man geriau likti čia? – klausia. – Na jau ne, čia neliksi, – griežtai atšaunu. – Gali išsirinkti ką nors iš mano drabužių. Man patinka matyti ją vilkint mano drabužiais. Jos veidas ištįsta.

– Anastazija, galėtum apsivilkti maišą ir vis tiek atrodytum žavingai. Prašau, nesijaudink. Norėčiau, kad susipažintum su motina. Apsirenk. O aš eisiu jos nuraminti. Po penkių minučių lauksiu tavęs kambaryje, o jei nepasirodysi, ateisiu ir pats tave ištempsiu – nesvarbu, kaip apsirengusią. Sportiniai marškinėliai šitame stalčiuje. Marškiniai spintoje. Rinkis, ko nori. Ji išplečia akis. O kaipgi! Kalbu visiškai rimtai, mažyte. Iškalbingu žvilgsniu dar kartą be žodžių ją įspėju, o tada žengiu pro duris ir einu ieškoti motinos. Greisė stovi koridoriuje prieš vestibiulio duris, o Teiloras mėgina užkalbėti jai dantį. Pamačius mane, jos veidas nušvinta. – Atleisk, brangusis, nepagalvojau, kad galėtum turėti draugiją... – greitakalbe išberia ji, bet matau, kad gerokai suglumusi. – Labas, mama, – pakšteliu man atsuktą skruostą. – Aš ja pasirūpinsiu, – sakau Teilorui. – Žinoma, pone Grėjau. Jis linkteli ir, rodos, šiek tiek suirzęs patraukia į savo darbo kambarį. – Ačiū, Teilorai! – šūkteli jam pavymui Greisė ir vėl sutelkia dėmesį į mane. – Pasirūpinsi? – priekaištingai klausia. – Užsukau į miesto centrą pasižvalgyti po parduotuves, tad, pamaniau, trumpam užeisiu išgerti kavos, – ji kelias akimirkas patyli. – Jei būčiau žinojusi, kad tu ne vienas... Ir mano mama nerangiai, mergaitiškai trūkteli pečiais. Ji ir anksčiau ne kartą buvo užsukusi kavos ir mano namuose tuo metu būdavo moteris, tik... mano motina to nežinodavo. – Ji netrukus ateis, – sakau tikėdamasis padėti mamai išsisukti iš keblios padėties. – Gal prisėsi? Mosteliu sofos pusėn. – Ji? – Taip, mama. Ji, – dalykiškai pakartoju, nors iš tiesų vos sulaikau juoką. Ir mano motina bent kartą žingsniuoja per svetainę nesumodama, ką pasakyti. – Matau, jau papusryčiavote, – sako dėbtelėjusi į neplautas keptuves. – Gal norėtum kavos? – Ne. Ačiū, mielasis, – ji atsisėda. – Susipažinsiu su tavo... drauge, šnektelėsime ir aš eisiu. Nenoriu jums trukdyti. Nuojauta man pakuždėjo, kad

užsidarei darbo kabinete ir pluši. Tu per daug dirbi, brangusis. Tad pamaniau – ištempsiu tave kur nors prasiblaškyti. Klesteliu ant sofos šalia mamos, o ji atrodo labai susikrimtusi, lyg norėtų atsiprašyti. – Dėl manęs nesijaudink, – jos reakcija mane labai pralinksmina. – Kodėl tu šįryt ne bažnyčioje? – Karikui teko dirbti, todėl nusprendėme eiti į vakarines mišias. Kaip suprantu, neverta tikėtis, kad prie mūsų prisidėsi? Neslėpdamas paniekos, pašaipiai kilsteliu antakį ir sakau: – Mama, juk žinai, kad tokie dalykai – ne man... Mudu su Dievu jau seniai atsukome vienas kitam nugarą. Ji atsidūsta ir tuo metu svetainės tarpduryje išvystame droviai mindžikuojančią Aną, apsivilkusią savo drabužiais. Tarp motinos ir sūnaus besitelkianti įtampa akimirksniu pradingsta ir aš, lengviau atsikvėpęs, atsistoju. – Štai ir ji. Greisė pasisuka ir pakyla nuo sofos. – Mama, čia Anastazija Stil. Anastazija, čia Greisė Trevelian-Grėj. Moterys paspaudžia viena kitai ranką. – Labai malonu su jumis susipažinti, – mano skoniui pernelyg entuziastingai sako Greisė. – Daktare Trevelian-Grėj... – mandagiai pasisveikina Ana. – Vadinkite mane Greise, – labai jau draugiškai ir numojusi ranka į visus formalumus pasiūlo mano motina. Ką?! Anai jau leista kreiptis į ją vardu? Bet Greisė kalbos dar toli gražu nebaigė. – Šiaip jau esu daktarė Trevelian, o mano anyta – ponia Grėj. Pamerkusi Anai akį, ji vėl atsisėda. Mostu pakviečiu prisidėti prie mūsų ir Aną, patapšnoju per pagalvėlę šalia savęs, ji man paklūsta ir atėjusi atsisėda. – Kaip susipažinote? – pasiteirauja Greisė. – Anastazija ėmė iš manęs interviu Vašingtono valstybinio universiteto studentų laikraščiui, mat šią savaitę absolventams teiksiu diplomus. – Vadinasi, šią savaitę baigsite universitetą? – Greisė pamalonina Aną plačia šypsena. – Taip.

Staiga suskamba Anos telefonas, tad ji atsiprašo ir nueina toliau nuo mudviejų, ketindama atsiliepti. – Per diplomų teikimo ceremoniją sakysiu sveikinimo kalbą, – paaiškinu Greisei, bet mano dėmesys krypsta į Aną. Kas jai skambina? – Klausyk, Chosė, dabar netinkamas metas... – girdžiu ją sakant. Ir vėl tas sumautas fotografas! Ko jam reikia?! – Palikau Eliotui žinutę, bet netrukus sužinojau, kad jis Portlande. Nemačiau jo visą savaitę... – guodžiasi Greisė. Ana baigia pokalbį. Kai ji grįžta pas mus, Greisė visai įsivažiuoja: – ...ir Eliotas paskambinęs pasakė, kad esi mieste. Jau dvi savaites tavęs nemačiau, mielasis. – Šit kaip? Dabar paskambino? – suburbu. Ko reikia tam fotografui? – Maniau, galėtume drauge pavalgyti priešpiečius, bet, kaip matau, turi kitų planų, o aš nenoriu jaukti tau dienos. Greisė atsistoja, ir šį kartą aš dėkingas savo mamai, kad ji tokia nuovoki ir geba greitai įvertinti padėtį. Ji vėl atkiša man skruostą. Atsisveikindamas jį pabučiuoju. – Turiu parvežti Anastaziją į Portlandą. – Žinoma, brangusis. Greisė atsisuka į Anastaziją ir apdovanoja ją akinančia ir – o ne, aš neapsirinku! – dėkingumo kupina šypsena. Man dėl to pikta. – Anastazija, buvo labai malonu, – maloniai šypsodamasi Greisė paspaudžia Anai ranką. – Tikiuosi, dar susitiksime. – Ponia Grėj... – sustojęs svetainės tarpdury, tarsteli Teiloras. – Ačiū, Teilorai, – padėkoja Greisė ir jis pro dvivėres duris išlydi mano motiną iš svetainės į vestibiulį. Na, buvo tikrai įdomus susitikimas... Mano motina seniai manė, kad esu gėjus. Tik, gerbdama mano privatumą, niekada manęs neklausė. Ką gi, dabar ji žino tiesą. Ana vėl kramto apatinę lūpą ir akivaizdžiai nerimauja. Visiškai suprantama. – Vadinasi, skambino fotografas? – niūriai klausiu.

– Taip. – Ko norėjo? – Tik atsiprašyti. Na, žinai, už penktadienį. – Aišku. Gal dar kartą mėgins prie jos prisimeilinti? Ši mintis man labai nemaloni. Grįžęs Teiloras kosteli. – Pone Grėjau, atsirado keblumų dėl siuntos iš Darfūro. Mėšlas... Štai ir atpildas už tai, kad šįryt nepasitikrinau elektroninio pašto. Buvau pernelyg užsiėmęs su Ana... – „Čarlis Tango“ boingų aikštelėje? – klausiu Teiloro. – Taip, sere. Atsisveikindamas Teiloras mandagiai linkteli Anai. – Panele Stil... Ana plačiai nusišypso ir jis išeina. – Ar jis čia gyvena? Teiloras? – pasiteirauja ji. – Taip. Nueinu į virtuvę ir, pasiėmęs telefoną, paskubomis peržiūriu elektroninius laiškus. Randu vėliavėle pažymėtą Rosos laišką ir porą žinučių. Nedelsdamas jai skambinu. – Ros, kokia bėda? – Laba diena, Kristianai. Gavome blogų žinių iš Darfūro. Jie negali garantuoti nei krovinio, nei jį lydinčios komandos saugumo, o Užsienio reikalų ministerija nelinkusi suteikti pagalbos be nevyriausybinės organizacijos įsipareigojimo mus paremti. Po perkūnais... – Nenoriu, kad kuriai nors įgulai kiltų pavojus. Bet Rosa tai ir pati žino. – Galėtume pamėginti pasitelkti samdomus karius, – pasiūlo ji. – Ne, šios galimybės nė nesvarstyk. – Bet brangiai kainuos, – paprieštarauja ji. – Išmesime krovinį iš lėktuvo. – Žinojau, kad taip pasakysite, Kristianai. Svarstau kitą planą. Transportavimo išlaidos būtų tikrai nemažos. Kol kas konteineriai gali keliauti iš Filio į Roterdamo uostą, o iš ten mes juos pasiimsime. Tai va.

– Gerai. Baigiu pokalbį. Mums labai praverstų didesnė Užsienio reikalų ministerijos parama. Nusprendžiu paskambinti Blandinui ir su juo pasikalbėti. Mano dėmesys vėl nukrypsta į panelę Stil, stovinčią mano svetainėje ir nenuleidžiančią nuo manęs akių. Turime grįžti prie savo reikalų. Taip. Sutartis. Tai kitas mudviejų derybų punktas. Nuėjęs į darbo kambarį, paimu nuo rašomojo stalo lapus ir įkišu į rusvą voką. Aną randu svetainėje, toje pačioje vietoje, kur ir palikau. Gal ji visą laiką galvojo apie fotografą? Staiga man subjūra nuotaika. – Čia sutartis, – paduodu jai voką. – Perskaityk ir ateinantį savaitgalį ją aptarsime. Norėčiau patarti pasiieškoti informacijos, kad tikrai suprastum, apie ką kalbama. Nuo rusvo voko Anos žvilgsnis nukrypsta į mane ir ji išbąla. – Tai yra, jei sutinki. Labai tikiuosi, kad sutinki, – priduriu. – Pasiieškoti informacijos? – Nustebsi pamačiusi, ko gali rasti internete. Ji suraukia antakius. – Kas negerai? – klausiu. – Neturiu kompiuterio. Paprastai sėdžiu prie universiteto kompiuterių. Pažiūrėsiu, gal galėsiu pasinaudoti Keitės nešiojamuoju... Ji neturi kompiuterio? Kaip studentė gali neturėti kompiuterio? Ar ji tokia vargšė? Paduodu jai voką su sutartimi. – Neabejoju, kad galiu... na... galiu tau kompiuterį paskolinti. Pasiimk savo daiktus, grįšime į Portlandą ir pakeliui kur nors sustosime priešpiečių. Dabar turiu persirengti. – Aš tik paskambinsiu, – tyliai, tarsi dvejodama sako Ana. – Fotografui? – klausiu neslėpdamas paniekos. Ji, rodos, jaučiasi kalta. Po galais, kodėl?! – Man nepatinka dalytis, panele Stil. Nepamirškite to. Neriu iš kambario, kol dar ko nors neprišnekėjau. Gal ji įsižiūrėjusi jį? Gal tik pasinaudojo manimi, kad prarastų nekaltybę? Šūdas...

O gal prasidėjo su manimi dėl pinigų? Vos pagalvojęs apie tai, labai nuliūstu, nors... kaip barakuda ji neatrodo. Ir gana griežtai atmetė mano siūlymą nupirkti jai drabužių. Nusimaunu džinsus ir apsimaunu sportines trumpikes. Mano firminis „Brioni“ kaklaraištis guli ant grindų. Stabteliu jo pasiimti. Surišta ji greitai apsiprato... Vilties yra, Grėjau. Vilties yra. Į kelioninį krepšį įsimetu šį ir dar du kaklaraiščius, kojinių, apatinių drabužių ir prezervatyvų. Ką aš čia darau? Širdies gilumoje žinau, kad ateinančią savaitę praleisiu „Heathman“ viešbutyje, kad... būčiau arčiau jos. Išsirenku porą kostiumų ir marškinių, kuriuos Teiloras kitą savaitę galės man atvežti. Vieno iš jų man reikės diplomų teikimo ceremonijai. Apsimaunu švarius džinsus, pasiimu odinį švarką ir staiga zvimbteli mano mobilusis. Eliotas parašė žinutę. Šiandien parvažiuosiu tavo mašina. Tikiuosi, nesujauksiu tavo planų?

Atsakau jam. Ne. Kaip tik grįžtu į Portlandą. Kai parvažiuosi, pranešk Teilorui.

Vidaus telefonu paskambinu Teilorui. – Pone Grėjau... – Po pietų Eliotas atiduos visureigį. Rytoj nuvairuok jį į Portlandą. Iki diplomų teikimo ceremonijos apsistosiu „Heathman“ viešbutyje. Be to, palikau drabužių ir norėčiau, kad juos taip pat atvežtum. – Taip, sere. – Dar paskambink „Audi“ atstovui. A3 man gali prireikti greičiau, nei maniau. – Automobilis jau paruoštas, pone Grėjau. – O! Puiku. Ačiū. Taigi, pirmiausia teko parūpinti jai automobilį, dabar dar teks nusiųsti kompiuterį... Skambinu Barniui tikėdamasis rasti jį biure, mat žinau, kad jis tikrai turės po ranka šiuolaikišką ir nenaudojamą nešiojamąjį kompiuterį.

– Pone Grėjau... – atsiliepia jis. – Ką veiki darbe, Barni? Juk sekmadienis. – Dirbu prie kolektoriaus dizaino. Tas saulės baterijų reikalas neduoda man ramybės. – Tau reikia pabūti ir su šeima. Barnis toks malonus, kad nieko neatsako, tik nusijuokia. – Kuo galiu būti naudingas, pone Grėjau? – Ar turi naujų nešiojamųjų kompiuterių? – Kaip tik turiu du „Apple“. – Puiku. Vieno man reikia. – Žinoma. – Ar galėtum visiškai paruošti jį naudoti ir atidaryti elektroninio pašto dėžutę Anastazijos Stil vardu? Tas kompiuteris jai ir priklausys. – Kaip rašyti pavardę Stil? – S-t-i-l. – Supratau. – Gerai. Susisiek su Andrėja. Ji pasirūpins, kad kompiuteris būtų pristatytas reikiamu adresu. – Susisieksiu, sere. – Ačiū, Barni. Ir... eik namo. – Klausau, sere. Parašau Andrėjai žinutę, liepiu išsiųsti nešiojamąjį kompiuterį Anai į namus, o tada grįžtu į svetainę. Ana sėdi ant sofos narstydama pirštus. Baikščiai pažvelgusi į mane, ji atsistoja. – Pasiruošusi? – klausiu. Ji linkteli. Iš savo darbo kambario ateina Teiloras. – Ką gi, iki rytojaus, – atsisveikinu. – Taip, sere. Kurį automobilį imsite, sere? – R8. – Saugios kelionės, pone Grėjau. Sudie, panele Stil, – sako Teiloras ir atidaro mudviem vestibiulio duris. Kol laukiame lifto, Ana visą laiką nekantriai trypčioja šalia manęs ir vėl krimsčioja savo putlią lūpą. Ta lūpa primena, kaip ji dantimis braukė man per

kotą. – Kas yra, Anastazija? – klausiu tiesdamas ranką ir timpteliu jos smakrą žemyn. – Liaukis kramčiusi lūpą, kitaip iškrušiu tave lifte, ir man tas pats, kas važiuos su mumis, – grėsmingai suniurnu. Ji priblokšta, – bent jau man taip rodosi, – nors... po visko, ką rytą darėme, taip jaustis neturėtų. Mano nuotaika akimirksniu pasitaiso. – Kristianai, turiu problemą, – sako ji. – Kokią? Kai įlipame į liftą, paspaudžiu garažo mygtuką. – Na... – sutrikusi numykia Ana. Bet po akimirkos atsitiesia. – Man reikia pasikalbėti su Keite. Turiu daugybę klausimų apie seksą, o tu esi suinteresuota šalis. Jei nori, kad visa tai daryčiau, iš kur man žinoti, jog... – ji nutyla tarsi ieškodama tinkamų žodžių, – tiesiog neišmanau, kaip man tą mintį išreikšti... Ir vėl iš pradžių! Mes tai jau aptarėme. Nenoriu, kad Ana apie mus su kuo nors šnekėtųsi. Galų gale ji pasirašė konfidencialumo sutartį. Bet vis tiek neduoda man ramybės. Matyt, jai tai labai svarbu. – Jei būtinai reikia, pasišnekėk su ja. Tik žiūrėk, kad ji nieko neišplepėtų Eliotui. – Nieko ji neišplepės, o aš nesakysiu tau nieko, ką ji man papasakos apie Eliotą – žinoma, jei apskritai ką nors papasakos, – šiek tiek suirzusi atšauna Ana. Dar kartą jai primenu, kad Elioto lovos reikalai manęs nedomina, bet sutinku, kad ji gali kalbėti apie viską, ką iki šiol darėme. Jei jos kambario draugė žinotų tikruosius mano ketinimus, jos rankose atsidurtų galingi poveikio man svertai. – Gerai, – sutinka Ana ir plačiai man nusišypso. – Kuo greičiau gausiu tavo sutikimą, tuo bus geriau ir pagaliau visa tai baigsis. – Kas baigsis? – Tavo neklusnumas. Trumpai pabučiuoju Aną ir, lūpomis palietęs jos lūpas, iš karto pasijuntu geriau. – Gražus automobilis, – kai prieiname prie požeminiame garaže stovinčio R8, sako ji. – Žinau. Šypteliu Anai, ji man atsako tuo pačiu, o tada... užverčia akis į lubas. Atidarau jai duris svarstydamas, ar nereikėtų pabarti už tą akių vartymą.

– Kokia čia mašina? – man sėdus prie vairo, pasiteirauja ji. – „Audi R8 Spyder“. Šiandien puikus oras; galime nuleisti stogą. Ten yra beisbolo kepuraitė. Tiesą sakant, turėtų būti dvi. Įjungiu variklį, nuleidžiu stogą ir salono erdvę pripildo Boso balsas. – Tegul ir tau tenka meilės, Briusai, – sakau ir nusišypsojęs Anai išvairuoju R8 iš saugios stovėjimo vietos požeminiame garaže. Per padidėjantį ir vėl sumažėjantį Penktojo tarpregioninio greitkelio srautą skriejame į Portlandą. Ana tylėdama klausosi muzikos ir žiūri pro langą. Per saulės akinius veidrodiniais stiklais ir užmaukšlintą mano beisbolo kepuraitę su „Mariners“ emblema įžiūrėti jos veido išraišką sunku. Virš galvų švilpiant vėjui, pralekiame pro boingų aikštelę. Iki šiol savaitgalis buvo labai netikėtas. Tik... ko aš tikėjausi? Maniau, pavakarieniausime, aptarsime sutarties sąlygas, o tada... o kas tada? Tikriausiai man buvo lemta ją išdulkinti. Žvilgteliu į Aną. Taigi... Jau vėl norėčiau ją patvarkyti. Gaila, kad nežinau, apie ką ji galvoja. Savo minčių ji neišduoda, bet šiek tiek apie Aną vis dėlto sužinojau. Patirties ji neturi, bet yra linkusi mokytis. Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad ji, iš pirmo žvilgsnio tokia drovuolė, iš tiesų yra vyrų viliotoja? Staiga atmintyje iškyla neseniai matytas vaizdas – jos lūpos, apėmusios mano kotą, – ir aš, sukandęs dantis, nuslopinu besiveržiančią dejonę. Taip... ji nepaprastai imli... Ši mintis mane jaudina. Ir dabar nesitveriu, kaip noriu ją paliesti. Ištiesiu ranką ir uždedu jai ant kelio. – Jau išalkai? – Nelabai, – nuolankiai sako ji. Man jau nusibodo. – Turi valgyti, Anastazija. Netoli Olimpijos žinau puikią vietelę. Sustosime tenai.

nedidelis, svečių salė pilna porų ir šeimų, užsukusių čia sekmadienio pietų. Laikau Aną už rankos ir mudu sekame paskui šeimininkę prie stalelio. Pastarąjį kartą lankiausi čia su Elena. Man smalsu, ką ji pamanytų apie Anastaziją. RESTORANAS „LAUKINĖ VIRTUVĖ“

– Senokai čia buvau. Rinktis neturime iš ko: valgį jie gamina iš tų gėrybių, kurias randa, sugauna ar sumedžioja miške, – paaiškinu ir apsimesdamas, kad baisiuosi, vypteliu. Ana nusijuokia. Ir kodėl, kai pavyksta ją prajuokinti, jaučiuosi taip, tarsi man būtų išaugę sparnai? – Dvi taures „Pinot Grigio“, – pateikiu užsakymą padavėjai šviesiais kirpčiukais, ryte ryjančiai mane meiliu žvilgsniu. Mane tai erzina. Ana susiraukia. – Kas yra? – klausiu tyliai svarstydamas, gal padavėja erzina ir ją. – Norėjau dietinės kolos. Kodėl iš karto nesakei? Suraukiu antakius. – „Pinot Grigio“ čia – labai tinkamas vynas. Jis puikiai derės prie maisto, kad ir ko gautume. – Kad ir ko gautume? – staiga sunerimusi, išpūtusi akis pakartoja Ana. – Taip, – ir, norėdamas kaip nors atsilyginti už atimtą galimybę pačiai užsisakyti gėrimo, apdovanoju ją savo firmine akinama šypsena. Tiesiog... atsiklausti aš nepratęs. – Mano motinai tu patikai, – priduriu slapta tikėdamasis, kad ši naujiena ją pradžiugins, ir prisimindamas, kaip sutikusi Aną reagavo Greisė. – Tikrai? Rodos, Ana iš tiesų pamaloninta. – O kaipgi. Ji visada manė, kad aš gėjus. – Kodėl? – Nes niekada nebuvo mačiusi manęs su mergina. – Šit kaip? Nė su viena iš tų penkiolikos? – Tu prisimeni... Ne, nė su viena iš tų penkiolikos. – Hm... Taip... tik su tavimi, mažyte. Pagalvojęs apie tai pajuntu krūtinėje kylant nerimo bangą. – Žinai, Anastazija, man šios dvi dienos irgi buvo pirmų kartų savaitgalis. – Šit kaip? – Dar niekada su niekuo nebuvau kartu miegojęs, mylėjęsis savo lovoje, nebuvau skraidinęs merginos „Čarliu Tango“ ir supažindinęs jos su savo motina.

Ką tu man darai?.. Taigi. Po galais, ką tu man darai? Nepažįstu savęs... Padavėja atneša mums atvėsinto vyno ir Ana nieko nelaukdama gurkšnelį išgeria. – Šis savaitgalis man labai patiko, – sako Ana, o jos veide atsispindi drovus pasitenkinimas. Man taip pat patiko... staiga suvokiu, kad tokio smagaus savaitgalio nebuvo nuo tos dienos, kai... kai mudu su Siuzana išsiskyrėme. Pasakau, kad ir man buvo gera. – Kas tas vanilinis seksas? – klausia Ana. Išgirdęs tokį netikėtą klausimą ir supratęs, kad ji nori kalbėtis visai apie ką kita, nusijuokiu. – Tiesiog įprastas seksas, Anastazija. Be žaisliukų, be jokių papildomų įrankių, – trūkteliu pečiais. – Na, žinai... hm... tiesą sakant, nežinai, bet vanilinis seksas toks ir yra. – Šit kaip... – rodos, truputį nusiminusi tarsteli ji. Kas dabar bus? Mūsų pokalbį nutraukia padavėja, statanti ant stalo dubenėlius su kažkokia žaluma. – Dilgėlių sriuba, – paaiškina ji ir apsisukusi kulniuoja į virtuvę. Mudu žvilgtelime vienas į kitą, tada į sriubą. Atsargiai paragavę įsitikiname, kad sriuba skani. Atsidūstu su perdėtu palengvėjimu ir Ana sukikena. – Koks žavingas garsas, – tyliai sakau. – Kodėl anksčiau neužsiimdavai vaniliniu seksu? Ar visuomet darydavai tik tai... ką darydavai? Ji smalsi kaip visada. – Galima ir taip sakyti, – trumpai pasvarstau, ar man verta smulkiau jai aiškintis. Už viską labiau pasaulyje noriu, kad ji su manimi būtų atvira, kad manimi pasitikėtų. Šiaip niekada nebūnu visiškai atviras, bet šį kartą, manau, galiu Ana pasitikėti, tad prabylu, rūpestingai rinkdamas žodžius: – Kai buvau penkiolikos, mane sugundė viena iš mamos draugių. – O! Prie burnos Anos keliamas šaukštas pusiaukelėje stabteli. – Jos skonis buvo labai savotiškas. Šešerius metus buvau jos nuolankusis.

– Ak... – tyliai aikteli ji. – Taigi žinau, ką tai reiškia, Anastazija. – Daug geriau už tave. – Tiesą sakant, tradicinio sekso taip ir nespėjau pažinti. Negalėjau pakęsti, kad mane kas nors liestų. Ir šiandien negaliu. Laukiu Anos reakcijos, bet ji valgo sriubą, matyt, mėgindama įsisąmoninti šias sensacingas naujienas. – Vadinasi, koledže neturėjai jokios merginos? – suvalgiusi paskutinį šaukštą sriubos, klausia. – Ne. Mums vėl sutrukdo padavėja, atskubėjusi paimti tuščių dubenėlių. Ana palaukia, kol ji nueis. – Kodėl? – Tikrai nori žinoti? – Taip. – Nes nenorėjau. Geidžiau tik jos, tik jos vienos man reikėjo. Be to, ji mušdavo mane kaip paskutinį šunį. Kol suvokia šiuos žodžius, Ana kelis kartus sumirksi. – Jei ji draugavo su tavo motina, tai kiek jai buvo metų? – Ji buvo tiek suaugusi, kad viską išmanė geriau. – Ar vis dar susitinki su ja? – akivaizdžiai priblokšta klausia Ana. – Taip. – Ar judu vis dar... na... Ji nurausta kaip žarija, jos lūpų kampučiai nusvyra. – Ne, – paskubomis sakau. Nenoriu, kad ji neteisingai suprastų, kas toliau sieja mudu su Elena. – Dabar ji tiesiog gera draugė, – pamėginu ją nuraminti. – Hm... O tavo motina žino? – Žinoma, ne. Jei žinotų, mama nudobtų ir mane, ir Eleną. Grįžta padavėja, nešina antru patiekalu – stirnienos kepsniais. Ana godžiai gurkšteli vyno. – Bet juk tie santykiai negalėjo trukti visą laiką, tiesa? – tarsi nė nematydama valgio, vėl klausia Ana. – Na... vis dėlto truko, nors kasdien su ja nesusitikdavau. Tai buvo... sunku. Juolab kad dar mokiausi mokykloje, o paskui koledže. Valgyk, Anastazija.

– Aš tikrai nealkana, Kristianai. Prisimerkiu. – Valgyk, – sakau labai tyliai, vos tramdydamas pyktį. – Duok man truputį laiko, – taip pat tyliai paprašo ji. Kas jai trukdo mėgautis maistu? Elena? – Gerai, – linkteliu svarstydamas, ar tik ne per daug jai atskleidžiau, ir atsipjaunu stirnienos kepsnio. Pagaliau ji paima stalo įrankius ir kimba į valgį. Gerai. – Ar mūsų... na... mūsų santykiai tokie ir bus? – klausia. – Tu nuolat man nurodinėsi? Ana stebeilija į kepsnį savo lėkštėje. – Taip. – Aišku. Į uodegą surištus plaukus ji nusibraukia už nugaros. – Negana to, tu norėsi, kad taip elgčiausi. – Tai rimtas žingsnis, – sumurma ji. – Tiesa. Užsimerkiu. Noriu tai daryti su ja, dabar trokštu to net labiau nei pirma. Ką man pasakyti, kaip įtikinti ją, kad verta pamėginti? – Anastazija, turi viską gerai apsvarstyti. Susirink informaciją, perskaityk sutartį – mielai aptarsiu su tavimi kiekvieną jos punktą. Portlande būsiu iki penktadienio, jei norėtum pasikalbėti apie tai anksčiau – prašom. Paskambink man. Be to, gal galėtume kartu pavakarieniauti, sakykim, trečiadienį? Labai noriu, kad sutartis įsigaliotų. Tiesą sakant, dar nieko gyvenime taip netroškau, kaip sėkmingų mūsų santykių. Oho! Tai bent kalbą išrėžei, Grėjau! Ar ką tik pakvietei ją į pasi​matymą? – Kas nutiko toms penkiolikai? – susidomi Ana. – Kiekvienos likimas skirtingas, bet iš esmės galima sakyti, kad... nesutapo charakteriai. – Manai, mudviejų charakteriai sutaps? – Taip. Tikiuosi... – Vadinasi, nė su viena iš jų daugiau nesusitikinėji?

– Ne, Anastazija, nesusitikinėju. Pripažįstu tik monogaminius santykius. – Suprantu. – Susirink informaciją, Anastazija. Ji nuleidžia peilį ir šakutę duodama ženklą, kad pavalgė. – Tik tiek? Daugiau nevalgysi? Ji papurto galvą, nuleidžia rankas ant kelių ir lieka sėdėti su jau pažįstama užsispyrimo išraiška veide, tad suprantu, kad sunku bus priversti ją suvalgyti viską, kas liko lėkštėje. Nenuostabu, kad ji tokia liekna. Jei sutiks priklausyti man, reikės nemažai padirbėti, kad pakeisčiau jos mitybos įpročius. Kas kelios sekundės ji žvilgčioja į mane valgantį ir jos skruostai palengva rausta. Ak, kas dabar yra? – Nežinau, ką atiduočiau, kad tik galėčiau sužinoti, apie ką šią akimirką galvoji. – Aišku kaip ant delno, kad jos galvoje sukasi mintys apie seksą. – Bet numanau, – paerzinu Aną. – Džiaugiuosi, kad negali skaityti mano minčių. – Tavo minčių – ne, Anastazija, bet suprantu tavo kūno kalbą – kūno, kurį nuo vakar gana gerai pažįstu. Grėsmingai jai nusišypsojęs, paprašau padavėjos atnešti sąskaitą. Pakilę einame, aš tvirtai spaudžiu Anos ranką. Ji tyli, rodos, susikaupusi apie kažką mąsto, ir šitaip, gaubiami tylos, pasiekiame Vankuverį. Tiek visko jai papasakojau, kad tikrai yra apie ką pagalvoti. Tačiau ir ji savo elgesiu užminė man ne vieną mįslę. Ar ji norės daryti tai su manimi? Po galais, tikiuosi, kad taip. Jos namus pasiekiame dar nesutemus, bet saulė jau žemai prie horizonto, Šventosios Elenos kalnas užlietas rausva ir perlamutrine šviesa. Ana su Keite gyvena vaizdingoje vietoje su nuostabia panorama. – Norėtum užeiti? – kai išjungiu variklį, pasiteirauja ji. – Ne. Manęs laukia darbai. Žinau, kad priimdamas šį kvietimą peržengsiu ribą, kurios peržengti nesu pasirengęs. Į vaikinus aš jai netinku ir nenoriu, kad Ana imtų puoselėti tuščią viltį, jog tarp mudviejų gali užsimegzti įprasti santykiai. Ji nuliūsta, veidas ištįsta, ji nusuka žvilgsnį į šalį. Ana nenori, kad nuvažiuočiau.

Pasijuntu ją pažeminęs. Suspaudęs pakeliu jos ranką ir pabučiuoju krumplius vildamasis bent kiek sušvelninti savo atsisakymą. – Ačiū už šį savaitgalį, Anastazija. Jis buvo... pats geriausias. – Ana atsisuka ir pažvelgia į mane spindinčiomis akimis. – Tad iki trečiadienio? – priduriu. – Atvažiuosiu pasiimti tavęs po darbo, kad ir kur dirbtum, gerai? – Iki trečiadienio, – linkteli Ana, ir viltingas jos balsas kelia man nerimą. Po galais... Tai ne pasimatymas. Dar kartą pabučiavęs jai ranką, išlipu ir atidarau mašinos dureles. Turiu nešdintis iš čia, kol nepadariau ko nors, dėl ko paskui gailėsiuosi. Bet iš automobilio ji išlipa puikiai nusiteikusi, visiškai ne tokia, kokia atrodė prieš minutę. Nužingsniuoja prie namo durų, bet, dar nepriėjusi laiptų, staiga atsisuka. – Ai... beje, aš mūviu tavo trumpikes, – triumfuodama sako, trūkteli trumpikių juosmenį ir parodo man virš džinsų užrašus „Polo“ ir „Ralph“. Ji nugvelbė mano apatinius! Netenku žado. Ir tą akimirką netrokštu nieko daugiau, tik matyti ją, mūvinčią mano trumpikėmis... tik jomis. Ji atmeta plaukus ir, siūbuodama klubus, nueina į savo butą, o aš lieku stypsoti ant šaligatvio kaip paskutinis kvailys. Papurtęs galvą grįžtu į mašiną ir, nežinia kodėl išsišiepęs iki ausų, įjungiu variklį. Tikiuosi, ji sutiks...

gurkšteliu puikiojo „Sancerre“ vyno, kurio man atneša kambarių tarnyboje dirbanti moteris tamsiomis kaip naktis akimis. Tada, trumpam atsikratęs minčių apie Anastaziją ir lengviau atsikvėpęs, peržiūriu elektroninį paštą ir atsakau į kelis laiškus, į kuriuos būtina atsakyti nedelsiant. Jaučiu malonų nuovargį. Kažin, gal dėl to, kad penkias valandas dirbau? O gal dėl to, kad tiek visko išdarinėjau naktį ir rytą? Mano sąmonę vėl užplūsta prisiminimai apie žaviąją panelę Stil: „Čarlyje Tango“, mano lovoje, mano vonioje, šokančią mano virtuvėje. Kai pagalvoju, kad viskas prasidėjo čia praeitą penktadienį, o dabar ji svarsto mano pasiūlymą... Kažin, ar jau perskaitė sutartį? Ar ieško informacijos? Tikiuosi... BAIGĘS DARBUS,

Andrėja atsiuntė man naują Anos elektroninio pašto adresą ir patikino, kad nešiojamasis kompiuteris adresatei bus pristatytas rytoj rytą. Turėdamas tai omenyje, parašau jai laišką. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis kompiuteris Data: 2011 m. gegužės 22 d. 23:15 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, viliuosi, kad miegojote gerai. Taip pat tikiuosi, kad tinkamai pasinaudosite šiuo kompiuteriu mūsų aptartu tikslu. Nekantriai laukiu mūsų vakarienės trečiadienį. Iki tol, jei norėsite, mielai atsakysiu į visus klausimus elektroniniu paštu. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Elektroninis laiškas automatiškai negrąžinamas, vadinasi, nukeliavo nurodytu adresu. Įdomu, kaip Ana reaguos, kai rytą jį perskaitys? Tikiuosi, nešiojamasis kompiuteris jai patiks. Rytoj tikriausiai sužinosiu. Pasiėmęs knygą, įsitaisau ant sofos. Tai veikalas, parašytas dviejų garsių ekonomistų, tiriančių neturtingųjų mąstymą ir elgesio modelius. Staiga sąmonėje iškyla vaizdas jaunos moters, šepečiu šukuojančios ilgus tamsius plaukus; jos plaukai tviska užlieti pro įskilusį ir aprūkusį lango stiklą srūvančios šviesos, o ore matyti šokantys dulkių krisleliai. Ji dainuoja tyliai, kaip vaikas. Mane nukrečia šiurpas. Negalvok apie tai, Grėjau. Atsiverčiu knygą ir imu skaityti.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 23-IOJI, PIRMADIENIS

valandos nakties. Žiūriu į lubas – pavargęs, atsipalaidavęs, bet kartu susijaudinęs ir nekantriai svarstydamas, ko sulauksiu ateinančią savaitę. Tikiuosi, turėsiu naują projektą pavadinimu „Panelė Anastazija Stil“. MIEGOTI NUEINU PO PIRMOS

į Pagrindinės gatvės šaligatvį, bėgu link upės. Dabar 6.35 ryto ir pro tarpus tarp aukštybinių pastatų tvyksčioja saulės spinduliai. Šaligatvio medžiai apsipylę liaunais, šviesiai žaliais pavasariniais lapais; oras gaivus, transporto srautas menkas. Aš puikiai miegojau. Mano ausis užgulusi „O Fortuna“ iš Orfo „Carmina Buranos“. Šiandien kiekviena šaligatvio trinkelė simbolizuoja naują galimybę. Ar ji atsakys į mano laišką? Atsakymui dar per anksti, gerokai per anksti, bet jau seniai nesijaučiau taip lengvai, tarsi įgavęs sparnus, tad prarisnoju pro vapičio statulą ir pasileidžiu prie Vilameto. MANO KOJOS DUNKSI

ir užsisakęs pusryčius, jau sėdžiu prie savo nešiojamojo. Nusiunčiu laišką Andrėjai, pranešu, kad šią savaitę dirbsiu Portlande, ir paprašau iš naujo susitarti dėl visų numatytų susitikimų, kad jie galėtų vykti telefonu arba suorganizavus vaizdo konferenciją. Dar parašau Geilei, kad namo grįšiu anksčiausiai ketvirtadienį vakare. Tada sėdu prie elektroninių dokumentų, pasitikrinu darbinį paštą ir tarp kitų pranešimų randu vienos Taivano laivų statyklos pasiūlymą kurti bendrą įmonę. Šį laišką persiunčiu Rosai ir paprašau įtraukti į sąrašą klausimų, kuriuos turime apsvarstyti. Netrukus imuosi kito svarbaus reikalo – Elenos. Šį savaitgalį ji man atsiuntė porą žinučių, o aš į nė vieną neatsakiau. 7.45, NUSIPRAUSĘS PO DUŠU

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Savaitgalis

Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:15 Gavėjas: Elena Linkoln Labas rytas, Elena. Atleisk, kad neatsiliepiau. Savaitgalį buvau užsiėmęs, o šią savaitę visą praleisiu Portlande. Kokių reikalų turėsiu kitą savaitę, dar nežinau, bet jei būsiu laisvas, tau pranešiu. Naujausi grožio salono veiklos rezultatai teikia daug vilčių. Puikus sprendimas, ponia... Geriausi linkėjimai, K. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Siųsti“ ir vėl pasvarstau, ką Elena pamanytų apie Aną ir... atvirkščiai. Mano nešiojamasis dzingteli pranešdamas, kad gavau laišką. Jis nuo Anos. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:20 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ačiū, miegojau puikiai – kažin kodėl? – Sere. Supratau, kad šis kompiuteris man paskolintas, vadinasi, ne mano. Ana

„Sere“... Ta didžioji S... Akivaizdu, kad mergina skaitė sutartį, o gal atidžiau domėjosi mano nurodyta tema. Ir ji... vis dar su manimi kalbasi. Žiūrėdamas į laišką, išsišiepiu kaip paskutinis kvailys. Tai geros naujienos. Kita vertus, ji mėgina man pasakyti, kad nenori priimti kompiuterio. Na, tai tikrai erzina. Iš smagumo purtau galvą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis (paskolintas) kompiuteris Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:22 Gavėjas: Anastazija Stil Taip, kompiuteris paskolintas. Neribotam laikui, panele Stil.

Iš jūsų rašymo manieros suprantu, kad skaitėte dokumentus, kuriuos jums daviau. Ar jau turite kokių nors klausimų? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Siųsti“. Kažin, ar ilgai reikės laukti? Laukdamas Anos atsako ir norėdamas prasiblaškyti, grįžtu prie kitų gautų laiškų. Fredas, mano Telekomunikacijų skyriaus vadovas, atsiuntė išsamią ataskaitą apie saulės baterijų energiją naudojančio planšetinio kompiuterio kūrimą, mat šis projektas man yra vienas svarbiausių. Planas ambicingas, nepamenu, kad pastaruoju metu būčiau daugiau dėmesio skyręs kuriai nors kitai verslo sričiai, tad mane apima nemenkas jaudulys. Esu tvirtai pasiryžęs nebrangias, išsivysčiusiose šalyse įprastas aukštąsias technologijas išplatinti ir Trečiajame pasaulyje. Kompiuteris vėl dzingteli. Sulaukiau dar vieno panelės Stil laiško. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Smalsūs protai Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:25 Gavėjas: Kristianas Grėjus Daug ko norėčiau paklausti, bet ne elektroniniu paštu, be to, kai kuriems iš mūsų reikia užsidirbti pragyvenimui. Nenoriu skolintis kompiuterio neribotą laiką. Jis man nereikalingas. Iki pasimatymo, geros dienos, Sere. Ana

Perskaitęs Anos laišką šypteliu, bet ji, rodos, ruošiasi į darbą, tad šis atsakymas bent jau kol kas tikriausiai bus paskutinis. Jos nenoras kaip dovaną priimti tą prakeiktą kompiuterį mane siutina. Kita vertus, galima spėti, kad naudos ji netrokšta. Ana nėra turtingų vyrų medžiotoja, o tarp mano pažįstamų moterų tokių nedaug, nors... tokia buvo ir Leila. – Sere, aš nenusipelniau šios gražios suknelės. – Nusipelnei. Paimk ją. Ir daugiau apie tai nenoriu girdėti nė žodžio. Supratai?

– Taip, pone. – Gerai. Be to, šio stiliaus drabužiai tau tinka. Ak, Leila... Ji buvo gera nuolankioji, bet pernelyg prie manęs prisirišo, o aš nebuvau jai tinkamas vyras. Laimė, ilgai viena ji negyveno. Ištekėjo ir dabar laiminga. Mano akys vėl nukrypsta į Anos laišką, dar kartą jį perskaitau. Kai kuriems iš mūsų reikia užsidirbti pragyvenimui. Ši įžūli mergiūkštė leidžia man suprasti, kad aš nedirbu. Po velnių! Dėbteliu į gana dalykišką Fredo ataskaitą kompiuterio ekrane ir nusprendžiu nedelsdamas išsiaiškinti su Ana šį nesusipratimą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tavo naujasis (vėl paskolintas) kompiuteris Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:26 Gavėjas: Anastazija Stil Iki, mažyte. P. S. Aš taip pat turiu užsidirbti pragyvenimui. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Man sunku susikaupti darbui, vis laukiu išganingojo dzingtelėjimo, pranešančio, kad gavau dar vieną Anos laišką. Išgirdęs tą garsą, iš karto pasitikrinu paštą, bet laiškas nuo Elenos. Pajuntu nusivylimą ir šis jausmas mane labai nustebina. Siuntėjas: Elena Linkoln Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 23 d. 08:33 Gavėjas: Kristianas Grėjus Kristianai, per daug dirbi. Kas tave išvijo į Portlandą? Darbas? Buvusi Elena Linkoln ESKLAVA „GROŽIUI, KURIS ESATE JŪS“TM

Ar pasakyti jai? Jei papasakosiu, ji apipils mane klausimais, o atskleisti šio savaitgalio patirties aš kol kas nepasiruošęs. Greitai brūkšteliu jai laišką, patvirtinu, kad Portlande esu darbo reikalais, ir grįžtu prie nebaigtos skaityti ataskaitos. Devintą paskambina Andrėja ir mudu peržiūrime darbotvarkę. Kadangi esu Portlande, paprašau jos, kad susitartų dėl susitikimo su Vašingtono valstybinio universiteto ekonomikos plėtros prezidentu ir viceprezidentu, mat noriu aptarti mano remiamą žemės ūkio tyrimų projektą ir pasikalbėti apie tai, kokio dydžio papildomos paramos jiems reikės ateinančiais metais. Ji sutinka atšaukti visus šią savaitę numatytus ne verslo susitikimus, o tada sujungia su partneriais, kad galėčiau dalyvauti pirmoje šiandien vaizdo konferencijoje.

besigilinant į Barnio atsiųstas saulės baterijos energiją naudosiančio planšetinio kompiuterio schemas, mano dėmesį išblaško beldimas į duris. Šitaip sutrukdytas pykteliu, tik paskui pagalvoju, kad galbūt atėjo panelė Stil. Bet ne, Teiloras. – Labas, – sakau vildamasis, kad balsas neišduoda, kaip aš nusivylęs. – Atvežiau drabužius, pone Grėjau, – mandagiai paaiškina jis. – Užeik. Ar galėtum pakabinti spintoje? Laukiu antros vaizdo konferencijos. – Žinoma, sere. Nešinas pora kostiumams laikyti skirtų maišų ir krepšiu su sportine apranga, jis eina į miegamąjį. Grįžta man vis dar laukiant skambučio. – Teilorai, regis, porą dienų man tavęs nereikės. Gal pasinaudosi proga ir aplankysi dukterį? – Jūs man labai geras, sere, bet mudu su mergaitės motina... – jis sutrikęs nutyla. – A... Tai problema? – klausiu. Jis linkteli. – Taip, sere. Dėl pasimatymo su dukterimi turėčiau susitarti iš anksto. – Na, gerai. Gal labiau tiktų trečiadienis? – Aš paklausiu. Dėkoju, sere. – Gal galėčiau dar kuo nors padėti? – Ir taip daug padedate, sere. TREČIĄ VALANDĄ PO PIETŲ,

Jis nenori apie tai kalbėtis. – Jei taip sakai... Man tikriausiai reikės spausdintuvo. Ar galėtum parūpinti? – Taip, sere, – linktelėdamas sako jis. Kai Teiloras tyliai uždaro duris, suraukiu antakius. Tikiuosi, buvusi žmona jo neskriaudžia? Moku už jo dukters mokslą, tai tarsi papildoma paskata likti dirbti pas mane; Teiloras geras vyras, tad nenoriu jo prarasti. Suskamba telefonas – tuoj prasidės vaizdo konferencija, kurioje, be manęs, dalyvaus Rosa ir senatorius Blandinas.

Sėdėdamas krėsle pasirąžau ir pasvarstau, ar pakankamai šiandien nuveikiau. Stebiuosi, kad nebūdamas savo kontoroje sutvarkiau gerokai daugiau reikalų. Perskaitysiu dar porą ataskaitų, ir šiandien būsiu laisvas. Žvelgdamas pro langą į pavakario dangų nejučia susimąstau apie vieną galimą nuolankiąją... Įdomu, kaip jai praėjo diena Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje klijuojant ant kabelių kainas ir matuojant perkamas virves. Tikiuosi vieną dieną tas virves su ja išmėginti. Minutėlę apie tai pagalvoju, o tada paskubomis brūkšteliu ir išsiunčiu jai elektroninį laišką. Nuo to laukimo, darbo ir bendravimo internetu imu nenustygti vietoje. Žinau, kaip norėčiau išlieti savo slopinamą energiją, bet teks pasitenkinti bėgimo treniruote. PASKUTINĮ POKALBĮ BAIGIU 17.20.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Dirbantis pragyvenimui Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:24 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, tikiuosi, darbo diena praėjo gerai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Persirengiu sportiniu kostiumu. Teiloras atvežė man dar dvejas treningo kelnes. Neabejoju, kad tai buvo Geilės mintis. Eidamas prie durų pasitikrinu paštą. Ji atsakė.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Dirbanti pragyvenimui Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:48 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere... Man darbo diena praėjo puikiai. Dėkoju. Ana

Vis dėlto namų darbų ji neatliko. Atsakau į jos laišką. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Prie darbo! Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:50 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, džiaugiuosi, kad gerai praleidote dieną. Kol rašote elektroninius laiškus, neieškote informacijos internete. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ir, užuot išėjęs iš kambario, laukiu jos atsakymo. Ilgai lūkuriuoti netenka. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Įkyruolis Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:53 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, liaukitės rašęs man laiškus, tuomet galėsiu imtis savo užduoties. Norėčiau vėl gauti aukščiausią balą. Ana

Garsiai nusijuokiu. Taip. Bet tas jos gautas aukščiausias balas buvo už visai ką kita. Užsimerkęs vėl prisimenu tą pojūtį – kaip jos lūpos masažuoja man kotą. Prakeikimas. Šiaip taip sutramdęs padūkėlį kūną, parašau atsakymą, paspaudžiu „Siųsti“ ir laukiu.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nekantrusis Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:55 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, tai jūs liaukitės rašinėjusi man laiškus ir imkitės darbo. Labai norėčiau parašyti dar vieną patį geriausią pažymį. Pirmojo tikrai nusipelnėte. ;) Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji atsako ne iš karto ir aš, šiek tiek nusiminęs, nusigręžiu nuo kompiuterio ekrano ketindamas eiti pabėgioti. Bet, jau žengiant pro duris, mane sustabdo dzingtelėjimas, pranešantis, kad į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo naujas laiškas. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Informacijos paieška internete Data: 2011 m. gegužės 23 d. 17:59 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, kokius raktinius žodžius patartumėte įvesti į paieškos langelį? Ana

Mėšlas! Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Galėjau duoti jai kelias knygas. Man prieš akis iškyla kelių interneto svetainių pagrindiniai puslapiai, bet... nenoriu jos išgąsdinti. Gal jai būtų geriausia pradėti nuo labiausiai vanilinio... Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Informacijos paieška internete Data: 2011 m. gegužės 23 d. 18:02 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, visuomet pradėkite nuo Vikipedijos. Ir daugiau man nerašykite, nebent turite klausimų.

Supratote? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Pakylu nuo rašomojo stalo visiškai tikras, kad daugiau Ana neatsilieps, bet ji, kaip visada, mane nustebina. Neatsispyręs perskaitau laišką. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Koks valdingas! Data: 2011 m. gegužės 23 d. 18:04 Gavėjas: Kristianas Grėjus Klausau... Sere. Jūs toks valdingas... Ana

Po velnių, mažyte, tu visiškai teisi. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kontroliuojantis Data: 2011 m. gegužės 23 d. 18:06 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, tu nė neįsivaizduoji... Na, dabar gal jau šį tą ir numanai. Imkis darbo. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Valdykis, Grėjau. Kol ji dar nespėjo vėl manęs išblaškyti, žengiu pro duris. Grupės „Foo Fighters“ užgultomis ausimis bėgu link upės; esu matęs Vilametą auštant, dabar noriu išvysti jį temstant. Vakaras gražus ir ramus: krantine vaikštinėja porelės, žmonės sėdi pievelėje, o keli turistai suka ratu po didžiulę miesto aikštę. Ausyse trenkiant muzikai aš jų išsilenkiu. Panelė Stil turi klausimų. Ji vis dar sutinka žaisti, jos atsakymas visai nereiškia „ne“. Mudviejų susirašinėjimas elektroniniu paštu įkvėpė man vilties. Risnodamas po Hautorno tiltu, mąstau apie tai, kaip lengvai ji valdo plunksną ir...

kaip dažnai neranda tinkamų žodžių kalbėdama. Gal laiškai – mėgstamiausias jos bendravimo būdas? Šiaip ar taip, juk universitete studijavo anglų literatūrą. Tikiuosi, kad grįžęs rasiu dar vieną jos laišką – galbūt jame bus klausimų, o gal tik dar daugiau akiplėšiškų, bet koketiškų juokelių. Taip... Turiu ko laukti. Ristele pasileidęs Pagrindine gatve susigriebiu drįstąs tikėtis, kad ji mano pasiūlymą priims. Ši mintis mane jaudina, net, galima sakyti, pagyvina, tad pasileidžiu greičiau ir nelyginant sprinteris pardumiu į „Heathman“ viešbutį.

ir atremiu nugarą į kėdės atlošą. Vakarieniaudamas – vėl ačiū panelei tamsutėlėmis akimis – sukirtau gabalėlį Oregone sugautos lašišos ir vis dar turiu pusę taurės „Sancerre“ vyno. Mano nešiojamasis kompiuteris atverstas ir įjungtas – dėl viso pikto, jei gaučiau svarbių laiškų. Pasiimu atspausdintą ataskaitą apie ūkinės veiklos užterštų teritorijų paieškas Detroite. „Būtinai turime kurtis Detroite“, – suniurnu po nosimi ir pradedu skaityti. Po kelių minučių išgirstu dzingtelėjimą. Gavau elektroninį laišką, kurio tema – Sukrėstoji iš Vašingtono valstybinio universiteto Vankuveryje. Pamatęs antraštę, kaipmat atsitiesiu. 20.15 PAVALGĘS PATOGIAI ĮSITAISAU

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Sukrėstoji iš Vašingtono valstybinio universiteto Vankuveryje Data: 2011 m. gegužės 23 d. 20:33 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerai, pamačiau pakankamai. Buvo malonu su tavimi susipažinti. Ana

Mėšlas! Dar kartą perskaitau laišką. Prakeikimas. Tai aiškus „ne“. Netikėdamas savo akimis, spoksau į ekraną. Ir viskas? Nebus net pokalbio?

Nieko. Tik „buvo malonu su tavimi susipažinti“? Koks. Čia. Mėšlas! Priblokštas vėl atsiremiu į kėdės atlošą. Malonu? Malonu. MALONU. Kai purtoma orgazmo atlošė galvą, jai, rodos, buvo daugiau nei tik malonu. Grėjau, nebūk toks karštakošis. Gal čia tik pokštas? Nieko sau pokštas! Prisitraukiu nešiojamąjį kompiuterį ir pradedu rašyti atsakymą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: MALONU? Data: 2011 m. gegužės 23 d. Gavėjas: Anastazija Stil

Bet įsistebeiliju į ekraną, mano pirštai sustingsta ore virš klaviatūros ir... nesugalvoju, ką parašyti. Kaip ji gali taip lengvai mane atstumti? Mane, pirmą ją išdulkinusį vyrą?! Tvardykis, Grėjau. Ką gali padaryti? Gal užsukti pas Aną ir įsitikinti, kad ji tikrai sako „ne“? Gal įkalbėčiau ją apsigalvoti? Tikrai nežinau, ką manyti apie šį laišką. Gal ji užklydo į itin šokiruojančias interneto svetaines? Ir kodėl nedaviau jai kelių knygų šia tema? Ne, negaliu patikėti. Anai teks pažvelgti man į akis ir dar kartą ištarti „ne.“ Taip. Pirštais braukydamas per smakrą, apmetu planą, o po kelių minučių jau stoviu savo drabužinėje su kaklaraiščiu rankoje. Tuo kaklaraiščiu. Dar niekas neprarasta. Iš kelioninio krepšio pasiimu kelis sargius, įsikišu į užpakalinę kelnių kišenę, tada čiumpu švarką, iš mini baro išsitraukiu butelį baltojo vyno. Po galais, „Chardonnay“, bet... iš bėdos tiks. Pagaliau, sugriebęs kambario raktą, išeinu, užrakinu duris ir patraukiu prie lifto, ketindamas sėsti į viešbučio patarnautojo atvairuotą savo automobilį.

kur gyvena jiedvi su Kavanag, imu abejoti, ar elgiuosi išmintingai. Niekad nesu lankęsis nė vienos iš savo nuolankiųjų namuose, nes visada jos ateidavo pas mane. Šį kartą ketinu peržengti visas nusistatytas ribas. Atidaręs dureles išlipu ir... pasijuntu nejaukiai; važiuoti čia buvo neprotinga ir pernelyg įžūlu. Kita vertus, jau du kartus esu čia buvęs, nors... vos po kelias minutes. Jei sutiks priimti mano siūlymą, turėsiu pasistengti ir pakeisti jos lūkesčius. Šis apsilankymas turi būti paskutinis. Neužbėk įvykiams už akių, Grėjau. Atmynei čia, nes manai, kad ji pasakė „ne.“ Pasibeldžiu ir duris atidaro Kavanag. Mane pamačiusi, ji nustemba. – Sveikas, Kristianai. Ana neužsiminė, kad užsuksi, – ji žingteli į šalį leisdama man įeiti. – Ji savo kambaryje. Tuoj pakviesiu. – Nereikia. Noriu ją nustebinti, – apdovanoju Ketriną pačia nuoširdžiausia ir mieliausia šypsena ir ji kelis kartus sumirksi. Štai taip! Visai nesunku. Ir kas būtų pamanęs? Pajuntu pasitenkinimą. – Kur jos kambarys? – Ten. Pirmos durys. Ji mosteli į duris už tuščios svetainės. – Ačiū. Švarką ir atvėsintą vyną palikęs ant pakavimo dėžės, praveriu duris ir atsiduriu ankštame koridoriuke, vedančiame į du kambarius. Paskubomis sumetu, kad vienas tikriausiai yra vonios kambarys, tad pasibeldžiu į kitas duris. Po kelių akimirkų atidarau jas ir pamatau Aną, sėdinčią prie nedidelio rašomojo stalo ir skaitančią kažkokį dokumentą, labai jau panašų į mano duotą sutartį. Ji įsikišusi ausines ir užsimiršusi man negirdimu muzikos ritmu barbena pirštais į stalą. Minutėlę taip ir stoviu, žvelgdamas į ją. Ji labai susikaupusi, antakiai suraukti; plaukai supinti į kasas, be to, ji mūvi treningo kelnes. Gal šįvakar buvo išėjusi pabėgioti, gal... ir ją vargina energijos perteklius? Ši mintis man patinka. Jos kambarys nedidelis, tvarkingas ir labai mergaitiškas: jame vyrauja balta, šviesiai rusva ir melsva spalvos, be to, viskas užlieta blausios jos naktinės lempelės šviesos. Be to, jis ir apytuštis, tačiau netrukus pamatau uždarytą pakavimo dėžę, ant kurios dangčio pakeverzota: „Anos kambarys“. Bent jau jos lova dvigulė, o jos rėmas – iš baltai nudažytos kaltinės geležies. Gerai. Tokia lova teikia daug galimybių. Staiga suvokusi, kad aš čia, Ana krūpteli. PASTATĘS SAVĄJĮ R8 PRIE BUTO,

Taip. Atėjau, nes parašei man tą laišką. Ji išsitraukia iš ausų ausines ir kambario tylą sujaukia kažkokia lėkšta muzika. – Labas vakaras, Anastazija. Ji žiūri į mane apstulbusi, išpūtusi akis. – Pajutau, kad į šį tavo elektroninį laišką turiu atsakyti asmeniškai. Kaip įmanydamas stengiuosi likti ramus. Ji žiojasi ketindama kažką sakyti, bet susičiaupia nepratarusi nė žodžio. Panelė Stil prarado kalbos dovaną. Tai man patinka. – Gal galiu prisėsti? Ji linkteli tebespoksodama, netikėdama savo akimis, o aš atsargiai įsitaisau ant lovos krašto. – Svarsčiau, kaip galėtų atrodyti tavo miegamasis, – sakau, nes juk reikia ką nors sakyti, bet šiaip nesu tuščių pokalbių specialistas. Ana pasidairo po kambarį, tarsi matytų jį pirmą kartą. – Čia taip tylu ir ramu, – priduriu, nors šią akimirką anaiptol nesijaučiu ramus. Noriu žinoti, kodėl ji atmetė mano sutartį net nepamėginusi derėtis dėl jos sąlygų. – Kaip?.. – sušnabžda Ana, bet nutyla, ir iš prislopinto jos balso akivaizdu, kad vis dar negali patikėti, jog esu jos kambaryje. – Vis dar gyvenu „Heathman“ viešbutyje. Jai tai ne naujiena. – Gal norėtum ko nors išgerti? – nenatūraliai spigiai paklausia. – Ačiū, ne, Anastazija. – Gerai. Ji atitoko ir prisiminė geras manieras. Tačiau norėčiau, kad grįžtume prie svarbiausio reikalo, būtent prie nerimą man keliančio jos laiško. – Vadinasi, susipažinti su manimi buvo malonu? – pasiteirauju pabrėždamas žodį, kuris jos parašytame sakinyje mane labiausiai įžeidė. Malonu. Ar tikrai? Stebeilydama į savo rankas, ji pirštais barbena į šlaunis. – Tikėjausi, kad atsakysi elektroniniu laišku, – nusižeminusi sako Ana. – Ar tyčia dabar kramtai lūpą? – klausiu griežčiau, nei ketinau. – Nė nejutau, kad tai darau, – išbalusi sušnabžda ji. Mudu atidžiai žvelgiame vienas kitam į akis. Prakeikimas.

Argi nejauti, Ana? Ta įtampa. Ta trauka. Matau, kaip plečiasi jos akių vyzdžiai, ir pradedu kvėpuoti paviršutiniškai. Tyčia lėtai ištiesiu ranką, paliečiu jai plaukus, švelniai ištraukiu gumelę ir išlaisvinu vieną kasą. Ji žiūri į mane – pakliuvusi į mano nelaisvę, nė akimirkos neatitraukdama nuo manęs akių. Išpinu ir antrą kasą. – Taigi nusprendei šiek tiek pasportuoti? Pirštais braukiu jai per ausies kaušelį. Paskui labai atsargiai sugnybu ausies lezgelį ir timpteliu. Auskarų ji neįsivėrusi, nors skylutės ausyse yra. Pagalvoju, kaip atrodytų ši ausis, papuošta auskaru su tviskančia brangakmenio akute. Paskui tyliai paklausiu, ar vis dėlto nusprendė šiek tiek pasportuoti. Ana ima alsuoti greičiau. – Man reikėjo laiko pagalvoti, – sako ji. – Apie ką pagalvoti, Anastazija? – Apie tave. – Ir nusprendei, kad buvo malonu su manimi susipažinti? Nori pasakyti, pažinti mane bibline prasme? Jai parausta skruostai. – Nežinojau, kad taip gerai išmanai Bibliją. – Lankiau sekmadieninę mokyklą, Anastazija. Joje daug ko išmokau. Apie katekizmą. Apie kaltę. Taip pat sužinojau, kad Dievas mane seniai apleido. – Nepamenu, kad Biblijoje būčiau skaičiusi apie krūtų spenelių gnybtus. Gal jus mokė iš naujoviško Biblijos vertimo? – akivaizdžiai provokuodama mane klausia Ana, o jos akys gundomai žiba. Ak, kokia auksaburnė. – Na, pamaniau, reikėtų ateiti ir tau priminti, kaip malonu buvo su manimi susipažinti. Dabar mano žodžiai nuskamba kaip iššūkis. Iš nuostabos ji net išsižioja, bet pirštais braukdamas per smakrą padedu jai užčiaupti burną. – Ką apie tai pasakysite, panele Stil? – sušnabždu mudviem vis dar tebežvelgiant vienas kitam į akis. Staiga ji puola prie manęs. Velnias.

Man pavyksta sučiupti jos rankas anksčiau, nei spėja prie manęs prisiliesti, užlaužiu jas ir Ana nuvirsta ant lovos, o aš ją užgulu ir pakėlęs prispaudžiu tas rankas jai virš galvos. Pasukęs galvą, kad matyčiau veidą, godžiai ją pabučiuoju, liežuviu drąsiai leisdamas suprasti, kad ji vėl priklauso man. Atsakydama ji kilsteli kūną nuo lovos ir ne mažiau geismingai atsako į bučinį. Ak, Ana... Ką tu man darai? Kai ima muistytis, prašydama daugiau, stabteliu ir atidžiai į ją pažvelgiu. Laikas imtis plano B. – Ar pasitiki manimi? – klausiu, kai ji, mostelėdama blakstienomis, plačiai atsimerkia. Ana entuziastingai linkteli. Iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukiu kaklaraištį, bet taip, kad matytų, tada apžergiu ją, supančioju riešus ir pririšu ją prie lovos rėmo skersinio. Mano užgulta, ji muistosi, tikrina, ar mazgas tvirtas, bet kaklaraištis rankas laiko patikimai. Išsivaduoti neįmanoma. – Taip jau geriau... Su palengvėjimu nusišypsau, nes ji guli ten ir taip, kur ir kaip aš noriu. Dabar reikia ją nurengti. Suimu dešinę koją už čiurnos ir atrišu sportbačio raištelį. – Ne, – drovėdamasi sumurma ji ir mėgina patraukti koją, bet aš suprantu, kad tik dėl to, jog sportavo ir dabar nenori, kad nuaučiau sportbačius. Ar ji tikrai mano, kad prakaito kvapas mane atbaidys? Oi, mieloji!.. – Jei priešinsiesi, surišiu ir kojas. Jei kelsi triukšmą, Anastazija, užkimšiu tau burną. Tylėk. Ketrina tikriausiai stovi už durų ir klausosi. Ji paliauja muistytis. O aš žinau, kad nuojauta manęs neapgauna. Ana nerimauja dėl savo kojų. Ir kada ji supras, kad tokios smulkmenos man nė motais? Vikriai nuaunu jai sportbačius, numaunu kojines, nutraukiu treningo kelnes. Tada kilsteliu ir paguldau ant paklodės, o ne ant dailaus rankų darbo lovos užtiesalo. Mat dūksime kaip reikiant. Ir liaukis kramčiusi tą prakeiktą lūpą. Paskui siunčiu jai kūnišką įspėjimą – ištiesiu pirštą ir priglaudžiu jai skersai burnos. Ji atkiša lūpas, lyg norėtų bučiuotis, ir aš nesusilaikęs nusišypsau. Kokia

ji graži ir geidulinga... Dabar, kai ji guli ten, kur aš noriu, nusiaunu batus, nusimaunu kojines, atsisegu viršutinę kelnių sagą ir nusivelku marškinius. Ana nenuleidžia nuo manęs akių. – Manau, ir taip jau per daug pamatei. Noriu, kad nesiliautų spėliojusi, kad nežinotų, kas bus toliau. Mūsų laukia kūniškų malonumų puota. Dar niekad nesu užrišęs jai akių, tad bus galima laikyti, kad mokymai jau prasidėjo. Tai yra, jei ji sutiks su mano sąlygomis... Vėl apžergiu ją, suimu sportinių marškinėlių kraštą ir pakeliu. Bet ne nuvelku juos, o užmaukšlinu ant pakaušio, kaktos ir akių. Tai puikiausias akių raištis. Surišta ir tįsanti lovoje, ji atrodo fantastiškai. – Hm... Kuo toliau, tuo geriau. Atsinešiu išgerti, – sušnabždu ir vėl ją pabučiuoju. Man lipant iš lovos, ji garsiai atsidūsta. Išėjęs iš Anos kambario, duris palieku šiek tiek praviras ir einu į svetainę atsinešti butelio vyno. Ant sofos sėdinti ir skaitanti Kavanag pakelia galvą ir iš nuostabos išpučia akis. Tik nesakyk, kad nesi mačiusi marškinius nusivilkusio vyro, Kavanag, nes vis tiek nepatikėsiu. – Keite, kur laikote taures, ledą ir kamščiatraukį? – teiraujuosi nekreipdamas dėmesio į pasipiktinimą jos veide. – Hm... Virtuvėje. Aš atnešiu. O kur Ana? Ak, vis dėlto draugė tau šiek tiek rūpi? Gerai. – Dabar ji šiek tiek supančiota, bet nori gerti. Grybšteliu butelį „Chardonnay“. – Aišku, – tarsteli Kavanag ir aš nuseku paskui ją į virtuvę, o ten ji mosteli ranka į kelias stiklines ant virtuvinės spintelės. Sumetu, kad visos taurės, matyt, supakuotos ir paruoštos pervežti. Ji paduoda man kamščiatraukį, o paskui iš šaldytuvo ištraukia padėkliuką su ledo kubeliais ir išberia juos iš formelių. – Mes dar nebaigėme pakuoti daiktų. Žinai, Eliotas padeda mums kraustytis, – priekaištingai sako ji. – Šit kaip? – abejingai tarsteliu, traukdamas iš butelio kamštį. – Įberk ledukų, – krypteliu smakrą į dvi stiklines. – Čia „Chardonnay“. Gal su ledu jį kaip nors bus galima gerti...

– Maniau, tu iš tų, kurie labiau vertina raudonąjį, – man pilant vyną, sako ji. – Ar neketini padėti mudviem su Ana kraustytis? Kavanag akys blyksteli. Ji akivaizdžiai meta man iššūkį. Užčiaupk ją, Grėjau. – Ne. Negaliu, – trumpai drūtai atrėžiu, nes ta moteris tampo man nervus ir siekia, kad pasijusčiau kaltas. Ji stipriai sučiaupia lūpas, o aš apsisukęs drožiu iš virtuvės, bet dar spėju pamatyti jos veide nepritarimą. Atsiknisk, Kavanag. Padėti kraustytis neketinu. Mudviejų su Ana santykiai ne tokie. Be to, aš neturiu laiko. Grįžęs į Anos kambarį, uždarau duris, kad atsiribočiau ir nuo Kavanag, ir nuo jos paniekos. Ir akimirksniu nusiraminu, išvydęs žaviąją Aną Stil – be žado, laukiančią, tįsančią savo lovoje. Pastatau vyną ant naktinės spintelės šalia lovos, iš kelnių kišenės išsitraukiu folijos paketėlį, numetu jį šalia stiklinių, o tada nusimaunu kelnes, trumpikes ir palieku jas ant grindų. Gurkšteliu vyno, – nustembu, nes jis visai neblogas, – ir pažvelgiu į Aną. Kol kas ji nepratarė nė žodžio. Guli atsisukusi veidu į mane, jos lūpos nuo nekantraus laukimo šiek tiek prasiskyrusios. Paėmęs nuo spintelės taurę, vėl ją apsižergiu. – Ar tu ištroškusi, Anastazija? – Taip, – sušnabžda ji. Vėl gurkšteliu vyno, tada pasilenkiu jos pabučiuoti ir supilu gėrimą jai į burną. Ji godžiai susiurbia vyną, girdžiu, kaip patenkinta tyliai sudejuoja. – Gal dar? – pasiūlau. Ji šypsodamasi linkteli ir aš įvykdau prašymą. – Per daug neužsimirškime, Anastazija, juk abu žinome, kad tavo galimybės gerti alkoholį labai ribotos, – paerzinu Aną ir ji plačiai nusišypso. Pasilenkęs vėl pagirdau ją iš burnos į burną ir ji po manimi ima muistytis. – Ar tai malonu? – klausiu guldamasis šalia. Ji įsitempia, sustingsta, bet garsiai ir giliai įkvėpdama praveria lūpas. Vėl sriūbteliu vyno, šį kartą su dviem ledo kubeliais. Bučiuodamas Aną, liežuviu įgrūdu nedidelę ledo nuoskilą jai tarp lūpų, o paskui nuo pasmakrės iki

bambos ženklinu jos kvapnią odą šaltais kaip ledas bučiniais. Bambos duobutėje palieku kitą ledo nuoskilą ir šlakelį vyno. Ji garsiai aikteli. – Dabar gulėk ramiai. Jei sujudėsi, Anastazija, apliesi vynu visą lovą, – tyliai ir grėsmingai sakau, tada dar kartą pabučiuoju šiek tiek aukščiau bambos. Ji kilsteli klubus. – Šitaip negalima. Jei išpilsite vyną, nubausiu jus, panele Stil. Atsakydama ji tik sudejuoja ir trūkteli kaklaraištį, mėgindama išlaisvinti rankas. Visa, kas geriausia, Ana... Išlaisvinu Anos krūtis iš liemenėlės kaušelių su metaliniais lankeliais; jos krūtys dailios ir trapios – kaip tik tokios, kokios man patinka. Imu pamažu dirginti jas lūpomis. – Ar tai malonu? – sušnabždu ir pradedu švelniai čiulpti vieną spenelį. Jos lūpos prasiveria plačiau ir sustingsta, nebyliai tardamos „ak“. Lūpomis suspaudęs dar vieną ledo gabalėlį ir ant odos nubrėžęs juo porą ratų, palengva per krūtinkaulį nusigaunu iki kito spenelio. Mano prispausta, ji sudejuoja. Suimu leduką pirštais ir šaldau vieną spenelį tirpstančiu ledu, o vėsiomis lūpomis neduodu ramybės kitam. Ana dejuoja ir šnopuoja, paskui įsitempia, bet susilaiko nekrus​telėjusi. – Jei išliesi vyną, apie orgazmą nė nesvajok, – įspėju. – Ak... prašau... Kristianai... Sere... Prašau... – maldauja ji. Ak, kaip malonu girdėti ją tariant šiuos žodžius... Dar yra vilties. Ji mano siūlymo neatmetė. Mano pirštai slysta jos kūnu jaudrindami švelnią odą ir stabteli pasiekę kelnaičių juosmenį. Staiga ji kilstelėdama klubus iš bambos išlieja vyną ir ištirpusio ledo kubelio vandenį. Bučiuodamas ir švelniai čiulpdamas jos odą, vikriai susiurbiu skystį. – Ak, varge, Anastazija, tu sujudėjai. Ką man su tavimi daryti? Kyšteliu pirštus jai į kelnaites ir jų pagalvėlėmis brūkšteliu per klitorį. – Ai! – sudejuoja ji. – Oi, mažyte, – pamalonintas sušnabždu. Ji sudrėkusi. Tiesiog varvanti. Matai? Matai, kaip malonu? Kyšteliu smilių ir didįjį pirštą jai į makštį ir ji suvirpa.

– Jau taip greitai esi pasiruošusi mane priimti, – sumurmu lėtai kaišiodamas pirštus vidun ir iš jos lūpų išsprūsta pratisa, malonumo persmelkta dejonė. Ji ima ritmingai kilnoti dubenį sutikdama mano pirštus. O, ji taip pat to nori... – Kokia tu besotė, – tyliai ir niūriai sakau, tada imu jaudrinti klitorį sukdamas nykštį, taip dirginu ir kankinu, o ji prisitaiko prie mano siūlomo ritmo. Paskui šūkteli ir jos kūnas, vis dar mano prispaustas, ima trūkčioti. Noriu matyti jos veidą, tad ištiesiu kitą ranką ir nusmaukiu nuo galvos sportinius marškinėlius. Ji atsimerkia ir blausioje šviesoje kelis kartus sumirksi. – Noriu tave liesti, – dusliai, apimta nenumaldomo poreikio sako Ana. – Žinau, – sukuždu prikišęs lūpas prie jos lūpų ir pabučiuoju ją, nė akimirkos nepamesdamas ritmo, kuriuo juda mano nykštys ir kiti du pirštai. Jos burnoje – vyno, geismo ir... Anos skonis. Be to, į mano bučinį ji atsako su tokiu goduliu, kokio iš jos dar nesu patyręs. Atsargiai prispaudęs delną jai prie viršugalvio, kad nejudėtų, toliau bučiuoju ją ir krušu pirštais. Kai jos kojų raumenys įsitempia, liaujuosi darbuotis ranka. Ne, mažyte, ne. Tau dar ne laikas. Bučiuodamas jos įšilusias ir putlias lūpas, šią procedūrą pakartoju dar tris kartus. Penktą kartą, pirštus vis dar laikydamas įkištus į makštį, tyliai ir meiliai į ausį sušnabždu: – Štai tau ir bausmė: taip arti ir vis dėlto – nepasiekiama. Ar tai malonu? – Prašau... – maldauja ji. Dieve, kaip man patinka girdėti ją maldaujant... – Kaip man tave paimti, Anastazija? Vėl imu darbuotis pirštais, jos kojos pradeda virpėti ir aš vėl stabteliu. – Prašau... – vėl sudejuoja ji taip tyliai, kad vos išgirstu. – Ko nori, Anastazija? – Tavęs... dabar, – verksmingai sako. – Ar man tave iškrušti taip, anaip ar šitaip? Rinktis tikrai yra iš ko, – murmu. Ištraukiu pirštus, nuo naktinės spintelės pagriebiu sargį ir atsiklaupiu jai tarp kojų. Nenuleisdamas nuo Anos akių, nutraukiu jai kelnaites ir numetu ant grindų. Jos akys patamsėjusios, kupinos geismo ir nebylaus pažado. Kol palengva maunuosi sargį, Ana labai plačiai atsimerkia. – Ar tai malonu? – klausiu, imdamas į saują savo penį.

– Aš tik juokavau, – verksmingai sako ji. Juokavai? Ačiū. Dievui. Dar ne viskas prarasta. – Juokavai? – pasitikslinu, o delnas slysta peniu pirmyn atgal, pirmyn atgal... – Taip. Prašau, Kristianai, – maldauja ji. – Ar dabar tau juokinga? – Ne, – vos girdimai ištaria ji, bet matydamas, kaip truputį papurto galvą, akimirksniu sužinau viską, ką man reikia žinoti. Matyti, kad aš jai būtinai reikalingas... Galėčiau nuleisti sau į saują vien žiūrėdamas į Aną. Sučiupęs apverčiu ją ir laikau neapsakomai dailų jos užpakalį aukštai pakeltą. Ne, pagunda pernelyg didelė... Stipriai pliaukšteliu per sėdmenį ir įsiskverbiu į ją. Oi, po galais! Ji visiškai pasiruošusi. Ji įtempia giluminius raumenis, suspaudžia man kotą ir šaukdama sprogsta. Prakeikimas. Per greitai... Suspaudžiu jos klubus, kad nejudėtų, ir smaigstau nesivaržydamas, joju ant jos, purtomos orgazmo. Sukandęs dantis krušu ją, smeigiu negailestingai ir netrukus jos gelmėse vėl ima telktis nenumaldomai artėjantis orgazmas. Nagi, Ana, dar kartą, – sūpuodamasis raginu ją mintyse. Mano spaudžiama, ji inkščia ir dejuoja, ant nugaros sužimba prakaito lašeliai. Jos kojos ima virpėti. Ji priartėjo prie lemtingos ribos. – Atsiverk, Anastazija, dar kartelį, – suniurnu ir staiga įvyksta stebuklas: jos orgazmas susilieja su manuoju. Dėkui kotui... Netaręs nė žodžio nuleidžiu, išsilieju į ją. Viešpatie mieliausias. Susmunku ant jos. Na ir nusiplūkiau... – Ar tai malonu? – sušnypščiu sunkiai gaudydamas kvapą ir prikišęs lūpas jai prie ausies. Ji guli išsipleikusi, pūtuodama, o aš ištraukiu ir nusismaukiu nelemtą sargį. Tada išlipu iš lovos ir paskubomis imu vilktis drabužius. Apsirengęs pasilenkiu, atrišu kaklaraiščio mazgą ir ją išlaisvinu. Ana apsiverčia ant nugaros, pamiklina rankas ir pirštus, pasitaiso liemenėlę. Užkloju ją šilta antklode, išsitiesiu šalia ir alkūne pasiremiu į patalus.

– Tai buvo tikrai malonu, – koketiškai šypsodamasi sako Ana. – Ir vėl tas žodis. Išsišiepiu iki ausų kaip koks kvailys. – Tau jis nepatinka? – Ne. Manęs jis visiškai neveikia. – Na, nežinau... Rodos, jis tave paveikė labai teigiamai. – Vadinasi, dabar aš jums viso labo teigiamas poveikis? Kodėl jums dar labiau neužgavus mano savigarbos, panele Stil? – Neatrodo, kad jūsų savigarba užgauta, – suraukusi antakius atšauna ji. – Tu taip manai? Daktaras Flinas apie tai galėtų daug ką pasakyti. – Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – tyliai ir meiliai pasiteirauja Ana. – Tiesiog nemėgstu, – pabučiuoju jai į kaktą tikėdamasis, kad šios apklausos netęs. – Vadinasi, tuo elektroniniu laišku norėjai tik pajuokauti? Ji droviai žvilgteli į mane ir tarsi atsiprašydama trūkteli pečiais. – Suprantu. Taigi mano siūlymą vis dar svarstai? – Tavo nepadorų siūlymą... Taip, svarstau. Na ir ačiū Dievui. Tikriausiai už tai turiu būti dėkingas mudviejų pasidulkinimui... Sandoris tarp mūsų dar įmanomas. Nė nemanau slėpti, kad man labai palengvėjo; rodos, net jaučiu burnoje to palengvėjimo skonį. – Bet turiu pastabų, – priduria Ana. – Jei neturėtum, būčiau labai nusivylęs. – Tas pastabas ketinau siųsti tau elektroniniu paštu, bet tu man, galima sakyti, sutrukdei. – Coitus interruptus. – Matai?! Žinojau, kad ir tu vis dėlto turi humoro jausmą. – Toli gražu ne viskas yra juokinga, Anastazija. Maniau, atsisakai ir jokių diskusijų išvis nebus. – Aš nežinau. Dar neapsisprendžiau. Ar dėsi man antkaklį? Išgirdęs jos klausimą nustembu. – Vis dėlto ieškojai informacijos internete. Nežinau, Anastazija. Dar jokiai moteriai nesu uždėjęs antkaklio. – Ar tu kada nors nešiojai antkaklį? – pasiteirauja Ana.

– Taip. – Jį uždėjo ponia Robinson? – Ponia Robinson! – garsiai nusijuokiu. Anė Bankroft iš „Absolvento“1. – Papasakosiu jai, kad taip sakei. Jai patiks. – Judu ir toliau bendraujate? Jos balsas spigus iš nuostabos ir pasipiktinimo. – Taip. Ir kas gi čia tokio? – Suprantu, – dabar jos balsas išduoda įtampą. Gal pyksta? Bet kodėl? Šito negaliu suprasti. – Vadinasi, turi žmogų, su kuriuo gali aptarti alternatyvų savo gyvenimą, o man tai draudžiama. Ana kalba gana aikštingai, bet... ji vėl teisi. – Regis, taip pasakyti man į galvą nebuvo atėję. Ponia Robinson buvo to gyvenimo dalis. Jau sakiau tau, kad dabar ji – gera draugė. Jei nori, galiu tave supažindinti su kuria nors iš buvusių savo nuolankiųjų. Galėsi su ja šnekėtis. – Ar dabar tu juokauji? – Ne, Anastazija. Jos įsiūtis mane stebina, tad, pabrėždamas savo žodžius, papurtau galvą. Juk visiškai normalu, kad nuolankioji susisiekia su buvusiomis nuolankiosiomis ir įsitikina, kad naujasis jos dominantas tikrai žino, ką daro. – Tad ne, labai ačiū, kaip nors ištversiu ir viena, – piktai atšauna Ana ir, pačiupusi antklodės ir lovatiesės kraštą, užsitraukia jas abi iki pat smakro. Ką?! Negi įsižeidė? – Anastazija, aš... nenorėjau tavęs įžeisti. – Aš neįsižeidusi. Aš pasibaisėjusi. – Pasibaisėjusi? – Nenoriu šnekėtis su viena iš buvusių tavo draugių... vergių... nuolankiųjų... ar kaip tu jas vadini. O! – Anastazija Stil, ar tik nepavydi? – sakau gerokai sumišęs, nes... ir esu sumišęs. Ji nurausta kaip žarija ir suprantu, kad pataikiau kaip pirštu į akį. Po galais, kodėl ji turėtų pavyduliauti? Mieloji, prieš mudviem susipažįstant, gyvenau savo gyvenimą...

Ir net labai... turiningą. – Pasiliksi? – lyg ir pyktelėjusi klausia ji. Ką? Žinoma, ne. – Rytoj rytą „Heathman“ viešbutyje manęs laukia dalykiniai pusryčiai. Be to, jau sakiau, kad nemiegu vienoje lovoje nei su draugėmis, nei su vergėmis, nei su nuolankiosiomis, nei su kuo kitu. Penktadienį ir šeštadienį padariau išimtį. Daugiau tai nepasikartos. Ji stipriai sučiaupia lūpas, vėl iš to savo užsispyrimo. – Aš pavargusi, – sako. Velniava. – Varai mane lauk? Šito tikrai nesitikėjau. – Taip. Koks čia mėšlas?! Panelė Stil vėl mane įveikė. – Ką gi, dar vienas pirmas kartas, – sumurmu. Išspirtas lauk... Še tai tau. – Tai nenori pasikalbėti? Apie sutartį? – teiraujuosi ieškodamas preteksto pasilikti bent kiek ilgiau. – Ne, – irzliai rėžia Ana. Jos aikštingumas mane erzina, jei priklausytų man, tikrai su tuo nesitaikstyčiau. – Dieve mano, kaip norėčiau gerai iškaršti tau kailį. Iš karto abiem pasidarytų geriau, – sakau. – Neturi teisės taip sakyti... Kol kas dar nieko nepasirašiau. Jos akys neklusniai žybteli. Oi, mažyte, teisę taip sakyti dar ir kaip turiu. Tik negaliu kišti rankų. Bent jau tol, kol man neleisi. – Bet juk žmogus gali svajoti, Anastazija. Iki trečiadienio? Aš vis dar to noriu. Pats nežinau kodėl. Ana tokia įnoringa... Pabučiuoju ją. – Iki trečiadienio, – linkteli ji ir man vėl tarsi akmuo nuo širdies nusirita. – Palydėsiu tave, – šiek tiek švelniau priduria. – Jei minutę palauksi, – tada nustumia mane nuo lovos ir apsivelka sportinius marškinėlius. – Prašau paduoti man treningo kelnes, – ištiesusi ranką įsakmiai sako.

Oho!.. Panelė Stil gali būti išties valdinga. – Prašom, ponia, – pašmaikštauju puikiai žinodamas, kad užuominos Ana nesupras. Ir vis dėlto ji prisimerkia. Supranta, kad iš jos šaipausi, bet maunasi kelnes netardama nė žodžio. Šiek tiek suglumęs dėl to, kad netrukus būsiu išmestas į gatvę, per svetainę nuseku paskui ją iki lauko durų. Kada paskutinį kartą nutiko kas nors panašaus? Dar niekada. Ana atveria duris, bet stovi nudelbusi akis į rankas. Kas čia dabar? – Ar viskas gerai? – klausiu nykščiu braukdamas jai per apatinę lūpą. Gal ji nenori, kad išeičiau, o gal... laukia nesulaukia, kad dingčiau iš akių? – Taip, – tyliai ir nuolankiai sako Ana. Nežinau, ar ja tikiu. – Iki trečiadienio, – primenu jai. Tada pasimatysime. Pasilenkęs švelniai ją pabučiuoju ir Ana užsimerkia. Nenoriu išeiti. Bent jau kol matau, kad ji neapsisprendusi. Delnais švelniai suspaudžiu jai smilkinius, imu bučiuoti godžiau ir ji, plačiau pravėrusi lūpas, atsako į mano bučinį. Ak, mažyte, neatstumk manęs. Bent jau pamėgink... Bučiuodama ji delnais paliečia man dilbius, bet aš nenoriu liautis. Jos artumas svaigina, tamsą mano krūtinėje gaubia tyla – ši jauna prieš mane stovinti moteris ją numaldė. Nenoriai atšlyju ir priglaudžiu kaktą prie jos kaktos. Ji, kaip ir aš, sunkiai gaudo kvapą. – Anastazija, ką tu man darai? – To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – sušnabžda ji. Suprantu, kad jau turiu eiti. Ana mane suvystė, tik nesuvokiu kaip. Pakšteliu jai į kaktą ir patraukiu prie savo R8. Ji lieka stovėti tarpduryje ir lydi mane žvilgsniu. Neina atgal. Patenkintas, kad ji į mane tebežiūri, kai lipu į automobilį, nusišypsau. Vėl atsisukęs jos nebepamatau. Mėšlas. Kas atsitiko? Ar atsisveikindami vienas kitam nepamo​juosime?

Įjungiu automobilio variklį ir važiuoju į Portlandą, pakeliui apmąstydamas, kas tarp mudviejų įvyko. Ji atsiuntė man elektroninį laišką. Aš pas ją nuvažiavau. Pasidulkinom. Dar nesusiruošusį išeiti ji mane išgrūdo lauk. Pirmą kartą, – nors ne, tiesą sakant, ne pirmą, – jaučiuosi šiek tiek lytiškai išnaudojamas. Šis jausmas kelia man nerimą ir primena su Elena praleistus metus. Mėšlas! Panelė Stil vadovauja pati to nesuvokdama. O aš, kvailys, leidžiuosi. Privalau pakeisti padėtį. Mėginimas prisivilioti ją švelniu elgesiu jaukia man protą. Bet... geidžiu jos. Man reikia, kad Ana pasirašytų sutartį. Ar dėl visko kaltas tas jos vaikymasis? Ar jis mane kaitina? Ar vis dėlto... ji? Po galais, nežinau. Trečiadienį tikiuosi išsiaiškinti daugiau. Be to, aš patenkintas, nes šį vakarą praleidau tiesiog... puikiai. Žvelgdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį kvailai išsišiepiu ir įvairuoju mašiną į viešbučio garažą. Grįžęs į kambarį, sėdu prie nešiojamojo kompiuterio. Sutelk dėmesį į tai, ko nori, galvok apie tą vietą, kurioje nori būti. Argi ne šį ir panašius į sprendimą orientuotos psichologijos paistalus man įkyriai kartoja Flinas? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Šis vakaras Data: 2011 m. gegužės 23 d. 23:16 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, nekantriai laukiu jūsų pastabų dėl sutarties. O kol kas – saldžių sapnų, mažyte. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Dar noriu pridurti: Ačiū už dar vieną nuotaikingą vakarą, bet... to jau, rodos, būtų per daug. Kadangi Ana jau tikriausiai miega, stumteliu šalin nešiojamąjį ir imu toliau skaityti ataskaitą apie Detroitą.

1 Aktorė Anne Bancroft komedijoje „Absolventas“ vaidino suvedžiotoją ponią Robinson (vert. past.).

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 24-OJI, ANTRADIENIS

reikės rinktis vietą elektronikos gamyklai, mane slegia. Nekenčiu Detroito; apie jį mano atmintyje išlikę vien blogi prisiminimai. Tie, kuriuos noriu kuo greičiau užmiršti. Dažniausiai jie grįžta naktį ir primena man, kas aš ir iš kur esu kilęs. Tačiau Mičiganas siūlo reikšmingų mokesčių lengvatų. Sunku numoti ranka į tai, kas žadama šioje ataskaitoje. Švysteliu popieriaus lapus ant valgomojo stalo ir gurkšteliu „Sancerre“ vyno. Velnias... Jis per šiltas. Be to, jau vėlu. Reikėtų pamiegoti. Atsistoju, pasirąžau ir staiga išgirstu dzingtelint kompiuterį. Elektroninis laiškas. Jis gali būti nuo Rosos, tad nusprendžiu žvilgtelėti. Bet rašo Ana. Kodėl ji dar nemiega? MINTIS, KAD DETROITE

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Pastabos Data: 2011 m. gegužės 24 d. 00:02 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, štai mano pastabos. Nekantriai laukiu vakarienės trečiadienį, kad galėtume jas aptarti išsamiau. Numeriai atitinka sutarties punktus.

Ji kalba apie punktus? Panelė Stil perskaitė sutartį. Persikeliu į darbalaukį sutarties tekstą, kad turėčiau po ranka.

SUTARTIS pasirašyta 2011 m. _____ mėn. _____ d. (sutarties sudarymo data) TARP PONO KRISTIANO GRĖJAUS (301 Eskala, Siatlas, WA 98889, Vašingtono valstija), toliau – Dominanto, ir PANELĖS ANASTAZIJOS STIL (Grinstrito pietvakarinė dalis 1114, 7 butas, Heivenheitsas, Vankuveris, WA 98888, Vašingtono valstija), toliau – Nuolankiosios. ŠALYS SUSITARIA 1. Dėl šių įpareigojančios sutarties tarp Dominanto ir Nuolankiosios sąlygų. PAGRINDINĖS SĄLYGOS 2. Pagrindinis šios sutarties tikslas yra saugiai, su derama pagarba, atsižvelgiant į jos poreikius ir gerovę, leisti Nuolankiajai pažinti savo kūniškus geismus ir jų ribas. 3. Dominantas ir Nuolankioji sutaria ir pripažįsta, kad visi veiksmai, kilsiantys iš šios sutarties sąlygų, bus konfidencialūs, atliekami abiejų šalių sutikimu, neperžengiant sutartų ribų ir laikantis saugumo priemonių, išdėstytų šioje sutartyje. Dėl papildomų ribų ir saugumo priemonių gali būti tariamasi atskirai. 4. Ir Dominantas, ir Nuolankioji garantuoja, kad neserga jokia venerine, užkrečiama ar šiaip sunkia, gyvybei pavojinga liga, įskaitant, bet neapsiribojant AIDS, pūsleline ir hepatitu. Jei per sutarties galiojimo laiką (apibrėžtą toliau) arba pratęstą šios sutarties galiojimo laikotarpį kuriai nors iš šalių būtų diagnozuota tokia liga ar kuri nors iš šalių sužinotų tokia liga serganti, ji įsipareigoja nedelsdama ir prieš įvykstant bet kokiam tolesniam fiziniam šalių kontaktui pranešti apie tai kitai sutarties šaliai. 5. Anksčiau išdėstytų garantijų, susitarimų ir įsipareigojimų (taip pat visų papildomų ribų), numatytų šios sutarties 3 ir 4 punktais, būtina griežtai laikytis. Pažeidus bent vieną iš minėtų sąlygų, sutartis automatiškai tampa negaliojanti ir šalys prisiima abipusę ir visišką atsakomybę už tokio sutarties sąlygų nesilaikymo padarinius. 6. Visas šios sutarties tekstas turi būti skaitomas ir suprantamas atsižvelgiant į pagrindinį jos tikslą ir pagrindines sąlygas, apibrėžtas 2–5 punktais. VAIDMENYS 7. Dominantas prisiima atsakomybę už Nuolankiosios gerovę, tinkamą fizinį parengimą, drausmę ir vadovavimą jai. Jis sprendžia, kokių fizinių treniruočių, kokio vadovavimo ir drausminių priemonių Nuolankiajai reikia, taip pat nustato jų vyksmo (vykdymo) vietą ir laiką, laikydamasis sąlygų, ribų ir saugumo priemonių, numatytų šios sutarties 2 ir 3 punktais arba sutartų papildomame dokumente. 8. Jei Dominantas bent kartą nesilaiko sutartų sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų, išdėstytų šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta šios sutarties 3 punktu, Nuolankioji turi teisę tuoj pat nutraukti sutartį ir iš anksto nepranešusi atsisakyti tarnystės Dominantui. 9. Nepažeidžiant šios išlygos ir šios sutarties 2–5 punktų, Nuolankioji privalo tarnauti Dominantui ir besąlygiškai jam paklusti. Laikantis sąlygų, ribų ir saugumo procedūrų, išdėstytų šioje sutartyje arba suderėtų papildomai, kaip numatyta 3 punktu, ji neabejodama ir nesispyriodama privalo teikti Dominantui tokį malonumą, kokio jis reikalauja, taip pat noriai ir

neprieštaraudama sutikti su jo paskirtomis bet kokios formos ir turinio fizinėmis treniruotėmis, vadovavimu ir drausminėmis priemonėmis. SUTARTIES SUDARYMAS IR GALIOJIMO LAIKAS 10. Dominantas ir Nuolankioji pasirašo šią sutartį dieną, apibrėžiamą kaip sutarties sudarymo data, aiškiai suvokdami sutarties esmę, ir įsipareigoja besąlygiškai paklusti jos nuostatoms. 11. Ši sutartis galioja tris kalendorinius mėnesius nuo sutarties sudarymo datos (toliau – sutarties galiojimo laikas). Sutarties galiojimo laikui pasibaigus šalys turi aptarti, ar ši sutartis ir jos sąlygos jas tenkina ir ar tinkamai atsižvelgta į abiejų šalių poreikius. Abi šalys turi teisę siūlyti šią sutartį pratęsti, keisti jos sąlygas arba joje išdėstytus susitarimus. Nesutarus dėl pratęsimo, sutarties galiojimas baigiasi ir abi šalys yra laisvos toliau gyventi kaip panorėjusios. PASIEKIAMUMAS 12. Nuolankioji įsipareigoja visą sutarties galiojimo laikotarpį kiekvieną savaitę leisti su Dominantu laiką nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio popietės, kai pastarasis to panorės (toliau – paskirtas laikas). Dėl papildomo laiko šalys turi tartis atskirai ir iš anksto. 13. Dominantas pasilieka teisę atleisti Nuolankiąją nuo tarnystės bet kuriuo metu ir nenurodydamas priežasties. Nuolankioji taip pat bet kuriuo metu turi teisę reikalauti būti paleista, tačiau tokį reikalavimą Dominantas gali tenkinti arba jo netenkinti savo nuožiūra, nebent yra pažeistos Nuolankiosios teisės, apibrėžtos šios sutarties 2–5 ir 8 punktais. VIETA 14. Nuolankioji įsipareigoja paskirtu laiku arba sutartu papildomu laiku atvykti į Dominanto nurodytas vietas. Dominantas užtikrina, kad apmokės visas kelionės išlaidas, kurias Nuolankioji patirs vykdydama šiuos Dominanto nurodymus. TARNYSTĖS NUOSTATOS 15. Sutarta dėl šių tarnystės nuostatų, visą sutarties galiojimo laiką privalomų abiem šalims. Abi šalys pripažįsta, kad gali susidaryti situacijų, neaptartų nei sutarties sąlygose, nei tarnystės nuostatose, ir kad dėl tam tikrų dalykų gali tekti tartis iš naujo. Tokiomis aplinkybėmis, siekiant tobulinti sutartį, gali būti siūlomi nauji jos punktai. Visi nauji punktai ir pataisos gali būti priimti tik bendru šalių sutarimu, jie turi būti išdėstyti raštu, pasirašyti abiejų šalių ir neprieštarauti pagrindinėms sąlygoms, numatytoms sutarties 2–5 punktais. DOMINANTAS 15.1. Dominantas visuomet pirmiausia privalo rūpintis Nuolankiosios sveikata ir saugumu. Dominantas negali reikalauti, prašyti, leisti ar raginti, kad Nuolankioji imtųsi Dominanto primetamos veiklos, išvardytos sutarties 2 priede, arba dalyvautų veiksmuose, kurie, vienos iš šalių nuomone, yra nesaugūs. Dominantas nesiims ir neleis, kad būtų imamasi veiksmo, galinčio sunkiai sužaloti Nuolankiąją arba keliančio pavojų jos gyvybei. Tolesnės 15 punkto dalys turi būti skaitomos turint omenyje šią išlygą ir kitas pagrindines sąlygas, numatytas šios sutarties 2–5 punktais. 15.2. Visą sutarties galiojimo laikotarpį Dominantas laiko, kad Nuolankioji besąlygiškai priklauso jam, kad jis gali ją kontroliuoti, daryti jai poveikį ir drausminti. Paskirtu laiku arba papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali naudotis Nuolankiosios kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais.

15.3. Dominantas turi pasirūpinti reikiamu Nuolankiosios mokymu ir jai patarti, kaip tinkamai jam tarnauti. 15.4. Dominantas privalo užtikrinti, kad aplinka, kurioje Nuolankioji atlieka savo pareigas ir tarnauja Dominantui, būtų stabili ir saugi. 15.5. Jei reikia, Dominantas gali drausminti Nuolankiąją siekdamas padėti jai iki galo įsisąmoninti savo, kaip asmens, priklausančio Dominantui, vaidmenį arba užkirsti kelią nepageidaujamam Nuolankiosios elgesiui. Dominantas turi teisę savo nuožiūra plakti rykšte, rimbu, mušti plaštaka ar kitaip fiziškai bausti Nuolankiąją, tiek ją drausmindamas, tiek siekdamas asmeninio pasitenkinimo, tiek kitu tikslu, kurio jis neprivalo atskleisti. 15.6. Dominantas privalo užtikrinti, kad nei per užsiėmimus, nei per drausminimo procedūras ant Nuolankiosios kūno nebus padaryta ilgai liekančių žymių ir kad ji nepatirs sužeidimų, kuriuos gydant būtina medicinos pagalba. 15.7. Dominantas

privalo

užtikrinti,

kad

per užsiėmimus

ar drausminimo

procedūras

drausminimo tikslais naudojami įrankiai būtų saugūs, sunkiai nesužalotų Nuolankiosios ir kad juos naudojant jokiu būdu nebūtų peržengtos ribos, išvardytos ir išsamiai aptartos šioje sutartyje. 15.8. Nuolankiajai susirgus arba susižeidus, Dominantas privalo ją gydyti, rūpintis jos sveikata ir saugumu, palaikyti, o jei mano esant reikalinga, kreiptis į medicinos įstaigas. 15.9. Dominantas turi puoselėti savo sveikatą, o prireikus kreiptis pagalbos į medicinos darbuotojus, kad užtikrintų saugią bendravimo aplinką. 15.10. Dominantas neturi teisės laikinai perleisti Nuolankiosios kitam Dominantui. 15.11. Paskirtu laiku arba papildomu atskirai sutartu laiku Dominantas gali kada panorėjęs suvaržyti Nuolankiosios laisvę, uždėti antrankius arba surišti be jokios priežasties ir ilgesniam laikui, tačiau turi atsižvelgti į Nuolankiosios sveikatą ir saugumą. 15.12. Dominantas užtikrina, kad visi per užsiėmimus ir drausminimo tikslais naudojami įrankiai visuomet bus techniškai tvarkingi, švarūs ir atitiks higienos reikalavimus. NUOLANKIOJI 15.13. Nuolankioji pripažįsta Dominantą savo valdovu ir supranta, kad dabar yra Dominanto nuosavybė, su kuria visą sutarties galiojimo laiką, ypač paskirtu laiku ir papildomu atskirai sutartu laiku, Dominantas gali elgtis kaip tinkamas. 15.14. Nuolankioji įsipareigoja laikytis taisyklių (toliau – taisyklės), išdėstytų šios sutarties 1 priede. 15.15. Nuolankioji privalo tarnauti Dominantui taip, kaip šis reikalauja, ir visuomet kaip įmanydama stengtis Dominantui įtikti. 15.16. Nuolankioji turi imtis visų priemonių gerai savo sveikatai palaikyti, jei būtina, prašyti ar ieškoti medicinos pagalbos ir iškilus sveikatos problemų visada pranešti Dominantui. 15.17. Nuolankioji įsipareigoja vartoti oralines kontraceptines priemones nėštumui išvengti ir užtikrina, kad vartos jas taip, kaip gydytojo paskirta. 15.18. Nuolankioji privalo neprieštaraudama sutikti su, Dominanto nuomone, reikalingais drausminamaisiais veiksmais ir niekada nepamiršti savo statuso bei vaidmens Dominanto atžvilgiu.

15.19. Be Dominanto leidimo Nuolankioji neturi teisės savęs liesti ir lytiškai tenkinti. 15.20. Nuolankioji privalo nesvyruodama ir nesiginčydama sutikti dalyvauti bet kokioje seksualinėje veikloje, kurios reikalauja Dominantas. 15.21. Nuolankioji įsipareigoja nuolankiai, nieko neklausinėdama ir nesiskųsdama, kęsti plakimą

rykšte,

bizūnu,

mušimą

plaštaka,

lazda

ar

mente,

taip

pat

visus

kitus

drausminamuosius veiksmus, kurių nutaria imtis Dominantas. 15.22. Negavusi atskiro įsakymo, Nuolankioji neturi teisės žvelgti Dominantui į akis. Būdama su Dominantu, Nuolankioji turi būti nuleidusi akis, tylėti ir elgtis pagarbiai. 15.23. Nuolankioji visuomet privalo rodyti Dominantui didžiausią pagarbą ir kreiptis į jį tik „Sere“, „pone Grėjau“ ar kitu Dominanto nurodytu kreipiniu. 15.24. Nuolankioji neturi teisės liesti Dominanto, nebent šis paragintų tai daryti. VEIKLA 16. Nuolankioji įsipareigoja nedalyvauti jokioje veikloje, įskaitant ir seksualinę, kurią bent viena iš šios sutarties šalių laiko nesaugia, taip pat veiksmuose, išvardytuose sutarties 2 priede. 17. Dominantas ir Nuolankioji aptarė veiklą, išsamiai aprašytą sutarties 3 priede, ir savo pritarimą patvirtino atskirai pasirašydami sutarties 3 priedą. SAUGOS ŽODŽIAI 18. Dominantas ir Nuolankioji supranta, kad Dominantas gali kelti Nuolankiajai reikalavimų, kuriuos vykdydama ji neišvengiamai patirtų fizinę, protinę, emocinę, dvasinę ar kitokią kančią. Tokiomis aplinkybėmis Nuolankioji turi teisę vartoti saugos žodžius (toliau – saugos žodis (žiai). Atsižvelgiant į reikalavimų griežtumą gali būti ištariami du saugos žodžiai. 19. Saugos žodis „geltona“ vartojamas norint atkreipti Dominanto dėmesį, kad Nuolankioji artėja prie pakantumo ribos. 20. Saugos žodis „raudona“ bus vartojamas norint Dominantą informuoti, kad Nuolankioji daugiau negali kęsti jokių reikalavimų. Išgirdęs šį žodį, Dominantas turi nedelsdamas nutraukti veiklą. SUTARTIES SUDARYMAS 21. Mes, pasirašiusieji, perskaitėme ir gerai supratome šios sutarties nuostatas. Laisva valia pritariame šios sutarties sąlygoms ir patvirtiname tai savo parašais. ___________________________ Dominantas Kristianas Grėjus Data ___________________________ Nuolankioji Anastazija Stil Data

______________________

PIRMASIS PRIEDAS TAISYKLĖS Klusnumas Nuolankioji nedvejodama

ir be jokių išlygų nedelsdama

vykdys bet kokius Dominanto

nurodymus. Nuolankioji sutiks su visais seksualiniais veiksmais, kurie Dominantui atrodys tinkami ir teikiantys malonumą, išskyrus veiksmus, išvardytus skyriuje „Griežtos ribos“ (2 priedas). Ji tai darys noriai ir nesispyriodama. Miegas Nuolankioji pasirūpins, kad naktį, nebūdama su Dominantu, miegotų bent aštuonias valandas. Maistas Rūpindamasi savo sveikata ir gerove, Nuolankioji reguliariai valgys maistą, pagamintą iš nurodytų produktų (4 priedas). Nuolankioji tarp valgių neužkandžiaus, išimtis daroma tik vaisiams. Drabužiai Sutarties galiojimo laikotarpiu Nuolankioji vilkės tik tuos drabužius, kuriuos leis Dominantas. Dominantas drabužiams skirs lėšų, kurias Nuolankioji turės naudoti minėtu tikslu. Nuolankiajai perkant drabužių, ją lydės Dominantas. Dominanto reikalavimu visą sutarties galiojimo laikotarpį Nuolankioji privalės nešioti bet kokius Dominanto nurodytus papuošimus ir būdama Dominanto draugijoje, ir bet kuriuo kitu nurodytu metu. Mankšta Dominantas privalės pasamdyti Nuolankiajai asmeninį trenerį, kuris per savaitę jo

ir

Nuolankiosios sutartu laiku ves keturias valandos trukmės treniruotes. Asmeninis treneris informuos Dominantą apie Nuolankiosios pažangą. Asmens higiena ir grožis Nuolankioji rūpinsis, kad nuolat būtų švari, o kūno plaukai nuskusti ir (arba) depiliuoti vašku. Nuolankioji lankysis Dominanto išrinktame grožio salone tuomet, kai nuspręs Dominantas, ir atliks tokias procedūras, kokias Dominantas manys esant reikalingas. Asmens saugumas Nuolankioji negers per daug alkoholio, nerūkys, nevartos žvalinančių narkotinių medžiagų ir vengs kitų panašių pavojų. Asmeniniai santykiai Nuolankioji neužmegs lytinių santykių su niekuo, išskyrus Dominantą. Nuolankioji visuomet elgsis pagarbiai ir kukliai. Ji turi suprasti, kad jos elgesys tiesiogiai veikia Dominantą. Ji privalės atsakyti už netinkamą elgesį, taip pat visas piktadarybes ir nusižengimus nebūnant su Dominantu. Bet kurios iš čia surašytų taisyklių nesilaikymas iš karto užtrauks bausmę, o kokia ji bus, spręs Dominantas. ANTRASIS PRIEDAS Griežtos ribos

Jokių veiksmų, susijusių su pirotechnika. Jokių veiksmų, susijusių su šlapinimusi, tuštinimusi ir jų produktais. Jokių veiksmų, kuriuos atliekant būtų naudojamos adatos ir peiliai arba kurie būtų susiję su badymu ar krauju. Jokių veiksmų su medicininiais ginekologiniais instrumentais. Jokių veiksmų, susijusių su vaikais ar gyvūnais. Jokių veiksmų, paliksiančių ant kūno odos ilgalaikius pėdsakus. Jokių veiksmų, susijusių su kvėpavimo sutrikdymu. Jokių veiksmų, kuriems reikalingas tiesioginis kontaktas su elektros srove (tiek kintamąja, tiek tiesiogine) ar ugnimi. TREČIASIS PRIEDAS Sąlyginės ribos Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys. Ar Nuolankioji pritaria: • masturbacijai; • kunilingui; • felacijai; • spermos rijimui; Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami: • vibratoriai; • analiniai kaiščiai; Ar Nuolankioji pritaria: • rišimui virve; • rišimui odiniais diržais; • antrankių, grandinių ir pančių naudojimui; Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų: • rišamos rankos priekyje; • rišamos kulkšnys; • rišamos alkūnės; • rišamos rankos už nugaros; • rišami keliai; • riešai rišami prie kulkšnių; • rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir t. t.; • rišama prie skėtiklio; • kabinama. Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys?

Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna? Kokį skausmo laipsnį Nuolankioji sutinka patirti? Vienetas reiškia didžiausią, penketas – mažiausią skausmą; 1–2–3–4–5 Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas: • mušimą delnu; • plakimą rykšte; • kandžiojimą; • genitalijų veržimą (gnybimą); • karštą vašką; • mušimą mente; • mušimą lazda; • krūtų spenelių veržimą (gnybimą); • ledą; • kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.

Taigi dabar – jos pastabos. 2. Nesuprantu, kodėl visa tai – tik MANO naudai, tai yra, kad tik AŠ pažinčiau savo kūniškus geismus ir jų ribas. Esu tikra, kad šiam tikslui pasiekti man neprireiktų dešimties lapų sutarties! Tad, be jokios abejonės, ši sutartis yra TAVO naudai.

Pataikėte kaip pirštu į akį, panele Stil! 4. Kaip pats puikiai žinai, esi vienintelis mano sekso partneris. Kvaišalų nevartoju, man niekada nebuvo perpilta kraujo. Tikriausiai nekeliu jokios grėsmės. O tu?

Ir vėl kaip pirštu į akį! Be to, man dingteli, kad tai pirmas kartas, kai nereikia sukti galvos dėl partnerės seksualinės praeities. Ką gi, nekaltos mergelės dulkinimui būdingi savi pranašumai. 8. Jei manau, kad nesilaikai sutartų ribų, galiu bet kada nutraukti sutartį. Gerai, man tai patinka.

Tikiuosi, taip nenutiks, o jei vis dėlto nutiktų, man tai nebūtų pirmas kartas. 9. Besąlygiškai tau paklusti? Noriai ir neprieštaraujant sutikti su bet kokiomis tavo drausminamosiomis priemonėmis? Apie tai dar turime pasikalbėti. 11. Bandomasis laikotarpis – vienas mėnuo. Ne trys.

Tik mėnuo? Jo nepakaks. Ką spėsime išmėginti per mėnesį? 12. Negaliu prisistatyti kiekvieną savaitgalį. Turiu (arba turėsiu) ir savo gyvenimą. Gal pakaktų trijų savaitgalių per mėnesį?

Ji turės savo gyvenimą ir... progų bendrauti su kitais vyrais? Na, tikriausiai supras, ką praranda... Nežinau, ar sutikti. 15.2. Gali naudotis mano kūnu kaip tinkamas tiek seksualiniais, tiek bet kokiais kitais tikslais – prašyčiau išsamiau paaiškinti, ką reiškia „bet kokiais kitais“. 15.5. Visas šis poskyris apie drausmingumą. Nežinau, ar noriu būti plakama rykšte, bizūnu arba patirti kitokias fizines bausmes. Esu tikra, kad tai būtų sutarties 2–5 punktų pažeidimas. Ir dar ta frazė „kitu tikslu“... Tai nežmoniška, o tu man sakei, kad nesi sadistas.

Mėšlas! Skaityk toliau, Grėjau. 15.10. Lyg kada nors būčiau pripažinusi galimybę būti perleista kam nors kitam! Bet džiaugiuosi, kad sutartyje tai aiškiai parašyta. 15.14. Taisyklės. Apie jas vėliau. 15.19. Neliesti savęs be tavo leidimo. Kam reikia tokio punkto? Juk žinai, kad, šiaip ar taip, to nedarau. 15.21. Drausminimas. Žr. pastabas, skirtas 15.5. 15.22. Neturiu teisės žiūrėti tau į akis? Kodėl? 15.24. Kodėl man draudžiama tave liesti? Taisyklės Miegas – sutikčiau su šešiomis valandomis. Maistas – neketinu valgyti tik į sąrašą įtraukto maisto. Rinkis: arba maisto produktų sąrašas, arba aš. Taškas.

O! Mūsų laukia emocingas pokalbis! Drabužiai – jei tavo pageidaujamus drabužius turiu vilkėti tik būdama su tavimi, sutinku. Fiziniai pratimai – buvome susiderėję dėl trijų valandų per savaitę, o sutartyje vėl įrašytos keturios. Sąlyginės ribos

Ar galime kiekvieną iš jų aptarti atskirai? Jokio rankos kišimo. Ką reiškia būti kabinamai? Genitalijų veržimas (gnybimas) – turbūt juokauji? Ar galėtum būti toks malonus ir pranešti man apie trečiadienio planus? Tą dieną dirbu iki penktos valandos. Labanakt Ana

Perskaičius jos atsakymą, man labai palengvėja. Panelė Stil pasistengė ir išnagrinėjo sutartį atidžiau už kitas moteris, su kuriomis anksčiau derinau jos sąlygas. Ji tikrai susidomėjo. Rodos, į šį sandorį ji žiūri rimtai, tad trečiadienį turėsime daug ką aptarti. Netikrumas, kurį jaučiau išeidamas iš jos namų, palengva blėsta. Sužibo viltis, kad tarp mudviejų užsimegs santykiai, bet pirmiausia jai reikia išsimiegoti. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pastabos Data: 2011 m. gegužės 24 d. 00:07 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, jūsų pastabų sąrašas netrumpas. Kodėl dar nemiegate? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po kelių minučių į mano elektroninio pašto dėžutę atkeliauja jos laiškas. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Naktinėjanti Data: 2011 m. gegužės 24 d. 00:10 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, jei prisimenate, kaip tik rašant šias pastabas mano dėmesį išblaškė ir ant lovos parvertė pro šalį traukiantis kontrolės maniakas. Labos nakties Ana

Perskaitęs jį, garsiai nusijuokiu ir... suirztu. Bendraujant raštu ji daug įžūlesnė ir turi puikų humoro jausmą, bet šiai merginai reikia išsimiegoti. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Liaukis naktinėjusi Data: 2011 m. gegužės 24 d. 00:12 Gavėjas: Anastazija Stil EIK MIEGOTI, ANASTAZIJA. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir kontrolės maniakas

Kelias minutes palaukęs ir įsitikinęs, kad ji, paveikta didžiųjų raidžių, nuėjo gulti, patraukiu į savo miegamąjį. Dėl viso pikto – jei ji vis dėlto atsakytų – pasiimu ir nešiojamąjį kompiuterį. Įsitaisęs lovoje paimu knygą ir pradedu skaityti. Po pusvalandžio liaujuosi. Negaliu susikaupti: vis galvoju apie Aną, apie tai, kokia ji buvo šį vakarą, ir apie jos elektroninį laišką. Turiu jai priminti, kokių mudviejų santykių tikiuosi. Nenoriu būti neteisingai suprastas. Nuklydau pernelyg toli nuo savo tikslo. Ar neketini padėti mudviem su Ana kraustytis? Kavanag žodžiai man primena, kokie nepagrįsti lūkesčiai puoselėjami. O gal galėčiau padėti joms kraustytis? Ne. Tuoj pat liaukis, Grėjau. Atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį, dar kartą perskaitau jos laišką, pavadintą „Pastabos“. Privalau pakeisti jos lūkesčius ir pamėginti tinkamai paaiškinti, kaip jaučiuosi. Netrukus mane pagauna įkvėpimas. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų pastabos Data: 2011 m. gegužės 24 d. 01:27 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, atidžiai perskaitęs pastabas, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į žodžio „nuolankus“ reikšmę. nuolankus, -i, (bdv.)

1. linkęs (-usi) arba pasiruošęs (-usi) paklusti; nesipriešinantis (-i) arba kukliai vykdantis (-i) nurodymus: nuolankūs vergai; 2. paženklintas nuolankumo arba jį nurodantis: nuolankus atsakymas. Kilmė: 1580–1590 m. Sinonimai: 1. sukalbamas, nuolaidus, lankstus, lengvai pasiduodantis; 2. pasyvus, susitaikęs, kantrus, romus, vangus, pavergtas. Antonimai: 1. maištingas, nepaklusnus. Prašyčiau to nepamiršti per mūsų susitikimą trečiadienį. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Štai taip. Tikiuosi, mano laiškas ją pralinksmins, tačiau svarbiausia, kad suprastų, ką norėjau pasakyti. Taip pagalvojęs, išjungiu naktinę lempą, užmiegu ir netrukus imu sapnuoti. Jo vardas – Leliotas. Jis didesnis už mane. Jis juokiasi. Šypsosi. Rėkia. Ir nesiliauja šnekėjęs. Visą laiką kalba su mamyte ir tėčiu. Jis mano brolis. „Kodėl nešneki? – nesiliauja klausinėjęs Leliotas. – Gal tu kvailas?“ Leliotas kalba ir kalba. Puolu jį ir smogiu į veidą. Ir dar kartą, ir dar. Jis verkia. Dažnai. O aš – ne. Niekada neverkiu. Mamytė ant manęs pyksta. Bausdama liepia sėdėti ant žemutinės laiptų pakopos. Ilgai ten sėdžiu. Bet Leliotas daugiau niekada neklausia manęs, kodėl nekalbu. Vos tik sugniaužiu kumštį, sprunka. Leliotas manęs bijo. Jis žino, kad esu pabaisa.

grįžtu į viešbutį ir, prieš eidamas praustis, pasitikrinu elektroninį paštą. Nuo panelės Stil laiško nėra, bet dar tik 7.30. Gal ir ankstoka. Atsikvošėk, Grėjau. Susiimk. Besiskusdamas piktai dėbteliu į bjaurų tipą pilkomis akimis, spoksantį į mane iš veidrodžio. Viskas. Bent šiandien ją pamiršk. Turiu darbo, be to, manęs laukia dalykiniai pusryčiai. KITĄ RYTĄ PABĖGIOJU,

kad Barnis tikriausiai jau po poros dienų turės planšetinio kompiuterio prototipą, – taip per vaizdo konferenciją praneša man Rosa. – Vakar gilinausi į schemas. Jos man padarė įspūdį, bet nesu tikras, kad einame tinkamu keliu. Jei mums pasiseks, bus neįmanoma prognozuoti nei šios FREDIS SAKO,

technologijos tolesnės raidos, nei jo poveikio besivystančioms šalims. – Nepamirškite ir vietinės rinkos, – įsiterpia ji. – Kaipgi pamirši. – Kristianai, ar ilgai dar būsite Portlande? – akivaizdžiai suirzusi klausia Rosa. – Kas jus ten laiko? Dėbtelėjusi į vaizdo kamerą, ji įsistebeilija į monitorių tarsi mėgindama iš mano veido išraiškos susigaudyti, kas vyksta. – Jungimasis. Kaip įmanydamas slepiu šypseną. – Ar Markas žino? Prunkšteliu. Markas Inglisas – mano Įmonių jungimosi ir įsigijimo padalinio vadovas. – Ne. Čia kitoks jungimasis. – A... – Rosa akimirksniu nuščiūva ir, sprendžiant iš žvilgsnio, gerokai sutrinka. Taip. Tai asmeniška. – Ką gi, tikiuosi, jums pasiseks, – atitokusi ir plačiai šypsodamasi sako ji. – Ir aš tikiuosi, – prisipažįstu atsakydamas jai šypsena. – Gal dabar galėtume pakalbėti apie Vudsą? Pernai įsigijome tris įvairią techniką gaminančias įmones. Dvi iš jų sparčiai auga lenkdamos visus keliamus veiklos tikslus, o trečia vegetuoja, nors iš pradžių Markas žadėjo jai rožinę ateitį. Šiai įmonei vadovauja Lukasas Vudsas; ilgainiui paaiškėjo, kad šis žmogus yra kvailys – mėgsta pasirodyti, o geba ne kažin ką. Pinigai apsuko jam galvą, jis apkiauto ir pradangino tarp skaidulinės optikos gamintojų įmonės turėtą lyderės poziciją. Nuojauta man kužda, kad reikia paimti šios įmonės apyvartines lėšas, atleisti Vudsą, o jos technologijų skyrių prijungti prie Grėjaus įmonių holdingo. Bet Rosa mano, kad Lukasui reikia laiko, o mums, jei norime likviduoti ir iš naujo įkurti įmonę, derėtų viską kruopščiai suplanuoti. Jei apsispręstume eiti šiuo keliu, turėtume atleisti darbuotojus, o tai nemažai kainuotų. – Manau, Vudsas turėjo pakankamai laiko įmonei ant kojų pastatyti. Jis tik nenori pripažinti tiesos, – taktiškai sakau. – Jis turi pasitraukti, be to, norėčiau, kad Markas apskaičiuotų įmonės likvidavimo išlaidas. – Markas nori prisidėti prie šios pokalbio dalies. Pakviesiu jį.

į Vašingtono valstybinį universitetą Vankuveryje, kur turiu papietauti su jo rektoriumi, Aplinkotyros fakulteto dekanu ir prodekanu, atsakingu už ekonominę plėtrą. Kol važiuojame ilgu universiteto keliu, nesusilaikau ir imu dairytis į studentus, gal pamatysiu panelę Stil. Deja, jos niekur nėra, tikriausiai tūno bibliotekoje ir kremta klasikinius romanus. Vien pagalvojęs apie ją, įsitaisiusią nuošaliame kamputyje su knyga, nusiraminu. Į paskutinį mano laišką ji neatsakė, bet juk dirbo. Tikriausiai atsakys po pietų. Mūsų automobiliui sustojus prie universiteto administracinio pastato, suskamba mano mobilusis. Tai Greisė. Tik... darbo dieną ji niekada neskambina. – Mama... – Sveikas, mielasis. Kaip sekasi? – Neblogai. Kaip tik atvykau į susitikimą. – Tavo sekretorė sakė, kad esi Portlande, – priduria Greisė, o jos balsas kupinas vilties. Prakeikimas. Ji mano, kad esu su Ana. – Taip, verslo reikalais. – O kaip laikosi Anastazija? Na štai! – Kiek žinau, gerai, Greise. Ko norėjai? Viešpatie... Man dar teks pasistengti pateisinti ir motinos lūkesčius. – Mija grįžta namo savaite anksčiau, šeštadienį. Tą dieną aš budžiu, o tavo tėvas bus išvykęs į konferenciją, kurioje bus aptariami teisiniai filantropijos ir paramos aspektai, – paaiškina ji. – Nori, kad ją pasitikčiau? – Ar galėtum? – Žinoma. Paprašyk, kad man praneštų, kada tiksliai atskris. – Ačiū, brangusis. Ir perduok Anai mano linkėjimus. – Jau turiu eiti. Sudie, mama. Nelaukdamas, kol ji užduos daugiau neparankių klausimų, pokalbį baigiu. Teiloras atidaro mašinos dureles. – Trečią valandą turėčiau būti laisvas. – Taip, pone Grėjau. – Ar rytoj pavyks susitikti su dukterimi, Teilorai? – Taip, sere. 12.30 TEILORAS NUVEŽA MANE

Jo veide atsispindi jaudulys ir tėviškas pasididžiavimas. – Puiku. – Atvažiuosiu trečią, – sako jis. Žengiu į universiteto administracinį pastatą. Rodos, pietūs užtruks.

apie Anastaziją Stil kiekviename žingsnyje. Tiesa, per pietus buvo akimirkų, kai susigriebdavau įsivaizduojantis mudu žaidimų kambaryje... Kaip ji jį pavadino? Raudonuoju kančių kambariu? Šypsodamasis palinguoju galvą ir pasitikrinu elektroninį paštą. Ši moteris žodžio kišenėje neieško, bet kol kas šiandien neatsiuntė man nė vieno. Nusivelku kostiumą, apsimaunu treningo kelnes ir susiruošiu eiti į viešbučio sporto salę. Žengdamas prie durų išgirstu dzingtelėjimą. Tai ji. ŠIANDIEN PAVYKO NEGALVOTI

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Mano pastabos... O jūsų pastabos? Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:29 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, prašyčiau atkreipti dėmesį į kilmės laikotarpį – 1580–1590 m. Norėčiau pagarbiai priminti, Sere, kad dabar 2011 m. Taigi praėjo daug laiko. Ar galėčiau pasiūlyti savo žodį ir tikėtis, kad iki mūsų susitikimo apmąstysite jo reikšmę? kompromisas (dktv.) 1. abipusėmis nuolaidomis paremtas skirtumų panaikinimas; susitarimas, pasiektas derinant vienas kitam prieštaraujančius ar priešingus tikslus, principus ir pan. ir abiem pusėms keičiant reikalavimus; 2. tokio susitarimo rezultatas; 3. vidurys, kas nors tarpinis tarp skirtingų dalykų: Nevienodo aukščio plokštumose įrengtas būstas yra kompromisas tarp vienaaukščio ir daugiaaukščio namų. Ana

Kokia staigmena, koks provokuojantis panelės Stil laiškas, bet... mudviejų susitikimas vis dėlto įvyks. Ką gi, man labai palengvėjo. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: O mano pastabos? Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:32 Gavėjas: Anastazija Stil

Taikli ir, kaip visuomet, puikiai suformuluota pastaba, panele Stil. Rytoj 19 val. atvažiuosiu į namus jūsų paimti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Vėl suskamba mano mobilusis. Šį kartą skambina Eliotas. – Sveikas, brol. Keitė prašė patampyti tau nervus dėl kraustymosi. – Dėl kokio kraustymosi? – Keitė su Ana kraustosi ir joms reikia padėti, šikniau. Suirzęs atsidūstu. Koks jis šiurkštus, bjaurybė... – Negaliu padėti. Turiu oro uoste pasitikti Miją. – Ką? O mama arba tėtis negali jos pasitikti? – Ne. Mama šįryt man skambino. – Na, ne – tai ne... Taip ir nepapasakojai, kaip jums su Ana sekėsi. Ar judu pasi... – Lik sveikas, Eliotai. Spustelėdamas mygtuką pokalbį baigiu. Tai ne jo reikalas, be to, gavau dar vieną laišką. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: 2011 – moterys gali vairuoti Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, aš turiu automobilį. Galiu vairuoti. Pageidaučiau susitikti su jumis kur nors kitur. Kur galėtume susitikti? Gal jūsų viešbutyje 19 val.? Ana

Kaip mane tai erzina... Nedelsdamas atsakau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Užsispyrusios jaunos moterys Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:43 Gavėjas: Anastazija Stil

Miela panele Stil, norėčiau dar kartą atkreipti jūsų dėmesį į reikšmę žodžio, esančio 2011 m. gegužės 24 d. 01:27 mano siųstame elektroniniame laiške. Ar apskritai manote, kad kada nors galėsite daryti tai, ką jums liepsiu? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji atsako ne iš karto ir toks elgesys man labai gadina nuotaiką. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Nesukalbami vyrai Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:49 Gavėjas: Kristianas Grėjus Pone Grėjau, norėčiau atvažiuoti pati. Prašau... Ana

Nesukalbamas? Aš? Velnias... Jei mūsų susitikimas klostysis taip, kaip planuoju, šitoks kaprizingas jos elgesys netrukus bus praeity. Turėdamas tai omenyje, sutinku. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Suirzę vyrai Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:52 Gavėjas: Anastazija Stil Gerai. Pas mane viešbutyje 19 val. Lauksiu jūsų Marmuriniame bare. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Nuolaidesni vyrai Data: 2011 m. gegužės 24 d. 18:55 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ačiū.

Ana x

Aš apdovanotas bučiniu. Nepaisydamas, kaip dėl to jaučiuosi, parašau jai „prašom“. Jau kur kas geresnės nuotaikos traukiu į sporto salę. Ji atsiuntė man bučinį...

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 25-OJI, TREČIADIENIS

ir atsistoju prie baro. Šios akimirkos laukiau visą dieną, tad ir dabar vis žvilgčioju į rankinį laikrodį. Jaučiuosi, lyg būčiau atėjęs į pirmą pasimatymą, ir... tam tikra prasme taip ir yra. Dar niekada nesu kvietęs vakarieniauti būsimos nuolankiosios. Visą dieną sėdėjau, rodės, niekad nesibaigsiančiuose susitikimuose, nupirkau vieną įmonę ir atleidau tris žmones. Bet niekas, kuo šiandien užsiėmiau, – net bėgiojimas (bėgiojau du kartus) ir greita mankšta viešbučio sporto salėje, – nepadėjo atsikratyti nerimo, su kuriuo visą dieną galynėjausi. Tai priklauso ne nuo mano, o nuo Anastazijos Stil valios. Noriu, kad ji taptų mano nuolankiąja. Tikiuosi, ji nevėluos. Mano žvilgsnis nukrypsta į baro duris ir... staiga išdžiūsta burna. Ana stovi ant slenksčio ir aš tik per porą sekundžių suvokiu, kad tai tikrai ji. Atrodo nuostabiai: vienoje pusėje švelniai banguoti plaukai krenta ant peties ir siekia krūtį, o kitoje jie nubraukti ir susegti, kad būtų geriau matyti daili jos skruosto linija ir gražus pažiūrėti lieso kaklo linkis. Ji avi aukštakulnius ir vilki prigludusią tamsiai violetinę suknelę, išryškinančią liauną ir kerinčią jos figūrą. Tai bent. Žengiu jos pasitikti. – Nuostabiai atrodai, – sušnabždu ir pabučiuoju į skruostą. Tada užsimerkiu ir mėgaudamasis įkvepiu jos aromato; ji kvepia dieviškai. – Suknelė, panele Stil. Pritariu. Jei dar pridėtume auskarus su deimantų akutėmis, jos apranga būtų tobula; reikės jai tokius nupirkti. Paėmęs už rankos, veduosi ją prie atskiro, nuo pašalinių akių sienelėmis atitverto stalelio. – Kokio gėrimo norėtum? Iškalbingai šyptelėjusi, ji atsisėda. – Tokio paties, kokį geri tu, jei galima. Ak, ji greitai mokosi. – Dar vieną taurę „Sancerre“, – sakau padavėjui ir atsisėdu prie stalelio priešais Aną. – Čia puikus vyno rūsys, – priduriu ir neskubėdamas atidžiai ją UŽSISAKIAU TAURĘ „SANCERRE“ VYNO

nužvelgiu. Ana šiek tiek pasidažiusi. Ne per ryškiai. Staiga prisimenu, kaip ji stačia galva įvirto į mano darbo kabinetą ir kaip pagalvojau, kad ji atrodo visiškai kasdieniškai. Dabar to kasdieniškumo nelikę nė lašo. Kukliai pasidažiusi ir vilkinti tinkamus drabužius, ji atrodo kaip deivė. Sėdėdama Ana neramiai pasimuisto, kelis kartus sumirksi. – Nerviniesi? – klausiu. – Taip. Taigi, Grėjau. Pasilenkiu į priekį ir geraširdiškai šnipšteliu, kad nervinuosi ir aš. Ji išpučia akis, tarsi man ant kaklo būtų išaugusios trys galvos. Taip, ir aš tik žmogus, mažyte... Tik žmogus... Padavėjas atneša Anai vyno ir ant stalo tarp mudviejų padeda dvi lėkšteles: vienoje įvairių rūšių riešutai, kitoje – alyvuogės. Ana atsitiesia – tai ženklas, kad yra dalykiškai nusiteikusi, kaip ir aną sykį, kai pirmą kartą ėmė iš manęs interviu. – Taigi, kaip tvarkysime šį reikalą? Vieną po kitos aptarsime visas mano pastabas? – pasiteirauja. – Jūs nekantri kaip visada, panele Stil. – Na, galėjau pirmiausia paklausti, ką manote apie šiandienos orą, – atšauna ji. Ak, kokia aštrialiežuvė! Leisk jai dar truputį pasinervinti, Grėjau. Nenuleisdamas nuo Anos akių, įsikišu į burną alyvuogę ir lyžteliu smilių. Ji atsimerkia plačiau, akys patamsėja. – Manau, oro sąlygos šiandien visiškai niekuo nesiskyrė nuo įprastų, – sakau kiek galėdamas abejingiau. – Šaipotės iš manęs, pone Grėjau? – Taip, panele Stil. Slėpdama šypseną ji papučia lūpas. – Juk suprantate, kad ši sutartis neturi jokios juridinės galios? – Kuo puikiausiai, panele Stil. – Ar apskritai ketinote kada nors man tai pasakyti? Ką?! Man net nešovė į galvą, kad turėčiau, be to... ir pati supratai.

– Juk nemanai, kad versčiau tave daryti tai, ko nenori, o paskui apsimesčiau, kad esi mano rankose, nes pasirašei teisinę galią turintį dokumentą, tiesa? – Na... tiesą sakant... manau. Oho! – Apie mane nesi labai geros nuomonės, tiesa? – Neatsakei į mano klausimą. – Anastazija, visai nesvarbu, ar ta sutartis turi teisinę galią, ar ne. Tai tik susitarimas, kurį noriu su tavimi sudaryti ir kuriame aiškiai išdėstyta, ko norėčiau iš tavęs ir ko tu gali iš manęs tikėtis. Jei sutartis tau nepatinka, nepasirašyk jos. Jei pasirašysi, o paskui vis dėlto nuspręsi, kad sutartis tavęs netenkina, joje yra pakankamai punktų, leidžiančių tau pasitraukti. Net jei ta sutartis turėtų juridinę galią, negi manai, kad jei pabėgtum, tampyčiau tave po teismus? Kuo ji mane laiko? Ana mąsliai veria mane mėlynų, gilių kaip jūra akių žvilgsniu. Turiu pasistengti, kad ji suprastų: šios sutarties pagrindas – ne įstatymai, o pasitikėjimas. Noriu, kad manimi pasitikėtum, Ana. Ji gurkšteli vyno, o aš prabylu vėl, nekantraudamas viską paaiškinti: – Tokie santykiai grindžiami sąžiningu elgesiu ir tarpusavio pasitikėjimu. Jei manimi nepasitiki, jei nepasitiki taip, kad nesupranti, kokį poveikį tau darau, kiek toli galiu su tavimi eiti ir kaip toli galiu tave vestis, jei negali būti su manimi sąžininga, tikrai negalime pasirašyti jokios sutarties. Mąstydama apie tai, ką pasakiau, ji pirštais pasitrina smakrą. – Taigi klausimas visai paprastas, Anastazija. Pasitiki manimi ar ne? Be to, jei jos nuomonė apie mane tokia prasta, tikrai negalime leistis į tokius santykius. Nuo įtampos net pajuntu skrandžio spazmą. – Ar panašiai klostėsi pokalbiai ir su... na... kitomis penkiolika? – Ne. Kodėl ji staiga nukrypo nuo temos? – Kodėl? – Nes jos visos buvo jau patyrusios nuolankiosios. Jos žinojo, ko nori iš santykių su manimi, taip pat iš esmės suprato, ko tikiuosi aš. Su jomis belikdavo

aptarti sąlygines ribas ir panašias smulkmenas. – Ar tiesiog užsukdavai į parduotuvę? Į kokį nors „Nuolankiųjų rojų“? Ji kilsteli antakį ir aš garsiai nusijuokiu. Kūną kaustanti įtampa staiga išnyksta kaip mago pradangintas triušis. – Ne visai, – šiek tiek irzlokai atsakau. – Tai kaip jų rasdavai? Ji smalsi kaip visada, bet aš nenoriu vėl šnekėtis apie Eleną. Kai pastarąjį kartą apie ją užsiminiau, Ana staiga atšalo. – Nori apie tai kalbėtis? O gal vis dėlto pereisime prie rimtesnių dalykų? Kad ir prie vadinamųjų tavo pastabų. Ji suraukia antakius. – Ar tu alkana? – klausiu. Ji keistai nužvelgia alyvuoges. – Ne. – Ar šiandien ko nors valgei? Ji dvejoja, nežino, ką atsakyti. Prakeikimas. – Ne, – ištaria Ana. Mėginu valdytis, nesileisti supykdomas jos prisipažinimo. – Turi valgyti, Anastazija. Galime pavalgyti čia arba mano apartamentuose. Kur tau labiau patiktų? Ne, ji tikrai nesutiks... – Manau, bus geriau, jei liksime viešumoje, neutralioje teritorijoje. Kaip ir spėjau, panelė Stil praktiška ir atsargi. – Tikiesi taip apsisaugoti? – klausiu kimiu balsu. Ji sutrinka, stipriai sučiaupia lūpas. – Tikiuosi. Išvaduok merginą iš šitų kančių, Grėjau. – Eime, užsakiau atskirą valgomąjį kambarį. Toliau nuo pašalinių akių. Pakilęs nuo stalelio, ištiesiu ranką. Ar Ana duos man savąją? Ji pažvelgia man į veidą, paskui į ranką. – Pasiimk vyną, – liepiu. Ji paima taurę ir paduoda man ranką.

Mums einant iš baro, atkreipiu dėmesį į kelių svečių susižavėjimo kupinus žvilgsnius, o vienas išvaizdus, gražiai sudėtas vyrukas per daug atvirai reiškia simpatiją mano kompanionei. Nieko panašaus anksčiau nesu patyręs ir... regis, man tai nepatinka. Užlipame nedideliais laiptais ir viešbučio administratoriaus siųstas uniformą vilkintis jaunas patarnautojas palydi mudu į užsakytą valgomąjį. Jo akys krypsta vien į panelę Stil, tad grėsmingai į jį dėbteliu ir leidžiu suprasti, kad nešdintųsi iš šio prabangaus kambario. Vyresnis padavėjas padeda Anai atsisėsti prie stalo ir pakloja jai ant kelių servetėlę. – Valgį jau užsakiau. Tikiuosi, neprieštarausi. – Ne, viskas gerai, – grakščiai linktelėdama sako ji. – Malonu girdėti, kad gali būti sukalbama, – geranoriškai trukteliu ją per dantį. – Taigi, kur mes sustojome? – Sustojome vos pradėję aptarinėti sutarties esmę, – jaudindamasi sako Ana, bet paskui gurkšteli vyno ir netrukus jos skruostai įrausta. Tikriausiai taip ji save drąsina. Turiu žiūrėti, kiek Ana išgers, mat šiandien ji vairuoja. Galėtų nakvoti ir čia... o aš galėčiau išlaisvinti ją iš šios nuostabios suknelės. Nuvijęs šią mintį, grįžtu prie reikalo – Anos pastabų. Iš vidinės švarko kišenės išsitraukiu atspausdintą jos laišką. Ji vėl atsitiesia, akivaizdžiai laukdama žvilgteli, ir man tenka susiimti, kad nesusijuokčiau. – Antras punktas. Pritariu. Visa – mūsų abiejų gerovei. Reikės perrašyti. Ji išgeria dar gurkšnelį vyno. – Mano lytinė sveikata. Na, visoms buvusioms mano partnerėms buvo atlikti kraujo tyrimai, o aš taip pat reguliariai, kas pusę metų, tyriausi, ar nesergu tavo minėtomis ligomis. Visi pastaruoju metu daryti mano kraujo tyrimai yra geri. Kvaišalų niekada nevartojau. Tiesą sakant, esu labai prieš juos nusiteikęs. Laikausi griežtos narkotikų netoleruojančios politikos ir savo darbuotojų atžvilgiu, be to, primygtinai reikalauju, kad kai kurie iš jų – išrinkti atsitiktinai ir iš anksto neįspėti – atliktų kvaišalų vartojimo testus. Tiesą sakant, vieno iš šiandien mano atleistų žmonių kvaišalų vartojimo testas buvo teigiamas. Ana akivaizdžiai priblokšta, bet aš neleisdamas jai atsikvėpti priduriu: – Man niekada nebuvo perpilta kraujo. Ar atsakiau į tavo klausimą? Ji linkteli.

– Toliau einančią tavo pastabą jau pakomentavau. Gali bet kada pasitraukti, Anastazija. Aš tavęs nelaikysiu. Bet jei pasitrauksi, kelio atgal nebus. Žinok tai. Ne. Jokių antrų kartų. Niekada. – Gerai, – netvirtai, rodos, abejodama sako ji. Nešinas užkandžiais, grįžta padavėjas ir mudviejų pokalbis nutrūksta. Pagalvoju, gal mums reikėjo susitikti mano biure, tačiau tuoj pat atmetu šią mintį kaip visiškai absurdišką. Tik kvailiai painioja darbą ir malonumus. Visuomet stengiuosi atskirti darbo reikalus nuo asmeninio gyvenimo, tai viena iš mano auksinių taisyklių, o vienintelė išimtis – santykiai su Elena, bet... juk ji ir padėjo man pradėti savo verslą. – Tikiuosi, mėgsti austres, – padavėjui išėjus, pasiteirauju Anos. – Nesu jų ragavusi. – Šit kaip? Ką gi... Tau tereikia apžioti ir nuryti. Manau, sugebėsi. Prisiminęs, kaip puikiai Anai sekasi ryti, įsistebeiliju jai į burną. Ji, lyg gavusi komandą, nurausta, o aš išspaudžiu ant austrės citrinos sulčių ir įsikišu ją į burną. – Hm... kaip gardu. Jūros skonis. – Ji žvelgia į mane tarsi užburta ir aš nusišypsau. – Valgyk, – paraginu žinodamas, kad Ana ne iš tų, kurios vengia iššūkių. – Vadinasi, kramtyti nereikia? – Ne, Anastazija, nekramtyk. Kaip įmanydamas stengiuosi negalvoti apie ją, dantimis liečiančią labiausiai branginamą mano kūno organą. Dabar tais dantimis ji prikanda apatinę lūpą ir palieka joje žymes. Po velnių... Nuo šio vaizdo mano kūnas įsitempia ir aš neramiai pasimuistau. Ištiesusi ranką, ji pasiima austrę, išspaudžia citrinos sulčių, atlošia galvą ir plačiai išsižioja. Kai įsikiša austrę į burną, pajuntu, kad mano tarpkojis akmenėja. – Na, kaip? – šiek tiek prikimęs klausiu. – Paimsiu dar vieną, – su linksma pašaipa sako Ana. – Gera mergaitė. Ji pasiteirauja, ar austrių užsakiau tyčia, turėdamas omenyje, kad jos laikomos afrodiziaku. Nustebinu ją atsakydamas, kad jos tiesiog buvo valgiaraščio pradžioje.

– Su tavimi afrodiziako man nereikia. Taip, mielai tuoj pat tave išdulkinčiau. Valdykis, Grėjau. Grįžk prie derybų. – Tad kur mes sustojome? – grįžtu prie jos laiško ir sutelkiu dėmesį į svarbiausias pastabas. Devintas punktas. – Besąlygiškai man paklusti. Taip, noriu, kad paklustum. – Man tai svarbu. Turiu būti tikras, kad ji saugi ir kad dėl manęs padarys bet ką. – Man reikia, kad taip elgtumeisi. Įsivaizduok, kad toks tavo vaidmuo, Anastazija. – Bet aš nerimauju, kad mane užgausi. – Kaip užgausiu? – Fiziškai. – Tikrai manai, kad galėčiau taip padaryti? Peržengti kurią nors tavo galimybių ribą? – Sakei, kad esi sužeidęs merginą. – Taip, tiesa. Bet tai buvo labai seniai. – Kaip ją sužeidei? – Pririšau prie žaidimų kambario lubų ir pakabinau. Tiesa, tai vienas iš tavo klausimų. Apie kabinimą – tam ir yra sąsagos žaidimų kambario lubose. Tai žaidimas su virvėmis. Viena iš virvių buvo per daug įtempta. Ji priblokšta kilsteli ranką, tarsi maldaudama mane liautis kalbėjus. Jai to per daug. – Daugiau man nereikia žinoti. Vadinasi, nori mane pakabinti? – klausia. – Jei tikrai to nenori – ne. Gali įtraukti šį veiksmą į priedą „Griežtos ribos“. – Gerai, – linkteli ji ir su palengvėjimu atsidūsta. Toliau, Grėjau. – Grįžkime prie klusnumo. Kaip manai, ar sugebėsi? Ana pakelia į mane akis, rodos, kiaurai matančias tamsią mano sielą, ir aš nenumanau, ką ji ketina atsakyti. Mėšlas. Gali būti, kad tai pabaiga. – Galėčiau pamėginti, – tyliai sako ji. Dabar mano eilė lengviau atsidusti. Žaidimas dar nebaigtas. – Gerai. Dabar terminas. – Vienuoliktas punktas. – Vienas mėnuo, o ne trys – per trumpas laikas, juolab jei kiekvieną mėnesį vieną savaitgalį nori praleisti ne su manimi.

Per tokį trumpą laiką netoli spėsime nueiti. Aną reikia mokyti, be to, nė dienos negaliu be jos ištverti. Taip jai ir pasakau. Gal pavyktų pasiekti kompromisą, kurį ji siūlė anksčiau? – O jei turėtum vieną laisvą savaitgalio dieną per mėnesį, o aš už tai gaučiau vieną naktį vidury savaitės? Matau, kad Ana svarsto pasiūlymą. – Sutinku, – pagaliau visiškai rimtai sako. Gerai. – Ir labai prašau – pamėginkime bent tris mėnesius. Jei paaiškės, kad tokie santykiai ne tau, galėsi bet kada juos nutraukti. – Tris mėnesius? – pakartoja Ana. Ar ji sutinka? Laikau, kad taip. Taip. Dabar toliau. – Naudotis tavo kūnu kaip tinkamam – tik tokie žodžiai, iš esmės atitinkantys klusnumo principą. Jie turi padėti tau išsiugdyti teisingą mąstymą ir suprasti mano elgesio ištakas. Be to, noriu, kad žinotum: kai peržengsi mano namų slenkstį kaip nuolankioji, darysiu su tavimi ką panorėjęs. Turėsi noriai su tuo sutikti. Štai kodėl turi manimi pasitikėti. Krušiu tave kada panorėjęs, kaip panorėjęs ir kur panorėjęs. Drausminsiu tave, nes viską sumausi. Mokysiu tave man įtikti. Bet žinau, kad niekada to nedarei. Iš pradžių neskubėsime ir aš tau padėsiu. Sukursime kelis veiksmų planus. Noriu, kad manimi pasitikėtum, bet žinau, kad pasitikėjimą turiu užsitarnauti, ir aš tai padarysiu. O „bet kokiu kitu tikslu“ taip pat turi padėti tau atrasti tinkamą požiūrį; tai reiškia, kad turi pritarti viskam, ką darysiu. Nebloga kalba, Grėjau. Ana atremia nugarą į kėdės atlošą – man rodos, ji sukrėsta. – Ar tu vis dar su manimi? – švelniai klausiu. Į kambarį įtykina padavėjas ir aš jam linkteliu leisdamas suprasti, kad gali nukraustyti stalą. – Gal norėtum dar vyno? – Aš prie vairo. Geras atsakymas. – Tai gal vandens? Ji linkteli.

– Gazuoto ar negazuoto? – Prašyčiau gazuoto. Nešinas mūsų lėkštėmis, padavėjas išeina. – Tu labai tyli, – sušnabždu. Ji ištarė vos kelis žodžius. – Užtat tu labai šnekus, – atšauna Ana. Taikli pastaba, panele Stil. Ką gi, laikas pereiti prie kitos temos jos pastabų sąraše: penkioliktas punktas. Giliai atsidūstu. – Drausminimas. Riba tarp malonumo ir kančios labai subtili, Anastazija. Malonumas ir kančia – dvi tos pačios monetos pusės, vienos be kitos nebūna. Galiu tau parodyti, kokia maloni gali būti kančia. Dabar manimi netiki, tačiau tai ir turėjau omenyje kalbėdamas apie pasitikėjimą. Tu patirsi kančią, bet ne tokią, kokios negalėtum ištverti, – pastaruosius žodžius pabrėžiu kaip įmanydamas. – Svarbiausia ir vėl yra pasitikėti. Ar pasitiki manimi, Ana? – Pasitikiu, – nedvejodama atsako ji. Šis atsakymas toks netikėtas, kad visiškai išmuša mane iš vėžių. Ir vėl. Ar man jau pavyko pelnyti jos pasitikėjimą? – Na, jei taip, visa kita – tik smulkmenos. Jaučiuosi pakylėtas. – Svarbios smulkmenos. Ji teisi. Susikaupk, Grėjau. – Gerai, aptarkime jas. Nešinas pirmuoju patiekalu, grįžta padavėjas. – Tikiuosi, mėgsti žuvį, – jam dedant lėkštes ant stalo, klausiu Anos. Juodoji menkė atrodo tikrai viliojamai. Ji paragauja patiekalo. Pagaliau Ana valgo! – Taisyklės, – kalbu toliau. – Aptarkime taisykles. Dėl maisto gali žlugti visa sutartis? – Taip. – Gal galiu pakeisti tą punktą ir parašyti, kad turi valgyti bent tris kartus per dieną? – Ne.

Šiaip taip susitvardęs ir sulaikęs atodūsį, vis dėlto nusprendžiu nenusileisti. – Turiu būti tikras, kad tu nealkanauji. Ji suraukia antakius. – Turi manimi pasitikėti. – Tebūnie taškas jūsų naudai, panele Stil, – suniurnu po nosimi. Šio mūšio vis tiek nelaimėsiu. – Nusileisiu dėl maisto ir dėl miego. Lengviau atsidususi, ji apdovanoja mane santūria šypsena. – Kodėl negaliu į tave žiūrėti? – pasiteirauja. – Tokie yra dominanto ir nuolankiosios santykiai. Priprasi. Ji vėl suraukia kaktą, tik šį kartą atrodo įskaudinta. – Kodėl negaliu tavęs liesti? – klausia. – Negali, ir tiek. Užčiaupk jai burną, Grėjau. – Ar dėl ponios Robinson? Ką?! – Kodėl taip pagalvojai? Manai, ji mane nuskriaudė? Ana linkteli. – Ne, Anastazija. Ji čia niekuo dėta. Be to, ponia Robinson nesutiktų tenkinti nė vieno iš šitų sumautų mano reikalavimų. – Vadinasi, ji čia niekuo dėta? – akivaizdžiai sutrikusi sako Ana. – Taip. Negaliu pakęsti, kai mane liečia. Ak, mažyte, patikėk, nenorėtum sužinoti kodėl... – Taip pat nenoriu, kad liestum save, – priduriu. – Vis dėlto man smalsu... Kodėl? – Nes noriu matyti visą tavo malonumą. Tiesą sakant, norėčiau matyti jį dabar. Galėčiau išdulkinti ją čia ir patikrinti, ar geba būti tyli. Tikrai tyli, – juolab žinodama, kad viešbučio personalas ir svečiai lengvai gali mus išgirsti. Šiaip ar taip, tam ir užsakiau šį kambarį... Ana jau žiojasi ketindama kažką sakyti, bet apsigalvoja ir įsideda į burną dar kąsnelį iki šiol beveik nepaliesto maisto. – Gavai iš manęs daug peno apmąstymams, tiesa? – teiraujuosi lankstydamas jos laišką ir kišdamas į švarko kišenę. – Taip.

– Gal norėtum iš karto aptarti ir sąlygines ribas? – Tik ne prie valgio. – Jaudiniesi? – Panašiai. – Ne kažin ką valgei... – Pakankamai. To jau per daug. – Trys austrės, keturi kąsneliai menkės ir vienas šparagas. Nei bulvių, nei riešutų, nei alyvuogių, o juk tu nevalgiusi visą dieną. Sakei, kad galiu tavimi pasitikėti. Ji išplečia akis. Taip. Aš viską skaičiuoju, Ana. – Kristianai, prašyčiau, juk ne kasdien sėdžiu ir aptarinėju tokius dalykus. – Man reikia tavęs stiprios ir sveikos, Anastazija, – griežtai paaiškinu. – Žinau. – O šią akimirką norėčiau išlukštenti tave iš tos suknelės. – Kažin ar tai gera mintis, – sušnabžda ji. – Dar nevalgėme deserto. – Nori deserto? Ji nori deserto, nors nesuvalgė pagrindinio patiekalo? – Taip. – Desertas galėtum būti tu. – Abejoju, ar esu pakankamai gardi. – Anastazija, tu tikras saldus gardumynas. Aš žinau. – Kristianai... Naudojiesi seksu kaip ginklu. Tai tikrai nesąžininga, – ji nudelbusi akis sau į sterblę, o jos balsas tylus ir šiek tiek melancholiškas. Ana pakelia galvą, perveria mane skvarbiu žvilgsniu, o tos žydros akys mane ir nervina, ir... jaudina. – Tu teisi. Tikrai naudojuosi, – pripažįstu. – Gyvenime žmogus naudojasi viskuo, ką moka, Anastazija. Bet vis tiek beprotiškai tavęs geidžiu. Čia ir dabar. – Tad nieko nelaukdami galėtume pasidulkinti. Žinau, kad ir tu to nori, Ana. Girdžiu, kaip pasikeitė tavo kvėpavimo ritmas. – Norėčiau kai ką išmėginti. Tikrai norėčiau patikrinti, ar ji geba būti tyli ir ar gali dulkintis bijodama, kad mus kas nors užklups. Akivaizdžiai sutrikusi, Ana vėl suraukia antakius.

– Jei būtum mano nuolankioji, tau nereikėtų sukti dėl to galvos. Viskas būtų paprasta. Visi šie sprendimai reikalauja varginančio mąstymo. Į galvą lenda įkyrūs klausimai: „Ar teisingai elgiuosi? Ar tai turėtų vykti čia? Ar tai gali vykti dabar?“ Tokiomis smulkmenomis tau apskritai nereikėtų rūpintis. Tai daryčiau aš, tavo dominantas. O kol kas žinau tik tiek, kad geidi manęs, Anastazija. Ji nusibraukia plaukus per petį, apsilaižo lūpas ir dar labiau suraukia kaktą. O taip. Ji manęs geidžia. – Žinau, nes kūnas tave išduoda. Tavo šlaunys suspaustos, tu nuraudusi ir kvėpuoji kitaip. – Iš kur žinai, kad mano šlaunys suspaustos? – nenatūraliai spigiai ir, rodos, sutrikusi klausia ji. – Pajutau krustelint staltiesę ir, remdamasis daugelio metų patirtimi, spėju, kad jos suspaustos. Juk aš teisus, ar ne? Ji nuščiūva, nusuka žvilgsnį į šalį. – Dar nesuvalgiau menkės, – nukaitusi kaip žarija bando išsisukti. – Renkiesi ataušusią menkę, o ne mane? Mudviejų žvilgsniai susitinka: jos akys plačiai atmerktos, vyzdžiai tamsūs, išsiplėtę. – Maniau, nori, kad suvalgyčiau viską. – Šiuo metu, panele Stil, jūsų valgis man nė motais. – Kristianai, tavo kovos metodai nesąžiningi. – Žinau. Niekada ir nebuvo sąžiningi. Mudu žvelgiame vienas į kitą abu norėdami primesti savo valią ir abu jusdami čia, prie stalo, tarp mūsų tvyrančią seksualinę įtampą. „Prašau tavęs, kodėl negali tiesiog daryti tai, ką liepiu?“ – įsakmiai klausiu jos be žodžių, vien žvilgsniu. Bet jos akyse spindi geismingas neklusnumas, ji kilsteli lūpų kampučius ir veide pasirodo šypsena. Nenuleisdama nuo manęs akių, ji paima šparago stiebelį ir tyčia prikanda lūpą. Ką ji daro? Tada labai lėtai įsikiša šparago galą į burną ir ima čiulpti. Po galais... Ji su manimi žaidžia, bet tai pavojinga taktika, kuri mane paskatins tiesiog pasiguldyti ją ant stalo ir išdulkinti. Ak, nesustokite, panele Stil.

Žiūriu į ją tarsi užburtas, o penis akimirksniu išpampsta. – Anastazija, ką darai? – ir klausiu, ir įspėju. – Valgau šparagą, – sako ji ir apsimestinai droviai šypteli. – Manau, žaidžiate su manimi, panele Stil. – Aš tik valgau, ką turiu lėkštėje, pone Grėjau. Jos lūpos veriasi plačiau, – palengva ir geidulingai, – ir kraujas mano gyslose dar labiau įkaista. Ji tikrai nenutuokia, kokia atrodo seksuali... Jau ketinu ją pulti, bet pasibeldęs įeina padavėjas. Prakeikimas. Palaukiu, kol paims lėkštes, o tada vėl sutelkiu dėmesį į panelę Stil. Bet ji jau vėl suraukusi kaktą ir nervingai narsto pirštus. Po velnių. – Nori deserto? – klausiu. – Ačiū, ne. Manau, jau eisiu, – sako Ana tebežiūrėdama sau į rankas. – Eisi? Ji ketina išeiti? Paėmęs mūsų lėkštes, padavėjas skubriai išeina iš kambario. – Taip, – ryžtingai sako Ana. Ir pakyla nuo stalo. Aš taip pat atsistoju. – Rytoj mūsų abiejų laukia diplomų teikimo ceremonija, – priduria ji. Mano planai visai kiti. – Nenoriu, kad išeitum, – tiesiai sakau, nes tai tiesa. – Prašau... turiu eiti, – nenusileidžia ji. – Kodėl? – Nes davei man tiek daug peno apmąstymams... be to, man reikia pažvelgti į viską iš šalies. Jos akyse atsispindi maldavimas paleisti. Bet mudu jau taip toli nuėjome besiderėdami... Radome ne vieną kompromisą. Mums pavyks. Privalau padaryti viską, kad pavyktų. – Galėčiau priversti tave pasilikti, – primenu Anai žinodamas, kad galėčiau sugundyti ją dabar pat, šiame kambaryje. – Taip, galėtum, ir nesunkiai, bet to nenoriu. Kuo toliau, tuo blogiau, matyt, būsiu pervertinęs savo galimybes. Tikėjausi, kad šis vakaras baigsis visiškai kitaip. Suirzęs abiem rankomis persibraukiu per plaukus.

– Žinai, kai įvirtai į kabinetą imti iš manęs interviu, buvai lipšni: tik „taip, sere“, „ne, sere“... Pamaniau, esi nuolankioji iš prigimties. Bet jei atvirai, Anastazija, nežinau, ar nuostabiame tavo kūne yra bent lašelis nuolankumo. Žengiu tuos kelis mudu skiriančius žingsnius ir pažvelgiu jai į akis, kuriose spindi ryžtas. – Gal tu ir teisus, – sako Ana. Ne. Ne. Nenoriu būti teisus. – Suteik man progą patikrinti, ar lašelį nuolankumo vis dėlto turi, – krumpliais perbraukiu jai per skruostą, nykščiu liesteliu apatinę lūpą. – Kitokie santykiai man nepažįstami, Anastazija. Toks jau esu. – Suprantu, – linkteli ji. Palenkiu galvą, kad mano lūpos atsidurtų šiek tiek aukščiau jos lūpų, ir laukiu, kol ji pakelia galvą, prikiša savo lūpas prie manųjų ir užsimerkia. Noriu pabučiuoti ją trumpu, tyru bučiniu, bet kai mudviejų lūpos susiliečia, ji palinksta artyn, jos pirštai staiga panyra man į plaukus ir švelniai pešteli, ji traukia mane prie savęs, sutikdama mane plačiau prasižioja, o jos liežuvis tampa nekantrus ir reiklus. Priglaudžiu delną jai prie strėnų, prispaudžiu prie savęs ir, atsakydamas į jos aistrą, kyšteliu liežuvį giliau į burną. Jėzau, kaip jos geidžiu... – Negaliu įkalbėti tavęs pasilikti? – sušnabždu tarp bučinių, o mano kūnas jau reaguoja, akmenėja apimtas geismo. – Ne. – Nakvok su manimi. – Ir tavęs neliesti? Ne. Prakeikimas. Mano krūtinėje nenumaldomai pasklinda tamsa, bet stengiuosi to nepaisyti. – Tu nepakenčiama mergiote, – sumurmu ir, žingtelėjęs atatupstas, atidžiai pažvelgiu jai į veidą, kuriame matyti ir įtampa, ir susimąstymas. – Kodėl man atrodo, kad sakai „sudie“? – Nes kaip tik ketinu išeiti. – Juk puikiai supranti, kad kalbu ne apie tai. – Kristianai, turiu viską gerai apgalvoti. Nežinau, ar galiu užmegzti tokius santykius, kokių tu nori. Užsimerkiu ir priglaudžiu kaktą jai prie kaktos.

O ko tu tikėjaisi, Grėjau? Ji tokiems santykiams netinkama. Giliai atsidusęs, pabučiuoju jai į kaktą, tada kyšteliu nosį į plaukus, įkvepiu salsvo, rudenį primenančio jos aromato ir pasistengiu jį įsiminti ilgam. Na štai. Pakaks. Tada atšlyju ir ją paleidžiu. – Kaip norite, panele Stil. Palydėsiu jus į viešbučio vestibiulį. Ištiesiu ranką – galbūt paskutinį kartą – ir nustembu supratęs, kokia skausminga man ši mintis. Ana paduoda ranką ir mudu tylėdami patraukiame link viešbučio priimamojo. – Ar turi viešbučio tarnautojo duotą bilietą? – klausiu, kai įžengiame į vestibiulį. Mėginu šnekėti ramiai ir santūriai, nors krūtinėje siaučia jausmų audra. Ji iš rankinės išsiima bilietą ir aš paduodu jį durininkui. – Ačiū už vakarienę, – tyliai padėkoja ji. – Buvo malonu kaip visada, panele Stil. Negali būti, kad tai jau pabaiga. Turiu jai parodyti... atskleisti, ką visa tai reiškia, ką galime drauge nuveikti. Parodyti, kuo galime užsiimti žaidimų kambaryje. Tada ji supras. Galbūt tai vienintelis būdas išgelbėti žlungantį mudviejų susitarimą. Tuoj pat pasisuku į Aną. – Šį savaitgalį kraustysiesi į Siatlą. Jei apsispręsi teigiamai, ar sekmadienį galėsiu su tavimi susitikti? – klausiu. – Pažiūrėsim. Galbūt, – sušnabžda ji. Atkreipiu dėmesį, kad jos rankų oda pašiurpusi. – Orai vėsta, ar turi švarkelį? – pasiteirauju. – Ne. Šia mergina būtinai turi kas nors rūpintis. Nusivelku švarką. – Imk. Nenoriu, kad peršaltum. Išskleidžiu švarką ir padedu Anai apsivilkti, ji prispaudžia skvernus sau prie šonų, apsiglėbia, užsimerkia ir giliai įkvepia. Ar ją traukia mano kvapas? Kaip mane – jos? Gal dar ne viskas prarasta? Viešbučio tarnautojas atvairavęs sustabdo senutėlį „Volkswagen Beetle“. Po galais, kas čia? – Tai štai ką vairuoji?!

Šis automobilis tikriausiai senesnis ir už mano senelį Teodorą. Jėzau! Tarnautojas paduoda raktelius ir aš nepagailiu jam arbatpinigių. Už paslaugą, tiesiogiai susijusią su rizika gyvybei ir sveikatai. – Ar jis dar tinkamas važinėti? – piktai dėbteliu į Aną. Ar ji gali būti saugi važinėdama šiuo surūdijusiu kibiru? – Tinkamas. – Ar pasieks Siatlą? – Taip. Pasieks. – Saugiai? – Žinoma, – patikina mane Ana. – Taip, mašina sena. Bet ji mano ir tinkama naudoti. Man ją nupirko įtėvis. Kai užsimenu, kad galėtume prasimanyti geresnius ratus, Ana iš karto supranta, ką siūlau, ir jos veidas akimirksniu pasikeičia. Ji įsiunta. – Tu nepirksi man mašinos, – pabrėždama antrą žodį pareiškia ji. – Pamatysim, – sumurmu, iš paskutiniųjų stengdamasis likti ramus. Atidarau vairuotojo dureles ir, tylomis svarstydamas, ar nederėtų paprašyti Teiloro, kad parvežtų Aną namo, padedu jai įlipti. Po galais... Staiga prisimenu, kad Teilorui laisvas vakaras. Kai uždarau dureles, ji... kankinamai lėtai rankenėle nuleidžia lango stiklą. Dėl Dievo meilės! – Vairuok atsargiai, – dusliai sumurmu. – Sudie, Kristianai, – atsisveikina Ana, bet tariant šiuos žodžius jos balsas trūkteli, tarsi tramdytų ašaras. Mėšlas. Mano nuotaika akimirksniu pasikeičia, susierzinimas užleidžia vietą susirūpinimui jos gerove, o kai jos automobilis riaumodamas išpupsi į gatvę, susirūpinimą užgožia bejėgiškumo jausmas. Nežinau, ar dar kada ją pamatysiu. Stypsau ant šaligatvio kaip paskutinis kvailys, kol užpakalinių jos žibintų šviesą praryja tamsa. Šūdas. Kodėl viskas žlugo? Grįžęs į viešbutį, traukiu į barą ir užsisakau butelį „Sancerre“ vyno. Pasiėmęs jį, einu į savo kambarį. Ant mano rašomojo stalo stovi atverstas nešiojamasis kompiuteris ir aš, prieš atsikimšdamas vyną, prisėdęs imu rašyti laišką.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Šis vakaras Data: 2011 m. gegužės 25 d. 22:01 Gavėjas: Anastazija Stil Nesuprantu, kodėl šį vakarą pabėgai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad patenkinamai atsakiau į visus tavo klausimus. Žinau, kad daviau tau daug peno apmąstymams, ir karštligiškai viliuosi, jog mano siūlymą rimtai apsvarstysi. Labai noriu, kad mūsų sutartis įsigaliotų. Aš neskubėsiu.

Pasitikėk manimi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Žvilgteliu į savo rankinį laikrodį. Kol ji parsiras namo, praeis mažiausiai dvidešimt minučių, o turint omenyje, kad važiuoja tuo karstu, – ir dar daugiau. Parašau laišką Teilorui. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Audi A3 Data: 2011 m. gegužės 25 d. 22:04 Gavėjas: J B Teiloras Man reikia, kad „Audi“ būtų pristatytas čia rytoj. Dėkoju. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atsikemšu butelį „Sancerre“, prisipilu taurę vyno, pasiimu knygą, atsisėdu ir, mėgindamas kaip nors susikaupti, imu skaityti. Bet žvilgsnis vis krypsta į kompiuterio ekraną. Kada ji atsilieps? Tiksint sekundėms nerimas stiprėja; kodėl ji neatsako į mano laišką? 23.00 nusiunčiu jai žinutę. Ar saugiai grįžai namo?

Bet atsakymo vis tiek nesulaukiu. Gal ji iš karto nuėjo miegoti? Prieš pat vidurnaktį išsiunčiu dar vieną elektroninį laišką. Siuntėjas: Kristianas Grėjus

Tema: Šis vakaras Data: 2011 m. gegužės 25 d. 23:58 Gavėjas: Anastazija Stil Tikiuosi, ta savo mašina saugiai grįžai namo. Pranešk man, ar tau viskas gerai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Rytoj susitiksime per diplomų teikimo ceremoniją ir aš sužinosiu, ar ji mane atstūmė. Slegiamas šios minties nusirengiu ir, atsigulęs į lovą, įsistebeiliju į lubas. Visiškai susimovei, Grėjau...

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 26-OJI, KETVIRTADIENIS

Kartais ji išeina. Aš čia vienas. Vienas su savo mašinytėmis ir antklodėle. Kai grįžta, ji miega ant sofos. Sofa ruda ir lipni. Mamytė pavargusi. Kartais užkloju ją savo antklodėle. Kartais ji pareina ir parneša ko nors pavalgyti. Tos dienos man patinka. Valgome duoną su sviestu. O kartais – karštus sumuštinius su sūriu. Juos mėgstu labiausiai. Šiandien mamytė išėjusi. Žaidžiu su mašinėlėmis. Jos greitai skrieja grindimis. Mamytės nėra. Ji grįš. Tikrai. Kada mamytė grįš? Jau tamsu, o mamytės nėra. Pasilipęs ant kėdės, galiu pasiekti jungiklį ir uždegti šviesą. Įjungiu. Išjungiu. Įjungiu. Išjungiu. Įjungiu. Išjungiu. Šviesu. Tamsu. Šviesu. Tamsu. Šviesu. Aš alkanas. Sūrį jau suvalgiau. Šaldytuve buvusį sūrį. Sūrį su melsvu kailiuku. Kada grįš mamytė? Kartais ji pareina su juo. Nekenčiu jo. Kai jis ateina, aš pasislepiu. Mamytės spinta – geriausia mano slėptuvė. Joje tvyro mamytės kvapas. Taip mamytė kvepia, kai būna laiminga. Kada grįš mamytė? Mano lovytė šalta. Noriu valgyti. Turiu savo antklodėlę ir mašinytes, bet mamytės nėra. Kada grįš mamytė? MAMYTĖS NĖRA.

Pakirstu iš miego. Šūdas. Šūdas. Šūdas. Nekenčiu savo sapnų. Visi jie kupini keistų šiurpių vaizdinių, primenančių man tuos laikus, kuriuos norėčiau pamiršti. Mano širdis daužosi, aš apsipylęs prakaitu. Tačiau blogiausia, kad susapnavęs šiuos košmarus ir pabudęs visada turiu galynėtis su sunkiai įveikiamu nerimu.

Pastaruoju metu košmarus ėmiau sapnuoti dažniau ir vaizdai juose atrodo ryškesni. Neišmanau kodėl. Prakeiktas Flinas – grįš tik kitą savaitę. Abiem rankomis persibraukiu per plaukus ir užmetu akį į žadintuvą. Dabar 5.38, jau švinta ir pro užuolaidas nedrąsiai skverbiasi blanki šviesa. Man beveik laikas keltis. Eik pabėgioti, Grėjau.

nei laiško, nei žinutės. Klausausi savo padų tapsenimo į šaligatvio grindinį ir jaučiu krūtinėje besitvenkiant nerimą. Liaukis jaudintis, Grėjau. Po velnių, tiesiog liaukis! Žinau, kad pamatysiu ją per diplomų teikimo ceremoniją. Bet negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Prieš eidamas praustis išsiunčiu jai dar vieną žinutę. IŠ ANOS VIS DAR NESULAUKIAU

Paskambink man.

Man tiesiog būtina žinoti, kad ji saugiai grįžo namo.

vis dar nėra jokios žinios. Norėdamas bent trumpam ją pamiršti, porą valandų skiriu savo įžanginei kalbai tobulinti. Šįryt per diplomų teikimo ceremoniją atkreipsiu visų dėmesį į didelį Aplinkotyros fakulteto nuveiktą darbą ir į pažangą, pasiektą jiems bendradarbiaujant su Grėjaus įmonių holdingu ir drauge kuriant efektyvias laukininkystės technologijas, skirtas besivystančioms šalims. „Ar tai jūsų plano pamaitinti visą pasaulį dalis?“ – prisimenu įžvalgos kupinus Anos žodžius ir jie pažadina mano sąmonėje paskutinį šiąnakt sapnuotą košmarą. Nuveju jį ir toliau perrašinėju kalbą. Semas, mano reklamos padalinio vadovo pavaduotojas, atsiuntė įžanginės kalbos juodraštį, bet man ji atrodo pernelyg pretenzinga. Valandą paplušėjęs, žiniasklaidai skirtą skiedalą paverčiu gerokai žmoniškesne įžangine kalba. PO PUSRYČIŲ IŠ ANOS

Jau pusė dešimtos, o iš Anos nesulaukiau nė žodžio. Šitas jos mirtinas tylėjimas man kelia nerimą ir, tiesą sakant, atrodo labai nemandagus. Paskambinu jai, bet iš karto įsijungia balso paštas. Padedu ragelį. Neprarask orumo, Grėjau. Mano nešiojamasis dzingteli – gavau laišką. Širdis suspurda, bet... laiškas nuo Mijos. Nors mano nuotaika slogi, vis dėlto nusišypsau. Pasiilgau tos mergiotės. Siuntėjas: Mija G., geniali virtuvės šefė Tema: Skrydžiai Data: 2011 m. gegužės 26 d. 18:32 GTM-1 Gavėjas: Kristianas Grėjus Sveikas, Kristianai, nekantrauju kuo greičiau iš čia sprukti! Gelbėk mane. Prašau... Parskrendu šeštadienį, mano reiso numeris – AF3622. Lėktuvas nusileis 12.22, be to, tėtis privertė mane skristi antrąja klase! Baisiai pykstu! Turiu labai daug bagažo. Myliu jus visus. Dievinu Paryžiaus madą. Mama sakė, kad turi merginą. Ar tai tiesa? Kokia ji? TURIU VISKĄ SUŽINOTI!!! Iki šeštadienio. Labai tavęs pasiilgau. À bientôt mon frère.2 Bučiuoju, Mija

Po perkūnais! Mano motina visai paleido liežuvį. Ana nėra mano mergina! O šeštadienį teks atsilaikyti prieš ne mažiau ilgą sesutės liežuvį, įgimtą jos optimizmą ir smalsių klausimų laviną. Bendrauti su Mija gali būti vienas vargas... Įsiminęs reiso numerį ir lėktuvo atvykimo laiką, atsakau Mijai ir patvirtinu, kad būsiu oro uoste. 9.45 aš jau pasiruošęs vykti į diplomų teikimo ceremoniją. Vilkiu pilką kostiumą, baltus marškinius ir, žinoma, ryšiu tą kaklaraištį. Jis bus slaptas mano ženklas Anai, kad nepasidaviau, ir primins jai gerus laikus.

Taip, tikrai gerus laikus... Vaizduotėje šmėsteli Ana – surišta ir apimta geismo. Po perkūnais! Kodėl ji nepaskambino? Mobiliajame paspaudžiu skambučio kartojimo mygtuką. Mėšlas. Vis vien neatsiliepia! Lygiai 10.00 kažkas pasibeldžia į duris. Teiloras. – Labas rytas, – pasisveikinu, kai jis įeina. – Pone Grėjau... – Kaip sekėsi vakar? – Gerai, sere. Teiloro elgesys pasikeičia, veidas sušvelnėja. Matyt, prisiminė dukterį. – Kaip Sofi? – Ji tikra gražuolė, sere. Ir jai puikiai sekasi mokslai. – Malonu girdėti. – „Audi A3“ bus pristatyta į Portlandą šiandien po pietų. – Nuostabu. Dabar jau važiuokim. Nors nenoriu sau pripažinti, vis dėlto nekantrauju išvysti panelę Stil.

į nedidelį kambarėlį šalia Vašingtono valstybinio universiteto didžiosios auditorijos. Rodos, ji linkusi raudonuoti ne mažiau už vieną labai artimai mano pažįstamą merginą. Čia, poilsio kambaryje, dėstytojai, administracijos darbuotojai ir keli studentai, laukdami diplomų teikimo iškilmių pradžios, gurkšnoja kavą. Gerokai nustembu pamatęs ir Ketriną Kavanag. – Sveikas, Kristianai, – pasisveikina ji ir prieina prie manęs spinduliuodama tokį pasitikėjimą, kokiu pasigirti gali tik aukštakulnius kasdien avinčios merginos. Ji vilki absolventės mantiją ir atrodo puikiai nusiteikusi; neabejoju, kad ji matė Aną. – Labas, Ketrina. Kaip sekasi? – Rodos, suglumai mane čia pamatęs, – praleidusi pro ausis mano pasisveikinimą ir akivaizdžiai įsižeidusi priduria ji. – Aš absolventų vardu sakysiu atsisveikinimo kalbą. Ar Eliotas tau neužsiminė? – Ne, neužsiminė. – Dėl Dievo meilės, mudu gi nevaikštom sulipę. – Sveikinu, – mandagiai tarsteliu. – Dėkoju, – vis dar santūriai sako ji. REKTORIAUS SEKRETORĖ PALYDI MANE

– Ar Ana čia? – Tuoj bus. Ji ateis su tėvu. – Matei ją šįryt? – Taip. O kodėl klausi? – Norėjau įsitikinti, kad vakar su tuo senu kibiru, kurį vadina mašina, saugiai pasiekė namus. – Vanda. Tą automobilį Ana vadina Vanda. Taip, ji saugiai parvažiavo. Kavanag klausiamai mane nužvelgia. – Džiugu girdėti. Tada prie mudviejų prieina universiteto rektorius ir, mandagiai šyptelėjęs Kavanag, nusiveda mane pažindinti su kitais profesoriais. Sužinojęs, kad Ana sveika ir gyva, atsikvepiu lengviau, bet vis tiek pykstu, kad neatsakė nei į mano laiškus, nei į žinutes. Tai blogas ženklas. Vis dėlto ilgai galvoti apie tai, kokie prasti mano reikalai, netenka, mat vienas iš universiteto dėstytojų praneša, kad iškilmės tuoj prasidės, ir išsiveda mus į koridorių. Silpnumo akimirką dar kartą pamėginu prisiskambinti Anai. Vėl įsijungia balso paštas, be to, man sutrukdo Kavanag. – Nekantriai laukiu tavo kalbos, – mudviem žingsniuojant koridoriumi, sako ji. Kai įžengiame į auditoriją, atkreipiu dėmesį, kad ji didesnė, nei tikėjausi, be to, sausakimša. Kai išsirikiavę į eilę lipame ant pakylos, susirinkusieji mus pasitinka atsistoję ir garsiai plodami. Plojimų banga pakyla, paskui palengva nuslūgsta, žmonės vėl sėdasi ir auditorijoje girdėti tik nekantrus šurmulys. Rektoriui pradėjus sveikinimo kalbą, pagaliau sulaukiu progos pasižvalgyti po auditoriją. Priekines eiles užėmę studentai, visi vilki vienodas juodas su raudonu Vašingtono valstybinio universiteto absolventų mantijas. Kur ji? Žvilgsniu atidžiai naršau kiekvieną eilę. Štai kur tu! Pamatau ją susigūžusią antroje eilėje. Ji gyva. Pasijuntu kvailai, kad vakar vakare ir šįryt taip būgštavau ir išeikvojau tiek jėgų mėgindamas sužinoti, kur ji. Ana žvelgia nuostabiomis žydromis, plačiai atmerktomis akimis, o kai mudviejų žvilgsniai susitinka, neramiai pasimuisto ir šiek tiek nurausta.

Taip. Radau tave. O tu neatsakei į mano žinutes. Ji manęs vengia ir taip mane siutina. Baisiai siutina. Užsimerkęs pamėginu įsivaizduoti, kaip lašinu karštą vašką jai ant krūtų ir kaip ji, mano užgulta, muistosi. Šis vaizdinys nepaprastai stipriai veikia mano kūną. Mėšlas... Susiimk, Grėjau. Stengiuosi apie ją negalvoti, nuginu šias geidulingas mintis ir sutelkiu dėmesį į tai, ką turėsiu pasakyti universiteto bendruomenei. Kavanag išrėžia įkvepiančią kalbą apie būtinumą naudotis atsiveriančiomis galimybėmis, – taip, carpe diem, Keite, – o nutilusi sulaukia auditorijos pritarimo ir audringų aplodismentų. Plika akimi matyti, kad ji protinga, populiari ir pasitikinti savimi. Visai nepanaši į drovią ir savyje užsisklendusią vienišę, žaviąją panelę Stil. Nuoširdžiai stebiuosi, kad jiedvi – draugės. Išgirstu garsiai tariamą savo vardą; rektorius mane pristatė auditorijai. Pakylu nuo kėdės ir žengiu prie pulto. Laikas pasireikšti, Grėjau. – Aš nepaprastai dėkingas ir sujaudintas, kad šiandien Vašingtono valstybinio universiteto vadovybė man suteikė tokią garbę. Taip gavau retą progą pakalbėti apie įspūdingą darbą, atliekamą šio universiteto Aplinkotyros fakultete. Mūsų tikslas – sukurti perspektyvius ir ekologinės pusiausvyros nepažeidžiančius žemdirbystės būdus, skirtus trečiojo pasaulio šalims. Galutinis mūsų siekis yra visiems laikams panaikinti pasaulyje badą ir skurdą. Per milijardą žmonių, daugiausia Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos dykumos, taip pat Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje, gyvena didžiausiame skurde. Tose pasaulio dalyse žemdirbystės metodai neefektyvūs, o tai kelia ekologinių problemų ir neigiamai veikia visuomenės sanklodą. Žinau, ką reiškia badauti. Todėl esu asmeniškai suinteresuotas šio projekto sėkme. Vašingtono valstybinis universitetas ir Grėjaus įmonių holdingas bendradarbiaudami pasiekė įspūdingų rezultatų derlingumo ir žemdirbystės technologijų srityse. Mes pirmieji besivystančiose šalyse ėmėme diegti mažų sąnaudų žemdirbystės sistemas ir bandomuosiuose laukuose derlių padidinome net trisdešimčia procentų. Prie šios kvapą gniaužiančios sėkmės labiausiai prisidėjo Vašingtono valstybinis universitetas. O Grėjaus įmonių holdingas savo ruožtu didžiuojasi tais studentais, kurie pas mus atlieka praktiką ir darbuojasi mūsų bandomuosiuose ūkiuose Afrikoje. Iš ten dirbamo jų darbo naudos turi ir

vietinės bendruomenės, ir patys studentai. Visi drauge mes galime įveikti badą ir visišką skurdą, smukdančius tuos pasaulio regionus. Tačiau šiandien, technologijų amžiuje, kai išsivysčiusios šalys įgijo didžiulį pranašumą ir vis labiau platina prarają tarp turinčių viską ir neturinčių nieko, nepaprastai svarbu prisiminti, kad neturime teisės švaistyti ribotų pasaulio išteklių. Mat jie skirti visai žmonijai, tad turime išnaudoti juos savo gerovei, rasti būdų juos atkurti ir sugalvoti, kaip pamaitinti mūsų planetą, kurioje gyvena pernelyg daug žmonių. Kaip jau sakiau, bendras darbas, kurį atlieka Grėjaus įmonių holdingas ir Vašingtono valstybinis universitetas, leis rasti naujų sprendimų, o mūsų pareiga – pasirūpinti, kad ši žinia pasiektų tas tolimas šalis. Pasitelkę Grėjaus įmonių holdingo Telekomunikacijų padalinį, ketiname besivystančioms šalims teikti informaciją ir rūpintis jų žmonių švietimu. Šiandien didžiuodamasis galiu pasigirti įspūdingais mūsų laimėjimais saulės energijos technologijų, ilgai veikiančių baterijų ir belaidžio duomenų perdavimo srityse, kurie neilgai trukus leis naudotis internetu net atokiausiuose pasaulio kampeliuose, ir pareikšti, kad mūsų tikslas – šiuo žiniatinkliu teikti informaciją visiškai nemokamai. Galimybė mokytis ir gauti informaciją, kuri mums savaime suprantama, yra nepaprastai svarbi sąlyga mažinant skurdą besivystančiuose pasaulio regionuose. Esame laimės kūdikiai. Mes visi privilegijuoti. Tiesa, kai kurie – labiau už kitus. Prie šių aš priskiriu ir save. Todėl mūsų moralinė pareiga pasirūpinti, kad tie, kuriems mažiau pasisekė, būtų sveiki, saugūs, gyventų nekęsdami bado ir naudotųsi šiek tiek didesne dalimi tų pasaulio išteklių, kuriais naudojamės mes. Baigdamas norėčiau pakartoti mintį, kuri kadaise man labai įsiminė. Perfrazuosiu vieną Amerikos indėną: „Tik tada, kai nukris paskutinis lapas, kai nudžius paskutinis medis ir bus sužvejota paskutinė žuvis, – tik tada mes suprasime, kad pinigai nevalgomi.“ Sėduosi auditorijoje kylant plojimų bangai, atsispiriu pagundai pažvelgti į Aną ir įsistebeiliju į Vašingtono valstybinio universiteto vėliavą, kabančią ant galinės auditorijos sienos. Jei ji nusprendė nekreipti į mane dėmesio, tebūnie jos valia. Ir aš galiu elgtis taip pat. Netrukus vėl prabyla universiteto rektorius ir paskelbia, kad pradėsime diplomų teikimo ceremoniją. Aš dar ilgai kankinuosi skausmingai laukdamas,

kada gi ateis eilė studentams, kurių pavardės prasideda S raide, ir vėl galėsiu ją pamatyti. Rodos, praeina visa amžinybė, kol pagaliau išgirstu garsiai tariamą jos pavardę: Anastazija Stil. Auditorijoje nuvilnija plojimai ir ji, liūdnai susimąsčiusi ir sunerimusi, žengia prie manęs. Mėšlas... Apie ką ji galvoja? Laikykis, Grėjau. – Sveikinu, panele Stil, – sakau duodamas Anai diplomą. Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką, bet aš jos taip ir nepaleidžiu. – Ar kas negerai kompiuteriui? Ji atrodo labai suglumusi. – Ne. – Vadinasi, į mano elektroninius laiškus tiesiog nekreipi dėmesio? Paleidžiu jos ranką. – Mačiau tik tą apie įmonių suliejimą. Po galais, ką ji čia kalba? Statmena raukšlė Anai tarp antakių dar pagilėja, bet jau turiu ją paleisti, nes užlaikau eilę. – Pasikalbėsime vėliau. Leidžiu jai suprasti, kad šis pokalbis toli gražu nebaigtas, ir Ana nueina. Kol išdaliju diplomus visoms vorele išsirikiavusioms absolventėms, deramai prisikankinu. Tenka iškęsti koketiškus žvilgsnius, blakstienų vasnojimą, paiką man ranką spaudžiančių merginų kikenimą, be to, man į saują įspraudžiami penki rašteliai su telefono numeriu. Lengviau atsikvepiu tik kai skambant nuobodžiai, tokioms iškilmėms įprastai muzikai ir plojimams su mokomuoju universiteto personalu nulipu nuo pakylos. Koridoriuje pastveriu už rankos pro šalį skubančią Kavanag. – Man reikia pasišnekėti su Ana. Gal gali ją rasti? Tai skubu. Kavanag atrodo gerokai priblokšta, bet, jai nespėjus pratarti nė žodžio, kiek galėdamas mandagiau priduriu: – Prašau. Ji nepritariamai sučiaupia lūpas, bet, praleidusi išeinančius dėstytojus, grįžta į auditoriją. Rektorius stabteli ir pasveikina mane pasakius puikią kalbą. – Man buvo didelė garbė, – dar kartą spausdamas jam ranką kukliai sakau.

Paskui akies krašteliu pamatau koridoriuje Keitę, o šalia jos – ir Aną. Atsiprašęs rektoriaus, einu prie jos. – Ačiū, – padėkoju Keitei, o ji nerimaudama žvilgteli į draugę. Nekreipdamas į ją dėmesio, suimu Aną už alkūnės ir pro pirmas pasitaikiusias duris įsivedu į kitą patalpą. Tai vyrų persirengimo kambarys, sprendžiant iš gaivaus kvapo, tuščias. Užšovęs durų skląstį, atsisuku į panelę Stil. – Kodėl neparašei man laiško? Ir neatsakei į telefonu siųstas žinutes? – įsakmiai klausiu. Nustėrusi, suakmenėjusiu veidu ji kelis kartus sumirksi. – Šiandien nebuvau įsijungusi kompiuterio, o į telefoną taip pat nežiūrėjau. Rodos, šis mano jausmų protrūkis ją nuoširdžiai suglumino. – Pasakei puikią kalbą, – priduria Ana. – Ačiū, – burbteliu visiškai išmuštas iš vėžių. Kaip ji galėjo nepasitikrinti elektroninio pašto ir nežvilgtelėti į telefoną? – Dabar suprantu, iš kur toks tavo požiūris į maistą, – švelniai ir – ne, aš neapsirinku – gailėdama manęs sako ji. – Anastazija, dabar nenoriu apie tai šnekėtis. Ir tavo gailesčio man nereikia. Užsimerkiu. Visą laiką maniau, kad ji nenori su manimi kalbėtis. – Nerimavau dėl tavęs. – Nerimavai? Kodėl? – Nes išvažiavai namo tuo metalo laužu, kurį vadini automobiliu. O aš maniau, kad sužlugdžiau sutartį, kurią jau buvome bepasirašantys. Ana pasišiaušia. – Ką?! Tai visai ne metalo laužas. Mašina tvarkinga. Chosė reguliariai man ją patikrina. – Chosė – tas fotografas? Po perkūnais, kuo toliau – tuo gražiau. – Taip, mano vabalas anksčiau priklausė jo motinai. – Taigi, o dar anksčiau tikriausiai jos motinai ir jos močiutei. Ta mašina nesaugi, – pareiškiu šiaip taip tvardydamasis, kad nepratrūkčiau rėkti. – Važinėju ja jau ketvirti metai. Apgailestauju, kad dėl manęs jaudinaisi. Kodėl nepaskambinai?

Skambinau jai į mobilųjį. Kodėl ji nesinaudoja prakeiktu mobiliuoju? O gal šneka apie laidinį telefoną? Suirzęs pirštais persibraukiu per plaukus ir giliai atsidūstu. Po velnių, juk kalbame visai ne apie tai. – Anastazija, man reikia tavo atsakymo. Laukimas mane varo iš proto. Jos veidas apsiniaukia. Mėšlas... – Kristianai, aš... Klausyk, palikau savo įtėvį vieną. – Rytoj. Iki rytojaus norėčiau sulaukti atsakymo. – Gerai. Rytoj. Rytoj tau pasakysiu, – ištaria ji ir nerimaudama į mane žvilgteli. Ką gi, kol kas ji nesako „ne“. Vėl nustembu pajutęs palengvėjimą. Po galais, kuo ši mergina ypatinga? Ji nuoširdžiai žvelgia į mane žydromis akimis, veide atsispindi susirūpinimas ir aš vos atsispiriu pagundai ją paliesti. – Ar liksi ko nors išgerti? – klausiu. – Nežinau, ko norės Rėjus, – negalėdama apsispręsti atsako Ana. – Tavo įtėvis? Mielai su juo susipažinčiau. Ji dar labiau sutrinka. – Abejoju, ar tai gera mintis, – man atšovus durų skląstį niūriai ištaria ji. Ką?! Kodėl?! Ar dėl to, kad dabar ji žino, jog vaikystėje buvau skurdžius? O gal dėl to, kad Ana žino, kaip mėgstu dulkintis? Ir kad esu keistuolis? – Gėdijiesi manęs? – Ne! – sušunka ji ir suirzusi užverčia akis į lubas. – Tik kaip turėčiau savo tėčiui tave pristatyti? – akivaizdžiai susinervinusi, ji kilsteli rankas. – „Štai vyras, atėmęs man nekaltybę ir dabar norintis užmegzti sadomazochistinius santykius?“ Tu ne sportbačius avi. Kuo čia dėti sportbačiai? Gal jos įtėvis ketina mane vaikytis? Ana taip paprastai papildo mūsų pokalbį geru humoru. Nesusilaikau ir šypteliu, o Ana į mano šypseną atsako ir jos veidas nušvinta nelyginant vasaros rytmečio saulė. – Žinok, aš gana greitai bėgioju, – žaismingai atsakau. – Anastazija, tiesiog pasakyk jam, kad esu tavo vaikinas. Atidarau duris ir mudu išeiname į koridorių, eidamas pro universiteto rektorių ir jo kolegas stabteliu. Jie visi kaip vienas atsisuka ir subeda akis į panelę Stil, bet po akimirkos ji įžengia į auditoriją ir dingsta jiems iš akių. Dėstytojų dėmesys nukrypsta į mane.

Panelė Stil – ne jūsų reikalas, ponai. Santūriai ir mandagiai linkteliu rektoriui, jis pasiteirauja, ar eisiu su universiteto dėstytojais pasivaišinti užkandžiais. – Žinoma, – atsakau. Iš universiteto mokomojo personalo susibūrimo išsmunku tik po pusvalandžio, o kai einu per žmonių pilną vestibiulį, prie manęs prisigretina Kavanag. Mudu patraukiame į pievelėje ištemptą didžiulę palapinę, kurioje po diplomų teikimo ceremonijos gėrimus gurkšnoja absolventai su šeimos nariais. – Ar jau pakvietei Aną sekmadienį atvykti pietų? – klausia ji. Sekmadienį? Ar Ana užsiminė, kad sekmadienį pasimatysime? – Tavo tėvų namuose, – paaiškina Kavanag. Mano tėvų? Tada pamatau Aną. Kas čia per velniava? Aukštas šviesiaplaukis vyrukas, atrodantis taip, tarsi būtų atėjęs tiesiai iš paplūdimio Kalifornijoje, nesivaržydamas spaudžia ją glėbyje. Po galais, kas jis toks? Ar dėl jo Ana nenorėjo, kad eičiau į palapinę ko nors išgerti? Ana pakelia akis ir, pamačiusi mano veidą, išblykšta, o jos kambario draugė sustoja šalia to vaikino. – Laba diena, Rėjau, – pasisveikina Kavanag ir pakšteli į abu skruostus pagyvenusiam vyrui, vilkinčiam prastai gulintį kostiumą ir stovinčiam prie Anos. Čia tikriausiai Reimondas Stilas. – Ar jau susipažinote su Anos vaikinu? – pasiteirauja jo Kavanag. – Kristianas Grėjus. Vaikinu! – Pone Stilai, malonu susipažinti. – Pone Grėjau... – gerokai nustebęs sumurma jis. Mudu pasisveikiname; ranką jis spaudžia ryžtingai, stipriai, o jo pirštų ir delno oda šiurkšti. Šis vyras duoną pelnosi rankų darbu. Po akimirkos prisimenu, kad jis dailidė. Iš tamsiai rudų akių nesuprasi, ką galvoja. – O čia mano brolis, Etanas Kavanagas, – įsiterpia Keitė ir pristato paplūdimio gražuolį, neskubantį traukti letenų nuo Anos. Šit kaip... Kavanago atžalos, abu drauge...

Burbteliu jo vardą, mudu taip pat paspaudžiame vienas kitam ranką ir aš atkreipiu dėmesį, kad Kavanago delnas, kitaip nei Rėjaus Stilo, minkštas ir švelnus. Liaukis pagaliau grabinėti mano merginą, pusgalvi tu. – Ana, mieloji, – sumurmu tiesdamas ranką ir ji, kaip ir dera klusniai mergaitei, po akimirkos atsiduria mano glėbyje. Ana jau spėjusi nusimesti absolventės mantiją ir dabar vilki šviesiai pilką, gana atvirą suknelę, atidengiančią nepriekaištingus jos pečius ir nugarą. Dvi suknelės per dvi dienas. Ji mane lepina. – Etanai, mama ir tėtis nori su tavimi pasikalbėti. Kavanag nusitempia brolį ir aš lieku Anos ir jos įtėvio draugijoje. – Ar seniai judu pažįstami? – klausia ponas Stilas. Pakeliu ranką, suspaudžiu Anai petį ir švelniai perbraukiu per nuogą nugarą, o ji atsakydama į mano prisilietimą suvirpa visu kūnu. Užbėgdamas Anai už akių atsakau ponui Stilui, kad susipažinome prieš porą savaičių. – Susipažinome, kai Anastazija atvažiavo imti iš manęs interviu studentų laikraščiui. – Nežinojau, kad dirbai studentų laikraštyje, Ane, – sako ponas Stilas. – Keitė susirgo, – paaiškina ji. Rėjus Stilas įdėmiai pažvelgia į dukterį ir suraukia antakius. – Pasakėte gerą kalbą, pone Grėjau, – pagiria jis mane. – Ačiū, sere. Girdėjau, esate prisiekęs žvejys. – Tai tiesa. Anė jums papasakojo? – Taip. – Ir jūs žvejojate? Rudose jo akyse blyksteli smalsumo kibirkštėlė. – Žvejoju, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau. Kai buvome vaikai, tėtis mudu su broliu dažnai pasiimdavo į žvejybą. Jam labiausiai patinka gaudyti vaivorykštinius upėtakius. Rodos, ir aš nuo jo užsikrėčiau šia liga. Minutėlę pasiklausiusi mudviejų pokalbio, Ana atsiprašo ir ima skintis kelią per minią Kavanag kompanijos link. Prakeikimas, su šita suknele ji atrodo tiesiog pribloškiamai. – Mat kaip? O kur žvejodavote? – klausia Rėjus, ragindamas tęsti pokalbį. Puikiai suprantu, kad tai egzaminas.

– Šiaurės vakaruose, Ramiojo vandenyno pakrantėse. – Užaugote Vašingtone? – Taip, sere. Iš pradžių tėtis mokė mus žvejoti Vinočio upėje. Stilo veide nušvinta šypsena. – Aš ją gerai pažįstu. – Bet labiausiai jis mėgsta žūklauti prie Skadžitų upės. Jungtinėms Valstijoms priklausančiame krante. Tėtis prikeldavo mus siaubingai anksti ir važiuodavome žvejoti tenai. Toje upėje jis yra sugavęs kelias labai stambias žuvis. – Taip, vandenys ten žuvingi. Skadžituose ir aš sugavau porą stipruolių, vos man meškerės koto nenulaužė. Tik aš meškeriojau Kanados pusėje. – Tose vietose laukinių vaivorykštinių upėtakių daugiausia. Juos gaudant tenka pasidarbuoti iš peties, tai ne tvenkinyje užauginti upėtakiai... – sakau, nė akimirkos nepaleisdamas iš akių Anos. – Visiškai sutinku. – Mano brolis ten pagavo kelias laukines pabaisas. O aš dar laukiu savo eilės. – Vieną gražią dieną pasiseks, ar ne? – Tikiuosi. Ana susijaudinusi kažką aptarinėja su Kavanag. Kažin, apie ką tos merginos kalbasi? – O jūs vis dar dažnai ištrūkstate pažvejoti? – vėl grįžtu prie pokalbio su ponu Stilu. – Žinoma. Kai tik praskiriame rankas nuo darbų, Anės bičiulis Chosė, jo tėvas ir aš visada važiuojame prie upės. Tas prakeiktas fotografas! Ir vėl! – Tai tas vaikinas, kuris rūpinasi technine vabalo būkle? – Taip, tas pats. – Vabalas... šauni mašina. Aš pats esu vokiškų automobilių gerbėjas. – Šit kaip? Anė tą senieną tiesiog dievina, bet aš manau, kad jos galiojimo terminas jau seniai baigėsi... – Nenuostabu, kad apie tai užsiminėte. Kaip tik svarsčiau, ar neišnuomoti jai vieno iš savo įmonės automobilių. Kaip manote, ar Ana sutiktų? – Gal ir sutiktų. Bet tik jei apsispręstų pati. – Puiku. Kaip suprantu, jai žvejyba nepatinka?

– Ne. Ši mergina pernelyg panaši į savo motiną. Negali žiūrėti, kaip žuvys kankinasi. O juo labiau nenori matyti kirmėlių. Ji labai jautrios sielos. Ponas Stilas perveria mane iškalbingu žvilgsniu. Oi... Sulaukiau įspėjimo iš Reimondo Stilo. Pasistengiu visa tai nuleisti juokais. – Tad nesistebiu, kad prieš porą dienų mudviem vakarieniaujant restorane nenorėjo valgyti menkės... Stilas nusijuokia. – Ne, žuvį ji mielai valgo. Pasišnekėjusi su Kavanag, Ana grįžta prie mūsų. – Štai ir aš! – plačiai šypsodamasi sako ji. – Ane, kur tualetai? – paklausia Stilas. Ana jam paaiškina, kad reikia išeiti iš palapinės ir sukti į kairę. – Tuoj grįšiu. O judu linksminkitės, – sako jis. Ana nulydi žvilgsniu nueinantį įtėvį, o tada nervingai žvilgteli į mane. Tačiau, dar nė vienam nespėjus nė žodžio ištarti, mudviem sutrukdo fotografas. Jis paskubomis mudu nufotografuoja ir nuskuba pas kitus svečius. – Vadinasi, užbūrei ir mano tėvą? – meiliai, bet akivaizdžiai provokuodama mane sako Ana. – Ką reiškia tas „ir“? Ar užbūriau ir jus, panele Stil? Pirštais atsargiai perbraukiu jai per raustantį skruostą. – Ak, kaip gaila, kad nežinau, apie ką galvoji, Anastazija. Suėmęs už smakro kilsteliu galvą, kad galėčiau atidžiai pažvelgti jai į veidą. Ji sustingsta, įsižiūri į mane, o jos akys patamsėja. – Šią akimirką galvoju, kad ryši gražų kaklaraištį, – sušnabžda ji. Laukiau iš Anos rimtesnio pareiškimo; jos atsakymas mane prajuokina. – Pastaruoju metu jį labiausiai mėgstu. Ji nusišypso. – Žavingai atrodai, Anastazija. Ši suknelė tau tinka, galiu paglostyti nugarą, paliesti nuostabią odą. Anos lūpos prasiskiria, ji ima greičiau alsuoti ir pajuntu tarp mudviejų stiprėjančią trauką. – Juk žinai, kad bus gera, ar ne, mažyte? – ištariu kimiai, išsiduodamas, kad esu apimtas geismo.

Ji užsimerkia, stipriai sučiaupia lūpas ir giliai įkvepia. Kai vėl atsimerkia, akyse atsispindi nerimas. – Bet aš noriu daugiau, – sako. – Daugiau? Prakeikimas. Ką ji čia šneka? Ana linkteli. – Daugiau... – vėl sušnabždu. Putli jos lūpa lengvai pasiduoda glamonėjama nykščiu. – Nori širdelių ir gėlių? Mėšlas. Nieko mums neišeis. Ir kaip galėtų išeiti? Aš su merginomis nedraugauju. Mano viltys ir svajos ima bliūkšti tiesiog čia, mudviem po kojomis. Jos akys išplėstos, tokios nekaltos, tokios maldaujančios... Prakeikimas. Ji tokia žavi. – Anastazija... Man tokie dalykai naujiena. – Man taip pat. Na, žinoma; juk iki manęs ji dar su niekuo nepalaikė santykių. – Nedaug težinai. – Užtat tu žinai visas nešvankybes, – sukužda Ana. – Nešvankybes? Nepasakyčiau... Pamėgink, – maldauju. Prašau. Pamėgink leistis į tokius santykius, kokie patinka man. Anos žvilgsnis degina, ji atidžiai žiūri man į akis ieškodama kokios nors svarbios užuominos. Ir aš trumpai nugrimztu gelmėje tų žydrų, viską matančių akių. – Gerai, – šnipšteli Ana. – Ką pasakei? Suklūstu, įsitempiu ir visi mano kūno plaukeliai pasišiaušia. – Gerai. Pamėginsiu. – Tu sutinki? Negaliu patikėti. – Taip, pamėginsiu, bet sąlygines ribas dar reikia aptarti. Viešpatie. Švenčiausias... Prisitraukiu ją, suspaudžiu glėbyje, įsikniaubiu jai į plaukus ir godžiai įkvepiu gundančio aromato. Ir man nė motais, kad stovime žmonių pilnoje palapinėje. Jaučiuosi taip, tarsi būtume čia dviese. – Jėzau, Ana, kaip netikėta. Net žado netekau.

Po kelių akimirkų atitokstu ir apsižiūriu, kad grįžo Reimondas Stilas ir, nenorėdamas išsiduoti, kad jaučiasi sutrikęs, labai susikaupęs žiūri į savo rankinį laikrodį. Nenoromis paleidžiu Aną. Jaučiuosi taip, tarsi galėčiau didžiausius kalnus nuversti. Sutarta, Grėjau! – Ane, gal nueisime kur nors pietų? – klausia Stilas. – Gerai, – sutinka ji ir droviai man šypteli. – Gal prisidėsite prie mūsų, Kristianai? – pasiteirauja Stilas. Kelias akimirkas jaučiu tokią pagundą, bet Ana perveria mane nerimastingu žvilgsniu, tarsi maldautų: „Prašau, atsisakyk...“ Ji nori pabūti su įtėviu viena. Užuominą suprantu. – Ačiū, pone Stilai, bet turiu kitų planų. Buvo malonu su jumis susipažinti, sere. Tvardykis, Grėjau, ir nestypsok išsišiepęs kaip kvailys. – Ir man, – rodos, visiškai nuoširdžiai atsako Stilas. – Rūpinkitės mano mergaite. – Ak, su malonumu, – pažadu spausdamas jam ranką. Rūpinsiuosi ja taip, kad jūs nė neįsivaizduojate, pone Stilai. Paimu Anos ranką ir pakėlęs pabučiuoju krumplius. – Iki, panele Stil, – sumurmu. Tu padarei mane laimingą – nepaprastai laimingą. Atsisveikindamas Stilas man linkteli, pirštais švelniai suspaudžia dukteriai alkūnę ir nusiveda ją į universiteto vestibiulį. Lieku stovėti apsvaigęs, bet kupinas vilties. Ji sutiko! – Laba diena, Kristianai Grėjau. Mano džiaugsmą aptemdo Emonas Kavanagas, Ketrinos tėvas. – Emonai, kaip laikotės? Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką.

manęs paimti. – Laba diena, sere, – pasisveikina ir atidaręs palaiko man mašinos duris. Važiuojant jis praneša, kad „Audi A3“ jau pristatyta į „Heathman“ viešbutį. Tad man beliko atiduoti ją Anai. Žinoma, dėl to kils diskusija, giliai širdyje jaučiu, 15.30 TEILORAS ATVAŽIUOJA

kaip Ana priešinsis. Kita vertus, ji sutiko tapti mano nuolankiąja, tad gal ir dovaną priims nekeldama nereikalingos audros? Ką nori apmulkinti, Grėjau? Juk svajoti nedraudžiama. Tikiuosi, šįvakar mums pavyks pasimatyti; padovanosiu jai automobilį universiteto baigimo proga. Paskambinu Andrėjai ir liepiu į rytojaus ryto darbotvarkę įtraukti vaizdo pusryčius per „WebEx“ su Emonu Kavanagu ir jo partneriais Niujorke. Kavanagas nori patobulinti savo skaidulinės optikos tinklą. Paprašau Andrėjos, kad tame vaizdo susitikime būtų pasiruošę dalyvauti ir Rosa su Fredu. Ji man perduoda kelias naujienas, – nieko svarbaus, – ir primena, kad rytoj vakare Siatle turiu dalyvauti labdaros renginyje. Šis vakaras Portlande man paskutinis. Anai jis taip pat vienas iš paskutinių šiame mieste... Pasvarstau, gal jai paskambinti, bet kadangi mobiliuoju vis tiek neatsiliepia, nėra prasmės. Be to, ji nori ramiai pabūti su tėčiu. Važiuojant „Heathman“ viešbučio link, pro automobilio langą žiūriu į paprastus Portlando žmones, šią popietę užsiėmusius įprastais reikalais. Ant šaligatvio prie šviesoforo sustojusi jaunuolių porelė barasi, o tarp jų – ant žemės nukritęs maišelis su išsibarsčiusiomis bakalėjos prekėmis. Kiti du, dar jaunesni, įsimylėjėliai žingsniuoja susikibę rankomis, nenuleisdami vienas nuo kito akių ir paikai kikendami. Mergina prisiglaudžia ir kažką pašnabžda į ausį tatuiruotam dabitai. Šis nusijuokia, pasilenkia ir skubriai ją pabučiuoja, o tada atidaro kavinukės duris ir žingteli į šalį leisdamas eiti jai pirmai. Ana nori „daugiau“. Sunkiai atsidusęs, pirštais persibraukiu per plaukus. Jos visada nori daugiau. Visos. Ką man daryti? Už rankų susikibusi porelė įeina į kavinę, – mudu su Ana kartą irgi taip padarėme. Be to, esame valgę dviejuose restoranuose ir buvo... visai smagu. Gal ir galėčiau pamėginti. Šiaip ar taip, ji dėl manęs tikrai stengiasi. Atlaisvinu kaklaraiščio mazgą. Ar galėčiau daryti „daugiau“?

nusirengiu, apsimaunu treningo kelnes ir nulipu laiptais į sporto salę pasimankštinti. Priverstinis bendravimas su žmonėmis gerokai aptirpdė mano kantrybės atsargas, tad turiu kur nors išlieti perteklinę energiją. Be to, reikia pagalvoti apie tą „daugiau“. GRĮŽĘS Į VIEŠBUČIO KAMBARĮ

ir apsirengęs prisėdu prie savo nešiojamojo kompiuterio, per „WebEx“ paskambina Rosa ir mudu prakalbame keturiasdešimt minučių. Aptariame visus jos numatytus klausimus, tarp jų Taivano verslininkų pasiūlymą ir Darfūrą. Paaiškėja, kad skraidinti krovinį atsieis brangiau, bet taip bus saugiau visiems šio projekto dalyviams. Duodu jai leidimą pradėti veikti. Dabar turime laukti, kol krovinys pasieks Roterdamo uostą. – Pasidomėjau koncernu „Kavanago medija“. Manau, šiame vaizdo susitikime turėtų dalyvauti ir Barnis, – sako Rosa. – Jei taip manai... Pranešk Andrėjai. – Bus padaryta. Kaip praėjo diplomų teikimo ceremonija? – pasiteirauja ji. – Gerai. Buvo netikėtumų. Ana sutiko būti mano. – Malonių netikėtumų? – Taip. Susidomėjusi Rosa įdėmiai žvelgia į mane iš kompiuterio ekrano, bet daugiau neprataria nė žodžio. – Andrėja sako, kad rytoj grįšite į Siatlą. – Taip. Rytoj vakare turiu dalyvauti viename priėmime. – Na, tikiuosi, „susijungimas“ buvo sėkmingas? – Į šį klausimą galiu atsakyti teigiamai, Rosa. Ji patenkinta šypteli. – Džiugu girdėti. Manęs jau laukia kitas susitikimas, tad, jei daugiau reikalų neturite, kol kas norėčiau atsisveikinti. – Iki greito, Rosa. Išjungiu „WebEx“ vaizdo pokalbį, atsidarau elektroninį paštą ir vėl susimąstau apie šį vakarą. KAI NUSIPRAUSĘS PO DUŠU

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sąlyginės ribos Data: 2011 m. gegužės 26 d. 17:22 Gavėjas: Anastazija Stil Ką naujo dar galėčiau pasakyti? Bet kada mielai su tavimi jas aptarsiu. Šiandien atrodei žavingai.

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Kai prisimenu, kad šį rytą buvau tikras, jog tarp mudviejų viskas baigta... Jėzau, Grėjau. Turi susiimti. Flinas dabar turėtų puikią progą parodyti, ką geba. Žinoma, iš dalies viskas taip susiklostė dėl to, kad Ana neturėjo mobiliojo. Gal jai reikia patikimesnės ryšio priemonės? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: BlackBerry Data: 2011 m. gegužės 26 d. 17:36 Gavėjas: J B Teiloras Teilorai, prašau parūpinti Anastazijai Stil naują „BlackBerry“ telefoną su iš anksto įdiegta prieiga prie elektroninio pašto. Tegul Andrėja paprašo Barnio perduoti visus reikalingus duomenis ir persiunčia juos tau. Telefoną pristatyk jai rytoj į namus arba į Kleitono ūkinių prekių parduotuvę. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Išsiuntęs laišką, pasiimu naujausią žurnalo „Forbes“ numerį ir pradedu skaityti. 18.30 atsakymo iš Anos dar nėra, tad spėju, kad ji vis dar užsiėmusi su tyliu ir kukliu Rėjumi Stilu. Turint omenyje, kad jie nėra kraujo giminės, jųdviejų panašumas tikrai stebina. Paskambinęs į kambarių tarnybą, užsisakau rizoto su jūrų gėrybėmis ir, kol laukiu, skaitau pradėtą knygą.

BESKAITANT PASKAMBINA GREISĖ.

– Sveikas, Kristianai, brangusis... – Labas, mama. – Ar Mija atsiliepė? – Taip. Turiu lėktuvo reiso numerį ir žinau atvykimo laiką. Aš ją pasitiksiu. – Puiku. Beje, tikiuosi, šeštadienį liksi pas mus vakarieniauti. – Žinoma.

– O sekmadienį Eliotas vakarieniauti atsives savo draugę, Keitę. Gal ir tu norėtum prisidėti? Galėtum ateiti su Anastazija. Tai štai apie ką šiandien kalbėjo Kavanag. Nusprendžiu pamėginti laimėti šiek tiek laiko. – Turiu paklausti, ar ji bus laisva. – Kai sužinosi, pranešk man. Būtų smagu, jei susirinktų visa šeima. Suirzęs užverčiu akis į lubas. – Jei taip sakai, mama. – Taip ir sakau, mielasis. Iki šeštadienio. Ji baigia pokalbį. Turiu supažindinti Aną su tėvais? Po galais, o kaip paskui reikės viską nutraukti? Man tebegalvojant apie šią keblią padėtį, į pašto dėžutę atkeliauja laiškas. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Sąlyginės ribos Data: 2011 m. gegužės 26 d. 19:23 Gavėjas: Kristianas Grėjus Jei nori, galiu šį vakarą užsukti jų aptarti. Ana

Ne, ne, mažyte. Tuo automobiliu tikrai nevažiuosi. Ir, nieko nelaukdamas, apmetu planą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sąlyginės ribos Data: 2011 m. gegužės 26 d. 19:27 Gavėjas: Anastazija Stil Atvažiuosiu pas tave. Sakydamas, kad man nepatinka, jog vairuoji tą mašiną, kalbėjau rimtai. Netrukus būsiu su tavimi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Išspausdinu dar po vieną „Griežtų ribų“ ir jos pastabų kopiją, – mat jau turėtos liko vidinėje mano švarko kišenėje, o švarką dabar turi Ana. Tada paskambinu

Teilorui į kambarį. – Noriu perduoti Anastazijai automobilį. Ar galėsi paimti mane iš jos namų, sakykime... pusę dešimtos? – Žinoma, sere. Prieš išeidamas į užpakalinę džinsų kišenę įsikišu du prezervatyvus. O gal pasiseks...

nors jos variklio sukimo momentas ir mažesnis, nei esu pratęs. Stabteliu prie alkoholinių gėrimų parduotuvės Portlando priemiestyje nupirkti šventinio šampano. Atsispyręs pagundai pačiupti „Cristal“ arba „Dom Pérignon“ išsirenku butelį „Bollinger“ – pirmiausia dėl to, kad jis 1999-ųjų ir atšaldytas, be to, šis gėrimas rožinis. Duodamas kasininkei „American Express“ kreditinę galvoju, kokia simboliška ši spalva, ir plačiai nusišypsau. Ana atidaro duris tebevilkėdama tą pačią kvapą gniaužiančią pilką suknelę. Nekantriai laukiu, kada galėsiu ją iš šio drabužio išlukštenti. – Labas, – sako ji ir žvelgia į mane didelėmis, spindinčiomis akimis, nors jos veidas pablyškęs. – Sveika. – Užeik. Ana atrodo drovi ir jaučiasi nesmagiai. Kodėl? Kas atsitiko? – Jei galima... – kilsteliu šampano butelį. – Pamaniau, aplaistysime tavo diplomą. Nieko nėra geriau už rūšinį „Bollinger“ šampaną. – Įdomiai pasakei, – pašaipiai rėžia ji. – Oi, kaip man patinka, kad neieškai žodžio kišenėje, Anastazija. Štai ji, mano mergaitė... – Turime tik arbatos puodelių. Visos taurės supakuotos. – Arbatos puodelių? Man rodos, tiks. Žvilgsniu nulydžiu ją, einančią į virtuvę. Ana susinervinusi, bet koketuoja. Gal todėl, kad šiandien jai svarbi diena, gal todėl, kad sutiko su mano sąlygomis, o gal todėl, kad ji bute viena, – mat aš žinau, jog šį vakarą Kavanag praleis su savo šeima, jos tėvas man sakė. Tikiuosi, šampanas padės Anai atsipalaiduoti ir... atriš jai liežuvį. VAIRUOTI A3 – VIENAS MALONUMAS,

Svetainė tuščia, joje stovi tik pakavimo dėžės, sofa ir stalas. Ant jo – rudas paketas su pridėtu ranka brūkštelėtu rašteliu. „Sutinku su tavo sąlygomis, Andželai, nes tu geriausiai žinai, kokia turi būti mano bausmė. Tik... tegul ji nebūna didesnė, nei galiu ištverti!“ – Nori ir lėkštelių? – Pakaks puodelių, Anastazija! – užsigalvojęs šūkteliu. Ji supakavo knygas – mano atsiųstus pirmuosius leidimus. Ketina juos man grąžinti. Nenori jų turėti. Štai kodėl taip nervinasi. Po galais, tai kaip reaguos sužinojusi, kad dovanoju jai mašiną? Pakėlęs akis išvystu ją stovint tarpduryje ir žvelgiant į mane. Ana atsargiai pastato puodelius ant stalo. – Čia tau, – įsitempusi tyliai ištaria ji. – Taigi, tiek jau supratau, – burbteliu. – Puikiai parinkta citata, – pirštu perbraukiu per jos rašytas raides. Jos nedidelės, dailios, įdomu, ką apie jas pasakytų grafologas. – Maniau, esu d’Erbervilis, ne Andželas. Pasirinkai pažeminimą. – Citata, žinoma, tiesiog tobula. Pašaipiai šypteliu. – Aš ir tikėjausi, kad rasi ką nors, kas puikiai atitiks situaciją. – Tai ir prašymas, – sukužda ji. – Prašymas? Kad elgčiausi su tavimi švelniai? Ana linkteli. Man šios knygos buvo tik nebloga investicija, bet maniau, kad Anai jos reiškė gerokai daugiau. – Nupirkau tas knygas tau. – Tai nekaltas melas, mat jau įsigijau kitas. – Elgsiuosi su tavimi švelniau, jei knygas pasiliksi, – sakau ramiai ir tyliai, slėpdamas nusivylimą. – Kristianai, negaliu priimti tokios dovanos, ji pernelyg brangi. Na štai, ji vėl priešgyniauja. Plus ça change, plus c’est la même chose.3 – Matai, apie tai ir kalbėjau: tu manęs neklausai. Noriu, kad tas knygas turėtum, ir daugiau nėra apie ką diskutuoti. Tai labai paprasta. Tau nereikia dėl to sukti galvos. Kaip nuolankioji, turėtum būti dėkinga už dovaną, ir tiek. Tiesiog turi priimti viską, ką tau perku, nes aš taip noriu.

– Kai nupirkai man šias knygas, dar nebuvau tavo nuolankioji, – tyliai sako ji. Kaip visada, Ana žino, ką atsakyti. – Ne... bet dabar sutikai ja būti, Anastazija. Ar ji mėgina išsižadėti mūsų sutarties? Dieve, ši mergina nė akimirkos neleidžia man atsipūsti. – Vadinasi, knygos mano ir galiu daryti su jomis, ką noriu? – Taip. Maniau, mėgsti Hardį? – Jei taip, norėčiau paaukoti jas labdarai, būtent Darfūre veikiančiai labdaros organizacijai, nes ji, rodos, tau arčiausiai širdies. Galės parduoti knygas aukcione. – Ką gi, jei taip nori... Neketinu tavęs atkalbėti. Gali jas net sudeginti, man vis tiek. Išblyškę jos skruostai parausta. – Dar pagalvosiu apie tai, – sumurma Ana. – Negalvok, Anastazija. Apie tai negalvok. Prašau, pasilik tas knygas. Jos skirtos tau, nes knygos – tavo aistra. Ne kartą taip man sakei. Džiaukis jomis. Pastatau šampano butelį ant stalo, atsistoju priešais Aną ir, pirštais suėmęs pasmakrę, atlošiu galvą, kad galėčiau pažvelgti jai į akis. – Daug ką tau pirksiu, Anastazija. Pratinkis. Galiu sau tai leisti. Esu labai turtingas, – greitai pabučiuoju ją. – Prašau... – priduriu ir paleidžiu jos smakrą. – Bet man dėl to gėda, – sako ji. – Neturėtum gėdytis. Anastazija, tu dėl visko per daug suki galvą. Neapsunkink savęs nieko nereiškiančiu moraliniu nuosprendžiu, paremtu tik kitų žmonių nuomone. Nešvaistyk jėgų. Taip jautiesi tik dėl to, kad abejoji dėl mūsų sutarties. Tai visiškai suprantama. Juk tiksliai nežinai, į ką veliesi. Žaviame jos veide aiškiai matau nerimą. – Na, liaukis. Tau visiškai nėra ko gėdytis, Anastazija. Nenoriu, kad taip manytum. Tiesiog nupirkau kelias senas knygas, kurios, mano nuomone, tau galėtų būti vertingos, ir tiek. Kelis kartus sumirksėjusi ir akivaizdžiai negalėdama apsispręsti Ana įsistebeilija į suvyniotas knygas. Pasilik tas knygas, Ana, jos tavo.

– Išgerk šampano, – pašnibždomis paraginu ir ji man nedrąsiai šypteli. – Taip jau geriau. – Rožinis... Ana stebisi, o aš nedrįstu jai paaiškinti, kodėl išrinkau būtent rožinį. – „Bollinger Grande Année Rosé 1999“, aukščiausios rūšies šampanas. – Iš arbatos puodelių. Ana plačiai nusišypso. Ir jos šypsena užkrečiama. – Iš arbatos puodelių. Sveikinu baigus universitetą, Anastazija. Susidaužiame puodeliais ir aš išgeriu gurkšnelį. Kaip ir tikėjausi, šampanas skanus. – Ačiū, – ji pakelia puodelį prie lūpų ir taip pat skubriai gurkšteli. – Ar dabar galėtume pasišnekėti apie sąlygines ribas? – Tu visuomet tokia nekantri... Paėmęs už rankos, veduosi ją prie sofos – vieno iš dviejų svetainėje likusių baldų – ir mudu, iš visų pusių supami dėžių, atsisėdame. – Tavo įtėvis – labai nekalbus žmogus. – O tau tikrai pavyko jį prisijaukinti. Nusijuokiu. – Tik todėl, kad moku žvejoti. – Iš kur žinojai, kad jis žvejys? – Pati man pasakojai. Kai drauge gėrėme kavą. – Hm... tikrai? – Gurkštelėjusi dar šampano, ji užsimerkia ir mėgaujasi skoniu. O atsimerkusi klausia: – Ar ragavai vyno universiteto priėmime? – Taip. Jis buvo šlykštus, – prisipažįstu ir susiraukiu. – Paragavusi jo, iš karto pagalvojau apie tave. Iš kur tu tiek daug nusimanai apie vyną? – Aš ne kažin ką nusimanau, Anastazija, tiesiog žinau, ką mėgstu. – Beje, mėgstu leisti laiką su tavimi. – Nori dar? – pasiteirauju kryptelėdamas smakrą į butelį ant stalo. – Prašyčiau. Nuėjęs atnešu šampano ir vėl pripilu jai puodelį. Ana įtariai mane nužvelgia. Matyt, susivokia, kad mėginu ją nugirdyti. – Butas atrodo gana tuščias. Jau susiruošėte kraustytis? – klausiu norėdamas išblaškyti jos budrumą.

– Beveik. – Ar rytoj dirbi? – Taip, rytoj – paskutinė mano darbo diena Kleitono parduotuvėje. – Padėčiau jums kraustytis, bet pažadėjau paimti iš oro uosto seserį. Sekmadienį anksti rytą Mija parskrenda iš Paryžiaus. Rytoj grįšiu į Siatlą, bet girdėjau, kad judviem padės Eliotas. – Taip, Keitė tuo labai džiaugiasi. Man keista, kad Eliotas vis dar domisi Anos drauge; jam tai nebūdinga. – Taigi, Keitė ir Eliotas, kas galėjo pagalvoti? Jų santykiai viską gerokai sujaukė. Prisimenu motinos žodžius: „Galėtum ateiti su Anastazija.“ – Beje, ar jau rūpiniesi darbo vieta Siatle? – paklausiu. – Manęs laukia pora pokalbių. Dėl stažuotojos vietos. – Kada ketinai man tai pasakyti? – Na... Dabar sakau, – trūktelėdama pečiais pasiteisina ji. – Kur? – teiraujuosi mėgindamas neišsiduoti, kad suirzau. – Poroje leidyklų. – Tikrai nori dirbti darbą, susijusį su leidyba? Ana linkteli, bet atvirai kalbėti, rodos, vis tiek neketina. – Na, sakyk, – paraginu. – Ką sakyti? – Nebūk kietakaktė, Anastazija, klok, į kokias leidyklas eisi. Pamėginu prisiminti visas man žinomas Siatlo leidyklas. Rodos, jų yra... keturios. – Į dvi mažas leidyklas, – akivaizdžiai išsisukinėja ji. – Kodėl nenori, kad žinočiau į kurias? – Kad be reikalo jų nespaustum, – paaiškina Ana. Ką tai turėtų reikšti? Suraukiu kaktą. – Dabar tu elgiesi kaip kietakaktis, – atsako Ana ir jos akys linksmai spindi. – Kietakaktis? – nusijuokiu. – Aš? Dieve, tu tikrai moki provokuoti. Išgerk šampaną ir pasikalbėkime apie tas sąlygines ribas. Anos blakstienos virpteli, ji trūkčiodama giliai įkvepia ir išgeria puodelį iki dugno. Rodos, ne juokais nervinasi. Pasiūlau jai dar šampano, kad išdrąsėtų. – Gerai, – sutinka ji.

Paimu šampano butelį ir staiga stabteliu. – Ar šiandien ko nors valgei? – Taip. Su Rėjumi pavalgiau pietus iš trijų patiekalų, – suirzusi atšauna ji ir užverčia akis į lubas. Ak, Ana... Pagaliau už tokį nepagarbų elgesį galiu tave nubausti. Pasilenkęs suimu jai už smakro ir perveriu rūsčiu žvilgsniu. – Jei dar kartą taip į mane dėbtelėsi, išpersiu tave persimetęs per kelį. – O... Rodos, ji šiek tiek sukrėsta, bet ir... apimta smalsumo. – O... Mudviejų santykiai prasideda, Anastazija. Grėsmingai šypsodamasis, vėl pripilu Anai puodelį šampano ir ji godžiai gurkšteli. – Dabar jau atkreipiau į save dėmesį, ar ne? Ji linkteli. – Atsakyk man. – Taip... atkreipei į save dėmesį, – gailiai šyptelėjusi, atgailaudama sako ji. – Gerai, – iš švarko kišenės išsitraukiu jos laišką ir sutarties trečiąjį priedą. – Taigi, seksualiniai veiksmai. Didumą jau esame išmėginę. Ji per sofą pasislenka arčiau ir mudu imame skaityti sąrašą. TREČIASIS PRIEDAS Sąlyginės ribos Šias ribas aptaria ir dėl jų susitaria abi sutarties šalys Ar Nuolankioji pritaria: • masturbacijai; • kunilingui; • felacijai; • spermos rijimui; • vaginaliniam lytiniam aktui; • rankos kišimui į makštį; • analiniam lytiniam aktui; • rankos kišimui į analinę angą.

– Sakei, nepritari rankos kišimui. Ar prieštarauji dar kam nors? – klausiu. Ana nuryja seilę. – Analinis lytinis aktas man irgi ne prie širdies.

– Nusileidau dėl rankos kišimo, Anastazija, bet tikrai nenoriu atsisakyti teisės džiaugtis tavo užpakaliu. Žiūrėdama į mane, ji garsiai įkvepia. – Bet tai atidėsime vėlesniam laikui. Be to, tokio lytinio akto ir negalėtume praktikuoti iš karto, – nesusilaikęs kreivai šypteliu. – Tavo užpakaliui reikės treniruočių. – Treniruočių? – išpūtusi akis klausia ji. – O kaipgi. Jį reikės rūpestingai paruošti. Analinis lytinis aktas gali būti labai malonus, patikėk. Bet jei pamėginsime ir tau nepatiks, galėsime jo atsisakyti. Matau, kad ji sukrėsta, ir tuo mėgaujuosi. – Ar kada nors bandei? – pasiteirauja Ana. – Taip. – Su vyru? – Ne. Niekada nesidulkinau su vyru. Ne mano stilius. – Su ponia Robinson? – Taip. Ana suraukia kaktą, o aš paskubomis grįžtu prie trečiojo sutarties priedo, kol ji nepradėjo apie tai smulkiai klausinėti. – Ir... spermos rijimas. Na, už tai esi įvertinta aukščiausiu balu. Tikiuosi išvysti šypseną jos veide, bet Ana žvelgia į mane atidžiai, tarsi pirmą kartą matytų. Rodos, ji vis dar galvoja apie ponią Robinson ir analinį lytinį aktą. Oi, mažyte, juk buvau Elenos nuolankusis... Ir ji galėjo su manimi elgtis, kaip panorėjusi. O man patiko. – Taigi, spermos rijimui pritarta? – klausiu stengdamasis grąžinti Aną į dabartį. Ji linkteli ir išgeria puodelyje likusį šampaną. – Nori daugiau? – pasiūlau. Ramiai, Grėjau, juk tenori, kad ji apsvaigtų, o ne prisigertų. – Noriu, – sušnabžda Ana. Vėl įpylęs jai šampano, grįžtu prie sąrašo. – Ką manai apie sekso žaislus? Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų naudojami: • vibratoriai; • analiniai kaiščiai;

– Analiniai kaiščiai? Ar jų paskirtis atitinka pavadinimą? Ji susiraukia. – Taip. Be to, norėčiau atkreipti tavo dėmesį į anksčiau minėtą analinį aktą. Tai treniruočių įrankis. – Šit kaip... O ką reiškia „kiti“? – Rutuliukai, kiaušiniai... ir panašiai. – Kiaušiniai? Apstulbusi Ana nė nepajunta, kaip rankomis užsidengia burną. – Ne tikri kiaušiniai, – nusijuokiu. – Džiaugiuosi, kad tave pralinksminau, – akivaizdžiai įsižeidusi suniurna ji ir aš kaipmat surimtėju. – Atsiprašau. Panele Stil, atleiskite. – Po galais, Grėjau! Būk atsargesnis! – Ar dėl žaislų turi kokių nors prieštaravimų? – Ne, – piktai atšauna Ana. Mėšlas... Ji pyksta. – Anastazija, atleisk man. Patikėk, nenorėjau juoktis. Bet dar niekada taip išsamiai apie šiuos dalykus nesikalbėjau. Tiesiog tu... tokia nepatyrusi. Nepyk. Papūtusi lūpas, ji gurkšteli šampano. – Gerai, dabar – suvaržymai, – sakau ir vėl žvilgteliu į sąrašą. Ar Nuolankioji pritaria: • rišimui virve; • rišimui odiniais diržais; • antrankių, grandinių ir pančių naudojimui; • rišimui lipniąja juosta; • rišimui kitomis priemonėmis.

– Ką pasakysi? – šį kartą klausiu kiek galėdamas švelniau. – Gerai, – sušnabžda Ana ir skaito toliau. Ar Nuolankioji sutinka, kad būtų: • rišamos rankos priekyje; • rišamos kulkšnys; • rišamos alkūnės; • rišamos rankos už nugaros; • rišami keliai; • riešai rišami prie kulkšnių;

• rišama prie nejudančių daiktų, baldų ir pan.; • rišama prie skėtiklio; • kabinama. Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užrišamos akys? Ar Nuolankioji sutinka, kad jai būtų užkemšama burna?

– Apie kabinimą jau šnekėjome. Jei nori kabinimą įtraukti į griežtų ribų priedą, aš neprieštarausiu. Tokiems žaidimams reikia daug laiko, o mes, šiaip ar taip, turime tik tris mėnesius. Gal turi daugiau prieštaravimų? – Nesijuok, bet... kas tas skėtiklis? – Pažadu nesijuokti. Jau du kartus tavęs atsiprašiau. – Dėl Dievo meilės... – Neversk dar kartą to daryti, – nejučiomis įspėju griežčiau, ir Ana atšlyja nuo manęs. Velnias... Nekreipk į jos reakciją dėmesio, Grėjau. Tęsk, ką pradėjai. – Skėtiklis – tai strypas su antrankiais kulkšnims ir (arba) riešams. Puikus daikčiukas. – Gerai... Na, kad būtų užkemšama burna... Man būtų neramu, kad galiu uždusti. – Tai man būtų neramu, jei negalėtum kvėpuoti. Nenoriu tavęs uždusinti. Mat dusinti – visai ne mano stilius. – O kaip užkimšta burna pasakysiu saugos žodžius? – klausia ji. – Pirmiausia tikiuosi, kad jų niekada neprireiks. Bet jei tau bus užkimšta burna, naudosimės gestais. – Man neramu dėl burnos užkimšimo. – Gerai, pasižymėsiu. Kelias akimirkas Ana atidžiai žvelgia į mane, o jos veidas toks, tarsi būtų įminusi didžiausią mįslę. – Tau patinka surišti nuolankiąsias, kad jos negalėtų tavęs liesti? – klausia. – Tai viena iš priežasčių. – Ar dėl to buvai surišęs man rankas? – Taip. – Nemėgsti apie tai kalbėti, tiesa? – sako Ana. – Ne, nemėgstu. Neketinu su tavimi apie tai šnekėtis, Ana. Liaukis.

– Gal nori dar šampano? – pasiteirauju. – Šis gėrimas teikia tau drąsos, o man reikia žinoti, ką manai apie skausmą, – įpilu Anai šampano, o ji, plačiai atsimerkusi ir nerimaudama, gurkšteli gėrimo. – Taigi, ką apskritai manai apie patiriamą skausmą? Ji nieko nesako. Šiaip taip susitvardau ir sulaikau besiveržiantį atodūsį. – Tu vėl kramtai lūpą... Laimė, kramtyti lūpą ji liaujasi, bet dabar sėdi susimąsčiusi ir nudelbusi akis sau į rankas. – Ar vaikystėje esi patyrusi fizinių bausmių? – atsargiai mėginu ją prašnekinti. – Ne. – Vadinasi, šioje srityje neturi jokios patirties? – Ne. – Tai nėra taip baisu, kaip tau atrodo. Jei kalbame apie skausmą, didžiausias tavo priešas yra vaizduotė. Pasikliauk manimi, Ana. Prašau... – Ar būtinai turi tai daryti? – Taip. – Kodėl? Patikėk, tikrai nenorėtum to sužinoti. – Tai neatskiriama santykių dalis, Anastazija. Aš taip elgiuosi. Matau, kad nerviniesi. Aptarkime metodus. Vėl imame skaityti sąrašą. Ar Nuolankioji sutinka patirti šias skausmo / bausmės / drausminimo formas: • mušimą delnu; • plakimą rykšte; • kandžiojimą; • genitalijų veržimą (gnybimą); • karštą vašką; • mušimą mente; • mušimą lazda; • krūtų spenelių veržimą (gnybimą); • ledą; • kitų rūšių skausmą ir jo kėlimo būdus.

– Ką gi, tu prieš genitalijų veržimą ir gnybimą. Sutinku. Šiaip ar taip, labiausiai skauda mušant lazda. Ana išbąla. – Prie lazdos galime prieiti palengva, – skubiai ją nuraminu. – Arba apskritai jos atsisakyti, – pasiūlo išeitį ji. – Tai sutarties dalis, mažyte, bet neskubėsime taikyti nė vieno iš šių metodų. Anastazija, aš per daug tavęs nekankinsiu. – Labiausiai mane baugina bausmės. – Ką gi, džiaugiuosi, kad pasakei. Kol kas mušimą lazda iš sąrašo išbrauksime. O kai labiau apsiprasi su kitais veiksmais, padidinsime jų intensyvumą. Niekur neskubėsime. Rodos, Ana vis dar abejoja, tad pasilenkiu ir ją pabučiuoju. – Štai, juk bučiuotis visai nebuvo baisu, ar ne? Vis dar sutrikusi, ji trūkteli pečiais. – Klausyk, noriu aptarti dar vieną dalyką, o tada guldysiu tave į lovą. – Į lovą?! – šūkteli Ana ir jai nurausta skruostai. – Liaukis, Anastazija, turbūt supranti, kad po pokalbio apie visus šiuos dalykus noriu tave tuoj pat išdulkinti ir ramiai pradėti ateinančią savaitę. Juk tos kalbos turėjo paveikti ir tave. Sėdėdama šalia manęs ji neramiai krusteli ir, suspaudusi šlaunis, dusliai atsidūsta. – Matai? Be to, noriu kai ką išmėginti. – Ką nors skausmingo? – Ne. Liaukis visur mačiusi skausmą. Iš esmės tai vienas malonumas. Ar kada nors tave užgavau? – Ne. – Na, matai. Klausyk, šiandien sakei, kad nori daugiau... Nutylu nebaigęs minties. Prakeikimas. Rodos, atsidūriau ant bedugnės krašto. Gerai, Grėjau, ar tu tikrai pasirengęs? Turiu pamėginti. Nenoriu jos prarasti, mudviem net nepradėjus bendrauti. Šok. Paimu ją už rankos.

– Išskyrus tuos laikotarpius, kai būsi mano nuolankioji, gal ir galėtume pamėginti... Nežinau, ar pavyks. Neįsivaizduoju, kaip viską suderinti. Galbūt ir nieko neišeis. Bet norėčiau pamėginti. Gal vieną naktį per savaitę?.. Nežinau... Anai iš nuostabos net lūpa atvimpa. – Bet su viena sąlyga. – Kokia? – klausia ji ir pritrūksta kvapo. – Tu turėsi maloniai priimti dovaną, kurią tau išrinkau studijų baigimo proga. – A, – tarsteli Ana ir suglumusi išplečia akis. – Eikš. Padedu jai atsistoti nuo sofos, nusivelku odinį švarką ir atsargiai apgobiu pečius. Tada, giliai įkvėpęs, atidarau laukujes duris ir parodau prie šaligatvio pastatytą „Audi A3“ – Čia tau. Sveikinu baigus universitetą. Apkabinu ją, prisitraukiu ir pabučiuoju į plaukus. Paleidęs matau, kad ji priblokšta stebeilija į automobilį. Ką gi... tai gali būti ir geras, ir blogas ženklas. Vėl paėmęs už rankos, veduosi Aną laiptais žemyn, o ji, tarsi užburta, leidžiasi vedama. – Anastazija, tas tavo vabalas jau senas ir tikrai nesaugus. Niekada sau neatleisčiau, jei tau kas nors nutiktų, juolab kad man taip lengva šį reikalą sutvarkyti... Netardama nė žodžio, ji nenuleidžia akių nuo mašinos. Prakeikimas. – Apie savo ketinimą užsiminiau tavo įtėviui. Jis entuziastingai pritarė. Gal kiek ir perdedu. Nusivylusi ir vis dar pražiota burna, ji atsisuka ir persmeigia mane pykčio kupinu žvilgsniu. – Užsiminei apie tai Rėjui? Ką tu sau manai? Ji ne juokais įsiutusi. – Tai dovana, Anastazija. Ar negali tiesiog padėkoti? – Bet tu žinai, kad ji per brangi. – Man ne per brangi, ir mano sąžinė rami. Liaukis, Ana. Tu nori daugiau. Tad teks mokėti.

Nusvarinusi pečius ir, rodos, susitaikiusi su likimu, ji vėl atsisuka į mane. Tikėjausi kitokios reakcijos. Nuo šampano įraudę jos skruostai vėl išblykšta. – Kaip ir kompiuterį, mielai ją iš tavęs pasiskolinčiau. Papurtau galvą. Kodėl su ja viskas taip sunku? Nė viena nuolankioji, gavusi iš manęs automobilį, taip nereagavo. Paprastai jos būna sužavėtos. – Gerai. Skolinu. Neribotam laikui, – nenoromis sutinku. – Ne, ne neribotam laikui, o tik kol kas. Ačiū, – tyliai padėkoja ji ir palinkusi artyn pakšteli man į skruostą. – Ačiū už automobilį, sere. Tas žodis... Iš jos švelnių ir mielų lūpų. Stipriai apkabinu Aną, prisitraukiu, suleidžiu pirštus jai į plaukus. – Jūs tikrai sunkiai tramdoma moteris, Ana Stil. Aistringai ją bučiuoju liežuviu valdingai praskyręs lūpas, ir po akimirkos į mano aistrą ji atsako, jos liežuvis glamonėja manąjį. Kūnas reaguoja akimirksniu – pajuntu kylant geismą. Geidžiu jos čia ir dabar. Tiesiog ant šaligatvio. – Turiu iš visų jėgų tvardytis, kad tuoj pat neiškruščiau tavęs pasiguldęs ant variklio dangčio – ir tik tam, kad parodyčiau: priklausai man, ir jei noriu nupirkti tau sumautą automobilį, tai ir nupirksiu. O dabar vesimės tave į vidų ir nurengsime, – kalbu kimiu balsu. Ir dar kartą ją pabučiuoju – valdingai ir savininkiškai. Paėmęs Aną už rankos, einu vidun, užtrenkiu duris ir, negaišdamas laiko, traukiu į miegamąjį. Ten paleidžiu jos ranką ir įjungiu naktinę lempą. – Maldauju, nepyk ant manęs, – sušnabžda Ana. Jos žodžiai – kaip žibalas į mano pykčio laužą. – Atsiprašau dėl mašinos ir dėl knygų... – ji nutyla, apsilaižo lūpas. – Tavo pyktis mane gąsdina. Velnias. Anksčiau niekas man to nesakė. Užsimerkiu. Ko jau ko, o gąsdinti jos tikrai nenoriu. Nurimk, Grėjau. Ji čia. Ji saugi. Geidžia tavęs. Nesugadink visko tik dėl to, kad ji nesupranta, kaip reikia elgtis. Atsimerkęs matau, kad Ana žiūri į mane ir jos akyse – ne baimė, o nekantrus laukimas. – Apsisuk, – tyliai, bet įsakmiai sakau. – Noriu išlukštenti tave iš tos suknelės.

Ana iš karto paklūsta. Gera mergaitė. Nutraukiu jai nuo pečių savo švarką, švysteliu jį ant grindų, o tada suimu Anos plaukus ir nužeriu nuo sprando. Smiliaus pagalvėle jusdamas jos odos švelnumą, aprimstu. Dabar, kai ji daro kaip liepiama, atsipalaiduoju. Mano smilius lėtai slysta jos nugara žemyn, kol pasiekia užtrauktuką, įsiūtą į pilką suknelės šifoną. – Ši suknelė man patinka. Patinka matyti tavo tobulą odą. Piršto galu užkabinęs sunkelės kraštą nugaroje, prisitraukiu Aną ir stipriai priglaudžiu. Tada įsikniaubiu į plaukus ir giliai įkvepiu jos kūno aromato. – Puikiai kvepi, Anastazija. Taip maloniai. Tai rudens kvapas. Jis ramina ir primena pilnatvės bei laimės metus. Vis dar kvėpdamas puikų jos aromatą, nosies galiuku braukiu per paausį, kaklą, pasiekiu petį ir apipilu jį švelniais bučiniais. Tada neskubėdamas atsegu suknelės užtrauktuką ir, lūpomis liesdamas, bučiuodamas ir lyžčiodamas odą, nusigaunu iki kito jos peties. Ji virpa nuo mano prisilietimų. Ak, mažyte... – Turėsi... išmokti... nejudėti, – po kiekvieno žodžio vis pabučiuodamas jai sprandą sušnabždu ir trūkteliu suknelės kaklo raištį. Suknelė nukrinta ant grindų Anai prie kojų. – Nesegite liemenėlės, panele Stil. Tai man patinka. Ištiesęs rankas, suimu jos krūtis ir jaučiu, kaip mano liečiami speneliai ima raukšlėtis. – Pakelk rankas ir apkabink man pakaušį, – įsakmiai liepiu, prikišęs lūpas jai prie kaklo. Ji daro, kaip liepta, jos krūtys pakyla ir stipriau priglunda man prie delnų. Suleidusi pirštus man į plaukus, Ana suima juos stipriai, taip, kaip man patinka, ir pešteli. Aaa... Kaip gera. Ji palenkia galvą į šoną, o aš, naudodamasis proga, pabučiuoju jai po oda tvinksinčią gyslą. – Mmm... – patenkintas sumurmu ir imu pirštais maigyti, tampyti jai krūtų spenelius. Ji sudejuoja, išriečia nugarą ir dar stipriau įremia savo tobulas krūtis man į saujas.

– Ar taip suteiksiu tau orgazmą? Ana dar labiau išriečia nugarą. – Patinka, ar ne, panele Stil? – Mmm... – Sakyk, – liepiu, nė akimirkos nenutraukdamas geismingo jos krūtų puolimo. – Taip, – sušnabžda ji. – Taip, o toliau? – Taip... sere. – Gera mergaitė. Švelniai maigau ir gnaibau krūtų spenelius, jos kūnas trūkčiodamas atsiremia man į krūtinę ir šlaunis, ji sudejuoja ir stipriau pešteli man plaukus. – Manau, tu dar nepasiruošusi sprogti, – mano pirštai sustingsta, bet krūtų nepaleidžiu, užtat dantimis grybšteliu jai ausies lezgelį. – Be to, tu mane supykdei. Todėl gal ir išvis neleisiu tau patirti šio malonumo. Vėl imu glamonėti jai krūtis, sukioju ir timpčioju spenelius. Sudejavusi ji ima siūbuoti į šonus ir užpakaliu trintis į mano lytį. Nuleidžiu rankas, tvirtai suimu už klubų, kad liautųsi krutėjusi, ir dirsteliu į jos kelnaites. Medvilninės. Baltos. Sunku nebus. Pirštu užkabinęs už juosmens, tempiu jas tol, kol audinys pasiduoda, o tada nykščiais praduriu medžiagą ties užpakaline siūle. Kelnaitės suplyšta mano rankose ir aš numetu jas Anai po kojomis. Ji aikteli. Brūkšteliu jai per užpakalį ir vieną pirštą įkišu į makštį. Ji sudrėkusi. Gausiai. – O taip. Mano mieloji mergaitė pasiruošusi. Apsuku Aną ir kyšteliu tą pirštą sau į burną. Mmm. Sūrokas. – Jūs tokia skani, panele Stil... Jos lūpos prasiskiria, o akys iš geismo patamsėja. Manau, ji šiek tiek priblokšta. – Nurenk mane, – nenuleidžiu nuo Anos akių. Išgirdusi mano įsakymą, ji kilsteli galvą, bet dar dvejoja. – Tau pavyks, – padrąsinu ją. Ji kilsteli rankas ir man staiga ateina mintis, kad ketina mane paliesti, o aš tam nepasirengęs. Mėšlas.

Instinktyviai sugriebiu jos rankas. – Na jau ne. Pradėk ne nuo marškinėlių. Noriu, kad ji mane užsėstų. To dar nedarėme ir gali būti, kad Ana praras pusiausvyrą, tad privalau vilkėti marškinėlius, kad būčiau saugus. – Gali būti, kad tau reikės liesti mane ten, kur numačiau. Vieną jos ranką paleidžiu, o kitą uždedu sau ant koto, kovojančio dėl erdvės džinsuose. – Štai kaip jūs mane veikiate, panele Stil. Įbedusi žvilgsnį į savo ranką, ji tyliai aikteli. Paskui suspaudžia mano penį ir patenkinta pažvelgia į mane. Plačiai nusišypsau. – Noriu įsiskverbti į tave. Numauk man džinsus. Dabar tu vadovausi. Ji iš nuostabos net išsižioja. – Ką ketini su manimi daryti? – geismingai, kimiai klausiu. Anos veidas pasikeičia, nušvinta iš pasitenkinimo ir ji mane, nespėjusį nė apsižiūrėti, stumteli. Juokdamasis, – pirmiausia iš jos puikavimosi, bet ir dėl to, kad ji palietė mane, o aš nepuoliau į paniką, – griūvu ant lovos. Ji nuauna man batus, numauna kojines, bet... labai jau nerangiai, ir aš prisimenu interviu savo biure, jos pastangas susitvarkyti su diktofonu. Nenuleidžiu nuo Anos akių. Susidomėjęs. Sužadintas. Svarstydamas, ką ji darys toliau. Dabar, kai tįsau ant lovos, numauti džinsus jai tikriausiai bus velniškai sunku. Nusiavusi aukštakulnius, ji įlipa į lovą, apžergusi man šlaunis atsisėda ir užkiša pirštus už džinsų juosmens. Mėgaudamasis begėde Ana užsimerkiu ir kilsteliu dubenį. – Turėsi išmokti nejudėti, – žaismingai papriekaištauja ji ir pešteli man papilvės plaukus. Ai! Kokia jūs drąsi, ponia. – Gerai, panele Stil, – iškošiu pro sukąstus dantis. – Mano kišenėje sargis. Jos akyse blyksteli akivaizdus pasitenkinimas, ji įkiša pirštus į džinsų kišenę, panaršo, o paskui įleidžia juos dar giliau ir brūkšteli per penį. Aaa... Ana ištraukia abu folijos paketėlius ir švysteli ant lovos šalia manęs. Tada negrabiais pirštais patampo mano džinsų sagą ir po poros mėginimų šiaip taip atsega.

Jos naivumas mane nepaprastai žavi. Akivaizdu, kad Ana niekada nėra to dariusi. Dar vienas pirmas kartas... ir baisiai jaudinantis. – Tokia nekantri, panele Stil, – paerzinu ją. Ana atitraukia užtrauktuką, timpteli mano džinsų juosmenį ir suirzusi mane nužvelgia. Iš visų jėgų stengiuosi nesijuokti. Na, mažyte, kaip dabar numausi man kelnes? Sėdomis slinkdamasi link mano pėdų, ji, labai susikaupusi ir nuostabiai atrodydama, mėgina nusmaukti džinsus. Ir aš nusprendžiu jai padėti. – Negaliu gulėti nejudėdamas, jei kramtai tą lūpą, – sakau riesdamas nugarą ir kilstelėdamas dubenį nuo lovos. Ana atsiklaupusi numauna man džinsus ir trumpikes, o aš nuspiriu juos ant grindų. Tada ji mane apžergia, įsmeigia akis į mano kotą ir apsilaižo. Nieko sau. Ana atrodo fantastiškai, tamsių jos plaukų bangos užkritusios ant krūtų. – O ką dabar ketini daryti? – pašnibždomis klausiu. Ji pažvelgia man į veidą, ištiesia ranką, tvirtai jį suima, spusteli, o nykščiu ima glostyti galvutę. Jėzau... Tada pasilenkia. Ir... mano penis atsiduria jos burnoje. Šūdas!.. Ji ima uoliai čiulpti. Anos užsėstas mano kūnas tuoj įsitempia. – Jėzau, Ana, raminkis, – sudejuoju pro sukąstus dantis. Bet ji nusprendžia manęs nesigailėti ir čiulpia toliau. Mėšlas. Jos entuziazmas užkrečiamas. Jos liežuvis keliauja aukštyn ir žemyn, aš tai ištraukiu jai iš burnos, tai vėl įleidžiu iki pat gomurio lanko, o lūpomis ji laiko mano penį tvirtai suspaustą. Šio erotinio vaizdinio poveikiui neįmanoma atsispirti. Galėčiau patirti orgazmą vien į ją žiūrėdamas. – Liaukis, Ana, gana. Dar nenoriu nuleisti. Ji atsisėda, jos lūpos drėgnos, o akys – du tamsūs duburiai – žvelgia tiesiai į mane. – Tavo tyrumas ir entuziazmas tikrai pavergia. – Bet dabar noriu dulkinti tave taip, kad tave matyčiau. – Josi ant manęs... Štai ko mums reikia. Imk, užmauk.

Padedu jai ant delno sargį. Ji nustėrusi įdėmiai pažvelgia į mane, o tada dantimis atplėšia paketėlį. Ji nekantrauja. Išėmusi sargį, vėl pažvelgia į mane laukdama nurodymų. – Suspausk galiuką, o likusią dalį išvyniok. Jei šito čiulptuko gale liks oro, tau nepatiks. Linktelėjusi ji daro tai, ką liepiau, darbuojasi labai susikaupusi, užmiršusi viską pasaulyje, prasižiojusi ir šiek tiek iškišusi liežuvį. – Viešpatie, tu mane tiesiog žudai, Anastazija, – suaimanuoju pro sukąstus dantis. Įvykdžiusi užduotį, ji vėl atsisėda ir grožisi savo darbu, o gal manimi, – dėl to nesu tikras, bet man vis vien. – O dabar noriu, kad paslėptum jį savyje, – staiga atsisėdu ir labai nustebinu Aną prikišdamas kaktą jai prie kaktos. – Va taip, – sušnabždu ir, apglėbęs ją, kilsteliu. Kita ranka prilaikau penį ir atsargiai pasodinu ją ant savęs. Ji užsimerkia, iš malonumo kažką sumurkia ir aš, tai matydamas, jaučiu, kaip pritrūkstu oro. – Labai gerai, mažyte, pajusk mane, jusk mane visą. Taip. Gera. Ją. Jausti. Laikau Aną leisdamas jai pajusti mane ir su tuo apsiprasti. Pajusti mane įsiskverbusį. Štai taip. – Taip pasiekiu giliau, – dusliai sakau, o tada kilsteliu dubenį ir jį sukdamas įsiskverbiu dar giliau. Ji atlošia galvą, sudejuoja. – Dar, – pašnibždomis maldauja. Tada ji atsimerkia ir žvilgsniu nutvilko mane nelyginant liepsna. Ji tokia išdykusi. Tokia susijaudinusi. Labai džiaugiuosi, kad ji dievina seksą. Darau ko prašomas, Ana dejuodama vėl atlošia galvą ir plaukai krinta bangomis jai ant pečių. Neskubėdamas kilsteliu nugarą, alkūnėmis įsiremiu į patalus ir gėriuosi reginiu. – Pati judėk, Anastazija, aukštyn ir žemyn, taip, kaip nori. Įsikibk man į rankas. Ištiesiu rankas, ji įsikimba ir, sėdėdama ant manęs, laiko pusiausvyrą. Paskui palengva pasikelia ir vėl atsisėda ant manęs.

Alsuoju negiliai ir garsiai, iš paskutiniųjų tvardydamasis. Ji vėl pasikelia, o kai ima leistis, kilsteliu dubenį ir sutinku ją. O taip... Užsimerkiu ir mėgaujuosi kiekvienu nuostabaus jos kūno centimetru. Ana joja ant manęs ir netrukus mudu randame savo ritmą. Taip, taip, taip. Ji atrodo nuostabiai: krūtys šokčioja, plaukai draikosi, burna pražiota – ji jaučia kiekvieną malonumo dūrį. Nuostabos ir kūniško geismo kupini mudviejų žvilgsniai susitinka. Dieve, kokia ji graži... Pagaliau ji neišlaikiusi šūkteli. Ana beveik pasiekė ribą, tad stipriau suspaudžiu jos rankas ir ji sprogsta tebejodama ant manęs. Sučiumpu jos klubus ir laikau, o ji, apimta orgazmo, kažką šūkčioja. Tada, dar stipriau įsitvėręs jos klubų, liaujuosi tramdęs savo aistrą ir tylomis į ją išsilieju. Ana užgriūva man ant krūtinės ir aš, gaudydamas kvapą, guliu jos prislėgtas. Dieve mano, kaip malonu ją dulkinti! Minutėlę taip ir gulime, ir man malonu justi jos kūno svorį. Paskui ji krusteli, nosimi brūkšteli per marškinėlius ir, išskėtusi pirštus, uždeda delną man ant krūtinės. Pajuntu siūbtelint akliną tamsą, ji užplūsta man krūtinę, gerklę, smaugia mane ir aš imu dusti. Ne. Neliesk manęs. Čiumpu Anos ranką, pakeliu prie lūpų ir apsivertęs užgulu ją, kad daugiau negalėtų manęs liesti. – Nedrįsk, – galynėdamasis su baime paprašau ir pabučiuoju Aną į lūpas. – Kodėl nemėgsti būti liečiamas? – Nes esu penkiasdešimt pagedėlio atspalvių, Anastazija. Po daug metų trukusio gydymo tvirtai žinau, kad bent jau tai – tiesa. Ana žvelgia smalsiai, išplėtusi akis; ji trokšta sužinoti ką nors naujo. Bet žinoti tos bjaurasties jai nereikia. – Mano savarankiško gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota. Nenoriu apsunkinti tavęs smulkmenomis. Tiesiog neliesk manęs, – nosimi švelniai brūkšteliu jai per nosį, tada ištraukiu, atsisėdu, nusimaunu sargį ir numetu ant grindų prie lovos. – Ką gi, manau, pagrindines pozas išmėginome. Kaip tau patiko šita?

Iš pradžių ji atrodo išsiblaškiusi, bet paskui pakreipia galvą ir šypteli. – Jei bent akimirką tau pasirodė, jog patikėjau, kad vadovavimą perdavei man, tai noriu priminti, kad, matyt, neatsižvelgei į mano diplomo pažymių vidurkį. Bet ačiū už iliuziją. – Panele Stil, jūs toli gražu nesate vien gražus veidelis. Iki šiol šešis kartus patyrėte orgazmą, ir visi tie kartai priklauso man. Ir kodėl šis paprastas faktas mane taip džiugina? Anos žvilgsnis nukrypsta į lubas ir jos veide šmėsteli kažkas panašaus į kaltę. Kas čia dabar? – Ar turi man ką pasakyti? – klausiu. Ji dvejoja. – Šiandien paryčiui kai ką sapnavau. – Šit kaip? – Sapne patyriau orgazmą. Susidrovėjusi ji ranka užsidengia veidą, taip mėgindama nuo manęs pasislėpti. Anos prisipažinimas mane suglumina, bet kartu ir pralinksmina bei sujaudina. Kokia ši mergina geisminga... Patraukusi ranką, ji nedrąsiai į mane žvilgteli. Gal tikėjosi, kad supyksiu? – Sapne? – pasitikslinu. – Nuo jo pabudau, – sušnabžda Ana. – Nesistebiu. – Aš tiesiog sužavėtas. – Ką sapnavai? – Tave, – tyliai atsako ji. Mane! – Ką aš dariau? Ji vėl ranka užsidengia veidą. – Anastazija, ką aš dariau? Klausiu paskutinį kartą. Kodėl ji taip drovisi? Sapnavo mane... Kaip malonu. – Laikei rankoje raitelio šmaikštį, – sumurma Ana. Nustumiu jos ranką, kad matyčiau veidą. – Tikrai? – Taip. Jos veidas išraudęs kaip žarija. Matyt, informacijos rinkimas bus padaręs jai teigiamą poveikį. Žvelgdamas į ją nusišypsau. – Tai dar neprarask vilties. Turiu net kelis raitelio šmaikščius.

– Pintus iš rudos odos? – teiraujasi Ana ir jos balse tyliai suskamba lūkestis. Nusijuokiu. – Ne, bet neabejoju, kad galėsiu tokį gauti. Trumpai ją pabučiuoju ir atsikeliu iš lovos, ketindamas apsirengti. Ana paseka mano pavyzdžiu, apsimauna treningo kelnes, apsivelka berankovius sportinius marškinėlius. Pakeliu nuo grindų sargį ir vikriai sumezgu. Dabar, kai sutiko būti mano, Ana privalo pasirūpinti kontracepcija. Apsirengusi ji atsisėda ant lovos, sukryžiuoja kojas ir žiūri, kaip imu savo kelnes. – Kada tau prasidės mėnesinės? – klausiu. – Nemėgstu sargių. Kilsteliu sumegztą prezervatyvą ir užsimaunu džinsus. Mano klausimas Aną išmuša iš vėžių. – Tai kada? – dar kartą įsakmiai klausiu. – Ateinančią savaitę, – atsako ir jos skruostai nurausta. – Turi pasirūpinti kontraceptinių tablečių. Atsisėdęs ant lovos, apsimaunu kojines ir apsiaunu batus. Ji neprataria nė žodžio. – Ar turi savo gydytoją? – klausiu. Ji papurto galvą. – Galiu surasti ir susitarti, kad atvažiuotų pas tave į butą sekmadienį rytą, prieš mudviem susitinkant. Arba galite susitikti pas mane. Kaip tau būtų patogiau? Neabejoju, kad daktaras Baksteris sutiks užsukti pas mane į namus, nors jau senokai jo nemačiau. – Geriau pas tave, – pagaliau praveria burną Ana. – Sutarta. Aš tau pranešiu kada. – Jau eisi? Rodos, ji nustebusi, kad išeinu. – Taip. – O kaip tu grįši? – klausia Ana. – Teiloras mane paims. – Galiu ir aš parvežti. Turiu puikų naują automobilį. Taip jau geriau. Kaip ir dera, ji priėmė iš manęs automobilį, bet, išgėrus tiek šampano, vairuoti vis dėlto nederėtų. – Manau, kad per daug išgėrei. – Tyčia mane apsvaiginai? – Taip.

– Kodėl? – Nes viską skrupulingai apmąstai ir esi tokia pat slapukė kaip ir tavo įtėvis. Nuo lašelio vyno tau atsiriša liežuvis, o man reikia, kad būtum su manimi atvira. Kitaip žodžio nepratarsi ir aš nežinosiu, ką manai. In vino veritas, Anastazija. – Manai, tu su manimi visuomet atviras? – Stengiuosi toks būti. Šie santykiai turės ateitį tik jei būsime vienas kitam atviri. – Norėčiau, kad liktum ir panaudotum šitą. Ana čiumpa antrą sargį ir, rodydama jį man, pamosuoja. Nenuvilk jos lūkesčių, Grėjau. – Šįvakar peržengiau tiek daug ribų. Man reikia eiti. Iki pasimatymo sekmadienį, – atsistoju. – Tuomet jau turėsiu pataisytą ir tau pasirašyti parengtą sutartį, o tada galėsime pradėti tikrąjį žaidimą. – Žaidimą?! – baimingai sušunka ji. – Norėčiau surengti su tavimi tikrą spektaklį. Bet to nedarysiu, kol nepasirašysi ir aš nežinosiu, kad esi pasiruošusi. – A... Vadinasi, delsdama pasirašyti galėčiau pratęsti dabartinius mudviejų santykius? Mėšlas. Apie tai nepagalvojau. Ji ryžtingai kilsteli smakrą mesdama man iššūkį. Ak... ji ir vėl bet kokia kaina stengiasi vadovauti. Vis ką nors sugalvoja. – Na, gal ir taip, bet aš galiu neištverti įtampos. – Neištverti? Kaip? – klausia Ana, o jos akyse atsispindi smalsumas. – Galiu būti labai bjaurus, – prisimerkęs mėginu ją pagąsdinti. – Bjaurus? Gal galėtum išsamiau? Į mano šypseną ji atsako irgi nusišypsodama. – Na, žinai... sprogimai, automobilio sekimas, grobimas, įkalinimas... – Tu mane pagrobtum? – O kaipgi. – Laikytum nelaisvėje prieš mano valią? – Taip. – Dievaži, įdomi mintis. – O tada besąlygiškai leistum man naudotis savo kūnu dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę. – Tu mane pražudytum, – priblokšta ir gaudydama kvapą sako Ana.

– Nuolatinis ir besąlygiškas savo kūno atidavimas, – vos imu galvoti apie galimybes, kurios atsivertų, man ima suktis galva. Jai smalsu, kaip viskas būtų. – Tad neturi iš ko rinktis, – žaismingai priduriu. – Suprantama. Ji kalba pašaipiai, negana to, užverčia akis į lubas, tarsi ieškodama dangiško įkvėpimo, padėsiančio perprasti mano humoro jausmą. Ak, kaip man pasisekė. – Oi, Anastazija Stil, ar tu ką tik vėl ėmei vartyti akis? – Ne! – Manau, kad ėmei. Ką tau žadėjau, kai pastarąjį kartą vartei akis? – Tarp mudviejų įsivyrauja nejauki tyla ir aš vėl klesteliu ant lovos. – Eikš čia. Ji kelias akimirkas baldama žvelgia į mane. – Dar nieko nepasirašiau, – sušnabžda. – Įspėjau tave, ką padarysiu. Esu vyras, kuris žodžio laikosi. Kelis kartus pliaukštelėsiu tau, o tada iškrušiu – labai greitai ir beatodairiškai. Rodos, antro sargio vis dėlto prireiks. Ar ji ištvers? O gal ne? Pažiūrėsim. Dabar paaiškės, ar ji tam ryšis, ar ne. Ramiai žiūriu į Aną laukdamas, kol apsispręs. Jei atsisakys, vadinasi, jos sutikimas būti mano nuolankiąja – vien tušti žodžiai. O tada viskas bus baigta. Apsispręsk teisingai, Ana. Jos veide atsispindi siaubas, akys išplėstos, regis, ji svarsto, kokį sprendimą priimti. – Laukiu, – sumurmu. – Nesu iš kantriųjų. Sunkiai atsidususi, ji nuleidžia kojas nuo lovos krašto, pasislenka prie manęs, o aš kaip įmanydamas mėginu neišsiduoti, kad man nepaprastai palengvėjo. – Gera mergaitė. Dabar atsistok. Ji padaro kaip liepiama ir aš ištiesiu ranką. Ana padeda sargį man ant delno, o aš čiumpu jos plaštaką ir stipriai trūktelėdamas pasiguldau ant kairio kelio taip, kad galva, pečiais ir krūtine ji remiasi į lovą. Tada dešine koja apžergiu abi jos kojas, kad negalėtų pajudėti. Troškau tai padaryti nuo tos akimirkos, kai ji paklausė, ar aš gėjus. – Ištiesk rankas ir pasidėk abipus galvos, – liepiu ir ji iškart paklūsta. – Kodėl tai darau, Anastazija?

– Nes varčiau akis, – sušnabžda Ana prikimusiu balsu. – Manai, tai mandagu? – Ne. – Ar ir toliau taip darysi? – Ne. – Gausi į kailį kaskart, kai taip padarysi, supratai? Ketinu kaip reikiant pasidžiaugti šiomis akimirkomis. Tai dar vienas pirmas kartas. Labai rūpestingai ir mėgaudamasis tuo, ką darau, nusmaukiu jai treningo kelnes. Puikus jos užpakalis – nuogas ir... mano valioje. Uždedu ant jo delną, Ana įtempia visus kūno raumenis ir... laukia. Jos oda minkšta, tad perbraukiu delnu per abu sėdmenis švelniai glamonėdamas. Jos užpakalis tiesiog nuostabus. Ir aš pasirūpinsiu, kad netrukus būtų rausvas kaip... tas šampanas. Kilsteliu ranką ir kertu – stipriai, taikydamasis šiek tiek aukščiau šlaunų. Ji aikteli, mėgina keltis, bet, kitą ranką uždėjęs ant strėnų, prispaudžiu ją ir tą vietą, kuriai teko smūgis, nuraminu palengva švelniai glamonėdamas. Ji nejuda. Alsuoja greičiau. Nekantriai laukdama. Taip. Ketinu darkart pliaukštelėti. Kertu antrą, trečią, ketvirtą kartą. Stipriai užsimerkusi, iš skausmo ji susiraukia. Ir nors muistosi, liautis neprašo. – Nejudėk, nes mušiu dar ilgiau, – įspėju. Paglostau nuostabų jos užpakalį ir viską pradedu iš naujo, griežtai laikydamasis tvarkos: kairys sėdmuo, dešinys sėdmuo, vidurys. Ana rikteli. Bet rankų patraukti nemėgina ir liautis neprašo. – Aš dar tik apšylu, – kimiai sakau. Pliaukšteliu dar kartą, o tada pirštais perbraukiu per rausvą rumbą ant odos. Jos užpakalis gražiai įraudęs. Atrodo nuostabiai. Vėl pliaukšteliu. Ji vėl sušunka. – Niekas tavęs negirdi, mažyte, tik aš. Palengva įsivažiuoju ir laikausi tos pačios tvarkos: kairys sėdmuo, dešinys sėdmuo, vidurys, – o ji sulig kiekvienu kirčiu šūkčioja. Suskaičiavęs iki

aštuoniolikos, liaujuosi. Man trūksta oro, delną perši, o kotas – pasiruošęs darbui. – Pakaks, – tarsteliu gaudydamas kvapą. – Puikiai laikeisi, Anastazija. Dabar tave išdulkinsiu. Švelniai, sukamaisiais judesiais ir leisdamasis link šlaunų, glostau įraudusį jos užpakalį. Ji jau sudrėkusi. Mano kūnas dar labiau įsitempia. Kyšteliu du pirštus į makštį. – Pajusk. Matai, kaip tavo kūnui tai patiko, Anastazija? Tu visa drėgna, ir tik dėl manęs. Tai įkišu pirštus į makštį, tai ištraukiu, ji dejuoja, kaskart, kai įgrūdu pirštus, įtempia raumenis ir kvėpuoja vis greičiau. Ištraukiu pirštus. Geidžiu jos. Dabar. – Kitą kartą liepsiu tau skaičiuoti. O dabar... Kur tas sargis? Sugriebęs Anai prie galvos padėtą sargį, atsargiai nustumiu ją nuo savo kelio ir kniūbsčią paguldau ant lovos. Tada, net nesivargindamas nusimauti džinsų, atsisegu užtrauktuką, dryksteliu foliją ir vikriai išvynioju sargį. Kilstelėdamas jos dubenį priverčiu Aną atsiklaupti, puikus įraudęs jos užpakalis pakyla, o aš lieku stovėti jai už nugaros. – Dabar tave paimsiu. Gali ir tu sprogti... – sumurmu viena ranka glamonėdamas jos užpakalį, o kita laikydamas savo kotą. Ir vienu stūmiu ryžtingai į ją įsiskverbiu. Kai imu judėti, ji sudejuoja. Pirmyn. Atgal. Pirmyn. Atgal. Varstau ją nenuleisdamas akių nuo pasirodančio ir vėl žemiau jos rausvo užpakalio giliai nyrančio savo koto. Anos burna pražiota, sulig kiekvienu stūmiu ji kažką niurna, dejuoja, o jos šauksmai, rodos, vis spigesni. Nagi, Ana... Staiga ji visa įsitempia, garsiai surinka ir peržengia ribą. – O, Ana! – žengiu paskui ją nuo bedugnės krašto ir, visiškai praradęs nuovoką, išsilieju. Paskui griūvu ant lovos šalia jos, sučiupęs pasiguldau ją ant pilvo, tvirtai apkabinu ir, prikišęs lūpas prie plaukų, sušnabždu:

– Oi, mažyte, sveika atvykusi į mano pasaulį. Ji mane prislėgusi, užgulusi visu kūnu, bet liesti krūtinės nemėgina. Guli užsimerkusi, palengva atgaudama kvapą. Paglostau Anai plaukus. Jie švelnūs, tamsiai kaštoniniai ir spindi blausioje naktinės lempos šviesoje. Ji kvepia Ana, obuoliais ir seksu. Nuo šio aromato man svaigsta galva. – Puikiai laikeisi, mažyte. Ji neašaroja. Viską padarė taip, kaip liepiau. Drąsiai sutiko visus mano iššūkius; ji tikrai nuostabi. Pirštu užkabinu pigių berankovių marškinėlių petnešėlę. – Ar juos vilkėdama ir miegi? – Taip, – rodos, jau snūduriuodama sumurma ji. – Turėtum miegoti vilkėdama šilkinius ir atlasinius naktinius, gražioji mano mergaite. Nuvešiu tave į parduotuves. – Man patinka treningo kelnės, – ima priešgyniauti Ana. O kaipgi, matyti. Pabučiuoju jos plaukus. – Pažiūrėsim. Užsimerkiu mėgaudamasis trumpam įsiviešpatavusia tyla, pajuntu pasitenkinimą ir keistą šilumą krūtinėje. Man taip gera. Per daug gera... – Man metas, – sakau ir skubriai pabučiuoju jai kaktą. – Ar gerai jautiesi? – Man viskas gerai, – rodos, jau šiek tiek sutramdyta, sušnabžda Ana. Atsargiai išslenku iš po jos ir atsikeliu iš lovos. – Kur vonios kambarys? – klausiu ir nusimovęs sargį užsisegu džinsų užtrauktuką. – Prieškambary kairėj. Vonios kambaryje išmetu į šiukšliadėžę sargius ir mano žvilgsnis užkliūva už buteliuko kūdikiams skirto aliejaus, pastatyto ant lentynėlės. To man ir reikia. Grįžęs randu Aną apsirengusią, be to, ji vengia mano žvilgsnio. Ko ji staiga susidrovėjo? – Radau aliejaus kūdikiams. Leisk, įtrinsiu tau užpakalį. – Nereikia. Viskas bus gerai, – sako Ana, bet, vis dar vengdama mano žvilgsnio, žiūri sau į pirštus.

– Anastazija, – įspėju ją. Prašau, daryk, ką liepiu. Atsisėdu jai už nugaros ir nusmaukiu treningo kelnes. Tada užsilašinu ant delno aliejaus ir atsargiai patepu jai skaudamą užpakalį. Kaip tikra užsispyrėlė, Ana rankomis įsisprendžia į šonus, bet neprataria nė žodžio. – Malonu tave liesti, – garsiai sau pripažįstu. – Štai ir viskas, – vėl užmaunu jai treningo kelnes. – Dabar einu. – Palydėsiu, – traukdamasi į šalį tyliai sako Ana. Paimu ją už rankos, o kai prieiname prie buto durų, nenoromis paleidžiu. Giliai širdyje nenoriu išeiti. – Ar tau nereikia paskambinti Teilorui? – pasiteirauja ji, neatitraukdama akių nuo mano odinio švarko užtrauktuko. – Teiloras laukia čia nuo devintos. Pažiūrėk į mane. Ji pakelia į mane dideles žydras akis ir pažvelgia pro ilgas ir tamsias blakstienas. – Tu neverkei, – tyliai sakau. Ir leidai iškaršti kailį. Tu nuostabi... Čiumpu ją į glėbį, priglaudžiu, suspaudžiu ir pabučiuoju, taip reikšdamas didžiulį dėkingumą. – Susitiksime sekmadienį, – prikišęs lūpas prie jos lūpų ir susijaudinęs šnipšteliu. Paskui, kol dar nesusigundžiau paklausti, ar negalėčiau likti nakvoti, staiga paleidžiu ją iš glėbio ir žengiu pro duris pas Teilorą, sėdintį visureigyje ir laukiantį manęs. Vos įsitaisau ant automobilio sėdynės, atsisuku, bet Anos nebėra. Ji tikriausiai pavargusi... kaip ir aš. Maloniai pavargusi. Ko gero, tai buvo maloniausias pokalbis apie sąlygines ribas, kokiame esu dalyvavęs. Po galais, niekada nežinia, ko iš šios merginos laukti. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip ji jojo ant manęs, kaip patirdama orgazmą atlošė galvą... Ana nieko nedaro santūriai. Ji atsiduoda visa esybe. Keista, juolab kai pagalvoji, kad seksą pirmą kartą išmėgino vos prieš savaitę... Su manimi. Ir su nieku kitu.

Žvelgdamas pro automobilio langą išsišiepiu iki ausų, bet nematau nieko, tik atsispindintį vaiduoklišką, šypsenos iškreiptą savo veidą. Užsimerkiu ir pasiduodu svajoms. Mokyti ją bus labai smagu.

Teiloras: – Parvažiavome, pone Grėjau. – Ačiū, – sumurmu. – Rytoj rytą manęs laukia susitikimas. – Viešbutyje? – Taip. Bus vaizdo konferencija. Rytoj niekur nereikės manęs vežti. Bet iki pietų norėčiau išvykti. – Kada turėčiau supakuoti daiktus? – Pusę vienuoliktos. – Klausau, sere. „BlackBerry“ telefonas, kurį prašėte parūpinti, panelei Stil bus pristatytas rytoj. – Gerai. Beje, dar kai kas... Gal galėtum rytoj paimti seną jos vabalą ir jo atsikratyti? Nenoriu, kad ji vairuotų tą mašiną. – Žinoma. Turiu bičiulį, kuris restauruoja senovinius automobilius. Galbūt vabalas jį sudomins. Aš viskuo pasirūpinsiu. Dar kas nors? – Ačiū, tai viskas. Labos nakties. – Labos nakties. Palikęs Teilorą pastatyti visureigio, liftu pakylu į savo apartamentus. Išsiimu iš šaldytuvo buteliuką gazuoto mineralinio vandens, atsuku kamštelį, o tada prisėdu prie rašomojo stalo ir įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį. Jokių skubių elektroninių laiškų negavau. Bet iš tiesų įsijungiau kompiuterį palinkėti Anai labos nakties. IŠ SNAUDULIO MANE PAŽADINA

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tu Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:14 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, jūs tiesiog nepakartojama. Pati gražiausia, protingiausia, sąmojingiausia ir drąsiausia iš visų mano pažįstamų moterų. Išgerkite advilio – tai ne prašymas. Ir daugiau nevairuokite savo „Beetle“. Jei vairuosite, aš sužinosiu.

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji tikriausiai jau miega, bet dėl viso pikto savo nešiojamąjį kompiuterį palieku atverstą, o pašto dėžutę – įjungtą. Po kelių minučių gaunu jos atsakymą. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Meilikavimas Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:20 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, meilikaudamas nieko nepasieksite, bet kadangi esate matęs tikrai daug, nesiginčysiu. Turėsiu nuvairuoti savo „Beetle“ į aikštelę, kad galėčiau parduoti, tad, kad ir kaip jus gerbiu, nesiklausysiu jūsų paistalų apie tai, jog man draudžiama jį vairuoti. Man labiau patinka raudonasis vynas, o ne advilis. Ana P. S. Mušimas lazda įtrauktas į priedą „Griežtos ribos“.

Perskaitęs pirmą jos laiško eilutę, garsiai nusijuokiu. Oi, mažyte, dar toli gražu nebuvau su tavimi visur, kur norėčiau nusigauti. Raudonasis vynas po šampano? Kažin ar išmintinga maišyti šiuodu gėrimus, o mušimas lazda – uždraustas. Rašydamas atsakymą pasvarstau, kokiems dar veiksmams ji prieštarautų. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nervinančios moterys, kurios nemoka priimti komplimentų Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:26 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, aš nemeilikauju. Turėtumėte eiti miegoti. Priedo „Griežtos ribos“ papildymą turėsiu omenyje. Nepadauginkite vyno. Teiloras parduos jūsų automobilį. Ir už padorią kainą. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Tikiuosi, ji jau lovoje. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Teiloras? Ar jis tokiam darbui tinkamas žmogus? Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, stebiuosi, kad rizikuoti vairuojant mano mašiną mieliau leisite savo dešiniajai rankai, o ne merginai, kurią progai pasitaikius išdulkinate. Iš kur man žinoti, kad Teiloras yra kaip tik tas žmogus, kuris minėtą automobilį parduos už geriausią kainą? Anksčiau, tikriausiai prieš susipažindama su jumis, aš pati garsėjau kaip puiki derybininkė. Ana

Kas čia per nesąmonė? Mergina, kurią progai pasitaikius išdulkinu? Turiu giliai įkvėpti. Jos atsakymas mane baisiai suerzina... ne, tiesiog įsiutina. Kaip ji drįsta šitaip apie save kalbėti? Jos, kaip mano nuolankiosios, statusas yra gerokai aukštesnis. Būsiu jai visiškai atsidavęs. Ar ji to nesuvokia? Be to, ji su manimi tikrai kietai derėjosi. Dieve! Kai prisimenu, kiek mudviejų sutartyje padariau nuolaidų!.. Mintyse suskaičiuoju iki dešimties ir, šiek tiek aprimęs, pamėginu įsivaizduoti save „Greisės“, savo katamarano, denyje, plaukiantį sąsiauriu. Flinas manimi didžiuotųsi. Parašau jai atsakymą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Būkite atsargi! Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:44 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, suprantu, kad čia kalba RAUDONASIS VYNAS ir kad šiandien jums buvo labai sunki diena. Vis dėlto jaučiu pagundą grįžti ir pasirūpinti, kad negalėtumėte atsisėsti visą savaitę, ne tik šiandien vakare. Teiloras – buvęs kariškis ir moka vairuoti bet kokią transporto priemonę, pradedant motociklu ir baigiant „Sherman“ tanku. Jūsų automobilis jam nesukels jokio pavojaus. Be to, prašyčiau neapibūdinti savęs kaip „merginos, kurią progai pasitaikius išdulkinu“, nes, atvirai sakant, mane tai SIUTINA, o jums tikrai nepatiktų, jei supykčiau. Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Lėtai iškvepiu laukdamas, kol nustos daužytis širdis. Kas dar pasaulyje galėtų šitaip mane sunervinti? Ana atsako ne iš karto. Gal pastarasis mano laiškas ją įbaugino? Pasiimu knygą, bet netrukus susigriebiu trečią kartą skaitantis tą pačią pastraipą ir laukiantis jos atsakymo. Jau nežinia kelintą kartą pakeliu akis į kompiuterio ekraną. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Atsargioji Data: 2011 m. gegužės 26 d. 23:57 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, šiaip ar taip, nesu tikra, kad man patinkate, juolab dabar. Panelė Stil

Įsistebeiliju į jos parašytas eilutes ir pyktis staiga išgaruoja, o jo vietą krūtinėje užima plūstelėjęs nerimas. Mėšlas... Ar ji leidžia suprasti, kad viskas baigta?

2 Iki greito, broliuk (pranc.). 3 Daug kas keičiasi, bet daug kas lieka taip pat (pranc.).

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 27-OJI, PENKTADIENIS

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsargioji Data: 2011 m. gegužės 27 d. 00:03 Gavėjas: Anastazija Stil Kodėl jums nepatinku? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atsistoju ir atsinešu dar vieną buteliuką gazuoto mineralinio vandens. Ir laukiu. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Atsargioji Data: 2011 m. gegužės 27 d. 00:09 Gavėjas: Kristianas Grėjus Nes niekada neliekate su manimi nakvoti.

Šeši žodžiai. Šeši paprasti žodžiai, nuo kurių man pašiurpsta galvos oda. Jau sakiau jai, kad su niekuo nemiegu. Bet ši diena buvo ypatinga. Šiandien ji gavo universiteto diplomą. Sutiko būti mano. Apsvarstėme visas sąlygines ribas, apie kurias ji nieko nenutuokė. Pasidulkinome. Iškaršiau jai kailį. Ir dar kartą išdulkinau. Mėšlas... Kol dar neapsigalvojau, griebiu automobilio stovėjimo vietos žetoną, čiumpu savo švarką ir puolu pro duris.

GATVĖS TUŠČIOS,

tad po dvidešimt trijų minučių pasiekiu jos butą.

Tyliai pasibeldžiu ir duris atidaro Kavanag. – Po galais, ką čia veiki?! – užrinka, o jos akys dega pykčiu. Oho! Ne taip tikėjausi būsiąs sutiktas... – Atėjau pas Aną. – Neturi teisės! Sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir tvirtai remdamasi kojomis į grindis, Kavanag stovi tarpduryje nelyginant chimera. Mėginu atvesti ją į protą: – Bet man būtinai reikia ją pamatyti. Ji man atsiuntė laišką. Po velnių, traukis iš kelio! – Gyvate, ką šį kartą jai padarei? – Kaip tik tai ir noriu išsiaiškinti. Iš pykčio net sugriežiu dantimis. – Nuo tos dienos, kai su tavimi susipažino, ji verkia ir verkia. – Ką?! Daugiau nebesiklausydamas Kavanag svaičiojimų šiaip taip pro ją prasibraunu. – Negali čia eiti! Šaukdama lyg harpija, Kavanag seka man iš paskos, o aš koridoriumi ryžtingai traukiu link Anos miegamojo. Praveriu Anos kambario duris ir uždegu šviesą. Ana guli lovoje susirietusi, apsikamšiusi šilta antklode. Jos akys užverktos, vokai papurtę, o virš galvos užsidegus lempai ji ima markstytis nuo ryškios šviesos. Jos nosis raudona ir tekanti. Tokios būklės moterų esu matęs daug, ypač po to, kai jas nubausdavau. Stebina tik tai, kad viduriuose pajuntu keistą nemalonų jausmą. – Jėzau, Ana... Išjungiu šviesą palubėje, kad Anai nereikėtų markstytis, ir prisėdu šalia jos ant lovos. – Ką čia veiki? Ana šniurkščioja. Įjungiu jos naktinę lempą. – Gal nori, kad išgrūsčiau šitą šiknių lauk? – piktai paklausia tarpduryje sustojusi Keitė. Dink iš čia, Kavanag. Kilsteliu antakį dėdamasis, kad nekreipiu į ją dėmesio.

Ana papurto galvą, bet nenuleidžia nuo manęs ašarų pilnų akių. – Jei manęs reikės, tik šūktelėk, – sako Keitė Anai, tarsi ši būtų maža mergaitė. – Grėjau, – suurzgia taip, kad į ją pažvelgčiau, – tu – mano juodajame sąraše, aš tave stebėsiu. Ji kalba pakeltu tonu, jos akyse – įtūžis, bet man vis vien. Laimė, Kavanag išeina ir priveria duris, bet jų neužtrenkia. Kyštelėjęs ranką į vidinę švarko kišenę dar kartą įsitikinu, kad ponia Džouns pranoksta visus mano lūkesčius; ištraukiu nosinę ir paduodu Anai. – Kas čia dedasi? – Kodėl tu čia? – tebevirpėdama pasiteirauja Ana. Nežinau. Sakei, kad tau nepatinku. – Viena iš mano pareigų – tenkinti tavo poreikius. Sakei, nori, kad likčiau su tavimi nakvoti, tad atvažiavau. – Puikus pasiteisinimas, Grėjau. – Ir radau tave tokią... – Kai ruošiausi išeiti, atrodei visiškai kitaip. – Neabejoju, kad esu už tai atsakingas, bet nenutuokiu, ką padariau ne taip. Verki dėl to, kad tave mušiau? Susiraukusi iš skausmo, ji šiaip taip atsisėda. – Ar išgėrei advilio? Juk sakiau... Ji papurto galvą. Kada pradėsi daryti tai, ką liepiu?! Einu ieškoti Kavanag, kuri, nesitverdama pykčiu, sėdi ant sofos. – Anai skauda galvą. Gal turi advilio? Keitė kilsteli antakius, rodos, nustebusi, kad taip rūpinuosi jos drauge. Pervėrusi mane įtūžio kupinu žvilgsniu, ji atsistoja ir drožia į virtuvę. Kiek pasiraususi po dėžutes, paduoda man dvi tabletes ir puodelį vandens. Grįžtu į miegamąjį, vaistus ir vandenį paduodu Anai ir vėl atsisėdu ant lovos. – Išgerk. Ana išgeria tabletes ir užverktose jos akyse šmėsteli dėkingumas. – Kalbėk su manimi. Sakei, kad tau viskas gerai. Jei būčiau nutuokęs, kad taip jausiesi, nebūčiau palikęs vienos. Ji susimąsčiusi ima vynioti aplink pirštą atspurusį antklodės siūlą. – Kaip suprantu, sakydama, kad tau viskas gerai, melavai? – Tuomet man taip atrodė, – prisipažįsta Ana.

– Anastazija, negali man sakyti tik to, ką, tavo nuomone, noriu girdėti. Tai nelabai sąžininga. Kaip galiu tikėti kuo nors, ką esi man sakiusi? Jei Ana nebus su manimi visiškai atvira, nieko mudviem neišeis. Ši mintis labai slegia. Kalbėk su manimi, Ana. – Kaip jauteisi, kai pėriau tave, ir vėliau? – Man nepatiko. Nenorėčiau, kad dar taip darytum. – Mušimas tau ir neturi patikti. – Kodėl tu mėgsti smurtą? – garsiau, atgaudama pasitikėjimą savimi, klausia Ana. Prakeikimas. Negaliu jai paaiškinti kodėl. – Tikrai nori žinoti? – Ak, patikėk, tiesiog degu noru, – dabar jau nusišaipo ji. – Atsargiai, – įspėju. Matydama mano veidą, ji išbąla. – Vėl mane muši? – Ne, šiąnakt ne. Manau, kol kas tau užteks. – Tai kodėl? Ji vis dar laukia atsakymo. – Mėgstu smurto teikiamą galią, Anastazija. Noriu, kad atitinkamai elgtumeisi, o jei mane nuvili, turiu tave nubausti, kad išmoktum elgtis taip, kaip pageidauju. Man patinka tave bausti. Troškau užploti tau per užpakalį nuo tos akimirkos, kai paklausei, ar aš gėjus. Be to, man nepatinka, kai vartai akis ir šaipaisi iš manęs. – Vadinasi, nepatinku tau tokia, kokia esu? – tyliai ištaria Ana. – Man tu atrodai žavinga tokia, kokia esi. – Tai kodėl mėgini mane keisti? – Nenoriu, kad keistumeisi. – Dieve gink. Tu nuostabi. – Bet man patiktų, jei elgtumeisi pagarbiai, laikytumeisi mano taisyklių ir manęs klausytum. Viskas paprasta. Noriu, kad būtum saugi. – Bet nori mane bausti? – Taip.

– Kaip tik to ir nesuprantu. Atsidūstu. – Toks jau esu, Anastazija. Turiu tave valdyti. Man reikia, kad tinkamai elgtumeisi, o jei ne... – mano mintys nuklysta kitur. Mane tai kaitina, Ana. Juk ir tave sujaudino. Kodėl to nepripažįsti? Mmm... pasiguldyti tave ant kelių... delnu jausti tavo užpakalį... – ...žiūrėti ir gėrėtis, kaip graži ir švelni tavo oda po mano delnais rausta ir šyla. Tai mane kaitina. Vien pagalvojus apie tai, mano kūnas reaguoja. – Vadinasi, tave jaudina ne skausmas, kurį verti mane kęsti? Velnias. – Truputį jaudina, mat įdomu žiūrėti, ar gali tai ištverti, – tiesą sakant, labai jaudina, tik dabar nenoriu apie tai šnekėti. Jei tai pripažinsiu, ji išgrūs mane lauk. – Bet tai nėra pagrindinė priežastis. Svarbiausia – suvokimas, kad priklausai man ir galiu daryti su tavimi ką panorėjęs, visiško kito žmogaus valdymo pojūtis. Tai mane kaitina. Ir labai daug reiškia, Anastazija. Reikės duoti jai paskaityti porą knygų apie tai, ką reiškia būti nuolankiąja. – Klausyk, man sunku visa tai apsakyti žodžiais... Niekada nesu to daręs. Tiesą sakant, apie tai niekada rimčiau nesusimąstydavau. Mat turėdavau reikalų tik su panašiai mąstančiais žmonėmis, – trumpai patyliu norėdamas įsitikinti, kad ji manęs dar klausosi. – Beje, vis dar neatsakei į mano klausimą: kaip jauteisi, kai iškaršiau tau kailį? Ji kelis kartus sumirksi. – Sutrikusi. – Mušimas tave lytiškai sujaudino, Anastazija. Tu taip pat savotiška iškrypėlė, Ana. Aš žinau. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip iškaršęs jai kailį pirštais pajutau jos drėgmę ir geismą. Atsimerkęs matau Aną stebeilijant į mane: akys išplėstos, lūpos prasiskyrusios, liežuvis... slysta viršutine lūpa. Ji ir dabar manęs geidžia. Prakeikimas. Nepradėk, Grėjau. Tik ne dabar, kai ji tokios būsenos. – Neturiu sargių, Anastazija, be to, pati žinai, kad esi prislėgta. Nors tavo buto draugė mano kitaip, nesu gašlus pabaisa. Taigi, jauteisi sutrikusi? Ana tyli. Jėzau...

– Raštu tau nesunku būti su manimi atvirai. Elektroniniuose laiškuose visuomet tiksliai pasakai, kaip jautiesi. Kodėl negali taip pat elgtis, kai kalbamės? Ar taip manęs bijai? Ji nudelbia akis ir ima čiupnoti antklodę. – Tu mane užburi, Kristianai. Visiškai užvaldai. Jaučiuosi kaip Ikaras, skrendantis pernelyg arti saulės, – akivaizdžiai jaudindamasi tyliai sako Ana. Jos prisipažinimas patiesia mane ant grindų nelyginant vikrus spyris į galvą kikbokso ringe. – Na, sakyčiau, viskas yra kaip tik atvirkščiai, – sušnabždu. – Ką?! – Ak, Anastazija, tu mane pakerėjai. Argi ne akivaizdu? Dėl to aš ir čia. Bet mano žodžiai jos, rodos, neįtikina. Ana. Patikėk manimi. – Tu vis dar neatsakei į mano klausimą. Prašau, parašyk elektroninį laišką. Bet dabar jau norėčiau miegoti. Ar galiu pasilikti? – Nori likti? – Juk norėjai, kad likčiau su tavimi nakvoti. – Neatsakei į mano klausimą, – neatlyžta ji. Ši mergina tiesiog nepakenčiama. Ką tik gavau tavo sumautą laišką ir kaip beprotis skriejau per miestą, kad greičiau atsidurčiau čia. Štai tau ir atsakymas. Burbteliu, kad parašysiu jai laišką. Kalbėti apie tokius dalykus aš nepratęs. Ir man šis pokalbis baigtas. Kol dar neapsigalvojau ir nenusprendžiau vis dėlto grįžti į „Heathman“ viešbutį, pakylu nuo lovos, išsiimu iš kišenių daiktus, nusiaunu batus, nusimaunu kojines ir kelnes. Tada pakabinu švarką ant kėdės atlošo ir įsmunku į lovą. – Gulkis, – sakau kimiu balsu. Ana paklūsta, o aš pasiremiu alkūne į patalus ir žiūriu į ją. – Jei ketini verkti, nesislėpk. Turiu tai žinoti. – Nori, kad žliumbčiau? – Nepasakyčiau. Tik noriu žinoti, kaip jautiesi. Nemėgstu, kai išsprūsti man iš rankų. Išjunk šviesą. Jau vėlu, o rytoj mums abiem į darbą. Ji išjungia šviesą. – Gulkis ant šono, nugara į mane.

Nenoriu, kad mane liestum. Jai verčiantis ant šono, čiužinys šiek tiek įdumba, o tada apglėbiu ją ir atsargiai priglaudžiu prie krūtinės. – Miegok, mažyte, – sumurmu ir, įkišęs nosį į plaukus, įkvepiu nuostabaus jos aromato. Po galais, kaip maloniai ji kvepia... Leliotas bėga per žolę. Ir juokiasi. Garsiai. Aš lekiu paskui jį. Mano veide – šypsena. Noriu jį sugauti. Atsiduriame tarp jaunų medžių. Tarp jaunų medelių nuo obuolių svyrančiomis šakomis. Mamytė leidžia man skinti obuolius. Mamytė man leidžia juos valgyti. Prisirenku obuolių. Pilnas kišenes. Prisikišu jų į megztinį. Obuoliai skanūs. Ir tokie kvapnūs... Mamytė kepa obuolių pyragą. Obuolių pyragas ir ledai. Mano pilvelis džiugiai sugurgia. Slepiu obuolius batuose. Ir po pagalve. O štai dar vienas žmogus. Senelis Tre-Trevinas. Sunku ištarti jo pavardę. Net mintyse. Jis turi ir vardą. Te-o-doras. Teodoras – keistas vardas. Šios jaunos obelaitės priklauso jam. Čia jo namai. Čia jis gyvena. Jis – mamytės tėtis. Jo juokas garsus. Pečiai platūs. Akys spindi laime. Jis bėga gaudydamas mudu su Leliotu. Nepagausi manęs.

Leliotas sprunka. Ir juokiasi. Ir aš bėgu. Sugaunu jį. Mudu griūvame ant žolės. Jis juokiasi. Apšviesti saulės, obuoliai spindi. Be to, jie skanūs. Mmm... Ir taip skaniai kvepia. Taip skaniai... Obuoliai krinta. Man ant galvos. Pasitraukiu ir jie bumbteli man į nugarą. Skauda. Oi... Tačiau kvapas lieka – gaivus ir malonus. Ana... Atsimerkęs matau, kad guliu apsikabinęs Aną, vieną koją užmetęs jai ant kojų. Švelniai šypsodamasi, ji nenuleidžia nuo manęs akių. Veidas jau nepapurtęs, nosis nebėga; ji atrodo taip, tarsi spinduliuotų laimę. Mano penis šiai minčiai pritaria ir sveikindamasis išpampsta. – Labas rytas... – tik per kelias akimirkas atitokstu. – Jėzau, net miegodamas negaliu tavęs paleisti, – rąžydamasis atšlyju nuo Anos ir apsižvalgau. Na, žinoma, mudu jos miegamajame. Mano penis priglunda prie jos ir Anos akyse žybteli smalsumas. – Hm... galimybių būtų, bet manau, reikia palūkėti iki sekmadienio. Nosimi brūkšteliu jai per paausį, pasikeliu ir alkūne atsiremiu į patalą. Ji atrodo įraudusi. Įšilusi. – Tu labai karštas, – priekaištingai sako. – Tu – irgi nieko sau. Plačiai šypsodamasis ir erzindamas ją mėgstamiausia savo kūno dalimi, stumteliu dubenį į priekį. Ana pamėgina nepritariamai dėbtelėti, bet nieko neišeina ir ji taip pat nusišypso. Pasilenkęs ją pabučiuoju. – Ar gerai miegojai? – klausiu.

Ji linkteli. – Aš taip pat. Stebėtina. Tikrai gerai miegojau. Nesapnavau košmarų. Tik šiaip sapnavau... – Kiek dabar valandų? – pasiteirauju. – Pusė aštuntos. – Pusė aštuntos... prakeikimas... Šoku iš lovos ir paskubomis imu mautis džinsus. Ana, slopindama juoką, žiūri į mane besirengiantį. – Tu man darai blogą įtaką, – pasiskundžiu. – Man susitikimas. Reikia eiti – aštuntą valandą turiu būti Portlande. Juokiesi iš manęs? – Taip, – pripažįsta ji. – Vėluoju. To mano gyvenime nebūna. Dar vienas pirmas kartas, panele Stil, – apsivelku švarką, pasilenkiu ir delnais suspaudžiu jai skruostus. – Sekmadienį, – šnipšteliu ir ją pabučiuoju. Nuo naktinės spintelės susirenku laikrodį, piniginę su pinigais ir, pasičiupęs batus, lekiu prie durų. – Atvažiuos Teiloras ir pasirūpins tavo vabalu. Vakar kalbėjau rimtai. Nevairuok jo. Sekmadienį laukiu tavęs namie. Elektroniniu laišku pranešiu kada. Jausdamas, kad šiek tiek sukasi galva, išbėgu iš buto ir puolu prie savo automobilio. Batus apsiaunu važiuodamas. Tada kaip reikiant spusteliu greičio pedalą ir lenkdamas kitas mašinas, siūdamas iš vienos eismo juostos į kitą lekiu į Portlandą. Su Emono Kavanago partneriais teks susitikti mūvint džinsus. Laimė, tai tik vaizdo susitikimas per „WebEx“. Įpuolu į savo kambarį „Heathman“ viešbutyje ir 8.02 įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį. Mėšlas... Nespėjau nusiskusti, bet pirštais persibraukiu per plaukus, pasitaisau kaklaraištį ir tikiuosi, kad pašnekovai neatkreips dėmesio, jog po švarku vilkiu sportinius marškinėlius. Šiaip ar taip, argi kam rūpi? Atsidarau „WebEx“ internete ir randu jau prisijungusią ir manęs laukiančią Andrėją. – Labas rytas, pone Grėjau. Ponas Kavanagas vėluoja, bet mes ir Niujorke, ir čia, Siatle, esame pasirengę vaizdo susitikimui. – Fredas su Barniu irgi čia? Mano Flinstounai. Vos pagalvojęs apie juos šypteliu.

– Taip, sere. Atvyko ir Rosa. – Puiku. Ačiū, – vos gaudau kvapą. Pastebiu sumišusios Andrėjos žvilgsnį, bet nusprendžiu nekreipti dėmesio. – Gal galėtum užsakyti man skrudintą bandelę su baltuoju sūriu bei rūkyta lašiša ir juodos kavos? Ir paprašyk, kad atneštų į mano kambarį kuo greičiau. – Bus padaryta, pone Grėjau, – ji perkelia į langą vaizdo konferencijos sąsajos simbolį. – Štai, jau prasideda, sere, – sako ji. Spragtelėdamas sąsajos simbolį prisijungiu. – Labas rytas. Prie konferencijų stalo Niujorke sėdi du vykdomieji direktoriai ir abu laukiamai žvilgčioja į interneto kamerą. Rosa, Barnis ir Fredas matyti kompiuterio ekrane, atskiruose langeliuose. Taigi, imkimės darbo. Kavanagas sako norįs atnaujinti savo televizijos stočių sistemą įdiegdamas skaidulinės optikos jungtis. Grėjaus įmonių holdingas jam ir jo partneriams gali padėti, bet... ar jie tikrai pasiryžę tokioms investicijoms? Sumos bus milžiniškos, bet ilgainiui, žinoma, su kaupu atsipirks. Mums besikalbant, viršutiniame dešiniame ekrano kampe pasirodo pranešimas, kad gavau Anos elektroninį laišką dėmesį prikaustančiu pavadinimu. Kiek galėdamas tyliau spragteliu pelės klavišą ir jį atidarau. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Užpuolimas ir sumušimas: padariniai Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:05 Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, norėjote žinoti, kodėl jaučiausi sutrikusi, kai jūs mane – vieną iš eufemizmų pasirinkite savo nuožiūra – išpėrėte, nubaudėte, sumušėte, užpuolėte.

Šiek tiek perdedate, panele Stil. Galėjote pasakyti „ne“. Na, kol vyko ši bauginanti procedūra, jaučiausi nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama.

Jei taip jauteisi, kodėl manęs nesustabdei? Juk žinai saugos žodžius. Kad ir kaip man gėda, jūs teisus: lytiškai susijaudinau, ir tai buvo labai netikėta.

Žinau. Gerai. Pagaliau pripažinai. Kaip puikiai žinote, visa, kas susiję su seksu, man nauja. Gailiuosi tik vieno: kad nesu labiau patyrusi ir nebuvau geriau pasiruošusi. Tas susijaudinimas mane sukrėtė. Bet iš tiesų daugiausia nerimo man sukėlė paskui užplūdę jausmai. Juos apibūdinti sunkiau. Jaučiausi laiminga dėl to, kad jūs laimingas; jaučiau palengvėjimą, kad ši procedūra nebuvo tokia skausminga, kaip tikėjausi. O gulėdama jūsų glėbyje jaučiausi... pasisotinusi.

Ir aš, Ana, ir aš taip jaučiausi... Tačiau kaip tik dėl to man labai nesmagu, galima sakyti, net jaučiuosi kalta. Man visa tai neįprasta ir dėl to esu sutrikusi. Ar dabar atsakiau į jūsų klausimą? Tikiuosi, kad įmonių suliejimo pasaulis kaip visada įkvepiantis... ir kad nepasivėlinote. Ačiū, kad likote su manimi nakvoti. Ana

Į pokalbį įsitraukia Kavanagas ir pirmiausia atsiprašo, kad pavėlavo. Derybų šalims susipažinus ir Fredui prabilus apie tai, ką Grėjaus įmonių holdingas galėtų pasiūlyti, parašau Anai atsakymą. Tikiuosi, kad pašnekovams anapus kompiuterio ekrano atrodo, jog rašausi pastabas. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsikratykite stereotipų Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:24 Gavėjas: Anastazija Stil Įdomus, nors ir šiek tiek perdėtas temos pavadinimas, panele Stil. Atsiliepdamas į jūsų mintis, turiu pasakyti štai ką. • Rinkčiausi žodį „pėrimas“, nes kaip tik tai ir buvo daroma. • Vis dėlto jautėtės nuvertinta, pažeminta ir prievartaujama – visai kaip Tesė Darbeifild. Jei atmintis manęs neapgauna, rodos, jūs pati nusprendėte rinktis pažeminimą. Ar tikrai taip jaučiatės, ar manote, kad turėtumėte taip jaustis? Tai visiškai skirtingi dalykai. Jei tikrai taip jaučiatės, kaip manote, ar galėtumėte dėl manęs tuos jausmus priimti ir su jais susitaikyti? Nuolankioji kaip tik taip ir elgtųsi. • Esu dėkingas, kad jums trūksta patirties. Tą trūkumą labai vertinu ir tik dabar pradedu suprasti, ką tai reiškia. Paprastai tariant, tai reiškia, kad priklausote man visomis įmanomomis prasmėmis. • Taip, buvote susijaudinusi, o tai savo ruožtu labai jaudino mane, ir čia nėra nieko bloga. • „Laimingas“ nė iš tolo neapibūdina, kaip tuomet jaučiausi. Tam geriausiai tiktų žodžių junginys „beprotiškas džiaugsmas“.

• Baudžiamasis kailio karšimas daug skausmingesnis už įprastą mušimą plaštaka, todėl tai bene skaudžiausia bausmė, nebent, žinoma, padarytumėte kokį nors didesnį nusižengimą. Tokiu atveju jums nubausti pasinaudosiu kokiu nors įrankiu. Man labai skaudėjo ranką. Bet veiksmas patiko. • Aš taip pat jaučiausi pasisotinęs – tokį sotumo jausmą jūs vargu ar kada nors patirsite. • Nešvaistykite jėgų galvodama apie kaltę, apie tai, kad netinkamai elgiatės, ir t. t. Mudu jau suaugę ir pilnamečiai, tad ką veikiame už uždarų durų, yra tik mūsų vienų reikalas. Jums reikia atsikratyti stereotipų ir atidžiau klausytis kūno. • Įmonių suliejimo pasaulis toli gražu ne toks įkvepiantis kaip jūs, panele Stil. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji, galima sakyti, atsako man tuoj pat. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Suaugę ir pilnamečiai Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:26 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar neturėtumėte būti susitikime? Labai džiaugiuosi, kad jums skaudėjo ranką. O jei atidžiai klausyčiausi savo kūno, dabar jau būčiau Aliaskoje. Ana P. S. Apie susitaikymą su minėtais jausmais pagalvosiu.

Aliaskoje! Šit kaip, panele Stil?! Tyliai nusijuokiu ir apsimetu, kad dalykinis pokalbis, kuriame dalyvauju, man labai įdomus. Kažkas pasibeldžia į duris, tad atsiprašau pokalbio dalyvių ir įleidžiu kambarių tarnybos darbuotoją, atnešusią man pusryčius. Kol rašausi čekį, tamsiaakė panelė pamalonina mane koketiška šypsena. Vėl prisijungęs prie „WebEx“, išgirstu Fredą išsamiai aiškinant Kavanagui ir jo partneriams, kaip sėkmingai ši technologija buvo pritaikyta kito mūsų kliento įmonėje, prekiaujančioje prekėmis, kurios dar tik bus sukurtos. – Ar ši technologija padės man užkariauti ateities žiniasklaidos priemonių rinką? – pašaipiai šypsodamasis klausia Kavanagas. Kai jam paaiškinu, kad Barnis rimtai dirba kurdamas stebuklingą krištolinį rutulį, leisiantį iš anksto nuspėti būsimas kainas, visi vyrai teikiasi nusijuokti.

Kol Fredas aptaria su galimais mūsų klientais šio projekto įgyvendinimo ir technologijos įdiegimo laikotarpį, aš parašau Anai. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Policijos nekvietėte Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:35 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, jei jums tikrai įdomu, dabar dalyvauju susitikime, kuriame aptariame būsimų prekių rinką. Beje, nepamirškite, kad likote su manimi puikiai žinodama, ką ketinu daryti. Per visą laiką, kai buvote baudžiama, neprašėte liautis – nepasinaudojote nė vienu iš saugos žodžių. Esate suaugusi ir turite galimybę rinktis. Būsiu atviras: nekantriai laukiu kito karto, kai man sopės delną. Akivaizdu, kad klausotės ne tos savo kūno dalies, kurios reikėtų klausytis. Aliaskoje labai šalta, be to, nėra kur sprukti. Aš jus rasčiau. Galiu susekti jus pagal mobiliojo telefono signalą – pamenate? Eikite į darbą. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo direktorius

Fredui besijaučiant kaip žuviai vandenyje sulaukiu Anos atsakymo. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Moterų persekiotojas Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:36 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar mėginote kreiptis pagalbos į specialistus dėl nenumaldomo potraukio persekioti? Ana

Vos susilaikau nenusijuokęs. Ji tokia sąmojinga... Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Persekiotojas? Aš? Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:38 Gavėjas: Anastazija Stil Garsiajam daktarui Flinui moku nemenką sumą, kad gydytų mane nuo persekiojimo ir kitų manijų. Eik į darbą.

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Kodėl ji dar neišėjo į darbą? Pavėluos... Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Brangiai kainuojantys šarlatanai Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:40 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar galėčiau kukliai pasiūlyti, kad pasiteirautumėte ir kito gydytojo nuomonės? Nesu tikra, kad daktaro Flino gydymo metodai veiksmingi. Panelė Stil

Po galais, ši mergina žodžio kišenėje neieško ir... pasižymi puikia nuojauta. Flinas už konsultacijas išties plėšia žvėriškus pinigus. Slapta parašau jai atsakymą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kitų gydytojų nuomonė Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:43 Gavėjas: Anastazija Stil Nesvarbu, ar siūlote kukliai, ar nekukliai – tai ne jūsų reikalas. Juolab kad daktaras Flinas ir yra tas kitas gydytojas. Turėsite kaip reikiant spausti savo naujojo automobilio greičio pedalą ir be reikalo rizikuoti, o tai, mano nuomone, prieštarauja mūsų sutarties taisyklėms. VAŽIUOKITE Į DARBĄ. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Kavanagas paklausia manęs, ką darome, kad pasirengtume ateityje verslo laukiantiems iššūkiams. Papasakoju jam apie neseniai įsigytą įmonę, šiandien tapusią naujovėms atvira ir dinamiška skaidulinės optikos produktų rinkos dalyve. Tiesa, nutyliu abejojantis, ar Lukasas Vudsas yra tinkamiausias žmogus generalinio direktoriaus pareigoms. Mat jis, šiaip ar taip, netrukus pasitrauks. Tvirtai apsisprendžiau tą kvailį atleisti ir man nesvarbu, ką apie tai mano Rosa.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: RĖKSMINGOS RAIDĖS Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:47 Gavėjas: Kristianas Grėjus Tiesą sakant, kaip jūsų polinkio persekioti objektas, manau, kad tai mano reikalas. Dar nieko nepasirašiau. Taigi taisyklės baisyklės man nė motais. Beje, darbą pradedu tik 9.30 val. Panelė Stil

RĖKSMINGOS RAIDĖS. Man patinka... Atsakau jai. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Deskriptyvinė lingvistika Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:49 Gavėjas: Anastazija Stil „Baisyklės“? Abejoju, ar toks žodis yra didžiajame Vebsterio žodyne. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

– Derybas galėtume tęsti ne internetu, o gyvai, – sako Kavanagui Rosa. – Dabar, kai išsiaiškinome jūsų pageidavimus ir lūkesčius, parengsime išsamų komercinį pasiūlymą ir kitą savaitę susitiksime aptarti jo detalių. – Puiku, – įsiterpiu mėgindamas parodyti, kad esu įsitraukęs į pokalbį. Vyrai palinksi ir jau ketina atsisveikinti. – Dėkoju, kad suteikėte mums galimybę pateikti savo pasiūlymą, Emonai, – kreipiuosi į Kavanagą. – Rodos, jūs suprantate, ko mums reikia, – sako jis. – Malonu buvo vakar su jumis susitikti. Iki pasimatymo. Visi išeina iš „WebEx“ tinklo, išskyrus Rosą, kuri rūsčiai stebeilija į mane. Mano kompiuteris dzingteli pranešdamas, kad į pašto dėžutę atkeliavo Anos laiškas. – Palauk, Rosa. Duok man porą minučių, – suburbu. Ir perskaitau Anos atsakymą. Ir garsiai nusijuokiu.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Deskriptyvinė lingvistika Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:52 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ieškokite tarp „kontrolės maniakas“ ir „persekiotojas“. O deskriptyvinė lingvistika man – griežtų ribų skyriuje. Ar jau liausitės mane gaišinęs? Norėčiau sėsti į naująjį savo automobilį ir važiuoti į darbą. Ana

Skubiai parašau atsakymą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Reiklios, bet įdomios jaunos moterys Data: 2011 m. gegužės 27 d. 08:56 Gavėjas: Anastazija Stil Man jau niežti delną. Važiuokite atsargiai, panele Stil. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Rosa veria mane rūsčiu žvilgsniu, tad pagaliau įjungiu kompiuteryje garsą. – Kristianai, po galais, ką čia išdarinėjate? – Apie ką tu? – apsimestinai naiviai klausiu. – Pats žinote apie ką. Neorganizuokite prakeikto susitikimo, jei tas susitikimas jums akivaizdžiai neįdomus! – Ar mano išsiblaškymas buvo toks akivaizdus? – Taip. – Prakeikimas... – Taigi kad prakeikimas. Mums tai būtų milžiniškas užsakymas. – Žinau. Žinau, atleisk, – atsiprašau ir plačiai nusišypsau. – Nenutuokiu, kas jums pastaruoju metu pasidarė... Rosa purto galvą ir aš aiškiai matau, jog tik dedasi suirzusi, o iš tiesų vos tramdo juoką. – Matyt, Portlando oras mane taip veikia.

– Ką gi, kuo greičiau grįšite, tuo geriau. – Išvykstu jau šiandien prieš vidurdienį. O kol kas liepk Markui patikrinti visas Siatlo leidyklas ir pasidomėti, ar kurios nors negalėčiau nupirkti. – Norite imtis leidybos? – suvapa Rosa. – Kažin ar leidybos rinka turi perspektyvą augti... Ko gero, ji teisi. – Tegul pasidomi. Tik tiek. Ji atsidūsta. – Na, jei primygtinai reikalaujate... Ar šiandien popiet jau būsite Siatle? Susikaupė nemažai darbų. – Kada grįšiu, priklauso ir nuo spūsčių. – Su Andrėja pieštuku surašysime sąrašą užleistų reikalų. – Gerai. Tada – kol kas. Išeinu iš „WebEx“ tinklo ir skambinu Andrėjai. – Pone Grėjau... – Paskambink daktarui Baksteriui ir susitark, kad sekmadienį apie vidurdienį atvažiuotų į mano apartamentus konsultuoti. Jei negalės, rask kitą gerą ginekologą. Patį geriausią. – Bus padaryta, sere, – pažada ji. – Dar kas nors? – Taip. Kuo vardu asmeninė padėjėja, kurios paslaugomis naudojuosi pirkdamas drabužius „Neiman Marcus“ parduotuvėje „Bravern“ prekybos komplekse? – Karolina Akton. – Trumpąja žinute atsiųsk man jos numerį. – Gerai. – Iki pasimatymo šiandien popiet. – Lauksiu, sere. Baigiu pokalbį. Kol kas rytas buvo labai įdomus. Nepamenu, kad kada būčiau taip įsitraukęs į susirašinėjimą elektroniniais laiškais. Žvilgteliu į ekraną, bet naujienų nėra. Matyt, Ana išvažiavo į darbą. Pirštais persibraukiu per plaukus. Rosai nepraslydo pro akis, koks per susitikimą buvau išsiblaškęs. Po galais, Grėjau. Susiimk.

Paskubomis sušveičiu pusryčius, išgeriu ataušusią kavą ir einu į miegamąjį, ketindamas nusiprausti po dušu ir persirengti. Net trinkdamasis plaukus niekaip negaliu pamiršti tos moters. Anos. Nuostabioji Ana... Man prieš akis vėl iškyla ji – jojanti ant manęs; gulinti man ant kelio kniūbsčia ir įraudusiu užpakaliu; pririšta prie lovos, patirianti orgazmą, prasižiojusi. Viešpatie, kaip aš geidžiu tos moters! O šiandien rytą, kai pabudau šalia jos, nebuvo taip jau blogai, be to... gerai jau, gerai, puikiai miegojau. Rėksmingos raidės. Jos laiškai mane prajuokina. Jie įdomūs. Sąmojingi. Niekada nemaniau, kad man galėtų patikti ši moters savybė. Turiu pagalvoti, ką mudu veiksime sekmadienį žaidimų kambaryje... Reikia paruošti jai ką nors įdomaus, ką nors naujo. Skutantis man šauna išganinga mintis, tad vos apsirengęs vėl įsijungiu kompiuterį ir pasižvalgau po savo mėgstamiausią internetinę sekso žaislų parduotuvę. Man reikia raitelio šmaikščio – ir kad būtų nupintas iš rudos odos. Patenkintas šypsausi. Pasirūpinsiu, kad Anos sapnai išsipildytų... Užsakęs prekę, grįžtu prie elektroninių laiškų ir darbuojuosi energingai ir produktyviai, kol man sutrukdo Teiloras. – Labas rytas, Teilorai. – Pone Grėjau... Jis linkteli, sutrikęs mane nužvelgia ir aš susivokiu, kad sėdžiu išsišiepęs iki ausų, nes vėl galvoju apie Anos laiškus. Deskriptyvinė lingvistika man – griežtų ribų skyriuje. – Puikus rytas, – nė pats nepajuntu, kaip imu aiškintis. – Malonu girdėti, sere. Atnešiau praeitą savaitę išskalbtus panelės Stil drabužius. – Supakuok su mano daiktais. – Klausau. – Ačiū. Žvilgsniu nulydžiu jį, einantį į mano miegamąjį. Net Teilorui nepraslysta pro akis, kaip mane veikia Anastazija Stil. Subirbia mano telefonas; gavau Elioto žinutę. Tu dar Portlande?

Taip. Bet tuoj išvažiuoju.

Vėliau pas tave užsuksiu. Turiu padėti merginoms kraustytis. Gaila, kad negali prisidėti. Tai būtų pirmas mūsų DVIGUBAS PASIMATYMAS nuo to laiko, kai Ana atėmė tau nekaltybę.

Atsiknisk. Man reikia pasitikti Miją.

Noriu sužinoti visas smulkmenas, broliuk. Keitė man nieko nepasakoja.

Gerai, sužinosi. Dabar duok man ramybę. Atsiknisk.

– Pone Grėjau... – nešinas lagaminu vėl man trukdo Teiloras. – „BlackBerry“ mobilųjį kurjeris netrukus pristatys nurodytu adresu. – Dėkoju. Jis linkteli ir išeina, palikęs mane rašyti dar vieno laiško panelei Stil. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: PASKOLINTAS „BlackBerry“ Data: 2011 m. gegužės 27 d. 11:15 Gavėjas: Anastazija Stil Man reikia, kad būtumėte pasiekiama bet kurią akimirką, o kadangi atviriausia būnate bendraudama elektroniniais laiškais, pamaniau, kad jums ne pro šalį turėti „BlackBerry“ telefoną. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Be to, kai paskambinsiu tau, gal pagaliau atsiliepsi? 11.30 manęs laukia dar vienas vaizdo pokalbis: šį kartą su finansų direktoriumi ketiname aptarti ateinančio ketvirčio išlaidas labdarai. Jis užtrunka beveik valandą, o kai baigiasi, pavalgau lengvus pietus ir iki galo peržiūriu žurnalą „Forbes“. Prarijęs paskutinį salotų kąsnį staiga suprantu, kad neturiu jokios priežasties ilgiau pasilikti viešbutyje. Nors ir nenoriu, laikas grįžti į Siatlą. Giliai širdyje pripažįstu, kad taip jaučiuosi dėl to, jog iki sekmadienio nematysiu Anos, jei tik ji išvis neapsigalvos. Mėšlas... Tikiuosi, kad ne.

Nuvijęs šią nemalonią mintį, imu krautis popierius į dokumentų krepšį, o ištiesęs ranką prie kompiuterio ir ketindamas jį užlenkti atkreipiu dėmesį, kad gavau laišką nuo Anos. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Vartotojiškumas peržengė visas ribas Data: 2011 m. gegužės 27 d. 13:22 Gavėjas: Kristianas Grėjus Manau, jums tuoj pat reikėtų skambinti daktarui Flinui. Jūsų polinkis persekioti jau nevaldomas. Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką. Ačiū už dar vieną daiktą. Neklydau sakydama, kad esate nepataisomas vartotojas. Kodėl taip elgiatės? Ana

Ji mane bara! Nedelsdamas atsakau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tokia jauna, o kokia įžvalgi... Data: 2011 m. gegužės 27 d. 13:24 Gavėjas: Anastazija Stil Pastaba taikli kaip visuomet, panele Stil. Daktaras Flinas atostogauja. O taip elgiuosi dėl to, kad galiu sau tai leisti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji iš karto neatsako, tad kompiuterį užlenkiu ir įsidedu į krepšį. Tada einu į registratūrą ir pranešu, kad išvykstu. Man belaukiant, kol viešbučio tarnautojas atvairuos automobilį, paskambina Andrėja ir praneša, kad rado ginekologę, kuri sutinka sekmadienį atvykti į Eskalą. – Daktarė Grin, ją man rekomendavo jūsų holdingo rinkodaros direktorė, sere. – Gerai. – Ji dirba klinikoje Siatlo šiaurės vakaruose. – Supratau.

Ką Andrėja mėgina man pasakyti? – Tiesa, dar vienas dalykas, sere... Šios gydytojos paslaugos labai brangios. Nuo šio rūpesčio aš ją išvaduoju. – Andrėja, kad ir kiek ji užsiprašys, sumokėsiu. – Na, tada sekmadienį pusę dviejų ji atvyks į jūsų apartamentus. – Labai gerai. Pranešk jai, kad lauksiu. – Bus padaryta, pone Grėjau. Baigęs pokalbį vos nesusigundau paskambinti motinai paklausti, ar daktarė Grin turi reikalingą kvalifikaciją, mat jiedvi dirba toje pačioje ligoninėje; bet tada Greisės klausinėjimui nebūtų galo. Sėdėdamas automobilyje išsiunčiu Anai laišką apie numatomą sekmadienio dienotvarkę. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sekmadienis Data: 2011 m. gegužės 27 d. 13:40 Gavėjas: Anastazija Stil Ar galėtume susitikti pirmą valandą popiet? Gydytoja atvyks į Eskalą ir priims tave 13.30 val. Dabar išskrendu į Siatlą. Tikiuosi, persikraustymas vyks sklandžiai, ir nekantriai laukiu sekmadienio. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Viskas. Viską sutvarkiau. Sumažinęs greitį įvairuoju R8 į kelią ir nurūkstu link Penktojo tarpregioninio greitkelio. Važiuojant pro išvažiavimą į Vankuverį, mane aplanko įkvėpimas. Įsijungęs laisvų rankų įrangą paskambinu Andrėjai ir paprašau parūpinti Anai ir Keitei skirtą įkurtuvių dovaną. – Ką norėtumėte nusiųsti? – Butelį „Bollinger La Grande Année Rosé 1999“. – Žinoma, sere. Gal dar ką nors? – O ką dar galėčiau nusiųsti? – Gal gėlių? Dėžutę šokoladinių saldainių? Arba... balioną? – Balioną? – Taip.

– Kokį balioną? – Na... galima nusipirkti visko, ko tik širdis geidžia. – Tebūnie. Gerai sugalvojai. Pamėgink gauti sraigtasparnio formos balioną. – Bus padaryta, sere. O ką rašyti kortelėje? – „Merginos, sėkmės naujuosiuose namuose. Kristianas Grėjus.“ Užsirašei? – Taip. Koks adresas? Mėšlas. Nežinau. – Adresą atsiųsiu žinute šiandien po pietų arba rytoj. Ar kurjeris spės pristatyti dovaną? – Spės, sere. Pasirūpinsiu, kad rytoj siuntinys pasiektų adresatą. – Ačiū, Andrėja. – Nėra už ką, – neslėpdama nuostabos sako ji. Baigęs pokalbį, ne juokais paspaudžiu R8 greičio pedalą.

grįžtu namo ir mano nuotaika, dar neseniai buvusi pakili, vėl subjūra – mat iš Anos dar nesulaukiau jokios žinios. Imdamas iš savo komodos stalčiaus porą marškinių rankogalių sąsagų, segdamasis varlytę ir ruošdamasis vykti į vakaro renginį svarstau, ar jai nieko blogo nenutiko. Ana žadėjo grįžusi namo su manimi susisiekti. Skambinau du kartus, bet ji neatsiliepė ir visai sugadino man nuotaiką. Vėl pamėginu prisiskambinti ir šį kartą palieku balso pašto žinutę. – Rodos, turite mokytis pateisinti mano lūkesčius. Nesu iš kantriųjų. Jei sakote, kad baigusi darbą su manimi susisieksite, tai būkite maloni pažadą vykdyti. Antraip aš nerimauju, o šis jausmas man neįprastas ir sunkiai pakeliamas. Paskambinkite man. Jei Ana netrukus nepaskambins, sprogsiu iš įtūžio. APIE PUSĘ SEPTINTOS VAKARO

savo bankininku. Esu jo svečias šiame labdaros vakare, skirtame atkreipti visuomenės dėmesį į skurdą kai kuriuose pasaulio regionuose. – Ačiū, kad radote laiko ateiti, – padėkoja Velanas. – Kilniam tikslui visada randu laiko. SĖDŽIU PRIE STALO SU VELANU,

– Taip pat dėkoju jums už dosnią auką, pone Grėjau, – perdėtai lipšniai priduria jo žmona ir, ištiesinusi nugarą, atkreipia mano dėmesį į dailias, plastikos chirurgo patobulintas savo krūtis. – Kaip jau minėjau, viskas kilniam tikslui, – sakau ir globėjiškai jai nusišypsau. Kodėl Ana taip ir nepaskambino? Dar kartą užmetu akį į savo mobilųjį. Nieko. Paeiliui apžvelgiu visus prie stalo sėdinčius pagyvenusius vyrus ir gerokai jaunesnes, gražuoles antrąsias ar trečiąsias jų žmonas. Dieve sergėk, kad kada nors netapčiau toks kaip jie. Nuobodžiauju. Baisiai nuobodžiauju ir... baisiai pykstu. Ką ji dabar veikia? Gal reikėjo vestis ją į šį labdaros vakarą? Tačiau nuojauta man kužda, kad ir Ana jame būtų mirusi iš nuobodulio. Kai kalba prie stalo pakrypsta apie ekonomikos padėtį, mano kantrybė trūksta. Atsiprašęs palieku pokylių salę ir išeinu iš viešbučio. Laukdamas, kol tarnautojas atvairuos mano automobilį, dar kartą skambinu Anai. Ji vis tiek neatsiliepia. O jei dabar, kai išvykau, ji nebenori turėti su manimi jokių reikalų? Grįžęs namo, negaišuodamas traukiu į darbo kambarį ir įsijungiu „iMac“ kompiuterį. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kur jūs? Data: 2011 m. gegužės 27 d. 22:14 Gavėjas: Anastazija Stil „Aš darbe. Kai grįšiu namo, parašysiu jums elektroninį laišką.“ Vis dar esate darbe ar supakavote ir savo telefoną, ir „BlackBerry“, ir „MacBook“ kompiuterį? Paskambinkite man, nes kitaip būsiu priverstas skambinti Eliotui. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Žvelgiu pro langą į tamsos gaubiamus sąsiaurio vandenis. Ir kodėl pasisiūliau sutikti Miją? Dabar galėčiau būti su Ana, padėti jai krautis mantą, o tada su Keite ir Eliotu eitume kur nors valgyti picos, kaip daro paprasti žmonės.

Dėl Dievo meilės, Grėjau... Tai ne tau. Susiimk. Vaikštinėju po apartamentus ir mano žingsniai aidi svetainėje, kuri atrodo skausmingai tuščia, juolab kai prisimenu, su kuo pastarąjį kartą joje leidau laiką. Nusisegu varlytę. Gal ta tuštuma – manyje? Įsipilu brendžio „Armagnac“ ir mano žvilgsnis vėl nukrypsta į Siatlo panoramą ir sąsiaurį tolumoje. Ar galvoji apie mane, Anastazija Stil? Blykčiojančios Siatlo šviesos nieko man neatsako. Subirbia mobilusis. Po perkūnais... Pagaliau. Tai ji. – Sveika. Ji paskambina ir man labai palengvėja. – Labas, – sako Ana. – Nerimavau dėl tavęs. – Žinau. Atsiprašau, kad neatsiliepiau telefonu, bet man nieko blogo nenutiko. Nieko blogo nenutiko? Tikiuosi... – Ar maloniai praleidai vakarą? – klausiu tramdydamas pyktį. – Taip. Baigėme pakuotis daiktus ir visi trys – aš, Keitė ir Chosė – valgėme maistą iš kinų restorano. Ak, ir vėl tas tipas... Kuo toliau, tuo gražiau. Vėl tas suknistas fotografas. Ar dėl to ji ir neskambino? – O tu? – nesulaukusi atsakymo klausia ji ir jos balsas akivaizdžiai persmelktas nevilties. Kodėl? Ką ji nutyli? Ak, liaukis vis ką nors išsigalvojęs, Grėjau! Atsidūstu. – Dalyvavau vakarienėje, per kurią buvo renkamos lėšos labdarai. Buvo klaikiai nuobodu. Kai tik galėjau, iš karto išėjau. – Gaila, kad tu ne pas mane, – sušnabžda ji. – Šit kaip? – Taip, gaila, – jausmingai pakartoja Ana. Hm... Gal ji vis dėlto manęs pasiilgo? – Iki sekmadienio? – pasitikslinu stengdamasis neišsiduoti, kad su tuo susitikimu sieju daug vilčių.

– Taip, iki sekmadienio, – rodos, šypsodamasi sako Ana. – Labanakt. – Labanakt, sere, – tyliai atsisveikina ji ir nuo šių žodžių man net kvapą užgniaužia. – Sėkmės rytoj kraustantis, Anastazija. Ji tyliai alsuoja ir pokalbio nebaigia. Kodėl nededa ragelio? Gal nenori? – Tu padėk ragelį, – sušnabžda ji. Ana nenori baigti pokalbio ir mano nuotaika akimirksniu pagerėja. Plačiai šypsodamasis žvelgiu į Siatlo panoramą. – Ne, tu padėk. – Nenoriu. – Ir aš ne. – Ar labai ant manęs pykai? – klausia ji. – Labai. – Vis dar pyksti? – Ne. Dabar jau žinau, kad esi saugi. – Vadinasi, bausti manęs neketini? – Ne. Šią akimirką esu geraširdis vyrukas. – Pastebėjau, – švelniai pasišaipo Ana ir aš vėl nusišypsau. – Dabar jau galite baigti pokalbį, panele Stil. – Tikrai to norite, sere? – Eik miegoti, Anastazija. – Klausau, sere. Ji nepadeda ragelio ir jaučiu, kad šypsosi. Mano nuotaika dar labiau pagerėja. – Kaip manai, ar kada nors galėsi daryti, kas tau liepiama? – klausiu. – Galbūt. Pamatysim sekmadienį, – kaip tikra vyrų viliotoja sako Ana ir mudviejų pokalbis nutrūksta. Anastazija Stil, ką man su tavimi daryti? Nors, tiesą sakant, turiu neblogą sumanymą, bet jį pavyks įgyvendinti tik jei laiku gausiu užsakytą raitelio šmaikštį. Guosdamasis šia puikia mintimi, vienu mauku išgeriu brendį ir einu miegoti.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 28-OJI, ŠEŠTADIENIS

– susijaudinusi džiugiai šūkteli Mija ir, palikusi likimo valiai vežimėlį su kalnu bagažo, tekina pasileidžia prie manęs. Po kelių akimirkų ji apkabina mane ir tvirtai suspaudžia glėbyje. – Pasiilgau tavęs, – sako. – Ir aš tavęs. Atsakydamas į pasveikinimą ir aš švelniai ją apkabinu. Po minutėlės Mija atšlijusi nužvelgia mane juodomis skvarbiomis akimis. – Gerai atrodai, – entuziastingai priduria ji. – Papasakok apie tą merginą! – Pirma parvežkime namo tave ir tavo lagaminus. Įsitveriu kone toną sveriančio Mijos bagažo vežimėlio rankenos ir mudu iš oro uosto keleivių terminalo drauge patraukiame link automobilių aikštelės. – KRISTIANAI!

– C’est incroyable!4 – vėl šūkteli ji. – Kita vertus, Fluberas buvo tikras niekšas. Jėzau... Baisus žmogus. Prastas mokytojas, bet puikus virtuvės šefas. – Ar tai reiškia, kad šį vakarą valgį gaminsi tu? – Hm... Tikėjausi, kad mama bus ko nors pataisiusi. Mija vis nesiliauja tauškusi apie Paryžių: apie mažutį kambarėlį, kuriame gyveno, apie santechniką, apie Šventosios Širdies bažnyčią, apie Monmartrą, apie paryžiečius, apie kavą ir raudonąjį vyną, apie sūrį, madą ir žvalgymąsi po parduotuves. Bet daugiausia – apie madą ir vaikštinėjimą po parduotuves. O aš maniau, kad į Paryžių ji išvyko mokytis virtuvės šefo amato. Pasiilgau Mijos tarškimo: jis man patinka, be to, ramina. Su ja vienintele iš pažįstamų žmonių nesijaučiu... kitoks. – Štai tavo mažoji sesutė, Kristianai. Jos vardas Mija. Mamytė leidžia man paimti ją ant rankų. Ji labai mažutė. O jos plaukai – juodi kaip naktis. Ji šypsosi. Bedante burna. Iškišu liežuvį. Jos juokas – užkrečiamas. Mamytė vėl leidžia man palaikyti mažylę. Ji vardu Mija. Prajuokinu ją. Paimu ant rankų ir nepaleidžiu. Kai laikai Miją ant rankų, ji saugi. Eliotas Mija nesidomi. Ji seilėjasi ir verkia.

Prikrovusi vystyklus, suraukia nosytę. Eliotas į verkiančią Miją nekreipia dėmesio. O aš laikau, laikau ir ji liaujasi. Ji užmiega man ant rankų. – Mi-ja... – sušnabždu. – Ką pasakei? – klausia mamytė, o jos veidas išbalęs kaip drobė. – Mi-ja. – Taip. Taip. Mielas berniuk. Mija. Jos vardas – Mija. Ir mamytė iš laimės apsipila ašaromis.

sustoju prie tėvų namo durų, iškraunu Mijos bagažą ir nunešu jį į prieškambarį. – Kur jie? – klausia Mija, aikštingai suraukusi antakius. Namuose likusi tik tėvų ūkvedė – pagal mainų programą į Valstijas atvykusi studentė, kurios vardo neprisimenu. – Sveika grįžusi namo, – medine anglų kalba pasisveikina ji su Mija, nors didelėmis kaip pelėdos akimis stebeilija vien į mane. Varge... Tai tik gražus veidas, mieloji. Nekreipdamas dėmesio į ūkvedę, atsakau į Mijos klausimą: – Man rodos, mama budi, o tėtis išvykęs į konferenciją. Grįžai savaite anksčiau, nei ketinai... – Daugiau nė minutės negalėjau kęsti Flubero draugijos. Turėjau nešdintis, kol dar galėjau. Ak, tiesa, nupirkau tau dovaną, – Mija čiumpa vieną iš savo lagaminų, koridoriuje jį atsega ir ima raustis po mantą. – Štai! – ji įteikia man kvadratinę dėžutę. – Atidaryk, – plačiai šypsodamasi paragina. Jai tiesiog neįmanoma atsispirti. Atsargiai atidarau dėžutę ir joje randu sniego rutulį, kurio viduje – juodas, blizgučiais apkritęs fortepijonas. Didesnio kičo dar nesu matęs. – Tai muzikinė dėžutė. Štai... Mija paima dovaną man iš rankų, smarkiai kresteli ir pasuka raktelį dugne. Pakyla spalvotų blizgučių debesis ir suskamba stilizuota, metalinė „Marselietės“ melodija. Ką man veikti su šita muzikine dėžute? Nusijuokiu, nes... iš Mijos nieko kito ir neverta laukti. – Nuostabu, Mija. Dėkoju. ĮSUKU Į KIEMĄ,

Apkabinu ją ir ji taip pat suspaudžia mane glėbyje. – Žinojau, kad dovana tave pralinksmins. Mija teisi. Ji mane puikiai pažįsta. – Tad papasakok pagaliau apie tą merginą, – paragina ji mane. Tačiau mudviejų pokalbį nutraukia pro duris skubriai įžengusi Greisė, motina ir dukra apsikabina ir aš galiu trumpai atsipūsti. – Atleisk, kad negalėjau tavęs pasitikti, mieloji, – atsiprašo Greisė. – Budėjau ligoninėje. Atrodai tokia suaugusi... Kristianai, ar galėtum nunešti į viršų Mijos lagaminus? Greta tau padės. Še tau. Tai dabar aš – nešikas? – Gerai, mama. Užverčiu akis į lubas. Visai netrokštu, kad Greta varstytų mane susižavėjimo kupinais žvilgsniais. Nunešęs į viršų lagaminus paaiškinu joms turįs paskirtą susitikimą su asmeniniu treneriu. – Bet vakare grįšiu. Taip taręs, paskubomis abi pabučiuoju ir išeinu, kol nespėjo užversti manęs klausimais apie Aną.

nė akimirkos neduoda man atsipūsti. Šiandien jo sporto salėje – mudviejų kikbokso treniruotė. – Dieve mano, kaip jūs tame Portlande ištežote, – po suktuko koja patiesęs mane ant pakloto, nusišaipo jis. Bastilis išėjęs griežto fizinio rengimo mokyklą ir man tai labai patinka. Šiaip taip atsistoju. Noriu jį pargriauti. Tačiau Bastilis teisus: šiandien nė iš tolo jam neprilygstu, tad apie revanšą nėra ko nė galvoti. Kai baigiame treniruotę, jis paklausia: – Kas yra? Jūs labai išsiblaškęs. – Na, toks gyvenimas... – atsakau nutaisęs abejingą veidą. – Suprantu. Šią savaitę būsite Siatle? – Taip. – Gerai. Pastatysime jus ant kojų. MANO TRENERIS BASTILIS

RISTELE BĖGDAMAS NAMO

prisimenu Anai skirtą įkurtuvių dovaną. Išsiunčiu žinutę

Eliotui. Koks naujasis Anos ir Keitės adresas? Noriu nusiųsti dovaną ir jas nustebinti.

Jis atsiunčia man adresą, o aš perduodu jį Andrėjai. Kai liftu kylu į savo butą, Andrėja man atrašo. Išsiunčiau šampaną ir balioną. A.

Vos įžengiu pro namų duris, Teiloras paduoda man paketą. – Kurjeris atnešė, pone Grėjau. O taip... Iš karto atpažįstu pakuotę be jokio įmonės logotipo: tai raitelio šmaikštis. – Dėkoju. – Ponia Džouns pranešė, kad grįš rytoj vėlyvą popietę. – Gerai. Manau, šiandien man tavęs nebereikės, Teilorai. – Puiku, sere, – mandagiai šypsodamasis sako jis ir grįžta į savo kabinetą. Nešinas šmaikščiu, žingsniuoju į savo miegamąjį. Tai bus puiki įžanga, leisianti pažinti mano pasaulį: Ana prisipažino niekada gyvenime nepatyrusi kūno bausmių, išskyrus vakarykštį kailio karšimą. Ir ta bausmė ją sujaudino. Bet šmaikščiu turėsiu darbuotis neskubėdamas ir pasirūpinti, kad jai būtų malonu. Tikrai malonu. Raitelio šmaikštis – tobulas įrankis. Įrodysiu Anai, kad baimė glūdi tik jos sąmonėje. Kai su ja apsipras, galėsime žengti toliau. Tikiuosi, kad galėsime žengti toliau... Mudu neskubėsime. Ir darysime tik tai, ką ji galės ištverti. Jei šis sumanymas pavyks, į priekį turėsime judėti jai priimtinu tempu. Ne man, o jai. Dar kartą žvilgteliu į šmaikštį ir padedu jį į spintą iki rytojaus.

ir pradedu dirbti, suskamba mobilusis. Krūtinėje šmėsteli viltis, kad tai galėtų būti Ana, bet, deja, skambina Elena. Ar nepaskambinau jai, nors turėjau? – Sveikas, Kristianai. Kaip laikaisi? VOS ATVERČIU KOMPIUTERĮ

– Ačiū, gerai. – Jau grįžai iš Portlando? – Taip. – Gal šiandien norėtum drauge pavakarieniauti? – Šiandien negaliu. Ką tik iš Paryžiaus grįžo Mija ir man liepta vakare užsukti į namus. – Hm... Pas mamą Grėj. Kaip ji gyvena? – Mama Grėj? Gerai. Bent jau man taip rodosi. Kodėl klausi? Ar žinai ką nors, ką ir aš turėčiau žinoti? – Aš tik paklausiau, Kristianai. Nebūk toks jautrus. – Paskambinsiu tau kitą savaitę. Galbūt tada galėtume ir kartu pavakarieniauti. – Sutarta. Senokai nieko apie tave negirdėjau. Beje, susipažinau su moterimi, kuri, mano nuomone, puikiai tau tiktų. Ir aš susipažinau... Šiuos Elenos žodžius praleidžiu pro ausis. – Pasimatysim kitą savaitę. Sudie. Prausdamasis po dušu svarstau, ar Ana man pasidarė įdomesnė dėl to, kad ją vaikiausi, ar ji... tiesiog ne tokia kaip visos.

Grįžo mano sesuo, – buvusi ir tebesanti princesė, – o kiti šeimos nariai yra tik klusnūs jos tarnai, kuriuos ji lengvai vynioja aplink mažąjį pirštelį. Matydama, kad visi trys jos vaikai namie, Greisė jaučiasi kaip žuvis vandenyje; ji paruošė mėgstamiausią Mijos valgį – iškepė pasukose marinuotą viščiuką ir patiekė jį su bulvių koše bei riebiu mėsos padažu. Tiesą sakant, ir aš šį patiekalą labai mėgstu. – Papasakok apie Anastaziją, – mums sėdint prie virtuvės stalo pareikalauja Mija. Eliotas atsiremia į kėdės atlošą, susideda rankas ant pakaušio ir suneria pirštus. – Turiu tai išgirsti. Ar žinai, kad Ana atėmė jam nekaltybę? – Eliotai! – priekaištingai šūkteli Greisė ir uždrožia jam virtuviniu rankšluosčiu. PER VAKARIENĘ PUIKIAI LEIDŽIU LAIKĄ.

– Oi! – Eliotas juokais ginasi nuo motinos. Apžvelgiu juos visus ir suirzęs užverčiu akis į lubas. – Susipažinau su mergina, – paaiškinu trūktelėdamas pečiais. – Daugiau nėra ką pasakoti. – Negali pratarti vos porą žodžių ir nutilti! – susiraukusi paprieštarauja Mija. – Manau, kad gãli, Mija. Ką tik taip ir padarė, – įsiterpia Karikas ir per akinių viršų perveria ją griežtu tėvišku žvilgsniu. – Rytoj per vakarienę visi turėsite progą su ja susipažinti, tiesa, Kristianai? – sako Greisė ir iškalbingai šypteli. Oi, koks mėšlas... – Ateis ir Keitė, – dar labiau pakursto mano pyktį Eliotas. Prakeiktas ramybės drumstėjas... Piktai į jį dėbteliu. – Nekantrauju su ja susipažinti. Rodos, ji tikrai nuostabi! – Mija tokia susijaudinusi, kad nenustygsta ant kėdės. – Taip, taip, – sumurmu svarstydamas, ar pavyktų rytoj kaip nors išsisukti nuo tos vakarienės. – Elena teiravosi, kaip tau sekasi, mielasis, – įsiterpia Greisė. – Šit kaip? Deduosi abejingas ir man tai puikiai pavyksta, mat turiu daugybę metų praktikos. – Taip. Ji sako, kad seniai tavęs nematė. – Buvau Portlande verslo reikalais. Beje, jei jau prakalbome apie verslą... Man jau metas, mat rytoj laukia svarbus susitikimas ir turiu jam pasiruošti. – Bet dar neparagavai deserto. Tešloje keptų obuolių. Hm... Pagunda didelė. Ir vis dėlto, jei liksiu, jie toliau kamantinės mane apie Aną. – Turiu važiuoti. Reikalai... – Mielasis, tu per daug dirbi, – stodamasi nuo kėdės sako Greisė. – Nesistok, mama. Neabejoju, kad po vakarienės Eliotas padės tau suplauti indus. – Ką?! – šūkteli Eliotas ir piktai į mane dėbteli. Pamerkiu jam akį, su visais atsisveikinu ir pasisuku ketindamas eiti. – Bet iki rytojaus? – neslėpdama, kad to viliasi, klausia Greisė. – Bus matyti.

Velnias. Rodos, Anastazija Stil susipažins su mano šeima. Nežinau, ar man tai patinka...

4 Tai neįtikėtina (pranc.).

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 29-OJI, SEKMADIENIS

„Rolling Stones“ dainai „Shake Your Hips“5, tarsi sprinteris nuskuodžiu Ketvirtuoju aveniu ir, pasukęs dešinėn, atsiduriu Vynmedžių gatvėje. Dabar 6.45 ryto ir mano kelias veda nuokalnėn iki... pat jos buto. Mane ten traukia; noriu tik pamatyti, kur ji gyvena. Ieškokite tarp „kontrolės maniakas“ ir „persekiotojas“. Tyliai nusijuokiu. Aš tik bėgioju. Čia laisva šalis. Jos nuomojamas butas yra niekuo neišsiskiriančiame raudonų plytų name tamsiai žaliais langų rėmais, kaip įprasta šiame rajone. Vieta nebloga, netoli Vynmedžių ir Vakarinės gatvių sankryžos. Pamėginu įsivaizduoti Aną, susirangiusią lovoje po šilta antklode bei šviesiai rusvu ir mėlynu lovos užtiesalu. Tekinas įveikiu dar kelias gatves ir įsuku į turgų; prekeiviai dėlioja prekes ir ruošiasi pradėti darbo dieną. Bėgu tarp vaisių ir daržovių sunkvežimių ir šaldomųjų furgonų, atgabenusių vakardienos žuvų laimikį. Tai miesto širdis – pulsuojanti, kupina energingos veiklos net ir tokį ankstų, apniukusį ir vėsų rytą. Sąsiaurio vandens paviršius atrodo pilkas kaip švinas, visiškai ramus, puikiai derantis prie dangaus skliauto. Bet pilkuma nuotaikos man negadina. Šiandien – ypatinga diena. PER AUSINES GRIAUDINT

apsimaunu džinsus, apsivelku lininius marškinius ir iš komodos išsiimu plaukų raištį. Įsikišu jį į kišenę ir traukiu į darbo kambarį rašyti Anai laiško. NUSIPRAUSĘS PO DUŠU

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Mano gyvenimas, išreikštas skaičiais Data: 2011 m. gegužės 29 d. 08:04 Gavėjas: Anastazija Stil Jei atvažiuosi automobiliu, tau prireiks Eskalos požeminio garažo kodo: 146963. Pastatyk mašiną penktoje platformoje, ji – viena iš tų, kurios priklauso man. Lifto kodas: 1880.

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po poros minučių sulaukiu atsakymo. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Aukščiausios rūšies šampanas Data: 2011 m. gegužės 29 d. 08:08 Gavėjas: Kristianas Grėjus Taip, Sere. Supratau. Ačiū už šampaną ir pripūstą „Čarlį Tango“, kurį dabar pririšau prie lovos. Ana

Mano sąmonėje šmėsteli reginys: Ana, mano kaklaraiščiu pririšta prie lovos. Sėdėdamas ant kėdės, neramiai sujudu. Tikiuosi, tą lovą ji persigabeno į Siatlą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pavydas Data: 2011 m. gegužės 29 d. 08:11 Gavėjas: Anastazija Stil Nėra už ką. Nevėluok. „Čarliui Tango“ pasisekė. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ana neatsako, tad pasižvalgau po šaldytuvą, ieškodamas ko nors pusryčiams. Geilė man paliko sviestinių ragelių, o priešpiečiams – tiek „Cezario“ salotų su vištiena, kad pakaktų dviem žmonėms. Viliuosi, kad Ana jų valgys; aš savo ruožtu nė kiek neprieštarauju, kad dvi dienas iš eilės teks valgyti tą patį. Man pusryčiaujant pasirodo Teiloras. – Labas rytas, pone Grėjau. Atnešiau sekmadienio laikraščius. – Ačiū. Pirmą valandą čia atvažiuos Ana, o pusę dviejų atvyks daktarė Grin. – Puiku, sere. Ar šiandien dar bus kokių nors reikalų? – Taip. Vakare mudu su Ana važiuosime pas mano tėvus vakarienės.

Lyg ir nustebęs, Teiloras pakreipia galvą, bet po akimirkos susigriebia ir išeina iš kambario. Mano dėmesys vėl nukrypsta į sviestinį ragelį ir abrikosų džemą. Taaaip... Ketinu supažindinti ją su tėvais. Ir kas čia tokio?

Jaudinuosi. Dabar 12.15. Šiandien laikas taip lėtai slenka... Numojęs ranka į darbus, sugriebiu sekmadienio laikraščius, grįžtu į svetainę ir, įsijungęs muziką, imu skaityti. Nustembu vietinėms naujienoms skirtame puslapyje išvydęs mudviejų su Ana nuotrauką, darytą po diplomų teikimo ceremonijos Vašingtono valstybiniame universitete. Ji atrodo šiek tiek suglumusi, bet vis tiek žavi. Staiga išgirstu atsidarant dvivėres duris ir pamatau ją... Jos plaukai palaidi, šiek tiek susitaršę, gundantys, ir ji vilki tamsiai violetinę suknelę – tą pačią, kuria buvo pasipuošusi mudviem vakarieniaujant „Heathman“ viešbutyje. Ana atrodo nuostabiai. Bravo, panele Stil. – Hm... Šita suknelė... – sakau neslėpdamas susižavėjimo ir neskubėdamas einu prie jos. – Sveika sugrįžusi, panele Stil, – sušnabždu ir, suėmęs jos smakrą, švelniai pabučiuoju į lūpas. – Labas, – pasisveikina Ana, o jos skruostai šiek tiek nuraudę. – Atvažiavai laiku. Punktualumas man patinka. Eikš, – paimu Aną už rankos ir veduosi prie sofos. – Norėjau tau kai ką parodyti. Mudu atsisėdame ir aš paduodu Anai „The Seattle Times“. Pamačiusi nuotrauką, ji nusijuokia. Ne visai tokios reakcijos tikėjausi. – Vadinasi, dabar aš – tavo „draugė“, – mėgina paerzinti ji. – Taip atrodo. O kadangi ši žinia paskelbta laikraštyje, matyt, taip ir yra. Dabar, kai Ana čia, jaučiuosi ramesnis – galbūt kaip tik dėl to, kad ji čia. Ji nepabėgo. Užkišu jai už ausies išsprūdusią švelnių kaip šilkas plaukų sruogą; noriu supinti juos į kasą – net pirštus niežti. – Taigi, Anastazija, dabar jau daug geriau supranti mano norus nei tuomet, kai buvai čia pirmą kartą. – Taip. Ji žvelgia įdėmiai ir... supratingai. – Ir vis dėlto grįžai. NERANDU SAU VIETOS.

Ana linkteli ir droviai nusišypso. Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. Žinojau, kad tu keistuolė, Ana. – Ar pavalgei? – Ne. Visiškai nieko nevalgei? Gerai. Mes tuo pasirūpinsime. Pirštais persibraukiu per plaukus ir kiek įmanydamas švelniau klausiu: – Ar tu išalkusi? – Ne maisto, – vėl pajuokauja ji. Oho!.. Pasijuntu lyg čiuptelėtas už tarpkojo. Palinkęs į priekį, priglaudžiu lūpas Anai prie ausies ir įkvepiu svaiginančio jos kūno aromato. – Jūs nekantri kaip visuomet, panele Stil, ir pasakysiu jums mažytę paslaptį: aš taip pat nekantrauju. Bet netrukus čia turi atvykti daktarė Grin, – atsitiesiu ir atsiremiu į sofos atlošą. – Norėčiau, kad pavalgytum, – maldaujamai priduriu. – Ką galėtum man papasakoti apie daktarę Grin? – meistriškai pokalbio temą pakeičia ji. – Ji geriausia ginekologė visame Siatle. Ką daugiau galiu pasakyti? Bent jau taip mano gydytojas sakė mano asmeninei padėjėjai. – Maniau, susitiksiu su tavo gydytoju, ir tik nesakyk, kad iš tiesų esi moteris, nes vis tiek nepatikėsiu. Vos susilaikau neprunkštelėjęs. – Mano nuomone, bus geriau, jei tave konsultuos šios srities specialistė. Ar tau taip neatrodo? Ana perveria mane pašaipiai klausiamu žvilgsniu, bet linkteli. Reikia aptarti ir dar vieną reikalą... – Anastazija, mano motina norėtų, kad šį vakarą ateitum pas juos vakarienės. Man rodos, ir Eliotas atsives Keitę. Nežinau, ką pasakysi. Man bus keista supažindinti tave su savo šeimos nariais. Kelias sekundes ji pamąsto apie tai, ką išgirdo, o tada nubraukia plaukus sau per petį tarsi ruošdamasi stoti į dvikovą. Vis dėlto Ana atrodo įskaudinta, o ne nusiteikusi ginčytis. – Gėdijiesi manęs? – nusiminusi ir pyktelėjusi klausia. Ak, dėl Dievo meilės...

– Žinoma, ne. Ir kas jai šovė į galvą! Suirzęs piktai į ją dėbteliu. Kaip ji gali taip apie save manyti? – Tai kodėl keista? – klausia Ana. – Nes niekada nesu to daręs, – irzliai atšaunu. – Kodėl tau galima vartyti akis, o man – ne? – Nė nejutau. Ji su manimi ginčijasi. Ir vėl... – Paprastai ir aš to nejuntu, – atšauna Ana. Mėšlas... Ar mudu baramės? Įėjęs į svetainę, Teiloras krenkšteli ir sako: – Atvyko daktarė Grin, sere. – Palydėk ją į panelės Stil kambarį. Ana atsisukusi pažvelgia į mane, o aš ištiesiu jai ranką. – Juk neketini eiti drauge, tiesa? Ji akivaizdžiai pasibaisėjusi ir... pralinksminta mano poelgio. Nusijuokiu ir mano kūnas nubunda. – Tikrai dosniai sumokėčiau už tai, kad man būtų leista į tave žiūrėti, Anastazija, bet kažin ar save gerbiantis gydytojas su tuo sutiktų. Ana paduoda man ranką, prisitraukiu ją ir pabučiuoju. Jos lūpos putlios, šiltos ir gundančios; panardinu pirštus jai į plaukus ir bučiuoju aistringiau. Kai atšlyju, Ana atrodo tarsi apsvaigusi. Priglaudžiu kaktą prie jos kaktos. – Labai džiaugiuosi, kad esi čia. Nekantrauju tave nurengti. – Man sunku patikėti, kad taip tavęs pasiilgau. – Eime. Ir aš noriu susipažinti su daktare Grin. – Tu jos nepažįsti? – Ne. Paėmęs Aną už rankos, laiptais vedu ją į viršų, į būsimą jos miegamąjį. Daktarės Grin žvilgsnis – kaip tipiškos trumparegės: toks skvarbus, kad pasijuntu nejaukiai. – Pone Grėjau... – sako ji, tvirtai ir dalykiškai spausdama mano ištiestą ranką. – Ačiū, kad taip greitai sutikote atvažiuoti. Kiek galėdamas maloniau jai nusišypsau. – Dėkoju už dosnų atlygį, pone Grėjau. Panele Stil... – mandagiai pasisveikina su Ana daktarė Grin, ir aš žinau, kad ji mėgina susidaryti nuomonę apie mudviejų

santykius. Neabejoju, kad daktarė Grin mano, jog turėčiau sukti vešlių ūsų galiukus kaip tikras niekšelis iš begarsio filmo. Netrukus ji perveria mane tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: „Dabar jau eik iš čia.“ Gerai, einu. – Būsiu apačioje, – nenoromis tyliai sumurmu. Nors iš tiesų norėčiau likti. Esu tikras, kad jei pareikščiau pasiliekąs, gerosios gydytojos reakcija būtų nepakartojama. Pagalvojęs apie tai šypteliu ir laiptais nulipu į svetainę. Dabar, kai Anos šalia nėra, vėl nerandu sau vietos. Norėdamas prasiblaškyti, ant virtuvės baro padedu du padėkliukus. Padarau tai antrą kartą, – kai dariau pirmą, čia taip pat lankėsi Ana. Po truputį skysti, Grėjau... Priešpiečiams išrenku „Chablis“ vyną, – vieną iš nedaugelio „Chardonnay“ rūšių, kurias mėgstu, – o viską paruošęs klesteliu ant sofos ir įninku į sportui skirtus laikraščio puslapius. Nuotoliniu pulteliu įjungiu muziką vildamasis, kad ji padės man sutelkti dėmesį į statistinius vakarykščių „Mariners“ ir „Yankees“ rungtynių duomenis ir negalvoti apie tai, kas vyksta tarp viršuje likusių Anos ir daktarės Grin. Pagaliau koridoriuje išgirstu žingsnių bildesį, pakeliu galvą ir matau jas žengiant į svetainę. – Jau baigėte? – klausiu ir spustelėdamas „iPod“ grotuvo pultelio mygtuką gerokai pritildau ariją. – Taip, pone Grėjau. Rūpinkitės ja, ji – graži, jauna ir protinga moteris. Ką Ana jai papasakojo? – Taip ir ketinu daryti, – pažadu ir metu į Aną nuostabos ir nerimo kupiną žvilgsnį. Nesuprasdama, kuo man neįtiko, ji kelis kartus sumirksi. Gerai. Vadinasi, ji daktarei nieko nepapasakojo. – Atsiųsiu sąskaitą, – sako daktarė Grin ir priduria: – Likit sveika ir sėkmės jums, Ana. Kai spaudžiame vienas kitam ranką, daktarės akių kampučiuose trumpai susimeta raukšlelės ir ji maloniai šypteli. Teiloras palydi ją iki lifto ir išmintingai uždaro dvivėres duris į vestibiulį.

– Kaip praėjo konsultacija? – klausiu šiek tiek suglumintas daktarės Grin žodžių. – Ačiū, gerai, – linkteli Ana. – Ji sakė, kad keturias savaites turiu susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių. Kas čia per velnias?! Priblokštas įsistebeiliju į Aną. Anos veide iki šiol viešpatavusią rimtį pakeičia įžūlus triumfas. – Apgavau! Neblogai sužaista, panele Stil. Prisimerkiu ir šypsena jos veide užgęsta. – Apgavau! – Ir aš nesusilaikau neišsišiepęs iki ausų. Apglėbiu ją per juosmenį ir, jausdamas, kaip mano kūnas alksta jos kūno, prisitraukiu. – Jūs nepataisoma, panele Stil. Panardinu pirštus jai į plaukus ir, tylomis svarstydamas, ar už bausmę nepasiguldžius jos ant virtuvės baro ir neišdulkinus, godžiai įsi​siurbiu į lūpas. Viskam savas laikas, Grėjau... – Kad ir kaip norėčiau tave tuoj pat paimti, vis dėlto mums abiem reikia pavalgyti. Nenoriu, kad paskui nualptum ir užvirstum ant manęs, – sušnabždu. – Geidi manęs tik dėl kūno? – klausia ji. – Dėl kūno ir dėl mitraus liežuvio. Galvodamas, kas mudviejų laukia, dar kartą ją pabučiuoju. Įleidžiu jai į burną liežuvį ir aistra įaudrina mano kūną. Geidžiu šios moters. Kol nenusprendžiau iškrušti jos tiesiog ant grindų, atsitraukiu ir abu kiek užtrunkame, kol atgauname kvapą. – Kokia čia muzika? – dusliai pasiteirauja Ana. – Tai arija iš Vilja-Loboso „Bachianas Brasileiras“6. Graži, ar ne? – Taip, – sako Ana neatitraukdama akių nuo pusryčių baro. Iš šaldytuvo išimu „Cezario“ salotas su vištiena, padedu dubenį tarp padėklų ir paklausiu, ar salotos tiks. – Taip, kuo puikiausiai. Ačiū. Ir ji nusišypso. Nuolat jausdamas jos žvilgsnį, iš vyno šaldytuvo išimu butelį „Chablis“. Nė nenumaniau, kad galiu elgtis taip šeimyniškai. – Apie ką mąstai? – pasidomiu. – Tik žiūrėjau, kaip vaikštai.

– Ir ką? – nustebęs klausiu. – Tu labai grakštus, – tyliai sako Ana ir jos skruostai kaista. – Oi, ačiū, panele Stil, – atsisėdu šalia Anos nesumodamas, kaip atsakyti į tokį malonų komplimentą. Dar niekas nėra pavadinęs manęs grakščiu. – Gal „Chablis“ vyno? – Prašyčiau. – Dėkis salotų. Sakyk, kokį metodą pasirinkote? – Kontraceptines tabletes, – atsako Ana. – Bet ar nepamirši kasdien reikiamu metu išgerti? Nukaitusiame jos veide šmėsteli nuostaba. – Neabejoju, kad man priminsi, – šiek tiek pašaipiai sako ji, bet į šią ironiją nusprendžiu nekreipti dėmesio. Injekcija būtų buvęs patikimesnis sprendimas. – Nustatysiu savo mobilųjį, kad tą valandą suskambėtų. Valgyk. Ji praryja vieną kąsnį, antrą, trečią... Ji valgo! – Vadinasi, „Cezario“ salotas su vištiena galiu įtraukti į ponios Džouns dažnai gaminamų valgių sąrašą? – Maniau, valgį taisysiu aš. – Taip. Taip ir bus. Ana baigia valgyti greičiau už mane. Matyt, buvo kaip reikiant išalkusi. – Kaip visuomet nekantraujate, panele Stil? – Taip, – sako ji ir, pakėlusi ilgas blakstienas, rimtai į mane pažvelgia. Prakeikimas... Štai ir ji. Trauka. Tarsi užburtas atsistoju, prieinu ir apkabinęs ją prisitraukiu. – Ar to nori? – sušnabždu giliai širdyje maldaudamas, kad sutiktų. – Dar nepasirašiau jokios sutarties. – Žinau, bet pastarosiomis dienomis laužau visas taisykles. – Ketini mane mušti? – Taip, bet tau neskaudės. Kol kas nenoriu tavęs bausti. Jei būtum pakliuvusi man po ranka vakar vakare, būtų buvęs kitas reikalas. Ana priblokšta, jos veide atsispindi siaubas. Oi, mažyte...

– Nesileisk, kad kas įteigtų tau priešingą nuomonę, Anastazija. Viena iš priežasčių, kodėl moterys nori, kad tai daryčiau, yra tokia, kad ir joms, ir man patinka kelti arba jausti skausmą. Tai labai paprasta. Bet tu skausmo baidaisi, tad vakar vakare labai ilgai apie tai mąsčiau. Apkabinu ją, prispaudžiu prie krūtinės, ir ji kūnu pajunta mano pampstančią lytį. – Ar padarei kokias nors išvadas? – tyliai klausia Ana. – Ne, bet dabar tiesiog trokštu surišti tave ir dulkinti, kol neteksi sąmonės. Ar tu tam pasiruošusi? Jos veidas apsiniaukia, jame atsispindi geidulingumas ir kūniškas smalsumas. – Taip, – sako ji ir šis žodis nuskamba nelyginant atodūsis. Po velnių, kaip pasisekė... – Gerai. Eikš. Paimu Aną už rankos ir laiptais nusivedu į žaidimų kambarį. Į savo užuovėją. Ten, kur galiu daryti su ja ką panorėjęs. Užsimerkiu ir trumpai pasimėgauju užplūdusia pakilia nuotaika. Kada pastarąjį kartą buvau toks susijaudinęs? Mudviem įėjus, užtrenkiu duris, paleidžiu jos ranką ir įdėmiai pažvelgiu jai į akis. Truputį prasižiojusi, Ana įkvepia; alsuoja greitai ir negiliai. Jos akys plačiai atmerktos. Ji pasiruošusi. Ji laukia. – Būdama čia, priklausai man visiškai. Galiu daryti su tavimi, ką tik noriu. Supranti? Ji lyžteli viršutinę lūpą ir linkteli. Gera mergaitė. – Nusiauk. Stipriai sučiaupusi lūpas, ji nusiauna aukštakulnius. Paimu juos ir tvarkingai pastatau prie durų. – Gerai. Kad ir ko tavęs prašyčiau, turi nesvyruodama prašymą vykdyti. O dabar ketinu išlukštenti tave iš šitos suknelės. Jei atmintis manęs neapgauna, jau kelios dienos noriu taip padaryti. Trumpai patyliu tikrindamas, ar Ana suvokia, ką jai sakau. – Noriu, kad jaustumeisi patenkinta savo kūnu, Anastazija. Tavo kūnas gražus ir man patinka į jį žiūrėti. Tai tikras džiaugsmas akims. Tiesą sakant, visą dieną

galėčiau į tave žiūrėti, be to, noriu, kad nesigėdytum nuogumo ir nesijaustum dėl jo nepatogiai. Ar supratai? – Taip. – „Taip“, o toliau? – šį kartą griežčiau klausiu. – Taip, sere. – Nuoširdžiai taip sakai? Noriu, kad nesigėdytum, Ana. – Taip, sere. – Gerai. Pakelk rankas virš galvos. Ji neskubėdama pakelia rankas. Sučiumpu jos sijono kraštą ir imu atsargiai vilkti suknelę, centimetras po centimetro apnuogindamas jos kūną, kuriuo grožiuosi tik aš vienas. Nuvilkęs drabužį, žingteliu atatupstas, kad galėčiau iki soties paganyti akis. Blauzdos, šlaunys, pilvas, užpakalis, krūtys, pečiai, veidas, lūpos... ji – tobula. Tvarkingai sulankstęs suknelę, padedu ją ant sekso žaislų dėžės. Tada kilsteliu ranką ir trūkteliu jai už smakro. – Kramtai lūpą. Žinai, kaip mane tai veikia, – subaru Aną. – Nusisuk. Ji paklūsta ir nusisuka į duris. Atsegu liemenėlę ir smaukiu petnešėles jai per rankas, pirštų galais braukdamas per odą ir jusdamas, kaip nuo mano prisilietimo ji virpa. Liemenėlę švysteliu ant suknelės. Stoviu labai arti, prie pat, bet jos neliesdamas, klausydamasis greito jos alsavimo ir jusdamas nuo jos odos sklindančią šilumą. Ana susijaudinusi ir... ne ji viena taip jaučiasi. Abiem rankomis suimu jos plaukus ir sužeriu ant nugaros. Liesdamas jaučiu, kokie jie švelnūs. Tada suspaudžiu juos vienoje saujoje, apsivynioju ant plaštakos ir trūkteliu, kad Ana palenktų galvą į šoną ir galėčiau netrukdomas bučiuoti jai kaklą. Nosimi brūkšteliu jai nuo ausies iki peties, o tada, kvėpdamas dievišką jos aromatą, keliauju atgal. Po galais, kaip puikiai ji kvepia. – Kvepi dieviškai, Anastazija, kaip visuomet. Pasilenkiu ir pabučiuoju jai į paausį. Ji sudejuoja. – Tyliau. Nekelk triukšmo.

Iš džinsų kišenės išsitraukiu plaukų raištį, suimu plaukus ir palengva juos pinu mėgaudamasis, kad retkarčiais pirštais liečiu jos nuostabią, nepriekaištingą nugarą. Supynęs kasą, vikriai sutvirtinu jos galą plaukų raiščiu ir trūkteliu, kad Ana žingtelėtų atatupsta ir visu kūnu priglustų prie manęs. – Taip supinti tavo plaukai man patinka, – sušnabždu. – Atsisuk. Ji nedelsdama atsisuka. – Kai liepsiu tau čia ateiti, ateisi apsirengusi šitaip. Mūvėdama vien kelnaites. Supratai? – Taip. – „Taip“, o toliau? – Taip, sere. – Gera mergaitė. Ji greitai mokosi. Stovi nuleidusi rankas prie šonų ir nenuleidžia nuo manęs akių. Ji laukia. – Kai liepsiu tau čia ateiti, atsiklaupsi štai ten, – pirštu parodau į kambario kampą prie durų. – Dabar klaupkis. Porą kartų sumirksėjusi, bet nespėjus įsakymo pakartoti ji nusisuka ir atsiklaupia veidu į mane ir į žaidimų kambarį. Leidžiu jai atsilošti, kad sėdmenys liestų kulnus, ir ji paklūsta. – Padėk rankas išilgai šlaunų. Gerai. Dabar praskirk kelius. Plačiau. – Noriu tave matyti, mažyte. – Plačiau. – Noriu matyti tavo lytį. – Puiku. Žiūrėk į grindis. Nežiūrėk nei į mane, nei į kambarį. Gali ten sėdėti ir audrintis vien mėgindama įsivaizduoti, ką ketinu su tavimi daryti. Prieinu prie Anos patenkintas, kad ji nepakelia galvos. Pasilenkęs timpteliu jos kasą, kad pakeltų galvą ir mudviejų žvilgsniai susitiktų. – Ar prisiminsi šią pozą, Anastazija? – Taip, sere. – Gerai. Lik čia. Nejudėk. Praėjęs pro ją, atidarau duris ir dar kartą žvilgteliu per petį. Ji klūpo nuleidusi galvą, akys įbestos į grindis. Koks malonus vaizdas... Gera mergaitė. Noriu pasileisti tekinas, bet įveikiu nekantrumą ir laiptais ryžtingai nulipu į savo miegamąjį. Išsaugok bent lašą prakeikto orumo, Grėjau.

Įžengęs į drabužinę, nusivelku visus drabužius ir iš komodos stalčiaus išsitraukiu mėgstamiausius džinsus. Didžėjaus Dominanto džinsus. Apsimaunu juos ir užsisegu sagas, išskyrus viršutinę. Iš to paties stalčiaus išsiimu naują raitelio šmaikštį ir pilką ploną chalatą. Išeidamas dar pačiumpu kelis sargius ir įsikišu į džinsų kišenę. Štai taip. Laikas pasilinksminti, Grėjau. Grįžęs randu ją klūpančią tokia pat poza: galva nuleista, kasa nusidriekusi išilgai nugaros, rankos padėtos ant kelių. Uždarau duris ir pakabinu chalatą ant vagio sienoje. Praeinu pro ją. – Gera mergaitė, Anastazija. Taip klūpodama atrodai žavingai. Puikiai elgeisi. Dabar stokis. Ji atsistoja, bet galvą tebelaiko nuleidusi. – Gali pažiūrėti į mane. Ji pakelia į mane nekantrumo kupinas žydras akis. – Dabar prirakinsiu tave, Anastazija. Duok dešinę ranką. Ištiesiu savąją ir paimu ją už rankos. Nė akimirkos nenuleisdamas nuo Anos akių, pasuku jos plaštaką delnu į viršų ir ištraukiu už nugaros slėptą raitelio šmaikštį. Nieko nelaukdamas vikriai šmaukšteliu jai per delną. Ana krūpteli, sugniaužia ranką ir iš nuostabos kelis kartus sumirksi. – Kaip jautiesi? – klausiu. Ji ima kvėpuoti greičiau, dirsteli į mane ir vėl įsistebeilija sau į delną. – Atsakyk. – Gerai. Ji suraukia antakius. – Nesiraukyk, – įspėju. – Ar skaudėjo? – Ne. – Ir neskaudės. Supranti? – Taip, – šiek tiek virpančiu balsu ištaria Ana. – Kalbu rimtai, – sakau pabrėždamas kiekvieną žodį ir parodau jai raitelio šmaikštį. Nupintas iš rudos odos. Matai? Ji apstulbusi ir mudviejų žvilgsniai staiga susitinka. Nesitveriu juoku ir mano lūpos trūkteli. – Panele Stil, mūsų tikslas – patirti malonumą. Eime.

Nusivedu ją į kambario gilumą, po varžančiųjų strypų labirintu. – Šie strypai sumontuoti taip, kad jais slystų grandinės. Kelias akimirkas ji žiūri į šią sudėtingą konstrukciją, o tada jos žvilgsnis vėl nukrypsta į mane. – Pradėsime čia, bet noriu dulkinti tave stovinčią. Tad baigsime prie sienos, štai ten, – parodau jai didelį X formos kryžių. – Pakelk rankas. Ji nedelsdama paklūsta. Ištiesiu ranką, paimu odinius ant strypo užmautus antrankius ir sukaustau Anai vieną, o paskui ir kitą riešą. Darbuojuosi susikaupęs, bet ji labai blaško mano dėmesį. Mat stovėdamas taip arti ir ją liesdamas jaučiu jos jaudulį, nekantrų laukimą. Man sunku sutelkti mintis. Surakinęs ją antrankiais žingteliu atatupstas ir su palengvėjimu giliai atsidūstu. Pagaliau tu ten, kur noriu tave matyti, Ana Stil. Neskubėdamas ir grožėdamasis reginiu apeinu ją. Ar ji galėtų atrodyti dar patraukliau? – Surištomis rankomis atrodote nuostabiai, panele Stil. O miklus liežuvis kol kas prikąstas. Man tai patinka. Sustoju, atsisuku į ją, užkišu pirštus už kelnaičių juosmens ir kankinamai lėtai smaukiu jas ilgomis Anos šlaunimis ir blauzdomis, kol atsiklaupiu jai prie kojų. Garbindamas ją. Ji nuostabi. Nenuleisdamas nuo Anos akių, paimu kelnaites, prispaudžiu sau prie nosies ir godžiai įkvepiu. Ji – ir susidomėjusi, ir sukrėsta – iš nuostabos prasižioja ir plačiai atmerkia akis. Taip. Patenkintas plačiai nusišypsau. Tobula reakcija. Tada įsikišu jos kelnaites į užpakalinę džinsų kišenę, atsistoju ir imu mąstyti, ką darysiu toliau. Pakeliu šmaikštį, jo galu tarsi odiniu liežuviu brūkšteliu per pilvą, švelniai apsuku ratą aplink bambą... Nuo šmaikščio prisilietimo ji garsiai įkvepia ir suvirpa. Bus nepakartojama, Ana. Pasitikėk manimi. Pamažu vėl ją apeinu, braukdamas šmaikščio galu per odą, per pilvą, per šoną, per strėnas. Sukdamas antrą ratą odiniu liežuviu stiprokai pliaukšteliu žemiau sėdmenų, per tarpkojį. – Ai! – aikteli ji ir trūkteli antrankius, mėgindama išsivaduoti. – Tylos, – įspėju ją ir pradedu sukti trečią ratą.

Pasiekęs tą pačią jautrią jos vietelę, vėl pliaukšteliu, nuo kirčio ji suinkščia, bet užsimerkusi mėgaujasi šiuo pojūčiu. Kitą kartą man krustelėjus riešą šmaikštis pakšteli jai į krūties spenelį. Ana atlošia galvą ir sudejuoja. Vėl nusitaikau ir šį kartą šmaikštis lyžteli kitą spenelį, o aš žiūriu, kaip plakamas odinio šmaikščio jis standėja ir pūra. – Patinka? – Taip, – užsimerkusi ir atlošusi galvą dusliai sako Ana. Kertu jai per sėdmenis, šį kartą smarkiau. – „Taip“, o toliau? – Taip, sere, – verksmingai pralemena ji. Neskubėdamas apipilu jos pilvą ir papilvę stipresniais ir visiškai švelniais šmaikščio kirčiais, o tada imu leistis žemyn, prie savo tikslo. Staiga odinis liežuvis pliaukšteli jai per klitorį ir ji dusliai surinka: – Oi... prašau! – Tylėk, – subaru ir nubaudžiu stipresniu šmaukštelėjimu per sėd​menis. Odiniu šmaikščio liežuviu perbraukiu per gaktą, jos plaukus ir pasiekiu makštį. Ištrauktas blizgantis šmaikščio galas drėgnas nuo jos aistros syvų. – Žiūrėk, kaip sudrėkai, Anastazija. Atsimerk ir išsižiok. Ji alsuoja greitai ir negiliai, bet praveria lūpas, žvelgia į mane apsiblaususiomis akimis, kuriose atsispindi ją apėmęs geidulingumas. Įgrūdu šmaikščio galą jai į burną. – Matai, koks tavo skonis. Čiulpk. Čiulpk stipriai, mažyte. Ji apžioja šmaikščio galą ir aš pasijuntu taip, tarsi Ana čiulptų man kotą. Prakeikimas... Ji taip kaitina kraują, kad negaliu tai traukai atsispirti. Ištraukiu šmaikštį Anai iš burnos, apkabinu ją. Ji vėl praveria lūpas ir aš imu ją bučiuoti: liežuviu liečiu jos liežuvį ir mėgaujuosi jos aistros skoniu. – Ak, Anastazija, kokia tu skani, – sušnabždu. – Nori, kad įjaudrinčiau tave iki orgazmo? – Taip, – maldaujamai sako ji. Krypteliu riešą ir šmaikščiu perlieju jai per sėdmenis. – „Taip“, o toliau? – Taip, sere, – gailiai priduria Ana. Gera mergaitė. Atšlyju nuo jos.

– Šituo? – kilstelėjęs šmaikštį, kad Ana matytų, klausiu. – Taip, sere, – patvirtina ji nustebindama mane. – Tikrai to nori? Negaliu patikėti, kad man taip pasisekė. – Taip, prašyčiau, sere. Ak, Ana... Tu – prakeikta deivė. – Užsimerk. Ji padaro kaip liepiama. Labai atsargiai ir nepaprastai dėkingas vėl apipilu jos pilvą šmaikščio kirčiais. Netrukus ji dar labiau susijaudina ir jau šnopuoja. Leidžiuosi žemyn ir švelniai pliaukšteliu odiniu šmaikščio liežuvėliu jai per klitorį. Dar kartą. Ir dar. Ir dar. Nesiliaudama dejuoti ji ima tampyti antrankius. Paskui nutyla ir suprantu, kad visiškai priartėjo prie ribos. Staiga ji atlošia galvą, išsižioja ir, trūkčiodama visu kūnu bei garsiai šūkčiodama, patiria palaimą. Akimirksniu numetu šmaikštį, čiumpu ją ir laikau, o jos kūnas suglemba. Ana susmunka mano glėbyje. Oi... Dar nebaigėm, Ana. Pakišęs rankas po šlaunimis, pakeliu tebevirpantį kūną ir nešu ją, vis dar prirakintą prie strypo, link X formos kryžiaus. Ten ją paleidžiu, o kad nepargriūtų, priglaudžiu jos nugarą prie kryžiaus, iš priekio prilaikau pečiais. Tada atsisagstau džinsus, nusismaukiu juos ir išlaisvinu penį. Išsitraukiu iš kišenės sargį, dantimis perplėšiu paketėlį ir vikriai užsimaunu. Vėl švelniai ją kilstelėjęs sušnabždu: – Pakelk kojas, mažyte, ir apsivyk man strėnas. Tebelaikydamas, kad nugara remtųsi į kryžių, padedu jai kojomis apsivyti strėnas ir leidžiu alkūnėmis remtis man į pečius. Priklausai man, mažyte. Vienas ryžtingas stūmis – ir įsiskverbiu į ją. Po galais... Ji nuostabi. Neskubu, leidžiu sau ją pajusti. Tada imu judėti mėgaudamasis kiekvienu stūmiu. Jaučiu ją, stumiu energingiau, netrukus imu šnopuoti ir užvaldau šią gražuolę moterį. Ragauju ją prikišęs lūpas prie sprando, prasižiojęs. Jos kūno kvapas užpildo šnerves ir visą mane. Ana. Ana. Ana. Ir nenoriu sustoti. Staiga ji įsitempia ir jos kūnas ima ritmingai trūkčioti.

Taip. Dar kartą. Dabar ir aš jau nesitvardau. Pripildau ją. Laikau apglėbęs. Garbinu kaip deivę. Taip. Taip. Taaaip... Ji tokia graži. Po galais, šį kartą net sąmonė aptemo. Ištraukiu, ji suglebusi užgula mane visu svoriu, o aš greitai atsegu jos riešus nuo strypo, prilaikau ją ir mudu kartu susmunkame ant grindų. Pasisodinęs ją tarp kojų, švelniai apglėbiu, o ji, užsimerkusi ir sunkiai alsuodama, nugara atsiremia man į krūtinę. – Puikus darbas, mažyte. Skaudėjo? – Ne, – vos girdimai atsako Ana. – Tikėjaisi, kad skaudės? – klausiu pirštais braukdamas jai nuo veido plaukus, kad geriau jį matyčiau. – Taip. – Matai, Anastazija, diduma baimės tėra tavo galvoje, – paglostau jai skruostą. – Ar pakartotum? – pasiteirauju. Ana atsako ne iš karto, man net dingteli, ar tik nebus užmigusi. – Taip, – po kelių akimirkų sušnabžda. Ačiū tau, gerasis Dieve! Stipriau suspaudžiu ją glėbyje. – Gerai. Aš irgi. – Dar daugybę kartų. Švelniai pakšteliu jai į viršugalvį ir įkvepiu jos aromato. Ji kvepia Ana, prakaitu ir seksu. – Nes čia dar ne viskas, – priduriu. Labai didžiuojuosi Ana. Ji tai padarė. Padarė viską, ko norėjau. Be jos, nieko pasaulyje daugiau netrokštu. Ir staiga mane apima lig šiol nepažintas jausmas, galinga jo banga nusirita per visą kūną, persmelkia kiekvieną gyslą ir kaulelį, o nuslūgusi palieka vien nerimą ir netikrumą. Ana pasuka galvą ir nosimi ima braukyti man per krūtinę. Siūbteli tamsa, – gąsdinanti ir jau pažįstama tamsa, – ir nerimą širdyje pakeičia paniška baimė. Kiekvienas mano kūno raumuo staiga įsitempia. Mėginu įveikti besitvenkiančią baimę, o Ana įdėmiai pažvelgia į mane tyromis akimis ir kelis kartus sumirksi. – Nedaryk to, – sušnabždu. Maldauju... Ji atšlyja ir įsistebeilija man į krūtinę.

Valdykis, Grėjau. – Klaupkis prie durų, – liepiu traukdamasis nuo jos. Eik. Neliesk manęs. Ji virpėdama atsistoja, klupčiodama nueina prie durų ir atsiklaupia taip, kaip mokiau. Giliai atsidūstu ir pasistengiu nusiraminti. Ką tu man darai, Ana Stil? Atsistoju, atsitiesiu ir dabar jaučiuosi gerokai ramesnis. Klūpodama prie durų ji atrodo kaip tikra nuolankioji. Žvilgsnis apsiblausęs; ji pavargusi. Esu tikras, kad neseniai į jos gyslas plūstelėjęs adrenalinas dabar sparčiai senka. Jai ima merktis akys. Ne, taip nieko nebus. Nori, kad ji būtų tavo nuolankioji, Grėjau. Tai parodyk jai, ką tai reiškia. Iš žaislų stalčiaus išsitraukiu kabelių, įsigytų Kleitono ūkinių prekių parduotuvėje, ir žirkles. – Jums su manimi nuobodu, ar ne, panele Stil? – neva užjaučiamai klausiu. Ji krūpteli ir, suvokdama savo kaltę, pažvelgia į mane. – Atsistok, – liepiu. Ji šiaip taip atsistoja. – Tu visiškai nusikamavusi, ar ne? Droviai šypsodamasi ji linkteli. Ak, mažyte, iki šiol laikeisi puikiai. – Ištvermės, panele Stil. Aš jumis dar nepasisotinau. Ištieskite rankas ir sudėkite taip, lyg melstumėtės. Tobulą jos kaktą trumpai sudarko susimetusi raukšlė, bet ji suglaudžia delnus ir ištiesia į priekį rankas. Kabeliu surišu riešus. Atpažinusi jį, Ana staiga pakelia į mane akis. – Kažkur matytas, ar ne? – šypteliu ir pirštu perbraukiu per plastiką tikrindamas, ar tarpas pakankamas, kad kabelis nebūtų per daug užveržtas. – Turiu žirkles, – parodau jas Anai. – Po akimirkos galiu nukirpti kabelį ir tave išlaisvinti. – Ji, rodos, aprimsta. – Eikš, – paėmęs už kabeliu surištų rankų, veduosi ją prie tolimojo lovos su keturiais stulpais galo. – Aš noriu daugiau – daug daugiau, – sušnabždu pasilenkęs jai prie ausies, o ji tuo metu žiūri į lovą. –

Bet šį kartą pasistengsiu viską baigti greitai. Tu pavargusi. Laikykis už lovos stulpo. Ji stovėdama įsitveria medinio lovos stulpo. – Žemiau, – liepiu. Jos rankos slysta žemyn tol, kol ji pasilenkia. – Gerai. Nepaleisk. Jei paleisi, išpersiu tau užpakalį. Supratai? – Taip, sere. – Gerai, – sučiupęs už klubų, kilsteliu ją arčiau savęs, kad stovėtų tinkama poza, ir gražus jos užpakaliukas pasislenka prie manęs, pasiruošęs visokeriopai tarnauti. – Nepasileisk, Anastazija, – įspėju ją. – Ketinu negailestingai iškrušti tave iš užpakalio. Laikykis stulpo, kad neprarastum pusiausvyros. Supratai? – Taip. Pliaukšteliu jai per sėdynę. – Taip, sere, – iš karto pasitaiso ji. – Prasižerk, – dešinę koją įkišu jai tarp šlaunų ir pėda stumteliu dešinę jos pėdą, kad prasižergtų plačiau. – Štai taip. Kai baigsiu, galėsi miegoti. Jos nugara tobulai išlenkta, matyti kiekvienas stuburo slankstelis nuo sprando iki pat nepakartojamos sėdynės. Pirštu perbraukiu per juos. – Tavo tokia graži oda, Anastazija, – sakau pats sau. Pasilenkiu prie jos ir vėl pereinu pirštais nužymėtu taku iki jos strėnų, tik šį kartą apiberdamas ją švelniais bučiniais. Darbuodamasis lūpomis, suimu jai krūtis, pirštais suspaudžiu spenelius ir imu švelniai tampyti. Mano užgulta, Ana ima muistytis, aš švelniai pabučiuoju jai į juosmenį, o tada, nepaleisdamas krūtų spenelių, imu čiulpti ir dantimis grybščioti jai strėnas. Ji sudejuoja. Liaujuosi, žingteliu atatupstas ir grožiuosi vaizdu, o mano penis pampsta vien žvelgiant į ją. Iš kišenės išsitraukiu antrą sargį, paskubomis nusimaunu džinsus ir atplėšiu paketėlį. Abiem rankomis užsimaunu jį ant koto. Norėčiau įsiskverbti jai į išeinamąją. Tuoj pat. Bet... dar per anksti. – Anastazija Stil, tavo toks žavingas, seksualus užpakaliukas. Hm... Ką norėčiau su juo daryti?.. Imu švelniai braukyti delnais per jos sėdmenis, glamonėju ją, o tada du mano pirštai slysteli žemyn ir įsmunka į ją. Ana vėl sudejuoja. Ji pasiruošusi.

– Kokia drėgna... Panele Stil, jūs niekada manęs nenuviliate. Stipriai laikykis... šįkart, mažyte, viskas baigsis greitai. Stvėręs ją už klubų, atsistoju tiesiai priešais jos vaginą, tada ištiesiu ranką, čiumpu jos kasą, apsivynioju aplink riešą ir įtempiu. Viena ranka prilaikydamas penį, o kita – kasą, įsiskverbiu. Ji. Velnioniškai. Miela. Palengva ištraukiu, laisva ranka suimu jos klubą, o kita stipriau trūkteliu kasą. Nuolankioji. Stumteliu vėl ir ji šūkteli, nuo šio judesio pasvirusi į priekį. – Laikykis, Anastazija! – primenu. Jei nesilaikys, gali ir susižeisti. Sunkiai alsuodama, ji stumteli užpakalį link manęs ir dar plačiau prasižergia. Gera mergaitė. Netrukus pagaunu ritmą, imu ją badyti, o ji, įsitvėrusi lovos stulpo, sulig kiekvienu stūmiu tyliai šūkčioja. Bet nesitraukia. Priešingai – stengiasi slinktis arčiau manęs. Bravo, Ana. O tada kai ką pajuntu. Tai vyksta palengva. Jos vidiniai raumenys įsitempia. Nebesivaldydamas įkišu kiek galėdamas giliau ir stabteliu. – Nagi, Ana, pasirodyk man, kaip mėgaujiesi, – iškošiu pro sukąstus dantis ir, laikydamas ją, sprogstu, o jos palaima savo ruožtu pratęsia mano patiriamą malonumą. Suspaudžiu ją glėbyje ir susmunkame ant grindų, Ana užvirsta ant manęs ir abu tįsome aukštielninki. Ji visiškai suglebusi ir, žinoma, išsekusi; jaučiu jos kūno svorį ir tai mane keistai ramina. Žiūriu į sagtis lubose ir nejučia imu svarstyti, ar ji kada nors leisis pakabinama. Tikriausiai ne. Ir man tai nerūpi. Šiandien – pirmas mudviejų kartas žaidimų kambaryje ir ji išpildė visas mano svajones. Pabučiuoju jai į paausį. – Pakelk rankas, – sakau kimiu balsu. Palengva, tarsi būtų betoninės, Ana pakelia rankas ir aš vienais žirklių ašmenimis užkabinu kabelį.

– Skelbiu šią Aną atidarytą, – sumurmu ir čekštelėdamas žirklėmis ją išlaisvinu. Ji tyliai nusijuokia ir aš pajuntu virpant jos kūną, besiliečiantį prie manojo. Jausmas keistas, bet gana malonus, todėl plačiai nusišypsau. – Tai toks žavus garsas, – sušnabždu jai, besitrinančiai riešus. Atsisėdu taip, kad Ana būtų man ant kelių. Man patinka ją pralinksminti. Ana per mažai juokiasi. – Aš kaltas, – prisipažįstu masažuodamas jai pečius ir rankas. Ana atsisuka ir klausiamai į mane pažvelgia. – Kad nekrizeni dažniau, – paaiškinu. – Nekokia iš manęs krizentoja, – sako ji ir nusižiovauja. – Ak, bet kai krizeni, panele Stil, tai tikras stebuklas ir džiaugsmas ausims! – Labai įmantriai pasakėte, pone Grėjau, – švelniai paerzina mane Ana. Šypteliu. – Sakyčiau, esate negyvai iškrušta ir jums reikia pamiegoti. – Šį kartą anaiptol ne įmantriai, – pašaipiai ir priekaištingai sako ji. Nukeliu Aną nuo kelių, kad galėčiau atsistoti, ir apsimaunu džinsus. – Nenoriu išgąsdinti Teiloro ar juo labiau ponios Džouns. Nors... tai nebūtų pirmas kartas. Sėdėdama ant grindų Ana iš paskutiniųjų grumiasi su nuovargiu. Suėmęs už žastų, padedu jai atsistoti ir nuvedu prie durų. Nuo duryse įsukto vagio paimu pilką ploną chalatą ir ją apvelku. Ana man visiškai nepadeda; ji tikrai visiškai išsekusi. – Į lovą, – trumpai ją pabučiavęs liepiu. Mieguistame jos veide šmėsteli nerimas. – Miegoti, – nuraminu ją. Tada pasilenkiu, paimu ją ant rankų, švelniai priglaudžiu prie krūtinės ir nunešu į nuolankiosios miegamąjį. Atvertęs pūkinę antklodę, paguldau Aną į lovą ir, apimtas silpnumo, susigundau išsitiesti šalia. Apklojęs mus abu, apkabinu ją. Palaikysiu ją apkabinęs, kol užmigs. – Dabar miegok, žavioji mergaite. Jausdamasis visiškai pasisotinęs ir... dėkingas, švelniai pabučiuoju jai plaukus. Mums pavyko. Ši miela, nekalta mergina leido, kad primesčiau jai savo valią. Ir manau, kad jai tai patiko. Tikrai žinau, kad man patiko... labiau nei kada nors anksčiau.

Mamytė sėdi priešais suskilusį veidrodį ir žiūri į mane. Šukuoju jai plaukus. Jie švelnūs, jie kvepia mamyte ir gėlėmis. Ji paima šepetį ir ima sukti plaukų galus. Ant nugaros krentantys jos plaukai atrodo tarsi besirangančios gyvatės. „Štai“, – sako ji. Tada atsisuka ir man nusišypso. Šiandien ji laiminga. Man patinka, kai mamytė laiminga. Patinka, kai man šypsosi. Kai šypsosi, mamytė atrodo graži. „Išsikepkim pyragą, vikšreli.“ Obuolių pyragą. Man patinka, kai mamytė ką nors kepa. Staiga pabundu nuo sąmonę persmelkusio svaiginančio aromato. Tai Ana. Ji guli šalia manęs ir kietai miega. Pasiverčiu ant nugaros ir įsistebeiliju į lubas. Kada miegojau šiame kambaryje? Niekada. Pagalvojęs apie tai suirztu ir sunerimstu, nors ir nesuvokiu kodėl. Kas čia dedasi, Grėjau? Atsargiai, kad nepažadinčiau Anos, atsisėdu ir dar minutėlę žiūriu į ją išsitiesusią ir miegančią. Žinau, kas man yra: jaučiuosi sutrikęs, nes esu čia su ja. Išlipu iš lovos ir, palikęs ją miegoti, grįžtu į žaidimų kambarį. Paimu panaudotą kabelį, sargius ir įsikišu juos į džinsų kišenę, o ten randu Anos kelnaites. Nešinas raitelio šmaikščiu, jos drabužiais ir bateliais, išeinu iš kambario ir užrakinu duris. Grįžęs į jos miegamąjį, pakabinu jos suknelę ant drabužių spintos durų, aukštakulnius padedu po kėde, o liemenėlę – ant kėdės. Tada iš kišenės ištraukiu kelnaites ir... man dingteli padaužiška mintis. Patraukiu į savo vonios kambarį. Prieš važiuojant pas tėvus vakarienės, man reikia nusiprausti po dušu. Leisiu Anai pamiegoti šiek tiek ilgiau. Mano kūnu plūsta karštas, vos pakenčiamas vanduo, nuplaunantis visą ankstesnį nerimą ir nesmagumą. Kaip pirmą kartą, mums abiem pavyko visai neblogai. Dar neseniai maniau, kad santykiai su Ana neįmanomi, o dabar mudviejų, rodos, laukia daug žadanti ateitis. Prisimenu rytoj rytą būtinai turįs

paskambinti Karolinai Akton ir pasirūpinti, kad mano mergaitė būtų tinkamai apsirengusi. Valandą šauniai padirbėjęs savo kabinete ir perskaitęs dokumentus, kuriuos seniai turėjau perskaityti, nusprendžiu, kad Anai miego pakaks. Lauke po truputį temsta ir po keturiasdešimties minučių turime išvažiuoti pas tėvus vakarienės. Žinant, kad ji miega viršuje, savo kambaryje, man buvo gerokai lengviau susitelkti darbui. Keista... Na, juk žinau, kad ten, viršuje, ji saugi. Iš šaldytuvo išimu pakelį spanguolių sulčių ir butelį gazuoto mineralinio vandens. Šliūkštelėjęs į stiklinę sulčių ir vandens, užlipu laiptais. Ana vis dar kietai miega tokia pat poza, kokia palikau. Rodos, ji nė nekrustelėjo. Šiek tiek pravėrusi lūpas, ji tyliai alsuoja. Plaukai susitaršę, iš kasos kyšo neklusnios sruogos. Prisėdu ant lovos krašto šalia Anos, pasilenkiu ir pabučiuoju į smilkinį. Ji protestuodama per miegus kažką sumurma. – Anastazija, pabusk, – sakau švelniai, bet mėgindamas išvaikyti jai miegus. – Ne, – suniurna ji ir apsikabina pagalvę. – Po pusvalandžio turime važiuoti vakarienės pas mano tėvus. Staiga ji atsimerkia ir įsistebeilija į mane. – Nagi, miegale... Kelkis, – vėl pakšteliu jai į smilkinį. – Atnešiau tau gėrimo. Lauksiu apačioje. Tik vėl neužmik, nes turėsi bėdos, – įspėju ją, ištiesusią rankas ir besirąžančią. Dar kartą pabučiavęs Aną, žvilgteliu į kėdę, ant kurios ji neras savo kelnaičių, ir neslėpdamas šypsenos palengva nulipu laiptais. Metas pasilinksminti, Grėjau. Laukdamas panelės Stil paspaudžiu grotuvo pultelio mygtuką ir svetainę užlieja atsitiktinai pasirinktas kūrinys iš margo dainų rinkinio. Nerasdamas sau vietos prieinu prie balkono durų ir, klausydamasis „Talking Heads“ „Ir ji buvo“7, žvelgiu į vakarėjantį dangų. Įeina Teiloras. – Pone Grėjau... Ar jau atvairuoti automobilį? – Duok mums dar penkias minutes. – Klausau, sere, – linkteli jis ir, išėjęs iš svetainės, žengia prie tarnų lifto.

Po kelių minučių svetainės tarpduryje išdygsta Ana. Ji atrodo švytinti, pribloškianti ir... gana linksma. Kažin, ką pasakys apie dingusias kelnaites? – Štai ir aš, – paslaptingai šyptelėjusi, tarsteli ji. – Taip. Kaip jautiesi? Šypsena jos veide išplatėja. – Ačiū, gerai. O tu? Ji apsimeta nerūpestinga. – Puikiai, panele Stil. Ši įtampa erzina, bet viliuosi, kad mane apėmęs nekantrus laukimas veide neatsispindi. – Frenkas... Nė nemaniau, kad galėtumėte būti Sinatros gerbėjas, – sako ji pakreipusi galvą ir žvelgdama į mane smalsiu žvilgsniu, o svetainėje tuo metu plūsta žemi dainos „Kerai“8 tonai. – Mano skonis eklektiškas, panele Stil. Palengva einu pirmyn, kol pagaliau sustoju prieš Aną. Ar ji vis dėlto prasitars? Pažvelgiu į jos spindinčias žydras akis, tikėdamasis jose išvysti atsakymą. Paklausk, kur tavo kelnaitės, mažyte. Pirštų galais paglostau jai skruostą. Ji palenkia galvą arčiau mano pirštų ir aš... visiškai pakerėtas – šio mielo jos gesto, švelnios pašaipos veide ir skambančios muzikos. Noriu ją apkabinti. – Pašok su manimi, – sušnabždu traukdamas iš kišenės grotuvo pultelį ir garsinu tol, kol mudu apgaubia dainos melodija ir jausmingas Frenko balsas. Ana paduoda man ranką. Apglėbiu jos juosmenį, prisitraukiu arčiau gražų jos kūną ir pasileidžiu per svetainę paprastu lėto fokstroto žingsniu. Ana įsitveria mano peties, bet šiam prisilietimui aš pasiruošęs ir mudu imame suktis po svetainę, o švytintis Anos veidas, rodos, nušviečia visą kambarį ir... labai džiugina mane. Mano vedama, ji pagauna ritmą ir, dainai pasibaigus, sustoja apsvaigusi ir gaudydama kvapą. Panašiai ir aš jaučiuosi. – Nėra nuostabesnės kerėtojos už tave, – nekaltai pabučiuoju ją į lūpas. – Ką gi, panele Stil, nuo šito jums parausvėjo skruostai. Ačiū už šokį. Gal jau važiuokime pas mano tėvus? – Prašom. Taip, važiuokim, nekantrauju su jais susipažinti, – atsako man ji visa įraudusi ir žavinga.

– Ar turite viską, ko jums reikia? – O kaipgi, – atsainiai ir pasitikėdama savimi patikina mane Ana. – Jūs tikra? Pašaipiai vyptelėjusi, Ana linkteli. Dieve, kokia ji užsispyrusi... Plačiai jai nusišypsau. – Gerai, – negaliu nuslėpti susižavėjimo. – Žaiskime pagal jūsų taisykles, panele Stil. Pasiimu švarką ir mudu žengiame prie lifto. Ji nuolat mane stebina, pribloškia ir įveikia. Dabar turėsiu sėdėti tėvų namuose prie vakarienės stalo žinodamas, kad mano mergina nemūvi kelnaičių. Tiesą sakant, net ir dabar, leisdamasis šiuo liftu, galvoju tik apie tai, kad po sijonu ji visiškai nuoga. Ji įveikė tave tavo paties ginklu, Grėjau.

Penktuoju tarpregioniniu greitkeliu į šiaurę, Ana visą laiką tyli. Man pro akis pralekia Juniono ežeras; mėnuo pasislepia už debesies, vandenys akimirksniu patamsėja, o mano nuotaika subjūra. Kam vežuosi ją susitikti su tėvais? Susipažinę su Ana, jie tikriausiai ims puoselėti tam tikrus lūkesčius. Ana – taip pat. O aš nesu tikras, ar palaikydamas su ja tokius santykius, kokių noriu, galėsiu tuos lūkesčius pateisinti. O dar apmaudžiau, kad dėl visko kaltas aš, juk pats ir reikalavau, kad Ana susipažintų su Greise. Niekas daugiau čia nekaltas. Tik aš pats ir Eliotas, kuris dulkinasi su jos kambario drauge. Kita vertus... ką mėginu apmulkinti? Jei nenorėčiau, kad Ana susipažintų su mano šeima, dabar jos čia nebūtų. Tik gaila, kad taip baisiai nerimauju. Taip. Tai didžiausia mano bėda. – Kur išmokai šokti? – nutraukdama mano minčių tėkmę klausia ji. Ak, Ana. Ji tikrai nenorėtų, kad atskleisčiau tiesą... TEILORUI VEŽANT MUDU

– Kristianai, laikyk mane. Čia. Stipriai laikyk. Gerai. Vienas žingsnis. Du. Gerai. Neišsimušk iš ritmo. Fokstrotui Sinatros dainos tobulai tinka. Elena jaučiasi kaip žuvis vandenyje. – Taip, ponia...

– Tikrai nori žinoti? – pasitikslinu. – Taip, – sako ji, bet intonacija liudija priešingai. Pati paklausei... Įbedu žvilgsnį už lango, į tamsą, tvyrančią šalia Anos. – Ponia Robinson labai mėgo šokti. – Tikriausiai ji buvo gera mokytoja, – sušnabžda Ana, o jos balse – apgailestavimas ir nevisiškai nuoširdus susižavėjimas. – Taip, gera. – Puiku. Dar kartą. Vienas. Du. Trys. Mielasis, tu išmokai. Mudu su Elena šokio žingsniu sukamės jos pusrūsyje. – Dar kartą. Atlošusi galvą ji juokiasi ir atrodo gerokai jaunesnė, nei yra iš tiesų. Linktelėjusi Ana įsistebeilija į miestą, slenkantį už lango, – neabejoju, kad vėl kuria kokią nors teoriją apie Eleną. O gal galvoja apie jos laukiančią pažintį su mano tėvais? Norėčiau žinoti, kokios mintys sukasi jos galvoje. Gal ji nervinasi? Kaip ir aš. Dar niekada nesu vedęsis į tėvų namus merginos. Ana ima nenustygti vietoje ir mane apima nuojauta, kad kažkas neduoda jai ramybės. Gal nerimauja dėl to, ką šiandien veikėme? – Nedaryk to, – sudraudžiu švelniau, nei ketinau. Ana atsisuka į mane, bet tamsoje jos veido išraiškos nematau. – Ko? – nustebusi klausia. – Nesistenk visko permąstyti, Anastazija. – Nesvarbu, apie ką galvoji. Paimu jos ranką, pakeliu ir švelniai pabučiuoju krumplius. – Praleidau nuostabią popietę. Ačiū. Jos veidą nutvieskia drovi šypsena, akimirką pamatau baltus jos dantis. – Kodėl naudoji kabelį? – klausia ji. Ji teiraujasi apie tai, ką veikėme šiandien po pietų. Tai gerai... – Jo nesunku gauti, juo lengva naudotis, be to, jis suteikia kitokį pojūtį ir kitokios patirties. Žinau, gana žiauru, bet šią priemonę suvaržyti partnerei mėgstu, – paaiškinu dalykiškai, bet ir mėgindamas praskaidrinti mudviejų pokalbį lašeliu humoro. – Ji labai efektyvi, kai reikia, kad nejudėtum. Ji dirsteli į priekyje vairuotojo sėdynėje sėdintį Teilorą.

Mieloji, dėl Teiloro nesuk galvos. Jis puikiai žino, kas vyksta, ketverius metus pats tuo užsiimdavo. – Visa tai – mano pasaulis, Anastazija. Norėdamas nuraminti Aną, spusteliu jai ranką ir paleidžiu. Ji vėl įsistebeilija į tamsą už lango; dabar mus supa vanduo, mat 520-uoju tiltu kertame Vašingtono ežerą, o šią kelionės dalį labiausiai mėgstu. Ji sulenkia kojas, susirango ant sėdynės ir rankomis apglėbia kelius. Kažkas ne taip... Kai žvilgteli į mane, paprašau: – Gal pasakytum, apie ką galvoji? Ana atsidūsta. Velnias... – Ar tikrai taip blogai? – Gaila, kad nežinau, apie ką mąstei tu, – sako ji. Išgirdus šiuos žodžius, man tarsi akmuo nuo krūtinės nusirita, patenkintas plačiai nusišypsau ir tikrai džiaugiuosi, kad Ana nežino, kokios mintys iš tiesų sukasi mano galvoje. – Apie tą patį, mažyte, – tarsteliu.

prie pagrindinių mano tėvų namo durų. – Pasiruošusi? – klausiu. Ana linkteli ir aš suspaudžiu jai ranką. – Man tai irgi pirmas kartas, – sušnabždu. Teilorui išlipus iš mašinos, apdovanoju ją išdykėliška ir geidulinga šypsena. – Lažinuosi, kad dabar vis dėlto norėtum mūvėti apatines kelnaites. Ji ima kvėpuoti greičiau, piktai į mane dėbteli, o aš lipu iš automobilio pasisveikinti su mama ir tėčiu, laukiančiais mūsų prie durų. Apėjusi mašiną ir žengdama prie mūsų, Ana atrodo rami ir pasitikinti savimi. – Anastazija, mano mamą Greisę jau pažįsti. O čia mano tėtis, Karikas. – Pone Grėjau, malonu susipažinti. Ji nusišypso ir paspaudžia tėvui ranką. – Man taip pat nepaprastai malonu, Anastazija. – Prašom vadinti mane Ana. – Ana, kaip gera vėl tave matyti, – Greisė ją apkabina. – Užeik, mieloji. TEILORAS SUSTABDO AUTOMOBILĮ

Paėmusi Aną už rankos, mama vedasi ją vidun, o aš seku paskui ją... nemūvinčią kelnaičių. – Ar ji jau čia?! – kažkur namo gilumoje sušunka Mija. Ana išsigandusi žvilgteli į mane. – Čia bus Mija, mano sesutė. Abu atsisukame į koridorių, iš kurio sklinda aukštakulnių kaukšėjimas. Štai ir Mija. – Anastazija! Tiek daug apie tave girdėjau. Mija suspaudžia Aną glėbyje. Nors ji už Aną aukštesnė, man dingteli, kad šios merginos juk beveik vienodo amžiaus. Mija paima Aną už rankos ir tempiasi į vestibiulį, o aš su tėvais sekame iš paskos. – Jis dar niekada nebuvo atsivedęs į namus merginos, – spigiai paaiškina ji Anai. – Mija, ramiau, – sudraudžia dukterį Greisė. Taip, dėl Dievo meilės, Mija... Gal jau baik šį spektaklį. Ana pagauna mane verčiant akis į lubas ir perveria tūžmingu žvilgsniu. Greisė sveikindamasi pakšteli man į abu skruostus. – Sveikas, mielasis. Ji tiesiog švyti ir atrodo labai laiminga, kad pagaliau visi vaikai vėl namie. Karikas ištiesia ranką pasisveikinti. – Labas, sūnau. Seniai nesimatėme. Mudu paspaudžiame vienas kitam ranką ir paskui moteris einame į svetainę. – Vakar mane matei, tėti, – sumurmu. – Tėtis juokauja, – šypsodamasis paaiškina mano tėvas. Ant vienos sofos susiglaudę sėdi Kavanag ir Eliotas. Bet kai įeiname, Kavanag atsistoja ir prieina apkabinti Anos. – Kristianai... Man ji mandagiai linkteli. – Keite... O tada Ana patenka į negrabias Elioto letenas. Po galais, ir kas galėjo pamanyti, kad mano šeimos nariai staiga taps tokie sentimentalūs? Reikia juos nuraminti. Piktai dėbteliu į Eliotą ir jis man plačiai

nusišypso tarsi sakydamas, kad tik nori parodyti, kaip tai daroma. Apglėbiu Aną per juosmenį ir prisitraukiu arčiau. Visų žvilgsniai nukrypsta į mus. Prakeikimas... Šis keistas spektaklis man nepatinka. – Gal ko nors išgersite? – pasiūlo tėtis. – Gal šampano? – Taip, – atsakome vienu balsu su Ana. Mija pašoka ir suploja rankomis. – Judu net kalbate kaip susitarę. Atnešiu taures. Ji išlekia iš svetainės. Po galais, kas staiga nutiko mūsų šeimai? Ana suraukia kaktą. Mano namiškiai ir jai tikriausiai atrodo keisti. – Vakarienė greitai bus paruošta, – sako Greisė, paskui Miją eidama iš svetainės. – Sėsk, – liepiu Anai ir nuvedu ją prie vienos iš sofų. Ji paklūsta, aš įsitaisau šalia ir tyčia jos neliečiu. Reikia rodyti pavyzdį savo pernelyg jausmingiems šeimos nariams. O gal jie visuomet tokie buvo? Netrukus tėvas ateina man į pagalbą: – Ana, kaip tik šnekėjomės apie atostogas. Eliotas nusprendė savaitę poilsiauti Barbadose su Keite ir jos šeima. Tai niekšelis! Įsistebeiliju į Eliotą. Po velnių, kas nutiko ponui Su Ta Pačia Moterimi Ilgai Neištveriančiam? Matyt, lovoje Kavanag tikrai gera. Šiaip ar taip, ji atrodo labai pasitikinti savimi. – Ar dabar, gavusi diplomą, taip pat atostogausi? – klausia Karikas Anos. – Ketinu kelioms dienoms vykti į Džordžiją, – sako ji. – Į Džordžiją?! – šūkteliu neslėpdamas nuostabos. – Ten gyvena mano mama, – šiek tiek suglumusi paaiškina Ana, – o aš seniai jos nemačiau. – Kada planavai išvažiuoti? – niršdamas klausiu. – Rytoj vėlai vakare. Rytoj! Po galais! O aš apie tai sužinau tik dabar? Grįžta Mija, nešina taurėmis rožinio šampano mudviem su Ana. – Į sveikatą! – kilsteli savo taurę tėtis. – Ar ilgam? – dar pasiteirauju, stengdamasis išsaugoti ramybę. – Dar nežinau. Priklausys nuo to, kaip rytoj klostysis pokalbiai dėl darbo.

Pokalbiai dėl darbo? Rytoj? – Ana nusipelnė poilsio, – įsiterpia į pokalbį Kavanag ir perveria mane atvirai priešišku žvilgsniu. Man knieti atšauti jai, kad žiūrėtų savo sumautų reikalų, bet dėl Anos nusprendžiu prikąsti liežuvį. – Eini į pokalbius dėl darbo? – klausia tėtis. – Taip, rytoj. Į dvi leidyklas, dėl stažuotojos vietos. Įdomu, kada ji ketino man pasakyti? Mudu su Ana šiuose namuose praleidome tik porą minučių ir čia man paaiškėja tokie jos gyvenimo faktai, kuriuos seniai turėjau žinoti! – Linkiu visokeriopos sėkmės, – maloniai šypsodamasis sako jai Karikas. – Vakarienė paruošta! – vestibiulyje šūkteli Greisė. Palaukiu, kol visi išeis iš svetainės, bet Aną sučiumpu už alkūnės, kol dar nespėjo išsekti jiems iš paskos. – Kada ketinai man pasakyti, kad išvažiuoji? Jaučiu, kaip mane apima nesutramdomas pyktis. – Aš ne išvažiuoju, o keliauju aplankyti mamos. Jokių kitų planų neturėjau, – atsainiai, tarsi mažam vaikui, paaiškina Ana. – O kaip mūsų sutartis? – Mes dar nesudarėme jokios sutarties. Bet... Išeiname iš svetainės į koridorių. – Šio pokalbio dar nebaigėme, – įspėju ją prieš mudviem įžengiant į valgomąjį. Mama pranoko pati save: ant stalo porcelianiniai indai, krištolinės taurės, ir visa tai – Anos ir Kavanag garbei. Patraukęs palaikau Anai kėdę; ji atsisėda, aš įsitaisau šalia. Priešais sėdinti Mija plačiai mums nusišypso. – Kur susipažinai su Ana? – pasiteirauja. – Ji ėmė iš manęs interviu Vašingtono universiteto studentų laikraščiui. – Kurio redaktorė yra Keitė, – įsiterpia Ana. – Noriu būti žurnalistė, – paaiškina Mijai Keitė. Mano tėvas pasiūlo Anai vyno, o Mija su Keite įsitraukia į pokalbį apie žurnalistiką. Kavanag atliks praktiką „Seattle Times“ laikraščio redakcijoje ir šią vietą jai, be abejonės, parūpino tėvas. Akies krašteliu matau, kad Ana mane stebi.

– Kas yra? – paklausiu. – Prašau, nesiusk ant manęs, – sušnabžda ji taip tyliai, kad girdžiu tik aš. – Aš nesiuntu, – pameluoju. Ji prisimerkia ir plika akimi matau, kad manimi netiki. – Gerai, pykstu ant tavęs, – pripažįstu. Ir man dingteli, kad perdėtai jautriai reaguoju. Užsimerkiu. Susiimk, Grėjau. – Taip stipriai, kad dilgčioja delnus? – tyliai klausia Ana. – Apie ką ten kuždatės? – įkiša trigrašį Keitė. Dieve mano! Ar ji visada tokia? Tokia įkyri? Po galais, ir kaip Eliotas su ja ištveria? Piktai dėbteliu į Kavanag ir jai pakanka nuovokos užsičiaupti. – Apie mano kelionę į Džordžiją, – meiliai ir žaviai, kaip visada, paaiškina Ana. Keitė kvailai išsiviepia. – Kaip laikėsi Chosė, kai penktadienį ėjai su juo į barą? – paklausia ir akiplėšiškai nužvelgia mane. Koks. Čia. Mėšlas? Šalia manęs sėdinti Ana staiga įsitempia. – Jis gyvas ir sveikas, – sumurma ji. – Aš piktas, net delnai dilgčioja, – sušnabždu Anai. – Juolab dabar... Vadinasi, ji ėjo į barą su tuo tipeliu, kuris pastarąjį kartą, kai jį mačiau, lindo prie jos laižytis. Nors jau buvo sutikusi būti mano. Ji slapta išsmuko į barą su kitu vyru? Be mano leidimo... Ana nusipelnė bausmės. Kol rikiuoju mintis, mums patiekiama vakarienė. Sutikau elgtis su ja švelniai, tad... gal reikėtų pasinaudoti rykšte? O gal tiesiog iškaršti užpakalį, tik stipriau nei praeitą kartą? Čia, šį vakarą. Taip. Galimybių yra įvairių. Ana spokso į savo pirštus. Keitė, Eliotas ir Mija kalbasi apie prancūzų virtuvę, o tėtis tuo metu grįžta prie stalo. Kur jis buvo? – Skambina tau, mieloji. Iš ligoninės, – sako jis Greisei. – Prašom pradėti be manęs, – paragina mama, duodama lėkštę su maistu Anai. Kvapas nuostabus. Ana apsilaižo ir šis jos veiksmas aidu atsiliepia man tarpkojyje. Matyt, ji išalkusi. Gerai. Vis šis tas...

Mama pasistengė: ispaniškas čorisas, veršienos eskalopai, kepti raudonieji pipirai. Puiku. Staiga susivokiu, kad ir aš baisiai alkanas. Alkis tikrai negali pakelti man nuotaikos. Bet matant Aną valgančią ji ima taisytis. Greisė grįžta akivaizdžiai sunerimusi. – Ar viskas gerai? – mums visiems sužiurus į Greisę, klausia tėtis. – Ir vėl tymai, – sunkiai atsidūsta Greisė. – Ak... – jos pavyzdžiu paseka ir Karikas. – Taip, užsikrėtė vaikas. Šį mėnesį jau ketvirtas. Jei tik žmonės skiepytų savo vaikus... – Greisė palinguoja galvą. – Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikams nieko panašaus neteko patirti. Ačiū Dievui, jie niekada nesirgo jokiomis sunkesnėmis ligomis, tik vėjaraupiais. Vargšas Eliotas... Mūsų visų žvilgsniai nukrypsta į Eliotą, o šis, liovęsis kramtyti, sustingsta pilna burna maisto. Jam nepatinka būti dėmesio centre. Kavanag klausiamai pažvelgia į Greisę. – Kristianui ir Mijai pasisekė. Jie vėjaraupiais persirgo nesunkiai, keli spuogeliai, ir tiek. Ak, liaukis, mama... – Ar spėjai į „The Mariners“ rungtynes, tėti? – paklausia Eliotas, matyt, kaip ir aš, nekantraudamas pašnekėti apie ką nors kita. – Negaliu patikėti, kad jie sutriuškino „The Yankees“, – sako Karikas. – Ar žiūrėjai rungtynes, brol? – pasiteirauja manęs Eliotas. – Ne. Bet skaičiau apie jas laikraštyje, sporto puslapyje. – „The Mariners“ dabar gerokai pakils. Iš paskutinių vienuolikos rungtynių jie laimėjo devynerias ir aš vėl atgavau viltį, – susijaudinęs sako tėtis. – Šis sezonas jiems tikrai sėkmingesnis nei 2010-ųjų, – pritariu jam. – Gutjeresas aikštės centre žaidžia neįtikėtinai. Kokie perdavimai! Nepakartojama! – Eliotas jausmingai kilsteli rankas. Kavanag nenuleidžia nuo jo akių kaip kokia iki ausų įsimylėjusi kvaiša. – Kaip sekasi kurtis naujame bute, mieloji? – klausia Greisė Anos. – Praleidome jame tik vieną naktį, dar turiu išsipakuoti daiktus, bet man patinka, kad butas miesto centre – visai prie pat Lydekų turgaus ir arti upės. – Ak, vadinasi, gyveni visai netoli Kristiano biuro, – sako Greisė. Mamos padėjėja padeda nukraustyti stalą. Vis dar nepamenu, kuo ji vardu. Ta mergina šveicarė, o gal... austrė, be to, vis nesiliauja maivytis ir ilgesingai į

mane žvilgčioti. – Ar esi buvusi Paryžiuje, Ana? – pasiteirauja Mija. – Ne, bet mielai pabūčiau. – Mes Paryžiuje praleidome medaus mėnesį, – įsiterpia mama. Juodu su tėvu, sėdėdami stalo galuose, susižvelgia, bet, atvirai sakant, nuo to žvilgsnio pasijuntu nejaukiai. Iš karto matyti, kad Paryžiuje jie puikiai leido laiką. – Tai gražus miestas. Kad ir kokie tie paryžiečiai. Kristianai, turėtum nusivežti Aną į Paryžių! – net sušunka Mija. – Man rodos, Anastazija mieliau aplankytų Londoną, – mandagiai atmetu paiką sesers siūlymą. Uždėjęs ranką Anai ant kelio, neskubėdamas delnu braukiu per šlaunį ir pirštais palengva stumiu sijono kraštą aukštyn. Noriu ją liesti; glamonėti tą vietą, kurią turėtų dengti kelnaitės. Mano penis nekantriai trūkteli, sukandu dantis, kad nesudejuočiau, ir neramiai pasimuistau. Ji staiga pasitraukia nuo manęs, lyg norėtų sukryžiuoti kojas, ir aš delnu tvirčiau suspaudžiu jai šlaunį. Nedrįsk! Nenuleisdama akių nuo mamos ūkvedės, atnešusios mums pirmąjį patiekalą, Ana išgeria gurkšnelį vyno. – Kuo tau neįtiko paryžiečiai? Gal neįvertino tavo malonaus būdo? – pasišaipo iš Mijos Eliotas. – Kur ten, visai neįvertino. O mesjė Fluberas, tas pabaisa, pas kurį dirbau, buvo toks despotas ir tironas... Ana užspringsta vynu. – Anastazija, kas tau? – klausiu susirūpinęs ir patraukęs ranką nuo šlaunies. Ji linkteli, kad viskas gerai, jos skruostai nurausta, o aš paplekšnoju jai per nugarą ir švelniai paglostau sprandą. Despotas ir tironas? Aš? Ši mintis mane pralinksmina. Pamačiusi mane viešai rodant švelnius jausmus, Mija žvelgia į mane pritariamai. Pagal receptą, parsivežtą iš Londono, mama pagamino savo firminį patiekalą – jautienos nugarinę su garstyčių grūdeliais sūrioje trapioje tešloje. Reikia pripažinti, kad jis beveik toks pat puikus kaip ir vakarykštis pasukose marinuotas ir keptas viščiukas. Nors neseniai buvo užspringusi vynu, Ana šveičia kepsnį ir man gera matyti ją valgančią. Taip aktyviai su manimi praleidusi

popietę ji tikriausiai jaučiasi išbadėjusi. Išgeriu gurkšnelį vyno ir susimąstau, ko dar galėčiau paskatinti ją alkti. Mija su Kavanag svarsto, kuo Sen Barto sala pranašesnė už Barbadosą, kurioje atostogaus Kavanag šeima. – Pameni Eliotą ir medūzą? – klausia Mija ir linksmai spindinčios jos akys nuo Elioto nukrypsta į mane. Tyliai nusijuokiu. – Kaip jis klykė nelyginant maža mergaitė? Pamenu... – Palaukit, tai galėjo būti ir portugalų karo laivas! Negaliu pakęsti medūzų. Jos viską naikina, – kaip kirviu nukerta Eliotas. Pritariamai linkčiodamos Mija su Keite ima kikenti. Klausydamasi šio geraširdiško apsižodžiavimo, Ana noriai valgo. Visi nusiramino ir dabar mano šeimos nariai nebeatrodo tokie keistuoliai. Bet kodėl aš toks susikaustęs? Juk tokie dalykai šalyje vyksta kasdien: šeimos susirenka pasimėgauti geru valgiu ir vieni kitų draugija. Ar jaučiu įtampą, nes atsivedžiau čia Aną? O gal man neramu, kad šeimos nariams ji nepatiks arba kad ji nebus jų sužavėta? Po perkūnais, ar vis dėlto nerimauju dėl to, kad rytoj ji išvyksta į sumautą Džordžiją, o aš iki šiol nieko apie šią kelionę nežinojau? Man visiškai susijaukia mintys. Mija, kaip visuomet, dėmesio centre. Jos pasakojimai apie gyvenimą Prancūzijoje ir prancūzų virtuvę visus puikiai prablaško. – Ak, mama, les pâtisseries sont tout simplement fabuleuses. La tarte aux pommes de M. Floubert est incroyable9, – sako ji. – Mija, chérie, tu parles français, – pertraukiu ją. – Nous parlons anglais ici. Eh bien, à l’exception bien sûr d’Elliot. Il parle idiote, couramment. 10 Atlošusi galvą, Mija nusikvatoja ir atsispirti jos juokui tiesiog neįmanoma. Tačiau vakarienei baigiantis įtampa ima mane labai varginti. Noriu pabūti vienas su savo mergina. Negaliu ilgai kęsti tuščių pokalbių, net jei klausausi savo šeimos narių, ir dabar pasiekiau pakantumo ribą. Perveriu žvilgsniu Aną ir, ištiesęs ranką, trūkteliu jai smakrą. – Nekramtyk lūpos. Pats noriu tai daryti. Turiu nustatyti dar kelias taisykles. Reikia pasikalbėti apie jos spontanišką sprendimą vykti į Džordžiją ir apie įprotį vaikščioti į barus su ją iki ausų įsimylėjusiais vyrais. Vėl uždedu ranką Anai ant kelio; turiu ją paliesti. Be to,

man panorus ją liesti, ji privalo tą prisilietimą kęsti. Jaudrindami odą, mano pirštai slysta jos šlaunimi aukštyn, link kelnaičių nesaugomos zonos, ir aš stebiu Anos reakciją. Ji ima alsuoti greičiau, suglausdama šlaunis užkerta mano pirštams kelią ir nebyliai įspėja mane, kad liaučiausi. Šito jau per daug. Turiu rasti pretekstą mudviem pakilti nuo vakarienės stalo. – Gal norėtum, kad aprodyčiau namus? – klausiu Anos, bet progos ką nors atsakyti nesuteikiu. Ji paduoda ranką ir pažvelgia į mane spindinčiu, rimtu žvilgsniu. – Atleiskite, – atsiprašo ji Kariko ir aš išsivedu Aną iš valgomojo. Virtuvėje Mija su mama tvarko indus. – Parodysiu Anastazijai vidinį kiemą, – apsimestinai linksmai paaiškinu mamai. Bet kai išeiname į lauką, mano nuotaika vėl subjūra ir krūtinę užgula pyktis. Kelnaitės. Fotografas. Džordžija... Pereiname per terasą ir laiptais užlipame į pievelę. Ana stabteli pasigrožėti vaizdu. Taip, taip... Siatlas. Šviesos. Mėnesiena. Vanduo. Aš per veją nužingsniuoju link tėvų elingo. – Prašau, palauk, – ima maldauti Ana. Sustoju ir rūsčiai į ją dėbteliu. – Aukštakulniai. Turiu juos nusiauti. – Nevark, – sumurmu, vikriai pakeliu ją ir pasiguldau ant peties. Iš netikėtumo Ana šūkteli. Po perkūnais... Stipriai pliaukšteliu jai per užpakalį. – Tyliau! – tūžmingai sušnabždu ir toliau žingsniuoju per pievelę. – Kur mes einame? – permesta per petį ir linksėdama gailiai klausia Ana. – Į elingą. – Kam? – Man reikia pabūti su tavimi vienam. – Kodėl? – Nes ketinu tave išperti ir išdulkinti. – Bet už ką? – suinkščia ji. – Pati žinai, – atrėžiu. – Maniau, šiandien tu atlaidus vyrukas?

– Anastazija, šiandien aš labai atlaidus, patikėk. Plačiai atvėręs elingo duris, įeinu vidun ir įjungiu šviesą. Kai dienos šviesos lempos įsižiebia ir ima zirzti, laiptais patraukiu į savo mėgstamą vietelę. Užlipęs paspaudžiu dar vieną jungiklį ir patalpą nutvieskia halogeninių lempų šviesa. Atsargiai nuleidžiu Aną mėgaudamasis tuo, kaip jos kūnas slysta mano kūnu, ir įsitikinęs, kad tvirtai stovi, paleidžiu. Jos tamsūs plaukai susitaršę, akys spindi apšviestos lempų, be to, žinau, kad ji nemūvi kelnaičių. Geidžiu jos. Tuoj pat. – Prašau, nemušk manęs, – sušnabžda ji. Nesuprantu Anos. Suglumęs pažvelgiu jai į akis. – Nenoriu, kad pertum mane, tik ne čia ir ne dabar. Prašau, nedaryk to. Bet... Žiojuosi ketindamas kažką sakyti, bet taip ir sustingstu. Juk to čia ir atėjome. Ana kilsteli ranką ir akimirką nesumoju, ką ruošiasi daryti. Tamsa plūsteli ir suspaudžia man gerklę, o jei Ana prisilies prie manęs, tikrai uždusins. Bet ji tik pirštų galais paliečia man skruostą ir brūkšteli žemyn, iki smakro. Tamsa išsisklaido, jusdamas švelnų jos pirštų prisilietimą užsimerkiu. Kita ranka ji pataršo ir paglosto man plaukus. – Ai... – sudejuoju, nors nežinau, iš baimės ar iš geismo. Sunkiai alsuoju ir jaučiuosi tarsi stovintis ant bedugnės krašto. Kai atsimerkiu, ji žingteli į priekį ir susijaudinusi priglunda prie manęs. Suleidusi abiejų rankų pirštus man į plaukus, švelniai juos trūkteli ir pakelia galvą, kad jos lūpos atsidurtų arčiau manųjų. O aš kaip pašalietis stebiu, ką ji daro, tarsi būčiau atsiskyręs nuo savo kūno. Esu tik žiūrovas. Mudviejų lūpos susilieja, aš užsimerkiu, jos liežuvis įslysta man į burną. Sudejuoju ir ta dejonė staiga išsklaido Anos paskleistus kerus. Ana... Apkabinu ją ir atsakau į bučinį, atsikratydamas dvi valandas tvinkusio nerimo ir įtampos, mano liežuvis randa jos liežuvį ir tarp mudviejų vėl užsimezga kūniškas ryšys. Rankomis suimu jos plaukus ir imu mėgautis jos skoniu, jos liežuviu, jos kūnu, besiglaudžiančiu prie manojo, ir mano kūnas plyksteli, lyg būtų apipiltas benzinu ir padegtas. Prakeikimas. Netrukus atšlyju, mes abu gaudome kvapą, ji stovi įsitvėrusi mano žastų. Jaučiuosi sutrikęs. Norėjau iškaršti jai užpakalį. Bet ji pasakė „ne“. Kaip ir tuomet, kai sėdėjome prie vakarienės stalo.

– Ką darai? – klausiu. – Bučiuoju tave. – Juk pasakei „ne“. – Ką? Ji atrodo suglumusi, o gal... jau pamiršo, kas nutiko? – Sėdėdama prie valgomojo stalo, savo kojomis. – Bet juk sėdėjome prie tavo tėvų valgomojo stalo. – Iki šiol dar nė viena nebuvo pasakiusi man „ne“. O tai... taip kaitina. Tai visiškai nauja patirtis. Mano ranka slysteli jai ant užpakalio ir aš, mėgindamas vėl viską kontroliuoti, stumteliu Aną arčiau savęs. – Įsiutai ir susijaudinai dėl to, kad pasakiau „ne“? – tyliai klausia ji. – Pykstu, nes neužsiminei man apie Džordžiją. Pykstu, nes ėjai į barą išgerti su tuo vaikinu, kuris girtą mėgino tave suvilioti, o kai tau pasidarė bloga, paliko su beveik svetimu žmogumi. Koks jis tau draugas? Be to, pykstu ir jaudinuosi, nes suspaudei šlaunis. Negana to, dar ir apatinių kelnaičių nemūvi. Mano pirštai slysteli žemyn ir ima traukti jos sijono kraštą į viršų. – Geidžiu tavęs ir noriu, kad tai žinotum. O jei neleisi tau užploti, nors to nusipelnei, nieko nelaukdamas iškrušiu tave ant šitos sofos, ir greitai – savo, o ne tavo malonumui. Prisispaudęs Aną pamatau, kaip ji greitai alsuoja, o tada suimu jos gaktą ir kyšteliu pirštą į vidų. Išgirstu ją dusliai ir geismingai dejuojant. Ji visiškai pasiruošusi. – Ji – mano. Visa mano. Supranti? Laikydamas Aną imu judinti pirštą, ištraukiu ir įkišu, ištraukiu ir įkišu, o ji, ir priblokšta, ir apimta geismo, prasižioja. – Taip, tavo... – sušnabžda. Taigi. Mano. Ir neleisiu tau to pamiršti, Ana. Stumteliu ją ant sofos, atsitraukiu kelnių užtrauktuką ir užgulu. – Rankas už galvos, – iškošiu pro sukąstus dantis. Tada atsiklaupiu ir praskiriu kelius, priversdamas ją prasižergti plačiau. Iš vidinės švarko kišenės išsiimu folijos paketėlį ir švysteliu švarką ant grindų. Nenuleisdamas nuo Anos akių atplėšiu paketėlį ir užmaunu sargį ant darbui pasiruošusio koto. Ana susideda rankas už galvos ir žvelgia į mane, o jos akyse –

ir neviltis, ir geismas. Kai užgulu, ji ima muistytis ir, tarsi norėdama pasitikti mane ir paerzinti, ima kilnoti dubenį. – Daug laiko neturime. Šį kartą bus greitai ir skirta man, o ne tau. Supranti? Neperženk ribos, kitaip gausi lupti, – įsakmiai paaiškinu, atidžiai žvelgdamas į išplėstas ir apsiblaususias jos akis, ir vienu vikriu šiurkščiu stūmiu įsiskverbiu. Ji šūkteli – iš malonumo ir pasitenkinimo. Prispaudžiu Aną, kad nejudėtų, ir nesivaržydamas imu krušti. Bet ji godžiai kilnoja dubenį, pasitinka kiekvieną mano stūmį ir skatina sūpuotis uoliau. Ak, Ana. Taip, mažyte... Ji pagauna ritmą, be vargo prisitaiko prie mano tempo ir nė nemano sustoti. Ak, kaip puiku ją jausti... Ir staiga pasijuntu... prapuolęs. Joje. Visame, kas mudu supa. Jos kūno aromate. Nežinau, ar dėl to, kad pamečiau galvą, ar kad buvau toks įsitempęs, ar... Taaaip... Dar pagreitinu tempą ir, pametęs minčių giją, sprogstu joje. Tada sustingstu. Užpildau ją. Užvaldau ją. Primenu, kad priklauso man. Velnias... Tai buvo... Ištraukiu ir atsiklaupiu. – Neliesk savęs, – dusliai, gaudydamas kvapą, sakau. – Noriu, kad liktum nepatenkinta. Taip jaučiuosi ir aš, kai nekalbi su manimi, kai neduodi to, kas priklauso man. Išsipleikusi po manimi, ji klusniai linkteli, jos sijonas atsmauktas iki juosmens, tad matau, kad ji atsivėrusi, drėgna, apimta geismo ir, kaip visada, atrodo tarsi įsikūnijusi deivė. Pakilęs nuo sofos nusismaukiu sargį, sumezgu jį, tada užsisegu kelnes ir pasiimu nuo grindų švarką. Giliai atsidūstu. Dabar jaučiuosi ramesnis. Gerokai ramesnis. Po galais, kaip buvo gera. – Geriau grįžkime į namą. Ji atsisėda ir įsistebeilija į mane tamsiomis, neperprantamomis akimis. Dieve, kokia ji žavi... – Štai. Gali jas užsimauti. Pasirausęs po švarko kišenę, ištraukiu ir paduodu nėriniuotas jos kelnaites. Rodos, Ana iš paskutiniųjų tramdo juoką.

Taip, taip. Laimėjote ir geimą, ir setą, ir visą partiją, panele Stil. – Kristianai! – pirmame elingo aukšte šūkteli Mija. Mėšlas. – Kaip tik laiku suspėjome. Viešpatie, kokia ji kartais įkyri... Bet... tokia jau ji, mano mažoji sesutė. Neramiai žvilgteliu į Aną, besimaunančią apatines. Ji piktai į mane dėbteli, atsistoja, delnais persibraukia per sijoną ir, pakėlusi rankas, pirštais paskubomis brūkšteli per plaukus. – Mes čia, Mija, viršuje! – šūkteliu. – Ką gi, panele Stil, dabar jaučiuosi geriau, bet vis tiek noriu jus išperti. – Kažin ar to nusipelniau, pone Grėjau, juolab ištvėrusi niekuo neišprovokuotą jūsų puolimą, – dalykiškai ir santūriai atmeta mano priekaištą ji. – Neišprovokuotą? Jūs mane pabučiavote. – Maniau, kad puolimas bus geriausia gynyba. – Nuo ko gi jūs gynėtės? – Nuo jūsų ir jūsų niežtinčio delno. Ana kaip įmanydama slepia šypseną. Laiptais jau atkaukši Mija. – Bet buvo galima tverti, tiesa? – paklausiu. Ana patenkinta nusišypso. – Šiaip taip. – A, štai kur jūs! – šūkteli Mija ir pamalonina mudu plačia šypsena. Jei būtų atėjusi čia dviem minutėmis anksčiau, būtų buvę tikrai nesmagu. – Rodžiau Anastazijai namus. Ištiesiu Anai ranką ir ji ją paima. Noriu pabučiuoti jai krumplius, bet apsigalvoju ir tik švelniai spusteliu. – Keitė su Eliotu jau ketina eiti. Ar matėte tą porelę? Juodu negali vienas kito paleisti, – Mija bjaurėdamasi suraukia nosį. – Ką judu čia veikėte? – Rodžiau Anastazijai savo irklavimo varžybų trofėjus, – sakau laisvąja ranka mostelėdamas į statulėles iš netikrų tauriųjų metalų, sustatytas ant lentynų prie galinės kambario sienos, kurias pelniau irkluodamas studijų Harvardo universitete metais. – Eime atsisveikinti su Keite ir Eliotu. Mija apsisuka, aš praleidžiu į priekį Aną, bet dar nepriėjus laiptų pliaukšteliu jai per užpakalį. Ji vos susilaiko neaiktelėjusi.

– Ir vėl taip darysiu, Anastazija, ir visai netrukus, – sušnabždu jai į ausį, o tada apglėbiu ir pabučiuoju į plaukus. Susikibę rankomis mudu su Ana per pievelę grįžtame į namą, o šalia žingsniuojanti Mija vis nesiliauja čiauškėjusi. Vakaras puikus; ir visa diena buvo graži. Džiaugiuosi, kad Ana susipažino su mano šeima. Kodėl anksčiau tuo nepasirūpinau? Nes nenorėjau. Spusteliu Anai ranką, ji droviai žvilgteli į mane ir be galo meiliai nusišypso. Kitoje rankoje nešu jos aukštakulnius, o kai pasiekiame akmeninius laiptus, pasilenkiu ir padedu Anai juos apsiauti. – Štai, – sakau padaręs jai šią paslaugą. – Na, ačiū, pone Grėjau, – padėkoja Ana. – Kaip visada, buvo labai malonu. – Puikiai tai žinau, sere, – pasišaipo ji iš manęs. – Ak, judu tokie mieli! – mums žengiant į virtuvę, jausmingai šūkteli Mija. Ana šnairomis į mane žvilgteli. Grįžę į vestibiulį, Kavanag su Eliotu randame jau susiruošusius išeiti. Ana suspaudžia glėbyje Keitę, bet tada nusitempia draugę į šalį ir jiedvi ima paskubomis apie kažką šnabždėtis. Po galais, ką tai reiškia? Pagaliau Eliotas paima Kavanag už rankos, juodu sėda į Elioto pikapą ir mano tėvai atsisveikindami jiems pamoja. – Ir mums jau metas – rytoj tavęs laukia pokalbiai dėl darbo. Dabar beveik vienuolikta vakaro, o dar reikia parvežti Aną į jos naująjį butą. – Jau manėme, kad jis niekada nieko nesusiras! – nuoširdžiai sako Mija ir stipriai apkabina Aną. Ak, dėl Dievo meilės... – Ana, mieloji, lik sveika, – maloniai šypsodamasi mano merginai atsisveikina Greisė. Prisitraukiu Aną arčiau. – Žiūrėkime, kad per karštais jausmais jos neišgąsdintume ar pernelyg neišlepintume. – Kristianai, liaukis taip juokavęs, – geraširdiškai, kaip visada, papriekaištauja Greisė. – Mama...

Skubriai pakšteliu jai į skruostą. Ačiū, kad pakvietei Aną. Man tai buvo tikra naujovė. Ana atsisveikina su mano tėčiu ir mudu traukiame prie „Audi“, kur, atidaręs užpakalines keleivio dureles, mūsų laukia Teiloras. – Ką gi, rodos, mano šeimai tu taip pat patinki, – sakau klestelėjęs ant užpakalinės sėdynės šalia Anos. Jos akyse atsispindi iš tėvų namo prieangio sklindanti šviesa, bet apie ką ji galvoja, suprasti negaliu. Teiloras švelniai išvairuoja automobilį į gatvę ir jos veidą apgaubia prieblanda. Šmėsteli gatvės žibinto šviesa ir sugaunu ją stebeilijant į mane. Ji nerimauja. Kažkas negerai. – Kas yra? – klausiu. Iš pradžių ji tyli, o kai prabyla, balse pasigendu gyvybingumo. – Manau, vežeisi mane supažindinti su tėvais tik todėl, kad jauteisi priremtas prie sienos. Jei Eliotas nebūtų pakvietęs Keitės, tu nieku gyvu nebūtum kvietęs manęs. Po galais... Ji nieko nesupranta. Man tai buvo pirmas kartas. Nervinausi. Ana jau turėtų žinoti, kad jei nebūčiau norėjęs jos vežtis, dabar ji čia nesėdėtų. Važiuojant tai per gatvės žibintų apšviestus plotus, tai vėl per šešėlius, jos veidas atrodo liūdnas ir mąslus. Grėjau, taip nieko nebus. – Anastazija, labai džiaugiuosi, kad susipažinai su mano tėvais. Kodėl tu taip savimi nepasitiki? Negaliu tuo atsistebėti. Tu tokia stipri ir savarankiška mergina, bet apie save esi labai prastos nuomonės. Jei nebūčiau norėjęs, kad su jais susipažintum, tavęs čia ir nebūtų. Ar visą vakarą taip jauteisi? Papurtęs galvą paimu ją už rankos ir drąsinamai spusteliu. Ana nervingai žvilgteli į Teilorą. – Dėl Teiloro nesijaudink. Pasikalbėk su manimi. – Taip. Aš taip pagalvojau, – tyliai sako ji. – Be to, apie Džordžiją užsiminiau tik todėl, kad Keitė prabilo apie Barbadosą. Tiesą sakant, dar neapsisprendžiau. – Nori važiuoti aplankyti mamos? – Taip. Vėl sunerimstu. Gal ji nori pasprukti? Jei išvyks į Džordžiją, galbūt motina įkalbės ją pasiieškoti... tinkamesnio vaikino – tokio, kuris, kaip ir jos motina, tiki

romantiška meile? Staiga man dingteli išganinga mintis. Ji susipažino su mano šeima; aš susitikau su Rėjumi. Tad gal derėtų susipažinti ir su jos motina, nepataisoma romantike? Susipažinti ir ją... sužavėti. – Ar galiu važiuoti kartu? – pasiteirauju puikiai žinodamas, kad ji nesutiks. – Na... kažin ar tai gera mintis, – nustebinta mano klausimo sako Ana. – Kodėl? – Tikėjausi atsipūsti nuo visos šitos... įtampos ir pamėginti dar kartą viską apmąstyti. Mėšlas. Vis dėlto ji ketina mane palikti. – Aš per daug skubu? Ji nusijuokia. – Švelniai tariant! Po galais, man patinka ją pralinksminti, net jei ji juokiasi iš manęs. Be to, palengvėja supratus, kad Ana neprarado humoro jausmo. Tad gal vis dėlto nenori manęs palikti? – Juokiatės iš manęs, panele Stil? – pamėginu ją paerzinti. – Nedrįsčiau, pone Grėjau. – Manau, kad drįstumėte, be to, manau, kad juokiatės iš manęs, ir dažnai. – Jūs gana keistas. – Keistas? – Išties. Ji traukia mane per dantį. Nieko panašaus dar nesu patyręs. – Kaip suprasti „keistas“? Savotiškas ar juokingas? – Na... labai savotiškas, bet ir juokingas. – Labiau savotiškas ar labiau juokingas? – Tai palieku išsiaiškinti jums pačiam. Atsidūstu. – Abejoju, ar būdamas su tavimi, Anastazija, išvis galiu ką nors išsiaiškinti, – staiga surimtėjęs pareiškiu. – Apie ką tau reikia pamąstyti Džordžijoje? – Apie mus. Mėšlas... – Sakei, kad pamėginsi, – nedrąsiai jai primenu. – Žinau.

– Jau abejoji? – Galbūt. Padėtis prastesnė, nei spėjau. – Kodėl? Ji tylėdama pažvelgia į mane. – Kodėl, Anastazija? – vėl primygtinai klausiu. Ana gūžteli, stipriai sučiaupia lūpas, o man belieka tikėtis, kad švelniai spustelėdamas ranką ją bent kiek nuraminau. – Kalbėk su manimi, Anastazija. Nenoriu tavęs prarasti. Pastarąją savaitę... ...patyriau pačius geriausius dalykus savo gyvenime. – Vis dar noriu daugiau, – sušnabžda ji. Oi, nepradėk... Ką turėčiau jai pasakyti? – Žinau. Aš pasistengsiu, – pirštais suspaudžiu jai smakrą. – Dėl tavęs, Anastazija. Pasistengsiu. Dėl Dievo meilės, juk ką tik supažindinau tave su savo tėvais! Staiga ji atsisega saugos diržą ir, nespėjus nė mirktelėti, užsiropščia man ant kelių. Koks čia mėšlas? Sėdžiu nejudėdamas, Anos delnai slysteli man ant pakaušio, o lūpos susiranda manąsias ir vagia iš manęs bučinį, dar nespėjus plūstelėti krūtinėje glūdinčiai tamsai. Mano rankos jos nugara nuslysta aukštyn ir, delnais švelniai spausdamas jai smilkinius, netrukus atsakau į jos aistrą, tyrinėju neapsakomai žavią jos burną ir mėginu rasti atsakymus... Toks netikėtas jos jausmingumas mane pribloškė. Man tai visiškai nauja. Tai mane trikdo. Maniau, Ana nori nutraukti santykius, bet dabar ji sėdi man ant kelių ir vėl kaitina kraują. Aš dar niekada... niekada... Nepalik manęs, Ana. – Šiąnakt lik su manimi. Jei išvažiuosi, nematysiu tavęs visą savaitę. Prašau, – sušnabždu. – Gerai, – sumurma ji. – Ir aš pamėginsiu. Pasirašysiu tą sutartį. Ak, mažyte... – Pasirašyk grįžusi iš Džordžijos. Pagalvok. Labai gerai pagalvok. Nenoriu Anos spausti – būtų geriau, jei padarytų tai savo valia. Nors... viena mano asmenybės dalis vis dėlto trokšta ją paspausti. Taip man liepia sveikas protas.

– Pagalvosiu, – sako Ana ir, patogiai įsitaisiusi, priglunda man prie krūtinės. Ši moteris daro su manimi ką panorėjusi... Argi ne likimo ironija, Grėjau? Noriu juoktis, mat jaučiu palengvėjimą ir laimės antplūdį, bet laikau ją apkabinęs ir kvepiu malonų ir raminantį jos aromatą. – Tau derėtų prisisegti saugos diržą, – švelniai papriekaištauju, tačiau nenoriu, kad Ana nuliptų nuo kelių. Ji lieka mano glėbyje, ir jos kūnas, prigludęs prie manojo, palengva atsipalaiduoja. Mano krūtinėje glūdinčią tamsą gaubia tyla bei ramybė ir aš sutelkiu dėmesį į prieštaringus savo jausmus. Ko aš iš jos noriu? Ko man iš jos reikia? Mudviejų santykiai turėtų klostytis toli gražu ne taip, bet man patinka spausti Aną glėbyje; patinka ją taip laikyti. Pabučiuoju jai į plaukus, o tada patogiai atsilošiu ir mėgaujuosi kelione atgal į Siatlą. Teiloras sustoja prie įėjimo į Eskalą. – Mes namie, – sušnabždu Anai. Nenoriu jos paleisti, bet vis tiek nukeliu nuo kelių ir pasodinu šalia. Teiloras atidaro mašinos dureles, ir štai mes jau prie pastato durų. Aną nukrečia drebulys. – Kodėl neturi švarkelio? – klausiu vilkdamasis savo švarką ir apsiausdamas juo Anai pečius. – Jis liko naujajame mano automobilyje, – žiovaudama sako ji. – Pavargote, panele Stil? – Taip, pone Grėjau. Šiandien buvau suviliota taip, kaip nemaniau esant įmanoma. – Na, jei jūs tikra nelaimėlė, gali būti, kad sugundysiu jus dar kartą. Jei tik man nusišypsos laimė... Ji nugara prisiglaudžia prie lifto kabinos sienos ir mudu kylame į butą viršutiniame aukšte. Vilkėdama mano švarką Ana atrodo liekna, gležna ir labai seksuali. Jei nemūvėtų apatinių kelnaičių, galėčiau paimti ją tiesiog čia... Ištiesiu ranką ir trūktelėdamas jai smakrą išlaisvinu prikąstą apatinę lūpą. – Vieną gražią dieną iškrušiu tave šitame lifte, Anastazija, bet dabar tu pavargusi, tad geriau galvosime apie lovą.

Pasilenkiu ir švelniai krimsteliu jai apatinę lūpą. Ji ima alsuoti greičiau ir atsakydama dantimis grybšteli man viršutinę lūpą. To grybštelėjimo atgarsį akimirksniu pajuntu tarpkojyje. Noriu pasiguldyti ją į lovą ir užgulti. Po mudviejų pokalbio automobilyje aš tik noriu būti tikras, kad Ana priklauso man. Kai išeiname iš lifto, pasiūlau jai ko nors atsigerti, bet ji atsisako. – Gerai. Eime į lovą. Ji, rodos, nustemba. – Pasitenkinsi paprasta ir įprasta vanile? – Vanilės skonis – nei paprastas, nei įprastas, o labai intriguojantis. – Kada apsigalvojai? – Praeitą šeštadienį. O kodėl klausi? Tikėjaisi ko nors egzotiškesnio? – Oi, ne. Šiandien man egzotikos per akis. – Šit kaip? O mes čia siūlome daugybę skonių, iš viso – trisdešimt vieną. Perveriu Aną geismingu žvilgsniu. – Pastebėjau. Ji kilsteli vieną dailų antakį. – Nagi, panele Stil, rytoj jums svarbi diena. Kuo greičiau atsidursite lovoje, tuo greičiau būsite išdulkinta, o kuo greičiau būsite išdulkinta, tuo greičiau galėsite miegoti. – Pone Grėjau, jūs romantikas iš prigimties. – Turite miklų liežuvį, panele Stil. Gali būti, kad man reikės kaip nors jį tramdyti. Eime. Taip. Žinau vieną būdą... Uždaręs savo miegamojo duris, pasijuntu ramesnis nei automobilyje. Ji vis dar čia. – Pakelkite rankas, – liepiu ir Ana iš karto paklūsta. Suėmęs už sijono krašto, vienu mostu vikriai nuvelku jai per galvą suknelę ir po akimirkos prieš mane jau stovi graži pusnuogė moteris. – Štai taip! Aš – tikras magas. Ana juokdamasi man paploja. Mėgaudamasis mudviejų žaidimu, nusilenkiu ir padedu jos suknelę ant kėdės. – Koks kitas jūsų triukas? – žvelgdama į mane spindinčiomis akimis, klausia Ana.

– Ak, mieloji panele Stil! Lipkite į mano lovą ir aš jums parodysiu... – Kaip manote, gal šį kartą turėčiau vaidinti sunkiai pasiekiamą? – koketiškai pasiteirauja Ana, o tada pakreipia galvą ir plaukai užkrinta jai ant peties. Naujas žaidimas? Įdomu. – Na... durys užtrenktos. Nežinau, kaip ketinate manęs išvengti. Manau, reikalas aiškus. – Bet aš gera derybininkė, – švelniai, bet ryžtingai pareiškia ji. – Aš irgi. Na, gerai, kas čia darosi? Ji nenori sekso? Gal pernelyg pavargusi? Kas jai yra? – Nenori dulkintis? – suglumęs klausiu. – Ne, – pašnabždomis sako ji. – A... Staiga pasijuntu labai nusivylęs. Ji stipriai sučiaupia lūpas, patyli ir patyliukais ištaria: – Noriu, kad pasimylėtume. Suglumęs įsistebeiliju į ją. Ką ji nori tuo pasakyti? Mylėtis? Juk mylimės. Mylėjomės. Tai tas pats dulkinimasis, tik kitaip vadinamas. Paniurusi ji atidžiai žvelgia į mane. Po galais... Ar tai ir turėjo omenyje sakydama, kad nori daugiau? Ar jai reikia gėlyčių ir širdelių? Tikriausiai mudu kalbame apie tą patį dalyką, tik vadiname jį skirtingai. Tai tikriausiai tik žodžiai... – Ana, aš... – Ko ji iš manęs nori? – Maniau, tai ir darome. – Noriu tave liesti. Mėšlas. Ne. Žingteliu atatupstas ir jaučiu, kaip krūtinėje ima tvenktis tamsa. – Prašau, – sušnabžda ji. Ne. Ne. Gal neaiškiai pasakiau? Negaliu pakęsti, kai mane liečia. Tiesiog negaliu. Niekada negalėjau. – Na jau ne, panele Stil, šį vakarą daugiau iš manęs nesulauksite jokių nuolaidų. Aš nesutinku. – Nesutinki? – perklausia ji.

– Nesutinku. Ir staiga mane apima noras išsiųsti ją namo, į jos kambarį viršuje arba... dar kur nors, kad tik toliau nuo manęs. Kad tik jos čia nebūtų. Neliesk manęs. Ana nedrąsiai žvelgia į mane, o man vėl dingteli, kad rytoj ji išvyksta ir gana ilgai jos nematysiu. Atsidūstu. Neturiu jėgų kovoti. – Klausyk, tu pavargusi, aš irgi. Eime miegoti. – Draudimas liesti įtrauktas į tavo griežtų ribų skyrių? – Taip. Anokia čia naujiena, – sakau ir šį kartą man nepavyksta paslėpti susierzinimo. – Prašau man paaiškinti kodėl. Nenoriu apie tai šnekėtis. Tokio pokalbio nebus. Niekada. – Oi, Anastazija, liaukis. Tiesiog nešnekėkime apie tai. Anos veide šmėsteli liūdesys. – Man tai svarbu, – nedrąsiai ir maldaujamai priduria ji. – Mėšlas, – burbteliu sau po nosimi. Iš komodos išimu sportinius marškinėlius ir švysteliu jai. – Apsivilk ir gulkis. Ir kodėl leidžiu jai miegoti savo lovoje? Tačiau klausimas retorinis, mat giliai širdyje atsakymą žinau. Todėl, kad su ja ramiau miegu. Ji – mano sapnų gaudytoja. Ji nuveja šalin košmarus. Nusisukusi Ana nusisega liemenėlę ir apsivelka sportinius marškinėlius. Ką šiandien po pietų sakiau jai žaidimų kambaryje? Kad neturėtų slėpti nuo manęs savo nuogo kūno. – Man reikia į vonią, – tyliai sako Ana. – Dabar prašai leidimo? – Na... ne. – Anastazija, juk žinai, kur vonios kambarys. Šiandien, kai mūsų keistas susitarimas dar nesudarytas, tau nereikia mano leidimo naudotis vonios kambariu. Atsisagstęs nusivelku marškinius, o ji pro mane, vos tramdantį pyktį, sprunka į vonios kambarį. Ir ką ji sau įsikalė į galvą?

Vieną vakarą praleido mano tėvų namuose ir jau tikisi iš manęs serenadų, romantiškų saulėlydžių ir sumautų pasivaikščiojimų per lietų. Neketinu daryti nieko panašaus. Aš jai sakiau. Draugauti su mergina – ne man. Maudamasis kelnes sunkiai atsidūstu. Bet ji nori daugiau. Nori viso to romantiško mėšlo. Prakeikimas. Drabužinėje švysteliu kelnes į skalbinių dėžę, pasiimu pižamos kelnes ir grįžtu į miegamąjį. Nieko nebus, Grėjau. Bet aš noriu, kad būtų. Turėtum ją paleisti. Ne. Galiu viską sutvarkyti. Kaip nors... Radijo aparato žadintuvas rodo 23.46. Laikas miegoti. Mobiliajame pasitikrinu elektroninį paštą, ar nėra skubių laiškų. Nėra. Tada pasibeldžiu į vonios kambario duris. – Prašom! – neaiškiai šūkteli Ana. Ji valosi dantis, iš jos burnos tiesiogine šių žodžių prasme drimba putos, be to, ji darbuojasi... mano šepetėliu. Sustoju šalia, ji išspjauna putų į kriauklę ir mudviejų žvilgsniai susitinka veidrodyje. Ji žvelgia į mane linksmai, kaip tikra išdykėlė. Tada nuplauna putas nuo šepetėlio ir, netarusi nė žodžio, įteikia jį man. Įsikišu dantų šepetėlį į burną ir jai tai, rodos, labai patinka. Ir staiga įtampa, susitvenkusi per ką tik vykusį pokalbį, kažkur išgaruoja. – Nesivaržyk, skolinkis mano dantų šepetėlį, – pašaipiai sakau. – Ačiū, sere. Ana plačiai nusišypso ir akimirką man rodosi, kad ketina padaryti reveransą, bet ji išeina ir palieka mane valytis dantų. Grįžęs į miegamąjį, randu ją išsitiesusią lovoje po antklodėmis. O turėtų tįsoti po... manimi. – Žinai, visai ne taip įsivaizdavau vykusį vakarą, – niūriai suburbu. – Įsivaizduok, jei aš uždrausčiau tau mane liesti, – kaip visada, nusiteikusi ginčytis atšauna Ana. Ne, ji nenusileis. Atsisėdu ant lovos. – Anastazija, aš tau jau sakiau. Penkiasdešimt atspalvių. Mano gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota – pati nenorėtum, kad prigrūsčiau į galvą to mėšlo.

Kam tau visa tai? Niekas nenorėtų turėti galvoje to mėšlo! – Nes noriu tave geriau pažinti. – Pakankamai mane pažįsti. – Kaip gali taip sakyti? Ana atsisėda, o tada, surimtėjusi ir pasiruošusi klausytis, atsiklaupia ir atsisuka į mane. Ana. Ana. Ana. Liaukis. Dėl Dievo meilės... – Vartai akis, – atkreipia mano dėmesį ji. – Kai aš paskutinį kartą taip padariau, persimetei mane per kelį. – Oi, kaip norėčiau vėl persimesti. Tuoj pat. Jos veidas nušvinta. – Papasakok ir galėsi persimesti. – Ką? – Girdėjai, ką sakiau. – Deriesi su manimi? – klausiu atvirai stebėdamasis. Ji linkteli. – Deruosi. Suraukiu antakius. – Taip nieko nebus, Anastazija. – Gerai. Papasakok man, o tada aš užversiu akis. Nusijuokiu. Dabar ji atrodo tokia paika ir... tokia žavi, vilkėdama mano sportinius marškinėlius. Jos veide atsispindi geismas. – Visuomet nekantraujate ką nors sužinoti, panele Stil, – nusistebiu. Ir man dingteli: galėčiau išperti jai užpakalį. Norėjau tai padaryti dar per vakarienę, bet dabar galėčiau dar ir pasilinksminti. Pakylu nuo lovos. – Nesijudink iš vietos, – įspėju eidamas iš miegamojo. Iš darbo kabineto pasiėmęs raktą nuo žaidimų kambario, užlipu laiptais. Žaidimų kambaryje iš dėžės pasiimu norimus žaislus, dar pasvarstau, gal praverstų ir lubrikantas, bet prisiminęs, kas buvo, ir vadovaudamasis nesena patirtimi, nusprendžiu, kad jo Anai neprireiks.

Grįžęs randu Aną tebesėdinčią ant lovos, jos veidas nušvitęs ir spindi smalsumu. – Kada rytoj tau pirmas pokalbis dėl darbo? – teiraujuosi. – Antrą. Puiku. Ne anksti rytą. – Gerai. Lipk iš lovos. Stokis čia. Mosteliu, kad atsistotų prieš mane. Ana nedvejodama ir, kaip visada, žvaliai išsiropščia iš lovos. Ji nekantriai laukia, kas bus. – Pasitiki manimi? Ji linkteli, o aš ištiesiu ranką, atgniaužiu saują ir parodau jai sidabro spalvos rutuliukus. Suraukusi antakius, Ana dėbteli į juos, tada pakelia akis į mane. – Jie nauji. Ketinu įkišti juos į tave, o tada perti tave delnu, bet ne kad nubausčiau, o kad tau ir man būtų malonu.

5 „Pajudink klubus“ (angl.). 6 Iš Hektoro Vilja-Loboso (Hector Villa-Lobos) „Braziliškųjų melodijų“. 7 Angl. „And She Was“. 8 Angl. „Witchcraft“. 9 ...konditerijos gaminiai tiesiog pasakiški. O pono Flubero obuolių pyragas neįtikėtinas. (Pranc.) 10 Mija, mieloji, kalbi prancūziškai. Mes čia šnekame angliškai. Išskyrus, žinoma, Eliotą. Jis laisvai kalba tik idiotiškai. (Pranc.)

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 30-OJI, PIRMADIENIS

mano kotui – tarsi muzika. – Paskui dulkinsimės, – pašnabždomis priduriu, – o tada, jei dar būsi neužmigusi, suteiksiu tau šiokios tokios informacijos apie tuos metus, kai formavosi mano asmenybė. Sutarta? Ji linkteli. Kvėpuoja greitai, jos vyzdžiai išsiplėtę, patamsėję, juose atsispindi geismas ir troškimas sužinoti ką nors naujo. – Gera mergaitė. Išsižiok. Kelias akimirkas ji suglumusi dvejoja. Bet, man dar nespėjus jos subarti, daro, kas liepta. – Plačiau... Įkišu abu rutuliukus jai į burną. Jie šiek tiek per dideli ir per sunkūs, tačiau porai minučių prispaudžia jos miklų liežuvį ir užčiaupia burną. – Juos reikia sutepti. Čiulpk. Ana kelis kartus sumirksi ir, šiek tiek pakeitusi kūno padėtį, suspaudusi šlaunis ir muistydamasi, mėgina čiulpti. O taip... – Nekrutėk, Anastazija, – įspėju, bet šiaip jau mėgaujuosi reginiu. Bus gana. – Pakaks, – sakau ir ištraukiu rutuliukus jai iš burnos. Atverčiu pūkinę antklodę ir atsisėdu ant lovos. – Eikš. Įsiaudrinusi, sunkiai tramdydama geismą, ji nedrąsiai prieina prie manęs. Ak, Ana, mano pasileidėle... – Dabar nusisuk, pasilenk ir rankomis suimk sau už čiurnų. – Sprendžiant iš veido išraiškos, tokio įsakymo ji nelaukė. – Nesvyruok, – subaru ją ir įsikišu rutuliukus į burną. Ji nusisuka ir grakščiai pasilenkia, leisdama man grožėtis ilgomis kojomis ir puikiu užpakaliu, o mano sportinių marškinėlių nugara slysteli link galvos ir vešlių plaukų. Ką gi, gėrėtis šiuo nuostabiu vaizdu ir įsivaizduoti, ką norėčiau su ja veikti, galėčiau labai ilgai. Bet dabar trokštu ją išperti ir išdulkinti. Priglaudžiu delną STAIGUS IR GARSUS JOS KVĖPSNIS

jai prie užpakalio, pajuntu malonią jo šilumą ir per kelnaites paglamonėju. Ak, šis užpakaliukas mano, tik mano. Ir netrukus jis dar labiau įšils. Patraukiu į šoną kelnaites, apnuoginu lytines lūpas ir viena ranka laikau audinį, kad vėl neužsislinktų. Šiaip taip atsispiriu pagundai liežuviu porą kartų brūkštelėti išilgai jos lyties; juolab kad mano burnoje – tie rutuliukai. Tad mano pirštai slysteli žemyn, nuo tarpvietės iki klitorio, paskui vėl keliauja aukštyn, o tada vienas pirštas įsmunka į vidų. Patenkintas dusliai sudejuoju ir palengva imu sukti ratą, ruošdamas vietą rutuliukams. Ji aimanuoja, o mano kotas išpampsta. Akimirksniu. Panelė Stil pritaria. Ji to nori. Įkišęs pirštą į vidų, dar kartą apsuku ratą, tada jį ištraukiu ir iš burnos išsiimu rutuliukus. Švelniai įkišu į ją vieną rutuliuką, paskui antrą, o virvelę palieku lauke, užkritusią ant jos klitorio. Tada pabučiuoju pliką jos užpakalį ir vėl užsmaukiu kelnaites. – Atsistok, – įsakau ir suėmęs laikau Aną už klubų, kol įsitikinu, kad ji tvirtai stovi. – Ar viskas gerai? – Taip, – atsako ji kimiu balsu. – Atsisuk. Ji nedelsdama paklūsta. – Koks jausmas? – klausiu. – Keistas. – Keistas... Bet geras ar blogas? – Keistai geras, – vėl atsako Ana. – Puiku. Jai reikia priprasti prie rutuliukų. Argi ne geriausia būtų prie jų pratintis stiepiantis ko nors paimti? – Norėčiau stiklinės vandens. Prašau nueiti ir man atnešti. O kai grįši, pasiguldysiu tave ant kelių. Galvok apie tai, Anastazija. Visiškai suglumusi, ji nusisuka ir nedrąsiai, atsargiai nužingsniuoja per miegamąjį. Kai išeina, iš stalčiaus pasiimu sargį. Jų atsargos sparčiai senka; reikės pasirūpinti, kad nepritrūkčiau sargių, kol ims veikti jos kontraceptinės tabletės. Vėl atsisėdu ant lovos ir nekantriai laukiu. Ana grįžta jau apsipratusi, šiek tiek labiau pasitikėdama savimi, ir atneša man vandens.

– Ačiū, – padėkoju ir, gurkšnelį išgėręs, pastatau stiklinę ant naktinės spintelės. Pakėlęs akis matau, kad ji žvelgia į mane neslėpdama geismo. Gera žiūrėti į ją tokią. – Eikš. Atsistok prie manęs. Kaip aną kartą. Ji atsistoja ir dabar alsuoja nelygiai, sunkiai... Dieve, kaip ji įjaudrinta! Gerokai labiau nei tuomet, kai pastarąjį kartą ją pėriau. Pamėgink dar labiau ją įkaitinti, Grėjau. – Paklausk manęs, – įsakmiai liepiu. Ji suglumusi pažvelgia į mane. – Paklausk. Nagi, Ana... Ji suraukia antakius. – Paklausk manęs, Anastazija. Daugiau nekartosiu, – griežtai sakau. Pagaliau ji supranta, ko noriu, ir nurausta. – Ar nesiteiktumėte manęs išperti... sere? – tyliai paklausia. Tie žodžiai... Užsimerkiu ir klausausi jų, vis dar skambančių ausyse. Tada čiumpu Aną už rankos, trūkteliu ir pasiguldau ant kelių taip, kad viršutinė jos kūno dalis atsiduria ant lovos. Viena ranka glostydamas užpakalį, kita nubraukiu plaukus jai nuo veido ir užkišu už ausies. Pagaliau suimu juos prie sprando ir suspaudžiu, kad Ana negalėtų pajudėti. – Perdamas noriu matyti tavo veidą. Paglostau užpakalį ir spusteliu jos lytį puikiai žinodamas, kad nuo šio veiksmo rutuliukai pasislinks dar giliau. Ji sudejuoja iš malonumo. – Visa tai – malonumui, Anastazija, mudviejų malonumui. Pakeliu ranką ir kertu per dešinį sėdmenį. – Oi! – beveik be garso aikteli Ana, jos veidas persikreipia, o aš jau vėl glostau nuostabų jos užpakalį ir laukiu, kol ji apsipras su nauju pojūčiu. Kai ji nurimsta ir atsipalaiduoja, pliaukšteliu vėl. Ji sudejuoja ir aš vos susilaikau neatsakęs jai tuo pačiu. Paskui rimtai imuosi darbo: šeriu per dešinį, per kairį sėdmenį, dar šiek tiek žemiau, o tada – vėl per užpakalį. Po kiekvieno pliaukštelėjimo paglamonėju ir pamasažuoju jos sėdynę, matau, kaip jos oda po nėriniuotomis kelnaitėmis vis labiau rausta.

Ana sudejuoja atsiduodama malonumui ir mėgaudamasi nauja patirtimi. Aš stabteliu. Noriu matyti nepakartojamą, įraudusį jos užpakalį. Neskubėdamas, jaudrindamas ją, pirštais braukdamas jai per šlaunis, pakinklius ir blauzdas, nusmaukiu kelnaites. Ji kilsteli kojas ir aš numetu jas ant grindų. Ana muistosi, bet vos tik priglaudžiu delną prie įšilusios ir spindinčios jos odos, liaujasi. Vėl suimu jos plaukus, stipriai suspaudžiu ir pradedu viską iš naujo. Iš pradžių – švelniai, bet paskui pagaunu ritmą. Ji sudrėkusi; mano delnas šlapias nuo jos geismo. Trūkteliu jos plaukus stipriau, ji sudejuoja, užsimerkia, prasižioja, o jos lūpa atvimpa. Po galais, kaip ji mane kaitina! – Gera mergaitė, – dusliai ištariu, alsuodamas greitai ir netolygiai. Dar porą kartų užploju per užpakalį, bet daugiau tverti negaliu. Geidžiu jos. Tuoj pat. Suėmęs prie virvelės pririštą žiedą, ištraukiu iš jos rutuliukus. Ana iš malonumo šūkteli. Apverčiu ją, stabteliu nusimauti kelnių, užsismaukiu tą sumautą sargį ir atsigulu šalia. Sučiumpu jos rankas, pakeliu virš galvos, palengva užgulu ją ir įsiskverbiu, o ji murkia iš malonumo nelyginant kačiukas. – Ak, mažyte... Būti joje – nuostabus jausmas. „Noriu, kad pasimylėtume“, – prisimenu jos ištartus žodžius. Tada labai atsargiai imu judėti, jausdamas kiekvieną jos kūno centimetrą ir išorėje, ir ten, viduje. Bučiuoju ją, vienu metu mėgaujuosi ir jos burna, ir kūnu. Ji kojomis apsiveja man strėnas, pasitinka kiekvieną mano švelnų stūmį, supasi ir palengva kyla, kol pasiekia viršūnę. Jos orgazmas priverčia peržengti ribą ir mane. – Ana! – išsiliedamas šaukiu. Daugiau nesitvardau. Tai ilgai lauktas atokvėpis, po kurio... tik noriu dar daugiau. Man reikia kai ko daugiau. Atsitokėjęs suvaldau keistą jausmų antplūdį, kylantį iš pačių kūno gelmių. Tai ne tamsa, bet... vis tiek gąsdina. Tiesiog nesuprantu, kas vyksta. Ji suneria pirštus su mano pirštais, aš atsimerkiu ir pažvelgiu jai į akis, kuriose atsispindi nuovargis ir sotumas.

– Man patiko, – sušnabždu ir įsisiurbiu jai į lūpas. Ana į mano bučinį atsako mieguista šypsena. Atsikeliu iš lovos, apkloju ją šilta antklode, pasiimu pižamos kelnes ir pėdinu į vonios kambarį nusimauti ir išmesti sargio. Tada apsimaunu kelnes ir paimu kremo su arnikomis. Ana mane sutinka patenkinta šypsodamasi. – Apsiversk, – liepiu ir akimirką man rodosi, kad Ana užvers akis, bet ji paklūsta ir apsiverčia. – Tavo užpakalis – nuostabios spalvos, – priduriu labai patenkintas rezultatu. Tada įspaudžiu kremo į delną ir imu palengva masažuoti jai sėdmenis. – Klok savo paslaptį, Grėjau, – žiovaudama paragina Ana. – Panele Stil, jūs gerai mokate sugadinti akimirką. – Mudu susitarėme, – primygtinai primena man ji. – Kaip jautiesi? – Apgauta. Sunkiai atsidusęs, padedu kremą su arnikomis ant naktinės spintelės, įsmunku po antklode ir prisitraukęs apglėbiu Aną. Pabučiuoju jai ausį. – Moteris, kuri mane pagimdė, buvo rinktinė kekšė, Anastazija. Dabar miegok. Pajuntu, kaip ji mano glėbyje sustingsta. Įsitempiu ir aš. Nenoriu nei jos užuojautos, nei gailesčio. – Buvo? – pašnabždomis klausia ji. – Ji mirusi. – Ar seniai? – Kai ji mirė, man buvo ketveri. Tiesą sakant, aš jos beveik neprisimenu. Karikas man šį tą papasakojo. Bet pats prisimenu tik nuotrupas. Būk gera, dabar miegok. Po minutėlės Ana nurimsta. – Labanakt, Kristianai. – Labos nakties, Ana. Dar kartą pabučiuoju ją, kvėpdamas raminančio jos kūno kvapo ir vydamas šalin užplūdusius prisiminimus. – Neskink obuolių ir nemėtyk, šikniau! – Atsiknisk, sumautas teisuoli!

Eliotas paima obuolį, atsikanda ir sviedžia į mane. – Vikšrelis... – nusišaipo jis. Ne! Nevadink manęs taip. Puolu jį. Kumščiais imu trankyti jam veidą. – Prakeikta kiaule! Juk tai maistas. O tu jį švaistai. Senelis tuos obuolius parduoda. Tu kiaule... Kiaule. Kiaule. – ELIOTAI... KRISTIANAI... Tėtis jėga patraukia mane nuo Elioto, susirietusio ant žemės. – Kas čia atsitiko? – Jis – psichas! – Eliotai! – Jis gadina obuolius, – krūtinėje susitvenkęs pyktis staiga siūbteli man į gerklę. Rodos, tuoj sprogsiu. – Atsikanda vieną kąsnį ir meta. Svaido juos į mane. – Eliotai, ar tai tiesa? Neatlaikęs griežto tėtės žvilgsnio, Eliotas išrausta kaip žarija. – Manau, bus geriausia, jei eisi su manimi. Kristianai, surink obuolius. Galėsi padėti mamai iškepti pyragą. Pabudęs randu ją kietai miegančią, guliu įbedęs nosį į maloniai kvepiančius jos plaukus ir ją apglėbęs. Sapnavau, kad su Eliotu siaučiame po senelio sodą; tai buvo laimingos, nors kartais ir karingos dienos. Jau beveik septinta – dar vienas rytas, kai su panele Stil ilgai tįsau lovoje. Keista pabusti šalia jos – keista, bet... ir malonu. Pasvarstau, gal pažadinti ją dulkinant iš pat ankstyvo ryto. Mano kūnas pasiruošęs, tačiau ji labai išvargusi, be to, gali būti, kad dar jaučia skausmą. Geriau leisiu jai pamiegoti. Atsargiai, kad neprikelčiau Anos, išlipu iš lovos, pasiimu sportinius marškinėlius, surenku nuo grindų jos drabužius ir keliauju į svetainę. – Labas rytas, pone Grėjau. Ponia Džouns triūsia virtuvėje. – Labas rytas, Geile. Rąžydamasis žvelgiu pro langus į sparčiai auštančią dieną. – Atnešėte skalbinių? – klausia ji. – Taip. Čia Anastazijos drabužiai.

– Norite, kad juos išskalbčiau, išdžiovinčiau ir išlyginčiau? – Turėsite tam laiko? – Išskalbsiu juos trumpąja skalbyklės programa. – Puiku, ačiū, – paduodu jai Anos drabužius. – Kaip sekasi jūsų seseriai? – Ačiū, gerai. Vaikai auga. Su berniukais kartais gali būti labai sunku. – Žinau. Ji nusišypso ir pasiūlo man kavos. – Taip, prašyčiau man atnešti. Būsiu darbo kambaryje. Ponios Džouns šypsena, anksčiau buvusi maloni, dabar atrodo labiau supratinga, tokia... moteriška ir paslaptinga. Bet po kelių akimirkų ji išskuba iš virtuvės – numanau, kad į skalbyklą. Kas šiai moteriai yra? Na, gerai, per ketverius metus, kai pas mane dirba, šiandien pirmas pirmadienis, – pirmas kartas, – kai mano lovoje miega moteris. Bet... kas čia tokio? Pusryčiai dviem, ponia Džouns. Manau, susidorosite. Papurtęs galvą, einu į savo kambarį padirbėti. Po dušu nusiprausiu vėliau, galbūt... drauge su Ana. Pasitikrinu elektroninį paštą ir išsiunčiu laišką Andrėjai ir Rosai, kad kontoroje šiandien būsiu po pietų, o ne nuo ryto. Tada peržvelgiu naujausius Barnio brėžinius.

GEILĖ PASIBELDŽIA,

atneša man antrą puodelį kavos ir pasako, kad jau 8.15.

Jau taip vėlu? – Šįryt į kontorą nevažiuosiu. – Teiloras klausė... – Vyksiu ten tik popiet. – Pasakysiu jam. Panelės Stil drabužius pakabinau jūsų drabužinėje. – Dėkoju. Greitai apsisukote. Ar ji dar miega? – Manau, taip. Ir jos veidą vėl papuošia ta iškalbinga šypsenėlė. Kilsteliu antakius, ponios Džouns šypsena išplatėja ir ji apsisuka, ketindama grįžti į virtuvę. Atidedu darbus ir, nešinas kava, einu praustis po dušu ir skustis.

saldžiai miega. Visai nuvarei ją nuo kojų, Grėjau. Bet... buvo malonu – daugiau nei malonu. Ji atrodo tokia romi, tarsi šiame pasaulyje neturėtų jokių rūpesčių. Gerai. Iš komodos išsiimu laikrodį, o tada, daug negalvodamas, ištraukiu viršutinį stalčių ir pasičiumpu paskutinį sargį. Ką gali žinoti... Ir per svetainę neskubėdamas žingsniuoju darbo kambario link. – Ar jau pageidausite pusryčių, sere? – Ačiū, ne. Pusryčiausiu su Ana. Įsitaisęs prie rašomojo stalo, paimu telefoną ir paskambinu Andrėjai. Persimetame keliais žodžiais ir ji sujungia mane su Rosa. – Kada galime tikėtis išvysti jus kontoroje? – pašaipiai klausia ji. – Labas rytas, Rosa. Kaip jautiesi? – maloniai pasiteirauju. – Pikta. – Pyksti ant manęs? – Taip. Be to, mane piktina jūsų įprotis tvarkyti reikalus pačiam niekur nesikišant. – Po pietų būsiu kontoroje. Skambinu tau dėl to, kad apsisprendžiau uždaryti Vudso įmonę. Aš jai jau sakiau, bet juodu su Marku vis tiek tūpčiojo vietoje. Noriu, kad šis darbas pagaliau būtų atliktas. Primenu Rosai, kad įspėjau, kas atsitiks, jei įmonės pelno ir nuostolių balansas nepagerės. O jis nepagerėjo. – Jam reikia daugiau laiko. – Man nerūpi, Rosa. Tokios naštos netempsime. – Ar tikrai apsisprendėte? – Daugiau nevykusių pasiaiškinimų man nereikia. Man jų per akis. Apsisprendžiau. – Kristianai... – Pasakyk Markui, kad paskambintų, laikas arba atsitiesti, arba skelbti bankrotą. – Gerai. Gerai. Jei tikrai to norite... Dar kas nors? – Taip, pasakyk Barniui, kad prototipas geras, tačiau nesu tikras dėl sąsajos... APSIRENGIU, O ANA VIS DAR

– Kai išmokau ja naudotis, sąsaja, man rodos, veikė gerai. Tiesa, nesu šių dalykų žinovė. – Ne, tiesiog kažko trūksta. – Pasikalbėkite su Barniu. – Šiandien po pietų noriu su juo susitikti ir viską aptarti. – Asmeniškai? Jos šaipymasis mane erzina. Bet tiek to, tik priduriu norintis, kad susirinktų visa komanda ir pasidalytų kilusiomis idėjomis. – Barnis jausis pamalonintas. Vadinasi, šiandien popiet susitiksime? – neslėpdama vilties paklausia Rosa. – Gerai, – pažadu. – Dabar vėl sujunk mane su Andrėja. Laukdamas, kol mano asmeninė sekretorė atsilieps, žvelgiu į visiškai giedrą dangų. Jis tokios pat spalvos kaip Anos akys. Neišskysk, Grėjau. – Andrėja... Akies krašteliu pastebiu krustelėjimą ir tai išblaško mano dėmesį. Pakeliu galvą ir pajuntu pasitenkinimą, mat tarpduryje stovi Ana, vilkinti tik mano sportinius marškinėlius. Ilgos ir dailios jos kojos skirtos mano vieno akių džiaugsmui. Jos kojos – puikios. – Pone Grėjau... – atsiliepia Andrėja. Mano ir Anos žvilgsniai susitinka. Jos akys tikrai vasaros dangaus spalvos, o žvilgsnis – toks pat šiltas. Dieve, mielai mėgaučiausi ta šiluma visą dieną – kiekvieną dieną. Nebūk juokingas, Grėjau. – Atšauk visus šįryt planuotus susitikimus, bet surask Bilą ir liepk man paskambinti. Į biurą atvažiuosiu antrą valandą. Šiandien popiet man reikia pasikalbėti su Marku, užtruks bent pusvalandį. Ana švelniai nusišypso ir aš nė nepajuntu, kaip atsakau jai tuo pačiu. – Klausau, sere, – sako Andrėja. – Susitark dėl susitikimo su Barniu ir jo žmonėmis, tegul atvyksta po Marko ar rytoj, be to, šią savaitę kasdien rask mano darbotvarkėje laiko susitikimui su Klodu. – Šįryt Semas norėjo su jumis šnektelėti. – Pasakyk, kad palauktų.

– Dėl Darfūro... – A... – Rodos, jis mano, kad ši pagalbos akcija galėtų padėti pagerinti įvaizdį. O Dieve... Jis tikrai taip mano? – Ne, Darfūrui reklamos nenoriu... – suirzęs dusliai sakau. – Jis sako, kad „Forbes“ žurnalistas norėtų su jumis apie tai pasikalbėti. Po galais, ir kaip jie viską sužino? – Liepk Semui sutvarkyti šitą reikalą. Už tai jam ir moku. – Norite asmeniškai su juo pasikalbėti? – klausia Andrėja. – Ne. – Gerai, aš jam pasakysiu. Dar man reikia patvirtinimo, kad dalyvausite. Šeštadienį jūsų laukia renginys. – Koks renginys? – Iškilmingas vakaras Prekybos rūmuose. – Ateinantį šeštadienį? – pasitikslinu ir man dingteli viena mintis. – Taip, sere. – Palauk... – atsisuku į Aną, kraipančią kairę pėdą, bet nenuleidžiančią nuo manęs žydrų akių. – Kada grįši iš Džordžijos? – Penktadienį, – sako ji. – Man reikės papildomo bilieto, nes būsiu ne vienas, – pranešu Andrėjai. – Ne vienas? – rodos, netikėdama savo ausimis, spigiai pakartoja ji. Atsidūstu. – Ne, Andrėja, tau nepasigirdo, atvyksiu ne vienas, o drauge su panele Anastazija Stil. – Taip, pone Grėjau, – patenkinta, tarsi būčiau labai ją pradžiuginęs, ištaria Andrėja. Po perkūnais! Kas darosi mano personalui? – Tai viskas, – padedu ragelį. – Labas rytas, panele Stil. – Pone Grėjau... – pasisveikina ir ji. Išėjęs iš už rašomojo stalo, prisiartinu prie jos ir pirštais švelniai paglostau skruostą. – Nenorėjau tavęs žadinti, atrodei tokia romi. Ar gerai išsimiegojai? – Puikiai, ačiū. Prieš eidama po dušu, tik užsukau pasisveikinti.

Ji šypsosi, o akys spindi džiaugsmu. Man malonu matyti ją tokią. Pasilenkiu ir švelniai ją pabučiuoju, tada grįžtu prie darbo. Staiga ji rankomis apsiveja man kaklą, panardina pirštus į plaukus ir visu kūnu stipriai prie manęs priglunda. Nieko sau... Anos lūpos godžios, tad, nustebintas jos aistros, atsakau į bučinį. Viena ranka švelniai suimu jos pakaušį, kita – nuogą ir neseniai išpertą užpakaliuką, ir mano kūnas plyksteli nelyginant sausa pintis. – Na, rodos, miegas tau naudingas, – sakau staiga apimtas nenumaldomo geismo. – Siūlau nueiti nusiprausti, o gal iškart guldytis tave ant rašomojo stalo? – Renkuosi rašomąjį stalą, – sukužda ji man prie lūpų kampučio, spausdama lytį prie mano lyties. Tai bent staigmena! Jos akys patamsėjusios ir spinduliuoja geismą. – Jums tikrai patiko, ar ne, panele Stil? Darotės nepasotinama. – Man patinkate tik jūs. – Po galais, jūs teisi, tik aš! Jos žodžiai – tarsi undinės daina, žadinanti mano aistrą. Nusprendęs daugiau nesivaržyti, vienu mostu viską nušluoju nuo rašomojo stalo: popieriaus lapai, mobilusis ir rašikliai skrieja ant grindų, bet man tai nė velnio nerūpi. Pakeliu Aną ir pasiguldau skersai stalo, o jos plaukai nuslysta nuo krašto ir užkrinta ant kėdės. – Jei nori, mažyte, tai ir gausi, – suniurnu traukdamas iš kišenės sargį ir segdamasis kelnių antuką. Vikriai užsimovęs sargį, pažvelgiu žemyn, į nepasotinamąją panelę Stil. – Tikiuosi, tu pasiruošusi, – įspėju ją sučiupęs riešus, išskėtęs rankas ir jas laikydamas. Ir vienu ryžtingu judesiu įsiskverbiu. – A... Dieve mano, Ana. Tu visiškai pasiruošusi... Duodu jai vos mirksnį, kad apsiprastų su mano buvimu. Tada imu stumti. Stumiu ir traukiu. Stumiu ir traukiu. Vis stipriau. Ji atlošia galvą, nebyliai kažko maldaudama prasižioja, o jos krūtys kilnojasi sulig mano sūpavimosi ritmu. Man taip stovint ir ją dulkinant, ji kojomis apsiveja man strėnas. Šito norėjai, mažyte? Ji sutinka kiekvieną mano stūmį, supasi drauge su manimi ir dejuoja, o aš mėgaujuosi jos kūnu. Jaudrinu ją, vis labiau ir labiau, kol pajuntu įsitempiant vidinius jos raumenis.

– Nagi, mažyte, atsiverk man, – iškošiu pro sukąstus dantis ir ji paklūsta, visiškai atsiduoda malonumui, šūkteli ir paskatina mane taip pat patirti palaimą. Po perkūnais. Patyręs ne menkesnį malonumą už Aną, užvirstu ant jos vis dar įsitempusio kūno. Prakeikimas. To tikrai nesitikėjau. – Po galais, ką tu man darai? – sušnabždu gaudydamas kvapą ir švelniais bučiniais apipilu jos kaklą. – Tu mane visiškai užbūrei, Ana. Paveikei kažkokiais galingais kerais. Ir užpuolei mane! Paleidžiu jos riešus, mėginu atsitiesti, bet ji kojomis suspaudžia man strėnas ir panardina pirštus į plaukus. – Tai aš esu visiškai užburta, – sukužda. Mūsų žvilgsniai susitinka, Ana žiūri į mane labai įdėmiai, tarsi vertų kiaurai. Tarsi matytų mano sielą gaubiančią tamsą. Mėšlas. Paleisk mane. Šito jau per daug. Delnais suspaudęs smilkinius, skubriai ją pabučiuoju, bet tuo metu man dingteli nemaloni mintis, kad šia poza ji su kažkuo jau mylėjosi. Ne. Ji su niekuo daugiau nesimyli. Tikrai ne. – Tu... priklausai... man, – tylą tarp mudviejų nutraukia trys mano pabrėžtinai ištarti žodžiai. – Supranti? – Taip, tau, – sako Ana ir jos veide, rodos, apgaulės nėra, žodžiai skamba nuoširdžiai ir man krūtinę slegiantis pavydas ima slūgti. – Ar tikrai nori važiuoti į Džordžiją? – klausiu braukdamas jai nuo veido plaukus. Ji linkteli. Prakeikimas... Ištraukiu ir ji suraukia antakius. – Skauda? – Truputį, – droviai šypsodamasi sako. – Ir gerai. Tas skausmas primena tau, kur buvau ir kad ten būti teisę turiu tik aš. Ir šiurkščiai, savininkiškai ją pabučiuoju. Mat nenoriu, kad skristų į Džordžiją.

Be to, niekas nebuvo manęs prirėmęs prie sienos nuo to laiko, kai... bendravau su Elena. Bet ir tada tas puolimas būdavo suplanuotas, jis būdavo spektaklio dalis. Atsistojęs ištiesiu ranką ir padedu Anai atsisėsti. Man smaukiantis sargį, ji sumurma: – Visada pasiruošęs... Segdamasis kelnių antuką ir gerokai suglumęs, žvilgteliu į ją. Užuot paaiškinusi, ji paėmusi parodo man tuščią folijos paketėlį. – Žmogus gali puoselėti viltį, Anastazija, net svajonę, ir kartais jo svajonės išsipildo. Nė neįtariau, kad taip greitai prie to priprasiu ir kad sutiksiu su jos sąlygomis, o ne kelsiu savąsias. Panele Stil, kaip mergina, beveik neturinti patirties, jūs, kaip visuomet, labai mane stebinate. – Vadinasi, svajojai pasidulkinti ant rašomojo stalo? – klausia ji. Oi, mieloji... Ant šio stalo dulkinausi daugybę kartų, bet visada – savo, o ne nuolankiosios iniciatyva. Paprastai viskas vyksta kitaip. Ana perpranta mano mintis ir net išsižioja iš nuostabos. Mėšlas. Ką jai pasakyti? Ana, kitaip nei tu, aš turėjau santykių ir anksčiau. Suirzęs pirštais persibraukiu per plaukus; šįryt viskas klostosi ne taip, kaip planavau. – Geriau nusiprausiu po dušu, – atitokusi sako Ana. Ji atsistoja ir žengia prie durų. – Man dar reikia paskambinti porai žmonių. Kai grįši, drauge pusryčiausime, – svarstydamas, ką pasakyti, kad pataisyčiau padėtį, nulydžiu ją žvilgsniu. – Ponia Džouns tikriausiai išskalbė ir išlygino drabužius, kuriuos dėvėjai vakar. Jie drabužinėje. Mano žodžiai ją nustebina ir, rodos, padaro nemenką įspūdį. – Ačiū, – padėkoja. – Labai prašom. Suglumusi ji suraukia antakius ir atidžiai pažvelgia į mane. – Kas yra? – klausiu. – Ar kas negerai? – Apie ką tu čia?

– Na... tu kažkoks keistas. – Manai, aš keistas? Ana, mažyte, keistuolis – mano antras vardas. – Kartais... Pasakyk jai. Pasakyk, kad jau seniai jokia moteris nebuvo tavęs taip užpuolusi. – Kaip visuomet, panele Stil, jūs mane stebinate. – Stebinu? Kuo? – Tarkim, šį kartą tai buvo netikėtas malonumas. – Mūsų tikslas, pone Grėjau, teikti vienas kitam malonumą, – tebeverdama mane skvarbiu žvilgsniu, švelniai pasišaipo Ana. – Tu man jį ir suteikei, – pripažįstu. Bet ir visiškai pavergei. – Rodos, ėjai praustis? Ji nepatenkinta vypteli. Prakeikimas... – Taip... Iki. Apsisukusi ji išeina iš darbo kambario, o aš suglumęs lieku stovėti. Mėgindamas atitokti, papurtau galvą ir pasilenkiu rinkti ant grindų nuo rašomojo stalo nušveistų daiktų. Po galais, kaip jai pavyksta tiesiog ateiti į darbo kambarį ir mane sugundyti? Mudviejų santykių vairas turėtų būti mano rankose. Apie tai vakar vakare ir mąsčiau – apie beribį jos entuziazmą ir šiltus jausmus. Po perkūnais, kaip man susidoroti su šiuo iššūkiu? Man tai visiškai nauja. Stabteliu pakelti nuo grindų savo mobiliojo. Bet... malonu. Taaaip... Daugiau nei malonu. Prisiminęs elektroninį laišką, kuriame ji rašė, kad buvo malonu su manimi susipažinti, tyliai nusijuokiu. Mėšlas, praleidau Bilo skambutį. Matyt, skambino per mano „slaptą pasimatymą“ su panele Stil. Atsisėdu prie rašomojo stalo ir dabar, kai ji nuėjo po dušu, vėl tapęs savo visatos valdovu, pats jam paskambinu. Man reikia, kad Bilas praneštų naujienas apie Detroitą, be to... vėl turiu primesti jai savo žaidimo taisykles. Bilas neatsiliepia, tad skambinu Andrėjai. – Pone Grėjau...

– Ar šiandien arba rytoj lėktuvas laisvas? – Skrydis juo numatytas tik ketvirtadienį, sere. – Puiku. Ar galėtum pamėginti prisiskambinti Bilui ir mane su juo sujungti? – Žinoma. Mudviejų su Bilu pokalbis užtrunka. Ruta nuveikė didžiulį darbą Detroite žvalgydama pramoninės veiklos nualintus žemės sklypus. Du iš jų yra tinkami gamyklai, kurią ketiname statyti, o Bilas tikras, kad Detroite nepritrūks ir mums reikalingos darbo jėgos. Staiga mane užplūsta neviltis. Ar būtina statyti gamyklą Detroite? Tą miestą prisimenu tarsi per miglą: girtuoklius, valkatas ir nuo kokaino apkvaišusius tipus, kažką šūkčiojančius mums, einantiems gatve; varganą lindynę, kurią vadinome namais, ir jauną, bet jau gyvenimo dugną pasiekusią moterį, į kokainą įjunkusią kekšę, kurią vadinau mamyte, sėdinčią skurdžiame, niūriame, seniai nevėdintame, dulkėtame kambarėlyje ir apsiblaususiomis akimis spoksančią į niekur. Ir jį. Mane nukrečia šiurpas. Negalvok nei apie jį, nei apie... ją. Bet aš negaliu. Apie mano naktinę išpažintį Ana nė žodžiu neužsiminė. Dar niekam nebuvau prasitaręs apie tą nuo kokaino priklausomą kekšę. Gal dėl to šįryt Ana mane ir užpuolė, gal norėjo parodyti, kad supranta mane ir užjaučia? Po galais... Mažyte... Jei siūlai man savo kūną, aš jį ir paimsiu. Man viskas gerai. Bet, vos apie tai pagalvojęs, imu svarstyti, ar tikrai man viskas gerai. Jaučiuosi nejaukiai, bet stengiuosi nekreipti į tai dėmesio; reikės pasikalbėti apie tai su Flinu, kai tik jis grįš. O dabar aš išalkęs. Tikiuosi, kad netrukus ji išneš savo dailų užpakaliuką iš dušo kabinos, nes man reikia pavalgyti.

ANA STOVI PRIE VIRTUVĖS BARO

ir šnekasi su ponia Džouns, kuri padengė stalą

mudviejų pusryčiams. – Gal norėtumėte ko nors valgyti? – teiraujasi jos ponia Džouns. – Ačiū, ne, – atsako Ana. Ak, ne...

– Žinoma, kad tau reikia pavalgyti, – nepatenkintas suburbu. – Ponia Džouns, ji mėgsta blynus, šoninę ir kiaušinius. – Taip, pone Grėjau. Ko norėtumėte jūs, sere? – nė kiek nesutrikusi teiraujasi ji. – Omleto ir vaisių. Sėsk, – liepiu Anai, rodydamas į vieną iš baro kėdžių. Ji paklūsta, aš įsitaisau ant gretimos kėdės, o ponia Džouns nuskuba taisyti pusryčių. – Ar jau nusipirkai lėktuvo bilietą? – Ne, nusipirksiu grįžusi namo – internetu. – Pinigų turi? – Taip, – suirzusi, tarsi kalbėtų su penkerių metų berniuku, sako ji ir stipriai sučiaupusi lūpas nusibraukia plaukus nuo peties. Aš nepritariamai kilsteliu antakį. Bet kada galiu vėl iškaršti tau užpakalį, mieloji. – Taip, turiu, ačiū, – paskubomis ir gerokai nuolankiau pakartoja ji. Jau geriau. – Turiu reaktyvinį lėktuvą. Ateinančias tris dienas nenumatyta jo naudoti, tad jis – tavo paslaugoms. Žinoma, ji atsisakys. Bet aš bent jau pasiūliau. Ana nustebusi prasižioja, tada jos veido išraiška pasikeičia: nuostabą keičia pagarbi baimė ir susierzinimas. – Mudu ir taip jau nusižengėme naudodamiesi tavo įmonės oro transporto parku asmeniniais tikslais. Daugiau nenorėčiau to daryti, – žaismingai ir atsainiai sako ji. – Įmonė mano – mano ir lėktuvas. Ji papurto galvą. – Ačiū už pasiūlymą. Bet man geriau skristi planiniu reisu. Neabejoju, kad dauguma moterų kaipmat pasinaudotų galimybe skristi privačiu reaktyviniu lėktuvu, bet šiai merginai žemiški turtai, regis, visai nė motais arba... jai nepatinka jaustis man skolingai. Tikrojo jos elgesio motyvo nežinau. Šiaip ar taip, ji tikra užsispyrėlė. – Kaip nori, – atsidūstu. – Ar daug tau reikia rengtis pokalbiui dėl darbo? – Ne. – Gerai.

Paklausiu, bet ji vis vien nesako, į kurias leidyklas eis. Tik mąsliai šypsodamasi įdėmiai mane nužvelgia. Nėra jokios vilties, kad atskleis man šią paslaptį. – Aš įtakingas žmogus, panele Stil. – Puikiai žinau, kad jūs įtakingas, pone Grėjau. Ketinate sekti mano mobilųjį? Taip ir žinojau, kad tai man primins. – Tiesą sakant, šiandien po pietų būsiu gana užsiėmęs, tad teks paprašyti, kad tai padarytų kas nors kitas, – šypsodamasis sakau. – Jei galite paskirti žmogų šiai užduočiai atlikti, matyt, turite per daug darbuotojų. O, šiandien ji ir vėl gana įžūli. – Personalo skyriaus vadovės paprašysiu pažiūrėti, ar ne per daug pas mus darbuotojų. Šie geraširdiški kivirčai man labai patinka. Jie žvalina, linksmina, be to, nieko panašaus iki šiol nesu patyręs. Ponia Džouns patiekia mums pusryčius ir man malonu matyti, kaip Ana skonisi valgiu. Poniai Džouns išėjus iš virtuvės, Anos žvilgsnis nukrypsta į mane. – Kas yra, Anastazija? – Žinai, taip ir nepaaiškinai, kodėl nenori būti liečiamas. Nepradėk! – Aš tau aiškinau jau daugiau kartų nei kam kitam, – sakau tyliai, kad neišsiduočiau suirzęs. Ir kodėl Ana neatstoja nuo manęs su šiais klausimais? Ji suvalgo dar kelis kąsnius blynų. – Ar, kol būsi išvažiavusi, pagalvosi apie mūsų sutartį? – klausiu. – Pagalvosiu, – labai rimtai sako ji. – Pasiilgsi manęs? Grėjau! Nustebinta klausimo, ji pasisuka į mane. – Taip, – po akimirkos nuoširdžiai ir atvirai ištaria. Tikėjausi kokios nors pašaipios replikos, o išgirdau tiesą. Keista, bet jos prisipažinimas mane gerokai nuramina. – Ir aš tavęs pasiilgsiu, – sumurmu. – Labiau, nei tau atrodo. Prabangiame mano bute be jos bus gerokai tyliau ir... atsivers tuštuma. Pirštais perbraukiu per skruostą ir ją pabučiuoju. Meiliai man nusišypsojusi, Ana

vėl grįžta prie pusryčių. – Išsivalysiu dantis ir jau eisiu, – pavalgiusi pareiškia ji. – Taip greitai? Maniau, dar pasiliksi. Ji suglumsta. Gal manė, kad vysiu ją lauk? – Ir taip jau sugaišinau jums daug brangaus laiko, pone Grėjau. Be to, rodos, turite valdyti savo imperiją, ar ne? – Imperija palauks. Mano balse ir krūtinėje vėl randasi viltis. Nors ką tik labai praskaidrinau sau rytą. – Turiu pasiruošti pokalbiams dėl darbo. Ir persirengti. Ana nepatikliai žvelgia į mane. – Atrodai puikiai. – Ačiū, sere, – mandagiai padėkoja Ana. Bet jos skruostai nuraudę taip pat, kaip vakar vakare buvo nuraudęs užpakalis. Ji drovisi. Ir kada pagaliau išmoks tinkamai priimti komplimentą? Atsistojusi nuo kėdės, ji nuneša savo lėkštę į kriauklę. – Palik ją. Ponia Džouns išplaus. – Gerai. Tai tik išsivalysiu dantis. – Gali naudotis mano šepetėliu, – pašaipiai pasiūlau. – Ketinu taip ir padaryti, – sako Ana ir išeina iš virtuvės. Ši moteris žodžio kišenėje neieško. Po kelių minučių Ana grįžta nešina rankine. – Nepamiršk pasiimti į Džordžiją „BlackBerry“ mobiliojo, savo kompiuterio ir abiejų kroviklių. – Nepamiršiu, sere, – klusniai atsako ji. Gera mergaitė. – Eikš. Palydžiu Aną iki lifto ir įlipu kartu. – Tau nereikia leistis. Automobilį rasiu ir pati. – Tai įeina į teikiamas paslaugas, – pašmaikštauju. – Be to, visą kelią, kol leisimės, galėsiu tave bučiuoti. Taip taręs, apkabinu Aną ir bučiuoju mėgaudamasis jos burnos skoniu, jos liežuviu ir tinkamai atsisveikindamas.

Kol liftas nusileidžia į garažą ir durys atsidaro, mudu spėjame gerokai įsiaudrinti ir uždusti. Bet ji išvažiuoja. Palydžiu ją iki automobilio ir, nekreipdamas dėmesio į savo norus, atidaręs palaikau vairuotojo duris. – Kol kas – sudie, sere, – sušnabžda Ana ir dar kartą mane pabučiuoja. – Vairuok atsargiai, Anastazija. Saugios kelionės. Uždarau mašinos duris, žingteliu atatupstas ir nulydžiu ją žvilgsniu. Tada grįžtu į butą. Pasibeldžiu į Teiloro darbo kabineto duris ir pranešu, kad po dešimties minučių noriu važiuoti į biurą. – Lauksiu jūsų automobilyje, – linkteli jis.

paskambinu Velčui. – Pone Grėjau... – dusliai atsiliepia jis. – Velčai... Šiandien Anastazija Stil pirks lėktuvo bilietą, o vakare iš Siatlo išvyks į Savaną. Norėčiau žinoti, kokiu reisu ji skris. – Kokiai oro linijų bendrovei ji teikia pirmenybę? – Gaila, bet nenumanau. – Pažiūrėsiu, ką pavyks padaryti. Padedu ragelį. Gudrus mano planas palengva įgyvendinamas. SĖDĖDAMAS AUTOMOBILYJE

– PONE GRĖJAU!

Išvydusi mane biure keliomis valandomis anksčiau, nei žadėjau, Andrėja labai nustemba. Suirzęs noriu jai priminti, kad aš čia dirbu, bet apsigalvoju ir nutariu elgtis maloniai. – Pamaniau, imsiu ir nustebinsiu tave. – Gal kavos? – maloniai pasiūlo ji. – Taip, prašyčiau. – Su pienu? Gera mergaitė. – Taip. Su pieno puta. – Tuoj, pone Grėjau. – Ir paskambink Karolinai Akton. Noriu kuo greičiau su ja pasikalbėti. – Žinoma.

– Ir užregistruok mane pas Fliną kitai savaitei. Andrėja linkteli, atsisėda ir imasi darbo. Įsitaisęs prie savo darbo stalo, įsijungiu kompiuterį. Pirmas į mano pašto dėžutę atkeliavęs elektroninis laiškas – nuo Elenos. Siuntėjas: Elena Linkoln Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 10:15 Gavėjas: Kristianas Grėjus Kristianai, kas dedasi? Tavo motina man sakė, kad vakar vakarienės atvykai su mergina. Sužadinai mano smalsumą. Tai visai ne tavo stilius. Susiradai naują nuolankiąją? Paskambink. Buvusioji ELENA LINKOLN ESKLAVA „GROŽIUI, KURIS ESATE JŪS“TM

Tik to man betrūko. Uždarau elektroninį laišką nusprendęs kol kas nekreipti į jį dėmesio. Pasibeldusi į kabinetą nešina kava įžengia Olivija, o tuo metu Andrėja man paskambina. – Skambina Velčas, o poniai Akton palikau žinutę, – praneša ji. – Gerai. Junk su Velču. Olivija pastato ant stalo puodelį latės ir susijaudinusi išeina. Kaip įmanydamas stengiuosi nekreipti į ją dėmesio. – Velčai... – Kol kas jokioje oro linijų bendrovėje bilieto ji nepirko, pone Grėjau. Bet stebiu padėtį ir kai tik bus pokyčių, pranešiu jums. – Gerai. Jis baiga pokalbį. Gurkšteliu kavos ir paskambinu Rosai.

sujungia mane su Karolina Akton. – Pone Grėjau, kaip malonu jus girdėti. Kuo galėčiau pasitarnauti?

PRIEŠ PAT PIETUS ANDRĖJA

– Laba diena, ponia Akton. Kaip visada... – Reikia sukomplektuoti garderobą? Kokių spalvų pageidautumėte? – Mėlynos ir žalios. Oficialiems renginiams – galbūt ir sidabrinės, – prisimenu artėjantį renginį Prekybos rūmuose. – Taip pat – visų brangakmenių atspalvių. – Puiku, – kaip visada entuziastingai atsako ponia Akton. – Taip pat reikia atlasinių bei šilkinių apatinių ir naktinių marškinių. Ko nors užburiančio. – Taip, sere. Kokią sumą esate numatęs? – Nesu numatęs jokios. Į kainą nežiūrėkite. Bet noriu, kad visi drabužiai būtų geriausios kokybės. – Batų taip pat reikės? – Taip. – Gerai. Kokio dydžio? – Parašysiu jums elektroniniame laiške. Turiu jūsų adresą nuo praeito karto. – Kada turėčiau viską pristatyti? – Penktadienį. – Neabejoju, kad spėsiu. Gal norite pamatyti mano numatytų pirkti drabužių nuotraukas? – Taip, prašyčiau. – Puiku. Netrukus atsiųsiu. – Dėkoju. Padedu ragelį ir Andrėja vėl sujungia mane su Velču. – Velčai... – Panelė Stil vyks į Atlantą DL2610 reisu, lėktuvas išskrenda šį vakarą 22.25. Paskubomis užsirašau jos lėktuvo reiso numerį ir persėdimo į Savaną detales. Tada pamoju ką tik į kabinetą koją įkėlusiai bloknotu nešinai Andrėjai. – Andrėja, Anastazija Stil skrenda šiais lėktuvų reisais. Pakeisk jos įsigytus bilietus į pirmos klasės, užregistruok ją į skrydžius ir sumokėk mokestį, kad galėtų įeiti į keliaujantiems pirma klase skirtą laukiamąjį. Be to, į visus šiuos skrydžius pirmyn ir atgal nupirk vietą lėktuvuose šalia jos. Pasinaudok mano asmenine kreditine. Andrėja pažvelgia į mane taip, tarsi būtų pagalvojusi, kad išprotėjau, bet kaipmat susizgrimba ir paima mano ranka rašytą raštelį. – Bus padaryta, pone Grėjau.

Andrėja iš paskutiniųjų laikosi, kaip dera asmeninei sekretorei, bet vis tiek pastebiu ją šypsantis. Tai visai ne jos reikalas.

Markas parengė keturias pirmines ataskaitas apie keturias Siatle veikiančias leidyklas. Šiuos dokumentus atidedu vėlesniam laikui. Be to, Markas pritaria mano sprendimui dėl Vudso ir jo vadovaujamos įmonės. Manęs laukia nemalonus darbas, bet, žvelgiant į sinergijos rodiklius, akivaizdu, jog vienintelė išeitis – perkelti Vudso įmonės technikos skyrių į kitą kompaniją, o likusią tos įmonės dalį likviduoti. Tai brangiai kainuos, tačiau Grėjaus įmonių holdingas sustiprės. Pavakare randu laiko trumpai, bet įtemptai treniruotei su Bastiliu, tad namo išvažiuoju ramus ir atsipalaidavęs. Po lengvos vakarienės sėdu prie rašomojo stalo, ketindamas skaityti dokumentus. Pirmiausia šį vakarą turiu atsakyti į Elenos laišką. Bet atsidaręs elektroninio pašto dėžutę randu Anos laiškelį. Šiandien nė akimirkos nebuvau jos pamiršęs. VISĄ POPIETĘ PRALEIDŽIU SUSITIKIMUOSE.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Pokalbiai dėl darbo Data: 2011 m. gegužės 30 d. 18:49 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, pokalbiai dėl darbo praėjo gerai. Pamaniau, gal jums bus įdomu. Kaip šiandien sekėsi jums? Ana

Nieko nelaukdamas parašau atsakymą. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Mano diena Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:03 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil,

man įdomu viskas, ką darote. Jūs pati žaviausia iš visų mano pažįstamų moterų. Džiaugiuosi, kad pokalbiai dėl darbo praėjo sklandžiai. Darbo dienos rytas pranoko visus lūkesčius. Palyginti su rytu, popietė buvo nepaprastai nuobodi. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Atsiremiu į kėdės atlošą, pirštais pasitrinu smakrą ir laukiu. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Puikus rytas Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:05 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, man rytas taip pat buvo tiesiog pavyzdinis, nors po nepriekaištingo sekso ant rašomojo stalo psichavote. Nemanykite, kad nepastebėjau. Ačiū už pusryčius. Tiksliau, padėkokite už juos poniai Džouns. Norėčiau jūsų kai ko paklausti apie tą moterį, jei tik vėl nepsichuotumėt. Ana

„Nepsichuotumėt“? Po galais, ką ji turi omenyje? Ar nori pasakyti, kad aš psichas? Na, gal ir psichas. Galbūt. O gal Ana tiesiog pamatė, kaip sutrikau, kai ji mane užpuolė, juolab kad jau daug metų jokia moteris su manimi taip nesielgė? „Pavyzdinis“... Šis žodis man labai patinka. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tu ir leidyba? Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:10 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, „psichuoti“ – netaisyklingas veiksmažodis, ir jo nederėtų vartoti žmogui, norinčiam dirbti leidybos srityje. Po nepriekaištingo? Prašyčiau paaiškinti: palyginti su kuo? O ko nori paklausti apie ponią Džouns? Sudominai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Jūs ir ponia Džouns Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:17 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, kalba kinta ir vystosi. Ji – organiškas darinys. Ji neuždaryta dramblio kaulo bokšte, nukabinėtame brangiais meno kūriniais, pro kurio langus matyti kone visas Siatlas, o ant stogo įrengta sraigtasparnių aikštelė. Nepriekaištingas – palyginti su kitais kartais, kai mudu... kaip jūs sakote... a, taip, dulkindavomės. Tiesą sakant, dulkinimasis buvo beveik nepriekaištingas. Taškas. Bent jau mano kuklia nuomone, nors, kaip žinote, mano patirtis šioje srityje labai ribota. Ar ponia Džouns – jūsų buvusi nuolankioji? Ana

Jos atsakymas mane ir prajuokina, ir pribloškia. Ponia Džouns! Nuolankioji? Nesąmonė. Ana. Pavyduliauji? O jei jau aptariame kalbą... žiūrėk, kaip pati kalbi! Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Kalba. Galvok, ką sakai! Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:22 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, ponia Džouns – labai vertinama mano darbuotoja. Mudu visuomet siejo vien darbiniai santykiai. Nesamdau nė vienos moters, su kuria turėjau intymių ryšių. Aš baisiuosi, kaip galėjai taip pagalvoti. Vienintelis žmogus, dėl kurio padaryčiau išimtį, – tu, mat esi protinga jauna moteris, turinti įstabų derybininkės talentą. Nors, jei ir toliau vartosi tokius žodžius, galbūt dar kartą turėsiu pagalvoti, ar priimti tave į darbą. Džiaugiuosi, kad tavo patirtis ribota. Ji tokia ir liks – apsiribos vien santykiais su manimi. Žodį „nepriekaištingas“ suprantu kaip komplimentą, nors bendraujant su tavimi niekada nežinia, ar kalbi rimtai, ar, kaip paprastai, ironizuoji. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, sėdintis dramblio kaulo bokšte

Nors... įdarbinti Aną kurioje nors iš savo įmonių – gal ir ne pati geriausia mintis. Siuntėjas: Anastazija Stil

Tema: Nė už ką Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:27 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, man rodos, jau pareiškiau savo nuomonę apie galimybę dirbti jūsų įmonėje. Mano nuostata šiuo klausimu nepasikeitė, nesikeičia ir niekada nesikeis. Dabar turiu su jumis skirtis, nes nupirkusi maisto grįžo Keitė. Mudu su polinkiu ironizuoti linkime jums labos nakties. Nuvykusi į Džordžiją su jumis susisieksiu. Ana

Nežinau kodėl, bet mane šiek tiek erzina jos nenoras dirbti mano įmonėje. Įvertinimai jos diplome daro įspūdį. Ana protinga, žavi, sąmojinga; ji tikrai būtų vertinga mano įmonės darbuotoja. Bet... jai taip pat netrūksta išminties mano pasiūlymo atsisakyti. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: O jei už puodelį „Twinings English Breakfast“ arbatos? Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:29 Gavėjas: Anastazija Stil Labanakt, Anastazija. Tikiuosi, judu su tavo polinkiu ironizuoti saugiai pasieksite Džordžiją. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Nuvijęs šalin visas mintis apie panelę Stil, imu rašyti atsakymą Elenai. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:47 Gavėjas: Elena Linkoln Sveika, Elena. Mano motina labai daug šneka. Ką tau pasakyti? Susipažinau su mergina. Ir atsivedžiau ją vakarienės. Kas čia tokio? Kaip sekasi tau? Geriausi linkėjimai, Kristianas

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Elena Linkoln Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 19:50 Gavėjas: Kristianas Grėjus Kristianai, nešnekėk nesąmonių. Pavakarieniaukime drauge. Gal rytoj? Buvusioji ELENA LINKOLN ESKLAVA „GROŽIUI, KURIS ESATE JŪS“TM

Mėšlas! Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 20:01 Gavėjas: Elena Linkoln Kodėl gi ne. Geriausi linkėjimai, Kristianas Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Elena Linkoln Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 20:05 Gavėjas: Kristianas Grėjus Ar nori susipažinti su mergina, apie kurią tau užsiminiau? Buvusioji ELENA LINKOLN ESKLAVA

„GROŽIUI, KURIS ESATE JŪS“TM

Kol kas ne. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Savaitgalis Data: 2011 m. gegužės 30 d. 20:11 Gavėjas: Elena Linkoln Manau, pirma pažiūrėsiu, kaip klostysis santykiai su dabartine mergina. Iki rytojaus, K. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Sėdu skaityti Fredo juodraštinio komercinio pasiūlymo Emonui Kavanagui, o jį baigęs imuosi glaustos Marko ataskaitos apie Siatlo leidyklas.

mano dėmesį išblaško kompiuterio dzingtelėjimas. Jau vėlu. Numanau, kad Ana atsiuntė žinią. KELIOS MINUTĖS IKI DEŠIMTOS

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Perdėtas dosnumas Data: 2011 m. gegužės 30 d. 21:53 Gavėjas: Kristianas Grėjus Mielas pone Grėjau, labiausiai man neduoda ramybės klausimas, iš kur žinojote, kuriuo reisu skrisiu. Jūsų polinkis persekioti beribis. Tikėkimės, kad daktaras Flinas jau grįžo iš atostogų. Man padarytas manikiūras, pamasažuota nugara, be to, išgėriau dvi taures šampano – nepaprastai maloni atostogų pradžia. Ačiū. Ana

Vadinasi, ji buvo perkelta į pirmos klasės lėktuvo saloną. Puikiai padirbėjai, Andrėja.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nėra už ką Data: 2011 m. gegužės 30 d. 21:59 Gavėjas: Anastazija Stil Brangi panele Stil, daktaras Flinas grįžo ir susitariau dėl vizito dar šią savaitę. Kas jums masažavo nugarą? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, turintis įtakingų bičiulių, dirbančių reikiamose įstaigose

Žvilgteliu į laiką, kada Ana išsiuntė laišką. Jei tik reisas nebuvo atidėtas, dabar ji turėtų būti salone. Greitai atsidarau „Google“ naršyklę ir patikrinu išvykimo laikus iš Siatlo Takomos tarptautinio oro uosto. Jos lėktuvas pakilo pagal tvarkaraštį. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Stiprios ir darbą išmanančios rankos Data: 2011 m. gegužės 30 d. 22:22 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, nugarą man masažavo labai malonus jaunas vyriškis. Taip. Tikrai labai malonus. Paprastoje laukiamojoje salėje nebūčiau sutikusi Žano Polio, tad dar kartą dėkoju jums už paslaugą. Vargu ar lėktuvui pakilus bus leidžiama naudotis elektroniniu paštu, be to, man reikia išsimiegoti, kad atrodyčiau gražesnė, juolab kad pastaruoju metu ne itin gerai miegu. Saldžių sapnų, pone Grėjau... Galvosiu apie jus. Ana

Ką ji daro? Mėgina sukelti man pavydą? Ar bent nutuokia, kaip baisiai galiu supykti? Anos nėra vos kelias valandas, o jau tyčia mane pykdo. Kodėl ji taip elgiasi? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Džiaukis, kol gali Data: 2011 m. gegužės 30 d. 22:25 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil,

žinau, ko siekiate, ir patikėkite – jau pasiekėte. Kitą kartą keliausite bagažo skyriuje, surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į dėžę. Galite neabejoti, kad taip jumis pasirūpinęs patirsiu daug daugiau malonumo negu tiesiog pakeitęs lėktuvo bilietą. Lauksiu jūsų grįžtant. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, kuriam niežti vienas delnas

Ji atsako iškart. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Juokaujate? Data: 2011 m. gegužės 30 d. 22:30 Gavėjas: Kristianas Grėjus Matote, nežinau, ar jūs juokaujate, – o jei kalbate rimtai, tai, manau, bus geriau likti Džordžijoje. Dėžės įtrauktos į mano griežtų ribų skyrių. Atsiprašau, kad jus supykdžiau. Pasakykite, kad man atleidžiate. A.

Kaip čia pasakius... lyg ir juokauju. Dabar ji bent jau žino, kad baisiai pykstu. Lėktuvas jau turėtų kilti. Kaip ji gali rašyti elektroninius laiškus? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Juokauju Data: 2011 m. gegužės 30 d. 22:31 Gavėjas: Anastazija Stil Kaip jūs įsigudrinote rašyti elektroninius laiškus? Naudojatės „BlackBerry“ telefonu ir rizikuojate visų lėktuvo keleivių, tarp jų ir savo, gyvybe? Manau, tai vieno iš sutarties punktų pažeidimas. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius, kuriam niežti abu delnai

Juk abu žinome, kas bus, jei pažeisite taisykles, panele Stil. Siatlo Takomos tarptautinio oro uosto interneto svetainėje patikrinu išvykimo laiką; jos lėktuvas išskrido. Žinių iš Anos sulauksiu negreitai. Ši mintis ir elektroniniu laišku jos iškrėstas nekaltas pokštas visai sugadina man nuotaiką. Metęs darbą, einu į virtuvę ir nusprendžiu išgerti, šį vakarą – armanjako.

Teiloras stabteli tarpduryje ir kyšteli galvą į svetainę. – Tik ne dabar... – burbteliu. – Gerai, sere, – sako jis ir grįžta iš kur atėjęs. Neliek apmaudo ant darbuotojų, Grėjau. Suirzęs, pykdamas ant savęs, prieinu prie lango ir pažvelgiu į dangaus fone stirksančius Siatlo dangoraižius. Svarstau, kaip galėjau leistis jos sužavimas ir kodėl mūsų santykiai nesiklosto taip, kaip aš noriu. Tikiuosi, kad pabuvusi Džordžijoje ir viską apgalvojusi ji nuspręs teisingai. O gal ne? Pajuntu krūtinėje tvenkiantis nerimą. Išgėręs dar gurkšnelį armanjako, atsisėdu prie fortepijono ir imu skambinti.

2011-ŲJŲ GEGUŽĖS 31-OJI, ANTRADIENIS

Mamytė išėjo. Nežinau kur. O jis čia. Girdžiu jo batų bildesį. Jie bilda garsiai. Jo batai – su sidabrinėmis sagtelėmis. Ir kaukši. Garsiai. Jis kaukši. Ir rėkia. Aš mamytės spintoje. Slepiuosi. Jis manęs neišgirs. Moku sėdėti tyliai. Labai tyliai. Labai tyliai, nes manęs čia nėra. „Sumauta kekšė!“ – rėkia jis. Jis daug rėkauja. „Sumauta kekšė!“ Jis rėkia ant mamytės. Rėkia ant manęs. Muša mamytę. Ir mane. Girdžiu, kaip užsitrenkia durys. Jis išėjo. Ir mamytė išėjo. Lieku spintoje. Čia tamsu. Sėdžiu tyliai. Ilgai sėdžiu. Labai ilgai. Kur mamytė? Atsimerkęs matau palengva šviesėjantį dangaus kraštą. Radijo žadintuvas rodo 5.23. Miegojau neramiai, kankinamas nemalonių sapnų, jaučiuosi pavargęs, bet vis tiek nusprendžiu pabėgioti, kad pabusčiau. Apsimovęs treningo kelnes, pasiimu mobilųjį. Ana atsiuntė žinutę. Laimingai pasiekiau Savaną. A. ☺

Gerai. Ji nuskrido ir dabar saugi. Šios minties nuramintas, skubiai pasitikrinu elektroninį paštą. Žvilgsnis užkliūva už paskutinio Anos atsiųsto laiško temos: „Nori mane įbauginti?“ Po galais, visai ne... Jausdamas šiurpstant galvos odą klesteliu ant lovos ir paskubomis perskaitau laišką. Matyt, bus atsiuntusi jį, Atlantoje laukdama tolesnio skrydžio, anksčiau, nei parašė žinutę. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Nori mane įbauginti? Data: 2011 m. gegužės 31 d. 06:52 RJL11 Gavėjas: Kristianas Grėjus Juk žinai, kaip man nepatinka, kad leidi pinigus man lepinti. Žinoma, esi labai turtingas, bet man vis tiek nepatogu, jaučiuosi taip, tarsi mokėtum už seksą. Nors keliauti pirmąja klase man patinka – daug patogiau nei antrąja. Tad dėkoju. Kalbu rimtai, be to, tikrai mėgavausi masažuojama Žano Polio. Jis neabejotinai gėjus. Neužsiminiau apie tai laiške norėdama patampyti tau nervus, nes pykau, bet dabar atsiprašau. Bet tu, kaip visada, reagavai per jautriai. Negali man rašyti tokių dalykų... „Surišta, užkimšta burna ir įgrūsta į dėžę“... (Kalbėjai rimtai ar juokais?) Mane tai baugina... Tu mane baugini... Tu mane visiškai apkerėjai, taip pat ir gyvenimo būdu, kurį patyriau su tavimi ir apie kurį iki praeitos savaitės nieko nežinojau, o dabar rašai man tokius žodžius, kuriuos perskaičius norisi spiegti ir pasipustyti padus. Žinoma, aš nepabėgsiu, nes man tavęs trūktų. Tikrai trūktų. Noriu, kad mūsų santykiai klostytųsi gerai, bet mane gąsdina gilūs jausmai tau ir tamsus kelias, kuriuo tempi mane žemyn. Tai, ką siūlai, erotiška ir seksualu, žadina smalsumą, bet bijau, kad manęs nesužeistum – ir fiziškai, ir emociškai. Po trijų mėnesių galėtum pasakyti man „sudie“, o jei taip atsitiktų, kaip aš toliau gyvenčiau? Kita vertus, visi santykiai kuo nors rizikingi. Nors svajojau tikrai ne apie tokius, juolab su pirmu vaikinu. Man tai – milžiniškas pasitikėjimo šuolis. Buvai teisus sakydamas, kad neturiu nė lašelio nuolankumo... Sutinku su tavimi. Nors tai pripažįstu, vis tiek noriu, kad būtume kartu, ir jei privalau išmokti nuolankumo, mielai pasistengsiu jo išmokti, bet manau, tik atšipsiu dantis ir liksiu nusėta juosvomis mėlynėmis, o ši mintis man visiškai nepatinka. Labai džiaugiuosi, kad pažadėjai pamėginti duoti man daugiau. Dar turiu gerai apgalvoti, kaip suprantu tą „daugiau“, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl norėjau truputį atitolti. Tu mane taip akini, kad kai būname drauge, man sunku blaiviai mąstyti. Jau paskelbtas mano skrydis. Turiu eiti. Vėliau parašysiu daugiau. Tavo Ana

Ji man priekaištauja. Ir vėl! Kita vertus, jos atvirumas mane pribloškė. Man tarsi akyse nušvito. Kelis kartus perskaitau jos laišką ir žvilgsnis kaskart sustoja prie „Tavo Ana“. Mano Ana. Ji nori, kad mums pavyktų. Nori būti su manimi. Vilties yra, Grėjau. Padedu mobilųjį ant naktinės spintelės ir nusprendžiu, kad man vis dėlto reikia pabėgioti, kad pravėdinčiau galvą ir sugalvočiau, ką jai atsakyti. Pasirenku įprastą trasą: Stiuarto gatve iki Vestleiko aveniu, tada kelis ratus po Denio parką, ausyse skambant grupės „Four Tet“ įrašui „Jai tiesiog patinka kovoti“12. Ana privertė mane daug ką apmąstyti. Tarsi mokėčiau jai už seksą? Kaip kekšei. Man niekada nešovė į galvą ją tokia laikyti. Vien pagalvojęs apie tai įsiuntu. Baisiai. Genamas įsiūčio paspartinu žingsnį ir dar kartą apibėgu parką. Kodėl ji šitaip apie save kalba? Taip, aš turtingas, ir kas iš to? Jai tik reikia prie to priprasti. Staiga prisimenu vakarykštį mudviejų pokalbį apie Grėjaus įmonių holdingo lėktuvą. Taip ir žinojau, kad ji mano pasiūlymą atmes. Na, bent jau žinau, kad nori būti su manimi ne dėl turtų. Tik... ar ji apskritai manęs nori? Rašo, kad aš ją akinu. Dieve mano, kaip neteisingai Ana viską supranta! Tai ji akina mane taip, kad nieko panašaus dar nesu patyręs, ir vis tiek skrenda į kitą šalies pakraštį norėdama nuo manęs pabėgti. Kažin, kaip turėčiau jaustis? Ana teisi. Tamsiu keliu tempiuosi ją žemyn, tačiau šis kelias daug intymesnis nei vaniliniai santykiai, – bent jau aš geriau jį pažįstu. Kad suvoktum šį skirtumą, pakanka pažvelgti į Eliotą – kaip nedovanotinai atsainiai jis žiūri į santykius su moterimis. Be to, niekada jos nesužeisčiau nei fiziškai, nei emociškai, – kaip Ana gali taip manyti? Aš tik noriu praplėsti jos akiratį ir patikrinti, ką ji sutiktų daryti, o ko ne. Ir bausti, kai peržengs nubrėžtas ribas... taip, bausmė gali būti skausminga, bet

tikrai bus pakeliama. Mudu galime palengva pasiruošti tam, ką iš tiesų noriu daryti. Galime neskubėti. Bet jau iškilo ir kliūtis. Jei Ana sutiks daryti tai, ko noriu aš, mainais turėsiu ją drąsinti ir duoti jai „daugiau“. Tik... kas tai galėtų būti? Nežinau... Supažindinau ją su savo tėvais. Be abejo, tai ir yra „daugiau“. Ir visai nebuvo sunku. Dabar lėčiau risnoju parko taku galvodamas, kas iš jos laiško mane labiausiai baugina. Labiausiai nerimauju ne dėl jos išgąsčio, o dėl to, kad siaubą jai kelia man puoselėjamų jausmų gelmė. Ką tai reiškia? Krūtinę vėl užgula keistas jausmas, be to, dilgsi plaučius, nes jiems labai trūksta oro. Tai mane baugina. Taip baugina, kad pasileidžiu bėgti greičiau ir netrukus nejaučiu nieko, išskyrus tempimą kojose, maudulį krūtinėje ir nugara srūvantį šaltą prakaitą. Taip. Geriau negalvok apie tai, Grėjau. Neprarask kontrolės.

po dušu, nusiskutu ir apsirengiu. Eidamas į darbo kambarį virtuvėje pamatau Geilę. – Labas rytas, pone Grėjau. Kavos? – Prašyčiau, – nesustodamas atsakau. Mat turiu ypatingą misiją. Įsijungiu ant stalo padėtą „iMac“ kompiuterį ir sėdu rašyti atsakymo Anai. GRĮŽĘS Į BUTĄ GREITAI NUSIPRAUSIU

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Pagaliau! Data: 2011 m. gegužės 31 d. 07:30 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, man pikta, kad vos tik gerokai nutolstame vienas nuo kito, imi su manimi bendrauti atvirai ir sąžiningai. Kodėl negali elgtis taip pat, kai esame kartu? Taip, aš turtingas. Pratinkis. Kodėl turėčiau neleisti pinigų tavo reikmėms? Dėl Dievo meilės, juk savo tėvui sakei, kad aš tavo vaikinas. O vaikinai taip ir daro, ar ne? Kaip tavo dominantas, ateityje tikėsiuosi, kad mano dovanas priimsi be jokių prieštaravimų. Beje, papasakok apie mane ir savo motinai.

Neišmanau, ką turėčiau atsakyti į tavo teiginį, kad jautiesi kaip kekšė. Žinau, taip nerašei, bet tai turėjai omenyje. Nesugalvoju, ką pasakyti ar padaryti, kad tokių jausmų atsikratytum. Noriu, kad turėtum visa, kas geriausia. Nepaprastai sunkiai dirbu, kad savo pinigus galėčiau leisti taip, kaip man patinka. Galėčiau nupirkti viską, ko trokšta tavo širdis, Anastazija, ir noriu tai padaryti. Jei nori, vadink tai biudžeto perskirstymu. Arba tiesiog suprask, kad niekad nenorėčiau ir negalėčiau laikyti tavęs tokia, kaip save apibūdinai laiške, be to, man pikta, kad šitaip save suvoki. Kaip protinga, sąmojinga ir graži mergina, tu išties turi bėdų dėl savigarbos, ir aš jau galvojau, ar nevertėtų susitarti dėl tavo vizito pas daktarą Fliną. Atsiprašau, kad tave išgąsdinau. Mintis tave gąsdinti man nepakenčiama. Nejau manai, kad galėčiau leisti tau keliauti antrąja klase? Dėl Dievo, juk siūliau savo reaktyvinį lėktuvą! Taip, aš pajuokavau, galbūt nelabai vykusiai. Tačiau mintis, kad galėčiau tave surišti ir užkimšti burną, mane labai jaudina (ir tai ne juokas, o tiesa). Dėžės galėčiau atsisakyti – dėžės manęs nekaitina. Žinau, nenori, kad tau būtų užkemšama burna, – mudu apie tai jau kalbėjome, – tad jei (kai) tai darysiu, mes viską išsamiai aptarsime. Atrodo, tu dar nesupratai, kad bendraujant dominantui ir nuolankiajam visos galios priklauso nuolankiajam. Kitaip tariant, tau. Kartoju: visa valdžia – tavo rankose. Ne mano. Elinge pasakei man „ne“. Jei nesutinki, negaliu tavęs nė pirštu paliesti – štai todėl turime sutartį, kurioje aptarta, ką darysi ir ko ne. Jei ką nors išmėginsime ir tau nepatiks, sutartį galėsime keisti. Tokius klausimus sprendi tu, o ne aš. Jei nenori, kad būtum surišta ir užkimšta burna įgrūsta į dėžę, to ir nebus. Noriu, kad gyventum taip, kaip aš. Dar niekada nieko taip netroškau. Tiesą sakant, žaviuosi, kad tokia nepatyrusi mergina kaip tu linkusi pamėginti. Man tai reiškia daugiau, nei kada nors galėsi įsivaizduoti. Nematai, kad taip pat apžavėjai mane, nors jau daugybę kartų tai sakiau. Nenoriu tavęs prarasti. Nervinuosi, kad nuskridai beveik penkis tūkstančius kilometrų norėdama pabėgti nuo manęs, nes kai esame kartu, negali blaiviai mąstyti. Tą patį galiu pasakyti ir apie save, Anastazija. Kai esame kartu, man aptemsta protas – tokie gilūs mano jausmai tau. Suprantu tavo nerimą. Aš taip pat mėginau tave pamiršti; žinojau, jog esi nepatyrusi, bet nieku gyvu nebūčiau tavęs persekiojęs, jei būčiau žinojęs, kad esi dar visiškai nekalta; tačiau tu vis tiek nuginklavai mane taip, kaip dar nė viena nebuvo nuginklavusi. Kad ir tavo elektroniniai laiškai – turiu daug kartų juos skaityti, kol suprantu, ką iš tiesų nori pasakyti. Trys mėnesiai – sutartinis terminas. Gal galime sutarti dėl šešių mėnesių ar dėl metų? Kokio laikotarpio pageidautum? Koks tau atrodytų tinkamesnis? Tik pasakyk. Suprantu, kad tau tai milžiniškas pasitikėjimo šuolis. Privalau pelnyti tavo pasitikėjimą, kita vertus, kai man nesiseka to daryti, turi su manimi šnekėtis. Atrodai tokia stipri, tokia savarankiška, o kai skaitau, ką man rašai, pamatau tave kitokią. Turime vienas kitam padėti, Anastazija, o aš galiu vadovautis tik tavo užuominomis. Turi būti su manimi atvira ir abu turime rasti būdą padaryti tą susitarimą galiojantį. Nerimauji, kad nesi pakankamai nuolanki. Ką gi, galbūt ne be reikalo. Jei jau apie tai kalbame, tai nuolankiajai derantį nusižeminimą parodai tik žaidimų kambaryje. Regis, tai vienintelė vieta, kurioje leidiesi visiškai valdoma ir darai, kas liepta. Tokį tavo elgesį pavadinčiau pavyzdiniu. Beje, niekada nesumuščiau tavęs taip, kad oda būtų nusėta juosvomis mėlynėmis. Mano tikslas – rožinė oda. Man patinka, kad kai būname ne žaidimų kambaryje, tu mane provokuoji. Man tai naujiena ir atgaiva, tad nenorėčiau, kad

elgtumeisi kitaip. Vadinasi, aiškiau ir drąsiau sakyk man, ko nori. Pasistengsiu būti supratingas, suteikti tau erdvės ir kol viešėsi Džordžijoje, neįkyrėti. Nekantriai lauksiu kito tavo laiško. O kol kas linkiu pasilinksminti. Tik ne per daug. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Siųsti“ ir gurkšteliu ataušusios kavos. Dabar teks laukti, Grėjau. Pažiūrėsime, ką ji atsakys. Aš pėdinu į virtuvę sužinoti, ko Geilė sutaisė pusryčiams.

kad galėtų pamėtėti mane į biurą. – Ko vakar vakare norėjai? – paklausiu. – Nieko svarbaus, sere. – Gerai, – linkteliu ir pažvelgiu pro langą mėgindamas negalvoti nei apie Aną, nei apie Džordžiją. Visiškai susimaunu, užtat man kyla viena mintis. Paskambinu Andrėjai. – Labas rytas. – Labas rytas, pone Grėjau. – Aš važiuoju į biurą, bet gal gali sujungti mane su Bilu? – Žinoma, sere. Po minutėlės jau šnekuosi su Bilu. – Pone Grėjau... – Ar tavo žmonės, žvalgydamiesi vietos gamyklai, svarstė galimybę įsikurti Džordžijoje, tiksliau, Savanoje? – Manau, kad taip, sere. Bet turėčiau patikrinti. – Patikrink. Ir paskambink. – Gerai. Viskas? – Kol kas taip. Ačiū. TEILORAS LAUKIA MAŠINOJE,

Kartais pasitikrinu paštą, bet nuo Anos nieko nėra. Trumpai pasvarstau, gal ją įbaugino mano laiško tonas, o gal ji tiesiog užsiėmusi kitais reikalais. Kokiais kitais reikalais? VISĄ DIENĄ PRALEIDŽIU SUSITIKIMUOSE.

Negaliu apie ją negalvoti. Per dieną kelis kartus elektroniniu paštu susisiekiu su Karolina Akton ir pritariu arba atmetu jos siūlymus pirkti Anai vienus ar kitus drabužius. Tikiuosi, kad tie drabužiai Anai patiks: juos vilkėdama ji atrodys pribloškiamai. Paskambino Bilas ir pranešė, kad mūsų gamyklai rado neblogą vietą Savanos priemiestyje. Ruta jau išsiuntė užklausą. Bent jau nereikės kurtis Detroite. Paskambina Elena ir mudu sutariame pavakarieniauti Kolumbijos bokšte13. – Kristianai, apie tą merginą tu nieko nepasakoji, – papriekaištauja ji. – Šįvakar viską išklosiu. O dabar esu užsiėmęs. – Tu visada užsiėmęs, – nusijuokia Elena. – Ką gi, iki aštuntos vakaro. – Iki. Kodėl visos mane supančios moterys tokios smalsios? Elena. Mano motina. Ana... Ko gero, jau šimtąjį kartą pasvarstau, ką ji dabar veikia. Ir štai, pagaliau sulaukiu jos laiško. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Iškalbingas? Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:08 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, esate gana iškalbingas laiškų rašytojas. Turiu eiti vakarienės į Bobo golfo klubą ir – noriu, kad žinotumėte, – vien pagalvojusi apie tai imu vartyti akis. Bet jūs su savo niežtinčiu delnu dabar labai toli, tad mano sėdynė bent kol kas saugi. Jūsų laiškas man patiko. Atsakysiu į jį, kai tik galėsiu. Jau ilgiuosi jūsų. Linkiu smagios popietės. Jūsų Ana

Ji nesako „ne“, be to, manęs ilgisi. Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita, o laiško stilius mane pralinksmina. Atsakau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų sėdynė Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:10 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, jūsų laiško pavadinimas mane glumina. Be jokios abejonės, ji saugi – kol kas. Maloniai pavakarieniaukite. Aš taip pat jūsų ilgiuosi, ypač jūsų užpakaliuko ir aštraus liežuvio.

Manęs laukia nuobodi popietė – ją praskaidrins tik mintys apie jus ir apie tai, kad vartote akis. Rodos, ne kas kitas, o jūs taip sumaniai atkreipėte mano dėmesį, kad šį bjaurų įprotį turiu ir aš. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius ir akių vartytojas

Po kelių minučių mano kompiuteris dzingteli pranešdamas, kad sulaukiau atsakymo. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Akių vartymas Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:14 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, liaukitės siuntęs man elektroninius laiškus. Mėginu susiruošti, kad galėtume eiti vakarieniauti. Jūs labai blaškote dėmesį, net ir būdamas kitame žemyno krašte. Beje, kas jus peria, kai vartote akis? Jūsų Ana

Ak, Ana, tai darai tu... Nuolat. Staiga prisimenu, kaip nuoga mane apžergusi ji liepė gulėti tyliai ir pešė gaktiplaukius. Nuo šios minties iškart susijaudinu. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų sėdynė Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:18 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, vis dėlto man visais požiūriais labiau patinka mano, o ne jūsų sugalvotas laiško pavadinimas. Laimė, esu savo likimo valdovas ir niekas manęs nepliekia. Išskyrus motiną (kartais) ir, žinoma, daktarą Fliną. Ir jus. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Barbendamas pirštais į stalviršį, laukiu atsakymo. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Aš jus... pliekiu?

Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus Sere, pone Grėjau, argi kada drįsau jus pliekti? Man rodos, painiojate mane su kita moterimi... o man dėl to labai neramu. Dabar man tikrai reikia ruoštis. Jūsų Ana

Tu... Tu plieki mane kiekviename laiške ir kiekviena proga, be to, kaip galėčiau supainioti tave su kokia nors kita moterimi? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūsų sėdynė Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:25 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, jūs nuolat mane pliekiate savo laiškuose. Gal galėčiau užtraukti jums suknelės užtrauktuką? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: N-17 Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:28 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Man labiau patiktų, jei užtrauktuką atitrauktumėte.

Jos žodžių aidas akimirksniu pasiekia mano tarpkojį ir suaktyvina komandą „pirmyn“. Prakeikimas. Nori nenori teks pasitelkti... kaip Ana jas pavadino? RĖKSMINGAS DIDŽIĄSIAS RAIDES. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Neatsargūs norai Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:31 Gavėjas: Anastazija Stil MAN TAIP PAT.

Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Šnopuojanti Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:33 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Palengva...

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sunkiai dūsaujantis Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:35 Gavėjas: Anastazija Stil Norėčiau būti pas tave. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Dejuojanti Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:37 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus IR AŠ NORĖČIAU...

Ar kuri nors kita moteris elektroniniais laiškais gali mane taip įkaitinti? Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Dejuojanti Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:39 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Turiu eiti. Iki, mažyti.

Perskaitęs šiuos žodžius, patenkintas nusišypsau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Plagiatas Data: 2011 m. gegužės 31 d. 16:41

Gavėjas: Anastazija Stil Nugvelbėte mano žodžius. Ir palikote mane nei pakartą, nei paleistą. Malonios vakarienės. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Į duris pasibeldžia Andrėja, nešina naujais Barnio perduotais mūsų kuriamo kompiuterio su saulės baterija brėžiniais. Ji labai nustemba, kad taip maloniai ją sutinku. – Ačiū, Andrėja. – Labai prašom, pone Grėjau, – smalsiai šyptelėjusi ji pasiteirauja: – Gal kavos? – Prašyčiau. – Su pienu? – Ačiū, be.

man sekėsi daug geriau. Per du kikbokso raundus du kartus parbloškiau Bastilį. To dar nebuvo. Nusiprausiu po dušu, apsivelku švarką ir jaučiuosi visiškai pasiruošęs susitikti su Elena ir atsakyti į visus jos klausimus. Pasirodo Teiloras. – Norite, kad vairuočiau, sere? – Ne. Paimsiu R8. – Puiku, sere. Prieš išvažiuodamas dar pasitikrinu elektroninį paštą. LIKUSIĄ DIENOS DALĮ

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Kaip galite kaltinti mane vagyste? Data: 2011 m. gegužės 31 d. 22:18 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Sere, manau, nesunkiai išsiaiškinsite, kad šių žodžių autorystė priklauso Eliotui. Kodėl nei pakartą, nei paleistą? Jūsų Ana

Ar ji su manimi flirtuoja? Ir vėl? Bet ji – mano Ana. Vėl mano. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Nebaigtas reikalas Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:22 Gavėjas: Anastazija Stil Panele Stil, pagaliau grįžote. Išėjote taip staiga ir kaip tik tą akimirką, kai ėmė darytis įdomu. Eliotas nėra labai originalus. Tikriausiai pats iš ko nors tuos žodžius pavogė. Kaip vakarienė? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Siųsti“. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Nebaigtas reikalas? Data: 2011 m. gegužės 31 d. 22:26 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Vakarienė buvo soti – jums bus malonu išgirsti, kad prisivalgiau gerokai daugiau, nei derėjo. Ėmė darytis įdomu? Kodėl?

Džiaugiuosi, kad ji valgo... Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Žinoma, kad reikalas nebaigtas Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:30 Gavėjas: Anastazija Stil Tyčia dedatės nenuovoki? Rodos, visai neseniai prašėte manęs, kad atsegčiau suknelės užtrauktuką. Ir aš nekantriai laukiau, kada galėsiu tai padaryti. Taip pat džiaugiuosi girdėdamas, kad valgote. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Na... anksčiau ar vėliau ateina savaitgalis... Data: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL

Gavėjas: Kristianas Grėjus Suprantama, kad valgau... Tik būdama su jumis jaučiuosi taip netvirtai, kad man ne maistas rūpi. Nė už ką nesidėčiau nenuovoki, pone Grėjau. Neabejoju, kad per tiek laiko ir pats tai supratote. ;)

Mano draugijoje ji praranda apetitą? Negerai... Be to, ji iš manęs šaiposi. Ir vėl. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Negaliu sulaukti Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40 Gavėjas: Anastazija Stil Priminsiu tai, panele Stil, ir, be jokios abejonės, pasinaudosiu šia informacija savo labui. Apgailestauju, kad būdamas šalia atgrasau jus nuo valgio. Maniau, kad žadinu jums gašlesnius jausmus. Sprendžiau iš patirties, ir, turiu pasakyti, malonios. Labai laukiu kito karto. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Lingvistinė gimnastika Data: 2011 m. gegužės 31 d. 22:36 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Vėl žaidėte su Didžiuoju aiškinamuoju žodynu?

Garsiai prunkšteliu. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Jūs mane perpratote Data: 2011 m. gegužės 31 d. 19:40 Gavėjas: Anastazija Stil Puikiai mane pažįstate, panele Stil. Dabar ketinu vakarieniauti su sena drauge, tad sėsiu prie automobilio vairo. Iki, mažyte ©. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Kad ir kaip trokštu toliau meiliai pokštauti su Ana, pavėluoti vakarienės nenoriu. Jei pavėluočiau, Elena būtų nepatenkinta. Išjungiu kompiuterį, pasiimu piniginę, mobilųjį ir liftu leidžiuosi į garažą.

įsikūręs viršutiniame Kolumbijos bokšto aukšte. Už Olimpijos nacionalinio parko kalnų viršūnių leidžiasi saulė, užliejusi dangų įspūdinga rausvos, gelsvos ir balsvos šviesų pyne. Vaizdas gniaužia kvapą. Anai jis patiktų. Reikės atsivesti. Elena įsitaisiusi prie stalelio salės kampe. Ji pasveikina mane santūriu mostu ir plačia šypsena. Metrdotelis palydi mane prie stalelio, o ji atsistoja ir atsuka man skruostą pabučiuoti. – Labas, Kristianai, – tyliai ir maloniai sako. – Labas vakaras, Elena. Atrodai nuostabiai, kaip visada. Skubriai pabučiuoju jai į skruostą. Ji sužeria žvilgančius ir labai šviesius savo plaukus ant vieno peties – visada taip daro, kai būna žaismingai nusiteikusi. – Sėskis, – pakviečia. – Ko norėtum gerti? O pati sunėrusi pirštus savo firminiu raudonu laku nuteptais nagais laiko aukštą šampano taurę. – Matau, kad pradėjai nuo „Cristal“ šampano... – Na, rodos, turime progą švęsti, kaip manai? – Šit kaip? – Kristianai. Ta mergina... Pasakok. – Norėčiau stiklo „Mendocino sauvignon blanc“, – kreipiuosi į padavėją, mindžikuojantį prie stalelio. Jis linkteli ir nueina. – Vadinasi, švęsti nėra ko? Elena kilsteli antakius ir išgeria gurkšnelį šampano. – Nesuprantu, kodėl šį kartą viską taip sureikšmini. – Nesureikšminu. Bet man smalsu. Kiek jai metų? Kuo gyvenime užsiima? – Ji ką tik baigė universitetą. – O! Tau šiek tiek per jauna, ar ne? Nustebęs kilsteliu antakį. – Taip manai? Nori šnekėtis apie jos amžių? Elena nusijuokia. KLUBAS „PER MYLIĄ NUO ŽEMĖS“

– Kaip sekasi Aizekui? – šypsodamasis teiraujuosi. Elena vėl nusijuokia. – Jis elgiasi gerai, – sako, o jos akys išdykėliškai spindi. – Kaip nuobodžiai gyveni... – santūriai ištariu. Ji apgailestaudama šypteli. – Jis – geras nuolankusis. Gal jau užsisakysime vakarienę?

nusprendžiu vis dėlto patenkinti Elenos smalsumą. – Ji vardu Anastazija, studijavo literatūrą Vašingtono valstybiniame universitete, o susipažinome, kai ėmė iš manęs interviu studentų laikraščiui. Šiais metais per diplomų teikimo ceremoniją sakiau sveikinimo kalbą. – Ar jai pažįstamas mūsų gyvenimo būdas? – Kol kas ne. Bet tikiuosi, kad pripras. – Oho! – Taigi. Dabar išlėkė į Džordžiją visko apmąstyti. – Toli išvyko... – Žinau. Nudelbiu akis į krabų sriubą ir trumpai pasvarstau, kaip sekasi Anai ir ką ji dabar veikia. Gal miega? Tikiuosi... viena. Pakėlęs akis matau, kad Elena žiūri į mane. Žvelgia labai įdėmiai. – Tokio tavęs dar nesu mačiusi, – sako ji. – Ką turi omenyje? – Tu kažkoks išsiblaškęs. Anksčiau toks nebūdavai. – Ar taip labai krinta į akis? Elena linkteli, jos akyse šmėsteli švelnumas. – Man tikrai krinta. Manau, kad ji tavo pasaulį apvertė aukštyn kojomis. Koks nuovokumas, ponia Linkoln... – Manai? – paklausiu išgėręs gurkšnelį vyno. – Manau, – sako Elena verdama mane skvarbiu žvilgsniu. – Ji labai įtaigi. – Neabejoju, kad tau tai nauja patirtis. Taip pat galėčiau lažintis, kad nerimauji dėl to, ką ji veikia Džordžijoje ir apie ką mąsto. Pažįstu tave. – Taip. Noriu, kad ji apsispręstų teisingai. – Turėtum pas ją skristi. VALGANT KRABŲ SRIUBĄ

– Šit kaip? – Sėsk į lėktuvą ir skrisk. – Tikrai turėčiau? – Jei ji dar neapsisprendė... galėtum panaudoti neprilygstamą savo žavesį. Pašaipiai prunkšteliu. – Kristianai, – papriekaištauja Elena, – jei ko nors labai trokšti, pasistengi ir visuomet gauni. Juk žinai. Tu apie save tokios prastos nuomonės... Ši tavo savybė mane varo iš proto. Atsidūstu. – Na... nežinau. – Tą vargšę merginą tenai veikiausiai pjauna nuobodulys. Skrisk. Greičiau sužinosi atsakymą. Jei jis bus neigiamas, galėsi planuoti, kaip gyvensi toliau, o jei ji sutiks, iš karto galėsi mėgautis jos draugija. – Penktadienį ji grįš. – Negaišk laiko, mielasis. – Ji sakė, kad manęs ilgisi. – Juo labiau turi vykti. Elenos akyse blyksteli tikras įsitikinimas. – Pagalvosiu. Gal dar šampano? – Prašyčiau, – linkteli ji ir mergaitiškai nusišypso.

Elenos pasiūlymą. Išties, galėčiau skristi pas Aną. Ji sakė, kad manęs ilgisi... lėktuvas laisvas... Įžengęs į butą, perskaitau paskutinį jos laišką. GRĮŽĘS Į ESKALĄ APSVARSTAU

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Tinkami vakarienės partneriai Data: 2011 m. gegužės 31 d. 23:58 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Tikiuosi, judu su sena drauge maloniai pavakarieniavote. Ana P. S. Ar ta draugė – ponia Robinson?

Mėšlas...

Bet tai puikiausia dingstis pas ją skristi. Į šį klausimą būtina atsakyti asmeniškai. Paskambinu Teilorui ir pranešu, kad rytoj rytą man reikės Stiveno ir „Gulfstream“ lėktuvo. – Žinoma, pone Grėjau. Kur skrisite? – Mes skrisime į Savaną. – Taip, sere, – sako Teiloras ir jo balse išgirstu linksmumo gaidelę.

11 Rytų juostinis laikas. 12 Angl. „She Just Likes to Fight“. 13 Aukščiausias Siatlo dangoraižis, prekybos ir verslo centras.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 1-OJI, TREČIADIENIS

Iš boingų aikštelės pakilome 11.30 Ramiojo vandenyno juostiniu laiku; Stivenas skrenda padedamas savo padėjėjo, Džilo Beiglio, ir Džordžiją turėtume pasiekti 19.30 Rytų juostiniu laiku. Bilui pavyko susitarti, kad su Savanos pramonės nualintų teritorijų gaivinimo skyriaus žmonėmis susitiktume rytoj, be to, galbūt pavyks su jais susipažinti šįvakar ir nueiti į barą ko nors išgerti. Taigi, jei Anastazija bus užsiėmusi arba nenorės manęs matyti, ši kelionė vis vien nebus tuščias laiko švaistymas. Taip, taip. Ir toliau sau taip sakyk, Grėjau. Mudu su Teiloru pavalgėme lengvus priešpiečius ir dabar jis tvarko dokumentus, o man reikia daug ką perskaityti. Vienintelė lygties vieta, kurią dar reikia išspręsti, – susitarti dėl susitikimo su Ana. Kai atvyksime į Savaną, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti; tikiuosi, kad skrendant man toptelės išganinga mintis. Pirštais persibraukiu per plaukus, pirmą kartą per nežinia kiek dienų patogiai įsitaisau lėktuvo sėdynėje ir užsnūstu, o „Gulfstream G550“ trisdešimt tūkstančių pėdų aukštyje kreiseriniu greičiu artėja link Savanos Hiltonhedo tarptautinio oro uosto. Lėktuvo variklių gausmas ramina, o aš toks pavargęs. Toks pavargęs... Dabar lauk košmarų, Grėjau. Nenutuokiu, kodėl pastaruoju metu sapnuoju jų gerokai daugiau. Užsimerkiu. RYTAS BUVO ĮDOMUS.

– Štai kaip mes bendrausime. Supranti? – Taip, ponia. Ryškiai raudonai lakuotu nagu ji perbraukia man per krūtinę. Krūptelėjęs imu tampyti antrankius, jaučiu krūtinėje kylant tamsos bangą ir ten, kur ji mane lietė, peršint odą. Bet neišleidžiu nė garso. Nedrįstu. – Jei gražiai elgsiesi, galėsi nuleisti. Man į burną. Po galais... – Bet ne dabar. Dar turime labai daug ką nuveikti.

Degindamas odą, jos nagas slysta nuo krūtinkaulio žemyn ir pasiekia bambą. Noriu rėkti. Ji delnais suspaudžia man skruostus, priverčia išsižioti ir bučiuoja mane. Jos liežuvis drėgnas ir nepasotinamas. Ji mosuoja odiniu botagu. Ir aš žinau, kad iškęsti kirčius bus nelengva. Bet nenuleidžiu akių nuo pažadėto atlygio. Nuo jos sukruštos burnos. Sulaukęs pirmo kirčio ir pajutęs degant odą, imu mėgautis skausmu ir į kraują plūstelėjusiais endorfinais. – Pone Grėjau, po dvidešimties minučių leisimės, – praneša Teiloras ir pažadina mane. – Ar viskas gerai, sere? – Taip. Žinoma. Ačiū. – Gal norėtumėte vandens? – Taip, prašyčiau. Giliai atsidūstu mėgindamas nuraminti besidaužančią širdį ir netrukus Teiloras paduoda man stiklinę šalto „Evian“ vandens. Išgeriu gurkšnelį slapta džiaugdamasis, kad lėktuvo salone sėdi tik Teiloras. Apie svaiginančias dienas, praleistas su ponia Linkoln, sapnuoju nedažnai. Už lango plyti žydras dangus, o vienas kitas jame plaukiantis debesėlis nutviekstas švelniai rausvų besileidžiančios saulės spindulių. Tokiame aukštyje šviesa tiesiog puiki. Auksinė. Persmelkta ramybės. Kamuoliniai debesys atspindi besileidžiančios saulės spindulius. Ir staiga man dingteli, kaip dabar būtų gera sėdėti sklandytuve. Galėčiau lažintis, kad čia šiltos oro srovės tiesiog fantastiškos. Taip! Štai ką turėčiau padaryti: drauge su Ana išsiruošti pasklandyti. Tai būtų „daugiau“, ar ne? – Teilorai... – Klausau, sere. – Džordžijoje norėčiau su Ana pasklandyti, geriausia – rytoj, jei tik rastųsi tokia galimybė. Bet tiktų ir vėliau. Jei sklandytume vėliau, turėčiau atšaukti planuojamą susitikimą. – Aš pasirūpinsiu.

– Kaina nesvarbu. – Taip, sere. – Dėkoju. Dabar beliko pranešti šią naujieną Anai.

prie oro uosto terminalo mūsų jau laukia du automobiliai. Mudu su Teiloru išlipame iš lėktuvo ir panyrame į dusinantį karštį. Čia pragariškai tvanku, nors jau vakaras. Oro uosto darbuotojas abiejų automobilių raktelius atiduoda Teilorui. Kilstelėjęs antakį, aš klausiu: – „Ford Mustang“? – Taip skubiai kitokio automobilio Savanoje neradau, – gailiai šypteli Teiloras. – Na, bent jau raudonas ir kabrioletas. Nors kai tvyro toks karštis, būtų ne pro šalį ir kondicionierius. – Automobilyje turėtų būti, sere. – Gerai. Ačiū. Paėmęs iš Teiloro raktus ir pasigriebęs savo kelioninį krepšį, palieku jį, kraunantį mūsų bagažą iš lėktuvo į „Suburban“ visureigį. Paspaudžiu rankas Stivenui ir Beigliui, padėkoju jiems už sklandų skrydį. Sėdu į mustangą, prijungiu savo „iPod“ prie automobilio garso sistemos, klausydamasis Briuso išvažiuoju iš oro uosto ir pasuku Savanos miesto centro kryptimi. KAI G550 SUSTOJA ANT KILIMO IR LEIDIMOSI TAKO,

„Bohemijos“ viešbutyje, pro kurio langus matyti Savanos upė. Dabar vakaras ir pro mano balkono langą atsiveriantis vaizdas tikrai įspūdingas: upės vanduo vaiskus, jame atsispindi visi dangaus atspalviai ir kabamojo tilto bei prieplaukos šviesos. Dangus virš galvos giedras ir ryškus, tviskantis visais įmanomais raudonio atspalviais. Čia beveik taip pat gražu kaip ir žvelgiant į sutemų gaubiamą sąsiaurį Siatle. Bet neturiu laiko stovėti čia ir grožėtis reginiu. Įsijungiu nešiojamąjį kompiuterį, pasuku oro kondicionieriaus jungiklį, kad jis veiktų visu pajėgumu, ir paskambinu Rosai, mat noriu sužinoti naujienas. ANDRĖJA REZERVAVO MAN APARTAMENTUS

– Kodėl staiga susidomėjote Džordžija, Kristianai? – Dėl asmeninių priežasčių. Rosa garsiai pūsteli į ragelį. – Ar seniai pradėjote painioti asmeninį gyvenimą su verslo reikalais? Nuo tos dienos, kai susipažinau su Anastazija Stil. – Detroitas man nepatinka, – trumpai drūtai paaiškinu. – Gerai jau, gerai... – nusileidžia ji. – Gali būti, kad dar šįvakar susitiksiu su Savanos pramonės nualintų teritorijų gaivinimo skyriaus darbuotojais ko nors išgerti, – priduriu mėgindamas pelnyti jos palankumą. – Tiek to, Kristianai. Turime aptarti ir dar kelis reikalus. Pagalbos krovinys pasiekė Roterdamo uostą. Ar norite šią misiją tęsti? – Taip. Tęskime. Per labdaros renginį „Prieš badą pasaulyje“ oficialiai įsipareigojau padėti. Tad prieš man vėl susitinkant su šio komiteto nariais pagalbos siunta turi pasiekti vargstančius. – Gerai. Ar tebeketinate pirkti leidyklą? – Dar neapsisprendžiau. – Rodos, SIP leidykla turi neblogą perspektyvą... – Taip. Gal ir pirksiu. Leisk man dar truputį pagalvoti. – Ketinu susitikti su Marku ir aptarti Luko Vudso likimą. – Gerai, pranešk, kaip viskas klostėsi. Vėliau man paskambink. – Paskambinsiu. Kol kas – iki. Mėginu išvengti to, kas neišvengiama. Pats tai suprantu. Bet nusprendžiu, kad prieš atnaujinant ryšį su panele Stil – elektroniniu paštu ar telefonu, dar pažiūrėsim, – reikia pavalgyti, todėl užsisakau vakarienę. Belūkuriuodamas gaunu žinutę nuo Andrėjos, kad planuotas susitikimas bare atšaukiamas. Nieko baisaus. Susitiksiu su tais žmonėmis rytoj rytą, nebent išvažiuočiau su Ana sklandyti. Dar neatėjus kambarių tarnybos darbuotojams paskambina Teiloras. – Pone Grėjau... – Teilorai... Ar jau įsikūrei? – Taip, sere. Tuoj atkeliaus jūsų lagaminas. – Puiku.

– Bransviko sklandytojų asociacija kaip tik turi laisvą sklandytuvą. Paprašiau Andrėjos, kad faksu nusiųstų jiems jūsų sklandytojo licenciją. Kai pasirašysime reikalingus dokumentus, galėsime sklandyti. – Gerai. – Jie dirba nuo šeštos valandos ryto. – Nuostabu. Tegul būna pasiruošę. Atsiųsk man jų adresą. – Atsiųsiu. Išgirstu beldimą į duris – mano bagažas ir kambarių tarnyba atvyksta kartu. Vakarienė gardžiai kvepia: ant grotelių kepti žalieji pomidorai, krevetės ir kukurūzų košė. Šiaip ar taip, atvykau į Pietus... Valgydamas apmąstau, kokios strategijos imsiuosi su Ana. Rytoj per pusryčius galėčiau tiesiog užsukti į jos mamos namus. Nuvežti riestainių. O tada vežčiausi ją sklandyti. Ko gero, toks planas pats geriausias. Ji tyli visą dieną, tad numanau, kad siunta. Pavalgęs dar kartą perskaitau paskutinį jos laišką. Po velnių, kodėl ji taip nusiteikusi prieš Eleną? Juk apie mudviejų santykius nieko nežino. Tai, kas mus siejo, buvo labai seniai ir dabar mudu tik draugai. Kokią Ana turi teisę dėl to pykti? Be to, jei ne Elena, Dievas žino, kaip būtų susiklostęs mano likimas. Kažkas vėl pasibeldžia į duris. Tai Teiloras. – Labas vakaras, sere. Ar esate patenkintas apartamentais? – Taip, patenkintas. – Atnešiau jums pasirašyti Bransviko sklandytojų asociacijos dokumentus. Paskubomis perskaitau sklandytuvo nuomos sutartį. Rodos, viskas tvarkinga. Pasirašau ją ir atiduodu Teilorui. – Rytoj vairuosiu pats. Pasimatysime tenai? – Taip, sere. Būsiu ten nuo šeštos valandos. – Jei planai pasikeis, aš tau pranešiu. – Ar man išpakuoti jūsų lagaminą, sere? – Taip, prašyčiau. Ačiū. Teiloras linkteli ir nuneša mano lagaminą į miegamąjį. Aš nerimauju, be to, turiu gerai apgalvoti, ką pasakysiu Anai. Žvilgteliu į rankinį laikrodį; dabar dvidešimt minučių po devintos. Atidėliojau šį reikalą iki vėlyvo vakaro. Gal, prieš ko nors imantis, užsukti į barą išgerti? Palieku Teilorą

išpakuoti lagamino ir nueinu į viešbučio barą, paskui dar kartą pasikalbėsiu su Rosa ir parašysiu Anai laišką. Baras viršutiniame viešbučio aukšte sausakimšas, bet šiaip taip randu vietą prie baro krašto ir užsisakau alaus. Ši užeiga labai naujoviška, šiuolaikiškai įrengta, apšvietimas atitinka nuotaiką, be to, čia jauku. Apsidairau vengdamas dviejų šalia sėdinčių moterų žvilgsnių ir... staiga atkreipiu dėmesį į pažįstamą judesį: kažkokia mergina nervingai nusibraukia nuo veido tamsiai rudus žvilgančius plaukus ir nuo jų atsispindi baro šviesos. Tai Ana. Prakeikimas! Ji sėdi atsukusi man nugarą, priešais kitą moterį, kuri gali būti tik jos motina. Jiedvi stulbinamai panašios. Po galais, ar man verta rizikuoti? Ir kiek džino jos jau išmaukė... Jėzau... Priblokštas imu jas stebėti. Rodos, jos vaišinasi „Cosmopolitan“ kokteiliais. Jos motina atrodo pribloškiamai, visai kaip Ana, tik vyresnė; iš pirmo žvilgsnio jai apie keturiasdešimt metų, jos plaukai tamsūs ir ilgi, o akys žydros kaip ir dukters. Ji lyg būtų iš bohemos, visai nepanaši į moterį, besilankančią... golfo klube. Galbūt ji taip apsirengė dėl to, kad ėjo pasižmonėti su savo jauna, gražia dukterimi? Akimirka išties ypatinga... Naudokis proga, Grėjau. Iš džinsų kišenės išsitraukiu mobilųjį. Metas parašyti Anai elektroninį laišką. Turėtų būti įdomu. Patikrinsiu, kaip ji nusiteikusi, o tada... pažiūrėsime. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Vakarienės partneriai Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:40 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Taip, vakarieniavau su ponia Robinson. Anastazija, ji viso labo sena draugė. Nekantriai laukiu, kol vėl pasimatysime. Man tavęs trūksta. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Rodos, jos motina nusiteikusi rimtai; gal rūpinasi dėl dukters, o gal mėgina ką nors iš jos išpešti.

Sėkmės, ponia Adams. Trumpai pasvarstau, ar tik ne apie mane jos kalbasi. Jos motina atsistoja ir, regis, ketina eiti į tualetą. Ana kyšteli ranką į rankinę ir išsiima „BlackBerry“. Na, štai... Ji ima palinkusi skaityti, pirštais barbendama į stalviršį. Paskui uoliai spaudo mygtukus. Jos veido nematau ir tai mane erzina, bet neatrodo, kad mano laiškas būtų labai ją paveikęs. Po minutėlės ji tarsi bjaurėdamasi numeta telefoną ant stalo. Negerai. Grįžta jos motina ir duoda ženklą vienam iš padavėjų, kad atneštų dar išgerti. Kažin kiek taurių jos jau išlenkė? Žvilgteliu į mobilųjį ir, žinoma, randu Anos atsakymą. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: SENI vakarienės partneriai Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:42 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Ji ne tik sena draugė. Ar ta moteris jau rado kitą paauglį, į kurį galėtų suleisti dantis? Ar tu jai jau per senas? Ar dėl to nutrūko jūsų santykiai?

Koks čia mėšlas? Skaitydamas jaučiu krūtinėje kaupiantis pyktį. Aizekui dabar beveik trisdešimt metų. Kaip ir man. Kaip ji drįsta? Gal čia kalba ne ji, o jos išgertas alkoholis? Metas pasirodyti, Grėjau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsargiai... Data: 2011 m. birželio 1 d. 21:45 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Šio reikalo nenorėčiau aptarinėti elektroniniais laiškais. Kiek taurių „Cosmopolitan“ ketini išgerti? Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji įsistebeilija į mobilųjį, paskui staiga atsitiesia ir apsidairo. Žaidimas prasideda, Grėjau. Padedu ant stalo dešimties dolerių banknotą ir neskubėdamas prieinu prie moterų. Mudviejų su Ana žvilgsniai susitinka. Ji išblykšta, – manau, jai sukrėtimas, – ir nežinia nei kaip ji mane sutiks, nei kaip suvaldysiu pyktį, jei sumanys dar ko nors paklausti apie Eleną. Virpančiais pirštais ji susibraukia plaukus už ausų. Tai akivaizdus ženklas, kad nervinasi. – Labas, – įsitempusi nenatūraliai spigiai ištaria ji. – Sveika. Pasilenkiu ir pabučiuoju jai į skruostą. Ji nuostabiai kvepia, nors nuo mano lūpų prisilietimo jos oda įsitempia. Ana atrodo žavingai: šiek tiek įdegusi saulėje, be to, nesegi liemenėlės. Jos krūtys liečia palaidinukės šilką, bet yra slepiamos ilgų plaukų. Šios krūtys skirtos tik mano akims. Tikiuosi... Ir nors Ana įsiutusi, vis tiek džiaugiuosi ją matydamas. Aš jos ilgėjausi. – Kristianai, čia mano mama Karla, – sako Ana mostelėdama į savo mamą. – Ponia Adams, malonu susipažinti. Jos mama ryte ryja mane akimis. Mėšlas! Ji mane vertina. Geriau nekreipk į ją dėmesio, Grėjau. Po nederamai ilgai užtrukusios tylos ji ištiesia man ranką. – Kristianai... – Ką čia veiki? – priekaištingai klausia manęs Ana. – Kaip ką? Atvažiavau su tavimi susitikti. Apsistojau šiame viešbutyje. – Tu čia apsistojai? – cypteli ji. Taip. Ir man sunku tuo patikėti. – Na, vakar rašei norinti, kad būčiau čia, – mėginu įvertinti jos reakciją. Kol kas atkreipiau dėmesį į nervingą čiupinėjimąsi, į patiriamą įtampą, priekaištingą kalbėjimo manierą ir nenatūraliai spigų balsą. Negerai. – Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, panele Stil, – kuo rimčiausiai priduriu tikėdamasis, kad šie žodžiai praskaidrins jos nuotaiką.

– Kristianai, gal norėtum prisėsti prie mūsų ir ko nors išgerti? – maloniai teiraujasi ponia Adams, dairydamasi padavėjo. Norėčiau ko nors stipresnio už alų. – Norėčiau džino su toniku, – sakau padavėjui. – Jei turite, „Hendricks“ arba „Bombay Sapphire“. Su „Hendricks“ – griežinėlį agurko, su „Bombay“ – žaliosios citrinos. – Prašom dar dvi taures „Cosmo“, – priduria Ana ir baimingai į mane žvilgteli. Jai tikrai yra ko nerimauti. Manau, jau pakankamai išgėrė. – Prisitrauk kėdę, Kristianai. – Dėkoju, ponia Adams. Padarau, ką ji liepė, ir įsitaisau šalia Anos. – Vadinasi, taip jau sutapo, kad apsistojai viešbutyje, į kurio barą mudvi užsukome išgerti? – akivaizdžiai įsitempusi klausia Ana. – Arba taip jau sutapo, kad užsukote išgerti į barą viešbučio, kuriame aš apsistojęs. Ką tik pavakarieniavau, atėjau čia ir pamačiau tave. Buvau išsiblaškęs, užsigalvojęs apie paskutinį tavo elektroninį laišką ir še tau, – perveriu ją įdėmiu žvilgsniu, – pakėlęs akis, staiga išvydau tave. Tai bent sutapimas, ar ne? Ana atrodo sutrikusi. – Mudvi su mama šį rytą vaikščiojome po parduotuves, o po pietų buvome paplūdimyje. Vakare nusprendėme išgerti kokteilių, – paskubomis paaiškina ji, tarsi teisindamasi dėl to, kad su motina sėdi bare ir geria. – Nusipirkai šią palaidinukę? – klausiu. Ana tikrai atrodo stulbinamai. Jos palaidinukė – smaragdo žalumo; neapsirikau nurodydamas Karolinai Akton išrinkti jai brangakmenių spalvų drabužius. – Spalva tau labai tinka. Be to, įdegei saulėje. Atrodai žavingai. – Išgirdusi komplimentą ji nurausta ir šiek tiek praveria lūpas. – Ką gi, norėjau aplankyti tave rytoj, bet susitikome dabar. Paimu Aną už rankos, nes noriu ją liesti, ir švelniai spusteliu. Tada nykščiu imu glostyti krumplius ir ji ima alsuoti greičiau. Taip, Ana. Pajusk mane. Ir nepyk ant manęs. Mudviejų žvilgsniai susitinka ir sulaukiu dovanos – drovios jos šypsenos. – Norėjau tave nustebinti. Bet kaip visada, Anastazija, tu nustebinai mane pasirodydama čia. Nenoriu gadinti jums su mama vakaro. Greitai išgersiu vieną

taurę ir jau eisiu. Manęs dar laukia darbas. Šiaip taip atsispiriu pagundai pabučiuoti jai krumplius. Nežinau, ką ji apie mudu papasakojo motinai, jei apskritai ką nors pasakojo. – Kristianai, labai malonu pagaliau su tavimi susipažinti. Ana apie tave pasakojo daug gero, – žaviai šypsodamasi sako ponia Adams. – Šit kaip? Žvilgteliu į Aną ir ji nurausta. Vadinasi, daug gero? Neblogos naujienos. Padavėjas atneša man džino su toniku ir pastato ant stalo. – „Hendricks“ džinas su toniku, sere. – Ačiū. Anai su motina jis atneša dar po vieną „Cosmopolitan“ kokteilį. – Ar ilgai viešėsi Džordžijoje, Kristianai? – klausia jos mama. – Iki penktadienio, ponia Adams. – Gal rytoj vakare norėtum su mumis pavakarieniauti? Ir prašyčiau mane vadinti Karla. – Mielai, Karla. – Puiku, – sako ji. – Trumpam judviejų atsiprašysiu. Argi ji ne ką tik buvo tualete? Jai pakilus atsistoju, o tada vėl klesteliu ant kėdės pasiruošęs ištverti panelės Stil rūstybę. Vėl suimu jos ranką. – Taigi, siunti ant manęs, kad vakarieniavau su sena drauge? Iš eilės pabučiuoju visus Anos krumplius. – Taip, – trumpai ir piktai tarsteli ji. Negi pavyduliauja? – Mūsų lytiniai santykiai seniai baigti, Anastazija. Netrokštu jokios kitos moters, tik tavęs. Argi dar nesupratai? – Man ji – vaikų tvirkintoja, Kristianai. Aš toks priblokštas, kad net galvos oda pašiurpsta. – Tavo nuosprendis labai griežtas. Iš tiesų taip nebuvo... Suirzęs paleidžiu jos ranką. – O kaip buvo? – užsispyrusi piktai klausia ji, atkišusi savo dailų smakrą. Ar čia vėl prabilo jos išgertas alkoholis?

O Ana varo savo: – Ji pasinaudojo apsiginti negalinčiu penkiolikmečiu berniuku. Jei būtum buvusi penkiolikos metų mergaitė, o ponia Robinson – ponas Robinsonas, mėginantis įtraukti tave į sadomazochistinius santykius, ar viskas irgi būtų buvę gerai? Jei, tarkim, vietoj tavęs būtų buvusi Mija? Na, dabar ji visiškai nusipaistė. – Ana, viskas buvo visai ne taip. Jos akyse blyksteli pyktis. Ji tikrai siunta. Tik kodėl? Juk visa tai – ne jos reikalas. Ir vis dėlto nenoriu, kad čia, bare, tarp mūsų įsipliekstų atviras ginčas. Todėl ramiai sakau: – Gerai, sakykim, aš nesijaučiau išnaudojamas. Jos prievarta išėjo į gera. Man to reikėjo. Dieve mano, jei ne Elena, dabar jau tikriausiai būčiau miręs. Iš paskutiniųjų tvardausi. Ana suraukia antakius. – Nieko nesuprantu. Tiesiog užčiaupk ją, Grėjau. – Anastazija, tuoj grįš tavo motina. Šiuo metu man nemalonu apie tai šnekėti. Galbūt pasikalbėsime vėliau. Jei nenori, kad čia likčiau, žinok, kad Hiltonhed Ailande turiu paruoštą lėktuvą. Galiu išskristi. Jos veide pasirodo panika. – Ne, neišskrisk. Prašau. Džiaugiuosi, kad tu čia, – paskubomis ištaria ji. Džiaugiesi? Manęs neapgausi. – Tik noriu, kad suprastum, – priduria ji. – Pykstu, nes vos tik išvažiavau, tu su ja vakarieniavai. Prisimink, kaip jautiesi, kai prisiartinu prie Chosė. Chosė – tik geras bičiulis. Mudviejų niekada nesiejo seksas. O tu su ta moterimi... – Tu pavydi? Ir kaip man ją įtikinti, kad mudu su Elena – tik draugai? Ir kad jai nėra ko pavydėti? Na, žinoma, panelei Stil savininkiškumo jausmas nesvetimas. Ir po kelių akimirkų suvokiu, kad man tai patinka. – Taip. Be to, pykstu dėl to, ką ji tau padarė, – priduria Ana. – Anastazija, ji man padėjo. Daugiau neturiu ko pridurti. O jei kalbėsime apie pavydą, įsivaizduok save mano kailyje. Pastaruosius septynerius metus niekam

neturėjau aiškintis dėl savo elgesio. Niekam. Darau tai, ką noriu, Anastazija. Ir ši nepriklausomybė man patinka. Susitikti su ponia Robinson važiavau ne tam, kad tave nuliūdinčiau. Vakarieniavau su ja, nes kartais mudu susitinkame. Ji – draugė ir verslo partnerė. Ana išpučia akis. Ak... Ar aš tau nesakiau? O argi turėjau ką nors sakyti? Juk tai visai ne jos reikalas. – Taip, esame verslo partneriai. Bet lytiškai seniai nebesantykiaujame. Jau daug metų. – Kodėl nutrūko judviejų santykiai? – Jos vyras sužinojo. Gal galėtume pasišnekėti apie tai kitą kartą ir neviešoje vietoje? – Juk nemanai kada nors mane įtikinsiąs, kad ta moteris – ne tam tikros rūšies pedofilė? Po perkūnais, Ana! Dabar jau tikrai gana! – Aš jos tokia nelaikau. Niekada nelaikiau. O dabar – gana! – piktai šnipšteliu. – Ar ją mylėjai? Ką?! – Na, kaip sutariate? – grįžusi klausia Karla. Ana per prievartą nusišypso ir baisiai mane suerzina. – Gerai, mama. Ar aš mylėjau Eleną? Išgeriu gurkšnelį savo gėrimo. Po galais, aš ją dievinau, bet... ar mylėjau? Koks paikas klausimas. Apie romantišką meilę nieko nenutuokiu. Ana nori gėlyčių, širdelių ir panašių nesąmonių. Skaitydama devyniolikto amžiaus romanus ji įsikalė į galvą visokių niekų. Man jau gana. – Ką gi, ponios, paliksiu judvi toliau vakaroti. Prašom įtraukti šiuos gėrimus į mano sąskaitą. Šeši šimtai dvyliktas kambarys. Paskambinsiu tau rytoj rytą, Anastazija. Iki rytojaus, Karla. – Ak, kaip malonu girdėti, kad žmogus kreipiasi į tave nesutrumpintu vardu. – Gražiai merginai – gražus vardas. Spaudžiu Karlai ranką, be to, pasakytas komplimentas nuoširdus, bet šypsena mano veide nepasirodo.

Ana tylomis svilina mane maldaujamu žvilgsniu, bet aš to nepaisau. Pabučiuoju jai į skruostą. – Iki, mažyte, – sušnabždu į ausį, apsisuku ir patraukiu per barą. Ši mergina provokuoja mane taip, kaip jokia kita niekada neprovokavo. Be to, ji ant manęs siunta; gal jai... priešmenstruacinis sindromas? Sakė, kad mėnesinės turėtų prasidėti šią savaitę. Energingai įžengęs į kambarį, užtrenkiu duris ir žingsniuoju tiesiai į balkoną. Lauke šilta ir aš giliai įkvepiu druskingo nuo upės sklindančio oro. Jau vakaras ir upė atrodo juoda kaip rašalas, toks pat ir dangus, ir... mano nuotaika. Net neturėjau progos užsiminti apie rytoj numatytą sklandymą. Delnais atsiremiu į balkono atitvarą. Krantinėje ir ant tilto spindinčios šviesos pagerina vaizdą, bet... ne mano nuotaiką. Kodėl taip uoliai ginu santykius, prasidėjusius dar tais laikais, kai Ana lankė ketvirtą klasę? Visa tai – ne jos reikalas. Taip, tie santykiai buvo neįprasti. Na ir kas? Abiejų rankų pirštais persibraukiu per plaukus. Ši kelionė klostosi visai ne taip, kaip tikėjausi. Galbūt nereikėjo man čia važiuoti. Likimo ironija, kad būtent Elena paskatino mane čia atvykti. Suzirzia mano mobilusis, tikiuosi, kad tai Ana. Bet skambina Rosa. – Klausau, – tarsteliu. – Jėzau, Kristianai! Ar labai sutrukdžiau? – Ne. Atleisk. Kokiu reikalu? Nusiramink, Grėjau. – Pamaniau, paskambinsiu ir papasakosiu apie pokalbį su Marku, bet jei aš ne laiku, galiu paskambinti ir rytoj. – Ne, klok. Kažkas pasibeldžia į duris. – Palauk, Rosa. Atidarau jas tikėdamasis išvysti Teilorą ar ką nors iš kambarių tarnybos, bet koridoriuje nedrąsi ir nuostabiai graži stovi Ana. Ji čia. Praveriu duris plačiau ir mostu pakviečiu užeiti. – Visos darbuotojų atleidimo procedūros baigtos? – klausiu Rosos nenuleisdamas nuo Anos akių.

– Baigtos. Nepatikliai į mane žvelgdama Ana įeina į kambarį, jos lūpos drėgnos ir pravertos, o akys patamsėjusios. Kas čia darosi? Jos nuotaika staiga pasikeitė? Pažįstu šį žvilgsnį. Tai geismas. Ji manęs geidžia. Ir aš jos geidžiu, juolab po mūsų kivirčo bare. Ko kito ji galėjo čia ateiti? – Kokios išlaidos? – teiraujuosi Rosos. – Beveik du milijonai. Tyliai švilpteliu. – Tai buvo brangi klaida. – Grėjaus įmonių holdingui teks perimti skaidulinės optikos padalinį. Ji teisi. Tai buvo vienas iš mūsų tikslų. – O Lukas? – klausiu. – Jo reakcija buvo ne iš maloniųjų. Atidarau mini barą ir mostu pakviečiu Aną vaišintis. Palikęs ją ten, nueinu į miegamąjį. – Ką jis padarė? – Jis baisiai įtūžo. Nuėjęs į vonią atsuku čiaupą ir leidžiu vandenį į didžiulę marmurinę vonią, o paskui dar įpilu šiek tiek aromatinio aliejaus. Šioje vonioje lengvai tilptų šeši žmonės. – Didumą tų pinigų atidavėme jam, – primenu Rosai tikrindamas vandens temperatūrą. – Be to, jis turi pirmenybę įsigyti įmonę, tad visada gali pradėti nuo pradžių. Apsisuku ketindamas eiti, bet paskutinę akimirką stabteliu ir nusprendžiu uždegti žvakes, gražiai sustatytas ant akmeninio suolo. Uždegti žvakes taip pat yra „daugiau“, tiesa? – Na, jis grasina pasitelksiąs advokatus, nors nesuprantu kodėl. Bet mes tam pasirengę. Leidžiate vandenį? – susidomi Rosa. – Taip, ruošiu vonią. – A! Gal aš vėliau paskambinsiu? – Ne. Ar dar yra reikalų? – Taip, Fredas nori su jumis pasikalbėti. – Šit kaip?

– Jis peržiūrėjo naują Barnio dizainą. Grįždamas į svetainę patvirtinu, kad man patinka naujas Barnio sukurtas nešiojamojo kompiuterio dizainas, ir paprašau, kad lieptų Andrėjai atsiųsti man naujas schemas. Kol aš kalbėjausi, Ana pasiėmė iš baro buteliuką apelsinų sulčių. – Ar tai naujas jūsų vadovavimo stilius – nuolat būti kur nors kitur? – klausia Rosa. Garsiai nusijuokiu, bet veikiau dėl Anos pasirinkimo, o ne dėl Rosos klausimo. Išmintinga moteris. Ir pasakau Rosai, kad iki penktadienio biure manęs nelauktų. – Rimtai svarstote, ar neapsigalvoti dėl Detroito? – Čia yra žemės sklypas, kuris mane domina. – Ar Bilas žino? – nepatenkinta klausia Rosa. – Taip, tegul Bilas man paskambina. – Gerai. Ar šįvakar susitikote su Savanos pareigūnais ir nuėjote į barą išgerti? Pasakau jai, kad su tais žmonėmis susitiksiu rytoj. Jaučiu, kad Rosa karščiuojasi, tad stengiuosi kalbėti supratingai ir taikiai. – Noriu sužinoti, ką Džordžijos valstija man pasiūlys, jei perkelsiu verslą. Paimu nuo lentynos stiklą, paduodu Anai ir pirštu parodau į kibirėlį su ledu. – Jei jų pasiūlymas bus pakankamai patrauklus, – toliau kalbu, – manau, turėtume šią galimybę svarstyti, nors abejoju dėl pragariško čionykščio karščio. Ana įpila man išgerti. – Apsigalvoti šiek tiek per vėlu, Kristianai. Bet, pasižvalgę po Džordžiją, įgytume papildomų svertų derėdamiesi Detroite, – balsu mąsto Rosa. – Sutinku, Detroitas taip pat turi pranašumų ir ten vėsesnis klimatas. Bet ten pernelyg daug mane persekiojančių praeities šmėklų. – Pasakyk Bilui, kad paskambintų. Rytoj. – Jau vėlu, be to, pas mane viešnia. – Bet ne per anksti, – įspėju. Rosa atsisveikina ir mudu baigiame pokalbį. Akimis ryju Aną, o ji tik santūriai į mane žvilgteli. Vešlūs jos plaukai krenta ant trapių pečių ir paryškina žavaus ir liūdnai susimąsčiusio jos veido grožį. – Taip ir neatsakei į mano klausimą, – sumurma ji. – Ne. – Ne – neatsakei į mano klausimą, ar ne – tu jos nemylėjai?

Rodos, ji nenusileis. Atremiu nugarą į sieną ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas, kad nepasiduočiau pagundai apkabinti Aną. – Ko čia atėjai, Anastazija? – Ką tik tau pasakiau. Neleisk jai kankintis, Grėjau. – Ne. Aš jos nemylėjau. Ji nuleidžia pečius, jos veidas sušvelnėja. Kaip tik tai ji ir norėjo išgristi. – Tu tikra žaliaakė dievaitė, Anastazija. Ir kas būtų pamanęs?.. Tik ar tu – mano žaliaakė dievaitė? – Šaipotės iš manęs, pone Grėjau? – Nieku gyvu nedrįsčiau šaipytis, – išsiginu aš. – Ak, manau, drįstumėte, be to, manau, kad dažnai taip ir darote. Ji patenkinta nusišypso ir tobulais dantimis prikanda apatinę lūpą. Tyčia taip daro. – Prašau, liaukis kramčiusi lūpą. Esi mano kambaryje, nemačiau tavęs beveik tris dienas ir toli skridau, kad susitiktume. Man reikia žinoti, kad tau viskas gerai, ir patikrinsiu tai vieninteliu man žinomu būdu. Noriu tave kaip reikiant išdulkinti. Ima zirzti mano mobilusis, bet išjungiu jį nė nežvilgtelėjęs, kas skambina. Šis skambutis gali palaukti. Žingteliu prie jos. – Geidžiu tavęs, Anastazija. Dabar. O tu geidi manęs. Todėl ir atėjai. – Aš tikrai norėjau tai sužinoti, – sušnabžda ji. – Na, o dabar, kai jau žinai, ketini išeiti ar pasilikti? – stovėdamas priešais klausiu. – Pasilikti, – nenuleisdama nuo manęs akių sako Ana. – Ak, tikiuosi, taip ir yra. Žvelgiu į ją ir grožiuosi tamsėjančiomis jos akių rainelėmis. Ji manęs geidžia. – Labai ant manęs pykai? – sušnabždu. Maldyti jos pyktį ir apskritai kreipti dėmesį į jos jausmus man vis dar neįprasta. – Taip.

– Nepamenu, kad, neskaitant šeimos narių, kas nors būtų ant manęs pykęs. Man tai patinka. Pirštų galais švelniai braukdamas jai per skruostą pasiekiu smakrą. Ji užsimerkia ir pakreipia galvą į mano rankos pusę. Pasilenkiu, nosimi brūkšteliu per nuogą petį, pasiekiu ausį, įkvepiu svaiginančio jos kvapo ir mano kūną užplūsta aistra. Mano pirštai nuslysta jai ant sprando, o tada panyra į plaukus. – Turime pasišnekėti, – sušnabžda ji. – Vėliau. – Tiek daug noriu tau pasakyti... – Ir aš tau. Pabučiuoju jai paausį ir trukteliu plaukus, kad atloštų galvą ir galėčiau lengviau prieiti prie kaklo. Dantimis ir lūpomis grybščioju jos smakrą palengva leisdamasis link krūtinkaulio, mano kūnas jau nerimsta. – Geidžiu tavęs... – sumurmu ir pabučiuoju odos plotelį virš raktikaulių, kur matyti pulsuojanti kraujagyslė. Ji sudejuoja ir delnais paliečia man žastus. Įsitempiu, bet manyje tūnanti tamsa snūduriuoja. – Ar tau mėnesinės? – klausiu nesiliaudamas jos bučiuoti. Ana sustingsta. – Taip, – atsako. – Ar kankina spazmai? – Ne. Ji kalba tyliai, drovėdamasi. Liaujuosi ją bučiavęs ir pažvelgiu į akis. Kodėl ji drovisi? Kodėl drovisi savo kūno? – Išgėrei tabletę? – Išgėriau, – atsako ji. Gerai. – Eime į vonią maudytis. Prigaravusiame vonios kambaryje paleidžiu Anos ranką. Čia karšta ir tvanku, link lubų kyla per putas besismelkiantys garai. Tokioje tvankumoje aš per šiltai apsirengęs, lininiai marškiniai ir džinsai limpa prie kūno. Ana žvelgia į mane ir ant jos odos matyti vandens lašeliai. – Turi kuo surišti plaukus? – klausiu.

Jos plaukai sudrėkę ir prilipę prie veido. Iš džinsų kišenės ji išsitraukia plaukų gumelę. – Pasikelk plaukus, – liepiu ir žiūriu, kaip ji negaišuodama imasi elegantiškai vykdyti mano įsakymą. Gera mergaitė. Daugiau jokių ginčų. Kelios sruogos išsprūsta iš jos plaukų uodegos, bet ji vis tiek atrodo žaviai. Užsuku čiaupą, paimu ją už rankos ir veduosi į kitą vonios kambario pusę, ten, kur virš dviejų marmuriniame stalviršyje įmontuotų kriauklių kabo didelis auksuotas veidrodis. Stovėdamas Anai už nugaros ir veidrodyje žiūrėdamas jai į akis liepiu nusiauti. Ji paskubomis nusiauna batelius ir numeta ant grindų. – Pakelk rankas, – sušnabždu. Suėmęs už kraštų nuvelku Anai per galvą puikiąją palaidinukę ir išlaisvinu krūtis. Tada ištiesiu rankas, apglėbiu ją ir atsegu jos džinsų sagą bei užtrauktuką. – Ketinu paimti tave vonioje, Anastazija. Ana atkreipia akis į mano burną, apsilaižo lūpas. Išsklaidytoje šviesoje jos akių vyzdžiai spindi iš jaudulio. Pasilenkęs švelniais bučiniais apiberiu jai sprandą, užkišu nykščius už džinsų juosmens ir neskubėdamas smaukiu juos per nuostabią jos sėdynę, be to, pakeliui pričiumpu ir kelnaites. Atsiklaupęs už nugaros, nusmaukiu jas iki pat kulkšnių. – Lipk iš džinsų, – liepiu. Įsitvėrusi kriauklės krašto, Ana paklūsta; dabar ji nuoga, o man prieš akis – jos užpakalis. Džinsus, kelnaites ir palaidinukę švysteliu ant kėdės prie kriauklės ir imu vaizduotis, ką galėčiau nuveikti su šiuo užpakaliu. Mano dėmesį patraukia mėlynas raištelis jai tarp kojų; tamponas vis dar įkištas, tad tik pabučiuoju ir švelniai dantimis pagrybščioju jai sėdynę, tada atsistoju. Veidrodyje mudviejų žvilgsniai vėl susitinka, aš išskečiu pirštus ir prispaudžiu delną prie jos glotnaus ir plokščio pilvo. – Pažiūrėk į save. Kokia tu graži. Pajusk save. Ana ima kvėpuoti greičiau, o aš suimu abi jos rankas, išskečiu jų pirštus, kad liestų save, ir savo delnais jas prispaudžiu. – Čiuopk, kokia švelni tavo oda, – šnabždu. Palengva, sukdamas didelius ratus, braukiu jos rankomis per juosmenį, paskui nustumiu jas aukštyn, prie krūtų.

– Pajusk, kokios putlios tavo krūtys. Laikau jos rankas priglaudęs po krūtimis, kad Ana galėtų čiuopti savo krūtis. Tada imu nykščiais atsargiai jaudrinti spenelius. Ji sudejuoja, išriečia nugarą ir prispaudžia krūtis prie mudviejų rankų sunertais pirštais. Suspaudęs spenelius savo ir jos nykščiais, imu atsargiai juos gniaužyti ir, matydamas, kaip jie standėja ir pūra, jaučiu stiprų malonumą. Jie tįsta, kaip ir tam tikra mano kūno dalis... Ana užsimerkia, remdamasi į mane ima muistytis ir trinti sėdynę į mano lytį. Atlošusi galvą ir atrėmusi pakaušį man į petį, ji vėl sudejuoja. – Štai taip, mažyte... – murmu prikišęs lūpas jai prie sprando ir mėgaudamasis mano prisilietimo žadinamu jos kūnu. Suėmęs jos rankas, stumiu delnus žemyn, iki šlaunų, o paskui – prie gaktos. Įkišu koją jai tarp kojų, kad prasižergtų, ir viena, paskui kita jos ranka ritmingai braukau jai per lytį, spaudžiu jos pirštus prie klitorio ir nė neketinu liautis. Ji sudejuoja ir veidrodyje matau, kaip, nugara glausdamasi prie manęs, ima muistytis. Kad mane kur, ji tikra dievaitė... – Žiūrėk, kaip tu švyti, Anastazija. Pabučiuoju jai sprandą, petį, tada paleidžiu ją, žingteliu atatupstas ir palieku likimo valiai, o ji staiga plačiai atsimerkia. – Toliau pati, – sakau tylomis svarstydamas, kaip ji dabar elgsis. Šiek tiek dvejodama ji ima viena ranka save jaudrinti, bet toli gražu ne taip entuziastingai, kaip derėtų. Ak, šitaip nieko nebus. Paskubomis nusivelku prie kūno limpančius marškinius, nusimaunu džinsus, nusismaukiu trumpikes ir išlaisvinu savo lytį. – Norėtum, kad tai daryčiau aš? – klausiu, o Ana veidrodyje veria mane liepsningu žvilgsniu. – O taip... prašau... – įaudrinta maldaujamai sušnabžda ji. Apglėbiu Aną priekiu prigludęs jai prie nugaros, o mano kotas randa sau vietą griovelyje tarp žavaus jos užpakalio pusrutulių. Vėl suimu jos rankas, vieną, paskui ir kitą pridedu prie klitorio ir vėl imu spaudyti, braukyti ir ją jaudrinti. Čiulpiu ir švelniai kandžioju Anai sprandą, ji geismingai dejuoja. Jai ima virpėti kojos. Staiga atgręžiu ją į save. Viena ranka sučiupęs riešus, laikau rankas jai už

nugaros, o kita trūkteliu į uodegą surištus plaukus, kad pakeltų galvą ir man būtų lengviau pasiekti jos lūpas. Netrukus jau bučiuoju ją – godžiai, mėgaudamasis jos burnos skoniu: apelsinų sultimis ir nepaprastai maloniu Anos prieskoniu. Ji alsuoja greitai ir garsiai, kaip ir aš. – Kada tau prasidėjo mėnesinės, Anastazija? Noriu dulkinti tave be sargio. – Hm... vakar, – tyliai sako ji. – Gerai, – šiek tiek atšlyju ir vėl apsuku ją, kad būtų atsukusi man nugarą. – Laikykis kriauklės krašto, – liepiu. Trūkteliu ją už klubų prie savęs ir šiek tiek kilsteliu, kad pasilenktų. Mano delnas slysta jos užpakaliu, pasiekia mėlyną virvelę, tada ištraukiu tamponą ir švysteliu į unitazą. Regis, ji priblokšta aikteli, bet aš negaišdamas ranka suimu penį ir vikriai į ją įsiskverbiu. Tada pro sukąstus dantis giliai ir garsiai iškvepiu. Mėšlas. Geras jausmas... Labai geras. Be jokių sargių... Truputį atsitraukiu, tada lėtai, mėgaudamasis kiekvienu slidžiu jos gelmių coliu, vėl įstumiu. Ji sudejuoja ir, pasitikdama mane, stumteli klubus atgal. O taip, Ana... Įsijaučiu, pagaunu ritmą, ji tvirčiau įsikimba kriauklės krašto, suspaudžiu jos klubus, pajuntu kažką tvenkiantis... tvenkiantis... ir imu varstyti ją nesivaržydamas. Užvaldau ją. Ji priklauso tik man. Nepavyduliauk, Ana. Geidžiu tik tavęs. Tavęs. Tik tavęs. Pirštais užčiuopiu jos klitorį, jaudrinu ją, glamonėju, kaitinu ir netrukus jai vėl ima virpėti kojos. – Štai taip, mažyte, – dusliai sumurmu, galingai sūpuodamasis ir stengdamasis nepamesti baudžiamojo ir savininkiško ritmo. Nesiginčyk su manimi. Ir nepriešgyniauk. Jos kojų raumenys įsitempia, o aš smeigiu ir smeigiu, ir netrukus ji ima virpėti visu kūnu. Staiga, pasitikdama orgazmą, ji rikteli ir... pasiima mane kartu. – O, Ana! – pašnabždomis neaiškiai ištariu jos vardą, atsiduodu malonumui ir galingai nuleidžiu į ją. Mėšlas...

– Ak, mažyte, ar kada nors tavimi pasisotinsiu? – jausdamas, kaip glemba kūnas, tyliai klausiu. Spausdamas glėbyje palengva nusitempiu ją ant grindų. Ji sėdi padėjusi galvą man ant peties, šnopuodama. Viešpatie... Ar kada nors anksčiau buvo taip gera? Tebelaikydamas Aną glėbyje pabučiuoju jai plaukus ir ji ima rimti, užsimerkia ir palengva atgauna kvapą. Mudu abu apsipylę prakaitu, vonios kambaryje karšta ir drėgna, bet... nenorėčiau būti niekur kitur. Ji krusteli. – Aš kraujuoju, – sako. – Man netrukdo. Nenoriu jos paleisti. – Pastebėjau, – priekaištingai tarsteli Ana. – Ar tau dėl to nesmagu? Neturėtum drovėtis. Tai visiškai natūralu. Iš mano pažįstamų moterų tik viena nenorėdavo santykiauti, kai kraujuodavo, bet kreipti dėmesio į Anos kaprizus neketinu. – Ne, visai ne. Ana pakelia į mane vaiskiai žydras akis. – Gerai. Tad išsimaudykime. Paleidžiu ją, jos žvilgsnis nukrypsta į mano krūtinę ir ji trumpai suraukia antakius. Įraudę jos skruostai šiek tiek pablykšta, ji akivaizdžiai suglumusi ir mudviejų žvilgsniai susitinka. – Kas yra? – klausiu matydamas jos veidą ir dėl to sunerimęs. – Tavo randai... Tai ne vėjaraupių žymės. Nenoriu apie tai šnekėtis. Pakilęs nuo grindų, ištiesiu Anai ranką ir padedu atsistoti. Ji plačiai atsimerkusi, o jos akyse – siaubas. Dabar belieka sulaukti gailesčio. – Nežiūrėk į mane taip, – įspėju ją ir paleidžiu ranką. Tavo sumauto gailesčio man nereikia, Ana. Geriau tiesiog patylėk. Ji įsistebeilija į savo ranką – tikiuosi, tinkamai mano sudrausminta. – Ar ji tai darė? – vos girdimai klausia.

Netardamas nė žodžio ir iš paskutiniųjų tvardydamasis rūsčiai dėbteliu į Aną. Šitaip tylėdamas priverčiu ją pakelti į mane akis. – Ji? – piktai iškošiu pro sukąstus dantis. – Ponia Robinson? Išgirdusi mane taip kalbant, Ana išblykšta. – Ji – ne žvėris, Anastazija. Žinoma, kad ji to nedarė. Nesuprantu, iš kur tavo polinkis ją demonizuoti. Vengdama mano žvilgsnio Ana nuleidžia galvą, skubriai praeina pro mane, įlipa į vonią ir panyra į putas, kad nematyčiau jos kūno. Tada vėl pažvelgia į mane nuoširdžiai atgailaudama ir sako: – Aš tik svarsčiau, koks būtum, jei tavo ir ponios Robinson keliai nebūtų susikirtę. Jei ji nebūtų parodžiusi tau šito... gyvenimo būdo. Prakeikimas... Mes vėl kalbame apie Eleną. Prieinu prie vonios, įlipu ir įsitaisau ant suolelio po vandeniu, kad Ana manęs nepasiektų. Ji žiūri į mane ir laukia atsakymo. Mudu gaubianti tyla vis nemalonesnė ir pagaliau ausyse išgirstu savo pulsą. Mėšlas... Ana nenuleidžia nuo manęs akių. Nuleisk akis, Ana! Ne, nieko nebus. Šito nesulauksiu. Papurtau galvą. Nepakenčiama moteris... – Jei ne ponia Robinson, tikriausiai būčiau sekęs mane pagimdžiusios motinos pėdomis. Ana tylėdama užsikiša už ausies išsprūdusią plaukų sruogą. Ką jai papasakoti apie Eleną? Prisimenu mūsų – savo ir Elenos – santykius. Tie beprotiški metai... Slapukavimas. Slapti lytiniai santykiai. Kančia. Malonumas. Palengvėjimas... Tvarka ir ramybė, kurią ji suteikė mano pasauliui. – Ji mane mylėjo, ir ta meilė man atrodė... priimtina, – sakau susimąstęs ir veikiau sau, o ne Anai. – Priimtina? – nusistebi Ana. – Taip. Sprendžiant iš veido išraiškos, Ana laukia išsamesnio paaiškinimo. Ji nori daugiau. Mėšlas...

– Ji ištempė mane iš blogo kelio, kuriuo jau buvau beeinąs, – tyliai priduriu. – Labai sunku augti tobuloje šeimoje, kai pats nesi tobulas. Ji garsiai ir giliai atsidūsta. Prakeikimas. Nemėgstu apie tai kalbėti. – Ar ji tave vis dar myli? Ne! – Vargu, bent jau ne tokia meile kaip anksčiau. Daug kartų tau sakiau, kad visa tai buvo labai seniai. Visa tai – praeitis. Nieko negalėčiau pakeisti net norėdamas, bet ir nenoriu. Ji apsaugojo mane nuo manęs paties. Dar niekada su niekuo nesu apie tai šnekėjęsis. Išskyrus, žinoma, daktarą Fliną. O dabar apie tai kalbuosi tik todėl, kad noriu pelnyti tavo pasitikėjimą. – Aš tavimi pasitikiu, tik noriu tave geriau pažinti, bet jei tik mėginu su tavimi pasikalbėti, tu išblaškai mano dėmesį. Tiek daug dar norėčiau sužinoti... – Ak, dėl Dievo meilės, Anastazija! Ką nori sužinoti? Ką turiu daryti? Ji įbeda žvilgsnį į savo rankas vandenyje. – Tik mėginu suprasti; tu – tikra mįslė. Visai nepanašus į jokį mano pažįstamą žmogų. Džiaugiuosi, kad pasakoji man tai, ką noriu žinoti. Staiga Ana ryžtingai per vandenį prisislenka prie manęs, atsisėda šalia, prisiglaudžia ir mudviejų oda susiliečia. – Prašau, nepyk ant manęs, – sako. – Nepykstu ant tavęs, Anastazija. Tik prie tokių pašnekesių – prie tokio tardymo – aš nepratęs. Taip kalbuosi tik su daktaru Flinu ir su... Prakeikimas. – Su ja? Su ponia Robinson? Taip kalbiesi su ja, – gaudydama kvapą sukužda Ana. – Taip, su ja. – Apie ką? Pasisuku į ją taip staiga, kad per vonios kraštą siūbtelėjęs vanduo ištykšta ant grindų. – O tu užsispyrusi, ar ne? Apie gyvenimą, apie pasaulį, apie verslą. Anastazija, mudu su ponia Robinson pažįstami labai seniai. Galime šnekėtis apie viską. – Kalbatės ir apie mane? – klausia ji. – Taip. – Kam jums apie mane kalbėtis? – šį kartą piktai klausia Ana.

– Dar nebuvau sutikęs tokios moters kaip tu, Anastazija. – Ką tai reiškia? Nebuvai sutikęs tokios, kuri nepasirašytų sutarties nieko neklausinėdama? Papurtau galvą. Ne. – Man reikia patarimo. – Prašai ponios pedofilės patarimo? – įgelia ji. – Anastazija, liaukis, – vos nepratrūkstu rėkti. – Nes pasiguldysiu ant kelių ir išpersiu. Nenoriu su ja nei sekso, nei romantikos – nieko. Ji tik miela, brangi draugė ir verslo partnerė. Ir viskas. Kadaise mudu kai kas siejo, tie santykiai buvo nepaprastai naudingi man ir sužlugdė jos santuoką, bet tai jau praeitis. Ji atsitiesia. – Tavo tėvai taip ir nesužinojo? – Ne, – kimiai tarsteliu. – Aš tau jau sakiau. Ana baimingai žvilgteli į mane ir man dingojasi, kad supranta, jog priartėjo prie pavojingos ribos. – Jau baigei? – pasiteirauju. – Kol kas. Ir ačiū Dievui. Pasirodo, užsimindama, kad nori man daug ką pasakyti, ji nemelavo. Tačiau mudu nesikalbame apie tai, apie ką aš noriu šnekėtis. Privalau suvokti, ko galiu tikėtis. Ir ar mūsų sutartis galėtų būti pasirašyta. Laikas griebti jautį už ragų, Grėjau. – Taigi... Dabar – mano eilė. Neatsakei į mano laišką. Užsikišusi už ausies plaukų sruogą, Ana papurto galvą. – Būčiau atsakiusi. Bet dabar tu čia. – Tau labiau patiktų, jei manęs čia nebūtų? – klausiu ir sulaikau kvapą. – Ne, džiaugiuosi, kad atskridai, – patikina mane Ana. – Gerai. Ir aš džiaugiuosi, kad atskridau, nors tu ir sumanei mane kamantinėti. Taigi, kadangi taip priekabiai manęs visko klausinėjate, panele Stil, tikriausiai manote turinti teisę į tam tikrą diplomatinę neliečiamybę, ir tik dėl to, kad įveikiau tokį tolimą kelią norėdamas su jumis susitikti? Bet manęs neapmulkinsite. Noriu žinoti, ką jaučiate. Ji suraukia antakius. – Jau sakiau. Džiaugiuosi, kad jūs čia. Ačiū, kad ryžotės tokiai ilgai kelionei, – rodos, visiškai nuoširdžiai padėkoja Ana.

– Prašom, – pasilenkiu jos pabučiuoti ir ji atsiveria man nelyginant gėlės žiedas – patikliai ir geismingai. Stabteliu. – Ne. Manau, prieš mums imantis ko nors daugiau, man reikėtų išgirsti bent kelis atsakymus. Ji atsidūsta ir vėl baimingai į mane žvilgteli. – Ką norėtum sužinoti? – Na, pirmiausia kokie jausmai tave apima, kai galvoji apie būsimą mūsų sutartį? Ana be garso žiopteli, tarsi leisdama suprasti, kad jos atsakymas nebus malonus. O varge... – Vargu ar galėčiau tai daryti ilgai. Visą savaitgalį būti tuo, kas nesu, – sako ji ir nuduria akis. Vis dėlto ji nesako „ne“. Be to, manau, kad Ana teisi. Suėmęs už smakro kilsteliu jos galvą, kad galėčiau pažvelgti į akis. – Taip, aš irgi manau, kad negalėtum. – Juokiesi iš manęs? – Taip, bet nepiktai, – dar kartą ją pabučiuoju. – Toli gražu nesi gera nuolankioji. Anai net lūpa atvimpa. Apsimeta įsižeidusi? Paskui ji meiliai, įtaigiai nusijuokia ir suprantu, kad jos neužgavau. – Gal tiesiog neturiu gero mokytojo? Pastaba, kaip visada, labai taikli, panele Stil. Dabar ir aš nusijuokiu. – Gali būti. Gal turėčiau būti tau griežtesnis, – atidžiai žvelgiu jai į veidą. – Ar taip jau bloga buvo, kai pirmąkart tave pėriau? – Ne, iš tiesų ne, – nuraudusi sako Ana. – Labiausiai baugina pati mintis, ar ne? – kamantinėju ją toliau. – Tikriausiai. Jauti malonumą, kurio lyg ir nederėtų jausti. – Pamenu, kadaise jaučiausi taip pat. Reikia laiko, kad tą mintį prisijaukintum. Pagaliau mudu kalbamės. – Bet kada gali pasakyti saugos žodį, Anastazija. Nepamiršk to. O kol laikysiesi taisyklių, tenkinančių stiprų mano poreikį kontroliuoti ir rūpintis, kad būtum saugi, galbūt mums pavyks rasti kelią, kuriuo galėtume eiti į priekį. – Kodėl tau reikia mane kontroliuoti?

– Nes taip patenkinu poreikį, kurio negalėjau patenkinti asmenybės formavimosi metais. – Vadinasi, tai savotiška terapija? – Aš niekada to taip nevadinau, bet taip, turbūt taip. Ji linkteli. – Bet štai kas yra – vieną minutę sakai: „Nesipriešink man“, o kitą pareiški, kad tau patinka sulaukti iš manęs iššūkių. Riba neaiški ir labai sunku jos neperžengti. – Suprantu. Bet kol kas tau, rodos, puikiai sekasi balansuoti. – Užtat kiek turiu įdėti pastangų! Turiu susilenkti trilinka ir susimazgyti. – Man patinka, kai tu sumazgyta. – Ne tai turėjau galvoje! Ji tvoja delnu į vandenį ir mane aptaško. – Ar ką tik mane aptėškei? – Taip. – Ak, panele Stil, – apglėbęs ją per juosmenį prisitraukiu, pasisodinu ant kelių ir vanduo per vonios kraštą šliūkšteli ant grindų. – Rodos, kol kas prisišnekėjome pakankamai. Delnais spausdamas smilkinius bučiuoju ją, mano liežuvis įsmunka pro jos lūpas, ima naršyti po burną ir visą ją užvaldo. Atsakydama į bučinį Ana pirštais perbraukia man per plaukus ir mudviejų liežuviai glamonėja vienas kitą. Viena ranka pakreipiu Anos galvą ir patraukiu ją taip, kad sėdėtų mane apžergusi. Tada atšlyju, nes man trūksta oro. Jos akys tamsios, geidulingos, ji akivaizdžiai apimta aistros. Užlaužiu jai rankas, suspaudžiu riešus. – Dabar tave paimsiu, – sakau ir kilsteliu virš savęs, kad mano penis atsidurtų po jos lytimi. – Pasiruošusi? – Taip, – sukužda ji ir aš palengva pasisodinu ją įsiskverbdamas, užpildydamas ir atidžiai stebėdamas jos veidą. Ji sudejuoja, užsimerkia ir prikiša krūtis arčiau man prie veido. O Viešpatie... Kilsteliu klubus, o kartu ir Aną, įstumiu kiek galėdamas giliau, tada pasilenkiu ir mudviejų kaktos susiliečia. Kaip gera ją jausti... – Prašau, paleisk rankas, – sako Ana.

Atsimerkęs matau, kaip ji prasižiojusi giliai kvėpuoja. – Bet neliesk manęs, – paprašau ir, paleidęs jos riešus, suspaudžiu klubus. Ana įsitveria vonios kraštų ir neskubėdama ima mane jaudrinti. Pakyla. Nusileidžia. Ir taip lėtai... Atsimerkia ir mato, kad nenuleidžiu akių nuo jos veido. Žiūriu į ją. O ji ant manęs joja. Tada pasilenkia, bučiuoja, jos liežuvis įslysta man į burną. Mėgaudamasis šiuo pojūčiu, vėl užsimerkiu. O taip, Ana. Jos pirštai – mano plaukuose, pešdama juos ji mane bučiuoja, be to, ritmingai sūpuojasi ir jos liežuvis vejasi į vieną pynę su manuoju. Spaudžiu jos klubus, paskui imu kilnoti ją aukščiau ir greičiau visai nekreipdamas dėmesio, kad vanduo liejasi per vonios kraštą. Man tai nė motais. Geidžiu jos. Tokios, kokia yra šią akimirką. Geidžiu šios gražuolės moters, bučiuojančios mane ir dejuojančios. Aukštyn. Žemyn. Aukštyn. Žemyn. Ir taip – be galo. Ji man atsiduoda. Ir pati ima mane. – A... – tyliai iš malonumo dejuoja ji. – Štai taip, mažyte, – sušnabždu, ji ima virpėti ir nevalingai šūkčiodama patiria orgazmą. Apkabinu ją, suspaudžiu glėbyje ir daugiau nesitaupau – išsilieju į jos gelmes. – Ana, mažyte! – šūkteliu ir žinau, kad niekada jos nepaleisiu. Ji pabučiuoja man ausį. – Tai buvo... – tyliai ištaria Ana ir pritrūksta žodžių. – Taip, – laikydamas už rankų šiek tiek atstumiu ją, kad galėčiau pažvelgti į veidą. Ana atrodo mieguista ir pasisotinusi – matyt, ir aš panašiai atrodau. – Ačiū, – sušnabždu. Ji, rodos, suglumsta. – Kad manęs nelietei, – paaiškinu. Ana akivaizdžiai nurimsta ir kilsteli ranką. Įsitempiu. Bet ji papurto galvą ir pirštu perbraukia man per lūpas. – Sakei, kad tai griežta riba. Suprantu. Pasilenkusi ji mane pabučiuoja. Krūtinėje vėl pajuntu tvenkiantis tą nepažįstamą, sunkiai nusakomą ir grėsmingą jausmą. – Eime į lovą. Nebent nori namo? Sunkiai tvarkausi su savo emocijomis ir man dėl to neramu.

– Ne. Neprivalau grįžti namo. – Gerai. Tada pasilik. Padedu jai atsistoti, išlipu iš vonios ir, numaldęs nerimą, atnešu mudviem rankšluosčius. Apsiautęs ją rankšluosčiu, kitu apsijuosiu strėnas, o trečią numetu ant grindų, beviltiškai tikėdamasis, kad jis sugers ant grindų išsiliejusį vandenį. Ana nueina prie kriauklių, o aš tuo metu išleidžiu iš vonios vandenį. Ką gi... Tikrai įdomus vakaras. Be to, ji buvo teisi. Kalbėtis buvo gera, nors abejoju, ar ką nors išsiaiškinome. Iš vonios eidamas į miegamąjį atkreipiu dėmesį, kad ji vėl valosi dantis mano šepetėliu. Šypteliu. Paimu mobilųjį ir matau, kad praleidau Teiloro skambutį. Viskas gerai? Rytoj šeštą ryto važiuosiu sklandyti.

Jis iš karto atsako: Dėl to ir skambinau. Rodos, oras puikus. Pasimatysime aerodrome. Labos nakties, sere.

Vešiuosi panelę Stil sklandyti! Taip džiaugiuosi, kad kai ji, susisiautusi rankšluosčiu, išeina iš vonios kambario, išsišiepiu iki ausų. – Norėčiau savo rankinės, – rodos, šiek tiek drovėdamasi sako ji. – Manau, palikai ją svetainėje. Ana sprunka į svetainę jos pasiimti, o aš einu valytis dantų puikiai žinodamas, kad tas šepetėlis ką tik buvo jos burnoje. Grįžęs į miegamąjį, numetu rankšluostį, atverčiu patalus, atsigulu ir imu laukti Anos. Ji vėl užsidarė vonios kambaryje. Po minutėlės ji vėl pasirodo. Nušveitusi rankšluostį, atsigula šalia manęs dangstydamasi nuogumą vien drovia šypsena. Gulime lovoje žvelgdami vienas į kitą, abu glėbyje suspaudę po pagalvę. – Nori miegoti? – klausiu. Žinau, kad rytoj teks anksti keltis, o dabar jau beveik vienuolikta. – Ne. Aš nepavargusi, – sako Ana žvelgdama į mane spindinčiomis akimis.

– Ką nori veikti? Gal dar sekso? – Kalbėtis. Ir vėl! Dieve mano. Susitaikęs su likimu šypteliu. – Apie ką? – Apie daug ką. – Pavyzdžiui? – Apie tave. – Ką dar nori apie mane sužinoti? – Koks tavo mėgstamiausias filmas? Tai tarsi kryžminė apklausa. – Šiandien – „Fortepijonas“. Ji atsako man plačia šypsena. – Žinoma. Kokia aš kvailė. Jo tokia liūdna ir jaudinanti muzika, kurią, be abejo, tu ir pats gali paskambinti, ar ne? Esate daug pasiekęs, pone Grėjau. – Didžiausias mano pasiekimas – jūs, panele Stil. Ji dar plačiau nusišypso. – Vadinasi, esu septyniolikta? – Septyniolikta? – Septyniolikta moteris, su kuria... santykiavai. Oi, koks mėšlas... – Ne visai. Šypsena jos veide užgęsta. – Sakei, kad prieš mane buvo penkiolika. – Kalbėjau apie moteris, buvusias mano žaidimų kambaryje. Maniau, tai turėjai omenyje. Neklausei manęs, su kiek moterų esu santykiavęs. – A... – ji išpučia akis. – Ir patyręs vanilinį seksą? – klausia. – Ne. Vienintelis vanilinis mano laimikis esi tu, – nežinau kodėl, bet pasijuntu beprotiškai savimi patenkintas. – Negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Lovos baldakimo stulpe įrantų ar ko nors panašaus nedarau. – Bet apytikriai kiek – dešimtys, šimtai... tūkstančiai? – Dešimtys. Dėl Dievo meilės, žinoma, kad dešimtys, – sakau dėdamasis pasipiktinęs. – Ir visos nuolankiosios?

– Taip. – Liaukis vaipytis, – išdidžiai sako Ana mėgindama nuslėpti šypseną, bet jai nepavyksta. – Negaliu. Tu juokinga. Žvelgiame vienas į kitą, šypsomės ir jaučiu, kad man truputį svaigsta galva. – Kvailai juokinga ar linksmai juokinga? – Turbūt ir tokia, ir tokia. – Prakeikimas, koks tu įžūlus, – papriekaištauja man Ana. Norėdamas parengti ją tam, ką ketinu pranešti, švelniai pabučiuoju į nosį. – Tu būsi priblokšta, Anastazija. Pasiruošusi išgirsti tiesą? Jos akys išplėstos, jose atsispindi smalsumas ir pasitenkinimas. Pasakyk jai... – Visos jos buvo besipraktikuojančios nuolankiosios, bet ir aš tuomet mokiausi. Siatle ir jo apylinkėse yra vietelių, kur gali nueiti ir pasipraktikuoti. Pasimokyti daryti tai, ką darau aš. – O! – šūkteli ji. – Taip, aš mokėdavau už seksą, Anastazija. – Nėra kuo didžiuotis, – papriekaištauja Ana. – Be to, tu neklydai... aš tikrai priblokšta. Ir įširdusi, kad negaliu priblokšti tavęs. – Tu mūvėjai mano trumpikes. – Ar tai tave pribloškė? – Taip. O susipažinti su mano tėvais važiavai išvis be kelnaičių. Ji vėl patenkinta šypteli. – Ar tai tave pribloškė? – Taip. – Rodos, priblokšti tave galiu tik apatiniais drabužiais. – Pasakei man, kad esi dar nekalta. Tada patyriau didžiausią sukrėtimą gyvenime. – Taip, tą akimirką tavo veidas buvo vertas „Kodak“ momentinės nuotraukos, – švytėdama nusijuokia Ana. – Leidaisi plakama raitelio šmaikščiu. Patenkintas išsišiepiu iki ausų. Kada nuogas tįsojau šalia moters ir mudu tiesiog kalbėjomės? – Ar tave tai pribloškė?

– Žinoma. – Na, galėčiau ir vėl leistis... – Ak, viliuosi, panele Stil. Gal šį savaitgalį? – Gerai, – sako ji. – Sutarta? – Taip. Aš vėl eisiu į Raudonąjį kančių kambarį. – Be to, vadini mane vardu. – Tave tai pribloškia? – Pribloškia, kad man tai patinka. – Kristianai... – sušnabžda Ana ir jos lūpomis tariamas mano vardas užlieja tarsi šilumos banga. Ana. – Rytoj noriu kai ką išmėginti. – Ką? – Tai staigmena. Staigmena tau. Ana nusižiovauja. Pakaks kalbų. Ji pavargusi. – Jums su manimi nuobodu, panele Stil? – Niekada nenuobodu, – patikina ji. Prisislenku ir trumpai ją pabučiuoju. – Miegok, – liepiu ir išjungiu naktinę lempą. Netrukus išgirstu lygų jos kvėpavimą; ji greitai užmigo. Apkloju Aną, pasiverčiu ant nugaros ir įsistebeiliju į palubėje besisukančias ventiliatoriaus mentes. Na, kalbėtis nėra taip jau blogai. Šiaip ar taip, šiandien viskas puikiausiai pavyko. Ačiū, Elena... Patenkintas nusišypsau ir užsimerkiu.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 2-OJI, KETVIRTADIENIS

– NE. NEPALIK MANĘS...

Pašnabždomis tariami jos žodžiai įsismelkia į mano sapnus, aš sujudu ir pabundu. Kas čia buvo? Pasidairau po kambarį. Po galais, kur aš? Ak taip, Savanoje. – Ne... prašau... nepalik manęs. Ką? Tai Ana. – Niekur nesiruošiau eiti, – nustebęs suburbu. Pasiverčiu ant šono, alkūne įsiremiu į patalus. Ji jaukiai įsitaisiusi šalia ir, rodos, miega. – Aš tavęs nepaliksiu, – sumurma ji. Man pašiurpsta galvos oda. – Labai džiaugiuosi tai girdėdamas. Ana atsidūsta. – Ana... – sušnabždu. Bet ji nereaguoja. Jos akys užmerktos. Ji miega. Matyt, sapnuoja, tik... ką? – Kristianai... – sako ji. – Ką? – nevalingai atsiliepiu. Bet ji nieko man nesako; tikrai miega, tik dar niekada negirdėjau jos kalbant per miegus. Pakerėtas žvelgiu į ją. Ant jos veido krenta išsklaidyta šviesa iš svetainės. Ana trumpai suraukia antakius, tarsi kažkokia įkyri mintis neduotų jai ramybės, bet netrukus jos veidas vėl pragiedrėja. Ji kvėpuoja šiek tiek prasižiojusi, miega, jos veidas toks romus... Ji graži. Be to, ji nenori, kad išeičiau, ir neketina manęs palikti. Atviras, nors ir nesąmoningas jos prisipažinimas nuvilnija per mano kūną nelyginant vasaros vėjelio dvelksmas, šildantis krūtinę ir teikiantis vilties. Ji manęs nepaliks. Ką gi, štai tau ir atsakymas, Grėjau.

Vėl pažvelgiu į Aną ir nusišypsau. Rodos, ji nusiramino ir liovėsi kalbėjusi. Užmetu akį į elektroninį žadintuvą: 4.57. Šiaip ar taip, jau laikas keltis, be to, jaučiuosi pakylėtas. Šiandien važiuosiu pasklandyti. Su Ana. Dievinu sklandymą. Pakšteliu jai į smilkinį, išlipu iš lovos ir nueinu į apartamentų svetainę, ten užsakau pusryčius ir patikrinu Savanos orų prognozę. Mūsų laukia dar viena tvanki diena. Lietaus nenumatoma. Paskubomis nusiprausiu po dušu, nusišluostau, tada nuo vonios kambario grindų surenku Anos drabužius ir padedu ant kėdės šalia lovos. Imdamas jos kelnaites prisimenu niekšingą savo planą jas paslėpti ir kaip Ana mane pergudravo. Ak, panele Stil... Ir dar – po pirmos mudviejų nakties... „Ai... beje, aš mūviu tavo trumpikes.“ Ji trukteli trumpikių juosmenį ir parodo man virš džinsų užrašus „Polo“ ir „Ralph“. Papurtęs galvą iš spintos ištraukiu vienas savo trumpikes ir padedu ant kėdės. Man patinka, kai Ana dėvi mano drabužius. Ji vėl kažką sumurma, regis, ištaria žodį „narvas“, bet gerai nenugirdau. Po galais, ką ji čia šneka? Kol rengiuosi, ji nė nesujuda ir palaimingai miega. Vos apsivelku sportinius marškinėlius, išgirstu beldimą į duris. Kambarių tarnybos darbuotoja pristatė pusryčius: sluoksniuotos tešlos pyragaičių ir kavos man bei angliškos pusryčių arbatos Anai. Laimė, viešbučio virtuvėje visada yra populiariausios arbatos rūšies. Pats metas žadinti panelę Stil. – Braškės, – man sėdint šalia jos ant lovos sumurma Ana. Kuo čia dėtos braškės? – Anastazija... – imu švelniai ją žadinti. – Aš noriu daugiau... Žinau, kad nori, ir aš noriu daugiau. – Nagi, mažyte. Aš toliau švelniai, bet ryžtingai ją žadinu. Ji vėl ima niurnėti per miegus: – Ne. Noriu tave liesti.

Mėšlas... – Pabusk. Pasilenkiu ir dantimis švelniai grybšteliu ausies lezgelį. – Ne. Ji dar stipriau užsimerkia. – Pabusk, mažyte. – A... ne... – priešinasi ji. – Laikas keltis, mažyte. Tuoj įjungsiu naktinę lempą. Ištiesęs ranką spusteliu jungiklį ir Aną užplūsta blausi šviesa. Ji ima markstytis. – Ne, – verksmingai suniurna. Jos nenoras keltis mane ir linksmina, ir stebina. Ankstesnės mano nuolankiosios, jei nenorėdavo keltis, galėdavo tikėtis bausmės. Nosimi braukydamas jai per ausį sušnabždu: – Noriu, kad drauge vytumės aušrą. Pabučiuoju jai skruostą, abiejų akių vokus, nosies galiuką, o tada – ir lūpas. Staiga Ana plačiai atsimerkia. – Labas rytas, gražuole. Ji vėl užsimerkia. Kažką suniurna, o aš šypsodamasis nenuleidžiu nuo jos akių. – Rodos, tu ne vieversys, – sakau. Atmerkusi vieną užmiegotą akį, ji atidžiai mane nužvelgia. – Maniau, nori sekso, – akivaizdžiai lengviau atsikvėpusi, sako Ana. Šiaip taip susilaikau nesijuokęs. – Anastazija, su tavimi aš visada noriu sekso. Malonu žinoti, kad ir tu taip pat. – Žinoma, ir aš noriu, bet ne vidury nakties. Ji suspaudžia glėbyje pagalvę. – Dabar ne naktis, o ankstus rytas. Nagi, kelkis ir renkis. Eisime į lauką. Seksą kol kas atidėsime. – Sapnavau tokį nuostabų sapną. Žiūrėdama į mane Ana atsidūsta. – Ką sapnavai? – Tave. Ji nurausta. – Ką šį kartą dariau?

– Mėginai pavaišinti mane braškėmis, – tyliai sako ji. Tai štai apie ką ji ten murmėjo... – Daktaras Flinas tokį sapną galėtų interpretuoti visą dieną. O dabar kelkis ir renkis. Praustis po dušu gali neiti, paskui nusiprausime kartu. Vis dar atsikalbinėdama ji atsisėda ir nepaiso, kad antklodė nuslenka iki juosmens, apnuogindama viršutinę jos kūno dalį. Mano kotas iš karto reaguoja. Susitaršiusiais, ant pečių ir krūtų krentančiais plaukais, ji atrodo nuostabiai. Nors ir susijaudinęs, pakylu nuo lovos, kad Anai būtų bent kiek erdviau. – Kelinta valanda? – vis dar mieguista klausia ji. – Pusė šeštos. – Jaučiuosi lyg pažadinta trečią nakties... – Daug laiko neturime. Leidau tau miegoti kuo ilgiau. Eikš. Norėčiau ištempti ją iš lovos ir pats aprengti. Nekantrauju kuo greičiau pakilti su ja į orą. – Ar negalėčiau palįsti po dušu? – Jei eisi į vonią, aš norėsiu eiti kartu, o jei taip, abu žinome, kas bus – sugaišime daug laiko ir diena bus sugadinta. Eime. Ji meiliai į mane žvilgteli. – Ką veiksime? – Staigmena. Aš tau jau sakiau. Ana papurto galvą ir staiga, labai pralinksmėjusi, plačiai nusišypso. – Gerai. Nekreipdama dėmesio į savo nuogumą ji išlipa iš lovos ir jos žvilgsnis užkliūva už drabužių, kuriuos padėjau ant kėdės. Mane žavi tai, kad ji, rodos, pamiršo savo įprastą drovumą; gal dėl to, kad iki galo dar nepabudo. Ji apsimauna mano trumpikes ir plačiai nusišypso. – Dabar, kai jau pabudai, paliksiu tave susiruošti. Palikęs Aną besirengiančią, grįžtu į svetainę, įsitaisau prie nedidelio valgomojo stalo ir įsipilu kavos. Po kelių minučių ateina ir Ana. – Valgyk, – liepiu mostu kviesdamas ją sėstis. Suglumusi, išpūtusi akis, ji įsistebeilija į mane. – Anastazija, – griežtai priduriu sklaidydamas jos svajas. Ji kelis kartus sumirksi ir pagaliau grįžta į tikrovę.

– Išgersiu arbatos. Ar galėčiau pasiimti sviestinį ragelį ir suvalgyti vėliau? – vildamasi teigiamo atsakymo klausia Ana. Vis dėlto ji valgys... – Neįsijausk, Anastazija, paradui vadovauju aš. – Pavalgysiu vėliau, kai nubus skrandis. Maždaug pusę aštuntos... gerai? – Gerai. Negaliu versti jos valgyti. Rodos, ji užsispyrusi ir vėl nusiteikusi priešgyniauti. – Dabar norėčiau užversti akis į lubas, – sako ji. Ak, Ana, tai užversk... – Kodėl gi ne, užversk, labai mane pradžiuginsi. Ji pakelia akis į lubose įmontuotą automatinį gaisro gesintuvą. – Ką gi, manau, pėrimas išvaikytų man miegus, – sako Ana, lyg ir svarstydama tokią galimybę. Ji svarsto? Ne, taip nieko nebus, Anastazija! – Kita vertus, nenoriu, kad sušiltum ir nusiplūktum; oras čia ir taip gana šiltas, – priduria ji ir perdėtai lipšniai man nusišypso. – Panele Stil, kaip visada, jūs mane provokuojate, – kalbėdamas stengiuosi pabrėžti kiekvieną žodį. – Gerkite arbatą. Ji atsisėda ir porą kartų gurkšteli arbatos. – Išgerk visą. Mums jau metas. Nekantrauju leistis į kelionę, mat reikės įveikti nemenką kelią. – Kur mes vykstame? – Pamatysi. Liaukis šypsotis, Grėjau, surimtėk. Suirzusi ji papučia lūpas. Kaip visada, panelei Stil pasidarė smalsu. Bet ji labai lengvai apsirengusi: vilki palaidinukę ir mūvi džinsus; pakilus į orą jai bus šalta. – Išgerk arbatą, – liepiu stodamasis nuo stalo. Nuėjęs į miegamąjį pasirausiu drabužių spintoje ir paimu ploną medvilninį nertinį. Turėtų tikti. Tada paskambinu viešbučio patarnautojui ir paprašau, kad atvairuotų automobilį prie durų. – Aš pasiruošusi, – kai grįžtu į svetainę, pareiškia Ana. – Prireiks šito, – sakau švystelėdamas jai nertinį, o ji nustebusi žvilgteli į mane.

– Pasitikėk manimi. Greitai pabučiuoju ją į lūpas. Tada, paėmęs už rankos, atidarau apartamentų duris ir mudu patraukiame prie liftų. Ten stovi viešbučio darbuotojas, vardu Brajanas, – taip parašyta jo segimoje kortelėje, – ir taip pat laukia lifto. – Labas rytas, – durims atsidarius pasisveikina jis ir maloniai mums nusišypso. Prieš mums žengiant vidun, žvilgteliu į Aną ir paikai nusišypsau. Šįryt lifte jokių šėlionių nebus. Slėpdama šypseną ji nudelbia akis į grindis, o jos skruostai nurausta. Ana puikiai žino, apie ką aš galvoju. Mums lipant iš lifto Brajanas palinki geros dienos. Prie viešbučio durų mūsų jau laukia patarnautojas, atvairavęs mustangą. Anksčiau gerokai nustebusi, kad man priklauso G550 lėktuvas, dabar ji vėl kilsteli antakį. Taip, bus smagu, nors čia tik mustangas. – Žinai, kartais puiku būti tokiam kaip aš, – paerzinu ją ir, mandagiai nusilenkęs, atidarau automobilio duris. – Kur važiuosim? – Pamatysi. Įsitaisęs prie vairo, įvažiuoju į gatvę. Prie šviesoforo į palydovinę maršruto paieškos sistemą paskubomis įvedu aerodromo adresą. Sistema mus nukreipia iš Savanos miesto, link 95-ojo tarpregioninio greitkelio. Spustelėdamas vaire įtaisytą mygtuką įjungiu „iPod“ ir automobilio saloną užlieja didinga melodija. – Kas tai? – klausia Ana. – Ištrauka iš „Traviatos“. Iš Verdžio operos. – Iš „Traviatos“? Kažkur girdėta... Tik nepamenu kur. Ką tas pavadinimas reiškia? Iškalbingai ją nužvelgiu. – Na, išvertus pažodžiui, jis reiškia „iš doros kelio išvesta moteris“. Opera sukurta Aleksandro Diuma romano „Dama su kamelijomis“ motyvais. – Šit kaip? Tą romaną esu skaičiusi. – Taip ir maniau. – Pasmerkta kurtizanė, – prisiminusi siužetą svajingai sako Ana. – Hm... liūdna istorija, – priduria. – Per liūdna? – Šito negalime leisti, panele Stil, juolab kad aš esu labai geros nuotaikos. – Gal norėtum pati pasirinkti muziką? Ji mano „iPod“.

Baksčiodamas pirštu į ekranėlį įjungiu visą muzikos kūrinių sąrašą. – Tu išrink, – pasiūlau tylomis svarstydamas, ar iš mano turimų įrašų jai kas nors patiks. Labai susikaupusi Ana peržvelgia kūrinius, kelis kartus aukštyn ir žemyn paslenka sąrašą. Tada paliečia pirštu vieną kūrinį ir jaudinanti Verdžio melodija užleidžia vietą energingiems Britnės Spirs ritmams. – Nuodija kraują, ar ne? – kreivai šyptelėjęs klausiu. Ar šia daina ji mėgina man ką nors pasakyti? Gal siunčia kokią užuominą? – Nežinau, ką turi omenyje, – apsimestinai naiviai trukteli pečiais Ana. Gal ji mano, kad reikia mane įspėti? Panelė Stil, rodos, nori pažaisti. Ką gi, pažaiskime. Šiek tiek pritildau muziką. Perdainuojamoms versijoms ir užuominoms dar pernelyg ankstyvas metas. – Sere, ši nuolankioji pagarbiai prašo šeimininko duoti savo „iPod“. Pakeliu akis nuo skaičiuoklės kompiuterio ekrane ir atidžiai pažvelgiu į ją, nuleistomis akimis klūpančią šalia. Šį savaitgalį ji elgėsi pavyzdingai. Argi galėčiau netenkinti jos noro? – Žinoma, Leila, paimk jį. Rodos, jis padėtas ant grotuvo. – Dėkoju, šeimininke, – sako ji ir, kaip visada, grakščiai, bet nepakeldama į mane akių atsistoja. Gera mergaitė... Visiškai nuoga, avėdama tik raudonus aukštakulnius, ji koketiškai nužingsniuoja prie „iPod“ ir pasiima savo prizą. – Ne aš įkėliau šitą dainą, – nerūpestingai sakau ir spusteliu greičio pedalą, abu staiga loštelime, bet variklio gausmas neužgožia suirzusios Anos atodūsio. Vis dar besiplėšant Britnei, Ana žvelgia pro langą ir pirštais barbena sau į šlaunį, bet jaučiu nuo jos sklindantį nerimą. Mustangas autostrada skrieja kaip vėjas; automobilių kelyje beveik nėra ir pirmieji aušros spinduliai vejasi mus 95uoju tarpregioniniu greitkeliu. Uždainuoja Damienas Raisas ir Ana atsidūsta.

Nekankink jos, Grėjau... Nežinau, ar dėl to, kad esu puikiai nusiteikęs, ar dėl to, kad vakar vakare ilgai kalbėjomės, ar dėl to, kad važiuojame sklandyti, bet užsimanau pasakyti jai, kas įkėlė šią dainą į „iPod“. – Tai padarė Leila. – Leila? – Mano buvusioji – tai ji įkėlė tą dainą į kompiuterį. – Viena iš tų penkiolikos? – klausia Ana, staiga sutelkusi dėmesį į mane ir trokšdama sužinoti ką nors daugiau. – Taip. – Kas jai nutiko? – Mudu išsiskyrėme. – Kodėl? – Ji norėjo daugiau. – O tu nenorėjai? Žvilgtelėjęs į Aną papurtau galvą. – Niekada nenorėdavau daugiau, kol nesutikau tavęs. Ir sulaukiu atlygio – drovios jos šypsenos. Taip, Ana. Ne tu viena nori daugiau. – Kas nutiko kitoms keturiolikai? – pasiteirauja ji. – Nori sąrašo? Išsiskyrė, buvo nukirsdintos, mirė? – Tu ne Henrikas Aštuntasis, – papriekaištauja man Ana. – Na, gerai. Su tam tikromis pertraukomis ilgalaikius santykius palaikiau tik su keturiomis moterimis, jei neskaičiuosime Elenos. – Elenos? – Tau ji – ponia Robinson. Ana trumpai patyli ir aš žinau, kad atidžiai žvelgia į mane. Neatitraukiu žvilgsnio nuo kelio. – O kaip klostėsi tų keturių moterų likimas? – klausia ji. – Kokia jūs smalsi, panele Stil, kokia ištroškusi informacijos, – pasišaipau. – Ak, ir kas taip sako – ponas, klausinėjantis, kada man prasidėjo mėnesinės? – Anastazija, vyras turi žinoti tokius dalykus. – Šit kaip? – Aš turiu tai žinoti.

– Kuriems galams? – Nes nenoriu, kad pastotum. – Ir aš nenoriu! Na, bent jau kelerius ateinančius metus – dar ne. Žinoma, pastosi, tik nuo ko nors kito. Vien pagalvojus apie tai, mane apima nerimas... Ji priklauso man... – Tai kas nutiko toms keturioms? – neatlyžta ji. – Viena susirado kitą draugą. Kitos trys norėjo „daugiau“. O tuo metu nieko „daugiau“ negalėjau joms duoti. Ir kurių galų kapstausi po savo praeitį? – O kitos? – Su kitomis tiesiog nesusiklostė santykiai. Ji linkteli ir, Aronui Neviliui dainuojant „Sakyk, kaip yra“14, įsistebeilija pro langą. – Kur mudu važiuojame? – vėl pasiteirauja. Dabar jau visai netoli. – Į aerodromą. – Juk ne į Siatlą grįžtame, tiesa? – akivaizdžiai apimta panikos klausia ji. – Ne, Anastazija, – jos reakcija mane prajuokina. – Mėgausimės laisvalaikio užsiėmimu, kuris mano mėgstamiausiųjų sąraše yra antras. – Antras? – Taip. Patį mėgstamiausią laisvalaikio leidimo būdą atskleidžiau tau šįryt. – Sprendžiant iš veido išraiškos, Ana visiškai suglumusi. – Mėgautis jumis, panele Stil. Šis užsiėmimas – pačiame mano sąrašo viršuje. Mėgautis jumis visais įmanomais būdais. Ji nuduria akis sau į sterblę ir vypteli. – Ką gi, mano nesveikų pramogų sąraše ši veikla taip pat gana aukštoje vietoje, – sako. – Malonu girdėti. – Taigi, į aerodromą? Džiugiai jai nusišypsau. – Sklandyti. Vysimės aušrą, Anastazija. Pasuku į kairę link aerodromo ir netrukus pasiekiame Bransviko sklandytojų asociacijos angarą, prie jo ir sustabdau automobilį. – Eime? – sakau.

– Ketini sklandyti? – Taip. Anos veide šmėsteli jaudulys. – Ir aš noriu! Man patinka, kad Ana be baimės ir entuziastingai atsiduoda bet kokiai naujai patirčiai. Pasilenkęs ją pabučiuoju. – Dar vienas pirmas kartas, panele Stil. Lauke vėsu, bet nešalta, dangus dabar giedresnis, prie horizonto matyti šviesiai rauzgana ir visiškai vaiski juosta. Išlipu iš automobilio ir atidaręs palaikau Anai duris. Paimu ją už rankos ir mudu nužingsniuojame prie įėjimo į angarą. Ten mūsų jau laukia Teiloras ir jaunas barzdotas vyras, mūvintis šortus ir avintis sandalus. – Pone Grėjau, tai jūsų vilkiko pilotas ponas Markas Bensonas, – sako Teiloras. Paleidžiu Anos ranką, kad galėčiau pasisveikinti su Bensonu, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo pašėlęs vyrukas. – Šįryt jums labai pasisekė, pone Grėjau, – patikina mane Bensonas. – Vėjas šiaurės rytų, dešimties mazgų, o tai reiškia, kad palei krantą besiformuojančios šiltos srovės turėtų ilgokai išlaikyti jus ore. Bensonas britas ir sveikindamasis stiprokai suspaudžia man ranką. – Puiku, – atsakau žiūrėdamas, kaip Ana su Teiloru kalbasi ir juokauja. – Anastazija, eikš. – Iki, – atsisveikina ji su Teiloru. Į jos familiarumą su mano darbuotojais pažiūrėjęs pro pirštus, pristatau ją Bensonui. – Pone Bensonai, tai mano mergina, Anastazija Stil. – Malonu susipažinti, – tyliai ištaria Ana, juodu paspaudžia vienas kitam ranką ir Bensonas jai maloniai nusišypso. – Man taip pat, – atsako jis. – Prašyčiau sekti paskui mane. – Veskite. Paimu Aną už rankos ir mudu nusekame paskui Bensoną. – Skrydžiui paruošiau „Blanik L-23“. Lėktuvas gana senas. Bet jį lengva valdyti.

– Puiku. Mokydamasis skraidyti kaip tik „Blanik“ ir pilotavau. L-13, – paaiškinu Bensonui. – „Blanik“ lėktuvai labai patikimi. Aš ištikimas jų gerbėjas, – jis parodo man iškeltus nykščius. – Nors akrobatiniam skraidymui vis tiek rinkčiausi L-23. Aš pritariamai linkteliu. – Būsite prikabinti prie mano „Piper Pawnee“, – priduria Bensonas. – Pakelsiu jūsų sklandytuvą į trijų tūkstančių pėdų aukštį, o tada galėsite atsikabinti. Manau, tikrai turėsite laiko pasklandyti. – Tikiuosi. Oras teikia vilčių. – Kažin ar tokį ankstyvą rytą aukštai pakilsite. Bet niekada negali žinoti. Deivas, mano pagalbininkas, pasaugos sparną. Dabar jis poilsio kambaryje. – Gerai, – man rodos, poilsio kambariu Bensonas vadina tualetą. – Ar seniai skraidote? – Nuo tų laikų, kai tarnavau kariuomenėje. Bet jau penkerius metus skraidau šiais vilkikais. Žinokite, kad čia oro transporto ryšio dažnis – 122.3. – Supratau. L-23, rodos, puikios techninės būklės, be to, atkreipiu dėmesį į Federalinės aviacijos agentūros jam suteiktą registracijos kodą: November. Papa. Three. Alpha. – Pirmiausia turime susiveržti parašiuto diržais. Bensonas kyšteli ranką į piloto kabiną ir ištraukia parašiutą Anai. – Aš pats, – ir paimu iš Bensono medžiagos gniutulą, kol jis dar nepradėjo savo letenomis grabinėti Anos. – Atnešiu šiek tiek balasto, – linksmai šyptelėjęs sako Bensonas ir nužingsniuoja prie lėktuvo. – Tau patinka veržti mane diržais, – kilstelėjusi antakį sako Ana. – Panele Stil, jūs nė neįsivaizduojate... Nagi, lipkite į diržus. Praskečiu kojoms skirtas diržų kilpas, kad jai būtų lengviau įlipti. Ana pasilenkia ir ranka atsiremia man į petį. Instinktyviai įsitempiu laukdamas, kad tamsa plūstelės ir uždusins mane, bet taip nenutinka. Keista. Niekada nežinau, kaip reaguosiu į Anos prisilietimą. Kai diržų kilpos priglunda Anai prie šlaunų, ji atšlyja nuo manęs, o aš užneriu viršutinių diržų kilpas jai ant pečių ir priveržiu parašiutą. Dieve, kaip puikiai ji atrodo supančiota diržais!

Trumpai pasvajoju, kaip ji atrodytų išskėstomis rankomis ir kojomis, pakabinta žaidimų kambaryje ant lubose įtaisytų žiedų, jei galėčiau laisvai prieiti ir prie jos burnos, ir prie jos lyties. Deja, kabinimas įtrauktas į Anos griežtų ribų sąrašą. – Štai, dabar bus gerai, – sumurmu vydamas šalin tą reginį. – Ar turi čia vakarykštį plaukų raištį? – Nori, kad pasikelčiau plaukus ant pakaušio ir susiriščiau? – klausia Ana. – Taip. Ir ji daro, kas pasakyta. Bent kartą... – Lipk. Leidžiu Anai atsiremti į savo ranką ir ji ima ropštis į užpakalinę sėdynę. – Ne, lipk į priekinę. Užpakalyje sėdi pilotas. – Bet juk tu nieko nematysi. – Matysiu pakankamai. Taip pat tikiuosi, kad matysiu, kaip ji džiaugiasi. Ana įlipa, aš pasilenkiu, priveržiu ir prisegu keleivio saugos diržus. – Hm, du kartai per vieną rytą – kaip man sekasi, – sušnabždu ir pabučiuoju ją. Akivaizdžiai nekantraudama Ana man plačiai nusišypso. – Ilgai neužtruksime – dvidešimt minučių, daugiausia pusvalandį. Tokiu ryto metu šiltosios oro srovės nestiprios, bet kai taip anksti atsiduri aukštai danguje, tai net kvapą užgniaužia. Tikiuosi, nesinervini. – Aš jaudinuosi, – vis dar šypsodamasi sako ji. – Gerai. Smiliumi švelniai perbraukęs jai per skruostą, prisisegu savo parašiutą ir įlipu į piloto sėdynę. Nešinas Anai skirtu balastu grįžta Bensonas ir patikrina diržus. – Viskas gerai, saugu. Pirmas kartas?– klausia jis Anos. – Taip. – Jums patiks. – Ačiū, pone Bensonai, – padėkoja ji. – Vadinkite mane Marku, – sako jis ir pamerkia jai savo sumautą akį. Pyktelėjęs ant Bensono, prisimerkiu. – Viskas gerai? – pasiteirauja jis manęs. – Taip. Važiuojam, – sakau nekantraudamas kuo greičiau pakilti į orą, kad mano mergina atsidurtų kuo toliau nuo jo.

Bensonas linkteli, užvožia kabinos gaubtą ir nužingsniuoja prie vienmotorio „Piper“. Žvilgtelėjęs į dešinę, pamatau Bensono padėjėją Deivą, laikantį sklandytuvo sparno galą. Paskubomis patikrinu įrangą: pedalus (išgirstu už nugaros slankiojant vairą); šoninę valdymo svirtį (užmetu akį į sparnus ir matau judant skersvairius) ir išilginę valdymo svirtį (išgirstu, kad aukščio vairas taip pat veikia). Viskas gerai. Galime skristi. Bensonas įlipa į „Piper“ kabiną ir po akimirkos ryto tyloje garsiai sugaudžia vienintelis lėktuvo propeleris. Po kelių akimirkų lėktuvas jau rieda, virvė įsitempia ir mes pajudame. Išlyginu skersvairius ir pagrindinį vairą, „Piper“ rieda vis greičiau, aš trukteliu atgal išilginę valdymo svirtį ir mes pakylame į orą anksčiau už Bensoną. – Štai taip, mažyte! – sklandytuvui kylant vis aukščiau šūkteliu Anai. – Bransviko skrydžių valdymo centras, „Delta Victor“, kursas du septyni nulis, – radijo ryšiu prabyla Bensonas. Nekreipiu į jį dėmesio ir mes kylame vis aukščiau. L-23 veikia kuo puikiausiai ir mano dėmesys nukrypsta į Aną; ji dairosi į šalis ir grožisi panorama. Gaila, kad nematau jos šypsenos. Sklendžiame į vakarus, tekanti saulė spindi mums už nugarų, netrukus atkreipiu dėmesį, kad prasklendėme virš 95-ojo tarpregioninio greitkelio. Man patinka, kad čia, aukštai, taip ramu, kad galiu atsiriboti nuo visko pasaulyje, kad liekame tik mudu su sklandytuvu, ieškodami kylančių šilto oro srovių... Keista, kad iki šiol su niekuo nesu dalijęsis šia patirtimi. Saulės šviesa puiki, ryški, nieko geresnio negalėjau tikėtis nei... Anai, nei sau. Užmetu akį į aukščiamatį: mes pasiekę beveik trijų tūkstančių pėdų aukštį ir sklendžiame šimto penkių mazgų greičiu. Trikdomas atmosferos trukdžių, radijo eteryje vėl pasigirsta Bensono balsas ir praneša man, kad esame trijų tūkstančių pėdų aukštyje ir galima atkabinti virvę. – Supratau. Paleiskite, – sakau pasilenkęs prie radijo ryšio mikrofono ir paspaudžiu virvę atkabinančio mechanizmo mygtuką. „Piper“ dingsta horizonte, o aš padarau nedidelį posūkį ir netrukus jau skrendame pavėjui į pietvakarius. Ana garsiai nusijuokia. Padrąsintas jos reakcijos leidžiu sklandytuvui toliau suktis didele spirale tikėdamasis, kad arčiau pakrantės pateksime į kylančią šilto oro srovę, juolab kad rožiniai tekančios

saulės apšviesti debesys – žemi, kamuoliniai, o tai reiškia, kad net taip anksti ryte įmanoma pakilti aukščiau. Staiga apimtas svaiginančio džiaugsmo ir nusiteikęs išdykauti, šūkteliu Anai: – Stipriai laikykis! Niurktelime žemyn ir sklandytuvas krisdamas padaro statinę. Ji klykteli, pakelia rankas ir delnais įsiremia į kabinos gaubtą. Kai vėl išlyginu sklandytuvą, ji ima juoktis. Labiau drąsinančios reakcijos joks vyras negalėtų tikėtis, tad nusijuokiu ir aš. – Gerai, kad nevalgiau! – rikteli ji. – Taip, kai dabar pagalvoji, gerai, kad nevalgei, nes ketinu šį manevrą pakartoti. Šį kartą Ana įsikimba diržų ir žvelgia žemyn, tarsi būtų pakabinta ant piloto kabinos gaubto. Ji tyliai kikena, bet jos juoką gerokai slopina švilpiantis vėjas. – Gražu, ar ne?! – šūkteliu aš. – Taip. Žinau, kad daug laiko neturime, kad čia nėra galingų keliančių šilto oro srovių, bet man vis tiek. Ana smaginasi, aš taip pat. – Ar matai valdymo svirtį tiesiai priešais?! Čiupk ją. Ana mėgina pasukti galvą, bet saugos diržai per stipriai priveržti. – Nagi, Anastazija. Čiupk ją, – paraginu vėl. Mano laikoma džiaugsmą teikianti valdymo svirtis krusteli ir suprantu, kad Ana sučiupo savąją. – Stipriai suspausk ir laikyk, kad nejudėtų. Ar matai priekyje apskritą skalę? Žiūrėk, kad rodyklė būtų per patį vidurį. Toliau skrendame tiesiai, o nuokrypį rodanti virvė kabo statmenai piloto kabinos gaubtui. – Gera mergaitė. Mano Ana... Ji visuomet drąsiai pasitinka iššūkius. Keista, bet staiga pajuntu, kad nepaprastai ja didžiuojuosi. – Na ir nustebinai – leidi valdyti sklandytuvą! – sušunka Ana. – Panele Stil, dar ne taip nustebtumėte sužinojusi, ką ketinu jums leisti. Toliau pilotuosiu aš. Susigrąžinęs valdymo svirtį, pasuku sklandytuvą link aerodromo, mat imame prarasti greitį. Manau, pavyks nutūpti. Radijo ryšiu susisiekiu su Bensonu arba

tais, kurie mane girdi, ir pranešu, jog ketiname leistis, tada apsuku dar vieną ratą, kad atsidurtume arčiau žemės. – Laikykis, mažyte. Dabar gali krestelėti. Niurkteliu žemyn, L-23 atsiduria tiesiai virš kilimo ir tūpimo tako, mes nenumaldomai artėjame prie žolės. Ratais pasiekęs žemę sklandytuvas dunksteli, bet man pavyksta abu sparnus išlaikyti tiesius ir pagaliau, pakratyti taip, kad net dantys subarška, sustojame pačiame tako gale. Atstumiu apsauginius kaiščius, pakeliu kabinos gaubtą, atsisegu savo saugos diržus ir išlipu. Pasirąžęs nusisegu parašiutą ir nusišypsau raudonskruostei panelei Stil. – Patiko? – klausiu pasilenkęs atsegti jai saugos diržų ir nuimti parašiuto. – Buvo nuostabu. Ačiū, – padėkoja ji, o akys spindi džiaugsmu. – Ar tai ir yra „daugiau“? Tikiuosi, balsas neišdavė, jog giliai širdyje puoselėju tokią viltį. – Daug daugiau. Ji man plačiai nusišypso ir staiga pasijuntu labai pakylėtas. – Eikš. Ištiesiu ranką ir padedu Anai išlipti iš kabinos. Nušokusią suspaudžiu glėbyje. Adrenalino prisipildęs mano kūnas į putlų jos kūną reaguoja akimirksniu. Panardinu pirštus jai į plaukus ir atlošiu galvą, kad galėčiau pabučiuoti. Paskui mano rankos nuslysta jos nugara, pasiekusios strėnas stumteli ją, kad priglustų prie mano lyties, o tada įsisiurbiu jai į lūpas ir ilgai, godžiai bučiuoju. Geidžiu jos. Čia. Dabar. Ant žolės. Ji pasitinka mane, panardina pirštus man į plaukus, sugniaužusi juos trūkteli ir, tarsi maldaudama daugiau, atsiveria man nelyginant nuostabaus grožio rytas. Atšlyju mėgindamas atgauti kvapą ir sveiką protą. Tik ne aerodrome! Bensonas ir Teiloras netoliese. Jos akys kaip žvaigždės, jose – maldavimas duoti daugiau. Nežiūrėk į mane taip, Ana.

– Pusryčiai, – sušnabždu, kol dar nepadariau nieko, dėl ko paskui tektų gailėtis. Pasisukęs paimu Aną už rankos ir veduosi prie automobilio. – O sklandytuvas? – stengdamasi neatsilikti klausia ji. – Juo kas nors pasirūpins. – Už tai Teilorui ir moku. – Dabar valgysime. Eikš. Spinduliuodama laime Ana straksi šalia; nepamenu, kad anksčiau kada nors būčiau matęs ją tokią linksmą. Puiki jos nuotaika, matyt, užkrečiama, nes ir aš pasijuntu nepaprastai pakiliai nusiteikęs. Atidaręs jai automobilio dureles, nesusilaikau ir išsišiepiu iki ausų. Per garsiakalbį besiplėšant „Kings of Leon“, išvairuoju mustangą iš aerodromo ir pasukame link 95-ojo tarpregioninio greitkelio. Mums lekiant autostrada ima pypsėti Anos „BlackBerry“. – Kas yra? – klausiu. – Signalas, kad turiu išgerti tabletę, – sumurma ji. – Puiku, gerai sugalvojai. Nemėgstu sargių. Pašnairuoju į Aną ir ji, rodos, užverčia akis, bet gerai nematau. – Man patiko, kad Markui mane pristatei kaip savo merginą, – keičia temą ji. – Argi tu ne mano mergina? – Vadinasi, mergina? Maniau, norėjai turėti nuolankiąją? – Norėjau, Anastazija, ir turiu. Bet jau sakiau tau, kad ir aš noriu daugiau. – Labai džiaugiuosi, kad nori daugiau, – tyliai sako Ana. – Panele Stil, mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, – švelniai paerzinu ją, sukdamas į „Pasaulio blynų namus“ – slaptą ir labai mėgstamą tėvo vietelę. – PBN? – labai nustebusi ištaria ji. Sustabdau mustangą. – Tikiuosi, tu alkana? – Niekaip nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tavęs čia. – Kai mama išvažiuodavo į medikų konferencijas, tėtis vesdavosi mus į tokias blynines, – mes susėdame prie pertvaromis atskirto stalelio vienas priešais kitą. – Tai buvo mūsų paslaptis, – paimu valgiaraštį ir stebiu Aną, kuri užsikiša išsprūdusią plaukų sruogą už ausies ir ima tyrinėti, ką „Pasaulio blynų namai“ siūlo pusryčiaujantiems. Paskui ji nekantriai apsilaižo. Ir aš priverstas galynėtis su savo kūno atsaku. – Žinau, ko noriu, – sušnabždu ir, daugiau netardamas nė žodžio, svarstau, kaip ji jaustųsi atsidūrusi su manimi tualete.

Ana pakelia į mane akis ir matau, kad jos vyzdžiai šiek tiek išsiplėtę. – Noriu to, ko nori tu, – sumurma ji. Kaip visada, panelė Stil priima bet kokį iššūkį. – Čia? Tu tikra, Ana? Ji paskubomis pasidairo po restorano salę, o tada vėl atkreipia akis į mane – patamsėjusias ir kupinas kūniškų malonumų pažado akis. – Nekramtyk lūpos, – įspėju. Kad ir kaip norėčiau, vis dėlto negaliu išdulkinti jos „Pasaulio blynų namų“ tualete. Ana nusipelno kai ko geriau, aš, atvirai sakant, taip pat. – Ne čia ir ne dabar. Jei negaliu tavęs čia turėti, geriau manęs negundyk. Mūsų pokalbį nutraukia padavėja: – Sveiki, aš Leandra. Ką galėčiau... hm... jums... hm... šiandien rytą... O Dieve. Į rusvaplaukę padavėją nusprendžiu nekreipti dėmesio. – Anastazija, – paraginu ją užsisakyti. – Juk sakiau: noriu to, ko nori tu. Prakeikimas... Jaučiuosi taip, lyg būtų čiupusi man už tarpkojo. – Gal duoti jums laiko apsispręsti ir prieiti po minutės? – pasiūlo išeitį padavėja. – Ne. Jau žinome, ko norime, – negaliu atitraukti akių nuo Anos. – Prašom dvi porcijas pasukų tešlos blynų su klevų sirupu ir šonine ant lėkštės krašto, dvi stiklines apelsinų sulčių, puodelį juodos kavos su nugriebtu pienu ir puodelį angliškos pusryčių arbatos, jei turite. Ana šypteli. – Dėkoju, sere. Viskas? – sutrikusi ir gaudydama kvapą paklausia padavėja. Trumpai nukreipęs dėmesį nuo Anos, perveriu padavėją iškalbingu žvilgsniu ir ji paskubomis nueina. – Žinai, tiesą sakant, tai neteisinga, – ant stalo pirštu piešdama aštuoniukę tyliai sako Ana. – Kas neteisinga? – Kaip tu sužavi žmones. Moteris. Mane. – Aš tave žaviu? – nustebęs klausiu. – Nuolat. – Dėl to kalta tik mano išvaizda, Anastazija. – Ne, Kristianai, tai daug daugiau nei vien išvaizda.

Ji vėl viską apvertė aukštyn kojomis ir aš vėl jai primenu, kad tai ji beprotiškai žavi mane. Ana suraukia antakius. – Ar dėl to apsigalvojai? – Apsigalvojau? – Na, taip... dėl... mūsų? Ar aš apsigalvojau? Ne, manau, tiesiog šiek tiek praplėčiau anksčiau užsibrėžtas ribas. – Nepasakyčiau, kad ėmiau ir apsigalvojau. Mudviem tiesiog reikia iš naujo suderinti parametrus, jei nori – iš naujo nubrėžti mūšio lauko linijas. Neabejoju, kad tai mums pavyktų. Noriu, kad mano žaidimų kambaryje būtum nuolankioji. Jei nesilaikysi taisyklių, bausiu tave. O dėl viso kito, manau, galima tartis. Tokie mano reikalavimai, panele Stil. Ką pasakysite? – Vadinasi, galėsiu miegoti su tavimi? Vienoje lovoje? – Nori? – Taip. – Tada sutinku. Beje, kai guli mano lovoje, labai gerai miegu. Nė nemaniau, kad galėtų taip būti. – Bijojau, kad jei nesutiksiu su viskuo, paliksi mane, – šiek tiek pablyškusi sako Ana. – Niekur aš nedingsiu, Anastazija. Be to... – Ir kaip ji gali taip manyti? Reikia ją nuraminti. – Vadovaujamės tavo patarimu, atsižvelgiame į tavo pasiūlytą kompromiso sąvoką. Rašei apie ją elektroniniame laiške. Ir kol kas man puikiai sekas. – Džiaugiuosi, kad nori daugiau. – Žinau, – meiliai ištariu. – Iš kur? – Patikėk. Tiesiog žinau. Šią paslaptį atskleidei man kalbėdama per miegus. Padavėja grįžta nešina mūsų pusryčiais ir netrukus jau žiūriu į Aną, kertančią maistą. „Daugiau“, rodos, labai gerai ją veikia. – Skanu, – sako ji. – Man patinka, kad tu išalkusi. – Visa tai, matyt, nuo vakarykščių pratimų ir šįryt patirto jaudulio.

– Sklandymas buvo tikrai jaudinantis, ar ne? – Taip, potyris buvo išties nuostabus, pone Grėjau, – patikina mane Ana ir įsideda į burną paskutinį gabalėlį blyno. – Ar galiu tave pavaišinti? – klausia. – Pavaišinti? Kuo? – Sumokėti už pusryčius. Prunkšteliu. – Kažin. – Prašau. Aš taip noriu. – Mėgini visiškai atimti iš manęs vyrišką savigarbą? – sakau ir įspėjamai kilsteliu antakį. – Ši užeiga tikriausiai vienintelė, kurioje išgalėsiu apmokėti sąskaitą. – Anastazija, aš vertinu tavo gerą ketinimą. Tikrai. Bet ne. Kai paprašau rusvaplaukės padavėjos atnešti sąskaitą, Ana suirzusi papučia lūpas. – Neširsk, – įspėju ją ir žvilgteliu į laikrodį, kuris rodo 8.30. 11.15 manęs laukia susitikimas su Savanos pramonės nualintų teritorijų gaivinimu besirūpinančiais pareigūnais, tad, nors ir gaila, privalome grįžti į miestą. Pasvarstau, ar nebūtų galima susitikimo atšaukti, mat norėčiau visą dieną praleisti su Ana, bet ne, tai būtų pernelyg didelė prabanga. Lakstau paskui šią merginą, nors turėčiau sutelkti dėmesį į savo verslo reikalus. Svarbiausia prioritetai, Grėjau. Susikibę už rankų ir atrodydami kaip bet kuri kita pora traukiame prie automobilio. Mano nertinis Anai gerokai per didelis, bet ji atrodo tokia nerūpestinga, rami, graži, be to... taip, ji priklauso man. Į „Pasaulio blynų namus“ žingsniuojantys trys vaikinai smalsiai ją nužvelgia, bet Ana to nepastebi net kai apkabinu ją, stengdamasis tiems tipeliams parodyti, kad ji – mano. Ana tikrai nenutuokia, kokia yra žavi. Atidarau automobilio dureles ir ji apdovanoja mane džiugia šypsena. Lengva prie to priprasti. Įvedu į navigatorių jos motinos namų adresą ir, klausydamiesi grupės „Foo Fighters“, jau skriejame 95-uoju greitkeliu į šiaurę. Ana trepsi dainos ritmu. Tokia muzika – amerikietiškas rokas – jai labiausiai patinka. Dabar mašinų kelyje gerokai daugiau, mat žmonės važiuoja į miestą dirbti. Bet man tai nė motais: man patinka būti čia su Ana ir tiesiog leisti laiką. Laikyti ją už rankos,

liesti jos kelį, matyti, kaip šypsosi. Ji man papasakoja apie ankstesnius savo apsilankymus Savanoje; jai taip pat nepatinka karštis, bet vos tik prabyla apie motiną, akys ima spindėti. Šį vakarą bus įdomu pamatyti, kaip ji bendrauja su motina ir įtėviu. Netrukus šiek tiek nusiminęs sustoju prie jos motinos namo. Gaila, kad negaliu visos dienos praleisti dykinėdamas; pastarosios dvylika valandų buvo... malonios. Daugiau nei malonios, Grėjau. Nuostabios. – Gal norėtum užeiti? – pasiteirauja ji. – Man reikia dirbti, Anastazija, bet vakare čia grįšiu. Kada man atvažiuoti? Ji pasiūlo atvažiuoti septintą, o tada, iki šiol žiūrėjusi sau į rankas, pakelia į mane džiaugsmu spindinčias akis. – Ačiū... už tą „daugiau“. – Nėra už ką, Anastazija. Pasilenkiu jos pabučiuoti ir įkvepiu neapsakomai malonaus jos aromato. – Iki pasimatymo, – sako ji. – O kaipgi, – sušnabždu. Ana išlipa iš automobilio tebevilkėdama mano nertinį ir atsisveikindama pamoja, o aš grįžtu į viešbutį jausdamas krūtinėje tuštumą po mudviejų išsiskyrimo.

VOS ĮŽENGĘS Į SAVO KAMBARĮ

paskambinu Teilorui.

– Pone Grėjau... – Taip... ačiū už šio ryto iškylą. – Nėra už ką, sere, – akivaizdžiai nustebęs sako jis. – Be ketvirčio vienuoliktą būsiu pasiruošęs vykti į susitikimą. – „Suburban“ visureigis laukia jūsų prie viešbučio durų. – Dėkoju. Nusimovęs džinsus apsivelku kostiumą, bet mėgstamiausią kaklaraištį palieku prie kompiuterio, o tada paskambinu kambarių tarnybai ir užsisakau kavos. Gurkšnodamas kavą peržiūriu laiškus ir pasvarstau, ar nederėtų paskambinti Rosai. Vis dėlto jai skambinti dar per anksti. Perskaitau visus Bilo atsiųstus dokumentus: Savana siūlo geras sąlygas, čia puiki vieta gamyklai statyti. Pasitikrinu paštą ir randu Anos žinutę.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Sklandymas, o ne pėrimas Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:20 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Kartais tikrai moki padėti merginai puikiai praleisti laiką. Ačiū. Ana x

Perskaitęs temą nusijuokiu, o pamatęs bučinuko ženklą labai apsidžiaugiu. Iš karto jai atsakau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Sklandymas prieš pėrimą Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:24 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Geriau jau kuris nors iš tų dviejų užsiėmimų nei tavo knarkimas. Aš taip pat gerai praleidau laiką. Šiaip ar taip, su tavimi visada puikiai jį leidžiu. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Po kelių akimirkų sulaukiu Anos laiško. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: KNARKIMAS Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:26 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus AŠ NEKNARKIU. O jei ir knarkiu, labai nemandagu apie tai užsiminti. Juk esate džentelmenas, pone Grėjau! Be to, atvykote į TIKRUS PIETUS! Ana

Tyliai nusijuokiu. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Apsnūdimas Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:28 RJL

Gavėjas: Anastazija Stil Niekada netvirtinau esąs džentelmenas, Anastazija, ir manau daug kartų aiškiai tau parodęs, kad toks nesu. RĖKSMINGOS didžiosios raidės manęs visiškai nebaugina. Bet prisipažįstu nekaltai melavęs: ne, tu neknarki, užtat kalbi per miegus. Ir tai nuostabu. Kuo baigėsi mano bučinys? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Šis mano laiškas išvarys ją iš proto. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Išplepėta paslaptis Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:32 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Esi storžievis ir nenaudėlis – tikrai ne džentelmenas. Tai ką aš kalbėjau? Kol nepasakysi, bučinių nesitikėk!

Ak, mudu galėtume amžinai susirašinėti... Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Miegas, kalbėjimas, grožis Data: 2011 m. birželio 2 d. 10:35 RJL Gavėjas: Anastazija Stil Tai atskleisdamas pasielgčiau labai nemandagiai, juolab kad už tokį elgesį jau gavau pylos. Bet jei būsi klusni, galbūt šiandien vakare ir pasakysiu. O dabar turiu vykti į susitikimą. Iki, mažyte. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Plačiai šypsodamasis užsirišu kaklaraištį, pasiimu švarką ir lipu laiptais žemyn ieškoti Teiloro.

susitikimas su Savanos pramonės nualintų teritorijų gaivinimo skyriaus atstovais artėja prie pabaigos. Džordžija tikrai turi ką NEPRAĖJUS NĖ VALANDAI

pasiūlyti, šie pareigūnai pažadėjo Grėjaus įmonių holdingui rimtų mokesčių lengvatų. Išgirstu beldimą į duris ir po akimirkos į posėdžių kambarį įžengia Teiloras. Jo veidas niūrus, o dar blogiau, kad jis niekada netrukdo man per posėdžius. Man pašiurpsta galvos oda. Ana! Ar jai viskas gerai? – Prašau man atleisti, – atsiprašo jis visų posėdžio dalyvių. – Kas yra, Teilorai? – sakau, o jis prieina ir ima tyliai šnabždėti man į ausį. – Turime nemalonumų dėl panelės Leilos Viljams. Dėl Leilos? Prakeikimas! Giliai širdyje man palengvėja, kad Anai nieko nenutiko. – Trumpam atsiprašysiu, – sakau dviem vyrams ir dviem moterims iš Savanos pramonės nualintų teritorijų gaivinimo skyriaus. Kai išeiname į koridorių, Teiloras prabyla dar niūriau, bet pirmiausia atsiprašo už tai, kad trukdo man per posėdį. – Dėl to nesirūpink. Sakyk, kas atsitiko. – Panelė Viljams – greitosios pagalbos automobilyje, vežama į Siatlo Laisvosios Vilties ligoninės priimamąjį. – Greitosios pagalbos automobilyje? – Taip, sere. – Ji įsilaužė į jūsų apartamentus ir ponios Džouns akivaizdoje mėgino nusižudyti. Prakeikimas... – Nusižudyti? Leila? Mano apartamentuose? – Ji persirėžė riešą. Geilė su ja greitosios automobiliu išvažiavo į ligoninę. Ji man pranešė, kad medikai spėjo laiku ir panelės Viljams gyvybei pavojus negresia. – Bet ko jai prireikė Eskaloje? Ir kodėl žudėsi matant Geilei? – sukrėstas klausiu. Teiloras papurto galvą. – Nežinau, sere. Ir Geilė nežino. Iš panelės Viljams jai nieko nepavyko išpešti. Ji tikriausiai nori kalbėti tik su jumis. – Koks mėšlas... – Taigi, sere, – visiškai rimtai pritaria Teiloras.

Pirštais persibraukiu per plaukus mėgindamas suvokti, ką iš tiesų Leila padarė. Po galais, ko man dabar imtis? Ir kodėl ji atėjo pas mane? Gal tikėjosi pasikalbėti? O kur jos vyras? Kas nutiko jam? – Kaip jaučiasi Geilė? – Ji šiek tiek sukrėsta. – Nesistebiu. – Pamaniau, turėtumėte tai žinoti, sere. – Taip. Žinoma. Ačiū, – išsiblaškęs sumurmu. Negaliu patikėti tuo, ką išgirdau; sprendžiant iš paskutinio elektroninio laiško, kurį atsiuntė prieš šešis ar septynis mėnesius, Leila buvo laiminga. Bet čia, Džordžijoje, į kilusius klausimus neatsakysiu. Privalau grįžti ir su ja pasikalbėti. Išsiaiškinti, kodėl taip pasielgė. – Pasakyk Stivenui, kad paruoštų lėktuvą. Man reikia grįžti namo. – Bus padaryta. – Išskrisime kuo greičiau. – Laukiu jūsų automobilyje. – Ačiū. Keldamas prie ausies mobilųjį Teiloras nužingsniuoja prie durų. Aš visiškai sutrikęs. Leila... Koks čia mėšlas? Porą metų ji buvo dingusi iš mano gyvenimo. Retkarčiais susirašydavome elektroniniais laiškais. Ji ištekėjo. Atrodė laiminga. Kas nutiko? Trumpam grįžtu į kabinetą, kuriame vyksta susitikimas, atsiprašau dalyvių ir netrukus jau žengiu į dusinantį karštį, kur „Suburban“ visureigyje manęs laukia Teiloras. – Po keturiasdešimt penkių minučių lėktuvas bus paruoštas skristi. Per tą laiką galime grįžti į viešbutį, susipakuoti daiktus ir išsiregistruoti, – sako jis. – Gerai, – linkteliu ir tylomis pasidžiaugiu, kad automobilyje yra oro kondicionierius. – Reikia paskambinti Geilei. – Jau mėginau, bet įsijungia balso paštas. Manau, ji vis dar ligoninėje. – Gerai, tada paskambinsiu jai vėliau. – Ketvirtadienį iš pat ryto Geilei tikrai nereikia dar ir mano skambučio. – Kaip Leila įsigavo į mano butą? – Nežinau, sere, – Teiloras pakelia akis į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, mudviejų žvilgsniai susitinka ir jis niūriai, tarsi atsiprašomai vypteli. – Kai grįšime, pirmiausia tai ir išsiaiškinsiu.

ir jau važiuojame į Savanos Hiltonhedo tarptautinį oro uostą. Paskambinu Anai, ji neatsiliepia, tad labai suirztu. Automobiliui riedant link oro uosto, susimąstęs žvelgiu pro langą. Netrukus Ana pati man paskambina. – Anastazija... – Sveikas, – tyliai sako ji ir man be galo malonu girdėti jos balsą. – Turiu grįžti į Siatlą. Kai kas atsitiko. Aš pakeliui į oro uostą. Būk gera, atsiprašyk mano vardu mamos, kad negalėsiu atvažiuoti vakarienės. – Tikiuosi, neatsitiko nieko baisaus. – Padėtis tokia, kad būtinai turiu įsikišti. Susitiksime rytoj. Jei negalėsiu atvažiuoti pats, atsiųsiu Teilorą, kad paimtų tave iš oro uosto. – Gerai, – Ana atsidūsta. – Tikiuosi, išspręsi problemas. Saugaus skrydžio. Gaila, kad apskritai turiu išskristi. – Ir tau, mažyte, – sušnabždu ir baigiu pokalbį, kol dar neapsigalvojau ir nenutariau pasilikti. MŪSŲ LAGAMINAI SUKRAUTI

paskambinu Rosai. – Kristianai, kaip reikalai Savanoje? – Aš jau lėktuve, skrendu namo. Turiu problemą, kurią reikia nedelsiant spręsti. – Ar kas atsitiko Grėjaus įmonių holdinge? – sunerimusi klausia Rosa. – Ne. Reikalas asmeninis. – Ar galiu kuo nors padėti? – Ne. Pasimatysime rytoj. – Kaip praėjo susitikimas? – Gerai. Bet dabar negaliu klabėti. Palaukime raštu išdėstyto jų pasiūlymo. Gali būti, kad pasirinksiu Detroitą tik dėl to, kad ten vėsiau. – Ar karštis taip kankina? – Tiesiog dusina. Jau turiu baigti. Paskambinsiu vėliau, praneši man naujienas. – Saugios kelionės, Kristianai. LĖKTUVUI RIEDANT PAKILIMO TAKU,

mat nenoriu galvoti apie namuose manęs laukiančią problemą. Kol nusileidžiame, spėju perskaityti tris ataskaitas ir parašyti LĖKTUVE PASINERIU Į DARBĄ,

penkiolika laiškų. Automobilis mūsų jau laukia ir pilant lietui Teiloras važiuoja tiesiai į Siatlo Laisvosios Vilties ligoninę. Turiu pamatyti Leilą ir išsiaiškinti, kas, po galais, čia vyksta. Artinantis prie ligoninės krūtinėje ima tvenktis pyktis. Kodėl ji taip su manimi elgiasi? Pliaupiant lietui išlipu iš automobilio; diena niūri, kaip ir mano nuotaika. Giliai įkvepiu mėgindamas suvaldyti įtūžį ir patraukiu prie pagrindinių ligoninės durų. Priimamajame pasiteirauju, kur paguldyta Leila Rid. – Jūs – šeimos narys? – nedraugiškai klausia budinti slaugė ir perveria mane rūsčiu žvilgsniu. – Ne. Atsidūstu. Rodos, lengva nebus. – Ką gi, man labai gaila, bet niekuo negaliu jums padėti. – Ji mėgino persipjauti venas mano bute. Po galais, manau turintis teisę žinoti, kur ji yra, – iškošiu pro sukąstus dantis. – Su manimi prašyčiau tokiu tonu nekalbėti! – atkerta slaugė. Įtūžęs nužvelgiu ją ir suprantu, kad šios moters neperkalbėsiu. – Kur jūsų skubios pagalbos skyrius? – Sere, jei nesate šeimos narys, niekuo negalime jums padėti. – Tiek to, rasiu ir pats, – burbteliu ir ryžtingai žengiu pro dvivėres duris. Galėčiau paprašyti motinos pagalbos, bet tada turėčiau paaiškinti jai, kas atsitiko. Skubios pagalbos skyriuje pirmyn atgal zuja gydytojai ir slaugės, priimamasis pilnas pacientų. Priėjęs užkalbinu jauną slaugę ir kiek galėdamas meiliau jis nusišypsau. – Laba diena, ieškau Leilos Rid, šiandien anksti rytą ji buvo atvežta į jūsų ligoninę. Gal galėtumėte pasakyti, kur man ją rasti? – Kas esate? – rausdama klausia mergina. – Aš jos brolis, – nė nemirktelėjęs pameluoju, stengdamasis nekreipti dėmesio į jos reakciją. – Ateikite, pone Ridai, – ji nužingsniuoja prie slaugėms skirto pulto ir žvilgteli į kompiuterio monitorių. – Jūsų sesuo guli antrame aukšte, Psichikos sveikatos skyriuje. Liftą rasite koridoriaus gale. – Dėkoju.

Išdykėliškai pamerkiu slaugei akį, ji užsikiša plaukų sruogą už ausies, flirtuodama man nusišypso, o aš prisimenu kitą merginą, kurią palikau Džordžijoje. Vos tik pakylu į trečią aukštą ir atsiduriu koridoriuje, iš karto suprantu, kad kažkas ne taip. Kitame koridoriaus gale, kur durys, rodos, užrakintos, du saugos darbuotojai ir slaugė tikrina kiekvieną patalpą. Mane nukrečia šiurpas, bet apsimetu, kad nematau kilusios sumaišties, ir prieinu prie budėtojų stalo. – Kuo galėčiau padėti? – pasiteirauja manęs jaunuolis, įsivėręs į nosį žiedą. – Ieškau Leilos Rid. Aš jos brolis. Jis išblykšta. – O... Pone Ridai... Prašyčiau eiti su manimi. Nuseku paskui šį vaikiną, jis mosteli į plastikinę kėdę ir aš atsisėdu; atkreipiu dėmesį, kad kėdės kojos varžtais prisuktos prie grindų. – Netrukus pas jus ateis gydytojas. – Kodėl negaliu jos pamatyti? – klausiu. – Gydytojas jums paaiškins, – akivaizdžiai įsitempęs sako jis ir, man nespėjus daugiau nieko paklausti, išeina. Mėšlas. Tikriausiai pavėlavau. Nuo šios minties man pasidaro bloga. Atsistojęs žingsniuoju po nedidelį kambarėlį ir svarstau, ar skambinti Geilei, bet ilgai laukti netenka. Pro duris įžengia jaunas vyras trumpomis virvelėmis susuktais plaukais ir tamsiomis protingomis akimis. Ar jis – Leilos gydytojas? – Pone Ridai... – sako jis. – Kur Leila? Kelias akimirkas jis tiriamai žvelgia į mane, o tada atsidūsta ir susikaupia. – Bijau, kad nežinau, – sako. – Jai pavyko pasprukti iš ligoninės. – Ką?! – Ji pabėgo. Tik nenutuokiu, kaip jai tai pavyko. – Pabėgo?! – šūkteliu netikėdamas savo ausimis ir klesteliu ant kėdės. Gydytojas atsisėda prieš mane. – Taip. Ji dingo. Dabar jos ieškome. – Ji vis dar čia? – Mes nežinome. – O kas jūs toks? – pasiteirauju.

– Aš – daktaras Azikivė, budintis psichiatras. Rodos, jis per jaunas, kad galėtų būti psichiatras. – Ką galėtumėte papasakoti man apie Leilą? – klausiu. – Na, greitoji pagalba atvežė ją pas mus po nesėkmingo mėginimo žudytis. Ji persirėžė riešus savo buvusio vaikino namuose. Ją čia atvežė to vyro ūkvedė. Jaučiu, kad bąlu. – Kas buvo toliau? – pasiteirauju. Man reikia daugiau informacijos. – Tiek ir težinome. Ji tvirtino, kad be reikalo keliame triukšmą. Sakė, jog jaučiasi gerai, bet norėjome dar kurį laiką ją stebėti ir užduoti kelis papildomus klausimus. – Ar kalbėjotės su ja? – Kalbėjausi. – Kodėl ji mėgino žudytis? – Sakė, kad taip mėgino šauktis pagalbos. Daugiau nieko. O kai taip apsijuokė, jai pasidarė labai gėda, tad norėjo grįžti namo. Ir dar ji tvirtino, kad žudytis nenorėjo. Aš ja patikėjau. Man rodos, Leila norėjo tik imituoti savižudybę. – Kaip galėjote leisti jai pasprukti? – sakau pirštais braukdamas per plaukus ir tramdydamas pyktį. – Nežinau, kaip jai pavyko išsmukti. Atliksime vidinį tyrimą. Jei Leila mėgins su jumis susisiekti, prašau paraginti ją grįžti į ligoninę. Jai reikia pagalbos. Ar galėčiau užduoti jums kelis klausimus? – Žinoma, – išsiblaškęs linkteliu. – Ar kas nors jūsų šeimoje serga psichikos liga? Suraukiu antakius ir tik po akimirkos susivokiu, kad gydytojas turi omenyje Leilos šeimą. – Nežinau. Mūsų šeimoje apie tokius dalykus garsiai nekalbama. Gydytojas atrodo nuoširdžiai susirūpinęs. – Gal ką nors žinote apie buvusį jos draugą? – Ne, – šiek tiek per greitai atšaunu. – Ar susisiekėte su jos vyru? Gydytojas nustebęs išpučia akis. – Ji ištekėjusi? – Taip. – Leila apie tai nieko mums nesakė. – Ak... Na, šiaip ar taip, aš jam paskambinsiu. Ir daugiau jūsų negaišinsiu.

– Bet aš dar daug ko norėjau jūsų paklausti... – Geriau tuoj pat imsiu ieškoti sesers. Rodos, jai tikrai reikia pagalbos. Atsistoju. – Bet jos vyras... – Aš su juo susisieksiu. Iš gydytojo vis tiek daugiau nieko nepavyks sužinoti. – Bet mes privalome... Daktaras Azikivė atsistoja. – Negaliu jums niekuo padėti. Privalau ją rasti. Ir žengiu prie durų. – Pone Ridai... – Viso gero, – sumurmu ir, numojęs ranka į liftą, išskubu iš laukiamojo. Evakuotis skirtais laiptais lekiu žemyn peršokdamas po dvi pakopas. Nepakenčiu ligoninių. Sąmonėje iškyla vaikystės prisiminimas: aš mažas, išsigandęs ir netekęs žado, o man į nosį duria dezinfekavimo priemonių ir kraujo kvapas. Mane nukrečia šiurpas. Išėjęs pro ligoninės duris, minutėlę pastoviu lauke leisdamas pliaupiančiam lietui nuplauti šį prisiminimą. Popietė buvo be galo sunki, tačiau lietus – tikrai maloni permaina, palyginti su Savanos karščiu. Teiloras apgręžia visureigį ir atvažiuoja manęs paimti. – Namo, – liepiu sėsdamasis ant užpakalinės automobilio sėdynės. Prisisegęs saugos diržą, paimu mobilųjį ir skambinu Velčui. – Pone Grėjau... – dusliai atsiliepia jis. – Velčai, turime bėdą. Noriu, kad surastum Leilą Rid, mergautinė pavardė Viljams. Išbalusi ir tyli Geilė nerimaudama atidžiai žvelgia į mane. – Taip ir nebaigsite valgyti, sere? – klausia ji. Papurtau galvą. – Ar buvo skanu? – Taip, žinoma, – liūdnai jai šypteliu. – Tik po šiandienos įvykių aš nealkanas. Kaip laikotės jūs? – Gerai, pone Grėjau. Man tai buvo didžiulis sukrėtimas. Noriu ką nors veikti.

– Girdžiu jus tvarkantis. Ačiū, kad pataisėte vakarienę. Jei ką nors prisiminsite, iš karto man pasakykite. – Žinoma. Bet, kaip jau sakiau, ji norėjo šnekėtis tik su jumis. Kodėl? Ko ji iš manęs tikisi? – Ačiū, kad nepranešėte policijai. – Tai merginai reikia ne policijos. Jai reikia pagalbos. – Išties. Gaila, kad nežinau, kur ji dabar. – Rasite ją, – sako Geilė ir tylus ryžtas jos balse mane nustebina. – Gal jums ko nors reikia? – klausiu. – Ne, pone Grėjau. Man viskas gerai. Ponia Džouns paima mano lėkštę su vakarienės likučiais ir nuneša prie kriauklės. Velčo naujienos apie Leilą mane dar labiau suerzina. Ji dingo kaip į vandenį. Ligoninėje Leilos nėra ir jie vis dar nežino, kaip jai pavyko pabėgti. Širdies gilumoje aš savotiškai žaviuosi Leila: ji visada buvo labai išradinga. Tik... kodėl pasijuto tokia prislėgta? Rankomis pasiremiu galvą. Kokia diena – rytas tiesiog fantastiškas, o vakaras baisus. Šįryt su Ana sklandėme, o dabar tenka narplioti tokią painiavą. Teiloras suglumęs, nesupranta, kaip Leila įsigavo į butą, Geilė – taip pat. Ji tiesiog įžengė į virtuvę ir pareikalavo pasakyti, kur aš esu. O kai Geilė patikino ją, kad manęs namie nėra, ji šūktelėjo: „Jo čia nėra!“, ir peiliu lipniajai pakuočių juostai pjauti persirėžė riešą. Laimė, pjūvis buvo negilus. Žiūriu į Geilę, besitvarkančią virtuvėje, ir staiga man kraujas gyslose sustingsta. Juk Leila galėjo ją sužeisti. O gal ji ketino sužeisti mane? Bet kodėl? Prisimerkęs susikaupiu ir stengiuosi prisiminti, ar paskutiniuose jos laiškuose buvo bent menkiausia užuomina, kad ji tuoj pames galvą. Bet nieko neprisiminęs tik suirztu ir atsidusęs žingsniuoju į savo darbo kambarį. Vos įsitaisau krėsle, į mobilųjį atkeliauja žinutė. Gal Ana? Ne, Eliotas. Sveikas, brol. Gal nori sulošti pulo partiją?

Lošti pulą su Eliotu reiškia, kad jis atvažiuos čia ir išmauks visą mano alų. Tiesą sakant, tokioms išgertuvėms dabar aš nenusiteikęs.

Dirbu. Gal kitą savaitę?

Aišku. Prieš man išsitiesiant paplūdimyje. Sutriuškinsiu tave. Iki.

Numetu mobilųjį ant rašomojo stalo ir imu atidžiai skaityti Leilos bylą; ieškau kokio nors ženklo, galinčio pakišti mintį, kur ji galėtų būti. Randu jos tėvų adresą ir telefono numerį. Bet apie jos vyrą nežinau nieko. Kur jis? Ir kodėl Leila ne su juo? Nenoriu skambinti jos tėvams ir jų jaudinti. Užtat paskambinu Velčui ir pasakau jam jų telefono numerį; tegul išsiaiškina, ar Leila su jais susisiekė. Tada įsijungiu kompiuterį ir randu Anos laišką. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Ar saugiai parskridote? Data: 2011 m. birželio 2 d. 22:32 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerbiamas Sere, prašyčiau pranešti, ar saugiai parvykote. Jau pradedu nerimauti. Galvoju apie jus. Jūsų Ana x

Nė nepajuntu, kaip pirštu paliečiu Anos man atsiųstą bučinuką ekrane. Ana... Nesiseilėk, Grėjau. Nesiseilėk. Susiimk. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsiprašau Data: 2011 m. birželio 2 d. 19:36 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, parvykau saugiai ir prašau priimti mano atsiprašymą, kad iš karto jums nepranešiau. Nieku gyvu nenoriu, kad nerimautumėte. Malonu, kad jums rūpiu. Aš taip pat apie jus galvoju ir, kaip visada, nekantriai laukiu mūsų susitikimo rytoj. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Paspaudžiu „Siųsti“ ir pajuntu gailestį, kad Anos dabar nėra čia, su manimi. Ji apšviečia mano namus, praskaidrina mano gyvenimą ir... mano sielą. Papurtau galvą vydamas šalin šias svajas ir peržiūriu kitus gautus laiškus. Kompiuteris dzingteli pranešdamas, kad atkeliavo dar vienas Anos laiškas. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Padėtis Data: 2011 m. birželio 2 d. 22:40 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, rodos, visiškai akivaizdu, kad jūs man labai rūpite. Kaip galite tuo abejoti? Tikiuosi, jūsų „padėtis“ valdoma. Jūsų Ana x P. S. Gal vis dėlto pasakytumėte, ką kalbėjau per miegus?

Aš jai rūpiu? Kaip miela... Staiga krūtinę vėl užplūsta tas svetimas jausmas, kuris visą dieną buvo kažkur dingęs. Bet kažkur giliai po juo yra kančios šaltinis, kurio nenoriu pripažinti ir su kuriuo neketinu niekaip kovoti. Staiga į jo paviršių iškyla seniai pamirštas prisiminimas apie jauną moterį, besišukuojančią ilgus tamsius plaukus... Po velnių. Negalvok apie tai, Grėjau. Atsakau į Anos elektroninį laišką ir, kad prasiblaškyčiau, nusprendžiu truputį ją paerzinti. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tuščias maldavimas Data: 2011 m. birželio 2 d. 19:45 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, man labai patinka, kad jums rūpiu. „Padėtis“ čia dar ne visai suvaldyta. Dėl jūsų P. S.: mano atsakymas – ne. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Beprotiškai maldaujanti Data: 2011 m. birželio 2 d. 22:48 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Tikiuosi, pasakiau ką nors linksmo. Tačiau turėtumėte žinoti, kad negaliu prisiimti atsakomybės už tai, ką šneku miegodama. Tiesą sakant, jūs tikriausiai nenugirdote. Toks pagyvenęs vyras kaip jūs, be abejo, jau truputį neprigirdi.

Nuo tada, kai grįžau į Siatlą, tik dabar pirmą kartą nusijuokiu. Ak, kokia ji nuostabi. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Beprotiškai kaltas Data: 2011 m. birželio 2 d. 19:52 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, atleiskite, gal galėtumėte kalbėti garsiau? Negirdžiu jūsų. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Netrukus ji atsako. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Vėl beprotiškai maldaujanti Data: 2011 m. birželio 2 d. 22:54 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Varote mane iš proto.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Tikiuosi Data: 2011 m. birželio 2 d. 19:59 Gavėjas: Anastazija Stil Miela panele Stil, penktadienį vakare kaip tik tai ir ketinu daryti. Nekantriai laukiu tos akimirkos. ;) Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Mažajai savo siaubūnei turėsiu paruošti ypatingą programą. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Rrrr... Data: 2011 m. birželio 2 d. 23:02 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Oficialiai ant jūsų supykau. Labos nakties. Panelė A. R. Stil

Nieko sau... Ar pakęsčiau tokį įžūlumą, jei tai būtų kuri nors kita moteris? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Laukinė katė Data: 2011 m. birželio 2 d. 20:05 Gavėjas: Anastazija Stil Urzgiate ant manęs, panele Stil? Tokioms urzgėjoms turiu katę. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Ji neatsako. Praeina penkios minutės ir – nieko. Šešios... septynios. Prakeikimas. Ji tikrai supyko. Argi galiu jai atskleisti, kad per miegus žadėjo manęs nepalikti? Ana pamanys, kad išprotėjau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Ką kalbėjote per miegus Data: 2011 m. birželio 2 d. 20:20 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, tuos žodžius, kuriuos girdėjau tave tariant per miegus, mieliau būčiau išklausęs tau nubudus – štai kodėl nesakysiu, ką kalbėjai. Eik miegoti. Rytoj esu tau kai ką numatęs, tad bus geriau, jei pailsėsi. Kristianas Grėjus

Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Jos atsakymo nesulaukiu. Tikiuosi, kad bent kartą padarė, kaip liepiau, ir nuėjo miegoti. Pasvarstau, ką rytoj galėtume nuveikti, bet tos mintys mane per daug jaudina, tad liaujuosi apie tai galvojęs ir sutelkiu dėmesį į elektroninius laiškus. Tačiau turiu pripažinti, kad internetu šiek tiek apsikandžiojęs su panele Stil jaučiuosi geriau. Ji praskaidrina mano juodą kaip naktis sielą.

14 Angl. „Tell It Like It Is“.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 3-IOJI, PENKTADIENIS

Dabar antra nakties, o aš jau visą valandą guliu spoksodamas į lubas. Šiąnakt užmigti neleidžia ne blogi sapnai. Šį kartą košmaras tikras. Leila Viljams. Lubose įtaisytas dūmų jutiklis vis merkia man akį ir žybsinti žalia jo švieselė šaiposi iš manęs. Po perkūnais! Užsimerkiu ir pasiduodu minčių tėkmei. Kodėl Leila ryžosi savižudybei? Kas jai užėjo? Ji tokia beviltiškai nelaiminga, kad primena man, koks jaunystėje buvau pasigailėtinas. Mėginu atsikratyti šių prisiminimų, bet į mano sąmonę veržiasi dar vienas prisiminimas, – koks paauglystėje buvau vienišas ir piktas, – ir jis nesileidžia išgujamas. Prisimenu, kaip kentėjau ir kaip jaunystėje buvau linkęs visus užsipulti. Apie savižudybę irgi dažnai pagalvodavau, bet kažkas mane vis sulaikydavo. Atsispirdavau šiai pagundai dėl Greisės. Žinojau, kad jei taip pasielgčiau, ji būtų sugniuždyta. Taip pat žinojau, kad jei atimčiau sau gyvybę, ji kaltintų save, be to, Greisė buvo man padariusi tiek gero – argi būčiau galėjęs ją taip sužeisti? O kai susipažinau su Elena... viskas pasikeitė. Atsikeliu iš lovos ir nuveju šias bauginančias mintis. Man reikia prisėsti prie fortepijono. Man reikia Anos. Jei būtų pasirašiusi sutartį ir viskas būtų vykę pagal mano planą, dabar ji būtų su manimi ir miegotų viršuje. Galėčiau ją pažadinti, pasiguosti jai, užsimiršti arba... pagal naują mūsų sutartį, dabar ji gulėtų šalia manęs, galėčiau ją išdulkinti ir žiūrėti, kaip užmiega. Kažin ką ji pamanytų apie Leilą? Sėduosi ant pianistui skirto suolelio tvirtai žinodamas, kad Ana niekada nesusipažins su Leila, – ir gerai. Žinau, kaip Ana jaučiasi, kai kalbame apie Eleną. Vienas Dievas težino, kaip ji pasijustų, jei imtume šnekėtis apie buvusią... Neklusnią buvusiąją. NEGALIU MIEGOTI.

Nesuprantu tik vieno: kai bendravau su Leila, ji buvo laiminga, išdykusi ir labai nuovoki. Ji buvo puiki nuolankioji; maniau, Leila laimingai ištekėjo ir susitvarkė gyvenimą. Iš jos elektroninių laiškų tikrai negalėjai numanyti, kad kažkas ne taip. Tad kas atsitiko? Pradedu skambinti ir... neramios mintys nutolsta, liekame tik dviese: aš ir muzika. Leila teikia man malonumą burna. Ji moka tai daryti. Jos rankos surištos už nugaros. Plaukai supinti į kasą. Ji klūpo. Akys nuleistos. Ji laikosi kukliai. Ir atrodo tokia patraukli. Ji manęs nemato. Ir staiga ji... virsta Ana. Ana klūpo prieš mane. Nuoga. Graži. Mano kotas – jos burnoje. Bet Ana nenuleidžia nuo manęs akių. Liepsningos melsvos jos akys viską mato. Mato mane. Ir mano sielą. Mato tamsą ir joje besislepiančią pabaisą. Ji išpučia akis iš siaubo ir staiga išnyksta. Mėšlas! Pakirstu iš miego. Mano penis išpampęs, bet prisiminus sapne matytą gailų Anos žvilgsnį staiga suglemba. Koks čia mėšlas? Retai sapnuoju erotinius sapnus. Tad kodėl šitas aplankė mane dabar? Žvilgteliu į elektroninį žadintuvą; pabudau penkiomis minutėmis anksčiau. Pirmiesiems ryto saulės spinduliams skverbiantis pro tarpus tarp dangoraižių, keliuosi iš lovos. Jau dabar jaučiu nerimą, be abejo, dėl to, kad sapnavau keistą sapną, tad nusprendžiu pabėgioti ir išlieti šiek tiek energijos. Negavau nei naujų laiškų, nei žinučių, nei kokių nors naujienų apie Leilą. Pro duris žengiu bute tvyrant mirtinai tylai. Geilės taip pat kol kas nėra. Tikiuosi, ji spėjo atsigauti po vakarykščio sukrėtimo.

Atidarau duris į vestibiulį ir netrukus atsiduriu lauke – rytas saulėtas, oras malonus. Atidžiai apsidairau. Bėgdamas žvalgausi po gatveles ir užmetu akį į tarpuvartes, taip pat patikrinu, ar Leilos nėra už stovinčių mašinų. Kur tu, Leila Viljams? Pasigarsinu „Foo Fighters“ dainą ir nutapsiu šaligatviu.

ypač nervina. Ji išliejo kavą, praleido svarbų skambutį, be to, visą rytą dėbso į mane savo didelėmis rudomis akimis. – Sujunk mane su Rosa, – piktai liepiu. – O dar geriau – liepk ateiti. Uždarau kabineto duris ir grįžtu prie rašomojo stalo; turiu susiimti ir nelieti įniršio ant savo darbuotojų. Velčas neturi jokių naujienų, tik sužinojo, jog Leilos tėvai mano, kad jų duktė vis dar Portlande su vyru. Kažkas pasibeldžia į duris. – Užeikite. Tikiuosi, ne Olivija. Į kabinetą kyšteli galvą Rosa. – Norėjote mane matyti? – Taip. Žinoma. Užeik. Kaip reikalai su Vudsu? OLIVIJA ŠIANDIEN MANE

Viskas vyksta pagal planą: Vudsas nusprendė priimti mūsų pasiūlymą, Darfūrui skirtas pagalbos krovinys netrukus bus pakeliui į Miuncheną, o iš ten bus skraidinamas lėktuvu. Iš Savanos kol kas nesulaukiame jokio oficialaus pasiūlymo. Pasitikrinu mobilųjį ir randu taip lauktą Anos laišką. ROSA IŠEINA PRIEŠ PAT DEŠIMTĄ.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Grįžtanti namo Data: 2011 m. birželio 3 d. 12:53 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone Grėjau, aš vėl patogiai įsitaisiau pirmosios klasės lėktuvo salone ir už tai jums dėkoju. Skaičiuoju minutes iki vakaro, kai vėl jus pamatysiu ir galbūt išgausiu iš jūsų tiesą apie savo naktinius prisipažinimus. Jūsų Ana x

Išgaus iš manęs? Oi, panele Stil, manau, bus visai priešingai. Kadangi esu labai užsiėmęs, mano atsakymas trumpas. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Grįžtanti namo Data: 2011 m. birželio 3 d. 09:58 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, aš taip pat nekantrauju tave pamatyti. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Bet Anai tų kelių žodžių negana. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Grįžtanti namo Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:01 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Mieliausias pone Grėjau, tikiuosi, radote išeitį iš „padėties“. Jūsų laiško stilius verčia mane nerimauti. Ana x

Bent jau vėl pelniau bučinį. Dabar ji jau tikrai turėtų skristi, tiesa? Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Grįžtanti namo Data: 2011 m. birželio 3 d. 10:04 Gavėjas: Anastazija Stil Anastazija, padėtis galėtų būti ir geresnė. Ar lėktuvas jau pakilo? Jei taip, neturėtum siųsti elektroninių laiškų. Keli sau grėsmę, o tai tiesiogiai prieštarauja sutartyje įrašytai asmeninio saugumo taisyklei. Apie bausmę kalbėjau rimtai. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Jau ketinu skambinti Velčui ir sužinoti naujienas, bet kompiuteris dzingteli – sulaukiau dar vieno Anos laiško.

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Neadekvati reakcija Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:06 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Brangus pone niurzgaliau, lėktuvo durys vis dar atdaros. Vėluojame išskristi, bet tik dešimt minučių. Mano ir aplink sėdinčių keleivių gerovė garantuota. Kol kas galite nuleisti savo niežtintį delną. Panelė Stil

Nenoromis šypteliu. Hm... ponas niurzgalius... Ir bučinio nėra. Negerai. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Atsiprašau – niežtintis delnas nuleistas Data: 2011 m. birželio 3 d. 10:08 Gavėjas: Anastazija Stil Pasiilgau ir jūsų, panele Stil, ir jūsų miklaus liežuvio. Noriu, kad saugiai pasiektumėte namus. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Atsiprašymas priimtas Data: 2011 m. birželio 3 d. 13:10 RJL Gavėjas: Kristianas Grėjus Dabar uždaromos durys. Daugiau iš manęs neišgirsite nė garso, juolab kad turite bėdų dėl klausos. Iki Ana x

Ji vėl atsiuntė bučinį. Ką gi, man gerokai palengvėja. Nenoromis atsitraukiu nuo kompiuterio ir skambinu Velčui.

pasisiūlo atnešti į kabinetą pietus, bet atsisakau. Man reikia išeiti. Tūnodamas tarp keturių savo kabineto sienų, jaučiuosi prislėgtas – tikriausiai dėl to, kad apie Leilą vis dar nėra jokių žinių. PIRMĄ VALANDĄ ANDRĖJA

Man dėl jos neramu. Po galais, ji atėjo su manimi susitikti. Nusprendė, kad jos pageidaujamas spektaklis vyks mano namuose. Tad kaip galėčiau jos veiksmų nelaikyti puolimu asmeniškai prieš mane? Kodėl Leila neatsiuntė elektroninio laiško arba nepaskambino? Jei turėjo kokių nors bėdų, būčiau galėjęs padėti. Tikrai būčiau padėjęs, juk esu padėjęs ir anksčiau. Man reikia įkvėpti gryno oro. Praeinu pro Oliviją ir Andrėją, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo labai užsiėmusios, bet žengdamas į liftą sugaunu suglumusios Andrėjos žvilgsnį. O lauke – giedra popietė, gatvėje daug žmonių ir triukšminga. Giliai įkvepiu ir užuodžiu raminantį druskingą sąsiaurio orą. Gal šiandien daugiau nedirbti? Bet negaliu sau to leisti. Po pietų manęs laukia susitikimas su meru. Kaip pikta – juk susitiksime rytoj, per Prekybos rūmų organizuojamą iškilmingą vakarą. Tas vakaras! Staiga man dingteli nuostabi mintis ir aš ryžtingai patraukiu į nedidelę man jau žinomą parduotuvėlę.

sukoręs gerą kelio galą pėsčiomis, grįžtu į Eskalą; Teiloras išvažiavęs į oro uostą pasitikti Anos. Įėjęs į svetainę, virtuvėje randu Geilę. – Labas vakaras, pone Grėjau. – Sveika, Geile. Kaip praėjo diena? – Ačiū, gerai, sere. – Ar jau geriau jaučiatės? – Taip, sere. Kurjeris pristatė panelės Stil drabužius. Išpakavau juos ir sukabinau į spintą jos kambaryje. – Puiku. Leila nepasirodė? Kvailas klausimas: jei būtų pasirodžiusi, Geilė būtų man paskambinusi. – Ne, sere. Atkeliavo ir dar kai kas, – ji kilsteli nedidelį raudoną firminį parduotuvės maišelį. – Gerai. Nekreipdamas dėmesio į supratingą ir linksmą Geilės žvilgsnį, paimu iš jos maišelį. – Kiek žmonių šiandien vakarieniaus? – Du. Ačiū jums. Beje, Geile... – Klausau, sere. PO SUSITIKIMO MERIJOJE

– Ar galėtumėte sutvarkyti lovą žaidimų kambaryje ir apvilkti atlasinę patalynę? Tikiuosi, šį savaitgalį man pavyks ten nusivilioti Aną. – Gerai, pone Grėjau, – šiek tiek nustebusi sako Geilė. Taip tarusi ji nusisuka, grįžta prie pradėtų darbų, o aš lieku stovėti svetainėje gerokai suglumintas jos elgesio. Galbūt Geilė ir nepritaria, bet aš iš Anos noriu būtent šito. Nuėjęs į darbo kambarį iš krepšio išsiimu „Cartier“ dėžutę. Tai Anai skirta dovana, kurią ketinu įteikti rytoj, prieš išvykstant į šventę. Auskarai. Paprasti. Elegantiški. Gražūs. Tokie kaip ji. Šypteliu; net ir avėdama medžiaginius sportbačius ir mūvėdama džinsus ji turi savotiško berniokiškos merginos žavesio. Tikiuosi, šią dovaną ji priims. Jei būtų mano nuolankioji, neturėtų kitos išeities, bet nežinau, kaip ji reaguos pagal naująjį mudviejų susitarimą. Šiaip ar taip, bus įdomu. Ji visada geba mane nustebinti. Įdedu dėžutę į rašomojo stalo stalčių ir staiga mano dėmesį patraukia kompiuterio dzingtelėjimas. Į mano dėžutę atkeliavo naujausios Barnio kuriamo nešiojamojo kompiuterio schemos ir aš nekantrauju jas peržiūrėti. Po penkių minučių paskambina Velčas. – Pone Grėjau... – dūsuodamas pasisveikina jis. – Taip. Kokios naujienos? – Kalbėjausi su Raselu Ridu, ponios Rid sutuoktiniu. – Ką sužinojai? Mane akimirksniu vėl apima nerimas. Išlekiu iš darbo kambario ir per svetainę sparčiai nužingsniuoju prie lango. – Jis tvirtina, kad žmona išvažiavusi pasisvečiuoti pas tėvus, – praneša man Velčas. – Ką?! – Jis taip sakė. Velčas, rodos, suirzęs ne mažiau už mane. Žvelgdamas į Siatlą, plytintį po kojomis, ir žinodamas, kad ponia Rid, kitaip Leila Viljams, kažkur tenai bastosi, dar labiau širstu. Pirštais persibraukiu per plaukus. – Gal ji jam taip sakė?

– Gali būti, – pritaria man Velčas. – Bet kol kas nieko neradome. – Jokio pėdsako? Negaliu patikėti, kad Leila dingo kaip į vandenį. – Jokio. Bet jei ji pamėgintų naudotis bankomatu, išgryninti čekį arba jungtis prie kurios nors iš savo socialinių paskyrų, kaipmat ją rastume. – Gerai. – Be to, norėtume peržiūrėti, ką užfiksavo ligoninės vaizdo kameros. Tiesa, tai nemažai kainuos ir šiek tiek užtruks. Ar sutiktumėte? – Taip. Staiga mane nukrečia šiurpas, bet ne nuo skambučio. Nežinia kodėl staiga pasijuntu stebimas. Atsisukęs tarpduryje išvystu Aną, ji atidžiai žvelgia į mane, jos antakiai suraukti, lūpos šiek tiek prasiskyrusios, be to, ji segi labai trumpą sijoną. Žvilgsnį traukia jos akys ir kojos, ypač... kojos. Įsivaizduoju jas apsivijusias man juosmenį. Bežiūrint į ją mane apima tikra, laukinė aistra – net kūnas nutirpsta. – Tada nedelsdami imsimės darbo, – sako Velčas. Nenuleisdamas nuo Anos akių baigiu pokalbį ir artindamasis prie jos nusivelku švarką, nusitraukiu kaklaraištį ir švysteliu juos ant sofos. Ana... Apkabinu ją, trūkteliu į uodegą surištus plaukus, kad pakeltų galvą ir bučiuoti pasiruošusios lūpos priartėtų prie manųjų. Jos skonis dieviškas, primena namus, rudenį ir... Aną. Jos aromatas smelkiasi man į šnerves ir aš skoniuosi viskuo, ką man gali pasiūlyti šilta ir viliojanti jos burna. Mudviejų liežuviai susipina ir mano kūnas iš nekantros įsitempia. Trokštu panirti į ją, pamiršti sumautą, nesėkmingą savaitės pabaigą. Pamiršti viską, išskyrus Aną. Mano lūpos karštligiškai ieško jos lūpų, ištraukiu iš jos plaukų gumelę, o ji panardina pirštus man į plaukus. Daugiau negaliu tvardytis, trokštu Anos visa savo esybe. Žingteliu atatupstas ir atidžiai pažvelgiu jai į veidą, spinduliuojantį aistrą. Ir aš taip jaučiuosi. Ką ji man daro? – Kas yra? – sušnabžda Ana. Man atsakymas visiškai aiškus. Pasiilgau tavęs. – Taip džiaugiuosi, kad grįžai... Eime po dušu su manimi – dabar.

– Gerai, – atsako Ana kimiu balsu. Paimu ją už rankos ir veduosi į vonios kambarį. Atsuku čiaupą ir atsigręžiu į ją. Ji atrodo nuostabiai: žiūri į mane spindinčiomis, nekantrumą spinduliuojančiomis akimis. Nužvelgiu ją nuo galvos iki nuogų kojų. Dar niekada nemačiau Anos su tokiu trumpu sijonu, taip apnuogintomis kojomis, ir nežinau, ar tam pritariu. Jos grožis skirtas tik mano akims... – Man patinka tavo sijonas. Jis labai trumpas. – Per trumpas. – O tavo kojos – puikios. Nė akimirkos nenuleisdamas nuo Anos akių, nusiaunu batus, nusimaunu kojines, ji taip pat nusispiria aukštakulnius. Velniop dušą. Geidžiu jos tuoj pat. Žingteliu prie jos, delnais suspaudžiu pakaušį ir mudu atsargiai einame, – aš pirmyn, ji atatupsta, – kol ji nugara atsiremia į sienos plyteles ir pravėrusi lūpas giliai įkvepia. Delnais suspaudęs jai smilkinius ir panardinęs pirštus į plaukus, bučiuoju ją: skruostus, kaklą, lūpas. Ana – kaip nektaras, kuriuo niekaip negaliu pasisotinti. Pritrūkusi kvapo, ji pirštais suspaudžia man žastus, bet šį kartą jos prisilietimas manyje glūdinčios tamsos nepažadina. Šią akimirką pasaulyje yra vien graži ir tyra Ana, atsakanti į bučinius su aistra, niekuo nenusileidžiančia maniškei. Nuo geismo man užkaista kraujas, ima veržti penį. – Geidžiu tavęs dabar. Čia... greitai ir šiurkščiai, – sumurmu, mano pirštai nuoga jos šlaunimi keliauja aukštyn ir šmurkšteli po sijonu. – Ar vis dar kraujuoji? – Nebe. – Gerai. Užtraukiu sijoną jai ant klubų, užkišu abu nykščius už medvilninių kelnaičių juosmens, smaukdamas jas žemyn imu tūptis ir netrukus atsiklaupiu. Kai rankomis suspaudęs klubus pabučiuoju saldų plotelį po gaktos plaukais, Ana aikteli. Paskui mano rankos slysteli žemyn jos šlaunimis ir aš praskečiu jai kojas, kad galėčiau liežuviu pasiekti klitorį. Pradėjus geismingą puolimą, ji panardina pirštus man į plaukus. Kankinu ją liežuviu, o ji dejuodama atlošia galvą ir atremia pakaušį į vonios kambario sieną. Jos kvapas nuostabus. O skonis – dar geresnis.

Tyliai dejuodama Ana sūpuoja klubus, pasitinka mano atkaklų ir veržlų liežuvį ir netrukus jos kojos pradeda virpėti. Pakaks. Noriu įsiskverbti ir nuleisti ten. Savo oda vėl jausiu jos odą, kaip Savanoje. Paleidęs Aną atsistoju, delnais vėl suspaudžiu smilkinius, susirandu nuostabos ir nusivylimo iškreiptas jos lūpas ir įsisiurbiu. Atitraukiu kelnių užtrauktuką, sučiumpu ją žemiau sėdmenų, kilsteliu ir laikau. – Mažyte, apsivyk kojomis man juosmenį, – susijaudinęs dusliai sušnabždu. Kai tik Ana tai padaro, įkišu ir giliai į ją panyru. Ji mano. Ji – dangiška palaima. Kai įsiskverbiu, ji priglunda prie manęs ir ima dejuoti. Iš pradžių supuosi lėtai, paskui mano kūnas pats ima diktuoti tempą, pagaunu ritmą, pasiduodu jam ir, įsikniaubęs jai į kaklą, imu stumti greičiau, stipriau. Ji suaimanuoja, pajuntu, kaip įsitempia, ir aš jau negaliu liautis, o ji rėkdama patiria palaimą. Pajutęs ją trūkčiojant, taip pat peržengiu ribą ir dusliai, neaiškiai šaukdamas jos vardą nuleidžiu į ją viską, iki paskutinio lašo. Pabučiuoju Anai į kaklą ir, dar nenorėdamas atsiskirti, laukiu, kol nurims. Mudu skendime pliaupiančio karšto vandens garuose, marškiniai ir kelnės limpa prie kūno, bet man vis tiek. Ana palengva atgauna kvapą, jos kūnas suglemba ir dabar man sunkiau ją laikyti. Sprendžiant iš veido, ji apsvaigusi, pasisotinusi, ir aš ištraukiu, bet laikau ją tol, kol tvirtai atsistoja. Ana kilsteli galvą ir meiliai šypteli. – Rodos, esi patenkintas, kad grįžau, – sako. – Taip, panele Stil, mano pasitenkinimas akivaizdus. Eime, palydėsiu jus po dušu. Vikriai nusivelku drabužius ir, likęs visiškai nuogas, imu sagstyti Anos palaidinukės sagas. Žvilgtelėjusi į mano pirštus, ji pakelia akis man į veidą. – Kaip kelionė? – klausiu. – Ačiū, gerai, – tyliai, vis dar šiek tiek kvėpčiodama sako Ana. – Dar kartą dėkoju už pirmos klasės bilietą. Taip keliauti iš tiesų daug maloniau, – ji įkvepia, tarsi kam kauptųsi. – Turiu šiokių tokių naujienų, – priduria. – Šit kaip? Kokių? Nuvelku jai palaidinukę ir padedu ant savo drabužių krūvos. – Gavau darbą, – nedrąsiai praneša Ana.

Kodėl? Gal mano, kad pyksiu? Žinoma, kad ji gavo darbą. Labai ja didžiuojuosi. – Sveikinu, panele Stil. Ar bent dabar pasakysite, kur dirbsite? – šypsodamasis teiraujuosi. – Dar nežinai? – Iš kur man žinoti? – Turėdama omenyje jūsų gebėjimą sekti, maniau, gal... – ji nutyla nebaigusi sakinio ir atidžiai pažvelgia man į veidą. – Anastazija, man nė į galvą neateitų kištis į tavo karjerą, nebent, žinoma, pati paprašytum. – Vadinasi, nė nenumanai, kokioje leidykloje įsidarbinau? – Ne. Žinau, kad Siatle yra keturios leidyklos, tad numanau, jog dirbsi vienoje iš jų. – Tai SIP leidykla, – atskleidžia paslaptį ji. – A, ta mažytė. Gerai. Tau pasisekė. Tai įmonė, kurią, Rosos vertinimu, netrukus bus galima įsigyti. Visai lengva... Pabučiuoju Anai į kaktą. – Gudruolė. Kada pradėsi? – Nuo pirmadienio. – Taip greitai? Tada pasinaudosiu proga, kol dar esi čia. Apsisuk. Ana nedelsdama paklūsta. Atsegu jai liemenėlę, nusmaukiu sijoną, o tada suimu sėdmenis ir pabučiuoju į petį. Pasilenkęs įbedu nosį jai į plaukus. Šnervės prisipildo jos aromato – pažįstamo, raminančio, būdingo tik Anai. Kūnu jusdamas jos kūną susijaudinu, bet giliai širdyje jaučiu palengvėjimą. Ji tikrai tobula. – Jūs mane ir jaudinate, panele Stil, ir raminate. Koks svaiginantis derinys. Dėkingas, kad Ana čia, vėl pabučiuoju jai į plaukus, o tada paimu už rankos ir nusivedu po karštu dušu. – Oi! – klykteli ji, užlieta garuojančio vandens srovės, krūpteli ir užsimerkia. – Čia tik šlakelis karšto vandens. Žvelgiu į ją plačiai šypsodamasis. Ji atmerkia vieną akį, kilsteli smakrą ir palengva atsiduoda karščiui. – Nusisuk, – įsakau. – Noriu tave nuprausti. Ji daro kaip liepta, aš įspaudžiu į delną truputį dušo želės, patrinu, kad suputotų, ir imu masažuoti jai pečius.

– Turiu tau dar kai ką pasakyti, – įtempusi pečius sako Ana. – Ak šit kaip? Ir ką gi? – švelniai klausiu. Kodėl ji staiga įsitempė? Mano delnai nuslysta jos krūtine ir pasiekia gražiąsias krūtis. – Ketvirtadienį Portlande mano bičiulio Chosė nuotraukų parodos atidarymas. – Taip, na ir kas? Ir vėl tas fotografas! – Pažadėjau jam atvažiuoti. Gal nori vykti kartu? – paskubomis išpoškina Ana, tarsi nekantrautų kuo greičiau ištarti šiuos žodžius. Kvietimas? Aš sutrikęs. Kvietimų į kokius nors renginius sulaukiu tik iš savo šeimos, kolegų darbe arba iš Elenos. – Kelintą valandą? – Atidarymas pusę aštuntos vakare. Žinoma, tai turėtų būti laikoma šiuo tuo „daugiau“. Pabučiuoju jai į ausį ir ištariu: – Gerai. Anai nusvyra pečiai, ji nugara atsiremia į mane. Rodos, jai tarsi akmuo nuo širdies nusirito, o aš nesumoju, ar juoktis, ar pykti. Ar aš tikrai tokio sunkaus būdo? – Prieš atsiklausdama nervinaisi? – Iš ko sprendi? – Anastazija, dabar tavo kūne visiškai neliko įtampos, – paaiškinu slėpdamas, kad esu suirzęs. – Na, man tik atrodė, kad tu... pavyduliauji. Taip. Aš pavyduliauju. Vos tik pagalvoju apie Aną, leidžiančią laiką su kuo nors kitu, iš karto... susinervinu. Baisiai susinervinu. – Taip ir yra. Ir būtų gerai, jei to nepamirštum. Bet ačiū, kad manęs atsiklausei. Paimsime „Čarlį Tango“. Anos veide sušvinta man skirta šypsena, o mano delnai slysta žemyn jos kūnu – kūnu, priklausančiu tik man ir niekam kitam. – Ar galiu ir aš tave nuprausti? – išblaško mano mintis Ana. – Kažin. Skubriai pabučiuoju jai į sprandą ir imu plauti nuo nugaros putas.

– Ar kada nors leisi man prie tavęs prisiliesti? – nedrąsiai, maldaujamai teiraujasi ji, bet tas švelnumas nesustabdo tamsos, kuri sūkuriuodama staiga siūbteli krūtine ir ima mane dusinti. Ne. Susikaupiu ir stengiuosi apie ją negalvoti, sutelkiu dėmesį į Anos užpakalį, į jos nuostabų, dulkinti paruoštą užpakalį. Su tamsa besigrumiantis mano kūnas pasiduoda instinktui. Man jos reikia. Man reikia Anos, kad padėtų atsikratyti baimės. – Rankas ant sienos, Anastazija. Noriu paimti tave dar kartą, – sušnabždu ir ji, žvilgtelėjusi į mane nuostabomis kupinomis akimis, priglaudžia delnus prie sienos plytelių ir išskečia pirštus. Suimu už klubų ir trūkteliu, kad pasitrauktų toliau nuo sienos. – Stipriai laikykis, Anastazija, – įspėju vandeniui srūvant jos nugara. Ji palenkia galvą ir prasižergusi tvirtai atsistoja, o aš pirštais brūkšteliu per jos gaktą. Ji pasimuisto ir užpakaliu atsiremia į mano išpampusią lytį. Mėšlas! Man tai patinka ir pajuntu, kad krūtinę slėgusios baimės likučiai sparčiai tirpsta. – Ar to nori? – klausiu pirštais ją jaudrindamas. Užuot atsakiusi, Ana vėl ima trinti užpakalį į mano lytį ir aš nusišypsau. – Sakyk, – įsitempęs įsakmiai liepiu. – Noriu. Ana sutinka ir jos ištartas žodis, prasiskverbęs pro plūstantį vandenį, neleidžia tamsai grįžti. Ak, mažyte... Ji sudrėkusi dar nuo praeito karto, tik nežinau, ar nuo manęs, ar nuo savo geismo. Paskubomis nebyliai padėkoju daktarei Grin: pagaliau sargių man nereikia. Įsiskverbiu į Aną ir neskubėdamas, sąmoningai paimu ją, dar kartą įrodydamas, kad priklauso man.

ir stipriai pabučiuoju. – Išsidžiovink plaukus, – liepiu duodamas plaukų džiovintuvą, kurio pats niekada nenaudoju. – Valgyti nori? – Labai, – sako Ana, bet aš nežinau, ar kalba rimtai, ar tik nori pamaloninti mane. Šiaip ar taip, aš labai patenkintas. APSIAUČIU JĄ CHALATU

– Puiku, ir aš išalkau. Paklausiu ponios Džouns, kada bus pietūs. Turi dešimt minučių. Apsirenk. Dar kartą ją pabučiuoju ir pėdinu į virtuvę. Geilė kriauklėje kažką plauna. Vos pamėginu žvilgtelėti poniai Džouns per petį, ji atsisuka. – Moliuskai, pone Grėjau, – sako. Skanu. Pasta alle Vongole15 – vienas mėgstamiausių mano valgių. – Po dešimties minučių? – pasitikslinu. – Po dvylikos, – pataiso mane ponia Džouns. – Puiku. Patraukiu į darbo kambarį ir ponia Džouns perveria mane nueinantį skvarbiu žvilgsniu. Tiek to. Geilė yra mačiusi mane ne tik vilkintį chalatą, bet ir gerokai labiau apsinuoginusį, tad... po galais, kas jai darosi? Pasitikrinu paštą, užmetu akį į mobilųjį, ar nėra kokių nors naujienų apie Leilą. Nieko. Ir vis dėlto, kai grįžo Ana, nesijaučiu toks bejėgis kaip anksčiau. Į virtuvę, – be abejo, priviliota nosį kutenančio gardaus mūsų laukiančios vakarienės kvapo, – ji įžengia beveik kartu su manimi. Išvydusi ponią Džouns, sučiumpa chalato atlapus ir užsidengia kaklą. – Pačiu laiku, – sako Geilė patiekdama vakarienę giliuose dubenyse ant virtuvės baro. – Sėsk, – liepiu Anai ir mosteliu į vieną iš baro kėdžių. Ana nerimaudama žvilgteli į mane, o tada jos akys nukrypsta į ponią Džouns. Jai nesmagu. Mažyte, aš turiu samdomų darbuotojų. Pratinkis. – Gal dar vyno? – pasiūlau norėdamas Aną prablaškyti. – Prašyčiau, – santūriai sako ji ir atsisėda. Atkemšu butelį „Sancerre“ ir pripilu dvi nedideles taures. – Jei pageidaujate, šaldytuve yra sūrio, sere, – sako Geilė. Linkteliu, ji išeina iš virtuvės ir Anai dėl to akivaizdžiai palengvėja. Grįžtu prie pusryčių baro. – Į sveikatą. Pakeliu taurę. – Į sveikatą, – atsiliepia Ana ir mudu skambiai sudaužiame krištolines taures. Ji paima kąsnelį maisto ir tyliu myktelėjimu įvertina puikų jo skonį. Gal ji tikrai

išalkusi? – Ar vis dėlto ketini man pasakyti? – klausia Ana. – Ką? Ponia Džouns pranoko pati save – spagečiai nepaprastai skanūs. – Ką kalbėjau per miegus. Papurtau galvą. – Valgyk. Juk žinai, kaip man patinka matyti tave valgančią. Apsimestinai suirzusi, ji papučia lūpas. – Iškrypėlis... – tyliai burbteli. Ak, mažyte, tu nė nenutuoki... Staiga man dingteli, kad galbūt šįvakar žaidimų kambaryje ji sutiks išmėginti ką nors naujo. Ką nors įdomaus. – Papasakok man apie savo bičiulį, – paprašau. – Apie kokį bičiulį? – Apie fotografą. Stengiuosi kalbėti ramiai, bet Ana atidžiai mane nužvelgia ir jos kaktoje kelias akimirkas susimeta raukšlės. – Na, mes susipažinome pirmą dieną atvykę į koledžą. Chosė studijuoja inžineriją, bet tikroji jo aistra – fotografuoti. – Ir... – Ir tiek. Jos pastangos išsisukti nuo tiesių atsakymų mane siutina. – Ir viskas? Ana susibraukia plaukus už peties. – Mudu tapome gerais draugais. Pasirodo, mano ir Chosė tėčiai, dar prieš man gimstant, kartu tarnavo kariuomenėje. Jie atnaujino pažintį ir dabar yra geriausi draugai. Šit kaip... – Judviejų tėvai? – Taip. Ana šakute susivynioja dar vieną kąsnį spagečių. – Aišku. – Labai skanu. Ji patenkinta man nusišypso, o jos chalato atlapas šiek tiek nuslenka ir apnuogina pūpsančią krūtį. Nuo šio vaizdo mano penis ima pampti.

– Kaip jautiesi? – klausiu. – Gerai, – patikina mane Ana. – Gal dar? – Dar? – Gal dar vyno? Gal sekso? Gal žaidimų kambaryje? – Prašyčiau mažą taurę. Įpilu jai dar „Sancerre“ vyno. Nenoriu, kad mudu padaugintume alkoholio, juolab kad tikriausiai dar... žaisime. – Kaip... hm... padėtis, dėl kurios turėjai grįžti į Siatlą? Leila. Mėšlas... Apie tai dabar nenoriu kalbėti. – Kol kas nesuvaldyta. Bet tau, Anastazija, nėra ko nerimauti. Šiandien vakare esu tau kai ką numatęs. Noriu įsitikinti, kad mus abu tenkina vadinamoji mudviejų sutartis. – Šit kaip? – Taip. Noriu, kad pasiruoštum ir po penkiolikos minučių lauktum manęs žaidimų kambaryje, – atidžiai žvelgdamas Anai į akis ir stebėdamas jos reakciją, atsistoju. Ji paskubomis gurkšteli vyno ir išplečia akis. – Gali pasiruošti savo kambaryje. Beje, drabužinė dabar jau pilna tau skirtų apdarų. Ir dėl drabužių nepageidauju klausytis jokių prieštaravimų. Ji nustebusi praveria lūpas, lyg tartų nebylų „o“. Griežtai į ją dėbteliu ragindamas prieštarauti. Stebuklas, bet Ana neprataria nė žodžio, ir aš nueinu į darbo kambarį išsiųsti trumpo laiško Rosai ir pranešti, kad norėčiau kuo greičiau pradėti SIP leidyklos įsigijimą. Paskubomis peržvelgiu dar kelis su darbu susijusius laiškus, bet naujienų apie ponią Rid mano pašto dėžutėje nėra. Mėginu apie Leilą negalvoti; pastarąją parą ji ir taip užvaldžiusi mano mintis. Šį vakarą visą dėmesį skirsiu Anai ir... pasismaginsiu. Grįžęs į virtuvę jos nerandu; numanau, kad užlipo į savo kambarį ruoštis. Įėjęs į savo drabužinę, nusivelku chalatą ir apsimaunu mėgstamus džinsus. Rengdamasis prisimenu Aną vonios kambaryje: jos tobulą užpakalį ir, kai ją dulkinau, pakeltas ir prie sienos plytelių prispaustas rankas. Dieve, kokia ši mergina ištverminga. Pažiūrėkime, kiek jai tos ištvermės pakaks.

Pakiliai nusiteikęs iš svetainės pasiimu savo „iPod“ ir, užlėkęs laiptais, įžengiu į žaidimų kambarį. Radęs Aną, kaip ir dera, klūpančią prie durų ir atsisukusią į kambarį, – akys nuleistos, kojos pražergtos, be to, ji mūvi tik kelnaites, – pirmiausia pajuntu palengvėjimą. Ji vis dar čia; ji – geidžiamas grobis. Paskui mane apima pasididžiavimas: ji skrupulingai įvykdė mano nurodymus. Man sunku paslėpti šypseną. Panelė Stil narsiai pasitinka kiekvieną iššūkį. Įėjęs ir uždaręs duris, atkreipiu dėmesį, kad jos chalatas pakabintas ant kabliuko duryse. Basas praeinu pro ją ir padedu „iPod“ ant komodos. Nusprendžiau nuslopinti visus jos pojūčius, išskyrus lytėjimą, ir pažiūrėti, kaip ji jausis. Lova ką tik paklota, paklodė ir užvalkalai – atlasiniai. Odiniai diržai jau paruošti. Iš komodos stalčiaus išsiimu plaukų gumelę, akių raištį, kailinę pirštinę, ausų kaištelius ir naudoti patogų siųstuvą, kurį Barnis sukūrė specialiai mano „iPod“. Visus šiuos daiktus tvarkingai sudedu į eilę, įkišu siųstuvą į „iPod“, o Ana tuo metu laukia. Šis nekantrus laukimas turėtų kaitinti ir mane, ir ją. Netrukus patenkintas prieinu ir sustoju prie jos. Ana klūpo nuleidusi galvą, jos plaukai spindi išsklaidytoje šviesoje. Ji atrodo tokia kukli ir graži – įsikūnijusi nuolankioji. – Atrodai žavingai, – delnais suspaudęs smilkinius pakeliu jos galvą, kad žydrų ir pilkų akių žvilgsniai susitiktų. – Esi graži moteris, Anastazija. Ir priklausai tik man, – sušnabždu. – Atsistok. Nors ir šiek tiek nerangiai, vis dėlto ji atsistoja. – Pažiūrėk į mane, – liepiu ir vos pakėlęs į ją akis suprantu, kad žvelgdamas į šį rimtą ir susikaupusį veidą galėčiau ilgam užsimiršti. Man pavyko pasiekti, kad Anos dėmesys būtų sutelktas tik į mane. – Sutarties mudu nepasirašėme, Anastazija. Bet ribas aptarėme. Noriu dar kartą priminti, kad turime saugos žodžius, pameni? Ji kelis kartus sumirksi, bet neprataria nė žodžio. – Kokie jie? – valdingai klausiu. Ji vis dar dvejoja. Ak, taip nieko nebus... – Kokie tie saugos žodžiai, Anastazija?

– „Geltona“. – Ir? – „Raudona“. – Nepamiršk jų. Akivaizdžiai susirūpinusi, ji kilsteli antakį ir, rodos, nori kažką pasakyti. Kur jau kur, bet tik ne mano žaidimų kambaryje. – Panele Stil, savo mitraus liežuvio geriau nekiškite iš burnos. O jei ne, tai imsiu ir išdulkinsiu klūpančią į tą burną. Supratote? Kad ir kokia viliojanti ši mintis, vis dėlto dabar man labiausiai reikia Anos klusnumo. Ji susikaupia ir neparodo esanti nusivylusi. – Supratote? – Taip, sere, – paskubomis sumurma. – Gera mergaitė. Visai nenoriu, kad pasinaudotumėte saugos žodžiu, nes negalite ištverti skausmo. Tai, ką ketinu jums daryti, yra stipru. Labai stipru, ir jūs turėsite man padėti. Ar supratote? Anos veidas lieka suakmenėjęs, ji neišsiduoda, ką jaučia. – Visa esmė – lytėjimas, Anastazija. Tu manęs nei matysi, nei girdėsi. Bet galėsi mane jausti. Nekreipdamas dėmesio į nuostabą jos veide, atsisuku į grotuvą virš komodos, ant sienos, ir įjungiu pagalbinį režimą. Beliko išrinkti kūrinį; ir tą akimirką prisimenu mudviejų pokalbį automobilyje po to, kai ji praleido naktį mano lovoje „Heathman“ viešbutyje. Pažiūrėkime, kaip jai patiks Tiudorų epochos choralinė muzika. – Ketinu pririšti tave prie tos lovos, Anastazija. Bet pirmiausia užrišiu tau akis ir, – parodau jai „iPod“, – tu manęs negirdėsi. Girdėsi tik muziką, kurią aš tau leisiu. Rodos, jos veide šmėsteli nuostaba, bet nesu visiškai tikras. – Eikš, – nusivedu Aną prie lovos kojūgalio. – Stovėk čia, – pasilenkęs įkvepiu nuostabaus jos kūno aromato ir sušnabždu į ausį: – Lauk čia. Nenuleisk akių nuo lovos. Įsivaizduok, kad guli ant jos surišta ir visiškai priklausoma nuo mano malonės. Ana tyliai aikteli.

Taip, mažyte. Galvok apie tai. Šiaip taip atsispiriu pagundai švelniai pabučiuoti jai petį. Pirma turiu supinti plaukus ir atsinešti bizūną. Nuo komodos grybšteliu plaukų gumelę, o nuo stovo nusikabinu mėgstamiausią bizūną ir įsikišu į užpakalinę džinsų kišenę. Tada grįžtu prie Anos, atsistoju jai už nugaros, švelniai suimu plaukus ir pradedu juos pinti. – Nors ir labai mėgstu tavo dvi kasytes, Anastazija, dabar nekantrauju tave paimti. Tad pakaks ir vienos kasos. Baigęs darbą, smarkiai trūkteliu kasą, neišlaikiusi pusiausvyros Ana žingteli atatupsta ir prisiploja prie manęs. Apvynioju kasą apie ranką ir trūkteliu ją į šoną, o ji palenkia galvą ir dabar galiu lengvai pasiekti jos kaklą. Nosimi braukiu jai per kaklą nuo ausies iki peties, pakeliui čiulpčiodamas ir švelniai krimsčiodamas odą. Hm... Ji taip puikiai kvepia... Ana suvirpa ir tyliai sudejuoja. – Dabar tylėk, – įspėju, išsitraukiu iš kišenės bizūną, pakeliu abi rankas prieš Aną liesdamas jos rankas, kad galėtų pačiupinėti įrankį. Išgirstu, kaip ji aikteli, ir matau virpančius jos pirštus. – Paliesk jį, – sušnabždu žinodamas, kad to ji ir trokšta. Ji pakelia ranką, stabteli, o tada pirštais perbraukia per švelnius aksominius bizūno kutus. Mane tai kaitina. – Aš jį panaudosiu. Tau neskaudės, bet plakant kraujas suplūs po oda ir ji taps nepaprastai jautri. Kokie yra saugos žodžiai, Anastazija? – Hm... „geltona“ ir „raudona“, sere, – priblokšta, kad apsiginklavau bizūnu, sumurma Ana. – Gera mergaitė. Nepamiršk, kad diduma baimės tavo įsivaizduojama, – numetu bizūną ant lovos ir mano pirštai nuslysta jos juosmeniu, klubų kalneliais ir pagaliau įsmunka už kelnaičių gumos. – Tau jų nereikės. Nusmaukiu kelnaites ir atsiklaupiu. Ana įsitveria baldakimo stulpo ir nerangiai išlipa iš apatinių kelnaičių. – Stovėk ramiai, – įsakau, pabučiuoju jai užpakalį ir švelniai įgnybu į abu sėdmenis. – Dabar gulkis. Ant nugaros. Pliaukšteliu jai per sėdynę, ji iš netikėtumo krūpteli ir paskubomis įsiropščia į lovą. Atsigulusi ant nugaros nenuleidžia nuo manęs akių, o jos veide – susijaudinimas ir, man regis, baimė.

– Pakelk rankas virš galvos. Ana iš karto paklūsta. Nuo komodos paimu ausų kaištelius, akių raištį, savo „iPod“ ir pultelį. Įsitaisęs ant lovos, parodau jai „iPod“ ir pultelį. Ana dirsteli į mane, o tada jos žvilgsnis vėl nukrypsta į šiuos prietaisus. – Tai, kas grojama „iPod“, šis prietaisas perduoda į garso aparatūrą kambaryje. Galiu girdėti, ką girdi tu, ir turiu šiam prietaisui skirtą nuotolinio valdymo pultelį. Viską jai parodęs, įkišu kaištelius į ausis ir padedu „iPod“ ant pagalvės. – Pakelk galvą. Ji padaro, kas liepta, ir aš raiščiu užrišu jai akis. Pakilęs nuo lovos, paimu jos kairę ranką ir pririšu riešą prie kairio lovos stulpo odiniu diržu. Tada pirštais perbraukiu per ištiestą ranką ir ji, pajutusi mano prisilietimą, ima muistytis. Neskubėdamas apeinu apie lovą, o ji, reaguodama į mano žingsnių garsą, palengva kreipia galvą; tą patį padarau ir su dešine jos ranka – odiniu diržu pririšu ją prie lovos stulpo. Anos kvėpavimas pakinta, ji alsuoja greitai, nelygiai, šiek tiek pravėrusi lūpas. Jos krūtinės oda ima rausti, ji muistosi ir nekantriai kilnoja dubenį. Gerai. Grįžęs prie kojūgalio, suimu abi jos kulkšnis. – Vėl pakelk galvą, – liepiu. Ana nedelsdama paklūsta ir aš patraukiu ją tiek, kad rankos būtų visiškai ištiestos. Ji tyliai sudejuoja ir vėl kilsteli dubenį. Abi kulkšnis pririšu prie lovos baldakimo stulpų ir dabar ji guli prieš mane išskėstomis kojomis ir rankomis, o aš žingteliu atatupstas pasigrožėti vaizdu. Po galais... Ar kada nors anksčiau ji atrodė tokia seksuali? Ana visiškai bejėgė, palikta mano malonei. Tai suvokus man ima suktis galva, kelias akimirkas dar pastoviu žavėdamasis jos dosnumu ir narsa. Šiaip taip atplėšiu žvilgsnį nuo šio užburiančio vaizdo ir nuo komodos pačiumpu triušio kailio pirštinę. Prieš ją apsimaudamas spusteliu pultelio mygtuką ir įjungiu muziką; akimirką pasigirsta šnypštimas, o tada nuskamba pirmieji moteto keturiasdešimčiai balsų garsai: žaidimų kambario erdvėje ir virš žaviosios panelės Stil pasklinda angeliškas giedotojo balsas.

Ji sustingsta ir klausosi. O aš, ryte rydamas ją akimis, dar kartą apeinu apie lovą. Ištiesiu ranką ir pirštine apmauta plaštaka paglostau jai kaklą. Staiga Ana garsiai įkvepia, timpteli rankų ir kojų raiščius, bet nei šūkteli, nei liepia man liautis. Gėrėdamasis, kaip ji, nors ir suvaržyta, muistosi, palengva pirštinėta ranka braukiu žemyn, link gerklės, paskui – per krūtinkaulį ir per krūtis. Sukamaisiais judesiais jas pamasažuoju, o kai švelniai timpteliu spenelius, Ana sudejuoja iš malonumo ir mane tai paskatina keliauti dar žemiau. Neskubėdamas atsargiai tyrinėju jos kūną: pilvą, klubus, šlaunis ir abi kojas iki pat kulkšnių. Palengva melodija ima ryškėti, į chorą įsilieja daugiau balsų ir šis giedojimas puikiai papildo mano rankos judesius. Nenuleidžiu akių nuo Anos burnos, mat noriu žinoti, kaip jaučiasi; o ji tai prasižioja iš malonumo, tai prikanda lūpą. Mano delnui slystant per lytį, ji įtempia sėdmenis ir kilsteli dubenį. Nors šiaip norėčiau, kad nekrutėtų, Anos judesiai teikia man pasitenkinimą. Panelė Stil mėgaujasi. Ji – tikra besotė. Kai pirštinėta ranka vėl perbraukiu per krūtis, jos speneliai papūra. Taip... Dabar, kai jos oda įjaudrinta, nusimaunu pirštinę ir paimu bizūną. Kutais, ant kurių priverta karoliukų, labai atsargiai braukiu per odą ir traukiu vis tuo pačiu keliu: žemyn krūtine, per krūtis, per pilvą, per gaktos plaukus ir kojomis iki kulkšnių. Motetas pasipildo dar keliais balsais, o aš kilsteliu bizūną ir pliaukšteliu Anai per pilvą. Ji rikteli, – rodos, iš netikėtumo, – bet saugos žodžio neištaria. Kelias akimirkas palaukiu leisdamas priprasti prie šio pojūčio, tada vėl pliaukšteliu, tik šį kartą stipriau. Ji trūkteli diržus mėgindama išsivaduoti ir vėl kažką neaiškiai sušunka, bet ne saugos žodį. Bizūnu perlieju krūtis, ji atlošia galvą ir prasižioja nebyliai šaukdama, rangydamasi raudono atlaso pataluose. Saugos žodžio negirdžiu. Ana grumiasi su savo baime. Sužavėtas, apsvaigęs, imu drąsiau pliekti bizūnu jos kūną ir žiūriu, kaip nuo šių kirčių jos oda šyla ir rausta. Choristams trumpam nutilus, stabteliu ir aš. Dieve... Ji atrodo nuostabiai. Artėjant kūrinio kulminacijai, vėl imu darbuotis, ir dabar suskamba visų choristų balsai. Čaižau ją bizūnu ir nuo kiekvieno kirčio ji rangosi.

Nutilus paskutinei gaidai liaujuosi ir numetu bizūną ant grindų. Man trūksta oro, aš šnopuoju apimtas nenumaldomo geismo. Po galais... Ji tįso ant lovos visiškai bejėgė, jos oda gražiai įraudusi, be to, ji taip pat pūtuoja. Oi, mažyte... Įlipu į lovą, įsispraudžiu Anai tarp kojų, užropoju ant jos ir užgulu. Vėl suskambus muzikai pasigirsta vienišas angeliškas balsas ir aš patraukiu pirštine ir bizūnu jau nueitu taku, tik šį kartą mano instrumentas – lūpos, bučiuojančios ir glostančios jos odą, garbinančios kiekvieną jos kūno colį. Čiulpiu abu spenelius, kol jie išbrinksta ir nuo mano seilių ima blizgėti. Ji muistosi, bet tik tiek, kiek jai leidžia odiniai diržai, ir mano užgulta dejuoja. O mano liežuvis slysta pilvu ir apsuka ratą aplink bambą. Drėkina jos odą. Ragauja ją. Garbina. Netrukus per gaktos plaukus leidžiasi dar žemiau, link svaiginančio man atsivėrusio klitorio, maldaujančio mano liežuvio glamonių. Uoliai jį masažuoju kvėpdamas tą kvapą, mėgaudamasis jos reakcija, ir netrukus pajuntu, kad ji ima virpėti visu kūnu. Oi, ne. Dar ne, Ana. Dar per anksti. Stabteliu ir ji nusivylusi giliai atsidūsta. Atsiklaupiu jai tarp kojų, atsisegu džinsų antuką ir išlaisvinu savo lytį. Tada pasilenkęs atsargiai atrišu kairį kojos diržą. Kol išlaisvinu dešinę kulkšnį, kaire koja ji vikriai ir švelniai apsiveja man juosmenį. Dabar, kai jos kojos laisvos, pamasažuoju blauzdas, šlaunis – taip išvarinėju į jas suplūdusį kraują. Mano užgulta, Ana muistosi, pagavusi Talio moteto ritmą kilnoja dubenį, o aš nykščiais braukiu jai per vidinę šlaunų pusę, rasotą nuo jos geismo ir plūstančios drėgmės. Po galais... Ji slidi, įkaitusi, sudrėkusi, jos kūnas priartėjęs prie ribos, įjaudrintas, pulsuojantis. Ne. Per anksti. Gerokai per anksti. Įsiskverbęs į ją, remdamasis rankomis į patalus, sustingstu ir jaučiu, kaip kaktą išmuša prakaitas. – Prašau! – suvaitoja Ana. Įsirėmęs stipriau šiaip taip atsispiriu pagundai pasinerti į ją ir apie nieką daugiau negalvoti. Užsimerkęs, kad nematyčiau jos, taip mano užgultos ir visiškai man atsivėrusios, sutelkiu dėmesį į muziką. Atgaunu savitvardą ir imu

lėtai sūpuotis. Artėjant kūrinio kulminacijai, pradedu judėti greičiau, taikydamasis prie muzikos ritmo ir mėgaudamasis jos gelmėmis. Ji sugniaužia kumščius, atlošia galvą ir sudejuoja. Taip. – Prašau... – sukandusi dantis maldaujamai ištaria. Girdžiu tave, mažyte... Rankomis remdamasis į patalus ritmo nepametu ir badau ją pamiršęs viską pasaulyje, klausydamasis tik muzikos. Mieloji, narsioji Ana. Mano nugara žliaugia prakaitas. Nagi, mažyte... Prašau... Ir pagaliau ji sprogsta, šaukdama patiria palaimą, o kartu ir mane stumteli nuo bedugnės krašto ir mane supurto toks stiprus ir sekinantis orgazmas, kad aptemsta sąmonė. Susmunku ant jos, mano pasaulis apniunka ir vėl nušvinta, o krūtinę užplūsta tas neįprastas ir tarsi liepsna ryjantis jausmas. Mėgindamas atsikratyti šio nerimą keliančio ir mane trikdančio jausmo, papurtau galvą. Tada ištiesiu ranką, sugriebiu pultelį ir išjungiu muziką. Talio pakaks. Muzika, be jokios abejonės, labai padėjo man įgyti naujos, galima sakyti, beveik religinės patirties. Mėgindamas susivokti, ką jaučiu, suraukiu kaktą, bet vis tiek lieku suglumęs. Atsiskiriu nuo Anos ir, išsitiesęs ant lovos, išlaisvinu jai rankas. Ji atsidūsta, pamiklina pirštus, o aš švelniai ištraukiu jai ausų kaištelius ir nusmaukiu akių raištį. Ana sumirksi didelėmis žydromis akimis ir įsistebeilija į mane. – Sveika, – sušnabždu. – Sveikas, – tyliai ir droviai ištaria ji. Jos atsakas taip glosto širdį, kad pasilenkiu ir švelniai pabučiuoju ją į lūpas. – Puikiai laikeisi, – neslėpdamas pasididžiavimo pagiriu savo merginą. Ji tai padarė. Ištvėrė. Viską iškentė. – Apsiversk. Sunerimusi ji išplečia akis. – Noriu tik patrinti tau pečius.

– Ak... Na, gerai. Apsivertusi ji atsigula ant pilvo ir užsimerkia. Apžergiu ją ir imu masažuoti pečius. Ana iš malonumo dusliai sudejuoja. – Kokia ten buvo muzika? – klausia. – Tas kūrinys vadinasi „Spem in Alium“, tai Tomo Talio motetas keturiasdešimčiai balsų. – Tai buvo... neapsakoma. – Visada norėjau dulkintis skambant šiam kūriniui. – Ar tik nebus dar vienas pirmas kartas, pone Grėjau? Plačiai nusišypsau. – Tiesą sakote, panele Stil. – Na, pagal šią muziką aš taip pat dulkinausi pirmą kartą, – sako Ana, bet iš balso aišku, kad ji pavargusi. – Hm... rodos, mudu dovanojame vienas kitam daug pirmų kartų. – Ką sakiau per miegus, Kris... tai yra, sere? Štai, ir vėl! Nekankink jos, Grėjau. – Daug ką sakei, Anastazija. Kalbėjai apie narvus ir braškes... kad manęs geidi... ir kad manęs ilgiesi. – Ir viskas? – trūkteli pečiais Ana ir jai akivaizdžiai palengvėja. Kodėl ji jaučia palengvėjimą? Išsitiesiu šalia, kad matyčiau jos veidą. – O ko manei prišnekėjusi? Ji atsimerkia ir tuoj pat vėl užmerkia akis. – Kad esi bjaurus, pasipūtęs ir lovoje beviltiškas. Tada Ana pramerkia vieną žydrą akį ir baikščiai į mane pažvelgia. Ak... ji meluoja. – Ką gi, aš, žinoma, toks ir esu, bet dabar kaip reikiant mane sudominote. Ką nuo manęs slepiate, panele Stil? – Nieko aš neslepiu. – Anastazija, tu visai prasta melagė. – Maniau, po sekso versite mane kikenti; o man kažkodėl nesinori. Anos atsakymas man netikėtas ir aš nenoromis šypteliu. – Pokštauti aš nemoku, – prisipažįstu.

– Pone Grėjau! Vis dėlto kai ko nemokate?! Ji plačiai ir įtaigiai man nusišypso. – Ne, kai reikia papasakoti linksmą istoriją, aš išvis beviltiškas, – sakau, bet taip, tarsi tai būtų didelis pranašumas. Ji sukikena. – Ir aš beviltiška. – Koks tai žavus garsas, – sušnabždu ir ją pabučiuoju. Tik... vis tiek noriu žinoti, kodėl jai taip palengvėjo. – Bet tu kažką slepi, Anastazija. Gali būti, kad man teks tave pakankinti, kol išgausiu tiesą. – Cha, cha! – erdvę tarp mudviejų užpildo jos juokas. – Manau, jau pakankamai mane prikankinai. Išgirdus šiuos žodžius šypsena mano veide akimirksniu užgęsta ir jos veidas kaipmat sušvelnėja. – Na, gal dar ir leisiuosi kankinama... – droviai priduria Ana. Dabar mano kūnu nuvilnija palengvėjimas. – Labai to norėčiau, panele Stil. – Mūsų tikslas – teikti vienas kitam malonumą, pone Grėjau. – Gerai jautiesi? – susirūpinęs švelniai klausiu. – Puikiai. Ji droviai šypteli. – Esi nuostabi. Pabučiuoju jai į kaktą, išlipu iš lovos ir mane vėl apima tas nerimą keliantis jausmas. Nuveju jį šalin, užsisegu džinsus ir, ištiesęs ranką, padedu Anai atsikelti. Kai atsistoja, apkabinęs dar kartą pabučiuoju ir pasimėgauju jos skoniu. – Į lovą, – sumurmu ir veduosi ją prie durų. Kai prieiname prie durų, nukabinęs chalatą apsiaučiu Anai pečius, čiumpu ją, dar nespėjusią paprieštarauti, ant rankų ir laiptais nunešu žemyn, į savo miegamąjį. – Aš tokia pavargusi, – gulėdama mano lovoje sumurma ji. – Dabar miegok, – sušnabždu ir vėl apkabinu. Tebesigalynėdamas su tuo krūtinę užplūdusiu nerimą keliančiu jausmu, užsimerkiu. Jis kažkuo primena namų ilgesį ir kartu jaučiuosi taip, tarsi būčiau pagaliau grįžęs namo, ir tai... siaubinga.

15 Makaronai su jūrų moliuskais (it.).

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 4-OJI, ŠEŠTADIENIS

mitriais tarsi meilužės pirštais švelniai taršo vasaros vėjelis. Mano meilužė... Ana. Staiga pabundu ir jaučiuosi sutrikęs. Miegamasis vis dar skendi tamsoje, o šalia tyliai ir lygiai alsuodama miega Ana. Pasikeliu, alkūne įsiremiu į patalus ir pirštais persibraukiu per plaukus negalėdamas atsikratyti keisto jausmo, kad prieš minutėlę kažkas juos glostė. Apsidairau, žvilgteliu į kiekvieną šešėliuose skendintį kambario kampą, bet mudu su Ana čia vieni. Keista. Galėčiau prisiekti, kad kažkas čia buvo. Kažkas mane lietė. Tai buvo tik sapnas. Nuvijęs šią mintį, žvilgteliu į laikrodį. Dabar ankstus rytas, 4.30. Kai vėl padedu galvą ant pagalvės, Ana kažką sumurma ir pasiverčia veidu į mane, bet vis dar giliai miega. Ji atrodo tokia graži ir romi. Įsistebeiliju į lubas ir blykčiojanti dūmų jutiklio švieselė vėl ima mane erzinti. Mudu neturime sutarties. Bet Ana čia. Šalia manęs. Ką tai reiškia? Kaip man su ja elgtis? Ar ji paklus mano taisyklėms? Be to, man būtina žinoti, kad ji saugi. Pirštais persibraukiu per veidą. Man tai visiškai nauja; nevaldau situacijos ir man neramu. Staiga vėl prisimenu Leilą. Mėšlas. Mano sąmonę užplūsta minčių sūkurys: Leila, darbas, Ana... Ir žinau, kad nebeužmigsiu. Atsikeliu, apsimaunu pižamos kelnes, uždarau miegamojo duris ir einu į svetainę, prie fortepijono. Šopenas – tikra paguoda: niūrios gaidos puikiai atliepia mano nuotaiką, tad nesiliauju jų kartojęs. Staiga akies krašteliu pastebiu menką krustelėjimą, pakeliu akis ir matau nedrąsiai prie manęs žengiančią Aną. – Turėtum miegoti, – sumurmu, bet skambinti nesiliauju. – Tu taip pat, – papriekaištauja ji. Nors jos veide atsispindi ryžtas, vis dėlto vilkėdama per platų chalatą ji atrodo tokia menka ir pažeidžiama. Šiaip taip susilaikau nenusišypsojęs. MANO PLAUKUS

– Barate mane, panele Stil? – Taip, pone Grėjau, baru. – Na, negalėjau užmigti. Mane slegia tiek daug minčių, kad būtų geriau, jei ji grįžtų į lovą. Po vakarykščių šėlionių Ana turėtų būti pavargusi. Bet ji į prastą mano nuotaiką nekreipia dėmesio, atsisėda šalia ant pianisto suolelio ir padeda galvą man ant peties. Tai toks švelnus ir intymus gestas, kad pametu iš akių natas partitūroje, bet skambinti nesiliauju, mat dabar, kai ji šalia, jaučiuosi ramesnis. – Kas čia? – man baigus groti klausia Ana. – Šopenas. Preliudas, opus 24, 4 numeris. E-minor, jei tau įdomu. – Man įdomu viskas, ką darai. – Mieloji Ana... – pabučiuoju jai plaukus. – Nenorėjau tavęs pažadinti. – Nepažadinai, – sako ji vis dar nepatraukdama galvos nuo mano peties. – Paskambink kitą. – Kitą? – Bacho kūrinį, kurį skambinai pirmą naktį, kai likau. – A, „Marčelo koncertą“. Nepamenu, kada paskutinį kartą ką nors skambinau kitų paprašytas. Mane fortepijonas nuolat guosdavo apniktą vienatvės, jo garsai būdavo skirti tik man vienam. Mano šeima jau daug metų negirdėjo manęs skambinant. Bet, jei jau paprašė, savo mielajai Anai paskambinsiu. Mano pirštai nuslysta klavišais ir svetainę vėl užlieja ilgam į atmintį įstringanti melodija. – Kodėl skambini tik tokius liūdnus kūrinius? – klausia ji. Argi liūdnus? – Rodos, kai pradėjai mokytis skambinti fortepijonu, tau tebuvo šešeri? – pakėlusi galvą nuo peties ir atidžiai žvelgdama į mane toliau klausinėja Ana. Jos veidas nuoširdus, jame, kaip paprastai, atsispindi troškimas sužinoti ką nors naujo, be to, argi po pastarosios nakties galėčiau netenkinti visų jos norų? – Puoliau mokytis skambinti fortepijonu, kad įtikčiau įmotei. – Kad taptum visateisiu tobulos šeimos nariu? Rodos, jos lūpose girdžiu atgarsį Savanoje kartu leistos nakties, kai nuoširdžiai šnekėjomės.

– Taip, galima sakyti ir taip, – nenoriu apie tai kalbėti, be to, stebėtina, kiek daug mano gyvenimo faktų Ana įsiminė. – Kodėl atsikėlei? Argi po vakarykščio fizinio krūvio tau nereikia pailsėti? – Man dabar – aštunta ryto. Be to, turiu išgerti tabletę. – Puiku, kad prisimeni, – mąsliai sakau. – Kuri gi kita, jei ne tu, būdama kitoje laiko juostoje pradeda vartoti kontraceptines tabletes, kurias svarbu gerti tuo pačiu paros metu. Gal šiandien turėtum išgerti pusvalandžiu vėliau? O rytoj rytą – dar pusvalandžiu vėliau? Taip palengva viskas grįžtų į vėžes ir galėtum gerti tabletes įprastu laiku. – Puikus planas, – sako ji. – O ką veiksime tą pusvalandį? Na, galėčiau išdulkinti tave pasiguldęs ant fortepijono. – Turiu kelias mintis... – gundomai sumurmu. – Kita vertus, galėtume ir pasikalbėti. Ana nusišypso taip, tarsi mestų man iššūkį. Bet šnekėtis aš nenusiteikęs. – Man labiau patiktų įgyvendinti savus ketinimus. Apglėbiu Aną per juosmenį, pasisodinu ant kelių ir kyšteliu nosį į plaukus. – Tu visada mieliau renkiesi seksą, o ne pokalbį, – nusijuokia ji. – Tai tiesa. Juolab būdamas su tavimi. – Ji delnais paliečia man bicepsus, bet krūtinėje glūdinti tamsa snūduriuoja. Prikišęs lūpas prie paausio, apiberiu jos odą bučiniais ir palengva slenku kaklu žemyn. – Gal ant fortepijono?.. – sukuždu įsivaizduodamas ją išskėstomis kojomis ir rankomis gulinčią ant instrumento per jo kraštą nusvirusiais palaidais plaukais. Ir mano kūnas iš karto sureaguoja į šį sąmonėje iškilusį vaizdinį. – Noriu kai ką išsiaiškinti, – tyliai man į ausį sako Ana. – Kaip visada ištroškusi informacijos panelė Stil. Ką čia aiškintis? Nosimi smaukdamas jai nuo peties chalatą jaučiu šiltą ir švelnią jos odą. – Kai ką apie mudu, – paaiškina ji ir man šie paprasti žodžiai nuskamba tarsi malda. – Hm... Ką gi? Ko ji dabar siekia? – Apie sutartį. Šiek tiek atšlijęs, atremiu gudrų jos žvilgsnį. Kodėl ji taip elgiasi? Pirštais perbraukiu jai per skruostą. – Na, dėl sutarties sąlygų dar galima diskutuoti, ar ne?

– Dar galima? – apsimeta nustebusi ji ir vos pastebimai šypteli. – Galima, – sakau taip pat santūriai šypsodamasis. – Bet tu taip troškai ją pasirašyti. Anos akyse šmėsteli abejonė. – Na, pirma troškau. Šiaip ar taip, taisyklių keisti negalima, jos tebegalioja. Privalau žinoti, kad ji bus saugi. – Pirma? Pirma ko? – Pirma... – Prieš tai. Prieš tai, kai sujaukei mano pasaulį, prieš tai, kai ėmėme miegoti vienoje lovoje. Prieš tai, kai padėjai galvą man, sėdinčiam prie fortepijono, ant peties. Tai... – Pirma to „daugiau“, – sumurmu galynėdamasis su jau pažįstamu, bet vis tiek keistu jausmu. – A!.. – regis, patenkinta šūkteli Ana. – Be to, mudu jau du kartus buvome žaidimų kambaryje ir tu iš jo nepasprukai. – Tikiesi, kad spruksiu? – Tu nuolat elgiesi ne taip, kaip tikiuosi, Anastazija. Ji vėl suraukia antakius. – Gerai, tad išsiaiškinkime iki galo. Tu tik nori, kad nuolat laikyčiausi sutartyje surašytų taisyklių, o ne visų joje išdėstytų sąlygų? – Išskyrus žaidimų kambarį. Noriu, kad žaidimų kambaryje tavo elgesys atitiktų sutarties dvasią, be to... taip, noriu, kad visada laikytumeisi taisyklių. Tada būsiu tikras, kad esi saugi ir galiu turėti tave kada panorėjęs, – žaismingai priduriu. – O jei kurią nors taisyklę pažeisiu? – vėl klausia Ana. – Tada aš tave nubausiu. – Bet ar tau nereikės gauti mano sutikimo? – Taip, reikės. – O jei nesutiksiu? – atkakliai kamantinėja ji. Kodėl ji tokia užsispyrusi? – Nesutiksi – tai nesutiksi. Turėsiu kaip nors tave perkalbėti. Visa tai Ana jau turėtų žinoti. Elinge ji neleido man iškaršti užpakalio, nors ir norėjau. Bet dar tą patį vakarą gavau jos pritarimą ir pasiekiau, ko norėjau. Ji atsistoja ir žengia link svetainės, man dingteli, kad tuoj išeis, bet netrukus ji suglumusi atsisuka. – Vadinasi, bausmė programoje lieka.

– Taip, bet tik jei pažeisi taisykles. Man tai visiškai aišku. Kodėl jai taip sunku tai suprasti? – Turiu dar kartą jas perskaityti, – staiga surimtėjusi dalykiškai sako Ana. Ar ji nori skaityti taisykles dabar? – Aš jas tau atnešiu. Nuėjęs į darbo kambarį ir svarstydamas, kodėl mudu kalbamės apie tai penktą valandą ryto, įsijungiu kompiuterį ir išspausdinu taisykles. Nešinas lapais grįžtu į svetainę ir randu Aną prie virtuvės kriauklės geriančią iš stiklinės vandenį. Atsisėdu ant baro kėdės ir, nenuleisdamas nuo jos akių, laukiu. Jos nugara atrodo sustingusi ir įsitempusi; tai negerai. Kai ji atsisuka, padedu popierius ant virtuvės baro ir stumteliu jai. – Štai. Ana paskubomis peržvelgia taisykles. – Vadinasi, klusnumo poskyris lieka? – Žinoma. Ji papurto galvą, kilstelėjusi lūpų kamputį ironiškai šypteli ir užverčia akis į lubas. Koks džiaugsmas!.. Mano nuotaika staiga pasitaiso. – Tu ką tik užvertei akis, Anastazija? – Gali būti, tai priklauso ir nuo tavo reakcijos. Ana žvelgia į mane ir budri, ir pralinksmėjusi. – Mano reakcija tokia pati kaip visada. Jei tik ji man leis... Susijaudinusi ji nuryja seilę ir nekantriai sako: – Taigi... – Taigi? – Nori mane perti? – Taip. Ir persiu. – Ak, nejaugi, pone Grėjau? – nusišaipo Ana kryžiuodama rankas ant krūtinės ir neklusniai atkišdama smakrą. – Ketini mane sulaikyti? – Pirmiausia turėsi mane pagauti. Ji koketiškai šypsosi ir man iš karto išpampsta kotas.

Ana nori žaisti... Atsistojęs nuo baro kėdės, atidžiai pažvelgiu į ją. – Šit kaip, panele Stil? Oras tarp mudviejų net kibirkščiuoja nuo įtampos. Į kurią pusę ji bėgs? Susijaudinusi ji nenuleidžia nuo manęs akių. Ir dantimis graibšnoja apatinę lūpą. – Be to, dar kramtote lūpą. Ji tyčia taip daro? Palengva imu slinkti į kairę. – Jūs manęs nebausite, – vis erzina ji. – Šiaip ar taip, juk ir pats vartote akis. Tebeverdama mane įdėmiu žvilgsniu, Ana taip pat žingteli į kairę. – Tiesa, bet jūs ką tik įliejote į šį žaidimą daugiau jaudulio. – Žinokite, aš gana greita, – vėl paerzina mane Ana. – Aš irgi nelėtas. Ir kaip jai pavyksta šitaip mane sujaudinti? – Ar pasiduosite geruoju? – klausiu. – Ar kada nors pasidaviau geruoju? – užkimba ant jauko Ana ir plačiai nusišypso. – Panele Stil, ką turite omenyje? – pamėginu apeiti virtuvės salelę. – Jei turėsiu jus gaudyti, jums bus tik blogiau. – Tik jei mane pagausi, Kristianai. O kol kas nė nemanau leistis sugaunama. Ar ji kalba rimtai? – Anastazija, tu gali pargriūti ir užsigauti. Taip tiesiogiai pažeistum septintą, o dabar – šeštą taisyklę. – Nuo tos dienos, kai susipažinau su jumis, pone Grėjau, ir taip gyvenu nuolatiniame pavojuje, nereikia nė taisyklių. – Taip, iš tiesų. Gal čia visai ne žaidimas? Gal ji mėgina man kažką pasakyti? Ana akimirką užsižiūri, aš kaipmat šoku į priekį tikėdamasis ją sučiupti. Klyktelėjusi ji pasileidžia bėgti aplink virtuvės salelę ir netrukus atsiduria kitoje valgomojo stalo pusėje, taigi – gana saugioje vietoje. Ji stovi šiek tiek prasižiojusi, veide atsispindi ir budrumas, ir narsa, o chalatas vis dar nuslydęs nuo vieno peties. Ana atrodo patraukliai. Tikrai velniškai patraukliai. Palengva sėlinu prie Anos, o ji ima trauktis.

– Jūs gerai žinote, kaip atitraukti vyro dėmesį, Anastazija. – Mūsų tikslas – tenkinti vienam kito norus, pone Grėjau. Nuo ko atitraukiau jūsų dėmesį? – Nuo gyvenimo. Nuo pasaulio. Nuo pradingusios buvusios nuolankiosios. Nuo darbo. Nuo mūsų sutarties. Nuo visko. – Skambindamas fortepijonu atrodėte dėl kažko labai sunerimęs. Daugiau ji nesitraukia. Sustoju, sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir iš naujo įvertinu savo pasirinktą strategiją. – Galime visą dieną žaisti gaudynių, mažyte, bet aš tave sučiupsiu, o tada tau bus tik blogiau. – Ne, nesučiupsi, – tvirtai įsitikinusi savo teisumu sako Ana. Suraukiu kaktą. – Galima pamanyti, kad nenori būti sugauta. – Nenoriu. Tai ir yra esmė. Baudžiama jaučiuosi taip pat, kaip tu jautiesi liečiamas. Ir staiga, tarsi iš niekur, man krūtinę užlieja tamsa, apgaubia mane visą ir ant kiekvieno kūno centimetro palieka ledinį nevilties pėdsaką. Ne. Ne. Negaliu pakęsti prisilietimo. Tiesiog negaliu. – Tu tikrai taip jautiesi? Ir man rodosi, kad Ana dabar mane palietė, kad man ant krūtinės liko balsvos jos nagų žymės. Ji kelis kartus sumirksi, įvertina mano reakciją ir švelniai sako: – Ne. Baudžiama taip blogai nesijaučiu, bet daugmaž įsivaizduok, koks tas pojūtis. Jos veide šmėsteli nerimas. Po galais! Staiga į mudviejų santykius pažvelgiu visai kitaip. – Ak... – sumurmu, mat nesumoju, ką daugiau pasakyti. Giliai atsidususi Ana prieina prie manęs; kai sustoja priešais ir pažvelgia į mane, akyse matau nuogąstavimą. – Tau taip nepatinka bausmės? – sušnabždu. Štai ir viskas. Mudu tikrai netinkame vienas kitam. Ne. Nenoriu tuo tikėti.

– Na... ne, – sako Ana ir man iš karto labai palengvėja. – Ne, – priduria ji. – Kai baudi, mano jausmai būna prieštaringi. Man tai nepatinka, bet negalėčiau pasakyti, kad negaliu tverti. – Bet vakar vakare žaidimų kambaryje tu... – Darau tai dėl tavęs, Kristianai, nes tau to reikia, o man – ne. Vakar vakare tu manęs neužgavai. Viskas buvo kitaip, aš galiu tai sau paaiškinti, be to, pasitikiu tavimi. Tačiau kai nori mane bausti, man neramu, kad sukelsi skausmą. Mėšlas... Pasakyk jai. Štai ir atėjo lemiama akimirka, Grėjau. – Noriu kelti tau skausmą. Bet ne tokį, kokio negalėtum ištverti. Niekada neperžengiu ribos. – Kodėl? – Tiesiog man to reikia, – sušnabždu. – Negaliu tau pasakyti. – Negali ar tiesiog nesakysi? – Nesakysiu. – Vadinasi, žinai kodėl. – Taip. – Bet man nesakysi. – Jei pasakysiu, išlėksi iš šio kambario kaip akis išdegusi ir niekada nenorėsi grįžti. Negaliu rizikuoti, Anastazija. – Nori, kad likčiau? – Tu nė neįsivaizduoji, kaip noriu. Jei tave prarasčiau, neištverčiau. Negaliu ilgiau kęsti, kad stovime atšliję vienas nuo kito. Čiumpu Aną, kad nepabėgtų, suspaudžiu ją glėbyje ir mano lūpos susiranda jos lūpas. Ji supranta, ko man reikia, atsiliepia, mudviejų lūpos susilieja, ji atsako į mano bučinį taip pat aistringai, su tokia pačia viltimi ir troškimu, kokį jaučiu ir aš. Tamsa išsisklaido ir aš nurimstu. – Nepalik manęs, – sušnabždu prikišęs lūpas prie jos lūpų. – Per miegus sakei, kad manęs nepaliksi, ir maldavai, kad nemesčiau tavęs. – Nenoriu išeiti, – sako Ana, bet ieškodama atsakymų stengiasi pažvelgti man į akis. Dabar aš pažeidžiamas – jai atsivėrė mano bjauri, sudarkyta siela. – Parodyk man, – tyliai sako ji. Nesuprantu, ką Ana turi omenyje.

– Ką parodyti? – Ar labai gali skaudėti. – Ką? Netikėdamas tuo, ką išgirdau, pasilenkiu ir įsistebeiliju į ją. – Nubausk mane. Noriu patirti, ar labai skauda. O ne... Paleidžiu Aną iš glėbio ir žingteliu atatupstas. Ji žvelgia į mane – patikliai, nuoširdžiai, rimtai. Ji vėl man atsiduoda; galiu imti ir daryti su ja ką tinkamas. Aš priblokštas. Ar Ana tikrai tenkins šį mano poreikį? Negaliu patikėti. – Sutiktum pamėginti? – Taip. Sakiau, kad sutikčiau. Jos veide vis dar atsispindi ryžtas. – Ana, tu mane glumini. – Aš ir pati suglumusi. Mėginu susivokti. Be to, taip mudu pagaliau tiksliai žinosime, ar galiu tai pakelti. Jei iškęsiu, galbūt tu... Ana nutyla nebaigusi sakinio, o aš pasitraukiu nuo jos dar toliau. Mat ji nori mane liesti. Ne. Bet jei taip padarysime, tada aš žinosiu. Ir ji žinos. Ir vis dėlto šios akimirkos sulaukiau gerokai greičiau, nei tikėjausi. Ar galiu tai daryti? Staiga suvokiu, kad nieko daugiau ir nenoriu... Niekas geriau nepasotins manyje tūnančio pabaisos. Kol dar neapsigalvojau, čiumpu Aną už rankos ir laiptais veduosi į žaidimų kambarį. Prie durų stabteliu. – Parodysiu tau, kaip skauda, tada galėsi apsispręsti. Pasiruošusi? Ji linkteli ir jos veide atsispindi užsispyrimas ir ryžtas – šią išraišką jau puikiai pažįstu. Ką gi, tebūnie... Atidarau duris, kol Ana dar neapsigalvojo, paskubomis čiumpu nuo stovo diržą ir nusivedu ją prie suolo kambario kampe. – Gulkis skersai suolo, – tyliai liepiu. Netarusi nė žodžio, ji padaro, kas liepta.

– Esame čia, Anastazija, nes pati sutikai. Ir bėgai nuo manęs. Šmaukštelėsiu šešis kartus ir tu skaičiuosi su manimi. Ji vis dar neprataria nė žodžio. Pakeliu chalato skverną ir apnuoginu puikų Anos užpakalį. Delnu suimu sėdmenis, paskui nusileidžiu žemiau, prie šlaunų, ir mano kūnas suvirpa. Štai. Štai ko aš noriu. Štai ko siekiau. – Darau tai, kad prisimintum, jog negalima nuo manęs sprukti. Nors tai labai jaudina, vis dėlto nenoriu, kad kada nors nuo manęs bėgtum. Be to, vartei akis. Žinai, kaip man tai nepatinka. Giliai atsidūstu mėgaudamasis šia ypatinga akimirka ir mėgindamas kaip nors nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį. Man to reikia. Aš taip darau. Ir pagaliau mudu čia. Ji ištvers. Ana dar niekada manęs neapvylė. Viena ranka prispaudžiu jai strėnas, kad nejudėtų, ir kresteliu diržą. Tada dar kartą giliai atsidūstu ir susikaupiu. Ji nespruks. Pati pasiprašė nubaudžiama. O tada užsimoju ir skaudžiai kertu jai per abu sėdmenis. Sukrėsta Ana garsiai šūkteli. Bet ji neištarė nei skaičiaus, nei... saugos žodžio. – Skaičiuok, Anastazija! – įsakau. – Vienas! – rikteli ji. Saugos žodžio taip ir neišgirdau. Gerai... Kertu dar kartą. – Du! – šūkteli Ana. Taip, mažyte, išsirėk. Užsimoju dar kartą. – Trys! Ji susiraukia. Ant jos užpakalio matyti trys diržo kirčių palikti rumbai. Kertu ketvirtą kartą. Ji vėl šūkteli skaičių, garsiai ir aiškiai. Čia niekas tavęs neišgirs, mažyte. Gali plėšytis, kiek nori. Užsimoju vėl.

– Penki, – sudejuoja Ana ir aš stabteliu laukdamas saugos žodžio. Bet Ana jo neištaria. Ir dar kartą, kad sektųsi. – Šeši... – dusliai, pritrūkusi kvapo sušnabžda Ana. Numetu diržą ir mėgaujuosi staiga apėmusia nepaprastai pakilia nuotaika. Man sukasi galva, trūksta oro, pagaliau jaučiuosi pasisotinęs. Ak, ši nuostabi mergina, mano gražioji Ana. Noriu išbučiuoti kiekvieną jos kūno colį. Mums pavyko. Štai ko aš iš tiesų trokštu. Ištiesiu rankas ketindamas ją apkabinti. – Nelįsk... ne... – ji muistydamasi mane atstumia, išsprūsta iš glėbio, pasitraukia, o tada apsisuka ir puola nelyginant laukinė katė. – Neliesk manęs! – piktai sušnypščia. Jos veidas papurtęs, drėgnas nuo ašarų, nosis teka, tamsūs plaukai susivėlę, bet ji dar niekada neatrodė tokia nuostabi ir... tokia pikta. Jos pyktis užlieja mane tarsi galinga jūros banga. Ji įsiutusi. Tikrai įsiutusi. Pripažįstu, jos pykčio nesitikėjau. Duok jai laiko. Palauk, kol į kraują plūstelės endorfinai. Atgalia ranka Ana nusibraukia ašaras. – Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią? Chalato rankove Ana nusišluosto nosį. Mane apėmusi svaiginanti palaima sparčiai sklaidosi. Aš suglumęs, visiškai bejėgis ir sukaustytas pykčio. Ašaros man pažįstamos ir įprastos, bet šis įniršis... giliai širdyje jis atsiliepia nelabai maloniu aidu ir aš nenoriu apie jį galvoti. Vyk šią mintį šalin, Grėjau. Kodėl ji neliepė man liautis? Kodėl nepasakė saugos žodžio? Ji nusipelnė bausmės. Bėgo nuo manęs. Vartė akis. Taip jau nutinka, kai neklausai manęs, mažyte. Ana rūsčiai žvelgia į mane. Jos akys žydros, išplėstos, kupinos skausmo, įniršio ir man netikėtos šiurpą keliančios įžvalgos. Mėšlas. Ką aš padariau? Kaipmat atitokstu. Aš svirduliuoju, stoviu ant pavojingos bedugnės krašto beviltiškai galvodamas, ką pasakyti, kaip viską užglaistyti, bet nerandu žodžių.

– Žinai, esi sumautas šunsnukis, – piktai ištaria ji. Staiga man pritrūksta oro, tarsi ji būtų perliejusi mane diržu... Prakeikimas! Ji pamatė tikrąjį mano veidą. Pamatė, kad esu pabaisa. – Ana... – maldaujamai sušnabždu. Noriu, kad ji liautųsi. Noriu apkabinti ją ir palengvinti skausmą. Noriu, kad verktų mano glėbyje. – Nedrįsk manęs vadinti Ana! Pirma išsikuopk savo mėšlą, Grėjau! – atšauna ji, išeina iš žaidimų kambario ir tyliai uždaro duris. Apstulbęs žiūriu į jas, o Anos žodžiai vis dar skamba ausyse. Esi sumautas šunsnukis. Dar nė viena nėra manęs palikusi. Koks čia mėšlas? Nevalingai pirštais persibraukiu per plaukus mėgindamas logiškai paaiškinti ir jos, ir savo reakciją. Gerai, tegul sau eina. Juk aš ne kvailys... Aš... kas aš? Pasilenkęs paimu nuo grindų diržą, prieinu prie sienos ir pakabinu jį ant stovo. Be jokios abejonės, kelios pastarosios minutės buvo geriausios mano gyvenime. Vos prieš kelias akimirkas jaučiau palengvėjimą, tarsi mums abiem nuo pečių būtų nusiritusi netikrumo našta. Štai ir viskas. Mums pavyko. Dabar, kai ji žino, ką veiksime, galime bendrauti toliau. Pasakiau jai. Tokie žmonės kaip aš kelia kitiems skausmą. Bet tik moterims ir tik toms, kurios pačios to nori. Jaučiuosi nejaukiai ir šis jausmas nuolat stiprėja. Prisimenu Anos reakciją ir tą skausmo bei nerimo kupiną jos žvilgsnį. Mane tai nervina. Esu pratęs virkdyti moteris – tiesiog aš taip elgiuosi. Bet Ana?.. Palengva susmunku ant grindų, atremiu pakaušį į sieną ir rankomis apglėbiu per kelius sulenktas kojas. Tiesiog leisiu jai išsiverkti. Išsiverkusi ji pasijus geriau. Iš patirties žinau, kad tada visoms moterims palengvėja. Duosiu jai kelias minutes, paskui nueisiu pas ją ir pasiūlysiu slaugą ir pagalbą. Ji nepasinaudojo saugos žodžiu. Pati manęs prašė. Smalsi kaip visada, ji norėjo sužinoti, kaip bus. Ir dabar staiga suprato, tik tiek. Esi sumautas šunsnukis. Užsimerkęs liūdnai šypteliu. Taip, Ana, taip, esu šunsnukis ir dabar tu tai žinai. Dabar galime toliau kurti savo... santykius. Kad ir kokie jie būtų.

Bet šios mintys manęs neguodžia ir kuo toliau, tuo man nejaukiau. Ji stebeilija į mane skausmo kupinomis akimis, piktindamasi, kaltindama, gailėdama... ji mato, koks esu. Pabaisa. Staiga prisimenu Flino žodžius: Negalvokite apie tai, kas negatyvu, Kristianai. Bet vos tik užsimerkiu, prieš akis vėl iškyla kančios kupinas Anos veidas. Koks aš kvailys... Paskubėjau. Gerokai paskubėjau. Mėšlas... Turiu ją nuraminti. Taip, leisti jai išsiverkti, o tada nuraminti. Supykau, kad ji nuo manęs bėgo. Kodėl ji taip elgėsi? Prakeikimas! Ji taip skiriasi nuo visų kitų mano pažinotų moterų. Žinoma, kad negalėjo reaguoti taip, kaip kitos. Turiu nueiti pas ją, apkabinti. Drauge įveiksime ir šį sunkumą. Pasvarstau, kur ji gali būti. Mėšlas! Mane apima panika. O jei Ana išėjo? Ne, ji taip nepadarytų. Neatsisveikinusi tikrai neišeitų. Atsistojęs išlekiu iš kambario ir nubildu laiptais žemyn. Svetainėje jos nėra, matyt, bus įsmukusi į lovą. Tekinas pasileidžiu į savo miegamąjį. Lova tuščia. Dabar mane ne juokais suima nerimas – net viduriai aptirpsta. Ne, ji negalėjo išeiti! Viršuje – ji tikriausiai savo kambaryje. Žengdamas iš karto per tris pakopas užlekiu į viršų ir uždusęs sustoju prie jos miegamojo durų. Ji ten. Girdžiu ją verkiant. Ak, ačiū Dievui. Priglaudžiu kaktą prie durų ir lengviau atsidūstu. Neišeik. Ši mintis – siaubinga. Žinoma, jai reikia išsiverkti. Dar kartą atsidusęs ir šiek tiek nurimęs, nueinu į vonios kambarį, paimu arnikų tepalo, advilio, stiklinę vandens ir grįžtu prie jos kambario. Viduje dar tamsu, lauke vos pradėję brėkšti, tad savo gražuolę merginą pamatau ne iš karto. Ji lovos vidury, susirietusi, tokia menkutė ir pažeidžiama, be to, tyliai kūkčioja. Jos sielvarto aidas nusirita per visą mano kūną ir atima

žadą. Į kitų nuolankiųjų ašaras niekada taip nereaguodavau, net kai jos raudodavo. Nieko nesuprantu. Kodėl aš toks sutrikęs? Ant naktinio stalelio padėjęs arnikų tepalą, vandenį ir tabletes, kilsteliu antklodės kraštą, įsmunku po ja prie Anos ir ištiesiu rankas. Ana sustingsta, visu kūnu nebyliai šaukdama: „Neliesk manęs!“ Prisiminęs savo elgesį staiga suprantu, koks ironiškas šis jos draudimas. – Ššš... – nesėkmingai raminu mėgindamas sulaikyti jos ašaras. Ana neatsiliepia. Lieka sustingusi, priešiška. – Neatstumk manęs, Ana, prašau. Ji šiek tiek atsipalaiduoja, leidžiasi apkabinama ir aš įkišu nosį į jos nuostabiai kvapnius plaukus. Ji kvepia maloniai, kaip visada, ir tas kvapas mane labai ramina. Švelniai pabučiuoju jai sprandą. – Neaugink neapykantos man, – sumurmu bučiuodamas jai kaklą ir lūpomis jusdamas jos skonį. Ana neatsiliepia, bet palengva liaujasi verkusi, tik tyliai šniurkščioja. Pagaliau ji nutilo. Man dingteli, kad gal užsnūdo, bet nesiryžtu patikrinti, mat nenoriu jai trukdyti. Dabar bent jau šiek tiek aprimo. Per tą laiką lauke išaušta, iš pradžių buvusi blausi, šviesa dabar jau ryški ir drąsiai plūsta pro kambario langą. O mudu vis dar gulime nejudėdami. Laikau apglėbęs savo merginą, stebiu, kaip keičiasi ryto šviesa, ir mano mintys kažkur klaidžioja. Neprisimenu, kada paskutinį kartą štai taip gulėjau, leidau tuščiai slinkti valandoms ir klaidžioti savo mintims. Paskui imu galvoti, ką šiandien galėtume nuveikti, ir taip aprimstu. Gal nusivežti Aną, kad apžiūrėtų „Greisę“. Taip. Šiandien popiet galėtume paplaukioti jachta. Jei tik ji su tavimi dar kalbėsis, Grėjau. Ana šiek tiek krusteli, trukteli koją ir aš suprantu, kad nemiega. – Atnešiau tau advilio ir arnikų tepalo. Pagaliau sulaukiu Anos reakcijos: ji pasiverčia ir atsisuka veidu į mane. Skausmingas, įdėmus, klausiamas jos žvilgsnis iš karto įsminga į mane. Ji neskuba, atidžiai žvelgia į mane taip, tarsi matytų pirmą kartą. Tai nervina, mat, kaip paprastai, nenumanau nei ką ji galvoja, nei ką mato. Vis dėlto dabar Ana tikrai ramesnė ir aš džiaugiuosi bent šiokiu tokiu palengvėjimu. Gal bus visai nebloga diena.

Ji paglosto man veidą, pirštais perbraukia per smakrą, brūkšteli per barzdos šerelius. Užsimerkiu ir mėgaujuosi jos prisilietimu. Šis jausmas, – būti liečiamam, švelniai glostomam ir tuo mėgautis, – man vis dar naujas, juolab kad manyje glūdinčios tamsos jis nepažadina. Nesipriešinu, kai Ana liečia man veidą... nesipriešinu, kai panardina pirštus man į plaukus. – Atsiprašau, – sako ji. Šie tyliai ištarti žodžiai man staigmena. Ji manęs atsiprašo? – Už ką? – Už tai, ką pasakiau. Kūnu nusirita nesulaikoma palengvėjimo banga. Ji man atleido. Be to, tai, ką pasakė supykusi, yra tiesa – esu sumautas šunsnukis. – Nepasakei man nieko naujo, – ir pirmą kartą per daugelį metų išgirstu save atsiprašant: – Atsiprašau, kad suteikiau tau skausmo. Ji trukteli pečiais ir švelniai man šypteli. Galiu lengviau atsikvėpti. Mudu saugūs. Mums viskas bus gerai. Pajuntu, kad man akmuo nuo širdies nusirito. – Pati prisiprašiau, – sako Ana. Tai jau tikrai, mažyte. Ji nervingai sučiaupia lūpas. – Vargu ar galiu būti tokia, kokios manęs nori, – išplėtusi akis ir verdama mane visiškai nuoširdžiu žvilgsniu prisipažįsta Ana. Pasaulis liaujasi sukęsis. Mėšlas... Mudu toli gražu ne saugūs. Daryk ką nors, Grėjau. – Tu esi tokia, kokios noriu. Ji suraukia kaktą. Jos akys paraudusios, veidas išblyškęs – tokios jos dar nesu matęs. Keista, bet vėl pajuntu jaudulį. – Nieko nesuprantu, – sako Ana. – Aš neklusni ir gali būti visiškai tikras: daugiau niekada nesileisiu mušama. O tau to reikia – pats sakei. Štai jis... jos mirtinas smūgis. Paskubėjau. Dabar ji viską žino ir staiga prisimenu visus argumentus, kuriuos kartojau sau prieš pradėdamas siekti šios merginos. Mano gyvenimo būdas jai svetimas. Kaip galiu gadinti jai gyvenimą? Ji per jauna, per mažai patyrusi, ji tiesiog... Ana. Mano svajonės ir lieka... svajonėmis. Joms nelemta išsipildyti.

Užsimerkiu; nedrįstu į ją pažvelgti. Jai iš tikrųjų bus geriau be manęs. Dabar, išvydusi manyje pabaisą, Ana žino, kad negalės tenkintis gyvenimu su tokiu kaip aš. Turiu ją paleisti – tegul eina savo keliais. Mūsų santykiai pasmerkti. Susikaupk, Grėjau. – Tu teisi, turiu leisti tau išeiti. Aš tavęs nevertas. Ji išpučia akis. – Nenoriu išeiti, – sušnabžda. Jos akyse ima tvenktis ašaros, pakimba ant ilgų ir tamsių jos blakstienų. – Ir aš nenoriu, kad išeitum, – patikinu Aną, nes tai tikra tiesa, be to, krūtinę vėl užplūsta tas grėsmingas, bauginantis jausmas. Jos skruostais ima ristis ašaros. Vieną švelniai nubraukiu nykščio pagalvėle ir nė pats nepajuntu, kaip priduriu: – Kai sutikau tave, pajutau, kad gyvenu. Nykščiu perbraukiu jai per apatinę lūpą. Noriu stipriai ją pabučiuoti. Noriu, kad viską pamirštų. Noriu vėl ją apžavėti. Sujaudinti... žinau, kad galėčiau. Bet kažkas mane sustabdo, veikiausiai jos budrus ir skausmingas žvilgsnis. Kodėl ji turėtų trokšti pabaisos bučinio? Ana tikriausiai mane atstumtų, o aš nežinau, ar dar kartą tai ištverčiau. Niekaip negaliu pamiršti jos žodžių, jie pažadina niūrų ir daug metų slopintą prisiminimą. Esi sumautas šunsnukis. – Ir aš, – sušnabžda Ana. – Įsimylėjau tave, Kristianai. Staiga prisimenu, kaip Karikas mokė mane nardyti. Mano kojų pirštai įtempti, prispausti prie baseino krašto, o aš, išrietęs nugarą, jau skrieju į vandenį... Ir dabar panašiai krentu, tik lėtai ir į prarają. Negali būti, kad ji mane myli. Tik ne mane. Ne! Man trūksta oro, dusina staiga krūtinę užgulę jos žodžiai. Neriu vis gilyn ir mane pasitinka tamsa. Negaliu klausytis tų žodžių. Negaliu jų ištverti. Ji nesuvokia, ką kalba, nesupranta, su kuo turi reikalų ir kas jos laukia. – Ne, – dusdamas sakau, nes negaliu patikėti tuo, ką išgirdau. – Negali manęs mylėti, Ana. Ne... taip negali būti. Privalau atvesti ją į protą. Ji negali mylėti pabaisos. Negali mylėti sumauto šunsnukio. Ana privalo išeiti. Jai reikia išeiti – ir man akimirksniu viskas pasidaro aišku kaip ant delno. Man tarsi akys atsiveria; negaliu padaryti jos laimingos.

Negaliu duoti to, ko jai reikia. Ir negaliu leisti, kad šie santykiai tęstųsi. Jie turi baigtis. Jų apskritai nederėjo užmegzti. – Negali būti? Bet kodėl? – Pažvelk į save. Su manimi nebūsi laiminga, – sakau neslėpdamas sielvarto ir jausdamas, kad nyru gilyn į nevilties skraiste apgaubtą prarają. Niekas negali manęs mylėti. – Bet su tavimi aš laiminga, – suglumusi sako Ana. Anastazija Stil, pažvelk į save. Turiu būti su ja sąžiningas. – Ne, dabar, kai darau tai, ką noriu daryti, tu nelaiminga. Ji sumirksi, blakstienos keletą kartų trumpai uždengia dideles skausmo kupinas akis, kurios atidžiai žvelgia į mane ieškodamos tiesos. – Šios problemos mudu niekada neišspręsime, tiesa? Papurtau galvą, nes nerandu tinkamų žodžių. Tiesiog mudu vienas kitam netinkame. Ana užsimerkia tarsi slegiama kančios, o kai vėl atsimerkia, žvilgsnis jau gerokai skvarbesnis ir ryžtingesnis. Ji liovėsi verkti. Man daužosi širdis, pajuntu stipriai mušant pulsą. Žinau, ką ji dabar pasakys. Ir bijau išgirsti tuos žodžius. – Ką gi... Tada geriau jau eisiu. Sėsdamasi ji susiraukia. Dabar? Ne, dabar ji negali išeiti. – Ne, neišeik. Aš vis nesiliauju kristi. Man rodos, kad leisti jai išeiti būtų didžiulė klaida. Mano klaida. Kita vertus, jei Anai taip nepatinka, ką aš darau, likti ji negali. Tiesiog negali. – Man nėra prasmės likti, – sako ji atsargiai keldamasi iš lovos, vis dar vilkėdama chalatą. Ji tikrai ketina išeiti. Negaliu patikėti. Išsiropščiu iš lovos ketindamas ją sulaikyti, bet ji atsisuka, – jos veidas toks niūrus, toks šaltas, toks svetimas, – ir aš sustingstu. Ji – nebe mano Ana. – Ketinu apsirengti. Tad norėčiau būti viena, – sako. Žodžiai nuskamba šaltai ir monotoniškai, ji apsisuka, išeina iš kambario ir uždaro duris. O aš lieku stovėti ir stebeilyti į jas. Šiandien tai antras kartas, kai Ana mane paliko.

Klestelėjęs ant lovos, susiimu rankomis galvą ir stengiuosi nusiraminti, susivokti, ką jaučiu. Ji mane myli? Kaip tai galėjo nutikti? Kaip? Grėjau, tu sumautas kvailys. Argi nuo pirmos minutės nežinojau, kad megzdamas santykius su tokia mergina kaip ji labai rizikuoju? Juk ji – geraširdė, nepatyrusi ir narsi mergina. Taip, rizikavau tikėdamasis, kad tikrąjį mano veidą ji pamatys jau tuomet, kai bus per vėlu. Kodėl priverčiau ją taip kentėti? Ir kodėl man taip skauda? Jaučiuosi taip, tarsi kas būtų perdūręs man plautį. Paskui ją išeinu iš miegamojo. Gal ji ir nori būti viena, bet jei ketina išeiti, ir aš turiu apsirengti. Įžengęs į savo miegamąjį išgirstu ją prausiantis po dušu, tad greitai apsimaunu džinsus ir apsivelku sportinius marškinėlius; drabužius renkuosi juodus, derančius su mano nuotaika. Čiupęs mobilųjį, einu per butą ir staiga pajuntu pagundą prisėsti prie fortepijono ir pagroti kokį nors itin liūdną kūrinio fragmentą. Bet paskui apsigalvoju ir, nieko nejausdamas, sustoju vidury kambario. Mano krūtinėje – siaubinga tuštuma. Susikaupk, Grėjau! Nusprendžiau teisingai. Tegul ji išeina. Suzirzia mano mobilusis. Skambina Velčas. Gal rado Leilą? – Velčai... – Pone Grėjau, turiu naujienų, – dusliai sako jis. Velčui reikėtų mesti rūkyti. Jo balsas kaip Briuso Springstino. – Radai ją? – klausiu jausdamas, kad nuotaika ima taisytis. – Ne, sere. – Tai kas yra? Ko, po galais, apskritai skambini? – Leila paliko savo vyrą. Pagaliau jis man prisipažino. Tas tipas tiesiog nusiplovė rankas. Tai bent naujienos. – Šit kaip. – Jis numano, kur Leila galėtų būti, bet nori, kad jį pateptume. Nori žinoti, kas domisi jo žmona. Nors kai kalbėjomės, jis jos taip nepavadino.

Staiga pajuntu krūtinėje kylant pyktį. – Kiek jis prašo? – Sakė, dviejų tūkstančių pakaktų. – Ką jis sakė?! – staiga netekęs kantrybės surinku. Kodėl tas tipas anksčiau nepasakė, kad Leila jį paliko? – Po velnių, geriau būtų išklojęs sumautą tiesą. Koks jo telefono numeris? Turiu jam paskambinti. Velčai, tai tikras mėšlas. Pakeliu akis ir pamatau svetainės tarpduryje droviai stoviniuojančią Aną, ji mūvi džinsus ir vilki bjaurų sportinį nertinį. Jos akys plačiai atmerktos, veidas suakmenėjęs, be to, šalia stovi jos lagaminas. – Rask ją, – supykęs liepiu ir baigiu pokalbį. Su Velču pasikalbėsiu vėliau. Ana prieina prie sofos ir iš kuprinės ištraukia kompiuterį, mobilųjį ir mašinos raktelius. Giliai atsidususi, ji nužingsniuoja prie virtuvės salelės ir visus šiuos daiktus padeda ant baro. Po galais! Ji grąžina man dovanas? Ana atsisuka į mane ir jos mirtinai išblyškusiame veide aiškiai matau ryžtą. Jos žvilgsnis kupinas užsispyrimo ir man puikiai pažįstamas. – Man reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už mano automobilį, – ramiai ir aiškiai ištaria ji. – Ana, man tų daiktų nereikia, jie tavo. – Ji negali su manimi taip elgtis. – Pasilik juos. – Ne, Kristianai. Paėmiau juos prieš savo valią ir daugiau jų nebenoriu. – Ana, būk protinga! – Nenoriu turėti nieko, kas man tave primintų. Man tik reikia pinigų, kuriuos Teiloras gavo už automobilį, – šaltai pakartoja ji. Ana nori mane pamiršti... – Tikrai nori mane įžeisti? – Ne. Nenoriu. Tik ginuosi. Na, žinoma, ji mėgina apsiginti nuo pabaisos. – Ana, prašau, pasilik tuos daiktus. Jos lūpos tokios blyškios... – Kristianai, nenoriu ginčytis, man tik reikia tų pinigų. Pinigų. Galų gale visada svarbiausi būna sumauti pinigai. – Čekis tiks? – pašaipiai klausiu. – Tiks. Manau, čekius išrašyti tikrai moki.

Jei Ana nori pinigų, aš duosiu jai pinigų. Sunkiai tramdydamas pyktį, įpuolu į darbo kambarį. Atsisėdęs prie rašomojo stalo, paskambinu Teilorui. – Labas rytas, pone Grėjau. Jo pasisveikinimą praleidžiu pro ausis. – Kiek gavai už Anos folksvageną? – Dvylika tūkstančių dolerių, sere. – Tiek daug? – nusistebiu, nors mano nuotaika labai subjurusi. – Automobilis buvo antikvarinis, – paaiškina jis. – Ačiū. Ar galėtum parvežti panelę Stil namo? – Žinoma. Tuoj atvažiuosiu prie durų. Padedu ragelį ir iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiu čekių knygelę. Staiga vėl prisimenu mudviejų su Velču pokalbį apie prakeiktą Leilos vyrą. Tie sumauti pinigai – jie visada svarbiausi! Iš pykčio įrašau dvigubai didesnę sumą, nei Teloras gavo už tą laužą, ir įkišu čekį į voką. Grįžęs randu Aną tebestovinčią prie virtuvės salelės, pasimetusią kaip maža mergaitė. Paduodu voką ir vos tik pažvelgiu į ją, pyktis išgaruoja. – Teiloras išsiderėjo gerą kainą. Mašina klasikinė, – lyg ir atsiprašydamas sumurmu. – Pati gali jo paklausti. Jis parveš tave namo. Taip taręs krypteliu smakrą į svetainės tarpdurį, kur jau stovi ir laukia Teiloras. – Nebūtina. Galiu grįžti ir viena, ačiū. Ne! Leiskis parvežama, Ana. Kodėl ji taip elgiasi? – Ar ketini priešintis man kiekviename žingsnyje? – O kam keisti visą gyvenimą turėtą įprotį? – sako ji ir šaltai į mane dėbteli. Štai tikroji priežastis, dėl kurios mūsų santykiai iš anksto buvo pasmerkti. Ji tiesiog negimusi būti nuolankiąja ir giliai širdyje aš visuomet tai žinojau. Užsimerkiu. Aš toks kvailys... Pamėginu siekti savo tikslo elgdamasis švelniai ir jos maldaudamas: – Prašau, Ana, leisk Teilorui parvežti tave namo. – Atvairuosiu mašiną, panele Stil, – tyliai, bet valdingai pareiškia Teiloras ir išeina.

Gal Ana bent jo paklausys? Ji apsidairo, bet Teiloras jau įlipęs į liftą ir leidžiasi į rūsį atvairuoti automobilio. Tada, vėl staiga plačiai atmerkusi akis, ji atsisuka į mane. Man net kvapą užgniaužia. Niekaip negaliu patikėti, kad Ana išeina. Matau ją paskutinį kartą, ir ji atrodo tokia liūdna... Mane nusmelkia skausmas suvokus, kad dėl šio nelaimingo jos žvilgsnio kaltas aš. Nedrąsiai žingteliu prie Anos; noriu dar kartą ją apkabinti ir maldauti, kad pasiliktų. Bet ji žingteli atatupsta ir man tai aiškus ženklas, kad ji manęs nenori. Aš pats ją atstūmiau. Sustoju kaip įbestas. – Nenoriu, kad išeitum. – Likti negaliu. Žinau, ko noriu, ir tu man negali to duoti, o aš negaliu duoti to, ko reikia tau. Ak, prašau, Ana – leisk man dar kartą tave apkabinti. Leisk įkvėpti svaiginančio tavo kūno aromato. Leisk paliesti tavo kūną. Vėl žingteliu pirmyn, bet ji pakelia rankas ir mane sustabdo. – Prašau, nereikia. – Ana traukiasi, jos veide – panika. – Aš to neištverčiau. Pasiėmusi savo lagaminą ir kuprinę, ji patraukia į vestibiulį. Aš seku iš paskos – nuolankus ir bejėgis, įbedęs žvilgsnį į trapų jos kūną. Vestibiulyje iškviečiu liftą. Negaliu atitraukti akių nuo Anos... nuo jos švelnių bruožų fėjos veido, nuo lūpų, nuo juodų blakstienų, metančių šešėlį ant mirtinai išblyškusių skruostų. Praradęs žadą, mėginu įsidėmėti kiekvieną smulkmeną. Neturiu iš anksto apgalvotų pribloškiančių žodžių, nesu sąmojingas, negaliu valdingai įsakinėti. Neturiu nieko, tik krūtinėje nenumaldomai besiveriančią tuštumą. Lifto durys atsidaro ir Ana žengia į kabiną. Tada per petį žvilgteli į mane, kaukė trumpai nuslysta jai nuo veido ir man atsiveria tiesa: nuostabiame jos veide atsispindi mano kančia. Ne... Ana. Neišeik. – Sudie, Kristianai. – Ana... Lik sveika... Lifto durys užsidaro ir jos nebėra. Palengva susmunku ant grindų ir rankomis susiimu galvą. Dabar tuštuma krūtinėje išsiplečia, ima skausmingai pulsuoti ir visiškai mane užvaldo.

Po velnių, Grėjau, ką tu padarei?

paveikslus matau, kaip liūdnai šypsodamosi visos madonos žvelgia į mane. Madonos, motinystės idealas. Visos jos žvelgia į savo kūdikius arba šaltai stebeilija į mane. Jos turi teisę į mane taip spoksoti. Ji išėjo. Tikrai išėjo. Ji – vienintelis gyvenime mane aplankęs gėris. Nors sakė, kad niekada manęs nepaliks. Ji žadėjo niekada manęs nepalikti. Užsimerkiu, pasislepiu nuo tų šaltų ir užuojautos kupinų žvilgsnių, atlošiu galvą ir atremiu pakaušį į sieną. Ką gi, tuomet ji šnekėjo per miegus, o aš, kvailys, ir patikėjau. Giliai širdyje visada žinojau, kad jai netinku, o ji netinka man. Kitaip ir būti negalėjo. Bet kodėl taip sumautai jaučiuosi? Kodėl man taip skauda? Pakilęs liftas dzingteli, priverčia mane atsimerkti ir man suspurda širdis. Ji grįžo. Sustingęs sėdžiu, laukiu, durys atsidaro ir... pro jas išėjęs Teiloras sustoja kaip įbestas. Po galais... Kiek aš čia sėdėjau? – Parvežiau panelę Stil namo, pone Grėjau, – ramiai, tarsi kasdien matytų mane drybsantį ant vestibiulio grindų, praneša jis. – Kaip ji jaučiasi? – klausiu kaip įmanydamas santūriau, nors iš tiesų degu noru tai sužinoti. – Ji nusiminusi, sere, – neišduodamas savo jausmų paaiškina Teiloras. Linkteliu leisdamas suprasti, kad gali eiti. Bet jis nežengia nė žingsnio. – Ar galėčiau kuo nors padėti, sere? – pasiteirauja ir Teiloro žodžiai mano ausiai nuskamba pernelyg jau lipšniai. – Ne. Eik sau. Palik mane ramybėje. – Sere... – tarsteli Teiloras ir nueina, palikęs mane susmukusį vestibiulyje ant grindų. Kad ir kaip norėčiau sėdėti čia visą dieną ir atsiduoti sielvartui, negaliu sau šito leisti. Turiu paskambinti Velčui, sužinoti naujienas ir pasikalbėti su tuo menkysta Leilos vyru. Be to, reikia nusiprausti po dušu. Galbūt pavyks šį skausmą nusiplauti? Pakilęs nuo grindų, delnu paliečiu didelį vestibiulyje stovintį stalą ir susimąstęs pirštais perbraukiu per medžio inkrustaciją. Būčiau norėjęs ant jo išdulkinti PAKĖLĘS AKIS Į VESTIBIULYJE KABANČIUS

panelę Stil. Užsimerkiu ir pamėginu įsivaizduoti ją, tįsančią ant šio stalo išskėstomis rankomis ir kojomis, atlošusią galvą, pakėlusią smakrą, geismingai prasižiojusią, per stalo kraštą nusvirusiais nuostabiai kvepiančiais plaukais. Po velnių, mano kotas išpampsta vien apie tai galvojant. Mėšlas... Skausmas sustiprėja ir dar labiau suspaudžia krūtinę. Ji paliko tave, Grėjau. Pratinkis. Pasitelkęs per daugybę metų įgytą patirtį, šiaip taip susitvardau ir prisiverčiu eiti.

jis toks karštas, kad vos nenutvilko odos, kaip tik toks, kokį mėgstu. Stoviu po išsklaidyta vandens srove mėgindamas pamiršti Aną, tikėdamasis, kad šis karštis padės išmesti ją iš galvos ir nuplaus nuo odos jos kūno kvapą. Ji paliko mane ir kelio atgal nebėra. Nebėra. Paniuręs ryžtingai imu trinktis plaukus. Juo geriau. Staiga garsiai atsidūstu. Ne. Ne geriau. Atlošiu galvą, kad vanduo tekėtų ant veido. Ne, tai nėra geras sprendimas, nes... aš jos ilgėsiuos. Priglaudžiu kaktą prie vonios kambario plytelių. Dar vakar naktį ji buvo čia, su manimi. Žiūriu į plaštakas, pirštais čiuopiu glaistu užteptus tarpelius tarp plytelių, kuriuos dar vakar lietė jos pirštai. Po perkūnais... Užsuku čiaupą ir išeinu iš dušo kabinos. Rankšluosčiu apsijuosęs strėnas, staiga suvokiu: kiekviena ateinanti diena bus vis niūresnė ir vis tuštesnė, nes joje nebus Anos. Daugiau nebus pašaipių ir sąmojingų elektroninių laiškų. Nebus jos miklaus liežuvio. Nebus jos smalsumo. Jos žydros akys daugiau nežvelgs į mane, spinduliuodamos prastai maskuojamą linksmumą... arba nuostabą... arba geismą. Įsistebeiliju į paniurusį pašlemėką vonios kambario veidrodyje. VOS IŠTVERIU IŠ DUŠO PLŪSTANTĮ VANDENĮ,

– Po velnių, šikniau, ką padarei? – piktai kreipiuosi į jį. Kandžiai ir niekinamai jis be garso, vien lūpomis pakartoja mano žodžius. O tada tas šunsnukis dar kelis kartus sumirksi, neatitraukdamas nuo manęs išplėstų pilkų, sielvartingų akių. – Jai bus daug geriau be tavęs. Negali būti toks, kokio ji tavęs nori. Negali duoti to, ko jai reikia. Ji nori širdelių ir gėlyčių. Ji verta geresnio nei tu, sumautas šikniau. Pasišlykštėjęs rūsčiai į mane žvelgiančiu tipu, nusisuku nuo veid​rodžio. Velniop, šiandien nesiskusiu. Prie komodos baigiu šluostytis, paskui pasiimu trumpikes ir sportinius marškinėlius. Atsisukęs ant savo pagalvės pamatau nedidelę dėžutę. Žemė vėl išslysta iš po kojų, akimirksniu vėl atsiduriu ant bedugnės krašto, man prieš akis veriasi tuštuma, ji laukia manęs, o mano pyktis virsta baime. Ji man kažką paliko? Įdomu, ką galėjo man duoti? Numetu drabužius, giliai atsidūstu ir, atsisėdęs ant lovos krašto, paimu dėžutę. Tai sklandytuvas. Sklandytuvo „Blanik L-23“ modelis, kurį reikia surinkti ir suklijuoti. Nuo dėžutės viršaus nuslysta ir ant lovos lengvai nusileidžia popieriaus lapelis. Jis man priminė laimingas akimirkas. Ačiū. Ana Tobula tobulos merginos dovana. Krūtinę vėl perveria skausmas. Kodėl man taip sunku? Kodėl? Iš sąmonės gelmių išnyra, rodės, seniai pamirštas bjaurus prisiminimas ir mėgina suleisti aštrius dantis į dabartį. Ne. Nenoriu apie tai galvoti. Atsistojęs numetu dėžutę ant lovos ir apsirengiu. Tada vėl paimu dėžutę, raštelį ir einu į savo darbo kambarį. Galbūt įsitaisius savo įprastame krėsle bus lengviau valdyti padėtį.

trumpas. O su Raselu Ridu, – tuo Leilą vedusiu apgailėtinu melagiu ir šunsnukiu, – dar trumpesnis. Nežinojau, kad juodu susituokė Las Vegase, be to, paskubomis, prieš tai visą naktį ūžavę ir gerokai MUDVIEJŲ SU VELČU POKALBIS

įkaušę. Nenuostabu, kad po pusantrų metų ši santuoka iširo. Prieš du su puse mėnesio Leila jį paliko. Tad kur tu dabar, Leila Viljams? Ką visą tą laiką veikei? Susikaupiu, imu galvoti apie Leilą mėgindamas prisiminti kokią nors smulkmeną iš mudviejų praeities, galbūt padėsiančią atspėti, kur ji dabar. Privalau žinoti. Turiu įsitikinti, kad ji saugi. Ir išsiaiškinti, kodėl atėjo čia. Kodėl pas mane? Ji norėjo daugiau, aš – ne, bet tai buvo... labai seniai. Kai ji išėjo, viskas atrodė paprasta: mūsų sutartis buvo nutraukta abipusiu sutarimu. Tiesą sakant, mūsų santykiai buvo tiesiog pavyzdiniai, tokie, kokie ir turi būti. Būdama su manimi Leila tyčia elgdavosi kaip tikra išdykėlė ir visai nepriminė palūžusios merginos, kaip ją neseniai man apibūdino Geilė. Prisimenu, kaip ji mėgo mūsų šėliones žaidimų kambaryje. Leila dievino netradicinį seksą. Staiga prieš akis iškyla nuostabus reginys: surišau jai abiejų kojų nykščius pasukęs pėdas taip, kad negalėtų suspausti sėdmenų ir išvengti skausmo. Taip, tas mėšlas patiko ir jai, ir man. Ji buvo puiki nuolankioji. Bet Leila niekada nebuvo užbūrusi manęs taip, kaip užbūrė Anastazija. Dėl jos niekada nebuvau pametęs galvos, o dėl Anos... Stebeiliju į sklandytuvo modelį, padėtą ant rašomojo stalo, ir pirštu braukiu per dėžutės kraštus žinodamas, kad ir Ana juos lietė. Mano mieloji Anastazija... Tu visai kitokia nei tos moterys, kurias pažinojau anksčiau. Vienintelė, kurios siekiau, ir vienintelė, negalinti man duoti to, ko noriu. Nesuprantu. Kai susipažinau su ja, pajutau, kad gyvenu. Pastarosios kelios savaitės buvo labiausiai jaudinančios, labiausiai nenuspėjamos ir nuostabiausios mano gyvenime. Susigundžiau iškelti koją iš nespalvoto savo pasaulio ir žengti į spalvotą – ir vis dėlto ji negali duoti to, ko man reikia. Vėl susiimu rankomis galvą. Jai niekada nepatiko tai, ką darau. Mėginau save įtikinti, kad mudviem pavyks pasiruošti stipresniems išgyvenimams žaidimų kambaryje, bet jų jau niekada nebus. Anai bus geriau be manęs. Ir kaip ji galėtų norėti būti su sumautu pabaisa, kuris nepakenčia būti liečiamas? Bet vis dėlto ji nupirko man šią iškalbingą dovaną. Ar kas nors, išskyrus šeimos narius, kada nors yra ką nors man dovanojęs? Dar kartą atidžiai apžiūriu dėžutę ir nukeliu dangtelį. Plastikinės sklandytuvo detalės prilydytos prie

rėmelių ir suvyniotos į celofaną. Staiga prisimenu, kaip sklandytuvui verčiantis per sparną ji klykė – iškėlusi rankas, delnais įsirėmusi į akrilines piloto kabinos lubas. Nesusilaikau ir nusišypsau. Dieve, kaip man tai patiko – beveik taip pat, kaip žaidimų kambaryje tampyti jos kasas. Ana su kasomis... Ryžtingai nuveju šią mintį šalin. Nenoriu apie tai galvoti, nenoriu prisiminti pirmųjų mudviejų maudynių. O dabar man neliko nieko, tik suvokimas, kad daugiau niekada jos nepamatysiu. Prieš mane vėl atsiveria praraja. Ir vėl? Ne... Reikia suklijuoti šį sklandytuvą. Prasiblaškyti. Atplėšiu plastikinį maišelį ir permetu žvilgsniu instrukcijas. Reikės klijų plastikui. Pasirausiu rašomojo stalo stalčiuose. Mėšlas... Stalčiaus gale randu raudoną odinę dėžutę su „Cartier“ auskarais. Taip ir nesulaukiau progos padovanoti jų Anai, o dabar jau niekada to nepadarysiu. Paskambinu Andrėjai ir balso pašte palieku žinutę, kad atšauktų mano dalyvavimą Prekybos rūmų šventėje. Dabar, kai nebeturiu partnerės, negaliu ten eiti. Atidarau raudona oda aptrauktą dėžutę ir apžiūriu auskarus. Jie gražūs: paprasti, bet stilingi, kaip ir žavioji panelė Stil, kuri... šįryt mane paliko, nes nubaudžiau ją... per griežtai nubaudžiau. Vėl susiimu rankomis galvą. Bet ji man leido. Nesustabdė manęs. Leidosi baudžiama, nes mane myli. Ši mintis pasibaisėtina ir aš iš karto ją nuveju. Ji negali. Viskas labai paprasta: niekas negali manęs mylėti. Bent jau tie žmonės, kurie mane pažįsta. Nagi, Grėjau. Susiimk ir gyvenk toliau. Kur tie prakeikti klijai? Padedu auskarus atgal į stalčių ir ieškau klijų. Bet nerandu. Paskambinu Teilorui. – Pone Grėjau... – Man reikia klijų. Jis kelias akimirkas patyli. – Kam, sere? – Noriu suklijuoti sklandytuvo modeliuką. – Medinį ar plastikinį?

– Plastikinį. – Turiu klijų. Tuoj atnešiu, sere. Šiek tiek sutrikęs, kad jis turi tinkamų klijų, padėkoju Teilorui. Po minutėlės jis pasibeldžia į duris. – Užeik. Jis įžengia į darbo kambarį ir ant rašomojo stalo padeda nedidelę klijų tūbelę. Ir neišeina, o aš tiesiog negaliu nepaklausti: – Iš kur turi klijų? – Kartais suklijuoju kokio nors lėktuvo modelį, – rausdamas sako jis. – Šit kaip? Mane apima smalsumas. – Skraidymas – pirmoji mano meilė, sere. Nieko nesuprantu. – Aš daltonikas, – dalykiškai priduria Teiloras. – Todėl išėjai tarnauti į jūrų laivyną? – Taip, sere. – Ačiū už klijus. – Nėra už ką, pone Grėjau. Ar ko nors valgėte? Jo klausimas mane nustebina. – Aš nealkanas, Teilorai. Prašau, eik ir gerai praleisk popietę su dukra. Pasimatysim rytoj. Daugiau tau netrukdysiu. Jis dar kelias akimirkas patrypčioja ir aš suirztu. Eik... – Man viskas gerai. Po velnių, jis vien iš balso gali suprasti, koks aš nusiminęs. – Sere... – tarsteli Teiloras. – Rytoj vakare grįšiu. Nekantriai linkteliu ir jis išeina. Kada pastarąjį kartą Teiloras rūpinosi, kad pavalgyčiau? Matyt, atrodau prasčiau, nei pats manau. Suraukęs antakius čiumpu klijus.

– jau mano delne. Grožiuosi juo, džiaugiuosi, kad pasiekiau tikslą, o į galvą įkyriai lenda mintys apie skrydį tikru sklandytuvu. Anastazijos buvo neįmanoma pažadinti, – prisiminęs tai šypteliu, – o kai pagaliau atsikėlė, ji buvo... nesukalbama, įtaigi, graži ir sąmojinga. SKLANDYTUVO MODELIS

Dieve, kaip gerai leidome laiką sklandydami: tas jos mergaitiškas jaudulys, klyksmai, o paskui – bučinys... Man tai buvo pirmas kartas siekiant ko nors „daugiau“. Keista, kad per tokį trumpą laiką atmintyje susikaupė tiek laimingų akimirkų. Vėl grįžta kančia – graužianti, skausminga, primenanti, ką praradau. Sutelk dėmesį į sklandytuvą, Grėjau. Beliko priklijuoti lipdukus; jie mažučiai ir sunku juos sučiupinėti.

ir džiūsta. Mano sklandytuvas turi Federalinės aviacijos agentūros priskirtą registracijos vardą: „November. 9-5-2. Echo. Čarlis.“ Echo Čarlis. Pakeliu galvą ir matau, kad lauke temsta. Jau vėlu. Pirmiausia man dingteli, kad galėčiau šį modeliuką parodyti Anai. Anos nėra... Sukandu dantis, pasirąžau. Tada lėtai atsistoju ir susivokiu, kad visą dieną nei valgiau, nei gėriau, be to, man skauda galvą. Jaučiuosi klaikiai. Žvilgteliu į mobilųjį vildamasis, kad gal ji skambino, bet randu tik Andrėjos atsiųstą žinutę. PAGALIAU PASKUTINIS PRILIPINTAS

Dalyvavimas Prekybos rūmų šventėje atšauktas. Tikiuosi, kad viskas gerai. A.

Skaitydamas Andrėjos žinutę sulaukiu skambučio. Man akimirksniu ima daužytis širdis, bet pamatęs, kad skambina Elena, didžiai nusiviliu. – Sveika. Nesivarginu ir neslepiu nusivylimo. – Kristianai, ar tai – naujas sveikinimosi stilius? Kas tau nutiko? – apsimestinai papriekaištauja ji, o balse aiškiai girdėti humoro gaidelė. Pažvelgiu pro langą. Siatlą gaubiančios sutemos tirštėja. Pagalvoju, ką dabar veikia Ana. Nenoriu pasakoti Elenai, kas atsitiko; nenoriu ištarti tų žodžių garsiai ir galutinai suvokti, kad tai tikrovė.

– Kristianai! Kas yra? Pasakyk, – šiurkštokai ir šiek tiek suirzusi paragina Elena. – Ji mane paliko, – niūriai burbteliu. – O! – nustebusi šūkteli ji. – Nori, kad atvažiuočiau? – Ne. Ji sunkiai atsidūsta. – Šis gyvenimo būdas – ne kiekvienam. – Žinau. – Po galais, Kristianai, sprendžiant iš balso, tau visai blogai. Gal nori išeiti iš namų, kur nors pavakarieniauti? – Ne. – Atvažiuoju. – Ne, Elena. Iš manęs dabar prastas pašnekovas. Aš pavargęs ir noriu būti vienas. Šią savaitę tau dar paskambinsiu. – Kristianai, viskas... tik į gera. – Žinau. Lik sveika. Padedu ragelį. Nenoriu kalbėtis su Elena; ji paragino mane skristi į Savaną. Tikriausiai numanė, kad ateis tokia diena kaip ši. Susiraukęs dėbteliu į mobilųjį, numetu jį ant rašomojo stalo ir traukiu ieškoti ko nors pavalgyti ir atsigerti.

ATSIDRAU ŠALDYTUVĄ.

Nieko nenoriu... Spintelėje randu pakelį sūrių riestainių. Atsiplėšiu jį ir, žingsniuodamas prie lango, imu vieną po kito krimsti. Lauke jau sutemo; pila lietus ir šviesos žybsi, mirkčioja. Gyvenimas tęsiasi. Gyvenk, Grėjau. Gyvenk toliau.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 5-OJI, SEKMADIENIS

Negaliu užmigti. Mane skaudina pataluose likęs Anos kūno kvapas. Įsikniaubiu į jos pagalvę ir giliai įkvepiu. Tai ir palaima, ir kančia, – trumpai pasvarstau, kas būtų, jei tiesiog čia uždusčiau. Susiimk, Grėjau. Vėl prisimenu, kas vyko šįryt. Ar galėjo viskas susiklostyti kitaip? Paprastai taip nesielgiu, nes tai tik jėgų švaistymas, bet šiandien ieškau priežasčių, kodėl viskas taip blogai baigėsi. Kad ir kaip svarstau, širdies gilumoje žinau, kad vis tiek būtume pasiekę šią aklavietę, – nesvarbu, ar šį rytą, ar po savaitės, ar po mėnesio, ar po metų. Gerai, kad tai nutiko dabar, kol dar nespėjau sukelti Anastazijai daugiau kančių. Galvoju apie ją, susirietusią savo mažoje baltoje lovoje. Naujajame bute įsivaizduoti jos negaliu, nes dar nesu jame buvęs, bet matau Aną senajame bute, Vankuveryje, kur kartą su ja nakvojau. Palinguoju galvą; jau daug metų nebuvau taip gerai miegojęs, kaip tą naktį. Elektroninis žadintuvas rodo antrą nakties. Įtemptai galvodamas pragulėjau čia dvi valandas. Giliai atsidūstu, dar kartą įkvepiu jos kūno aromato ir užsimerkiu. ŽIŪRIU Į MIEGAMOJO LUBAS.

Mamytė manęs nemato. Stoviu prieš ją. O ji manęs nemato. Ji miega atmerktomis akimis. Arba serga. Išgirstu barškėjimą. Jo raktai. Jis grįžo. Nubėgu į virtuvę, palendu po stalu ir susigūžiu. Mano mašinytės irgi čia. Bum! Durys užsitrenkia ir aš krūpteliu. Pro pirštus matau mamytę. Ji pasuka galvą, kad jį matytų. Paskui užmiega ant sofos. Jis avi didelius batus su blizgančiomis sagtimis, stovi prie mamytės ir rėkia. Paskui perlieja mamytę diržu. „Kelkis! Kelkis, kekše tu! Prakeikta kekšė!“ Mamytė sudejuoja. Išgirstu aimaną. „Nustok. Nustok mušti mamytę. Nustok mušti mamytę.“ Pasileidžiu link jo ir pribėgęs daužau, daužau, daužau... Bet jis tik nusijuokia ir kerta man per veidą. „Ne!“ – sušunka mamytė. „Tu kekše!“ Mamytė susigūžia. Kaip ir aš. Ir nutyla. „Tu kekše! Kekše! Kekše!“ Tupiu po stalu. Pirštais užsikimšęs ausis ir užsimerkęs. Triukšmas liaujasi. Jis atsisuka ir matau, kaip jo batai atitaukši link virtuvės. Jis nešasi diržą ir pliaukši juo sau per šlaunį. Jis manęs ieško.

Paskui sustoja ir išsišiepia. Jis dvokia. Nuo jo trenkia rūkalais, viskiu ir dar kažkokia bjaurybe. „Štai kur tu, šūdžiau...“ Pabundu nuo šiurpios aimanos. Išpiltas prakaito ir smarkiai besidaužančia širdimi. Staiga atsisėdu lovoje. Po velnių... Ši klaiki aimana sklido iš mano lūpų. Giliai įkvepiu mėgindamas nusiraminti ir pamiršti tų šlykščių kvepalų, pigaus viskio ir „Camel“ cigarečių kvapą. Sumautas šunsnukis. Galvoje nuskamba Anos ištarti žodžiai. Štai taip. Prakeikimas... Tai į kokainą įjunkusiai kekšei niekuo negalėjau padėti. Aš mėginau. Viešpatie, aš mėginau... Kur tu, šūdžiau? Bet galiu padėti Anai. Paleidau ją. Turėjau paleisti. Viso šio mėšlo jai nereikia. Žvilgteliu į laikrodį – 3.30. Nuėjęs į virtuvę išgeriu didelę stiklinę vandens, o tada žingsniuoju prie fortepijono.

tik šį kartą jau švinta – į kambarį plūsta tekančios saulės šviesa. Sapnavau Aną: ji bučiavo mane, jos liežuvis buvo mano burnoje, o pirštai – mano plaukuose; ji glaudėsi prie manęs visu savo nuostabiu kūnu, o jos rankos buvo surištos virš galvos. Kur ji? Akimirką pamirštu viską, kas įvyko vakar, ir mane apima palaima, bet staiga vėl viską prisimenu. Ji išėjo. Prakeikimas... Mano geismo įrodymas nemaloniai remiasi į čiužinį, bet prisimenu žydras jos akis, jose atsispindintį skausmą ir pažeminimą, prisimenu, kaip ji išėjo, ir VĖL PAKIRSTU IŠ MIEGO,

netrukus ši problema išsisprendžia. Jaučiuosi klaikiai, guliu ant nugaros sunėręs rankas virš galvos ir žiūriu į lubas. Laikas eina ir aš pirmą kartą per daugybę metų neišmanau, ką šiandien veiksiu. Žvilgteliu į žadintuvą – 5.58. Po galais, galėčiau pabėgioti.

Prokofjevo „Montekių ir Kapulečių atvykimo“, ankstaus ryto tyloje tapsiu 4-ojo aveniu šaligatviu. Man viską gelia: plaučiai, rodos, tuoj sprogs, galva plyšta, o vidurius drasko bukas ir nesiliaujantis netekties skausmas. Nors ir mėginu, nuo šios kančios pabėgti nepavyksta. Stabteliu pakeisti muzikos ir įkvėpti oro, kurio man taip trūksta. Noriu PER AUSINES GARSIAI KLAUSYDAMASIS

pasiklausyti ko nors... trankaus. „Black Eyed Peas“ užtraukia „Kratyk!“16. Vėl pasileidžiu bėgti. Netrukus apsižiūriu risnojantis Vynmedžių gatve ir nors suprantu, kad elgiuosi kaip beprotis, vis dėlto tikiuosi ją pamatyti. Kai pasiekiu gatvę, kurioje ji gyvena, man ima dar labiau daužytis širdis ir apima dar didesnis nerimas. Jei nepamatysiu jos, nemirsiu, bet vis dėlto noriu įsitikinti, kad jai viskas gerai. Ne, meluoju. Trokštu ją pamatyti. Pagaliau pasiekęs tą gatvę, pražingsniuoju pro jos daugiabutį. Aplink tylu, – gatve lėtai pravažiuoja pora „Oldsmobile“ markės automobilių, pražingsniuoja keli žmonės, vedžiojantys šunis, – ir nepanašu, kad jos bute jau būtų kas nors atsikraustęs. Pereinu per gatvę, stabteliu ant šaligatvio, o tada neriu prie kito daugiabučio laiptinės durų ir sulaikau kvapą. Vieno kambario lango žaliuzės nuleistos, kito – pakeltos. Gal tai jos kambarys? Gal ji dar miega? Jei tik nakvojo namie... Ir mano sąmonėje šmėsteli pražūtingas scenarijus: vakar vakare ji išėjo į miestą, pasigėrė, su kuo nors susipažino... Ne. Man išdžiūsta burna. Kai pagalvoju, kad jos kūną galėjo liesti kas nors kitas, kad koks nors šunsnukis mėgavosi jos miela šypsena, kad klausydamasi jo ji kikeno, kvatojosi, o paskui... patyrė orgazmą... Tenka sutelkti visą valią, kad atsispirčiau pagundai įpulti į jos butą pažiūrėti, ar ji ten ir ar miega viena. Pats prisiprašei, Grėjau. Pamiršk. Ji – ne tau.

Trukteliu žemyn „Seahawks“ kepuraitės snapelį ir kiek įkabindamas pasileidžiu Vakarų alėja. Aš piktas ir apimtas pavydo; šie du jausmai užpildo krūtinėje atsivėrusią tuštumą. Man tai nepatinka – pyktis ir pavydas įsismelkia į sielą ir pažadina tai, apie ką dabar visai nenoriu galvoti. Pasileidžiu dar greičiau, kuo toliau nuo prisiminimų, kuo toliau nuo skausmo, kuo toliau nuo Anastazijos Stil.

Atsistoju ir pasirąžau. Visą dieną sėdėjau prie rašomojo stalo darbo kambaryje ir nemažai nuveikiau. Rosa taip pat padirbėjo iš peties. Ji parašė ir atsiuntė man darbinę verslo plano versiją ir SIP leidyklai skirtą ketinimų laišką. Bent jau galėsiu nepaleisti Anos iš akių. Ši mintis man ir skausminga, ir viliojanti. Perskaičiau dvi išradimų patentavimo paraiškas ir parašiau pastabas, peržvelgiau kelias sutartis ir naujo dizaino pavyzdį, o pasinėręs į darbą pagaliau apie ją negalvojau. Mažytis sklandytuvo modelis tebestovi ant mano rašomojo stalo, traukia dėmesį ir primena, kaip ji sakė, laimingas akimirkas. Įsivaizduoju ją, stovinčią mano darbo kambario tarpduryje, vilkinčią mano sportinius marškinėlius, nuogomis kojomis, didelėmis žydromis akimis, kaip tik ketinančią mane suvilioti. Dar vienas pirmas kartas. Aš jos ilgiuosi. Štai – ir pripažinau. Žvilgteliu į mobilųjį veltui tikėdamasis, bet randu Elioto žinutę. VIRŠ SIATLO TELKIASI SUTEMOS.

Gal išgersim alaus, brol?

Atsakau: Ne. Dirbu.

Eliotas po kelių akimirkų parašo: Tada eik po velnių.

Taigi. Po velnių... Iš Anos nieko. Jokių praleistų skambučių. Jokių laiškų. Įkyrus skausmas dar labiau suspaudžia krūtinę. Ji neketina man skambinti. Ji norėjo išeiti. Norėjo palikti mane ir negaliu jos dėl to kaltinti. Taip bus geriau. Norėdamas pakeisti aplinką, pėdinu į virtuvę. Grįžo Geilė. Virtuvė ką tik išvalyta, o ant viryklės kažkas verda. Kvepia gardžiai, bet... aš nealkanas. Man besižvalgant, kas gaminama, ji įžengia į virtuvę. – Labas vakaras, sere. – Geile... Ji stabteli – akivaizdžiai dėl kažko nustebusi. Gal apstulbo pamačiusi mane? Po velnių, matyt, prastai atrodau. – Vištienos troškinio? – dvejodama klausia Geilė. – Taip, žinoma, – sumurmu. – Padengti dviem? – pasiteirauja ji. Įsmeigiu akis į Geilę ir ji, rodos, pasijunta nejaukiai. – Padenkite vienam. – Po dešimties minučių, – virpančiu balsu sako ji. – Gerai, – šaltai tarsteliu aš. Apsisuku ketindamas eiti. – Pone Grėjau... – vėl prabyla ji ir mane sulaiko. – Ką, Geile? – Nieko. Atleiskite, kad sutrukdžiau. Ji nusisuka į viryklę pamaišyti troškinio, o aš išeinu iš virtuvės, mat ketinu vėl nusiprausti po dušu. Dieve, net mano darbuotojai atkreipė dėmesį, kad man kažkas ne taip.

16 Angl. „Pump It“.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 6-OJI, PIRMADIENIS

Jau po vidurnakčio, aš pavargęs, bet vis dar sėdžiu prie fortepijono ir nežinia kelintą kartą skambinu „Marčelo koncertą“. Prisimenu, kaip ji padėjo galvą man ant peties, ir, rodos, užuodžiu nuo jos sklindantį malonų kvapą. Po velnių, juk ji žadėjo pamėginti! Liaujuosi skambinti, rankomis susiimu galvą, o alkūnėmis įsiremiu į klavišus ir kambaryje suskamba dvi nedarnios gaidos. Ji žadėjo pamėginti, bet suklupo susidūrusi su pirma kliūtimi. Ir pabėgo. Ir kodėl aš taip stipriai ją mušiau? Giliai širdyje atsakymą žinau – dėl to, kad ji manęs prašė, o aš buvau per daug nekantrus ir savanaudis, tad neatsispyriau pagundai. Suviliotas jos mesto iššūkio, pasinaudojau proga ir pamėginau perkelti mus ten, kur troškau. Ji neištarė saugos žodžio, o aš sukėliau jai daugiau skausmo, nei ji galėjo ištverti, nors buvau pažadėjęs, jog niekada to nedarysiu. Koks aš kvailys, sumautas kvailys... Argi, man šitaip pasielgus, ji galėtų manimi pasitikėti? Gerai padarė, kad išėjo. Po galais, kodėl ji apskritai turėtų norėti su manimi likti? Palengva girstu, o galvoje vis sukasi mintys. Paskutinį kartą prisigėriau būdamas penkiolikos, nors ne... dar kartą buvau prisilakęs, kai man buvo dvidešimt vieni. Labai nemėgstu prarasti kontrolės, nes žinau, kaip alkoholis veikia žmogų. Mane nukrečia šiurpas, ryžtingai atsiriboju nuo prisiminimų ir nusprendžiu eiti miegoti. Gulėdamas lovoje pasimeldžiu, kad nesapnuočiau, bet... jei jau sapnuosiu, noriu sapnuoti ją. BIJAU EITI GULTI.

Mamytė šiandien graži. Ji sėdi ir leidžia man šepečiu šukuoti jai plaukus. Ji žiūri į mane veidrodyje ir meiliai šypsosi. Ši šypsena skirta tik man. Staiga kyla triukšmas. Kažkas subilda. Jis grįžo. Ne! „Po velnių, kale, kur esi? Atvedžiau nekantraujantį draugą. Pinigingą draugą.“ Mamytė atsistoja, paima

mane už rankos ir paskubomis paslepia spintoje. Sėdžiu ant jos batų delnais užsidengęs ausis, užsimerkęs ir stengdamasis nekelti triukšmo. Nuo drabužių sklinda mamytės kvapas. Man jis patinka. Mėgstu čia būti. Kuo toliau nuo jo. O jis šaukia: „Kur tas mažas nuograuža?!“ Jis čiumpa mane už plaukų ir išvelka iš spintos. „Nenoriu, kad sugadintum vakarėlį, šūdžiau.“ Tada jis stipriai trenkia mamytei per veidą. „Būk maloni mano draugui, o jei ne, negausi dozės, kale.“ Mamytė pažvelgia ašarų pilnomis akimis. Neverk, mamyte. Į kambarį įžengia dar vienas vyras. Aukštas, stambus, seniai netrinktais plaukais. Jis nusišypso mamytei. O pirmas vyras ištempia mane į kitą kambarį. Jis parbloškia mane ant grindų ir aš susitrenkiu kelius. „Nagi, ką man su tavimi daryti, dvasna?“ Jis bjauriai dvokia. Nuo jo atsiduoda alumi, be to, jis traukia cigaretę. Pabundu. Mano širdis daužosi taip, tarsi persekiojamas pragaro šunų būčiau perbėgęs kelis kvartalus. Šoku iš lovos ir, vėl nugrūdęs košmarą į sąmonės paribį, nuskubu į virtuvę atsinešti stiklinės vandens. Turiu susitikti su Flinu. Tokių baisių košmarų seniai nesapnavau. Kai šalia miegodavo Ana, apskritai jų nesapnuodavau. Prakeikimas... Man niekada nešovė į galvą miegoti su kuria nors iš savo nuolankiųjų. Šiaip ar taip, niekada nejaučiau tokio polinkio. Gal bijojau, kad naktį jos manęs nepaliestų? Nežinau. Pasirodo, vieną naktį reikėjo pamiegoti su girta ir nekalta mergina, kad įsitikinčiau, koks miegas gali būti ramus. Miegančių nuolankiųjų mačiau ir anksčiau, bet visada žiūrėdavau į jas ketindamas pažadinti ir dulkinti. Pamenu, „Heathman“ viešbutyje net kelias valandas žiūrėjau į miegančią Aną. Ir kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo gražesnė ji man atrodė: švelnioje šviesoje nepriekaištinga jos oda spindėjo, tamsūs plaukai tarsi vėduoklė buvo išskleisti ant pagalvės, o jos blakstienos per miegus virpčiojo. Ji gulėjo pravėrusi lūpas, tad mačiau dantų kraštelį, o kai laižėsi lūpas – ir liežuvį. Man tai buvo labiausiai jaudinanti patirtis. O kai atsiguliau šalia ir klausydamasis tolygaus jos kvėpavimo, žiūrėdamas į besikilnojančią krūtinę pagaliau užmigau, tai miegojau... neapsakomai gerai.

Nueinu į darbo kambarį ir nuo rašomojo stalo paimu sklandytuvą. Vos jį pamatęs, švelniai šypteliu ir nusiraminu. Ir didžiuojuosi, ir kartu... nežinau, ką dabar darysiu. Tai buvo jos paskutinė dovana. O pirma jos dovana man buvo... kas? Žinoma. Ji pati. Ji pasiaukojo, kad patenkintų mano poreikį. Mano godumą. Mano aistrą. Mano ego... Mano sumautą sužeistą ego. Po galais, ar šis skausmas kada nors liausis? Jausdamasis kaip kvailys nešuosi sklandytuvą į lovą.

– KO NORĖTUMĖTE PUSRYČIŲ,

sere?

– Tik kavos, Geile. Ji nustemba. – Sere, jau vakarienės nevalgėte... – Na ir kas? – Gal vis dėlto jums reikėtų ko nors užkąsti? – Tik kavos, Geile. Prašyčiau. Daugiau neleidžiu poniai Džouns nė prasižioti – tai ne jos reikalas. Nepatenkinta, stipriai sučiaupusi lūpas, ji linkteli ir nusisuka į kavos aparatą. Nužingsniuoju į darbo kambarį paimti dokumentų, kurių man reikės kontoroje, ir dar susirandu paminkštintą voką.

Rosai. – Gerai padirbėjai su SIP leidyklos dokumentais, bet verslo planą reikės peržiūrėti. Pradėkime pirkimo procedūrą. – Kristianai, dar per anksti. – Atidėlioti nenoriu. Nusiunčiau tau laišką su mintimis apie pradinę kainą. Pusę aštuntos būsiu kontoroje. Ten ir susitiksime. – Na, jei esate tikras... – Visiškai tikras. – Paskambinsiu Andrėjai, kad įtrauktų į darbotvarkę mūsų susitikimą. Beje, jau turiu raštu išdėstytus pasiūlymus iš Detroito ir iš Savanos. – Kokia išvada? IŠ AUTOMOBILIO PASKAMBINU

– Detroitas. – Aišku. Po velnių... vadinasi, Savanoje gamyklos nebus. – Pasikalbėsime vėliau, – sakau ir baigiu pokalbį. Susimąstęs sėdžiu ant užpakalinės „Audi“ sėdynės, o Teiloras skinasi kelią per spūstis. Pagalvoju, kaip šįryt Anastazijai seksis nusigauti į darbą. Galbūt vakar nusipirko automobilį, tik kažkodėl abejoju. Kažin, ar ji jaučiasi taip pat baisiai kaip aš? Tikiuosi, ne. Gal suprato, kad tiesiog buvo aklai manimi susižavėjusi? Negali būti, kad ji mane myli. Šiaip ar taip, jau nebe – tik ne po to, ką jai padariau. Dar niekas nėra pasakęs, kad mane myli. Žinoma, išskyrus mamą ir tėtį, bet ir jie šiuos žodžius tardavo tik skatinami pareigos. Mano ausyse vėl nuskamba įkyrūs Flino žodžiai apie besąlygišką tėvų meilę – net ir vaikams, kurie nėra jų kūnas ir kraujas. Bet tie žodžiai manęs neįtikina; savo tėvams aš nedaviau nieko, tik baisiai juos nuvyliau. – Pone Grėjau... – Atleisk, kas yra? Teiloras užklupo mane nugrimzdusį į savo mintis. Jis stovi atidaręs automobilio dureles ir susirūpinęs laukia, kol išlipsiu. – Atvažiavome, sere. Mėšlas... ar seniai mes čia stovime? – Ačiū, Teilorai. Paskambinsiu tau vėliau ir pasakysiu, kada vakare atvažiuoti. Susikaupk, Grėjau.

į mane susminga Andrėjos ir Olivijos žvilgsniai. Pastaroji kelis kartus ilgesingai mirkteli ir užsikiša už ausies plaukų sruogą. Dieve, kaip man nusibodo šita kvaiša. Pasikalbėsiu su Personalo skyriaus vadove, kad perkeltų ją dirbti kitur. – Prašyčiau kavos, Olivija. Ir atnešk man sviestinį ragelį. Ji pašoka nuo kėdės ir puola vykdyti mano įsakymų. – Andrėja, sujunk mane su Velču, Barniu, paskui su Flinu ir Klodu Bastiliu. O šiaip nenoriu, kad man kas trukdytų, net mano motina, nebent... nebent skambintų Anastazija Stil. Gerai? – Taip, sere. Gal norėtumėte dabar peržiūrėti darbotvarkę? – Ne. Pirma noriu išgerti kavos ir ko nors užkąsti. VOS IŠLIPU IŠ LIFTO,

Taip taręs, rūsčiai dėbteliu į Oliviją, vėžlio žingsniu traukiančią prie lifto. – Klausau, pone Grėjau! – man pro duris žengiant į savo kabinetą, pavymui šūkteli Andrėja. Iš portfelio išsiimu paminkštintą voką, kuriame mano brangiausias turtas – sklandytuvo modeliukas. Padedu jį ant rašomojo stalo ir mano mintys vėl ima suktis apie panelę Stil. Šįryt ji pradės dirbti leidykloje, susipažins su naujais žmonėmis, naujais... vyrais. Ši mintis mane slegia. Ji mane pamirš. Ne, nepamirš. Moterys visuomet prisimena tipus, su kuriais pirmą kartą pasidulkino, ar ne? Jau vien dėl to jos atmintyje man visada bus vietos. Tačiau nenoriu būti jai vien prisiminimas – noriu, kad ji apie mane galvotų. Man to reikia. Tik... ką daryti? Išgirstu beldimą į duris ir į kabinetą įžengia Andrėja. – Kava ir rageliai, pone Grėjau. – Užeik. Andrėja greitu žingsniu prieina prie rašomojo stalo ir jos akys nukrypsta į sklandytuvą, bet ji išmintingai prikanda liežuvį ir padeda pusryčius ant stalo. Juoda kava. Puiku, Andrėja. – Ačiū. – Velčui, Barniui ir Bastiliui palikau žinutes. Flinas žadėjo paskambinti po penkių minučių. – Gerai. Noriu, kad šią savaitę atšauktum mano dalyvavimą visuose viešuose renginiuose. Atšauk visus susitikimus per pietus, be to, žiūrėk, kad vakarai taip pat būtų laisvi. Paskambink Barniui ir rask man gero floristo telefono numerį. Andrėja skrupulingai rašosi nurodymus į bloknotą. – Sere, mes visada naudojamės „Arcadia Roses“ floristikos salono paslaugomis. Norėtumėte, kad jūsų vardu nusiųsčiau kam nors gėlių? – Ne, tik duok man telefono numerį. Pats tuo pasirūpinsiu. Viskas. Andrėja linkteli ir negaišuodama išeina, tarsi jai labai rūpėtų kuo greičiau sprukti iš mano kabineto. Po minutėlės suskamba telefonas. Barnis. – Barni, man reikia, kad sumeistrautum stovą sklandytuvo modeliui.

paskambinu floristui ir užsakau du tuzinus baltų rožių, jos turi būti šįvakar pristatytos Anai į namus. Nenoriu trukdyti jai darbe ir PER PERTRAUKĄ TARP SUSITIKIMŲ

versti jaustis nepatogiai. Be to, gavusi gėlių, ji tikrai negalės manęs pamiršti. – Ar prie gėlių norėtumėte pridėti kokią nors žinutę? – klausia floristas. Žinutę Anai? Ką jai pasakyti? Grįžk. Aš atsiprašau. Daugiau tavęs nemušiu. Tai pirmieji toptelėję žodžiai ir aš nepatenkintas suraukiu antakius. – Hm... Gal: „Sveikinimai pirmosios darbo dienos proga. Tikiuosi, ji praėjo gerai.“ – Žvilgteliu į sklandytuvą ant rašomojo stalo. – „Taip pat ačiū už sklandytuvą. Tu labai dėmesinga. Ant mano darbo stalo jis užima garbingą vietą. Kristianas.“ Floristas pakartoja mano žodžius. Po velnių, visai ne tai norėjau jai pasakyti. – Ar tai viskas, pone Grėjau? – Taip. Ačiū. – Nėra už ką, sere. Linkiu geros dienos. Piktai dėbteliu į mobilųjį. Ir tau geros dienos, šūdžiau.

– Klodas keliasi nuo grindų, ant kurių ką tik parbloškiau jo liesą, kietą užpakalį. – Šiandien jūs labai tūžmingas, Grėjau. Bastilis atsistoja grakščiai kaip leopardas, nužvelgdamas grobį ir iš naujo jį vertindamas. Mudu kikbokso treniruotėje, galynėjamės Grėjaus įmonių holdingo rūsyje įrengtoje salėje. – Aš baisiai įsiutęs, – sušnypščiu pro sukąstus dantis. Jo veidas lieka ramus ir mudu, nenuleisdami akių vienas nuo kito, palengva sukamės ratu. – Jei jūsų mintys klaidžioja kur nors kitur, žengti į ringą – ne pats geriausias sprendimas, – žvelgdamas į mane ir akivaizdžiai pralinksmėjęs sako Klodas. – O aš manau, kad treniruotė man labai padeda. – Išnaudokite savo kairįjį smūgį ir saugokitės atsako iš dešinės. Dirbam, Grėjau! Jis užsimoja ir trenkia man į petį taip stipriai, kad vos neišverčia iš kojų. – Susikaupkite, Grėjau. Čia jums ne valdybos posėdis. O gal galvojate apie merginą? Pagaliau kažkokia gražuolė jus suvystė. – EI, KAS JUMS NEDUODA RAMYBĖS?!

Jis išsišiepia, akivaizdžiai provokuodamas mane pulti. Ir savo tikslą pasiekia: spyris į juosmenį, vienas, antras smūgis, ir jis žingteli atatupstas, o jo virvutėmis susukti plaukai purtosi. – Žiūrėk savo sumautų reikalų, Bastili. – Oho! Rodos, užčiuopėme skaudamą vietą, – pergalingai pareiškia Klodas. Staiga jis apsisuka aplink, bet aš šio manevro tikiuosi, tad apsiginu ir atsakau dar vienu smūgiu bei žaibišku spyriu. Šį kartą jis atšoka, bet neslepia, jog padariau jam įspūdį. – Kad ir kas vyksta jūsų mažame privilegijuotame pasaulyje, Grėjau, tai padeda jums kovoti. Tęskite. Ak, jis palengva pavargsta. Puolu jį.

beveik tuščiomis gatvėmis. – Teilorai, ar negalėtume padaryti lanksto? – Kur važiuosime, sere? – Gal galėtum pravažiuoti pro panelės Stil butą? – Klausau, sere. Prie skausmo jau pripratau. Rodos, jis nuolat mane lydi, tarsi spengimas ausyse. Per susitikimus šiek tiek nuslopsta ir nebūna toks įkyrus; tik kai lieku vienas, mintys vėl įsišėlsta ir neduoda man ramybės. Kiek tai trunka? Automobiliui artėjant prie jos buto, man ima smarkiai plakti širdis. Galbūt šį kartą ją pamatysiu. Ši galimybė mane ir džiugina, ir verčia nerimauti. Staiga suprantu, kad nuo tos akimirkos, kai ji išėjo, apie nieką daugiau ir negalvojau. Jausmas, kad man jos trūksta, lydi mane kiekviename žingsnyje. – Pristabdyk, – privažiavus prie namo, liepiu Teilorui. Kambariuose dega šviesa. Ji namie! Tikiuosi, ji viena ir manęs ilgisi. Kažin, ar gavo mano gėles? Noriu išsitraukti mobilųjį ir pažiūrėti, ar neatsiuntė man žinutės, bet negaliu atitraukti akių nuo jos buto langų; nenoriu praleisti progos ją pamatyti. Ar jai viskas gerai? Ar galvoja apie mane? Trumpai pasvarstau, kaip jai sekėsi pirmą dieną darbe. NAMO VAŽIUOJAME

– Pravažiuoti dar kartą, sere? – automobiliui palengva riedant ir namui tolstant, klausia Teiloras. – Ne, – iškvepiu; nė nepastebėjau, kad buvau sulaikęs kvėpavimą. Mums grįžtant į Eskalą, peržiūriu laiškus ir žinutes tikėdamasis, kad ji man parašė, bet... nieko nėra. Užtat randu Elenos žinutę. Ar viskas gerai?

Atsakyti nesiteikiu.

Anksčiau nekreipdavau į tai dėmesio. Bet dabar, kai Anastazijos čia nėra, ši tyla rodosi nepakeliama. Išgeriu gurkšnelį konjako ir vangiai žingsniuoju į biblioteką. Kokia likimo ironija, kad taip ir neparodžiau jai šio kambario, nors ji dievina literatūrą. Bibliotekoje tikiuosi rasti paguodą, mat šioje patalpoje manęs neturėtų slėgti prisiminimai apie mudu su Ana. Apžvelgiu kataloguotas ir tvarkingai lentynose sudėliotas knygas, o tada mano žvilgsnis nukrypsta į biliardo stalą. Ar ji žaidžia biliardą? Vargu... Staiga įsivaizduoju ją, gulinčią ant žalios gelumbės išskėstomis kojomis ir rankomis. Gal biblioteka ir nežadina prisiminimų, bet mano vaizduotė noriai kuria ryškius erotinius vaizdinius, kurių pagrindinė herojė – žavioji panelė Stil. Ilgiau tverti negaliu. Gurkšteliu konjako ir apsisukęs išeinu iš bibliotekos. BUTE TYLU.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 7-OJI, ANTRADIENIS

Šiurkščiai. Remdamiesi į vonios kambario duris. Ji mano. Pasineriu į ją, ir vėl, ir vėl. Mėgaujuosi ja: lyčiu ją, uodžiu, ragauju. Panardinu pirštus jai į plaukus ir sugniaužiu, kad nejudintų galvos. Kita ranka spaudžiu jai užpakalį. Ji kojomis apsivijusi man juosmenį. Judėti negali: prispaudžiau ją savo kūnu. Ji apsivijusi mane kaip šilkas. Ji peša man plaukus. O taip... Jaučiuosi puikiai, ji – taip pat. Noriu būti kaip tik čia... jos gelmėse... Ji. Priklauso. Man. Patirdama orgazmą ji įsitempia, atlošia galvą ir vidiniai jos raumenys suspaudžia mano kotą. Atsiverk man! Ji sušunka ir aš nuseku paskui ją... ak, mano miela, miela Anastazija. Ji nusišypso – mieguista, pasisotinusi ir... tokia seksuali. Stovi ir žiūri į mane su žaisminga šypsena veide, paskui atstumia mane ir, netardama nė žodžio, ima trauktis atatupsta. Čiumpu ją ir akimirksniu atsiduriame žaidimų kambaryje. Pasiguldau ją ant suolo. Užsimoju ketindamas ją nubausti, mano rankoje – diržas ir... staiga ji išnyksta. Dabar ji jau prie durų. Ji išbalusi, sutrikusi, nuliūdusi, ji palengva tolsta nuo manęs... Durys išnyko ir ji nė nestabteli. Tarsi maldaudama ji ištiesia rankas. „Eime drauge“, – sušnabžda, bet traukiasi atatupsta... jos siluetas blunka... ji nyksta man bežiūrint... dingsta... jos nebėra. „Ne! – surinku. – Ne!“ Bet praradau balsą. Nieko neturiu. Stoviu nebylus. Nebylus... ir vėl. MUDU DULKINAMĖS.

Pabundu visiškai sutrikęs. Po galais, čia tik sapnas. Dar vienas iškalbingas sapnas. Bet šį kartą – kitoks. Prakeikimas! Aš taip išpiltas prakaito, kad net pižama limpa prie kūno. Mane trumpai aplanko seniai pamirštas keistas baimės ir džiaugsmo jausmas, tik... dabar aš jau nepriklausau Elenai. Viešpatie, per miegus nuleidau į patalus. Nieko panašaus nebuvo nutikę nuo to laiko, kai man buvo... kiek? Penkiolika, šešiolika metų? Guliu tamsoje bjaurėdamasis savimi. Nusitraukiu per galvą marškinėlius ir apsišluostau. Visur pilna sėklos. Nė nepajuntu, kaip tamsoje paikai išsiviepiu,

nors bukas praradimo skausmas niekur nedingo. Dėl šio erotinio sapno buvo verta jį kęsti. O visa kita... eina po velnių. Apsiverčiu ketindamas dar numigti. Jis išėjo. Mamytė sėdi ant sofos. Ir tyli. Ji žvelgia į sieną ir kartais sumirksi. Stoviu priešais, bet ji manęs nemato. Pamojuoju ir ji tarsi praregi, bet mosteli ranka, kad eičiau sau. Ne, vikšreli, tik ne dabar. Jis skriaudžia mamytę. Skriaudžia mane. Nekenčiu jo. Jis mane siutina. Geriausia, kai liekame dviese su mamyte. Tada ji priklauso man. Mano mamytė. Sugurgia pilvelis. Jis vėl alkanas. Einu į virtuvę ieškoti sausainių. Prisitraukiu prie spintelės kėdę ir užsilipu. Randu krekerių dėžutę. Spintelėje daugiau nieko nėra. Likę du sausainukai. Suvalgau juos. Skanūs. Išgirstu jį ateinant. Jis grįžo. Nušokęs nuo kėdės sprunku į savo kambarį ir šmurkšteliu į lovą. Apsimetu, kad miegu. Jis baksteli man pirštu. „Lik čia, mažas šūdžiau. Ketinu iškrušti tavo kekšę motiną. Ir žiūrėk, kad šiandien tavo bjauraus snukučio daugiau nematyčiau. Aišku?“ Neatsiliepiu, tad jis teškia man per veidą. „O jei ne, nudeginsiu tave, mažas šikniau.“ Ne. Ne. Nereikia. Nenoriu, kad mane degintų. Man skauda. „Supratai, debile?“ Žinau, kad jis nori mane pravirkdyti. Bet tai nelengva. Negaliu išleisti nė garso. Jis trenkia man kumščiu... Vėl pakirdęs iš miego, sunkiai alsuodamas guliu blyškioje ankstyvo rytmečio šviesoje, laukiu, kol nustos daužytis širdis ir išnyks burnoje juntamas gaižus baimės skonis. Ji išvadavo tave iš šito mėšlo, Grėjau. Kai ji buvo su tavimi, šie skausmingi prisiminimai negrįždavo. Kodėl leidai jai išeiti? Žvilgteliu į elektroninį žadintuvą: 5.15. Metas bėgioti.

atrodo niūriai; dar nepaliestas ankstyvo rytmečio saulės, jis skendi šešėlyje. Kaip simboliška. Šis vaizdas atitinka mano nuotaiką. Jos buto languose – tamsa, nors anksčiau mano stebėtame kambaryje užuolaidos atitrauktos. Tikriausiai tai jos kambarys. Dieve mano, tikiuosi, kad ji ten miega viena. Įsivaizduoju Aną susirangiusią savo baltoje lovoje metaliniais rėmais, susirietusią į kamuoliuką. Gal ji sapnuoja mane? O gal lankau ją košmaruose? O gal ji mane pamiršo? NAMAS, KURIAME JI GYVENA,

Niekada, net paauglystėje, taip klaikiai nesijaučiau. Na, gal tik tuomet, kai dar nebuvau Grėjus... Staiga prisimenu labai senus laikus. Ne, ne, nenoriu patirti košmaro atmerktomis akimis. To jau per daug. Užsitraukiu gobtuvą ir atsiremiu į granito sieną – dabar aš tykau pasislėpęs namo kitapus gatvės tarpduryje. Staiga man dingteli siaubinga mintis, kad galėčiau stovėti čia savaitę, mėnesį, o gal ir... metus? Žiūrėti ir laukti, kad bent akies krašteliu pamatyčiau merginą, kuri kitados priklausė man. Man skaudu. Tapau tuo, kuo ji visada mane kaltino esant, – jos persekiotoju. Daugiau taip negalima. Turiu ją pamatyti. Įsitikinti, kad jai viskas gerai. Privalau atsikratyti naujausio atmintyje įstrigusio jos vaizdinio: jos įžeistos, pažemintos, sutryptos ir... mane paliekančios. Reikia ką nors sugalvoti.

Geilė mane abejingai nužvelgia. – Valgio neprašiau. Įbedu žvilgsnį į omletą, padėtą ant baro prieš mane. – Tada aš jį išmesiu, pone Grėjau, – sako ji ir, trūktelėjusi pečiais, ištiesia ranką prie lėkštės. Ji žino, kad nemėgstu švaistyti maisto, bet ryžtingai atremia piktą mano žvilgsnį. – Tyčia taip pasielgėte, ponia Džouns. Kokia įkyruolė... Ji santūriai, bet pergalingai šypteli. Suraukiu antakius, bet Geilė lieka visiškai rami ir aš, vis dar prisimindamas praeitą naktį sapnuotą košmarą, keliais kąsniais praryju pusryčius. GRĮŽUSI Į ESKALĄ,

Anai ir pasisveikinti? Kažin, ar atsilieptų? Mano žvilgsnis nukrypsta į sklandytuvo modeliuką, stovintį ant rašomojo stalo. Ji manęs prašė palikti ją ramybėje ir netrukdyti. Turiu gerbti jos norą ir palikti ją ramybėje. Bet... trokštu išgirsti jos balsą. Svarstau, gal paskambinti jai ir nieko nešnekėti, tik pasiklausyti, ką sako ji? – Kristianai... Kristianai, ar viskas gerai? – Atleisk, Rosa, kur mes sustojome? – Jūs toks išsiblaškęs. Tokio jūsų dar nesu mačiusi. GAL TIESIOG PASKAMBINTI

– Jaučiuosi gerai, – dalykiškai sakau. Mėšlas... Susikaupk, Grėjau. – Apie ką kalbėjai? Rosa įtariai mane nužvelgia. – Sakiau, kad SIP leidyklos finansiniai sunkumai rimtesni, nei manėme. Ar tikrai norite ją pirkti? – Taip, – patvirtinu kupinas ryžto. – Noriu. – Šiandien popiet leidyklos atstovai atvyks pasirašyti ketinimų protokolo. – Gerai. O dabar primink man, koks mūsų naujausias pasiūlymas Emonui Kavanagui.

ir pro pilkai melsvas medines žaliuzes žvelgiu žemyn, į Teilorą, pastačiusį automobilį prie Flino kabineto. Jau vėlyva popietė, o aš vis dar galvoju apie Aną. – Kristianai, aš mielai paimsiu mokestį už konsultaciją ir žiūrėsiu, kaip stebeilijatės pro langą, bet nemanau, kad atėjote čia dėl to vaizdo, – sako Flinas. Atsisukęs matau, jog jis žvelgia į mane neslėpdamas, kad nekantriai laukia, kol atitoksiu. Atsidusęs žengiu prie sofos. – Vėl sapnuoju košmarus. Dažniau nei anksčiau. Flinas kilsteli antakį. – Tuos pačius? – Taip. – Gal juose kas nors pasikeitė? – laukdamas mano atsakymo, jis pakreipia galvą. Bet aš tyliu, tad jis priduria: – Kristianai, labai prastai atrodote. Kažkas atsitiko. Su juo jaučiuosi panašiai kaip ir su Elena; giliai širdyje nenoriu iškloti jam tiesos, nes tada tie žodžiai virs tikrove. – Susipažinau su mergina. – Taip. – Ir ji mane paliko. Flinas neslepia nuostabos. – Moterys jus ir anksčiau palikdavo. Kodėl šį kartą jums taip svarbu? Nesumodamas, ką atsakyti, dėbteliu į jį. Kodėl man taip svarbu? Nes Ana kitokia... STOVIU PASKENDĘS SAVO MINTYSE

Mano mintys susilieja ausdamos tankų ir spalvingą gobeleną: ji nebuvo mano nuolankioji. Nebuvome pasirašę sutarties. Ji neturėjo seksualinės patirties. Ji buvo pirma, iš kurios norėjau ne tik sekso. Dieve, kiek su ja patyriau pirmų kartų: ji buvo pirma mergina, miegojusi su manimi vienoje lovoje, pirma, dar nepažinusi vyro, pirma, susipažinusi su mano šeima, pirma, kuri skrido „Čarliu Tango“, pirma, kurią pasiėmiau sklandyti. Taip... Ji buvo visai kitokia. Netrukus Flinas išblaško mano mintis: – Klausimas visai paprastas, Kristianai. – Aš jos ilgiuosi. Flino veide vis dar atsispindi supratimas ir rūpestis, bet žinau, kad jis neišsiduoda, ką iš tiesų jaučia. – Nė vienos iš moterų, su kuriomis anksčiau bendravote, jūs nesiilgėjote? – Ne. – Vadinasi, ši mergina buvo kitokia, – sako jis, ragindamas mane išlieti širdį. Trūkteliu pečiais, bet jis neatstoja. – Ar buvote sudarę sutartį? Ar ji buvo jūsų nuolankioji? – Tikėjausi, kad ja taps. Bet paaiškėjo, kad tokie santykiai – ne jai. – Papasakokite, kas atsitiko. Staiga pajuntu, kad daugiau neištversiu, ir iškloju Flinui viską, kas nutiko per pastarąjį mėnesį, pradedant ta akimirka, kai Ana įpuolė į mano kabinetą, baigiant praėjusio šeštadienio rytu, kai mane paliko. – Suprantu. Akivaizdu, kad nuo to laiko, kai paskutinį kartą šnekėjomės, daug kas įvyko, – įdėmiai žvelgdamas į mane, jis pirštais pasitrina smakrą. – Man kyla nemažai klausimų, Kristianai. Bet kol kas norėčiau sutelkti dėmesį į vieną, būtent išsiaiškinti, kaip jautėtės, kai ji pasakė, kad jus myli. Giliai ir garsiai įkvepiu jausdamas, kad mane palengva kausto baimė. – Baisiai išsigandau, – sušnabždu. – Taip ir maniau, – jis palinguoja galvą. – Toli gražu nesate toks pabaisa, kokiu save laikote. Jūs tikrai nusipelnote būti mylimas, Kristianai. Pats tai žinote. Daug kartų jums tai sakiau. Bet nesąmoningai tam priešinatės. Nekreipdamas dėmesio į banalius Flino žodžius, žvelgiu į jį ramiai ir įdėmiai. – O kaip jaučiatės dabar? – klausia jis. Suglumęs. Jaučiuosi visiškai sutrikęs.

– Man jos trūksta. Noriu ją pamatyti. Vėl atsiduriu klausykloje ir išpažįstu savo nuodėmę: niūrią, tamsią būtinybę ją matyti, tarsi būčiau nuo tos merginos priklausomas. – Taigi, nors, jūsų žodžiais tariant, ji negebėjo patenkinti jūsų poreikių, vis dėlto jos ilgitės. – Taip. Bet taip jaučiuosi ne tik aš. Ji negali būti tokia, kokios man reikia, o aš negaliu būti toks, kokio nori ji. – Šit kaip? – Ji mane paliko. – Ji išėjo, nes pliekėte ją diržu. Akivaizdu, kad jos skonis skiriasi nuo jūsų, bet ar ji dėl to kalta? – Ne. – Ar svarstėte galimybę užmegzti tokius santykius, kokių nori ji? Ką? Sukrėstas įsistebeiliju į Fliną. O jis kalba toliau: – Ar seksualiniai ryšiai su šia mergina jus tenkino? – Taip, žinoma, – suirzęs atšaunu. Bet į mano subjurusią nuotaiką Flinas nekreipia dėmesio. – Ar mušdamas ją jautėte pasitenkinimą? – Didžiulį. – Norėtumėte tai pakartoti? Vėl pliekti ją diržu? Ir... vėl matyti, kaip išeina? – Ne. – Kodėl? – Nes jai sunku tai ištverti. Ją tai žeidžia. Tikrai žeidžia ir... ji negali... ji ne... – nutylu nebaigęs sakinio. – Jai tai nepatinka. Ji labai supyko. Tiesiog įsiuto. Dar ilgai prisiminsiu jos veidą bei kančios kupiną žvilgsnį ir... nenoriu, kad dėl mano kaltės ji vėl taip žvelgtų. – Jus tai stebina? Papurtau galvą. – Ji labai supyko, – sušnabždu. – Dar nebuvau jos tokios matęs. – Kaip tada jautėtės? – Jaučiausi bejėgis. – Bet jums šis jausmas pažįstamas, ar ne? – klausia Flinas, matyt, skatindamas mane išsikalbėti.

– Pažįstamas? Iš kur? Ką jis čia šneka? – Tikrai savęs neatpažįstate? Tokio, koks kadaise buvote? Jo klausimas išmuša mane iš vėžių. Po galais, apie tai jau šnekėjomės daugybę kartų. – Ne, neatpažįstu. Anais laikais viskas buvo kitaip. Mano ir ponios Linkoln santykiai buvo visiškai kitokie. – Turiu omenyje ne ponią Linkoln. – O ką? – staiga supratęs, ką jis turi galvoje, labai tyliai klausiu. – Pats žinote. Staiga mane apima apsiginti negebančiam vaikui būdingas bejėgiškumas bei įniršis ir man ima trūkti oro. Taip. Įniršis. Giliai širdyje kunkuliuojantis įsiūtis ir... ten glūdinti baimė. Sielos gelmėse tūnanti tamsa staiga atgyja, sušniokščia. – Tai ne tas pats, – iškošiu pro sukąstus dantis iš paskutiniųjų tvardydamasis. – Ne, tikrai ne tas pats, – pripažįsta Flinas. Staiga sąmonėje vėl iškyla nemalonus įniršusios Anos paveikslas. „Tau tikrai tai patinka? Matyti mane tokią?“ Mano pyktis nuslūgsta. – Suprantu, ko siekiate, daktare, bet taip lyginti nesąžininga. Ji manęs prašė, kad parodyčiau. Po galais, juk ji suaugusi, pilnametystės sulaukusi mergina. Galėjo ištarti saugos žodį. Galėjo liepti man liautis. Bet to nepadarė. – Žinau... Žinau, – jis raminamai kilsteli ranką. – Aš tik mėginu bendrais bruožais suformuluoti problemą, Kristianai. Jūs greitai supykstate ir turite tam priežasčių. Šiuo metu nenoriu kartoti visko iš pradžių – akivaizdu, kad kenčiate, o mūsų susitikimų tikslas yra pasiekti, kad taptumėte tolerantiškesnis, lankstesnis ir palankiau save vertintumėte, – jis trumpai patyli. – Ši mergina... – Anastazija, – irzliai priduriu. – Taip, Anastazija... Akivaizdu, kad ji jums daro didžiulį poveikį. Jos išėjimas jus sukrėtė, priminė, kad ir vaikystėje buvote visų apleistas, be to, vėl išprovokavo kadaise po psichikos traumos kilusį stresą. Visiškai aišku, kad ši mergina jums reiškia daugiau, nei drįstate sau pripažinti. Sunkiai atsidūstu. Ar dėl to man taip skauda? Dėl to, kad ji man reiškia daugiau, daug daugiau?..

– Turite sutelkti dėmesį į tai, ką norite pasiekti, – toliau kalba Flinas. – O man susidarė įspūdis, kad norite būti su ta mergina. Ilgitės jos. Norite santykių su ja? Ar noriu būti su Ana? – Taip, – sušnabždu. – Tuomet susitelkite ir siekite šio tikslo. Kitaip sakant, vėl grįžtame prie to, apie ką ūžiau jums ausis per kelis pastaruosius susitikimus, būtent prie trumpalaikės į sprendimą orientuotos terapijos. Jei ši mergina, kaip sakė, jus myli, tai tikriausiai taip pat kenčia. Tad pakartosiu klausimą: ar svarstėte galimybę užmegzti su šia mergina... tradicinius santykius? – Ne, nesvarsčiau. – Kodėl? – Nes man niekada nešovė į galvą, kad galėčiau. – Ką gi, jei ji nepasirengusi tapti jūsų nuolankiąja, atlikti dominanto vaidmens negalėsite. Piktai dėbteliu į Fliną. Tai ne vaidmuo – tiesiog aš toks esu. Ir staiga nei iš šio, nei iš to prisimenu savo gerokai anksčiau parašytą laišką Anastazijai: „Atrodo, tu dar nesupratai, kad bendraujant dominantui ir nuolankiajam visos galios priklauso nuolankiajam. Kitaip tariant, tau. Kartoju: visa valdžia – tavo rankose. Ne mano.“ Jei ji tokių santykių nenori, vadinasi... ir aš negalėsiu jais mėgautis. Pajuntu krūtinėje atgyjant viltį. O gal man pavyktų? Ar tarp mudviejų su Ana įmanomi vaniliniai santykiai? Man pašiurpsta galvos oda. Mėšlas... Gal ir įmanomi. Jei galėčiau pasitenkinti jais, ar ji pas mane grįžtų? – Kristianai, jūs ne kartą įrodėte, jog esate nepaprastai gabus žmogus, nors ir turite savų problemų. Tokių kaip jūs – reta. Sutelkęs dėmesį į kokį nors tikslą, jūs imatės veiklos ir pasiekiate jį, dažniausiai net viršydamas savo lūkesčius. Šiandien jūsų klausantis visiškai aišku, jog siekėte nusivesti Anastaziją ten, kur pats norite būti, tačiau neatsižvelgėte nei į jos menką seksualinę patirtį, nei į jos jausmus. Rodos, buvote taip sutelkęs dėmesį į siekiamą tikslą, kad pametėte iš akių kelią, kuriuo abu einate. Prisimenu viską, kas įvyko per pastarąjį mėnesį: kaip ji, vos įžengusi į mano kabinetą, suklupo, kaip akivaizdžiai sutriko, išvydusi mane Kleitono ūkinių prekių

parduotuvėje, prisimenu jos sąmojingus ir pašaipius laiškus, jos miklų liežuvį... jos kikenimą... jos tylią dvasios stiprybę ir užsispyrimą, jos drąsą... ir man dingteli, kad mėgavausi kiek​viena mudviejų drauge praleista minute. Taip, mėgavausi kiekviena siutinančia, blaškančia, linksma, jausminga ir kūniška su ja praleista minute. Mes abu, – na, bent jau aš! – leidomės į nepaprastą kelionę. Netrukus mane apninka niūresnės mintys. Ji nenutuokia, koks aš ištvirkęs, nežino, kokia tamsi mano siela, nesupranta, kad giliai širdyje esu pabaisa, tad... gal geriau palikti ją ramybėje? Aš jos nevertas. Ji negali manęs mylėti. Bet jau galvodamas apie tai žinau, kad man nepakaks jėgų Anos palikti, jei... tik ji manęs dar norės. Flinas vėl išblaško mano mintis: – Pagalvokite apie tai, Kristianai. Mūsų susitikimo laikas baigėsi. Norėčiau, kad po kelių dienų vėl susitiktume ir aptartume kelis klausimus, kuriuos paminėjote šiandien. Paprašysiu, kad Džaneta paskambintų Andrėjai ir susitartų dėl vizito. Jis atsistoja ir aš suprantu, kad man metas išeiti. – Jūs paskatinote mane apie daug ką susimąstyti, – sakau. – Taip ir turi būti, toks mano darbas. Susitiksime po poros dienų, Kristianai. Mums dar reikia daug ką aptarti. Flinas paspaudžia man ranką, drąsinamai nusišypso ir iš jo kabineto išeinu puoselėdamas mažytę viltį.

į nakties gaubiamą Siatlą. Čia, tokioje aukštybėje, jaučiuosi visiškai vienas, atsikratęs visų pasaulio rūpesčių. Kaip ji pavadino šią vietą? Dramblio kaulo bokštu. Paprastai čia būdamas nusiraminu, bet pastaruoju metu mano ramybę sudrumstė viena jauna mėlynakė mergina. „Ar svarstėte galimybę užmegzti tokius santykius, kokių nori ji?“ Flino žodžiai man vis neduoda ramybės ir... atveria tiek daug ateities perspektyvų. Ar pavyktų ją susigrąžinti? Ši mintis mane baugina. Išgeriu gurkšnelį konjako. Kodėl ji turėtų norėti pas mane grįžti? Ar kada galėčiau būti toks, kokio ji manęs nori? Neketinu prarasti vilties. Turiu rasti STOVIU BALKONE IR ŽVELGIU

išeitį. Man reikia Anos. Kažkas mane išgąsdina – kažkoks judesys, kažkoks akies krašteliu pamatytas šešėlis. Suraukiu antakius. Čia dabar... Atsigręžiu į tą pusę, kur ką tik šmėstelėjo šešėlis, bet ten nieko nėra. Pastaruoju metu man dažnai taip nutinka. Išlenkiu konjako taurę iki dugno ir grįžtu į svetainę.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 8-OJI, TREČIADIENIS

Mamytė miega ant grindų. Seniai miega. Papurtau ją. Ji nepabunda. Šaukiu ją. Nepabunda. Jo čia nėra, o mamytė vis tiek nepabunda. Noriu gerti. Virtuvėje prisitraukiu kėdę prie kriauklės ir numalšinu troškulį. Vandeniu apsitaškau megztuką. Mano megztukas purvinas. Mamytė vis dar miega. Mamyte, kelkis! Ji guli nejudėdama. Ji šalta. Atsinešu savo antklodę, apkloju mamytę ir atsigulu šalia jos, ant apskretusio žalio kilimo. Sugurgia pilvas. Aš alkanas, o mamytė vis dar miega. Turiu dvi mašinytes. Viena raudona. Kita geltona. Žalia mašinytė dingo. Jos lenktyniauja ant grindų, šalia mamytės. Man rodos, mamytė serga. Ieškau ko nors pavalgyti. Šaldytuve randu žirnelių. Jie šalti. Neskubėdamas juos suvalgau. Nuo jų ima skaudėti pilvą. Miegu šalia mamytės. Žirnelių neliko. Šaldytuve yra dar kažko. Ir tas kažkas skleidžia keistą kvapą. Lyžteliu ir pajuntu, kad liežuvis prilimpa. Neskubėdamas suvalgau ir tai. Skonis šlykštus. Atsigeriu vandens. Žaidžiu su mašinytėmis, paskui vėl miegu šalia mamytės. Ji tokia šalta ir vis nenubunda. Staiga bildėdamos atsiveria durys. Apkloju mamytę savo antklode. „Šūdas! Kas čia dabar?! A, ta sumauta kekšė... Šūdas! Šūdas! Dink iš akių, mažas šūdžiau!“ Jis spiria man ir trenkiuosi galva į grindis. Man skauda galvą. Jis kažkam paskambina ir išeina. Užrakina duris. Vėl atsigulu šalia mamytės. Man skauda galvą. Atėjo policininkė. Ne. Ne. Ne. Nelieskite manęs. Nelieskite manęs. Nelieskite. Aš liksiu su mamyte. Ne. Palikite mane ramybėje. Policininkė paima mano antklodę ir sučiumpa mane. Imu rėkti. „Mamyte, mamyte!“ Negaliu pratarti nė žodžio. Negaliu. Mamytė manęs negirdi. Neturiu žodžių. MAMYTE! MAMYTE!

Pabundu sunkiai šnopuodamas, giliai traukdamas į plaučius orą ir dairydamasis aplink. Ak, ačiū Dievui, esu savo lovoje. Palengva baimė nuslopsta. Man dvidešimt septyneri, o ne ketveri. Šis mėšlas turi baigtis. Man jau buvo pavykę tuos košmarus suvaldyti. Sapnuodavau juos kartą per porą savaičių, o ne taip, kaip dabar – kasnakt. Nuo tos dienos, kai ji mane paliko...

Apsiverčiu ant nugaros ir įsistebeiliju į lubas. Kai ji būdavo šalia, miegodavau ramiai. Reikia, kad ji grįžtų į mano gyvenimą ir į mano lovą. Ji buvo diena, nušviečianti mano naktį. Turiu ją susigrąžinti. Tik... kaip? „Ar svarstėte galimybę užmegzti tokius santykius, kokių nori ji?“ Ji nori širdelių ir gėlyčių. Ar galėčiau jai jų duoti? Susiraukiu mėgindamas prisiminti gyvenime patirtas romantiškas akimirkas, bet... jų tiesiog nėra. Tik tos, kurias patyriau su Ana. „Daugiau“. Sklandymas, „Pasaulio blynų namai“, skrydis „Čarliu Tango“. O gal ir... galėčiau? Palengva, tarsi mantrą kartodamas: „Ji priklauso man. Ji priklauso man“, vėl užsnūstu, bet, rodos, vis tiek užuodžiu ją, jaučiu švelnią jos odą, ragauju jos lūpas, girdžiu jos dejones. Pagaliau, visiškai nusikamavusį, mane aplanko erotinis sapnas, kuriame karaliauja Ana. Staiga pakirstu iš miego. Man šiurpsta oda ir dingteli, kad šį kartą mane tikrai pažadino išorinis, o ne vidinis dirgiklis. Atsisėdęs delnais pasitrinu kaktą ir neskubėdamas apsižvalgau. Nors sapnavau labai geismingą sapną, kūnas pernelyg neįsišėlo. Elena būtų manimi patenkinta. Vakar ji man atsiuntė žinutę, bet... šių reikalų tikrai nenoriu aptarinėti su Elena. Ir apskritai dabar noriu tik vieno. Atsikeliu ir apsivelku bėgiko kostiumą. Pažiūrėsiu, kaip laikosi Ana.

tylu – nudunda tik prekes pristatantis furgonas ir nepataikydamas į natą prašvilpauja vienišas šunį vedžiojantis praeivis. Butas skendi tamsoje, užuolaidos jos kambaryje užtrauktos. Kantriai tūnau užsiglaudęs persekiotojo slėptuvėje, žvelgdamas į langus ir galvodamas. Man reikia plano – plano, kaip ją susigrąžinti. GATVĖJE, KURIOJE JI GYVENA,

ponia Džouns. Ji nustebusi sustingsta ir kilsteli antakį. – Su abrikosų uogiene? – atitokusi klausia. – Taip, prašyčiau. – Tuoj porą jums pašildysiu, pone Grėjau. Štai jūsų kava.

– NORĖČIAU SVIESTINIO RAGELIO,

– Ačiū, Geile. Ji nusišypso. Tik dėl to, kad nutariau suvalgyti ragelį? Jei dėl to ponia Džouns tokia laiminga, reikėtų dažniau juos rinktis pusryčiams.

imu regzti planą. Reikia kaip nors priartėti prie Anos Stil ir likti su ja akis į akį – tada jau galėčiau pradėti jos susigrąžinimo kampaniją. Paskambinu Andrėjai puikiai žinodamas, kad 7.15 jos dar nebus biure, ir palieku balso pranešimą: „Andrėja, kai tik ateisi į darbą, peržiūrėk mano kelių ateinančių dienų darbotvarkę.“ Taigi, nusprendžiu pradėti puolimą, ir pirmas žingsnis – rasti darbotvarkėje laiko Anai. Po galais, ką aš šią savaitę veiksiu? Kol kas nenutuokiu. Paprastai tūnau biure, nors pastaruoju metu daugiau laiko leidžiu namie. Tačiau dabar manęs laukia misija ir reikia susikaupti. Tau pavyks, Grėjau. Vis dėlto giliai širdyje nesu tikras dėl savo apsisprendimo. Manęs nepaleidžia nerimas. Ar pavyks įkalbėti Aną, kad grįžtų? Ar ji manęs paklausys? Tikiuosi. Turi pavykti. Aš jos taip pasiilgau... ĮSITAISĘS ANT UŽPAKALINĖS „AUDI“ SĖDYNĖS,

atšaukiau jūsų dalyvavimą visuose viešuose renginiuose, išskyrus vyksiantį rytoj, mat... nežinau, kas ten bus. Jūsų kalendoriuje parašyta tiesiog „Portlandas“. A, taip! Sumautas fotografas! Plačiai nusišypsau Andrėjai ir ji nustebusi kilsteli antakius. – Ačiū, Andrėja. Kol kas viskas. Atsiųsk pas mane Semą. – Žinoma, pone Grėjau. Gal norėtumėte dar kavos? – Taip, ačiū. – Su pienu? – Taip. Latės. Dėkoju. Maloniai nusišypsojusi, Andrėja išeina. Štai ji! Auksinė mano proga! Fotografas! Bet... kaip man ja pasinaudoti? – PONE GRĖJAU,

o mano darbuotojai visą laiką nervingai mane stebėjo ir laukė, kol pratrūksiu. Tiek to, pripažįstu, kelias pastarąsias dienas VISĄ RYTĄ PRALEIDAU SUSITIKIMUOSE,

taip ir darydavau, bet šiandien aš daug geriau nusiteikęs, ramesnis, dėmesingesnis ir galintis susidoroti su bet kokiais iššūkiais. Dabar pietų metas; treniruotė su Klodu praėjo puikiai. Vienintelis šaukštas deguto medaus statinėje – kad nėra jokių žinių apie Leilą. Mes tik žinome, kad ji paliko vyrą ir kad gali būti... bet kur. Jei tik pasirodys, Velčas iškart ją ras. Aš baisiai alkanas. Olivija padeda ant mano rašomojo stalo padėklą su pietumis. – Jūsų sumuštinis, pone Grėjau. – Vištiena ir majonezas? – Na... Pakeliu į ją akis. Ji tiesiog nesupranta. Sunkiai rinkdama žodžius, Olivija atsiprašo. – Prašiau vištienos su majonezu, Olivija. Negi taip sunku įsikirsti? – Atleiskite, pone Grėjau. – Tiek to. Eik. Olivijai, rodos, palengvėja, ji mitriai sprunka iš mano kabineto. Paskambinu Andrėjai. – Sere... – Ateik. Po minutėlės tarpduryje sustoja Andrėja, rami ir dalykiška. – Atsikratyk tos merginos. Andrėja atsitiesia. – Sere, Olivija – senatoriaus Blandino duktė... – Kad ir sumautos Anglijos karalienės – man nerūpi! Žiūrėk, kad ji dingtų iš mano biuro. – Gerai, sere, – nuraudusi sako Andrėja. – Ir susirask kitą padėjėją, – gerokai švelniau priduriu. Nenoriu atstumti Andrėjos. – Taip, pone Grėjau. – Ačiū. Viskas. Andrėja nusišypso ir aš suprantu, kad viskas vėl gerai. Ji – puiki asmeninė sekretorė; nenoriu, kad išeitų iš darbo vien dėl to, kad elgiausi kaip šunsnukis. Ji išeina palikdama mane doroti sumuštinio su vištiena – be majonezo – ir kurpti gudraus plano.

Portlandas... Puikiai žinau, kaip sudaryti SIP leidyklos darbuotojų elektroninio pašto adresai. Manau, Anastazijai bus patogiau atsakyti man raštu, – visada būdavo lengviau. Tik... kaip pradėti? Miela Ana...

Ne. Miela Anastazija...

Ne. Miela panele Stil...

Mėšlas!

Po pusvalandžio vis dar stebeiliju į tuščią kompiuterio ekraną. Po galais, ką jai parašyti? Grįžk... prašau? Atleisk man. Pasiilgau tavęs. Pamėginkime taip, kaip nori tu. Pasiremiu rankomis galvą. Kodėl taip sunku? Rašyk paprastai, Grėjau. Nemalk šūdo. Sunkiai atsidusęs brūkšteliu laišką. Taip... bus gerai. Man paskambina Andrėja. – Atėjo panelė Beili, sere. – Paprašyk, kad palauktų. Padėjęs ragelį dar minutėlę pasvarstau, o tada besidaužančia širdimi paspaudžiu „Siųsti“. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:05

Gavėjas: Anastazija Stil Miela Anastazija, atleisk, kad trukdau darbe. Tikiuosi, tau sekasi gerai. Ar gavai gėles? Noriu priminti, kad rytoj vyks tavo bičiulio fotografijos parodos atidarymas, ir neabejoju, jog įsigyti automobilio dar neturėjai laiko, o kelias tolimas. Labai džiaugčiausi galėdamas tave nuvežti – jei tik norėtum. Pranešk man. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Žiūriu į gautus laiškus. Žiūriu ir laukiu. Laukiu... ir sulig kiekviena sekunde vis labiau nerimauju. Pakilęs nuo rašomojo stalo pereinu per kabinetą, bet... tada nutolstu nuo kompiuterio. Vėl grįžtu prie stalo ir pasitikrinu paštą. Nieko. Norėdamas šiek tiek prasiblaškyti, pirštu perbraukiu išilgai sklandytuvo modelio sparnų. Dėl Dievo meilės, Grėjau, tvardykis. Nagi, Anastazija, atsiliepk. Ji visada nedelsdama atsakydavo. Žvilgteliu į rankinį laikrodį – 14.09. Jau keturios minutės! Atsakymo vis dar nėra. Vėl atsistoju nuo krėslo ir, kas kelios sekundės – bent jau man taip rodosi! – žvilgčiodamas į laikrodį, pavaikštau po kabinetą. 14.20 mane apima neviltis. Ji neatsilieps. Ji tikrai manęs nekenčia ir... kas galėtų dėl to ją kaltinti? Staiga išgirstu dzingtelėjimą, pranešantį apie naują laišką. Pajuntu gerklėje tuksint širdį. Mėšlas! Jis nuo Rosos, ji rašo, kad grįžo į savo kabinetą. Ir štai pagaliau mano gautų laiškų sąraše sujuoduoja stebuklinga eilutė: „Siuntėjas: Anastazija Stil“. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:25

Gavėjas: Kristianas Grėjus Sveikas, Kristianai, ačiū už gėles, jos nuostabios. Taip, būčiau dėkinga, jei nuvežtum. Ačiū. Anastazija Stil SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Man tarsi akmuo nuo širdies nusirita. Mėgaudamasis šiuo jausmu užsimerkiu. PAVYKO! Dar kartą atidžiai perskaitau jos laišką ieškodamas slaptų užuominų, tačiau, kaip visada, nenutuokiu, kokias mintis slepia šie Anos žodžiai. Laiško tonas gana draugiškas, bet... ne daugiau. Tiesiog draugiškas. Carpe diem, Grėjau. Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:27 Gavėjas: Anastazija Stil Miela Anastazija, kada man atvažiuoti tavęs paimti? Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Šį kartą atsakymo ilgai laukti netenka. Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:32 Gavėjas: Kristianas Grėjus Chosė paroda atidaroma 19.30. Kaip manai, kada reikėtų išvažiuoti? Anastazija Stil SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Galėtume skristi „Čarliu Tango“.

Siuntėjas: Kristianas Grėjus Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:34 Gavėjas: Anastazija Stil Miela Anastazija, iki Portlando gerokas gabalas kelio. Turėčiau paimti tave 17.45. Nekantriai laukiu susitikimo. Kristianas Grėjus Grėjaus įmonių holdingo generalinis direktorius

Siuntėjas: Anastazija Stil Tema: Rytojus Data: 2011 m. birželio 8 d. 14:38 Gavėjas: Kristianas Grėjus Gerai, iki pasimatymo Anastazija Stil SIP leidyklos redaktoriaus Džeko Haido asistentė

Mano planas susigrąžinti Aną vykdomas. Jaučiuosi pakylėtas; krūtinėje krautas menkas vilties pumpurėlis dabar pražydo nelyginant sakura. Paskambinu Andrėjai. – Panelė Beili grįžo į savo kabinetą, pone Grėjau. – Žinau, ji man atsiuntė laišką. Po valandos man reikės Teiloro. – Taip, sere. Padedu ragelį. Anastazija dirba vyrukui, vardu Džekas Haidas. Noriu sužinoti apie jį daugiau. Paskambinu Rosai. – Kristianai... Ji akivaizdžiai supykusi. Lengva nebus... – Ar jau galime prieiti prie SIP leidyklos darbuotojų asmens bylų? – Dar ne. Bet aš galiu jas gauti. – Gerai. Ir, jei galima, dar šiandien. Noriu visos informacijos apie Džeką Haidą ir tuos, kurie su juo dirba. – Ar galėčiau paklausti kam? – Ne, negalėtum. Ji kelias akimirkas patyli.

– Kristianai, nežinau, kas jums pastaruoju metu darosi... – Rosa, gal tiesiog gauk tą informaciją, gerai? Ji atsidūsta. – Gerai. Beje, ar galėtume susitikti ir aptarti Taivano laivų statyklos pasiūlymą? – Taip. Turėjau kai kam paskambinti. Labai svarbiu reikalu. Užtrukau ilgiau, nei tikėjausi. – Tuoj ateisiu.

Rosą iš kabineto. – Ateinantį penktadienį – kelionė į Vašingtono valstybinį universitetą, – sakau Andrėjai ir ji pasižymi tai savo bloknote, kad nepamirštų. – Turėsiu galimybę skristi kompanijos malūnsparniu? – entuziastingai klausia Rosa. – Sraigtasparniu, – pataisau ją. – Tai tas pats, Kristianai. Ji užverčia akis į lubas ir įlipa į liftą, o aš nejučia šypteliu. Andrėja nulydi Rosą akimis, o tada pažvelgia į mane laukdama nurodymų. – Paskambink Stivenui – rytoj vakare „Čarliu Tango“ skrisiu į Port​landą, o paskui norėsiu, kad nuskraidintų jį į boingų aikštelę, – sakau Andrėjai. – Bus padaryta, pone Grėjau. Olivijos niekur nematyti. – Ar ji išsinešdino? – Olivija? – pasitikslina Andrėja. Linkteliu. – Taip. Andrėja, rodos, jaučia palengvėjimą. – Kur persikėlė? – Į Finansų skyrių. – Gera mintis. Pagaliau senatorius Blandinas nuolat nežvilgčios man per petį. Mano komplimentas Andrėjai, rodos, labai patinka. – Ar gausi kitą padėjėją? – klausiu. – Taip, sere. Rytoj rytą susitiksiu su trimis kandidatėmis. – Gerai. Teiloras jau atvyko? PO POKALBIO IŠLYDŽIU

– Taip, sere. – Atšauk visus šiandien numatytus susitikimus. Aš išeinu. – Išeinate?! – nustebusi šūkteli Andrėja. – Taip, – plačiai jai nusišypsau. – Išeinu.

– KUR VAŽIUOSIME, SERE?

– klausia Teiloras man patogiai įsitaisius ant užpakalinės

visureigio sėdynės. – Į firminę „Mac“ kompiuterinės technikos parduotuvę. – Šiaurės Rytinė keturiasdešimt penki? – Taip. Ketinu nupirkti Anai „iPad“. Patogiai atremiu nugarą į sėdynės atlošą, užsimerkiu ir imu galvoti, kokias programas jai įdiegsiu ir kokias dainas įrašysiu. „Nuodijančią kraują“. Prisiminęs šią dainą, šypteliu. Ne, kažin ar ji Anai patiktų. Ji tikriausiai pasiustų – ir pirmą kartą per daug dienų mintis apie įtūžusią Aną mane pralinksmina. Tokią piktą, kokia ji buvo Džordžijoje, o ne tokią, kokią mačiau praeitą šeštadienį. Sėdėdamas pasimuistau; to ryto nenoriu prisiminti. Jau kelias dienas nebuvau taip puikiai nusiteikęs. Vėl imu svarstyti, kokias dainas išrinkti. Suzirzia mobilusis ir man krūtinėje ima daužytis širdis. Ar galėčiau tikėtis, kad... Sveikas, niekšeli. Išgersim alaus?

Po velnių... Nusiunčiu broliui žinutę: Ne. Užsiėmęs.

Tu visada užsiėmęs. Rytoj varau į Barbadosą. ATSIPALAIDUOTI. Pasimatysim, kai grįšiu. Ir vis tiek išgersim alaus!!!

Iki, Leliotai. Saugios kelionės.

Vakarą praleidžiu labai turiningai: pasineriu į muziką, leidžiuosi į nostalgišką kelionę po savo įrašų pasaulį, mat noriu sudaryti Anastazijai skirtų dainų sąrašą. Prisimenu ją, šokančią virtuvėje; gaila, kad nežinau, ko ji tuomet klausėsi. Ji atrodė visiškai paikai ir... taip žaviai. Ką tik buvau ją pirmą kartą išdulkinęs... Ne. Gal... buvome ką tik pirmą kartą pasimylėję? Nė vienas iš šių dviejų žodžių man neatrodo tinkamas. Prisimenu aistringą jos maldavimą tą vakarą, kai supažindinau ją su savo tėvais: „Noriu, kad pasimylėtume.“ Šie paprasti žodžiai tuomet mane labai sukrėtė, nors ji tenorėjo mane liesti. Nuo šios minties mane nukrečia šiurpas. Turiu pasirūpinti, kad ji suprastų: man tai – griežta riba, negaliu pakęsti, kai mane kas nors liečia. Papurtau galvą. Užbėgi įvykiams už akių, Grėjau – pirma reikia su ja susitaikyti. Dar kartą perskaitau „iPad“ įrašytą dedikaciją. Anastazija, jis – tavo. Žinau, ką nori išgirsti. Šios dainos viską pasakys už mane. Kristianas

Gal to ir pakaks. Ji nori gėlyčių ir širdelių; gal čia bus kažkas panašaus? Bet tik papurtau galvą, nes iš tiesų šių dalykų neišmanau. Tiek daug noriu jai pasakyti, jei tik... klausysis. O jei klausytis nenorės, už mane viską pasakys dainos. Tikiuosi, kad Ana suteiks man galimybę tas dainas jai padovanoti. O jei mano pasiūlymas jai nepatiks, jei nenorės pas mane grįžti – ką darysiu tada? Gal aš jai įdomus tik todėl, kad siūlau patogiai nuvežti į Portlandą? Einu gulti tikėdamasis bent šiek tiek numigti ir ši mintis mane staiga labai prislegia. Ar galiu tikėtis? Po velnių. Aišku, kad galiu.

2011-ŲJŲ BIRŽELIO 9-OJI, KETVIRTADIENIS

„Aš tavęs nenuskriausiu. Bet turiu pasiklausyti tavo pilvuko. Štai.“ Ji paduoda man šaltą, apskritą, prie odos prisisiurbiantį daiktą ir leidžia su juo pažaisti. „Priglausi jį sau prie pilvuko ir aš nesiliesdama galėsiu jo pasiklausyti.“ Daktarė gera... daktarė – mamytė. Mano naujoji mamytė graži. Ji – kaip angelas. Daktarė angelas. Ji glosto man plaukus. Man patinka. Ji leidžia man valgyti ledus ir pyragą. Ir nerėkia, kai randa batuose paslėptos duonos arba obuolių. Arba po lova. Arba po pagalve. „Mielasis, maistas virtuvėje. Kai išalksi, ateik pas mane arba pas tėtį. Ir parodyk pirštuku. Ar moki?“ Čia yra ir kitas berniukas. Leliotas. Jis bjaurus. Todėl trenkiu jam kumščiu. Bet mano naujajai mamytei nepatinka, kai mušamės. Dar čia yra fortepijonas. Jo garsai man patinka. Stoviu prie fortepijono ir spaudau baltus ir juodus klavišus. Juodų klavišų skleidžiami garsai keisti. Drauge su manimi prie fortepijono sėdi ir panelė Keitė. Ji moko mane natų, skirtų baltiems ir juodiems klavišams. Jos plaukai rudi ir ilgi, be to, ji man atrodo jau pažįstama. Ji kvepia gėlėmis ir obuolių pyragu. Ji kvepia gerove. Ir moka prakalbinti fortepijoną. Ji man labai maloni. Ji šypsosi, o aš skambinu. Ji šypsosi ir aš laimingas. Ji šypsosi ir ji... Ana. Gražioji Ana, sėdinti šalia manęs, skambinančio fugą, padėjusi galvą man ant peties, besišypsanti. „Man patinka klausytis, kai groji, Kristianai. Myliu tave, Kristianai.“ Ana. Pasilik su manimi. Tu priklausai man. Ir aš tave myliu. DAKTARĖ KILSTELI RANKAS.

Staiga pakirstu iš miego. Šiandien ją susigrąžinsiu.