Geneen.roth. .Moterys.maistas.ir.Dievas.2011.LT

Netikėtas kelias beveik į viską

Iš anglų kalbos vertė A istė Kvedaraitė-Nichols

VI LNI US 2 0 1 1

U D K 613.2 Ro-162

Geneen Roth W omen, Food and God First published in Great Britain in 2010 by Simon & Schuster U K Ltd A CBS COMPANY

Copyright © 2010 by Geneen Roth & Associates © Vertimas į lietuvių kalbą, Aistė Kvedaraitė-Nichols, 2010 © Viršelio nuotrauka, Corbis/Scanpix, 2010 © Leidykla VAGA, 2010 ISBN 978-5-415-02177-2

Toms, kurios neteko vilties rasti išeitį. Taip pat mano stovyklos mokinėms, kurios tapo gyvu įrodymu, jog išeitis yra. Ši knyga skirta Jums.

TURINYS

PROLOGAS

Pasaulis m ūsų lėkštėse I 9 •

PIRMA

PIRMAS

DALIS

•

SKYRIUS

Apie D ievą l 29 ANTRAS

SKYRIUS

K aro pabaiga l 34 TREČIAS

SKYRIUS

N iekada n en u v ertin k ite p o lin k io į užsisklend im ą l 42 KETVIRTAS

SKYRIUS

Svoris nėra svarbiausia, tačiau svoris nėra nesvarbus 1 56 PENKTAS

SKYRIUS

U ž to, kas su g ad in ta l 69 ŠEŠTAS

SKYRIUS

Iš naujo m o k o m ė s žavesio l 81

•

ANTRA

SEPTINTAS

DALIS

SKYRIUS

M in čių tig rai 7

•

l 93

AŠTUNTAS

SKYRIUS

Ištekėjusi už nuostabos l no DEVINTAS

SKYRIUS

A todūsis po atodūsio I 121 DEŠIMTAS

SKYRIUS

N avigacijos sistem a iš prieblandos zonos I 127 •

TREČIA

DALIS

VIENUOLIKTAS

•

SKYRIUS

Tos, kurios lin k sm in asi, ir tos, kurios ne 1 145 DVYLIKTAS

SKYRIUS

Jei m eilė p ra b iltų I 160 TRYLIKTAS

SKYRIUS

B uvim as ledais su karšto šokolado užpilu I 170 KETURIOLIKTAS

SKYRIUS

M an tra „po paraliais" I 180 EPILOGAS

P askutinės m in ty s l 191 PADĖKA

I 197

Ieškojim ų p radžia l 203 M itybos rekom endacijos 1 207

PROLOGAS

Pasaulis m ūs ų lėkštėse

Aštuoniasdešimt alkanų moterų sėdi ratu priešais šaltos po­ midorų sriubos dubenėlius; jos žvelgia į mane rūsčiais, įsiū­ čio kupinais žvilgsniais. Pietų metas, trečioji diena stovykloje. Šios kasdienės valgymo meditacijos metu moterys prieina prie užkandžių stalo, išsirikiuoja į eilę, susėda ratu ir laukia, kol visos susirinks valgyti. Procesas kankinantis ir lėtas (maždaug penkiolika minučių), ypač jei maistas yra jūsų pasirinktas nar­ kotikas. Nepaisant to, kad stovyklos veikla einasi puikiai ir daugelį žmonių aplanko gyvenimą keičiančios įžvalgos, šią akimirką tai niekam nerūpi. Nesvarbūs tampa stulbinantys pasiekimai, keturiasdešimt penki kilogramai, kuriuos dar reikia numesti, ar paties Dievo egzistencijos klausimas. Jos tenori būti paliktos ra­ mybėje su savo maistu. Jos trokšta, kad pasišalinčiau su visomis įmantriomis savo idėjomis apie ryšį tarp dvasingumo ir kompulsyvaus valgymo. Viena yra mąstyti apie maistą meditacijos salėje ir visiškai kas kita sėdėti valgykloje ir neleisti sau įsidėti 9

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

į burną nė kąsnelio, kol visa grupė nebus aptarnauta. Taip pat prašau grupės sėdėti tyliai, mat kikenimas ar malonūs pasilabinimai nenukreipia dėmesio nuo alkio ar jo trūkumo, kadangi ne visos grupės moterys yra alkanos. Stovyklos veikla yra paremta per pastaruosius trisdešimt metų mano išvystyta filosofija: mūsų požiūris į maistą yra tikslus san­ tykio su pačiu gyvenimu mikrokosmas. Esu įsitikinusi, jog mes esame tikrų tikriausi savo įsitikinimų atspindžiai; mūsų tikėji­ mas meile, baime, transformacija bei Dievu atsiskleidžia per tai, kaip, kada ir ką valgome. Kirsdami Reese‘s riešutų sviesto sal­ dainius, kuomet nesame alkani, veikiame pagal vilties ar nevil­ ties, tikėjimo ar abejonių, meilės ar baimės pasaulio dėsnius. Jei trokštame sužinoti, kuo iš tiesų tikime - ne ką manome, ne ką sakome, o ką sielos gelmėje laikome tikrąja tiesa apie gyvenimą ir gyvenimą po mirties - turime peržengti maisto savo lėkštėse ribas. Dievas yra ne tik smulkmenose; jis taip pat yra pyragė­ liuose, gruzdintose saldžiosiose bulvytėse bei pomidorų sriuboje. Dievas - nors ir kaip jį ar ją apibūdintume - yra mūsų lėkštėse. Štai dėl ko aš ir dar aštuoniasdešimt moterų sėdi ratu prie­ šais šaltos pomidorų sriubos dubenėlius. Apžvelgiu patalpą. Ant sienų kabo gėlių nuotraukos - iš arti nufotografuotas rau­ donasis jurginas bei auksiniai baltos rožės žiedlapių krašteliai. Persiko spalvos kardelių puokštė, ekstravagantiškai pūpsanti ant šoninio stalelio, primena išleistuvių pokylyje besipuikuo­ jančią merginą. Žiūriu į savo mokinių veidus. Į šeštąją dešim­ tį įkopusi psichologė Marjorie žaidžia su šaukštu ir nedrįsta pažvelgti man į akis. Dvidešimtmetė gimnastė, vardu Patricia, 10

•

PASAULI S

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

•

vilki juodas glaudinęs ir citrinos spalvos marškinėlius. Gležnas jos kūnas, sėdint ant pagalvėlės visiškai tiesia nugara, primena iš popieriaus išlankstytą paukštį. Jos lėkštėje tik sauja daigų ir nedidelis kūgelis salotų - daugiau nieko. Pažvelgiu į dešinę ir matau chirurgę Anną iš Meksiko miesto, kramtančią lūpą ir nekantriai barškinančią šakute į lėkštę. Lėkštėje —trys storai sviestu apteptos duonos riekės, truputis salotų, jokios sriubos ar daržovių. Jos maistas tarsi rėkia: „Po šimts, Geneen, neprivalau žaisti šio absurdiško žaidimo. Stebėk, kaip aš prisikimšiu, vos atsiras galimybė." Palinksiu galva jos pusėn, tarsi atsakydama: „Taip, kuo puikiausiai suprantu, kaip sunku sulėtinti tempą." Paskubomis apžvelgiu likusias moteris, jų veidus, lėkštes. Ore tvyro nepalaužiamas pasipriešinimas šiai valgymo meditacijai, o kadangi aš esu toji, kuri nustatė taisykles, būtent į mane nu­ kreiptas visas įsiūtis. Įsikišti tarp žmogaus ir jo maisto yra tas pat, kas atsistoti priešais atlekiantį traukinį; mėginimas kontro­ liuoti kompulsyvų elgesį retai sutinkamas džiugiai. „Ar kas nors norėtų pasisakyti prieš mums pradedant?", paklausiu. Tyla. „Tuomet tebūnie palaimintas mūsų maistas ir visa, kas pa­ dėjo jam atsirasti. Lietus, saulė, jį užauginę, atvežę ir patiekę žmonės", - tariu. Girdžiu, kaip iš dešinės sėdinti Amanda man kalbant maldą giliai įkvepia. Priešais mane sėdinti Zoe palinksi galva, tarsi sakytų: „Ak, taip. Žemė, saulė, lietus. Džiaugiuosi, kad jie yra." Tačiau ne visos yra tokios dėkingos, kad skirtų bent sekundę

11

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

kam nors kitam, nei valgiui. Ryškiai raudoną bėgiojimo apran­ gą vilkinti Louisa atsidūsta ir tyliai sumurma: „Dėl Dievo mei­ lės. Ar negalėtume greičiau?!" Atrodo, tarsi būtų pasirengusi mane pribaigti. Žinoma, humaniškai ir su kuo mažiau kančios, bet vis dėlto. „Dabar skirkite minutėlę ir atkreipkite dėmesį, ką įsidėjote į savo lėkštę, - sakau aš. - Pasvarstykite, ar buvote išalkusios, kuomet rinkotės maistą. Jei nebuvote fiziškai alkanos, ar jautėte kokį nors kitokį alkį?" „Žvelgdamos į savo lėkštę nuspręskite, ko norite paragauti pirmiausia, ir suvalgykite kelis kąsnelius. Atkreipkite dėmesį, kokius pojūčius maistas sukelia jūsų burnoje. Ar jo skonis toks, kokį įsivaizdavote? Ar jis priverčia jus pasijusti taip, kaip norė• _ v* jote? Prabėga trys ar keturios valgymo garsų simfonijos minutės: girdėti šiugždesys, kramtymas, rijimas, dzingsėjimas. Pastebiu, kad Izzy, liekna, bene metro devyniasdešimties centimetrų ūgio moteris iš Prancūzijos, žvelgia pro langą, regis, visai pamiršusi, jog mes valgome. Tačiau dauguma moterų laiko savo lėkštes arčiau burnos, kad tik greičiau prarytų tuos kąsnelius. Trisdešimt penkerių Bostono hipotekos banko prezidentė Laurie pakelia ranką. „Aš nesu alkana, tačiau norėčiau būti. Turiu valgyti bet kuriuo atveju." „Kodėl?", - pasidomiu. „Nes maistas atrodo viliojančiai, be to, jis yra čia, dabar. Tai geriausias pasitenkinimo šaltinis. Kas blogo yra tikėtis pasiten­ kinimo iš maisto?" I 2

PASAULI S

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

„Nieko, - atsakau. - Maistas yra gerai ir pasitenkinimas yra gerai. Tačiau, jei nesi alkana, bet trokšti maisto sukeliamo pasi­ tenkinimo, jis tesuteikia laikiną palengvėjimą; kodėl nenukrei­ pus energijos tiesiogiai įveikti nepasitenkinimą?" „Susidoroti su problemomis tiesiogiai yra per sunku, tai su­ kelia per daug skausmo ir tam nėra galo. Ir jei jau šis procesas bus begalinis ir skausmingas, bent nusiraminsiu valgydama", atsako ji. „Taigi tu manai, kad geriausia, ką gali gauti iš gyvenimo, yra šalta daržovių sriuba?" Jai vėl prabilus, jos balsas pradeda virpėti: „Tai vienintelis dalykas, suteikiantis man tikro pasitenkinimo, todėl neketinu savęs drausminti." Dešiniuoju jos skruostu nurieda ašara, pa­ kibdama ant viršutinės lūpos. Kitos ima pritariamai linksėti. Ratu nusirita šnabždesių banga. Laurie taria: „Tai, ką mes darome čia - tyloje laukiame, kol visos gaus savo maisto porciją, man primena vakarienę šeimoje. Mano mama gėrė, tėvas nuolatos būdavo piktas ir niekas nekal­ bėdavo. Tai buvo siaubinga." „Kaip tuomet jausdavaisi?", - teiraujuosi. „Vieniša, apgailėtina, tarsi būčiau gimusi ne toje šeimo­ je. Norėjau pabėgti, tačiau neturėjau kur; jaučiausi įkliuvusi į spąstus. Visa tai man sukelia tokius pat jausmus. Tarsi jūs visos būtumėte pamišusios, o aš įkalinta tarp jūsų, pakvaišėlių būryje." Dar daugiau galvų pradeda linksėti. Murmesys sustiprėja. Moteris iš Australijos žvelgia į mane priešišku žvilgsniu, o jos

13

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

ilgi, juodi plaukai beveik siekia sriubos dubenėlio kraštą. Įsi­ vaizduoju ją galvojančią, kad Laurie yra teisi, ir ar kas nors galė­ tų pavėžėti ją iki oro uosto po kokių penkiolikos minučių. Tačiau būtent čia ir dabar, šios nuoskaudos, jog mane apleido ir išdavė tie, kurie man iš tiesų svarbūs, ir viskas, kas man liko, yra maistas, sūkuryje slypi ryšys tarp maisto ir Dievo. Ši nuoskauda žymi akimirką, kuomet mes liovėmės rūpintis savimi, tikėtis pokyčių ar geresnio gyvenimo. Ji žymi savijautą, kuri mus bau­ gina. Ji žymi jausmus, kurių išsižadame, ir taip paverčia mūsų gyvenimus ribotais, tuščiais ir troškiais. Tokiame izoliuotame pasaulyje atsiduriame vos per žingsnelį nuo išvados, jog Die­ vas —kuris įkūnija gėrį, išganymą ir meilę —mus apleido, išdavė arba jis tėra nežemiška mūsų tėvų versija. Praktinė veikla, pa­ dedanti susidoroti su šiuo beviltiškumo jausmu, stovyklose yra paremta ne priverstinės valios išraiška ar tikėjimo sustiprinimu, o buvimu smalsiomis ir švelniomis, bei kova su cinizmu, bevil­ tiškumu ir pykčiu. Paklausiu Laurie, ar ji galėtų įsileisti tą dalelę savęs, kuri jau­ čiasi užspęsta ir vieniša. Ji sako to padaryti negalinti. Ji tenori valgyti. Pasiteirauju, ar ji pasiryžusi pripažinti galimybę, kad tai ne­ turi nieko bendra su maistu. Atsako, kad ne. Ji žvelgia į mane nepermaldaujamo užsispy­ rimo kupinu žvilgsniu: „Laikykis atokiau. Eik šalin. Manęs tai nedomina." Jos akys primerktos, lūpos tvirtai sučiauptos. Atrodo, tarsi kas būtų išsiurbęs visą patalpos orą. Žmonės sulaikė kvėpavimą; žvelgia į mane, į Laurie, laukia.

14

•

PASAULIS

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

•

„Man įdomu, - tęsiu, - kodėl tu taip bijai mane įsileisti. Re­ gis, dalis tavęs linkusi į atsiskyrimą, gal net destrukciją." Ji nuleidžia šaukštą, kurį laikė ore, ir įsistebeilija į mane. „Ar tu pasidavei?“, - klausiu. Tai rizikingas klausimas, kadangi jis priverčia tuojau pat pa­ sinerti į neviltį, tačiau klausinėju, kadangi ji kovojo su manimi pastarąsias tris dienas, ir nerimauju, jog paliks stovyklą visiškai užsisklendusi. „Kada įsigalėjo tavo pasiryžimas niekuomet nie­ kuo nebetikėti?" Ji staigiai įkvepia. Kelias minutes tvyro tyla. Apsižvalgau aplink. Trijų mažų vaikų motina Suzanne ver­ kia. Psichiatrė iš Mičigano, Viktoria, stebi, laukia, siurbdama į save aplink vykstančius dalykus. „Aš pradėjau trokšti mirties nuo dešimties metų", - tyliai ištaria Laurie. „Ar tai dešimtmetei mergaitei atsirastų vietos?, —teiraujuo­ si. - Mergaitei, kuri nesugebėjo rasti išeities iš beviltiškos situa­ cijos? Labai atsargiai pamėgink pajusti pačią nuoskaudą." Laurie linkteli galva. „Manau, galiu tai padaryti", - su­ šnabžda. Prašau jos tai padaryti ne tam, kad ji galėtų paguosti „vaiką savo viduje". Netikiu jais. Tačiau esu tikra, kad kiekviena turi sustingusią sielos dalelę - neišgyventų jausmų slėpinių - kurią reikia pripažinti, kad galėtume užmegzti ryšį su tuo, kas iki šiol neskaudėjo, nebuvo sužeista ar nekėlė alkio. Nors stovy­ klos veikla dažnai laikoma terapine, vis dėlto tai nėra terapija. Ši veikla nebuvo sukurta savigarbai, kurios formavimuisi įtakos

15

•

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DIEVAS

•

turėjo mūsų praeitis, palaikyti. Mūsų asmenybė bei gynybiniai jos mechanizmai, tarp kurių yra ir emocijų kupinas požiūris į maistą, yra tiesioginė sąsaja su mūsų dvasingumu. Jie yra tarsi duonos trupiniai, žymintys mūsų kelią namo. Laurie taria: „Nežinau, kas ką tik nutiko, tačiau staiga nebe­ jaučiu nė menkiausio noro valgyti sriubą." Atsakau jai: „Regis, atsirado kažkas geresnio už maistą: pri­ silietimas prie to, ką laikei neliečiamu, ir vidinis suvokimas, jog esi stipresnė už savo skausmą." Ji linkteli galva ir pirmą kartą per tris dienas nusišypso: „Šią akimirką gyvenimas neatrodo toks blogas. Pripažinimas balsu, koks prastas jis buvo man esant dešimties, privertė mane su­ prasti, kad dabar jis toks nebėra. Tikriausiai pagaliau sugebėjau pajusti tą dešimtmetę mergaitę ir didžiulį jos liūdesį, tuo pat metu visiškai nesusitapatindama su ja —tai geras dalykas." Paprasčiausias faktas, kad jos skausmą galima paliesti ir kad jis negali jos sunaikinti, reiškia, kad ne viskas prarasta, be­ viltiška ar nesugrąžinama. Linksėdama galva paklausiu, ar ji nori tęsti mūsų pokalbį. Ji atsako: „Manau, kad šiam kartui pakaks." Paprašau dalyvių paimti savo įrankius, suvalgyti dar kelis kąsnelius ir tuo pat metu stebėti, koks maistas labiau sužadina apetitą, koks jo skonis bei kokius jausmus jis sukelia. Prabėgus dar keletui minučių, septynerius metus besilan­ kanti stovyklose Nell pakelia ranką: „Aš nebesijaučiu alkana, tačiau staiga supratau, jog bijau atsisakyti maisto." „Kodėl?", - domiuosi. 16

PASAULIS

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

„Nes... - ji pradeda verkti - ... nes aš suprantu, jog manęs ne­ valdo nuoskauda... ir jūs ant manęs supyksite, tai sužinojusi." „Kodėl manai, kad supykčiau?", - vėl klausiu. „Kadangi atskleisčiau jums tikrąją save, ir jums ši asmenybė nepatiktų." „Ką tokio aš pamatyčiau?" „Gyvybingumą. Gausybę energijos. Užsispyrimą. Tvirtybę." „Oho", - nustembu. - Ir kodėl man turėtų nepatikti?" „Todėl, kad tuomet man jūsų nebereikėtų. Ir tai jus baugintų." „Kas, tavo manymu, aš esu? Kažkas iš pažįstamų, kuriuos baugina tavo asmenybės grožis?" Nell nusijuokia. „Sveika, mama", - atsako ji. Sale nusirita skardaus juoko banga. „Ji visuomet buvo tokia prislėgta, - paaiškina Nell. - Jei bū­ čiau buvusi vien tik savimi, mamai to būtų buvę per daug. Man teko nuslopinti savo didybę - turėjau būti tokia pat palaužta, kaip ir ji, priešingu atveju būtų mane atstūmusi, o su tuo susi­ taikyti aš negalėjau." „Nell, kas vyksta tavo kūne?", - klausinėju. „Jaučiu, tarsi manyje trykštų spalvų fontanas, - atsako ši. — Regis, manimi teka ryškūs raudoni, žali, auksiniai, juodi atspal­ viai, užliedami mano krūtinę, rankas, kojas..." „Gerai, stabtelkime minutėlę..." Apžvelgiu patalpą. Norėjusi pasiųsti mane velniop Anna ver­ kia. Camille, nuo pat stovyklos pradžios, regis, nuobodžiavusi, dabar visiškai pasinėrė į aplink vykstančius dalykus. Grupės dėmesį prikaustė Nell mintys apie būtinybę atrodyti palaužtai.

17

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

Šias moteris vienija tikėjimas, jog buvimas palaužta ir sužalota garantuos aplinkinių meilę. Pažvelgiu į Nell ir sakau: „Jei sustoji ir leidi sau pajusti visa, kas tau siūloma, tai niekada nesukelia tokių jausmų, kokių ti­ kiesi. Per tris minutes iš įbaugintos moters pavirtai fontanu../4 Nell prisipažįsta: „Atrodo, tarsi ši tyli, rami erdvė laukė mano sugrįžimo, tarsi ji čia buvo visą mano gyvenimą, tarsi ši erdvė, labiau nei kas kita, atspindi mane.“ Tuomet Nell atsistoja ir apžvelgia salę. Pastumia savo kėdę į šalį ir išpyškina: „Klausy­ kite manęs, merginos! AŠ NESU PALAUŽTA!!!" Dar daugiau juoko. Tuomet Nell tęsia: „Šis procesas mane stebina. Pirmiausia, privalėjau susidoroti su maisto problema. Iš tiesų turėjau liautis save raminti maistu - priešingu atveju jaus­ davausi tikra pamišėle - ir visiškai neturėjau laiko dvasiniams dalykams. Tuomet, numalšinusi poreikį valgyti, privalėjau leisti sau išgyventi menkumo jausmus - tai buvo sunku. Tuo metu neturėjau kitos išeities, kaip tik tikėti tavo žodžiais, Geneen, jog mano pasipriešinimas skausmui blogesnis už patį skausmą. Tačiau net neįsivaizduoju, kaip nusakyti jausmą, kurį sukelia supratimas, jog nesu palaužta. Tarsi būčiau dalele šventumo. Tarsi galėčiau sakyti, kad gėris skirtas ne tik visiems kitiems, bet ir man. Aš esu gėris!“ Kadangi beveik atėjo laikas pradėti kitą sesiją meditacijos salėje, paprašau visų pajusti savo alkį, įvertinti jį skalėje nuo vieno iki dešimties, kur vienas yra alkis, dešimt - sotumas, ir pavalgyti atitinkamai. „Po trisdešimties minučių susitiksime meditacijos salėje, apačioje", - tariu pakildama nuo kėdės. 18

PASAULIS

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

Man žengiant pro duris, moteris, vardu Marie, sugriebia mano ranką ir paprašo: „Noriu pasidalinti su grupe tik viena mintimi. Ar jūs nieko prieš?" Linkteliu galva įsitempdama ir laukdama tolesnių įvykių. Marie buvo nusiteikusi skeptiškai nuo pat stovyklos pradžios. Sesijų metu ji sėdėdavo sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir spoksodavo į mane, tarsi sakytų: „Įrodyk man, brangioji. Įro­ dyk, kad mitybos reikalams išspręsti reikia kažko daugiau, nei užčiaupti burną." Po kiekvienos mano paskaitos ji mesdavo iš­ šūkį ar rengdavo akistatas; vakar ji man prisipažino, jog gailisi čia atvažiavusi. „Tai tik KPAG, - konstatavo ji. - Ir man tai jau nusibodo. Aš tenoriu numesti suknisto svorio ir visa tai baigti." „Kas yra KPAG?", - pasidomėjau. „Kita prakeikta augimo galimybė", - paaiškino Marie. Pradėjau kvatotis taip smarkiai, kad net žagtelėjau. „Atleisk, kad juokiuosi, - pasakiau. - Atrodo, kad KPAG pelnė prastą re­ putaciją. Galbūt po kurio laiko suprasi, kad ši stovykla suteikia tau galimybę atsiverti tokiais būdais, kokių net neįsivaizdavai." „Abejoju", - atsakė ir nudrožė tolyn, o raudoni plaukai, su­ rišti į neklusnų kuodelį, švytavo į kairę ir dešinę, jos siluetui tolstant. Dabar, valgykloje* Marie taria: „Ką tik supratau, kad viskas, kuo mes tikime, yra štai čia. Visas pasaulis telpa šiose lėkštėse." „Amen, sesute", - užbaigiu. Prieš palikdama valgyklą, pasi­ lenkiu ir sušnabždu Marie į ausį: „Valio KPAG." Pakeliui į meditacijos salę dar kartą suvokiu, kad visas stovyklos darbas galėtų vykti valgykloje, kad visi mūsų įsiti­

19

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

kinimai apie maistą ir valgymą yra puikus atspindys to, kuo tikime gyvenime. Vos pasirodžius maistui, iškyla jausmai. Vos iškilus jausmams, neįmanoma išvengti kančios bei mūsų pa­ čių sukelto, į save nukreipto smurto pripažinimo, kurie ska­ tina bet kokias įkyrias mintis. Šiam pripažinimui ant kulnų mina ir troškimas stoti akis į akį bei numalšinti tą kančią, o ne toliau būti jos belaisvėmis. Stulbinantis šio susidūrimo paradoksas yra tai, kad leidus sau visiškai pajusti kančią, jos keliamas skausmas nuslūgsta. Svoris nesunkiai pradeda kristi pats savaime. Pasišalinus mūsų pačių sukeltam skausmui bei nutilus istorijoms apie tai, kas yra negerai, lieka tik tai, ką tu­ rėjome prieš jiems atsirandant: ryšys su prasmingumu bei tuo, ką laikome šventu. 1978-aisiais vedžiau pirmąją kompulsyvaus valgymo grupę. Pirmo susitikimo metu mano antsvoris siekė 25 kilogramus, o įvykus nesusipratimui su drauge kirpėja, įpiršusia man cheminį sušukavimą, buvau „pasidabinusi" ir suktukų rinkiniu. Keletą mėnesių prieš tai, kuomet buvau ties savižudybės riba dėl priaugtų apytiksliai keturiasdešimties kilogramų per porą mėnesių, priėmiau radikalų sprendimą liautis laikytis dietų ir pradėti valgyti tai, ko nori mano organizmas. Iš viso nuo pa­ auglystės buvau priaugusi ir numetusi apie penkis šimtus kilo­ gramų. Ketverius metus buvau priklausoma nuo amfetamino, dvejus - nuo laisvinamųjų. Aš vemdavau, išspjaudavau maistą, pasninkavau bei išbandžiau visas įmanomas dietas, pradedant „vynuogių ir riešutų" ar „vienos porcijos ledų su šokoladiniu už­ pilu per dieną" ir baigiant Atkinso, Stillmano bei Svorio stebė­ 20

•

PASAULIS

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

tojų {Weight Watchers- Vert. past) programomis. Esu sirgusi anoreksija (dvejus metus nesvėriau daugiau, nei keturiasdešimt kilogramų) ir priaugusi nemažai svorio. Dažniau mane kankino antsvoris. Mano spinta buvo prigrūsta aštuonerių skirtingų dydžių kel­ nių, suknelių bei palaidinių. Eidama iš proto dėl pasibjaurėjimo savimi ir kaltės jausmo, svyravau tarp troškimo save pribaigti ir noro pasitaisyti, dar kartą pasižadėdama numesti penkiolika kilogramų per trisdešimt dienų. Atėjus laikui vesti pirmąją „sesija už dolerį" grupę, jau ke­ letą mėnesių valgiau tai, ko norėjo mano organizmas. Pavyko numesti keletą kilogramų - tai didžiulis pasiekimas manančiai, kad iki paskutinio atodūsio turės kankintis dietų pragare, - ir man pamažu pradėjo aiškėti, jog mano požiūris į maistą turėjo įtakos visiems kitiems gyvenimo aspektams. Supratusios, kad apkūni moteris su suktukais plaukuose yra grupės vadovė, ir su riksmu nuo manęs nepabėgusios, moterys dvejus metus susirinkdavo kartą per savaitę, visos kartu aptari­ nėjome, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi maistas. 1982-aisiais prieš pasirodant pirmajai mano knygai „Feeding the Hungry Heart" ir dar nepradėjus skaityti paskaitų nacionaliniu mastu (Aliaskoje, Minesotoje, Floridoje, Niujorke), savaitinėse grupėse dar dirbau su šimtais moterų. Prisiekinėjusios, kad visada turės užrakinti maistą virtuvių spintelėse ir paslėpti raktą, moterys netikėtai galėjo sau leisti po truputį kažko: vieną dubenėlį, ga­ balėlį ar kąsnelį. Anksčiau niekaip negalėjusios numesti svorio moterys netrukus pastebėjo, kad drabužiai tapo per platūs, o jų liemuo - per laisvas. 21

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

Nepraėjus nė metams po to, kai lioviausi laikytis dietų, su­ sigrąžinau savo natūralų svorį, kurį išlaikiau tris dešimtmečius. Tačiau svarbesnis už naują drabužių dydį buvo žavėjimosi sa­ vimi ir lengvumo pojūtis; nors ir ne iki galo supratau ryšį tarp pasitikėjimo savimi, kai mane supo maistas, ir pasitikėjimo jau­ čiant kitokį alkį (ilsėtis, bendrauti, jausti prasmę), tačiau san­ tykis su maistu man tapo prizme, per kurią pradėjau žvelgti į beveik viską. Zen budizmo meistras Shunryu Suzuki Roshi yra pasakęs, kad nušvitimas lydi dalykus iki pat galo, taigi netrukus pra­ dėjau įtarti, kad pasekusi valgymo impulsą, kuomet nebuvau alkana, iki pat jo branduolio ten, tą akimirką, rasiu visus savo įsitikinimus apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Požiūrio į maistą kitimas daugiau ar mažiau apibūdina tai, kaip praleidau pasta­ ruosius trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus.

1999-ųjų gegužę pasiūliusi savo pirmąją šešių dienų stovyklą maniau, kad tai bus vienkartinis įvykis. Troškau suvienyti dvi savo gyvenimo aistras: darbą su valgymo sutrikimais ir medita­ cijos bei dvasinių paieškų metus. Pradėjau medituoti 1974-aisiais, gyvenau atsiskyrėlių buveinėse ir vienuolynuose bei visą tą laiką sekiau Deimantinį požiūrį1 - pasaulietišką mokymą, ku­ riame psichologija naudojama kaip tiltas į dvasingumą. Vis dar susigūždavau, išgirdusi žodį Dievas, o sąvoka dvasingas sukelda­ 1 Šiuolaikinis mokymas, vienijantis tiek senąsias dvasines tradicijas, tiek modernias psi­ chologijos teorijas - Vert. past.

22

•

PASAULIS

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

•

vo dievobaimingumo bei asketizmo viziją, kuri neatitiko - šio žodžio gal net nepakanka —gausios mano kilpinių nertinių bei medaus spalvos aulinių batų kolekcijos. Mane ir toliau aplanky­ davo tuzinas neurozės akimirkų per dieną, tačiau tuo pat metu jaučiau kur kas daugiau pasitenkinimo bei laisvės, nei, maniau, įmanoma anksčiau buvusiai apkūniai mergaitei iš Kvynso. Troš­ kau, kad visi žinotų tai, ką žinojau aš, turėtų tai, ką aš turėjau. Vis dėlto. Mane pribloškė vėlesni įvykiai. Tai nebuvo mano išgirsti pasakojimai apie persivalgymą, lai­ kymąsi dietos ar badavimą; tai nebuvo istorijos apie prievartą bei traumas. Visa tai buvau girdėjusi. Ne, mane šokiravo tai, kad po ilgametės kompulsyviojo valgymo analizės aš vis dar laikiau jį psichologine bei fizine problema, ir nors jis yra ir vie­ na, ir kita, tačiau netikėtai supratau, kad tai taip pat yra durys į audringą vidinę visatą. Pasibaigus pirmajai stovyklai, mokinės norėjo į ją sugrįžti ir vėl tai patirti. Jos priminė man popietę Antigvoje, kur stebėjau visišką saulės užtemimą. Stovėjome su vyru vandenyje kartu su gausybe kitų žmonių, akis nuo nudegimo slėpdami po tamsiais plastikiniais akiniais. Stebėjome, kaip mėnulis visiškai užden­ gia saulę. Praradę amą žavėjomės kerinčia tamsa. Šviesai pama­ žu grįžtant, kažkas riktelėjo mėnuliui: „Dar kartą. Padaryk tai dar kartą." Kadangi turėjome pranašumą prieš mėnulį - mes galėjome padaryti tai dar kartą - taip ir padarėme. Tai darome iki šiol. Vadovaudama stovykloms supratau, kad kiekvienas turi pamatinį požiūrį į realybę ir Dievą, kuriuo kasdien grindžia

23

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

savo santykius su šeima, draugais ir maistu. Visai nesvarbu, ar tikime į vieną Dievą, daugybę dievų ar niekuo netikime. Kiek­ viena kvėpuojanti, mąstanti ir jaučianti būtybė turi tam tikrų įsitikinimų apie Dievą. Ir kadangi motinystė yra mūsų pirmasis nežodinis egzistencijos, kurioje jaučiamės priimti ar atstumti, mylimi ar apleisti, modelis, dauguma suliejame savo santykius su motinomis su turimomis Dievo koncepcijomis. Tiesos nekeičia nei tai, ar mes suvokiame šiuos ankstyvuo­ sius patyrimus, nei tai, ar tikime nežodiniais modeliais: kasdie­ niai mūsų gyvenimai nuo paprastų iki stulbinamų, nuo mūsų reakcijų sunkiomis eismo sąlygomis iki atsakų į mylimo žmo­ gaus mirtį, yra giliausių mūsų įsitikinimų išraiška. Norėdami atskleisti tikruosius savo įsitikinimus, atkreipkite dėmesį į savo elgesį ir ką darote tuo atveju, kai įvykiai klostosi ne taip, kaip tikėjotės. Atkreipkite dėmesį į tai, ką vertinate. Stebėkite, kaip ir kam skiriate savo laiką. Savo pinigus. Stebė­ kite, kaip valgote. Nesunkiai suprasite, ar tikite, kad pasaulis nėra svetinga vie­ ta, todėl, norėdami, kad viskas eitųsi kaip per sviestą, turime sugebėti kontroliuoti arčiausiai mūsų esančią visatą. Greitai su­ prasite, ar tikite, kad mūsų ištekliai yra riboti ir kad išgyveni­ mui būtina imti daugiau, nei pakanka. Sužinosite, ar tikite, kad tyla yra nepakeliama, o buvimas vienumoje prilygsta vienatvei. Ar leidimas sau išgyventi jausmus prilygsta susinaikinimui. Ar tik silpnieji gali būti pažeidžiami ir ar atsivėrimas meilei yra didžiulė klaida. Taip pat sužinosite, kaip šiems esminiams įsiti­ kinimams išreikšti vartojate maistą.

24

PASAULI S

MŪSŲ

LĖKŠTĖSE

Šiandien stovyklos rengiamos dukart per metus, ir dauguma pirmą kartą atvykusių mokinių, susidorojusios su skausmingais valgymo įpročiais bei svorio metimu, vėl sugrįžta - jos tai vadi­ na - namo į save.

Įžangoje (ar, šiuo atveju, prologe) turėtų būti rašoma apie tai, kam skirta ši knyga ir kodėl turėtumėte ją perskaityti. Regis, nesu tinkamiausias asmuo atsakyti į šiuos klausimus, mat, mano nuomone, kiekvieno žmogaus požiūris į maistą yra skirtingas, todėl kiekvienas turėtų ją perskaityti. Ji skirta visiems, kurie valgo, kurie nori žinoti, kodėl negali liautis valgę, kurie trokšta panaudoti tai, ko mieliausiai atsikratytų (savo priklausomybių, diskomfortą keliančių jausmų, nenuginčijamų įsitikinimų apie jų pačių ribotumą), kaip kelią į tai, ko siekia turėti daugiau (ne­ trikdomos ramybės, kasdienio šventumo bei ištaigos savo kūne, prote ir širdyje). Taip pat tiems, kurie bent kartą susimąstė apie gyvenimo prasmę ir/ar abejojo Dievu arba jautėsi jo apleisti. Ar aš ką tik aprašiau visus gyvus padarus? Veikiausiai, tačiau, kaip jau sakiau, nesu objektyvi šiais klausimais, kadangi du trečdalius savo gyvenimo praleidau ste­ bėdamasi požiūrio į maistą galia bei reikšme. Čia ir dabar rasite beveik viską, ką žinau apie valgymą kaip tarpdurį į laisvę nuo kančios, svorio metimo nuvainikavimą bei švytinčią esybę, kurią daugelis vadiname Dievu.

•

PIRMA

DALIS

•

PIRMAS

SKYRIUS

Apie D i e v ą

Įjunkau į „Hostess Sno Balis" pyragaičius tais pačiais metais, kai atsižadėjau Dievo. Būdama vienuolikos, kas vakarą meldžiau Dievą stiprių plaukų ir vaikino, tačiau dažniausiai - kad mano tėvai liautųsi koneveikę vienas kitą. Prabėgus metams, niekas nepasikeitė. Apie Dievą sužinojau iš dviejų šaltinių: filmo „Dešimt Dievo įsakymų" (The Ten Commandments -

Vert. past.),

kuriame vaidino

Charltonas Hestonas, ir savo draugės Janey Delahunty, rašiu­ sios jam laiškus per visuomenės mokslų pamokas. Sužinojusi, kaip Dievas nubaudė egiptiečius, buvau tikra, kad jis galėtų ir mano tėvus pamokyti šeimos santarvės. Kai Janey papasakojo man apie Dievą, kuris skaito jos laiškus bei atsako į maldas, pradėjau melstis ir aš, tačiau rašyti neprisiverčiau. Po daugelio metų knygoje „Childrens Letters to God" vienas vaikas rašė (laiško atpasakojimas): „Brangus Dieve, aš myliu savo šeimą, bet man smalsu, ar apsvarstei kitas galimybes prieš nusiųsdamas mane jiems."

*9

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

Melstis man nepatiko. Manęs nežavėjo klūpėjimas ant kelių ir dialogas su oru; tai per daug priminė maldavimą meilės, ku­ rios, jau žinojau, negalėjau pelnyti. Nesulaukusi atsako į savo maldas, jaučiau gėdą dėl tikėjimo, kad galiu būti išganyta. Nu­ sprendžiau, kad mano esybėje Dievas įžvelgė kažką neišperkamo, todėl paliko mane likimo valiai. Vienuolikos metų buvau tarsi atviras nervas, tarsi pats faktas, kad užėmiau vietą prie raudono plastikinio stalo, buvo mano tėvų tarpusavio smurto bei neapykantos priežastis. Jie mėtydavosi daiktais, palikdavo namus ir negrįždavo ištisas valandas ar net dienas. Mano motina buvo panaši į šviesiaplaukę Sophią Loren, mano brolis dėl savo išvaizdos turėjo vaidinti televizijos seriale „Leave it to Beaver“, tuo tarpu mano veidas buvo apskri­ tas, plaukai plonyčiai, o kulkšnys storesnės už pianino kojas. Net Robertas Grady is, dvokęs purvinomis puskojinėmis, ne­ kvietė manęs šokti šeštos klasės šokių vakarėlyje. Griebiausi maisto. „Hostess Sno Ballsu pyragėlių vaizdas pavertė mano pasaulį spalvų šėlsmu. Puri, nuostabi kokoso drožlėmis apibarstytų ze­ fyrų krūva. Viduje - pažadėtasis šokoladinis pyragas. O tada, ak, tada - balto glajaus debesis. Bekemšant keturis ar šešis py­ ragaičius, plaukai tapdavo garbanoti, kojos - tokios ilgos kaip Madi Isaacs, o mano tėvai meiliai žvelgdavo vienas į kitą išky­ laudami prie George ežero, kur visi valgydavome sumuštinius su kiaušinių salotomis ant duonos be plutos. Maisto griebiausi dėl tos pačios priežasties, kodėl žmonės atsigręžia į Dievą: jis tapo mano palaimos atodūsiu, bilietu į rojų, tvirtu įrodymu, 30

•

PRINCIPAI

•

jog palengvėjimą nuo kasdienio gyvenimo skausmo vis dėlto galima pajusti. Netrukus maistas baigdavosi. Celofaniniai įpakavimai ištuštėdavo, kokoso drožlių trupi­ nėliai likdavo įstrigę tarpdančiuose, o aš save įtikinėjau, kad neturiu per šventes už rankų besilaikančių tėvų dėl to, jog esu stora. Taigi mano persivalgymas ir dieta žengė koja kojon. Die­ ta padėjo užsibrėžti tikslą. Persivalgymas kėlė palengvėjimą nuo nesibaigiančių pastangų tapti kažkuo kitu. Bene ištisus du dešimtmečius mano kančia dėl visko - tėvų santuokos, mano vaikino Sheldono mirties, apskritą mėnulį primenančio veido - atsispindėjo mano požiūryje į maistą. Per­ sivalgymas buvo būdas nubausti bei sugėdinti save. Kaskart, priaugusi svorio arba metusi laikytis dietos, įrodydavau sau, kad didžiausia mano baimė buvo reali: aš buvau apgailėtina, pasmerkta ir nenusipelniau gyventi. Šią neviltį galėjau išreikšti vartodama narkotikus, vagiliaudama ar gerdama, tačiau vietoje šių alternatyvų pasirinkau šokoladą. Dietos laikymasis buvo tarsi malda. Tai buvo gaili rauda tam, kas manęs klausėsi: Žinau, kad esu stora. Žinau, kad esu bjauri. Suprantu, kad man trūksta disciplinos, bet pažvelk, kaip aš stengiuosi. Pažvelk, kaip griežtai save riboju, draudžiu ir bau­ džiu. Tiems, kurie žino, kokie bjaurūs jie yra, taip pat turėtų būti skirtas kažkoks atlygis. Būtent dėl to, kad dietų laikymasis ir persivalgymas buvo pagrindiniai mano nevilties išraiškos būdai, abiejų nutraukimas turėjo sukrečiančių padarinių. Apsisprendimas liautis laikytis

31

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

dietos prilygo erezijai, priesaikos, kurios nevalia sulaužyti, ne­ paisymui. Tai buvo tas pat, kas sakyti: „Dieve, tu buvai netei­ sus. Mama, tu klydai. Aš verta išsigelbėti." Ir kažkaip, nuspren­ dusi atsikratyti įsitikinimo, kad esu išsigimėlė, sulaukiau to, ko niekada nesitikėjau sulauksianti: žavesio, gerumo suvokimo bei neginčijamo žinojimo, kad aš priklausau čia. Nežinojau, kaip šį gėrį pavadinti. Netikėjau nei Dievu, nei paslaptingais išgyvenimais, tačiau negalėjau paneigti, kad paty­ riau kažką nenusakomo, kas užgožė mano protą, vaikystę bei pasakojimus apie tai, kas buvo gerai ir blogai. Net ir šiandien tegaliu tai nusakyti vienaip: veikiausiai mano kančia pasiekė kritinę masę - arba turėjau nusižudyti, arba man turėjo būti parodytas visiškai naujas gyvenimo kelias. Suprantu, kad dau­ geliu atvejų kančia neveda žmogaus į apreiškimus, tačiau mano atveju kažkodėl įvyko būtent tai. Po pirminio nušvitimo, daug metų abejojau senais savo įsiti­ kimais, užsiėmiau moksliniais bei dvasiniais tyrinėjimais, siek­ dama praturtinti esaties, kurią daugelis vadina Dievu, supra­ timą, tačiau būtent mano požiūrio į maistą sukeltas skausmas atvėrė visa kam duris. Netikiu Dievu ilgais žilais plaukais ir gebėjimu žvelgti kiaurai, kuris rodo prielankumą kai kuriems žmonėms, tautoms ar religijoms. Netikiu gyvenančiu danguje, atsakančiu į maldas visažiniu. Tačiau tikiu pasauliu, peržen­ giančiu išvaizdos ribas; tikiu, kad yra tiek daug visko, ko ne­ matome, negalime paliesti ar nesuprantame vien pažvelgę. Taip pat esu tikra - nes pati nekart tai patyriau - jog pasaulis už išvaizdos ribų yra toks pat tikras, kaip kėdė, šuo ar virdulys. 32

•

PRINCIPAI

•

Tikiu meile. Ir grožiu. Tikiu, kad kiekvienam žmogui kaž­ kas atrodo gražu, kad kiekvienas myli. Jų vaikų plaukų aroma­ tas, girios tyla, mylimo žmogaus šypsnys. Jų gimtinė, religija, šeima. Aš tikiu, kad pasekę šią meilę iki pat galo, pradėję ties gražiausiu dalyku ir nusekę jo aromatą iki pat esmės, suvoksite neapčiuopiamą esybę, ramybės ruožą, kuris leis įžvelgti tai, ką mylite, taip, kaip nakties dangaus debesų properša leidžia išvys­ ti mėnulį. Netikiu tuo, ką dauguma žmonių vadina Dievu, tačiau tvir­ tai žinau, kad vienintelis prasmingas Dievo apibūdinimas yra tas, kuriame žmogaus gyvenimas ir jo kančia - dalykai, ku­ riuos, esame tikri, turime slėpti ar ištaisyti, - prilyginami keliui į pačios meilės šerdį. Būtent todėl požiūris į maistą yra tinka­ miausios durys. Suprantu, kad kai kurie žmonės Dievo sąvoką sieja su priešta­ ringumu bei potencialiu nesantaikos kurstymu, tuo tarpu kitiems santykis su Dievu kelia didžiulį pasitenkinimą. Knygoje vartoju būtent šį terminą, kadangi jis primena neaprėpiamą platybę, ku­ rios neįmanoma perprasti savo protu, nors galime ją pažinti per tylą, poeziją ar paprasčiausią nuojautą, jog ji visada šalia. Dievo ir maisto sugretinimas verčia mūsų protą prieštarauti, todėl atrodo, kad tarp jų tiek pat bendra, kiek tarp titano kompiu­ terių ir skaisčiai raudonų bijūnų. Visi jūsų įsitikinimai apie maistą ir Dievą gali sumenkti. Galbūt tuomet toje nežinios erdvėje jums pavyks atrasti tai, ką aš patyriau tiesiogiai: požiūrio į maistą aiš­ kumas yra tiesiausias kelias namo po viso gyvenimo tremtyje. Gal tie namai yra būtent tai, kuo Dievas visada turėjo būti.

33

ANTRAS

SKYRIUS

Karo pabaiga

Pirmąjį stovyklos rytą savo mokinėms sakau, kad požiūris į maistą yra didis jų gyvenimo palaiminimas. Jos pažvelgia į mane ironijos kupinomis akimis, tačiau šis teiginys skamba taip maloniai, jog pasiryžta mane išklausyti. Tuomet tariu joms, kad nemėginsime pakeisti jų požiūrio į maistą; iš tiesų mes perženg­ sime jų valgymo sutrikimo durų slenkstį ir pažiūrėsime, kas už jų slypi. Maisto vartojimą diskomfortui malšinti išmoksime pakeisti toleravimu to, ko jos netikėjo galinčios toleruoti. Jų žvilgsniai sustingsta. Jos pradeda raukytis bei šnabždėtis tarpusavyje. Kodėl bet kuris sveiko proto žmogus turėtų tikėti, kad ge­ bėjimas toleruoti netoleruojamą yra vertas laiko bei energijos siekis? Rodos, sąmyšis gali kilti bet kurią akimirką. Tuomet papasakoju joms apie savo gyvenimo kančią, pa­ stangas bei pragarą, nes tai atrodo tinkama. Per keletą pasta­ rųjų dešimtmečių supratau, kad asmeninio pragaro istorijos,

34

•

PRINCIPAI

•

papasakotos įtampos bei priešiškumo akimirkomis, labai pade­ da numalšinti kilusį nusivylimą. Papasakoju apie tai, kaip iš viso priaugau ir numečiau apie penkis šimtus kilogramų, kaip bjaurėjausi savimi, kaip mąsčiau apie savižudybę. Tuomet pra­ dedu kalbėti apie tai, kaip mečiau dietas ir pradėjau valgyti ką panorėjusi. Šią istoriją dėstau kur kas ilgiau, nei vadovaujuosi pačia idėja, tačiau tik neseniai suvokiau, kad jos radikalumas slypi ne atsisa­ kyme laikytis dietos; paprasčiausiai aš lioviausi stengtis save pa­ keisti. Lioviausi su savimi kovoti, kaltinti save, savo motiną bei naujausią vaikiną dėl savo svorio. O kadangi dietos buvo tapę didžiausiomis mano pastangomis pakeisti save, atsisakiau ir jų. Man neberūpėjo, kad buvau tokia stora, jog lapkričio viduryje tetilpau į vieną vasarinę suknelę; pasiekiau savo pastangų ribą ir supratau, kad man liko dvi išeitys: liautis laikytis dietų arba nusižudyti.

Dauguma mano mokinių neįsivaizduoja pasaulio, kuriame ne­ silaikytų dietos ar nesistengtų numesti poros centimetrų riebaliukų nuo savo šlaunų. Labiau, nei jų karo su savo kūnais pabaiga, tikėtinas prisikėlimas iš mirusiųjų ar Brado Pitto pirš­ lybos joms. Ne viena jų draugystė pagrįsta bendru sielvartu dėl dešimties kilogramų, kuriuos jos turi numesti, pokalbiais apie per ankštus džinsus bei naujausias, stebuklus žadančias dietas. Šios moterys pritampa visuomenėje dėl į save nukreiptos ne­ apykantos, dėl nesibaigiančių bevaisių pastangų numesti tuos

35

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

paskutiniuosius dešimt, dvidešimt penkis ar keturiasdešimt ki­ logramų. Šios nevaisingos pastangos garantuoja joms prisitaiky­ mą visuomenėje. Nuolatinis mūšis su maistu bei rūbų dydžiais joms svarbus siekiant aplinkinių meilės. Jas galima palyginti su amžinai į kalno viršūnę akmenį ritančiu, tačiau taip jos ir ne­ pasiekiančiu, Sizifu. Buvimo Sizifu privalumas yra tas, kad turite jums sukurptą darbą. Jūs visuomet turite ką veikti. Tol, kol stengiatės, veržiatės ir iš visų jėgų mėginate atlikti kažką, ko padaryti neįmanoma, jūs žinote, kas esate: antsvorio varginamas žmogus, besisten­ giantis sulieknėti. Jums nebereikia jaustis pasimetusiems ar be­ jėgiams, kadangi jūs turite tikslą, kurio pasiekti neįmanoma.

2007-ųjų balandį Kalifornijos valstijos universitete Los Andžele buvo atliktas dietų efektyvumo tyrimas. Mokslininkai pastebė­ jo, jog vienos ar kitos dietos pagalba prieš prasidedant tyrimui svorio numetę moterys buvo labiau linkę jo priaugti. Iš tiriamų­ jų, kurios buvo stebimos trumpiau nei dvejus metus, 83 procen­ tai priaugo daugiau svorio, nei jo numetė laikydamosi dietos. Kitas tyrimas parodė, kad dietų laikęsi žmonės jautėsi prasčiau, nei jų nesilaikę subjektai. Nesėkmė yra neatsiejama nuo svorio žaidimo. Jo laimėti pa­ prasčiausiai neįmanoma. Šiuos tyrimus pacituoju savo mokinėms: „Jei jūs susirgtumėte, o gydytojas pasiūlytų vartoti vaistus, kurie jūsų būklę PA­ BLOGINTŲ, ar vis vien jam paklustumėte?“ Tikiuosi išgirsti

36

•

PRINCIPAI

•

atsakymą „žinoma, ne“. Viliuosi jas suprasiant, kad jų smegenis išplovė šešiasdešimt milijardų dolerių per metus susikraunanti dietų industrija. Deja, bent viena iš jų atsako: „Aš pasimečiau, kai pradėjote pasakoti apie vasarinę suknelę lapkričio viduryje." Ši nuomonė sulaukia pritariančių galvos linksėjimų. Auditorijoje tvyro įsiti­ kinimas, kad moterys verčiau rinktųsi aklumą ar paralyžių, nei vilkėtų vasarinę suknelę braškančiu liemeniu lapkričio viduryje. Ką padarysi, jei visuotinis karas su savimi padės joms tapti lie­ knesnėms, jei jos turi nesiliaudamos kaltinti save, savo motinas bei partnerius dėl požiūrio į maistą, jei jų savivertė turi pamažu menkti su kiekviena nesėkmingai išbandyta dieta. Nėra karo, kuriame išvengiama atsitiktinių aukų.

Pirmomis stovyklos dienomis dalyvės būna įsitikinusios, jog iš­ spręsiu visus jų gyvenimo galvosūkius. Jos kuo nuoširdžiausiai tiki, kad kažkokiu stebuklingu būdu sunorminsiu jų svorį ir pakeisiu tai, ko jos nesugeba išreikšti žodžiais: ką reiškia būti jomis. Ką reiškia gyventi jų gyvenimus su jų šeimomis bei jų mintimis. Ką reiškia sirgti insulinu kontroliuojamu diabetu ar turėti draugę, kuriai tieseniai diagnozavo krūties vėžį. Jos aiš­ kiai suvokia, kad numetusios svorio neišgydys draugės vėžio, tačiau sulieknėjimas žada joms stebuklingą pasaulio kampelį, kuriame visos kitos bėdos pradings. Viena moteris man sakė, kad svorio metimas jai nebuvo toks svarbus kaip lieknumo bei proporcijų jausmas, tarsi ji nebetam­

37

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

pytų papildomo bagažo. Tačiau tuomet ji papasakojo, kad, ak, tiesa, jos gyvenimo meilė mirė prieš keletą metų, o vyras, su ku­ riuo susitikinėjo po to, prieš tris savaites mirė nuo širdies smū­ gio. „Labiau nei bet ko kito, - atviravo ji, - aš vis dėlto trokštu būti liekna, man to reikia. Man to labai reikia." Paklaususi, kaip ji jautėsi per keletą metų praradusi du myli­ mus žmones, sulaukiau sauso atsakymo: „Mane nuolat visi ap­ leidžia. Visada lieku viena.“ „Visada?44, - perklausiau. „Taip, - patikino ji, - visada.44 Man pradėjus klausinėti apie moters „visada4įsitikinimą bei vienišumo jausmus, ji atrėžė: „Negaliu įsileisti šių jausmų. Jie mane sudraskys į gabalėlius. Turiu susikoncentruoti ties lieknė­ jimu. Tuomet susidorosiu ir su kitais jausmais/4 Jos manymu, lieknumas įprasmina stiprybę stoti akis į akį su diskomfortą keliančiais jausmais, kurių ji nenorėjo jausti. Su sudaužyta širdimi, su netektimi. Su vienatve. Kai mano kūnas atrodys gražus - nors jis toks niekada nebuvo ir, tikėtina, niekada nebus - galėsiu jausti tai, ko negaliu jaus­ ti dabar. Jei pakeisiu save taipy kad daugiau nebebūsiu savimi, tuo­ met viskas susitvarkys. Mano jausmus bus galima sutramdyti. Viena iš mano mokinių teigė: „Jei liausiuos stengtis sulieknėti, tuomet arba pradėsiu valgyti tiek, kad teks mokėti už dvi vietas lėktuve, arba liksiu tokia pasimetusi, jog tapsiu ant bažnyčios laiptų miegančia bename/4

38

•

PRINCIPAI

•

Nors neturiu nė menkiausios abejonės, jog požiūrio į maistą prilyginimas minčių bei įsitikinimų apie gyvenimą mikrokos­ mui iš tiesų padeda numesti svorio - stebėjau tai tūkstančius kartų - dauguma žmonių vis dar nenoriai atsisako dietos bei karo su savimi. Leidinyje „The Christian Scientist Monitor" Courtney E. Martin rašė: „Tiek daug tobulų mergaičių buvo užaugintos be tinkamai apibrėžto tikėjimo, o didžioji dauguma mūsų visų „dvasingumą* patyrė tik privalomų šventinių pamaldų su įman­ triomis šukuosenomis pasipuošusiomis močiutėmis forma. Savo dvasingumo paieškų trūkumą uždenkime pervertinto ambicingumo skatinimo skraiste ir gausime bedievių mer­ gaičių kartą, užaugintą be fundamentalaus dieviškumo suvokimo. Tiesą sakant, mūsų vertė pasaulyje visuomet buvo susieta su išvaizda, o ne su nepaprastu pačios egzistencijos stebuklu." Moterys atsigręžia į maistą nebūdamos alkanos dėl to, kad jos jaučia alkį kažko, ko negali įvardyti: ryšio su tuo, kas slypi už kasdienio gyvenimo rūpesčių. Kažko nemirtingo ir švento. Tačiau dieviškumo alkio malšinimas dvigubai perteptais sausai­ niais yra tas pats, kas iš troškulio mirštančiam žmogui pasiūlyti stiklinę smėlio. Tai sukelia daugiau troškulio, daugiau panikos. Sujungę absoliutų dietų neefektyvumą su dvasingumo suprati­ mo trūkumu, gausime ištisas netekusių proto, išbadėjusių, save niekinančių moterų kartas. Mus taip apsėdo troškimas atsikra­ tyti savo priklausomybės, mes taip įpratome slysti savo kančios paviršiumi, nekreipdamos dėmesio į joje slypinčią žinią, jog pra­

39

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

radome dalelę savęs, kuri laukia vėl būti atrasta. Tačiau mėgini­ mas save pakeisti nėra tas pats, kas buvimas savimi. Tikrieji pri­ klausomybės turtai slypi neapsakomoje ramybėje, neišardomoje vienybėje, kurias galime rasti, pasukę šio šaltinio link.

Mano stovyklos mokinės, kaip kiekvienas žmogus šioje dėl dietų pamišusioje visuomenėje, nelinkusios atsisakyti pašėlusių mėgi­ nimų pakeisti save. Jos žino, kad jų gyvenime kažkas yra ne taip, ir nebūdamos idealaus svorio jos tiki, kad maistas yra negerovė, kurią padės išspręsti dieta. Man užsiminus, kad jos mėgina pa­ taisyti tai, kas niekada nebuvo sugedę, sukelia nerimo bangą. Jos klausia: „Kaip galite sakyti, kad taisau tai, kas nebuvo suge­ dę, jei visi mano rūbai man per maži? Jei mano vyras nenori ma­ nęs nė paliesti dėl to, kad esu per stora? Jei netenku kvapo lipda­ ma laiptais? Negi nematote, kad kažkas yra labai labai blogai?w Atsakau joms: „Taip, kažkas negerai, tačiau nepataisysite to mesdamos svorį. (Dauguma šių moterų bent kartą, du ar dau­ giau kartų buvo sulieknėjusios, todėl vską žino, tačiau nuolat pamiršta.) Nepaliaujami mėginimai sulieknėti vilioja jus vis to­ liau nuo tikrųjų jūsų kančios pabaigtuvių: sugrįžimo prie savo tikrojo „aš“. Prie tikrosios savo prigimties. Savo esybės." Mano žodžiai atsimuša į ant krūtinės sukryžiuotas rankas bei sučiauptas lūpas. Tokie nežemiški dalykai, kaip esybė ar ti­ kroji prigimtis, gali palaukti, kol jos sulieknės. Sakau vėl: „Ar prisimenate tuos laikus, galbūt kai buvote dar visai mažos, kuomet paties gyvenimo, tokio, koks jis buvo, 40

•

PRINCIPAI

•

paties fakto, kad buvo ankstus rytas ar paprasčiausia vasaros diena - buvo gana? Kuomet jūsų buvo gana ne dėl jūsų išvaiz­ dos ar veiklos, tačiau dėl to, kad viskas buvo taip, kaip buvo. Viskas buvo gerai. Nuliūdusios pravirkdavote ir liūdesys pra­ eidavo. Jūs jautėte fundamentalų tikrumą bei gėrį vien dėl to, kad buvote gyvos. O ką, jei galėtumėte vėl taip gyventi? O jeigu jūsų požiūris į maistą ir yra durys į tokį gyvenimą?"

Knygoje „The English Patient" Michaelas Ondaatje rašė: „Dy­ kumoje žmogus gali laikyti nebuvimą savo saujoje žinodamas, kad tai jį pasotins labiau nei vanduo. [Dykumoje] auga toks au­ galas, kuriam išpjovus šerdį, jos vietą užpildo gydomųjų savy­ bių turintis skystis. Kas rytą žmogus galėtų išgerti tiek skysčio, kokio dydžio buvo trūkstama šerdis." Kompulsyvus valgymas yra mėginimas išvengti meilės, komforto bei žinojimo, ką daryti, trūkumo, kai atsiduriame tam tikros akimirkos, jausmo ar situacijos dykumoje. Mėgin­ damos pasipriešinti tuštumai, nusigręždamos nuo savo jausmų, be paliovos siekdamos atsikratyti tų pačių dešimties, dvidešimt penkių ar keturiasdešimties kilogramų, nekreipiame dėmesio į tai, kas galėtų iš esmės mus pakeisti. Įsileisdamos į save tai, ko labiausiai norėjome išvengti, pažadiname savyje tai, kas nėra istorija, praeities prisiminimai ar kažkoks senas savęs įvaizdis. Mes pažadiname patį dieviškumą. Tai padariusios, saujose spaudžiame tuštumą, senas skriaudas bei baimę atrasti savo dingusias širdis.

TREČIAS

SKYRIUS

N i e k ad a ne n u ve rt in k it e p o l i n k i o j užsisklendimą

1982-ųjų pavasarį susivokiau taksofonu pašėlusiai mėginanti išsinuomoti sraigtasparnį, galintį išgabenti mane iš dešimt die­ nų trunkančios tylios budistų stovyklos, kurioje praleidau ly­ giai penkiolika valandų. Jau buvo praėję keleri metai po to, kai grįžau iš Indijos, ir dabar ieškojau savo dvasinio kelio, kuriuo manęs nevestų garbanius, nuolat čiulpiantis betelį, vyriškis, laikęs save Dievo įsikūnijimu. Mano terapeute Kate paragino užsiregistruoti į stovyklą, tačiau užmiršo paminėti, kad turėsiu praleisti penkiolika valandų per dieną medituodama, o aš pa­ miršau paklausti. Kate taip pat nepaminėjo, kad visą stovyklos laiką man nebus leista kalbėti ar užmegzti akių kontakto su kitais stovyklautojais. Kitame telefono laido gale vaikinas pasiteiravo, kur aš esu. „Dykumos viduryje, —paaiškinau, - Joshua Tree nacionali­ niame parke.“ „Ponia, ten nėra aikštelės sraigtasparniui nusileisti, o jei ir bū­ tų, jums brangiai kainuotų. Turiu galvoje tūkstančius dolerių/4 42

•

PRINCIPAI

•

Išaušo antroji stovyklos diena, o aš jaučiausi tarsi pamišėlė. Įsivaizdavau, kaip stulbinančiai tylioje meditacijos salėje atsisto­ ju ir pradedu šūkauti: „Niekšas, niekšas!", tarsi sirgčiau Turėto sindromu. Buvo akivaizdu, kad man reikia išvykti. Apmąsčiau visas kitas alternatyvas be sraigtasparnio nuo­ mos: keliauti autostopu, maldauti, eiti pėsčiomis. Nė viena jų neatrodė reali. Nepažinojau nė vieno iš šimto penkiasdešimties stovykloje buvusių žmonių (turėjau pakankamai laiko save įti­ kinti, jog visi jie priklausė zombių budistų sektai ir slampinė­ jo po teritoriją sustingę nuo meditavimo). Mano bendrabučio kambarys, kuriuo, kaip ir vieninteliu vonios kambariu, dali­ nausi su penkiolika kitų moterų, buvo sausakimšas ir tvankus; nepaisydama draudimo smurtauti, buvau pasirengusi rimtai sužaloti knarklę, kurios gultas stovėjo šalia manojo. Norėjau trinktelėti jai per galvą didžiuliu kaktusu. Tas dešimt dienų, praleistų su savo mintimis, jaučiausi tarsi uždaryta į ankštą palatą su pamišėle, nuo kurios neturėjau kur pasprukti. „Du tūkstančiai penki šimtai dolerių4, - sumurmėjo vaiki­ nas iš sraigtasparnių nuomos firmos; kadangi sveiko maisto parduotuvėje Santa Kruze uždirbau vos šešis šimtus dolerių per mėnesį, gamindama avokadų ir sūrio sumuštinius, kelionė sraigtasparniu iš stovyklos man buvo neįkandama.

Budizmo mokytoja Pema Chodron rašo: „Niekada nenuvertin­ kite polinkio į užsisklendimą."

43

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

Kartoju tai savo mokinėms pirmąjį stovyklos vakarą. Jos juokiasi, galvoja: „Aš? Tikrai tokia nebūsiu. Ši maisto proble­ ma mane taip slegia, jog padarysiu bet ką - bet ką - kad tik ją išspręsčiau.“ Pirmąjį vakarą jos paprastai jaučiasi pavargusios po kelionės skersai šalį ar vandenyną. Tačiau jau antrąją stovyklos dieną jos pradeda regzti kelionės namo planus. Kitos nuspren­ džia, kad joms nuobodu ir kad čia neišgirdo nieko nauja. Dažnai joms pradeda atrodyti, kad valgymo problema nėra tokia baisi, ir mėgina atgauti savo pinigus, kuriuos išleistų kruizui laivu. Papasakoju joms istoriją apie sraigtasparnį. Sakau joms, kad kompulsyvus valgymas yra mažų mažiausiai būdas palikti save, kai gyvenimas pradeda atrodyti sunkus. Kai vengiame pastebė­ ti tai, kas vyksta aplink. Kompulsyvus valgymas leidžia mums nutolti nuo realybės, kuomet ji nėra tokia, kokios norėtume. Kartoju joms, kad priklausomybės bei įkyrių minčių atsikra­ tymas yra neatsiejamas nuo gebėjimo išlikti čia ir dabar. Ge­ bėjimo nepalikti savęs. Patikinu, kad jos neprivalo pasirinkti tarp mėginimo sulieknėti ir šios stovyklos. Svorio metimas yra lengvoji dalis; kaskart iš tikrųjų įsiklausę į savo alkį ir sotumo jausmą mes atsikratome nereikalingo svorio. Tačiau taip pat pabrėžiu, kad kompulsyvus valgymas iš esmės yra atsisakymas gyventi visavertiškai. Nesvarbu, kiek kilogramų sveriame; visos kompulsyvaus valgymo vergės serga sielos anoreksija. Mes at­ stumiame tai, kas palaiko mūsų gyvybę. Gyvename skurdžius gyvenimus. Negalėdamos ilgiau su tuo taikstytis, prisikemšame. Visa tai šimtus kartų per dieną mums pavyksta paprasčiau­ sio užsisklendimo - savęs palikimo - dėka.

44

•

PRINCIPAI

•

Tačiau tai nesusiję su netikėtu suvokimu - ir jį lydinčia pani­ ka —kad iš tiesų jos nenori paprasčiausiai sėdėti savo gyvenimo centre. Viena yra sakyti, kad norite liautis malšinti savo skaus­ mą maistu. Jausti, tarsi žudytumėte save dvigubais sūrainiais ir gruzdintomis bulvytėmis. Tačiau sustoti, paklausti savęs, kas iš tikrųjų vyksta, kai norite valgyti, nors nesijaučiate alkanos, ste­ bėti, kaip sukemšate tris bandeles dar nespėjusios suvokti, kad valgote, yra visai kas kita. Nenuspėjamo gyvenimo trapumo suvokimas turi kažką tokio, ko mums atrodo per daug. Taigi pajutusios ar susimąsčiusios apie kažką nemalonaus, jos tuoj pat mėgina šokti iš traukinio.

Yra .daugybė užsisklendimo būdų. Išeiti pro duris. Išsinuomoti sraigtasparnį. Nukreipti savo dėmesį nuo skausmo, užsiimant tūkstančiais skirtingų dalykų: susimąstant apie ką nors kita, kaltinant savo motiną, badant pirštu į kitus asmenis, įsiveliant į ginčus, lyginant save su kitais žmonėmis, svajojant apie ateitį, prisimenant praeitį, niekada per stipriai neprisirišant. Valgant. Užpildant savo gyvenimo dienas mėginimais sulieknėti arba viską išspręsti. Nustoti kariauti nesibaigiantį mitybos karą, kad daugiau niekada netektų pasinerti į viso to prasmę. O gal ver­ tėtų atrasti save bei suprasti, kokie galėtų būti jūsų santykiai su aplinka, jei jiems įtakos nedarytų maisto drama. Pirmas žingsnis priklausomybės nuo maisto atsikratymo link yra gebėjimas pasilikti ten, kur esate, su savo jausmais,

45

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

vaizdiniais ar pojūčiais. Ir nors atrodo, kad visos norime atsi­ kratyti šios priklausomybės, iš tiesų turėtume ją palaikyti. Tam yra rimtų priežasčių. Įkyrios mintys apie maistą nukreipia mūsų dėmesį nuo sle­ giančių įvykių sukelto širdies skausmo. Tokių įvykių pavyz­ džiai gali būti sušlubavusi vaikų sveikata ar sutuoktinio mir­ tis. Stebėjimas, kaip sensta tėvai, kaip jie turi dėvėti sauskelnes ar pamiršta savo vardus. Įkyrios mintys apie maistą yra tarsi lėktuvo bilietas iš vienokios ar kitokios širdgėlos. Jos sraigta­ sparniu išskraidina jus iš dykumos. Jos sukuria paralelią visatą, emocijų, aistrų bei kvapą gniaužiančių pokyčių hologramą. Jos leidžia išgyventi visus jausmus ir tuo pat metu nebūti pažei­ džiamoms. Priklausomybės nuo maisto dramoje jūs esate ryš­ kiausia žvaigždė, antrojo plano aktorius, režisierius ir prodiuse­ ris. Kiti žmonės, net ir jūsų vaikai, tėra dekoracijos. Kartoninės butaforijos. Pavyzdžiui, kai jus apninka mintys prisikimšti, jūs taip susikoncentruojate, kur ir kaip gauti maisto, kad net galite palikti savo vaikus automobilyje, kaip tai padarė viena mano mokinių, ir visai apie juos pamiršti. Tiesa, kad priklausomybėje slypi beprotybė, tačiau tuo pat metu ji nuskandina gyvenimo beprotiškumą. Ypač šiandien, kai gyvename ties savo aplinkos ir savęs sunaikinimo riba. Neužsisklęsti - būti budrioms ir nesisvaiginti maistu, alkoholiu, darbu, seksu, pinigais, narkotikais, šlove ar (krizės, kurią iš tiesų išgyvename) neigimu —yra labai sunku.

4 6

•

PRINCIPAI

•

Anksčiau maniau (na, gerai, ir dabar kartais pagalvoju), kad kuo mažiau atsiskleisiu, tuo mažiau skausmo patirsiu viską pra­ radusi. Kai mirs mano mylimi žmonės. Kai įvykiai susiklostys neplanuotai. Kartais pati save apstulbinu. Retsykiais pajuntu troškimą, kad mano vyras Mattas mirtų ir viskas būtų baigta. Juodžiausiomis regreso akimirkomis (kai žvelgiu į dalykus vai­ ko akimis) gyvenu tarp pražūties baimės ir jos troškimo, tarp jaudinimosi, kad Mattas mirs, kiekvieną kartą jam išėjus pro duris, ir mėginimo įtikinti save, kad tuo atveju pajusčiau pa­ lengvėjimą. Būtent toks mano mąstymas prieš trisdešimt metų išaugo į priklausomybę nuo maisto. Įsitikinimas, kad ir koks pasą­ moningas jis buvo, kad negalėsiu susidoroti su tuo, kas ma­ nęs laukė ateityje, kad mano oda nepakankamai stora ar nesu pakankamai atspari. Tai tėra dar vienas būdas pasakyti, kad priklausomybė leidžia sutvarkyti savo gyvenimą taip, jog nie­ kada netektų susidurti su sunkiąja jo dalimi, trunkančia nuo dvejų metų amžiaus iki mirties. Suprantu, kad ne viskas yra taip sudėtinga ir kad kai kurie žmonės - Mattas ir gal dar du ar trys - šią situaciją suvokia kitaip, tačiau mūsų, kompulsyvaus valgymo vergių, nekankintų įkyrios mintys apie maistą patikė­ jus, kad gyvenimas gali būti pakeliamas be jo. Ne dabartinio gyvenimo akimirka yra nepakeliama; skaus­ mas, kurio stengiamės išvengti, jau kilo. Mes tarsi gyvename praeitimi.

47

•

.MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

Nenorėčiau teigti, kad dabartis neskaudina. Kasdien gaunu krūvas laiškų, kuriuose žmonės pasakoja, kaip vargais negalais pratempė dar vieną dieną. Šįryt perskaičiau laišką nuo vienos iš mano mokinių, kuriame ji rašo apie įprastinį savo motinos ketvirtadienio vizitą kirpykloje ir kaip penktadienį ji pradėjo kliedėti ir net turėjo būti paguldyta į psichiatrijos kliniką. Ji rašo: „Mano tėvas visiškai neteko vilties. Jie susituokę jau šešias­ dešimt metų. Neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu." Atsakymas į „neįsivaizduoju, kaip visa tai ištversiu" yra: lei­ si sau išsiverkti, pasielvartauti ir pajusti, tarsi ant širdies būtų užritintas didžiulis akmuo. Pasėdėsi su savo tėvu. Išklausysi jo sielvartą. Priimsi draugų pagalbą. Ir pastebėsi, kad kiekvienos dienos gale vis dar esi gyva. Suprasi, kad neužkimšdama savęs maistu, nepalikdama savo kūno jautiesi kur kas gyvesnė. Visi tavo jausmai, net ir sielvartas, pasirodys esą kitokie, nei manei. Nepalikdama savęs gyveni visai kitokį gyvenimą. Tame gyve­ nime egzistuoja pažeidžiamumas, švelnumas bei trapumas; to gyvenimo peizažas gniaužia kvapą savo platybe bei žaluma. Pasiduodami išlikimo mechanizmams (negaliu to jausti, ne­ leisiu sau to jausti, tai per daug skaudu, tai mane pražudys), mes apsitraukiame kūdikio oda, grįžtame prie senų įpročių, pa­ žįstamo savęs. Maži vaikai, ypač kūdikiai, smurto ar netekties skausmą išgyvena savo kūnu; jie neskiria emocinio skausmo nuo fizinio. Skausmui esant per stipriam, o gynybos mecha­ nizmams per silpniems, vaiką pradeda kamuoti psichozė ir/ar­

48

•

PRINCIPAI

•

ba jis miršta. Užgniauždamas jausmus ar atsigręždamas į tai, kas jį ramina, vaikas ištrūksta iš situacijos, kuomet jis negali to padaryti fiziškai. Šių gynybinių mechanizmų išvystymas yra gyvybiškai svarbus. Tačiau, jei suaugame ir vis dar tikime, kad skausmas mus pražudys, vadinasi, vis dar žvelgiame į pasaulį trapaus vaiko akimis ir pasikliaujame nepaprastu gynybos me­ chanizmu - užsisklendimu. Priklausomybė yra būdas palikti kitus nelaukiant, kol paliks mus, mat pasilikimo skausmas mus pražudytų. Tačiau žmogus, kuris žūtų „aš“ įsitikinime, kad „skausmas yra didelis, o aš - mažas“, yra iš vaikystės užsilikusi idėja, prisi­ minimas ar senas savęs vaizdas* Jūs jau jautėtės sunaikintos. Tai buvo tada. Jau niekada nebebusite tokios mažos. Jūs nebesate priklausomos nuo kito žmogaus glėbio, kurio meilė palaikytų jūsų gyvastį. Norint pasilikti akimirkoje, reikia trokšti užsisklęsti suvo­ kime. Turite suvokti ir istorijas, kurias pasakojate sau, apie bū­ tinybę tai daryti. Pasilikti akimirkoje reiškia pripažinimą, kad pajutusios troškimą užsisklęsti gyvenate praeitimi. Kad laikote save asmenybe, kuri jau nebeegzistuoja. Pasilikti akimirkoje rei­ kalauja smalsumo, kuris skatintų jus domėtis, kas esate iš tie­ sų, kuomet nelaikote savęs paprasčiausiu prisiminimų rinkiniu. Kuomet negrindžiate savo egzistencijos nuolat kartojamais pra­ eities įvykiais, kuomet nelaikote savęs mergaite, kurios motina/ tėvas/brolis/mokytoja/mylimasis nematė ar nemylėjo. Kas esate, jausdama save tiesiogiai, betarpiškai, dabar, be išankstinio nu­ sistatymo?

49

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

Pasilikusios akimirkoje pradėsite abejoti tuo, kuo niekada neabejojote: tokia savimi, kokia save laikėte. Kokia esate, kai netapatinate savęs su praeitimi, savo įpročiais arba įkyriomis mintimis. Viskas tampa įmanoma. Net ir nepaprastas skausmas tampa pakeliamas.

Mano nerimas, kad Mattas mirs išėjęs pro duris, atskleidžia baimę, kad negalėčiau gyventi be jo. Trokšdama jo mirties ir norėdama viską baigti, iš tiesų noriu numalšinti skausmo lau­ kimo kančią. Tikėdama, kad skausmas yra stipresnis už mane, kad atvirumas bei pažeidžiamumas iš tiesų reiškia atvirumą sunaikinimui, vadovaujuosi savęs įvaizdžio įsitikinimu: aš esu žmogus, kurį galima sunaikinti. Apimta šio įsitikinimo, nuolat kintančios nuomonės bei kūną stingdančios veiklos užsisklendžiu nuo įvairiausių situacijų. Skausmui grasinant mane sunai­ kinti, užsisklendžiu arba išeinu pro duris - tai įvyksta beveik kiekvienoje kontakto su kitais žmonėmis situacijoje, kurios re­ zultato negaliu kontroliuoti. Mano gyvenimas tampa patologiš­ kai uždaras. Tačiau vyksta ir dar kai kas: tokiu savo elgesiu atmetu - ir kartu atsisakau gyventi - tokį gyvenimą, koks jis yra. Atsisakau priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Žmonės sensta, suserga ir miršta. Kiti miršta netikėtai. Treti mirties patale praleidžia ilgus metus. Mano draugę Tory pamažu žudo be galo skaus­ mingas kaulų vėžys. Aštuonios mano draugės mirė nuo krū­ ties vėžio. Miršta ir baltosios meškos. Nyksta bitės darbininkės.

50

•

PRINCIPAI

•

Senka vandenynai. Dalis manęs nori atsiimti savo pinigus. Ji nori pasakyti: „Aš visam šitam nepritariu. Man nepatinka, kaip šis pasaulis sutvarkytas, todėl atsisakau jame dalyvauti/4 Budizmo mokytojas Stephenas Levine’as sako, kad pragaras norėtų būti kitur nei esame mes. Viena vieta trokšta būti kažkur kitur. Esu nuolat sunerimusi (dar vienas žodis, kuriuo galima pakeisti „atsisakymą priimti") dėl neišvengiamo. Užmezgiau santykius su kitu žmogumi, tačiau atsisakau atsiduoti meilei, mat nenoriu atsiverti tam, ką anksčiau ar vėliau prarasiu. Tai vadinama gyvu pragaru: atsisakome meilės, nes trokš­ tame, kad galutinis rezultatas būtų kitoks, nei yra tikrovėje. Trokštame, kad gyvenimas būtų kitoks, nei iš tiesų yra. Tai dar vadinama išvykimu neišvykus. Mirtimi prieš mirtį. Tarsi dalis mūsų taip siekia išvengti širdgėlos dėl meilės, jog pirmoji ją sukelia. Kaip dar tai vadinama? Manija.

Vienas pirmųjų stovykloje įvykstančių dalykų yra mokinių priešinimasis man, stovyklos organizacijai, susitikimų tvarka­ raščiui; tai laikau pradiniu pasidavimu Stepheno apibūdintajam pragarui: esu čia, tačiau norėčiau nebūti. Turėtų būti paprastes­ nė išeitis. Noriu atgauti savo sumokėtus pinigus. Man nepatin­ ka šio žaidimo taisyklės. Tačiau iš tikrųjų šiuo „nepatinka4 norima pasakyti, kad man nepatinka būti priklausomai nuo maisto, tačiau nenoriu užsiimti tuo, kas padėtų problemą išspręsti. Maniau, kad norė­ jau, tačiau atvykusi čia persigalvojau. Verčiau pradėsiu laikytis

51

•

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

kitos dietos ir apsimesiu, kad problemos sprendimas slypi valios pastangose ir „tinkamame" maiste. Verčiau dar tūkstantį kartų lieknėsiu, nei nuoširdžiai įsižiūrėsiu į save. Pasistengsiu save su­ prasti. Pažinsiu save. Atskleisiu tikruosius savo įsitikinimus apie gyvenimą, meilę ar Dievą. Troškimas palikti stovyklą yra noro nugalėti pačią priklau­ somybę, apsimesti, kad tai menka bėda, kurią padės išspręsti kelios savaitės intensyvesnės mankštos bei maisto kiekio riboji­ mo, išraiška. Tai būdas pasakyti, „tai ne mano gyvenimas, tai ne mano problema. Nematau čia jokios prasmės." Tačiau dienoms bėgant stovyklos verpetas įsisuka ir gali nu­ tikti netikėtų dalykų. Mano mokinės liaujasi kovojusios su savi­ mi, kadangi suvokia kai ką, ko net nenutuokė egzistuojant: tai, kas slypi už skausmo. Tai, pro ką skausmas pereina kiaurai. Viena mokinė man pasakojo, kad trejus metus laukė, kol jos vaikai paūgės, kad ji galėtų atvykti į stovyklą penkioms die­ noms. Tačiau, vos atvykusi, ji tuoj pat pajuto norą grįžti namo. Nepaisydama viduje vykstančių dalykų ji kartojo sau, kad čia nesužinos nieko naujo. Ji net paskambino oro linijų agentūrai sužinoti, ar galėtų paankstinti savo bilietą namo. Ji mąstė ir apie kelionę traukiniu. Taip pat apie automobilio nuomą ir ke­ lionę skersai valstijas. Ji rašo: Jau išaušus antrajai stovyklos dienai jaučiausi visko persisoti­ nusi. M aniau:»Jau visa tai girdėjau, tai paprasčiausi dalykai. Nėra reikalo čia ilgiau pasilikti, nes nesulauksiu jokios naudos“. Norėjau išvykti. Tačiau tuomet suvokiau, kad tas persiso­

52

•

PRINCIPAI

•

tinimas iš tiesų buvo mano pasipriešinimas pasilikti su savimi. Šis suvokimas nušvietė mano mintis. Netikėtai paaiškėjo, kad ši bukumo nuostata persismelkė ir į mano gyvenimą. Nenoras suvokti svarbių dalykų skatino mane pasiduoti paprastų, len­ gvai prieinamų, gerą savijautą sukeliančių dvasingumo detalių traukai. Jis saugojo mane nuo to, ko nežinau. Bukumas neturi paslapčių. Jokio atradimo jaudulio. Jokio tikro gyvenimo. Man nelengva mokytis sugrįžti į dabarties akimirką ir ne­ leisti sau kaitalioti nuomonę. Iš vienos pusės, mano darbas rei­ kalauja tiek daug energijos, jog paprasto, atpalaiduojančio, pa­ togaus dvasingumo troškimas man atrodo pateisinamas. Dva­ singumo, kuris akimirksniu priverstų mane pasijusti geriau. Tačiau stovykloje supratau, kad nuoseklus valgymas, kvėpavi­ mas bei kiekvienos akimirkos atskleidimas yra tikrasis mano darbas. Toks gali būti gyvenimas. Suprantu, kad norėdama pasilikti turiu įsipareigoti, ir kad tiek daug laiko reikalaujantis darbas yra ne skausmingas ar siurbiantis gyvybę, o traukiantis pritarimą. Suvokiu, kad šis darbas reikalauja nuolankumo bei pasiryžimo sugrįžti kaskart į save. Jis reikalauja domėjimosi, kas iš tiesų slypi manyje, pakėlus praeities šydą. Paragavusi jausmo, kad vidinis mano pasaulis nėra minų laukas - kad viskas yra išsprendžiama, kad mane galima mylėti ir kad esu to verta —niekada nebenorėsiu grįžti prie ankstesnio savo gy­ venimo būdo. Norėdamos pasilikti, turite tikėti, kad pasilikti yra dėl ko - tuo­ met turite save sugrąžinti dar kartą. Pirmasis nuostabos, meilės,

53

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

galimybių bei plėtros žvilgsnis tampa tarsi įsipareigojimu su­ grįžti, timptelėti save atgal, vos kyla noras užsisklęsti.

Neseniai mačiau interviu su Stephenu Levineu (kurio pragaro apibūdinimą minėjau anksčiau) ir jo žmona Ondrea, kurią jis vedęs jau trisdešimtį metų. Su Stephenu susipažinau 1978-aisiais, vakarienės metu Santa Kruze, kai jis dar buvo jaunas ir gyvybingas (na, ir aš tokia buvau). Jis vedė seminarus apie mirtį ir mirimą, keliavo aplink pasaulį, skaitė paskaitas sausakimšose auditorijose penkiems šimtams ar daugiau klausytojų. Dabar jis toks silpnas, kad net nebegali paeiti ar sugniaužti kumščio. Ondrea serga leukemija, ją kamuoja priepuoliai. Abu jie tvirti­ no, kad nebijo mirties. Abu sakė: „Norėčiau, kad ji/jis numir­ tų pirma(-as), mat taip jai/jam nereikės mirti vienišai(-am), kai manęs nebebus." Dieve, galvojau. Tai buvo kas kita, nei mano troškimas Matto mirties, kad galėčiau liautis kankinusis belaukdama jo mirties. Jie nori, kad kitas numirtų pirmas; jie trokšta išgyventi netek­ ties skausmą, kad jo netektų kęsti partneriui. Tai užsisklendi­ mo priešingybė. Tai tiesus kelias į skausmą, kuriame egzistuoja supratimas, jog gyvenime yra didesnių blogybių nei sudaužyta širdis. Kad kitapus egzistuoja kažkas, kas visiškai nuslopina bet kokį skausmą. Kas sulaiko kančią ir yra stipresnis už ją. Ten neegzistuoja nei kova su skausmu, nei su tuo, kas jį malšina. Tuomet suvokiau, su kuo ir kaip stipriai vis dar kovoju: tai ne vien tik mirtis ar netektis. Dar yra mano šlaunų, kurios at­

54

•

PRINCIPAI

•

rodo kaip vakarykščiai avižiniai dribsniai, ar mano kaklo, kuris primena, kaip sako rašytoja Anne Lamott, Jutos valstijos dyku­ mą, problema. Negaliu liautis apie tai galvojusi. Aš peržengiau šeštosios dešimties slenkstį ir nors suvokiu, kad dar nesu visiškai sena, be akinių nebegaliu perskaityti etikečių maisto parduotu­ vėje. Aną dieną vietoje kavos šokolado nusipirkau šokoladą su čili pipirais. Didžiulė klaida. Suprantu, kad visada galiu rinktis, ar atliksiu savo darbą, tačiau tuomet jausčiausi tarsi dėvėčiau kaukę. Tarsi kovočiau su neišvengiamu. Tarsi užsisklęsčiau nuo traukos. Sakau, kad tikiu kažkuo gilesniu, kažkuo, kas nemirš­ ta. Dažnai tą kažką vadinu Dievu. Tačiau retsykiais pamirštu visa, ką žinau, ir pajuntu troškimą vėl užsisklęsti. Ateina laikas, kai reikia liautis kovojus su mirtimi, savo šlau­ nimis ar tuo, koks yra pasaulis. Ir suprasti, kad emocinis valgy­ mas yra niekas daugiau, kaip tik užsisklendimas nuo įvairiausių aukščiau išvardytų dalykų versijų: įkyrios mintys nutyla, kai atsikratome užsisklendimo. Tuomet galbūt galime pasakyti tai, ką sakė dvasinė vadovė Catherine Ingram, paklausta, kaip leido sau išgyventi gilų sielvartą: „Aš gyvenu tarp sudaužytų širdžių. Jie sau tai leidžia."

KETVIRTAS

SKYRIUS

Svoris nėra svarbiausia, tačiau svoris nėra nesvarbus

Prieš keletą metų gavau laišką, prie kurio buvo pridėtas „Svo­ rio stebėtojų" kaspinas su jame įrašytais žodžiais „Aš numečiau penkis kilogramus". Po aukso spalvos užrašu laiško autorė pri­ dėjo: „Ir nesijaučiu nė kiek geriau." Mes manome, jog esame apgailėtinos dėl to, kiek sveriame. Nuolatos maudžiantys sąnariai, sopantys keliai ir nesugebėji­ mas pereiti trijų kvartalų neuždusus primena, kad dėl papildo­ mo svorio jaučiamės neką geriau fiziškai. Tačiau jei paskutinius penkerius, dvidešimt ar penkiasdešimt metų ramybės mums neduoda tie patys penki ar dešimt kilogramų, problema slypi giliau ir ji, tikėtina, nesusijusi su svoriu. Prieš kelerius metus mano draugė Sally nuvažiavo į vestuves Suomijoje ir susitiko su tolima giminaite, įsiutusią ant manęs. Ji tvirtino perskaičiusi mano knygas, pasitelkusi mano požiū­ rį ir priaugusi penkiasdešimt kilogramų. Dėl to ji laikė mane šarlatane, apsimetėle, bjaurybe. Aš jos nekaltinau. Ir aš būčiau įsiutusi, jei sekdama eksperto patarimais būčiau priaugusi ši­ 56

•

PRINCIPAI

•

tiek svorio. Penkiasdešimt kilogramų! Kaip galėdama švelniau atsakiau už tūkstančių kilometrų saugiu atstumu gyvenančiai Sally giminaitei, kad suprantu, jog ji manė besiklausanti mano patarimo, tačiau aš neginu kompulsyvaus valgymo. Būtent dėl pastarojo ji ir priaugo penkiasdešimt kilogramų. Daugelis žmonių be galo nudžiunga perskaitę ar išgirdę apie požiūrį, kurio pagrindinis objektas nėra svoris, ir pradeda juo vadovautis manydami, jog tai yra tiesioginis leidimas kirsti, kiek lenda. „Aha!, - džiūgauja jie. - Pagaliau kažkas supranta, kad svoris nėra svarbiausia." Svoris niekada ir nebuvo svarbiausia. Problema nebuvo ir pats maistas. „Puiku", - nudžiunga jie. Valgykime. Daug. Nesustodami." Tiesa ta, kad svoris iš tiesų nėra svarbus. Jis toks niekada ne­ buvo. Net jei ir būtų atrasta tabletė, leidžianti žmonėms valgyti viską, ko tik jie užsigeidžia, ir nepriaugti svorio, situacijos bei jaus­ mai, kurių siekdami išvengti jie griebėsi maisto, niekur nedingtų, ir jie rastų kitų išradingų būdų save nuraminti. Supratęs, kad ne­ priaugs nė kilogramo net sukirtęs tūkstantį vyšnių pyragų, Billas Murray us filme „Švilpiko diena" šveitė taip, tarsi rytojus niekada neišauš (mat filme taip ir buvo). Tačiau įtampa atslūgo vos šiam suvokus, kad galėjo kirsti, kiek lenda, be įprastų padarinių. Din­ gus įtampai, belieka visai nesvarbus gabalėlis vyšnių pyrago. Ta­ čiau suvalgius jį, niekur nedingsta tai, kas privertė jį suvalgyti. Per pastaruosius metus gavau nemažai laiškų nuo savo mo­ kinių, kurios: • Užstatė savo namus, kad susimokėtų už skrandžio mažini­ mo operaciją, ir galiausiai vėl priaugo visą numestą svorį.

57

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

• Pasiskolino dideles sumas pinigų riebalų nusiurbimo pro­ cedūroms iš savo giminaičių, tačiau galiausiai suvokė, jog vis tiek bjaurisi savo šlaunimis. • Atsikratė penkiasdešimties kilogramų ir taip nusivylė, kad tai nepagerino savijautos, jog susigrąžino visą numes­ tą svorį. Galite pasirinkti, ar norite keltis, ar eiti miegoti. Ar norite gy­ venti, ar mirti. Svoris nėra svarbiausia. Tačiau tuo pat metu svoris nėra nesvarbus. Antsvorio bei jo keliamų padarinių ignoruoti negalima. Kai kurios moterys mano stovykloje negali patogiai sėdėti ant kė­ dės. Jos negali užlipti į nedidelę įkalnę nepajutusios skausmo. Gydytojai nesiliauja joms kartoję, jog antsvoris kelia pavojų gy­ vybei. Joms reikia kelių, klubų, skrandžio perrišimo operacijos. Jų organizmas negali susidoroti su tokiu didžiuliu krūviu, kad širdis, inkstai bei sąnariai funkcionuotų normaliai. Taigi svo­ ris yra svarbus tuomet, jei jis kliudo pagrindinėms funkcijoms: jausti, daryti, judėti, gyventi visavertį gyvenimą. Įžūli nutukimo epidemijos realybė - faktas, kad 75 procen­ tai amerikiečių turi antsvorio - nuolat susilaukia žinių dėme­ sio. Ziniasklaidoje be perstojo aptarinėjamos tokios temos, kaip statistiniai antsvorio duomenys, nauji vaistai ar nutukimo geno egzistavimo galimybė. Neįmanoma paneigti fakto, kad papil­ domi penkiasdešimt kilogramų sukelia fizinių nepatogumų. Kol kas. 58

•

PRINCIPAI

•

Apskritai, nesvarbu, ar sveriate 170, ar 75 kilogramus, ta­ čiau valgydamos tuomet, kai nejaučiate alkio, vartojate maistą kaip narkotikus, besigrumdamos su nuoboduliu, liga, netek­ timi, sielvartu, tuštuma, vienatve ar atstūmimu. Maistas tėra tarpininkas, priemonė rezultatui pasiekti. Priemonė suvaldyti emocijas. Numalšinti skausmą. Sukurti antraeilę problemą, kai tikroji pradeda kelti per daug diskomforto. Iš lėto save marin­ ti nemėginant priimti savo netvarkingo, nuostabaus ir be galo trumpo —net ir šimtą metų trunkančio - gyvenimo. Maistas tampa priemone šiems tikslams pasiekti, tačiau tai taip pat galė­ tų būti alkoholis, darbas, seksas, kokainas. Naršymas internete. Plepėjimas telefonu. Dėl daugybės mums ne iki galo suprantamų priežasčių (gene­ tikos, temperamento, aplinkos) kompulsyvus valgytojai renkasi maistą. Skonis, spalva ar tekstūra nesvarbu. Mums reikia kiekio, gausos, masės. Tai užmigdo ir tarsi atima sąmonę. Ištrina viską, kas vyksta. Sąmonės praradimas, o ne maistas, yra svarbus. Kartais žmonės sako: „Bet man paprasčiausiai patinka mais­ to skonis. Tiesą sakant, aš jį dievinu! Kodėl tai negali būti taip paprasta? Aš persivalgau dėl to, kad man patinka maistas." Tačiau. Kai mums kažkas patinka, mes skiriame tam dėmesio. Kai mums kažkas patinka - kai kažką dieviname - skiriame tam savo laiko. Tuomet norime išgyventi kiekvieną žavėjimosi akimirką. Persivalgymas neveda į žavėjimąsi. Jis tepriverčia raugėti, persti ir jaustis taip prastai, kad negalime galvoti apie nieką, išskyrus prikimštą skrandį. Tai ne pomėgis, o kančia.

59

•

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

(Per didelis ar per mažas) svoris yra šalutinis produktas. Svo­ rio problema atsiranda tuomet, kai vartojate maistą, norėda­ mos harmonizuoti savo gyvenimą. Net ir maudžiant sąnariams maistas nėra svarbus. Net išsivysčius artritui, diabetui ar aukš­ tam kraujospūdžiui. Pagrindinė bėda - jūsų troškimas riboti savo gyvenimą, faktas, kad pasidavėte to net neištarusios balsu. Problema yra jūsų įsitikinimas, kad kitaip gyventi paprasčiau­ siai neįmanoma; norėdamos tai įrodyti, pasitelkiate maistą ir net neprivalote to pripažinti. Šįryt gavau laišką: Kaskart, pradėjusi sekti jūsų patarimais, pabūgstu ir grįžtu prie saugios „Svorio stebėtojų ‘ taškų skaičiavimo sistemos. Ir kaskart išbandžiusi taškus, vos po savaitės patiriu neišvengiamą nesėkmę ir pasineriu į naują persivalgymo ir savęs niekini­ mo protrūkį. Pagrindinis nerimą keliantis dalykas yra mano nesugebėji­ mas pripažinti tikrąjį savo trūkumą. Pirmuosius metus dirbu jaunesniąja partnere didelėje teisinėje firmoje Niujorke. Mane supančių žmonių nuomone, esu „daug pasieksiantis“ ir vieną dieną „tapsiantis svarbus" žmogus, tačiau šiuo metu viskas, ką darau, tėra „įgūdžių lavinimas" atliekant visiškai nesvarbias užduotis, peržiūrint dokumentus ir niekaip nesulaukiant galimybės užsiimti kažkuo daugiau. Dienos metu savo norą valgyti kontroliuoju pakankamai gerai, tačiau vakare grįžtu namo ne­ patenkinta —tada prasideda skrandžio puota. Aiškiai suvokiu tiesioginį ryšį tarp šios tuštumos ir mano valgymo įpročių. Tai kuo puikiausiai atskleidžiate savo knygo­ 60

•

PRINCIPAI

•

se. Ir viskas, ko man reikia, tai įsigilinti į savo nepasitenkinimą darbu ir karjera, o ne prablaškyti save maistu. Aš paprasčiau­ siai neišmanau, kaip man su tuo susidoroti, kadangi turiu išsilaikyti šiame darbe mažiausiai aštuonis mėnesius (tam, kad gaučiau premiją) ir veikiausiai dar metus, kol mano vaikinas pabaigs savo darbo projektą, ir galėsime pagalvoti apie kraustymąsi gyventi kitur. Racionaliai gal ir susitaikyčiau su mintimi, kad šis darbas galėtų tapti mano gyvenimo karjera, tačiau ši kasdienė dilema mane siutina. Tikriausiai visa tai rašau, kad sumenkinčiau persivalgymo galią, tačiau nemanau, kad net ir toks minčių aiškumas padės man atkreipti rimtesnį dėmesį į savo alkį, jei turimas darbas ir toliau siurbs mano gyvybingumą ir energiją. Ką daryti merginai, kuriai lemta tapti „kažkuo", tačiau kol kas besijaučiančiai „visiškai nesvarbiai"? Kaip jai stoti akis j aki su tuo, ko ji nenori pripažinti nevalgydama? Tai tikra dilema. „Aš nenoriu būti ten, kur esu, o maistas padeda man nuslopinti „su­ sierzinimą". Kaip galiu leisti jausti susierzinimą nevalgydama, kad pasijusčiau geriau?" Tarkime, kad ji ir toliau valgys. Kas vakarą grįžusi namo prisikimš. Netrukus priaugs šiek tiek svorio, vėliau —dar dau­ giau. Galbūt ji priaugs tiek svorio, kad pradės mausti sąnarius, skaudėti nugarą, o spaudimas keliams pamažu taps nepakelia­ mas, skausmingas. Dabar ji jaudinsis ne dėl to, kad yra „niekas", o dėl kelių operacijos. Ji papildys nutukėlių gretas, tačiau jai, 61

•

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

kaip visam pasauliui, atrodys, kad tikroji problema yra svoris. Visiems atrodo, kad jei tik ji atsikratytų antsvorio, jos organiz­ mas vėl imtų funkcionuoti normaliai (tai greičiausiai tiesa) ir ji jaustųsi laiminga (tai netiesa). Tačiau iš tiesų jos problemos nėra susijusios su suvartojamu maistu. Jos problema, nors galiausiai ja taptų antsvoris, nėra papildomi kilogramai. Problema yra jos nežinojimas - niekas niekada jos nemokė - kaip stoti „akis į akį" (kaip ji tai įvardija) su savo gyvenimo „trūkumu". Tuštu­ ma. Nepasitenkinimu. Mano nuomone, yra keturios išeitys. Pirmoji yra ir toliau daryti tai, ką daro ji. Tai išeitis, kurią dažniausiai pasirenka daugelis iš mūsų. Įklimpusios į paradoksalų ir painų galvosūkį „Man reikia čia pasilikti, nors nenoriu. Jei liksiu čia, būsiu ne­ laiminga. Jei nesu laiminga - valgau", mes paprastai paverčia­ me kompulsyvų valgymą žaidimu ir vadiname jį „Problema". Mūsų valios stoka, naktiniai persirijimai, besipučiantys kūnai. Ir nors dažniausiai, priaugus pakankamai svorio, tai iš tiesų tampa problema, kurią reikia spręsti, tai mūsų pačių sukurtas rūpestis, tampantis puikiu pasiteisinimu, kodėl negalime susi­ doroti su nežinomybe. Antroji išeitis merginai - išeiti iš darbo ir užsiimti tuo, ką ji norėtų veikti dabar. Tai kur kas sudėtingiau, ypač jei advokatės profesija yra jos gyvenimo aistra, kuri, bent jau iš pradžių, rei­ kalauja atlikti nuobodžias ar nedominančias užduotis. Trečiasis pasirinkimas - tas, su kuriuo ji grumiasi šiuo metu - yra išnarplioti mazgą, kurį ji vadina „trūkumu". At­ skleisti tuštumos, nuo kurios ji kasnakt mėgina pasprukti, pa­ 62

•

PRINCIPAI

•

slaptį. Jei vakare kylantys jausmai daugiau jos nebaugintų, ne­ beliktų ir poreikio griebtis juos apmarinančio „vaisto". Trūkumas. Tuštuma. Tai tik žodžiai, baugias mintis, iš kurių kyla gąsdinantys jausmai, keliančios sąvokos. Tiek jos mintys, tiek jausmai yra pagrįsti įsitikinimu, kad turėtų vykti tai, kas nevyksta: „Aš turėčiau būti „svarbi", tačiau teatlieku juodą dar­ bą ir peržiūrinėju kitų žmonių dokumentus. Aš apie tai niekada nesvajojau. Niekada nieko nepasieksiu. Mano gyvenimas bus iššvaistytas veltui. O ką, jei taip bus visada? Jei mano svajonės yra nepasiekiamos? Turėjau žinoti, kad taip nutiks. Reikėjo pa­ klausyti mano aštuntos klasės mokytojos, ponios Simpkinson, sakiusios, kad niekada nieko nepasieksiu. Ak, jaučiu tuštumą. Jaučiuosi niekam tikusi, ydinga, manęs visada bus per mažai. Turiu pavalgyti." Trūkumas skamba siaubingai, tačiau ar tikrai jis toks yra? Kokius jausmus jis sukelia iš tikrųjų? Ar tai didžiulė skylė jos skrandyje? Jos krūtinėje? Ar jai atrodo, kad viskas sumenksta, o ji kybo virš bedugnės, į kurią tuoj tuoj įkris? Kas atsitiktų jai pasileidus ir nukritus? (Prisiminkite, kad šie vaizdiniai yra jos galvoje. Iš tiesų ji nekabo virš bedugnės, o greičiausiai sėdi ant kėdės. Ji niekur nenukristų, jei leistų sau „kristi".) Ar tuštuma yra erdvės patyrimas, ar kažkas kito? Jei tai būtų erdvė ir ji ją jaustų tiesiogiai (savo kūne, ten, kur ji yra), galbūt ji pastebėtų, ar iš tikrųjų ji tokia baisi, o gal tai tik istorija, pasakojama sau. Tarp „aš jaučiu tuštumą" ir griebimosi maisto tam numalšinti plyti ištisa visata. Svorio problema yra nuspėjama. Mes žinome, ką turime daryti jai iškilus. Turime save niekinti. Paversti save

63

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

menkavertėmis. Valgyti mažiau spurgų. Tačiau pasilikimas su tuštuma - jos pajutimas, priėmimas, panaudojimas savęs paži­ nimui, gebėjimas atskirti sau pasakojamas istorijas apie ją nuo tikrųjų jos keliamų jausmų - per daug radikalu. Įsivaizduokite, kad jūsų nebaugina jokie jausmai. Įsivaizduo­ kite žinojimą, kad niekas jūsų nesunaikins. Kad esate aukščiau bet kokios būsenos ar emocijų. Kad esate galingesnės. Aukš­ tesnės. Įsivaizduokite, kad nėra jokios priežasties griebtis nar­ kotikų, nes bet koks jų poveikis nublanksta prieš žinojimą, kas esate iš tiesų. Prieš tai, ką galite suprasti, išgyventi, kuo būti pasitelkusios vien tai, su kuo susiduriate jausmų forma vakare grįžusios iš darbo. Ketvirtoji jos išeitis: situacijos pripažinimas. Ji turėtų liautis priešinusis juodam darbui, suprasti, kad kol kas viskas yra bū­ tent taip, ir uoliai stengtis sutelkti dėmesį į dabarties akimirką. Pripažinimas simbolizuoja pagrindinį kompulsyvaus valgy­ mo iššūkį. Priežastį, kodėl svoris nėra svarbiausia. Kodėl žmo­ nės „numeta penkis kilogramus ir vis tiek nesijaučia nė kiek geriau". Pripažinimo trūkumą ir advokatės prislėgtumą galima lai­ kyti sinonimais. Ji mano, kad tapusi „kažkuo ypatingu" nebesijaus nevisavertė ar persekiojama tuštumos. Aš irgi taip maniau. Gal šimtą milijonų kartų. Tai vadinama „Kai aš suliesėsiu (pa­ keisiu darbą, persikraustysiu, užmegsiu santykius, nutrauksiu santykius, uždirbsiu pinigų) bliuzu". Tai vadinama „Jei tik" priedainiu. Tai galima laikyti savo gyvenimo bei galimybės būti laimingai nukėlimu į ateitį, kuomet - ak, kuomet - ga­ 64

•

PRINCIPAI

•

liausiai gausite viską, ko troškote, ir gyvenimas taps gražus. Savo knygose „Feeding the Hungry Heart" ir „When Food Is Love" rašiau apie žmones, kurie jautėsi apgailėtini net ir atsikra­ tę nereikalingo svorio. Kurie, pasiekę tai, ko labiausiai troško, suprato, kad laimė jiems ir toliau liko nepasiekiama. Kadan­ gi - taip, žinau, kad tai banalu, tačiau taip yra dėl to, kad tai iš tikrųjų yra tiesa - laimė ir prislėgtumas nekyla dėl to, ką turite, kaip atrodote ar ką pasiekėte. Nesididžiuoju sakydama, kad esu jautusis prislėgta visur, su viskuo ir kiekvienu. Taip jaučiausi stovėdama tūkstančių saulėgrąžų nusėtame lauke pietų Pran­ cūzijoje liepos viduryje. Taip jaučiausi sverdama keturiasdešimt kilogramų ir vilkėdama nulinio dydžio drabužius. Tačiau esu jautusis laiminga vilkėdama aštuoniolikto dydžio rūbus. Sėdė­ dama greta savo mirštančio tėvo. Dirbdama skirstomojo skydo operatore. Svoris nėra svarbiausia. Tikslas nėra svarbiausia. Svarbiausia nėra ir „būti lieknai", „būti išskirtinei" ar „daug pasiekti". Tai fantazijos jūsų galvoje; rytdienos vizijos, kurios niekada netaps realybe, kadangi pasiekus tikslus, jie bus pasiekti „dabartyje". Toje „dabartyje" jūs vis dar būsite savimi, užsiimsite tuo, kuo užsiėmėte iki šiol. Vis dar galėsite atsistoti. Pasivaikščioti. Ap­ silankyti pas odontologą. Atidaryti šaldytuvo duris. Miegoti. Jausti laimę. Jaustis sugniuždytos. Vienišos. Mylimos. Pasenti. Numirti. Tačiau tuo pat metu svoris nėra nesvarbus, mat jei vartosite maistą kaip narkotiką, jei ir toliau narpliosite svorio problemą, jums teks susirūpinti savo svoriu, kad galėtumėte atsistoti, pa­

65

•

MOTERYS,

MAISTAS

IR

DI EVAS

•

sivaikščioti, atidaryti duris, miegoti, jaustis laimingos, sugniuž­ dytos, mylimos, pasenti ir numirti; teks skirti tam bent šiek tiek dėmesio bei atsidavimo. Išaušus naujai dienai, vėl įnikusios į naują problemą, tematysite tik ją. Negalite ignoruoti problemos tik dėl to, kad pačios ją sukūrėte. Ateina akimirka, kuomet svoris tampa svarbiausia. Į jį derėtų sutelkti dėmesį tuomet, kai nebegalite ramiai gyventi. Nereikia tapti tokioms lieknoms, kaip super modeliai. Nereikia vaiky­ tis savo galvoje susikurto įvaizdžio, neturinčio nieko bendra su jūsų kūnu, amžiumi ar gyvenimu. Jums reikia susikoncentruoti ties svoriu, kadangi to nepadariusios jūs iš tiesų negyvenate. Jūs slankiojate iš vietos į vietą, negalėdamos atgauti kvapo. Sėdėji­ mas kelia skausmą. Skrydžiai lėktuvu yra tikra kančia. Apsilan­ kymas kino teatre kelia iššūkį. Problema, kurią susikūrėte, pra­ deda taip jus slėgti, jog gyvenimas atrodo menkavertis, o jūsų dėmesio centras susiaurėja. Jūsų gyvenimą pradeda kontroliuo­ ti apribojimai. Tai, ką galite ir ko negalite daryti. Kiek galite paslėpti. Kaip gėdijatės savęs. Jūs nuslopinate savo pojūčius ir paliekate garsų, spalvų bei juoko pasaulį savo pačių sukurtos realybės malonei. Ir toliau vartodamos maistą kaip narkotiką bei leisdamos svoriui tapti pagrindine problema, nepastebėsite visko, kas su ja nesusiję. Mirsite negyvenusios. Štai laiškas, skirtas „kažkam", kas tikisi tapti „kažkuo ypa­ tingu", tačiau tuo tarpu kuria svorio problemą. Atrodo, kad pasirenki šią karjerą, o kartu ir gyvenimo kelią. Ar gali tai pripažinti? Ne susitaikyti su tuo, kaip dauguma 66

•

PRINCIPAI

•

žmonių apibrėžia pripažinimą. Nesijausti auka: „Aš, vargšelė, negaliu padaryti nieko, tik susitaikyti su situacija. “ Tačiau pa­ siryžti liautis laikyti savo užduotis priemonėmis tikslui pasiekti ir suvokti tai, ką pasirinkai. Gal būtent tuo ir buvo lemta už­ siimti, kadangi tuo užsiimi dabar? Galbūt kiekviena menkutė užduotėlė yra tobulumo įkūnijimas, tačiau tu to nepastebi, nes ieškai kažko kito? Tai primena indų plovimą. Jei susitelki ties indų plovimu tam, kad virtuvė taptų švari, nepastebi nieko, kas įvyksta pro­ ceso metu. Vandens šilumos, burbuliukų sproginėjimo, savo rankų judesių. Nepastebi gyvenimo viduryje - tarp dabartinės akimirkos ir to, koks, tavo nuomone, turėtų būti gyvenimas. Nepastebėjusi tų akimirkų dėl to, kad tuo metu norėtum užsi­ imti kažkuo kitu, praleidi savo pačios gyvenimą. Tos akimirkos jau dingo. Jų niekada nebesusigrąžinsi. Net tapusi „kažkuo", nes jie buvo teisūs, tu iš tiesų turėjai „daug pasiekti" —net jei tapai „svarbia" savo pačios pastangų dėka —gali pastebėti, kad tavo gyvenimas nepagerėjo, jei ne­ išmokai nubusti bei gyventi dabartyje. Jei neišmokai priimti akimirkos tokios, kokia ji yra. Tapus „kažkuo svarbiu" jaustis apgailėtinam yra taip pat lengva, kaip esant „niekuo". Juk net „ypatingi" žmonės negali pakeisti savo kailio, jie turi susidoro­ ti su nuoboduliu, atstūmimu, vienatve bei nusivylimu. Net ir „ypatingieji"grįžta namo vakare ir daro tai, ką daro „niekas": užmiega vieni. Taigi nepakenks, jei išmoksi būti atidi dabar. Gyventi savopasirinktą gyvenimą. Vertinti kiekvieną savo kūno lopinėlį. Valdyti šį tau duotą kūną. Tai tavo vieta. Tik tavo.

67

•

MOTERYS,

MAI STAS

IR

DI EVAS

•

Rašytoja Annie Dillard sakė: „Kaip praleidi savo dienas, taip nugyveni savo gyvenimą. “ Būk visiškai atvira. Paklausk savęs, kaip norėtum praleisti savo dienas. /