Ka Praleidau Kol Miegojai PDF

Colleen Hoover

Ką praleidau kol miegojai romanas

Iš anglų kalbos vertė Mykole Lukošienė

baltos lankos

Versta iš: Colleen Hoover, All Your Perfects, Atria Books, a Division of Simon &Schuster, Inc., New York, 2018

Redaktorius Tomas Marcinkevičius Korektorė Rūta Šližytė Maketuotoja Eglė Jurkūnaitė Dizaineris Zigmantas Butautis

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­ duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, moks­ linių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliote­ kos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-479-283-0

Copyright ©2018 by Colleen Hoover Cover photo ©Glow Images | Getty Images ©Mykole Lukošienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 ©Baltų lankų leidyba, 2019

Skiriu Heathui. Myliu tave šiandien labiau nei bet kada anksčiau. Ačiū, kad esi tikras.

Pirmas skyrius

Tada

Durininkas man nenusišypsojo. Manęs ta mintis neapleidžia visą kelią liftu iki Itano aukš­ to. Vincentas - mano mylimiausias durininkas nuo tada, kai į šitą daugiabutį atsikraustė Itanas. Jis nuolat nusišypso ir pasi­ kalba su manim. Bet šiandien tiesiog atidarė duris akmeniniu veidu. Jokio „Sveika, Kvin. Kaip kelionė?“ Na, turbūt visiems pasitaiko prastų dienų. Žvilgtelėjau į telefoną ir supratau, kad jau po septynių. Itanas namo turėtų grįžti aštuntą, taigi turiu pakankamai lai­ ko vakariene nustebinti jį. Ir save. Grįžau diena anksčiau, bet nusprendžiau jo neįspėti. Pastaruoju metu mus buvo taip pri­ slėgęs vestuvių planavimas, kad jau kelias savaites dviese nevalgėm namuose gaminto maisto. Ir nesimylėjom. Liftui sustojus Itano aukšte, vos išlipusi stabteliu. Tiesiai priešais Itano butą koridoriumi žingsniuoja kažkoks vyras. Žengia tris žingsnius, stabteli ir pasižiūri į duris. Vėl žengia tris žingsnius į priešingą pusę ir vėl stabteli. Stebiu tikėdamasi, kad jis galiausiai pasišalins, tačiau vyras taip ir neišeina. Tik žingsniuoja pirmyn atgal, žiūrėdamas į Itano duris. Nemanau, kad jis Itano draugas. Jei būtų draugas, būčiau pažinusi. Prieinu prie Itano buto ir atsikrenkščiu. Vyras man pasto­ ja kelią, bet tvirtai žengiu link Itano durų norėdama parodyti, 7

kad man reikia praeiti. Jis pasitraukia į šalį leisdamas praeiti, o aš stengiuosi neužmegzti akių kontakto. Grabinėju rankinė­ je rakto. Kai jį atrandu, vyras prisiartina ir ranka pasirėmęs į duris klausia: - Norit čia eiti? Žvilgteliu į jį, tada vėl į Itano duris. Kodėl jis manęs to klausia? Pagalvojus, kad esu viena koridoriuje su nepažįsta­ muoju, kuris manęs teiraujasi, ar ketinu atrakinti tuščio buto duris, ima tankiau plakti širdis. Ar jis žino, kad Itano nėra na­ muose? Ar žino, kad esu viena? Krenkšteliu mėgindama nuslėpti išgąstį, nors vyras ir neatrodo pavojingas. Bet blogis greičiausiai neturi išskirtinių bruožų, tad sunku spręsti iš anksto. - Čia gyvena mano sužadėtinis. Jis viduj, - sumeluoju. Vyras energingai linkteli. - O taip, jis tikrai viduje. - Sugniaužia kumštį ir stukteli koridoriaus sieną. - Viduje dulkina mano merginą. Kažkada esu buvusi savigynos treniruotėje. Treneris mums rodė, kaip slapčia įsprausti raktą tarp pirštų kumštyje, kad užpulta galėtum išdurti akį. Taip ir padarau, nusiteikiu, kad bet kurią akimirką šitas beprotis mane puls. Vyras atsidūsta ir jo iškvėptas oras tarp mūsų pakvimpa cinamonu. Galvoje prieš gresiantį užpuolimą sukasi keistos mintys. Įdomiai skambėtų mano parodymai policijos nuova­ doje: „Hm, negaliu apibūdinti, ką vilkėjo užpuolikas, bet jam iš burnos kvepėjo maloniai. Kaip „Big Red“ kramtomoji guma.“ - Sumaišėt butus, - paaiškinu jam tikėdamasi, kad to už­ teks ir jis pasitrauks. Jis papurto galvą. Greitais ir užtikrintais galvos krestelėji­ mais rodo, kad jis visiškai teisus, o aš absoliučiai klystu. 8

- Butas tas. Esu tikras. Jūsų sužadėtinis vairuoja mėlyną „Volvo“? Aha, tai jis Itaną persekioja? Man išdžiūvo burna. Būtų gerai vandens. - Jis šešių pėdų ūgio? Juodų plaukų, vilki per didelę „North Face“ striukę? Ranką priglaudžiu prie pilvo. Būtų gerai degtinės. - Ar jūsų sužadėtinis dirba pas daktarą Van Kempą? Dabar jau aš purtau galvą. Itanas ne tik kad dirba pas daktarą Van Kempą... daktaras Van Kempas yra jo tėvas. Iš kur šis vyras tiek daug žino apie Itaną? - Mano mergina dirba su juo, - aiškina jis, su pasibjaurė­ jimu žvelgdamas į buto duris. - Akivaizdu, kad ne vien dirba. - Itanas negalėtų... Mane nutraukia. Mane nutraukia dulkinimasis. Girdžiu, kaip silpnas balsas šaukia Itano vardą. Bent jau iš šios durų pusės balsas atrodo silpnas. Itano miegamasis tolimiausiame buto kampe, vadinasi, ji, kad ir kas tokia būtų, tikrai nėra tyli pelytė. Ji šaukia jo vardą. Kol jis ją dulkina. Akimirksniu atsitraukiu nuo durų. Nuo to, kas vyksta už Itano buto durų, man pradeda svaigti galva. Žemė ima slysti iš po kojų. Mano praeitis, dabartis ir ateitis - viskas griūva kaip kortų namelis. Vyras sugriebia mane už rankos ir sulaiko. - Viskas gerai? - Jis mane atremia į sieną. - Atsiprašau. Be reikalo viską taip išpliurpiau. Prasižioju, bet tesugebu neužtikrintai išlementi: - Bet ar... neklystat? Gal tie garsai sklinda ne iš Itano bu­ to. Gal čia kaimynai? - Neblogas sutapimas. Itano kaimynas irgi vardu Itanas? 9

Klausimas sarkastiškas, bet iš jo akių iš karto matosi, kad apgailestauja dėl komentaro. Koks vis dėlto rūpestingas, kad randa savyje užuojautos, kai pats atsidūręs tokioje pat situa­ cijoje. - Aš juos pasekiau, - sako jis. - Jie viduj tikrai kartu. Ma­ no mergina ir jūsų... vaikinas. - Sužadėtinis, - pataisau. Paeinu koridoriumi, atsiremiu j sieną, galiausiai nuslystu ant grindų. Tikriausiai nereikėtų voliotis ant grindų, nes vilkiu sijoną. Itanui sijonai patinka, pamaniau, būtų gražu, jei apsi­ vilkčiau dėl jo, o dabar norisi sijoną nusivilkti ir apjuosus ka­ klą jį pasmaugti. Taip ilgai spoksau sau į batus, kad nepastebiu, kaip šalia prisėda tas vyras, kol jis nepaklausia: - Jis žino, kad atvykstat? Papurtau galvą. - Norėjau jį nustebinti. Buvau išvykusi su seserim. Pro duris pasigirsta dar viena prislopinta aimana. Vyras šalia manęs susigūžia ir užsidengia ausis. Užsidengiu ir savą­ sias. Kurį laiką taip ir sėdime stengdamiesi pralaukti sklindan­ čius garsus. Ilgai netruks. Itanas ilgiau kelių minučių netrunka. Po dviejų minučių sakau: - Man rodos, jie baigė. - Vyras atsidengia ausis ir ran­ komis atsiremia į kelius. Aš apsikabinu savuosius ir paremiu smakrą. - Atrakinam duris mano raktu? Pasiaiškinsim akis į akį. - Negaliu, - nesutinka jis. - Pirma turiu nusiraminti. Man jis atrodo gana ramus. Daugelis pažįstamų vyrų jau būtų visiškai palūžę. Aš ir pati nesu tikra, ar dabar noriu pamatyti Itaną. Iš dalies norisi išeiti ir apsimesti, kad pastarosios minutės neeg­ 10

zistavo. Galėčiau parašyti jam žinutę, kad grįžau anksčiau, o jis atrašytų, kad užtruko darbe, ir likčiau skendėti palaimingoj iliuzijoj. Arba galėčiau grįžti namo, supleškinti visus Itano daik­ tus, parduoti vestuvinę suknelę ir užblokuoti jo numerį. Ne, mama to niekada neleistų. ODieve. Mano mama. Sudejuoju, ir vyras iš karto atsitiesia. - Pykina? Papurtau galvą. - Ne. Nežinau. - Pakeliu galvą nuo kelių ir atsilošiu į sie­ ną. - Tiesiog staiga supratau, kaip įsius mano motina. Jis atsileidžia supratęs, kad man prastai ne dėl blogumo, o dėl motinos reakcijos, kai ši sužinos, kad vestuvės atšaukia­ mos. O vestuvių tikrai nebebus. Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų ji man porino, kokio dydžio užstatas paliktas už vestu­ vių vietos rezervaciją: „Ar bent numanai, kiek žmonių svajoja susituokti „Douglas Whimberly Plaza“? Ten tuokėsi Evelina Bredberi, Kvin. Evelina Bredberi!“ Mama amžinai mane lygina su Evelina Bredberi. Jos šei­ ma - viena tų retų Grinvičo giminių, kurios įžymesnės už mano patėvio, taigi nenuostabu, kad Eveliną Bredberi mama kiekvienai progai pasitaikius pateikia kaip aukštos klasės to­ bulybės pavyzdį. Bet dabar Evelina Bredberi manęs nejaudina. Iš dalies dabar pat norisi parašyti mamai žinutę ir tiesiog in­ formuoti: „Vestuvės atšaukiamos ir man nusispjauti ant Eveli­ nos Bredberi.“ - Kuo tu vardu? Atsisuku ir suvokiu, kad dabar su juo pirmą kartą iš tikro kalbuosi. Ši akimirka turbūt baisiausia jo gyvenime, bet net

ir tokiomis aplinkybėmis jis nepaprastai išvaizdus. Išraiškingi tamsūs antakiai, puikiai derantys prie išdarkytų plaukų. Nuo pat mano išlipimo iš lifto iš gniaužiamo įsiūčio nepaliaujamai trūkčiojantis išraiškingas žandikaulis. Putlios lūpos, kurios vis kiečiau susispaudžia kaskart jam pažvelgus į duris. Įdomu, ar vyro bruožai taptų švelnesni, jei jo mergina šiuo metu nebūtų su Itanu. Jame yra kažkokio liūdesio. Ir ne dėl šių mus siejančių aplinkybių. Kažkas giliau... tarsi liūdesys būtų jo dalis. Esu suti­ kusi žmonių, kurie šypsosi akimis, o štai jis žvelgia susirūpinęs. - O tu gražesnis už Itaną. - Mano pareiškimas jį užklum­ pa netikėtai. Jo tikrąją išraišką slepia sumišimas, nes mano, kad flirtuoju. Bet tas man dabar mažiausiai rūpi. - Tai ne kom­ plimentas, tiesiog pastebėjimas. Vyras gūžteli, tarsi tikroji priežastis jo vis vien nejaudintų. - Tiesiog - jei tu atrodai geriau už Itaną, pradedu manyti, kad tavo mergina gražesnė už mane. Ne tai, kad man rūpė­ tų. Nors gal ir rūpi. Turėtų rūpėti, bet vis galvoju: o jei Itanui patrauklesnė ji, o ne aš. Įdomu, ar dėl to jis man neištikimas? Turbūt dėl to. Nepyk, dažniausiai mintys man nešokinėja, bet ima toks pyktis, kad negaliu nustot kalbėjus. Jis įsistebeilija į mane ir apsvarsto mano minčių srautą. - Saša negraži. Dėl šito gali būti rami. - Saša? - netikėdama tariu jos vardą, po to pakartoju, su­ kirčiuodama skiemenį „-ša“. - Saša. Viskas tuo ir pasakyta. Jis nusijuokia, tada aš susijuokiu, tai neįtikėtina. Mes juo­ kiamės, kai turėtume verkti. Kodėl aš nenoriu verkti? - Aš Grehemas, - prisistato jis ir tiesia ranką. - Kvin. 12

Net jo šypsena atrodo liūdna. Įdomu, ar kitomis aplinky­ bėmis jo šypsena pasikeistų. - Norėtųsi sakyti, kad malonu susipažinti, Kvin, bet šian­ dien yra blogiausia mano gyvenimo diena. Deja, tai absoliuti tiesa. - Mano irgi, - nusivylusi pritariu. - Nors tiek gerai, kad susitikom dabar, o ne po mėnesio, jau po vestuvių. Bent vestu­ vių priesaika nenueis vėjais. - Turėjai tekėti kitą mėnesį? - nusisukdamas klausia Grehemas. - Visiškas šiknius, - tyliai tarsteli. - Tikrai šiknius. - Tuo Itaną įtarinėjau nuo pat pradžių. Jis yra šiknius. Erzinantis. Bet man visada buvo geras. Bent jau taip maniau. Palinkstu į priekį ir rankomis perbraukiu plau­ kus. - Dieve, koks šūdas. Mama kaip visada parašo žinutę pačiu laiku. Išsitraukiu mobilųjį ir skaitau: „Torto ragavimas perkeliamas į sekmadie­ nį, antrą valandą. Tik ateik nevalgius. Itanas prisijungs?“ Atsidustu visu kūnu. Torto ragavimo laukiau labiausiai iš visų vestuvių planavimo procesų. Įdomu, ar išeitų iki sekma­ dienio nuslėpti, kad vestuvės neįvyks. Dzingteli liftas, pakeliu akis nuo telefono į lifto duris. Joms prasivėrus gerklėje užstringa gumulas. Pamačiusi maisto pakuotes kumščiu sugniaužiu telefoną. Pasiuntinukas žings­ niuoja durų link, o mano širdis plaka tankiau sulig kiekvienu jo žingsniu. Dar druskos ant žaizdos, Itanai? - Kinų maistas? Gal jie išprotėjo? - Atsistoju ir pažvel­ giu į Grehemą, kuris tebesėdi ant grindų ir stebi mane. Ranka pamoju į kinų maisto dėžutes. - Kinų maistas yra manol Ne jo! Aš mėgstu valgyti kinų maistą po sekso! - Patraukiu prie 13

pasiuntinuko, kuris sustingęs stebi mane neapsispręsdamas, eiti prie durų ar ne. - Atiduok! - Atimu krepšius, o jis net nesipriešina. Numetu ant žemės du maišelius su kinų maistu ir pradedu juose kuistis. Tiesiog įsiuntu pamačiusi, kad Itanas paprasčiausiai pakartojo mano įprastinį užsakymą. - Jis net užsakė tą patį! Itanas maitina Sašą mano kinų maistu! Grehemas skubiai atsistoja nuo žemės ir iš kišenės išsi­ traukia piniginę. Tada sumoka už maistą, o vargšas pasiunti­ nukas stumteli duris į laiptinę, taip greičiau pasišalindamas iš koridoriaus, kad tik nereiktų eiti iki lifto. - Skaniai kvepia, - tarsteli Grehemas. Jis vėl sėdasi ant grindų ir išsitraukia dėžutę vištienos su brokoliais. Paduodu jam šakutę ir netrukdau valgyti, nors viš­ tieną labiausiai mėgstu aš. Dabar vis dėlto ne laikas žiūrėti tik savęs. Atsidarau mongoliškai paruoštą jautieną ir puolu valgy­ ti, nors net nesu alkana. Kad tik netektų Sašai su Itanu. - Kekšės, - sumurmu po nosim. - Alkanos kekšės, - papildo Grehemas. - Gal mirs iš bado. Nusišypsau. Valgau ir svarstau, kiek dar su šiuo vyru sėdėsiu korido­ riuje. Nenoriu būti koridoriuje, kai atsidarys Itano durys, nes nenoriu išvysti, kaip atrodo Saša. Bet sykiu nenoriu ir praleisti akimirkos, kai ji atidariusi duris pamatys Grehemą, valgantį jos kinų maistą. Taigi laukiu. Ir valgau. Su Grehemu. Po kelių minučių jis pastato dėžutę šalimais ir iš maiše­ lio ištraukia du laimės sausainėlius. Vieną ištiesia man, o kitą atidaro pats. Perlaužia sausainį, išvynioja popierėlį ir garsiai perskaito pranašystę: m

- Šiandien jums pavyks puikus verslo planas. - Sulenkia perskaitytą lapelį pusiau. - Kurgi ne. Šiandien pasiėmiau lais­ vą dieną darbe. - Kvaila pranašystė, - suveblenu. Grehemas suvynioja pranašystės popierėlį į gumuliuką ir sprigtu nusviedžia į Itano duris. Perlaužusi ištraukiu savo pra­ našystę iš sausainio: - Ryškia šviesa nušvietus visus trūkumus, tobulumai pa­ sislepia šešėlyje. - Skamba gerai, - sako jis. Susuku pranašystę ir, kaip ir jis, nusviedžiu į duris. - Aš - kalbos snobė. Turėtų būti „gerosios savybės“, o ne „tobulumai“. - Bet todėl ir gerai skamba. Padaryti klaidą rašant žodį „tobulumai“. Sakyčiau, ironiška. - Jis paropoja iki durų, paima pranašystę ir parsiropščia atgal prie sienos. Paduoda man. Manau, turėtum pasilikti. Iš karto atstumiu pranašystę jo rankoje. - Nenoriu, kad primintų šią dieną. Jis susimąstęs įsistebeilija į mane. - Sutinku, aš irgi. Panašu, kad abu vis labiau jaudinamės, nes jau bet kurią akimirką gali atsiverti durys, todėl įtemptai klausomės, ar neišgirsime jų balsų, ir tylime. Grehemas tol pešioja savo džinsų siūlelius ties dešiniuoju keliu, kol surenka mažą krūvelę siūlų, o kelnės ties keliu tampa beveik permatomos. Pakeliu vieną siūlą ir pasukioju tarp pirštų. - Mes vakarais kompiuteriu žaisdavom tokį žodžių žaidi­ mą, - sako jis. - Man labai gerai sekdavosi. Pasiūliau pamėginti 15

žaidimą Sašai, bet ji visad mane nugalėdavo. Kiekvieną vaka­ rą. - Grehemas ištiesia kojas. Jos daug ilgesnės už manąsias. Mane tas žavėjo, kol neaptikau aštuonių šimtų dolerių nuskai­ tymo už žaidimą banko išraše. Ji pirkdavo papildomas raides po penkis dolerius už vienetą vien tam, kad mane nugalėtų. Mėginu įsivaizduoti šį vyrą vakarais žaidžiantį kompiu­ teriu, bet ne taip lengva. Jis panašesnis į tokį, kuris skaito ro­ manus, du kartus dienoj tvarko namus, susilanksto kojines ir galiausiai šią idealią dienotvarkę dar papuošia rytiniu krosu. - Itanas net nemoka pakeisti padangos. Nuo draugystės pradžios mums padangą buvo nuleidę du kartus ir abu kartus kvietėm meistrus automobiliui nutempti. Grehemas papurto galvą ir taria: - Nenoriu teisinti niekšo, bet nieko čia tokio. Daug vyrų nemoka pakeisti padangos. - Žinau. Ne tai blogiausia. Blogiausia, kad aš moku pa­ keisti padangą. Jis tiesiog neleido man, nes jam būtų buvę gėda stoviniuoti šalia, kol mergina keičia padangą. Grehemo išraiška pasikeičia. Joje atsiranda kažkas nau­ jo. Kažkas, ko iki šiol nemačiau. Gal susirūpinimas? Jis gręžia mane žvilgsniu. - Neatleisk jam už šitai, Kvin. Nuo jo žodžių man užgniaužia krūtinę. - Neatleisiu, - užtikrintai pareiškiu. - Po šito nebenoriu su juo būti. Vis svarstau, kodėl nesinori verkti. Gal tai ženklas? Jis žvelgia, tarsi viską suprastų, bet akių kampučiai šiek tiek nusvyra. - Verksi šįvakar. Lovoje. Tada skaudės labiausiai. Kai būsi viena. 16

Iš karto viskas apsunksta. Dabar verkti nesinori, bet su­ prantu, kad galiu bet kada pravirkti. Itaną sutikau vos įstojusi į koledžą, taigi kartu esame ketverius metus. Akimirksniu visų jų netekti - šis tas. Net ir suvokdama, kad viskas baigta, ne­ noriu jo sutikti akis į akį. Norisi išeiti, tiesiog palikti jį. Man nereikia aiškios pabaigos ar net pasiaiškinimo, bet bijau, kad vakare, vienumoje greičiausiai reikės ir vieno, ir kito. - Mums greičiausiai reiktų pasitikrinti. Grehemo žodžius ir nuo jų persmelkusią baimę pertraukia prislopintas Itano balsas. Jis artinasi prie durų. Atsisuku į jas, bet Grehemas paliečia mano veidą norėdamas atkreipti dėmesį. - Dabar visų blogiausia mums būtų rodyti jausmus, Kvin. Nepradėk pykti. Ir neverk. Prikandu lūpą ir linkteliu, stengdamasi sulaikyti visus žo­ džius, kuriuos tuoj pat išrėkčiau. - Gerai, - sušnabždu kaip tik prasiveriant Itano durims. Bandau išlikti tokia pat tvirta kaip Grehemas, bet nuo Ita­ no buvimo šalimais mane ima pykinti. Nei vienas nežiūrime į duris. Grehemas kvėpuoja ramiai ir nenuleidžia nuo manęs įtempto žvilgsnio. Net nenumanau, ką pagalvos Itanas, kai po poros sekundžių pilnai atvers duris. Pradžioje manęs nepa­ žins. Pagalvos, kad šiaip kažkokie žmonės koridoriuje sėdi. - Kvin? Išgirdusi, kaip Itanas taria mano vardą, užsimerkiu. Ne­ atsisuku. Girdžiu, kaip jis išeina iš buto. Širdies plakimą jau­ čiu visame kūne, bet labiausiai Grehemo delnuose ant mano skruostų. Itanas vėl pakviečia mane vardu, bet dabar tai skam­ ba kaip komanda atsisukti. Atmerkiu akis, bet nenusuku jų nuo Grehemo. 17

Durys prasiveria plačiau, aikteli nustebusi mergina. Saša. Grehemas mirkteli, sekundę pabūna užsimerkęs, ramindama­ sis giliai įkvepia. Jam atsimerkus Saša taria: - Grehemai? - Šūdas, - sumurma Itanas. Grehemas į juos nežiūri. Toliau žvelgia į mane. Mudviejų gyvenimams byrant į šipulius, Grehemas man ramiai sako: - Palydėti tave į lauką? Linkteliu. - Grehemai! - užrinka Saša, tarsi turėtų teisę pykti, kad netikėtai rado jį koridoriuje. Atsistojame. Nei vienas nežiūrime į Itano buto pusę. Gre­ hemas tvirtai spaudžia mano ranką ir veda mane prie lifto. Saša - už mūsų, o kol laukiame lifto, ir visai šalimais. Stovi šalia Grehemo iš kitos pusės ir tampo jį už marškinėlių rankovės. Jis stipriau spusteli man ranką, o aš atsakau tuo pa­ čiu norėdama nebyliai patikinti, kad galime apsieiti be scenos. Tiesiog įlipti į liftą ir išvažiuoti. Prasivėrus lifto durims Grehemas mane įstumia vidun ir įlipa pats. Sašai vietos nepalieka. Užstoja įlipimą į liftą, tad esam priversti žiūrėti į duris. Ten, kur stovi Saša. Grehemas paspaudžia pirmo aukšto mygtuką. Durims užsiveriant galiau­ siai pakeliu akis. Pastebiu du dalykus. 1) Itano koridoriuje nėra, o jo buto durys uždarytos. 2) Saša daug gražesnė už mane. Net kai verkia. Durims užsidarius ilgai tyloje leidžiamės žemyn. Gre­ hemas vis dar nepaleidžia mano rankos, nesikalbame, bet ir neverkiame. Ramiai išlipame iš lifto ir pereiname vestibiulį. Mums priėjus lauko duris, jas atveria Vincentas, žiūrėdamas 18

į mus su apgailestavimu. Grehemas išsitraukia piniginę ir įspraudžia Vincentui saują banknotų. - Ačiū už buto numerį, - taria. Vincentas linkteli ir paima pinigus. Mudviejų žvilgs­ niams susitikus matau, kad jo akys sklidinos gailesčio. Apka­ binu Vincentą, nes greičiausiai nebepasimatysim. Išėję į lauką, tiesiog apstulbę stovime ant šaligatvio. Įdo­ mu, ar jam pasaulis dabar atrodo kitaip, nes man jis tikrai nebe tas. Dangus, medžiai, einantys pro mus žmonės. Viskas atrodo daug liūdniau nei prieš įeinant į Itano namą. - Iškviesti tau taksi? - pagaliau paklausia jis. - Atvažiavau pati. Čia mano mašina, - atsakau rodydama į kitą gatvės pusę. Jis atsisukęs žvilgteli į pastatą. - Noriu dingti iš čia, kol ji nenusileido žemyn. Grehemas atrodo tikrai susirūpinęs, panašu, kad neiš­ tvertų susitikimo su ja. Saša bent jau stengiasi. Sekė Grehemą iki pat lifto, o Itanas tiesiog parėjo į butą ir uždarė paskui save duris. Grehemas atsisuka į mane, jo rankos sukištos į švarko kišenes. Tvirčiau apsisiaučiu paltu. Nieko kito nebelieka, tik atsisveikinti. - Sudie, Grehemai. Jo žvilgsnis tuščias, tarsi nesuvoktų, kur esąs. Žengia žingsnį atgal. Du žingsnius. Tada apsisuka ir pradeda eiti į priešingą pusę. Žiūriu į daugiabutį, kai pro duris išneria Saša. Už jos sto­ vi Vincentas ir stebi mane. Pamojuoja man, aš kilsteliu ranką ir moju atgal. Abu suprantame, kad tai - atsisveikinimas, nes aš niekada nebežengsiu pro Itano namų duris. Net susirinkti 19

daiktų, besimėtančių jo bute. Jau geriau tegul išmeta juos, kad tik nebereiktų jo matyti. Saša žvalgosi kairėn ir dešinėn tikėdamasi rasti Grehemą. Neranda. Esu tik aš. Įdomu, ar ji bent žino, kas aš. Ar Itanas jai sakė, kad kitą mėnesį turėjome tuoktis? Ar sakė, kad dar šį rytą kalbėjomės telefonu ir jis man tvirtino skaičiuojantis sekundes, iki kol galės mane vadinti žmona? Ar ji žino, kad, kai nakvoju pas Itaną, jis nesimaudo duše be manęs? Ar jis jai sakė, kad patalai, kuriuose jie dulkinosi - mano sesers vestu­ vių dovana? Ar ji žino, kad Itanui pasipiršus ir man sutikus jis apsi­ verkė? Greičiausiai nežino, antraip nebūtų spjovus į santykius su vyru, kuris mane per valandą sužavėjo labiau, nei Itanas - per ketverius metus.

Antras skyrius

Dabar

Mūsų santuoka nesugriuvo. Ji nesubyrėjo akimirksniu. Tai buvo daug lėtesnis procesas. Galima sakyti, ji išsisėmė. Net nežinau, kuris iš mūsų kaltas. Pradžioje ėjosi puikiai. Geriau nei daugeliui, tuo esu įsitikinusi. Bet per pastaruosius kelerius metus mes išsekom. Labiausiai glumina, kaip meis­ triškai apsimetame, kad niekas nepasikeitė. Nekalbam apie tai. Esam daug kuo panašūs, ir vienas tų panašumų - gebėjimas vengti to, ką labiausiai reikia spręsti. Sutinku, sunku pripažinti, kad santuoka byra, kai tebemylim vienas kitą. Žmonės kažkodėl linkę galvoti, kad san­ tuoka baigiasi, kai pranyksta meilė. Kai laimę keičia pyktis. Kai palaimą keičia panieka. Bet mes su Grehemu nesipykstam. Tiesiog esame kitokie nei anksčiau. Santuokoje kartais nelengva pastebėti, kaip keičiasi žmo­ nės, nes jie keičiasi kartu, juda ta pačia kryptimi. Tačiau kar­ tais poros ima keistis į skirtingas puses. Žvelgiu į priešingą pusę nei Grehemas jau ilgai. Net ne­ beprisimenu, kaip atrodo jo akys, kai jis būna manyje. Bet ne­ abejoju, kad jis atmintinai žino visas mano pakaušio plaukų sruogas, kurias mato, kai kasnakt nusisuku nuo jo.

Žmonės ne visada gali suvaldyti juos keičiančias aplin­ kybes. Žvelgiu į vestuvinį žiedą ir nykščiu suku jį aplink bevardį pirštą nesibaigiančiu ratu. Grehemas pasakojo, kad, kai pirko man žiedą, juvelyras jam sakė, jog vestuvinis žiedas - amžinos meilės simbolis. Amžinas ratas. Pradžia tampa viduriu ir turi niekad nesibaigti. Bet juvelyro išaiškinime nieko nebuvo apie tai, kad žie­ das simbolizuoja amžiną laimę. Tik amžiną meilę. Reikalas tas, kad meilė ir laimė nebūtinai dera. Jos gali egzistuoti ir atskirai. Žiūriu į žiedą, į savo plaštaką, į rankoje laikomą medinę dėžutę, kai Grehemas netikėtai paklausia: - Ką darai? Lėtai pakeliu galvą, visiškai nuslėpdama nuostabą jam staiga pasirodžius tarpdury. Grehemas jau nusirišęs kaklaraiš­ tį, trys viršutinės marškinių sagutės atsegtos. Stovi atsirėmęs į staktą, įdėmiai žiūri į mane iš smalsumo surauktais antakiais. Kambarys prisipildo jo buvimo. Oašjį užpildau tik nebuvimu. Nors taip ilgai jį pažįstu, Grehemą vis dar supa paslaptis. Ji matosi jo tamsiose akyse ir jaučiasi iš minčių, kurių niekada garsiai taip ir neišsako. Pirmą mūsų susitikimo dieną mane labiausiai ir patraukė jo tylumas. Jame pajutau ramybę. Keista, kad tas pats tylumas dabar kartais man kelia ne­ rimą. Net nebandau slėpti dėžutės. Jau per vėlu, Grehemas jau žiūri tiesiai į ją. Nusuku akis nuo jo į dėžutę savo rankose. Dė­ žutė gulėjo palėpėje neliečiama, retai teprisimenama. Radau ją šiandien, ieškodama savo vestuvinės suknelės. Tik norėjau

pažiūrėti, ar suknelė tebetinka. Suknelė tiko, bet atrodžiau ki­ taip nei prieš septynerius metus. Atrodžiau vienišesnė. Grehemas žengia kelis žingsnius į mūsų miegamąjį. Ma­ tau, kaip jo veide sustingsta baimė, kai jis akimis juda nuo me­ dinės dėžutės prie manęs, aiškiai laukdamas atsakymo, kodėl aš ją laikau. Kodėl ji mūsų miegamajame. Kodėl apskritai su­ maniau ją ištraukti iš palėpės. Nežinau, kodėl. Bet tikrai dėžutę laikau ne netyčia, tai ne­ galiu nekaltai atsakyti „nežinau“. Jis žengia arčiau, nuo jo padvelkia šviežiu alumi. Šiaip jis geria retai, dažniausiai ketvirtadienį, kai su bendradarbiais eina vakarieniauti. Man visai patinka, kaip jis kvepia ketvir­ tadienio vakarais. Jei gertų kasdien, neabejoju, kad pradėčiau nekęsti to kvapo, ypač jei negalėtų nustoti gėręs. Tai taptų gin­ čų objektu. Bet Grehemas visada viską suvaldo. Turi savo ruti­ ną ir jos šventai laikosi. Man tai viena seksualiausių jo savybių. Anksčiau visada laukdavau jo grįžtant ketvirtadieniais. Kartais netgi pasipuošdavau ir laukdavau lovoje, iš anksto tikėdamasi saldaus jo lūpų skonio. Kaip žinia, šiandien pamiršau to laukti. - Kvin? Girdžiu visas jo baimes, tykiai susispraudusias tarp mano vardo raidžių. Grehemas eina manęs link, o aš visą laiką žiūriu jam į akis. Jose atsispindi netikrumas ir susirūpinimas, o mane persmelkia dvejonė, kada jis pradėjo į mane taip žiūrėti. Anks­ čiau į mane žvelgdavo smagiai ir su susižavėjimu. O dabar akys tiesiog sklidinos gailesčio. Man jau įgriso tas jo žvilgsnis ir tai, kad nežinau, kaip atsa­ kyti į užduodamus klausimus. Aš ir mano vyras nebe viename 23

diapazone. Nebežinau, kaip su juo bendrauti. Kartais praveriu burną ir jaučiuosi, tarsi vėjas pūstų visus mano tariamus žo­ džius atgal į gerklę. Ilgiuosi to laiko, kai trokšdavau jam viską pasakyti, an­ traip atrodė, kad sprogsiu. Pasiilgstu tų dienų, kai jis jausda­ vosi apgautas laiko, kad netekdavo buvimo kartu, kol miegodavom. Kartais ryte pabusdavau ir užtikdavau jį mane stebintį. Jis nusišypsodavo ir sušnabždėdavo: „Ką praleidau, kol mie­ gojai?“ Pasiversdavau ant šono ir išpasakodavau visus sapnus, o jis taip smarkiai juokdavosi, kad akyse pasirodydavo ašaros. Grehemas analizuodavo gražius ir niekais nuleisdavo baisius sapnus. Ir visada leisdavo man jausti, kad mano sapnai geresni nei kitų. Dabar jis nebeklausinėja, ką praleido, kol miegojau. Neži­ nau, ar todėl, kad jo nebedomina, ar todėl, kad nebesapnuoju nieko, ką būtų įdomu papasakoti. Nesąmoningai suku vestuvinį žiedą ant piršto, kol Grehe­ mas ištiesia ranką ir pirštu sustabdo žiedą. Jis švelniai suneria mudviejų pirštus ir atsargiai atitraukia mano ranką nuo medi­ nės dėžutės. Dar nesuprantu, ar jis tyčia elgiasi, tarsi rankose laikyčiau sprogmenį, ar iš tiesų šiuo metu taip jaučiasi. Jis kilsteli mano veidą ir pasilenkęs, bučiuodamas pri­ spaudžia lūpas prie kaktos. Užsimerkiu ir subtiliai atsitraukiu apsimesdama, kad jo bučinys užklupo mane vidury kito judesio. Grehemo lūpos brūkšteli mano kaktą, jis priverstas mane paleisti, nes nustu­ miu jį nuo lovos ir stebiu kuklų jo žingsnį atgal. Vadinu tai skyrybų šokiu. Pirmas partneris siekia pabu­ čiuoti, antras partneris neatsako tuo pačiu, pirmas partneris apsimeta nepastebėjęs. Šį šokį šokame jau kurį laiką. 24

Eidama prie knygų lentynos ir rankose spausdama dėžutę krenkšteliu. - Radau palėpėje, - sakau. Pasilenkiu ir įspraudžiu dėžutę tarp dviejų knygų apati­ nėje lentynoje. Šią lentyną Grehemas man sukonstravo pirmųjų vestuvių metinių proga. Mane taip nustebino, kad jis pagamino lentyną savo rankomis. Pamenu, įsivarė rakštį į delną, kai pernešinėjom lentyną į miegamąjį. Atsidėkodama iščiulpiau rakštį jam iš delno. Tada pastūmiau prie lentynos, atsiklaupiau ir padė­ kojau dar kartą. Visa tai buvo tada, kai vienas kito lytėjimas dar teikė viltį. Dabar Grehemo prisilietimas tik primena, kuo jam niekada nebebūsiu. Girdžiu jį einantį link manęs per kambarį, todėl atsistoju ir įsitveriu lentynos. - Kodėl atsinešei dėžutę iš palėpės? Neatsisuku, nes nežinau, ką atsakyti. Dabar jis taip arti manęs, jo atokvėpis prasklendžia pro mano plaukus ir paliečia sprandą. Jis uždeda ranką ant manosios, laikančios lentyną, ir spusteli. Lūpomis tyliu bučiniu paliečia man petį. Mane erzina, kaip stipriai jo trokštu. Noriu atsisukti ir sugrūsti liežuvį jam į burną. Pasiilgstu jo skonio, jo kvapo, jo balso. Ilgiuosi laikų, kai jis būdavo ant manęs ir taip įsijausda­ vo mylėdamasis, tarsi norėtų praplėšti man krūtinę, kad būtų arčiau širdies. Keista, kaip galiu ilgėtis žmogaus, kuris šalia. Keista, kaip galiu ilgėtis mylėjimosi su žmogumi, su kuriuo užsiimu seksu. Kad ir kiek gedėčiau mūsų buvusios santuokos, esu iš da­ lies - jei ne visiškai - kalta dėl to, į ką ji pavirto. Nusivylusi savi­ mi užmerkiu akis. Ištobulinau vengimo meną. Taip elegantiškai 25

išmokau nuo jo išsisukinėti, kad kartais nesu tikra, ar jis bent pastebi. Apsimetu miegančia dar jam neįlipus į lovą vakare. Apsimetu, kad negirdžiu, kaip nakties tamsoje iš jo lūpų iš­ sprūsta mano vardas. Apsimetu užsiėmusią, kai jis prieina prie manęs, apsimetu sergančia, kai esu sveikutėlė, apsimetu, kad netyčiom užsirakinu maudydamasi duše. Apsimetu laiminga, kai tik egzistuoju. Tampa vis sunkiau apsimetinėti, kad jo prisilietimas man malonus. Man ne malonu, man tik to reikia. Tai du skirtingi dalykai. Įdomu, ar jis irgi apsimetinėja tiek pat, kiek aš. Ar jis manęs trokšta tiek, kiek parodo? Ar norėtų, kad neatsitrauk­ čiau nuo jo? O gal džiaugiasi tuo? Grehemas apsikabina mane, delną priglaudžia prie pilvo. Pilvo, kuris puikiausiai telpa į vestuvinę suknelę. Nėštumo ne­ paliesto pilvo. Bent tuo galiu džiaugtis. Daugelis motinų mano pilvo pa­ vydėtų. - Ar kada... - Jo balsas žemas, malonus ir kupinas baimės paklausti to, ko tuoj paklaus. - Ar kada svarstei ją atidaryti? Grehemas niekada neklausia nenorėdamas atsakymo. Man tas visuomet patiko. Niekada nešneka tuščiai. Jis arba turi ką pasakyti, arba ne. Arba nori sužinoti atsakymą, arba nenori. Niekada neklaustų, ar esu svarsčiusi atidaryti dėžutę, jei neno­ rėtų sužinoti atsakymo. Šiuo metu man ši jo savybė patinka mažiausiai. Nenoriu girdėti šio klausimo, nes nežinau, kaip jam atsakyti. Nenorėdama, kad vėl vėjas supūstų mano žodžius atgal, neprasižioju, o tiesiog gūžteliu pečiais. Metų metus tobulintas vengimo menas galiausiai sustabdo skyrybų šokį rimtu klausi­ mu. Tuo klausimu, kurio iš jo laukiu jau seniai. Ir ką aš darau? 26

Gūžteliu pečiais. Tai, kas vyksta po mano gūžtelėjimo, puikiai patvirtina, kodėl jis taip ilgai delsė manęs paklausti. Tą akimirką jaučiu, kaip stabteli jo širdis, tą akimirką jis lūpomis paliečia mano plaukus ir išleidžia atodūsį, kurio niekada nebesusigrąžins, tą akimirką jis suvokia, kad abiem rankomis apkabinęs jis vis tiek manęs nesulaiko glėbyje. Jau kurį laiką Grehemas nebesugeba manęs sulaikyti. Sunku laikytis įsitvėrus to, kas jau seniai iš­ sprūdo. Aš neatsakau tuo pačiu. Jis mane paleidžia. Iškvepiu. Jis išeina iš miegamojo. Grįžtame prie šokio.

Trečias skyrius

Tada

Pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Kaip ir mano gyvenimas. Dar prieš valandą buvau susižadėjusi su vyru, kurį pami­ lau prieš ketverius metus. O dabar nebesu. Įjungiu valytuvus ir stebiu pro langą, kaip žmonės skuba slėptis nuo lietaus. Kai kurie slepiasi Itano daugiabutyje, tarp jų ir Saša. Lietus pasipylė iš niekur. Net nebuvo įspėjamųjų lašų. Danguje tarsi apsivertė kibiras ir pasipylė didžiuliai lašai ant mano lango. Įdomu, Grehemas gyvena netoliese ar vis dar tebeeina. Įjungiu posūkio signalą ir paskutinį kartą išsuku iš savo įpras­ tinės stovėjimo vietos prie Itano namų. Važiuoju ta kryptimi, kuria prieš kelias minutes pasuko Grehemas. Vos pasukusi kairėn pastebiu jį neriantį nuo audros pasislėpti į restoraną. „Konkistadorai“. Meksikiečių restoranas. Nėra mano mėgsta­ miausias, bet šalia Itano namų, o jis jį mėgsta, tad čia vakarie­ niaujame bent kartą mėnesyje. Nuo restorano kaip tik išsuka automobilis, todėl kantriai palaukiu, kol atsilaisvins vieta ir sustoju joje. Išlipu laukan ne­ žinodama, ką pasakysiu Grehemui, kai įžengsiu į restoraną. „Pavežti namo?“ „Nepamaišytų kompanija?“ „Ką manai apie sekso iš keršto naktį?“ 28

Bet ką aš juokinu? Šiąnakt mažiausiai norėčiau sekso iš keršto. Ne dėl to nusekiau Grehemą ir tikiuosi, kad jis taip ne­ pagalvos mane pamatęs. Vis dar nežinau, kodėl nusekiau pas­ kui. Gal tiesiog nenoriu būti viena. Nes, kaip jis ir sakė, ašaros pasirodys vėliau, tyloje. Už nugaros užsidarius durims ir akims pripratus prie blankaus restorano apšvietimo pastebiu Grehemą, stovintį prie baro. Mane jis pamato besivilkdamas šlapią paltą ir ka­ bindamas jį ant kėdės atkaltės. Nepanašu, kad mano pasiro­ dymas jį nustebino. Grehemas atitraukia kėdę šalia savosios, pasitikinčiai manydamas, kad aš prieisiu ir atsisėsiu. Taip ir padarau. Sėdžiu šalia jo, netariame nei žodžio. Tiesiog tylioje kančioje vienas kitą užjaučiame. - Norėsite užsisakyti gėrimų? - klausia barmenas. - Du stiklus ko nors, kas padėtų užmiršti pastarąsias mū­ sų gyvenimų valandas, - atsako Grehemas. Barmenas nusikvatoja, bet mudu nesijuokiame su juo. Pamatęs, kaip rimtai reaguoja Grehemas, jis iškelia smilių. - Kaip tik turiu tai, ko jums reikia. Ir nueina į kitą baro galą. Jaučiu, kaip Grehemas mane stebi, bet nenoriu atsisukti. Nelabai noriu išvysti, kokios liūdnos jo akys. Man turbūt jo net labiau gaila nei savęs. Prisitraukiu riestainėlių dubenį. Jie skirtingų formų, tad pradedu traukti lazdelės formos sausainius ir surikiuoju iš jų grotelių formą ant baro. Tada išrenku visus apskritimo formos riestainius ir stumteliu tradicinius mazgelio formos riestainius Grehemui. Savo riestainį padedu grotelių viduryje. Pakeliu akis į Gre­ hemą ir tyliai laukiu. Jis apžvelgia strategiškai ant baro išdėliotus 29

riestainius ir atsisuka į mane. Pasirodo labai lėta ir atsargi šyp­ sena. Tuomet ranka iš dubenėlio ištraukia riestainį ir padeda į laukelį virš manojo. Pasirenku laukelį į kairę nuo centrinio ir atsargiai padedu riestainėlį. Priešais mus barmenas pastato du stiklus gėrimo. Abu vienu metu juos paimam į rankas ir pasisukame kėdėmis vie­ nas į kitą. Geras dešimt sekundžių sėdime tyloje laukdami, kuris pakels tostą. Galiausiai Grehemas sako: - Visiškai neturiu už ką pakelti taurės. Šiandiena gali eiti po velnių. - Šiandiena gali eiti po velnių, - visiškai pritariu. Sudaužiam stiklus ir užsiverčiam. Grehemas alkoholį nu­ ryja daug sklandžiau. Tada trinkteli stiklą ant baro ir pasirenka naują riestainėlį. Jo ėjimas. Jau renkuosi kitą riestainį, kai švarko kišenėje pradeda zvimbti mobilusis. Išsitraukiu telefoną. Ekrane mirksi Itano vardas. Tada Grehemas išsitraukia savo telefoną ir padeda ant ba­ ro. Jo ekrane blykčioja Sašos vardas. Komiška situacija. Kažin, ką jie turėjo pagalvoti išėję pro buto duris ir pamatę mudu, sėdinčius ant grindų ir valgančius jų kinų maistą. Grehemas padeda savo telefoną ant baro ekranu į viršų. Pirštu nuspaudžia ekraną, bet ne atsiliepia, o nustumia tolyn. Stebiu, kaip telefonas nuslysta per visą barą ir išnyksta už kraš­ to. Girdžiu, kaip kitame baro gale jis dūžta ant grindų, bet Gre­ hemas elgiasi taip, tarsi jo sudaužytas mobilusis nejaudintų. - Ką tik sudaužei savo telefoną. Jis į burną įsimeta riestainėlį. 30

- Kad jis pilnas niekinių Sašos nuotraukų ir žinučių. Ry­ toj įsigysiu naują. Paguldau savo telefoną ant baro ir spoksau neatitraukda­ ma akių. Kurį laiką jis tyli, bet tada Itanas skambina antrą kar­ tą. Vos tik jo vardas nušviečia ekraną, man norisi padaryti tą patį, ką Grehemas. Vis tiek metas naujam telefonui. Telefonui nustojus skambėti ir ekrane pasirodžius žinutei nuo Itano, pastūmiu jį. Abu sekame akimis, kaip mano apara­ tas pranyksta už baro. Vėl žaidžiame kryžiukais nuliukais. Laimiu pirmąją dvi­ kovą. Grehemas laimi antrąją. Trečioji - lygiosios. Grehemas suvalgo dar vieną riestainėlį. Nežinau, ar dėl gėrimo, ar dėl sumišimo po šiandienos suirutės, bet kaskart Grehemui į mane žvilgtelėjus jaučiu sruvenimą ant odos. Ir ant krūtinės. Tiesą pasakius, visur. Ne visai suprantu, ar jis mane jaudina, ar čia apsvaigimas. Bet kuriuo atveju tai daug geriau, nei sėdėti namie ir grimzti į liūdesį. Žaidimo tinklelyje pakeičiu Grehemo suvalgytą riestainį nauju. - Noriu šį tą prisipažinti, - sakau. - Po pastarųjų valandų manęs niekas nebešokiruos. Pir­ myn. Užsigulu ant baro, paremiu galvą ranka ir įkypai pažvel­ gusi į jį tariu: - Saša išėjo laukan. Kai tu nuėjai. Mano išraiška išduoda, kad gėdijuosi. Grehemas smalsiai kilsteli antakius. - Ir ką tu padarei, Kvin? - Ji paklausė, į kurią pusę tu nuėjai. Aš jai nepasakiau. Išsitiesiu kėdėje ir pasisuku tiesiai į jį. - Bet prieš įlipdama į 31

mašiną atsisukau ir mečiau: „Astuoni šimtai už žodžių žaidi­ mą? Juokus mėgsti, Saša?“ Grehemas įbeda į mane žvilgsnį. Neatitraukiamą. Prade­ du abejoti, ar neperžengiau ribų. Turbūt nereikėjo nieko jai sakyti. Bet buvau tokia įpykusi. Visai to nesigailiu. - Ir ką ji atsakė? Papurtau galvą. - Nieko. Iš nuostabos pravėrė burną, bet tada pasipylė lietus ir ji įbėgo atgal į Itano daugiabutį. Grehemas taip veriančiai į mane žiūri. Negaliu pakęsti. Geriau jau juoktųsi arba supyktų dėl mano įsikišimo. Reaguotų. Jis nieko nesako. Galiausiai nuleidžia akis ir žvelgia į žemę mums tarp ko­ jų. Sėdim atsisukę vienas į kitą, bet keliais nesiliečiam. Grehemo ranka nuo jo kelio šiek tiek slinkteli į priekį ir pirštų galais švelniai brūkšteli mano koją vos žemiau sijono. Taip subtilu ir kartu taip akivaizdu. Nuo prisilietimo įsi­ tempia visas mano kūnas. Ne todėl, kad būtų nemalonu, tie­ siog neatsimenu, kada Itano prisilietimas būtų taip įkaitinęs. Man ant kelio Grehemas pirštu išvedžioja apskritimą. Kai dar kartą pažvelgia man į akis, jo žvilgsnis manęs nebetrikdo. Visiškai aišku, ką jis galvoja. - Einam iš čia? - pašnibždom ir kartu maldaujančiai ta­ ria jis. Linkteliu sutikdama. Grehemas atsistoja ir išsitraukia piniginę. Pakloja grynų­ jų ant baro ir piniginę įsikiša į švarko kišenę. Ištiesia ranką, savo pirštus suneria su manaisiais ir vedasi mane iš restorano ten, kur, tikėkimės, atsipirks visa ši diena.

32

Ketvirtas skyrius

Dabar

Kažkada Grehemas manęs paklausė, kodėl taip ilgai maudau­ si po dušu. Nepamenu, kokią dingstį paminėjau. Greičiausiai kažką, kad dušas atpalaiduoja ar kad karštas vanduo tinka ma­ no odai. O iš tikrųjų taip ilgai maudausi po dušu, nes tai vie­ nintelis laikas, kai leidžiu sau gedėti. Jaučiuosi labai silpna gedėdama, kai niekas nemirė. Visiš­ kai nelogiška šitaip gedėti to, kas niekada negyveno. Duše stoviu jau pusę valandos. Šįryt pabudau kvailai gal­ vodama, kad laukia greitas ir neskausmingas dušas. Bet viskas pasikeitė, kai pamačiau kraują. Neturėčiau didžiai nustebti. Kraujas pasirodo kas mėnesį. Kas mėnesį nuo tada, kai man buvo dvylika. Stoviu atsirėmusi į dušo sieną, vanduo purškia man į vei­ dą. Vandens srovė praskiedžia ašaras ir nesijaučiu tokia apgai­ lėtina. Daug lengviau save apgaudinėti, kad ne taip jau baisiai ir verkiu, kai didžiumą sudaro vanduo iš dušo. Dabar darausi makiažą. Kartais taip nutinka. Vieną akimirką aš duše, o kitą jau nebe. Pasimetu gedėjime. Taip pasiklystu, kad pagaliau kapanodamasi iš tamsos save atrandu visai naujoje vietoje. Dabar tai esu aš, nuoga priešais vonios veidrodį.

33

Lūpdažiu perbraukiu pirma apatinę, po to viršutinę lūpą. Pastatau lūpdažį atgal ir žiūriu į savo atvaizdą. Akys paraudę nuo gedulo, bet makiažas nepriekaištingas, plaukai tvarkingai surišti į uodegą, o drabužiai gražiai sulankstyti ant spintelės. Žiūriu į savo kūną veidrodyje, rankomis dengdama krūtis. Iš šalies atrodau sveika. Klubai platūs, pilvas plokščias, krūtinė vidutinio dydžio ir standi. Kai vyrai mane pamato, kartais ne iš karto atitraukia akis. Bet vidumi aš visiškai nepatraukli. Mano vidus nežavus pagal motinos gamtos standartus, nes mano reprodukcinė sistema sugedus. Juk šioje žemėje esame tam, kad daugintumėmės. Dauginimasis užbaigia gyvenimo ciklą. Mes gimstam, dauginamės, užauginam palikuonis, mirštam, mūsų palikuo­ nys dauginasi, jie užaugina savo palikuonis, jie miršta. Karta po kartos - gimimas, gyvenimas ir mirtis. Gražus ciklas, kurio nevalia sustabdyti. Deja... pati esu stabdis. Gimiau. Tik tiek tesugebu iki mirties. Stoviu šalia gyvy­ bės ciklo ir niekaip nedalyvaudama stebiu besisukantį pasaulį. O kadangi jis mane vedęs... Grehemas taip pat jame ne­ dalyvauja. Apsivelku drabužius, pridengdama tiek kartų mus nuvylusį kūną. Įeinu į virtuvę ir randu priešais kavavirę stovintį Grehemą. Jis pažvelgia į mane, o aš nenoriu, kad sužinotų apie kraują ar gedulą duše, todėl padarau klaidą ir nusišypsau. Greitai šyp­ seną pradanginu, bet jau per vėlu. Jis jau galvoja, kad šiandien gera diena. Mano šypsenos suteikia jam vilties. Grehemas pri­ eina prie manęs, nes aš kaip tikra kvaiša nelaikau rankose jo­ kio įprastinio ginklo. Paprastai pasirūpinu, kad rankose visada 34

turėčiau rankinę, gėrimą, skėtį ar švarkelį. Kartais netgi visus vienu metu. Šiandien neturiu kuo prisidengti nuo jo meilės, todėl jis mane apkabina ir pasveikina su labu rytu. Prisiverčiu atsakyti tuo pačiu. Mano veidas tobulai telpa linkyje tarp jo kaklo ir peties. Jo rankos tobulai apima mano juosmenį. Noriu prispausti lū­ pas prie odos ir liežuviu pajusti, kaip pasišiaušia plaukeliai. Bet žinau, kas sektų po to. Jis pirštais perbėgtų mano juosmenį. Jo burna, karšta ir drėgna, susirastų manąją. Jo rankos nurengtų mano drabužius. Jis būtų manyje. Jis su manimi mylėtųsi. O jam baigus būčiau kupina vilties. O tada ta viltis pranyktų pasirodžius kraujui. Ir stovėčiau kentėdama duše. O Grehemas klaustų: - Kodėl taip ilgai maudaisi? O aš atsakyčiau: - Dušas atpalaiduoja. Karštas vanduo tinka mano odai. Užsimerkiu ir įrėmusi rankas jam į krūtinę palengva atsiplėšiu. Taip įpratau jį atstumti, kad kartais svarstau, ar mano delnai nepaliko įspaudų jo krūtinėje. - Kada vakarienė pas tavo sesę? Mano klausimas suminkština atstūmimą. Tarsi atstumčiau jį, nes noriu paklausti, dėmesio nukreipimas sumažina asmeniškumą. Grehemas grįžta prie kavavirės ir pakelia puodelį. Papu­ čia vėsindamas ir gūžteli pečiais. - Ji baigia darbą penktą. Tai turbūt septintą. 35

Čiumpu savo ginklus. Rankinę, gėrimą ir švarkelį. - Gerai, tada ir susimatysim. Myliu. Pakšteliu į skruostą, mus saugiai skiriant artilerijai. - Ir aš tave myliu. Jis visada tuos žodžius taria mano pakaušiui. Retai tesu­ teikiu galimybę pasakyti man į akis. Įsėdusi į mašiną, nusiunčiu žinutę Eivai, savo sesei: „Ne šį mėnesį.“ Su ja vienintele dabar dalinuosi naujienomis. Su Grehemu apie savo ciklą nustojau kalbėtis dar pernai. Nuo tada, kai pradėjom planuoti kūdikį prieš kelerius metus, Grehemas kas mėnesį, man sužinojus, kad nepastojau, mane guosdavo. Pradžioje padėdavo. Netgi laukdavau to. Bet mėnesiams bė­ gant ėmiau su baime laukti to momento, kai jam pasakau, kaip nepataisomai esu sugedusi. Be to, žinojau, kad jei aš su nerimu laukiu, kaip jis mane guos, tai jis greičiausiai taip pat pavargo nuo šio nuviliančio ritualo. Praeitų metų pradžioje nuspren­ džiau grįžti prie nėštumo temos tik tada, kai rezultatas bus kitoks. Kol kas rezultatas vis tas pats. „Užjaučiu, brangioji“, - atrašo sesuo. „Užimta? Turiu naujienų.“ Atbula išvairuoju iš įvažiavimo ir prieš skambindama se­ sei nustatau „Bluetooth“ režimą. Ji atsiliepia per pirmą signalą. Vietoj pasisveikinimo pradeda: - Žinau, kad nenori apie tai kalbėti, geriau pakalbam apie mane. Smagu, kad ji mane supranta. - Kas pas tave naujo? - Jis gavo darbą. 36

Sugniaužiu vairą ir nutaisau susijaudinusį balsą: - Tikrai? Eiva, tai juk nuostabu! Ji atsidūsta ir aš girdžiu, kad ji apsimeta nuliūdusi. - Po dviejų savaičių kraustomės. Jaučiu, kaip akyse tvenkiasi ašaros, bet šiandien jau pa­ kankamai prisiverkiau. Tikrai dėl jos labai džiaugiuosi. Bet ji, vienintelė mano sesuo, planuoja išsikraustyti į kitą pasaulio kraštą. Jos vyras Rydas kilęs iš didžiulės šeimos Prancūzijoje ir dar prieš jiems susituokiant Eiva yra minėjusi, kad galiausiai kada nors kelsis gyventi į Europą. Sesę ši galimybė visada labai džiugino, todėl suprantu, kad ji tik slepia svaiginantį nekan­ travimą, nes žino, kaip liūdžiu dėl būsimo atstumo tarp mūsų. Žinojau, kad praeitą mėnesį Rydas išsiuntė gyvenimo aprašy­ mus kelioms darbovietėms, bet maža dalis manęs savanaudiš­ kai vylėsi, kad pasiūlymų jis nesulauks. - Tai kelsitės į Monaką? - Ne, Rydo darbovietė bus Imperijoj. Kitoje šalyje, bet tik valanda kelio iki Monako mašina. Europa tokia mažytė, net keista. Čia važiuoji valandą ir atsiduri Niujorke, o Europoje valanda kelio ir - kita šalis, kalbanti visai kita kalba. Net neįsivaizduoju, kur ta Imperija, bet skamba kaip daug tinkamesnė vieta jai gyventi nei Konektikutas. - Jau sakei mamai? - Ne, - atsako ji. - Žinau, kaip dramatiškai ji reaguos, tai pamaniau, kad geriau pasakyt akis į akį. Kaip tik dabar pake­ liui pas ją. - Sėkmės. - Ačiū, - atsako ji. - Vėliau pasuksiu ir papasakosiu, ar smarkiai varė kaltę. Susimatysim ryt per pietus? - Būtinai. Ir mama dar turės visą dieną ataušti. 37

Kai baigiam pokalbį, suprantu, kad stoviu tuščioje gatvėje priešais raudoną šviesoforo signalą. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai man buvo keturiolika, mirė mano tėvas. Neilgai trukus po jo mirties mama ištekėjo dar kartą. Manęs tas visai nenustebi­ no. Net nenuliūdino. Niekas nepavydėtų mano tėvų santykių. Neabejoju, kad pradžioje jie sutarė gerai, bet kai sulaukiau to amžiaus, kada suvokiama, kas yra meilė, mačiau, kad tarp tėvų jos nebėra. Netgi nesu tikra, ar mama apskritai tekėjo iš meilės. Ieš­ kant antrosios pusės jos prioritetas visada buvo pinigai. Patė­ vis tikrai neužkariavo jos širdies puikiomis asmeninėmis sa­ vybėmis. Greičiau palenkė pajūrio nameliu Menkių kyšulyje. Nepaisant jos aprangos ir elgesio, mano mama tikrai nėra turtinga. Ji užaugo skurdžioje šeimoje Vermonte, buvo antroji iš septynių vaikų. Už tėvo ištekėjo, kai jis jau buvo šiek tiek praturtėjęs, ir vos susilaukusi sesės ir manęs pradėjo reikalauti namo Senajame Grinviče, Konektikute. Mamai ne­ rūpėjo, kad jis turėjo dirbti dvigubai tiek, kad išlaikytų šį jos įnorį. Man rodos, kad laiką leisti darbe jam patiko labiau nei namuose. Tėvui mirus liko šiek tiek turto, bet jo neužteko įprastam mamos gyvenimo būdui palaikyti. Neilgai trukus mama rado sprendimą. Už patėvio ji ištekėjo privačioje ceremonijoje ne­ praėjus nei metams po tėvo laidotuvių. Taupiai pagyveno vos aštuonis mėnesius. Nors mudvi su sese gyvenome turtingųjų gyvenimą, ne­ buvom ir dabar nesam turtingos. Mama seniausiai išleido vi­ sus tėvo paliktus pinigus. O patėvis turi savo biologinių vaikų, 38

kurie paveldės jo užgyventą turtą. Dėl šių dviejų priežasčių mes su Eiva niekada nesijautėm turtingos, nors ir esam užau­ gintos turtingų žmonių. Būtent todėl vos baigusios mokslus pradėjome dirbti ir pačios save išlaikyti. Niekada mamos neprašiau pinigų. Pir­ ma, manau, kad ištekėjusi moteris neturėtų prašyti savo tėvų finansinės pagalbos. O antra - ji niekada neduotų tiesiog taip. Viskas, ką duoda mama, turi savo kainą. Ji kartkartėmis padeda Eivai arba man, ir mes už tai esa­ me dėkingos. Praėjusių Kalėdų proga mama išmokėjo mudvie­ jų automobilius. O prieš man baigiant universitetą, kai dar ne­ pažinojau Grehemo, padėjo susirasti butą ir sumokėjo nuomą už pirmą mėnesį. Mama nuperka mums naujų drabužių, ku­ riuos, jos manymu, turėtume dėvėti, nes jos netenkina mūsų pačių pasirinkimai. Taip pat gimtadieniui dovanoja spa proce­ dūras, nes tada esam priverstos jas praleisti kartu su ja. Kartais apsilanko mūsų namuose, reiškia nepasitenkinimą baldais, o praėjus kelioms dienoms po vizito pasirodo pasiuntinukas su naujais, jos išrinktais baldais. Grehemas tiesiog netveria savyje, kai ji taip elgiasi. Jis sa­ ko, kad dovanoti yra gražus poelgis, bet dovanoti sofą - tai jau įžeidimas. Nesu nedėkinga jai, tiesiog žinau, kad turiu pati atsistoti ant kojų finansiškai, nes, nors mane ir supa pinigai, nesu jais aptekusi. Dėkingiausia esu už kassavaitinius pietus kartu. Mes su Eiva nepraleidžiame nei vienų sutartų pietų užmiesčio klube netoli mamos namų. Tiesiog pakęsti negaliu to klubo, bet labai džiaugiuosi galėdama leisti laiką su Eiva, tad kaskart laukiame to susitikimo, net ir žinodamos, kad kartu bus ir motina. 39

Vis dėlto įtariu, kad dabar, Eivai persikėlus gyventi į Eu­ ropą, viskas keisis. Dabar ji ruošis kraustymuisi, kuris jau kitą savaitę, vadinasi, mūsų laukia paskutiniai pietūs. Ką tik jos gy­ venimą aplankiusi pilnatvė manąjį dar labiau ištuštino. - Galėsi parskristi kartą per savaitę pietums? - klausiu Eivos. - Kaip man reikės užimti tavo motiną vienai? Visada pokalbiuose apie mamą kalbame kaip apie sveti­ mą - „tavo motina“. Pradžioje, vidurinėje tai tebuvo juokas, bet dabar jį vartojame taip dažnai, kad turime pasisaugoti ir netyčia nepasakyti taip prie mamos. - Pasiimk planšetę ir pasiskambinsim skaipu, - pataria ji. Nusijuokiu. - Negundyk. Eiva paima į rankas telefoną ir perskaičiusi žinutę visa atgyja. - Pakvietė į darbo pokalbį! - Kaip greitai. Koks darbas? - Anglų mokytoja vietinėje mokykloje. Mokės ne kažin ką, bet įsidarbinusi tikrai greičiau išmoksiu keiktis prancūziš­ kai ir itališkai. Rydas uždirba tiek, kad Eivai dirbti nebūtina, bet ji visada dirba. Ji sako, kad namų šeimininkės gyvenimas jai netinka, manau, tas ir sužavėjo Rydą. Abu nenori vaikų, o Eivai visada patiko būti užsiėmusiai, tad tokie santykiai tinka abiem. Retkarčiais pavydžiu jai nenoro turėti vaikų. Tiek mano gyvenimo ir santuokos problemų išsispręstų, jei nesijausčiau tokia beprasmė be vaiko. - Bus taip keista be tavęs, Eiva, - pareiškia mama, užim­ dama garbingą vietą už stalo. Užsakiau jos įprastinį gėrimą 40

martinio taurę su daugiau alyvuogių. Ji pasideda rankinę ant kėdės šalimais ir nuo dantų krapštuko nuima vieną alyvuo­ gę. - Nemaniau, kad mane taip paveiks tavo kraustymasis, tęsia. - Kada grįši aplankyti? - Aš dar net neišvažiavau, - atsako Eiva. Motina atsidūsta ir paima meniu. - Negaliu patikėti, kad mus palieki. Gerai, kad bent ne­ turi vaikų. Neįsivaizduoju, ką jausčiau, jei nuo manęs atplėštumei anūkus. Tyliai prunkšteliu. Dramatiškesnio žmogaus nei mama nesu sutikusi. Ji vargiai norėjo būti motina kai buvom mažos, o ir dabar žinau, kad neskuba tapti močiute. Bent ši jos as­ menybės pusė manęs nevargina. Bent nezyzia dėl kūdikio. Tik viliasi, kad nesugalvosiu įsivaikinti. Prieš porą metų per vienus tokius pietus Eiva buvo iškė­ lusi įsivaikinimo klausimą. Motina praktiškai pradėjo tyčiotis iš to sumanymo. - Kvin, tikiuosi tu nemezgi planų auginti svetimo vai­ ko, - tada metė ji. - Jis gali būti labai... problemiškas. Eiva tik pasisuko į mane ir užvertė akis, o iš po stalo para­ šė žinutę: „Tai žinoma, biologiniai vaikai niekada nebūna pro­ blemiški. Tavo motina galėtų į save pasižiūrėti.“ Kaip aš jos pasiilgsiu. „Jau dabar tavęs ilgiuosi“, - atrašau jai. „Dar neišvykau.“ - Klausykit, merginos, negi nei viena nemokat stalo eti­ keto taisyklių? Pakeliu galvą - motina žvilgsnį įbedusi į mūsų telefonus. Užrakinu savąjį ir įsidedu į rankinę. 41

- Kaip Grehemas? - klausia mama. Ji domisi tik iš mandagumo. Nors su Grehemu esam su­ situokę jau daugiau nei septynerius metus, ji vis dar norėtų, kad mano vyras būtų ne jis. Motinos akyse jis niekada nebuvo manęs vertas, bet ne todėl, kad ji linki man geriausio. Jei būtų mamos valia, mes su Itanu gyventume tokio dydžio name kaip ji, ir ji galėtų girtis visiems draugams, kad jos duktė turtinges­ nė nei Evelina Bredberi. - Puikiai, - atsakau per daug nesismulkindama. Atvirai pasakius, aš tik numanau, kad Grehemas laikosi puikiai. Ne­ besugebu atskirti, ką jis jaučia, ką galvoja, ar laikosi puikiai, ar kankinasi. - Tiesiog puikiai. - O tu pati? - Gerai. O ką? - Nežinau. - Dvejoja nuodugniai nužvelgdama mane. Tiesiog atrodai... pavargusi. Naktimis miego pakanka? - Oho, - sumurma Eiva. Pavartau akis ir pasiimu meniu. Motina visada įgudusiai laido įžeidimus. Dažniausiai labai neužsigaunu, nes ji vienodai užgaulioja ir mane, ir Eivą. Turbūt todėl, kad mes labai pana­ šios. Eiva vos keleriais metais už mane vyresnė. Abiejų tokie patys tiesūs rudi plaukai vos žemiau pečių. Vienodos plaukų atspalvio akys. Ir, pasak mūsų motinos, abi dažnai atrodome nuvargusios. Užsisakome maisto ir šnekučiuojamės, kol atneša patie­ kalus. Pietums jau beveik sėkmingai pasibaigus, staiga kažkas prieina prie stalelio: - Avrile? Mes su Eiva atsisukame, kai Eleonora Vots persikelia žy­ drą „Hermės“ rankinę nuo vieno peties ant kito. Nors ir bando 42

apsimesti, kad taip elgiasi lyg tarp kitko, tai tas pats, kaip va­ noti rankine per galvą ir rėkti „Žiūrėkit, matot, Įperku rankinę už penkiolika tūkstančių dolerių/“ - Eleonora! - sušunka mama. Ji atsistoja ir jos nesiliesdamos viena kitą pabučiuoja į skruostus, o aš Eleonorai žvilgte­ lėjus išspaudžiu šypseną. - Kvin ir Eiva! Damos, jūs kaip visada gražuolės! - Vos susilaikau nepasitikslinusi, ar tikrai neatrodau pavargusi. Ele­ onora klesteli ant tuščios kėdės ir rankomis apkabina ranki­ nę. - Kaip gi tu, Avrile? Tavęs nemačiau nuo... - Prityla. - Kvin ir Itano van Kempo sužadėtuvių vakarėlio, - pa­ baigia sakinį mama. Eleonora papurto galvą. - Sunku patikėti, kad tai buvo taip seniai. Tik pagalvok, mes jau močiutės! Kur prabėgo laikas? Mama pakelia martinio taurę ir gurkšteli. - Aš dar ne močiutė, - atkerta lyg girdamasi. - Eiva su vyru keliasi gyventi į Europą. Vaikai nesuderinami su jų aistra keliauti, - paaiškina ji, lengvabūdiškai mostelėdama ranka į Eivą. Eleonora pasisuka į mane, akimis stabtelėdama prie ves­ tuvinio žiedo ir vėl klausiamai įsižiūrėdama į akis. - O tu, Kvin? Ištekėjai jau senokai, - kvailai juokdamasi klausia ji. Mano skruostai kaista, nors jau turėčiau būti pratusi prie šios temos. Suprantu, kad žmonės nelinki blogo, bet ir nuošir­ dūs komentarai žeidžia. „Kada su Grehemu susilauksit kūdi­ kio?“ - „Apskritai nenorit vaikų?“ - „Nenuleiskit rankų, tikrai sulauksite!“ Krenkšteliu ir paimu stiklinę vandens. 43

- Viskas planuose, - atsakau prieš atsigerdama. Norėčiau, kad čia ir baigtume pokalbį, bet motina užti­ krina, kad taip nebus. Ji pasilenkia link Eleonoros, tarsi manęs šalia nė nebūtų. - Kvin nesiseka pastoti, - paaiškina, tarsi tai liestų ne vien mane ir Grehemą. Eleonora palenkia galvą ir su gailesčiu pažvelgia į mane. - Ak, mieloji, - taria dėdama plaštaką man ant rankos. Labai apgailestauju. Ar mėginote dirbtinį apvaisinimą? Mano dukterėčia su vyru patys negalėjo susilaukti, bet dabar tuoj gimdys dvynukus. Ar mėginom dirbtinį apvaisinimą? Gal jai ne visi namie? Greičiausiai reiktų nusišypsoti ir padėkoti už puikią mintį, bet staiga suvokiu, kad mano kantrybės taurė visiškai persipildė. - Taip, Eleonora, - atkertu ištraukdama ranką. - Mes, tie­ są pasakius, praėjome tris nesėkmingas procedūras. Išeikvojom visas santaupas ir turėjome imti antrą paskolą užstatydami namus. Eleonoros veidą išmuša raudonis ir aš iš karto susigės­ tu savo replikos, o tai reiškia, kad motina iš viso nustėrus iš siaubo. Bet nepažvelgiu į ją, nenoriu įsitikinti savo teisumu. Matau, kaip Eiva skubiai gurkšteli vandens norėdama paslėpti juoką. - Ak, - tarsteli Eleonora. - Tai... labai užjaučiu. - Visai be reikalo, - įsiterpia motina. - Viskam gyvenime yra priežastys, tiesa? Net ir sunkumams. Eleonora pritariamai linkteli. - Ak, aš visa širdimi tuo tikiu, - patvirtina ji. - Viešpaties keliai nežinomi. 44

Tyliai nusijuokiu. Tokie teiginiai iš karto primena mamos ne kartą sakytus komentarus. Žinau, kad ji nespecialiai, bet Avrilė Doneli yra didžiausia storžievė. Mudu su Grehemu planuoti kūdikį pradėjom vos metai po vestuvių. Taip naiviai tikėjausi, kad pavyks iš karto. Po ke­ lių nesėkmingų mėnesių pradėjau nerimauti. Prasitariau Eivai ir... nepagalvojusi, mamai. Joms papasakojau dar prieš pasi­ dalindama savo nerimu su Grehemu. Motina netgi mestelėjo, kad galbūt Dievas nemano, jog aš pasirengusi kūdikiui. Jei Dievas neduoda vaikų susilaukti tiems, kas nepasiren­ gę jų turėti, jam reiktų nemenkai pasiaiškinti. Nes tarp mote­ rų, kurios Dievo valia yra vaisingos, tikrai yra abejotinų pasi­ rinkimų. Mano motina - vienas tokių pavyzdžių. Grehemas per visą šį sunkų išmėginimą mane labai pa­ laikė, bet kartais svarstau, ar jį taip pat erzina klausimai apie vaikus. Kaskart į juos vis sunkiau atsakyti. Retkarčiais, kai bū­ name drauge ir žmonės ima klausinėti, kodėl vis dar neturime vaikų, jis ima kaltinti save. - Aš nevaisingas, - sako jis. Bet jis toli gražu nėra nevaisingas. Dar pradžioje Grehe­ mas darėsi spermos tyrimą ir rezultatai buvo geri. Gydytojas net pavartojo žodį „dosniai“: - Jūs dosniai apdovanotas spermatozoidais, pone Velsai. Mudu su Grehemu vėliau apie tai nuolat juokaudavom. Bet net ir juokavimas nekeitė to, kad problema buvo manyje. Kad ir kaip dosniai spermatozoidais apdovanotas mano vyras, jie mano gimdai nepriimtini. Mylėdavomės pagal griežtą ovu­ liacijų tvarkaraštį. Nuolat matuodavausi temperatūrą. Maiti­ nausi tik sveikai. Ir vis tiek nieko. Sukrapštėm visus pinigus, 45

kiek turėjom, pradžioje dirbtiniam apvaisinimui gimdoje, o paskui ir mėgintuvėlyje, tačiau tai irgi nedavė trokštamų re­ zultatų. Svarstėmsurogatinę motinystę, bet kaina tokia pat didžiu­ lė, kaip ir dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje, o pasak mūsų gydytojo, dėl man dar dvidešimt penkerių metų amžiaus dia­ gnozuotos endometriozės mano kiaušinėliai ne itin patikimi. Kol kas niekas nepasiteisino. Mes nebeišgalim kartoti tų procedūrų, kurias jau išmėginom, o ir naujiems bandymams nesukrapštytume. Po truputį mane lanko mintys, kad vaiko taip niekada ir nesusilauksime. Pastarieji metai - sunkiausi mano gyvenime. Baigiu pra­ rasti tikėjimą. Prarandu susidomėjimą. Prarandu viltį. Prarandu, prarandu, prarandu. - Ar galvojote apie įsivaikinimą? - paklausia Eleonora. Atsisuku į ją ir stengiuosi nuslėpti susierzinimą. Jau pra­ sižioju atsakyti, bet motina kaip tik pasilenkia ir taria: - Jos vyro įsivaikinimas nedomina. - Mama, - iškošia Eiva. Bet ji į Eivos komentarą numoja ranka. - Nepasakoju gi visam pasauliui. Eleonora yra praktiškai geriausia mano draugė. - Nesimatėt kiaurą dešimtmetį, - pareiškiu. Motina spusteli Eleonorai ranką. - Na, bet atrodo, kad prabėgo tik akimirka. Kaip laikosi Piteris? Eleonora nusikvatoja, kaip ir aš džiaugdamasi kita tema pakrypusiu pokalbiu. Tada pradeda porinti mamai apie naują vyro automobilį, jo vidurio amžiaus krizę - tikrai nebe „vidu­ rio“ amžiaus, nes jam gerokai virš šešiasdešimt, bet aš tą nuty­ 46

liu. Atsiprašau - kūnu ir mintimis - į tualetą, stengdamasi pa­ bėgti nuo nesibaigiančių priminimų apie savo nevaisingumą. Reikėjo paprieštarauti motinai, kai ji pareiškė, kad Grehemo įsivaikinimas nedomina. Ne tai, kad nedomina, tiesiog jis nepraėjo įvaikinimo tarnybos patikros dėl savo praeities. Niekaip negaliu suprasti, kodėl įvaikinimo tarnyba neatsižvel­ gė į tai, kad be to siaubingo nuosprendžio paauglystėje Grehemas nėra gavęs net baudos už ne vietoje pastatytą automobilį. Bet kai esame tarp tūkstančių kitų porų, bandančių įsivaikinti, net mažiausias nusižengimas gali tapti lemiamu. Mano motina klysta. Abu pritariame įsivaikinimo idėjai, bet tiesiog mus atmetė, o bandyti dar kartą neišgalime. Visos procedūros taip ištuštino mūsų banko sąskaitas, kad teko an­ trą kartą užstatyti namą, bet vis tiek nesu tikra, kaip reiktų rasti pinigų, jei vis dėlto įvaikinimo tarnyba patvirtintų mūsų kandidatūrą. Tiek daug kintamųjų, o žmonės vis tiek galvoja, kad ne­ same apsvarstę kurio nors varianto, nors mes tikrai apie viską pagalvojome. Velniai griebtų, Eiva net parvežė mums lauktuvių vaisin­ gumo lėlytę, kai keliavo į Meksiką prieš kelerius metus. Bet niekas - net prietarai - nepalenkė likimo mūsų pusėn. Praeitų metų pradžioje apsisprendėme, kad viską paliksime spręsti li­ kimui, tikėdamiesi, kad pastosiu natūraliai. Bet nepavyko. Ir, atvirai kalbant, aš jau pavargau irtis prieš srovę. Nenuleidžiame rankų tik dėl Grehemo. Nes giliai viduje jaučiu, kad praradusi ryžtą susilaukti kūdikio greičiausiai pra­ rasčiau ir Grehemą. Nenoriu atimti iš jo galimybės tapti tėvu. Aš nevaisinga. Ne Grehemas. Ar ir jis turi būti baudžia­ mas dėl mano nevaisingumo? Jis sako, kad aš jam svarbesnė 47

nei vaikai, bet esu tikra, jog taip tikina tik todėl, kad nenori manęs užgauti. Ir todėl, kad vis dar neprarado vilties. O po dešimt ar dvidešimt metų jis manęs nekęs. Grehemas juk irgi žmogus. Kiekvieną kartą apie tai galvodama jaučiuosi savanaudė. Jaučiuosi savanaudė kaskart, kai mes su Grehemu mylimės, nes jaučiu, kaip kabinuosi į tuščią viltį, o su ja vilkinu mudvie­ jų santuoką, kuri galiausiai nebedomins nei jo, nei manęs. Dėl šios priežasties valandų valandas praleidžiu internete ieškoda­ ma atsakymo į mane kankinantį klausimą. Nesvarbu, kokio. Dalyvauju savitarpio pagalbos grupėse, skaitau visus forumus, pasakojimus apie „stebuklingus pastojimus“, uždaras įvaikini­ mo grupes. Net prisijungiau prie kelių vaikų auklėjimo grupių, tiesiog, jei kada susilaukčiau kūdikio. Tada būčiau puikiai pa­ sirengusi. Iš kur tikrai esu pasitraukusi, tai visi socialiniai tinklai. Praeitais metais ištryniau visas paskyras. Tiesiog neapsiken­ čiau netaktiškų žmonių. Balandžio pirmoji viršijo visus lū­ kesčius. Net pamečiau skaičių, kiek draugų pamanė, kad būtų juokinga pasiskelbti apie tariamus nėštumus. Tokie žmonės visiškai neatjaučia, ką tokiu metu išgyvena nesulaukiantys vaikų. Jei bent įsivaizduotų, kiek moterų svajo­ ja apie nėštumą, niekada nesugalvotų taip juokauti. Geriau net nepradėsiu piktintis, kiek mano draugų skun­ džiasi vaikais savo paskyrose. „Evė kiaurą naktį verkė! Ak! Ka­ da pagaliau galėsiu išmiegoti visą prakeiktą naktį?“ Arba: „Ka­ da pagaliau vėl prasidės mokslo metai! Baigiu išeiti iš proto su tais bernais namuose!“ Jei tik tos motinos žinotų.

48

Jei aš būčiau motina, nė vienos savo vaiko gyvenimo aki­ mirkos nelaikyčiau savaime suprantama. Būčiau dėkinga už kiekvieną jo verkšlenimą, inkštimą, ligą ar atsikalbinėjimą. Branginčiau kiekvieną vasaros atostogų minutę, kurią jis pra­ leidžia namuose, ir ilgėčiausi, kai būtų mokykloje. Todėl ir pasitraukiau iš socialinių tinklų. Nes su kiekvie­ nu atnaujinimu jutau vis daugiau kartėlio. Žinau, kad visos tos mamos myli savo vaikus. Žinau, kad nenuvertina. Bet jos ne­ supranta, ką reiškia, kai net neturi galimybės patirti to streso, kuriuo skundžiasi. Užuot niekinusi visus, su kuriais draugauju internete, nusprendžiau išsitrinti paskyras vildamasi, kad tai atneš bent apgaulingą ramybę. Bet taip nenutiko. Net ir pasitraukus iš socialinių tinklų nepraeina nei viena diena, kai kas nors neprimena, kad galiu niekada netapti ma­ ma. Kaskart, kai pamatau vaiką. Kaskart, kai sutinku nėščią moterį. Kaskart, kai susiduriu su tokiais žmonėmis kaip Ele­ onora. Beveik kiekvienas žiūrimas filmas, kiekviena skaitoma knyga, kiekviena klausoma daina. O pastaruoju metu... ir kiekvienas mano vyro prisilieti­ mas.

Penktas skyrius

Tada

Niekada į savo butą nebuvau atsivedus kito vaikino, tik Itaną. Tiesą pasakius, Itanas irgi retai čia užeidavo. Jo butas gražesnis ir daug didesnis, todėl visada laiką leisdavom pas jį. Tačiau štai aš planuoju mylėtis iš keršto su visišku nepažįstamuoju praė­ jus vos kelioms valandoms po to, kai užtikau savo sužadėtinį su kita moterimi. Jei Itanas gali turėti kitą moterį, aš tikrai galiu iš keršto pasimylėti su beprotiškai patraukliu vyru. Šiandiena - ištisa virtinė keisčiausių nutikimų. Dar vienas nepamaišys! Atrakinu duris ir greitu žvilgsniu permetu butą, ar ne­ reikia ko slėpti. Suprantu, kad reikia slėpti viską, o tai sunkiai padaroma, kai Grehemas stovi už nugaros. Žengiu vidun ir {leidžiu jį į butą. - Užeik, - sakau. Grehemas žengia iš paskos, liūdnomis akimis apžvelgda­ mas mano butą. Butas mažas, vieno kambario, o mano ir Itano nuotraukos jį dar sumažina. Tiesiog dusina. Ant valgomojo stalo dar guli pasklidę neišsiųsti kvietimai į vestuves. Prieš dvi savaites pirkta vestuvinė suknelė kabo ant prieš­ kambario spintos durų. Pamačius ją mane apima pyktis. Nu­ 50

traukiu suknelę, įvelku į apsauginį maišą ir įgrūdu į spintą. Net nesivarginu pakabinti. Tikiuosi, ji visa susiglamžys. Grehemas prieina prie baro ir paima mano ir Itano nuo­ trauką. Nuotraukoje Itanas man ką tik pasipiršo, o aš tariau „taip“. Į objektyvą laikau atkišusi sužadėtuvių žiedą. Dabar stoviu šalia Grehemo ir žiūriu į savo ir Itano nuotrauką. Jis nykščiu perbraukia stiklą. - Čia atrodai labai laiminga. Nieko neatsakau, nes jis neklysta. Nuotraukoje atrodau laiminga, nes tada ir buvau laiminga. Nepaprastai laiminga. Ir visiškai akla. Kiek kartų Itanas buvo man neištikimas? Ar išdavė ir prieš pasipiršdamas? Man kyla tiek daug klausimų, bet nemanau, kad taip noriu išgirsti atsakymus, jog galiausiai ryžčiausi išsamiai Itano apklausai. Grehemas padeda apverstą nuotrauką ant baro. Lygiai taip, kaip prieš tai darėm su telefonais, prispaudžia rėmelį pirštu ir nusviedžia per visą barą. Nuotrauka nulekia už baro ir nukritusi ant virtuvės grindų sudūžta į šipulius. Koks neatsakingas ir grubus poelgis svetimuose namuo­ se. Bet džiaugiuosi, kad jis taip padarė. Ant baro dar dvi nuotraukos. Paimu kitą nuotrauką su savimi ir Itanu ir apvertusi padedu ant baro. Nusviedžiu nuo baro ir jai sudužus nusišypsau. Nusišypso ir Grehemas. Abu žiūrime į paskutinę nuotrauką. Joje Itano nėra. Nuo­ traukoje aš su tėvu, nufotografuoti pora savaičių prieš jo mirtį. Grehemas paima ją į rankas ir įdėmiai apžiūri. - Tavo tėvas? - Aha. Grehemas pastato rėmelį ant baro. 51

- Šita gali likti. Grehemas prieina prie valgomojo stalo, ant kurio pa­ skleisti neišsiųsti kvietimai į vestuves. Ne pati parinkau juos. Mano ir Itano motinos išrinko. Netgi išsiuntė jos. Mama at­ nešė likutį man prieš dvi savaites ir liepė „Pinterest“ paieškoti idėjų, ką daryti su nepanaudotais kvietimais, bet neturėjau jo­ kio noro užsiimti rankdarbiais. Dabar tikrai juos išmesiu. Nenoriu turėti jokių primini­ mų apie savo nevykusius santykius. Nuseku paskui Grehemą prie stalo ir ant jo prisėdu pakiš­ dama po savimi kojas. Sėdžiu lotoso poza, o Grehemas pasi­ ima vieną kvietimą ir pradeda skaityti garsiai. - Didžiai laukiame jūsų dalyvavimo Kvin Dianos Vitli, Avrilės Doneli ir amžinąjį atilsį Kevino Vitlio iš Senojo Grinvi­ čo, Konektikute, dukters bei Itano Samsono van Kempo, dak­ taro ir ponios Samsono van Kempų, taip pat iš Senojo Grinvi­ čo, sūnaus tuoktuvėse. Tuoktuvės vyks prestižinėje „Douglas Whimberly Plaza“... Grehemas nustoja skaitęs ir pažvelgia į mane. Baksteli pirštu į kvietimą. - Jūsų kvietimuose yra žodis „prestižinis“. Mano skruostus nutvilko gėdos raudonis. Nekenčiu tų kvietimų. Kai pirmą kartą juos pamačiau, tiesiog pašėlau dėl nenusakomo pretenzingumo, bet mano motina ir pretenzingumas - tiesiog neišskiriami. - Čia mano motinos sritis. Kartais paprasčiau tiesiog duoti durniui kelią. Grehemas kilsteli antakį ir nusviedžia kvietimą atgal ant krūvos. - Tai tu iš Grinvičo, ane? 52

Jo balse iš karto užfiksuoju smerkiantį toną, bet negaliu jo kaltinti. Senasis Grinvičas ne per seniausiai buvo išrinktas vienu turtingiausių Amerikos miestų. Labai dažnai tie, kas su­ kasi panašiuose sluoksniuose, galvoja, kad yra geresni nei tie, kurie nėra tokie turtingi. Jei nesi iš turtingųjų, dažnai smerki tuos, kurie yra. Aš tame neketinu dalyvauti. - Neatrodai panaši į merginą iš Senojo Grinvičo, - pri­ deda jis. Mamai toks komentaras pasirodytų įžeidžiantis, bet aš tik nusišypsau. Priimu tai kaip komplimentą, taip, kaip jis ir norėjo pasakyti. Be to, Grehemas teisus... mano mažytis butas ir paprastas jo apstatymas niekaip neatspindi mano kilmės. - Ačiū. Labai stengiuosi atsiriboti nuo visa ryjančios aukštuomenės. - Daug sunkiau įtikinti žmones, kad priklausai aukštuo­ menei. Tą sakau gerąja prasme. Dar vienas mano motiną įžeidžiantis komentaras. Grehe­ mas man patinka vis labiau ir labiau. - Tu alkanas? - Žvilgteliu į virtuvę bandydama prisimin­ ti, ar bent turiu kuo pavaišinti. Laimei, jis papurto galvą. - Nea. Vis dar sotus kinų maistu ir neištikimybe. Tyliai susijuokiu. - Aha, aš irgi. Grehemas dar kartą nuskaito akimis mano butą, praei­ damas žvilgsniu virtuvę, valgomąjį, į miegamąjį vedantį kori­ dorių. Tada akimis taip įsigręžia į mane, kad nejučiomis giliai įkvepiu. įdėmiai žiūri į mane, tada į mano kojas. Stebiu, kaip akimis registruoja kiekvieną mano kūno dalį. Jausmas kitoks, nei kai tai daro Itanas. Keista, bet man malonu. 53

Įdomu, ką žiūrėdamas į mane galvoja Grehemas. Ar jis tik apstulbęs, kaip ir aš, kad kažkokiu būdu dieną baigė mano bute apžiūrinėdamas mane, o ne savo bute, prie savo stalo žiū­ rėdamas į Sašą? Grehemas įkiša ranką į švarko kišenę ir išsitraukia mažą dėžutę. Atidaro ir paduoda man. Dėžutėje guli žiedas. Iš karto matyti, kad tai sužadėtuvių žiedas, tik ženkliai mažesnis nei tas, kurį man įteikė Itanas. Atvirai pasakius, jis man patinka labiau nei manasis. Pati norėjau subtilesnio, bet Itanas išrinko brangiausią, kokį tik išgalėjo įpirkti jo tėvas. - Nešiojausi porą savaičių, - sako Grehemas. Tada pasi­ lenkia prie stalo ir įsižiūri į žiedą mano delne. - Niekaip nepa­ vyko pasipiršti, nes ji vis atšaukdavo pasimatymus. Kurį laiką jau kažką įtariau. Ji taip gerai meluoja. Paskutinį sakinį pasako vos ne didžiuodamasis. - Gražus žiedas. Išimu žiedą iš dėžutės ir užsimaunu ant dešinės rankos piršto. - Gali pasilikti sau. Man jis nebereikalingas. - Geriau grąžink. Tikriausiai brangiai mokėjai. - Pirkau iš „eBay“. Atgal nepriima. Laikau ištiesusi abi rankas ir lyginu žiedus. Įsižiūriu į savo sužadėtuvių žiedą ir mąstau, kodėl neįspėjau Itano, kad nenoriu jo tokio ištaigingo. Atrodo, taip desperatiškai norėjau ištekėti, kad buvau praradus savo balsą. Savo nuomonę. Save pačią. Nusimaunu savąjį žiedą nuo kairės rankos piršto ir įdedu į dėžutę vietoj Grehemo žiedo Sašai. Ištiesiu dėžutę Grehemui, bet jis atsisako paimti. - Imk, - raginu norėdama įvykdyti žiedų mainus. 54

Grehemas atsilošia rankas užkišdamas už nugaros, kad negalėčiau įsiūlyti žiedo. - Už tą žiedą galėtum nusipirkti naują mašiną, Kvin. - Mano mašina jau išmokėta. - Tai grąžink Itanui. Galės įteikti Sašai. Jai šitas vis tiek labiau patiktų nei mano išrinktasis. Grehemas tikrai nepriims žiedo, tad padedu jį ant stalo. Išsiųsiu paštu Itano motinai. Galės nuspręsti, kur jį padėti. Grehemas atsistoja ir susikiša rankas į švarko kišenes. Jis tikrai išvaizdesnis už Itaną. Tą anksčiau minėjau ne dėl to, kad norėjau jį pagirti. Gerą Itano išvaizdą daugiausiai lemia jo pasi­ tikėjimas savimi ir pinigai. Jis visada gražiai susitvarkęs, dailiai apsirengęs ir šiek tiek pasipūtęs. Jei žmogus užtenkamai įsiti­ kinęs, kad gerai atrodo, galiausiai tuo patiki ir visas pasaulis. O Grehemo patrauklumas natūralesnis. Jis jokiais ypa­ tingais bruožais neišsiskiria iš minios. Net plaukų spalva neypatingo rusvo atspalvio. Akys tamsios, bet ne išskirtinės ar juodos. Greičiau kaštoninė spalva akis daro dar liūdnesnes nei žalsva ar mėlyna. Lūpos lygios, storos, bet neypatingai, ne­ atkreipčiau į jas dėmesio, jei dabar neapžiūrinėčiau. Grehemas nėra ypatingai aukštas, niekas dėl to neišskirtų jo iš minios. Panašu, kad lygiai šešių pėdų ūgio. Grehemo patrauklumas susideda iš įvairių jo išvaizdos detalių. Neįspūdingi bruožai kažkaip susiklijuoja į visumą ir tiesiog gniaužia man krūtinę. Mane žavi, kaip jis ramiu žvilgs­ niu stebi pasaulį, kai gyvenimas slysta iš po kojų. Man visai susuka protą, kai jis šypsosi puse lūpų. Retkarčiais kalbėdamas jis nutyla ir nykščiu perbraukia apatinę lūpą. Netyčia seksua­ liai. Nesu tikra, ar kada mane taip stipriai traukė kas nors taip menkai pažįstamas. 55

Grehemas žvilgteli į lauko duris, o aš suabejoju, ar jis ne­ apsigalvojo. Gal kažkuo jį atstūmiau? Ar jis vis dar galvoja apie Sašą? Panašu, kad tuoj dės tašką. Jis atsistumia nuo stalo, bet aš nesistoju, laukiu iš jo kokio nors ženklo, kad nesuklydome čia atvažiuodami. Grehemas pasisuka į mane visu kūnu. Atrodo, kad nežino, kur dėti rankas prieš atsisveikinant, todėl papras­ čiausiai susikiša į džinsų kišenes. Akimis stabteli ties mano kaklu prieš įsižiūrėdamas į veidą. Pirmą kartą jo žvilgsnis taip suintensyvėja. - Kur tavo miegamasis? Tiesmukas jo klausimas mane pribloškia. Bandau nuslėpti vidinę dvejonę, nes nieko labiau nenorė­ čiau, kaip atkeršyti Itanui pasimylėdama sujo meilužės vaikinu. Bet kita vertus, turint omeny, kad tas vaikinas yra Grehemas, pradedu svarstyti, ar nebus tai daugiau nei seksas iš keršto. Dabar likti vienai būtų šūdas. Nusliuogiu nuo stalo ir atsistoju. Grehemas neatsitraukia, mudviejų kūnai vos susiliečia man praeinant pro jį. Sąlytį pa­ juntu visu kūnu, bet labiausiai plaučiais. - Sek paskui mane. Vis dar jaudinuosi, bet toli gražu nebe taip nevaldomai, kaip prieš atrakindama buto duris. Grehemo balsas mane ra­ mina. Jo buvimas šalia mane ramina. Liūdnas žmogus sunkiai gali įbauginti. - Niekada nesikloju lovos, - prisipažįstu atverdama su­ jaukto miegamojo duris. Įjungiu šviesą ir tarpduryje išryškėja Grehemo siluetas. - Kodėl? Jis žengia kelis žingsnius, prieš mano akis iškyla keis­ čiausias vaizdas. Mano miegamajame stovi vargiai pažįstamas 56

vyras. Tame pačiame miegamajame, kurio lovoje dabar raudo­ čiau sudaužyta širdimi. Okažin, kaip Grehemas? Ar jam irgi viskas atrodo keista? Suprantu, kad jis jau įtarinėjo Sašą, kitaip nebūtų sekęs paskui ją į Itano namus sužadėtuvių žiedui deginant kišenę. Gal Grehemas jau seniau ieškojo būdų nutraukti santy­ kius? O aš? Gal tik dabar viską suvokiu? Nes dabar jaučiu jau­ dulį ir nekantravimą, o to tikrai neturėčiau jausti po vos prieš kelias valandas gyvenimą apvertusių įvykių. Stoviu priešais Grehemą netardama nei žodžio, kai staiga suvokiu, kad taip ir neatsakiau į jo klausimą, kodėl niekada nesikloju lovos. Atsikrenkščiu. - Tinkamai pakloti lovą trunka maždaug dvi minutes. Vadinasi, per gyvenimą vidutiniškai žmogus iššvaisto trisde­ šimt aštuonias dienas klodamas lovą, kurią vėl vėliau sujauks. Grehemas pralinksmėja. Apdovanoja mane viena tų pu­ sės lūpų šypsenų ir meta žvilgsnį į lovą. Stebėdama, kaip jis apžiūrinėja mano neklotą lovą, jaučiu, kad gal ir nesu tam pasirengusi. Šiąnakt buvau pasiruošusi mylėtis su Itanu. O ne seksui su nepažįstamuoju. Nežinau, ar noriu mylėtis šviesoje. Net nežinau, ar noriu vilkėti, ką vilkiu dabar. Nenoriu, kad nuo mano kūno Grehemas nurenginėtų drabužius, skirtus ki­ tam vyrui. Man reikia akimirkos susitvardyti. Dar neturėjau progos viską apsvarstyti, o manau, kad reiktų. - Man reikia... - Parodau į vonios pusę. - Aš minutėlę. Grehemo lūpos išsiraito į kiek didesnę šypseną ir aš su­ prantu, kad netrukus jos bučiuos manąsias, ir nesijaučiu to verta. Keistas jausmas, nes šiaip esu savimi pasitikinti moteris. Bet Grehemo pasitikėjimas savimi pakelia kartelę į naują aukš­ tumą. Jo pasitikėjimas manąjį prilygina netikrumui. 57

Užsidarau vonioje ir kurį laiką spoksau į uždarytas du­ ris. Akimirkai net pamirštu, ką darau, bet tada prisimenu, kad tuoj, pirmą kartą po ketverių metų, mylėsiuosi su kitu vyru, ne Itanu. Iškart susikaupiu. Atsidarau spintą ir rausiuosi ieško­ dama kukliausio turimo drabužio. Išsitraukiu šviesiai rausvus naktinius plonomis petnešėlėmis. Jie nėra permatomi, bet ma­ tysis, kad nedėviu liemenėlės, kurią kaip tik skubiai nusisegu. Užsivelku naktinius ir prieinu prie kriauklės. Susisegu plaukus į laisvą kuoduką atidengdama veidą, tada valausi dantis ir lie­ žuvį, kol įsitikinu, kad skoniu nepriminsiu jam mūsų prieš tai pasivogto kinų maisto. Dar kartą apžiūriu save veidrodyje, užsigalvodama kiek per ilgai. Tiesiog sunku suvokti, kad būtent taip baigiasi ši diena. Kad... nekantraudama laukiu sekso su vyru, kuris nėra mano sužadėtinis. Giliai įkvepiu, atsidustu ir atidarau vonios duris. Nežinau, ko tikėjausi, bet Grehemas atrodo taip pat. Jis tebestovi priešais vonios duris tebevilkėdamas džinsus ir marškinėlius. Ir švarką. Ir batus. Kaip tik stebeilijuosi į jo ba­ tus, kai jis sukužda: - Oho. Pakeliu akis. Jis visai arti. Grehemo veidas taip arti ma­ nojo, kad užsimanau ištiesti ranką ir paliesti jo žandikaulį. Pa­ prastai neatkreipiu dėmesio į žmogaus žandikaulį, bet jo žan­ dikaulis toks ryškus, nusėtas trumpais plaukučiais iki pat lūpų, kurios kažkodėl tokios pat liūdnos, kaip ir akys. Greičiausiai jis pajunta mūsų artumą ir iškart atsitraukia ranka pamodamas lovos link.

58

Mano pagalvės sulygiuotos prie atkaltės, o antklodė pa­ kišta po čiužiniu, užklota lygiai, be raukšlelės. Antklodės kam­ pas dailiai atverstas, iš po jo matosi paklodė. - Paklojai mano lovą? Prieinu prie lovos ir prisėdu. Visai ne taip įsivaizdavau, kaip viskas vyks, bet tik todėl, kad per ketverius metus susigy­ venau su Itano įpročiais. Grehemas pakelia antklodę ir aš įlipu į lovą, užsikloju ko­ jas. Pasislenku, kad tilptų ir jis, bet jis negula. Užkloja mane antklode ir atsisėda šalia, veidu į mane. - Smagiau, tiesa? Pasitaisau pagalvę ir pasiverčiu ant šono. Jis pakišo ant­ klodės kraštą po čiužiniu, kad neišslystų. Kojos jaučiasi sau­ giai ir tvirtai apklotos. Visai malonu. Net viršutinė kūno dalis atrodo jaukiai įvyniota. - Ne tas žodis. Jis ištiesia ranką ir man už ausies užkiša išsipašiusią plau­ kų sruogą. Toks švelnus gestas. Gerai Grehemo nepažįstu, bet iš karto suprantu, kad jis geras žmogus. Supratau, kad jis geras, kai Itanui pravėrus buto duris Grehemas nepuolė jo mušti. Tik sveikai savimi pasitikintis ir susivaldantis žmogus gali ramiai pasišalinti tokioje situacijoje. Grehemas uždeda ranką man ant peties. Nesu tikra, kas jame pasikeitė nuo tada, kai buvome bare ar įėjome į miega­ mąjį. Bet dabar mano mintys nebesisuka apie tą patį. Jo ranka nuslysta antklode ir stabteli ant klubų. Iš išraiškos matau, kaip sunku Grehemui apsispręsti. Bandau šiek tiek numalšinti jo vi­ dinį konfliktą.

59

- Viskas gerai, - sušnibždu. - Gali eiti. Jis su palengvėjimu giliai atsidūsta. - Maniau, kad galėsiu. Aš ir tu. Šiąnakt. - Aš irgi maniau, kad galėsiu, bet... dar per anksti seksui iš keršto. Per antklodę jaučiu jo rankos šilumą. Grehemo ranka pakyla mano kūnu aukščiau ir jam pasilenkus prie manęs su­ spaudžia juosmenį. Jis švelniai pabučiuoja mane į skruostą. Kai lūpomis priartėja prie ausies, užsimerkiu. - Net ir vėliau nenorėčiau, kad su manimi permiegotum iš keršto. - Jaučiu, kaip Grehemas atsitraukia. - Labanakt, Kvin. Neatsimerkiu, kai jis pakyla nuo lovos. Neatsimerkiu, kai jis išjungia šviesą ir uždaro miegamojo duris. Nenorėtų, kad su juo permiegočiau iš keršto? Tai reikia priimti kaip komplimentą? Ar tai tik reiškia, kad aš jo nedominu? Kurį laiką dar pergalvoju jo paskutinius žodžius, bet grei­ tai nukišu juos giliai į minčių užkaborius. Rytoj pagalvosiu apie tai. Dabar noriu permąstyti viską, ko netekau per pastarą­ sias kelias valandas. Šiandien pasikeitė visas mano gyvenimas. Itanas turė­ jo būti mano antroji pusė iki mirties. Viskas, ką įsivaizdavau veiksianti ateityje, dabar subyrėjo į šipulius. Viskas, ką maniau žinanti apie Itaną, tebuvo melas. Nekenčiu jo. Nekenčiu, nes, kad ir kaip viskas dabar pa­ kryptų, niekada nebegalėsiu žmonėmis pasitikėti taip, kaip ti­ kėjau juo. Pasiverčiu ant nugaros ir žiūriu į lubas. - Būk prakeiktas, Itanai van Kempai. 60

Apskritai, kas čia per pavardė? Balsu ištariu savo vardą su jo pavarde. - Kvin Diana van Kemp. Dar niekada mano vardo ir pavardės derinys neskambėjo taip kvailai, kaip dabar. Ačiū Dievui, kad tai niekada nebus mano pavardė. Ačiū Dievui, kad užtikau jį su kita. Ačiū Dievui, kad Grehemas mane palydėjo. Ačiū Dievui, kad Grehemas nusprendė išeiti. Tada restorane buvau susijaudinusi ir troškau keršto. Galvojau, kad permiegojimas su Grehemu kažkaip palengvins Itano šiandien sukeltą skausmą. O dabar, kai Grehemas išėjo, suvokiu, kad niekas neapmalšintų to skausmo. Dabar jaučiu tik didžiulę, slegiančią ir skausmingą žaizdą. Norisi užsirakin­ ti bute ir niekada nebeišeiti laukan. Nebent ledų. Rytoj išeisiu nusipirkti ledų, o po to niekada nebepaliksiu buto. Nebent baigsis ledai. Nusikloju antklodę ir nužingsniuoju užsirakinti lauko durų. Besiekdama grandinėlės pastebiu geltoną lipnų lapelį ant sienos prie durų. Ant jo - telefono numeris. O po nume­ riu - trumpa žinutė. „Paskambink kada. Po to, kai su kuo nors permiegosi iš keršto. Grehemas.“ Net nežinau, kaip reaguoti į žinutę. Grehemas atrodo ge­ ras vyras, o ir fiziškai man patrauklus, bet nemanau, kad da­ bar galėčiau bent pagalvoti apie susitikinėjimą. Tepraėjo pora valandų nuo paskutinių mano santykių. O net jei galiausiai ir ateitų laikas, kai vėl norėčiau vaikščioti į pasimatymus, tai prasčiausias kandidatas būtų merginos, kuri prisidėjo prie vi­ so mano gero gyvenimo griūties, buvęs vaikinas. 6 1

Noriu būti kuo toliau nuo Itano ir Sašos. Deja, Grehemas man juos tik primintų. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis jo žinutė mane priverčia šyptelėti. Tik sekundei. Grįžtu į miegamąjį ir susiraitau po antklode. Užsitraukiu apklotą ant galvos ir pasipila ašaros. Grehemas neklydo, kai sakė: - Verksi šįvakar. Lovoje. Tada skaudės labiausiai. Kai būsi viena.

Šeštas skyrius

Dabar

Išvažiuodama gyventi į Europą Eiva man paliko dovaną. Mai­ šelį egzotinės arbatos nuo nevaisingumo. Blogiausia - jos skonis: lyg praplėšus arbatos pakuotę, susipylus ją tiesiai sau į burną ir viską pribaigus kavos pupelėmis. Taigi... vaisingumo arbatos stebuklas atmetamas. Lai vėl sprendžia likimas. Nusprendžiau duoti dar vieną mėnesį. Gal­ būt du, o tada pasakysiu Grehemui, kad nustotume bandyti. Dar du mėnesiai ir pasakysiu jam, kad tikrai atėjo laikas atidaryti medinę dėžutę ant lentynos. Kai Grehemas įeina pro duris, sėdžiu ant virtuvės dar­ bastalio vilkėdama vienus iš jo marškinėlių. Mano nuogos kojos kadaruoja pėdomis nesiekdamos žemės. Iš pradžių jis manęs nepastebi, bet kai galiausiai atkreipia dėmesį, jį pri­ kausto visiškai. Rankomis įsitveriu darbastalio sau tarp kojų, vos praskėsdama jas ir leisdama suprasti mūsų vakaro planus. Neatitraukdamas akių nuo mano rankų Grehemas atsilaisvina kaklaraištį ir nusitraukęs nuo apykaklės numeta žemėn. Tai viena priežasčių, kodėl man patinka, kad jo darbo va­ landos ilgesnės nei mano. Galiu kiekvieną dieną stebėti, kaip jis nusiriša kaklaraištį. - Ar kokia proga?

63

Jis išsišiepia nužiūrėdamas mane staigiu žvilgsniu. Jis ar­ tinasi, o aš kaip įmanydama viliojamai šypsausi. Šypsausi taip, tarsi norėčiau šiai nakčiai visus apsimetinėjimus palikti už du­ rų. Apsimetinėjimus, kad mūsų santykiai geri, kad mes laimin­ gi, kad turėdami galimybę nesirinktume kitokio gyvenimo. Prie manęs jis prieina jau nusimetęs švarką ir atsisagstęs viršutines marškinių sagas. Rankomis slysdamas mano šlau­ nimis nusispiria batus. Rankomis apsiveju jo kaklą, o jis pri­ sispaudžia vedamas noro. Lūpas priglaudžia prie mano kaklo, tada žandikaulio, tada švelniai įsisiurbia man į lūpas. - Kur tave nešti? Grehemas mane pakelia ir saugiai prispaudžia prie savęs, o aš kojomis apsiveju jam juosmenį. Sušnibždu į ausį: - Į miegamąjį. Nors apskritai ir nuleidau rankas dėl pastojimo, vis dar kabinuosi į tuščią viltį kartą mėnesyje. Nežinau, ar tai rodo, kad esu stipri asmenybė, ar kad apgailėtina. Retkarčiais jau­ čiuosi ir tokia, ir tokia. Grehemas numeta mane ant lovos, mudviejų drabužiai išbarstyti kelyje nuo virtuvės iki miegamojo kaip duonos tru­ piniai iš pasakos. Jis atsistoja man tarp kojų ir sudejuodamas įeina į vidų. Aš jį pasitinku tylėdama. Grehemas labai nuoseklus visur, išskyrus miegamąjį. Mie­ gamajame niekada nežinai, ko iš jo tikėtis. Kartais jis mylisi kan­ triai ir pasiaukojančiai, o kartais siekia reikliai, greitai ir sava­ naudiškai pasitenkinti pats. Kartais būdamas manyje daug kalba, šnabžda man į ausį žodžius, priverčiančius dar labiau jį pamilti. O kartais būna piktas ir garsiai šneka rausti verčiančius dalykus.

64

Niekada nežinau, ko iš jo laukti. Anksčiau tai mane dar labiau jaudindavo. Bet dabar miegamajame man reikia tik vienos jo pusės. Tos, kuri siekia reikliai, greitai, savanaudiškai pasitenkinti. Su tokiu Grehemu nesijaučiu tokia kalta, kad pastaruoju metu iš sekso tenoriu rezultato. Deja, šiandien Grehemas nesavanaudiškas. Šiandien jis visiškai ne toks, kokio noriu. Jis mėgaujasi kiekviena mylėji­ mosi akimirka. Lėtai ir kontroliuojamai stumdamasis į mane, ragauja visą mano kaklą ir krūtinę. Stengiuosi dalyvauti proce­ se retkarčiais priglausdama lūpas prie jo peties arba suimdama už plaukų. Bet nelengva apsimetinėti trokštančia, jog jis tęstų. Pasuku galvą į šalį, atidengdama kaklą, kur jis gali įsisiurbti ir palikti žymę. Jis galiausiai įsisiūbuoja ir aš šiek tiek įsitempiu laukdama pabaigos, tačiau jis netikėtai iš manęs išeina. Grehemas lei­ džiasi mano kūnu žemyn, burna įtraukdamas kairįjį spenelį, o aš iš karto žinau, kas laukia toliau. Jis palaipsniui leisis vis že­ miau, lėtai skanaus kiekvieną mano kūno lopinėlį, kol pagaliau liežuviu nuslys man tarp kojų, kur švaistys dešimt vertingų minučių, o aš turėsiu galvoti, kokia šiandien diena, kiek dabar valandų, kaip praleisiu likusias keturiolika dienų, ką daryčiau ir sakyčiau, jei vis dėlto pastočiau, kiek ašarosiu duše, jei atsa­ kymas ir vėl bus neigiamas. Šįvakar nenoriu nieko galvoti. Noriu tik, kad jis greičiau baigtų. Tempiu Grehemą už pečių, kol mūsų veidai vėl atsiduria tame pačiame lygyje, ir sukuždu į ausį: - Viskas gerai. Gali baigti.

65

Mėginu paraginti jį tęsti, ką pradėjo, bet Grehemas atsi­ traukia. Mūsų akys susitinka pirmą kartą po to, kai virtuvėje sėdėjau ant stalo. Grehemas švelniai nubraukia man plaukus nuo veido. - Nebėra nuotaikos? Net nežinau, kaip jam pasakyti neužgaunant, kad nuotai­ kos nebuvo nuo pat pradžių. - Viskas gerai. Man ovuliacija. Bandau jį pabučiuoti, bet dar nesusitikus mūsų lūpoms Grehemas nusirita nuo manęs. Žiūriu į lubas ir nesuprantu, kodėl jį sunervino mano ko­ mentaras. Jau tiek laiko mėginame pastoti. Nusistovėjusi tvar­ ka neturėtų jo stebinti. Jaučiu, kaip Grehemas išlipa iš lovos. Kai į jį pasisuku, jis stovi nugara į mane ir maunasi kelnes. - Tu rimtai įsižeidei, kad nebeturiu nuotaikos? - atsisės­ dama klausiu. - Jei gerai pameni, prieš minutę dar mylėjomės nepaisydami mano nuotaikos. Jis atsisuka į mane ir akimirką dėlioja mintis. Nervingai perbraukia sau plaukus ir prieina arčiau lovos. Tvirtai sukąs­ ti dantys išduoda, koks jis suirzęs, bet balsas išlieka ramus ir tylus: - Man atsibodo dulkintis moksliniais tikslais, Kvin. Būtų smagu nors kartą būti tavyje, nes tu to nori. O ne dėl to, kad reikia įvykdyti reikalavimus pastojimui. Grehemo žodžiai kerta skaudžiai. Iš dalies norisi taip pat skaudžiai pulti atgal, bet iš tikrųjų žinau, kad jis sako tiesą. Kartais aš irgi ilgiuosi spontaniško mylėjimosi. Bet viskas pri­ ėjo iki to, kad nesėkmingi mėginimai pastoti man pernelyg skausmingi. Tokie skausmingi, kad ėmiau skaičiuoti - kuo ma­ 66

žiau mylėsimės, tuo mažiau nusivilsiu. Jei mylėsimės tik per ovuliaciją, nusivilsiu daug rečiau. Norėčiau, kad jis tai suprastų. Norėčiau, kad jis žinotų, jog kartais pastangos man kainuoja daugiau nei nesėkmė. Mė­ ginu suprasti, ką jis jaučia, bet tai nėra lengva, nes nesu tikra, kad jis bando suprasti, ką jaučiu aš. O ir kaip galėtų suprasti? Juk ne jam kaskart nepavyksta. Savęs gailėti galėsiu vėliau. Dabar reikia, kad jis grįžtų į lovą. Grįžtų į mane. Nes jis neklysta - seksas su vyru tikrai yra vienas iš būtinų pastojimo reikalavimų. O šiandiena - tinka­ miausia mėnesy. Nusispardau antklodes, kad likčiau tysoti ant lovos nuo­ ga. Priglaudžiu delną prie pilvo bandydama privilioti jo dė­ mesį. - Atleisk, - sušnibždu pirštais bėgdama kūnu aukštyn. Grįžk į lovą, Grehemai. Jo žandikaulis vis dar kietai suspaustas, bet akys seka ma­ no ranką. Matau, kaip jį plėšo prieštaravimai - viena jo dalis nori audringai išeiti iš kambario, o kita - audringai įeiti į ma­ ne. Man ne visai patinka, kad jis vis dar neklauso, todėl pasiverčiu ant pilvo. Jau kas fiziškai labiausiai traukia Grehemą, tai mano vaizdas iš užpakalio. - Noriu tavęs viduje, Grehemai. Prisiekiu, tik to ir no­ riu, - sumeluoju. Išgirdus jo dejonę man palengvėja. - Po velnių, Kvin. Ir jis vėl ant lovos, rankomis liečia mano šlaunis, klubais spaudžiasi prie užpakalio. Vieną ranką pakiša po manimi ir priglaudžia prie pilvo kilstelėdamas, kad galėtų lengviau įslysti į vidų iš nugaros. Įtikinamai sudejuoju ir sugniaužiu paklodę. 67

Grehemas sugriebia mane už klubų ir pasikelia ant kelių, tempdamas mane į save, kol pilnai mane užpildo. Tai jau nebe kantrusis Grehemas. Dabar jame maišosi daug jausmų, jis juda manyje nekantriai ir su pykčiu. Jis da­ bar siekia greičiau baigti, o ne patenkinti mane, o to labiausiai man ir norisi. Aimanuoju sulig kiekvienu jo judesiu vildamasi, kad jis nepastebės, kaip iš tikrųjų dabar esu ne čia. Po kiek laiko kažkaip persiorientuojame nuo šuniuko pozos prie to, kad aš guliu prispausta ant pilvo, o jis visu svoriu ant manęs. Gre­ hemas įsikabina į mano rankas, gniaužiančias paklodę, o aš išgirdusi jo aimaną atsipalaiduoju. Laukiu, kol jis užpildys mane viltimi. Tačiau jis to nepadaro. Jis ištraukia varpą ir prisišlieja prie mano nugaros linkio. Tada paskutinį kartą sudejuoja jau man į kaklą. Jaučiu, kaip išsilieja man ant odos, šiltas ir drėgnas skystis nuteka mano klubu ir susigeria į čiužinį. Negi jis... Tikrai taip. Supratus, kad jis nebaigė manyje, akyse susitvenkia aša­ ros. Noriu išsilaisvinti iš po jo, bet jis pernelyg sunkus, be to, vis dar įsitempęs, o aš pajudėti negaliu. Vos pajutusi Grehemą atsileidžiant mėginu jį kilstelėti. Jis nusirita ant nugaros, aš nusiritu tolyn nuo jo, valydamasi jį nuo savęs paklode. Skruostais teka ašaros, kurias piktai šluostausi. Aš taip pykstu, kad net negaliu kalbėti. Grehemas tik stebi, kaip aš bandau visomis išgalėmis slėpti pyktį. Ir gėdą. Grehemas yra mano vyras, bet šįvakar jis buvo tik prie­ monė. Dar bandžiau jį įtikinti priešingai, bet Grehemas tik 68

įrodė savo teisumą nesuteikdamas man to, ko labiausiai iš jo šįvakar laukiau. Nesuvaldomai teka ašaros, bet aš vis tiek stengiuosi. Už­ sitraukiu antklodę iki akių, o Grehemas nusirita nuo lovos ir pagriebia kelnes. Tyliai besiritančios ašaros virsta kūkčioji­ mais, ima trūkčioti pečiai. Visai neplanuotai taip elgiuosi prie jo. Dažniausiai palaukiu ilgojo dušo. Grehemui palinkus siekti pagalvės nuo lovos, matau, kad viena jo dalis nori mane guosti, o kita aprėkti. Piktoji dalis laimi ir jis pasuka link durų. - Grehemai, - sušnibždu. Reaguodamas į mano balsą jis stabteli, atsisuka ir žiūri į mane. Atrodo toks susisielojęs, kad net nerandu, ką pasaky­ ti. Norėčiau galėti pasakyti, kad apgailestauju, jog vaiko no­ riu labiau nei jo. Tai nei kiek negelbėtų, nes irgi meluočiau. Aš visai neapgailestauju. Man pikta, kad jis nesupranta, kuo per pastaruosius metus man virto seksas. Jis nori, kad toliau jo trokščiau, bet aš nebegaliu, kai seksas ir mylėjimasis man visada teikė viltį kada nors, nusišypsojus menkutei galimybei, pastoti. Seksas ir mylėjimasis veda prie vilties, o ji veda prie tos akimirkos, kai viltį užmuša netektis. Per ilgus metus visa emocijų virtinė sukibo neatskiria­ mai. Pradėjau nebeskirti sekso nuo vilties, o vilties - nuo ne­ tekties. Seksas tapo viltimi, o viltis - netektimi. Seksas Viltis Netektis. Netektis. Netektis. Dabar jaučiu tik netektį. Jis niekada to nesupras. Jis niekada nesupras, kad nėjo aš nenoriu. Nenoriu netekties. Grehemas stebi mane laukdamas, ką pasakysiu pašaukusi vardu. Bet aš tyliu. Nieko nebegaliu pasakyti. 69

Jis vos linkteli ir nusisuka. Matau, kaip įsitempia jo nuga­ ros raumenys. Matau, kaip jis sugniaužia ir atgniaužia kumš­ tį. Matau, kaip giliai atsidūsta, nors ir neišleidžia jokio garso. Tada jis lengvai atidaro miegamojo duris ir išeidamas iš visų jėgų jas trenkia. Iš kitos durų pusės pasigirsta garsus duslus smūgis. Kietai užmerkiu akis ir visa įsitempiu, kai garsas pasikartoja. Ir kai pasikartoja dar kartą. Klausau, kaip jis penkis kartus iš kitos pusės smūgiuoja į duris. Klausau, kaip jis lieja savo atstūmimo skausmą medyje, nes kitur negali. Ir kai viskas nutyla... aš subyru į šipulius.

Septintas skyrius

Tada

Nebuvo lengva pamiršti Itaną. Na, ne tai, kad patį Itaną. Ne­ tekti santykių buvo sunkiau, nei prarasti patį Itaną. Kai taip il­ gai saistaisi su kitu žmogumi, sudėtinga vėl gyventi tik sau. Tik po kelių mėnesių sugebėjau jį visiškai pašalinti iš savo buto. Išmečiau vestuvinę suknelę, nuotraukas, per visus tuos metus jo dovanotas dovanas, jį primenančius drabužius. Net įsigijau naują lovą, bet greičiausiai dėl to, kad norėjau naujos lovos, o ne todėl, kad priminė Itaną. Jau praėjo šeši mėnesiai, o einu į antrą pasimatymą su Džeisonu tik todėl, kad pirmasis nebuvo košmariškas. Ir dar nes Eiva įkalbėjo. Nors mano motina ir myli Itaną bei vis dar tikisi, kad jam atleisiu, Džeisonas jai patiktų dar labiau. Skamba kaip kompli­ mentas, bet taip nėra. Motinos ir mano skoniai labai skiriasi. Vis laukiu, kad Džeisonas pasakytų ar padarytų ką nors, ko nepakęstų mama, taip man jis taptų patrauklesnis. Jis jau pakartojo kelis klausimus, kuriuos uždavė aną penktadienį. Paklausė, kiek man metų. Atsakiau, kad dvide­ šimt penkeri, tiek pat, kiek ir prieš savaitę. Tada pasiteiravo, kada mano gimtadienis, o aš atsakiau, kad vis dar birželio dvi­ dešimt šeštąją.

7 1

Stengiuosi nebūti bjauri, bet tai nelengva, nes jis akivaiz­ džiai nesiklausė nieko, ką kalbėjau aną savaitę. - Tai tu liūtas? - paklausia. Linkteliu. - Aš tai skorpionas. Nesuvokiu, ką tai turėtų reikšti. Niekada nesupratau as­ trologijos. Be to, sunku susitelkti į Džeisoną, kai jam už nu­ garos vyksta šis tas įdomesnio. Už dviejų stalelių man šiepiasi Grehemas. Vos jį atpažinusi nuleidžiu akis į lėkštę. Džeisonas kažką vapa apie skorpionų ir liūtų suderina­ mumą, o aš žiūriu jam tiesiai į akis vildamasi, kad jose ne­ įžiūrimas manyje verdantis chaosas. Bet mano taktika nepa­ sitvirtina, nes Grehemas jau atsistojo. Negaliu susivaldyti ir per Džeisono petį stebiu, kaip Grehemas pakyla nuo stalelio. Neatitraukdamas akių nuo manęs pradeda eiti mūsų link. Ant kelių spausdama servetėlę galvoju, kad pamačiu­ si Grehemą staiga susijaudinu taip, kaip niekada nesijaudi­ nau prie Džeisono. Grehemui priartėjus prie stalelio pakeliu į jį akis. Bet vos man žvilgtelėjus Grehemas nusuka akis. Dar kartą linkteli galvą rodydamas, į kurią pusę eina. Praeina pro mūsų stalelį ranka vos paliesdamas man alkūnę. Sekundės tru­ kmės brūkštelėjimas pirštu per mano odą. Giliai įkvepiu. - Turi brolių ar seserų? Padedu servetėlę ant stalo. - Vis dar vieną seserį. - Atsistumiu kėdę. - Tuoj grįšiu. Man reikia į tualetą. Man kylant nuo kėdės Džeisonas skuba stotis. Nusišyp­ sau jam ir pasuku tualeto link. Ten, kur Grehemas. Kodėl taip jaudinuosi?

72

Tualetai - restorano gale. Norint patekti į koridorių, ku­ riame jie yra, reikia pasukti už pertvaros. Grehemas jau užniro už kampo, o aš stabteliu prieš pasukdama. Vildamasi, kad kaip nors nuslūgs nerimas, prispaudžiu ranką prie krūtinės. Tada skubiai iškvepiu ir žengiu į koridorių. Grehemas stovi atsainiai atsirėmęs į sieną, ranką įsikišęs į kostiuminių kelnių kišenę. Jis mane ir jaudina, ir ramina, ta­ čiau nerimauju, kad taip jam niekada ir nepaskambinau. Grehemas tingiai šypteli puse lūpų. - Sveika, Kvin. Jis vis dar rauko akis šypsodamasis, džiaugiuosi, kad tai nepasikeitė. Pati nežinau, kodėl. Man patinka, kad jis visada, regis, kaunasi su amžinu vidiniu nerimu. - Sveikas. - Nejaukiai stoviu per kelias pėdas nuo jo. - Grehemai, - papildo jis bakstelėdamas sau į krūtinę. Jei kartais pamiršai. Papurtau galvą. - Nepamiršau. Ne taip lengva pamiršti baisiausios gyve­ nimo dienos detales. Mano komentaras jį prajuokina. Grehemas atsistumia nuo sienos ir žengia žingsnį manęs link. - Taip ir nepaskambinai. Gūžteliu pečiais, lyg jo telefono numeris būtų iškritęs man iš galvos. O iš tikrųjų žiūriu į tą lapelį kiekvieną dieną. Lapelis su numeriu vis dar kaba ten, ant sienos, kur jis prikli­ javo. - Sakei paskambinti, kai permiegosiu su kuo nors iš kerš­ to. O aš dar tik pradėjau susitikinėti. - Šitas ir yra tavo kavalierius?

73

Linkteliu. Jis žengteli arčiau, tarp mūsų palikdamas vos dvi pėdas. O aš jaučiuosi lyg dusčiau. - O tu? - klausiu. - Turėjai merginą? - Šita jau trečia. Nekenčiu šio atsakymo. Taip nekenčiu, kad noriu apskri­ tai baigti pokalbį. - Na... tai sveikinu. Ji graži. Grehemas prisimerkia, tarsi mėgintų įskaityti viską, kas lieka tarp eilučių. Žengiu moterų tualeto link ir ranka pastū­ miu duris. - Malonu buvo vėl susitikti, Grehemai. Jis vis dar žvelgia prisimerkęs, bet dabar kilsteli smakrą į viršų. Nežinau, ką turėčiau sakyti. Užeinu į moterų tualetą ir leidžiu durims užsiverti. Giliai atsidustu. Įtemptas pokalbis. Kodėl toks įtemptas? Prieinu prie kriauklės ir atsuku čiaupą. Man virpa ran­ kos, todėl pradedu jas prausti tikėdamasi, kad levandų kvapo muilas nuramins. Nusišluostau ir žvelgiu į jas veidrodyje, ban­ dydama save įtikinti, kad taip susijaudinau ne dėl Grehemo. O vis dėlto dėl jo. Rankos vis dar dreba. Pusę metų norėjau jam paskambinti, bet visus šešis mė­ nesius save atkalbinėjau nuo to žingsnio. O dabar, sužinojusi, kad jis jau susitikinėja, suvokiu, kad gal ir praleidau savo šan­ są. Nors aš jo ir nenorėjau. Vis dar esu giliai įsitikinusi, kad Grehemas man per daug primintų tuos įvykius. Jei vis dėlto pasiryšiu santykiams, norėčiau visai naujo žmogaus. Kieno nors nesusijusio su baisiausia mano gyvenimo diena. Tokio kaip Džeisonas? - Džeisonas, - sumurmu. Reikia grįžti į pasimatymą.

74

Atidariusi duris pamatau, kad Grehemas tebestovi ten, kur palikau. Vis dar kilstelėjęs galvą gręžia mane akimis. Iš netikėtumo stabteliu tarpdury, durys užsidarydamos trinkteli man į nugarą ir stumteli žingsniu arčiau jo. Metu žvilgsnį į koridoriaus galą, tada vėl pasižiūriu į Grehemą. - Dar nebaigėm pokalbio? Jis lėtai įkvepia priartėdamas dar žingsniu. Dabar sustoja vos už pėdos nuo manęs ir susikiša rankas į kišenes. - Kaip laikaisi? Dabar jo balsas tylus, tarsi klausimą būtų buvę sunku iš­ spausti. Iš to, kaip akimis nardo po manąsias kažko ieškoda­ mas, suprantu, kad klausia apie tai, kaip išgyvenau skyrybas. Kai teko atšaukti vestuves. Man malonu, kad jis klausia nuoširdžiai. Jaučiu, kad jis mane ramina savo buvimu šalia panašiai, kaip ir tą vakarą prieš šešis mėnesius. - Gerai, - atsakau vos linktelėdama. - Vis dar nelengva pasitikėti žmonėmis, bet iš esmės negaliu skųstis. Panašu, kad jam palengvėjo. - Tai gerai. - O kaip tu? Jis kurį laiką įdėmiai į mane žiūri, bet jo akyse nematau to, ko tikiuosi. Matau apgailestavimą. Liūdesį. Panašu, kad Grehemas neatsigavo nuo išsiskyrimo su Saša. Jis atsainiai gūžteli pečiais, bet žodžiu nieko neatsako. Stengiuosi neparodyti gailesčio, bet, man rodos, nepavyksta. - Gal šita mergina bus geresnė nei Saša. Ir pagaliau galėsi ją pamiršti.

75

Grehemas susijuokia. - Aš Sašą jau pamiršęs, - įtikinamai taria jis. - Sakyčiau, Sašą pamiršau vos sutikęs tave. Grehemo žodžiai smogia man be jokio pasiruošimo. - Laikas grįžti į pasimatymus, Kvin. Jis apsisuka ir nueina koridoriumi. Stoviu nejudėdama, apstulbinta jo žodžių. „Sakyčiau, Sa­ šą pamiršau vos sutikęs tave.“ Negaliu patikėti savo ausimis. Negalima pasakyti tokių žodžių ir apsisukus nueiti! Seku Grehemui iš paskos, bet jis jau netoli savo stalelio. Užmetu akį į Džeisoną, kuris mane pama­ tęs nusišypso ir stojasi. Stengiuosi susivaldyti, bet sunku ma­ tant, kaip Grehemas pasilenkia, skubiai pakšteli savo draugei į smilkinį ir atsisėda priešais ją. Negi jis bando priversti mane pavyduliauti? Jei taip, tai bergždžiai. Neturiu laiko erzinantiems vyrams. Vos randu lai­ ko tokiems nuobodoms kaip Džeisonas. Džeisonas apeina staliuką ir atitraukia man kėdę. Prieš atsisėsdama ir vėl sutinku Grehemo žvilgsnį. Galėčiau prisiek­ ti, kad jis šiepiasi. Nežinau, kodėl pradedu žaisti pagal jo tai­ sykles, bet pasilenkiu ir skubiai pabučiuoju Džeisoną į lūpas. Tada atsisėdu. Kol Džeisonas apeina staliuką ir atsisėda, galiu matyti Grehemą. Jis jau nebesišiepia. Dabar šypsausi aš. - Galim eiti iš čia, - sakau.

76

Aštuntas skyrius

Dabar

Kai Eiva gyveno Konektikute, susiskambindavome beveik kas­ dien, o dabar, kai ji kitam pasaulio krašte, atrodo, kalbamės dar dažniau. Kartais net porą kartų dienoj, nepaisant laiko juostų skirtumo. - Turiu naujieną. Jos balse girdėti jaudulys. Uždarau lauko duris ir nunešu daiktus ant virtuvės stalo. - Viskas gerai? Padedu rankinę, išsitraukiu tarp ausies ir peties prispaus­ tą telefoną ir tvirtai laikau ranka. - Taip, - atsako ji. - Viskas gerai, nieko blogo nenutiko. - Na, tai kas tada? Tu mane gąsdini, jau kažkas blogo? - Ne... Kaip tik geros naujienos. Klesteliu ant valgomojo kambario sofos. Jei naujienos ge­ ros, kodėl jos balsas toks nelaimingas? Ir tada viską suprantu. Ji gali nebesakyti. - Laukiesi? - Pauzė. Iš telefono nesklinda joks garsas, to­ dėl atitraukiu nuo ausies patikrinti, ar nenutrūko skambutis. Eiva? - Laukiuosi, - patvirtina ji. Dabar aš tyliu. Prispaudžiu ranką prie krūtinės, jaučiu stipriai mušančią širdį. Akimirką jau bijojau blogiausio. Bet 77

dabar, kai žinau, kad ji nemiršta, negaliu suprasti, kodėl Eivos balse negirdėti laimės. - Viskas gerai? - Taip, - atsako ji. - Mes, žinoma, nesitikėjom. Ypač taip greitai po persikraustymo. Bet dabar jau turėjom kelias dienas apsiprasti. Mes iš tikrųjų labai laimingi. Man akyse tvenkiasi ašaros, bet nesuprantu, kodėl norisi verkti. Juk tai geros naujienos. Ji laiminga. - Eiva, - sušnabždu. - Tiesiog... šakės. - Žinau. Tu būsi teta. Žinau, kad jau esi teta Grehemo se­ sers vaikams, bet niekada nemaniau, kad būsi mano vaikų teta. Per prievartą nusišypsau, bet nepakankamai, todėl iš­ spaudžiu juoką. - Tavo motina taps senele. - Tas - visų baisiausia, - sako ji. - Ji net nesumojo, kaip reaguoti. Mama šiandien arba skandinasi martinyje, arba per­ ka kūdikių drabužėlius. Nuryju pavydą, kad motina sužinojo anksčiau manęs. - Tu... jai jau pasakei? Eiva apgailestaudama atsidūsta. - Vakar. Norėjau pasakyti tau pirmai, bet... reikėjo ma­ mos patarimo. Kaip tau pranešti. Atsiremiu galva į sofos atkaltę. Ji baiminosi man praneš­ ti? Negi mano, kad aš tokia sunkiai prognozuojama? - Manei, kad tau pavydėsiu? - Ne, - akimirksniu paprieštarauja Eiva. - Nežinau, Kvin. Bijojau, kad gal nusiminsi? Ar nusivilsi? Nurieda dar viena ašara, tik šįkart ne iš džiaugsmo. Sku­ biai ją nusišluostau.

78

- Tu gi mane pažįsti. - Mėgindama susivaldyti atsistoju, nors ji manęs ir nemato. - Turiu bėgti. Sveikinu. - Kvin. Padedu ragelį ir žiūriu į telefoną. Kaip mano sesuo ga­ li galvoti, kad nesidžiaugsiu? Juk ji - mano geriausia draugė. Džiaugiuosi dėl jos ir Rydo. Niekada nejausčiau Eivai pagiežos dėl to, kad ji gali susilaukti vaikų. Vienintelis dalykas, kuris mane erzina, tai kad ji taip lengvai netyčia pastojo. ODieve. Aš esu blogas žmogus. Kad ir kaip mėginčiau neigti, vis dėlto jaučiu pagiežą. Ir dar numečiau ragelį. Juk tai laimingiausia jos gyvenimo diena, o ji iš meilės man negali net nuoširdžiai džiūgauti. Aš elgiuosi savanaudiškai, kad leidžiu jai tramdytis. Akimirksniu jai perskambinu. - Atleisk, - išpyškinu vos jai atsiliepus. - Viskas gerai. - Ne, negerai. Tu teisi. Aš labai vertinu, kad stengiesi ne­ užgauti manęs dėl mūsų su Grehemu sunkumų. Bet iš tikrųjų, Eiva, aš labai džiaugiuosi dėl tavęs ir Rydo. Ir labai noriu vėl tapti teta. Jos balse girdžiu palengvėjimą. - Ačiū tau, Kvin. - Bet... - Kas? - Tu pirmiausia pasakei motinai? Šito niekada neatleisiu. Eiva nusijuokia. - Pasigailėjau tą pačią minutę. Ji man pasakė: „Bet tu jį auginsi Europoje? Jis gi kalbės su akcentu!“ - Ak, padėk mums, Dieve.

79

Nusikvatojame. - Kvin, aš turėsiu duoti vardą žmogui. Tikiuosi, kad tu man padėsi, nes mudu su Rydu niekada nesugebėsim rasti abiem tinkančio varianto. Dar kiek pasikalbam. Paklausinėju privalomų klausimų. Kaip sužinojo. Eilinis vizitas pas gydytoją. Kada gimdymas. Balandį. Kada žinos, berniukas ar mergaitė. Jie nori, kad tai būtų staigmena. Pokalbiui einant į pabaigą Eiva sako: - Prieš padėdama ragelį, sakyk... - Ji nutyla. - Gal gavot atsakymą iš įvaikinimo tarnybos? Atsistoju ir einu į virtuvę. Staiga pajutau troškulį. - Taip, gavom. Viską jai papasakoju. Pasičiumpu buteliuką vandens iš šaldytuvo, nusuku kamštelį ir pridedu prie lūpų. - Prastos naujienos. - Yra kaip yra, - atsakau. - Negaliu pakeisti Grehemo praeities, o jis negali pakeisti mano dabarties. Neverta gilintis. Iš ragelio kurį laiką sklinda tyla. - Ojei rastumėt kūdikį per privačią agentūrą? - Už kokius pinigus? - Paprašyk savo motinos. - Čia tau ne rankinė, Eiva. Neleisiu, kad motina man nu­ pirktų žmogų. Amžiams likčiau jai skolinga. - Žvilgteliu į du­ ris kaip tik tuo metu, kai Grehemas įeina į valgomąjį. - Turiu bėgti. Myliu. Sveikinu. - Ačiū, - atsako ji. - Ir aš tave myliu. Padedu ragelį Grehemui bučiuojant man skruostą. - Eiva? Jis paima mano vandens buteliuką ir gurkšteli. 80

Linkteliu. - Taip. Ji nėščia. Jis vos nepaspringsta. Nusišluosto lūpas ir trumpai nusi­ juokia. - Rimtai? Maniau, kad jie nenori vaikų. Gūžteliu pečiais. - Atrodo, jie klydo. Grehemas šypsosi, ir mane žavi, kaip nuoširdžiai jis dėl jų džiaugiasi. O suirztu pamačiusi, kad šypsena išblėsta ir akyse pasirodo rūpestis. Jis nesako nei žodžio, bet to ir nereikia. Ma­ tau, kad jis nerimauja. Nenoriu, kad pradėtų klausinėti, kaip aš dėl to jaučiuosi, todėl nusišypsau dar plačiau, mėgindama įtikinti, kad jaučiuosi puikiai. Nes taip ir yra. Arba bent jau bus. Kai viskas susigulės. Grehemas pagamino spagečių su „Carbonara“ padažu. Šiąnakt jis norėjo pasirūpinti maistu. Dažniausiai man patinka, kai jis gamina, bet įtariu, kad jis nujaučia mano neigiamą reakciją į tai, jog mano sesuo gali pastoti netyčia, o aš nesugebu net po šešerių metų intensyvių pastangų. - Gal gavai atsakymą iš įvaikinimo tarnybos? Pakeliu akis nuo lėkštės ir žiūriu Grehemui į burną. J bur­ ną, iš kurios išskrido šis klausimas. Suspaudžiu šakutę ir peilį ir vėl nuleidžiu akis į maistą. Mes jau visą mėnesį neaptarinėjom nevaisingumo pro­ blemų. Arba to, kad nei vienas nemėginom pralaužti ledų lo­ voje nuo tada, kai jis apsinakvojo svečių kambaryje. Vyliausi, kad taip ištempsime dar vieną mėnesį. Linkteliu galva. - Gavau. Skambino praeitą savaitę. 81

Matau, kaip juda jo Adomo obuolys, kai jis nuleidžia akis ir be tikslo makaluoja šakute po lėkštę. - Kodėl man nepasakei? - Sakau dabar. - Tik todėl, kad aš paklausiau. Vėl nieko neatsakau. Jis teisus. Turėjau pasakyti vos ga­ vusi atsakymą, bet man skaudėjo. Nenoriu kalbėti apie tai, kas skaudina. O dabar skaudina viskas. Dėl to aš beveik ir nebe­ kalbu. Tačiau nepasakiau jam dar ir dėl to, kad žinau, koks kal­ tas jis jaučiasi dėl to įvykio. Įvykio, dėl kurio mes gaunam jau trečią neigiamą atsakymą iš įvaikinimo tarnybos. - Atleisk, - taria jis. Man suskausta krūtinę, nes suprantu, kad Grehemas at­ siprašo ne už apsižodžiavimą. Jis atsiprašo, nes supranta, kad mūsų kandidatūrą atmetė dėl jo teistumo. Tai nutiko, kai jis tebuvo devyniolikos metų. Ir jis nedaž­ nai apie tai kalba. Praktiškai niekada nekalba. Avarija įvyko ne dėl jo kaltės, bet alkoholis jo kraujyje tapo lemtinga detale byloje. Nusikaltimas amžiams liks policijos įrašuose ir poros, kurios neturi įrašo apie teistumą, patikrą visada praeis vietoj mūsų. Bet tai įvyko taip seniai. To niekaip nepakeisi, o Grehe­ mas dar paauglystėje pakankamai prisikentėjo dėl savo poel­ gio. Betrūksta, kad jo žmona jį pradėtų kaltinti. - Neatsiprašinėk, Grehemai. Jei atsiprašai dėl to, kad mū­ sų nepatvirtino tarnyba, aš turiu atsiprašyti, kad negaliu pa­ stoti. Yra kaip yra. Mūsų žvilgsniai akimirksniui susitinka ir jo akyse matau krislą dėkingumo. 82

Grehemas pirštu glosto stiklinės kraštelį. - |vaikinimo problemos, su kuriomis dabar susiduriame, yra tiesioginis mano prasto pasirinkimo rezultatas. O tu negali kontroliuoti to, kad nepavyksta pastoti. Skirtumas yra. Gal ir nesame idealios santuokos pavyzdys, bet bent jau tobulai žinome, kas ir kada dėl visko kaltas. Jis niekada ne­ norėjo manęs versti jaustis kalta dėl to, kad negaliu pastoti, o aš niekada nenorėjau, kad jis jaustųsi kaltas dėl veiksmų, už kuriuos ir taip save kaltina. - Gal ir yra skirtumas, bet ne didžiausias. Pamirškimviską. Pavargau nuo šito pokalbio. Apie tai kalbėjomės jau tiek kartų, o niekas nesikeičia. Suvalgau dar kąsnį tikėdamasi, kad pakeisim temą, bet jis neatlyžta. - Ojei... - Grehemas palinksta į priekį ir pastumia lėkštę į stalo vidurį. - O jeigu pabandytum įsivaikinti viena? Jei aš netrukdyčiau su savo įrašu? Spoksau į jį galvodama, ką toks variantas reikštų. - Negaliu. Mes gi susituokę. - Jis niekaip nereaguoja į mano komentarą. Vadinasi, puikiai supranta, ką siūlo. Atsilošiu kėdėje ir atsargiai jį stebiu. - Nori išsiskirti, kad galėčiau pabandyti įsivaikinti viena? Grehemas persisveria per stalą ir ranka paima mano plaš­ taką. - Tai nieko nereikštų, Kvin. Mes vis tiek būtume kartu. Bet gal padidėtų galimybė, jei... žinai... apsimestume, jog aš čia niekuo dėtas. Tokiu atveju mano teistumas nesumažintų šansų gauti patvirtinimą. Kiek apmąstau sumanymą, bet jis toks pat absurdiškas, kaip ir mūsų tebesitęsiantis mėginimas pastoti. Kokia tarny­ ba patvirtintų išsiskyrusios vienišos moters kandidatūrą, kai 83

yra patikimų susituokusių porų, turinčių didesnes pajamas ir geresnes galimybes? Vien praeiti tarnybos patikrą nelengva, o kad kažkas iš tikrųjų tave pasirinktų ir biologinė motina neat­ šauktų įvaikinimo iki pat proceso pabaigos - dar sunkiau. Jau nekalbant apie mokestį. Grehemas uždirba dvigubai daugiau nei aš, bet net jei mane kažkaip stebuklingai tarnyba patvirtin­ tų, neišgalėtume susimokėti už visą procesą. - Neturim tam pinigų. Tikiuosi, kad tuo pokalbį ir baigsime, bet iš jo veido iš­ raiškos matau, kad tai ne vienintelis pasiūlymas. Iš to, kad neskuba siūlyti kito, galiu suprasti, kad naujas jo planas grei­ čiausiai susijęs su mano motina. Iš karto papurtau galvą nesu­ tikdama ir čiumpu lėkštę. Atsistoju nuo stalo. - Jos mes neprašysim. Pastarąjį kartą, kai su ja kalbėjo­ mės apie įvaikinimą, ji pasakė, kad Dievas man atsiųs vaiką, kai būsiu tam pasirengusi. Ir, kaip prieš tai sakiau ir Eivai, ma­ žiausiai noriu jaustis jai skolinga už savo šeimos narį. Nunešu savo lėkštę į kriauklę. Grehemas atsitraukia su kėde nuo stalo ir atsistoja. - Čia tik pasiūlymas, - taria jis nusekdamas mane į virtu­ vę. - Žinai, bendradarbis pasakojo, kad jo sesuo bandė pastoti septynerius metus. O prieš tris mėnesius sužinojo, kad laukia­ si. Gimdys sausį. Taipy Grehemai. Tai vadinama stebuklu. O stebuklu vadi­ nama, nes tokie nutikimai yra itin reti. Atsuku vandenį ir plaunu lėkštę. - O tu apie tai kalbiesi darbe? Dabar Grehemas stovi šalimais ir deda lėkštę į kriauklę. - Kartais, - tyliai atsako. - Žmonės, būna, klausia, kodėl mes neturim vaikų. 84

Jaučiu krūtinėje kylantį gumulą. Noriu kuo greičiau baig­ ti šį pokalbį. Noriu, kad ir Grehemas nustotų apie tai kalbėti, bet jis atsiremia į darbastalį ir nulenkęs galvą kreipiasi: - Nagi. Žiūriu į jį pakreipusi galvą, rodydama, kad įdėmiai klau­ sausi, bet ir vėl pradedu plauti lėkštes. - Kvin, mes apie tai beveik nebesikalbame. Nežinau, gerai tai ar blogai. - Nei taip, nei taip. Paprasčiausiai pavargau apie tai dis­ kutuoti. Mūsų santuoka tik tuo ir pavirto. - Ar tai reiškia, kad tu susitaikai? - Susitaikau su kuo? - Vis dar nepakeliu akių į Grehemą. - Kad niekada netapsim tėvais. Man iš rankų išslysta lėkštė. Nukrenta garsiai dunkstelė­ dama į kriauklę. Bet nesudūžta taip, kaip aš sudūžtu. Net nežinau, kas nutiko. Laikausi įsitvėrusi kriauklės, nunarinusi galvą tarp pečių, o iš akių pradeda lietis ašaros. Po velnių. Kartais savęs tiesiog negaliu pakęsti. Grehemas kelias sekundes lukteli ir prieina mane guos­ ti. Bet neapkabina. Man regis, jis supranta, kad nenoriu dabar prie jo ašaroti, o apkabinimai, kaip jau teko ne kartą įsitikinti, tik pablogina situaciją. Prie jo aš tiek neverkiu, kiek viena, bet pakankamai, kad Grehemas suprastų, jog geriau mane palikti verkti vieną. Jis ranka perbraukia mano plaukus ir pabučiuoja į pakaušį. Tuomet švelniai paliečia mano ranką paragindamas pasitraukti ir užima mano vietą prie kriauklės. Pakelia lėkštę iš kriauklės ir baigia plauti indus. O aš elgiuosi kaip visada. Pasišalinu iki tol, kol sustiprėsiu pakankamai, kad galėčiau apsimesti, jog pokalbis nevyko. O jis irgi elgiasi kaip visada. 85

Palieka mane ramiai gedėti, nes aš padariau viską, kad mane guosti būtų neįmanoma. Mes po truputį pradedame puikiai vaidinti savo vaidmenis.

Devintas skyrius

Tada

Guliu lovoje. Glamonėjuosi su Džeisonu. Dėl to kaltinu tik Grehemą. Niekada nebūčiau kvietusi Džeisono pas save, jei nebū­ čiau sutikusi Grehemo. Bet kažkodėl pamačius jį mane užplū­ do... jausmai. O kai pamačiau, kaip jis į smilkinį pabučiavo sa­ vo draugę, mane apėmė pavydas. O kai pamačiau, kaip ištiesęs ranką per stalą paėmė jos ranką, ėmiau apgailestauti. Kodėl taip jam ir nepaskambinau? Reikėjo paskambinti. - Kvin, - taria Džeisonas. Jis bučiavo man kaklą, bet da­ bar nustojo. Nužiūrinėja mane, o išraiška sako tiek daug daly­ kų, kurių dabar visai nepageidauju. - Turi prezervatyvą? Sumeluoju, kad neturiu. - Nepyk, nemaniau, kad jau šįvakar parsivesiu tave namo. - Nieko, - atsako jis grįždamas lūpomis prie mano ka­ klo. - Kitą kartą ateisiu pasirengęs. Jaučiuosi kalta. Esu beveik garantuota, kad nesimylėsiu su Džeisonu. Esu visiškai garantuota, kad po šio vakaro jis į ma­ no namus negrįš. Ir esu daugiau nei garantuota, kad netrukus išprašysiu jį lauk. Prieš vakarienę dar taip negalvojau. Bet su­ sidūrusi su Grehemu suvokiau, koks jausmas sutikus reikiamą

87

žmogų. O tai, ką jaučiu būdama su Džeisonu, toli gražu nepri­ lygsta jausmams, kuriuos manyje sužadina Grehemas. Džeisonas sušnabžda kažką neaiškaus man prie ausies. Jis jau glamonėja mane po sijonu ir per liemenėlę. Ačiū Dievui, suskamba durų skambutis. Skubiai nusliuogiu nuo lovos. - Greičiausiai bus mama, - paaiškinu taisydamasi drabu­ žius. - Luktelėk čia, netrukus grįšiu. Džeisonas atsigula ant nugaros ir stebi mane išeinančią iš kambario. Nuskubu prie lauko durų puikiai suprasdama, ką tikiuosi rasti jas atidariusi. Tačiau vis tiek aikteliu pažvelgusi pro akutę. Už durų nuleidęs galvą ir žiūrėdamas į grindis stovi Gre­ hemas. Priglaudžiu kaktą prie durų ir užsimerkiu. Kąjis čia veikia? Prieš atidarydama duris dar kartą bandau pasitaisyti si­ joną ir susiglostyti plaukus. Kai pagaliau stovime akis į akį, jaučiu, kad mane pačią erzina, kaip šalia jo jaučiuosi. Grehe­ mas net neliečia manęs, o jaučiu jį visur. Džeisonas liečia mane visur, o aš nieko nejaučiu. - Ką... - klausimas nuskamba labiau kaip atokvėpis, o ne žodis. Krenkšteliu ir mėginu dar kartą. - Ką tu čia veiki? Grehemas puse lūpų šypteli ranka atsiremdamas į staktą. Tas šypsnis ir atvirai kramtoma guma yra du seksualiausi da­ lykai, kokius esu mačiusi vienu metu. - Maniau, kad toks buvo planas. Visai sutrinku. - Planas? 88

Jis sumišęs nusijuokia. Bet tada kilsteli galvą. Pirštu paro­ do už manęs, į butą. - Pamaniau... - Pirštu baksteli už savęs, per petį. - Res­ torane. Tu metei tokį žvilgsnį... prieš išeidama. Maniau, kad kvietei užeiti. Grehemas kalba garsiau, nei šiuo metu derėtų. Žvilgte­ liu per petį norėdama įsitikinti, kad iš miegamojo neišlindo Džeisonas. Tuomet mėginu pridengti buto įėjimą savo kūnu, perlipdama per slenkstį į koridorių. - Kokį dar žvilgsnį? Grehemas šiek tiek prisimerkia. - Tai nemetei jokio žvilgsnio? Papurtau galvą. - Nemečiau jokio žvilgsnio. Net neįtariu, kas per žvilgs­ nis sakytų „ei, mesk savo panelę ir ateik pas mane į namus.“ Grehemas sučiaupia lūpas į tiesią liniją ir kiek susigėdęs sužiūra į grindis. Tada pakelia akis galvą laikydamas nuleidęs ir taria: - Ar jis čia? Tavo vaikinas? Dabar aš susigėstu. Linkteliu. Grehemas atsidūsta ir kūnu atsiremia į staktą. - Po velnių. Visai ne taip supratau. Kai vėl pakelia į mane akis, pastebiu, kad kairysis jo skruostas paraudęs. Žengiu artyn ir paliečiu paraudusią vietą. - Kas nutiko? Grehemas šypteli ir atitraukia mano ranką nuo skruosto. Bet nepaleidžia. Aš ir nenoriu, kad paleistų. - Gavau antausį. Nieko tokio. Visai nusipelniau. Tada pamatau, kad paraudimas - plaštakos formos. 89

- Čia ta mergina šitaip? Jis gūžteli vienu petimi. - Po visko, kas nutiko su Saša, prisiekiau sau kiekviena­ me santykių etape būti visiškai atviras. Džesei... na, tai mergi­ nai... tai nepasirodė gera savybė. - Ką tujai pasakei? - Išsiskyriau. Pasakiau, kad man patinka kita mergina. Ir kad keliauju tiesiai pas ją į namus. - Nes ta mergina tau tariamai metė žvilgsnį? Grehemas nusišypso. - Na, bent jau maniau, kad metė. - Jis nykščiu paglosto mano plaštaką ir paleidžia ranką. - Ką gi, Kvin. Gal kada kitą kartą. Grehemas žengia žingsnį atgal, o aš jaučiuosi, tarsi jam apsisukus eiti su juo išsiurbiami visi mano jausmai. - Grehemai, - tariu žengdama į koridorių. Jis atsisuka, o aš nesu tikra, ar nesigailėsiu to, ką ketinu pasakyti, bet neabe­ joju, kad tikrai gailėsiuos, jei nepasakysiu. - Grįžk už penkio­ likos minučių. Aš juo atsikratysiu. Grehemas nutvilko mane tobula dėkinga šypsena, tačiau prieš nueidamas nukreipia žvilgsnį man už nugaros. Į kažką, stovintį man už nugaros. Atsisuku ir pamatau tarpduryje sto­ vintį Džeisoną. Panašu, kad jis įpykęs. Ir ne veltui. Jis energingai praveria lauko duris ir išeina į koridorių. Praeina pro Grehemą pastumdamas jį petimi. Grehemas tie­ siog tylėdamas stovi ir žiūri į grindis. Jaučiuosi siaubingai. Bet jei su Džeisonu nebūtų baigęsi dabar, vėliau būčiau turėjusi pati jį išspirti. Atstūmimas visada nemalonus, kad ir kaip tai įvyksta.

90

Su trenksmu užsidaro laiptinės durys, mes tylėdami klau­ some Džeisono žingsnių žemyn laiptais. Kai galiausiai viskas nutyla, Grehemas pakelia galvą ir pažvelgia man į akis. - Tau dar reikės penkiolikos minučių? Papurtau galvą. - Nebe. Grehemas prisiartina prie manęs, o aš įeinu vidun. Palai­ kau jam pravertas duris garantuota, kad šįkart jis neišeis taip greitai, kaip praeitą kartą. Kai jis jau bute, uždarau duris ir atsi­ suku. Grehemas žiūrėdamas į sieną man už peties šypsosi. Nu­ seku jo žvilgsnį į lipnų lapelį, priklijuotą prieš šešis mėnesius. - Vis dar kabo. Droviai nusišypsau. - Būčiau galiausiai paskambinusi. Turbūt. Grehemas nuklijuoja lapelį, perlenkia pusiau ir įsikiša į kišenę. - Po šios nakties tau jo nebereikės. Neabejoju, kad iki ryt ryto, kai aš išeisiu, tu mano numerį mokėsi mintinai. - Toks tikras, kad liksi nakčiai? Grehemas užtikrintai žengia manęs link. Ranka atsiremia į duris šalia mano galvos, mane prispausdamas prie durų. Kol jis taip nepadarė, nesuvokiau, kodėl Grehemas man toks pa­ trauklus. Jis mane traukia, nes su juo aš jaučiuosi patraukli. Tai, kaip jis į mane žiūri. Kaip jis su manim kalba. Abejoju, ar su kuo nors esu jautusis tokia graži, kokia jaučiuosi, kai jis į mane žvelgia. Atrodo, tarsi jis vos valdosi nepuolęs manęs bučiuoti. Jo akys stebi mano lūpas. Palinksta taip arti manęs, kad galiu užuosti jo kramtomąją gumą. „Spearmint“.

91

Noriu, kad jis mane pabučiuotų. Noriu, kad jis mane bu­ čiuotų, net labiau, nei norėjau, kad Džeisonas liautųsi mane bu­ čiavęs. O tada aš vos galėjau tverti. Tačiau, pagalvoju, kad ir kas būtų beprasidedą tarp manęs ir Grehemo, tai turi būti visiškai aišku. - Aš bučiavausi su Džeisonu. Prieš tai. Prieš tau ateinant. Panašu, kad mano prisipažinimas jam nesukelia nerimo. - Tiek tai nujaučiau. Uždedu rankas jam ant krūtinės. - Tiesiog... noriu ir tave bučiuoti. Bet nelabai jauku, nes ką tik bučiavau kitą. Pirma noriu išsivalyti dantis. Grehemas nusijuokia. Kaip man patinka jo juokas. Jis pa­ silenkia ir kakta įsiremia man į smilkinį, man surakina kelius. Jo lūpos ties mano ausimi sušnibžda: - Paskubėk. Prašau. Prasliuogiu aplink jį ir nuskubu į vonią. Atsidarau stal­ čių, griebiu dantų šepetuką su pasta, lyg kažkur vėluočiau. Drebančiomis rankomis spaudžiu pastos juostelę ant šepetė­ lio šerelių, atsuku vandenį ir puolu įnirtingai šveisti dantis. Valydama liežuvį veidrodyje pamatau, kaip man už nugaros į vonią įeina Grehemas. Suprunkščiu, nes situacija tikrai juo­ kinga. Nebučiavau jokio vyro šešis mėnesius. O dabar bandau išvalyti vieno vyro bakterijas, kai eilėje laukia kitas. Grehemui, rodos, tokia juokinga situacija irgi patinka. Dabar jis pasirėmęs į spintelę šalia manęs stebi, kaip spjaunu pastą į kriauklę. Nuskalauju šepetėlį, numetu šalin ir pasiimu tuščią stiklinę. Pripilu ją vandens, gurkšteliu mažą gurkšnelį ir skalauju burną, kol pajuntu, kad dantys tapo švarūs. Išspjaunu vandenį ir vėl atsigeriu. Dabar tiesiog tenka nuryti vandenį, 92

nes Grehemas iš mano rankų paima stiklinę ir pastato ją prie kriauklės. Tada iš burnos išsiima kramtomąją gumą, išmeta į šiukšliadėžę, kitą ranką užkiša man už pakaušio net neatsi­ klausęs. Užtikrintai ir noriai priglaudžia savo lūpas prie manų­ jų, tarsi pastarosios šešiasdešimt sekundžių būtų buvusi kan­ kynė. Mūsų lūpoms susilietus jaučiuosi, tarsi lėtai šešis ilgus mėnesius smilkusios anglys būtų įsiplieskusios liepsna. Jis net nesivargina su įžanga, jokio lėto bučinio. Grehemo liežuvis jau mano burnoje, lyg būtų joje ne pirmą kartą ir pui­ kiai žinotų, ką ir kaip daryti. Jis mane apsuka nugara į kriau­ klę ir kilsteli pasodindamas ant vonios spintelės. Tada įsiterpia man tarp kojų, abiem rankom suima mano užpakalį ir stipriai prisitraukia artyn savęs. Rankomis apsikabinu jo kaklą, kojo­ mis apsiveju juosmenį. Bandau save įtikinti, kad tai nėra pir­ mas kartas gyvenime, kai patiriu tokį bučinį. Jo lūpos taip jausmingai juda, kad pradedu abejoti visų iki tol bučiuotų vaikinų gebėjimais. Grehemas palengva atleidžia glėbį, o aš jaučiu, kaip glau­ džiuosi prie jo nenorėdama, kad jis nustotų. Bet jis sustoja. Iš lėto. Prieš atsitraukdamas dar trumpai pakšteli man į lūpų kamputį. - Oho, - sušnibždu. Atmerkiu akis ir matau, kaip jis į mane žiūri. Tačiau jo žvilgsnis nėra toks kupinas susižavėjimo, kaip manasis. Aiškiai matau, kad jis kažko nuliūdęs. Jis lėtai papurto galvą, prisimerkia. - Negaliu patikėti, kad man nepaskambinai. Jau kelis mė­ nesius būtume taip bučiavęsi. Jo žodžiai mane išmuša iš vėžių. Taip sutrinku, kad mė­ gindama atsakyti painiojuosi žodžiuose. 93

- Tiesiog... nežinau, turbūt bijojau, kad tu man per daug priminsi Itaną. Ir viską, kas tą vakarą nutiko. Grehemas supratingai linkteli. - Kiek kartų šiandien nuo tada, kai susitikom restorane, pagalvojai apie Itaną? - Vieną, - atsakau. - Dabar. - Puiku. Nes aš ne Itanas. Jis mane pakelia ir nusineša į lovą. Paguldo ant čiužinio ir atsitraukęs nusivelka marškinius. Nežinau, ar kada esu lietus švelnesnę, stangresnę, lygesnę ir labiau įdegusią odą. Grehe­ mas be marškinių atrodo tobulai. - Man patinka tavo... - Bedu pirštu į jo krūtinę ir apvedu apskritimą. - Tavo kūnas. Labai gražus. Jis nusijuokia ir vienu keliu priklaupia ant čiužinio. Atsi­ gula šalimais. - Dėkoju, - sako. - Bet dabar jo dar negausi. Grehemas pasikiša po galva pagalvę, patogiai įsitaiso. - Kodėl negausiu? - O kur skubėti? Dar visa naktis priešaky. Gal jis juokauja? Ypač po tokio bučinio. - O tai ką veiksim, kol lauksim? Kalbėsimės? Jis nusijuokia. - Skamba taip, lyg pokalbis su manimi būtų blogiausias dalykas pasaulyje. - Jei mes per daug kalbėsimės prieš seksą, galiu apie tave sužinoti ką nors, kas man nepatiks. Tada seksas nebebus toks malonus. Grehemas ištiesia ranką ir išsišiepęs užkiša mano plaukų sruogą už ausies.

94

- Arba... gali išsiaiškinti, kad mes skirti vienas kitam, ir tada seksas visai nuraus stogą. Jis teisus. Pasiverčiu ant pilvo, ant pagalvės suneriu rankas ir paremiu galvą. - Na, tai pradedam kalbėtis. Tu pirmas. Grehemas pirštais perbėga mano dilbiu. Švelniai paglosto randą prie alkūnės. - Iš kur randas? - Kai buvau keturiolikos, su vyresniąja sese lenktyniavom namie. Nepastebėjau, kad stumdomos durys uždarytos, ir perbėgau kiaurai jas. Suskaldžiau visą stiklą ir susipjausčiau gal dešimtyje vietų. Bet randas liko tik čia. - Po velnių. - O tu turi randų? Grehemas šiek tiek pasikelia nuo lovos ir pirštu parodo į dėmelę ant raktikaulio. Ten matosi gal keturių colių ilgio ran­ das, panašu, kad žaizda buvo nemenka. - Avarija. - Jis prisislenka arčiau ir koją užmeta ant ma­ nosios. - Tavo mėgstamiausias filmas? - Bet kuris brolių Koenų. Mylimiausias - „O, broli, kur tu?“ Jis žiūri į mane, tarsi visai nesuprastų, kokį filmą turiu omenyje. Bet tada sako: - Pamanėme... kad tave... pavertė rupūže. Nusikvatoju. - Geras! Įžengei į pavojingą teritoriją! - Jėzus gelbėja, tačiau Džordžas Nelsonas atima! - Dabar jau abu juokiamės. Aš galiausiai atsidustu, o Grehemas man

95

supratingai nusišypso. - Va, matai? Mėgstam tą patį filmą. Seksas tikrai bus puikus. Išsišiepiu. - Toliau. - Išvardink, ko nekenti. - Neištikimybės ir daugumos daržovių. Grehemas juokiasi. - Maitiniesi vien vištienos kepsneliais ir bulvytėmis? - Patinka vaisiai. Ir pomidorai. Bet visokių žalių daržo­ vių tai nemėgstu. Visaip bandžiau pamėgti jas, bet galiausiai praeitais metais apsisprendžiau, kad jų nekenčiu ir maistinių medžiagų gausiu kitais būdais. - Mėgsti sportuoti? - Tik ypatingais atvejais, - pripažįstu. - Nors patinka ju­ dėti lauke, tik jei tai ne įprastinės treniruotės. - O aš mėgstu bėgioti, - sako jis. - Pravėdina galvą. Ir dievinu visas daržoves išskyrus pomidorus. - O ne. Jau negerai, Grehemai. - Kad kaip tik tobula. Tu suvalgysi mano pomidorus, o aš visas likusias daržoves iš tavo lėkštės. Nieko nereikės išmesti. Tobulas derinys. Man patinka jo požiūris. - Na, kas toliau? Pokalbiai apie filmus ir maistą - tik pir­ mas sluoksnis. - Galėtume kalbėtis apie politiką ir religiją, bet geriau atidėkim iki kai jau būsim spėję įsimylėti. Grehemas tą sako taip užtikrintai, bet kartu ir atrodo, kad juokauja. Bet kuriuo atveju, sutinku, kad politikos ir religijos temų reikia vengti. Jos veda prie ginčų, net jei besikalbantys ir sutaria. 96

- Visiškai sutinku, politiką ir religiją apeinam. Grehemas suima mano riešą ir ištraukia ranką man iš po galvos. Pirštus suneria su manaisiais. Sunertos mudviejų ran­ kos guli tarp mūsų kūnų. Stengiuosi negalvoti apie tai, koks mielas šis poelgis. - Kokia šventė labiausiai patinka? - klausia jis. - Visos. Bet labiausiai - Helovinas. - Visai nesitikėjau tokio atsakymo. Patinka kostiumai ar saldainiai? - Ir tas, ir tas, bet labiau kostiumai. Labai mėgstu persi­ renginėti. - Koks geriausias tavo kostiumas? Perkratau mintis. - Greičiausiai, kai su draugais persirengėm „Milli Vanilli“*. Dviese visą vakarą kalbėjome, o kiti du atsistoję prie­ šais žiopčiojo viską, ką mes sakėm. Grehemas apsiverčia ant nugaros ir nusijuokia. - Labai neblogai, - patvirtina žiūrėdamas į lubas. - O tu persirenginėji per Heloviną? - Nesu prieš persirenginėjimą, bet su Saša niekada to nedarydavom, nes ji visada pasirinkdavo ką nors nuvalkioto ir kekšiško. Kekšė sirgalių šokėja. Pasileidusi seselė. Pasileidusi davatka. - Jis padaro pauzę. - Nesuprask manęs neteisingai, man patinka kekšiški kostiumai. Nieko blogo moteriai ro­ dyti savo grožybes, jei tik pati to nori. Tiesiog Saša niekada

* Muzikos grupė, kuri skandalingai pagarsėjo išaiškėjus, kad pagrindiniai voka­ listai dainas įdainavo ne patys, ir turėjo grąžinti nepelnytai gautą „Grammy“ geriau­ sios metų grupės apdovanojimą (čia ir toliau - vert. past.).

97

nekviesdavo manęs prisiderinti. Man rodos, ji norėjo visą dė­ mesį susirinkti viena pati, o ne kaip pora. - Šūdas. Kiek prarastų galimybių. - Aš sakau! Būčiau persirengęs pasileidusiu amerikietiš­ ko futbolo puolėju. - Na, jei per Heloviną mes vis dar kalbėsimės, galėsim persirengti derančiais kekšiškais kostiumais. - Vis dar kalbėsimės? Kvin, Helovinas už kiek daugiau nei dviejų mėnesių. Tuo metu mes jau beveik kartu gyvensime. Užverčiu akis. - Per daug jau pasitiki savimi. - Galima ir taip sakyti. - Daugelis vyrų pirmiausia siekia sekso. O tu pirmąją naktį mane atstumi, paskui pasirodai po šešių mėnesių, atstu­ mi dar kartą ir verti kalbėtis. Nesu tikra, ar nereikėtų pradėti nerimauti. Grehemas kilsteli antakį. - Nelaikyk manęs tuo, kuo nesu. Dažniausiai aš už seksą pirmiausia, bet mudu tam dar turim visą amžinybę. Iš veido išraiškos nesuprantu, ar jis juokauja. Pasikeliu nuo pagalvės ir pakeliu antakius. - Seksui aš pasirašau. Va įsipareigojimas amžinybei tai jau ant ribos. Grehemas pakiša ranką ir prisitraukia mane artyn savęs taip, kad mano galva būtų jam ant krūtinės. - Kaip tik pasakysi, Kvin. Jei nori dar kelis mėnesius apsi­ metinėti, kad nesame vienas kitam skirti, man tinka. Esu geras aktorius. Juokiuosi iš jo sarkastiško komentaro. - Žmonės nebūna vienas kitam skirti. 98

- Tai taip, - pritaria jis. - Mes ir nesame vienas kitam skirti. Tik durnius taip sakytų. - Aš rimtai. - Aš irgi. Visiškai rimtai. - Durnius. Jis priglaudžia lūpas man prie galvos ir pabučiuoja pa­ kaušį. - Kuri šiandien diena? Kaip šokinėja jo mintys. Pakeliu galvą ir pasižiūriu į jį. - Rugpjūčio aštuntoji. Kodėl klausi? - Tik noriu, kad nepamirštum dienos, kai visata mus vėl suvedė. Vėl padedu galvą jam ant krūtinės. - Labai jau greitai judi. Tuoj gali mane atbaidyti. Jam tyliai juokiantis juda visa krūtinė. - Ne, neatbaidysiu. Pamatysi. Po dešimties metų, rugpjū­ čio aštuntą dieną, atsiversiu į tave vidurnaktį ir sušnibždėsiu į ausį: „Argi nesakiau?“ - Negi tu toks smulkmeniškas? - Pats smulkmeniškiausias. Nusijuokiu. Mums kalbantis aš labai daug juokiuosi. Net nežinau, kiek laiko taip gulim šnekučiuodamiesi, bet man vis dar kyla milijonas klausimų, nors jau pradedu žiovauti. Sten­ giuosi suvaldyti žiovulį, nes kalbėjimasis su juo kažkokiu bū­ du atpalaiduoja labiau nei miegas, o klausinėti jo noriu kiaurą naktį. Grehemas galiausiai nueina į virtuvę atsinešti stiklinės vandens. Grįžęs į miegamąjį jis užgesina šviesą, atsigula šalia ir apsikabina mane iš nugaros. Atvirai pasakius, tokios vaka­ ro baigties visai nesitikėjau. Ypač po to, kaip jis mane kalbino 99

restorane ir vėliau išdygo prie buto durų. Atrodė, kad jam gal­ voje tik viena. Pasirodo, visiškai klydau. Apsikabinu mane apsivijusias jo rankas ir užsimerkiu. - Maniau, kad juokavai dėl jokio sekso šiąnakt, - su­ šnibždu. Juntu, kaip jis susijuokia. - Man nėra taip lengva valdytis, kaip atrodo. Grehemas prisispaudžia prie manęs iš nugaros, kad su­ prasčiau, jog nejuokauja. Jaučiu jo išsipūtusius džinsus. - Turbūt labai kankiniesi, - erzinu jį. - Tikrai nenori per­ sigalvoti? Jis dar stipriau mane suspaudžia bučiuodamas į paausį. - Dar niekad nesijaučiau taip patogiai. Nuo jo žodžių tamsoje išraustu, bet nieko neatsakau. Net neturiu tinkamo atsakymo. Kelias minutes tyliu ir klausau, kaip jo kvėpavimas lėtėja į lygų ramų ritmą. Prieš pat užmin­ gant Grehemas man sušnabžda į ausį: - Jau maniau, kad išsprūdai man iš rankų. Nusišypsau. - Dar galiu išsprūsti. - Neišsprūsk. Dar bandau pasakyti „neketinu“, bet jis pakiša ranką tarp mano skruosto ir pagalvės, kilsteli galvą ir lūpomis pasiekia manąsias. Bučiuojamės. Netrumpai, bet ir ne taip ilgai, kad pereitume į mylėjimąsi. Tobulas tobulos akimirkos bučinys.

100

Dešimtas skyrius

Dabar

- Dar du lūpdažius, - sako Gven. Ji ryškiai raudonais lūpų dažais brėžia mano viršutinę lū­ pą, bet gerokai išeina už kraštų, net jaučiu, kaip paliečia nosį. - Tu tikra profesionalė, - juokdamasi sakau jai. Esame Grehemo tėvų namuose, vakarieniaujame su jo šeima. Grehemas ant grindų žaidžia su savo sesers Kerolainos penkiamete dukra Edelaina. Trimetė Gven, įsitaisiusi ant sofos šalia manęs, daro man makiažą. Grehemo tėvai virtuvėje ga­ mina valgyti. Dabar taip dažniausiai leidžiame sekmadienius. Man vi­ sada jie patikdavo, bet dabar tampa mylimiausiomis mėnesio dienomis. Nežinau, kodėl viskas lengviau čia, kai esam apsupti Grehemo šeimos, bet kažkodėl taip jaučiuosi. Čia man len­ gviau juoktis. Čia paprasčiau atrodyti laiminga. Čia net len­ gviau leisti Grehemui mylėti mane. Pastebėjau, kad skirtingai reaguoju į Grehemo dėmesį viešumoje ir namuose. Namuose, kai esame tik dviese, aš la­ biau užsisklendusi. Vengiu jo prisilietimų ir bučinių, nes anks­ čiau jie visi vesdavo prie sekso. O dabar aš taip bijau sekso, kad bijau ir visko, kas prie jo gali nuvesti. Tačiau kai sėdime štai taip, kai jo dėmesys niekur neve­ da, aš jo tiesiog trokštu. Man patinka, kai jis mane liečia. Kai 101

mane pabučiuoja. Man malonu su juo voliotis ant sofos. Neži­ nau, ar jis pastebi, kaip skirtingai elgiuosi namuose ir kitur. Jei ir pastebi, niekada apie tai neprasitaria. - Baigiau, - pareiškia Gven. Ji sunkiai pataiko uždengti lūpdažį, kuriuo ką tik man iš­ dažė lūpas. Paimu lūpdažį jai iš rankų ir padedu uždengti. Grehemas nuo grindų žvilgteli į mane. - Po velniais, Kvin. Atrodai... ohoho. Nusišypsau Gven. - Išgražinai mane? Ji pradeda kikenti. Nueinu į vonią ir pamačiusi save veidrodyje nusijuokiu. Esu tikra, kad mėlynus akių šešėlius gamina vieninteliam tiks­ lui. Jie skirti trimečių eksperimentams su suaugusiais. Prausiuosi veidą, kai į vonią įeina Grehemas. Pasižiūri į mane veidrodyje ir išsiviepia. - Kas yra? Tau negražu? Jis pabučiuoja mano petį. - Atrodai nuostabiai, Kvin. Visada. Baigiu valytis makiažą, bet Grehemas taip ir neatitraukia lūpų man nuo peties. Jis mažais bučinukais pakyla mano kaklu. Suprasdama, kad šitie bučiniai neves prie sekso vilties netekties, galiu sau leisti mėgautis jais labiau nei mūsų namų vonioje. Tai skamba kaip visiška beprotybė. Nesuprantu, kaip Gre­ hemas manyje gali sukelti skirtingą atsaką priklausomai nuo vietos. Bet dabar apie tai daug negalvosiu, nes panašu, kad jis pats apie tai negalvoja. Atrodo, kad jis tik mėgaujasi. Grehemas stovi man už nugaros spausdamas mane prie kriauklės, jo ranka glosto mano klubą ir nuslysta šlaunimi že­ myn. Suimu tvirtai kriauklės kraštą ir stebiu jį veidrodyje. Jis 102

pakelia akis ir stebėdamas mano atvaizdą veidrodyje ima kel­ ti suknelės priekį pirštais, gniaužydamas ją ir grabinėdamas šlaunų priekį. Jau daugiau kaip pusantro mėnesio jis neinicijavo sekso. Ilgiausiai, kiek yra mums buvę. Žinau, kad turėdamas omeny, kaip baigėsi mūsų paskutinis kartas, jis laukė ženklo iš manęs. Bet aš jo taip ir nedaviau. Jis jau tiek laiko manęs nelietė, kad jaučiu, kaip suintensyvėję mano pojūčiai. Užmerkiu akis, kai Grehemo ranka palenda po mano kel­ naitėmis. Nuo galvos iki kojų pirštų galiukų man šiurpsta oda, o kadangi suprantu, kad čia ilgai trukti negalim, trokštu, kad jis mane visą liestų ir bučiuotų. Vonios durys atdaros, bet kas gali užeiti į koridorių, bet tai tik patvirtina mano spėjimus, kad mūsų glamonės gali bet kurią akimirką baigtis. Todėl mintyse ir leidžiu sau jomis mė­ gautis. Jis įkiša pirštą man į vidų ir nykščiu perbraukia tarp lū­ pų. Tai labiausiai audrinantis jo prisilietimas per pastaruosius metus. Atlošiu galvą Grehemui ant peties, o jis pasuka mano veidą, kad lūpos priartėtų. Sudejuoju kaip tik tada, kai mūsų lūpos susiliečia. Jis išalkusiai ir nekantriai mane bučiuoja, tar­ si mėgintų išspausti iš šios akimirkos kiek gali daugiau, iki jį atstumsiu. Bučiuoja mane skubotai, visą laiką glamonėdamas. Bu­ čiuoja, kol baigiu, ir net kai inkščiu ir virpu jo glėbyje, nenu­ stoja manęs bučiuoti ir liesti, iki visai nurimstu. Tada lėtai ištraukia ranką man iš kelnaičių ir paskutinį kartą prieš atsitraukdamas liežuviu neria giliai man į burną. Giliai kvėpuoju sugriebusi rankomis kriauklę. Jis pabučiuoja 103

mano petį ir šypsodamasis išeina iš vonios - šypsodamasis, tarsi būtų užkariavęs visą pasaulį. Kelias minutes raminuosi ir tvarkausi. Įsitikinusi, kad nebesu išraudusi, grįžtu į svetainę. Grehemas guli ant sofos ir žiūri televizorių. Pasislenka palikdamas vietos man ir prisi­ traukia mane artyn. Retkarčiais jis vis mane pabučiuoja ir aš jį vis pabučiuoju, ir atrodo, kad viskas kaip seniau. Ir aš apsi­ metu, kad viskas gerai. Apsimetu, kad visos likusios savaitės dienos yra kaip sekmadieniai Grehemo tėvų namuose. Atrodo, kai esame čia, viskas prasisklaido ir liekame tik mudu su Grehemu be jokio nesėkmės pėdsako. Po pietų pasisiūlome išplauti indus. Jis įjungia radiją ir mudu stovime kartu prie kriauklės. Aš plaunu, jis skalauja. Jis pasakoja apie savo darbą, aš klausausi. Kai pradeda groti Edas Šyranas, Grehemas pasičiumpa mane muiluotomis rankomis ir pradeda šokti. Mes susikimbame ir beveik nejudame šokda­ mi - jis rankomis laiko mano juosmenį, aš apsivijusi jo kaklą. Grehemo kakta prisiglaudusi prie manosios, ir nors žinau, kad jis mane stebi, neatmerkiu akių ir vaizduoju, kad mums viskas gerai. Mes šokame iki pat dainos pabaigos, o tada į virtuvę užeina ir mus užtinka Kerolaina. Jai už kelių savaičių gimdyti trečiąjį vaiką. Ji viena ranka laiko vienkartinę lėkštę, o kita įsirėmusi savo dubens. Pama­ čiusi mus užverčia akis. - Jei jūs taip elgiatės viešumoje, neįsivaizduoju, kas daro­ si, kai liekat vieni. - Ji išmeta lėkštę į šiukšliadėžę ir patraukia atgal į svetainę. - Jūs turbūt viena tų erzinančiai tobulų porų, kurios mylisi du kartus dienoj. Užsivėrus virtuvės durims liekame vieni, daina pasibai­ gusi, o Grehemas tiesiog žiūri į mane. Suprantu, kad jo sesers 104

žodžiai jį privertė apgalvoti mano meilę. Tiesiog matau, kad jis norėtų paklausti, kodėl man taip patinka jo prisilietimai viešu­ moje, bet taip bjauriuosi jų, kai esame vieni. Tačiau Grehemas nieko nekomentuoja. Jis paduoda man rankšluostį. - Galim važiuoti namo? Linkteliu ir jaučiu, kaip tai vėl prasideda. Pilve - jaudulio gumulas. Pradedu jaudintis, kad mano meilė, parodyta pas jo tėvus, jam suteiks vilties, kad norėsiu mylėtis ir namuose. Jaučiuosi kaip pati blogiausia žmona pasaulyje. Aš taip el­ giuosi ne dėl to, kad jo nemyliu. Gal jei galėčiau jį mylėti kaip nors geriau, šitaip nesielgčiau? Net ir žinodama, kaip nesąžiningai su juo elgiuosi, vis tiek pakeliui namo pradedu meluoti: - Jaučiu, kad prasideda migrena, - sakau priglausdama galvą prie keleivio pusės lango. Kai grįžtame namo, Grehemas man pasiūlo eiti į lovą ir pailsėti. Po penkių minučių atneša stiklinę vandens ir aspirino tabletę. Išjungia šviesą ir išeina iš kambario, o aš verkiu, nes negaliu pakęsti, kuo paverčiau mūsų santuoką. Mano vyro širdis atperka viską, bet jo prisilietimas tapo mano priešu.

Vienuoliktas skyrius

Tada

Jaučiu jo kūno šilumą šalia savęs. Gera, kad saulei pakilus jis vis dar su manimi. Prieš atsimerkdama jaučiu Grehemą sujudant. Jis ranka susiranda manąją po pagalve ir suneria pirštus. - Labas rytas. Prasimerkiu ir šypsausi. Jis pakelia kitą ranką ir nykščiu paglosto man skruostą. - Ką praleidau, kol miegojai? Sapnavai? Galvoju, kad tai yra gražiausia, ką man kas nors yra sakęs. Nežinau, gerai tai ar blogai. - Sapnavau tokį keistą sapną. Ir tu jame buvai. Jis visas pagyvėja, paleidžia mano ranką ir pasikelia ant alkūnių. - Rimtai? Papasakok. - Sapnavau, kad pasirodei mano bute nuo galvos iki kojų apsitaisęs nardymo įranga. Liepei ir man padaryti tą patį, nes plaukiosime su rykliais. Atsakiau, kad bijau ryklių, o tu: „Bet Kvin, tie rykliai juk katės!“ O aš vėl: „Bet aš bijau jūros.“ Į ką tu atsakei: „Bet Kvin, jūra iš tikrųjų yra kiauliena.“ Grehemas nusijuokia. - Kas buvo toliau?

106

- Aš, be abejo, užsivilkau naro kostiumą. Bet tu visai nesivedei manęs nei prie jūros, nei į vandens parką. Nusivedei mane susitikti su tavo mama. O man buvo taip gėda ir aš taip įsiutau, nes vilkėjau naro kostiumą pas tavo mamą prie pietų stalo. Grehemas vėl juokdamasis atsigula ant nugaros. - Kvin, čia yra geriausias kada nors sapnuotas sapnas. Vien dėl tokios reakcijos man norisi visą likusį gyvenimą jam pasakoti savo sapnus. Kaip gera, kai jis pasiverčia ant šono ir žiūri į mane, tar­ si niekur kitur ir nenorėtų būti. Grehemas pasilenkia ir mane bučiuoja. Norėčiau visą dieną su juo gulėti lovoje, bet jis staiga atsitraukia ir sako: - Aš alkanas. Turi ką valgomo? Linkteliu, bet prieš jam visai išlipant iš lovos prisitraukiu jį ir pabučiuoju į skruostą. - Man tu patinki, Grehemai. Išsiritu iš lovos ir einu į vonią. Jis man nueinant šūkteli: - Žinoma, kad patinku. Mes juk skirti vienas kitam! Juokdamasi uždarau vonios duris. Pamačiusi save veidro­ dyje vos nesuklinku. Košmaras. Visas veidas išterliotas blaks­ tienų tušu. Per naktį ant kaktos iššoko spuogas. Plaukai susi­ vėlę, bet ne seksualiai ar viliojančiai. Tiesiog kaltūnas. Tarsi plaukuose kiaurą naktį būtų miegojus žiurkė. Sunkiai atsidustu ir sušunku: - Palįsiu po dušu! Grehemas atsišaukia iš virtuvės: - Paieškosiu ko nors užvalgyti!

107

Nemanau, kad ras ką padoraus. Namuose nelaikau daug maisto produktų, nes gyvendama viena retai gaminu valgyt. Įlipu į dušą. Net neįtariu, ar jis liks po pusryčių, bet besiprausdama būtinai dėl visa ko pasirūpinu kai kuriomis kūno dalimis. Po dušu stoviu vos tris minutes, kai išgirstu atsidarant vo­ nios duris. - Nieko neturi valgyti. Grehemo balsas vonioje mane taip nustebina, kad vos pa­ slydusi nenukrentu. Prisilaikau už dušo stovo ir išlaikau pu­ siausvyrą, bet vos pamačiusi judant dušo užuolaidą paleidžiu jį ir prisidengiu krūtinę. Grehemas kyšteli galvą už užuolaidos į dušo kabiną. Žiūri man tiesiai į akis, niekur kitur, bet aš vis tiek kaip įmanydama dengiuosi. - Visiškai neturi nieko valgomo. Tik krekerių ir senų dribsnių. - Kalba taip, lyg būtų pratęs šnekučiuotis su manimi nuoga. - Gal parnešti pusryčių? - Hm... gerai. Stoviu išputusi akis, vis dar abstulbinta jo drąsaus įsiver­ žimo. Grehemas išsišiepia prikąsdamas apatinę lūpą. Tada aki­ mis pradeda lėtai leistis mano kūnu žemyn. - O Dieve, Kvin, - sušnibžda ir užtraukia dušo užuolai­ dą. - Netrukus grįšiu. - Prieš jam išeinant iš vonios dar gir­ džiu jį sumurmant: - Geras. Negaliu sulaikyti šypsenos. Aš tiesiog ant sparnų nuo jo reakcijos. Apsisuku ir leidžiu dušui bėgti tiesiai man į akis, šiltam vandeniui skalauti mano veidą. Dar nepagaunu Grehemo. Jis ir pakankamai pasitikintis savimi, ir pasipūtęs. Bet viską 108

atlygina jo pagarbioji pusė. Jis linksmas, protingas ir labai jau noriai manęs siekia, bet jaučiu, kad tai nuoširdų. Nuoširdus. Jei reiktų Grehemą apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų „nuoširdus“. Keista, bet Itano niekada nelaikiau nuoširdžiu. Visada kažkur giliai jaučiau, kad jo tariamas tobulumas yra tik spek­ taklio dalis. Tarsi būtų gerai išmokytas, kaip tinkamai kalbėti, o ne pats toks būtų. Lyg būtų ilgai studijavęs, kaip būti tokiu, kokį save pateikia kitiems. O su Grehemu jaučiu, lyg jis būtų toks buvęs visą savo gyvenimą. Įdomu, ar išmoksiu juo pasitikėti. Po visko, kas buvo su Itanu, atrodė, kad pasitikėjimas niekada nebegrįš. Nusimaudžiusi duše nusišluostau, apsivelku marškinėlius ir jogos kelnes. Net nenutuokiu, kokie šiandien Grehemo pla­ nai, bet iki kol sužinosiu, geriau būsiu apsirengusi patogiai. Grįžusi į miegamąjį mobiliajame randu kelias praleistas žinutes. „Tavo telefone išsaugojau savo numerį. Čia Grehemas. Tau skirtasis.“ „Ko nori pusryčiams?“ „McDonald’s“? „Starbucks“? Spurgų?“ „Tu dar duše?“ „Geri kavą?“ „Negaliu pamiršti tavęs duše.“ „Gerai, paimsiu beigelių.“ Džiaustau miegamajame skalbinius, kai išgirstu pro duris įeinant Grehemą. Ateinu į svetainę, o jis ant stalo dėlioja pus­ ryčius. Gausius pusryčius. - Neparašei, ko nori, tai paėmiau visko. 109

Akimis perbėgu dėžutę su spurgomis, „McDonalds“ ir „Chick-fil-A“ kompleksus. Jis net nupirko beigelių. Ir „Starbucks“. - Mėgini nukopijuoti pusryčių sceną iš „Gražios moters“, kai Ričardas Giras užsakė visą meniu? Nusišypsau ir sėduosi prie stalo. Jis susiraukia. - Nori pasakyti, aš ne pirmas taip sugalvojau? Atsikandu glajumi apteptos spurgos. - Mhm. Reikės labiau pasistengti, kad mane nustebin­ tum. Jis atsisėda priešais mane ir nuima „Starbucks“ puodelio dangtelį. Nulaižo plaktą grietinėlę. - Matyt teks atšaukti baltą limuziną, kuris po pietų turėtų pasitikti tave prie priešgaisrinių kopėčių. Nusijuokiu. - Ačiū už pusryčius. Grehemas atsilošia kėdėje ir uždengia savo kavos puodelį. - Kokie tavo šiandienos planai? Gūžteliu pečiais. - Šiandien šeštadienis. Išeiginė. - Aš net nežinau, ką tu dirbi. - Rašau tekstus reklamos agentūroje miesto centre. Nie­ ko įspūdingo. - Niekas apie tave, Kvin, nėra neįspūdinga. Nekreipiu dėmesio į jo komplimentą. -Otų? - Nieko įspūdingo. Apskaitininkas vienoje firmoje mies­ to centre. - Matematikas, sakai? 110

- Labiausiai norėjau būti astronautu, bet mintis, kad reik­ tų palikti Žemės atmosferą, mane nugąsdino. Skaičiai nekelia grėsmės mano gyvybei, todėl juos ir pasirinkau. - Jis atsidaro vieną maišelį ir išsitraukia sausainį. - Mano manymu, šiąnakt turėtume pasimylėti. - Atsikanda sausainio. - Mylėtis kiaurą naktį, - pareiškia pilna burna. Vos nepaspringstu kąsniu. Prisitraukiu kitą kavos puodelį ir gurkšteliu. - Tikrai? O kuo ši naktis kitokia nei vakarykštė? Jis atsilaužia dar gabaliuką sausainio ir įsimeta burnon. - Vakar buvau mandagus. - Tai tavo mandagumas - tik kaukė? - Ne, iš tikrųjų esu padorus vaikinas. Bet tu mane bepro­ tiškai trauki ir noriu vėl pamatyti tave nuogą. Jis man nusišypso. Šypsena tokia drovi ir tai taip miela, kad ir aš nusišypsau jam. - Vienus vyrus apgaudinėja ir jie tampa kerštingi. O kai tave apgavo, tapai visiškai atviras. Jis nusijuokia, bet nebegrįžta prie būsimo sekso temos. Kokią minutę valgome tylėdami ir tada jis klausia: - Kur padėjai sužadėtuvių žiedą? - Išsiunčiau Itano motinai paštu. - O kur padėjai tą, kurį aš čia palikau? Mano veide pasirodo baikšti šypsena. - Pasilikau. Kartais nešioju. Jis gražus. Jis kurį laiką mane stebi ir tada pasiteirauja: - Nori sužinoti, ką aš pasilikau? Linkteliu. - Mūsų pranašystes. Pradžioje nesuprantu, ką jis turi galvoje.

- Ai, iš kinų maisto ir neištikimybės vakaro? - Taip. - Tu jas išsaugojai? - Tikrai taip. - O kodėl? - Todėl. - Jis įsižiūri į savo kavą, mažais rateliais sukda­ mas puodelį rankose. - Jei būtum mačiusi, kas kitoje jų pusėje, neklausinėtum. Atsilošiu kėdėje ir įtariai jį stebiu. Su Itanu visada gaudavom tų laimės sausainėlių. Puikiai žinau, kas jų kitoje pusėje, nes man tai visada atrodė keista. Daugelio pranašysčių lapelių kitoje pusėje būna užrašyta skaičių seka, bet tas restoranas ra­ šo tik vieną skaičių. - Ant kitos pusės būna užrašyti skaičiai. - Taip, - atsako jis išdykusiai žaibuodamas akimis. Kilsteliu galvą: - O ką? Ant abiejų buvo tas pats skaičius, ar kas? Jis surimtėja. - Skaičius aštuoni. Neatitraukiu akių nuo jo rimto žvilgsnio ir kelias sekun­ des mąstau, ką tai reiškia. Vakar jis manęs paklausė, kuri die­ na. Rugpjūčio aštuntoji. 8-8

Diena, kai visata mus suvedė. - Tu ką, rimtai? Grehemas kurį laiką įtemptai žiūri, bet tada atsipalaiduo­ ja ir nusikvatoja. - Juokauju. Ant tavosios buvo užrašyta septyni, o ant ma­ nosios - penki ar kažkiek. - Jis atsistoja ir nuneša savo šiukš­ les į virtuvę. - Pasilikau tuos popierėlius, nes esu pedantas ir

nenorėjau prišiukšlinti koridoriaus. Prisiminiau, kad juos tu­ riu kišenėje, tik kai grįžau namo. Įdomu, kiek jo žodžiuose tiesos. - Negi tikrai juos tebeturi? Jis užmina ant šiukšliadėžės pedalo, jos dangtis pakyla. - Tai žinoma. - Grehemas prieina prie stalo ir pakelia mane nuo kėdės. Apkabina mane per juosmenį ir pabučiuoja. Bučiuoja švelniai, jo skonis kaip karamelės ir cukraus. Lūpo­ mis prisiglaudžia prie skruosto ir pabučiuoja, tada prispaudžia mane prie krūtinės. - Tu supranti, kad aš tik erzinu tave, taip? Nesu tikras, kad kartu praleisime visą likusį gyvenimą. Kol kas. Man patinka jo erzinimasis. Net labai. Prasižioju kažką atsakyti, bet suskamba jo telefonas. Jis iškelia pirštą ir išsitrau­ kęs iš kišenės mobilųjį iš karto atsiliepia. - Labas, gražuole, - pasisveikina. Uždengia telefoną kita ranka ir sušnabžda: - Čia mano mama. Nesusinervink. Nusijuokiu ir palikusi jį kalbėtis telefonu nueinu surinkti Grehemo supirktų pusryčių. Nesu tikra, ar tilps šaldytuve. - Nieko rimto, - sako Grehemas. - Tėtis šiandien žaidžia golfą? Stebiu, kaip jis kalbasi su savo mama. Bendrauja taip len­ gvai. Kai aš kalbuosi su savąja, įsitempiu ir nervinuosi, vartau akis viso pokalbio metu. - Aha, pietūs būtų puiku. Galiu atsivesti merginą? - Jis pridengia telefoną ir žvilgteli į mane. - Pasiruošk naro kostiu­ mą, Kvin. Nesu tikra, turėčiau juoktis ar pradėti nervintis. Aš net nežinau jo pavardės. Visai nenoriu susitikti su jo tėvais. Tie­ siog labai atkakliai sužiopčioju: -Ne. 113

Grehemas man mirkteli. - Jos vardas Kvin, - atsakinėja toliau į mamos klausimus. Tęsdamas pokalbį nenuleidžia nuo manęs akių. - Taip, taip, rimtai susitikinėjam. Jau kuris laikas draugaujam. Vartau akis, kol jis meluoja. Jis nepermaldaujamas. - Pala, pasiklausiu jos. - Dabar Grehemas jau nebepridengia telefono. Jis net pradeda garsiau kalbėti, nors mus ski­ ria vos kelios pėdos. - Katule! Desertui norėsi pyrago ar torto? Žengiu artyn, nes noriu, kad jis išgirstų mano rimtą toną. - Mes net nebuvome pasimatyme, - sušnabždu. - Grehemai, nenoriu susitikti su tavo mama. Dabar jis vėl pridengia ragelį ir pamoja į stalą ranka. - Mes ką tik buvom penkiuose pasimatymuose, - tyliai sako. - „Chick-fil-A“, „McDonalds“, spurgos, „Starbucks“... Vėl priglaudžia telefoną prie ausies. - Ji labiau norėtų pyrago. Tai būsim apie šešias. - Padaro trumpą pauzę. - Gerai, ir aš tave myliu. Grehemas baigia pokalbį ir įsikiša telefoną į kišenę. Degi­ nu jį žvilgsniu, bet tai trunka neilgai, nes jis prieina ir pradeda mane kutenti, kol prajunku. Tada prisitraukia prie savęs. - Nepergyvenk, Kvin. Kai paragausi jos gaminto maisto, tikrai nenorėsi išeiti. Giliai atsidustu. - Tu visai ne toks, kokio tikėjausi. Jis pabučiuoja mane į kaktą. - O čia gerai ar blogai? - Atvirai pasakius, dar nežinau.

114

Dvyliktas skyrius

Dabar

Atvažiavusi į gatvę, kurioje gyvena Kerolaina, matau, kad Grehemas jau pasistatęs automobilį įvažiavime. Panašu, kad be jo sesers ir jos vyro daugiau niekas dar neatvyko. Iš karto pajuntu palengvėjimą. Kerolainos sūnus gimė vakar ryte. Ji gimdė namuose. Tai pirmasis berniukas Grehemo šeimoje po jo paties. Kerolaina - vienintelė iš Grehemo seserų, kuri gyvena Konektikute. Tabita gyvena Čikagoje su savo žmona. Einslė teisininkė, nuolat keičianti gyvenamąją vietą. Ji keliauja vos ne tiek pat, kiek Eiva su Rydu. Kartais pavyduliauju jų nerūpestin­ go gyvenimo būdo, bet mano prioritetai visada buvo kitokie. Mes su Grehemu labai tampriai bendraujam su Kerolaina ir jos dukterimis. Be nuolat kartu leidžiamų sekmadienių, mes retkarčiais vedamės jų vaikus į kiną ar šiaip kur, kad Kerolaina su vyru galėtų pabūti vieni. Spėju, kad gimus sūnui mes dar daugiau laiko leisime su mergaitėmis. Mėgstu stebėti, kaip Grehemas su jomis bendrauja. Jis žaismingas ir dažnai jas juokina. Tačiau kartu rimtai žiūri į jų vystymąsi ir gerovę. Į kiekvieną „o kodėl“jis atsako kantriai ir sąžiningai. Ir nors mergaitėms tik treji ir penkeri, jis su jomis elgiasi kaip su lygiomis. Kerolaina juokauja, kad mergaitėms

115

grįžus iš mūsų jos kiekvieną sakinį pradeda: „O dėdė Grehemas sakė...“ Mane taip žavi jo santykiai su dukterėčiomis, kad nekan­ traudama įsivaizduoju, kaip jis kaip dėdė bendraus su sūnėnu. Kartais tokiomis akimirkomis leidžiu mintims nubėgti ir įsi­ vaizduoti, koks puikus jis būtų tėvas, bet nenoriu, kad mūsų liūdna padėtis sumenkintų Grehemo džiaugsmą būnant su ar­ timaisiais. Todėl nutaisau laimingą veidą ir niekada neleidžiu praslysti liūdesiui. Treniruojuosi šypsotis žiūrėdama į galinio vaizdo veidro­ dėlį. Anksčiau šypsodavausi natūraliai, bet dabar beveik visos mano veidą nutvieskiančios šypsenos - tik kaukė. Prieinu prie lauko durų ir suabejoju, skambinti skambu­ čiu ar tiesiog įeiti. Jei Kerolainos kūdikis miega, būtų labai ne­ gražu jį pažadinti. Praveriu duris, mane pasitinka namų tyla. Svetainėje nieko nėra, nors ant sofos paskleistos išpakuotos dovanos. Įeinu į kambarį ir mūsų su Grehemu dovaną padedu ant kavos stalelio prie sofos. Praeinu tuščią virtuvę ir žingsniuoju į jaukųjį kampelį, kuriame Kerolaina su šeima praleidžia daugiausia laiko. Kam­ pelis yra priestate, kurį jie pasistatė gimus Gven. Viena kam­ bario pusė atlieka svetainės funkciją, o kita skirta mergaitėms žaisti. Jau beveik pasiekusi kambarį stabteliu už durų, nes pama­ tau Grehemą. Jis stovi prie sofos nugara į mane, rankose laiky­ damas sūnėną. Sūpuoja į antklodės kokoną susuktą naujagimį iš šono į šoną. Spėju, kad kitomis aplinkybėmis tokią akimirką jausčiau tik visišką pasigėrėjimą savo vyru stebėdama, kaip jis glaudžia naujagimį sūnėną. O dabar jaučiuosi įskaudinta. Iš karto pradedu galvoti, kokios mintys sukasi jo galvoje. Ar bent

maža dalimi pyksta ant manęs, kad nesugebėjau padovanoti tokios akimirkos jam pačiam? Ten, kur stoviu, manęs niekas negali pamatyti, nes Grehemas nusisukęs, o durų nesimato nuo ten, kur, greičiausiai ant sofos, sėdi jo sesuo. Girdžiu jos balsą sakant: - Tu tiesiog sutvertas tam. Stebiu, kaip Grehemas reaguos, bet jis nereaguoja nie­ kaip. Tik nepaliaujamai žiūri į naujagimį. Tada Kerolaina ištaria žodžius, nuo kurių susvyruoju ir sugriebiu sieną už savęs. - Tu būtum puikus tėvas, Grehemai. Jos ištarti žodžiai perskrodžia orą ir pasiekia mane net kitame kambaryje. Esu tikra, kad to nesakytų, jei žinotų, kad girdžiu ją. Lau­ kiu Grehemo atsakymo, jei jis turi ką pasakyti. Ojis turi. - Žinau, - tyliai atsako žiūrėdamas į Kerolainą. - Aš ne­ vilty, kad tai dar neįvyko. Prispaudžiu ranką sau prie burnos, nes bijau to, kas ga­ li nutikti, jei neprisidengsiu. Gal aiktelėsiu, gal verksiu, o gal apsivemsiu. Sėdžiu automobilyje. Vairuoju. Po viso to negalėjau jam pasirodyti. Jų ištarti sakiniai pa­ tvirtino visus mano nuogąstavimus. Kodėl Kerolaina palietė tą temą? Kodėl jis taip tiesiai jai atsakė, o man niekada nėra atvirai pasakęs, kaip jaučiasi? Pirmą kartą jaučiuosi nuvilianti visą jo šeimą. Ką jam sa­ ko seserys? Ką su juo kalbasi motina? Ar jos trokšta šeimos pagausėjimo labiau nei santuokos su manimi? 117

Niekada nebuvau pagalvojusi apie mūsų situaciją iš jų pu­ sės. Negaliu pakęsti jausmų, kuriuos man sukelia šios mintys. Jaučiu gėdą. Lyg per mane ne vien Grehemas negali susilaukti vaikų, bet aš ir kalta, kad jo šeima neturės galimybės mylėti Grehemo vaiko, kurį jis tobulai sutvertų ir augintų, jei ne aš. Įvažiuoju į stovėjimo aikštelę ir stengiuosi nusiraminti. Nusišluostau ašaras ir liepiu sau pamiršti, ką išgirdau. Išsitrau­ kiu iš rankinės telefoną ir parašau Grehemui žinutę. „Baisios spūstys. Perduok Kerolainai, kad šiandien ne­ spėsiu užsukti. Būsiu rytoj.“ Paspaudžiu mygtuką „Siųsti“ ir atsilošiu iš visų jėgų ban­ dydama išmesti iš galvos nugirstą pokalbį, bet jis vis sukasi ir sukasi. „Tu būtum puikus tėvas, Grehemai.“ - „Žinau. Aš nevilty, kad tai dar neįvyko.“ Kai Grehemas po dviejų valandų grįžta namo iš Kerolainos, stoviu prie šaldytuvo. Esu pastebėjusi, kad susinervinusi visa­ da valau šaldytuvą, o pastarąjį pusvalandį būtent tą ir dariau. Jis pasideda daiktus ant virtuvės stalviršio. Raktus, portfelį, butelį vandens. Prieina ir pasilenkęs pabučiuoja į skruostą. Iš­ spaudžiu šypseną ir pastebiu, kad šįkart ją suvaidinti buvo visų sunkiausia. - Kaip sekėsi pas sesę? - klausiu. Grehemas pro mane įkiša ranką į šaldytuvą. - Gerai. - Pasiima gėrimą. - Vaikutis labai mielas. Jis apie kūdikį kalba lyg niekur nieko, tarsi nebūtų prieš tai pripažinęs, kad yra nevilty, nes vis dar netapo tėvu. - Davė palaikyti ant rankų? - Ne, - atsako Grehemas. - Kol buvau ten, jis visą laiką miegojo. n 8

Metu į jį skvarbų žvilgsnį. Kodėl jis ką tik man sumelavo? Atrodo, kad kol mėginu nuslėpti viduje verdančias emo­ cijas, mano krūtinės ląsta svyla iš vidaus, o aš niekaip negaliu pamiršti jo nevilties dėl negalėjimo susilaukti vaikų. Kodėl jis vis dar su manimi? Uždarau šaldytuvą, nors dar neišvaliau šoninių lentynų. Turiu išeiti iš šito kambario. Jaučiuosi tokia kalta žiūrėdama ui- Iki išnaktų dirbsiu kabinete. Daug nepadarytų darbų. Pietūs mikrobangėj, jei norėsi valgyti. Einu į savo kabinetą. Bet prieš visiškai užverdama duris žvilgteliu į virtuvę. Grehemas stovi pasirėmęs į stalviršį, nunarinęs galvą. To­ kioje pozoje sustingęs prabūna beveik visą minutę, bet tada su jėga atsistumia nuo stalo lyg kažko pykdamas. Arba ant kažko. Prieš uždarant kabineto duris jis atsisuka į mano pusę. Mūsų žvilgsniai susitinka. Kelias sekundes žiūrim vienas ki­ tam į akis ir aš pirmą kartą jaučiuosi jam visiškai svetima. Ab­ soliučiai nenutuokiu, ką jis dabar galvoja. Žinau, kad dabar yra tas momentas, kai turėčiau paklaus­ ti, ką jis mąsto. Dabar yra laikas išpasakoti, ką galvoju. Dabar yra laikas su juo būti atvirai ir pripažinti, kad galbūt laikas atidaryti dėžutę. Bet vietoj to, kad būčiau drąsi ir galiausiai prabilčiau atvi­ rai, mane užtildo vidinė baimė. Nusisuku nuo jo ir uždarau duris. Tęsiame šokį.

119

Tryliktas skyrius

Tada

Kiekviena su juo praleista šiandienos minutė mane stebina vis labiau. Kas kartą, kai jis prabyla arba nusišypso, arba paliečia mane, negaliu nustoti galvoti: „Kas turėjo apsėsti Sašą, kad ji būtų neištikima Grehemui su įtariu?“ Jai - šiukšlė, man - lobis. Grehemo vaikystės namai visiškai tokie, kokius įsivaiz­ davau. Kupini juoko, pasakojimų ir tėvų, kurie žiūri į jį, tarsi jis būtų ką tik nusileidęs iš dangaus. Jis - jauniausias iš ketu­ rių vaikų ir vienintelis sūnus. Šiandien nepavyko sutikti nei vienos iš jo seserų, nes dvi gyvena kitose valstijose, o trečioji negalėjo atvykti pietų. Grehemas panašus į savo tėvą. Jo tėvas - tvirtas vyras liū­ dnomis akimis ir laiminga siela. Motina - mažutė. Žemesnė už mane, bet pasitiki savimi net labiau nei Grehemas. Į mane ji žiūri atsargiai. Jaučiu, kad nori mane pamėgti, bet galiu suprasti, jog nenori, kad ir vėl jos sūnui sudaužytų širdį. Kažkada jai turbūt ir Saša patiko. Ji bando šį tą sužinoti apie mūsų santykius, bet Grehemas tik pasakoja pasakas. - Kiek laiko susitikinėjat? Grehemas apkabina mane per pečius ir atsako: - Jau kurį laiką. 1 20

Vieną dieną. - Kvin, ar Grehemas jau buvo susitikęs su tavo tėvais? Grehemas sako: - Keletą kartų. Jie nuostabūs. Niekada. Irjie siaubingi. Mama šypteli. - Smagu girdėti. Kur susipažinot? - Mano darbovietėje, tame pačiame pastate, - sako jis. Aš net nežinau, kur jis dirba. Grehemas akivaizdžiai smaginasi. Kiekvieną kartą, kai jis sukuria naują istoriją apie mus, aš suspaudžiu jo šlaunį arba niukteliu alkūne mėgindama užslopinti kylantį juoką. Galiau­ siai išsirutuliojo, kad susitikome prie maisto automato. Jis sako: - Aparate užstrigo jos guminukai, todėl įmečiau dolerį ir nusipirkau tų pačių guminukų, kad išlaisvinčiau jos pakelį. Bet nepatikėsi. - Jis atsisuka į mane ir ragina tęsti jo pradėtą me­ lą. - Papasakok, Kvin, kas buvo tada? Taip stipriai sužnybiu jo koją, kad jis suinkščia. - Jo guminukai taip pat užstrigo automate. Grehemas nusikvatoja. - Galit patikėti? Abu likome be guminukų. Todėl pakvie­ čiau ją pietų į restoranų alėją, o visa kita - jau istorija. Norėdama užgniaužti juoką turiu įsikąsti į skruostą. Lai­ mei, dėl savo mamos maisto jis neklydo ir likusį pietų metą praleidau pilna burna. Grehemo mama labai skaniai gamina. Kai mama nueina į virtuvę patikrinti, kaip kepa pyragas, Grehemas sako: - Nori, aprodysiu namus? Čiumpu jam už rankos ir jis išsiveda mane iš valgomojo. Vos tik liekame dviese, trenkiu jam į krūtinę. 121

- Tu per šitą pusvalandį savo tėvus apgavai gal dvidešimt kartų! Jis paima mane už abiejų rankų ir prisitraukia artyn. - Bet buvo smagu, tiesa? Negaliu nuslėpti savo šypsenos. - Aha, tikrai smagu. Grehemas pasilenkia ir mane pabučiuoja. - Nori standartinės ekskursijos po standartinį namą ar geriau einam į rūsį, kur parodysiu savo vaikystės kambarį? - Tau dar kyla toks klausimas? Grehemas nusiveda mane į rūsį ir uždega šviesą. Ant sie­ nos prie laiptų kabo išblukusi periodinė elementų lentelė. Kai nulipame į apačią, jis uždega dar vieną lempą ir man prieš akis išnyra paauglio kambarys, kuris atrodo nepakitęs nuo tada, kai jis iš čia išsikraustė. Tarsi per portalą būčiau patekusi į Grehemo Velso galvą. Pietaudama pagaliau sužinojau jo pavardę. - Mama nenori renovuoti kambario, - aiškina jis atbulas eidamas į kambarį. - Kai būnu čia, vis dar turiu jame nakvo­ ti. - Grehemas paspiria ant grindų gulintį krepšinio kamuolį. Kamuolys toks išsileidęs, kad vos pasiridena. - Nekenčiu šito kambario. Primena mokyklą. - Tau nepatiko mokykloj? Jis greitu mostu aprodo kambarį. - Gamtos mokslai ir matematika man patiko labiau nei merginos. Gali įsivaizduoti, kaip man sekėsi mokykloje. Jo komoda apstatyta mokslo apdovanojimais ir nuotrau­ kų rėmeliais. Nei vieno apdovanojimo už sportinius pasieki­ mus. Paimu į rankas vieną jo šeimos nuotraukų ir apžiūriu iš arti. Joje - Grehemas ir trys vyresnės seserys. Visos labai pana­ šios į motiną. O viduryje - ištįsęs paauglys su kabėmis.

- Geras. Jis dabar stovi man visai už nugaros ir žiūri į nuotrauką per petį. - Galėčiau būti visų keistų augimo fazių pavyzdys. Pastatau rėmelį atgal ant komodos. - Dabar niekada neatspėčiau. Grehemas prieina prie savo lovos ir atsisėda ant apkloto su „Žvaigždžių karų“ piešiniu. Atsilošia pasiremdamas ranko­ mis ir grožisi manimi, apžiūrinėjančia jo kambarį. - Ar sakiau, kad tavo labai graži suknelė? Metu žvilgsnį į savo suknelę. Neplanavau šiandien susi­ tikti su vaikino, su kuriuo dar net nebuvau pasimatyme, tėvais, tad neišsiskalbiau visų skalbinių. Išsitraukiau paprastą tamsiai mėlyną medvilninę suknelę ir prie jos priderinau baltą megz­ tuką. Kai prieš mums išeinant iš buto aš išėjau vilkėdama ja iš miegamojo, Grehemas atidavė man pagarbą kaip kareiviui. Akimirksniu apsisukau norėdama persirengti, bet jis sugriebė mane už rankos ir patvirtino, kad atrodau labai gražiai. - Sakei, - atsakau pasvirdama ant kulnų. Jis akimis iš lėto lipa mano kojomis aukštyn. - Nemeluosiu, vis tiek labiau norėčiau, kad būtum apsi­ vilkusi tą naro kostiumą. - Niekada daugiau tau nepasakosiu savo sapnų. Grehemas prajunka ir sako: - Teks. Kiekvieną dieną, kiek būsim kartu. Nusišypsau ir apsisuku ant kulno apžiūrėti apdovanoji­ mų, sukabintų ant sienos. Jų tokia gausybė. - Tai tu protingas? - Vėl žvilgteliu į jį. - Na, ar tu labai protingas? Grehemas gūžteli pečiais. 123

- Gal kiek protingesnis už vidutinį. Čia toks šalutinis bu­ vimo moksliuku poveikis. Visiškai nesugebėjau bendrauti su mergaitėmis, tai visą laiką praleidau mokydamasis. Negaliu atspėti, ar jis juokauja, nes jei reiktų pasakyti, koks jis buvo mokykloje, pagal tai, kiek jį dabar pažįstu, spė­ čiau, kad buvo amerikietiško futbolo puolėjas ir draugavo su sirgalių šokėja. - Mokyklą baigei būdamas nekaltas? Jis suraukia nosį. - Pirmas kartas buvo antrame kurse. Buvau devynioli­ kos. Ką tu, aš aštuoniolikos pirmą kartą pabučiavau mergi­ ną. - Grehemas palinksta į priekį. - Tiesą sakant, tu esi pirma mergina, kurią čia atsivedžiau. - Negali būti. O Saša? - Ji buvo kelis kartus atėjusi pietauti, bet niekada jai ne­ rodžiau savo vaikystės kambario. Net nežinau, kodėl. - Jo, jo. Turbūt visoms merginoms, kurias čia atsivedi, porini tą patį. Ir tada suvilioji permiegoti ant savo „Žvaigždžių karų“ antklodės. - Atidaryk viršutinį stalčių, - sako jis. - Galiu kirsti, kad ten tebėra prezervatyvas, kurį pasidėjau būdamas šešiolikos. Atidarau stalčių, prastumdau jame sukrautus daiktus. Panašu, kad tai stalčius, skirtas daiktams be paskirties. Seni kvitai, dokumentų aplankai, smulkios monetos. Ir gale gulintis prezervatyvas. Nusijuokiu ir ištraukusi jį vartau tarp pirštų. - Jau treji metai, kaip negalioja. - Pasižiūriu į Grehemą, o jis spokso į pakelį, lyg svarstytų, kiek tikslios būna galiojimo datos ant prezervatyvų. įsikišu pakelį už liemenėlės. - Pasilik­ siu jį. 124

Grehemas man dėkingai nusišypso. Man patinka, kaip jis į mane žiūri. Esu jautusis simpatiška. Netgi graži. Bet nežinau, ar esu kada jautusis seksuali, kol nesutikau jo. Grehemas vėl palinksta į priekį, pasislinkdamas visai ant lovos krašto. Jis sulenkia smilių kviesdamas mane prieiti ar­ tyn. Akyse matosi tas pats žvilgsnis. Toks pats žvilgsnis, kaip tąkart restorane, kai palietė mano kelį. Jo žvilgsnis užkaitina mane taip pat, kaip ir aną kartą. Žengiu kelis žingsnius, bet sustoju likus kelioms pėdoms iki jo. Jis atsisėda tiesiai. - Kvin, ateik arčiau. Jo balse girdima aistra nuvilnija mano krūtine ir pilvu. Žengiu dar vieną žingsnį. Jis ranka pasiekia mano pakin­ klį ir prisitraukia mane paskutinį žingsnį artyn. Nuo Grehemo prisilietimo mano kojomis nubėga pagaugai. Aš žiūri į jį žemyn, o jis į mane - aukštyn. Jo lova že­ ma, todėl Grehemo veidas pavojingai atsiduria beveik mano kelnaičių lygyje. Nuryju seiles, kai jo ranka ima slinkti nuo pakinklio šlaunimi aukštyn. Nesu pasirengusi pojūčiams, kuriuos sukelia jo lytėjimas. Užmerkiu akis, susiūbuoju ir mėginu susitvardyti tvirtai lai­ kydamasi jam už pečių. Vėl nuleidžiu į jį akis, kai jis lūpomis prisiglaudžia prie suknelės, dengiančios mano pilvą. Grehemas tvirtai žiūri man į akis, kol kita ranka kyla ma­ no šlaunimi aukštyn. Mano širdies plakimas apima visą kūną. Jaučiu pulsą tvinksint visur, visur vienu metu. Grehemas pradeda gniauždamas raitoti mano suknelę rankomis, iš lėto kildamas šlaunimis aukštyn. Jo rankos slysta aukštyn, suknelė jau ties mano juosmeniu, tada jis prisiglaudžia 125

lūpomis prie mano šlaunies viršaus. Rankas panardinu į jo plaukus ir tyliai aikteliu, kai jis pradeda bučiuoti mano kel­ naites. O Dieve. Jaučiu jo burnos karštį, kai jis mane ten bučiuoja. Bučiuo­ ja švelniai, tiesiai kelnaičių priekyje, bet švelnumas nieko ne­ keičia. Jaučiu bangas vilnijant visu mano kūnu ir imu virpėti. Pirštais sugniaužiu jo plaukus spausdamasi arčiau jo bur­ nos. Dabar jis mane laiko už sėdmenų ir tempia artyn savęs. Švelnius bučinius keičia stipresni ir dar nespėjus nusimauti kelnaičių mane užlieja virpesiai: netikėti, staigūs ir sprogdi­ nantys iš vidaus. Atsitraukiu inkšdama, bet Grehemas ir vėl pritraukia ma­ ne arčiau savo burnos, bučiuoja ten dar stipriau, kol suspaudžiu tvirtai jo pečius bandydama išstovėti ant kojų. Visas ma­ no kūnas ima krūpčioti, o aš bandau nedejuoti ir nesukniubti, kai aplink mane sukasi visas jo kambarys. Mano rankos virpa, kojos vos laiko, kol jis galiausiai nustoja bučiuoti. Lūpomis nuslysta prie šlaunies ir pažvelgia į mane iš apačios. Vos sugebu atremti jo žvilgsnį, kai jis dar aukščiau pakelia mano suknelę ir lūpomis prisiliečia prie pli­ kos pilvo odos. Grehemas suima mane už juosmens. Man visai trūksta oro ir dar negaliu apsiprasti su tuo, kas ką tik nutiko. Ir su tuo, kaip greitai tai nutiko. Ir su tuo, kad trokštu jo dar. Noriu atsi­ sėsti ant jo ir pagaliau panaudoti tą prezervatyvą. Tarsi skaitydamas mano mintis Grehemas klausia: - Kaip manai, ar svarbi prezervatyvo galiojimo data? Atsiklaupiu Grehemui ant kelių, apsižergiu jį ir jaučiu, kad klausia rimtai. Lūpomis perbraukiu jo lūpas.

- Manau, kad ta data labiau dėl atsargos. Grehemas suima mane už pakaušio ir įkiša liežuvį man į burną, bučiuodamas sudejuoja. Pirštus užkiša už liemenėlės ir ištraukia prezervatyvą, tada nustoja bučiavęs, kad dantimis galėtų praplėšti pakuotę. Apverčia mane ir paguldo ant savo „Žvaigždžių karų“ užkloto. Aš nykščiais suimu savo kelnaičių kraštus ir nusitempiu jas žemyn, kol jis atsisega džinsų už­ trauktuką. Guliu ant jo lovos, o jis klūpi ant čiužinio ir mauna­ si prezervatyvą. Net nespėju jo apžiūrėti, kai jis užgula mane. Pradėdamas lėtai skverbtis į vidų bučiuoja mane. Mano visas kūnas įsitempia ir aš suaimanuoju. Gal kiek per garsiai, nes jis nusijuokia neatitraukdamas lūpų nuo manųjų. - Ša, - šypsodamasis sako man į burną. - Mes dabar eks­ kursijoj po namus. O ne po vienas kitą. Susijuokiu, bet vos jis vėl įsiskverbia gilyn, sulaikau kvapą. - Dieve, Kvin. Jis tankiai kvėpuoja man į kaklą ir iriasi gilyn. Dabar jau mudu abu skleidžiam per daug garso. Jis įsiskverbęs sustoja ir abu bandom išlikti kuo tylesni. Grehemas vėl bando judėti, o aš aikteliu, bet jis mano burną pridengia savąja, aistringai ir giliai mane bučiuodamas. Jis mane tai bučiuoja, tai stebi, ir tą daro taip intensyviai, kad kažin ar kada esu ką panašaus patyrusi. Grehemas nusto­ ja bučiavęsis, bet lūpas nuo manųjų vos atitraukia, retkarčiais prisiliesdamas, kai abu stengiamės neskleisti per daug garso. Įeidamas į mane jis neatitraukia žvilgsnio nuo mano veido. Artėdamas prie kulminacijos jis vėl pradeda bučiuotis. Jo liežuvis giliai mano burnoje, jaučiu, kad jis tuoj baigs, nes kelioms sekundėms sulaiko orą ir nustoja judėjęs. Jis taip švelniai tvardosi, kad neišleistų nei garso. Pirštais jaučiu, kaip 127

įsitempia jo nugaros raumenys, bet jis nenutraukia žvilgsnio, net kai galiausiai atsiplėšia lūpomis nuo manęs. Laukiu, kol pagaliau suglebs ant manęs be kvapo, bet jis laikosi. Nekeičia padėties, stebi mane, tarsi bijotų ką praleisti. Tada nuleidžia galvą ir vėl mane bučiuoja. Net ir išėjęs iš ma­ nęs, neužkrenta visu svoriu, o nenutraukdamas bučinio atsi­ gula ant šono šalimais. Ranką sukišu į jo plaukus ir laikau prispaudusi, kol bu­ čiuojamės. Bučiuojamės taip ilgai, kad beveik pamirštu, kur esame. Kai Grehemas galiausiai atsitraukia įkvėpti oro, jis kurį laiką tyliai mane stebi, ranka liečia man skruostą, o tada pasi­ lenkia ir vėl bučiuoja, tarsi negalėtų sustoti. Man rodos, aš irgi nežinau, kaip sustoti. Norėčiau, kad būtume kitoje vietoje. Pas mane... pas jį... kur nors, kur neprivalėtume galiausiai grįžti į viršų. Sekse nesu visai nepatyrusi. Bet toks seksas man pirmas. Kai norisi, kad nesibaigtų, net kai baigiasi. Tas jausmas, kai norisi prasmegti jo krūtinėje, kad būčiau dar arčiau. Gal Grehemui tai ne pirma tokia patirtis, bet kai jis į mane žiūri tarp bučinių, žvilgsnis išduoda greičiau sutrikimą nei įpratimą. Kelias sekundes stebime vienas kitą. Nekalbame. Gal jis ir neturi ką pasakyti, bet aš negaliu kalbėti, nes krūtinėje verda jausmai. Seksas buvo nuostabus. Greitas, bet neįtikėtinas. Bet tie jausmai, kurie dabar manyje grumiasi... tai, kad nesugebu jo paleisti... kad nenoriu, jog jis nustotų bučiuoti... tai, kad negaliu nuo jo atitraukti akių... Nesu tikra, ar tai dėl tokio man dar nepatirto sekso, ar kažkas giliau. Galbūt sek­ sas - dar ne giliausia sueitis. Galbūt egzistuoja man iki šiol nepažintas naujas bendravimo laipsnis. 128

Grehemas kelioms sekundėms užmerkia akis, tada kak­ tą priglaudžia prie manosios. Skubiai atsidusęs atsiplėšia nuo manęs, tarsi tik užsimerkęs galėtų nuo manęs atsiskirti. Pade­ da man atsikelti, o kol ieškau kelnaičių, atsikrato prezervatyvu ir užsisega džinsus. Kol rengiuosi, tylime. Nežiūrime vienas į kitą. Jis nuo grindų pakelia tuščią prezervatyvo pakelį ir išmeta į šiukšlių dėžę prie lovos. Dabar jau galime žiūrėti vienas į kitą. Aš stoviu sukry­ žiavusi rankas ant krūtinės, o jis žvelgia, lyg nesuprastų, kas iš tikro nutiko per pastarąsias penkiolika minučių. O aš žvelgiu, lyg norėčiau, kad tai, kas įvyko, pasikartotų vėl. Grehemas prasižioja kažką sakyti, bet tada tiesiog skubiai papurto galvą, priėjęs sugriebia mano veidą ir puola bučiuoti. Bučiuoja šiurkščiai, tarsi nebūtų ką tik baigęs. Aš jį bučiuoju taip pat stipriai. Po minutės bučinių jis ima mane vestis laip­ tais aukštyn. Sustojame įkvėpti oro ir jis nusijuokia bučiuoda­ mas mano plaukus. Užlipusi porą pakopų suvokiu, kad net nemačiau savęs veidrodyje. Ką tik pasimylėjau su vyru ir dabar turėsiu šypsotis jo tėvams. Paklaikusi perbraukiu plaukus ir taisausi suknelę. - Kaip atrodau? Grehemas šypteli. - Kaip tik ką pasimylėjus. Dar pabandau stuktelėti jam į krūtinę, bet jis mane aplen­ kia. Sugriebia už rankų ir pasukęs priglaudžia nugara prie sie­ nos šalia laiptų. Tada pataiso kelias išsileidusias plaukų sruo­ gas ir nykščiais perbraukia mano paakius. - Na va, - sako jis. - Atrodai puikiai. Ir nekaltai. Lyg bū­ čiau tau paprasčiausiai aprodęs namus. 29

Grehemas vėl mane pabučiuoja. Suprantu, kad tai turėjo būti švelnus ir greitas bučinys, bet aš sugriebiu ir prispaudžiu jį. Man niekaip negana jo skonio. Norėčiau dabar būti savo bute ir bučiuotis su juo lovoje. Nenoriu užlipti laiptais ir apsi­ metinėti, kad noriu pyrago, kai tetrokštu Grehemo. - Kvin, - sukužda jis suimdamas mane už riešo ir spaus­ damas prie sienos. - Kaip greitai suvalgysi gabalėlį pyrago? Smagu girdėti, kad mūsų prioritetai sutampa. - Pamatysi, staigiai.

Keturioliktas skyrius

Dabar

Nepaisant visų tų ketvirtadienių, kai Grehemas grįždavo atsi­ duodantis alumi, niekada nesu mačiusi jo iš tikrųjų girto. Ma­ nau, kad jis sąmoningai negeria daugiau vieno ar dviejų boka­ lų alaus, nes vis dar jaučiasi kaltas dėl savo geriausio draugo Tanerio praradimo prieš daugybę metų. Girtumas greičiausiai jam primena jo netektį. Panašiai, kaip man seksas primena mano netektį. {domu, ko netekęs jis jaučiasi šiąnakt? Šįvakar pirmą kartą mačiau, kaip bendradarbis jį parly­ dėjo namo po ketvirtadieninio susitikimo. Stebiu pro langą, kaip Grehemas svirduliuoja lauko durų link, atsainiai užmetęs ranką sunkiai jį vedančiam vyrui ant pečių. Prieinu prie lauko durų ir jas atrakinu. Vos tik praveriu duris, Grehemas pakelia akis ir man plačiai nusišypso. - Kvin! Jis mosteli į mane ir atsisuka į jį lydintį vaikiną. - Kvin, čia mano geras draugas Morisas. Jis mano labai geras draugas. Morisas apgailestaujančiai linkteli. - Ačiū, kad parlydėjai, - padėkoju. Ištiesiu ranką ir ap­ kabindama per pečius įsitempiu Grehemą vidun. - O kur jo mašina? 131

Morisas nykščiu parodo sau per petį kaip tik tuo mo­ mentu, kai privažiuoja Grehemo automobilis. Iš jo išlipa kitas Grehemo bendradarbis. Esu mačiusi jį Grehemo biure. Man atrodo, jo vardas Bredlis. Bredlis prieina prie lauko durų, o Grehemas mane apka­ bina abiem rankom, užgriūdamas visu svoriu. Bredlis įteikia man raktelius ir nusijuokia. - Pirmą kartą sugebėjom įtikinti jį išgerti daugiau nei du alaus, - sako jis sudauždamas galvomis su Grehemu. - Jis turi daug gerų savybių, bet alkoholio tai nepakelia. Morisas nusikvatoja. - Visai lengvasvoris. Abu vyrai atsisveikina ir įsėda į Moriso automobilį. Mes su Grehemu įeiname į namus ir aš užrakinu lauko duris. - Galvojau išsikviesti taksi, - sumurma Grehemas. Jis atsikabina nuo manęs ir nužingsniavęs per svetainę įkrenta į sofą. Šiaip juokčiausi ir jo girto vaizdas mane pra­ linksmintų, bet negaliu nustoti svarstyti, ar šįvakar jis nu­ sprendė prisigerti dėl to, kad rankose sūpavo naujagimį sū­ nėną. Arba gal jau kurį laiką norėjo numalšinti skausmą dėl slegiančios mūsų santuokos. Nueinu į virtuvę atnešti jam stiklinės vandens. Kai grįžtu į svetainę, Grehemas sėdi ant sofos. Paduodu jam vandenį ir atkreipiu dėmesį, kad jo akys atrodo kitokios. Gurkštelėdamas jis man šypsosi. Toks laimingas ir patenkintas jis jau seniai nebuvo. Matydama, kaip jis atrodo girtas, suvokiu, koks liū­ dnas jis visą laiką būna blaivas. Nepastebėjau, kaip jį dar labiau surijo liūdesys. Turbūt neatkreipiau dėmesio, nes liūdesys vei­ kia kaip voratinklis. Nepastebi, kol visai jame nesusipainioji, o tada turi kapanotis, kad išsilaisvintum. 132

Įdomu, kiek laiko Grehemas bandė išsilaisvinti. Aš nusto­ jau bandyti jau prieš kelerius metus. Tiesiog leidausi apipina­ ma voratinklio. - Kvin, - taria Grehemas atlošdamas galvą į sofos atkal­ tę. - Tu tokia nerealiai graži. Jis akimis leidžiasi mano kūnu ir žvilgsnis sustoja prie rankos. Tada pirštais apsiveja mano riešą ir prisitraukia mane. Aš stoviu įsitempusi. Nepasiduodu jo pastangoms. Norėčiau, kad jis būtų toks girtas, kad lūžtų čia pat ant sofos. Bet jis gir­ tas tik tiek, kad nepamena, jog nebandė su manimi mylėtis nuo tos nakties, kai nakvojo svečių kambaryje. Jis tik pakan­ kamai girtas, kad galėtų apsimesti, jog mes neišgyvename san­ tuokinių sunkumų. Grehemas palinksta į priekį, pagriebia mane už juosmens ir tempiasi ant sofos šalia savęs. Bučiuoja mane girtai ir šlapiai, versdamas ant nugaros. Mano rankos iškeltos virš galvos, o jo liežuvis mano burnoje. Jis toks skanus, kad pamirštu, koks at­ stumiantis ką tik atrodė. Viskas įsisiūbuoja, kai jis pakelia mano marškinius iki juosmens ir atsisega kelnes. Kaskart atsimerkusi ir pažvelgusį į jį suprantu, kad Grehemo žvilgsnis visai kitoks nei mano. Jame tiek mažai nevilties, kuri mane nuolat užvaldžiusi. Pradingęs Grehemo liūdesys mane domina pakankamai, kad leisčiau jam mane turėti, bet nepakankamai, kad atsaky­ čiau tokia pačia aistra, su kokia jis mane glamonėja. Santuokos pradžioje mylėdavomės beveik kasdien, bet ketvirtadienių laukdavau labiausiai. Apsivilkdavau gražų apa­ tinį trikotažą ir laukdavau jo miegamajame. O kartais užsimesdavau kokius nors jo marškinėlius ir jį pasitikdavau virtuvėje. Iš tikrųjų tai nebuvo svarbu, ką vilkėdavau. Jam vos užėjus į namus aš staigiai likdavau be drabužių. 133

Mūsų santuokoje buvo apstu sekso. Pažįstu kiekvieną jo kūno centimetrą. Žinau kiekvieną jo išleidžiamą garsą ir ką tas garsas reiškia. Žinau, kad jis labiausiai mėgsta būti ant viršaus, bet niekada nesipriešina, jei apsikeičiam vietom. Žinau, kad jis mėgsta mylėtis atsimerkęs. Žinau, kad jis dievina bučiuotis sekso metu. Žinau, kad mėgsta mylėtis rytais, bet dar labiau vėlai vakare. Sekso prasme apie jį žinau viską, ką galima žinoti. Tačiau per pastaruosius du mėnesius... mes visai nesimylėjome. Arčiausiai priartėjome prie sueities, kai glamžėmės jo tėvų vonioje. Nuo tada nei jis, nei aš neinicijavome sekso. Ir nuo pas­ kutiniosios sueities apie tai nesikalbėjome. Nuo to karto galė­ jau nebesekti savo ovuliacijos ciklo ir, atvirai pasakius, tai tei­ kė man nemažą palengvėjimą. Porą mėnesių neskaičiuodama ciklo supratau, kaip gera niekada nesimylėti. Tada kas mėnesį, kai prasideda mėnesinės, jos yra visiškai lauktos ir niekada ne­ suteikia nevilties. Bandau derinti savo norą nesimylėti ir norą turėti Grehemą. Tai, kad nenoriu sekso, nereiškia, kad jo paties netrokštu. Tiesiog paverčiau tą troškimą kitokiu jausmu. Emociniu po­ reikiu. Mano fiziniai poreikiai visada blogai baigiasi. Geidžiu jo prisilietimo, bet jei suteikiu tokią progą, ji visada veda prie sekso. Trokštu jo bučinių, bet jei bučiuojuosi per daug, visada baigiasi seksu. Noriu, kad jis su manimi flirtuotų, bet jei pernelyg pasiduodu, tai irgi veda prie sekso. Taip noriu mėgautis savo vyru be to dalyko, kurio jis nori labiausiai, o aš - visų mažiausiai. Bet Grehemas taip dažnai dėl manęs aukojasi, tad suprantu, kad retkarčiais turiu dėl jo pasiau­ koti ir aš. Tik norėčiau, kad seksas man nebūtų pasiaukojimas.

134

Tačiau taip yra. Ir šįvakar nusprendžiu pasiaukoti. Jau taip seniai mylėjomės, o jis ir taip labai kantrus. Vieną koją pakeliu ant sofos atkaltės, o kitą nuleidžiu ant žemės, Grehemas įsiskverbia į vidų. Mano gerkle nuvilnija jo karštas kvėpavimas, kai jis vis stumiasi gilyn. Šiandien tryliktoji. Kuri diena bus po keturiolikos dienų? - Kvin, - kužda jis vos liesdamas mane lūpomis. Guliu užsimerkusi ir bevalė, leisdama jam išsidulkinti, kol išsiblaivys. - Pabučiuok mane, Kvin. Pražioju burną, bet akių neatmerkiu. Mano rankos at­ mestos virš galvos ir aš ant pirštų skaičiuoju, kiek dienų praėjo nuo paskutinių mėnesinių. Gal man dabar ovuliacija? Beveik išskaičiuoju datą, kai Grehemas sugriebia mano dešinę ranką ir užmeta sau ant kaklo. Tada veidu pasineria į mano plaukus, ranka suima vieną mano koją ir apveja sau apie juosmenį. Visgi ne. Nuo ovuliacijos praėjo penkios dienos. Giliai atsidustu nusivylusi, jog net nėra prasmės tikėtis, kad seksas kažką duos. Jau ir taip sunku prisiversti mylėtis, o tai, kad seksas net neturi galimybės baigtis pastojimu, visai nuvilia. Kodėl negalėjom mylėtis aną savaitę? Grehemas sustoja. Laukiu, kol nuleis, bet jis neįsitempia kaip įprastai prieš baigdamas. Jis pakelia veidą nuo mano plau­ kų ir žiūri į mane. Suraukia antakius ir papurto galvą, tuomet vėl nunarina ją man prie kaklo ir toliau skverbiasi. - Gal bent kartais apsimestum, kad manęs vis dar nori? Kartais atrodo, kad myliuosi su lavonu. Jis sustingsta nuo savo paties žodžių.

135

Kai Grehemas apgailestaudamas išeina iš manęs, mano skruostais teka ašaros. Jis karštai kvėpuoja man į kaklą, bet dabar aš negaliu to pakęsti. To jo kvapo, to paties alaus, nuo kurio jis drįso man ištarti tokius žodžius. - Lipk nuo manęs. - Atleisk. Atleisk. Rankomis įsiremiu jam į krūtinę, nereaguodama į aki­ vaizdų apgailestavimą balse. - Atšok nuo manęs. Jis nusiridena nuo manęs ant šono, sugriebia už peties ir mėgina atsukti mane į save. - Kvin, atleisk, nenorėjau. Aš girtas. Nepyk... Atsistumiu nuo sofos ir beveik bėgomis išlekiu iš svetai­ nės nelaukdama jo atsiprašymų. Iš karto lendu po dušu no­ rėdama jį išsiplauti iš savęs ir leisdama vandeniui nuskalauti ašaras. „Gal bent kartais apsimestum, kad manęs vis dar nori?“ Kietai užmerkiu akis, nes mane užlieja visiškas siaubas. „Kartais atrodo, kad myliuosi su lavonu.“ Piktai valausi ašaras. Žinoma, kad jis jaučiasi, lyg mylė­ tųsi su lavonu. Nes ir mylisi su lavonu. Jau ne vienus metus jaučiuosi viduje mirusi. Iš lėto pūvu iš vidaus, ir tas puvinys palengva pradeda tiek ėsti mūsų santuoką, kad nebeįmanoma to nuslėpti. Ir Grehemas nebegali to pakelti. Nusimaudžiusi po dušu tikiuosi rasti jį lovoje, bet ten jo nėra. Greičiausiai jis toks girtas, kad išsijungė ant sofos. Nors ir nepaprastai pykstu dėl jo ištartų žodžių, vis tiek rūpinuosi ir noriu patikrinti, ar viskas gerai. 136

Žingsniuodama tamsia virtuve svetainės link net nepa­ stebiu, kad Grehemas stovi prie stalviršio, kol jis nesugriebia manęs už rankos. Aikteliu iš netikėtumo. Atsisuku į jį norėdama aprėkti, bet neįstengiu. Sunku pyk­ ti ant žmogaus už tai, kad sako tiesą. Mėnulis pro langą meta šviesos ruožą ir galiu įmatyti, kaip į Grehemo akis grįžo liūde­ sys. Jis nieko nesako. Tiesiog prisitraukia mane artyn ir laiko. Ne laiko... jis įsikabina į mane. Mano marškinėlių nugarą sugniaužia du tvirti kumščiai ir Grehemas dar stipriau mane apkabina. Jaučiu, kaip gailisi, kad leido išsprūsti tiems žodžiams, bet jis daugiau nebeatsiprašinėja. Jis tik glaudžia mane tyloje suprasdamas, kad atsi­ prašymas dabar būtų bergždžias. Atsiprašymai tinka, kai nori parodyti, kad gailiesi, bet ne ką tepadeda mažinant žodžių, ku­ rių gailiesi, priežastį. Leidžiuosi Grehemo laikoma, kol skausmas įsitvirtina tarp mūsų kaip pleištas. Atsitraukiu ir akimirką žiūriu į žemę, svarstau, ar turėčiau ką nors jam pasakyti. Svarstau, ar jis ką nors pasakys man. Kai taip niekas ir nenutraukia tylos virtu­ vėje, apsisuku ir einu į miegamąjį. Jis ateina paskui, bet mes tik įlipame į lovą, vienas nuo kito nusisukame ir vengiame ne­ išvengiamo.

Penkioliktas skyrius

Tada

Pyrago gabalą prarijau penkiais kąsniais. Grehemo tėvus, regis, suglumino, kaip greitai mes atsi­ sveikinome. Jis mamai pasakė, kad turime nusipirkę bilietus į fejerverkų šou ir turime spėti iki didžiojo finalinio pasiro­ dymo. Man palengvėjo, kad jo mama nesuuodė metaforos jo mele. Važiuodami namo beveik nesikalbame. Grehemas pasa­ koja, kad naktimis mėgsta važinėti pravertais langais. Jis pa­ garsina muziką, suima mane už rankos ir laiko visą kelią iki mano namų. Kai prieiname buto duris, jas atrakinu ir einu į svetainę, bet tada suprantu, kad Grehemas neužėjo paskui mane. Apsi­ suku ir matau, kaip jis stovi atsirėmęs į durų staktą, lyg visai neketintų užeiti vidun. Jo akyse matosi susirūpinimas, todėl grįžtu prie durų. - Viskas gerai? Jis linkteli, bet nepakankamai įtikinamai. Akimis slan­ kioja po kambarį ir galiausiai pernelyg rimtai pažvelgia man tiesiai į akis. Jau buvau bepriprantanti prie žaismingo ir sar­ kastiško Grehemo. O dabar pasirodė gilusis ir rimtasis. Grehemas atsistumia nuo staktos ir ranka perbraukia sau per plaukus. 138

- Gal visko... per daug. Pernelyg greit. Mano skruostus akimirksniu užlieja karštis, bet ne tas gera­ sis karštis. Toks karštis, kuris pakyla supykus ir degina krūtinę. - Tu gal juokauji? Tai tu mane privertei susitikti su tavo tėvais dar prieš man sužinant tavo pavardę. - Prispaudžiu ran­ ką prie kaktos visiškai priblokšta, kad Grehemas dabar nori viską nutraukti. Po to, kai mane išdulkino. Susijuokiu negalė­ dama patikėti savo kvailumu. - Tai nerealu. Žengiu artyn norėdama uždaryti duris, bet jis žengia žings­ nį manęs link, sugriebia už juosmens ir prisitraukia prie savęs. - Ne, - sako jis tvirtai purtydamas galvą. - Ne. - Jis pabu­ čiuoja mane ir atsitraukia man net nespėjus paprieštarauti. Tiesiog... Dieve, atrodo, net nerandu tinkamų žodžių. Grehemas atlošia galvą, tarsi nežinotų, kaip vertinti sa­ vo sumišimą. Jis paleidžia mane iš rankų ir išeina į koridorių. Pradeda žingsniuoti pirmyn ir atgal bandydamas susigaudyti savo mintyse. Atrodo taip pat iš vidaus plėšomas jausmų, kaip ir pirmą kartą susitikus. Tada jis irgi žingsniavo koridoriumi prie Itano durų. Grehemas žengia prie manęs ir įsitveria į staktą. - Kvin, mes kartu praleidom vieną dieną. Vieną. Ji buvo tobula, tu tokia graži. Noriu paimti tave ant rankų, nusinešti į lovą, būti tavyje visą naktį, ryt ir poryt... - Jis vėl ranka per­ braukia susivėlusius plaukus ir suima sau už sprando. - Man tiesiog sukasi galva ir jaučiu, kad jeigu dabar neatsitrauksiu, galiu labai nusivilti sužinojęs, kad tu nejauti to paties. Gal dešimt sekundžių bandau suvirškinti jo žodžius. Pra­ sižioju ir norėdama patvirtinti, kad jis teisus, viskas vyksta per greitai ir per dideliais šuoliais, vis dėlto sakau: - Žinau, ką turi galvoje. Mane ima siaubas. 139

Jis žengia dar arčiau. - Mane irgi. - Ar kada esi taip jautęsis? Kad viskas rutuliotųsi taip greitai? - Niekada. Niekada gyvenime. - Aš irgi. Grehemas paliečia mano kaklą ir sukiša pirštus į plaukus. Kitą ranką prispaudžia man prie dubens ir prisitraukia mane. Liesdamas lūpomis manąsias jis sukužda klausimą: - Ar nori, kad išeičiau? Atsakau jam bučiniu. Viskas, kas seka po to, nei vienam mūsų nekelia klausi­ mų. Niekas nedvejoja, kai jis spyriu uždaro duris. Nesijaudinam, ar viskas vyksta ne per greitai, kai plėšiame vienas nuo kito drabužius. Nedvejodami einame į miegamąjį. Ir visą valandą Grehemą domina tik vienas klausimas: - Nori, kad būčiau ant viršaus? Jam užtektų vieno teigiamo atsakymo, bet aš jį pakartoju bent penkis kartus prieš mums baigiant. Dabar Grehemas guli ant nugaros, o aš apsivijusi jį, tarsi abiejose čiužinio pusėse nebūtų gausybė vietos. Mano kojos persipynusios su jo, o ranka brauko apskritimus jam ant krūti­ nės. Pabaigę beveik nekalbame, bet ne todėl, kad neturime ką pasakyti. Man atrodo, tiesiog lyginame, koks mūsų gyvenimas buvo prieš porą dienų ir dabar. Yra ką apmąstyti. Grehemas pirštais bėgioja mano žastu aukštyn ir žemyn. Greitu pakštelėjimu pabučiuoja pakaušį. - Ar Itanas bandė susitaikyti?

140

- Aha, kelias savaites. - Nereikia ir sakyti, kad jam nepa­ vyko. - O Saša? - O taip, - atsako jis. - Ji buvo nepalaužiama. Kokį mėne­ sį skambino man tris kartus dienoj. Balso pašto dėžutė visada buvo perpildyta. - Reikėjo pasikeisti numerį. - Negalėjau, tai buvo vienintelis būdas tau mane pasiekti. Grehemo prisipažinimas priverčia mane nusišypsoti. - Aš turbūt niekada nebūčiau tau paskambinusi, - prisi­ pažįstu. - Laikiau tą lapelį ant sienos, nes man patiko, kaip dėl to jaučiausi. Tačiau nemaniau, kad žinant, kokiomis aplinky­ bėmis mes susitikome, tai būtų gera pradžia. - Vis dar taip galvoji? Užsiropščiu ant viršaus ir bandau nugalėti rimtą Grehe­ mo išraišką savo šypsena. - Dabar man visai nebesvarbu, kaip mes susitikome. Svarbu, kad iš viso susitikome. Grehemas pabučiuoja mane į lūpos kamputį ir suneria pirštus. - Iš tikrųjų tai galvojau, kad atleidai Itanui ir dėl to man nepaskambinai. - Jokiais būdais. Ypač po to, kai jis visą kaltę bandė su­ versti Sašai. Jis nupasakojo, kad ji vos ne profesionali vilioklė ir jį paprasčiausiai sugundė. Kartą net pavadino ją šliundra. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Grehemas papurto galvą. - Saša ne šliundra. Ji iš esmės yra geras žmogus, kuris kar­ tais priima blogus ir savanaudiškus sprendimus. - Jis apverčia mane ant nugaros ir tingiais judesiais pirštu brauko apskritimus

141

man ant pilvo. - Esu tikras, kad jie taip elgėsi, nes manė, jog niekada nesužinosim. Nesuvokiu, kodėl jis apie tai kalba su tokia ramybe. Su­ žinojusi apie Itano romaną aš kelias savaites neatsileidau. Priėmiau viską labai asmeniškai, galvojau, kad jie taip elgėsi norėdami mus įskaudinti. O Grehemas galvoja, kad jie tiesiog nepaisė mūsų jausmų. - Vis dar su ja bendrauji? - Gal išprotėjai? - atsako juokdamasis. - Tai, kad nelai­ kau jos piktybiška, nereiškia, kad noriu turėti ką nors bendro. Nusišypsau į jo teisingų žodžių taktą. Grehemas pabučiuoja mano nosies galiuką ir atsitraukia. - Ar tau jau palengvėjo? Vis dar ilgiesi jo? Visiškai nepanašu, kad jis klaustų iš pavydo. Grehemas, atrodo, tiesiog smalsauja, kas nutiko mano gyvenime. Vien dėl to atsakau jam be jokių užuolankų ir atvirai. - Kurį laiką ilgėjausi, bet dabar, kai jau galiu blaiviai ver­ tinti, suprantu, kad mūsų niekas nesiejo. - Pasiverčiu ant šono ir ranka paremiu galvą. - Formaliai mus siejo daug kas. Bet čia... - Paliečiu sau krūtinę. - Čia niekas nesiklijavo. Mylėjau jį, bet nemanau, kad tokia meilė išlaikytų santuoką. Grehemas nusijuokia. - Kalbi, tarsi santuoka būtų penktos kategorijos uraganas. - Ne visada. Bet manau, kad penktos kategorijos akimir­ kų pasitaiko bet kurioje santuokoje. Nemanau, kad mudu su Itanu būtume ištvėrę tas akimirkas. Grehemas mąstydamas žiūri į lubas. - Žinau, ką turi omeny. Kaip vyras aš būčiau nuvylęs Sašą. - Kodėl taip sakai? 142

- Čia labiau apie ją nei apie save. - Grehemas ištiesia ran­ ką ir kažką nuvalo man nuo skruosto. - Tada ji būtų tave nuvylusi kaip žmona. O ne tu būtum nuviliantis vyras. Grehemas dėkingai man nusišypso. - Atsimeni, kas buvo parašyta tavo pranašystėje? Gūžteliu pečiais. - Praėjo daug laiko. Kažkas apie trūkumus ir dar su klaida. Grehemas susijuokia. - Ten buvo parašyta: „Ryškia šviesa nušvietus visus trū­ kumus, tobulumai pasislepia šešėlyje.“ Kaip džiaugiuosi, kad jis išsaugojo mano pranašystę. Dar labiau džiugina, kad įsiminė, kas joje parašyta. - Mes visi turime trūkumų. Šimtus trūkumų. Jie tarsi mažos skylutės mūsų odoje. Ir visai kaip sakė tavo pranašys­ tė, kartais mes per daug nušviečiame tuos trūkumus. Bet kai kurie žmonės ignoruoja savo trūkumus, ryškiai nušviesdami kito žmogaus trūkumus tol, kol tie trūkumai tampa vieninteliu dėmesio centru. Jie tol kabinėjasi, iš lėto, palengva, kol tos sky­ lutės prasiveria ir tampi vienu dideliu trūkumu. - Grehemas atsisuka į mane ir, nors kalba liūdnai, neatrodo nusiminęs. Saša buvo toks žmogus. Jei būčiau ją vedęs, kad ir kaip būčiau stengęsis, ji galiausiai būtų manimi nusivylusi. Ji niekada žmo­ nėse nematė privalumų. Man palengvėja dėl Grehemo. Įsivaizduodama jį nelai­ mingai vedusį imu liūdėti. O mintis apie tai, kad galėjau pati atsidurti nesėkmingoje santuokoje, man kerta giliai į širdį. Su­ siraukiu suprasdama, kad pati vos netapau tokios santuokos dalimi. Įsistebeiliju sau į ranką, nesąmoningai trindama be­ vardį pirštą žiedo vietoje. 143

- Itanas irgi taip elgdavosi. To nepastebėjau, kol neišsi­ skyrėm. Supratau, kad save labiau mylėjau būdama be jo nei šalia jo. - Pažvelgiu į Grehemą. - Šitiek laiko galvojau, kad jis man tinkamas. Buvau tokia naivi. Nebegaliu pasitikėti savo pasirinkimais. - Nekaltink savęs, - ramina jis. - Dabar žinai, ko ieškai. Kai sutiksi tą, kuris tau tinka, jis neskatins netikrumo jausmo kabinėdamasis prie tavo trūkumų. Jis įkvėps tave, nes žavėsis geriausiomis tavo savybėmis. Viliuosi, kad jis negirdi stiprių mano širdies dūžių. Nury­ ju seiles ir vos nepaspringstu apgailėtinu komentaru: - Gražiai... pasakyta. Grehemas guli skvarbiai užsižiūrėjęs, tada užsimerkia ir mane pabučiuoja. Kurį laiką tyliai, bet intensyviai bučiuoja­ mės. Atsiplėšusi jaučiu, kad vos galiu kvėpuoti. Nuleidžiu akis ir skubiai tyliai įkvepiu prieš vėl pažvelgdama jam į akis. Iš­ spaudžiu šypseną norėdama nuslėpti jaudulį krūtinėje. - Negaliu patikėti, kad išsaugojai pranašystę. - Aš negaliu patikėti, kad šešis mėnesius ant sienos laikei mano numerį. - Gerai sakai. Grehemas ištiesia ranką ir nykščiu paglosto mano lūpas. - Kaip manai, koks didžiausias tavo trūkumas? Pabučiuoju jo nykščio galiuką. - Ar šeimą galima laikyti trūkumu? - Ne. Kurį laiką mąstau. - Turiu nemažai trūkumų. Bet ką tikrai norėčiau pakeis­ ti - kad nemoku nuspėti žmonių. Neišeina pažiūrėti į žmogų ir žinoti, ką jis galvoja. 144

- Manau, kad daugelis nemoka nuspėti kitų. Tik galvoja, kad moka. - Gal ir taip. Grehemas pasitaiso užsikeldamas mano koją ant savęs, jo akys žaismingai žiba. Jis pasilenkia ir lūpomis brūkšteli maną­ sias, erzindamasis liežuvio galiuku. - Pabandyk nuspėti mane, - sušnibžda. - Ką dabar galvoju? Jis atsitraukia ir žiūri man į burną. - Galvoji, kad norėtum persikraustyti į Aidahą ir nusi­ pirkti bulvių ūkį. Grehemas susijuokia. - Būtent tai ir galvoju, Kvin. Jis nusiridena ant nugaros ir užsitempia mane ant viršaus. Atsistumiu rankomis į jo krūtinę ir atsisėdusi apsižergiu jį. - O tu? Koks tavo didžiausias trūkumas? Nuo Grehemo veido pranyksta šypsena ir akys vėl prisi­ pildo liūdesio. Jo išraiškos taip kardinaliai kinta. Kai Grehe­ mas liūdnas, jis liūdniausias mano kada matytas žmogus. O kai laimingas - laimingiausias pasaulyje. Grehemas pirštais vedžioja mano pirštus ir suspaudžia plaštaką. - Vieną kartą padariau labai kvailą klaidą, kuri turėjo siaubingų pasekmių. - Jo balsas skamba tyliau ir matau, kad nelabai nori apie tai kalbėti. Mane žavi, kad jis vis tiek kalba. Man buvo devyniolika, buvau su geriausiu draugu Taneriu. Jo šešiolikmetis brolis Alekas irgi buvo kartu. Kaip tik buvo bai­ gęsis vakarėlis, o aš, mažiausiai girtas iš trijų, vežiau visus tris namo tas dvi mylias. Grehemas suspaudžia mano ranką ir įkvepia. Jis nežiūri man į akis, todėl suprantu, kad istorija gerai nesibaigs ir dėl to 145

imu jos nekęsti. Įdomu, ar dėl šio trūkumo jis kartais atrodo toks neapsakomai liūdnas. - Patekome į avariją likus pusei mylios iki namų. Taneris žuvo. Alekas išlėkė iš automobilio ir susilaužė kelis kaulus. Avarija įvyko ne dėl mūsų kaltės. Sunkvežimis nesustojo prie ženklo „Stop“, bet tai nieko nekeičia, nes aš nebuvau blaivus. Mane apkaltino vairavimu išgėrus, naktį praleidau areštinėje. Kadangi neturėjau jokių įrašų policijoje, mane apkaltino tik nepilnamečio - Aleko - sužalojimu ir nuteisė metams lygti­ nai. - Grehemas giliai atsidūsta. - Ar ne nesąmonė? Mane nu­ teisė už Aleko sužalojimus, bet ne už geriausio draugo žūtį. Stebėdama Grehemą jaučiu krūtinėje jo liūdesio svorį. To liūdesio tiek daug. - Sakai, lyg jaustumeisi kaltas, kad tavęs nenuteisė už jo mirtį. Grehemas galiausiai pasižiūri man į akis. - Kas dieną jaučiuosi kaltas, kad aš gyvas, o Taneris - ne. Labai gaila, kad jis jautėsi turįs man tai pasakyti. Akivaiz­ du, kad Grehemui nelengva apie tai šnekėti, bet esu dėkinga, kad vis dėlto papasakojo. Priglaudžiu jo ranką prie burnos ir pabučiuoju. - Su laiku darosi lengviau, - sako Grehemas. - Ypač kai pakartoju sau, kad laisvai galėjau sėdėti keleivio pusėje, o Ta­ neris prie vairo. Abu priėmėm blogus sprendimus tą vakarą. Tai buvo mūsų abiejų kaltė. Bet pasekmes tenka išgyventi man, nes aš gyvas, o jis - ne. Ir niekaip negaliu išmesti iš galvos dvejonės, ar būčiau greičiau sureagavęs, jei nebūčiau tąnakt gėręs. Ojei nebūčiau nusprendęs, kad esu pakankamai blaivus vairuoti? O jei būčiau sugebėjęs laiku pasukti vairą ir išvengti susidūrimo? Man atrodo, tuo ir minta mano kaltė. 146

Net nemėginu raminti jo žodžiais. Kartais situacijose nebūna teigiamų pusių. Tik daugybė liūdnų aspektų. Ištiesiu ranką ir paliečiu jo skruostą. Tada liūdnųjų akių kampučius. Pirštais nuslenku prie rando ant raktikaulio, kurį man rodė aną vakarą. - Randas liko po tos avarijos? Jis linkteli. Atsigulu ant Grehemo ir lūpas priglaudžiu prie rando. Bučiuoju nuo vieno rando galo iki kito ir pakėlusi galvą pasi­ žiūriu Grehemui į akis. - Man labai gaila, kad tau taip nutiko. Jis išspaudžia šypseną, bet ji pranyksta taip pat greitai, kaip ir atsirado. - Ačiū. Lūpomis priartėju prie jo skruosto ir švelniai pabučiuoju. - Labai užjaučiu, kad praradai geriausią draugą. Jaučiu, kaip Grehemas iškvepia oro gūsį ir apsiveja mane rankomis. - Ačiū. Nuo skruosto lūpomis pereinu prie jo burnos ir švelniai jį pabučiuoju. Tada atsitraukiu ir vėl į jį pasižiūriu. - Man labai gaila, - sušnabždu. Grehemas tylėdamas stebi mane kelias sekundes, tada ap­ verčia ant nugaros taip, kad būtų viršuje. Jis ranka suima man už gerklės, švelniai laikydamas žandikaulį pirštais. Tada stebė­ damas mano veidą įeina į vidų ir prasižiojęs nekantriai laukia aiktelėjimo. Vos mano lūpoms prasivėrus Grehemas neria lie­ žuviu į burną ir bučiuoja taip, kaip dulkina. Neskubėdamas. Ritmiškai. Užtikrintai.

147

Šešioliktas skyrius

Dabar

Pirmą kartą, kai susapnavau, kad Grehemas man neiš­ tikimas, pabudau vidury nakties išpilta praikaito. Žiopčiojau gaudydama orą, nes sapne taip stipriai verkiau, kad nepajėgiau kvėpuoti. Grehemas pabudo ir akimirksniu mane apkabino. Klausinėjo, kas nutiko, o aš taip ant jo niršau. Atsimenu, kaip atstūmiau jį, nes pyktis iš sapno vis dar nebuvo manęs aplei­ dęs, lygjis iš tikrųjų būtų mane apgaudinėjęs. Kai papasakojau savo sapną, jis juokėsi ir tiesiog laikė mane glėbyje ir bučiavo, kol pyktis atlėgo. Tada su manimi mylėjosi. Kitą dieną jis man atsiuntė gėlių puokštę. Ant atvirutės buvo užrašyta: „Atleisk man už tai, ką padariau košmare. Pra­ šau, atleisk man šiąnakt sapnuodama.“ Vis dar tebeturiu tą atvirutę. Kaskart apie ją pagalvojusi nusišypsau. Kai kurie vyrai nesugeba atsiprašyti už tikrovėje padarytas klaidas. O mano vyras atsiprašinėja už klaidas, ku­ rias padarė mano sapnuose. Įdomu, ar jis atsiprašys šiąnakt. Kažin, ar iš tikrųjų yra už ką atsiprašyti. Nežinau, kodėl pradėjau įtarinėti. Viskas prasidėjo tą vakarą, kai jis grįžo toks girtas, kad kitą rytą nieko neprisi­ minė, o įtarimus dar pastiprino kitas ketvirtadienis, kai grį­ žo iš viso neatsiduodamas alumi. Iki šio mėnesio niekada jo 148

neįtarinėjau, net ir žinant visą istoriją su Itanu. Bet praeitą ketvirtadienį kažkas buvo ne taip. Jis grįžo tiesiai iš darbo ir persirengė manęs nepabučiavęs. Nuo to vakaro viskas ėmė at­ rodyti ne taip. Šiandien mane siaubas bloškė stipriausiai, tiesiai į krūti­ nę. Taip aštriai, kad aiktelėjusi turėjau prisidengti burną. Tarsi būčiau pajutusi jo kaltę, kad ir kur jis tuo metu būtų buvęs. Suprantu, kad tai neįmanoma - kad žmonės negali būti taip susisaistę, kad jaustų vienas kitą nebūdami šalia. Manau, kad tai greičiausiai buvo mano įtarimų neigimas, kuris colis po colio brukosi iš pasąmonės, kol galiausiai nebegalėjau jo neigti. Mūsų situacija dabar visiškai kritinė. Beveik nebeben­ draujame. Nerodome jokių mylinčių jausmų. Tačiau vis dar vaikščiojame po tuos pačius namus ir apsimetinėjame vyru ir žmona. Visgi panašu, kad po tos girtos nakties Grehemas nustojo aukotis. Atsisveikinimo bučiniai tapo vis retesni. Pa­ sisveikinimo bučiniai visai išseko. Pagaliau Grehemas mūsų santuokoje nusirito į mano lygį. Jis arba dėl kažko jaučiasi kaltas, arba galiausiai nustojo bandyti išsaugoti mūsų santuoką. Bet ar ne to aš ir norėjau? Kad jis galiausiai nustotų kovo­ ti už tai, kas toliau kels vien tik kančią? Nedažnai geriu, bet ekstremalioms situacijoms visada namie turiu vyno. O dabar situacija tikrai ekstremali. Pirmą vyno taurę išgeriu virtuvėje, stebėdama laikrodį. Antrą taurę išgeriu ant sofos, stebėdama įvažiavimą. Noriu, kad vynas apramintų manyje kylančias abejones. Žiūriu į taurę ir matau, kaip dreba pirštai. Pilve jaučiu jaudulį, visai tarsi būčiau viename savo košmarų. 149

Sėdžiu dešinėje sofos pusėje po savimi pasikišusi kojas. Televizorius išjungtas. Namuose tamsu. Stebiu įvažiavimą, kai pusę aštuonių vakaro įvažiuoja jo mašina. Aiškiai matau, kaip jis išjungia variklį ir pritemsta automobilio žibintai. Aš jį ma­ tau, o jis manęs - ne. Grehemas sėdi abiem rankomis įsitvėręs vairo. Jis tiesiog sėdi mašinoje, tarsi mažiausiai norėtų pareiti namo pas mane. Išgeriu dar gurkšnelį vyno stebėdama, kaip jis kaktą atremia į vairą. Vienas, du, trys, keturi, penki... Jis taip sėdi penkiolika sekundžių. Penkiolika sekundžių baimės. Arba apgailestavimo. Neįsivaizduoju, ką jis jaučia. Grehemas paleidžia vairą ir išsitiesia sėdynėje. Tada žvilgteli į galinio vaizdo veidrodėlį ir nusivalo burną. Pasitaiso kaklaraištį. Nusišluosto kaklą. Sudaužo man širdį. Giliai atsi­ dūsta ir galiausiai išlipa iš automobilio. Įėjęs pro lauko duris jis ne iš karto mane pastebi. Pereina svetainę žingsniuodamas link virtuvės, kuri veda į mudviejų miegamąjį. Mane pastebi jau beveik įėjęs į virtuvę. Taurė man prie lūpų. Neatitraukdama nuo jo akių gurkš­ teliu dar vyno. Jis tylėdamas mane stebi. Greičiausiai svarsto, kodėl aš sėdžiu tamsoje. Viena. Gerdama vyną. Grehemas aki­ mis nuseka mano žvilgsnio trajektoriją nuo svetainės iki lan­ go. Pamato, kaip gerai matomas jo automobilis. Kaip puikiai galėjau stebėti, ką jis veikė, kol sėdėjo automobilyje. Klausia savęs, ar mačiau, kaip nusivalė jos likučius nuo lūpų. Nuo ka­ klo. Svarsto, ar mačiau, kaip pasitaisė kaklaraištį. Galvoja, ar mačiau, kaip iš baimės spaudė kaktą prie vairo. Arba iš apgai­ lestavimo. Jis nežiūri man į akis. Jis nuleidžia akis į žemę. - Koks jos vardas? 150

Kažkaip sugebu to paklausti nepagiežingai. Klausiu ta pa­ čia intonacija, kaip kaskart teiraudamasi, kaip praėjo jo diena. „Kaip praėjo diena, mielasis?“ „Kuo vardu tavo meilužė, mielasis?“ Nors klausiu maloniai, Grehemas neatsako. Jis pakelia žvilgsnį nuo žemės ir pažvelgia man į akis, bet tyli ir neprisi­ pažįsta. Jaučiu, kaip pilve kažkas vartosi, lyg tuoj apsivemčiau. Negaliu patikėti, kokį pyktį man kelia jo tylėjimas. Negaliu pa­ tikėti, kaip daug skaudžiau viską patirti realybėje nei košmare. Niekada negalvojau, kad galima jaustis blogiau nei mano koš­ maruose. Kažkaip, gniauždama taurę, atsistoju nuo sofos. Noriu ją mesti. Bet ne į jį. Noriu tiesiog į ką nors sviesti. Dabar jo ne­ kenčiu kiekviena savo sielos dalele, bet nekaltinu tiek, kad vis dėlto mesčiau į jį taurę. Jei galėčiau, šviesčiau taurę į save. Bet negaliu, todėl metu į mūsų vestuvinę nuotrauką, kabančią ant sienos kitame svetainės gale. Pakartoju klausimą taurei dūžtant į nuotraukos rėmelį, pažyrant į šipulius ir lyg krauju užliejant sieną ir grindis: - Koks jos supistas vardas, Grehemai?! Mano tonas jau nebėra malonus. Grehemas net nekrūpteli. Jis nežiūri į vestuvių nuotrau­ ką, nemato kraujuojančių grindų po ja, nežiūri į lauko duris, nebežiūri į žemę. Jis žiūri man tiesiai į akis ir atsako: - Andrėja. Vos iš jo burnos išskrieja jos vardas, Grehemas nusisuka. Jis nenori matyti, ką man daro jo žiaurus atvirumas. Prisimenu tą akimirką, kai turėjau pamatyti Itaną akis į akį iš karto po to, kai jis man buvo neištikimas. Tą akimirką, 151

kai Grehemas laikė mano veidą delnuose ir sakė: „Dabar visų blogiausia mums būtų rodyti jausmus, Kvin. Nepradėk pykti. Ir neverk.“ Tada buvo lengviau. Kai Grehemas buvo mano pusėje. Vienai dabar nelengva. Parklumpu ant grindų, bet Grehemo nėra šalia ir jis ma­ nęs nesugauna. Vos ištaręs jos vardą jis išėjo iš kambario. Aš darau viską, ko Grehemas aną kartą, kai buvau išduo­ ta, sakė nedaryti. Rodau jausmus. Supykstu. Verkiu. Nuropoju iki aptaškytų grindų. Surenku mažesnes šukes ir sudedu į krūvelę. Taip ašaroju, kad net jų visų nematau. Vos matydama pro ašaras siekiu popierinių servetėlių ritinio ir bandau sugerti vyno balą nuo medinių grindų. Girdžiu tekant dušą. Jis turbūt plaunasi nuo savęs Andrėjos likučius, kol aš valau vyno likučius nuo medinių grindų. Ašaros man ne naujiena, bet šįkart jos kitokios. Aš verkiu ne to, kas niekada neįvyko. Aš verkiu to, kas eina į pabaigą. Pakeliu stiklo šukę, prisislenku prie sienos ir atsiremiu į ją. Ištiesiu kojas ir žiūriu į stiklo duženą. Apverčiu plaštaką ir įspaudžiu šukę į delną. Šukė perduria man odą, bet aš tik smeigiu giliau. Stebiu, kaip stiklas nyra vis gilyn ir gilyn man į delną. Matau, kaip aplink stiklą kyla kraujo burbuliukai. Kažkodėl krūtinę man skauda stipriau nei ranką. Daug stipriau. Numetu šukę ir nusivalau kraują servetėle. Pritraukiu ko­ jas, apsikabinu kelius ir tarp jų panarinu galvą. Grehemui įėjus į kambarį aš vis dar kūkčioju. Kai jis prie manęs priklaupia, stipriau apkabinu ir pritraukiu kelius. Jaučiu, kaip jis uždeda ranką man ant plaukų, lūpas priglaudžia prie galvos. Apkabina mane. Prisitraukia mane artyn ir atsiremia į sieną. 152

Noriu ant jo klykti, trenkti jam, pabėgti nuo jo. Bet tesu­ gebu dar labiau verkdama susisukti į kamuolį. - Kvin. }o rankos tvirtai mane apsivijusios, o veidas panardintas plaukuose. Jo lūpos mano vardą taria su agonija. Dar niekada nejaučiau tokios neapykantos savo vardui. Užsidengiu ausis, nes nenoriu daugiau girdėti jo balso. Bet jis daugiau nebetaria nei žodžio. Net kai atsiplėšiu nuo jo, nueinu į miegamąjį ir užsirakinu duris.

Septynioliktas skyrius

Tada

Neišskiriami. Tokie mes esam. Jau praėjo du su puse mėnesio, kai aš tariamai mečiau jam tą „žvilgsnį“ restorane. Nepaisant to, kad kiekvieną akimirką, kai nedirbame kiekvienas savo darbų, praleidžiame kartu, aš vis tiek jo ilgiuo­ si. Niekada gyvenime nebuvau taip įsitraukusi į kito žmogaus gyvenimą kaip dabar. Net nemaniau, kad taip įmanoma. Tai nėra liguistas apsėdimas, nes Grehemas man duoda laisvės, jei tik jos noriu. Tiesiog man jos nereikia. Jis nėra savininkiš­ kas, pernelyg nemėgina manęs globoti. Aš nesu pavydi ar labai reikli. Tiesiog laikas, kurį leidžiame dviese, yra tarsi euforijos užutekis, kuriame trokštu būti kiek įmanoma daugiau. Per tas dešimt savaičių, kurias susitikinėjame, atskirai miegojome tik kartą. Eiva ir Rydas susipyko, tad priėmiau ją nakvoti pas save. Visą vakarą pylėm pamazgas ant vyrų ir val­ gėm šlamštmaistį. Buvo liūdnai malonu, bet vos jai išėjus pro duris paskambinau Grehemui. Po dvidešimties minučių jis jau beldėsi į mano duris. Po dvidešimt vienos minutės mes jau mylėjomės. Taip iš esmės ir leidžiame laiką. Dešimt savaičių sekso, juoko, sekso, maisto, sekso, juoko ir dar daugiau sekso. 154

Grehemas juokauja, kad kažkuriuo metu turėtume pa­ siekti štilį. Bet dar ne šiandien. - Jėzau, Kvin, - suaimanuoja Grehemas suglebdamas ant manęs. Jis pridusęs, o aš niekuo negaliu padėti, nes irgi bandau atgauti kvapą. Šito visai neplanavom. Šiandien Helovinas ir mes turė­ tume būti vakarėlyje pas Eivą ir Rydą, bet vos tik apsitempiau pasileidėlės kostiumą, Grehemas negalėjo nuo manęs atitrauk­ ti rankų. Vos nepasimylėjom koridoriuje šalia lifto, bet jis įne­ šė mane atgal į butą ir išsaugojo mūsų padorumą. Grehemas nepamiršo mano rugpjūtį pasiūlyto susitarimo dėl Helovino kostiumų. Nusprendėme eiti apsirengę savimi, tik labiau pasileidusiais. Nesugalvojome, kaip turėtų atrody­ tų mūsų, bet labiau pasileidusių, kostiumai, todėl nuspren­ dėme vilkėti vos dengiančius drabužius. Aš beprotiškai daug prisidažiau. O Grehemas pasakė, kad jo darbas bus mane visą vakarą grabalioti ir užtikrinti nuolatinį nederamą jausmų de­ monstravimą. Dabar mūsų drabužiai išdrabstyti ant grindų, sijonas įplėštas. Susigundom kiekvieną kartą, laukdami to prakeikto lifto. Grehemas prisiartina ir panardina veidą į mano kaklą bu­ čiuodamas, kol nugara nueina pagaugai. - Kada galėsiu susitikti su tavo mama? Jo klausimas sugadina tobulą akimirką ir jaučiu, kaip pa­ lengva sklaidosi mano džiaugsmas. - Jei tik pavyks, tai niekada. Grehemas atsitraukia nuo mano kaklo ir pažvelgia žemyn man į akis. - Negali ji būti tokia baisi. 155

Neryžtingai susijuokiu. - Grehemai, tai ji įtraukė žodį „prestižinis“ į mano vestu­ vių kvietimus. - O tu vertinai mane pagal mano tėvus? Mane jo tėvai sužavėjo. - Ne, bet kai sutikau tavo tėvus, mes dar net nedraugavo­ me. Dar tavęs tiek nepažinojau, kad galėčiau kažkaip vertinti. - Kvin, tu pažinojai mane. Nieko apie mane nežinojai, bet pažinojai. - Labai užtikrintai kalbi. Grehemas nusijuokia. - Taip, užtikrintai. Mes vienas kitą pažinome dar tada, kai susidūrėm koridoriuje. Kartais žmonės susitinka ir visas nereikšmingas paviršinis lygmuo tampa nebesvarbus, nes jie permato jį kiaurai. - Grehemas nuleidžia galvą ir pabučiuoja į krūtinę širdies vietoje. - Aš apie tave žinojau viską, ką reikia, jau tą vakarą, kai susipažinom. Jokia pašalinė aplinkybė nepa­ keis mano nuomonės apie tave. Net ir tai, kokia man pasirodys tave užauginusi moteris. Noriu jį bučiuoti. Arba ištekėti už jo. Arba išdulkinti jį. Pasirenku bučinį, bet ilgai netrunku, bijodama, kad jei neatsitrauksiu, imsiu ir pasakysiu, kad jį myliu. Žodžiai jau taip ir sukasi ant liežuvio galo, o sulaikyti juos sunkiau, nei išsakyti garsiai. Bet nenoriu būti pirma, kuri tai ištars. Bet ku­ riuo atveju, dar ne dabar. Greitai išsiridenu iš lovos ir pradedu rinkti mūsų kostiu­ mus. - Gerai jau, gerai. Kitą savaitę galėsi susitikti su mano motina. - Numetu jam jo drabužius. - O šįvakar susipažįsti su Eiva. Renkis, vėluojam. 156

Kai vėl apsirengiu kostiumą, Grehemas vis dar sėdi ant lovos ir žiūri į mane. - O kelnaitės? - klausia jis. Mano sijonas labai trumpas, jokiomis kitomis aplinkybė­ mis tokio nesegėčiau. Metu žvilgsnį į ant grindų besimėtan­ čias kelnaites ir galvoju, kaip vesčiau jį iš proto visą vakarą, jei žinotų, kad ir po taip per trumpu sijonu jų nedėviu. Palieku kelnaites gulėti ir išsišiepiu. - Jos nelabai dera prie kostiumo. Grehemas papurto galvą. - Tu varai mane iš proto, Kvin. Jis atsistoja ir rengiasi, kol aš taisausi makiažą. Nueiname iki durų. Pereiname koridoriumi. Bet ir vėl lifto laukimas sujaukia planus. - Vėluojat. Atidariusi duris ir pamačiusi mus su Grehemu tepasa­ ko Eiva. Ji apsivilkusi dviejų dalių kostiumėliu su kelnėmis, o plaukai sušukuoti, lyg būtų nužengusi tiesiai iš „Stepfordo moterų“. Palaukia, kol mes užeiname į vidų, ir su trenksmu uždaro duris. - Rydai! - sušunka vyro vardą ir akimis puola jo ieškoti, bet Rydas jau stovi šalia jos. - Ai. - Eiva ranka mosteli į Grehemo pusę. - Jis jau čia. Rydas paspaudžia Grehemui ranką. - Malonu susipažinti. Eiva dar kartą nužiūri Grehemą. Tada mane. - Jūsų kostiumai labai nepagarbūs. Ji nueina net neatsisukdama. 57

- Kas jai dabar? - klausiu žiūrėdama į Rydą. - Kodėl ji tokia nemandagi? Rydas nusijuokia. - Sakiau jai, kad ne visi iš karto atpažins. - O kas ji turėtų būti? Žiurkė? Rydo veidą užlieja raudonis. Jis pasilenkia arčiau Grehemo ir manęs. - Ji persirengusi tavo motina. Grehemas tuoj pat pradeda kvatotis. - Tai ji paprastai nebūna tokia... nemaloni? Užverčiu akis ir sugriebiu jį už rankos. - Nagi, eime. Noriu iš naujo supažindinti su sese. Antrą kartą sutikusi Grehemą, Eiva su juo jau maloni. Bet tada vėl persikūnija į personažą ir visą vakarą apsimeta mūsų motina. Juokingiausia, kad niekas vakarėlyje net nenutuokia, ką ji vaidina. Tai tik mūsų keturių paslaptis, taigi, kas kartą išgirdus ją kam nors sakant, kokie jie suvargę arba kaip ji ne­ pakenčia vaikų, suima didesnis juokas. Kurį kartą ji priėjo prie Grehemo ir rėžė: - Kiek tu uždirbi? Tuomet tarė: - Būtinai pasirašyk priešvedybinę sutartį prieš vesdamas mano dukterį. Ji taip nuostabiai vaidina mūsų motiną, kad man net pa­ lengvėja, kai vakarėlis galiausiai išsikvepia, nes daugiau kažin ar pakeičiau. Aš virtuvėje su Eiva, padedu jai plauti indus. - Galvojau, kad jūs su Rydu turit indaplovę. Ar visai iš­ protėjau? - Eiva pakelia koją ir ja parodo į šaldytuviuką stikli­ ns

nėmis durimis vos už kelių pėdų. - Ar čia vyno šaldiklis? Ten, kur anksčiau buvo indaplovė? - Mhm, - atsako ji. - Bet... kodėl? - Neigiama vyro prancūzo savybė. Jo manymu, nesibai­ giančios vėsaus vyno atsargos svarbiau už indaplovę. - Bet tai nesąmonė, Eiva. Ji gūžteli pečiais. - Aš sutikau, nes jis žadėjo dažniau plauti indus. - Tai kodėl tada mes juos plauname? Eiva užverčia akis. - Nes tavo naujasis vaikinas jam kaip naujas žaisliukas, pakerėjęs mano vyrą. Tikra tiesa. Grehemas beveik visą vakarą prasišnekučiavo su Rydu. Paduodu Eivai paskutinę lėkštę. - Rydas vienu metu mane pasikvietė į šalį ir pasakė, kad jam jau dabar Grehemas patinka labiau nei kada Itanas. - Ne jam vienam. - Visi trys galim su tuo sutikti. Kai suplauname indus, žvilgteliu į svetainę, kur Grehe­ mas kažką pasakoja Rydui smarkiai mosikuodamas rankomis. Nežinau, ar kada esu mačius jį tokį įsiaudrinusį. Rydas leipsta juoku. Grehemas pagauna mano žvilgsnį ir jo veide staigiai at­ siradusi šypsena mane užlieja šiluma. Jis kurį laiką veria mane žvilgsniu, o paskui vėl permeta dėmesį į Rydą. Kai atsisuku, tarpduryje stovi Eiva ir mus stebi, o aš nesugebu sutramdyti šypsenos. - Jis tave įsimylėjęs. - Ša. 159

Įeinu į virtuvę, Eiva paskui mane. - Tas jo žvilgsnis, - sako ji. Pasiima vienkartinę lėkštę ir ja kaip vėduokle vėsinasi veidą. - Jis tave įsimylėjęs, nori tave vesti ir pridaryti krūvą vaikų. Negaliu sulaikyti šypsenos. - Jėzau, labai tikiuosi. Eiva įsitempia kaip styga ir pasitaiso kostiumėlį. - Ką gi, Kvin. Atrodo jis neprastai, bet kaip tavo motina turiu pripažinti, kad galėjai susirasti turtingesnį. O kur mano martinis? Užverčiu akis. - Būk gera, jau baik.

Aštuonioliktas skyrius

Dabar

Nežinau, ar Grehemas vakar miegojo svečių kambaryje, ar ant sofos, bet vienaip ar kitaip abejoju, kad išsimiegojo. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis atrodo, liūdnomis akimis ir rankas panar­ dinęs į plaukus. Retkarčiais man jo pagailsta, bet tada pradedu galvoti, kaip atrodo Andrėja. Kaip ji atrodė, kai į ją mano vyras žiūrėjo savo liūdnomis akimis, kai ją bučiavo. Įdomu, ar Andrėja žino, kad Grehemas vedęs. Įdomu, ar ji žino, kad jis namuose turi žmoną, kuri nesugeba pastoti. Žmoną, kuri kiaurą naktį ir dieną praleido užsirakinusi mie­ gamajame. Žmoną, kuri galiausiai prisivertė išlipti iš lovos tam, kad susikrautų lagaminą. Žmoną, kuriai... viskojau gana. Noriu išeiti, kol Grehemas negrįžo namo. Neskambinau motinai ir neįspėjau, kad ketinu pas ją ap­ sistoti. Greičiausiai ir neskambinsiu. Tiesiog išdygsiu prie du­ rų. Taip baiminuosi to pokalbio su ja, kad vis vilkinu laiką iki jo. „Perspėjau tave“, - sakys ji. „Reikėjo tekėti už Itano, - sakys ji. - Visi jie kada nors paslysta, Kvin. Itanas bent jau būtų tur­ tingesnis apgavikas.“ Atrakinu miegamojo duris ir išeinu į svetainę. Prie namo nesimato Grehemo automobilio. Vaikštinėju po namus žiūrinėdama, ar noriu ką nors pasiimti su savimi. Iš karto prisi­ menu, kaip valiau namus nuo Itano daiktų. Nenorėjau turėti 16 1

su juo nieko bendro. Nenorėjau pasilikti net jį primenančių daiktų. Aplakstau namus, akimis apibėgdama visus mūsų su Grehemu per tuos metus sukauptus daiktus. Net nežinočiau, nuo ko pradėti, jei vis dėlto kažką norėčiau pasiimti. Todėl ir nepradedu. Man tereikia drabužių. Grįžusi į miegamąjį užsegu lagaminą. Tempdama jį nuo lovos akimis užkliūvu už medinės dėžutės apatinėje knygų len­ tynoje. Akimirksniu prieinu prie lentynos, pačiumpu dėžutę ir grįžtu į lovą. Pakratau spyną, bet ji neatsirakina. Pamenu, kaip Grehemas priklijavo raktą po dėžute, kad mes jo nepameštume. Apverčiu dėžutę ir nagu krapštau lipnią plėvelę. Turbūt pagaliau išvysiu, kas viduje. - Kvin. Išgirdusi jo balsą krūpteliu. Negaliu dabar jo matyti. Lai­ kau nuleidusi akis ir atplėšinėju lipnią plėvelę, kol galiausiai atlaisvinu iš po jos raktą. - Kvin. - Grehemo balsas kupinas panikos. Sustingstu laukdama, kol jis pasakys tai, ką planuoja pa­ sakyti. Jis įeina į miegamąjį ir atsisėda ant lovos šalia manęs. Tada ranka sugniaužia mano ranką, kurioje laikau raktą. - Aš tave išdaviau pačiu baisiausiu būdu, kokiu tik galė­ jau. Prašau, suteik man progą viską ištaisyti, dar neatidaryk dėžutės. Jaučiu raktą savo delne. Tegujis jį turi. Suimu ir apverčiu jo plaštaką. Padedu raktą jam į delną ir sugniaužiu jo kumštį. Pažvelgiu jam tiesiai į akis. - Neatidarysiu dėžutės. Bet tik todėl, kad man jau nusispjautiy kas viduje. 162

Net nepamenu, kokią jaučiau širdgėlą, kol važiavau nuo namų iki čia, bet štai, sėdžiu automobilyje, mamos namų įva­ žiavime. Apžvelgiu namą. Didžiulis karalienės Viktorijos laikų na­ mas, kuris mamai svarbesnis už viską. Net už mane. Ji, žinoma, niekada to nepripažintų. Būtų labai negražu viešai pripažinti, kad niekada iš tikrųjų nenorėjo tapti motina. Kartais dėl to jos nekenčiu. Jai pavyko pastoti - netyčiomis ir sėkmingai išnešioti kūdikį. Du kartus. Ir nei vienas tų kartų jos nedžiugino. Metų metus ji pasakojo apie strijas, kurias mes su sese jai palikome. Ji negalėjo pakęsti taip ir neatsikratytų ki­ logramų, kuriuos priaugo per nėštumus. Tomis dienomis, kai ją labiausiai erzindavome, ji greituoju numeriu skambindavo auklei ir sakydavo: -Viešpatie, Roberta. Nebegaliu kentėti nei minutės ilgiau. Ateik kuo greičiau, man reikia dienos spa. Sėdžiu automobilyje ir žiūriu į kambarį, kuris kažkada bu­ vo mano. Tada, kai mama dar nebuvo jo pavertusi papildoma spinta tuščioms batų dėžėms. Pamenu, kažkada stovėjau prie savo lango ir žiūrėjau į kiemą. Grehemas tada buvo su manimi. Tada pirmą kartą parvedžiau jį susipažinti su savo motina. Niekada nepamiršiu, ką jis tą dieną pasakė. Tai buvo nuo­ širdžiausi ir gražiausi jo man ištarti žodžiai. Tą akimirką - sto­ vėdama su juo prie savo kambario lango - aš jį ir įsimylėjau. Tai yra pats geriausias mano prisiminimas iš motinos na­ mų, ir jis net nesusijęs su ja. Tai prisiminimas apie Grehemą. Apie vyrą, kuris man buvo neištikimas. Atrodo, kad būti motinos namuose bus blogiau nei savuo­ siuose. Negaliu prisiversti su ja susitikti. Pirmiausia turiu susi­ rikiuoti mintis ir reikalus, tik tada galiu jai leisti kišti savo nosį. 163

Pradedu atbula važiuoti iš įvažiavimo, bet jau per vėlu. Atsidaro lauko durys ir matau, kaip ji išeina į lauką ir prisi­ merkusi bando įžiūrėti, kas atvažiavo. Atremiu galvą į sėdynės atlošą. Tiek to pabėgimo. - Kvin? - šūkteli ji. Išlipu iš mašinos ir einu jos link. Ji laiko man atvėrusi duris, bet jei pro jas užeisiu, jausiuosi įkalinta. Atsisėdu ant viršutinio laiptelio ir žiūriu į kiemą. - Nenori užeiti į vidų? Papurtau galvą, apsikabinu kelius ir pradedu verkti. Ji ga­ liausiai prisėda šalia. - Kas nutiko? Tokiomis akimirkomis norėčiau turėti motiną, kurią nuo­ širdžiai jaudintų, kai aš verkiu. Ji tik mašinaliai atlieka reikia­ mus veiksmus, sustingusia ranka plekšnodama man per nugarą. Nieko jai nepasakoju apie Grehemą. Nesakau nieko, nes taip verkiu, kad neprakalbu. Kai pagaliau apsiraminu ir ga­ liu lygiai kvėpuoti, tesugebu išlementi klausimą, kuris ištartas skamba net baisiau nei mano galvoje: - Kodėl Dievas duoda vaikų tokiam žmogui kaip tu, o man ne? Man taip pasakius motina įsitempia. Iš karto pakeliu akis ir pažiūriu į ją. - Atleisk. Nenorėjau, kad nuskambėtų taip beširdiškai. Nepanašu, kad ji būtų įsižeidusi. Tik gūžteli pečiais. - Gal tai visai ne Dievo kaltė, - sako ji. - Gal tiesiog arba reprodukcinė sistema veikia, arba neveikia. - Skamba logiš­ kai. - Iš kur žinai, kad aš niekada nenorėjau vaikų? Aš neryžtingai susijuokiu. 164

- Pati sakei. Ne vieną kartą. Dabar atrodo, kad ji jaučiasi kalta. Nusuka akis ir žiūri į kiemą. - Aš troškau keliauti, - aiškinasi ji. - Kai mes su tavo tėvu susituokėme, planavome penkerius metus kasmet keltis vis į kitą šalį ir tik tada pirkti namą. Vien tam, kad iki mirties spė­ tume pažinti kitas kultūras. Bet vieną pašėlusią naktį nepasisaugojom ir viskas baigėsi tavo seserimi Eiva. - Mama pažiūri į mane. - Kvin, aš niekada nenorėjau būti motina. Bet sten­ giausi, kaip galėjau. Iš tikrųjų stengiausi. Esu dėkinga už tave ir už Eivą. Net jei nemoku to parodyti. - Ji sučiumpa ir suspau­ džia man ranką. - Man nepavyko pirmasis pasirinktas tobulas gyvenimas, bet nors dėl antrojo stengiausi kaip įmanydama. Linkteliu galvą valydamasi ašarą. Negaliu patikėti, kad ji taip viską atvirai pripažįsta. Ir taip pat negaliu patikėti, kad ra­ miausiai galiu sėdėti šalia ir klausyti, kaip aš ir sesuo buvome motinos gyvenime nelauktos. Tiesą pasakius, jos atvirumas ir pasakymas, kad ji dėkinga už mus, yra daugiau, nei kada tikė­ jausi sulaukti. Apkabinu ją. - Ačiū. Ji mane irgi apkabina, bet sukaustytai, visai ne taip, kaip aš apkabinčiau savo vaikus, jei jų turėčiau. Ir vis dėlto ji šalia, apkabinusi mane, o tai turėtų šį bei tą reikšti. - Tikrai nenori užeiti į vidų? Užkaisčiau arbatos. Papurtau galvą. - Jau vėlu. Jau turėčiau grįžti namo. Mama linkteli, nors matau, kad dvejoja, ar gali mane pa­ likti čia vieną. Ji tiesiog neišmano, ką dar galėtų padaryti ar kaip paguosti po savo atviravimų, kad tai neskambėtų keistai. 165

Galiausiai mama užeina j vidų, bet aš kurį laiką dar nevažiuo­ ju. Sėdžiu dar kurį laiką ant verandos, nes nenoriu dar grįžti namo. Nenoriu ir čia būti. Norėčiau dabar nebūti niekur.

Devynioliktas skyrius

Tada

- Pasiilgau tavęs. - Stengiuosi įnoringai nepūsti lūpų, bet kalbamės telefonu ir jis manęs nemato, todėl atkišu apatinę lūpą. - Rytoj pasimatysim, - sako jis. - Pažadu. Bijau, kad tau jau įkyrėjau, o tu per maloni, kad pasakytum. - Visai aš nemaloni. Aš bjauri ir tiesmuka, tikrai pasaky­ čiau, kur tau eiti, jei tik norėčiau. Tai tiesa. Pasakyčiau jam, jei man trūktų laisvės. Ir jis man jos suteiktų neklausinėdamas. - Užsuksiu rytoj vos baigęs darbą ir tave pasiimsiu. Va­ žiuosim susitikti su tavo motina. Atsidustu. - Gerai. Bet prieš išeidami iš namų pasimylėkime, nes jau dabar nervinuosi. Grehemas nusijuokia, o iš to, kaip skamba jo juokas, galiu suprasti, kad nuo mano žodžių jam kyla nešvankios mintys. Skirtingos reakcijos iššaukia skirtingą juoką, o man nėra nieko smagesnio, nei bandyti jas atskirti. Mano mėgstamiausias Grehemo juokas yra rytinis, kai pasakoju jam savo sapnus. Jamjie visada pasirodo juokingi, o jo juokas ryte sausas ir pakimęs, nes dar nebūna iki galo pabudęs. - Iki ryt, - tyliai atsisveikina, lyg jau manęs ilgėtųsi. 167

- Labanaktis. Skubiai padedu ragelį. Nemėgstu su juo kalbėtis telefonu, nes jis vis dar neprisipažino mane mylįs. Aš jam irgi dar nesa­ kiau. Dėl to atsisveikindama visada baiminuosi, kad jis neimtų ir nepasakytų. Nenoriu, kad jis pirmą kartą tai ištartų telefonu. Noriu, kad pasakytų į akis. Kelias valandas praleidžiu bandydama atsiminti, koks mano gyvenimas buvo iki Grehemo. Viena nusimaudau po dušu, viena pažiūriu televizorių, viena pažaidžiu telefonu. Galvojau, bus malonu, bet iš esmės man nuobodu. Keista. Su Itanu praleidau ketverius metus ir per savai­ tę gal vieną ar dvi naktis būdavom kartu. Laikas vienumoje man buvo labai svarbus, kai draugavau su Itanu. Net ir pačioje draugystės pradžioje. Su juo buvo gera, bet be jo - irgi. O su Grehemu viskas kitaip. Po dviejų valandų man jau mirtinai nuobodu. Galiausiai išjungiu televizorių, telefoną ir šviesą. Gulėdama tamsoje bandau išblaškyti mintis, kad galė­ čiau užmigti ir jį sapnuoti. Suskamba žadintuvas, bet mane apakina tokia ryški šviesa, kad pagriebusi pagalvę užsimetu sau ant veido. Įprastai šalia būna Grehemas, kuris išjungia žadintuvą man nespėjus atsi­ busti ir leidžia kelias minutes budintis. Vadinasi, jei pagaliau nesuaugsiu, mano žadintuvas skambės per amžius. Patraukiu pagalvę ir siekiu žadintuvo, o jis išsijungia. At­ merkiu akis ir į mane atsiverčia Grehemas. Jis be marškinėlių, atrodo, kad irgi ką tik pabudo. Grehemas nusišypso ir pakšteli mane į lūpas. - Negalėjau užmigti, - sako jis. - Tada lioviausi stengęsis ir po vidurnakčio atvažiavau pas tave. 168

Šypsau, nors dar ir per ankstyvas rytas šypsenai. - Pasiilgai manęs. Grehemas prisitraukia mane artyn. - Keista, - sako jis. - Anksčiau vienas būdavau patenkin­ tas. O dabar, kai turiu tave, vienas būdamas jaučiuosi vienišas. Kartais jis pasako tobulus žodžius. Norisi juos užsirašyti ir saugoti amžiams, kad nepamirščiau. Bet niekada jų neužsi­ rašau, nes kaskart, kai jis ką nors panašaus pasako, aš nuvelku jam drabužius ir trokštu jo viduje daug labiau, nei užsirašinėti mintis. Šis rytas - ne išimtis. Mes pasimylime ir aš pamirštu už­ sirašyti jo žodžius. Kaip tik bandome atgauti kvapą, kai jis pa­ sisuka į mane ir klausia: - Ką praleidau, kol miegojai? Papurtau galvą. - Pernelyg keistas sapnas. Grehemas pasikelia ant alkūnės ir meta į mane tokį žvilgsnį, kad suprantu, jog lengvai neišsisuksiu. Atsidustu ir atsigulu ant nugaros. - Gerai jau, gerai. Sapne mes buvom tavo bute. Tik tas tavo butas buvo tokia maža bjauri skylė Manhatane. Atsikėliau anksčiau už tave, nes norėjau tave pamaloninti ir pagaminti pusryčius. Bet nemokėjau gaminti, o tu teturėjai pakelį sausų pusryčių, todėl sugalvojau paruošti dubenėlį „Lucky Charms“ dribsnių. Bet kaskart, kai pildavau dribsnius iš pakelio į dube­ nėlį, iš jo byrėdavo mažyčiai komikai su mikrofonais. - Pala, pala, - nutraukia mane Grehemas. - Komikai? Kaip tie, kur pasakoja anekdotus? - Gi sakiau, kad sapnas keistas. Taip, komikai. Jie visi pa­ sakojo tuos pačius „tuk tuk“ ir „tavo mama tokia...“ juokelius. 169

Ir aš taip pykau, nes tik norėjau tau paruošti dubenėlį dribsnių, o šimtai tų užknisančių komikų laipioja po virtuvę ir pasakoja prastus anekdotus. Kai atsikėlei ir atėjai į virtuvę, aš verkiau. Žliumbiau ir laksčiau po virtuvę bandydama sutraiškyti tuos mažus komikus stiklainiu. Bet tu, užuot puolęs į paniką, pri­ ėjai man iš nugaros ir apsikabinai. Ir pasakei: „Nusiramink, Kvin. Pusryčiams galim valgyti ir skrebučius.“ Grehemas krenta veidu į pagalvę ir prapliumpa juoku. Stukteliu jam į žastą. - Iššifruok šitą sapną, kad jau toks protingas. Grehemas atsidūsta ir prisitraukia mane artyn. - Tavo sapnas reiškia, kad nuo dabar pusryčius tikriausiai turėčiau ruošti aš. Man jo planas tinka. - Ko norėsi? Prancūziško skrebučio? Blynų? Atsisėdu ir jį pabučiuoju. - Tik tavęs. - Ir vėl? Linkteliu. - Mėgstu pakartoti. Pusryčiams gaunu tai, ko užsiprašiau. Tada kartu maudo­ mės duše, kartu geriame kavą ir einame į darbą. Atskirai nesugebėjome praleisti net vienos nakties, bet nemanau, kad tai reiškia, jog gyvename kartu. Apsigyvenimas drauge yra didelis žingsnis ir nei vienas nenorime pripažinti, kad jau jį žengėme. Turbūt tai tik reiškia, kad negyvename at­ skirai. O tai didelis skirtumas. Grehemo mama tikriausiai galvoja, kad gyvename kar­ tu, nes jos žiniomis mes draugaujame ilgiau nei iš tikrųjų. Pas Grehemo tėvus po to pirmo karto lankausi mažiausiai kartą 170

savaitėje. Laimei, jis nustojo tėvams sekti pasakas. Jau buvau sunerimusi, kad nesugebėsiu atsiminti ir laikytis visų pirmąjį vakarą sugalvotų istorijų. Jo motina mane tiesiog myli, o tėvas jau vadina marčia. Nesiskundžiu tuo. Žinau, kad draugaujame dar tik tris mėne­ sius, bet vieną dieną Grehemas taps mano vyru. Dėl to net ne­ kyla klausimas. Taip jau būna, kai sutinki savo būsimą vyrą. Galiausiai už jo išteki. Ir galiausiai... supažindini su savo motina. Šiandien tą ir darome. Ne todėl, kad noriu, jog Grehemas su ja susipažintų, bet todėl, kad aš jau susipažinau su jo mama, tad būtų teisinga, jei susipažintų ir jis. Aš tau parodysiu savo, o tu man savo. - Ko taip jaudiniesi? - Grehemas ištiesia ranką ir suspau­ džia man kelį. Kelį, kurį be perstojo kinkuoju nuo tada, kai įsėdome į automobilį. - Juk tai aš susipažinsiu su tavo motina. Tai man reikia jaudintis. Suspaudžiu jo ranką. - Viską pats suprasi, kai ją pamatysi. Grehemas nusijuokia ir pakėlęs mano plaštaką prie lūpų ją pabučiuoja. - Manai, kad jai nepatiksiu? Mes jau važiuojame gatve, kurioje stovi motinos namas. Jau artėja. - Tu nesi Itanas. Vien dėl to jai nepatinki. - Tai ko tu jaudiniesi? Jei ji jau dabar manęs nekenčia, sunku bus nuvilti. - Man nusispjauti, kad tu jai nepatinki. Bijau, kad tu jos negalėsi pakęsti. 171

Grehemas papurto galvą, lyg šnekėčiau nesąmones. - Niekada negalėčiau nekęsti žmogaus, iš kurio atsiradai tu. Tai dabar jis taip sako... Mums sustojant prie namo stebiu Grehemo išraišką. Jis bando suvirškinti namų, kuriuose užaugau, vaizdą. Jaučiu, ką jis galvoja, net šalia sėdėdama. Bet ir girdžiu, nes pasako garsiai. - Po velnių. Tu čia užaugai? - Baik smerkti. Grehemas pastato automobilį. - Kvin, čia tik namas. Jis apie tave nieko nesako. - Jis pa­ sisuka sėdynėje, kad mane matytų, ranka pasiremia į mano sėdynės atkaltę ir pasilenkia artyn. - Žinai, kas dar nieko apie tave nesako? Tavo motina. - Jis pasilenkia dar arčiau, mane pabučiuoja, tada persisveria ir atidaro mano pusės dureles. Nagi, atliekam, ir bus baigta. Prie durų mūsų niekas nepasitinka, bet užėję vidun mo­ tiną randam virtuvėje. Išgirdusi mūsų žingsnius ji atsisuka ir įvertina Grehemą nuo galvos iki kojų. Po to seka nejauki situ­ acija, nes Grehemui siekiant apsikabinti ji atkiša ranką pasi­ sveikinimui. Jis kiek sutrinka, bet tai vienintelis kartas, kai jis jaučiasi nepatogiai. Per visus pietus jis būna toks, koks yra nuostabiai žavus. Visą laiką stebiu jį su nepaprastu susižavėjimu. Jis viską daro teisingai. Pasisveikino su motina, lyg iš tikrųjų nekan­ trautų su ja susipažinti. Mandagiai atsakė į visus jos klausimus. Šiek tiek papasakojo apie savo šeimą, bet sudarydamas įspūdį, kad manoji jį domina labiau. Pagyrė namų interjerą, juokėsi iš jos prastų juokelių, nekreipė dėmesio į paslėptus įžeidimus. Bet net ir stebėdama, kaip Grehemas pranoksta mano lūkes­ čius, matau, kaip motina jį tik smerkia. Nereikia net girdėti, ką 172

motina apie Grehemą galvoja, nes visos jos mintys atsispindi išraiškose. Net ir po tiek botulino injekcijų. Jai nepatinka, kad jis atvažiavo „Honda Accord“, o ne ko­ kiu prašmatnesniu automobiliu. Jai nepatinka, kad į pirmąjį susitikimą jis atvyko vilkėda­ mas paprastus marškinėlius ir džinsus. Jai nepatinka, kad jis yra apskaitininkas, o ne milijonie­ rius, kurio finansus jis tvarko. Jai nepatinka, kad jis ne Itanas. - Kvin, - sako ji stodamasi. - Gal aprodytumei savo drau­ gui namus? Savo draugui. Ji net nesiteikia priklijuoti mums etiketės. Džiaugiuosi pagaliau turėdama dingstį išeiti iš valgomo­ jo nors kelioms minutėms. Čiumpu Grehemą už rankos ir iš­ sitempiu iš kambario, kol motina išneša padėklą su arbata į virtuvę. Pradedame nuo didžiojo kambario - iš tikrųjų tai tik praš­ matniau pavadinta svetainė, kurioje niekam neleidžiama sėdė­ ti. Baksteliu pirštu į knygų lentynas prie sienos ir sušnabždu: - Gyvenime nesu mačiusi, kad ji skaitytų knygą. Tik apsi­ metinėja apsiskaičiusią. Grehemas šypteli ir lėtai apeina didįjį kambarį apsimes­ damas susidomėjusiu. Stabteli prie sienos, nukabinėtos foto­ grafijomis. Jose - daugiausia motina ir mes, mergaitės. Tėvui mirus ji ištekėjo dar kartą ir daugelį jo nuotraukų paslėpė. Bet vieną pasiliko. Joje - tėvas, ant vieno kelio laikantis Eivą, o ant kito - mane. Grehemas, tarsi žinodamas, kurią nuotrauką tyrinėju, nuima ją nuo kabliuko. - Dabar jūs su Eiva panašesnės, nei būdamos mažos. 173

Linkteliu pritardama. - Taip, kaskart, kai būnam kartu, mūsų vis klausia, ar mes ne dvynės. Nors viena kitai neatrodom panašios. - Kiek tau buvo metų, kai mirė tėvas? - Keturiolika. - Buvai labai jauna, - sako jis. - Buvot labai artimi? Gūžteliu pečiais. - Nebuvome neartimi. Bet jis labai daug dirbo. Augda­ mos matydavom jį tik porą kartų savaitėje, nors tais kartais jis tikrai nuoširdžiai leisdavo laiką su mumis. - Išspaudžiu šypseną. - Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad jei būtų gyvenęs ilgiau, būtume tapę daug artimesni. Jis tėvu tapo jau amžiuje, todėl, manau, nebuvo lengva rasti bendrų interesų su mažo­ mis mergaitėmis, supranti? Bet galvoju, kad suaugusi būčiau radusi ryšį. Grehemas pakabina nuotrauką atgal. Jis stabteli prie kiekvienos nuotraukos ir paliečia mano atvaizdą, tarsi per nuotraukas galėtų daugiau apie mane sužinoti. Kai pagaliau apeiname didįjį kambarį, lydžiu prie užpakalinio išėjimo no­ rėdama nuvesti į žiemos sodą. Bet dar nepraėjus laiptų jis pa­ liečia man nugaros linkį ir sušnabžda į ausį: - Pirma noriu pamatyti tavo kambarį. Viliojantis balsas leidžia puikiai suprasti, kokie jo pla­ nai. Susijaudinu nuo minties, kad galėsime atkurti jo vaikystės kambario momentą. Suimu jį už rankos ir užskubame laiptais. Jau kokius metus nesilankiau savo senajame kambaryje. Ne­ kantrauju jam jį parodyti, ypač po to, kai tiek daug supratau apie jo asmenybę pamačiusi jo kambarį. Priėjusi savo kambario duris, atveriu jas pastumdama ir leidžiu Grehemui užeiti pirmam. Vos tik įjungiu šviesą, iš kar­ 174

to mane užlieja neviltis. Patirtis nebus tokia maloni kaip Grehemo senajame kambaryje. Motina visus mano daiktus supakavo. Dvi mano kamba­ rio sienas dengia dėžių dėžės dizainerių kurtų batelių, nuo že­ mės iki lubų. Trečiosios trečdalį užima tuščios prabangių ran­ kinių dėžės. Visi daiktai, kurie anksčiau kabėjo ant kambario sienų, dabar sukrauti į senas paprastas dėžes, ant kurių iške­ verzotas mano vardas. Prieinu prie lovos ir perbraukiu vieną iš dėžių ranka. - Reik manyt, jai pritrūko vieno kambario, - tyliai ištariu. Grehemas stovi šalia ir raminančiai glosto man nugarą. - Namas mažytis, - sako jis. - Gali suprasti, kad papildo­ mas kambarys praverčia. Nusijuokiu iš jo sarkazmo. Grehemas prisitraukia mane į glėbį, o aš užsimerkiu ir susigūžiu jam prie krūtinės. Gai­ la, kad taip nekantravau jam parodyti savo kambarį. Neken­ čiu, kad mane ima liūdesys, jog mano motina niekada manęs nemylės taip, kaip Grehemo mama myli jį. Namuose yra du svečių kambariai, bet mama nusprendė būtent mano vaikys­ tės kambarį paversti sandėliu. Jaučiu gėdą, kad visa tai mato Grehemas. Atsitraukiu nuo jo ir bandau sutvardyti užliejančias emo­ cijas. Trukteliu pečiais bandydama apsimesti, kad manęs tai taip nejaudina. Bet jis mato kiaurai. Grehemas paglosto man plaukus ir sako: - Viskas gerai? - Aha... tiesiog, net nežinau. Kai susitikau su tavo šeima, sužinojau tiek netikėtų dalykų apie tave. Tarsi tikėjausi, kad tu galėsi patirti tą patį. - Susijuokiu susigėdusi, kad ištariau tai garsiai. - Kai nori, tai ir tiki. 175

Prieinu prie lango ir žiūriu laukan. Nenoriu, kad Grehemas mano akyse pamatytų nusivylimą. Jis prieina iš nugaros ir apkabina mane per juosmenį. - Daugelis žmonių, Kvin, yra jų aplinkos produktai. Aš esu iš geros šeimos. Mane užaugino du puikūs, stabilūs tėvai. Visai galima buvo tikėtis, kad užaugsiu ganėtinai normalus. Jis apsuka mane glėbyje ir uždeda rankas man ant pečių. Ta­ da nuleidžia galvą ir su nuoširdumu akyse sako: - Apsilankęs čia... sutikęs tavo motiną ir matydamas, iš kur kilusi tu, su­ pratau, kad kažkaip mane... įkvepi, Kvin. Neįsivaizduoju, kaip tau pavyko, bet tu tapai pasiaukojančia, nuostabia, stebinančia moterimi. Nedaugelis gali nusakyti tikslų momentą, kada įsimylėjo. O aš galiu. Tai įvyko ką tik. Gal tai tik sutapimas, o gal ir kažkas rimčiau, bet Grehemas nusprendžia būtent dabar priglausti savo kaktą prie ma­ nosios ir pasakyti: - Aš tave myliu, Kvin. Apsiveju jį rankomis, dėkinga už kiekvieną jo dalelytę. - Ir aš tave myliu.

Dvidešimtas skyrius

Dabar

Išjungiu variklį ir įremdama koją į vairą atsistumiu sėdynę. Viduje šviesa dega tik virtuvėje. Jau beveik vidurnaktis. Grehemas tikriausiai jau miega, nes ryt jam darbas. Šįryt pabudau tikėdamasi, kad Grehemas lauks už miega­ mojo durų, belsis ir maldaus atleidimo. Supykau, kad jis išėjo į darbą. Mūsų santuoka byra, jis prisipažino susitikinėjantis su kita moterimi, aš užsibarikadavau miegamajame nakčiai... ojis pabudo, apsirengė ir išsivilko į darbą. Jis turbūt dirba su Andrėja. Greičiausiai nori ją įspėti, jei nutrukčiau nuo grandinės ir nusibelsčiau į jo biurą aiškintis santykių. Niekada to nedaryčiau. Ant Andrėjos aš nepykstu. Ne ji man įsipareigojusi. Nei ji man neprivalo būti ištikima, nei aš jai. Šioje situacijoje vienintelis žmogus, ant kurio siuntu, yra mano vyras. Sujuda svetainės lango užuolaidos. Dar spėju pagalvoti, gal verta slėptis už vairo, bet iš patirties žinau, kad mūsų įva­ žiavimas pro svetainės langą matosi kaip ant delno. Grehemas mane mato, nėra prasmės slėptis. Atsidaro lauko durys ir iš­ žengia Grehemas. Jis pradeda eiti automobilio link. Jis vilki pižamines kelnes, kurias jam padovanojau per anas Kalėdas. Ant pėdų matosi skirtingos kojinės. Viena juoda, 177

kita balta. Man visada atrodė, kad tai nedera prie jo asmeny­ bės bruožų. Jis beveik visur labai tvarkingas ir nuspėjamas, bet kažkodėl kojinės jam visiškai nerūpi. Grehemui kojinės yra praktinė būtinybė, o ne mados reikalas. Sėdžiu akis įsmeigusi į langą, kai jis atidaro keleivio pu­ sės dureles ir atsisėda šalia. Jam uždarius dureles jaučiuosi, lyg būčiau atjungta nuo deguonies aparato. Užgniaužia krūtinę, atrodo, kad kažkas peiliu pradūrė skylę plaučiuose. Atsidarau savo pusės langą, kad galėčiau kvėpuoti. Jis skaniai kvepia. Negaliu pakęsti, kad net po to, kai jis taip sužeidė man širdį, likęs mano kūnas negavo priminimo, kad metas pradėti juo bjaurėtis. Jei mokslininkai atrastų būdą, kaip suvesti širdį ir smegenis į vieną stovyklą, pasaulyje liktų labai nedaug kančios. Laukiu, kada pasipils atsiprašymai. Visokie pasiteisini­ mai. O gal net kaltinimai. Jis įkvepia ir sako: - Kodėl mes niekada neįsigijom šuns? Jis sėdi keleivio sėdynėje pusiau atsisukęs į mane, galvą atlošęs į atkaltę. Žiūri į mane kuo rimčiausiai, nepaisant to, kad ką tik iš jo burnos išskriejo toks neįtikėtinas klausimas. Grehemo plaukai drėgni, atrodo, kad jis ką tik po dušo. Akių obuoliai paraudę. Nežinau, ar tai dėl miego trūkumo, ar jis verkė, bet dabar jis tenori sužinoti, kodėl mes niekada neįsigijome šuns? - Tu gal išprotėjai, Grehemai? - Atleisk, - sako jis purtydamas galvą. - Čia tik šiaip mintis atėjo į galvą. Suabejojau, ar tam buvo kokia priežastis. Jo pirmasis „atleisk“ nuo tada, kai prisipažino apie ne­ ištikimybę, yra visiškai su ja nesusijęs. Tai taip į jį nepanašu. Neištikimybė - taip pat į jį nepanašu. Tarsi nebežinočiau, kas šalia manęs sėdi. 178

- Kas tu toks?Ir kur pradingo mano vyras? Jis pasuka galvą į priekį, atsiremia į sėdynės atlošą ir ran­ ka užsidengia akis. - Jis tikriausiai kažkur su mano žmona. Jau seniai jos ne­ mačiau. Tai taip dabar kalbėsimės? Maniau, kad jis stengsis nors kažkiek palengvinti šią situaciją, bet ne, Grehemas kiekvienu veiksmu tik patvirtina mano įsiūtį. Nusisuku nuo jo ir nukrei­ piu dėmesį į vaizdą už lango. - Dabar aš tavęs nekenčiu. Labai nekenčiu. Mano skruostu nurieda ašara. - Netiesa, - jis atsako tyliai. - Tam, kad nekęstum, turė­ tum mane mylėti. Bet tu jau ilgą laiką man visiškai abejinga. Nusišluostau ašarą. - Galvok, ką nori, jei tik tai padeda tau rasti pasiteisini­ mą, kodėl permiegojai su kita moterimi, Grehemai. Būtų labai nesmagu, jei jaustumeis kaltas. - Niekada su ja negulėjau, Kvin. Mes tik... niekada iki to nepriėjome. Prisiekiu. Išgirdusi jo prisipažinimą pritylu. Jis su ja nepermiegojo. Bet ar yra skirtumas? Ar nuo to mažiau skauda? Ne. Ar dėl to mažiau ant jo pykstu? Ne. Nei kiek. Faktas, kad jis intymiai bendravo su kita moterimi. Ir nėra jokio skirtumo, ar tai buvo pokalbis, ar buči­ nys, ar trijų dienų dulkinimosi maratonas. Išdavystė tokia pat, nesvarbu, kaip tave išduoda vyras. - Niekada su ja nemiegojau, - jis tyliai pakartoja. - Bet nuo to tau ne lengviau. Aš jau apie tai galvojau. Delnu užspaudžiu sau burną bandydama numaldyti rau­ dą. Bet man nepavyksta, tai, ką jis sako, tai, ką jis daro... aš 179

nieko to nesitikėjau. Man reikėjo, kad mane nuramintų ir pa­ guostų, o jis elgiasi visai priešingai. - Lipk iš mašinos. Atrakinu dureles, nors jos ir taip neužrakintos. Noriu, kad jis pasišalintų nuo manęs kuo toliau. Sugriebiu vairą ir prisitraukiu sėdynę laukdama, kol jis išlips. Užvedu variklį. Jis nelipa. Vėl į jį atsisuku. - Lipk lauk iš mašinos, Grehemai, būk geras. Lipk iš ma­ no mašinos. - Prispaudžiu kaktą prie vairo. - Dabar negaliu tavęs akyse matyti. Stipriai užmerkiu akis ir laukiu, kol atsidarys durelės, bet vietoj to užgęsta variklis. Girdžiu, kaip jis ištraukia mašinos raktelį. - Neišlipsiu, kol tau visko nepapasakosiu, - sako jis. Purtau galvą valydamasi ašaras. Siekiu vairuotojo pusės durelių rankenos, bet jis suima mane už rankos. - Pažiūrėk į mane. - Grehemas trukteli mane į save, ne­ leisdamas išlipti iš mašinos. - Kvin, pažiūrėk į mane! Pirmą kartą girdžiu jį ant manęs rėkiant. Tiesą pasakius, tai apskritai pirmas kartas, kai girdžiu jį rėkiant. Grehemas visad buvo tylus kovotojas. Sustingstu nuo jo balso garso ir aidėjimo. - Turiu tau paaiškinti, kodėl taip pasielgiau. Kai baigsiu, gali daryti ką nori, bet Kvin, prašau. Leisk pirma man papa­ sakoti. Uždarau dureles ir atsilošiu sėdynėje. Stipriai užsimerkiu, bet ašaros teberieda. Visai nenoriu jo klausyti. Tačiau iš dalies noriu sužinoti visas susijusias smulkmenas, nes jei neišsiaiš­ kinsiu faktų, bijau, kad vaizduotė išvers viską dar baisiau. 180

- Tik paskubėk, - sušnibždu. Nežinau, kiek čia išsėdėsiu, kol visiškai palūšiu. Jis ramindamasis giliai įkvepia. Kurį laiką svarsto, nuo ko pradėti. Arba kaip apie visa tai kalbėti. - Ją mūsų įmonė įdarbino prieš kelis mėnesius. Grehemo balse girdžiu ašaras. Jis mėgina kalbėti ramiai, bet girdisi apgailestavimas. Vien tik tai man ir malšina sielvar­ tą - tai, kad jis irgi kankinasi. - Mes kelis kartus pabendravome, bet visada ją mačiau tik kaip bendradarbę. Niekada į jokią moterį nežiūrėjau taip, kaip į tave, Kvin. Nenoriu, kad galvotum, jog viskas prasidėjo taip. Jaučiu jo žvilgsnį, bet neatsimerkiu. Mano širdis taip sti­ priai daužosi, kad, atrodo, nustotų tik išlipus iš šitos klaustrofobiškos mašinos. Bet puikiai žinau, kad jis man neleis išlipti, kol jo neišklausysiu, todėl susikaupiu ir lygiai kvėpuoju klau­ sydama jo pasakojimo. - Kartais jos veiksmai atkreipdavo mano dėmesį. Bet ne todėl, kad ji mane domino ar buvo patraukli, tiesiog... jos ma­ nieros man labai priminė tave. Papurtau galvą ir jau žiojuosi kalbėti. Jis pastebi, kad tuoj jį nutrauksiu, todėl sušnibžda: - Leisk pabaigti. Užsičiaupiu ir palinkstu į priekį ant vairo sukryžiuoda­ ma rankas. Įremiu į jas kaktą ir meldžiuosi, kad tai greičiau baigtųsi. - Iki praeitos savaitės tarp mūsų nieko nebuvo. Trečia­ dienį mums paskyrė bendrą projektą, todėl tą dieną praleido­ me daug laiko kartu. Laikui bėgant pastebėjau... kad ji mane domina. Kad ji mane traukia. Bet ne todėl, kad turi kažką, ko tau trūksta. Ji mane traukė, nes nepaprastai priminė tave. 18 i

Tiek dabar norėčiau visko išrėkti jam į akis, bet valdausi. - Visą trečiadienį praleidęs su ja, labai tavęs pasiilgau. Todėl iš darbo išėjau anksčiau, galvodamas, gal nusivesti tave vakarienės ar šiaip kaip nors pradžiuginti, kad man nusišypso­ tum, kaip kad anksčiau šypsodavaisi. Arba susidomėtum, kaip praėjo mano diena. Arba susidomėtum manimi. Bet kai grįžau namo ir įžengiau pro duris, pamačiau, kaip tu išeini iš svetai­ nės, nors tikrai girdėjai, kaip rakinu duris. Kažkodėl, užuot ap­ sidžiaugusi, jog grįžau namo valanda anksčiau, tu vengdama manęs nuėjai į savo kabinetą. Dabar manyje verda ne tik pyktis. Dabar dar ir gėda. Ne­ maniau, kad jis pastebėjo visus tuos atvejus, kai bandžiau jo išvengti. - Trečiadienį man ištarei vieną žodį. Vieną. Pameni, kokį? Linkteliu, bet nepakeliu galvos nuo rankų. - Labanakt. Girdžiu jo balse ašaras, kai jis tęsia: - Aš taip ant tavęs pykau. Kartais tave suprasti, Kvin, yra tas pats, kas išspręsti supistą galvosūkį. Jau man buvo pabodę nuolat ieškoti tinkamo būdo būti šalia tavęs. Taip ant tavęs siutau, kad net ketvirtadienį išeidamas į darbą tavęs nepabučiavau. Aš tą pastebėjau. - Kai ketvirtadienį baigėme projektą, turėjau grįžti namo. Turėjau išeiti iš darbo, bet... pasilikau. Ir mes su ja kalbėjomės. Ir... aš ją pabučiavau. - Grehemas rankomis perbraukia sau veidą. - Nereikėjo taip daryti. Ir net pradėjęs turėjau sustoti. Bet negalėjau. Nes visą laiką buvau užsimerkęs ir įsivaizdavau, kad bučiuoju tave. Pakeliu galvą nuo rankų ir pasižiūriu į jį.

182

- Tai, nori pasakyti, kalta aš? Tu tą nori pasakyti? - Visu kūnu atsisuku į jį. - Tu negavai iš manęs trokštamo dėmesio ir dėl to susiradai moterį, kuri mane priminė? Reik manyt, kad kol apsimeti, kad tai tavo žmona, išdavystė - nieko tokio? Užverčiu akis ir krentu atgal į sėdynės atlošą. - Grehemai Velsai, tu turbūt esi pirmas pasaulyje vyras, radęs etišką būdą pradėti romaną. - Kvin. Neleidžiu jam toliau kalbėti. - Tu aiškiai nesijauti kaltas, jei viską apgalvojai per sa­ vaitgalį ir grįžęs į darbą dar pakartojai. - Tai buvo du kartai. Anas ketvirtadienis ir vakar vaka­ ras. Tik du. Prisiekiu. - O jei nebūčiau supratus? Ar būtum liovęsis? Grehemas delnu perbraukia burną ir suspaudžia sau žandikaulį. Jo galva kiek purtosi, ir aš tikiuosi, kad tai nėra atsakymas į mano klausimą. Tikiuosi, kad jis purto galvą iš apgailestavimo. - Nežinau, kaip atsakyti į tavo klausimą, - sako jis žiūrė­ damas pro savo pusės langą. - Niekas to nenusipelno. Ypač tu. Šiandien prieš išeidamas prisiekiau sau, kad tai nebepasikar­ tos. Kita vertus, aš niekada netikėjau, kad apskritai galėčiau taip pasielgti. Pakeliu akis į automobilio lubas ir prispaudusi delną prie krūtinės skubiai atsidustu. - Tai kodėl taip pasielgei? Mano klausimas virsta rauda. Grehemas atsisuka į mane vos man pravirkus. Jis per­ silenkia per sėdynę į mano pusę, suima mano veidą ir tyliai

183

laukia, kol į jį pažvelgsiu. Kai galiausiai mūsų žvilgsniai susi­ tinka, aš pravirkstu dar stipriau. - Mes slankiojam po namus, Kvin, tarsi viskas būtų gerai, bet taip nėra. Mes jau kelerius metus byrame ir aš neįsivaiz­ duoju, kaip tai sutvarkyti. Aš visada randu sprendimą. Toks mano darbas. Bet nenutuokiu, kaip sutaisyti tave ir mane. Kas­ dien grįžtu namo tikėdamasis, kad viskas gerės. Bet tu net ne­ gali su manimi būti viename kambaryje. Tu negali pakęsti, kai su tavimi kalbuosi. Apsimetu, kad nepastebiu to, ko nenori, kad pastebėčiau, nes nenoriu tavęs dar labiau skaudinti. - Jis išpučia oro gūsį. - Aš nekaltinu tavęs dėl to, ką aš padariau. Tai buvo mano kaltė. Tai buvo mano kaltė. Aš taip pasielgiau. Aš viską sušikau. Bet sušikau ne dėl to, kad ji mane traukė. Suši­ kau, nes labai ilgiuosi tavęs. Aš tavęs ilgiuosi kiekvieną dieną. Ilgiuosi būdamas darbe. Ilgiuosi būdamas namie. Ilgiuosi, kai guli šalimais. Ilgiuosi, kai būnu tavyje. Grehemas priglaudžia lūpas prie manųjų. Jaučiu jo ašarų skonį. O gal tai mano ašaros. Jis atsitraukia ir suglaudžia mu­ dviejų kaktas. - Aš ilgiuosi tavęs, Kvin. Taip nenusakomai ilgiuosi. Tu šalia, bet tuo pačiu ir nėra tavęs. Nežinau, kur tu ar kada pa­ sitraukei, bet ir nenutuokiu, kaip tave susigrąžinti. Jaučiuosi toks vienišas. Mes kartu gyvename. Mes kartu valgome. Mes kartu miegame. Bet gyvenime dar nesu jautęsis vienišesnis. Grehemas paleidžia mane iš rankų ir įkrenta atbulas į sa­ vo sėdynę. Alkūne pasiremia į langą ir mėgindamas susitvar­ dyti ranka prisidengia veidą. Per visą mūsų bendrą gyvenimą nesu mačiusi jo tokio palūžusio. Tai aš palengva jį laužau. Tai aš jį paverčiau nebe savimi. Aš prisirišusi tempiau jį su savimi, teikdama viltį, kad galiau184

šiai pasikeisiu. Kad kada nors stebuklingai atvirsiu į tą moterį, kurią jis pamilo. Bet aš negaliu pasikeisti. Mes pavirtome į tai, kuo mus pavertė aplinkybės. - Grehemai. - Marškinėliais nusišluostau veidą. Jis tyli, bet galiausiai pažvelgia į mane savo liūdnomis, širdgėla per­ sismelkusiomis akimis. - Aš niekur nepasitraukiau. Aš visą laiką buvau čia. Bet tu manęs nematai, nes vis dar ieškai ma­ nęs tokios, kokia buvau. Atleisk, bet aš nebesu ta, kuri buvau anksčiau. Gal man pagerės. O gal ir ne. Geras vyras myli savo žmoną laimėje ir nelaimėje. Geras vyras būna šalia džiaugsme ir varge, Grehemai. Geras vyras - vyras, kuris iš tikrųjų myli savo žmoną - niekada jos neišduoda ir neteisina savo neištiki­ mybės tuo, kad jautėsi vienišas. Grehemo veido išraiška nekinta. Jis sėdi ramus kaip sta­ tula. Tik jo žandikaulis juda pirmyn atgal. Tada jis prisimerkia ir pakelia galvą. - Tu manai, kad tavęs nemyliu, Kvin? - Žinau, kad anksčiau mylėjai. Bet nemanau, kad myli mane tokią, kokia esu dabar. Grehemas atsisėda tiesiai. Jis pasilenkia į priekį nenuleis­ damas žvilgsnio nuo mano akių. Toliau jis kalba kapotai. - Nuo tada, kai tave pamačiau, aš tave mylėjau kiekvienos dienos kiekvieną sekundę. Dabar myliu tave dar labiau, nei tą dieną, kai tuokėmės. Aš tave myliu, Kvin. Po velnių, aš tave myliu! Jis atidaro mašinos dureles, išlipa ir iš visų jėgų jas už­ trenkia. Sudreba visas automobilis. Jis eina namo link, bet dar nepriėjęs lauko durų apsisuka ir piktai beda į mane pirštu. - Aš tave myliu, Kvin! 185

Jis tuos žodžius išrėkia. Jis pyksta. Jis taip pyksta. Grehemas grįžta atgal prie mašinos ir basa koja spiria į priekinį bamperį. Ir vėl spiria, ir vėl spiria, ir vėl, o tada stab­ telėjęs vėl man išrėkia: - Aš tave myliu! Jis kumščiu trenkia į kapotą, tada dar kartą, dar kartą, kol galiausiai sukniumba ir paslepia galvą po rankomis. Be­ veik minutę išbūna tokioje pozoje, tik vos dreba jo pečiai. Aš nejudu. Man atrodo, kad net nekvėpuoju. Grehemas pagaliau atsistumia nuo kapoto ir marškinė­ liais nusivalo ašaras. Visiškai sužlugdytas pažvelgia į mane. - Aš tave myliu, - tyliai purtydamas galvą kartoja jis. Visada mylėjau. Kad ir kaip tu to nenorėtum.

Dvidešimt pirmas skyrius

Tada

Dėl visiems suprantamų priežasčių mamos niekada nieko ne­ prašau. Būtent todėl norėdama pasinaudoti jų pajūrio nameliu Menkių kyšulyje paskambinau patėviui. Jis tą namelį dabar tik nuomoja, todėl vasaromis jis nuolat užimtas. Bet dabar vasa­ ris, ir namelis stovėjo tuščias beveik visą žiemą. Turėjau per save perlipti, kad jam paskambinčiau, bet ir tai buvo lengviau, nei klausti motinos. Nuo tada, kai susipažino su Grehemu, ji ne kartą jau yra sakiusi, kad galėčiau rasti ir geresnį varian­ tą. O tai, jos nuomone, būtų vyras, kuriam priklauso pajūrio namelis, todėl man niekada nereiktų prašytis į jų nuosavybę savaitgaliui. Atvykus Grehemas valandą vaikštinėjo šen ir ten, kaip vai­ kas per Kalėdas susižavėjęs vis rodydamas man, ką rado. „Kvin, pažiūrėk, koks vaizdas!“ „Kvin, ateik, žiūrėk, kokia vonia!“ „Kvin, ar matei laužavietę?“ „Kvin, žiūrėk, čia yra baidarės!“ Dabar Grehemo susijaudinimas jau kiek prablėso. Ką tik papietavome, aš nusimaudžiau po dušu, kol Grehemas užkūrė laužą. Kaip vasarį Masačūsetse, diena neįtikėtinai šilta, bet net ir šiltomis žiemos dienomis temperatūra nekyla aukščiau de­ šimties laipsnių dieną ir vos vieno naktį. Atsinešu prie lauža­ vietės vilnonę antklodę ir susisuku ant vidinio kiemelio sofos šalia Grehemo. 187

Jis mane prisitraukia dar arčiau savęs ir apkabina per pe­ čius, o aš padedu galvą jam ant peties. Jis antklode apkamšo mus abu. Lauke šalta, bet mūsų šiluma ir laužas šiek tiek sušil­ dys. Gal net jaukiai sušilsim. Grehemas niekada nebūna toks ramus kaip čia, klausyda­ masis vandenyno ošimo. Man patinka, kaip jis žiūri į vandenį, tarsi vanduo galėtų atsakyti į visus visatos klausimus. Vandenį jis stebi su visa derama pagarba. - Kokia tobula diena, - tyliai sako jis. Nusišypsau. Man gera, kad jo tobula diena - su manimi. Mes susitikinėjame jau šešis mėnesius. Kartais pažvelgiu į jį ir pajuntu tokį dėkingumą, kad jį turiu, jog beveik noriu parašyti po padėką visiems mūsų buvusiems partneriams. Grehemas yra geriausia, kas man nutiko. Keista, kad galima būti tokia laiminga su kitu žmogumi ir jį taip mylėti, kad net atsiranda anksčiau niekada nepažinta užslėpta baimė. Baimė jį prarasti. Baimė, kad jis susižeis. Įsi­ vaizduoju, kad panašią meilę žmonės jaučia savo vaikams. Tai tikriausiai viena nuostabiausių, bet kartu ir baisiausių meilių. - Nori turėti vaikų? - beveik išpliurpiu klausimą. Sėdėjome visiškoje tyloje, kol jos neperskrodžiau klausi­ mu, nulemsiančiu mūsų ateitį. Nieko nemoku daryti subtiliai. - Žinoma. O tu? - Aha. Noriu daug vaikų. Grehemas nusijuokia. - Kiek tas daug? - Nežinau. Daugiau nei vieną. Mažiau nei penkis. - Pake­ liu galvą nuo jo peties ir pasižiūriu į jį. - Man atrodo, aš būčiau puiki mama. Nenoriu girtis, bet jei turėčiau vaikų, esu tikra, kad jie būtų tobuliausi vaikai pasaulyje. 188

- Net neabejoju. Vėl paguldau galvą jam ant peties. Jis delnu apgaubia ma­ no ranką, priglaustą jam prie krūtinės. - O tu visada norėjai būti mama? - Taip. Truputi gėda, kad taip nekantrauju turėti vaikų. Dabar daugelis merginų svajoja apie sėkmingą karjerą. Aš vi­ sada gėdijausi viešai prisipažinti, kad noriu dirbti iš namų ir auginti krūvą vaikų. - Nieko čia gėdingo. - Netiesa. Šių laikų moterys turi norėti šio to daugiau nei motinystė. Feminizmas ir taip toliau. Grehemas nustumia mane nuo krūtinės, nes nori pažarstyti laužą. Paima dvi nedideles malkas, nuneša jas iki laužo ir grįžta į savo vietą šalia manęs. - Būk kas tik nori. Jei nori, būk karė. Arba teisininkė. Ar­ ba viršininkė. Arba namų šeimininkė. Tik nebūk susigėdus. Myliu jį. Aš jį taip myliu. - Nėra taip, kad noriu būti tik mama. Kada nors noriu parašyti knygą. - Na, remiantis tavo sapnais, vaizduotę tam tikrai turi. - Greičiausiai reiktų juos užrašinėti, - susijuokiu. Grehemas kažkaip nematytai žiūri ir šypsosi. Jau ruo­ šiuosi paklausti, ką galvoja, bet jis prabyla pats. - Dar kartą paklausk manęs, ar noriu turėti vaikų, - sakojis. - Kodėl? Jau persigalvojai? - Persigalvojau. Klausk dar kartą. - Nori turėti vaikų? Jis man nusišypso. - Noriu turėti vaikų tik tada, jei jų susilauksiu su tavimi. Noriu su tavimi susilaukti daug vaikų. Noriu stebėti, kaip auga 189

tavo pilvas, noriu matyti tave pirmą kartą sūpuojančią kūdikį, noriu matyti, kaip apsiverki paklaikusi iš laimės. O naktimis noriu stovėti prie vaiko kambario ir žiūrėti, kaip sūpuoji mūsų vaikus ir dainuoji jiems lopšines. Nieko pasaulyje nenoriu la­ biau, kaip tave paversti mama. Pabučiuoju jam petį. - Tu visada pasakai tobuliausius žodžius. Norėčiau mo­ kėti reikšti jausmus taip, kaip moki tu. - Taigi tu rašytoja. Puikiai valdai žodžius. - Nesiginčiju dėl mokėjimo gerai rašyti. Greičiausiai su­ gebėčiau užrašyti, ką tau jaučiu, bet žodžiu nemoku reikšti sa­ vo jausmų taip, kaip tu. - Tai taip ir padaryk, - sako jis. - Parašyk man meilės laišką. Man dar niekas nėra rašęs meilės laiško. - Netikiu. - Aš nejuokauju. O visada svajojau tokį gauti. Nusijuokiu. - Parašysiu tau meilės laišką, tu mano sentimentalusis vyre. - Ir jau geriau būtų ne vieno puslapio ilgio. Noriu, kad ja­ me išsakytum viską. Ką apie mane pagalvojai, kai pirmą kartą pamatei. Ką jautei, kai pradėjai įsimylėti. Ir noriu, kad pakvė­ pintum kvepalais, kaip tai daro mokyklinukės. - Dar pageidavimų bus? - Neprieštaraučiau, jei į voką įdėtum savo nuogos nuo­ trauką. Tai turbūt galima suorganizuoti. Grehemas užsikelia mane sau ant kelių, kad aš jį apsižerg­ čiau. Tada užtraukia antklodę ir susuka mus į kokoną. Jis vilki medvilnines pižamines kelnes, todėl iš karto suprantu, kas jo galvoje. 190

- Ar kada teko mylėtis lauke prie nulio laipsnių? Išsišiepiu jam į lūpas. - Ne. Bet koks sutapimas, nes būtent dėl to aš dabar ir nedėviu apatinių. Grehemo ranka nuslysta man ant užpakalio ir jis suaima­ nuoja keldamas mano naktinius. Kiek pasikeliu leisdama jam nusimauti kelnes ir nusileidžiu ant jo, leisdama įeiti į mane. Mes mylimės susisupę į antklodės kokoną, klausydami vande­ nyno kaip foninės muzikos. Tobula akimirka tobuloje vieto­ je su tobulu žmogumi. Ir aš net neabejoju, kad rašydama jam laišką aprašysiu ir šią akimirką.

Dvidešimt antras skyrius

Dabar

„Jis pabučiavo kitą moterį.“ Žiūriu į žinutę, kurią ketinu išsiųsti Eivai, bet tada pri­ simenu, kad mus skiria kelios laiko juostos. Būtų nesmagu ją pažadinti su tokia naujiena. Ištrinu žinutę. Jau praėjo pusė valandos, kai Grehemas nuleido rankas ir įėjo vidun, o aš tebesėdžiu automobilyje. Jaučiuosi, lyg būčiau pernelyg stipriai sužeista, kad pajudėčiau. Nesuprantu, ar tai mano kaltė, ar jo, ar nei vieno. Tik žinau, kad jis mane sužei­ dė. Ir pats Grehemas kenčia, nes mane įskaudino. O mane jis įskaudino, nes aš jį skaudinau. Tai niekaip nepateisina to, ką jis padarė, bet elgesį suprasti galima ir jo neteisinant. Dabar mums abiem taip skauda, kad net nežinau, ką ga­ lime daryti toliau. Kad ir kaip žmogų mylėtum, tos meilės ne­ gana, jei ji didesnė nei gebėjimas atleisti. Viena vertus, svarstau, ar būtume susidūrę su tiek sunku­ mų, jei būtume galėję susilaukti kūdikio. Nesu tikra, ar mūsų santuoka būtų pasiekusi tokį kritinį tašką, jei ne nevaisingu­ mas, nes tuomet nebūčiau pastaruosius metus gyvenusi visiš­ koje neviltyje. Ir Grehemui nebūtų tekę vaikščioti apie mane ant pirštų galiukų. Kita vertus, galvoju, gal tai buvo neišvengiama? Gal vaikas nebūtų pakeitęs mūsų santuokos būklės ir vietoj nelaimingos 192

poros būtume nelaiminga šeima? Ir kas tada? Būtume dar vie­ na nelaiminga pora, nesiskirianti tik dėl vaikų. Įdomu, kiek šeimų išgyventų, jei jų nesietų vaikai. Kiek porų gyventų kartu, jei vaikai nebūtų vienintelis juos siejantis ryšys? Gal tikrai reiktų įsigyti šunį? Gal tai mus suklijuotų? Gal tą Grehemas ir turėjo omeny, kai prieš tai sakė: „Ko­ dėl mes niekada neįsigijom šuns?“ Žinoma, tą jis ir galvojo. Jis taip pat puikiai supranta, kur slypi mūsų problema. Visai logiška, kad mudviejų mintys su­ kasi apie tą patį. Kai automobilyje pasidaro per šalta, įeinu į namus ir at­ sisėdu ant sofos krašto. Nenoriu eiti į miegamąjį, kur miega Grehemas. Jis ką tik rėkė visu balsu, kad mane myli. Jis rėkė taip garsiai, kad neabejotinai pažadino kaimynus kumščiais daužydamas mašinos kapotą. Bet dabar namuose taip tylu. Ir ta tyla tarp mudviejų to­ kia garsi; nemanau, kad kada gyvenime galėsiu vėl užmigti. Kažkada vaikščiojome į psichoterapijos seansus galvoda­ mi, kad jie padės tvarkytis su nevaisingumo problemomis. Man jie nusibodo. Jam jie nusibodo. Tada mus jungė pokalbiai apie tai, kokie nuobodūs tie terapijos užsiėmimai. Psichoterapeutai tik padeda atpažinti, kas tavyje negerai. Grehemas tokios pro­ blemos neturi, aš taip pat. Savo trūkumus puikiai žinome. Mes juos atpažinę. Mano trūkumas - kad negaliu susilaukti kūdikio ir dėl to liūdžiu. Grehemo trūkumas - kad jis negali man padėti ir dėl to liūdi. Terapija negali duoti jokio stebuklingo vaisto, kuris mus suartintų. Kad ir kiek laiko sugaišime taisydami san­ tuoką, joks psichoterapeutas nepadės man pastoti. Psichotera­ pija tik dar labiau nusekino mūsų ir taip kiaurą banko sąskaitą. 193

Gal vienintelis išsigelbėjimas yra skyrybos? Keista galvoti apie skyrybas su žmogumi, kurį myli. Bet aš dažnai apie tai gal­ voju. Galvoju, kiek laiko Grehemas iššvaisto būdamas su mani­ mi. Jis liūdėtų, jei jį palikčiau, bet po kurio laiko rastų naują an­ trą pusę. Jis per geras, kad nerastų. Jis įsimylėtų, galėtų susilaukti kūdikio ir vėl taptų gyvybės rato, iš kurio jį išplėšiau, dalimi. Kai galvoju apie Grehemą, kada nors tampantį tėvu, visada šypsau­ si... Net jei jo tapimas tėvu nesusijęs su mano tapimu motina. Manau, kad jo visiškai nepaleidau nuo savęs tik todėl, kad tikiu stebuklais. Skaitau moterų, kurios daugelį metų mėgino pastoti, straipsnius, knygas ir tinklaraščius - beveik nuleido rankas ir voila! Nėščia! Stebuklai man teikė vilties. Teikė jos tiek, kad laikiausi įsitvėrusi Grehemo tikėdamasi, kad ir mus aplankys stebuklas. Gal stebuklas būtų mus pataisęs. Užklijavęs pleistrą ant įtrūkusios santuokos. Norisi nekęsti Grehemo už tai, kad bučiavosi su kita. Bet negaliu, nes iš dalies jo nekaltinu. Suteikiau jam visas įmano­ mas priežastis mane išduoti. Jau kurį laiką nesimylėjom, bet žinau, kad ne dėl to jis nusisuko nuo mudviejų santuokos. Grehemas, jei žinotų, kad man to reikia, galėtų visą amžinybę tverti be sekso. Jissau leido susišikti, nes galiausiai pasidavė kovoje dėl mūsų. Kai mokiausi universitete, buvau gavusi užduotį parašy­ ti straipsnį apie porą, kuri kartu gyveno šešiasdešimt metų. Abiembuvo virš aštuoniasdešimties. Kai atvykau imti interviu, nustebau, kaip jie vienas kitą jaučia. Maniau, kad gyvendamas su žmogumi šešiasdešimt metų galiausiai imi juo bodėtis. Bet jie vienas į kitą žiūrėjo su pagarba ir žavėjimusi net ir po tiek bendro gyvenimo metų. 194

Uždaviau jiems krūvą klausimų, bet paskutinis atsakymas man paliko didžiausią įspūdį. - Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis? Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. - Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra to­ bula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu. Niekada nepamiršiu, kaip atvirai jis man atsakė. O dabar jaučiuosi iš tikrųjų išgyvenanti jo žodžius. Ma­ nau, kad būtent todėl Grehemas pasielgė, kaip pasielgė. Nes galiausiai nuleido rankas. Jis ne superherojus. Jis tik žmogus. Pasaulyje nėra žmogaus, kuris ištvertų atstumiamas taip ilgai, kaip Grehemas. Jis visada buvo mūsų poros stiprioji, o aš - sil­ pnoji pusė. Dabar viskas apsivertė ir akimirkai Grehemas tapo silpnąja grandimi. Liūdniausia, kad jaučiu, jog irgi nuleidžiu rankas. Jaučiu, kad abu pasidavėme vienu metu ir galbūt nebėra kelio atgal. Žinau, kad galėčiau viską numalšinti jam atleisdama ir pasiža­ dėdama labiau stengtis ateityje, bet iš dalies abejoju, ar tai būtų geras sprendimas. Kam kovoti dėl to, kas niekada nepasitaisys? Kiek laiko pora gali laikytis įsikibusi abu tenkinančios praeities tam, kad pateisintų dabartį, kurioje nėra laimingi? Net neabejoju, kad mes su Grehemu anksčiau vienas ki­ tam idealiai tikome. Bet vien tai, kad anksčiau puikiai sutarė­ me, nereiškia, kad idealiai sutinkame dabar. Toli gražu. Žvilgteliu į laikrodį vildamasi, kad stebuklingai atėjo ryt­ diena. Nujaučiu, kad rytdiena bus dar sunkesnė nei šiandiena. Nes rytoj jausiuosi priversta rinktis. 195

Turime nuspręsti, ar ne metas pagaliau atidaryti medinę dėžutę. Vien nuo tos minties man susuka pilvą. Mane persmelkia skausmas ir aš palinkdama į priekį sugniaužiu marškinėlius. Mano širdis sudaužyta, tiesiog jaučiu tai fiziškai. Vis dėlto verkti nenoriu, nes dabartinėmis aplinkybėmis ašaros sukels tik dar daugiau skausmo. Einu į miegamąjį sausomis akimis. Per pastarąją parą tai bus ilgiausias laiko tarpas, kai neverkiau. Atidarau miegamojo duris tikėdamasi, kad Grehemas miegos. Bet jis sėdi atsirėmęs į lovos atkaltę. Skaitymo akiniai nuleisti ant nosies galiuko, o ant kelių laiko knygą. Dega jo lovos lempelė. Mūsų žvilgsniai trumpam susitinka. Įsiropščiu į lovą šalia jo, atsuku nugarą. Man atrodo, kad šiąnakt abu esam pernelyg sužeisti, kad toliau aiškintumėmės santykius. Grehemas toliau skaito knygą, o aš visomis išgalė­ mis stengiuosi užmigti. Nors mintys lekia. Prabėga kelios mi­ nutės, o tai, kad jis guli šalia manęs, ir neleidžia man atsipa­ laiduoti. Grehemas turbūt supranta, kad aš dar nemiegu, nes girdžiu, kaip jis užverčia knygą ir padeda ant naktinio stalelio. - Šiandien mečiau darbą. Nieko neatsakau į jo prisipažinimą. Tiesiog žiūriu į sieną. - Žinau, manai, kad šįryt išėjau į darbą ir tiesiog palikau tave užsirakinusią miegamajame. Jis teisus. Būtent tą ir pagalvojau. - Bet iš namų išėjau tik todėl, kad norėjau mesti darbą. Nebegaliu dirbti ten, kur padariau didžiausią savo gyvenimo klaidą. Kitą savaitę pradėsiu ieškotis kito. Stipriai užmerkiu akis ir užsitraukiu antklodę iki smakro. Grehemas išjungia lempą leisdamas suprasti, kad atsakymo 196

nelaukia. Jamapsivertus ant šono, žinodama, kad jis nebedirbs su Andrėja, lengviau atsikvepiu. Jis nebepasiduoda. Jis stengsis toliau. Grehemas vis dar tiki, kad mūsų santuoka gali vėl tapti tokia, kokia buvo. Man jo gaila. Ojei jis klysta? Panašios mintys apsėda mane valandai. Grehemui kaž­ kaip pavyksta užmigti - arba man atrodo, kad jis užmigo. Jis gerai vaidina. O aš negaliu užmigti. Vis grasina pasipilti ašaros, o pilvo skausmas vis stiprėja. Atsikeliu ir išgeriu aspirino, bet grįžusi į lovą imu svarstyti, negi tikrai emocinis nerimas gali pasireikšti fiziniu skausmu. Kažkas negerai. Neturėtų taip stipriai skaudėti. Jaučiu aštrų skausmą. Gilų skausmą. Tokį stiprų skausmą, kad turiu pasiversti ant šono. Suspaudžiu kumščiuose antklo­ dę ir prisitraukiu kojas prie krūtinės. Ir tada pajuntu. Slidu ir šlapia ant paklodės. - Grehemai, - mėginu jį pasiekti, bet jis verčiasi prie lem­ pos norėdamas ją uždegti. Dar vienas skausmo priepuolis, toks stiprus, kad žiopčioju oro. - Kvin? Jo ranka man ant peties. Jis nukloja antklodę. Lempos šviesoje pamatęs vaizdą po antklode, šoka nuo lovos, kelia ma­ ne ant rankų, ramina, kad viskas bus gerai, neša mane, mes jau mašinoje, jis važiuoja viršydamas greitį. Mane pila prakaitas. Pasižiūriu žemyn ir matau, kad aš visa apsipylusi kraujais. - Grehemai. Mane ima siaubas, o jis suima mano ranką, suspaudžia ir sako: 197

- Viskas bus gerai, Kvin. Jau beveik atvažiavom. Jau be­ veik vietoj. Po to viskas susimaišo į košę. Kai kurie šmėkščiojantys vaizdai išliko. Fluorescencinė šviesa virš galvos. Grehemas, spaudžiantis mano ranką. Vi­ si žodžiai, kurių nenoriu girdėti, tokie kaip „persileidimas“, „kraujavimas“ ir „operacija“. Girdžiu, ką Grehemas laikydamas mane už rankos kalba telefonu, greičiausiai su savo mama. Jis šnibžda manydamas, kad miegu. Dalis manęs miega, bet kita - ne. Žinau, kad jis kalba ne apie tai, kas gali nutikti. Jis kalba apie tai, kasjau įvy­ ko. Aš ne pakeliui į operacinę. Aš jau po operacijos. Grehemas padeda ragelį. Lūpomis prisiglaudžia man prie kaktos ir sušnabžda mano vardą: - Kvin? Atmerkiu akis tiesiai į jo akis. Jo akys paraudusios, tarpu­ akyje įsirėžusi gili anksčiau nematyta raukšlė. Ji nauja, turbūt nuo pastarųjų įvykių. Įdomu, ar kaskart žiūrėdama į tą raukšlę atsiminsiu šį momentą. - Kas nutiko? Raukšlė tarp antakių pagilėja. Jis ranka perbraukia sau plaukus ir atsargiai renka žodžius. - Vakar naktį tau buvo persileidimas, - patvirtina. Grehemas mane įdėmiai stebi ruošdamasis netikėtai re­ akcijai. Keista, bet mano kūnas net nieko nejaučia. Suprantu, kad esu stipriai apsvaiginta vaistais, bet, manau, žinočiau, jei manyje būtų augusi gyvybė, kurios nebėra. Priglaudžiu ranką prie pilvo svarstydama, kaip sugebėjau nepastebėti. Kiek laiko

198

buvau nėščia? Kada paskutinį kartą mylėjomės? Prieš du mė­ nesius. Beveik prieš tris. - Grehemai, - sušnabždu. Jis paima mane už rankos ir tvirtai ją suspaudžia. Žinau, kad dabar turėčiau kristi į neviltį, kad nė prošvaistė laimės ar palengvėjimo neturėtų skverbtis į mano sielą. Tačiau kažkodėl nejaučiu visa apimančios netekties. Pajuntu viltį. - Buvau pastojus? Mums pagaliau pavyko pastoti? Nežinau, kaip sugebu kabintis į vienintelį teigiamą šių įvykių aspektą, bet po ištisų nuolatinių nesėkmių metų nega­ liu nematyti to kaip ženklo. Aš pastojau. Mus aplankė dalinis stebuklas. Grehemui iš akies ištrykšta ašara ir nurieda man ant ran­ kos. Žiūriu į ašaros lašelį, kaip jis slysta mano oda. Akimis grįžtu prie Grehemo, o jis nesugeba įmatyti net menkiausios prošvaistės. - Kvin... Dar viena ašara kapteli. Per visus tuos metus, kiek jį pa­ žįstu, nesu mačiusi tokio liūdno. Papurtau galvą, nes nenoriu girdėti to, kas jį taip baugina. Grehemas dar kartą suspaudžia man ranką ir pažvelgia į mane su tokia neviltimi akyse, kad nesugebu atlaikyti jo žvilgsnio ir nusuku akis, kai jis sako: - Kai mes vakar čia atvažiavome... Bandau negirdėti, bet ausys manęs neklauso. - Tu kraujavai. Girdžiu besikartojantį žodį „ne“, bet nežinau, tariu jį gar­ siai ar jis tik skamba mano galvoje. - Tau turėjo...

199

Susisuku, apsikabinu kelius ir stipriai užmerkiu akis. Iš­ girdusi žodžius „pašalinti gimdą“ pradedu verkti. Raudoti. Grehemas įsiropščia į ligoninės lovą šalia manęs ir ap­ sikabinęs glaudžia mane, kol atsisveikiname su paskutiniais vilties trupiniais.

Dvidešimt trečias skyrius

Tada

Šiąnakt - paskutinis mūsų vakaras pajūrio namelyje. Ryte iš­ važiuojam atgal į Konektikutą. Grehemo ryt po pietų laukia darbo susitikimas. Man reikia išsiskalbti drabužius prieš an­ tradienį grįžtant į darbą. Abu dar nenorime išvažiuoti. Buvo taip ramu ir tobula, kad jau dabar laukiu, kada galėsime vėl čia sugrįžti. Man net vienodai šviečia, jei teks bučiuoti motinai užpakalį visą mėnesį, kad tik galėtume čia vėl pasislėpti. Mie­ lai sumokėsiu tokią kainą už tobulą savaitgalį. Šįvakar kiek šalčiau nei anas dvi dienas, bet man visai pa­ tinka. Namelyje įsijungėm šildytuvą visu pajėgumu. Valandų valandas šąlame užpakalius prie laužavietės, o tada glaustomės lovoje bandydami atšilti. Man niekada nepabos toks dienos ri­ tmas. Pagaminau mums po puodelį kakavos. Išnešu laukan, pa­ duodu Grehemui jo puodelį ir atsisėdu šalimais. - Na gerai, - sako jis. - Klausk toliau. Šįryt Grehemas išsiaiškino, kad nors ir dievinu stebėti jū­ rą, niekada nesu įmerkusi ten kojos. Didžiąją dienos dalį jis mėgina išsiaiškinti viską, ko dar apie mane nežino. Mums tai pavirto į žaidimą ir dabar keičiamės klausimais, norėdami su­ žinoti viską apie vienas kitą.

201

Pirmąjį kartu praleistą vakarą jis minėjo, kad nekalba apie religiją ir politiką. Bet jau praėjo pusė metų ir man smal­ su, kokios jo pažiūros. - Mes taip ir neaptarėme religijos, - sakau. - Ar politi­ kos. Ar apie šitas temas vis dar negalime kalbėti? Grehemas priglaudžia puodelį prie lūpų ir įtraukia į bur­ ną zefyrą. - O ką nori sužinoti? - Tu respublikonas ar demokratas? Jis net nesusvyruoja. - Nei vienas, nei kitas. Negaliu pakęsti ekstremistų abie­ jose pusėse, tai laviruoju ties viduriu. - Ak tai tu vienas iš jų? Grehemas kilsteli galvą. - Vienas iš ko? - Vienas iš tų žmonių, kurie apsimeta, jog sutinka su visų nuomonėmis, kad tik nesukeltų konflikto. Jis pakelia antakius. - Oi, Kvin, aš savo nuomonę turiu. Ir stiprią. Prisitraukiu kojas, pasikišu po savimi ir atsisuku į Grehemą. - Noriu ją išgirsti, visas jas. - Ką tiksliai nori sužinoti? - Viską, - metu jam iššūkį. - Ką manai apie ginklų kon­ trolę. Imigraciją. Abortus. Viskį. Man patinka, koks susijaudinęs jis atrodo, tarsi ruoštų­ si rimtam pristatymui. Nuostabu, kad pristatymai apskritai jį jaudina. Jis pasideda kakavą ant stalelio šalimais. 202

- Na gerai... nuo ko pradėti. Nemanau, kad reikėtų atimti iš piliečio teisę turėti ginklą. Bet galvoju, kad jis turėtų pra­ eiti velniškai sudėtingą kelią norėdamas jį gauti. Manau, kad moterys turėtų pačios spręsti, ką daryti su savo kūnu, bet tik pirmąjį trimestrą arba dėl rimtų medicininių priežasčių. Ma­ no nuomone, valstybinės paramos programos būtinos, bet taip pat reikia ir sistemingo proceso, leidžiančio žmonėms atsisa­ kyti paramos ir atsistoti ant kojų, o ne likti nuolat išlaikomiems valstybės. Manau, kad reikia atverti sienas imigrantams, bet jie turi registruotis ir mokėti mokesčius. Esu tikras, kad gyvybiš­ kai svarbi medicininė priežiūra turėtų būti žmogaus teisė, o ne tik turtingiesiems prieinama prabanga. Manau, kad mokestis už studijas turėtų būti atidedamas ir išmokamas per dvidešimt metų slankiąja skale. Manau, kad sportininkams mokama per daug, o mokytojams per mažai, NASA per menkai finansuo­ jama, žolę reiktų legalizuoti, žmonės turėtų galėti mylėti tuos, kuriuos myli, o belaidis internetas turėtų būti nemokamas ir prieinamas visiems. - Baigęs dėstymą jis ramiai pasiima puo­ delį ir pakelia prie lūpų. - Vis dar mane myli? - Dar labiau nei prieš dvi minutes. Pabučiuoju jam į petį, o jis apsikabina mane ir prisitrau­ kia artyn. - Praėjo sklandžiau, nei maniau. - Pernelyg neatsipalaiduok, - įspėju. - Dar nekalbėjom apie religiją. Ar tiki Dievą? Grehemas nusisuka nuo manęs ir pažvelgia į vandenyną. Glosto man petį ir kurį laiką galvoja apie užduotą klausimą. - Anksčiau netikėjau. - O dabar tiki? 203

- Taip. Dabar tikiu. - Kodėl persigalvojai? - Dėl kelių priežasčių, - atsako jis. Galva linkteli vande­ nyno link. - Va viena iš jų. Kaip gali egzistuoti toks nuostabus ir galingas dalykas be dar nuostabesnio ir galingesnio jo kū­ rėjo? Kai jis manęs paklausia, kuo aš tikiu, ilgai stebeiliju į van­ denį. Gūžteliu pečiais. - Religija nėra mano motinos stiprioji pusė, bet aš visada tikėjau, kad yra kažkas didesnis už mus. Tik nežinau tiksliai, kas. Nemanau, kad kas nors iš tikrųjų žino. - Todėl ir vadinama tikėjimu, - sako jis. - Ir kaipgi matematikos ir gamtos mokslų žmogus sude­ rina savo žinias su tikėjimu? Paklausus šio klausimo Grehemas nusišypso, tarsi būtų ilgai nekantravęs apie tai pasikalbėti. Mane žavi šis jo bruožas. Tarsi jame gyventų vidinis moksliukas, kuris retkarčiais išnyra į paviršių, ir nuo to Grehemas tampa tik dar patrauklesnis. - Kvin, ar žinai, kokio amžiaus yra Žemė? - Ne, bet tikriausiai tuoj sužinosiu. - Keturių su puse milijardo metų, - atsako jis. Jo balsas kupinas jaudulio, tarsi tai būtų pati įdomiausia tema pokal­ biui. - O žinai, kada atsirado žmonių rūšis? - Net neįsivaizduoju. - Tik prieš du šimtus tūkstančių metų, - aiškina jis. - Tik prieš du šimtus tūkstančių metų iš keturių su puse milijardo. Tai yra neįtikima. - Grehemas sugriebia mano ranką ir pade­ da delnu ant savo šlaunies. Tingiais judesiais pradeda pirštu braukyti mano plaštaką. - Jei tavo plaštaka atspindėtų Žemės amžių ir visas joje gyvenusias rūšis, žmonijos plika akimi ne­ 204

galėtum net pamatyti. Tokie mes esam nereikšmingi. - Pirš­ tu braukia liniją iki mano plaštakos vidurio ir baksteli į ma­ žą strazdanėlę. - Jei sudėtume kiekvieno žeme vaikščiojusio žmogaus problemas ir rūpesčius nuo pat pasaulio pradžios iki dabar, jie nesudarytų nei tokios strazdanėlės. - Grehemas pa­ plekšnoja man per ranką. - Kiekviena tavo gyvenimo patirtis tilptų į šitą strazdanėlę. Kaip ir mano. Kaip ir Bejonsės. Nusijuokiu. - Jei pagalvoji apie visos Žemės egzistavimą, mes joje esa­ me niekas. Mes joje tiek trumpai, kad net neužsidirbome teisės girtis. Tačiau kažkodėl žmonės jaučiasi esą visatos centras. Mes rūpinamės kvailiausiais ir kasdieniškiausiais reikalais. Nervinamės dėl tokių dalykų, kurie visatoje nereiškia visiškai nieko, kai tuo tarpu turėtume jaustis dėkingi, kad evoliucija suteikė mūsų rūšiai tokią privilegiją kaip reikalai. Nes galiausiai vieną dieną... žmonės nustos egzistavę. Istorija pasikartos ir Žemė pereis prie kitos rūšies. Aš ir tu... mes tik du žmonės iš visos žmonijos, kuri, retrospektyviai žiūrint, vis tiek turi mažesnes galimybes išlikti nei dinozaurai. Tiesiog mūsų galiojimo data dar neatėjo. Jis suneria mudviejų pirštus ir suspaudžia ranką. - Žinant visus mokslinius žmonių nereikšmingumo fak­ tus man visada buvo sunku tikėti Dievą. Daug geresnis klausi­ mas būtų buvęs: „Ar Dievas tikėtų mane?“ Per tuos keturis su puse milijardo metų Žemėje per daug visko vyko, kad Dievui nors kiek rūpėtų mano problemos. Tačiau ne per seniausiai priėjau išvadą, kad nerandu kito paaiškinimo, kaip tu ir aš ap­ sigyvenome toje pačioje planetoje, priklausome tai pačiai rū­ šiai, gyvename tame pačiame amžiuje, toje pat šalyje, toje pat valstijoje ir susitikome prie tų pačių buto durų dėl tos pačios 205

priežasties tuo pat metu. Jei Dievas nebūtų tikėjęs manęs, tu­ rėčiau tikėti atsitiktinumais. O tuo, kad tu mano gyvenime at­ siradai atsitiktinai, man patikėti sunkiau nei aukštesne jėga. Ak. Oho. Aš netekau amo. Grehemas man yra kalbėjęs daug gražių dalykų, bet tai, ką pasakė dabar, nėra vien gražu. Tai buvo poetiška. Tai ne­ buvo vien proto išraiška, nes puikiai žinau, koks jis protingas. Tai buvo atnašavimas. Jis man suteikė tikslą. Jis leido man pa­ sijusti jam svarbia - esmine, o aš niekada niekam nesu jautusis svarbi, gyvybiškai reikšminga ar esminė. - Aš tave taip myliu, Grehemai Velsai. Tik tiek teištariu, nes niekaip negaliu galynėtis su jo ištar­ tais žodžiais. Net nemėginu. - Ar taip mane myli, kad sutiktum tekėti? Nukeliu jo ranką ir ištiesiu nugarą žiūrėdama tiesiai jam į akis. Negi jis rimtai manęs to paklausė? Tai buvo taip netikėta. Greičiausiai jis net nėra visko per­ galvojęs. Jis tebesišypso, bet netrukus turbūt pradės juoktis, nes leptelėjo atsitiktinai, nepagalvojęs. Turbūt net neturi žie­ do, akivaizdu, kad viskas įvyko netyčia. - Grehemai... Jis pakiša ranką po apklotu. Ištraukia ir rankoje laiko žiedą. Be dėžutės, neįvyniotą į dovanų popierių, jokio apsimestinumo. Tiesiog žiedas. Žiedas, kurį nešiojosi laukdamas tinkamo momento, kurį jis tikrai apgalvojo. Pridengiu burną rankomis. Rankos dreba, nes šito nesi­ tikėjau, neturiu žodžių ir bijau, kad nesugebėsiu jam atsakyti balsu, nes gerklėje kažkas užstrigo, bet tyliai išlemenu: 206

- O Dieve. Grehemas atitraukia mano kairiąją ranką nuo burnos ir laiko ištiesęs žiedą prie mano bevardžio piršto, bet nemauna. Kad atkreiptų į save dėmesį, linkteli galva. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, jis žvelgia į mane aiškiausiai ir su viltimi. - Kvin, būk mano žmona. Ištverk penktos kategorijos aki­ mirkas su manimi. Linksiu pritardama dar jam net nebaigus sakinio. Link­ siu, nes jei ištarčiau „taip“, apsiverkčiau. Negaliu patikėti, kaip jis sugebėjo patobulinti ir taip idealų savaitgalį. Vos man pradėjus linksėti jis, giliai su palengvėjimu at­ sidusęs, pradeda juoktis. O maudamas žiedą man ant piršto prikanda lūpą, nes nenori, kad pastebėčiau, jog jis irgi susi­ graudino. - Nežinojau, kokį žiedą tau išrinkti, - sako jis žiūrėda­ mas į mane. - Bet juvelyras man paaiškino, kad vestuvių žie­ das simbolizuoja amžiną ratą be pradžios, vidurio ir pabaigos. Nenorėjau pertraukti to amžino rato deimantais. Tikiuosi, tau jis patiks. Subtilus plonas auksinis ratelis be deimantų. Jis visai neatspindi, kiek Grehemas turi ar neturi pinigų. Jis atspindi, kiek, jo įsitikinimu, tvers mūsų meilė. Amžinybę. - Grehemai, jis tobulas.

207

Dvidešimt ketvirtas skyrius

Dabar

- ...negimdinis nėštumas gimdos kaklelyje, - sako ji. Labai retas atvejis. Tiesą pasakius, toks negimdinis nėštumas ištinka mažiau nei vieną procentą moterų. Grehemas suspaudžia man ranką. Guliu ligoninės lovoje nesulaukdama, kol iš palatos išeis gydytoja ir galėsiu užmigti. Vaistai mane svaigina, todėl sunku susikaupti ir klausyti, ką ji sako. Bet žinau, kad nebūtina, nes Grehemas fiksuoja kiekvie­ ną jos žodį. - Dvi savaitės lovos režimo, - išgirstu paskutinius žo­ džius prieš užmerkdama akis. Žinau, kad Grehemas iš mūsų yra tas, kuris pamišęs dėl matematikos, bet man atrodo, kad tai aš eisiu iš proto galvoda­ ma apie tą mažiau nei vieną procentą. Mano galimybės pastoti po tiek metų mėginimų buvo didesnės nei negimdinio nėštu­ mo gimdos kaklelyje. - Kokia to priežastis? - klausia Grehemas. - Tikėtiniausią, kad endometriozė, - atsako ji. Gydytoja aiškina smulkiau, bet aš jos nebegirdžiu. Kils­ teliu galvą į Grehemą ir atmerkiu akis. Jis žiūri į gydytoją ir klauso jos atsakymo. Matau, kaip jis nerimauja. Stovi dešine ranka prisidengęs burną, o kairiąja laiko mane už rankos. - Ar... - Jis žvilgteli į mane susirūpinusiomis akimis. - Ar galėjo persileidimą sukelti stresas? 208

- Persileidimas su tokiu nėštumu yra neišvengiamas, atsako ji. - Niekaip nebūtų buvę galima jo pratęsti. Persileidi­ mas įvyko, nes negimdiniai nėštumai negali išlikti. Aš persileidau prieš devyniolika valandų. Iki dabar nesu­ vokiau, kad visas tas devyniolika valandų Grehemas galvojo, kad jis kažkuo kaltas. Jis baiminosi, kad mūsų barnio stresas sukėlė persileidimą. Gydytojai išėjus iš palatos nykščiu paglostau jam ranką. Mažas gestas, man nelengva taip pasielgti, nes vis dar pykstu, bet jis iš karto atkreipia dėmesį. - Dėl daug ko turi jaustis kaltas, bet tik ne dėl mano per­ sileidimo. Grehemas akimirką žiūri į mane tuščiomis akimis ir su­ žeista siela. Tada paleidžia mano ranką ir išeina iš palatos. Grįžta už pusvalandžio. Panašu, kad verkė. Per tą laiką, kai buvom susituokę, jis verkė kelis kartus. Nie­ kada iki vakar nesu mačiusi jo verkiant, tik verkimo padarinius. Dar kelias valandas Grehemas rūpinasi, kad man nieko netrūktų. Manęs atvažiuoja aplankyti motina, apsimetu mie­ gančia. Skambina Eiva, bet liepiu Grehemui pasakyti jai, kad aš miegu. Didžiąją dienos ir nakties dalį stengiuosi negalvoti apie viską, kas nutiko, bet kaskart užmerkusi akis galvoju, kad geriau jau būčiau žinojusi. Net jei nėštumas ir nebūtų kitaip pasibaigęs, pykstu ant savęs, kad nekreipiau dėmesio į kūno signalus - bent būčiau pasidžiaugusi, kol laukiausi. Jei būčiau geriau jautusi savo kūną, būčiau pradėjusi įtarti, kad esu nėš­ čia. Būčiau pasidariusi nėštumo testą. Jis būtų buvęs teigiamas. Ir tada, tą vienintelį kartą, mudu su Grehemu būtume žinoję, ką reiškia jaustis tėvais. Net jei tai ir trumpalaikis jausmas. Pagalvojus, šiek tiek liguista, kad būčiau linkusi iškęsti viską dar kartą, jei tik vienai dienai būčiau galėjusi žinoti, kad 209

laukiuosi. Po ištisų bandymų metų tiesiog žiauru, kad pasto­ jimo rezultatas buvo persileidimas ir gimdos pašalinimas be jokio pojūčio, ką reiškia būti tėvais, nors ir akimirkai. Visas šis sunkus išmėginimas buvo neteisingas ir sukėlė daug skausmo. Panašiai sunkus bus ir gijimas. Dėl trūkio ir kraujavimo gydytojai turėjo skubiai pašalinti gimdą per pilvo ertmę, o ne per makštį. O tai lemia ilgesnį gijimą. Ligoninėje turbūt praleisiu dar dieną ar dvi. O tuomet dar dvi savaites turėsiu praleisti lovoje. Tarp mudviejų viskas jaučiasi nebaigta. Iki persileidimo nieko neišsprendėm, o dabar toks jausmas, kad neišvengiamas sprendimas turi būti atidėtas. Tokios būklės negaliu kalbėtis apie mūsų santuokos ateitį. Turės praeiti ne viena savaitė, kol viskas normalizuosis. Tiek, kiek gali normalizuotis be gimdos. - Negali užmigti? - klausia Grehemas. Jis buvo ligoninėje visą dieną. Iš palatos išėjo tik tą kartą pusvalandžiui, bet paskui grįžo ir tik keitė vietą nuo sofos ant kėdės šalia mano lovos. Dabar jis sėdi ant kėdės krašto lauk­ damas, kol prabilsiu. Atrodo išsekęs, bet žinau, kad Grehemas niekur neis be manęs. - Gal nori ko išgerti? Papurtau galvą. - Nesu ištroškus. Vienintelė palatos lempa kabo man už lovos, ir jos švieso­ je Grehemas atrodo kaip vienišas aktorius scenoje. Jis plėšosi tarp noro mane paguosti ir tarp mūsų jau tiek laiko tvyrančios įtampos. Galiausiai nugali įtampą ir suima at­ brailą šalia lovos. - Nieko prieš, jei prigulsiu šalia? 210

Grehemas jau nuleidęs atbrailą ropščiasi į lovą, kai aš papurtau galvą, kad neprieštarauju. Jis atsargiai mane pasuka saugodamas lašelinės žarnelę. Įsitaiso ant lovos pakraščio ir pakiša ranką man po galva, pasiaukodamas dėl mano pato­ gumo. Pabučiuoja mane į pakaušį. Iš dalies nenorėjau, kad jis atsigultų šalia, bet netrukus suvokiu, kad užmigti mus siejančiame liūdesyje ramiau nei vienai. - Skrendu namo, - lepteli Eiva man net nespėjus pasi­ sveikinti. - Ne, neskrisk, man viskas gerai. - Kvin, aš tavo sesuo. Noriu grįžti ir būti su tavim. - Ne, - pakartoju. - Viskas bus gerai. Tu laukiesi. Ma­ žiausiai dabar reikia skraidyti lėktuvais. Ji giliai atsidūsta. - Be to, - pridedu. - Tai aš planuoju tave aplankyti. Tai melas. Iki dabar apie tai net nebuvau pagalvojus. Bet žinodama apie gresiančias dvi savaites lovoje suprantu, kad man reikia laisvės nuo mūsų namų, iki kol visai išgysiu. - Tikrai? Galėtum? Kaip manai, kada tave išleis ir galėsi atskristi? - Paklausiu gydytojos, kada planuoja mane išleisti. - Tik nesakyk, kad vis dėlto kalbi nerimtai. - Kalbu rimtai. Man atrodo, man tai padėtų. - O Grehemas? Ar neišnaudos visų atostogų, kol sveiksi? Apie sunkumus mūsų santuokoje su niekuo nekalbu. Net ir su Eiva. - Noriu atvykti viena, - sakau. Daugiau nesiplėtoju. Nesakiau jai, kad Grehemas išėjo iš darbo, nesakiau ir kad jis pabučiavo kitą moterį. Bet iš tylos 211

ragelyje suprantu, kad ji nujaučia, jog kažkas negerai. Papasa­ kosiu jai viską, kai susitiksime gyvai. - Gerai, - sako ji. - Pasikalbėk su gydytoja ir pranešk man, kada. - Gerai. Myliu tave. - Aš tave irgi. Baigusi pokalbį pakeliu galvą ir matau tarpduryje stovin­ tį Grehemą. Laukiu, kol jis paaiškins man, kad po operacijos nėra protinga keliauti. Bet jis tik nuleidžia akis į kavos puodelį rankose. - Važiuosi aplankyti Eivos? Jis nesako „važiuosim“. Jaučiuosi kiek kalta. Bet jis turi suprasti, kad man reikia erdvės. - Tik kai gydytoja leis skristi. Bet taip, turiu su ja pasi­ matyti. Grehemas nepakelia akių nuo puodelio. Tik vos linkteli ir klausia: - Grįši? - Žinoma. Žinoma. Atsakau ne visai įtikinamai, bet užtektinai, kad negalvo­ tų, jog tai skyrybos. Tik pertrauka. Jis sunkiai nuryja. - Kiek laiko būsi išvykus? - Nežinau. Gal porą savaičių. Grehemas linkteli ir gurkštelėjęs kavos paspiria duris. - Mes dar turim oro linijų mylių kortelėje. Pasakyk, kai žinosi, kada nori skristi, užsakysiu skrydį.

2

12

Dvidešimt penktas skyrius

Tada

Nepamenu, kad mano ir Itano vestuvių planai man būtų kėlę tokį stresą. Greičiausiai dėl to, kad leidau viską valdyti savo motinai ir pačiai planuoti teko nedaug. O dabar viskas kitaip. Noriu, kad mes su Grehemu nuspręstume, kokio skonio bus tortas. Noriu, kad mes su Grehemu nuspręstume, ką kviesime, kur vyks vestuvės ir kuriuo paros metu norime vienas kitam įsi­ pareigoti visam likusiam gyvenimui. Bet motina nenustoja planuoti to, ko nenoriu, kad planuotų, nors ir ne kartą prašiau jos liautis. - Tik noriu, kad tavo vestuvių diena būtų tobula, Kvin, sako ji. - Grehemas viso to negali sau leisti, todėl tik mėginu pa­ dėti, - sako ji. - Nepamiršk pasirašyti ikivedybinės sutarties, - sako ji. - Negali žinoti, ar patėvis tau paliks palikimo, - sako ji. Reikia apsaugoti savo turtą. Kai ji taip kalba, jaučiuosi, tarsi mudviejų su Grehemu santuoka tėra motinos suteikta paskola, o ne meilės įžadas. Ikivedybinę sutartį ji minėjo jau tiek kartų, kad net pamirš­ ta, jog aš neturiu jokio turto, kurį turėčiau saugoti. Be to, ži­ nau, kad Grehemas mane veda ne dėl mano pinigų ar patėvio 213

galbūt kada nors paliksimu arba nepaliksimu turtų. Grehemas mane vestų, net jei iki ausų mirkčiau skolose. Pradedu po truputį neapkęsti minties apie ištaigingas vestuves. Galėčiau frustraciją išlieti Grehemui, bet jis tada tu­ rėtų sužinoti, kodėl mane taip į neviltį varo mano motina. Ma­ žiausiai noriu dalintis visomis kandžiomis pastabomis, kurias motina laido apie jį. Žvilgteliu į telefoną ir matau dar vieną žinutę nuo mamos. „Turėtum persigalvoti dėl švediško stalo, Kvin. Evelina Bredberi vestuvėms samdėsi asmeninį virėją, iš karto aukštes­ nis lygis.“ Užverčiu akis ir apverčiu telefoną ekranu žemyn nebeno­ rėdama skaityti ateinančių žinučių. Girdžiu, kaip užsidaro mano buto durys, todėl griebiu plaukų šepetį. Jau geriau Grehemas mane rastų besišukuojan­ čią, nei valančią vonią. Vien jį pamačiusi apsiraminu. Neviltis iš karto prasisklaido, ją pakeičia šypsena. Grehemas apsiveja mane rankomis iš nugaros ir pabučiuoja į kaklą. - Sveika, gražuole. Jis šypsosi man veidrodyje. - Sveikas, gražuoli. Jis mane apsuka glėbyje ir dar geriau pabučiuoja. - Kaip praėjo diena? - Gerai, o tavo? - Gerai. Atsistumiu jam nuo krūtinės, nes jis pernelyg rimtai į mane žiūri, tad galiu netikėtai papasakoti apie tikruosius savo jausmus, o tada jis klausinės, kas negerai, ir turėsiu išpasakoti, kaip mane nervina artėjančios vestuvės. 214

Nusisuku į veidrodį vildamasi, kad jis eis į svetainę arba virtuvę, ar dar kur, kur negalės taip į mane žiūrėti. - Ko tokia sunėrimus? Kartais nekenčiu, kaip greitai jis mane perpranta. Išskyrus per seksą. Per seksą tai praverčia. - Kodėl negali būti aklas moters emocijoms, kaip kiti vyrai? Jis nusišypso ir prisitraukia mane. - Jei būčiau aklas tavo emocijoms, tebūčiau tik tave įsi­ mylėjęs vyras. Bet aš esu daugiau. Aš esu tau skirtas ir jaučiu viską, ką jauti tu. - Jis priglaudžia lūpas man prie kaktos. - Kas tave liūdina, Kvin? Susierzinusi atsidustu. - Mano motina. Jis paleidžia mane iš glėbio, aš nueinu į miegamąjį ir sė­ duosi ant lovos. Nugriūnu aukštielninka ir žiūriu į lubas. - Ji bando mudviejų vestuves paversti vestuvėmis, kurias buvo suplanavusi mums su Itanu. Grehemai, ji manęs net ne­ klausia, ko mes norim. Ji tik nusprendžia ir paskui mane apie tai informuoja. Grehemas užsiropščia ant lovos ir atsigula šalia manęs galvą pasiremdamas ranka. Kitą ranką uždeda man ant pilvo. - Vakar ji man pasakė, kad numatytai vestuvių datai pali­ ko užstatą „Douglas Whimberly Plaza“. Ji net nepaklausia, ko mes norim, nes ji už viską moka, todėl galvoja, kad turi teisę viską spręsti pati. Šiandien parašė žinutę, kad jau užsakė ves­ tuvių pakvietimus. Grehemas išsiviepia. - Manai, kad mūsų vestuvių kvietimuose bus žodis „pres­ tižinės“? 215

Nusijuokiu. - Labiau nustebčiau, jei nebūtų. - Paverčiu galvą į šoną ir pažvelgiu į jį apgailėtinu žvilgsniu, beveik pūsdama lūpas. Aš nenoriu didelių vestuvių prašmatnioje salėje, kur bus visi mamos draugai. - O ko tada nori? - Dabar jau net nesu tikra, kad noriu vestuvių. - Grehemas įtariai kilsteli galvą reaguodamas į mano pasakymą. Sku­ biai atitaisau klaidą. - Neturiu omeny, kad nenoriu už tavęs tekėti. Tiesiog nenoriu už tavęs tekėti mamos suplanuotose svajonių vestuvėse. Grehemas užtikrinamai nusišypso. - Mes tik tris mėnesius susižadėję. Iki vestuvių datos dar liko penki mėnesiai. Dar turi laiko treptelėti koja ir pareika­ lauti to, ko nori. Jei nuo to tau bus lengviau, gali kaltę versti man. Sakyk jai, kad aš nesutikau, ir ji galės nekęsti manęs, kad sugrioviau jos svajonių vestuves, o tarp jūsų išliks taika. Kaip jis gali būti toks tobulas? - Tu tikrai nieko prieš, kad kaltinsiu tave? Grehemas juokiasi. - Kvin, tavo motina ir taip manęs nekenčia. Tokiu būdu ji turės daugiau pateisinimo savo neapykantai, tad šioje situ­ acijoje laimi visi. - Jis atsistoja ir nusispiria batus. - Šiandien kažkur einame? - Kaip tik nori. Eiva su Rydu per mokamą kanalą užsisa­ kė žiūrėti kažkokias kovas ir pasikvietė mus. Grehemas nusiriša kaklaraištį. - Skamba įdomiai. Dar turiu atsakyti į kelis laiškus ir už valandos galėsim eiti. 216

Stebiu, kaip jis išeina iš kambario. Nugriūnu atgal ant lo­ vos ir nusišypsau, nes panašu, kad jis rado kelių mano pro­ blemų sprendimą per dvi minutes. Bet nors sprendimas ir vi­ liojantis - viskuo kaltinti Grehemą - motina niekada su tuo nesutiks. Ji tik pakartos, kad Grehemas už vestuves nemoka, todėl Grehemas nediktuos ir sąlygų. Bet vis dėlto. Jis mėgino spręsti mano sunkumus. Tas juk svarbiausia, tiesa? Jis pasiruošęs prisiimti kaltę už tai, ko nepa­ darė, vien tam, kad mes su motina nesipyktume. Negaliu patikėti, kad už šio vyro po penkių mėnesių iš­ tekėsiu. Negaliu patikėti, kad su juo praleisiu visą likusį gyve­ nimą. Net jei tas gyvenimas ir prasidės „Douglas Whimberly Plaza“ apsuptiems vos pažįstamų žmonių ir prabangaus mais­ to - padėklų, lūžtančių nuo žalios mėsos ir žuvies, kurių nie­ kas nemėgsta, bet apsimeta, kad mėgsta vien dėl to, jog mais­ tas prašmatnus. Na, ką padarysi. Gal vestuvės ir nebus tobulos, bet tereiks prakentėti kelias skausmingas valandas, po kurių laukia tobu­ lybės amžinybė. Įtikinu save išlikti sveiko proto tuos penkis mėnesius ir prisiverčiu išlipti iš lovos. Dar pusvalandį ruošiuosi viešnagei. Mudu su Grehemu turime kelis draugus, su kuriais leidžiame savaitgalius, bet dažniausiai būname su Eiva ir Rydu. Jiedu su­ situokė prieš pat man susipažįstant su Grehemu. Eiva pasielgė protingai. Ji už Rydo ištekėjo ekspromtu Las Vegase. Motina neturėjo progos užsakyti jai pakvietimų, vietos ceremonijai ar­ ba parinkti, kokio skonio bus tortas. Tik aš viena žinojau, kad jie skrenda į Las Vegasą tuoktis, ir visada slapta pavydėjau jų sprendimo. 217

Seguosi džinsus, kai į vonią įeina Grehemas. - Pasiruošus? - Beveik. Dar tik apsiaunu batus. Nueinu iki spintos, o Grehemas nuseka paskui. Jis atsire­ mia į durų staktą ir stebi mane, kol ieškau batų. Kiekvieną die­ ną į darbą turiu rengtis oficialiai, todėl ramus vakaras pas Eivą ir Rydą - malonus atokvėpis nuo aukštakulnių ir kostiumėlių. Rausiuosi lentynose ieškodama mėgstamos poros patogių ba­ tų. Grehemas visą laiką mane stebi. Kelis kartus į jį žvilgteliu atrodo, jis kažką bus sumąstęs. Veide matosi šypsnys. Vos vos, bet matosi. - Kas yra? Jis ištiesia rankas ir susikiša į džinsų kišenes. - Ką sakytum, jei sužinotum, kad pastarąjį pusvalandį praleidau perplanuodamas mūsų vestuves? Atsistoju ir išsitiesiu. Klausau ausis ištempus. - Kaip suprasti? Jis giliai įkvepia, lyg mėgintų nusiraminti. Matydama, kad jis jaudinasi dėl to, ką tuoj pasakys, aš irgi pradedu dėl to jaudintis. - Man visai nerūpi, kokios bus mūsų vestuvės, Kvin. Ga­ lime tuoktis kaip tik tu nori, svarbu, kad galiausiai taptum ma­ no žmona. Bet... - Grehemas įeina į drabužinę ir atsistoja vos per pėdą nuo manęs. - Jei tau iš vestuvių tereikia manęs kaip vyro, tai ko mes laukiam? Imam ir susituokiam. Šį savaitga­ lį. - Man dar nespėjus atsakyti jis sugriebia mane už rankų ir jas suspaudžia. - Iki pirmadienio rezervavau mums pajūrio namelį. Kalbėjau su kunigu, jis sutinka atvykti ir mus ten su­ tuokti. Jis netgi gali atsivežti liudininkus, kad galėtume nie­ kam nesakyti. Būsime tik tu ir aš. Rytoj po pietų susituoksime 218

prie vandenyno, o vakare galėsime sėdėti prie laužo, prie kurio aš tau pasipiršau. Visą vakarą valgysim keptus zefyrus ir atsakinėsim į vienas kito klausimus, tada mylėsimės ir užmigsim, o sekmadienį pabusime jau susituokę. Man atėmė amą taip, kaip tąkart, kai jis man pasipiršo. Visai kaip prieš tris mėnesius, kai buvau pernelyg susijaudinu­ si ir nustebinta, kad atsakyčiau balsu, tik linkteliu. Labai no­ riai. Nusijuokiu, apsikabinu jį ir pabučiuoju. - Tai būtų tobula, tobula. Myliu tave, tobula. Čiumpame lagaminus iš mano drabužinės ir puolame krautis daiktus. Nusprendžiame niekamnesakyti. Net jo mamai. - Galėsime paskambinti jiems rytoj, kai jau būsime ve­ dę, - sako Grehemas. Negaliu nustoti šypsotis, nors ir žinau, kad mano motina pasius, kai ryt paskambinsiu ir pranešiu, kad jau ištekėjau. - Mano motina mus nužudys. - Taip, tikriausiai taip ir bus. Bet atleidimo prašyti len­ gviau nei leidimo.

Dvidešimt šeštas skyrius

Dabar

Rytoj sueina trys savaitės, kai aš gyvenu pas Eivą, o Grehemo balso negirdėjau nuo tos dienos, kai jis mane nuvežė į oro uostą. Jis man skambino praeitą savaitę, bet aš neatsiliepiau. Pa­ rašiau jam žinutę, kad man reikia laiko pagalvoti. Jis atrašė: „Paskambink, kai jau galėsi.“ Nuo tada jis man nieko nerašė, o aš vis dar negaliu jam skambinti. Nors ir prastai jaučiuosi, man pas Eivą patinka. Negaliu suprasti, ar dėl to, kad viskas nauja ir kitaip, ar dėl to, kad ga­ liu būti toliau nuo problemų namuose. Nelabai daug lankiau apylinkes, nes vis dar sveikstu. Kūnas vis dar silpnesnis nei įprastai. Bet Eivos ir Rydo namai gražūs, atpalaiduojantys, to­ dėl nesiskundžiu ir leidžiu laiką juose. Jau tiek laiko su Eiva nebuvome kartu, kad net mėgaujuosi šiuo išpuolusiu laiku ne­ paisant mano santuokos aplinkybių. Vis dėlto Grehemo ilgiuosi. Bet ilgiuosi to Grehemo, ku­ ris buvo vedęs laimingesnę mane. Pradžioje mes geriau vienas kitam tikome nei dabar. Žinau, kad tai todėl, jog mano dėlionės detalė pakeitė formą labiau nei jo. Bet net ir jausdama dau­ giau savo kaltės dėl mūsų santykių žlugimo, negaliu pakeisti to, kas vyksta. Ši kelionė yra tiesiog tai, ko trūko mano sielai - pakeisti ritmą. Pirmą kartą atvirai išpasakojau Eivai viską, kas vyksta 220

tarp mūsų su Grehemu. Man Eiva labiausiai patinka tuo, kad išklauso, o ne stengiasi patarti. Man patarimų nereikia. Patari­ mai niekaip nepakeis mano savijautos. Patarimai nepakeis to, kad negaliu pastoti. Patarimai nepakeis to, kad Grehemas sakė esąs nevilty, kad dar netapo tėvu. Patarimai padeda tik pata­ riančiojo savimeilei. Todėl Eiva vietoj patarimų man suteikė daug prasiblaškymo momentų. Prasiblaškymo ne tik nuo Grehemo, bet ir nuo mūsų motinos. Nuo darbo. Nuo nevaisingu­ mo. Nuo Konektikuto. Nuo viso mano gyvenimo. - O kaip tau šita spalva? - Eiva klausia iškėlusi geltonų dažų mėginį. - Per daug primena... kanarėlę, - atsakau. Ji žvilgtelį į mėginio kortelę ir nusijuokia. - Jie taip ir vadinasi. Kanarėlės spalvos. Rydas prieina prie viryklės, pakelia puodo dangtį ir pa­ uosto ten besitroškinantį padažą. Sėdžiu su Eiva ant baro, per­ žiūrinėjami vaikų kambariui tinkamas spalvas. - Pasirinkimas būtų daug paprastesnis, jei žinotume, ko laukiamės, - sako Rydas uždengdamas puodą. Jis išjungia ugnį. - Ne, - atkerta Eiva nusliuogdama nuo baro. - Mes jau nusprendėme, kad nežinosim. Liko tik dešimt savaičių. Pa­ kentėk. Ji išima tris lėkštes iš spintelės ir nuneša jas ant stalo. At­ nešu įrankius ir servetėles, o Rydas - makaronus. Jiedu niekada nedavė man ženklo, kad pas juos gyvenu per ilgai, bet pradedu nerimauti, kad gal jau užsibuvau. Trys savaitės - ilgoka viešnagė. - Kitą savaitę turbūt skrisiu namo, - sakau kraudama makaronus sau į lėkštę.

- Tik nesugalvok dėl mūsų, - tikina Rydas. - Man ma­ lonu, kai tu čia. Man ramiau, kai tu namuose, kol aš keliauju. Rydas dvi ar tris naktis savaitėje nakvoja ne namuose, o dabar, kai Eiva laukiasi, jis natūraliai nerimauja palikdamas ją ilgiau, nei norėtų. - Nežinau, kuo mano buvimas čia gali tave padrąsinti. Ei­ va daug drąsesnė nei aš. - Tiesa, - pripažįsta ji. - Kartą buvom siaubo kambary ir priešais mus iššoko Fredis Kriugeris. Kvin pastūmė mane jo link, o pati parbėgo iki įėjimo. - Visai ne, - sakau. - Pastūmiau tave į Džeisoną Vorhysą*. - Bet kuriuo atveju vos nemiriau, - sako Eiva. - O dar atskrisi po poros mėnesių, kai Eiva pagimdys? - Žinoma, kad atskrisiu. - Atsivežk ir Grehemą, - tikina Rydas. - Pasiilgau jo. Grehemas su Rydu visada puikiai sutarė. Bet iš Eivos žvilgsnio suprantu, kad ji nepapasakojo Rydui apie mudviejų santykių sunkumus. Esu jai už tai dėkinga. Šakute vynioju makaronus ir prisimenu, kokia vieniša jaučiausi, kai Eiva su Rydu išsikraustė iš Konektikuto, bet da­ bar pirmą kartą suvokiu, kaip jų išsikraustymas turėjo paveikti Grehemą. Jiems išsikėlus jis prarado Rydą kaip draugą. Turbūt artimiausią draugą nuo Tanerio laikų. Tačiau Grehemas nieka­ da apie tai nekalbėjo, nes mūsų namus sklidinai užpildė mano liūdesys ir jo liūdesiui neliko vietos. Per pietus nebegaliu galvoti apie nieką, išskyrus proble­ mas, kuriomis Grehemas su manimi nesidalino, nes nenorėjo * Jason Voorhees - pagrindinis siaubo filmų serijos „Penktadienis, 13-oji“ veikė­ jas - ledo ritulio vartininko kaukę dėvintis serijinis žudikas.

manęs dar labiau liūdinti. Kai baigiame valgyti, pasisiūlau iš­ plauti indus. Rydas ir Eiva sėdi prie stalo ir intensyviai per­ žiūrinėja kitus vaiko kambariui tinkamų spalvų mėginius, kai suskamba durų skambutis. - Keista, - sako Eiva. - Aha, tikrai, - pritaria Rydas. - O ką, pas jus niekada nesilanko svečiai? Rydas atsistumia kėdę ir pakyla nuo stalo. - Niekada. Nieko dar čia taip gerai nepažįstame, kad kviestume į namus. Jis nueina prie lauko durų, o mes su Eiva stebime, kas stovės už jų jas atidarius. Mažiausiai tarpduryje tikiuosi pamatyti Grehemą. Rydui ir Grehemui apsikabinant aš stoviu sustingusi, įmerkusi rankas į muilo putas. Rydas perima Grehemo laga­ miną ir vos įžengęs pro duris Grehemas akimis ima ieškoti manęs. Kai pagaliau mane pamato, atrodo, kad jo visas kūnas at­ sipalaiduoja. Rydas šypsosi akimis šaudydamas tai į jį, tai į ma­ ne, laukdamas netikėto susitikimo. Bet aš nepuolu Grehemui į glėbį, o jis nepuola prie manęs. Mes tik akimirką tyloje vienas į kitą žiūrime. Akimirka trunka kiek per ilgai. Taip ilgai, kad Rydas geba pajusti mūsų susitikime tvyrančią įtampą. Jis krenkšteli ir įneša Grehemo lagaminą. - Aš, hm... nunešiu į svečių kambarį. - Leisk, padėsiu, - greitai stodamasi prideda Eiva. Kai jiedu pranyksta koridoriuje, galiausiai išnyru iš nuo­ stabos transo ir, ištraukusi rankas iš muiluoto vandens, nusišluostau jas virtuviniu rankšluosčiu. Grehemas iš lėto ateina į virtuvę, visą laiką atsargiai mane stebėdamas. 223

Mano širdis daužosi jį pamačius. Net nesitikėjau, kad jo taip pasiilgsiu, bet turbūt ne dėl to daužosi širdis. Širdis siautė­ ja, nes Grehemo atvykimas veda į konfrontaciją. O konfronta­ cija veda į sprendimą. Nesu tikra, kad esu pasirengusi jį priim­ ti. Tik dėl tos priežasties tebesislepiu sesers namuose kitame pasaulio krašte. - Labas, - sako jis. Toks eilinis pasisveikinimas, o skamba kaip rimčiausias Grehemo man kada ištartas žodis. Spėju, kad taip jau būna, kai beveik tris savaites nesikalbi su savo vyru. - Labas. Mano pasisveikinimas nuskamba atsargiai. Bet ir tai ne taip atsargiai, kaip netrukus pagaliau jį apsikabinu. Apsikabi­ nimas greitas ir bereikšmis, tad vos atsitraukusi noriu jį pa­ kartoti teisingai, bet vietoj to pasisuku į kriauklę ir ištraukiu sietelį. - Kokia staigmena. Grehemas gūžteli pečiais ir atsiremia į spintelę šalia ma­ nęs. Greitu žvilgsniu apmeta virtuvę, svetainę ir vėl pažvelgia į mane. - Kaip jautiesi? Linkteliu. - Gerai. Dar šiek tiek skauda, bet galėjau nemažai pailsė­ ti. - Neįtikėtina, bet aš tikrai gerai jaučiuosi. - Galvojau, kad ilgiau liūdesiu, bet supratau, kad jau seniau susitaikiau su tuo, kad mano gimda yra bevertė, todėl net nebesvarbu, jog jos ne­ bėra mano kūne. Grehemas tylėdamas į mane žiūri ne visai žinodamas, kaip turėtų reaguoti į tokį mano pasakymą. Aš ir nesitikiu re224

akcijos, bet nuo jo tylėjimo man norisi klykti. Nesuprantu, ką jis čia veikia. Nežinau, ką aš turėčiau pasakyti. Man pikta, kad jis atvyko neįspėjęs, ir pikta, kad džiaugiuosi jį matydama. Perbraukiu ranka kaktą ir atsiremiu nugara į spintelę ša­ lia jo. - Grehemai, ką tu čia veiki? Jis pasilenkia prie manęs ir nuoširdžiai pažvelgia į akis. - Daugiau nebeištversiu nei dienos, Kvin. - Jis kalba tyliai ir meldžiamai. - Noriu, kad pasirinktum. Arba palieki mane, arba grįžti su manimi namo. - Jis ištiesia rankas ir prisitraukia mane sau prie krūtinės. - Grįžk su manimi namo, - dar kartą sušnabžda. Užsimerkiu ir uodžiu jo kvapą. Labai noriu jam pasakyti, kad atleidžiu. Kad net nekaltinu jo dėl nieko. Taip, kai Grehemas pabučiavo kitą moterį, tai buvo bai­ siausia jo padaryta klaida mūsų santykiuose. Bet jis toje situa­ cijoje nebuvo vienintelis kaltininkas. Labiausiai jaudinausi ne dėl to, ar sugebėsiu jam atleisti. Labiausiai jaudinuosi, kas laukia po toy kai jam atleisiu. Mes susidūrėme su sunkumais dar iki jam pabučiuojant ki­ tą moterį. Ir tie sunkumai išlieka, net jei jam atleidžiu. Tą naktį automobilyje, dar prieš persileidimą, mes su Grehemu pykomės dėl jo išdavystės. Bet šįvakar, kai pakelsim visus už­ kardus... šįvakar laukia tikrasis konfliktas. Šįvakar turėsime kalbėtis apie visas priežastis, kurios privedė iki dabartinės si­ tuacijos. Būtent šio pokalbio ir mėginau išvengti jau kelerius metus. O mes kalbėsimėSy nes jis ką tik perskrido pusę pasaulioy kad viską išsiaiškintų. 225

Atsiplėšiu nuo Grehemo, bet man nespėjus prasižioti trumpam įsiterpia Rydas ir Eiva. - Mes einam deserto, - skubiai ištaria Eiva pasiimdama švarkelį. Rydas atidaro lauko duris. - Pasimatysim už poros valandų. Jis uždaro duris ir mudu su Grehemu staiga liekame vieni jų namuose, per pusę pasaulio nuo savųjų. Per pusę pasaulio nuo patogaus vengimo. - Tu turbūt mirtinai pavargęs, - sakau. - Gal nori pirma nusnausti? Ar užkąsti? - Nieko nereikia, - greitai atsako jis. Linkteliu suvokdama, kaip greitai mes kalbėsimės. Grehemas prieš tai net nenori atsigerti vandens ar užkąsti. O aš turiu pasirinkti, ar noriu apie viską kalbėtis, ar turėčiau pa­ bėgti nuo jo ir toliau vengti to, kas neišvengiama. Dabar, kai planuojame tolesnius savo ėjimus, tarp mūsų tvyro didžiausia įtampa. Galiausiai jis prieina prie stalo. Aš seku paskui ir atsisėdu priešais jį. Jis suneria rankas ant stalo ir pažiūri į mane. Jis toks gražus. Visus tuos kartus, kai jį praeityje esu at­ stūmusi, tai dariau ne todėl, kad jis manęs netraukia. Tai nie­ kada nebuvo problema. Net ir dabar, po paros kelyje jis atrodo geriau nei tą dieną, kai jį sutikau pirmą kartą. Su vyrais visada taip atsitinka, tiesa? Jie kažkaip trisdešimties ir keturiasdešim­ ties atrodo vyriškesni nei pačioje jaunystėje. Grehemas visada savimi rūpinosi. Ir dabar jis kasryt kaip laikrodis keliasi pabėgioti. Žaviuosi, kad jis palaiko formą, bet ne dėl fizinių savybių. Man labiausiai patinka, kad jis apie tai 226

niekada nekalba. Grehemas ne iš tų vyrų, kurie nori kažką įro­ dyti, tad sporto režimas nepavirsta į varžybas su draugais. Jis bėgioja tik dėl savęs ir mane tai žavi. Grehemas dabar man primena patį save rytą po mūsų vestuvių. Pavargęs. Abu mažai miegojome povestuvinę naktį, tad ryte jis atrodė pernakt pasenęs penkeriais metais. Plaukai susivėlę, akys patinusios nuo miego trūkumo. Bet tąryt jis bent jau atrodė laimingas, nors ir pavargęs. O dabar jis atrodo tik liūdnas ir pavargęs. Jis suglaudžia delnus ir pirštų galus ir paremia lūpas. At­ rodo, kad jaudinasi, bet tuo pačiu ir laukia atomazgos. - Ką galvoji? Nekenčiu visko, ką dabar jaučiu. Tarsi visas mano neri­ mas ir baimė ilgai buvo susukti į kietą kamuoliuką, kuris ma­ nyje šokinėja daužydamasis į širdį, į plaučius, po pilvą, po ger­ klę. Nuo jo man dreba rankos, todėl suspaudžiu jas padėjusi ant stalo ir mėginu susitvardyti. - Galvoju apie viską, - atsakau. - Apie tai, kur tu sukly­ dai. Apie tai, kur aš buvau neteisi. - Skubiai iškvepiu. - Gal­ voju, kaip anksčiau viskas buvo gerai ir kaip norėčiau, kad ir vėl taip būtų. - Kvin, mes dar galime ten sugrįžti. Aš žinau, kad galime. Jis tą sako taip viltingai. Ir taip naiviai. - Kaip? Grehemas negali atsakyti į mano klausimą. Gal dėl to, kad nesijaučia palūžęs. Mūsų santuoka byra dėl manęs, o jis negali manęs sutaisyti. Neabejoju, jei jis kaip nors galėtų pa­ taisyti mudviejų lovos reikalus, tai apmalšintų jį dar keleriems metams. 227

- Manai, kad mes turėtume dažniau mylėtis? - Grehemas atrodo bemaž įžeistas mano klausimo. - Tu taptum dėl to lai­ mingesnis, tiesa? Jis pirštu brėžia nematomą liniją ant stalo ir žiūrėdamas į ją pradeda kalbėti. - Nemeluosiu ir nesakysiu, kad mudviejų seksualinis gy­ venimas mane tenkina. Bet ir neapsimetinėsiu, kad tai vienin­ telė problema. Labiausiai norėčiau, kad tu norėtum būti mano žmona. - Ne, tu nori, kad būčiau tokia žmona, kokia buvau anks­ čiau. Nemanau, kad nori manęs tokios, kokia esu dabar. Grehemas akimirką į mane skvarbiai žiūri. - Gal tu ir teisi. Bet negi blogai, kad ilgiuosi to laiko, kai buvau įsitikinęs, kad mane myli? Kai nudžiugdavai mane pa­ mačiusi? Kai norėdavai su manimi mylėtis, nes to trokšdavai, o ne vien todėl, kad norėjai pastoti? - Jis palinksta į priekį gręždamas mane žvilgsniu. - Kvin, mes negalim susilaukti vai­ kų. Ir žinai ką? Man tas tinka. Aš tave vedžiau ne dėl galimai turėsimų vaikų. Aš tave pamilau ir prisiekiau meilę, nes norė­ jau su tavimi praleisti visą likusį gyvenimą. Kai daviau įžadus, tik tas man rūpėjo. Bet dabar pradedu suprasti, kad gal tu už manęs ištekėjai ne dėl tų pačių priežasčių. - Taip nesąžininga, - tyliai sakau. Jis negali teigti, kad žinodama, jog neturėsim vaikų, ne­ būčiau už jo tekėjusi. Ir negali teigti, kad būtų mane vedęs, jei būtų tai žinojęs prieš vestuves. Negalima užtikrintai teigti, ką būtum daręs vienoje ar kitoje situacijoje, jei joje niekada nesi buvęs. Grehemas atsistoja ir eina į virtuvę. Iš šaldytuvo pasiima vandens butelį ir atsisėdęs tylomis geria. Laukiu, kol jis grįš 228

prie stalo tęsti pokalbio, nes dar negaliu nieko pasakyti. Noriu sužinoti viską, ką jis jaučia, prieš nuspręsdama vėl prabilti. Ir prieš nuspręsdama, ką daryti. Grįžęs prie stalo jis ištiesia ir už­ deda savo ranką ant manosios. Nuoširdžiai į mane pažvelgia. - Niekada nei kruopelytės nekaltinsiu tavęs dėl to, ką aš padariau. Pabučiavau kitą moterį ir tai buvo mano kaltė. Bet mūsų santuokoje tai tik vienas iš tuzino sunkumų, su kuriais susiduriame, ir aš tikrai nesu vienas dėl jų kaltas. Negaliu tau padėti, kai nežinau, ką galvoji. - Jis prisitraukia mano ranką ir laiko savo delnuose. - Žinau, kad per pastarąsias savaites tau dėl manęs teko iškęsti pragarą. Ir aš dėl to taip apgailestauju. Tu net neįsivaizduoji. Bet jei gali man atleisti už tai, kad tave įstūmiau į tokį neįsivaizduojamą košmarą, žinau, kad galime išsikapanoti ir kitur. Esu tikras, kad galime. Jis į mane žvelgia su tokia viltinga išraiška. Turbūt jam paprasta, kai nuoširdžiai tiki, kad baisiausią mano gyvenimo košmarą sukėlė jo bučinys su kita moterimi. Juokčiausi, jei nebūčiau tokia įsiutusi. Ištraukiu ranką iš jo delnų. Atsistoju. Stengiuosi giliai kvėpuoti. Net nenumaniau, kad pyktis gali apimti ir plaučius. Kai pagaliau nusprendžiu jam atsakyti, kalbu lėtai ir ty­ liai, nes noriu, kad Grehemas suprastų viską, ką ketinu jam pasakyti. Palinkstu į priekį, delnais pasiremiu į stalą ir žiūriu jam tiesiai į akis. - Jei galvoji, kad tavo išdavystė su ta moterimi yra bai­ siausias man nutikęs dalykas gyvenime, tai tik įrodo, kad tu net nesuvoki, ką man teko ištverti. Tu net neįsivaizduoji, ką reiškia patirti nevaisingumą. O ašy Grehemai, žinau. Nepainiok. Tu 229

gali pasidulkinti su bet kuria kita moterimi ir pasidaryti vai­ ką. Aš negaliu pasidulkinus su kitu vyru susilaukti kūdikio. Atsistumiu nuo stalo ir apsisuku. Noriu akimirką susitvardyti ir susidėlioti mintis, bet akivaizdu, kad to nereikia, nes aki­ mirksniu vėl atsisuku į jį. - Ir aš dievinau mylėjimąsi su tavimi, Grehemai. Nėra taip, kad nenorėjau tavęs. Mane kankino po sekso ateinanti agonija. Tavo neištikimybė - tik menkniekis, lyginant su tuo, ką patirdavau kas kartą, kai pasimylėdavom ir to rezultatas tebūdavo orgazmas. Orgazmas! Tik pamanykit! Ir kaip aš galėjau tai tau pripažinti? Niekaip nebūčiau galėjusi pasakyti tau, kad palaipsniui ėmiau neapkęsti kiekvieno apsi­ kabinimo, kiekvieno bučinio ir kiekvieno prisilietimo, nes po jų sektų baisiausios sušiktos dvidešimt aštuonios dienos mano gyvenime! - Nustumiu kėdę ir nueinu nuo stalo. - Nus-išikt man ant tavęs ir tavo neištikimybės. Man visiškai nusispjauti ant tavo romano, Grehemai. Vos baigusi kalbėti išeinu į virtuvę. Dabar net nenoriu jo matyti akyse. Niekada nesu buvusi su juo tokia atvira ir bijau, kaip tai paveiks Grehemą. Taip pat baiminuosi, kad man visai nerūpi, kaip tai jį paveiks. Iš tikrųjų tai net nesuprantu, kodėl mes ginčijamės apie nereikšmingus dalykus. Aš negalėsiu pastoti, kad ir kiek mes narpliosim praeitį. Įsipilu stiklinę vandens ir gurkšnoju norėdama nusira­ minti. Po kelių tylos akimirkų Grehemas pakyla nuo stalo. Jis ateina į virtuvę ir atsiremia į spintelę šalia manęs sukryžiuoda­ mas kojas. Kai sukaupiu visą drąsą ir pakeliu į jį akis, nustem­ bu matydama, koks jis ramus. Net ir po tokių grubių mano išsakytų žodžių nepanašu, kad jis manęs nekęstų. 230

Mes žiūrime vienas į kitą sausomis akimis, sklidini metų metais kauptų ir be reikalo neišsakytų problemų. Nors Grehemas ramus ir nepriešiškai nusiteikęs, po mano išrėktų žodžių atrodo netekęs pasitikėjimo - tarsi mano žodžiai lyg smeigtu­ kai būtų subadę jame skylutes ir išleidę visą orą. Iš jo nuovargio matau, kad vėl nuleido rankas. Ir nekal­ tinu jo. Kam kovoti dėl žmogaus, kuris nebekovoja dėl tavęs? Grehemas užsimerkia, nykščiu ir smiliumi pasitrina tar­ puakį. Prieš sukryžiuodamas rankas ant krūtinės jis kelis kar­ tus ramindamasis giliai įkvepia. Papurto galvą tarsi galiausiai supratęs tai, ko niekada nenorėjo pripažinti. - Kad ir kaip stengčiausi... kad ir kaip tave mylėčiau... niekada netapsiu tuo, ko tu iš manęs nori, Kvin. Niekada ne­ būsiu tėvas. Iš karto man ištrykšta ašara. Tada dar viena. Bet jam arti­ nantis prie manęs išlieku rami. - Jei mūsų santuoka yra tokia... jei ji liks tokia... tiesiog tu ir aš... ar tau to bus gana? Ar tau užtektų vien manęs, Kvin? Apstulbstu. Neturiu žodžių. Netikėdama žiūriu į jį, nesugebu jam atsakyti. Ne todėl, kad negaliu. Puikiai žinau atsakymą į jo klausimą. Visada ži­ nojau tą atsakymą. Bet tyliu, nes nesu tikra, ką turėčiau jam atsakyti. Tyla, įsiterpusi tarp jo klausimo ir mano atsakymo, tam­ pa didžiausiu mūsų santuokos nesusipratimu. Grehemas kietai surakina žandikaulį. Suakmenėja jo akys. Viskas - net jo šir­ dis - suakmenėja. Jis nuo manęs nusisuka, nes jam tyla reiškia ką kita nei man. Jis išeina iš virtuvės ir pasuka į svečių kambarį. Turbūt susikraus lagaminą ir vėl išskris. Vos laikausi, kad nebėgčiau 231

paskui ir nemaldaučiau pasilikti. Noriu pulti ant kelių ir pasa­ kyti, kad jei mūsų vestuvių dieną kas nors būtų vertęs rinktis tarp galimybės turėti vaikų ir galimybės visą gyvenimą pra­ leisti su Grehemu, būčiau pasirinkusi gyvenimą su juo. Būčiau pasirinkusi jį. Negaliu patikėti, kuo dabar virtusi mūsų santuoka. Kai savo elgesiu įtikinau Grehemą, kad man jo negana. Bet man jo užtenka. Bėda ta... kad be manęs jis galėtų daugiau. Iškvepiu virpantį atodūsį ir apsisuku rankomis pasirem­ dama į spintelę. Suprasdama, kaip jį kankinu, pradedu drebėti. Grehemas pasirodo koridoriuje, bet rankose laikydamas ne lagaminą. Jis laiko ką kitką. Dėžutę. Jis su savimi atsigabeno dėžutę? Jis įeina į virtuvę ir padeda dėžutę šalia manęs ant spintelės. - Jei manęs nesulaikysi, mes ją atidarysim. Pasilenkiu į priekį ir nunarinusi galvą rankomis įsiremiu į spintelę. Nebandau jo sulaikyti. Tenoriu verkti. Taip verkti, kaip esu verkusi sapnuose. Taip stipriai, kad negalėčiau išleisti nei garso. - Kvin, - drebančiu balsu maldauja jis. Dar stipriau su­ merkiu akis. - Kvin. Jis taria mano vardą tarsi paskutinį maldavimą. Man ne­ mėginant jo sustabdyti girdžiu, kaip pastumia dėžutę dar ar­ čiau manęs. Girdžiu, kaip įkiša raktelį į spyną. Girdžiu, kaip nuima spyną, bet ji nedzingteli ant spintelės, o trenkiasi į vir­ tuvės sieną. Dabar jis pyksta. 232

- Pažiūrėk į mane. Purtau galvą, nenoriu į jį žiūrėti. Nenoriu prisiminti, ką jaučiau, kai prieš daug metų mes užrakinome dėžutę. Grehemas ranką užkiša man už sprando, pasilenkia ir lū­ pomis paliečia mano ausį. - Dėžutė pati neatsidarys, o aš tau garantuoju, kad irgi jos neatidarysiu. Jis atitraukia ranką nuo mano kaklo, o lūpos atsitraukia nuo ausies. Pastumia dėžutę dar arčiau manęs, kol ji paliečia mano ranką. Tik kelis kartus gyvenime esu taip stipriai verkusi. Tris kartus, kai nesuveikė dirbtinis apvaisinimas. Kartą, kai sužino­ jau, kad Grehemas pabučiavo kitą moterį. Kartą, kai sužinojau, kad man pašalino gimdą. Visus tuos kartus man raudant Gre­ hemas guodė mane. Net ir tada, kai ašaras liejau dėl jo kaltės. Dabar daug sunkiau. Nežinau, ar pajėgsiu ištverti tokią žlugdančią netektį viena. Tarsi mane perskaitęs, Grehemas apkabina mane. Jo my­ linčios, besirūpinančios ir pasiaukojančios rankos traukia ma­ ne artyn ir, nors ir stovime skirtingose barikadų pusėse, Gre­ hemas nesiekia ginklo. Veidą prispaudžiu jam prie krūtinės ir jaučiuosi visiškai palūžusi. Tokia palūžusi. Stengiuosi numaldyti manyje ūžiantį karą, bet tegirdžiu tuos pačius sakinius, kuriuos vis kartoju galvoje nuo tos aki­ mirkos, kai išgirdau pirmą kartą. „Tu būtum puikus tėvas, Grehemai.“ - „Žinau. Aš nevilty, kad tai dar neįvyko.“ Pabučiuoju Grehemui krūtinę ir tyliai jo širdžiai sušnabž­ du pažadą. Kada nors tai įvyks, Grehemai. Vieną dieną suprasi. 233

Atsiplėšiu nuo jo krūtinės. Atidarau dėžutę. Mes pagaliau liaujamės šokę.

Dvidešimt septintas skyrius

Tada

Jau praėjo penkios valandos nuo to, kai atokiame paplūdimy­ je dviejų nepažįstamųjų, sutiktų vos prieš kelias minutes iki santuokos įžadų, akivaizdoje pasakėme vienas kitam „taip“. Nė kiek to nesigailiu. Nė kiek. Nesigailiu sutikusi praleisti savaitgalį su Grehemu pajūrio namelyje. Nesigailiu ištekėdama penkiais mėnesiais anksčiau, nei planuota. Nesigailiu, kad motinai pranešiau žinute jau po visko, padėkodama už pagalbą, bet įspėdama, kad pagalbos daugiau nebereiks, nes jau ištekėjau. Nesigailiu ir kad vietoj prašmatnių pietų „Douglas Whimberly Plaza“ mes su Grehemu ant laužo kepėme dešreles, o desertui valgėm sausainius. Nemanau, kad kada nors to gailėsiuos. Tokių tobulų da­ lykų nesigailima. Grehemas atidaro slankiojančias stiklines duris ir išeina į balkoną. Prieš tris mėnesius jame buvo šalta sėdėti, bet šią­ nakt - idealu. Nuo vandens dvelkia vėsus vėjelis, lengvai nu­ pučiantis plaukus man nuo veido. Grehemas prisėda šalia ir prisitraukia mane artyn. Prisiglaudžiu prie jo. Jis vos palinksta į priekį ir padeda savo telefoną šalia ma­ nojo ant turėklo. Jis ką tik namelyje pranešė savo mamai, kad vestuvės neįvyks. 235

- Mama labai nusiminė? - klausiu. - Ji apsimeta, kad džiaugiasi dėl mūsų, bet žinau, kad bū­ tų norėjusi dalyvauti. - Jautiesi kaltas? Jis nusijuokia. - Visiškai ne. Ji jau dalyvavo dviejų mano seserų vestuvė­ se ir kaip tik planuoja trečiosios tuoktuves. Esu tikras, kad jai net palengvėjo. Labiau nerimauju dėl sesių. Apie jas net nepagalvojau. Eivai parašiau žinutę vakar pa­ keliui į namelį, bet, manau, ji vienintelė ir žinojo. Eiva ir trys Grehemo seserys turėjo būti pamergės mūsų vestuvėse. Dar praeitą savaitę jų paprašėm. - Ką jos sakė? - Dar nesakiau joms, - atsako jis. - Neabejoju, kad ir ne­ prireiks, nes galiu lažintis, kad mama dabar jau skambina vi­ soms trims iš eilės. - Manau, kad jos džiaugiasi dėl tavęs. Be to, jos jau spėjo susipažinti su mano motina per Velykas. Tikrai supras, kodėl priėmėm tokį sprendimą. Skimbteli mano telefonas. Grehemas ištiesia ranką ir pa­ ima jį. Perduodamas man savaime užmeta akį į ekraną. Pa­ mačiusi, kad atėjo mano motinos žinutė, bandau ištraukti telefoną jam iš rankų, bet jau per vėlu. Jis pakelia telefoną ir perskaito žinutę iki galo. - Ką ji čia turi galvoje? Perskaitau tekstą ir mane persmelkia panika. - Ai, nesvarbu. Būk geras, Grehemai, nesigilink. Matau, kad jis tikrai gilinsis, nes ragina mane atsisėsti tie­ siai ir pažiūrėti į jį. 236

- Kodėl ji taip parašė? Vėl perskaitau žinutę telefono ekrane. Jos siaubingą žinutę. „Manai, jis taip paskubėjo, nes nekantravo tave vesti? Kvin, atsipeikėk. Puikus planas, kad nereiktų pasirašyti.“ - Ko pasirašyti? - klausia Grehemas. Ranką prispaudžiu prie krūtinės ir ieškau tinkamų žo­ džių, bet šįvakar juos rasti dar sunkiau nei tuos tris mėnesius, kai vengiau apie tai kalbėti. - Ji turi omeny ikivedybinę sutartį. - Dėl ko? - neatlyžta Grehemas. Matau, kad jis įsižeidęs. - Ji rūpinasi, kad patėvis galėjo perrašyti testamentą ir įtraukti į jį mane. Gal jis taip jau ir padarė, nežinau. Gal ir logiška, kodėl dar ji mane taip stipriai spaustų. - Kodėl nieko nesakei? - Planavau pasakyti. Tiesiog... Maniau, kad neprivalau, Grehemai. Žinau, kad ne dėl to mane vedi. Net jei mano mo­ tinos vyras paliks man kada nors pinigų, man tas pats, kad jie atiteks mums abiem. Grehemas nykščiu kilsteli mano smakrą. - Pirma, tai tu teisi. Man nusispjauti į tavo banko sąskaitos dydį. Antra, tavo motina su tavim negražiai elgiasi ir mane tas piktina. Bet... kad ir kaip negražiai elgtųsi, ji irgi teisi. Nereikė­ jo tuoktis be ikivedybinės sutarties. Nesuprantu, kodėl niekada apie tai man neprasitarei. Būčiau neabejotinai pasirašęs. Kvin, aš apskaitininkas. Tai protingas sprendimas, kai kalbama apie turtą. Nežinau, ko tikėjausi, bet nemaniau, kad jis sutiks su ma­ no motina. - Na ką gi... Vadinasi, turėjau su tavimi tai aptarti. Nema­ niau, kad pokalbis bus toks paprastas. - Aš - tavo vyras. Noriu, kad tau būtų paprasta, o ne sunku. 237

Jis mane pabučiuoja, bet bučinį nutraukia mano telefono signalas. Dar viena žinutė nuo mano motinos. Man dar nebaigus skaityti Grehemas perima telefoną. Jis parašo jai atsakymą. „Grehemas sutinka pasirašyti povedybinę sutartį. Tegul tavo teisininkas parengia dokumentą. Problema išspręsta.“ Grehemas padeda telefoną atgal ant turėklo ir, panašiai kaip ir pirmąjį pažinties vakarą, nustumia nuo balkono į krū­ mus. Mano telefonui dar nepasiekus žemės, į jo telefoną ateina žinutė. Tada dar viena. Ir dar viena. - Bus tavo seserys. Grehemas linkteli kūnu į priekį ir sprigtu nusviedžia ir savo telefoną. Išgirdę, kaip ir jis dunksteli po krūmais, abu nu­ sijuokiame. - Taip bus daug geriau, - sako jis. Tada atsistoja ir ištiesia man ranką. - Eime, turiu tau dovaną. Čiumpu jį už rankos ir pašoku iš susijaudinimo. - Tikrai? Vestuvinę dovaną? Jis tempiasi mane paskui save į miegamąjį. - Sėskis, - liepia jis mostelėdamas į lovą. - Tuoj grįšiu. Užšoku ant lovos vidurio ir džiugiai laukiu, kol jis grįš su dovana. Tai bus pirmoji dovana nuo mano vyro, ir greičiausiai aš pernelyg ją sureikšminu. Net nežinau, kada spėjo nupirk­ ti. Likus pusvalandžiui iki atvykstant čia mes dar nežinojome, kad tuoksimės. Grehemas įeina į kambarį nešinas medine dėžute. Neži­ nau, ar pati dėžutė yra dovana man, ar kažkas jos viduje, bet ir pati dėžutė labai graži, tikrai neprieštaraučiau gauti tokią

238

dovaną. Ji iš tamsaus raudonmedžio, panašu, kad drožta ran­ komis, o dangtelį puošia įmantrūs raižiniai. - Pats ją padarei? - Prieš kelerius metus, - sako jis. - Anksčiau gaminda­ vau visokius dalykus tėvo garaže. Man patinka dirbti su me­ džiu. - Apie tave šito nežinojau. Grehemas nusišypso. - Tokie jau šalutiniai santuokos su mažiau nei metus pa­ žįstamu žmogumi poveikiai. Grehemas atsisėda priešais mane ant lovos. Jis negali nu­ stoti šypsojęsis, o tas mane dar labiau džiugina. Bet dovanos neįteikia. Jis atidaro dėžutės dangtelį ir kažką iš jos išima. Ma­ tytas daiktas. Vokas su jo vardu. - Žinai, kas čia? Paimu iš jo rankų voką. Kai paskutinį kartą buvome ap­ sistoję pajūrio namelyje, Grehemas prašė manęs parašyti jam meilės laišką. Kai tik grįžome namo, visą vakarą praleidau jį rašydama. Netgi pakvėpinau savo kvepalais ir prieš užklijuo­ dama į voką įdėjau savo nuogos nuotrauką. Kai įteikiau jam laišką, visą laiką svarsčiau, kodėl jis nie­ kada apie jį neprasitarė. Bet po to taip įsitraukiau į vestuvių planavimo reikalus, kad visai pamiršau. Apverčiu voką ir ma­ tau, kad jis taip ir liko neatplėštas. - Kodėl tu jo neatplėšei? Grehemas iš dėžutės ištraukia dar vieną voką, bet į mano klausimą neatsako. Tai didesnis vokas, o ant jo užrašytas mano vardas.

239

Čiumpu jam iš rankų voką. Niekada gyvenime taip nesi­ džiaugiau gavusi meilės laišką. - Ar ir tu parašei man laišką? - Pirmą gyvenime, - sako jis. - Sakyčiau, visai neblogas, kaip pirmas bandymas. Išsišiepiu ir užkišu nagą už voko krašto, bet Grehemas ištraukia jį man iš rankų taip ir nespėjus atplėšti. - Dar negalima jo skaityti. Jis laiko voką priglaudęs sau prie krūtinės, tarsi ketinčiau jį atkovoti jėga. - Kodėl negalima? - Todėl, - sako jis sudėdamas abu vokus į dėžutę. - Dar ne laikas. - Tu man parašei meilės laišką, kurio negaliu perskaityti? Panašu, kad Grehemas tuo mėgaujasi. - Teks palaukti. Mes dabar užrakinsime šitą dėžutę ir ne­ liesim jos iki dvidešimt penktųjų vestuvių metinių. Jis stveria spyną, skirtą dėžutei, ir užkabina ant tam skirtų ąselių. - Grehemai, - juokdamasi prieštarauju. - Tai pati bai­ siausia dovana! Tu man padovanojai dvidešimt penkerius me­ tus kančios! Jis nusijuokia. Kad ir koks erzinantis, tai vis vien yra vienas maloniausių jo poelgių. Atsiklaupiu ant kelių ir palinkstu į priekį apsivyda­ ma rankomis jo kaklą. - Šiek tiek pikta, kad negaliu dar perskaityti tavo laiško, sušnibždu į ausį. - Bet dovana tikrai nuostabi. Pone Velsai, jūs esat mieliausias mano sutiktas vyras. 240

Grehemas pabučiuoja mano nosies galiuką. - Malonu, kad patiko, ponia Vels. Pabučiuoju jį ir vėl klesteliu ant lovos. Rankomis paglos­ tau dėžutę. - Gaila, kad dvidešimt penkerius metus nepamatysi ma­ no nuotraukos. Prireikė nemenko lankstumo. Grehemas pakelia antakius. - Lankstumo? Išsišiepiu. Nuleidžiu akis į dėžutę svarstydama, ką jis man parašė laiške. Sunku patikėti, kad teks laukti dvidešimt penke­ rius metus. - Ir nėra būdo apeiti tą laukimą? - Iki metinių dėžutę bus galima atidaryti tik kritiniu atveju. - Kokiu dar kritiniu atveju? Pavyzdžiui... mirties? Jis papurto galvą nesutikdamas. - Ne, kritiniu atveju mūsų santykiuose. Pavyzdžiui... skyrybų. - Skyrybų? - Nekenčiu to žodžio. - Tu rimtai? - Kvin, aš nematau kitos progos atidaryti dėžutę, tik no­ rint paminėtų mudviejų santykių ilgaamžiškumą. Bet jei vie­ nas mūsų nuspręstų, kad norime skirtis - jei atsidursime to­ kiame santykių taške, kai skyrybos atrodys vienintelė galima išeitis - privalome vienas kitam pažadėti, kad to sprendimo nepriimsim, kol neatidarysim dėžutės ir neperskaitysim laiš­ kų. Gal laiškai primins mums, kaip jautėmės tada, kai juos čia užrakinom, ir tai padės persigalvoti. - Tai šita dėžutė iš esmės yra ne vien dovana atminimui. Tai ir santuokos išlikimo rinkinys? Grehemas trukteli pečiais. 241

- Galima ir taip pavadinti. Bet mums nėra ko nerimauti. Aš tvirtai tikiu, kad šitos dėžutės neatrakinsim visus dvidešimt penkerius metus. - Aš dar tvirčiau tikiu, - sakau. - Galėčiau lažintis, bet jei pralošiu ir mes išsiskirsime, neturėsiu iš ko atiduoti skolos, nes tu taip ir nepasirašei ikivedybinės sutarties. Grehemas man mirkteli. - Nereikėjo tekėti už alfonso. - Dar galiu apsigalvoti? Jis užrakina spyną. - Per vėlu. Jau užrakinta. - Tada paima raktelį ir nuneša dėžutę ant komodos. - Rytoj priklijuosiu raktą ant dėžutės du­ gno, kad niekada jo nepamestume. Grehemas apeina lovą prisiartindamas prie manęs. Stve­ ria mane už juosmens ir pakeldamas nuo lovos užsimeta sau ant peties. Nusineša mane į balkoną, kur sėsdamasis ant sūpy­ nių nusliuogia mane nuo savęs. Dabar sėdžiu apsižergusi jį, delnuose glausdama jo veidą. - Tai buvo nuostabi dovana, - šnibždu. - Ačiū tau. - Prašom. - Aš tau neturiu dovanos. Nemaniau, kad šiandien tuoksiuosi, neturėjau kada nupirkti. Grehemas atmeta mano plaukus už peties ir bučiuoja man kaklą. - Nemanau, kad nustumčiau tave nuo kelių dėl kokios nors dovanos. - O jei nupirkčiau tau milžinišką plačiaekranį televizo­ rių? Esu tikra, kad staigiai iškeistum mane į televizorių. Jis juokiasi neatsitraukdamas nuo mano kaklo. - Nemanau. 242

Jo ranka slysta mano pilvu ir delnu apglėbia krūtį. - Ojei naują automobilį? Jis lėtai lūpomis braukia man per kaklą. Pasiekęs burną, man prie lūpų tyliai ištaria: - Tikrai ne. - Mėgina mane pabučiuoti, bet aš šiaip ne taip atsiplėšiu. - O jei tau nupirkčiau vieną tų prašmatnių skaičiuotuvų, kur kainuoja gal du tūkstančius? Neabejoju, kad nustumtum mane dėl matematikos. Grehemas rankomis glosto man nugarą. - Net dėl matematikos - ne. Jis įkiša liežuvį man tarp lūpų ir taip užtikrintai puola bučiuoti, kad man apsisuka galva. Pusvalandį tik tą ir darome. Glamonėjamės balkone kaip paaugliai. Pagaliau Grehemas atsistoja laikydamas mane rankose ir tebesibučiuodamas. Jis nusineša mane į vidų ir paguldo ant lovos. Išjungia šviesą ir iki galo atveria balkono duris, kad ga­ lėtume girdėti bangų mūšą. Grįžęs prie lovos nuplėšia mano drabužius vieną po kito, suplėšydamas sijoną. Bučiuoja man kaklą, leidžiasi žemyn iki šlaunų nepraleisdamas nė lopinėlio. Kai galiausiai pakyla iki lūpų, jaučiu savo skonį jo bur­ noje. Apverčiu jį ant nugaros ir pakartoju tą patį, kol burnoje pajaučiu jo skonį. Kai jis praskečia man kojas ir mudu susijungiame, viskas jaučiasi kitaip ir naujai, nes dabar pirmą kartą mylimės kaip vyras ir žmona. Pirmiesiems saulės spinduliams pasirodžius horizonte, jis vis dar manyje. 243

Dvidešimt aštuntas skyrius

Dabar

Man atidarius dėžutę Grehemas nedaro nieko. Jis tylėdamas stovi šalia, o aš paimu voką su jo vardu. Pastūmiu laišką jam, o pati pažvelgiu į dėžutės vidų. Pakeliu man skirtą voką tikėdamasi, kad dėžutėje bus vie­ ninteliai du vokai, kaip tada, kai ją užrakinome. Bet po mu­ dviejų laiškais guli dar keli man adresuoti laiškai su datomis. Jis į dėžutę dėjo daugiau laiškų. Tyliai pakeliu į jį klausiančias akis. - Buvo momentų, kai turėjau tau išsakyti tai, ko nenorė­ jai girdėti. Jis pasiima savo voką ir išeina pro duris į Eivos ir Rydo verandą. Paimu dėžutę ir nusinešusi į svečių kambarį uždarau duris. Sėdžiu viena ant lovos, laikydama vienintelį voką, kurį tikėjausi rasti atidariusi dėžutę. Tą, kurį gavau vestuvinę naktį. Ant dešiniųjų vokų kampų Grehemas užrašęs datas. Atplėšiu vokus ir sudedu puslapius chronologine tvarka. Labai bijau juos skaityti. Bijau ir neskaityti. Kai prieš tiek metų užrakinome dėžutę, nei kiek neabe­ jojau, kad neteks jos atverti iki dvidešimt penktųjų vestuvių metinių. Bet tada mūsų dar nebuvo užklupusi tikrovė. Tada dar nežinojome, kad mūsų svajonė susilaukti vaikų niekad 244

neišsipildys. Tada dar nežinojome, kad kuo daugiau patirsiu gniuždančių akimirkų ir kuo daugiau Grehemas su manimi mylėsis, tuo labiau viskas žeis. Mano rankos virpa dėliojant ir tiesinant lapus ant lovos apkloto. Paimu pirmą puslapį ir pradedu skaityti. Nemanau, kad esu tam pasirengusi. Nemanau, kad nors vienas žmogus, tekantis iš meilės, tikisi kada nors ateisiant tokią akimirką. Pradėdama skaityti įsitempiu, lyg laukčiau smūgio. Mieloji Kvin, maniau, kad turėsiu daugiau laiko pasiruošti šiam laiškui. Mes dar neturėtume tuoktis, todėl tai paskutinės minutės dovana. Nesu gabus rašytojas, todėl nesu tikras, kad sugebėsiu žodžiais išsakyti tai, ką noriu. Man geriau sekasi su skaičiais, bet nenoriu varginti tavęs matematinėmis formulėmis, maždaug „Aš plius tu lygu amžinybė“. Jei manai, kad tai lėkšta, gali džiaugtis, kad mane sutikai dabar, o ne mokyklos laikais. Kai buvau septintoje klasėje, sukūriau eilėraštį, kurį norėjau padovanoti savo pirmai merginai. Ačiū Dievui, kad tik po daugelio metų iš tikrųjų sutikau savo pirmąją merginą. Tada jau buvau susivokęs, kad eilėraštis apie meilę iš periodinės elementų lentelės yra prasta mintis. Vis dėlto su tavimi aš taip pasitikiu savo vyriškumu, kad, manau, atėjo metas panaudoti periodinės elementų lentelės meilės eilėraštį pagal 245

paskirtį. Gali neabejotu aš jį vis dar pamenu. Bent jau dalį jo. Ei, panele švytinčia aksomine oda Jaučiuosi, tarsi plaučiais kvėpčiau jodą Tavo šypsena šviečia tarsi iš kino Mano širdis smenga lyg sklidina švino Noriu rasos lašus nuo tavo odos nurinkti Jie žaižaruoja ant jos tarsi krisleliai cinko Vien bučinių saldžių tavųjų laukiu Tekėk už manęs, būsi apipilta auksu. Tai štai. Tu tapai ta laimingąja, kuri šiandien ištekėjo už šio eilėraščio autoriaus. Gerai, kadjį galėsi perskaityti tik po dvidešimt penkerių metų, nes po toykai šiandien tave vesiuy neketinu kada paleisti tavęs iš rankų. Aš - kaip Kalifornijos viešbutis . Gali mylėti Grehemą kada tik panorėjusiy bet niekada negali palikti. Už poros valandų atvyks kunigas. Kol aš rašau šį laišką, tu antrame aukšte ruošiesi vestuvėms. Vakar pakeliui į čia mes stabtelėjome vestuvinių suknelių saloneyo tu liepei man laukti automobilyje, kol išsirinksi suknelę. Kai grįžai į automobilį nešina užsegamu maišu su suknele, nenustojai juokusis. Pasakojai, kad pardavėjos manę, jog esi išprotėjusi, jei perki suknelę likus dienai iki vestuvių. Sakeif kad*

* „Hotel California“ - 1977 m. išleista populiari grupės „Eagles“ daina, kurios paskutinės eilutės skamba: „Gali išsiregistruoti kada tik nori, / Bet niekada negali išvažiuoti!“

246

jos aiktelėjo, kai pasakei, jog visada viskį atidėlioji ir dar neišsirinkai jaunikio. Nekantrauju išvysti tave einančią smėlio taku altoriaus link. Būsi tik tu su vestuvine suknele paplūdimyje bejokių papuošimų, svečių irfanfarų. Ofone - ištisas vandenynas. Tikėkimės, kad neišsipildys nei vienas tavo sapnų. Šįryt tau pabudus paklausiau, ką praleidau, kol miegojai. Pasakojai, kad sapnavai, jog mes tuokėmės pajūryje, bet prieš ištariant »taipupakilo cunamis ir mus nuplovė nuo kranto. Bet mes nemirėm. Abu pavirtome į vandens grobuonis. Tu tapai rykliu, o aš banginiu, ir mes vis dar vienas kitą mylėjome, nors tu buvai žuvis, o aš - žinduolis. Pasakojai, kad toliau sapne mes visaip mėginome būti kartu, nors visi kiti vandenyno gyvūnai nepritarė mudviejų tarprūšinei meilei. Man atrodo, kad iki šiol tai mano mėgstamiausias tavo sapnas. Sėdžiu verandoje rašydamas tau meilės laišką, kuriam, maniau, turėsiu penkis mėnesius. Kiek jaudinuosi, nes, kaip ir minėjau, niekada nemokėjau gerai rašyti. Mano vaizduotė ne tokia gyva kaip tavo, ką galiu spręsti iš tavo sapnų. Tačiau parašyti laišką apie tai, kaip tave myliu, neturėtų būti sunku, todėl, jei pasiseks, šis laiškas ir ši dovana atliks savo paskirtį. Jei atvirai, Kvin, tai aš net nenutuokiu, nuo ko pradėti. Bet turbūt akivaizdu, kad reikia pradėti nuo pradžios, tiesa? 247

Galėčiau pradėti laišką nupasakodamas tą dienąykai susitikome koridoriuje. Tą dieną, kai suvokiau, kad gal mano gyvenimas nuvažiavo nuo bėgių todėl kad manęs laukė kai kas geresnio. Bet aš geriau aprašysiu tą dieną, kai mes nesusitikom. Tave tai turbūt nustebins, nes jos nepameni. Ogal ir pameni, bet nesuvokei, kad tai buvau aš. Tai įvyko prieš kelis mėnesius iki mūsų susidūrimo koridoriuje. Itano tėvas savo darbuotojams iškėlė kalėdinį vakarėlį, į kurį mane kaip porą atsivedė Saša. Tu atėjai kaip Itano antroji pusė. Ir nors turiu pripažinti, kad dar buvau itin susirišęs su Saša, tu po to vakaro kažkodėl įstrigai mano mintyse. Niekas mudviejų nesupažindino, bet tu nuo manęs stovėjai vos per kelias pėdas ir žinojau, kas esiynes Saša parodė man jus su Itanu. Ji sakė, kad Itanas yra jos būsimasis viršininkas, o tu - būsimoji Itano žmona. Vilkėjai juodą suknelę irjuodus aukštakulnius. Tavo plaukai buvo surišti į kuodą, ir nugirdau, kaip kažkam pajuokavai, kad atrodai kaip padavėja. Visi padavėjai tą vakarą vilkėjo juodai, padavėjos buvo plaukus susisegusios kaip tu. Nesu tikras, ar tą vakarą trūko padavėjų, bet pamenu, kaip kažkas prie tavęs priėjo ir paprašė papildyti šampano taurę. O tu jam nieko neatkirtai, tiesiog nuėjai už baro ir pripylei šampano į taurę. Tada vaikščiojai su 248

šampano buteliu rankose ir pildei kitų svečių taures. Kai pagaliau priartėjai prie manęs ir Sašos, priėjo Itanas ir pasiteiravo, ką tu darai. Atsakei jam, kad tiesiogpilstai šampaną ir kad nieko čia baisaus, bet jam tas nepatiko. Mačiau išjo išraiškos, kad jam gėda. Itanas liepė padėti butelį, nes norėjo tave su kai kuo supažindinti. Jis apsisuko ir nuėjo, o aš niekada nepamiršiu, ką tu tada padarei. Tu atsisukai į mane, nusijuokdama užvertei akis, pakėlei šampano butelį ir pasiūlei papildyti taurę. Aš nusišypsojau ir ištiesiau taurę. Tu įpylei Sašai šampano ir siūlei gėrimą kitiems svečiams, kol ištuštinai butelį. Daugiau apie tą vakarą atsimenu nedaug. Tai buvo eilinis vakarėlis, Saša beveik visą laiką buvo prastos nuotaikos, todėl anksti išėjome. Atvirai pasakius, po to apie tave negalvojau. Negalvojau iki tos dienos, kai pamačiau tave koridoriuje. Kai tu išlipai iš lifto ir artinaisi prie Itano durų, turėjau jausti tik visa apimančią baimę ir pasibjaurėjimą girdėdamas, kas vyksta už jų. Tačiau akimirkai, pamatęs tave, panorau nusišypsoti. Išvydęs tave prisiminiau vakarėlį ir kaip lengvai tu bendravai. Mane sužavėjo, kad tau neatrodė pernelyg svarbu, ar žmonės tave palaikys padavėja, ar Itano van Kempo mergina. Ir tą akimirką, kai tu atėjai į koridorių - kai tavo buvimas šalia vos neprivertė manęs nusišypsoti per 249

baisiausią mano gyvenimo košmarą - supratau, kad viskas bus gerai. Tadajau žinojau, kad neišvengiamas išsiskyrimas su Saša manęs nepalauš. Nežinau, kodėl niekada tau to nepapasakojau. Gal man patiko, kad mudu susitikome tame koridoriuje vienodomis aplinkybėmis. Ogal baiminausi, kad niekada neprisiminsi, jog kalėdinio vakarėlio metu Įpylei man šampano į taurę. O ir kodėl turėtum prisiminti? Ta akimirka buvo visai nereikšminga. Iki tada, kai tapo reikšminga. Mūsų pirmąjį susitikimą aprašyčiau plačiau, bet tu jį žinai atmintinai. Ogal reiktų aprašyti, kaip mes pirmą kartą pasimylėjom arba tai, kad vėl susitikę abu nebenorėjom nei akimirkos praleisti atskirai. Arba galėčiau rašyti apie tą dieną, kai tau pasipiršau, o tu naiviai sutikai praleisti visą likusį gyvenimą su vyru, kuris niekada negalės tau suteikti viso to, ko šiame pasaulyje esi verta. Tačiau aš nenoriu apie tai rašyti. Tu visame tame dalyvavai. Esu tikras, kad tavo meilės laiške bus daug sklandžiau aprašyta kiekviena mūsų įsimylėjimo minutė, todėl nenoriu švaistyti laiško, nes niekada nesugebėsiu mūsų meilės aprašyti gražiau už tave. Vadinasi, man teks rašyti apie mūsų ateitį. Jei viskas eisis taip, kaip planuota, tu šį laišką skaitysi per mūsų santuokos dvidešimt penktąją sukaktį. Gal kiek paašarosi ir suliesi rašalą. Tada mane pabučiuosi ir mes mylėsimės. 250

Bet... jei dėl kokių nors priežasčių tu atidarysi dėžutę, nes mūsų santuoka pakryps nelaukta linkme, leisk man pasakyti, kaip aš apgailestauju. Nes esu tikras, kad mes šiuos laiškus skaitysime tik tada, kai jau būsime išbandę visas įmanomas priemones santuokai išsaugoti. Nežinau, ar pameni, bet kartų apie tai esame kalbėję. Lyg ir antrąją kartu praleistą naktį. Tu tada sakei, kad visos santuokos patiria penktos kategorijos momentus, ir nemanei, kad tavo santykiai su Itanu būtų juos ištvėrę. Kartais apie tai galvoju. Galvoju, kaip vienos poros išgyvena penktos audringumo kategorijos momentus, o kitos ne. Tol apie tai mąsčiau, kol galimai priėjau išvadą. Uraganai nėra nuolatinė grėsmė pakrantės miestams. Daugiau dienų oras būna geras, pajūryje slenka tobulos dienos, o uraganai užklumpa retai. Panašiai ir su santuokomis - jose daug dienų, kai nesipykstamą, kai poros kupinos meilės vienas kitam. Bet tada pasitaiko grėsmingo oro dienų. Jos gali būti tik kelios per metus, bet sukelti tiek žalos, kad teks ilgus metus atsistatinėti. Vieni pakrantės miestai bus pasirengę grėsmingo oro dienoms. Jie taupys geriausius išteklius ir energiją tam, kad būtų apsirūpinę ir pasiruošę tam, kas laukia po uragano. O kiti miestai pasiruošę nebus. Jie išeikvos visus resursus gero oro dienoms tikėdamiesi, kad grėsmingas oras juos visuomet aplenks. Tai 251

tingesnis pasirinkimas, sukelsiantis sudėtingesnes pasekmes. ManaUy kad tuo ir skiriasi santuokos, kurios ištveria, nuo tų, kurios ne. Vieni žmonės galvoja, kad santuoka turi remtis vien tobulomis dienomis. Jie myli vienas kitų kiek įmanydami stipriau, kai viskas einasi gerai. Bet žmogus, atidavęs visų save geraisiais laikais ir tikintis, kad sunkmetis niekada neateis, nusekina visų energijų, kurios reiks norint atlaikyti penktos kategorijos akimirkų. Aš neabejoju, kad mes turėsime gausybę idealių akimirkų. Kad ir kų gyvenimas mums žadėtų, kartu sukursime daugybę puikių prisiminimų, Kvin. Tai net ne klausimas. Bet mus kažkada užklups ir prastos dienos, liūdnos dienos, dienos, kai mūsų apsisprendimas turės būti išmėgintas. Noriu, kad per tas dienas jaustum mano absoliučios meilės tau svorį. Pažadu, kad per audras tave mylėsiu labiau nei tobulomis dienomis. Pažadu tave mylėti labiau, kai tau skaudės, negu kai jausies laiminga. Pažadu tave labiau mylėti skurde negu tada, kai maudysimės turtuose. Pažadu tave mylėti labiau tau verkiant, nei juokiantis. Pažadu tave labiau mylėti, kai sirgsi, nei kai būsi sveika. Pažadu tave labiau mylėti, kai manęs nekęsi, negu tada, kai mane mylėsi. 252

Ir pažadu... prisiekiu... tave mylėti labiau, kai skaitysi šį laišką, negu tada, kai jį rašau. Laukiu nesulaukiu su tavimi praleisti savo gyvenimą. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu ryškia šviesa nušviesti visus tavo tobulumus. Myliu tave. Nepaprastai myliu. Grehemas

Mieloji Kvin, šį laišką pradėsiu nuo atsiprašymo. Atleisk, kad ir vėl atidariau dėžutę. Atleisk, kad turėjau tau parašyti dar vieną laišką. Bet man atrodo, kad tau tai labiau patiks, nei supyksi. Gerai, pradėsim nuo matematikos. Žinau, kad matematikos nekenti, bet aš tave myliu ir privalau skaičiuoti už tave. Lygiai prieš vienerius metus nusprendėme kurti šeimą. Vadinasi, mes kartu praleidome maždaug 365 dienas nuo pradžios iki dabar. Iš tų 365 dienų mes mylėjomės maždaug 200 dienų. Apytikriai keturis kartus savaitėje. Iš tų 200 dienų tau 25 %laiko buvo ovuliacija. Tai sudaro 50 dienų. Moteris per ovuliaciją vidutiniškai gali pastoti 25 %laiko. Tai sudaro dešimt dienų iš minėtų penkiasdešimties. Todėl, mano skaičiavimais, iš visų 253

365 dienų, kurias praleidome bandydami pastoti, skaitosi tik dešimt. Dešimt dienų yra niekas. Iš tikrųjų tai mes tik pradėjome bandyti. Visa tai užrašinėju, nes matau, kad pradedi nerimauti. Žinau, kad kai skaitysi šį laiškų per mūsų 25-metįy greičiausiai bus likę vos keleri metai iki mums tampant seneliais, todėl tai nebebus svarbu. Bet lygiai taip, kaip noriu, kad prisimintum idealias dienas, manau} kad reikia šiek tiek pakalbėti ir ne apie tokias tobulas. Dabar tu miegi ant sofos. Kojas esi užkėlusi man ant kelių ir kartkartėmis visas tavo kūnas mėšlungiškai krūpteli, tarsi sapne pašoktum. Bandau tęsti laiškų, bet tu vis stukteli mano rankų ir man vis nuslysta tušinukas į paraštę. Jei neįskaitysi raštoy žinoky kad tai tavo kaltė. Ant sofos niekada giliai neįmingi, bet šiandien buvo sunki diena. Tavo motina organizavo vienų iš savo prašmatnių labdaros renginių. Šitas bent jau buvo smagus. Renginio tema buvo kazino ir buvo pristatyta įvairių lošimo stalų, todėl galėjome lošti. Žinoma, viskas skirta labdarai, todėl laimėti neįmanoma, bet vis tiek buvo smagiauynei visi tie susitikimai, kuriuose privalome sėdėti prie vieno stalo su nemėgstamais žmonėmis ir klausytis, kaip jie giriasi ir puikuojasi. Vakaras buvo neblogas, bet labai greitai pastebėjau, kad tave prislėgė visi tie kamantinėjimai. Eiliniai nekenksmingi pašnekesiai, bet kartais 254

tokie paprasti pokalbiai gali labai nuvarginti. Ir net užgauti. Vis klausiau ir klausiau, kaip žmonės klausinėja, kada mes susilauksime kūdikio. Kartais atrodo, kad žmonės galvoja, jog nėštumas yra natūralus kitas žingsnis po santuokos. Tik jie negalvoja, kokius klausimus užduoda, ir nesuvokia, /cze/c /carty mes esampriversti įjuos atsakinėti. Kai pirmus kelis kartus mūsų paklausė, ta nusišypsojai ir atsakei, fcad dar tik pradėjom planuoti. Bet su penktu ar šeštu klausimu tavo šypsena tapo vis labiau dirbtina. Tada pradėjau atsakinėti už tave, bet net ir tuomet mačiau iš tavo akių, kad klausimai skaudina. Norėjau kuo greičiau tave iš ten išsivesti. Šįvakar pirmą kartą mačiau tave liūdinčią. Tu visada tokia kupina vilties ir taip pozityviai nusiteikusi, net kai dėl ko nors nerimauji. Bet šįvakar atrodėykad pasiekei dugną. Atrodė, kad tai paskutinis tavo aplankytas renginys iki tol, kol galėsi pasirodyti su kūdikiu rankose. Bet aš viską suprantu. Aš irgi pavargau nuo tų klausimų. Negaliu tverti, kai tu liūdi. Jaučiuosi toks... nesėkmingas. Negaliu to pakęsti. Negaliu pakęsti, kad negaliu viso to suvaldyti. Negaliu pakęsti, kad negaliu visko sutvarkyti, kaip reikia. Bet net ir po metų bandymo aš neprarandu vilties. Vieną dieną tai įvyks. Tiesioggreičiausiai tai atsitiks kitaip, nei mes tikėjomės. 255

Po velnių, net nežinau, kodėl visa tai rašau, nes kai skaitysi šitų laiškų, jau būsi motina. Turbūt jau penkis kartus. Manau, kad tiesiog viskų virškinu. Yra tiek dalykų, už kuriuos galime būti dėkingi. Tu mėgsti savo darbų. Aš pakenčiu savųjį. Po darbų vakarus galime leisti kartu. Nuolat mylimės ir daugjuokiamės. Iš tikrųjų tai gyvenimas tobulas. Žinoma, tikimės, kad tau pastojus jis dar pagerės, bet tai atsitiks savu laiku. O atvirai pasakius, kuo ilgiau truksime, tuo labiau vertinsime, kai tai nutiks. Dėkingumas gimsta sunkumuose. O mes tikrai su jais susiduriame. Mūsų dukterėčia Edelaina tokia graži ir laiminga mergaitė, ir tave ji mėgsta labiau nei mane. Kerolaina pernai leido jai pas mus pernakvoti, nuo tada mes nuolat jų pasiimame. O tu taip lauki, kada galėsime su ja leisti laikų. Man atrodo, kad dėl to aš tave dar labiau pamilau. Žinau, kaip tau skaudu, kad mes dar negalime susilaukti savo kūdikio, bet matydamas, kaip nuoširdžiai džiaugiesi mano seserimi irjos šeima, tik dar kartų įsitikinu, kokia tu pasiaukojanti. Tu nelygini mūsų sunkumų su mano sesers sėkme, ir aš tiesiog myliu šių tavo stiprybę. Tu vis dar miegi ant sofos, bet jau pradėjai knarkti, todėl turiu baigti laiškų ir eiti atsinešti telefonų, kad galėčiau tai įrašyti. Visada ginčijiesi, kad neknarki, o dabar turėsiu įrodymų. 256

Myliu tave, Kvin. Nors šis laiškas ir liūdnokas, mano meilė tau dar niekada nebuvo tokia stipri. Dabar tikrai nėra penktos kategorijos akimirka. Gal tik kokios antros. Bet prisiekiu, šiemet tave myliu labiau nei bet kada iki šiol. Myliu tave. Nepaprastai myliu. Grehemas

Mieloji Kvin, dar kartą atsiprašyčiau už tai, kad atidariau dėžutęybet nujaučiu, kad tai pasikartos. Kartais tu nenori kalbėtis apie tai, kas tave liūdina, bet spėju, kad kada nors norėsi sužinoti mano mintis. Ypač šiais metais. Jie kol kas buvo sunkiausi. Mes dabar jau daugiau nei penkerius metus vedę. Nenoriu pernelyg daug kalbėti ta pačia tema, nes atrodo, kad viso mūsų gyvenimo sėkmė per pastaruosius kelerius metus matuojama tik pagal vaisingumą. Prieš atmesdami tokią galimybę, jau tris kartus mėginome dirbtinį apvaisinimą. Bandytume ir ketvirtą kartą, nors gydytojai ir nepataria, bet tiesiog nebeišgalime. Daug ką apie mūsų santuoką noriu užfiksuoti laiškuose, Kvin, bet tik ne kiekvieną nepavykusį bandymą sekusią netektį. Esu tikras, kad puikiai 257

prisimeni, kaip sunkiai jas pakėlėme, todėl nesiplėsiu. Žinai, kaip vis klausinėju tavęs apie sapnus? Galvoju kurį laiką nustoti tai daryti. Aną sekmadienį tau pabudus aš paklausiau, ką praleidau, kol tu miegojai. Tu pažvelgei į mane tokiu tuščiu žvilgsniu. Kurį laiką tylėjai ir aš maniau, kad bandai suformuluoti sapno eigą, bet tada pradėjo virpėti tavo smakras. Kai nebegalėjai susivaldyti, įsikniaubei į pagalvę ir pradėjai verkti. Dieve, Kvin, aš pajutau tokią kaltę. Apkabinau tave ir laikiau, kol nurimai. Nebandžiau išgauti, apie ką visgi buvo tavo sapnas, nes nenorėjau, kad dar kartą apiejį galvotum. Nežinau, ar sapnavai, kad pastojai, ar kad susilaukėme kūdikio, bet tai buvo sapnas, kuris tave sugniuždė pabudus ir supratus, kad tai tėra sapnas. Jau šešios dienos nuo to sapno, o aš nuo to ryto nebeklausinėju, ką sapnavai. Nebenoriu, kad ir vėl tau tektų tai išgyventi. Viliuosi vieną dieną vėl tęsti sapnų tyrinėjimą, bet pažadu nebeklausinėti, kol tapsi motina. Sunku. Žinau, kad tuokdamiesi nesitikėjome susidurti su tokiomis kliūtimis. Atvirai pasakius, Kvin, mėginu tau padėti jas įveikti, bet tu tokia velniškai nepriklausoma. Stengiesi prie manęs neverkti. Išspaudi šypseną ir nusijuoki norėdama apsimesti, kad vis dar turi vilties, bet tu keitiesi. Tampi liūdna ir prisipildai kaltės. 258

Suprantu, kad kartais kremtiesi nes manai, kad atimi iš manęs galimybę tapti tėvu. Bet man į tai nusispjauti. Jei vieną dieną pasakytum, kad nori nebebandyti pastoti, man palengvėtų, nes tai reikštų, kad nebebūsi liūdna. Aš tik todėl su tavimi stengiuosi išbandyti visas pastojimo galimybes, kad žinau, kaip stipriai nori tapti motina. Pereičiau ugnį ir vandenį, jei nuo to taptum laiminga. Viską atiduočiau, kad tik vėl galėčiau matyti nuoširdžią šypseną tavo veide. Jei reiktų amžiams atsisakyti sekso, aš sutikčiau. Po velnių, aš net sūrio atsisakyčiau, kad tik išsipildytų tavo svajonė tapti mama. O tu žinai, kaip dievinu sūrį. Niekada tau to nepasakyčiau į akis, nes žinau, kad gali ne taip mane suprasti, bet dabar galvoju, kad geriausios pastarųjų metų akimirkos yra tos, kurias praleidome ne namie - išėję į miestą su draugais ar lankydamiesi pas mano tėvus. Pastebėjau, kad namuose, kai tave bučiuoju ar liečiu, tu vis labiau užsisklendi. Anksčiau negalėdavome vienas nuo kito atitraukti rankų, bet šiemet kažkas pasikeitė. Suprantu, kad tai todėl, jog seksas tapo klinikine procedūra, kad tau jis pavirto į rutiną. Gal net kelia skausmą, nes niekada neveda prie to, ko tikiesi. Retkarčiais, kai būname vieni ir aš tave bučiuoju, tu neatsakai tokiu pat bučiniu kaip anksčiau. Tu nenusisuki, bet ir neatsimoki tuo pačiu. Panašu, kad tau maloniau, kai žinai, kad bučinys bus tik bučinys. Viešumoje tu atsakai tuo pačiu, prisiglaudi prie manęs - suprantu, kad tai 259

menkas skirtumas, bet ašjį jaučiu. Man atrodo, mūsų draugų nuomone, mes esame meiliausia pora, nes nuolat glaustomės. Jie greičiausiai galvoja, kad vienumoje būnam dar aistringesnį. Bet iš tikrųjų tai asmeninis mūsų gyvenimas sustojo. Kvin, aš nesiskundžiu. Nevedžiau tavęs vien dėl gerųjų metų. Nevedžiau tavęs vien dėl aistros tarp mūsų. Būčiau naivus, jei tikėčiausi, kad mudviejų santuoka ištisų amžinybę tęsis be sunkių akimirkų. Taigi, kadangi šie metai buvo mums sunkiausi, vienų žinau užtikrintai. Myliu tave labiau nei bet kada anksčiau. Žinau, kad kartais prarandu savitvardų. Kartais ilgiuosi laikų, kai mylėdavomės vos įsigeidę, o ne pagal griežtų grafikų. Bet prašau tavęs, kad net tada, kai susvyruoju, atsimintum, jog aš tik žmogus. Nors ir pažadu būti stipriu ramsčiu, kai tau to reikės, esu tikras, kad kartais nesugebėsiu. Mano gyvenimo tikslas yra tave padaryti laimingų, bet kartais atrodo, kad nebesugebu. Kartais nebepasitikiu savo jėgomis ir nurašau save. Tik maldauju, kad ir tu manęs nenurašytum. Myliu tave, Kvin. Tikiuosi, kad tai bus paskutinis liūdnas mano laiškas tau. Tikiuosi, kad kitais metais mano laiškas bus kupinas puikių naujienų. O iki tol aš tave su kiekvienu sunkumu mylėsiu vis labiau nei tada, kai viskas buvo idealu. Grehemas 260

P. S. Nežinau, kodėl išliejau tiek nerimą keliančių problemų. Per pastaruosius porą metų nutiko tiek daugpuikių dalykų. Mes nusipirkome namą su dideliu kiemu ir pirmosiomis dienomis krikštijom kiekvieną kambarį. Prieš kelis mėnesius tave paaukštino pareigose. Dabar į darbo vietą tau reikia vykti tik kartą ar du per savaitę. Didžiąją dalį rašymo atlieki namuose, ko ir norėjai. Svarstėm galimybę man įsteigti savo apskaitos įmonę. Kaip tik kurpiu verslo planą. O Kerolaina padovanojo dar vieną dukterėčią. Vien džiaugsmai, Kvin. Tiek džiaugsmingų dalykų.

Miela Kvin, mes taip stengėmės. Stengėmės susilaukti kūdikio. Stengėmės įsivaikinti. Stengėmės apsimesti, kad mums viskas gerai. Stengėmės vienas nuo kito slėpti, kada verkėme. Mūsų santuoka tik tuo ir pavirto. Daug pastangų ir mažai sėkmės. Aš tikrai tikėjau, kad pakelsime visas penktas kategorijas, su kuriomis susidursime, bet spėju, kad dabar jau šešta kategorija. Kad ir kaip norėčiau klysti, kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, 261

nujaučiu, jog netrukus atidarysime dėžutę. Todėl dabar esu pakeliui pas tavo seserį ir rašau šį laišką. Aš vis dar kovoju už taiyuž ką nesu tikras, kad nori kovoti tu. Žinau, kad tave nuvyliau, Kvin. Gal pats save sabotavau, o gal tikrai nesu toks vyras, koks maniausi galintis tau būti. Bet kuriuo atveju aš labai savimi nusivylęs. Tave myliu daug stipriau, nei parodžiau veiksmais, ir visą šį laišką galėčiau rašyti vien apie tai, kaip apgailestauju dėl to, ką padariau. Galėčiau parašyti ištisą romaną-atsiprašymą, ir to nebūtų gana parodyti, kaip aš gailiuosi. Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Net negaliu paaiškinti, nors ir bandžiau tą vakarą automobilyje. Man sunku tai išreikšti žodžiais, nes vis dar bandau galvoje viską apdoroti. Taip pasielgiau ne dėl kokios ypatingos traukos, kuriai nepajėgiau atsispirti. Ir ne dėl to, kad ilgėjausi sekso su tavimi. Nors ir bandžiau save įtikinti, kad taip pasielgiau dėl judviejų panašumo, puikiai suprantu, kaip kvailai tai nuskambėjo. Geriau niekada nebūčiau tau taip paaiškinęs. Tu buvai teisi sakydama, kad tokiu būdu aš tarsi kaltinau tave, o to tikrai nesiekiau. Tu niekuo neprisidėjai prie mano veiksmų. Nenoriu apie tai kalbėti, bet privalau. Jei nori, gali praleisti šią laiško dalį, bet pats noriu apgalvoti savo veiksmus ir kažkodėl atrodo, kad laiško rašymas man padeda surikiuoti mintis. Žinau, kad turėčiau

262

mokėti geriau perteikti, ką galvoju, bet taip pat žinau, /cad fwne visada nori tai girdėti. Man atrodo, /cad tas jausmas manyje užgimė mano sesers namuose. Galbūt tai galima vadinti praregėjimu, bet skamba kaip pernelyg malonus ir teigiamas žodis apibūdinti tamf ką pajutau. Tą dieną mes turėjome aplankyti naujai gimusį sūnėną, bet tu pranešei, kad užstrigai kamštyje. Žinau, kad tai buvo melas, Kvin. Žinau tai, nes išeidamas iš Kerolainos namų pamačiau mudviejų dovaną svetainėje. Vadinasi, fwkažkuriuo metu buvai atvykusi, bet kažkodėl nenorėjai, /cad as sužinočiau. Galvojau apie tai važiuodamas visą kelią namo. Vienintelė įmanoma priežastis, dė/ kurios tu nenorėtum pripažinti buvusi tuose namuose, yra fa, /cad mate/ mane stovintį Kerolainos kambaryje ir laikanti rankose Keilebą. Ojei matei, vadinasi, girdėjau ką man pasakė Kerolaina ir ką jai atsakiau. Kaip aš esu nevilty; /cad v/s dar netapau tėvu. Net jei labai norėčiau atsiimti tuos žodžius, negaliu. Tik noriu, /cad sužinotum, /codė/ tada ta/p pasakiau. Laikydamas jį rankose negalėjau nustoti žiūrėtu nes Keilebas toks panašus į mane. Niekada rankose nelaikiau mergaičių, /ca/ jos buvo tokios mažytės, tad Keilebas buvo mažiausias mano rankose laikytas žmogutis. Ėmiau svarstyti: kaip jaustumeiSy jei būtum šalia? Ar didžiuotumeis, matydama mane su

263

sūnėnu rankose? Ogal susikrimstumykad niekada nepamatysi manęs taip sūpuojančio mūsų kūdikį? Man atrodo, Kerolaina atkreipė dėmesį į mano išraiškų, kai laikiau Keilebų, ir pagalvojo, kad taip neatitraukdamas akių žiūriu, nes noriu sūnaus. Bet iš tikrųjų žiūrėjau į jį ir galvojau, ar mane tebemylėsi, jei niekada netapsiu tuo, kuo nori, kad tapčiau. Žinau, kad Kerolaina tik gyrė mane sakydama, kad būčiau puikus tėvas. O aš atsakiau, kad esu nevilty vis dar netapęs tėvu, nes nevilty buvau dėl tavęs. Dėl mudviejų ateities. Nes būtent tų akimirkų suvokiau, kad manęs tau gali nebeužtekti. Netrukus po to aš atsisveikinau, eidamas iš sesers namų pamačiau mudviejų dovanų ir supratau, kad tu vis dėlto buvai apsilankiusi. Nenorėjau važiuoti namo. Nenorėjau su tavimi susidurti, nes bijojau, kad gali pasitvirtinti mano spėlionės, todėl be tikslo važinėjausi po miestų. Kai tų vakarų grįžau, tu klausei, ar buvau į rankas paėmęs Keilebų. Pamelavau, nes norėjau pažiūrėti, kaip reaguosi į mano melų. Vyliausi, kad vis dėlto klydau ir tu nebuvai atvažiavusi pas mano sesę. Gal ta dovana buvo nuo ko nors kito, tiesiogpasirodė panaši į mūsų išrinktųjų. Bet vos pamatęs tavo reakcijų supratau, kad buvai. O kadangi slėpei, suvokiau, kad nugirdai mūsų pokalbį. Vadinasi, matei, kad rankose laikiau Keilebų. Baiminausi, kad aš tarsi 264

tėvas su naujagimiu ant rankų įstrigsiu tavo mintyse ir nuolat kelsiu liūdesį nes priminsiu, kad tėvas nesu. Ir tau atrodys, kad tą vaizdą pamiršti galėsi tik tada, kai manęs nebeliks tavo gyvenime. Nuo mūsų pažinties pradžios tiek visokių dalykų man kėlė nerimą, bet tik šįkart aš pirmą kartą sunerimau dėl mūsų. Tiek laiko stengiausi teikti tau jėgų, bet šįkart pirmą kartą suvokiau, kad greičiausiai jau nebesu tas, kuris tau teikia stiprybės. Ojei esu tas, kuris tau kelia skausmą? Norėjau, kad pagautam mane meluojant. Norėjau, kad rėktum ir pyktum ant manęs už tai, kad pasakiau, jog esu nevilty dėl nevaisingumo. Norėjau iš tavęs kokios nors reakcijos, Kvin. Bet ko. Bet tu taip giliai užgniaužt savo jausmus; darosi neįmanoma tave perprasti. Tik tu ne vienintelė, kurios nebeįmanoma perprasti. Tą vakarą turėjau su tavimi būti atviras. Vos supratęs, kad lankeisi pas Kerolainą, turėjau tau tai pasakyti. Bet kažkuriuo metu nuo santuokos pradžios aš netekau savo drąsos. Pradėjau pernelyg bijoti išgirsti, ką iš tikro galvoji irjauti, todėl ir pats pradėjau slėpti jausmus. Juk nespausdamas tavęs kalbėtis nebūsiu priverstas atvirai pripažinti, kad mūsų santuoka atsidūrė pavojuje. Atvirumas veda prie veiksmų. O vengimas prie neveiklumo. Pastaruosius kelerius metus aš buvau neveiklus vyras ir dėl to labai atsiprašau. 265

Pamenu, tą vakarą, kai pamelavau apie Keilebą, ta zsėja* į savo kabinetą. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gal mums reikia skirtis. Ta mintis man šovė ne dėl toykad jaučiausi nelaimingas su tavimi. Aš taip pagalvojau, nes pajutau, /cad aš nebesuteikiu tau laimės. Jaučiau, tarsi mano buvimas šalia tave liūdintų, dė/ manęs vis giliau ir giliau skęstum savyje. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos svarstydamas, kokios galimybės tau atsivertų, ;e/ tave palikčiau. Gal jei nebūtum su manimi surišta, /cflda nors sutiktum vyrą, kuris jau turi vaikų. Jį įsimylėtum, taptum jo vaikų pamote ir nors kruopelė laimės grįžtų į tavo gyvenimą. Kvin, aš palūžau. Tada, sėdėdamas svetainėje. Tada suvokiau, /cad nebesugebu tau suteikti laimės. Tapau dar vienu skausmo šaltiniu tavo gyvenime. Manau, /cad taf vyko jau kurį laiką, bet kažkodėl iki to momento negalėjau to pripažinti. Ir net tada ne iš karto galėjau sau leisti tuo patikėti. Jaučiausi tave nuvylęs. Bet net ir tą suvokdamas niekaip nebūčiau ryžęsis tave palikti. Aš save pažįstu. Net ir žinodamas, kad be manęs būtum laimingesnė, buvau pernelyg savanaudis, kad tave paleisčiau. Suvokiau, kaip mūsų išsiskyrimas paveiktų mane, ir to bijojau. Baimė netekti tavęs kartais nusverdavo mano troškimą, kad būtum laiminga. Man atrodo, kad todėl taip ir pasielgiau. Nes žinojau, kad niekada nepasiaukosiu ir tavęs 266

nepaliksiu. Leidau sau pasielgti taip, kaip niekada nesielgčiau, nes jaučiausi tavęs nebevertas, o taip būtų paprasčiau įtikinti save, kad esi verta geresnio. Visiška beprotybė. Net nesuprantu, kaip iki to priėjau. Prisimindamas mudviejų santuokų negaliu atrasti, kada pradėjai mano meilės vengti, o ne trokšti. Anksčiau tikėjau, kad jei myli pakankamai stipriai, meilė atlaiko viską. Jei tik du žmonės vienas kitų stipriai myli, niekas negali jų atskirti. Jokia tragedija. Bet dabar suprantu, kad tragedija gali sugriauti stipriausius dalykus. Gali turėti stipriausių ir gražiausių balsų, bet gerklės pažeidimas vis tiek taps karjeros pabaiga. Gali būti greičiausias bėgikas pasaulyje, bet užtenka vienos nugaros traumos, ir viskas pasikeičia. Gali būti protingiausias Harvardo profesorius, tačiau užtenka insulto, ir tenka per anksti išeiti į pensijų. Gali mylėti savo žmonų labiau, nei bet koks vyras pasaulyje yra kada mylėjęs savųjų, bet užtenka susidurti su kankinančiu nevaisingumu, kad meilė virstų pagieža. Bet net tragedijai mus taip nuvarginus nenoriu dar pasiduoti. Nežinau, ar atvykęs į Europą su dėžute, kurių užrakinome vestuvių naktį, pagerinsiu, ar pabloginsiu situacijų. Nesu tikras, ar toks drąsus veiksmas įtikins tave, kad be tavęs gyventi negaliu. Bet negaliu tverti daugiau nei dienos nepamėginęs tavęs patikinti, kad vaikai 267

nėra esminis mūsų bendros ateities garantas. Man vaikų nereikia, Kvin. Man tik reikia tavęs. Nebežinau, kaip tave tuo įtikinti. Tačiau net jei aš esu visiškai patenkintas mūsų gyvenimu, tai nereiškia, kad tu juo patenkinta. Man nusileidus Europoje mūsų laukia galutinis sprendimas, bet ašjaučiu, kad su juo galiu nesutikti. Jei tik galėčiau amžinai vengti pokalbio su tavimi, kad tik nereikėtų atidaryti dėžutės, taip ir padaryčiau. Bet čia ir yra mūsų klaida. Mes nustojome kalbėtis apie tai, ko niekada nebuvo galima nutylėti. Nebežinau, kas mums geriausia. Noriu būti su tavimi, bet nenoriu būti kartu, jei mano buvimas tau kelia tiek skausmo. Nuo tos nakties, kai užrakinome dėžutę, tiek visko pasikeitė. Pasikeitė mūsų aplinkybės. Pasikeitė mūsų svajonės. Pasikeitė mūsų lūkesčiai. Bet svarbiausias dalykas niekada nepasikeitė. Mes pasiklydome santuokoje, bet niekada nenustojome vienas kito mylėti. O tai vienintelis dalykas, galintis ištverti penktos kategorijos akimirkų. Suprantu, kad kartais du žmonės gali prarasti viltį, aistrų arba laimę, bet viso to netektis nereiškia, kadjie pralaimėjo. Mes dar nepralaimėjom, Kvin. Ir nesvarbu, kas nutiko nuo tada, kai mes užrakinome dėžutę, ar kas laukia, kai tujų atidarysi - pažadu tave mylėti. 268

Pažadu tave mylėti labiau, kai tau skaudės, negu kai jausies laiminga. Pažadu tave labiau mylėti skurde negu tada, kai maudysimės turtuose. Pažadu tave mylėti labiau tau verkiant, nei juokiantis. Pažadu tave labiau mylėtu kai sirgsi, nei kai būsi sveika. Pažadu tave labiau mylėti, kai manęs nekęsi, negu tada, /caf mane mylėsi. Pažadu tave labiau mylėti bevaikę, ne/ kada mylėčiau motiną. Ir aš pažadu... prisiekiu... jei tu nuspręsi viską tarp mūsų baigti, mylėsiu tave labiau išeinančią nei tą dieną, kai ėjai prie altoriaus. Tikiuosi, kad pasirinksi tą kelią, kuris tave padarys laimingą. Net jei tai nebus man patinkantis pasirinkimas, visada tave mylėsiu. Mylėsiu, ar būsiu tavo gyvenimo dalimi, ar ne. Tu nusipelnei laimės labiausiai pasaulyje. Myliu tave. Amžinai. Grehemas

Nežinau, kiek laiko raudojau perskaičiusi paskutinį laišką. Tiek, kad įsiskaudo galva, pradėjo mausti pilvą ir sunaikinau pusę servetėlių dėžutės. Tiek laiko verkiau, kad pasiklydau kančioje. 269

Grehemas laiko mane apkabinęs. Nepastebėjau, kada jis įėjo į kambarį, kada priklaupė prie lovos, kada priglaudė mane sau prie krūtinės. Jis nežino, ką aš nusprendžiau. Jis nenutuokia, ar mano žodžiai jam bus malonūs, ar kupini neapykantos. Ir vis tiek glaudžia mane verkiančią, nes jam skaudu matyti, kaip raudu. Pabučiuoju jam krūtinę, visai ties širdimi. Ir nežinau, ar bučiuoju penkias minutes, ar pusę valandos, bet kai pagaliau nustoju verkusi ir galiu prakalbėti, pakeliu galvą jam nuo krū­ tinės ir pažiūriu į jį. - Grehemai, - sušnabždu. - Dabar tave myliu labiau nei kada iki šiol. Vos tik ištarus tuos žodžius jam iš akių pasipila ašaros. - Kvin, - sako jis, delnais laikydamas mano veidą. Kvin... Jis tik tiek tegali ištarti. Jis taip verkia, kad negali kalbėti. Jis bučiuoja mane, o aš bučiuoju jį mėgindama atpirkti visus bučinius, kurių jam esu gailėjusi. Užsimerkiu kartodama giliausiai mane paveikusius žo­ džius jo laiške. Mes dar nepralaimėjom, Kvin. Jis teisus. Gal mes vienu metu ir nuleidome rankas, bet tai nereiškia, kad negalime susigrąžinti vilties. Noriu dėl jo kovo­ ti. Noriu dėl jo kovoti taip stipriai, kaip jis kovojo dėl manęs. - Atleisk man, Kvin, - šnibžda jis man į skruostą. - Už viską. Purtau galvą nenorėdama girdėti atsiprašymo. Bet su­ prantu, kad jam reikia mano atleidimo, todėl sakau: - Aš atleidžiu tau. Visa savimi atleidžiu tau, Grehemai. Atleidžiu tau, nekaltinu tavęs ir pati prašau atleisti. 270

Grehemas apsiveja mane rankomis ir laiko. Mes nejudė­ dami taip būname tiek ilgai, kad man išdžiūva ašaros, bet vis dar kabinuosi į jį iš visų jėgų. Kiek įmanydama stengsiuosi nie­ kada daugiau jo nebepaleisti.

Dvidešimt devintas skyrius

Tada

Geresnio būdo atšvęsti pirmąsias vestuvių metines - susivynio­ jus į apklotą lauke, klausantis bangų mūšos - nesugalvočiau. - Turiu tau kai ką, - sakau Grehemui. Dažniausiai tai jis mane stebina dovanomis, todėl mano siurprizas iš karto prikausto jo dėmesį. Jis nekantraudamas į mane žiūri ir nuklodamas apklotą nustumia mane nuo kėdės. Nuskubu į vidų ir grįžtu su paketu rankose. Dovana įvyniota į kalėdinį dovanų popierių, nors iki Kalėdų dar toli. - Tik tokį radau, - aiškinu. - Neturėjau kada suvynioti prieš išvažiuodama, todėl turėjau verstis su tuo, ką radau čia, spintoje. Grehemas pradeda plėšti, bet jam dar neatlupus popie­ riaus prasitariu: - Čia antklodė. Pati padariau. Jis nusijuokia. - Visai nemoki stebinti. - Jis nuplėšia vyniojamąjį popie­ rių ir atidengia apklotą, kurį pasiuvau iš mūsų suplėšytų dra­ bužių skiaučių. - Ar čia... Grehemas pakelia vienus iš savo suplėšytų marškinių ir nusijuokia. Kartais mes nesugebam išsaugoti drabužių, kai plėšiame juos vienas nuo kito kūnų. Spėju, kad esu suplėšiusi mažiausiai 272

pusę tuzino Grehemo marškinių. Ir jis perplėšė ne vienus ma­ no marškinėlius. Kartais taip elgiuosi, nes man patinka drama­ tiškai lakstančios sagos. Nepamenu, kada viskas prasidėjo, bet mums tai tapo bemaž žaidimu. Brangiai kainuojančiu žaidimu. Būtent todėl nusprendžiau panaudoti sugadintus drabužius. - Čia yra geriausia mano gyvenime gauta dovana. Jis užsimeta apklotą ant peties ir paima mane ant rankų. Tada nusineša į vidų ir paguldo ant lovos. Nuplėšia mano nak­ tinius ir dramatiškai nusiplėšia marškinius. Mes visą laiką juo­ kiamės, bet tada jis užlipa ant manęs ir nutildo juoką liežuviu. Grehemas pastato mano kelį ir ima skverbtis į vidų, bet aš sustabdau jį atremdama ranką į krūtinę. - Reikia prezervatyvo, - vos atgaudama kvapą sušnabž­ du. Praeitą savaitę dėl peršalimo gėriau antibiotikus, todėl negėriau kontraceptikų. Dėl to visą savaitę atsargai teko nau­ doti prezervatyvus. Grehemas nusiridena nuo manęs ir nueina iki kelioninio krepšio. Išsitraukia prezervatyvą, bet akimirksniu negrįžta į lovą. Jis tik spokso į pakelį. Tada įmeta atgal į krepšį. - Ką darai? Jis labai užtikrintai atsako: - Šiąnakt nenoriu jo naudoti. Nieko neatsakau. Jis nenori naudoti prezervatyvo? Ar kažką ne taip suprantu? Grehemas grįžta į lovą ir vėl atsigula ant manęs. Pabu­ čiuoja ir tada atsitraukia. - Kartais apie tai galvoju. Apie tai, kaip tu pastosi. - Tikrai? - Išjo to nesitikėjau. Kiek suabejoju, bet sakau: Vien tai, kad galvoji apie tai, nereiškia, kad esi pasirengęs. 273

- Bet aš esu pasirengęs. Galvodamas apie nėštumą susi­ jaudinu. - Jis nusiridena ir atsigula ant nugaros šalia manęs. Manau, kad tau reikia nutraukti kontraceptines. Sugriebiu jo ranką pati nustebusi, kaip stipriai noriu jį bučiuoti, juoktis ir mylėtis. Bet nors ir mirtinai noriu vaikų, neketinu priimti tokio svarbaus sprendimo, kol nesu tikra ir jo apsisprendimu. - Esi tikras? Mintis, kad tapsime tėvais, užlieja mane nenusakoma meile Grehemui. Tokia stipria, kad skruostu nurieda ašara. Grehemas pastebi ašarą ir šypsodamasis nušluosto ją nykščiu. - Nuostabu, kad tu mane taip stipriai myli, jog net su­ sigraudini. Nuostabu ir tai, kad graudiniesi galvodama apie mudviejų kūdikį. Kvin, dievinu, kad tu esi tokia kupina meilės. Jis mane pabučiuoja. Rodos, niekada pakankamai ne­ pabrėžiau, kaip nuostabiai jis bučiuojasi. Nei vienas sutiktas vyras taip gerai nesibučiavo. Nežinau, kuo skiriasi jo bučiniai nuo kitų vyrų, su kuriais teko bučiuotis praeityje, bet jie daug geresni. Retkarčiais baiminuosi, kad vieną dieną jis pavargs nuo mano ypatingai dažnų bučinių. Bet tiesiog negaliu ištverti be jo skonio. - Tu nuostabiai bučiuojiesi, - sušnibždu. Grehemas nusijuokia. - Tik todėl, kad bučiuoju tave. Mes bučiuojamės dar dažniau, kai mylimės, nei įprastai. Žinau, kad iki šiąnakt mes mylėjomės šimtus kartų. Gal net tūkstantį. Bet šįkart viskas jaučiasi kitaip. Pirmą kartą myli­ mės be barjero kartu sukurti gyvybę. Tarsi mylėtumėmės tu­ rėdami tikslą. 274

Grehemas baigia manyje, ir man tai - nuostabiausias jausmas - suvokti, kad mudviejų kasnaktinė meilė gali sutverti kažką daugiau. Net nežinau, kaip tai įmanoma. Kaip bus įma­ noma kažką mylėti taip pat ar net labiau nei Grehemą? Tokia tobula diena. Iki šiol esu patyrusi daug tobulų akimirkų, bet visa tobula diena - retas reiškinys. Turi būti tobulas oras, tobula kompani­ ja, tobulas maistas, tobulas maršrutas ir tobula nuotaika. Įdomu, ar visada viskas tarp mūsų bus tobula. Dabar, kai jau apsisprendėme kurti šeimą, imu svarstyti, ar įmanoma gy­ venti dar tobuliau nei dabar. Kaip viskas jausis po metų, kai jau greičiausiai būsime tėvai? Arba po penkerių? Po dešim­ ties? Kartais norisi turėti krištolinį rutulį ir iš tikrųjų pažvelgti į ateitį. Noriu sužinoti apie ją viską. Pirštais braižau nežinomus raštus jam ant krūtinės ir pa­ keliu akis. - Kaip manai, kur būsime už dešimties metų? Grehemas nusišypso. Jis dievina kalbėtis apie mūsų ateitį. - Tikėkimės, kad po dešimties metų turėsim savo na­ mą, - sako jis. - Ne didžiausią, bet ir ne mažiausią. Būtinai su dideliu kiemu, kuriame visą laiką žaisime su vaikais. Turėsim du vaikus - berniuką ir mergaitę. Ir lauksiesi trečio. Išsišiepiu įsivaizduodama. Matydamas, kad šypsausi, jis tęsia toliau: - Tu vis dar užsiimsi rašymu, bet dirbsi iš namų ir tik tada, kai to norėsi pati. Aš jau turėsiu savo apskaitos įmonę. Vairuosi mikroautobusiuką, nes būsime tie tėvai, kurie vežioja vaikus iš futbolo žaidynių į gimnastikos treniruotes. - Grehe­ mas išsišiepia. - Ir nuolat mylėsimės. Gal ne taip dažnai kaip dabar, bet daugiau nei bet kurie mūsų draugai. 275

Priglaudžiu delną jam prie širdies. - Skamba kaip tobulas gyvenimas, Grehemai. Nes taip ir yra. Kita vertus, visoks gyvenimas su Grehemu skamba tobulai. - Arba... - priduria jis. - Gal viskas pasikeis. Gal tebegyvensim bute. Gal trūks pinigų, nes vis keisim darbus. Gali gi būti, kad negalėsime susilaukti vaikų, todėl neturėsime didelio kiemo ar net mikroautobuso. Vairuosime tuos pačius kledarus visus tuos dešimt metų. Gal niekas per tuos dešimt metų nepa­ sikeis, gal gyvensim tokius pat gyvenimus, kokius gyvename dabar. Ir turėsime tik vienas kitą. Visai kaip ir po pirmojo scenarijaus, mano veidą nutvies­ kia rami šypsena. - Irgi skamba kaip tobulas gyvenimas. Ir iš tikrųjų. Jei tik turėsiu Grehemą, nežinau, ar gyve­ nimas gali kaip nors subjurti. O dabar gyvenimas nuostabus. Atsipalaiduoju ir ramiausia širdimi užmiegu jam ant krū­ tinės.

Trisdešimtas skyrius

Dabar

- Kvin. Prikimęs Grehemo balsas man prie ausies. Pirmas rytas po ilgo laiko, kai pabudau su šypsena veide. Atmerkiu akis ir prieš jas matau visiškai kitokį Grehemą, nei vakarykštis pa­ lūžęs žmogus, įžengęs pro Eivos ir Rydo duris. Jis pabučiuo­ ja mane į skruostą, atsitraukia ir nubraukia plaukus man nuo veido. - Ką praleidau, kol miegojai? Kaip aš pasiilgau šitų žodžių. Jų ilgėjausi labiausiai. Da­ bar, sužinojus, kad jis nebeklausinėdavo, nes nenorėjo manęs skaudinti, jie tapo dar svarbesni. Ištiesiu ranką ir nykščiu per­ braukiu jo lūpas. - Sapnavau mus. Jis pabučiuoja nykščio pagalvėlę. - Sapnas buvo geras ar blogas? - Geras, - atsakau. - Nors ne toks keistas, kaip visada. Labiau prisiminimas. Grehemas pasikiša ranką po galva. - Nepraleisk nė vienos smulkmenos. Atsigulu taip pat kaip jis ir šypsodamasi pradedu pasakoti savo sapną.

277

- Tai buvo mūsų pirmosios vestuvių metinės. Tą naktį mes nusprendėme kurti šeimą. Ir aš tavęs paklausiau, kur, tavo manymu, mes būsime po dešimties metų. Ar pameni? Grehemas papurto galvą. - Labai miglotai. O kur maniau, kad būsime? - Tu sakei, kad turėsime vaikų, kad aš vairuosiu mikroau­ tobusą, kad gyvensime name su dideliu kiemu, kuriame žaisime su vaikais. - Grehemo šypsena apslopsta. Nykščiu mėginu nubraukti raukšlę, kad ji grįžtų. - Keista, nes iki susapnuo­ dama buvau pamiršusi tą pokalbį. Bet Grehemai, tas sapnas manęs nenuliūdino. Nes tada tu sakei, kad gal mes viso to ir neturėsime. Sakei, kad gal teks keisti darbus ir galbūt negalėsi­ me susilaukti vaikų. Ir kad gal niekas tarp mudviejų nepasikeis per dešimt metų, ir teturėsime vienas kitą. - Prisimenu, - sušnibžda jis. - Pameni, ką tau atsakiau? Jis papurto galvą. - Atsakiau: „Irgi skamba kaip tobulas gyvenimas.“ Grehemas atsidūsta, tarsi šitų žodžių būtų laukęs visą gy­ venimą. - Atleisk, kad tai pamiršau, - sušnibždu. - Kad pamiršau mus. Man visada tavęs pakako. Visada. Jis žiūri į mane, tarsi mano sapnų būtų ilgėjęsis tiek pat, kiek manęs pačios. - Aš tave myliu, Kvin. - Ir aš tave myliu. Grehemas pabučiuoja mano kaktą, tada nosį. Bučiuoju į smakrą ir mes gulime glaustydamiesi. Kol tobulą akimirką sugadina mano gurgiantis pilvas. - Ar tavo sesuo turi ką valgomo? 278

Grehemas išsitempia mane iš lovos ir mes tyliai tipename į virtuvę. Dar nėra nė aštuonių ryto, Eiva su Rydu dar miega. Mes susikuičiame produktus blynams ir kiaušinienei. Grehe­ mas užkaičia viryklę, o aš maišau tešlą, kai pastebiu ant spin­ telės tebestovinčią medinę dėžutę. Padedu maišytuvą ir prieinu prie dėžutės. Perbraukiu ją ranka svarstydama, ar šiandiena būtų kitokia, jei jis nebūtų man jos padovanojęs mūsų vestuvinę naktį. Vis dar pamenu, kaip jam rašiau meilės laišką. Taip pat prisimenu, kaip voke užklijavau savo nuogos nuotrauką. Įdomu, ar dabar labai ski­ riuosi nuo tada, kai fotografavausi. Atidarau dėžutę ir ištraukiu jam adresuotą laišką, o pakė­ lusi pastebiu popieriaus skiauteles dėžutės dugne. Vienas po­ pierėlių - geltonas lipnus lapelis, kuris šešis mėnesius kabėjo ant mano buto sienos. O kiti du - pranašystės. Ištraukiu jas ir perskaitau. - Negaliu patikėti, kad jas išsaugojai. Kaip miela. Grehemas prieina artyn. - Miela? - Jis išplėšia vieną pranašystę man iš rankų. Tai ne miela. Tai - įrodymas, kad likimas egzistuoja. Papurtau galvą ir baksteliu į jo pranašystę. - Tavo pranašystėje rašė, kad tau tądien pavyks puikus verslo planas, o tu net nėjai į darbą. Koks čia įrodymas, kad mes skirti vienas kitam? Jis plačiai nusišypso. - Jei tą dieną būčiau ėjęs į darbą, nebūčiau sutikęs tavęs, Kvin. Sakyčiau, tai tikrai buvo didžiausia mano verslo sėkmė. Kilsteliu galvą svarstydama, kodėl aš niekada apie jo pra­ našystę taip nepagalvojau. - Ir dar... dėl šito. 279

Grehemas apverčia pranašystės lapelį ir rodo man ant ki­ tos jo pusės užrašytą aštuonetą. Apverčiu savąjį ir taip pat perskaitau, koks užrašytas skai­ čius. Aštuoni. Du aštuonetai. Diena, kai visata mus suvedė. - Tu mane apgavai, - sakau pakeldama į jį akis. - Sakei, kad juokavai ir ten visai ne aštuonetai. Grehemas paima pranašystę man iš rankų ir atsargiai abi sudeda atgal į dėžutę. - Nenorėjau, kad mane įsimylėtum dėl likimo, - sako už­ darydamas dangtelį. - Norėjau, kad mane pamiltum, nes ki­ taip negalėtum tverti. Šypsausi ir su pasigėrėjimu į jį žiūriu. Dievinu jo senti­ mentalumą. Dievinu, kad jis tiki likimu labiau nei atsitiktinu­ mais. Dievinu, kad jis tiki, jog jo likimas esu aš. Pasistiebiu ant pirštų galų ir pabučiuoju jį. Jis sugriebia mano galvą abiem rankom ir bučiuoja mane su tokia pat aistra. Po kelių akimirkų bučiuojantis ir kelių nepavykusių mė­ ginimų atsitraukti nuo bučinio, jis kažką sumurma apie svy­ lančius blynus ir sunkiai atsiplėšęs nuo manęs nuskuba prie viryklės. Pirštais paliečiu sau lūpas ir nusišypsau suvokdama, kad jis mane bučiavo, o aš visai nenorėjau nuo jo atsitraukti. Tiesą pasakius, norėjau bučiuotis dar ilgiau. Nemaniau, kad šis jausmas kada nors grįš. Neapsisprendžiu, ar prisitraukti Grehemą atgal į glėbį, nes noriu jį dar kartą pabučiuoti. Bet taip pat labai noriu ir blynų, todėl susitvardau ir leidžiu jam kepti toliau. Pasisuku prie medinės dėžutės ir paimu savo jam adresuotą laišką. Da­ bar, kai jaučiu, kad mūsų santykiai tvarkosi, norisi dar kartą 280

perskaityti žodžius, kuriuos rašiau mūsų bendro gyvenimo pradžioje. Apverčiu voką norėdama išimti laišką, bet jis tebėra užklijuotas. - Grehemai? - Atsisuku į jį. - Tu neperskaitei savojo laiško? Grehemas meta žvilgsnį per petį ir nusišypso man. - Man nereikėjo, Kvin. Perskaitysiu per mūsų dvidešimt penktąsias vestuvių metines. Jis vėl nusisuka į viryklę ir kepa toliau, tarsi tai nebūtų labiausiai gydantys man kada ištarti žodžiai. Dar kartą nuleidžiu akis į laišką su šypsena veide. Net ir viliojamas mano nuogos nuotraukos jis taip pasitikėjo savo meile, kad nenorėjo jokio patvirtinimo, kurį galėtų rasti laiške. Staiga man kyla noras parašyti dar vieną laišką ir padėti kartu su šiuo. Iš tikrųjų, gal aš darysiu taip, kaip jis elgėsi iki šiol, ir pildysiu dėžutę naujais meilės laiškais. Noriu prirašyti tiek laiškų, kad kai galiausiai jis atidarys dėžutę dėl teisingų priežasčių, užtruks ištisą savaitę, kol perskaitys visus. - Kaip manai, kur mes būsim per dvidešimt penktąsias metines? - Kartu, - dalykiškai atsako jis. - Manai, tebegyvensim Konektikute? Jis atsisuka į mane. - O mes to norim? Gūžteliu pečiais. -Gal. - Kartais apie tai pasvarstau, - pripažįsta jis. - Jau turiu kelis nuolatinius asmeninius klientus. Jei atsirastų dar keli, turbūt galėtume sau leisti, nors pinigai ir nebebūtų tokie geri. 281

Tačiau metus ar dvejus galėtume pakeliauti. Gal ir ilgiau, jei labai patiktų. Šis pokalbis man primena, kaip kalbėjausi su mama ant verandos laiptų. Manau, kad pernelyg ją nuvertinau, nes ji bu­ vo teisi. Galiu visą laiką galvoti apie tobulą niekada nebūsiantį gyvenimą arba galiu gyventi džiaugdamasi tuo, ką turiu. Ir tas turimas gyvenimas man atvertų šitiek galimybių, jei tik atsi­ kvošėčiau ir pamėginčiau jomis pasinaudoti. - Aš apie tiek daug visko svajojau prieš mane apsėdant norui būti motina. Grehemas su meile man nusišypso. - Atsimenu. Norėjai parašyti knygą. Jau prabėgo tiek laiko nuo tada, kai apie tai kalbėjom, kad nustembu, jog jis prisimena. - Tikrai norėjau. Ir tebenoriu. Jis šypsodamasis nusisuka apversti paskutinių blynų. - Ko dar norėtum be knygos rašymo? Prieinu ir atsistoju šalia jo prie viryklės. Jis viena ranka mane apkabina, o kita varto blynus. Atremiu galvą į jo petį. - Noriu pamatyti pasaulį, - sakau tyliai. - Ir labai norė­ čiau išmokti kitą kalbą. - Gal reiktų keltis į Italiją ir prisiklijuoti prie Eivos kalbos mokytojos? Nusijuokiu iš jo pasakymo, bet Grehemas padeda mente­ lę ir atsisuka iš susijaudinimo degančiomis akimis. Jis pasire­ mia į spintelę. - Taip ir padarom. Keliamės gyventi čia. Dabar mūsų niekas ten nebelaiko. Kilsteliu galvą ir viena akimi įkypai pažvelgiu jam į veidą. - Tu rimtai? 282

- Būtų smagu išbandyti ką nors naujo. Be to, tai nebūti­ nai turi būti Italija. Galime keltis kur tik tu nori. Mintys apie tokį spontanišką ir beprotišką poelgį iš karto priverčia mano širdį mušti tankiau iš nekantrumo. - Man čia labai patinka, - sakau. - Labai patinka. Ir Eivos pasiilgstu. Grehemas linkteli. - Taip, aš irgi visai pasiilgstu Rydo. Tik jam to nesakyk. Pasiremiu rankomis ir užšokusi atsisėdu ant spintelės ša­ lia viryklės. - Aną savaitę vaikštinėjau ir mačiau nuomojamą mažą namelį už kelių gatvelių. Galėtume kuriam laikui pamėginti. Grehemas pažvelgia į mane, tarsi ta mintis jį būtų suža­ vėjusi. Arba žiūri į mane taip, tarsi būtų susižavėjęs manimi. - Einam šiandien apžiūrėti. - Gerai, - nenustygdama atsakau. Pagaunu save prikandant skruostą iš vidaus, kad nuslėp­ čiau šypseną, bet tada akimirksniu susivaldau. Jau ko Grehe­ mas tikrai nusipelnė, tai kad mano laimė būtų kiaurai perma­ toma. O šią akimirką pirmą kartą po tiek laiko jaučiu didžiulę laimę. Noriu, kad ir jis ją jaustų. Atrodo, tarsi dabar pirmą kartą tikrai jaučiu, kad man viskas bus gerai. Kad mums viskas bus gerai. Pirmą kartą galiu į Grehemą žiūrėti ir nesijausti kalta dėl to, ko negaliu jam su­ teikti, nes žinau, koks jis dėkingas už visa, ką galiu jam duoti. - Ačiū, - sušnabždu. - Už viską, ką parašei laiškuose. Jis atsistoja man tarp kadaruojančių kojų ir rankomis su­ ima už klubų. Apsiveju jam kaklą ir pirmą kartą po ilgo laiko bučiuodama savo vyrą jaučiu visišką dėkingumą. Žinau, kad mano gyvenimas nebuvo visas tobulas, bet galiausiai pradedu 283

vertinti visus jame esančius tobulus dalykus. O jų tiek daug. Mano lankstus darbo grafikas, mano vyras, mano uošviai, ma­ no sesuo, mano dukterėčios, mano sūnėnas. Nuo tos minties nuščiūvu. Atsitraukiu ir pakeliu akis į Grehemą. - Kas buvo parašyta mano pranašystėje? Gal tu prisimeni? - Ryškia šviesa nušvietus visus trūkumus, tobulumai pa­ sislepia šešėlyje. Akimirką tai persvarstau. Galvoju, kaip idealiai pranašys­ tė atitinka mano gyvenimą. Tiek daug laiko praleidau galvoda­ ma apie savo nevaisingumą. Tiek daug, kad mano vyras ir visi kiti tobuli mano gyvenimo aspektai pasitraukė į antrą planą. Nuo to karto, kai perlaužėme sausainėlius, niekada apie tas pranašystes rimtai negalvojau. Bet gal Grehemas teisus. Gal tai nėra vien atsitiktinumas. Ir gal Grehemas neklysta dėl likimo. Jei taip, tai manau, kad mano likimas stovi man prieš akis. Grehemas paliečia mano lūpas pirštų galiukais ir švelniai apveda šypseną. - Tu net neįsivaizduoji, ką man reiškia ši šypsena, Kvin. Man jos taip trūko.

284

Epilogas

- Pala, pažiūrėk j šitą! Trukteliu Grehemą už rankos, dar kartą sustabdydama jį šaligatvio viduryje. Bet negaliu susivaldyti. Vos ne kiekvienoje parduotuvėje apstu gražiausių vaikiškų drabužėlių, kokių dar nesu mačiusi, o Maksas atrodys taip dailiai apvilktas šiais, ku­ riuos matau lange. Grehemas mėgina eiti tolyn, bet aš tempiu jį už rankos, kol jis pasiduoda ir užeina su manimi į parduotuvę. - Jau buvom beveik prie mašinos, - sako jis. - Tiek ne­ daug trūko. Krepšius su jau nupirktais vaikiškais drabužėliais sugrū­ du Grehemui į rankas ir susirandu pakabą su vos pradedančių vaikščioti kūdikių dydžiais. - Imti žalias ar geltonas kelnytes? Ištiesiu abejas Grehemui ir jis sako: - Tikrai geltonas. Žalios kelnytės daug dailesnės, bet imsiu tas, kurias pasi­ rinko Grehemas, nes jis teikėsi išsakyti nuomonę. Jis nekenčia drabužių pirkimo, o aš jau įsitempiau į devintą parduotuvę. - Prisiekiu, šita paskutinė. Galėsim važiuoti namo. Skubiai pakšteliu Grehemui į lūpas ir žygiuoju prie kasos. Grehemas nuseka paskui ir iš kišenės išsitraukia piniginę. 285

- Taigi žinai, kad man tas pats, Kvin. Pirk, kiek nori. Jam juk tik kartą sueina dveji. Perduodu drabužėlius pardavėjai. Su stipriu itališku ak­ centu ji sako: - Pats gražiausias derinys. - Pakelia žvilgsnį į mus. - Kiek jūsų berniukui metų? - Čia sūnėnui. Rytoj sueina dveji. - Ak, nuostabu, - taria ji. - Reikės įpakuoti kaip dovaną? - Ne, užteks maišelio. Ji pasako Grehemui kainą, jis moka, o ji vėl kreipiasi į mane: - Ojudu? Turite savo vaikų? Nusišypsau jai ir jau žiojuosi atsakyti, bet mane aplenkia Grehemas: - Mes turime šešis vaikus, - meluoja jis. - Bet jie jau už­ augę ir palikę lizdą. Stengiuosi susivaldyti nesijuokus, bet nuo tada, kai nu­ sprendėme nepažįstamiesiems meluoti apie savo nevaisingu­ mą, tai pavirto į nesąmonių varžybas. Dažniausiai jas laimi Grehemas. Aną savaitę moteriškei paaiškino, kad auginame ketvertuką. O dabar bandys įtikinti pardavėją, kad mūsų am­ žiaus pora gali turėti šešis suaugusius vaikus. - Visos mergaitės, - priduriu. - Vis bandėm susilaukti berniuko, bet korta vis nekrito. Pardavėjai atvimpa žandikaulis. - Turite šešias dukteris? Grehemas paima maišelį ir pirkinių kvitą. - Taip. Ir dvi anūkes. Jis visada kiek persūdo. Nutveriu Grehemą už rankos, sku­ biai sumurmu „ačiū“ pardavėjai ir taip pat skubiai tempiuosi jį 286

laukan, kaip prieš tai įsivedžiau į parduotuvę. Jau išėjus į gatvę plekšteliu jam per ranką. - Tu visai išprotėjęs, - juokdamasi sakau. Grehemas suneria mudviejų pirštus ir mes pradedame eiti. - Būtų gerai sugalvoti vardus mūsų įsivaizduojamoms dukterims, - pasiūlo jis. - Jei kartais sulauktume rimtesnių kamantinėjimų. Kaip tik einame pro virtuvės įrankių parduotuvę ir mano akys užkliūva už prieskonių lentynėlės lange. - Kalendra, - sakau. - Vyriausioji bus Kalendra. Grehemas stabteli ir kartu su manimi pasižiūri į lentynėlę. - O Petražolė - jauniausioji. Vyriausios dvynės bus Pa­ prika ir Cinamoną. Juokiuosi. - O mes turim ne vienas dvynes? - Kitos - Kadagė ir Šafrane. Mums einant link automobilio tikslinuosi: - Gerai, pataisyk, ar nepainioju. Chronologine tvarka nuo vyriausios: Kalendra, Paprika, Cinamoną, Kadagė, Šafra­ ne ir Petražolė. Grehemas šypteli. - Beveik teisingai. Šafrane gimė dviem minutėm anks­ čiau nei Kadagė. Užverčiu akis, o jis mums kertant gatvę stipriau suspau­ džia mano ranką. Vis dar stebiuosi, kaip viskas pasikeitė nuo tada, kai ati­ darėme dėžutę prieš dvejus metus. Buvom beprarandą beveik viską, ką sukūrėme kartu, dėl to, kas visai ne mūsų valioje. Vi­ sa tai turėjo mus suartinti, bet tik atitolino vieną nuo kito. 287

Vengimas - atrodytų, toks nekenksmingas žodis, o mū­ sų santykiams sukėlė didžiulę žalą. Mes santuokoje tiek visko vengėme iš paprasčiausios baimės. Vengėm bendrauti. Vengė­ me kalbėtis apie mums mestus iššūkius. Vengėme visko, kas mus liūdino labiausiai. Ir laikui bėgant pradėjau vengti pusės savo gyvenimo. Vengiau Grehemo fizine prasme ir tai pavirto į emocinį vengimą, o dėl jo nekalbėjau apie daugybę manyje verdančių jausmų. Atidariusi dėžutę supratau, kad mūsų santuokai reikėjo ne menkutės pagalbos. Mes turėjom atstatyti ją nuo pradžių pradžios, klodami visai kitokius pamatus. Gyvenimą kartu pradėjome turėdami vienus lūkesčius, o kai jie nepasiteisino, nežinojau, kaip gyventi toliau. Bet Grehemas nuolat buvo stiprus mano gijimo šaltinis. Pagaliau nustojau liūdėti dėl mūsų likimo. Nustojau galvoti tik apie tai, ko niekada kartu neturėsim, ir pradėjau vertinti tai, ką galime kartu sukurti. Skausmas nuo to neišnyko suvisam, bet esu laimingesnė nei kada per pastaruosius metus. Be abejo, dėžutės atidarymas pats savaime nieko stebu­ klingai neišsprendė. Mano troškimas susilaukti vaikų nedingo akimirksniu, bet suintensyvėjo noras džiaugtis gyvenimu be motinystės. Taip pat neišsisklaidė ir mano bodėjimasis seksu, nors pamažu atsirado galimybė išmokti atskirti seksą nuo vil­ ties ir netekties. Vis dar retkarčiais verkiu duše, bet niekada to nedarau vienumoje. Verkiu, o mane glaudžia Grehemas, nes jis privertė mane pažadėti, kad nebeslėpsiu savo didžiausios širdgėlos. Ir nebeslepiu. Susitaikau su ja. Bandau išmokti nešioti savo sunkumus kaip kovos randus, nebesigėdyti jų. Mokau­ si nepriimti asmeniškai, kai žmonės neišmanančiai užduoda 288

man klausimus apie nevaisingumą. To mokydamasi supratau, kad galiu į savo nevaisingumą žiūrėti su humoru. Niekada ne­ sitikėjau, kad ateis laikas, kai galėsiu skausmingą klausimą pa­ versti žaidimu. Dabar, kai būname viešumoje, net laukiu, kol kas nors paklaus mūsų apie vaikus. Nes žinau, kad Grehemas atsakys ir mane prajuokins. Taip pat mokausi, kad visai gerai turėti šiek tiek vilties. Taip ilgai jaučiausi tokia prislėgta ir emociškai išvargusi, kad maniau, jog jei rasiu būdą prarasti viltį, dings ir bet kokie lūkesčiai bei nusivylimas. Bet tai neišdegė. Viltis yra vieninte­ lis teigiamas dalykas mano nevaisingumo patirtyje. Niekada neprarasiu vilties, kad galbūt kada nors turėsime vaiką. Vis teikiu prašymus įvaikinimo tarnyboms ir konsultuojuosi su teisininkais. Nesu tikra, ar mes kada nustosime bandę. Bet suvokiau, kad nors ir tebesitikiu tapti motina, neatsisakau pilnaverčio gyvenimo, kol toliau tęsiu bandymus. Ir pagaliau jaučiuosi laiminga. Ir žinau, kad jausiuosi lai­ minga po dvidešimties metų, net jei ir tuomet būsime tik mes su Grehemu. - Šūdas, - burbteli Grehemas, kai prieiname prie auto­ mobilio. Jis ranka mosteli į ratą. - Nuleido padangą. Metu žvilgsnį į automobilį ir matau, kad padanga tikrai išsileidusi. Visas oras išėjęs, niekaip nepavyks jos pripūsti. - O mes turim atsarginę? Mes atvykome su Grehemo automobiliu, taigi jis atida­ ro bagažinę ir pakelia dugną, o po juo guli atsarginis ratas ir domkratas. - Ačiū Dievui, - taria jis. Padedu krepšius ant galinės sėdynės ir stebiu, kaip jis ištraukia ratą ir domkratą. Pasisekė, kad padangą nuleido 289

keleivio pusėje, prie šaligatvio, o ne prie gatvės. Grehemas nuridena ratą ir pastato domkratą. Jis gėdindamasis pakelia akis į mane. - Kvin... Paspiria akmenuką ant šaligatvio ir nuleidžia akis. Nusijuokiu, nes man tampa aišku, kad jis nežino, ką da­ ryti toliau. - Grehemai Velsai, negi niekada nekeitei rato? Jis gūžteli pečiais. - Turbūt reiktų paguglinti. Bet esi kažkada minėjusi, kad Itanas tau niekada neleido pakeisti padangos. - Jis ranka mos­ teli į ratą. - Suteikiu tau tokią galimybę. Plačiai išsišiepiu. Tiesiog mėgaujuosi situacija. - Užtrauk rankinį stabdį. Grehemas užtraukia stabdį, o aš pakišu domkratą po au­ tomobilio rėmu ir pradedu kelti aukštyn. - Visai seksualu, - užmeta Grehemas atsiremdamas į ap­ švietimo stulpą ir mane stebėdamas. Pačiumpu raktą ir imu atsukinėti veržles nuo padangos. Mes automobilį pasistatėm judrioje vietoje, todėl pora žmonių stabteli ir paklausia, ar nereikia pagalbos, nes nesusiprotėja, kad mes su Grehemu kartu. Abu kartus Grehemas jiems atsako: - Ačiū, bet mano žmona susitvarkys pati. Supratusi, ką jis daro, nusijuokiu. Man dirbant su padan­ ga jis nuolat giriasi visiems praeiviams. - Žiūrėkit! Mano žmona moka pakeisti automobilio ratą. Kai galiausiai baigiu, jis sudeda domkratą ir seną ratą at­ gal į bagažinę. Mano visos rankos tepaluotos. - Užbėgsiu į parduotuvę ir nusiplausiu rankas. 290

Grehemas linkteli ir, kol Skuodžiu į artimiausią parduo­ tuvę, atsidaro vairuotojo pusės dureles. Įpuolusi vidun ir ap­ sižvalgiusi nustembu. Tikėjausi kitokios parduotuvės. Vitri­ noje išdėlioti gyvūnų narvai, o prie pat įėjimo ant narvo tupi paukštis - ilgauodegė papūga. - Čiau! - garsiai klykteli. Kilsteliu antakius. - Labas. - Čiau! - dar kartą sučirškia paukštis. - Čiau! Čiau! - Jis tik tą žodį ir temoka, - prisiartinusi man paaiškina moteris. - Norite pasiimti gyvūnėlį ar kažką įsigyti? Iškeliu tepaluotas lankas. - Nei to, nei to. Tikėjausi rasti kriauklę. Moteris parodo man, kur tualetas. Braunuosi per parduo­ tuvę stabtelėdama ir apžiūrinėdama įvairiausius gyvūnėlius narvuose. Pilna triušių ir vėžlių, katinėlių ir jūros kiaulyčių. Bet nuėjusi į parduotuvės galą, prie pat tualeto, stabteliu ir gi­ liai įkvėpiu. Aš žiūriu į jį, nes jis neatitraukia nuo manęs akių. Dviejų didelių rudų akių, kurios žiūri į mane, tarsi būčiau penkias­ dešimtas pro šalį šiandien praėjęs žmogus. Bet akyse vis dar teberusena viltis - lyg svarstytų, gal aš būsiu pirmoji, kuri ap­ sispręs jį pasiimti. Prieinu prie narvo, įgrūsto tarp kelių kitų tuščių narvų. Tai vienintelis šuo visoje parduotuvėje. - Sveikas, drauguži, - sušnibždu. Perskaitau apatiniame kairiajame kampe užklijuotą kor­ telę. Po itališku yra ir aprašymas anglų kalba. Vokiečių aviganis Patinėlis 291

Septynių savaičių amžiaus Galima priglausti Kurį laiką spoksau į užrašą ir prisiverčiu nueiti į tualetą. Sku­ biausiai nusišveičiu rankas, nes negaliu ilgai tverti galvodama, kad tas šunelis mane palaikys dar vienu žmogumi iš gausybės, kurie šiandien pro jį praėjo ir nenorėjo priglausti. Niekada ypatingai nemėgau šunų, nes niekada nesu turė­ jusi šuns. Atvirai pasakius, niekada nemaniau, kad įsigysiu šu­ nį, bet nujaučiu, kad iš šios parduotuvės be jo neišeisiu. Prieš išeidama iš tualeto išsitraukiu mobilųjį ir parašau Grehemui žinutę. „Ateik į vidų, parduotuvės gale. Paskubėk.“ Išeinu iš tualeto, o šuneliui mane vėl pamačius pasistoja ausys iš susijaudinimo. Jis kilsteli leteną ir, man prisiartinus arčiau, prispaudžia prie narvo grotų. Sėdi ant užpakalinių ko­ jų, bet matau, kaip vizgina uodegą, tarsi prašytų dėmesio, bet baimintųsi, kad dėmesys ilgai netruks ir jis vėl naktį turės pra­ leisti narve. Pro narvo grotas prakišu pirštus, jis juos pauosto, tada lyžteli. Kaskart pažvelgusi jam į akis jaučiu krūtinėje susigniaužiant gumulą, nes, matydama jį tokį kupiną vilties ir kar­ tu besibaiminantį nusivilti, nuliūstu. Šuniukas man primena mane. Arba tai, kaip anksčiau jausdavausi. Išgirstu, kaip kažkas prisiartina man iš nugaros, todėl at­ sisuku ir pamatau Grehemą, neatplėšiantį akių nuo šuniuko. Jis prieina prie narvo ir kilsteli galvą. Šunelis permeta žvilgsnį nuo manęs prie Grehemo, pagaliau atsistoja ant visų keturių ir nepaliaujamai vizgina uodega.

292

Man net nereikia nieko sakyti, nes Grehemas linkteli gal­ vą ir sako: - Na, mažiuk. Važiuosi su mumis namo? - Jau praėjo trys dienos, - sako Eiva. - Vargšui šuneliui reikia vardo. Ji nukrausto stalą ir ruošiasi namo. Rydas prieš valandą išėjo migdyti Makso. Stengiamės kelis kartus per savaitę vaka­ rieniauti kartu, bet dažniau einame pas juos, nes Maksui rei­ kia anksti gultis. Tačiau dabar mes turime naujausią kūdikį, ir nors tas kūdikis yra šunelis, jis snaudžia, šlapinasi ir kakoja tiek pat, kiek naujagimis. - Bet taip nelengva rasti tinkamą vardą, - sakau atsidus­ dama. - Noriu jam duoti kokį nors reikšmingą vardą, bet kol kas visus, atėjusius į galvą, atmetėm. - Nes jūs labai išrankūs. - Tu vaikui vardo neišrinkai aštuonis mėnesius. Trys die­ nos tikrai nėra daug šuniui. Eiva trukteli pečiais. - Gal ir taip. Ji nuvalo stalą, o aš uždengiu maisto likučius ir sudedu į šaldytuvą. - Galvojau, gal jam reiktų duoti vardą, susijusį su mate­ matika, nes Grehemui ji taip patinka. Gal duoti jam vardąskaičių? Eiva juokiasi. - Kaip keista, kad tu taip sakai. Kaip tik šiandien gavau moksleivių iš mainų programos, kuriuos mokysiu jiems atvy­ kus už kelių savaičių, bylas. Viena mergaitė bus iš Teksaso. Jos

293

vardas yra Sevenė* Meri Džeikobs, bet ji prašosi vadinama Sikse". Iš karto pamačiusi pagalvojau apie Grehemą. - O kodėl ji nori būti vadinama ne Sevene, o Sikse? Eiva papurto galvą. - Neįsivaizduoju, bet keista. Dar tos mergaitės nesutikau, bet ji jau man patinka. - Eiva nutyla ir pažvelgia į mane. - O jeigu jam duotum savo knygos veikėjo vardą? Dabar aš papurtau galvą. - Jau apie tai mąsčiau, bet dabar, kai knygą baigiau, tie veikėjai man jau kaip tikri žmonės. Suprantu, kad skamba keistai, bet noriu, kad šuo turėtų savo vardą. Man atrodo, kad būtų nesąžininga jam dalintis vardu. - Logiška, - atsako Eiva rankomis įsiremdama į klubus. Yra naujienų iš agentės? - Ji dar nepateikė leidėjams. Dabar peržiūrinėja vietiniai redaktoriai ir tada mėgins parduoti rankraštį. Eiva nusišypso. - Tikiuosi, kad nupirks, Kvin. Užėjusi į knygyną ir pama­ čiusi tavo knygą ant lentynos, aš nušoksiu nuo proto. - Abi nušoksim. Grehemas įeina vidun su šuniuku, Eiva jį pasitinka tarp­ dury. - Jau vėlu, turiu eiti, - kreipiasi ji į šuniuką kasydama jam galvą. - Tikiuosi, kad kai ryt tave sutiksiu, jau turėsi vardą. Mudu su Grehemu su ja atsisveikinam ir jis užrakina du­ ris. Jis sūpuoja šuniuką rankose ir prieina prie manęs. - Spėk, kas du kartus pašiusiojo lauke ir dabar leis mamai ir tėčiui kelias valandas pamiegoti? (angį.) - septyni. (angį.) - šeši.

Seven Six

294

Ištraukiu šuniuką jam iš rankų ir suspaudžiu glėbyje. Jis palaižo man skruostą ir padeda galvą ant alkūnės linkio. - Jis jau pavargęs. - Ir aš jau pavargęs, - žiovaudamas sako Grehemas. Padedu šuniuką į jo guolį ir užkloju antklode. Mes nei vienas nieko neišmanome apie šunis, todėl išsijuosę skaitėm viską, ką radom apie pratinimą prie guolio, maitinimą, dresa­ vimą ir miego ritmą. Miegas kol kas tikrai yra sunkiausia užduotis. Įsigijus šu­ niuką susiduriama su daug naujų iššūkių, bet išsekimas tikrai didžiausia. Nors į nieką to nekeisčiau. Kaskart, kai šuniukas į mane pažvelgia, aš visa išsilydau. Mes su Grehemu einame į miegamąjį. Paliekame atdaras duris, kad galėtume girdėti, jei šunelis ims inkšti. Kai įsiropščiame į lovą, pasiridenu prie Grehemo ir padedu galvą jam ant krūtinės. - Neįsivaizduoju, ką reikštų turėti naujagimį, jei šuniukas nuvaro nuo kojų, - sakau. - Tiesiog pamiršai visas bemieges naktis su Kalendra, Pa­ prika, Cinamoną, Šafrane, Kadage ir Petražole. Juokiuosi. - Myliu tave. - Ir aš tave myliu. Susiraitau dar arčiau Grehemo, o jis stipriai mane apka­ bina. Iš visų jėgų stengiuosi įmigti, bet mano mintys sukasi apie visus galimus šunelio vardus, kol galiausiai įsitikinu, kad apsvarsčiau visus įmanomus variantus. - Kvin, - sako tylus ir šiltas Grehemo balsas man į ausį. Kvin, pabusk. - Atmerkiu akis ir pakeliu galvą nuo jo krūtinės. Jis parodo į kažką man už nugaros ir sako: - Žiūrėk. 295

Pasuku galvą į žadintuvą, kai jis muša vidurnaktį. Grehemas priglunda man prie ausies ir sušnabžda: - Rugpjūčio aštuntoji. Praėjo dešimt metų, o mes vis dar laimingai vedę. Ar nesakiau? Atsidustu. - Kodėl manęs nestebina, kad tu prisiminei? Nežinau, kaip nesitikėjau šios akimirkos. Skaičius aštuoni mums buvo toks svarbus iki dabar, kad turėjau susiprotėti apie datą, bet pastarosiomis dienomis buvau taip užimta šuneliu, kad net neatkreipiau dėmesio, jog šiandien - rugpjūčio aštun­ toji. - Rugpjūtis, - sušnabždu. - Toks bus šunelio vardas.

Padėka

Rašydama kiekvieną knygą aš kai kuriems žmonėms duodu paskaityti ištraukas, kurios paskui nepatenka į knygą. Ir taip jie nenorom sužino siužeto vingius. Vis keičiu istoriją. Skaity­ ti mano rašomus žodžius tampa painia užduotimi. Ypač tiek Ką praleidau, kol miegojai versijų. Labiausiai dėkoju Kei Mails, Vilmai Gonzales, Merion Arčer, Karen Loson, Loren Levin, Vanojai Fait, Kim Džouns, Džo Poperiui, Bruk Hovard ir Džo­ jai Nikols už tai, kad buvote sąžiningi. Ir už tai, kad buvote. Dėkoju Tarinai Fišer. Myliu tave ir tavo visą bepročių šeimą. Dėkoju savo agentei Džeinei Distel ir jos nuostabiajai ko­ mandai! Dėkoju nuostabiajai „Atria Books“ komandai. Taip pat sa­ vo leidėjai Džuditai Ker už penkerius paramos metus. Arielei Stiuart, mano NPTBF. Greičiausiai laikas atsikratyti pirmosios akronimo raidės. Dėkoju Melani Iglesias Perez, ačiū už viską, ką darai! O darai labai daug! Ir savo redaktorei Džohanai Kastilo. Kai bandau rašyti tau padėkos žodžius, jie skamba kvailai. Myliu tave. Ačiū KoHortams’. Knygas mylinčių žmonių grupei, ku­ ri nuolat glosto man savimeilę ir kasdien primena, kuo noriu būti. „CoHorts“ - Colleen Hoover gerbėjų klubas.

297

Dėkoju FP. Tikrajam 21. Visus gerus savo karjeros posū­ kius sieju su tais pirmaisiais metais. Mus siejo meilė, parama ir jaudulys. Niekada to nepamiršiu. Visada branginsiu kiekvieną jūsų. Mano berniukams. Mano nuostabiems, gražiems vyrams. Dėkoju jūsų tėvui, su kuriuo mano gyvenimas taip pat būtų buvęs tobulas, net jei nebūtų jūsų. Bet niekada nenuvertinsiu to, ką gavau su jumis. Jūs kasdien man nešate džiaugsmą. Ti­ kiuosi, kad niekada nenustosite prašyti apkamšomi prieš mie­ gą. Aš jumis labai didžiuojuosi. Ir dėkoju savo vyrui Hytui Hūveriui. Beveik pravirkstantį esu tave mačiusi tik tada, kai didžiavaisi mūsų šeima. Niekas nesukelia man tokios meilės ir dėkingumo tau, kaip šis faktas. Beveik viskas, kas mano gyvenime nutiko gero, nutiko dėl tavęs.

-

Kokiajūsų tobulos santuokos paslaptis?

Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. - Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobu­ la. Buvo laikai, kaiji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiš­ kumo paslaptisyra niekada nepasiduoti abiem vienu metu. Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę. Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebė­ ra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

New York Times bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Ką praleidau, kol miegojai - jau antroji lietuviškai išleista autorės knyga.