Dingusi - Gillian Flynn

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Pirkėjo vardas, pavardė: Indre Vencloviene El. pašto adresas: [email protected] Data: 12.01.2014 Pardavėjas: UAB VIPsupply Pardavimo ID: 113396 ISBN/ISSN: 9786090112359

GILLIAN FLYNN

DINGUSI Romanas

Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė

Versta iš: Gillian Flynn Gone Girl Crown Publishers /New York Ši knyga – grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis. Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ISBN 9786090112359 Copyright © 2012 by Gillian Flynn All rights reserved. This translation published by arrangement with Crown Publishers, an imprint of the Crown Publishing Group, a division of Random House, Inc., and with Synopsis Literary Agency. Viršelio nuotrauka © Kotryna Šeibokaitė © Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Zaikauskienė, 2014 © Leidykla „Alma littera“, 2014 Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė Redagavo Ilona Čiužauskaitė Korektorė Ramutė Prapiestienė Viršelio dailininkė Kotryna Šeibokaitė Knygos meninis redaktorius Agnius Tarabilda E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriama Brettui – mano gyvenimo šviesai, vyresniajai, ir Flynnui – mano gyvenimo šviesai, jaunesniajai.

Meilė – tai nesibaigiantis pasaulio kitimas; melas, neapykanta, net žmogžudystė – viskas čia susipynę; tai nuolatinis priešybių klestėjimas, nuostabi rožė, dvelkianti krauju. Tony Kushner. „Iliuzija“

pirma dalis

PRARADIMAS

NIKAS DANAS DINGIMO DIENĄ

Kai mąstau apie savo žmoną, visada pagalvoju apie jos galvą. Pirmiausia apie jos formą. Pirmą kartą ją pamačiau iš nugaros, iš pakaušio, ir jis man pasirodė kažkuo gražus – gal linijomis. Kaip žvilgantis kietas kukurūzo grūdas ar upės nugludinta fosilija. Jos galva, kaip pasakytų Viktorijos laikų žmonės, buvo dailios formos. Visai nesunku įsivaizduoti jos kaukolę. Bet kur būčiau pažinęs jos galvą. Ir apie tai, kas galvoje. Apie tai irgi galvoju – apie protą. Apie smegenis, apie visas vageles ir jos mintis, siuvančias tomis vagelėmis kaip greiti patrakę šimtakojai. Lyg vaikas įsivaizduoju, kaip atveriu jos kaukolę, išvynioju smegenis ir kruopščiai perkratau bandydamas sugauti ir atpažinti jos mintis. Eime, apie ką galvoji? Šito dažnai klausdavau mūsų santuokos metais – tegu klausdavau ne balsu, tegu ne to žmogaus, kuris galėtų atsakyti. Turbūt tokie klausimai niaukia kiekvieną santuoką: Apie ką galvoji? Kaip jautiesi? Kas tu? Ką mes vienas kitam padarėme? Ką darysime? Pramerkiau akis lygiai šeštą. Be jokio blakstienų plazdėjimo, be jokio švelnaus perėjimo į sąmoningą būvį. Pabudau automatiškai. Bjaurus pilvakalbės lėlės klaktelėjimas vokais: pasaulis juodas ir štai – spektaklis prasideda! 06.00 pranešė laikrodis – tai pirmiausia pamato mano akys. 06.00. Keistas jausmas. Retai kada pabundu lygią valandą. Pabundu bet kada: 08.43, 11.51, 09.26. Gyvenu be žadintuvo. Lygiai 06.00 saulė perkopė per ąžuolų viršūnes ir pasirodė visa karščiuojančios vasaros deivės esybe. Jos atspindys per upę plykstelėjo iki mūsų namo, ilgas rėksmingas pirštas bedė į mane pro skystas mūsų miegamojo užuolaidas. Kaltindamas: Tave matė. Tave pamatys. Apsiverčiau lovoje, mūsiškėje Niujorko lovoje mūsų naujajame name, kurį vis dar vadinome naujuoju namu, nors gyvename čia jau dvejus metus. Tai nuomojamas namas ant pat Misisipės kranto, rėkte rėkiantis Priemiesčio nuvorišas. Apie tokią vietą svajojau vaikas, augdamas toje miesto dalyje, kur butai per kelis pusaukščius, kur tiesiami gauruoti kilimai. Toks namas, kurį tuojau pat atpažįsti: būtinai didelis, sunkumų nekeliantis, naujas naujas naujas namas, kuriuo mano žmona pasibjaurėtų ir kuriuo pasibjaurėjo. „Ar prieš įeidama turėčiau palikti sielą?“ Pirmoji frazė atvykus. Tai buvo kompromisas: Eimė reikalavo, kad mano mažame gimtajame miestelyje Misūryje namą nuomotumės, o ne pirktume, nes tvirtai tikėjo, kad ilgam čia neužstrigsime. Tačiau namą galėjai išsinuomoti tik šiame netikusiame rajone – miniatiūriniame vaiduoklių mieste su bankui priklausančiais, po recesijos areštuotais, nupigintais namais, kur kaimynystė žlugdavo nė neužsimezgusi. Tai buvo kompromisas, bet Eimė taip nemanė – anaiptol. Jai atrodė, kad tai sekinantis mano įgeidis, bjaurus, savanaudiškas ant žaizdos pilamos druskos žiupsnis. Neva kaip koks laukinis nusitempiau ją į miestą, kurio ji vengė lyg ugnies, ir priverčiau gyventi name, iš kokių ji šaipydavosi. Turbūt anoks čia kompromisas, jei taip atrodo tik vienam, bet tokie būdavo mūsiškiai kompromisai. Amžiais vienas kuris iš mudviejų pykdavo. Dažniausiai Eimė.

Nekaltink manęs dėl šios nuoskaudos, Eime. Misūrio nuoskaudos. Kaltink ekonomiką, kaltink nedalią, kaltink mano tėvus, kaltink savo tėvus, kaltink internetą, kaltink žmones, besinaudojančius internetu. Buvau rašytojas. Buvau rašytojas ir rašiau apie televiziją, filmus ir apie knygas. Anuomet, kai žmonės skaitydavo popieriuje, anuomet, kai žmonėms rūpėjo, ką aš manau. Į Niujorką atvykau pačioje dešimto dešimtmečio pabaigoje per paskutinį šlovingųjų dienų kvėptelėjimą, nors tada to niekas dar nesuvokė. Niujorke knibždėte knibždėjo rašytojų, tikrų rašytojų, nes čia ėjo žurnalų, tikrų žurnalų – jų buvo daugybė. Šitaip buvo anuomet, kai internetas tebebuvo egzotiškas gyvūnėlis, laikomas leidybos pasaulio kampelyje: pamėtėk jam kokį kąsnelį, pažiūrėk, kaip jis straksi, laikomas pasaitėlio – oi, koks mielas, tikrai nepapjaus mūsų naktį. Pagalvokit: tai buvo metas, kai šviežutėliai koledžų absolventai galėjo atvykti į Niujorką ir gyventi iš rašymo. Nė neįtarėme, kad imamės profesijos, kurios per dešimt metų nebeliks. Vienuolika metų turėjau darbą ir staiga – nebe. Leidėjai visoje šalyje ėmė bankrutuoti, žurnalai pradėjo kristi nuo netikėtos žlugusios ekonomikos atneštos bacilos. Rašytojai (tokie kaip aš: ambicingi romanistai, gromuliuojantys mąstytojai, žmonės, kurių smegenys buvo per lėtos tinklaraščiams, saitams, veidaknygėms, daugiausiai nusenę užsispyrę pagyrūnai) priėjo liepto galą. Mūsų, kaip tų moteriškų skrybėlaičių kūrėjų ar botagų gamintojų, giesmelė buvo sugiedota. Praėjus trims savaitėms po to, kai mane paleido į laisvę, ir Eimė neteko darbo – va kaip. (Jaučiu, kaip Eimė žvelgia man per petį, šaiposi, kad tiek prirašiau apie savo darbą, savo nesėkmę, o jos patirtį sukišau į vieną sakinį. Kaip visada, pasakytų ji. Taigi Nikas, pasakytų ji. Toks buvo jos priežodis: Taigi Nikas… Ir visa, kas būdavo paskui, visa, ką aš padarydavau, buvo blogai.) Mudu, du suaugę bedarbiai, vienomis kojinėmis ir pižamomis savaičių savaites trynėmės po savo rausvo smiltakmenio namą Brukline: negalvojome apie ateitį, neatplėštus pašto vokus sėjome ant stalų ir sofų, dešimtą ryto valgėme ledus ir eidavome ilgo dienos pogulio. Vieną dieną suskambo telefonas. Skambino mano sesuo dvynė. Margo, taip pat praradusi darbą Niujorke, namo parsikraustė prieš metus – ta mergaitė visada mane vienu žingsniu lenkia, net ir kai sumautai nesiseka. Margo skambino iš seno gero Šiaurės Kartidžo, iš Misūrio, iš namų, kuriuose mudu užaugome. Klausiausi jos balso ir įsivaizdavau ją dešimties, su tamsių plaukų dubenėliu ir trumpu kombinezonu, sėdinčią ant mūsų senelių prieplaukos; jos kūnas sudribęs kaip sena pagalvė, liesos kojelės tabaluoja vandenyje; ji stebi, kaip upė plukdo savo vandenis per baltas kaip žuvytės pėdas, stebi įdėmiai ir jau anuomet visiškai ramiai. Go balsas, net pranešdamas atšiaurias naujienas, buvo šiltas ir banguotas: mūsų neįveikiamoji motina miršta. Tėtis viena koja jau buvo ne šiame pasaulyje: protas (apsunkęs) ir širdis (suvargusi), aptraukti miglos, klydinėjo anapusinės amžinybės link. Bet, regis, motina jį pralenks. Jai likę šeši mėnesiai, gal metai. Supratau, kad Go buvo nuėjusi pas gydytoją, savo iškrikusia rašysena viską kruopščiai užsirašė, o dabar vos neverkdama bandė iššifruoti, ko prikraigliojo. Datos ir dozės. – Tai šūdas, niekaip nesuprantu, kas čia parašyta – ar čia devyni? Ir apskritai koks skirtumas? – ištarė ji, ir aš jai nebeleidau kalbėti toliau. Ant sesers delno lyg slyva kūpsojo užduotis, tikslas. Vos nepravirkau iš palengvėjimo. – Go, aš parvažiuoju. Mes parsikraustom namo. Negalima šito užkrauti tau vienai. Ji nepatikėjo. Girdėjau ją alsuojant kitame laido gale. – Aš rimtai, Go. Kodėl gi ne? Niekas mūsų čia nelaiko.

Ilgas atodūsis. – O kaip Eimė? Apie tai nesusimąsčiau. Tiesiog pamaniau, kad susipakuosiu savo niujorkietę žmoną su visais jos niujorkietiškais pomėgiais, niujorkietišku išdidumu ir išsivešiu iš jos niujorkietiškų tėvų – paliksiu pašėlusią, pulsuojančią Manhatano ateities žemę, – perkelsiu ją į miestelį prie Misūrio ir viskas bus gerai. Dar nesupratau, koks kvailys, koks optimistas ir, taip, koks taigi Nikas esu taip manydamas. Nesupratau, į kokią bėdą tai atves. – Viskas bus gerai. Eimė… – Šioje vietoje turėjau pasakyti: „Eimė mamą myli.“ Bet negalėjau Go sakyti, kad Eimė myli mūsų motiną, nes ir po šitiek laiko Eimė mūsų motiną vargiai tepažinojo. Matėsi kelis kartus ir abi liko sutrikusios. Eimė paskui ilgiausiai nagrinėjo jų pokalbius: „Ir ką ji norėjo pasakyti, kai…“ – lyg mano motina būtų kokia valstiečių genties senolė, atkakusi iš tundros su glėbiu žalios jakų mėsos ir sauja sagų mainams, ir būtų bandžiusi iš Eimės iškaulyti tai, kas neparduodama. Eimei nerūpėjo pažinti mano šeimą, jai buvo neįdomi mano gimtinė, ir vis dėlto kažkodėl nusprendžiau, jog grįžti namo – gera mintis. Rytinis alsavimas sušildė pagalvę, ir ėmiau galvoti apie ką kita. Ne metas spėlioti ar gailėtis, metas veikti. Iš apačios sklido seniai negirdėti garsai – Eimė ruošė pusryčius. Trankė medinių spintelių dureles (bum bum!), tarškino skardines ir stiklainius (tarkšt barkšt!), brazdino ir perstatinėjo metalinius puodus ir geležines keptuves (dzingt trinkt!). Kulinarinis orkestras įsismarkavo, veržliai klegėjo baigiamojo akordo link, pyrago skarda nubūgnijo grindimis ir trenkėsi į sieną – sužvango mušamųjų lėkštės. Ten buvo kuriama kažkas nepaprasta – gal lietiniai, nes jie ypatingi, o šiandien Eimė norėtų pagaminti ką nors ypatinga. Penktosios mudviejų vestuvių metinės. Basomis nupėdinau prie laiptų ir klausiausi. Pirštus panardinau į prašmatnų visą kambarį klojantį kilimą, kuris Eimei iš principo nepatiko, ir svarsčiau, ar esu pasirengęs nusileisti pas žmoną. Eimė, nekreipdama dėmesio į mano dvejones, sukosi virtuvėje. Niūniavo kažkokią liūdną pažįstamą melodiją. Įsiklausiau – liaudies daina? Lopšinė? O tada pažinau, kad tai M A S H melodija1. „Savižudybė neskausminga“. Ėmiau lipti žemyn. Rymojau tarpdury ir stebėjau žmoną. Geltoni plaukai buvo surišti į uodegą, kuri smagiai švytavo lyg šokdynė. Ji išsiblaškiusi čiulpė nudegintą pirštą ir niūniavo. Niūniavo, nes buvo neprilygstama dainų žodžių kraipytoja. Per pirmąjį mudviejų pasimatymą per radiją užgrojo „Genesis“ dainą: „Jai rodosi, kažkas nematomas paliečia ją.“ O Eimė jausmingai suniūniavo: „Ji mano skrybėlę paėmus ant viršutinės lentynos deda.“ Kai paklausiau, kodėl jai atrodo, kad jos žodžiai šiek tiek, galbūt truputį teisingi, ji atsakė visados maniusi, jog moteris iš dainos tikrai mylėjo vyrą, nes jo skrybėlę padėjo ant viršutinės lentynos. Tada supratau, kad ji, šita viskam paaiškinimą turinti mergina, man patinka, labai patinka. Sutrinki, kai sukyla šilti prisiminimai, o jauti tik šaltį. Eimė užmetė akį į keptuvėje čirškantį lietinį ir lyžtelėjo kažką sau nuo riešo. Atrodė džiugiai, kaip dera žmonai. Jei apkabinčiau, kvepėtų uogomis ir cukraus pudra.

Kai pastebėjo mane čia tykantį, murzinais šeimyniniais šortais, Hito Maizerio2 skiautere, atsirėmė į stalviršį ir tarė: – Nagi sveikas, gražuoli. Tulžis ir baimė užgniaužė gerklę. Pamaniau sau: Ką gi, pirmyn. Siaubingai vėlavau į darbą. Kai pargrįžau namo, su seserimi iškrėtėme kvailystę. Padarėme tai, apie ką visados kalbėdavome. Atidarėme barą. Tam iš Eimės pasiskolinome pinigų – aštuonis tūkstančius dolerių, kurie kadaise Eimei nieko nereiškė, o paskui pasidarė kone viskas. Prisiekiau, kad grąžinsiu su procentais. Nebūsiu iš tų vyrų, kurie skolinasi iš žmonos – taip ir įsivaizduoju, kaip tėtis vypteli vien nuo tokios minties. „Na, visokių vyrų yra“, – labiausiai smerkianti jo frazė, kurios pabaiga nutylima: „o tu iš tų netikėlių“. Bet iš tikrųjų tai buvo geras sprendimas, sumanus žingsnis. Mudviem su Eime reikėjo naujų darbų. Šitas bus mano. Ji kada nors susiras darbą, o gal ir ne, o šiuo metu tai buvo pajamos, kurias galima buvo pelnyti panaudojus Eimės santaupų fondo likutį. Kaip ir mano išnuomota Pilis, baras mano vaikystės prisiminimuose buvo tarsi simbolis – ten eina tik suaugusieji ir daro tai, ką daro suaugusieji. Gal todėl, netekęs pragyvenimo šaltinio, taip atkakliai norėjau jį nusipirkti. Kaip priminimą, kad aš vis dėlto esu suaugęs, subrendęs vyras, naudinga žmogiška būtybė, nors ir netekusi darbo. Nekartosiu tos pačios klaidos: kadaise gausi žurnalų rašytojų kaimenė ir toliau bus skerdžiama – interneto, recesijos, Amerikos publikos, kuri verčiau spoksos televizorių, žais vaizdo žaidimus arba elektroniniu paštu praneš draugams, kad, pavyzdžiui, lietus užkniso juodai! Bet niekuo nepakeisi burbono svaigulio šiltą dieną vėsiame tamsiame bare. Žmonės visados norės išlenkti taurelę. Mūsiškis baras – tai baras ant kampo, jo interjeras eklektiškas, tikras įvairių detalių kratinys. Geriausia jame – masyvios Viktorijos stiliaus lentynos, iš ąžuolo išnyrančios drakonų galvos ir angelų veidai, išskirtinis drožybos šedevras šiais suknistais plastiko laikais. Kitkas bare, tiesą sakant, visiškas šūdas – nušiurusių kiekvieno dešimtmečio dizaino tendencijų atspindžiai: Eizenhauerio laikų grindų linoleumas su it apsvilusio skrebučio užsirietusiais kraštais, įtartinos medžio plokštėmis iškaltos sienos iš aštunto dešimtmečio namų pornofilmo, halogeniniai toršerai – atsitiktinė duoklė manajam paskutinio dešimtmečio studentų bendrabučio kambariui. Bendras įspūdis keistai naminis: panašiau ne į barą, o veikiau į kieno nors mažumą apleistą būstą. Ir atrodo draugiškai: automobilių aikštelė bendra su vietine kėgline, ir kai mūsų durys plačiai atsilapoja, įžengiantį klientą palydi tarškantys numuštų kėglių aplodismentai. Barą pavadinome „Baru“. „Žmonės manys, kad esam ironiški, o ne be fantazijos“, – nusprendė mano sesuo. Taip, manėme esą sumanūs niujorkiečiai: kad pavadinimas – tai juokelis, kurio kiti nesupras, nesupras jo taip kaip mes. Neįkirs metapavadinimo. Įsivaizdavome, kaip vietiniai raukys nosis: „Kodėl pavadinote „Baru“?“ Tačiau mūsų pirmoji klientė, žilaplaukė moteris bifokaliniais akiniais ir rožiniu bėgikės kostiumu pasakė: „Man patinka pavadinimas. Kaip „Pusryčiuose pas Tifani“, kur Odrės Hebern katė vadinosi Kate.“ Po šito taip labai neberietėme nosies, ir tai gerai. Įvažiavau į stovėjimo aikštelę. Palaukiau, kol iš kėglinės pasigirs ovacijos kažkam, numušusiam visus dešimt kėglių – ačiū, ačiū, bičiuliai, – ir išlipau iš automobilio. Pasigėrėjau iki kaulų smegenų

pažįstamu, bet vis nepabostančiu vaizdu: kitapus gatvės pritūpusiu šviesių plytų paštu (dabar šeštadieniais neveikiančiu), kukliu gelsvu raštinės pastatu tolėliau (dabar kuriam laikui uždarytu). Miestelis ne itin klesti, jau toli gražu nebe. Velnias, jis netgi ne vienintelis, o tik vienas iš Kartidžų: mūsiškis formaliai yra Šiaurės Kartidžas, todėl atrodo kaip miestas dvynys, nors juos skiria šimtai mylių ir mūsiškis yra mažesnis – žavus šešto dešimtmečio miestukas, išpampęs į eilinį vidutinio dydžio priemiestį ir tada apmiręs. Vis dėlto čia užaugo mano mama, čia užaugino mane ir Go, taigi šiokių tokių sentimentų esama. Bent jau man. Žingsniuodamas stovėjimo aikštele, kur pro betoną kalasi žolės, nukreipiau akis tolyn gatve ir išvydau upę. Štai kuo mūsų miestelis man visada patikdavo: esame įsikūrę ne ant kokio saugaus skardžio, nuo kurio matyti Misisipė, – mes gyvename prie pat Misisipės. Galiu nueiti gatve ir įžengti tiesiai į srovę – niekingos trys pėdos – ir aš jau pakeliui į Tenesį. Ant visų pastatų miestelio centre ranka nubrėžtos linijos, kiek buvo pakilęs vanduo 1961-aisiais, 1975-aisiais, 1984-aisiais, 1993iaisiais, 2007-aisiais, 2008-aisiais, 2011-aisiais. Ir taip toliau. Upė dabar nebuvo patvinusi, bet stipriomis vijomis veržliai skubėjo tolyn. Drauge su upe sparčiai judėjo ilga vyrų vora – nudelbę akis į kojas, įtemptais pečiais, jie ryžtingai žingsniavo nežinia kur. Man juos stebint, vienas staiga pažvelgė į mane. Jo veidas buvo šešėlyje – juodas ovalas. Nusigręžiau. Staiga pajutau stiprų poreikį eiti vidun. Kol nuėjau dvidešimt pėdų, sprandas užkunkuliavo prakaitu. Saulė vis dar piktai spitrijo iš dangaus. Mačiau tave. Sumaudė pilvą, ėmiau pėdinti sparčiau. Reikėjo išgerti.

1 M A S H – amerikiečių televizijos serialas (1972–1983) apie karinę mobiliąją chirurgijos kliniką (Mobile Army Surgical Hospital) Korėjos kare. Serialas sukurtas pagal kino filmą „MASH“ (1970), kuris savo ruožtu sukurtas pagal Richardo Hooko romaną „MASH: romanas apie tris karo gydytojus“ („MASH: A Novel About Three Army Doctors“). Seriale skamba kino filmo dainos „Savižudybė neskausminga“ („Suicide Is Painless“) melodija (čia ir toliau vertėjos pastabos). 2 Heat Miser – amerikiečių televizijos vaikų laidos personažas, būtybė, valdanti šiltus orus.

EIMĖ ELIOT 2005 M. SAUSIO 8 D.

DIENORAŠTIS

Tralialia! Rašydama šitai, šypsausi nuo ausies iki ausies kaip ką tik įvaikinta našlaitė. Esu sutrikusi dėl to, kokia laiminga esu – lyg kokia ryškiaspalvė komiksų mergiotė su surištais į uodegą plaukais, plepanti telefonu. O debesėlyje man virš galvos parašyta: „Susipažinau su vaikinu!“ Tikrai. Tai objektyvi, empirinė tiesa. Susipažinau su vaikinu, šauniu gražuoliu, linksmuoliu, kietuoliu. Aprašysiu, kaip viskas buvo, nes apie tai tikrai verta papasakoti būsimoms kartoms (ne, atsiprašau, aš taip žemai nepuoliau – būsimoms kartoms! Fui). Bet vis tiek. Dabar ne Naujieji metai, bet vis tiek labai panašu į Naujuosius. Žiema, anksti temsta, klaikiai šalta. Karmen, nauja draugė – pusdraugė, pažįstama, iš tų draugių, su kuriomis negali užraukti, – įkalbėjo mane išsiruošti į Brukliną, į vieno iš jos rašytojų vakarėlį. Na, man patinka rašytojų vakarėliai, man patinka rašytojai, aš – rašytojų vaikas, aš pati rašytoja. Man vis dar patinka keverzoti šitą žodį – RAŠYTOJA – blankuose, anketose, dokumentuose, kur reikia įrašyti profesiją. Gerai jau, aš nerašau apie dienos aktualijas, aš kuriu asmenybės testus, bet, manau, teisinga sakyti, jog esu rašytoja. Dirbu tam žurnalui, kad lavėčiau: tobulinu savo įgūdžius, kaupiu detales ir pastabas. Mokausi parodyti, o ne pasakyti, ir visų kitų rašytojiškų nesąmonių. (Pavyzdžiui: Šypsausi kaip ką tik įvaikinta našlaitė. Juk neprastai, ką?) Bet iš tikrųjų manau, kad jau patys testai teikia man garbės. Ar ne? Vakarėlyje atsiduri tarp tikrai talentingų rašytojų, dirbančių populiariuose, gerbiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Pati terašai klausimynus moteriškiems skaitalams. Kai kas nors pasidomi, kuo užsiimi, tu a) sutrinki ir atsakai: „Aš tik klausimynų kūrėja, o tai visiškas niekalas!“ b) pereini į puolimą: „Šiuo metu esu rašytoja, bet ketinu imtis ko nors sudėtingesnio ir vertesnio – o kodėl klausiate? Kuo jūs užsiimate?“ c) didžiuojiesi savo laimėjimais: „Pasitelkusi žinias, kurių prisirankiojau studijuodama psichologijos magistrantūroje, kuriu klausimynus apie žmogaus asmenybę. A, dar vienas smagus faktas: esu pamėgtos vaikų knygų serijos veikėjos prototipė. Tikriausiai žinote – „Nuostabioji Eimė“. Aha, taigi eik šikt, pasikėlęs snobe.“ Atsakymas: c, tik c.

Žodžiu, vakarėlį organizuoja geras Karmen draugas, rašantis apie kiną kino žurnalams. Anot Karmen, jis labai juokingas. Man pasidaro neramu, kad ji nori mus suporuoti. Nenoriu, kad mane su kuo nors poruotų. Noriu, kad mane užkluptų iš pasalų, sugautų netikėtai – lyg koks laukinis meilės ištroškęs patinas. Antraip būnu labai drovi. Jaučiu, kaip stengiuosi būti žavi, o tada suvokiu, jog matyti, kad stengiuosi būti žavi, o tada stengiuosi būti dar žavesnė, kad paslėpčiau suvaidintą žavesį, o tada pavirstu Liza Mineli: šoku apsitempusi triko ir žvyneliais, melsdama, kad mylėtumėte mane. Katiliukas, išskėstos plaštakos ir dantų rodymas. Bet ne, suprantu, Karmen tarškant apie savo bičiulį, kad jis patinka jai pačiai. Gerai. Užlipam tris išklypusių laiptų maršus ir žengiam į kūnų kaitros ir rašytojiškumo dūzgulį: daugybė

akinių juodais rėmeliais ir besiplaikstantys plaukai; neva kaubojiški marškiniai ir megztiniai aukštomis apykaklėmis; juodi vilnoniai puspalčiai suversti ant sofos ir patvinę ant grindų; ant sienos suskeldėjusiais dažais vokiškas „The Gateway“ plakatas („Jūsų galimybės lygios nuliui!“). Iš grotuvo sklinda Francas Ferdinandas – „Imk mane“. Būrelis vyrukų trinasi aplink kortų stalą – čia sustatytas visas alkoholis: nugėrę porą gurkšnelių vis pasipildo lakalo, matydami, kiek nedaug jo likę. Aš įsitrinu, kaip koks gatvės muzikantas atkišu plastikinę stiklinaitę, ir kažkoks mielo veido vaikinas Space Invaders marškinėliais įžeria man ledo ir šliūkšteli degtinės. Netrukus teks tenkintis įtartinai atrodančiu žaliųjų obuolių likeriu, šeimininko išdaiga, nebent kas nors sulakstytų gėralo, bet nepanašu, nes kiekvienam atrodo, kad jis ėjo paskutinis. Akivaizdu, kad čia sausio vakarėlis, visi po švenčių persisotinę ir pritvinkę cukraus, tingūs ir drauge irzlūs. Vakarėlis, kur per daug geriama ir leidžiamasi į protingas žodines dvikovas, pučiant dūmus pro atvertą langą, nors šeimininkas ir prašė rūkyti lauke. Esame kalbėjęsi šimtuose šventinių vakarėlių, nebeturime ką pasakyti, visiems nuobodu, bet nenorime išžengti į sausio šaltį, kaulus tebemaudžia nuo metro laiptų. Palikau Karmen su jos kavalieriumi šeimininku – jiedu įsijautę į pokalbį virtuvės kampe: palinkę vienas prie kito, sukišę veidus – kaip širdelė. Gerai. Mąstau, kad neblogai būtų ko nors įsimetus į skrandį, užuot stypsojus kambario vidury ir vypsojus kaip naujokė valgykloje. Bet beveik nieko nelikę. Milžiniško „Tupperware“ dubens dugne likę bulvių traškučių trupinių. Ant kavos stalelio nepaliestas riogso prekybos centre pirktas užkandžių padėklas su suvytusiomis morkomis, gumbuotais salierais ir į spermą panašiu mirkalu. Lyg daržovių šiaudeliai išmėtytos cigaretės. Man, kaip dažnai būna, nei iš šio, nei iš to dingteli: kas, jei dabar iššokčiau iš teatro balkono? Kas, jeigu liežuviu pamaloninčiau benamį metro? Kas, jei šiame vakarėlyje atsisėsčiau ant žemės ir suvalgyčiau viską nuo užkandžių padėklo, taip pat ir cigaretes? – Būk gera, nieko nuo čia nevalgyk, – sako jis. Jis (tuk tuk TUK), bet aš dar nežinau, kad čia jis (tuk tuk tuk). Žinau, kad šitas vyrukas mane užšnekins, jo įžūlumas – kaip marškinėliai su ironišku piešiniu, bet jam tinka. Jis iš tų, kurie elgiasi taip, lyg būtų pasiguldę daugybę, iš tų, kuriems patinka moterys. Toks, kuris mane kaip reikiant išdulkintų. Norėčiau, kad mane kaip reikiant išdulkintų! Regis, susitikinėju su trijų tipų vyrais: tvarkingais „Ivy League“ berniukais, kurie mano esą Ficdžeraldo romano veikėjai; apsukriais Volstrito tipais su pinigų atspaudais akyse, ausyse, lūpose; ir jausmingais gražuoliukais, kurie taip savimi pasitiki, kad viskas atrodo kaip pokštas. Ficdžeraldo berniukai lovoje paprastai būna nevykusiai pornografiški: daug triukšmo, akrobatikos ir jokios naudos. Finansininkai įsisiautėja ir suglemba. Gražuoliukai dulkinasi, lyg kurtų matematinį roką: čirpina ranka ten, paskui pirštas juda puikiu boso ritmu… Atrodo, lyg būčiau gera pasileidėlė, ar ne? Pala, paskaičiuosiu, kiek… Vienuolika. Neprastai. Man visados atrodė, kad dvylika – solidus, tinkamas skaičius, kuriuo galima baigti. – Rimtai, – kalba Dvyliktasis. (Cha!) – Traukis nuo šito padėklo. Džeimsas šaldytuve turi dar kokius tris. Galiu tau duoti alyvuogę su garstyčiom. Bet tik vieną alyvuogę. Bet tik vieną alyvuogę. Šita frazė ne itin juokinga, bet jau atrodo lyg slaptas mudviejų pokštas, kuris nostalgiškai kartojamas darysis vis juokingesnis. Įsivaizduoju: po metų saulei leidžiantis žingsniuosim Bruklino tiltu ir vienas iš mūsų sušnibždės: „Bet tik vieną alyvuogę“, ir mudu

imsime juoktis. (Tada susigriebiu. Gražu. Jei jis žinotų, kad aš jau planuoju, kas bus po metų, spruktų kiek kojos neša, o man teliktų palydėti jį pritarimo šūksniais.) Turiu pripažinti, kad labiausiai šypsausi todėl, kad jis gražus. Toks gražus, kad išmuša iš pusiausvyros, toks gražus, kad ima raibti akys ir norisi pasakyti tai, kas ir taip aišku kaip dieną: „Tu žinai, kad esi gražus, ar ne?“, ir toliau kalbėtis. Galėčiau lažintis, kad gražuoliukai jo nekenčia: jis panašus į turtingą niekšą iš devinto dešimtmečio filmo, į tokį, kuris kabinėjasi prie įžeidaus netikėlio, į tokį, kuris galų gale marmūze įsimūrija į tortą ir, visiems kavinėje džiūgaujant, plakta grietinėlė tęžta ant jo išverstos apykaklės. Bet jis taip nesielgia. Jis vardu Nikas. Man patinka. Tokiu vardu jis atrodo mielas, paprastas, koks ir yra. Kai jis pasisako, kuo vardu, aš sakau: „Na štai, normalus vardas.“ Jis nušvinta ir išpyškina kažkokią citatą: „Nikas – toks vaikinas, su kuriuo gali išgerti alaus, toks vaikinas, kuriam nė motais, jei privemi jam mašiną. Nikas!“ Jis ištisai skaldo smagius kalambūrus. Įkertu tris ketvirtadalius iš jo filmų užuominų. Gal du trečdalius. (Prisiminti: išsinuomoti „The Sure Thing“.) Jis neprašomas paduoda dar išgerti – kažkokiu būdu gauna paskutinę normalaus gėrimo stiklinaitę. Jis mane pasižymėjo, iškėlė vėliavą: Aš pirmas, ji mano, mano. Po visų tų nervingų, pagarbių postfeministinių vyriškių gera būti kažkieno teritorija. Jis gražiai šypsosi. Kaip katinas. Taip šypsodamasis turėtų iškosėti geltonas kanarėlės plunksneles. Jis neklausia, kuo užsiimu, ir tai gerai, tai nauja. (Ar minėjau, kad aš rašytoja?) Kalba banguotu Misūrio akcentu; jis gimė ir užaugo netoli Hanibalo, vietos, kur vaikystę praleido Markas Tvenas ir kuri jį įkvėpė parašyti „Tomą Sojerį“. Pasakoja, kad kai buvo paauglys, dirbo garlaivyje – vakarienė turistams ir panašiai. Juokiuosi (mažvaikė niujorkietė, niekada neturėjusi drąsos leistis į neaprėpiamas Vidurio valstijas, į Valstijas, Kur Gyvena Daug Kitų Žmonių), o jis sako, kad Mysoris – fantastiška vieta, gražiausia pasaulyje, nėra kitos tokios nuostabios valstijos. Jo akys šelmiškos, blakstienos ilgos. Galiu įsivaizduoti, kaip jis atrodė vaikystėje. Namo važiuojame vienu taksi, gatvių žibintai meta išplaukusius šešėlius, automobilis dumia, lyg mus kas vytųsi. Pirmą nakties atsiduriame viename iš nepaaiškinamų Niujorko aklagatvių per dvylika kvartalų nuo mano buto, iš taksi ropščiamės į šaltį, į nuostabųjį Kas toliau? ir Nikas lydi mane namo. Jo ranka man ant juosmens, skruostus kanda šaltukas. Pasukame už kampo, kur į vietinę kepyklėlę pristatė cukraus pudros – išpila visą statinę į rūsį lyg kokį cementą. Nebematyti nieko, tik baltame saldžiame debesyje juda tiekėjų šešėliai. Gatvė banguoja, Nikas mane prisitraukia, vėl šypsosi tąja šypsena, dviem pirštais suima mano plaukų sruogą, perbraukia iki galo ir dukart timpteli, lyg skambindamas varpeliu. Jo blakstienos apkibusios pudra, o prieš palinkdamas man nuo lūpų nubraukia cukrų, kad pajustų manąjį skonį.

NIKAS DANAS DINGIMO DIENĄ

Atlapojau duris į savo barą, įžengiau į prietemą ir pirmą kartą šiandien iš visų plaučių atsikvėpiau – įtraukiau cigarečių ir alaus kvapo, nulašėjusio burbono kvapsnio, senų skrudintų kukurūzų dvoko. Bare tik viena lankytoja, ji sėdi pačiame gale – senyva moteris, vardu Sju, kartu su vyru ateidavusi kiekvieną ketvirtadienį, bet vyras prieš tris mėnesius mirė. Dabar ji kiekvieną ketvirtadienį ateina viena, į šnekas nesileidžia, tiesiog, kaip įprastai, sėdi su alumi ir kryžiažodžiu. Mano sesuo darbuojasi už baro. Plaukai prisegti nuobodylos segtukais, paraudusiomis rankomis ji merkia alaus bokalus į karštas pamuiles ir traukia lauk. Go liekna, neįprastų veido bruožų, bet nepasakytum, kad nedaili. Tik reikia įsižiūrėti: platus žandikaulis, nedidelė graži nosis, tamsios apskritos akys. Jeigu čia būtų retro filmas, vyriškis atsismauktų minkštą fetrinę skrybėlę, ją išvydęs švilptelėtų ir pasakytų: „Nagi, kokia sultinga!“ Ketvirto dešimtmečio burleskinių filmų karalienės veidas ne visiems priimtinas šiais fėjiškų princesių laikais, bet iš drauge nugyventų metų žinau, kad vyrams mano sesuo patinka, labai patinka, ir dėl to kaip jos brolis ir didžiuojuosi ir nerimauju. – Ar dar gamina pimentines bandas? – nepakeldama akių, tiesiog žinodama, kad čia aš, sako, užuot pasilabinusi, ir mane apima palengvėjimas, kurį visados pajuntu ją išvydęs – gal einasi ir netobulai, bet viskas bus gerai. Mano dvynė Go. Tiek kartų esu ištaręs šią frazę, kad ji tapo raminančia mantra, o ne tiesiog žodžiais manodvynėgo. Mudu gimėme aštuntajame dešimtmetyje, tais laikais, kai dvyniai buvo retenybė, šiek tiek paslaptinga – vienaragio giminaičiai, elfų broliai. Netgi esam apdovanoti trupučiu dvynių telepatijos. Vien tik su Go aš būnu visiškai savimi. Nejaučiu poreikio aiškintis jai dėl savo veiksmų. Nesistengiu, kad būtų aišku, neabejoju, nesijaudinu. Ne viską jai pasakoju, jau nebe viską, bet papasakoju jai daug daugiau negu bet kam kitam. Pasakoju jai tiek, kiek galiu. Devynis mėnesius pragyvenome surėmę nugaras ir saugodami vienas kitą. Tai tapo viso gyvenimo įpročiu. Man niekada nerūpėjo, kad ji mergaitė – keista itin droviam vaikui. Ką galiu pasakyti? Ji tiesiog visada buvo šauni. – Slėgtainis su paprikomis – toks mėsos paštetas, ar ne? Manau, kad gamina. – Reikėtų nusipirkti, – sako ji. Kilsteli antakį. – Aš suintriguota. Neprašyta į abejotino švarumo bokalą šliūkšteli PBR. Kai užklumpa mane besistebeilijantį į apsiblaususį kraštelį, kilsteli stiklą prie lūpų ir nuliežia nešvarumą; lieka seilių lašas. Pastato bokalą man panosėje. – Ar dabar geriau, mano prince? Go juodai įsikalusi, kad man iš tėvų atitekę visa, kas geriausia, kad aš – planuotas vaikas, vienturtis, kurį užauginti būtų buvę jų jėgoms, o ji prasmuko į šį pasaulį nusitvėrusi man už kulkšnies, ji – nepageidauta pašalietė. (Tėčiui – itin nepageidauta pašalietė.) Jai atrodo, kad vaikystėje ji turėjo rūpintis pati savimi, kad buvo apgailėtinas padaras su atsitiktiniais išaugtiniais skudurais ir pasirašyti pamirštais mokyklinių išvykų leidimais, amžinai neturinti pinigų ir ta, kurios visi gailisi. Šitame yra grūdas tiesos; man skaudu tai pripažinti.

– Taip, mano niekinga verge, – atšoviau ir karališku mostu leidau jai eiti. Išmaukiau alų. Man reikėjo pasėdėti ir išlenkti alaus – bokalą, o gal tris. Mano nervai dar nuo ryto buvo įsitempę. – Kas tau darosi? – paklausė ji. – Sudirgęs kažkoks. Ji tėkštelėjo į mane pamuilių, daugiau vandens negu putų. Oro kondicionierius užburzgė garsiau ir sušiaušė mums plaukus. Bare prabūdavome daugiau laiko, negu kad reikėjo. Jis pasidarė lyg vaikystės klubas, kurio niekada neturėjome. Pernai vieną girtą vakarą išnaršėme dėžes motinos rūsyje – ji dar buvo gyva, bet jos dienos jau ėjo į pabaigą, ir mums reikėjo paguodos. Perrinkome žaislus ir žaidimus, siurbčiodami alų iš skardinių, aikčiodami ir okčiodami. Kalėdos rugpjūtį. Kai mama mirė, Go persikraustė į mūsų senąjį namą ir mes savo žaislus po truputį sutempėme į „Barą“: vieną dieną ant palangės pasirodė lėlytė Braškytė, dabar jau nebekvepianti (mano dovana Go). Miniatiūrinė „El Camino“ mašinytė, neturinti vieno rato, atsirado ant lentynos kampe (Go dovana man). Svarstėme, ar nesurengus stalo žaidimų vakaro, nors šiaip jau mūsų klientai per seni, kad jaustų sentimentų mūsų „Besočiams begemotams“, mūsų „Life“ žaidimui su mažulytėmis plastikinėmis mašinytėmis, į kurias tupdomi mažulyčiai plastikiniai tėčiai ir mamos su mažulyčiais plastikiniais vaikučiais. Nepamenu, kas laimi. („Hasbro“ galvosūkis visai dienai.) Go įpila man dar alaus, įsipila sau. Jos kairys vokas kiek pasmukęs. Dabar lygiai pusiaudienis, 12.00, ir man parūpsta, nuo kelių ji geria. Pastarieji dešimt metų jai nebuvo rožėmis kloti. Mano pramuštgalvė sesutė, turinti vunderkindės smegenis ir rodeo dvasią, paskutinio dešimtmečio pabaigoje metė koledžą ir išvažiavo į Manhataną. Ji tapo interneto bendrovių burbulo auka – per dvejus metus uždirbo krūvą pinigų, o tada 2000-aisiais murktelėjo į interneto burbulinę vonią. Go neprarado šalto proto. Jai buvo vos per dvidešimt, trisdešimt dar toli; ji nepražus. Kitas žingsnis – ji įgijo laipsnį ir įsiliejo į investicinės bankininkystės pilkašvarkių gretas. Ėjosi vidutiniškai, nebuvo nei labai kuo girtis, nei labai kuo skųstis, bet per 2008-ųjų finansinę krizę ji viens du neteko darbo. Nė nežinojau, kad ji išvažiavusi iš Niujorko, kol nepaskambino man iš mamos namų: „Pasiduodu.“ Meldžiau, įkalbinėjau grįžti, bet kitame laido gale išvydau Garį, jos numylėtąjį fikusą, nudžiūvusį prie durų, ir supratau, kad ji nebegrįš. Bare, regis, jai pasidarė geriau. Ji tvarkė apskaitą, pilstė alų. Retkarčiais nukniaukdavo smulkių iš arbatpinigių dėžutės, bet juk ir dirbo daugiau už mane. Niekada nesišnekėdavome apie anuometį gyvenimą. Mes Danai, mus priveikė ir mes buvome keistai tuo patenkinti. – Tai kaip? – tais pačiais žodžiais kaip visada pokalbį pradėjo Go. – Ai. – Kas ai? Blogai? Prastai atrodai. Aš pritariamai gūžtelėjau; ji tyrinėjo mano veidą. – Eimė? – paklausė. Į šitą klausimą buvo nesunku atsakyti. Vėl gūžtelėjau – šį kartą patvirtindamas gūžtelėjimu Ką padarysi. Go abiem alkūnėmis pasirėmė ant baro, smakrą įtupdė į delnus ir smagiai nusiteikusi pasirengė negailestingai išmėsinėti mano santuoką. Go – didžioji specialistė. – Ir kas gi nutiko? – Nekokia diena. Tiesiog nekokia diena. – Nesileisk, kad ji tampytų tau nervus. – Go prisidegė cigaretę. Surūko kasdien vieną. – Moterys –

pamišėlės. – Go savęs prie moterų kategorijos nepriskiria, šitą žodį ji vartoja pašaipiai. Nupūčiau Go dūmą atgal jo savininkei. – Šiandien mūsų vestuvių metinės. Penktosios. – Oho. – Sesuo atlošė galvą. Ji buvo pamergė: violetinė nuo galvos iki kojų, „žavi, juodaplaukė, dama ametistų spalvos drabužiu“ – taip ją praminė Eimės motina, bet metinių Go neprisimindavo. – Viešpatie. Po paraliais. Mat kaip. Greitai bėga laikas. – Ji išpūtė į mane dar vieną dūmų debesį – neskubrus būdas susiveikti vėžį. – Ji surengs tą savo, hm, kaip tu ten vadini – kažko paiešką… – Lobio paiešką, – pasakiau. Mano žmonai patiko žaidimai, daugiausia proto žaidimai, bet taip pat tikri smagūs žaidimai, ir mūsų metinėms ji visada parengdavo sudėtingą lobio paiešką: užuomina nukreipdavo į vietą, kur būdavo paslėpta kita užuomina. Taip turėdavau nukeliauti iki galo, kur manęs laukdavo dovana. Šitai jos tėtis visados suruošdavo jos mamai per metines. Nemanykit, kad neįžvelgiu čia lyčių vaidmenų, kad nesuprantu užuominos. Bet aš neaugau Eimės namuose, užaugau savuosiuose, ir paskutinė dovana, kurią, prisimenu, tėtis įteikė mamai, buvo lygintuvas – be jokio vyniojamojo popieriaus padėtas ant virtuvės spintelės. – Ar lažinsimės, kaip ji ant tavęs širs šiemet? – šypsodamasi per bokalo kraštą paklausė Go. Bėda su Eimės lobio paieškomis ta, kad aš niekada neperprantu užuominų. Per pirmąsias metines, tada dar Niujorke, atspėjau dvi iš septynių. Tai patys sėkmingiausi mano metai. Įžanginė užuomina: Neprašmatnu ten, gal veikiau skylė tikra, Bet pernai rudenį antradienį bučiavomės ten va.

Ar yra tekę vaikystėje dalyvauti ortografijos varžybose? Ta spengianti akimirka paskelbus žodį, kai įjungi smegeninę, bandydamas suvokti, ar sugebėsi pasakyti paraidžiui. Ir čia tas pats – absoliuti panika. – Airių baras ne itin airiškoje vietoje, – pasufleravo Eimė. Prikandau lūpą, pasirengiau gūžtelėti pečiais ir ėmiau akimis lakstyti po mūsų svetainę, lyg tikėdamasis, jog iš kur nors išlįs atsakymas. Ji ilgai laukė. – Lijo, mes pasiklydome, – iš maldaujamo į irzlų virstančiu balsu priminė ji. Gūžtelėjau pečiais. – Nikai, „McMannas“. Ar pameni, kaip per lietų Kinų kvartale ieškojom to dim sum restoranėlio ir pasiklydom? Jis turėjo būti kažkur prie Konfucijaus paminklo, bet paaiškėjo, kad yra du Konfucijaus paminklai, ir mes permirkę iki paskutinio siūlo galiausiai užėjome į tą keistą airių barą. Įkalėme po porą viskio, tu čiupai mane, pabučiavai ir tai buvo… – Teisingai! Reikėjo užuominos su Konfucijumi ir būčiau supratęs. – Paminklas – ne esmė. Svarbiausia buvo pati vieta. Pats momentas. Tiesiog pamaniau, kad tai buvo ypatinga. Šituos paskutinius žodžius ji ištarė vaikiška intonacija, kuri kadaise man atrodė tokia žavi. – Tai ir buvo ypatinga. – Prisitraukiau ją ir pabučiavau. – Tas pasiglamonėjimas tenai buvo ypatingas. Šiaušiame į „McManną“ ir vėl tai padarome. „McManno“ bare barmenas, didelis barzdotas meškinas, mus išvydęs išsišiepė, abiem įpylė viskio ir stumtelėjo kitą užuominą.

Kai man liūdna ir nyku, Ten aš visada einu.

Tai pasirodė besanti Alisos iš Stebuklų šalies skulptūra Centriniame parke, kuri, kaip pasakojo man Eimė – ji pasakojo, ji žino, kad pasakojo daug kartų, – vaikystėje pakeldavo jai nuotaiką. Neprisimenu nė vieno iš tų pokalbių. Sąžiningai prisipažįstu – neprisimenu. Šiek tiek kenčiu nuo dėmesio deficito sutrikimo ir man žmona visada atrodė šiek tiek akinanti tikrąja šio žodžio prasme: neįžiūrėdavau aiškaus kontūro, ypač žvelgdamas į ryškią šviesą. Pakako būti greta jos ir girdėti jos balsą, ne visada ir svarbu būdavo, ką ji kalba. Turėjo būti svarbu, bet nebuvo. Kai pagaliau atėjo vakaras ir metas apsikeisti tikrosiomis dovanomis – tradicinėmis popierinėmis dovanomis pirmųjų vedybų metinių proga, – Eimė su manimi nebesikalbėjo. – Eime, aš myliu tave. Juk žinai, kad myliu, – pėdindamas jai įkandin per gaujas apstulbusių turistų, sustojusių tiesiai šaligatvio vidury, užsimiršusių ir išsižiojusių. Eimė slydo per Centrinio parko minią, manevravo tarp bėgikų, žvelgiančių aštriu kaip lazeris žvilgsniu, ir riedutininkų, švysčiojančių kojų žirklėmis, tarp priklaupusių tėvų ir lyg girtų kepėstuojančių vaikiukų – visą laiką pirma manęs, kietai sučiauptomis lūpomis, skubanti į niekur. Stengiausi ją prisivyti, nučiupti už rankos. Galiausiai ji sustojo, atgręžė, kaip pats sau paaiškinau, abejingą veidą, vienu piršteliu mintyse prispausdama mano susierzinimą. – Eime, aš nesuprantu, kodėl turiu įrodinėti, kad tave myliu, prisimindamas tiksliai tai, ką tu prisimeni, tiksliai taip, kaip tu prisimeni. Tai nereiškia, kad man nepatinka mudviejų gyvenimas drauge. Šalimais klounas išpūtė balioną-gyvūną, vyras nupirko rožę, vaikas lyžtelėjo ledų ir radosi nesuvaidinta tradicija, ta, kurios niekad nepamiršiu: Eimė visada eina į kraštutinumus, o man nė neverta mėginti. Su metinėm, mulki. – Nujaučiu – penktosios metinės – ji labai širs, – kalbėjo toliau Go. – Todėl tikiuosi, kad turi gerą dovaną. – Atliktinų darbų sąraše. – Koks penktųjų metinių simbolis? Popierius? – Popierius – pirmosios, – pasakiau. Po netikėtai nutrūkusių lobio paieškų per pirmąsias metines Eimė man įteikė prašmatnų laiškų popieriaus rinkinį su viršuje įspaustais mano inicialais, popierius buvo toks rupus, kad galėjai užčiuopti jo faktūrą. O aš žmonai padovanojau niekniekių krautuvėlėje pirktą ryškiai raudoną popierinį aitvarą, įsivaizduodamas parką, iškylas, šiltą vasaros vėją. Nė vienam iš mudviejų dovana nepatiko; mieliau būtume gavę tai, ką padovanojome kitam. Visiškas nesusipratimas. – Sidabras? – spėjo Go. – Bronza? Dramblio kaulas? Padėk. – Medis, – pasakiau. – Nebūna romantiškų dovanų iš medžio. Kitame gale Sju tvarkingai sulankstė laikraštį ir paliko ant baro drauge su tuščiu bokalu ir penkių dolerių banknotu. Jai išeinant visi tylomis nusišypsojome. – Sugalvojau, – pasakė Go. – Eik namo, išdulkink ją iki sąmonės netekimo, tada pliaukštelėk pimpalu ir užrik: „Štai tau medis, kale!“ Abu ėmėme juoktis. Paskui abiem toje pačioje vietoje paraudo skruostai. Tokius nešvankius neseseriškus juokelius Go su pasimėgavimu svaidė į mane kaip granatas. Dėl jų koledže vis sklandė

gandai, kad mes paslapčia dulkinamės. Dvyncestas. Buvome kieti: tik mudviem suprantami juokeliai, pasišnabždėjimai vakarėliuose. Žinau, kad nėra jokio reikalo sakyti, bet jūs nesate Go, galite suprasti neteisingai, todėl pasakysiu: mudu su seserimi niekada nesidulkinome, nė minčių tokių niekada nekilo. Tiesiog mes tikrai vienas kitam patinkame. Go vaidino, kaip pimpalu plaka mano žmoną. Ne, Eimė su Go niekaip nebūtų galėjusios tapti draugėmis. Abi labai jau saugo savo teritoriją. Go įprato būti alfa mergina mano gyvenime, Eimė buvo įpratusi būti alfa mergina bet kieno gyvenime. Kaip du tame pačiame mieste gyvenantys žmonės – du kartus tame pačiame mieste: iš pradžių Niujorke, dabar čia, – jos vos tepažįstamos. Jos įplasnoja į mano gyvenimą ir išplasnoja laiku kaip drausmingos aktorės, viena išeina pro duris, kita įžengia, ir tais retais kartais, kai atsiduria viename kambaryje, abi keistai sutrinka. Iki kol su Eime rimtai susimetėme, kol susižadėjome, susituokėme, ką mano Go, galėjau spėlioti iš vieno kito tarstelėto sakinio: Juokinga, niekaip neperkandu, kokia ji iš tikrųjų. Ir: Tu su ja tarsi nebūni savim. Ir: Yra skirtumas, ar tikrai myli žmogų, ar tik vaizdinį. Ir galiausiai: Svarbiausia, kad tu su ja tikrai laimingas. Tada, kai su Eime tikrai buvau laimingas. Eimė irgi turėjo ką pasakyti apie Go: Ji labai… misūriška, ar ne? Ir: Su ja reikia būti tinkamai nusiteikusiai. Ir: Ji su tavimi šiek tiek savininkiška, bet, spėju, daugiau nieko neturi. Vyliausi, kad kai visi gyvensime Misūryje, tos dvi pabaigs – nebesipeš it katės maiše, kad gyvensime lygūs, laisvi ir laimingi. Nieko panašaus. Go vis dėlto buvo labiau patrakusi už Eimę, taigi kova išėjo nelygi. Eimė – protinga, kandi, sarkastiška. Eimė galėjo mane suerzinti, galėjo mestelėti taiklią kandžią pastabą, o Go visada mane prajuokindavo. Pavojinga juoktis iš sutuoktinės. – Go, man regis, susitarėm, kad mano genitalijų nebeminėsim, – pasakiau. – Aš tau – brolis, taigi genitalijų neturiu. Suskambo telefonas. Go gurkštelėjo alaus ir atsiliepė, užvertė akis ir nusišypsojo. – Jis tikrai čia, luktelėkit! Man vien lūpomis ištarė: – Karlas. Karlas Pelėjus gyveno kitapus gatvės priešais mus su Eime. Prieš trejus metus išėjęs į pensiją. Prieš dvejus išsiskyręs. Iš karto po to atsikraustęs į mūsų kvartalą. Dirbo prekybos agentu – vaikų švenčių reikmenys – ir, man regis, keturis dešimtmečius pragyvenęs moteliuose, namie nesijautė kaip namie. Kone kasdien pasirodydavo bare, nešinas nosį riečiančiu „Hardee’s“ maišu, ir skųsdavosi, kad neturi pinigų, kol gaudavo išgerti baro sąskaita. (Dar vienas dalykas, kurį sužinojau iš Karlo apsilankymų „Bare“, – jis buvo veiksnus, bet vis dėlto tikras alkoholikas.) Mielai gerdavo viską, ko mes bandydavome atsikratyti: visą mėnesį, maždaug apie 1992-uosius, Karlas gėrė vien apdulkėjusį Zima, kurio aptikom rūsyje. Kai dėl pagirių Karlas nepajėgdavo išeiti iš namų, surasdavo kokį pretekstą paskambinti: Nikai, tavo pašto dėžutė šiandien grūste prigrūsta – gal koks siuntinys atėjo? Arba: Šiandien turėtų lyti, o tavo langai atviri. Pretekstai buvo šakėmis ant vandens rašyti. Tiesiog Karlui reikėjo išgirsti taurių skimbčiojimą, pilamo gėrimo kliuksėjimą. Paėmiau telefono ragelį ir bokale pajudinau ledukus, kad Karlas įsivaizduotų savąjį džiną. – Sveiks, Niki, – pasigirdo verksmingas Karlo balsas. – Nepyk, kad trukdau. Tik pamaniau, kad

tau reikėtų žinoti… Tavo durys iki galo atlapotos ir ta jūsų katė lauke. Taip neturėtų būti, ar ne? Numykiau išsisukinėdamas. – Nueičiau ir pažiūrėčiau, bet truputį nesveikuoju, – nutęsė Karlas. – Nieko tokio, – atsakiau. – Man jau vis tiek metas namo. Iki mūsų Upės keliu tiesiai į šiaurę automobiliu penkiolika minučių kelio. Įvažiuojant į mūsų kvartalą mane kartais nukrečia šiurpas: daugybė juoduojančių namų kiaurymių – namų, kuriuose niekados niekas negyveno, arba namų, kuriuose kažkas gyveno, bet buvo išmesti lauk, namų, triumfuojančių, kad yra tušti ir bežmogiai. Kai mudu su Eime atsikraustėme, mus aplankė kaimynai: troškintuvu nešina pusamžė vieniša trijų vaikų mama; alaus pakuote nešinas jaunas trynukų tėvas (jo žmona liko namie su trynukais); už kelių namų gyvenanti vyrėlesnė krikščionių pora; ir, žinoma, Karlas, įsikūręs kitapus gatvės. Susėdome mūsų terasoje ir žiūrėjome į upę, jie liūdnai kalbėjosi apie hipotekos paskolą, nulines palūkanas, nulines įmokas, o tada pastebėjo, kad mudu su Eime vieninteliai galime prieiti prie upės ir kad mes vieninteliai bevaikiai. „Tik judu? Šitame visame didžiuliame name?“ – paklausė vieniša mama, dalydama kažką panašų į kiaušinienę. – Tik mudu, – šypsodamasis patvirtinau ir, gavęs kąsnį liulančio kiaušinio, dėkingas linktelėjau. – Turėtų būti liūdna. Ji buvo teisi. Po keturių mėnesių viso didžiulio namo ponia pralaimėjo turto įkeitimo kovą ir su savo trimis vaikais išnyko naktyje. Jos namas taip ir liko tuščias. Ant svetainės lango vis dar tupi vaiko nupieštas ir prilipdytas drugelis, ryškus „Magic Marker“ saulėje virtęs į rudą. Ne taip seniai vieną vakarą važiavau pro šalį ir pamačiau vyrą, apžėlusį, susivėlusį. Jis spoksojo iš už piešinio ir plūduriavo tamsoje lyg kokia liūdna akvariumo žuvis. Pamatė, kad jį matau, ir puolė atgal į namo gelmę. Kitą dieną ant laiptelių palikau rudą popierinį maišą su sumuštiniais; jis taip ir pragulėjo nepaliestas saulėkaitoje visą savaitę, tižo ir zmeko, kol galiausiai paėmiau jį ir išmečiau. Tylu. Šitas namų kompleksas visada nejaukiai tylus. Artindamasis prie savo namo, klausydamasis savo paties automobilio variklio burzgimo, pamačiau, kad katė išties tupi ant laiptelių. Tebetupi, nors nuo Karlo skambučio praėjo dvidešimt minučių. Keista. Eimė mylėjo katę. Jai buvo nukarpyti nagai, jos neišleisdavo lauk, niekada neišleisdavo, nes katė, Bliker, buvo meili, bet visiškai paika, ir nors kažkur tarp storų pūkuoto jos kailio klosčių buvo įsiūtas „LoJack“ sekimo įtaisas, Eimė žinojo, kad jeigu gyvulėlis paspruks, ji daugiau akyse jo neberegės. Katė nosies tiesumu būtų nupincinusi į Misisipę – pinci pinci – ir nuplaukusi iki pat Meksikos įlankos tiesiai alkanam bukasnukiam rykliui į nasrus. Bet, pasirodo, katei neužteko proto nė laiptais nulipti. Bliker tupėjo ant priebučio krašto, striukas drūtas, bet išdidus sargas – tikras Asmens sargybinis. Kai įsukau į mūsų keliuką, iš namo išlindo Karlas ir irgi atsistojo ant laiptų. Jaučiau, kaip katė ir senis stebi mane išlipantį iš mašinos ir einantį prie namo; raudoni bijūnai palei bordiūrą atrodė riebūs ir sultingi, taip ir prašėsi suryjami. Jau ketinau užtverti katei kelią ir ją sučiupti, bet pamačiau atviras laukujes duris. Karlas sakė, kad jos atidarytos, bet matyti buvo kas kita. Jos nebuvo praviros tik-išnešiu-šiukšles-ir-grįšiu. Durys buvo plačiai žiojinčiai grėsmingai atviros.

Karlas lūkuriavo kitapus gatvės, laukdamas, ką pasakysiu, ir aš pasijutau tarsi kokiame netikusiame spektaklyje vaidinąs susirūpinusį vyrą. Stabtelėjau ant laiptelių ir susiraukiau, paskui žengdamas kas antrą pakopą ir šaukdamas žmoną vardu, skubiai užlipau likusiais laiptais. Tyla. – Eime, ar tu namie? Užbėgau laiptais į antrą aukštą. Eimės ten nebuvo. Pastatyta lyginimo lenta, įjungtas lygintuvas, lyginti padėta suknelė. – Eime! Vėl nubėgau žemyn. Karlas įsisprendęs į šonus vis dar stypsojo tarpdury ir žiūrėjo. Puoliau į svetainę ir sustojau kaip įkastas. Kilimas žėrėjo nuo stiklo šukių, žurnalinis staliukas sudaužytas į šipulius. Abipus sofos stovėję staliukai išvartyti, knygos pažirusios ant grindų kaip mago kortų malka. Net masyvi senovinė otomanė gulėjo apversta, iškėlusi keturias kojytes kaip koks negyvėlis. Viso šito jovalo viduryje gulėjo geros aštrios žirklės. – Eime! Baubdamas jos vardą ėmiau blaškytis po namą. Į virtuvę, kur smilko virdulys, į rūsį, kur svečių kambary nebuvo nė gyvos dvasios, prie durų į kiemą. Per kiemą nuplumpsėjau iki išsikišusios virš upės prieplaukėlės. Persisvėriau per kraštą pažiūrėti, ar nebus jos mūsų valtyje, pririštoje prie prieplaukos, kur kartą buvau ją radęs, besisupančią ant bangelių, atgręžusią veidą į saulę, užsimerkusią. Aš tada žiūrėjau į akinančius atvaizdus upėje, į jos gražų, ramų veidą, o ji staiga atmerkė mėlynas akis ir nieko nesakė. Aš irgi nieko nesakiau ir nuėjau į namą. – Eime! Jos nebuvo valtyje, jos nebuvo name. Eimės čia nebuvo. Eimė dingo.

EIMĖ ELIOT 2005 M. RUGSĖJO 18 D.

DIENORAŠTIS

Nagi nagi nagi. Spėkit, kas vėl apsireiškė? Nikas Danas, vaikinas iš Bruklino vakarėlio, cukruotas bučiuoklis, virtuozas pranykti. Aštuonis mėnesius, dvi savaites, pora dienų nė žodelio, o tada pasirodo, lyg taip ir būtų buvę sumanyta. Paaiškėja, kad pametė mano telefono numerį. Jo mobilusis buvo nusprogęs, taigi numerį užsirašė ant lipuko. Įsikišo tą lipuką į džinsų kišenę, džinsus įdėjo į skalbyklę ir iš lipuko liko minkštas žiuželis. Bandė jį išvynioti, bet įžiūrėjo tik 3 ir 8. (Jis pasakė.) O tada užgriuvo darbai, staiga paaiškėjo, kad jau kovas, ir jau buvo nepadoriai vėlu manęs ieškoti. (Jis pasakė.) Aišku, kad man buvo pikta. Aš pykau. Bet nebepykstu. Papasakosiu, kaip viskas yra. (Ji pasakė.) Šiandien. Rugsėjo vėjo šuorai. Žingsniuoju Septintuoju aveniu, mano galvoje priešpietiniai apmąstymai apie krautuvėlių ant šaligatvių iškeltas dėžes – nesibaigiančios plastikinės dėžės su kantalupomis, papajomis, melionais, sutupdytais ant ledo kaip dienos prekė – ir jaučiu, kaip greta lyg prilipęs žingsniuoja vyriškis, akies krašteliu žvilgteliu į įkyrėlį ir atpažįstu, kas jis. Jis. Vaikinas iš „Aš susipažinau su vaikinu!“ Nesustojau, tik grįžtelėjau į jį ir paklausiau: a) „Ar mes pažįstami?“ (manipuliavimas, iššūkis) b) „O, labai džiaugiuosi tave matydama!“ (nekantravimas, išskydimas) c) „Eik šikt.“ (agresija, kartėlis) d) „Na, nemažai tau prireikė laiko, ar ne, Nikai?“ (linksmai, žaismingai, atsipalaidavus) Atsakymas: d

Ir dabar mes kartu. Kartu, kartu. Buvo visiškai lengva. Įdomus dalykas – tinkamas metas. Jei norite – palankus. (O aš noriu.) Kaip tik aną vakarą buvo mano tėvų knygos pristatymo vakarėlis. „Nuostabioji Eimė ir Didžioji diena“. Aha, Rendis ir Meribetė nesusilaikė. Savo dukters bendravardei jie davė tai, ko negalėjo duoti savo dukteriai – vyrą! Taip, dvidešimtoje knygoje Puikioji Eimė išteka! Jėėėėėėj. Visiems vienodai. Niekas nenorėjo, kad Nuostabioji Eimė užaugtų, o aš mažiausiai iš visų. Palikite ją kojinaitėmis iki kelių, su kaspinais plaukuose ir leiskite užaugti man, neprislėgtai manojo literatūrinio alter ego, mano rašytojiškos geresniosios pusės, tokiai man, kokia turėjau būti. Bet Eimė yra Eliotų duona ir druska, ir ji gera mūsų maitintoja, taigi, matyt, neturėčiau jai pavydėti tobulo vyro. Ji, savaime suprantama, išteka už geruolio Eiblo Endžio. Jiedu bus kaip mano tėvai – labai labai laimingi. Vis dėlto nerimą kėlė, kad leidėjas užsakė neįtikėtinai mažą tiražą. Pirmas naujos „Nuostabiosios Eimės“ knygos leidimas devintame dešimtmetyje būdavo spausdinamas šimto tūkstančių kopijų tiražu. Dabar dešimties tūkstančių. Taigi knygos pasirodymo vakarėlis buvo ne kažkas. Neskoninga. Kaip galima rengti vakarėlį pramanytam veikėjui, pradėjusiam savo egzistenciją nuo šešiametės ne pagal

metus protingos mažulės, o dabar suaugusios iki trisdešimtmetės būsimos nuotakos, kuri vis dar kalba kaip vaikas? („Pfi, – pamanė Eimė, – mano mielas sužadėtinis tikras bambeklis, kai negauna, ko nori…“ Čia tiksli citata. Perskaičius visą knygą kyla noras niuktelėti Eimei tiesiai į jos kvailą nesuteptą vaginą.) Knyga nostalgiška, skirta drauge su „Nuostabiąja Eime“ užaugusioms moteriškėms, bet man kyla abejonių, ar ją apskritai kas nors skaitys. Aš, žinoma, perskaičiau. Palaiminau tą knygą – daugybę kartų. Rendis su Meribete bijojo, kad man dėl mano amžino vienišės statuso Eimės vedybos galbūt bus kaip druska ant žaizdos. („Aš, pavyzdžiui, manau, kad moterims iki trisdešimt penkerių tekėti neverta“, – pareiškė mano mama, ištekėjusi už tėčio dvidešimt trejų.) Mano tėvai visados jaudinosi, kad nepriimčiau „Eimės“ perdėm asmeniškai – vis sakydavo, kad neieškočiau joje kaži kokių prasmių. Vis dėlto pro mano akis nepraslydo, kad jeigu tik aš ką nors sumaudavau, Eimė viską padarydavo teisingai: aš dvylikos galiausiai mečiau smuiką, ir Eimė kitoje knygoje buvo parodyta kaip nepaprastų gabumų vaikas. („Pfi, su smuiku reikia daug dirbti, bet atkaklus darbas – vienintelis būdas tobulėti!“) Aš, būdama šešiolikos, spjoviau į teniso jaunių pirmenybes, kad su draugais praleisčiau savaitgalį paplūdimyje, o Eimė nuėjo žaisti. („Pfi, žinau, kad su draugais smagu, bet nepasirodžiusi turnyre būčiau nuvylusi ir save, ir kitus.“) Šitai varydavo mane į pasiutimą, bet kai išvažiavau į Harvardą (o Eimė teisingai pasirinko mano tėvų Alma mater), nusprendžiau, kad kvaila dėl to sukti sau galvą. Kad mano tėvų, vaikų psichologų, sumanymas pasirinkti tokią itin viešą į savo vaiką nukreiptos pasyvios agresijos formą ne tik neišdegė, bet ir buvo kvailas, nenormalus ir savotiškai skandalingas. Tebūnie. Knygos pristatymo vakarėlis buvo toks pats šizofreniškas kaip ir pati knyga – „Mėlynojoje naktyje“ Sąjungos aikštėje, vienoje iš tų pritemdytų galerijų su krėslais ir art deco veidrodžiais, kurie čia yra tam, kad jaustumeisi esąs auksinis jaunimas. Taurės su martiniu svyrinėja ant padėklų, kuriuos iškėlę nešioja išsišiepę padavėjai. Ėdrūs žurnalistai su visažinių šypsenomis ir besočiais pilvais, prieš patraukdami kur geriau, medžioja gandus. Mano tėvai plavinėja po salę susikibę už rankyčių: jų meilės istorija neatskiriama „Nuostabiosios Eimės“ istorijos dalis – ketvirtis amžiaus bendro kūrybinio vyro ir žmonos darbo. Sielos bičiuliai. Jie iš tikrųjų taip save vadina, ir pagrįstai, nes, manau, taip ir yra. Galiu garantuoti po savo, vienišokos vienturtės, daugybės metų stebėjimo. Nepatirdami jokių aštrių kampų savo santykiuose, jokių didelių konfliktų, jie keliauja per gyvenimą kaip sulipusios medūzos – instinktyviai išsiplečia ir susitraukia, skysta substancija užpildydami vienas kito ertmes. Ir sielų bičiulystė atrodo visiškai paprastas dalykas. Sakoma, kad sunku vaikams iš suirusių šeimų, tačiau ir laimingų santuokų vaikams tenka šiokių tokių išbandymų. Suprantama, turėjau sėdėti ant aksominio minkštasuolio salės kampe, toliau nuo viso triukšmo, kad duočiau kelis interviu graudžiai saujelei mažvaikių praktikantų, kuriems gyvenimą kartino jų redaktorių užduotis „sumedžioti citatą“. Koks jausmas, kai Eimė galų gale ištekėjo už Endžio? Nes jūs juk neištekėjusi, ar ne? Paklausė a) sutrikęs vaikis išpūstomis akimis, besistengiantis nulaikyti bloknotą ant nešiojamo per petį krepšio, b) išsipusčiusi žvilgančiais plaukais mergelė, avinti „išdulkink mane“ aukštakulnius, c) energinga tatuiruota rokerė, kuri atrodo susidomėjusi Eime kur kas labiau, nei tikėtumeisi iš tatuiruotos rokerės, d) visi išvardytieji.

Atsakymas: d

Aš: „Oi, labai džiaugiuosi dėl Eimės ir Endžio ir linkiu jiems kuo geriausios kloties. Cha, cha.“ Mano atsakymai į visus kitus klausimus, ne eilės tvarka. „Kai kuriose „Eimės“ dalyse yra sąsajų su mano gyvenimu, kai kurios – vien išmonė.“ „Šiuo metu esu viena ir tuo patenkinta, mano gyvenime nėra jokio Pajėgiojo Endžio!“ „Ne, nemanau, kad „Eimė“ pernelyg supaprastina moters ir vyro dinamiką.“ „Ne, nepasakyčiau, kad „Eimė“ senamadiška; manau, ši serija yra klasika.“ „Taip, aš viena. Šiuo metu mano gyvenime nėra jokio Pajėgiojo Endžio.“ „Kodėl Eimė yra nuostabioji, o Endis tik pajėgusis? Na, argi nepažįstate daugybės stiprių nuostabių moterų, kurios pasitenkina eiliniais vyrukais – Paprastaisiais Džo ir Pajėgiaisiais Endžiais? Baikit, juokauju, šito nerašykit.“ „Taip, aš viena.“ „Taip, mano tėvai be jokių abejonių yra sielos bičiuliai.“ „Taip, norėčiau, kad ir man kada nors taip nutiktų.“ „Jo, šikniau, viena.“ Kai kurie klausimai vis kartojasi ir kartojasi, o aš vis stengiuosi apsimesti, kad jie baisiai originalūs. O jie stengiasi apsimesti, kad jie originalūs. Ačiū Dievui, yra nemokamas baras. Paskui klausimai išsenka – kaip greitai – ir viešųjų ryšių mergaitė apsimeta, kad tai gerai: Dabar galite prisijungti prie švenčiančių! Nuvinguriuoju iki (nedidelio) būrelio, kur mano įraudę tėvai spinduliuoja svetingumo dvasią – Rendis šviečia dantinga priešistorinės žuvies pabaisos šypsena, Meribetė mergaitiškai džiugiai linksi galva; jųdviejų rankos susipynusios, jie juokiasi iš vienas kito pokštų, jiems smagu drauge, jie džiaugiasi vienas kitu. Ir aš pamanau sau, kad esu velniškai vieniša. Grįžtu namo ir posmą nuverkiu. Man beveik trisdešimt dveji. Ne senė dar, ypač Niujorke, bet esmė ta, kad daug metų man netgi nepatiko niekas. Tai kaipgi aš susitiksiu ką nors, ką mylėsiu, ką jau kalbėti apie tokį, kurį mylėsiu taip, kad ištekėčiau? Pavargau nuo nežinojimo, su kuo aš būsiu ir ar apskritai su kuo nors būsiu. Turiu daug susituokusių draugų – nedaug laimingai susituokusių, bet daug susituokusių. Kelios laimingos poros yra tokios kaip mano tėvai: juos glumina mano vienatvė. Protinga, graži, miela mergina, mergina, turinti tiek daug pomėgių ir tiek daug entuziazmo, gerą darbą, mylinčią šeimą. Ir pridurkim – pinigų. Jie suraukia antakius ir neva svarsto, su kuo galėtų mane suvesti, bet visi žinome, kad nebeliko nieko, nebeliko nieko gero, ir aš žinau, kad jie slapčiom galvoja, kad kažkas man negerai, kažkas paslėpta, dėl ko niekas man neįtinka ir aš niekam neįtinku. Tie, kurie nėra sielos bičiuliai – tie, kurie tiesiog gyvena, – dar labiau pabrėžia mano viengungystę: visai nesunku rasti, už ko ištekėti, sako jie. Tobulų santykių nebūna, sako jie – tie, kurie tenkinasi seksu iš pareigos ir vakariniais bezdėjimo ritualais, kuriems pokalbį atstoja televizorius, kuriems atrodo, kad vyro kapituliacija – taip, mieloji, gerai, mieloji, – tolygu santarvei. Manau, jis daro ką liepiamas, nes nesivargina ginčytis. Dėl tavo nereikšmingų reikalavimų jis pasijunta pranašesnis arba pasipiktina, ir vieną gražią dieną jis iškruš savo dailią jauną bendradarbę, kuri jo nieko neprašo, o tave ištiks tikras šokas. Duokit man vyrą, kuriame rusena nepaklusnumas, vyrą, kuris apšauks mane už mano nusišnekėjimą. Bet vis dėlto: nenoriu tokių santykių, kur nuolat kapotumės, neva juokais įžeidinėtume vienas kitą, vartytume akis ir „žaismingai“ draskytumės draugų

akivaizdoje, vildamiesi patraukti juos į savo pusę ginče, kuris jiems nė motais. Tie šlykštūs jei tik santykiai: Ši santuoka būtų puiki, jei tik… Ir jauti, kad tas jei tik sąrašas yra kur kas ilgesnis, negu jiems atrodo. Taigi aš žinau, kad esu teisi, kad nenoriu „eilinės“ santuokos, bet dėl to nesijaučiu geriau, kai mano draugai poromis išsilaksto kas kur, o aš penktadienio vakarą kiurksau namie su buteliu vyno, pasigaminu gurmaniško maisto ir sakau sau: Tobula, tarsi susitikinėčiau pati su savimi. Kai be galo be pabaigos vaikštau po vakarėlius ir naktinius barus, išsikvepinusi, susilakavusi ir viltinga sukiojuosi aplink lyg koks įtartinas desertas. Vaikštau į pasimatymus su vyrais, mielais, gerai atrodančiais ir protingais – teoriškai tobulais vyrais, su kuriais pasijuntu lyg pakliuvusi į svečią šalį, kai stengiuosi paaiškinti, kokia esu, kai stengiuosi, kad jie pažintų mane. Nes argi ne tokia bet kokių santykių esmė – kad tave pažintų kitas, kad tave suprastų? Jis mane supranta. Ji mane supranta. Ar ne toks tas paprastas stebuklingas sakinys? Taigi ištveri vakarą su teoriškai tobulu vyru – mikčiojimą nesupratus juokelių, paleistą ir nepagautą sąmojį. O gal jis ir supranta, kad suskėlei sąmojį, bet nežinodamas, kaip elgtis, laiko jį rankoje it pokalbio skreplį, kurį nusivalys vėliau. Prastumiate dar vieną valandą, stengdamiesi vienas kitą atrasti, vienas kitą atpažinti, išgeri šiek tiek per daug, stengiesi šiek tiek per atkakliai. Ir grįžti namo į šaltą lovą ir pagalvoji: Buvo neblogai. Ir tavo gyvenimas – ilga virtinė to neblogumo. O tada pirkdama supjaustytą kantalupą Septintajame aveniu įsimūriji į Niką Daną, ir paukšt – tave atpažįsta, abu atpažįstate vienas kitą. Abu prisimenate tuos pačius dalykus. (Bet tik vieną alyvuogę.) Jūsų tas pats ritmas. Cinkt. Tiesiog pažįstate vienas kitą. Staiga regi skaitymą lovoje ir vaflius sekmadienį, juoką be priežasties ir jo lūpas ant savųjų. Ir tai yra taip nepanašu į neblogai, jog supranti, kad nebegalėsi grįžti prie neblogai. Mikliai. Galvoji: O, taip bus iki gyvenimo galo. Pagaliau sulaukiau.

NIKAS DANAS DINGIMO DIENĄ

Policijos iš pradžių laukiau virtuvėje, tačiau aitrus sudegusio virdulio dvokas smelkėsi į galugerklį ir nuo jo dar labiau norėjosi žiaukčioti, todėl išslinkau ant priebučio, atsisėdau ant viršutinio laiptelio ir liepiau sau nusiraminti. Vis bandžiau prisiskambinti Eimei į mobilųjį ir vis įsijungdavo balso paštas – išberdavo, kad ji tuojau pat paskambinsianti. Eimė visada paskambindavo. Praėjo trys valandos, palikau penkis pranešimus, o Eimė nepaskambino. Nesitikėjau, kad paskambins. Policijai pasakiau: Eimė nė už ką nebūtų išėjusi iš namų ir palikusi užkaistą arbatinį. Ar palikusi atviras duris. Ar palikusi lyginti paimtą daiktą. Jei jau ko nors ėmėsi, turėjo baigti, ji ne iš tų, kurios meta, ką pradėjusios (tarkim, tobulintiną vyrą), net jei ir nusprendžia, kad jai nepatinka. Per mudviejų dviejų savaičių medaus mėnesį Fidži paplūdimyje ji visa paniurusi kasėsi per šimtus mistiškų „Prisukamo paukščio kronikos“3 puslapių ir varstė mane karčiais žvilgsniais, kai rijau trilerį po trilerio. Nuo tada, kai parsikraustėme į Misūrį, nuo tada, kai neteko darbo, jos gyvenimas sukosi (sustojo?), stengiantis atlikti nesibaigiančius smulkius, nereikšmingus darbus. Suknelė būtų buvusi išlyginta. O dar svetainė, kovą liudijantys ženklai. Jau žinojau, kad Eimė nepaskambins. Norėjau, kad prasidėtų kitas etapas. Buvo pats gražiausias dienos metas, giedrame liepos danguje nė debesėlio, vos judanti saulė nušviečia rytus ir viską užlieja auksu ir prabanga kaip flamandų paveiksle. Pasirodė policija. Atrodė kasdieniškai: aš sėdžiu ant laiptelių, medyje suokia vakaro paukštis, iš automobilio lyg užsukę į iškylą kaimynystėje neskubėdami ropščiasi du policininkai. Geltonsnapiai, gal kokių dvidešimt penkerių, pasitikintys savimi ir abejingi, įpratę raminti sunerimusius tėvus dėl komendanto valandą pažeidusių jų paauglių. Lotynų amerikiečių gymio mergina, plaukus susipynusi į ilgą tamsią kasą, ir juodukas jūrų pėstininko povyza. Kol buvau išvykęs, Kartidžas pasidarė ne toks baltas, bet vis tiek toks izoliuotas, kad vieninteliai mano kasdieniame gyvenime regimi spalvotieji – profesiniai klajūnai: prekių pristatytojai, medikai, pašto darbuotojai. Farai. („Ši vieta tokia balta, net šiurpu“, – pasakė Eimė, Manhatano tautų katile tarp savo draugų turėjusi tik vieną afroamerikietį. Papriekaištavau, kad jai tereikia egzotiško fasado, kad jai mažumų reikia kaip fono. Nebuvo iš to nieko gero.) – Pone Danai? Aš pareigūnė Velaskes, – prisistatė moteris. – O čia pareigūnas Riordanas. Kaip supratome, esate susirūpinęs dėl savo žmonos? Riordanas nužvelgė gatvę. Jis čiulpė saldainį. Mačiau, kaip jo akys nuseka upės link neriantį paukštį. Tada žvilgsnis įsmigo į mane, patempta lūpa bylojo, kad jis mato tai, ką ir kiti. Mano veidas prašosi kumščio: airių darbininkų vaikas, įkliuvęs tipiškame lepūnėlio liurbio kūne. Daug šypsausi, kad mano marmūzė būtų mielesnė, bet tai suveikia tik kartais. Koledže netgi kurį laiką nešiojau akinius su stiklais be dioptrijų, nes vyliausi, kad su jais atrodysiu draugiškesnis, ne toks grėsmingas. „Negi nematai, kad taip atrodai visiškas gaidys?“ – paprotino mane Go. Mečiau šalin akinius ir dar atkakliau šypsojausi. Mostu pakviečiau farus vidun.

– Užeikit ir pamatysit. Tie du, girgžčiodami ir žvangčiodami diržais ir ginklais, užlipo laiptais. Atsistojau svetainės tarpdury ir parodžiau, kas iš jos likę. – O, – ištarė pareigūnas Riordanas ir trakštelėjo krumplius. Jam, regis, staiga pasidarė nebe taip nuobodu. Riordanas ir Velaskes sėdėjo prie valgomojo stalo palinkę į priekį ir klausinėjo visų privalomų dalykų: kas, kur, kiek laiko tai užtruko. Jų ausys tikrąja to žodžio prasme buvo stačios. Riordanas, paėjęs į šalį, kažkam skambino, o paskui man pranešė, kad detektyvai jau važiuoja. Pajutau niūrų pasididžiavimą, kad sureaguota rimtai. Riordanas jau antrą kartą klausė, ar pastaruoju metu nemačiau kaimynystėje nepažįstamų žmonių, trečią kartą priminė apie besibastančias Kartidžo benamių gaujas, ir tuo metu suskambo telefonas. Puoliau prie jo ir čiupau ragelį. Atšiaurus moteriškas balsas: – Pone Danai, čia Komforthilo slaugos namai. Ten mes su Go įkurdinome Alcheimerio kamuojamą tėvą. – Dabar negaliu kalbėti, aš jums paskambinsiu, – išbėriau ir padėjau ragelį. Nekenčiau tos už Komforthilo gyventojus atsakingus raganos: nė nešyptelės, nė lašo paguodos. Per menkai apmokama, apgailėtinai per menkai apmokama, turbūt todėl jie ir nesišypso, todėl ir neužjaučia. Suvokiau, kad mano pyktis ne ten nukreiptas: mane nežmoniškai siutino, kad tėvas tebėra gyvas, o mama jau po velėna. Buvo Go eilė siųsti čekį. Buvau tikras, kad už liepą turi mokėti Go. Ir esu tikras, jog ji mano, kad dabar mano eilė. Jau yra taip buvę. Go pasakė, kad mes turbūt abu nesąmoningai pamirštame išsiųsti tuos čekius, o iš tikrųjų norime pamiršti savo tėvą. Ėmiau Riordanui pasakoti apie nepažįstamąjį, kurį mačiau gretimame negyvenamame name, bet paskambino į duris. Paskambino į duris. Atrodė visiškai normalu – lyg būčiau užsisakęs picą. Įėjo du detektyvai, pavargę po pamainos. Vyras – ilgakojis ir liesas, į smakrą nusmailėjančiu veidu. Moteris buvo neįtikėtinai negraži – daug daug negražesnė, negu apima paprastas negražumas: it sagutės įstatytos mažos apskritos akytės, ilga lenkta nosies kupra, duobutėmis nusėta oda, ilgi nutįsę nusišėrusio triušio spalvos plaukai. Jaučiu trauką negražioms moterims. Mane užaugino trys moterys, kurios anaiptol nebuvo mielos akiai – močiutė, mama ir jos sesuo, – ir visos buvo išmintingos ir mielos, linksmos ir tvirtos; jos buvo geros, labai geros moterys. Eimė – pirma graži mergina, su kuria draugavau, su kuria rimtai draugavau. Negražioji moteris prakalbo pirma – lyg panelės pareigūnės Velaskes aidas. – Pone Danai, aš detektyvė Ronda Bonėj. Čia mano porininkas, detektyvas Džimis Gilpinas. Kiek supratom, esate susirūpinęs dėl žmonos. Mano pilvas suurzgė taip, kad visi išgirdo, bet apsimetėme, kad niekas nieko negirdėjo. – Ar galėtume apsižvalgyti, pone? – prabilo Gilpinas. Po akimis turėjo mėsingus maišelius, o iš ūsų kyšojo balti šeriai. Marškiniai nebuvo susiglamžę, bet jis vilkėjo juos tarsi suglamžytus; atrodė, lyg turėtų dvokti cigaretėmis ir gižia kava, nors ir nedvokė. Jis kvepėjo kaip muilas „Dial“. Pavedėjau juos į svetainę, vėl mostelėjau į tą laužą, kur atsargiai klaupėsi du jaunesni farai, lyg

laukdami, kad juos kas pamatys naudingai besidarbuojančius. Bonėj nuvairavo mane prie kėdės valgomajame – toliau, bet kad matytųsi kovos ženklai. Ronda Bonėj, įbedusi atidžias žvirbliuko akytes, išklausinėjo tų pačių dalykų, kuriuos jau buvau susakęs Velaskes ir Riordanui. Gilpinas priklaupė ant vieno kelio ir apžiūrinėjo svetainę. – Ar skambinote draugams arba šeimai – žmonėms, su kuriais galėtų būti jūsų žmona? – pasiteiravo Ronda Bonėj. – Aš… Ne. Dar ne. Turbūt laukiau jūsų. – A. – Ji nusišypsojo. – Spėju – pagrandukas. – Ką? – Jūs esate pagrandukas. – Turiu sesę dvynę. – Pajutau, kad patyliukais buvo kažkas nuspręsta. – Kodėl? Mėgstamiausia Eimės vaza gulėjo ant grindų – trinktelėta į sieną ir visiškai sveika. Tai buvo vestuvinė dovana, japonų meno šedevras, kurį Eimė kiekvieną savaitę, atėjus namų tvarkytojai, paslėpdavo, nes buvo įsitikinusi, kad iš vazos nieko neliks. – Tiesiog taip pamaniau, nes laukėte mūsų: esate pratęs, kad kas nors kitas imtųsi iniciatyvos, – paaiškino Bonėj. – Taip elgiasi mano jaunėlis brolis. Tai gimimo eiliškumo dalykas. – Ji kažką užsirašė į bloknotą. – Gerai. – Piktai gūžtelėjau pečiais. – Ar jums reikia ir mano Zodiako ženklo, o gal jau galėtume pradėti? Bonėj šypsojosi maloniai, pakančiai. – Aš nieko nedariau, nes žinau, kad ji tikrai ne su drauge, – pasakiau ir mostelėjau į netvarką svetainėje. – Jūs čia kiek gyvenate, pone Danai, – dvejus metus? – paklausė ji. – Rugsėjį bus dveji. – Iš kur atsikraustėte? – Iš Niujorko. – Miesto? – Taip. Ji mostelėjo į antrą aukštą, be žodžių prašydama leidimo užlipti, ir aš linktelėjau. Nusekiau jai įkandin, o paskui mane nupėdino Gilpinas. – Buvau ten rašytojas, – leptelėjau, nespėjęs prikąsti liežuvio. Net dabar, prabėgus dvejiems metams, buvo nepakenčiama, kad kas nors manytų, jog dabartinis gyvenimas – visa, ką turiu. Bonėj: – Įspūdinga. Gilpinas: – Koks? Atsakymą priderinau prie laiptų pakopų: dirbau žurnale (žingsnis), rašiau apie popkultūrą (žingsnis) vyrų žurnalui (žingsnis). Užlipęs atsigręžiau ir pamačiau, kad Gilpinas žvelgia į svetainę. Jis staigiai atsisuko. – Popkultūrą? – šūktelėjo lipdamas. – Kas tiksliai tai yra? – Populiarioji kultūra, – atsakiau. Laiptų viršuje mūsų laukė Bonėj. – Filmai, televizija, muzika,

bet, e, žinot, ne aukštasis menas, nieko pretenzinga. Susiraukiau: pretenzinga? Kaip globėjiška. Judviem, moliams, turbūt reikia išversti mano anglų, kablelis, Rytų pakrantės anglų, į Vidurio Vakarų prasčiokų anglų. Pakeverzoju tą ir aną, kas randas mano makaulėj, patėmijus, kaip jieji į kašę mėto. – Jai patinka filmai, – pasakė Gilpinas ir parodė į Bonėj. Toji linktelėjo. – Patinka. – Dabar centre turiu „Barą“, – pridūriau. Dar skaitau kursą koledže, bet dabar tai paminėti man pasirodė labai jau apgailėtina. Čia juk ne pasimatymas. Bonėj žvilgtelėjo į vonios kambarį, mudu su Gilpinu sustabdžiusi koridoriuje. – Tą „Barą“? – pakartojo. – Žinau. Kaip tik ketinau užsukti. Geras pavadinimas. Kietas. – Regis, gudrus ėjimas, – įvertino Gilpinas. Bonėj patraukė į miegamąjį, o mes paskui ją. – Gyvenimas su alumi ne toks jau prastas. – Kartais atsakymas tikrai slypi butelio dugne, – pasakiau ir vėl susiraukiau, kad leptelėjau ne į temą. Suėjome į miegamąjį. Gilpinas nusijuokė. – Pažįstamas jausmas. – Matot, lygintuvas įjungtas? – pasakiau. Bonėj linktelėjo, atidarė mūsų erdvios drabužinės duris ir įžengė vidun. Uždegė šviesą, eidama gilyn lateksinėmis pirštinėmis apmautomis rankomis perbėgo marškinius ir sukneles. Staiga šnarpštelėjo, pasilenkė ir atsisuko – rankoje laikė idealiai kvadratinę dėžutę, suvyniotą į prašmatnų sidabrinį popierių. Man sutraukė pilvą. – Kieno nors gimtadienis? – pasiteiravo Bonėj. – Mūsų vestuvių metinės. Bonėj su Gilpinu abu krūptelėjo kaip vorai ir apsimetė, kad nieko neįvyko. Kai grįžome į svetainę, pienburnių policininkų ten nebebuvo. Gilpinas atsiklaupė ir ėmė apžiūrinėti apverstą otomanę. – E, aš turbūt per daug įsiaudrinęs, – prabilau. – Natūralu, Nikai, – rimtai pasakė Gilpinas. Jo blyškiai žydros akys virpėjo – erzinantis tikas. – Ar galima ką nors padaryti? Surasti mano žmoną. Nes čia jos nėra. Bonėj mostelėjo į vestuvinę nuotrauką ant sienos: aš su smokingu, veide sustingusia dantų eile, oficialiai apkabinęs Eimę per liemenį; Eimė, kietai suraitytomis ir lako pripurkštomis garbanomis, Keip Kodo pajūrio vėjyje plevėsuojančiu šydu ir nenatūraliai išplėstomis akimis, nes paskutinę minutę visada mirkteli, o dabar labai stengėsi nemirktelėti. Kitądien po Nepriklausomybės dienos, fejerverkų siera persimaišiusi su jūros druska – vasara. Keipas mums tiko. Prisimenu, kaip po kelių mėnesių sužinojau, kad Eimė, mano mergina, dar ir turtinga, kad ji branginama genialių tėvų vienturtė. Tapusi tarsi savotišku simboliu dėl knygų serijos, kurias lyg ir prisiminiau iš vaikystės. „Nuostabioji Eimė“. Eimė visa tai man išaiškino ramiu tolygiu

balsu lyg iš komos bundančiam ligoniui. Tarsi jai būtų tekę tai daryti daugybę kartų ir nesėkmingai – pernelyg entuziastinga reakcija į turtą, atskleidimas slaptos asmenybės, kurią sukūrė ne ji. Eimė pasipasakojo man, kas ir kokia ji yra, tada nuvažiavome į Nantaketo sąsiauryje esančius Eliotų namus, pažymėtus kaip turinčius istorinę vertę, išplaukėme buriuoti ir aš pamaniau: Aš, vyrukas iš Misūrio, skrieju per vandenyną su kur kas daugiau už mane regėjusiais žmonėmis. Jei dabar imčiau dairytis po pasaulį, gyventi su užmoju, vis tiek jų neprisivyčiau. Dėl to nepajutau pavydo. Pajutau pasitenkinimą. Niekada nesiekiau turtų ar šlovės. Mane augino ne kokie tėvai svajotojai, kurie įsivaizduoja, kad užaugęs jų vaikas bus prezidentas. Mane užaugino pragmatiški tėvai, kurie įsivaizdavo, kad užaugęs jų vaikas bus koks nors kontoros tarnautojas, kaip nors užsidirbs pragyvenimui. Man galva svaigo vien nuo to, kad esu greta Eliotų, slystu per Atlanto vandenyną ir grįžtu į prašmatniai restauruotus namus, kuriuos 1822-aisiais pastatė kapitonas banginių medžiotojas, čia ruošiu ir valgau patiekalus iš ekologiškų organinių produktų, kurių pavadinimų nemoku ištarti. Bolivinė balanda. Prisimenu, pamaniau, kad tai karvių pašaras. Taigi susituokėme paplūdimyje vaiskią vasaros dieną, valgėme ir gėrėme baltoje palapinėje, kuri plaikstėsi it burė, o po kelių valandų paslapčiomis išsivedžiau Eimę į tamsą, prie bangų, nes jaučiausi taip nežemiškai, kad pamaniau, jog iš manęs liko tik mirguliuojantis siluetas. Šalta migla ant odos sugrąžino mane į realybę, Eimė sugrąžino mane į realybę, truktelėjusi atgal į auksinį palapinės švytėjimą, kur mėgaudamiesi ambrozija puotavo dievai. Visos mūsų vestuvės buvo tokios. Bonėj palinkusi įsižiūrėjo į Eimę. – Jūsų žmona labai graži. – Taip, ji graži, – ištariau ir pajutau, kaip uždainavo pilvas. – Kelintos metinės? – pasiteiravo ji. – Penktosios. Mindžikavau nuo kojos ant kojos, nenustygdamas iš nekantrumo ką nors daryti. Nenorėjau, kad jie aptarinėtų, kokia graži mano žmona, norėjau, kad drožtų ieškoti mano nelemtos žmonos. Vis dėlto neištariau to garsiai; dažnai nepasakau minčių balsu, net ir tada, kai derėtų. Pavojingai daug kaupiu ir rūšiuoju: mano pilvo rūsyje sukrauta šimtai butelių pykčio, nevilties, baimės, bet žvelgdamas į mane apie tai nė neįtartum. – Penktosios – rimta. Pabandysiu atspėti – užsakėte „Hjustoną“? – pasidomėjo Gilpinas. Tai buvo vienintelis kiek geresnis restoranas mieste. Jums būtinai reikia nueiti į „Hjustoną“, pasakė mano mama, kai parsikraustėme čionai. Jai atrodė, kad tai tikra Kartidžo paslaptis, ir ji vylėsi, kad restoranas galbūt patiks mano žmonai. – Žinoma, kad „Hjustoną“. Penktas melas policijai. Tai buvo tik pradžia.

3 Haruki Murakami knyga „The Wind-Up Bird Chronicle“ (1997).

EIMĖ ELIOT-DAN 2008 M. LIEPOS 5 D.

DIENORAŠTIS

Aš sklidina meilės! Dūstu iš aistros! Nesveikai pilna atsidavimo! Laiminga dūzgianti iš santuokinio entuziazmo nenustygstanti kamanė. Aš džiugiai zvimbiu aplink jį, bruzdu ir tvarkau. Pasidariau keistas padaras. Pasidariau žmona. Pagaunu save kreipiant pokalbius – negrabiai, nenatūraliai – vien tam, kad galėčiau ištarti jo vardą. Aš pasidariau žmona, pasidariau nuoboda, manęs paprašė atsisakyti Nepriklausomos jaunosios feministės kortelės. Man nė motais. Aš tvarkau jo čekių knygelę, aš pakerpu jam plaukus. Tapau tokia retro, kad vieną gražią dieną turbūt ištarsiu portmonė, kai apsivilkusi siūbuojantį tvido paltą kaukšėsiu pro duris į grožio saloną. Niekas man nekelia nerimo. Regis, viskas vis tiek baigsis gerai, bet koks rūpestis virsta smagia istorija, kurią galima papasakoti per vakarienę. Žinai, mielasis, šiandien nudėjau „bomžą“… Cha cha cha cha! Oi, kaip smagu! Nikas – kaip geras stiprus gėrimas: viskam suteikia teisingą perspektyvą. Ne kitokią perspektyvą, o teisingą perspektyvą. Su Niku suvokiau, kad iš tikrųjų visiškai nieko baisaus, jei elektros sąskaita bus apmokėta keliomis dienomis vėliau, jei mano paskutinė anketa išėjo ne itin vykusi. (Pati paskutinė, nejuokauju: „Koks medis būtumėt?“ Aš – obelis! Tai nieko nereiškia!) Nieko tokio, kad naujoji „Nuostabiosios Eimės“ knyga kaip reikiant deramai išdėta į šuns dienas, kad recenzijos pagiežingos, o ir taip pradžioje vos gyvas buvę pardavimas stulbinamai krito. Nesvarbu, kokia spalva išdažysiu mūsų kambarį arba kiek vėluosiu dėl spūsčių, ir nesvarbu, ar mūsų rūšiuojamos šiukšlės tikrai tikrai yra perdirbamos. (Va čia tai lygis, Niujorke, ar ne?) Tai nesvarbu, nes aš atradau sau porą. Tai Nikas, atsipūtęs ir ramus, sumanus, linksmas ir nekomplikuotas. Be kančių laimingas. Mielas. Didelis penis. Visko, ko savyje nemėgau, nugrūdau į tolimiausią smegenų kertę. Gal tai jame man labiausiai ir patinka – kaip jis paveikia mane. Paveikia ne mano jausmus, o mane pačią. Aš linksma. Žaisminga. Aš žaidžiu. Esu tiesiog laiminga ir visiškai patenkinta. Aš – žmona! Keista tarti tokius žodžius. (O dėl šiukšlių rūšiavimo – rimtai, Niujorke, nagi mirktelėk.) Krečiame visokias kvailystes, pavyzdžiui, praeitą savaitgalį nuvažiavome į Delavarą, nes nė vienas nebuvome mylėjęsi Delavare. Tuoj aprašysiu, kaip viskas atrodė, nes tai skirta būsimoms kartoms. Mes kirtome valstijos ribą: Sveiki atvykę į Delavarą! – skelbė ženklas; ir dar: Mažas stebuklas; ir dar: Pirmoji valstija; ir dar: Tax-free pirkinių rojus. Delavaras, valstija, kur daugybė turtuolių. Kai tik pamatau pirmą lauko keliuką, parodau Nikui, ir mes dardame juo kokias penkias minutes, iki įvažiuojame į pušyną. Nesikalbame. Jis nuleidžia savo sėdynę. Aš pasikeliu sijoną. Esu be kelnaičių, matau, kaip nusvyra jo lūpų kampučiai, veidas atsipalaiduoja, jis užsiveda ir akyse atsiranda apsiblausęs ryžtingas žvilgsnis. Užsilipu nugara į jį, veidu į automobilio priekinį stiklą. Aš prispausta prie vairo ir mums drauge judant signalas tyliai mekena pamėgdžiodamas mane, o mano delnas žneksi, kai spaudžiu jį prie priekinio stiklo. Mudu su Niku bet kur galime pasiekti orgazmą; nė vienas iš mūsų nejaučia viešumos baimės ir mes tuo didžiuojamės. Tada važiuojame namo. Aš

kramsnoju džiovintą jautieną, basas kojas susikėlusi ant prietaisų skydo. Mums patinka mūsų namas. Namas, kurį pastatė „Nuostabioji Eimė“. Rausvo smiltakmenio namas Brukline, kurį mudviem nupirko mano tėvai. Pačiame Promenade su atsiveriančiu pro didžiulius langus Manhatano vaizdu. Namas ekstravagantiškas, dėl jo jaučiuosi nesmagiai, bet jis tobulas. Kovoju su turtingos lepūnėlės įvaizdžiu, kai tik galiu. Daugybė aš pati. Per du savaitgalius patys išdažėme sienas: jūros žalumo, gelsva ir žydra. Teoriškai. Nė viena spalva neišėjo tokia, kokios tikėjomės, bet apsimetėme, kad mums vis vien patinka. Prisitempėme niekučių iš blusturgių, nupirkome plokštelių Niko patefonui. Vakar vakare sėdėjome ant seno persiško kilimo, gėrėme vyną, tamsėjant dangui ir įsižiebiant Manhatanui, klausėmės vinilo traškėjimo, ir Nikas pasakė: „Visada šitaip ir įsivaizdavau. Įsivaizdavau kaip tik taip.“ Savaitgaliais kalbamės po keturiais sluoksniais patalų, nuo saulės geltonumo antklodės įšilusiais veidais. Net mūsų grindys linksmos: yra dvi senos girgždančios lentos, kurios pasveikina įžengus pro duris. Man patinka, patinka, kad tai mūsų, kad senovinis toršeras turi savo istoriją, kaip ir pakrypęs molinis puodelis, stovintis prie mūsų kavinuko, kuriame niekada nieko nebuvo, tik vieniša sąvaržėlė. Per dienų dienas galvodavau, ką malonaus jam padarius – nueiti nupirkti mėtų muilo, kuris gulėtų jo delne kaip šiltas akmuo, o gal gabalėlį upėtakio, kurį pati pagaminčiau ir jam patiekčiau – pašlovinimas tų laikų, kai gyveno prie upės. Žinau, aš juokinga. Man patinka, nors… Nebūčiau pamaniusi, jog galiu būti juokinga dėl vyro. Tai palengvėjimas. Aš netgi alpėju dėl jo kojinių, kurias jis įsigudrina palikti žavingai suveltas, it šunytis jas būtų atvilkęs iš kito kambario. Šiandien mūsų pirmosios vestuvių metinės ir aš sklidina meilės, nors žmonės mums vis kartojo ir kartojo, kad pirmi metai bus klaikiai sunkūs, lyg mes būtume kokie naivūs vaikai, išeinantys į karą. Nebuvo sunku. Mums skirta būti susituokusiems. Šiandien pirmosios mūsų vestuvių metinės, Nikas per priešpiečius išeis iš darbo. Mano lobio paieška laukia jo. Visos užuominos apie mudu, apie mudviejų nugyventus metus: Vos tik mielasis mano slogą pasigauna, Šio gardumyno tuoj kaip vaisto gauna.

Atsakymas: tom yum sriuba iš „Thai Town“ Prezidento gatvėje. Šeimininkas šiandien lauks mūsų su sriubos dubenėliu ir kita užuomina. Taip pat „McMannas“ Kinų kvartale ir Alisos skulptūra Centriniame parke. Didžioji ekskursija po Niujorką. Ją baigsime Fultono gatvėje žuvų turguje, kur nusipirksime porą dailių omarų. Taksi laikysiu dėžutę sau ant kelių, o Nikas nervingai bruzdės šalia. Parskubėsim namo, aš rafinuotai, kaip daugybę vasarų Keipe praleidusi mergina, įmesiu juos į naują puodą ant mūsų senos viryklės, o Nikas kikens ir vaidins, kad iš baimės slepiasi už virtuvės durų. Siūliau nusipirkti mėsainių. Nikas norėjo, kad kur nors nueitume – penkios žvaigždutės, prašmatniai, – kur nors su daugybe patiekalų ir jų pavadinimus beriančiais padavėjais. Taigi omarai – aukso viduriukas, omarai, kaip kad visi kartoja mums (kartoja ir kartoja) apie santuoką, – kompromisas! Valgysim omarus su sviestu, mylėsimės ant grindų, moteriškei iš kurios nors senos džiazo plokštelės dainuojant mums lyg iš kitapus tunelio sklindančiu balsu. Pamažu, tingiai įkaušime nuo gero škotiško viskio, Niko mėgstamiausio. Įteiksiu jam dovaną – laiškų popieriaus rinkinį, kokio jis

norėjo iš „Crane & Co“, su monograma aiškiu neišraitytu šriftu tamsiai žaliame fone ant storo rupaus popieriaus, į kurį įsigers prabangus rašalas ir jo parašyti žodžiai. Laiškų popieriaus rinkinys rašytojui ir rašytojo žmonai, kuri galbūt taip užsimena, kad norėtų gauti vieną kitą meilės laišką. Tada gal vėl mylėsimės. Ir naktipiečiams suvalgysim mėsainį. Ir dar išgersim viskio. Voilá: laimingiausia kvartalo pora! Ir jie dar sako, kad santuoka – sunkus darbas.

NIKAS DANAS DINGIMO VAKARĄ

Bonėj su Gilpinu apklausą perkėlė į policijos nuovadą, primenančią žlungantį viešąjį banką. Paliko mane vieną mažame kambarėlyje keturiasdešimčiai minučių, ir aš visomis valios pastangomis prisiverčiau sėdėti ramiai. Kad apsimestum, jog esi ramus, turi būti ramus. Užsikniaubiau ant stalo, pasidėjau smakrą ant rankos. Laukiau. – Ar norite paskambinti Eimės tėvams? – prieš tai paklausė Bonėj. – Nenoriu jų gąsdinti, – atsakiau. – Jei per valandą neatsiras, paskambinsiu. Tokio pokalbio buvo jau trys raundai. Galiausiai farai atėjo ir atsisėdo už stalo priešais mane. Stengiausi nesusijuokti – taip viskas panėšėjo į televizijos serialą. Toks pats kambarys kaip naktinių programų kanale, kurį žiūriu pastaruosius dešimt metų, ir du farai – pavargę, rimti, – vaidinantys kaip tikros žvaigždės. Absoliučiai netikra. Epkoto policijos nuovada. Bonėj netgi turėjo popierinę kavos stiklinaitę ir rusvą kartoninį aplanką, panašų į rekvizitą. Butaforiniai farai. Man susvaigo galva, akimirką pasivaideno, kad visi mes vaidiname Pažaiskim žaidimą „Dingo žmona“! – Nikai, kaip jaučiatės? – paklausė Bonėj. – Kaip jaučiuosi? Kodėl? – Jūs šypsotės. Svaigulys nuslydo ant plytelėmis išklotų grindų. – Atleiskit, tiesiog viskas taip… – Žinau, – ištarė Bonėj ir pažvelgė į mane taip, lyg tapšnotų ranka. – Labai keista, žinau. – Ji atsikrenkštė. – Pirmiausia norime, kad jaustumėtės čia patogiai. Jei ko nors reikia, sakykit. Kuo daugiau informacijos mums dabar suteiksite, tuo geriau, bet išeiti galite kada panorėjęs – čia jokia bėda. – Darysiu viską, ko reikia. – Gerai, puiku, ačiū, – padėkojo ji. – Hm, ką gi. Pirmiausia noriu atlikti, kas nemaloniausia. Šūdinąją dalį. Jeigu jūsų žmoną iš tikrųjų pagrobė – mes to nežinome, bet jei paaiškėtų, – mes norim sučiupti tą tipą ir, kai sučiupsim tą tipą, norim jį prigriebti, kaip reikiant prigriebti. Kad neišsisuktų. Kad nebūtų jokių dviprasmybių. – Taip. – Taigi turime labai greitai, labai paprastai atmesti jus kaip įtariamąjį. Kad tas tipas negalėtų grįžti ir pareikšti, kad mes neatmetėme jūsų kaip įtariamojo, ar suprantate, apie ką aš kalbu? Automatiškai linktelėjau. Iš tikrųjų nesupratau, apie ką ji kalba, bet norėjau kuo aiškiau parodyti norą bendradarbiauti. – Darykit, ką reikia. – Nenorime jūsų pergąsdinti, – prakalbo ir Gilpinas. – Tenorim patikrinti kiekvieną galimybę. – Aš sutinku. Visados kaltas vyras, pamaniau. Visi žino, kad visados kaltas vyras, tai kodėl jie negalėtų

tiesiog pasakyti: „Įtariame jus, nes jūs vyras, o visados kaltas būna vyras. Pažiūrėkite „Kriminalinę kroniką“. – Gerai, puiku, Nikai, – ištarė Bonėj. – Pirmiausia paimkime tepinėlį nuo jūsų skruosto vidinės pusės, kad namuose atskirtume, kuri DNR yra ne jūsų. Ar sutinkate? – Žinoma. – Taip pat norėčiau patikrinti jūsų rankas, ar nėra šūvio pėdsakų. Vėlgi tam, jeigu… – Pala, pala, pala. Ar radote ką nors, dėl ko manote, kad mano žmona buvo… – Nenenene, Nikai, – nutraukė mane Gilpinas. Jis pristūmė kėdę atlošu prie stalo ir apsižergė ją. Man visada buvo įdomu, ar farai iš tikrųjų taip daro. O gal taip padarė koks išradingas aktorius, o paskui farai ėmė taip daryti, nes matė, kad taip daro farus vaidinantys aktoriai, ir tai atrodo kietai? – Tiesiog tokios taisyklės, – aiškino Gilpinas. – Stengiamės patikrinti kiekvieną galimybę: patikrinti jūsų rankas, paimti tepinėlį, ir dar jei galėtume apžiūrėti jūsų automobilį… – Žinoma. Kaip sakiau, darykit viską, kas reikalinga. – Ačiū, Nikai. Tikrai tai vertinu. Kartais žmonės apsunkina mums darbą tiesiog todėl, kad gali tą padaryti. Aš buvau kaip tik priešingo sukirpimo. Tėvas nuo pat vaikystės be žodžių įpūtė man kaltės jausmą; jis buvo iš tų žmonių, kurie tyko, ką čia užsipuolus. Todėl dabar Go pasirengusi nuo visko gintis ir jos taip paprastai aplink pirštą neapvyniosi. Todėl aš dabar tikras autoritetų subinlaižys. Mama, tėtis, mokytojai: Jei tik galiu jums padėti, pone ar ponia. Aš visą laiką geidžiau palankumo. „Tu meluotum, apgaudinėtum ir vogtum – po paraliais, nužudytum, – kad tik kitus įtikintum, jog esi geras berniukas“, – kartą pasakė Go. Stovėjome eilėje prie „Yonah Schimmel“ garsiųjų pyragėlių, ne per toliausiai nuo senojo Go buto Niujorke – štai kodėl taip gerai prisimenu tą akimirką, – ir netekau apetito, nes ji buvo visiškai teisi, o aš to niekada nesuvokiau, ir net jai tai sakant galvojau: Niekad šito neužmiršiu, čia viena iš tų akimirkų, kurios mano galvoje liks amžiams. Kol ant mano rankų ieškojo šūvio pėdsakų ir vatos pagaliuku nuo skruosto ėmė tepinėlį, apie šį bei tą šnekučiavomės – apie Liepos 4-osios saliutus, apie orą. Neva nieko čia tokio, lyg vizitas pas dantų gydytoją. Kai tai buvo atlikta, Bonėj priešais mane pastatė dar vieną kavos puodelį ir spustelėjo petį. – Apgailestauju dėl šito. Bjauriausia darbo dalis. Kaip manot, ar pajėgtumėt dabar atsakyti į kelis klausimus? Mums tai labai padėtų. – Taip, žinoma, pradėkim. Priešais mane ant stalo ji padėjo ploną skaitmeninį diktofoną. – Nieko prieš? Šitaip jums neteks atsakinėti į tuos pačius klausimus iš naujo ir iš naujo, ir iš naujo… Ji norėjo mane įrašyti, kad nuo savo pasakojimo niekur nepabėgčiau. Reikėtų skambinti advokatui, pamaniau, bet advokatų reikia tik tiems, kas yra kalti, taigi linktelėjau: Prašom. – Taigi Eimė, – ištarė Bonėj. – Judu čia gyvenat – kiek? – Maždaug dvejus metus. – Ir ji kilusi iš Niujorko. – Taip. – Ji dirba, turi darbą? – paklausė Gilpinas.

– Ne. Ji rašydavo asmenines anketas. Detektyvai persimetė žvilgsniais: anketas? – Paauglių žurnalams, moterų žurnalams, – paaiškinau. – Žinot: „Ar jūs pavydi? Atsakykite į mūsų klausimus ir sužinokite! Ar vaikinai jūsų bijo? Atsakykite į mūsų klausimus ir sužinokite!“ – Geras, man tokios anketos patinka, – pasakė Bonėj. – Nemaniau, kad tai tikras darbas. Jas rašyti. Kad tai profesija. – Na, ne visai. Nebe. Internete pilna nemokamų anketų. Eimės anketos buvo išradingesnės – ji turėjo psichologijos magistro diplomą – turi psichologijos magistro diplomą. – Nesmagiai nusijuokiau dėl savo rikto. – Bet išradingumas neįveikia to, kas duodama dykai. – O paskui kas? Gūžtelėjau pečiais. – Paskui atsikraustėm čionai. Dabar ji būna namie. – A! Tai jūs turit vaikų? – sučiulbėjo Bonėj, lyg išgirdusi gerą naujieną. – Ne. – A. Tai ką ji per dienas veikia? Ir man kirbėjo šitas klausimas. Eimė kadaise buvo moteris, kuri amžinai ką nors veikia. Kai apsigyvenom kartu, ji atkakliai mokėsi prancūzų kulinarijos – paskui kaip pašėlusi švaistėsi peiliu ir su įkvėpimu gamino boeuf bourguignon. Trisdešimt ketvirtojo gimtadienio proga nuskridome į Barseloną ir ji mane patiesė šnekamosios ispanų kalbos trelėmis, kurių buvo slaptai išmokusi. Mano žmona buvo aštraus guvaus proto, imli ir smalsi. Bet jos užsidegimą kurstydavo varžybos. Jai reikėjo apstulbinti vyrus ir sukelti pavydą moterims: Žinoma, Eimė moka gaminti prancūziškus patiekalus ir laisvai kalba ispaniškai, užsiima daržininkyste ir mezga, bėga maratonus ir prekiauja akcijomis, pilotuoja lėktuvą ir visa tai darydama atrodo kaip modelis ant podiumo. Jai visą laiką reikėjo būti Nuostabiąja Eime. Čia, Misūryje, moterys apsiperka „Target“, kruopščiai gamina pažįstamus gardžius patiekalus, pasijuokia iš savęs, kiek menkai iš studijų laikų teprisimena ispanų. Joms nerūpi varžytis. Nepaliaujamas Eimės siekis ko nors naujo buvo priimtas išskėstomis rankomis ir galbūt su lašeliu gailesčio. Mano konkuruojančiai žmonai blogiau ir būti negalėjo – viskuo patenkintų nevykėlių miestas. – Ji daug kuo domisi, – pasakiau. – Ar jums niekas nekelia nerimo? – iš pažiūros susirūpinusi pasiteiravo Bonėj. – Ar neturite nuogąstavimų dėl narkotikų ar alkoholio? Nenoriu apie jūsų žmoną pasakyti nieko bloga. Daugybė namų šeimininkių, daugiau, negu įtartum, kaip tik taip stumia dienas. Ilgas dienas, kai esate įnikę į savus reikalus. O jeigu vietoj alkoholio atsiranda narkotikai – ir aš kalbu ne apie heroiną, tegu tik receptiniai skausmą malšinantys, – ką gi, yra tokių šlykščių tipų, iš kurių nusipirktum kad ir dabar. – Su prekyba narkotikais buvo visai prastai, – pasakė Gilpinas. – Policijoj daug atleido, liko tik penktadalis pajėgumo, pradžia buvo sunki. Noriu pasakyti, kad ir dabar prastai, mes visko neapžiojam. – Vienai namų šeimininkei, tokiai mielai poniai, padauginusiai oksikontino, aną mėnesį išmušė dantį, – pamėtėjo pavyzdį Bonėj. – Ne, Eimė kartais gal išgerdavo taurę vyno ar ko kito, bet vaistų nevartojo. Bonėj įsispitrijo į mane – akivaizdu, ne tokio atsakymo tikėjosi.

– Ar ji čia turi draugų? Norėtume jiems paskambinti, patikrinti. Nenoriu įžeisti. Kartais sutuoktinis pats paskutinis sužino apie narkotikus. Žmonės gėdijasi, ypač moterys. Draugai. Niujorke Eimė kas savaitę susirasdavo naujų draugų, o paskui pamesdavo, jie buvo kažkas panašaus į jos „projektus“. Liaupsindavo juos: Paulą, pas kurią Eimė mokėsi dainavimo ir kurios balsas buvo nerealiai geras (Eimė mokyklą lankė Masačusetse, man patikdavo, kai joje prabusdavo Naujoji Anglija: nerealiai geras); Džesę iš mados dizaino kurso. Bet kai paklausdavau apie Džesę ar Paulą po mėnesio, Eimė į mane pažiūrėdavo taip, tarsi paistyčiau dievai žino ką. Ir aplink Eimę visada bruzdėdavo vyrų, pasirengusių atlikti sutuoktinio darbus, kurių tas nesugeba padaryti. Sutaisyti kėdės koją, sumedžioti jos mėgstamos atvežtinės azijietiškos arbatos. Vyrų, dėl kurių ji dievagodavosi, kad jie jos draugai, tiesiog geri draugai. Eimė juos laikydavo deramu atstumu – gana atokiai, kad neimčiau irzti, ir gana arti, kad pamojus pirštu tie pultų vykdyti jos įsakymo. Misūryje… Dieve, tikrai nežinau. Man tik dabar tai atėjo į galvą. Tu tikras šiknius, pamaniau. Jau dveji metai kaip mes čia, bet po pažindinimosi ir lankynų bruzdesio, po tų išprotėjusių pirmųjų mėnesių su niekuo nuolatos nesusieina. Buvo mano mama, bet dabar ji mirusi, ir aš – o mūsų įprastas pokalbis būdavo puolimas ir gynimasis. Kai jau buvom čia pragyvenę metus, aš jos neva kilniai paklausiau: „Ir kaip jums, ponia Dan, patinka Šiaurės Kartidžas?“ – „Turi omeny, naujasis Kartidžas?“ – atsakė ji. Neprašiau paaiškinti, ką tai turėtų reikšti, bet supratau, kad tai įžeidu. – Ji turi kelis draugus, bet daugumą jų Niujorke. – Jos šeima? – Jie gyvena Niujorke. Mieste. – Ir jūs iki šiol niekam iš jų nepaskambinote? – paklausė Bonėj; šypsojosi sutrikusi. – Dariau tai, ko manęs prašėte. Neturėjau progos. Pasirašiau sutikimą, kad būtų sekamos mano kredito kortelių operacijos ir sekamas Eimės mobilusis telefonas, pasakiau Go telefono numerį ir nurodžiau Sju, našlę iš „Baro“, kuri galėtų paliudyti, kada atvažiavau. – Pagrandukas. – Ji palingavo galva. – Jūs tikrai man primenate mano jaunėlį brolį. – Kirtis. – Čia pagyrimas, tikrai. – Ji dėl jo galvą pametusi, – pasakė Gilpinas, kažką keverzodamas į bloknotą. – Gerai, taigi iš namų išėjote ryte apie pusę aštuntos, „Bare“ pasirodėte apie pusiaudienį, o tame tarpe buvote paplūdimy. Maždaug dešimt mylių į šiaurę nuo mūsų namų yra paplūdimys, tokia ne itin patraukli smėlio, dumblo ir alaus butelių šukių plynė. Iš šiukšliadėžių per kraštus virstantys plastikiniai puodeliai ir sauskelnės. Bet užuovėjoj yra iškylų stalas, kurį maloniai apšviečia saulė, ir jeigu žiūri tiesiai į upę, viso to šlamšto nematai. Kartais pasiimu kavos, laikraštį ir tiesiog pasėdžiu. Vasarą dažnai taip darau. Ne, paplūdimy su niekuo nesikalbėjau. Ne, niekas manęs nematė. – Savaitės vidury ten tuščia, – sutiko Gilpinas. Jei policija pasikalbėtų su bet kuo mane pažįstančiu, mikliai sužinotų, kad retai ateinu į paplūdimį ir kad niekad neatsinešu kavos norėdamas tiesiog pasimėgauti rytu. Aš baltas kaip sūris ir nekenčiu savianalizės – nesu paplūdimio vyrukas. Pasakiau taip policijai, nes Eimė sugalvojo, kad man reikėtų susirasti tokią vietą, kur būčiau vienas, galėčiau žiūrėti į savo pamėgtą upę ir apmąstyti mudviejų

bendrą gyvenimą. Pasakė man tai šįryt, kai pavalgėm jos keptų lietinių. Ji užsigulė ant stalo ir pasakė: „Žinau, kad mums dabar sunkus metas. Aš vis tiek, Nikai, tave labai myliu ir žinau, kad man dar reikia pasistengti. Noriu tau būti gera žmona ir noriu, kad tu būtum mano vyras ir būtum laimingas. Bet tau reikia nuspręsti, ko nori tu.“ Ji aiškiai repetavo šitą kalbą – kalbėdama išdidžiai šypsojosi. Ir net kai žmona siūlė man šitą malonę, aš mąsčiau: Ji, žinoma, turi viską surežisuoti. Jai norisi įsivaizduoti mane ir galingai srūvančią upę; aš žvelgiu į horizontą, apmąstau mudviejų gyvenimą, o vėjelis šiaušia man plaukus. Negaliu gi imti ir nueiti į „Dunkin‘ Donuts“. Tau reikia nuspręsti, ko nori tu. Eimės nelaimei, jau buvau nusprendęs. Bonėj guviai pakėlė akis nuo savo užrašų. – Gal pasakytumėte, kokia jūsų žmonos kraujo grupė? – paprašė ji. – Hm, ne, nežinau. – Jūs nežinot savo žmonos kraujo grupės? – Gal A? – spėjau. Bonėj suraukė kaktą, paskui lyg per jogą pratisai iškvėpė. – Gerai, Nikai, štai kuo padėsime mes. Ji išvardijo: Eimės telefono klausomasi, išsiuntinėta jos nuotrauka, sekamos jos kredito kortelės. Apklausiami žinomi apylinkės seksualiniai nusikaltėliai. Apklausiami mūsų negausūs kaimynai. Mūsų namų telefono klausomasi, jei kartais paskambintų dėl išpirkos. Nežinojau, ką pasakyti. Mėginau prisiminti kokią citatą – ką filmuose tokiu momentu sako vyras? Priklauso nuo to, kaltas jis ar ne. – Nepasakyčiau, kad man nuo to ramiau. Ar jūs… Ar čia pagrobimas, ar dingusio asmens byla – kas iš tikrųjų vyksta? Žinojau statistiką, žinojau iš to paties televizijos serialo, kuriame vaidinau: jei per pirmąsias keturiasdešimt aštuonias valandas byloje niekas nepaaiškės, ji veikiausiai taip ir liks nebaigta. Pirmos keturiasdešimt aštuonios valandos svarbiausios. – Supraskit, mano žmona dingo. Mano žmona dingo! Susivokiau, kad pirmą kartą ištariau taip, kaip derėjo – apimtas panikos ir piktai. Tėtis gebėjo kuo įvairiausiai parodyti savo kartėlį, įniršį, antipatiją. Visą savo gyvenimą stengdamasis nebūti toks kaip jis, apskritai praradau gebėjimą bent kiek stipriau reikšti neigiamas emocijas. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio atrodžiau kaip koks mulkis – many gali šimtas velnių peštis, bet iš veido nieko nesuprastumėte, o iš žodžių juolab. Nuolatinė bėda: per daug savitvardos arba jokios savitvardos. – Nikai, mes į tai žiūrime labai rimtai, – pasakė Bonėj. – Kol mes čia šnekamės, laboratorijos vyrukai nuodugniai apžiūrinėja jūsų namą. Gavę daugiau informacijos galėsime judėti toliau. O dabar – kuo daugiau papasakotumėte apie žmoną, tuo būtų geriau. Kokia ji? Į galvą atėjo įprastinė vyro frazė: ji miela, šauni, gera, užjaučianti. – Kaip kokia? – paklausiau. – Papasakokit man apie jos asmenybę, – pasiūlė Bonėj. – Pavyzdžiui, ką jai padovanojote metinių proga? Papuošalą? – Dar nieko nepadovanojau, – atsakiau. – Ketinau tai padaryt popiet. – Tikėjausi, kad ji nusijuoks ir vėl pasakys „pagrandukas“, bet nepasakė.

– Gerai. Na, tada papasakokite man apie ją. Ar ji mėgsta bendrauti? Ar ji – nežinau, kaip tai pavadinti – ar ji niujorkiška? Pavyzdžiui, gal kam nors galėtų pasirodyti nepadori? Gal paliestų netinkamai? – Nežinau. Ji nėra iš tų niekada-neprasidėk-su-nepažįstamais, bet ji ne… Nėra tokia įžūli, kad išprovokuotų ką nors… ją nuskriausti. Mano vienuoliktas melas. Dabartinė Eimė tokia kandi, kad tikrai norisi ją nuskriausti. Ypač šiandieninė Eimė, vos vos teprimenanti moterį, kurią įsimylėjau. Virsmas kaip pasakoje, tik priešingas. Vos per kelerius metus senoji Eimė, kvatoklė mergaitė, kuriai viskas buvo lengva ir paprasta, tikrąja to žodžio prasme išsinėrė iš odos, ir iš jos, paliktos ant grindų drauge su siela, išžengė šita naujoji dygi kandi Eimė. Mano žmona nebebuvo mano žmona, bet dygios vielos mazgas, laukiantis, kad jį atriščiau, o šitam darbui su savo storais, sugrubusiais nervingais pirštais netikau. Kaimiečio pirštais. Negrabiais pirštais, neįgudusiais dirbti šio painaus pavojingo darbo – aiškintis Eimei. Kai pasidavęs iškėliau kruvinus strampus, ji atsiduso ir mintyse atsivertė savo slaptą sąsiuvinį, į kurį registravo visus mano trūkumus, visiems laikams pažymėdavo nusivylimus, silpnybes, ydas. Mano senoji Eimė, po galais, ji buvo linksma. Ji buvo smagi. Ji prajuokindavo mane. Jau pamiršau tai. Ir ji pati juokdavosi. Iš galugerklio, kaip tik nuo tos vietos, kur mažojo pirštelio formos duobutė, iš kur ir geriausia juoktis. Nuoskaudas paleisdavo kaip saują paukščių lesalo – jos ką tik čia, ir štai jų nebėra. Nė iš tolo nepriminė tokios, kokia tapo, tokios, kokios labiausiai bijojau – piktos moters. Nemoku elgtis su piktomis moterimis. Jos manyje sujudina kažką nemalonaus. – Ar ji valdinga? – pasiteiravo Gilpinas. – Mėgsta, kad viskas būtų jos rankose? Pagalvojau apie Eimės kalendorių, tą trejų metų: jei pažiūrėtumėte metus į priekį, rastumėte surašytus vizitus – pas dermatologą, dantų gydytoją, veterinarą. – Ji planuotoja. Ji, suprantat, nieko nedaro ekspromtu. Mėgsta susirašyti ir viską daryti pagal sąrašą. Išbraukti tai, kas padaryta. Štai kodėl ji negalėjo… – Tai turėtų jus varyti iš proto, – užjaučiamai ištarė Bonėj. – Jeigu jūs kitokio sukirpimo. Man jūs labai panašus į B tipą. – Aš turbūt labiau atsipalaidavęs, – ištariau. O tada pridūriau tai, ko iš manęs ir buvo tikimasi: – Mes papildome vienas kitą. Pažiūrėjau į laikrodį ant sienos, ir Bonėj palietė man ranką. – Ei, ar ne laikas būtų paskambinti Eimės tėvams? Jiems tai tikrai bus svarbu. Buvo po pusiaunakčio. Eimės tėvai miegoti eina devintą; jie kažkodėl labai girdavosi, kad taip anksti gulasi. Dabar jie bus kietai įmigę, taigi čia bus neatidėliotinas naktinis skambutis. Mobilieji visada išjungiami be penkiolikos devintą, taigi Rendžiui Eliotui teks iš lovos pėdinti į patį holo galą pakelti seno masyvaus telefono ragelio; jis grabinėsis akinių, bruzdės, kol uždegs stalinę lempą. Visaip įtikinės save, kad nėra ko jaudintis dėl vėlyvo skambučio – maža kas dėl ko skambina. Du kartus surinkau numerį ir padėjau ragelį, ir tik trečią kartą ėmiau laukti, kol atsilieps. Atsiliepė ne Rendis, o Meribetė, jos sodrus balsas sugaudė man į ausį. Teištariau: „Meribete, čia Nikas“, ir užsikirtau. – Nikai, kas atsitiko? Įkvėpiau.

– Eimė? Sakyk. – Aš, e… Atleiskit, derėjo paskambinti… – Po velnių, sakyk gi! – Nerandame Eimės, – išmikčiojau. – Nerandate Eimės? – Nežinau… – Eimė dingo? – Dar nežinom, vis dar… – Nuo kada? – Gerai nežinom. Aš išėjau ryte, šiek tiek po septintos… – Ir tu tik dabar mums skambini? – Atleiskit, nenorėjau… – Dieve šventas. Mes šįvakar žaidėm tenisą. Tenisą, o galėjome… Dieve mano. O policija? Ar pranešei policijai? – Aš dabar nuovadoj. – Nikai, duok pasikalbėti su tuo užsiimančiu žmogumi. Prašau. Kaip vaikas nupėdinau pas Gilpiną. Mano žmonos mamytė nori su jumis pasikalbėti. Paskambinus Eliotams tai pasidarė vieša. Bloga žinia – Eimė dingo – pasklido. Kaip tik ėjau atgal į apklausų kambarį ir išgirdau tėvo balsą. Kartais, itin gėdingomis akimirkomis, man jo balsas skamba galvoje. Tačiau šį kartą tėvo balsas buvo tikras. Jo žodžiai sproginėjo tąsiais užrūgusios pelkės burbulais. Kalė kalė kalė. Mano pamišėlis tėvas sviesdavo šitą žodį kiekvienai jį bent kiek suerzinusiai moteriai: kalė kalė kalė. Žvilgtelėjau į susirinkimų salę ir pamačiau jį sėdintį prie sienos. Kadaise jis buvo gražus vyras, išvaizdus, skeltu smakru. Stulbinamai fantastiškas – taip jį apibūdino mano teta. Dabar jis kažką balbatavo ir sėdėjo ant grindų, šviesūs plaukai susivėlę, kelnės purvinos, rankos apibraižytos, lyg būtų brovęsis per erškėčius. Per smakrą it sraigės šliūžė blizgėjo nutįsusi seilė, jis vis įtempdavo ir atleisdavo dar nesuglebusius rankos raumenis. Greta jo sėdėjo įsitempusi policininkė ir piktai sučiaupusi lūpas stengėsi nekreipti į jį dėmesio: kalė kalė kalė sakau tau kalė. – Kas atsitiko? – paklausiau jos. – Čia mano tėvas. – Gavot mūsų pranešimą? – Kokį pranešimą? – Kad atvyktumėte pasiimti tėvo, – išskiemenavo ji lyg kokiam vėplai dešimtmečiui. – Aš… Mano žmona dingo. Aš visą vakarą prabuvau čia. Policininkė spoksojo į mane nieko nesuprasdama. Mačiau, kaip svarsto, gal paaukoti savo statusą ir atsiprašyti, paklausti. O tada mano tėvas vėl užsivedė: kalė kalė kalė, ir ji nusprendė statuso neaukoti. – Pone, Komforthilas visą dieną bando su jumis susisiekti. Jūsų tėvas anksti ryte išėjo pro šonines duris. Kaip matot, jis šiek tiek apsidaužė ir apsibraižė, bet rimtai nesusižeidė. Prieš porą valandų radome jį pasiklydusį: ėjo Upės keliu. Bandėme jums prisiskambinti. – Aš buvau čia, – pasakiau. – Čia pat, gretimam kambary – kaip niekas nesusiprato?

Kalė kalė kalė, burbėjo tėtis. – Pone, malonėkite nekalbėti su manimi tokiu tonu. Kalė kalė kalė. Bonėj paliepė pareigūnui – vyriškiui – parvežti tėtį į prieglaudą, kad galėtų baigti aiškintis su manimi. Stovėjome lauke ant nuovados laiptų ir žiūrėjome, kaip jį tebeburbantį įsodina į automobilį. Per visą laiką jis taip ir nesuvokė, kad esu greta. Kai automobilis pajudėjo, jis nė neatsisuko. – Jūs ne itin artimi, ar ne? – paklausė Bonėj. – „Ne itin artimi“ – labai tikslus apibrėžimas. Policija, baigusi apklausą, įgrūdo mane į budintį automobilį maždaug antrą nakties, palinkėjo gerai išsimiegoti ir vėl pas juos pribūti vienuoliktą dvyliktos valandos spaudos konferencijai. Neklausiau, ar man galima grįžti namo. Pasakiau, kad nuvežtų pas Go, nes žinojau, kad ji pabus su manimi, išgers su manimi, padarys man sumuštinį. Apgailėtina, bet tiek tenorėjau: kad moteris padarytų man sumuštinį ir nieko neklausinėtų. – Ar nenori jos paieškoti? – pasiūlė Go man valgant. – Galime pavažinėti aplinkui. – Turbūt beprasmiška, – abejingai atsakiau. – Kur man jos ieškoti? – Nikai, tai velniškai rimta. – Žinau, Go. – Tai ir elkis atitinkamai, gerai, Lansai? Apsieikim be sušiktų nianianianian. – Ji suniurnėjo vos judindama liežuvį – visada išleisdavo šitą garsą, kai norėdavo perteikti mano neryžtingumą, o drauge apstulbusi užversdavo akis ir į dienos šviesą išvilkdavo mano oficialųjį pirmą vardą. Niekas su tokiu veidu kaip mano nenorėtų būti vadinamas Lansu. Ji padavė man stiklinę škotiškojo. – Ir išgerk šitą, bet tik šitą. Tau ryt pagirių nereikia. Kur, po velniais, ji galėtų būti? Viešpatie, mane nuo šito pykina. – Ji įsipylė sau, užsivertė, o tada ėmė vaikštinėti po virtuvę ir siurbčioti mažais gurkšneliais. – Argi tau nebaisu, Nikai? Kad, tarkim, koks nors tipas pamatys ją gatvėje ir tiesiog… tiesiog nuspręs ją paimti? Kaukštelės jai per galvą ir… Aš krūptelėjau. – Kodėl tu pasakei kaukštelės jai per galvą – ką, velniai rautų, tai reiškia? – Atsiprašau, nenorėjau sukurti vaizdo, aš tik… Nežinau, aš tik galvoju. Apie visokius bepročius. Ji sau į stiklinę šliūkštelėjo dar viskio. – Kad jau prakalbome apie bepročius, – pasakiau, – tėtis vėl šiandien paspruko, jį rado einantį Upės keliu. Dabar jis vėl prieglaudoj. Ji gūžtelėjo pečiais: gerai. Trečias kartas per šešis mėnesius, kai mūsų tėtis pasprunka. Tebemąstydama apie Eimę Go prisidegė cigaretę. – Klausyk, gal yra kas nors, pas ką galima nuvažiuoti pasikalbėti? – paklausė ji. – Darykim ką nors. – Jėzau, Go! Tau būtinai reikia, kad pasijusčiau dar bejėgiškiau, negu kad jaučiuosi, – drėbiau. – Nežinau, kaip turėjau elgtis. Nėra tokio: „Dingus žmonai skambinkite 101.“ Policija pasakė, kad galiu eiti. Išėjau. Tiesiog darau tai, ką jie liepia.

– Tai jau tikrai, – sumurmėjo Go. Jos ketinimai pažadinti manyje maištininką seniai žlugo. Nieko nebus. Mokykloje paisiau komendanto valandos; kai rašiau, straipsnius parašydavau laiku, net jei terminai būdavo netikri. Paisiau taisyklių, nes jei laikaisi taisyklių, viskas paprastai einasi sklandžiai. – Velniai rautų, Go, po kelių valandų man vėl reikia į nuovadą, supranti? Ar negalėtum bent kiek pabūti man maloni? Aš iš baimės vos netriedžiu. Penkioms sekundėms susirėmėme žvilgsniais, o tada Go vėl įpylė man viskio – atsiprašydama. Atsisėdo greta, uždėjo ranką ant peties. – Vargšė Eimė, – ištarė ji.

EIMĖ ELIOT-DAN 2009 M. BALANDŽIO 21 D.

DIENORAŠTIS

Vargšė aš. Tuoj viską aprašysiu: mes trise, Kempbel, Inslėj ir aš, Soho vakarieniaujame „Tableu“. Daug pyragėlių su ožkų sūriu, ėrienos kukuliukų, vakaručių – nesuprantu, ką čia taip liaupsinti. Bet mes viską darome iš antro galo: pirma vakarienė, paskui išgeriame vienoj jaukioj vietelėj, kur mums vietas rezervavo Kempbel – toks mažas kambariukas, kuriame gali prašmatniai išsidrėbti vos ne kaip savo svetainėje. Tiek to, smagu kartais pakvailioti ir prabangiai pasiganyti. Mes visos išsipusčiusios nuo galvos iki kojų: akį rėžiančios suknelės, kulnai žudikai. Iš mažų lėkštučių valgom vieno kąsnio sumuštinukus, tokius pat puošnius ir lengvus kaip ir mes pačios. Nusprendėme, kad mūsų vyrai galėtų užsukti ir prisidėti prie mūsų taurei gėrimo. Tai štai mes pavakarieniavusios ir sulindusios į savo jaukų kampelį, su mochitu, martiniu ir manuoju viskiu, kuriuos mums atnešė padavėja, galinti dalyvauti atrankoje antraeiliam Skaisčiaveidės vaidmeniui pornografiniame filme „Tiesiai iš autobuso“. Beveik nebėra apie ką šnekėtis. Antradienis, taip visos ir jaučiamės. Geriame su protu: Inslėj ir Kempbel ryt iš ryto kažkokie susitikimai, aš turiu darbo, taigi mes nenusiteikusios įsismarkauti, mažinam apsukas, nebesugalvojame nieko įdomaus ir darosi nuobodu. Eitume lauk, jei nelauktume, kad galbūt ateis mūsų vyrai. Kempbel vis dirsčioja į savo „BlackBerry“, Inslėj iš visų pusių apžiūrinėja savo blauzdas. Pirmas pasirodo Džonas. Puola atsiprašinėti Kempbel, apdovanoja šypsenomis ir išbučiuoja mus, Inslėj. Žmogus tiesiog džiūgauja čia atėjęs, jis patenkintas, jog per visą miestą atėjo į kokteilių valandos pabaigą, kad išlenktų stiklą ir su žmona trauktų namo. Po kokių dvidešimties minučių pasirodo Džordžas – suglumęs, įsitempęs, teisindamasis burbteli kažką apie darbą, o Inslėj jam rėžia: „Vėluoji keturiasdešimt minučių.“ Tas rėžia atgal: „Aha, atsiprašau, kad uždirbu mums pinigus.“ Tiedu tarpusavy beveik nesišneka, tik su kitais. Nikas nepasirodo. Nepaskambina. Palaukiame dar keturiasdešimt penkias minutes, Kempbel susirūpinusi („Gal skubiai reikėjo pabaigti kokį darbą“, – sako ji ir nusišypso šauniajam Džonui, kuriam skubūs darbai visuomet svarbiau už žmonos planus), Inslėj pyktis vyrui malšta, pamačius, kad jis dar ne didžiausias šiknius šitoje draugijoje („Mieloji, ar jis tikrai tau neparašė?“). Aš tik šypsausi: „Nežinia, kur jis. Susitiksim namie.“ Ir tada jau visiškai sutrinka mūsų draugijos vyrai: Nori pasakyti, kad taip gali būti? Numuilini vakarą ir jokių bjaurių padarinių? Jokios kaltės, jokio pykčio, jokių purkštavimų? Na, gal ne jums, berniukai. Mudu su Niku kartais pasijuokiame, garsiai pasijuokiame, kokių baisybių moterys pridaro, kad priverstų vyrus įrodyti savo meilę. Beprasmės užduotys, nuolatinis aukojimasis, begalinės mažytės nuolaidos. Vadiname tokius vyrus šokančiomis beždžionėmis. Nikas pareis prakaituotas ir sūrus po dienos beisbolo aikštėje, kauštelėjęs nuo alaus, o aš susirangysiu jam ant kelių, paklausiu, kaip sekėsi žaisti, pasiteirausiu, kaip sekėsi jo bičiuliui Džekui, o jis atsakys: „Ai, ten šokančių beždžionių atvejis: vargšelei Dženifer „labai sunki savaitė“ ir jai

tikrai reikia, kad jis būtų namie.“ Arba jo bičiulis darbe, kuris negali nueiti išlenkti stiklo, nes jo draugei prisireikia, kad jis būtinai ateitų į kažkokį restoranėlį, kur ji vakarieniauja su atvažiavusia drauge. Taigi jie pagaliau susitinka. Ir ji gali pademonstruoti, kokia paklusni jos beždžionė: Jis ateina, kai tik paskambinu, ir žiūrėk, koks susitvarkęs! Vilkis šitą, šito nesirenk! Šitai padaryk dabar, o šitai, kai turėsi laiko, o tai reiškia, kad dabar. Ir būtinai būtinai dėl manęs atsisakyk to, ką mėgsti, kad turėčiau įrodymą, jog tikrai mane myli. Tokios moteriškos paikos varžybos: kai šlaistomės po visokius knygų klubus, kai einame išgerti kokteilio, moterims nėra nieko mieliau negu kuo smulkiausiai išpasakoti, kaip vyrai dėl jų aukojasi. Viena taria, kita atitaria, o atitarimas būna: „Ooooo, kaip miela.“ Džiaugiuos, kad manęs tarp jų nėra. Aš nedalyvauju šitame žaidime, aš nenaudoju emocinės prievartos, kad Nikas vaidintų laimingą vyrelį – pečiais gūžčiojantį, linksmą, pareigingą nešu šiukšles, širdele! tipą. Kiekvienos moters svajonių vyrą, malonų papildymą visų vyrų fantazijai apie meilią karštą nesuvaržytą moterį, kuriai patinka seksas ir stiprūs gėrimai. Man patinka manyti, jog pakankamai pasitikiu savimi, esu saugi ir suaugusi, kad ir be nuolatinių įrodymų suprasčiau, kad Nikas mane myli. Man nereikia apgailėtinų beždžionės šokdinimo scenarijų, kad galėčiau paskui apie tai pasakoti draugėms; esu patenkinta, kad jis gali būti savimi. Nesuprantu, kodėl kitoms moterims tai taip sunku. Grįžtu po vakarienės, ir mano taksi privažiuoja prie namo kaip tik tuo metu, kai iš kito taksi lipa Nikas. Jis stovi gatvėje išskėtęs rankas, nuo ausies iki ausies šviečia šypsena – „Mažute!“ – ir aš bėgu, šoku jam į glėbį, ir jis dygiu skruostu prisiglaudžia prie manojo. – Ką veikei? – klausiu. – Keli bičai po darbo ėjo žaisti pokerio, tai ir aš prisidėjau. Tikiuos, nieko tokio? – Nieko, – sakau. – Atrodo, smagiau praleidai vakarą negu aš. – Kas susirinko? – Ai, Kempbel, Inslėj ir jų šokančios beždžionės. Nuobodybė. Tau nuskilo. Labai nuskilo. Jis suspaudžia mane glėbyje – jo labai stiprios rankos – ir nešasi laiptais. – Dieve, kaip aš tave myliu, – sako jis. Paskui seksas, stiprus gėrimas ir miegas mūsų didelėje minkštoje lovoje išvargusiems kūnams meiliai susivijus į raizginį. Vargšelė aš.

NIKAS DANAS PO DIENOS

Nepaklausiau Go dėl gėrimo. Išgėriau pusę butelio sėdėdamas vienas ant sofos, ir aštuoniolikta adrenalino dozė kirto tada, kai jau galiausiai nusprendžiau miegoti: akys jau merkėsi, bandžiau patogiau įsitaisyti ant pagalvės, užsimerkiau ir tada išvydau žmoną. Šviesūs plaukai permirkę krešančiu krauju, ji iš skausmo raudojo ir nieko nebesuvokė, šliaužė mūsų virtuvės grindimis. Ir kartojo mano vardą: Nikai, Nikai, Nikai! Dar gerokai truktelėjau iš butelio, susikaupiau miegoti – beviltiškos pastangos. Miegas kaip katė: ateina tik tada, kai nekreipi į ją dėmesio. Dar išgėriau ir kartojau savo mantrą. Nebegalvok, gurkšnis, išvalyk galvą, gurkšnis, tuojau pat, rimtai, išvalyk galvą, tuojau pat, gurkšnis. Ryt turi būti budrus, reikia pamiegoti! Gurkšnis. Iki auštant tepavyko neramiai nusnausti, pabudau po valandos pagiriotas. Ne beviltiškos pagirios, bet užtenka. Buvau ištižęs ir apatiškas. Ištroškęs. Galbūt vis dar apgirtęs. Mirkčiodamas nupėdinau prie Go „Subaru“. Judėjau lyg koks ateivis, tarsi kojos būtų įstatytos atvirkščiai. Kurį laiką važinėsiu šita mašina. Policija mano vos važinėtą „Jetta“ kartu su nešiojamuoju kompiuteriu maloningai paėmė apžiūrėti – tik formalumas, kaip patikino mane. Nuvažiavau namo persirengti padoresniais drabužiais. Mūsų kvartale stovėjo trys policijos automobiliai, tie vos keli kaimynai, kuriuos turėjom, sukinėjosi aplinkui. Karlo nesimatė, bet slampinėjo Džan Teverer – krikščionė ponia – ir Maikas, dirbtinio apvaisinimo trimečių trynukų – Triniti, Toperio ir Talulos – tėvas. („Nekenčiu jų jau vien dėl vardų“, – pasakė Eimė, griežta bet kokio madų vaikymosi smerkėja. Kai užsiminiau, jog vardas Eimė irgi kadaise buvo madingas, žmona atrėmė: „Nikai, tu gi žinai mano vardo istoriją.“ Žalio supratimo neturėjau, apie ką ji kalba.) Džan iš tolo linktelėjo, vengdama mano akių, o Maikas, kai tik išlipau iš automobilio, atpluošė tiesiai prie manęs. – Labai užjaučiu, žmogau. Jei tik galiu kuo padėti, sakyk. Bet kuo. Aš šįryt nupjoviau žolę, dėl to gali nebesirūpinti. Mudu su Maiku paeiliui visame mūsų kvartale pjaudavome žolę apleistuose sklypuose, iš kurių žmonės išsikraustė neįstengę išsipirkti įkeisto turto. Po pavasarinių liūčių kiemai virsdavo džiunglėmis ir tada užplūsdavo meškėnai. Meškėnų buvo pilna visur: jie naktimis įsigrauždavo į mūsų šiukšles, lįsdavo į rūsius, lyg kokie tingūs naminiai gyvūnėliai tysodavo ant priebučių. Nupjovus žolę jie nepranykdavo, bet bent jau būdavo matomi. – Ačiū tau. Ačiū, – padėkojau. – Žinai, mano žmona, kai sužinojo, suisterikavo, – pasakė jis. – Visai suisterikavo. – Apgailestauju, – ištariau. – Man reik… – mostelėjau į duris. – Sėdi, žiūri į Eimės nuotraukas ir verkia. Neabejojau, kad pernakt internete atsirado šimtai nuotraukų. Vien tam, kad būtų patenkinti tokių kaip Maiko žmona apgailėtini poreikiai. Tragedijų karalienėms nejaučiau jokios užuojautos. – Ei, norėjau paklaust… – prabilo Maikas.

Patapšnojau jam per ranką ir vėl mostelėjau durų pusėn, lyg būčiau turėjęs neatidėliotinų reikalų. Nusigręžiau nuo jo, kol dar nespėjo nieko daugiau paklausti, ir pabeldžiau į nuosavo namo duris. Pareigūnė Velaskes palydėjo mane laiptais į antrą aukštą, į mano paties miegamąjį, prie mano paties spintos – pro sidabrinę tobulai kvadratinę dovanų dėžutę – ir leido pasirausti po daiktus. Drabužius šitos jaunos moters ilga ruda kasa akivaizdoje rinkausi įsitempęs, moters, kuri stebi mane, kuri susidaro apie mane nuomonę. Galiausiai čiupau nežiūrėdamas; rezultatas – dalykinis kasdienis stilius, laisvos kelnės ir trumpos rankovės, lyg eičiau į susirinkimą. Dingtelėjo, kad galėčiau parašyti įdomią esė apie tai, kaip pasirinkti deramus drabužius dingus mylimajai. Godaus, naujo žiūros kampo ieškančio rašytojo many niekaip neužmigdysi. Viską sugrūdau į maišą ir apsigręžęs įsmeigiau akis į dovanų dėžutę ant grindų. – Ar galiu pažiūrėti? – paklausiau. Ji sudvejojo, o tada nusprendė nerizikuoti. – Ne, pone, apgailestauju. Dabar verčiau to nedaryti. Dovanos popierius prie krašto buvo atsargiai prarėžtas. – Kas nors žiūrėjo, kas ten? Ji linktelėjo. Apėjau Velaskes ir žengiau prie dėžutės. – Tai jeigu jau kažkas pažiūrėjo… Ji užtvėrė man kelią. – Pone, negaliu jums to leisti. – Nesąmonė kažkokia. Čia man nuo mano žmonos… Apėjau ją, pasilenkiau ir paliečiau dėžutės kampą, bet ji iš už nugaros užmetė ranką man skersai krūtinės. Perliejo įsiūtis, kad šita moteris drįsta nurodinėti, ką man daryti mano paties namuose. Kad ir kaip stengiuosi būti motinos sūnus, tėčio balsas įsibrauna į mano galvą, pažeria bjaurių minčių, kokčių žodžių. – Pone, čia nusikaltimo vieta, jūs… Kvaila kalė. Staiga kambaryje atsirado jos porininkas Riordanas ir irgi į mane įsikirto. Aš bandžiau jų nusipurtyti – gerai, gerai, velniop, – o jie tempė mane laiptais žemyn. Prie laukujų durų keturpėsčia moteris atsargiai ropojo išilgai grindų lentų, ieškodama, spėju, kraujo lašų. Ji abejingai žvilgtelėjo į mane ir grįžo prie darbo. Grįžęs pas Go persirengti pasistengiau nuleisti garą. Tai vienas iš daugybės erzinančių ir kvailų dalykų, kuriuos policija darys tyrimo metu (man patinka prasmingos, o ne jokios logikos neturinčios taisyklės), taigi man reikėjo apsiraminti. Nesipriešink farams, pasakiau sau. Jei reikia, kartok: Nesipriešink farams. Įėjęs į nuovadą, susidūriau su Bonėj ir ji pranešė: – Jūsų žmonos tėvai čia, Nikai. Ištarė drąsinančiu tonu, lyg siūlytų šiltą keksiuką. Meribeta ir Rendis Eliotai stovėjo apsikabinę. Atrodė, lyg vidury policijos nuovados pozuotų išleistuvių nuotraukai. Tokius juos visada ir matydavau – tapšnojančius vienas kitam per ranką, besitrinančius smakrais, besiglaudžiančius skruostais. Kai tik lankydavausi pas Eliotus, kaip apsėstas

imdavau krenkšti – ateinu, – nes Eliotai galbūt kur nors čia pat meilikauja. Išsiskirdami jie visada atvirai pasibučiuodavo, Rendis praeidamas suimdavo delnu žmonai už užpakalio. Man tai buvo svetima. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dvylika, ir, man regis, kai buvau dar visai vaikas, kartais matydavau nekaltą bučinį į skruostą, kai to būdavo neįmanoma išvengti. Kalėdos, gimtadieniai. Sausos lūpos. Geriausiais laikais jų pokalbiai būdavo grynai dalykiniai: Vėl baigėsi pienas. (Šiandien nupirksiu.) Reikia, kad šitas būt gerai išlygintas. (Šiandien išlyginsiu.) Negi sunku nupirkti pieno. (Tyla.) Pamiršai paskambinti santechnikui. (Atodūsis.) Po velnių, vilkis paltą ir drožk parnešti to prakeikto pieno. Tučtuojau. Šitos frazės ir šitie įsakymai mano tėvo, eilinės telefonų kompanijos valdytojo, kuris geriausiu atveju su mano motina elgėsi kaip su nemokša pavaldine. Blogiausiu atveju? Niekad jos nemušė, bet jo akivaizdus nebylus įniršis tvyrodavo namie dienų dienas, kartais savaites, oras nuo to pasidarydavo drėgnas, būdavo sunku kvėpuoti. Tėvas vaikštinėdavo pasipūtęs, atkišęs apatinį žandikaulį, todėl panašus į sužeistą keršto ištroškusį boksininką; dantimis grieždavo taip garsiai, jog girdėdavai per visą kambarį. Mėtydavo daiktus šalia jos, bet ne į ją. Neabejoju, kad sau sakydavo: Nė karto nepakėliau prieš ją rankos. Neabejoju, kad dėl šios techninės smulkmenos jis niekada nelaikė savęs smurtautoju. Bet mūsų šeimos gyvenimą jis pavertė nepabaigiama kelione su klaidingomis nuorodomis ir pykčio susuktu vairuotoju, pavertė atostogomis, kurioms nelemta būti smagioms. Nenorėk, kad apsigręžčiau. Būk geras, apsigręžk. Nemanau, kad bėda buvo kaip tik mano motina. Tiesiog mano tėvas nemėgo moterų. Jam atrodė, kad jos kvailos, be ryšio, erzinančios. Ta buka kalė. Taip jis dažniausiai sakydavo apie bet kurią jį supykdžiusią moterį: bendradarbę vairuotoją, padavėją, mūsų pradinės mokyklos mokytojas, su kuriomis jis nė susitikęs niekad nebuvo, nes tėvų ir mokytojų susirinkimai dvokią bobų reikalais. Prisimenu, kaip 1984 metais paskelbė, jog Džeraldina Feraro kandidatuoja į viceprezidentės postą. Mes tada visi prieš vakarienę žiūrėjome žinias. Motina, mūsų mažutė gerutė mama, uždėjo ranką Go ant pakaušio ir pasakė: Na, man rodos, tai puiku. O tėtis išjungė televizorių ir pareiškė: Nesąmonė kažkokia. Pati žinai, kad nesąmonė. Lyg beždžionė važiuotų dviračiu. Prireikė dar penkerių metų, iki motina pagaliau nusprendė, kad jai gana. Vieną dieną grįžau iš mokyklos ir neberadau tėvo. Rytą dar buvo, o po pietų nebe. Mama pasodino mus prie valgomojo stalo ir paskelbė: „Mes su jūsų tėvu nusprendėme, kad visiems bus geriau, jei gyvensime atskirai.“ Go puolė į ašaras ir tėškė: „Nekenčiu jūsų abiejų!“, o tada, užuot išlėkusi į savo kambarį, kaip to reikalavo scenarijus, priėjo prie mamos ir apsikabino. Taigi mano tėvas dingo, o mano liaunutė kenčianti mama pasidarė stora ir laiminga – gana stora ir labai laiminga, – lyg taip ir turėjo būti: tarsi iš naujo pripūstas subliūškęs balionas. Per metus ji virto veiklia, šilta, linksma ponia ir tokia buvo iki mirties. Jos sesuo sakė: „Ačiū Dievui, grįžo senoji Morina“, lyg mus užauginusi moteris būtų buvusi apsišaukėlė. O su tėvu pasikalbėdavau telefonu kokį kartą per mėnesį, pokalbiai būdavo mandagūs ir dalykiški: būdavo išvardijama, kas įvyko. Apie Eimę tėvas užduodavo vieną klausimą: „Kaip Eimė?“, į kurį nereikėjo atsakyti nieko daugiau, tik: „Gerai.“ Net ir kai šešiasdešimties su trupučiu jam prasidėjo silpnaprotystė, vis vien užsispyrusiai laikėsi atokiai. Jei anksti pasirodai, niekada nepavėluoji. Tėčio mantra. Ir tai buvo susiję su prasidedančiu Alcheimeriu – lėtas smukimas, o paskui staigus ryškus krytis, dėl kurio teko mūsų nepriklausomą moterų nekentėją tėvą apgyvendinti vištienos sultiniu ir myžalais dvokiančiuose milžiniškuose namuose, kur juo rūpinosi vien tik moterys. Cha.

Tėtis turėjo ydų. Šitaip mums vis sakydavo mūsų geraširdė mama. Turėjo ydų, bet nenorėjo padaryti žalos. Miela, kad ji taip sakydavo, bet jis pridarė žalos. Vargu ar mano sesuo kada nors ištekės: jeigu jai liūdna, jei ji prislėgta ar pikta, jai reikia pabūti vienai – ji bijo, kad vyrui jos moteriškos ašaros bus nė motais. Ir man ne ką geriau. Tai, ką turiu gera, paveldėjau iš mamos. Moku juokauti, juoktis, erzintis, moku švęsti, paremti ir pagirti – iš esmės galiu gyvuoti saulės šviesoje, – bet nežinau, ką daryti su pikta arba ašaringa moterimi. Jaučiu, kaip pačiu bjauriausiu būdu many kyla tėvo įniršis. Eimė papasakotų apie tai. Tikrai papasakotų, jei tik čia būtų. Kurį laiką stebėjau Rendį su Meribete, o jie manęs nematė. Svarsčiau, kaip labai bus ant manęs įsiutę. Taip ilgai jiems nepaskambinęs pasielgiau neatleistinai. Per mano bailumą žmonos tėvams tas vakaras su tenisu amžiams liks įsirėžęs atmintyje: šiltas vakaras, tingūs geltoni kamuoliukai bumbsi po kortą, girgžčioja teniso bateliai. Eilinis ketvirtadienio vakaras, o jų duktė dingusi. – Nikai, – pastebėjęs mane, ištarė Rendis Eliotas. Trimis dideliais žingsniais atsirado prie manęs, aš įsitempiau laukdamas smūgio, o jis čiupo mane į glėbį. – Kaip laikaisi? – sušnibždėjo kažkur man į kaklą ir ėmė linguoti. Galiausiai nurijo gerkle pakilusį gumulą, užgniaužė raudą ir sugriebė mane už rankų. – Nikai, mes surasim Eimę. Negali būti kitaip. Tikėk, gerai? – Rendis Eliotas dar kelias akimirkas stovėjo įsmeigęs į mane mėlynas akis, o tada vėl palūžo – trys mergaitiški aiktelėjimai, lyg žagsulys. Prie mūsų prisiglaudė Meribetė ir įsikniaubė veidu vyrui į pažastį. Kai atsiskyrėme, ji pakėlė į mane dideles priblokštas akis. – Čia tiesiog… Čia tiesiog kažkoks košmaras, – pasakė. – Nikai, kaip tu? Meribetė Kaip tu paklausė ne iš mandagumo, tai buvo egzistencinis klausimas. Ji atidžiai žvelgė man į veidą, ir aš žinojau, kad ji mane tyrinėja, kad įsimins kiekvieną mintį ir kiekvieną veiksmą. Eliotams atrodė, kad visi bruožai turi būti apmąstyti, įvertinti, priskirti prie kokios nors kategorijos. Viskas ką nors reiškia, viskas gali praversti. Mama, tėtis, vaikas – trys pažangūs žmonės su trimis pažangiais psichologijos mokslo laipsniais. Iki devintos ryto jie mąstydavo veikiausiai daugiau negu kiti per visą mėnesį. Prisimenu, kartą per vakarienę atsisakiau vyšnių pyrago, tai Rendis pakreipė galvą ir pasakė: „O! Ikonoklastas. Niekina paprastą simbolinį patriotizmą.“ Kai pabandžiau viską nuleisti juokais ir pasakiau, kad, na, ir vyšnių tešloje nemėgstu, Meribetė palietė Rendžiui ranką: „Dėl skyrybų. Visi šitie skanėstai, desertai, kuriuos šeima valgo drauge, jie Nikui kelia nemalonių prisiminimų.“ Kvaila, bet labai miela, kad šitie žmonės nepagailėjo energijos, kad mane perkąstų. Atsakymas: nemėgstu vyšnių. Pusę dvyliktos nuovadoje triukšmas jau buvo kaip turguje. Skambėjo telefonai, žmonės per visą patalpą šūkavo vieni kitiems. Moteris, kurios vardo taip ir neįsidėmėjau, ta, kurią įsiminiau kaip tarškančią plaukų kupetą, staiga išdygo greta. Net nenutuokiau, kiek laiko ji jau čia stovi. …ir svarbiausia, Nikai, kad žmonės imtų ieškoti Eimės, kad jie žinotų, jog ji turi šeimą, kuri ją myli ir nori ją susigrąžinti. Tai turi būti labai aišku. Nikai, jums reikės… Nikai? – Taip. – Žmonės norės išgirsti trumpą vyro žodį. Per kambarį pas mane lėkė Go. Ji išleido mane prie nuovados, nuvažiavo į „Barą“, per pusvalandį

ten apsisuko, dabar grįžo ir elgėsi taip, lyg būtų mane palikusi savaitei: laviravo tarp stalų, jokio dėmesio nekreipė į jauną pareigūną, kuriam, akivaizdu, buvo pavesta ją palydėti – tvarkingai, ramiai ir oriai. – Viskas gerai? – pasiteiravo Go ir spustelėjo mane viena ranka – miestietiškas apsikabinimas. Danų vaikai nelabai moka glėbesčiuotis. Go nykštys įsirėmė man į dešinį spenelį. – Norėčiau, kad čia būtų mama, – sušnibždėjo ji; pats apie tai galvojau. – Nieko nauja? – paklausė atšlijusi. – Nieko, velniai rautų, visiškai nieko… – Regis, jauties bjauriai. – Jaučiuosi kaip mėšlo krūva. Žiojausi sakyti, jog buvau tikras idiotas, kad nepaklausiau jos dėl gėrimo. – Ir aš būčiau ištuštinusi butelį iki dugno. Ji patapšnojo man per nugarą. – Beveik metas, – vėl stebuklingai atsiradusi pranešė atstovė spaudai. – Kaip Liepos ketvirtosios savaitgaliui, susirinko ne taip jau ir mažai. Ji ėmė mus ginti į niūrų konferencijų kambarį – aliuminio žaliuzės, sudedamosios kėdės ir saujelė nuobodžiaujančių žurnalistų, – o paskui ir ant pakylos. Jaučiausi kaip trečiarūšis pranešėjas vidutinės svarbos susirinkime: apsirengęs dalykinio-laisvalaikio stiliaus drabužiais, prislėgtas, kreipiuosi į per prievartą surinktą auditoriją, kamuojamą laiko juostų skirtumo ir svajojančią apie tai, ką valgys pietų. Bet matau, kad išvydę mane žurnalistai atkunta: nagi – jaunas, padoriai atrodantis vyrukas. O tada atstovė spaudai ant stovo padeda atvaizdą – didesnę Eimės nuotrauką, pačią gražiausią; žvelgdamas į tokį veidą vis pasitikrini: Negi ji tikrai tokia graži? Tikrai graži, buvo graži, ir aš spoksau į žmonos nuotrauką, o fotoaparatai spragsi gaudydami kadrą, kai aš žiūriu į nuotrauką. Galvoju apie tą dieną Niujorke, kai vėl ją sutikau: šviesūs plaukai, pakaušis – tiek temačiau, bet žinojau, kad tai ji, ir priėmiau tai kaip ženklą. Kiek tūkstančių galvų buvau regėjęs per gyvenimą, bet žinojau, kad priešais mane Septintuoju aveniu grakščiai plaukia daili Eimės galva. Žinojau, kad ten ji, ir žinojau, kad mudu būsime kartu. Švystelėjo blykstės. Nusigręžiau ir išvydau taškelius. Siurrealistiška. Taip žmonės visada nusako tiesiog neįprastas akimirkas. Pagalvojau: nė velnio nežinau, kas yra siurrealu. Pagirios ėmė pjauti kaip reikiant, kairė akis tvinkčiojo kaip širdis. Fotoaparatai spragsėjo, dvi šeimos stovėjo drauge, visi kietai sučiauptomis lūpomis, vienintelė Go panaši į normalų žmogų. Kiti atrodėme kaip manekenai, kūnai, kuriuos atvežė ir pastatė. Eimė ant stovo atrodė tikresnė. Visi buvome matę tokių spaudos konferencijų – kai dingdavo kitos moterys. Buvome priversti vaidinti sceną, kurios tikėjosi televizijos žiūrovai: sunerimusi, bet vilties nepraradusi šeima. Nuo kofeino padūmavusios akys ir lyg skudurai nukarusios rankos. Ištarė mano vardą; visas kambarys viltingai gurktelėjo. Šou prasideda. Kai vėliau peržiūrėjau transliaciją, neatpažinau savo balso. Ir veidą vos pažinau. Nuo čia pat po oda lyg kokie maurai liulančių svaigalų atrodžiau it storas švaistūnas, pernelyg įsijausminęs padorios reputacijos žmogui. Nerimavau, kad drebės balsas, todėl tariau perdėtai aiškiai ir žodžiai skambėjo kapotai – lyg skaityčiau pranešimą apie akcijas. „Mes tenorime, kad Eimė laimingai grįžtų namo…“ Visiškai neįtikinamai, padrikai. Lygiai taip pat būčiau galėjęs bet kaip perskaityti skaičius.

Rendis Eliotas žengė į priekį ir pabandė mane išgelbėti: – Mūsų duktė Eimė – miela moteris, energinga. Ji mūsų vienturtė, ji protinga, graži, gera. Ji iš tikrųjų yra Nuostabioji Eimė. Ir mes norime ją susigrąžinti. Nikas nori ją susigrąžinti. Jis uždėjo ranką man ant peties, nusišluostė akis ir aš nejučiom įsitempiau. Vėl mano tėvas: Vyrai neverkia. Rendis kalbėjo: – Norime, kad ji grįžtų ten, kur turi būti – pas šeimą. „Days Inn“ įsikūrė koordinavimo centras… Per žinių reportažus rodys Niką Daną, dingusios moters vyrą, kaip stulpas stypsantį šalia žmonos tėvo, ant krūtinės susidėjusį rankas, stiklinėmis akimis, kone nuobodžiaujantį, kol sriūbauja Eimės tėvai. O toliau dar blogiau. Mano ilgiausia tirada iš poreikio priminti žmonėms, kad aš ne liurbis, kad aš mielas vyrukas, nepaisant bejausmio žvilgsnio ir pasipūtusio kietuolio veido. Ir štai iš niekur, Rendžiui maldaujant, kad grįžtų jo duktė, pasirodė žudiko šypsena.

EIMĖ ELIOT-DAN 2010 M. LIEPOS 5 D.

DIENORAŠTIS

Nekaltinčiau Niko. Nekaltinu Niko. Nenoriu – nenoriu! – būti dailia rėkaujančia pikčiurna. Ištekėjusi už Niko pasižadėjau sau du dalykus. Pirma: jokių šokančios beždžionės reikalavimų. Antra: niekados, nė už ką nesakysiu: Gerai, aš nieko prieš (jei nori užtrukti, jei nori surengti berniukų savaitgalį, jei nori veikti ką nors, ką nori veikti), o paskui bausti už tai, dėl ko buvau nieko prieš. Man neramu, kad, regis, tuoj sulaužysiu abu šiuos pažadus. Vis dėlto. Trečiosios mūsų vestuvių metinės, o aš viena mūsų bute, užtinusi nuo ašarų, nes šiandien perpiet gavau balso žinutę nuo Niko ir iš karto supratau, kad bus blogai, žinau, iš to, kad prasideda kita balso žinutė, nes suprantu, jog skambina iš mobiliojo, girdėti vyrų balsai ir ilga, talpi pauzė, lyg bandytų apsispręsti, ką sakyti, o tada išgirstu neaiškų jo balsą iš taksi, jau verksmingą ir tingų nuo svaigalų, ir žinau, kad supyksiu – skubiai įkvepiu, suspaudžiu lūpas, kilsteliu pečius: aš labai nenoriu įširsti, bet taip nutiks. Ar vyrams pažįstamas šitas jausmas? Tu nenori įširsti, bet esi kone priversta. Nes taisyklė, geroji taisyklė, puikioji taisyklė sulaužyta. Gal taisyklė netinkamas žodis. Protokolas? Delikatumas? Bet taisyklė / protokolas / delikatumas – mūsų metinės – sulaužyta dėl svarios priežasties, aš suprantu, tikrai suprantu. Gandai pasitvirtino: Niko žurnalas atleido šešiolika rašytojų. Trečdalį personalo. Niką paliko – kol kas, – bet, jis, suprantama, jaučia pareigą nusivesti kitus išgerti. Jie – vyrai, susipakuoja į taksi, važiuoja Antruoju aveniu, vaidina drąsuolius. Keli grįžo namo pas žmonas, bet neįtikėtinai daug pasiliko. Nikas visą mūsų metinių vakarą pirkaliojo tiems vyrams išgerti, šlaistėsi po striptizo klubus ir pigius barus, flirtavo su dvidešimt dvejų mergiotėmis (Mano bičiulį ką tik atleido, būt labai gerai, kad kas jį apkabintų). Tie bedarbiai garbins Niką kaip tikrą šaunuolį, o jis pirks jiems gėrimus su kredito kortele iš mano sąskaitos. Nikas puikiai praleis laiką mūsų metinių, apie kurias savo žinutėje nė neužsiminė, proga. Jis pasakė: „Žinau, mes turėjome planų, bet…“ Aš moteris. Tiesiog pamaniau, kad tebūnie tai tradicija: po visą miestą paskleidžiau meilės žinučių, primenančių mudviejų nugyventus metus – manoji lobio paieška. Įsivaizduoju trečią užuominą, plevenančią ant škotiško kaspinėlio Roberto Indianos skulptūros „Meilė“ V įlinkyje Centriniame parke. Ryt koks nuobodžiaujantis dvylikametis turistas, besivelkantis tėvams įkandin, nuplėš ją, perskaitys, gūžtelės pečiais ir paleis pavėjui it kramtomosios gumos popierėlį. Manosios lobio paieškos finalas būtų buvęs tobulas, bet dabar nebėra. Tai fantastiškai gražus senovinis portfelis. Odinis. Trečiosios vestuvių metinės yra odinės. Su darbu susijusi dovana, gal ir nevykusi mintis, juo labiau kad darbas dabar itin daug laimės nesuteikia. Virtuvėje turiu du gyvus omarus – kaip visada. Arba kas turėjo būti kaip visada. Reikia paskambinti mamai ir išsiaiškinti, ar galima juos išlaikyti kitai dienai, apspangusius bešliaužiojančius po dėžę, ar reikia kėblinti ir nuo vyno žvairomis akimis juos įveikti, ir be jokios svarios priežasties sumesti į verdantį puodą. Nudobsiu du omarus, kurių nė nevalgysiu. Tėtis paskambino palinkėti linksmų metinių. Aš pakėliau ragelį, buvau nusiteikusi laikytis, bet

prakalbau ir ėmiau verkti – išėjo bjaurus verkšlenimas: mmmm-mhmhmh-ir-mhmhmhm, – todėl teko papasakoti, kas nutiko, o jis pasakė, kad turėčiau atsikimšti butelį vyno ir nuplauti širdgėlą. Tėtis – atlaidaus požiūrio į prastą nuotaiką šalininkas. Vis dėlto Nikas supyks, kam pasakiau Rendžiui, o Rendis, žinoma, pasielgs tėviškai, paplekšnos Niką per petį ir ištars: „Girdėjau, Nikai, per metines turėjai juodą nugėrimą.“ Ir sukikens. Taigi Nikas sužinos ir supyks ant manęs, nes jam norisi, kad mano tėvai manytų, jog jis tobulas – švyti, kai suokiu jiems, koks jis nepriekaištingas žentas. Išskyrus šį vakarą. Žinau, žinau, zyziu kaip mergaitė. Penkta ryto. Kyla saulė, beveik tokia pat ryški kaip šviesos žibintų, kurie ką tik užgeso. Man visada patinka šitas perjungimas, kai būnu pabudusi. Kartais, kai nesimiega, prisiverčiu pakilti iš lovos ir priešaušryje žingsniuoju gatvėmis, ir kai žibintai užgęsta – visi drauge, – visada jaučiuosi pamačiusi kažką nepaprasta. Ak, štai gatvių žibintai! – norisi pranešti man. Niujorke nei trečią, nei ketvirtą ryto nebūna ramu – vis atsiranda vėlyvų barų lankytojų, suvirtę į taksi jie šūkalioja vieni kitiems, klykauja į mobiliuosius, skubiai pešdami paskutinį dūmą prieš miegą. Penkta ryto – geriausias metas, tada žingsnių taukšėjimas šaligatviu atrodo neteisėtas. Visi žmonės sulindę į savo dėžutes, ir viskas priklauso tau vienai. Štai kas nutiko: Nikas grįžo tuoj po keturių, paskui save vilkdamas alaus, cigarečių ir keptų kiaušinių smirdo balioną, dvoko placentą. Nemiegojau, laukiau jo, smegenys kalė po „Įstatymo ir tvarkos“. Jis atsisėdo ant mūsų otomanės, žvilgtelėjo į dovaną ant stalo ir nieko nepasakė. Žiūrėjau į jį. Akivaizdu, nė neketino atsiprašyti – „klausyk, aš atsiprašau, šiandien taip viskas susijaukė“. Tiek man tereikėjo – trumpo kaltės pripažinimo. – Sveikinu su diena po metinių, – prabylu. Jis atsidūsta, įsižeidęs sudejuoja. – Eime, diena buvo šūdina kaip niekad. Būk gera, nekrauk ant manęs dar ir kaltės. Nikas užaugo su tėvu, kuris gyvenime nėra atsiprašęs, todėl kai jaučiasi susimovęs, ima pulti. Žinau, kad taip yra, ir paprastai tai pralaukiu. Paprastai. – Aš tik sakau – su metinėmis. – Su metinėmis, mano šikniau vyre, apleidęs mane didžiąją dieną. Kurį laiką abu tylime, man sutraukia pilvą. Nenoriu būti blogoji. Nenusipelniau to. Nikas atsistoja. – Na, tai kaip sekėsi? – klausiu abejingu balsu. – Kaip sekėsi? Sušiktai. Šešiolika mano draugų nebeturi darbo. Liūdna. Po kelių mėnesių gal ir manęs nebeliks. Draugai. Pusės iš tų, su kuriais valkiojosi, jis net nemėgsta, bet nutyliu. – Žinau, Nikai, dabar atrodo baisu, bet… – Tau, Eime, nėra baisu. Tau niekada tai nebus baisu. Bet kaip mums kitiems? Tai visai kas kita. Ir vėl tas pats. Nikas piktinasi, kad man niekada neteko jaudintis dėl pinigų ir niekada neteks. Jam atrodo, kad dėl to esu glebesnė už kitus, ir aš su juo neketinu ginčytis. Bet aš dirbu. Pasižymiu atėjusi į darbą, pasižymiu išeidama. Kai kurios mano draugės iš tikrųjų niekada nėra dirbusios. Jos apie darbą turinčius žmones kalba ta pačia užjaučiama intonacija, kaip kad kalbama apie storulę, kurios „veidelis toks dailus“. Jos palinksta į priekį ir sako: „Betgi Elen turi dirbti“ – lyg vaidintų Noelio Kovardo pjesėje. Aš nesiskaitau, nes panorėjusi, galėčiau atsisakyti darbo. Per dienų dienas galėčiau

triūsti labdaros komitetuose, puošti namus, dirbti sode ir savanoriauti, ir nemanau, kad šitaip gyventi yra negerai. Didumą gražių, gerų dalykų nuveikė žmonių niekintos moterys. Bet aš dirbu. – Nikai, aš tavo pusėje. Kad ir kas nutiktų, viskas bus gerai. Mano pinigai – tavo pinigai. – Pagal ikivedybinę sutartį – anaiptol. Jis girtas. Tik girtas mini ikivedybinę sutartį. O tada vėl užplūsta visas susikaupęs apmaudas. Sakiau jam šimtus kartų, tikrąja šio žodžio prasme, šimtus sykių kartojau: ikivedybinė sutartis – grynas formalumas. Ji ne man ir netgi ne mano tėvams, ji mano tėvų teisininkams. Joje nieko nepasakyta apie mudu, apie tave ir mane. Jis šlitiniuoja į virtuvę, ant kavos stalelio numeta piniginę ir sutrintus dolerius, suglamžo popieriaus lapelį ir kartu su sauja čekių švysteli į šiukšliadėžę. – Šlykštu taip sakyti, Nikai. – Šlykštu taip jaustis, Eime. Jis eina prie mūsų baro – atsargiai, lyg bristų per pelkę, – ir įsipila išgerti. – Tau bus bloga, – sakau. Jis kilsteli stiklą į mano sveikatą. – Tu tiesiog nesupranti, Eime. Negali suprasti. Dirbu nuo keturiolikos. Aš nebuvau sušiktoje teniso stovykloje, kūrybinio rašymo stovykloje, parengiamuosiuose stojamųjų kursuose ir visame tame mėšle, kuriame, regis, pabuvo visas Niujorkas, nes aš prekybos centre valiau stalus, šienavau pieveles, važinėjau į Hanibalą ir persirengęs Heku Finu linksminau turistus, vidurnaktį šveičiau katilus nuo žagarėlių. Man norisi nusijuokti, tiesą sakant, nusikvatoti. Nusikvatoti iš visos širdies, kad užkrėsčiau ir Niką – tada netrukus juoktumės jau abu ir viskas būtų baigta. Šita menkų darbų litanija. Būdama ištekėjusi už Niko nuolat prisimenu: žmonėms dėl pinigų tenka daryti bjaurių dalykų. Nuo tada, kai ištekėjau už Niko, visados pamojuoju ?maistu persirengusiems? žmonėms. – Žurnale turėjau plūktis kur kas daugiau už kitus vien tam, kad pakliūčiau į žurnalą. Dvidešimt metų dirbau, kad būčiau ten, kur esu, o dabar, atrodo, nieko to nebeliks, ir aš nė velnio neišmanau, ko tada turėsiu imtis, nebent grįžčiau namo ir vėl būčiau upės žiurkė. – Ko gero, esi jau per senas vaidinti Heką Finą, – užmečiau. – Eik velniop, Eime. Ir tada jis eina į miegamąjį. Dar niekada nėra manęs pasiuntęs, bet dabar ištaria taip lengvai, kad pamanau – ir tai pirmą kartą ateina man į galvą, – kad mintyse yra tai ištaręs. Daugybę kartų. Niekaip nebūčiau pamaniusi, kad tapsiu moterimi, kurią pasiunčia jos vyras. O mudu prisiekėme šiukštu neiti į lovą susipykę. Ieškoti kompromiso, kalbėtis ir šiukštu neiti į lovą susipykus – trys visiems jaunavedžiams dovanojami ir perdovanojami patarimai. Bet pastaruoju metu, regis, aš viena ieškau kompromiso; mūsų pokalbiai nieko neišsprendžia; ir Nikui kuo puikiausiai sekasi eiti miegoti, kai mes susipykę. Užsuka savo jausmus lyg čiaupą. Jis jau knarkia. O tada nesusilaikau, nors tai visai ne mano reikalas, nors Nikas pasiustų, jei sužinotų: einu prie šiukšliadėžės ir išsitraukiu čekius, kad išsiaiškinčiau, kur jis trankėsi per visą naktį. Du barai, du striptizo klubai. Ir aš įsivaizduoju jį ten, besikalbantį su savo draugais apie mane, nes turėjo apie manęs kalbėtis, jei jau visa šita smulkmeniška, lipni menkystė prasiveržė taip lengvai. Įsivaizduoju juos viename iš brangių striptizo klubų, viename iš tų prašmatniųjų, kur vyrai patiki, kad jiems vis dar

skirta valdyti, kad moterys turi jiems patarnauti, ten tyčia bloga akustika ir kurtinanti muzika, kad niekam nekiltų noro šnekėtis, didžiakrūtė moteris apsižergia mano vyrą (jis prisiekinėja, kad viskas juokai), plaukai vingiuoja jai nugara, lūpos drėgnos nuo blizgio, bet aš neturėčiau nerimauti, ne, čia tik berniukų linksmybės, turėčiau iš to pasijuokti, turėčiau būti šaunuolė. Tada išlyginu suglamžytą popieriaus lapelį ir pamatau ranka užrašytą merginos vardą – Hana – ir telefono numerį. Norėčiau, kad būtų kaip filme, kad vardas būtų koks nors paikas, Kendė ar Bembė, ir teliktų dėl to užversti akis. Ir dvi širdelės. Bet čia Hana, vardas realios moters, galbūt tokios kaip aš. Nikas niekada nebuvo man neištikimas, jis man prisiekė, bet taip pat žinau, kad progų jam nestigo. Galėčiau paklausti apie Haną, ir jis atsakytų: Žalio supratimo neturiu, kam ji man duoda savo telefono numerį, bet nenorėjau būti nemandagus, tai ir paėmiau. Galbūt tai tiesa. O gal ir ne. Jis galėtų būti man neištikimas ir neprisipažinti, ir aš jam vis mažiau ir mažiau rūpėčiau, nes nesugebėčiau to išsiaiškinti. Žiūrėtų į mane sėdinčią priešais prie pusryčių stalo, lyg niekur nieko šliurpiančią javainius, ir žinotų, jog esu kvailė, o argi kas nors gerbia kvailius? Aš ir vėl verkiu – su Hana rankoje. Iš vienos berniukų nakties suridenti didelį santuokinės neištikimybės kamuolį, sužlugdysiantį mūsų santuoką – tai labai moteriška, ar ne? Nežinau, kaip turėčiau elgtis. Jaučiuosi, lyg būčiau rėksminga turgaus boba arba pokvailė ištižėlė – nežinau katra. Nenoriu būti pikta. Aš net nesuprantu, ar turėčiau pykti. Svarstau, ar nevertėtų pagyventi viešbutyje, kad įvairovės dėlei jam tektų susirūpinti manimi. Pastoviu dar kelias minutes, tada įkvepiu ir žengiu į mūsų alkoholio pridvisusį miegamąjį. Kai atsigulu, jis atsigręžia į mane, apkabina, veidu įsikniaubia man į kaklą ir mudu vienu metu ištariam: „Atsiprašau.“

NIKAS DANAS PO DIENOS

Sužybsėjo blykstės, aš lioviausi šypsotis, bet per vėlai. Pajutau sprandu kylant karščio bangą, nosį nubėrė prakaito karoliukai. Kvailys, Nikai, tu kvailys. O tada, kai aš jau buvau besuimąs save į rankas, spaudos konferencija baigėsi, ir stengtis padaryti kokį kitokį įspūdį nebeliko prasmės. Išėjau drauge su Eliotais žemai panarinęs galvą, nes vėl ėmė žybsėti blykstės. Buvau beišeinąs lauk, bet per kambarį atiturseno Gilpinas ir mane sustabdė. – Nikai, galima trumpam? Pakeliui į kabinetą apšvietė mane: – Patikrinome tą namą jūsų kaimynystėje, į kurį buvo įsilaužta, atrodo, kažkieno gyventa, todėl pasiuntėme tyrėjus. Ir dar radome, kad kitame name jūsų kvartalo pakrašty taip pat yra gyventojų. – Man tikrai dėl to neramu, – pasakiau. – Kur pažiūrėsi, vis įsikūrę kažkokie tipai. Šitame mieste pilna vilties netekusių žmonių, bedarbių. Dar prieš metus Kartidžas buvo bendrovės miestas, ir ta bendrovė buvo besiplečiantis „Riverway Mall“, prekybos centras, kuriame kadaise dirbo keturi tūkstančiai vietinių – penktadalis gyventojų. Pastatė jį 1985-aisiais, tikėdamiesi, kad pritrauks pirkėjų iš visų Vidurio Vakarų. Gerai prisimenu atidarymą: mudu su Go, tėtis ir mama linksmybes stebime iš už minios didžiulėje asfaltuotoje automobilių aikštelėje, nes tėvui visada norėdavosi, kad būtų galima greitai dingti – iš bet kur. Net per beisbolo rungtynes sustodavome prie išvažiavimo ir išvykdavome po aštuntojo padavimo, o mudu su Go, garstyčiomis pradvisusių verkšlentojų porelė, aikštinga ir perkaitusi saulėje, galima numanyti, kaskart zirzdavome: Mes niekada nepažiūrim iki galo. Bet šį kartą stebėti iš tolo buvo pranašumas, nes mes regėjome visą šventės užmojį: nekantraujančią minią, draugiškai mindžikuojančią nuo kojos ant kojos, merą ant raudonai, baltai ir mėlynai papuoštos pakylos; per mus besiritančius skambius žodžius – pasididžiavimas, augimas, klestėjimas, sėkmė, vartotojiškumo mūšio lauko karius, apsiginklavusius čekių knygutėmis viniliniais viršeliais ir dygsniuotomis rankinėmis. Durys atsiveria. Skubėjimas į vėdinamą orą, į skambančią įrašų muziką, besišypsantys pardavėjai – mūsų kaimynai. Tėvas tądien leido mums įeiti vidun, stovėjo tądien eilėje ir tądien šį tą mums nupirko – po išrasojusią popierinę stiklinaitę, sklidiną „Orange Julius“. Ketvirtį amžiaus „Riverway Mall“ klestėjo. Tada smogė recesija, naikino „Riverway“ parduotuvę po parduotuvės, kol galiausiai visas prekybos centras bankrutavo. Dabar tai du milijonai kvadratinių pėdų aido. Jokia kompanija nepanoro į jas pretenduoti, joks verslininkas nepažadėjo visko atgaivinti, niekas nežinojo, ką su visu tuo daryti nei kas bus su visais čia dirbusiais žmonėmis, taip ir mano mama, kuri neteko darbo „Shoe Be Doo Be“ – du dešimtmečiai klupinėjimo ir tinkinimo, dėžių rūšiavimo ir drėgnų kojinių rankiojimo dingo lyg niekur nieko. Prekybos centro žlugimas sužlugdė Kartidžą. Žmonės neteko darbų, neteko namų. Greitu laiku nesimatė jokių prošvaisčių. Mes niekada nepažiūrime iki galo. Tik šįkart, regis, mudu su Go pažiūrėsime. Visi pažiūrėsime. Šitas žlugimas kuo puikiausiai atitiko mano dvasios būseną. Keletą metų nuobodžiavau. Mane

kamavo ne zirziančio, nerimstančio vaiko nuobodulys (nors ir to neišvengiau), o klampus, slopinantis nerimas. Man atrodė, kad nebenutiks nieko nauja. Mūsų bendruomenė buvo absoliučiai, pražūtingai sekėjiška (nors žodis sekėjiška kaip kritika jau pats yra sekėjiškas). Mes buvome pirmosios žmogiškos būtybės, kurios niekada nieko nematys pirmą kartą. Mes spoksome į pasaulio stebuklus apniukusiomis akimis, nedžiugiai. „Mona Liza“, piramidės, „Empire State Building“. Puolantys džiunglių gyviai, amžinųjų ledkalnių irimas, ugnikalnių išsiveržimas. Negaliu prisiminti nė vieno nuostabaus dalyko, kurį būčiau išvydęs ir nebūčiau tuojau pat susiejęs su kokiu nors filmu ar televizijos serialu. Su prakeikta reklama. Žinot tą bjaurų persisotinusio mykimą: Mačiauuuu. Aš tikrąja to žodžio prasme viską mačiau, o blogiausia, ir dėl to man norisi išsprogdinti savo smegenis, yra štai kas: netiesioginė patirtis visada geriau. Vaizdas ryškesnis, reginys įspūdingesnis, filmavimo kampas ir garso takelis manipuliuoja mano jausmais taip, kaip tikrovė nebeįstengia. Nežinau, ar šia prasme esame žmogiškos būtybės – tie iš mūsų, kurie yra kaip dauguma mūsų, kurie užaugo su televizija ir filmais, o dabar ir internetu. Kai mus išduoda, žinome, ką sakyti; kai miršta mylimieji, žinome, ką sakyti. Jei norime suvaidinti eržilą ar pasipūtėlį, ar kvailį, žinome, ką sakyti. Visi skaitome iš to paties aplankstyto scenarijaus. Labai sunkus laikas būti asmeniu, tiesiog realiu, tikru asmeniu, o ne rinkiniu asmenybių bruožų, pasirinktų iš neišsenkančio Veikėjų automato. Ir jeigu visi mes vaidiname, negali būti tokio dalyko kaip sielos draugas, nes mes neturime tikros sielos. Pasiekiau tokią stadiją, kai viskas ėmė atrodyti nebesvarbu, nes aš, kaip ir kiti, nesu tikras asmuo. Bet ką būčiau padaręs, kad tik vėl pasijausčiau tikras. Gilpinas atidarė duris į tą patį kambarį, kuriame aną vakarą mane kvotė. Vidury stalo kūpsojo sidabrinė Eimės dovana. Stovėjau ir spoksojau į vidur stalo kūpsančią dėžutę, šioje naujoje aplinkoje keliančią tokį nerimą. Mane užgulė bauguma. Kodėl anksčiau jos neradau? Turėjau rasti. – Prašom, – paragino Gilpinas. – Norime, kad pažiūrėtumėte. Atidariau dėžutę taip atsargiai, lyg ten būtų galėjusi būti galva. Teradau storo mėlyno popieriaus voką su užrašu PIRMA UŽUOMINA. – Čia lobio paieškoms, kurias mano žmona… – Taip. Vestuvių metinėms. Jūsų uošvis minėjo. Atvėriau voką, ištraukiau storą žydrą popieriaus lakštą – Eimės laiškinis popierius, – perlenktą perpus. Tulžis pakilo gerkle. Šitos lobio paieškos visada reiškė vienintelį klausimą: kas tokia Eimė? (Ką mano žmona galvoja? Kas per šiuos pastaruosius metus jai buvo svarbu? Kokios akimirkos suteikė jai daugiausia laimės? Eimė, Eimė, Eimė, galvokim apie Eimę.) Sukandęs dantis perskaičiau pirmą užuominą. Turint omeny mūsų pastarųjų metų vedybines nuotaikas, tuoj pasirodysiu kaip koks monstras. O man nereikia nieko, dėl ko pasirodyčiau monstras. Aš tavo mokinė, Tu mano mokytojas – gražus, protingas. Atvėrei man akis (šlaunis taip pat!), Jei būčiau tavo mokinė, gėlių nebereikėtų, Tik nepadoraus susitikimo per priėmimo valandas.

Tad paskubėk, keliauk, nelauk, Ir šįkart aš tave šio to išmokysiu.

Tai buvo atsarginio gyvenimo maršrutas. Jei viskas būtų ėjęsi pagal mano žmonos įsivaizdavimą, vakar man skaitant šitas eilutes ji būtų sukiojusis aplink, viltingai mane stebėjusi, viltis būtų sklidusi iš jos akių kaip karštligė: Būk geras, suprask. Būk geras, suprask mane. Ir galiausiai būtų ištarusi: Ir? O aš atsakau: – O, tikrai žinau! Čia apie mano kabinetą. Dvimečiame koledže. Aš – profesorius adjunktas. Cha. Turbūt taip? – prisimerkiau ir perskaičiau dar kartą. – Šiais metais nesunki užduotis. – Ar norit, kad jus nuvežčiau? – pasiteiravo Gilpinas. – Ne, paėmiau Go mašiną. – Tuomet važiuosiu iš paskos. – Manot, kad tai svarbu? – Na, iš šito galima spręsti apie jos veiksmus, likus dienai ar dviem iki dingimo. Taigi tai nėra nesvarbu. – Jis pasižiūrėjo į popierių. – Žinot, tai miela. Lyg iš filmo – lobio paieškos. Mudu su žmona padovanojam vienas kitam atviruką, gal ką valgomo. Judviem, regis, neblogai ėjosi. Išsaugojote romantiką. Tada Gilpinas nudelbė žvilgsnį į batus, susidrovėjo ir suskambino raktais ragindamas eiti. Koledžas iškilmingai pasitiko mane kabineto karstu, kuriame tilpo rašomasis stalas, dvi kėdės ir kelios lentynos. Mudu su Gilpinu žingsniavome tarp vasaros mokyklos studentų – visiškų vaikų (nuobodžiaujančių, bet užsiėmusių, pirštais klaksinčių žinutes ar besirenkančių muziką) ir rimtų pagyvenusių žmonių, spėju, atleistų iš prekybos centro ir bandančių persikvalifikuoti. – Ką dėstote? – pasidomėjo Gilpinas. – Žurnalistiką, žurnalų žurnalistiką. Kažkokia mergina žinutę rašė žingsniuodama ir pamiršusi apie pastarojo veiksmo specifiką kone įsimūrijo į mane. Nė nepakėlusi akių žengtelėjo į šalį. Pasijutau sukriošėlis, vaikai, nelaužykit medžių! tipo senis. – Maniau, kad žurnalistinio darbo nebedirbate. – Tas, kuris nebegali… – nusišypsojau. Atrakinau kabinetą ir įžengiau į tvankų, dulkelėmis mirguliuojantį orą. Buvau pasiėmęs vasaros atostogų, seniausiai čia nebuvau buvęs. Ant stalo gulėjo kitas vokas su užrašu ANTRA UŽUOMINA. – Ar jūsų raktas visada kabo ant pakabuko grandelės? – paklausė Gilpinas. – Aha. – Taigi Eimė turėjo jį pasiskolinti, kad čionai pakliūtų? Nuplėšiau voko kraštą. – Namie yra kitas. – Eimė viskam pagamino dublikatus – aš vis kur nors nudėdavau raktus, kredito korteles, mobiliuosius telefonus, bet Gilpinui nenorėjau to sakyti, nenorėjau dar kartą pasirodyti esąs lepūnėlis. – O kas? – Tik norėjau pasitikrinti, ar jai nereikėjo praeiti pro, na, nežinau – durininką ar dar ką nors. – Nesu čia pastebėjęs jokių panašių į Fredį Kriugerį. – Nesu matęs tų filmų, – atsakė Gilpinas.

Voke buvo du sulankstyti popieriaus lapeliai. Ant vieno nupiešta širdelė, ant kito užrašyta NUORODA. Du rašteliai. Skirtingi. Man sutraukė pilvą. Dievai žino, ką Eimė ketino pasakyti. Išskleidžiau lapelį su širdute. Labai norėjau, kad čia nebūtų Gilpino. Tada perskaičiau pirmuosius žodžius. Mano mielas vyre, nusprendžiau, kad čia pati tinkamiausia vieta – mokslo šventovėje! – pasakyti tau, jog esi nuostabus žmogus. Per menkai pasakyta, bet mane stulbina tavo protas: pribloškianti statistika ir anekdotai, keisti faktai, bauginantis gebėjimas pateikti citatą iš bet kokio filmo ir mikliai suskelti sąmojį, ir tai, kaip tu gražiai dėstai žodžius. Po drauge praleistų ne vienų metų, man rodos, pora gali pamiršti, kokie vienas kitam atrodė nuostabūs. Prisimenu, kaip susitikome, kokia nuo tavęs buvau apsvaigusi, todėl noriu pasakyti, kad ir dabar tokia tebesu ir kad tai yra vienas iš mano mėgstamiausių su tavimi susijusių dalykų – tu esi NUOSTABUS.

Burna priplūdo seilių. Gilpinas skaitė man per petį; jis nuoširdžiai atsiduso. – Miela ponia, – pasakė. Paskui atsikrenkštė. – Mhm, e, čia jūsų? Pieštuko galu, tuo, kur trintukas, jis kilstelėjo moterišką apatinį drabužėlį (teoriškai ten buvo kelnaitės – siaurutės, nėriniuotos, raudonos, – bet žinau, kad moterys šituo žodžiu šlykštisi – net „Google“ nekenčia žodžio kelnaitės). Jos kabojo ant oro kondicionieriaus rankenėlės. – Jėzau. Kaip nesmagu. Gilpinas laukė paaiškinimo. – Mm, kartą mudu su Eime – na, skaitėte jos raštelį. Mes kaip ir, na, suprantat, kartais prireikia įvairovės. Gilpinas vyptelėjo. – A, supratau. Gašlus dėstytojas ir išdykėlė studentė. Supratau. Judviem iš tiesų neprastai ėjosi. – Norėjau paimti drabužėlį, bet Gilpinas iš kišenės jau traukė įkalčių maišelį ir sukišo į jį kelnaites. – Dėl visa ko, – paaiškino, neaišku ką turėdamas omeny. – Oi, nereikia, – pasakiau. – Eimė numirtų… – Užsikirtau. – Nesijaudinkit, Nikai, tokios taisyklės, bičiuli. Net neįsivaizduojate, kiek nemalonių dalykų tenka daryti. Dėl visa ko, dėl visa ko. Absurdas. Kokia užuomina? Vėl leidau jam skaityti man per petį. Mane blaškė jo aitriai gaivus kvapas. – O ką šitai reiškia? – pasiteiravo. – Neturiu supratimo, – sumelavau. Galų gale atsikračiau Gilpino ir tada be tikslo nuvažiavau plentu, kad galėčiau nekliudomas paskambinti vienkartiniu telefonu. Jokių pakeleivių. Nepalikau jokios žinutės. Skriejau kurį laiką, lyg galėčiau nukakti kur panorėjęs, paskui apsigręžiau ir per keturiasdešimt penkias minutes grįžau į miestą susitikti su Eliotais „Days Inn“. Įėjau į vestibiulį, prisigrūdusį Vidurio Vakarų atleistų pardavėjų asociacijos narių – visur pristatyta lagaminų su ratukais, jų savininkai iš mažų plastikinių stiklinaičių šliurpčioja nemokamus gėrimus, naršo po internetą, nenatūraliai gugena gomuriniu juoku ir kišenėse žvejoja vizitinių kortelių. Pakilau liftu su keturiais vyriškiais, visi kaip vienas pliktelėję, apsirengę rusvai žalsva spalva ir golfo marškinėliais, su šokčiojančiais ant apvalainų vedusiųjų pilvukų kortelių dirželiais. Meribetė duris atidarė kalbėdamasi mobiliuoju. Mostelėjo į televizorių ir sušnibždėjo man:

– Jei nori, mielasis, turim šaltų užkandžių. Tada nuėjo į vonią ir užsidarė. Buvo girdėti tik murmenimas. Grįžo po kelių minučių, kaip tik į vietines Sent Luiso penktos valandos žinias, kurios prasidėjo nuo pranešimo apie dingusią Eimę. – Puiki nuotrauka, – sumurmėjo Meribetė į ekraną, iš kurio į mus žvelgė Eimė. – Žmonės pamatys ir tikrai įsimins, kaip Eimė atrodo. Man tas portretas – nuotrauka, kai Eimė buvo metusis į vaidybą, – atrodė gražus, bet keliantis nerimą. Eimės nuotraukos kėlė įspūdį, lyg ji tave stebėtų – it senovinis vaiduoklių namo portretas, kurio akys slankioja kairėn ir dešinėn. – Reikėtų jiems duoti ir paprastų nuotraukų, – pasakiau. – Kasdieniškų. Eliotai sutartinai linktelėjo, bet nieko nepasakė, tik žvelgė į ekraną. Reportažui pasibaigus, Rendis nutraukė tylą: – Man bloga. – Žinau, – atsakė Meribetė. – Kaip tu, Nikai, laikaisi? – pasiteiravo Rendis ir įsirėmęs rankomis į kelius susikūprino – lyg ketintų stotis nuo sofos, bet nepajėgtų. – Tiesą sakant, sumautai. Jaučiuosi visiškai nenaudingas. – Žinai, noriu paklausti, kaip tavo darbuotojai, Nikai? – Rendis pagaliau atsistojo. Nuėjo prie mini baro, įsipylė imbierinio alaus, tada atsigręžė į mane ir Meribetę. – Kas nors? Ką nors? Bent ką? Papurčiau galvą; Meribetė paprašė gazuoto vandens. – Gal ir džino, mažyte? – paklausė Rendis, o jo sodrus balsas ties paskutiniu žodžiu užkilo. – Taip. Gerai. Įpilk. Meribetė užsimerkė, susilenkė ir paslėpė veidą tarp kelių; paskui giliai įkvėpė, atsitiesė ir atsisėdo lygiai taip, kaip sėdėjo anksčiau, lyg tai būtų buvęs jogos pratimas. – Nurodžiau jiems visus, – pasakiau. – Bet viskas vyksta gana vangiai, Rendi. Tiesiog nemanau, kad ten verta ieškoti. Rendis užsidengė ranka burną ir patrynė aukštyn – skruostų oda susimetė palei akis. – Ir mes tą patį darome su savo verslu, Nikai. Rendis su Meribete apie „Nuostabiosios Eimės“ seriją visada kalbėdavo kaip apie verslą, ir tai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė kvaila. Tai vaikiškos knygos apie tobulą mergaitę, nupieštą ant visų knygų viršelio – karikatūriška manosios Eimės versija. Bet aišku, kad jos yra (buvo) verslas, stambus verslas. Tos knygos kone du dešimtmečius buvo tiesiog privalomos pradinėse mokyklose – labiausiai dėl trumpųjų apklausų po kiekvieno skyriaus. Tarkim, trečioje klasėje Puikioji Eimė užklumpa savo draugą Brajaną be saiko šeriantį klasės vėžlį. Ji stengiasi argumentuotai jį įtikinti, bet kai Brajanas ir toliau atkakliai laikosi savo, Eimei nelieka nieko kita, tik paskųsti jį mokytojai: „Misis Tibls, nenoriu būti skundikė, bet nežinau, ką daryti. Bandžiau pati pasišnekėti su Brajanu, bet dabar… Turbūt man reikėtų suaugusiojo pagalbos…“ Rezultatas: 1) Brajanas pasakė, kad Eimė nepatikima draugė, ir liovėsi su ja kalbėjęs. 2) Jos baili draugė Siuzė pasakė, kad Eimei nereikėjo nieko sakyti; ji turėjusi paslapčiomis, Brajanui nežinant, išimti maistą.

3) Pagrindinė Eimės konkurentė Džoana pasakė, kad Eimę apėmė pavydas ir paprasčiausiai ji pati norėjo šerti vėžlį. 4) Eimė nesutiko trauktis – ji jautėsi pasielgusi teisingai.

Kas teisus?! Na, atspėti lengva, nes Eimė visada teisi, kiekvienoje istorijoje. (Nemanykit, kad neminėjau to savo ginčuose su tikrąja Eime, – minėjau, ir ne kartą.) Trumposios apklausos – parašytos dviejų psichologų, kurie taip pat ir tėvai, kaip jūs! – buvo skirtos vaiko asmenybės bruožams išgauti: ar jūsų mažutėlis – paniurėlis, nepakenčiantis jokių pamokymų kaip Brajanas? Bestuburis prisitaikėlis kaip Siuzė, Nesantaikos sėjėjas kaip Džoana? Ar tobulas kaip Eimė? Knygos pasidarė labai madingos tarp jaunų sėkmingą karjerą darančių verslininkų – jos tapo kertiniais tėvystės akmenimis. Vaiko auginimo Rubiko kubas. Eliotai praturtėjo. Kažkuriuo metu buvo nustatyta, kad kiekviena mokyklos biblioteka turi „Nuostabiosios Eimės“ knygą. – Ar turite įtarimų, kad tai gali būti susiję su „Nuostabiosios Eimės“ verslu? – pasiteiravau. – Yra keli žmonės, kuriuos, mūsų manymu, vertėtų patikrinti, – pasakė Rendis. Sukosėjau iš juoko. – Negi manot, kad Džudit Viorst pagrobė Eimę Aleksanderiui, kad jam nebebūtų Siaubingų, Klaikių, Nieko Gero, Labai Blogų Dienų? Rendis su Meribete atgręžė į mane vienodai nustebusius ir nepritariančius veidus. Taip pasakyti buvo storžieviška ir netaktiška – mano smegenys raugėjo tokiomis nederamomis mintimis nederamais momentais. Mentalinės dujos, kurių negalėjau suvaldyti. Pavyzdžiui, vos tik pamatęs savo draugužę farę, imdavau viduje dainuoti dainas iš „Bony Moronie“. Ji liesa kaip makaronas, džiazuoja mano smegenys, detektyvei Rondai Bonėj pasakojant, kad upėje ieškos mano dingusios žmonos. Apsauginis mechanizmas, pasakiau sau, tiesiog nenormalus apsauginis mechanizmas. Norėčiau, kad tai liautųsi. Atsargiai perkeliu koją, prabylu atsargiai, lyg mano žodžiai būtų gremėzdiška subtilaus kinų porceliano rietuvė. – Atleiskit, nežinau, kodėl taip pasakiau. – Mes visi pavargę, – pabandė užglaistyti Rendis. – Pasirūpinsime, kad farai patikrintų Viorst, – pasiūlė Meribetė. Ir tą kalę Beverlę Kleri. Tai buvo ne tiek pokštas, kiek atleidimas. – Turbūt turėčiau jums pasakyti, – ištariau. – Farai – tai normalu tokioje byloje… – Pirmiausia tikrinti vyrą, žinau, – nutraukė mane Rendis. – Pasakiau jiems, kad veltui gaišta. Klausimai, kuriuos mums uždavė… – Jie buvo įžeidžiantys, – užbaigė Meribetė. – Tai jie su jumis kalbėjosi? Apie mane? – Aš patraukiau prie baro, atsainiai įsipyliau džino. Išlenkiau tris stiklus vieną po kito ir iškart pasijutau dar prasčiau. Skrandis kilo stemple. – Ko jie klausinėjo? – Ar esi nuskriaudęs Eimę, ar Eimė kada minėjusi, kad jai grasini, – išbėrė Meribetė. – Ar tu mergišius, ar Eimė kada minėjusi, kad esi neištikimas. Labai panašu į Eimę, ar ne? Pasakiau jiems, kad išauginome ne kokią mazgotę. Rendis uždėjo ranką man ant peties. – Nikai, pirmiausia turim pasakyti: žinom, kad nieku gyvu nenuskriaustum Eimės. Aš net papasakojau policijai apie tai, kaip išgelbėjai pelę pajūrio namelyje, išvadavai ją iš lipnių spąstų. –

Jis pasižiūrėjo į Meribetę, lyg ta nežinotų, kaip viskas buvo, ir Meribetė su atida sukluso. – Visą valandą stengėsi užspeisti į kampą tą prakeiktą padarą, o paskui tikrąja to žodžio prasme išvežė tą žiurkiūkštį iš miesto. Ar panašu, kad toks žmogus galėtų nuskriausti savo žmoną? Mane nusmelkė aštri gėda, pasibjaurėjimas savimi. Net pamaniau, kad pagaliau pravirksiu. – Nikai, mes tave mylim, – pasakė Rendis ir spustelėjo petį. – Mylim, Nikai, – aidu pakartojo Meribetė. – Tu mums kaip sūnus. Mums labai gaila, kad pradingus Eimei tau dar tenka atlaikyti… krūvą įtarimų. Man nepatiko frazė krūva įtarimų. Labiau būtų patikusi įprastas tyrimas arba grynas formalumas. – Jie domėjosi tavo rezervacija restorane anam vakarui, – pranešė Meribetė; pernelyg atsainus žvilgsnis. – Mano rezervacija? – Jie sakė, kad tu jiems gyreisi užsakęs staliuką „Hjustone“, bet jie patikrino ir nieko nebuvo rezervuota. Jie, regis, labai tuo susidomėjo. Neužsakiau jokio staliuko ir neturėjau dovanos. Nes jei būčiau planavęs tądien nužudyti Eimę, nebūtų man tą vakarą prireikę nei staliuko, nei dovanos. Itin praktiško žudiko požiūris. Esu perdėm praktiškas – mano draugai policijai tikrai taip pasakytų. – Oi, ne. Ne, neužsakiau staliuko. Turbūt jie ne taip suprato. Aš jiems pasakysiu. Klestelėjau ant sofos priešais Meribetę. Nenorėjau, kad Rendis mane liestų. – A, supratau. Gerai, – pasakė Meribetė. – Ar ji, e, ar buvo šiemet lobio paieškos? – Jos akys vėl paraudo. – Prieš… – Taip, jie šiandien man atidavė pirmąją užuominą. Mudu su Gilpinu antrąją radom mano kabinete koledže. Vis dar bandau išsiaiškinti, ką ji reiškia. – Galima pažiūrėti? – paklausė uošvė. – Neturiu su savimi, – pamelavau. – Ar tu… Ar pasistengsi išsiaiškinti, Nikai? – paklausė Meribetė. – Pasistengsiu, Meribete. Aš išsiaiškinsiu. – Tiesiog negaliu pakęsti minties, kad visi tie daiktai, kuriuos ji lietė, liko ten, tokie vieniši… Suskambo mano telefonas, vienkartinis, užmečiau akį į ekranėlį ir atmečiau skambutį. Reikėjo atsikratyti šito daikto, bet dar negalėjau. – Nikai, turėtum atsiliepti į visus skambučius, – papriekaištavo Meribetė. – Pažinau numerį – mano kolegos studentų fondas ieško pinigų. Rendis atsisėdo ant sofos greta manęs. Senos daugybę kartų prievartautos pagalvės sunkiai susmego nuo mūsų svorio, ir galiausiai mudu nori nenori atsidūrėme šalia vienas kito, lietėmės rankomis, o tai Rendžiui buvo visai priimtina. Jis iš tų, kurie artindamiesi iš karto pareiškia aš mėgstu glėbesčiuotis ir nė nemano klausti, ar jausmas abipusis. Meribetė grįžo prie reikalo: – Mes manome, jog visai įmanoma, kad ją pagrobė kas nors, pasimaišęs dėl Eimės. – Ji pasigręžė į mane, lyg kreipdamasi į teismą. – Tokių buvo ne vienas. Eimė noriai prisimindavo istorijas apie pasimaišiusius dėl jos vyrus. Įvairiais mūsų santuokos tarpsniais prislopintu balsu prie taurės vyno pasakodavo apie persekiotojus – vyrus, kurie tebebuvo

čia, nepaliovė apie ją galvoję ir jos geidę. Įtariu, kad tie pasakojimai buvo perdėti: vyrai visada pasirodydavo esą šiek tiek pavojingi – tiek, kad sunerimčiau, bet ne tiek, kad vertėtų kreiptis į policiją. Trumpai tariant, žaislinis pasaulis, kuriame galėjau būti šaunuolis Eimės herojus, ginantis jos garbę. Eimė buvo pernelyg nepriklausoma, pernelyg šiuolaikiška, kad būtų įstengusi pripažinti tiesą: jai norėjosi vaidinti panelę. – Pastaruoju metu? – Ne dabar, ne, – pratarė Meribetė kramtydama lūpą. – Bet aukštojoje buvo viena visiškai pusiausvyros netekusi mergina. – Kuria prasme netekusi pusiausvyros? – Ji buvo galvą pametusi dėl Eimės. Na, dėl „Nuostabiosios Eimės“. Ji buvo vardu Hilarė Hendi – kopijavo Siuzę, Eimės geriausią draugę knygose. Iš pradžių, spėju, buvo žavu. O paskui to lyg ir ėmė nebepakakti – ji panoro būti Nuostabiąja Eime, o ne bičiule Siuze. Taigi ji ėmė mėgdžioti mūsiškę Eimę. Rengėsi kaip Eimė, šviesiai dažėsi plaukus, slankiojo palei mūsų namą Niujorke. Kartą ėjau gatve, o ji, ta keistuolė, pribėgo prie manęs, įsikibo man į parankę ir pareiškė: „Dabar būsiu jūsų duktė. Nužudysiu Eimę ir būsiu jūsų naujoji Eimė. Nes jums juk nesvarbu, ar ne? Svarbu, kad turėtumėt Eimę.“ Lyg mūsų duktė būtų grožinis kūrinys, kurį ji galėtų perrašyti. – Galiausiai skyrė kardomąją priemonę, nes ji mokykloje nustūmė Eimę nuo laiptų, – pratęsė Rendis. – Visiškai sutrikusi mergaitė. Tokia proto būsena nepraeina. – O paskui Dezis, – kalbėjo Meribetė. – Ir Dezis, – pritarė Rendis. Net aš žinojau apie Dezį. Eimė lankė Masačusetso internatinę mokyklą, vadinamą Vikšyro akademija. Mačiau nuotraukas – Eimė teniso sijonėliu ir raiščiu ant galvos, visados rudens spalvos fone, lyg mokykla būtų įsikūrusi ne mieste, o mėnesyje. Spalyje. Dezis Kolingsas lankė berniukų internatinę mokyklą, paralelinę Vikšyrui. Anot Eimės pasakojimų, jis buvo išblyškusi romantiška būtybė, ir jų meilystės buvo tokios, kokios būna internatinėje mokykloje: šaltos futbolo rungtynės ir karšti šokiai, alyvinis korsažas ir pasivažinėjimas senoviniu jaguaru. Viskas šiek tiek kaip amžiaus vidury. Eimė su Deziu gana rimtai draugavo metus. Bet jai dėl jo ėmė darytis neramu: jis kalbėdavo taip, tarsi jie jau būtų susižadėję, žinojo, kiek jiedu turės vaikų ir kokios lyties. Jie turėsią keturis vaikus, visus berniukus. Tai atrodė įtartinai, kaip ir paties Dezio šeima, ir kai jis atsivežė motiną supažindinti, Eimei bloga pasidarė nuo pribloškiančio savo ir ponios Kolings panašumo. Moteris šaltai pabučiavo ją į skruostą ir tyliai sumurmėjo į ausį: „Sėkmės.“ Eimė nesuprato, tai buvo perspėjimas ar grasinimas. Eimė nutraukė ryšius su Deziu, bet jis vis tiek slankiodavo po Vikšyro studentų miestelį – vaiduokliškas tamsia striuke vilkintis siluetas, besiramstantis į žiemiškus, belapius ąžuolus. Vieną vasario vakarą Eimė grįžo iš šokių ir rado jį gulintį ant savo lovos, ant apkloto, nuogą, išglebusį nuo per didelės kažkokių labai įtartinų piliulių dozės. Netrukus po to Dezis metė mokyklą. Bet vis tiek jai skambindavo, net ir dabar, ir kelis kartus per metus siųsdavo jai storus paminkštintus vokus, kuriuos Eimė, prieš tai parodžiusi man, išmesdavo neatplėštus. Jie buvo su Sent Luiso antspaudu. Keturiasdešimties minučių atstumas. „Tai tik siaubingas, apgailėtinas sutapimas“, – ji sakė man. Dezis Sent Luise turėjo giminių iš motinos pusės. Tiek ji žinojo, o daugiau pasidomėti

nesivargino. Aš perknisau šiukšles, suradau vieną voką, perskaičiau laišką, lipnų nuo Alfredo sūrio padažo, ir jis pasirodė besąs visiškai banalus: tenisas, kelionės ir kitokie mokykliniai paistalai. Spanieliai. Bandžiau įsivaizduoti, kaip šitas lieknas dabita, vyrukas su varlyte ir akiniais vėžlio kiauto rėmeliais, įsiveržia į mūsų namus ir čiumpa Eimę minkštais pirštais išpuoselėtais nagais. Įgrūda ją į savo senovinio „Roadster“ bagažinę ir išsiveža… Ir saugo Vermonte kaip antikvarinę vertybę. Dezis. Kas patikėtų, kad tai padarė Dezis? – Iš tikrųjų tai Dezis gyvena ne taip toli nuo čia, – sakau. – Sent Luise. – Na, matai? – sako Rendis. – Kodėl farai to nesiėmė? – Kam nors reikia imtis, – sakau. – Aš nuvažiuosiu. Ryt, kai apieškosiu čia. – Akivaizdu, jog policija mano, kad… turėtų būti netoli namų, – ištaria Meribetė. Ji žvelgia į mane sekundėle per ilgai, paskui sudreba, lyg nusipurtydama mintį.

EIMĖ ELIOT-DAN 2010 M. RUGPJŪČIO 23 D.

DIENORAŠTIS

Vasara. Paukščiukai. Saulė. Visą dieną slampinėjau po Prospekt Parką. Oda opi, kaulai netvirti. Kiekvienas žingsnis kančia. Bet jau pažanga, nes tris dienas pralindėjau namie vilkėdama suragėjusią pižamą, laukdama penktos valandos, kai bus galima išgerti. Versdama save prisiminti kančias Darfure. Pažvelgti iš atstumo. O tai, įtariu, dar didesnis Darfuro žmonių išnaudojimas. Tiek daug visko išaiškėjo per praeitą savaitę. Manau, dėl to, kad viskas nutiko vienu metu, man emocinis išsekimas. Prieš mėnesį Nikas prarado darbą. Recesija lyg ir slūgsta, bet, regis, niekas to nežino. Taigi Nikas neteko darbo. Antras atleidimų raundas, kaip kad jis ir pranašavo – vos po kelių savaičių po pirmojo. Oi, per mažai atleidome. Idiotai. Iš pradžių man atrodo, kad gal Nikui ir viskas gerai. Jis susidaro ilgiausią sąrašą dalykų, kuriuos anksčiau vis norėdavo padaryti. Kai kurie punktai – visiški mažmožiai: jis pakeičia rankinio laikrodžio elementus ir prisuka laikrodžius, pakeičia vamzdį po kriaukle ir perdažo visus kambarius, kuriuos išdažėme įsikėlę ir man nepatiko. Jis daug ką perdaro. Smagu šį tą iš esmės pertvarkyti, kai gyvenime tiek nedaug teturi. Paskui imasi stambesnių reikalų. Skaito „Karą ir taiką“. Smagumo dėlei pradeda mokytis arabų kalbos. Sugaišta daugybę laiko spėliodamas, kokie įgūdžiai bus paklausūs ateinančius porą dešimtmečių. Man širdis plyšta, bet jo labui apsimetu, kad viskas gerai. Vis klausinėju: „Ar tikrai viskas gerai?“ Iš pradžių klausiu rimtai, kai geriame kavą, kai matau jo akis, uždėjusi ranką jam ant rankos. Paskui pabandau linksmai, nerūpestingai, lyg tarp kitko. Dar mėginu švelniai, lovoje, glostydama plaukus. Atsakymas visada vienas ir tas pats: „Man viskas gerai. Nenoriu apie tai kalbėtis.“ Sudariau kaip tik tam metui tinkamą anketą: „Kaip elgiatės atleistas iš darbo?“ a) Sėdžiu su pižama ir valgau ledus – pykti sveika. b) Internete, visur apie buvusį bosą rašinėju visokias šlykštynes – gera išsigiežti! c) Iki atsiras naujas darbas, stengiuosi nuveikti ką nors naudinga, pavyzdžiui, mokausi paklausios kalbos ar galiausiai perskaitau „Karą ir taiką“.

Tai buvo pagyrimas Nikui – teisingas atsakymas c, bet kai parodžiau anketą Nikui, jis tik rūgščiai šyptelėjo. Po kelių savaičių bruzdėjimas liovėsi, naudinga veikla baigėsi, tarsi vieną rytą jis būtų pabudęs su aptriušusiu, dulkėtu ženklu „Kurių velnių vargintis?“ Akys apsiblausė. Dabar spokso televizorių, naršo pornografinius puslapius, spokso pornografiją per televizorių. Valgo daug į namus pristatomo maisto, putplasčio dėžutės beveik jau verčiasi per šiukšliadėžės kraštus. Su manimi nesikalba, elgiasi taip, lyg pats kalbėjimo procesas teiktų jam fizinį skausmą, o aš, pabaisa, dar drįstu jo šito prašyti. Kai pasakau, kad mane atleido, jis tik gūžteli pečiais. Aną savaitę. – Bjauru. Apgailestauju, – sako jis. – Bent jau turi pinigų.

– Turim pinigų. Bet man patiko mano darbas. Jis uždainuoja „Visko turėti negali“ – nepataikydamas, per aukštai, dar keverziškai pašoka, ir aš suprantu, kad jis girtas. Popietė, graži giedrut giedrutėlė diena, o mūsų namuose drėgna ir šalta, trošku nuo salsvo gendančio kinų maisto kvapo, visos užuolaidos užtrauktos. Ir aš imu eiti per visus kambarius, vėdinu, atitraukiu portjeras, baidau spiečius dulkių, o priėjusi prie užtemdyto migio suklumpu ant maišo, riogsančio ant grindų, paskui ant dar vieno ir dar kito, lyg katė iš animacinio filmo vaikščiodama po pelėkautų pilną kambarį. Uždegu šviesą ir pamatau daugybę pirkinių maišelių, ir jie iš tokių parduotuvių, į kurias darbo netekę žmonės nevaikšto. Jie iš prabangių vyriškų prekių parduotuvių, iš tokių vietų, kur parduoda rankomis siūtus kostiumus, kur pardavėjai pirkėjams, įsitaisiusiems odiniuose krėsluose, kaklaraiščius atneša pasvertus ant rankos. Noriu pasakyti, kad visas šitas šlamštas užsakytas. – Nikai, kas čia? – Pokalbiams dėl darbo. Jei kas nors kada nors vėl ims samdyti. – Ir tau jų šitiek reikia? – Juk turim pinigų. Jis niūriai šypsosi, susidėjęs rankas ant krūtinės. – Tai gal bent jau pasikabintum? Bliker kelis plastikinius maišelius buvo jau visiškai sudraskiusi. Prie tris tūkstančius dolerių kainuojančio kostiumo kūpso katės vėmalų kauburėlis; pagal užsakymą siūti balti marškiniai, kur snaudė katė, apsivėlę oranžiniais plaukais. – Ne, nenoriu, – sako jis. Vypso. Niekada nebuvau žiežula. Visada net didžiavausi savo nežiežuliškumu. Todėl man juodai atsibodo, kad Nikas verčia mane būti žiežula. Esu nusiteikusi gyventi nelabai tvarkingai, tingokai, šiek tiek atsainiai. Suprantu, kad aš, palyginti su Niku, labiau A tipo žmogus, ir stengiuosi būti atsargi bei neprimesti jam manojo liguistai tvarkingo viskas-pagal-sąrašą gyvenimo būdo. Nikas ne iš tų vyrukų, kurie susiprastų išsiurbti namus ar iškuopti šaldytuvą. Jis tikrai tokių dalykų nemato. Gerai. Tikrai. Bet aš noriu, kad nebūtų peržengtos tam tikros ribos: manau, dora pasakyti, kad šiukšlės neturėtų dribti per kraštus, o lėkštės su pridžiūvusiais pupelių papločio likučiais neturėtų savaitę kiurksoti plautuvėje. Taip elgiasi geri suaugę buto draugai. O Nikas dabar nieko nebedaro, todėl man tenka jį uiti, ir tai mane knisa: Per tave virstu tokia, kokia niekada nebuvau ir kokia niekada nenorėjau būti – žiežula, nes tu nesilaikai labai elementarios sutarties. Nesielk šitaip, taip negerai. Aš žinau, žinau, žinau, kad darbo praradimas labai slegiantis dalykas, ir ypač vyrui; sako, tai gali prilygti namiškio mirčiai, ir ypač tokiam vyrui kaip Nikas, kuris visados dirbo, todėl aš labai giliai įkvepiu, suspaudžiu pyktį į mažą raudoną guminį kamuoliuką ir mintyse nuspiriu jį į tolumą. „Ar tu nieko prieš, jei aš sukabinsiu? Kad išliktų gražūs?“ „Jei patinka nertis iš kailio – prašom.“ Jis ir ji atleisti iš darbo, argi ne miela? Žinau, kad mudviem labiau pasisekė negu kitiems: kai susinervinu, įsijungiu internetą ir pasitikrinu savo fondą. Niekada nevadindavau fondu, kol Nikas nepradėjo taip vadinti. Iš tikrųjų ne toks jis didelis. Tai yra, puiku, nuostabu – 785 404 doleriai santaupų mano tėvų dėka. Bet čia ne tokie pinigai, kad galėtum niekada nebedirbti, ypač Niujorke. Tėvai norėjo, kad jausčiausi saugiai ir man pinigai nebūtų svertas dėl ko nors apsisprendžiant – dėl

mokslų, karjeros, tačiau kad nebūčiau tokia pasiturinti, jog kiltų pagundų viską mesti. Nikas šaiposi, bet aš manau, kad tėvai pasielgė labai gražiai. (Ir deramai, turint omeny, kad jie savo knygoms nuplagijavo mano vaikystę.) Bet man vis tiek negera, kad atleido iš darbo, kad mus abu atleido, o čia paskambina tėtis ir klausia, gal jiedu su mama galėtų užsukti. Jiems reikią su mumis pasikalbėti. Šiandien, tikriau dabar, jeigu mes nieko prieš. Aišku, mes nieko prieš, sakau, o galvoje kala: Vėžys vėžys vėžys. Kai tėvai išdygsta prie slenksčio, matyti, kad jie ilgai ruošėsi. Tėvas visas išlygintas, sukamšytas ir švytintis, nepriekaištingas, išskyrus duobes po akimis. Motina vilki vieną iš savo ryškių purpurinių suknelių, kurias vilkdavosi įvairioms kalboms ir ceremonijoms anuomet, kai gaudavo kvietimų. Ji sako, kad šitai spalvai reikia vilkėtojos pasitikėjimo savimi. Jiedu atrodo puikiai, bet lyg ir kažkokie susidrovėję. Nusivedu juos prie sofos ir mes visi kurį laiką sėdime tylomis. – Vaikai, mudu su mama, regis, mes turim, – pagaliau prabyla tėvas, bet užsikosi. Pasideda rankas ant kelių; jo stambūs krumpliai pabalę. – Na, atrodo, kad pakliuvom į visišką finansinę velniavą. Nežinau, kokios reakcijos iš manęs tikimasi: turėčiau būti sukrėsta ar pulti guosti, o gal reikėtų nusivilti? Tėvai niekada man apie jokias nesėkmes nepasakodavo. Nemanau, kad jie būtų daug jų turėję. – Esmė ta, kad elgėmės neatsakingai, – perima kalbą Meribetė. – Pastaruosius dešimt metų gyvenome taip, lyg uždirbtume kiek ankstesniais dviem dešimtmečiais, o taip nebuvo. Nė pusės tiek neuždirbome, tačiau to nepaisėm. Buvom nusiteikę… optimistiškai, turbūt taip galima būtų pasakyti. Vis galvodavom, kad kita „Eimės“ knyga bus išganymas. Bet taip nenutiko. O mes ir toliau priėmėme nevykusius sprendimus. Kvailai investavome. Kvailai išlaidavome. Ir štai. – Mes praktiškai bankrutavę, – pasakė Rendis. – Mūsų namas, taip pat ir šitas namas – viskas įkeista. Aš maniau – neva – kad jie šitą namą nupirko mums. Supratimo neturėjau, kad jie už jį moka įmokas. Susigėstu, kad esu lepūnėlė, kaip Nikas ir sako. – Kaip sakiau, labai rimtai suklydome, – sako Meribetė. – Reikėtų parašyti knygą „Nuostabioji Eimė ir kintamojo koeficiento nekilnojamojo turto įkeitimas“. Susikirstume per kiekvieną trumpąją apklausą. Būtume pamokoma istorija. Eimės draugė Vendė Noriu Dabar. – Haris Galva Smėlyje, – priduria Rendis. – Tai kas dabar? – klausiu. – Tau spręsti, – sako tėtis. Mama rankinėje susižvejoja namų gamybos lankstinuką ir padeda ant stalo priešais mus – jų namų kompiuteriu padaryti grafikai, kreivės ir diagramos. Skaudu įsivaizduoti, kaip tėvai skersakiuoja į darbo kompiuteriu vadovėlį, kad tik jų pasiūlymas man būtų pateiktas patraukliai. Meribetė pasiryžta: – Norėjome paprašyti, ar negalėtume pasiskolinti pinigų iš tavo fondo, kol nuspręsime, ką daryti su savo gyvenimu. Mano tėvai sėdi priešais mus kaip nekantraujantys koledžo mokinukai, vildamiesi gauti savo pirmą praktiką. Tėvo kelis juda, kol galiausiai motina pirštu švelniai jį paliečia. – Na, fondas – jūsų pinigai, taigi, savaime suprantama, kad galit skolintis, – sakau. Tenoriu, kad

tai baigtųsi; negaliu ištverti viltingos tėvo veido išraiškos. – Kiek, manot, jums reikia, kad viską išmokėtumėt ir kurį laiką galėtumėt normaliai gyventi? Tėvas nudelbia akis į batus. Motina giliai įkvepia. – Šešių šimtų penkiasdešimties tūkstančių, – sako. – O. – Tiek teištariu. Tai beveik viskas, kiek turim. – Eime, gal mudviem reikėtų pasitarti… – prabyla Nikas. – Ne, ne, mes galim, – sakau. – Tik einu atsinešiu čekių knygelę. – Iš tikrųjų, – sako Meribetė, – geriausia būtų, jei ryt pervestum į mūsų sąskaitą. Nes antraip reikia dešimt dienų laukti. Dabar suprantu, kad jie pakliuvo į rimtą bėdą.

NIKAS DANAS PO DVIEJŲ DIENŲ

Pabudau ant ištraukiamos sofos Eliotų numeryje išsekęs. Jie primygtinai reikalavo, kad pasilikčiau – mano namai man vis dar buvo uždaryti, – reikalavo taip pat primygtinai, kaip kartą kovėsi dėl teisės apmokėti čekį už vakarienę: vaišingumas – nuožmiausia gamtos jėga. Turi leisti mums tai dėl tavęs padaryti. Leidau. Visą naktį per miegamojo duris klausiausi jų knarkimo, vieno ritmiško ir gilaus – smagaus medkirčio knarkimo, kito trūkčiojamo ir neritmingo, lyg miegantis žmogus sapnuotų, jog skęsta. Visada sugebu išsijungti lyg šviesos jungiklis. Tuoj užmigsiu, sakau, susidėjęs delnus po skruostu, chrrrr, gilus „Theraflu“ įkalusio vaikelio miegas – o greta vartosi nemigos kamuojama žmona. Tačiau praeitą naktį jaučiausi kaip Eimė, smegenų ratukai nepaliovė suktis, kūnas buvo įdirgęs. Aš dažniausiai savo kailyje jausdavausi gerai. Mudu su Eime susėsdavome ant sofos žiūrėti televizoriaus ir aš ištirpdavau kaip vaškas, o žmona greta vis krutėdavo, judėdavo. Kartą paklausiau, gal jai kartais neramių kojų sindromas – transliavo šiam negalavimui skirtą reklamą, aktoriai susiraukę nuo kančios drebino pakinklius ir trynė šlaunis, – ir Eimė atsakė: Man visa ko neramaus sindromas. Žiūrėjau, kaip viešbučio kambario lubos pilkėja, paskui parausta, pagelsta, galiausiai prisiverčiau pakilti ir pamačiau vėl tiesiai į mane iš už upės plieskiančią saulę, karštą lyg ugnies kamuolys. Tada galvoje ėmė dingčioti vardai – ding! Hilarė Hendi. Toks gražus vardas ir toks grėsmingas elgesys. Dezis Kolingsas, ankstesnysis gerbėjas, gyvenantis valanda kelio nuo čia. Nusprendžiau, kad jie abu mano. Atėjo padaryk-tai-pats metas: sveikatos apsauga, nekilnojamasis turtas, policijos tyrimas. Junkis internetą ir, velniai rautų, aiškinkis pats, nes visi užsivertę darbu ir stinga personalo. Aš buvau žurnalistas. Dešimt metų kalbinau žmones apie jų gyvenimą ir jie man atsiverdavo. Buvau pasirengęs imtis užduoties, Meribetė su Rendžiu irgi to paties iš manęs tikėjosi. Buvau dėkingas, kad jie leido suprasti, jog vis dar pasitiki manimi – vyru, ties kurio galva kybo įtarimų debesėlis. O gal apgaudinėju save, rinkdamasis žodį debesėlis? „Days Inn“ mažai naudojamą salę skyrė savanorių centrui „Suraskime Eimę Dan“. Patalpa tam reikalui buvo ne pati tinkamiausia – rudos dėmės ir konservų kvapai, bet vos praaušus Meribetė kibo iš peties: siurbė, šluostė dezinfekcinėmis servetėlėmis, rikiavo suvestinių lentas ir telefonus, ant sienos pakabino didelę portretinę Eimės nuotrauką. Plakatas – su ramiu, savimi pasitikinčios Eimės žvilgsniu, tomis visur tave sekiojančiomis akimis – atrodė, lyg būtų iš prezidento rinkimų kampanijos. Reikia pripažinti, Meribetei baigus darbuotis, salė tiesiog spinduliavo dalykiškumu – primygtinis optimizmas kur kas silpnesnio politiko, turinčio daug pasiduoti neketinančių šalininkų. Kiek po dešimtos kalbėdamasi mobiliuoju atėjo Bonėj. Patapšnojo man per petį ir ėmė krapštytis prie spausdintuvo. Po kelis rinkosi savanoriai: Go ir pustuzinis mūsų velionės motinos bičiulių. Penkios keturiasdešimties su trupučiu moteriškės, visos su kapriais, lyg repetuotų šokių pasirodymą: dvi – lieknos, šviesiaplaukės ir įdegusios – varžėsi, kuri vadovaus, kitos džiugiai susitaikė su antraeiliu vaidmeniu. Būrelis gerklingų žilaplaukių senyvų damų, jos kalba viena per kitą, kelios

tekstina – iš tų senolių, kurie kunkuliuoja pribloškiančia energija, tokia jaunatviška galia, jog imi svarstyti, ar nebando jie viso to sau įsiteigti. Atėjo tik vienas vyriškis – dailus daugmaž mano amžiaus vyrukas, gerai apsirengęs, vienas, nesiteikęs paaiškinti, ko jam čia. Stebėjau, kaip vienišius šniukštinėja aplink kepinius ir dirsčioja į Eimės nuotrauką. Bonėj baigė kuistis prie spausdintuvo, nusičiupo lyg ir sėlenų keksiuką ir atėjo pas mane. – Ar jūs stebit visus, kas ateina savanoriauti? – pasiteiravau. – Turiu omeny, jei kartais… – Jei kas nors įtartinai aktyviai domėtųsi? Žinoma. – Ji atsilaužė keksiuko kraštelį ir įsimetė į burną. Tada prabilo jau tyliau: – Bet iš tikrųjų žudikai maniakai žiūri tuos pačius televizijos serialus kaip ir mes. Jie žino, kad mes žinom, jog jie… – Gali įsitraukti į tyrimą. – Aha, kaip tik tai. – Ji linktelėjo. – Taigi dabar jie atsargesni. Bet taip, mes persijojam visokius keistuolius, kad būtume tikri, jog jie tik, na, tik keistuoliai. Kilstelėjau antakį. – Tarkim, mudu su Gilpinu prieš porą metų tyrėm Keilos Holman bylą. Keila Holman? Papurčiau galvą: negirdėta. – Žodžiu, pamatysit, pasitaiko pabaisų, kuriuos tokie dalykai traukia. Ir pažiūrėkit į tas dvi… – Bonėj mostelėjo į dvi dailiąsias keturiasdešimties su trupučiu moteriškes. – Jos panašios į tokias. Kiek per uoliai veržiasi paguosti sunerimusio vyro. – Baikit… – Nepatikėtumėt. Toks gražuolis kaip jūs. Visko būna. Kaip tik tuomet viena moteriškė, šviesesnioji ir labiau įdegusi, žvilgtelėjo į mus, palaukė, kol akys susitiks, nusišypsojo man kuo švelniausiai, kuo droviausiai ir palenkė galvą lyg katė, laukianti, kad ją paglostytų. – Bet ji labai stengsis; ji bus Panelytė Įsitraukusioji, – pasakė Bonėj. – O tai gerai. – Kaip baigėsi Keilos Holman byla? – paklausiau. Ji papurtė galvą: ne. Atėjo dar keturios moterys; jos viena kitai siuntė saulės kremą, tepėsi nuogas rankas, pečius ir nosis. Pakvipo kokosais. – Beje, Nikai, – prakalbo Bonėj. – Pamenat, klausiau, ar Eimė turi čia draugų – kaip Noelė Hotorn? Neminėjot jos. Ji mums paliko dvi žinutes. Įbedžiau į ją nieko nesuvokiantį žvilgsnį. – Noelė iš jūsų kvartalo. Trynukų motina. – Ne, jos nedraugavo. – Įdomu. Ji akivaizdžiai mano kitaip. – Su Eime dažnai taip nutinka, – pasakiau. – Pasikalba su žmonėmis, ir jie prisiriša. Baisu. – Ir jos tėvai taip sakė. Svarsčiau, ar paklausti Bonėj apie Hilarę Hendi ir Dezį Kolingsą. Nusprendžiau neklausti; atrodys solidžiau, jei to imsiuosi pats vienas. Norėjau Rendžiui su Meribete pasirodyti didvyris. Negalėjau pamiršti Meribetės žvilgsnio: Akivaizdu, jog policija mano, kad… turėtų būti netoli namų. – Žmonėms atrodo, kad ją pažįsta, nes knygose skaitė, kaip ji augo, – pasakiau. – Suprantu, – ištarė Bonėj, linktelėjo. – Žmonėms norisi manyti, kad jie pažįsta kitus. Tėvams

norisi manyti, kad pažįsta vaikus. Žmonoms norisi manyti, kad pažįsta savo vyrus. Dar po valandos savanorių centras ėmė panašėti į šeimos iškylą. Pasisveikinti užsuko kelios mano buvusios merginos, supažindino mane su savo vaikais. Viena iš mamos geriausių draugių Vikė atėjo su trimis anūkėmis, droviomis ūgtelėjusiomis, nuo galvos iki kojų rausvai aprengtomis mergaičiukėmis. Anūkai. Mama vis kalbėdavo apie anūkus, lyg tai be jokių abejonių turėtų nutikti. Nusipirkusi naują baldą, aiškindavo, kad jai patikęs ypatingas stilius, nes „tiks, kai bus anūkų“. Ji tikėjosi sulaukti jų. Visos jos draugės turėjo. Kartą mudu su Eime nusivedėme mamą ir Go vakarienės, kad atšvęstume pelningiausią „Baro“ savaitę. Paskelbiau, kad yra proga švęsti, o mama pašoko nuo kėdės, puolė į ašaras ir čiupo į glėbį Eimę. Ta irgi pravirko ir iš dusinančio mamos glėbio sumurmėjo: „Jis kalba apie „Barą“, tik apie „Barą“. Tada mama susiėmė ir suvaidino, kad tuo ji ir džiaugiasi. „Vaikams marios laiko“, – paguodė ji ir nuo paguodos jos balse Eimė vėl pravirko. Buvo keista, nes Eimė nusprendė, kad vaikų nenori, sakė tai ne kartą, bet jos ašaros nepagrįstai suteikė man krislą vilties, kad gal bus apsigalvojusi. Nes iš tikrųjų laiko buvo ne marios. Kai atsikraustėme į Kartidžą, Eimė buvo trisdešimt septynerių. Spalį jai būtų trisdešimt devyneri. Ir tada man dingtelėjo: Reikės surengti netikrą gimtadienio šventę ar ką panašaus, jei šitai dar nebus pasibaigę. Reikės tai kaip nors paminėti, reikės kokio nors renginio savanoriams, žiniasklaidai – ko nors, kas vėl patrauktų dėmesį. Reikės apsimesti, kad neprarandu vilties. – Grįžo sūnus palaidūnas, – ištarė kažkas pro nosį, ir aš atsigręžęs išvydau liesą vyriškį išsitampiusiais marškinėliais, glostantį į viršų užriestus ūsus. Senas bičiulis Stakas Baklėjus, kuris vadindavo mane sūnumi palaidūnu, nors nemokėjo nei normaliai ištarti, nei žinojo, ką tai reiškia. Įtariu, jam tai buvo prašmatnus mulkio sinonimas. Stakas Baklėjus skamba lyg beisbolo žaidėjo vardas ir pavardė, juo Stakas ir turėjo būti, tik kad neturėjo gabumų, o vien karštą troškimą. Jis buvo geriausias mieste, tobulėjo, bet to nepakako. Jo gyvenimas apsivertė, kai koledže jį išmetė iš komandos ir viskas po to ėmė eiti velniop. Dabar dirbo kas papuola, vaikščiodavo apdujęs ir nežinodavai, kaip bus nusiteikęs. Keliskart buvo užsukęs į „Barą“, tikėdamasis gauti darbo, bet vis purtė galvą, kokį tik niekinį dienos darbą bepasiūlydavau, kramtė skruostą ir zyzė: Nagi, žmogau, ką dar turi, juk turi dar ką nors. – Stakai, – ištariau, užuot pasisveikinęs, bandydamas suprasti, ar jis nusiteikęs draugiškai. – Girdėjau, policija gražiai viską sušiko, – pareiškė, susibrukęs rankas į pažastis. – Anksti taip sakyti. – Eik tu, žmogau – šitie skystakiaušiai sekliai? Labiau stengėsi ieškodami mero šuns. – Stako veidas įdegęs; kai palinksta prie manęs, pajuntu nuo jo sklindant karštį, drauge su „Listerine“ šuoru ir čiaumojimu. – Kodėl nieko nesusėmė? Mieste didelis pasirinkimas, o jie nė vieno nepričiupo. Nė vieno. Kaipgi mėlynknygiai? To ir paklausiau panelės detektyvės: Kaipgi mėlynknygiai? Net nesiteikė atsakyti. – Kas yra mėlynknygiai? Gauja? – Visus tuos tipelius aną žiemą atleido iš mėlynųjų knygų fabriko. Jokios kompensacijos, nieko. Matai kartais benamių, būriais slankiojančių po miestą, tokių užsiutusių ant viso pasaulio? Gal mėlynknygiai. – Vis tiek nepagaunu – mėlynųjų knygų fabrikas?

– Ar Upės slėnio fabriką žinai? Miesto pakrašty? Jie gamino tuos mėlynus bloknotus, į kuriuos koledže rašydavai rašinius ir visokį mėšlą. – O. Nežinojau. – Dabar koledžuose naudojasi kompiuteriais ir panašiai, taigi – fiūūūū! – atia atia, mėlynknygiai. – Viešpatie, visas miestas užsidaro, – sumurmėjau. – Mėlynknygiai geria, vartoja narkotikus, užpuldinėja žmones. Ir anksčiau taip darė, bet turėdavo sustoti ir pirmadienį vėl eiti į darbą. O dabar daro ką nori. Stakas iššiepia išdaužytus dantis. Plaukai nutaškyti dažais: po vidurinės kiekvieną vasarą dažo namus. Mano specializacija – apdaila, sako jis ir laukia, kol pagausi juokelė. Jei nesijuoki, paaiškina. Tai ar detektyvai buvo prekybos centre? – klausia Stakas. Aš sutrikęs gūžteliu pečiais. – Šūdas, žmogau, negi niekada nebuvai reporteris? – Stakui, regis, visada buvo pikta dėl mano ankstesnio darbo, lyg tai būtų pernelyg ilgai užtrukusi apgavystė. – Mėlynknygiai prekybos centre įsikūrė kaip namie. Gyvena. Prekiauja narkotikais. Policija juos vis išvaiko, o kitą dieną jie ir vėl grįžta. Žodž, panelei detektyvei pasakiau: Iškrėskit tą prakeiktą centrą. Nes prieš mėnesį jie grupiniu būdu išprievartavo merginą. Žinai, kai pikti vyrai krūvoj, moteriškei geriau nesipainioti jiems po kojom. Važiuodamas į šios dienos paieškos vietą paskambinau Bonėj ir, vos jai pasisveikinus, išdrožiau: – Kodėl neapieškojot prekybos centro? – Nikai, mes apieškosim prekybos centrą. Farai dabar kaip tik į ten ir važiuoja. – A. Gerai. Nes mano bičiulis… – Stakas. Žinau, pažįstu jį. – Jis pasakojo apie… – Apie mėlynknygius, žinau. Nikai, pasitikėkit mumis, mes dirbam. Norim surasti Eimę ne mažiau už jus. – Gerai. E, ačiū. Mano teisuoliškumas subliūško, išmaukiau milžinišką putplasčio puodelį kavos ir nuvažiavau į man skirtą vietą. Šią popietę buvo ieškoma trijose vietose: Lomos valčių prieplaukoje (dabar žinomoje kaip Vieta, kur Nikas Praleido Rytą ir Niekas Jo Nematė), Milerio Kriko miške (kuris nenusipelno būti taip vadinamas: pro medžius matėsi greitmaisčio užkandinės) ir Volkio parke su pėsčiųjų ir jodinėjimo takais. Mane paskyrė į Volkio parką. Kai atvykau, vietinis pareigūnas kalbėjosi su kokia dvylika žmonių. Visi drūtas kojas apsitempę šortais, užsibalnoję saulės akinius, užsimaukšlinę skrybėles, cinko oksidu apsitepę nosis. Panėšėjo į stovyklos atidarymą. Atvykusios dvi televizininkų komandos medžiojo vaizdus vietiniams kanalams. Liepos ketvirtosios savaitgalis, Eimė būtų visa galva panirusi į pasakas apie valstybę ir barbekiu konkursą. Vienas geltonsnapis reporteris sukosi aplink mane kaip įkyri musė, pyškino beprasmius klausimus, o mano kūnas iš budrumo iškart sustingo, pasidarė lyg ne žmogaus, veide atsirado nenatūrali rūpesčio kaukė. Nešė arklių mėšlu.

Reporteriai netrukus atstojo ir nusekė paskui savanorius. (Koks žurnalistas sulaukia, kad įtariamas vyras tuoj pratrūks, ir nueina? Prastas menkai atlyginamas žurnalistas, užsilikęs, kai atleido visus geruosius.) Jaunas uniformuotas faras liepia man stovėti – štai čia – visų takų pradžioje, prie skelbimų lentos, kurioje bet kaip sukabintos pasenusios skrajutės, taip pat ir pranešimas apie dingusį asmenį – Eimę, mano žmoną, žvelgiančią iš nuotraukos. Šiandien ji buvo visur, sekė kiekvieną mano žingsnį. – Ką man daryti? – paklausiau pareigūno. – Jaučiuos čia kaip koks mulkis. Man reikia ką nors daryti. Kur nors miške, kur gedulingai prunkščia žirgas. – Jūs reikalingas čia, Nikai. Būkit draugiškas, padrąsinkit žmones, – pasakė pareigūnas ir mostelėjo į ryškiai oranžinį termosą greta. – Pasiūlykit vandens. Kas ateis, nukreipkit pas mane. Jis nusigręžė ir nužingsniavo arklidžių link. Man dingtelėjo, kad jie tyčia manęs neprileidžia prie bet kokios įmanomos nusikaltimo vietos. Nelabai supratau, ką tai turėtų reikšti. Man taip visiškai be tikslo stypsant, apsimetant, kad krapštausi prie šaldiklio, privažiavo pavėlavęs visureigis, ryškiai raudonas lyg nagų lakas. Iš jo išvirto keturiasdešimt su trupučiu iš štabo. Dailiausia moteris, ta, kurią Bonėj paskelbė gerbėja, plaukus laikė suėmusi į uodegą ir pakėlusi, kad kita apipurkštų jai sprandą skysčiu nuo vabzdžių. Ji energingai nuvaikė purškalo debesį. Žvilgtelėjo į mane akies kampeliu. Tada atsitraukė nuo draugių, paleido plaukus kristi ant pečių ir žengė prie manęs šypsodamasi liūdnai, užjaučiamai – tokia Labai užjaučiu šypsena. Didžiulės rudos ponio akys, rausvi marškiniai baigiasi kaip tik ties baltutėliais šortais. Aukštakulnės basutės, subanguoti plaukai, auksiniai žiedai ausyse. Šitaip, pamaniau, į paiešką žmonės nesirengia. Būkite gera, ponia, nereikia manęs kalbinti. – Labas, Nikai. Aš Šona Keli. Labai užjaučiu. Visai be reikalo kalba garsiai, net panašu į bliovimą, lyg kokio užkerėto įsiaudrinusio asilo. Ji ištiesė ranką, ir aš pajuntu panikos dygsnį, nes Šonos draugužės pasileido taku, per petį vis mesdamos žvilgsnį „tarp mūsų, mergaičių“ į mudu, į porą. Pasiūliau, ko turėjau: padėką, vandens, savo nesmagumą. Šona nė neketino kur nors eiti, o aš stovėjau įsmeigęs akis į priekį, į taką, kuriuo nuėjo jos draugužės. – Nikai, tikiuosi, turite draugų, giminaičių, kurie jumis dabar rūpinasi, – pasakė ir nutrėškė sparvą. – Vyrai pamiršta savimi pasirūpinti. Dabar jums reikia naminio maisto. – Dažniausiai greitosiomis ko nors užkandu. Galugerklyje vis dar jutau saliamio skonį, pūtė pilvą. Susivokiau, kad nuo ryto nesivaliau dantų. – Oi, vargšeli. Na, iš greitų užkandžių nieko gero. – Ji papurtė galvą, saulėje sublykčiojo auskarai. – Jums reikia palaikyti jėgas. Bet jums pasisekė, nes aš kepu vištienos ir „Fritos“ pyragą. Žinot ką? Iškepsiu ir užnešiu ryt į savanorių centrą. Tereikės pasišildyti mikrobangų krosnelėje, kai užsimanysite šiltos gardžios vakarienės. – Oi, nevarkit. Mums gerai. Tikrai. – Bus dar geriau, kai žmoniškai pavalgysit, – pasakė ji ir patapšnojo man per ranką. Tyla. Pabandė kitaip. – Labai tikiuosi, kad visa šitai nesusiję su… mūsų benamių problema, – pareiškė. – Prisiekiu, rašau skundą po skundo. Aną mėnesį vienas įlindo į mano daržą. Judesio jutiklis suveikė, taigi

pažiūrėjau, kas ten, ir prašom – atsiklaupęs purvyne ryja pomidorus. Šlamščia kaip kokius obuolius, veidas, marškiniai – viskas ištepliota sultimis ir sėklomis. Pabandžiau jį nubaidyti, bet prieš pasprukdamas dar kokių dvidešimt nugvelbė. Šiaip ar taip, tie mėlynknygiai beviltiški. Nieko daugiau nesugeba. Staiga pajutau palankumą mėlynknygių vyrų pulkui, įsivaizdavau, kaip ateinu į jų rūsčią stovyklavietę mosuodamas balta vėliava: aš jūsų brolis ir aš kadaise dirbau leidyboje. Kompiuteris pavogė ir mano darbą. – Tik nesakykit, Nikai, jog jūs per jaunas, kad prisimintumėt mėlynąsias knygas, – tarškėjo Šona. Ji bakstelėjo man į šonkaulius, ir aš šoktelėjau staigiau, negu derėjo. – Aš toks senas, jog jau buvau užmiršęs apie mėlynąsias knygas, kol jūs nepriminėt. Ji nusijuokė. – Kiek jums? Trisdešimt vieni? Trisdešimt dveji? – Pabandykit trisdešimt ketverius. – Dar vaikas. Kaip tik tada atvyko energingųjų senučių trijulė. Jos atitrepsėjo pas mus, viena kuitėsi su savo mobiliuoju, visos segėjo tvirtos drobės sodininkių sijonus, avėjo kedais ir buvo apsirengusios marškinėliais be rankovių, neslėpdamos savo liulančių rankų. Pagarbiai linktelėjo man, o išvydus Šoną sušmėžavo nepritarimo žvilgsniai. Atrodėme lyg sodelyje kepsnių vakarėlį surengusi pora. Atrodėme nederamai. Šona, būk gera, dink iš čia, pagalvojau. – Žodžiu, tie benamiai tipai su moterimis gali būti labai agresyvūs, baisūs, – kalbėjo Šona. – Užsiminiau apie tai detektyvei Bonėj, bet man pasirodė, kad nelabai jai patikau. – Kodėl taip sakot? Žinojau, ką ji atsakys – visų dailių moterų mantrą. – Moterys nelabai mane mėgsta. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Tiesiog. Ar Eimė čia turėjo… turi daug draugų? Kelios moteriškės – mamos bičiulės, Go draugės – kvietė Eimę į knygų klubus ir į „Amway“ renginius, mergaičių vakarėlius „Čili“. Kaip buvo galima numanyti, Eimė atsisakė visus kartus, išskyrus porą, kai nuėjo, o paskui niršo: „Užsisakėm kalną mažų keptų dalykėlių ir gėrėm ledų kokteilį.“ Šona stebėjo mane, troško kuo daugiau sužinoti apie Eimę, norėjo atsidurti viename būrelyje su mano žmona, kuri jos nekęstų. – Mano rodos, ji turi tą pačią bėdą kaip ir jūs, – santūriai atsakiau. Ji nusišypsojo. Dink, Šona. – Sunku naujame mieste, – neatstojo ji. – Su metais vis sunkiau susirasti draugų. Ar ji jūsų amžiaus? – Trisdešimt aštuonerių. Tai, regis, jai irgi patiko. Nešdinkis po velnių. – Išmintingiems vyrams patinka vyresnės moterys.

Juokdamasi iš didžiulio žalsvai gelsvo krepšio išsitraukė mobilųjį telefoną. – Eikš, – paragino apglėbusi mane. – Nusišypsok plačia vištienos su „Fritos“ troškinio šypsena. Tą akimirką norėjau jai užvožti – už nenuovokumą, už jos mergaitiškumą, už tai, kad bandė sužadinti savimeilę dingusios moters vyrui. Nurijau įniršį, pabandžiau smogti atvirkštinį smūgį, su kaupu atsilyginti ir būti mielas, todėl šypsojausi kaip robotas, kai ji veidu prigludo man prie skruosto ir fotografavo savo telefonu, ir tik klaktelėjimas mane išbudino. Ji atsuko telefoną ir aš išvydau mudviejų susiglaudusius įdegusius veidus, besišypsančius lyg per pasimatymą beisbolo rungtynėse. Žiūrėdamas į savo pataikaujančią šypseną, primerktas akis, pamaniau: Nekęsčiau šito tipo.

EIMĖ ELIOT-DAN 2010 M. RUGSĖJO 15 D.

DIENORAŠTIS

Rašau kažkur Pensilvanijoje. Pietvakariniame kampe. Motelyje prie greitkelio. Mūsų kambario langas išeina į automobilių aikštelę, ir jei žvilgteliu iš už standžių rusvų užuolaidų, matau fluorescencinėje šviesoje besišlaistančius žmones. Čia tokia vieta, kur žmonės šlaistosi. Man vėl emocinė krizė. Labai jau daug visko nutiko, labai jau greitai, ir dabar aš Pensilvanijos pietryčiuose, mano vyras mėgaujasi nieko nepaisančiu miegu tarp traškučių ir saldainių pakučių, kurių prisipirko iš automato apačioje. Vakarienė. Jis pyksta ant manęs, kad nemoku susitaikyti su pralaimėjimu. Maniau, kad pasistačiau įtikinamą fasadą – valio, naujas nuotykis! – bet turbūt ne. Dabar, kai žiūriu atgalios, atrodo, lyg būtume laukę, kad kas nors nutiks. Lyg abu su Niku būtume sėdėję po garsui nelaidžiu, neperpučiamu gaubtu, o tada gaubtas nuvirto ir… Reikėjo ką nors daryti. Prieš dvi savaites, ta pati bedarbių būsena – pusiau apsirengę, apspangę iš nuobodulio, pasiruošę tylomis pusryčiauti, kol neperskaitysime viso laikraščio. Dabar skaitome net ir priedą apie automobilius. Dešimtą ryto suskamba Niko mobilusis, ir iš jo balso suprantu, kad skambina Go. Jis kalba guviai, berniokiškai – taip, kaip visada kalba su ja. Kaip seniau kalbėdavo su manimi. Jis eina į miegamąjį ir užsidaro, palikęs mane laikančią lėkštes su virpančiais ką tik pagamintais Benedikto kiaušiniais. Jo lėkštę padedu ant stalo, pati atsisėdu priešais ir svarstau, laukti ar valgyti. Manau, grįžčiau ir pasakyčiau jam, kad valgytų, arba kilstelčiau pirštą: Tik neužtruk. Nepamirščiau kito žmogaus, savo sutuoktinio, palikto virtuvėje su kiaušiniais lėkštėse. Pasijuntu nejaukiai, kad taip galvoju. Nes netrukus iš už durų pasigirsta neramus murmėjimas, liūdni šūkčiojimai, švelnus guodimas, ir aš imu svarstyti, ar nebus Go ištikusi kokia tragedija su vaikinais. Go draugystės vis sužlunga. Net ir tada, kai ji būna skyrybų iniciatorė, Nikui vis vien tenka ją ilgai čiūčiuoti ir liūliuoti. Taigi kai Nikas sugrįžta, sėdžiu nutaisiusi įprastą Vargšelė Go išraišką; kiaušiniai sukietėję. Matau, kad tai ne šiaip paprasta Go bėda. – Mama, – prabyla Nikas ir sėdasi. – Velnias. Mamai vėžys. Ketvirta stadija, išplito į kepenis ir kaulus. O tai blogai, tai reiškia… Jis užsidengia rankomis veidą, aš prieinu ir apkabinu jį. Kai jis pakelia akis, matau, kad jos sausos. Ramios. Niekada savo vyro nemačiau verkiančio. – Go to jau per daug, turint omeny, kad tėčiui Alcheimeris. – Alcheimeris? Alcheimeris? Nuo kada? – Na, jau kuris laikas. Iš pradžių manė, kad čia kokia ankstyvos silpnaprotystės atmaina. Bet rimčiau, blogiau. Tuojau pat dingteli, kad kažkas su mumis negerai, gal nebepataisoma, jei vyrui neatėjo į galvą man apie tai pasakyti. Kartais man atrodo, kad čia jo žaidimas, kad jis dalyvauja kažkokiose nepaskelbtose neprieinamumo varžybose. – Kodėl nieko nesakei?

– Nelabai mėgstu kalbėti apie tėtį. – Bet vis tiek… – Eime, būk gera. Žvelgia taip, lyg būčiau visiška neišmanėlė, lyg būtų toks tikras, jog aš neišmanėlė, kad net pati imu svarstyti, ar aš tokia. – Klausyk. Go sako, kad mamai reikės chemoterapijos, bet… Jai bus bloga, jai bus labai bloga. Jai reikės pagalbos. – Gal pasidomėkim slauga namuose? Paieškokim slaugės? – Ji neturi tokio draudimo. Susidėjęs rankas jis žiūri į mane, ir aš žinau, ko jis laukia: laukia, kad pasisiūlyčiau sumokėti, o mes negalime sumokėti, nes atidaviau pinigus savo tėvams. – Gerai, mielasis – ką tuomet nori daryti? – klausiu. Stovime vienas priešais kitą, tarsi kovotume, o aš to nežinočiau. Ištiesiu ranką ir paliečiu jį, jis tik žiūri į mano ranką. – Reikia grįžti. – Žvelgia į mane plačiai atmerktomis akimis. Spragteli pirštais, lyg bandydamas atsikratyti kažko kibaus. – Pasiimsim metus, važiuosim ir padarysim, kas pridera. Neturim darbų, neturim pinigų, niekas mūsų čia nelaiko. Net ir tu turi tai pripažinti. – Net ir aš turiu tai pripažinti? Lyg jau būčiau paprieštaravusi. Suėmė piktumas, bet susivaldžiau. – Štai ką mes padarysim. Pasielgsim taip, kaip dera. Bent kartą padėsim mano tėvams. Suprantama, kad turime tai padaryti, ir jeigu nebūtų man pateikęs problemos, tarsi būčiau jam priešė, tikrai būčiau jam taip pasakiusi. Bet jis atėjo iškart nusiteikęs, kad esu kliūtis, kurią reikia įveikti. Aš buvau tas pagiežingas balsas, kurį reikėjo nutildyti. Mano vyras yra pats ištikimiausias žmogus Žemėje, kol reikalai neapsiverčia. Esu mačiusi, kaip jo akys iš tikrųjų patamsėja, kai pasijunta išduotas draugo, kad ir mielo seno bičiulio, ir paskui tas draugas būna niekada nebeminimas. Tada jis į mane žiūrėjo lyg į daiktą, kurio prireikus atsikratytų. Tas žvilgsnis mane pašiurpino. Taigi nuspręsta mikliai ir be svarstymų: išvykstame iš Niujorko. Važiuojame į Misūrį. Į namą prie Misūrio, kuriame gyvensime. Siurrealistiška, o aš žinau, kada vartojamas žodis siurrealistiška. Žinau, kad viskas bus gerai. Tik labai skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavau. Kaip įsivaizdavau savo gyvenimą. Nesakau, kad blogai, tik… Kad ir tūkstantį kartų būčiau galėjusi spėti, kur gyvenimas mane nuves, niekaip nebūčiau atspėjusi. Man tai kelia nerimą. Krauti daiktus į sunkvežimį – tragedija: Nikas ryžtingas ir kaltas, lūpos kietai sučiauptos, susitelkęs į tai, ką daro, į mane nežiūri. Sunkvežimis valandų valandas stovi užtvėręs mūsų gatvelę ir mirksi avarinėmis švieselėmis – pavojus, pavojus, pavojus, – o Nikas lipa ir leidžiasi laiptais, vieno žmogaus konvejeris, tempia dėžes su knygomis, su virtuvės reikmenimis, neša kėdes, staliukus. Nešame senovinę sofą – plačią seną sofą, kurią tėtis vadina mūsų numylėtine, nes mes dėl jos lyg suvaikėję. Tai paskutinis daiktas, kurį reikia įkrauti – prakaituotas, nerangus dviejų žmonių darbas. Kad nutemptume šitą gremėzdą laiptais žemyn (Palauk, man reikia pailsėti. Kilstelėk dešinėje. Palauk, tu per greitai. Atsargiai – mano pirštai mano pirštai!), labai reikalingos komandinio darbo

pratybos. Po sofos parduotuvėlėje ant kampo nusiperkame užkrimsti ir tiesiog gatvėje valgome riestainių sumuštinius. Šaltas sodos vanduo. Nikas leidžia man pasiimti sofą, bet kiti didieji daiktai lieka Niujorke. Vienas Niko draugų paveldės lovą. Vėliau ateis į mūsų tuščius namus – bus likę vien dulkės ir laidai, – paims lovą ir gyvens niujorkietišką gyvenimą mūsų niujorkietiškoje lovoje, antrą nakties valgys kinų maistą ir užsimovęs prezervatyvą tingiai mylėsis su kauštelėjusiomis nešvankėlėmis mergiotėmis, dirbančiomis Puerto Rike. (Mūsų name apsigyvens rėksminga pora, vyrelis ir žmonikė teisininkai, kurie atvirai, begėdiškai džiūgauja dėl šito pardavimo–pirkimo sandorio. Nekenčiu jų.) Kol nunešu vieną nešulį, Nikas nukriokina keturis. Judu lėtai, velku kojas, lyg geltų visus kaulus, mane apima karščiuojančio žmogaus silpnumas. Viską skauda. Nikas zvimbia pro mane aukštyn žemyn, susiraukęs dėbteli, meta: „Tau viskas gerai?“, ir, man nespėjus atsakyti, nuskuodžia, palieka mane prasižiojusią – karikatūra su juoduojančia burnos skyle. Man nėra gera. Bus gerai, bet dabar nėra gerai. Noriu, kad vyras mane apkabintų, paguostų, nuramintų kaip vaiką. Tik truputį. Jis sunkvežimyje kuičiasi su dėžėmis. Nikas didžiuojasi savo pakavimo įgūdžiais: sukrauna (sukraudavo) indus į indaplovę, sukraudavo daiktus, kai važiuodavome atostogauti. Bet apie trečią paaiškėja, kad išpardavėme ir išdovanojome per daug savo turto. Erdvus sunkvežimio urvas pustuštis. Tai vienintelis mano šios dienos pasitenkinimas – karštas, tikras pasitenkinimas kažkur pilve, lyg kruopelė gyvsidabrio. Gerai, pamanau. Gerai. – Jei labai nori, galim pasiimti lovą, – sako Nikas, žvelgdamas pro mane kažkur į gatvę. – Vietos yra. – Ne, tu ją jau pažadėjai Voliui, ji Voliui ir priklauso, – sakau pabrėžtinai santūriai. Suklydau. Tiesiog pasakyk: Suklydau, atsiprašau, pasiimkime lovą. Tau prireiks tavo senos jaukios lovos tuose naujuose namuose. Nusišypsok, būk man geras. Šiandien būk man geras. Nikas garsiai išpučia orą. – Gerai, jei jau taip nori. Eime? Ar tikrai? – Jis stovi kiek pridusęs, atsirėmęs į krūvą dėžių. Ant viršutinės neoniniu rašikliu pakeverzota: EIMĖS ŽIEMINIAI DRABUŽIAI. – Tu dėl lovos galutinai, Eime? Nes aš tau siūlau. Mielai paimsiu tau lovą. – Kaip miela, – ištariu vos girdimai, kaip kad dažniausiai atsikertu, – lyg būtų purkštelta iš kvepalų flakono. Aš bailė. Nemėgstu konfliktų. Paimu dėžę ir einu prie sunkvežimio. – Ką pasakei? Papurtau galvą. Nenoriu, kad jis matytų, jog verkiu, nes dar labiau įpyks. Po dešimties minučių ima dundėti laiptai – trink! trinkt! trinkt! Nikas vienas tempia žemyn lovą. Kai išvažiuojame, nė negaliu atsigręžusi pažiūrėti, nes sunkvežimyje nėra galinio lango. Pro šoninį veidrodėlį matau horizonto liniją (tolstančią horizonto liniją – ar ne taip rašoma Viktorijos laikų romanuose, kai nelaimėlei pagrindinei veikėjai tenka palikti gimtuosius namus?), bet nė vienas iš mielų pastatų – nei „Kraisleris“, nei „Empire State Building“, nei „Flatironas“ – nepasirodo mažame žvilgančiame stačiakampyje. Tėvai buvo užėję vakare, padovanojo savo laikrodį su gegute, kuris man labai patiko vaikystėje, visi trys verkėme ir glėbesčiavomės, o Nikas susigrūdo rankas į kišenes ir pažadėjo, kad rūpinsis manimi. Pažadėjo, kad rūpinsis manimi, bet man vis tiek baisu. Neapleidžia jausmas, kad kažkas negerai,

labai negerai ir kad bus dar blogiau. Nesijaučiu esanti Niko žmona. Apskritai nesijaučiu esanti žmogus: esu kažkas, ką galima įkrauti ir iškrauti, kaip sofa ar laikrodis su gegute. Esu kažkas, ką, jeigu reikia, galima išmesti į atliekas, nusviesti į upę. Nebesijaučiu esanti tikra. Man atrodo, jog galiu pranykti.

NIKAS DANAS PO TRIJŲ DIENŲ

Policija nesuras Eimės, jei niekas kitas nenorės jos surasti. Tiek buvo aišku. Visa, kas žalia ir ruda, apieškota: mylių mylios dumblinos Misisipės, visi pėsčiųjų ir jodinėjimo takai, visi mūsų liūdni skysti miškeliai. Jei ji gyva, kažkam reikės ją sugrąžinti. Jei nebegyva, gamtai teks ją atiduoti. Tokia buvo akis badanti tiesa, lyg rūgštis ant liežuvio galiuko. Atvažiavau į savanorių centrą ir supratau, kad tą žino visi: čia tvyrojo apatija ir pralaimėjimas. Tiesiog šiaip sau nupėdinau prie užkandžių stalo ir pabandžiau save įtikinti ką nors suvalgyti. Sluoksniuotas pyragaitis. Pamaniau, jog nėra slogesnio maisto už sluoksniuotus pyragaičius, kepinius, kurie, regis, sužiedėjo dar neatvežti. – Vis tiek manau, kad upėj, – pareiškė vienas savanoris savo bičiuliui; abu nešvariais pirštais rausėsi po kepinius. – Tuoj už to vyruko namo – kas čia neaišku? – Jau būtų iškilusi sūkuryje, prie užtvankos – kur nors. – Ne, jeigu sukapota. Nukirto kojas, rankas… Kūnas gali nuplaukti iki pat įlankos. Bent jau iki Tunikos. Nusigręžiau, kol jie manęs nepamatė. Buvęs mano mokytojas ponas Kolemanas sėdėjo prie kortų stalelio susikūprinęs prie telefono, kuriuo skambino turintys kokios nors informacijos, ir kažką žymėjosi. Kai mudviejų žvilgsniai susidūrė, jis pasukiojo pirštą prie smilkinio, paskui parodė į telefoną. Vakar, kai susitikome, jis pasakė man: „Mano anūkę partrenkė girtas vairuotojas, taigi…“ Mudu abu kažką sumurmėjome ir negrabiai vienas kitą patapšnojome. Suskambo mano telefonas, vienkartinis – nesugalvojau, kur jį dėti, taigi laikiau pas save. Paskambinau, man atskambino, bet aš negalėjau atsiliepti. Išjungiau telefoną ir apsidairiau, ar Eliotai nemato, kad taip padariau. Meribetė maigė savo „BlackBerry“, paskui atitraukė jį per rankos ilgį, kad perskaitytų, kas parašyta. Kai pamatė mane, laikydama priešais save „BlackBerry“ kaip kokį talismaną, atlėkė tvirtais greitais žingsniais. – Kiek iš čia iki Memfio? – pasiteiravo. – Automobiliu šiek tiek mažiau nei penkios valandos. Kas Memfyje? – Memfyje gyvena Hilarė Hendi. Eimės persekiotoja iš studijų laikų. Ar čia tik sutapimas? Nežinojau, ką atsakyti: ne? – Aha, ir Gilpinas mane nusodino. Mes negalime pagrįsti išlaidų kažkam, kas nutiko prieš dvidešimt su kažkiek metų. Šiknius. Visą laiką elgiasi su manim, lyg būčiau kokia isterikė; kalbasi tik su Rendžiu, nors aš čia pat, visiškai nekreipia į mane dėmesio, lyg be vyro aš, kvaiša, nieko nesuprasčiau. Šiknius. – Miestas bankrutavęs, – prakalbau. – Meribete, jie tikrai neturi pinigų. – Na, užtai mes turim. Nikai, aš rimtai: ta mergaitė buvo pakvaišusi dėl Eimės. Ir žinau, kad ji vis bandė su Eime susisiekti. Eimė pati sakė. – Man ji to niekada nesakė. – Kiek kainuotų nuvažiuoti? Penkiasdešimt? Gerai. Važiuosi? Sakei, važiuotum. Būk geras.

Nerasiu sau vietos, kol nežinosiu, kad kas nors su ja pasikalbėjo. Žinojau, kad taip ir bus, nes ir jos dukterį kamuodavo toks pats įkyrus nerimas: Eimė galėjo visą vakarą nervintis, kad paliko įjungtą viryklę, nors tądien net nebuvome nieko gaminę. O durys ar užrakintos? Ar tikrai? Ji buvo nepranokstama baisiausių scenarijų kūrėja. Nes niekada nebūdavo taip, kad durys tiesiog neužrakintos, ji įsivaizduodavo, kad durys atviros, o viduje žmonės, jie laukia, jie išprievartaus ją ir nužudys. Pajutau, kaip odą išmušė prakaitas, nes galiausiai mano žmonos baimės pasitvirtino. Įsivaizduokit siaubingą pasitenkinimą, kad visi tie nerimo metai buvo ne veltui. – Aišku, važiuosiu. Pakeliui sustosiu Sent Luise susitikti su kitu – su Deziu. Sutarta. Apsigręžiau, pradėjau savo dramatišką išėjimą, nuėjau dvidešimt pėdų ir štai – vėl įsirėmiau į Staką, nuo miego vis dar papurtusiu veidu. – Girdėjau, farai vakar apieškojo prekybos centrą, – ištarė kasydamasis žandą. Kitoje rankoje turėjo glazūruotą spurgą, neprakąstą. Priekinėje darbinių kelnių kišenėje pūpsojo riestainio formos kauburėlis. Vos nesuskėliau juokelio: Ten tavo kišenėj keptos gėrybės ar… – Aha. Nieko. – Dieną. Jie nuvažiavo dieną. Mulkiai. – Jis panarino galvą, apsidairė, lyg baimindamasis, kad jo neišgirstų. Palinko prie manęs. – Reikia naktį, tada jie visi ten. Dieną jie prie upės arba mitinguoja. – Mitinguoja? – Nu žinai, greitkelyje prie išvažiavimų sėdi su plakatais: Bedarbis, prašom padėti, sušelpkit, ir panašiai, – paaiškino nužiūrinėdamas kambarį. – Mitinguoja, brol. – Supratau. – Naktimis jie būna prekybos centre. – Tai einam šįvakar, – pasiūliau. – Tu, aš, dar kas nors. – Džo ir Mikis Hilsamai, – pasakė Stakas. – Jie prisidės. Hilsamai buvo trejais ketveriais metais už mane vyresni, miesto kietuoliai. Tokie gimsta neturėdami baimės geno, jų neveikia skausmas. Veltėdžiai vaikiai vasaras leisdavo švytuodami striukomis raumeningomis kojomis, žaisdavo beisbolą, gerdavo alų, imdavosi keistų išbandymų: riedlentėmis važinėdavosi grioviais, nuogi kopdavo į vandens bokštus. Tokie nuobodų šeštadienio vakarą degančiomis akimis nusimeta drabužius, ir žinai, kad kažkas nutiks, gal nieko gero, bet vis tiek kažkas nutiks. Suprantama, kad Hilsamai prisidės. – Gerai, – pasakiau. – Traukiam šįvakar. Kišenėje suskambo mano vienkartinis. Neišsijungė. Vėl suskambo. – Neatsiliepsi? – paklausė Stakas. – Ne. – Turi atsiliepti į kiekvieną skambutį, brol. Tikrai. Nebuvo kas veikti likusią dienos dalį. Nebuvo suplanuota jokių paieškų, nebereikėjo skrajučių, prie telefonų buvo užtektinai žmonių. Meribetė ėmė savanorius siųsti namo; jie tik stoviniavo, valgė, nuobodžiavo. Įtariu, kad Stakas kišenėse išsinešė pusę visų pusryčių. – Iš detektyvų kas nors girdėt? – pasiteiravo Rendis. – Nieko, – atsakėme vienu balsu su Meribete.

– Gal tai ir gerai, ką? – su viltimi akyse paklausė Rendis, ir mudu su Meribete suteikėme jam šį malonumą. Taip, žinoma. – Kada išvažiuoji į Memfį? – paklausė manęs Meribetė. – Ryt. Šįvakar mes su draugais dar kartą apieškosime prekybos centrą. Mums atrodo, kad vakar tai buvo padaryta netinkamai. – Puiku, – ištarė Meribetė. – Va tokios veiklos mums ir reikia. Jei atrodo, kad pirmą kartą buvo padaryta netinkamai, darom patys. Nes aš tiesiog… Nes kas iki šiol buvo atliekama, man įspūdžio nedaro. Rendis uždėjo ranką žmonai ant peties, rodydamas, kad šitas refrenas jau daug kartų buvo išsakytas ir išgirstas. – Nikai, norėčiau važiuot kartu su jumis, – pasakė jis. – Šįvakar. Norėčiau. Rendis vilkėjo melsvus golfo marškinėlius ir gelsvai žalias kelnes, plaukai atrodė lyg spindintis tamsus šalmas. Įsivaizdavau, kaip jis bando susibendrauti su broliais Hilsamais, kiek beviltiškai demonstruodamas, jog yra saviškis – sveiks, ir man patinka geras alus, o kaip jūsų komanda? – ir man pasidarė nesmagu. – Gerai, Rendi. Žinoma. Turėjau geras dešimt laisvų valandų. Man grąžino mašiną – manau, apžiūrėtą, išsiurbtą ir nuimtais atspaudais, – taigi į policijos nuovadą mane pamėtėti sutiko viena iš vyresniųjų savanorių, viena iš tų bruzdančių močiučių, kuriai vienai su manimi, regis, buvo nejauku. – Aš tik nuvešiu poną Daną į policijos nuovadą ir po kokio pusvalandžio grįšiu, – pasakė ji draugei. – Užtruksiu ne ilgiau kaip pusvalandį. Gilpinas nepaėmė antrosios Eimės užuominos kaip įkalčio; buvo pernelyg susijaudinęs dėl apatinių. Atsirakinau savo automobilį, atlapojau duris, kaitrai prasisklaidžius, įsėdau ir dar kartą perskaičiau antrą užuominą: Įsivaizduok: pametus dėl tavęs aš galvą, Nors nežinau, ką ateitis su tavimi man žada. Atsivežei mane čionai pavaikščioti, Apie vaikystės nuotykius tu nori man papasakoti – Patrintus džinsus, snapelio dar kepurę. Velniop tegu eina visokie gaidžiai, Slapta pasibučiuokim… apsimeskim, kad mes jaunavedžiai.

Tai buvo Hanibalas, Marko Tveno vaikystės miestas, kur paauglys dirbau vasaromis, kur vaikščiodavau po miestą persirengęs Heku Finu – sena šiaudine skrybėle, tyčia suplėšytais džinsais, šelmiškai šypsodamasis ir viliodamas žmones į ledainę. Čia buvo viena iš tų istorijų, kokias pasakoji per vakarienę restorane, bent jau Niujorke, nes niekam kitam taip nėra nutikę. Niekas niekada nėra pasakęs: A, žinau, ir aš. Užuomina apie snapelio kepurę buvo privatus juokelis: kad vaidinau Heką, Eimei pirmą kartą papasakojau per vakarienę mieste. Gėrėme jau antrą butelį vyno ir ji buvo žavingai įkaušusi. Įgėrusi ji plačiai šypsojosi, skruostai paraudo. Palinko virš stalo, lyg many būtų buvęs magnetas. Vis klausinėjo, ar tebeturiu snapelį, ar užsidėsiu ir jai pasirodysiu, ir kai aš jos paklausiau, kodėl, dėl

visų šventųjų, ji mano, kad Hekas Finas nešiojo snapelį, ji gurktelėjo ir pasakė: „Oi, aš omeny turėjau šiaudinę skrybėlę!“ Lyg šiuos žodžius būtų buvę visai natūralu sukeisti. Po šito, kai tik žiūrėdavome tenisą, visados girdavome žaidėjų sportines šiaudines skrybėles. Vis dėlto keista, kad Eimė pasirinko Hanibalą, nepamenu, kad mudviem čia būtų buvę labai jau gerai ar blogai, tiesiog pabuvome ir tiek. Pamenu, vaikštinėjome ten beveik prieš metus, rodėme vienas kitam tai šį, tai tą, skaitėme skelbimus, vienas sakė: „Įdomu“, o kitas pritardavo: „Tikrai.“ Paskui buvau ten be Eimės (nostalgijos trauka nenugalima) ir puikiai praleidau dieną, šviesią, santarvės su pasauliu dieną. O su Eime pasibuvome ramiai, be emocijų. Buvo šiek tiek nesmagu. Atsimenu, kažkuriuo metu pradėjau pasakoti pakvaišusią istoriją apie anuomet buvusią išvyką į gamtą, pamačiau, kaip jos akys pasidarė abejingos, ir patyliukais įsiutau. Dešimt minučių kursčiau save, nes šioje mūsų santuokos stadijoje buvau taip įpratęs ant jos pykti, jog jau ėmė kone patikti – lyg graužtum odelę: žinai, kad turėtum liautis, kad nėra tai taip gerai, kaip manai, bet negali atsitraukti. Iš išorės, žinoma, nieko nebuvo matyti. Mes žingsniavome toliau, skaitėme skelbimus ir rodinėjome tai šį, tai tą. Tai buvo velniškai nemaloni užuomina, kad nuo persikraustymo tiek mažai teturėjome gerų prisiminimų, jog mano žmona lobio paieškai turėjo rinktis Hanibalą. Į Hanibalą atvažiavau per dvidešimt minučių, pravažiavau pro šlovinguosius aukso amžiaus teismo rūmus, kurių rūsyje dabar buvo tik užkandinė su vištų sparneliais, ir pro uždarytas verslo įstaigas – žlugusius viešuosius bankus ir mirusius kino teatrus – nuvažiavau prie upės. Mašiną pasistačiau aikštelėje prie pat Misisipės, besiteliūškuojančios į garlaivį „Markas Tvenas“. Aikštelė buvo nemokama. (Aš vis pasidžiaugiu, kaip nauja, kaip dosnu leisti nemokamai statyti automobilius.) Ant žibintų stulpų abejingai karojo baltakarčio vyriškio plakatai – afišos rietėsi nuo kaitros. Buvo karšta kaip pragare, bet vis tiek Hanibalas atrodė įtartinai tylus. Perėjęs per kelis suvenyrų parduotuvių kvartalus – dygsniuotos antklodės, sendaikčiai ir irisai, – išvydau dar daugiau ženklų „Parduodama“. Bekės Tečer namas uždarytas remontui, kuriam dar nesurinkta pinigų. Už dešimt dolerių galėjai išpiešti savo vardą ant baltutėlės Tomo Sojerio tvoros, bet norinčių buvo nedaug. Prisėdau ant tuščios parduotuvės laiptelio. Man dingtelėjo, kad atsivežiau Eimę į viso ko pabaigą. Mes tikrąja to žodžio prasme išgyvenome gyvensenos pabaigą, nors tokie žodžiai seniau man tiko tik kalbant apie Naujosios Gvinėjos gentis ir Apalačų stiklapūčius. Recesija sužlugdė prekybos centrą. Kompiuteriai sužlugdė mėlynųjų sąsiuvinių fabriką. Kartidžas bankrutavo, kaimyninis miestas Hanibalas pamažu kapituliavo prieš ryškesnes, garsesnes, blizgesnes turistines vietas. Mano numylėtąją Misisipę klastingai ėdė azijiniai karpiai, kepurnėdami į Mičigano ežerą. Baigėsi „Nuostabioji Eimė“. Baigėsi mano karjera, baigėsi jos karjera. Mano tėvo pabaiga, mano mamos pabaiga. Mūsų santuokos pabaiga. Eimės pabaiga. Nuo upės atsklido vaiduokliškas garlaivio švilpimas. Prakaitas sudrėkino marškinėlius. Prisiverčiau atsistoti. Prisiverčiau nusipirkti bilietą į ekskursiją. Kartojau maršrutą, kuriuo ėjome anuomet su Eime, ir žmona mintyse buvo greta. Tada irgi buvo karšta diena. Tu NUOSTABUS. Mano vaizduotėje ji žingsniavo greta ir šį kartą šypsojosi. Mano pilvas sudrėko. Mintimis vedžiausi žmoną pagrindinėmis turistinėmis gatvėmis. Žilaplaukių pora sustojo žvilgtelėti į Heklberio Fino namą, bet vidun nėjo. Kvartalo gale Tvenu persirengęs vyriškis – balti plaukai, baltas kostiumas – išlipo iš „Ford Focus“, pasirąžė, nužvelgė liūdną gatvę ir šmurkštelėjo į

picų užkandinę. Ir štai mes prie lentomis apkalto pastato, kur buvo Samuelio Klemenso tėčio teismo salė. Iškaboje parašyta: J. M. Klemensas, taikos teisėjas. Slapta pasibučiuokim… apsimeskim, kad mes jaunavedžiai. Tau, Eime, šitai pavyksta taip gražiai ir lengvai. Lyg iš tikrųjų norėtum, kad rasčiau, kad didžiuočiausi savimi. Taip ir toliau, ir aš pasieksiu rekordą. Viduje nieko nebuvo. Atsiklaupiau ant apdulkėjusių lentinių grindų ir žvilgtelėjau po pirmu suolu. Kai Eimė palikdavo užuominą viešose vietose, priklijuodavo ją prie ko nors iš apačios – tarp gumos gumuliukų ir dulkių, ir tai visada pasiteisindavo, nes niekam nepatinka žiūrinėti daiktus iš apačios. Po pirmu suolu nieko nebuvo, tačiau nuo kito karojo popieriaus lapas. Perlipau ir truktelėjau mėlynąjį Eimės voką; suplevėsavo lipniosios juostelės uodegėlė. Labas, mielas vyre, radai! Šaunuolis. Gal gerai, kad šiemet nusprendžiau lobio paieškos nepaversti kankinamu priverstiniu žygiu per mano paslaptingus asmeninius prisiminimus. Paėmiau užuominą iš tavo pamėgtojo Marko Tveno: „Kaip turi būti pasielgta su žmogumi, sugalvojusiu švęsti metines? Tiesiog nužudyti būtų per paprasta.“ Galiausiai supratau, ką kartojai man metų metus – kad šita lobio paieška turėtų būti mudviejų šventė, o ne patikrinimas, ar pameni viską, ką pagalvojau ar pasakiau per metus. Sakytum suaugusi moteris turėtų susiprasti ir pati, bet… turbūt tam ir reikalingi vyrai. Parodyti, ko nematome pačios, net jei tam ir sugaištami penkeri metai. Todėl norėjau stabtelėti čia, vaikystėje tavo išvaikščiotoje Marko Tveno žemėje, ir padėkoti už tavo SĄMOJĮ. Esi pats protingiausias, pats linksmiausias iš man pažįstamų žmonių. Turiu nuostabų juslinį prisiminimą: apie visus tuos kartus per daug metų, kai palinkdavai man prie ausies – ir dabar, rašydama, jaučiu, kaip tavo kvėpavimas kutena man lezgelį, – ir sušnibždėdavai ką nors tik man, tiesiog kad nusijuokčiau. Suvokiu, kaip dosniai elgiasi vyras, besistengiantis prajuokinti savo žmoną. O tu visada pasirinkdavai tinkamiausią akimirką. Ar pameni, kaip Inslėj ir jos šokdinamas vyras privertė ateiti pasidžiaugti jų kūdikiu, ir mes per prievolę nuėjome į jų keistai tobulus, gėlėse skendinčius, keksiukų pilnus namus, ir jie buvo tokie teisuoliški ir žvelgė į mus iš aukšto, nes neturime vaikų, o šlykštus jų vaikiščias buvo apsiseiliojęs, išsitepliojęs troškintomis morkomis, o gal ir kakais, nuogas, tik su išgražintu seilinuku ir megztais batukais; ir kai aš siurbtelėjau apelsinų sulčių, tu pasilenkei ir sušnibždėjai: „Vėliau ir aš šitaip apsirengsiu.“ Ir aš tada tikrąja to žodžio prasme suprunkščiau. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai mane išgelbėjai, kai prajuokinai kaip tik laiku. Bet tik vieną alyvuogę. Todėl noriu pakartoti: tu SĄMOJINGAS. Dabar pabučiuok mane!

Mano siela sugniužo. Eimė per lobio paiešką stengėsi mudu vėl suvesti. O jau per vėlu. Kai rašė šias užuominas, nežinojo, kas vyksta mano galvoje. Eime, kodėl nepadarei to anksčiau? Mums niekada nepavykdavo ką nors padaryti tinkamu metu. Išskleidžiau kitą užuominą, perskaičiau, įsikišau į kišenę ir patraukiau namo. Žinojau, kur eiti, bet dar nebuvau tam pasirengęs. Nebūčiau ištvėręs dar vieno pagyrimo, dar vieno malonaus žmonos žodžio, dar vienos alyvos šakelės. Mano jausmai jai pernelyg greitai keitėsi iš pagiežingų į švelnius. Grįžau pas Go, kelias valandas pabuvau vienas, gėriau kavą, junginėjau televizorių, neramus, įdirgęs stūmiau laiką iki vienuoliktos vakaro, iki kolektyvinės iškylos į prekybos centrą. Sesuo dvynė grįžo kiek po septynių, po ilgos darbo dienos bare atrodė suvytusi. Metė žvilgsnį į televizorių, ir aš supratau, kad turėčiau išjungti. – Ką nuveikei šiandien? – paklausė, prisidegė cigaretę ir klestelėjo prie seno mūsų mamos kortų staliuko. – Buvau savanorių centre… Vienuoliktą važiuojam apieškoti prekybos centro, – pasakiau. Nenorėjau pasakoti apie Eimės užuominą. Ir taip jaučiausi labai kaltas. Go ėmė dėlioti pasjanso kortas, jos ritmingai lyg priekaištas šlepsėjo į stalą. Ėmiau žingsniuoti po

kambarį. Ji nekreipė dėmesio. – Žiūriu televizorių, kad prasiblaškyčiau. – Žinau, žinau. Ji atvertė valetą. – Turėtų būti kas nors, ką galėčiau padaryti, – pasakiau sukdamas ratus po jos svetainę. – Na, po poros valandų važiuoji į prekybos centrą, – ištarė Go; ir daugiau jokio paraginimo. Atvertė tris kortas. – Kalbi taip, lyg manytum, jog tai tuščias laiko gaišimas. – Oi, ne. Viską verta patikrinti. Semo sūnų sučiupo per automobilių statymo taloną, ar ne? Go buvo jau trečias man tai paminėjęs žmogus; lyg kokia neišaiškintų bylų mantra. – Aš per menkai išgyvenu dėl Eimės, – pasakiau. – Aš žinau. – Gal ir ne. – Ji pagaliau pakėlė į mane akis. – Tu keistai elgiesi. – Turbūt, užuot panikavęs, aš pykstu ant jos. Nes pastaruoju laiku mudviem buvo visiškai prastai. Atrodo. Lyg ir nedera pernelyg nerimauti, nes neturiu tam teisės. Turbūt. – Keistai elgiausi, nemeluosiu, – pasakė Go. – Bet ir padėtis keista. – Ji užgesino cigaretę. – Man nerūpi, koks esi su manimi. Bet su kitais būk atsargus, gerai? Žmonės padaro išvadas. Mikliai. Ji vėl griebėsi pasjanso, bet man reikėjo jos dėmesio. Liejausi toliau. – Turbūt reikėtų aplankyti tėtį, – tariau. – Nežinau, ar pasakiau jam apie Eimę. – Ne, – atsiliepė Go. – Nereikia. Jis dėl Eimės dar keistesnis už tave. – Man vis atrodė, kad ji primena jam kokią seną draugę ar ką – kuri pabėgo. Kai jis… – aš pamečiau ranką, o tai turėjo reikšti jo Alcheimerį, – jis buvo šiurkštus ir bjaurus, bet… – Aha, bet jis tuo pat metu lyg ir norėjo padaryti jai įspūdį, – pasakė Go. – Tavo nutrūktgalvis dvylikametis berniūkštis įstrigęs šešiasdešimt aštuonerių metų šikniaus kūne. – Argi moterys nemano, kad visi vyrai širdyje yra nutrūktgalviai dvylikamečiai? – Taigi – jei širdis tinkama. Aštuonios po vienuoliktos Rendis laukė mūsų iškart už stumdomųjų viešbučio durų ir vis žvilgčiojo į tamsą, kada pasirodysime. Hilsamai važiavo savo pikapu, mudu su Staku buvome įsitaisę gale. Rendis rusvai žalsvos spalvos golfo šortais ir švarutėliais „Middlebury“ marškinėliais atiturseno iki mūsų. Jis stryktelėjo į galą, stebėtinai lengvai įsitaisė ant rato dangčio ir ėmė pažindintis, lyg vestų savo mobilų pokalbių šou. – Rendi, labai užjaučiu dėl Eimės, – garsiai pasakė Stakas, mums visiškai be reikalo didžiuliu greičiu išlekiant iš stovėjimo aikštelės ir neriant į greitkelį. – Ji tokia miela. Kartą pamatė mane dažantį namą, prakaituojantį kaip kiau… devynis prakaitus liejantį, tai nuvažiavo į „7-Eleven“, nupirko didelį bambalį limonado ir atvežė man, padavė tiesiai ant kopėčių. Melas. Eimei tiek terūpėjo Stakas ar jo limonadas, kad nebūtų teikusis net pamyžti jam į puodelį. – Ji tokia, – atsakė Rendis, ir mane suėmė nepageidaujamas, džentelmenui nepritinkantis apmaudas. Gal many pabudo žurnalistas, bet faktai yra faktai, ir žmonėms nederėjo iš Eimės daryti visų numylėtą geriausią draugę vien todėl, kad tai emociškai naudinga. – „Middlebury“, a ne? – Stakas mostelėjo į Rendžio marškinėlius. – Turėjo velnišką regbio komandą.

– Tai jau tikrai, – vėl išsišiepęs nuo ausies iki ausies atsakė Rendis, ir abu su Staku per automobilio, oro, nakties triukšmą visu keliu iki prekybos centro lyg ne šioje realybėje diskutavo apie humanitarinių mokslų regbį. Džo Hilsamas savo sunkvežimį pastatė prie didžiulės „Mervyns“ parduotuvės ant kampo. Visi iššokinėjome lauk, pamankštinome kojas, nusipurtėme snūdą. Naktis buvo tvanki, mėnesėta. Pamačiau, kad Stakas apsivilkęs marškinėlius – gal ironiškai, o gal ir ne – Taupyk dujas, persk į stiklainį. – Nemeluosiu, šita vieta ir tai, ką darome, velniškai pavojinga, – prakalbo Mikis Hilsamas. Jis, kaip ir jo brolis, su metais sutvirtėjo; jie nebebuvo vyrukai išpūstomis krūtinėmis, dabar išpūsta buvo viskas. Petys į petį jiedu buvo kokie penki šimtai svarų. – Mudu su Mikiu kartą atvažiavom čionai tiesiog… na, šiaip, pažiūrėt. Pažiūrėt, kaip čia atrodo, ir vos išnešėm kailį, – pasakojo Džo. – Taigi šįvakar nerizikuosim. – Iš kabinos jis ištraukė ilgą brezentinį maišą, atsegė užtrauktuką ir mes išvydom pustuzinį beisbolo lazdų. Jis ėmė iškilmingai dalyti lazdas. Kai atėjo Rendžio eilė, Džo sudvejojo. – E, nori? – Velniai rautų, aišku, kad noriu, – atšovė Rendis, visi sulinkčiojo, pritariamai išsišiepė, pasklido draugiško pasitapšnojimo energija – šaunuolis, seni. – Einam, – paragino Mikis ir nusivedė mus palei pastatą. – Ten prie „Spencer“ yra durys su išlaužta spyna. Praėjome pro tamsius „Shoe Be Doo Be“ langus, kur mama pradirbo daugiau kaip pusę mano gyvenimo. Prisimenu tą jaudulį, kai ji ėjo ieškoti darbo į tą nuostabiausią vietą – prekybos centrą! – kaip vieno šeštadienio rytą išėjo į darbo mugę apsivilkusi ryškiai persikinį kelnių kostiumą, keturiasdešimtmetė moteris, pirmą kartą ieškanti darbo. Ir kaip grįžo nuraudusi ir besišypsanti: mes net neįsivaizduojame, koks gyvenimas verda prekybos centre, kiek ten visokių parduotuvių! Ir kas žino, kurioje ji galbūt dirbs. Ji parašiusi prašymus į devynias! Į drabužių parduotuves, garso aparatūros parduotuves, net į kažkokio dizainerio kukurūzų spragėsių parduotuvėlę. Kai ji po savaitės pranešė, kad nuo dabar ji – batų pardavėja, jos vaikai anaiptol nenudžiugo. – Tau teks čiupinėti visokias dvokiančias kojas, – nepatenkinta suniurzgė Go. – Aš sutiksiu visokių įdomių žmonių, – pataisė mūsų mama. Žvilgtelėjau pro rūškaną langą. Viduje buvo visiškai tuščia, tik prie sienos stovėjo niekam nereikalingas batų matuoklis. – Mano mama kadaise čia dirbo, – pasakiau Rendžiui ir jis sustojo. – Kas čia buvo? – Gerai čia buvo, žmonės jai čia buvo geri. – Norėjau paklaust, ką čia pardavinėjo? – A, batus. Čia pardavinėjo batus. – Teisingai! Batus. Man patinka. Tai, ko žmonėms tikrai reikia. Ir baigiantis dienai žinai, ką nuveikei: penkiems žmonėms pardavei batus. Kas kita negu rašyti knygas, ar ne? – Danai, einam! – Stakas laukė prie atvirų durų; kiti jau buvo sulindę vidun. Lįsdamas pro duris tikėjausi užuosti prekybos centro kvapą – tą reguliuojamos temperatūros tuštumą. Tačiau kvepėjo sena žole ir purvu, viduje kvepėjo lauku, ir čia šiam kvapui buvo ne vieta. Pastate buvo troškiai karšta ir vaizdas it per miglą – jausmas toks, lyg būtum įlindęs į čiužinį. Trys iš

mūsų turėjo didžiulius turistinius žibintus, jų pašvaistės išgriebdavo kampuotus kontūrus: čia buvo priemiestis, pasaulis po kometos kritimo, postzombizmas, diena po žmonijos. Ant balto grindinio pamėkliškai vingiavo purvini parduotuvės vežimėlių pėdsakai. Moterų tualeto tarpdury meškėnas kramsnojo šunų gardėsį, jo akys blykčiojo lyg pinigėliai. Visame prekybos centre buvo tylu. Aidėjo Mikio balsas, aidėjo mūsų žingsniai, aidėjo girtas Stako kikenimas. Iš pasalų pulti nepavyks, jei tik puolimas įėjo į mūsų planą. Įžengėme į centrinę prekybos centro promenadą ir pastatas tarsi išsipūtė: į viršų šovė keturi aukštai, tamsoje kryžiavosi eskalatoriai ir liftai. Susirinkome prie išdžiūvusio fontano ir lūkuriavome, kas ims vadovavimą į savo rankas. – Na, vyrai, – neryžtingai prabilo Rendis, – koks planas? Jūs visi šią vietą pažįstat, aš ne. Mums reikia išsiaiškinti, kaip metodiškai… Tiesiai už mūsų pasigirdo metalo dundėjimas – kilo apsauginiai vartai. – Ei, va vienas! – riktelėjo Stakas. Jis nukreipė žibintą į vyriškį besiplaikstančiu neperšlampamu apsiaustu, neriantį nuo įėjimo į „Claire’s“, skutantį tolyn nuo mūsų kiek kojos neša. – Laikykit! – šūktelėjo Džo ir puolė iš paskos, storapadžiais teniso batais tapnodamas per plyteles. Mikis, nukreipęs žibintą į nepažįstamąjį, irgi neatsiliko, broliai vis kimiai rėkavo: Ei, palauk, žmogau, mes tik norim paklausti. Žmogus nė neatsigręžė pažiūrėti. Sakau, palauk, mėšlo gabale! Bėglys neatsiliepė, tik dar labiau paspartino žingsnį ir nuskuodė prekybos centro koridoriumi, tai išsprūsdamas iš žibinto spindulio, tai vėl į jį pakliūdamas, o lietpaltis maskatavo jam už nugaros it pelerina. Ir staiga vyrukas atliko tikrą akrobatinį triuką: liuoktelėjo per šiukšlių dėžę, nustraksėjo fontano atbraila ir galiausiai, slystelėjęs po metaliniais apsauginiais vartais į angą, pranyko. – Tai šiknius! Hilsamai buvo raudoni kaip burokai – veidai, sprandai, pirštai. Jie paeiliui kriokdami bandė pakelti vartus. Atėjau jiems į pagalbą, bet vartai pajudėjo ne daugiau kaip per pusę pėdos. Atsiguliau ir pabandžiau prasisprausti po vartais: kojų pirštai, blauzdos, ir užstrigau ties juosmeniu. – Nea, nieko nebus, – suurzgiau. – Šūdas! – Paėmiau žibintą ir pašviečiau į parduotuvę. Patalpoje nieko nebuvo, tik viduryje kūpsojo krūva drabužių pakabų, lyg kas būtų susiruošęs kurti laužą. – Visos parduotuvės sujungtos koridoriais, pro kur išnešamos šiukšlės, prieinama prie santechnikos mazgų, – pasakiau. – Jis jau turbūt kitame centro gale. – Na, tai eime į kitą centro galą, – pasiūlė Rendis. – Lįskit lauk, gaidžiai! – atlošęs galvą, prisimerkęs riktelėjo Džo. Jo balsas nuaidėjo per visą pastatą. Mes nedarniai patraukėm pirmyn, vilkdami beisbolo marškinėlius, o Hilsamai savo lazdomis daužė į apsauginius vartus ir duris, lyg eidami sargybą itin pavojingoje karo zonoje. – Verčiau jau patys išlįskit! – šūkavo Mikis. – Nagi, labutis! Gyvūnų parduotuvės prieangyje ant kelių pamestų kareiviškų antklodžių gūžėsi vyras ir moteris. Jų plaukai buvo sudrėkę nuo prakaito. Mikis sunkiai dvėsuodamas, šluostydamasis kaktą grėsmingai palinko virš jų. Scena iš filmo apie karą, kai suirzę kareiviai užklumpa niekuo nekaltus kaimiečius, ir ima dėtis baisūs dalykai. – Kokio velnio tau reikia? – paklausė vyras nuo grindų. Jis buvo išsekęs, jo veidas toks liesas ir susitraukęs, jog rodėsi tirpstąs. Susivėlę plaukai tįso ant pečių, akys liūdnos, užverstos į viršų –

apiplėštas Jėzus. Moteris atrodė geriau – švariomis pilnomis rankomis ir kojomis, glotnūs plaukai buvo susiriebalavę, bet sušukuoti. – Tu mėlynknygis? – paklausė Stakas. – Nei mėlynas, nei raudonas, – burbtelėjo vyriškis ir susikryžiavo rankas. – Po velnių, prašyčiau bent kiek pagarbos, – sušnypštė moteris. Atrodė, kad tuoj pravirks. Ji nusigręžė nuo mūsų ir apsimetė, kad žiūri kažkur į tolį. – Užkniso, kad niekas nerodo nė lašelio pagarbos. – Mes tau uždavėm klausimą, biče, – pasakė Mikis, žengtelėjo prie vyriškio ir koja bakstelėjo tam į padą. – Aš ne mėlynknygis, – pasakė vyriškis. – Man tiesiog nepavyko. – Mėšlas. – Čia daug visokių, ne tik mėlynknygiai. Bet jeigu jų ieškot… – Tai eikit, eikit, suraskit, – paragino moteris ir jos lūpų kampučiai nusviro žemyn. – Drožkit, suerzinkit. – Jie telkiasi Skylėje, – pasufleravo vyriškis. Pamatęs, kad nieko nesupratome, paaiškino: – „Mervyns“, tolimajame gale, pro ten, kur karuselės. – Ir kad jūs užsikruštumėt, – sumurmėjo moteris. Dėmė it ratas javų lauke žymėjo, kur būta karuselės. Mudu su Eime ja dar pasisupome prieš uždarant prekybos centrą. Du suaugę žmonės, susėdę greta ant besikilnojančių kiškučių, nes mano žmona panūdo pamatyti prekybos centrą, kur vaikystėje tiek daug mano būta. Panūdo pasiklausyti mano pasakojimų. Ne viskas mudviem buvo blogai. Vartai į „Mervyns“ buvo išlaužti, taigi parduotuvė laukė svetingai atsivėrusi lyg per Prezidento dienos išpardavimą. Viduje viskas išnešta, tik likusios salelės, ant kurių kadaise stovėjo kasos aparatai, o dabar po užrašais Papuošalai, Grožis, Patalynė murksojo koks tuzinas įvairias apkvaišimo stadijas pasiekusių žmogėnų. Juos apšvietė turistinės dujinės lempos, mirkčiojančios lyg bambukiniai deglai. Keli tipai, mums praeinant, vos pramerkė akį, kiti buvo visai atsijungę. Tolimajame kampe du vaikiščiai, neseniai teišsikrapštę iš paauglystės, maniakiškai deklamavo „Getisbergo kalbą“4. Dabar mes įsitraukę į didįjį pilietinį karą… Vienas žmogėnas drybsojo ant patiesalo švariais džinsiniais šortais ir baltais sportbačiais, lyg susiruošęs į vaiko beisbolo rungtynes. Rendis spoksojo į tą valkatą, tarsi tikrindamasis, ar jo nepažįsta. Kartidžą buvo ištikusi didesnė narkotikų epidemija, negu maniau: vos vakar čia lankėsi farai, o narkomanai jau ir vėl susirinko it kokios atkaklios musės. Mums iriantis pro kūnų krūvas elektriniu paspirtuku prie mūsų atlėkė kažkokia storulė. Spuoguotu prakaituotu veidu, katiškais dantimis. – Perkat arba nešdinatės, čia jums ne paroda, – pareiškė ji. Stakas pašvietė jai į veidą. – Patrauk nuo manęs šitą mėšlą. Jis patraukė. – Aš ieškau savo žmonos, – prakalbau. – Eimės Dan. Ji dingo trečiadienį. – Atsiras. Prasiblaivys ir parsivilks namo. – Mums ne tiek narkotikai rūpi, – aiškinau aš. – Labiau neramu dėl kai kurių čia esančių vyrų. Girdėjom kalbų. – Viskas gerai, Melane, – šūktelėjo kažkas. Prie jaunimo skyriaus atsišliejęs į nuogą manekenės

torsą stovėjo liemeningas vyriškis, stebėjo mus ir kreivai šypsojosi. Melanė gūžtelėjo pečiais – pasibodėjusi, suirzusi, ir nuvažiavo šalin. Nenuleisdamas nuo mūsų akių, tas šūktelėjo į jaunimo skyriaus gilumą, kur iš persirengimo kabinų kyšojo keturios poros pėdų – ten vyrai buvo įsikūrę po vieną. – Ei, Loni! Ei, jūs! Tie šikniai vėl čia. Penkiese, – išbėrė vyras. Paspyrė mūsų pusėn tuščią alaus skardinę. Trys poros pėdų už jo ėmė judėti, vyrai kėlėsi. Viena kojų pora nejudėjo, jų šeimininkas veikiausiai miegojo arba mintimis buvo kažkur kitur. – Jo, šūdžiai, mes grįžom, – pareiškė Mikis Hilsamas. Jis iškėlė beisbolo marškinėlius kaip biliardo lazdą ir bakstelėjo manekenei tarp krūtų. Manekenė dunkstelėjo ant grindų. Jai virstant mėlynknygis grakščiai atitraukė ranką, lyg visa tai būtų buvę surepetuota. – Norim žinių apie dingusią jauną moterį. Trys tipai iš persirengimo kabinų priėjo prie savo bendro. Visi vilkėjo graikiškus marškinėlius „Pi Phi Tie-Dye“ ir „Fiji Island“. Vietinės „Humanos“ vasarą užsivertė tokiomis drapanomis – universiteto absolventai atsikratė senų suvenyrų. Vyrai atrodė lyg plieniniai, raumeningas rankas raizgė iššokusios mėlynos gyslos. Už jų iš didžiausios, kampinės, kabinos išlindo tipas ilgais, nukarusiais ūsais ir į uodegą surištais plaukais – Lonis. Su savimi tempėsi ilgą vamzdį, vilkėjo „Gamma Phi“ marškinėlius. Priešais mus stovėjo prekybos centro apsaugininkai. – Kas yra? – riktelėjo Lonis. – Negalime šitos žemės pašventinti, negalime šios žemės palaiminti… – veik spiegdami deklamavo vaikai. – Ieškom Eimės Dan – turbūt matėt per žinias, dingo trečiadienį, – pasakė Džo Hilsamas. – Gera, daili, miela ponia, pagrobta iš nuosavų namų. – Girdėjau. Ir? – paklausė Lonis. – Ji mano žmona, – pasakiau. – Žinom, kuo jūs, vyručiai, čia užsiimat. – Džo kreipėsi tik į Lonį, tas atmetė už nugaros uodegą, sukando dantis. Pirštai buvo išmarginti išblukusiomis žaliomis tatuiruotėmis. – Žinom apie grupinį išprievartavimą. Mečiau akį į Rendį pažiūrėti, kaip jis. Tas spoksojo į nuogą manekenę ant grindų. – Grupinis išprievartavimas, – pakartojo Lonis atlošdamas galvą. – Kokį čia šūdą mali apie grupinį išprievartavimą. – Jūs, vyrai, – pasakė Džo. – Jūs, mėlynknygiai… – Mėlynknygiai – lyg būtume kokia komanda. – Lonis šnirpštelėjo. – Mes ne gyvuliai, mulki. Negrobiam moterų. Žmonėms norisi gerai jaustis, kad mums nepadeda. Matai, jie to nenusipelno, jie tik prievartautojų gauja. Nuošnekos. Būčiau išsinešdinęs iš šito miesto po velnių, jei tik fabrikas būtų sumokėjęs, ką skolingas. Bet špygą gavau. Visi gavom špygą. Todėl mes čia. – Mes jums sumokėsim, gerai sumokėsim, jei ką nors pasakysit apie Eimės dingimą, – tariau. – Jūs, vyrai, daug ką pažįstat, gal ką girdėjot. Ištraukiau nuotrauką. Hilsamai ir Stakas, regis, nustebo, ir aš suvokiau: na, žinoma, jiems tai tik erelių nuotykis. Kyštelėjau nuotrauką Loniui, manydamas, kad užmes akį. Bet jis prisikišo arčiau. – Mėšlas, – ištarė. – Ji?

– Atpažįsti ją? Jis tikrai atrodė apstulbęs. – Ji norėjo pirkti ginklą.

4 „Gettysburg Address“ – prezidento Abraomo Linkolno 1863 m. pilietiniame kare Getisbergo mūšyje pasakyta kalba.

EIMĖ ELIOT-DAN 2010 M. SPALIO 16 D.

DIENORAŠTIS

Sveikinu save su vestuvių metinėmis! Mėnuo gyvenimo Misūryje, ir aš virstu tikra centrinių valstijų gyventoja. Taip, mane su šaknimis išrovė iš Ramiojo vandenyno pakrantės ir aš pelniau trisdešimties dienų medalį (čia toks medalis būtų bulvių traškutis). Stengiuosi įsidėmėti, gerbiu tradicijas. Aš – prakeiktos Misisipės Margaret Mid5. Pažiūrėkime, kas nauja. Mudu su Niku šiuo metu įsivėlę į tai, ką vadinu (sau) Laikrodžio su gegute galvosūkį. Mano tėvų saugota relikvija naujajame name atrodo keistai. Bet taip atrodo visi mūsų iš Niujorko atsivežti daiktai. Ori lyg dramblys milžiniška sofa su derančia mažute otomane sutrikusios tupi svetainėje, tarsi būtų buvusios užmigdytos savo įprastoje aplinkoje, o pabudusios šioje naujoje keistoje nelaisvėje su dirbtiniu ištaigingu kilimu, sintetine mediena ir lygiomis sienomis. Labai ilgiuosi mūsų senojo namo – su visais dešimtmečių paliktais gumbais, briaunomis ir įtrūkimais. (Stabtelime pakoreguoti požiūrį.) Bet naujasis irgi žavus! Tik kitaip. Laikrodis su manimi nesutiktų. Gegutei irgi sunku priprasti prie naujos erdvės: paukštelis apspangęs išsvirduliuoja dešimt minučių po valandos; be septyniolikos; keturiasdešimt viena po. Išleidžia mirštančiojo dejonę – ku-kūūūū, – nuo kurios kaskart iš kokios nors slėptuvės iššauna Bliker paklaikusiomis akimis, visa suklususi, lyg šepečiu pašiaušta uodega, ir, pakreipusi galvą plunksnuočio link, miaukia. – Oho, tavo tėvai turbūt tikrai manęs nekenčia, – sako Nikas kaskart, kai išgirstame tą triukšmą, nors jam užtenka proto kol kas nesiūlyti atsikratyti to daikto. Tiesą sakant, man pačiai norėjosi jį sukulti. Aš esu ta (bedarbė), kuri visą dieną sėdi namie ir lūkuriuoja, kada jis suklyks – lyg įsitempusi kino fanatikė darbe, laukianti dar vieno pamišusio boso pykčio priepuolio, – ir su palengvėjimu (pagaliau!), ir su pykčiu (ir vėl), kas kartą, kai tai nutinka. Daug šurmulio dėl laikrodžio kilo per įkurtuves (oi, tik pažiūrėkite, senovinis laikrodis!), jas primygtinai įsiūlė surengti mama Morina Dan. Iš tikrųjų jokio mygimo nebuvo, mama Mo nieko nemyga. Ji tiesiog paverčia daiktus realybe, įsivaizduodama, kad taip ir yra: patį pirmą rytą, kai atsikraustėme ir ji išdygo ant slenksčio su plakta pasitiktuvių kiaušiniene ir šeimyniniu tualetinio popieriaus paku (kuriam nelabai patiko kiaušinienė), apie įkurtuves ji prakalbo kaip apie tikrą faktą. Tai kada norit rengti įkurtuves? Ar pagalvojot, ką turėčiau pakviesti į įkurtuves? Norit paprastų įkurtuvių ar ko nors smagaus, pavyzdžiui, suneštinių gėrimų vakarėlio? Bet tradicinės įkurtuvės taip miela. Ir tada staiga atsirado data, ir ta data šiandien, ir Danų šeima, draugai nuo skėčių purtė spalio dulksną ir rūpestingai, stropiai valėsi kojas į kilimėlį, kurį rytą atnešė Morina. Ant kilimėlio parašyta: Visi čia įėję – draugai. Jis iš „Costco“. Per keturias gyvenimo prie Misisipės savaites šio to išmokau apie didmeninę prekybą. Respublikonai eina į „Sam’s Club“, demokratai – į „Costco“. Bet visi perka didmena, nes – skirtingai nei manhataniečiai – visi turi kur pasidėti dvidešimt keturis stiklainius marinuotų agurkėlių. Ir – skirtingai nei manhataniečiai – jie visi suvartoja dvidešimt

keturis stiklainius marinuotų agurkėlių. (Joks susibūrimas neapsieina be besisukančio padėklo, apkrauto konservuotų daržovių ir ispaniškų alyvuogių stiklainiais. Ir be druskos laižymo.) Aprašysiu, kaip viskas atrodo: šiandien viena iš tų kvapiųjų dienų, kai žmonės su savimi atsineša lauko kvapą – lietaus kvapą ant rankovių, plaukuose. Vyresnės moterys – Morinos bičiulės – atsinešusios visokiausio maisto plastikiniuose indeliuose, kuriuos galima plauti indaplovėje, ir vėliau jos paprašys indelius grąžinti. Prašys ir prašys. Dabar jau žinau, jog tikėtasi, kad indelius išplausiu ir grąžinsiu į deramus namus – „Ziploc“ apykaita, – bet vos čia atvažiavusi neišmaniau etiketo. Visas plastikines dėžutes sąžiningai išmečiau į plastikui skirtą konteinerį, taigi teko pirkti naujų. Geriausia Morinos draugė Vikė tuoj pat pastebėjo, kad jos dėžutė naujutėlė, ką tik iš parduotuvės, ne ta, o kai aš pasiaiškinau, kaip esu sutrikusi, iš nuostabos išplėtė akis: Tai štai kaip jie daro Niujorke. Taigi įkurtuvės. Vyresnės moterys yra senos Morinos bičiulės iš mokyklos tėvų susirinkimų, knygų klubų, iš „Shoe Be Doo Be“ prekybos centre, kur ji keturiasdešimt valandų per savaitę tam tikro amžiaus moterims audavo patogius storakulnius batelius. (Ji iš akies gali nustatyti pėdos dydį – moteriškas aštuntas, siaura pėda – toks jos mėgstamas pokštas per vakarėlius.) Visos Mo draugės myli Niką ir visos turi ką papasakoti, kiek gera jis per daugybę metų joms yra padaręs. Jaunesnės moterys – moterys, atstovaujančios galimų Eimės draugių klanui. Visos dažytos blondinės, visos vienodomis trumpų plaukų šukuosenomis su priekyje paliktais ilgesniais plaukais, visos įsispyrusios į basutes. Jos Morinos bičiulių dukterys, visos myli Niką ir visos turi ką papasakoti, kiek gera jis per daugybę metų joms yra padaręs. Dauguma netekusios darbo po to, kai užsidarė prekybos centras, arba jų vyrai netekę darbo po to, kai užsidarė prekybos centras, todėl visos siūlo man pigaus ir paprasto maisto receptus, dažniausiai troškinio, gaminamo iš skardinės sriubos, sviesto ir traškučių. Vyrai malonūs ir ramūs, būriuojasi grupelėmis, šnekasi apie sportą ir palankiai man šypsosi. Visi malonūs. Tokie malonūs, kokie tik gali būti. Morina, ištvermingiausia trijų valstijų vėžininkė, visoms savo bičiulėms mane pristato taip, kaip rodomas šiek tiek pavojingas naminis gyvūnas: „Čia Eimė, Niko žmona, gimusi ir užaugusi Niujorke.“ Ir jos bičiules, apvalainas ir širdingas, staiga ima kamuoti Tureto sindromas: jos kartoja „Niujorke!“, pliaukši rankomis ir ištaria ką nors, į ką neįmanoma atsakyti: Ten turbūt labai tvarkinga. Arba spiegiamai traukia „New York, New York“ ir guviomis rankelėmis siūbuoja į šalis. Morinos draugė iš batų parduotuvės, Barbė, nutęsia: „Niujooorrrkas! Tikras sportas“, ir kai aš pašnairuoju į ją sutrikusi, ji sako: „Oi, čia iš senos salsos reklamos!“ O kai aš vis tiek nesuvedu galų, ji nurausta, uždeda ranką ant manosios ir sako: „Nieko tokio.“ Galiausiai visi baigia kikenti ir prisipažįsta, kad niekada nebuvo Niujorke. O gal kad buvo – kartą, – koks skirtumas. Tada ištariu kažką panašaus į Jums patiktų arba Tai tikrai ne kiekvienam, arba Mmm, nes nebežinau, ką sakyti. – Eime, būk draugiška, – šnipšteli man ausin Nikas, kai virtuvėje pilame gėrimus (centrinių valstijų gyventojai mėgsta dvilitrius gazuoto vandens butelius, tik dvilitrius, ir visada jo pilasi tik į didelius raudonus plastikinius „Solo“ puodelius). – Aš ir esu, – suinkščiu. Man skaudu, nes jei bet ko aname kambaryje paklaustum, ar buvau draugiška, žinau, kad pasakytų „taip“. Kartais man atrodo, kad Nikas regi mane tokią, kokia nesu. Kai čionai atsikraustėme, ir su

merginomis į miestą ėjau, ir labdaros žygiuose dalyvavau, ir troškinius jo tėčiui gaminau, ir loterijos bilietus pardavinėjau. Paskutinius savo pinigus atidaviau Nikui su Go, kad galėtų nusipirkti barą, kurio visada norėjo, net čekį įkišau į alaus bokalo formos atviruką – Į sveikatą! – o Nikas tik nenoromis burbtelėjo ačiū. Neišmanau, ką daryti. Aš stengiuosi. Mes pilstome gėrimus, aš dar daugiau šypsausi, dar garsiau juokiuosi, tikras palankumo ir geros nuotaikos įsikūnijimas, visų klausinėju, gal dar ko norėtų, moterims beriu pagyras už salotų ambroziją, krabų mirkalą ir marinuotas daržoves, apteptas tepamuoju sūriu ir suvyniotas į saliamį. Kartu su Go ateina Niko tėtis. Jie tyliai stovi tarpdury – centrinių valstijų gotas Bilas Danas, liesas, bet vis dar gražus, jam ant kaktos užklijuotas nedidelis pleistras. Go, paniurusi, susisegusi plaukus segtukais, suka akis nuo tėvo. – Nikai, – sveikinasi Bilas Danas, spaudžia ranką, piktai nudelbia mane ir žengia vidun. Go irgi įeina, įsikimba į Niką ir išsitempusi už durų šnibžda: „Supratimo neturiu, kur jis dabar, visai paplaukęs. Lyg prasta diena buvusi, o gal jis šiaip šiknius. Nežinau.“ – Gerai, gerai. Nesijaudink, prižiūrėsiu jį. Go nepatikliai gūžteli pečiais. – Aš rimtai, Go. Čiupk alaus ir atsipūsk. Valandai esi atleista nuo tėčio priežiūros. Man dingteli: Jei tai būčiau aš, jis būtų nepatenkintas, kad aš per jautri. Senutės vis sukasi aplink mane, pasakoja, kaip Morina kartojusi, kokia mudu su Niku graži pora, ir ji teisi, matyti, jog esme sukurti vienas kitam. Verčiau šitas geranoriškas klišes mums būtų sakę iki vestuvių. Santuoka yra kompromisas ir sunkus darbas, labai sunkus darbas, bendravimas ir kompromisas. Ir darbas. Palikit viltį čia įeinantys. Sužadėtuvių pobūvis Niujorke buvo toks, kad blogiau nesugalvotum. Svečiai įkaitę nuo vyno ir apmaudo, tarsi visos sutuoktinių poros pakeliui į klubą būtų susikivirčijusios. Arba prisiminusios kokį nors kivirčą. Pavyzdžiui, Binksai. Binks Moriarti, mano mamos geriausios draugės aštuoniasdešimt aštuonerių metų motina, sustabdė mane prie baro, užkaukė kaip greitosios sirena: „Eime! Man reikia su tavimi pasikalbėti!“ Ji sukiojo savo brangiuosius žiedus ant išsiklaipiusių pirštų – suktelėjimas, trekštelėjimas, – glostė man ranką (tas seniokiškas grabaliojimas – šalti pirštai geidžia tavo dailios, švelnios, šiltos jaunos odos) ir ėmė man pasakoti, kaip jos velionis šešiasdešimt trejų metų vyras „niekaip nenulaikydavo kelnėse“. Binks pasakė tai su Aš jau beveik po velėna, jau galiu taip kalbėti vypsena ir kataraktos užtrauktomis akimis. „Jis tiesiog negalėjo nulaikyti kelnėse, – primygtinai kartojo senoji ponia ir mirties gniaužtais šaldė man ranką. – Bet mane mylėjo labiau už bet kurią iš tų. Aš tai žinau ir tu tai žinai.“ Istorijos moralas: ponas Binksas buvo pasileidęs liurbis, bet juk žinai, santuoka tai kompromisas. Aš mikliai pasprukau ir ėmiau klaidžioti po minią, šypsodamasi raukšlėtiems veidams, apdribusiems, išvargusiems, nusivylusiems, kokiais žmonės tampa įamžėję, ir visi veidai čia buvo tokie. Dauguma buvo dar ir girti, bandė šokti savo jaunystės šokius – siūbavo pagal kantri klubo fanko ritmą – ir tai buvo dar blogiau. Yriausi prie aukštų langų įkvėpti gryno oro ir pakeliui mane nučiupo kažkieno ranka. Niko mama, mama Morina didelėmis juodomis skvarbiomis akimis, nekantriu mopso veidu. Brukdama sau į burną ožkų sūrio gumulėlį ir krekerį Morina šiaip taip ištarė: „Nėra lengva visiems laikams sueiti su kitu į porą. Tai žavu ir aš džiaugiuos, kad abu to norit, bet, oi,

berniukai ir mergytės, bus dienelių, kai labai norėsis, kad nebūtumėt to padarę. Ir bus gerai, kai gailėtis teks tik kelias dienas, o ne mėnesius.“ Turbūt atrodžiau sukrėsta, – aš tikrai buvau sukrėsta, – nes ji paskubomis pridūrė: „Bet bus ir gerų akimirkų. Žinau, kad bus. Judviejų laukia daug gerų akimirkų. Tiesiog… Atleisk, širdele, už tai, ką pasakiau prieš tai. Aš paika išsiskyrusi senė. O Dieve brangus, turbūt padauginau vyno.“ Ji pamojo atsisveikindama ir šmurkštelėjo tarp kitų nusivylusių porų. – Tavęs čia neturėtų būti, – staiga ištarė Bilas Danas ir jis tai sakė man. – Kodėl tu čia? Tau čia negalima. – Aš Eimė, – pasakiau ir paliečiau jam ranką, lyg tai galėtų jį pabudinti. Bilas visada mane mėgo. Net jei nesugalvodavo, ką man pasakyti, jaučiau, kad patinku jam. Stebėdavo mane kaip retą paukštį. Dabar jis piktai dėbso į mane, stovi atstatęs krūtinę – peštis pasirengusio jauno jūreivio karikatūra. Už kelių pėdų nuo mūsų Go pasideda maistą ir pasirengia pulti prie mūsų, patyliukais, lyg gaudytų musę. – Kodėl tu mūsų namuose? – sako Bilas Danas, jo burna persikreipia. – Esi įžūli, ponia. – Nikai? – negarsiai, bet primygtinai pakviečia Go. – Aš čia, – sako greta atsiradęs Nikas. – Ei, tėti, čia mano žmona, Eimė. Prisimeni Eimę? Parsikraustėm namo, kad dažniau tave matytume. Čia mūsų naujas namas. Nikas meta žvilgsnį į mane: tai aš norėjau, kad pakviestume jo tėtį. – Aš tik sakau, Nikai, – taria Bilas Danas dabar jau rodydamas pirštu, badydamas smiliumi man į veidą; svečiai nuščiūva, iš kito kambario lėtai, atsargiai ateina keli vyrai, jų rankos virpčioja, pasirengusios kibti į darbą, – kad jai čia ne vieta. Tai kalei atrodo, kad gali daryti ką tik nori. Tada pripuola mama Mo, apkabina buvusį vyrą – visada atsiranda, kai reikia. – Jai čia tikrai vieta, Bilai. Čia jos namai. Ji tavo sūnaus žmona. Prisimeni? – Noriu, kad ji nešdintųsi iš čia, ar supranti, Morina? – Jis nusimeta jos ranką ir žengia prie manęs. – Buka kalė. Buka kalė. Neaišku, ar tai skirta man, ar Morinai, bet paskui jis įsmeigia akis į mane ir kietai sučiaupia lūpas. – Jai čia ne vieta. – Aš išeisiu, – sakau, nusigręžiu ir tiesiai pro duris išeinu į lietų. Kalba žmogus, sergantis Alcheimeriu, sakau sau, stengdamasi prasiblaškyti. Apsuku ratą, laukdama, kada ateis Nikas, parsives mane namo. Lietus švelniai užpildo, merkia mane. Aš tikrai tikiu, kad Nikas ateis manęs. Pasuku namo link ir tematau uždarytas duris.

5 Margaret Mead (1901–1978) – JAV antropologė, žinoma paauglystės ir seksualinės elgsenos Polinezijos kultūrose tyrėja.

NIKAS DANAS PO KETURIŲ DIENŲ

Penktą ryto drauge su Rendžiu sėdime tuščiame „Suraskime Eimę Dan“ savanorių centre, geriame kavą ir laukiame, kol farai patikrins Lonį. Eimė žvelgia į mus iš plakato aukštumų nuo sienos. Nuotrauka atrodo apimta sielvarto. – Niekaip nesuprantu, kodėl ji tau nieko nesakė, jei kažko bijojo, – pasakė Rendis. – Kodėl tau nepasakė? Eimė atėjo į prekybos centrą nusipirkti ginklo per Valentino dieną, kaip tik tądien – štai ką pasakė mūsų bičiulis Lonis. Ji lyg ir gėdijosi, šiek tiek nervinosi: Gal aš ir kvaila, bet… manau, kad man reikia pistoleto. Bet tikrai buvo išsigandusi. Loniui ji pasakiusi, kad vienas žmogus ją erzina. Daugiau nieko nesakė, bet kai jis paklausė, kokio ginklo norinti, ji atsakiusi: Tokio, kuris sulaikytų greit judantį. Jis liepęs jai ateiti po kelių dienų ir ji atėjo. Jam nepavykę gauti jai ginklo („Ne mano arkliukas, žmogau“), bet dabar norėtų, kad būtų gavęs. Jis gerai ją atsimenąs; per tuos mėnesius vis pagalvodavęs, kaip jai einasi – tai mielai šviesiaplaukei išsigandusiu veideliu, bandžiusiai gauti ginklą per Valentino dieną. – Ko ji būtų bijojusi? – klausė Rendis. – Rendi, papasakok man dar kartą apie Dezį, – paprašiau. – Ar esi su juo susitikęs? – Buvo pas mus kelis kartus atėjęs. – Rendis suraukė antakius, stengdamasis prisiminti. – Dailus vaikis, labai rūpinosi Eime – elgėsi su ja kaip su princese. Bet man jis nepatiko. Net kai jiems viskas gerai klojosi – jaunystės meilė, pirmoji Eimės meilė, – net ir tada jo nemėgau. Man jis kažkodėl buvo labai atšiaurus. Labai savininkiškai elgėsi su Eime, visą laiką laikydavo apkabinęs. Man atrodė keista, labai keista, kad jis nesistengia būti malonus su mumis. Dauguma jaunuolių nori sutarti su tėvais. – Aš norėjau. – Ir tau pavyko! – Jis nusišypsojo. – Nervinaisi kaip tik tiek, kiek reikėjo, buvo labai miela. O Dezis buvo bjaurus. – Iki Dezio mažiau kaip valanda kelio. – Teisybė. O Hilarė Hendi? – paklausė Rendis trindamasis akis. – Nenoriu pasirodyti seksistas, bet ji buvo baisesnė už Dezį. O tas Lonis iš prekybos centro nesakė, kad Eimė bijojo vyriškio. – Ne, jis tik sakė, kad ji bijojo, – pritariau. – Dar yra tokia Noelė Hotorn – gyvena gretimais. Ji policijai pasisakė, kad jos su Eime buvusios geriausios draugės, nors aš žinau, kad taip nėra. Jos apskritai nebuvo draugės. Jos vyras sakė, kad ją ištiko isterija. Kad vis žiūrinėjo Eimės nuotraukas, verkė. Tada pamaniau, kad tai nuotraukos iš interneto, bet… O kas, jei tai tikros Eimės nuotraukos? Kas, jei ji persekiojo Eimę? – Vakar ji bandė su manimi pasikalbėti, bet buvau šiek tiek užsiėmęs, – pasakė Rendis. – Citavo kažką iš „Nuostabiosios Eimės“. Tiesą sakant, iš „Nuostabiosios Eimės ir geriausios draugės karo“. „Geriausi draugai yra tie, kurie geriausiai mus pažįsta.“ – Panašu į Hilarę, – pasakiau. – Į suaugusią.

Rytą šiek tiek po septynių blyninėje HOP prie greitkelio susitikome su Bonėj ir Gilpinu išsiaiškinti kas ir kaip. Absurdiška, kad dirbome jų darbą. Nenormalu, kad mes tyrimo iniciatoriai. Metas kreiptis į FTB, jei vietiniai farai nesugeba susitvarkyti. Putli padavėja gintarinėmis akimis priėmė užsakymą, įpylė kavos ir, veikiausiai mane atpažinusi, sukiojosi taip, kad girdėtų, kas kalbama, kol galiausiai Gilpinas ją nuvijo. Bet ji buvo it įkyri musė. Tai jai prireikdavo įpilti gėrimo, tai atnešti įrankius, ir maistas atsirado stebuklingai greitai, todėl mūsų pokalbis visą laiką šlubčiojo. Tai nepriimtina… ne, ačiū, kavos nebereikia… neįtikėtina, kad… a, taip, ruginiai gerai… Prieš baigiant prakalbo Bonėj: – Suprantu, vyrai. Normalu, kad norite įsitraukti į veiksmą. Bet tai, ką padarėte, pavojinga. Turėjote tai palikti mums. – Tik jūs to nedarot, – atšoviau. – Taip ir nebūtumėt gavę šitos informacijos apie ginklą, jei nebūtume ten nuėję vakar vakare. Ką jums pasakė Lonis? – Tą patį, ką jūs sakėt, kad jis sakė, – atsakė Gilpinas. – Eimė norėjusi pirkti ginklą, ji bijojo. – Neatrodo, kad šita informacija būtų jums padariusi įspūdį, – įgėliau. – Ar manot, kad jis meluoja? – Mes nemanom, kad jis meluoja, – atsakė Bonėj. – Tam tipui nėra jokios prasmės atkreipti į save policijos dėmesį. Atrodo, jūsų žmona padarė jam įspūdį. Jis labai, net nežinau – sutrikęs, kad taip nutiko jai. Jis prisiminė detalių. Nikai, jis sakė, kad ji tą dieną ryšėjo žalią šalį. Žinot, ne žieminį šalį, o tokį madingą šalikėlį. – Ji supleveno pirštais, parodydama, kad, jos manymu, mados – vaikiška, neverta dėmesio. – Smaragdų žalumo. Prisimenat tokį? Linktelėjau. – Jinai dažnai jį ryši prie mėlynų džinsų. – Ir segė ant švarkelio – auksinė raityta A? – Taip. Bonėj gūžtelėjo pečiais: Ką gi, atitinka. – Ar nemanot, jog ji padarė jam tokį įspūdį, kad jis… pagrobė ją? – paklausiau. – Jis turi alibi. Geležinį, – pasakė Bonėj ir nuvėrė mane žvilgsniu. – Tiesą sakant, mes pradėjome ieškoti… kitokio motyvo. – Ko nors labiau… asmeniško, – pridūrė Gilpinas. Jis nepatikliai žiūrėjo į blynus, apdėtus braškėmis ir plaktos grietinėlės kauburėliais. Ėmė juos braukti į lėkštės pakraštį. – Labiau asmeniško, – pakartojau. – Ar tai reiškia, kad pagaliau ketinate pasikalbėti su Deziu Kolingsu ir Hilare Hendi? Ar aš turiu tai padaryti? Buvau Meribetei pažadėjęs, kad šiandien nuvažiuosiu. – Žinoma, pasikalbėsime, – pasakė Bonėj. Ištarė raminamai, lyg mergaitė įkyriai mamai žadėtų, jog daugiau valgys. – Vargu ar tai ką nors duos, bet mes su jais pasikalbėsime. – Ką gi, turbūt ačiū, kad dirbat, kas jums priklauso, – įgėliau. – O kaip Noelė Hotorn? Jei ieškot ko nors gretimais, tai ji gyvena mūsų kvartale ir atrodo šiek tiek pamišusi dėl Eimės. – Žinau, ji mums skambino ir ji mūsų sąraše, – linktelėjo Gilpinas. – Šiandien. – Gerai. Ką dar darot? – Nikai, norėtume, kad duotumėt mums laiko. Norėtume jus dar paklausinėti, – pasakė Bonėj. –

Sutuoktiniai dažnai žino daugiau, negu mano. Norėtume, kad pagalvotumėte apie kivirčą – tą judviejų su Eime barnį, kurį jūsų kaimynė ponia, e, Teverer nugirdo jos dingimo išvakarėse. Rendis staigiai grįžtelėjo į mane. Džana Teverer, krikščionė troškinio ponia, pro kurią nuo šiol praeisiu kaip pro tuščią vietą. – Noriu paklusti, ar taip galėjo nutikti dėl to – žinau, sunku to klausytis, pone Eliotai, – kad Eimė buvo ko nors pavartojusi? – pasiteiravo Bonėj. Nekaltos akys. – Gal ji mieste bendravo su ne itin maloniais tipais. Yra daug kitų narkotikų platintojų. Gal įklimpo iki ausų, todėl jai prireikė ginklo. Tai galėtų būti priežastis, kodėl jai reikėjo ginklo gynybai ir ji nepasisakė vyrui. Ir Nikai, norėtume, kad pasistengtumėte prisiminti, kur buvot tuo metu – tarp kivirčo apie vienuoliktą vakaro, kai žmonės paskutinį sykį girdėjo Eimės balsą… – Išskyrus mane. – Išskyrus jus – ir vidudienio, kai atvažiavot į savo barą. Jei buvot čia, mieste, tai šen, tai ten – važiavot į paplūdimį, trynėtės aplink dokus, – kas nors turėjo jus matyti. Bet kas, na, žinot, kad ir vedžiojantis šunį. Jei mums padėtumėt, tai būtų išties… – Naudinga, – užbaigė Gilpinas. Ir pasmeigė braškę. Abu žvelgė į mane atidžiai, palankiai. – Būtų itin naudinga, Nikai, – dar maloniau pakartojo Gilpinas. Pirmą kartą sužinojau apie kivirčą – kad jie apie jį žino, – ir jie nusprendė apie tai manęs paklausti esant Rendžiui. Ir apsimetė, kad tai ne pasala. – Suprantama, – pasakiau. – Gal papasakotumėt, dėl ko barėtės? – pasiteiravo Bonėj. – Ką jums pasakė ponia Teverer? – Nesinorėtų pasitelkti jos žodžių, kai jūs pats esate čia. Ji į kavą įsipylė grietinėlės. – Tai buvo niekinis kivirčas, – pradėjau pasakoti. – Todėl apie jį ir neužsiminiau. Pasiriejom, kaip kad kartais riejasi visos poros. Rendis pažvelgė į mane, lyg nesuvokdamas, apie ką kalbu: Pasiriejom? Apie kokį riejimąsi kalbama? – Tai buvo tiesiog… dėl vakarienės, – sumelavau. – Ką darysim su vestuvių metinių vakariene. Eimė, žinot, dėl tokių dalykų baisiai konservatyvi… – Omaras! – įsiterpė Rendis. Jis pasigręžė į farus. – Eimė kasmet Nikui gamina omarą. – Teisingai. Bet šiame mieste omarų negausi, bent jau gyvų, iš rezervuaro, todėl ji buvo suirzusi. „Hjustone“ buvau užsakęs staliuką… – Man regis, sakei, kad neužsakei „Hjustone“ staliuko. – Rendis suraukė antakius. – Na, taip, atsiprašau, susipainiojau. Aš tik ketinau užsakyti „Hjustone“ staliuką. Bet iš tikrųjų man reikėjo pasirūpinti, kad būtų pristatytas omaras. Farai, abu, kilstelėjo po antakį. Kaip prašmatnu. – Ne taip jau ir brangu. Žodžiu, susivaidijom, ir tai buvo vienas iš tų atvejų, kai barnis įsiplieskia labiau, negu vertėtų. – Įsimečiau burnon kąsnelį blyno. Jutau, kaip sprandu kyla karštis. – Po valandos jau juokėmės iš to. – Hm, – myktelėjo Bonėj.

– O kur ieškosite lobio? – pasiteiravo Gilpinas. Atsistojau ir padėjau pinigų, ketindamas išeiti. Ne aš čia turėjau gintis. – Niekur. Kol kas neieškosiu. Sunku galvoti, kai tiek daug visko vyksta. – Gerai, – ištarė Gilpinas. – Vargiai tikėtina, kad pavyktų užsikabinti už lobio paieškos, kai dabar jau žinom, kad ji kelis mėnesius buvo įsibauginusi. Bet vis tiek duokit žinot, gerai? Visi išvirtome į kaitrą. Kai mudu su Rendžiu sulipome į automobilį, Bonėj šūktelėjo: – Ei, Nikai, ar Eimės vis dar antras? Dėbtelėjau į ją. – Antras dydis? – pakartojo ji. – Taip, turbūt, – pasakiau. – Taip. Bonėj nutaisė išraišką, kuri reiškė Hmmmm, ir įsėdo į automobilį. – Kaip manai, ką tai reiškia? – paklausė Rendis. – Kas žino. Pakeliui į viešbutį beveik visą laiką pratylėjome. Rendis žiūrėjo į šmėkščiojančias pro šalį greitmaisčio užkandines, aš mąsčiau apie savo melą – apie melus. Teko apsukti ratą, kol radome vietos prie „Days Inn“, iš darbo atleistųjų suvažiavimas akivaizdžiai buvo populiarus renginys. – Žinai, juokinga, koks aš, tikras niujorkietis, esu provincialas, – pasakė Rendis, uždėjęs ranką ant rankenos. – Kai Eimė pasakė, kad drauge su tavimi kraustysis čionai, prie senosios Misisipės, aš įsivaizdavau… žalumą, dirbamą žemę, obelis ir tas puikias senas raudonas daržines. Turiu tau pasakyti, čia bjauru. – Jis nusijuokė. – Negaliu šiame mieste prisiminti nė vieno gražaus daikto. Išskyrus savo dukterį. Jis išlipo ir skubriai nužingsniavo į viešbutį, aš nebandžiau jo pasivyti. Įėjau į savanorių centrą kelios minutės po jo, atsisėdau prie atokaus stalo kambario gale. Turėjau užbaigti lobio paiešką, kol užuominos nepradingo, privalėjau išsiaiškinti, ką Eimė buvo man parengusi. Po kelių valandų budėjimo čia būsiu išsiaiškinęs trečią užuominą. O kol kas surinkau numerį. – Klausau, – pasigirdo nekantrus balsas. Fone verkė vaikas. Girdėjau, kaip moteris nupūtė nuo veido plaukus. – Sveiki, ar čia… Ar čia Hilarė Hendi? Ji padėjo telefono ragelį. Paskambinau dar kartą. – Alio? – Dar kartą sveiki. Regis, atsijungė. – Gal malonėtumėt šitą numerį įsitraukti į sąrašą Neskambinti… – Hilare, aš nieko neparduodu, aš skambinu dėl Eimės Dan… Eimės Eliot. Tyla. Kūdikis vėl suklykė – jo miaukimas pavojingai svyravo tarp juoko ir įniršio priepuolio. – O kas dėl jos? – Nežinau, ar matėte per televizorių, bet ji dingo. Dingo liepos penktą galbūt smurtinėmis aplinkybėmis. – Oi. Apgailestauju. – Aš Nikas Danas, jos vyras. Skambinu jos seniems draugams. – Ak taip? – Norėčiau sužinoti, ar nebuvote su ja kaip nors susisiekusi. Pastaruoju metu.

Ji tris kartus giliai iškvėpė į telefono ragelį. – Ar čia dėl tų nesąmonių vidurinėje? Buvo girdėti, kaip tėvas meilikaujamu vaiko balseliu spygtelėjo: „Maaam, man reikia tavęs.“ – Luktelk, Džekai, – šūktelėjo ji sau už nugaros. Tada jau įniršusi kreipėsi į mane: – Ar ne? Todėl man skambinat? Tai buvo prieš dvidešimt metų. Net daugiau. – Žinau, žinau. Paklausykit, aš turiu paklausti. Būčiau mulkis, jeigu nepaklausčiau. – Jėzau Kristau aukštielninkas. Aš dabar trijų vaikų motina. Su Eime nesikalbėjau nuo vidurinės laikų. Pasimokiau. Jei pamatyčiau ją gatvėje, dumčiau į priešingą pusę. – Užbliovė kūdikis. – Turiu eit. – Hilare, aš ilgai netrukdysiu… Ji padėjo ragelį, ir tuoj pat ėmė vibruoti mano vienkartinis telefonas. Nekreipiau dėmesio. Reikėjo surasti, kur tą prakeiktą daiktą įkišti. Pajutau, jog greta kažkas stovi – moteris, – bet nepakėliau akių, vildamasis, kad nueis. – Dar nė vidurdienis neatėjo, o tu, vargšeli, jau atrodai kaip visą dieną atidirbęs. Šona Keli. Plaukus lyg mergaičiukė buvo susirišusi į uodegą ant viršugalvio. Užjaučiamai papūtė blizgiu paryškintas lūpas. – Ar pasirengęs mano pyragui? – Ji turėjo troškintuvą, laikė tiesiai po krūtimis, plėvelė, į kurią jis įvyniotas, buvo visa išrasojusi. Šona tuos žodžius ištarė lyg kokio nors devinto dešimtmečio roko videofilmo žvaigždė: „Norėtum mano pyrago?“ – Gerai papusryčiavau. Bet ačiū. Jūs labai maloni. Užuot nuėjusi, ji atsisėdo. Kojos po turkio spalvos teniso sijonėliu buvo taip įtrintos losjonu, kad spindėjo it veidrodis. Ji bakstelėjo man nepriekaištinga „Tretorn“ batelio nosimi. – Branguti, ar miegi? – Šiek tiek. – Nikai, tau reikia pamiegoti. Jei nusivarysi, niekam iš tavęs nebus jokios naudos. – Pažiūrėsiu, gal nugriebsiu kelias valandas ir pailsėsiu. – Manau, turėtum. Tikrai. Staiga mane užliejo dėkingumas. Mamos berniuko elgsena. Pavojinga. Sutraiškyk ją, Nikai. Laukiau, kad ji nueitų. Jai buvo metas eiti – žmonės jau ėmė į mus žvilgčioti. – Jei nori, galiu dabar parvežti tave namo, – pasiūlė ji. – Nusnausti tau būtų pats tas. Ji ištiesė ranką ir palietė man kelį, o aš įniršau, kad ji nesuvokia, jog jai reikia eiti. Palik troškinį, tu įkyri šliundra, ir nešdinkis. Tėčio berniuko elgsena. Irgi blogai. – Gal jūs verčiau užsiregistruokit pas Meribetę? – pasiūliau stačiokiškai ir parodžiau į uošvę prie kopijuoklio, be galo gaminančią Eimės nuotraukos kopijas. – Gerai. – Ji vis lūkuriavo, todėl tiesiog atvirai ėmiau nebekreipti į ją dėmesio. – Tuomet tave paliksiu. Tikiuosi, pyragas patiks. Supratau, kad pasijuto įskaudinta, nes nueidama į mane nebepažvelgė – nusigręžė ir nuėjo. Jaučiausi bjauriai, svarsčiau, ar nereikėtų atsiprašyti, pabūti maloniam. Neik paskui tą moterį, paliepiau sau. – Kas nauja? – Šonos vietą užėmė Noelė Hotorn. Buvo jaunesnė už Šoną, bet atrodė seniau – išpliuręs kūnas su niūriais vienas nuo kito nutolusiais krūtų kauburiais. Rūstus veidas.

– Kaip ir nieko. – Atrodo, visai neblogai laikaisi. Grįžtelėjau į ją, nežinodamas, ką į tai atsakyti. – Ar bent jau žinai, kas aš? – pasiteiravo ji. – Aišku. Jūs Noelė Hotorn. – Aš geriausia Eimės draugė. Reikia priminti policijai: dėl Noelės yra tik dvi galimybės. Arba ji melagė reklaminė kekšė – jai patinka būti dingusios moters bičiule, arba jai galvoj negerai. Persekiotoja, nusprendusi susidraugauti su Eime, o kai Eimė ėmė jos vengti… – Noele, gal tu apie Eimę ką nors žinai? – pasiteiravau. – Aišku, kad žinau, Nikai. Ji buvo mano geriausia draugė. Kurį laiką spiginome vienas į kitą akimis. – Ar pasakysi? – paklausiau. – Policija žino, kur mane rasti. Jei kada nors jiems kils toks noras. – Tai itin naudinga, Noele. Pasirūpinsiu, kad jie su tavimi pasikalbėtų. Jos skruostai plykstelėjo raudoniu, dvi ekspresionistinės spalvos dėmės. Ji nuėjo. Dingtelėjo nemiela mintis, viena iš tų, kurios kirba, ir nieko negali padaryti. Pamaniau: Moterys tikros beprotės. Neapibrėžtai: ne kai kurios moterys, ne daugelis moterų. Moterys yra beprotės. Kai visai sutemo, nuvažiavau į tuščius tėčio namus. Eimės užuomina gulėjo greta ant sėdynės. Gal jauti kaltę, kam atsivežei mane čionai. Prisipažinsiu, jaučiausi aš keistai. Bet ne itin kokį pasirinkimą teturėjom, Nusprendėm – tebūnie čia mūs namai. Neškim savo meilę į rudą namuką, Palinkėk man laimės, mano karštas mylintis vyruti!

Šitas buvo neaiškesnis už kitus, bet buvau tikras, kad supratau teisingai. Eimė prisileido Kartidžą, ji pagaliau man atleido, kad čia atsikraustėme. Gal jauti kaltę, kam atsivežei mane čionai… [bet] tebūnie čia mūs namai. Rudas namukas buvo mano tėvo namas, kuris iš tikrųjų mėlynas, bet Eimė ir vėl pajuokavo. Man visados labiausiai patikdavo tik mudviem suprantami juokeliai: dėl jų Eimei artimas jausdavausi kur kas labiau negu dėl visų atviravimų, aistringo mylėjimosi ar pašnekesių iki saulėlydžio. Rudo namuko istorija buvo apie mano tėvą, ir Eimei vienintelei tai papasakojau: po tėvų skyrybų su tėvu matydavausi taip retai, jog nusprendžiau apie jį galvoti kaip apie knygos veikėją. Įsivaizdavau, kad jis ne tikras tėvas, kuris mane myli, būna su manimi, o dosni, gana svarbi persona, vardu ponas Braunas, dirbantis daug svarbių darbų Jungtinių Valstijų labui ir kartais (labai retai) pasiimantis mane kaip priedangą, kad galėtų mieste laisviau veikti. Kai papasakojau šitai, Eimės akyse pasirodė ašaros, o aš to visai nenorėjau, tai turėjo būti tik pasakojimas, kokie vaikai būna juokingi. Eimė tada pasakė, kad ji mano šeima ir kad mes dabar esame Danai, mudu. O tada sušnibždėjo man į ausį: „Turiu užduotį, kuriai galbūt tiktum…“ Eimės parodytas palankumas buvo dar vienas susitaikymas. Kai mano tėvą visiškai užvaldė

Alcheimeris, nusprendėme namą parduoti. Mudu su Eime ėjome per jį ir rinkome daiktus labdarai. Eimė, žinoma, besisukantis veiklumo dervišas – supakuoti, saugoti, išmesti, o aš lėtai perrinkinėjau tėvo daiktus. Man viskas ką nors reiškė. Puodelis su giliau įsiėdusiomis kavos dėmėmis veikiausiai jo mėgstamiausias. Ar jis dovanotas? Kas jam padovanojo jį? O gal nusipirko pats? Įsivaizdavau, kad tėvui pats pirkimosi veiksmas turėjo būti nevyriškas. Vis dėlto jo spintoje aptikau penkias poras batų – naujutėlių, vis dar dėžėse. Ar pats juos nusipirko, vaizduodamasis, jog galėtų būti kitoks, draugingesnis Bilas Danas negu tas, kuris pamažu vienas kraustėsi iš proto? Ar nuėjo į „Shoe Be Doo Be“, kad mama jam padėtų, dar kartą pabūtų gera? Su Eime, žinoma, šitais savo pamąstymais nesidalijau, taigi pabuvau apsimetėliu, kaip kad dažnai darau. – Štai, dėžė. Labdarai, – ištarė ji, užklupusi mane sėdintį ant grindų, atsirėmusį į sieną ir spoksantį į batą. – Sudėk batus į šitą dėžę, gerai? Aš sutrikau, burbtelėjau kažką jai, ji drėbtelėjo kažką man ir… Kaip visada. Gindamas Eimę turiu pasakyti, kad ji dukart paklausė, ar nenorėčiau pasikalbėti, perklausė, ar tikrai noriu tai daryti. Kartais užmirštu tokias detales. Man taip patogiau. Tiesą sakant, norėjau, kad ji perskaitytų mano mintis, ir man neteks nusileisti iki moteriško pliurpimo. Kartais ne prasčiau už Eimę žaisdavau žaidimą Išsiaiškink mane. Šitą informacijos trupinėlį taip pat praleisdavau. Esu didis apgavysčių nutylėjimo fanas. Šiek tiek po penkių sustojau priešais tėčio namą. Tvarkingas nedidelis namelis, puikus būstas pirmai pradžiai (arba pabaigai). Du miegamieji, du vonios kambariai, valgomasis, senstelėjusi, bet padori virtuvė. Kiemelyje rūdijo ženklas „Parduodama“. Metai, o niekas neužkibo. Įėjau į pridvisusį namą, į mane tvokstelėjo karštis. Pradėjo pypsėti paprasta signalizacija, kurią įrengėme po to, kai trečią kartą įsilaužė, lyg skaičiuodama iki bombos sprogimo likusį laiką. Surinkau kodą, tokį, kuris Eimę varė į pasiutimą, nes prieštaravo bet kokiai kodų taisyklei. Tai buvo mano gimtadienio data: 1977 05 18. Neteisingas kodas. Bandykite dar kartą. Neteisingas kodas. Sprandu nusirito prakaito lašas. Eimė vis rėmė pakeisti kodą. Sakė, kam reikalingas taip lengvai atspėjamas kodas, bet aš žinojau, kokia tikroji priežastis. Įsižeidė, kad tai mano gimtadienis, o ne mūsų vestuvių metinės: vėl pasirinkau save, o ne mus. Posaldė nostalgija Eimei išgaravo. Pirštu dar kartą subaksnojau skaičius, vis labiau kaustė panika, nes signalizacija pypsėjo ir pypsėjo, ir pypsėjo, skaičiuodama likusį laiką, – ir galiausiai skelbdama apie įsibrovėlį užkaukė visu garsu. Viau viau viau! Turėjo suskambėti mano telefonas, kad galėčiau pranešti, jog viskas gerai: čia tik aš, kvailys. Bet nesuskambo. Laukiau visą minutę, sirena klykė kaip filme apie bombarduojamą povandeninį laivą. Užkonservuotas liepą uždaryto namo karštis raibuliavo per mane. Marškinių nugara permirko. Kad tave kur, Eime. Apžiūrėjau sirenos pultelį ieškodamas kompanijos telefono numerio ir neradau. Čiupau kėdę ir ėmiau trankyti sireną. Numušiau pultelį nuo sienos, jis pakibo ant laidų ir tada pagaliau suskambo mano mobilusis. Klastingas balsas kitame gale pareikalavo pasakyti Eimės pirmojo gyvūnėlio vardą. Viau viau viau! Tonas buvo ne toks – savimi patenkintas, aikštingas, visiškai abejingas – ir klausimas ne toks, nes atsakymo nežinojau, todėl įsiutau. Kad ir kiek užuominų atspėjęs, dabar susidūriau su kažkokiais

Eimės niekais, kurie palaužė mano vyriškumą. – Klausykit, aš – Nikas Danas, čia mano tėčio namas, šitą sąskaitą aš pats apmoku, – drėbiau. – Todėl man nusišikt, koks mano žmonos pirmojo gyvūnėlio vardas. Viau viau viau! – Pone, prašom su manimi šitaip nekalbėti. – Klausykit, aš tik užėjau iš tėčio namų paimti vieną daiktą ir dabar išeinu, aišku? – Turiu tuojau pat pranešti policijai. – Gal galėtumėt išjungti šitą prakeiktą sireną, kad pajėgčiau galvoti? Viau viau viau! – Sirena išjungta. – Sirena neišjungta. – Pone, jau perspėjau jus, kad šitaip su manimi nekalbėtumėt. Prakeikta kalė. – Žinot ką? Eikit šikt, eikit šikt, eikit šikt. Vos išjungęs pokalbį prisiminiau Eimės katino vardą, paties pirmo: Stiuartas. Paskambinau dar kartą, mane sujungė su kita operatore, supratinga operatore, kuri išjungė sireną ir, ačiū Dievui, atšaukė pranešimą policijai. Tikrai neturėjau nuotaikos aiškintis pats. Atsisėdau ant plono pigaus kilimo ir pabandžiau atgauti kvapą. Širdis daužėsi. Po minutėlės, kai atsileido pečiai, kai atsipalaidavo žandikaulis, atsigniaužė plaštakos ir širdis ėmė plakti normaliu ritmu, atsistojau ir susimąsčiau, ar nevertėtų tiesiog išeiti, lyg šitaip būčiau galėjęs pamokyti Eimę. Bet kai atsistojau, ant virtuvės spintelės pamačiau padėtą mėlyną voką kaip filme „Brangusis Džonai“. Giliai įkvepiu, iškvepiu – naujas požiūris – ir atplėšiu voką, ištraukiu laišką su širdele. Sveikas, mielasis, taigi abu turime bruožų, kuriuos norėtume tobulinti. Aš – savo perfekcionizmą, kartais išlendantį (tikslingas mąstymas?) teisuoliškumą. O tu? Žinau, kad baiminiesi, jog kartais būni pernelyg tolimas, atsiskyręs, nesugebi būti švelnus ir globėjiškas. Na, noriu tau pasakyti – čia, tavo tėvo namuose, – tai netiesa. Tu nesi tėvas. Turi žinoti, kad esi geras žmogus, mielas žmogus, tu esi geras. Kartais bausdavau tave, kad nesugebi perskaityti mano minčių, kad nesugebi elgtis tiksliai taip, kaip norėjau, kad elgtumeis kaip tik tą akimirką. Baudžiau tave už tai, kad buvai tikras, gyvas žmogus. Komandavau tau, užuot leidusi atrasti savo kelią. Man reikėjo įrodymų: netikėjau, jog, nors ir kiek mudu kluptume, tu myli mane ir nori, kad būčiau laiminga. O to turėtų pakakti kiekvienai merginai, ar ne? Bijau, kad būsiu pasakiusi apie tave dalykų, kurie nėra tiesa, ir kad tu tuo patikėjai. Todėl dabar sakau: Tu ŠILTAS. Tu mano saulė.

Jeigu Eimė dabar būtų buvusi su manimi, kaip ketino, būtų įsikniaubusi kaip visada – veidu į kaklo linkį, būtų pabučiavusi mane, nusišypsojusi ir pasakiusi: Esi, na, žinai. Mano saulė. Man užgniaužė gerklę, dar kartą apsižvalgiau po tėvo namą, išėjau ir kaitroje užvėriau duris. Mašinoje negrabiai atplėšiau voką su užrašu KETVIRTA UŽUOMINA. Jau turėtume būti prie pabaigos. Įsivaizduok: esu bloga mergaitė, Nubaust reikėtų šitokią panaitę. O tai nutikę jau yra, Kur saugai gardumynus metinėms, ar ne? Pardon, jei šitai aš prasimaniau! Saulėtą popietę ten buvo gera man ir tau.

Paskui išgėrėme kokteilį vis taip pat smagiai. Tad skuoski ten padūsaudamas tu saldžiai, Atverk duris – staigmena lauks tenai.

Dilgtelėjo pilve. Nesupratau, ką tai reiškia. Dar kartą perskaičiau. Jokių minčių. Lengvos užduotys baigėsi. Vis dėlto nepavyks rasti lobio. Mane suėmė baimė. Tai sušikta diena. Bonėj stengėsi mane pričiupti, Noelė buvo kaip išprotėjusi, Šona užsiuto, Hilarė įsižeidė, boba saugos kompanijoje buvo tikra kalė, o žmona galiausiai išmetė mane iš žaidimo. Metas baigti šitą prakeiktą dieną. Tik vieną moterį dabar būčiau pakentęs greta savęs. Go tik metė į mane žvilgsnį – susijaudinusi, nebyli, išvargusi nuo kaitros po vizito pas tėtį, – pasodino mane ant sofos ir pasakė, kad paruoš ko nors naktipiečių. Po penkių minučių jau atsargiai žengė prie manęs, nešina senu padėklu su maistu. Senasis Danų rinkinukas: karštas sumuštinis su sūriu ir BBQ traškučiai, plastikinis puodelis… – Čia ne „Kool-Aid“, – pasakė Go. – Alus. „Kool-Aid“ per daug senoviška. – Tu labai dosni, Go. Neįprasta. – Ryt tu gamini. – Tikiuos, mėgsti sriubą iš skardinės. Ji atsisėdo greta manęs, nugvelbė man iš lėkštės traškutį ir neva visai abejingai pasiteiravo: – Gal žinai, kodėl farai manęs klausė, ar Eimė vis dar dėvi antrą dydį? – Jėzau, jie neatsikabins, – ištariau. – Negi tai tavęs nevaro iš proto? Gal jie, tarkim, rado jos drabužius? – Jie būtų paprašę juos atpažinti, ar ne? Go suvargusiu veidu kurį laiką apie tai mąstė. – Yra racijos, – ištarė. Veidas pasikeitė tik tada, kai pajuto, kad į ją žiūriu. Tada nusišypsojo. – Įrašiau rungtynes – žiūrėsi? Kaip tu? – Gerai. Jaučiausi šlykščiai, pilvas aptekęs riebalais, siela pleišėja. Gal dėl neišaiškintos užuominos, bet staiga pasijutau taip, lyg būčiau kažką pražiūrėjęs. Padariau kažkokią didžiulę klaidą, ir tas mano suklydimas pražūtingas. Gal mano sąžinė brovėsi į paviršių iš savo slapto kalėjimo. Go įjungė rungtynes ir dešimt minučių jei ką sakė, tai tik apie žaidimą ir tik tarp alaus siurbčiojimo. Go nemėgo kepinto sūrio, ji iš stiklainio kabino riešutų sviestą ir tepė ant krekerių. Per reklaminę pertraukėlę liovėsi ir pareiškė: – Jei turėčiau pimpalą, išdulkinčiau šitą riešutų sviestą. Ir tyčia nuspriegė į mane krekerio trupinius. – Man regis, jei turėtum pimpalą, nutiktų daug blogybių. Ji persuko rungtynių gabalą be perdavimų, „Cards“ atsiliko penkiais taškais. Atėjus dar vienai reklaminei pertraukėlei, Go pasakė: – Paskambinau šiandien pasikeisti telefono plano ir kaip laukimo melodiją jie leido Lionelį Ričį – ar esi girdėjęs Lionelį Ričį? Man patinka „Penny Lover“, bet leido ne „Penny Lover“, bet tiek to – tada atsiliepė kažkokia moteriškė ir pasakė, kad klientų aptarnavimo skyrius yra Baton Ruže, o tai

keista, nes ji kalbėjo be akcento, tačiau pasakė, kad užaugo Naujajame Orleane, ir mažai kam žinoma, kad – kaip vadinami iš Naujojo Orleano kilę žmonės – naujaisiais orleaniečiais? – žodžiu, jie kalba beveik be akcento. Taigi ji pasakė, kad mano paketas, paketas A… Mudu su Go žaisdavome šitą žaidimą įkvėpti mamos, kuri turėjo įprotį pasakoti tokias visiškai kasdieniškas, nesibaigiančias istorijas, ir Go buvo įsitikinusi, kad ji paslapčiomis mus erzina. Jau kokių dešimt metų, kai tik mudu su Go nesimegzdavo pokalbis, vienas kuris užsivesdavo pasakoti apie tai, kaip taisomas koks nors buitinis prietaisas ar kaip panaudojamas kuponas. Bet Go buvo ištvermingesnė. Jos pasakojimai galėjo vyniotis be pertrūkių visą amžinybę – jie trukdavo taip ilgai, kad imdavo klaikiai erzinti, o paskui staiga vėl pasidarydavo juokinga. Go ėmėsi pasakoti apie savo šaldytuvo lempelę ir nė neketino užsikirsti. Nuo staiga užplūdusio sunkaus dėkingumo pasilenkiau ir pabučiavau ją į skruostą. – Čia už ką? – Tiesiog šiaip, ačiū. – Pajutau, kad akys priplūdo ašarų. Nusukau žvilgsnį ir ėmiau mirksėti, o Go pasakė: – Taigi man reikia trigubo A elemento, kuris, pasirodo, yra ne tas pats, kas tranzistoriaus elementas, taigi reikia surasti čekį, kad galėčiau grąžinti tranzistoriaus elementą… Baigėme žiūrėti rungtynes. „Cards“ pralošė. Go išjungė televizoriaus garsą. – Nori pasikalbėti ar dar prasiblaškyti? Ko tik panorėsi. – Go, eik gulti. Aš dar kiek pasitrinsiu. Turbūt eisiu miegoti. Man reikia pamiegoti. – Nori relaniumo? Mano dvynė sesuo buvo nepalenkiama lengviausio kelio sekėja. Jokių meditacijos įrašų ar banginių giesmių – nugurkei tabletę ir guli be sąmonės. – Ne. – Jei apsigalvotum, jis vaistų spintelėj. Jei kada ateitų metas dirbtiniam miegui… Ji kiek palūkuriavo, o tada, nebūtų ji Go, nurisnojo koridoriumi, akivaizdžiai visiškai neapsnūdusi, ir uždarė paskui save duris. Žinojo, kad geriausia, ką gali dabar padaryti, palikti mane vieną. Daugeliui žmonių šitai neduota: supratimas, kada atsiknisti. Žmonėms patinka kalbėtis, o aš niekad nebuvau šnekovas. Kalbu viduje, bet žodžiai dažniausiai nepakyla iki lūpų. Ji šiandien dailiai atrodo, pamanau, bet man kažkaip neateina į galvą pasakyti tai balsu. Mama kalbėdavo, sesuo kalbėdavo. Mane užaugino, kad klausyčiau. Taigi vienam sėdėti ant sofos, nekalbėti atrodė dekadentiška. Perverčiau vieną iš Go žurnalų, perbėgau per televizijos kanalus, kol galiausiai aptikau seną nespalvotą serialą, kur vyrai fetrinėmis skrybėlėmis skrebino kažką į užrašų knygutes, o gražuolė namų šeimininkė aiškino, kad jos vyras išvykęs į Fresną, dėl ko tie du farai reikšmingai susižvalgė ir linktelėjo. Pagalvojau apie Gilpiną su Bonėj ir man dilgtelėjo pilve. Kišenėje lyg laimėjus aukso puodą skimbtelėjo vienkartinis telefonas, tai reiškė, kad gavau žinutę: aš lauke atidaryk duris

EIMĖ ELIOT-DAN 2011 M. BALANDŽIO 28 D.

DIENORAŠTIS

Tik laikykis ir nepasiduok, sako mama Mo, ir kai šitai taria – tvirtai, pabrėždama kiekvieną žodį, lyg tai iš tikrųjų būtų perspektyvi gyvenimo strategija, – klišė liaujasi buvusi vien žodžių rinkinys ir virsta kažkuo tikru. Vertingu. Laikykis ir nepasiduok! – mąstau aš. Tuo man ir patinka centrinės valstijos – žmonės čia iš nieko nedaro tragedijos. Net iš mirties. Mama Mo tiesiog laikysis ir nepasiduos, kol vėžys ją suės, ir tada ji mirs. Taigi tyliu kaip pelė po šluota ir darau kas įmanoma tokioje situacijoje, ir darau tai nuoširdžiai laikydamasi mamos Mo priesako. Tyliu ir darau tai, kas man priklauso: vežioju Mo pas gydytoją ir į chemoterapiją. Niko tėvo kambaryje keičiu pradvokusį gėlių vandenį ir palieku slaugytojoms sausainių, kad gerai juo rūpintųsi. Darau ką tik galiu šioje labai nelinksmoje situacijoje, o nelinksma labiausiai todėl, kad mano vyrui, atsivežusiam mane čionai, išrovusiam mane iš ten, kad būtų arčiau savo paliegusių tėvų, regis, visai neberūpiu nei aš, nei paliegę tėvai. Nikas visai nurašė savo tėvą – net jo vardo nemini. Žinau, kad kas kartą, kai paskambina iš Komforthilo, Nikas viliasi, kad praneš, jog jo tėtis mirė. O su mama Nikas pabuvo vieną chemoterapijos procedūrą ir pareiškė, kad tai nepakeliama. Pasakė, kad nekenčia ligoninių, nekenčia ligonių, nekenčia lėtai tiksinčio laiko, lėtai kapsinčios lašelinės. Jis tiesiog negalįs. O kai pabandžiau jį įtikinti, kai pabandžiau įpūsti jam ryžto, sakydama: kas reikia, tai reikia, jis liepė to imtis man. Ir ėmiausi, privalau tai daryti. Mama Mo jo kaltę, žinoma, prisiėmė sau. Kartą sėdėjome, viena akimi mano kompiuteryje žiūrėjome romantinę komediją, bet daugiausia plepėjome, kol lašelinė kapsėjo lėtai… lėtai, ir kai ūmi filmo veikėja užkliuvo už sofos, Mo pasigręžė į mane ir pasakė: „Labai nesmerk Niko. Kad nenori šito daryti. Beprotiškai jį mylėjau, lepinau – neįmanoma buvo kitaip. Tas veidelis. Ir jis nesugeba daryti, kas jam sunku. Bet aš tikrai nepykstu, Eime. Tikrai.“ „O turėtumėt“, – pasakiau. „Nikas neprivalo man įrodinėti savo meilės, – pasakė ji, tapšnodama man per ranką. – Žinau, kad jis myli mane.“ Žaviuosi besąlygiška Mo meile, tikrai žaviuosi. Todėl nesakau, ką radau Niko kompiuteryje – pasiūlymą parašyti autobiografiją: Manhatano žurnalo apybraižininkas grįžta į gimtąjį Misūrį rūpintis sergančiais tėvais. Niko kompiuteryje pilna visokių keistų dalykų, ir kartais neatsispiriu pagundai truputį pašniukštinėti – taip galiu suprasti, apie ką mano vyras mąsto. Ir štai ką radau: rimti filmai, jo senojo žurnalo svetainė ir tyrimas apie Misisipę, ar galima ja iš čia nuplaukti iki Įlankos. Žinau, kas jo galvoje: nuplaukti Misisipe kaip Hekas Finas ir parašyti apie tai straipsnį. Nikas visada ieško temų. Šniukštinėju toliau ir aptinku pasiūlymą parašyti knygą. „Dvilypis gyvenimas: prisiminimai apie pabaigą ir pradžią“, knyga apie vyrus, kurie širdyje vis dar berniukai, kurie tik pradeda patirti įtampą ir senstančių tėvų priežiūros naštą. „Dvilypiame

gyvenime“ aprašysiu: • Kaip pamažu imu suprasti savo tėvą, sunkaus charakterio žmogų, kadaise man tolimą. • Kaip, neišvengiamai artėjant mylimos motinos mirčiai, skausmingai, priverstinai iš nerūpestingo jauno vyro virstu šeimos galva. • Kokį apmaudą jaučia mano manhatanietė žmona šiame jos buvusio nuostabaus gyvenimo vingyje. Dera paminėti, kad mano žmona – Eimė Eliot-Dan, populiarios knygų serijos „Nuostabioji Eimė“ veikėjos prototipė.

Knygos projektas taip ir nebuvo baigtas veikiausiai todėl, kad Nikas suvokė, jog jam taip ir nepavyks suprasti kadaise jam tolimo tėvo; ir todėl, kad Nikas vengė visų šeimos galvos pareigų; ir todėl, kad nereiškiau jokio nepasitenkinimo savo naujuoju gyvenimu. Šiek tiek nusivylimo – taip, bet nieko panašaus į įniršį, kurį būtų verta aprašyti knygoje. Daugybę metų mano vyras šlovino emocinį centrinių valstijų žmonių tvirtumą – stojiški, kuklūs, be jokių apsimetinėjimų! Bet tokie žmonės menka medžiaga memuarams. Įsivaizduokit knygos aplanką: „Žmonės dažniausiai elgdavosi gražiai, o paskui mirdavo.“ Vis dėlto tai šiek tiek dilgina – „kokį apmaudą jaučia mano manhatanietė žmona“. Gal aš išties jaučiu… užsispyrimą. Mąstau, kokia Morina visa laiką miela, ir man neramu, kad mudu su Niku netinkame į porą. Kad jis būtų laimingesnis su moterimi, kuri džiugiai rūpinasi vyru ir namais, ir aš šitų įgūdžių anaiptol nemenkinu – norėčiau jų turėti. Norėčiau labiau rūpintis, kad Nikas visados turėtų mėgstamos dantų pastos, kad žinočiau jo marškinių dydį, kad būčiau besąlygiškai mylinti žmona, kurios begalinė laimė daro vyrą laimingą. Kurį laiką taip ir buvo. Bet nepavyko išlaikyti. Nesu tokia nesavanaudiška. Vienturtė, kaip nuolat primena Nikas. Bet aš stengiuosi. Laikausi ir nepasiduodu, o Nikas vėl kaip vaikas zylioja po miestą. Jis laimingas grįžęs į teisėtą išleistuvių karaliaus sostą: numetė kokius dešimt svarų, kitaip apsikirpo, nusipirko naujus džinsus ir atrodo be proto šauniai. Bet spėju tai pamatyti tik probėgšmais, kai jis grįžta namo ar vėl išeina – vis apsimestinai skubiai. Tau nepatiks – toks, kad ir kur eitų, jo įprastinis atsakymas, kai noriu eiti drauge. Kaip kad tėvus paliko už borto, kai iš jų jam nebebuvo naudos, taip ir mane pameta, nes nederu jo naujajame gyvenime. Jis turėtų pasistengti, kad man čia būtų jauku, o jis nenori to daryti. Jis nori pats linksmintis. Baik, baik. Reikia žvelgti iš šviesiosios pusės. Tikrąja šių žodžių prasme. Privalau ištraukti savo vyrą iš tamsių ūkanotų minčių ir nušviesti jį linksma auksine šviesa. Reikia labiau juo žavėtis, kaip kad darydavau anksčiau. Nikas reaguoja į žavėjimąsi. Tik norėčiau bent kokios lygybės. Mano smegenys užimtos mintimis apie Niką, mano galvoje tikras spiečius: Nikasnikasnikasnikas! O kai įsivaizduoju jo protą, savo vardą girdžiu droviai skaidriai dingtelint kartą, gal du kartus per dieną ir tuojau pat nutylant. Aš tik noriu, kad jis apie mane galvotų tiek pat, kiek aš apie jį galvoju. Ar tai negerai? Net nebežinau.

NIKAS DANAS PO KETURIŲ DIENŲ

Ji stovėjo oranžinėje gatvės žibintų šviesoje lengva vasarine suknele, nuo drėgmės susibangavusiais plaukais. Endė. Įpuolė pro duris išskėtusi rankas, o aš sušnypščiau: „Palauk, palauk!“ Vos spėjau užtrenkti duris, o jau ji apkabino mane ir prigludo visu kūnu. Skruostu prisiglaudė man prie krūtinės, Apkabinau ją per nuogus pečius ir užsimerkiau. Jaučiau šleikštų su siaubu sumišusį palengvėjimą: kai galiausiai numaldai niežulį, bet pažvelgęs pamatai, kad odoje pragremžei skylę. Aš turiu meilužę. Metas pasisakyti, jog turiu meilužę, ir nuo šiol aš jums nebepatiksiu. Jei patikau iki šiol. Turiu gražią jauną, labai jauną meilužę, vardu Endė. Žinau, negerai. – Mažuti, kodėl, po velnių, man nepaskambinai? – paklausė ji, veidu vis dar glausdamasi prie manęs. – Žinau, mieloji, atsiprašau. Tu tiesiog neįsivaizduoji. Tai tikras košmaras. Kaip mane radai? Ji vis dar glaudėsi prie manęs. – Pas tave namie buvo tamsu, tai nusprendžiau paieškoti pas Go. Endė žinojo mano įpročius, žinojo, kur dažniausiai būnu. Mudu drauge jau kuris laikas. Turiu gražią, labai jauną meilužę ir mudu drauge jau kuris laikas. – Nikai, jaudinausi dėl tavęs. Klaikiai. Sėdžiu pas Madę, ir, žinai, televizorius įjungtas ir staiga, nei iš šio, nei iš to matau, žinai, vyruką, kuris visai kaip tu ir pasakoja apie dingusią žmoną. Ir tada man prišyla: čia ir esi tu. Ar įsivaizduoji, koks man buvo šokas? Ir tu net nebandei su manimi susisiekti? – Aš tau paskambinau. – Nieko nesakyk, nieko nedaryk, nieko nesakyk, kol nepasikalbėsime. Tai buvo įsakymas, o ne bandymas su manimi susisiekti. – Beveik nebuvau vienas, visą laiką greta žmonės: Eimės tėvai, Go, policija. Atsidusau į jos plaukus. – Eimė tiesiog ėmė ir dingo? – Tiesiog ėmė ir dingo. – Atsitraukiau nuo Endės ir atsisėdau ant sofos. Ji prisėdo greta. Koja prigludo prie mano kojos, jos ranka lietė mano ranką. – Kažkas ją pagrobė. – Nikai? Kaip tu? Jos šokoladiški plaukai bangavo per smakrą, raktikaulį, krūtis, mačiau, kaip nuo jos alsavimo virpa viena sruoga. – Nekaip. – Pridėjau pirštą prie lūpų, kad kalbėtų tyliau, ir mostelėjau į koridorių. – Sesuo. Sėdėjome susiglaudę, tylėjome, televizoriaus ekrane mirguliavo senas filmas apie farus, vyrai fetrinėmis skrybėlėmis kažką suėmė. Pajutau, kaip jos plaštaka įslydo man į delną. Ji atsišliejo į mane, lyg būtume įsitaisę žiūrėti filmą – tingi, laiminga pora, o paskui prisitraukė mano veidą ir pabučiavo. – Ne, Ende, – sušnibždėjau.

– Taip, man tavęs reikia. – Ji dar kartą mane pabučiavo, užsiropštė ant kelių, apsižergė. Suknelė pakilo jai virš kelių, viena įsispiriama basutė nukrito ant grindų. – Nikai, aš taip dėl tavęs jaudinausi. Man reikia ant savęs pajusti savo rankas – tik apie tai tegalvojau. Man baisu. Endė buvo kūniška mergina, ir tai nereiškia Viskas dėl sekso. Ji mėgo apsikabinti, liesti, pirštais kedendavo man plaukus arba švelniai drėksdama perbėgdavo jais per nugarą. Liesdama ji nusiramindavo, taip jai būdavo jauku. Ir taip, jai patiko seksas. Vienu mikliu truktelėjimu ji nusismaukė suknelės viršų ir uždėjo mano rankas sau ant krūtų. Many sukilo ištikimo šuns geismas. Noriu tave išdulkinti, tik tik neištariau balsu. Tu ŠILTAS, man į ausį sušnibždėjo žmona. Pasvirau į šoną. Buvau toks pavargęs, kad kambarys siūbavo. – Nikai? – Jos apatinė lūpa buvo drėgna nuo mano seilių. – Kas yra? Ar mudviem kas nors nutiko? Dėl Eimės? Endė visada atrodė jauna – jai buvo dvidešimt treji, aišku, kad ji atrodė jauna, – bet tą akimirką suvokiau, kokia ji absurdiškai jauna, neatsakingai, pražūtingai jauna. Žlugdomai jauna. Žmonos vardas jos lūpose man skambėdavo nederamai. Ji dažnai jį tardavo. Jai patikdavo aptarinėti Eimę, lyg ta būtų buvusi vakarinės muilo operos veikėja. Endė niekada nežiūrėjo į Eimę kaip į priešę, ji pavertė ją personažu. Ji nuolat klausinėdavo apie mudviejų gyvenimą, apie Eimę: Ką judu veikdavot Niujorke, žinai, savaitgaliais? Endės lūpos susidėjo raide O, kai kartą pasakiau, kad eidavome į operą. Eidavote į operą? Ką ji rengdavosi? Ilgą suknelę? Ir šalį arba kailio skraistę? O papuošalai, o šukuosena? Dar: Kokie buvo Eimės draugai? Apie ką mudu kalbėdavomės? Kokia Eimė? Kokia ji iš tikrųjų? Ar kaip mergina iš knygų – tobula? Tai buvo mėgstamiausia Endės pasaka prieš miegą – Eimė. – Mano sesuo kitame kambaryje, mieloji. Tau apskritai čia nederėtų būti. Dieve, noriu, kad būtum, bet tau tikrai nereikėjo čia eiti, mažute. Kol nežinom, kas darosi. TU NUOSTABUS TU SĄMOJINGAS TU ŠILTAS. Dabar pabučiuok mane! Endė nenulipo nuo manęs, sėdėjo apnuoginusi krūtis, nuo kondicionuojamo oro standėjančiais speneliais. – Mažuti, dabar darosi tai, kad man reikia įsitikinti, jog mudviem viskas gerai. Man reikia tik tiek. – Ji prigludo prie manęs šilta ir gundanti. – Man tik tiek reikia. Būk geras, Nikai, aš kraustausi iš proto. Pažįstu tave, žinau, kad dabar nenori kalbėtis, ir gerai. Bet man reikia tavęs… Kad būtum su manimi. Ir tada užsinorėjau ją pabučiuoti kaip pirmą kartą: mudviejų dantys susitrenkia, jos veidas atgręžtas į mane, jos plaukai kutena man rankas, šlapias liežuvių raizginys, man galvoje tik bučinys, nes pavojinga būtų galvoti apie ką nors kita, išskyrus tik apie tai, kaip gera. Dabar vienintelis dalykas, neleidęs nusitempti jos į miegamąjį, buvo ne tai, kaip tai nedora – per ilgą laiką buvo visokių šito nedorumo atspalvių, – o tai, kad dabar tai buvo iš tikrųjų pavojinga. Ir dėl Eimės. Galų gale buvo Eimė, tas balsas, pusę dešimtmečio gyvenąs mano ausyje, mano žmonos balsas, bet dabar nebepriekaištingas, vėl mielas. Nepakenčiama, kad dėl trijų žmonos laiškelių šitaip pasijutau – ištižau, užplūdo sentimentai. Neturėjau jokios teisės būti sentimentalus. Endė glaustėsi prie manęs, o aš svarsčiau, ar policija seka Go namą, ar laukti beldimo į duris. Aš

turiu labai jauną, labai gražią meilužę. Mūsų motina mums, vaikams, vis sakydavo: jei norit ką nors padaryti ir jei norit sužinoti, ar tai blogai, įsivaizduokit, jog apie tai parašo laikraštyje ir sužino visas pasaulis. Nikas Danas, buvęs žurnalo apybraižininkas, vis dar neatsigavęs po 2010-ųjų atleidimo, sutiko dėstyti žurnalistikos kursą Šiaurės Kartidžo dvimečiame koledže. Subrendęs vedęs vyras nedelsdamas pasinaudojo savo padėtimi ir puolė į aistringą dulkinimosi fiestą, užmezgęs romaną su viena iš savo naivių jaunų studenčių. Buvau kiekvieno rašytojo didžiausios baimės įsikūnijimas – klišė. Jūsų smagumo dėlei leiskite suverti dar kelias klišes. Tai nutiko pamažu. Niekada nenorėjau nieko įskaudinti. Įklimpau giliau, negu maniau. Bet tai buvo daugiau nei tik trumpas meilės romanas. Tai buvo daugiau negu sukilęs ego. Aš myliu Endę. Myliu. Grupėje, kuriai dėsčiau – „Kaip pradėti karjerą žurnale“, – buvo keturiolika nevienodo pasirengimo merginų. Vien merginos. Sakyčiau moterų, bet, manau, merginos yra teisinga. Visos norėjo dirbti žurnaluose. Jos nebuvo nešvarios laikraščių mergaitės, jos buvo blizgutės. Jos matė tą filmą: įsivaizdavo save lekiančias per Manhataną, latė vienoje rankoje, mobilusis kitoje, stabdančias taksi, žavingai nusilaužiančias kokio nors dizainerio batelio kulną ir įpuolančias į glėbį žavingam, amą atimančiam sielos draugui patraukliai apdribusiais plaukais. Jos visiškai nenutuokė, kaip kvailai, kaip nemokšiškai pasielgė pasirinkusios tokią specializaciją. Ketinau joms tai pasakyti, savo atleidimą pasitelkęs kaip pamokomą pavyzdį. Nors visai neturėjau noro pasirodyti esąs tragiškas herojus. Įsivaizdavau, kad papasakosiu apie tai nerūpestingai, juokais – nieko čia tokio. Galiu daugiau laiko skirti rašomai knygai. Per pirmą paskaitą sulaukiau tiek pagarbių klausimų ir virtau tokiu besipuikuojančiu tauškaliumi, tokiu apgailėtinu skystablauzdžiu, kad neprisiverčiau papasakoti tikrosios istorijos: apie tai, kaip buvau iškviestas į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą per antrą atleidimų raundą, kaip pėdinau tuo pasmerktųjų taku tarp ilgų darbo kabinų eilių, visų akims šmėkščiojant pro mane – myriop pasmerkto kelias, – ir vis dar tikėjausi, kad man pasakys ką nors kita: kad žurnalui manęs žūtbūtinai reikia! Tai būtų buvęs padrąsinimas, šūkis Visi ant denio! Bet ne, bosas tepasakė: Deja, turbūt žinot, kam jus pasikviečiau; trynėsi akis po akiniais, kad parodytų, koks jis pavargęs ir liūdnas. Norėjau jaustis esąs šlovingas nugalėtojas, todėl savo studentėms nepasakiau apie savo liūdną baigtį. Pasakiau, kad susirgo mano artimas žmogus ir turiu jam skirti daug laiko. „Tai tiesa, žinoma, tai tiesa, – tariau sau. – Ir koks pasiaukojamas elgesys!“ Miela strazdanota Endė sėdėjo priešais mane vos per metrą kitą. Žvelgė į mane plačiai įstatytomis žydromis akimis iš po šokoladiškų garbanų. Putlios lūpos kiek pravertos, neįtikėtinai didelės tikros krūtys, ilgos lieknos kojos ir liaunos rankos. Tiesiog tarpgalaktinė sekso lėlytė, visiškai kitokia nei mano elegantiška, aristokratiška žmona. Endė dusliu balsu uždavinėjo klausimus, kaip antai: „Kaip pelnyti informatoriaus pasitikėjimą, kad šis viską jums išklotų?“, spausdino nešiojamuoju kompiuteriu pastabas, o jos kūnas spinduliavo karštį ir skleidė levandų kvapą. Kaip tik tada aš pagalvojau: „Iš kur, po velnių, tu, mergyt, atsiradai? Ar tai pokštas?“ Klausiate savęs „Kodėl?“ Visada buvau Eimei ištikimas. Buvau toks vyrukas, kuris pakildavo nuo baro, jei moteris imdavo pernelyg atvirai flirtuoti, jei jos prisilietimai tapdavo perdėm malonūs. Nemėgstu (gal nemėgau?)

apgavikų, nes apgaudinėti – negarbinga, niekinga, menka, žema. O aš visada buvau garbingas. Bet tai buvo tada, kai buvau laimingas. Pikta galvoti, kad atsakymas toks paprastas, bet aš buvau laimingas visą savo gyvenimą, o dabar – ne. O čia atsirado Endė. Ji užtrukdavo auditorijoje po paskaitos ir klausinėdavo manęs apie mano gyvenimą tokių dalykų, kurie Eimei niekada nerūpėjo, ne tik pastaruoju metu. Endė leido man pasijusti visaverčiu žmogumi, o ne asilu, netekusiu darbo mulkiu, kuris užmiršta nuleisti klozeto dangtį, stuobriu, kuris viską sumauna, kad ir ko imtųsi. Kartą Endė man atnešė obuolį. Jis buvo Raudonas ir gardus (jei kada rašyčiau atsiminimus apie savo meilės romaną, būtų puikus pavadinimas). Ji paprašė manęs užmesti akį į jos rašinį. Tai buvo straipsnis apie Sent Luiso striptizo klubo šokėją, kuris būtų galėjęs tikti žurnalui „Penthouse Forum“. Kol skaičiau, Endė, pasirėmusi man į petį, pradėjo valgyti mano obuolį. Sulčių lašeliai vaikiškai ištryško jai ant lūpų ir tada aš kvailai sutrikęs pagalvojau: „Viešpatie aukštielninkas, ši mergytė bando mane suvilioti! Mane, įmetėjusį Bendžaminą Bredoką.“ Tai suveikė. Pradėjau galvoti apie Endę kaip apie pabėgimą, kaip apie progą, galimybę. Grįžęs namo rasdavau Eimę susirietusią į kamuolį ant sofos, spoksančią į sieną, tylinčią. Ji niekada pirma nepratardavo žodžio, visada laukdavo – nepabaigiamas žaidimas „Kas pirmas žengs žingsnį“, nuolatinis intelektinis iššūkis – ką padaryti, kad šiandien Eimė jaustųsi laiminga? Galvodavau: „Endė taip nesielgtų.“ Tarsi ją pažinočiau. „Endė juoktųsi iš šio pokšto. Endei patiktų šis anekdotas.“ Endė buvo miela, šauni, didžiakrūtė airė, mergina iš mano gimtojo miesto, nepretenzinga ir smagi. Endė per mano paskaitas sėdėdavo pirmoje eilėje, ji švelni ir, atrodė, įdomi. Pagalvojus apie Endę man nenudiegdavo krūtinės, kaip kad prisiminus savo žmoną – iš nuolatinės baimės grįžti į namus, kuriuose buvau nelaukiamas. Imu suprasti, kaip tai galėjo nutikti. Geidžiau jos prisilietimų. Tikrai taip – kaip prastame devinto dešimtmečio single. Geidžiau jos prisilietimų, apskritai geidžiau prisilietimų, nes mano žmona manųjų vengė – namie ji praslysdavo pro mane kaip žuvis, virtuvėje ar ant laiptų prasmukdavo saugiu atstumu. Televizorių žiūrėdavome įsitaisę kiekvienas savame fotelyje, atskirai – tarsi savuose gelbėjimo plaustuose. Lovoje ji nusigręždavo nuo manęs, o į tarpą sustumdavo antklodę. Kartą, pabudęs naktį ir žinodamas, kad ji miega, kiek nusmaukiau jos liemenėlės petnešėlę ir skruostu bei delnu prigludau prie jos nuogo peties. Tąnakt daugiau neužmigau – taip savimi pasibjaurėjau. Tyliai atsikėliau, nuėjau į vonią ir masturbavausi įsivaizduodamas Endę, jos atvirą mane sekiojantį žvilgsnį, į mane įsmeigtas jauno mėnulio šviesą spindinčias akis po sunkiomis blakstienomis, akis, kurios leidžia man pasijusti matomam. Baigęs atsisukau čiaupą, sėdėjau vonioje ir per dušo čiurkšles spoksojau į nutekantį vandenį. Mano suglebęs penis patetiškai gulėjo prie kairės šlaunies – it į krantą išplautas nedidelis žvėrelis. Sėdėjau vonioje pažemintas ir vos sulaikiau ašaras. Ir tai nutiko. Per keistą, netikėtą pūgą balandžio pradžioje. Ne šiemet, pernai. Dirbau „Bare“ vienas, nes Go tą vakarą buvo su mama. Kartais mes pasidarydavome laisvą vakarą, likdavome namie su mama ir spoksodavome kvailas televizijos programas. Mūsų mama nyko tiesiog akyse, buvo aišku, kad netemps nė metų. Kur ten metų! Tada kaip tik jaučiausi puikiai – mama su Go patogiai įsitaisiusios namie žiūri filmą su Anete Funičela apie šiltuosius kraštus, „Bare“ visą vakarą ūžia žmonės ir atrodo, kad diena visiems nusisekė. Mielos merginos meiliai bendrauja anaiptol ne su gražuoliais vaikinais. Tai buvo tarsi šventinė naktis. Bet ir ji galiausiai baigėsi, atėjo laikas uždaryti

ištuštėjusį barą. Buvau berakinąs duris, tik staiga jos atsilapojo ir vidun įžengė Endė. Ji vos neužlipo ant manęs. Užuodžiau jos saldų silpnu alumi dvelkiantį alsavimą, židinio dūmų kvapą jos plaukuose. Trumpą akimirką sustingau – pagalvojau, kad nesu jos tokios matęs. Nesu matęs čia, „Bare“. Ką gi. Ji nusikvatojo įžūliu ištvirkėlės juoku ir įstūmė mane gilyn į salę. – Grįžtu iš paties klaikiausio pasimatymo. Turi su manimi išgerti. Snaigės buvo nugulusios jos banguotus plaukus, po veidą plačiai pasklidusios strazdanos švytėjo, o skruostai tvieskė skaisčiu raudoniu, tarsi nuo gerų antausių. Jos stiprus balsas kartu buvo ir minkštai duslus, jai tik pradedant kalbėti – neįtikėtinai lipšnus, o baigiant – be galo seksualus. – Nikai, prašau, man reikia išskalauti tą šlykštaus pasimatymo skonį iš burnos. Pamenu, kaip smagiai juokėmės, ir tą lengvumo jausmą būti su moterimi ir klausytis jos juoko. Ji mūvėjo džinsus ir kašmyro megztuką; ji viena iš tų merginų, kurioms kur kas labiau tinka džinsai nei suknelė. Jos veidas, jos kūnas – kaip visada nuostabūs. Grįžau už baro, o ji įsitaisė priešais ant aukštos baro kėdės. Akimis permetė visus svaigalų butelius man už nugaros. – Ko panelė pageidaus? – Nustebink mane. – Bū, – baubtelėjau, sudėjęs lūpas tarsi bučiniui. – O dabar nustebink mane gėrimu. – Ji palinko į priekį ir krūtimis tarsi parimo ant baro. Pakabutis ant plonytės aukso grandinėlės įslydo jai tarp krūtų po megztuku. „Nebūk tas tipas, – tariau sau. – Tipas, kuris šnopuoja į tą vietą, kur dabar guli pakabutis.“ – Kokio skonio gėrimo norėtum? – paklausiau. – Man patiks bet kas, ką tu padarysi. Šitai ištirpdė paskutinius ledus – paprastumas. Mintis, kad galiu kažką padaryti ir tai suteiks moteriai džiaugsmo, ir tai bus visiškai paprasta. „Man patiks bet kas, ką tu padarysi.“ Mano sąmonėje nuvilnijo palengvėjimo banga. Ir tada supratau, kad daugiau nebemyliu Eimės. „Nebemyliu savo žmonos, – galvojau gręždamasis paimti dviejų bokalų. – Nė trupučiuko. Iš mano širdies išgaravo paskutiniai meilės likučiai, aš švarutėlis.“ Padariau savo mėgstamiausią gėrimą „Kalėdų rytas“ – karšta kava su šalta pipirmėčių degtine. Išgėrėme po vieną. Ji nusipurtė visu kūnu ir nusikvatojo. Įpyliau po antrą. Mes gėrėme gal valandą bare po to, kai jis buvo uždarytas. Kalbėdamas gal tris kartus ištariau žodį „žmona“, nes žiūrėjau į Endę ir įsivaizdavau, kaip ją nurengiu. Perspėjimas jai – mažiausia, ką galėjau padaryti: „Turiu žmoną. Kitkas – tavo reikalas.“ Ji sėdėjo priešais mane rankomis parėmusi smakrą ir man šypsojosi. – Palydėk mane namo, – paprašė. Kitados ji buvo sakiusi, kad gyvena visiškai šalia centro, kad kokį vakarą turinti užsukti pas mane į „Barą“. Tik nepamenu, ar minėjo, kaip toli nuo „Baro“ gyvenanti. Tai glūdėjo pasąmonėje: mintyse ne kartą sekiau paskui ją kelis kvartalus iki jos buto. Todėl, kai išėjau pro duris palydėti jos namo, man tai visiškai neatrodė neįprasta, galvoje nenuskambėjo įspėjimo skambutis „tai neįprasta, taip mes nesielgiame“. Lydėjau ją namo. Į veidus mums pūtė vėjas, aplink sūkuriavo snaigės. Padėjau jai apsivynioti nusivyniojusį raudoną megztą šaliką, paskui antrąsyk. Kamšydamas ją šaliku trečią kartą prieš pat savo veidą regėjau jos veidą smagiu raudoniu degančiais skruostais. Atrodė, tokių dalykų negali nutikti šimtus kitų naktų, bet ši naktis – ypatinga. Tas pokalbis, kokteilis, pūga, šalikas… Puolėme

vienas kitam į glėbį vienu metu tarsi pagal komandą. Pusiausvyrai išlaikyti prišliejau ją prie medžio, nuo jo liaunų šakų ant mūsų pasipylė kaskados sniego, ir nuo šito man dar labiau norėjosi ją liesti, liesti ją visą vienu metu, viena ranka po jos megztuku, kita – jai tarp kojų. Ir ji leidosi. Ji kiek atsitraukė nuo manęs visa drebėdama. „Eime su manimi, – pratarė. – Noriu būti drauge su tavimi.“ Seksas nebuvo toks jau nuostabus. Bent tą pirmą kartą. Mes buvome du kūnai, pratę prie skirtingo ritmo, dar neturėję galimybės priprasti vienas prie kito, o aš jau taip seniai nebuvau turėjęs moters. Baigiau pirmas, labai greitai, bet net ir pradėjęs joje glebti nesilioviau judėjęs, ir tų trisdešimties lemtingų sekundžių jai pakako pasiekti viršūnę, iki aš visiškai susileidau. Taigi mūsų pirmas kartas nebuvo blogas, bet abu nusivylėme, nes nepasiekėme kulminacijos. Turbūt taip jaučiasi mergina prarasdama nekaltybę, maždaug: „Ką, ir tai viskas!?“ Bet man patiko, kaip ji tiesiog apsivyniojo apie mane, man patiko, kad ji buvo tokia minkštutė, kokią aš ir vaizdavausi. Nauja oda. „Jauna“, – galvojau negarbingai, prisimindamas Eimę, nuolat save tepliojančią visokiais losjonais, sėdinčią lovoje ir nepatenkintai save plekšnojančią. Nuėjau į Endės vonios kambarį, nusišlapinau, atsistojau priešais veidrodį ir tariau sau: „Tu – apgavikas. Susimovei per patį paprasčiausią vyrų egzaminą. Nesi geras žmogus.“ O kai dėl to nė kiek nesusijaudinau, pagalvojau: „Tu tikrai nesi geras žmogus.“ Bet dar labiau pakraupau nuo kitos minties. Jei šis seksas būtų nutikęs dėl neįtikėtino proto aptemimo, būčiau galėjęs manyti, jog tai – tiesiog neapdairus poelgis. Bet man patiko, aš tapau apgaviku ir mano ištikimybės sulaužymas nebuvo šiaip eilinis atsitiktinumas. Žinojau, kad čia ne viskas. Nepažadėjau sau, kad daugiau niekada niekada. Ir kitas kartas buvo labai geras, paskui – tiesiog puikus. Netrukus Endė man užpildė visą tą erdvę, kurią tuščią paliko Eimė. Ji juokėsi su manimi ir prajuokindavo mane, ji nepuldavo iš karto priešgyniauti ir manęs peikti. Ji niekada į mane piktai nedėbsojo. Ji buvo lengvo būdo. Su ja buvo velnioniškai lengva. Ir aš mąsčiau: „Meilė verčia tave pasitempti, būti geresniu žmogumi. Tikra tiesa. Bet galbūt meilė, tikra meilė, taip pat suteikia tau leidimą tiesiog būti savimi.“ Ketinau Eimei pasakyti. Žinojau, kad tai turi nutikti. Bet vis nesakiau, mėnuo po mėnesio. Paskui dar daugiau mėnesių. Labiausia – iš bailumo. Nedrįsau apie tai kalbėti, nedrįsau to paaiškinti sau. Neįsivaizdavau, kaip galėčiau aptarinėti skyrybas su Rendžiu ir Meribete, nes puikiai suvokiau, jog jie tikrai neliks nuošaly konflikto. Bet, po teisybei, be bailumo, taip elgiausi ir grynai iš pragmatinių paskatų – tiesiog neįtikėtina, koks praktiškas (savanaudis?) galiu būti. Nepaprašiau Eimės skyrybų dar ir dėl to, kad „Baras“ laikėsi iš jos pinigų. Galima sakyti, jis priklausė jai, ji tikrai jį būtų atsiėmusi. Net negalėjau pagalvoti, kaip turėsiu pažvelgti savo dvynei sesei į akis, dėdamasis esąs drąsus, kai ji supras, jog prarado dar kelerius savo gyvenimo metus. Taigi leidausi nešamas šios apgailėtinos padėties tėkmės, tikėdamasis, kad ateis metas, kai Eimė pati apsispręs ir pareikalaus skyrybų, o aš tada išliksiu geruoju vyruku. Troškimas iš šios padėties išsikapstyti švariam buvo niekingas. Kuo giliau klimpau į šią niekšybę, tuo labiau troškau Endės. Juk ji žinojo, kad nesu toks blogas, kaip galėtų pasirodyti manęs nepažįstantiems skaitytojams, jei mano istoriją išspausdintų koks laikraštis. Mintis, kad Eimė netruks pareikalauti skyrybų, vis neišėjo man iš galvos. Bet štai praėjo pavasaris, atėjo vasara, paskui ruduo, paskui žiema, ir aš tapau visų metų laikų apgaviku, apgaudinėjančiu su maloniai nekantria meiluže. Buvo aišku, kad kažką reikia daryti.

– Nikai, aš tave myliu, – Endės, įsitaisiusios ant mano sesers sofos, balsas sugrąžino mane į tikrovę. – Kad ir kas nutiktų. Nelabai žinau, ką dar turėčiau pasakyti, jaučiuosi gana… – ji iškėlė rankas, – kvailai. – Nesijausk kvailai, – tariau. – Ir aš nežinau, ką pasakyti. Nėra ko sakyti. – Galėtum pasakyti, kad mylėsi mane, kad ir kas nutiktų. Pamaniau: „Negaliu daugiau to ištarti garsiai.“ Sakiau tai kartą ar du, seilėdamasis pramurmėjau jai į kaklą, praskydęs neaišku dėl ko. Bet dabar žodžių nebebuvo, ir tai reiškė kai ką daugiau. Tada pagalvojau apie mūsų paliekamus pėdsakus, mūsų pusiau slapto meilės nuotykio įrodymus, kurie man ne kaži kiek rūpėjo. Jei prie jos namo buvo saugos kamera, mane tikrai nufilmavo. Nusipirkau vienkartinį telefoną vien tik pokalbiams su ja, bet mano balso pranešimai jai ir žinutės juk keliavo į jos vienintelį mobilųjį. Valentino dieną nusiunčiau jai nepadorų sveikinimą. Dabar įsivaizdavau savo eilėraštuką, kuriame surimavau „dėl tavęs pamišęs“ ir „tau… įkišęs“, laikraščiuose su sensacingomis antraštėmis. Be to, Endei – tik dvidešimt treji! Suvokiau, kad mano ištarti ar parašyti žodžiai, mano balsas, net nuotraukos su manimi įrašyti įvairiais elektroniniais įrenginiais. Kartą naktį peržiūrėjau nuotraukas jos telefone. Verčiau jas smalsiai, pavydžiai, egoistiškai. Radau daugybę, kuriose išsidrėbęs jos lovoje išdidžiai šypsojosi jos buvusysis, gal dar vienas. Tada suvokiau, kad įstojau į klubą, kad tarsi norėjau įstoti į klubą, ir kažkodėl manęs visai nejaudino, jog ir mano tokios nuotraukos kerštingo aptemimo akimirką gali būti nukopijuotos ir paskleistos milijonams žmonių. – Tai labai nemaloni situacija, Ende. Prašau tavęs, būk kantri. Ji atsitraukė nuo manęs: – Tu negali man ištarti, kad mane myli, kad ir kas nutiktų, ar ne? – Žinoma, tave myliu, Ende. – Atlaikiau jos žvilgsnį. Pasakyti „myliu tave“ dabar buvo pavojinga. Bet nepasakyti – irgi. – Tai išdulkink mane, – sušnibždėjo ir pradėjo segti man diržą. – Turime dabar būti atsargūs. Aš… Būtų labai blogai, jei policija apie mus sužinotų. Blogiau nei blogai. – Ar tai dėl to ir nerimauji? – Aš vyras, kurio žmona pradingo ir kuris turi slaptą… draugę. Atrodo nekaip, ar ne? Kvepia kriminalu. Tai atrodo kaip nešvarus reikalas. – Jos nuogos krūtys vis dar buvo man prieš akis. – Žmonės mūsų nepažįsta. Jie manys, kad tai nešvarus reikalas. – Dievulėliau, kaip prastame niūriame filme. Nusišypsojau. Tai aš Endę supažindinau su šio žanro filmais – tais, kuriuose vaidina Bogartas, su filmais „Didysis miegas“, „Dvigubas atlyginimas“, su visa šita klasika. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kurie man labiausiai patiko – kad galiu parodyti jai kažką nauja. – Kodėl negalime tiesiog papasakoti policijai? – paklausė ji. – Argi tai nebūtų geriau?! – Ne. Ende, nė negalvok apie tai. Ne. – Jie vis tiek sužinos… – Kaip, kaipgi jie sužinos?! Širdele, ar tu kam nors apie mudu papasakojai? Ji metė į mane nervingą žvilgsnį. Man pasidarė negera – tikrai ne tokios nakties ji tikėjosi. Ji taip džiaugėsi vėl mane išvydusi, ji vaizdavosi mūsų smagų susitikimą, tikėjosi fizinio patvirtinimo, o aš čia rūpinuosi, kaip išgelbėti savo kailį.

– Brangute, atsiprašau, man tik reikia žinoti, – pasakiau švelniai. – Be vardų. – Ką reiškia „be vardų“? – Tai reiškia, – pasakė ji galiausiai užsitempdama suknelę, – kad mano draugai, mano mama žino, kad turiu vaikiną, bet nežino, ką tokį. – Ir iš tavo pasakojimų nenutuokia, kas aš toks? – paklausiau reikliau, nei norėjau. Jaučiausi taip, tarsi laikyčiau griūvančias lubas. – Ende, apie tai žino du žmonės. Tu ir aš. Jei man padėsi, jei mane myli, tai ir liks mūsų paslaptis ir policija apie tai niekada nesužinos. Ji pirštu vedė man palei skruostą. – Kas jei… jeigu jie niekada neras Eimės? – Mudu būsime drauge, kad ir kas nutiktų. Bet privalome būti atsargūs. Jei nebūsime atsargūs, gali būti… Padėtis tokia bloga, kad gali nutikti, jog sėsiu į kalėjimą. – Gal ji su kuo nors pabėgo, – spėjo ji ir prigludo skruostu man prie peties. – Gal… Jaučiau, kaip dūzgia jos moteriškos smegenys, Eimės dingimą paversdamos paiku skandalingu romanu, kuriame praleidžiami visi siužetui netinkantys faktai. – Ji nepabėgo. Tai kur kas rimčiau. – Pirštu kilstelėjau jos smakrą, kad jos akys atsidurtų sulig manosiomis. – Ende, noriu, kad suvoktum, kaip visa tai rimta. – Aš suvokiu, kaip tai rimta. Bet noriu turėti galimybę pasišnekėti su tavimi dažniau. Matyti tave. Nikai, aš einu iš proto. – Šiuo metu neturėtume išsišokti. – Suėmiau ją per pečius. – Ende, mano žmona pradingo. – Bet tu net ne… Žinojau, ką ji ketino pasakyti: „Tu net nemyli jos“, tačiau ji buvo gana protinga, kad nebaigtų sakinio. Ji apsikabino mane. – Klausyk, nenoriu rietis. Žinau, kad tau rūpi Eimė, žinau, kad tu tikrai sunerimęs. Aš irgi. Žinau, kaip tave tai slegia. Man net sunku įsivaizduoti, kokia tai našta. Aš pasistengsiu dar labiau nei anksčiau saugoti mūsų paslaptį, jei tai tik įmanoma. Tik nepamiršk, kad šitai susiję ir su manimi. Noriu, kad man skambintum. Bent kartą per dieną. Paskambink, kai gali, net jei tik kelioms sekundėms, kad galėčiau paklausyti tavo balso. Kartą per dieną, Nikai. Kiekvieną dieną. Kitaip išprotėsiu. Išprotėsiu. – Ji nusišypsojo ir dar sušnibždėjo: – Dabar pabučiuok mane. Pabučiavau ją labai švelniai. – Myliu tave, – pratarė ji, ir aš pabučiavau ją į kaklą, murmėdamas tokį patį atsakymą. Sėdėjome tyloje, televizoriaus ekranas mirgėjo. Užsimerkiau. „Dabar pabučiuok mane“, – kas gi taip sakė? Pabudau rytą truputį po penktos. Go jau buvo atsikėlusi, girdėjau, kaip ji apačioje leidžia vandenį į vonią. Papurčiau Endę. – Jau penkios ryto, penkios ryto. – Žadėdamas meilę ir kasdien skambinti nugrūdau ją prie laukujų durų, tarsi gėdydamasis, kaip vienos nakties nuotykio merginą. – Atmink, skambini kiekvieną dieną, – sukuždėjo man Endė. Išgirdau atsiveriant vonios duris. – Kiekvieną dieną, – pasakiau ir, uždaręs paskui ją laukujes duris, apsidairiau, kur pasislėpti.

Atsigręžęs išvydau svetainėje stovinčią Go. Iš nuostabos ji net išsižiojo, bet visas jos kūnas spinduliavo įsiūtį: rankomis įsispyrusi į klubus, antakiai suraukti. – Nikai, tu supistas idiote!

EIMĖ ELIOT-DAN 2010 M. LIEPOS 21 D.

DIENORAŠTIS

Aš visiška kvaiša. Kartais žiūriu į save ir galvoju: Nieko keista, kad Nikui, palyginti su jo mama, atrodau keista, paviršutiniška, išlepinta. Morina miršta. Savo ligą ji slepia po plačiomis šypsenomis ir plačiais išsiuvinėtais džemperiais, o klausiama apie sveikatą atsako: „Oi, man viskas gerai, bet kaip tau einasi, mieloji?“ Ji miršta, bet neketina to pripažinti, dar ne. Taigi vakar paskambino man ir klausia, ar nenorėčiau paiškylauti su ja ir jos bičiulėmis – ji gerai besijaučianti, norinti kuo dažniau išeiti iš namų, – ir aš iš karto sutinku, nors žinau, kad nieko įdomaus nebus: pažais kortomis binoklį, bridžą, dar ką nors paveiks bažnyčios bendruomenėje – veikiausiai reikės išrūšiuoti daiktus. – Būsim po penkiolikos minučių, – sako ji. – Apsirenk ką nors trumpomis rankovėmis. Valysim. Ką nors valysim. Išsipurvinsim iki alkūnių. Užsimetu trumparankovę palaidinę ir lygiai po penkiolikos minučių jau veriu duris Morinai, pliką galvą prisidengusiai nerta kepuraite ir kikenančiai su dviem savo bičiulėmis. Visos vilki vienodus marškinėlius, išpuoštus varpeliais ir kaspinėliais, o ant krūtinių išpurkšti užrašai PlazMamos. Pamanau, kad jos susibūrė į do-wop, ritmenbliuzo, grupę. Bet mes visos susiropščiame į seną Rozos kraislerį – labai seną, į tokį, kur priekinė sėdynė eina per visą plotį, į močiutišką automobilį, kvepiantį moteriškomis cigaretėmis, – ir linksmai riedame į plazmos donorystės centrą. – Važiuojam pirmadieniais ir ketvirtadieniais, – paaiškina Roza, žiūrėdama į mane per galinio vaizdo veidrodėlį. – O, – ištariu. Ką kita būtų galima pasakyti? O, puikios dienos duoti plazmos! – Leidžiama duoti du kartus per savaitę, – sako Morina. Skimbčioja varpeliai ant jos nertinio. – Pirmą kartą gauni dvidešimt dolerių, antrą kartą trisdešimt. Štai kodėl šiandien visos taip gerai nusiteikusios. – Tau patiks, – sako Viki. – Visi paprasčiausiai sėdi ir plepa – kaip kokiam grožio salone. Morina spusteli man ranką ir tyliai sako: – Aš nebegaliu duoti, bet pamaniau, kad tu galėtum mane pavaduoti. Būtų tau šaunus būdas užsidirbt pinigų kosmetikai – merginai neprošal turėt šiek tiek savų pinigėlių. Nuryju sukilusį pyktį: Turėjau daugiau negu šiek tiek savų pinigėlių, bet atidaviau juos tavo sūnui. Stovėjimo aikštelėje lyg benamis šuo trinasi liesas tipas per dideliu džinsiniu švarku. Tačiau viduje švaru. Šviesu, kvepia pušimis, ant sienos krikščioniški plakatai – karveliai ir rūkas. Bet aš žinau, kad negaliu. Adatos. Kraujas. Negaliu. Kitų fobijų neturiu, bet šitos dvi neįveikiamos – aš alpstu įsipjovusi popieriumi. Matyt, todėl, kad atveriama oda – kai lupa, pjauna, duria. Kai Morinai darė chemoterapiją, niekad nežiūrėdavau, kai durdavo adatą. – Labas, Kiliza! – šūkteli Morina, kai įeiname, ir stora tamsiaodė lyg ir medikės chalatu atsiliepia: – Labas, Morina! Kaip jauties?

– Oi, aš gerai… bet kaip tu? – Ar seniai šitai darote? – klausiu. – Jau kuris laikas, – sako Morina. – Kiliza visų numylėtinė, ji labai gerai įduria. O man tai svarbu, nes mano venos prastos. – Ji atkiša dilbį su nelygiomis mėlynomis venomis. Kai pirmą kartą pamačiau Mo, ji buvo apkūni, bet dabar nebe. Keista, tačiau apkūni ji atrodė geriau. – Matai, pabandyk uždėt pirštą. Apsidairau, vildamasi, kad Kiliza įsives mus vidun. – Nagi, pačiupinėk. Paliečiu pirštu gyslą ir pajuntu, kaip ji persiverčia. Manimi nusirita karščio banga. – Tai čia mūsų naujokė? – staiga išdygusi greta manęs klausia Kiliza. – Morina visą laiką jus giria. Taigi reikia, kad užpildytumėt kelis popierius… – Atleiskit, aš negaliu. Nepakeliu adatų, nepakeliu kraujo. Turiu tikrą fobiją. Aš tikrai negaliu. Prisimenu, kad šiandien nieko nevalgiau, ir man susvaigsta galva. – Čia viskas labai higieniška, jūs gerose rankose, – sako Kiliza. – Ne, esmė ne ta, tikrai. Nesu davusi kraujo. Mano gydytojas pyksta ant manęs, nes net metinio tyrimo negaliu atlikti, tarkim, cholesteroliui nustatyti. Taigi mes laukiame. Trunka dvi valandas, Vikė su Roza prijungtos prie centrifugų. Lyg iš jų imtų derlių. Net pirštai prijungti, taigi jos nieku gyvu negali duoti plazmos dažniau nei du kartus per savaitę – rožinėje šviesoje išryškėja žymės. – Dabar Džeimso Bondo dalis, – sako Vikė ir visos ima kikenti. Morina niūniuoja Bondo melodiją (turbūt), o Roza sudeda pirštus kaip pistoletą. – Ar jūs, bobos, bent kartą nurimsit? – rikteli žilagalvė moteris, gulinti per keturis krėslus toliau. Ji palinksta virš trijų aliejuotų vyrų kūnų – jų rankos išmargintos žaliai mėlynomis tatuiruotėmis, smakrai šeriuoti – kaip tik tokius vyrus ir įsivaizduoju duodančius plazmą, ir pamojuoja laisvosios rankos pirštu. – Mere! Maniau, tu ryt ateisi! – Ir turėjau, bet mano bedarbės pašalpa vėluoja savaitę, o man teliko dėžutė dribsnių ir skardinė kukurūzų tyrės! Visos juokiasi, lyg kone badas būtų juokinga – kartais man jau per daug šito miesto, tokio beviltiško ir viską neigiančio. Mane ima pykinti – kraujo teliūškavimasis, ilgi plastikiniai kraujo pilni vamzdeliai, nutįsę nuo kūnų iki aparatų, žmogiškos būtybės, kurias – na, nežinau – melžia. Kur pažiūrėsi, kraujas atvirai ten, kur kraujo neturėtų būti. Klampus ir tamsus, beveik purpurinis. Atsistoju ir einu į tualetą, šaltu vandeniu nusiprausiu veidą. Žengiu du žingsnius ir man užgula ausis, regos laukas susitraukia, pajuntu savo širdies plakimą, savo kraują ir krisdama ištariu: „Oi. Atsiprašau.“ Kelionės namo beveik neprisimenu. Morina paguldo mane į lovą, šalia atsiranda stiklinė obuolių sulčių, dubenėlis sriubos. Bandome prisiskambinti Nikui. Go sako, kad „Bare“ jo nėra, o mobiliuoju jis neatsiliepia. Tas žmogus dingo. – Ir vaikystėj taip darydavo – jis klajoklis, – sako Morina. – Baisiausia jam būdavo būti uždarytam kambaryje. – Uždeda man ant kaktos vėsų rankšluostį. Jai iš burnos aitriai kvepia aspirinu.

– Dabar tau reikia pailsėti, gerai? Skambinsiu, kol tą bernioką parsiųsiu namo. Kai Nikas pareina, miegu. Pabundu ir girdžiu, kad jis prausiasi duše. Pažiūriu, kiek valandų – 11.04 vakaro. Matyt, galiausiai nuėjo į barą: po darbo jis mėgsta nusiprausti, nusiplauti nuo odos alaus ir sūrų kukurūzų kvapą. (Jis taip sako.) Jis šmurkšteli į lovą, ir kai atsigręžiu atsimerkusi, atrodo sunerimęs, kad nemiegu. – Ilgiausiai bandėme tau prisiskambinti, – sakau. – Mano telefonas išsikrovė. Nualpai? – Ką tik sakei, kad telefonas išsikrovė. Jis nutyla, ir aš žinau, kad tuojau pameluos. Bjaurus jausmas: laukti ir nusiteikti melui. Nikas senamadiškas, jam reikia laisvės, jis nemėgsta aiškintis. Savaitę žinos, kad eis su draugais, bet vis tiek tik valandai likus iki pokerio lyg tarp kitko pasakys: „Ei, gal aš šįvakar einu pažaist pokerį, jei tu nieko prieš“, ir aš lieku ragana, jei būnu sugalvojusi ką nors kita. Niekada nenorėjai būti žmona, kuri neišleidžia vyro žaisti pokerio, nenorėjai būti furija su plaukų suktukais ir kočėlu. Taigi nuryji nusivylimą ir sakai „gerai“. Nemanau, kad jis taip elgiasi iš bjaurumo, tiesiog taip užaugintas. Jo tėvas visada darė, kas jam patinka, ir mama su tuo taikėsi. Kol išsiskyrė. Jis pradeda skiesti. Net nesiklausau.

NIKAS DANAS PO PENKIŲ DIENŲ

Žiūrėdamas į seserį atsirėmiau į duris. Vis dar užuodžiau Endę ir norėjau bent trumpam tos akimirkos sau, nes dabar, kai ji išėjo, galėjau mėgautis mintimi apie ją. Ji visada palikdavo sviesto skonį ir kvepėdavo levandomis. Levandų šampūnu, levandų losjonu. Levandos neša sėkmę, kartą paaiškino. Sėkmės man prireiks. – Kiek jai metų? – griežtai, įsisprendusi į šonus, paklausė Go. – Nuo šito nori pradėti? – Nikai, kiek jai metų? – Dvidešimt treji. – Dvidešimt treji. Puiku. – Go, nereikia… – Nikai. Ar tu nesuvoki, kaip susimovei? – pertarė Go. – Kaip susimovei ir koks bukas esi. Bukas – vaikiškas žodis – kirto man, lyg vėl būčiau dešimties. – Ne pati geriausia padėtis, – tyliai sutikau. – Ne pati geriausia padėtis! Tu… Nikai, tu apgavikas. Kas tau nutiko? Tu visada buvai geras vaikinas. O gal aš visą laiką buvau visiška kvaiša? – Ne. Spoksojau į grindis, į vieną tašką, kaip žiūrėdavau vaikystėje, kai mama pasisodindavo mane ant sofos ir sakydavo, kad aš geresnis už tai, ką tik ką padariau. – Ir? Tu vyras, kuris apgaudinėja savo žmoną, to jau niekada nebepakeisi, – pasakė Go. – Dieve, net tėtis neapgaudinėjo mamos. Tu toks… Tavo žmona dingo, Eimė dievai žino kur, o tu čia smaginies su kažkokia… – Go, man patinka šita revizionistinė istorija, kurioje tu tapai Eimės gynėja. Noriu pasakyt, kad niekada nemėgai Eimės, nuo pat pradžių, o dabar atrodo… – Atrodo, kad užjaučiu tavo dingusią žmoną, – taip ir yra Nikai. Man neramu. Taip, neramu. Prisimeni, sakiau, kad tu daraisi keistas? Tu… Tu elgiesi kaip nesveikas. Ji ėmė vaikščioti po kambarį, kramtydama nykščio nagą. – Policija sužinos, ir aš tiesiog nebežinau, – ištarė ji. – Man klaikiai baisu, Nikai. Pirmą kartą man tikrai dėl tavęs baisu. Negaliu patikėti, kad jie dar neišsiaiškino. Jie turėjo patikrinti tavo skambučius. – Naudojausi vienkartiniu. Tai išgirdusi ji sustojo. – Dar blogiau. Tai… lyg apgalvota iš anksto. – Iš anksto apgalvota išdavystė, Go. Taip, aš dėl to kaltas. Jai pakirto kojas ir ji klestelėjo ant sofos, bandydama suvokti naujienas. Tiesą sakant, man palengvėjo, kad Go sužinojo. – Kiek laiko? – paklausė ji.

– Kiek daugiau nei metai. Prisiverčiau pakelti akis nuo grindų ir žiūrėti tiesiai į ją. – Daugiau nei metai? Ir nieko man nesakei. – Bijojau, kad liepsi man liautis. Kad blogai apie mane galvosi ir tada man reikės baigti. O aš to nenorėjau. Su Eime… – Daugiau nei metai, – pakartojo Go. – Ir man nė įtarimo nekilo. Aštuoni tūkstančiai girtų pokalbių ir tu manimi nepasitikėjai tiek, kad pasakytum. Nežinojau, kad gali taip – ką nors nuo manęs nuslėpti. – Šitą vienintelį dalyką. Go gūžtelėjo pečiais: kaip galiu dabar tavimi tikėti? – Myli ją? Ji padarė linksmą suktuką, kad parodytų, kaip tai neįtikima. – Taip. Manau, kad myliu. Mylėjau. Myliu. – Ar supranti, kad jeigu tikrai su ja susitikinėjai, nuolat su ja mateisi, gyvenai su ja, ji ras tavy kokią nors ydą? Kad išsiaiškins apie tave ką nors, kas ją įsiutins? Kad ji ims reikalauti iš tavęs tokių dalykų, kurie tau nepatiks? Kad ji supyks ant tavęs? – Man ne dešimt, Go, žinau, kaip klostosi santykiai. Ji vėl gūžtelėjo pečiais: žinai? – Mums reikia advokato, – pasakė. – Gero advokato, turinčio patirties su viešaisiais ryšiais, nes televizijos kanalai, kabelinės programos šniukštinėja aplink. Reikia pasirūpinti, kad žiniasklaida nepadarytų iš tavęs blogo mergišiaus, nes jeigu taip nutiks, manau, viskas baigta. – Go, skamba drastiškai. – Iš tikrųjų pritariau jai, bet Go sakomus žodžius buvo nepakeliama girdėti. Turėjau jais suabejoti. – Nikai, tai ir yra drastiška. Kai kam paskambinsiu. – Kam tik nori, jei tau nuo to bus geriau. Go dviem pirštais kietai bedė man į krūtinkaulį. – Po velnių, Lansai, su manim šito nepradėk. „Ai, mergos amžinai perdeda.“ Nesąmonė. Įklimpai iki ausų, drauguži. Trauk galvą iš smėlio ir teikis man padėti srėbti šitą košę. Go nusigręžė ir, ačiū Dievui, nuėjo į savo kambarį. Aš po marškiniais viename taške jutau svilinantį skausmą. Nustėręs atsisėdau ant sofos. Paskui atsiguliau ir pasižadėjau atsikelti. Sapnavau Eimę: ji keturpėsčia ropojo per mūsų virtuvę, bandė nusigauti prie galinių durų, bet nieko nematė per kraują, ir ji judėjo labai lėtai, per lėtai. Jos daili galva buvo keistai iškreipta, dešinėje įdubusi. Nuo ilgos plaukų sruogos lašėjo kraujas ir ji aimanavo mano vardą. Pabudau ir supratau, kad laikas namo. Man reikėjo pamatyti tą vietą – nusikaltimo vietą, – atėjo metas tai pamatyti. Per kaitrą visi lindėjo namie. Mūsų kvartale nė gyvos dvasios kaip ir tą dieną, kai dingo Eimė. Įžengiau pro laukujes duris ir prisiverčiau kvėpuoti. Keista, kad visiškai naujas namas toks vaiduokliškas, ir ne romantine Viktorijos laikų romanų dvasia, o iš tikrųjų baisiai, šlykščiai pražuvęs. Vos trejų metų, o jau namas su istorija. Laboratorijos tyrėjai viską išžiūrinėjo, paviršiai buvo dėmėti, lipnūs, nešvarūs. Atsisėdau ant sofos, ir nuo jos padvelkė kaip nuo žmogaus, kaip nuo tikro asmens,

kvepiančio nepažįstamu kvapu, stipriu losjonu po skutimosi. Kad ir karšta, atvėriau langus, įleidau vidun oro. Iš viršaus laiptais atkiceno Bliker, paėmiau ją ant rankų ir glosčiau, kol užmurkė. Kažkas, kuris nors iš farų, buvo kupinai prikrovęs dubenėlį. Gražu, kai po krislą perrinko mano namus. Atsargiai patupdžiau katę ant apatinio laiptelio ir sagstydamasis marškinius užlipau į miegamąjį. Atsiguliau skersai lovos ir įsikniaubiau veidu į pagalvę, į tą patį tamsiai mėlyną užvalkalą, į kurį spoksojau mūsų vestuvių metinių rytą, Tą Rytą. Suskambo telefonas. Atsiliepiau. – Elen Abot rengia specialią vidurdienio laidą. Apie Eimę. Apie jus. Aš, e… Atrodo nekaip. Ar nori, kad atvažiuočiau? – Ne, ačiū, pažiūrėsiu vienas. Abu nedėjome ragelio ir tylėjome. Laukėme, kad kitas atsiprašys. – Gerai, pasikalbėsim paskui. „Elen Abot gyvai“ – kabelinės televizijos laida, kurios specializacija buvo dingusios, nužudytos moterys. Ją vedė nuolat įtūžusi Elen Abot, buvusi kaltintoja ir aukų teisių gynėja. Laida prasidėjo nuo žvelgiančios į kamerą Elen vaizdo – laku supurkštais plaukais ir žvilgančiomis lūpomis. „Šiandien kalbėsimės sukrečiančia tema – apie gražią, jauną moterį, knygų serijos „Nuostabioji Eimė“ prototipę. Ji dingo. Namai išdraskyti. Jos vyrelis – Lansas Nikolas Danas, bedarbis rašytojas, dabar turintis barą, kurį nusipirko už žmonos pinigus. Norėtumėte sužinoti, ar jis labai sukrėstas? Šios nuotraukos darytos po to, kai Eimė Eliot-Dan dingo liepos penktą – jų penktųjų vestuvių metinių dieną. Ekrane mano nuotrauka iš spaudos konferencijos – mulkio šypsena. Kitoje – lipdamas iš savo automobilio moju ir šypsausi kaip misių konkurso nugalėtoja (mojau Meribetei, nes ji man pamojo; šypsojausi, nes modamas visada šypsausi). Tada parodė mobiliuoju darytą mudviejų su Šona Keli, pyragų kepėja, nuotrauką. Susiglaudę skruostais, akinamai besišypsantys. Paskui ekrane pasirodė gyva Šona, įdegusi, figūringa ir liūdna. Elen pristatė ją Amerikai. Mane nubėrė prakaito lašeliai. ELEN: Taigi Lansas Nikolas Danas – Šona, kaip jūs apibūdintumėte jo elgesį? Susipažinote su juo, kai visi ieškojo jo dingusios žmonos, o Lansas Nikolas Danas… Ką jis? ŠONA: Jis labai ramus, labai draugiškas. ELEN: Palaukit, palaukit. Jis buvo draugiškas ir ramus? Šona, jo žmona dingusi. Kaip žmogus gali būti draugiškas ir ramus?

Ekrane vėl pasirodė ta absurdiška nuotrauka. Kažkodėl dabar atrodėme dar linksmesni. ŠONA: Tiesą sakant, jis truputį flirtavo…

Nikai, turėjai jai būti malonesnis. Reikėjo suvalgyti tą prakeiktą pyragą. ELEN: Flirtavo? Kai jo žmona dievai žino kur, Lansas Danas… Na, aš atsiprašau, Šona, bet šita nuotrauka tiesiog… Nerandu geresnio žodžio už pasišlykštėtina. Ne taip atrodo nekaltas žmogus…

Likusi laidos dalis buvo iš esmės vien Elen Abot, profesionali neapykantos kurstytoja, persiėmusi rūpesčiu dėl mano alibi stygiaus. „Kodėl Lansas Nikolas Danas iki vidudienio neturi alibi? Kur jis tą

rytą buvo?“ – kniaukė ji Teksaso šerifo akcentu. Laidos svečiai pritarė, jog tai atrodo nekaip. Paskambinau Go, ir ji pasakė: – Na, pratempei beveik savaitę, iki jie ėmėsi tavęs. Ir mes ėmėme keiktis. Prakeikta pamišėlė šliundra Šona. – Nuveik šiandien ką nors tikrai tikrai naudinga, imkis ko nors, – patarė Go. – Dabar žmonės stebės tave. – Negalėčiau sėdėti rankas sudėjęs, net jei ir norėčiau. Į Sent Luisą važiavau kunkuliuodamas iš įniršio – vis iš naujo galvoje sukau televizijos reportažą, atsakinėjau į visus Elen klausimus, užčiaupdavau ją. Šiandien, Elen Abot, šikne tu, aš susekiau vieną iš Eimės gerbėjų fanatikų. Susekiau, kad išpeščiau tiesą. Aš – vyras didvyris. Jei būčiau turėjęs galingą foninę muziką, būčiau uždėjęs. Aš – šaunus darbininkų klasės vaikinas, prigriebiu turtingą lepūnėlį. Žiniasklaida tikrai čiups tą kasnelį: gerbėjai persekiotojai kur kas įdomesnį už eilinį žmonos žudiką. Bent jau Eliotai tikrai šitai įvertins. Surinkau Meribetės numerį, bet įsijungė balso paštas. Pirmyn. Artinantis prie Dezio namų, turtingo Dezio įvaizdį teko keisti į labai, į šlykščiai turtingo. Vyrukas gyveno turtuolių priemiestyje, Ladue, rūmuose, vertuose, ko gero, bent penkių milijonų. Baltas mūras, juodos lakuotos langinės, dujinis apšvietimas ir gebenės. Šiam susitikimui apsirengiau padoriai, kostiumas, kaklaryšis, bet spausdamas durų skambutį suvokiau, kad šitokioje aplinkoje keturis šimtus dolerių kainuojantis kostiumas atrodo labiau apgailėtinai, negu jei būčiau atvažiavęs džinsuotas. Girdėjau, kaip iš namo gilumos atkaukši puošnūs batai. Durys atsidarė su garsu, kaip atsidaro prisisiurbusios šaldytuvo durelės. Į mane plūstelėjo vėsa. Dezis atrodė taip, kaip man visada norėjosi atrodyti: labai gražus, labai padorus. Akys, žandikaulio linija. Turėjo giliai įsodintas migdoliškas akis, pliušinio meškučio ausis ir duobutes skruostuose. Išvydę mudu drauge, pamanytumėte, kad gerasis – jis. – O, – ištarė Dezis, atidžiai žiūrėdamas man į veidą. – Jūs – Nikas. Nikas Danas. Dieve, labai užjaučiu dėl Eimės. Užeikit, užeikit. Jis palydėjo mane į asketišką svetainę – dekoratoriaus įsivaizdavimu, vyrišką. Daug tamsios nepatogios odos. Mostelėjo man sėstis į krėslą su itin kieta atkalte. Kaip buvo pasiūlyta, pabandžiau įsitaisyti patogiai, bet supratau, kad įmanoma tik baramo studento poza: Ramiai, sėdėk tiesiai. Dezis neklausė, ką veikiu jo svetainėje. Ir nepradėjo aiškinti, kaip mane iš karto pažino. Nors prie pavėluotos reakcijos ir šnabždėjimo į ausį po truputį jau ėmiau priprasti. – Ar galėčiau pasiūlyti ko nors išgerti? – suspaudęs rankas pasiteiravo Dezis – pirmiausia reikalai. – Ačiū, nereikia. Jis atsisėdo priešais. Buvo apsirengęs nepriekaištingais tamsiai mėlynų ir gelsvų atspalvių drabužiais. Net batų raišteliai atrodė išlyginti. Bet jam tiko. Nebuvo tuščias dabita, kokio tikėjausi. Dezis atrodė tikras džentelmeno įsikūnijimas: žmogus, kuris gali pacituoti žinomą poetą, geria gerą viskį ir moteriai nuperka deramą senovinį papuošalą. Tiesą sakant, atrodė, kad iš prigimties žino, ko nori moterys. Sėdėdamas priešais jį, pajutau, koks menkas mano kostiumas, kokios nerangios manieros. Suėmė noras pradėti kalbą apie futbolą ir bezdėjimą. Tokie vyrukai man buvo labiau prie

širdies. – Eimė. Ar kas nors paaiškėjo? – pasiteiravo Dezis. Kažką jis priminė man, gal kokį aktorių. – Nieko tikra. – Ją pagrobė… iš namų. Teisingai? – Taip, iš mūsų namų. Tada supratau, kas jis – jis tas tipas, atėjęs vienas pirmąją paieškų dieną ir vis slapčiom žvilgčiojęs į Eimės nuotrauką. – Buvote atėjęs į savanorių centrą, ar ne? Pirmą dieną. – Buvau, – lakoniškai atsakė Dezis. – Kaip tik ketinau pasakyti. Gaila, kad tądien nesusipažinome, norėjau pareikšti užuojautą. – Ne taip jau toli gyvenu. – Tą patį galėčiau pasakyti jums. – Jis nusišypsojo. – Klausykit, man tikrai patinka Eimė. Išgirdęs, kas nutiko, aš, na, turėjau ko nors imtis. Aš tiesiog… Nikai, siaubinga tą sakyti, bet kai pamačiau per žinias, tiesiog pamaniau: Na, žinoma. – Na, žinoma? – Žinoma, kas nors jos… užsinorėjo, – pasakė jis. Jo balsas buvo sodrus, šeimos galvos balsas. – Žinot, su ja visada taip būdavo. Priversdavo žmones jos norėti. Visada. Žinot tą seną posakį: vyrai jos nori, o moterys ja nori būti. Eimei tai visiškai tiko. Dezis didelėmis plaštakomis apglėbė kostiuminėmis kelnėmis apmautus kelius. Ne šiaip kelnėmis, o kostiuminėmis. Negalėjau suprasti, ar jis mane tyčia erzina ar ne. Liepiau sau neskubėti. Tokia visų keblių interviu taisyklė – be reikalo nepulk užgaulioti, palauk, gal patys pasimaus. – Jūs su Eime buvote labai artimi, tiesa? – paklausiau. – Tai ne vien dėl jos išvaizdos, – prakalbo Dezis. Jis pasirėmė į kelį, akys buvo nukreiptos į tolį. – Suprantama, daug apie tai galvojau. Pirmoji meilė. Aišku, kad apie tai galvojau. Savianalizė. Per daug filosofavimo. – Jis vyptelėjo šaipydamasis iš savęs. Išryškėjo duobutės. – Suprantat, kai Eimei patinki, kai esi jai įdomus, jos dėmesys be galo šiltas ir raminantis, panyri į jį. Lyg į šiltą vonią. Kilstelėjau antakius. – Palaukit, – jis sulaikė mane. – Esi savimi patenkintas. Gal pirmą kartą visiškai patenkintas. O paskui ji pamato tavo trūkumus, suvokia, kad esi dar vienas eilinis žmogelis, su kuriuo jai teko susidurti – iš tikrųjų esi Pajėgusis Endis, ir realiame gyvenime Pajėgusis Endis niekada nesuguls su Nuostabiąja Eime. Taigi jos susidomėjimas blėsta, nebesi savimi patenkintas, vėl pajunti tą seną šaltį, lyg būtum nuogas ant vonios grindų, ir tau tesinori vėl pasinerti į šiltą vonią. Pažįstamas jausmas – kokius trejus metus pragulėjau ant vonios grindų, ir man pasidaro šlykštu dalytis šiuo pojūčiu su kitu vyru. – Esu tikras, kad suprantate, ką turiu omeny, – ištarė Dezis ir šyptelėjo man. Koks keistas žmogus, pamaniau. Kas lygintų kito vyro žmoną su vonia, į kurią jis norėtų panirti? Kito vyro dingusią žmoną? Už Dezio stovėjo ilgas lakuotas stalas, ant jo – kelios nuotraukos sidabriniais rėmeliais. Viduryje – didžiulė Dezio ir Eimės nuotrauka iš vidurinės laikų: balta teniso apranga – abu tokie absurdiškai elegantiški, taip aptekę pinigais, kad galėtų būti kadras iš Hičkoko filmo. Įsivaizdavau Dezį, paauglį

Dezį, smunkantį į Eimės bendrabučio kambarį, nusimetantį ant grindų drabužius, įsitaisantį ant šaltų patalų ir ryjantį piliules. Laukiantį, kol jį suras. Tai buvo bausmė, įniršio išraiška, bet ne tokia, kokia rasta mano namuose. Supratau, kodėl policija juo ne itin tesidomėjo. Dezis pasekė mano žvilgsnį. – Na, nesmerkit manęs dėl šito. – Jis šypsojosi. – Turiu galvoj, ar jūs būtumėt išmetęs tokią nuostabią nuotrauką? – Merginos, su kuria dvidešimt metų nesimačiau? – perklausiau, nespėjęs prikąsti liežuvio. Pajutau, kad mano tonas piktesnis, negu dera. – Aš pažįstu Eimę, – atšovė Dezis. – Pažinojau. Labai gerai pažinojau. Ir jokių pėdsakų? Noriu paklausti… Jos tėvas, ar jis… čia? – Aišku, čia. – Nesakau… Kai tai nutiko, jis tikriausiai buvo Niujorke? – Niujorke. O kas? Dezis gūžtelėjo pečiais: Nieko, šiaip smalsu. Kurį laiką sėdėjome tylėdami ir spiginome vienas į kitą akimis. Nė vienas nemirktelėjome. – Dezi, atvažiavau vedamas noro sužinoti, ką jūs galėtumėte pasakyti. Vėl pabandžiau įsivaizduoti Dezį lovoje su Eime. Gal kur nors netoliese turėjo namą prie ežero? Tokie turi. Ar tikėtina, kad šitas džentelmeniškas, subtilus vyriškis laiko Eimę kur nors mokyklos poilsio kambaryje, rūsyje, Eimė matuoja žingsniais kilimą, miega ant dulkinos kokios nors ryškios spalvos – septinto dešimtmečio klubinės citrinos geltonumo ar koralų spalvos sofos. Kad taip Bonėj ir Gilpinas būtų buvę čia, kad būtų girdėję savininkiškas Dezio intonacijas: Pažįstu Eimę. – Aš? – Dezis nusijuokė. Juokėsi sodriai. Ideali frazė garsui nusakyti. – Neturiu jums ką pasakyti. Kaip sakėt, aš jos nepažįstu. – Bet ką tik sakėt, kad pažįstat. – Tikrai nepažįstu jos taip kaip jūs. – Vidurinėje ją persekiojot. – Persekiojau? Nikai, ji buvo mano mergina. – O paskui nebebuvo, – pasakiau. – Bet jūs nepasitraukėt. – O, veikiausiai ilgėjausi jos. Bet nieko neįprasta. – Sakote, kad bandyti nusižudyti jos bendrabučio kambaryje – įprasta? Jis kilstelėjo galvą, prisimerkė. Prasižiojo kažką sakyti, bet nuleido akis į rankas. – Nelabai suprantu, apie ką čia kalbate, Nikai, – ištarė galiausiai. – Kalbu apie mano žmonos persekiojimą. Vidurinėje. Dabar. – Jūs tikrai dėl šito? – Jis vėl nusijuokė. – Dieve mano, pamaniau, kad renkate pinigus atlygio fondui ar panašiai. Beje, mielai prisidėčiau. Kaip jau sakiau, visada Eimei linkėjau kuo geriausio. Ar aš ją myliu? Ne. Nebepažįstu jos. Kartais susirašome. Bet įdomu, kad atvažiavote. Viską sujaukėte. Nes turiu jums, Nikai, pasakyti, kad per televizorių, po velnių, čia, dabar, neatrodote kaip gedintis, sunerimęs vyras. Atrodote… patenkintas savimi. Policija, beje, su manimi jau kalbėjosi – turbūt per jūsų malonę. Arba per Eimės tėvų. Keista, kad nežinojote – regis, turėtų vyrui viską pasakyti, jei jis neįtariamas. Sudiegė pilvą. – Atvažiavau, nes norėjau savo akimis matyti jūsų veidą, kai kalbate apie Eimę, – išrėžiau. – Turiu

jums pasakyti, kad man neramu. Pasidarėte šiek tiek… svajingas. – Vienas iš mūsų turi toks būti, – vėl logiškai atsakė Dezis. – Mielasis? – Balsas ataidėjo iš namo gilumos ir svetainės link ėmė kaukšėti dar viena pora brangių batų. – Kaip vadinosi ta knyga… Moteris buvo lyg miglotas Eimės atvaizdas, Eimės atvaizdas aprasojusiame veidrodyje – tokios pačios spalvos, labai panašūs bruožai, bet ketvirčiu amžiaus vyresnė; kūnas, bruožai, viskas, lyg plonas audinys, šiek tiek išskidę. Ji tebebuvo graži – moteris, nusprendusi senti gracingai. Figūra priminė origamio lankstinį: sulenktos alkūnės, status raktikaulis. Vilkėjo mėlyną aptemptą suknelę ir traukė žvilgsnį lygiai taip pat kaip Eimė: kai ji būdavo kambaryje, visą laiką į ją gręžiodavaisi. Plėšrokai man nusišypsojo. – Sveiki. Aš – Žaklina Kolings. – Mama, čia Eimės vyras, Nikas, – pristatė Dezis. – Eimės. – Moteris vėl nusišypsojo. Kalbėjo lyg iš šulinio dugno – sodriu ir keistai skambiu balsu. – Mums ši istorija pasirodė įdomi. Taip, labai įdomi. – Ji šaltai atsigręžė į sūnų. – Mes niekaip negalim liautis galvoti apie nuostabiąją Eimę Eliot, ar ne? – Dabar Eimę Dan, – pasakiau. – Žinoma, – pritarė Žaklina. – Labai jus, Nikai, užjaučiu dėl to, ką dabar tenka patirti. – Ji įsmeigė į mane akis ir kurį laiką žiūrėjo. – Atsiprašau, turiu… Neįsivaizdavau Eimės su tokiu… amerikietišku vaikinu. – Regis, ji nesikreipė nei į mane, nei į Dezį. – Dieve mano, jo net smakras skeltas. – Atvažiavau išsiaiškinti, gal jūsų sūnus ką nors žino, – pasakiau. – Žinau, kad per daug metų prirašė mano žmonai laiškų. – A, laiškai! – Žaklina piktai šypsojosi. – Labai įdomus būdas leisti laiką – nemanot? – Eimė jums rodydavo juos? – pasitikslino Dezis. – Stebiuosi. – Ne, – ištariau, atsigręžęs į jį. – Kas kartą išmesdavo juos neatplėšusi. – Visus? Visada? Jūs tuo tikras? – vis dar šypsodamasis paklausė Dezis. – Kartą vieną išsitraukiau iš šiukšliadėžės ir perskaičiau. – Vėl atsigręžiau į Žakliną. – Tiesiog norėjau išsiaiškinti, kas vyksta. – Šaunuolis, – sumurkė Žaklina. – Iš savo vyro tikėčiausi to paties. – Mudu su Eime visada susirašinėjome laiškais, – pasakė Dezis. Buvo paveldėjęs motinos balso moduliaciją, kalbėseną, lemiančią, kad viską, ką sako, tu, regis, ir nori išgirsti. – Abiem tai patiko. Elektroniniai laiškai man atrodo tokie… pigūs. Ir niekas jų nesaugo. Niekas nesaugo elektroninių laiškų, nes jie iš esmės neasmeniški. Man rūpi ateities kartos. Visi garsieji meilės laiškai – Simonos de Bovuar Sartrui, Samuelio Klemenso žmonai Olivijai, – nežinau, visada galvoju, kas bus prarasta… – Išsaugojai visus mano laiškus? – paklausė Žaklina. Ji stovėjo prie židinio, žvelgė į mus iš viršaus ir ilga tvirta ranka braukė per atbrailą. – Žinoma. Elegantiškai gūžtelėjusi pečiais pasigręžė į mane. – Tiesiog buvo smalsu. Mane nukrėtė šiurpas, jau norėjau ištiesti į židinį pasišildyti rankų, bet prisiminiau, kad dabar

liepa. – Man atrodo keistokas atsidavimas nepasiduoti šitiek metų, – pasakiau. – Juk ji neatrašydavo jums. Dezio akys nušvito. – O, – teištarė, lyg netyčia išvydęs saliutą. – Man ne mažiau keista, Nikai, kad atvažiuojat ir klausinėjat Dezio apie jo santykius – ar jų nebuvimą – su jūsų žmona, – pareiškė Žaklina Kolings. – Ar judu su Eime nesat artimi? Galiu jus patikinti: jau daug metų Dezis su Eime neturėjo jokio kontakto. Daug metų. – Aš tik tikrinu, Žaklina. Kartais turi pamatyti savomis akimis. Ženklina žengė durų link. Atsigręžė ir vos mostelėjo galva, rodydama, kad man metas išeiti. – Kaip bebaimiška, Nikai. Tiesiog „Pasidaryk pats“. Ar viską sau pastatote? Ji nusijuokė iš to žodžio ir atidarė man duris. Spoksojau į jos kaklo duobutę ir svarsčiau, kodėl ji nenešioja perlų vėrinio. Tokios moterys visada klaksi storomis perlų vijomis. Bet užuodžiau jos moterišką kvapą – vaginos, keistai gašlų. – Buvo įdomu su jumis susipažinti, Nikai, – pasakė ji. – Tikėkimės, Eimė grįš namo gyva ir sveika. O iki tol, kada kitą kartą norėsite susisiekti su Deziu? Ji man į delną įspraudė storą rupią kortelę. – Prašom skambinti mūsų advokatui.

EIMĖ ELIOT-DAN 2011 M. RUGPJŪČIO 17 D.

DIENORAŠTIS

Žinau, kad skamba kaip kliedinčios paauglės paistalai, bet stebėjau Niko nuotaikas. Susijusias su manimi. Vien tam, kad įsitikinčiau, jog neišsikrausčiau iš proto. Pasiėmiau kalendorių ir dėliojau širdeles tomis dienomis, kai Nikas, regis, vėl mane myli, ir juodus kvadratukus, kai ne. Pernai beveik vien juodi kvadratukai. O dabar? Devynios širdelės. Iš eilės. Gal jam tereikėjo sužinoti, kaip stipriai jį myliu ir kokia nelaiminga jaučiausi. Galbūt jo jausmai pasikeitė. Man šita frazė patinka. Klausimas: Po metų atšalusių santykių vyras, atrodo, ir vėl jus myli. Jūs a) Vis skundžiatės, kaip jis įskaudino jus, kad jis vis atsiprašinėtų. b) Atsilyginate šalčiu – tebus jam pamoka! c) Nekamantinėjate jo dėl pasikeitusio elgesio; žinote, kad jis pasipasakos, kai ateis laikas, lepinate jį švelnumu, kad jaustųsi saugus ir mylimas, nes toks jau tas santuokinis gyvenimas. d) Norite žinoti, kas buvo blogai; verčiate jį nuolat apie tai kalbėti, kad nuramintumėt savo nervus. Atsakymas: c

Dabar rugpjūtis, toks prašmatnus, kad nebeištverčiau juodų kvadratėlių, bet ne – dabar vienos širdelės, Nikas elgiasi kaip tikras vyras, jis meilus, mylintis ir paikiojantis. Kad pamalonintų, iš parduotuvės Niujorke užsako mano mėgstamų šokoladinių saldainių, o prie jų sukuria kvailą eilėraštį. Humoristinį: Manhatano saloj gyveno mergina, Miegojo ji tik atlasiniam patale. Slidi paklodė – vyras jos nuslydo, Jų kūnai netikėtai susilydė Ir krušos, kol pirmi gaidžiai pragydo.

Būtų smagiau, jei mūsų seksualinis gyvenimas būtų toks vykęs kaip eilėraštuke. Bet praeitą savaitę mes… dulkinomės? Darėme tai? Kiek romantiškiau negu turėjom seksualinių santykių, bet ne taip neskoninga kaip mylėjomės. Jis grįžo iš darbo, stipriai pabučiavo į lūpas ir palietė taip, lyg iš tikrųjų norėtų liesti. Vos nepravirkau – tokia jaučiausi vieniša. Būti nuosavo vyrai bučiuojamai į lūpas – taip dekadentiška. Kas toliau? Jis vedasi mane maudytis į tvenkinį, kuriame maudosi nuo vaikystės. Įsivaizduoju, kaip mažas Nikas taškosi lyg patrakęs, veidas ir pečiai nusvilę saulėje, nes (kaip ir dabar) jis nenori apsauginio kremo, o mama Mo vaikosi jį ir taikosi teptelėti losjono. Jis aprodo man savo vaikystės vietas, ko seniausiai buvau jo prašiusi. Nusiveda į paupį ir, vėjui plaikstant mano plaukus, bučiuoja mane („Du dalykai, į kuriuos labiau už viską mėgstu žiūrėti“, – šnibžda man į ausį. Bučiuoja mane juokingoje mažytėje žaidimų aikštelės tvirtovėje, kur kadaise, jo

įsivaizdavimu, buvo jo slėptuvė („Visada norėjau čionai atsivesti mergaitę, ir štai, prašom“, – šnibžda man į ausį). Likus dviem dienoms iki prekybos centro uždarymo visiems laikams, sukamės karusele ant kiškučių ir mūsų juokas aidi po tuščias erdves. Vedasi valgyti ledų į savo mėgstamiausią ledainę, rytą ten tuščia, oras net lipnus nuo saldumo. Jis bučiuoja mane ir sako, kad čia mikčiojo ir kamavosi per daugybę pasimatymų, ir jis norėtų, kad būtų galėjęs sau, vidurinės moksleiviui, pasakyti, jog kada nors ateis čia su savo svajonių mergina. Prisivalgome ledų, vos parsivelkame namo ir lendame po antklode. Netyčia užsnūstame, jo ranka man ant pilvo. Many tūnanti neurotikė, žinoma, klausia: kas atsitiko? Nikas pasikeitė taip staigiai ir taip stipriai, jog atrodo… Atrodo, lyg jis ko norėtų. Arba kad kažko prisidirbo ir iš anksto yra man mielas, iki sužinosiu. Man neramu. Užklupau jį aną savaitę naršantį mano storą aplanką su užrašu DANAI! (laimingesniais laikais užrašyta dailyraščiu); jis prikimštas visokių keistų popierių, kurių prisirenka per santuoką, per bendrą gyvenimą. Bijau, kad gali vėl paprašyti ką nors įkeisti dėl „Baro“ arba pasiskolinti iš gyvybės draudimo, arba parduoti dalį trisdešimt-metų-neliečiamų vertybinių popierių. Pasakė, kad tiesiog norėjęs pažiūrėti, ar viskas gerai, bet susinervino. Širdis būtų plyšusi, tikrai būtų plyšusi, jei su kąsniu kramtomosios gumos skonio ledų būtų atsigręžęs į mane ir pasakęs: Žinai, įdomu, kad antrą kartą įkeičiant… Turiu tai parašyti, turiu tai išlieti. Ir žiūrėdama į parašytus žodžius suprantu, kad atrodo kvailai. Kaip neurotiškos, nesaugiai besijaučiančios ir įtarios moteriškės mintys. Nesileisiu, kad mano blogoji dalis sužlugdytų mano santuoką. Mano vyras mane myli. Jis myli mane, jis pas mane grįžo, todėl taip mielai su manimi elgiasi. Tai vienintelė priežastis. Va taip: Štai mano gyvenimas. Jis pagaliau grįžo.

NIKAS DANAS PO PENKIŲ DIENŲ

Sėdėjau slogiame karštyje automobilyje atidarytais langais prie Dezio namų ir tikrinau žinutes. Gilpino žinutė: „Labas, Nikai. Reikia šiandien susisiekti, turim jums pranešti keletą dalykų, reikia kai ką išsiaiškinti. Susitinkam pas jus ketvirtą, gerai? E… ačiū.“ Pirmas kartas, kai man buvo įsakyta. Ne Gal galėtume ar Mes norėtume, jei jūs nieko prieš. Bet Reikia. Susitinkam… Žvilgtelėjau į laikrodį. Trys. Verčiau nevėluoti. Vasaros oro šventė – virš Misisipės kilpas raizgantys reaktyviniai ir propeleriniai lėktuvai, nuo kurių plerpia turistiniai garlaiviai, kalena dantys – turėjo vykti po trijų dienų, ir kai atvažiavo Gilpinas su Ronda, treniruotės buvo pačiame įkarštyje. Pirmą kartą po Tos dienos vėl visi suėjome į mano svetainę. Mano namas buvo kaip tik skrydžio trasoje; triukšmas buvo maždaug tarp gręžimo kūjo ir sprogdinamojo užtaiso. Mano bičiuliai farai ir aš bandėme kalbėtis per pertraukas tarp kaukimo. Ronda buvo panašesnė į paukštį negu įprastai: pasirėmė viena koja, paskui kita, sukiojo galvą į visas puses ir akimis šokinėjo nuo vieno daikto prie kito – šarka, ieškanti vietos lizdui. Gilpinas stoviniavo greta, kramtė lūpą, plekšnojo sau per koją. Net kambarys atrodė kažkoks neramus – vidudienio saulė nušvietė atominį dulkelyčių sąjūdį. Virš namo bjauriu riaumojimu plėšdamas dangų pralėkė reaktyvinis lėktuvas. – Gerai, yra pora dalykų, – prakalbo Ronda, kai vėl viskas nutilo. Abu su Gilpinu atsisėdo, lyg staiga nusprendę dar šiek tiek pabūti. – Kai ką reikia išsiaiškinti, kai ką turime jums pranešti. Kaip visada. Ir kaip visada, jei norite advokato… Bet iš televizijos serialų, iš filmų žinojau, kad tik kaltiems vyrukams reikia advokatų. Nuoširdžiam, susikrimtusiam, nerimaujančiam, nekaltam vyrui nereikia. – Ačiū, nenoriu, – atsisakiau. – Iš tikrųjų ir aš turiu jums šiokios tokios informacijos. Apie buvusį Eimės persekiotoją, tipelį, su kuriuo ji susitikinėjo vidurinėje. – Dezis… e, Kolingsas, – pasakė Gilpinas. – Kolingsas. Žinau, kad su juo kalbėjotės, žinau, kad dėl kažkokių priežasčių ne itin juo susidomėjote, todėl pats šiandien pas jį nuvažiavau. Įsitikinti, kad su juo tikrai… viskas gerai. Bet nemanau, kad su juo viskas gerai. Manau, jums vertėtų juo pasidomėti. Kaip reikiant pasidomėti. Noriu pasakyti, jog jis atsikraustė į Sent Luisą… – Jis Sent Luise gyveno treji metai, iki jums čionai atsikraustant, – pranešė Gilpinas. – Gerai, bet jis Sent Luise. Ranka pasiekiama. Eimė norėjo pirkti ginklą, nes bijojo… – Su Deziu viskas gerai, Nikai. Mielas vyrukas, – pasakė Ronda. – Ar jums taip nepasirodė? Tiesą sakant, jis primena jus. Auksinis berniukas, šeimos jaunėlis. – Aš dvynys. Ne jaunėlis. Iš tikrųjų esu trim minutėm vyresnis. Ronda akivaizdžiai stengėsi man įgelti, norėjo pažiūrėti, ar pavyks mane išvesti iš kantrybės, bet

nors tai ir suvokiau, kaskart, kai mane išvadindavo jaunėliu, suimdavo pyktis. – Kad ir kaip ten būtų, – įsiterpė Gilpinas, – ir jis, ir jo motina neigia, kad jis persekiojo Eimę ar pastaraisiais metais bendravo su ja, išskyrus vieną kitą žinutę. – Mano žmona jums pasakytų ką kita. Jis rašė Eimei ne vienus metus – ne vienus, – o paskui, Ronda, jis atsiranda čia prisidėti prie paieškos. Ar žinojot tai? Jis buvo čia pirmą dieną. Sakėt, kad reikia stebėti, ar neatsiras vyrų, prisidedančių prie tyrimo… – Dezis Kolingsas neįtariamas, – kilstelėjusi ranką nutraukė mane Ronda. – Bet… – Dezis Kolingsas neįtariamas, – pakartojo ji. Televizijos žinios daro savo. Norėjau jai papriekaištauti, kad ją paveikė „Elen Abot“, bet „Elen Abot“ veikiausiai geriau buvo neminėti. – Gerai, o kaip visi šitie, visi šitie tipai, kurie užkimšo mūsų pranešimų liniją? – nuėjau ir čiupau pavardžių ir numerių sąrašą, kurį buvau numetęs ant valgomojo stalo. Pradėjau skaityti pavardes. – Prie tyrimo prisideda: Deividas Samsonas, Merfis Klarkas – šitie jos kadaise buvę vaikinai, Tomis O’Hara, Tomis O’Hara, Tomis O’Hara – trys skambučiai, Titas Puentė – čia tik bukas pokštas. – Ar kuriam nors iš jų skambinote? – pasiteiravo Bonėj. – Ne. Ar čia ne jūsų darbas? Nežinau, kam verta skambinti, o kurie paprasčiausi pakvaišėliai. Neturiu laiko skambinti visokiems mulkiams, apsimetusiems Titu Puente. – Kaži ko iš pranešimų linijos nesitikėčiau, Nikai, – atrėmė Ronda. – Tamsus miškas. Turiu omeny, kad sulaukėme daugybės skambučių iš jūsų buvusių merginų. Tiesiog norėjo pasakyti labas. Pasiteirauti, kaip laikotės. Žmonės keisti. – Gal metas pereiti prie klausimų, – pasiūlė Gilpinas. – Teisingai. Na, turbūt reiktų pradėti nuo to, kur buvote tą rytą, kai dingo jūsų žmona, – staiga atsiprašomai, pagarbiai prabilo Bonėj. Ji vaidino gerąją farę, ar mes abu žinojome, kad ji vaidina gerąją farę. Nebent ji iš tikrųjų būtų mano pusėje. Turbūt įmanoma, jog faras kartais tiesiog yra tavo pusėje. Ar ne? – Kai buvau paplūdimyje. – Ir jūs vis dar neprisimenate nieko, kas jus būtų ten matęs? – paklausė Bonėj. – Mums būtų didžiulis palengvinimas, jei tik būtų galima šitą smulkmeną išbraukti iš sąrašo. – Ji užjaučiamai nutilo. Ronda ne tik tylėjo, ji pripildė kambarį tokios nuotaikos, kokios norėjo – kaip aštuonkojis rašalo. – Patikėkit, norėčiau to ne mažiau už jus. Bet ne. Nieko neprisimenu. Bonėj sunerimusi nusišypsojo. – Keista, keliems žmonėms užsiminėm – tiesiog šiaip, – kad buvote paplūdimy, ir jie visi sakė… Jie visi nustebo – pasakykim taip. Sakė, kad tai nepanašu į jus. Kad nesat iš tų, kurie vaikšto į paplūdimį. Gūžtelėjau pečiais. – Turit omeny, kad einu į paplūdimį ir visą dieną drybsau? Ne. Bet išgerti rytinės kavos? Tikrai taip. – Ei, tai gali padėti, – sukruto Bonėj. – Kur tą rytą pirkote kavą? – Ji atsigręžė į Gilpiną, lyg laukdama pritarimo. – Galėtume konkrečiau nustatyti laiko ribas, ar ne?

– Išsiviriau kavos čia, – pasakiau. – O. – Ji susiraukė. – Keista, nes kavos čia neturite. Pas jus namie nėra kavos. Pamenu, kad dar pagalvojau, jog tai keista. Priklausomi nuo kofeino tai pastebi. Teisingai, bent ką nors pastebėjai, pamaniau. Pažinojau farę Bonę Moroni… Jos spąstai taip bado akis, jog žinai, jog žinai, kad klastūnė… – Turėjau šaldytuve likusį puodelį, tai pasišildžiau. Vėl gūžtelėjau pečiais: kas čia ypatinga. – Cha. Ilgai turbūt stovėjo – šiukšliadėžėje nebuvo jokių kavos puodelių. – Kelias dienas. Dar buvo gera. Nusišypsojome vienas kitam: Aš žinau ir tu žinai. Žaidimas tęsiasi. Iš tikrųjų į galvą atėjo šitie idiotiški žodžiai: Žaidimas tęsiasi. Vis dėlto tam tikra prasme buvau patenkintas: prasidėjo kita dalis. Bonėj, įsirėmusi rankomis į kelius, pasisuko į Gilpiną ir linktelėjo. Gilpinas dar stipriau prikando lūpą ir galiausiai mostelėjo ranką – otomanės, stalo, dabar jau sutvarkyto valgomojo link. – Matot, Nikai, kokia problema, – prabilo jis. – Esame matę daugybę įsibrovimų į namus… – Daugybę daugybę, daugybę, – paantrino Bonėj. – Daugybę įsibrovimų į namus. Šitas – visa šita erdvė čia, svetainėje, – prisimenat? Apversta otomanė, apverstas stalas, vaza ant grindų? – Jis priešais mane patėškė kambario nuotrauką. – Viskas turėjo atrodyti kaip grumtynės, ar ne? Mano galva išsipūtė ir vėl susitraukė. Ramiai. – Turėjo atrodyti? – Atrodė ne taip, – kalbėjo toliau Gilpinas. – Supratome, vos pamatę. Tiesą sakant, viskas atrodė inscenizuota. Pirmiausia akivaizdu, kad viskas vyko tik čia. Kodėl niekur kitur niekas nesujaukta, tik čia? Tai keista. – Jis padavė dar vieną nuotrauką – kadrą stambiu planu. – Pažiūrėkit čia, į šitą knygų krūvą. Jos turėtų būti priešais staliuką – kaip tik ant staliuko jos buvo sukrautos, ar ne? Linktelėjau. – Taigi kai staliukas virto, pagal virstančio staliuko trajektoriją knygos turėjo daugiausia pažirti priešais jį. Tačiau jos yra už staliuko, lyg kažkas jas būtų nužėręs prieš nuversdamas staliuką. Bukai spoksojau į nuotrauką. – Ir pažiūrėkit į šitai. Labai įdomus dalykas, – toliau kalbėjo Gilpinas. Jis mostelėjo į tris grakščius antikinius rėmelius ant židinio atbrailos. Stipriai treptelėjo ir visi rėmeliai tuoj pat nuvirto. – Bet kažkodėl jie liko stovėti po viso šito. Jis parodė stovinčių rėmelių nuotrauką. Aš tikėjausi – net ir kai pastebėjo mano neapsižiūrėjimą dėl vakarienės „Hjustone“, – kad jie buki farai, filmų farai, vietiniai moliai, kurie stengiasi patikti, kurie pasitiki vietiniu vyruku: Jei taip sakai, bičiuli. Man kliuvo ne buki farai. – Nežinau, ką norit, kad pasakyčiau, – sumurmėjau. – Tai visiškai… Tiesiog nežinau, ką apie tai manyti. Aš tik noriu rasti žmoną. – Ir mes, Nikai, ir mes, – pritarė Ronda. – Bet yra dar vienas dalykas. Otomanė – prisimenat, kaip ji buvo apversta aukštyn kojomis? – Ji patapšnojo per pritūpusią otomanę, parodė į jos keturias medines kojas, vos colio aukštumo. – Matot, dėl šitų kojyčių visas svoris tenka dugnui. Čiužinys praktiškai guli ant grindų. Pabandykit ją apversti.

Dvejojau. – Nagi, pabandykit, – mygo Bonėj. Stumtelėjau baldą, bet jis ne apvirto, o slystelėjo kilimu. Linktelėjau. Pritariau. Svoris tenka dugnui. – Rimtai, jei reikia, pasilenkit ir apverskit šitą daiktą, – paliepė Bonėj. Atsiklaupiau, bandžiau stumti vis iš žemiau, galiausiai pakišau ranką po otomane ir kilstelėjau. Net tada, kai pakilo, vienas jos kraštas pakybojo ore, ir otomanė vėl dunkstelėjo žemėn; galų gale teko ją tvirtai suimti ir apversti. – Keista, a? – nusistebėjo Bonėj, nors balse nuostabos buvo ne kaži kiek. – Nikai, ar tą dieną, kai dingo jūsų žmona, tvarkėtės namus? – paklausė Gilpinas. – Ne. – Gerai, nes mūsų specialistas patikrino luminoliu, ir man nesmagu sakyti, bet virtuvės grindys nušvito. Ten buvo išlieta daug kraujo. – Eimės grupės – B teigiamo, – įsiterpė Bonėj. – Ir kalbama ne apie menką įbrėžimą, kalbama apie kraują. – O Dieve. – Ėmė deginti pačiam krūtinės vidury. – Bet… – Taip, taigi jūsų žmona išspruko iš šito kambario, – prakalbo Gilpinas. – Kažkaip, tarkim, jai pavyko nusigauti į virtuvę – nepajudinus visų šitų blizgučių ant to stalo prie pat virtuvės durų, – ir tada ji susmuko virtuvėje, kur neteko daug kraujo. – O tada kažkas rūpestingai viską išvalė, – nenuleisdama nuo manęs akių ištarė Ronda. – Palaukit, palaukit. Kam stengtis paslėpti kraują, o paskui suversti svetainę… – Mes tai išsiaiškinsim, nesijaudinkit, Nikai, – tyliai pasakė Ronda. – Aš nesuprantu, aš tiesiog ne… – Atsisėskim, – paragino Bonėj. Ji parodė man į valgomojo kėdę. – Valgėt ką nors? Gal norėtumėt sumuštinio ar šiaip ko? Papurčiau galvą. Bonėj vis keitė vaidmenis – valdinga moteris, meili globėja, – žiūrėdama, kas geriausiai veikia. – Kaip jūsų santuoka, Nikai? – paklausė Ronda. – Penkeri metai – ne taip jau toli nuo septynerių metų krizės. – Viskas su mūsų santuoka buvo gerai, – pakartojau. – Viskas gerai. Ne tobula, bet gerai, gerai. Ji suraukė nosį: Meluoji. – Manot, kad ji galėjo pabėgti? – pernelyg viltingai paklausiau. – Inscenizuoti nusikaltimą ir pasprukti? Pabėgusi žmona? Bonėj ėmė berti, kodėl ne: – Ji nesinaudojo mobiliuoju, ji nesinaudojo kredito kortelėmis, ji nesinaudojo bankomatais. Iki tol ilgą laiką neėmė didesnių sumų grynųjų. – Ir kraujas, – pridūrė Gilpinas. – Vėlgi nenoriu, kad skambėtų žiauriai, bet išlieto kraujo kiekis? Turėjo būti rimtų… Noriu pasakyti, kad sau to nepasidarysi. Kalbam apie gilias žaizdas. Jūsų žmonos tvirti nervai? – Taip. Tvirti. Ir dar ji turi kraujo fobiją, bet aš palauksiu, kol šaunieji detektyvai patys tai išsiaiškins.

– Visiškai neįtikėtina, – pareiškė Gilpinas. – Jei jau pati taip stipriai susižalojo, kodėl paskui būtų viską valiusi? – Iš tikrųjų, Nikai, būkim atviri, – prakalbo Bonėj; užsigulė sau ant kelių, kad matytų mano akis, nors buvau jas įbedęs į grindis. – Kaip pastaruoju metu klostėsi jūsų santuoka? Esame jūsų pusėje, tačiau mums reikia tiesos. Vienintelis viską gadinantis dalykas yra tas, kad nesakote mums tiesos. – Buvo duobių. Regėjau Eimę miegamajame tą paskutinį vakarą, raudonomis dėmėmis išmuštu veidu, kaip visada, kai supykdavo. Ji spjaudėsi žodžiais – bjauriais, piktais žodžiais, o aš klausiau, stengdamasis priimti tuos žodžius, nes jie buvo teisingi, viskas, ką ji kalbėjo, iš esmės buvo teisinga. – Paaiškinkit mums, kas tos duobės, – paragino Bonėj. – Nieko ypatinga, tiesiog nesutarimai. Eimė užsidega kaip degtukas. Užgniaužia savy kokį menkniekį ir blykst! O tada viskas praeina. Niekad neidavom į lovą susipykę. – Ir trečiadienio vakarą? – Niekada, – pamelavau. – Ar dažniausiai bardavotės dėl pinigų? – Net nepasakyčiau, dėl ko bardavomės. Šiaip niekai. – O kokie niekai buvo tą vakarą, kai ji dingo? – paklausė kreivai vypsodamas, lyg jam būtų kuo sumaniausiai pavykę užspeisti mane į kampą. – Sakiau gi, omaras. – Kas dar? Nemanau, kad visą valandą būtumėt šaukę dėl omaro. Tą akimirką iki pusės laiptų nucimpino Bliker ir sužiuro pro turėklus. – Buvo ir kitų naminių nesutarimų. Sutuoktinių poros nesutarimai. Katės dėžė, – pasakiau. – Kas valys katės dėžę. – Šaukėte vienas ant kito dėl katės dėžės, – reziumavo Bonėj. – Suprantat, principo reikalas. Aš daug dirbu, o Eimė nedirba, ir man atrodo, kad ji galėtų ką nors namie nuveikti. Elementarius darbus. Gilpinas šoktelėjo, lyg iš miegų pažadintas invalidas. – Jūs seno sukirpimo vyrukas, ar ne? Ir aš toks. Vis sakau žmonai: „Aš nemoku lyginti, aš nemoku plauti indų. Aš nemoku gaminti. Taigi, mieloji, aš gaudysiu blogiukus, tai yra darysiu tai, ką moku, o tu retkarčiais sumesk drabužius į skalbyklę.“ Ronda, tu buvai ištekėjusi – ar dirbai namų ruošos darbus? Bonėj natūraliai suirzo. – Ir aš gaudau blogiukus, mulki. Gilpinas užvertė akis ir pažvelgė į mane. Beveik tikėjausi, kad suskels kokį juokelį – kažkam, atrodo, dienos, – žmogelis skiedė net išsijuosęs. Gilpinas pasitrynė savo lapišką smakrą. – Taigi norėjot namų šeimininkės, – pasakė taip, jog teiginys nuskambėjo priimtinai. – Aš norėjau… Aš norėjau to, ko Eimė norėjo. Man buvo nesvarbu. Dabar kreipiausi į Bonėj, detektyvę Rondą Bonėj, regis, bent kiek nuoširdžiai mane užjaučiančią. (Taip nėra, priminiau sau.) – Eimė niekaip neapsisprendė, ko čia imtis. Negalėjo rasti darbo, „Baras“ jos nedomino. „Jei nori

būti namie, gerai, būk namie“, – sakiau jai. Bet ir namie jai buvo negerai. Ir ji laukė, kad aš tai sutvarkyčiau. Lyg aš būčiau atsakingas už jos laimę. Bonėj nieko į tai nepasakė, nužvelgė šaltu ir abejingu veidu. – Ir, suprantat, smagu kurį laiką būti didvyriu, būti riteriu ant balto žirgo, bet kažin kiek tai trukti negali. Negalėjau jos padaryti laimingos. Ji nenorėjo būti laiminga. Taigi pamaniau, kad jeigu ji bus atsakinga už kai kuriuos buities dalykus… – Pavyzdžiui, už katės dėžę, – ištarė Bonėj. – Taip, iškuops katės dėžę, nupirks valgyti, paskambins santechnikui, kad sutvarkytų lašantį čiaupą, kuris varo ją iš proto. – Oho, panašu į įspūdingą laimės planą. Daugybė fui. – Bet mano mintis buvo – daryk ką nors. Nesvarbu ką, bet daryk. Pasinaudok esama padėtimi. Nesėdėk ir nelauk, kad viską už tave padaryčiau. Suvokiau, kad kalbu garsiai, kad mano žodžiai skamba kone piktai, bet tai tikrai teisėta, ir man nuo to darosi lengviau. Pradėjau nuo melo – nuo katės dėžutės, – ir staiga prasiveržė gryna tiesa, ir aš supratau, kodėl nusikaltėliai tiek daug kalba – labai gera pasipasakoti svetimam žmogui, kam nors, kas nepavadins viso to nesąmonėmis, kam nors, kas bus priverstas tavęs išklausyti. (Kam nors, kas apsimeta, kad tave išklauso, pasitaisiau.) – Taigi grįžimas į Misūrį, – prakalbo Bonėj. – Atsivežėt čia Eimę prieš jos norą? – Prieš jos norą? Ne. Padarėme tai, ką privalėjome padaryti. Aš buvau bedarbis, ir Eimė buvo bedarbė, mano mama sirgo. Tą patį būčiau padaręs dėl Eimės. – Gražu, kad taip sakote, – sumurmėjo Bonėj. Ir staiga ji man labai priminė Eimę: smerkiančios vos girdimos replikos, ištartos kaip tik taip, kad būčiau tikras, jog girdėjau, bet dievagotis dėl to negalėčiau. Ir jeigu paklausdavau, ko ir turėjau paklausti: – Ką pasakei? – ji visada atsakydavo: Nieko. Kietai sučiaupęs lūpas mečiau žvilgsnį į Bonėj, ir tada man dingtelėjo mintis. Pabandžiau nusišypsoti, bet taip, regis, tik dar labiau ją atstūmiau. – Ir jūs sugebate taip su šituo susitvarkyti – Eimė dirba, Eimė nedirba ir panašiai, – kad finansiškai nepasijustų? – pasiteiravo Gilpinas. – Pastaruoju metu turėjome šiokių tokių piniginių problemų, – pasakiau. – Kai susituokėme, Eimė buvo turtinga, labai turtinga. – Taip, – įsiterpė Bonėj, – tos „Nuostabiosios Eimės“ knygos. – Aha, devintame ir dešimtame dešimtmetyje jos uždirbo krūvą pinigų. Bet leidėjas jų nebenorėjo. Pasakė, kad „Eimei“ natūraliai atėjo galas. Ir viskas baigėsi. Eimės tėvams, kad kaip nors išplauktų, teko skolintis iš mūsų. – Turit omeny, iš jūsų žmonos? – Taip, tebūnie. O paskui už didžiąją dalį Eimės santaupų fondo nusipirkom barą, ir aš neprastai uždirbau. – Taigi kai vedėte Eimę, ji buvo labai turtinga, – pakartojo Gilpinas. Aš linktelėjau. Mąsčiau apie herojišką naratyvą: vyras neapleidžia žmonos sunkiais šeimos nuosmukio laikais. – Taigi gyvenote labai šauniai. – Taip, buvo puiku, nuostabu. – O dabar ji beveik bankrutavusi, ir jūsų gyvenimas dabar visiškai kitoks negu santuokos

pradžioje. Negu tas, kuriam pasirašėte. Supratau, kad manasis pasakojimas buvo niekam tikęs. – Ką gi, Nikai, mes peržvelgėm jūsų finansus ir, velniai rautų, vaizdas nekoks, – prakalbo Gilpinas, kaltinimą veik paversdamas rūpesčiu, nerimu. – Barui einasi normaliai, – pasakiau. – Paprastai reikia trejų ketverių metų, kad naujas verslas pasidarytų pelningas. – Mano dėmesį patraukė tos kredito kortelės, – pasakė Bonėj. – Dviejų šimtų dvylikos tūkstančių pereikvojimas. Žinot, amo netekau. Ji priešais mane pamosavo pluoštu raudonai išspausdintų ataskaitų. Mano tėvai dėl kredito kortelių buvo fanatiškai apdairūs: naudodavo tik ypatingais atvejais, kas mėnesį apmokėdavo kreditą. Neperkam nieko, už ką negalim sumokėti. Toks buvo Danų šeimos šūkis. – Mes ne… Bent jau aš ne… Bet nemanau, kad Eimė… Ar galėčiau pažiūrėti? – išmikčiojau aš, ir tą akimirką žemai skrendantis bombonešis sudrebino langų stiklus. Augalas ant židinio atbrailos čia pat numetė penkis gražius purpurinius lapus. Dešimt smegenis sprogdinančių sekundžių buvome priversti tylėti ir žiūrėjome, kaip lapai sklendžia ant žemės. – Taigi turėtume patikėti, kad čia vyko aršios grumtynės, bet nė lapelis nenukrito žemėn, – bjaurėdamasis burbtelėjo Gilpinas. Paėmiau iš Bonėj popierius ir pamačiau savo pavardę, vien tik savo pavardę – Nikas Danas, Lasas Danas, Lansas N. Danas, Lansas Nikolas Danas, ant tuzino kredito kortelių, su sąskaitomis nuo 62,78 iki 45 602,33, visos vėluojamos apmokėti, su viršuje grėsmingomis raidėmis išspausdintais lakoniškais grasinimais: TUČTUOJAU APMOKĖTI. – Tai šūdas! Čia kaip kokia asmenybės vagystė ar kažkas panašaus! – išdrožiau. – Jos ne mano. Žiūrėkit, kokios kai kurios keistos – aš net nežaidžiu golfo. – Kažkas už kelis klubus buvo sumokėjęs daugiau kaip septynis tūkstančius dolerių. – Bet kas jums pasakys: aš tikrai nežaidžiu golfo. – Pasistengiau, kad nuskambėtų kukliai – dar vienas dalykas, ko neišmanau, – bet detektyvai neužkibo. – Ar pažįstate Noelę Hotorn? – paklausė Bonėj. – Eimės draugę, kurią mums liepėte patikrinti. – Palaukit, noriu pakalbėti apie sąskaitas, nes jos ne mano, – nepasidaviau. – Prašau, labai prašau – reikia tai išsiaiškinti. – Išsiaiškinsime, nesunkiai, – abejingai atsakė Bonėj. – Noelė Hotorn. – Teisingai. Sakiau ją patikrinti, nes ji po visą miestą rypuoja dėl Eimės. Bonėj kilstelėjo antakį. – Jums dėl to, atrodo, pikta. – Ne, aš jau jums sakiau, kad ji atrodo kiek per daug palūžusi, nenatūraliai. Demonstratyviai. Kad atkreiptų dėmesį. Lyg šiek tiek apsėsta. – Mes kalbėjomės su Noele, – pranešė Bonėj. – Ji sako, kad jūsų žmona buvo labai susirūpinusi dėl santuokos, krimtosi dėl piniginių dalykų, kad baiminosi, ar nebūsite jos vedęs dėl pinigų. Ji sako, kad žmona nerimavo dėl jūsų būdo. – Nesuprantu, kodėl Noelė taip kalba. Kiek man žinoma, jos vos pora žodžių persimesdavo. – Keista, nes Hotornų svetainėje pilna Noelės ir jūsų žmonos nuotraukų. – Bonėj suraukė kaktą. Aš irgi susiraukiau: tikrų jos ir Eimės nuotraukų?

Bonėj vardijo: – Sent Luiso zoologijos sode aną spalį, per iškylą su trynukais, per savaitgalio iškylą upe šį birželį. Praeitą mėnesį. – Eimė nėra ištarusi Noelės vardo per visą laiką, kai čia gyvename. Tikrai. – Mintimis perbėgau praėjusį birželį ir prisiminiau savaitgalį, kai išvažiavau su Ende, o Eimei pasakiau, kad su vyriška draugija važiuojam į Sent Luisą. Grįžęs radau įraudusią ir suirzusią, besipiktinančią, kad visą savaitę striginėjo interneto ryšys ir pranuobodžiavo skaitydama prieplaukoje. Ir ji plaukė upe? Ne. Eimė tikrai nebūtų susigundžiusi tipiška Vidurio valstijų iškyla upe: prie baidarių pririštuose šaldikliuose barškantis alus, garsi muzika, girti berniokai, nuvemta stovyklavietė. – Ar esate tikri, kad tose nuotraukose mano žmona? Tiedu persimetė žvilgsniu: Jis rimtai? – Nikai, – prakalbo Bonėj. – Neturime jokio pagrindo manyti, kad moteris nuotraukose, kuri atrodo lygiai kaip jūsų žmona ir kuri, kaip sako Noelė Hotorn, trijų vaikų motina, geriausia čionykštė jūsų žmonos draugė, yra jūsų žmona, nėra jūsų žmona. – Jūsų žmona, kurią – turiu pridurti, anot Noelės, – vedėte dėl pinigų, – užbaigė Gilpinas. – Aš nejuokauju, – nepasidaviau. – Šiais laikais bet kas nešiojamuoju kompiuteriu gali suklastoti nuotrauką. – Ką gi, vadinasi, prieš minutę buvote tikras, kad čia įsipainiojęs Dezis Kolingsas, o dabar persimetėte prie Noelės Hotorn, – pasakė Gilpinas. – Atrodo, kad iš tikrųjų renkatės, kam suversti kaltę. – Be savęs? Taip, ieškau. Paklausykit, vedžiau Eimę ne dėl pinigų. Turėtumėt dar pasikalbėti su Eimės tėvais. Jie mane pažįsta, jie žino, koks aš. – Jie žino ne viską, pamaniau ir man sutraukė vidurius. Bonėj nenuleido nuo manęs akių; lyg ir gailėjosi manęs. Gilpinas, regis, net nesiklausė. – Žmonos gyvybės draudimą padidinote iki vienas, kablelis, dviejų dešimtųjų milijono, – neva pavargęs ištarė Gilpinas. Netgi ranka persibraukė pailgą nusmailėjantį veidą. – Eimė pati taip padarė! – skubiai atrėmiau. Abu farai sužiuro į mane ir laukė. – Noriu pasakyti, aš užpildžiau popierius, bet sumanymas buvo Eimės. Ji reikalavo. Prisiekiu, man tai buvo nė motais, bet Eimė pasakė… Ji pasakė, kad, turint omeny pasikeitusias pajamas, ji jaustųsi saugiau ar kažkaip ar kad tai protingas verslo sprendimas. Velnias, aš nežinau, nežinau, kodėl ji to norėjo. Aš jos neklausiau. – Prieš du mėnesius kažkas tikrino jūsų kompiuterį, – pasakė Bonėj. – Misisipe plaukiantis kūnas. Galėtumėt paaiškinti? Du kartus giliai įkvėpiau – devynios sekundės, kad susiimčiau. – Dieve, tiesiog kvaila idėja knygai, – pasakiau. – Ketinau rašyti knygą. – Mmm, – numykė Bonėj. – Klausykit, man rodos, štai kas čia vyksta, – pasakiau. – Manau, dabar daug žmonių žiūri tuos naujus serialus, kur vyras visada yra tas bjaurus tipas, kuris nužudo savo žmoną. Jie mane mato pro tą prizmę, ir kai kurie iš tikrųjų nekalti, normalūs dalykai yra iškreipiami. Tai virsta raganų medžiokle. – Tai taip jūs aiškinat šitas kredito kortelių sąskaitas? – pasiteiravo Gilpinas. – Sakau jums, kad negaliu paaiškinti tų nelemtų kredito kortelių sąskaitų, nes jos ne mano. Čia jūsų sušiktas darbas aiškintis, iš kur jos atsirado!

Jiedu sėdėjo tylėdami vienas greta kito ir laukė. – Kas pastaruoju metu daroma, kad būtų surasta mano žmona? – puoliau. – Kokias dar, be manęs, versijas tikrinat? Namas ėmė drebėti, dangus plyšo, ir per galinį langą išvydome tiesiai virš upės prašvilpiantį mus kurtinantį reaktyvinį lėktuvą. – F-10, – pasakė Ronda. – Ne, per mažas, – nesutiko Gilpinas. – Turbūt… – Čia F-10. Bonėj sunėrusi plaštakas palinko į mane. – Mūsų darbas, Nikai, – įrodyti, kad esate šimtu procentų švarus, – pasakė. – Žinau, kad ir jūs to norite. Jei tik galėtumėt mums padėti išpainioti kelias nedideles pinkles – nes tai yra pinklės, jos nuolat mus pančioja. – Ko gero, laikas susirasti advokatą. Farai vėl susižvilgčiojo – lyg būtų susilažinę.

EIMĖ ELIOT-DAN 2011 M. SPALIO 21 D.

DIENORAŠTIS

Niko mama mirė. Negalėjau rašyti, nes Niko mama mirė, o jos sūnus palūžo. Geroji, tvirtoji Morina. Ji kėlėsi ir ėjo beveik iki pat pabaigos, net į kalbas nesileisdavo, kad galbūt reikėtų sulėtinti tempą. „Aš tik noriu gyventi tol, kol dar galiu“, – sakė ji. Ji ėmėsi megzti kepurėles kitoms chemoterapijos pacientėms (pačiai po pirmo etapo buvo gana gana gana, jokio noro ilginti gyvenimą, jei tai reiškė „vėl vamzdeliai“), todėl prisiminsiu ją tarp ryškių vilnos sruogų – raudonų, geltonų, žalių, prisiminsiu, kaip juda jos pirštai, dzingsi virbalai, o ji vis šneka patenkintos katės balsu, sodriu, mieguistai murkiančiu. Ir štai vieną rugsėjo rytą ji pabudo, bet taip ir nepabudo, netapo Morina. Taip greitai, pernakt, pavirto paukštelio dydžio moteryte, vienos raukšlės ir lukštas, akys lakstė po kambarį ir ji nieko nesuvokė, nė savęs pačios. Tada slaugos ligoninė, neryškiai apšviesta, linksma, su kykuotų moterų ir kūpsančių kalvų paveikslais, su užkandžių automatais ir mažomis kavinukėmis. Šitoje ligoninėje nebuvo tikimasi, kad ją pagydys ar jai padės, tiesiog čia buvo rūpinamasi, kad numirtų patogiai. Taip vos po trijų dienų ir nutiko. Labai paprastai, taip, kaip kad Morina ir būtų norėjusi (nors esu tikra, kad dėl šitos frazės ji būtų užvertusi akis: taip, kaip kad Morina ir būtų norėjusi). Jos laidotuvių paminėjimas buvo kuklus, bet gražus: daugybė žmonių, jos kaip du vandens lašai panaši sesuo iš Omahos bruzdėjo vietoj jos, pilstė kavą ir „Baileys“, nešiojo sausainius ir pasakojo apie Mo smagias istorijas. Laidojome ją vėjuotą šiltą rytą, Go ir Nikas stovėjo susiglaudę, o aš stovėjau greta ir jaučiausi nereikalinga. Iš vakaro lovoje Nikas, atsukęs į mane nugarą, leidosi apkabinamas, bet tuoj po kelių minučių atsikėlė, sušnibždėjo: „Einu į lauką“, ir išėjo. Motina visą laiką jį lepino. Jai būtinai reikėjo kartą per savaitę ateiti ir išlyginti mūsų skalbinius, o pabaigusi lyginti sakydavo: „Padėsiu apsitvarkyti“, o kai ji išeidavo, šaldytuve rasdavau jam nuluptą ir supjaustytą greipfrutą, griežinėlius sudėtus į užspaudžiamą dėžutę, o kai praskleisdavau duonos maišelį, pamatydavau, kad visos plutelės nupjaustytos ir riekės guli lyg nuogos. Aš ištekėjusi už trisdešimt ketverių metų vyro, kurį vis dar erzina plutos. Tačiau kai jo mamos nebeliko, pirmąsias savaites stengiausi daryti tą patį. Nupjaustydavau pluteles, lygindavau jo marškinėlius, pagal jo mamos receptą iškepiau mėlynių pyragą. „Eime, nereikia su manim elgtis kaip su mažu, – pareiškė spoksodamas į apipjaustytą kepalą. – Leidau mamai taip daryti, nes jai patiko, bet aš gi žinau, kad tau toks tupinėjimas nepatinka.“ Taigi grįžom prie juodų kvadratėlių. Mielo mylinčio Niko nebėr. Grįžo šiurkštus, suirzęs, piktas Nikas. Sunkiu metu lyg ir turėtum remtis į sutuoktinį, bet Nikas, regis, tik dar labiau nutolo. Mamos vaikelis, o mama mirė. Su manimi drauge jis nieko nebenori. Pasinaudoja manimi seksui, kai jam reikia. Prispaudžia prie stalo ar prie lovos kojūgalio ir išdulkina – tylomis iki paskutinių kelių akimirkų, iki tų kelių šykščių dejonių, o tada paleidžia, uždeda delną ant strėnų – vienintelis intymus judesys, ir pasako ką nors, kas visa šitai turėtų paversti žaidimu: „Kartais tu tokia seksuli, kad nesusivaldau.“ Bet taria tai negyvu balsu.

Klausimas: Jūsų vyras, su kuriuo kadaise mėgavotės nuostabiu seksu, atitolo ir atšalo. Sekso nori tik taip, kaip jis nori, ir tik tada, kai jis nori. Jūs a) Atsisakote mylėtis – jam šitaip neišdegs! b) Verkiate, inkščiate, užduodate klausimus, į kuriuos jis kol kas nepasirengęs atsakyti, ir dar labiau jį atstumiate. c) Viliatės, kad tai tik ilgos santuokos krizė; jam dabar tamsus ruožas, taigi stengiatės būti supratinga ir išlaukti. Atsakymas: c. Teisingai?

Man neramu, kad mano santuoka yra, o aš nežinau, ką daryti. Sakytum mano tėvai, abu psichologai, kaip tik patys tie žmonės, su kuriais reikėtų pasikalbėti, bet aš per daug išdidi. Nedaug jie tepatartų apie santuoką: jie sielos bičiuliai, pamenat? Vien viršūnės, jokių slėnių – ištisinė begalinė santuokinės ekstazės srovė. Negaliu jiems pasakyti, kad žlugdau paskutinį man likusį dalyką – savo santuoką. Jie parašytų dar vieną knygą, grožinį priekaištą, kuriame Nuostabioji Eimė mėgaujasi fantastiška, tobula, idealia santuoka… nes ji labai stengėsi. Bet man neramu. Visą laiką. Žinau, esu savo vyro skoniui per sena. Nes kadaise, prieš šešerius metus, buvau jo idealas, ir aš girdėjau žiaurias pastabas apie keturiasdešimties link artėjančias moteris: kokios jos atrodo jam beviltiškos, be saiko išsidabinusios, besitrinančios po barus, nesuvokiančios, kad niekam jos nebeįdomios. Kai grįždavo po vakaro su draugais, paklausdavau, kaip baras, nesvarbu koks, ir jis dažnai atsakydavo: „Prisigrūdęs Beviltiškų“ – taip jis vadina mano amžiaus moteris. Anuomet, vos per trisdešimt perkopusi mergina, šaipydavausi kartu su juo, lyg man tai niekada nenutiks. Dabar esu jo Beviltiškoji, jis įkliuvęs su manimi ir galbūt dėl to toks piktas. Atsidaviau kūdikių terapijai. Kasdien einu pas Noelę ir leidžiuosi čiupinėjama jos trynukų. Mažos putlios rankytės mano plaukuose, šutnus kvėpavimas į kaklą. Supranti, kodėl moterys visada grasinasi suvalgyti vaikus: Taip ir norisi ją suvalgyti! Nors kai žiūriu, kaip trys vaikučiai tapnoja pas ją, apsiseilioję po miegelio, trindamiesi akytes šlepsi pas mamą, mažomis rankytėmis liečia kelį ar ranką, lyg ji būtų saugi sala, lyg jie žinotų, kad čia jiems viskas bus gerai… Kartais man skaudu į tai žiūrėti. Vakar popietę prabuvau pas Noelę, man būtinai to reikėjo, gal todėl po to ir iškrėčiau kvailystę. Grįžęs Nikas randa mane miegamajame, ką tik iš dušo, neilgai trukus priremia mane prie sienos, įsibruka į mane. Kai baigia ir mane paleidžia, ant mėlynų dažų matau savo šlapią bučinį. Jis uždusęs sėdasi ant lovos, sako: „Atsiprašau. Man tiesiog reikėjo tavęs.“ Nežiūrėdamas į mane. Prieinu, apkabinu, apsimetu, kad tai, kas ką tik įvyko, normalu, malonus santuokinis ritualas, ir sakau: „Aš mąstau.“ – Ir apie ką gi? – Na, dabar gal kaip tik tinkamas laikas. Pradėti vaiką. Pabandyti pastoti. Jau sakydama suprantu, kad tai beprotybė, bet negaliu susivaldyti – pasidariau beprote moterimi, kuri nori pastoti, nes tai išgelbės jos santuoką. Tapti tuo, iš ko kadaise tyčiojaisi, – žema. Jis atšoka nuo manęs. – Dabar? Eime, dabar pats netinkamiausias laikas vaikui. Tu bedarbė… – Žinau, bet aš vis tiek iš pradžių norėčiau pabūti su vaiku namie…

– Eime, mano mama ką tik mirė. – Tai būtų naujas gyvenimas, nauja pradžia. Jis čiumpa mane už abiejų rankų ir pažvelgia man į akis pirmą kartą per savaitę. – Eime, man rodos, tu manai, kad dabar, kai mano mama mirė, mes dumsim atgal į Niujorką, turėsim vaikų, ir tu susigrąžinsi savo gyvenimą. Bet mes neturim tiek pinigų. Mums dviem vos teužteka pragyventi čionai. Tu net neįsivaizduoji, kokią įtampą patiriu kasdien, stengdamasis kažkaip suktis. Aprūpinti viskuo, velniai rautų. Aš neišlaikysiu savęs, tavęs ir kelių vaikų. Norėsi jiems suteikti viską, ką pati turėjai augdama, o aš negaliu. Jokių privačių mokyklų mažiesiems Danams, jokio teniso ir smuiko pamokų, jokių vasarnamių. Tau nepatiktų, kai būtume tokie neturtingi. Tau nepatiktų. – Nikai, nesu aš tokia paviršutiniška… – Tau iš tikrųjų atrodo, kad dabar tinkamas metas turėti vaikų? Tai panašiausia į pokalbį apie mūsų santuoką iš visko, kas yra buvę, ir aš matau, jog jis jau gailisi, kad prasižiojo. – Dabar sunkus metas, mažuti, – sakau. – Buvo pora krizių ir aš žinau, kad daug kas dėl mano kaltės. Tiesiog jaučiuosi čia tokia sutrikusi… – Tai mes būsime viena iš tų porų, kurios pasigimdo vaiką, kad sulipdytų santuoką? Nes tai visada tobulai pavyksta. – Mes turėsim vaiką, nes… Jo akys patamsėja, pasidaro panašios į šuns ir jis vėl sugriebia mane už rankų. – Tiesiog… Ne, Eime. Ne dabar. Neištversiu dar vieno streso. Nebeturiu jėgų dar dėl kažko rūpintis. Aš sprogstu nuo įtampos. Neatlaikysiu. Bent kartą žinau, kad sako tiesą.

NIKAS DANAS PO ŠEŠIŲ DIENŲ

Pirmosios dvidešimt keturios valandos bet kokiam tyrimui yra svarbiausios. Eimė dingusi dabar jau beveik savaitę. Šįvakar Tomo Sojerio parke, pasak spaudos, „kurį Eimė Eliot-Dan labai mėgo“, bus budėjimas su žvakėmis. (Nemanau, kad Eimė apskritai ten buvo koją įkėlusi; išskyrus pavadinimą, nieko ten gražaus. Eilinis plikas skverelis su smėlio dėže, amžiais pilna gyvūnų fekalijų; visiškai netveniška vieta.) Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas istorija tapo nacionalinė – jos buvo pilna visur. Duok, Dieve, sveikatos ištikimiesiems Eliotams. Meribetė paskambino man aną vakarą, kai bandžiau atsigauti po pribloškiančios policijos apklausos. Mano anyta buvo pažiūrėjusi Elen Abot laidą ir išvadino ją prisitaikėle reitingų šliundra. Kad ir kaip ten būtų, šiandien didumą laiko svarstėm, kaip susitvarkyti su žiniasklaida. Žiniasklaida (mano buvęs klanas, mano žmonės!) kūrė šitą istoriją, ir žiniasklaidai patiko Nuostabiosios Eimės perspektyva ir daug metų susituokę Eliotai. Jokių kandžių komentarų apie nutrauktą knygų seriją nei apie tai, kad autoriai kone bankrutuoja – šiuo metu visos širdelės ir gėlės Eliotams. Žiniasklaida juos mylėjo. Mane ne taip labai. Žiniasklaida jau ėmė viešinti susirūpinimą keliančius faktus. Ne tik nutekėjusią informaciją – kad neturiu alibi, kad nusikaltimo vieta galbūt „inscenizuota“, – bet ir grynai asmeninius dalykus. Pranešė, kad vidurinėje nesu susitikinėjęs su mergina ilgiau negu kelis mėnesius, taigi, akivaizdu, buvau mergišius. Iškniso, kad mūsų tėtis Komforthile ir kad retai jį lankau, taigi tapau nedėkingu, tėvą apleidusiu tipu. – Bėda štai kokia – tu jiems nepatinki, – po žinių anonso pareiškė Go. – Tai didelė, labai didelė bėda, Lansai. Žurnalistai atkapstė mano pirmą vardą, kurio nekenčiau nuo pradinės laikų. Kasmet, kai mokslo metų pradžioje mokytoja imdavo skaityti sąrašą, dusdamas atsišaukdavau: „Nikas, mano vardas Nikas!“ Kiekvienos rugsėjo pirmosios ritualas: „Nikas-mano-vardas-Nikas!“ Amžiais atsirasdavo koks gudruolis šiknius, kuris per pertrauką žingsniuodavo aplinkui lyg manieringas kavalierius: „Labas, aš Laaansas“, – nutęsdavo šilkiniu balsu. Paskui viskas pasimiršdavo iki kitų mokslo metų. Dabar nepasimiršo. Visose žinių laidose skambėjo bauginantis trijų dėmenų nuosprendis, skirtas žudikams maniakams ir teroristams – Lansas Nikolas Danas, ir dabar man nebuvo jokių galimybių įsiterpti. Rendis ir Meribetė Eliotai, Go ir aš į paminėjimą nuvažiavome viena mašina. Nesuprasi, kiek ko išgirsdavo Eliotai, kiek demaskuojančių žinių apie savo žentą sulaukdavo. Žinojau, kad jiems buvo pranešta apie „inscenizavimą“: „Ketinu ten pasiųsti keletą saviškių ir jie pasakys priešingai – kad tikrai vyko grumtynės, – pareiškė Rendis. – Tiesa – lanksti sąvoka; tereikia pasirinkti tinkamą ekspertą.“ Rendis nežinojo apie kitką – apie kredito korteles, gyvybės draudimą, kraują ir Noelę, geriausią

mano žmonos draugę, pikčiurną, besidrabstančią kaltinimais: prievarta, gobšumas, baimė. Ji turėjo šįvakar pasirodyti per Elen Abot laidą po paminėjimo. Noelė su Elen galės sutartinai manimi bjaurėtis, nes dabar apžiūrinėjau susirinkusius. Ne visi nuo manęs nusigręžė. Pastarąją savaitę „Baras“ klestėjo: daugybė klientų grūdosi pagurkšnoti alaus ir pakrimsti kukurūzų pas Lansą Nikolą Daną, galbūt žudiką. Go teko pasamdyti keturis vaikius; ji kartą ten užsuko ir pasakė, kad daugiau kojos nekels, kad negali žiūrėti, koks pilnas baras – prakeikti žiopliai, vampyrai laka mūsų gėrimus ir vienas kitam riečia istorijas apie mane. Šlykštu. Vis dėlto, blaiviai nusprendė Go, pinigai pravers, jeigu… Jeigu… Eimė buvo dingusi šešias dienas ir mūsų visų mintys prasidėdavo jeigu. Prie parko privažiavome tylėdami, tik Meribetės nagas visą laiką barbeno į langą. – Vos ne dvigubas pasimatymas. Rendis nusijuokė, bet juokas buvo beveik isteriškas – spigus, gergždantis. Rendis Eliotas, genialusis psichologas, perkamiausios knygos autorius, visų draugas, neatlaikė. Meribetė ėmėsi savigydos: preciziškai atseikėtomis skaidraus skysčio dozėmis – pakankamomis, kad apmalšintų nerimą, bet protas liktų guvus. Rendis tikrąja to žodžio prasme ėmė netekti galvos. Jau beveik tikėjausi, kad ji, galva, lyg pajacas iš dėžutės ims ir spragtelės jam nuo pečių – kukūūūūū! Rendžio prigimtinis šnekumas virto manija: kiekvienam sutiktam buvo nesveikai draugiškas, jam būtinai reikėjo apkabinti farus, žurnalistus, savanorius. Ypač buvo prilipęs prie mūsų „Days Inn“ numylėtinio, nerangaus, drovaus vaikio, vardu Donis, kurį Rendis mėgo paerzinti ir čia pat paaiškinti, kad erzina. „Ai, Doni, aš tave tik erzinu“, – sakydavo jis, ir Donis džiugiai išsišiepdavo. – Ar negalėtų tas vaikis kur nors kitur trintis? – burbtelėjau Go kažkurį vakarą. Ji pasakė, jog aš tiesiog pavydžiu, kad mano autoritetui labiau patinka kažkas kitas. Pavydėjau. Mums einant į parką, Meribetė patapšnojo Rendžiui per nugarą, ir aš supratau, kaip norėčiau, kad kas nors man taip padarytų, tiesiog paliestų. Ir staiga kūktelėjau – išsprūdo vienintelė graudi aimana. Man reikėjo, tik nežinojau katros – Endės ar Eimės. – Nikai? – tarstelėjo Go. Ji kilstelėjo ranką man peties link, bet aš išsisukau. – Atsiprašau. Atsiprašau dėl šito, – pasakiau. – Keistas protrūkis, visai nedaniškas. – Nieko tokio. Mes abu daromės nedaniški, – pasakė Go ir nusuko akis. Sužinojusi apie mano padėtį – šitaip ėmėme vadinti mano neištikimybę, – ji nuo manęs kiek atitolo, žvilgsnis pasidarė abejingas, veidas mąslus. Labai stengiausi dėl to neįsižeisti. Parkas buvo pilnas filmavimo komandų, dabar jau ne vietinių, o nacionalinių kanalų. Danai ir Eliotai nuėjo palei minią; Rendis šypsojosi ir linkčiojo lyg aukšto rango svečias. Beveik tuojau pat atsirado Bonėj su Gilpinu ir sekė mums įkandin kaip draugiški medžiokliniai šunys; jie darėsi įprasti – lyg baldas, – toks, akivaizdu ir buvo sumanymas. Bonėj buvo apsivilkusi taip pat kaip per visus viešus renginius: patogus juodas sijonas, pilkai dryžuota palaidinė, menki plaukai iš abiejų pusių susegti segtukais. Turėjau merginą Bonę Moroni… Vakaras buvo tvankus; iš abiejų Bonėj pažastų vypsojo po tamsų prakaito veidelį. Ji man šyptelėjo, lyg vakar dienos kaltinimų – juk tai buvo kaltinimai, tiesa? – nė nebūtų buvę. Eliotai ir aš užlipome ant vos gyvos laikinos scenos. Pažvelgiau į dvynę seserį, ji man linktelėjo, judesiais parodė giliai įkvėpti, ir aš prisiminiau, kad reikia kvėpuoti. Į mus buvo atgręžta šimtai

veidų, spragsėjo, švysčiojo fotoaparatai. Nesišypsok, paliepiau sau. Nesišypsok. Nuo daugybės marškinėlių Suraskim Eimę mane atidžiai stebėjo žmona. Go tikino, kad man reikia pasakyti kalbą (turi skubiai pasidaryti žmogiškesnis), taigi aš buvau pasirengęs ir priėjau prie mikrofono. Mikrofonas buvo žemai, ties pilvu, ir aš kelias akimirkas su juo terliojausi, o pakelti pavyko vos per colį. Blogai veikiantis daiktas, dėl ko šiaip jau būčiau įniršęs, bet nebegalėjau viešai niršti, todėl atsikvėpiau, pasilenkiau ir perskaičiau sesers man parašytus žodžius: – Mano žmona Eimė Dan dingusi jau beveik savaitę. Nerandu žodžių, kaip išreikšti sielvartą, kurį išgyvena mūsų šeima, begalinę tuštumą, atsivėrusią mūsų gyvenimuose, dingus Eimei. Eimė – mano gyvenimo meilė, ji – šeimos širdis. Tiems, kas jos nepažįsta, pasakysiu, kad ji linksma, žavi ir gera. Ji išmintinga ir šilta. Ji mano pagalbininkė ir partnerė visur kur. Pažvelgiau į minią ir – ar ne stebuklas? – pamačiau Endės pasibjaurėjusį veidą. Skubiai nudelbiau akis į užrašus. – Eimė – toji moteris, su kuria norėčiau pasenti, ir aš žinau, kad taip bus. PAUZĖ. KVĖPUOK. NESIŠYPSOK. Go iš tikrųjų buvo parašiusi šituos žodžius kortelėje. Įvyko įvyko įvyko. Mano balsas aidėjo pro garsiakalbius, ritosi upės link. – Prašome su mumis susiekti, jei turite bent kokios informacijos. Mes šįvakar degame žvakes su viltimi, kad ji gyva ir sveika greitai grįš namo. Eime, myliu tave. Stengiausi žiūrėti bet kur, tik ne į Endę. Parkas sužibo žvakių švieselėmis. Dabar lyg ir turėjo būti rimties akimirka, bet verkė kūdikiai, kažkoks klupinėjantis valkata vis garsiai klausinėjo: „Ei, dėl ko čia viskas? Kam?“, ir kai kažkas sušnibždėjo Eimės vardą, žmogėnas dar garsiau užbliovė: „Ką? Už ką?“ Noelė Hotorn iš minios vidurio ėmė irtis į priekį, trynukai drauge – vienas ant klubo, kiti du įsikibę į jos sijoną. Žmogui, kuriam netekę būti su vaikais, jie atrodė absurdiškai mažyčiai. Noelė drauge su vaikais prasibrovė pro minią, atpluošė tiesiai prie pakylos krašto ir pažvelgė į mane. Rūsčiai dėbtelėjau – ta moteris mane apšmeižė, – ir tik dabar pastebėjau jos pūpsantį pilvą ir supratau, kad ji vėl nėščia. Net išsižiojau – Jėzau Kristau, keturi maži vaikai! – ir vėliau mano išraiška bus tyrinėjama ir aptarinėjama, daugumai atrodys, kad ji reiškė pyktį ir baimę. – Labas, Nikai. Pusiau pakeltas mikrofonas pagavo jos balsą ir išgriaudėjo publikai. Puoliau prie mikrofono, bet niekaip neradau mygtuko išjungti. – Tik norėjau pamatyti tavo veidą, – pasakė ir pravirko. Graudus kukčiojimas nusirito per publiką, visi susižavėjo. – Kur ji? Ką tu padarei Eimei? Ką tu padarei savo žmonai? Žmonai, žmonai, nuaidėjo jos balsas. Du iš trynukų išsigandę ėmė klykti. Noelė taip raudojo, kad nebegalėjo kalbėti. Įsiaudrinusi, įniršusi, ji čiupo mikrofoną už stovo ir prisitraukė arčiau. Pasvarsčiau, ar nereikėtų atimti, bet žinojau, kad šitai nėščiosios drabužiu vilkinčiai moteriai su trynukais nieko negaliu daryti. Permečiau akimis minią, ieškodamas Maiko Hotorno – tvarkyk savo žmoną, – bet jo nebuvo. Noelė atsigręžė į minią. – Aš geriausia Eimės draugė! – Draugė draugė draugė. Žodžiai drauge su jos vaikų verksmais nugaudė per visą parką. – Kad ir kaip stengiausi, policija, regis, manęs nepaiso. Todėl bylą pateikiu

šiam miestui, miestui, kurį Eimė mylėjo ir kuris ją irgi mylėjo! Šitas žmogus, Nikas Danas, turi atsakyti į kelis klausimus. Jis turi pasakyti, ką padarė savo žmonai! Bonėj, stovinti šalia scenos, puolė prie jos, Noelė atsigręžė ir moterys surėmė žvilgsnius. Bonėj prie kaklo šonu prisidėjo pirštus: Nutilk! – Savo nėščiai žmonai! Ir žvakių tarsi nebeliko, nes pasiuto švysčioti blykstės. Greta Rendis išleido garsą it bliūkštantis balionas. Apačioje Bonėj sau tarp antakių prispaudė pirštus, lyg jai būtų suskaudę galvą. Visus regėjau pašėlusiais mano pulsą atitinkinančiais blyksniais. Nukreipiau akis į minią ieškodamas Endės, pamačiau, kad ji žiūri į mane: veidas įraudęs ir perkreiptas, skruostai šlapi. Kai mudviejų akys susitiko, be garso ištarė: „Niekšas!“, ir klupinėdama ėmė brautis iš minios. – Reikia eiti. Tai staiga greta išdygusi sesuo šnibždėjo man į ausį, tampė už rankos. Fotoaparatai spragsėjo, o aš stovėjau it kokia Frankenšteino pabaisa, sutrikusi ir išsigandusi kaimiečių deglų. Blykst, blykst. Mes pajudėjom, dabar jau atskirai: mudu su seserim pasileidom prie jos automobilio, iš nuostabos išsižiojusius Eliotus palikę ant pakylos gelbėtis pačius. Žurnalistai mane atakavo klausimais: Nikai, ar Eimė nėščia? Nikai, ar nuliūdote, sužinojęs, kad Eimė nėščia? Lėkiau iš parko, susigūžęs, lyg krušos užkluptas: Nėščia, nėščia, nėščia – vasaros nakty tvinksėjo žodis į taktą cikadoms.

EIMĖ ELIOT-DAN 2012 M. VASARIO 15 D.

DIENORAŠTIS

Dabar labai keistas metas. Turiu šitaip galvoti, privalau pabandyti įvertinti jį iš atstumo: cha cha, koks keistas atrodys šitas laikas, kai žvelgsiu į praeitį, argi ne juokinga bus man, aštuoniasdešimtmetei, apsivilkusiai išblukusių levandų spalvos drabužius, išmintingai, linksmai senulytei, maukiančiai martinį, ar tai nebus istorija? Keista, įspūdinga istorija apie tai, ką man teko išgyventi. Nes su mano vyru kažkas siaubingai negerai, tuo dabar jau esu įsitikinusi. Taip, jis gedi motinos, bet yra dar kažkas. Tai nukreipta į mane, ne liūdesys, o… Jaučiu, kad kartais jis mane stebi, pakeliu akis ir matau, kaip jo veidas persikreipia iš pasibjaurėjimo, lyg būtų užtikęs mane darant kažką bjauraus, o ne tiesiog rytą valgant dribsnius ir prieš miegą šukuojantis plaukus. Jis toks piktas, toks nepastovus, jog ėmiau svarstyti, ar nebus jo nuotaikos susijusios su kokia nors liga – viena iš tų šienligių, nuo kurių žmonėms pakrinka protas, o gal puvenų sporų kolonija bus užkimšusi jam smegenis. Aną vakarą nulipau žemyn ir radau jį prie valgomojo stalo susiėmusį galvą rankomis ir spoksantį į krūvą kredito kortelių sąskaitų. Stebėjau savo vyrą, visiškai vieną sietyno metamos šviesos rate. Norėjau prieiti, atsisėsti šalia ir viską drauge išspręsti. Bet nepriėjau, žinojau, kad pasiustų. Kartais svarstau, ar ne čia slypi jo antipatijos man šaknys: jis leidosi, kad pamatyčiau jo ydas, ir nekenčia manęs, kad žinau, kokios jos. Jis mane pastūmė. Stipriai. Prieš dvi dienas mane pastūmė, aš parkritau ir galva trinktelėjau į virtuvės darbastalį, kelias akimirkas nieko nemačiau. Nė nežinau, ką apie tai pasakyti. Tai labiau sukrėtė, negu kad sukėlė skausmą. Sakiau jam, kad galiu susirasti darbą, dirbti namie pagal sutartį, kad galėtume turėti vaikų, gyventi normalų gyvenimą… – O kas yra dabar? Kančia, pagalvojau. Balsu nieko nepasakiau. – Eime, o kas yra dabar? Ką? Kas dabar? Anot panelės Tobulosios, dabar ne gyvenimas? – Aš gyvenimą įsivaizduoju kitaip, – ištariau, ir jis trimis dideliais žingsniais prilėkė prie manęs. Pamaniau: Atrodo, lyg norėtų… Ir tada jis stūmė mane, o aš kritau. Abu aiktelėjome. Kitą ranką laikė sugniaužęs į kumštį ir atrodė, tuoj pravirks. Tai buvo ne apgailestavimas, jis buvo apimtas siaubo. Bet noriu, kad viena būtų aišku: žinojau, ką darau, spaudaliojau visus mygtukus. Stebėjau, kaip vis labiau lenda į save – norėjau, kad pagaliau ką nors pasakytų, ką nors padarytų. Net jei bloga, net jei blogiausia, daryk ką nors, Nikai. Nepalik manęs čia kaip šmėklos. Aš tik nesuvokiau, kad jis ketina padaryti šitai. Niekada nesvarsčiau, ką daryčiau, jei vyras mane pultų, nes kaip ir neužsiroviau ant žmonų daužytojų kategorijos tipų. (Žinau, filmai per „Lifetime“ kanalą, žinau: smurtas nepaiso socialinių nei ekonominių ribų. Bet vis tiek – Nikas?) Gražbyliauju. Tiesiog atrodo visiškas absurdas: aš sumušta

žmona. Nuostabioji Eimė ir Šeimos smurtautojas. Jis gausiai atsiprašinėjo. (Ar dar kas nors daroma gausiai, išskyrus atsiprašinėjimą? Turbūt prakaituojama.) Jis sutiko pagalvoti apie psichologą, o man niekada neatėjo į galvą, kad iki to gali būti prieita. Tai gerai. Širdyje jis toks geras žmogus, kad man norisi šitai nurašyti, patikėti, kad tai tikrai buvo nesveika anomalija, ištikusi dėl įtampos, kurią abu jaučiame. Kartais pamirštu, kad ne tik aš patiriu įtampą, bet ir Nikas: jį slegia kaltė, kam mane čionai atsivežė, jis nori, kad aš, melancholikė, būčiau patenkinta, o tokį vyrą kaip Nikas, – kuris tvirtai tiki laime be-kitų-pagalbos, – tai gali siutinti. Taigi tas stiprus stumtelėjimas, toks netikėtas, pats savaime manęs neišgąsdino. Mane išgąsdino jo veidas, kai gulėjau ant grindų mirkčiodama, ūžiančia galva. Žvilgsnis buvo toks, lyg jis būtų susilaikęs nuo dar vieno smūgio. Jam labai norėjosi smogti man dar kartą. Labai sunku buvo to nedaryti. Taip nuo tada jis į mane žiūri: kaltė ir pasibjaurėjimas kalte. Visiškas pasibjaurėjimas. O dabar juodžiausia dalis. Vakar nuvažiavau į prekybos centrą, kur kone pusė miesto perka narkotikus ir tai padaryti taip paprasta, lyg turėtum receptą. Žinau, nes Noelė pasakė: jos vyras retkarčiais ten nueina nusipirkti žolės suktinės. Aš nenoriu suktinės, aš noriu ginklo – dėl visa ko. Jei reikalai su Niku visai pašlytų. Jau prie pat centro susivokiau, kad Valentino diena. Valentino diena, o aš ketinu nusipirkti ginklą, o tada pagaminti vyrui vakarienę. Ir tada pamaniau sau: Niko tėtis dėl tavęs neklydo. Tu buka kalė. Nes jei manai, kad vyras tave nuskriaus, palik jį. Bet tu negali palikti savo vyro, gedinčio motinos. Negali. Turėtum būti bibliškai baisi moteris, kad taip padarytum, nebent kas nors būtų iš tikrųjų labai blogai. Turėtum tikrai patikėti, kad vyras ketina tave nuskriausti.

NIKAS DANAS PO ŠEŠIŲ DIENŲ

Go įgrūdo mane į mašiną ir mes nuvažiavome. Pralėkėme pro Noelę, kuri drauge su Bonėj ir Gilpinu ėjo jų automobilio link, o jos rūpestingai aprengti trynukai šokčiojo greta ir iš paskos lyg aitvaro kaspinai. Žviegdami stabdžiais pralėkėme pro minią: šimtai veidų, kūniškas pykčio puantilizmas, nukreiptas tiesiai į mane. Iš esmės mes bėgome. Formaliai. – Oho, spąstai, – sumurmėjo Go. – Spąstai? – pakartojau nesusivokdamas. – Nikai, negi manai, kad čia atsitiktinumas? Trynukų Šiknė policijoj jau davė parodymus. Nė žodžio apie nėštumą. – Arba jie kas kažkiek laiko vis pamėtėja kokią bombikę. Bonėj su Gilpinu jau žinojo, kad mano žmona buvo nėščia, ir nusprendė tuo pasinaudoti. Akivaizdu, jog jie buvo įsitikinę, kad aš nužudžiau ją. – Noelę kitą savaitę rodys visos televizijos, ji aiškins, kad tu žudikas, o ji, geriausia Eimės draugė, kovoja už teisingumą. Reklaminė kekšė. Prakeikta reklaminė kekšė. Prispaudžiau veidą prie lango, sudribau kėdėje. Iš paskos važiavo keli naujienų furgonai. Važiavom tylėdami, Go kvėpavimas rimo. Žiūrėjau į upę, ja į pietus vis panerdama ir iškildama plaukė medžio šaka. – Nikai? – pagaliau prabilo Go. – Ar tai – e… Ar tu… – Nežinau, Go. Eimė nieko man nesakė. Jei buvo nėščia, kodėl Noelei pasakė, o man ne? – Kodėl ji bandė gauti ginklą, o tau nepasakė? – atrėmė Go. – Niekas neaišku. Nuvažiavome pas Go – prie mano namų veikiausiai knibždėjo televizininkų, – ir vos tik įėjau vidun, suskambo mano telefonas, tikrasis. Skambino Eliotai. Įkvėpiau oro, nėriau į savo senąjį miegamąjį, tada atsiliepiau. – Turiu tavęs paklausti, Nikai. – Tai buvo Rendis, netoliese burbuliavo televizorius. – Turi man pasakyti. Ar žinojai, kad Eimė nėščia? Tylėjau, stengdamasis sugalvoti, kaip pasakyti – kad žinia apie nėštumą neįtikėtina. – Atsakyk, velniai rautų! Rendžio tonas mane apramino. Prakalbau švelniu, raminamu, į megztinį įsisupusiu balsu. – Mudu su Eime nesistengėme pradėti vaiko. Rendi, ji nenorėjo pastoti, ir aš nežinau, ar ji apskritai ketino kada nors turėti vaikų. Mes netgi ne… Mes netgi neturėjom santykių taip dažnai. Labai… nustebčiau, jei ji buvo nėščia. – Noelė pasakė, kad Eimė nuėjo pas gydytoją, kad įsitikintų, jog yra nėščia. Policija jau pateikė prašymą dėl orderio peržiūrėti įrašus. Šįvakar žinosim. Go radau svetainėje, su šaltos kavos puodeliu sėdinčią prie motinos kortų staliuko. Pasigręžė į mane taip, kad būtų aišku, jog žino, kad aš čia, bet veido nerodė. – Nikai, kodėl tu vis meluoji? – paklausė. – Eliotai tau ne priešai. Ar nederėtų jiems pagaliau

pasakyti, kad tai tu nenorėjai vaikų? Kam iš Eimės daryti blogiukę? Vėl nurijau įniršį. Viduje jau virė. – Nebeturiu jėgų, Go. Po velnių. Ar būtinai dabar? – Ar rasim tam geresnį laiką? – Aš norėjau vaikų. Kurį laiką bandėme – nesėkmingai. Netgi pradėjome domėtis vaisingumo priemonėmis. O tada Eimė nusprendė, kad nenori vaikų. – Man sakei, kad tu nenorėjai. – Bandžiau parodyti viską gražiau. – O, gražu, dar vienas melas, – metė Go. – Nemaniau, kad tu toks… Tai, ką kalbi, Nikai, yra nesąmonės. Aš buvau per vakarienę, kai šventėm „Baro“ atidarymą, ir mama nesuprato, pamanė, kad jūs norit pranešti, kad laukiatės, ir Eimė tada pravirko. – Žinai, Go, negaliu visko paaiškinti, ką kada Eimė padarė. Nežinau, kodėl prieš visus sušiktus metus ji verkė. Supranti? Go tylėjo, oranžinė gatvės žibinto šviesa jos profilį gaubė roko žvaigždės aureole. – Čia tau, Nikai, bus rimtas patikrinimas, – nežiūrėdama į mane sumurmėjo ji. – Tau visada būdavo sunku sakyti tiesą – visados suregzdavai kokį nekaltą melą, jei manydavai, kad taip išvengsi rimto konflikto. Visada eidavai lengviausiu keliu. Pasakydavai mamai, kad eini į beisbolo treniruotę, nors buvai išėjęs iš komandos; pasakydavai mamai, kad buvai bažnyčioje, nors buvai kine. Kažkokia keista manija. – Čia ne beisbolas, Go. – Ne beisbolas. Bet tu vis tiek meluoji kaip mažas. Vis tiek iš paskutiniųjų stengiesi, kad visi manytų, jog esi tobulas. Nenori būti blogiukas. Taigi Eimės tėvams sakai, kad vaikų nenorėjo ji. Man nesakai, kad apgaudinėji savo žmoną. Prisiekinėji, kad kredito kortelės tavo vardu yra ne tavo, prisiekinėji, kad sėdėjai paplūdimyje, nors paplūdimio negali pakęsti, prisiekinėji, kad tavo santuoka buvo laiminga. Tiesiog nebežinau, kuo dabar tikėti. – Tu nerimtai, ar ne? – Nuo tada, kai dingo Eimė, tu vien tik meluoji. Man neramu dėl to, kas vyksta. Kurį laiką visiška tyla. – Go, ar tu nori pasakyti tai, ką aš manau, kad nori pasakyti? Nes jei taip, kažkas tarp mudviejų labai negerai. – Prisimeni tą žaidimą, kurį vis žaisdavai su mama, kai buvom maži: Ar vis dar mane mylėtum, jei? Ar vis dar mane mylėtum, jei trinktelėčiau Go? Ar vis dar mane mylėtum, jei apiplėščiau banką? Ar vis dar mane mylėtum, jei ką nors nužudyčiau? Nieko neatsakiau. Kvėpavimas dažnėjo. – Vis tiek tave mylėčiau, – pasakė Go. – Go, negi tau tikrai reikia, kad tai pasakyčiau? Ji tylėjo. – Aš nenužudžiau Eimės. Ji tylėjo. – Ar tiki manimi? – paklausiau. – Myliu tave.

Ji trumpam uždėjo man ant peties ranką ir nuėjo į savo kambarį, uždarė duris. Laukiau, kada kambaryje įsižiebs šviesa, bet ten buvo tamsu. Po kelių akimirkų suskambo mano mobilusis. Šį kartą vienkartinis, kurio reikėjo atsikratyti, bet neįstengiau to padaryti, nes visada, visada, visada turėjau atsiliepti Endei. Kartą per dieną, Nikai. Mums reikia pasikalbėti kartą per dieną. Susivokiau, kad griežiu dantimis. Įkvėpiau. Pačiam miesto pakrašty buvo Senojo Vakarų forto griuvėsiai, dar vienas parkas, į kurį niekas neidavo. Tebuvo likęs dviaukštis medinis stebėjimo bokštas, o aplink – surūdijusios sūpynės. Mudu su Ende buvom čia kartą susitikę, grabaliojomės sulindę į bokštą. Senuoju mamos automobiliu apsukau aplink miestą tris didelius ratus, kad įsitikinčiau, jog manęs neseka. Beprotybė buvo ten važiuoti – dar nė dešimtos nebuvo, – bet daugiau nebegalėjau atsisakyti mūsų pasimatymų. Man reikia tave pamatyti, Nikai, šįvakar, dabar, antraip, prisiekiu, nebeištversiu. Privažiavau prie forto ir nustėrau, kaip čia nuošalu ir ką tai reiškia: Endė vis dar norėjo susitikti su manimi tuščioje, neapšviestoje vietoje, su manimi – nėščios žmonos žudiku. Per tankią šiurkščią žolę žingsniuodamas medinio bokšto link langelyje įžiūrėjau jos siluetą. Ji tave sužlugdys, Nikai. Skubiai nuėjau likusį atstumą. Po valandos tūnojau savo paparacų apniktame name ir laukiau. Rendis sakė, kad iki vidurnakčio jie jau žinos, ar mano žmona buvo nėščia. Kai suskambo telefonas, iškart čiupau, o paaiškėjo, kad tai tik prakeiktas Komforthilas. Tėvas vėl paspruko. Farams pranešta. Kaip visada viską nupasakojo taip, lyg būčiau paskutinis asilas. Jei tai pasikartos, būsim priversti jūsų tėvą iškeldinti. Mane išpylė šaltas prakaitas: jei tėtis atsikraustytų pas mane – du beviltiški, pikti niekšai, – tikrai būtų pati klaikiausia dviejų veikėjų komedija. Viskas baigtųsi žmogžudyste ir savižudybe. Bum bum bum! Paleidžiamas juoko įrašas. Pro galinį langą žiūrėdamas į upę baigiau pokalbį – ramiai, Nikai, – ir štai prie valčių pašiūrės pastebėjau susigūžusį siluetą. Pamaniau, koks atsiskyrėlis reporteris, bet paskui tie suspausti kumščiai ir įsitempę pečiai man pasirodė pažįstami. Komforthilas buvo maždaug trisdešimt minučių pėsčiomis Upės keliu. Mūsų namą jis kažkodėl prisiminė, nors manęs ne. Išėjau į tamsą; jis vieną koją tabalavo virš upės ir žiūrėjo į vandenį. Ne toks nevalyvas kaip prieš tai, nors prakaitu trenkė gižiai. – Tėti? Ką tu čia veiki? Visi jaudinasi. Jis pažvelgė į mane tamsiai rudomis akimis, budriomis akimis, o ne baltai padūmavusiomis, kokios kartais būna senų žmonių. Balsvos būtų trikdžiusios mažiau. – Ji liepė man ateiti, – burbtelėjo jis. – Ji liepė man ateiti. Čia mano namai, galiu ateiti kada noriu. – Visą kelią atėjai pėsčias? – Galiu bet kada čia ateiti. Tu manęs gal ir nekenti, bet ji myli mane. Vos nenusikvatojau. Net mano tėvas išsigalvojo draugystę su Eime. Keli fotografai pievutėje nuo gatvės pradėjo spragsėti fotoaparatais. Reikėjo tėtį vestis vidun. Jau

įsivaizdavau, koks straipsnis bus sukurptas prie šitų išskirtinių kadrų: Koks tėvas buvo Bilas Danas, kokį žmogų jis užaugino? Dieve mano, jei tėtis įsileis postringauti apie kales… Paskambinau į Komforthilą, ir po visokių mano gražbylysčių jie pasiuntė sanitarą pasiimti tėvo. Aš demonstratyviai švelniai, raminamai kažką murmėdamas nuvedžiau jį iki sedano, o fotografai paveikslavo. Mano tėtis. Kai jį išvežė, nusišypsojau. Stengiausi vaizduoti labai tėvu besididžiuojantį sūnų. Reporteriai paklausė, ar nužudžiau žmoną. Kaip tik traukiausi į namą, kai privažiavo policijos automobilis. Bonėj, narsiai atrėmusi paparacus, atėjo man pasakyti. Buvo maloni, kalbėjo labai švelniai. Eimė laukėsi. Mano žmona dingo su mano kūdikiu savyje. Bonėj nenuleido nuo manęs akių, laukė reakcijos – tai bus įrašyta į policijos ataskaitą, – todėl liepiau sau: Elkis kaip pridera, nesumauk visko, elkis taip, kaip elgiasi tokias naujienas išgirdęs žmogus. Susiėmiau rankomis galvą ir sumurmėjau: O Dieve, o Dieve, o kol dejavau, regėjau savo žmoną mūsų virtuvėje ant grindų, rankomis apglėbusią pilvą ir suknežinta galva.

EIMĖ ELIOT-DAN 2012 M. BIRŽELIO 26 D.

DIENORAŠTIS

Dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia gyva. Giedra, mėlynas dangus, paukščiai pamišę nuo šilumos, upė teka galinga srove, o aš kaip niekada gyva. Išsigandusi, susijaudinusi, bet gyva. Šįryt, kai pabudau, Niko nebebuvo. Sėdėjau lovoje, žiūrėjau į lubas, stebėjau, kaip saulė auksina jas pėda po pėdos, klausiausi, kaip čia pat po langu suokia mėlynasis strazdas, ir norėjau vemti. Gerklė susigniauždavo ir atsigniauždavo it širdis. Pasakiau sau, kad nevemsiu, o tada puoliau į vonią ir išsivėmiau: tulžis, šiltas vanduo ir paviršiun iškilęs mažas žirnelis. Pilvas trūkčiojo, akys ašarojo, ir aš, bandydama atgauti kvapą, ėmiausi skaičiavimo, kurio imasi visos klozetą apsikabinusios moterys. Geriu piliules, bet kartą ar du pamiršau – koks skirtumas, man trisdešimt aštuoneri, piliules ryju beveik dvidešimt metų. Koks dar gali būti atsitiktinis nėštumas. Testus randu rakinamoje stiklo vitrinoje. Teko susirasti nenustygstančią ūsuotą moteriškę, kad atrakintų vitriną, ir, kol ji nekantraudama laukė, parodyti, kurio noriu. Padavė, abejingai nužvelgė ir pasakė: „Sėkmės.“ Nežinojau, kas būtų sėkmė: teigiamas ar neigiamas atsakymas. Parvažiavau namo ir tris kartus perskaičiau instrukcijas. Laikiau juostelę reikiamu kampu tiek sekundžių, kiek reikia, o tada padėjau ant kriauklės krašto ir lyg nuo bombos sprukau šalin. Trys minutės, todėl įsijungiau radiją ir, žinoma, grojo Tomo Pečio dainą – ar kada būna, kad įsijungtum radiją ir negrotų Tomo Pečio dainos? – taigi sudainavau „American Girl“, o tada nusėlinau atgal į vonią, lyg testas būtų kažkas, prie ko reikėtų prisėlinti, širdis nenormaliai daužėsi, ir aš buvau nėščia. Ir štai aš jau lekiu per pievutę, bėgu gatve ir imu daužyti į Noelės duris. Kai ji atidarė, puoliau į ašaras, parodžiau juostelę ir suklykiau: „Aš nėščia!“ Ir išsigandau, nes dabar žinojau ne tik aš. Grįžus namo sukosi dvi mintys. Viena: kitą savaitę mūsų vestuvių metinės. Užuominas parašysiu kaip meilės laiškus, o pabaigoje lauks gražus senovinis lopšys. Įtikinsiu jį, kad mums lemta būti drauge. Kad mes šeima. Kita: būtų buvę gerai įsigyti ginklą. Dabar, kai vyras grįžta namo, man kartais būna baisu. Prieš kelias savaites Nikas pakvietė mane pasiplaukioti, leistis pasroviui po dangaus žydryne. Kai pasiūlė, apsikabinau laiptų koloną, įsikirtau į ją. Nes įsivaizdavau, kaip jis supa valtį – iš pradžių erzindamas, juokdamasis iš mano paniškos baimės, o paskui jo veidas pasidaro rūstus, ryžtingas, ir aš krintu į vandenį, į tą drumstą rudą vandenį, dreskiantį šakelėmis ir smėliu, o jis viršuje, stipria ranka laiko mane po vandeniu, kol liaujuosi priešintis. Negaliu nieko padaryti. Nikas mane vedė, kai buvau jauna, turtinga, graži moteris, o dabar aš vargšė, bedarbė, veikiau keturiasdešimtmetė nei trisdešimtmetė; nebesu tokia daili, esu daili pagal savo amžių. Tokia tiesa: mano vertė krito. Suprantu tai iš to, kaip Nikas į mane žiūri. Bet tai ne sąžiningas lažybas pralaimėjusio žvilgsnis. Tai apgauto žmogaus žvilgsnis. Galbūt netrukus tai virs į

spąstus įkliuvusio žmogaus žvilgsniu. Gal ir būtų galėjęs su manimi išsiskirti, kol nebuvo kūdikio. Bet dabar tikrai ne, tik ne Geruolis Nikas. Jis neištvertų, jei šiame šeimos vertybių mieste kas nors pamanytų, jog jis iš tų, kurie palieka žmoną su vaikais. Jau verčiau liktų ir kęstų drauge su manimi. Kęstų, pyktų, nirštų. Nesidarysiu aborto. Kūdikiui mano pilve šešios savaitės, jis lęšio didumo, jam auga akytės, plaučiai ir ausytės. Prieš porą valandų nuėjau į virtuvę ir radau užspaudžiamą dėžutę su džiovintais lęšiais, kurių buvo davusi Morina mėgstamai Niko sriubai. Išsitraukiau vieną lęšį ir padėjau ant stalviršio. Jis buvo mažesnis už mano rožinį nagą, mažulytis. Negalėjau jo palikti ant šalto stalviršio, todėl paėmiau, pasidėjau ant delno ir ėmiau glostyti pirštu. Dabar jis mano marškinėlių kišenėje, turiu jį prie savęs. Nesidarysiu aborto ir nesiskirsiu su Niku, kol kas ne, nes vis dar prisimenu, kaip saulėtą dieną jis nėrė į vandenyną, atsistojo ant rankų, kojomis pamojo iš vandens ir išnėrė su pačia gražiausia kriaukle man. Leidausi tada apakinama saulės, paskui užsimerkiau, Nikas pabučiavo mane sūriomis lūpomis, man po vokais it lietaus lašai sumirgėjo spalvos, ir aš pagalvojau: Kokia aš laiminga, čia mano vyras, šitas žmogus bus mano vaikų tėvas. Mes būsime labai laimingi. Bet galbūt aš klydau, galbūt labai klydau. Nes kaip kartais jis žvelgia į mane? Tas mielas berniukas iš paplūdimio, mano svajonių vyras, mano vaiko tėvas? Užklumpu jį stebint mane budriomis akimis, vabzdžio akimis, iš gryno išskaičiavimo, ir pamanau: Šitas žmogus gali mane nužudyti. Taigi jei skaitysite šitai, o aš būsiu negyva, ką gi… Atsiprašau, nejuokinga.

NIKAS DANAS PO SEPTYNIŲ DIENŲ

Laikas. Lygiai aštuntą ryto centrinės zonos laiku, devintą Niujorko laiku paėmiau telefoną. Mano žmona tikrai nėščia. Aš tikrai svarbiausias – vienintelis – įtariamasis. Ketinau pasisamdyti advokatą – šiandien, – ir jis buvo tas advokatas, kurio nenorėjau, bet kurio man žūtbūtinai reikėjo. Teneris Boltas. Bjauri neišvengiamybė. Panaršykite po teisinius tinklalapius, pažiūrėkite vieną kitą kriminalinę laidą, ir visur pamatysite dirbtinio įdegio nurudintą Tenerio Bolto veidą, pasipiktinusį ir besirūpinantį savo klientu kad ir paskutiniame mulkių šou. Jis išgarsėjo trisdešimt ketverių, kai gynė Kodį Olseną, restorano savininką iš Čikagos, apkaltintą uždusinus nėščią žmoną ir išmetus jos kūną į sąvartyną. Tarnybiniai šunys užuodė lavono kvapą Kodžio mersedeso bagažinėje; iš jo nešiojamojo kompiuterio apžiūros paaiškėjo, kad kažkas išspausdino žemėlapį su artimiausiu sąvartynu tą rytą, kai dingo Kodžio žmona. Viskas kaip ant delno. Kai to ėmėsi Teneris Boltas, įtariamųjų atsirado kiek tik nori – Policijos departamentas, du Vestsaido Čikagos gaujos nariai, piktas klubo apsaugininkas, – tik ne Kodis Olsenas, kuris išėjęs iš teismo salės tiesiu taikymu nudrožė gerti kokteilių. Nuo tada per dešimtmetį Teneris Boltas tapo žinomas kaip Vyrelių Vanagas: jis nerdavo į rezonansines bylas ginti žmonų nužudymu kaltinamų vyrų. Daugiau kaip pusę bylų laimėdavo, o tai neblogai, turint omeny, kad paprastai bylos būdavo pagrįstos, o kaltinamieji itin nemieli – mergišiai, savimylos, sociopatai. Teneris Boltas dar buvo vadinamas Mulkių gynėju. Antrą valandą turėjau su juo susitikti. „Čia Meribetė Eliot. Prašom palikti žinutę, nedelsdama jums paskambinsiu…“ – atsiliepė balsas, panašus į Eimės. Į Eimės, kuri nepaskambins nedelsdama. Spaudžiau į oro uostą, iš kur turėjau skristi į Niujorką susitikti su Teneriu Boltu. Paprašęs Bonėj leidimo išvykti iš miesto, regis, pralinksminau ją: Farai iš tikrųjų taip nedaro. Čia tik per televizorių taip rodo. „Labas, Meribete, čia vėl Nikas. Man labai reikia su jumis pasikalbėti. Norėjau jums pasakyti… E, aš tikrai nežinojau apie nėštumą, esu lygiai taip pat sukrėstas kaip ir jūs… E, ir aš samdausi advokatą, norėjau, kad žinotumėt. Atrodo, net Rendis siūlė taip padaryti. Kad ir kaip būtų… Juk žinot, kad nemoku palikinėti žinučių. Tikiuosi, paskambinsit man.“ Tenerio Bolto biuras buvo miesto centre, ne per toliausiai nuo ten, kur kadaise dirbau. Liftas užkėlė mane dvidešimt penkis aukštus, bet kilo taip sklandžiai, jog nė nebuvau tikras, ar judame, kol neužgulė ausų. Dvidešimt šeštame aukšte kietai sučiaupusi lūpas įlipo blondinė prigludusiu dalykiniu kostiumėliu. Laukdama, kol užsivers durys, nekantriai treptelėjo koja, o tada metė man: – Kodėl nepaspaudžiat, kad užsidarytų? Apdovanojau ją šypsena, kuria šypsausi aikštingoms moterims, nugiedrinančia šypsena, tokia, kurią Eimė vadino „mylimojo Nikio šypsenėlė“, ir moteris mane pažino.

– O, – ištarė, lyg užuodusi ką nors gaižaus. Kai Tenerio aukšte nėriau lauk, atrodė, lyg būčiau asmeniškai ją įžeidęs. Tas tipas buvo geriausias, o man reikėjo geriausio, bet, antra vertus, man buvo nemalonu būti kaip nors siejamam su juo – su šituo sukčiumi, šituo pajacu, šituo kaltųjų advokatu. Buvau taip nusistatęs prieš Tenerį Boltą, jog maniau, kad jo biuras atrodys kaip iš „Majamio policijos“. Bet „Bolt & Bolt“ atrodė veikiau priešingai – oriai, solidžiai. Už švarutėlių stiklinių durų puikiais kostiumais vilkintys žmonės siuvo iš kabineto į kabinetą. Mane pasitiko jaunas dailus vyras su atogrąžų vaisiaus spalvos kaklaraiščiu, pasodino stiklu ir veidrodžiais žėrinčiame laukiamajame, kilniai pasiūlė vandens (atsisakiau), tada grįžo prie spindinčio stalo ir pakėlė spindinčio telefono ragelį. Sėdėjau ant sofos ir stebėjau horizontą, kuriame tarsi mechaniniai paukščiai kapnojo kranai. Paskui iš kišenės išsitraukiau paskutinę Eimės užuominą. Penkeri metai – medis. Ar toks bus galutinis lobio paieškos prizas? Kas nors vaikui: drožinėtas ąžuolinis lopšys, medinis barškutis? Kas nors mūsų vaikui ir mums, kad pradėtume iš pradžių, naujai Danų pradžiai. Man spoksant į užuominą, paskambino Go. – Ar viskas gerai? – nieko nelaukdama paklausė. Mano sesuo manė, kad aš galbūt žmonos žudikas. – Tiek gerai, kiek, manau, apskritai kada nors galės būti. – Nikai, atleisk. Skambinu atsiprašyti, – išbėrė Go. – Pabudau ir supratau, kad aš visiškai nenormali. Ir bjauri. Pamečiau galvą. Tai buvo momentinis apdujimas. Labai labai atsiprašau. Tylėjau. – Suprask, Nikai: išsekimas, stresas ir… Aš atsiprašau… Tikrai. – Gerai, – pamelavau. – Bet, tiesą sakant, džiaugiuosi. Kažkas paaiškėjo… – Ji tikrai laukėsi. Pilve dilgtelėjo. Vėl pasirodė, kad pamiršau kažką svarbaus. Kažką pražiopsojau ir už tai sumokėsiu. – Užjaučiu, – ištarė Go. Patylėjo. – Iš tikrųjų… – Negaliu apie tai kalbėti. Negaliu. – Gerai. – Aš Niujorke, – pasakiau. – Susitinku su Teneriu Boltu. Go garsiai iškvėpė. – Ačiū Dievui. Kaip pavyko taip greitai pas jį pakliūti? – Nes mano byla visai sumauta. Mane iš karto sujungė su pačiu Teneriu – prisistačius teko palaukti porą sekundžių, – ir kai papasakojau jam apie kvotą mano svetainėje ir apie nėštumą, jis liepė man šokti į artimiausią lėktuvą. – Dedu į kelnes, – pridūriau. – Elgiesi protingai. Tikrai. Vėl tyla. – Juk negali Teneris Boltas būti jo tikras vardas, ką? – pabandžiau praskaidrinti nuotaiką. – Girdėjau, tai Ratnerio Tolbo anagrama.

– Tikrai? – Ne. Nusijuokiau. Nederamas veiksmas, bet gera. O tada pamačiau per laukiamąjį pas mane ateinančią anagramą – juodas kostiumas su ruoželiais, kaklaraištis – it žalioji citrina, plėšri šypsena. Ėjo ištiesęs ranką, iš anksto nusiteikęs sukirsti rankomis. – Nikai Danai, aš Teneris Boltas. Eime, metas imtis darbo. Tenerio Bolto kabinetas, regis, tyčia buvo įrengtas taip, kad primintų vien tik vyrams skirto golfo klubo kambarį – patogūs odiniai krėslai, teisės knygų pilnos lentynos, dujinis židinys su kondicionuojamame ore plevenančiomis liepsnelėmis. Sėskis, užsirūkyk cigarą, pasiskųsk žmona, suskelk kokį nešvankų juokelį – tik tarp mūsų, berniukų. Boltas tyčia nesisėdo už stalo. Pakvietė susėsti prie dviviečio staliuko, lyg būtume susiėję pažaisti šachmatais. Tai partnerių pokalbis, be žodžių bylojo Boltas. Susėsime prie nedidelio staliuko karo štabe ir kibsime į darbą. – Pone Danai, mano honoraro avansas – šimtas tūkstančių dolerių. Suprantama, tai dideli pinigai. Todėl noriu, kad būtų aišku, ką siūlau aš ir ko tikiuosi iš jūsų. Tinka? Jis įsmeigė į mane nemirksinčias akis, užjaučiamai šypsojosi ir laukė, kad linktelėčiau. Tik Teneris Boltas taip galėjo: mane, klientą, priversti atskristi pas jį, o tada išdėstyti, kaip turėsiu verstis per galvą, kad jis priimtų mano pinigus. – Aš laimiu, pone Danai. Laimiu bylas, kurių neįmanoma laimėti, o byla, su kuria, manau, netrukus turėsite reikalą – būkim realistai, – kietas riešutėlis. Finansiniai nesklandumai, nevykus santuoka, nėščia žmona. Žiniasklaida domisi jumis, visuomenė domisi jumis. Jis ėmė sukioti žiedą su antspaudu ant dešinės rankos, laukdamas, jog parodysiu, kad klausausi. Vis girdėdavau sakant: Keturiasdešimties vyras turi tokį veidą, kokio yra vertas. Keturiasdešimtmečio Bolto veidas buvo išpuoselėtas, veik be raukšlių, rodantis savimeilę. Savimi pasitikintis vyras, geriausias savo srities žinovas, gyvenimu patenkintas žmogus. – Be manęs daugiau jokių policijos apklausų, – kalbėjo Boltas. – Labai apgailestauju, kad taip darėte. Tačiau, prieš imantis teisinės dalies, reikia tvarkytis su viešąja nuomone, nes iš to, kaip dabar viskas vyksta, atrodo, jog viskas išeis į viešumą: jūsų kredito kortelės, gyvybės draudimas, tikėtina, inscenizuota nusikaltimo vieta, išvalytas kraujas. Atrodo labai prastai, bičiuli. Užburtas ratas; jei farai mano, kad tai padarėte jūs, jie tai paviešina. Visuomenė pasipiktinusi, ji reikalauja, kad būtumėt suimtas. Taigi pirma: mums reikia surasti kitą įtariamąjį. Antra: turime išsaugoti Eimės tėvų palaikymą – nemoku pasakyti, kaip tai svarbu. Ir trečia: reikia susitvarkyti su jūsų įvaizdžiu, nes jeigu bus prieita iki teismo, tai paveiks prisiekusiuosius. Bylos nagrinėjimo vietos pakeitimas nieko nebereiškia – ištisos paros transliacijos, internetas, dabar visas pasaulis yra jūsų teismo salė. Todėl gyvybiškai svarbu pradėti viską versti į kitą pusę. – Patikėkit, ir aš to norėčiau. – Kaip reikalai su Eimės tėvais? Ar įmanoma būtų juos prikalbinti viešai pareikšti apie paramą jums? – Nekalbėjau su jais nuo tada, kai man patvirtino, jog Eimė buvo nėščia. – Yra nėščia, – žiūrėjo į mane Teneris susiraukęs. – Yra. Ji yra nėščia. Šiukštu niekada

nekalbėkite apie savo žmoną būtuoju laiku. – Velnias. Užsidengiau veidą ranka. Nė nepastebėjau, ką pasakiau. – Su manimi galite nesijaudinti, – pasakė Boltas ir kilniaširdiškai mostelėjo. – O kitur saugokitės. Labai saugokitės. Nuo dabar burną praverkite tik gerai apgalvojęs, ką sakysite. Taigi su Eimės tėvais nesikalbėjote. Man tai nepatinka. Turbūt bandėte su jais susisiekti? – Palikau kelias žinutes. Boltas kažką pakeverzojo į didelį geltoną bloknotą. – Ką gi, manysim, kad mums tai blogos naujienos. Bet turite juos surasti. Tik ne viešai, kur jus gali nufilmuoti koks nors šiknius su kamera, – negalime sau leisti dar vienos Šonos Keli. Arba pasiųskit į žvalgybą seserį, tegu pažiūri, kas vyksta. Gal taip ir padarykit, taip geriau. – Gerai. – Nikai, sudarykit man sąrašą. Surašykit viską, ką per visus šituos metus esat gera padaręs Eimei. Visokias romantiškas smulkmenas, ypač per pastaruosius metus. Virėt jai vištienos sultinį, kai sirgo, siuntinėjot meilės laiškelius, kol buvot išvykęs darbo reikalais. Nieko akį rėžiančio. Papuošalai man nerūpi, nebent išsirinkot per atostogas ar panašiai. Mums reikia tikrų asmeninių momentų, romantinio filmo momentų. – O jeigu aš ne iš romantikų? Teneris sučiaupė lūpas, paskui vėl atleido. – Suraskit ką nors, Nikai, gerai? Atrodot kaip geras vyrukas. Esu tikras, kad padarėt ką nors miela per pastaruosius metus. Nesugalvojau nieko malonaus, ką būčiau padaręs per pastaruosius dvejus metus. Niujorke pirmaisiais keleriais santuokos metais iš kailio nėriausi, kad pamaloninčiau žmoną – kad ir tais nerūpestingais laikais, kai kartą ji pasileido per vaistinės stovėjimo aikštelę ir puolė man į glėbį, ir mes spontaniškai atšventėm, nes ji nusipirko naujo plaukų lako. Ji visą laiką buvo veidu prigludusi prie mano veido, žiūrėjo plačiai atmerkusi savo mėlynas akis, geltonos blakstienos braukė man per odą, tiesiai po nosimi jutau jos alsavimo kaitrą, jo ramumą. Stengiausi dvejus metus, iki mano senoji žmona nepranyko, labai stengiausi – jokio pykčio, jokių ginčų, nuolatinis pataikavimas, kapituliacija, vyras, kokius rodo komedijose: Taip, mieloji. Žinoma, širdele. Energija sunkėsi iš mano kūno, kol paklaikusio triušelio protas stengėsi suprasti, kaip ją padaryti laimingą, o bet koks veiksmas, bet koks bandymas būdavo pasitinkamas su dangun užverstomis akimis ar tyliu liūdnu atodūsiu. Atodūsiu: Taip ir nesupratai. Kai išvažiavome į Misūrį, jau buvau visai išsiderinęs. Gėda prisiminti save tokį, kokiu virtau – skubantis, besiriejantis, susikūprinęs pataikūnas. Taigi nebuvau romantikas; netgi nebuvau malonus žmogus. – Taip pat man reikia sąrašo žmonių, kurie galbūt pakenkė Eimei, kurie galėtų ką nors prieš ją turėti. – Turiu jums pasakyti: atrodo, Eimė prieš kurį laikė bandė nusipirkti ginklą. – Farai žino? – Taip. – Jūs žinojot?

– Sužinojau tik tada, kai tipas, iš kurio ji norėjo pirkti, pasakė. Jis mąstė lygiai dvi sekundes. – Tada galiu lažintis, jog pagal jų teoriją jai ginklo reikėję, kad galėtų apsiginti nuo jūsų, – pasakė. – Ji buvo izoliuota, jai buvo baisu. Ji norėjo tikėti jumis, tačiau jautė, kad darosi kažkas bloga, todėl nusprendė įsigyti ginklą, jei kartais jos blogiausi nuogąstavimai pasitvirtintų. – Oho, jums puikiai sekasi. – Mano tėvas buvo faras, – pasakė Boltas. – Bet mintis dėl ginklo man patinka – dabar mums tereikia ko nors, be jūsų, kas tiktų į šitą schemą. Ko nors ne itin tolimo. Jei ji nuolat barėsi su kaimynu dėl lojančio šuns, jeigu jai reikėjo atsiginti kokio flirtuotojo – kad ir kas būtų, man to reikia. Ką žinote apie Tomį O’Harą? – Teisingai! Žinau, kad jis kelis kartus skambino pagalbos linija. – 2005-aisiais jis buvo apkaltintas Eimės išžaginimu, atliktu pažįstamo asmens. Nevalingai išsižiojau, bet nieko nepasakiau. – Ji kartais su juo susitikinėdavo. Jie buvo susitikę pas jį vakarienės, reikalas tapo nevaldomas ir, mano žiniomis, jis išprievartavo ją. – Kada 2005-aisiais? – Gegužę. Tai įvyko per tuos aštuonis mėnesius, kai buvau pametęs Eimę – tarp mudviejų susitikimo Niujorke ir paskui Septintajame aveniu. Teneris stebėdamas mane pasitaisė kaklaraištį, pasukiojo deimantais papuoštą vestuvinį žiedą. – Ji jums apie tai nepasakė. – Nieko apie tai negirdėjau, – atsakiau. – Iš nieko. Tuo labiau iš Eimės. – Nustebtumėt, kokiai daugybei moterų tai vis lyg kokia dėmė. Gėda. – Negaliu patikėti… – Per tokius susitikimus visada stengiuosi klientui pateikti jam nežinomos informacijos, – aiškino Teneris. – Noriu, kad suprastumėt, kaip rimtai esu nusiteikęs imtis jūsų bylos. Ir kaip labai jums manęs reikia. – Ar tas tipas gali būti įtariamasis? – Žinoma, kodėl gi ne, – labai jau pasitikinčiai patvirtino Teneris. – Jis prieš jūsų žmoną yra panaudojęs smurtą. – Ar jį pasodino į kalėjimą? – Ji atsiėmė kaltinimus. Manau, nenorėjo liudyti. Jei mudu nuspręstume dirbti drauge, aš juo pasidomėsiu. Dabar pasistenkit prisiminti visus, kas domėjosi jūsų žmona. Vis dėlto būtų geriau kas nors iš Kartidžo. Būtų įtikimiau. Dabar… – Teneris užsikėlė koją ant kojos, atkišo apatinius dantis, išsikraipiusius ir dėmėtus, palyginti su tobulai išsirikiavusiais viršutiniais. Kurį laiką tais kreivais dantimis laikė prikandęs viršutinę lūpą. – Dabar sunkesnioji dalis, Nikai, – prakalbo. – Man reikia, kad su manimi būtumėt visiškai atviras, antraip nieko nebus. Todėl papasakokit man viską apie savo santuoką, klokit visa, kas blogiausia. Nes jei žinosiu blogiausia, galėsiu tam pasirengti. Bet jei mane užklups nepasirengusį, mums galas. O jeigu mums galas, jums galas. Nes aš paspruksiu savo G4. Įkvėpiau. Pažvelgiau jam į akis. – Aš buvau neištikimas Eimei. Apgaudinėjau Eimę.

– Gerai. Su daug moterų ar tik su viena? – Ne, ne su daug. Anksčiau jos neapgaudinėjau. – Taigi su viena moterimi? – pasitikslino Boltas ir nusuko žvilgsnį. Sukiodamas vestuvinį žiedą įsmeigė akis į burlaivio akvarelę. Įsivaizdavau, kaip jis vėliau skambina žmonai ir sako: Kad nors kartą, nors kartą ateitų ne šiknius. – Taip, tik viena mergina, ji labai… – Nesakykit mergina, niekada nesakykit mergina, – nutraukė mane Boltas. – Moteris. Viena moteris, kuri jums ypatinga. Ar tai norėjote pasakyti? Aišku, tai. – Ar žinot, Nikai, kad ypatinga blogiau negu… Tiek to. Kiek laiko? – Kiek daugiau nei metai. – Ar kalbėjotės su ja po Eimės dingimo? – Taip, vienkartiniu telefonu. Ir kartą asmeniškai. Du kartus. Bet… – Asmeniškai. – Niekas mūsų nematė. Galiu prisiekti. Tik mano sesuo. Jis atsikvėpė, vėl nukreipė žvilgsnį į burlaivį. – Ir kaip tai… Kuo ji vardu? – Endė. – Koks jos požiūris į visa tai? – Viskas buvo gerai iki nėštumo… paviešinimo. Dabar, manau, ji šiek tiek susierzinusi. Labai susierzinusi. Labai, e… kaprizinga netinkamas žodis… – Nikai, sakykit, ką norit pasakyti. Jei ji kaprizinga, tai… – Ji reikli. Kibi. Nuolat reikalauja, kad raminčiau. Ji labai miela mergina, bet ji jauna, ir aišku, kad jai sunku. Teneris Boltas nuėjo prie mini baro ir išsitraukė „Clamato“6. Šaldytuvas buvo pilnas „Clamato“. Atsidarė buteliuką ir trimis gurkšniais išgėrė, tada nusišluostė lūpas medžiagine servetėle. – Su Ende jums reikia nutraukti bet kokį bendravimą – visiškai ir visiems laikams, – prakalbo jis. Jau žiojausi prieštarauti, bet jis kilstelėjo delną. – Tuojau pat. – Negaliu va taip imti ir nutraukti. Nei iš šio, nei iš to. – Nikai, tai nediskutuotina. Nagi, baikit, žmogau, negi turiu jums tai aiškinti? Negalite su kažkuo susitikinėti, kai dingusi jūsų nėščia žmona. Jus patupdys į kalėjimą. Tik padaryti tai reikia taip, kad nenuteiktumėte jos prieš save. Kad jai nekiltų noro imtis vendetos, kad nesinorėtų eiti į viešumą, kad liktų tik švelnūs prisiminimai. Padarykit taip, kad ji patikėtų, jog taip reikia, priverskit ją norėti, kad jūs būtumėt saugus. Ar mokate gražiai skirtis? Prasižiojau atsakyti, bet jis nelaukė. – Parengsime jus šitam pokalbiui, taip pat ir kryžminei apklausai, gerai? Taigi, jeigu manęs norite, skrendu į Misūrį, įsikuriu ten ir imamės darbo. Jei norite, kad būčiau jūsų advokatas, jau rytoj būsiu su jumis. Ar norite? – Noriu. Pavakary jau vėl buvau Kartidže. Keista, kad Teneriui iš veiksmo pašalinus Endę – kai tik pasidarė

aišku, kad ji paprasčiausiai negali likti, – aš taip greitai su tuo susitaikiau, keista, kad kaip menkai dėl to liūdėjau. Per paprastą dvi valandas trukusį skrydį nuo myliu Endę perėjau prie nemyliu Endės. Lyg būčiau išėjęs pro duris. Mūsų santykiai iš karto pribluko – praeitis. Kaip keista, kad sugrioviau santuoką dėl tos mergaičiukės, su kuria neturėjau nieko bendra, išskyrus tik tai, kad abiem patiko skaniai pasijuokti ir po sekso išgerti šalto alaus. Aišku, gerai, kad tai užbaigsi, būtų pasakiusi Go. Labai jau sudėtinga pasidarė. Bet buvo rimtesnė priežastis: iš galvos nėjo Eimė. Jos nebuvo, bet vis tiek jos buvimo buvo daugiau negu bet kieno kito. Įsimylėjau Eimę, nes su ja buvau geriausias Nikas. Meilė jai padarė iš manęs antžmogį, mylėdamas ją jaučiausi gyvas. Kad ir smagiausiai nusiteikusi, ji buvo kietas riešutas, nes jos smegenys be paliovos dirbo, dirbo, dirbo – man reikėjo kaip reikiant pasitempti, kad neatsilikčiau nuo jos. Visą valandą kūriau jai paprastą elektroninį laišką, prisigraibiau visokių įdomybių, kad tik ją sudominčiau: Ežerų poetai7, dvikovos taisyklės, Prancūzijos revoliucija. Jos protas buvo ir platus, ir gilus, būdamas drauge su ja pats tapau sumanesnis. Ir dėmesingesnis, aktyvesnis, gyvesnis, ir labiau įsiaudrinęs, nes mano žmonai meilė buvo kaip narkotikas, alkoholis ar pornografija – negalėjo būti jokios plynės. Kas kartą turėjo būti intensyviau negu prieš tai, kad būtų pasiektas tas pats rezultatas. Eimė privertė mane patikėti, kad esu išskirtinis, kad esu jos lygio žaidėjas. Tai buvo mūsų sėkmė ir mūsų pražūtis. Nes nepajėgiau susidoroti su reikalavimu būti didingam. Ėmiau geisti lengvumo ir vidutinybės, nekenčiau savęs dėl to ir galiausiai, kaip dabar suprantu, nubaudžiau ją už tai. Paverčiau ją nervinga, dygia būtybe. Apsimečiau vienokiu, o pasirodė, kad esu visai kitoks. O blogiausia, įtikinau save, kad dėl mudviejų tragedijos kalta tik ji. Ištisus metus pamažu virtau tuo, kuo kaltinau ją: tikru neapykantos kamuoliu. Skrisdamas namo į ketvirtą užuominą spoksojau taip ilgai, jog išmokau atmintinai. Norėjau save kankinti. Nieko keista, kad šį kartą jos rašteliai visiškai kitokie: mano žmona buvo nėščia, ji norėjo viską pradėti nuo pradžių, norėjo mums sugrąžinti nuostabų laimingą gyvybingumą. Įsivaizdavau, kaip ji bėgioja po miestą, slapsto tuos mielus raštelius, lyg mokinukė degdama noru, kad tik nueičiau iki galo – iki žinios, kad ji laukiasi mano vaiko. Medis. Turėtų būti senovinis lopšys. Pažįstu savo žmoną: turėtų būti antikvarinis lopšys. Nors užuomina parašyta anaiptol ne būsimos motinos gaida: Įsivaizduok: esu bloga mergaitė, Nubaust reikėtų šitokią panaitę. O tai nutikę jau yra, Kur saugome gėrybes metinėms, ar ne? Pardon, jei šitai aš prasimaniau! Saulėtą popietę ten buvo gera man ir tau. Paskui išgėrėme kokteilį vis taip pat smagiai. Tad skuoski ten padūsaudamas tu saldžiai, Atverk duris – staigmena lauks tenai.

Buvau jau beveik prie namų, kai supratau. Kur saugome gėrybes metinėms, ar ne? Gėrybės turėtų būti kas nors iš medžio. Nubausti – nusivesti į malkinę. Už sesers namo buvo malkinė – ten buvo sukrautos žoliapjovės dalys ir surūdiję įrankiai – aptriušusi sena pašiūrė lyg iš siaubo filmo, kur pamažu išžudomi stovyklautojai. Go niekad ten neidavo. Kai atsikraustė, vis juokaudavo, kad padegs

ją. Bet malkinė tik dar labiau apžėlė ir apsiraizgė voratinkliais. Juokaudavome, kad ten pati ta vieta lavonui užkasti. Negali būti. Nunėmusiu veidu, šaltomis rankomis, važiavau per miestą. Go automobilis stovėjo ant keliuko prie namo, bet aš pratykinau pro šviečiantį svetainės langą ir pasileidau nuo kalvos. Netrukus ji manęs nebegalėjo matyti, niekas nebegalėjo matyti. Labai privatu. Pačiam pakrašty po medžiais stovėjo pašiūrė. Nenenenene.

6 Pomidorų sulčių ir moliuskų sultinio gėrimas su prieskoniais. 7 Anglų poetai Williamas Wordsworthas, Samuelis Tayloras Coleridge’as ir Robertas Southey, XIX a. pradžioje gyvenę ir įkvėpimo sėmęsi ežeringame Kambrijos krašte (the Lake District).

antra dalis

PAŽINIMAS

EIMĖ ELIOT-DAN DINGIMO DIENĄ

Dabar, kai esu nebegyva, jaučiuosi kur kas laimingesnė. Tiksliau, dingusi. Greitai būsiu laikoma galbūt negyva. O trumpiau sakytume – negyva. Tai nutiks netrukus, bet jau dabar jaučiuosi geriau: sąnariai atsipalaidavę, raumenys lankstūs. Šįryt vieną akimirką suvokiau, kad veidas kažkoks keistas, kitoks. Žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį – baisusis Kartidžas likęs už keturiasdešimt trijų mylių, mano pasipūtėlis vyras trinasi po savo glitų barą, o virš jo šlykščios nesusivokiančios galvos ant plono siūlo kybo kaltinimas tyčiniu kūno sužalojimu – ir matau, kad šypsausi. Cha! Tai bent naujiena. Mano šios dienos darbų sąrašas – vienas iš pastarųjų metų sąrašų – guli greta ant keleivio sėdynės, prie punkto Nr. 22 – kruvinas taškas: įsipjauti. Bet Eimė bijo kraujo, pasakys dienoraščio skaitytojai. (Tiesa, dienoraštis! Prie mano puikiojo dienoraščio mes dar prieisime.) Ne, nebijau, bet pastaruosius metus tai nuolat kartodavau. Nikui gal kokį pustuzinį kartų skundžiausi, kaip bijau kraujo, o kai jis pasakė: „Neprisimenu, kad anksčiau būtum taip bijojusi“, atsakiau: „Aš sakiau tau, sakiau daugybę kartų!“ Niko galvoje kitų žmonių bėdos neužsilaiko, todėl jis tiesiog tuo patikėjo. Gražiai aš ten apsisukau kraujo centre, kai nualpau. Aš tikrai nualpau, ne šiaip parašiau, kad nualpau. (Nesinervinkite, viską išsiaiškinsime: kas tiesa, kas ne, o kas galbūt tiesa.) Punktas Nr. 22: „Įsipjauti“ jau seniai sąraše. Dabar tai atlikta, ir man skauda ranką. Labai skauda. Reikia didelės savitvardos pačiam įsipjauti savo kūną iki pat raumens. Reikia daug kraujo, bet ne tiek, kad apalptum, kad kas nors po kelių valandų rastų tave raudoname klane ir tau tektų daug aiškintis. Iš pradžių kartono rėžtuką prisidėjau prie riešo, bet žvelgdama į susikryžiavusias kraujagysles pasijutau kaip išminuotoja iš veiksmo filmo: nukirpk ne tą laidelį ir mirsi. Galiausiai, įsikandusi skudurą, kad nerėkčiau, įsipjoviau žastą iš vidinė pusės. Vienu ilgu, giliu geru pjūviu. Sėdėjau sukryžiavusi kojas virtuvėje ant grindų dešimt minučių, laukiau, kol iš tolygiai srūvančio kraujo prisikaups padorus tirštas klanas. Tada viską iššluosčiau taip atsainiai, kaip Nikas būtų išvalęs po to, kai neva suknežino man galvą. Norėjau, kad namas atskleistų, kaip kertasi tiesa ir apgavystė: Scena svetainėje atrodo inscenizuota, bet kraujas išvalytas – tai negali būti Eimė! Todėl susižaloti vertėjo. Bet praėjo jau kelios valandos, o rėžis po rankove, po turniketu vis dar dega. (Punktas Nr. 30: Atsargiai sutvarstyti žaizdą, saugotis, kad kraujo nenulašėtų ten, kur jo neturi būti. Suvynioti kartono rėžtuką ir įsidėti į kišenę, paskui išmesti.) Punktas Nr. 18: Inscenizuoti grumtynes svetainėje. Nuversti otomanę. Padaryta. Punktas Nr. 12: Pirmą užuominą įdėti į dėžutę, suvynioti ir padėti taip, kad policija rastų pirmiau, negu priblokštas vyras ims jos ieškoti. Tai turi būti policijos užprotokoluota. Noriu, kad jis būtų priverstas leistis į lobio paiešką (jo ego privers jį tą paiešką baigti). Padaryta. Punktas Nr. 32: Persirengti paprastais drabužiais, plaukus susikišti po skrybėle, nulipti upės šlaitu, pakrante, vos per kelis colius nuo vandens, nubėgti iki kvartalo galo. Padaryti kaip tik taip, nors žinai, kad Teverer, vienintelė kaimynė, kuri mato upę, bus bažnyčioje. Padaryti kaip tik taip, nes niekada negali būti tikra. Visada žengi dar vieną žingsnį, kurio nežengia kiti, – tokia jau tu esi.

Punktas Nr. 29: Atsisveikinti su Bliker. Paskutinį kartą užuosti iš snukelio sklindantį katišką dvoką. Priberti dubenėlį, jei kartais žmonės pamirštų ją pašerti, kai viskas prasidės. Punktas Nr. 33: Dingti. Padaryta, padaryta, padaryta. Galėčiau daugiau jums papasakoti, kaip viską padariau, bet norėčiau, kad iš pradžių mane pažintumėte. Ne Eimę iš dienoraščio, kuri yra literatūrinis personažas (Nikas sakė, kad aš nesu rašytoja – kodėl apskritai jo klausiausi?), o mane, tikrąją Eimę. Kokia moteris galėtų tai padaryti? Papasakosiu jums istoriją, tikrą istoriją, ir tada galbūt suprasite. Pirmiausia aš neturėjau gimti. Mano motina iki manęs patyrė penkis persileidimus ir du kartus kūdikis gimė negyvas. Vieną kartą per metus, rudenį, lyg tai būtų sezoninė pareiga, lyg sėjomaina. Visos buvo mergaitės; visos gavo vardą Viltis. Esu tikra, kad taip sugalvojo mano tėvas – iš optimistinio impulso, iš naivaus nuoširdumo: Meribete, nepraraskime vilties. Bet jie kaskart prarasdavo Viltį. Gydytojai mano tėvams liepė liautis bandyti susilaukti vaiko. Tie nesutiko. Jie esą ne kokie tiženos. Jie vis bandė ir bandė, ir galiausiai atsiradau aš. Mama nesitikėjo, kad būsiu gyva, bijojo apie mane galvoti kaip apie tikrą vaiką, gyvą vaiką, mergytę, kurią parsiveš namo. Jei viskas būtų pakrypę į bloga, būčiau buvusi aštuntoji Viltis. Bet aš klykdama atėjau į šį pasaulį – įsijaudrinusi, ryškiai rožinė. Tėvai buvo be galo nustebę, jie suvokė, kad nesvarstė, kaip mane pavadinti, kad nerinko tikro vardo tikram vaikui. Pirmąsias dvi dienas ligoninėje prabuvau be vardo. Kas rytą motina girdėdavo, kaip į jos palatą atsiveria durys, ir jausdavo, kaip tarpdury stoviniuoja medicinos sesuo (įsivaizduodavau ją senoviškai, su plačiu baltu sijonu ir kepuraite su sparneliais, it kinų išsineštinio maisto dėžutės). Sesuo delsdavo, o motina nepakeldama akių klausdavo: „Ar ji dar gyva?“ Kai vis dėlto likau gyva, jie mane pavadino Eime, nes tai buvo paprastas mergaitės vardas, populiarus vardas, vardas, kuriuo tais metais buvo pavadinta šimtai kitų mergaičių, taigi dievai galbūt nepastebėsią jų kūdikėlio, prigludusio tarp kitų. Meribetė sakė, kad dabar ji mane pavadintų Lidija. Augau jausdamasi ypatinga, didžiavausi. Buvau mergaitė, kuri kovėsi su nebūtimi ir laimėjo. Tikimybės buvo gal koks procentas, bet aš laimėjau. Tik sugadinau motinai gimdą – manasis Šermano žygis8 prieš motinai pagimdant mane. Meribetė nebegalėjo turėti vaikų. Vaikystėje tiesiog mėgavausi tuo: tik aš, tik aš, vien tik aš. Vilčių gimimo ir mirties dienomis mama gurkšnodavo arbatą, apsiklojusi pledu sėdėdavo supamajame krėsle ir sakydavo, kad ji tiesiog „nori truputį pabūti viena“. Nieko dramatiška, mama pernelyg protinga, kad giedotų laidotuvių giesmes, bet pasidarydavo liūdnai svajinga, atsitolindavo, ir manęs, tokio reiklaus padaro, tame jos pasaulyje nebūdavo. Ropšdavausi motinai ant kelių arba lįsdavau jai į akis su kreidelėmis nupieštu piešiniu, arba prisimindavau kokį lapelį iš mokyklos, kurį reikėjo skubiai perskaityti. Tėvas stengdavosi nukreipti mano dėmesį, bandydavo išsivesti į kiną ar papirkti saldainiais. Jokios gudrybės nepadėdavo. Neduodavau motinai tų kelių minučių. Visada buvau geresnė už Viltis, nes man pavyko išgyventi. Bet drauge visada pavydėjau toms septynioms negyvoms šokančioms princesėms. Jos tapo tobulos nė akimirkos negyvenusios, nė nesistengdamos, o man buvo lemta gyventi šioje Žemėje, kiekvieną mielą dieną privalėjau stengtis, ir

kiekviena diena slėpė galimybę nutolti nuo tobulybės. Toks gyvenimas sekina. Taip gyvenau iki trisdešimt vienų. Tada maždaug dvejus metus viskas buvo gerai. Dėl Niko. Nikas mane mylėjo. Mylėjo su šešiomis ė: Jis mane mylėėėėėėjo. Bet mylėjo ne mane. Nikas mylėjo merginą, kurios nebuvo. Aš apsimetinėjau, kaip kad dažnai apsimetinėju, esanti įdomi asmenybė. Negaliu kitaip, visados taip dariau: kai kurios moterys nuolat keičia stilių, o aš keičiau asmenybę. Koks personažas labiau prie širdies, koks yra geidžiamas, koks modernus? Manau, daugelis taip elgiasi, tik to nepripažįsta arba jie apsistoja prie vieno personažo, nes yra per tingūs ar per kvaili pasikeisti. Tą vakarą per susibūrimą Brukline vaidinau merginą, kókios yra madingos, merginą, kokiõs tokiems kaip Nikas vyrams reikia – Kietą paną. Vyrai tai sako kaip tikrą komplimentą, argi ne? Ji – kieta pana. Jei esu Kieta pana, vadinasi, aš karšta, nuostabi, linksma moteris, dievinanti futbolą, pokerį, nešvankius juokelius ir raugėjimą, žaidžianti vaizdo žaidimus, gerianti pigų alų, jai patinka seksas trise ir analinis seksas, ji kemša dešrainius ir mėsainius, lyg vestų didžiausią pasaulyje kulinarinį šou, bet kažkokiu būdu vis dar dėvi antrą dydį, nes kietos panos pačios karščiausios. Karštos ir supratingos. Kietos panos niekada nepyksta. Jos tik nusivylusiai, bet meiliai šypsosi ir leidžia savo vyrams daryti tai, ką jie nori. Pirmyn, nusišik ant manęs, aš nieko prieš, aš Kieta pana. Vyrai iš tikrųjų mano, kad tokių merginų yra. Gal juos apkvailino tai, kad daugybė moterų nori apsimesti tokia mergina. Ilgą laiką Kieta pana mane erzino. Matydavau, kaip vyrai – draugai, bendradarbiai, pašaliečiai – svaigdavo dėl tokių žavingų apsimetėlių, ir man norėdavosi pasisodinti tuos vyrus ir šaltai pasakyti: Tu susitikinėji ne su šiaip moterimi, susitikinėji su moterimi, prisižiūrėjusia filmų, kuriems scenarijus parašė bendrauti nemokantys vyrai, jiems norėtųsi tikėti, kad tokių moterų yra ir kad kokia viena galbūt jį pabučiuos. Norėdavosi sugriebti vargšelį už atlapų ar už pranešimų gaviklio futliaro ir pasakyti: Ta merga iš tikrųjų nesvaigsta dėl aštrių dešrainių – niekas nesvaigsta dėl aštrių dešrainių! O Kietos panos apskritai apgailėtinos: jos apsimeta ne moterimis, kokiomis pačios norėtų būti, bet moterimis, kokių nori vyrai. Och, ir jeigu nesate Kieta pana, meldžiu, nemanykite, kad jūsų vyriškis nenori Kietos panos. Galimos variacijos: jei jis vegetaras, Kieta pana mėgs sojų mėsą ir mylės šunis; jei jis menininkas hipsteris, Kieta pana bus tatuiruota, akiniuota nuoboda, kuriai patinka komiksai. Fasadas gali įvairuoti, bet, patikėkit, jis nori Kietos panos, kuri šiaip jau yra mergina, kuriai patinka viskas, kas patinka jam, ir kuri niekada nesiskundžia. (Iš kur jums žinoti, kad nesate Kieta pana? Iš to, kad jis, pavyzdžiui, sako: „Man patinka stiprios moterys.“ Jei jis jums taip sako, kada nors išdulkins kitą. Nes fraze „Man patinka stiprios moterys“ užkoduota „Nekenčiu stiprių moterų.“) Kantriai laukiau – ne vienus metus, – kad švytuoklė nuskrietų į kitą pusę, kad vyrai imtų skaityti Džeinę Ostin, išmoktų megzti, apsimestų, jog jiems patinka kosmosas, rengtų iškarpų albumų vakarėlius ir glamonėtųsi vienas su kitu, o mes juos geidulingai stebėtume. Ir tada pasakytume: Aha, jis Kietas bičas. Bet taip nenutiko. O visos tautos moterys slapta prisidėjo prie mūsų degradavimo! Neilgai trukus Kieta pana tapo standartu. Vyrai tikėjo, kad tokių būna – tai nebuvo svajonių mergaitė, viena iš milijono. Buvo tikimasi, kad kiekviena bus tokia, o jei tokia nebuvai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi.

Bet maga būti Kieta pana. Tokiai kaip aš, mėgstančiai laimėti, maga būti mergina, kurios nori visi vaikinai. Kai susipažinau su Niku, iš karto supratau, kad jis nori kaip tik tokios, ir dėl jo buvau nusiteikusi pabandyti. Prisiimu savo dalį kaltės. Reikalas tas, kad iš pradžių pamečiau dėl jo galvą. Jis man pasirodė nepadoriai egzotiškas, toks tipiškas berniokėlis iš Misūrio. Buvo velniškai gera su juo būti. Jis išlukšteno tokių dalykų, kokių nė nežinojau turinti: linksmumą, humoro jausmą, lengvabūdiškumą. Lyg būtų mane išskobęs ir pripildęs plunksnų. Jis padėjo man būti Kieta pana, su niekuo kitu Kieta pana nebūčiau galėjusi būti. Nebūčiau norėjusi. Pripažįstu, kai kuo mėgavausi: valgiau skanėstus „MoonPie“, vaikščiojau basa, lioviausi jaudintis. Žiūrėjau bukus filmus ir valgiau chemijos prikištą maistą. Prieš imdamasi ko nors, negalvodavau – štai kas svarbiausia. Gėriau kokakolą ir nekvaršinau sau galvos, kaip perdirbti skardinę, nesijaudinau dėl pilve besiteliūskuojančios rūgšties, tokios stiprios, kad nuvalytų monetą. Nueidavome žiūrėti buko filmo, ir aš nesukdavau sau galvos dėl įžeidaus seksizmo ar dėl to, kad mažumoms skirta per mažai pagrindinių vaidmenų. Netgi nesirūpinau, ar filmu norėta ką nors pasakyti. Nesijaudinau, kas bus paskui. Niekas nebuvo svarbu, gyvenau šia akimirka ir jaučiau, kaip darausi vis lėkštesnė ir bukesnė. O drauge – laimingesnė. Iki Niko jaučiausi esanti ne asmuo, o produktas. Nuostabioji Eimė turėjo būti nuostabi, kūrybinga, gera, dėmesinga, sąmojinga ir laiminga. Mes tik norime, kad būtum laiminga. Rendis su Meribete tai nuolat kartojo, bet niekad nepaaiškino kaip. Šitiek pamokų, galimybių ir palankių aplinkybių, o jie manęs taip ir neišmokė būti laimingos. Prisimenu, kaip mane trikdydavo kiti vaikai. Eidavau į gimtadienius, stebėdavau, kaip kiti vaikai vaiposi ir kikena, aš irgi bandydavau taip daryti, bet nesuprasdavau, kam to reikia. Sėdėdavau į pasmakrę įsirėžusia tampria gimtadienio kepurės gumele, grūdėto torto glaisto apveltais dantimis ir mėgindavau suprasti, kodėl tai smagu. Su Niku pagaliau supratau. Nes jis buvo linksmuolis. Lyg susitikinėtum su jūrine ūdra. Jis buvo pirmas mano sutiktas natūraliai laimingas man prilygstantis žmogus. Jis buvo nuostabus, puikus, linksmas, žavus ir kerintis. Jis patiko žmonėms. Patiko moterims. Maniau, būtume tobula sąjunga – laimingiausia pora. Meilė – ne varžybos. Bet nematau prasmės būti drauge, jei nesi laimingiausias. Ko gero, tuos kelerius metus – apsimesdama kažkuo kitu – buvau laimingesnė negu kada nors prieš tai ar po to. Nenusprendžiu, ką tai reiškia. Bet tai turėjo baigtis, nes tokia buvau netikra, tai nebuvau aš. Tai, Nikai, nebuvau aš! Maniau, supratai. Maniau, kad tai žaidimas. Maniau, mirkt mirkt, žaidžiame „Neklausk, nesakyk“. Labai stengiausi, kad su manimi būtų lengva. Bet buvo neįmanoma to išlaikyti. Paaiškėjo, kad ir jis nesugeba išlaikyti savosios pusės: sąmojingų pajuokavimų, protingų žaidimų, romantikos ir pastangų patraukti savo pusėn. Viskas ėmė griūti savaime. Nekenčiau Niko, kam nustebo, kai tapau savimi. Nekenčiau jo už tai, kad nesuprato iki pat galo, kad nuoširdžiai tikėjo, jog vedė kaip tik tokią būtybę, šitą milijono besimasturbuojančių, sėkla išsiterliojusių, savimi patenkintų vyrų vaizduotės vaisių. Jis iš tikrųjų atrodė apstulbęs, kai paprašiau išklausyti mane. Negalėjo patikėti, kad man nepatinka vašku su visomis mėsomis plėšti plaukus nuo putės ir čiulpti jam, kai užsimano. Kad man ne vis tiek, kai jis neateina išgerti su mano draugais. Tas absurdiškas dienoraštis? Man nereikia apgailėtinų beždžionės šokdinimo scenarijų, kad galėčiau paskui apie tai pasakoti draugėms; esu patenkinta, kad jis gali būti savimi. Gryni, buki Kietos panos skiedalai. Koks šiknius. Ir vėl nesuprantu: jei leidi vyrui atšaukti planus, jei leidi nedaryti ko nors, kas svarbu tau, pralaimi. Negauni, ko nori. Čia viskas

aišku. Žinoma, jis galbūt bus laimingas, galbūt sakys: tu – pati kiečiausia pana, bet jis taip sakys, nes viskas išėjo, kaip jam norėjosi. Jis vadina tave Kieta pana, kad apmulkintų! Štai ką daro vyrai: pasistengia susukti taip, kad atrodytum sau kieta mergina ir tenkintum jų norus. Kaip kad automobilių pardavėjas sako: „Kiek mokėsite už šitą gožį?“, nors dar nesakėte, kad pirksite. Ta šlykšti vyrų frazė: „Žinau, tu būtum nieko prieš, jei aš…“ Ne, aš prieš. Tiesiog ištark tai. Neprakišk, tu kvaiša šliundra. Taigi tai turėjo baigtis. Pasikliaudama Niku, jausdamasi saugiai su Niku, būdama laiminga su Niku, suvokiau, kad yra Tikroji Eimė, ir ji kur kas geresnė, įdomesnė, įvairesnė ir mįslingesnė už Kietąją Eimę. Bet Nikas vis tiek norėjo Kietosios Eimės. Tik įsivaizduokit: atskleidi savo sutuoktiniui, savo sielos bičiuliui, tikrąją save, ir tu jam nepatinki! Štai nuo ko prasidėjo neapykanta. Daug apie tai mąsčiau, ir manau, kad neapykanta prasidėjo kaip tik nuo to.

8 Šermano žygis (angl. Sherman’s March to the Sea) – kitaip Savanos kampanija, generolo Viljamo Šermano vadovaujamas žygis Jungtinių Valstijų pilietiniame kare Džordžijos valstijoje 1864 m. lapkritį–gruodį. Puolimas baigėsi užgrobus Savanos uostą.

NIKAS DANAS PO SEPTYNIŲ DIENŲ

Įžengiau į pašiūrę, o tada atsirėmiau į sieną atgauti kvapo. Žinojau, kad nieko gero nebus. Supratau, kai tik perkandau užuominą: malkinė. Vidudienio pasilinksminimas. Kokteiliai. Aprašyti buvome ne mudu su Eime. Užuomina buvo apie mane ir Endę. Malkinė tebuvo viena iš vietų, kur mylėjomės su Ende. Nedaug kur galėjome matytis. Į jos žmogingą daugiabučių kvartalą paprastai neidavome. Motelius galėjai susekti iš kredito kortelių, o mano žmona nebuvo nei patikli, nei kvaila. (Endė turėjo „MasterCard“, bet ataskaitos ėjo jos motinai. Man skaudu tai pripažinti.) Taigi malkinėje, gerai pasislėpusioje už mano sesers namo, kai Go išeidavo į darbą, buvo visiškai saugu. Dar apleistame mano tėvo name (Gal jauti kaltę, kam atsivežei mane čionai. / Prisipažinsiu, jaučiausi aš keistai. / Bet ne itin kokį pasirinkimą teturėjome, / Nusprendėme – tebūnie čia mūs namai), ir keli kartai mano kabinete koledže (Aš tavo mokinė, / Tu mano mokytojas – gražus, protingas. / Atvėrei man akis (šlaunis taip pat!), ir kartą Endės automobilyje kaimo keliuke, kai nusivežiau ją į Hanibalą, ir ta išvyka buvo kur kas malonesnė, palyginti su pilku pasivaikščiojimu su Eime (Atsivežei mane čionai pavaikščioti, / Apie vaikystės nuotykius tu nori man papasakoti – / Patrintus džinsus, snapelio dar kepurę). Visos užuominos buvo paslėptos ten, kur apgaudinėjau Eimę su kita. Lobio paiešką ji pavertė kelione po mano išdavystes. Akyse suraibuliavo iš koktumo, kai įsivaizdavau, kaip mane nieko neįtariantį Eimė seka automobiliu – į tėčio namelį, pas Go, į prakeiktą Hanibalą, – stebi, kaip dulkinu tą mielą jauną mergaitę, ir mano žmonos lūpos persikreipia iš pasišlykštėjimo ir triumfo. Nes ji žinojo, kad mokės mane nubausti. Čia, paskutinėje kelionės stotelėje, Eimė nusprendė man parodyti, kokia ji protinga. Nes malkinė buvo kimšte prikimšta daiktų daiktelių, kurių Gilpinui ir Bonėj dievagojausi nepirkęs su kredito kortelėmis, dievagojausi, kad nieko apie tai nežinau. Čia buvo nesveikai brangios golfo lazdos, laikrodžiai ir vaizdo žaidimai, dizainerių drabužiai – viskas buvo čia, mano sesers sklype, laukė sukrauta. Lyg būčiau čia visus tuos daiktus pasidėjęs, iki paaiškės, kad mano žmona negyva, ir aš galėsiu pasilinksminti. Pabeldžiau į Go laukujes duris. Kai ji rūkydama cigaretę atidarė, pasakiau, kad noriu šį tą parodyti, apsigręžiau ir žodžio netardamas nudrožiau prie malkinės. – Žiūrėk, – pasakiau ir stumtelėjau prie atidarytų durų. – Ar čia… Ar čia viskas, kas… už kredito korteles? Go tai ištarė spigiu įniršusiu balsu. Ji delnu užsidengė burną ir žengė nuo manęs atatupsta. Ir aš supratau, jog pamanė, kad ketinu jai prisipažinti. Šitos akimirkos niekaip nebeištrinsi. Jau vien už tai nekenčiau savo žmonos. – Go, Eimė nori mane pakišti, – pasakiau. – Go, šitą šlamštą supirko Eimė. Ji nori mane pakišti. Go nustėro. Mirktelėjo kartą, kitą, papurtė galvą, lyg bandydama atsikratyti reginio: Nikas – žmonos žudikas. – Eimė bando apkaltinti mane dėl savo nužudymo. Supranti? Paskutinė užuomina atvedė čionai ir

ne, nieko apie šituos daiktus aš nežinau. Čia jos didysis pasirodymas. Pristatome: Nikas keliauja į kalėjimą! – Gerkle kilo didelis oro burbulas, atrodė, tuoj imsiu raudoti arba kvatotis. Nusijuokiau. – Pagauni, ką? Supranti, kokia čia šūdliava? Tad paskubėk, keliauk, nelauk, / Ir šįkart aš tave šio to išmokysiu. Paskutinės pirmos Eimės užuominos eilutės. Kaip aš nepastebėjau? – Jeigu ji nori pakišti tave, kam jai, kad tu žinotum? – Go, apstulbusi dėl to, ką išvydo savo malkinėje, vis dar stovėjo išplėtusi akis. – Nes ji viską kuo tobuliausiai atliko. Jai visada reikėjo pripažinimo, liaupsių. Ji nori, kad žinočiau, jog mane išdūrė. Tam ji negali atsispirti. Antraip nebūtų jokio smagumo. – Ne, – kramtydama nagą nesutiko Go. – Čia dar kažkas. Čia slypi kažkas daugiau. Lietei ką nors? – Ne. – Gerai. Taigi kyla klausimas… – Ką, jos manymu, darysiu savo sesers sklype suradęs šitai – įkaltį, – pasufleravau. – Štai koks klausimas, nes kad ir ką, jos manymu, turėčiau daryti, kad ir ko ji norėtų, aš turiu pasielgti priešingai. Jei mano, kad supanikuosiu ir bandysiu šitų daiktų atsikratyti, esu tikras, yra sumaniusi, kaip padaryti, kad mane susemtų. – Na, bet ir palikti jų čia negalima, – atrėmė Go. – Nes tada tave irgi susems. Ar tu tikras, kad šita užuomina paskutinė? Kur dovana tau? – O, velnias. Ne. Turi būti kur nors viduj. – Neik, – sudraudė Go. – Reikia. Vienas Dievas težino, ką dar ji sugalvojo. Atsargiai įžengiau į drėgną pašiūrę, rankas prispaudęs prie šonų nustypčiojau ant pirštų, kad neliktų pėdsakų. Tuoj už plokščiaekranio televizoriaus ant didžiulės į jos gražųjį sidabrinį popierių suvyniotos dovanų dėžės gulėjo mėlynas vokas. Paėmiau voką, dėžę ir išsinešiau lauk į šilumą. Dėžėje buvo kažkas sunkaus, gerų trisdešimties svarų, ir iš kelių detalių, kurios, kai stačiau dėžę ant žemės, slysdamos keistai subarškėjo. Go nevalingai atsitraukė. Aš atvėriau voką. Mielas vyre, atėjo metas tau pasakyti, kad pažįstu tave geriau, negu manai. Žinau, kartais tau atrodo, kad eini per pasaulį vienas, nematomas, nepastebimas. Neapsigauk. Gerai tave ištyriau. Žinau, ką ketini daryti, dar prieš tau tai padarant. Žinau, kur buvai, žinau, kur eini. Šių metinių proga surengiau tau kelionę – tavo pamėgtąja upe aukštyn! Ir tau nė nereikia vargintis ir ieškoti metinių dovanos. Šį kartą dovana pati tave susiras! Taigi sėskis ir atsipalaiduok, nes tau GALAS.

– Kas yra aukštupy? – paklausė Go, o aš suvaitojau. – Ji siunčia mane į cypę9. – Eina ji velniop. Atidaryk dėžę. Atsiklaupiau ir pirštų galais atkėliau dangtelį, lyg tikėdamasis sprogimo. Nieko. Pažiūrėjau vidun. Dėžėje viena greta kitos gulėjo dvi medinės lėlės. Atrodė kaip vyras ir žmona. Vyras – juokdario kostiumu, piktai išsišiepęs, su lazdele. Iškėliau vyro lėlę ir jos galūnės sumaskatavo – lyg prasimankštinti sumaniusio šokėjo. Žmona buvo dailesnė, subtilesnė ir standesnė. Iš veido atrodė priblokšta, lyg būtų išvydusi ką nors baisaus. Po ja gulėjo mažas kūdikėlis, prie jos pririšamas kaspinu. Lėlės buvo senos, sunkios ir didelės, beveik sulig pilvakalbiais manekenais. Pakėliau vyro

lėlę, suėmiau už drūtos valdymo rankenos, ir lėlės kojos bei rankos ėmė pamišėliškai trūkčioti. – Šiurpu, – ištarė Go. – Baik. Ant dugno gulėjo perpus perlenktas rupaus mėlyno popieriaus lapas. Nuožulni Eimės rašysena, visi kableliai ir taškai. Parašyta: Naujos nuostabios istorijos pradžia, Nikai! „Štai kaip tai daroma!“ Pasilinksmink.

Ant virtuvinio mamos stalo paskleidėme visas Eimės lobio paieškos užuominas, pasidėjome dėžę su lėlėmis. Spoksojome į visus tuos daiktus lyg į dėlionės dalis. – Kam vargti su lobio paieška, jeigu ji planavo… savo planą, – ištarė Go. Planas sutrumpintai reiškė: suvaidino, jog dingo, kad apkaltintų tave žmogžudyste. Skambėjo ne taip ir beprotiškai. – Pirmiausia tam, kad atitrauktų mano dėmesį. Kad priverstų mane patikėti, jog vis dar myli mane. Vaikausi jos niekingas užuominas po visas pakampes, nes tikiu, kad žmona nori atitaisyti padėtį, nori atgaivinti mūsų santuoką… Bloga darėsi pagalvojus, kad nuo jos užuominų mane apėmė tokios svajingos, mergaitiškos nuotaikos. Tai mane trikdė. Buvau sutrikęs iki pat kaulų smegenų, toks sutrikimas įsilieja į tavo DNR, jis pakeičia tave. Po šitiek metų Eimė vis dar manipuliavo manimi. Pakako jai parašyti kelias žinutes, ir ji mane visiškai atgavo. Buvau jos marionetė. Surasiu tave, Eime. Meilės kančios kupini žodžiai, neapykantos sklidini ketinimai. – Ir aš vis svarstau: Ei, atrodo, lyg būčiau nužudęs savo žmoną. Kažin kodėl? – Ir policijai būtų pasirodę keista – tau būtų buvę keista, – jei ji nebūtų surengusi lobio paieškos, jei būtų sulaužiusi tradiciją, – išmąstė Go. – Būtų atrodę, kad ji žinojo, jog pradings. – Man neramu dėl šitų, – pasakiau rodydamas į lėles. – Jos tokios neįprastos, kad vargu ar ką reiškia. Turiu omeny, kad jeigu ji tik norėjo kuriam laikui nukreipti mano dėmesį, paskutinė dovana turėtų būti medinė. Go pirštu perbraukė per juokdarišką vyro lėlės apdarą. – Matyti, kad senos. Išlaikytos. – Ji užvertė abiejų lėlių drabužius į viršų. Vyras turėjo kotą. Moteris teturėjo kvadratinę angą. – Ar tai turėtų būti seksualu? Vyras turi šitą didžiulę medinę rankeną – kaip pimpalą. O moteris nieko neturi. Tik šitą skylę. – Norėta pasakyti, kad vyrai turi falus, o moterys vaginas? Go įkišo pirštą į moters lėlės angą pažiūrėti, ar ten nieko nėra. – Tai ką Eimė nori pasakyti? – Kai tik jas pamačiau, pamaniau: Ji nupirko vaikiškų žaislų. Mama, tėtis, vaikas. Nes ji laukiasi. – Ar ji tikrai laukiasi? Mane užplūdo neviltis. Nors veikiau atvirkščiai. Banga ne atslinko, užliejo, o tolo: apėmė jausmas, lyg kažkas trauktųsi ir drauge temptų mane. Nebebuvo ko tikėtis, kad mano žmona nėščia, bet, antra vertus, negalėjau ir tikėtis, kad ji nesilaukia. Go ištraukė juokdarį, suraukė nosį ir staiga nušvito. – Tu marionetė. Nusijuokiau.

– Pagalvojau lygiai tą patį. Bet kodėl vyras ir moteris? Eimė tikrai ne tampoma lėlė, ji toji, kuri tampo virvutes. – Ir ką reiškia: „Štai kaip tai daroma“? Kas daroma? – Suknisamas mano gyvenimas? – Ar Eimė šitaip nesakydavo? Gal čia citata iš „Eimės“ knygų arba… – Ji pripuolė prie kompiuterio ir paleido frazės „Štai kaip tai daroma“ paiešką. Išmetė „Madness“ dainos žodžius. – O, prisimenu ją, – pasakė Go. – Puiki ska stiliaus grupė. – Ska stiliaus, – pakartojau ir nusijuokiau klaikiu juoku. – Puikumėlis. Daina buvo apie visų galų meistrą, mokantį daugybę namų ūkio darbų – taip pat ir elektros bei santechnikos, – ir atlyginimą mieliau imantį grynaisiais. – Dieve, kaip nekenčiu devinto dešimtmečio, – pasiskundžiau. – Visos dainos be ryšio. – „Atspindys – vienturtis vaikas“, – linktelėjusi ištarė Go. – „Laukia mūsų palei parką“, – burbtelėjau nesusimąstęs. – Taigi jeigu čia tikrai iš dainos, ką tai reiškia? – atsigręžusi į mane paklausė Go; ji tyrinėjo mano akis. – Daina apie visų galų meistrą. Apie ką nors, kas galbūt pas jus atėjo, galbūt ką nors taisė. Arba sugadino. Kam būtų mokėta grynaisiais ir nelikę jokių sąskaitų. – Kas įtaisė stebėjimo kameras? – spėjau. – Eimė per… romaną kelis kartus buvo išvažiavusi iš miesto. Gal tikėjosi mus nufilmuoti. Go paklausė, ar taip galėję būti. – Ne, namie nė karto. – Gal kokios slaptos durys? – spėliojo Go. – Kokia nors slapta plokštė, kurią Eimė įdėjo, kad galėtų paslėpti ką nors, kas… Na, nežinau – išlaisvintų tave? – Manau, taip ir yra. Taip, Eimė parinko „Madness“ dainą kaip raktą į mano laisvę, jei tik man pavyks iššifruoti jų suktus, ska muzikos stiliaus įkvėptus kodus. Ir Go nusijuokė. – Jėzau Kristau, gal čia mudu visai iš galvos išsikraustėm? Gal tikrai? Juk šnekam visiškas pievas. – Ne pievas. Ji pakišo mane. Kaip kitaip paaiškinsi šitą sandėlį tavo kieme? Kaip tik Eimės stilius įtraukti ir tave, mano mėšlu pateplioti ir tave. Čia tikrai Eimė. Dovana, neva smagi sukta užuomina, kurią turėčiau suprasti. Ne, grįžtam prie lėlių. Pabandyk ieškoti kartu su „marionetės“. Susmukau ant sofos, kūnas bukai tvinkčiojo. Go dirbo sekretore. – Dieve mano. Taigi aišku! Čia Pančo ir Džudės lėlės. Nikai, mes visiški asilai. Ta eilutė – Pančo šūkis. „Štai kaip tai daroma!“ – Gerai. Senas lėlių teatras – žiaurus, ar ne? – pasitikslinau. – Taip sumautai aišku. – Go, jis žiaurus, ar ne? – Aha, žiaurus. Dieve, ji visiška beprotė. – Jis ją muša, ar ne? – Skaitau… Taigi: Pančas užmuša jų kūdikį. – Go pasižiūrėjo į mane. – O kai Džudė jam pasipriešina, jis ir ją uždaužo. Mirtinai. Burnoje ėmė kauptis seilės. – Ir kiekvieną kartą, kai padaro ką nors bjauraus, jis sako: „Štai kaip tai daroma!“ – Go čiupo

Pančą, pasidėjo sau ant kelių, pirštais suėmė už medinių rankų, lyg laikytų kūdikį. – Jis gražbyliauja, nors nužudė savo žmoną ir vaiką. Pasižiūrėjau į lėles. – Taigi ji man pateikia mano melagingo apkaltinimo scenarijų. – Man protas neneša. Prakeikta psichė. – Go? – Taip, teisingai: tu nenorėjai, kad ji pastotų, įniršai ir nužudei ją drauge su negimusiu kūdikiu. – Kažkaip neįspūdinga, – pasakiau. – Bus įspūdinga, kai, nors Pančas nepasimokė, tu vis dėlto būsi pamokytas – tave sučiups ir apkaltins žmogžudyste. – O Misūryje baudžiama mirties bausme. – Smagus žaidimas.

9 Angl. up the river – į kalėjimą.

EIMĖ ELIOT-DAN DINGIMO DIENĄ

Žinote, kaip sužinojau? Pamačiau juos. Va koks kvailys mano vyras. Vieną snieguotą balandžio vakarą pasijutau labai vieniša. Tupėjau drauge su Bliker namie, gėriau šiltą amaretą ir skaičiau. Snigo, o aš gulėjau ant grindų ir klausiausi senų gergždžiančių plokštelių, kaip seniau klausydavomės su Niku (ta dienoraščio dalis – tiesa). Užplūdo romantiška nuotaika: imsiu ir nustebinsiu jį „Bare“, išlenksime porą taurių, užsimovę kumštines pirštines paklaidžiosime tuščiomis gatvėmis. Vaikštinėsime po nutilusį miestelio centrą, jis prispaus mane prie sienos ir pabučiuos krintant snaigėms, panašioms į cukraus debesis. Taip, ilgėjausi jo taip stipriai, kad norėjau susigrąžinti aną akimirką. Vėl norėjau apsimesti kitokia. Prisimenu, mąsčiau: Dar galime rasti būdą, kaip padaryti, kad būtų gerai. Tikėjimas! Atsekiau paskui jį į Misūrį, nes tebetikėjau, kad jis vėl kažkaip mane pamils, mylės taip stipriai, taip karštai kaip anksčiau, ir viskas bus gerai. Tikėjimas! Atėjau kaip tik tuo metu, kai jiedu išėjo. Stovėjau prakeiktoje mašinų aikštelėje per dvidešimt pėdų nuo jo, o jis manęs net nepastebėjo – kaip šmėklos. Nebuvo jos apkabinęs, dar ne, bet aš supratau. Supratau, nes visas buvo su ja. Nusekiau paskui juos, ir staiga jis prispaudė ją prie medžio – miesto vidury – ir ėmė bučiuoti. Nikas mane apgaudinėja, pamaniau sau. Nespėjau atsitokėti, o jie jau patraukė pas ją. Atsisėdau ant slenksčio ir laukiau valandą. Paskui pasidarė labai šalta – nagai pamėlo, ėmiau kalenti dantimis, – ir parėjau namo. Jis taip ir nesužinojo, kad aš žinau. Tapau nauju personažu, ne savo valia pasirinktu. Eilinė Kvaiša, Ištekėjusi už Eilinio Šikniaus. Jis turėjo savo rankomis sugadintą Nuostabiąją Eimę. Pažįstu moterų, kurių asmenybės nuaustos vien tik iš malonios vidutinybės. Jų gyvenimas – ištisinė trūkumų virtinė: nedėmesingas vaikinas, dešimt svarų antsvorio, bjaurus viršininkas, lengvabūdė sesuo, į šoną sukantis vyras. Visada į jų istorijas žvelgdavau iš aukšto, užjaučiamai linkčiodavau ir galvodavau, kokios tos moterys kvailos, jei leidžia, kad taip būtų, kokios jos silpnavalės. O dabar aš viena iš jų! Viena iš tų su nesibaigiančiais skundais, dėl kurių žmonės užjaučiamai linkčioja, o sau galvoja: Vargšė kvaila boba. Taip ir įsivaizduoju visus su pasimėgavimu pasakojant, kaip Nuostabioji Eimė, mergina, kuri niekada neklysta, be skatiko kišenėje leidosi nutempiama į šalies vidurį, kur vyras ją pametė dėl jaunesnės moters. Kaip nuspėjama, kaip įprasta, kaip juokinga. O jos vyras? Laimingas kaip geležėlę radęs. Ne. Taip neturi būti. Taip nebus. Niekada. Negali šitaip su manimi elgtis ir vis tiek išeiti laimėtoju. Neišdegs. Ir dėl šitokio mėšlo aš pasikeičiau savo pavardę. Istoriniai įrašai buvo pakeisti – iš Eimės Eliot į Eimę Dan – lyg niekur nieko. Ne, jis nelaimės. Taigi ėmiau kurti kitokią istoriją, geresnę, tokią, kuri sužlugdytų Niką už tai, kad sužlugdė mane. Istoriją, kuri sugrąžintų mano tobulumą. Aš būsiu pagrindinė veikėja, neturinti trūkumų ir dievinama. Nes visi myli Negyvėlę. Gana sudėtinga apkaltinti vyrą savo pačios žmogžudyste. Noriu, jog žinotumėte, kad aš tai žinau.

Visokios fui-fui fe-fe sakys: Jai derėjo jį tiesiog palikti, derėjo išsaugoti kiek likę orumo. Pirmyn į ateitį! Blogis už blogį gero neatneša! Paistalai, kokius peza silpnabūdės moteriškės, savo silpnumą painiojančios su moralės principais. Nesiskirsiu su juo, nes kaip tik to jis ir norėtų. Ir neatleisiu jam, nes aš ne iš tų, kurios atsuka antrą skruostą. Kaip dar aiškiau pasakyti? Manęs tokia pabaiga netenkintų. Blogiukas laimi? Eina jis velniop. Ilgiau kaip metus uodžiau jos pizės kvapą ant jo pirštų, kai jis šmurkštelėdavo į lovą greta manęs. Mačiau, kaip apžiūrinėja save veidrodyje, kaip prieš pasimatymus gražinasi lyg rujojantis pavianas. Klausiausi jo nesibaigiančio melo – nuo paprastų vaikiškų prasimanymų iki Rubio Goldbergo įmantrybių. Ragavau irisus nuo jo sausai nubučiuotų lūpų, šleikštų skonį, kurio iki tol nebuvo. Liečiau apžėlusius skruostus, kas – jis žinojo – man nepatinka, bet veikiausiai patiko jai. Išgyvenau išdavystę visomis penkiomis juslėmis. Ilgiau kaip metus. Galbūt nuo to man kiek pakriko protas. Žinau, kad apkaltinti vyrą savo pačios žmogžudyste – tai išeina už ribų to, ką gali padaryti eilinė moteris. Bet tai būtina padaryti. Niką reikia pamokyti. Jam niekada už nieką nėra tekę atsakyti! Jis slysta per gyvenimą su savo žavingojo Nikio šypsena, lepūnėlio teisėmis, su savo prasimanymais ir išsisukinėjimais, su savo trūkumais ir egoizmu, ir niekas nieko iš jo nereikalauja. Manau, šita patirtis padarys iš jo geresnį žmogų. Ar bent jau nelaimingesnį. Niekšas. Man visada atrodė, kad galėčiau įvykdyti tobulą žmogžudystę. Tuos, kuriuos pagauna, pagauna. Nes jie neturi kantrybės – jie nenori planuoti. Vėl nusišypsau savo bjauriame pabėgimo automobilyje jungdama penktą pavarą (Kartidžą dabar jau dengia septyniasdešimt aštuonių mylių dulkės) ir susikaupiu, nes dideliu greičiu lenkia sunkvežimis – kas kartą, kai toks pralekia, atrodo, kad mano mašinytė nuskris. Bet šypsausi, nes šitas automobilis tik parodo, kokia aš gudri: įsigijau už tūkstantį du šimtus grynaisiais pagal skelbimą „Craigslist“ internete. Prieš penkis mėnesius, kad visiems pasimirštų. 1992-ųjų „Ford Festiva“, mažytė, visiškai į akis nekrintanti mašinytė. Su pardavėjais susitikau naktį Arkanzase, Jonesbore, stovėjimo aikštelėje prie „Walmart“ centro. Nuvažiavau traukiniu su pluoštu banknotų rankinėje – aštuonios valandos į vieną pusę, kol Nikas išvažiavęs su berniukais. (Išvažiavęs su berniukais reiškia dulkino šliundrą.) Traukinio restorane užkandau – suvalgiau saują žalėsių su dviem vyšniniais pomidorais, tai valgiaraštyje buvo pavadinta salotomis. Sėdėjau drauge su melancholiškai nusiteikusiu ūkininku, grįžtančiu namo po naujagimės anūkėlės lankynų. Automobilį pardavusiai porai diskretiškumo norėjosi, regis, ne mažiau nei man. Moteris su pradedančiu vaikščioti žinduką įsikandusiu mažiumi ant rankų taip ir neišlipo iš mašinos, tik žiūrėjo, kaip jos vyras ir aš apsikeičiame pinigais ir raktais. (Čia teisinga žodžių tvarka: jos vyras ir aš.) Tada ji išlipo, o aš įsėdau. Viens du. Per galinio vaizdo veidrodėlį mačiau, kaip pora su pinigais nudrožė į „Walmart“. Automobilį palikau ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Sent Luise. Nuvažiuodavau du kartus per mėnesį ir pastatydavau kur nors kitur. Mokėdavau grynaisiais. Užsimaukšlindavau beisbolo kepuraitę. Paprasta. Čia tik vienas pavyzdys. Kantrybės, planavimo ir sumanumo pavyzdys. Aš patenkinta savimi; po trijų valandų pasieksiu Misūrio Ozarką ir drauge savo tikslą – miške išsibarsčiusius namukus, kur

savaitės nuomą galima susimokėti grynaisiais ir yra kabelinė televizija, kuri man būtina. Ketinu čia slėptis savaitę ar porą; nenoriu būti kely, kai pasklis žinios, o Nikas, kai tik supras, kad slepiuosi, tikrai nesugalvos, jog galiu slėptis čia. Šita kelio atkarpa itin bjauri. Vidurio Amerikos nykuma. Dar po dvidešimties mylių nuo viaduko matau apleistą vienišą šeimos degalinę, tuščią, bet neužkaltą. Artindamasi matau atlapotas moterų tualeto duris. Įeinu – elektros nėra, pakrypęs kabo veidrodis metaliniais rėmais, vanduo vis dar neišjungtas. Tvieskia popiečio saulė, karšta kaip pirtyje. Iš rankinės išsitraukiu metalines žirkles ir rudų plaukų dažų. Rėžiu plaukus didelėmis sruogomis. Šviesūs plaukai keliauja į plastikinį maišelį. Oras glosto sprandą, galva pasidaro lengva lyg balionas – su pasimėgavimu pasukioju ją į šonus. Užtepu dažus, pasižiūriu į laikrodį ir stoviniuoju tarpdury, dairausi po mylių mylias nusidriekusią plynę, nutaškuotą greitmaisčio užkandinėmis ir moteliais. Oi, verkia indėnas10. (Nikui toks juokelis nepatiktų. Sakytų, neoriginalu! O paskui dar pridurtų: nors žodis neoriginalu kaip kritika pats yra neoriginalus. Reikia Niką mesti iš galvos – ir iš už šimtų mylių neleidžia žodžio ištarti.) Plautuvėje išsiplaunu plaukus, nuo šilto vandens išpila prakaitas, o tada su plaukų ir šiukšlių maišeliu vėl lipu į automobilį. Užsibalnoju nemadingus akinius vieliniais rėmeliais, pasižiūriu į galinio vaizdo veidrodėlį ir vėl nusišypsau. Mudu su Niku tikrai nebūtume susituokę, jei, kai susitikome, būčiau atrodžiusi kaip dabar. Visko buvo galima išvengti, jei nebūčiau buvusi tokia graži. Punktas Nr. 34: Pakeisti išvaizdą. Padaryta. Nelabai žinau, kaip būti Negyva Eime. Bandau išsiaiškinti, ką man tai reiškia, kuo tapau per pastaruosius kelis mėnesius. Turbūt kuo tik nori, tik ne tuo, kuo jau buvau: Nuostabiąja Eime, devinto dešimtmečio parengiamosios mokyklos Panele, Nenustygstančia Hipe, Raustančia Naivuole ir Kandžia Visko Mačiusia Pana. Protinga Ironiška Mergina ir Boho Gražuole (naujausia Nenustygstančios Hipės versija). Kieta Pana ir Mylima Žmona, ir Nemylima Žmona, ir Paniekinta Kerštinga Žmona. Dienoraščio Eime. Tikiuosi, Dienoraščio Eimė jums patiko. Ji sumanyta kaip mielas personažas. Sumanyta taip, kad patiktų tokiems kaip jūs. Ją lengva mėgti. Niekaip nesuprantu, kodėl tai laikoma komplimentu – kad bet kam patiktumėte. Tiek to. Manau, dienoraštis pavyko gerai, nors nebuvo lengva. Reikėjo kurti mielą ir šiek tiek naivų personažą, moterį, kuri mylėjo vyrą, kuri įžvelgė kai kurias jo ydas (antraip ji būtų buvusi visiška vėpla), bet buvo jam nuoširdžiai atsidavusi, ir visą laiką vesti skaitytoją (šiuo atveju farus, kurie, labai labai tikiuosi, dienoraštį ras) išvados link, kad Nikas iš tikrųjų planavo mane nužudyti. Kiek užuominų reikia išspręsti, kiek staigmenų laukia ateity! Nikas šaipydavosi iš mano begalinių sąrašų. („Lyg norėtum užsitikrinti, kad niekada nebūsi patenkinta, kad visada bus kas nors tobulintina, nors galėtum tiesiog džiaugtis šia akimirka.“) O kas dabar laimi? Aš laimiu, nes turėjau meistriškai sudarytą griežtą sąrašą „Velniop Niką Daną“ – išsamiausią, skrupulingiausią visų laikų sąrašą. Mano sąraše buvo punktas „Parašyti dienoraštį nuo 2005 iki 2012 m.“ Septyneri metai dienoraščio, ne kasdien, bet bent jau du kartus per mėnesį. Ar žinote, kiek tam reikia savidrausmės? Ar Kietoji Pana Eimė būtų įstengusi tai padaryti? Išstudijuoti svarbiausius kiekvienos savaitės įvykius, sužiūrėti savo senas darbotvarkes, kad nepraleistų nieko svarbaus, o tada permąstyti, kaip į kiekvieną įvykį reaguotų Dienoraščio Eimė. Dažniausiai būdavo smagu. Palaukdavau, kol Nikas išeis į „Barą“ arba pas savo meilužę, be paliovos rašančią žinutes,

gumą čiaumojančią lėkštą mergą akriliniais nagais ir treninginėmis kelnėmis su firminiu užrašu ant subinės (ji ne visai tokia, bet galėtų būti), įsipildavau kavos arba atsikimšdavau butelį vyno, išsirinkdavau vieną iš trisdešimt dviejų skirtingų rašiklių ir perrašydavau savo gyvenimą. Tiesą sakant, tai darydama kartais Niko nekęsdavau mažiau. Many pabusdavo lengvabūdiška Kieta Pana. Kartais Nikas grįždavo namo, pradvisęs alumi arba rankų dezinfektantu, kuriuo apsitrindavo kūną po kopuliacijos su meiluže (bet niekada iki galo nepanaikindavo dvoko – tai bent smirdinti putė), kaltai man šypsodavosi, būdavo baisiai mielas ir susigėdęs, ir man jau dingtelėdavo: Nepavyks man to padaryti. O tada įsivaizduodavau jį su ja, mūvinčia siaurikes, leidžiančia save žeminti, nes apsimeta Kieta Pana, nes apsimeta, kad jai patinka oralinis, futbolas ir patinka apsinešti. Ir pagalvodavau: Ištekėjau už kiaušingalvio. Esu ištekėjusi už vyro, kuris visada pasirinks tokią. O kai šita paika šliundra nusibos, jis susiras kitą mergiotę, apsimetančią, kad yra tokia, ir jam taip ir neteks gyvenime dėl nieko vargti. Ryžtas sustiprėdavo. Iš viso šimtas penkiasdešimt dienoraščio įrašų, ir, manau, man pavyko neišsimušti iš stiliaus. Dienoraščio Eimės vardu rašiau labai atidžiai. Ji skirta sužavėti farus, sužavėti visuomenę, kai tik dienoraščio ištraukos bus paviešintos. Šitas dienoraštis turi būti skaitomas lyg gotikinė tragedija. Puiki geraširdė moteris – visas gyvenimas buvo jai prieš akis, viskas jai klojosi kuo puikiausiai ir kitkas, kas sakoma apie velionę, – pasirenka netinkamą porą ir už tai sumoka gyvybe. Aš patiksiu jiems. Ji patiks. Mano tėvai, suprantama, sunerimę, bet argi galiu jų gailėtis, jeigu jie mane užaugino tokią, o tada paliko? Jie taip niekad iki galo ir neįvertino to, kad pelnosi iš manęs, jiems taip ir neatėjo į galvą, kad aš turėčiau gauti honorarą. O kai nusiurbė mano pinigus, „feministiniai“ mano tėveliai leido Nikui mane išsiboginti į Misūrį – lyg daiktą, lyg paštu užsakytą nuotaką, lyg baldą. Prisiminimui įbruko prakeiktą laikrodį su gegute. Ačiū už trisdešimt šešerių metų tarnybą! Jie nusipelno manyti, kad aš negyva, nes beveik į tokią būseną jie mane ir įstūmė: be pinigų, be namų, be draugų. Jie irgi nusipelno kentėti. Jei negalite manimi gyva pasirūpinti, šiaip ar taip, numarinate. Kaip ir Nikas, tikrąją mane po gabalėlį žlugdęs ir naikinęs: Tu per rimta, Eime, tu per daug įsitempusi, Eime, per daug galvoji, per daug giliniesi, su tavimi nebelinksma, su tavimi jaučiuosi niekam tikęs, Eime, su tavimi jaučiuosi nesmagiai, Eime. Jis abejingais kirčiais vis atrėždavo po gabalą manęs: savarankiškumo, išdidumo, savigarbos. Aš daviau, o jis vis ėmė ir ėmė. Išsidalijau ir manęs nebeliko. Jis mane iškeitė į tą pasileidėlę, į tą kekšytę. Jis nužudė mano sielą, o tai turėtų būti laikoma nusikaltimu. Iš tikrųjų tai ir yra nusikaltimas. Bent aš taip manau.

10 Dėl teršiamos Amerikos verkiančio indėno įvaizdis naudotas judėjimo „Keep America Beautiful“ reklaminėje kampanijoje aštunto dešimtmečio pradžioje.

NIKAS DANAS PO SEPTYNIŲ DIENŲ

Teko skambinti Teneriui, savo naujajam advokatui, praėjus vos kelioms valandoms nuo tada, kai jį pasamdžiau, ir ištarti žodžius, dėl kurių jis pasigailėjo paėmęs mano pinigus: Manau, žmona bando mane pakišti. Nemačiau jo veido, bet nesunku buvo įsivaizduoti: užverstos akys, grimasa, nuobodis žmogaus, kuris pragyvenimui pelnosi vien tik iš melo. – Ką gi, – ilgokai tylėjęs prabilo jis, – būsiu pas jus iš pat ryto ir išsiaiškinsime – aptarsime viską, o kol kas tupėkit kaip pelė po šluota, gerai? Eikit miegot ir nieko nedarykit. Go paklausė jo patarimo: prarijo dvi migdomųjų piliules ir prieš vienuoliktą nuėjo gulti, o aš tikrąja tų žodžių prasme kiūtojau ant sofos it pykčio gniužulas ir nieko nedariau. Tik retkarčiais išeidavau lauk ir žiūrėdavau į malkinę; atsistodavau įsisprendęs į šonus, lyg ten tykotų grobuonis, kurį tikėčiausi nubaidyti. Nesu tikras, kodėl taip dariau, bet neįstengiau liautis. Išsėdėdavau daugių daugiausia penkias minutes, vėl droždavau lauk ir žiūrėdavau. Kažkelintą sykį grįžęs vidun išgirdau beldžiant į galines duris. Tai šūdas. Vidurnaktį. Farai eitų pro priekines, ar ne? O žurnalistai kol kas prie Go dar nelindo (tai ilgai netruks – kelias dienas, o gal tik kelias valandas). Stovėjau svetainėje išsigandęs ir neišmaniau, ką daryti, o čia vėl pabeldė, dabar jau garsiau, ir aš tyliai nusikeikiau – stengiausi vietoj baimės pajusti pyktį. Nagi, Danai. Atlapojau duris. Už jų, kad ją kur, stovėjo Endė. Daili kaip paveikslėlis, pasipuošusi, vis dar nesusivokianti, kad kiša mano galvą tiesiai į kilpą. – Tiesiai į kilpą, Ende. – Įsitempiau ją vidun, o ji išplėstomis akimis žiūrėjo į mano ranką ant savosios. – Kiši mano galvą tiesiai į kilpą. – Atėjau prie galinių durų, – pasakė ji. Kai įrėmiau į ją žvilgsnį, ji nepuolė atsiprašinėti, pasirengė kautis. Tiesiog akyse sugriežtėjo veido bruožai. – Nikai, man reikia su tavimi matytis. Juk sakiau. Sakiau, kad man reikia kasdien su tavimi pasimatyti arba pasikalbėti, o šiandien tu dingai. „Čia balso paštas, palikite žinutę, čia balso paštas, palikite žinutę, čia balso paštas, palikite žinutę.“ – Ende, jeigu aš su tavimi nesusisiekiu, vadinasi, negaliu susisiekti. Jėzau, buvau Niujorke, samdžiausi advokatą. Jis atskris ryt iš pat ryto. – Pasisamdei advokatą. Ar dėl to buvai toks užsiėmęs, kad neradai dešimties sekundžių man paskambinti? Knietėjo jai užvožti. Įkvėpiau. Reikėjo baigti su Ende. Ir ne tik dėl Tenerio perspėjimo. Žmona pažinojo mane kaip nuluptą: žinojo, jog padarysiu bet ką, kad tik nebūtų konflikto. Eimė kliovėsi tuo, kad būsiu kvailys ir delsiu nutraukti šitą ryšį – ir galiausiai būsiu sučiuptas. Reikėjo šitai baigti. Padaryk taip, kad ji patikėtų, jog taip reikia. – Jis man davė vieną svarbų patarimą, – sakiau. – Patarimą, kurio negaliu nepaisyti. Dar vakar vakare per privalomą pasimatymą mūsų pasakų tvirtovėje buvau baisiai mielas ir beprotiškai įsimylėjęs. Kad ją numaldyčiau, žadėjau aukso kalnus. Ji nenujaučia, kas jos laukia. Ji nesureaguos teigiamai. – Patarimą? Gerai. Ar jis tau patarė, kad nebebūtum man toks šiknius?

Pajutau kylant pyktį – vis labiau panėšėjo į mokyklinį barnį. Aš, keturiasdešimt ketverių vyriškis, baisiausią savo gyvenimo naktį riejuosi su įsižeidusia mergiote (tarėmės susitikti prie spintelių!). Krestelėjau ją, stipriai, vos įžiūrimas seilių lašelis užtiško jai ant apatinės lūpos. – Aš… Tu nesupranti, Ende. Čia ne koks nors pokštas, čia mano gyvenimas. – Man tik… Man tavęs reikia, – nudelbusi akis į savo rankas ištarė Endė. – Žinau, kad visą laiką tai kartoju, bet taip yra. Aš negaliu taip, Nikai. Negaliu taip toliau. Nebepajėgiu. Man visą laiką baisu. Jai baisu. Įsivaizdavau, kaip pasibeldžia policija ir – prašom, aš su mergina, su kuria dulkinausi tą rytą, kai dingo žmona. Tądien susiradau ją: po mūsų pirmos nakties į jos butą niekad nėjau, o tą rytą nuėjau, nes valandų valandas širdies tvinkčiojimui kalant galvoje kaupiausi pasakyti Eimei: Noriu skirtis. Myliu kitą moterį. Mums reikia baigti. Negaliu apsimesti, kad tave myliu, negaliu švęsti metinių – tai būtų dar blogiau negu apskritai tave apgaudinėti (žinau, ginčytinas teiginys). Bet kol drąsinausi, Eimė užbėgo už akių su savo kalba apie tai, kaip mane tebemylinti (melagė!), iš aš pabūgau. Pasijutau esąs beviltiškas apgavikas ir bailys, ir kad pasidarytų bent kiek geriau – užburtas ratas, – man prisireikė Endės. Bet dabar Endė nebeveikė raminamai. Anaiptol. Net dabar, nepaisydama nieko, ji vijosi aplink mane lyg piktžolė. – Paklausyk, Ende, – pasakiau; giliai atsikvėpiau, neleidau jai sėstis ir laikiau arčiau durų. – Tu man – ypatinga. Tu taip puikiai su viskuo šituo susidorojai… Priverski ją norėti, kad būtum saugus. – Aš noriu pasakyti… – Jos balsas sudrebėjo. – Man labai gaila Eimės. O tai absurdas. Žinau, kad net neturiu teisės dėl jos liūdėti ar nerimauti. O be to, kad liūdna, dar jaučiuosi ir kalta. Ji atsirėmė galva man į krūtinę. Aš atsitraukiau, laikiau ją per ištiestą ranką, kad ji pažiūrėtų į mane. – Na, vieną dalyką, manau, mes galime sutvarkyti. Manau, mums reikia tai sutvarkyti, – pasitelkiau Tenerio žodžius. – Reikia eiti į policiją, – pareiškė Endė. – Aš esu tavo to ryto alibi, mes pasakysim jiems. – Tu esi mano alibi maždaug valandai, – atrėmiau. – Nuo vienuoliktos vakaro niekas Eimės nei girdėjo, nei regėjo. Policija gali pasakyti, kad nužudžiau ją prieš eidamas pas tave. – Šlykštu. Gūžtelėjau pečiais. Dingtelėjo, kad gal reikėtų jai pasakyti apie Eimę – žmona nori mane pakišti, – bet skubiai išmečiau tą mintį iš galvos. Endė ne Eimės lygio žaidėja. Ji užsimanys būti mano komandos drauge ir nutemps mane į dugną. Endė dabar jau būtų kliuvinys. Vėl suėmiau ją už rankų, vėl pradėjau nuo pradžių. – Paklausyk, Ende, mes abu dabar patiriame didžiulę įtampą, ir nemenka jos dalis kyla dėl mudviejų kaltės jausmo. Ende, esmė ta, kad mudu esame geri žmonės. Manau, mudu vienas kitam pajutome trauką, nes mudviejų vertybės panašios. Mes teisingai elgiamės su žmonėmis, apskritai elgiamės deramai. O dabar žinome, kad tai, ką darome, yra blogai. Jos palūžusi, bet viltinga išraiška pasikeitė – akių drėgnumas, švelnumas dingo, šmėstelėjo kažkas keista, veidas apniuko, lyg uždangai nusileidus. – Ende, mudviem reikia šitai baigti. Manau, abu tai suprantame. Labai sunku, bet taip reikia.

Manau, kad ir patys sau taip patartume, jei tik pajėgtume blaiviai mąstyti. Labai tave myliu, bet vis dar esu vedęs Eimę. Turiu pasielgti teisingai. – O jeigu ją suras? – Ji nepridūrė mirusią arba gyvą. – Tada galvosime. – Tada! O iki tada – kas? Aš bejėgiškai gūžtelėjau: iki tada nieko. – Kas, Nikai? Iki tada man atsipisti? – Negražiai kalbi. – Bet taip tu manai. – Ji pašaipiai šyptelėjo. – Ende, atleisk. Negerai, kad esu su tavimi. Tai pavojinga tau, pavojinga man. Mane graužia sąžinė. Taip aš dabar jaučiuosi. – Tikrai? O žinai, kaip jaučiuosi aš? – Jai į akis priplūdo ašarų ir pasruvo per skruostus. – Jaučiuosi kaip kvaiša mokinukė, kurią ėmei dulkinti, nes nusibodo žmona, o aš buvau – pats tas. Galėjai grįžti pas Eimę, vakarieniauti su ja, sukiotis savo bariūkštyje, kurį nusipirkai už jos pinigus, o paskui savo mirštančio tėvo name susitikti su manimi ir trintis pimpalu man į papus, nes, vargšeli, tavo bjauri žmona nė iš tolo to neleistų. – Ende, juk tu žinai, kad tai ne… – Betgi ir šiknius tu esi. Tu ne žmogus, pabaisa. – Ende, būk gera. – Nikai, tvardykis. – Tu negalėjai apie visa šitai su niekuo pasikalbėti, todėl, manau, viskas tavo vaizduotėje šiek tiek padidėjo, šiek tiek… – Eik šikt. Manai, kad esu kvailutė naivi mokinukė, kurią sudorosi kaip šiltą vilną? Per visa šitai buvau su tavimi – visos tos kalbos, kad tu galbūt žudikas, – o vos tik tau pasidarė kiek sunkiau? Ne, ne. Ir nedrįsk aiškinti apie sąžinę nei apie tai, kas dera, nei apie kaltę, nei kad jautiesi besielgiąs teisingai. Ar supranti? Nes tu apgavikas, bailys, savanaudis mėšlo gabalas. Ji raudodama, springdama drėgno oro gurkšniais ir iškvėpdama graudžiais garsais, nusisuko nuo manęs, ir aš bandydamas sulaikyti sugriebiau ją už rankos. – Ende, nenoriu, kad taip… – Patrauk rankas! Patrauk rankas! Ji puolė prie galinių durų, ir aš nujaučiau, kas bus toliau. Kunkuliuodama iš neapykantos ir sutrikimo ji atsikimš butelį vyno, gal ir porą, o paskui išsilies draugei, gal motinai, ir žinia pasklis kaip užkratas. Užstojau duris – Ende, būk gera, – ji norėjo skelti man antausį, aš sugriebiau ją už rankos – tik gindamasis. Mudviejų susikibusios rankos lyg beprotiškame šokyje kilo čia aukštyn, čia žemyn. – Paleisk, Nikai, arba aš tikrai… – Palauk. Paklausyk. – Paleisk mane! Ji pasuko veidą į mane, lyg ketindama pabučiuoti. Ir įkando. Aš atšokau, o ji nėrė pro duris.

EIMĖ ELIOT-DAN PO PENKIŲ DIENŲ

Galite mane vadinti Ozarko Eime. Visai neblogai įsitaisiau Slėpynės Nameliuose (ar surastum tinkamesnį pavadinimą?), tykiai čia sau tupiu, žiūriu, kad visi mano išdėlioti svertai ir skląsčiai veiktų kaip pridera. Atsikračiau Niko, bet vis tiek labai daug apie jį mąstau. Aną vakarą 22.04 suskambo mano vienkartinis telefonas. (Taip, Nikai, ne tau vienam žinoma sena slapto telefono gudrybė.). Skambino iš saugos tarnybos. Suprantama, neatsiliepiau, bet dabar jau žinau, kad Nikas nuėjo iki tėčio namo. Trečia užuomina. Dvi savaitės iki išnykdama pakeičiau kodą ir nurodžiau pirmiausia skambinti mano slapto telefono numeriu. Taip ir įsivaizduoju, kaip Nikas su užuomina rankoje įeina į dulkėtą tvankų tėčio namą, krapštosi su apsaugos kodu… Ir skirtas laikas baigiasi. Viau viau viau! Jo telefono numeris nurodytas kaip atsarginis, jei kartais nepavyktų prisiskambinti man (savaime aišku, kad nepavyksta!). Taigi jis neteisingai surinko kodą, kalbėjosi su kažkuo iš saugos tarnybos, taigi užfiksuota, kad jis, man dingus, buvo savo tėčio name. O tai paranku mano planui. Tai nėra tiesioginis įkaltis, bet to ir nereikia. Ir taip palikau jų užtektinai, kad policija Nikui galėtų iškelti bylą: inscenizuota nusikaltimo vieta, išvalytas kraujas, kredito kortelių sąskaitos. Net ir visai nekompetentinga policija tai išsiaiškins. Greitai Noelė paskleis žinią apie mano nėštumą (jei dar to nepadarė). To pakaks, ypač po to, kai policija atkapstys Gabiąją Endę (gebančią čiulpti pimpalą pagal pageidavimą). Taigi visi šie papildai tėra dar vienas apsišik. Smagūs spąstai bukagalviams. Man patinka spęsti spąstus bukagalviams. „Elena Abot“ irgi mano plano dalis. Didžiausias šalyje kabelinės televizijos kriminalinių naujienų šou. Žaviuosi Elena Abot, man patinka, kaip ji per savo laidą gina tas dingusias moteris, kokia motiniška būna ir kokia pagiežinga tampa, kai puola įtariamąjį, paprastai aukos vyrą. Ji Amerikos balsas, teigiantis moteriškąjį teisingumą. Todėl labai norėčiau, kad ji imtųsi mano istorijos. Visuomenė turi nusigręžti nuo Niko. Mielajam Nikui, kuris iš kailio neriasi norėdamas patikti žmonėms, žinoti, jog yra visuotinai nekenčiamas, ne menkesnė bausmė už kalėjimą. Ir aš tikiuosi iš Elenos sužinoti, kaip einasi tyrimas. Ar policija jau rado mano dienoraštį? Ar sužinojo apie Endę? Ar atkapstė, kad gyvybės draudimas padidintas? Štai kas yra sunkiausia – laukti, kol bukapročiai viską išsiaiškins. Savo kambarėlyje kas valandą įsijungiu televizorių, nekantraudama sužinoti, ar Elena ėmėsi mano istorijos. Turėtų, neįsivaizduoju, kaip galėtų atsilaikyti. Aš graži, Nikas gražus, o dar knyga „Nuostabioji Eimė“. Elena Abot švysteli ekrane prieš pat devynias ir žada išskirtinį reportažą. Žiūriu toliau: paskubėk, Elena. Arba: paskubėk, „Elena“. Šitai mus sieja – abi esam ir tikri žmonės, ir personažai. Eimė ir „Eimė“, Elena ir „Elena“. Tamponų reklama, valiklio reklama, įklotų reklama, „Windex“ langų valiklio reklama. Galėtum pamanyti, kad moterys tik valo ir kraujuoja. Pagaliau! Štai ir aš! Mano debiutas!

Vos tik Elena, švytinti lyg Elvis, pasirodo ekrane, žinau, kad bus gerai. Kelios nuostabios mano nuotraukos, kvailai mylėkit mane! besišypsančio Niko nuotrauka iš pirmos spaudos konferencijos. Naujienos: įvairiose vietose ieškota dingusios „jaunos gražios moters, kuriai kuo puikiausiai viskas klojosi“; paieška nedavė rezultatų. Naujienos: Nikas jau susimovė. Per mano paiešką nusifotografavo su kažkokia fifa. Tai ir užkabino Eleną, ir ji įsiutusi. Štai jis, Nikas, meilutis, moterų numylėtinis, skruostais susiglaudęs su nepažįstama moterimi, lyg su kokiu draugeliu per „laimingą valandą“. Na ir mulkis. Man patinka. Elena Abot primygtinai atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų kiemas tęsiasi iki pat upės. Įdomu, ar tie faktai jau pasklido – apie paieškos istoriją Niko kompiuteryje, kur mano rūpesčiu ieškota informacijos apie Misisipės šliuzus ir užtvankas, taip pat „Google“ ieškota pagal žodžius kūnas plaukti Misisipė. Kad nebūtų taip jau labai akivaizdu. Galėjo taip nutikti – galbūt, vargu, bet precedentas yra, – kad upė nunešė mano kūną iki pat vandenyno. Man net savęs pagailo, kai įsivaizdavau, kaip mano liaunas nuogas blyškus kūnas plaukia nešamas srovės; prie vienos nuogos kojos prikibusi sraigių kolonija, plaukai driekiasi it jūržolės; galiausiai atplaukiu į vandenyną ir pamažu grimztu į patį dugną; įmirkęs kūnas dryksta minkštomis draiskanomis, aš lyg akvarelė pamažu išskystu vandeny ir lieka vien mano kaulai. Betgi aš romantikė. Realybėje, jei Nikas būtų mane nužudęs, manau, būtų suvyniojęs mano kūną į šiukšlių maišą ir išvežęs į kurį nors sąvartyną šešiasdešimties mylių spinduliu. Tiesiog atsikratytų manęs. Dar prigriebtų porą daiktų – sugedusį skrudintuvą, kurio neverta taisyti, krūvą senų vaizdajuosčių, kurias ketino išmesti – kad kelionė nebūtų veltui. Mokausi gyventi pati viena. Kai esi mirusi, tenka planuoti biudžetą. Turėjau laiko viską suplanuoti, turėjau laiko sukaupti šiek tiek grynųjų: nuo tada, kai nusprendžiau pradingti, iki tada, kai dingau, praėjo dvylika mėnesių. Daugumą žmogžudžių sučiumpa, nes jie neturi valios laukti. Turiu 10 200 dolerių grynaisiais. Jei per mėnesį būčiau išgryninusi 10 200 dolerių, tą būtų pastebėję. Bet aš po truputį kaupiau grynuosius iš kredito kortelių, kurios buvo Niko vardu – iš tų kortelių, per kurias jis pasirodys esąs godus mergišius. Dar 4 400 dolerių ilgainiui nusunkiau iš mūsų banko sąskaitos – po 200 ar 300, kad neatkreipčiau dėmesio. Vogiau iš Niko, iškraustydavau jo kišenes, dvidešimt šen, dešimt ten – taip pamažu apdairiai kaupiamos atsargos. Tai lyg taupymo planas, kai pinigus, kuriuos rytą išleistum „Starbucks“, dedi į taupyklę ir po metų turi 1 500 dolerių. O nuėjusi į „Barą“ visada nukniaukdavau iš arbatpinigių dėžutės. Esu tikra, kad Nikas dėl to kaltino Go, Go kaltino Niką, ir nė vienas nieko nesakė, nes gailėjosi kito. O aš su pinigais atsargi. Turiu pakankamai pragyvenimui, iki nusižudysiu. Ketinu ilgai slapstytis, noriu stebėti, kaip Lansas Nikas Danas visame pasaulyje tampa atstumtuoju, noriu matyti, kaip Niką suima, teisia, sutrikusį, surakintomis rankomis, oranžiniu kombinezonu veda į kalėjimą. Noriu stebėti, kaip Nikas gūžiasi, prakaituoja ir prisiekinėja, kad jis nekaltas, bet jį vis tiek nuteisia. Tada keliausiu aukštupin ir ten susitiksiu su savo kūnu, savo neva Kitos Eimės kūnu, plūduriuojančiu Meksikos įlankoje. Nusisamdysiu pasiplaukiojimą su girta kompanija – ką nors, kas nuplukdytų mane į gelmes, bet kam nerūpėtų, kas aš tokia. Išgersiu didžiulį aprasojusį stiklą džino kokteilio, prarysiu saują migdomųjų ir, kai niekas nežiūrės, Virdžinijos Vulf akmenų pilnomis kišenėmis11 tyliai persiversiu per bortą. Nusiskandinti reikia valios, o valios aš turiu nors vežimu vežk. Mano kūno gal niekada neras, o gal jis iškils po kelių savaičių, po kelių mėnesių ar dar vėliau. Kūnas bus toks suiręs, kad

niekas nebegalės nustatyti mirties laiko, ir tai bus paskutinis įrodymas, po kurio Nikas guls ant kalėjimo stalo, bus pripumpuotas nuodų ir mirs. Norėčiau palaukti ir pamatyti jį negyvą, bet turint omeny, kokia mūsų teisėsaugos sistema, laukti tektų daugybę metų, o aš tam neturiu nei pinigų, nei jėgų. Esu pasirengusi keliauti pas Viltis. Truputį nusižengiau taupymo programai. Apie 500 dolerių išleidau, norėdama pagražinti savo namelį: geros paklodės, padori lempa, rankšluosčiai, kurie nestovi stati po daugybės metų balinimo. Bet aš stengiuosi tenkintis tuo, ką turiu. Už poros namelių gyvena vyriškis, nekalbus toks vyrukas, hipis Grizlis Adamsas, iš tų, kur pusryčiams valgo naminius javainius. Apžėlęs barzda, apsimaustęs turkio žiedais ir turi gitarą, kurią kartais vakarais brązgina savo namelio priebutyje. Prisistato Džefu, o aš prisistatau Lidija. Praeidami nusišypsome vienas kitam, daugiau nieko, bet jis man atneša žuvies. Jau ne pirmą kartą atneša žuvį, dvokiančią žuvimi, bet nuskustą ir be galvos, įkištą į didžiulį šaldymo maišelį. „Šviežia žuvis!“ – sako belsdamasis. Jei iš karto neatidarau, maišelį palieka ant slenksčio ir pranyksta. Kaip pridera, žuvį gaminu troškintuve, kurį nusipirkau eiliniame „Walmart“. Išeina visai neblogai, be to, veltui. – Iš kur tas žuvis trauki? – klausiu jo. – Iš ten, iš kur jos traukiamos, – atsako jis. Dorotė – ji dirba registratūroje ir jau mane pamėgo – atneša savo augintų pomidorų. Valgau žeme kvepiančius pomidorus ir ežeru kvepiančią žuvį. Manau, kad kitąmet Nikas jau bus uždarytas tokioje vietoje, kur kvepia tik tuo, kas yra viduje. Netikrais kvapais: dezodorantu ir senais batais, krakmolingu maistu, sudvisusiais čiužiniais. Jo didžiausia baimė, jo košmaras: jis – kalėjime, žino, kad nepadarė nieko bloga, bet negali to įrodyti. Niko košmarai vis būdavo apie tai, kaip jį apkaltina nebūtais dalykais, kaip jis pakliūva į spąstus, kaip tampa jam nepavaldžių jėgų auka. Pabudęs po tokio sapno jis keliasi, vaikšto po namus, paskui apsirengia ir eina lauk, klaidžioja gatvelėmis aplink mūsų namą, eina į parką – į Misūrio parką, į Niujorko parką, – eina kur kojos neša. Jis lauko žmogus, nors ir ne tikrasis gamtos vaikas. Jis ne žygeivis, jis nemėgsta stovyklauti, jis nemoka įkurti laužo. Nemokėtų sugauti žuvies ir atnešti man. Jam patinka galimybės, jam patinka turėti pasirinkimą. Jam norisi žinoti, kad jis gali išeiti lauk, net jei ir nusprendžia sėstis ant sofos ir tris valandas spoksoti muštynes be taisyklių. Man įdomu, kaip ta kekšytė. Endė. Maniau, kęs tris dienas. Paskui neištvers ir ims dalytis. Žinau, kad ji mėgsta dalytis, nes esu tarp jos draugų veidaknygėje. Mano profilio vardas pramanytas (Madlina Elster, cha!), nuotrauka pavogta iš internetinės nekilnojamojo turto reklamos (besišypsanti blondinė, gaunanti pelną iš istoriškai nevertingų objektų). Prieš keturis mėnesius Madlina, lyg tarp kitko, pasiprašė Endės priimama į draugus, ir Endė, it nelaimingas šunytis, ją priėmė. Neblogai pažįstu tą mergaičiukę, kaip ir jos dėl visokių niekų galvas pametusius draugus, kuriems patinka eiti pogulio, kurie dievina graikišką jogurtą ir „Pinot grigio“ ir kuriems patinka tuo dalytis. Endė – gera mergaitė, nededa nuotraukų iš tūsų ir nepoustina nešvankių žinučių. Deja. Kai paaiškės, jog ji Niko draugė, man patiktų, kad žiniasklaida rastų nuotraukų, kur ji kilnoja taurelę, bučiuojasi su merginomis ir kaišioja liežuvį. Taip lengviau būtų pagrįsti jos šeimos griovėjos įvaizdį. Šeimos griovėja. Mano šeima buvo pašlijusi, bet dar nesugriuvusi, kai ji pradėjo bučiuotis su mano vyru, kai pradėjo lįsti jam į kelnes, kai sugulė su juo į lovą. Kai pradėjo imti jo pimpalą į burną – visą; ji gokčiodavo, o jis jausdavosi esąs labai didelis. Kai leidosi dulkinama per užpakalį – giliai.

Kai leidosi, kad jis išsilietų ant jos veido arba ant papų, o paskui laižydavo – niammm! Ji tai darydavo, tikrai darydavo. Tokios kaip ji daro. Jie drauge ilgiau kaip metai. Per visas šventes. Patikrinau jo kredito kortelių ataskaitas (tikrąsias), nes rūpėjo, ką jis padovanojo jai per Kalėdas, bet mano vyras pasirodė esąs stebėtinai apdairus. Kažin koks jausmas būti moterimi, kuriai Kalėdų dovana perkama už grynuosius? Laisvės pojūtis. Jei esi tik šiaip moteris, tau nereikia skambinti santechnikui, nereikia klausytis zirzimo dėl darbo nei vis priminti ir priminti, kad parneštų ėdalo katei. Man reikia, kad ji palūžtų. Man reikia: 1) kad Noelė kam nors pasakytų apie nėštumą, 2) kad policija rastų dienoraštį, 3) kad Endė kam nors prasitartų apie savo romaną. Regis, be reikalo ją nuvertinau, pamaniau, kad penkis kartus per dieną visam pasauliui apie savo gyvenimą poustinanti mergina žalio supratimo neturės, kas yra paslaptis. Kartais ji palieka vieną kitą miglotą užuominą apie mano vyrą: Šiandien mačiausi su ponu Gražuoliu. (Oi, pasakok!) (Kada mus supažindinsi su tuo eržilu?) (Bridžitai patinka!) Svajingo vyriškio bučinys viską pataiso. (Tikra tiesa!) (Kada mes susipažinsim su Svajinguoju?!) (Bridžitai patinka!) Bet kaip tokio amžiaus ji stebėtinai diskretiška. Gera mergaitė (kaip šliundra). Įsivaizduoju ją: širdiškas veidelis pakreiptas į šalį, vos vos suraukta kakta. Aš tik noriu, Nikai, kad žinotum, jog esu tavo pusėje. Esu dėl tavęs. Gal kepa jam sausainius. „Elenos Abot“ kameros dabar rodo panoraminį savanorių centro vaizdą, viskas čia šiek tiek apšepę. Korespondentė pasakoja, kaip mano dingimas „sukrėtė šį mažą miestelį“, o už jos matyti stalas, apkrautas naminiais troškiniais ir pyragais vargšeliui Nikui. Net ir dabar moterys rūpinasi tuo mulkiu. Moterys desperatiškai ieško plyšio. Patrauklus pažeidžiamas vyriškis – na gerai, gal jis nužudė savo žmoną, bet juk to nežinome. Dar nežinome. O dabar tiesiog atgaiva, kad yra kažkas, kam galima ką nors pagaminti, ir šitas keturiasdešimties su trupučiu vyriškis lyg aidas to jausmo, kurį patirdavai kadaise mindama dviračiu pro gražaus berniuko namą. Vėl rodo telefonu darytą besišypsančio Niko nuotrauką. Įsivaizduoju tą pasileidėlę fifą jos tuščioje žvilgančioje virtuvėje – trofėjinėje, už alimentus įsirengtoje virtuvėje, – maišančią, kepančią, o mintyse plepančią su Niku: Ne, iš tikrųjų man keturiasdešimt treji. Ne, tikrai! Ne, vyrai nesibūriuoja aplinkui, tikrai ne. Šiaip jau mieste maža įdomių vyrų… Mane persmelkė pavydas tai prie mano vyro skruostu prigludusiai moteriai. Ji dailesnė už mane tokią, kokia esu dabar. Kemšu „Hershey’s“ batonėlius, valandų valandomis saulėje mirkstu baseine, nuo chloro mano oda darosi stora kaip ruonio. Įdegiau, ko anksčiau nėra buvę – bent jau taip tamsiai, ryškiai tikrai niekada nebuvau įdegusi. Įdegusi oda yra pažeista, o susiraukšlėjusios moteriškės niekam nepatinka; aš visą gyvenimą tepliojausi SPF. Bet prieš pradingdama truputį parudau ir dabar, po penkių dienų, esu kaip reikiant ruda. „Ruda kaip kava! – sako senoji Dorotė, šeimininkė. – Esi ruda kaip kava, mergyt!“ – džiugiai sako ji, kai ateinu grynaisiais susimokėti kitos savaitės nuomos.

Tamsi oda, rusvai dažyti dubenėliu nukirpti plaukai, rimtuolės akiniai. Iki pradingdama priaugau dvylika svarų – apdairiai slapsčiausi po plačiomis vasarinėmis suknelėmis, o mano žioplam vyrui buvo nė motais, – o dabar priaugau dar du. Kelis mėnesius iki dingimo visai nesifotografavau, taigi visuomenei pažįstama tik išblyškusi laibutė Eimė. Tikrai tokia nebesu. Kartais vaikščiodama jaučiu, kaip juda užpakalis. Vizga, ar ne taip sakoma? To irgi nėra buvę. Mano kūnas buvo gražus, nieko nereikalinga, viskas kaip nulieta, viskas tobula. Nepasigendu to. Nepasigendu vyrų žvilgsnių. Tokia palaima, kai užeini į kokią parduotuvėlę ir išeini lauk, ir joks veltėdis berankoviais flaneliniais marškiniais nevarsto gašliais žvilgsniais, niekas neraugėja šlykščių pastabų. Niekas su manimi nesielgia nemandagiai, bet niekas nėra ir malonus. Niekas dėl manęs nesineria iš kailio, nepersistengia, nesiplėšo – ne taip, kaip būdavo. Aš esu Eimės priešingybė.

11 Virginija Woolf (1882–1941) – anglų rašytoja, modernistė, apimta depresijos, nusiskandino į savo drabužių kišenes prisikrovusi akmenų.

NIKAS DANAS PO AŠTUONIŲ DIENŲ

Prisidėjęs prie skruosto leduką žiūrėjau, kaip kyla saulė. Buvo praėjusios jau kelios valandos, bet vis dar užčiuopiau dvi nedideles įkandimo paliktas žymeles. Negalėjau sekti Endei iš paskos – tai buvo dar pavojingiau nei jos įtūžis, – tad galų gale nusprendžiau jai paskambinti. Balso paštas. Valdykis, tvardykis. – Ende, aš labai atsiprašau. Aš nežinau, ką daryti, nesuprantu, kas vyksta. Būk gera, atleisk man. Maldauju. Nederėjo palikti žinutės atsakiklyje, o tada pagalvojau: ji galėtų turėti šimtus tokių žinučių savo atsakiklyje ir aš niekada nesužinočiau. O, brangus Dieve, jeigu ji išrinktų pačias gašliausias, nešvankiausias, vulgariausias… Bet kuri moteris bet kokiame prisiekusiųjų teisme vien už tai pasiųstų mane į cypę. Viena žinoti, kad aš neištikimas žmonai, bet visai kas kita klausytis mano sodraus dėstytojo balso, jaunai studentei pasakojančio apie savo milžinišką, pasistojusį… Nuraudau brėkštančio ryto šviesoje. Ledukas ištirpo. Sėdėjau ant Go laiptelių, skambinau Endei kas dešimt minučių ir – nieko. Tokį – be miego, lyg styga įtemptais nervais – užtiko mane Bonėj, 06.12 įriedėjusi į kiemą. Ji žengė manęs link, nešina dviem plastikiniais puodukais. Aš netariau nė žodžio. – Sveiki, Nikai, atnešiau jums kavos. Atvažiavau pažiūrėti, kaip sekasi. – Taip ir pamaniau. – Suprantu, sužinojęs apie nėštumą veikiausiai esate sukrėstas. – Ji demonstratyviai į kavą supylė du indelius grietinėlės, kaip tik taip, kaip mėgstu aš, ir padavė man puodelį. – Kas čia? – paklausė rodydama man į skruostą. – Ką turite omeny? – Turiu omeny, kas, Nikai, nutiko jūsų veidui? Ant jo didžiulis rausvas… – Ji palinko ir suėmė man už smakro. – Atrodo kaip įkandimo žymė. – Matyt, dilgėlinė. Mane išberia, kai nervinuosi. – Hmm… – Ji pasimaišė kavą. – Juk žinote, kad aš, Nikai, jūsų pusėje, ar ne? – Žinoma. – Tikrai taip yra. Tenoriu, kad manimi pasitikėtumėte. Tiesiog… Nebegalėsiu jums padėti, jei manimi nepasitikėsite. Žinau, skamba kaip tipiška faro klišė, bet tai tiesa. Sėdėjome keistoje, pusiau draugiškoje tyloje ir siurbčiojome kavą. – Klausykit, norėjau, kad sužinotumėt iš manęs, kol apie tai dar nepradėjo kalbėti visi, – tarė ji žvaliai. – Mes radom Eimės rankinę. – Ką? – Aha, pinigai dingę, bet jos dokumentai ir mobilusis yra. Ir radom ją Hanibale. Ant upės kranto, į pietus nuo garlaivio prieplaukos. Mes spėjame, jog norėta, kad atrodytų, lyg nusikaltėlis įmetė rankinę į upę važiuodamas per tiltą į Ilinojaus pusę. – Kad atrodytų?

– Ji taip ir nebuvo visa panirusi. Viršuje prie užtrauktuko yra pirštų atspaudų. Žinoma, kartais atspaudai išlieka ir vandenyje, bet… Praleisiu mokslinę dalį ir tik pasakysiu, kad pagal mūsų teoriją ta rankinė specialiai buvo palikta ant kranto, kad ją kas nors surastų. – Toks jausmas, kad ne šiaip sau man visa tai pasakojate, – pasakiau. – Atspaudai, kuriuos radome, yra jūsų, Nikai. Kaip ir nieko keista, vyrai dažnai lenda į žmonų rankines. Bet vis tiek… – Bonėj staiga nusijuokė, tarsi jai į galvą būtų šovusi puiki mintis. – Noriu paklausti: juk pastaruoju metu nesilankėte Hanibale, ar ne? Ji paklausė su tokiu nuoširdžiu pasitikėjimu, kad man dingtelėjo: kai pasiėmiau savo mašiną iš policijos ir išvažiavau į Hanibalą, po ja buvo paslėptas sekiklis. – O kam man reikėtų trenktis į Hanibalą, kad atsikratyčiau žmonos rankinės? – Tarkim, jūs nužudėte ją ir inscenizavote nusikaltimo vietą savo namuose, kad mes pamanytume, jog ją užpuolė kažkas kitas. Bet tada supratote, jog mes pradėjome įtarti jus, todėl norėjote mums ką nors pakišti, kad vėl imtume ieškoti kitur. Tai tik teorija. Bet dabar kai kurie iš mano vyrukų tokie įsitikinę, jog tai padarėte jūs, kad jiems tiktų bet kokia teorija. Tad leiskite jums padėti – ar pastaruoju metu lankėtės Hanibale? Papurčiau galvą. – Kreipkitės į mano advokatą. Į Tenerį Boltą. – Tenerį Boltą? Nikai, ar jūs tikras, kad norite eiti šiuo keliu? Iki šiol mes buvome su jumis atviri ir teisingi. Boltas – jis… Jis – paskutinis šiaudas. Jis – žmogus, kurį kviečiasi kaltieji. – Hm. Ką gi, Ronda, akivaizdu, aš – jūsų pagrindinis įtariamasis. Vadinasi, man reikia pačiam savimi pasirūpinti. – Tai susirinkime visi kartu, kai jis atvažiuos. Galėtume viską aptarti. – Žinoma, toks mūsų planas. – Žmogus, kuris turi planą, – ištarė Bonėj. – Nekantraudama lauksiu. – Ji atsistojo ir nueidama šūktelėjo per petį: – Nuo dilgėlinės padeda hamamelis. Po valandos nuaidėjo durų skambutis. Už jų stovėjo žydru kostiumu vilkintis Teneris Boltas. Nuojauta man pašnibždėjo, kad tokį įvaizdį jis rinkdavosi, kai vykdavo „į pietus“. Jis atidžiai dairėsi aplink, nužvelgė prie namų stovinčius automobilius, vertino kaimynų namus. Boltas man priminė Eliotus – tie visada viską tirdavo ir analizuodavo. Be paliovos dirbančios smegenys. – Rodyk, – paliepė Teneris, man net nespėjus pasisveikinti. – Rodyk, kur malkinė, bet kartu su manimi neik, daugiau prie jos išvis nesiartink. Paskui viską man papasakosi. Susėdome prie virtuvės stalo – aš, Teneris ir ką tik pabudusi Go, susigūžusi, su pirmu puodeliu kavos rankose. Tarsi prasta taro kortų būrėja paskleidžiau ant stalo visas Eimės paliktas užuominas. Teneris palinko į mane, jo kaklo raumenys įsitempė. – Gerai, Nikai, dabar įtikink mane, – tarė. – Tavo žmona suplanavo visą šį reikalą. Įrodyk! – Jis bedė smiliumi į stalą. – Nes aš su šnipštu vienoj rankoj ir su kažkokia beprotiška istorija apie tai, kad ji tave pakišo, kitoj daugiau nė žingsnio nežengsiu. Nebent mane įtikinsi. Nebent visi galai sueis. Giliai atsikvėpiau ir pasistengiau susikaupti. Man visada geriau sekėsi rašyti nei kalbėti. – Kol dar nepradėjome, – pasakiau, – turite kai ką žinoti apie Eimę – ji genijus. Jos smegenys

visada pilnos minčių, ten visada vyksta bent keli dalykai vienu metu. Ji tarsi nesibaigiantys archeologiniai kasinėjimai: jau manai, kad priėjai paskutinį sluoksnį, bet užsimoji dar kartą kirtikliu ir pralauži naują kasinėjimo šachtą. Su tunelių labirintu ir bedugniais šuliniais. – Gerai, – tarė Teneris. – Ir?.. – Antra, ką turite žinoti apie Eimę, – ji teisuolė. Ji iš tų žmonių, kurie niekada neklysta, ji dievina galimybę ką nors pamokyti ir nubausti. – Taip, gerai, ir ką? – Papasakosiu jums trumputę istoriją. Maždaug prieš trejus metus važiavome į Masačusetsą. Eismas buvo siaubingas, pilna irzlių vairuotojų, ir vienas sunkvežimio vairuotojas supykdė Eimę. Ji nenorėjo jo įleisti, tad jis paspaudė į priekį ir užtvėrė jai kelią. Nieko pavojingo, bet akimirką buvo labai baisu. Žinote, prie sunkvežimių būna užklijuoti lipdukai: „Kaip aš vairuoju?“ Ji privertė mane paskambinti ir padiktuoti jiems to sunkvežimio numerį. Maniau, tuo viskas ir baigsis. Po dviejų mėnesių – dviejų mėnesių – įėjau kartą į mūsų miegamąjį ir užtikau Eimę kalbančią telefonu ir vėl diktuojančią sunkvežimio numerį. Ji buvo sukūrusi visą istoriją, kaip keliavusi su savo dvimečiu sūnumi, o sunkvežimio vairuotojas vos nenustūmė jos nuo kelio. Pasisakė man, kad tai jau ketvirtas jos skambutis. Sakė, kad net išsiaiškino, kokiais maršrutais važinėja tos kompanijos sunkvežimiai, kad savo neva avarinėms situacijoms galėtų pasirinkti tinkamus kelius. Ji apgalvojo viską. Labai savimi didžiavosi. Buvo nusiteikusi nenuleisti rankų, kol tą vairuotoją atleis. – O Dieve, Nikai, – sumurmėjo Go. – Tai labai… informatyvi istorija, Nikai, – tarė Teneris. – Čia tik pavyzdys. – Dabar padėk man sujungti taškus, – paragino jis. – Eimė išsiaiškina, kad tu apgaudinėji ją. Ji surežisuoja savo mirtį. Tada viską suorganizuoja taip, kad nusikaltimo vieta atrodytų užtektinai įtartina, kad patrauktų policijos dėmesį. Ji tave apmovė su kredito kortelėmis, gyvybės draudimu ir slėptuve už namo… – Prieš pradingdama iš vakaro ji sukėlė ginčą, ir dar prie atviro lango, kad girdėtų mūsų kaimynė. – Dėl ko susipykot? – Nes aš savanaudiška subinė. Iš esmės dėl to paties kaip visada. Bet kaimynė negirdėjo, kaip ji paskui atsiprašinėjo. Eimė nenorėjo, kad kas nors tai girdėtų. Kuo puikiausiai atsimenu, kaip nustebau, nes taip greit susitaikę dar niekad nebuvom. Rytą, užuot raudojusi, ji, kad pasigerintų, kepė lietinius. Mintyse vėl išvydau ją stovinčią prie viryklės, laižančią nuo nykščio cukraus pudrą, niūniuojančią. O tada įsivaizdavau, kaip prieinu prie jos ir imu ją purtyti, purtau tol, kol… – Na gerai, o lobio paieška? – paklausė Teneris. – Kokia tavo versija apie tai? Visas užuominos gulėjo paskleistos ant stalo. Teneris paėmė kelis lapelius ir vėl paleido. – Tai tarsi papildomi „apsišik“, – paaiškinau. – Patikėkite manimi, aš pažįstu savo žmoną. Ji žinojo, kad turi surengti lobio paiešką, antraip visas reikalas atrodys įtartinai. Ji viską suorganizuoja ir, žinoma, užuominos turi daugybę skirtingų reikšmių. Pasižiūrėkit į pirmą užuominą. Aš tavo mokinė, Tu mano mokytojas – gražus, protingas. Atvėrei man akis (šlaunis taip pat!),

Jei būčiau tavo mokinė, gėlių nebereikėtų, Tik nepadoraus susitikimo per priėmimo valandas. Tad paskubėk, keliauk, nelauk, Ir šįkart aš tave šio to išmokysiu.

– Čia gryna Eimė. Perskaičiau ir pagalvojau: Oho, žmona su manimi flirtuoja. Bet ne. Iš tiesų ji kalba apie mano… neištikimybę su Ende. Pirmas „apsišik“. Taigi nueinu į savo kabinetą su Gilpinu ir spėkite, ką ten randu? Moteriškas kelnaites. Toli gražu ne Eimės dydžio. Farai vis klausinėjo, koks Eimės dydis, o aš niekaip nesupratau kodėl. – Bet Eimė negalėjo žinoti, kad su tavimi ateis Gilpinas, – suraukęs kaktą suabejojo Teneris. – Nesunku buvo tą numatyti, – įsiterpė Go. – Pirma užuomina buvo nusikaltimo vietoje, vadinasi, farai turėjo ją surasti. O užuominoje buvo žodžiai priėmimo valandos, tad logiška, kad jie turėjo apieškoti jo kabinetą, su Niku ar be jo. – Tada kieno tos kelnaitės? – paklausė Teneris. Go suraukė nosį išgirdusi žodį kelnaitės. – Kas ten žino, – atsakiau. – Maniau, jos Endės, bet… Eimė turbūt jas paprasčiausiai nupirko. Esmė ta, kad jos ne Eimės dydžio. Tai visiems pakišo mintį, kad mano kabinete tarp manęs ir ko nors, kas nėra mano žmona, įvyko kažkas nepadoraus. „Apsišik“ numeris du. – O kas, jei farų nebūtų buvę, kai įėjai į savo kabinetą? – paklausė Teneris. – Arba jei niekas nebūtų pastebėjęs kelnaičių? – Teneri, jai tai nerūpi! Šita lobio paieška labiausiai skirta tam, kad ji pasilinksmintų. Jai šitos paieškos nė nereikia. Visko prikūrė daugiau negu reikia vien tam, kad paskleistų milijoną smulkučių užuominų. Reikia pažinoti mano žmoną, kad suprastum: ji iš tų žmonių, kurie dėl visa ko kartu dėvi ir diržą, ir petnešas. – Gerai. Antra užuomina, – paragino Teneris. Įsivaizduok: pametus dėl tavęs aš galvą, Nors nežinau, ką ateitis su tavimi man žada. Atsivežei mane čionai pavaikščioti, Apie vaikystės nuotykius tu nori man papasakoti – Patrintus džinsus, snapelio dar kepurę. Velniop tegu eina visokie gaidžiai, Slapta pasibučiuokim… apsimeskim, kad mes jaunavedžiai.

– Tai apie Hanibalą, – paaiškinau. – Mudu su Eime kartą ten lankėmės, ir užuominą taip ir supratau, bet aš ten taip pat… turėjau intymių santykių su Ende. – Ir tau tai nepasirodė įtartina? – paklausė Teneris. – Dar ne. Eimės rašteliai susuko man galvą. Dieve, ji pažįsta mane kaip nuluptą. Ji žino, ką noriu išgirsti. Tu nuostabus. Tu šmaikštus. Kaip jai turėjo būti smagu žinoti, kad ji vis dar gali taip žaisti mano jausmais. Net per atstumą. Aš juk… O Dieve, aš juk ėmiau ją iš naujo įsimylėti. Akimirką žodžiai užstrigo gerklėje. Ta juokinga istorija apie jos draugės Inslėj pusnuogį bjaurų kūdikį. Eimė žinojo, kad tokios istorijos, kol mes dar buvome mes, buvo man brangiausia mūsų santykių dalis. Ne kokie svarbūs momentai, ne Romantika iš didžiosios R, o vien mudviem suprantami juokeliai. Ir dabar ji tai naudojo prieš mane.

– Ir žinote ką? – pridūriau. – Policija ką tik rado Eimės rankinę Hanibale. Esu tikras, kad kas nors patvirtins, jog ten buvau. Po galais, aš net užsimokėjau kortele už savo ekskursijos bilietą. Dar vienas įkaltis, ir Eimė vėl pasirūpino, kad mane būtų galima su juo susieti. – O kas, jei niekas nebūtų radęs jos rankinės? – paklausė Teneris. – Tai būtų nesvarbu, – atsakė Go. – Ji varinėja Niką ir smaginasi. Esu tikra, kad ji mėgaujasi jau vien tuo, koks kaltas Nikas jaučiasi skaitydamas jos meilius raštelius ir žinodamas, kad ją apgaudinėja, o ji dingusi. Stengiausi nesusiraukti, išgirdęs jos pasišlykštėjimo kupiną toną, kai ji tarė žodį „apgaudinėja“. – O kas, jei su Niku į Hanibalą būtų važiavęs Gilpinas? – nepasidavė Teneris. – Kas, jei Gilpinas nebūtų pasitraukęs nuo Niko nė per žingsnį ir būtų matęs, kad Nikas ten tikrai nepaliko rankinės? – Eimė mane gerai pažįsta. Ji žino, kad atsikratyčiau Gilpino. Ji žino: nenorėčiau, kad, kai skaitysiu tuos raštelius, nepažįstamas žmogus mane stebėtų ir vertinų mano reakciją. – Tikrai? Iš kur žinai? – Tiesiog žinau. – Gūžtelėjau pečiais. Iš tiesų žinojau, tiesiog žinojau. – Trečia užuomina, – tariau ir įbrukau ją Teneriui į ranką. Gal jauti kaltę, kam atsivežei mane čionai. Prisipažinsiu, jaučiausi aš keistai. Bet ne itin kokį pasirinkimą teturėjom, Nusprendėm – tebūnie čia mūs namai. Neškim savo meilę į rudą namuką, Palinkėk man laimės, mano karštas mylintis vyruti!

– Matot, aš ne taip perskaičiau ir pagalvojau, kad ji turi galvoje Kartidžą, bet ji vėl kalba apie mano tėvo namą ir… – Tu ir ten išdulkinai tą Endę, – užbaigė Teneris. Tada pasisuko į mano seserį ir pridūrė: – Atleiskite už vulgarumą. Go atsainiu rankos mostu parodė, kad jai nė motais. Teneris kalbėjo toliau: – Vadinasi, tavo kabinete, kur dulkinai Endę, randamos inkriminuojančios kelnaitės, tada įtartinomis aplinkybėmis Hanibale, kur dulkinai Endę, atsiranda Eimės rankinė ir galų gale pašiūrėje, kur taip pat dulkinai Endę, atrandama krūva slaptų pirkinių, už kuriuos mokėta tavo kredito kortelėmis. – Na taip. Taip, viskas teisingai. – O kas tavo tėvo namuose?

EIMĖ ELIOT-DAN PO SEPTYNIŲ DIENŲ

Aš laukiuosi! Ačiū tau, Noele Hotorn. Dėl tavęs, kvailute, dabar apie tai žino visas pasaulis. Nuo tada, kai ji per mano paminėjimą surengė tą vaidinimą (man labiau būtų patikę, kad ji nebūtų užgožusi mano renginio, bet bjaurios moteriškės kartais labai gerai moka atkreipti į save dėmesį), neapykanta Nikui iškilo iki debesų. Kartais pagalvoju, ar jis, prispaustas visos tos neapykantos, dar gali kvėpuoti. Žinojau, kad nėštumas bus sensacingosios, visą parą cituojamos, grėsmingos, kraujo ištroškusios „Elenos Abot“ laidos svarbiausia žinia. Nuostabioji Eimė – kaip įdomu! Nuostabioji Eimė užsitaisė vaiką – kaip žavu! Amerikiečiams patinka visa, kas paprasta, o mėgti nėščią moterį – paprasta, tas pats, kas mėgti ančiukus, triušiukus ar šunis. Vis dėlto mane glumina, kad apie tas savo teisumu įsitikinusias, apie tas savimi besižavinčias krypuokles taip tupinėjama. Kas čia ypatinga praskėsti kojas, kad vyras ten išlietų savo sėklą? O žinote, kas iš tikrųjų yra ypatinga? Suvaidinti nėštumą. Paklausykite, nes tai įspūdinga. Viskas prasidėjo nuo mano intelekto nesužalotos draugės Noelės. Vidurio valstijose pilna tokio tipo žmonių – gana gerų žmonių. Gerų, bet plastikinėmis sielomis – lengva apkrauti, lengva nušluoti. Tos moteriškės muzikos kolekcija – vien iš „Pottery Barn“12. Knygų lentynos prikištos visokio skaitalo: Airiai Amerikoje, Misūrio futbolas: iliustruota istorija, Rugsėjo vienuoliktąją prisimenant, Kačiukai. Mano sumanymui reikėjo patiklios draugės, moteriškės, kuriai galėčiau išsilieti, kaip man blogai su Niku, naivuolės, kuri prie manęs lipte priliptų ir kuria galėčiau manipuliuoti kaip tinkama, tokios, kuri per daug nemąstytų apie tai, ką sakau, nes jaustųsi pamaloninta, kad apskritai su ja bendrauju. Noelė puikiai tiko, o kai pasisakė vėl pastojusi – trynukų, matyt, nepakako, – sumečiau, kad ir aš galiu būti nėščia. Paieška internete: kaip iš klozeto išleisti vandenį. Noelė kviečiama išgerti limonado. Limonado daug. Noelė šlapinasi į mano sausą klozetą, kuriame nenusileidžia vanduo, ir mums abiem baisiai nejauku! Stiklainiukas: šlapimas iš klozeto keliauja į stiklainiuką. Puikiai sukurpta istorija apie adatų ir kraujo fobiją. Stiklainiukas su šlapimu mano rankinėje, vizitas pas gydytoją (oi, negaliu atlikti kraujo tyrimo, man adatų fobija… Šlapimo tyrimas tinka kuo puikiausiai, ačiū.). Mano medicinos kortelėje įrašyta, kad aš nėščia. Bėgu pas Noelę pasidalyti puikiomis naujienomis. Tobula. Dar vienas motyvas Nikui, aš – dingusi miela nėščia ponia, mano tėvai dar labiau kenčia, „Elena Abot“ neatsispiria gardžiam kąsneliui. Tiesą sakant, labai smagu, kad „Elena Abot“ iš šimtų kitų bylų galiausiai pasirinko mane. Lyg kokiame talentų šou: padarai, ką sugebi, o paskui nuo tavęs niekas nebepriklauso, viskas teisėjų rankose. O, ir plika akimi matyti, kad ji Niko nekenčia, o mane myli. Tik, mano skoniui, per daug dėmesio

mano tėvams. Matau juos per žinių reportažus: mama liesa, vėjo papučiama, kakle iššokusios gyslos, lyg ištįsusios medžio šakos. Tėtis raudonas iš baimės, akys nenatūraliai išplėstos, šypsena sustingusi. Jis šiaip jau gražus vyras, bet dabar darosi panašus į karikatūrą, į paklaikusį lėlinį klouną. Žinau, kad turėčiau jų gailėtis, bet man negaila jų. Visada jiems buvau tik simbolis, vaikščiojantis idealas. Tobulosios Eimės kūnas. Nesusimauk, tu juk Nuostabioji Eimė. Mūsų vienturtė. Vienturčiui kliūva nepakeliama atsakomybė: augi žinodamas, kad tau neleidžiama nuvilti, tau netgi mirti negalima. Nėra, kas tave pakeistų, tu esi tas vienintelis. Todėl iš paskutiniųjų stengiesi neturėti nė menkiausios ydos, o drauge imi svaigti nuo savo galios. Taip ir atsiranda despotai. Šį rytą einu į Dorotės biurą nusipirkti sodos vandens. Tai mažytis medžiu iškaltas kambariukas. Stalas, regis, skirtas vien tik Dorotės stiklinių sniego rutulių kolekcijai iš, atrodo, niekuo neypatingų vietų: iš Galf Šorso Alabamoje, Hilou Arkanzase. Kai žvelgiu į stiklinius sniego rutulius, neregiu rojaus, o matau perkaitusius, saulėje nusvilusius prasčiokus ir jų zirziančius nerangius vaikus; viena ranka jie aptalžo savo atžalas, kitoje gniaužia milžiniškus neperdirbamus putplasčio puodelius su drungnais kukurūzų sirupo gėrimais. Dorotė turi aštunto dešimtmečio plakatą su kačiuku medyje „Laikykis!“ Plakatą pasikabinusi todėl, kad jis patinka jai. Man smagu įsivaizduoti, kaip ji užsirauna ant kokios nors savimi patenkintos Viljamsbergo poniutės Betės Peidž kirpčiukais ir smailėjančiais akiniais, kuri irgi turi tokį plakatą, tik žiūri į jį ironiškai. Smagu būtų pasiklausyti, kaip jos ginčijasi. Ironiški žmonės, susidūrę su nuoširdumu, praskysta, tai jų Achilo kulnas. Dorotė prie sodos vandens aparato turi pasikabinusi dar vieną perliuką: ant klozeto užmigęs vaikiukas ir užrašas „Nebeturiu jėgų padaryti siusiuko“. Svarsčiau, ar nenukniaukus šito – tereikėtų nagu atkrapštyti seną geltoną juostelę, kol plepinsiu Dorotę. Nujaučiau, kad neblogai uždirbčiau pardavusi per „eBay“ – man praverstų grynųjų įplaukos, – bet negaliu, nes taip palikčiau elektroninį pėdsaką, o apie šitai esu tiek ir tiek prisiskaičiusi daugybėje kriminalinių knygų. Elektroniniai pėdsakai blogai: nesinaudok mobiliuoju, registruotu tavo vardu, nes mobiliojo ryšio bokštai gali užfiksuoti tavo buvimo vietą. Nesinaudok bankomatais ir kredito kortelėmis. Naudokis tik viešaisiais kompiuteriais, kuriais naudojasi daug žmonių. Turėk omeny, kad gatvėse, ypač prie banko, judrios sankryžos ar parduotuvėlių, įrengtos stebėjimo kameros. Čia parduotuvėlių nėra. Nėra mūsų trobelių komplekse ir kamerų. Žinau, klausiau Dorotės, apsimetusi, kad domiuosi saugumu. – Mūsų gyventojai ne itin mėgsta viešumą, – pasakė ji. – Ne nusikaltėliai, bet stebimi nenori būti. Ne, tikrai nepanašūs į tokius, kurie norėtų būti stebimi. Mano bičiulis Džefas naktimis kažkur išeina ir grįžta su įtartinu kiekiu nežinia iš kur gautos žuvies, kurią laiko didžiulėse dėžėse su ledu. Jis tikrai įtartinas. Tolimajame namelyje gyvena pora, veikiausiai abiem per keturiasdešimt, bet metamfetamino nuvarginti atrodo ne mažiau kaip šešiasdešimties. Jie beveik visą laiką lindi viduje, tik kartais paklaikusiomis akimis žingsniuoja į skalbyklą – lyg per pavasarinį švarinimąsi drožia per žvyruotą automobilių aikštelę nešini į šiukšlių maišus sukištais drabužiais. Labas labas, sako visada du kartus, du kartus linkteli galva ir eina toliau. Kartais vyriškiui aplink kaklą būna apsivyniojęs smauglys, bet nei jis, nei aš apie tą gyvatę niekada nieko nesakome. Be šitų nuolatinių gyventojų, užklysta nemažai vienišų moterų, dažniausiai su mėlynėmis. Kai kurios sutrikusios, kitos baisiai liūdnos.

Viena atsikraustė vakar. Šviesiaplaukė labai jauna rudakė perskelta lūpa. Sėdėjo ant gretimo namelio priebučio ir rūkė, o kai mudviejų žvilgsniai susitiko, išsitiesė išdidi, atkišo smakrą. Nė lašo apgailestavimo. Pamaniau: „Turiu būti kaip ji. Reikia ją patyrinėti, galėčiau kurį laiką tokia pabūti – smurtą patyrusi tvirta mergina, besislepianti, kol audra praeis.“ Rytą kelias valandas praspoksojau televizorių – ieškojau naujienų apie Eimės Eliot-Dan bylą, o tada šmurkštelėjau į drėgną bikinį. Eisiu prie baseino. Paplaukiosiu, pailsinsiu nerimstančias smegenis. Žinios apie nėštumą malonios, bet vis tiek dar labai daug ko nežinau. Planavau labai kruopščiai, tačiau ne viskas nuo manęs priklauso ir tai gadina mano viziją, kaip reikalai turėtų klostytis. Endė nepadarė to, ką turėjo padaryti. Ko gero, reikės pagelbėti, kad dienoraštis greičiau būtų atrastas. Policija nesuėmė Niko. Nežinau, kiek ir ko jie išsiaiškino, ir man tai nepatinka. Labai knieti paskambinti pasitikėjimo telefonu ir niuktelėti juos į teisingą kelią. Dar kelias dienas palauksiu. Ant sienos kaba kalendorius, ir po trijų dienų įrašau PASKAMBINTI. Dabar žinau, kiek ilgai esu nusiteikusi laukti. Kai suras dienoraštį, viskas eisis kur kas greičiau. Lauke vėl karšta kaip pragare, čirpia cikados. Mano pripučiamas čiužinys rausvas, su undinėmis ir man per trumpas – blauzdos mataruojasi vandenyje, – bet vis tiek gerą valandą ant jo plūduriuoju, o tai dabartinei man patinka. Matau, kaip per automobilių aikštelę atšvysčioja blondinės galva. Mergina praskelta lūpa įeina pro vielinius vartelius, nešina rankšluosčiu iš namelio, kuris ne didesnis už virtuvinį rankšluostėlį, pakeliu „Merit“ cigarečių, knyga ir kremu nuo saulės SPF 120. Verčiau plaučių, ne odos vėžys. Ji įsitaiso ir kruopščiai tepasi apsauginiu kremu, skirtingai negu kitos čionai atvykstančios apkultos moteriškės – tos apsiteplioja kūdikių aliejumi ir ant lauko kėdžių palieka riebias dėmes. Mergina man linkteli, kaip kad vienas kitam linkteli vyrai prie baro. Skaito Rėjaus Bredberio „Marso kronikas“. Mergaitei patinka mokslinė fantastika. Suprantama, prievartą patyrusioms moterims patinka pabėgti nuo tikrovės. – Gera knyga, – pamėtėju jai nekaltą paplūdimio pokalbio kamuolį. – Kažkas paliko namelyje. Šita arba „Juodasis gražuolis“13. Ji užsibalnoja didelius pigius saulės akinius. – Irgi neblogai. Nors „Juodasis eržilas“14 geriau. Ji pro juodus akinius pažvelgia į mane. Dvi juodos bitės akys. – Mm. Vėl nukreipia akis į knygą – tokį primygtinį ženklą „Aš skaitau“ paprastai matai pilnuose lėktuvuose. O aš – ta greta sėdinti įkyri nenuorama, kuri užsigula ant ranktūrio ir klausinėja tokių niekų kaip „Dalykinė kelionė ar atostogauti?“ – Aš Nensė, – prisistatau. Kitas vardas, ne Lidija, o tai nelabai išmintinga šioje ankštoje gyvenvietėje, bet tiesiog išsprūsta. Kartais mano smegenų ratukai susisuka per greitai. Mąsčiau apie praskeltą merginos lūpą, apie nuo jos sklindantį liūdesį ir nuovargį, tada mintys peršoko prie prievartos ir prostitucijos, o tada prie „Oliver!“, mėgstamiausio mano vaikystės miuziklo, ir nelaimingos kekšės Nensės, mylėjusios savo žiaurų vyrą, iki jis užmušė ją, o tada ėmiau svarstyti, kodėl mano feministė motina su manimi žiūrėdavo „Oliver!“, turint omeny, kad „Kol jam manęs reikės“ iš esmės yra šeiminės prievartos pašlovinimas, o tada pagalvojau, kad Dienoraščio Eimę taip

pat nužudo jos vyras ir ji iš tikrųjų labai panaši į… – Aš Nensė, – sakau. – Greta. Vardas atrodo prasimanytas. – Malonu susipažinti, Greta. Nuplaukiu šalin. Girdžiu, kaip čirkšteli Gretos žiebtuvėlis, ir virš galvos lyg plunksniniai debesys nusidriekia dūmas. Po keturiasdešimties minučių Greta atsisėda ant baseino krašto, ima kojomis teliūškuoti vandenį. – Karštas, – sako ji. – Vanduo. Jos balsas kimus, visa ko mačiusios balsas – cigarečių ir prerijų dulkių išėstas. – Kaip vonioje. – Neatsigaivinsi. – Ir ežere ne ką vėsiau. – Vis tiek nemoku plaukti, – sako ji. Nepažįstu nė nemokančio plaukti. – Ir aš tik šiek tiek, – sumeluoju. – Šuniuku. Ji tabaluoja kojomis, bangelės švelniai supa mano čiužinį. – Kaip čia? – klausia ji. – Gerai. Ramu. – Kaip tik to man ir reikia. Pasigręžiu pažiūrėti. Ant kaklo ji segi dvi auksines grandinėles, prie kairės krūties juoduoja visiškai apskrita mėlynė, didumo sulig slyva, turi trilapio tatuiruotę ties bikinio linija. Kostiumėlis – naujas, vyšnių raudonumo, pigus. Iš tos pačios parduotuvytės prieplaukoje kaip ir mano čiužinys. – Tu viena? – pasidomėjau. – Visiškai. Neišmanau, ko dar paklausti. Gal yra kokia bendra smurtą patyrusių moterų kodų sistema, gal kokia specifinė man nežinoma kalba? – Bėdos su vyrais? Ji kilsteli antakį ir tai, regis, reiškia „taip“ – Ir man tas pats. – Ir nepasiteisinsi, kad niekas neperspėjo, – prabyla ji. Sauja pasemia vandens ir lašina ant savęs. – Mama jau leisdama mane pirmą dieną į mokyklą sakė: „Laikykis atokiau nuo berniukų. Jie arba mėtysis akmenimis, arba lįs po sijonu.“ – Reikėtų marškinėlių su tokiu užrašu. Greta nusijuokia. – Bet tai tiesa. Gryna tiesa. Mano mama gyvena lesbiečių kaime Teksase. Vis mąstau, ar nevertėtų ir man ten kraustytis. Visos ten tokios laimingos. – Lesbiečių kaime? – Ten tarsi – kaip-ten-ją-vadina… Komuna. Būrelis lesbiečių nusipirko žemės, lyg ir įkūrė bendruomenę. Be vyrų. Skamba velniškai patraukliai – pasaulis be vyrų. – Ji vėl pasisemia vandens, nusiima akinius ir apsiprausia veidą. – Tik va bėda, kad putės man nepatinka.

Ji nusijuokia piktu lojančiu senės juoku. – Tai ar yra čia kokių mulkių, su kuriais būtų verta prasidėti? – klausia. – Toks jau mano, kaip čia pasakius – scenarijus. Nuo vilko ant meškos. – Dažniausiai čia apytuščiai. Yra Džefas, toks barzdotas tipas – jis mielas, – pasakoju. – Jis čia ilgiau už mane. – Kiek čia būsi? Patyliu. Keista, bet nežinau, kiek čia prabūsiu. Ketinau pagyventi, kol suims Niką, bet kol kas nė neįsivaizduoju, ar jį apskritai greitu laiku areštuos. – Kol jis liausis tavęs ieškoti, ar ne? – spėja Greta. – Maždaug. Ji atidžiai mane nužiūri, suraukia kaktą. Mano pilvo raumenys įsitempia. Laukiu, kad tuoj pasakys: „Tu man lyg ir matyta.“ – Niekada negrįžk pas vyrą, kol matyti mėlynės. Nesuteik jam tokio pasitenkinimo, – išberia Greta. Atsistoja, susirenka daiktus. Rankšluostuku nusisausina kojas. – Buvo smagu, – sako ji. Aš kažkodėl iškeliu nykščius, nors niekada gyvenime nesu taip dariusi. – Jei nori, paskui ateik pas mane, – pasiūlo. – Televizorių pažiūrėsim. Šviežią Dorotės pomidorą nešuosi rankoje lyg spindinčią įkurtuvių dovaną. Greta atidaro duris ir vos mane beatpažįsta, lyg būtume nesimačiusios metų metus. Ji čiumpa man iš rankos pomidorą. – Tobula, kaip tik darau sumuštinius, – sako. – Tūpkis kur nors. Ji mosteli į lovą – čia nėra svetainių, – o pati eina į virtuvėlę, kurioje, kaip ir pas mane, plastikinė pjaustymo lentelė ir atšipęs peilis. Ji pjausto pomidorą. Ant spintelės guli plastikinė pjaustytos mėsos pakuotė, nuo sklindančio po kambarį kvapo ima kauptis seilės. Greta ant popierinių lėkščių padeda po slidų sumuštinį, įberia po saują žuvyčių formos krekerių ir drožia į kambarį, jau nusitvėrusi televizoriaus pultelį ir junginėdama kanalus. Susėdusios ant lovos krašto žiūrime televizorių. – Pasakyk, kai pamatysi ką nors įdomaus, – sako Greta. Atsikandu sumuštinio. Pomidoro griežinėlis išslysta ir nučiuožia man ant šlaunies. „Kaimiečiai Beverlyje“, „Tiesiog Siuzana“, „Armagedonas“. „Elena Abot gyvai“. Mano nuotrauka per visą ekraną. Aš – svarbiausia tema. Vėl. Puikiai atrodau. – Matei šitą? – nežiūrėdama į mane klausia Greta, lyg laida apie mano dingimą būtų neblogo televizijos serialo pakartojimas. – Šita moteris pradingo per savo penktąsias vestuvių metines. Vyras nuo pat pradžių keistai elgiasi, šypsosi, vaiposi. Pasirodo, padidino jos gyvybės draudimą, o dabar ką tik paaiškėjo, kad žmona buvo nėščia. O tas tipas vaiko nenorėjo. Ekrane pasirodo kita nuotrauka: aš ir „Nuostabioji Eimė“. Greta atsigręžia į mane. – Ar prisimeni tas knygas? – Aišku! – Tau tos knygos patiko? – Visiems tos knygos patinka, jos tokios mielos, – sakau. Greta purkšteli. – Jos tokios dirbtinės.

Mane rodo stambiu planu. Laukiu, kol ji pagirs, kokia aš graži. – Hm, kaip savo amžiui, visai neblogai atrodo, – sako Greta. – Ir aš norėčiau taip atrodyti, kai man bus keturiasdešimt. Elena žiūrovams pasakoja mano istoriją, ekrane rodoma mano nuotrauka. – Panašu, kad išlepinta turtuolė, – sako Greta. – Egoistė. Priekabi. Taip nesąžininga. Nepalikau jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad aš tokia. Nuo tada, kai persikrausčiau į Misūrį – gerai, nuo tada, kai sukūriau planą, – stengiausi būti nereikli, sugyvenamo būdo, linksma – tokia moteris, kokios žmonėms patinka. Pamojuodavau kaimynams, vykdydavau Mo draugių pavedimus, kartą nupirkau kolos amžinai purvinam Stakui Baklėjui. Lankydavau Niko tėtį, kad visos slaugės galėtų paliudyti, kokia aš miela, ir vis šnabždėdavau ir šnabždėdavau apsiblaususioms Bilo Dano smegenims: „Aš jus myliu, ateikit gyventi pas mus, aš jus myliu, ateikit gyventi pas mus.“ Tiesiog norėjau pažiūrėti, ar suveiks. Tokius kaip Niko tėtis Komforthile vadina klajūnais – jis vis iškeliaudavo. Man patinka mintis, kad Bilas Danas, visų Niko baimių, kuo jis gali virsti, gyvas įsikūnijimas, Niko giliausios nevilties priežastis, vis išdygsta ir išdygsta ant jo durų slenksčio. – Kodėl manai, kad priekabi? – klausiu. Greta gūžteli pečiais. Per televizorių rodo oro gaiviklio reklamą. Moteris purškia oro gaiviklį, kad jos šeima būtų laiminga. Toliau reklamuoja itin plonus įklotus, su jais moteris gali vilkėti suknelę, šokti ir susipažinti su vyru, dėl kurio vėliau purkš oro gaiviklį. Valo ir balina. Valo ir balina. – Tiesiog matyti, – sako Greta. – Ji atrodo kaip turtinga nuobodžiaujanti boba. Kaip tos turtingos bobšės, kurios su vyro pinigais įkuria, pavyzdžiui, keksiukų įmonę, atvirukų parduotuvę ir kitokius šūdniekius. Butikus. Niujorke turėjau draugių, visu tuo užsiimančių – joms patikdavo, jog gali pasakyti, kad dirba, nors iš tikrųjų užsiimdavo tik smagiais niekais: pavadindavo keksiuką, užsakydavo raštinės reikmenų, apsivilkdavo nuostabią suknelę iš savo pačių parduotuvės. – Ji aiškiai iš tokių, – pareiškė Greta. – Pasikėlus turtinga bobšė. Greta išeina į tualetą, o aš ant pirštų galų nutipenu į virtuvėlę, įlendu į šaldytuvą ir prispjaunu į pieną, apelsinų sultis ir į bulvių salotų dėžutę. Tada vėl partipenu prie lovos. Sušniokščia nuleidžiamas vanduo. Greta grįžta. – Noriu pasakyti, kad tai anaiptol nereiškia, jog nieko čia tokio, kad jis nužudė ją. Tiesiog ji dar viena moteris, kuriai nenusisekė su vyru. Ji žiūri tiesiai į mane, ir aš laukiu, kad tuoj pasakys: „Ei, luktelk…“ Bet ji vėl nusigręžia į televizorių, dabar jau kaip vaikas įsitaisiusi ant pilvo, rankomis pasirėmusi smakrą, veidu tiesiai į mano atvaizdą ekrane. – O, velnias, prašom, – sako Greta. – Žmonės to tipo nekenčia. Laidą rodo toliau, ir aš pasijuntu kiek geriau. Tai Eimės išaukštinimas. Kempbel Makintoš, vaikystės draugė: „Eimė – rūpestinga ir motiniška moteris. Jai patiko būti žmona. Ir žinau, kad ji būtų buvusi puiki motina. O Nikas – tiesiog matei, kad jam kažkas negerai. Šaltas, abejingas ir viską apskaičiuojantis – toks jausmas, kad jis tikrai žinojo, kiek Eimė turi

pinigų.“ (Kempbel meluoja: ji greta Niko tirpdavo kaip medus, jinai jį tiesiog dievino. Bet esu tikra, jai patiko mintis, kad jis mane vedė vien dėl pinigų.) Šona Keli, Šiaurės Kartidžo gyventoja: „Man pasirodė be galo keista, kad jis per savo žmonos paiešką buvo visiškai nesusirūpinęs. Jis tiesiog, na, žinot, plepėjo, stūmė laiką. Flirtavo su manimi, nors visai manęs nepažįsta. Bandžiau pakreipti pokalbį prie Eimės, bet jam tiesiog… jam tiesiog buvo neįdomu.“ (Esu tikra, kad šita sena beviltiška šliurė nebandė pakreipti pokalbio prie manęs.) Stivenas „Stakas“ Baklėjus, senas Niko Dano draugas: „Ji buvo geros širdies. Geros širdies. O Nikas? Kai Eimė dingo, neatrodė, kad jis labai išgyvena. Jis visada toks: egocentriškas. Pasikėlęs. Lyg jis ten Niujorke būtų kalnus nuvertęs, o mes čia turėtume jam žemai lenktis…“ (Nekenčiu Stako Baklėjaus; ir kas, po velniais, galėjo sugalvoti tokį vardą?) Noelė Hotorn, regis, neseniai šviesiai nusidažiusi sruogeles: „Manau, jis nužudė ją. Niekas to nesako, o aš pasakysiu. Jis smurtavo, ją ujo ir galiausiai nužudė.“ (Caca, geras šunelis.) Greta, į viršų subruktais skruostais, ekrano apšviestu veidu, pašnairavo į mane. – Tikiuosi, netiesa, – pasakė. – Kad jis nužudė ją. Smagu būtų manyti, kad ji tiesiog paspruko, paprasčiausiai nuo jo pabėgo, o dabar saugiai kur nors slepiasi. Ji lyg tingi plaukikė lanksto kojas aukštyn žemyn. Nesuprantu, ar ji mane mausto, ar ne.

12 „Pottery Barn“ – baldų ir interjero reikmenų parduotuvė. 13 Anglų prozininkės Annos Sewell (1820–1878) kūrinys „Black beauty“ (1877). 14 Amerikiečių autoriaus Walterio Farley’aus (1915–1989) pirmoji serijos knyga „The Black Stallion“ (1941).

NIKAS DANAS PO AŠTUONIŲ DIENŲ

Mano tėvo name iščiupinėjome kiekvieną plyšelį. Ilgai netruko, nes namas apgailėtinai tuščias. Spintelės, sieninės spintos. Kilstelėjau kilimo kampus, kad pažiūrėčiau, ar jie buvo kilnoti. Kyštelėjau nosį į skalbyklę ir džiovyklę, įkišau ranką į kaminą. Net už tualeto bakelio pasižiūrėjau. – Kaip „Krikštatėvyje“, – mestelėjo Go. – Jei būtų kaip „Krikštatėvyje“, būčiau radęs, ko ieškome, ir išlindęs pyškindamas. Teneris stovėjo vidury tėčio svetainės ir už galo timpčiojo savo žaliųjų citrinų spalvos kaklaraištį. Mudu su Go išsipurvinome dulkėmis ir suodžiais, o Tenerio balti užsagstyti marškiniai, lyg išsaugoję Niujorko spindesį, švytėte švytėjo. Jis buvo įsmeigęs akis į spintelės kampą, kramtė lūpą, tampė kaklaraištį, galvojo. Žmogus turbūt daug metų tobulino šitą įvaizdį: „Patylėk, kliente, aš galvoju.“ – Man šitai nepatinka, – pagaliau prakalbo Teneris. – Turim daugybę padrikų faktų, o aš pas farus neisiu, kol visko griežtai nesurikiuosim. Nuojauta sako, kad reikia užbėgti viskam už akių ir pranešti apie daiktus pašiūrėje, iki mūsų su jais neužklupo. Bet kadangi nežinome, ką Eimė mums čia paslėpė, ir nežinome, kaip dabar nusiteikusi Endė… Nikai, ar nujauti, kaip nusiteikusi Endė? Gūžtelėjau pečiais. – Įsiutusi. – Man labai neramu. Mūsų padėtis baisiai kebli. Reikia farams pranešti apie malkinę. Su šiuo atradimu turim būti priešakinėse linijose. Bet noriu jums paaiškinti, kas nutiks, kai pranešime. O nutiks štai kas: jie čiups Go. Ir bus viena iš dviejų. Viena versija: Go – tavo bendrininkė, ji padėjo savo kieme paslėpti visus tuos daiktus ir veikiausiai žino, kad nužudei Eimę. – Baikit, gal juokaujat, – ištariau. – Nikai, dar būtų gerai, jei pasirinktų šitą versiją, – atrėmė Teneris. – Jie gali interpretuoti, kaip tik jiems šaus į galvą. Kaip tau tokia versija: tai Go pasisavino tavo tapatybę, tai ji įsigijo visas tas kredito korteles. Ji supirko visą tą šlamštą. Eimė sužinojo, jos susibarė, Go nužudė Eimę. – Tai užbėkim visam šitam už akių, – pasiūliau. – Pasakom jiems apie malkinę ir kad Eimė nori mane pakišti. – Manau, tai apskritai prasta mintis, o šiuo metu – labai bloga mintis. Jei Endė ne tavo pusėje, mums tektų apie ją pasakyti. – Kodėl? – Nes jei nueisi pas farus su savo istorija apie tai, kad Eimė nori tave pakišti… – Kodėl vis sakote „savo“ istorija, lyg būčiau viską prasimanęs? – Cha, gerai pasakyta. Jei paaiškinsime farams, kaip Eimė bando tave pakišti, mums teks paaiškinti, kodėl ji nori tave pakišti. Kodėl? Nes sužino, kad slapta smaginiesi su labai dailia, labai jauna drauguže. – Ar tikrai turime jiems pasakyti? – paklausiau. – Eimė nori, kad būtum apkaltintas žmogžudyste, nes… Nes jai – kas? – nuobodu pasidarė? Prikandau lūpą.

– Jiems reikia pateikti Eimės motyvą, kitaip nieko nebus. Bet bėda ta, kad jeigu jiems tiesiai prie durų pristatom dovanėlę – Endę, o jie ant teorijos apie bandymą tave pakišti neužkimba, mes įduodam jiems tavo motyvą nužudyti Eimę. Finansinės problemos – taip. Nėščia žmona – taip. Draugužė – taip. Žudiko triumviratas. Prakiši. Moterys viena per kitą veršis tave sudraskyti plikomis rankomis. – Teneris ėmė vaikščioti po kambarį. – Bet jeigu nieko nesiimsime, o Endė pati pas juos nueis… – Tai ką darom? – paklausiau. – Manau, farai mus išjuoktų, jei dabar pasakytume, kad Eimė bando tave pakišti. Visiškai nepagrįsta. Aš tavimi tikiu, bet niekas nepagrįsta. – Bet lobio paieškos užuominos… – ėmiau sakyti. – Nikai, net aš tų užuominų nesuprantu, – įsiterpė Go. – Čia tik judviem su Eime suprantamas žaidimas. Čia tu sakai, kad jos tave veda į… inkriminuojančias situacijas. Pagalvok pats: patrinti džinsai ir kepurės snapelis reiškia Hanibalą? – Rudas namukas reiškia tavo tėčio namą, kuris iš tikrųjų yra mėlynas, – pridūrė Teneris. Jaučiau, kad Teneris abejoja. Privalėjau jam parodyti, kokia yra Eimė. Reikėjo atskleisti jos melus, kerštingumą, poreikį atsiteisti akis už akį. Reikėjo, kad dar kas nors mane paremtų, patvirtintų, jog mano žmona nėra Nuostabioji Eimė, kad ji – Kerštingoji Eimė. – Pažiūrėkim, ar pavyks mums šiandien susisiekti su Ende, – galiausiai pasiūlė Teneris. – Argi laukti – nerizikinga? – paklausė Go. Teneris linktelėjo. – Rizikinga. Veikti reikia greitai. Jei atsiras dar koks nors įkaltis, jei policija gaus orderį apieškoti malkinę, jei Endė nueis į policija… – Nenueis, – pasakiau. – Nikai, ji tau įkando. – Nenueis. Dabar ji įsiutusi, bet ji… Netikiu, kad ji su manimi taip pasielgtų. Ji žino, kad aš nekaltas. – Nikai, sakei, kad tą rytą, kai Eimė dingo, su Ende prabuvai maždaug valandą, ar ne? – Taip. Maždaug nuo pusės vienuolikos iki beveik dvylikos. – O kur buvai nuo septynių trisdešimt iki dešimtos? – pasiteiravo Teneris. – Sakei, kad iš namų išėjai pusę aštuntos, ar ne? Kur nuėjai? Kramčiau sau skruostą. – Kur tu nuėjai, Nikai? Man reikia žinoti. – Nesvarbu. – Nikai! – subarė Go. – Paprasčiausiai dariau tai, ką kartais rytais darau. Apsimetu, kad kur nors išeinu, o tada nuvažiuoju į labiausiai apleistą mūsų kvartalo kampą ir… Prie vieno namo yra neužrakintas garažas. – Ir? – paragino Teneris. – Ir skaitau žurnalus. – Nesupratau? – Skaitau senus savo buvusio žurnalo numerius. Vis dar ilgėjausi savo žurnalo, slėpiau senus numerius it kokią pornografiją ir skaitydavau slapta, nes nenorėjau, kad kas nors manęs gailėtųsi.

Pakėliau akis: Teneris ir Go žiūrėjo į mane labai labai užjaučiamai. Tuoj po pusiaudienio parvažiavau namo. Gatvė buvo prisikimšusi naujienų agentūrų autobusiukų, reporteriai įsikūrė ant mano pievutės. Nė į savo keliuką negalėjau įsukti, mašiną teko pasistatyti priešais namą. Įkvėpiau ir šokau lauk. Jie puolė mane lyg išbadėję paukščiai, kapojo snapais ir plakė sparnais, pasklisdavo į šalis ir vėl susiburdavo į pulką. Nikai, ar žinojote, kad Eimė nėščia? Nikai, koks jūsų alibi? Nikai, ar jūs nužudėte Eimę? Įnėriau vidun ir užsirakinau. Abipus durų buvo po langą, taigi susikaupiau ir skubiai nuleidau užlaidus, o tuo metu į mane spragsėjo fotoaparatai, skriejo klausimai: Nikai, ar jūs nužudėte Eimę? Kai užlaidai nusileido, lyg kas būtų kanarėlę uždengęs nakčiai, – iš lauko sklindantis triukšmas nutyko. Užlipau viršun ir pagaliau nuėjau į išsvajotą dušą. Užsimerkiau ir laukiau, kol čiurkšlės nuplaus nuo manęs tėčio namo purvą. Kai atsimerkiau, į akis pirmiausia krito rožinis Eimės skutimosi peiliukas muilinėje. Lyg pranašaujantis nelaimę, lyg bloga lemiantis. Mano žmona pamišėlė. Vedžiau pamišėlę. Čia kiekvieno mulkio mantra: mano boba psichė. Bet jaučiau trupinėlį bjauraus pasitenkinimo: aš vedžiau tikrą, gryną psichopatę. Nikai, susipažink su savo žmona: didžiausia apgavikė pasaulyje. Ne toks aš jau didelis niekšas, kaip maniau. Niekšas, pripažįstu, bet ne didžiausias. Neištikimybė buvo prevencinė, pasąmoninė reakcija į penkerių metų jungą su beprote: suprantama, kad mane patraukė paprasta, geraširdė vietinė mergaitė. Kaip kad žmogui, kuriam stinga geležies, norisi raudonos mėsos. Man šluostantis, paskambino į duris. Išlindau pro vonios duris ir išgirdau vėl gagenant žurnalistus: Meribete, ar tikite savo žentu? Rendi, kaip jaučiatės sužinojęs, kad būsite senelis? Meribete, ar manote, kad jūsų dukterį nužudė Nikas? Jie paniurę, įsitempę, petys į petį stovėjo ant mano namo laiptelių. Žurnalistų, paparacų spietėsi koks tuzinas, bet triukšmo kėlė kaip dukart tiek. Meribete, ar tikite savo žentu? Rendi, kaip jaučiatės sužinojęs, kad būsite senelis? Eliotai įėjo nudelbę akis, burbtelėjo labas, ir aš priešais kameras užtrenkiau duris. Rendis uždėjo ranką man ant rankos, bet nutvilkytas Meribetės žvilgsnio tuoj pat atitraukė. – Atsiprašau, buvau duše. Mano plaukai tebebuvo šlapi, vanduo nuo jų kapsėjo ant marškinėlių pečių. Meribetės plaukai buvo seniai neplauti, drabužiai, akivaizdu, vilkimi ne pirmą dieną. Ji nužvelgė mane, lyg būčiau psichiškai nesveikas. – Teneris Boltas? Tu ką – rimtai? – užsipuolė. – Ką norite pasakyti? – Štai ką aš noriu pasakyti, Nikai: ar tikrai pasirinkai Tenerį Boltą? Jis atstovauja tik kaltiems. – Ji prisikišo arčiau, suėmė mane už smakro. – Kas tavo skruostui? – Dilgėlinė. Nuo streso. – Atsitraukiau. – Su Teneriu yra ne taip, Meribete. Ne. Jis geriausias advokatas. Ir man jo reikia. Policija… Jie tik ir ieško, kaip prie manęs prikibti. – Byla tikrai bus iškelta, – pasakė Meribetė. – Panašu į įkandimo žymę. – Čia dilgėlinė. Meribetė sunkiai atsiduso ir nuėjo į svetainę.

– Ar tai nutiko čia? – paklausė. Visas jos veidas sukrito stambiomis raukšlėmis – paakių maišeliai, nukarę skruostai, nusvirę lūpų kampučiai. – Manoma, kad čia. Virtuvėje taip pat būta… susirėmimo, grumtynių. – Nes rasta kraujo. – Meribetė palietė, spustelėjo otomanę, porą colių ją kilstelėjo ir paleido. – Verčiau nebūtum tvarkęs. Dabar atrodo, lyg nieko ir nenutiko. – Meribete, jam čia gyventi reikia, – įsiterpė Rendis. – Aš niekaip nesuprantu, kaip… Noriu pasakyti – o kas, jei policija ne viską rado? O kas, jeigu… Na, nežinau. Atrodo taip, lyg jie pasidavė. Tiesiog paliko namą ramybėje. Paliko atvirą kiekvienam norinčiam. – Esu tikras, kad jie viską apžiūrėjo, – pasakė Rendis ir spustelėjo jai ranką. – Gal paprašykim, kad mums leistų peržiūrėti Eimės daiktus, ir tu pasiimsi sau ką nors, gerai? – Jis metė žvilgsnį į mane. – Nikai, ar tu nieko prieš? Norėtųsi turėti kokį nors jos daiktą. – Jis vėl atsigręžė į žmoną. – Tą mėlyną megztuką, kurį jai numezgė močiutė. – Nereikia man jokio mėlyno megztuko, Rendi! Ji nusimetė vyro ranką ir ėmė vaikščioti po kambarį, paimdama tai vieną, tai kitą daiktą. Pabaksnojo koja otomanę. – Ar čia ta otomanė, Nikai? – pasiteiravo. – Ta, kuri buvo aukštyn kojomis, nors taip neturėjo būti? – Taip, čia ta otomanė. Meribetė vėl spirtelėjo į otomanę, toji stovėjo kaip stovėjusi. – Meribete, manau, Nikas pavargęs, – prakalbo Rendis ir supratingai man nusišypsojo. – Kaip ir mes. Gal padaryk, ko čionai atėjome, ir… – To aš čionai ir atėjau, Rendi. Ne kokio nors kvailo Eimės megztuko, į kurį galėčiau įsikniaubti, lyg man būtų treji. Man reikia dukters. Man nereikia jos daiktų. Jos daiktai man nieko nereiškia. Noriu, kad Nikas mums pasakytų, kokia velniava čia dedasi, nes visas šitas reikalas kuo toliau, tuo atrodo įtartinesnis. Dar niekada gyvenime, niekada nesijaučiau taip kvailai. – Ji pravirko, braukė ašaras, aiškiai niršdama, kad pravirko. – Mes tau patikėjome savo dukterį. Mes, Nikai, pasitikėjome tavimi. Pasakyk mums tiesą! – Ji pakišo man panosėn drebantį pirštą. – Ar tai tiesa? Ar tu nenorėjai kūdikio? Ar tu nebemylėjai Eimės? Ar tu nuskriaudei ją? Knietėjo skelti jai antausį. Meribetė su Rendžiu užaugino Eimę. Ji tikrąja to žodžio prasme jų darbo produktas. Jie sukūrė ją. Ant liežuvio galo sukosi žodžiai: Jūsų duktė – pabaisa, bet negalėjau jų ištarti – bent jau iki pranešime policijai, – todėl stovėjau kaip mietas ir galvojau, ką galėčiau pasakyti. O atrodė, kad visa esybe spinduliuoju priešiškumą. – Meribete, aš niekada nebūčiau… – Aš nebūčiau, aš negalėčiau – tik tą ir girdžiu iš tavo prakeiktos burnos. Žinai, žiūrėt į tave nebegaliu. Nebegaliu. Kažkas su tavimi negerai. Kažko tavyje stinga, jei gali elgtis taip, kaip elgeisi. Net jeigu paaiškės, kad tu visiškai nekaltas, niekada tau neatleisiu už tai, kaip abejingai į viską reagavai. Lyg skėtį būtum pametęs! Eimė šitiek dėl tavęs paaukojo, šitiek dėl tavęs padarė – ir štai koks atlygis. Tai… Tu… Netikiu tavimi, Nikai. Atėjau tau šito pasakyti. Nebetikiu tavimi. Nebetikiu. Ji prapliupo raudoti, nusigręžė ir puolė pro duris, o operatoriai sujudo filmuoti. Ji įsėdo į mašiną, du žurnalistai prisispaudė prie langų, beldė, bandė iš jos ką nors išpešti. Svetainėje girdėjome vis

kartojant jos vardą: Meribete… Meribete… Rendis lūkuriavo, susikišęs rankas į kišenes bandė apsispręsti, kokio vaidmens imtis. Man ausyse lyg graikų choras gaudė Tenerio žodžiai: reikia, kad Eliotai būtų mūsų pusėje. Rendis žiojosi kažką sakyti, bet aš jam neleidau. – Rendi, sakykit, ką man daryti. – Tiesiog pasakyk, Nikai. – Ką pasakyti? – Aš nenoriu klausti, tu nenori atsakyti. Suprantu. Bet man reikia išgirsti, kad tu tą sakai. Tu nenužudei mūsų dukters. Jis nusijuokė ir apsiašarojo tuo pat metu. – Jėzau Kristau, visai praskydau, – ištarė Rendis. Išraudo, lyg nudegintas radioaktyvios saulės. – Nesuprantu, kas darosi. Nesuprantu! – Jis vis šypsojosi. Ašara paptelėjo ant smakro ir nukrito ant marškinių apykaklės. – Tiesiog pasakyk, Nikai. – Rendi, aš nenužudžiau Eimės ir niekaip jos nenuskriaudžiau. – Jis nenuleido nuo manęs akių. – Ar tikit, kad aš niekaip fiziškai jos nenuskriaudžiau? Rendis vėl nusijuokė. – Žinai, ką ketinau pasakyti? Ketinau pasakyti, kad nebežinau, kuo tikėti. O tada pagalvojau, kad tai kažkieno kito žodžiai. Tai citata iš filmo, neturėčiau to sakyti, ir tada akimirką suabejojau, ar aš kartais ne filme. Ar galiu pasitraukti iš šito filmo? O tada supratau, kad negaliu. Bet akimirką pagalvojau: Pasakysiu ką nors kita, ir tada viskas pasikeis. Bet nepasikeis, ar ne? Jis krestelėjo galvą it Džeko Raselo terjeras, apsigręžė ir nuėjo pas žmoną. Buvo ne liūdna, o neramu. Eliotai dar nebuvo nuo mano namo išsukę į gatvę, o aš jau mąsčiau: Reikia skubiai eiti į policiją, mikliai. Kol Eliotai viešai nepradėjo aiškinti, kad jie nebetiki manimi. Turėjau įrodyti, kad mano žmona nebuvo tokia, kokia apsimetė. Ne Nuostabioji Eimė, o Kerštingoji Eimė. Staiga prisiminiau Tomį O’Harą – tą vyruką, kuris tris kartus skambino pasitikėjimo linija, tą vyruką, kurį Eimė apkaltino ją išprievartavus. Teneris juo šiek tiek pasidomėjo: nebuvo jis šaunuolis airis, kaip kad įsivaizdavau pagal jo vardą ir pavardę, nebuvo nei ugniagesys, nei faras. Jis rašė vienam humoristiniam Brukline įsikūrusiam tinklalapiui, padoriam, o iš jo, kaip svetainės bendradarbio, nuotraukos žvelgė prakaulus vyrukas su akiniais tamsiais rėmeliais ir nesuvaldoma kupeta juodų plaukų. Nuotraukoje kreivai šypsojosi ir vilkėjo grupės „Bingos“ marškinėlius. Atsiliepė po pirmo signalo. – Klausau? – Čia Nikas Danas. Skambinai dėl mano žmonos – Eimės Dan. Eimės Eliot. Man reikia su tavimi pasikalbėti. Jis kurį laiką tylėjo, jau maniau, padės ragelį kaip Hilarė Hendi. – Paskambinkit po dešimties minučių. Taip ir padariau. Jis sėdėjo bare, girdimi garsai man buvo gerai pažįstami: lankytojų murmenimas, ledo kubelių klaksėjimas, triukšmo šuorai, kai žmonės užsisako išgerti arba sveikinasi su draugais. Supratau, kad pasiilgau savojo baro. – Ačiū, – padėkojo Tomis O’Hara. – Atėjau į barą. Tokiam pokalbiui neprošal stiklas viskio. – Jo balsas priartėjo, pasidarė duslesnis: įsivaizdavau, kaip jis sėdi užsigulęs virš gėrimo, kaip kalba

prisidengęs burną. – Taigi, – pasakiau, – gavau tavo žinutes. – Taip. Ji vis dar neatsirado, ar ne? Eimė? – Neatsirado. – Ar galėčiau paklausti, kas, tavo manymu, nutiko? – pasiteiravo O’Hara. – Eimei? Velnias, reikia išgerti. Nuėjau į virtuvę – kita geriausia vieta po mūsų baro, – ir šliūkštelėjau sau gėrimo. Apskritai stengiausi šituo nepiktnaudžiauti, bet dabar buvo taip gera: škotiško viskio kvapas, pritemdytas kambarys, nors lauke plieskia akinanti saulė. – Norėčiau paklausti, kodėl skambinai? – pasiteiravau savo ruožtu. – Žiūrėjau reportažą, – atsakė jis. – Tau šakės. – Žinau. Norėjau su tavimi pasikalbėti, nes man pasirodė… Įdomu, kad bandei susisiekti. Turint omeny kaltinimą išprievartavimu. – A, sužinojai. – Žinau, kad buvai apkaltintas išprievartavimu, bet tai nebūtinai reiškia, jog manau, kad esi prievartautojas. Norėjau išgirsti, ką pasakysi tu pats. – Taigi. – Girdėjau, kaip jis gurkštelėjo viskio, nurijo, pateliūskavo ledukus stiklinėje. – Vieną vakarą per žinias pamačiau reportažą. Apie tave. Apie Eimę. Gulėjau ant lovos, valgiau tailandiečių maistą. Mąsčiau apie savo reikalus. Kaip žaibas iš giedro dangaus. Po šitiekos metų – ji. – Jis barmeno paprašė dar vieno stiklo. – Mano advokatas įspėjo, kad jokiais būdais su tavimi nesikalbėčiau, bet… Ką galiu pasakyti? Esu šūdinai geras. Nenoriu, kad tave išdurtų. Dieve, kaip būt gerai, kad baruose leistų rūkyti kaip seniau. Tokiam pokalbiui reikia ne tik viskio, bet ir cigaretės. – Papasakok, – paraginau. – Apie kaltinimą prievarta. Apie išprievartavimą. – Kaip jau sakiau, žmogau, mačiau reportažą, žiniasklaida pila ant tavęs mėšlą. Tu esi tas, kuris įtariamas. Man derėtų nesikišti… Nebenoriu daugiau tos moters nei girdėt, nei regėt savo gyvenime. Net ir netiesiogiai. Bet, velnias – kaip būt buvę gerai, jei kas man būt padaręs paslaugą. – Tai padaryk man paslaugą. – Pirmiausia tai ji atsiėmė kaltinimus – tu tai žinai, ar ne? – Žinau. Ar tu tai padarei? – Eik šikt. Aišku, kad ne. O tu ar padarei? – Ne. – Matai. Tomis paprašė dar viskio. – Noriu paklaust: ar jūsų santuoka nusisekė? Ar Eimė buvo laiminga? Tylėjau. – Nebūtina atsakyti, bet spėju, kad ne. Eimė nebuvo laiminga. Nesvarbu kodėl. Net neklausiu. Galiu numanyti, bet neklausiu. Bet žinau, kad pats turėtum žinoti štai ką: Eimei, kai nėra laiminga, patinka žaisti Dievą. Senojo Testamento Dievą. – Ta prasme? – Ji skiria bausmę, – paaiškino Tomis. – Didelę. – Jis nusijuokė į telefoną. – Žinai, tau reikėtų mane pamatyti. Nesu panašus į patiną prievartautoją. Atrodau kaip pašlemėkas. Aš pašlemėkas. Dėl Dievo, mano karaokės daina – „Sister Christian“. Aš žliumbiu per „Krikštatėvį II“. Kiekvieną kartą.

– Jis gurkštelėjo viskio ir užsikosėjo. Metas praskaidrinti atmosferą. – Dėl Fredo? – paklausiau. – Aha, žmogau, dėl Fredo. Vargšelis Fredas. – Praleistas. Daugelis vyrų turi sporto žargoną. Kaip kad būtų aptarinėjamas koks nors geras padavimas per žinomas futbolo rungtynes, čia buvo filmus mėgstančių žmonių kalba. Abiem ši citata buvo žinoma, ir dėl to, kad abu ją žinojom, nebereikėjo gaišti laiko visokiems „ar tau viskas gerai“ pliurpalams. Tomis užsisakė dar išgerti. – Tai buvo visiškas absurdas. – Papasakok. – Bet neįrašinėji, ką? Ir niekas nesiklauso? Nes man to nereikia. – Nieko nėra. Aš tavo pusėj. – Tai va, susipažįstu su Eime vakarėlyje – dabar jau bus septyneri metai, – ir ji baisiai kieta. Linksma, paslaptinga ir… kieta. Mudviem buvo, na, toks cinkt, o man toks cinkt su merginom būna retai, bent jau ne su tokiom merginom kaip Eimė. Taigi susimąstau… Na, pirmiausia pagalvoju, kad mane tik mausto. Svarstau, kur čia kažin šuo pakastas. Bet imame susitikinėti, susitikinėjame du, tris mėnesius ir aš imu suprasti, kur šuo pakastas: ji ne tokia mergina, su kokia maniausi susitikinėjąs. Ji gali pacituoti visokių juokingų dalykėlių, bet iš tikrųjų jai juokingi dalykai nepatinka. Šiaip ar taip, ji nesijuokdavo. Tiesą sakant, jai net nepatiko, kad aš juokiuosi ar būnu juokingas, o tai jau nei šis, nei tas, nes toks mano darbas, bet, jos manymu, tik tuščias laiko švaistymas. Žinai, aš net negaliu suprasti, kodėl ji ėmė su manimi susitikinėti, nes akivaizdu, jog aš jai net nepatikau. Ar yra čia kokia logika? Linktelėjau, gurkštelėjau viskio. – Aha, yra. – Taigi ėmiau ieškoti visokių pasiteisinimų, kad nereiktų taip dažnai matytis. Nenutraukiau visko, nes aš buvau besmegenis, o ji – nuostabi. Tikėjausi, gal kaip nors susikratys. Bet, žinai, ėmiau išsisukinėti nuolat: daug darbo, terminai dega, atvažiavo draugas, beždžionės susirgo – nesvarbu. Ir pradėjau susitikinėti su kita mergina – retkarčiais, nieko ypatinga. Bent jau man taip atrodė. Ir Eimė sužinojo – kaip, ir po šiai dienai nežinau, težinau, kad stebėjo mano butą. Bet… Šūdas… – Išgerk. Abu gurkštelime. – Vieną vakarą Eimė ateina pas mane – su ta kita mergina susitikinėjau kokį mėnesį, – taigi Eimė ateina ir elgiasi kaip senais gerais laikais. Atsineša piratinę vaizdajuostę su mano mėgstamu komiku – andergraudinis performansas Darame, – atsineša maišą mėsainių, žiūrim vaizdajuostę, ji užmeta koją ant mano kojos, paskui prisiglaudžia, o tada… Atsiprašau. Ji tavo žmona. Noriu pasakyti štai ką: ta mergina žinojo, kaip mane suvystyti. Ir viskas baigiasi… – Seksu. – Taip, seksu abiejų šalių noru. Ji išeina, viskas puiku. Prie durų atsisveikinimo bučinys – štai ir visas biznis. – O kas tada? – O tada prie mano durų išdygsta du farai, ir jie pareiškia, kad Eimei atlikta medicininė apžiūra

dėl galimo išžaginimo ir aptikta „sužeidimų, rodančių buvus prievartinį lytinį aktą“. Ir ji ant riešų turinti veržimo žymių. Ir tada jie apieško mano butą ir randa ant lovos galvūgalio pririštus ir už čiužinio užkištus raiščius – kaklaraiščius, tipo. Ir raiščiai, cituoju, „atitinka veržimo žymes“. – Ar pririšai ją? – Ne, seksas nebuvo toks… toks, supranti? Buvau visiškai apstulbęs. Ji, matyt, juos pririšo, gal kai atsikėliau nusimyžti ar ko. Supranti, įkliuvau kaip reikiant. Neišmaniau, kaip kapstytis. O tada nei iš šio, nei iš to ji atsiėmė kaltinimus. Po poros savaičių gavau anoniminį išspausdintą laiškelį, kuriame buvo parašyta: Gal kitą kartą prieš darydamas pagalvosi. – Ir daugiau iš jos jokių žinių? – Nieko. – O nebandei pateikti kaltinimų? – Oi, ne. Po velnių, ne. Aš tik džiaugiausi, kad ji atsikniso. Ir, va, aną savaitę valgau savo tailandietišką maistą, sėdžiu ant lovos, žiūriu žinių reportažą. Apie Eimę. Apie tave. Puiki žmona, vestuvių metinės, kūnas nerastas – tikra velniava. Mane prakaitas išpylė – dievaži. Pamaniau: Tai bent Eimė – iki žmogžudystės pakilo. Viešpatie aukštielninkas. Aš tau sakau, žmogau: kad ir ką ji tau surezgė, tai velniškai rimta. Turėtum labai bijoti.

EIMĖ ELIOT-DAN PO AŠTUONIŲ DIENŲ

Aš šlapia nuo pripučiamų valtelių; plūduriavome kur kas ilgiau, negu priklauso už penkis dolerius, nes dviem įdegusioms mergiotėms smagiau buvo vartyti paskalų žurnalus ir pešti dūmą negu ginti mus iš vandens. Taigi gerą pusvalandį davėmės žoliapjovių motorais varomais laiveliais – trankėmės vieni į kitus, darėme staigius posūkius, o kai nusibodo, parplaukėme ir išėjome. Greta, Džefas ir aš – keista draugija keistoje vietoje. Greta su Džefu tuoj pat susibičiuliavo – taip jau čia nutinka, kai visiškai nėra ką veikti. Greta, regis, svarsto, ar įtraukti Džefą į savo pragaištingų poravimosi partnerių sąrašą. Džefui patiktų. Greta jam patinka. Ji kur kas gražesnė už mane čia ir dabar. Pigus grožis. Ji vilki viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį ir džinsinius šortus, į užpakalinę kišenę įkišti marškinėliai, jei kiltų noro užeiti į parduotuvę (marškinėliai, medžio drožiniai, dekoratyviniai akmenys) ar į užkandinę (mėsainiai, kepsniai, „taffy“ saldainiai). Ji nori, kad nusifotografuotume Senųjų Vakarų stiliumi, bet tam nelemta išsipildyti dėl suprantamų priežasčių, ne tik dėl mano nenoro užsiveisti kaimo molio utėlių. Galiausiai sužaidžiame porą golfo partijų aptriušusioje mini golfo aikštelėje. Dirbtinės žolės paklotas sudriskęs, kadaise veikę aligatoriai ir vėjo malūnai nebeveikia. Džefas, kaip tikras džentelmenas, suka vėjo malūną, kilnoja krokodilo nasrus. Kai kurios duobutės visai nebetinkamos – jas užtraukė žolės kilimas, pelės urvelis ūkininko namuke įgriuvo. Taigi bastomės nuo vieno prie kito punkto be jokios tvarkos. Net taškų niekas neskaičiuoja. Senoji Eimė irztų kiekviename žingsnyje – dėl neorganizuotumo, dėl viso šito vyksmo beprasmiškumo. Bet aš mokausi plaukti pasroviui ir man visai neprastai einasi. Man kuo puikiausiai sekasi gyventi be tikslo, aš A tipo moteris, nepralenkiama flegma, vadovaujanti saujelei nelaimingų vaikučių, visa galva pasinėrusių į šitą menką linksmybę, nors kiekvienam skauda nuo mylimųjų išdavystės. Matau, kaip Džefas (žmonos apgautas, išsiskyręs, turintis laikytis griežtų teismo apribojimų), mums einant pro Meilės matuoklį, suraukia kaktą: suspausk metalinę rankeną ir žiūrėk, kaip temperatūra kyla nuo „trumpas romanas“ iki „sielos bičiulis“. Dėl keisto sulyginimo – triuškinantys gniaužtai reiškia tikrą meilę – pagalvoju apie vargšę Gretą, kuri vis uždeda nykštį ant mėlynės, lyg ant mygtuko, kurį galima paspausti. – Tavo eilė, – sako Greta. Ji į šortus šluosto kamuoliuką – du kartus pataikė į purviną balą. Atsistoju prie linijos, pasitaisau ir savo ryškiai raudoną kamuoliuką įvarau tiesiai į inkilo angą. Kamuoliukas trumpam dingsta iš akių, o tada nurieda grioveliu tiesiai į duobutę. Pranyksta, pasirodo. Mane suima jaudulys – kada nors viskas vėl pasirodo, netgi aš. Jaudinuosi, nes mano planai, regis, pasikeitė. Kol kas savo planus pakeičiau tik du kartus. Pirmas kartas – ginklas. Ketinau įsigyti ginklą ir tą rytą, kai nusprendžiau pradingti, ruošiausi paleisti kulką į save. Nieko pavojinga: persišauti blauzdą arba riešą. Būtų likusi kulka su mano kūnu ir krauju. Vyko grumtynės! Į Eimę buvo šauta! Bet supratau, kad šito būtų per daug netgi man. Žaizda būtų skaudėjusi ne vieną savaitę, o skausmas man nepatinka (mano įpjauta ranka jau skauda mažiau, ačiū). Tačiau minties dėl ginklo nesinorėjo

atsisakyti. Puikus makgafinas. Ne Į Eimę buvo šauta, o Eimė bijojo. Taigi išsipusčiau ir per Valentino dieną, kad visi įsidėmėtų, nuvažiavau į prekybos centrą. Ginklo gauti nepavyko, bet, planui pasikeitus, tai jau buvo nebesvarbu. Kitas pokytis kur kas didesnis. Nusprendžiau nemirti. Turiu pakankamai valios nusižudyti, bet negaliu pakęsti neteisybės. Nesąžininga, jog turiu mirti. Iš tikrųjų mirti. Nenoriu mirti. Juk ne aš blogai pasielgiau. Bet dabar problema – pinigai. Tiesiog absurdas, kad keblumų kyla ne dėl ko nors kito, o dėl pinigų. Turiu 9 132 dolerius. Prireiks daugiau. Šįryt nuėjau pasiplepėti su Dorote. Kaip visada nusinešiau nosinę, kad nepalikčiau pirštų atspaudų (pasakiau jai, kad nosinė mano močiutės – bandau kurti išeikvotos Pietų gerovės iliuziją, kažką panašaus į Blanšą Diubua15). Stovėjau atsirėmusi į jos stalą ir klausiausi, kaip ji su menkiausiomis biurokratinėmis smulkmenomis pasakoja neišgalinti nusipirkti vaistų kraujui suskystinti – toji moteris tikra netinkamų medikamentų enciklopedija. Paskui, tiesiog tirdama kas ir kaip, pasakiau: „Suprantu. Pati nežinau, iš kur po savaitės kitos trauksiu pinigų namelio nuomai.“ Ji pažvelgė į mane, sumirksėjo, tada vėl nukreipė žvilgsnį į televizoriaus ekraną, ten rodė kažkurį iš žaidimų, kur žmonės daug spiegia ir verkia. Dorotė rūpinosi manimi kaip močiutė, ji tikrai leis man čia gyventi kiek noriu – pusė namelių vis tiek tušti, taigi jokio nuostolio. „Tai susirask darbą“, – neatitraukdama akių nuo televizoriaus pasiūlė Dorotė. Žaidimo dalyvė pasirinko neteisingai, prizo negavo, studijos garsas ojojoj įgarsino jos širdgėlą. „Kokį darbą? Kokį darbą čia rasi?“ „Valytojos, auklės.“ Kitaip tariant, namų šeimininkė už pinigus. Gyvenimo ironija, verta šimtų plakatų „Laikykis!“ Net mūsų kuklioje Misūrio valstijoje man niekada neteko taupyti iš tikrųjų. Negalėjau užsimaniusi nueiti ir nusipirkti naujo automobilio, bet niekada neteko sukti galvos, kaip sudurti galą su galu, neteko karpyti kuponų nei pirkti nefirminių daiktų, niekada nežinojau, kiek kainuoja pienas. Mano tėvai nepasivargino manęs šito išmokyti ir aš užaugau nepasirengusi realiam pasauliui. Pavyzdžiui, kai Greta ėmė skųstis, kad parduotuvėlėje prieplaukoje galonas pieno kainuoja penkis dolerius, krūptelėjau, nes čionykštis vaikis iš manęs imdavo dešimt. Pamaniau, kad daugoka, bet man net į galvą neatėjo, kad tas spuoguotas nenaudėlis tiesiog mestelėjo sumą, tikrindamas, ar tiek mokėsiu. Taigi reikėjo taupyti, bet mano santaupos – kurių, pasak interneto, turėtų pakakti pragyventi šešis– devynis mėnesius, – akivaizdžiai senka. O čia metas išvykti. Pabaigę žaisti golfą – laimėjau aš, savaime aišku, kad laimėjau aš, juk skaičiavau mintyse rezultatą, – priešpiečių einame prie greta įsikūrusio dešrainių kiosko. Šmurkšteliu už kampo, nes reikia pasiekti po marškiniais segimą pinigų diržą, ir kai grįžteliu per petį, pasirodo, kad Greta atsekė iš paskos. Nespėju paslėpti diržo. – Nesi girdėjusi apie pinigines, Piniguote? – nusišaipo ji. Amžina problema: besislapstančiam žmogui reikia daug grynųjų, tačiau besislapstantis žmogus neturi kur tų grynųjų laikyti. Laimė, Greta nebesikabinėja, supranta juk, kad abi mes čia aukos. Susėdame ant metalinio suoliuko saulėkaitoje ir valgome dešrainius – bandelėmis apgaubtas fosfato lazdeles su tokio žalumo pagardu, jog vien iš vaizdo atrodo nuodingas, ir tai, ko gero, gardžiausia, ką

esu valgiusi savo gyvenime, nes aš – Mirusi Eimė ir man vienodai rodo. – Spėk, ką man Džefas rado pas save namelyje? – pradeda kalbą Greta. – Dar vieną knygą to, kuris parašė „Marso kronikas“. – Rėjaus Bradburo, – sako Džefas. Bredberio, pamanau. – Aha, teisingai. „Kai artinasi blogis“, – pritaria Greta. – Gera knyga. Ji sučirškia paskutinius žodžius, lyg tiek tebūtų galima apie knygą pasakyti: gera knyga arba prasta knyga. Man patiko arba nepatiko. Jokių diskusijų apie rašymo stilių, apie temas, niuansus, struktūrą. Tik gera arba prasta. Lyg dešrainis. – Perskaičiau ją, kai čia atsikrausčiau, – sako Džefas. – Gera knyga. Šiurpi. Pastebi, kad žiūriu į jį, ir nutaiso baisų veidą: išverčia akis ir iškiša liežuvį. Jis ne mano skonio – per daug šeriuotas ir neaišku, ką išdarinėja su žuvimis, – bet atrodo neblogai. Patrauklus. Jo akys labai šiltos, visai ne tokios kaip šaltos mėlynos Niko akys. Svarstau, ar „aš“ norėčiau su juo permiegoti – lėtai maloniai pasimylėti, jo kūnui glaudžiantis prie manojo, jo alsavimui šildant mano ausį, šeriams trinantis man į skruostą, o ne būti išdulkintai, kaip kad su Niku, kai kūnai beveik nesiliesdavo: stačiu kampu iš nugaros, L forma iš priekio, o paskui iš karto jis šoka iš lovos ir lekia į dušą, o aš visa tvinkčiojanti lieku gulėti jo paliktoje baloje. – Liežuvį nusikandai? – paerzina Džefas. Niekad nevadina manęs vardu, lyg sakydamas, kad abu žinome, jog pamelavau. Sako šita panelė arba gražuolė, arba tu. Kaži kaip vadintų mane lovoje? Gal mažute. – Užsigalvojau. – Oho, – sako jis ir vėl šypsosi. – Spėju, galvojai apie vaikiną, – sako Greta. – Gal. – Maniau, kad sutarėm kurį laiką vengti visokių šiknių, – sako ji. – Ir rūpintis savo vištomis. Vakar po „Elenos Abot“ laidos buvau taip įsiaudrinusi, jog nebėjau namo. Taigi drauge išgėrėme pakuotę alaus ir įsifantazavome apie savo atsiskyrėlišką gyvenimą Gretos motinos lesbiečių bendruomenėje: mes, iš pažiūros normalios moteriškės, auginame vištas ir džiaustome lauke skalbinius. Vyresnės moterys išsiklaipiusiais pirštų sąnariais švelniai, platoniškai su mumis meilikauja ir atlaidžiai juokiasi. Džinsai, velvetas, klumpės ir jokių rūpesčių dėl makiažo, plaukų ar nagų, dėl krūtinės dydžio ar klubų apimties, jokio apsimetinėjimo supratinga žmonele ar visame kame remiančia drauguže, kuriai patinka viskas, kas patinka jos vyrui. – Ne visi vyrai šikniai, – sako Džefas. Greta prunkšteli, ir tai gali reikšti ką tik nori. Vargais negalais parsivelkame namo. Jaučiuosi kaip vandens balionas, paliktas saulėje. Norisi tik atsisėsti priešais springstantį oro kondicionierių, kad vėsa atgaivintų odą, ir paspoksoti televizorių. Radau kanalą, kur rodo vien tik senus aštunto, devinto dešimtmečio serialus – „Kvinsį“, „Meilės laivą“, „Aštuonių pakanka“, – bet pirmiausia „Elena Abot“, mano naujas mėgstamiausias serialas! Nieko nauja, nieko nauja. Elena tikrai nevengia paspekuliuoti, ji pakalbino ne vieną žmogų iš mano praeities, ir tie prisiekia esą mano draugai, jie visi apie mane turį pasakyti ką nors gera, net ir tie, kurie mane ne itin mėgo. Pomirtinis švelnumas. Į duris pabeldžia, ir aš žinau, kad ten Greta su Džefu. Išjungiu televizorių, o tie dykinėtojai jau

žengia pro duris. – Ką veiki? – teiraujasi Džefas. – Skaitau, – meluoju. Džefas ant spintelės stato alaus pakuotę, jam įkandin įpėdina Greta. – O man pasirodė, kad veikė televizorius. Tokiame ankštame namelyje trys – jau minia. Jie akimirką užstoja duris ir mane nukrečia nervas – kodėl jie užstojo duris? – o paskui ji pasislenka ir užstoja spintelę prie lovos. Spintelėje prie lovos guli pinigų diržas su aštuoniais tūkstančiais dolerių grynaisiais. Šimtinėmis, penkiasdešimtinėmis ir dvidešimtinėmis. Diržas bjaurus, kūno spalvos ir išsipūtęs. Visų pinigų negaliu nešiotis – dalį palieku namelyje iškaišiojusi šen bei ten, – bet vis tiek didumą nešiojuosi su savimi ir tada visą laiką juos jaučiu, kaip kad jauti didelį higieninį įlotą būdama paplūdimyje. Ydingoji mano dalis džiaugiasi leisdama pinigus, nes kas kartą, kai ištraukiu pluoštą dvidešimtinių, lieka vis mažiau pinigų slėpti, vis mažiau reikia jaudintis, kad juos pavogs ar pamesiu. Džefas įjungia televizorių ir ekraną užkariauja Elena Abot. Ir Eimė. Džefas linkteli, šypteli į ūsą. – Nori žiūrėti… Eimę? – klausia Greta. Nenuklausau, ar ji ištaria: Nori žiūrėti Eimę? ar Nori žiūrėti, Eime? – Neee. Džefai, o gal čiupk gitarą ir pasėdim priebuty? Džefas su Greta persimeta žvilgsniais. – Fui… Bet tu šitą žiūrėjai, ar ne? – spiria Greta. Ji mosteli į ekraną, o ten mudu su Niku geraisiais laikais, aš vilkiu suknelę, plaukai sukelti į šinjoną, ir tokia aš kur kas panašesnė į dabartinę save trumpaplaukę. – Nieko įdomaus, – sakau. – O man įdomu, – sako Greta ir klesteli ant lovos. Mąstau, kokia aš kvailė, kad įsileidau šituos du. Kad maniau, jog galiu su jais susitvarkyti, o juk jie laukiniai, žmonės, įpratę ieškoti, už ko užsikabinti, žmonės, išnaudojantys silpnumą, visą laiką jaučiantys nepriteklių, o man visa tai naujiena. Jaučiantys nepriteklių. Taip turbūt jaučiasi žmonės, kieme laiką pumas, o svetainėje beždžiones, kai tie mylimi augintiniai juos sudrasko. – Žinot, jei jūs, žmonės, nieko prieš… Aš kažkokia iškeipus jaučiuos. Turbūt per daug saulės. Jie nustebo, lyg ir įsižeidė, ir aš suabejojau, ar nebūsiu pasielgusi netinkamai – gal jie visai nepavojingi, tik aš paranojikė. Norėjosi taip manyti. – Aišku, aišku, gerai, – sako Džefas. Jie šlepsi lauk, Džefas pakeliui nusičiumpa savo alų. Po minutės jau girdžiu Eleną Abot niurnant iš Gretos namelio. Kaltinantys klausimai. Kodėl taip padarėte… Kodėl nepadarėte… Kaip paaiškinsite… Kodėl įsivėliau į kažkokias draugystes? Kodėl negalėjau pabūti viena? Kaip pasiaiškinsiu dėl savo elgesio, jei paaiškės, kas aš? Manęs jokiais būdais neturi surasti. Jei mane surastų, būčiau nekenčiamiausia moteris Žemėje. Iš gražios, geros, nelaimingos nėščios savanaudžio mergišiaus aukos virsčiau tikra kale, išnaudojusia visų Amerikos piliečių geraširdiškumą. Elena Abot tada rodytų mane vienoje laidoje po kitos, ir per jas pikti skambintojai giežtų savo neapykantą: „Tai tik dar vienas pavyzdys, Elena, kaip išlepinta turtuolė daro, kas jai šauna į galvą, ir visai negalvoja apie kitų jausmus. Manau, ji turėtų dingti amžiams – kalėjime!“ Atrodytų maždaug taip. Internete prisiskaičiau prieštaringos informacijos apie

bausmes už fiktyvią mirtį arba už tai, kad sutuoktiniui buvo suversta kaltė dėl fiktyvios mirties, bet žinau, kad iš visuomenės pasigailėjimo nebūtų ko laukti. Nesvarbu, ką daryčiau po to – globočiau našlaičius, glausčiau raupsuotuosius, – po mirties mane vadintų Moterimi, kuri suvaidino savo mirtį ir norėjo tuo apkaltinti savo vyrą. Negaliu leisti, kad taip nutiktų. Slenka valanda po valandos, o aš vis nemiegu, mąstau tamsoje. Pabeldžia į duris – tyliai pabeldžia, taip, kaip beldžia Džefas. Dvejoju, paskui atidarau, pasirengusi atsiprašyti, kad buvau tokia nemandagi. Jis pašo barzdą, žiūri į durų kilimėlį, paskui pakelia gintarines akis. – Dorotė sakė, kad ieškai darbo, – sako. – Aha, turbūt. Taip, ieškau. – Turiu tau šį tą šiąnakt. Sumokėsiu penkiasdešimt baksų. Eimė Eliot-Dan dėl penkiasdešimties baksų nė kojos iš namų nekeltų, bet Lidijai ir/arba Nensei reikia darbo. Reikia sakyti „taip“. – Pora valandų, penkiasdešimt baksų. – Jis gūžteli pečiais. – Man tai jokio skirtumo, tiesiog pamaniau – pasiūlysiu. – Koks darbas? – Žvejyba. Buvau tikra, kad Džefas važiuos pikapu, bet jis mane vedasi prie žvilgančio „Ford“ hečbeko. Graudu, nes tokią vairuoti dera vidurinės absolventui, turinčiam didelių planų, tačiau kuklų biudžetą, o ne suaugusiam vyrui. Aš, kaip sakyta, po suknele pasivilkau maudymosi kostiumėlį. („Ne bikinį, ištisinį, tokį, kad galėtum normaliai plaukti“, – išbėrė Džefas; nė karto nesu jo mačiusi prie baseino, bet mano maudymosi kostiumėliai jam kuo puikiausiai pažįstami, tai glosto savimeilę ir tuo pat metu kelia nerimą.) Nuleistais langais važiuojame per mišku apaugusias kalvas, žvirgždo dulkės sėda ant mano pasišiaušusių plaukų. Lyg iš kantri muzikos klipo: mergaitė vasarine suknele, pasirėmusi į langą, mėgaujasi raudonosios valstijos vasaros vėjeliu. Matyti žvaigždės. Džefas kažką niūniuoja. Mašiną palieka netoli restorano, pastatyto virš ežero ant polių. Šita kepsninė garsėja didžiuliais suvenyriniais puodeliais ir alkoholiniais gėrimais bjauriais pavadinimais: „Aligatoriaus sultys“ ir „Ešerys čiulpikas“. Žinau tai iš išmestų puodelių, plūduriuojančių palei visas ežero pakrantes, sukiužusių ir šviečiančių nenoninėmis spalvomis bei restorano logotipu: „Karlo šamas“. „Karlo šamas“ turi terasą ant vandens. Valgytojai iš automatų su rankenomis gali prisižerti saujas kačių ėdalo ir mėtyti apačioje laukiantiems šimtams milžiniškų šamų tiesiai į pražiotus nasrus. – Džefai, ką tiksliai mes darysime? – Tu juos gaudysi, aš užmušiu. – Jis išlipa iš mašinos ir aš jam įkandin einu aplink šaldiklių prikrautą hečbeką. – Sukrausim juos čia, ant ledo, o paskui parduosiu. – Parduosi. Kas perka vogtą žuvį? Džefas nusišypso tingaus katino šypsena. – Aš turiu savo klientūrą. Ir tada suprantu, kad jis anaiptol ne Grizlis Adamsas, ne gitarą brązginantis, taiką mylintis hipis.

Jis eilinis vagis, kuriam tik norisi manyti, kad jis – kur kas įdomesnė asmenybė. Džefas ištraukia tinklinį graibštą, dėžę kačių ėdalo ir nešvarų plastikinį kibirą. Neturiu absoliučiai jokio noro dėtis prie šito neteisėto žuvų verslo, bet dabartinė „aš“ susidomėjusi. Kiek moterų galėtų pasigirti dalyvavusios žuvų brakonieriavimo žygyje? „Aš“ nusiteikusi nuotykiams. Nusiteikusi nuotykiams nuo tada, kai miriau. Visa, ko nemėgau ar bijojau, visi suvaržymai, kurių turėjau, viskas dingo. „Aš“ galiu padaryti beveik bet ką. Vaiduoklis turi tokią laisvę. Leidžiamės pakalnėn, po „Karlo šamo“ terasa, ir lipam ant prieplaukos, kuri pasiteškendama sūpuojasi nuo praplaukiančios motorinės valties sukeltų bangelių; iš valties atstūgauja Džimis Bafetas. Džefas man paduoda graibštą. – Reikia suktis mikliai – šoki vandenin, užmeti tinklą, pasemi žuvis ir paduodi man. Tinklas bus sunkus, žuvys spurdės, taigi būk tam pasirengusi. Ir, žiūrėk, nespiek. – Nespiegsiu. Bet nenoriu šokti į vandenį. Galiu tą padaryti ir nuo prieplaukos. – Bent jau suknelę nusivilk, nes visai sudirbsi. – Nieko baisaus. Džefas lyg ir nepatenkintas – jis bosas, aš samdinė ir jam nepaklūstu, – bet paskui kukliai nusisuka ir nusivelka marškinius. Nežiūrėdamas tiesiai į akis, lyg drovėdamasis, paduoda kačių ėdalo dėžę. Pro dėžės skylę imu berti granules į vandenį ir akimirksniu manęs link uodegomis energingai plakdamos vandenį ima rangytis šimtai žvilgančių kuprų, tikra gyvačių raizgalynė. Ir štai po manimi atsiveria daugybė nasrų; žuvys verčiasi viena per kitą, ryja granules, o tada, lyg dresuoti gyvūnėliai, kelia nasrus prašydamos dar. Užmetu tinklą į pačią tirštumą ir atsisėdusi ant prieplaukos tvirtai įsispiriu, kad įstengčiau iškelti laimikį. Trukteliu ir matau, kad tinkle suspurda pustuzinis ūsuotų glotnių šamų. Jie pašėlusiai veržiasi atgal į vandenį, tarp nailono siūlų žiopčiodamos atsiveria ir užsičiaupia jų lūpos, nuo jų sutartinio spurdėjimo tinklas šokčioja aukštyn žemyn. – Kelk, kelk, mergyt! Pakišu kelį po graibšto rankena ir taip kybantį laikau, o Džefas, kad geriau būtų suimti užsimovęs kilpines manikiūro pirštines, abiem rankom čiumpa žuvį. Suima ties uodega, užsimoja žuvimi it vėzdu ir suknežina jai galvą į prieplaukos kraštą. Tyška kraujas. Stipri srovė trykšteli man ant kojų, gabalas mėsos įsivelia į plaukus. Džefas meta žuvį į kibirą ir sklandžiai lyg konvejeriu čiumpa kitą. Niurnėdami ir švokšdami plušame pusvalandį, sudorojame keturis pilnus graibštus, ir galų gale dėžės su ledu kupinai prikrautos. Mano rankos lyg guminės. Džefas paima tuščią kibirą, pasemia iš ežero vandens ir nulieja ištiškusias žuvų liekanas. Šamai suryja savo kritusių brolių žarnas. Prieplauka švari, lyg nieko nebuvę. Paskutinį kibirą jis šliūkšteli mums ant kruvinų kojų. – Kam tu jas knežinai? – paklausiau. – Negaliu žiūrėti, kaip kas nors kamuojasi, – atsakė Džefas. – Šokam į ežerą? – Man nereikia, – sakau. – Nepriimsiu tokios į mašiną. Nagi, pasineriam – tu net neįsivaizduoji, kiek ant tavęs visko. Nubėgame į akmenuotą paplūdimį gretimais. Aš įsibrendu iki kulkšnių, o Džefas taškydamasis pasileidžia dideliais žingsniais ir išskėtęs rankas puola į vandenį. Kai tik jis bent kiek nutolsta,

nusijuosiu savo diržą, apsuku jį suknele ir palieku prie pat vandens, iš viršaus uždėjusi akinius. Brendu, šiltas vanduo apsemia šlaunis, pilvą, pasiekia kaklą, ir tada aš sulaikau kvapą ir neriu. Plaukiu toli ir greitai, po vandeniu išbūnu ilgiau, negu derėtų, kad priminčiau sau, koks jausmas būtų skęsti – žinau, padaryčiau tai, jeigu reikėtų, – ir kai išnėrusi įkvepiu oro, matau, kad Džefas sparčiai iriasi kranto link. Aš greitai kaip delfinas plaukiu prie savo pinigų ir išsiropščiu ant akmenų tiesiai jam prieš nosį.

15 Blanša Diubua (Blanche DuBois) – Tennessee’io Williamso (1911–1983) pjesės „Geismų tramvajus“ („Streetcar Named Desire“, 1947) veikėja.

NIKAS DANAS PO AŠTUONIŲ DIENŲ

Pasikalbėjęs su Tomiu, iš karto paskambinau Hilarei Hendi. Jei tai, kad aš nužudžiau Eimę, melas, jei tai, kad Tomis O’Hara išprievartavo Eimę, melas, kodėl negalėtų būti melas ir tai, kad Hilarė Hendi persekiojo Eimę? Sociopatė turėjo kur nors įgyti įgūdžių – kodėl gi ne tarp rūsčių marmurinių Vikšyro akademijos sienų? Kai ji atsiliepė, aš išpyškinau: – Čia Nikas Danas, Eimės Eliot vyras. Man labai reikia su jumis pasikalbėti. – Kodėl? – Man labai reikia kai ką išsiaiškinti. Apie jūsų… – Tik nesakykit draugystę. – Jos balse buvo girdėti pikta pašaipa. – Ne, nesakysiu. Tenoriu išgirsti, ką jūs pasakysit. Nemanau, kad jūs kaip nors susijusi su mano žmona, su jos dabartine padėtimi – ne todėl skambinu. Bet aš labai norėčiau sužinoti, kas nutiko iš tikrųjų. Noriu sužinoti tiesą. Nes manau, kad jūs galėtumėt nušviesti… Eimės elgsenos ypatumus. – Kokius ypatumus? – Kai ją nuliūdinusius žmones ištinka labai nekokia lemtis. Ji garsiai alsavo į telefoną. – Prieš dvi dienas nebūčiau leidusis su jumis į jokias kalbas, – prašneko moteris. – Bet išėjome su draugais išgerti, buvo įjungtas televizorius, parodė jus ir pranešė, kad Eimė buvo nėščia. Visi mano bičiuliai baisiai ant jūsų niršo. Nekentė jūsų. Ir aš pamaniau sau: Man šitas jausmas pažįstamas. Nes ji nemirusi, ar ne? Ji tiesiog dingusi? Kūno nerado? – Nerado. – Tai aš jums papasakosiu. Apie Eimę ir apie vidurinę. Ir apie tai, kas nutiko. Palaukit. – Girdėjosi, kad pas ją per televizorių rodo animacinius filmukus – guminiai balsai ir garo vagonėlių muzika, – o paskui viskas nutilo. Tada pasigirdo zirzimas. Eikit žiūrėti į viršų. Malonėkit į viršų. – Taigi pirmi metai. Aš – mergaitė iš Memfio. Visi kiti, dievaži, visi – iš Rytų pakrantės. Suprantat, man buvo nejauku, jaučiausi kitokia. Atrodė, kad visos tos panelės Vikšyre užaugintos kartu – kalba, drabužiai, plaukai. Nebuvau aš atstumtoji, bet… Jaučiausi nesaugiai. Eimė jau buvo žvaigždė. Prisimenu, jau pirmą dieną visi ją pažinojo, visi apie ją kalbėjo. Ji buvo Nuostabioji Eimė – visi mes augdami skaitėm tas knygas. Be to, ji buvo tiesiog nuostabi. Noriu pasakyti, ji buvo… – Žinau. – Gerai. Ir neilgai trukus ji ėmė man rodyti dėmesį, atseit, priglaudė po savo sparneliu. Juokaudavo, kad ji – Nuostabioji Eimė, tai aš būsiu jos bičiulė Siuzė. Ji net ėmė mane vadinti Siuze, ir netrukus visi mane ėmė taip vadinti. Aš buvau nieko prieš. Buvau pastumdėlė: atnešdavau Eimei atsigerti, jei ištrokšdavo, sukraudavau skalbinius į skalbyklę, kai Eimė pristigdavo švarių apatinių. Palaukit. Vėl išgirdau, kaip jos plaukai šiurena į ragelį. Meribetė atsivežė visus Eliotų nuotraukų albumus, jei kartais prireiktų daugiau nuotraukų. Ji parodė man Eimės ir Hilarės nuotrauką – susiglaudusių

skruostais, besišypsančių. Taigi įsivaizdavau Hilarę: tokie patys kaip mano žmonos šviesūs plaukai, paprastas atviras veidas, šiek tiek apsiblaususios šviesiai rudos akys. – Džeksonai, aš kalbu telefonu. Duok jiems čiulpinukų ant pagaliukų – tiek galgi sugebi. – Atsiprašau. Vaikams atostogos, o mano vyras niekada su vaikais nebūna, taigi dabar jis šiek tiek sutrikęs, ką daryti, kol dešimt minučių pakalbėsiu telefonu su jumis. Atsiprašau. Taigi… taigi… Taip, aš buvau mažoji Siuzė, tas žaidimas vis tęsėsi ir kelis mėnesius – rugpjūtį, rugsėjį, spalį – viskas buvo puiku. Kaip tikros draugės, mes visą laiką buvome kartu. O tada vienu metu nutiko pora keistų dalykų ir ją tai suerzino. – Kas nutiko? – Per rudens šokius susipažįstame su tokiu vienu vaikinuku iš paralelinės berniukų mokyklos, ir kitą dieną jis paskambina man, o ne Eimei. Esu tikra, kad jis taip padarė dėl to, kad Eimė buvo labai jau grėsminga, bet koks skirtumas… Tada po kelių dienų paskelbia pusmečio rezultatus ir maniškiai vos vos geresni: atseit, mano – keturi, kablelis, vienas, o jos – keturi, kablelis, nulis. Paskui netrukus viena iš mūsų draugių pakviečia mane švęsti Padėkos dienos su savo šeima. Pakviečia mane, ne Eimę. Vėlgi, esu tikra, taip nutiko todėl, kad Eimė gąsdindavo žmones. Su ja būdavo nelengva, neapleisdavo jausmas, kad turi jai padaryti įspūdį. Pajutau, jog kažkas vos vos pasikeitė. Supratau, kad ji suirzo, nors to nepripažino. Bet ji ėmė versti mane daryti visokius dalykus. Nesusivokiau laiku, kad ji nori mane kažkuo paversti. Paprašo, kad nusidažyčiau plaukus tokia pat spalva kaip jos, nes manieji pilkšvi, o pašviesinti atrodytų fantastiškai. Ima skųstis savo tėvais. Jis visada skųsdavosi tėvais, bet dabar ima varyti kaip reikiant – kad jie myli tik jos idėją, o ne tokią, kokia ji yra iš tiesų, – ir pradeda aiškinti, kad nori juos panervinti. Priverčia mane neva juokais skambinėti į jos namus ir jos tėvams aiškinti, kad aš esu naujoji Nuostabioji Eimė. Kartais savaitgaliais važiuodavom į Niujorką ir ji man liepdavo stoviniuoti priešais namą. Sykį pribėgau prie jos mamos ir pasakiau, kad atsikratysiu Eimės ir būsiu jos naujoji Eimė ar kažkokią panašią nesąmonę. – Ir jūs visa tai darėt? – Tai buvo tik mergaitiški paikiojimai. Kol nebuvo mobiliųjų ir internetinių pokštų. Būdas prastumti laiką. Krėsdavom panašias nesąmones, tiesiog kvailiojom. Bandėm viena kitą, kiek turim drąsos ir avantiūrizmo. – O kas paskui? – O paskui ji atitolsta. Pasidaro šalta. Ir aš nusprendžiu… Aš nusprendžiu, kad jai nebepatinku. Mergaitės mokykloje ima keistai į mane žvilgčioti. Mane išstumia iš kietų panelių draugijos. Ką gi, ką padarysi. Bet vieną dieną mane iškviečia pas direktorę. Eimė smarkiai susižeidusi – išsukta kulkšnis, lūžusi ranka, lūžę šonkauliai. Eimė nusiritusi nuo ilgųjų laiptų ir ji sakanti, kad aš pastūmiau ją. Palaukit. – Drožkit į viršų. Į viršų. Drožkit į viršųųų. – Atsiprašau, aš jau čia. Tie vaikai – vienas vargas. – Taigi Eimė pasakė, kad jūs nustūmėte ją? – Taip, nes aš beprotė. Pametusi dėl jos galvą, norėjusi būti Siuze, o paskui man nebepakakę būti Siuze – aš užsimaniusi būti Eime. Ir ji turėjo visus įrodymus – visa tai, ką ji pati privertė mane daryti per tuos kelis mėnesius. Jos tėvai, aišku, matė, kaip trinuosi aplink jų namą. Teoriškai aš

priekabiavau prie jos mamos. Mano plaukai nudažyti šviesiai ir drabužius nusipirkau kaip Eimės. Drabužius pirkau drauge su ja, bet negalėjau niekaip to įrodyti. Susirinko visos jos draugės ir aiškino, kaip Eimė pastarąjį mėnesį manęs bijojusi. Visiškos nesąmonės. Atrodė, lyg būčiau visiška pamišėlė. Beviltiška pamišėlė. Jos tėvai išsireikalavo, kad man skirtų kardomąją priemonę. Aš vis dievagojausi, kad tai padariau ne aš, bet tada jaučiausi taip apgailėtinai, kad vis tiek norėjau mesti mokyklą. Taigi neprotestavau, jog mane išmeta. Norėjau sprukti nuo jos kuo toliau. Suprantat, ta mergiotė pati susilaužė šonkaulius. Bijojau – visa šitai padarė penkiolikametė. Apmulkino draugus, tėvus, mokytojus. – Ir viskas dėl berniuko, kažkokių pažymių ir Padėkos dienos? – Maždaug praėjus mėnesiui po to, kai grįžau į Memfį, gavau laišką. Nepasirašytas, spausdintas, bet aiškiai nuo Eimės. Buvo išvardyta viskas, kuo ją nuvyliau. Kvailystės visokios: Pamiršai manęs palaukti po anglų, du kartus. Pamiršai, kad esu alergiška braškėms, du kartus. – Jėzau. – Bet nujaučiu, kad tikroji priežastis buvo netgi ne tai. – O kokia tikroji priežastis? – Man atrodo, Eimei norėjosi, kad žmonės manytų, jog ji tobula. O kai mudvi susidraugavome, aš ėmiau ją pažinti. Ir ji anaiptol nebuvo tobula. Žinot, taip, ji buvo ir puiki, ir žavi, bet taip pat ji buvo valdinga, kentė nuo obsesinio kompulsinio asmenybės sutrikimo, iš visko darydavo tragediją ir buvo melagė. Man tai kas. O jai taip netiko. Ji manęs atsikratė, nes žinojau, kad ji nėra tobula. Todėl man pasidarė smalsu dėl jūsų. – Dėl manęs? Kodėl? – Draugai paprastai žino didumą vienas kito ydų. Sutuoktiniai žino viską iki smulkmenų. Jeigu ji, kad nubaustų draugę, su kuria draugystė truko kelis mėnesius, nusivertė nuo laiptų, ką ji padarys vyrui, kuris buvo toks kvailas, kad vedė ją? Baigėme pokalbį, nes vienas iš Hilarės vaikų pakėlė kitą telefoną ir uždainavo į ragelį. Nieko nelaukdamas paskambinau Teneriui ir papasakojau apie pokalbius su Tomiu ir Hilare. – Taigi turim porą pasakojimų – puiku, – pasakė Teneris. – Labai gerai! – ištarė tokiu tonu, iš kurio supratau, kad nieko čia labai gero. – Gal kas girdėt iš Endės? Iš Endės nieko nebuvo girdėti. – Vienas iš mano žmonių budi prie jos namo, – pranešė. – Diskretiškai. – Nežinojau, kad čia yra jūsų žmonių. – Mums žūtbūt reikia surasti Eimę, – kalbėjo Teneris, negirdomis nuleidęs tai, ką pasakiau. – Nemanau, kad tokia moteris galėtų ilgai slapstytis. Ar turi kokių minčių? Vis įsivaizdavau ją prabangaus viešbučio prie vandenyno balkone, įsisupusią į storą it kilimas chalatą, siurbčiojančią labai gerą „Montrachet“ ir internetu, per televizorių ir laikraščiuose sekančią mano žlugimo kelią. Ir besimėgaujančią nesibaigiančiais reportažais apie Eimę Eliot-Dan ir jos triumfą. Dalyvaujančią savo laidotuvėse. Kažin ar ji suvokė, kad pavogė Marko Tveno siužetą. – Įsivaizduoju ją prie vandenyno, – pasakiau. Ir nutilau, pajutęs, kad kalbu kaip gatvės aiškiaregys. – Ne, neturiu. Ji gali būti bet kur. Nemanau, kad pavyktų ją rasti, nebent pati nuspręstų grįžti. – Vargu, – niūriai burbtelėjo Teneris. – Tuomet pabandykim surasti Endę ir pažiūrėkim, ką ji

sumąstė. Nebelieka nieko kita. Atėjo vakaras, nusileido saulė, ir aš vėl vienas tūnojau savo vaiduokliškuose namuose. Mąsčiau apie visus Eimės melus, svarsčiau, ar nėštumas taip pat melas. Paskaičiavau. Su Eime mylėdavomės taip retai, kad tai padaryti nebuvo taip jau ir sunku. Bet ji žinojo, kad paskaičiuosiu. Tiesa ar melas? Jeigu melas, jis skirtas mane sužlugdyti. Visados maniau, kad mudu su Eime turėsime vaikų. Viena iš priežasčių, kodėl žinojau, kad vesiu Eimę, buvo ta, kad įsivaizdavau mudu su vaikais. Prisimenu, kaip pirmą kartą man iškilo tas vaizdas, dar nė du mėnesiai nebuvo praėję nuo mūsų draugystės pradžios: iš savo buto Kips Bėjuje žingsniavau į mėgstamą parkelį prie Rytų upės. Praėjau pro milžinišką iš lego kaladėlių pastatytą Jungtinių Tautų būstinę su vėjyje plevėsuojančiomis daugybės valstybių vėliavomis. Vaikui patiktų, pamaniau. Spalvos, judrus atminčiai lavinti skirtas žaidimas, kur reikia atspėti, kuri kokios valstybės vėliava. Čia Suomija, o čia Naujoji Zelandija. Santūri Mauritanijos šypsena. Ir tada suvokiau, kad tai patiktų ne šiaip vaikui, o mūsų vaikui, mudviejų, mano ir Eimės, vaikui. Mūsų vaikas, pasiėmęs seną enciklopediją, tyso ant grindų, kaip kad darydavau aš, tik mūsų vaikas nebūtų vienas, aš tysočiau greta. Padėčiau jam žengti pirmuosius žingsnius į veksilologiją, kurios pavadinimas veikiau asocijuojasi ne su mokslu apie vėliavas, o su susierzinimo studijomis, kas derėtų prie mano tėvo elgesio su manimi. Bet ne prie mano elgesio su savo sūnumi. Įsivaizdavau, kaip prie mūsų prisideda Eimė, atsigula ant pilvo, pėdomis maskatuoja ore, beda į Palau, į geltoną tašką kiek kairiau nuo vidurio ryškiai žydrame fone, kuris, esu tikras, būtų jos mėgstamiausias. Nuo tada berniukas tapo tikras (kartais įsivaizduodavau mergaitę, bet dažniausiai berniuką). Jis buvo tiesiog neišvengiamas. Nuolat kenčiau atkaklų tėvystės ilgesį. Po vestuvių praėjus keliems mėnesiams, prisimenu, buvo tokia keista akimirka. Stovėjau priešais veidrodį dantų siūlu valydamasis dantis ir staiga pagalvojau: Ji juk nori vaikų, ar ne? Reikia paklausti. Būtinai reikia paklausti. Kai paklausiau – per aplinkui, ne konkrečiai, – ji atsakė: Aišku, aišku, kada nors, bet vis tiek kas rytą eidavo prie prausyklos ir prarydavo piliulę. Trejus metus ji kas rytą rijo piliules, aš vis bandžiau aplinkiniais keliais pasakyti, ko noriu, bet taip ir nesugebėjau ištarti: Noriu vaiko. Kai abu atleido iš darbo, atrodė, kad tai gali nutikti. Mūsų gyvenime tikrai atsirado laiko, ir vieną rytą Eimė pakėlė akis nuo skrebučio ir pasakė: „Nebegeriu piliulių.“ Taip ir pasakė. Negėrė tris mėnesius, bet nieko nenutiko, ir netrukus po to, kai persikraustėme į Misūrį, ji mudu užrašė į vaisingumo kliniką. O kai jau Eimė ko nors imdavosi, tai imdavosi iš peties. „Pasakysime jiems, kad jau metai, kaip bandome“, – pareiškė ji. Aš, kvailys, sutikau – mes tada vienas prie kito beveik nė neprisiliesdavome, bet vis tiek atrodė, kad vaikas būtų gerai. Kurgi ne. – Supranti turbūt, kad ir tau reikės šį tą padaryti, – pareiškė ji mums važiuojant į Sent Luisą. – Turėsi duoti spermos. – Žinau. Kodėl sakai tokiu tonu? – Ką tik supratau, kad turėtum labai didžiuotis. Turėtum būti labai savimi patenkintas ir labai didžiuotis. Manyje šie abu jausmai buvo bjauriai sumišę, bet vaisingumo centre pareigingai nuėjau į saviprievartai skirtą kambariuką, kur šimtai vyrų darė ne ką kita, o drožė, smaukėsi, melžė bybuką, žaidė kišeninį biliardą, varė į kumštį, gainiojo lemūrą, tampė mėsą, šveitė šalmą.

(Kartais humorą pasitelkiu kaip savigyną.) Kambariuke stovėjo vinilinis krėslas, televizorius ir stalas, ant kurio gulėjo pluoštas pornografinių žurnalų ir popierinių nosinių dėžutė. Pornografija buvo maždaug dešimto dešimtmečio pradžios, sprendžiant iš moterų plaukų (taip: viršutinių ir apatinių), vaizdai ne patys atviriausi (Dar viena gera esė tema: Kas parenka pornografinius žurnalus vaisingumo centrams? Kas sprendžia, kas vyrus prives iki finalo, bet nebus per daug šlykštu moterims už šios patalpos sienų – seselėms, gydytojoms ir vilčių pilnoms, hormonų pripumpuotoms žmonoms?) Aš tame kambariuke buvau tris kartus – jie norėjo prikaupti daug atsargų, – o Eimė nedarė nieko. Turėjo pradėti gerti tabletes, bet nepradėjo. Bet tai ji turės pastoti, jos kūne rasis kūdikis, taigi porą mėnesių kenčiau ir jos neraginau, tik stebėjau buteliuką su tabletėmis, ar jų nesumažės. Galiausiai vieną žiemos vakarą po poros bokalų alaus užgirgždėjau mūsų namų laiptais, nusimečiau apsnigtus drabužius, šmurkštelėjau pas ją į lovą, įsitaisiau veidu jai prie peties, uodžiau jos kvapą ir į jos odą šildžiausi nosies galiuką. Sušnibždėjau: Eime, padarykim pagaliau tai, turėkim vaiką, ir ji pasakė „ne“. Tikėjausi, kad susinervins, sunerims – Nikai, ar aš būsiu gera mama? – o teišgirdau trumpą šaltą „ne“. „Ne“ be jokių plyšių. Nieko dramatiška, nieko ypatinga, tiesiog tai jos nebedomino. „Supratau, kas manęs laukia, – pareiškė ji. – Vystyklai, vaikščiojimas pas gydytoją, režimas, o tu įlėksi lyg ant sparnų ir būsi Smagusis Tėvelis. Aš vargsiu, kad užauginčiau juos gerais žmonėmis, o tu vis tiek viską sugadinsi, ir jie tave mylės, o manęs neapkęs.“ Sakiau Eimei, kad tai netiesa, bet ji manimi netikėjo. Sakiau jai, kad aš ne šiaip sau noriu vaiko, kad man vaiko reikia. Man reikėjo patirti, kad galiu ką nors besąlygiškai mylėti, kad galiu padaryti taip, jog mažas padarėlis visą laiką, kad ir kas nutiktų, jaustųsi reikalingas ir mylimas. Kad galiu būti kitoks tėvas, negu buvo maniškis. Kad galiu užauginti žmogų, kitokį, negu esu aš. Maldavau. Eimė buvo nepalenkiama. Po metų atsiuntė pranešimą: jei nepageidausime kitaip, klinika sunaikins mano sėklą. Laišką, akivaizdų priekaištą, palikau ant valgomojo stalo. Po trijų dienų radau šiukšlių dėžėje. Tuo šitas reikalas ir baigėsi. Tuo metu jau ne vieną mėnesį susitikinėjau su Ende, taigi neturėjau teisės liūdėti. Bet ilgesys niekur nedingo, kaip nedingo ir svajonės apie mūsų berniuką, apie mano ir Eimės vaiką. Prisirišau prie jo. Mudviejų su Eime vaikas būtų buvęs puikus. Marionetės stebėjo mane išsigandusiomis juodomis akimis. Žvilgtelėjęs pro langą pamačiau, kad privažiavę dar daugiau naujienų furgonų. Išėjau į šiltą naktį. Metas pasivaikščioti. Gal paskui mane ir sekė koks nors vienišas kokio nors laikraščio žurnalistas, bet man buvo vis vien. Perėjau mūsų kvartalą, tada keturiasdešimt penkias minutes žingsniavau Upės keliu ir išėjau į plentą, kertantį Kartidžą tiesiai per vidurį. Trisdešimt minučių per triukšmą ir dūmus – pro automobilių pardavėjų sunkvežimius, surikiuotus dailiai ir patraukliai it desertai, pro greitmaisčio užkandines ir gėrimų parduotuves, pro dirbančias iki vėlumos parduotuves ir degalines, – iki priėjau posūkį į centrą. Per visą laiką nesutikau nė vieno žmogaus, tik beveidės dėmės automobiliais švilpė pro šalį. Buvo beveik vidurnaktis. Praėjau „Barą“. Kilo pagunda užsukti, bet nusprendžiau, kad verčiau nereikia, nes viduje pilna žmonių. Veikiausiai ten tykojo koks žurnalistas, gal net ne vienas. Bent aš pats taip daryčiau. Bet man norėjosi į barą. Norėjosi pabūti tarp žmonių, smagiai praleisti laiką,

atsipalaiduoti. Paėjau penkiolika minučių į kitą pusę iki prastesnio, triukšmingesnio baro, kur rinkdavosi jaunesni, kur tualetai visada būdavo išgražinti šeštadienio vakarų vėmalais. Į tokius barus vaikšto Endės karta ir, ką gali žinoti, gal šįvakar užsuks ir Endė. Man baisiai nuskiltų, jei pavyktų ją čia sutikti. Bent iš tolo pažiūrėčiau, kaip ji nusiteikusi. O jeigu jos nebus, nusigersiu iki žemės graibymo. Išlandžiojau barą – Endės niekur nebuvo. Mano veidą bent kiek dengė beisbolo kepurės snapelis. Bet braudamasis per gėrovus vis tiek mačiau, kaip staigiai pasisuka galvos ir pažinus išsiplečia akys. Čia tas, ar ne? Liepos vidurys. Pagalvojau, kažin ar būsiu toks atstumtasis ir spaliui atėjus, ar atsiras neskoningas Helovino kostiumas: kuokštas šviesių plaukų, „Nuostabiosios Eimės“ knyga po pažastimi. Go sakė, kad žmonės skambinėja į „Barą“ ir klausinėja, ar neparduodame marškinėlių. (Ačiū Dievui, ne.) Atsisėdau ir užsisakiau viskio. Barmenas, maždaug mano amžiaus tipas, ilgokai į mane žiūrėjo, spręsdamas, ar aptarnauti. Galiausiai nenoromis, išplėtęs šnerves, pastatė priešais mane stiklinaitę. Kai išsitraukiau piniginę, susinervinęs atstatė delną. „Nenoriu tavo pinigų, žmogau. Man jų nereikia.“ Vis tiek palikau pinigus. Šiknius. Kai bandžiau parodyti, kad dar įpiltų, pažiūrėjo mano pusėn, papurtė galvą ir palinko prie moters, su kuria plepėjo. Po kelių minučių, vaidindama, kad rąžosi, moteris slapčia žvilgtelėjo į mane. Lūpų kampučiai nusviro ir ji linktelėjo. Jis. Nikas Danas. Barmenas taip ir nebepriėjo. Negali šaukti, negali naudoti jėgos: Ei, asile tu, duosi man išgert ar ne? Negali būti šikniumi, kokiu jie tave laiko. Tiesiog turi sėdėti ir su tuo taikstytis. Bet aš neišėjau. Sėdėjau su tuščia stikline panosėje ir apsimečiau, kad mąstau. Patikrinau vienkartinį telefoną, gal kartais bus skambinusi Endė. Ne. Tada išsitraukiau normalų telefoną ir, vaidindamas, kad esu baisiai įsigilinęs, sužaidžiau pasjanso partiją. Štai ką man padarė žmona – pavertė vyru, negalinčiu savo gimtajame mieste išgerti. Dieve, kaip jos nekenčiau. – Ar čia buvo škotiškas viskis? Greta stovėjo maždaug Endės amžiaus mergina. Azijietė, juodais, pečius siekiančiais plaukais, darbui biure deramais drabužiais. – Atleiskit? – Ką gėrei? Škotiškąjį? – Aha. Tik nebegaliu gauti… Ji pradingo, išniro kitame baro gale, atsidūrė barmeno regos lauke švytėdama šypsena padėkite man. Ta mergina buvo pratusi, kad ją pastebėtų, ir netrukus ji grįžo nešina normalaus dydžio viskio stiklu. – Imk, – paragino ir aš paėmiau. – Į sveikatą. – Ji kilstelėjo savo taurę su skaidriu putojančiu gėrimu. Susidaužėme. – Ar galiu prisėsti? – Tiesą sakant, neketinu užsibūti… – Apsidairiau, žiūrėdamas, ar niekur nėra į mus nukreiptos filmavimo kameros su mikrofonu. – Ką gi, – abejingai šyptelėjusi pasakė ji. – Galiu apsimesti, jog nežinau, kad tu Nikas Danas, bet šiaip jau neketinu tavęs užgaulioti. Beje, ieškojau tavęs. Tau kaip reikiant kliuvo. – Ačiū. Dabar, hm, keistas metas.

– Aš rimtai kalbu. Ar žinai, kaip teisme kalbama apie CSI efektą? Kad prisiekusieji yra tiek prisižiūrėję CSI, jog jiems atrodo, kad mokslas gali įrodyti viską? – Taigi. – O man atrodo, kad yra Blogojo Vyro efektas. Visi prisižiūrėję kriminalinių laidų, kur žudikas sutuoktinis, todėl žmonės nė nesvarstę nusprendžia, kad vyras yra blogiukas. – Taip ir yra, – pritariau. – Ačiū. Taip ir yra. Ir Elena Abot… – Eina šikt ta Elena Abot, – pareiškė mano naujoji draugė. – Vyrų nekenčianti boba pliurpia, laksto ir iškreipia teisės sistemą. – Ji vėl kilstelėjo savo taurę. – Kuo tu vardu? – paklausiau. – Dar viskio? – Nuostabus vardas. Paaiškėjo, kad ji vardu Rebeka. Turėjo kredito kortelę ir dosnią širdį. (Dar po vieną? Dar po vieną? Dar po vieną?) Ji buvo iš Ajovos, iš Muskatino (dar vienas miestas prie Misisipės), o po studijų įsikūrė Niujorke norėdama tapti rašytoja (visai kaip aš). Dirbo redaktoriaus padėjėja trijuose žurnaluose – vestuviniame žurnale, dirbančioms mamoms skirtame žurnale ir paauglių žurnale, – ir visus juos per pastaruosius kelerius metus uždarė. Taigi dabar ji rašė kriminaliniam tinklaraščiui „Detektyvas“ ir pas mus atvažiavo (kikenimas) pabandyti gauti mano interviu. Velniai griebtų, man patiko jos alkano vaiko įžūlumas: Jūs tik išleiskit mane į Kartidžą – na ir kas, kad didiesiems žiniatinkliams nepavyko, man pavyks! – Su visais kitais laukiau prie tavo namo, paskui prie nuovados, galiausiai nusprendžiau, kad man reikia išgerti. Ir įėjai tu. Tiesiog tobula. Keista, ar ne? – tarškėjo ji. Ausyse segėjo mažus auksinius žiedelius ir visą laiką su jais žaidė, plaukus buvo susibrukusi už ausų. – Man metas, – pasakiau. Žodžiai jau vėlėsi, tuoj visai neapversiu liežuvio. – Bet taip ir nepasakei, kodėl tu čia, – nepasidavė Rebeka. – Turiu pasakyti, reikia drąsos iš namų išeiti va taip vienam, be draugo, kuris paremtų. Įtariu, žmonės ne itin meiliai į tave žiūri. Gūžtelėjau pečiais: būta čia ko. – Žmonės sprendžia, tavęs nė nepažinodami. Pavyzdžiui, ta mobiliuoju parke padaryta nuotrauka. Ko gero, tu panašus į mane – mus mokė būti mandagius. Bet niekam nerūpi, kaip buvo iš tikrųjų. Jie tiesiog nori… pričiupti. Supranti? – Pavargau nuo žmonių, kurie mane smerkia vien todėl, kad atitinku kažkokį stereotipą. Ji kilstelėjo antakius; auskarai suvirpėjo. Įsivaizdavau Eimę, sėdinčią savo paslaptingame valdymo centre kad ir kokiame Dievo užkampyje, tyrinėjančią mane iš visų pusių, net iš toli matančią, koks aš netobulas. Ar yra kas nors, ką pamačiusi ji atšauktų visą šitą beprotybę? Tęsiau savo mintį: – Žmonės mano, kad mūsų santuoka buvo pašlijusi, bet prieš dingdama ji paliko man lobio paiešką. Eimė nori vieno iš dviejų: pamokyti mane ir nubausti, kaip baudžiami visi blogi berniukai; pamokyti, kad susiprasčiau ir mylėčiau ją taip, kaip ji nusipelnė, būčiau geras ir paklusnus kaip išbartas susigūžęs mažas berniukas.

– Puiki lobio paieška. – Aš šypsojausi. Rebeka papurtė galvą, suraukė kaktą. – Mano žmona mūsų vestuvių metinių proga visada surengia lobio paiešką. Viena užuomina veda į kokią ypatingą vietą, kur paslėpta kita užuomina, ir taip iki galo. Eimė… – Pasistengiau, kad ištrykštų ašaros, nusibraukiau jas. Laikrodis virš durų rodė 12.37. – Ji išslapstė visas šių metų užuominas, o tada dingo. – Išslapstė prieš pradingdama jūsų vestuvių metinių dieną? – Tik dėl to aš dar ir laikausi. Taip jaučiuosi arčiau jos. Rebeka išsitraukė mažą skaitmeninę kamerą. – Leisk įrašyti interviu su tavimi. – Nekoks sumanymas. – Pateiksiu jį su komentarais, – įkalbinėjo ji. – Nikai, kaip tik šito tau ir reikia. Konteksto. Tau šito gyvybiškai reikia. Nagi, porą žodžių. Papurčiau galvą, pernelyg pavojinga. – Pakartok, ką tik ką pasakei. Aš rimtai, Nikai. Aš Elenos Abot priešingybė. Tau manęs reikia. – Ji pakėlė kamerą, raudona akelė įsmigo į mane. – Baik, išjunk. – Padėk mergaitei. Gaunu Niko Dano interviu ir karjera man garantuota. O tu būsi padaręs gerą darbą. Būk geras. Nieko bjauraus, Nikai, tik minutėlę. Tik minutėlę. Prisiekiu, rodysiu tik iš gerosios pusės. Ji mostelėjo į nišą greta, kur būtume toliau nuo visokių žioplių akių. Linktelėjau, ir mudu persikraustėme, o raudona akelė visą laiką spitrijo į mane. – Ką nori sužinoti? – paklausiau. – Papasakok apie lobio paiešką. Skamba romantiškai. Ypatinga, nuostabu, romantiška. Galvok, ką šneki, Nikai. Kad tiktų visuomenei ir kad tiktų žmonai. Dabar, paliepiau sau, aš esu vyras, kuris myli savo žmoną ir yra pasirengęs ją surasti. Aš myliu savo žmoną ir esu geras žmogus. Mane verta paremti. Aš nesu tobulas vyras, bet mano žmona tobula, ir nuo šiol aš būsiu labai labai nuolankus. Man tai padaryti buvo kur kas lengviau negu suvaidinti liūdesį. Kaip jau sakiau, man geriau einasi saulės šviesoje. Bet vis tiek pajutau, kaip sugniaužė gerklę prieš tariant tokius žodžius. – Mano žmona – nuostabiausia iš visų mano kada nors sutiktų moterų. Kiek vyrukų gali tuo pasigirti? Vedžiau pačią nuostabiausią iš mano kada nors sutiktų moterų. Prakeiktakalėprakeiktakalėprakeiktakalė. Grįžk, ir aš tave nudėsiu.

EIMĖ ELIOT-DAN PO DEVYNIŲ DIENŲ

Pabudau susinervinusi. Reikia dingti. Manęs neturi čia rasti. Štai su kokia mintimi pabudau, šitai švystelėjo galvoje lyg žaibas. Tyrimas vyksta per lėtai, su pinigais einasi priešingai, o godžios Džefo ir Gretos antenos tik ir gaudo signalus. Ir aš dvokiu kaip žuvis. Kažkuo įtartinas man pasirodė Džefas ir tos lenktynės kranto link, prie mano drabužių krūvelės ir pinigų diržo. Įtartina, kad Greta vis praneša, ką rodė per „Eleną Abot“. Mane dėl to ima nervas. O gal darausi paranojiška? Jau pradedu galvoti kaip Dienoraščio Eimė: Ar mano vyras ketina mane nužudyti, ar aš tik prasimanau?!?! Pirmą kartą man pasidaro nuoširdžiai jos gaila. Du kartus paskambinu Eimės Dan pasitikėjimo telefonu, pasikalbu su dviem skirtingais žmonėmis ir pamėtėju dvi skirtingas užuominas. Sunku pasakyti, kaip greitai jos pasieks policiją – savanoriams, regis, absoliučiai neįdomu. Niūriai nusiteikusi važiuoju į biblioteką. Reikia krautis daiktus ir dingt iš čia. Reikia valikliu iššveisti namelį, nuo visur nuvalyti pirštų atspaudus, išsiurbti, kad neliktų plaukų. Ištrinti Eimę (Lidiją ir Nensę) ir važiuoti. Jei išvažiuosiu, man niekas negrės. Net jeigu Greta su Džefu įtaria, kas aš tokia, kol manęs iš tikrųjų nesučiupo, nieko baisaus. Eimė Eliot-Dan yra it sniego žmogus – trokštama ir apipinta pasakomis, – o jiedu du Ozarko sukčiai, kurių miglotas pasakojimas būtų iš karto demaskuotas. Išvažiuosiu šiandien. Štai ką nusprendžiu, panarinta galva įžengdama į vėsią, beveik tuščią biblioteką su trimis laisvais kompiuteriais. Įsijungiu internetą pasižiūrėti, kas nauja apie Niką. Po minėjimo žinios apie Niką buvo vis kartojamos – sukami tie patys faktai, kalbama vis garsiau, bet nepasakoma nieko nauja. O šiandien kažkas kitaip. Surenku Niko vardą, pavardę į paieškos langelį ir matau, kad tinklaraščiai eina iš proto, nes mano vyras prisigėrė ir bare kažkokiai mergiotei su kamera kvailą interviu. Dieve, tas asilas niekada nepasimokys. NIKO DANO VIDEOIŠPAŽINTIS!!! NIKAS DANAS, GIRTAS PRISIPAŽINIMAS!!! Širdis ima daužytis, pradeda tvinkčioti kaklas. Mano vyras vėl susimovė. Pasikrauna filmuota medžiaga, ir štai pasirodo Nikas. Akys mieguistos, kokios būna, kai pasigeria, vokai sunkūs, jis kreivai šypsosi ir kalba apie mane. Ir jis atrodo kaip žmogiška būtybė. Atrodo laimingas. „Mano žmona – nuostabiausia iš visų mano kada nors sutiktų moterų, – sako jis. – Kiek vyrų gali tuo pasigirti? Vedžiau pačią nuostabiausią iš mano kada nors sutiktų moterų.“ Pilve kažkas vos juntamai suplazda. Šito nesitikėjau. Beveik šypsausi. „Kuo ji tokia nuostabi? – klausia mergina už ekrano. Jos balsas aukštas, guvus lyg palaikymo komandos narės. Nikas leidžiasi pasakoti apie lobio paiešką, apie tai, kad tai mudviejų tradicija, kaip aš visada prisimenu smagius, tik mudviem suprantamus juokelius. Sako, kad dabar tik tiek jam ir belikę manęs, todėl jis turįs užbaigti lobio paiešką. Tai esanti jo misija. „Kaip tik šįryt pasiekiau paskutinį punktą, – sako jis. Jo balsas kimus. Stengiasi perrėkti triukšmą. Grįžęs namo paskalaus gerklę šiltu vandeniu su druska, kaip kad jam suruošdavo mama. Jei būčiau

namie, paprašytų, kad pašildyčiau vandens ir paruoščiau druskos tirpalo, nes jis niekada nenutaikąs druskos. – Ir dabar aš… daug ką supratau. Žinot, tik ji sugeba mane nustebinti. Kiti… Aš žinau, ką jie pasakys, nes visi kalba tą patį. Žiūrime tuos pačius serialus, skaitome tą patį, veliame tą patį per tą patį. O Eimė – ji kitokia, ji tobula. Tiesiog ji mane taip veikia.“ „Nikai, kaip manai, kur ji dabar?“ Mano vyras nudelbia akis į vestuvinį žiedą ir du kartus jį apsuka. „Nikai, ar viskas gerai?“ „Pasakyti tiesą? Ne. Aš nuvyliau savo žmoną. Elgiausi siaubingai. Viliuosi tik, kad dar ne per vėlu. Man. Mums.“ „Emociškai tu visiškai išsekęs.“ Nikas žiūri tiesiai į kamerą. „Noriu savo žmonos. Noriu, kad ji būtų čia, su manimi. – Jis atsikvepia. – Aš nemoku rodyti jausmų. Žinau tai. Bet aš ją myliu. Noriu, kad jai viskas būtų gerai. Jai turi viskas būti gerai. Turiu tiek daug dėl jos padaryti.“ „Pavyzdžiui?“ Jis nesmagiai nusijuokia, ir netgi dabar man tas jo juokas atrodo žavus. Anais gerais laikais vadindavau jį pokalbių šou juoku: Nikas žvilgteli žemyn, lyg netyčia nykščiu pasikaso lūpų kamputį ir giliai gerklėje sukrizena, kaip kad visada daro žavingos kino žvaigždės prieš pradėdamos savo kraują stingdantį pasakojimą. „Ne tamstos reikalas. – Jis šypsosi. – Tiesiog turiu daug ką dėl jos padaryti. Nebuvau toks vyras, koks galėjau būti. Buvo pora sunkių metų ir aš… pasidaviau. Lioviausi stengtis. Žinai, šimtus kartu girdėjau tą frazę: Mes liovėmės stengtis. Visi žino, kad tai reiškia santuokos pabaigą – tai chrestomatinis sakinys. Bet čia aš lioviausi stengtis. Aš. Nebuvau toks vyras, koks turėjau būti.“ Niko akių vokai apsunkę, liežuvis kliūva ir girdėti jo šniaukrojimas. Jis gerokai įkaušęs, trūksta vieno stiklo, kol bus visiškai girtas. Skruostai įraudę nuo alkoholio. Man ima kaisti pirštų galai, prisiminus jo odos kaitrą po poros kokteilių. „Tai ką tu dėl jos padarytum?“ – Kamera susvirduliuoja – mergina bando paimti savo stiklinę. „Ką aš dėl jos padarysiu? Pirmiausia ketinu ją surasti ir susigrąžinti namo. Tikrai tai padarysiu. Paskui? Suteiksiu jai viską, ko tik jai iš manęs reikės. Taip bus nuo dabar ir per amžius. Nes aš baigiau lobio paiešką ir buvau parklupdytas. Sutramdytas. Dar niekada taip gerai nesupratau savo žmonos kaip dabar. Dar niekada man nebuvo taip aišku, ką daryti.“ „Jei dabar galėtum pasikalbėti su Eime, ką jai pasakytum?“ „Myliu tave. Rasiu tave. Aš…“ Nujaučiu, kad tuoj pacituos Danielio Dei-Luiso žodžius iš „Paskutinio mohikano“: „Nemirk… Rasiu tave.“ Negali atsispirti pagundai bet kokį nuoširdumą atskiesti citata iš filmo. Matau, kiek nedaug trūksta. Jis susitvardo. „Eime, mylėsiu tave amžinai.“ Kaip nuoširdu. Visai mano vyrui nebūdinga. Nuo mano rytinės kavos mane skiria trys nesveikai nutukę kalniečiai su motorizuotais paspirtukais. Jų subinės verčiasi abipus tų technikos stebuklų, bet jiems vis tiek reikia dar vieno mėsainio su kiaušiniu. „MacDonald“ viduje priešais mane tikrąja to žodžio prasme su savo transporto

priemonėmis stovi trys žmonės. Iš tikrųjų man nesvarbu. Man, nors ir tenka keisti planą, kažkodėl linksma. Internetu filmuotas interviu jau sklinda į visas puses ir žmonės į jį reaguoja stebėtinai gerai. Apdairiai optimistiškai: Gal vis dėlto šitas vyrukas nenužudė savo žmonos. Toks motyvas, žodis žodin, pasirodo dažniausiai. Vos tik Nikas išlenda iš savo apsauginio kiauto ir parodo bent kiek jausmo – štai, prašom. Nes niekam, žiūrinčiam interviu, nesitiki, kad jis apsimetinėja. Tai nebuvo mėgėjiškas spektaklis „Skandinkime liūdesį“. Mano vyras mane myli. Ar bent jau vakar vakare mylėjo. Aš savo pigiame nameliūkštyje, kuriame trenkia sudvisusiu rankšluosčiu, planavau jo pražūtį, o jis mane mylėjo. To nepakanka. Aišku, kad tai suprantu. Negaliu pakeisti savo plano. Bet tai jau šioks toks atokvėpis. Mano vyras baigė lobio paiešką ir yra mane įsimylėjęs. Ir jis labai sielvartauja: ant skruosto tikrai mačiau dilgėlinę. Privažiuoju prie namelio ir randu pas mane besibeldžiančią Dorotę. Nuo kaitros šlapi plaukai glotniai sušukuoti atgal lyg Volstrito erelių. Ji turi įprotį nusišluostyti viršutinę lūpą, o tada prakaitą nuo pirštų nulaižyti, taigi kai atsigręžia į mane, stovi apsižiojusi smilių lyg sviestinę kukurūzo burbuolę. – Štai kur ji, – sako Dorotė. – Skolininkė. Vėluoju susimokėti už namelį. Dvi dienas. Vos nenusikvatoju – vėluoju susimokėti nuomą. – Atsiprašau, Dorote. Atnešiu po dešimties minučių. – Jei tu nieko prieš, verčiau palauksiu. – Dar nežinau, ar liksiu čia gyventi. Ko gero, teks keliauti. – Vis tiek esi man skolinga už dvi dienas. Malonėk aštuoniasdešimt dolerių. Neriu į namelį, atsisegu sulysusį pinigų diržą. Rytą persiskaičiavau atsargas, ilgai po vieną dėliojau banknotus – erzinantis ekonominis striptizas, – ir didysis atradimas tas, kad kažkodėl turiu tik 8 849 dolerius. Gyventi labai brangu. Kai pravėriau duris norėdama Dorotei atiduoti pinigus (liko 8 769), pamačiau, kad Greta su Džefu smakso Gretos priebutyje ir stebi mus. Džefas nebrązgina gitara, Greta nerūko. Atrodo, stovi priebutyje vien tam, kad geriau mane matytų. Abu pamojuoja man – labas, širdele, – aš irgi vangiai pamoju. Uždarau duris ir imu krautis daiktus. Keista, kiek nedaug teturiu šiame pasaulyje, kai buvau įpratusi turėti tiek daug. Neturiu šluotelės kiaušiniams plakti nė dubenėlio sriubai. Turiu paklodžių ir rankšluosčių, bet neturiu padorios antklodės. Turiu žirkles, taigi galiu nuolat pasitrumpinti plaukus. Nusišypsau apie tai pagalvojusi, nes kai susikraustėme gyventi kartu, Nikas žirklių neturėjo. Neturėjo nei žirklių, nei lygintuvo, nei popieriaus segiklio. Pamenu, paklausiau jo, kaip, jo manymu, civilizuotas žmogus gali gyventi be žirklių, jis atsakė, kad negali, čiupo mane į glėbį, numetė ant lovos, pats užšoko ant viršaus, ir aš juokiausi, nes tada dar buvau Kieta Pana. Juokiausi, užuot pagalvojusi, ką tai reiškia. Nereikėtų tekėti už vyro, kuris neturi gerų žirklių. Toks būtų mano patarimas. Nieko gero iš tokių vedybų. Sulankstau ir į savo kuprinėlę kraunuosi drabužius – tuos pačius tris komplektus, kuriuos nusipirkau prieš mėnesį ir laikiau pabėgti skirtame automobilyje, kad nieko nereikėtų imti iš namų. Įsimetu kelioninį dantų šepetėlį, kalendorių, šukas, losjoną, migdomųjų tabletes, kurių nusipirkau dar

tada, kai ketinau jų prisirijusi nusiskandinti. Dar – savo pigiuosius maudymosi kostiumėlius. Viens du ir baigta. Užsimaunu gumines pirštines ir viską nuvalau. Duše išimu groteles ir išvalau ten užkibusius plaukus. Nemanau, kad Greta su Džefu žino, kas aš, bet jeigu ir žino, nenoriu palikti jokių įrodymų ir visą laiką sau kartoju: Štai ką gavai už atsipalaidavimą, štai ką gavai už tai, kad negalvojai visą laiką – visą laiką. Elgeisi, mergele, baisiai kvailai ir nusipelnei, kad tave sučiuptų. Kas, jeigu palikai plaukų registratūroje – kas tada? O jeigu palikai atspaudų Džefo mašinoje arba pas Gretą virtuvėje – kas tada? Kaip tau galėjo ateiti į galvą, kad gali nesijaudinti? Įsivaizduoju, kaip policija šniukštinėja po namelius, nieko neranda, o tada, kaip kine, stambiu planu parodo mano vieną rusvą plauką, plūduriuojantį palei cementinį baseino dugną, laukiantį, kol mane pražudys. Tada mintys pakrypsta kitur: Nagi, niekas čia tavęs neieškos. Policija teturės dviejų sukčių liudijimą, neva jie matę tikrą Eimę Eliot-Dan pigiame aplūžusių namelių komplekse dievai žino kokiame užkampyje. Menki žmogeliai, norintys pasijusti didesni – štai ką pamanytų policija. Atkaklus beldimas į duris. Taip tėvai beldžia prieš atlapodami duris į atžalos kambarį: Aš čia šeimininkas. Stoviu vidur kambario ir svarstau, gal vertėtų neatidaryti. Bum bum bum. Dabar supratu, kodėl taip dažnai siaubo filmuose šitai rodoma – paslaptingas beldimas į duris, – nes tai panašu į košmarą. Nežinai, kas ten, bet žinai, kad atidarysi. Galvoji: Blogas žmogus nesibels. Ei, mieloji, mes žinom, kad tu namie – atidaryk! Nusitraukiu gumines pirštines ir atidarau duris. Mano priebutyje stovi Džefas su Greta, saulė šviečia jiems į nugaras, jų veidai šešėlyje. – Labas, gražuole, ar galim užeiti? – klausia Džefas. – Tiesą sakant… Aš pati ketinau pas jus, žmonės, užeiti, – sakau. Stengiuosi kalbėti ramiai, noriu parodyti, kad esu užsiėmusi. – Šįvakar išvažiuoju… Šįvakar arba rytoj. Paskambino iš namų, reikia grįžti. – Namo į Luizianą ar į Savaną? – klausia Greta. Jiedu su Džefu kalbėjosi apie mane. – Luizi… – Koks skirtumas, – sako Džefas. – Užeisim minutėlei, atsisveikinsim. Jis žengia į mane, ir man dingteli, gal reikėtų suspiegti arba užtrenkti jam prieš nosį duris, bet nebūtų iš to nieko gero. Verčiau apsimesti, kad viskas gerai, ir viltis, jog taip ir bus. Greta jiems įėjus uždaro duris ir atsišlieja į jas, o Džefas, aiškindamas kažką apie orą, pėdina į miegamąjį, paskui į virtuvę. Atidarinėja spintas ir spinteles. – Turi viską iškuopti; antraip Dorotė neatiduos užstato, – kalba jis. – Jos neperkalbėsi. – Džefas atidaro šaldytuvą, įkiša nosį į daržovių skyrelį, į šaldiklį. – Net kečupo indelio negali palikti. Man visados atrodė, kad tai nenormalu. Kečupas negenda. Jis atidaro spintą ir pakelia patalynę, kurią sulanksčiusi ten sudėjau, išpurto paklodes. – Visada išpurtau paklodes, – sako. – Kad patikrinčiau, ar nieko neliko – kojinės, apatinių ar dar ko nors. Atidaro lovos spintelės stalčių, atsiklaupia, pažiūri už jo. – Atrodo, neblogai pasidarbavai, – sako stodamasis; šypsodamasis nusibraukia į džinsus rankas. – Nieko nepalikai. Nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos.

– Kur padėjai, mieloji? – Ką kur padėjau? – Pinigus. – Jis gūžteli pečiais. – Neapsunkink visko. Mudviem su ja labai jų reikia. Greta nieko nesako. – Turiu gal kokių dvidešimt baksų. – Meluoji, – sako Džefas. – Už viską, netgi nuomą, moki grynaisiais. Greta matė, kad turėjai visą paką pinigų. Taigi atiduok, važiuok, kur tau patinka, ir mes daugiau nesipainiosime vieni kitiems ant kelio. – Iškviesiu policiją. – Pirmyn! Prašom. Džefas laukia ant krūtinės susidėjęs rankas, nykščius sukišęs į pažastis. – Tavo akiniai netikri, – sako Greta. – Paprastas stiklas. Nieko nesakau, žiūriu į ją, viliuosi, kad pasitrauks. Šitie du nervinasi, gal vis dėlto jie apsigalvos, pasakys, kad tenorėjo mane išdurti, ir mes visi trys skaniai pasijuoksime, nors žinosime, kad ketinimai buvo kitokie, bet vis tiek visi sutartinai apsimesime. – Ir tavo plaukai – šaknys atauga, ir jos šviesios, daug gražesnė spalva už tą, kuria nusidažei – žiurkėniška. Ir, beje, kirpimas tragiškas, – supeikia Greta. – Tu slapstaisi – kad ir nuo ko. Nežinau, ar tikrai nuo kokio diedo, ar nuo dar ko nors, bet policijos tu nekviesi. Todėl tiesiog atiduok pinigus. – Džefas tave įkalbėjo? – Aš įkalbėjau Džefą. Žengiu prie durų, kurias Greta laiko užrėmusi. – Išleisk mane. – Atiduok pinigus. Čiumpu už durų rankenos, Greta pasisuka į mane ir priremia prie sienos. Viena ranka įsiremia į veidą, kita pakelia man suknelę ir traukia mano pinigų diržą. – Greta, nedaryk taip! Baik! Jos karštas sūrus delnas dengia man veidą, spaudžia nosį; vienas nagas duria į akį. Tada ji vožteli mane į sieną, aš trinkteliu galva, įsikandu liežuvio galiuką. Grumtynės vyksta beveik be garso. Laikau nučiupusi diržo sagtį, bet negaliu su ja kovoti, nes nieko nematau, ašaroja akys. Netrukus ji atplėšia mano pirštus ir ant krumplių nuo jos nagų lieka degantys dryžiai. Vėl priremia mane prie sienos, atitraukia užtrauktuką, pirštais perrenka banknotus. – Dievulėliau, – nustemba. – Čia… – skaičiuoja, – daugiau kaip tūkstantis, gal du ar trys. Po velnių, moteriške! Tu gal banką apiplėšei? – Ji gali turėti, – sako Džefas. – Pavyzdžiui, pinigų išeikvojimas. Filme, viename iš Niko filmų, rėžčiau delnu Gretai į nosį, partrenkčiau ją ant grindų kruviną, be sąmonės, o tada nokautuočiau Džefą. Bet aš nemoku muštis, o jie dviese, ir iš to, regis, nebūtų jokios naudos. Pulčiau juos, jie sugriebtų mane už riešų, o aš trypčiau ir muistyčiausi kaip vaikas. Arba jie įsiustų ir kaip reikiant mane prikultų. Niekas nėra prieš mane pakėlęs rankos. Man baisu, kad mane gali sužeisti kitas. – Norėjai kviesti policiją, tai eik, skambink, – pakartoja Džefas. – Eik šikt, – sušnabždu.

– Atsiprašom dėl šito, – sako Greta. – Kitą kartą būk atsargesnė, gerai? Pasistenk, kad nesimatytų, jog keliauji pati viena ir nuo kažko slapstaisi. – Išgyvensi, – sako Džefas. Jis patapšnoja man per ranką ir jiedu išeina. Ant lovos spintelės guli ketvirtis dolerio ir dešimties centų moneta. Čia visi mano pinigai.

NIKAS DANAS PO DEVYNIŲ DIENŲ

Labas rytas! Sėdžiu lovoje, greta pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį, ir džiaugiuosi internetiniais savo ekspromtu duoto interviu komentarais. Nuo menkų pigaus viskio sukeltų pagirių truputį tvinkčioja kairės akies obuolys, bet šiaip esu visiškai patenkintas. Vakar vakare užmečiau pirmą jauką, kad parviliočiau savo žmoną namo. Aš atsiprašau, būsiu tau geras, nuo šiol darysiu viską, ko panorėsi, visam pasauliui pranešiu, kokia tu ypatinga. Nes jeigu Eimė nepasirodys, man galas. Tenerio detektyvas (raumeningas, tvarkingas vyrukas, o ne, kaip tikėjausi, taurelės nevengiantis paniurėlis seklys) nieko nepešė – mano žmona dingo kaip į vandenį. Reikėjo Eimę įtikinti grįžti pas mane, turėjau ją apiberti komplimentais ir parodyti, jog kapituliavau. Jei komentarai ką nors reiškia, žengiau teisingą žingsnį, nes komentarai buvo geri. Labai geri: Ledo žmogus sutirpo! ŽINOJAU, kad jis geras bičas. In vino veritas! Gal vis dėlto jis nenužudė jos. Gal vis dėlto jis nenužudė jos. Gal vis dėlto jis nenužudė jos. Ir mane nustojo vadinti Lansu. Už mano namo sienų nerimo operatoriai ir žurnalistai, jie norėjo, kad vyrukas, kuris Gal Vis Dėlto Nenužudė Savo Žmonos, padarytų pareiškimą. Už užtrauktų užuolaidų girdėjosi: Ei, Nikai, išlįsk, papasakok apie Eimę. Ei, Nikai, papasakok apie lobio paiešką. Jiems tai buvo tik nauja priemonė aukštesniems reitingams pasiekti, bet vis dėlto skambėjo kur kas geriau negu Nikai, ar nužudei savo žmoną? O tada staiga jie ėmė šūkauti Go vardą. Jie mėgo Go, ji nenutaisydavo akmeninio veido, žinojai, ar Go liūdna, ar pikta, ar sunerimusi; surašyk apačioje titrus, ir visa istorija kaip ant delno. Margo, ar jūsų brolis nekaltas? Margo, papasakokite apie… Teneri, ar jūsų klientas nekaltas? Teneri… Suskambo durų skambutis. Atidariau slėpdamasis už durų, nes buvau visas susitaršęs – piestu pasistoję plaukai ir nudrengti šeimyniniai buvo gana iškalbingi. Vakar vakare filmuojamas buvau žavingai įsimylėjęs, kauštelėjęs, vyne atradęs teisybę. Dabar atrodžiau kaip tikras girtuoklis. Uždariau duris ir laukiau, kada šitie du ims liaupsinti mano spektaklį. – Kad daugiau niekada – niekada – nekrėstum nieko panašaus, – prakalbo Teneris. – Kas, velniai rautų, tau yra, Nikai? Man toks jausmas, kad tave reikia laikyti ant pasaitėlio. Kaip gali būti šitoks kvailas? – O ar matėt internete komentarus? Žmonėms patiko. Kaip kad man liepėt, keičiu žmonių požiūrį į save. – Nedrįsk tokių dalykų daryti, kai padėtis nevaldoma, – varė toliau Teneris. – O kas, jeigu ji dirba Elenai Abot? O kas, jeigu ji būtų pradėjusi tavęs klausinėti keblesnių dalykų negu Ką pasakytum savo

žmonai, gražuti, meiluti kiškuti? Paskutinį sakinį išdainavo mergaitišku balseliu. Po oranžiniu dirbtiniu įdegiu Tenerio veidas išraudo ir dabar švietė radioaktyvios paletės spalvomis. – Pasiklioviau savo instinktais. Aš žurnalistas, Teneri, turėtumėt manimi bent kiek pasitikėti, kad sugebėsiu užuosti klastą. Ji buvo labai miela. Teneris atsisėdo ant sofos ir užsikėlė kojas ant otomanės, kuri pati niekaip nebūtų apvirtusi. – Aha, kurgi, kaip ir tavo žmona kadaise, – įgėlė jis. – Kaip ir Endė. Kaip skruostas? Skruostą vis dar skaudėjo; kai Teneris priminė apie jį, žaizdelė, regis, ėmė tvinkčioti. Atsisukau į Go, tikėdamasis paramos. – Nikai, tai buvo neišmintinga, – pasakė Go ir atsisėdo priešais Tenerį. – Tau labai labai nuskilo, kad viskas baigėsi labai gerai, bet galėjo būti ir kitaip. – Žmonės, jūs perspaudžiat. Ar negalėtume bent kiek pasidžiaugti geromis naujienomis? Puse minutės gerų naujienų per pastarąsias devynias dienas? Būkit geri. Teneris demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį. – Gerai, pirmyn. Kai ėmiau kalbėti, Teneris iškėlė smilių ir ėmė mykti, kaip mykia suaugusieji, kai juos bando pertraukti vaikai. Pamažu jo smilius leidosi žemyn ir galiausiai palietė laikrodžio ciferblatą. – Viskas, pusė minutės. Ar patiko? – Jis palaukė, ar ką nors sakysiu; pabrėžtina tyla, kokia stoja, kai mokytas paklausia nenuoramos studento: Ar baigei savo šnekas? – O dabar mums reikia pasikalbėti. Dabar toks momentas, kai visų svarbiausia numatyti tinkamiausią laiką. – Sutinku. – Oho, dėkoju. –Teneris nužvelgė mane kilstelėjęs antakį. – Noriu kuo skubiau kreiptis į policiją ir pranešti apie malkinės turinį. – Kol rūnkeliai… Runkeliai, pamaniau, trumpoji u, ne ū. To mane išmokė Eimė. – …vėl tave myli. O, persiprašau, ne vėl. Pagaliau. Reporteriai rado, kur gyvena Go, ir nebesaugu ilgiau slėpti malkinę su visais tais daiktais. Eliotai?.. – Eliotų paramos nebėra ko tikėtis, – pranešiau. – Visiškai. Vėl tyla. Teneris nusprendė neskaityti man moralo, net nepaklausė, kas nutiko. – Taigi mums reikia pulti, – pasakiau, jausdamasis nenugalimas, grėsmingas, kupinas energijos. – Nikai, čia tik vienas geras posūkis, nepasidarei dėl to neįveikiamas, – nusodino mane Go. Išsitraukusi iš rankinės man į delną įspraudė porą piliulių. – Nuo pagirių. Turi šiandien būti šviežias kaip agurkėlis. – Viskas bus gerai, – nuraminau ją. Nugurkiau piliules, atsigręžiau į Tenerį. – Ką darom? Pasiplanuojam. – Puiku, turiu naujienų, – pareiškė Teneris. – Tai absoliučiai neortodoksiška, bet toks jau mano darbo stilius. Ryt duosime interviu Šaronai Šyber. – Oho… Rimtai? Nieko geriau už Šaroną Šyber nė nebūčiau panorėjęs: šiuolaikiška reitingų viršūnėse (30–55 metų auditorija) besilaikančio kanalo (daugiau transliacijų negu kabelinio) žinių žurnalistė (kad įrodyčiau, jog moku pagarbiai bendrauti su žmonėmis, turinčiais vaginas). Buvo žinoma, kad į drumstus kriminalinės žurnalistikos vandenis ji užklysta labai retai, bet kai jau ko nors imasi, daro tą

skrupulingai sąžiningai. Prieš dvejus metus po savo šilkiniu sparneliu priglobė jauną motiną, įkalintą už tai, kad mirtinai užpurtė savo kūdikį. Šerona Šyber daugybę vakarų transliavo teisiškai pagrįstą – ir labai emocionalų – ginamąjį procesą. Toji moteris dabar namie Nebraskoje, ji vėl ištekėjo ir laukiasi. – Rimtai. Ji susisiekė su mumis, kai pasirodė ta filmuota medžiaga. – Taigi interviu vis dėlto padėjo, – nesusilaikiau. – Jis viską įdomiai pakreipė: iki to vaizdo įrašo visiems buvo aišku, kad tą padarei tu. O dabar atsirado menka galimybė, kad galbūt nepadarei. Nežinau, kaip tau pavyko pagaliau nuoširdžiai pakalbėti… – Nes vakar jis tai darė turėdamas konkretų tikslą – parsivilioti Eimę, – pasakė Go. – Tai buvo puolamasis manevras. O iki tol buvo neišgyventi, nenuoširdūs jausmai, pataikavimas. Nusišypsojau Go dėkodamas. – Ką gi, tai ir pasistenk neužmiršti to tikslo, – patarė Teneris. – Nikai, aš ne šūdą malu. Taip elgtis yra absoliučiai neįprasta. Dauguma advokatų tave užčiauptų. Bet aš noriu šį tą išbandyti. Žiniasklaida įsiskverbė į teisinę aplinką. Dabar, kai yra internetas, feisbukas, jutubas, nebeliko tokio dalyko kaip nešališkas prisiekusiųjų žiuri. Nepriekaištinga reputacija nebesvarbu. Aštuoniasdešimt, devyniadešimt procentų bylos būna nulemta, iki tau įžengiant į teismo salę. Tai kodėl to neišnaudojus, kodėl nesuvaldžius tėkmės. Bet tai rizika. Noriu, kad kiekvienas žodis, kiekvienas judesys, kiekvienas pateikiamas faktas būtų apgalvotas iš anksto. Tačiau privalai elgtis natūraliai, turi patikti, nes antraip rezultatas bus priešingas. – Nemanau, kad būtų sunku, – išrėžiau. – Nusilaki kaip šiaučius ir nuoširdumas garantuotas. – Turi labai atsargiai rinkti žodžius ir pasakyti Šaronai, kad į tam tikrus klausimus neatsakinėsi. Ji vis tiek klaus, bet išmokysim tave, kaip atsakyti: Dėl tam tikrų šią bylą tiriančios policijos išankstinių nuostatų aš, deja, į šį klausimą dabar, kad ir kaip norėčiau, negaliu atsakyti. Ir reikia tai pasakyti įtikinamai. – Kaip kalbantis šuniukas. – Taip, kaip kalbantis šuniukas, kuris nenori keliauti į kalėjimą. Šarona Šyber ėmėsi tavo bylos, Nikai, ir jiems tai tikras aukso gabalas. Tai absoliučiai neortodoksiška, bet toks jau mano darbo stilius, – pakartojo Teneris. Jam patiko šita frazė; tai buvo jo leitmotyvas. Teneris nutilo, suraukė antakius – neva susimąstė. Ketino pasakyti kažką, kas man nepatiks. – Kas? – paraginau. – Tau teks Šaronai Šyber pasakyti apie Endę – šita yla anksčiau ar vėliau vis tiek išlįs iš maišo. – Dabar, kai žmonės pagaliau pajuto man simpatiją? Norit, kad viską sugadinčiau? – Patikėk, Nikai – žinai, kiek bylų esu turėjęs? Šitai visada – kaip nors, kada nors – išaiškėja. Negalime šito palikti savieigai. Prisipažinsi jai apie Endę ir atsiprašysi. Atsiprašysi taip, lyg nuo to priklausytų visas tavo gyvenimas. Tu – vyras, silpnas, kvailas vyras, turėjai romaną. Bet tu myli savo žmoną, tu nori su ja susitaikyti. Duosi interviu, jį parodys kitą vakarą. Visas laidos turinys saugomas, taigi laidos reklamose niekas nevalkios Endės vardo. Jie nebent gali vartoti žodį bomba. – Tai jūs jau jiems pasakėte apie Endę? – Dieve mano, ne, – atsakė Teneris. – Pasakiau: turim jums tikrą bombą. Taigi duodi interviu ir turim maždaug parą laiko. Prieš pat transliaciją pranešame Bonėj ir Gilpinui apie Endę ir malkinės

radinius. Velniai rautų, pateikėme jums viską ant lėkštelės: Eimė gyva ir nori Niką apkaltinti žmogžudyste! Ji pamišėlė, ji pavyduolė ir nori, kad Nikas būtų apkaltintas dėl jos žmogžudystės! Kur ritasi pasaulis! – O kodėl to nepasakius Šaronai Šyber? Apie tai, kad Eimė bando mane pakišti? – Pirma priežastis. Prisipažįsti dėl Endės, meldi atleidimo, ir tauta nusiteikusi tau atleisti, jai tavęs gaila – amerikiečiams patinka, kai nusidėjėliai atgailauja. Bet apie žmoną negali sakyti nieko bloga, niekam nepatiks, jei į šoną sukantis vyras ims kuo nors kaltinti savo žmoną. Palaukim, kol kitą dieną tai padarys kas nors kitas: Policijai artimas šaltinis atskleidė, kad Niko žmona – toji, kurią jis myli visa širdimi, – bando jį pakišti. Puikus šou. – O kokia kita priežastis? – Labai jau sunku būtų paaiškinti, kaip Eimė bando tave pakišti. Trumpai to neišdėstysi. Televizijai tai netinka. – Man jau bloga, – pasakiau. – Nikai, – sudraudė Go. – Žinau, žinau – reikia. Bet ar įsivaizduojate – didžiausia tavo paslaptis ir tu turi ją atskleisti visam pasauliui. Žinau, kad turiu tai padaryti. Ir, manau, tai mums išeis į naudą. Tai vienintelis būdas parsivilioti Eimę, – pasakiau. – Ji nori, kad būčiau viešai pažemintas… – Kad būtum pamokytas, – nutraukė mane Teneris. – Pažemintas skamba taip, lyg savęs gailėtumeisi. – …ir kad viešai atsiprašyčiau, – pridūriau. – Bet bus klaikiai šlykštu. – Kol nepradėjom tartis dėl kitų dalykų, noriu štai ką pasakyti, – prakalbo Teneris. – Atskleisti viską policijai – Eimė nori pakišti Niką – rizikinga. Dauguma farų išsirenka įtariamąjį ir laikosi jo įsikibę. Jie neieško jokių kitų galimybių. Taigi yra rizikos, kad mes jiems pasakysime, o jie tik išsišaipys iš mūsų ir tave suims. Ir tada kaip ir būsime jiems įdavę savo gynybos gaires. Jie galės pasirengti sužlugdyti mūsų gynybą teisme. – Pala, Teneri, skamba labai nekaip, – įsiterpė Go. – Kaip visiškas blogis. – Leiskit man užbaigti, – kalbėjo toliau Teneris. – Pirma, manau, kad tu, Nikai, teisus. Manau, kad Bonėj nėra įsikalusi sau į galvą, kad tu žudikas. Manau, ji priims ir kitą versiją. Ji turi sąžiningos policininkės reputaciją. Ir gerą nuojautą. Kalbėjausi su ja. Nuo jos sklinda gera aura. Man regis, įkalčiai ją veda prie tavęs, o nuojauta sako ką kita. Be to, jei prieisime iki teismo, to, kad Eimė bando tave pakišti, aš gynybai vis tiek nenaudosiu. – Ką turit omeny? – Kaip jau sakiau, viskas labai painu, prisiekusieji nesugebės atsekti. Patikėkit, jei tai netinka televizijai, netinka ir prisiekusiesiems. Labiau laikysimės O. J. taktikos16. Paprasta siužetinė linija: farai nekompetentingi ir nori atsigriebti per tave, viskas paremta šalutiniais faktais, jei pirštinė netinka, tai bla bla bla. – Bla bla bla tikrai suteikia man pasitikėjimo, – įgėliau. Teneris akinamai nusišypsojo. – Nikai, prisiekusieji mane myli. Aš – vienas iš jų. – Ne, Teneri, jūs kitoj barikadų pusėj. – Apversk kitaip: jiems patinka manyti, kad jie tokie kaip aš.

Dabar kiekvieną mūsų žingsnį, kiekvieną krustelėjimą sekė fotoaparatais blyksinčių paparacų pulkeliai, taigi mus, Go, Tenerį ir mane, išėjusius iš namo, pasitiko šviesos ir triukšmas („Nenuleisk akių, – patarė Teneris. – Nesišypsok, bet nebūk susigėdęs. Nelėk, eik ramiai, tegu jie fotografuoja, tvardykis, iki uždarysi duris. Tada gali juos plūsti kiek tinkamas.“) Važiavome į Sent Luisą, kur turėjo būti filmuojamas interviu. Jam mane parengti turėjo Tenerio žmona Betsė, buvusi televizijos žinių diktorė, dabar teisininkė. Ji buvo antroji Bolt pavadinime „Bolt & Bolt“. Tai buvo šiurpoka karnavališka kavalkada: mudu su Teneriu, iš paskos Go, o paskui ją koks pustuzinis naujienų agentūrų furgonų. Bet kai horizonte iškilo Sent Luiso arka, aš apie paparacus jau nebegalvojau. Kai atėjome prie Tenerio apartamentų aukštutiniame viešbučio aukšte, jau buvau nusiteikęs paplušėti, kad interviu būtų sukaltas kaip reikiant. Vėl ėmiau ilgėtis savojo leitmotyvo: kaip šaunu būtų fotomontažas, iš kurio matyti, kaip aš rengiuosi didžiajai kovai. Koks bokso kriaušės protinis atitikmuo? Duris atidarė graži šešių pėdų ūgio juodaodė moteris. – Labas, Nikai, aš Betsė Bolt. Įsivaizdavau, kad Betsė Bolt bus mažutė dailutė šviesiaplaukė baltaodė pietietė. – Nieko tokio, visi nustemba, kai mane pamato. – Betsė, žiūrėdama man į akis, paspaudė ranką ir nusijuokė. – Teneris ir Betsė – skamba taip, lyg turėtume būti ant „Parengiamosios mokyklos gido“ viršelio, ar ne? – Ant „Parengiamosios mokyklos vadovo“ viršelio, – pataisė Teneris ir pabučiavo žmoną į skruostą. – Matot? Jis žino, – ištarė Betsė. Ji įsivedė mus į įspūdingus viršutinio aukšto apartamentus – į saulės užlietą svetainę didžiuliais langais, abipus kurios buvo miegamieji. Teneris aiškino negalįs apsistoti Kartidže „Days Inn“ iš pagarbos Eimės tėvams, bet mudu su Go įtarėme, kad jis neapsistojo Kartidže, nes artimiausias penkių žvaigždučių viešbutis buvo Sent Luise. Persimetėme vienu kitu žodžiu, pasikalbėjome apie Betsės šeimą, koledžą, karjerą (puiki, stulbinanti, nuostabi). Visi gavome po gėrimą (gaiviųjų gėrimų ir „Clamato“, kuris, mudviem su Go jau ėmė atrodyti, buvo tik Tenerio maivymasis, keistenybė, jo manymu, turinti jam suteikti išskirtinumo, kaip kad mokykloje dėvimi akiniai be dioptrijų). Tada mudu su Go nugrimzdome odinėje sofoje, o Betsė atsisėdo priešais. Jos suglaustos kojos buvo pakreiptos į šalį – lyg įkypas brūkšnys. Gražu ir profesionalu. Teneris vaikštinėjo mums už nugarų ir klausėsi. – Gerai, Nikai, – prabilo Betsė. – Būsime atviri, ar ne? – Taip. – Tu ir televizija. Išskyrus tą tinklaraštyje paskelbtą dalykėlį iš baro, tą detektyvas.com interviu iš vakar vakaro, šiaip jau atrodai siaubingai. – Todėl ir nuėjau į spaudos žurnalistiką, – pasakiau. – Pamatau kamerą ir mano veidas suakmenėja. – Tikrai, – pritarė Betsė. – Atrodai niūrus kaip duobkasys. Bet yra viena gudrybė, kaip tai pataisyti. – Alkoholis? – pasiteiravau. – Padėjo, kai filmavo tą dalykėlį tinklaraščiui.

– Dabar nepadės, – atrėmė Betsė. Ji ėmėsi nustatinėti filmavimo kamerą. – Manau, iš pradžių pasibandysime. Aš būsiu Šarona. Klausinėsiu to, ko ji veikiausiai klausinės, o tu atsakinėsi, kaip kad visada atsakinėji. Taip išsiaiškinsime, kiek smarkiai prašauni pro šalį. – Ji vėl nusijuokė. – Laikykis. – Betsė vilkėjo mėlyną aptemptą suknelę. Dabar iš didžiulės odinės rankinės išsitraukė perlų vėrinį. Šaronos Šyber uniforma. – Teneri? Kai vyras užsegė jai perlus, Betsė vyptelėjo. – Siekiu absoliutaus autentiškumo. Tik su maniškiu Džordžijos akcentu nieko nepadarysi. Ir su tuo, kad esu juodaodė. – Aš regiu tikrą Šaroną Šyber, – pagyriau. Betsė įjungė kamerą, atsisėdo tiesiai priešais mane, atsikvėpė, nudelbė žvilgsnį žemyn, tada pakėlė akis. – Nikai, šioje byloje yra daugybė neatitikimų, – manieringu laidos vedėjos balsu prakalbo Betsė. – Pradžioje gal malonėtumėt žiūrovams papasakoti apie tą dieną, kai dingo jūsų žmona. – Dabar, Nikai, kalbi tik apie pusryčius metinių rytą, – įsiterpė Teneris. – Nes apie tai jau yra žinoma. Bet nenurodai jokio laiko, nepasakoji nei kas buvo prieš pusryčius, nei kas buvo po jų. Akcentuoji, kokie nuostabūs buvo tie paskutinieji pusryčiai. Gerai, judam. – Taigi. – Atsikrenkščiau. Mirksėjo raudona kameros akelė, Betsė buvo nutaisiusi ironiškos žurnalistės veidą. – Nu, kaip žinot, buvo penktosios mūsų vestuvių metinės, Eimė atsikėlė anksti ir ėmėsi kepti lietinius… Betės ranka švystelėjo, ir staiga man nudiegė skruostą. – Koks čia velnias? – keiktelėjau, bandydamas susivokti, kas nutiko. Man ant kelių gulėjo raudonas želinis saldainiukas. Paėmiau jį. – Kas kartą, kai įsitempsi, kas kartą, kai šitas dailus veidas virs duobkasio kauke, paleisiu į tave tokį saldainiuką, – kuo rimčiausiai paaiškino Betsė. – Ir manot, kad nuo to būsiu ne taip įsitempęs? – Tai padeda, – pasakė Teneris. – Taip ji ir mane išmokė. Tik į mane ji, regis, mėtė akmenis. Jiedu apsikeitė eik jau tu! sutuoktinių šypsenomis. Jau supratau: jiedu buvo iš tų porų, kurios visą laiką elgiasi taip, lyg vestų savo rytinį pokalbių šou. – Pradėk nuo pradžių, bet apsistok ties lietiniais, – patarė Betsė. – Ar jie buvo tavo mėgstamiausi? Jos mėgstamiausi? Ir ką tu tą rytą ruošei savo žmonai, kol ji tau kepė lietinius? – Miegojau. – Ką buvai nupirkęs jai dovanų? – Dar nebuvau nieko nupirkęs. – Oi, katinėli. – Ji pervertė akis ir pasižiūrėjo į vyrą. – Tada kaip mokėdamas išgirk lietinius, supratai? Ir papasakok, ką ketinai jai tądien padovanoti. Nes žinau, kad be dovanos tu nebūtum grįžęs. Vėl pradėjome filmuoti, ir aš nupasakojau mudviejų lietinių tradiciją, kas buvo prasimanymas, papasakojau, kaip skrupulingai ir išradingai Eimė išrinkdavo dovanas (dar vienas saldainiukas cvaktelėto tiesiai man į nosį, ir aš iš karto atpalaidavau žandikaulį), o aš, mulkis („Būtinai vaidink apkiautėlį vyrą“, – patarė Betsė), vis dar bandžiau sugalvoti ką nors iš kojų verčiančio. – Brangių, prašmatnių dovanų ji netgi nemėgo, – prakalbau ir gavau popieriaus gumuliuku nuo

Tenerio. – Už ką? – Būtasis laikas. Po velnių, baik apie žmoną kalbėti būtuoju laiku. – Kaip suprantu, judu su žmona ne itin gerai sutarėte, – tarė Betsė. – Pora metų buvo nelengva. Mes abu netekome darbų. – Taip, gerai! – šūktelėjo Teneris. – Jūs abu. – Atsikraustėme čionai, kad padėtume mano tėčiui, kuriam Alcheimeris, ir mano velionei mamai, kuri sirgo vėžiu. Be to, man teko daug dirbti, nes ėmiausi verslo. – Gerai, Nikai, gerai, – gyrė Teneris. – Nepamiršk paminėti, kokie artimi buvote su mama, – priminė Betsė, nors apie mamą jai nė nebuvau užsiminęs. – Niekas to neužginčys, ar ne? Jokių ten „Mamytės mylimiausio“ ar „Sūnelio mylimiausios“ istorijų?17 – Ne, mudu su mama buvom labai artimi. – Gerai, – ištarė Betsė. – Tada kuo dažniau ją minėk. Taip pat kad baras priklauso jums abiem su seserimi – kai tik kalbėsi apie barą, paminėk ir seserį. Jei pats vienas turi barą, esi žaidėjas; jei baro savininkai esate drauge su mylima seserimi dvyne, tu esi… – Airis. – Pirmyn. – Taigi viskas susikaupė… – prakalbau. – Ne, – nutraukė mane Teneris. – Iš „susikaupė“ galima numanyti, kad paskui sprogo. – Taigi mudviejų reikalai buvo kiek pašliję, bet aš nusprendžiau, kad penktosios vestuvių metinės kaip tik tinkamas metas mūsų santykiams atgaivinti… – Mūsų santykiams susigrąžinti, – riktelėjo Teneris. – Atgaivinti reiškia, kad kažkas buvo mirę. – Mūsų santykiams susigrąžinti… – Ir kaip prie šito atgimimo vaizdelio dera dvidešimt trejų metų merginos dulkinimas? – paklausė Betsė. Teneris sviedė į ją saldainiuką. – Jau perlenkei, Bet. – Atleiskit, vyrai, aš moteris, ir tai skamba kaip visiški pliurpalai, absoliutūs pliurpalai. Mūsų santykiams susigrąžinti – tik jau pabaikit. Kai Eimė dingo, vis dar susitikinėjai su ta mergina. Jeigu, Nikai, neįsiteiksi moterims, jos ims tavęs nekęsti. Prisipažink, netempk gumos. Gali šitai pridurti prie: Mudu netekome darbo, persikraustėme, tėvai buvo prie mirties. Ir aš susimoviau. Visiškai susimoviau. Nebežinojau, kas esu, ir, deja, tai supratau tik tada, kai netekau Eimės. Turi pripažinti, kad esi savanaudis niekšas ir kad viskas – vien tavo kaltė. – Ko visada iš vyrų ir tikimasi, – mestelėjau. Betsė pasipiktinusi pasižiūrėjo į lubas. – Ir būtų gerai, Nikai, kad tokio savo požiūrio neplatintum.

16 Orienthalas Jamesas Simpsonas (g. 1947), amerikiečių futbolininkas, vėliau aktorius, buvo apkaltintas savo žmonos ir jos draugo nužudymu ir 1994 m. išteisintas. Teismo procesas pramintas amžiaus teismu. Proceso metu jo advokatas J. Koranas ištarė vėliau išgarsėjusią frazę „Jei netinka, privalote išteisinti“ (angl. If it doesn’t fit, you must acquit) – omeny turėta pirštinė, kuri Simpsonui netiko,

bet buvo pateikta kaip vienas iš įkalčių. 17 Aliuzija į Christinos Crawford (g. 1939) memuarų knygą „Mommy Dearest“ (1978), kurioje autorė, aktorės Joanos Crawford įdukterė, pasakoja apie vaikystėje patirtą prievartą, įmotės girtuokliavimą ir daugybę meilės romanų.

EIMĖ ELIOT-DAN PO DEVYNIŲ DIENŲ

Esu be skatiko kišenėje ir priversta bėgti. Kaip noir filme. Tik kad sėdžiu aš savo „Festiva“ mašinų aikštelės pakrašty prie didžiulio greitmaisčio užkandinių komplekso ant Misisipės kranto ir šiltas vėjelis nešioja druskos ir fermose užaugintų gyvulių mėsos kvapą. Jau vakaras – be naudos praėjo daugybė valandų, bet negaliu pasijudinti. Nežinau, kur važiuoti. Mašina su kiekviena valanda darosi vis mažesnė – turiu susirangyti kaip gemalas, kad nenutirptų kojos. Jau aišku, kad šiąnakt nemiegosiu. Durelės užrakintos, bet aš vis laukiu, kada kas nors pabels į langą. Žinau, kad pažiūrėsiu ir pamatysiu arba saldžialiežuvį žudiką maniaką išpuvusiais dantimis (argi ne likimo ironija, jei mane nužudytų?), arba rūstų asmens dokumentų reikalaujantį farą (argi ne dar blogiau, jei rastų mane stovėjimo aikštelėje kaip kokį vakatą?). Švytinčios restorano iškabos čia niekad negęsta; automobilių aikštelė – it futbolo aikštė. Vėl galvoju apie savižudybę, apie tai, kaip nuo savižudybės saugomas kalinys dvidešimt keturias valandas per parą praleidžia plieskiant lempoms – siaubinga. Dar baisiau, kad degalų likę mažiau nei ketvirtis bako: galiu bet kuria kryptimi važiuoti apie valandą, taigi turiu labai apdairiai pasirinkti, kur važiuoti. Pietuose Arkanzasas, šiaurėje Ajova, į vakarus – atgal į Ozarką. Arba galiu važiuoti į rytus, pervažiuoti upę ir traukti į Ilinojų. Kad ir kur važiuočiau, visur upė. Aš seku paskui ją arba ji seka paskui mane. Staiga suprantu, ką man daryti.

NIKAS DANAS PO DEŠIMTIES DIENŲ

Interviu dieną spietėmės laisvame Tenerio apartamentų miegamajame – repetavome mano frazes, dailinome išvaizdą. Betsė bruzdėjo prie mano drabužių, Go nagų žirklutėmis pakirpo man plaukus iki ausų. Betsė įkalbinėjo, jog leisčiausi papudruojamas, kad veidas neblizgėtų. Kalbėjomės prislopintais balsais, nes už durų kūrėsi Šaronos komanda; interviu vyks svetainėje su vaizdu į Sent Luiso arką. Vartai į Vakarus. Nežinau, kokia buvo to riboženklio prasmė, man jis tebuvo abstraktus šalies vidurio ženklas: Esate čia. – Nikai, reikia bent trupučio pudros, – galiausiai artindamasi su pūkučiu pareiškė Betsė. – Kai nerviniesi, tau išprakaituoja nosis. Niksonas dėl prakaituotos nosies pralaimėjo rinkimus. Teneris viską stebėjo it prievaizdas. – Go, nenutrumpink iš anos pusės, – nurodė jis. – Betse, atsargiai su pudra, geriau per mažai negu per daug. – Reikėjo jam suleisti botokso, – pareiškė Betsė. Matyt, botoksas mažina ne tik raukšles, bet ir prakaitavimą. Kai kuriems jų klientams prieš teismą suleisdavo keletą injekcijų į pažastis, jie tai siūlė ir man. Atsargiai, subtiliai užsimindami, kad turbūt bus teismas. – Kurgi, tik to ir betrūko, kad spauda užuostų, jog aš, kol mano žmona buvo dingusi, lepinausi botokso injekcijomis. Yra dingusi. Žinojau, kad Eimė nėra mirusi, bet ji taip toli, jog jausmas buvo beveik toks pats. Žmona būtuoju laiku. – Susivokei, – pagyrė Teneris. – Kitą kartą padaryk tai prieš prasižiodamas. Penktą po pietų suskambo Tenerio telefonas. Teneris metė akį į ekranėlį. – Bonėj. – Jis nukreipė skambutį į balso paštą. – Paskui jai paskambinsiu. Jis saugojosi, kad dėl kokios nors naujos informacijos, kokios nors kvotos ar gando netektų keisti savo pareiškimo. Pritariau tam: šiuo metu ne Bonėj buvo galvoje. – Gal vis dėlto vertėtų išsiaiškinti, ko ji nori? – suabejojo Go. – Dar nori patampyti man nervus, – atšoviau. – Paskambinsiu jai. Po poros valandų. Palauks. Visi surikiavome savo mintis, būriu įtikinome save, kad dėl skambučio nėra ko nerimauti. Kokią pusę minutės visi tylėjo. – Tiesą sakant, aš labai džiaugiuos, kad susipažinsiu su Šarona Šyber, – pagaliau prabilo Go. – Klasiška moteris. Ne taip kaip Konė Čang. Nusijuokiau – to Go ir siekė. Mūsų mama labai mėgo Šoną Šyber ir negalėjo pakęsti Konės Čang – negalėjo tai moteriškei atleisti, kam eteryje sutrikdė Niuto Gingričo motiną, lyg ir išvadinusi Niutą Hilarės Klinton k-a-l-e. Paties interviu nepamenu, prisimenu tik mamos pasipiktinimą. Šeštą vakaro suėjome į svetainę. Viena priešais kitą stovėjo dvi kėdės, netoliese matėsi Arka, laikas buvo parinktas taip, kad Arka spindėtų, bet ant langų nebūtų jokių saulėlydžio atšvaitų. Dingtelėjo, kad vienas iš svarbiausių mano gyvenimo įvykių nulemtas saulės spindulių kritimo kampo. Prie mūsų pavojingai aukštais kulniukais atkaukšėjo prodiuserė, kurios vardo neįsiminiau, ir

paaiškino man, ko tikėtis. Tie patys klausimai gali būti užduoti kelis kartus, kad interviu išeitų kuo sklandesnis ir kad būtų galima parodyti Šaronos reakciją. Prieš atsakydamas negalėsiu tartis su savo advokatu. Galiu perfrazuoti atsakymą, bet negaliu pakeisti atsakymo esmės. Štai čia vanduo, o dabar prisekime jums mikrofoną. Žengėme prie kėdžių, ir Betsė niuktelėjo man į ranką. Pažvelgiau žemyn, ir ji man parodė pakelį saldainiukų. – Nepamiršk… – perspėjo ir pagrūmojo pirštu. Staiga apartamentų durys atsilapojo ir sklandžiai lyg gulbė įplaukė Šarona Šyber. Graži moteris. Moteris, kuri, ko gero, niekada neatrodė mergaitiškai. Moteris, kuriai, ko gero, niekada neprakaituoja nosis. Vešliais tamsiais plaukais ir didžiulėmis rudomis akimis, kurios kartais žvelgdavo naiviai, kartais šelmiškai. – Šarona! – pamėgdžiodama mūsų mamą susijaudinusi sušnabždėjo Go. Šarona grįžtelėjo į Go, karališkai linktelėjo ir priėjo prie mūsų pasisveikinti. – Aš Šarona, – ištarė ji šiltu sodriu balsu ir suėmė abi Go rankas. – Mūsų mama labai jus mėgo, – pasakė Go. – Labai džiaugiuosi, – atsakė Šarona, ir jos žodžiai nuskambėjo šiltai. Ji pasisuko į mane ir jau žiojosi prabilti, bet čia aukštakulniais prikaukšėjo prodiuserė ir kažką sušnibždėjo Šaronai į ausų. Pažiūrėjo, kokia bus Šaronos reakcija, ir sušnabždėjo vėl. – Oho. O Dieve, – aiktelėjo Šarona. Kai vėl atsigręžė į mane, šypsenos nebebuvo nė kvapo.

EIMĖ ELIOT-DAN PO DEŠIMTIES DIENŲ

Kai kam paskambinau. Paprašiau padėti. Susitikimas tik vakare – nuspėjami trukdžiai, – taigi stumiu dieną, puošiuosi ir ruošiuosi. Apsiprausiu „MacDonald“ tualete – žalia želė ant drėgnų popierinių rankšluosčių – ir persirengiu paprasta plonyte suknele. Apgalvoju, ką pasakysiu. Net keista, kaip nenustygstu. Gyvenimas toj velnio skylėj vis dėlto mane priveikė: bendra skalbyklė, kurioje tarp gumų visada įstrigę kažkieno apatiniai, juos kaskart tenka išlupti dviem pirštais; kažkodėl amžinai drėgnas kilimo kampas pas mane namelyje; vonioje lašantis čiaupas. Penktą pajudu į šiaurę, į susitikimo vietą, į lošimo namus prie upės, jie vadinasi „Pasagų alėja“. Lošimo namai išdygsta lyg iš po žemių – blykčiojančių neonų guotas vidur skysto miško. Paskutinius metrus nuvažiuoju jau tik benzino garais – dar nėra tekę taip sakyti, – pastatau automobilį ir apsižvalgau: aplink šmirinėja seniokai, skuba lyg apšlubę vabalai pasiramsčiuodami vaikštynėmis ir lazdomis, tempia į ryškią šviesą deguonies maišelius. Po aštuoniasdešimtmečių pulkelius maišosi žvitrūs išsipustę berniukai, prisižiūrėję per daug filmų apie Las Vegasą ir nesuvokiantys, kaip graudžiai jie atrodo, kai vilkėdami pigius kostiumus Misūrio miškuose bando vaidinti kietuolių gaujas. Virš įėjimo šviečiančioje lentoje skelbiama apie vėl susibūrusios šešto dešimtmečio doo-wop grupės pasirodymus – tik du vakarus. Viduje nejauku ir tvanku. Dzingsi monetos į automatų plyšius, girdėti džiugus elektroninis čirpimas, kuris visai nedera prie žaidimo automatų sėdinčių žmonių apatiškais, pasmukusiais veidais; jie peša cigaretes virš kabaluojančių deguonies kaukių. Dar pensas, dar pensas, dar pensas – din din din! Dar pensas, dar pensas. Jų išleisti pinigai keliauja prastai finansuojamoms mokykloms, kuriose mokosi jų nuobodžiaujantys netikėliai anūkai. Dar centas, dar centas. Prasvirduliuoja bernų būrelis – bernvakaris. Jų lūpos šlapios nuo išlenktų taurelių; manęs – dručkės apvaliai kirptais plaukais – jie net nepastebi. Kalbasi apie merginas, duokit mergų, bet, be manęs, čia tik solidaus amžiaus damos. Berniokai alkoholiu nuplaus savo nusivylimą ir pasistengs pakeliui namo neužmušti savo bičiulių vairuotojų. Kaip tartasi, laukiu prie bariuko tolimajame kampe į kairę nuo įėjimo į lošimo namus ir žiūriu, kaip įmetėjusių tipų grupė dainuoja žilagalvių miniai, visi drauge trepsi ir ploja, išsiklaipiusiais pirštais rausiasi po nemokamų žemės riešutų dubenis. Dainuojantys griaučiai, sudžiūvę kūnai po tviskančiais smokingais, jie sukasi lėtai, atsargiai, saugodami dirbtinius klubų sąnarius – mirštančiųjų šokis. Iš pradžių atrodė, kad susitikti lošimo namuose – gera mintis: prie pat kelio, pilna girtų ir diedukų, ir nei vieni, nei kiti negali pasigirti geru regėjimu. Bet dabar man čia per daug žmonių, per daug bruzdesio, į mane iš kiekvieno kampo žiūri kameros, pilna durų, kurios gali užsitrenkti. Jau susiruošiu išeiti, o tada pamatau jį. – Eime.

Paskambinau ištikimajam Deziui, kad man padėtų (ir taptų mano bendrininku). Deziui, su kuriuo niekada nenutraukiau ryšių ir kuris – kad ir ko priskiedžiau Nikui ir savo tėvams – nė kiek manęs nenervino. Dezis, dar vienas vyras prie Misisipės. Visada žinojau, kad jis kada nors gali praversti. Gera turėti nors vieną vyrą, kurį gali panaudoti bet kam. Dezis – riteris ant balto žirgo. Jam patinka į bėdą patekusios moterys. Po Vikšyro, metams bėgant, kai kalbėdavomės, vis paklausdavau apie tuometinę draugę, ir, kad ir kas ji būdavo, Dezio atsakymas visada būdavo tas pats: „Oi, nelaimė, jai nekaip einasi.“ Bet aš žinojau, kad Deziui tai laimė – mitybos sutrikimai, priklausomybė nuo skausmą malšinančių vaistų, sunki depresija. Jam didžiausia laimė – ką nors slaugyti. Budėti prie lovos, ne būti lovoje, girdyti sultiniu ir sultimis, kalbėti kiek nenatūraliu balsu. Vargšelis. O dabar jis čia, baisiai prašmatnus su vidurvasario kostiumu (Dezis kas mėnesį keičia eilutę – kas derėjo birželį, netiks liepą; visada žavėjausi tokia drausme, man patiko, kaip preciziškai Dezis rengiasi). Jis gerai atrodo. O aš ne. Tiesiog jauste jaučiu savo aprasojusius akinius ir liemenį aprietusią riebalų klostę. – Eime. – Jis paliečia man skruostą, tada apkabina. Ne, ne čiumpa į glėbį, nes Dezis nesiglėbesčiuoja. Jo apkabinimas veikiau panėši į jausmą, kai priglunda kaip tik tau pasiūtas drabužis. – Mieloji. Tu net neįsivaizduoji. Tas skambutis. Pamaniau, kad man protas pakriko. Pamaniau, kad išsigalvojau! Ištisai svajodavau, kad tu vis dėlto gyva – ir štai, skambutis. Kaip tu? – Dabar jau gerai, – sakau. – Dabar jaučiuosi saugiai. Buvo labai baisu. Ir apsipilu ašaromis, tikromis ašaromis, kurios visai neplanuotos, bet jaučiu didžiulį palengvėjimą, o mano ašaros kuo puikiausiai šią akimirką tinka, todėl duodu joms visišką valią. Įtampa varva nuo manęs: nerimas, ar pavyks įvykdyti planą, baimė būti sučiuptai, pinigų netektis, išdavystė, brutalumas, siaubingas įsiūtis, kad pirmą kartą gyvenime esu visiškai viena. Paverkusi maždaug dvi minutes, pasidarau kur kas dailesnė – jei verkiu ilgiau, pasileidžia nosis, paburksta veidas, bet jeigu liaunuosi laiku, lūpos pasidaro putlesnės, akys didesnės, skruostai parausta. Verkiu Deziui į petį ir skaičiuoju vienas Misisipė, du Misisipė – ir vėl ta upė – ir sutramdau ašaras praėjus minutei ir keturiasdešimt aštuonioms sekundėms. – Atleisk, mieloji, kad negalėjau atvažiuoti anksčiau, – sako Dezis. – Aš žinau, kad Žaklina nepaleidžia tavęs nė per žingsnį, – raminu jį. Dezio mama – mums kebli tema. Jis atidžiai mane apžiūri. – Atrodai… kitaip, – sako. – Ypač veidas papilnėjęs. Ir tavo vargšai plaukai… – Jis susigriebia. – Eime, nebūčiau pamanęs, kad galiu dėl ko nors jaustis toks dėkingas. Papasakok, kas nutiko. Seku gotikinę pasaką apie savininkiškumą ir įniršį, apie Vidurio valstijų kepsnys-ir-bulvytės brutalumą, apie prievartinį buvimą namų šeimininke ir nėštumą, apie gyvulišką elgesį. Apie prievartavimą, apie piliules, apie alkoholį, apie kumščius. Apie smailų kaubojiškų batų spyrį į šonkaulius, apie baimę ir neištikimybę, apie abejingumą tėvystei, apie vienatvę ir Niko neva galiausiai ištartus žodžius: „Tu manęs nepaliksi. Užmušiu tave. Surasiu, kad ir kur pasislėptum. Tu mano.“ Pasakoju, kaip man teko dingti dėl savo pačios ir dar negimusio mano kūdikio saugumo, riečiu, kaip man reikėjo Dezio pagalbos. Mano išgelbėtojas. Manoji pasaka patenkins Dezio potraukį sužlugdytoms moterims – dabar iš visų jų aš pati nelaimingiausia. Kadaise, dar mokykloje,

papasakojau jam, kaip mano tėvas kasvakar ateidavo pas mane į kambarį, kaip aš vilkėdama rausva pižama su raukinukais gulėdavau įsmeigusi akis į lubas ir laukdavau, kol jis pabaigs. Dezis nuo tada mane myli. Žinau, jog įsivaizduoja, kaip mylisi su manimi, kaip švelniai, kaip ramiai įsiskverbia į mane, tuo pat metu glostydamas man plaukus. Žinau, kad įsivaizduoja, kaip atsidavusi jam tyliai verkiu. – Dezi, aš negaliu grįžti. Nikas mane užmuš. Niekada nesijausiu saugiai. Bet negaliu leisti, kad jis sėstų į kalėjimą. Aš tenorėjau pradingti. Man ir į galvą neatėjo, jog policija ims manyti, kad jis tai padarė. Žaviai pasižiūriu į sceną, kur aštuntą dešimtį baigiantis skeletas dainuoja apie meilę. Kiek atokiau nuo mūsų staliuko tiesus kaip styga vyrukas tvarkingais ūsiukais švysteli savo puodelį į šiukšliadėžę greta mūsų ir – kiauras šitą žodį išmokau iš Niko). Reikėjo paieškoti geresnės vietos. O dabar tas tipas perdėtai sutrikęs pakreipia galvą ir spokso į mane. Jei tai būtų animacinis filmas, jis pasikasytų galvą ir pasigirstų guminis gergždžiantis garsas. Kažkodėl dingteli: Jis panašus į farą. Atsuku jam nugarą. – Tik jau nesirūpink dėl Niko, – pareiškia Dezis. – Perleisk šitą rūpestį man. Aš tuo pasirūpinsiu. Jis ištiesia ranką – kaip visada. Jis – mano rūpesčių tvarkytojas; šitą ritualinį žaidimą žaisdavome paauglystėje. Vaidinu, kad kažką įdedu jam į delną, jis sugniaužia pirštus, ir aš iš tikrųjų pasijuntu geriau. – Ne, aš tuo nepasirūpinsiu. Labai norėčiau, kad Nikas galą gautų už tai, ką tau padarė, – pasakė Dezis. – Normalioje visuomenėje taip ir būtų. – Na, mes gyvename nenormalioje visuomenėje, taigi man teks toliau slapstytis, – pareiškiau aš. – Ar manai, kad elgiuosi siaubingai? – Atsakymas ir taip aiškus. – Aišku, kad ne, mieloji. Elgiesi taip, kaip esi priversta elgtis. Beprotybė būtų elgtis kitaip. Apie nėštumą jis neklausinėja. Žinojau, kad neklausinės. – Tik tu vienas žinai, – sakau. – Aš tavimi pasirūpinsiu. Ką man padaryti? Apsimetu, kad man nesmagu, prikandu apatinę lūpą, nusuku akis, paskui vėl pažvelgiu į Dezį. – Man reikia pinigų, kad turėčiau iš ko gyventi. Svarsčiau, kad reikėtų susirasti darbą, bet… – Oi, ne, nedaryk to. Eime, tu visur – tave nuolat rodo per žinias, apie tave rašo visuose žurnaluose. Kas nors tave atpažins. Net ir šitaip, – jis paliečia man plaukus, – sportiškai apsikirpusią. Tu graži moteris, o gražiai moteriai sunku pranykti. – Deja, ko gero, tu teisus, – pasakiau. – Aš tik nenoriu, kad manytum, jog noriu tave išnaudoti. Tiesiog nežinojau, į ką daugiau… Eidama pro šalį padavėja – eilinė brunetė, pasidažiusi taip, kad virstų dailia brunete, – ant staliuko pastato mūsų gėrimus. Nusisuku nuo jos ir matau, kad ūsuotasis smalsuolis stovi jau artėliau ir kreivai šypsodamasis stebi mane. Prarandu įgūdžius. Senoji Eimė jokiais būdais nebūtų čia ėjusi. Mintys jaukiasi nuo dietinės kolos ir mano pačios kūno kvapo. – Užsakiau tau džino su toniku, – sakau. Dezis nepiktai susiraukia. – Kas yra? – klausiu, nors jau žinau, ką pasakys. – Tai mano pavasarinis gėrimas. Dabar geriu viskį ir imbierinį alų.

– Tai užsakykim tau kurio nors, o aš išgersiu tavo džiną. – Nereikia, viskas gerai, nesijaudink. Akies krašteliu vėl užmatau tą spoksotoją. – Ar tas tipas, tas ūsuotas tipas – nežiūrėk, – spokso į mane? Dezis nemačiomis žvilgteli ir papurto galvą. – Jis žiūri į… dainininkus. – Pastarąjį žodį Dezis ištaria dvejodamas. – Kas tau iš trupučio grynųjų? Pavargsi nuo šito maskarado. Pavargsi nuo to, kad negali žiūrėti žmonėms tiesiai į akis. Pavargsi nuo gyvenimo tarp žmonių, – jis išskėtė rankas, rodydamas visus lošimo namus, – su kuriais, manyčiau, nedaug ką turi bendra. Pavargsi nuo gyvenimo ne pagal poreikius. – Taip ir bus kitus dešimt metų. Iki susensiu ir mano istorija pasimirš. Tada vėl gerai jausiuos. – Cha! Ar esi nusiteikusi šitaip gyventi dešimt metų? Eime? – Ššš, nevadink vardu. – Kete, Džene, Megan ar kas tik nori, nešnekėk nesąmonių. Vėl prieina padavėja, Dezis jai paduoda dvidešimtinę ir parodo, kad grąžos nereikia. Toji nueina išsišiepusi iki ausų. Iškėlusi dvidešimtinę lyg kokį egzotišką daiktą. Siurbteliu gėrimo. Kūdikėlis nesupyks. – Nemanau, kad Nikas pateiktų kaltinimus, jei grįžtum, – sako Dezis. – Ką? – Jis buvo pas mane atvažiavęs. Man rodos, jis supranta, kad yra kaltas… – Jis atvažiavo pas tave? Kada? – Aną savaitę. Iki pokalbio su tavimi, ačiū Dievui. Nikas per pastarąsias dešimt dienų parodė daugiau susidomėjimo manimi negu per pastaruosius kelerius metus. Visada norėjau tokio vyro, kuris kautųsi dėl manęs – kautųsi žiauriai, kruvinai. Nikas važiuoja kvosti Dezio – gera pradžia. – Ką jis sakė? – teiraujuosi. – Kaip atrodė? – Atrodė kaip paskutinis šiknius. Norėjo tai prisiūti man. Pasakojo kažkokias nesąmones apie tai, kaip aš… Man visada baisiai patiko ta prasimanyta istorija apie tai, kaip Dezis bandė dėl manęs nusižudyti. Jis tikrai buvo labai sugniužęs dėl mūsų išsiskyrimo, jis tikrai baisiai įkyrėdavo ir šiurpindavo, kai trindavosi aplink bendrabučius su viltimi, kad grįšiu pas jį. Tai kodėl gi negalėjo bandyti nusižudyti? – Ką Nikas apie mane sakė? – Manau, jis supranta, kad dabar, kai visi žino, kas tu, ir kai visiems rūpi, kaip tu, jis niekaip nebegali tavęs nuskriausti. Jis leistų tau saugiai pargrįžti ir tu galėtum su juo išsiskirti, o tada ištekėti už tinkamo žmogaus. – Jis gurkštelėjo. – Pagaliau. – Dezi, aš negaliu grįžti. Net jei žmonės patikėtų, kad Nikas – smurtautojas, jie vis tiek manęs nekęstų – aš juos apmulkinau. Būčiau visų atstumtoji. – Būtum mano atstumtoji, aš mylėčiau tave nepaisydamas nieko ir saugočiau tave nuo visų ir nuo visko, – pareiškė Dezis. – Tau daugiau nebereikėtų dėl nieko rūpintis. – Mes su niekuo nebegalėtume bendrauti. – Išvažiuotume, jei tik panorėtum. Gyventume Ispanijoje, Italijoje – kur tik nori. Per dienų dienas saulėje valgytume mangus. Vėlai keltumės, žaistume žodžių loto, vartytume knygas, maudytumės

vandenyne. – O kai mirčiau, ant antkapio užrašytų: išsigimėlė. Ne. Aš turiu savigarbos, Dezi. – Neleisiu tau vėl gyventi kokioje nors lūšnoje. Neleisiu. Važiuojam su manimi, įkurdinsiu tave namelyje prie ežero. Jis stovi labai nuošaliai. Kai tik reikės, atvešiu tau maisto ir visko, ko reikės. Galėsi sau slapstytis, kol nuspręsim, ką daryti. Dezio namelis prie ežero buvo tikri rūmai, o atvešiu maisto reiškė tapsi mano meiluže. Jutau tą norą tvieskiant nuo jo lyg karštį. Nenustygdamas iš troškimo, kad taip nutiktų, jis šiek tiek muistėsi. Dezis buvo kolekcininkas: turėjo keturis automobilius, tris namus, daugybę kostiumų ir batų komplektų. Jam norėtųsi mane pakišti po stiklu. Baltojo riterio didžiausia svajonė: jis išvaduoja vargšę princesę iš skurdo ir saugo ją nuo viso pasaulio savo paauksuotoje pilyje, į kurią niekas negali kojos įkelti, išskyrus jį patį. – Negaliu. Kas, jeigu policija kaip nors sužinos ir atvažiuos ieškoti? – Eime, policija mano, kad tu mirusi. – Ne, dabar turiu verstis pati. Gal duotum man šiek tiek grynųjų? – O jeigu neduosiu? – Tada žinosiu, kad tavo pasiūlymas padėti yra nenuoširdus. Kad tu toks kaip Nikas ir tegalvoji, kaip mane pajungti savo valdžion. Dezis nutilo, sukandęs dantis nurijo gėrimą. – Žiauru taip kalbėti. – Žiauru taip elgtis. – Aš taip nesielgiu. Man dėl tavęs neramu. Pabandyk pagyventi namelyje prie ežero. Jei matysi, kad aš tave varžau, jei pasijusi nepatogiai, išvažiuosi. Blogiausia, kas tavęs laukia – kelios dienos poilsio ir atsipalaidavimo. Prie mūsų staliuko staiga išdygsta ūsuotasis tipas, nusišiepia. – Ponia, gal jūs kartais turite giminiškų ryšių su Enlojų šeima? – klausia jis. – Ne, – sakau ir nusigręžiu. – Atleiskit, tiesiog esat labai panaši į… – Mes iš Kanados, o dabar atleiskit, – nukerta Dezis. Tipas užverčia akis, burbteli Jėzau ir nupėdina prie baro. Ir vis tiek žvilgčioja į mane. – Reikia eit iš čia, – sako Dezis. – Važiuojam į namelį prie ežero. Nuvešiu tave ten dabar. Dezio namelyje prie ežero būtų didelė virtuvė, galėčiau maklinėti po kambarius – jie būtų tokie erdvūs, kad galėčiau suktis kaip Marija iš „Muzikos garsų“. Name būtų „Wi-Fi“ ir kabelinė televizija – viskas, ko reikia mano valdymo centrui, – bedugnė vonia ir pliušinis chalatas, ir lova, kuri nesikėsina sugriūti. Būtų ir Dezis, bet Dezį galima pakęsti. Tipas prie baro vis nenuleidžia nuo manęs akių, dabar jau žvelgia nebe taip geranoriškai. Pasilenkiu per staliuką ir pabučiuoju Dezį į lūpas. Turi atrodyti kaip mano apsisprendimas. – Tu nuostabus žmogus. Atleisk, kad per mane atsidūrei tokioj padėty. – Aš noriu būti tokioj padėty, Eime. Mes pakylame eiti, žingsniuojame per klaikiai nykų barą, kurio visuose kampuose zirzia televizoriai, ir aš pamatau Kekšytę.

Kekšytė dalyvauja spaudos konferencijoje. Endė atrodo smulkutė ir nekalta. Panašesnė į auklę, ne į seksualią pornografijos auklę, o į kaimynę, į tokią, kuri iš tikrųjų žaidžia su vaikais. Žinau, kad čia ne tikroji Endė, nes sekiau, kaip ji gyvena iš tikrųjų. Iš tikrųjų ji vilki aptemptus marškinėlius, kad išryškėtų krūtys, ir prigludusius džinsus, o jos plaukai ilgi ir banguoti. Iš tikrųjų ji panaši į tokią, kurią norisi dulkinti. Dabar ji vilki suknelę su raukinukais, plaukai subrukti už ausų, panašu, kad verkė, nes po akimis matyti rausvos dėmelės. Ji išsekusi, susinervinusi, bet labai daili. Dailesnė, negu man seniau atrodė. Nebuvau jos iš taip arti mačiusi. Ji strazdanota. – O šūūūde, – iškošia viena moteris savo bičiulei, pigaus cabernet atspalvio rudaplaukei. – O neeee, aš jau buvau bepradedanti užjausti tą vyruką, – atitaria bičiulė. – Turiu visokio šūdo šaldytuve, kuris senesnis už tą mergiotę. Tai šiknius. Endė stovi prie mikrofono ir nuleidusi tamsias blakstienas žiūri į rankose virpantį lapą, kuriame surašytas jos pareiškimas. Jos viršutinė lūpa drėgna, blizga nuo filmavimo lempų. Ji smiliumi nusibraukia prakaitą. – Mm. Noriu pranešti: buvau užmezgusi romaną su Niku Danu nuo 2011 m. balandžio iki šių metų liepos, kai dingo jo žmona Eimė Dan. Nikas buvo mano dėstytojas Šiaurės Kartidžo dvimečiame koledže, mes susibičiuliavome, paskui draugystė virto šiuo tuo daugiau. Endė nutyla ir atsikrenkščia. Už jos stovinti tamsiaplaukė moteris, ne ką vyresnė už mane, paduoda jai stiklinę vandens. Endė vienu mauku išgeria vandenį, stiklinė dreba jos rankoje. – Man labai gėda, kad turėjau romaną su vedusiu vyru. Tai prieštarauja mano moraliniams įsitikinimams. Nuoširdžiai manau, kad buvau įsimylėjusi… – Ji pravirksta, balsas dreba. – …Niką Daną, ir manau, kad jis mylėjo mane. Jis pasakė man, kad jųdviejų su žmona santykiai pašliję ir kad jie netrukus skirsis. Aš nežinojau, kad Eimė Dan laukiasi. Aš bendradarbiauju su policija tiriant Eimės Dan dingimą ir kaip galėdama padėsiu. Jos balselis tylus, vaikiškas. Ji pažvelgia į kamerų mišką, regis, išsigąsta ir vėl nudelbia akis. Raudoniu suliepsnoja apvalaini skruostai. – Aš… aš… – Ji ima raudoti, ir jos motina – ta moteris turėtų būti jos motina, jų abiejų didžiulės, kaip anime stiliaus filmukų veikėjų, akys, – uždeda jai ant peties ranką. Endė skaito toliau. – Labai atsiprašau dėl to, ką padariau. Man dėl to labai gėda. Noriu atsiprašyti Eimės šeimos, kad suteikiau jiems tiek skausmo. Aš bendradarbiauju su policija ti… Oi, šitai jau sakiau. Ji sutrikusi šypteli, ir žiniasklaidos armija ima padrąsinamai krizenti. – Vargšiukė, – sako rudaplaukė. Ji tik kekšė, nereikia jos gailėtis. Negaliu patikėti, kad žmonėms gaila Endės. Aš tiesiog nenoriu tuo tikėti. – Man dvidešimt treji, aš studentė, – kalba Endė. – Prašau tik šiek tiek privatumo, kad atsigaučiau po šitos labai skaudžios patirties. – Sėkmės, – burbteliu. Endė atsitraukia, policijos pareigūnas atsisako atsakinėti į klausimus ir visi išeina. Susivokiu, kad palinkau į kairę, lyg sekdama jiems įkandin. – Vargšas kūdikis, – sako vyresnioji moteris. – Atrodo klaikiai išsigandusi. – Manau, jis vis dėlto tai padarė. – Jis su ja buvo ilgiau kaip metus.

– Padugnė. Dezis niukteli man į šoną ir klausiamai išplečia skis: ar žinojau apie jų romaną? Kaip jaučiuosi? Mano veidas – įniršio kaukė (vargšas kūdikis, kurgi ne), tačiau dėl tokios išdavystės apsimesti nėra sunku. Linkteliu, šypteliu. Išgyvensiu. Jau ketiname eiti lauk, bet ekrane pamatau savo tėvus: kaip visada susikibę už rankų, jie koja kojon žengia prie mikrofono. Mama atrodo lyg ką tik iš kirpyklos. Svarstau, ar nevertėtų suirzti, kad ji skiria laiko pasigražinti, kai aš esu dingusi. Kai kas nors miršta, o artimieji gyvena toliau, vis girdi juos kartojant: tas ir tas būtų norėjęs, kad taip būtų. Aš nenoriu, kad taip būtų. Kalba mano motina. – Mūsų pareiškimas trumpas. Po jo į klausimus neatsakinėsime. Pirmiausia dėkojame už didžiulį mūsų šeimos palaikymą. Atrodo, žmonės myli Eimę, kaip mylime mes. Eime, mes ilgimės tavo šilto balso ir tavojo humoro jausmo, tavo taiklaus sąmojo ir geros širdies. Tu iš tiesų puiki. Mes susigrąžinsime tave į savo šeimą. Žinau, kad taip bus. Antra, iki šio ryto mes nežinojome, kad mūsų žentas Nikas Danas turėjo romaną. Nuo pat šio košmaro pradžios jis buvo ne toks įsijautęs, ne toks susidomėjęs, ne toks susirūpinęs, koks turėjo būti. Kadangi nebuvo jokių įrodymų, nusprendėme, kad jis taip elgiasi ištiktas šoko. Paaiškėjus naujiems faktams, taip nebemanome. Todėl Niko neberemiame. Vykstant tyrimui galime viltis, kad Eimė grįš pas mus. Jos gyvenimo istorija turi tęstis. Pasaulis laukia naujo skyriaus. Amen, ištarė kažkas.

NIKAS DANAS PO DEŠIMTIES DIENŲ

Šou baigėsi, Endė ir Eliotai dingo iš ekranų. Šaronos prodiuserė bato kulniuku išjungė televizorių. Žmonės kambaryje žiūrėjo į mane, ką tik ant grindų priteršusį pobūvio svečią, ir laukė, kaip pasiaiškinsiu. Šarona demonstratyviai man nusišypsojo – pikta šypsena, nuo kurios įsitempė jos botoksas. Raukšlės susimetė neįprastose vietose. – Na? – ištarė ji ramiu manieringu balsu. – Kokia čia velniava? Atsakyti pasišovė Teneris. – Štai čia ir yra mūsų bomba. Nikas pasirengęs atskleisti savo veiksmus ir dėl jų pasiaiškinti. Atsiprašau, kad taip išėjo, bet tam tikra prasme jums, Šarona, taip tik dar geriau. Po šito pareiškimo jūs pirmoji kalbinate Niką. – Jau verčiau turėtumėte ką įdomaus pasakyti, Nikai. – Ji nusklendė apskritai visiems, ne kam nors konkrečiai, šūktelėjusi: – Prikabinkit jam mikrofoną, filmuojam. Pasirodė, Šaronai Šyber velniškai patikau. Niujorke vis sklandė gandai, kad ji pati buvo nusukusi į šoną, o paskui grįžo pas savo vyrą – žurnalistai kuo slapčiausiai pašnabždėdavo tą istoriją vienas kitam. Tai įvyko maždaug prieš dešimt metų, bet, nusprendžiau aš, išteisinimo poreikis galbūt nebuvo dingęs. Tai buvo justi. Ji šypsojosi man, saugojo mane, pataikavo man, juokais erzino. Kuo nuoširdžiausiai papūtusi ir taip putlias žvilgančias lūpas, ranka pasirėmusi smakrą, uždavinėjo man sunkius klausimus, ir bent kartą aš į juos atsakinėjau deramai. Nesu neįtikėtino Eimės lygio melagis, bet kai reikia, sugebu. Vaidinau vyrą, kuris myli savo žmoną, kuriam gėda dėl neištikimybės ir kuris pasirengęs pasitaisyti. Išvakarėse nervinausi, negalėjau užmigti, įsijungiau internetą ir pasižiūrėjau, kaip Hju Grantas per Leno pokalbių šou 1995 metais atsiprašinėjo tautos dėl nuklydimo su prostitute. Mikčiojo, kosčiojo, muistėsi, lyg jo kailis jam būtų dviem dydžiais per mažas. Bet jokių išsisukinėjimų: „Manau, žinau, kas gyvenime yra gera ir kas bloga, ir padariau tai, kas yra bloga… štai ir viskas.“ Velnias, tas vyrukas gerai atrodė – sutrikęs, susinervinęs, toks visas tirtantis, kad net norėjosi paimti jį už rankos ir pasakyti: Bičiuli, nėra čia taip baisu, nereikia tokios saviplakos. Tokio įspūdžio reikėjo ir man. Peržiūrėjau tą klipą tiek kartų, kad kilo grėsmė, jog imsiu kalbėti britišku akcentu. Aš lėkštas žmogus: Eimė vis sakydavo, kad nemoku atsiprašyti, o dabar pagaliau atsiprašinėju, pasitelkęs aktoriaus žodžius ir jausmus. Bet tai suveikė. Šarona, pasielgiau blogai, neatleistinai. Tam negali būti jokio pateisinimo. Nusiritau – niekada nemaniau, kad galiu būti neištikimas. Tai nedovanotina, tai neatleistina, ir aš tenoriu, kad Eimė grįžtų namo, ir aš visą savo likusį gyvenimą daryčiau viską, kad išpirkčiau kaltę, elgčiausi su ja taip, kaip ji nusipelno. O, tikrai norėčiau su ja elgtis taip, kaip ji nusipelno. Bet štai kas, Šarona, aš nenužudžiau Eimės. Jokiais būdais jos nenuskriausčiau. Dabar, man regis, vyksta tai, ką pavadinčiau (sukikenu) „Elenos Abot“ efektu. Tai nemaloni, nepakaltinama

žurnalistikos pakraipa. Mes tiesiog pripratome prie šitų moterų žmogžudysčių, pateikiamų kaip pramoga, – o tai yra bjauru. Ir kas šituose spektakliuose būna kaltas? Visada sutuoktinis. Taigi manau, kad visuomenei, o tam tikra prasme netgi policijai, buvo įkalta, kad ir čia kaip visada. Nuo pat pradžių buvo nuspręsta, kad aš nužudžiau savo žmoną – nes kaip tik tokias istorijas nuolat girdime, ir tai negerai, tai yra morališkai nesveika. Aš nenužudžiau žmonos. Aš noriu, kad ji grįžtų namo. Žinojau, kad Šaronai patiktų apšaukti Eleną Abot sensacijų medžiotoja ir parsidavėle dėl reitingų. Žinojau, kad didingąją Šaroną su jos dvidešimties metų žurnalistinio darbo patirtimi, kurioje interviu su Arafatu, Sarkozi, Obama, suerzins vien Elenos Abot paminėjimas. Aš esu (buvau) žurnalistas, žinau, kas ir kaip, todėl kai ištariau tuos žodžius – Elenos Abot efektas, – supratau, ką reiškia Šaronos lūpų virptelėjimas, subtiliai kilstelėti antakiai ir nušvitęs veidas. Taip atrodai, kai supranti: Pataikyta į dešimtuką. Interviu pabaigoje Šarona suėmė mane už abiejų rankų – jos rankos buvo vėsios, kiek įdiržusios, spėju, nuo golfo – ir palinkėjo sėkmės. – Bičiuli, nenuleisiu nuo tavęs akių, – pasakė. Pabučiavo į skruostą Go ir nuėjo, o mes akimis nulydėjome smeigtukų žemėlapį jai ant nugaros, kurio reikėjo tam, kad drabužis priekyje nesigarankščiuotų. – Buvo velniškai gerai, – pareiškė Go. – Kaip dangus ir žemė, palyginti su tuo, kas buvo. Savimi pasitikintis, bet nepasipūtęs. Net tavo smakras ne toks… mulkiškas. – Jis nebeskeltas. – Aha, beveik. Susitiksim namie. Ji niuktelėjo man į petį. Peržvelgiau Šaronos Šyber interviu dviem formatais – kabeliniu ir skaitmeniniu. Ryt Šyber interviu išeis į eterį, tada pasipils kiti – atsiprašymų ir sąžinės graužaties mozaika. Pagaliau padėtis mano rankose. Nebebūsiu galbūt kaltas ar bejausmis vyras, ar be jokios sąžinės žmoną apgaudinėjantis vyras. Aš – eilinis vyrukas, toks kaip daugybė vyrų (ir moterų): apgaudinėjau savo žmoną, jaučiuosi šūdinai, padarysiu viską, ko reikia, kad tik ištaisyčiau padėtį, nes aš tikras vyras. – Kol kas viskas normalu, – pareiškė Teneris, kai viskas baigėsi. – Endės skandalas dėl Šaronos interviu nebus toks baisus, koks galėtų būti. Tik reikia neužleisti priešakinių pozicijų. Paskambino Go, aš atsiliepiau. Go prakalbo plonu spigiu balsu: – Policija čia, jie turi orderį apieškoti malkinę… Jie apieško ir tėčio namą… Man baisu. Kai atvažiavome, Go sėdėjo virtuvėje ir rūkė. Ir sprendžiant iš krūvos pelenų kičinėje aštunto dešimtmečio peleninėje varė antrą pakelį. Ant vienos iš aukštų baro kėdučių greta jos sėdėjo nerangus čiuplutis ežiuku kirptas vaikis policininko uniforma. – Čia Taileris, – pristatė jį Go. – Jis užaugo Tenesyje, turi arklį, vardu Kastardas… – Kasteris, – pataisė Taileris. – Kasteris, ir jis alergiškas žemės riešutams. Ne arklys, Taileris. A, ir dar jis susižeidė lūpą, taip paprastai susižeidžia beisbolo metikai, bet jis nežino, kaip susižeidė. – Ji užsitraukė dūmo. Akys paplūdo ašaromis. – Jis čia ilgai.

Taileris pabandė mane griežtai nužvelgti, bet galiausiai nudelbė akis į savo lyg veidrodis blizgančius batus. Pro stumdomąsias į kiemą išeinančias duris įžengė Bonėj. – Didi diena, berniukai, – pareiškė ji. – Gaila, Nikai, kad nesiteikei mums pranešti, jog turi draugužę. Būtum mums sutaupęs daug laiko. – Mielai su jumis aptarsime ir tai, ir daiktus pašiūrėje, nes kaip tik rengėmės jums pranešti ir apie viena, ir apie kita, – prakalbo Teneris. – Atvirai kalbant, jei būtumėte buvę malonūs pranešti mums apie Endę, būtų buvę išvengta didelio skausmo. Bet jums prireikė spaudos konferencijos, prireikė viešumo. Kaip bjauru šitaip išstatyti tą mergaitę. – Kurgi ne, – atšovė Bonėj. – Taigi – malkinė. Ar visi einam? – Ji apsigręžė ir per lopiniuotą vasaros pabaigos žolę nusivedė mus prie malkinės. Nuo jos plaukų lyg nuotakos šydas plaikstėsi voratinklis. Pamačiusi, kad aš neinu, nekantriai mostelėjo ranka. – Einam, – paragino. – Neįkąsiu. Keliais nešiojamaisiais žibintais apšviesta malkinė atrodė dar grėsmingiau. – Nikai, kada paskutinį sykį čia buvote? – Buvau čia visai neseniai, nes čionai mane atvedė mano žmonos lobio paieška. Bet šitie daiktai ne mano, nieko čia neliečiau… Teneris neleido man kalbėti. – Mudu su mano klientu turime stulbinančią naują teoriją… – pradėjo Teneris ir tuojau pats susigriebė. Patetiška televizinė kalba nuskambėjo taip keistai ir nederamai, kad visi net susigūžė. – O, stulbinančią – kaip įdomu, – įgėlė Bonėj. – Norėjome jums pranešti… – Tikrai? Pats metas, – nusišaipė ji. – Prašom stovėti čia. Durys suposi ant vyrių, karojo sulaužytas užraktas. Viduje Gilpinas darė daiktų sąrašą. – Čia tos golfo lazdos, kuriomis nežaidžiate? – Gilpinas stumtelėjo spindinčias geležines lazdas. – Viskas čia ne mano, aš čia nepadėjau nė vieno iš šių daiktų. – Kaip įdomu, nes viskas sutampa su pirkiniais, už kuriuos atsiskaityta kredito kortelėmis, o jos taip pat ne jūsų, – atkirto Bonėj. – Čia panašu – kaip tai vadinama? – į vyriškio urvą? Vis turtinamas vyriškio urvas, laukiant, kol žmona pranyks visiems laikams. Smagiai čia sau leidote laiką, Nikai. Ji iškėlė tris dideles kartonines dėžes ir pastatė man prie kojų. – Kas čia? Bonėj, nors ir su pirštinėmis, šlykštėdamasi vien pirštų galais atidarė dėžes. Jose buvo dešimtys pornografijos vaizdajuosčių, viršeliuose – kokių tik nori spalvų ir kokių tik nori apimčių kūnai. Gilpinas sukrizeno. – Turėčiau tau jas atiduoti, Nikai. Žinai, jeigu žmogui reikia… – Vyrai myli akimis, vis sakydavo mano eks, kai jį užklupdavau, – pridūrė Bonėj. – Vyrai myli akimis, bet nuo šito mėšlo, Nikai, ir man veidas rausta, – užmetė Gilpinas. – Nuo kai kurių net bloga darosi, o aš šiaip jau nesu jautrus. Jis lyg kokią bjaurią kortų malką paskleidė vaizdajuosčių šūsnį. Daugumos pavadinimai buvo susiję su smurtu: „Žvėriškas analinis“, „Žvėriškas oralinis“, „Pažemintosios kekšės“, „Sadistinis šliundros išdulkinimas“, „Grupinis šliundrų prievartavimas“ ir serija, pavadinta „Įskaudink kalę“, 1– 18 dalys, kur kiekviename viršelyje moterys raitosi iš skausmo, o geidulių apimti besijuokiantys vyrai

kaišioja į jas visokius daiktus. Nusigręžiau. – Oi, jis sutriko, – nusiviepė Gilpinas. Niekaip jam neatsikirtau, nes pamačiau, kad Go sodina ant užpakalinės policijos automobilio sėdynės. Po valandos susitikome policijos nuovadoje. Teneris patarė to nedaryti, aš užsispyriau. Apeliavau į jo maištaujantį, milijonieriaus rodeo kaubojaus ego. Nusprendėme farams pasakyti teisybę. Buvo pats metas. Galėjau pakęsti, kad jie išsidirbinėja su manimi, bet ne su mano seserimi. – Sutinku, nes manau, Nikai, kad ir ką mes darytume, tave vis tiek suims. Jei pranešime jiems, kad esame nusiteikę kalbėtis, galbūt mums pavyks išpešti, ką daugiau prieš tave jie turi. Kadangi kūno nėra, jie norės išgauti prisipažinimą, taigi stengsis užversti tave įkalčiais. Ir galbūt mums to pakaks mūsų gynybai išjudinti. – Ir mes jiems papasakosime apie viską, taip? – pasitikrinau. – Atiduosime užuominas, marionetes ir pasakysime apie Eimę. Aš nervinausi, nenustygau kuo greičiau eiti – įsivaizdavau, kaip farai šią akimirką po atvira elektros lempute klausimais spirgina seserį. – Jeigu leisi kalbėti man, – pasakė Teneris. – Jei aš papasakosiu, kad Eimė nori tave pakišti, jie negalėsi to prieš mus panaudoti teisme, jei… imtumės kitokios gynybos. Man pasidarė neramu, kad net mano advokatui tiesa atrodo visiškai neįtikėtina. Gilpinas mus pasitiko ant nuovados laiptų su kola rankose – veikiausiai vėlyvi pietūs. Kai nusigręžė ir žengė į nuovadą, pamačiau, kad nugara šlapia nuo prakaito. Saulė jau seniai buvo nusileidusi, bet tebebuvo labai drėgna. Jis suplasnojo rankomis, marškiniai suplevėsavo ir vėl prilipo prie kūno. – Vis dar karšta, – pasakė jis. – Naktį turbūt bus dar karščiau. Bonėj mūsų laukė pasitarimų kambary – ten pat, kur ir pirmą vakarą. Dingimo vakarą. Skystus plaukus buvo susipynusi drakoniuku ir įmantriai prisisegusi viršugalvyje, buvo pasidažiusi lūpas. Pamaniau, gal kartais buvo pasimatyme. Pasimatyme po vidurnakčio. – Ar jūs turite vaikų? – paklausiau jos, atitraukdamas nuo stalo kėdę. Ji krūptelėjo ir iškėlė pirštą. – Vieną. Nepasakė nei vardo, nei amžiaus – nieko. Bonėj buvo nusiteikusi darbingai. Ji laukė, kad pradėtume mes. – Jūs pirma, – pasakė Teneris. – Papasakokite, ką turite. – Ką gi, gerai, – atsakė Bonėj. Ji įjungė diktofoną, sudiktavo, kas priklauso. – Jūs, Nikai, tvirtinate, kad nepirkote ir nelietėte daiktų malkinėje, esančioje privačioje jūsų sesers valdoje. – Taip, – už mane atsakė Teneris. – Nikai, jūsų pirštų atspaudų yra beveik ant visų malkinėje esančių daiktų. – Melas! Aš nieko neliečiau – nepaliečiau nė vieno daikto! Išskyrus vestuvių metinių dovaną man,

kurią Eimė paliko viduje. Teneris palietė man ranką: Užsičiaupk, velniai rautų. – Nikai, jūsų pirštų atspaudų yra ant pornografijos vaizdajuosčių, ant golfo lazdų, laikrodžių dėžučių ir net ant televizoriaus. Ir tada suvokiau, kaip šituo mėgavosi Eimė: mano gilus, savimi patenkinto žmogaus miegas (dėl kurio į ją žiūrėjau iš aukšto, nes buvau įsitikinęs, kad jei tik ji būtų bent kiek labiau atsipūtusi, jei tik būtų panašesnė į mane, jos nemiga baigtųsi) atsigręžė prieš mane. Taip ir įsivaizdavau: Eimė atsiklaupusi, mano šnarpštimas šildo jai skruostus, ir ji prispaudžia mano pirštus tai prie vieno, tai prie kito daikto – ir taip mėnesių mėnesius. Veikiausiai į ką nors įmaišydavo kvaišalų. Atsimenu, pabudau vieną rytą sukepusiomis lūpomis, o ji atidžiai nužiūrėjo mane ir pasakė: „Žinai, miegi kaip užmuštas. Arba po narkotikų.“ Taip ir buvo, tik aš to nežinojau. – Ar norite pasiaiškinti dėl pirštų atspaudų? – pasiteiravo Gilpinas. – Sakykite, ką dar turite, – paragino Teneris. Bonėj ant stalo padėjo storą kaip Biblija sąsiuvinį odiniais viršeliais. Visi jo kraštai buvo apanglėję. – Atpažįstate? Gūžtelėjau pečiais, papurčiau galvą. – Čia jūsų žmonos dienoraštis. – Oi, ne. Eimė nerašė dienoraščio. – Rašė, Nikai. Rašė maždaug septynerius metus, – pareiškė Bonėj. – Supratau. Jaučiau, kad tuoj nutiks kažkas bloga. Mano žmona vėl mane pergudravo.

EIMĖ ELIOT-DAN PO DEŠIMTIES DIENŲ

Kertame mano mašina valstijos ribą ir įvažiuojame į Ilinojų, į itin klaikų kažkokio suklypusio paupio miestelio rajoną. Gerą valandą ją triname ir galiausiai paliekame su įkištais rakteliais. Pavadinkime tai bedalių mainais – prieš mane ją vairavo neaiški porelė iš Arkanzaso; Ozarko Eimė aiškiai buvo įtartina; lieka tikėtis, kad ja gaus pasidžiaugti dar kokia nors Ilinojaus valkatėlė. Tada per kalvas grįžtame į Misūrį ir galiausiai tarp medžių vėl išvystu žvilgantį Hanafano ežero paviršių. Kadangi Sent Luise Dezis turi giminių, jis tiki, kad ta vieta sena – kaip Rytų krantas, – bet jis klysta. Hanafano ežeras pavadintas ne devyniolikto amžiaus valstybės veikėjo ar pilietinio karo didvyrio vardu. Tai privatus ežeras, kurį 2002 metais mašinomis iškasė naftos magnatas Maikas Hanafanas. Taigi nors ežeras buvo gražus – po jį galėjo buriuoti keli išrinktieji gyventojai, o motorinėmis valtimis plaukioti buvo draudžiama, – Dezio namas skoningai įrengtas ir didžiulis, – švediška amerikietiškų užmojų trobelė, – man tai nedarė įspūdžio. Su Deziu visada ta pati bėda. Būk tu iš Misūrio, būk tu iš kitur kur, bet nevaizduok žinąs, kad Kolingsų ežeras yra Komo ežeras. Jis atsiremia į savo jaguarą ir nukreipia akis į namą, kad ir aš stabtelėčiau pasigėrėti. – Statėm panašų į tą žavingą trobelę, kurioje mudu su motina apsistodavome prie Brynco ežero, – paaiškino jis. – Tetrūksta kalnų. Tikrai didelis nuostolis, pamanau, bet įsikimbu jam į parankę ir sakau: – Parodyk, kaip viduj. Turėtų būti tobula. Jis viską man aprodo. Virtuvę, didumo sulig katedra – vien granitas ir chromas, svetainę su jo ir jos židiniais, išeinančiais į lauko erdvę (kurią Vidurio valstijų gyventojai vadina terasa), nuo jos atsiveria vaizdas į miškus ir ežerą. Apačioje pramogų kambarį su angliško biliardo stalu, smiginiu, garso sistema, baru ir dar viena lauko erdve (kurią Vidurio valstijų gyventojai vadina kita terasa). Toliau sauna ir vyno rūsys. Viršuje penki miegamieji, antras pagal didumą skirtas man. – Liepiau, kad jį perdažytų, – paaiškino. – Žinau, kad mėgsti rusvai rožinę. Nebemėgstu rusvai rožinės, tai buvo vidurinėje. – Koks tu mielas, Dezi, ačiū, – sakau kuo širdingiausiai. Man visada nelengvai einasi ištarti „ačiū“. Paprastai apskritai nedėkoju. Žmonės padaro tai, ką jie ir turėtų daryti, o paskui laukia dėkingumo. Tarsi šaldyto jogurto pardavėjai, pasidėję indelį arbatpinigiams. O Dezis padėką priima kaip glostoma katė – kone nugarą išriečia iš malonumo. Man dabar apsimoka taip elgtis. Pasidedu savo kambaryje daiktus ir visaip stengiuosi parodyti, kad šįvakar norėčiau pabūti viena – noriu pažiūrėti, kaip žmonės reaguoja į Endės prisipažinimą, ir knieti sužinoti, ar suėmė Niką, – bet, regis, būsiu perlenkusi su „ačiū“. Dezis įsitikinęs, kad per amžius būsiu jam skolinga. Jis šypsosi, lyg turėdamas kokią staigmeną, ima mane už rankos (noriu tau dar šį tą parodyti) ir vėl tempiasi žemyn (tikiuosi, tau patiks), į koridorių prie virtuvės (teko paplušėti, bet tikrai vertėjo). – Tikiuosi, tau patiks, – vėl sako Dezis ir atlapoja duris.

Už jų įstiklinta patalpa – žiemos sodas. Jame žydi tulpės – jų daugybė ir jos kuo įvairiausių spalvų. Tulpės liepos vidury Dezio name prie ežero. Specialiai joms įrengtoje patalpoje ir skirtos išskirtinei moteriai. – Žinau, kad labiausiai tau patinka tulpės, bet jos taip trumpai žydi, – paaiškino Dezis. – Taigi sukūriau tau šitai. Jos čia žydės visus metus. Jis apglėbia mane per liemenį ir vedasi prie gėlių, kad galėčiau iki valiai jomis pasigrožėti. – Tulpės bet kuriuo metų laiku, – ištariu ir pasistengiu, kad mano akys žėrėtų. Tulpės buvo mano mėgstamiausios gėlės vidurinėje. Jos buvo visų mėgstamiausios – devinto dešimtmečio pabaigos jaunystės ir tyrumo simbolis. Dabar man patinka orchidėjos, iš esmės – visiška tulpių priešingybė. – Ar yra tau Nikas kada nors padaręs ką nors panašaus? – sualsuoja Dezis man į ausį. Tulpės siūruoja po automatiškai iš viršaus purškiamo vandens migla. – Nikas net neprisimindavo, kad man patinka tulpės, – pasirenku teisingą atsakymą. Miela staigmena, net daugiau negu miela. Mano gėlių kambarys – lyg pasakoje. Bet mane ima nervas: Deziui paskambinau vos prieš dvidešimt keturias valandas, o šitos tulpės anaiptol ne šviežiai susodintos ir mano kambaryje anaiptol nekvepia šviežiais dažais. Imu svarstyti: pastaraisiais metais jo laiškai padažnėjo, juose justi noras patraukti į savo pusę… Kaip ilgai jis laukė, kada galės mane čionai atsivežti? Ir kaip ilgai, jo manymu, aš čia būsiu? Tiek, jog kasdien metų metus galėsiu džiaugtis žydinčiomis tulpėmis. – Dievulėliau, Dezi, – sakau. – Kaip pasakoj. – Čia tavo pasaka, – sako jis. – Noriu, kad pamatytum, koks gali būti gyvenimas. Pasakose visada būna aukso. Laukiu, kada jis man įteiks banknotų pluoštą, ploną kredito kortelę – ką nors naudinga. Dar kartą apeiname visus kambarius, kad galėčiau paaikčioti ir paokčioti dėl visokių mažmožių, kurių iš pradžių nepastebėjau, o tada grįžtame į mano kambarį, atlasinį, šilkinį, rožinį, pliušinį saldų mergaitišką kambarį. Žvilgteliu pro langą ir pamatau sklypą juosiančią aukštą tvorą. Susinervinusi lepteliu: – Dezi, ar negalėtum man palikti šiek tiek pinigų? Jis apsimeta, kad nustebo. – Juk dabar tau pinigų nereikia, ar ne? – klausia. – Nuomos mokėti nebereikia, namie niekada nestigs maisto. Galiu tau nupirkti naujų drabužių. Nors man prie širdies ir tavo žvejybinių apdarų elegancija. – Tiesiog turėdama bent kiek grynųjų jausčiausi smagiau. Jei kartais kas nors nutiktų. Jei reikėtų mikliai iš čia dingti. Jis atsisega piniginę ir ištraukia dvi dvidešimtines. Švelniai įbruka jas man į delną. – Prašom, – ištaria atlaidžiai. Imu svarstyti, ar nebūsiu padariusi siaubingos klaidos.

NIKAS DANAS PO DEŠIMTIES DIENŲ

Nereikėjo man vaidinti erelio. Kad ir kokios velniavos tas dienoraštis pilnas, jis mane pražudys. Taip ir įsivaizdavau kriminalinio romano viršelį: nespalvota mudviejų vestuvinė nuotrauka, kraujo raudonumo fonas ir užrašai atlankuose: šešiolika puslapių iki šiol neskelbtų nuotraukų ir autentiškas Eimės Eliot-Dan dienoraštis – balsas iš kapo… Kai atrasdavau po namus besimėtančius tuos pigius kriminalinius romaniūkščius, man būdavo keista, bet drauge savotiškai miela – palaikiau tai Eimės silpnybe. Pamaniau, gal ji po truputį atsipalaiduoja, taip nebeniekina lengvo skaitalo. Ne. Ji tiesiog tyrė. Gilpinas atsitraukė kėdę, apsižergęs atbulą atsisėdo, sukryžiavo rankas ir ant jų palinko į mane – filmų faro poza. Buvo beveik vidurnaktis, o atrodė lyg gūdi naktis. – Papasakokite mums apie žmonos negalavimą per pastaruosius kelis mėnesius, – paprašė jis. – Apie negalavimą? Eimė apskritai nesirgdavo. Gal nebent kartą per metus pasitaikydavo koks peršalimas. Bonėj paėmė sąsiuvinį, atvertė pažymėtą puslapį. – Praeitą mėnesį įpylėte sau ir Eimei išgerti, sėdėjote terasoje. Ji čia rašo, kad gėrimas buvo labai saldus, ir toliau aprašo, jos manymu, savo alerginę reakciją: širdis ėmė pašėlusiai plakti, liežuvis apsunko, nepajėgiau jo pajudinti. Linkstančiomis kojomis Nikas užvedė mane laiptais. – Ji prispaudė pirštą, kur baigė skaityti, ir pakėlė akis pasitikrinti, ar klausausi. – Kai kitą rytą pabudo: Skaudėjo galvą, skrandis buvo kažkoks keistas, nagai pamėlę. Kai pažiūrėjau į veidrodį, pamačiau, kad lūpos irgi mėlynos. Po to dvi dienas nesišlapinau. Buvo labai silpna. Šlykštėdamasis papurčiau galvą. Buvau bepradedąs pasitikėti Bonėj, nesitikėjau iš jos šito. – Ar čia jūsų žmonos rašysena? – Bonėj atsuko į mane sąsiuvinį, aš išvydau juodu rašalu Eimės ranka išvedžiotas raides, dantytas lyg diagrama. – Manau, kad taip. – Taip mano ir mūsų rašysenos ekspertas. Bonėj tai ištarė didžiuodamasi, ir aš supratau, kad šitiems dviem tai pirmoji byla, kai prireikė ekspertų, kai teko susisiekti su tokia egzotiška veikla kaip rašysenos ekspertizė užsiimančiais profesionalais. – Žinote, Nikai, ką dar sužinojome, parodę šitą dienoraštį mūsų medicinos ekspertams? – Apie apsinuodijimą, – leptelėjau. Teneris susiraukė: raminkis. Bonėj akimirkai užsikirto – nesitikėjo, kad atsakysiu šitaip. – Taip, Nikai, dėkoju – apie apsinuodijimą antifrizu, – patvirtino ji. – Klasikinis atvejis. Jai pasisekė, kad išgyveno. – Jai nereikėjo išgyventi, nes to niekada nebuvo, – atšoviau. – Kaip sakote, klasikinis atvejis – nesunku surasti internete. Bonėj susiraukė, bet neatsikirto. – Nikai, iš dienoraščio apie jus susidaro nekoks įspūdis: Smurtas – pastūmėte ją. Įtampa – esate

greitas supykti. Intymūs santykiai ant prievartavimo ribos. Į dienoraščio pabaigą matyti, kad ji labai jūsų bijojo. Skaudu skaityti. Tas ginklas, kuriuo domėjomės – ji rašo, kad jai ginklo reikėjo, nes bijojo jūsų. Štai jos paskutinis įrašas: Šitas žmogus gali mane nužudyti. Šitas žmogus gali mane nužudyti – čia jos pačios žodžiai. Man sugniaužė gerklę. Ėmė pykinti. Labiausiai iš baimės, o paskui iš įniršio. Prakeikta kalė, prakeikta kalė, prakeikta kalė. – Kokia išmintinga ir tinkama finalinė gaida, – dribtelėjau. Teneris, tikėdamasis mane užčiaupti, uždėjo ranką ant manosios. – Atrodo, kad ir dabar mielai ją nudėtumėte, – mestelėjo Bonėj. – Nikai, jūs mums vien tik melavote ir daugiau nieko, – pasakė Gilpinas. – Sakėte, kad tą rytą buvote paplūdimyje. Visi, su kuo kalbėjomės, tvirtina, kad paplūdimio nekenčiate. Sakėte, kad nieko nežinote apie visus tuos už jūsų kredito korteles įsigytus pirkinius. O dabar turime malkinę, prikimštą kaip tik tų daiktų, ir ant visų jų pilna jūsų pirštų atspaudų. Ir žinome, kad moteris dar gerokai prieš dingimą negalavo, o simptomai labai panašūs į apsinuodijimą antifrizu. Man regis, turim užtektinai. Jis, kad būtų įspūdingiau, nutilo. – Dar kas nors? – pasiteiravo Teneris. – Žinome, kad buvote Hanibale, kur po kelių dienų rasta jūsų žmonos rankinė, – ėmė vardyti Bonėj. – Turime kaimynę, kuri girdėjo, kaip judu išvakarėse vaidijotės. Nėštumą, kurio nenorėjote. Barą, įsigytą už jūsų žmonos pinigus, kuris skyrybų atveju būtų atitekęs jai. Na, ir, žinoma – ilgiau kaip metus turėtą slaptą meilužę. – Dabar dar galime jums padėti, Nikai, – pasakė Gilpinas. – Kai suimsime, nebegalėsime. – Kur radote dienoraštį? Niko tėvo name? – paklausė Teneris. – Taip, – atsakė Bonėj. Teneris linktelėjo man: štai ko mes neradome. – Pabandysiu spėti: buvo anoniminis skambutis. Abu farai tylėjo. – Ar galėčiau sužinoti, kurioje vietoje jį radote? – paklausiau. – Krosnyje. Žinau, tikėjotės, kad sudeginote jį. Liepsna jį čiupo, bet neįsidegė, užgeso. Tik kraštai apdegė, – aiškino Gilpinas. – Mums labai pasisekė. Krosnis – dar vienas Eimės juokelis! Ji amžiais stebėdavosi, kad taip menkai raukiu apie tai, apie ką vyrai turėtų nusimanyti. Kai apieškojau namelį, užmečiau akį ir į senąją tėčio krosnį su visais jos vamzdžiais, vielomis ir kaiščiais, bet išsigandęs atsitraukiau. – Tai ne sėkmė. Buvo numatyta, kad jį rasite, – pasakiau. Bonėj šyptelėjo kairiuoju lūpų kampučiu. Ji atsilošė ir laukė, atsipalaidavusi it šaltosios arbatos reklamos žvaigždė. Piktai linktelėjau Tenerio pusėn: klok. – Eimė Eliot-Dan yra gyva, bet ji siekia, kad Nikas Danas būtų apkaltintas dėl jos žmogžudystės, – prabilo Teneris. Sugniaužiau rankas ir atsisėdau tiesiai. Stengiausi nedaryti nieko, kuo išduočiau savo triumfą. Bonėj atidžiai žiūrėjo į mane. Man reikėjo pypkės, akinių, kuriuos būčiau galėjęs efektingai nusiimti, reikėjo krūvos enciklopedijų po ranka. Man svaigo galva. Nesijuokite. Bonėj susiraukė.

– Kokie čia vėl prasimanymai? – Eimė gyva, sveika ir nori pakišti Niką, – pakartojo mano įgaliotasis. Tiedu, užsikniaubę ant stalo, persimetė žvilgsniais: ar verta tikėti šituo tipu? – Kam jai to reikėtų? – trindamasis akis paklausė Gilpinas. – Nes jinai jo nekenčia. Tai akivaizdu. Jis buvo niekam tikęs vyras. Bonėj nukreipė žvilgsnį į grindis, atsiduso. – Dėl šito visiškai su jumis sutinku. O Gilpinas tuo pat metu ištarė: – Oi, dėl Dievo. – Nikai, ar ji beprotė? – paklausė Bonėj, palinkusi mano pusėn. – Tai, ką sakote, beprotiška. Girdite, ką sakau? Prireikė – kiek? – šešių mėnesių, metų viskam suruošti. Ji turėjo jūsų nekęsti, turėjo linkėti jums pikto – ne šiaip ko nors, o visiškai sužlugdyti, – metus. Ar žinote, kaip sunku šitaip ilgai slėpti mirtiną neapykantą? Ji galėtų. Eimė galėtų. – Kodėl paprasčiausiai neišsiskyrus su asilu? – mestelėjo Bonėj. – Tai nepatenkintų jos… teisingumo poreikio, – pasakiau. Teneris vėl dėbtelėjo į mane. – Dieve brangus, Nikai, negi jums dar šitai nepabodo? – neištvėrė Gilpinas. – Mes turime jūsų žmonos juodu ant balto parašyta: „Manau, jis gali mane nužudyti.“ Kažkas kadaise jiems patarė: kuo dažniau tarkite įtariamojo vardą, ir jis jausis patogiai, jausis žinomas. Tas pats, kas ką nors parduodant. – Nikai, ar pastaruoju metu buvote tėčio name? – pasiteiravo Bonėj. – Pavyzdžiui, liepos devintą? Velnias. Štai kodėl Eimė pakeitė signalizacijos kodą. Vėl nusipurčiau iš pasibjaurėjimo: žmona dvigubai mane išdūrė. Ne tik apmulkino, kad mane tebemyli, bet ir privertė mane palikti savo veiksmų įkalčius. Nedora, labai nedora mergaitė. Vos nenusijuokiau. Viešpatie, nekenčiau jos, bet drauge noromis nenoromis žavėjausi ta ragana. Teneris ėmė aiškinti: – Eimė lobio paieškos užuominomis mano klientą priversdavo nukakti į įvairias vietas, kur ji palikdavo įkalčius – į Hanibalą, į jo tėvo namą, – kad jis pats save inkriminuotų. Mano klientas ir aš atsinešėme tas užuominas. Kaip mūsų noro bendradarbiauti ženklą. Jis ištraukė užuominas bei meilės laiškelius ir, lyg įgudęs magas kortas, išskleidė juos priešais farus. Kol jie skaitė, sėdėjau išpiltas prakaito. Taip norėjosi, kad jie pakeltų akis ir pasakytų, jog dabar viskas aišku. – Ką gi. Jūs teigiate, kad Eimė jūsų taip nekentė, jog mėnesių mėnesius ruošėsi, kad apkaltinų jus nužudžius ją? – ramiu santūriu nusivylusios motinos balsu paklausė Bonėj. Nutaisiau akmeninį veidą. – Čia nepanašu į piktą moterį, Nikai, – pasakė ji. – Ji kaip įmanydama jūsų atsiprašinėja, ji nori, kad judu pradėtumėte iš naujo, stengiasi parodyti, kaip jus myli: Tu šiltas – tu mano saulė. Tu nuostabus, tu sąmojingas. – Oi, tik nereikia šito mėšlo. – Vėlgi, Nikai – labai keista reakcija nekaltam žmogui, – tarė Bonėj. – Mes čia skaitome mielus žodžius, galbūt paskutinius žmonos jums parašytus žodžius, o jūs pykstate. Prisimenu patį pirmą

vakarą: Eimė dingo, jūs atvažiavote čionai, mes palikome jus šiame kambaryje keturiasdešimt penkioms minutėms, ir jūs nuobodžiavote. Stebėjome jus – nedaug trūko, kad būtumėte užmigęs. – Tai visiškai nesusiję… – prabilo Teneris. – Bandžiau išlikti ramus. – Atrodėte ramus, visiškai ramus, – pasakė Bonėj. – Visą laiką elgėtės… neįprastai. Abejingai, lengvabūdiškai. – Toks jau esu, negi nematote? Esu stojiškas. Turiu tokią ydą. Eimė tai žino… Visą laiką tuo skųsdavosi. Kad nemoku užjausti, kad sulendu į save, kad nesugebu susidoroti su kebliais jausmais – su liūdesiu, su kalte. Ji žinojo, kad atrodysiu velniškai įtartinai. Dieve tu mano! Gal malonėtumėte pasikalbėti su Hilare Hendi? Pasikalbėkit su Tomiu O’Hara. Aš su jais kalbėjausi! Jie jums papasakos, kokia ji. – Mes su jais kalbėjomės, – pasakė Gilpinas. – Ir? – Hilarė Hendi po mokyklos du kartus bandė nusižudyti. Tomis O’Hara du kartus gydėsi reabilitacijoje. – Gal dėl Eimės. – O gal todėl, kad jie nestabilios psichikos, kaltės kamuojami asmenys, – atrėmė Bonėj. – Grįžkim prie lobio paieškos. Gilpinas tyčia monotoniškai perskaitė antrąją užuominą; Atsivežei mane čionai pavaikščioti, Apie vaikystės nuotykius tu nori man papasakoti – Patrintus džinsus, snapelio dar kepurę. Velniop tegu eina visokie gaidžiai, Slapta pasibučiuokim… Apsimeskim, kad mes jaunavedžiai.

– Tai sakote, kad tai buvo parašyta tam, kad nuviliotų jus į Hanibalą? – paklausė Bonėj. Linktelėjau. – Hanibalas čia niekur neminimas, – ištarė ji. – Nėra nė menkiausios užuominos. – Kepurės snapelis – čia toks senas mudviejų juokelis apie… – O, judviejų juokelis, – nutraukė mane Gilpinas. – O kaip kita užuomina – apie rudą namuką? – pasiteiravo Bonėj. – Tai reiškia, kad reikia eiti į mano tėčio namą. Bonėj veido bruožai vėl sugriežtėjo. – Nikai, jūsų tėčio namas mėlynas. Ji užvertusi akis pasigręžė į Tenerį: čia viskas, ką turite? – Man panašiau į tai, kad jūs šitose užuominose „judviejų juokelius“ prasimanėte, – pareiškė Bonėj. – Tai yra bandote prakišti, kas patogu jums: išsiaiškiname, kad buvote Hanibale, taigi šita užuomina reiškia „važiuok į Hanibalą“. – Metinių dovana nėra tokia subtili užuomina, – atrėmė Teneris ir pastatė ant stalo dėžę. – Lėlės Pančas ir Džudė. Kaip, neabejoju, žinote, Pančas nužudo Džudę ir jos kūdikį. Jas rado mano klientas. Norėjome, kad jas turėtumėte. Bonėj prisitraukė dėžę, užsimovė gumines pirštines ir iškėlė lėles.

– Sunkios, – įvertino, – kietos. Ji atidžiai apžiūrėjo suknelės mezginius, juokdario kostiumą. Pakėlė vyrišką lėlę, apžiūrėjo storą medinį kotą su įrantomis pirštams. Suraukusi kaktą su lėle rankose akimirką sustingo. O tada apvertė lėlę moterį aukštyn kojomis, tos sijonas užsivertė. – Šita rankenos neturi. – Bonėj atsigręžė į mane. – Ar čia buvo rankena? – Iš kur man žinoti? – Maždaug dviejų ir keturių colių dydžio labai stora ir labai sunki rankena su įrėžtais grioveliais, kad būtų galima kaip reikiant suimti? – dygiai patikslino ji. – Į kuoką panaši rankena? Ji spigino mane akimis, nujaučiau, kas sukasi jos galvoje: Tu žaidi. Tu sociopatas. Tu žudikas.

EIMĖ ELIOT-DAN PO VIENUOLIKOS DIENŲ

Šįvakar išreklamuotasis Niko interviu su Šarona Šyber. Ketinau išsimaudyti karštoje vonioje ir pasižiūrėti su buteliu gero vyno. Drauge norėjau įrašyti laidą, kad paskui galėčiau suregistruoti jo melagystes. Knietėjo užrašyti kiekvieną jo ištartą perdėjimą, pusiau tiesą, prasimanymą, kad pakurstyčiau savo įtūžį. Po to internetinio interviu jis apmalšo – po vieno girto, atsitiktinio interviu! – ir aš neleisiu, kad vėl taip nutiktų. Neketinu atsileisti. Aš ne kokia paikšė. Vis dėlto man labai rūpi, ką jis sakys apie Endę dabar, kai jinai jį metė. Kaip jis bandys tai pateikti kaip sau palankų dalyką. Noriu žiūrėti viena, bet Dezis visą dieną trinasi aplink. Kad ir į kokį kambarį nulįsčiau, vis atslenka ir išslenka, lyg koks neišvengiamas tamsus debesis. Negaliu liepti jam išvažiuoti, nes čia jo namai. Jau mėginau, bet nepavyko. Jis pasakys, kad reikia patikrinti vandentiekį rūsyje arba kad nori žvilgtelėti į šaldytuvą, ko reikia nupirkti. Taip ir bus, mąstau. Toks ir bus mano gyvenimas. Jis atsiras, kada jam šaus į galvą, ir bus tiek, kiek norės, jis malsis aplink megzdamas pokalbį, o tada atsisės ir pasikvies mane prisėsti, atkimš butelį vyno, o tada staiga būsime jau drauge bevalgą, ir šito niekaip neįmanoma sustabdyti. – Labai pavargau, – sakau. – Leisk sau mėgautis geradario teikiamais malonumais, – atsako jis ir perveda pirštu kelnių kantu. Jis žino apie Niko interviu šįvakar, todėl išvažiuoja ir grįžta su mano mėgstamu maistu: mančegu ir šokoladiniais triufeliais, ir buteliu šalto „Sancerre“. Ironiškai pakėlęs antakį netgi ištraukia fritų su aitriaisiais pipirais ir sūriu, į kurias įjunkau, kai buvau Ozarko Eimė. Jis įpila vyno. Pagal bežodį susitarimą nekalbame apie kūdikį, abu žinome, kaip mūsų šeimoje būna su persileidimais, kaip man nesmagu būtų apie tai kalbėtis. – Įdomu bus paklausyti, ką tas kiaulė suoks, – prabyla Dezis. Jis retai kada sako šiknius ar mėšlo gabalas; jis sako kiaulė, o tai jo lūpose skamba gana kandžiai. Po valandos mes jau pavalgę lengvą vakarienę, kurią pagamino Dezis, siurbčiojame vyną, kurio atvežė Dezis. Jis davė man kąsnelį sūrio ir pasidalijo su manimi triufelį. Atskaičiavo man dešimt fritų, o tada paslėpė maišelį. Jam nepatinkąs kvapas, sako jis, tas kvapas jį erzinąs. Bet iš tikrųjų jam nepatinka mano svoris. Dabar sėdime vienas šalia kito ant sofos apsikloję minkštu medvilniniu užklotu, nes Dezis taip padidino oro kondicionavimą, kad liepą pas mus stojo ruduo. Įtariu, taip padarė tam, kad galėtų įkurti traškantį židinį ir pakišti mus abu po užklotu; regis, jis turi susikūręs mudviejų spalio viziją. Jis net parvežė man dovanų – viržių mėlynumo megztinį aukštu kaklu. Pastebėjau, kad jis dera ir prie užkloto, ir prie sodriai žalio Dezio megztinio. – Žinai, daugybę amžių beviltiški vyrai engdavo stiprias moteris, kėlusias grėsmę jų vyriškumui, – sako Dezis. – Jų sielos apgailėtinai gležnos, kad jiems reikia tokios valdžios… Aš mąstau apie kitokią valdžią. Aš mąstau apie valdžią, prisidengusią globa: Štai megztinis, jei būtų šalta, mieloji, vilkėk jį ir būk tokia, kokia esi mano vizijose. Nikas bent jau šitaip nesielgė. Nikas leido man daryti tai, kas patinka. Tenoriu, kad Dezis ramiai sėdėtų ir tylėtų. Jis nenusėdi, nervinasi, lyg jo konkurentas būtų su

mumis viename kambaryje. – Ššš, – tildau jį, kai ekrane pasirodo mano dailus veidas. Paskui dar viena nuotrauka ir dar viena – lyg krintančius lapus rodo Eimės koliažą. – Ji buvo tokia mergina, kokia visos merginos nori būti, – už kadro prabilo Šarona. – Graži, žavi, įkvepianti ir labai turtinga. – Jis buvo vyrukas, kokiu žavėtųsi kiekvienas vyras… – Tik jau ne tokiu, – burbtelėjo Dezis. – Gražus, linksmas, sąmojingas ir žavingas. Bet liepos penktą jų, regis, tobulas pasaulis sugriuvo, nes per penktąsias vestuvių metines Eimė Eliot-Dan dingo. Reziumuojama, kas žinoma. Rodo mano, Endės, Niko nuotraukas. Nėštumo testo ir neapmokėtų sąskaitų kopijas. Aš tikrai pasidarbavau iš peties. Jausmas toks, lyg tapytum ant sienos freską, atsitrauktum pažiūrėti ir pagalvotum: tobula. – Ir štai išimtinai mūsų laidai Nikas Danas pagaliau prabyla ne tik apie savo žmonos dingimą, bet ir apie savo neištikimybę bei visus tuos gandus. Mane užplūsta švelnumas Nikui, nes jis pasirišęs mano mėgstamiausią kaklaraištį, kurį aš jam nupirkau, o šis pasirodė jam pernelyg ryškus. Kaklaraištis prašmatniai purpurinis, ir nuo jo Niko akys pasidaro beveik violetinės. Per pastarąjį mėnesį nebeliko savimi patenkinto šikniaus tešlumo: nebeliko pilvo, dingo veido putlumas, nebe taip į akis krinta skeltas smakras. Plaukai aplyginti, bet nekirpti – taip ir įsivaizduoju, kaip Go imasi mamos Mo vaidmens ir dailina jį prieš pat filmavimą, tupinėja aplink, paseilinusi nykštį nutrina kažkokį juodulį nuo smakro. Jis pasirišęs mano kaklaraištį, o kai mosteli ranka, matau, kad segi manąjį laikrodį, senovinį „Bulova Spaceview“, kurį padovanojau trisdešimt trečio gimtadienio proga ir kurio jis niekada nesisegdavo, nes tai neva ne jo stilius, nors iš tikrųjų tai kaip tik jo stilius. – Kaip vyrui, manančiam, kad jo žmona dingusi, labai jau jis išsigražinęs, – užmeta Dezis. – Džiaugiuosi, kad manikiūro nepamiršo. – Nikas už jokius pinigus nesidarytų manikiūro, – sakau ir metu akį į nupoliruotus Dezio nagus. – Taigi, Nikai, eikim tiesiai prie reikalo, – sako Šarona. – Ar esate kaip nors susijęs su žmonos dingimu? – Ne. Ne. Galiu šimtu procentu užtikrinti, kad ne, – sako Nikas ir įgudusiai išlaiko akių kontaktą. – Bet noriu pasakyti, Šarona, kad aš anaiptol nesu nei nekaltas, nei geras vyras ir negaliu tvirtinti, jog elgiausi nepriekaištingai. Jei man nebūtų taip neramu dėl Eimės, sakyčiau, kad tam tikra prasme gerai, kad ji dingo… – Atleiskit, Nikai, bet aš manau, kad žmonėms bus sunku patikėti jūsų žodžiais dabar, kai žmona dingusi. – Jaučiuosi klaikiai, siaubingai ir labiau už viską norėčiau ją susigrąžinti. Aš tik noriu pasakyti, kad šitai kuo žiauriausiu būdu atvėrė man akis. Siaubinga suprasti, kad esi toks baisus žmogus, jog prireikia šitokio dalyko, kad ištrauktų tave iš egoizmo spiralės, ir kad tik tada atsipeikėji, jog esi lamingiausias šunsnukis pasaulyje. Turėjau šitą moterį, sau lygią moterį, už mane visu kuo geresnę moterį ir leidausi, kad tai užtemdytų visokie nesaugumai ir netikrumai – dėl darbo, dėl to, kad nesugebu pasirūpinti šeima, dėl to, kad senstu. – Oi, tik nereikia… – prakalbo Dezis ir aš jį užtildžiau. Kad Nikas visam pasauliui girdint

pripažintų, jog nėra geras vyrukas – tai beveik prilygo mirčiai, tikrai, o ne petite mort18. – Ir, Šarona, noriu dar kai ką pasakyti. Noriu pasakyti tuojau pat: aš buvau neištikimas. Aš išdaviau žmoną. Nenorėjau būti toks, koks tapau, bet, užuot ką nors daręs, pasirinkau lengviausią kelią. Buvau neištikimas su jauna moterimi, kuri manęs beveik nepažinojo. Taigi galėjau apsimesti šaunuoliu. Galėjau apsimesti tokiu vyru, kokiu norėjau būti – protingu, savimi pasitikinčiu, tokiu, kuriam sekasi, – nes kitokio manęs ta jauna moteris nepažinojo. Ta jauna mergaitė nematė, kaip vidurnaktį verkiau į rankšluostį, nes netekau darbo. Ji nežinojo, kokių turiu silpnybių ir ydų. Buvau kvailys, kuriam atrodė, kad jeigu nebūsiu tobulas, žmona manęs nemylės. Norėjau būti Eimės didvyris, o kai netekau darbo, netekau ir savigarbos. Nebegalėjau būti tuo didvyriu. Šarona, aš žinau, kas yra gera, o kas bloga. Ir aš… Aš pasielgiau blogai. – Ką pasakytumėte žmonai, jei ji kažkur šįvakar jus mato ir klausosi jūsų? – Pasakyčiau: myliu tave, Eime. Esi pati geriausia iš visų mano per gyvenimą sutiktų moterų. Esi daugiau, negu aš esu nusipelnęs, ir jeigu grįši, visą likusį savo gyvenimą stengsiuosi atitaisyti padarytą skriaudą. Mudu sugalvosime, kaip pamiršti visą šitą siaubą, ir aš tau būsiu pats geriausias vyras. Būk gera, Eime, grįžk namo. Sekundėlei smiliaus galiuką jis prideda prie smakro skeltuko – mudviejų senas sutartinis ženklas. Susigalvojome jį, kad parodytume, jog tikrai nemulkiname vienas kito – suknelė tikrai graži, straipsnis tikrai kietas. Aš tikrai, aš visu šimtu procentų sakau tiesą: susigrąžinsiu tave ir nebandysiu tavęs išdurti. Dezis pasilenkia priešais mane, kad atitvertų nuo ekrano, ir siekia „Sancerre“. – Nori dar vyno, mieloji? – klausia. – Ššš. Jis sustabdo vaizdą. – Eime, tu gera moteris. Žinau, kad pasiduodi… maldavimams. Bet viskas, ką jis kalba, yra grynas melas. Nikas kalba tai, ką aš noriu girdėti. Pagaliau. Dezis visu kūnu atsisuka į mane ir dabar žiūri tiesiai į veidą, visiškai užstoja man vaizdą. – Nikas vaidina. Jis nori pasirodyti esąs geras, atgailaujantis vyrukas. Ir, turiu pripažinti, jam puikiai sekasi. Bet tai netikra – jis net neužsiminė, kad mušė tave, kad prievartavo. Nesuprantu, kokios galios tau turi tas tipas. Turbūt Stokholmo sindromas. – Žinau, – sakau. Žinau, ką turiu atsakyti Deziui. – Tu teisus. Tu visiškai teisus. Labai seniai besijaučiau taip saugiai kaip dabar, Dezi, bet aš vis tiek… Matau jį ir… Kovoju su tuo, bet jis skaudino mane… daugybę metų. – Gal nebežiūrėkime, – sako jis; suka mano plaukų sruogą, prisilenkia visai arti. – Ne, palik, – sakau. – Turiu tai atlaikyti. Drauge su tavimi. Su tavimi ištversiu. Įspraudžiu ranką jam į delną. O dabar, velniai rautų, užsičiaupk. Tenoriu, kad Eimė grįžtų namo, ir galėčiau visą likusį gyvenimą paskirti jai, kad gaučiau progą elgtis taip, kaip ji nusipelno. Nikas man atleidžia – aš tave išdūriau, tu mane išdūrei, taikomės. O jeigu jo ženklas – tiesa? Nikas nori, kad grįžčiau. Nikas nori, kad grįžčiau, ir jis elgtųsi su manimi taip, kaip esu verta. Kad

galėtų likusį gyvenimą elgtis su manimi taip, kaip turėtų elgtis. Skamba mielai. Galėtume grįžti į Niujorką. Man dingus „Nuostabiosios Eimės“ pardavimas kaip reikiant šoktelėjo – trys skaitytojų kartos prisiminė, kaip mane myli. Mano godūs, kvaili, neatsakingi tėvai pagaliau gali grąžinti mano fondą. Su palūkanomis. Nes aš noriu grįžti prie savo senojo gyvenimo. Tiksliau, prie senojo gyvenimo su senaisiais pinigais ir naujuoju Niku. Mylėk-Gerbk-ir-Paklusk Niku. Galgi jis pasimokė. Galgi bus toks kaip anksčiau. Nes vis svajodavau – įkalinta Ozarko lūšnoje, įkalinta Dezio rūmuose turėjau marias laiko svajoti ir svajodavau apie anų laikų Niką. Maniau, svajosiu apie tai, kaip Niką kalėjime dulkina per šikną, bet pastaruoju metu tai kaip ir nebetraukia. Prisimenu tuos senus gerus laikus, kai nuogi gulėdavome lovoje ant vėsių paklodžių, jis žiūrėdavo į mane, pirštu braukdavo nuo smakro iki ausies, vos vos sukutendavo lezgelį ir aš imdavau muistytis. Paskui nukeliaudavo visais ausies kriauklės vingiais iki pat plaukų, tada suimdavo sruogą, kaip kad tą pirmą kartą, kai pasibučiavome, nuslinkdavo iki pat galo ir du kartus švelniai truktelėdavo, lyg skambindamas varpeliu. Ir ištardavo: „Tu geresnė už bet kokią pasakų knygą, tu geresnė už bet kokį pramaną.“ Nikas davė man tvirtą pagrindą po kojomis. Nikas nebuvo toks kaip Dezis, kuris duoda visa, ko noriu (tulpes, vyną), kad gautų, ko nori jis (mano meilę). Nikas tiesiog norėjo, kad būčiau laiminga – tik tiek. Gal neteisingai palaikiau tai tingumu. Eime, tenoriu, kad būtum laiminga. Kiek kartų jis tai sakė ir tikrai to norėjo: Eime, tenoriu, kad būtum laiminga, nes taip mažiau darbo man. Gal neteisingai įvertinau. Net ne neteisingai įvertinau, o sutrikau. Visi mano kada nors mylėti žmonės turėjo darbo kalendorius. Tai iš kur aš galėjau žinoti? Tai tiesa. Prireikė šito baisumo, kad tai suvoktume. Mudu su Niku derame. Manęs šiek tiek per daug, Niko šiek tiek per mažai. Aš – erškėtis, besišiaušiantis nuo tėvų dėmesio pertekliaus, o jis žmogus su šimtais tėvo dūrių paliktų žaizdelių, ir mano spygliai kuo puikiausiai joms tinka. Turiu pas jį grįžti.

18 La petite morte (pranc.) – orgazmo eufemizmas. Juo paprastai nusakoma pasitaikanti būsena po orgazmo, kai žmogus būna be sąmonės.

NIKAS DANAS PO KETURIOLIKOS DIENŲ

Pabudau pas seserį ant sofos šlykščiai pagiriotas ir apimtas troškimo nudėti savo žmoną. Tai buvo kone nuolatinė būsena po policijos apklausos dėl dienoraščio. Vaizduodavausi, kaip surandu Eimę pasislėpusią kokiame nors SPA kur nors Vakarų pakrantėje, ant sofos besiurbčiojančią ananasų sultis, savo rūpesčius paleidusią skristi į giedrą dangaus žydrynę, o aš, purvinas, suplukęs nuo kelionės per visą šalį, atsistoju priešais ją, užstoju saulę, kol galiausiai ji pažvelgia į mane, ir tada mano rankos atsiduria ant jos tobulo kaklo, su gyslomis ir įdubimais; pulsas iš pradžių greitas, o paskui mudu žiūrime vienas kitam į akis, imame pagaliau šį tą suprasti, ir jos pulsas lėtėja. Mane suims. Jei ne šiandien, tai ryt; jei ne ryt, tai kitą dieną. Kad policija paleido mane iš nuovados, man pasirodė geras ženklas, bet Teneris mane nusodino: „Kol nerastas kūnas, pareikšti kaltinimus yra labai sunku. Tiesiog jie dėlioja taškus ant i. Per šias dienas susitvarkyk viską, ką reikia, nes kai suims, veiklos turėsime iki kaklo.“ Čia pat už lango girdėjosi filmavimo komandų dudenimas: žmonės labinosi tarsi pasižymėdami pamainos fabrike pradžią. Lyg nepailstančios cikados caksėjo fotoaparatai, jie fotografavo Go namo fasadą. Kažkas nutekino informaciją apie mano „urvą“ sesers sklype, apie neišvengiamą mano areštą. Nei aš, nei Go nedrįsome nė nosies kyštelėti pro užuolaidą. Go atėjo apsirengusi flanelinius šortus ir mokyklos laikų „Butthole Surfers“ marškinėlius, rankos linkyje nešėsi kompiuterį. – Tavęs vėl visi nekenčia, – pranešė ji. – Neapsisprendę šikniai. – Vakar vakare kažkas nutekino informaciją apie malkinę, apie Eimės rankinę ir dienoraštį. Dabar visi rėkia: Nikas – melagis, Nikas – žudikas, Nikas – melagis žudikas. Šarona Šyber ką tik padarė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji labai sukrėsta ir nusivylusi, jog byla pakrypo tokia linkme. O, ir visi žino apie pornografiją – „Žudyk kales“. – Įskaudink kalę. – Oi, atsiprašau. Įskaudink kalę. Taigi Nikas – melagis žudikas, brūkšnys, seksualinis sadistas. Elena Abot pasius. Ji arši kovotoja su pornografija. – Savaime suprantama, – pasakiau. – Esu tikras, kad Eimė tai žino. – Nikai? – savo atsipeikėk balsu kreipėsi Go. – Blogai. – Go, nesvarbu, ką kas mano – turim tai prisiminti, – pasakiau. – Dabar svarbu, ką galvoja Eimė. Ar ji atsileidžia. – Nikai, negi tu tikrai manai, kad ji gali taip staigiai peršokti nuo juodos neapykantos prie įsimylėjimo? Čia buvo pokalbio šia tema penktosios metinės. – Taip, Go, manau. Eimė niekada nepajusdavo jokio mulkinimo. Jei sakydavai, kad ji graži, ji žinodavo, kad taip ir yra. Jei sakydavai, kad ji nuostabi, tai buvo ne meilikavimas, o fakto

pripažinimas. Todėl taip, aš manau, kad nemenka jos dalis tikrai tiki, kad jeigu jau suvokiau savo klaidas, savaime suprantama, kad vėl ją mylėsiu. Nes kaipgi, dėl Dievo meilės, galėčiau jos nemylėti? – O jeigu paaiškės, kad ji išsiugdė mulkinimo nuojautą? – Tu gi pažįsti Eimę – jai reikia laimėti. Ji daugiau siunta ne tiek dėl to, kad ją apgaudinėjau, kiek dėl to, kad vietoj jos pasirinkau kitą. Ji norės mane susigrąžinti vien tam, kad įrodytų, jog ji – laimėtoja. Nemanai? Pamačius, kaip meldžiu ją grįžti, kad galėčiau ją deramai garbinti, jai bus sunku atsilaikyti. Nemanai? – Manau, mintis nebloga, – ištarė ji, lyg linkėtų sėkmės loterijoje. – Ei, velniai rautų, gal pasiūlysi ką nors geriau? Dabar nuolat taip apsišaudydavome. Anksčiau taip nebūdavo. Atradusi malkinę policija, kaip Teneris ir pranašavo, gerokai paspirgino Go: Ar ji žinojusi? Ar ji padėjusi? Maniau, grįš tą vakarą keikdamasi ir virdama iš pykčio, o ji tik sumišusi šyptelėjo ir prasmuko pro mane į savo kambarį name, kurio įkeitimo kainą, kad sumokėtų Teneriui honorarą, padidino dukart. Savo sumautais veiksmais įstūmiau seserį į finansinį ir teisinį pavojų. Go buvo kupina apmaudo, o man buvo gėda – mirtinas derinys mažoje erdvėje įkliuvusiems žmonėms. Pabandžiau pakeisti temą. – Svarstau, ar nereikėtų paskambinti Endei dabar, kai jau… – Aha, būtų genialu, Nikai. Tada ji vėl nuvarytų į „Eleną Abot“… – Ji nebuvo pas Eleną Abot. Ji dalyvavo spaudos konferencijoje, kurią transliavo „Elena Abot“. Go, ji nėra visiškas blogis. – Ji surengė spaudos konferenciją, nes užsiuto ant tavęs. Jau turbūt būtų buvę geriau, kad ir toliau būtum ją dulkinęs. – Gražu. – Ir ką tu jai pasakytum? – Atsiprašyčiau. Pasakyčiau, kad gailiuosi. – Tu tikrai velniškai gailiesi, – sumurmėjo Go. – Man tiesiog… Man nepatinka, kaip viskas baigėsi. – Per paskutinį susitikimą su Ende ji tau įkando, – perdėtai kantriai priminė Go. – Nemanau, kad judu dar turite ką vienas kitam pasakyti. Tu – pagrindinis įtariamasis žmogžudystės byloje. Tu netekai teisės gražiai išsiskirti. Dėl Dievo meilės, Nikai. Mudviem vienam nuo kito darėsi bloga, niekada nemaniau, kad gali taip nutikti. Tai buvo ne vien įtampa, ne vien pavojus, kurį pamėtėjau Go prie slenksčio. Tos dešimt sekundžių vos prieš savaitę, kai atlapojau malkinės duris tikėdamasis, kad Go kaip visada mane supras, o ji pamanė, kad nužudžiau savo žmoną – niekada to nepamiršiu, ir ji to nepamirš. Pastebėdavau ją retkarčiais žvelgiant į mane su tokiu plieniniu šalčiu, su kokiu ji žiūri į mūsų tėvą: dar vienas šiknius painiojasi po kojomis. Esu tikras, kad kartais žvelgdavau į ją apgailėtinomis mūsų tėvo akimis: dar viena niekinga boba neduoda man gyventi. Garsiai iškvėpiau, atsistojau ir spustelėjau jai ranką. Ji irgi spustelėjo. – Turbūt eisiu namo, – pasakiau. Ėmė pykinti. – Nebeištveriu. Nebeištveriu laukti, kada mane suims.

Nespėjus jai manęs sulaikyti, čiupau raktus, atlapojau duris ir ėmė blyksėti fotoaparatai, didesnė, negu maniau, minia pratrūko šūkauti: Ei, Nikai, ar nužudėte savo žmoną? Ei, Margo, ar padėjote savo broliui slėpti įkalčius? – Tai prakeikti šūdžiai, – drėbė Go. Ji iš solidarumo stovėjo greta manęs vilkėdama šortus ir „Butthole Surfers“ marškinėlius. Pora piketuotojų laikė plakatus. Moteris šiurkščiais šviesiais plaukais ir saulės akiniais iškėlusi purtė lentą: Nikai, kur EIMĖ? Vis garsėjantys, vis agresyvesni šūksniai lyg kruša krito Go ant galvos: Margo, ar jūsų brolis žudikas? Ar Nikas nužudė savo žmoną ir kūdikį? Margo, ar jūs įtariamoji? Ar Nikas nužudė savo žmoną? Ar Nikas nužudė savo kūdikį? Stovėjau, stengdamasis neužleisti pozicijų, užsispyriau nesitraukti atgal į namą. Staiga Go pritūpė ir ėmė sukti čiaupą prie laiptų. Paleido vandenį visu stiprumu, nukreipė žarną į visus tuos fotografus, protestuotojus ir dailiai pasipuošusius, tiesioginei transliacijai pasirengusius žurnalistus ir apliejo juos kaip kokius gyvulius. Go pridengė mano atsitraukimą. Šokau į mašiną ir roviau iš vietos, palikęs varvančią žiniasklaidą ir šaižiai kvatojančią Go. Prireikė dešimties minučių, kol savo keliuku nuvažiavau iki garažo: lėtai lėtai kasiausi pirmyn, skirdamas piktą žmonių jūrą – prie mano namų, be televizininkų, susirinko mažiausiai dvidešimt piketuotojų. Viena iš jų – Dženė Teverer. Mudviejų žvilgsniai susitiko ir ji atsuko į mane savo plakatą: NIKAI, KUR EIMĖ? Pagaliau įvažiavau vidun, ir garažo durys burgzdamos užsivėrė. Sunkiai alsuodamas sėdėjau betoninio garažo tvankumoje. Dabar viskas priminė kalėjimą – durys atsidaro ir užsidaro, atsidaro ir užsidaro, ir aš niekur nesijaučiu saugiai. Likusią dienos dalį fantazavau, kaip nužudyčiau Eimę. Apie nieką kitą neįstengiau galvoti, tik apie tai, kaip rasti būdą ją pribaigti. Knietėjo suknežinti Eimės galvą su jos be paliovos besisukančiais ratukais. Turėjau pripažinti Eimės nuopelną: gal ir snūduriavau keletą pastarųjų metų, bet dabar buvau velniškai žvalus. Vėl buvau įsielektrinęs kaip pačioje mūsų santuokos pradžioje. Norėjau ką nors veikti, norėjau, kad kas nors įvyktų, bet nebuvo kas daryti. Vėlai vakare žiniasklaidininkai išsiskirstė, bet negalėjau rizikuoti lįsti iš namų. Norėjosi pavaikštinėti. Ėmiau žingsniuoti po namus. Buvau grėsmingai įsitempęs. Endė mane sudirbo, Meribetė tapo mano prieše, Go neteko tikėjimo. Bonėj įviliojo mane į spąstus. Eimė mane sužlugdė. Įsipyliau išgerti. Gurkštelėjau, stipriau suspaudžiau stiklinę, o tada sviedžiau ją į sieną; žiūrėjau, kaip fejerverku pažyra stiklas, girdėjau baisų dužimo garsą, užuodžiau viskio kvapą. Įniršis visomis penkiomis juslėmis. Prakeiktos kalės. Visą gyvenimą stengiausi būti geras vyrukas, stengiausi būti vyras, kuris myli ir gerbia moteris, norėjau būti vyru be kompleksų. Ir štai dabar galvoju visokias šlykštynes apie savo seserį dvynę, apie žmonos motiną, apie savo meilužę. Įsivaizduoju, kaip suknežinčiau kaukolę žmonai. Pasigirdo beldimas į duris, garsus, piktas dun dun dun, nutraukęs mano košmariškų minčių srautą. Atlapojau duris, įsiūtį pasitikau įsiūčiu.

Ant slenksčio it mano neapykantos prisišaukta baisi pamėklė stovėjo tėvas. Jis sunkiai dvėsavo, buvo suprakaitavęs. Marškiniai suplėšyti, plaukai susitaršę, tačiau tamsios akys kaip visada budrios, todėl atrodė visiškai normalus. – Ar ji čia? – amtelėjo jis. – Kas, tėti? Ko tu ieškai? – Pats žinai ko. Jis prasibruko pro mane, nuėjo per svetainę, palikdamas purvinus pėdsakus. Sugniaužęs rankas, taip smarkiai palinkęs į priekį, kad jeigu neitų, parvirstų, murmėjo kalėkalėkalė. Nuo jo dvelkė mėtomis. Tikromis mėtomis, ne dirbtiniu kvapu, ir aš pamačiau, kad jo kelnės išteptos žaliai, lyg būtų maknojęs per kieno nors daržą. Tai kalė tai kalė, murmėjo be paliovos. Per valgomąjį nukėblino į virtuvę, uždegė šviesas. Siena nuskuodė vandens blakė. Sekiojau jam iš paskos, bandžiau nuraminti: Tėti, tėti, prisėsk, tėti, gal nori vandens, tėti… Jis nutrepsėjo laiptais žemyn, nuo jo batų krito purvo gurvuoliai. Mano rankos susigniaužė. Reikėjo šitam niekšui atsitrenkti ir dar labiau viską sujaukti. – Tėti! Po velnių, tėti! Čia nieko daugiau nėra, tik aš. Tik aš. Jis atlapojo svečių kambario duris, tada, nekreipdamas dėmesio į mane, vėl užplumpino į svetainę. – Tėti! Nenorėjau jo liesti. Bijojau, kad trenksiu. Bijojau, kad pravirksiu. Kai bandė lipti aukštyn į miegamąjį, pastojau jam kelią. Viena ranka įsirėmiau į sieną, kitą uždėjau ant turėklų – žmogaus kūno barikada. – Tėti! Pažiūrėk į mane. Ir jis įniršęs ėmė spjaudytis žodžiais: – Pasakyk jai, pasakyk tai bjauriai kalei, kad čia dar ne pabaiga. Pasakyk jai, kad ji ne geresnė už mane. Ji nėra man per gera. Ne jai spręsti. Ta bjauri kalė turės pasimokyti… Prisiekiu, trumpą akimirką išvydau tuščią baltumą, visišką spengiantį aiškumą. Pagaliau lioviausi gintis nuo tėvo balso ir leidau jam kalti man ausyse. Aš ne toks: aš nejaučiu neapykantos ir baimės visoms moterims. Aš nekenčiu vienos moters. Jei niekinsiu vien tik Eimę, jei visą savo pyktį, įniršį ir pagiežą sutelksiu į vieną to nusipelniusią moterį, dėl to netapsiu toks kaip mano tėvas. Išsaugosiu sveiką protą. Kalė kalė kalė kalė. Dar niekada taip nekenčiau tėvo už tai, kad per jį šie žodžiai man pasidarė tokie mieli. Prakeikta kalė prakeikta kalė. Tvirtai sugriebiau jį už rankos, nutempiau iki mašinos, įgrūdau vidun ir užtrenkiau dureles. Visu keliu iki Komforthilo jis kartojo savo užkeikimą. Prie slaugos namų privažiavau greitosioms skirtu keliuku, apėjau mašiną, atplėšiau dureles, už rankos ištempiau jį lauk ir įstūmiau pro duris. Tada apsigręžiau ir grįžau namo. Prakeikta kalė prakeikta kalė. Bet man neliko nieko kita, tik melsti. Mano kalė žmona nepaliko man nieko kita, tik maldauti, kad ji grįžtų namo. Spaudoje, internete, per televiziją, nesvarbu kur, aš tegalėjau viltis, kad žmona

pamatys mane vaidinantį gerą vyrą, tariantį tokius žodžius, kokių ji iš manęs tikisi: visiškai pasiduodu. Tu teisi, o aš neteisus – kaip visada. Sugrįžk namo, grįžk pas mane (prakeikta šliundra). Grįžk namo, ir aš tave nudėsiu.

EIMĖ ELIOT-DAN PO DVIDEŠIMT ŠEŠIŲ DIENŲ

Dezis ir vėl čia. Dabar jis su manimi būna beveik kasdien. Kvailai šypsodamasis maklinėja po namą, stovi virtuvėje saulėlydžio nušviestu profiliu, kad galėčiau grožėtis, tempiasi mane už rankos į tulpių sodą, kad vėl jam dėkočiau, vis primena, kaip man čia saugu ir kokia mylima esu. Jis sako, kad man čia saugu ir kad esu mylima, tačiau manęs niekur iš čia neišleistų, dėl to aš anaiptol nesijaučiu nei saugiai, nei mylima. Jis nepaliko man automobilio raktų. Nei namo raktų, nei vartų saugos kodo. Aš tikrąja to žodžio prasme esu belaisvė – vartai penkiolikos pėdų aukščio, namie nėra kopėčių (ieškojau). Turbūt galėčiau prie tvoros nuvilkti kelis baldus, sukrauti vieną ant kito ir perlipti per tvorą, nušokti kitapus ir nušlubčioti ar nušliaužti kur nors, bet tai nesvarbu. Svarbu tai, kad aš jo brangi, mylima viešnia, o viešnia gali išvykti kada panorėjusi. Prieš kelias dienas pradėjau apie tai šneką. – O kas, jei man prireiks išvykti? Skubiai? – Gal man reikėtų čionai atsikraustyti? – atremia jis. – Tada visą laiką būčiau čia, rūpinčiaus tavo saugumu, o jeigu kas nors nutiktų, išvyktume drauge. – O jeigu tavo mama ims ką nors įtarti, atvažiuos čionai ir pamatys, kad slepi mane? Būtų siaubinga. Jo motina. Jis mirtų, jei motina čia pasirodytų, nes ji iš karto apie mane praneštų. Ta moteris manęs nekenčia vis dėl to atvejo vidurinėje – tai buvo taip seniai, o ji tebejaučia man pagiežą. Aš apsidraskiau veidą ir pasakiau Deziui, kad ji užpuolė mane (ta moteris buvo tokia savininkiška ir tokia šalta su manimi, kad tikrai galėjo taip padaryti). Jie nesikalbėjo mėnesį. Akivaizdu, kad susitaikė. – Žaklina nežino kodo, – sako jis. – Čia mano ežero namelis. – Jis patyli, apsimeta, kad galvoja. – Tikrai, man reikia čionai persikraustyti. Negerai, kad tiek daug laiko būni viena. Bet aš nebūnu viena, anaiptol. Vos per porą savaičių jau nusistovėjo tam tikra rutina. Ją įvedė Dezis, mano prašmatnusis kalėjimo prižiūrėtojas, mano išpaikintas dvariškis. Dezis atvažiuoja tuoj po vidurdienio, visados kvepėdamas kokiu nors prabangiu maistu, kurį valgė per pietus su Žaklina kokiame nors restorane su baltomis staltiesėmis, tokiame restorane, į kokį nusivestų mane, jei išvažiuotume į Graikiją. (Jis vis pateikia ir šitokį variantą: galime išvažiuoti gyventi į Graikiją. Kažkodėl jam atrodo, kad niekas niekada manęs nepažins mažulyčiame žvejų kaimelyje Graikijoje, kur jis daugybę kartų vasarojo ir kur, žinau, jis įsivaizduoja mudu gurkšnojančius vyną, pilnais aštuonkojų pilvais tingiai besimylinčius saulei leidžiantis.) Kai jis įeina, pakvimpa pietumis, jis atsineša tą kvapą. Gal jis užausius tepasi žąsų kepenėlėmis (kaip kad nuo jo motinos visada šiek tiek atsiduoda vagina; maistas ir seksas, Kolingsų dvokas, – nebloga strategija). Jis įeina ir man burnoje ima kauptis seilės. Kvapas. Jis atneša man ką nors skanaus, bet ne tokio skanaus, kaip valgė pats: jis nori, kad sulieknėčiau, jam visada patikdavo perkarusios moterys. Taigi jis man atneša dailią žalią karambolą, dygių artišokų ir spygliuotą krabą – ko nors, kas įmantriai ruošiama, o valgymo nedaug. Sveriu beveik tiek pat kiek anksčiau, plaukai atauga. Prispaudžiu juos

lankeliu, kurį jis atnešė, vėl persidažiau šviesiai, nes jis atnešė ir plaukų dažų. „Manau, pasijusi kur kas geriau, kai pasidarysi panaši į save, mieloji“, – sako jis. Taip, viskas tik tam, kad man būtų gerai, o ne todėl, jog jam norisi, kad atrodyčiau lygiai taip kaip anksčiau. Maždaug 1987-ųjų Eimė. Aš pietauju, o jis slankioja aplink, laukdamas pagyrų. (Gerai būtų, kad nebereikėtų daugiau tarti to žodžio – ačiū. Nepamenu, kad Nikas būtų kada laukęs, jog jam padėkočiau, ar vertęs dėkoti.) Pavalgau, o Dezis kaip sugebėdamas viską sutvarko. Mudu abu nepratę po savęs susitvarkyti; namas ima atrodyti gyvenamas – keistos dėmės ant stalviršių, dulkės ant palangių. Pietūs baigti, Dezis pažaidžia su manimi – mano plaukais, mano oda, mano drabužiais, mano mintimis. – Tik pažiūrėk, – sako jis ir subruka mano plaukus už ausų, kaip kad jam patinka, atsega vieną palaidinės sagą ir atlaisvina apykaklę, kad matytų raktikaulio duobutę. Jis pirštu uždengia įdubimą. Tai šlykštu. – Kaip Nikas galėjo tave skriausti, kaip galėjo tavęs nemylėti, kaip galėjo tave apgaudinėti su kita? – Jis visą laiką šitai primena, žodžiais baksnoja skaudamą vietą. – Ar ne gerai būtų tiesiog pamiršti Niką, pamiršti tuos penkerius baisius metus ir gyventi toliau? Juk žinai, kad turi progą pradėti viską nuo pradžių su tinkamu žmogumi. Kiek žmonių galėtų tuo pasigirti? Aš ir noriu pradėti viską nuo pradžių su tinkamu žmogumi – su naujuoju Niku. Jis, atrodo, priėjo liepto galą. Tik aš galiu išgelbėti Niką nuo savęs pačios. Bet aš įkalinta. – Jeigu tu iš čia išeisi ir aš nežinosiu, kur tu, man teks eiti į policiją, – sako Dezis. – Neturėsiu kitos išeities. Turėsiu įsitikinti, kad tau nieko nenutiko, kad Nikas ne… Kad jis nelaiko tavęs kur nors prieš tavo valią. Kad neprievartauja tavęs. Rūpesčiu pridengtas grasinimas. Dabar jau visiškai šlykščiuosi Deziu. Kartais man atrodo, kad oda kaista iš pasibjaurėjimo ir iš pastangų tą pasibjaurėjimą nuslėpti. Buvau pamiršusi, koks jis. Manipuliavimas, murkiantis įkalbinėjimas, subtilus bauginimas. Vyras, kuriam kaltė erotiška. O jeigu jam nepavyksta, jis spusteli savo mažyčius svertus ir ima bausti. Nikas bent jau buvo tiek vyriškas, kad eidavo ir savo pimpalą į ką nors įkišdavo. Dezis vis spaus ir spaus savo vaškuotais smailėjančiais pirštais, kol gaus iš manęs tai, ko nori. Maniau, kad galiu valdyti Dezį, bet, pasirodo, negaliu. Neapleidžia nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas labai bloga.

NIKAS DANAS PO TRISDEŠIMT TRIJŲ DIENŲ

Dienos slinko tuščios, ilgos ir galiausiai jos dužo į sieną. Vieną rugpjūčio rytą išėjau nusipirkti valgyti, o grįžęs svetainėje radau Tenerį su Bonėj ir Gilpinu. Ant stalo plastikiniame įkalčių maišelyje gulėjo ilga stora kuoka su meistriškai išskobtomis įrantomis pirštams. – Radome šitą prie upės netoli jūsų namo per pirmą kratą, – paaiškino Bonėj. – Tą kartą nė nesupratome, kas čia. Tiesiog kažkokia nuolauža ant kranto, bet per tokias kratas imame viską. Kai parodėte mums Pančą su Džude, dingtelėjo. Taigi atidavėme į laboratoriją patikrinti. – Ir? – paklausiau abejingu balsu. Bonėj atsistojo ir pažvelgė man tiesiai į akis. Atrodė liūdna. – Ant šito daikto rasta Eimės kraujo. Dabar ši byla laikoma žmogžudystės byla. Ir mes manome, kad čia nužudymo įrankis. – Ronda, ką čia kalbate?! – Metas, Nikai, – pasakė ji. – Metas. Prasidėjo kitas etapas.

EIMĖ ELIOT-DAN PO KETURIASDEŠIMTIES DIENŲ

Susiradau seno špagato bei tuščią vyno butelį ir naudojau juos savo sumanymui įgyvendinti. Suprantama, prireikė ir šiek tiek vermuto. Aš pasirengusi. Valia. Prireiks valios ir susikaupimo. Aš pasirengusi užduočiai. Apsirengiau, kaip Deziui labiausiai patinka – lyg gležna gėlė. Banguoti plaukai palaidi, kvepia. Po mėnesio gyvenimo uždarytai mano oda išblyško. Aš beveik nepasidažiusi, tik truputis tušo, parausvinti skruostai ir bespalvis lūpų blizgis. Vilkiu aptemptą rožinę suknelę, kurią jis nupirko. Be liemenėlės. Be kelnaičių. Basa, nors nuo oro kondicionieriaus namie vėsu. Traškėdamos židiny dega malkos, oras maloniai kvepia, ir kai jis po pietų atvažiuoja nekviestas, džiugiai jį pasitinku. Apsikabinu ir veidu įsikniaubiu jam į kaklą. Skruostu pasitrinu į skruostą. Per pastarąsias kelias savaites buvau su juo vis meilesnė, bet toks kibus meilumas – nauja. – Kas čia, mieloji? – klausia jis nustebęs ir toks patenkintas, kad man jau beveik gėda. – Naktį susapnavau siaubingą košmarą, – šnibždu. – Apie Niką. Pabudau ir tenorėjau, kad tu būtum čia. Ir rytą… Visą dieną laukiau tavęs. – Jei nori, visada galiu būti čia. – Noriu, – sakau, atgręžiu į jį veidą ir leidžiuosi pabučiuojama. Jo bučinys man bjaurus – kažkoks čiupnojantis ir neryžtingas. Taip Dezis rodo pagarbą išprievartautai, smurtą patyrusiai moteriai. Jis vėl čiupnoja drėgnomis šaltomis lūpomis, tik vos vos liečia mane rankomis. Aš tenoriu, kad viskas greičiau baigtųsi, kad viskas būtų kuo greičiau atlikta, todėl prisitraukiu jį ir liežuviu praskiriu lūpas. Knieti įkąsti. Jis atsitraukia. – Eime, – prabyla jis, – tau daug teko patirti. Tai per greitai. Nenoriu, kad skubėtum, jei pati nenori. Jei nesi tikra. Žinau, kad jis lies mano krūtis, žinau, kad įsibruks į mane, ir noriu, kad tik greičiau viskas baigtųsi, aš vos tvardausi jam neįdrėskusi – lėtai lėtai. – Aš esu tikra, – sakau. – Turbūt esu tikra dar nuo tada, kai buvome šešiolikos. Paprasčiausiai bijojau. Tai nieko nereiškia, bet žinau, kad jį paveiks. Vėl jį pabučiuoju ir tada paprašau vestis mane į mūsų miegamąjį. Miegamajame jis ima mane lėtai nurenginėti, bučiuoja įvairias mano kūno vietas, niekuo nesusijusias su seksu, – petį, ausį, – o aš subtiliai bandau jį nukreipti nuo mano riešų ir kulkšnių. Dėl Dievo, tiesiog imk ir mane išdulkink. Po dešimties minučių čiumpu jo ranką ir įkišu sau tarp kojų. – Ar tu tikra? – klausia traukdamasis. Jis išraudęs, visai kaip vidurinėje ant kaktos užkritusi plaukų sruoga. Sprendžiant iš Dezio pažangos, lygiai sėkmingai galėtume būti mano bendrabučio kambaryje. – Taip, mielasis, – sakau ir ryžtingai siekiu jo pimpalo. Dar dešimt minučių ir jis pagaliau tarp mano kojų pumpuoja atsargiai, lėtai lėtai – mylisi. Vis stabteli pabučiuoti ir paglamonėti. Galiausiai sugriebiu jam už sėdmenų ir imu jį stumti.

– Išdulkink mane, – sušnibždu, – išdulkink kaip reikiant. Jis nustoja judėti. – Eime, nereikia taip. Aš ne Nikas. Teisybė. – Žinau, mielasis, aš tik noriu, kad tu… užpildytum mane. Jaučiuosi tokia tuščia. Suveikia. Vaipausi jam per petį, kol jis kyšteli dar kelis kartus ir baigia. Aš vos nepavėluoju sureaguoti – A, tai šitas gailus unkštimas reiškia orgazmą, – ir švelniai kaip kačiukas imu vaitoti ir aimanuoti. Bandau išspausti vieną kitą ašarą, nes žinau, kad jo vaizduotėje po mūsų pirmojo karto turėčiau apsiašaroti. – Mieloji, tu verki, – išslydęs iš manęs sako jis. Bučiniu jis nudžiovina ašarą. – Iš laimės, – tariu. Nes taip atsako tokios moterys. Sakau, kad sumaišiau martinio – Deziui patinka dekadentiškas popiečio gėrimas, – ir kai jis siekia savo marškinių, norėdamas atnešti kokteilius, aš priverčiu jį nesikelti. – Ir aš noriu tave kuo nors palepinti, – sakau. Taigi lekiu į virtuvę ir čiumpu dvi dideles martinio taures. Sau įsipilu džino ir įmetu vieną alyvuogę. Į jo taurę įmetu tris alyvuoges, pilu džino, alyvuogių sulčių, vermuto ir sutrintas suberiu tris paskutines man likusias migdomųjų tabletes. Nunešu martinį. Mes glaustomės, glostomės, o aš tuo metu siurbčioju gėrimą. Nebeištveriu savame kailyje ir turiu apsiraminti. – Ar tau nepatinka mano martinis? – klausiu, kai jis siurbteli vos kartą. – Vis įsivaizduodavau, kad aš tavo žmona ir ruošiu tau martinį. Žinau, kvaila. Patempiu lūpą. – Oi, mieloji, anaiptol ne kvaila. Aš tiesiog neskubu, mėgaujuosi. Bet… – Jis išmaukia visą taurę. – Jei tik tau nuo to geriau! Jis apsvaigęs, džiūgauja. Jo pimpalas patenkintas po užkariavimo. Iš esmės jis toks pats kaip visi vyrai. Netrukus apsnūsta, o paskui ir užknarkia. Galiu pradėti.

trečia dalis

SUSIGRĄŽINIMAS

NIKAS DANAS PO KETURIASDEŠIMTIES DIENŲ

Išleistas už užstatą, laukiantis teismo. Man iškėlė bylą ir paleido – nuasmenintas „į“ ir „iš“ kalėjimo, paleidimo už užstatą svarstymas, pirštų atspaudai ir nuotraukos, skirstymas, varinėjimas ir apdorojimas; aš dėl to pasijutau esąs ne gyvulys, o produktas, kažkas pagamintas prie surinkimo konvejerio. Jie gamino Niką Daną Žudiką. Praeis mėnesių mėnesiai, kol bus pradėtas teismo procesas (mano teismo procesas: šitie žodžiai vis dar kėsinosi visiškai mane sužlugdyti, paversti isterišku kikentoju, bepročiu). Turėjau jaustis privilegijuotas, kad mane paleido už užstatą: turėjau niekur neišvykti, nors ir taip buvo visiškai aišku, kad mane suims. Žodžiu, buvo manoma, jog nėra jokio pavojaus, kad pabėgsiu. Gal ir Bonėj už mane užtarė kokį žodelį. Taigi pabūsiu namie dar kelis mėnesius, iki mane išgabens į kalėjimą, kur būsiu nužudytas valstijos. Taip, man labai labai pasisekė. Buvo rugpjūčio vidurys, ir tai man atrodė labai keista. Vis dar vasara, mąsčiau aš. Kaip galėjo šitiek visko nutikti, ir vis dar ne ruduo? Buvo siaubingai karšta. Vienmarškinių oras, būtų pasakiusi mano mama, kuriai visada vaikų savijauta rūpėjo labiau negu laipsniai. Vienmarškinių oras, švarko oras, palto oras, kailinukų oras – metai pagal aprangą. Man šiais metais bus antrankių oras, paskui veikiausiai kalėjimo kombinezono oras. Arba laidotuvių kostiumo oras, nes neketinau sėsti į kalėjimą. Nusižudysiu. Teneris pasitelkė penkių detektyvų komandą Eimei susekti. Ir nieko. Lyg bandytum sugauti vandenį. Ištisas savaites kasdien pridėdavau savo nelemtą įnašą: įrašydavau vaizdo žinutę Eimei ir paskelbdavau jaunosios Rebekos „Detektyvo“ tinklaraštyje. (Bent jau Rebeka liko ištikima.) Tuose filmukuose vilkėdavau Eimės man įtaisytus drabužius, susišukuodavau taip, kaip patikdavo jai, stengdavausi atspėti, kas jos galvoje. Pyktis jai degė manyje it įkaitinta viela. Žiniasklaidininkai rytais įsikurdavo mano pievutėje. Buvome tarsi priešų kareiviai, mėnesių mėnesius tūnantys per šūvio atstumą, stebintys vieni kitus per niekieno žemę, bepradedą vieni kitiems jausti kažkokį iškrypėlišką broliškumą. Buvo vienas toks vyrukas, kalbantis animacinių filmukų galiūno balsu, kurį pamėgau, nors akyse neregėjau. Jis susitikinėjo su mergina, kuri labai labai jam patiko. Kas rytą, kai pasakodavo apie pasimatymus, jo balsas atidudendavo man per langus; viskas, regis, klostėsi kuo puikiausiai. Man knietėjo sužinoti, kuo tai baigėsi. Pabaigiau vakarinį Eimei skirtą įrašą. Vilkėjau žalius marškinius, su kuriais jai patikdavau, pasakojau jai, kaip pirmą kartą susitikome, apie vakarėlį Brukline, apie savo klaikią frazę „bet tik vieną alyvuogę“, kuri mane trikdydavo kas kartą, kai Eimė ją primindavo. Pasakojau apie tai, kaip iš prikaitusio buto išėjome į spirgantį šaltį, kaip laikiau ją už rankos, kaip bučiavomės cukraus debesyje. Tai buvo viena iš nedaugelio istorijų, kurias abu pasakodavome vienodai. Kalbėjau vakaro pasakos intonacija: raminamai, kaip gerai pažįstamą, kaip daug kartų girdėtą dalyką. Visada užbaigdavau fraze Grįžk pas mane, Eime. Išjungiau kamerą ir atsilošiau ant sofos (visada filmuodavausi sėdėdamas ant sofos po jos prakeiktu nenuspėjamu laikrodžiu su gegute, nes žinojau, kad jeigu neparodysiu jai laikrodžio su

gegute, jai parūps, ar tik nebūsiu pagaliau atsikratęs jos laikrodžio su gegute, o paskui ji liausis svarstyti, ar tik nebūsiu pagaliau atsikratęs jos laikrodžio su gegute, ir paprasčiausiai nuspręs, kad taip ir yra, o tada, kad ir kokius meilius žodžius suokčiau, ji tylomis sau atremtų: „Vis dėlto jis iššveitė mano laikrodį su gegute“). Tiesą sakant, gegutė turėjo tuoj iššokti, man virš galvos jau prasidėjo įžanginis girgždesys, nuo kurio nevalingai įsitempdavo žandikaulis. Ir staiga išgirdau, kad lauke visi sujudo subruzdo. Kažkas nutiko. Girdėjau it žuvėdras klykaujant kelias naujienų agentūrų diktores. Kažkas negerai, pamaniau. Skambutis nuaidėjo tris kartus: Nik-nikai! Nik-nikai! Nik-nikai! Nedvejojau. Per pastarąjį mėnesį lioviausi dvejoti – pulk į bėdą stačia galva. Atidariau duris. Ten stovėjo mano žmona. Grįžusi. Eimė Eliot-Dan stovėjo prie slenksčio basa, plona rožine suknele, prilipusia jai prie kūno, tarsi būtų šlapia. Ant kulkšnių juodavo tamsiai violetiniai žiedai. Nuo vienos rankos glebaus riešo karojo špagato galas. Jos plaukai buvo trumpi, apšepusiais galiukais, lyg bet kaip nurėžti atšipusiomis žirklėmis. Veidas apibraižytas, lūpos ištinusios. Ji kūkčiojo. Kai ji išskėtė rankas mane apkabinti, pamačiau, kad visas suknelės priekis išteptas dabar jau sudžiūvusiu krauju. Ji bandė kažką sakyti, prasižiojo kartą kitą, bet taip ir neištarė nė garso lyg į krantą išmesta undinė. – Nikai! – pagaliau išraudojo ji – aimana, nuaidėjusi per visą tuščią namą, – ir puolė man į glėbį. Norėjosi ją nudėti. Būtume buvę vieni, mano rankos veikiausiai būtų suėmusios jos kaklą, pirštai būtų atradę jiems tobulai tinkančius jos kūno linkius. Būtų jutę stiprų pulsavimą… Bet mes buvome ne vieni, į mus buvo nukreiptos kameros, ir tie žmonės jau ėmė susivokti, kas yra šita keista moteris, jie atgijo it tas laikrodis su gegute namo viduje, vienas kitas spragtelėjimas, vienas kitas klausimas, o tada triukšmo ir šviesų lavina. Iš visų pusių į mus blyksėjo fotoaparatai, mus apsupo reporteriai su mikrofonais, visi klykė Eimės vardą – klykė, iš tikrųjų klykė. Taigi pasielgiau, kaip dera: apglėbiau ją ir irgi sustūgau jos vardą: – Eime! Dieve mano! Dieve mano! Brangioji! Įsikniaubiau veidu jai į kaklą, tvirtai suspaudžiau glėby, skyriau fotografams jiems priklausančias penkiolika sekundžių ir sušnibždėjau tiesiai jai į ausį: – Kale tu. Paskui paglosčiau jai plaukus, suėmiau jos veidą savo mylinčiais delnais ir įsitraukiau ją vidun. Už durų roko koncerto publika reikalavo biso: – Eime! Eime! Eime! Kažkas į mūsų langus pažėrė saują akmenukų. – Eime! Eime! Eime! Mano žmona visa tai priėmė kaip normalų dalyką ir atsisveikindama pamojavo lauke šėlstančiai miniai. Atsigręžė į mane pavargusi, bet pergalingai šypsodamasi – išprievartavimo aukos, smurtą

išgyvenusios moters, lovos šildytojos iš senų televizijos filmų šypsena, šypsena, kai niekšas galų gale gauna, ko nusipelnęs, ir mes žinome, kad mūsų veikėja galės gyventi toliau! Kadras sustoja. Parodžiau į špagatą, į nurėžtus plaukus, į išdžiūvusi kraują. – Tai ką dabar papasakosi, žmon? – Grįžau, – suknirkė ji. – Grįžau pas tave. Norėjo apkabinti mane. Aš atsitraukiau. – Ką dabar papasakosi, Eime? – Dezis, – sušnibždėjo ji; jos apatinė lūpa drebėjo. – Mane išsivežė Dezis Kolingsas. Tą rytą. Per mūsų metines. Suskambėjo durų skambutis, aš pamaniau… Nežinau, pamaniau, gal gėlės nuo tavęs. Krūptelėjau. Aišku, ji rado, kaip įgelti, kad beveik nedovanojau jai gėlių, o jos tėtis mamai siųsdavo gėlių kas savaitę nuo tada, kai susituokė. 2 444 gėlių puokštės prieš 4. – Gėlės ar… kas nors, – kalbėjo ji. – Taigi nesusimąsčiau, tiesiog atidariau. O ten stovėjo jis, Dezis, keista išraiška veide. Ryžtingas. Lyg jau seniai būtų tam ruošęsis. O aš laikiau rankeną… Nuo Džudės lėlės. Ar radai lėles? Ji nusišypsojo man per ašaras. Atrodė labai miela. – O, Eime, radau viską, ką tu palikai man. – Buvau ką tik pakėlusi Džudės rankeną – ji buvo iškritusi, – ir laikiau ją atidarydama duris. Pabandžiau jam trenkti, mes susigrūmėme, ir jis trinktelėjo man tuo medgaliu. Stipriai. O paskui ką atsimenu… – Padarei taip, kad mane apkaltintų žmogžudyste, ir dingai. – Nikai, aš viską paaiškinsiu. Ilgai prisispyręs žiūrėjau į ją. Regėjau dienas saulėkaitoje smėlėtame paplūdimyje, jos ranką sau ant krūtinės, regėjau šeimos vakarienes pas jos tėvus, Rendį, vis įpilantį man vyno ir tapšnojantį per petį, regėjau mudu, išsidrėbusius ant kilimo mano kukliame Niujorko butuke, besišnekučiuojančius, stebinčius palubėje tingiai besisukantį ventiliatorių, išvydau savo vaiko motiną ir nuostabų mudviejų gyvenimą, apie kurį kadaise svajojau. Du dūžius trukusią akimirką – vienas, du, – visa širdimi troškau, kad tai, ką ji sako, būtų tiesa. – Nemanau, kad gali viską paaiškinti, – pasakiau. – Bet man bus smagu pažiūrėti, kaip tu bandai tą padaryti. – Išbandyk mane dabar. Ji norėjo paimti mane už rankos ir aš nusimečiau jos ranką. Paėjau nuo jos atokiau, atsikvėpiau ir atsigręžiau veidu į ją. Mano žmonai reikia žiūrėti tiesiai į akis. – Nagi, Nikai, išbandyk mane dabar. – Ką gi, gerai. Kodėl visos lobio paieškos užuominos buvo paslėptos ten, kur… turėjau santykių su Ende? Ji atsiduso, nudelbė akis. Jos kulkšnys buvo nubrozdintos. – Apie Endę aš nė nežinojau, kol nepamačiau per televizorių… Kai buvau pririšta prie Dezio lovos jo namelyje prie ežero. – Tai viskas… sutapimas? – Visos tos vietos mudviem ką nors reiškė, – pasakė ji. Skruostu nuriedėjo ašara. – Tavo kabinetas, kur vėl įsiliepsnojo tavo aistra žurnalistikai.

Šnarpštelėjau. – Hanibalas, kur aš pagaliau supratau, kiek daug tau reiškia šitos vietos. Tavo tėvo namas – akistata su šitaip tave nuskriaudusiu žmogumi. Tavo motinos namas, kur dabar Go namai, – dvi moterys, padariusios tave geru žmogumi. Bet… Turbūt nė nesistebiu, kad norėjai tose vietose būti ir su kuo nors kitu, – ji nulenkė galvą, – ką įsimylėjai. Visada mėgai kartotis. – Kodėl kiekvienoje iš šių vietų atsirado po įkaltį, patvirtinantį įtarimą, kad aš tave nužudžiau? Moteriški apatiniai, tavo rankinė, tavo dienoraštis. Papasakok, Eime, apie savo dienoraštį su visais tais melais. Ji tik šyptelėjo ir papurtė galvą, lyg manęs gailėdamasi. – Viską galiu paaiškinti, viską, – patikino. Pažvelgiau į tą mielą ašarotą veidą. Paskui – į kraują. – Eime, kur Dezis? Ji vėl papurtė galvą, vėl liūdnai šyptelėjo. Jau ėjau kviesti policijos, bet pasigirdo beldimas į duris ir supratau, kad jie jau čia.

EIMĖ ELIOT-DAN GRĮŽIMO VAKARĄ

Tebeturiu savy Dezio spermos nuo paskutinio išprievartavimo, taigi medicininė apžiūra einasi sklandžiai. Virvės nuspausti riešai, sužalota vagina, nubrozdinimai – mano kūnas lyg vadovėlinis pavyzdys. Vyresnis gydytojas storais pirštais ir iš burnos sklindančiu šiltu kvapu apžiūri mano dubenį – gremžia ir švokščia tuo pat metu, o detektyvė Ronda Bonėj laiko mane už rankos. Lyg ranką būtų apglėbusi šalta paukščio koja. Visiškai nepadeda. Kartą, pamaniusi, kad į ją nežiūriu, nusišiepia iki ausų. Ji džiūgauja, kad Nikas vis dėlto ne blogiukas. Taip, lengviau atsikvėpė visos Amerikos moterys. Policija nulėkė į Dezio namą, ras jį ten nuogą nusibaigusį, apstulbusiu veidu, su keliomis sugniaužtomis mano plaukų sruogomis krauju permirkusioje lovoje. Peilis, kuriuo pasinaudojau, ir mano raiščiai mėtysis greta ant žemės, kur juos apsvaigusi numečiau ir išėjau basa, iš namų nepaėmusi nieko, tik jo raktus – mašinos, vartų, – visa aptekusi krauju įlipau į jo senovinį „Jaguar“ ir lyg koks seniausiai pamestas ištikimas šunelis grįžau tiesiai namo pas vyrą. Buvau lyg nebe žmogus, o gyvulys; negalvojau apie nieką kita, tik kaip grįžti pas Niką. Senis gydytojas praneša man geras naujienas: jokių rimtų pažeidimų nėra ir nėra reikalo atlikti gimdos abrazijos – persileidimas labai ankstyvas. Bonėj nepaleidžia mano rankos ir sumurma: O Dieve, ką jums teko patirti, kaip manot, ar pajėgsit atsakyti į kelis klausimus? Nuo užuojautos žaibu prie įžūlumo taktikos. Esu pastebėjusi, kad negražios moterys arba elgiasi labai pagarbiai, arba būna siaubingos storžievės. Jūs – Nuostabioji Eimė, jūs išgyvenote brutalų pagrobimą ir nuolatinę prievartą. Jūs nužudėte savo pagrobėją ir grįžote pas savo vyrą, kuris, pasirodo, buvo jums neištikimas. Jūs a) Paisote savo poreikių ir norite kurį laiką pabūti viena, kol atsigausite. b) Susiimate, kad padėtumėte policijai. c) Nusprendžiate, kam pirmiausia duosite interviu – galite sulaukti ir ko nors malonaus, pavyzdžiui, pasiūlymo parašyti knygą. Atsakymas b: Nuostabiajai Eimei visada svarbiau kiti.

Man leidžia atskiroje ligoninės palatoje apsiprausti ir aš persirengiu Niko man iš namų atneštais drabužiais – suglamžytais džinsais, nes ilgai gulėjo sulankstyti, ir dailia palaidine, trenkiančia dulkėmis. Kartu su Bonėj iš ligoninės į policijos nuovadą važiuojame persimesdamos vos vienu kitu žodžiu. Silpnu balseliu teiraujuosi apie tėvus. – Jie laukia jūsų nuovadoje, – sako Bonėj. – Kai pasakiau, apsiverkė iš džiaugsmo. Iš džiaugsmo ir iš palengvėjimo. Nesijaudinkite, prieš apklausą leisime jums pasiglėbesčiuoti. Prie nuovados jau pilna filmavimo kamerų. Stovėjimo aikštelė apgulta ir viltinga lyg stadionas. Čia nėra požeminės aikštelės, taigi tenka važiuoti tiesiai prie durų, o mus iš visų pusių ima supti išprotėjusi minia: visi rėkia savo klausimus, ir aš matau jų drėgnas lūpas ir seilių purslus, iš visų pusių švysčioja blykstės ir plieskia filmavimo kamerų šviesos. Minia lyg ištisinė jūra stumia ir traukia, stengdamasi mane pasiekti pajuda kelis colius į dešinę, paskui į kairę.

– Aš negaliu, – sakau Bonėj. Kažkoks fotografas bando išlaikyti pusiausvyrą ir mėsinga vyriška plaštaka pliaukšteli į langą. Nutveriu Bonėj už šaltos rankos. – Negaliu. Ji patapšnoja man per ranką ir sako: „Palauk.“ Atsiveria nuovados durys, laiptais pabyra visi nuovadoje buvę pareigūnai ir padaro man koridorių. Šita garbės sargyba sulaiko žiniasklaidą, ir mudvi su Ronda susikibusios rankomis it sprunkantys jaunavedžiai lekiame tiesiai pas mano tėvus, laukiančius čia pat už durų, ir visi puola fotografuoti mane apsikabinusią su mama, šnabždančia manomergytemanomergytemanomergyte, ir vos nuo raudos nespringstantį tėtį. Lyg to nebūtų gana, mane patraukia dar toliau nuo visų akių. Pasodina kambariuke su patogiomis, bet pigiomis biuro kėdėmis, visados atrodo, kad į tokių audinį įausta seno maisto kąsnelių. Kampe mirksi kamera, langų nėra. Ne taip įsivaizdavau. Jie nepasistengė, kad jausčiausi saugiai. Su manimi Bonėj, jos partneris Gilpinas ir du FTB agentai iš Sent Luiso, kurie praktiškai nepratarė nė žodžio. Jie duoda man vandens ir Bonėj pradeda. B.: Ką gi, Eime, pirmiausia norime nuoširdžiai padėkoti, kad sutikote su mumis pasikalbėti po viso to, ką jums teko patirti. Tokiose bylose kaip ši labai svarbu viską surašyti, kol įvykiai gerai prisimenami. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip tai svarbu. Labai gerai, kad galime pasikalbėti dabar. Jei išsiaiškinsime visas detales, galėsime baigti bylą, ir judu su Niku galėsite grįžti prie normalaus gyvenimo. E.: Labai norėčiau. B.: Jūs to nusipelnėte. Taigi jeigu jūs pasirengusi, gal galėtume pradėti nuo įvykių chronologijos: kada Dezis atsirado prie jūsų durų? Ar atsimenate? E.: Apie dešimtą ryto. Šiek tiek po dešimtos, nes girdėjau kalbantis Tevererus, kai jie ėjo prie savo mašinos važiuoti į bažnyčią. B.: Kas nutiko, kai atidarėte duris? E.: Iš karto supratau, kad kažkas negerai. Pirmiausia Dezis visą gyvenimą rašė man laiškus. Tačiau pastaraisiais metais šita jo manija lyg ir apslopo. Atrodė, jog ėmė save laikyti tiesiog senu draugu, ir kadangi policija nieko negalėjo padaryti, aš su tuo susitaikiau. Niekada nejutau, kad jis norėtų mane iš tikrųjų nuskriausti, nors man visai nepatiko, kad jis gyvena taip arti. Geografiškai. Manau, tai jį ir išvedė iš pusiausvyros. Žinojimas, kad aš taip arti. Jis pas mane atėjo su… Jis buvo suprakaitavęs ir nervingas, bet nusiteikęs ryžtingai. Buvau viršuje, susiruošiau lyginti suknelę ir staiga ant grindų pastebėjau didžiulę medinę lėlės Džudės rankeną – buvo iškritusi. Pasidarė apmaudu, nes lėles jau buvau paslėpusi malkinėje. Taigi čiupau rankeną ir taip su ja rankoje atidariau duris. B.: Jūsų puiki atmintis. E.: Ačiū. B.: Kas nutiko paskui? E.: Dezis įsiveržė vidun, susijaudinęs, kažkoks paklaikęs ėmė vaikščioti po svetainę. Paskui paklausė: Ką veiksi per vestuvių metines? Nusigandau, kad jis žino, jog šiandien mūsų metinės. Atrodė, kad jis dėl to pyksta. O tada sugriebė mane už riešo ir užsuko ranką už nugaros. Ėmėme grumtis. Kovojau iš visų jėgų. B.: Kas paskui? E.: Įspyriau jam, ištrūkau ir nubėgau į virtuvę. Tada vėl susikibome ir jis man trinktelėjo ta didele medine Džudės rankena, aš parpuoliau, jis man trenkė dar porą ar tris kartus. Prisimenu, kad kurį laiką nieko nemačiau, kad apsvaigau, galvoj lyg plaktuku kalė. Bandžiau sugriebti rankeną, o jis tada man į ranką dūrė kišeniniu peiliu, kurį turėjo. Tebematyti randas. Matot? B.: Taip, jį pastebėjo per jūsų medicininę apžiūrą. Jums pasisekė, kad prarėžė tik paviršium. E.: Patikėkite manim, tikrai neatrodė kaip paviršinė žaizda. B.: Taigi jis dūrė jums? Dūrio kampas… E.: Nežinau, ar jis tai padarė tyčia, ar aš pati netyčia pasismeigiau – svyrinėjau kaip girta. Bet pamenu, kaip kuoka nukrito ant

grindų. Pasižiūrėjau žemyn ir pamačiau, kad kraujas iš dūrio žaizdos varva ant kuokos. Paskui turbūt netekau sąmonės. B.: Kur atsigavote? E.: Atsigavau savo svetainėje surištomis rankomis ir kojomis. B.: Ar rėkėte, ar bandėte prisišaukti kaimynus? E.: Aišku, kad rėkiau. Bet ar jūs girdit, ką sakau? Buvau sumušta, subadyta peiliu ir surišta vyro, kuris dešimtis metų buvo dėl manęs pamišęs, kuris kadaise bandė nusižudyti mano bendrabučio kambaryje. B.: Gerai, Eime, gerai, atsiprašau, mes anaiptol jūsų nekaltiname, tik norime susidaryti išsamų vaizdą, kad galėtume baigti tyrimą, o jūs galėtumėte grįžti į normalų gyvenimą. Gal norėtumėte dar vandens, gal kavos ar dar ko nors? E.: Norėčiau ko nors šilto. Man šalta. B.: Tuojau. Gal galėtumėte atnešti kavos? Ir kas nutiko toliau? E.: Manau, pirminis jo planas buvo apsvaiginti mane ir pagrobti, ir padaryti taip, kad atrodytų kaip žmonos pabėgimas, nes kai atsipeikėjau, jis kaip tik baigė virtuvėje šluostyti kraują ir pataisė staliuką su senoviniais raštais, kurį nuverčiau bėgdama į virtuvę. Jau buvo kažkur nukišęs kuoką. Bet jam reikėjo skubėti ir, manau, nutiko štai kas: jam prieš akis suversta svetainė ir staiga jam šauna į galvą: Tegu taip ir būna. Tegu atrodo, kad čia nutiko kažkas baisaus. Taigi jis atlapoja laukujes duris, nuverčia svetainėje dar šį bei tą. Apverčia otomanę. Štai kodėl viskas atrodė taip keistai: tai buvo pusiau tikra, pusiau surežisuota. B.: Ar Dezis išdėliojo įkalčius visose lobio paieškos punktuose – Niko kabinete, Hanibale, jo tėčio name, Go malkinėje? E.: Nesuprantu, ką turite omenyje? B.: Niko kabinete buvo ne jūsų dydžio moteriški apatiniai. E.: Turbūt tos merginos, su kuria jis… susitikinėjo. B.: Ne jos. E.: Na, niekuo negaliu padėti. Gal jis susitikinėjo ne su viena. B.: Jūsų dienoraštis rastas jo tėvo name. Apdegęs krosnyje. E.: Jūs skaitėte dienoraštį? Siaubinga. Esu tikra, kad Nikas norėjo jo atsikratyti. Nesistebiu, turint omeny, kad jūs taip greitai į jį nusitaikėte. B.: Kam kažin reikėjo nešti jį deginti į tėvo namą? E.: Čia jau jo reikėtų paklausti. (Pauzė.) Nikas dažnai ten eidavo pabūti vienas. Jam patinka būti vienam. Taigi, manau, jam tai neatrodė keista. Juk jis negalėjo to padaryti namie, nes ten nusikaltimo vieta – kas žino, gal vėl ateisite ir rasite ką nors pelenuose. Tėčio namuose jam buvo patogiau. Manau, jis pasielgė išmintingai, turint omeny, kad jūs ketinote jį įkišti į kalėjimą. B.: Dienoraštyje aprašyti dalykai kelia labai didelį nerimą. Jame rašote, kad patirdavote smurtą, aprašote savo baimes, kad Nikas nenori vaiko ir kad jis gali jus nužudyti. E.: Būtų buvę geriau, jei tas dienoraštis būtų sudegęs. (Pauzė.) Būsiu atvira: dienoraštyje aprašyti kai kurie mudviejų su Niku pastarųjų metų nesutarimai. Ir mūsų santuokos, ir Niko vaizdas iš dienoraščio susidaro nekoks, bet aš turiu prisipažinti: dienoraštį rašydavau tik tada, kaip būdavau be proto laiminga arba būdavau baisiai nelaiminga ir norėdavau išsigiežti, o tada… Virdama savo pačios sultyse, gal kartais kiek perdėdavau. Daugybė dalykų – bjauri tiesa: jis tikrai kartą mane pastūmė, jis nenorėjo vaiko, jis turėjo finansinių problemų. Bet kad aš jo būčiau bijojusi? Tenka prisipažinti – man nesmagu prisipažinti, – bet tai dramatiškas perdėjimas. Manau, bėda ta, kad esu patyrusi, kas yra persekiojimas – labai seniai buvo dėl manęs pamišusių žmonių, – ir aš pasidariau perdėm paranojikė. B.: Jūs bandėte nusipirkti ginklą. E.: Pasidariau paranojikė, suprantate? Atsiprašau. Jei žinote mano istoriją, suprasite. B.: Dienoraštyje yra įrašas apie tai, kaip vieną vakarą išgėrusi kokteilio prastai pasijutote ir tai labai panašu į klasikinį apsinuodijimą antifrizu. E.: (Tyla.) Keista. Taip, aš tada sirgau. B.: Gerai, grįžkime prie lobio paieškos. Ar jūs paslėpėte Pančo ir Džudės lėles malkinėje?

E.: Aš. B.: Nemenka mūsų tyrimo dalis buvo nukreipta į Niko skolą, į gausius pirkinius, įgytus su kredito kortele ir paskui aptiktus malkinėje. Ką pamanėte, kai įėjote į malkinę ir išvydote visus tuos daiktus? E.: Aš buvau Go sklype, o mudvi su Go nesame itin artimos, taigi iš esmės pasijutau taip, lyg kaišiočiau nosį, kur man nepriklauso. Pamenu, pamaniau tada, kad čia jos daiktai iš Niujorko. O paskui per žinias pamačiau – Dezis versdavo mane viską žiūrėti, – kad jos atitinka Niko pirkimus, ir… Žinojau, kad Nikas turi problemų su pinigais – jis išlaidautojas. Manau, jis sutriko. Impulso pagautas prisipirko daiktų, kurių nebegalėjo grąžinti, taigi paslėpė viską nuo manęs, iki parduos internetu. B.: Pančo ir Džudės lėlės vestuvių metinių proga lyg ir nelabai derama dovana. E.: Žinau! Dabar jau žinau. Tada neprisiminiau visos Pančo ir Džudės istorijos. Man tai buvo tiesiog vyras, žmona ir vaikas, jie buvo mediniai, o aš nėščia. Panaršiau po internetą ir radau Pančo žodžius: Štai kaip tai daroma! Pamaniau, šaunu. Nežinojau, ką jie reiškia. B.: Taigi jums surišo rankas ir kojas. Kaip Dezis jus nusigabeno iki mašinos? E.: Jis įvarė mašiną į garažą, nuleido garažo duris, nutempė mane, įvertė į bagažinę ir išsivežė. B.: O tada jūs šaukėte? E.: Taip, velniai rautų, šaukiau. Ir jei būčiau žinojusi, jog visą mėnesį kasnakt Dezis mane prievartaus, o paskui įsitaisys greta su martinio taure ir migdomųjų piliule, kad jam netrukdytų mano raudos, ir jog policija ketins jį apklausti, bet vis dar neturės jokių įrodymų, vis dar trepsės, neišmanydami ko imtis, galbūt būčiau garsiau šaukusi. Taip, turbūt būčiau šaukusi garsiau. B.: Dar kartą prašau atleisti. Gal galėtumėte poniai Dan paduoti nosinaičių? Ir kur jos kav… Dėkoju. Ką gi, Eime, kur jūs nuvažiavote? E.: Važiavome Sent Luiso link ir pamenu, kad pakeliui jis sustojo Hanibale – girdėjau garlaivio švilpuką. Veikiausiai tada jis išmetė mano rankinę. Dar vienas veiksmas, kad viskas atrodytų kaip nusikaltimas. B.: Labai įdomu. Šioje byloje pilna keistų sutapimų. Pavyzdžiui, kad Dezis rankinę išmetė būtent Hanibale, į kur Niką turėjo nuvesti jūsų užuomina, – ir mes savo ruožtu pamanėme, kad rankinę ten išmetė Nikas. Arba kad jūs dovaną nusprendėte paslėpti ten, kur Nikas slėpė su slaptomis kredito kortelėmis nupirktus daiktus. E.: Tikrai? Man čia visai nepanašu į sutapimus. Man čia panašu į būrelį farų, kurie įsikalė, kad mano vyras kaltas, bet dabar, kai paaiškėjo, kad aš gyva, o jis, akivaizdu, nekaltas, atrodo kaip visiški idiotai ir dabar už šiaudo griebiasi, kad tik išgelbėtų savo subines. Užuot prisiėmę atsakomybę už tai, kad jei šita byla būtų likusi jūsų absoliučiai nekompetentingose rankose, Nikas būtų mirtininkų gretose, o aš, prirakinta prie lovos, būčiau prievartaujama kiekvieną mielą dieną iki pat gyvenimo galo. B.: Atleiskie, tai… E.: Aš išsigelbėjau ir taip išgelbėjau Niką, ir tai išgelbėjo jūsų apgailėtinas šūdinas subines. B.: Labai taikliai pasakyta, Eime. Atsiprašau, kad mes tokie… Mes tiek daug dirbome su šia byla, kad dabar norime išsiaiškinti kiekvieną smulkmeną, kurią pražiūrėjome, kad daugiau tokių klaidų nebekartotume. Bet jūs visiškai teisi, mes pamirštame bendrą vaizdą: jūs esate didvyrė. Tikra didvyrė. E.: Ačiū. Malonu tai girdėti.

NIKAS DANAS GRĮŽIMO VAKARĄ

Nuvažiavau į nuovadą pasiimti žmonos ir žiniasklaida mane pasitiko kaip roko žvaigždę, kaip triuškinamai rinkimus laimėjusį prezidentą, kaip žmogų, pirmą kartą nužengusį ant mėnulio. Beveik norėjosi virš galvos iškelti sunertas rankas ir pakratyti dėl pergalės. Suprantama, pamaniau, dabar apsimeskime, kad mes draugai. Viduje pasijutau lyg pakliuvęs į kažkokį nevykusį Kalėdų vakarėlį: ant stalo stovėjo keli buteliai šampano, greta mažyčiai popieriniai puodeliai. Farų plekšnojimas per petį ir sveikinimai jiems, paskui sveikinimai man, lyg dar vakar tie žmonės nebūtų manęs persekioję. Bet turėjau žaisti pagal jų taisykles. Atstatyti petį, kad paplekšnotų. O taip, dabar mes visi draugai. Svarbiausia, kad Eimei niekas nebegresia. Vis kartojau ir kartojau šitą frazę. Turėjau atrodyti kaip palengvėjimą pajutęs, žmoną iki ausų įsimylėjęs vyras, iki paaiškės, kaip pakryps reikalai. Iki būsiu tikras, kad policija išnarplios jos visus klampius painius melus. Iki ją suims. Sulauksiu, iki ją suims, ir tada pajusiu, kad mano smegenys plečiasi ir pliūkšta tuo pat metu – mano intelektualus hičkokiškas mastelio keitimas, – ir pagalvosiu: Mano žmona nužudė žmogų. – Užbadė jį, – paaiškino jaunas policijos pareigūnas, atsakingas už ryšius su šeima. (Tikiuosi, kad daugiau niekada dėl jokios priežasties nieko nepaskirs ryšiams su manimi.) Tas pats vaikis, kuris Go ausis išūžė su savo arkliu, perskelta lūpa ir alergija žemės riešutams. – Smeigė tiesiai į kaklą. Smeigė čia, ir jis nukraujavo per kokią minutę. Minutė – daug, žinant, jog miršti. Įsivaizdavau, kaip Dezis susiima už kaklo, kraujas su kiekvienu tvinksiu srūva jam pro pirštus, Deziui darosi vis baisiau ir pulsas dažnėja… O paskui ima lėtėti, ir Dezis žino, kad lėtėjimas yra blogiau. Ir visą laiką Eimė stovi taip, kad jos nepasiektų, ir stebi jį kaltinamai, pasišlykštėjusi, lyg biologijos studentė, kuriai tenka stebėti, kaip lenda kiaulės vaisius. Rankoje tebelaiko savo mažąjį skalpelį. – Supjaustė jį dideliu mėsininko peiliu, – pasakojo vaikis. – Tas tipas atsisėsdavo greta ant lovos, atpjaudavo mėsos ir ją maitindavo. – Šitai jam buvo bjauriau negu subadymas. – Kartą peilis nuslydo nuo lėkštės, jis nepastebėjo… – Kaip ji pasinaudojo peiliu, juk buvo pririšta? – paklausiau. Vaikis nudelbė mane taip, lyg būčiau per dantį patraukęs jo motiną. – Nežinau, pone Danai, manau, kaip tik dabar jie aiškinasi detales. Svarbiausia, kad jūsų žmonai niekas nebegresia. Valio. Vaikis nušvilpė mano frazę. Pro tarpdurį pamačiau Rendį ir Meribetę kambaryje, kur prieš šešias savaites dalyvavome pirmojoje spaudos konferencijoje. Jie kaip visada buvo atsišlieję vienas į kitą, Rendis pabučiavo Meribetę į viršugalvį, ji irgi į jį pasitrynė, ir mane suėmė toks siutas, kad vos į juos nepaleidau segiklio. Judu, savo dukterį dievinantys, garbinantys mulkiai, sukūrėte šitą padarą ir paleidote į pasaulį. Tik pažvelkite, kaip smagu, kokia tobula pabaisa! Ir ar jie už tai nubausti? Ne, niekam nė į galvą neatėjo suabejoti jų reputacija; jie jautė vien tik besiliejančią meilę ir paramą, Eimė bus jiems

sugrąžinta ir visi ją mylės dar labiau. Mano žmona anksčiau buvo nepasotinama sociopatė. Kuo ji taps dabar? Ženk atsargiai, Nikai, ženk labai atsargiai. Rendis pastebėjo, kad žiūriu į juos, ir mostelėjo prieiti. Jis paspaudė man ranką kelių išrinktųjų reporterių akivaizdoje, kuriems buvo leista įeiti vidun. Meribetė laikėsi savo: jai tebebuvau jos dukterį išdavęs vyras, ji linktelėjo ir nusigręžė. Rendis prisilenkė prie manęs, ir aš užuodžiau jo mėtinę gumą. – Žinai, Nikai, mums taip palengvėjo, kad Eimė grįžo. Turime tavęs atsiprašyti. Labai atsiprašyti. Tegu Eimė pati nusprendžia, ką mano dėl jūsų santuokos, bet aš noriu atsiprašyti dėl to, kaip viskas pakrypo. Turi suprasti… – Suprantu, – pasakiau. – Viską suprantu. Rendis nespėjo nei atsiprašyti, nei įsivažiuoti su savo kalbomis, nes lyg iš „Vogue“ puslapių nužengė Teneris su Betse – šiugždančios kelnės ir brangakmenių atspalvių marškiniai, spindintys auksiniai laikrodžiai ir žiedai. Teneris pasilenkė man prie ausies ir sušnibždėjo: Išsiaiškinsiu, kokia mūsų padėtis, o tada įpuolė Go, išsigandusiomis akimis ir su daugybe klausimų: Ką tai reiškia? Kas nutiko Deziui? Ji ėmė ir išdygo ant tavo slenksčio? Ką tai reiškia? Kaip tu? Kas dabar bus? Keistas buvo susibūrimas, keista buvo čia būti: ne susirinkimas, ne ligoninės laukiamasis, bet justi neramus pakilumas lyg kokiame saloniniame žaidime, kur nėra vieno šeimininko. O du reporteriai, kuriuos Eliotai įsileido į vidaus šventovę, atakavo mane klausimais: Ar labai džiaugiatės, kad grįžo Eimė? Ar labai pakiliai dabar jaučiatės? Nikai, ar jaučiate didelį palengvėjimą, grįžus Eimei? Jaučiu didžiulį palengvėjimą ir esu labai laimingas, tariau savo susikurtą nuobodžią žiniasklaidai skirtą frazę, tada atsidarė durys ir pasirodė Žaklina Kolings. Lūpos buvo suspaustos lyg raudonas randas, veido pudra nuvagota ašarų. – Kur ji? – kreipėsi ji į mane. – Kur ta niekinga kalė? Ji nužudė mano sūnų. Mano sūnų. Ji pravirko, o fotografai puolė fotografuoti. – Kaip jaučiatės, sužinojusi, kad jūsų sūnus apkaltintas pagrobimu ir prievartavimu? – nenatūraliu balsu paklausė vienas reporteris. – Kaip jaučiuosi? – rėžė ji. – Jūs klausiate rimtai? Negi žmonės atsako į tokius klausimus? Ta bjauri beširdė manipuliavo mano sūnumi visą jo gyvenimą – užsirašykite šitai. Manipuliavo, melavo ir galiausiai jį nužudė, ir dabar, net ir po jo mirties, naudojasi juo… – Ponia Kolings, mes esame Eimės tėvai, – prakalbo Meribetė. Ji pabandė paliesti Žaklinos petį, bet ta nusipurtė Meribetės ranką. – Užjaučiu jus dėl jūsų skausmo. – Bet ne dėl mano netekties. – Žaklina stovėjo visa galva aukštesnė už Meribetę; į Meribetę ji žiūrėjo iš viršuas. – Bet ne dėl mano netekties, – pakartojo. – Užjaučiu dėl… visko, – pasakė Meribetė, o tada greta jos atsirado Rendis, visa galva aukštesnis už Žakliną. – Ką jūs darysite su savo dukra? – paklausė Žaklina. Ji pasigręžė į mūsų jaunąjį patikėtinį, kuris stengėsi išlaikyti tatrnybinį orumą. – Kas padaryta dėl Eimės? Nes ji meluoja, kad mano sūnus ją pagrobė. Ji meluoja. Jinai nužudė jį, nužudė miegantį, bet, regis, niekas nekreipia į tai dėmesio. – Viskam skiriamas reikiamas dėmesys, ponia, – pareiškė vaikis. – Ponia Kolings, ar galėtumėte tarti kelis žodžius žiniasklaidai? – paklausė reporteris.

– Ką tik tariau kelis žodžius žiniasklaidai. Eimė Eliot-Dan nužudė mano sūnų. Tai nebuvo savigyna. Jinai jį nužudė. – Ar turite įrodymų? Įrodymų ji neturėjo. Reporterio straipsnyje bus aprašytas mano išsekimas (jo suvargęs veidas liudija apie daugybę bemiegių naktų), Eliotų palengvėjimas (tėvas su motina susikibę laukia, kada jų vienturtė duktė bus oficialiai jiems grąžinta). Bus aptariamas farų nekompetentingumas (byla buvo tiriama šališkai, joje buvo pilna aklagatvių ir klaidingų veiksmų, nes policijos departamentas atkakliai visą dėmesį telkė ne į tą žmogų). Žakliną Kolings straipsnis nurašys viena eilute: Po nesmagaus susidūrimo su Eliotais kartėlio pilna Žaklina Kolings buvo išvesta iš kambario; ji tvirtino, kad jos sūnus nekaltas. Žakliną iš tiesų išvedė į kitą kambarį, kad užrašytų jos pareiškimą ir kad ji netrukdytų kur kas geresnei istorijai: „Pergalingas Nuostabiosios Eimės sugrįžimas“. Kai Eimę išleido pas mus, vėl viskas prasidėjo iš naujo. Fotografavimas ir ašaros, glėbesčiavimas ir juokas, viskas kitiems, kuriems rūpėjo pamatyti ir išgirsti: Kaip viskas buvo? Eime, koks jausmas pabėgus nuo pagrobėjo ir grįžus pas vyrą? Nikai, koks jausmas atgavus žmoną, atgavus laisvę – viską kartu? Aš beveik nekalbėjau. Man galvoje sukosi kiti klausimai, tie patys, kurie nedavė ramybės jau seniai, – grėsmingas mūsų santuokos refrenas: Apie ką galvoji, Eime? Kaip jautiesi? Kas tu? Ką mes vienas kitam padarėme? Ką darysime? Eimė pasielgė maloningai ir didingai, pareiškusi norą grįžti į vedybinę lovą pas neištikimą vyrą. Visi tam pritarė. Žiniasklaida sekė mums įkandin lyg paskui karališką vestuvių procesiją, o mudu lėkėme nenoninėmis lempomis apšviestomis, greitmaisčiu užgriozdintomis Kartidžo gatvėmis į savo Rūmus prie upės. Kokia maloninga buvo Eimė, kokia narsi. Tikra pasakų princesė. O aš, suprantama, palaižūnas vyras kuprius, kuris lankstysis iki pat savo gyvenimo pabaigos. Iki ją suims. Jeigu ją kada nors suims. Buvo neramu, kad ją apskritai paleido. Net ne neramu – mane ištiko šokas. Mačiau, kaip jie vienas paskui kitą išėjo iš konferencijų salės, iš kur tardę keturias valandas ją paleido: du FTB tipai su įtartinai trumpais plaukais ir tuščiais veidais; Gilpinas, patenkintas it geležėlę radęs; ir Bonėj, vienintelė kietai sučiauptomis lūpomis ir į V suraukta kakta. Praeidama ji žvilgtelėjo į mane, kilstelėjo antakį ir nuėjo sau. Paskui, labai jau greitai, mudu su Eime atsidūrėme namie, vienu du svetainėje, stebimi blizgančių Bliker akių. Anapus užuolaidų vis dar spigino televizijos kamerų žiburiai, nuo jų mūsų svetainė buvo užlieta keistai prašmatnia oranžine šviesa. Lyg būtume romantiškai apšviesti degančių žvakių. Eimė buvo tobulai graži. Nekenčiau jos. Bijojau jos. – Negalime nakvoti vienuose namuose… – pradėjau sakyti aš. – Noriu būti čia su tavimi. – Ji paėmė mane už rankos. – Noriu būti su savo vyru. Noriu tau suteikti progą būti tokiu vyru, koks nori būti. Aš tau atleidžiu. – Tu man atleidi? Eime, kodėl grįžai? Ar dėl to, ką kalbėjau per interviu? Per filmuotus klipus? – O ar ne to norėjai? – paklausė ji. – Ar ne toks buvo klipų tikslas? Jie buvo tobuli – jie priminė man, kaip būdavo gera seniau.

– Aš tiesiog kalbėjau tai, ką tu norėjai išgirsti. – Žinau – štai kaip gerai tu mane pažįsti! – pareiškė Eimė. Ji švytėjo. Bliker aplink jos kojas ėmė sukti aštuoniukes. Eimė paėmė katę ant rankų ir ėmė glostyti. Katės parpimas sklido per visą kambarį. – Pagalvok, Nikai, – mes pažįstame vienas kitą. Geriau negu kas kitas. Iš tikrųjų per pastarąjį mėnesį, kol dar nelinkėjau Eimei nieko bloga, ir man ėmė taip atrodyti. Keistomis akimirkomis – vidurnaktį, kai atsikeldavau nusišlapinti, arba rytą berdamas į dubenį dribsnius, – giliai savyje pajusdavau kruopelytę susižavėjimo savo žmona, netgi švelnumą. Kad tiksliai žinojo, ką norėčiau perskaityti tuose laiškeliuose, kad bandė parsivilioti mane atgal, netgi kad numatė visus mano neteisingus žingsnius… Ta moteris pažinojo mane kaip nuluptą. Pažinojo mane geriau negu kas kitas. Visą tą laiką maniau, kad mes svetimi, o paaiškėjo, kad pažinojome vienas kitą intuityviai, kad tas jausmas glūdėjo mūsų kauluose, mūsų kraujuje. Romantiška. Pražūtingai romantiška. – Eime, mes negalime tiesiog imti ir tęsti nuo ten, kur buvome. – Ne, ne nuo ten, kur buvome, – pasakė ji. – Nuo ten, kur esame dabar. Nuo ten, kur tu mane myli ir kur niekada daugiau nesielgsi blogai. – Tu iš proto išėjai, tikrai išėjai iš proto, jei manai, kad liksiu. Tu nužudei žmogų, – pasakiau. Nusigręžiau nuo jos, o tada galvoje radosi vaizdinys: ji su peiliu rankoje, lūpos čiaupiasi į brūkšnį, nes aš nepaklusau jai. Vėl atsigręžiau. Taip, mano žmonai visada reikia žiūrėti į akis. – Kad pabėgčiau. – Tu nužudei Dezį, kad turėtum naują pasaką, kad galėtum grįžti namo ir būti visų mylima Eime, ir tavęs netgi nekaltintų dėl to, ką padarei. Eime, negi nesuvoki, kaip tai ironiška? Dėl šito visada nekęsdavai manęs – kad man netenka atsakyti už savo veiksmų padarinius, argi ne? Ką gi, mano subinė deramai ir su kaupu atsakė už padarinius. O kaip tu? Nužudei žmogų, žmogų, kuris, manau, tave mylėjo ir tau padėjo, o dabar nori, kad aš užimčiau jo vietą, mylėčiau tave ir tau padėčiau, ir… Aš negaliu. Negaliu to padaryti. Ir nedarysiu. – Nikai, man regis, tave pasiekė iškreiptos žinos, – pareiškė ji. – Nesistebiu, kai sklando šitiek gandų. Bet turime visai tai pamiršti. Jei norime žengti pirmyn. Ir mes žengsime pirmyn. Visa Amerika nori, kad mes žengtume pirmyn. Tai istorija, kurios dabar reikia pasauliui. Mudu. Dezis – nedorėlis. Niekas nenori dviejų nedorėlių. Jie nori mėgti tave, Nikai. Vienintelis būdas tau būti vėl mylimam – būti su manimi. Tai vienintelis būdas. – Eime, papasakok, kas nutiko. Ar Dezis visą laiką tau padėjo? Ji piktai žybtelėjo akimis: jai nereikėję vyro pagalbos, nors akivaizdu, kad jos reikėjo. – Aišku, kad ne! – atkirto. – Papasakok. Kad ir kaip būtų skaudu, papasakok man viską, nes su šitais pramanais mes negalime žengti toliau. Aš kovosiu su tavimi kiekviename žingsnyje. Žinau, kad viską esi apgalvojusi. Negaudau tavęs, kada suklysi – pavargau stengtis užbėgti tavo mintims už akių, neturiu savy šito. Aš tik noriu žinoti, kas nutiko. Buvau vos per žingsnį nuo mirtininkų kameros, Eime. Tu grįžai ir mane išgelbėjai, ir aš esu tau už tai dėkingas – girdi? Ačiū tau, ir nesakyk paskui, kad nepadėkojau. Ačiū. Bet man reikia žinoti. Tu žinai, kad man reikia žinoti. – Nusirenk, – paliepė ji.

Ji norėjo įsitikinti, ar neturiu mikrofono. Išsirengiau priešais ją nuogai, ir ji mane apžiūrėjo, perbraukė ranka smakrą, krūtinę, nugarą. Pervedė sėdmenis, kyštelėjo ranką tarp kojų, suėmė sėklides, paskui – suglebusį penį ir palaikė rankoje, žiūrėdama, kas bus. Nieko nebuvo. – Tu švarus, – pasakė. Turėjo nuskambėti kaip pokštas, sąmojis, filmo citata, iš kurios abu pasijuoktume. Kai niekaip nesureagavau, ji atsitraukė ir pasakė: – Man visados patikdavo žiūrėti į tave nuogą. Tada jausdavausi laiminga. – Tu niekada nesijausdavai laiminga. Ar galiu apsirengti? – Ne. Nenoriu jaudintis, kad gal rankogaliuose ar siūlėse paslėpei mikrofoną. Eisime į vonią ir paleisime vandenį. Jei kartais namuose pridėliojai „blakių“. – Prisižiūrėjau per daug filmų, – pasakiau. – Cha! Niekada nemaniau, kad išgirsiu tave šitaip sakant. Mudu įsilipome į vonią ir atsukome dušą. Vanduo tiško man ant nuogos nugaros ir dulkė Eimei iš priekio ant palaidinės, kol galiausiai ji palaidinę nusirengė. Nusivilko visus drabužius – piktdžiugiškas striptizas – ir permetė per dušo dureles šypsodamasi, žaismingai, kaip kad kadaise, kai susipažinome – Esu pasirengusi bet kam! Atsigręžė į mane, ir aš laukiau, kad atmes plaukus, kaip kad darydavo flirtuodama su manimi, bet plaukai buvo per trumpi. – Dabar lygiosios, – ištarė ji. – Pamaniau, nemandagu būti su drabužiais. – Manau, Eime, etiketas mums dabar nerūpi. Žiūrėk jai į akis, neliesk jos, nesileisk liečiamas. Ji žengtelėjo prie manęs, uždėjo ranką man ant krūtinės, leido vandeniui sruventi jai tarp krūtų. Nuo viršutinės lūpos nusilaižė lašą ir nusišypsojo. Eimė nekentė besitaškančio dušo. Jai nepatikdavo, kai sušlapdavo veidas, nepatiko jausmas, kai vanduo apšaudo kūną. Žinau tai, nes esu su ja susituokęs, daug kartų bandžiau grabinėtis ir lindau prie jos duše, bet ji mane visada atstumdavo. (Žinau, Nikai, atrodo seksualiai, bet iš tikrųjų taip nėra, taip žmonės elgiasi tik filmuose.) Dabar ji vaidino priešingą vaidmenį, lyg pamiršusi, kad ją pažįstu. Atsitraukiau. – Papasakok, Eime, viską. Bet pirmiausia, ar buvo vaikas? Vaikas pasirodė besąs pramanas. Man tai buvo visų liūdniausia. Sužinoti, kad žmona – žmogžudė, baisu, bjauru, tačiau melas dėl kūdikio buvo kone nepakeliamas. Kūdikis – melas, kraujo baimė – melas, per pastaruosius metus mano žmona kone vien tik melavo. – Kaip tu pakišai Dezį? – Rūsio kampe radau špagato. Mėsos peiliu perpjoviau jį į keturis gabalus… – Jis leido tau turėti peilį? – Pamiršti, kad mudu buvome draugai. Ji buvo teisi. Mąsčiau apie istoriją, kurią surietė policijai: kad Dezis laikė ją nelaisvėje. Tikrai pamiršau. Ji buvo neprilygstama pasakotoja. – Kai Dezio nebūdavo, kuo kiečiau užverždavau špagatą sau ant riešų ir kulkšnių, kad liktų šitos įrantos. Ji parodė ryškias lyg apyrankės linijas ant riešų. – Paėmiau vyno butelį ir kasdien save prievartavau, kad vagina iš vidaus atrodytų… kaip turi atrodyti. Kaip turi atrodyti prievartavimo aukos vagina. Šiandien leidau jam su manimi pasimylėti,

kad manyje būtų jo spermos, ir į jo martinį įmečiau kelias migdomųjų tabletes. – Jis leido tau turėti migdomųjų? Ji atsiduso: buvau neatidus. – Taip, judu buvote draugai. – O tada… Ji parodė, kaip perrėžė jam gerklę. – Viens, ir viskas, ar ne? – Tereikia apsispręsti, kad tai padarysi, ir padaryti, – pasakė ji. – Valia. Tereikia valios padaryti, jei jau nusprendei. Kaip ir bet ką kita. Tu niekada to nesupratai. Pajutau, kad jos nuotaika keičiasi, ji pasidarė šaltesnė. Per menkai ja žavėjausi. – Papasakok dar, – paraginau. – Papasakok, kaip tai padarei. Po valandos vanduo atvėso, ir Eimė baigė mudviejų pokalbį. – Turi pripažinti, kad atlikta talentingai, – pareiškė ji. Žiūrėjau į ją. – Noriu pasakyti, kad turėtum bent kiek žavėtis, – mygo ji. – Per kiek laiko Dezis nukraujavęs mirė? – Metas į lovą, – pasakė ji. – Bet jei norėsi, pasikalbėsime ryt. Dabar laikas miegoti. Drauge. Manau, tai svarbu. Kaip finalinis momentas. Iš tikrųjų kaip momentas, priešingas finalui. – Eime, aš liksiu čia nakvoti, nes nenoriu atsakinėti į visus tuos klausimus, jei nelikčiau. Bet miegosiu apačioje. Ji palenkė galvą į šoną, atidžiai mane nužvelgė. – Nikai, nepamiršk, kad aš tau vis dar galiu padaryti daug bloga. – Cha! Dar blogiau, negu jau padarei? Ji, regis, nustebo. – O, tai jau tikrai. – Vargu, Eime. Žengiau pro duris. – Pasikėsinimas nužudyti, – ištarė ji. Sustojau. – Toks buvo mano pirminis planas: aš vargšė, liguista žmona su besikartojančiais staigiais stipriais ligos priepuoliais, ir paaiškėja, kad visi tie kokteiliai, kurių jai paruošdavo jos vyras… – Kaip dienoraštyje. – Bet nusprendžiau, kad pasikėsinimas nužudyti tau per menkas. Reikėjo ko nors daugiau. Bet minties apie nuodijimą neatmečiau. Man patiko mintis, kaip tu priaugi iki žudiko. Pirma išbandai bailio būdą. Taigi permąsčiau tai. – Manai, patikėsiu? – Visi tie vėmalai – kaip siaubinga. Naivi išsigandusi žmona galėjo šiek tiek tų vėmalų išsaugoti – dėl visa ko. Negali jos kaltinti, kad elgėsi kiek paranojiškai. – Eimė patenkinta nusišypsojo. – Visada turėk atsarginio plano atsarginį planą. – Tu tikrai save nuodijai?

– Eik jau, Nikai, negi tu sukrėstas? Aš juk save nužudžiau. – Man reikia išgerti, – pasakiau. Ir išėjau, nespėjus jai nieko daugiau pasakyti. Šliūkštelėjau viskio ir atsisėdau svetainėje ant sofos. Anapus užuolaidų kamerų žibintai apšvietė kiemą. Naktis greit baigsis. Išaušęs rytas prislėgs suvokimu, kad tai niekada nesibaigs. Teneris iš karto pakėlė ragelį. – Jinai nužudė jį, – pasakiau. – Ji nužudė Dezį, nes jis… Nes jis užkniso ją, mat bandė rodyti savo galią, ir ji sugalvojo, kad gali jį nužudyti ir kad tai būdas grįžti į senąjį gyvenimą, ir kad viską galima suversti jam. Teneri, jinai nužudė jį, ji pati ką tik man pasakė. Ji prisipažino. – Nujaučiu, kad neturėjai galimybės… to kaip nors įrašyti? Telefonu ar kaip nors? – Mes buvome nuogi, buvo paleistas dušas ir ji pasakojo pašnibždomis. – Man net žinoti nesinori, – dribtelėjo jis. – Tokių iškrypėlių kaip judu dar nesu sutikęs, o juk mano specializacija visokie iškrypėliai. – Kas vyksta policijoje? Teneris atsiduso. – Ji viskam turėjo paaiškinimą. Jos pasakojimas absurdiškas, bet ne ką absurdiškesnis už mūsiškį. Iš esmės Eimė naudoja patikimiausią sociopatų principą. – Kokį? – Kuo didesnis melas, tuo labiau jie tiki juo. – Baikit, Teneri, turi juk būti kas nors. Nupėdinau prie laiptų pažiūrėti, ar nėra kur nors netoliese Eimės. Telefonu kalbėjausi pašnibždomis, bet vis tiek. Dabar turėjau būti atsargus. – Dabar, Nikai, mums reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Po jos apklausos atrodai labai nekaip: ji teigia, kad viskas, kas parašyta dienoraštyje, tiesa. Kad visi daiktai malkinėje – tavo. Neva prisipirkai visko už kredito korteles ir tau gėda prisipažinti. Ji tik viskuo aprūpinta turtingų tėvelių dukrelė, iš kur jai žinoti, kaip vyro vardu gauti slaptų kredito kortelių. Ir, Dieve mano, ta pornografija! – Ji man papasakojo, kad jokio vaiko nebuvo, ji viską sufalsifikavo su Noelės Hotorn šlapimu. – Kodėl nesakei… Puiku! Pasitelksime Noelę Hotorn. – Noelė nežino. Išgirdau gilų atodūsį. Jis nė nepaklausė kaip. – Galvosime, ieškosime, – pasakė. – Kas nors turi išlįsti. – Negaliu gyventi vienuose namuose drauge su šita. Ji gąsdina mane… – Pasikėsinimu nužudyti… Antifrizu. Aha, girdėjau. – Ar mane gali dėl to suimti? Ji sako, kad tebeturi vėmalų. Įkaltis. Bet ar jie gali… – Kol kas palikim tai, gerai, Nikai? – pasiūlė jis. – Kol kas pasistenk būti geras. Man bjauru tai sakyti, tikrai bjauru, bet tiek tegaliu tau dabar patarti kaip teisininkas: gražiai elkis. – Gražiai elgtis? Toks jūsų patarimas? Mano vieno žmogaus teisinė svajonių komanda: Gražiai elkis? Eikit jūs velniop. Įsiutęs išjungiau pokalbį. Nudėsiu ją, pamaniau. Nudėsiu tą kalę.

Leidausi nešamas niūrios svajonės, kuria mėgaudavausi pastaruosius kelerius metus, kai per Eimę jaučiausi visiškai niekingas padaras: įsivaizduodavau, kaip trenkiu jai plaktuku, knežinu jai galvą, kol ji galiausiai liaujasi kalbėti, kol nebelieka žodžių, kuriais ji mane nuodijo: vidutinybė, nuobodus, eilinis, neišradingas, neatidus, neįspūdingas. Dažniausiai su ne. Vaizduotėje tvatinu ją plaktuku, kol ji tampa panaši į sulaužytą žaislą, murmantį ne, ne, ne, kol užsikerta ir nutyla. Bet man to negana, aš vėl regiu ją tobulą ir vėl pradedu žudyti: suimu ją už kaklo – ji visados geidė intymumo, – ir spaudžiu, spaudžiu, jos pulsas… – Nikai? Atsigręžiu: ant apatinio laiptelio stovi Eimė naktiniais marškiniais pakreipusi į šalį galvą. – Elkis gražiai, Nikai.

EIMĖ ELIOT-DAN GRĮŽIMO VAKARĄ

Jis atsigręžia ir, kai pamato mane čia stovinčią, išsigąsta. Tai man naudinga. Nes neketinu jo paleisti. Gal jam ir atrodė, kad meluoja, kai kalbėjo visus tuos mielus dalykus, kad parviliotų mane namo, bet aš žinau, kad yra kitaip. Žinau, kad taip meluoti Nikas negali. Žinau, kad ištaręs tuos žodžius jis suprato, kaip yra iš tikrųjų. Blykst! Nes negali būti, kad būtum taip mylėjęs, kaip mudu mylėjome vienas kitą, ir tai nebūtų įsiskverbę iki pat kaulų smegenų. Tokia meilė kaip mūsų gali nuslopti, bet ji visada laukia, kada galės grįžti. Kaip mieliausias vėžys pasaulyje. Netikite? O kaip šitai? Jis melavo. Jis nejautė nieko iš to, ką kalbėjo. Ką gi, prasmenga jis skradžiai, jam puikiai pavyko, nes aš jo noriu kaip tik tokio. Noriu tokio vyro, kokiu jis apsimetė – moterims tas vyrukas patinka. Man tas vyrukas patinka. Tokio noriu sau į vyrus. Sutinku tokį turėti. Tokio aš nusipelniau. Taigi jis gali rinktis, ar iš tikrųjų mane mylėti, kaip mylėjo kadaise, arba aš jį priversiu būti tokiu vyru, už kurio ištekėjau. Man jau bloga darosi nuo visų jo nesąmonių. Jis kaip vaikas, kaip supykęs vaikas. Jis sugniaužia kumščius. – Ne, Eime. – Aš galiu sužlugdyti tave, Nikai. – Jau sužlugdei, Eime. – Matau, kad jis net dreba iš pykčio. – Kodėl, dėl Dievo meilės, tu apskritai nori su manimi būti? Aš nuobodus, aš vidutinybė, neįdomus, neįkvepiantis. Aš tau ne pora. Pastaruosius kelerius metus tik tai man ir kartojai. – Tik todėl, kad lioveisi stengtis, – atšovė ji. – Su manimi buvai tobulas. Pradžioje abu buvome tobuli, o tada tu lioveisi stengtis. Kodėl? – Lioviausi tave mylėjęs. – Kodėl? – Tu lioveisi mylėti mane. Mes kaip nesveika nuodinga Mobijaus juosta, Eime. Nebuvome savimi, kai įsimylėjome, o kai tapome savimi – staigmena! – virtome nuodais. Papildėme vienas kitą šlykščiausiu, bjauriausiu įmanomu būdu. Manęs tu nemyli, Eime. Aš tau net nepatinku. Išsiskirk su manimi. Išsiskirkime ir pabandykime būti laimingi. – Nesiskirsiu, Nikai. Nesiskirsiu. Ir prisiekiu, jeigu pabandysi mane palikti, visą savo gyvenimą paskirsiu tam, kad tavąjį gyvenimą padaryčiau kuo baisesnį. O tu juk žinai, kad tai sugebu. Jis ima vaikščioti it lokys narve. – Tu tik pagalvok, Eime, kokie vienas kitam esame blogi: susidūrę du didžiausi egoistai. Jei tu nenori skirtis, aš išsiskirsiu su tavimi. – Tikrai? – Išsiskirsiu. Bet skirtis turėtum tu. Nes aš žinau, ką tu galvoji, Eime. Mąstai, kad negražiai atrodys: Nuostabioji Eimė galų gale nužudo savo išprotėjusį prievartautoją pagrobėją, grįžta namo ir… viskas baigiasi nuobodžiomis skyrybomis. Tau tai neatrodo pergalinga pabaiga. Tai ir nėra pergalinga pabaiga. – Bet galvok taip: tavo atvejis nėra kokia nors sentimentali nuoširdi išsigelbėjimo istorija.

Maždaug 1992-ųjų televizijos filmas. Anaiptol. Tu, Eime, ryžtinga, energinga, savarankiška moteris. Tu nužudei savo pagrobėją, o tada nusprendei išsikuopti namus – atsikratei neištikimo vyro idioto. Moterys sveikins tave. Tu ne maža išsigandusi mergaitė. Tu – kieta, negailestinga moteris. Pagalvok apie tai. Juk žinai, kad aš teisus: atlaidumo era baigėsi. Tai jau būtasis laikas. Pagalvok apie visas moteris – apie politikų žmonas, aktores, – apie visas viešumos moteris, kurias išdavė, – jos su išdavikais nebepasilieka. Nebeliko būk su savo vyru, dabar yra skirkis su niekšu. Mane nupurtė neapykanta, kad jis vis dar stengiasi išsisukti nuo mūsų santuokos, nors pasakiau – jau tris kartus, – kad jam nepavyks. Jam vis dar atrodo, kad jis kažką gali. – Ir jeigu aš nesiskirsiu su tavimi, tu išsiskirsi su manimi? – paklausiau. – Nenoriu gyventi su tokia moterimi kaip tu. Noriu gyventi su normaliu žmogumi. Šiknius. – Suprantu. Vėl nori būti ištižėlis suglebėlis nevykėlis? Nori paprasčiausiai išsisukti? Ne! Tau nelemta būti Vidurio valstijų nuoboda su tokia pat nuoboda mergiote iš kaimynystės. Jau bandei – pameni, mažiuk? Net jei ir norėtum, dabar nebegalėtum. Pagarsėtum kaip šiknius mergišius, palikęs pagrobtą, išprievartautą žmoną. Tikiesi, kad atsirastų bent viena miela moteris, kuri norėtų su tavimi prasidėti? Tau teliktų… – Psichopatės? Psichopatės kalės? Jis rodo į mane. – Nevadink manęs šitaip. – Psichopate kale? Jam būtų labai lengva mane šitaip nurašyti. Jam patiktų taip paprastai mane pažeminti. – Nikai, visa, ką darau, darau ne šiaip sau, – sakau jam. – Viskas suplanuota, daroma tiksliai ir drausmingai. – Tu niekinga savanaudė manipuliuotoja, tu disciplinuota psichopatė kalė… – Tu vyras, – sakau. – Eilinis, tingus, nuobodus, bailus, moterų bijantis vyras. Štai kas būtum buvęs be manęs. Bet man pavyko kažką iš tavęs padaryti. Su manimi buvai geriausias, koks tik gali būti. Ir tu tai žinai. Vienintelis laikas tavo gyvenime, kai patikai pats sau, buvo tada, kai apsimetinėjai tuo, kas galbūt patiktų man. O be manęs? Esi toks pats kaip tavo tėvas. – Nesakyk taip, Eime. Jis sugniaužęs kumščius. – Manai, kad jo neįskaudino moteris, kaip kad ir tavęs? – sakau globėjišku balsu lyg šunyčiui. – Manai, jam neatrodė, kad jis nusipelnė daugiau, negu turėjo, kaip kad ir tau atrodo? Negi tikrai manai, kad tavo mama jam buvo geriausias pasirinkimas? Kodėl, manai, jis jūsų visų taip nekentė? Jis artinasi. – Eime, nutilk. – Pagalvok, Nikai, juk žinai, kad aš teisi: net jeigu susirastum mielą normalią merginą, vis tiek kasdien galvotum apie mane. Pasakyk, kad taip nebūtų. – Nebūtų. – Kaip mikliai tu pamiršai mažylę Gabiąją Endę, kai tik pamanei, kad vėl tave myliu, – sakau vargšo vaikelio balsu. Netgi atkišu apatinę lūpą. – Vienas meilės laiškelis, zuikeli? Ar tam užteko vieno meilės laiškelio? Ar dviejų? Du laiškeliai su mano priesaikom, kad tave myliu ir noriu

susigrąžinti ir kad vis dėlto manau, jog tu nuostabus – ar to tau užteko? Tu SĄMOJINGAS, tu ŠILTAS, tu NUOSTABUS. Tu toks apgailėtinas. Manai, kad dar galėsi būt normalus vyras? Susirasi mielą mergaitę ir vis tiek galvosi apie mane, ir būsi nepatenkintas, tau bus taip ankšta tavo nuobodžiame, normaliame gyvenime su normalia žmona ir dviem eiliniais vaikais. Prisiminsi mane, tada pažiūrėsi į savo žmoną ir pagalvosi: Buka kalė. – Nutilk, Eime. Aš rimtai. – Visai kaip tavo tėtis. Anksčiau ar vėliau visos mes tampame kalėmis, ar ne, Nikai? Buka kalė, psichopatė kalė. Jis sugriebia mane už rankos ir stipriai papurto. – Aš – kalė, kuri tave daro geresnį, Nikai. Jis nieko nebesako. Visomis valios pastangomis rankas stengiasi nulaikyti prie šonų. Akys pilnos ašarų. Jis dreba. – Aš kalė, kuri tave daro vyru. Ir tada jo rankos sugniaužia man kaklą.

NIKAS DANAS GRĮŽIMO VAKARĄ

Galų gale po pirštais jaučiau jos pulsą taip, kaip įsivaizduodavau. Suspaudžiau stipriau ir parklupdžiau ją. Ji leido į kudakavimą panašius garsus ir draskė man riešus. Lyg maldai suklaupę vienas prieš kitą prabuvome taip dešimt sekundžių. Prakeikta išprotėjusi kalė. Ašara man nuo smakro nukrito ant žemės. Žmogžudė, apgavikė, pikta išprotėjusi kalė. Eimės žydros akys nemirksėdamos žiūrėjo į mane. Ir tada iš smegenų gelmių lyg girta į paviršių išsiropštė keistų keisčiausia mintis ir apakino mane: Jei nužudysiu Eimę, kas toks būsiu aš? Išvydau baltą skaistų blyksnį. Mečiau žmoną lyg deginančią geležį. Ji sunkiai atsisėdo, gaudė orą, kosėjo. Kai atgavo kvapą, ėmė kvėpuoti nelygiai ir švokščiančiai su keistu, kone erotišku cyptelėjimu kiekvieno kvapsnio pabaigoje. Kas aš tada būčiau? Tas klausimas nebuvo abipusis. Atsakymas nebuvo šventeiviškas: tu būtum žudikas, Nikai. Būtum toks pats blogas kaip Eimė. Būtum tas, kuo tave visi laikė. Ne. Klausimas buvo bauginamai ilgesingas ir tiesmukas: kas aš būčiau be Eimės? Nes ji buvo teisi: kaip vyras įspūdingiausias buvau tada, kai ją mylėjau. Ir ne ką blogesnis buvau, kai jos nekenčiau. Eimę pažinojau tik septynerius metus, tačiau be jos grįžti į gyvenimą nebegalėjau. Nes ji buvo teisi: nebegalėjau grįžti į eilinį gyvenimą. Žinojau jai dar to nepasakius. Įsivaizdavau save su normalia moterimi – miela, normalia vietine mergina, – ir įsivaizdavau, kaip tai normaliai moteriai pasakoju apie Eimę, apie tai, ką ji padarė – kad mane nubaustų ir kad pas mane sugrįžtų. Įsivaizdavau, kaip ta miela eilinė moteris pasako ką nors neįdomaus, pavyzdžiui, O, ne, o Dieve, ir jau žinojau, kad kažkuri mano dalis žiūrės į ją ir galvos: Tu nieko dėl manęs nenužudei. Tu nebandei manęs pakišti. Nė nežinotum, nuo ko pradėti tai, ką padarė Eimė. Tau taip stipriai veikiausiai nė nerūpėtų. Mamos lepūnėlis many nerastų ramybės su normalia moterimi, ir netrukus ji nebebūtų tiesiog normali, ji būtų perdėm standartinė, o tada pasigirstų mano tėvo balsas – buka kalė. Eimė buvo visiškai teisi. Taigi galbūt man nebuvo lemta, kad viskas baigtųsi laimingai. Eimė buvo pritvinkusi nuodų, bet aš neįsivaizdavau pasaulio be jos. Kas aš būčiau, jei Eimės neliktų? Nebuvo kitų mane dominančių pasirinkimo galimybių. Bet jai vieta pragare. Eimė kalėjime – tokia pabaiga kaip tik jai. Įkišta į dėžutę, iš kur nieko negalėtų man padaryti, bet kur galėčiau ją retkarčiais aplankyti. Ar bent jau ją įsivaizduoti. Pulsas, mano pulsas kažkur dingo. Ją ten įkišti turėjau aš. Tai mano pareiga. Kaip Eimė prisiėmė nuopelnus, jog pavertė mane geriausiu, koks tik esu buvęs, taip aš turiu prisiimti kaltę, kad per mane suvešėjo Eimės beprotybė. Šimtai vyrų būtų mylėję, godoję, paklusę Eimei ir manę, jog jiems pasisekė. Savimi pasitikintys, ryžtingi, tikri vyrai, kurie nebūtų jos vertę būti niekuo kitu, o leidę būti savimi – tobula, nepalenkiama, reiklia, talentinga, kūrybinga, žavia, plėšria, apsėsta didybės manijos.

Vyrai, gebantys paklusti žmonai. Vyrai, gebantys išlaikyti ją sveiko proto. Eimės likimas galėjo pakrypti šimtais kitų kelių, bet ji sutiko mane, ir tai nesibaigė geruoju. Todėl aš privalėjau ją sustabdyti. Ne nužudyti, o sustabdyti. Įkišti ją į vieną iš jos dėžučių.

EIMĖ ELIOT-DAN PENKIOS DIENOS PO GRĮŽIMO

Žinau, dabar jau žinau, kad su Niku turiu būti atsargesnė. Jis nebe toks vangus, koks būdavo. Kažkas jame įsielektrinę; ir įsijungė. Man patinka. Bet reikia imtis atsargumo priemonių. Man reikia dar vienos efektingos atsargumo priemonės. Tam įgyvendinti prireiks šiek tiek laiko. Bet planas parengtas iš anksčiau. Šiuo metu galima padirbėti su mūsų santykių atkūrimu. Pradėsime nuo fasado. Turėsime gražią santuoką, nors jį tai ir pribaigtų. – Tau teks pasistengti vėl mane pamilti, – pasakiau jam kitą rytą po to, kai jis manęs vos nepasmaugė. Tądien kaip tik buvo Niko trisdešimt penktasis gimtadienis, bet jis apie tai neužsiminė. Dovanų nuo manęs jau ir taip buvo iki kaklo. – Atleidžiu tau už vakar vakarą, – pasakiau. – Mes abu patiriame didelę įtampą. Bet dabar vėl turi stengtis. – Žinau. – Viskas turės būti kitaip, – pasakiau. – Žinau, – atsakė jis. Iš tikrųjų jis nežino. Bet sužinos. Tėvai kasdien lanko mane. Rendis, Meribetė ir Nikas lepina mane dėmesiu. Pagalvės. Visi pasirengę pasiūlyti man pagalvę: visus mus kamuoja visuotinė psichozė, kad dėl išprievartavimo ir persileidimo taip ir liksiu gležna ir ligota. Man ilgalaikis žvirbliuko sindromas – mane reikia švelniai laikyti delne, kad nesulūžčiau. Taigi pasiremiu į liūdnai pagarsėjusią otomanę ir atsargiai einu virtuvės grindimis, ant kurių nukraujavau. Vis dar jaučiu keistą įtampą, kai matau Niką su kuo nors kitu, o ne su manimi. Visą laiką atrodo, kas jis tuoj pratrūks – lyg jo plaučiai sprogtų nuo žodžių apie mane, nuo pagiežingų žodžių. Suvokiu, kad man reikia Niko. Man reikia, kad jis paremtų mano versiją. Liautųsi kaltinti, neigti ir pripažintų, jog tai jo darbas: kredito kortelės, gėrybės malkinėje, draudimo padidinimas. Antraip niekada nenusikratysiu šito netikrumo. Yra tik keli palaidi galai, ir tie palaidi galai yra žmonės. Policija, FTB narsto mano versiją. Žinau, kad Bonėj mielai mane suimtų. Bet prieš tai jie taip prastai dirbo – liko kvailių vietoje, kad dabar negali manęs judinti, kol neturės įrodymų. O įrodymų nėra. Jie turi Niką, kuris dievagojasi, kad nepadarė to, ką aš prisiekinėju, jog jis padarė. Tai ne tragedija, bet man labiau patiktų, kad to nebūtų. Aš netgi pasirengiau, jeigu kartais pasirodytų manieji Ozarko bičiuliai Džefas ir Greta, užsimanę pripažinimo ar pinigų. Policijai pasakiau: Dezis nevažiavo tiesiai namo. Jis mane kelias dienas – manau, kad kelias dienas, – laikė užrištomis akimis, užkimšta burna ir apsvaigintą kažkokiame kambaryje. Gal motelyje? Gal kokiame bute? Nežinau, viskas lyg per rūką. Suprantate, buvau siaubingai išsigandusi, o dar migdomieji. Jei Džefas su Greta sumanytų parodyti savo gudrius vulgarius snukelius ir jiems kaip nors pavyktų įtikinti farus nusiųsti tyrimų komandą į Slėpynės namelius ir būtų rastas koks mano piršto atspaudas ar plaukas, taip tiesiog išsispręstų dalis

galvosūkio. O visa kita, ką jie sakytų, būtų melas. Taigi iš tikrųjų vienintelė problema yra Nikas, ir netrukus aš jį susigrąžinsiu savo pusėn. Buvau gudri, jokių įkalčių nepalikau. Gal policija manimi ir nevisiškai patikėjo, bet jiems nebus kas daro. Suprantu tai iš irzlaus Bonėj balso – nuo dabar ji bus nuolat susierzinusi, ir kuo įkyresnė ji bus, tuo daugiau žmonių nuo jos nusigręš. Jau dabar nuo jos trenkia doruoliška užmaskuota beprotybe. Galėtų dar folija apsivynioti galvą. Taip, tyrimas išsikvepia. O Nuostabiajai Eimei vyksmas tik įsibėgėja. Tėvų leidėjas susigėdęs meldė parašyti naują „Nuostabiosios Eimės“ knygą, ir buvo sutarta dėl apvalios sumelės. Ir vėl jie iš mano sielos pelno sau pinigus. Šįryt tėvai išvažiavo iš Kartidžo. Sakė, kad Nikui ir man (kaip tik tokia tvarka) svarbu pabūti vieniems ir išsigydyti žaizdas. Bet aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Jie nori imtis darbo. Man sako, kad bando „rasti tinkamą stilių“. Stilių, kuriuo būtų pasakyta: Mūsų dukterį pagrobė ir nuolat prievartavo pabaisa, ir jai neliko nieko kita, kaip nudurti jį į kaklą… Bet tai jokiu būdu ne priežastis pasipelnyti. Man nerūpi, ar bus atkurta jų apgailėtina imperija, nes man pačiai kasdien skambina ir prašo, kad papasakočiau savo istoriją. Mano istorija – mano, mano, mano. Man tiesiog reikia išsirinkti geriausią pasiūlymą ir pradėti rašyti. Man tik reikia, kad būtume su Niku vienuose ratuose, kad sutartume, kaip šita istorija baigsis. Laimingai. Žinau, kad Nikas manęs dar nemyli, bet pamils. Tikiu tuo. Apsimesk, kol tai virs tikrove – ar ne taip sakoma? Dabar jis elgiasi kaip senasis Nikas, o aš – kaip senoji Eimė. Kaip anuomet, kai buvome laimingi. Kai nepažinojome vienas kito taip gerai kaip dabar. Vakar, keistai vėsų rugpjūčio rytą, stovėjau terasoje ir žiūrėjau, kaip virš upės kyla saulė. Atsigręžiau ir pamačiau pro virtuvės langą į mane žiūrintį Niką. Jis kilstelėjo kavos puodelį klausdamas: Nori kavos? Aš linktelėjau, ir netrukus jis jau stovėjo greta, kvepėjo žole, mes drauge gėrėme kavą, žiūrėjome į vandenį, tai atrodė normalu ir buvo gera. Jis vis dar nemiega su manimi. Nakvoja apačioje svečių kambaryje užsirakinęs. Bet vieną gražią dieną aš palaušiu jį, užklupsiu nepasirengusį, jis pavargs kasvakar kovoti ir atsiguls į lovą greta manęs. Naktį atsigręšiu į jį ir prisiglausiu. Priglusiu it besistiebiantis, besivejantis vijoklis, užkariausiu kiekvieną jo lopinėlį ir priversiu būti mano.

NIKAS DANAS TRISDEŠIMT DIENŲ PO GRĮŽIMO

Eimei atrodo, kad viskas jos rankose, bet ji labai klysta. Arba – ji dar supras, kad klysta. Bonėj, Go ir aš veikiame išvien. Nei policijai, nei FTB, nei niekam kitam tai neberūpi. O vakar Bonėj skambutis buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Kai atsiliepiau, ji neprisistatė, bet kreipėsi lyg sena pažįstama: Gal susitinkam išgerti kavos? Pasiėmiau Go ir nuvažiavome į blyninę susitikti su Bonėj. Kai atvažiavome, ji jau mūsų laukė. Stovėjo ir kažkaip liūdnai šypsojosi. Žiniasklaida ją negailestingai sutaršė. Sutrikome, nežinodami, ar čia apsikabinti, ar ranką paspausti. Bonėj tiesiog linktelėjo. Kai atnešė maistą, ji pirmiausia pasakė: – Turiu dukterį. Trylikos metų. Miją. Kaip Mija Ham19. Gimė tą dieną, kai laimėjome Pasaulio taurę. Tai tiek apie mano dukterį. Kilstelėjau antakius: Kaip įdomu. Papasakok dar ką nors. – Anąkart paklausei, ir aš ne… Buvau nemandagi. Buvau įsitikinusi, kad tu nekaltas, o tada… visi ėmė tvirtinti, kad kaltas, ir aš užsiutau. Kad taip apsikvailinau. Taigi net nenorėjau tarti dukters vardo tau girdint. Ji mums iš termoso įpylė kavos. – Taigi Mija, – pakartojo. – Ką gi, ačiū, – padėkojau. – Ne, aš noriu pasakyti… Šūdas. – Ji išpūtė į viršų orą, net kirpčiukai suplevėsavo. – Noriu pasakyti, jog žinau, kad Eimė bandė tave pakišti. Žinau, kad ji nužudė Dezį Kolingsą. Žinau. Tik negaliu įrodyti. – Ką visi kiti veikia, kol tu tiri bylą? – paklausė Go. – Nėra jokios bylos. Jie imasi kitų tyrimų. Gilpinas visai nušalintas. Man iš aukščiau buvo pasakyta: Užbaik šitą velniavą. Užbaik. Valstybinėje žiniasklaidoje atrodome kaip visiški stuobriai, kaip mulkiai kaimiečiai. Nieko negaliu padaryti, jei nieko negausiu iš tavęs, Nikai. Ar turi ką nors? Gūžtelėjau pečiais. – Turiu tiek pat kiek ir jūs. Ji prisipažino man, bet… – Ji prisipažino? – nepatikėjo Bonėj. – Velniai rautų, Nikai, mes tau prikabinsim mikrofoną. – Nieko nebus. Nieko nebus. Ji viską numato. Ji puikiai išmano, kaip veikia policija. Ji ruošia namų darbus, Ronda. Bonėj ant vaflių užsipylė ryškiai mėlyno sirupo. Aš šakutės dantukus įsmeigiau į kūpsantį kiaušinio trynį, pasukau ir nupiešiau saulę. – Negaliu pakęsti, kai mane vadini Ronda. – Ji ruošia namų darbus, ponia detektyve Bonėj. Ji vėl išpūtė į viršų orą, vėl suplevėsavo kirpčiukai. Atsignybė vaflio. – Vis tiek dabar negaučiau mikrofono. – Baikit, žmonės, juk turi kas nors būti, – neištvėrė Go. – Nikai, jei nieko nepeši, kurių velnių lindi

tuose namuose? – Reikia laiko, Go. Reikia, kad ji vėl imtų manimi pasitikėti. Jeigu ji pradės su manimi kalbėtis šiaip sau, o ne tada, kai abu esame kaip motina pagimdė… Bonėj pasitrynė akis ir kreipėsi į Go: – Turbūt nė neverta klausti? – Jie visada kalbasi nuogi duše su paleistu vandeniu, – paaiškino Go. – Ar galėtumėte įtaisyti „blakę“ duše? – Nors teka vanduo, ji man šnibžda į ausį, – pasakiau. – Ji tikrai ruošia namų darbus, – ištarė Bonėj. – Kruopščiai. Apžiūrėjau tą mašiną, kuria ji parvažiavo – Dezio „Jaguar“. Patikrinome bagažinę, kur, jos žodžiais, Dezis ją įgrūdo pagrobęs. Maniau, nieko ten nebus, ir mes sučiupsime ją meluojant. Ji pasivoliojo bagažinėje, Nikai. Mūsų šunys užuodė jos kvapą. Ir radome tris šviesius plaukus. Ilgus šviesius plaukus. Jos, iki nusikirpo. Kaip ji tai padarė… – Numatė iš anksto. Manau, turi jų visą maišą, jei kartais tektų kur nors palikti, kad man pakenktų. – Dieve šventas, o ar įsivaizduojate tokią motiną? Nieko nenuslėptum. Ji visada trimis žingsniais tave lenktų. – Bonėj, o ar įsivaizduoji tokią žmoną? – Ji susimaus, – pasakė Bonėj. – Kada nors ji vis tiek susimaus. – Nesusimaus, – pasakiau. – Ar negalėčiau aš duoti prieš ją parodymų? – Tu nepatikimas. Esi tiek patikimas, kiek tai patvirtina Eimė. Tik ji tave reabilitavo. Ir ji gali tai atšaukti. Jeigu išlįs istorija su antifrizu… – Reikia surasti vėmalus, – pasakiau. – Jei atsikratyčiau vėmalų ir jeigu pavyktų atskleisti daugiau jos melų… – Reikia atidžiai peržiūrėti dienoraštį, – pasiūlė Go. – Septynerių metų įrašai? Turi būti kokių nors neatitikimų. – Paprašėme, kad Rendis su Meribete jį perskaitytų, kad pasakytų, ar nepasirodė jiems kas nors keista, – pasakė Bonėj. – Turbūt įsivaizduojate, kas iš to išėjo. Maniau, Meribetė man akis iškabins. – O kaip Žaklina Kolings, Tomis O’Hara, Hilarė Hendi? – paklausė Go. – Jie visi pažįsta tikrąją Eimę. Gal čia galima už ko nors užsikabinti? Bonėj papurtė galvą. – Patikėkite, nėra už ko. Jie visi mažiau patikimi už Eimę. Tai grynai viešoji nuomonė, bet dabar departamentui kaip tik tai ir rūpi – viešoji nuomonė. Ji buvo teisi. Žaklina Kolings pasirodė keliuose kabelinės televizijos laidose ir tvirtino, kad jos sūnus nekaltas. Iš pradžių būdavo rami, bet motinos meilė ją priveikdavo: netrukus įsigalėjo gedinčios ir savo sūnų aukštinančios moters įvaizdis. Ir kuo labiau laidų vedėjai jos gailėjosi, kuo daugiau ji kovojo ir ardėsi, tuo mažiau užuojautos pelno. Ją mikliai nurašė. Ir Tomis O’Hara, ir Hilarė Hendi skambino man įsiutę, kad Eimė liko nenubausta, jie buvo pasirengę viską papasakoti, bet niekas nenorėjo klausyti dviejų pačiuožusių kažkokių buvusiųjų. Laikykitės, pasakiau jiems, mes nenuleidžiame rankų. Dar ir mūsų – Hilarės, Tomio, Žaklinos, Bonėj, Go ir mano kieme bus šventė. Įsikaliau sau, kad tuo tikiu. – O kas, jeigu pagaliau kreiptumės į Endę? – pasiūliau. – Jei ji paliudytų, kad ten, kur Eimė

suslapstė užuominas, mes – na, žinot, – mylėjomės. Endė patikima, žmonės ją myli. Endė, Eimei grįžus, vėl pasidarė linksma, miela mergina. Žinojau tai tik iš atsitiktinių nuotraukų laikraštyje. Iš ten pat sužinojau, kad ji susitikinėja su bendraamžiu vaikinu, mielu gauruotu vaikiu, su amžiais ant kaklo tabaluojančiomis ausinėmis. Jiedu gražiai atrodė drauge, jauni ir sveiki. Spauda juos dievino. Geriausia antraštė: „Meilė aplankė Endę Hardi!“ Turbūt tik kokios dvi dešimtys skaitytojų teįžvelgė sąsają su 1938-ųjų filmu, kur Endį vaidino Mikis Rūnis. Nusiunčiau jai žinutę: Atsiprašau dėl visko. Neatrašė. Ir gerai. Nuoširdžiai taip manau. – Sutapimas. – Bonėj gūžtelėjo. – Na, keistas sutapimas, bet… Bet nepakankamai įspūdinga, kad būtų galima užsikabinti. Bent jau ne esamomis sąlygomis. Nikai, reikia, kad tavo žmona pasakytų ką nors mums naudinga. Tu – mūsų vienintelė viltis. Go su trenksmu pastatė puodelį. – Negaliu patikėti, kad apie tai kalbamės, – pareiškė ji. – Nikai, nenoriu, kad gyventum tuose namuose. Žinai, tu ne slaptasis faras. Čia ne tavo darbas. Gyveni su žmogžude. Dink iš ten. Atleiskit, bet kam rūpi, kad ji nužudė Dezį? Nenoriu, kad ji nužudytų tave. Žinai, vieną gražią dieną prisvilinsi jos sumuštinius su sūriu, ir štai man jau skambina, kad tu nusiritai nuo stogo ar tau nutiko dar koks nors velnias. Išeik. – Negaliu. Kol kas negaliu. Ji neišleis manęs. Jai labai patinka žaisti. – Tada baik tą žaidimą. Negaliu. Po truputį įgyju įgūdžių. Būsiu drauge su ja, kol atsiras proga ją sužlugdyti. Dabar tik aš tai ir tegaliu padaryti. Vieną dieną ji prasitars kaip nors, ką galėsiu panaudoti. Prieš savaitę persikrausčiau į miegamąjį. Nesimylime, beveik nesiliečiame, bet esame vyras ir žmona vedybinėje lovoje, ir tai Eimę kol kas tenkina. Glostau jai plaukus. Smiliumi ir nykščiu suimu sruogą, nubraukiu iki galo ir timpteliu, lyg skambinčiau varpeliu, ir mums abiem tai patinka. Tai ir bėda. Apsimetame, kad mylime vienas kitą, ir darome tai, kas mums patikdavo, kai mylėjome vienas kitą, ir kartais tai panašu į meilę, nes mes tobulai save išbandome. Atgaiviname ankstyvosios romantikos judesius. Kai užsimirštu – kartais trumpam pamirštu, kas yra mano žmona, – man tikrai patinka su ja būti. Arba būti su ja tokia, kokia ji apsimeta. Mano žmona – žmogžudė, su kuria kartais būna labai smagu. Norit, pateiksiu pavyzdį? Vieną vakarą kaip senais laikais parnešiau omarą, ir ji apsimetė, kad vaikosi mane su juo, o aš apsimečiau, kad slepiuosi, o tada mes abu tuo pat metu ištarėme frazę iš „Anės Hol“20, ir tai buvo taip tobula, taip teisinga, jog aš turėjau trumpam išeiti iš kambario. Širdies dūžiai kalė ausyse. Turėjau pasikartoti savo mantrą: Eimė nužudė žmogų ir ji nužudys tave, jei būsi labai labai neatsargus. Mano žmona, linksma graži žudikė, jeigu jai neįtiksiu, tikrai man ką nors padarys. Esu įsitempęs savo paties namuose: darausi sumuštinį, vidurdienį stoviu virtuvėje, laižau nuo peilio riešutų sviestą, atsisuku, pamatau Eimę – tie tylūs katės žingsniai, – ir mane nukrečia šiurpas. Aš, Nikas Danas, žmogus, užmiršdavęs daugybę smulkmenų, dabar mintyse perkratau pokalbius, ar tikrai niekaip jos neįžeidžiau, ar niekaip neįskaudinau. Susirašau, ką ji veikia per dieną, ką mėgsta ir ko nemėgsta, jei kartais sumanytų mane patikrinti. Esu puikus vyras, nes labai bijau, kad ji manęs nenužudytų. Niekada nesikalbėjome apie mano paranoją, nes apsimetame, kad mylime vienas kitą, o aš apsimetu, kad jos nebijau. Bet ji užsimena žvilgsniais: Žinai, Nikai, tu gali su manimi miegoti – iš

tikrųjų miegoti. Viskas bus gerai. Pažadu. Tai, kas nutiko Deziui, – tik pavienis incidentas. Užsimerk ir miegok. Bet aš žinau, kad daugiau niekada neužmigsiu. Gulėdamas greta jos negaliu užmerkti akių. Lyg miegočiau su voru.

19 Mariel Margaret „Mia“ Hamm (g. 1972) – profesionali amerikiečių futbolininkė. 20 Režisieriaus Woody Alleno romantinė komedija „Annie Hall“ (1977).

EIMĖ ELIOT-DAN AŠTUONIOS SAVAITĖS PO GRĮŽIMO

Manęs nesuėmė. Policija liovėsi klausinėti. Jaučiuosi saugiai. Neilgai trukus pasijusiu dar saugiau. Jaučiuosi kuo puikiausiai: vakar nulipau pusryčiauti ir virtuvėje ant spintelės radau stiklainį nuo mano vėmalų – tuščią. Nikas – veltėdis – atsikratė paskutinio mano ginklo. Sumirksėjau ir išmečiau stiklainį. Dabar tai nebesvarbu. Vyksta daug visokių gerų dalykų. Pasirašiau sutartį dėl knygos: mūsų istorija oficialiai priklauso man. Tai atrodo fantastiškai simboliška. Beje, argi ne tokia bet kuri santuoka? Tiesiog užsitęsęs „jis pasakė“, „ji pasakė“ žaidimas. Na, ji sakys ir pasaulis klausys, o Nikui teks šypsotis ir pritarti. Aprašysiu jį tokį, kokio noriu aš: bus romantiškas, dėmesingas ir be galo atgailaujantis – ir dėl kredito kortelių, ir dėl pirkinių, ir dėl malkinės. Jei nepriverčiu jo to pasakyti realybėje, jis tai pasakys mano knygoje. Paskui leisis su manimi į kelionę ir šypsosis, šypsosis. Knygą pavadinsiu paprastai: „Nuostabioji“. Tai reikš didį stebuklą ar nuostabą; stulbinama. Manau, tai apibūdina mano istoriją.

NIKAS DANAS DEVYNIOS SAVAITĖS PO GRĮŽIMO

Radau vėmalus. Stiklainį buvo paslėpusi briuselinių kopūstų dėžutėje, nukištoje į patį šaldiklio galą. Dėžutė buvo visa apšalusi, pragulėjusi čia veikiausiai daugybę mėnesių. Žinau, kad ji ir vėl „pajuokavo“: Nikas nevalgo daržovių, Nikas nekuopia šaldytuvo, Nikui neateis į galvą ten ieškoti. Bet nutiko kitaip. Pasirodo, Nikas moka iškuopti šaldytuvą ir net moka atšildyti sušaldytus daiktus: visą tą šlykštynę išpyliau į kanalizaciją, o stiklainį palikau ant spintelės, kad ji žinotų. Stiklainį ji išmetė. Ir daugiau apie jį neužsiminė. Kažkas negerai. Nežinau kas, bet kažkas tikrai negerai. Mano gyvenimas ėmė panašėti į epilogą. Teneris ėmėsi naujos bylos: dainininkas iš Našvilio sužinojo, kad žmona jam neištikima, ir kitą dieną jos kūną rado netoli namų šiukšlių konteineryje prie „Hardee’s“, o šalia gulėjo plaktukas su jo pirštų atspaudais. Teneris mane naudoja gynybai. Žinau, atrodo prastai, tačiau Niko Dano reikalai irgi atrodė prastai, betgi žinote, kaip viskas apsivertė. Man beveik atrodo, kad jis mirkteli man į kameros objektyvą. Kartais atsiunčia žinutę: Kaip tu? Arba: Kas nauja? Nieko nauja. Bonėj, Go ir aš slapta susibėgame blyninėje, pasiknaisiojame po Eimės istorijos purvą, bandydami rasti ką nors naudinga. Išnarstėme dienoraštį, kuo kruopščiausiai ieškodami chronologinių klaidų. Nusiritome iki beviltiško blusinėjimosi, pavyzdžiui: „Ji čia mini Darfurą, ar apie jį buvo kalbama 2010-aisiais?“ (Taip, radome 2006-ųjų naujienų klipą, kur Džordžas Klunis kalba apie tai.) Arba mano nusišnekėjimo perliukas: „2008-ųjų liepos įraše Eimė pajuokauja apie užmuštą bomžą, bet man atrodo, kad anekdotai apie negyvą bomžą paplito tik nuo 2009-ųjų.“ Bonėj į tai atsakė: „Paduok sirupo, išsigimėli.“ Žmonės atitolo, gyveno savo gyvenimus. Bonėj liko. Go liko. Tada kažkas nutiko. Galų gale mirė mano tėvas. Naktį, miegodamas. Moteris paskutinį kartą jį pamaitino, moteris paskutinį kartą paguldė jį į lovą, moteris apiprausė jį mirusį ir moteris man paskambino pranešti žinią. – Geras buvo žmogus, – pasakė ji nuobodžiu balsu su privalomos užuojautos gaidele. – Ne, nebuvo, – pasakiau ir ji ėmė juoktis taip, lyg būtų nesijuokusi visą mėnesį. Maniau, pasijusiu geriau, kai to žmogaus nebebus šioje žemėje, bet mano krūtinėje atsivėrė didžiulė bauginanti tuštuma. Visą gyvenimą lyginau save su savo tėvu, o dabar jo nebebuvo, ir man teliko kovoti su Eime. Po mažų, dulkinų, vienišų laidotuvių nėjau su Go, grįžau namo su Eime ir priglaudžiau ją. Taip, grįžau namo su žmona. Turiu nešdintis iš šito namo, mąsčiau. Turiu baigti su Eime kartą ir visiems laikams. Sudeginti viską iki pamatų, kad negalėčiau grįžti.

Kas aš būčiau be tavęs? Turėjau tai išsiaiškinti. Turėjau papasakoti savo istoriją. Tai buvo aišku kaip dieną. Kitą rytą, kai Eimė savo kambaryje klaksėjo klavišais pasakodama pasauliui „Nuostabiąją“ istoriją, nusinešiau žemyn savo nešiojamąjį kompiuterį ir įsmeigiau akis į baltą švytintį ekraną. Atverčiau pirmą savo knygos puslapį. Aš – neištikimas, bestuburis, moterų bijantis bailys ir esu pagrindinis jūsų istorijos herojus. Nes moteris, kuriai buvau neištikimas – mano žmona Eimė Eliot-Dan, – yra sociopatė ir žmogžudė. Taip, tokią knygą skaityčiau.

EIMĖ ELIOT-DAN DEŠIMT SAVAIČIŲ PO GRĮŽIMO

Nikas vis dar apsimetinėja. Abu apsimetinėjame, kad mes laimingi, mylime vienas kitą ir mūsų negraužia jokie rūpesčiai. Bet girdžiu, kaip vėlai vakarais jis klaksi savo kompiuteriu. Rašo. Žinau, rašo savąją versiją. Žinau, suprantu iš to, kaip karštligiškai liejasi žodžiai, ir klavišai klaksi ir kliksi kaip šimtai vabzdžių. Bandau įsilaužti į jo kompiuterį, kai jis užmiega (nors jis dabar miega kaip aš, blaškosi, neįminga, o aš miegu kaip jis). Bet jis pasimokė, jis nebe tas visų mylimas angelėlis Nikis – slaptažodžiui renkasi jau ne savo gimtadienį, ne mamos gimtadienį ar Bliker gimtadienį. Negaliu įsilaužti. Bet girdžiu, kaip jis spausdina, greitai ir nestabčiodamas, įsivaizduoju jį susikūprinusį virš klaviatūros, pakeltais pečiais, prikąstu liežuviu ir žinau, kad buvau teisi, kai nusprendžiau apsisaugoti. Kai ėmiausi atsargumo priemonių. Nes rašo jis anaiptol ne meilės istoriją.

NIKAS DANAS DVIDEŠIMT SAVAIČIŲ PO GRĮŽIMO

Neišsikrausčiau. Norėjau, kad tai būtų staigmena mano žmonai, kurios niekuo nenustebinsi. Norėjau įteikti jai rankraštį išeidamas pasirašyti sutarties dėl knygos. Kad patirtų tą srūvantį siaubą žinojimo, jog pasaulis tuoj pasvirs ir suvers ant tavęs visą savo mėšlą, ir tu nieko nebegali padaryti. Ne, gal ji taip ir nesės į kalėjimą, ir mano žodis bus prieš jos žodį, bet mano istorija įtikinama. Gal ji neturi teisinio rezonanso, bet turi emocinį. Taigi renkamės, kieno pusėje esame. Niko komanda, Eimės komanda. Pasidarykim dar daugiau pramogos: pardavinėkime marškinėlius. Man linko keliai, kai ėjau pasakyti Eimei, kad pasitraukiu iš jos istorijos. Parodžiau jai rankraštį, atkišau akį rėžiantį pavadinimą: „Psichopatė kalė“. Tik mudviem suprantamas juokelis. Mudviem patinka kitiems nesuprantami juokeliai. Tikėjausi, kad ji nagais išars man veidą, suplėšys drabužius, įkąs man. – O! Kaip tik laiku, – linksmai pareiškė ji ir plačiai nusišypsojo. – Nori, kai ką tau parodysiu? Priverčiau ją dar kartą tai padaryti mano akyse. Ji šlapinosi ant lazdelės, o aš greta jos susirietęs ant vonios grindų stebėjau, kaip šlapimas iš jos teka ant lazdelės ir nudažo ją mėlyna nėštumo spalva. Paskui įgrūdau ją į mašiną ir nuvežiau pas gydytoją, stebėjau, kaip iš jos teka kraujas – nes iš tikrųjų ji kraujo nebijo, – o paskui dvi valandas laukėme tyrimo rezultato. Eimė laukėsi. – Akivaizdu, kad jis ne mano, – drėbiau. – Oi, tavo. – Ji šypsojosi. Pabandė įsiglausti man į glėbį. – Sveikinu, tėtuk. – Eime… – pradėjau, nes buvo aišku, kad tai netiesa, žmonai grįžus, nebuvau prie jos prisilietęs. O tada man prieš akis iškilo: dėžutė popierinių nosinių, vinilinis krėslas, televizorius ir pornografija, ir mano sperma kažkur ligoninės šaldiklyje. Palikau tą „sunaikinsime“ pranešimą ant stalo kaip menkas kaltės žabangas, o paskui raštelis dingo, nes mano žmona, kaip visada, čiupo jautį už ragų, ir tas „jautis“ nereiškė atsikratyti to daikto, tai reiškė jį išsaugoti. Dėl visa ko. Mane apėmė neapsakomas džiaugsmas – nieko negalėjau padaryti, – o paskui tą džiaugsmą sukaustė metalinis siaubas. – Man teks, Nikai, kai ką padaryti dėl savo saugumo, – pasakė ji. – Todėl, kad, turiu pasakyti, tavimi beveik neįmanoma pasitikėti. Pirmiausia – suprantama – tau teks ištrinti savo knygą. O kad sutvarkytume kitą reikalą, reikės rašytinių parodymų ir tau teks prisiekti, kad tai tu supirkai daiktus, kurie yra malkinėje, ir paslėpei juos malkinėje, kad tu iš tikrųjų anksčiau manei, jog noriu tave pakišti, bet dabar tu mane myli, o aš myliu tave ir viskas mums gerai. – Kas, jeigu nesutiksiu? Ji uždėjo ranką ant savo išsipūtusio pilvuko ir susiraukė. – Manau, būtų bjauru.

Metų metais kariavome, kuris iš mūsų valdys mūsų santuoką, mūsų meilės istoriją, mūsų gyvenimo istoriją. Mane visiškai, absoliučiai aplošė. Aš sukūriau rankraštį, ji sukūrė gyvybę. Galėjau reikalauti globos, bet žinojau, kad nelaimėčiau. Eimei patiktų kova – Dievas žino, ko dar ji prisiruošusi. Iki ji išsisemtų, jau nebūčiau nė kas antro savaitgalio tėtis; susitikčiau su savo vaiku kaži kokiuose kambariuose, o greta sėdėtų apsaugininkas, siurbčiotų kavą ir mus stebėtų. O gal nė tiek negaučiau. Staiga supratau, kad galėčiau būti apkaltintas – priekabiavimu ar smurtu, – ir tada niekada neberegėčiau savo kūdikio, žinočiau, kad tas vaikas paslėptas kažkur toli toli nuo manęs, o motina į mažytę rausvą ausytę vis šnabžda ir šnabžda begalinius melus. – Beje, berniukas, – pasakė ji. Vis dėlto aš kalinys. Eimė turės mane amžiams arba tiek, kiek ji norės, nes privalau išgelbėti savo sūnų, turiu pasistengti atkabinti, atsklęsti, sušvelninti, atitaisyti viską, ką pridarė Eimė. Aš tikrąja šio žodžio prasme vaikui paaukosiu savo gyvenimą ir padarysiu tai su džiaugsmu. Savo sūnų užauginsiu geru žmogumi. Savo istoriją ištryniau. Bonėj atsiliepė iš karto. – Blyninėje? Po dvidešimties minučių? – paklausė ji. – Ne. Pranešiau Rondai Bonėj, kad tapsiu tėvu, taigi nebegaliu padėti vykdant tyrimą. Pasakiau, kad ketinu atsiimti visus savo pareiškimus, kuriuos pateikiau nederamai manydamas, kad žmona norėjo mane pakišti, ir kad esu pasirengęs prisiimti kaltę dėl kredito kortelių. Bonėj ilgai tylėjo. – Hm, – ištarė. – Hm. Įsivaizdavau, kaip Bonėj ranka persibraukia skystus plaukus, kramto skruostą. – Nikai, žiūrėk savęs, gerai? – pagaliau pasakė. – Ir pasirūpink mažium. – Paskui nusijuokė. – Eimė man nė velnio nerūpi. Nuėjau pas Go norėdamas viską pasakyti asmeniškai. Pabandžiau pateikti kaip gerą naujieną. Kūdikis – juk negali krimstis dėl kūdikio. Gali nekęsti susiklosčiusios padėties, bet negali nekęsti vaiko. Maniau, Go man trenks. Stovėjo taip arti, kad jaučiau jos alsavimą. Bakstelėjo į mane smiliumi. – Tu tik ieškai preteksto likti, – sušnibždėjo ji. – Jūs negalite vienas be kito. Ar žinai, kad jūs tikrąja to žodžio prasme būsite branduolinė šeima? Jūs sprogsite. Detonuosite. Negi tikrai manai, kad gali šitai ištverti – kiek? – aštuoniolika metų? Nemanai, kad ji tave nudės? – Nenudės, kol būsiu toks vyras, už kurio ji ištekėjo. Kurį laiką toks nebuvau, bet galiu būti. – Nemanai, kad tu nudėsi ją? Nori pavirsti į mūsų tėvą? – Argi nesupranti, Go? Čia mano garantija, kad nepavirsiu į mūsų tėvą. Turėsiu būti geriausias vyras ir geriausias tėvas pasaulyje. Tada Go pravirko – nemačiau jos verkiant nuo vaikystės laikų. Ji atsisėdo ant grindų, lyg būtų atsisakiusios kojos. Atsisėdau šalia, atrėmiau galvą į jos galvą. Pagaliau ji nurijo paskutinę raudą ir pažvelgė į mane. – Pameni, Nikai, sakiau, kad mylėsiu tave net jei? Kad mylėsiu tave, nesvarbu, kas eitų po jei?

– Taip. – Na, aš tave tebemyliu. Bet širdis plyšta. – Ji graudžiai sukūkčiojo, sukūkčiojo kaip vaikas. – Neturėjo taip būti. – Keistai viskas pakrypo, – pabandžiau ištarti bent kiek linksmiau. – Ji nebandys mūsų išskirti, ką? – Ne, – pasakiau. – Nepamiršk, kad ir ji apsimeta, jog yra geresnė. Taip, galų gale aš tinku Eimei į porą. Kažkurį rytą pabudau greta jos ir ėmiau tyrinėti jos pakaušį. Bandžiau perskaityti jos mintis. Pagaliau nebesijaučiau taip, tarsi žiūrėčiau į saulę. Kylu į žmonos beprotybės lygį. Nes jaučiu, kaip ji vėl mane keičia: buvau žalias berniokas, paskui vyras, geras ir blogas. Dabar pagaliau esu didvyris. Aš esu tas, kurį reikia palaikyti pritarimo šūksniais nesibaigiančioje mūsų santuokos karo istorijoje. Tai istorija, su kuria galiu gyventi. Velnias, šia prasme negaliu įsivaizduoti savo istorijos be Eimės. Ji – mano amžinoji priešininkė. Mes esame vienas ilgas bauginantis orgazmas.

EIMĖ ELIOT-DAN DEŠIMT MĖNESIŲ, DVI SAVAITĖS IR ŠEŠIOS DIENOS PO GRĮŽIMO

Man sakė, kad meilė turi būti besąlygiška. Tokia taisyklė, taip sako visi. Bet jeigu meilė neturi ribų, neturi apribojimų, sąlygų, kam stengtis elgtis teisingai? Jeigu aš žinau, kad mane mylės, kad ir kas nutiktų, kur iššūkis? Turėčiau mylėti Niką, nepaisydama visų jo ydų. Ir Nikas turėtų mylėti mane, nepaisydamas mano keistenybių. Bet akivaizdu, kad taip nėra. Todėl imu manyti, kad visi baisiai klysta, kad meilė turėtų turėti daugybę sąlygų. Meilei reikia, kad abu partneriai visą laiką stengtųsi būti patys geriausi. Besąlygiška meilė yra nedisciplinuota meilė, ir kaip mes visi matėme, nedisciplinuota meilė yra pražūtinga. Daugiau mano minčių apie meilę skaitykite knygoje „Nuostabioji“. Netrukus pasirodys! Bet pirmiausia – motinystė. Numatyta data – rytoj. Rytoj ir mūsų vestuvių metinės. Šeštosios. Geležinės. Galvojau, gal Nikui padovanoti dailius antrankius, bet jam gali pasirodyti nejuokinga. Taip keista pagalvojus: lygiai prieš metus rengiausi sužlugdyti savo vyrą. Dabar beveik baigiu jį sulipdyti iš naujo. Pastaruosius mėnesius visą savo laisvą laiką Nikas kakavos sviestu tepliojo man pilvą, lakstė agurkėlių, trynė man pėdas ir darė visokių kitokių dalykų, kuriuos daro geri būsimi tėveliai. Lepina mane. Jis mokosi mane mylėti besąlygiškai, laikydamasis visų mano sąlygų. Manau, mes pagaliau atradome savąjį kelią į laimę. Pagaliau tai supratau. Rytoj tapsime pačia geriausia, pačia sumaniausia branduoline šeima pasaulyje. Tik reikia tai sutvirtinti. Nikas elgiasi netobulai. Šįryt jis glostė man plaukus ir paklausė, ką dar galėtų padaryti, o aš atsakiau: „Dieve, Nikai, kodėl tu man toks geras?“ Jis turėjo atsakyti: Tu to nusipelnei. Aš tave myliu. Bet jis pasakė: „Nes man tavęs gaila.“ „Kodėl?“ „Nes kiekvieną rytą turi pabusti ir būti savimi.“ Labai norėčiau, kad jis to nebūtų pasakęs. Vis galvoju apie tai. Negaliu liautis. Nebeturiu ką pridurti. Tik norėjau būti tikra, kad mano žodis paskutinis. Manau, aš nusipelniau šito.

PADĖKA

Norėčiau pradėti nuo Stephanie Kip Rostan, savo sumaniais patarimais, aiškia nuomone ir puikiu humoro jausmu padėjusiai man parašyti jau tris knygas. Be to, su ja tiesiog linksma. Ačiū už jos puikų vadovavimą per visus šiuos metus. Taip pat labai dėkinga esu Jimui Levine’ui ir Danieliui Greenbergui bei visiems dirbantiems „Levine Greenberg Literary Agency“. Mano redaktorė Lindsay Sagnette – tikra pasaka: ačiū, kad išklausei ir pasidalijai savo patirtimi, ačiū, kad leidai būti užsispyrusiai tiek, kiek reikia, kad reikalavai padaryti geriau ir kad džiugiai mane palaikei per paskutinį etapą – jei ne tu, taip ir būtų likę padaryta „82,6 procento“. Dėkoju „Crown“ leidėjai Molly Stern už tai, kad domėjosi, rėmė, ačiū už jos giliaminčius komentarus ir neišsenkamą energiją. Taip pat dėkoju Annsley Rosner, Christine Kopprasch, Lindai Kaplan, Rachelei Meier, Jay’ui Sonesui, Karinai Schulze, Cindy Berman, Jill Flaxman ir E. Bethui Thomas. Kaip visada ačiū Kirsty Dunscath ir „Orion“ žmonėms. Turėjau šimtus klausimų apie policijos ir teisines procedūras ir man maloningai padėjo tų dalykų žinovai. Ačiū dėdei Honui. Dėkoju Robertui M. Schieberiui ir leitenantui Emmetui B. Helrichui, visada išklausydavusiems mano sumanymus. Taip pat esu labai dėkinga gynybos advokatei Molly Pastings iš Kanzas Sičio, didžiai palankiai ir įtikinamai papasakojusiai apie savo darbą. Noriu išsakyti didžiulį dėkingumą detektyvui Craigui Enloe iš Overland Parko policijos departamento, per pastaruosius dvejus metus kantriai, su humoru atsakiusiam į mano 42 000 elektroninių laiškų (kukliai skaičiuojant) ir pateikusiam tiek informacijos, kiek jos reikėjo. Jei yra klaidų – jos mano. Dėl daugelio įvairių priežasčių esu dėkinga Trish ir Chrisui Baueriams, Katy Caldwell, Jessicai ir Ryanui Coxams, Sarah ir Alexui Eckertams, Wade’ui Elliottui, Ryanui Enrightui, Mike’ui ir Paulai Hawthorne’ams, Mike’ui Hillgamyeriui, Seanui Kelly, Sally Kim, Sarah Knight, Yocundai Lopez, Kameren ir Seanui Milleriams, Adamui Nevensui, Joshui Noeliui, Jessei ir Jackui O’Donnelliams, Lauren („Netikras vakarėlis „Mes nuostabūs“) Oliver, Brianui „Map App“ Raftery, Javierui Ramirezui, Kevinui Robinettui, Julie Sabo, Sakey, Joe Samsonui, Katie Sigelman, Mattui Stearnsui, Susan ir Errolui Stone’ams, Deborah Stone, Tessai ir Gary Toddams, Jenny Williamsui, Joshui Wolkui, Billui ir Kelly Ye’ams, „Inner Town Pub“ Čikagoje (Kalėdų ryto namams) ir neskęstančiai Courtney Maguire. Mano puikiajai Misūrio giminei – visiems Schieberiams, Welshe’ams, Flynnams ir iš jų kilusioms atšakoms: ačiū už meilę, paramą, juoką, suktinukus su agurkėliais ir šlaką viskio… Už tai, kad dėl jų, kaip pasakytų Nikas, Misūris yra kerinti vieta. Iš kelių skaitytojų, kurie taip pat yra ir geri mano bičiuliai, sulaukiau labai naudingų savo knygos vertinimų. Marcusas Sakey davė puikų patarimą apie ankstyvą Niko alaus ir tailandietiško maisto pomėgį. Davidas MacLeanas ir Emily Stone buvo tokie mieli, kad sutiko perskaityti „Dingusią“ ruošdamiesi savo vestuvėms. Tai, mielieji, regis, jums visai nepakenkė, o knygai išėjo į naudą, taigi ačiū. Niekas jums nesukliudys nuvykti į Kaimanus! Scottui Brownui esu dėkinga, kad per tuos metus, kol rašiau „Dingusią“, man buvo suteiktos

kūrybinės sąlygos, ir labiausiai ačiū už Ozarką. Džiaugiuosi, kad vis dėlto nenuskendome su vandens dviračiu. Dėkoju už neįtikėtinas teksto įžvalgas ir už tai, kad puldavai padėti suformuluoti, ką gi, velniai rautų, aš mėginu pasakyti. Esi gerasis trolis ir puikus draugas. Ačiū broliui Travisui Flynnui, visada būdavusiam greta ir atsakinėdavusiam į klausimus, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Siunčiu savo meilę Ruth Flynn, Brandonui Flynnui ir Holly Bailey. Mano vyro giminei, Cathy ir Jimui Nolanams, Jennifer Nolan, Megan, Pablo ir Xavy Marroquinams – ir visiems Rolanams bei Samsonams noriu pasakyti, jog puikiai suvokiu, kaip man pasisekė, kad atitekėjau į jūsų šeimą. Ačiū už viską. Cathy, ir taip žinojome, kad turi gerą širdį, bet pastaraisiais metais įrodei tai ne kartą. Mano tėvai Mattas ir Judith Flynnai. Rūpestingi, linksmi, geri, kūrybiški. Jie paremia, padrąsina ir daugiau kaip po keturiasdešimties metų vis dar beprotiškai myli vienas kitą. Labai jus abu gerbiu. Ačiū, kad esate man tokie geri, ir ačiū, jog negailėdami laiko įkalbinėjate svetimus žmones pirkti mano knygas. Ir ačiū, kad esate geri Flynnui – vien žiūrėdama į jus darausi geresnė mama. Ir pagaliau – mano vyrai. Roy: geras katinėlis. Flynnas: mylimas vaike, dievinu tave! Jeigu skaitai iki 2024-ųjų, tu šitam dar per mažas. Padėk ir čiupk „Pasakėles prieš miegą“. Brettas: Mano vyras! Mano vaiko tėvas! Šokių partneris, neprilygstamas karštų sumuštinių kepėjas. Jis iš tų vyrų, kurie moka išrinkti vyną. Jis iš tų vyrų, kurie puikiai atrodo su smokingu. Taip pat ir su zombio smokingu. Jis geraširdiškai juokiasi ir gražiai švilpauja. Jis visada žino, ką atsakyti. Jis prijuokina mano vaiką iki žemės graibymo. Jis prijuokina mane iki žemės graibymo. Leidžia man klausinėti visokių intymių, nederamų ir nepageidaujamų dalykų apie tai, ką reiškia būti vyru. Jis skaito, dar kartą skaito ir dar kartą skaito, ir duoda ne tik patarimų, bet ir burbono. Štai koks tu, brangusis. Ačiū, kad mane vedei. Vandeniu neperliejami, amžiams.