Dailius Dargis - Mafijos Kronikos 2014

UDK 343.3(474.5)(091) Da322

Daugiau informacijos ir kaskart atnaujinamus svarbiausius pranešimus apie knygą „Mafijos kronikos”, surasite socialinio tinklo Facebook.com paskyrose:

https://www.facebook.com/mafijoskronikoskarstomispedomissudailiumi https://www.facebook.com/dailius.dargis Kriminalinės dokumentikos knygų seriją pristato žiniasklaidos projektų grupė Inter projektai

Knygoje panaudotos Algimanto Barzdžiaus, Lauryno Slapšio, Vaidoto Digimo, Mariaus Strumilo, Mindaugo Šimelionio, Dailiaus Dargio, Daktarų, archyvinėse KGB bylose panaudotos nuotraukos, dokumentai.

Viršelio dailininkas Mindaugas Šimelionis ©Dailius Dargis, 2014 ISBN 978-609-95663-0-6

Turinys

Prieš įjungiant prožektorius.............................................................. 9 Kodėl organizuotas nusikalstamumas patraukė KGB dėmesį?........25 Kažkodėl visus viliojo Baltijos šalys...................................................26 Paslaptingasis,,Šamanas"..................................................................29 Sudomino vestuvių svečiai............................................................... 32 Užsienio valiuta, ginklų kontrabanda.................................................33 Apie „Lietuvos" viešbutį sklandė anekdotai.......................................36 Verchai dirbo struktūroms?............................................................... 37 H. Daktaras padėjo saugumiečiams................................................. 39 Ryšio kabelis nutiestas tiesiai............................................................40

i

Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje............................................ 41 Keistoje kompanijoje - ir generolas..................................................45 Nemalonumai dėl pikantiško filmo vaizdajuostės...........................46 Kauno Daktarai paniką kėlė ne tik lapių augintojams.....................48 Kauno„šeimų" tarybos pirmininkas..................................................48 Paslaptinga kriminalisto mirtis...........................................................51 Chuliganai iš J. Naujalio gatvės..........................................................51 Pravieniškių verchas..........................................................................53 Pirmoji Daktarų byla..........................................................................57 Kur dingo svarbus protokolas?......................................................... 59

3

Reketuojami verslininkai kartais „atsidėkodavo" ir maistu............... 61 Reketas Sovietų Sąjungoje prasidėjo Kaune?...................................61 KGB šešėlis?.........................................................................................66 Kai kuriems užtekdavo ir nemokamo maisto....................................72 Ne vienas neatlaikė ir spruko iš Lietuvos.......................................... 75 Vienintelis, kurį sustabdė tik snaiperio kulka....................................78 Galingas šūvis.....................................................................................78 Domėjosi ir boksu, ir breiku............................................................... 79 Atviras gaujų karas............................................................................. 81 Šokių mokytojo prisiminimai.............................................................82 Pinigus uždirbinėjo iš visko................................................................ 83 Vilijampolės bosui - aštriausi epitetai............................................... 84 Prabangus gyvenimas už grotų......................................................... 85 Daškės gyvasis skydas........................................................................ 88 Paskutinė Daškės vakarienė................................................................90 Pašalinant Daškę dalyvavo žmonės su antpečiais?......................... 94 Kruvinos skerdynės Daktarų irštvoje................................................. 100 Kriminalistai irmafiozai......................................................................100 Kauno banditai ir policija veikė išvien?..............................................104 Pistoletas, įremtas atlikėjui į galvą..................................................... 110 Drastiškas išpuolis restorane............................................................. 112 Kaip susiklostė žudikų likimai............................................................115 Pašnekesys su Rusijos autoritetu.......................................................117 Surasti du užsakovai...........................................................................119 Daktarų gaujos agonija..................................................................... 125 Atviras Kapucino pareiškimas.............................................................125 Apšaudė stebint praeiviams ir... policijos patruliams...................... 127

4

Prisipažino nebeturįs draugų.............................. Spausti bandė per artimiausius žmones............ Kodėl neįtiko šiuolaikiniams banditams?........... Net ir banditus išduoda jausmai......................... Kodėl Henytė pasirinko Bulgariją? ..................... Kadaise sostinę valdė„Vilniaus brigada"............ Anapilin iškeliavo ir paskutinis bosas................. Tada visi mokėjo duoklę...................................... Informaciją kaupė ir FTB..................................... Ginklų kontrabanda............................................. Nemenčinės miškuose - aukos peršauta galva .. Mafijos pinigai - namo statybai.......................... Garsiausio Lietuvos samdomo žudiko paslaptys Jautė didelį tėvų spaudimą................................. Žudyti privertė nepriteklius?............................... Žudiko taikiklyje - ir moterys.............................. Gauja pasižymėjo karine tvarka.......................... Vaikščiojo su granata ir pistoletu........................ Paieška - kaip Holivudo trileryje......................... Vienišas sprogdintojas......................................... Suveikė moteriška intuicija................................. Gangsterių siaubas.............................................. Klaipėdos bosas.................................................. Jo pasakos užliūliavo ir žurnalistus..................... Dviveidis gangsteris............................................ Elgiuosi kaip ožys................................................

130 132 134 135 137 139 139 141 142 143 145 147 150 150 152 ,153 154 155 156 158 160 ,161 ,165 ,165 ,166 ,167

5

į banką bandė prakišti savą žmogų...................................................169 Susijęs su garsiausiais sprogdinimais.................................................170 Naktimis perlaidodavo lavonus.......................................................... 172 Išdavė artimiausi bendražygiai..............

173

Mylimosios akyse - kitas žmogus.......................................................174 Kodėl mafijos žudikai traiškė Lietuvos milijonierius......................... 177 Per vieną naktį sumanė tapti verslininku.......................................... 177 Konfliktas dėl milijonų........................................................................ 178 KGB mokyklos auklėtinis perėjo į verslą.............................................180 Prabangus kruizas po Viduržemio jūrą.............................................. 181 Nusitaikė į šalies alkoholio pramonę..................................................182 Per apklausas nebuvo atviras............................................................ 184 Iškart pastebėjo Daktarų braižą......................................................... 186 Ką tose apylinkėse veikė kriminalistų žvalgai?..................................188 Jie buvo rimtai užsimoję grobti, plėšti ir žudyti................................. 190 Šiuolaikines gaujas maitina narkotikai.............................................. 191 Pagrindinė pogrindžio verslo šaka..................................................... 191 Narkotikų verslo pradininkai - kauniečiai......................................... 193 Aptiko rekordinį kvaišalų kiekį...........................................................194 Parklupdė... išsvajoti koldūnai............................................................ 195 Narkotikų tranzito žemėlapis............................................................. 197 Kurjerių ieškoma ir per skelbimus internete...................................... 199 Išskirtinis narkomafijos personažas................................................... 201 Mėgaujasi ne visiems matoma prabanga.......................................... 202 Dar nesame paskendę narkomanijos liūne....................................... 203 „Bedarbiais dar ilgai neliksime"..........................................................205 Apie„Mafijos kronikas su Dailiumi Dargiu" pagrindinėje Lietuvos žiniasklaidoje................................................. 207

6

Žudikas ketino kurti verslą................................................................. 214 Jų„gražus" gyvenimas baigiasi kulka arba ilgais kalėjimo metais................................................................. 216 Ar A. Maceina ir P. Walkeris savo likimą prisišaukė vaidmenimis?................................................................... 219 Vaidino įtikinamai............................................................................... 219 Dirbo apsaugininku............................................................................220 Draugai negailėjo pagyrų...................................................................220 Kūrė epizodinius vaidmenis............................................................... 221 Emocijos kunkuliuodavo....................................................................222 Kaip ekrane - taip ir gyvenime.......................................................... 223 „Mafijos kronikos" - kaip„Aras" sutiko filmuotis TV laidoje............ .225 Užduotis - kuo tiksliau atkurti įvykius...............................................226 Kai kurių smulkmenų neatskleidė......................................................227 Samdyti artistai autentiškumo neatkurs............................................228 Viskam savas laikas.............................................................................230 Kostiumuotas gangsteris H. Daktaras reikalauja surasti įslaptintus liudytojus ir atkasti Mačialkos palaikus............................231 Kur dingo prieš mirtį rašyti S. Čiapo laiškai?......................................233 Prokuroras: palaikai rasti ne šiaip sau.................................................234 Mafijos tyrinėtojo išpažintis................................................................236

f

1

Prieš įjungiant prožektorius...

2014 metų sausio-kovo mėnesiais per TV3 pirmadienio va­ karais rodytas atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Mafi­ jos kronikos su Dailiumi Dargiu“ (tiesa, pirmasis serialo vari­ antas, kaip ir oficialus interneto puslapis internautų pamėgtame socialiniame tinkle „Facebook“, pavadintas „Mafijos kronikos karštomis pėdomis su Dailiumi“), vienareikšmiškai galima pa­ sakyti, per pastaruosius kelerius metus buvo originaliausias ir brandžiausias dokumentinio kino projektas Lietuvos komerci­ nės televizijos istorijoje. Pasibaigus projektui vienas gerbėjų oficialiame serialo pusla­ pyje parašė, kad visus tris mėnesius buvo rodomi „lietuviškieji Sopranai“ (kultinio Amerikos televizijos serialo apie mafiją atiti­ kmuo. - Red.). Smagu, kad sulaukta net tokių drąsių palyginimų. Faktiškai šiose dvylikoje serijų buvo ekranizuotos mano trys vis dar šalies knygynuose ir prekybos centruose parduodamos knygos „Tikroji Daktarų istorija“ (2010 m.), „Kruvinasis mafijos maršrutas“(2011 m.) bei „Vilniausbomberio išpažintis“(2013m.), pasakojančios apie tamsiausią Lietuvos gyvenimo laikotarpį, kai gyventojų ramybę trikdė ir nė minutės teisėsaugai atsikvėpti ne­ davė didžiausios šalies organizuotos banditų gaujos, garsėjusios itin plačiais ryšiais visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. 9

O šioje knygoje pateikiama daugybė iki šiol niekur neskelbtų naujų duomenų apie Lietuvos mafiją. Daugybė intriguojančių, šokiruojančių faktų, detalių ir pasakojimų, kurių nebuvo anks­ tesnėse mano knygose. Pavyzdžiui, iki šiol nedaug žinoma apie Kauno „Vilijos“ restorane 1993-iųjų spalį surengtų žudynių ti­ kruosius užsakovus ir vykdytojus. Kodėl buvo sumanyta sureng­ ti tokį drastišką išpuolį? Dar vienas šokiruojantis ir pirmąsyk paviešintas faktas, pri­ vertęs kitaip pažvelgti į neva griežtų taisyklių besilaikančius ir vienas kitą išduoti vengiančius bachūrus ir jų pasaulyje galiojan­ čias griežtas nuostatas. Tik iš šios knygos sužinosite apie vienoje „Mafijos kronikų“ serijų išsamiai papasakotus buvusių Kauno bei Vilniaus mafijos veikėjų ir KGBdarbuotojų tarpusavio ryšius. Pasirodo, net kaip didžiausi gangsteriai visą gyvenimą prisistatinėję veikėjai vis dėlto bendradarbiavo su aukščiausiais tei­ sėsaugos organais. Skaitytojams pateiksiu šūsnį archyvinės me­ džiagos, nuotraukų iš iki šiol KGB archyvuose saugomų bylų. Nepasikuklinsiu paatviraudamas, kad buvau bene vienintelis iš visų Lietuvoje dirbančių žurnalistų, turėjęs galimybę prisiliesti prie minėtų bylų. Tačiau kol „Mafijos kronikos“ pasirodė jūsų televizorių ekra­ nuose, man, kaip kūrėjui, teko nueiti labai ilgą, sudėtingą, o kai kada ir nuobodų kelią. Apie tai būtų galima sukurti net atskirą filmą ar parašyti au­ tobiografiją. Pirmąsyk apie šį projektą su garsiausių lietuviškų serialų kū­ rėjos prodiuserių kompanijos „Videometra“ atstovu Linu pradė­ jome išsamiau kalbėti dar 2010-ųjų liepą. Beje, praėjus vos ke­ liems mėnesiams po mano pirmosios knygos „Tikroji Daktarų 10

istorija“pasirodymo. Nors pokalbis apie televizijos serialą, kuria­ me būtų vaizduojami garsiosios Kauno Daktarų „šeimos“ nariai, ilgai neužtruko, buvo įsimintinas. Pajutau, kad kai kurie mano pateikiamose istorijose - svarbu pažymėti, kad ne išgalvotose, o tikrose - aprašyti asmenys pretenduoja tapti ryškiais kinemato­ grafijos herojais. 2010-ųjų vasara buvo beprotiškai smagi. Vienas po kito buvo kartojami knygos „Tikroji Daktarų istorija“ leidimai. Atvirai prisipažinsiu, kad per pirmąją pardavimo savaitę buvo išpirktas kone visas 5 tūkstančių egzempliorių šios knygos, ant kurios vir­ šelio puikuojasi garsiausio Lietuvoje nusikalstamo pasaulio vei­ kėjo Henriko Daktaro nuotrauka, tiražas. Priminsiu, kad iš viso buvo išleista maždaug 25 tūkstančiai minėtos knygos egzemplio­ rių. Ji plačiai pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis, ku­ riose pastaraisiais metais naują gyvenimo puslapį bando atversti minios savęs gimtinėje neatrandančių ar gardesnio kąsnio trokš­ tančių lietuvių. Kaip vėliau paaiškėjo, tokie skaitytojai dažniau­ siai gyvena Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Olandi­ joje, Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o kai kurie net ir Naujojoje Zelandijoje ar Australijoje. Daugelis mūsų šalies leidyklų ir knygynų apie Daktarų feno­ meną kažkodėl viešojoje erdvėje vis dar vengia plačiau kalbėti, tačiau tada tai buvo milžiniškas ažiotažas mūsų knygų rinkoje. Toks ažiotažas, kuris sujudino ir kitus kriminalines istorijas nar­ pliojančius žurnalistus. Netrukus keli iš jų skaitytojams pateikė savaip išdėstytus „mirties fabrikus“ ar „įvykius, sukrėtusius Lie­ tuvą“. Tačiau nė vienam jų nepavyko pakartoti mano pateiktos Daktarų istorijos sėkmės. Kai kurie minėtų autorių manęs pra­ dėjo vengti. 11

Turiu pasakyti, kad mane visada stebino žmonės, kurie, ap­ akinti pavydo, neišsipildžiusio noro būti pranašesniems, ga­ liausiai pradeda elgtis neadekvačiai. Mane pažįstantys asmenys dažnai sako, kad gerokai skiriuosi nuo statistinio lietuvio. Kai kurie netgi pastebėjo, kad pagal savo mąstyseną, elgesį bei po­ žiūrį primenu žmogų, ilgesnį laiko tarpą praleidus} kurioje nors Vakarų šalyje. Tokiu atveju sakau: „Gal praėjusiame gyvenime ir buvau.“ Greičiausiai nuo daugelio lietuvių skiriuosi tuo, kad man absoliučiai svetimas pavydo jausmas. Gal dėl to, kad visada laikausi tokios nuostatos: džiaukis dėl kito sėkmės kaip džiau­ giesi dėl savo paties. Juk labai smagu, kai yra rimtų varžovų, nes būtent tai įkvepia, motyvuoja tobulėti, kurti, pateikti kuo origi­ nalesnių idėjų ar siekti didesnių aukštumų bet kurioje veiklos sferoje. Per vėlesnius mūsų su Linu iš prodiuserių kompanijos „Videometra“ susitikimus pareiškiau, kad norėčiau, jog šis televizijos projektas būtų išskirtinis. Toks, kokio lietuviškų kanalų žiūrovai dar neregėjo. To išskirtinumo norėjosi dėl to, kad pastaraisiais metais televizijos transliuoja daug prastų projektų, o tai gerokai sumažina žiūrovų skaičių ir augina neva madingai nusiteikusių jaunuolių armiją, kurie vis garsiau šneka ar savo internetinėse, kad ir „Facebook“, paskyrose teigia: „Nežiūriu teliko, nes nesą­ mones rodančiai dėžei mano namuose nėra vietos.“ Galbūt kiek nustebinau Liną, bet atvirai pasakiau, kad man dirbant su šiuo televizijos projektu pinigai ypatingos reikšmės neturi. Mat per devyniolika metų, praleistų žiniasklaidoje, ga­ vau ne vieną pamoką, kad neprasidėjus projekto gamybai apie pinigus geriau išvis negalvoti. Jei tik mintyse regėsi įspūdingas banknotų sumas ar svarstysi, ką gražaus už juos galėsi nusipirkti, akimirksniu sudegsi ir tavo projektas bus pasmerktas myriop. 12

Ilgamečiams televizijos laidų prodiuseriams tiesiai pareiškiau, kad noriu dalyvauti projekte, kuris nepadarytų gėdos nei man, nei kartu su manimi dirbantiems žmonėms. Tikslas buvo su­ kurti tokį profesionalų, žiūrimą ir intriguojantį projektą, kad ir jam pasibaigus žiūrovas liktų priblokštas ir lauktų tęsinio. Reng­ damas „Mafijos kronikas“ pamačiau, kad televizininkai yra iš tų, kurie nelinkę priimti ypač skubių sprendimų. Todėl kai pasirodė, jog mūsų susitikimai nieko gero nežada ir darbai nė trupučio ne­ juda, išklojau Linui, kad eisiu į bet kurią kitą televiziją ir šią idėją perleisiu kitiems prodiuseriams. Ir ką jūs manote, būtent po to sulaukiau kvietimo kuo skubiau atvykti į „Videometros“ būstinę. Taigi po trejus metus trukusių diskusijų su televizijos pasaulio žmonėmis 2013-ųjų liepos 24-ąją kaip nepriklausomas autorius pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su lietuviškų serialų kūrimo gigantais. Sutarėme, kad per artimiausias kelias savaites pateik­ siu šešių iš dvylikos serijų scenarijus, kurie būtų tinkami filmuo­ ti, t. y. su kadruotėmis ir aktorių dialogais. Prisipažinsiu, kiek nejaukiai pasijutau, kai galutinai buvo nu­ spręsta, kad man teks laidos vedėjo amplua. Iš pradžių su Linu aptarėme versijas, kad gal visai nieko būtų, jei kraupias mafijos istorijas žiūrovams pristatytų žinoma simpatiška mergina. Ga­ liausiai nutarėme, kad visa tai atrodys nekaip, rimto turinio is­ torijų norinčių pamatyti žmonių tai neįtikins. Buvo metas, kai svarstėme mūsų projekto vedėjo vaidmenį skirti kuriam nors garsiam teatro ar kino aktoriui, bet visi potencialūs kandidatai pasirodė nuobodūs, iki skausmo pažįstami. Galiausiai išgirdau, kad šis projektas turi būti susietas su mano asmeniu, pavarde, nes bus pasakojama nemažai istorijų iš mano ankstesnių kny­ gų. Taigi prodiuserių kompanija primygtinai siūlė pačiam lįsti į kadrą. 13

2013-ųjų vasara buvo dar viena išties įsimintina ir pašėlusi vasara mano gyvenime. Naktį iš liepos 12-osios į 13-ąją sutikau merginą. Tokią, kokių iki tol nebuvau sutikęs. Su ja nuo pirmos pažinties akimirkos praleidome fantastiškai smagų laiką. Ji kau­ nietė, šiuo metu gyvena ne Lietuvoje, b vienoje atšiauresnių Eu­ ropos vietų. Beje, toje šalyje gyvenantys jauno amžiaus (21-27 metų) lietuviai neretai siejami su amfetamino kontrabanda. Jie paprastai į minėtą Europos šalį iš Lietuvos gabena mūsų šalies pogrindiniuose narkotikų fabrikuose pagamintą amfetaminą, ki­ tus mirtį nešančius kvaišalus. Ta mergina minėtą vidurvasario naktį man į akį krito iš būrio banaliai besiblaškančių merginų. Įsimintinas susitikimas įvyko ne bibliotekoje, ne teatre ar kitoje kultūrinėje vietoje, bet, kaip šiais laikais madinga, naktiniame klube - pastarojo meto pagrin­ dinėje Kauno klubinėje erdvėje, esančioje V. Putvinskio gatvėje. Nuo tos nakties ir faktiškai viso šio televizijos projekto kū­ rimo metu minėta mergina dominavo mano gyvenime. Kodėl ji tokia ypatinga? Nuo pirmos pažinties akimirkos ji atrodė vi­ siškai kitokia, smarkiai skyrėsi iš visų šioje keistoje planetoje mano sutiktų moterų. Tai tarsi mergina iš šiuolaikinės pasa­ kos, padėdavusi išsilaisvinti iš kai kada slegiančios pilkos kas­ dienybės, lietuviškos rutinos, suteikdavusi progą atrasti kur kas gražesnių, prasmingesnių dalykų. Kai susipažinome tame naktiniame kokteilių bare ir vaišinomės įvairiausiais koktei­ liais, atrodė, kad esame anksčiau matytų itin vaizduotę kaiti­ nančių Holivudo filmų, tolimoje praeityje regėto sapno ar slap­ tos svajonės, kurią visada norėjosi patirti realiame gyvenime, herojai... Tą vakarą išties buvau apakintas: garsiai grojančios muzikos negirdėjau, gerai mačiau tik tas tamsias akis ir mielą kūną, kurį paryškino seksuali juoda suknelė. Neslėpsiu, tai buvo vienas 14

ypač retų atvejų mano gyvenime. Dabar, rašydamas šias eilutes, susimąstau: atrodo, tai buvo tikroji meilė iš pirmo žvilgsnio. Patikėkite, tai transas kūryba užsiimantiems žmonėms! Ge­ riau nei bet kuri šio mano mėgstamo ir daug teigiamų emocijų sukeliančio elektroninės muzikos stiliaus kūrinių, dažnai sklin­ dančių iš mano muzikos grotuvų, kompozicija. Ši muzika priver­ čia plačiai nusišypsoti arba tyliai nubraukti ašarą. Įsimylėjimas bet kokia kūrybine veikla užsiimantiems žmo­ nėms labai padeda. Pamačiau, kad išgyvenant tokius jausmus atsiranda tiesiog nežmoniškų galių. Tai skatina žengti tvirtai, vis­ ką atlikti, dažnai be didesnių pastangų pavyksta pramušti visas, atrodytų, neįveikiamas sienas. Tada, ruošiantis ypatingam projektui - televiziniam „Mafijos kronikų“ variantui, taip ir nutiko. Po smagiai praleisto nerūpes­ tingo vasaros laiko su širdžiai miela mergina teko grįžti į kasdie­ nio gyvenimo realybę - sėsti prie rašomojo stalo su maniškiu „MacBook Air“. Ir rašyti, adaptuoti, apdoroti tai, kas surašyta mano knygose, straipsniuose apie garsiausius Lietuvos mafiozus. Tačiau šį kartą užduotis buvo visa tai paversti mini televizijos serialu su vaizdingomis, netgi kovos scenomis, šnekomis bei to laikotarpio atributika. Kurdamas pirmųjų serijų scenarijų labai atsakingai ir inten­ syviai dirbau kone visą 2013-ųjų rugpjūtį. Bene kas savaitę vyko susirinkimai pagrindinėje „Videometros“ būstinėje, esančioje sostinės Savanorių prospekte, buvusiame „Lietuvos telekomo“ pastate. Per vieną minėtų susitikimų teko garbė susipažinti su kul­ tinių televizijos serialų krikštatėviu - garsiuoju šalies prodiu­ seriu Rolandu Skaisgiriu. Jam per pirmą susitikimą įteikiau 15

visas tris savo knygas su specialia dedikacija ir autografu. Po kiek laiko Rolandas prisipažino, kad „Tikrąją Daktarų istori­ ją“ kone suvalgė per vieną savaitgalį užmiesčio sodyboje. Su­ pratau, kad tai jį suintrigavo ir iš šio projekto jis tikisi labai daug. Tokių svarbių žmonių įžvalgos ypač reikšmingos, uždega veikti. Trumpai nuo scenarijaus rašymo atsitraukiau tik penkioms praėjusių metų rugpjūčio pabaigos dienoms. Šį laiką praleidau atostogaudamas meilės mieste Paryžiuje, čia paminėjau ir savo gimtadienį. Šioje kelionėje su manimi buvo ir minėta mergina. Susitikome kaip romantiškame filme: aš atskridau iš Vilniaus, o ji iš kitos Europos šalies. Buvo miela ir labai smagu, nepaisant to, kad didžiąją atostogų dalį pliaupė įkyrus prancūziškas lietus. Iš Paryžiaus į Vilnių sugrįžau pasikrovęs teigiamos energijos ir iš karto sėdau prie pradėtų darbų - tęsiau scenarijaus rašymą. Kurdamas „Mafijos kronikų“ scenarijų įstrigau tik vienoje vieto­ je - rašydamas banditus ir policininkus vaidinantiems aktoriams skirtus dialogus. Tai man buvo nauja, be to, žinojau, kad kursime serialą apie mafiją, tad norėjosi šiurkštesnės, žiauresnės gangste­ rių šnekamosios kalbos. Pirmose serijose, kur vaizduojama, kaip tarpusavyje santykius aiškinasi konkuruojančių gaujų atstovai ir reketininkai, atvyks­ tantys šiurpinti kooperatininkų, buvo nemažai keiksmažodžių, tad sulaukiau pastabų, kad reikia švelninti banditų leksikoną, nes iš televizijos ekrano nuolat sklindantis pypsėjimas nėra geras ženklas. „Patikėk, žulikai niekada agresyviai nesielgdavo, nevartodavo riebių posakių, kai atvažiuodavo razborintis su kitais bachūrais ar kai atvykdavo paimti dolios (mokesčio) iš verslininkų ar pasituri­ mai gyvenančių žmonių“, - draugiškai patarė vienas buvęs Kau­ 16

no kriminalistas, kuriam ne kartą teko susidurti su garsiausiais asmenimis iš laikinosios sostinės nusikalstamo pasaulio. Būtent jis mane bene daugiausia ir konsultavo, kai rašiau sunkiausią te­ levizijos scenarijaus dalį. Per praėjusių metų rugpjūtį nufilmavome ir pokalbius su keliais pašnekovais - jie, kalbant skirtingomis temomis ir apie skirtingus lietuviško banditizmo laikotarpius, buvo filmuojami Vilniaus Vingio parke, šalia autostrados įvažiuojant į Vilnių. Taip pat Kaune - Laisvės alėjoje, senutėje Sporto halėje, Petrašiūnų kapinėse, šalia legendinių miesto restoranų griuvėsių. Galima sakyti, kad lydėjo ir kokybiškam žurnalistiniam dar­ bui atlikti reikalinga sėkmė, nes su manimi sutiko pabendrauti beveik visi anksčiau knygose, viešai skelbtose publikacijose šne­ kinti sudėtingus kriminalinius tyrimus atlikę buvę ir esami teisė­ saugos darbuotojai. Jie sutiko šnekučiuotis prieš įjungtą vaizdo kamerą. Tai yra reta, ypač šiais laikais, kai išskirtinės biografijos žmonės priven­ gia viešumo. Sutiko dėl to, kad nė vienam iš jų savo rašiniais ar interpretacijomis nepakenkiau. Tiesa, vieni sutiko iškart, kitų teko palaukti net keletą mėnesių. Ne vienoje serijoje atvirai min­ timis pasidalijo ir patys policijos, prokuratūros kabinetuose už­ suktų intrigų ir nematomų rankų užsakytų sąmokslų aukomis tapę buvę aukšti, pripažinimo sulaukę pareigūnai. Prieš pat se­ rialo pabaigą, 2014 m. kovo pabaigoje, skandalingai prie vairo įkliuvo, kaip skelbta žiniasklaidoje, neblaivus, Lietuvos krimi­ nalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis, netrukus po to atleistas iš šių pareigų. Jis irgi geranoriškai prisidėjo prie šio televizijos serialo atsiradimo. Apmaudu, kad nepavyko pašnekinti tiek šešėlinio pasaulio asmenų ir jų artimųjų, ypač tos aplinkos moterų, kiek norėjosi 17

pagal išankstinį darbo planą. Dar neprasidėjus televizijos projek­ tui daugelis jų man žadėjo duoti interviu. Deja, galiausiai didžioji dalis gangsterių, verta pabrėžti - buvusių, atsikirsdavo paprastu paaiškinimu: „Tikrai neblogai varai ir labai noriu tau padėti, bet žinok, kad būsiu nesuprastas savų draugų, jei imsiu šnekėti tavo seriale.“ Per tas dvylika savaičių, kai televizijos eteryje buvo rodomos „Mafijos kronikos“, sulaukiau ir kelių televizijos laidų prodiuse­ rio pastabų. Anot jo, šis projektas būtų kur kas labiau pavykęs, jei būčiau šnekinęs tik nusikaltėlius, o ne juos medžiojusius visuo­ menei pasišlykštėjimą keliančius kostiumuotus ekspareigūnus. Jis teigė, kad mūsiškiai žiūrovai kur kas labiau žavisi banditėliais ir jų aplinka nei nuobodžiai atrodančiais ir šablonines frazes pa­ teikiančiais ekskomisarais. Tokia buvo jo nuomonė. Nenorėčiau su tuo sutikti. Manau, kad šiame projekte buvusių pareigūnų dalyvavimas buvo tiesiog būtinas. Juk kas geriau pa­ pasakos apie garsiausias, rezonansines mafijos bylas, jei ne patys jas pradėję, o neretai ir sėkmingai užbaigę buvę ir esami krimi­ nalistai, policijos tyrėjai ar prokurorai. Be to, už tai, ką kai kurie jų padarė kovodami su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis, žinant, kad tai kovai buvo skiriami minimalūs ištekliai, jiems tu­ rėtų būti skirti svariausi valstybiniai apdovanojimai ir solidžios piniginės kompensacijos iki gyvenimo pabaigos. Kai kada pusiau juokais sakome, kad net ir pastatyti paminklai, bet ne tie, kurie statomi kapinėse po mirties. Stebėtina, bet kai kurie iš buvusių ilgamečių kovotojų su gaujomis prieš įjungtą vaizdo kamerą kur kas labiau atsipalai­ duodavo ir išskirtinai „Mafijos kronikų“ žiūrovams pateikdavo gerokai įdomesnių istorijų nei anksčiau pasirodžiusiems mano rašiniams. 18

2013 metų rugsėjo 18-osios ankstyvą rytą prasidėjo vaidybi­ nės serialo „Mafijos kronikos“ dalies filmavimas. Tą rytą nubu­ dęs jaučiausi neįprastai keistai, dar keistesni jausmai užvaldė, kai pamačiau, kaip filmavimo aikštelėse aktoriai ir kviestiniai asme­ nys prieš įjungtą vaizdo kamerą bando pavaizduoti ar atkartoti tai, ką buvau parašęs savo trijose knygose. Tai matydamas buvau pakylėtas ir sujaudintas. Bet tuo pat metu ir baisiai sugniuždytas (ne mėnesiui ir ne dviem, gerokai il­ gesniam laikotarpiui), nes tomis savaitėmis išgyvenau skaudžias skyrybas su anksčiau aprašyta mergina. Skyrybos įvyko, nes ji pareiškė, kad nebemato prasmės bendrauti per atstumą. Dar lyg ir bandėme lipdyti santykius, bet viską galutinai sužlugdė jos ne­ ištikimybės aktas su buvusiu draugu. Tais rudens mėnesiais, kai vyko filmavimai, ji kuriam laikui buvo sugrįžusi į Lietuvą. Įdomiausia, kad, laikinai apsistojusi Vilniuje, gyveno name, kuris tik keli žingsniai nuo „Videometros“ būstinės. Kas rytą važiuodamas į serialo kūrėjų biurą vis tikėjausi, kad kur nors ją pamatysiu. Norėjau pakviesti į filma­ vimo aikštelę, norėjau, kad ji pamatytų, kaip realybe virsta tai, kas buvo surašyta žmogaus, visa tai darančio iš širdies, be jokių slaptų norų ar išskaičiavimų. Svarbiausia, kad visa tai padariau pakylėtas galingo meilės pliūpsnio. Deja, taip ir nepavyko to padaryti. Kaip vėliau paaiškėjo, ma­ tyt, dėl to, kad ji neva nenorėjo manęs įskaudinti ar, kaip moterys mėgsta sakyti, suteikti tam tikrų vilčių. Bet mes, vyrai, kad ir ko­ kie kieti būname, vis dėlto kartais palūžtame netekę mums ypa­ tingą žymę palikusių moterų. Man ši mergina buvo tokia, kuri suteikė viską, ko tuo metu ir reikėjo gyvenime... Esu tikras, kad bet kurio žurnalisto darbe toks projektas kaip šis - bene aukščiausias jo darbo įvertinimas. Toks įvertinimas nė 19

iš tolo neprilygsta nei dideliems honorarams, nei garbingų žmo­ nių teikiamoms premijoms. Iš viso „Mafijos kronikų“ vaidybinės dalies filmavimas su pertraukomis truko iki 2014-ųjų sausio 31-osios. Šiame projekte vaidybos scenoms dirigavo net trys režisieriai, tarp jų ir žinomi teatro, kino bei televizijos pasaulio veikėjai - Alvydas Šlepikas bei Balys Latėnas. Pirmų trijų serijų vaidybinę dalį režisavo kino, teatro reži­ sierius, rašytojas A. Šlepikas. Tarp garsiausių jo darbų - pernai režisuota ir didžiuosius Lietuvos ekranus pasiekusi ir televizijos žiūrovų pamėgto serialo „Moterys meluoja geriau“ kino versija - didiesiems ekranams skirtas filmas „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Nors buvo ir tokių, kurie jam negailėjo kritikos ir pa­ šaipų, mane šis filmas ir jame išplėtota siužetinė linija suintriga­ vo. A. Šlepiko darbas užkulisiuose pakerėjo. Jis iškart surasdavo bendrą kalbą ne tik su profesionaliais aktoriais, bet ir su mėgė­ jais arba žmonėmis iš gatvės, kurie labai norėjo suspindėti, po to ir išpopuliarėti nusifilmavę šiame mafijos istorijų seriale. Aš pats iš jo išmokau daug televizijos pasauliui būtinų, tačiau iki tol nežinotų dalykų. Šis žmogus savo patarimais, įžvalgomis svariai prisidėjo prie mano debiuto televizijoje. Ko gero, visam likusiam gyvenimui prisiminsiu pirmosios serijos filmavimą, kai jau sutemus po ilgų važinėjimų po skir­ tingas filmavimo aikšteles ankštame Vilniaus senamiesčio resto­ rano kambarėlyje, stebint maždaug dešimties žmonių komandai, įkyriai tvieskiant prožektoriams ir tvyrant karščiui, vilkėdamas juodą odinę gangsterių stilių primenančią striukę turėjau tarti įžanginį laidos vedėjo žodį ir pristatyti pirmosios serijos temą. 20

Prisipažinsiu, sunkiai sekėsi tai padaryti, nes vis dėlto debiu­ tas, nuoširdžiai jaudinausi. Nenorėjau atrodyti idiotiškai, suklys­ ti skaitydamas redaktoriaus surašytą tekstą ir apsijuokti prieš žiūrovus, todėl filmuojant, atrodytų, paprastą sceną teko daryti ne vieną dublį. Ir visą tą laiką klausiau A. Šlepiko komandų, kaip reikia atrodyti, kalbėti prieš įjungtą filmavimo kamerą. Bene labiausiai įsiminė tą vakarą A. Šlepiko, dirbusio su dau­ gybe teatro scenoje bei kino pasaulyje išgarsėjusių žmonių, ištarti žodžiai: „Žvaigždėmis negimstama. Tamkartais prireikia 10ar net 15 sunkaus ir kantraus darbo prieš kamerą metų.“ Tie, kurie bent truputį dirbo televizijoje ar sukosi žydriesiems ekranams skirtos produkcijos gamybos pasaulyje, negalėtų nesutikti su šia ilgame­ čio televizininko mintimi. Aš tam vienareikšmiškai pritariu. Šis serialas gerokai skyrėsi nuo kitų televizijos projektų, laidų ar serialų ir kūrybai naudota technika. Visos „Mafijos kronikų“ serijos - ne tik vaidybinė dalis, bet ir pašnekovų interviu - nu­ filmuotos išskirtinai kine dažniausiai naudojamomis ypatingos raiškos ir kokybės HD formato vaizdo kameromis. Kaip mėgsta sakyti vienas mano kolega, ypač svarbi raiškos kokybė. Atrodo, kad nepriekaištingą kokybę „Mafijos kroniko­ se“ pasiekėme. Ir tai tik vienas elementų, kuris dar labiau susti­ prino ekrane matomus vaizdus. Smagu, kad visam projektui nuo pradžios iki pabaigos susi­ vienijo pajėgiausių, charizmatiškiausių televizijos, kino bei kitų menų pasaulyje dirbančių žmonių komanda. Labai noriu padėkoti šio unikalaus projekto prodiuseriams: Rolandui Skaisgiriui, Povilui Skaisgiriui, pilkajam šio serialo kar­ dinolui Linui, „Videometros“ šefui Gediminui, už finansus atsa­ kingai Genutei, pirmas kelias serijas režisavusiam Alvydui Šle21

pikui ir vėliau jo darbus sėkmingai pratęsusiam Baliui Latėnui, visos medžiagos šifruotojui, rašytojui ir užkadrinių tekstų įgar­ sintojui Tomui Grainiui, ištisas paras montažinėje praleidusiems Kristinai bei Slavai, projekto koordinatoriams Agniui, Karoliui, Dagnei, Gintarei; operatoriams - Vaidui Digimui (žmogui, kuris nufilmavo visus mūsų kartu lankytų pašnekovų interviu ir mano išėjimus prieš kiekvieną laidą ir jai pasibaigus), Mariui ir Šarui; įgarsintojams, vaizdo efektų autoriams; senų vertingų archyvinių vaizdo įrašų savininkams, kurie jais pasidalijo su mumis; pagrin­ diniam muzikos autoriui senam bičiuliui Justui-Virus J.; kruvinų efektų kūrėjai Jelenai. Taip pat grožio specialistams Renatai ir Mindaugui Šimelioniui (tam pačiam menininkui dizaineriui, kuris ypač gražiai apipavidalino mano knygų viršelius), be kurių pastangų nebūtų buvę efektingų kostiumų, papuošalų, išskirtinėmis vaišėmis nu­ krautų stalų, automobilių ir kitos XX a. paskutinio dešimtme­ čio mafijai būdingos atributikos. Ir visiems kitiems, kurie bent mažiausio pirštelio krustelėjimu prisidėjo prie „Mafijos kronikų“ atsiradimo televizijos eteryje. Iškart po „Mafijos kronikų“ premjeros visą 2014 metų sausio 6-osios vakarą į mano telefoną ėmė plūsti įvairiausio formato ži­ nutės - ir SMS, ir „Facebook“, ir „Viber“, ir „Skype“, skambučiai su šilčiausiais sveikinimais. Tą vakarą visi rašiusieji mūsų ko­ mandai linkėjo sėkmės, daugybės serijų ir milžiniškos žiūrovų auditorijos. Tai labai maloniai nustebino, nes Lietuvoje taip nu­ tinka ypač retai. Savaime suprantama, kad buvo ir tokių, kuriems dar vienas mano sumanytas projektas nepatiko. Tad nė trupučio nenuste­ bau, kad tai buvo pademonstruota po to, kai eteryje buvo paro­ dyta pirmoji serialo serija. 22

Štai kalėti iki gyvos galvos dar galutinai neįsiteisėjusiu nuos­ prendžiu (šiuo metu Lietuvos apeliaciniame teisme vyksta Dak­ tarų gaujos bylos nagrinėjimas) nuteistas Kauno kriminalinio pasaulio veteranas H. Daktaras piktinosi mūsų serialu, kuriame esą išaukštinami nusikaltėliai. Jis turėjo pagrindo užsirūstinti, nes net penkiose iš dvylikos serialo dalių buvo plačiai rodoma apie patį H. Daktarą, jo vaikystę, jaunystę, buvusius bendrus, gaujos klestėjimą, jos įtaką to meto verslininkams ir galiausiai gaujos žlugimą. „Per televizorių Lukiškėse mačiau laidą, pavadintą apie ma­ fiją ir nusikaltimus, mačiau, kaip ši laida buvo reklamuojama ir aukštinama, - laiške (kalba netaisyta) naujienų portalo delfi.lt redakcijai po pirmosios serijos transliavimo rašė H. Daktaras. Noriu pasakyti, kad šitie save laikantys žurnalistais praplikę maži kuproti veikėjai daro labai blogą darbą, nes aukština ir idealizuo­ ja nusikaltėlius. Daug jaunimo neturi darbo ir tokios laidos tiktai skatina nusikalsti ir pasukti neteisingu keliu. Daug tokio jauni­ mo matau kalėjime, nors jie tikrai nėra blogi žmonės.“ 2014 m. sausio 11-ąją portale delfi.lt publikuotame laiške H. Daktaras ragino nežiūrėti laidų apie kriminalį pasaulį. „Geriau sportuoti ir rūpintis probleminėmis šeimomis“, - laišką baigė „neteisėtai nuteistas“ H. Daktaras. Griežčiausia bausme nuteisto H. Daktaro baudžiamoji byla šiuo metu nagrinėjama Apeliaciniame teisme - nuosprendį yra apskundęs ne tik nuteistasis, reikalaujantis jį išteisinti, bet ir pro­ kurorai, siekiantys, jog Henos pravarde garsėjantis vyras būtų nuteistas ir už nusikaltimus, dėl kurių buvo išteisintas. Įdomiausia, kad kai kurių gangsterių noras ištrinti savo praei­ tį ir dalintis vertingais patarimais ateities kartoms kažkodėl atsi­ 23

randa tik tada, kai jie jau būna nuteisti ypač griežtomis bausmė­ mis už ankstesnius nusikaltimus. O kokie buvo tie nusikaltimai, prasižengimai ir kruvinos nuodėmės, sužinosite iš šios knygos, papildytos niekur anksčiau neskelbtais faktais, nuotraukomis ir dokumentais, kurie nebuvo rodyti net per televiziją, puslapių. Išskirtinai dėkoju kiekvieno projekto metu mane aktyviai pa­ laikantiems ir teigiamai nuteikiantiems žmonėms: mamai Birutei Dargienei, vertingų patarimų nestokojančiam dėdei Alvydui Dargiui, seseriai Ingai Luders, pusseserei Aušrai Dargytei, draugams, bendražygiams ir tiems, su kuriais smagiai kartu leidžiame laikų: Domantui ir Eglei, abiem Dovydams, Ovidijui, advokatei Aušrai Ručienei, Vytautui ir Danielei, Raimondai ir Virgiui, Žydrūnui, Nerijui ir Ingai, Justui ir Julijai, Justui ir Ginčiui, Markui, Mindau­ gams - Šimelioniui ir Dauksevičiui, Tomui ir Marijai, Romkai iš Anglijos, Audriui Facebookauskui, Andriui Juodžbaliui, fotografui Algiui, Brigitai ir dar keliems žmonėms, kurie visada vengia būti išviešinti, bet tikrai žino, kad esu jiems be galo dėkingas už visas suteiktas geriausias emocijas...

Dailius Dargis

24

Kodėl organizuotas nusikalstamumas patraukė KGB dėmesį?

Organizuotas nusikalstamumas yra kintanti, dinamiška savo pasireiškimo formomis ir vystymosi kryptimis Lietuvos nu­ sikalstamumo dalis. Pirmosios organizuoto nusikalstamumo užuomazgos Lietuvoje stebimos jau nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio. Organizuoto nusikalstamumo, kaip soci­ alinio fenomeno, ištakos - šešėlinė (nelegali) ekonominė veikla. Esant tuometei sovietinei socialistinei centralizuotai valdymo sistemai ir ekonomikai, pagrindinė pradinė organizuoto nusi­ kalstamumo forma buvo ekonominiai nusikaltimai. Jie reiškėsi valstybinės ir visuomeninės nuosavybės grobstymu, korupcija, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, kitomis neteisėtų pajamų gavimo formomis. Nelegalios šešėlinės ekonomikos atstovai ir jų grupuotės veikė šalia valstybinės, taip pat ją naudojo savo intere­ sais. Valstybinės lėšos buvo perpumpuojamos į šešėlinį sektorių. Atsirado pogrindinių įmonių, gaunančių didelį pelną. Visiškai nesvarbu, kiek metų bus prabėgę nuo garsiausių anų laikų Vilniaus ir Kauno kriminalinių autoritetų padarytų nusi­ kaltimų, jų pačių mirčių ar paslaptingų žūčių, ar juolab jiems paskelbtų teismo nuosprendžių, kai kurių iš jų pavardžių taip lengvai neištrinsi. Jos tebefigūruoja senose bylose, operatyvinė­ se pažymose, kurios saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, esančiame Vilniaus Gedimino prospekte, buvusiuose KGB rū­ muose. Kai 2012 metų spalį pirmąsyk atėjau susipažinti su archyvi­ ne medžiaga, tiek minėto archyvo, tiek Lietuvos gyventojų ge­ nocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai man sutartinai pareiškė, kad esu pirmasis žurnalistas, kuriam parūpo jų žinioje 25

esančiose senose bylose minimi garsiausi XX a. paskutinio de­ šimtmečio šalies kriminalinio pasaulio autoritetai. Šį kartą siūlau pažintį su lietuviškos mafijos atstovais, kurie buvo patekę į KGB seklių akiratį. Dar gerokai iki televizijos pro­ jekto kūrimo pradžios vienas KBG užkulisius gerai žinantis šal­ tinis mane tikino, kad sovietiniais metais saugumiečiams buvo pavykę infiltruoti patikimų informatorių į pačias garsiausias ša­ lies kriminalines „šeimas“, tarp jų ir Kauno Daktarų, kurie visada pasižymėjo ypatinga netolerancija bei griežtais baudimo meto­ dais vadinamiesiems ožiams ir kitiems su priedanga dirbantiems teisėsaugos bendradarbiams.

Kažkodėl visus viliojo Baltijos šalys

Visame pasaulyje specialiosios tarnybos akylai stebi nusikals­ tamą pasaulį ir ypač organizuotas gaujas, savo tikslams naudoda­ mos iš jų išgaunamą informaciją. Ne išimtis ir dabar jau buvusi Sovietų Sąjunga. Ypač aktyviai šia veikla KGB užsiėmė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, nes kur kas aukštesniu pragyvenimo lygiu garsėjusios Baltijos respublikos kaip medus bites traukė nusikal­ tėlius iš visos tuometės Sovietų Sąjungos. „Jievažiavo tik į Vilnių. Matyt, ten figūruoja ir Ryga, ir Talinas, ir visas Pabaltijys, nes šias tris Baltijos šalis tada visi laikė kone Vakarais, kaip labiau išsivyčiusias, kultūringesnes šalis, kuriose galima turiningai pailsėti, kur susikaupia daugiau pinigų, nes iš tikrųjų Baltijos šalyse žmonės gyveno palyginti pasiturimai, prisimena vienas svarbiausių to meto kriminalistų, dabar Europole aukštas pareigas einantis Juozas Rimkevičius, kuriam teko išnarplioti ne vieną sovietinės Lietuvos banditų nusikaltimą. Šiose šalyse žmonės gyveno daug geriau negu Rytuose - Rusijoje 26

ar toje pačioje Ukrainoje. Gruzijoje, be abejo, gerai gyveno, bet Lietuvoje kažkuriais metais mes su kolegomis skaičiavome, kad Panevėžys pagal automobilių skaičių šimtui tūkstančių gyven­ tojų užėmė pirmą vietą Sovietų Sąjungoje. Ten, kur pinigai, kur patraukliau, ir traukia įvairiausio plauko žmonės.“ Sovietiniais laikais KGB Lietuvoje užsieniečiams leisdavo lan­ kytis tik sostinėje, Trakuose ir Kaune. Norint aplankyti kurį nors kitą miestą, reikėdavo atskiro leidimo, kurio užsienietis dažniau­ siai negaudavo. Tad natūralu, kad daugiausia dėmesio sovietų saugumas skyrė „Vilniaus brigadai“, garsėjusiai ypač gerais tarp­ tautiniais kriminaliniais ryšiais. „Kadangi „Vilniaus brigada“ - tėvai, gaujos įkūrėjai labai ben­ dravo su užsieniečiais, su atvykėliais iš kitų šalių, savo giminėmis užsienyje - Amerikoje, Vakarų Europoje, jie buvo tiesioginis intereso objektas žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojams“, paaiškino J. Rimkevičius. Taigi senose KGB bylose ne kartą ir ne du yra paminėti abu Dekanidzės. Anų laikų Vilniaus kriminaliniame pasaulyje Gruzino, Žoros ir Graboriaus pravardėmis garsėjusio Grigorijaus Dekanidzės sūnus Borisas Dekanidzė - ryškiausias „Vilniaus brigados“ bo­ sas, kuriam 1995 metų liepą paskutiniam Lietuvos teisėsaugos istorijoje įvykdyta mirties bausmė sušaudant dėl 1993-iųjų spalį daugiabučių kieme Vilniuje prie namų nušauto žurnalisto Vito Lingio mirties užsakymo. Vienoje aptiktų bylų prisegta B. Dekanidzės ir Eleonoros De­ kanidzės specialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį byla Nr. 20422. Bylos duomenimis, 1986 metais šie asmenys pageidavo išvykti nuolat gyventi į Izraelį. 27

KGB 5-osios tarnybos 1-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo Vozbuto 1987-01-05 pažymoje rašoma, kad B. Dekanidzė darbo­ vietėje yra charakterizuojamas teigiamai, kompromituojančios medžiagos apie jį nėra. LTSR KGB Vilniaus miesto viršininko pavaduotojo V. Neverausko 1987-01-07 pažymoje, KGB Vilniaus rajono skyriaus viršininko S. Šimkaus 1987-01-12 pažymoje, KGB 6-ojo skyriaus 3-iojo poskyrio 1987-01-14 pažymose rašo­ ma, kad kompromituojančios medžiagos apie B. Dekanidzę nėra. LTSR KGB 1987-01-20 pranešime LTSR vidaus reikalų mi­ nisterijai rašoma, kad medžiagos, dėl kurios B. ir E. Dekanidzės negalėtų išvykti nuolat gyventi į Izraelį pagal B. Dekanidzės mo­ tinos kvietimą, nėra. LTSRvidaus reikalų ministerijos Vizų ir registracijos skyriaus 1988-12-15 lydraščio duomenimis, B. ir E. Dekanidzės pageida­ vo atkurti TSRS pilietybę ir vėliau atvykti gyventi į Lietuvos TSR. Kartu B. Dekanidzė pageidavo iš Lenkijos laikinai atvykti į Lie­ tuvos TSR. LTSR KGB 1989-01-05 rašte LTSRvidaus reikalų ministerijai rašoma, kad B. Dekanidzės, asmens be pilietybės, laikinas atvy­ kimas į Vilnių tėvo kvietimu yra nepageidautinas. B. Dekanidzė, gyvendamas TSRS, užsiėmė neteisėta veikla sukčiavimu, buvo įtariamas dalyvavęs spekuliavimo valiuta san­ doriuose, prekyba narkotikais, susijęs su nusikalstamu pasauliu. Bylojeyra LTSRMinistrų Tarybos 1989-02-03 raštas LTSRKGB„neduoti asmenims be pilietybės Dekanidzei Borisui Georgijevičiui ir Dekanidzei Eleonorai Viktorovnai sutikimo atvykti ir apsigyventi Lietuvos TSR“. Tarp archyvinių duomenų saugoma ir G. Dekanidzės sutuok­ tinės Dekanidzės Tamaros Aleksandrovnos, g. 1949 metais, spe­ cialaus patikrinimo dėl išvykimo į užsienį byla. 28

Sunaikintų LTSR KGB operatyvinės įskaitos bylų abėcėlinės kartotekos Nr. 20 kortelių duomenimis, LTSR KGB 2-osios val­ dybos 3-iasis skyrius 1989-04-11 užregistravo B. Dekanidzei, gy­ venusiam Varšuvoje be pilietybės, operatyvinio tyrimo bylą Nr. 374 „Chiščnik“ (kontrabanda). Šią bylą tyrė LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis A. Galkinas. Kortelėje Nr. 12838 rašoma, kad B. Dekanidzė 1987-ųjų ge­ gužę išvyko nuolat gyventi į JAV. Iki išvykimo su nusikalstama grupe užsiėmė kontrabanda, spekuliacija valiuta. Gyvendamas Varšuvoje, užmezgė ryšius su draugais Vilniuje siekdamas su­ burti nusikalstamą grupę kontrabandai ir valiutinėms operaci­ joms vykdyti. 1991-04-08 operatyvinio tyrimo byla Nr. 374 „Chiščnik“, vesta B. Dekanidzei, gyvenusiam Vilniuje, VFR piliečiui (kitur - TSRS piliečiui), buvo prijungta prie grupinio operatyvinio tyrimo by­ los Nr. 48 „Staja“, kurios objektai buvo B. Dekanidzė, Šolomas Subičius, Igoris Tiomkinas, Vilniaus mafijos siautėjimo laikais geriau žinomas Timochos pravarde. Įskaitos priežastis - „pastovi nusikalstama asmenų grupė, or­ ganizuota smurtiniams veiksmams, užsiėmė reketu, kontraban­ da meno ir kitomis vertybėmis“.

Paslaptingasis „Šamanas"

Smagu, kad man pirmajam iš žurnalistų teko praskleisti ir pa­ viešinti senų bylų archyvinę medžiagą, kur išimtinai skelbiama apie KGB agentų kontrolę, nukreiptą prieš visų laikų garsiausios Vilniaus nusikalstamos grupuotės - „Vilniaus brigados“ - ir jos įtakingiausių veikėjų šešėlinę veiklą. 29

Vien tik iš žinomo šalies istoriko, bene pirmojo atidžiai KGB dokumentus išanalizavusio Arvydo Anušausko, dabartinio Sei­ mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario, viešų pa­ reiškimų buvo galima susidaryti nuomonę, kad išlikusiose KGB bylose nieko apie senosios kartos vilniečius mafiozus nebėra. Prieš keletą metų A. Anušauskas savo knygoje apie KGB vei­ klą mūsų šalyje skelbė: „ Taip ir „Vilniaus brigados“ sekimo byla, kurios skuteliai palikti archyve, galėjo atsidurti „brigadinin­ kų“ ar jiems artimų asmenų rankose. Iš karto padarysiu išlygą ne visi ir net ne daugelis KGB karininkų glaudžiai bendravo su nusikalstamu pasauliu .“ Kur kas skambesnių pareiškimų teko išgirsti Lietuvos krimi­ nalinės policijos biuro surengtame šventiniame minėjime Seime, kuris vyko 2011-ųjų spalį. „Trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje veikusi Ko­ munistų partija turėjo nemažai žmonių, kurie vogė, grobė žmo­ nes, padirbinėjo dokumentus, turėjo savo žudymo grupę. Šie nusikaltimai buvo su politiniu atspalviu, - tąkart pasinerdamas į kriminalinės policijos veiklos ištakas kalbėjo Seimo narys A. Anušauskas. Lietuva buvo viena iš keturių valstybių, kuri prisidėjo kuriant Interpolą. Verta pažymėti, kad praėjo 80-90 metų, tačiau vis dar dominuoja panašūs nusikaltimai. Tais laikais Lietuvoje nebuvo smarkiai išplėtotas agentūrinis tinklas, tad 1940 m. policija neturėjo gausios policijos agentūros. Tuomet Laisvės alėjos gale esantis policijos pastatas (dabartinis Kauno vyriausiasis policijos komisariatas) buvo moderniausias statinys, jis buvo skirtas ir kriminalinei policijai, ir Saugumo de­ partamentui. Tuo metu nusikaltimų ištyrimas siekė net 90 proc.“ 30

Anot A. Anusausko, žmogžudystės būdavo iškart atskleidžia­ mos. Tačiau po 1940-ųjų Lietuvos kriminalinė policija buvo iš­ sklaidyta. „Sovietmečiu būdavo atidžiai žiūrima į policijoje dir­ bančius asmenis. Kad ir kaip būtų keista, daugiau dėmesio būda­ vo skiriama žmonėms, kuriems buvo 53 metai. Juk buvo atidžiai stebima, koks tas kriminalinės policijos stuburas“, - kalbėjo A. Anušauskas. Prieš susirinkusius buvusius ir dabartinius kriminalinės poli­ cijos darbuotojus kalbą rėžęs A. Anušauskas pažymėjo, kad de­ vintajame dešimtmetyje Lietuvoje tiek nusikalstamumas, tiek ir organizuotas nusikalstamumas padidėjo pusantro karto. 1989 m. situacija tapo dar sudėtingesnė. Nusikaltėliai ėmė kelti galvą. Seimo narys vėlgi priminė, kad 1990 m. KGB darbuotojai iš­ pardavė „Vilniaus brigadai“ bylą. Tačiau, nepaisant nesąžiningai veikusių teisėsaugininkų, ši anuomet ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą šokiravusi grupuotė buvo išsklaidyta. Anot A. Anušausko, XX amžiaus pradžioje bene labiausiai prie kriminalinės policijos ištakų prisidėjo Petras Pamataitis ir Petras Nenorta. Būtent nuo jų priklausė ir techniniai dalykai nusikaltėlių identifikavimas. „Ne veltui 1940 m. kriminalinei policijai vadovavę asmenys vėliau buvo represuoti, nes jie gynė visus žmones nuo įvairių nu­ sikaltėlių“, - pabrėžė A. Anušauskas. Prisipažinsiu, kad tiek perskaičius, tiek vėliau išgirdus tokias istoriko bei politiko išsakytas mintis nusviro rankos: nebesitikė­ jau senose saugumo darbuotojų bylose atkasti ką nors įdomaus. Tačiau atidžiau pasklaidęs minėtus bylų likučius atradau ne vie­ ną intriguojantį faktą iš senųjų Vilniaus gangsterių praeities. 31

Susipažinus su senomis KGB bylomis susidarė įspūdis, kad „Vilniaus brigados“ krikštatėviai bene pirmieji iš visų Lietuvos nusikalstamų susivienijimų atstovų išsiskyrė intelektualiais, tur­ tiniais, o prieš tris dešimtmečius ir ypač aukšto lygio atrodžiu­ siais nusikaltimais. Bene seniausias mano aptiktas įrašas saugumo bylų saugyklo­ je - Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyvi­ niame fonde saugoma literinė byla Nr. 908. Medžiaga apie kovos su kapitalistinių šalių piliečių ir jų nusikalstamų ryšių tarp ta­ rybinių piliečių, užsiimančių kontrabanda ir neteisėta valiutine veikla, stiprinimą. Agentūrinė medžiaga, apžvalgos, protokolai, pažymos, specialūs pranešimai. Byloje esančioje LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 2-ojo poskyrio 1983-11-21 pažymoje „apie operatyvinio tyri­ mo objekto „Šamano“ ryšius“ (telkė apie save spekuliantus ir valiutininkus, spekuliavo antikvariniais daiktais, sidabro, aukso dirbiniais, užsiėmė pogrindine drabužių su užsienio firmų žen­ klais gamyba ir realizavimu) rašoma, kad „Šamanas“ pažinojo ir nuolat palaikė ryšius ir su Dekanidze Georgijumi Borisovičiumi, gimusiu 1937 metais, „žinomu KGB organams spekuliantu ir va­ liutininku“.

Sudomino vestuvių svečiai

Minėtoje byloje - agentūrinė medžiaga, apžvalgos, protoko­ lai, pažymos, specialūs pranešimai, surašyti pagal LTSR KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko Petniūno agentūrinius pranešimus. 1984-01-13 parengtos pažymos duomenimis, buvo nustatyti Vilniuje gyvenę Georgijus ir Borisas Dekanidzės. 32

Šioje pažymoje teigiama, kad G. Dekanidzė - tai recidyvistas sukčius (rusų k. -mošenik), sėdėjęs kalėjime, užsiimantis spe­ kuliacija stambiu mastu, žinomas ir gerbiamas nusikaltėlių bei pogrindinio verslo verteivų Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Odesoje, Tbilisyje ir 1.1. Būtent šiuose buvusios Sovietų Sąjungos miestuose sovieti­ niais laikais suklestėjo ryškiausios Rusijos kriminalinio pasaulio žvaigždės. Tų pačių metų sausio 21 d. B. Dekanidzė turėjo vesti nepilna­ metę, vestuvėse buvo laukiama Vilniaus pogrindinio verslo ver­ teivų ir senų draugų iš kitų miestų. Pažymoje rašoma, kad bus siekiama išsiaiškinti vestuvėse dalyvausiančius „delovych“ asme­ nis, ypač „gastrolierius“ (po Sovietų Sąjungą besibastančius nusi­ kaltėlius), jų tarpusavio ryšius ir konkrečius neteisėtus ketinimus. Byloje yra LTSR KGB 1984-01-20 rašto, adresuoto LTSR vi­ daus reikalų ministro pavaduotojui V. Žemguliui, 2-asis egzem­ pliorius apie rengiamas B. Dekanidzės vestuves, „į kurias gali at­ vykti VRM organus dominantys asmenys“. Rašte yra rezoliucija „drg. J. Dvarinui, medžiagai apie Dekanidzę“. Tada J. Dvarinas ėjo LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. operatyvinio įgaliotinio pareigas. Byloje yra 1984 metų vasario mėn. surašytų agentūrinių pra­ nešimų LTSR KGB 2-osios valdybos 1-ojo skyriaus 1-ajam po­ skyriui apie B. Dekanidzės vestuvėse dalyvavusius asmenis.

Užsienio valiuta, ginklų kontrabanda

Ilgametis prokuroras Gintaras Jasaitis teigė, kad KGB vykdė vidinę žvalgybą ir kontržvalgybą. 33

Kątai reiškė?„Tarkim, tamtikri asmenys dirbasuužsieniovaliu­ ta - JAV doleriais, Vokietijos markėmis arba su tais „Vnešposyltorg“ čekiais, - aiškino G. Jasaitis. - Štai G. Dekanidzė visą laiką kontroliuodavo tuos žmones, jis siūlydavo lyg ir tarpininko pas­ laugas - supirkinėdavo „Vnešposyltorg“ čekius. Kadangi tai buvo iš esmės užsienio valiutos pakaitalas, KGB, vykdydama savo žvalgybinę funkciją, kontroliavo tą situaciją. Kad kokios nors užsienio specialiosios tarnybos nedarytų įtakos Vilniaus mieste ir kad nespręstų per tuos asmenis savo kokių nors žvalgybinių reikalų ar neturėtų tam tikrų interesų.“ Buvęs aukštas ir įvairios pikantiškos informacijos sukaupęs Lietuvos kriminalistas Visvaldas Račkauskas patvirtino, kad „Vilniaus brigados“ nariai bendravo su užsienio valstybių nusi­ kaltėliais. „Vilniaus brigadą“ sudarė tiek lietuviai, tiek rusakalbiai. Buvo įvairių tautybių, ne tik lietuviai ir rusai. Šioje nusikalstamoje or­ ganizacijoje buvo lenkų, žydų. Jie užsiėmė ir kontrabandine vei­ kla, - faktus dėstė V. Račkauskas. - Būtent dėl to KGB ir užsiėmė jais. Juk tai susiję su kitų valstybių galimybėmis žvalgyti - tiek Lietuvą, tiek Sovietų Sąjungą. Galų gale „brigadiniai“ migravo. Jų maršrutai driekėsi ne tik per Vilnių, bet ir Rygą, Maskvą, Mins­ ką, Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą). Yra net ir Vakarų valstybės, tas pats Izraelis. Ir ginklų kontrabanda. Ginklai keliavo ir iš Vakarų, ir iš Rusijos.“ Viename fondų saugomos šifrotelegramos teksto duomeni­ mis, operatyvinio tyrimo byla „Staja“, sudaryta grupei asmenų (pastovi nusikalstama asmenų grupė, organizuota smurtiniams veiksmams), pradėta 1989 metų balandžio mėn. paraleliai su operatyvinio tyrimo byla „Chiščnik“ (kontrabanda), iškelta B. Dekanidzei, iki išvykimo į užsienį gyvenusiam Vilniuje. 34

Bylų objektai devintojo dešimtmečio pradžioje susibūrė į grupę, užsiėmusią spekuliacija valiuta ir „Vnešposyltorg“ čekiais, sukčiavimu ir reketu. „Vilniaus brigados“ aktyvumas gerokai su­ mažėjo 1987 metais, grupės lyderiui B. Dekanidzei ir dar vienam autoritetingam nariui - Grigorijui Donskichui - išvykus nuolat gyventi į JAV. 1989- ųjų pradžioje „Chiščnik“ neva gavo VFR pilietybę, rug­ pjūčio mėn. atvyko į Lietuvą prisidengdamas bendros lietuvių ir vokiečių įmonės steigimu. Nuo to laiko jis nuolat būdavo Lietu­ vos teritorijoje, vadovavo „Vilniaus brigados“ veiklai, trumpam išvykdavo į VFR ryšiams tarp emigrantų palaikyti. Literinėje byloje Nr. 1388 skelbiama, kad gauta signalų apie organizuotą nusikalstamumą, pažeidžiantį valstybės saugumo interesus, patikrinimo medžiaga, kurioje nurodoma, jog G. De­ kanidzė, prekiavęs ginklais, turėjo ryšių su milicijos ir KGB dar­ buotojais. Čia prisegta ir Vilniaus vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos 6-ojo skyriaus 1989-11-29 pažyma apie asmens apklau­ są, kurioje yra duomenų apie turguose plėšikavusią ir „mokes­ čius“ rinkusią Igorio ir Olego Achremovų (kaip žinoma, I. Achremovas 1993-iųjų spalį paleido mirtinus šūvius į žurnalistą V. Lingį, o jo brolis Olegas prieš keletą metų įkliuvo dėl prekybos moterimis) grupę, kuri turėjo ryšių su „Vilniaus brigados“ na­ riais I. Tiomkinu, O. Mikloševičiumi ir kt. 1990- 09-03 surašyta pažyma apie susitikimą su patikėtiniu, joje rašoma apie Gibono (Tadeušo Vasilevskio, šiuo metu atlie­ kančio bausmę už narkotikų prekybą) brigadą. Bene kurioziškiausią situacija saugumo darbuotojų aprašyta raporte 1990-07-17:1. Tiomkinas, atėjęs į LTSR KGB pastatą, ati35

davė pistoletą su šoviniais, kurį, jo žodžiais, prieš keletą minučių atėmė išjaunuolio pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte.

Apie „Lietuvos" viešbutį sklandė anekdotai

Visas užsieniečių lankomas vietas KGB sekdavo itin akylai. Kad saugumiečiams būtų patogiau dirbti, Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, jog užsieniečiai privalo apsistoti ne jiems patikusia­ me, o konkrečiame, dažniausiai netgi vieninteliame, tik užsienio turistams skirtame viešbutyje. Vilniuje tais laikais aukščiausias po Televizijos bokšto pastatas buvo viešbutis, tuomet vadinęsis „Lietuva“ (dabartinis „Radisson Blu Hotel Lietuva“. - Red.). Kaip ir visi kiti Sovietų Sąjun­ goje specialiai užsieniečiams pastatyti viešbučiai, „Lietuva“ buvo kimšte prikimšta klausymosi ir stebėjimo įrangos. Jos buvo tiek, kad kartais būdavo anekdotinių situacijų. „Kartą „Lietuvos“ viešbutyje nukrito lubos ir pakibo ant lai­ dų, - prisimena J. Rimkevičius. - Taip iš tiesų buvo, nes tais lai­ kais vyko totalinis, ypač užsieniečių, sekimas.“ Anot G. Jasaičio, „Lietuvos“ viešbutis tada buvo išskirtinė vieta visame mieste, nes jame veikusiuose restoranuose atvykė­ liai galėdavo atsiskaityti užsienio valiuta. „Brigados“ žmonės ten turėjo pažįstamų ir leisdavo vakarus, - pasakojo G. Jasaitis. Kiek suprantu, saugumiečiai kontroliuodavo ir tokiu pat būdu sekdami juos, o galbūt net ir atskirus „Brigados“ narius užsiver­ bavę KGB darbuotojai galėdavo gauti žvalgybinės informacijos apie tam tikrus procesus ir apie tai, ką patys „brigadiniai“ daro. Savaime suprantama, kad KGB galėjo juos ir persekioti, pradėti tyrimus, sodinti į kalėjimą, bet greičiausiai jiems buvo paranku turėti tokius informacijos šaltinius.“ 36

Tačiau net ir pernelyg įšilę nuo alkoholio senosios kartos Vil­ niaus nusikaltėliai laikėsi griežtos konspiracijos. „Šiame daugia­ aukščiame viešbučio pastate daug kur buvome sumontavę anuo­ met modernius klausymosi įrenginius, - per vieną susitikimų man yra sakęs vienas buvusių aukščiausių Vilniaus kagėbistų. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, kartais jie mus vis dėlto pergudrau­ davo: svarbiausius nusikalstamos veiklos klausimus „brigadiniai“ apsvarstydavo leisdamiesi lėtai judančiu liftu.“

Verchai dirbo struktūroms?

Verbuodami Lietuvos gangsterius kagėbistai dviračio neišradinėjo, naudojosi senu kaip pasaulis botago ir meduolio princi­ pu. Bendradarbiausi - ir mes užmerksime akis prieš tavo nusi­ kaltimus, atsisakysi - sėsi į kalėjimą. Saugumiečiams buvo nu­ sispjauti, kad jų agentus pasodinti už grotų sąžiningai stengiasi paprasti kriminalistai. Įkliuvusius jie paprasčiausiai išlaisvinda­ vo, niekam nieko neaiškindami. „Buvo tokių faktų, kurie mums, kriminalistams, buvo keisti, nesuprantami, gal net ir įžeidžiantys mus, nes mes vykdėme savo kriminalinį tyrimą prieš žmones, kurie užsiėmė neteisėta veikla, o iš mūsų tas bylas perimdavo. 1987 metais mes - dori, sąžinin­ gi pareigūnai - negalėjome žingsnio žengti už sienos nenuėję ilgo kelio dėl leidimų ir viso kito, o banditams leisdavo važiuoti į Ameriką, Izraelį, Vokietiją. Akivaizdu, kad buvo tiesioginis inte­ resas“, - kalbėjo J. Rimkevičius. Buvęs ilgametis Kauno kriminalinės milicijos darbuotojas Jurijus Liaškinas visiškai atvirai pareiškė, kad net didžiausi nu­ sikalstamo pasaulio autoritetai bendradarbiavo su teisėsaugos struktūromis. 37

„Man atrodo, kad visi tie vadinamieji verchai dirba visokioms struktūroms. Ką aš dabar galiu kalbėti... Pagauni, nuveža į Vil­ nių, į saugumo skyrių, ir jie po trijų dienų išeina į laisvę. Tokiu būdu jie savo darbą atlieka, ir viskas“, - sakė J. Liaškinas. Kriminalistams puikiai apie nusikaltėlių pasaulį informuotų saugumiečių pagalba būtų tikrai pravertusi. Tačiau KGB į jų po­ reikius ar norus nekreipė jokio dėmesio. Tai tęsėsi dešimtmečius ir pradėjo keistis tik tuomet, kai Lietuva pradėjo vaduotis iš oku­ pantų jungo. Bet net ir tada kagėbistai daugiau vaidino, kad pa­ deda policijos pareigūnams, o ne iš tiesų rimtai bendradarbiavo su operatyvininkais. „Kai mes atėjome darbuotis, kiek KGB dar gyvavo? Metus ar pusantrų. Su jais dirbome tik vienintelėje garsioje reketininkų sulaikymo operacijoje, o daugiau nieko bendra su jais nebuvo, pasakojo buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tar­ nybos darbuotojas Artūras Tepelys. - Bet man susidarė įspūdis, kad KGB visą laiką apie visus turėjo pakankamai informacijos, tačiau mes iš jų jos negaudavome. Na, gal valdžia ką nors ir gavo, o mes buvome, ko gero, per žemas lygis, kad gautume iš jų rei­ kiamos informacijos. Į visas nusikaltėlių stebėjimo, sulaikymo operacijas patys eidavome ir patys filmuodavome. Pamenu, gal 7 ar 8 kasetes buvome prifilmavę. Iš KGB jokios informacijos negavome, tad viską patiems nuo nulio reikėjo daryti.“ Ilgametis kriminalistas, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas pasakojo, kad, 1989 metais suformavus Organizuoto nusikalstamumo ty­ rimo tarnybą, KGB darbuotojams reikėjo ką nors parodyti, nes jie jau matė, jog negali tik disidentų gaudyti. „Tada jiems reikė­ jo save pateikti kaip kovotojus su nusikalstamumu, korupcija, tad natūralu, kad ir tas savo pagrindines politinio persekiojimo 38

funkcijas pakeitė naujais žygiais. Nežinau, kiek jie kovojo su nu­ sikalstamumu, bet aš to visiškai nejutau“, - tvirtino A. Sadeckas.

H. Daktaras padėjo saugumiečiams

Saugumiečiai dirbo ne tik su „Vilniaus brigada“ - jie savų agentų turėjo visose didžiausiose Lietuvos gaujose. Kartais nusi­ kaltėlių pagalbos jiems prireikdavo pačiose netikėčiausiose situ­ acijose. Viena ypač pikantiška istorija nutiko Kaune. Maždaug 1985-1986 metais šalia tuomet populiaraus ir pres­ tižiniu laikyto Kauno Žaliakalnyje veikusio „Tartu“ restorano buvo apšvarinti brangią sekimo techniką automobilyje palikę KGB agentai. Iš pradžių pavogtą aparatūrą saugumiečiai bandė surasti savo jėgomis. Nepavykus kagėbistai buvo priversti nusi­ žeminti ir kreiptis pagalbos į kolegas iš Vidaus reikalų ministe­ rijos (VRM), nors šiaip jau jie j tuomečius milicininkus visada žiūrėdavo iš aukšto. Kriminalistai jiems suorganizavo susitiki­ mą su tuomet dar jauna, kylančia Kauno kriminalinio pasaulio žvaigžde - Henriku Daktaru. Apie tai atvirai pasakojo ir pirmuosius mūsų šalies banditus akylai stebėjęs Marijonas Misiukonis. Iš KGB į vidaus reikalų mi­ nistro pavaduotojo pareigas paskirtas vilnietis 1989-1990 metais užėmė ir vidaus reikalų ministro postą. „Toks įvykis buvo gal 1985 metais. Tuomet KGB darbuotojai slėpė, kad pavogta, arba jie patys tyrė tą vagystės faktą, bet ne­ galėjo ištirti ir kreipėsi į kolegas VRM, - prisimena M. Misiu­ konis. - Mes su A. Sadecku nuvažiavome į Kauną, paprašėme, kad suorganizuotų ir iškviestų į Kauno milicijos valdybą patį H. Daktarą. Toks pokalbis iš tiesų įvyko. Mes jam pasakėme: duo­ dame porą dienų ir surandi. Ir ką jūs manote? Po poros dienų jis 39

ateina ir sako: tie daiktai yra ten ir ten, o tas ir tas nuskandinta Nemune. Vagys išsigando, pamatė, kad čia rimti dalykai. Taigi toks pokalbis buvo ir įdomiausia, kad jame iš pradžių dalyvavo du tuomečiai Kauno vidaus reikalų valdybos vadovai. Tačiau H. Daktaras atsisakė prie jų kalbėti, kalbėjo tik su manimi ir A. Sadecku. Dėl ko jis jais nepasitikėjo, nežinau. Matyt, pas juos buvo kokia nors sukaupta informacija, ir jam atrodė, kad tais žmonė­ mis negalima pasitikėti.“

Ryšio kabelis nutiestas tiesiai

Nuo šių įvykių praėjus dešimtmečiui trikampyje „mafija KGB - klausymosi bei sekimo aparatūra“ viskas apvirto aukštyn kojomis. Dabar jau buvę KGB darbuotojai netgi padėjo Kauno Daktarų šulams įsirengti savo klausymosi centrą. „Buvo gauta duomenų, kad Daktarai turi pokalbių telefonu klausymosi centrą, o jame dirba vienas buvęs KGB darbuotojas, kuris užsiėmė elektronine žvalgyba, - prisimena buvęs ilgametis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupci­ jos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras, dabar advoka­ tas Algimantas Kliunka. - Tada buvo kalbama, kad tiesiog prie „Kauno telekomo“ skyriaus net kabelis nutiestas, mat greta esan­ čioje Ryšių gatvėje buvo išnuomotas butas, kur Daktarai klausėsi savo priešininkų, konkurentų, savo grupuotės narių, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų pokalbių. Tada nurodžiau vienam žmo­ gui surinkti duomenis. Tačiau šaltiniai neiškentė ir pranešė kitai institucijai - Kauno policijai. Buvo uždelsta ir kai jie įsiveržė į tą ryšių centrą, viskas jau buvo išmontuota. Bet vėliau tą bylą tyrėme ir ištyrėme. Vieną asmenį už tai teisė, bet jis pakeitė paro­ dymus, aiškino, kad šiame centre dalyvavo ne tik Daktarai, bet ir buvę KGB vadovai. Buvo faktų, kad prieš Nepriklausomybės at40

kūrimą vienu metu centrui vadovavo vienas Lietuvos padalinio generolas. Tačiau to nepavyko tinkamai patvirtinti, nes jis vėliau tų parodymų nedavė.“

Daktarų ir Išsižiojėlio orgijos Palangoje

Nors beveik tris dešimtmečius aktyviai visoje šalyje veikusių H. Daktaro ir jo vyrų bylos nusikaltimų tyrimas buvo baigtas tik 2013-ųjų birželio 14-ąją, kai jis pats Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiems laikams pasiųstas už grotų, saugumie­ čiai šia specifine publika ėmė domėtis gerokai anksčiau. Tačiau tuomet, 1985-aisiais, KGB dar buvo galinga jėga, su kuria buvo privalu skaitytis. Nors saugumiečiai, padedami H. Daktaro, ir atgavo pavogtą savo aparatūrą, didelio dėkingumo jie jam nejautė. Kaip aiškėja iš senų KGB dokumentų, tais pačiais 1985-aisiais, padedant saugumiečiams, buvo tyliai iš pareigų at­ leistas su Daktarais glaudžius ryšius palaikęs aukštas tuometės Kauno milicijos vadovas. Svetainėje kgbveikla.lt esančiame rašomąja mašinėle rusų kalba užpildytame operatyvinių darbuotojų metinės ataskaitos dokumente skelbiama, kad 1985 metais, kaip manoma, H. Dak­ taras (nors pažymoje minimas kaip Henrikas Diktoras. - Red.), tuomet Kaune Daktariukais vadintos grupuotės veikėjas, palaikė glaudžius ryšius su vienu aukščiausių tuometės Kauno milicijos vadovų Smulkiu (kažkodėl šio asmens vardas senose bylose ne­ minimas). Saugumiečių ataskaitose rašoma, kad Smuikys esą dažnai lankydavęsis H. Daktaro namuose. Neva buvo surinkęs konfidenci­ alių duomenų apie įvykdytus ir planuojamus banditų iš Vilijam­ polės išpuolius ir manoma, kad reguliariai informuodavęs Dak­ tariukus apie prieš juos ruošiamus milicijos darbuotojų reidus. 41

Kalbėta, kad šie jų draugiški susitikimai Vilijampolės rajone pernelyg ilgai neužtruko, nes „techniškai įsikišus KGB vyru­ kams“ Smuikys buvo atleistas iš įtakingo tuometės milicijos pos­ kyrio vadovo posto. Savaime suprantama, sovietinės santvarkos metais niekas iš aukščiausių valdžios žmonių nenorėjo panašių sensacijų. Taigi visa ši Kauno milicijai gėdą užtraukusi istorija buvo tyliai užglaistyta. O Daktarų gaujoje paskutiniais sovietinės epochos metais, maždaug 1988-1989-aisiais, KGB netrukus įsigijo savo akis ir ausis - Algutį Edvardą Tamulį, žinomą Algelio arba Išsižiojėlio pravardėmis. „Tamulis buvo visiems geras. Ir policijai, ir nusikaltėliams, prisimena J. Liaškinas. - Na, jis toks rėksnys. Bet atrodė kaip in­ teligentas, mėgdavo po restoranus vaikščioti, su panelėmis ryšį palaikydavo. Turėjo pinigų, vadovavo Aleksoto turgui, Palangoje turėjo didžiulį namą. Jis buvo iš tų, kurie patys niekur tiesiogiai nesikišdavo.“ Archyve saugomi užrašai su LTSR KGB 2-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1990-01-04 pažyma apie pokalbį su tardomuoju apie buvusį iki nuteisimo 1988 m. Daktarų gaujos narį A. E. Ta­ mulį, gyvenusį Palangoje. Kitame fonde saugoma LTSR KGB Klaipėdos ir Lietuvos jūrų baseino skyriaus 13-ojo poskyrio 1991 m. sausio-vasario mėn. pažyma, nutarimas apie 1990-01-22 pradėtos operatyvinio pa­ tikrinimo bylos Nr. 2349 (pastovios nusikalstamos asmenų gru­ pės, organizuotos prievartiniams veiksmams) objektą „Tomas“ A. E. Tamulį, 1988 m. atvykusį gyventi į Palangą iš Kauno, kur dalyvavo nusikalstamoje Daktariukų grupuotėje. Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelėse rašoma, kad A. E. Tamulis vadovavo grupei asmenų, kurie užsiėmė turto prievartavimu, kėlė riaušes, priešindavosi milicijai, ieškojo galimybių įsigyti ginklų. 42

A. Sadeckas labai gerai prisimena senosios Kauno mafijos le­ gendą A. E. Tamulį, nes vasarodamas Palangoje ne kartą jį buvo sutikęs. „Jis man pasirodė labai įžūlus, pernelyg savimi pasiti­ kintis. Palangoje susitikę jie mus vos ne kuo toliau siuntė - teko keletą parų skirti. Atsėdėjo už savo įžūlumą, - pasakojo A. Sa­ deckas. - Dar kažką buvo pridaręs. Bet jis nebuvo ta figūra, kuri mus labai domintų dėl nusikaltimų darymo. Jis atliko tokį išsi­ žiojėlio vaidmenį, tikrai nebuvo labai reikšminga figūra. Turėjo ryšių, bet kad būtų dalyvavęs konkrečiuose nusikaltimuose, kad kiti banditai juo būtų labai pasitikėję, neteko girdėti.“ A. Sadecko nuomone, Išsižiojėlis kažin ar buvo vertingas in­ formacijos šaltinis sovietų saugumui. Banditai juo ne itin pa­ sitikėjo ir svarbiausiose jų operacijose jis nedalyvaudavo. A. E. Tamulis Daktarams labiausiai pravertė tuomet, kai įsigijo Palan­ goje, Žvejų gatvėje, namą. „Kai jis persikėlė į Palangą, manėme, kad jie, matyt, nori užimti Palangoje ir Klaipėdoje tam tikrą bazę - turbūt ir turto prievartavimo prasme, ir savo įtakos prasme, nes būtent Palango­ je tada prasidėjo prekyba falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, prisimena A. Sadeckas. - Gal Palangoje jis jiems ir buvo dėl ko nors reikalingas. Aš šiame mieste su juo susitikdavau, gatvėje mane sutikęs kaskart šnekindavo.“ Netrukus kriminalistai išsiaiškino, kad Išsižiojėlio namas Pa­ langoje yra tarsi poilsio bazė privilegijuotiems Daktarų gaujos nariams. O siautėjo Kauno Daktarai Palangoje kaip reikiant. Ku­ rorto senbuviai pasakojo, kad Kauno gangsteriai savo galią ir ne­ baudžiamumą demonstruodavo tuomet garsiausiame Palangos „Gabijos“ restorane. Čia agresyviai nusiteikę kauniečiai dažnai įsiveldavo į muštynes, iki paryčių girtuokliaudavo, priekabiau­ davo prie moterų. O neretai, nuvažiavę į Žvejų gatvėje esantį Iš­ sižiojėlio namą, prievartaudavo jaunas merginas. 43

„Pamenu, kartą sėdime operatyvinėje dalyje ir mus pasiekia pranešimas, kad „Birutės“ restorane H. Daktaro žmonės nuėmė mergaitei auksinę grandinėlę, - prisimena J. Liaškinas. - Aišku, mes sėdame į autobusiuką, kaip ir priklauso, važiuojame į tą res­ toraną, mums parodo tuos triukšmadarius, visus iki vieno mes tuos Daktarus sulaikome. Jie nesipriešino, nes tą sykį turėjome ir vilkšunį, visi mums pasidavė. Kai visus atvežėme į Palangos milicijos budėtojų dalį, budėtojas net išsigando - ką jūs čia da­ rot? Atėjo ir ta mergina, sako: „Aš pareiškimo nerašysiu, bijau, nes kol ėjau į miliciją, mane čia kreivai nužiūrinėjo.“ Pasiūliau jai pasėdėti koridoriuje. Sulaikyti Daktariniai jos atsiprašė, ir Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius, miręs Daktarų gaujos autori­ tetas. - Red.) ar kuris ten jai atidavė savo grandinėlę. Ji daugiau pretenzijų jiems neturėjo. Taip aš su jais ir susipažinau. Kartą Palangoje pliaže prie manęs ir kitų mūsų darbuotojų priėję A. E. Tamulis ir Turistas (Vladimiras Seneckis, saviškių nužudytas Daktarų veikėjas, kurio palaikų iki šiol nepavyko surasti) pasakė: „Jūs ilsėkitės, mes išvažiuojam. Mes daugiau čia nebūsime.“ Vos tik mes po 10 dienų išvažiavome, jie ir vėl sugrįžo.“ Daktarų siautėjimas apogėjų pasiekė 1990-ųjų vasarą, kai būrys kauniečių tuomet madingiausiais aštuntojo ir devintojo modelio „Žiguli“ tamsintais langais suvažiavo į Palangą parody­ ti, kas yra tikrieji Lietuvos šeimininkai. Vietos policija su beveik šimtu agresyviai nusiteikusių banditų nepajėgė susidoroti. Tek­ davo kviestis pagalbą iš šalies. „Tais laikais mus komandiruodavo į pajūrį palaikyti viešosios tvarkos. Ir pasiekė žinia, kad Palangą okupavo „kauniokai“. Tie­ siog masiškai. Atvyko gal 30 žmonių, - prisimena Jonas Lazarenka, kuris nuo 1991 iki 1994 metų vadovavo specializuotam teisėsaugos padaliniui - „Aro“ rinktinei. - Eidami nuo „Gabijos“ „Birutės“ link jie taškė praeivius vidury dienos. Mat ten, matyt, 44

nesėkmingai pabaliavojo nuo pusryčių iki pietų, na, ir keliavo. Mus pakėlė pagal pavojaus signalą, atlėkėme į Palangą ir tada juos gerokai pakutenome. Tai juos savotiškai išgelbėjo, tiksliau dalį jų, kurie gavo mažiausiai. Kai kurie pateko į bažnyčios kie­ mą. Tada aš jiems pasakiau: „Jūsų laimė, kad šventoriuje.“ Nors po to atvejo jie dar šventė kokią savaitę, tai vietos komisariato vyrai prašydavo: „Jonai, pavažiuokit į tokią ir tokią vietą įspėti, kad vėl nebūtų šitų bajerių.“Vėl tekdavo važiuoti, bet pažindavo, ir viskas, ramu.“ Prasidėjus visuotinei privatizacijai A. E. Tamulis užmezgė ry­ šius su tuomet įtakingiausiu Rygos mafiozu Viktoru Abakumovu. Jie rimtai svarstė idėją įkurti lošimo namų tinklą anuomet pres­ tižiniais laikytuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose Sočyje ir Jaltoje. Tačiau 1991-ųjų rugsėjį V. Abakumovas Rygoje buvo nušautas. Praėjus kelioms dienoms į V. Abakumovo laidotuves atvyko ir bičiulis iš Kauno. Iškart po laidotuvių Išsižiojėlis buvo rastas mirtinai subadytas. Tikslios jo mirties aplinkybės ir užsa­ kyto kruvino akto dalyviai nenustatyti. Negailestingame mafijos kare jis krito kaip pirmasis lietuvis gangsteris. Kartu užsimezgė viena painiausių per visą nepriklausomos Lietuvos mafijos isto­ riją nužudymo bylų.

Keistoje kompanijoje - ir generolas

Fondo K-l kartotekos Nr. 20 kortelių duomenimis, grupi­ nio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 2339, kurią vedė LTSR KGB Kauno skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operįgaliotinis Aleksandras Volobujevas, objektų įskaitos priežastys buvo šios: Jonas Biels­ kis (nedirbantis) ir Arikas Pastuškovas (nedirbantis) - „akcijų išimant piliečių ir kooperatyvų materialines vertybes jėga arba apgaule organizavimas ir vykdymas“. 45

Mejeris Velionskis (sporto treneris, kalbama, kad šiuo metu gyvena Amerikoje), kooperatyvo „Tauras“ nariai Česlovas Jezerskas (garsus Lietuvos kariuomenės generolas, 2009 m. siekęs šalies prezidento posto, tačiau galiausiai tokios galimybės atsisakęs) ir Artūras Juškevičius-Juškė (buvęs Kauno banditų veikėjas) „grupės, užsiimančios pinigų išėmimu iš kooperatyvų, nariai“. Kooperatinio susivienijimo „Interkoop“ pirmininkas Rober­ tas Bado ir šio susivienijimo revizorius Benjaminas Podkamenskis, Abramas Levinas (iš profesijos gydytojas, nedirbantis) „grupės, užsiimančios pinigų išėmimu iš kooperatyvų, nariai, sudarė neteisėtus sandorius su užsienio firmomis susivienijimo „Interkoop“ vardu“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro teigimu, išlikusiuose KGB archyviniuose fonduose daugiau duo­ menų apie kriminalines gaujas, vadintas Kauno Daktarais, ir jiems vestų operatyvinės įskaitos bylų „įgroki“, „Tomas“ nerasta. Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos komunistų partijos archyviniuose fonduose duomenų apie šias kriminalines gaujas irgi nerasta.

Nemalonumai dėl pikantiško filmo vaizdajuostės

KGB veikla neapsiribojo vien tik žvalgyba ar kontržvalgyba. Sovietų saugumas akylai sekė, ar nekyla grėsmė komunistinės nomenklatūros valdžiai. Kadangi sovietiniam režimui labiau­ siai priešinosi inteligentai ir menininkai, KGB aktyviai verbavo agentus tarp jaunų kūrėjų. Apie nežabotą KGB siautėjimą „Mafijos kronikose“ įdomią istoriją pateikė ir Juozas Ruzgas - žymus Lietuvos skulptorius ir žurnalistas, sukūręs nemažai garsių kūrinių, daugiausia Kauno 46

miestui, pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys, pirma­ sis televizijos dailininkas-operatorius. „Grįžęs į bendrabutį papasakojau vienam bičiuliui, kad mane verbuoja, - prisimena J. Ruzgas. - Jis man sako: „Sakyk, kad esi nepatikimas - naktį gali išsiplepėti.“ 1984 metais mane stengėsi pasodinti.“ Gudrybe iš KGB pinklių išsisukęs J. Ruzgas į saugumiečių tin­ klus vis dėlto pakliuvo daugiau nei po dešimtmečio. Tik jau ne kaip agentas, o kaip antisovietinės propagandos skleidėjas. Vie­ nas pirmųjų Kaune įsigijęs tuo metu beprotiškus pinigus kaina­ vusį vaizdo magnetofoną, menininkas vakarietiškus filmus rodė savo draugams ir pažįstamiems. Gandas apie tai netrukus pasie­ kė saugumo ausis. „Vieną naktį prie mano namo atvažiuoja autobusiukas su už­ rašu KGB CCCR Kažkodėl didžiausiomis raidėmis. Aišku, visi kaimynai, kurie pamatė, mirė iš baimės, o ką jau man kalbėti. Įsiveržė, prasidėjo krata, - prisimena J. Ruzgas. - Visur knisosi, net židinio kamine ieškojo. Surinko visas kasetes, kurios buvo pas mane, tarp jų buvo vienas erotinis filmas „Graikė smagurė“. Žinau, jog po kiek laiko šį filmą rodė net Leningrado televizi­ ja, o man pripaišė, kad aš pornografiją platinu. Paskui visuose raštuose buvo parašyta, kad Ruzgas užsiima antisovietine veikla. Asmeniškai Petras Griškevičius (buvęs tuometis sovietinės Lie­ tuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius) paskambino Dai­ lininkų sąjungos pirmininkui Konstatinui Bogdanui ir pasakė: šitą reikia skubiai išmesti iš Dailininkų sąjungos. Taip ir buvo padaryta. Po to nutrūko visi užsakymai, viskas.“ Dabar, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po nepriklau­ somybės atgavimo, tokia ideologinė cenzūra atrodo juokingai. 47

Kauno Daktarai paniką kėlė ne tik lapių augintojams

Tolesnės Sovietų Sąjungoje vykdomos ekonominės reformos (1986-1988 metais), ypač kooperatyvų steigimasis, sudarė dar palankesnes sąlygas organizuotam nusikalstamumui plėtotis. Tuomečiai įstatymai ir kiti teisės aktai draudė teisėsaugos insti­ tucijoms kontroliuoti ir daryti įtaką kooperatyvų steigimo ir vei­ klos procesams, kartu užkirto kelią negatyvių procesų kontrolei. Liberalizuojant ekonominę sistemą ir silpnėjant totalitarinio re­ žimo gniaužtams susidarė geresnės sąlygos mažiau kontroliuoja­ mai nusikalstamai veiklai. Į tai akimirksniu sureagavo kriminalinis pasaulis - iš pradžių stichiškai, po to įgaudamas vis organizuotesnes veiklos formas, pasireiškiančias turto grobimu, reketu, kitais savanaudiškais nu­ sikaltimais, teisėtai stambų kapitalą įgijusių asmenų terorizavi­ mu. Šiame knygos skyriuje siūlau atidžiau pažvelgti, kaip atsitiko, kad būtent Kaune ir būtent prieš tris dešimtmečius susiformavo busimasis gaujos branduolys.

Kauno „šeimų" tarybos pirmininkas

Kamera, kurioje vienas virš kito įtaisyti gultai, vienam žmo­ gui skirti 2 kvadratiniai metrai ploto, galioja teisė per mėnesį išleisti neribotą pinigų sumą, galima nueiti į vieną trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius, vieną kartą per savaitę pasikalbėti telefonu ir kasdien pusantros valandos pasivaikščioti ankštame kiemelyje. Toks gyvenimas laukia praeityje garsaus Kauno nusikaltėlių šulo H. Daktaro, pravarde Henytė, jei Lietuvos apeliacinis teis48

mas nepakeis Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio. Jis Henytei 2013 m. birželio 14 dieną paskyrė kalėjimą iki gyvos galvos. H. Daktaro teistumai ir bausmės: 1976 metais už chuliga­ nizmą nuteistas 1metams pataisos darbų.

1977-aisiais už chuliganizmą skirti 2 metai laisvės atėmimo. 1987 metais už vagystes ir plėšimus pirmąsyk kaip Daktarų gaujos atstovas įkalintas 8 metams. 1997-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui jam skirti 7 metai ir 6 mėnesiai nelaisvės bei 15 tūkst. litų bauda. 2006-aisiais už turto prievartavimą ir poveikį liudytojui lais­ vės neteko 2 metams ir 9 mėnesiams ir gavo 10 tūkst. litų baudą. 2006-2008 metais H. Daktaro įtaka Kauno nusikaltėlių pa­ saulyje smarkiai prislopo. Kalbėta, kad jis rimtai svarstė galimybę prisišlieti prie jaunosios kartos nusikaltėlių, tačiau buvo atstum­ tas. Tuomet aukštai galvą ėmė kelti jaunieji banditai iš Agurkinių ir Kamuolinių grupuočių. Tačiau pastaruoju metu pagrindiniai gaujų lyderiai taip pat pasodinti už grotų ir laukia teismo. Paskutinėje Daktarų gaujos byloje H. Daktaras - vienas iš nedaugelio savo gaujos narių, nesutikusių bendradarbiau­ ti su teisėsaugos pareigūnais ir nepripažinusių savo kaltės. Nenorėdami iki gyvenimo pabaigos likti už grotų, kaltę pripaži­ no beveik visi jo bendrininkai. Jų pasakojimai apie boso padary­ tus nusikaltimus ir lėmė H. Daktarui skirtą bausmę. Iki šiol nuo pašalinių akių saugomuose policijos archyvuose ir toje pačioje Daktarų byloje yra daugybė nuotraukų iš anuomet garsiajame „Vilijos“ restorane rengtų mafijos puotų - gimtadie­ 49

nių, vestuvių, vaikų krikštynų. Tie patys asmenys, kurie pastaraisiais metais davė parodymus bylos tyrėjams, anuomet - 1993-1997 metais, pasipuošę bran­ giais kostiumais, laikydami taureles su prašmatniais gėrimais, simpatiškų moterų kompanijose mielai pozuodavo Daktarų po­ būvius nedrąsiai fiksuojantiems samdytiems fotografams ir ope­ ratoriams. „Tais laikais „Vilijoje“ buvo surengta nemažai Daktarų puo­ tų. Ne vieną valandą esame praleidę žiūrėdami, analizuodami vaizdo įrašus. Į akis krito tai, kad asmenų, priskiriamų nusikals­ tamoms struktūroms, atsivestos moterys paprastai prie stalų sė­ dėdavo kukliai, nebuvo linksmos. Jos atrodė kaip žemę pardavusios. Jų vyrai, sėdintys šalia, vieni su kitais bendrauja, broliuojasi, tačiau juos filmuojančio operatoriaus nevaro į šalį, nepuola, nes, akivaizdu, jiems duota komanda filmuotis istorijai“, - sakė Lietu­ vos kriminalinės policijos biuro senbuvis. Jis nemažai darbavosi analizuodamas įvairiausius Daktarų grupuotės vaizdo įrašus, kad geriau išsiaiškintų Vilijampolės gaujos psichologiją, tikruosius elgesio motyvus ir kita. Nemaža dalis šių mafijos puotų archyvinių nuotraukų ir vaiz­ do įrašų buvo paimta per teisėsaugos pareigūnų vykdytas ma­ sines kratas vilijampoliečių namuose. Tokia unikali vaizdo me­ džiaga kriminalistams davė pagrindo daryti prielaidą apie tuo metu jau egzistavusią Kauno „šeimų“ lyderių tarybą. Kaip formavosi ši organizuota nusikaltėlių grupuotė, kokiais žodžiais jaunąjį H. Daktarą įkvėpė jo tėvas bei kiti giminaičiai ir kaip atrodė Lietuvos gangsterių moterys, - visa tai perskaitysite šiame knygos skyriuje. 50

Paslaptinga kriminalisto mirtis

Sovietų Sąjungoje nebuvo ne tik gėjų, džiazo ir sekso. Socia­ listiniame rojuje neegzistavo ir organizuotas nusikalstamumas. Bent jau Baudžiamajame kodekse tokios sąvokos nebuvo. Tad oficialiai negalėjo būti ir kovai su mafija skirto specialaus tuo­ metės milicijos padalinio. Teisėsaugininkai, matydami kylančią naują grėsmę, buvo priversti kaip nors suktis iš padėties. Tačiau sunerimti teisėsaugos pareigūnus privertė įtarimai, kad banditai, norėdami paslėpti savo nusikalstamos veiklos pėd­ sakus, peržengė ribą, už kurios nebėra kelio atgal. Vieną 1980ųjų vasaros rytą darbe nepasirodė Varėnos kriminalinės milici­ jos inspektorius Jurgis Grudzinskas. „Su Daktarais pirmą kartą teko susidurti 1980 metais, kai į galvą buvo nušautas Varėnos milicijos Kriminalinės paieškos poskyrio viršininkas J. Grudzinskas. Tuomet sklandė viena versi­ jų, kad tai galėjo būti kerštas, nes jis prieš nužudymą už plėšimus buvo sulaikęs gaują nusikaltėlių, - prisimena buvęs aukštas to meto kriminalinės milicijos darbuotojas Juozas Rimkevičius. Tai buvo kauniečiai, ir buvo pradėta naršyti, kas tie kauniečiai, kokios ten grupuotės, kuo jos užsiima. Tada bent jau aš pir­ mą kartą išgirdau apie J. Naujalio gatvę ir visą tą Vilijampolės chebrą.“

Chuliganai iš J. Naujalio gatvės

Taip ir nesurasto žudiko ar žudikų nušautas varėniškis krimi­ nalistas J. Grudzinskas buvo pirmasis Lietuvoje pradėjęs rink­ ti operatyvinius duomenis apie Kauno Daktarus. Busimosios gaujos branduolys formavosi ir teritoriniu, ir giminystės ryšių principu. Vilijampolėje, Juozo Naujalio gatvės 18-ajame name, 51

kartu augo H. Daktaras, jo vyresnis brolis Mečislovas bei broliai Rimantas ir Deividas Ganusauskai ir jų pusbrolis Ričardas Ga­ nusauskas. Ganusauskai giminystės ryšiais irgi susiję su H. Daktaru, nes jų močiutė - Henytės tėvo sesuo. Iš pradžių vaikus vienijo bendras pomėgis auginti karvelius, tačiau maždaug nuo 1976ųjų juos pradėjo masinti jau nebe vaikiški žaidimai, o nusikal­ timai. Pirmasis iš šios kompanijos už grotų papuolė tuomet dar tik 19-metis Henrikas. Būdamas girtas jis užpuolė niekuo dėtus praeivius prie „Neringos“ kino teatro. Teismas chuliganui buvo švelnus - už šį nusikaltimą skyrė metus pataisos darbų, o atsėdėti teko tik keletą mėnesių. Jokio auklėjamojo poveikio tie darbai Henytei neturėjo - netrukus jis įsivėlė į muštynes šokių vakarėlyje ir persekiodamas bėgančius priešininkus suniokojo troleibusą. „Tada H. Daktarui buvo 19 metų. Jis buvo įvykdęs chuliga­ nizmą Raudondvario plente, K. Markso prospekte, anksčiau prie „Inkaro“ gamyklos šokiuose išdaužęs troleibuso langą ir trolei­ buso laidus nuleido, - prisimena Kauno kriminalinės milicijos veteranas Jurijus Liaškinas. - Mes, būdami kursantai stažuotojai, apklausėme žmones ir supratome - tai H. Daktaras. Trise nuva­ žiavome ir tą Daktarą atsivežėme. Apklausėme, bet jis, aišku, ne­ prisipažino, labai agresyviai elgėsi. Nors buvo jaunas, nesiskaitė su mumis.“ Henytės pravarde išgarsėjęs vilijampolietis mėgo prieš kitus nusikaltėlius puikuotis tvirta laikysena tardymo metu. Matyt, H. Daktaro supratimu, tai turėjo liudyti išskirtinį jo šaunumą ir vyriškumą. „Na, tas užsispyrimas, tylėjimas, neprisipažinimas lyg ir įpras­ tas dalykas tokiam amžiui, - kalbėjo J. Rimkevičius. - Vyresnio 52

amžiaus nusikaltėliai, kurie įkliūva ir priversti duoti parodymus, elgiasi kitaip, nes jie turi daugiau gyvenimo patirties, daugiau proto ir supratimo, kas vyksta ir kas jų laukia. O jaunimas... Jie daugiau besmegeniai šituo atžvilgiu. Jie užsispyrę, tiesmuki, mėgsta pavaidinti, pabūti didvyriai, kad juos pripažintų visi jų bendraminčiai.“

Pravieniškių verchas

Tačiau antrą kartą teismas jaunajam H. Daktarui nebebuvo toks nuolaidus - už muštynes šokiuose 1977 metų gruodžio 28 dieną tuomečio Kauno K. Požėlos rajono liaudies teismas nu­ teisė 20-metį Henytę dvejus metus kalėti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Tai lengvesnio režimo nei kalėjimas laisvės atėmimo įstaiga, kurioje kali daugiau nei trečdalis šalies nuteis­ tųjų. Ten jis iškart įsitaisė pačioje kalinių socialinės hierarchijos viršūnėje. Tarpukario Lietuvos spaudoje, viename laikraščio „Lietuvos žinios“ 1924 metų liepos numeryje, rašyta apie kalinius, kurie pabėgo iš sunkiųjų darbų kalėjimo ir slapstėsi miškuose. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėjo kurtis antroji Pra­ vieniškių gyvenvietė (ties Rumšiškėmis pasukus iš autostrados į Pravieniškes, netrukus galima išvysti kelio ženklus su nuorodo­ mis „Pravieniškės I“ ir „Pravieniškės II“. - Red.). Tai buvo durpyno darbininkų barakai. Ištyrus kokybiškų dur­ pių klodus, esančius didelių Pravieniškių miškų pakraščiuose, ten pradėta durpių gavyba. Netrukus dalį durpyno perėmė Kau­ no sunkiųjų darbų kalėjimas. Kaliniai kasė durpes, o jiems apgyvendinti iškirsto miško vie­ toje buvo pastatytas barakų ir administracinių bei sargybos pas­ 53

tatų kompleksas, apjuostas spygliuotosios vielos tvora. Nuo tada prasidėjo 2-ųjų Pravieniškių pataisos namų istorija. Nuo 1944 metų pabaigos veikė Antroji pataisos darbų koloni­ ja (vėliau - Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroj i kolonija. Red.). Pravieniškių 3-ieji pataisos namai pastatyti 1968-aisiais, o 1973 metais pradėjo veikti Antrasis gydymo ir darbo profilakto­ riumas (vėliau - Pravieniškių 1-ieji pataisos namai. - Red.). 2011-aisiais minėtos „zonos“ sujungtos į vieną didžiulį dari­ nį - Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Jau kurį laiką Pravieniškėse yra kalinčiųjų iki gyvos galvos, jie perkelti iš Lu­ kiškių kalėjimo ir tęsia bausmę naujoje vietoje. Nuo 2017 metų Pravieniškėse kalės visi šalies nuteistieji iki gyvos galvos, nes Lu­ kiškių kalėjimas bus uždarytas. Šį pastatą žadama parduoti arba paversti muziejumi. Šių eilučių autoriui pavyko pakalbinti vienintelį liudininką, kuris buvo tiesiogiai susidūręs su H. Daktaru, kai šis būdamas 20-ies atliko jau antrą nelaisvės bausmę Pravieniškių kolonijoje. 1977-aisiais mano pašnekovas buvo paskirtas Pravieniškių kolonijos pasimatymų priežiūros viršininku. „Kai pradėjau eiti šias pareigas, Henytė buvo laikomas Kauno verchu“, - pabrėžė dabar jau garbaus amžiaus kaunietis. Vadinamieji verchai kolonijose naudojasi išskirtinėmis privi­ legijomis. Iš esmės jie ten gyvena ne blogiau nei namie, skirtu­ mas tik tas, kad negali išeiti į laisvę. „Jis valgė visai kitaip negu eiliniai, gal ir pasimatymų gaudavo daugiau, - pasakojo buvęs Pravieniškių kolonijos prižiūrėtojas, kuriam teko iš arti stebėti H. Daktarą jaunystės metais. - Jis ir ge­ riau apsirengęs vaikščiojo. Visi, kurie buvo aukščiau už papras­ tus, visai kitaip atrodė.“ 54

Kitokie nei kitų kalinių ir verchų pasimatymai su savo arti­ maisiais. Pavyzdžiui, jiems leidžiama įsinešti kitiems griežtai draudžiamo alkoholio. Tai - nebylaus susitarimo tarp vercho ir kolonijos administracijos dalis. Už grotų kalinčius nuteistuosius ilgus metus prižiūrėjęs kau­ nietis iki šiol prisimena vieną busimojo laikinosios sostinės ma­ fijos krikštatėvio pasimatymą su tėvu, dabar jau velioniu Henri­ ku Daktaru. „Vieną sykį mačiau jo tėvą. Tada dirbau pasimatymuose ir at­ važiavo jo tėvas. Na, ir, aišku, kai atvažiuoja pas tokį žmogų, tai ir valdžia, būdavo, perspėja, kad, žiūrėk, per daug griežtai su jais nesielk. Prašydavo truputį švelniau. Mat administracijos darbuo­ tojams reikėjo palaikyti gerus santykius, nes visa vidaus gyve­ nimo politika daug priklausė nuo tų verchų, - prisimena buvęs Pravieniškių kolonijos darbuotojas. - H. Daktaro tėvas atvažiavo vienas, pagal statutą turėjau perspėti, kad nesineštų į pasimaty­ mą draudžiamų daiktų. Dar, pamenu, pasakiau, kad snapso ne­ galima, o jis sako: „Ką jūs, aš savo sūnui vešiu šnapso į pasimaty­ mą?“ Bet kai atvedžiau jį į kambariuką ir pradėjau daryti patikrą, atidaręs vieną iš didžiulių krepšių pamačiau degtinės butelį. Aš jį perspėjau: „Ką jūs darot? Juk galit likti be pasimatymo - užtenka tik raportą parašyti, ir viskas, išlėksit iš pasimatymo.“ H. Daktaro tėvas atsakė: „Na, ką jūs, viršininke, juk žinote, pas ką atvažiavau, pas savo sūnų...“ Tada triukšmo nekėliau, jis pareiškė, kad nei pats, nei sūnus negeria, todėl tas butelis - tik simbolinis. Aišku, man įvairių abejonių liko, bet, galvoju, surizikuosiu, nes ir man reikia palaikyti gerus ryšius. Ir aš turėdavau klausimų Henytei, kai reikėdavo sutvarkyti kokius nors konfliktus. Paskui atėjo Henytė Daktariukas, aš jį įleidau pas tėvą, perspėjau, kad nebūtų jokių nesąmonių, o jis mane užtikrino: „Tu gi žinai, su kuo kalbi, žodį duodu.“ 55

Verta prisiminti, kad nuožmųjį H. Daktaro tėvą „Mafijos kro­ nikų“ televizijos seriale įamžino žinomas šalies aktorius ir reži­ sierius Algimantas Maceina. Paradoksalu, kad rašant šiuos pus­ lapius jis pats laukė teismo nuosprendžio už kraupų nusikaltimą, o galiausiai 2014 m. liepos 3-ąją Vilniaus apygardos teismo sprendimu nuteistas 8 nelaisvės metams. Dėl panašaus epizodo 2010-ųjų vasarą Henytė įkliuvo ir Lu­ kiškių kalėjimo prižiūrėtojams. Manoma, kad tada per vieną trumpalaikį pasimatymą jį svaigiuoju gėrimu pavaišino ne arti­ miausi šeimos nariai, o advokatas. Buvusio kalinių prižiūrėtojo santykiai su Pravieniškių nuteis­ taisiais, jų artimaisiais sovietmečiu buvo gana glaudūs. Vyras prisipažino, kad jam ne vienus metus teko gyventi viename ben­ drabutyje ne tik su kitais kolonijos darbuotojais. Ten pat glaudė­ si ir nuteistieji iš atvirosios kolonijos. Skaičiuodami paskutinius mėnesius kalinimo įstaigoje jie laisvai, kai kada ir be priežiūros, dirbo ūkio darbus šalia kalėjimo. „Kai žmona laukėsi pirmagimio ir netikėtai pradėjo gimdyti, greitąją pagalbą iškvietė ne kas kitas, o kaliniai, - pasakojo buvęs Pravieniškių pataisos namų darbuotojas. - Tame pačiame name gyvendami susilaukėme dviejų vaikų - berniuko ir mergaitės. Nuteistieji mane visuomet gerbė, nes „zonoje“ svarbiausia taisy­ klė - laikytis duoto žodžio.“ Jis prisipažino, kad dėl tam tikrų aplinkybių yra tekę lankytis ir H. Daktaro motinos Jadvygos Daktarienės bute Kaune, tuome­ čio Kauno Taikos prospekto daugiabutyje. Tačiau vyras nebuvo linkęs atskleisti šio vizito tikslo. Anot jo, nuo 1980-ųjų Henytės motina lankėsi ir Pravieniš­ kėse, esą perdavė tam tikrus „pašildymus“ sūnui. Norėdama pa­ 56

lepinti mylimą vaiką J. Daktarienė tuomet atvežė geros kokybės šaltai rūkytų dešrų, kitų anuomet deficitinių maisto produktų. „Tais laikais man yra tekę prižiūrėti net 14 atskirų pasimaty­ mų kambarių. Tačiau H. Daktaro susitikimams su artimaisiais visada tekdavo geresnis, šiltesnis kambarys“, - apie Henytės įtaką sovietinių laikų Pravieniškių „zonoje“ kalbėjo pašnekovas. Savo tapatybės nenorėjęs atskleisti kaunietis taip pat teigė, kad ne kartą dirbant Pravieniškėse jam yra tekę sulaukti primyg­ tinių siūlymų tapti nuteistųjų arkliu (kalinių žargonu, nuteistųjų artimųjų atnešamų įvairių daiktų, kai kada ir neteisėtų, perda­ vėju. - Red.). Tačiau vyras griežtai laikėsi vienintelio principo „Nepakenk tiems, kuriems tarnauji“. „Tais laikais gaudavau solidų 105 rublių atlyginimą, todėl kartais pasiūlytas 10 rublių pakyšis manęs nė kiek nejaudino, pasakojo jis. - Vienas iš mūsiškių kurį laiką taip vertėsi, o iš to pralobęs nusipirko anais laikais prabangų motociklą. Galiausiai ši kolegos veikla iškilo į paviršių ir jis sudegė.“

Pirmoji Daktarų byla

Dar sovietiniais metais automobilių vagystės, pasiturinčių miestiečių plėšimai buvo tapę Kauno kasdienybe. Nuo Daktarų gaujos vyrų itin kentėjo to meto turtuoliai - brangiakailių žvėre­ lių augintojai. „Šios specifinės publikos, vadinkime, įžūlus skeryčiojimasis, demonstravimasis, nesiskaitymas atkreipė mūsų dėmesį. Bū­ davo, kad sulaukdavome skambučių net iš Maskvos. Kažkuris iš tuomečių ministrų mūsų klausė: „Kas ten pas jus darosi, kad kažkokie veikėjai, išėję iš restoranų, ant mašinų prisigėrę prade57

da šokinėti?” - pasakojo dar sovietiniais metais aktyviai su vi­ lijampoliečiais kovojęs to meto teisėsaugos pareigūnas Alvydas Sadeckas. Kauno kriminalistai Daktarų gaujos narius sulaikydavo nuo­ lat, tačiau dažniausiai dėl įrodymų trūkumo netrukus būdavo priversti paleisti. Tai žinodami sulaikomi Daktariniai elgdavosi itin įžūliai. Todėl A. Sadeckui ir jo kolegoms iš specialaus sovietinės Lietu­ vos vidaus reikalų ministerijos padalinio beliko pasiraitoti ranko­ ves ir kibti į darbą. Buvo atverstos visos neištirtos bylos, surinkta operatyvinė informacija, rastų vogtų daiktų savininkų buvo ieš­ koma per spaudą. Bylos buvo kruopščiai analizuojamos, ieškoma bendrų nusikaltimų bruožų. Tokio masto ir sudėtingumo tyrimo Lietuvos teisėsauga dar nebuvo dariusi. Galiausiai tyrėjai pajuto, kad jų surinktų įrodymų tikrai tu­ rėtų užtekti įtikinti teismą pasiųsti Daktarus ilgiems metams už grotų. Masinė sulaikymo operacija buvo numatyta ankstyvą 1986 m. rugsėjo 9-osios rytą. Operaciją gerokai komplikavo tai, kad tyrėjai nusprendė iš anksto neinformuoti apie tai savo kolegų kauniečių. Sulaikius gaujos branduolį, ruošiamos jiems bylos nuo kau­ niečių nebebuvo įmanoma nuslėpti. Tačiau Kauno teisėsaugos pareigūnų reputacija buvo tokia bloga, kad A. Sadeckas ir jo ko­ manda ir toliau laikėsi visų įmanomų atsargumo priemonių. „Pamenu, viena tardytojų milicijos valdyboje miegojo su by­ los medžiaga. Bijojome palikti kur nors pas kolegas seifuose. Aiš­ ku, kolegos kauniečiai pyko“, - sakė A. Sadeckas. 58

Kur dingo svarbus protokolas?

Ši byla buvo ypatinga viskuo. Tyrėjai nusprendė, kad devynis nusikaltėlių autoritetus iki teismo būtinai reikia izoliuoti vieną nuo kito. Tam įprastiniai tardymo izoliatoriai netiko. Todėl iki teismo ir jo metu vilijampoliečiai buvo įkalinti tuomečiame KGB kalėjime-tardymo izoliatoriuje pačiame Vilniaus centre. Tuo A. Sadeckas neapsiribojo. Kauno teisėjai jam irgi nekėlė pasitikėjimo. Ko gero, pirmą kartą Lietuvos istorijoje Aukščiau­ siasis Teismas tapo pirmosios instancijos teismu. Teismas šią is­ torinę bylą atvertė 1987-ųjų vasarą. Tada iš pirmo žvilgsnio atrodžiusį paprastą, tačiau šiandien neeilinį teismo procesą filmavęs Lietuvos televizijos žurnalistas Alvydas Jancevičius prisimena, kad bylos nagrinėjimas prasidėjo nuo kuriozo. „Tą rytą teismo salė buvo pilna, iškart sukėlė įtarimą, kad sa­ lėje buvo nemažai medikų. Į mano klausimą „ką tu čia veiki?“ viena kolegė atsakė: „Tu žinai, čia Kauno daktarus teis“, - gerai nusiteikęs pasakojo žurnalistikos veteranas A. Jancevičius. - Su­ prask, Kauno medikus. Kai jai paaiškinau, kad čia nieko bendra su medicina, nebent tiek, kad po Daktarų apsilankymų ne vie­ nam tekdavo kreiptis į medikus, žinoma, buvau nepatikliai įver­ tintas, bet po kaltinamosios išvados perskaitymo salė ištuštėjo.“ Dauguma gaujos narių teisme laikėsi įprastos taktikos - viską neigė. Tačiau mėgstamas nusikaltėlių triukas - pareikšti, kad tar­ dymo metu jie buvo kankinami ir todėl liudijo prieš save, šįkart atsigręžė prieš juos pačius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kriminalistų nenuvylė - už jų triūsą buvo atlyginta ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis H. Daktarui ir jo sėbrams. Gaujos vadeivai teismas skyrė 8 metus 59

nelaisvės, jo bendrams - nuo 6 iki 10 metų. Kadangi šįkart pir­ moji instancija buvo kartu ir paskutinė, nuosprendis įsiteisėjo iškart. Nuskambėjus nuosprendžiui A. Sadecko darbai nesibaigė. Buvo nuspręsta, kad Lietuvai bus geriau, jei šitas devintukas ka­ lės ne mūsų šalyje, o bus išsklaidytas po Rusijos platybes. Tam prireikė prašyti Maskvos palaiminimo, tačiau tuometis milicijos papulkininkis A. Sadeckas savo tikslą pasiekė. Deja, nepraėjus nė pusei skirto bausmės laiko H. Daktaras jau mėgavosi atostogomis gimtajame Kaune. Kaip vėliau skelbta ir paties H. Daktaro knygoje, jis ne kartą atostogavo Lietuvos pajū­ ryje. O netrukus (1992 metų sausio 13-ąją) iš Rusijos po atliktos laisvės atėmimo bausmės galutinai buvo paleistas į laisvę - A. Jancevičiaus nuomone, gana įtartinomis aplinkybėmis. „Labai nustebau, kai iš Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) archyvo vedėjos sužinojau, kad teisme nėra išsaugotas malonės komisijos posėdžio protokolas. Kažkodėl komisija to protokolo archyvui neatidavė. O juk po to posėdžio ir buvo pa­ tenkintas H. Daktaro prašymas paleisti jį pirma laiko“, - intri­ guojantį faktą atskleidė buvęs ilgametis žurnalistas A. Jancevičius.

Reketuojami verslininkai kartais„atsidėkodavo" ir maistu

XX a. paskutinis dešimtmetis - lietuviško reketo klestėjimo metas. Tuomet informacijos apie prievartaujamą turtą buvo gana daug, tačiau retas iš nukentėjusiųjų ryždavosi kreiptis į teisėsau­ gą. Dar mažiau bylų pasiekdavo šalies teismus, o kiek iš viso ban­ ditų tuo metu buvo nuteista už reketą, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nusikaltėliai ne tik ėmėsi verslininkų reketo kontroliuojamose teritorijose, bet ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje dėl įtakos sferų pasidalijimo. Pra­ dėjus kurtis rinkos santykiams, atsirado ir nemažai galimybių kaupti pradinį kapitalą, o teisinio reglamentavimo netobulu­ mas skatino jėga grįsto laukinio kapitalizmo vystymąsi. Šiame procese didelė dalis valstybinio ir visuomeninio turto abejotino teisėtumo pagrindais perėjo į privačias rankas, kurios rėmėsi ir nusikalstamų grupių jėga sprendžiant tiek verslo, tiek apsaugos klausimus. Toliau stiprėjant legaliai ekonomikai ir augant teisėsaugos ins­ titucijų veiklos efektyvumui, organizuotos nusikaltėlių grupės ėmė vengti tiesioginio jėgos demonstravimo, pradėjo orientuotis į ribojamų ar draudžiamų prekių ir paslaugų sferą, narkotikų pre­ kybą ir su tuo susijusias veikas, bendrai veikiant keliose valstybėse. Panašiu principu organizuotas nusikalstamumas reiškėsi ir buvo plėtojamas ir kitose vadinamosiose Rytų Europos valstybėse.

Reketas Sovietų Sąjungoje prasidėjo Kaune?

Lietuviško reketo pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Turbūt pats to nenorėdamas žalią šviesą turto prievartavimui uždegė žmogus, kurį vyresnioji karta dar 61

puikiai prisimena, - tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas. „Matyt, visos šalys išgyveno tuos laikus, vienos anksčiau, ki­ tos vėliau, visur tie reiškiniai, vienokios ar kitokios formos, buvo, - kalbėjo buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. - Pas mus tie visi dalykai prasidėjo per gor­ bačiovinį atšilimo laikotarpį, kai dar esant sovietinei santvarkai buvo pradėta toleruoti individuali privati veikla įvairiose srityse, atsirado kooperatyvai. Faktiškai kartu su verslu ir atsirado reke­ tas, arba turto prievartavimas.“ Kauno banditų tėvonijoje Vilijampolėje kadaise gyvenęs ir nuosavą automobilių aptakų verslą pradėjęs Vygantas Pilipavi­ čius šiuo metu džiaugiasi gyvenimu Amerikoje, o apie Lietuvą perskaito tik internete, laikraščiuose arba knygose apie senų lai­ kų mafiją. Pirmoji Lietuvoje reketo byla iš kitų išskiria tuo, kad beveik prieš ketvirtį amžiaus banditų prispaustas verslininkas nepasidavė busimosioms Kauno mafijos žvaigždėms. Kaune prasidėjęs reketas greitai išplito po visus didesnius Lie­ tuvos miestus, o vėliau - ir po rajonus. Schema veikė beveik be sutrikimų - dažniausiai užtekdavo tik pagrasinti. Tik vienetai iš­ drįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo. Ar tiesa, kad tik nedidelė dalis ryždavosi rašyti pareiškimus policijai? „Taip, visiškai teisingai. Kodėl? Bijojo, kad su jais susi­ doros, - kalbėjo vienas pirmųjų aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Alvydas Sadeckas. - Tuos žmones galima suprasti. Ta baimė yra iki šių laikų. O kas paskui man bus? Atkeršys, atsily­ gins.“ 1989-aisiais naktį iš kovo 8-osios į 9-ąją V. Pilipavičiui, pade­ dant gaisrininkams, pavyko užgesinti netikėtai įsiplieskusį gais62

rą. Vyras suprato, kad banditų reikalavimai nėra laužti iš piršto, o naktinis padegimas jį paskatino kreiptis į miliciją. Laiko nebuvo, todėl jau po kelių valandų turėjo vykti nusikaltėlių sulaikymo operacija. Tačiau kovoti su atsirandančio organizuoto nusikalstamumo apraiškomis buvo nepritaikyta ir teisėsaugos institucijų sistema, ir baudžiamieji įstatymai. Pavyzdžiui, LTSRbaudžiamojo kodek­ so 150 straipsnis, priimtas 1982 metų gruodį, už turto prievar­ tavimą numatė tik laisvės atėmimą iki trejų metų arba pataisos darbus iki dvejų metų, arba baudą iki 400 rublių. „Kai pirmosios reketininkų grupuotės buvo sulaikytos, įsta­ tymai buvo sugriežtinti, buvo įvesta kvalifikuojanti dalis „sun­ kinančiomis aplinkybėmis“ (nusikaltimas, padarytas organizuo­ tos grupės), - pasakojo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka. - Nors gana pavėluotai reaguojant į tai, Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis 1989 m. balandžio 21d. buvo papildytas ir pakeistas, pirmą kartą šio straipsnio 3 dalyje nurodant turto prievartavimo kvalifikuojantį požymį - turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės, o kaip sankcija nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskavimu. Tada jau buvo numatytas laisvės atėmimas nuo 4 iki 10 metų. Kadangi įstatymas nebuvo taikomas atgaline data, po tų pirmųjų reketi­ ninkų sulaikymo kauniečiai nusikaltėliai sulaukė gana menkų bausmių. Atlikę trumpalaikes bausmes, vėliau jie tapo organi­ zuotų grupuočių lyderiais.“ Tąsyk pirmosios gąsdinimo akcijos prieš darbštų kooperati­ ninką ėmėsi Kampiniai - nuo sovietmečio Kaune, be Daktarų, taip pat sėkmingai vietą išsikovojusi banditų gauja. Tais laikais gaujoje buvo 20 asmenų, jiems vadovavo Jonas ir Artūras Kra­ sauskai, pravarde Jankeliai. Anot senyvo amžiaus kauniečių, 63

Kampiniais gauja pavadinta todėl, kad jos nariai dažniausiai rinkdavosi žiūrėti vaizdo kasečių pas gatvės kampe tuo metu gy­ venusius Krasauskus. Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos operatyvinių tarnybų pažymose užfiksuota, kad Kampiniai 1984-1985 metais įvykdė bemaž šimtą prabangių kauniečių butų ir garažų apiplė­ šimų. Dažniausiai - dienos metu. Iš viso buvo pagrobta daugiau kaip 200 000 tuomečių rublių vertės daiktų. Vienas Kampinių V. Pilipavičiui pareiškė, kad jis vis tiek pri­ valės mokėti duoklę, jei norįs toliau sėkmingai plėtoti savo au­ tomobilių aptakų gamybos verslą. „Jie man pasakė, kad jei at­ sisakysiu, ateis galas ir man, ir šeimos nariams, - pasakojo V. Pilipavičius. - Pasakiau, kad nematau kitos išeities. Dar vienas iš jų garsiai mestėjo: „Juk tu niekur neišvažiuosi, nes čia tokį gerą biznį turi.“ Aš pagalvojau, kad tai galbūt nebloga idėja.“ Tuo metu vienam nekviestų atvykėlių V. Pilipavičius įteikė iš anksto pažymėtus 400 rublių ir, kaip buvo sutaręs su pareigū­ nais, susikišo rankas į kišenes. Staiga pasigirdo dūžtančių stiklų garsas, automobilių variklių riaumojimas. Jo garaže stovėjusios milicininkų mašinos į kiemą įlėkė su garažo vartais, keli parei­ gūnai iššoko su namų langų rėmais. Kažkuris iš reketininkų, tai pamatęs, dar spėjo nusistebėti: „Čia dabar kas, b...?!“ Ir visi pasi­ leido bėgti į skirtingas puses. „Tačiau staiga pasirodę pareigūnai keletą jų suguldė prie auto­ mobilių, o likusieji spėjo nubėgti gal šimtą metrų - buvo sučiupti netoliese patruliuojančių kariškių, - tarytum kino filmuose ma­ tytus vaizdus prisimena V. Pilipavičius. - Dar kiti spėjo pabėgti toliau, tačiau buvo sulaikyti kareivių, kurie buvo įsitaisę gretimo­ se gatvelėse pastatytuose sunkvežimiuose.“ 64

Kai kuriuos banditus milicininkai be ceremonijų suguldė vei­ du į žemę, netgi į balas. Bene labiausiai V. Pilipavičių nustebino, kad tuometės Kauno milicijos darbuotojai neturėjo antrankių, todėl reketininkams rankas surišo diržais, išvertais iš kelnių. „Kaip dabar atsimenu į mane nukreiptus reketininkų žvilgs­ nius. Kai kurie jų priminė piktus gyvulius, kai buvo sodinami į milicijos mašinas, - pasakojo jis. - Tada suvokiau, su kokia di­ džiule grėsme buvau susidūręs.“ „Mes pasirinkome tokią veikimo taktiką - sulaikyti juos su įkalčiais. Todėl nukentėjusysis turėjo atvykėliams paduoti mūsų specialiai sužymėtus pinigus. Atvykę jauni nusikaltėliai elgėsi agresyviai, iškart pareikalavo duoti pinigus. Kai gavome iš anksto sutartą signalą iš nukentėjusiojo, pradėjome sulaikymą“, - pasa­ kojo vienas reketininkų sulaikymo operacijoje dalyvavusių tuo­ mečių milicininkų. Per žaibiškai įvykdytą pirmąją Lietuvos reketininkų sulaiky­ mo operaciją buvo suimta 11 asmenų. Tarp sulaikytųjų buvo vėlesniais metais Kauno nusikalstamo pasaulio šulais laikyti as­ menys - broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Vladimiras Seneckis-Turistas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos. Kaip teigė pareigūnai, pas J. Krasauską-Jankelį buvo surasti pažymėti pini­ gai - 400 rublių. „Išvydę mus jie patyrė didelį šoką, nes tai įvyko staigiai ir netikėtai. Tą kartą neturėjome antrankių, tad įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Kai kuriems pareigūnams sukėlė šypseną vaizdas, kai šie „kietuoliai“ stovėjo prasagstytomis kel­ nėmis“, - kalbėjo reketininkams rankas surišę tuometės Kauno milicijos darbuotojai. 65

Netrukus nusikaltėliai buvo pristatyti į Kauno milicijos valdy­ bą, ten jiems buvo iškelta baudžiamoji byla, visi sulaikyti. Savo asmeniniame archyve turiu seno formato vaizdajuostę, kurioje užfiksuota pirmoji Lietuvoje reketininkų sulaikymo ope­ racija. Tais laikais šie vaizdai buvo rodyti tik per Pirmąjį Rusi­ jos televizijos kanalą, tiesa, palydėti išraiškingu komentaru, kad banditizmas Sovietų Sąjungoje prasidėjo ne kur nors kitur, o bū­ tent Lietuvoje, konkrečiai Kauno mieste.

KGB šešėlis?

V. Pilipavičiui iki šiol ramybės neduoda klausimas, kodėl re­ ketininkai tada pasirinko būtent jį. Juk jis buvo išlaikęs pusiaus­ vyrą bendraudamas su Kauno nusikalstamo pasaulio asmenimis - nebuvo jų draugas, bet nebuvo ir priešas. „Kaip žinoma, jie turėjo sąrašus iš tuometės mokesčių inspekcijos - visų privati­ ninkų ir kooperatyvų, kurie buvo pateikę individualios veiklos prašymus, - tvirtino vyriškis. - Be abejo, tuose sąrašuose buvo ir mano pavardė. Dabar sunku pasakyti, iš kur jie disponavo tokiais duomenimis. Atrodo, kad surinko papirkę saviškius iš mokesčių inspekcijos arba KGB, o pastarieji viską žinojo apie tuo metu ne­ tradiciškai gyvenusius žmones.“ Šiandien V. Pilipavičius svarsto, kad šios operacijos metu ban­ ditais iš Kampinių ir Daktarų sambūrių galėjo gudriai sužaisti patys jų priežiūrą vykdę specialiųjų tarnybų darbuotojai. „Ma­ nau, kad šis antpuolis buvo suorganizuotas tam tikrų įtakingų valdiškų įstaigų, - įsitikinęs jis. - Kodėl? Todėl, jog šie žmonės neturėjo tiek intelekto, kad patys tinkamai susiorganizuotų. Be to, jie atrodė gana sutrikę, kai buvo suimti. Buvo akivaizdu, kad to visiškai nesitikėjo. Kreiptis į miliciją nebuvo baugu, tiesiog 66

anuomet tai buvo nepopuliarus sprendimas. Bet kitos išeities ne­ turėjau.“ Prisimindamas tuomečius įvykius V. Pilipavičius nusišypso tik dėl reketininkų prašytos sumos - 400 rublių. Juk tuo metu jis per dieną uždirbdavęs iki 3000 rublių. Po šio didžiulį atgarsį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje su­ kėlusio įvykio į V. Pilipavičiaus namus ėmė plūsti minios koope­ ratininkų, smulkiųjų verslininkų iš visos Lietuvos. „Kaunas sujudo, - prisimena jis. - Apsukresni, verslo neven­ giantys žmonės susirūpino savo saugumu. Baimintasi naujų to­ kio pobūdžio išpuolių. Mano namai tapo savotišku susitikimų, pasitarimų centru. Visi, kurie turėjo bent menkiausių problemų su mafiozais, skubėdavo pas mane patarimų ar šiaip pasiguosti. Per tuos susitikimus išgirdau daug negražių istorijų, kaip mili­ cijos darbuotojai nesiskaitė su verslininkais. Teko girdėti, kad į valdiškas instancijas su prašymais verstis privačiu verslu kreipęsi žmonės netrukus sulaukdavo treninguotų jaunuolių, kurie reika­ laudavo mokėti jiems duoklę.“ Įdomiausia, kad ir pats V. Pilipavičius sulaukė spaudimo iš tuometės Kauno milicijos ir prokuratūros pareigūnų. „Pamenu, kai paprašiau leidimo įsigyti ginklą savigynai, milicijoje gavau tokį atsakymą: „Žinai, mes tau galime išduoti leidimą, bet jei tu ką nors nušausi, mes vis tiek tave pasodinsime.“ Kartą pas mane apsilankė prokurorai ir tarytum draugiškai užsiminė turintys žinių, kad už mano galvą banditai yra pasiryžę pakloti 20 000 rublių“, - kalbėjo vyriškis. To meto verslininkai nutarė vienytis. Buvo minčių įkurti mo­ biliąją grupę, ginkluotis ir priešintis galvą keliantiems įžūliems reketininkams. 67

Kalbos apie nusikaltėlių apsilankymą V. Pilipavičiaus namuo­ se pasiekė net Maskvą. Vieną dieną kreipėsi maskviečiai, prisi­ statę čečėnų mafijos atstovais. „Atvykėliai sakė: „Girdėjome, kad turi rimtų problemų, taigi galime tau padėti jas išspręsti. Už vieną galvą - tik 5 000 rublių.“ Tai išgirdęs pagalvojau: „Aha, o už manąją siūlė net 20 000. Va­ dinasi, neblogai mane įvertino“, - šypsodamasis prisimena dabar Čikagoje gyvenantis V. Pilipavičius. Praėjus kuriam laikui jis sulaukė dar įdomesnių veikėjų iš Ru­ sijos pasiūlymo. „Šitie siūlė įsigyti ginklų, automatų, kulkosvaidžių ir sprogme­ nų, - kalbėjo buvęs kaunietis. - Dar pademonstravo tokį lėkštės formos diską. Sako: „Matai, du laidai - vieną prijungsi prie pliuso, o kitą - prie minuso, ir mašinos nebėra.“ Po tokios žinios apie užmaskuotus sprogmenis kiekvieną kartą prieš sėsdamas prie au­ tomobilio vairo pasilenkdavau pasižiūrėti, ar neprikabintas koks diskas. Dėl viso pikta buvau įsigijęs šautuvą savigynai.“ V. Pilipavičiaus manymu, paskutiniais Sovietų Sąjungos gy­ vavimo metais suklestėjęs reketas greičiausiai buvo KGB suma­ nymas. „Nepamirškime, kad komunistai norėjo užgožti Sąjūdžio judėjimą ir prasidėjusią politinę kovą dėl nepriklausomybės nu­ sikaltėlių rankomis. Tik nusikaltėliai nesuprato, kad yra valdo­ mi kaip marionetės. Pernelyg kvaili buvo, kad per kelias savaites susiorganizuotų veikti vieningai. KGB bylose, jei jos nebuvo su­ naikintos, ko gero, slypi tikrosios priežastys, kodėl tada buvo re­ ketuojami pirmieji verslininkai. Būtent po šio įvykio ir pradėjau galvoti apie pasitraukimą iš Lietuvos.“ Tuometėje Sovietų Sąjungoje nebuvo sąvokos „reketas“. Bau­ džiamajame kodekse buvo numatytos bausmės už turto prievar­ 68

tavimą. Jos buvo švelnios, todėl pats su reketininkais susidūręs V. Pilipavičius su bičiuliu Valdemaru Katkumi sugebėjo įstatymą „pasunkinti“. 1989 metais plačiai nuskambėjus net trims reketi­ ninkų žygiams Kaune, vėlesniais metais pradėtos skirti jau gero­ kai griežtesnės bausmės ir turto konfiskavimas. Po 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios, kai per istorinę Baltijos kelio akciją Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibo rankomis ir taip pademonstravo vienybę, nepriklausomybės troškimą, V. Pilipavičius su šeima tyliai ėmė tvarkytis dokumentus dėl išvy­ kos į Jungtines Amerikos Valstijas. „Iš pradžių su šeima svarstėme galimybę apsistoti kur nors Vakarų Europoje, - pasakojo V. Pilipavičius. - Tačiau Senąjį že­ myną buvau pervažiavęs, todėl Amerika atrodė gerokai sauges­ nis variantas. Be to, ten gyveno keletas giminių ir draugų.“ 1989-ųjų lapkritį V. Pilipavičius su žmona ir dvejų metų du­ kra Aušra automobiliu, kuriame buvo sukrauta daugybė lagami­ nų, pajudėjo iš Vilijampolės. Vos išvažiavus iš Kauno jį sustabdė pažįstami operatyvininkai iš Vilniaus ir įspėjo: „Geriau per Su­ valkus nevažiuok, nes ten tavęs jau laukia.“ Apsisukęs jis nuta­ rė kelioms dienoms įsikurti pas draugą Vilniuje. Palaukęs kelias dienas sostinėje, V. Pilipavičius nusprendė iš Lietuvos išvažiuoti per Baltarusiją, Brestą. Tai pavyko padaryti saugiai. Tada V. Pilipavičius su šeima kuriam laikui apsistojo Lenki­ joje. „Tuomet ji dar negarsėjo savo ir lietuvių, rusų, ukrainiečių gaujomis, todėl ten pajutau savotišką saugumo jausmą, - kalbėjo V. Pilipavičius. - Bet kartu su atsipalaidavimu užklupo ir liūde­ sys: juk turėjome palikti gimtinę, tėvus, brolius ir draugus. Teko palikti gyvenimą, kurio daugelis galėjo pavydėti. Retai taip būna, kad uždirbi daugiau pinigų negu gali išleisti. Bet viskam ateina galas, o kartu prasideda naujo gyvenimo pradžia. Save laikau op­ timistu, todėl mano kredo: „Nėra padėties be išeities.“ 69

Pernakvojęs Lenkijoje, pas draugą Konino mieste, V. Pilipavi­ čius su šeima patraukė toliau, Austrijos link. „Kaip dabar prisi­ menu - kirtus Austrijos sieną, įspūdis buvo toks, lyg būčiau atvy­ kęs į kitą pasaulį, - pirmuosius neišdildomus įspūdžius Vakaruo­ se atsimena jis. - Buvo lapkričio pabaiga. Šalis ruošėsi Kalėdoms, visur degė lemputės, dekoracijos. Buvo labai gražu. Atvažiavome į biurą, kuriame buvo tvarkomi emigrantų reikalai. Po to mus nusiuntė į viešbutį Vienos priemiestyje. Daugelis stebėjosi, kad tokį atstumą įveikiau automobiliu.“ Kauniečiai buvo priskirti prie religinių pabėgėlių grupės iš Ukrainos, jiems buvo pasakyta, kad į kitą emigracijos punktą Italijoje bus vežami traukiniu. Taigi prieš palikdamas Vieną V. Pilipavičius už porą tūkstančių dolerių senam bičiuliui iš Lenki­ jos pardavė savo originalios išvaizdos aštuntojo modelio „Žigu­ li“. Iš pradžių kaunietis tikėjosi dvigubai didesnių pinigų, tačiau 1989-ųjų pabaigoje netikėtai pasikeitus importo mokesčiams di­ džiojoje Europos dalyje naudotos transporto priemonės atpigo kone per naktį. Apskritai 1989-aisiais visiems europiečiams buvo matyti, kad prasideda radikalių permainų metas, tik niekas neturėjo suprati­ mo, kaip toliau klostysis gyvenimas. Didžiausias virsmas Europoje įvyko 1989-ųjų lapkričio 9 die­ ną - tada nugriovus 28 metus Rytų ir Vakarų Vokietiją skyrusią Berlyno sieną, abi Vokietijos dalys netrukus susijungė. Iš Austrijos V. Pilipavičiaus šeima autobusu nukeliavo į Ita­ lijos sostinę Romą. Šiame pasakiško grožio istoriniame mieste kauniečiai gyveno beveik du mėnesius, todėl pažinčiai su juo tu­ rėjo pakankamai laiko. 1990-ųjų balandžio 10 dieną V. Pilipavičius su žmona ir du­ kra jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame iš Romos į Niujorką. Ga­ 70

liausiai V. Pilipavičiaus šeima persikėlė į Čikagą ir čia gyvena iki šiol. Nors gyvendamas Amerikoje V. Pilipavičius primiršo skaus­ mingą reketo istoriją, visa tai jam vėl priminė netikėtai prasidė­ ję nemalonūs telefono skambučiai. Maždaug 1992-1993 metais keletą sykių jis sulaukė paslaptingų skambučių iš Niujorko. Tie pokalbiai, anot jo, nebuvo labai draugiški. Tik po kelerių metų jis sužinojo, kad šiame JAVmieste tuomet buvo apsistojęs ir su keliais lietuviais bendrus verslus sėkmingai plėtojo vienas 1989-ųjų kovą jo namų kieme pasirodžiusių įsi­ smarkavusių reketininkų - J. Krasauskas, pravarde Jankelis. Tai išgirdęs nutariau išklausyti ir kitą - tuomečių reketininkų pusę. J. Krasausko pasiteiravau, ar išties buvo tokie telefono po­ kalbiai. Šis praeityje žinomas gangsteris sakė, kad yra skambinęs V. Pilipavičiui. „Tačiau negrasinau, tik norėjau pasišnekėti apie tuos senus įvykius. Norėjau susitikti su juo, pažiūrėti į akis. Juk skaudu, kai esi nekaltas, o dėl kažkokio kvailo incidento keleriems metams patenki už grotų. Iki šiol sakau, kad ši byla buvo sufabrikuota. Todėl skambindamas V. Pilipavičiui norėjau suži­ noti, ar nepasikeitusi jo nuomonė. Bet skaitydamas dabar publi­ kuojamus straipsnius galutinai suvokiau, kad jis įsitikinęs, jog norėjome jį reketuoti“, - socialiniame tinkle „Facebook“ man rašė J. Krasauskas, kuris ir dabar neretai aplanko savo draugus, gyvenančius niekada nemiegančiame JAV didmiestyje Niujorke. Šiandien Vygantas toliau sėkmingai gyvena Čikagoje ir dirba viename prabangesnių automobilių salonų, kur pardavinėjami naujutėliai BMW automobiliai. 2011 metais V. Pilipavičius sugrį­ žo ir prie automobilių dizaino kūrimo. Šiuo metu jis originaliai patobulina BMW automobilių kėbulus. Tarp jo klientų - ne tik amerikiečiai, bet ir sėkmingai Čikagoje įsitvirtinę mūsų tautiečiai. 71

Kai kuriems užtekdavo ir nemokamo maisto

Anų laikų banditai greitai suprato, kad reketas - ideali gali­ mybė greitai ir be didesnių pastangų prasimanyti daug pinigų. Nusikaltėliams padėjo ir tai, kad tokiam iššūkiui Lietuvos teisė­ sauga nebuvo pasiruošusi. Nebuvo netgi turto prievartavimą re­ glamentuojančių įstatymų. „Prasidėjus reketui buvo suglumusi ir mūsiškė teisėsauga, nes įstatyminio reglamentavimo (kokios bausmės, kaip įrodinėti tas veikas) nebuvo, viskas užgriuvo labai greitai, nebuvo laiko tam pasirengti. Nors ir prokuratūra, ir tuometė milicija, po to policija pradėjo su tais reiškiniais kovoti“, - dėstė A. Matonis. Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse tuometė milicija at­ liko ne tik teisėsaugos, bet ir represinės okupantų struktūros funkcijas, tad visuomenės požiūris į ją buvo neigiamas. O čia dar staiga nusikaltimai, su kuriais milicininkai buvo įpratę kovoti, pavyzdžiui, spekuliacija ar valiutinės operacijos, - vos ne per vieną dieną tapo legaliu verslu. Pareigūnai sutriko, prarado pa­ sitikėjimą savojėgomis. O dalis jų, tvyrant visuotiniam chaosui, pasuko nusikalstamu keliu. Bet, nepaisant sumaišties, valdžia į šį naują reiškinį sureagavo: vidaus reikalų sistemoje visoje Sovietų Sąjungoje buvo sukurti le­ gendiniai 6-ieji milicijos padaliniai, kurių pagrindinė funkcija kova su organizuotu nusikalstamumu. Taigi toks skyrius 1989ųjų gegužės 14 d. buvo įsteigtas ir mūsų šalies Vidaus reikalų mi­ nisterijoje. Analogiški padaliniai atsirado ir didžiuosiuose Lietu­ vos miestuose. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjus kurtis rinkos santykiams, laukinio kapitalizmo sąlygomis kaupiant pradinį ka­ pitalą buvo pasisavinta dalis valstybės turto - jis perėjo į privatų 72

sektorių. Pradėjo burtis labiau organizuotos nusikalstamos gau­ jos, reketavusios verslininkus savo kontroliuojamose teritorijose, reikalavusios atiduoti skolas, tarpusavyje kariavusios dėl įtakos sričių. Šios gaujos per trumpą laiką (1990-1992 m.) suformavo savo vidinę struktūrą. Tarp organizuotų nusikalstamų grupuočių pra­ sidėjo aktyvus - tiek taikus, tiek smurtinis - rinkų ir įtakos sferų pasidalijimas, kuris iš esmės tęsėsi iki 1993 m. pradžios. Buvo aktyviai skverbiamasi į legalią ekonomiką, įtvirtinamos pozicijos politikos sferoje. 1992-1993 m. pradžioje buvo fiksuojama ypač suaktyvėjusi tokių nusikalstamų grupuočių kaip „Vilniaus brigados“, Kauno Daktarų, Žaliakalnio, Klaipėdos Sigito Gaidjurgio, Šiaulių Prin­ cų arba Vladų, Panevėžio Kavioro, Alytaus Baublių ir daugelio kitų šių bei kitų miestų, rajonų organizuotai veikusių nusikaltėlių gaujų veikla. „Visas tuometis verslas buvo apdedamas mokesčiais teisėsau­ gos arba nusikalstamų struktūrų, - prisimena buvęs prokuroras, dabar advokatas Egidijus Bičkauskas. - 90 procentų tuomet vei­ kusių parduotuvių vienokia ar kitokia forma mokėjo tuos mo­ kesčius. Pasakyčiau taip - ir berniukams, ir ne berniukams. Mo­ kėjo oficialioms struktūroms, kurios buvo „stogas“.“ Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 metais subūrė darbo grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jai vadovau­ ti paskyrė signatarą E. Bičkauską. Banditai išdrįso kyšį pasiūlyti net ir jam. „Tada tvyrojo baimės ir teroro atmosfera, - kalbėjo E. Bič­ kauskas. - O už viso to slypėjo dideli arba labai dideli pinigai. Atsimenu, domėjausi Palanga ir atveju, kai reketininkai atakavo 73

„Dviejų brolių“ steigėjus. Man tada siūlė: „Gal kokio pastato Pa­ langoje reikia?“ Tuomet tai atrodė gana natūralu.“ Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietu­ vos gyventojai. Ironiška, tačiau kaip tik tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vadovybė kažkodėl nusprendė panaikinti kovai su organizuotu nusikalstamumu skirtus vadinamuosius 6-uosius skyrius. Nebaudžiamas reketas netrukus kai kur įgavo rafinuotas, o kai kur - netgi groteskiškas formas. Įžūlumo viršūnė - savadar­ biai reketininkų pažymėjimai. „Tada Palangoje buvo susiformavusi nusikaltėlių ir verslinin­ kų grupuotė, vadinamasis verslo klubas, jis reketavo vietos vers­ lininkus. Jie buvo verčiami stoti į tą klubą ir, sumokėję duokles, gaudavo tam tikrą lipduką, kad priklauso tam klubui. Jei kavinė­ je būdavo priklijuotas toks lipdukas, kiti nusikaltėliai jos nelies­ davo, - prisimena A. Kliunka. - Tuo metu kūrėsi visuomeninio maitinimo kooperatyvai, todėl nusikaltėliai buvo įpratę pietauti už pusę kainos. Egzistavo prievartavimas ir tokia forma. Pamenu, Vilniuje buvo toks kuriozas, kai atsirado pirmieji kinų restoranai. Būdavo, pas juos ateina reketininkas ir bando reikalauti duoklės, o kinas jam atsako anglų kalba. Reketininkas sutrinka ir pabėga. O Alytuje, Lazdijuose siautėję nusikaltėliai pasigamindavo reketi­ ninkų pažymėjimus ir juos pabrėžtinai demonstruodavo.“ Reketuojamiems verslininkams banditai kilniaširdiškai leis­ davo pasirinkti duoklės formą - arba fiksuota kasmėnesinė įmo­ ka, arba dalis pelno. „Aš irgi mokėjau, - prisipažino Algis Stravinskas, buvęs gar­ sus to meto choreografas, kurio naktinės programos kaitindavo 74

populiaraus Kauno restorano „Žalias kalnas“ lankytojus. - Tarp tokių klientų tais laikais buvo ir nemažai garsių reketininkų. Tada 100 rublių buvo dideli pinigai. Tekdavo saugoti mergaites, nes labai daug kas bijodavo eiti šokti į mūsų restoraną. Tais laikais tiek vaikinams, tiek merginoms buvo ne lygis šokti restorane. Bet tai buvo jų naktinis darbas. Dienomis jie mokydavosi, paskui re­ peticijos, darbas restorane užtrukdavo iki 2-3 valandos nakties. Taigi jiems visiems buvo skirta nusikaltėlių apsauga.“ Teisėsaugininkai su šiuo visuotiniu maru kovojo kaip išmany­ dami, tačiau dėl skylėtų įstatymų jie bylas teisme arba pralaimė­ davo, arba banditai už turto prievartavimą gaudavo tik simboli­ nes bausmes.

Ne vienas neatlaikė ir spruko iš Lietuvos

Vis dėlto reketininkams pakluso ne visi. Nors ir retai, pasi­ taikydavo drąsių žmonių, kurie išdrįsdavo pasiųsti banditus vel­ niop. Vienas tokių - per 1996-ųjų Kūčias visoje Lietuvoje žai­ biškai išgarsėjęs panevėžietis verslininkas Rimantas Okuličius. Jis savo parduotuvėje „Svainija“ sušaudė keturis jį reketavusius banditus, o dar keturis sunkiai sužeidė. Viename retų interviu netrukus po „Svainijos“ skerdynių jis pasakojo, kad tuomet Pa­ nevėžyje duokles mokėjo visi. Po tokio drąsaus atsako banditams R. Okuličių užplūdo jį pa­ laikančių ir jo poelgiu besižavinčių žmonių laiškai. Buvo siūlo­ ma reketininkams nepaklususį verslininką apdovanoti medaliu, vienas dienraštis jį išrinko savaitės, po to mėnesio žmogumi, o vietos radijo stotis - Metų žmogumi. Tačiau buvo ir tokių, kurie duoklę banditams mokėdavo net ir neraginami. 75

Kauniečio Dariaus Šmaikščio istorija - tipiška paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui. Banditai jį pagrobė ir kankino vieno gaujos nario sodybos rūsyje, reikalaudami, kad smulkiojo verslininko artimieji jiems sumokėtų kosminę tais laikais sumą 25 000 JAV dolerių. Viskam vadovavo vienas tuomečių Daktarų autoritetų - Vidas Siaurusevičius, pravarde Siauras. „Mane mušė vairuotojas, - per apklausą vaikščiodamas po sodo namelį lydimas policininkų kalbėjo reketininkų kankintas D. Šmaikštys. - Būtent šiame kambaryje spardė. Po to daužė pa­ galiais. Antrą dieną apie 9 valandą ryto vėl mušė, spardė į įvairias kūno vietas. O galiausiai parodė, kad išveš vežimėliu.“ Baimindamiesi dėl sūnaus gyvybės D. Šmaikščio tėvai krei­ pėsi į policiją, bet tik todėl, kad suprato, jog iki nurodyto termi­ no nesugebės surinkti reikalaujamos sumos. Šmaikščiams viskas baigėsi laimingai. Deja, taip pasisekė toli gražu ne visiems. „Man teko kalbėtis su vienu žmogumi, kuris tuo metu buvo nukentėjęs nuo nusikalstamo pasaulio atstovų. Jis Lietuvoje turė­ jo verslą, bet iš jo viskas buvo atimta, ir žmogui teko emigruoti, sakė vienas aktyviausių šių dienų kovotojų su nusikaltėlių gau­ jomis Andžejus Roginskis, Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas. - Bendravau sujuo 2004 metais saugio­ je aplinkoje, nes jis nenorėjo sugrįžti į Lietuvą. Mes, pareigūnai, privačiuose pokalbiuose prašėme papasakoti, kas dalyvavo prie­ vartaujant jo turtą. Iki šiol prisimenu vyro žodžius: jis vis ban­ dė kreiptis į vienus teisėsaugos pareigūnus, paskui į kitus, tačiau tvirto pagalbos peties niekas nepasiūlė. Tad žmogus nusprendė, kad šitoje valstybėje jis toliau gyventi negali.“ Šiandien nevaržomas reketininkų siautėjimas - jau istorija. Nedrąsiai pradėję, teisėsaugininkai vis dėlto sugebėjo pelnyti vi­ suomenės pasitikėjimą. Atsiradus nukentėjusiųjų parodymams 76

ir sugriežtėjus įstatymams už turto prievartavimą, banditai už grotų sėsdavo ilgam. Nuo iš pirmo žvilgsnio paprastos reketo by­ los prasidėjo ir žymiosios Kauno Daktarų gaujos žlugimas.

77

Vienintelis, kurį sustabdė tik snaiperio kulka

Daktarų klestėjimo metais buvo ir tokių drąsių vyrų, kurie su jais nesitaikstė, sudarė labai rimtą konkurenciją. Tais laikais tokiu buvo vadinamas Žaliakalnio rajone gimęs ir užaugęs kau­ nietis Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė. Tai tragiško likimo asmenybė, troškusi apsivalyti nuo nusikaltimų purvo, tapti doru žmogumi, bet iki pat mirties taip ir nesugebėjusi to padaryti. Jis buvo išrinktas Lietuvos bokso federacijos prezidentu, siekė tapti tarptautinio masto bokso vadovu. Tačiau nespėjo. Ne vienos žiniasklaidos grupės atstovas per privačius pokal­ bius yra pareiškęs, kad R. Daškevičiaus gyvenimas vertas vaidy­ binio filmo ar net storos knygos, kurią aš vienintelis sugebėčiau parašyti. Tai išties išskirtinės biografijos veikėjas, nepamiršta­ mas net po jo mirties praėjus daugiau nei dešimtmečiui.

Galingas šūvis

Ekspertų teigimu, 2001-ųjų lapkričio 24-ąją, prieš vidurnaktį, įvykdytas Daškės nužudymas - ko gero, profesionaliausiai atlikta užsakomoji žmogžudystė Lietuvos kriminalinėje istorijoje. Jai buvo kruopščiai ir ilgai ruoštasi - Daškinių lyderis buvo sekamas, nustatytos jo mėgstamos pasilinksminimo vietos, šū­ viui tinkamoje vietoje išsinuomotas butas. Net praėjus daugeliui metų Vytautas Grigaravičius, tuome­ tis šalies generalinis komisaras, teigė, kad šis nusikaltimas buvo meistriškai parengtas. „Buvo pasiruošta ir atsitraukti. Todėl ir buvo sudėtinga šį nu­ sikaltimą atskleisti“, - ir dabar pripažįsta V. Grigaravičius. 78

Tik po ilgų derybų Daškinių karaliavimo epochą sutiko prisi­ minti ir Giedrius Polita, kadaise vienas artimiausių Daškės aplin­ kos žmonių, buvęs šalia jo ir tą lemtingą žmogžudystės vakarą. Vėlesniais metais jis bendradarbiavo su policija, pareigūnams parodė Daškinių slaptavietes - garažus ir konspiracinius butus, kur gaujos nariai įkalindavo pagrobtus įkaitus ir slėpdavo nele­ galius ginklus. Beje, G. Politos atviri pamąstymai apie XX a. paskutinio de­ šimtmečio Kauno nusikalstamą pasaulį buvo labai vertingi. Lai­ mė, po šio interviu Giedrius nepasipūtė ir netgi praėjus kuriam laikui, mane atsitiktinai sutikęs, bendravo taip pat entuziastingai kaip visada. Ir įvairiausiomis gyvenimiškomis temomis. „Vargs­ tu, nes niekas nesiklosto taip, kaip man norėtųsi“, - paklaustas, kaip šiandien gyvena, kartą vieno didesnių Vilniaus prekybos centrų prieigose sutiktas nelinksmai sakė G. Polita. Jo pasakojimas ne tik apstulbino, bet ir maloniai nustebino gangsterių gyvenimo faktų gausa. „Remigijaus žodyne nebuvo žodžio „gerai“. Turėjo būti tik la­ bai gerai. Net kitos tokios mašinos kaip jo Lietuvoje tada nebuvo ir jos numeryje buvo įmušti skaitmenys 111. Tarkime, su juo bėgi krosą, jis visą laiką pirmas turi atbėgti, jeigu plauki jūra, jis turi pirmas atplaukti. Jis išsiskyrė lyderio savybėmis nuo mažumės. Aš buvau savotiška jo šeimos dalis“, - pasakojo šiandien visiškai nuo nusikalstamo pasaulio atsiribojęs G. Polita.

Domėjosi ir boksu, ir breiku

R. Daškevičius visą gyvenimą linko prie sporto ir muzikos. Paauglystės metais jis bokso treniruotes lankė legendiniame 79

Kauno „Gongo“ bokso klube. Jo treneris sakė, kad nors Remigi­ jus ir nepelnė išskirtinių laimėjimų, buvo kovotojas iš prigimties. „Atsimenu, kad buvo užsispyręs. Buvo sovietiniai laikai, bet jis visur norėjo lyderiauti, išsiskirti iš minios, - kalbėjo vienas pirmųjų R. Daškevičiaus bokso trenerių, ilgametis Lietuvos bok­ so federacijos generalinis sekretorius Vytautas Sinkevičius. Sportuodamas jis buvo tikrai užsispyręs, niekada nenorėdavo būti antras. Stengėsi pirmauti bet kokia kaina. Ir nors nebuvo fiziškai labai stiprus, sunkiai dirbdamas ištobulino judesius. Jei visi taip sportuotų, trenerių duona būtų daug lengvesnė.“ R. Daškevičius busimosios savo gaujos, kuri sudarė rimtą konkurenciją iš Vilijampolės kilusiems banditams, branduolį su­ būrė neįtikėtinai anksti - būdamas vos penkiolikos metų. Visi gaujos nariai buvo sportiški, boksą ar kokią kitą kovos menų rūšį pasirinkę jaunuoliai. Nuo pat pradžių Daškiniai nepripažino jo­ kių autoritetų. Tad susidūrimas tarp Kaune tuo metu dominavu­ sios Daktarų gaujos ir Daškinių turėjo įvykti, tik nežinia kada. Kodėl R. Daškevičius pasuko klystkeliais? Kai kurie jo vaikys­ tės laikų draugai šiandien mano, kad kriminalinę karjerą jis pasi­ rinko tik todėl, jpg būdamas paauglys išvydo įspūdingą vaidybi­ nį filmą apie keturis draugus iš skurdaus rajono, kartu įžengusius į Niujorko nusikalstamą pasaulį. Vaidybinė italų kino kūrėjo Sergio Leone juosta „Kartą Ame­ rikoje“ 1984 metais sulaukė nemažo žiūrovų susidomėjimo. Anot Daškės bičiulių, būtent šis filmas paliko itin stiprų įspū­ dį: R. Daškevičius po pirmosios jo peržiūros tiksliai žinojo, kuo norėtų tapti užaugęs. „Jau tuo metu jis man sakė, kad šiame filme vaizduojamas jo išsvajotas gyvenimas“, - prisimena vienas buvu­ sių Daškinių aplinkos žmonių. 80

Atviras gaujų karas

Juozas Rimkevičius, operatyvininkas veteranas, kaip Lietuvos atstovas buvo komandiruotas į Sovietų Sąjungos geriausių kri­ minalistų sąskrydį. Jis vienas iš nedaugelio, padaręs karjerą nuo eilinio iki vyresniojo policijos komisaro. Dabar jis - Lietuvos at­ stovas Europolo būstinėje Hagoje. J. Rimkevičius pasakojo, kad karas tarp Daškinių ir Daktarų niekada nebuvo laikomas slaptu. „Jis buvo gana atviras. Tos didžiosios muštynės, kuriose daly­ vavo po porą šimtų žmonių iš abiejų pusių, buvo natūralus karas dėl įtakos zonų, už Kauną, kad galėtum valdyti tam tikrą verslo dalį, gauti iš to pajamų. Taip, tai buvo karas“, - kalbėjo vienas labiausiai žiniasklaidai rišliai ir vaizdžiai sugebančių pasakoti buvusių aukščiausių šalies teisėsaugos pareigūnų J. Rimkevičius. Iki šiol Kaune pasakojama, kad po vieno tokio masinio mū­ šio, maždaug 1985-1988 metais, kruviną pralaimėjimą patyrę Vilijampolės Daktarai nuo Žaliakalnio sportininkų turėjo sku­ biai sprukti netrumpą atstumą - nuo Ąžuolyno parko iki pat Jo­ navos gatvės. Minėtas muštynes J. Rimkevičius pavadino „epiniu įvykiu Kauno mieste“. „Tai buvo toks neeilinis įvykis Kaune, kai jie susirinko išsi­ aiškinti tarpusavio santykių. Tada Daktarai atėjo su vatinukais, užsidėję ausines kepures, kad atlaikytų smūgius, o Žaliakalnio jaunuoliai - visi sportininkai, su treningais „Adidas“, „Puma“. Po trumpo apsižodžiavimo įvyko muštynės, kuriose buvo naudo­ jamos grandinės, visokie štaketai, kastetai ir 1.1. Visi jauni vyrai (18-25 metų) pliekėsi įvairiausiais būdais, šaukė, šlykščiausiais necenzūriniais žodžiais keikėsi“, - kalbėjo J. Rimkevičius. 81

Šokių mokytojo prisiminimai

Apie Daškės jaunystę prisiminimais pasidalijo ir Algis Stra­ vinskas - choreografas, subūręs pirmąją Lietuvoje profesionalių breiko šokėjų grupę. Kurį laiką šiame kolektyve breiką šoko ir R. Daškevičius. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje A. Stra­ vinskas Kauno sporto halėje surengė, ko gero, pirmąjį tuometėje Sovietų Sąjungoje breiko čempionatą. Choreografas su savo grupe pasirodymus Kauno restoranuo­ se pradėjo rengti daugiau nei prieš 30 metų. Šokėjai pasirody­ davo tuomet populiariausiuose laikinosios sostinės restoranuo­ se - „Orbitoje“, „Trijose mergelėse“ ir „Žaliame kalne“. Pastarasis buvo pelnęs geriausio iš geriausiųjų reputaciją. Jame rinkdavosi rinktinė publika. „Tais laikais net gerbiamas Algirdas Brazauskas (viena ryš­ kiausių sovietinės, po to ir nepriklausomos Lietuvos politikos figūrų) kelis kartus yra buvęs. Kai kada atvažiuodavo svečių iš Maskvos. Juos iškart atveždavo į mūsų restoraną pasižiūrėti pro­ gramos. Aišku, eilinių žmonių tada jau neleisdavo, būdavo mili­ cijos aptverta. Atvykdavo aukščiausios sovietinės nomenklatū­ ros atstovų, bet pavardžių nevardinsiu“ - traukdamas cigaretės dūmą kalbėjo A. Stravinskas. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje pro gele­ žinę uždangą pradėjo skverbtis oficialiai lyg ir netoleruotinas, ta­ čiau visus labai masinantis Vakarų kultūros elementas - breikas. Būtent tada A. Stravinskas suprato, kad išmušė jo žvaigždžių valanda. Kauniečių breiko grupė, kurioje šoko ir R. Daškevičius, tapo neįtikėtinai populiari ir vos spėjo suktis tarp geriausių Kauno 82

restoranų. Šokėjus net ir kriminalinio pobūdžio Kauno restora­ nų publika gerbė ir jiems kaskart dosniai atsilygindavo. „Tada gerbdavo artistus. O jeigu kas nors trukdydavo pro­ gramai, labai greitai tų žmonių paslaugų būdavo atsisakoma. Jei žiūrovams patikdavo programa, kas nors iš pasiturinčių klientų mums j persirengimo kambarius atvilkdavo po 20 butelių šam­ pano“, - atsimena praeityje garsus šokių mokytojas. Galbūt R. Daškevičiaus likimas būtų pasisukęs visai kita vaga, jei ne incidentas „Žaliame kalne“. Po vieno kruvino konflikto su barmenu Daškės kaip šokėjo karjera baigėsi. Tačiau net ir praėjus daugeliui metų Remigijus nepamiršo savo breiko mokytojo. „Prasidėjus nepriklausomybės epochai ir žlugus „Žaliam kal­ nui“ faktiškai visi sovietmečiu klestėję restoranai buvo uždaryti. Baigėsi visos šokių programos, - tamsiausią gyvenimo laikotarpį prisimena buvęs itin gerbiamas, tačiau šiandien primirštas cho­ reografas. - Buvo toks tamsus metas, kad neturėjau kur gyventi nakvodavau sugriuvusio restorano artistų kambarėlyje. Tuose griuvėsiuose praleidau kone metus. Nakvodavau ir žiemą. Lan­ gai išdaužyti, šalta. Apie tai sužinojęs Remigijus man sutiko pa­ gelbėti, parėmė ir finansiškai. Esu jam dėkingas.“

Pinigus uždirbinėjo iš visko

A. Stravinskas - ne vienintelis, už daug ką dėkingas R. Daške­ vičiui. Daškė pinigais šelpė daugelį žmonių ir organizacijų. Ar­ timiausi jo aplinkos žmonės įsitikinę, kad tokiu būdu jis norėjo nuplauti savo tamsios praeities nuodėmes. „Ar jis norėjo atsiriboti nuo nusikalstamo pasaulio? Taip, la­ bai, - kalbėjo buvęs Daškės bičiulis G. Polita. - Jo skiriama fi­ 83

nansinė pagalba vaikų namams, prisidėjimas plėtojant Lietuvos boksą, veteranų išlaikymas - tai buvo tiesiog stebėtina. Jis viską rėmė savo pinigais ir nieko už tai nereikalaudavo. Pamenu, atva­ žiuodavo į vaikų namus, o išvykdamas prašydavo - tik neminė­ kite, kas atvažiavo.“ Lietuvoje plačiai paplitęs posakis, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Tad žmonės, imdami Daškės pinigus, stengėsi negalvoti apie jų kilmės šaltinį. Buvęs gaujos narys G. Polita prisimena, kad vadinamasis R. Daškevičiaus verslas apėmė visas nusikalstamas veikas. „Mašinų vagystės, reketas, - traukdamas cigaretę Giedrius atvirai dėstė Daškinių gaujos „verslo“ sritis. - O žmogų esi nužudęs? - paklausiau pašnekovo. - Ne, - be didesnių apmąstymų tada atsakė buvęs Daškės pa­ rankinis. Vilijampolės bosui - aštriausi epitetai

Kaune ne vieną nusikalstamą gaują neutralizavusio elitiniu laikomo policijos padalinio - Organizuoto nusikalstamumo ty­ rimo tarnybos - buvęs vienas komisarų Zenonas Rimša pasako­ jo, kad Daškė labai norėjo ištrūkti iš kriminalinių nusikaltėlių pasaulio. 1988-aisiais jo vadovaujama gauja buvo vienajauniausių mafi­ jos sostine laikytame Kaune. Jos nariai nepripažino net tuo metu mieste autoritetingiausia laikytos Vilijampolės Daktarų gaujos. Anot buvusio operatyvininko, R. Daškevičius tiesiog pato­ logiškai nekentė Vilijampolės nusikaltėlių garsenybės Henriko Daktaro. 84

„H- Daktaras gal ir norėjo kaip ir su visais, taip ir su juo susi­ dėlioti tas teritorijas, verslus ar dar ką nors, bet Daškė nepasida­ vė jokiai įtakai, kad jam kas nors vadovautų, - kalbėjo Z. Rim­ ša. - Jis dirbo pats sau, nepripažino nieko. Tai buvo toks metas, kai mums, operatyvininkams, ir su pačiu H. Daktaru reikėdavo susitikinėti. Vykdavo tam tikri pokalbiai. Bet kai Daškei pasa­ kydavau, jog H. Daktaras pasakė, kad čia jūsų reikalai, tada jis pradėdavo Vilijampolės bosą vadinti gaidžiu arba ožiu.“ Lemiamas mūšis dėl įtakos tarp Daškinių ir Daktarų įvyko vieną 1988-ųjų rugpjūčio šeštadienio vakarą šalia tuomet Kaune veikusio „Pasimatymo“ restorano. Tąsyk aiškintis santykių su Daškiniais vilijampoliečiai Dakta­ rai atsiuntė vieną savo to meto lyderių - Vladimirą Seneckį, dar žinomą Turisto, Vovkos arba Sosiskos pravardėmis. Po šių muš­ tynių jis liko invalidas visam gyvenimui. Vyras mėgino paleisti savadarbį sprogmenį, skirtą Žaliakalniniams, tačiau jis netikėtai sprogo jo rankose. Reketo klestėjimo metais Kaune sklido kalbos, jog Daškiniai turėjo tokių žiaurių banditų reputaciją, kad jais reketuojamus verslininkus gąsdindavo net patys Daktarų gaujos šulai.

Prabangus gyvenimas už grotų

1990 metais R. Daškevičiaus-Daškės žygį į kriminalinio pa­ saulio olimpą sustabdė Lietuvos teisėsauga. 1990-ųjų balandžio 11 dieną Daškės pasirodymas Kaune, Savanorių prospekte, tuomečio „Kauno“ kino teatro prieigose, brangiai kainavo ne tik jam, bet ir jo sėbrui Vygintui K. Tą dieną prie „Kauno“ pareigūnai užfiksavo Daškinių ir iš Jonavos atvyku­ sio verslininko S. Ž. susitikimą. 85

Su reketuojamu jonaviškiu bendravo Vygintas K. - paėmė iš jo supakuotus 500 rublių. Šį susitikimą iš kitos gatvės pusės ati­ džiai stebėjo R. Daškevičius ir dar vienas asmuo. Tačiau neto­ liese reketininkus sekė ir lakūnų uniformomis persirengę krimi­ nalistai. 1991-ųjų sausio 7-ąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bau­ džiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Vytauto Grei­ čiaus, R. Daškevičių bei Vygintą K. pripažino kaltais ir nuteisė kalėti 7 metus. Po teismo nuosprendžio R. Daškevičius buvo išsiųstas atlikti bausmės į Pravieniškių koloniją. Ten jis netrukus išsikovojo pri­ pažinto vadeivos poziciją ir laisvės atėmimo vietoje įsitaisė jau­ kiai bei patogiai. Buvęs Daškinių veikėjas G. Polita pasakojo, kad Daškė buvo tikrų tikriausias lyderis visoje tuometėje Pravieniškių „zonoje“. „Jo labai bijojo. Dabar galima sakyti, kad kai kurie jo nebi­ jojo, bet išties bijojo, nes Remigijus visada tesėdavo savo žodį. Nėra didelė paslaptis, kad jo kalinimo metu, 1991-1994 metais, jis buvo Pravieniškių verchas. Jau iš to matyti, kad jis visą laiką ir visur buvo lyderis“, - Daškės autoritetą pabrėžė G. Polita. Tokia Daškės išsikovota reputacija ir už spygliuotos tvoros stebino net visko per daugelį metų darbo teisėsaugos srityje ma­ čiusius Kauno nusikalstamų gaujų traiškytojus. „Pas mane buvo daug nuotraukų iš kalinimo vietos. Jeigu jas duočiau pažiūrėti paprastam žmogui, jis nesuprastų, kad tai koks nors lageris, - sakė Z. Rimša. - Pirtys, stalai nukrauti brangiais gėrimais, šalia nuteistųjų sėdi merginos. Vartydamas tas nuo­ traukas pastebi, kad visur viduryje arba išdidžiai priekyje sėdi ar stovi aukštai iškelta galva Daškė. Jis visada troško būti lyderis. 86

Tada galvodamas, kaip pradėtoje operatyvinėje byloje pavadinti visą jų grupuotę, nusprendžiau Daškei skirti Musolinio pravardę (Benito Mussolini (1883-1945), Italijos politinis veikėjas, vienas fašizmo pradininkų. - Red.).“ Į laisvę pirma laiko R. Daškevičius išėjo irgi itin keistomis aplinkybėmis. Pasak tuomečių Lietuvos teisėsaugos vadovų, Daškė net nedalyvavo svarstant jo išankstinio paleidimo bylą. „Kalinimo įstaiga R. Daškevičiui parašė auksinę charakteris­ tiką, - tvirtino buvęs Generalinės prokuratūros Organizuoto nu­ sikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus vadovas Algiman­ tas Kliunka. - Ten buvo rašoma, kad jis nekaltai nuteistas, todėl buvo paleistas pirma laiko. Įdomiausia, kad teisėjas jo paleidimą pirma laiko išnagrinėjo nedalyvaujant nei sekretorei, nei proku­ rorui. Nors protokole nurodyta, kad jie dalyvavo. Praėjus kuriam laikui dėl to teko rašyti ir teikti skundus. Bet visi skundai buvo atmesti, ir R. Daškevičius išėjo į laisvę.“ Už grotų penkerius metus ir aštuonis mėnesius praleidęs Daškė, sugrįžęs į laisvę, pradėjo grimzti į bedugnę - alkoholiz­ mo ir muštynių liūną. Tais laikais antraisiais Daškės namais buvo Kaune iki šiol veikiantis motelis „Sandija“ su pirtimi. Dažnai R. Daškevičius-Daškė ir jo sėbrai lankydavosi ir gaujai priklausiusiame atokioje vietoje tarp niūriai atrodančių sovieti­ nių daugiabučių buvusiame poilsio komplekse šalia regbio sta­ diono Partizanų gatvėje Kaune. Kariaudami su kitomis miesto nusikaltėlių gaujomis jie pra­ rado daug žmonių. R. Daškevičiaus tokios perspektyvos neviliojo, jis aktyviai pradėjo ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių - su keliais aršiausiais 87

pogrindinio verslo dalyviais paniro į cigarečių kontrabandą, už­ mezgė ryšius su Kaliningrade veikiančių kazino šeimininkais ir cigarečių vežėjais.

Daškės gyvasis skydas

Likus metams iki mirties, 2000-aisiais, R. Daškevičius buvo išrinktas Lietuvos bokso federacijos prezidentu, atkakliai veržėsi į tarptautinius bokso vandenis. Tuo pat metu prasidėjo skilimas Daškinių gaujoje. Vienas paskui kitą surengti du pasikėsinimai į Daškę. Apie tai sutiko papasakoti buvęs R. Daškevičiaus asmens sargybinis. Suprantama, vyriškį teko nemažai įkalbinėti, kad jis sutiktų atsiskleisti žurnalistui. Vyras papasakojo aštraus siužeto istoriją apie savo akimis regėtą pasikėsinimą į buvusį bosą. Tačiau net ir atvykęs į susitikimą atokioje vietoje buvęs Daš­ kės apsauginis, siekdamas užsimaskuoti nuo netikėtų garsą fik­ suojančių įtaisų, fotografavimo ar filmavimo, užsidėjo beisbolo žaidėjo kepuraitę. O įdomiausias mintis ištardavo sklindant di­ džiuliam triukšmui, kurį kėlė greitkeliu lekiantys automobiliai. Taip pat jo pageidavimas buvo - jokių vardų, pravardžių ar trum­ pinių. Šio pašnekovo tikslas paprastas - kad jo neatpažintų buvę Daškės draugai, artimieji ar tie patys asmenys ir užsakyti žudikai, kurie buvo suinteresuoti pašalinti Daškinių vadeivą. Man atvirai pasakojęs apsaugininkas buvo vienas iš nedauge­ lio žmonių, kuris šalia R. Daškevičiaus buvo paskutiniais jo gyve­ nimo metais. Jam savo akimis teko matyti du bandymus nužudyti Daškę dar gerokai anksčiau iki garsiojo kauniečio mirties. Pirma­ sis samdomų žudikų mėginimas nušauti Daškę buvo daugiau nei prieš metus iki jo nužudymo. Tai nutiko autostradoje. 88

„Mes pajudėjome iš Palangos viešbučio. Remigijus tada sune­ galavo ir pasakė, kad aš vairuosiu automobilį. Jis atsisėdo prieky­ je šalia manęs. Tuo metu iš paskos važiavo apsaugos mašina. Pa­ judėjome autostrados link, pamačiau, kad iš paskos rieda panaši kaip mūsų mašina, - beveik trileriui prilygstantį gyvenimišką atsitikimą atpasakojo buvęs Daškės sargybinis. - Na, galvojau iš pradžių, gal koks sutapimas, gal taip kokiepacanai ko nors ieško, iš paskos lekia ir nori išvengti baudų už greičio viršijimą. Tačiau jie iškart krito man į akį, vis nužvelgdavau juos. Kai išvažiavome į autostradą, supratau, kad kažkas įvyks. Nuojauta tokia buvo. Kadangi galinis mūsų mašinos langas buvo praviras, netrukus pamatėme automato vamzdį. Supratau, kad bet kada gali pasipil­ ti šūviai. Bet toje mašinoje buvęs asmuo, sėdintis priekyje, turbūt sutriko, kai pamatė, kad ne Remigijus vairuoja, ir, matyt, pama­ nė, jog gal jo visai nėra šiame automobilyje. O gal jiems pasirodė, kad tai buvęs apgaulės manevras. Aš tada, aišku, paspaudžiau akceleratorių, ir mes nuvažiavome.“ Žudikų persekiojamiems Daškės apsauginiams pavyko nu­ statyti automobilio registracijos numerį. Ši istorija irgi pasirodė įdomi. „Tada jie bandė suktis, bet mes jų automobilio numerį jau bu­ vome nustatę. Paaiškėjo, kad jis pavogtas nuo kitos transporto priemonės iš Gargždų. Tą kartą viskas baigėsi taip, kad mes sė­ kmingai nurūkome Kauno link. O jie apsisuko ir grįžo į Klaipė­ dos pusę.“ Tačiau tuo bandymai užversti R. Daškevičių-Daškę nesibaigė. Maždaug po pusmečio buvo antrasis mėginimas: automagistra­ lėje samdomi žudikai bandė sušaudyti automobiliu važiuojantį Daškinių bosą. 89

„Antrasis atvejis buvo labai panašus, - prisimena asmens sar­ gybinis. - Mes grįžinėjome iš Palangos, bet šis įvykis nutiko jau Kauno prieigose, netoli IX forto. Tiktai viena įdomi detalė - mes tada važiavome šarvuotuoju automobiliu, todėl nesupratau, ką jie norėjo tuo parodyti, nes užblokavo mus lydinčią apsaugos mašiną ir sekė mūsiškį šarvuotąjį limuziną.“ Toks netikėtai pasirodžiusių užpuolikų veiksmas nustebino ne tik R. Daškevičių, bet ir jo ginkluotą palydą. „Šie veikėjai lyg bandė mus nuo kelio nustumti, bet jiems ne­ pavyko. Toje vietoje buvo kelio susiaurėjimas, bet mes pralaužė­ me tuos susiaurėjimo ženklus ir nurūkome į Kauną, tiesiai Remi­ gijaus namų link“, - antrąjį bandymą nužudyti Daškę prisimena buvęs jo palydovas.

Paskutinė Daškės vakarienė

Tačiau trečiasis pasikėsinimas R. Daškevičiui buvo lemtin­ gas. Šį kartą darbo ėmėsi profesionalas, jis nusikaltimui ilgai ir kruopščiai ruošėsi. Pirmiausia kažkieno (to, kuris neblogai pažinojo Daškę, žino­ jo jo dienotvarkę ir įpročius) užsakytas žudikas išsiaiškino daž­ niausiai kauniečio lankomas vietas Vilniaus mieste. Tai nebuvo sunku - atvirai bet kokį pavojų niekinęs gaujos vadeiva net ne­ manė slapstytis ar vengti aplinkinių dėmesio. Rolandas Vilkauskas, tarp menininkų ir pramogų pasau­ lio žmonių geriau žinomas Pripso pravarde, daugiau kaip prieš dešimtmetį iš emigracijos Italijoje grįžęs fotomenininkas, šiuo metu užsiimantis eksperimentiniais menais, prisipažino buvęs R. Daškevičiaus jaunystės laikų bičiulis. 90

„Pasibaigus vienai mano parodai Vilniuje, atsitiktinai sutikau Remygą su žmonėmis. Tai buvo keturios dienos prieš jo mirtį, prisimena menininkas iš Kauno. - Tada jie visi bendravo, nema­ čiau jokių problemų, jis buvo visiškai atsipalaidavęs. Jis visada buvo normalus žmogus, visada tvarkingai atrodė ir toliau links­ minosi su savo chebra. Nebuvo matyti neatrodė, kad jį slėgtų kokios nors baisios problemos.“ Pusė Vilniaus žinojo, kad Daškė sostinėje dažniausiai puotau­ ja ar susitinka su išsipusčiusią kompanija kone pačioje sostinės senamiesčio širdyje veikiančiame „St. Valentino“ itališkos virtu­ vės restorane. Žudikas taikiniu pasirinko „St. Valentino“ paradines duris, kurios įrengtos neįprastai - kampu į sankryžą. Tai snaiperiui pa­ sirodė labai paranku. Kitas žingsnis - išsinuomoti patogų šūviui butą. Čia irgi neiškilo jokių kliūčių. Dabar, atsukdami laiką atgal, buvę Daškės apsaugininkai svarsto, kad galbūt jie netgi matė žudiko veidą. „Po šio įvykio iš Remigijaus apsaugos darbuotojų išgirsta vie­ na versijų buvo, kad lemtingą vakarą šalia restorano buvo priėjęs bomžas. Kadangi kiekvienas fizinę apsaugą užtikrinantis apsau­ ginis iškart žiūri į batus, jie atkreipė dėmesį, kad jo batai buvo švariai nublizginti, vos ne iš parduotuvės. O maskuojamųjų rūbų visai nesunku įsigyti. Tiesiog nuėjai į skuduryną ir nusipirkai. Versija tokia, kad jis atėjo įsitikinti, ar tikrai Remigijus sėdi res­ torano viduje. Juk laiko pasitraukti į tą vietą, iš kurios galėjo šau­ ti, užteko“, - įdomias detales atskleidė tapatybę slepiantis buvęs Daškės apsaugininkas. Paskutinę savo gyvenimo dieną R. Daškevičius-Daškė leido linksmai. Pasak artimiausių jo draugų, nusikaltėlių autoriteto nekankino jokios blogos nuojautos ar pranašingi sapnai. 91

G. Polita buvo vienas tų, kuris su Daške praleido paskutinį jo gyvenimo vakarą, tad daug ką smulkiai atsimena. „Pamenu, rytą nusprendėme nuvažiuoti į pirtį su savo kole­ gomis, draugais, su ta chebra. Nuvykome prie Grigiškių, kur yra Stirnių pirtis. Ten susirinko gal 20 žmonių, o gal ir daugiau. Labai linksmai leidome laiką, mano bendravardžiui Giedriui gimė sū­ nus. Tai irgi buvo pretekstas švęsti. Tikrai negėrėme - tiesiog po truputį ragavome kas alaus, kas ko nors kito. Po to Remigijus pa­ siliko pirtyje - ten pat yra ir viešbutis. Jis pasiliko su mergina“, detaliai atpasakojo G. Polita. Pašnekovui įsiminė, kad R. Daškevičius jam pasiūlė nuva­ žiuoti aplankyti mamos. „Taigi aš trumpam nuvažiavau pas savo mamą, po to atvažiavau jo paimti. Šalia buvo ir mūsų apsaugi­ niai, - prisimena Giedrius. - Tą vakarą turėjome keturis ar pen­ kis apsaugos vyrus. Vėliau nusprendėme važiuoti į Vilnių. Kon­ kretaus važiavimo tikslo nebuvo. Nebuvo numatyta vieta, kurią ketinome aplankyti. Tuometė Remigijaus draugė, vardu Rūta, atrodo, norėjo apžiūrėti Rotušės aikštėje tą vakarą įžiebtą eglutę. Taip sutapo, kad mes nuvažiavome į Vilnių, sustojome prie „St. Valentino“ restorano Trakų gatvėje. Ten buvo mūsų draugų, iš Rygos atvykusios merginos.“ Paskutinis pašnekesys su R. Daškevičiumi Giedriui įsiminė ilgam. „Jis prie manęs priėjo, kaip mėgdavo, iš už nugaros ir sako: „Mes einame su panele eglutės pažiūrėti.“ Sakau: „Remigijau, aš vienas nepasiliksiu, noriu eiti su tavimi.“ Bet jis nukirto: „Pa­ būk čia, duok man pabūti su mergina.“ Praėjo gal kokios pen­ kios minutės, ir buvo paleistas tas šūvis“, - susimąstęs pasakojo G. Polita. 92

Vienintelis šūvis buvo toks galingas, kad kulka kiaurai perėjo per Daškės kūną ir įstrigo restorano kasos aparate. Po šio įvykio nusikaltimo vietą apžiūrėję sostinės policininkai išsivežė ir daik­ tiniu įrodymu tapusį kasos aparatą. „Iškart prišokau prie jo. Jis gulėjo ant pilvo. Tai buvo kelių sekundžių reikalas. Buvo kraujo, nežinau, iš kur tas kraujas pa­ sipylė. Tvyrojo chaosas, ta mergina rėkė, apsauginiai išsitraukė ginklus. Nežinau, ką jie ten darė, kažkur žiūrėjo, o aš vienam jų šaukiau: „Stabdyk visus!“ - siaubingą akimirką prisimena G. Polita. - Po to išsitraukiau megztinį, bandžiau tą šūvio padarytą žaizdą apglėbti, ir atvažiavo greitoji. Netikėtai važiavo pro šalį. Po to buvo kalbama, kad specialiai, labai moderni ji buvo - su visa tokiems atvejams būtina įranga. Įkėlėme Remigijų į greitąją. Buvau kartu viduje. Jis dar bandė man kažką sakyti, bet tų žodžių nebesupratau...“ - Ar jis ištarė kokius nors paskutinius žodžius? - paklausiau Giedriaus. „Jis gargaliavo. Galiausiai apsikabino mane, taip ranką už­ dėjo (pademonstravo, kad ranką uždėjo ant peties), ir viskas, liūdnu balsu kalbėjo G. Polita. - Aš dar bandžiau kažką dary­ ti, rėkiau, staugiau, išsitraukiau iš kišenės pinigų, mečiau juos gydytojams. Buvo baisus chaosas... Jį dar bandė gaivinti, deja, nepavyko...“ 2001 metų lapkritį amžinojo poilsio R. Daškevičius atgulė prestižinėse Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jo milžiniškas antkapis iki šiol traukia smalsuolių žvilgsnius.

93

Pašalinant Daškę dalyvavo žmonės su antpečiais?

Net ir praėjus beveik trylikai metų vis dar nepaaiškėjo tikroji priežastis, dėl ko Daškė 2001-ųjų lapkričio 24-osios vakarą buvo nužudytas beveik Vilniaus senamiesčio širdyje. Iki šiol yra gausybė versijų. „Sklandė pačios įvairiausios versijos, visokios sąmokslo teori­ jos, - kalbėjo Pripsas. - Kažkas prasitarė, kad gal ten tą vakarą taip sužaidė Lietuvos saugumas, dar kažkas, kad jis stipriai kaž­ ką užkniso, nes jau darė karjerą žengdamas didžiosios politikos link. Yra visokių teorijų, kad galbūt prie jo mirties prisidėjusi ir pati valstybė.“ Pagal kitą versiją, 33 metų kauniečiui skirtą snaiperio kulką užsakė buvęs jo verslo partneris aukštaūgis kaunietis, pravarde Ilgas, iki šiol neatsikratantis apsaugininkų palydos. Jį, lydimą apsaugos, kone kas vakarą galima sutikti Kauno „Akropolyje“ veikiančiame azijietiškos virtuvės restorane, į kurį, ypač savait­ galiais, suplūsta minios kauniečių. „Mano nuomone, yra prisidėjęs ir Rolandas Dromantas (bu­ vęs Daškės bičiulis, su kuriuo jie rimtai susikirto likus pusmečiui iki R. Daškevičiaus nužudymo), - drąsiai pareiškė G. Polita. Manau, kad jis pagrindinis, o su kuo jis tai padarė, dabar niekas nepasakys. Tada visas Kaunas buvo pritvinkęs pykčio, kad Re­ migijus taip smarkiai pasikėlė, kad jo nuomonės buvo paisoma visoje Lietuvoje, netgi Rusijoje, užsienio šalyse. Aišku, jis visur turėjo priešų. Buvę draugai jam tiesiog pavydėjo. Gerų automo­ bilių, gražių moterų, didelių pinigų.“ Seniai įtariama, kad R. Daškevičiaus nužudymą galėjo su­ rengti buvęs jo artimas bičiulis R. Dromantas, pravarde Ilgas. Kaip tik 2001-aisiais labai paaštrėjo Daškės ir Ilgo santykiai. Iš 94

vienos ir iš kitos pusės nuolat aidėjo šūviai ne tik Lietuvoje, bet ir Kaliningrade, kuriame kauniečiai kartu vykdė stambius verslo projektus. „Neslėpsiu - būta minčių, kad jei Remigijaus laidotuvėse Pe­ trašiūnų kapinėse pasirodys Ilgas ir Rublis (Robertas Užukauskas - artimiausias R. Dromanto verslo partneris), juos iškart versime. Buvo nuspręsta juos abu nušauti tiesiog kitų Remigijaus draugų akivaizdoje. Ar taip būčiau pasielgęs? Šiandien galiu tvir­ tai pasakyti, kad taip. Tokiai užduočiai buvo parinktas specialus ginklas, parengti keli žmonės, kurie buvo pasiryžę mane pri­ dengti“, - kartą atvirai pareiškė G. Polita. Buvęs operatyvininkas Z. Rimša įsitikinęs, kad tokie žmonės kaip R. Daškevičius tiesiog negali ilgai gyventi. „Anksčiau ar vėliau taip turėjo atsitikti. Buvo gandų, kad buvo pasišaudymų... Į Ilgą kažkas ten šaudė. Kai išgirdome, kad Vilniuje nušautas Daškė, pamenu, su kolegomis svarstėme: gerai, kad ne Kaune“, - kalbėjo Z. Rimša. Kauno kriminaliniame pasaulyje būta kalbų, kad Daškės mir­ ties galėjo norėti tuo pat metu, 2001-ųjų spalį, po eilinės bausmės į laisvę sugrįžęs Kauno Daktarų lyderis H. Daktaras, pravarde Henytė. H. Daktaras iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prieš kelerius metus man, šios knygos autoriui, rašytame laiške dėstė: „Kaune tais laikais visi buvo vadai ir tokio vienvaldžio lyderio nebuvo. Kai 1991-ųjų pabaigoje sugrįžau iš Sibiro, daugelis mane pažinojo ir gerbė. Kartais paklausdavo mano nuomonės, bet dary­ davo, kas ką panorėję. Jeigu būčiau buvęs vienvaldis lyderis, seniai mane būtų nušovę kaip Bakanų (Gintautų Bakanauskų), Stankę (Vaidotų Stankevičių), Kęstutį Juršų, Paūkų-Saškų (Aleksandrų

95

Paukovą) ar Daškę, kurie nebuvo linkę eiti į kompromisus. Tokius anksčiau ar vėliau sunaikindavo. “

Pasak ekspertų, R. Daškevičiaus nužudymas yra, ko gero, pro­ fesionaliausiai atlikta užsakomoji žmogžudystė Lietuvos krimi­ nalistikos istorijoje. Todėl ši byla net ir praėjus beveik trylikai metų taip ir liko neištirta. Kad Daškės žmogžudystė - profesionalaus žudiko darbas, sutiko ir buvęs ilgametis šalies policijos vadovas Vytautas Gri­ garavičius. Jis, baigęs Kauno milicijos mokyklą, pasiliko dirbti laikinojoje sostinėje ir susidūrė su pirmosiomis miesto banditų gaujomis. Nepriklausomybės metais tapo šalies policijos genera­ liniu komisaru. Šias pareigas ėjo iki 2007-ųjų lapkričio. „Faktas, kad šis nusikaltimas labai meistriškai parengtas ir at­ liktas. Juk buvo pasiruošta ir atsitraukti. Todėl ir buvo sudėtinga tą nusikaltimą atskleisti“, - sakė V. Grigaravičius. Buvęs Kauno operas Z. Rimša taip pat įžvelgė profesionalų darbo subtilybes. „Šautuvas parengtas, butas išsinuomotas, tai reikia sekti, žinoti, kur žmogus lankosi. Įdirbis padarytas. Nušo­ vė vienu šūviu. Vėliau kažkas iš banditėlių pasakojo, kad paliktas ginklas buvo su perlaužta optika. Remiantis rusų banditų su­ pratimu, tai reiškia, kad auka yra negerbiamas žmogus. Tuo pat metu toks žudiko paliktas ženklas rodo, kad jis - rimtas žmogus, besiremiantis griežtomis nusikaltėlių pasaulyje galiojančiomis taisyklėmis“, - kalbėjo Z. Rimša. Žmogžudystės užsakovai ir vykdytojai, matyt, turėjo savų priežasčių taip parodyti panieką savo aukai. Tačiau visi iki vie­ no tiriant šią bylą pakalbinti žmonės apie Daškę atsiliepdavo tik pagarbiai. Charizmatiška asmenybė, gimęs lyderiauti, ištikimas draugas, puikus organizatorius, disciplinuotas, žodžio žmogus 96

visi šie apibūdinimai tinka R. Daškevičiui. Paskutiniais savo gy­ venimo metais jis iš paskutiniųjų stengėsi atsikratyti nusikalsta­ mo gyvenimo šleifo. Deja, tamsi praeitis jį pasivijo nespėjus to padaryti. „Jis buvo kitokio mentaliteto žmogus, turėjo kitokią strategi­ ją, kitokią gyvenimo viziją, - dėstė V. Grigaravičius. - Jis nepa­ miršo ir savęs, prižiūrėjo savo kūną, aktyviai sportavo. Tam tikrų minčių kelia ir toks epizodas iš jo gyvenimo: jis užsiregistruoja pas mane, generalinį komisarą, aš jį priimu, prisistato. Sakau: „Aš žinau, kas tu toks.“ Jis sako: „Grįžau iš kalinimo įstaigos.“ Patvirtinu, kad žinau. Jis man: „Noriu, kad nutrauktumėte visus tyrimus mano atžvilgiu. Aš žinau, kas vyksta, noriu dorai gy­ venti, tad netrukdykite man.“ Sakau: „Gyvenkite, jums niekas netrukdo.“ Jis man: „Jūsų pareigūnai renka apie mane įvairiausią informaciją.“ Aš jam: „Jūs dorai gyvenkite, ir tyrimai baigsis, bet mes turime įsitikinti, kad tikrai dorai gyvensite.“ Praėjus porai mėnesių po šio pokalbio jo neliko.“ Jau R. Daškevičiaus žūties vakarą buvo nustatyta, kad į jį šauta iš vieno Vokiečių g. 15 esančio namo trečio aukšto butų. Netrukus paaiškėjo, kad butas buvo išsinuomotas pasinaudo­ jus vogtu pasu. Sprukdamas snaiperis jame paliko ir suomišką graižtvinį šautuvą „Saku“. Kriminalistai jį rado padėtą ant kėdės prie lango. Nusikaltimas buvo tiriamas keliais frontais - žudikų buvo ieš­ koma artimiausių Daškės žmonių aplinkoje. Netgi buvo įtaria­ mas tomis dienomis Lietuvoje viešėjęs Interpolo kelerius metus ieškotas kaliningradietis Leonidas Paršukovas, kuris yra prisidė­ jęs prie verslo ir teisėsaugos žmonių užsakomųjų žmogžudysčių keliose šalyse. 97

Tačiau ši versija nepasitvirtino. Pastaruoju metu R. Daškevičiaus nužudymo byla guli Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui vadovaujančio prokuroro Gedgaudo Norkūno seife, tačiau jokių akivaizdžių poslinkių lig šiol nematyti. „Tyri­ mas tęsiamas. Daugiau nieko negaliu komentuoti, nes nenoriu pakenkti tyrimui“, - trumpai pasakė G. Norkūnas. Tiesa, senas Kauno mafijos bylas narpliojantys kriminalistai šių eilučių autorių patikino, kad šis nusikaltimas pamažu bai­ giamas atskleisti. „Tai nėra įprastas atvejis. Juk žmogžudystei iš anksto buvo kruopščiai rengtasi. Mestos nemažos lėšos ir pa­ stangos. Tačiau apie tai dar ne laikas kalbėti plačiajai visuome­ nei“, - sakė vienas operatyvininkų. Prieš keletą metų pasklido žinių, kad jau nustatytas vienas ga­ limas Daškės žudikas. Tačiau kas užsakė susidoroti su garsiuoju Kauno kriminalinio pasaulio veikėju, neištirta. Prokurorai iki šiol neatskleidžia galimų žmogžudystės vykdytojų tapatybės. Iš vieno buvusio Daškinių gaujos veikėjo, kuris dabar senas bylas narpliojantiems kriminalistams aktyviai duoda parody­ mus, man pavyko sužinoti, kad vienas žudikų gali būti jonaviš­ kis, pravarde Plikis. Jis paslaptingai žuvo savo automobilyje prieš keletą metų. Anot vieno šaltinio, galimu Daškės žudiku įvardijamas jona­ viškis Plikis minimas kaip buvęs Ilgo bičiulis. Beje, Ilgas kadaise gyveno Jonavoje. Nepasitvirtinus kaltinimams vienoje didelio at­ garsio sulaukusioje Kauno reketo byloje, R. Dromantas ir R. Užukauskas prieš keletą metų grįžo į laisvę. Jų aplinkos žmonės kalbas apie bandymus nužudyti Daškę pavadino nesveiko žmogaus fan­ tazijomis ir mano šaltiniui pasiūlė geriau išsitirti psichiką. 98

Kitų įtariamųjų kaltės tyrėjams įrodyti nepavyko. Kol viskas galutinai paaiškės, gali praeiti nemažai laiko. Gali būti, kad paaiškės daug baisesnių faktų. Nusikalstamo pasaulio užkulisiuose vis garsiau klausiama, kokį vaidmenį šio nusikalti­ mo grandinėje atliko teisėsaugininkai. Anuomet būta kalbų, esą kai kurie aukšti pareigūnai su R. Daškevičiumi ir jo partneriais yra aktyviai dalyvavę cigarečių kontrabandos versle, net investavę milžiniškus pinigus. „Remygos aplinkoje buvę žmonės ir pradėti verslo projektai sukėlė tam tikrų pamąstymų, kad jo žmogžudystę galėjo kruopš­ čiai suplanuoti ir įtakingi asmenys su antpečiais“, - netikėčiau­ sias Daškės žūties versijas pateikė vienas buvusių jo bendražygių, primygtinai reikalavęs neminėti pavardės. Daugelis įsitikinę, kad spalvingą kriminalinę praeitį turėju­ sių šešėlinio pasaulio asmenų atžalos dažniausiai pasuka tėvų pramintu tamsiu keliu. Tačiau R. Daškevičiaus atveju yra kitaip: abu jo nepilnamečiai sūnūs neblogai mokosi, ypač tiksliuosius mokslus, ir skina laurus vaikų futbolo turnyruose.

Kruvinos skerdynės Daktarų irštvoje

Kodėl daugiau kaip prieš 20 metų „Vilijos“ restorane, Kauno Vilijampolėje, buvo sumanyta sušaudyti įtakingiausius Daktarų bosus, tarp jų ir Henriką Daktarą? Kas iš tuomečių šios galin­ giausia šalyje laikytos gaujos narių sumanė užsakyti masines žu­ dynes? Koks garsus Rusijos mafijos šulas buvo apklaustas šioje iki dabar galutinai neištirtoje byloje? Į tokius sudėtingus klausimus atsakymus surasite perskaitę šį knygos skyrių. Šiandien griuvėsiais virtęs objektas Kauno Varnių gatvėje daugiau kaip prieš 20 metų buvo vienas prabangiausių to meto laikinosios sostinės restoranų „Vilija“, priklausęs H. Dakta­ ro vadovaujamai vilijampoliečių gaujai.

Kriminalistai ir mafiozai

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kauno Daktarų grupuotė pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Bene pagrin­ dinis jų konkurentas - Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė, buvo prislopintas, nes atliko bausmę Pravieniškių kolonijoje. Tada bene garsiausios Lietuvos nusikalstamos gaujos galia laikėsi ant trijų stulpų. Pirmas ir pats svarbiausias - pinigai. Pagrindi­ niai pajamų šaltiniai buvo du. „Tais laikais spiritas eidavo ne po šimtą litrų, eidavo fūromis. Natūralu, nes spiritą pardavinėdavo, po to ir alkoholį. Paskui per taškus pardavinėdavo - tai buvo dideli pinigai. Paskui buvo privatizacija. Jeigu kuris nors iš to pasaulio veikėjų nupirkdavo objektą už 100 tūkstančių, netrukus jį parduodavo už milijoną“, tuomečius Kauno mafijos klestėjimo laikus minėjo tada Organi­ zuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) trumpai dir­ bęs, o šiuo metu Kauno savivaldybėje aršiai su oponentais disku­ tuojantis Artūras Tepelys. 100

Pinigų buvo tiek, kad Daktarų gaujos vyrai juose tiesiog mau­ dėsi. Gaujos vadeivos nesismulkindami tenkino kiekvieną savo įgeidį. „Pamenu, H. Daktaras sėdi mano kabinete, išėmėme aukso, jis sako: „Ką tu čia išiminėji, pas mane dar šeši tokie stiklainiai užkasti“, - prisimena Jurijus Liaškinas, buvęs Kauno Karolio Požėlos milicijos skyriaus kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius, kuriam vėliau buvo pavesta narplioti turtinius bei ekonominius nusikaltimus. - Jie reketavo, važinėdavo, kur vyk­ davo tie konkursai, pinigų prisirinko. Kokios ten plaukiojo su­ mos? Didelės. Milijonai. Todėl jie su niekuo ir nesiskaitė.“ Ne kartą „Vilijos“ restorano scenoje koncertavęs garsus to meto estrados atlikėjas, buvęs Seimo narys Ligitas Kernagis savo akimis yra matęs vilijampoliečių aukso amžių: „Kiek prisimenu, visą laiką pas juos būdavo brangūs automobiliai - dažniausiai „Mercedes“. Tuo metu tai mums atrodė kaip svajonė, dabar, aiš­ ku, nieko tokiais dalykais nebenustebinsi. Bet tada tokie auto­ mobiliai buvo vertinami rimtai. Beje, tie vyrai dažniausiai dis­ ponuodavo nelietuviška valiuta. Kiek atsimenu, kai mokėdavo atlikėjams arbatpinigius, visą laiką jie gaudavo JAVdoleriais.“ A.Tepelys sako, kad Daktarų gaujos šlovės laikotarpiu vilijam­ poliečiai elgėsi kaip garsiausių pasaulio kriminalinių „šeimų“ at­ stovai. „Pas juos buvo tokie pinigai, kad jiems jau tekdavo pirkti skaičiuotuvus, mat abiem rankom nebesugebėdavo jų suskai­ čiuoti. Už kapeikas paimdavo norimus objektus, o parduodavo 10 kartų brangiau“, - pasakojo A. Tepelys. H. Daktaro aplinkos vyrai nešykštėjo pinigų ir juos linksmi­ nusiems scenos atlikėjams. 101

„Kartą buvo toks atvejis: paprašė manęs dainos, aš sudaina­ vau, po to vienas jų atėjo, padėjo man prie kojų 100 JAVdolerių ir nuėjo. Tokie buvo vadinamieji mūsų arbatpinigiai. Tais laikais tai buvo labai daug. Na, bet mes manėme, kad esame to verti“, sakė legendinį šlagerį „Mafija“ dažnai ne tik gangsteriams, bet ir paprastiems klausytojams atlikdavęs L. Kernagis. Antrasis Daktarų gaujos galios šaltinis - korumpuoti parei­ gūnai. Daktarai niekada nebūtų tapę galingiausia Lietuvos nu­ sikalstama grupuote, jei ne glaudus bendradabiavimas su vietos teisėsauga. Atrodo, kad korupcijos vėžiu iš visų didžiųjų Lietuvos miestų labiausiai sirgo būtent Kaunas. „Bene pagrindinis antrojo Lietuvos miesto bruožas - korup­ cinės galimybės. Nors tai visiems vienodai taikoma, Kaune labai ryšku, - pabrėžė buvęs ilgametis šalies kriminalistas, ėjęs aukštas pareigas, Visvaldas Račkauskas. - Manau, kad Kauno Daktarų grupuotė turėjo ypatingas korupcines galimybes gauti reikiamą palaikymą arba priedangą, paramą iš įvairiausių lygių valstybės tarnautojų. Tai buvo jų unikalus bruožas, nuo apačios iki pat vir­ šaus.“ Apie panašius dalykus Kaune prasitarė ir buvęs šalies polici­ jos vadovas Vytautas Grigaravičius: „Kaunas turi savo specifiką, kaip ir, be abejo, kiekvienas kitas šalies miestas. Mane ilgą laiką kamavo klausimas, kas teikė informaciją nusikalstamam pasau­ liui. Skyrėme tam dideles pajėgas ir lėšas, kad išsiaiškintume. Ieškojome dviveidžių pareigūnų, kurie lyg ir dirbdavo tėvynei, garbingai tarnaudavo policijai, bet kartu spėdavo darbuotis ir nusikaltėliams.“ L. Kernagis prisipažino, kad jam teko bendrauti su pačiais aukščiausiais laikinosios sostinės teisėsaugos pareigūnais. „Ir jie sakydavo, jog, kad ir kaip būtų gaila, Kaunas yra Kaunas. Šiame 102

mieste įstatymai galioja savotiškai. Kitokie santykiai tarp teisė­ saugos ir nusikaltėlių.“ V. Grigaravičius atvirai pareiškė, kad netgi nusikaltimų tyri­ mas Kaune vykdavo kitokiais būdais nei kituose šalies miestuose. „Kaune tai ypač jausdavome. Tarkime, žmogus pradeda kal­ bėti, duoda parodymus daugeliu atvejų tik tada, jeigu prieš jį sėdi pareigūnas iš Vilniaus. Nukentėjusieji sakydavo: jeigu iš Kauno ne, nekalbėsiu, nenoriu. Rodės, tvyrojo baimė, kad tą informaci­ ją kiekvienas pareigūnas ims ir nutekins“, - pažymėjo V. Griga­ ravičius. L. Kernagis prasitarė, kad „Vilijos“ restorano klestėjimo me­ tais ne kartą vakarais pasilinksminti užsukdavo ir aukščiausi pa­ reigūnai. „Kiek prisimenu, ir Daktarų gaujos žmonės sakydavo, jog čia ateina net ir pareigūnai. Susirinkdavo ir prokurorai, - sakė L. Kernagis. - Taigi galima suprasti, kad tiek metų tas restoranas egzistavo ne be priedangos. Kad ir kaip būtų keista.“ Tuo metu teisėsaugos korupcija Kaune buvo smarkiai išplitu­ si. Sąžiningą pareigūną gerbė ne tik jo kolegos, bet ir nusikaltė­ liai. Su mafijos gaujomis kovojusiame policijos padalinyje dirbęs A. Tepelys yra sakęs, kad jam ne kartą nusikaltėliai yra siūlę dide­ les pinigų sumas. Banditai norėjo, kad policininkai, gavę kyšių, užsimerktų, o jie nevaržomai toliau darytų naujus nusikaltimus. „Kokio dydžio buvo sumos? Nuo 100 tūkstančių iš karto ir po 10 tūkstančių kas mėnesį, - skaičius nurodė A. Tepelys. - Paskui ta suma dar paaugo. Čia konkrečiai H. Daktaras siūlė. Tai išgir­ dęs kartą aš jam sakau: „Tai gal aš apiforminsiu tave kaip agentą, o tu man už tai informaciją?“ Jis atšovė: „Kas aš tau toks?“ Pa­ 103

saldau, kad aš irgi toks pat. Kaip tu ant manęs nedirbsi, taip ir aš ant tavęs nedirbsiu. Po to kuriam laikui ir pagarba atsirado. Kartą jis pats pareiškė: „Ateina pas mane kriminalistai ir už du, tris šimtus žalių teiraujasi, gal reikia informacijos? Tiesiog patys siūlo paslaugas.“ Trečiasis Daktarų galios ramstis - visuotinė baimė. Specia­ listų nuomone, gaujos nariai visiškai sąmoningai elgėsi įžūliai reikėjo susikurti neliečiamųjų įvaizdį. Vienas pirmųjų ir seniausių šalyje kriminalistų, buvęs legen­ dinių 6-ųjų skyrių iniciatorius Alvydas Sadeckas teigė, kad Dak­ tarų vyrams ypač svarbi buvo savireklama. „Jiems savireklama buvo reikalinga, kad parodytų savo visa­ galybę, nebaudžiamumą. Tai vienas organizuoto nusikalstamu­ mo požymių, - kalbėjo A. Sadeckas. - Mes turbūt nežinome nė vienos organizuotų nusikaltėlių grupės, kuri sėdėtų tyliai, ausis suglaudusi, ir apie ją niekas negirdėtų. Tikslas ne tas. Ji turi įtvir­ tinti savo galybę, tai jai suteikia galimybę vykdyti nusikalstamą veiklą, verslą. Jie tuo ir pasižymėjo.“ Tvyrant visuotinei baimei ir tuometei Kauno policijai faktiš­ kai pasyviai stebint gaujos siautėjimą, reketuojami verslininkai nematydavo kitos išeities, kaip tik mokėti jiems duoklę. O jeigu verslininkai ir kreipdavosi pagalbos į pareigūnus, pageidaudavo bendrauti neoficialiai.

Kauno banditai ir policija veikė išvien?

XX a. paskutinį dešimtmetį Lietuvoje buvo tikras chaosas ne tik visuomenėje, bet ir teisėsaugoje. Todėl pareigūnams buvo su­ dėtinga dirbti su nuo banditų nukentėjusiomis aukomis. 104

„Sunkiausia buvo todėl, kad žmonės buvo linkę mokėti duo­ klę nusikaltėliams ir nesikreipti į policiją, - sakė buvęs Kauno ONTT veteranas Zenonas Rimša. - Ir, aišku, H. Daktaras savo rankomis nieko nedarė. Kaip ir Mongolas (Rimantas Ganusaus­ kas) ar Luras (Alvydas Viktoras Laurinavičius) - jie visi tuos vargšus torpedinius siuntinėdavo ten, kur prireikdavo. Šiandien vieša paslaptis, kad Lietuvoje sukasi daug juodų pinigų, o anks­ čiau buvo dar baisiau. Užtat nusikaltėliai taip gana saugiai ir jautėsi.“ Anot legendinių Kauno banditų pamėgto restorano scenoje dažnai koncertavusio L. Kernagio, mafijos klestėjimo laikais įvai­ riausių problemų prispausti žmonės, siekdami jas greit išspręsti, būdavo kur kas labiau linkę pasitelkti banditų, o ne policijos pa­ ramą. „Tada šių žmonių labiau bijojo nei policijos. Tuo metu labai populiarios buvo automobilių vagystės. Labai vogdavo, paskui reikėdavo juos išsipirkti. Transporto priemonę praradęs žmogus geriau išsipirkdavo negu kreipdavosi į policiją. Tai labai daug pa­ sako apie tuomečius laikus“, - sakė L. Kernagis. Apie anuomet buvusią visuotinę netvarką ir chaosą kalbėjo ir Kaune organizuotas gaujas stebėjęs A. Tepelys. „Tie susitikimai vykdavo dėl to, kad ateidavo verslininkai. Jie buvo labai įbauginti ir kreipdavosi pagalbos, - prisimena lauki­ nio banditizmo laikus buvęs kriminalistas. - Visada jiems siūly­ davome parašyti pareiškimą. Tačiau sutrikęs žmogus dažniausiai sakydavo: „Ar galima be pareiškimo? Nenoriu rašyti - yra šei­ ma, vaikai.“ Žmonės labai prigąsdinti buvo. Jie mūsų klausdavo: „Ar galite taip pakalbėti?“ Tekdavo važiuoti tiesiai pas banditus. Per tokius susitikimus jiems pasakydavau, kad paliktų tą ar kitą žmogų ramybėje, antraip susodinsime. Po tokių mūsų pasiro­ 105

dymų kai kurie verslininkai būdavo atpalaiduoti nuo mokėjimų banditams.“ Kauno kriminalistų susitikimai su banditais Lietuvos teisė­ saugos vadovams kėlė nemenkų įtarimų - ar tik jie nedirba ranka rankon? Tokie darbo metodai ne visiems atrodė priimtini, todėl net ir šiandien apie A. Tepelį ir Z. Rimšą kai kuriuose sluoks­ niuose kalbama ne iš pačios gražiausios pusės. „Pripažinsiu, kad tokie mano darbo metodai Vidaus reikalų ministerijoje ne visiems buvo suprantami. Maniau, kad vienas tikslų - ištraukti tuos žmones, nes tuometis kriminalinis pasaulis pritraukdavo labai daug jaunimo, sportininkų, - kalbėjo A. Te­ pelys, kuriam yra tekę bendrauti su ne viena Kauno kriminaline įžymybe. - Jie visi labai norėdavo to greito gero gyvenimo, ma­ tydavo, kad čia sukasi dideli pinigai. Buvau tikras, kad, norint iš­ traukti iš tamsaus liūno dar nesugedusį žmogų, reikia dirbti tokį profilaktinį darbą. Susitikus su tais banditais jiems aiškinti, kad yra ir kitoks gyvenimas, ne tik ėjimas vogti, reketuoti. Todėl ne kartą yra tekę eiti su jais kalbėti. Kadangi ne visi tai suprato, buvo paleidę kalbas, kad vos ne pats dirbu kartu su banditais.“ Ne vieną nusikaltėlių grupę pasalose stebėjęs buvęs krimi­ nalistas Juozas Rimkevičius taip pat neįžvelgia nieko bloga, jei žmogus su antpečiais neoficialioje aplinkoje susitinka su šešėli­ nio pasaulio atstovais. „Vieni įsitikinę, kad tai taktinė klaida, kad pareigūnams ne­ reikia su tokia specifine publika susitikinėti, bet aš manau, jog pažinti tuos žmones iš arčiau nėra blogai, - sakė J. Rimkevičius. Tuo labiau kad mes manėme, jog valstybė mumis pasitiki, skyrė užduotį kovoti su jais. Todėl turėjome teisę ir galimybę pasirinkti priemones ir viena jų buvo susitikimai su tomis personomis.“ 106

Sulaukęs aukščiausios teisėsaugos valdžios kritikos A. Tepelys neatlyžo ir ėmė įrodinėti, kad bendravimas neoficialioje aplin­ koje su nusikaltėliais - tai naujos, kitaip mąstančios pareigūnų kartos įrankis kovojant su organizuotu nusikalstamumu. „Asmeniškai buvau susitikęs su vidaus reikalų ministru ir tie­ siai jam pasakiau, kad jų metodai yra pasenę kone dešimtmečiu, - tvirtino A. Tepelys. - Mes stengėmės daryti taip, kaip daroma visame pasaulyje. Ir tolimojoje Japonijoje yra jakudzų nusikals­ tama organizacija, gyvuojanti šimtus metų. Ir Amerikoje, ir Itali­ joje, kitose šalyse, kur techninis teisėsaugos aprūpinimas ir dar­ buotojų skaičius bei galimybės daug didesnės. Bet vis dėlto ma­ fija egzistuoja. Tačiau ten ji suvaldoma. Būtent tai paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje siekėme padaryti ir Kaune, nes šiame mieste buvo visos Lietuvos mafijos centras, banditų branduolys. Taigi mes įvairiausiomis priemonėmis stengėmės, kad jie būtų suvaldyti.“ Nors iki šiol vertinami prieštaringai, tokie kriminalistų dar­ bo metodai davė neblogų rezultatų. Paradoksalu, tačiau tai, kad tuomet Kauną geležine ranka valdė Daktarai, padėjo laikinajai sostinei kurį laiką išvengti didelį atgarsį sukeliančių nusikaltimų, kurie drebino kitus didžiuosius Lietuvos miestus. Šiandien A. Tepelys drąsiai pripažįsta, kad dėl to jis asmeniš­ kai susitarė su H. Daktaru. „Buvo metas, kai Kaune mes buvome uždraudę sprogdinti, šaudyti. Kai maždaug 1992-aisiais į mūsų miestą atvažiavo tuo­ metis šalies generalinis komisaras, jis pasakė: „Jūs turbūt susita­ rėte su banditais ir todėl pas jus nesprogdina.“ Aš jam atsakiau: „Tai kodėl negalite susitarti Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje? Blogai, kad yra tokia tvarka?“ - prisimena A. Tepelys. 107

Vladimiras Kakoškinas, Kauno apygardos vyriausiojo proku­ roro pavaduotojas, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyri­ mo skyriaus vyriausiasis prokuroras, pasakojo, kad 1994-1995 metais Daktarų gaujos vyrai pradėjo reikštis kur kas aktyviau. „Tačiau kitos grupuotės su jais nekariavo, gaujų karų Kaune faktiškai nebuvo. Jeigu ir buvo, tai žemesniu lygmeniu, - pasa­ kojo prokuratūros veteranas. - Susitardavo? Jie tarpusavyje pa­ sidalindavo įtakos zonomis, sferomis, nusikaltimų rūšimis, kam kuo užsiimti. Vieni spiritu, kiti prostitucija, dar kiti ginklais, nar­ kotikais.“ Deja, ramybė Kaune baigėsi 1993-iųjų spalio 7-ąją. Tą lemtin­ gą rudens rytmetį „Vilija“ tapo kruviniausių Lietuvos kriminalis­ tikos istorijoje skerdynių vieta. Skerdynių išvakarėse nebuvo matyti jokių artėjančios nelai­ mės ženklų. Rodos, netrikdoma ramybė Kaune taip užliūliavo Vidaus reikalų ministeriją, kad ji netgi panaikino vadinamuosius 6-uosius skyrius, sukurtus kovai su organizuotu nusikalstamu­ mu. Tiesa, po kiek laiko jie vėl buvo atkurti, bet pervadinti. Toks reorganizavimas banditams buvo labai parankus, nes gerokai su­ silpnino pagrindinį jų priešą - kriminalistus. „Rodos, 1991 metais kažkas atėjo ir pasakė, kad 6-asis sky­ rius nebereikalingas, nes organizuotų nusikaltėlių gaujų kaip ir nėra. Ir faktiškai kaip ir niekas nedirbo, - prisimena A. Tepe­ lys. - Mes dirbome kasdienį darbą, aiškinomės, kas padangas pavogė ar magnetolą, bet kartu vykdėme ir savo užduotis - rin­ kome duomenis apie organizuotas gaujas, kurių po to prireikė. Po kiek laiko vėl pasikeitė valdžia. Ji įžiebė žalią šviesą, kad vis dėlto reikia dirbti su tuo organizuotu nusikalstamumu, kad jis egzistuoja.“ 108

Su analogiškais sunkumais teko susidurti ir J. Rimkevičiui: „Mūsų kartos pareigūnams iš tikrųjų gal buvo sunkiau, nes są­ lygos keitėsi nepalankiai. Iki 1991-ųjų buvo vienaip, paskui pasi­ rodė, kad viskas ne taip, prasidėjo visokie reorganizavimai, per­ tvarkymai ir visa kita. Galų gale taip viskas susiklostė, kad jie tapo galingi, mes buvome truputį silpnesni, mes visko mokėmės iš naujo, rinkome žmones ir siekėme ištirti nusikaltimus, prie­ šintis, kovoti.“ Milžiniškos pajamos, korumpuoti pareigūnai, visuotinė gangsterių baimė ir silpna, nuolat reorganizuojama policija H. Daktaro vadovaujamą gaują 1993 metais iškėlė į neregėtas aukš­ tumas. Pasijutę miesto valdovais, Daktarai pradėjo trokšti naująjį jų statusą atspindinčių atributų. Praėjus kuriam laikui gaujos vadeiva šalia Kauno esančiuo­ se Užliedžiuose pasistatė puikiai visai Lietuvai žinomą pilaitę beje, kur kas prabangesnę nei paties H. Daktaro pamėgto kulti­ nio amerikiečių televizijos serialo „Sopranai“ pagrindinio hero­ jaus, kurį suvaidino amžiną atilsį aktorius Jamesas Gandolfini, vila. O stiliaus ir etiketo klausimais banditai įkvėpimo sėmėsi iš pasaulinės literatūros ir kino klasikos - nemirtingo Mario Pužo romano „Krikštatėvis“ bei į geriausių visų laikų filmų šimtuką patekusios šios knygos ekranizacijos - viso pulko Holivudo žvaigždžių sukurtos trilogijos. „Ne kartą ieškojome tos krosnies, kur, anot pasakojimų, Dak­ tarai žmones degindavo. Ieškojome ir paslaptingų rūsių, grotų, bet, aišku, nieko toje „Vilijoje“ neradome, - pasakojo Z. Rimša. Pagal Korleonės mafijos Sicilijoje papročius, kauniečiai ten su­ sirinkdavo vilkėdami raudonus švarkus, susitikę meiliai bučiuodavosi, sveikindavosi. Tai buvo jų žydėjimo metas, kai buvo daug pinigų, kai viskas atrodė nebaudžiama.“ 109

„Taip, išties tais laikais jie laikė save Kauno gangsteriais. Žiū­ rėjo į Alą Capone, visus ryškiausius ketvirtojo dešimtmečio Amerikos gangsterius. Ir savo išvaizdą atitinkamai koreguodavo. Palikę agresyviai atrodančius sportinius kostiumus, į restoraną ateidavo pasipuošę baltais kostiumais, tamsiais marškiniais, pasiryšę baltus kaklaraiščius. Bet vidumi kaip buvo slabadzianski (vilijampoliečiai iš nusikalstamų sluoksnių), taip ir liko“, - tai­ kliai apibūdino V. Kakoškinas. J. Rimkevičius pasakojo, kad Daktarų vyrai tiesiog suvešėjo, kai prasidėjo legalaus verslo epocha. „Jiems tai negaliojo, jiems buvo vienodai, jie iš visų reikalavo duoklių ir pripažinimo, pa­ klusnumo. Tai buvojų veiklos piko metai, - teigė J. Rimkevičius. Jie suvokė, kad yra galingi, stiprūs, neįveikiami teisėsaugos, nes turi daug pinigų, galimybių, turi progą papirkti, prigąsdinti, žo­ džiu, gali veikti faktiškai nebaudžiami. Tuo labiau turėjo pavyz­ džių, skaitė tą specializuotą mokomąją literatūrą, tokią kaip M. Pužo romanas „Krikštatėvis“. Mes tada kalbėjome, kad daug kas paimta iš tos knygos, netgi jų aprangos stilius - balti kostiumai, kilimai, muzika ir net pompastiški restoranų atidarymai. Pagal jų mąstymo lygį perimti tokias „krikštatėviškas“ tradicijas nebuvo ypač sunku.“

Pistoletas, įremtas atlikėjui į galvą

Daktarų gaujos supratimu, save gerbiantys mafiozai turi turėti oficialų štabą - vien tam, kad aukos žinotų, kur nešti pinigus. Geriausia - restoraną, kad po sunkios darbo dienos būtų kur ne­ trukdomiems atsipūsti. O kaipgi kitaip? Juk Korleonės kontro­ liavo ne vieną restoraną, o ištisus jų tinklus. Na, kauniečiai Dak­ tarai vis dėlto ne Korleonės, tad ir restoraną jie įsigijo tik vieną. Jų gimtojoje Vilijampolėje, Varnių gatvėje, veikusią „Viliją“. Kurį 110

laiką tai buvo prašmatniausia Kauno pasilinksminimo vieta. Tol, kol restorano reputaciją į skutus sudraskė automatų „Kalašnikov” šūviai ir granatų sprogimai. 1993 metais Daktarai „Viliją“ užsimojo padaryti prestižiškiau­ sia Kauno naktinių linksmybių vieta. Ir jiems tai puikiai sekėsi. Restorano publiką linksmino geriausi Lietuvos estrados daininin­ kai, humoristai, televizijos laidų vedėjai. Čia vieną pirmųjų praei­ tyje populiarios televizijos laidos „Taip. Ne“ filmavimų suorgani­ zavo jos autorius Arūnas Valinskas. Net būdamas Seime prieš ke­ letą metų jis nenusikratė Daktarų šleifo. Buvo metas, kai „Vilijoje“ koncertavo netgi legendinė vokiečių popgrupė „Boney M“. Šio blizgesio fone kažkaip pasimiršdavo, kas yra tikrieji resto­ rano šeimininkai. „Mane pakvietė koncertuoti kaip vieną garsių to meto atlikė­ jų. Jie ten kūrė visą programą: pasitelkę populiariausius Lietuvoje atlikėjus norėjo padaryti elitinį restoraną. Daugelis sako, kaip tu galėjai ten tuo metu dalyvauti, ten juk banditai. Pasakysiu atvirai: nieko ten tokio nebuvo, - pasakojo populiarių šlagerių atlikė­ jas L. Kernagis. - Tai buvo normalus prabangus klubas, kuriame buvo moderniausia tuo laiku aparatūra, o jame dainavo populia­ riausi to meto atlikėjai. Jei prisimenate, netgi žiniasklaidos prie­ monės rodė, televizijos laidos iš ten buvo transliuojamos. Galiu pasakyti, kad tie vadinamieji mafijos vadai su mumis, daininin­ kais ir atlikėjais, elgėsi tikrai labai pagarbiai. Svarbiausia, vertino mūsų darbą. Manau, kad greičiausiai ta pagarba buvo todėl, jog jie negalėjo daryti to, ką mes darėme.“ Pasak L. Kernagio, kiekvieno pasirodymo pradžia „Vilijoje“ visada būdavo pompastiška ir oficiali. Vyrai ateidavo pasipuošę kostiumais, damos - vakarinėmis suknelėmis. Tačiau visas išori­ nis blizgesys dingdavo, kai tik banditai prisisiurbdavo alkoholio. 111

„Kartą baigėsi programa, mes visi jau rengėmės išeiti ir atė­ jo vienas iš Daktarų kompanijos atstovų. Jis paklausė manęs, ar negalėčiau papildomai jiems padainuoti, - nelinksmą situaciją papasakojo L. Kernagis. - Jis buvo, aišku, gerokai įkaušęs. Sakiau, kad, ko gero, ne, nes programa baigėsi. Bandžiau jam paaiškinti, kad pavargome ir skirstomės namo. Tuomet jis lyg juokais, lyg ne - svarbiausia, kad buvo gerokai įkaušęs - išsitraukė pistole­ tą, užsitaisė, įrėmė man į kaktą ir sako: „Aš tavęs labai gražiai prašau.“ Jam tada atsakiau: „Jeigu taip gražiai prašai, aš negaliu atsisakyti.“ Tą akimirką galvojau: neduok Dieve, jam nusprūs pirštas. Man būtų liūdnai baigęsi.“

Drastiškas išpuolis restorane

1993-iųjų spalio 7-osios rytą nebuvo jokių artėjančios trage­ dijos ženklų. Kad „Vilija“ netrukus taps kruviniausių Lietuvos kriminalistikos istorijoje skerdynių arena, žinojo tik du restora­ no link artėjantys žudikai ir žudynių užsakovai. Daktarams tai buvo eilinė darbo diena, prasidėjusi įprastai. „Jie tradiciškai iš ryto susirinko pirmajame restorane aukšte, nedidelėje salytėje šalia tarnybinių patalpų. Ten jie kone kasdien rinkdavosi ir aptarinėdavo, kas spaudoje parašyta apie juos ir t. t. Buvo susirinkę, jeigu neklystu, apie 12 žmonių, tarp jų ir H. Daktaras, jo artimiausi žmonės, - kraupaus įvykio pradžią pri­ simena V. Kakoškinas. - Maždaug apie 10-11 valandą ryto, dėl valandos dabar galiu suklysti, vis dėlto 20 metų praėjo, kažkuris iš jų pastebėjo, kad kažkoks nepažįstamas pilietis pravėrė duris, įkišo galvą ir tuojau pat dingo. H. Daktaras ir kiti artimiausi jo žmonės tuo pat metu iš karto atsikėlė iš už stalo ir perėjo į kitas patalpas.“ 112

Toks sutartinis Daktarų pasitraukimas iki šiol kelia abejonių ne vienam teisėsaugos veteranui, kuriam teko atidžiau pažvelgti į „Vilijos“ žudynių bylą. „Aišku, pasirodė keista, kad visi pagrindiniai gaujos nariai kone sekundžių tikslumu nusprendė išeiti iš tos patalpos, kurioje vėliau buvo šaudoma. Juk iš pradžių, kaip buvo kalbama, užėjo kažkoks geltonais treningais vilkintis vyras, pasižiūrėjo ir išėjo. Ir niekas nieko“, - dėstė Z. Rimša. V. Kakoškinas teigia, kad net ir praėjus daugiau kaip dvide­ šimčiai metų po šio įvykio liko įvairiausių versijų. „Bet viena versijų buvo, kad atsargumas suveikė, - pažymėjo prokuroras. Nepažįstamas asmuo įkiša galvą į, sakykim, tokią šventą vietą, kur paprastas pilietis nepateks, taigi kažkas negero gali nutikti. Pagaliau atsarga gėdos nedaro.“ O po kelių sekundžių „Vilijoje“ prasidėjo tikros skerdynės. „Iš karto užeina du žmonės su automatais ir visus iššaudo. Tie, kurie šaudė, nežinojo, į ką šaudė, - pasakojo Z. Rimša. - Žudikams pasakė, linktelėjo galva, kad jų taikiniai yra toje vietoje, verskite, o tie kaip tik tuo momentu išėjo. O pasiųsti žudikai juk nežinojo. Tad ką rado, tą ir sušaudė.“ V. Kakoškino teigimu, tą rytą penki žmonės iš Daktarų po­ sėdžių salės išėjo, o septyni liko sėdėti prie stalo. „Ir tuo metu įsiveržė žudikai, pradėjo į tuos sėdinčius šaudyti iš „Kalašnikov“ automatų. Išeidami dar granatą įmetė. Ji atšoko, sprogo, bet du toje patalpoje buvę žmonės liko gyvi. Negana to, žudikai dar pa­ leido keletą serijų iš automato į kieme stovinčias mašinas. Paskui jie sėdo į jų laukiančią mašiną, ten buvo trečias asmuo - vairuo­ tojas, ir kiemais išvažiavo. Ir visiems laikams dingo.“ L. Kernagis tik per atsitiktinumą išvengė „Vilijos“ restorane 113

apsilankiusių žudikų kulkų, mat tą rytą turėjo vykti iš anksto su­ planuota atlikėjų repeticija. „Mane nuo to didžiojo sušaudymo skyrė tik valanda. Juk mes turėjome tą dieną atvažiuoti repetuoti ir galėjome papulti į tą mėsmalę. Tiesiog pavėlavome“, - susimąstęs sakė L. Kernagis. Jis dabar dėkoja Dievui, kad tą lemtingą dieną pavėlavo į repe­ ticiją. O Kauno policijoje, sužinojus apie masines žudynes „Vili­ joje“, pasigirdo daugiaaukščių keiksmų serijos. Santykinė ramy­ bė Kaune baigėsi. Ir baigėsi su trenksmu. „Buvo šokas, - emocingai prisimena Z. Rimša. - Juk to dar niekada nebuvo. Kai pasakė, kad net penki žmonės „Vilijoje“ žuvo, važiuodami dar nežinojome, ką ten pamatysime.“ Žinia apie žudynes Daktarų pasilinksminimo vietoje paskli­ do žaibiškai. Kaip įprastai tokiais atvejais būna, į įvykio vietą su­ važiavo gausios teisėsaugininkų pajėgos. „Tai tikrai neeilinis nusikaltimas - šaudymas vidury dienos, sproginėjimai, penki lavonai, - kalbėjo V. Kakoškinas. - Todėl jam ištirti buvo mestos visos jėgos, kiek tik įmanoma. Tyrimas vyksta iki šiol, visų subtilybių negaliu atskleisti, galiu tik pasa­ kyti, kad šio nusikaltimo vykdytojų pėdsakai buvo aptikti kito­ je valstybėje. Užsakovai buvo iš Lietuvos, o vykdytojai - iš kitos valstybės.“ Įvykio vietą apžiūrėjus policijai, apie 15 valandą iš „Vilijos“ restorano buvo išnešami žuvusiųjų kūnai. Po paklodėmis - 2035 metų vyrų palaikai. Vienas be galvos, kitas nutraukta koja, trečias sumaitotas granatos. Tą kruviną popietę Kauno morge dirbęs sanitaras, primygti­ nai reikalavęs neminėti jo pavardės, pasakojo, kad nors ir turėjo 114

gerokai paprakaituoti, tai buvusi pati pelningiausia diena ne tik jam, bet ir jo talkininkams. „Mūsų darbuotojai visada stengdavosi, kad mirusieji gražiai atrodytų, - kalbėjo Kauno morgo darbuotojas. - Velionio arti­ mieji iš specifinės aplinkos parinkdavo gražius rūbus, visada iš geros parduotuvės, visi rūbai nauji, ne šarvoti skirti, bet kasdie­ niam naudojimui. Tokį lygį jie visada išlaikydavo. Aišku, parink­ davo ir atitinkamą karstą, kad būtų ąžuolinis ar koks nors kitoks, nelygu giminių norai. Tų asmenų laidotuvės visada būdavo iškil­ mingos.“

Kaip susiklostė žudikų likimai

„Vilijos“ skerdynės iškart apaugo įvairiausių gandų, spėlionių ir versijų voratinkliu. Viena jų - žudynes suorganizavo patys Daktarai. Tam, kad po to H. Daktaras galėtų jomis apkaltinti jam neįtikusius gaujos sė­ brus. Tačiau teisėsaugos veteranai to meto spaudoje nuodugniai svarstytą versiją vertina skeptiškai. „Man atrodo, kad tai būtų buvęs pernelyg sudėtingas ėjimas jų protui, - galimas sąmokslo teorijas atmetė J. Rimkevičius. Buvo protingų banditų, kurie žaidė partijas su daugeliu ėjimų į priekį, bet šioje vietoje aš netikiu, kad tai buvo jų žingsnis.“ Prisiminęs „Vilijos“ žudynes V. Grigaravičius pasiūlė atidžiau pažvelgti į aukų tapatybę. „Reikia pažiūrėti į žuvusiuosius, kas jie tokie buvo, kiek jie buvo svarbūs H. Daktarui. Jeigu jis būtų su­ organizavęs tokį nusikaltimą, pats save būtų susilpninęs. Tai ne­ logiška. Jeigu jam reikėdavo ką nors pašalinti, kaip dabar teisme jau įrodyta, jis žinodavo, kaip pasielgti, kad būtų galima tinkamai 115

atsikratyti vieno ar kito žmogaus. Tai jam nebuvo problema“, kalbėjo ekskomisaras. Kad ir kas buvo žudynių užsakovai, visi pareigūnai sutarė dėl vieno - vykdytojai buvo profesionalūs žudikai. „Sąlyginai profesionalai. Mat jei ten būtų visiškai profesiona­ liai atlikta, tarp gyvųjų nebūtų likę nė vieno žmogaus, - sakė V. Grigaravičius. - Juk išliko ir pats H. Daktaras... Taigi sakyčiau, kad tie smogikai savo užduotį įvykdė ne iki galo. Tą užduotį, kuri jiems buvo pateikta. Bent aš taip manau. Patalpos nebuvo apžiū­ rėtos, ką pamatė, pašaudė ir išvažiavo.“ Paskutinį XX a. dešimtmetį užsakyti samdomą žudiką nebu­ vo sudėtinga ne tik Rusijoje, bet ir visoje tuometėje Lietuvoje. „O taip, tais laikais užsakyti tokią paslaugą buvo labai papras­ ta, - kalbėjo J. Rimkevičius. - Norinčiųjų užsidirbti 5 000 ar 50 000 dolerių, ką nors užverčiant, buvo gana daug, juos surasti ne­ buvo sunku. Todėl darbinė versija tokia ir buvo - tarpusavio santykių aiškinimasis. Tuo labiau kad išorinių požymių, jog kas nors kam nors būtų prasiskolinęs, nebuvo matyti.“ Ieškant nusikaltimo vykdytojų tyrėjų žvilgsnis iškart nukrypo į Rytus, kur tuo metu buvo galima nesunkiai ir, svarbiausia, gana pigiai nusamdyti tokiam darbui reikalingų žmonių. Šiandien be­ veik neabejojama, kad samdomi žudikai į Kauną atvyko iš dviejų kaimyninių šalių. Apie tai itin atvirai man, šių eilučių autoriui, 2013-ųjų rudenį, praėjus lygiai 20 metų nuo šio nusikaltimo, prašneko tik kelioms dienoms į Lietuvą sugrįžęs ir kelias savo brangaus laiko minutes skyręs Gediminas Bučiūnas, Kauno apygardos prokuratūros Or­ ganizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, šiuo metu atliekantis specialiąją misiją Afganistane. 116

Būtent jis ne vienus metus tyrė žudynių „Vilijos“ restorane peripetijas, bandė į dienos šviesą ištraukti tikruosius užsakovus bei vykdytojus. Ir atrodo, kad jam pavyko. Šio susitikimo metu G. Bučiūnas suteikė visiškai naujų duomenų, apie kuriuos man anksčiau nėra tekę girdėti. Nustebino naujos šios istorinės mafi­ jos bylos aplinkybės. „Tai buvo žudikai iš Rusijos ir Baltarusijos, - atvirai viename Kauno restorane kalbėjo trumpai pabendrauti sutikęs G. Bučiū­ nas. - Būtent prieš šias žudynes buvo atvykę kai kurie asmenys, nakvojo Kaune ir bendravo su kai kuriais veikėjais. Ryšiai tarp Lietuvos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų nusikaltėlių, konkrečiu atveju Baltarusijos ir Rusijos, užsimezgė dar sovieti­ niais metais atliekant bausmes kalinimo įstaigose. Prieš kiek lai­ ko aptikome vienos grupuotės, kurios vienas narių ir lankėsi Lie­ tuvoje prieš žudynes, pėdsakus. Deja, tie asmenys buvo nuteisti mirties bausme ir ji buvo įvykdyta Baltarusijoje. Kaip paaiškėjo, jie buvo teisiami už verslininkų grobimą ir žudymą.“

Pašnekesys su Rusijos autoritetu

Nuosekliai tirdami šią bylą Kauno prokurorai V. Kakoškinas ir G. Bučiūnas 2006 metais buvo nuvykę į Maskvą pabendrauti su žymiausiu to meto Rusijos nusikalstamo pasaulio autoritetu. „Man pačiam su pavaduotoju teko važiuoti į Maskvą. Lankė­ mės tokioje garsioje kalinimo įstaigoje kaip kalėjimas „Matroskaja tišina“. Jis minimas daugelyje kriminalinio pobūdžio knygų. Ten mums teko tardyti jau buvusį Rusijos nusikalstamo pasaulio šulą Viačeslavą Ivankovą, pravarde Japonas (rus. Japonec). Ne Japončikas, kaip daugelis mėgsta sakyti, o Japonas - Japončiku jį kažkodėl pavadino žurnalistai. Aliuzija į pilietinio karo laikų 117

Odesos banditą Mišką Japončiką. O jis buvo Japonas, mat jo veido bruožai priminė japono. Jaunystėje jis netgi buvo laisvųjų imtynių sporto meistras“, - išskirtinį susitikimą su kriminalinio pasaulio žvaigžde prisimena V. Kakoškinas. Šis vizitas ilgam įstrigo ir jo kolegai G. Bučiūnui. „Japonas paliko neblogą įspūdį. Šis asmuo pasirodė labai apsi­ skaitęs. Neslėpsime, kad tam tikrų interesų jie tada turėjo ir Lie­ tuvoje“, - tvirtino G. Bučiūnas. Kadangi „Vilijos“ skerdynės iki šiol nėra ištirtos, prokurorai negali atskleisti pokalbio su Japonu detalių. Tačiau, pasak jų, nu­ sikaltėlių autoritetas suteikė nemažai vertingos informacijos. „To susitikimo metu jis patvirtino mūsų versijas, papasakojo, ką galėjo papasakoti. Jis buvo įteisintas vagis (rus. vor v zakone - aukščiausias, išskirtinis ir legendomis apipintas nusikaltėlių, kurie laikosi garbės įstatymo, sluoksnis Rusijos kriminaliniame pasaulyje. - Red.), kaip jis save vadino, ir bendrauti su tardymo organais jam nebuvo galima. Na, bet mums teko su juo netrum­ pai pabendrauti, apklausti ir pavyko sužinoti tai, ką mums reikė­ jo išgirsti“, - prasitarė V. Kakoškinas. Apie susitikimą su garsiuoju Rusijos mafiozu pernelyg nebu­ vo linkęs atvirauti ir G. Bučiūnas: „Tik tiek galiu pasakyti, kad yra apklausa ir bendravimas su žmogumi, kurio metu jis jautė­ si kiek laisviau, nesuvaržytas. Juk tai buvo pašnekesys, kai jam nereikėjo dėti parašo. Tokio pobūdžio apklausa nusikaltėliams leidžia pasidalinti įvairiapusiška informacija. Tada iš jų trykšta visai kitokios mintys, jos leidžia nubrėžti vykstančio ar tolesnio tyrimo kryptis.“ Praėjus keleriems metams, 2009-ųjų spalį, eidamas 69-uosius metus, paskutinis Rusijos mafijos krikštatėvis, legendinis krimi118

nalinis autoritetas V. Ivankovas mirė taip ir neatsigavęs po patir­ tų sužalojimų. Po kelių savaičių jis buvo palaidotas Vagankovo kapinėse. V. Ivankovas į ligoninę buvo paguldytas 2009 m. liepos 28-osios vakarą, kai jį, išeinantį iš prabangaus tailandiečių res­ torano Maskvoje, sužeidė kažkoks jaunas vyras, netikėtai išsi­ traukęs pistoletą. Iš nedidelio atstumo paleistos kulkos žymiam gangsteriui sužalojo pilvą. Kriminalinio pasaulio atstovai surado tą samdomą žudiką. Tai buvęs Afganistano karo dalyvis. Prieš mirtį jis išdavė, kas užsakė autoriteto mirtį. Rusų spauda pateikė šūsnį versijų, tačiau tikrieji užsakovai ir vykdytojai nežinomi iki šios dienos. Į Japono laidotuves suvažiavo kriminaliniai autoritetai iš viso pasaulio. Tiek Vagankovo kapinės, kuriose buvo palaidotas V. Ivankovas, tiek cerkvė, kur visą naktį buvo meldžiamasi už jo vėlę, buvo saugomos ir vadeivų asmens sargybinių, ir specialiųjų tarnybų. Tarp pastarųjų buvo net JAVspecialiųjų tarnybų, Izrae­ lio kriminalinės paieškos agentai.

Surasti du užsakovai

Kiti šnekinti teisėsaugos veteranai buvo kiek atviresni. Pasak jų, darbinė versija susiformavo kone iš karto po žudynių Vilijam­ polės restorane. Išradinėti dviračio nereikėjo. Žanro klasika grumtynės dėl valdžios gaujos viduje. „Manau, kad nedaug laiko praėjo, kol išlindo ta reali versi­ ja - dėl keršto. Juk jie nebuvo vienas kitą beprotiškai mylintys vaikystės draugai. Kai dar tyrėme 1987 metais gaujos įvykdytų plėšimų bylą, paaiškėjo, jog jie vogė vienas iš kito, naudojosi tuo, 119

kad vienas sėdi, o kitas tuomet lenda į jo butą. Tarp tų žmonių draugystės nėra. Ten tik išskaičiavimas, pelno siekimas, jokios sąžinės, taisyklių, supratimo (kaip rusai sako, poniatijų) lietuviš­ kas kriminalas niekada neturėjo, - samprotavo J. Rimkevičius. Jie nemanė, kad H. Daktaras yra šventas, vienintelis ir nepakar­ tojamas. Jis buvo toks pat kaip jie pacanas ir galų gale iškilo tik dėl to, kad prieš mentus šoko aiškintis, neprisipažino. Bet čia ne priežastis. Turėjai turėti realią priežastį, kad iškiltum. Tuo labiau su jo protiniais sugebėjimais. Ten buvo kur kas protingesnių už jį. Tai tie žmonės, manydami, kad nukentėjo nuo tokio pat kaip jis, paprasčiausiai nutarė jam atkeršyti.“ Z. Rimša pažymi, kad kiekvienoje nusikaltėlių terpėje anks­ čiau ar vėliau prasideda tarpusavio nesutarimai, konfliktai arba vadinamosios kruvinos razborkės (santykių aiškinimasis panau­ dojus fizinę jėgą ar šaunamuosius ginklus). „Daktarai patys vienas kitą pradėjo ėsti, kaip ir Daškiniai. Iš tuomečių įvykių buvo matyti, kad H. Daktaro aplinkoje buvęs Rimantas Ganusauskas-Mongolas panašus į Remigijų Daškevičių-Daškę. Jis be proto norėjo valdžios, net ant 100 JAV dolerių kupiūros buvo užsidėjęs savo nuotrauką. Buvo prisidaręs tokių pinigų kopijų. Be to, visada sakydavo, kad jo sūnus kada nors bus Lietuvos prezidentas, - prisimena Z. Rimša. - Jis to tikslingai siekė, norėjo tos valdžios. Be to, turėjo žalingą įprotį - buvo pri­ klausomas nuo narkotikų. Kaip žinoma, H. Daktaras narkomanų negalėjo pakęsti ir, ko gero, suorganizavo tą pasišaudymą. Juk tokiais sutapimais niekas negalėtų patikėti. Tarkime, kai įvyksta tas susišaudymas, Mongolas, užuot buvęs Bulgarijoje, at­ siranda Lenkijoje, netoli Lietuvos sienos. Jo brolis Mongoliukas (Deivis Ganusauskas, paskutinėje Daktarų byloje liudijęs prieš patį H. Daktarą, o vėliau pasikeitęs pavardę ir tapęs Ganu pa­ 120

sitraukė ne tik iš gimtojo Kauno, bet, kaip manoma, ir iš Lie­ tuvos. Sklando kalbos, kad jis paslapčia emigravo į Ameriką.) pasiskambina iš ryto, kad jis negali atvykti į minėtą gaujos narių susirinkimą. Juk jie visi susirinkdavo ten kaip j darbą. Susirink­ davo ne tik pagrindiniai, bet ir nepagrindiniai grupuotės nariai. O Mongoliukas tą rytą paskambino, kad jis blogai jaučiasi, negali atvykti, ir netrukus apsilankė žudikai ir visus iš eilės iššaudė. Po šio įvykio jis buvo pabėgęs į Kanadą, prašėsi prieglobsčio, bet negavo. Ko gero, ne iš gero gyvenimo visa tai.“ R. Ganusauskas dažnai buvo vadinamas Daktarų gaujos sme­ genimis. Protiniais sugebėjimais gerokai pranokęs H. Daktarą Mongolas buvo pagrindinis pelningiausių gaujos verslo schemų sumanytojas ir organizatorius, nuolat konkuravęs su Henyte dėl gaujos lyderio vardo. Juoda katė tarp buvusių vaikystės draugų jau buvo perbėgusi dar iki žudynių „Vilijoje“. „Mongolas buvo vienas iš jų, turėjo ypač gerą galvą. Bet jo problema buvo, kad pradėjo vartoti narkotikus. Kai pradėjo svaigintis, iš savo chebros ėmė ir pinigus vogti. Jis turėjo visą jam lojalių narkomanų būrį. Juos išlaikydavo, pašelpdavo, - Mongolo kriminalinę karjerą ir nuopuolius priminė A. Tepelys. - Pirmas konfliktas buvo netgi tuometėje spaudoje aprašytas, kad Dakta­ rai nupirko 6-ąjį skyrių. Po to aš susitikau su H. Daktaru ir klau­ siau: „Iš kur tos kalbos? Kada jūs ir kam iš mūsų mokėjote?“ Jis sako: „Rimukas čia vieną sykį už tą, už aną perdavė.“ Ten buvo žmonės, skolingi 60 tūkstančių JAV dolerių, jis jiems įklijavo ragę - 350 tūkst. Po to susitikome, sakau: „Žmonės skolingi 60 tūkst., jie tiek pat ir sugrąžins.“ Pasirodo, jis buvo pasakęs Dakta­ rui, kad neva man tuos pinigus sumokėjo. Išsikvietėme Mongolą, sakau jam: „Rimuk, kokius tu pinigus ir kada man mokėjai?“ Jis 121

pradėjo: „Tai tu, Hena, ne taip supratai.“ Po šio įvykio jam buvo peršauta ranka. Kas peršovė, nežinau, bet tokia buvo šio nesusi­ pratimo kaina.“ Peršautą Mongolo ranką neblogai atsimena ir kitas anų lai­ kų Kauno kriminalistas Z. Rimša: „Kartą sulaukėme pranešimo, kad Mongolas kreipėsi dėl rankos traumos. Neatsimenu, kokia trauma buvo, bet jis kreipėsi į medikus. Aišku, jis nieko nepasa­ kė. Po to susitikęs kažkurioje vietoje H. Daktaro klausiau: „Tai kas Mongolui atsitiko?“ Jis atsakė: „Sakė, kad nuo kopėčių nukri­ to.“ Paklausiau, nuo kokių kopėčių jis taip baisiai krito. Daktaras šyptelėjo: „Kitą kartą jis nuo tokių kopėčių nukris, kad iš viso neatsikels.“ Supratau, kad jis netyčia prasitarė, jog tarp jų bręsta nesutarimai. Ne veltui po to Mongolas kažkur lakstė, slapstėsi. Ir, aišku, buvo sugautas ir pradangintas.“ Sutapus kriminalistų ir nusikaltėlių „Vilijos“ žudynių tyrimo kryptims, banditai ėmėsi vykdyti savo teisingumą. Bausmė už tokią išdavystę galėjo būti tik viena - mirtis. Nors 1993-iųjų Ka­ lėdų vakarą paslaptingai dingusio Mongolo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas, šiandien oficialiai pripažįstama, kad jį nužudė Daktarai - tai vienas epizodų, už kuriuos jie yra nuteisti. Kitas įtariamas žudynių užsakovas - Rimantas Zalagaitis, pra­ varde Zalaga. Jo motyvas - kerštas už geriausio draugo Vladi­ miro Seneckio, tuo metu garsėjusio Turisto, Vovkos bei Sosiskos pravardėmis, mirtį. Turistą Daktarai mirtinai nukankino 1993-iųjų rugpjūčio pa­ baigoje, likus daugiau nei mėnesiui iki „Vilijos“ skerdynių. Turis­ to, kaip ir Mongolo, palaikų kriminalistai ieškojo ne kartą, tačiau jiems taip ir nepavyko jų aptikti. Nors neatmetama, kad galbūt Zalaga turėjo ir kitų sumetimų. 122

„Kartą kalbėjau susitikęs ne protokolui, domėjausi, kas ir kaip ten išties dėjosi, - pasakojo A. Tepelys. - Buvo tokia versija, kaip patys Daktarai pasakojo: kalbėta, kad buvo Baltijos šalių nu­ sikalstamo pasaulio asmenų sambūris, nes tuo metu į mūsų ir kaimyninių šalių regioną aktyviai veržėsi čečėnų mafija. Jie nu­ sprendė, kad reikia neįsileisti čečėnų. Būta kalbų, kad R. Zalagaitis su čečėnais jau dirbo ir nutarė, jog jei pašalins Daktarus, tada čečėnai galės įeiti į Lietuvą.“ Dar aštresnę versiją išsakė kitas šiandien tylėti nelinkęs buvęs aukštas Kauno pareigūnas J. Liaškinas: „Kurį laiką Kaune sklan­ dė kalbos, kad H. Daktaras nuvažiavo į Maskvą ir vietos šulams pareiškė: „Atiduokite man Zalagaitį.“ O šie jam atsakė klausimu: „Ką, tu mentas?“ Ir viskas, netgi atseit išvijo iš susitikimo. Apie tai man yra minėjusios H. Daktaro šestiorkos. Zalagai pasisekė labiau nei Mongolui. Po „Vilijos“ žudynių jis iškart spruko į užsienį ir ten sėkmingai pasislėpė. Tačiau savo veiklos pobūdžio nepakeitė. Pastarąjį kartą antrankiai Zalagai buvo uždėti 2002 metais Amsterdamo oro uoste, kur jis buvo su­ čiuptas su 17 kilogramų kokaino. Keista, tačiau už šį nusikaltimą jis kalėjo mažiau nei trejus metus. Kalbėta, kad jam į laisvę sugrįžti padėjo vienos įtakingos religinės bendruomenės atstovai. Naujausiomis žiniomis, dabar Zalaga yra nutolęs nuo kri­ minalinio pasaulio, tapo aktyviu vienos netradicinės religinės bendruomenės nariu. Yra netgi mačiusių, kaip jis vaikštinėja po Vilnių ir praeiviams į rankas bruka keistas religinio pobūdžio knygeles. Šiandien griuvėsiais virtusioje „Vilijoje“ klaidžioja ne tik pen­ kios tų klaikių skerdynių aukų šmėklos. Tos sienos matė ir dau­ giau kankinamų ir žudomų žmonių. 123

„Šiame objekte ne tik penki asmenys buvo nušauti. Ir prieš tai, ir po to dar buvo įvairiausių nusikaltimų, - teigė V. Kakoškinas. - 1997 metais Robertas Borchertas, pravarde Karakasas, buvo nužudytas būtent „Vilijoje“, po to išvežtas į Lampėdžius. Jo lavonas buvo išmestas ant Nemuno ledo. Kiek teko girdėti, tame pastate vykdavo dažnos Daktarams neįtikusių žmonių egzekuci­ jos. Ir būtent toje salėje, kur buvo tas garsusis sušaudymas. Čia jie suderindavo poilsį su „darbu“.“ Šiandien iš buvusio Daktarų pasididžiavimo - „Vilijos“ res­ torano - liko tik griuvėsiai. Tai gana simboliška, nes ir iš pačios Daktarų gaujos liko tik šešėlis jos buvusios galybės.

Daktarų gaujos agonija

Tai pasakojimas apie, ko gero, žymiausios Lietuvoje Daktarų gaujos agoniją. Net tris dešimtmečius klestėjusios šiuo metu Lukiškėse kali­ namo Henriko Daktaro vadovautos grupuotės kai kurie nariai šiandien jau negyvi, kiti už grotų, o dar kitiems už jų padary­ tus nusikaltimus yra suėjęs senaties terminas. Galima teigti, kad Kaune 1978 metais susiformavusios Daktarų gaujos nebėra. „Galiu drąsiai pareikšti, kad tokių kaip Daktarai nebėra jau gerą dešimtmetį. Apie juos mums, paprastiems mirtingiesiems, primenate tik jūs, žurnalistai. Po jų organizuoto nusikalstamumo istorijoje buvo kur kas rimtesnių ir žiauresniais metodais veiku­ sių grupuočių“, - taip ne per seniausiai per vieną privatų pokal­ bį prie puodelio kavos man pareiškė vienas aukščiausių pareigų Kriminalinės policijos biure einantis asmuo. O juk viskas prasidėjo nuo vieno nebetylėti nusprendusio žmogaus.

Atviras Kapucino pareiškimas

Per ilgai trukusias derybas šiaip ne taip pavyko surasti ir pa­ kalbinti žmogų, tapusį vieno paskutinių įžūlių Daktarų gaujos vyrų išpuolių auka. Tačiau duoti interviu jis sutiko tik su sąlyga, kad neatskleisiu jo tapatybės. Tad šiame pasakojime jį pristatau taip, kaip nuo neatmenamų laikų vadino buvęs artimas jo vaikys­ tės laikų bičiulis H. Daktaras, - Kapucinu. „Mes su juo (H. Daktaru. - Red.) kaimynai buvome nuo vai­ kystės, - savo pasakojimą pradėjo Kapucino pravarde žinomas 125

vyriškis, kuris ilgą laiką gyveno valstybės saugomų liudytojų prieglaudoje. - Prieš daugelį metų balandžius laikėme ir norma­ liai bendravome. Tai buvo maždaug 1987-1990 metais. Tada bu­ vome geri draugai, ne taip, kaip kaimynai pažįstami būna: labas ir viso gero. Mes su juo išties artimai bendravome. Ir pasportuo­ davome, ir kartu į pirtį nueidavome. Bet po to, kai pamačiau, kas jis, nusprendžiau atšokti. Pamačiau, kad jam ir jo aplinkai nėra nieko švento. Ten tokie žmonės, kad ir tėvą, ir motiną už rublį parduos.“ Praėjus daugeliui metų Kapucinas pasigailėjo buvusios savo draugystės su H. Daktaru. Už tai jam teko brangiai sumokėti. Prasidėjo viskas lyg ir nekaltai - nuo noro pasikalbėti. „Iš pat pradžių jis atsiuntė vieną tokį bendrą pažįstamą, - pri­ simena Kapucinas. - Jis pareiškė, esą Daktaras nori pasikalbėti. Atsakiau, kad sąžiningai gyvenu, dirbu, neturiu reikalų, neturiu net noro apie ką nors šnekėti. Tai kartojosi kelis sykius. Galiau­ siai jam trūko kantrybė, jis pats atvažiavo į mūsų butą. Atvykęs pareiškė: „Kodėl tu toks išdidus? Neatvažiuoji, nepasikalbi.“ Pa­ sakiau, kad dirbu ir su tais senais reikalais nieko bendra neturiu. Tai išgirdęs jis pareiškė: „Jeigu dirbi, žinau, namą gerą sta­ tai, parduosi. Reikia, kad bachūriukams padėtum.“ O ta va­ dinamoji bachūriukų chebra - tai jo sūnus Enrikas Daktaras, žmona Ramutė Daktarienė. Aš jam tiesiai pasakiau, kad tikrai neduosiu, nemokėsiu. Jis pareiškė: „Nemokėsi, pats žinai, kas bus. Arba kaip Mongolas (Rimantas Ganusauskas, buvęs vienas Daktarų bosų, kuris iki šiol nesurastas, manoma, saviškių nužu­ dytas ir užkastas viename pakaunės miškų. - Red.) į Ameriką išvažiuosi.“

126

Apšaudė stebint praeiviams ir... policijos patruliams

Psichologinis teroras tęsėsi kone pusę metų. Daktarai Kapuci­ ną kalbino ir gražiuoju, ir grasino, net du kartus bandė pagrobti niekas nepadėjo. Kapucinas reikalaujamos šimto tūkstančių litų sumos mokėti nesiruošė. Taip atėjo 2005-ųjų gegužės 6-oji. „Atvažiavome su žmona į polikliniką. Ji nuėjo penkioms minutėms pas gydytoją, o aš likau sėdėti mašinoje prie vai­ ro, - lemtingos dienos įvykius prisimena Kapucinas. - Pa­ menu, sėdžiu ir privažiuoja iš šono vienas BMW automobilis. Akivaizdžiai užstato, paskui kitas privažiuoja iš užpakalio. O priekyje stovėjo kažkieno mašina, tad aš negalėjau išvažiuo­ ti. Iš vieno privažiavusių BMW iššoko du vaikinai, vienas api­ bėgo aplink mašiną, kitas iš karto prie durelių. Ir pradėjo pro stiklus šaudyti.“ Norėdamas atidžiau pažvelgti į šią istoriją, turėjau susipažinti su iki šiol Vilniaus apygardos teismo archyve saugoma baudžia­ mąja byla, kurioje yra dokumentas su minėtame išpuolyje daly­ vavusių kauniečių banditų telefono pokalbiais. Sklaidydamas šią medžiagą kai kuriuose smulkiai surašytuose pokalbiuose aptikau itin išraiškingų ir padarytame nusikaltime dalyvavusių vyriškių kaltę aiškiai pagrindžiančių frazių. Vieno byloje minimų asmenų prieš pat paleidžiant šūvius ištarti žodžiai skamba taip: „Sukapojam į kojas, n..., jį!“ Apie ginkluotą išpuolį išgirdo tuo metu gydymo įstaigoje bu­ vusi Kapucino žmona. 127

„Užėjau, sėdžiu priimamajame. Staiga išgirdau keistus garsus, trenksmus. Apie šaudymą tikrai nepagalvojau. Juk kas gali pati­ kėti, kad vidury dienos galėtų nutikti tokie dalykai. Be to, dau­ giabučių kieme buvo nemažai žmonių. Tad nė minties nekilo, kad už lango gali būti šaudoma, - prisimena Kapucino sutuokti­ nė. - Paskui įėjusi pas gydytoją išgirdau vyriškus balsus. Pro lan­ gą pamačiau kiaurą mašinos stiklą ir nueinantį Darių Mačianską (vieną tuomečių H. Daktaro torpedų. - Red.). Pamačiau jo pa­ skutinį judesį su ginklu rankoje. Po akimirkos jis sėdo į mašiną, dar atsisuko į mus. Kaip atsidūriau prie mašinos, tikrai nebeatsi­ menu. Pamenu, kad radau kruviną vyrą.“ Užpuolikai paleido šūvius Kapucinui į kojas. „Dar spėjau kažkiek sėdynę atslinkti. Manau, būtų į pilvą šau­ dę, bet kai sėdynę atslinkau, tai į kojas pataikė, - apie užpuoli­ kų ataką pasakojo Kapucinas. - Iš užpakalyje mane blokavusio BMW iššoko D. Mačianskas. Jis įsiveržė pro galines dureles ir laikė mane už sprando. Paskui, kai sušaudė kojas, stengėsi mane išvilkti iš mašinos. Rankomis buvau įsirėmęs į vairą, todėl ir neišvilko. Nors mėgino tai jėga padaryti trise.“ Prieš 9 metus ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą šokiravęs ban­ ditų išpuolis nustebino net aukščiausias pareigas einančius šalies kriminalistus. „Žmogus buvo suluošintas visam gyvenimui. Niekas nežino, kas būtų nutikę, jeigu būtų pavykę jį pagrobti, - kalbėjo vienas įtakingiausių Kriminalinės policijos biuro darbuotojų Andžejus Roginskis. - Neaišku, ar jį kada nors būtume pamatę. Savo prak­ tikoje turėjome ne vieną atvejį, kai žmonės dingdavo be žinios. Po to nebepavykdavo išsiaiškinti, kas su jais nutiko, nors faktiš­ kai žinojome, kad gyvų rasti tikimybės beveik nėra.“ 128

Po šio įvykio Kapucinas apsisprendė duoti parodymus. Tais laikais tai buvo toks išskirtinis atvejis, kad į šios bylos tyrimą iš­ kart įsitraukė aukščiausi Lietuvos teisėsaugos pareigūnai. „Bent jau mano praktikoje labai retas atvejis, kai žmogus aukoja asmeninę ramybę siekdamas duoti parodymus prieš tokį autoritetą kriminaliniame pasaulyje turinčius asmenis ir dar būdamas nukentėjęs liudytojas, - kalbėjo Tomas Meškaus­ kas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir ko­ rupcijos tyrimo departamento prokuroras, tyręs reketuojamos kauniečių poros bylą. - Dabar kur kas dažniau susiduriame su situacijomis, kai bendradarbiauti su policija ar suteikti tikrai vertingos informacijos ryžtasi tik tokie asmenys, kurie patys susikuria problemų. Tačiau šiuo atveju situacija buvo visai kita. Žmogus, kurio niekas nevertė to daryti, sutiko bendradarbiauti, davė parodymus. Kita vertus, jis neturėjo pasirinkimo, kaip visa tai išspręsti.“ Tuo metu Kauno teisėsauga turėjo tokią prastą reputaciją, kad daugelis laikinosios sostinės policiją laikė dar vienu Daktarų gaujos filialu. Tad buvo nuspręsta šį nusikaltimą narplioti vilnie­ čių pareigūnų pajėgomis. „Tada, kai į mane šaudė, užpakalyje stovėjo policijos mašina. Ji kažkodėl buvo sustojusi. Pažiūrėjo, kas šaudo, kažkiek pasto­ vėjo ir nuvažiavo. Pamenu, kad tai buvo mašina su švyturėliais, atvirai prieš įjungtą vaizdo kamerą kalbėjo Kapucinas. - Neži­ nau, ar jie netyčia sustojo ir grožėjosi tuo vaizdu. O gal pats H. Daktaras juos atsiuntė pažiūrėti, kad viskas būtų gerai?.. Po to, kai jau gulėjau ligoninėje, mane pasiekė kalbos, kad minėti pa­ reigūnai buvo atleisti iš pareigų.“

129

Prisipažino nebeturįs draugų

Buvęs generalinis prokuroras, dabar Seimo narys Artūras Paulauskas pareiškė, kad anuomet H. Daktaras policijoje turėjo nemažai patikimų žmonių. „Kartą įvykdžius prieš jį, kaip jam atrodė, pasikėsinimą, buvo suimti nusikaltėliai ir policijoje jie buvo tardomi. Jų buvo klau­ siama, ar ne jie prieš H. Daktarą suorganizavo pasikėsinimą. Kaip vėliau man pasakojo vienas žmogus, jo parodymai buvo tikslinami skambinant pačiam H. Daktarui ir klausiant, ar atitin­ ka jo parodymus. Jis man sakė tardymo metu supratęs, kad čia veikia viena chebra ir kad jam tenka ne tik prieš policininkus, bet ir prieš patį H. Daktarą aiškintis.“ Po nepavykusio bandymo pagrobti vaikystės laikų draugą H. Daktaras buvo dar keletą kartų susitikęs su Kapucinu ir bandė saldžiomis kalbomis užglaistyti šį, anot jo, nesusipratimą. Tačiau H. Daktaras nesusivokė, kad šie pokalbiai filmuojami. Į vieną tokių susitikimų su Kapucinu, tada lydimą policijos apsaugos, H. Daktaras atvyko su žmona Ramute. Šis pokalbis vyko viename Druskininkuose veikiančių restoranų. Siūlau ke­ lias įdomiausias šio nusikaltimo byloje surašyto H. Daktaro ir Kapucino pokalbio, kurio kalba netaisyta, ištraukas. Šio pokalbio metu H. Daktaras aiškiai Kapucinui leidžia suprasti, kad jis ne­ atpažintų jį sužalojusių ginkluotų užpuolikų, taip pat užsimena apie savo susilpnėjusią įtaką Kauno gangsterių pasaulyje.

H. Daktaras (H. D.): Dabar geriausia, kad čia būtų viskas baigta, rami galva tau ir man.

Kapucinas (K.): O kaip dabar čia pabaigsi? H. D.: Paprastai, blet, kaip. 130

K.: Kaip paprastai taip? Paprastai man nusišaut? H. D.: Ne, nu tu durnas. K.: Nesuprantu biški. H, D.: Nu paprastai, nu, buvo, buvo įvykis, blet, ten nei vieno neatpažinai, ne šitie, nachui, ir viskas, ir viskas baigėsi. K.: Žinok, manęs nesupažindino, bet, kiek aš žinau, kad tenai prisipažinę yra. Nes advokatas kaip pareiškė, kad, karoče, kad ten jie gynėsi. H. D.: Ne, jie nori tik šitą paskutinę versiją ant teismo taip pa­ sakyt. K.: Ir anksčiau girdėjau kažką tokio. H. D.: Paskatinta versija tai čia šitam teismui, jeigu nieko ne­ bus, kada vienas prisipažįsta ir sakys tai, blet, žinok. Paskatinta versija, taip nei vienas nieko neprisipažįsta... Aš tau kaip draugui sakau, geriausia tavo versija. Šovė? Šovė. Bet ne šitie dalbajobai, viskas tau, sau (neaiškūs žodžiai). K.: Kam tu, blet, su tokiais susidedi, kad jie durniai tenai na­ tūralūs. H. D.: Aš su jais nesusidedu. Aš Mačkos (Dariaus Mačiansko) nekart nematęs, jis, blet, popierinis mano padelnikas, ašjo nei kar­ tą nebuvau matęs. Aš Prancūzijoj susitikau su juo, blet, žinai, jis atvažiuosiu, blet, į Kauną, taip, kitaip, blet. Davai, nu atvažiuok. Pist, atvažiuoja, blet, pas motiną cepelinų pavalgyt, pakalbėt, blet. Aš sakau, Dariau, niekur nelendu, ką jūs norit, tą darykit, man pochui dabar. Aš atsėdėjau už visus už visus, už visą visą Kauną, man daugiau jau, nachui, nereikia... Dabar visi vienas su kitu, blet. Dabar nėra taip, kaip anksčiau buvome, draugiškai kalbėdavom. Dabar visipaticharia (kiekvienas 131

sau, atskirai ir tyliai. - Red.). Vienas ką daro, blet, aš kai grįžau, sakau, davai kokį nors biznį, įtraukit mane, blet. Kiekvienas ats­ kirai, Džeimsas daro savo, Ilgas savo, Batka savo, visi savo. Nieks nepritraukė. Visi paticharia varo, blet. Nėra, nėr iš ko gyvent, blet. Anksčiau matei, kaip buvo, Vilniuj eilės stovėdavo, nachui, tų vers­ lininkų pilna. Dabar b..., visi bėga, visi su manim bendraut neno­ ri. Nei Luras, nei Gogą su manim irgi nebendrauja, nieks nenori, visi bijo, nachui, nachui su manim problemos. Apuokas, ir tas, pa­ bėgo, blet. Visi pabėgo nachui, vienas. Baigėsi. Vienas turi, visi turi savo biznį, turi savo namus. Per šešis metus viską praradau. Nei aš kokio biznio turiu, nei ką... Padavė pinigus ir gyvenu, viskas jau, visi razašlis (išsiskirstė. - Red.), pats supranti... Tos kalbos, kad pasikėsinimą, kad čia mano draugai pridarė, nachui. Kokie jie mano draugai, blet? Pas mane tų draugų, blet, nėra, kai sėdau, pastebėjau, kas tie draugai, nei vieno neliko tų draugų, blet. Va, draugas mano geriausias, šviesi... (turima ome­ ny žmona. - Red.)

Spausti bandė per artimiausius žmones

Ilgas ir kruopštus Vilniaus kriminalistų ir prokurorų darbas galų gale baigėsi logišku rezultatu - H. Daktaro sulaikymu. Vie­ ną 2005-ųjų lapkričio rytą pramoniniame Kauno rajone, tiesiog gatvėje, surengtas sulaikymas gaujos vadeivai buvo visiškai neti­ kėtas. „Pasakysiu vienu žodžiu - jam buvo šokas, - sakė Daktarų gaujos boso sulaikymą koordinavęs A. Roginskis. - Man pačiam teko dalyvauti šioje operacijoje su kitais kolegomis, kurie padarė milžinišką darbą dokumentuojant šio nusikalstamo susivieniji­ mo ir konkrečiai H. Daktaro veiklą. Manau, kad sulaikymas jam 132

buvo visiškas netikėtumas. Ko gero, jis nesitikėjo, kad visa tai iš­ sirutuliuos į tai, ką mes dabar turime.“ Tąsyk suėmus H. Daktarą, išaiškėjo ir tai, kad Kapucinas ir jo žmona ruošiasi liudyti teisme. Gauja metė visas pajėgas, kad tik šie parodymai būtų pakeisti, prisijungė netgi H. Daktaro ištiki­ miausios moterys - žmona ir motina. Tačiau Kapucinui ir jo žmonai kategoriškai atsisakius derėtis su nusikaltėliais, banditai ėmė spausti visais frontais. Jie nepa­ miršo nieko - nei šios poros artimųjų, nei draugų. „Kartą pas mano mamą apsilankė H. Daktaro pasiųstas žmogus ir tiesiai pareiškė: „Jūs jai pasakykite, kad tegul geriau atsiima visus pareiškimus, nes pati suprantate, kad ilgai negy­ vens.“ Aiškiai leido suprasti, kad tas, kuris su H. Daktaru pyks­ tasi, ilgai negyvena, - siaubingas banditų teroro dienas prisi­ mena Kapucino žmona. - Daktaro moterys per vieną močiutę susirado mano jaunystės laikų draugę ir per ją prašė, kad atsiimčiau parodymus, kad pakeisčiau viską. Ramutė (H. Daktaro žmona. - Red.) sakė: „Ant kelių prieš tave atsiklaupsiu, tiktai tu pasakyk.“ Visų įtariamųjų kaltė šioje Kapucino užpuolimo ir turto prie­ vartavimo byloje buvo įrodyta ir visi jie ilgiems metams sėdo už grotų. Visi, išskyrus gaujos vadeivą. Tyrėjams ir prokurorams taip ir nepavyko įrodyti, kad pasikėsinimą į Kapuciną organiza­ vo H. Daktaras. Jis irgi buvo nuteistas, tačiau tik už turto prievartavimą, epi­ zodą su pasikėsinimu į Kapuciną išskyrus į atskirą bylą, kurioje gaujos vadeiva kaltinimų išvengė. H. Daktarui paskirtos bausmės dydis Kapucinui sukėlė abejo­ nių dėl teismo nešališkumo. 133

„Labai stiprių abejonių, - nelinksmai ištarė Kapucinas. - Juk H. Daktaras buvo teistas už reketą, teistumas nesibaigęs ir iš karto vėl reketas, bet gauna mažiau negu minimumą. Galiausiai aukštesnės instancijos teismas ir ieškinį sumažina. Tai daug ką pasako. Pirmas teismas buvo priteisęs kažkur 40 tūkstančių litų, o antras teismas sumažino, priteisė 8 ar 9 tūkstančius litų.“ Ši istorija Kapucinui ir jo šeimai nepraėjo be pasekmių. Jis visam gyvenimui liko invalidas, teko atsisveikinti su svajone gy­ venti erdviame nuosavame name, daugybę nepatogumų kelia juos iki šiol visur lydinti policijos apsauga. Dar sunkiau įvertinti psichologines traumas ir žaizdas. Bet nei Kapucinas, nei jo žmona tuomet priimto sprendimo nepa­ klusti banditams nesigaili. Sako, kad jeigu reikėtų, pasielgtų taip pat. Todėl šiandien jie miega ramiai.

Kodėl neįtiko šiuolaikiniams banditams?

2007-ųjų vasarą po pusantrų metų grįžęs iš kalinimo vietos H. Daktaras rado visai kitokį ne tik organizuoto nusikalstamumo, bet ir verslo pasaulį. Organizuotas nusikalstamumas per tą laiką stipriai pasikeitė. Kaune galvą kėlė naujos gaujos, o jo vardas jau nebesukeldavo tokio baimingo virpulio kaip anksčiau. „Tuo metu jo autoritetas krito, atsirado daug naujų įžūlių be­ siformuojančių gaujų. Jų nariai, matydami silpnėjantį Daktarų gaujos autoritetą, jų ekonominį potencialą, ne visada paklusdavo net ir stiprių tarptautinių gaujų nuomonei, - pasakojo aktyviai prie Daktarų gaujos sužlugdymo prisidėjęs buvęs ilgametis Kri­ minalinės policijos biuro darbuotojas, dabar Seimo narys Vita­ 134

lijus Gailius. - Vienas organizuoto nusikalstamumo klasikas dar maždaug 1997-1998 metais yra sakęs, kad ateina nevaldomų jaunuolių, kuriems negalioja jokių banditų įstatymai, metas. Vie­ nintelis, kas juos motyvuoja, - pinigai.“ Prieš pasitraukdamas iš pakaunėje esančio Užliedžių dvaro, 2008-ųjų pabaigoje H. Daktaras dar mėgino užmegzti kontaktus su Kaune tuo metu karaliavusia Agurkinių gauja. Manoma, kad jis norėjo išsiaiškinti dėl nuskriausto savo pažįstamo, o gal net prisišlieti prie ryškiai suklestėjusių Daktarų įpėdinių. Tačiau tokie bandymai Henai baigėsi viešu pažeminimu. „Bandė jis šlietis ar atstovauti kažkokios kitos asmenų grupės interesams - čia yra dvi skirtingos versijos. Man yra tekę girdėti, kad keletą kartų jo buvo mandagiai paprašyta palikti susitikimo vietą, jis buvo pasiųstas tuo metu galvą kėlusių jaunimo gaujų“, savą versiją pateikė V. Gailius. Kaune vieša paslaptis, kad per vieną tokių susitikimų Daktarų patriarchas buvo pasiųstas ant trijų raidžių. Net ir banditus išduoda jausmai

Pasak buvusio H. Daktaro vaikystės draugo Kapucino, su ei­ linio bandito padėtimi gaujos vadas susitaikyti negalėjo. Pradėti sąžiningo gyvenimo jis irgi nenorėjo. Tuo metu virš jo galvos jau tvenkėsi juodi debesys - buvo su­ burta geriausių kriminalistų grupė, kuriai buvo iškeltas vieninte­ lis uždavinys - sutriuškinti Daktarų gaują. Paaiškėjo, kad jauni, išsilavinimą jau nepriklausomoje Lie­ tuvoje gavę operatyvininkai, ginkluoti naujausia technika, ne­ standartiniu mąstymu ir begaliniu entuziazmu, gali nuversti kalnus. 135

Nors ir sakoma, kad laikas visada dirba policijos nenaudai, šį kartą jis tapo pareigūnų sąjungininku. Bene pirmasis iš senosios gvardijos su kriminalistais pradėjo bendrauti žemesnes pozicijas gaujoje turėjęs Saulius Vaitukaitis, pravarde Sauliukas. Jis kone dešimtmetį gyveno ir dirbo Jungti­ nėse Valstijose, tačiau prieš šešerius metus buvo sulaikytas, kai bandė neteisėtai kirsti Meksikos sieną, ir pargabentas į gimtinę. Prieš ketverius metus Čikagoje federaliniai agentai sulaikė Daktarų jaunimui priskiriamą Arūną Šimėną, pravarde Kiška. Nesnaudė ir Lietuvos pareigūnai - į jų tinklus Daktarų gaujos nariai pakliuvo vienas po kito. Laisvėje likusi Daktarų autoritetų trijulė - H. Daktaras, Egi­ dijus Abarius ir Rolandas Zaveckas supanikavo ir vienas paskui kitą bandė sprukti iš Kauno. Tik išlipęs iš kelto, atplaukusio iš Estijos į Suomiją, buvo suimtas E. Abarius, pravarde Gogą. Po mėnesio į kriminalistų rankas pakliuvo ir R. ZaveckasDžempis. Jis buvo sulaikytas Klaipėdoje išeinantis iš konspira­ cinio buto. Pasislėpti nuo teisėsaugos atokioje sodyboje nutarė ir pats gaujos vadeiva. Šiandien žinoma, kad slapstydamasis H. Daktaras kartais atslinkdavo į apleistą sodybą Panevėžio rajone pasiimti jam arti­ mų žmonių atvežamų daiktų. Čia jis laikė ir savo pašto karvelius. Gali būti, kad jų padedamas H. Daktaras palaikė ryšį su Kaune likusiais šeimos nariais. „Šiaip jis ilgą laiką slapstėsi ir Lietuvoje. Tiesa, imdamasis la­ bai didelių atsargumo priemonių, faktiškai taikydamas, sakyčiau, pokario laikų rezistentų metodus, - apie Vilijampolės įžymybės 136

slapstymosi laikotarpį atvirai prašneko buvęs šalies policijos va­ dovas Vytautas Grigaravičius. - Jis nesinaudojo šiuolaikine tech­ nika, pas jį nebuvo jokio telefono, kompiuterių ar panašiai. Ben­ dravo tiktai per žmones, kuriuos artimai pažinojo, faktiškai per ryšininkus.“ Kad H. Daktaras slepiasi atokioje sodyboje Panevėžio rajone, kriminalistai sužinojo prieš penkerius metus - 2009 metų vasarį, tačiau buvo jau per vėlu - gaujos vadeiva pakeitė slėptuvę. Ir nors niekas iš teisėsaugininkų vis dar nelinkęs atskleisti operatyvinio darbo virtuvės paslapčių, ką reikia sekti, kriminalistai puikiai ži­ nojo. „Aš turbūt išliksiu iki galo profesionalus ir neįvardinsiu kon­ krečių tyrimo detalių, tiktai pasakysiu, kad vienaip ar kitaip vyksta asmenų, nusikaltėlių paieškos organizavimas, - kalbėjo V. Gailius. - Kaip parodė ilgametė praktika, kad ir koks būtų nu­ sikaltėlis, net 80 procentų paprastai išduoda jausmai. Dalis šios teorijos pasitvirtino ir H. Daktaro atveju.“

Kodėl Henytė pasirinko Bulgariją?

Sekdami H. Daktaro artimuosius pareigūnai nustatė, kad Kauno mafijos bosas slapstosi Bulgarijoje. Šią šalį H. Daktaras pasirinko ne šiaip sau. „Per pastaruosius dešimt metų Bulgarijoje buvo nušauta 150 žmonių. Ten mafiozai veikė gana drąsiai, - kalbėjo seniausio Lie­ tuvoje kriminalinio spaudos leidinio „Akistata“ steigėjas Vytau­ tas Žutautas. Beje, H. Daktaro sulaikymo metu jis ilsėjosi Bul­ garijoje. - Man susidarė įspūdis, kad H. Daktaras neatsitiktinai pasirinko Bulgariją, nes tuo metu pas juos buvo toks bezpredelas, 137

kaip pas mus Lietuvoje paskutinį XX a. dešimtmetį. Todėl tuo metu jis galėjo ne tik pasislėpti, bet ir sukūręs savą gaują pradėti daryti naujus nusikaltimus.“ 2009 metų rugsėjo 4 dieną kovinė bulgarų šturmo grupė H. Daktarą suėmė, kai jis kartu su sūnumi Enriku ir jam prieglobstį suteikusiais vietos gyventojais užsuko į restoraną pavalgyti avie­ nos patiekalų. Vietiniams Henytė prisistatinėjo kaip Kostia. Lietuvos nusikaltėlis Nr. 1 į tėvynę buvo pargabentas su kara­ liška pagarba - kariniu lėktuvu „Spartan“, kuriuo į užsienio vizi­ tus skraido ir mūsų šalies vadovai. Henytės pargabenimo operacija mūsų valstybei kainavo be­ veik 20 000 litų. Kauno Daktarų gauja - unikalus reiškinys. Iš kitų nusikaltė­ lių susivienijimų ji išsiskyrė savo dydžiu, griežta organizacine struktūra ir išskirtiniu, beveik 30 metų trukusiu klestėjimu. Ta­ čiau šiandien Daktarai - jau istorija. 2013 metų birželį Klaipėdos apygardos teisme H. Daktaras nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Ir nors neabejojama, kad jis tokį nuosprendį skųs iki pat Aukš­ čiausiojo Teismo, kalėjimo vartai jam greičiausiai jau niekuomet nebeatsivers.

138

Kadaise sostinę valdė„Vilniaus brigada"

Iš kitų šalies nusikalstamų susivienijimų „Vilniaus brigada“ išsiskyrė savitu braižu - itin stambiomis ekonominėmis aferomis ir labai gerais tarptautiniais ryšiais. Tačiau labiausiai garsiausią visų laikų Vilniaus mafijos gaują išgarsino Lietuvą 1993-iųjų spalio 12-osios rytą šokiravęs dienraščio „Respublika“ žurnalisto Vito Lingio nužudymas. Kiek vėliau nemažo atgarsio visuome­ nėje sulaukė ir valstybės kirtis atgal - paskutinė šalies teisėtvar­ kos istorijoje paskirta mirties bausmė gaujos vadeivai Borisui Dekanidzei.

Anapilin iškeliavo ir paskutinis bosas

Prieš ketverius metus savo prabangiuose namuose, sulaukęs 72-ejų, mirė paskutinis „Vilniaus brigados“ krikštatėvis Georgi­ jus Dekanidzė. Dar Gruzijoje pagarsėjęs kaip talentingas kišenvagis, septinta­ jame dešimtmetyje jis atsikraustė į Vilnių ir netrukus išsikovojo autoritetą tarp sostinės nusikaltėlių. Gruzino, Žoros ir Graboriaus pravardes turėjęs senosios ma­ fijos kartos atstovas, nešiojęs aštuonis masyvius auksinius žiedus, garsėjo tuo, kad per visą gyvenimą nė karto taip ir nebuvo nu­ teistas, nors už grotų pabuvo ne kartą. Tačiau labiausiai jis žinomas kaip „Vilniaus brigados“ boso B. Dekanidzės tėvas. Busimosios „Vilniaus brigados“ branduolys savo veiklą pradė­ jo anksti - maždaug 1987 metais. Tuomečius dvidešimtmečius kaip plaštakes prie žvakės šviesos traukė anuomet prabangų ir 139

tik vakariečiams priimtiną gyvenimą simbolizavusios valiutinės parduotuvės su deficitinėmis prekėmis. „Pirmos nusikalstamos veikos, kurias vykdė B. Dekanidzė, jo patikimas parankinis Igoris Tiomkinas, pravarde Timocha, kaip aš vadinu, „Brigados“ viršūnės, buvo operacijos su užsienio valiuta. Su čekiais, kuriuos gaudavo užsienyje dirbantys Sovietų Sąjungos piliečiai, tarp jų ir lietuviai, - prisimena ilgametis Vil­ niaus prokuroras Gintaras Jasaitis. - Tada Vilniaus mieste buvo dvi tokios parduotuvės. „Brigadiniai“ visą laiką prie tų parduo­ tuvių ir sukinėdavosi.“ Kaip ir visiems kitiems mūsų šalies nusikaltėliams, jiems po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūri­ mo prasidėjo auksinių galimybių amžius. Suprantama, kad „Vilniaus brigada“ savo šanso nepraleido. „Tais laikais vyko toks virsmas... Nors, atrodė, prie valstybės sienos stovi ir rusų pasieniečiai, ir lietuvių, ir dvi muitinės, ir visa kita, bet jos buvo kiauros. Todėl visiems apsukriems veikė­ jams atsivėrė neregėtos galimybės. Tarkime, nupirkus geležinke­ lio vagoną degtinės arba kokio prabangaus ar itin reto metalo, nebuvo sudėtinga pervežti jį į Vokietiją ar kitą Europos šalį. Ir už tai buvo gaunami milžiniški pinigai, - pasakojo Artūras Pau­ lauskas, buvęs šalies generalinis prokuroras. - Tiesiog sunkiai šiandien blaivia galva suvokiama, kad pelnas galėjo būti skai­ čiuojamas tūkstančiais procentų. Ir vilniečiai nusikaltėliai tuo sėkmingai naudojosi. Jie turėjo pakankamai ryšių ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir Vakaruose, o tai buvo reta net valstybinėse institucijose.“

140

Tada visi mokėjo duoklę

Labai greitai „Vilniaus brigada“ tapo didžiausiu ir stipriausiu sostinės nusikalstamu susivienijimu. Visos kitos sostinės gaujos turėjo pripažinti jos viršenybę. Ne­ paklususių laukė nepavydėtinas likimas. 1992-ųjų rugsėjį sporto salėje Vilniuje, Šeimyniškių gatvėje, buvo šaltakraujiškai nužudyti Anatolijus Tomilinas, pravarde Zelionas (rus. Zelionyj), ir Igoris Zorkinas. Ši dviguba žmogžudystė neištirta iki šiol, tačiau neabejoja­ ma, kad ją suplanavo ir įvykdė „Vilniaus brigada“, nes prieš mirtį A. Tomilinas vadovavo nusikalstamai grupuotei, pasivadinusiai „Brigada Zelionogo“, kuri atsisakė paklusti „brigadiniams“. Susidorojus su konkurentais, „Vilniaus brigadai“ nebuvo sun­ ku pagal savo valią palenkti beveik visus sostinės verslininkus. Su atsisakiusiais mokėti duoklę irgi buvo elgiamasi be skru­ pulų. „Tais metais Vilniuje kas savaitę įvykdavo po kokį nors maši­ nos ar buto, ar dar ko nors susprogdinimą. Tai sukeldavo ažio­ tažą. Verslo žmonės kiekvieną dieną su jais susidurdavo“, - dėstė Egidijus Bičkauskas, buvęs aukštas šalies politikas, aktyvus kovo­ tojas su organizuotomis banditų gaujomis. „Kas dėjosi Lietuvoje, tie, kurie gyveno tais metais, labai gerai atsimena, - kalbėjo Aleksejus Soldatenka, buvęs Policijos depar­ tamento referentų grupės komisaras. - Mokėjo absoliučiai visi. Nuo pagrindinės parduotuvės iki paskutinio kiosko. Nemokėjo tik prie Vilniaus policijos komisariato, priešais dabartinę „Maximą“, stovėję kioskai. Jie tada nemokėjo, nes ten veikė banditų siaubas - 6-asis skyrius.“ 141

Informaciją kaupė ir FTB

Iš kitų Lietuvos nusikaltėlių susivienijimų „Vilniaus brigada“ išsiskyrė savo išimtinai gerais ryšiais tiek Vakaruose, tiek buvu­ sioje Sovietų Sąjungoje. Gaujos vadeiva B. Dekanidzė - žydas, turėjęs Vokietijos pilie­ tybę, kurį laiką gyveno Latvijoje, Austrijoje ir Jungtinėse Ameri­ kos Valstijose. Dekanidzių pavardę žinojo ne tik daugelio šalių nusikaltėliai, bet ir tarptautinė teisėsauga. „Tada man teko stažuotis Federaliniame tyrimų biure (FTB). Kartą per vieną susitikimų su jų atstovais amerikiečiai prasitarė, kad turi labai daug informacijos apie mūsų nusikalstamas gru­ puotes, ir visa tai surinkę iš įvairiausių šaltinių, - prisimena A. Paulauskas, palaikęs valstybinį kaltinimą paskutinėje „Vilniaus brigados“ir žurnalisto V. Lingio užsakytos žmogžudystės byloje. Aš jiems sakau: „Būtų įdomu pažiūrėti, ką jūs turite sukaupę apie B. Dekanidzę.“ Ir po kokių 15 minučių vienas FTB darbuotojų atnešė tris ar keturis lapus su įvairiausio pobūdžio informacija. Tiesa, neleido pasiimti, tik perskaityti. Sklaidydamas tuos doku­ mentus, atvirai sakant, kai ką nauja sužinojau. Ypač sudomino B. Dekanidzės veiklos metai Amerikoje. Buvo gauta duomenų, kaip jis ten benziną vogė, kad buvo vieno įtakingiausių vietos nusikal­ tėlių apsauginis. Kitaip tariant, jo veikla Amerikoje buvo daugiau nušviesta, negu mes tada turėjome byloje. Todėl galiu pasakyti, kad jis tikrai buvo tarptautinio lygio nusikaltėlis.“ Kad šios Vilniaus gaujos pavadinimas buvo žinomas tarptau­ tinėje orbitoje, patvirtino ir buvęs ilgametis Vilniaus, po to šalies kriminalinės policijos vadovas Visvaldas Račkauskas: „Jie buvo neblogai žinomi ir Latvijoje, ir Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ar 142

Kaliningrado srityje. B. Dekanidzės pavardę žinojo, kas jis toks, kas tokie jam prijaučiantys vyrai.“ Pasinaudodama savo tarptautiniais ryšiais, „Vilniaus brigada“ netrukus ėmėsi tokių verslų, kurie kitoms Lietuvos nusikaltėlių gaujoms ir nesisapnavo. Tais laikais „Brigada“ operuodavo septynženklėmis sumomis. „Tie, kurie versle dominavo prieš du dešimtmečius, neblogai atsimena, kad buvo gana populiarus toks reiškinys kaip benzino cisternų peradresavimas, - atvirai pasakojo prokuroras G. Jasai­ tis. - Tarkim, kad jeigu benzinas buvo vežamas iš Rusijos į Len­ kiją, Lietuvoje mokesčių buvo išvengiama. Bet šita kompanija padarydavo taip, kad tos degalų cisternos, sakykim, 100 cisternų traukinių sąstate, į Lenkiją nenuvykdavo. Pas mus įvykdavo per­ adresavimas, ir be jokių mokesčių Lietuvoje tas benzinas būdavo perparduodamas. Faktas, kad be tam tikrų to meto politikų ar Vyriausybės klerkų veiksmų tokie dalykai nebūtų buvę galimi.“

Ginklų kontrabanda

Kriminalistikos teorijoje nediskutuotinu ir seniai įrodomu laikomas faktas, kad organizuotas nusikalstamumas negali eg­ zistuoti be glaudžių ryšių su vietos teisėsauga. Ne išimtis ir „Vilniaus brigada“. Tik jeigu, kaip minėjau, Dak­ tarų gaujos kišenėje sėdėjo Kauno teisėtvarka, Gaidjurginiai ge­ rai sutarė su Klaipėdos, o Tulpiniai - su Panevėžio pareigūnais, sostinėje įsikūrusi „Brigada“ taikėsi aukščiau - į pačias šalies tei­ sėsaugos viršūnes. Jeigu kam nors ir buvo abejonių dėl „Vilniaus brigados“ įta­ kos šalies teisėsaugos viršūnėlėms, jų nebeliko, kai Vidaus rei143

kalų ministerija (VRM) nusprendė pirkti ginklus iš „Brigados“ statytinių. Kaip ir reikėjo tikėtis, susidėjusi su nusikaltėliais VRM liko kvailio vietoje - ginklai pasirodė esantys nekokybiški, o daugiau nei šimtas milijonų litų paslaptingai dingo iš mafijos kontroliuo­ jamo banko. „VRM pirko savo reikmėms, policijai apginkluoti automatus AK-74. Pirko iš Lenkijos kompanijos ir už viso to kaip tarpinin­ kas stovėjo toks „Brigados“ patikėtinis Dovydas Kaplanas, kuris buvo vienas artimesnių B. Dekanidzės ir I. Tiomkino pažįstamų. Būtent per šį asmenį buvo organizuotas atsiskaitymas rubliais“, sakė G. Jasaitis. Štai kas skelbiama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų minis­ terijos 1994 m. spalio 18 d. pažymoje: „Toks tarpininkavimas buvo galimas dėl to, kad 1992 metais „Vilniaus brigada“ VRM turėjo „savo žmonių“ tarp aukštas par­ eigas einančių asmenų. Vienas jų buvo Kontržvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Margenis. Jo artimas draugas yra Dovydas Kaplanas. “

Pavyko pakalbinti buvusį „Aro“ rinktinės pareigūną Rimą. Jis sakė, kad kai „Aro“ vyrai lydėdavo krovinius - ginklus, pinigus, pirmuosius lietuviškus pasus, visa tai buvo daroma per H. Margenį. Rimo nuomone, cinizmo viršūnė buvo pasiekta, kai neži­ nant tuomečiam rinktinės vadui H. Margenis „brigadiniams“ suorganizavo apsaugą iš „Aro“ vyrų. Turėdama patikimą užnugarį teisėsaugoje, apsvaigusi nuo ne­ baudžiamumo ir lengvai gaunamų didelių pinigų, „Vilniaus bri­ gada“ siautėjo be jokių ribų. 144

Sostinėje klaidžioja daugybė istorijų apie vienas už kitą įžū­ lesnius „brigadinių“ išsišokimus. „Buvo atvejis, kai B. Dekanidzei restorane sriubą atnešė, jo manymu, nepakankamai karštą. Jis nuėjo į virtuvę, paėmė virėjui už plaukų ir įkišo galvą į verdančios sriubos katilą. Jiems tai buvo normalu, - prisimena šokiruojančius „brigadinių“ veiksmus ilgą laiką apie šią Vilniaus gaują spaudoje rašęs žurnalistas Ainis Gu­ revičius. - Po šio įvykio nukentėjusiajam į ligoninę pinigų atne­ šė, liepė tylėti. Vienas įsimintinesnių to laiko atvejų: kartą vaka­ re išeiname iš redakcijos, o šalia veikė kažkoks klubas. Žodžiu, išvažiavimas iš redakcijos užstatytas mašinomis, tiesiog vidury gatvės. Klubo durys atlapos, rusiškas popsas groja, kažkokie tipai ant mašinų sėdi. Užėjome į vidų ir nusprendėme paprašyti, kad patrauktų mašinas. Tiesiog neįkirtome, kokia čia buvo susirinkusi publika. Įėjo­ me į tą rūsį ir sakome: „Jūsų mašinos?“ Tie rusiškai atsako: „Nu naši.“ (Na, mūsų. - Red.) „Patraukite, nes žmonės negalės išva­ žiuoti.“ Ir išėjome. Tik po to supratome, jog šis mūsų poelgis buvo toks įžūlus, kad jie net patys suglumo. Paskui mes, pame­ nu, ramiai einame Gedimino prospektu, nedaug tenuėjome nuo redakcijos pastato, ir atsiveja uniformuotas policijos patrulis. Jis sako mums: „Vyrai, ką jūs padarėte?“ Juk „brigadiniams“ ma­ šinas liepėte patraukti. Bėkite, kiek galite, o mes pasistengsime juos užlaikyti.“ Taigi tokie buvo laikai.

Nemenčinės miškuose - aukos peršauta galva

„Vilniaus brigada“ užsimojo šūviais nutildyti aršiausią savo kritikę - žiniasklaidą. Taikiniu buvo pasirinktas savo straipsniuose nuolat nešvarius 145

„Brigados“ darbelius viešinęs žurnalistas V. Lingys. Jis buvo nu­ šautas vieno Vilniaus daugiabučio, kuriame gyveno, kieme. „Taip, išties V. Lingio žmogžudystė buvo tas pikas arba ats­ kaitos taškas, nuo kurio ir prasidėjo „Vilniaus brigados“ esminis žlugimas. Tai buvo savotiško karo su šia nusikalstama grupe po­ zicija. Iš esmės buvo sprendžiamas toks klausimas: ar teisėsauga „Vilniaus brigadą“ sunaikins, ar atvirkščiai“, - sudėtingą laikotar­ pį prisimena G. Jasaitis. To Lietuvoje dar nebuvo. Kilo milžiniškas sujudimas. Apie V. Lingio nužudymą visais varpais skambino visos be išimties žiniasklaidos priemonės. Teisėsaugai šios bylos ištyrimas tapo ne tik garbės, bet ir išlikimo klausimu. Kriminalistų laimei, visuotinis pasipiktinimas šiuo nusikalti­ mu buvo toks, kad su jais ėmė bendradarbiauti net ir žmonės iš kriminalinio pasaulio. Kriminalistai žingsnis po žingsnio atkūrė visą V. Lingio žmog­ žudystės istoriją - nuo nuosprendžio žurnalistui paskelbimo iki jo įvykdymo. Nei šūvius į žurnalistą paleidęs Igoris Achremovas, nei jo pa­ galbininkais paskirti Borisas Bobičenka ir Viačeslavas Slavickis nenorėjo teptis rankų krauju. Todėl B. Dekanidzei teko grasinti susidorojimu norint priversti gaujos narius įvykdyti įsakymą. To meto sostinės nusikaltėliai gerai žinojo, kad B. Dekanidzė grasinimais tuščiai nesišvaisto. Jie nebūtų buvę pirmieji „Briga­ dos“ nariai, nužudyti už nepaklusnumą. „Tarp jų egzistavo vadinamoji baudimo sistema: jeigu neįvykdai kokio nors nurodymo, išduodi arba bendradarbiauji su policija, būsi nubaustas net ir mirtimi, - kalbėjo V. Lingio žmog­ 146

žudystės bylą ištyręs prokuroras G. Jasaitis. - Yra buvę atvejų, kad nuvažiavus į Nemenčinės pusę, į miškus, būdavo suranda­ mi lavonai su šautinėmis žaizdomis galvoje. Ir tai buvo tie patys „Brigados“ atstovai, o po to jau mes gaudavome informaciją apie jų viešas egzekucijas. Paprastai į prasikaltusį šaudavo autoritetai, kad parodytų kitiems, jog reikia laikytis tam tikrų taisyklių.“

Mafijos pinigai - namo statybai

Mirties bausme už žurnalisto V. Lingio žmogžudystės užsaky­ mą nuteistas B. Dekanidzė žurnalistui A. Gurevičiui davė pasku­ tinį interviu savo gyvenime. „Neabejoju, jog jis iki paskutinio momento tikėjosi, kad jį kas nors ištrauks, - sakė A. Gurevičius. - Juk paprastai, kai žmonės susitaiko su bausme, ir dar tokia - sušaudymu, nustoja meluoti, o jis tebeaiškino, kad yra nekaltas, kad su juo susidorojo kažkokie tariami priešai.“ Tiesa, B. Dekanidzės viltys kaip nors išsisukti nuo bausmės nebuvo tuščios. Šiandien ne tik buvę Vilniaus kriminalistai, bet ir banditų pa­ saulio žmonės tvirtina, kad „brigadiniai“ iki paskutinės akimir­ kos stengėsi jį išvaduoti iš kalėjimo. „Yra duomenų, kad banditai surinko pinigų. Tada buvo kal­ bama apie milijoną ar pusantro milijono JAV dolerių. Ši suma buvo perduota vienam B. Dekanidzės giminaičiui. Nusikaltėliai griežtai pasakė: „Greičiau trauk jį iš kalėjimo.“ Kaip vėliau paaiš­ kėjo, minėti pinigai turėjo būti skirti kyšiams. Atseit duok kyšius, kam reikia, trauk, - kalbėjo apie „Vilniaus brigadą“ nemažai vi­ suomenei nežinomos informacijos sukaupęs buvęs kriminalistas 147

A. Soldatenka. - Bet šioje situacijoje kyšio tikrai niekas nebūtų paėmęs, nes byla buvo rezonansinė, dalyvavo tiek aukšto lygio pareigūnų. Tačiau minėtas giminaitis, pagal banditų paniatkes (taisykles), užuot davęs kyšius teisėsaugos pareigūnams, ėmėsi statyti prabangų namą. Banditai tai pamatė, bet jau nieko nebe­ galėjo padaryti, tad minėtą asmenį banditų piramidėje nuleido į apačią.“ B. Dekanidzė tapo paskutiniu nuteistuoju Lietuvos istorijoje, kuriam paskirta, o 1995-ųjų liepą ir įvykdyta išskirtinė - mirties bausmė. Netrukus Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia bausmė prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui. Seimo pozicijai šiame teisme atstovavo Egidijus Bičkauskas, irgi pasisakęs už mirties bausmės panaikinimą. Tačiau netgi jis mano, kad B. Dekanidzę reikėjo sušaudyti. Lietuvoje iki šiol tebesklando gandai, kad B. Dekanidzei mir­ ties bausmė taip ir nebuvo įvykdyta. Esą jis už milžiniškus kyšius išsipirko ir iki šiol ramiai gyvena Amerikoje. Tačiau pareigūnai tokius gandus kategoriškai atmeta. „Po sušaudymo jį užkasė, paskui po keleto dienų tėvai gavo leidimą palaidoti padoriai. Kai atkasė jo kapą, atidarinėjo karstą, dalyvavo ir vienas mano kolega. Lavonas dar nebuvo suiręs. Ko­ lega prisiekinėjo, kad ten tikrai buvo B. Dekanidzė“, - patvirtino žurnalistas A. Gurevičius. Šiandien „Vilniaus brigados“ nebėra. Jos narių likimas susi­ klostė labai skirtingai. Vadeiva B. Dekanidzė sušaudytas, V. Lingio žmogžudystės vykdytojas I. Achremovas iš pradžių irgi buvo nuteistas mirties 148

bausme, po to nuosprendis jam buvo pakeistas kalinimu iki gy­ vos galvos, dar vėliau - 25 metais nelaisvės. Dabar jis jau išėjęs į laisvę ir duonai užsidirba vairuodamas sunkvežimį. Lietuvai gin­ klus pardavęs D. Kaplanas žarsto milijonus Maskvoje, turi ben­ drų verslų su Rusijos oligarchais. Dešinioji B. Dekanidzės ranka I. Tiomkinas iki 2014-ųjų lie­ pos gyveno prabangiai - manoma, kad jis, išėjęs į laisvę, gavo savo dalį iš bendros „Brigados“ kasos. Tačiau 2014-ųjų liepos 5-osios vakarą I. Tiomkinas buvo nu­ šautas Vilniuje, netoli savo namų Trinapolio gatvėje. Kai kurie žmonės pasakojo, kad Timochos pravarde garsėjęs nusikaltė­ lis galėjo apgauti nemažai įtakingų verslo partnerių Maskvoje, o kiti sakė, jog jis neva pavogė net keletą milijonų eurų iš savo buvusių ilgamečių draugų, su kuriais artimai bendravo dar nuo „Brigados“ laikų. Jie labai supyko, todėl, paisydami senų mafijos tradicijų, I. Tiomkinui pasiuntė samdomą žudiką, kuris mirtinus šūvius paleistų ne tik prie namų, bet ir mylimos moters akivaiz­ doje. Man pačiam pirmą ir paskutinį kartą I. Tiomkiną likus maž­ daug dviem mėnesiams iki jo mirties teko matyti viename di­ džiausių Vilniaus prekybos centrų. Jis leidosi laiptais, atrodė itin savimi pasitikintis, jo pašonėje buvo ypač daili mergina.

149

Garsiausio Lietuvos samdomo žudiko paslaptys

Kad ir kokie buvo kieti, nenugalimi ar nebaudžiami jautėsi Kauno Daktarų ar „Vilniaus brigados“ vyrai, nė vienas jų nė iš tolo negalėjo prilygti savarankiškai dėl pinigų žmones naikinu­ siam sprogdintojui bei šauliui Valerijui Januškevičiui. Šaltakraujis samdomas žudikas labiausiai išgarsėjo 1995-ųjų gegužę susprogdinęs su čečėnų mafija sietą verslininką Rimantą Grainį. Tai buvo tarsi Vilniaus bomberiu praminto žudiko pro­ testas prieš laukinį kapitalizmą Lietuvos nepriklausomybės auš­ roje. Tačiau, be šios žmogžudystės, V. Januškevičiaus biografijo­ je - dar dvylika lavonų. Kas jis, garsiausias Lietuvos samdomas žudikas? Kokia buvo jo vaikystė ir jaunystė, kokioje šeimoje jis brendo, kokie žmonės jį supo mokykloje, gatvėje ir nepilnamečių kolonijoje? Jau šešiolika metų sėdinčio kalėjime V. Januškevičiaus sąžinę senos kruvinos nuodėmės prislėgė kaip akmuo. Tai yra vienin­ telė jo išpažin-tis - vyras pirmą ir paskutinį kartą atsiskleidžia plačiajai visuomenei.

Jautė didelį tėvų spaudimą

V. Januškevičius gimė 1956 metų balandžio 4 dieną Vilniu­ je ir augo pačiame Lietuvos sostinės centre - Jogailos gatvėje. Sutapimas, tačiau busimojo bomberio vaikystės kiemas yra vos keliolika žingsnių nuo tos vietos, kur sulaukęs 39-erių jis įvykdė žymiausią savo nusikaltimą - bankininko R. Grainio susprogdi­ nimą. 150

V. Januškevičius augo šeimoje, kurioje tėvų autoritetas buvo neginčijamas, o jų žodis - paskutinis. Nors Valerijus nuo vaikystės žavėjosi automobiliais, tėvai jį privertė stoti į Elektromechanikos technikumą. „Nuo vaikystės šeimoje buvau šiek tiek užguitas. Liūdniau­ sia, kad buvo užgniaužta mano iniciatyva savarankiškai gyventi ir veikti. Kaip ir mano brolis: jis visą gyvenimą dirbo virėju, nors sakė nemėgstantis šio darbo, - kalbėjo Lukiškių kalėjimo sen­ buvis V. Januškevičius. - Aš gana inertiškas žmogus. Ir žmonos nepakeisčiau. Na, gal ir nepatinka, gal ir geresnę galėčiau surasti, bet aš toks žmogus. Ir prie kalėjimo kameros pripratau - trejus metus rūsyje prasėdėjau, dabar perkėlė į šiek tiek geresnę. Bet nesinori kur nors kraustytis.“ Technikumo V. Januškevičius nekentė. Jaunuolio širdis atsigaudavo tik šaudykloje, kur jis rodė pui­ kius rezultatus. Netrukus Valerijus technikume praleido tiek paskaitų, kad neteko stipendijos. O Januškevičių namuose vyra­ vo beveik kariška tvarka: buvo įprasta visą stipendiją, iki pasku­ tinės kapeikos, atiduoti motinai. Paauglys taip bijojo tėvų, kad nusprendė bet kokiomis prie­ monėmis prasimanyti pinigų ir taip nuslėpti, jog neteko stipen­ dijos. Vieną 1972-ųjų lapkričio vakarą Valerijus išsinešė iš šau­ dyklos treniruotėms naudotą pistoletą. Kitą dieną jis iš tėvo pasiskolino trūkstamus 3 rublius ir atida­ vė motinai kartu su svetimu krauju aplaistytais pinigais - iš viso 30 rublių. Vėliau paaiškėjo, kad V. Januškevičius nušovė vakarais pa­ pildomai kaip taksistas uždarbiavusį kagėbistą. Už savo pirmąją 151

žmogžudystę dar būdamas nepilnametis V. Januškevičius sulau­ kė maksimalios bausmės - 10 metų nelaisvės. Taip prasidėjo kruvina Vilniaus bomberio kriminalinė karje­ ra.

Žudyti privertė nepriteklius?

Atsėdėjęs septynerius iš dešimties metų V. Januškevičius ilgą laiką gyveno dorai ir netgi laimingai - gavo išsvajotąjį taksisto darbą, vedė metais vyresnę Galiną, susilaukė su ja dukters, nusi­ pirko butą ir automobilį. Tačiau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atėjo 1990-ųjų kri­ zė. Visi pajamų šaltiniai staiga išseko. „Manau, kad nesu gimęs būti nusikaltėliu, manęs tai niekuo­ met nedomino. Kol buvo galimybė sąžiningai užsidirbti pragy­ venimui, aš ir dirbau. Bet kai prasidėjo ekonominė blokada, aš buvau vairuotojas. Įsivaizduojate, kokie buvo laikai? Nėra benzi­ no, nėra ir darbo. Tuo metu man buvo tokios galimybės - arba pačiam nusišauti, arba ką nors nušauti“, - taip apie savo apsis­ prendimą tapti žudiku už atlygį pasakojo V. Januškevičius. Prispaudus skoloms, nuolatinio nepritekliaus kamuojamas V Januškevičius prisiminė savo kalėjimo laikų sėbrą - dvidešimčia metų vyresnį patyrusį recidyvistą Vladimirą Rafejenkovą. Pir­ mieji mėgėjiški turgaus prekeivių plėšimai netrukus virto rim­ tesniais nusikaltimais - apiplėšimais nužudant. Taip Valerijus sudegino visus tiltus į praeitį. 152

Kruvino dueto aukų sąraše - pardavėjai, inkasatoriai, valiutos keitėjai, turgaus administratorė. Kiekvieną kartą - jokių pėdsa­ kų, jokio siūlo galo policijai. Norėdami sučiupti nepagaunamus banditus, kriminalistai iš nevilties sugalvojo planą. „Sumanėme labai originalų būdą, kaip gvildenant inkasa­ torių ir valiutos keitėjų žmogžudystes pagreitinti nusikaltimų atskleidimą, - kalbėjo buvęs aukštas kriminalinės policijos vei­ kėjas Visvaldas Račkauskas. - Buvo nuspręsta Gariūnuose kaip priedangą įsteigti valiutos keityklą, niekuo neišsiskiriantį kioską, kur būtų keičiama valiuta, o valiutos keitėjas būtų profesionalus policijos pareigūnas, gera valia, savanoriškai sutikęs tapti gyvu taikiniu. Taip norėjome išprovokuoti būsimą užpuolimą. Trūko labai nedaug. Manau, kad ši operacija būtų buvusi sėkminga, ta­ čiau jos neprireikė.“ Galiausiai V. Januškevičius ėmė vienas darbuotis kaip samdo­ mas žudikas. Jis niekada nežinodavo, kas yra tikrasis užsakovas, kokie žmogžudystės motyvai, ir nesuko sau dėl to galvos. Kaip tikras profesionalas jis į tai žiūrėjo kaip į darbą.

Žudiko taikiklyje - ir moterys

Kiek aukų V. Januškevičiaus sąraše? „Tai ne paslaptis. Jeigu skaičiuotume ir tą pirmą nusikaltimą, kurį padariau būdamas nepilnametis, iš viso bus keturiolika. Bet tai kartu su bendrinin­ ku paėmus. Aš asmeniškai 10 žmonių nužudžiau, - ramiu tonu kalbėjo Valerijus. - Dabar tiek metų praėjo, kad atvirai pasaky­ siu: kartais pamirštu, už ką čia sėdžiu. Atrodo, kad gimei kalėji­ me ir augi kalėjime. Ir sapnuojasi kalėjimas.“ O kiek žmonių nužudyta šaunant į galvą? „Į galvą? Na, kon­ trolinius... Vienas, du, trys, keturi - keturis prisimenu, bet gal 153

penki, maždaug pusė“, - lenkdamas pirštus skaičiavo Vilniaus bomberiu pramintas samdomas žudikas. O koks jausmas kaskart aplankydavo, kai tekdavo šauti į vyrą arba į moterį, pavyzdžiui, paleidžiant kontrolinį šūvį? „Žinote, kai darai blogus darbus, gerai nesijausi niekada, - dėstė V. Januš­ kevičius. - O koks skirtumas, į vyrą ar į moterį? Sakyčiau, didelis. Kaip vaiką nušauti ar kokį banditą. Toks ir skirtumas. Morališkai labai blogai jautiesi. Labai sunku. O sprogdinimai man neįdo­ mūs, nes manau, kad tai primityvus darbas. Žmonių grobimas už išpirką - labai sudėtingas reiškinys. Čia kaip žaidimas šach­ matais: kas ką - ar policija tave, ar tu žmogų? Įdomus dalykas, čia jau aukštasis mokslas.“

Gauja pasižymėjo karine tvarka

Šachmatų partiją prieš policiją V. Januškevičius laimėjo sau­ su rezultatu - jis nė karto taip ir nebuvo sučiuptas, sugebėdavo išvengti visų kriminalistų pasalų. O žmonių grobimas - ne tas nusikaltimas, kurį gali atlikti vienas. Savo nusikalstamos karjeros pabaigoje V. Januškevičius su­ būrė gerai organizuotą gaują, kur kiekvienas tiksliai žinojo savo darbą. „Jo grupuotėje visa struktūra buvo - informatoriai, pagal­ bininkai, žvalgai, jaunimas turėjo tik nustatyti būsimos aukos judėjimą, kur gyvena, kokia mašina važinėja, kur ir kada stato mašiną ir pan. Jie tam negailėjo pinigų, investavo į sekimo tech­ niką - tą, kuri tuo metu buvo itin paklausi, ir radijo stotelių, ir žiūronų turėjo. Paskutiniai nusikaltimai buvo žmonių grobimas reikalaujant išpirkos, jie buvo gana kokybiškai suorganizuoti. Todėl šių nusikaltimų tyrimas buvo labai sudėtingas“, - pasakojo 154

ilgametis Vilniaus operatyvininkas, kuriam vis dėlto pavyko su­ čiupti V. Januškevičiaus gaujos vyrus. Plėšimai, žmogžudystės ir aukų grobimai sekė vienas po kito, tačiau galiausiai V. Januškevičius padarė klaidą. Vienintelę, bet lemtingą. Sutuoktiniai Vladimiras ir Liudmila Buravcovai - pa­ skutiniai kruviname Vilniaus bomberio aukų sąraše. Lemtinga žudiko klaida - kad jis į pagrobtą nužudyto sosti­ nės verslininko V. Buravcovo mobilųjį telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir vienintelį kartą paskambino. Dabar tai atrodo kaip ne­ atleistinas aplaidumas, tačiau prieš 16 metų tokie sekimo meto­ dai buvo naujiena ne tik samdomam žudikui, bet ir daugumai teisėsaugos pareigūnų. „Tomas Ulpis (buvęs ilgametis kriminalistas. - Red.) dar bū­ damas studentas atskleidė V. Januškevičių pagal telefono kodą ir buvimo vietą. Tuo metu jis ilgai pasakojo visas šios technologijos subtilybes, nes man buvo įdomu, kaip policininkai jį surado. Iki to laiko joks nusikaltimas nebuvo atskleistas tokiu būdu“, - sakė buvęs V. Januškevičiaus advokatas Valdemaras Bužinskas.

Vaikščiojo su granata ir pistoletu

Bet kuris nusikaltėlis sąmoningai ar ne visada laukia arešto. Ne išimtis buvo ir V. Januškevičius. Tačiau gyvas pasiduoti jis nesiruošė. „Juk ne be reikalo sakoma: krūpteli nuo kiekvieno skambučio į duris. Ir man taip buvo, - pasakojo V. Januškevičius iš Lukiškių kalėjimo. - Rytą kaimynė paskambina, o aš galvoju: kas ryte gali ateiti? Tik policija. Nei miegoti gali ramiai, nei dėl savo rytdienos esi tikras. Eini su žmona kur nors į greta esančią parduotuvę ir 155

galvoji: gal paskutinį kartą su ja vaikštai? Buvo metas, kai su sa­ vimi nešiojausi granatą, pistoletą. O paskui pagalvojau: tai ką, jei jie įsiverš į butą, aš su žmona ir vaiku sprogdinsiuosi ar šaudysiu? Ne, nedarysiu to.“ Žymiojo Vilniaus bomberio areštas praėjo stebėtinai ramiai. Tuo metu kriminalistai neįtarė, ką jie iš tiesų suima. „Buvau tikras, kad prieš mane jie nieko neturi - jokių faktų, nes jei turėtų, jau seniausiai būtų suėmę, - kalbėjo V. Januškevi­ čius. - Dėl to visus ginklus paslėpiau - nebuvo nei granatų, nei pistoletų, nieko. Jie atėjo pas mane į namus be jokių „Aro“ kovo­ tojų, tik keli civiliškai apsirengę labai kultūringi vyrai. Iš viso ke­ turiese, iš 6-ojo skyriaus. Padarė kratą, be jokių antrankių į savo seną „Volga“ pasodino, nuvežė į policijos skyrių. Jie prieš mane nieko neturėjo. Tada mane pirmas teismas tik dešimčiai parų suėmė už tai, kad garaže rado 16 mm kalibro šovinių. Aš jiems pasakiau: „Žinote, aš sportu užsiėmiau, nuo tų laikų ir liko.“

Paieška - kaip Holivudo trileryje

Tačiau suimant artimiausią jo bendrą V. Rafejenkovą viskas klostėsi pagal visai kitokį scenarijų. Nors susišaudymo pavyko išvengti, suėmimas priminė sceną iš veiksmo filmo. „Gavome duomenų, kad pareigūnų stebimame name yra minėtas asmuo. Greitai susiruošėme ir išvykome. Tai buvo Ei­ šiškėse, - V. Rafejenkovo sulaikymo operaciją prisimena „Aro“ vadovas Viktoras Grabauskas. - Nuvykome į vietą, suplanavome šturmą. Kadangi tame name jis buvo ne vienas, o su moterimi, nusprendėme, kad iš pradžių pasibelsime į duris. Tikėjomės, kad 156

atidarys moteris. Pasibeldėme, moteris atidarė, mes ją greitai patraukėme į saugią zoną ir pradėjome šturmą. Patikrinę visus kambarius, visą pastatą, ieškomo nusikaltėlio neradome. Tada pradėjome tikrinti visus ūkinius pastatus, kurie buvo šalia. Tai buvo gana sudėtinga, nes ten buvo labai ankšta - daugybė keistų perėjimų, patalpėlių. Ten taip pat neradome. Dar kartą pradėjo­ me tikrinti patalpas name. Paklausėme pareigūnų, kurie stebė­ jo, ar buvo galimybė iš tos vietos pasišalinti. Jie užtikrino, kad tokios galimybės nebuvo, todėl pradėjome detaliai tikrinti visas patalpas. Vienas mūsų pareigūnas, nežinau, kaip jam tas įtarimas kilo, vienoje sienų pastebėjo plyšį. Toje vietoje buvo spinta, mes ją patraukėme ir pamatėme, kad ten padaryta slėptuvė. Čia V. Rafejenkovą ir suradome. Laimė, jis su savimi neturėjo nei gra­ natos, nei ginklų.“ V. Januškevičius, nors ir baiminosi arešto, suimamas patyrė tik vieną jausmą - palengvėjimą. Pagaliau viskas baigta. Suėmus jį, suėmimai pasipylė kaip iš gausybės rago. V. Januškevičiui prabilus, buvo ištirta daugiau nei pusšimtis bylų, iki tol laikytų beviltiškomis. Tačiau savo prisipažinimu vi­ sus apstulbinęs V. Januškevičius pabrėžė, kad duodamas parody­ mus jis nerašyto nusikaltėlių garbės kodekso nepažeidė. Samdomo žudiko prisipažinimas Lietuvos kriminalistikos is­ torijoje neturi analogų. Ne tik dėl atskleistų nusikaltimų gausos ir žiaurumo, bet ir dėl parodymų nuoseklumo bei nuodugnumo. V. Januškevičius bendradarbiauti su tyrėjais sutiko su viena sąlyga - jie turi užtikrinti jo šeimos saugumą. Visi, bendravę su juo, tvirtina tą patį - šeima jam visada buvo svarbiausia.

157

Vienišas sprogdintojas

Šiame amžiuje tai atrodytų keista, bet beveik prieš dvidešimt metų Lietuvoje ginkluoti nusikaltėliai kėsindavosi, apiplėšinėdavo pasiturimai gyvenusius mūsų šalies verslininkus, labiau pra­ kutusius, verslius gyventojus, kurie uždirbdavo išties pasakiškas pinigų sumas. Keleto jų likimas po susidūrimo su vadinamuoju Vilniaus bomberiu susiklostė itin liūdnai - jiems buvo skirti sa­ vadarbiai sprogmenys. „Labai užjaučiu R. Grainio žmoną, man tikrai gaila, bet, taip sakant, darbas toks šuniškas“, - prisimindamas savo garsiausią nusikaltimą - prieštaringos reputacijos bankininko R. Grainio susprogdinimą - Lukiškių kalėjimo svečių kambaryje kalbėjo V. Januškevičius. Visi su V. Januškevičiumi bendravę teisėsaugos pareigūnai pabrėžia - su tokiu nusikaltėliu jiems iki tol susidurti neteko ir, duok Dieve, kad ir ateityje netektų. It koks blogio genijus V. Ja­ nuškevičius kruopščiai planavo kiekvieną savo žingsnį. „Pagal nusikaltimų planavimą, pasirengimą, jų darymo būdą tai buvo tikrai neeilinė asmenybė“, - sakė vienas aukščiausių to meto Vilniaus kriminalinės policijos veikėjų V. Račkauskas. Kitas aukštas sostinės pareigūnas, vadovavęs operatyvinin­ kams, kurie atkakliai medžiojo sprogdintoją, neslėpdamas pa­ reiškė: „Tai labai įdomus žmogus. Viena vertus, žiaurus nusikal­ tėlis, kita vertus, šaunus, kartais net verkiantis žmogus, kuris gai­ lisi ir atgailauja. Jis eidavo į biblioteką, skaitydavo literatūrą. Pa­ lyginti su kitais nusikaltėliais, kurie veikė tuo pat metu, jis buvo išskirtinis nusikalstamo pasaulio veikėjas. Per visą mano karjerą policijoje, ko gero, daugiau panašių ir nebuvo.“ 158

Bene garsiausias V. Januškevičiaus nusikaltimas - su čečėnų mafija sieto R. Grainio susprogdinimas - jam tebuvo eilinis už­ sakymas, nors ir labai skubus. Jaunystėje daug metų iš sportinio pistoleto šaudęs Valerijus tąkart buvo priverstas atsisakyti mėgstamo ginklo. „Tada mane labai spaudė, sakė, kad reikia nužudyti per tris dienas. Neturėjau tuo metu nei kokios nors vogtos mašinos, kad galėčiau arčiau privažiuoti, nei registracijos numerio nebuvau pasigaminęs. Ir ginklų neturėjau. Sunkus buvo metas. O čia stai­ ga reikia per tris dienas nužudyti žmogų, kuris, kaip sakė, su ap­ sauginiu važinėja, - dėstė samdomas žudikas. - Juk tai ne šiaip sau: priėjai, davei iš kokio pagalio... Ten buvo čečėnai, ne kokie kaimiečiai. Nenorėjau jiems rodyti savo veido, nes gyvenome kone toje pačioje gatvėje. Jei man būtų sumokėję 100 tūkstančių, po to būčiau galėjęs manevruoti... O tada mane kone už dyką vertė viską padaryti. Todėl vienintelė išeitis buvo užminuoti jo mašiną ir susprogdinti. Tada tai atrodė visiškai priimtina.“ Pasak V. Januškevičiaus, už R. Grainio susprogdinimą jis gavo 8 tūkstančius JAVdolerių - keturis tūkstančius prieš nusikaltimą ir tokią pat sumą po to, kai atliko užduotį. Atlygis už tokio sudėtingo taikinio pašalinimą nedidelis, tad nužudymo būdo pasirinkimą lėmė ir finansiniai dalykai. „Bet kokie ginklai kainuoja pinigus, o darant nusikaltimą jie tampa vienkartiniais, kad ir kokie būtų - ar kainuotų 100 litų, ar 1000 JAV dolerių. Reikia turėti ir specialiai naudojamą automo­ bilį. Visa tai kainuoja. O bomba - gana pigus dalykas“, - kalbėjo V. Januškevičius. IkiR.GrainiosusprogdinimoV.Januškevičiustokiubūdudarnebuvožudęs,tačiautaijonesustabdė.Profesionalaspasielgėkaipvisa159

da - kruopščiai viską suplanavo. Šįkart pagelbėjo ir ateityje jam dar ne kartą padėjusi knyga - sovietų specialiesiems kariniams daliniams skirtas leidinys „Naras sprogdintojas“. „Neturėdamas jokių žinių apie sprogmenis, jų gamybą, sprog­ dinimo mechanizmą, jis pradėjo skaityti literatūrą, konsultuotis, pats pradėjo gaminti nuo nulio, sugalvojo savo sprogdinimo me­ chanizmą“, - pasakojo vilnietis operatyvininkas.

Suveikė moteriška intuicija

Savadarbei bombai V. Januškevičius pasirinko specialiųjų tar­ nybų ir teroristų visame pasaulyje itin mėgstamą sprogstamąją medžiagą plastitą. Tokį pavadinimą ši itin galinga sprogstamoji medžiaga gavo dėl to, kad yra minkšta ir elastinga. Jai, kaip ir vaikų mėgstamam plastilinui, nesunku suteikti bet kokią norimą formą, o tai labai patogu gaminant savadarbes bombas. Po ilgų dvejonių V. Januškevičius nusprendė apsiriboti puse kilogramo plastito. 1995-ųjų gegužės 26-osios vidurdienį pačiame sostinės cen­ tre, šalia Vyriausybės rūmų, nuaidėjęs galingas sprogimas su­ draskė tuo metu prabangaus „Mercedes-Benz“ automobilio du­ gną į gabalus ir visiškai sumaitojo apatinę R. Grainio kūno dalį. Jo žmoną čečėnę Fatimą Tatajevą sprogimo banga išsviedė iš automobilio per galinį stiklą. Tik per stebuklą nenukentėjo nė vienas iš aplinkui buvusių daugybės žmonių. Tuo metu, kai nugriaudėjo sprogimas, žudikas ramiai gurkš­ nojo arbatą už keleto kvartalų nuo nusikaltimo vietos esančiuose savo namuose. 160

R. Grainis dėl patirtų sužalojimų po trijų dienų ligoninėje mirė. „Tikrai galėjo būti kur kas daugiau aukų. To buvo išvengta tik dėl laimingo atsitiktinumo. Bent jau iš V. Januškevičiaus pasako­ jimų atrodė, kad jis nesirinko sprogimo vietos. Jam buvo visiškai neįdomu, kur įvyks sprogimas, ar aplinkui bus žmonių, tarp jų ir vaikų. Jo tai visiškai nedomino“, - kalbėjo veidą po kauke sle­ piantis „Aro“ sprogmenų specialistas. Įdomu tai, kad šis pokalbis vyko tame pačiame „Aro“ speci­ alistų bazės kabinete, kuriame 1998-ųjų pabaigoje V. Januškevi­ čius ne tik šio padalinio sprogmenų specialistams, bet ir Vilniaus prokurorams, kriminalistams išsamiai dėstė, kaip ir iš ko gami­ no bombas. „Kai visa tai sprogo, mano žmona netoliese su vaiku vaikščio­ jo, - pasakojo V. Januškevičius. - Parėjusi namo ji taip keistai į mane pažiūrėjo ir sako: „Ten sprogimas įvyko, aš dar pagalvojau, ar ne tavo čia darbas?“ Sakau jai: „Ką tu, aš sėdžiu ir arbatą ge­ riu.“ Ji nežinojo apie mano nusikaltimus. Jai buvo žinoma, kad ginklais praeityje esu užsiėmęs, bet moteriška intuicija, matyt, suveikė.“

Gangsterių siaubas

V. Januškevičius taip sumaniai mėtė pėdas, kad apie jo tikrąją veiklą - žmonių žudymą už pinigus - nežinojo niekas: nei drau­ gai, nei artimieji. Kieno rankomis vykdomos kruvinos užduotys, nežinojo net­ gi žmogžudysčių užsakovai. 161

Po plačiai nuskambėjusio pasikėsinimo į R. Grainį Vilniaus bomberis nusprendė ir toliau savo aukas sprogdinti, o ne šaudyti. Kitu taikiniu tapo anuomet plačiai žinomas Vilniaus mafi­ jos veikėjas Jurijus Kriukovas, pravarde Kriukas. Jis nuo senų laikų laisvės atėmimo vietose aktyviai kilnojo svarmenis, todėl galiausiai tapo kultūrizmo žvaigžde - buvo Lietuvos kultūrizmo čempionas, laimėjo šalies taurę, dalyvavo Europos čempionate. Kultūrizmo entuziastams jis įsiminė tuo, kad niekada neprašė iš federacijos materialinės paramos. V. Januškevičiaus mėginimas susprogdinti garsų sostinės ban­ ditą baigėsi nesėkme. Įdomiausia, kad samdomas žudikas Kriukų bandė susprog­ dinti du kartus. Pirmą kartą J. Kriukovą išgelbėjo atsitiktinumas sprogmuo atsikabino nuo jo automobilio. Deja, kieme besivoliojantį sprogmenį kitą dieną užkliudė pro šalį einantys vaikai - vienuolikmetė mergaitė ir jos šešerių metų brolis. Laimė, nugriaudėjus sprogimui vaikai gyvybei pavojingų sužalojimų išvengė, nors mergaitei prireikė operuoti akį. Iš šios nesėkmės V. Januškevičius pasimokė, tačiau laimė Kriukui šypsojosi ir toliau. 1996-ųjų rugsėjo 19-osios popietę Kriuko automobilis sprogo netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Kultūristo gyvybę išgelbėjo tai, kad jis važiavo pravėręs langą - per jį sprogimo banga nusi­ kaltėlių autoritetą išsviedė į gatvę. Sprogimas J. Kriukovui išdraskė koją, tačiau jis liko gyvas. Po šio nepavykusio pasikėsinimo V. Januškevičius nusprendė bom­ bų daugiau nebenaudoti - pasak jo, pernelyg didelė nesėkmės ir pašalinių aukų tikimybė. 162

Tačiau apie šį žudiko apsisprendimą žinojo tik jis pats. Susprogdinus R. Grainį, į orą išlėkus J. Kriukovo automobi­ liui, Lietuvos kriminaliniame pasaulyje ėmė sklisti tyli panika. Nusikaltėlius kankino garsiai neištariamas klausimas: kieno da­ bar eilė? Banditų sueigose tomis dienomis nuolat buvo svarstoma: kas tas profesionalus ir neturintis skrupulų žudikas? Kai kurios iki tol nuožmiai tarpusavyje kariavusios vilniečių gaujos kuriam lai­ kui susivienijo dėl bendro tikslo - surasti bebaimį sprogdintoją ir pabandyti įkalbėti dirbti jiems, o nepavykus nužudyti. Tuomet nusikaltėliai V. Januškevičiaus keliamą grėsmę verti­ no labai rimtai. „Tais metais organizuotų gaujų nariai buvo labai sutrikę. Tada vyko didžiausi banditų gaujų karai - tarpusavio šaudymai, sprog­ dinimai. O čia dar įsimaišė trečia, nei mums, policininkams, nei jiems nežinoma jėga. Kažkuris iš jų pakeliamas į orą, surengia­ mas pasikėsinimas. Tada jie vieni kitus gaudo, keršija, šaudosi“, - kalbėjo kriminalinės policijos veteranas V. Račkauskas. Dabar V. Januškevičius tikina, kad dėl savo nusikaltimų gaili­ si. Tik tie jo aiškinimai neįtikinami. Atrodo, kad samdomas žu­ dikas, išsamiai ir nuosekliai tardytojams prisipažinęs apie visus savo nusikaltimus, jaučiasi atgailą jau atlikęs. Sąžinė jo nebekankina: prisiminęs buvusius nusikaltimus, jis gailisi tik vieno - kad neatliko jų dar tobuliau. Su V. Januškevičiumi praleidus ne vieną valandą liko nevienareikšmiškiįspūdžiai. Vienavertus,tailabailogiškaimąstantis, šaltas ir racionalus nusikaltėlis, kruopščiai apgalvojantis kiekvieną savo žingsnį. Kita vertus, - mylintis ir mylimas vyras ir tėvas, padaręs 163

viską, kad apsaugotų savo šeimą nuo nužudytų žmonių artimųjų keršto. Dabar jo dienos bėga nuobodžiu kalėjimo ritmu. Atpildas už kruvinus darbus - kalėti iki gyvos galvos net septynis kartus. Lukiškių kalėjimo vadovybė V. Januškevičių apibūdina kaip pavyzdinį kalinį - per 16 metų jis gavo vienintelę pastabą. Jam prieš akis - ilgi kalėjimo metai, tačiau garsiausias Lietuvos sam­ domas žudikas nepraranda vilties kada nors išeiti į laisvę.

Klaipėdos bosas

Apie vieną žiauriausių nusikaltėlių Lietuvos istorijoje - iš Klaipėdos kilusį Sigitą Gaidjurgį - vienas kolega žurnalistas iš Kauno yra parašęs knygą. Jo kraują stingdantys nusikaltimai taip įsiminė vienam plačiai žinomam ekskomisarui, kad jis net puo­ selėja viltį apie Gaidjurginius ir jų padarytus analogų neturinčius kriminalinius žygius sukurti bent vieno sezono vaidybinį televi­ zijos serialą. Tai išties dėmesio verta kriminalinė figūra. Juk Klaipėdos monstru pramintas vyras masiškai žudė ne tik priešus, bet ir saviškius ar atsitiktinius žmones. Mafijos rinktinės, vienijusios Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių banditus, lyderį teismas pripa­ žino kaltu dėl 17 tyčinių nužudymų bei sprogdinimų. Ypatingu žiaurumu išsiskyręs mafiozas prieš suėmimą tikino esąs doras verslininkas, tačiau pareigūnai turi visai kitokių faktų.

Jo pasakos užliūliavo ir žurnalistus

Prieš 14 metų tuometis Generalinės prokuratūros Organizuo­ tų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka sulaukė netikėto vizito. Pas jį savo noru apsilankė Vakarų Lietuvos mafijos krikštatėvis S. Gaidjurgis. Daugiau nei keturias valandas trukusiame pokalbyje vienas žiauriausių visų laikų Lietuvos banditų ilgai ir, atrodytų, nuošir­ džiai įtikinėjo prokurorus, kad daugiau nei dešimt metų sklan­ dantys gandai apie žvėriškus jo vadovaujamos gaujos nusikalti­ mus tėra konkurentų ir žurnalistų šmeižtas. „Galiu pasakyti, kad čia didžiausias melas. Jokiai nusikalsta­ 165

mai grupuotei aš nevadovauju, žiūriu, kaip pragyventi, auginu penkis vaikus, neturiu nieko bendro su jokiomis grupuotėmis, nusikaltimais, - tokiais žodžiais savo pokalbį su prokurorais tą kartą pradėjo S. Gaidjurgis. - Aš nemanau, kad turėjau grupuotę. Turėjau vieną, antrą, trečią, ketvirtą draugą, su kuriais bendrau­ davau, išgerdavau, bet nevykdžiau nusikaltimų. Tai ką, aš negaliu draugauti? Aš Klaipėdoje gimiau, užaugau, sportuoti ateidavau su tam tikrais žmonėmis. Čia nėra nieko baudžiamo. Jeigu vyk­ dai nusikaltimus - kitas reikalas. Už tai gresia baudžiamoji atsa­ komybė.“ Buvęs Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Ma­ tonis tvirtino, kad ryškiausia pajūrio regiono mafijos figūra S. Gaidjurgis - dėmesio verta asmenybė. „Prisimename, kiek ir kokių jis ėmėsi veiksmų, pavyzdžiui, norėdamas parodyti, kad nėra nusikaltėlis, kad jis - verslinin­ kas. Kad yra teigiamas žmogus su teigiamu įvaizdžiu, nuoširdaus veido, - kalbėjo A. Matonis. - Prisimename ir tuos atvejus iš spaudos, kur jis kalbėjo, kaip yra šmeižiamas, kaip iš jo norima padaryti nusikaltėlį. Kaip jis bendraudavo su žiniasklaidos atsto­ vais, koks tas bendravimas buvo nuoširdus. Savo tariamu nuošir­ dumu buvo aplinkinius papirkęs, todėl net tuomet, kai įrodėme nusikalstamas veikas, daug kas negalėjo patikėti: Sigitas ne toks, jis kokio nors sąmokslo auka.“

Dviveidis gangsteris

„Aš nedariau jokių nusikaltimų. Neturėjau jokios grupuotės ir nevadovavau. Aš vadovavau savo šeimai ir savo žmonai, 2000-ųjų vasarį per apklausą prokurorų kabinete kalbėjo S. Gai­ djurgis. - Kaip aš galiu turėti grupuotę - vieną draugą nužudė, 166

antrą, trečią, į mane patį kėsinosi. Iš mano nelaimių padarė mane grupuotės vadeiva, centru.“ Kas jis - dviveidis Klaipėdos monstras? Kokia buvo jo vaikys­ tė ir jaunystė? Kodėl S. Gaidjurgio gauja galėjo nevaržoma siau­ tėti daugiau nei dešimtmetį? Kas Gaidjurginius siejo su kitomis Lietuvos gaujomis? S. Gaidjurgio motina paliko šeimą, kai busimasis nusikaltėlių autoritetas dar buvo mažas berniukas. Sigitą užaugino tėvas ir pamotė. Paauglystėje jis niekuo neišsiskyrė iš kitų, nepasižymėjo vėliau legendiniu tapusiu įtarumu ir žiaurumu. Tačiau pirmąją vagystę įvykdė būdamas šešiolikos. Savo pirmojo teismo metu S. Gaidjurgis prisipažino kaltu, neslėpė, kad buvo pagrindinis nusikaltimo sumanytojas ir vyk­ dytojas. Apiplėšę parduotuvę Sovetske, bendrininkai Giruliuose, išlaužę pionierių stovyklos duris, dar pavogė įvairių menkaver­ čių daiktų. Bėgant metams gaujos nusikaltimai sunkėjo.

Elgiuosi kaip ožys

1993-iųjų birželį pačiame Klaipėdos centre buvo susprogdin­ tas Viktoras Varnas, pravarde Čianga. Buvęs Afganistano karo dalyvis kelerius metus tarnavo sovietų armijos specialiosios pa­ skirties desantininkų dalinyje. Čianga buvo įvaldęs kovos me­ nus, puikiai šaudė. Atlikęs tarnybą kariuomenėje, Čianga grįžo į Klaipėdą ir ver­ tėsi atsitiktiniais darbais. Tačiau žlungant Sovietų Sąjungai jis vie­ nas pirmųjų mieste ėmė išlupinėti skolas iš tuomečių verslininkų. 167

„Čianga, grįžęs iš Afganistano, nenorėjo paklusti vietiniams, prisimena knygą apie S. Gaidjurgio nusikaltimų kelią parašęs daug metų kriminalines temas nagrinėjantis žurnalistas Vytautas Žutautas. - Jis buvo tvirto charakterio vyras, išėjęs karinę mo­ kyklą. S. Gaidjurgis jį yra kvietęs į vadinamąsias banditų schodkes (sueigas. - Red.), ir, atrodo, vieną kartą Čianga yra peršovęs kažkurį iš jų. Todėl paskui kažkas kerštaudamas susprogdino jo automobilį pačiame Klaipėdos centre. Ta byla nėra ištirta, ji liko tamsi. Nors visi jautė, kad turbūt S. Gaidjurgis susprogdino, vis­ kas iki galo nebuvo išsiaiškinta.“ Mano šaltiniai policijoje prasitarė, kad tuomet Šiaulių bandi­ tų globojamas Čianga buvo aktyvus policijos informatorius. Jis buvo suteikęs nemažai vertingų žvalgybinių duomenų apie S. Gaidjurgio ir kitų grupuočių veiklą. Neabejojama, kad pats S. Gaidjurgis apie tai buvo neblogai informuotas jam nuolat žinias teikusių pareigūnų. Ir nors gaujos vadeiva visada viešai skelbė, jog niekada nieko neskundė polici­ jai, atėjęs į Generalinę prokuratūrą prisipažino, kad ir pats dabar elgiasi kaip ožys. „Aš kovoju su policija ir su tais ožiais prakeiktais, kurie žudė, reketavo ir jų rankomis buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Todėl su ožiais reikia elgtis ožiškai. Aš, kaip ožys, taip ir elgiuo­ si“, - per apklausą prokuratūroje yra sakęs S. Gaidjurgis. Buvęs uostamiesčio bosas buvusiam prokurorui A. Kliunkai ilgai aiškino, kaip konkuruojančios gaujos ir jų lyderiai yra susi­ ję su korumpuotais pareigūnais. Tik jis pats, žinoma, tyras kaip kūdikio ašara. Jis bandė prisistatyti kaip doras, sąžiningas verslininkas, nie­ kada nelaužęs įstatymo. 168

„Ir Panevėžio Tulpiniai/ir kauniečiai, ir klaipėdiečiai - visi žino, kad visi turėjo savo stogus tuometėje policijoje. Bet nė apie vieną stogą nežinome. Nė vienas nenuteistas ir jau nebus nuteis­ tas - dabar jau senatis, viskas. Kažkas iš policijos juos dengė, pa­ sakydavo, kur bus atliekamos kratos, kada ir kur bus reidas, bet to niekas nesiėmė aiškintis. Matyt, kam nors tai buvo nenaudin­ ga“, - svarstė S. Gaidjurgio kriminalinę biografiją išnarstęs žur­ nalistas V. Žutautas.

Į banką bandė prakišti savą žmogų

S. Gaidjurgis tuo metu kontroliavo tarptautinę Mukrano per­ kėlą. Jam buvo mokama už krovinių apsaugą uosto teritorijoje, už vilkiko praleidimą be eilės. Gaidjurginiai aktyviai dalyvavo ir kontrabandos versle. Grupuotė netgi bandė infiltruoti savo žmo­ nes į komercinius bankus - manoma, jog tam, kad paskui galėtų reketuoti iš banko kreditus gavusius verslininkus. „S. Gaidjurgio grupuotė į vieną šalies komercinį banką mėgi­ no įdarbinti savo finansininką, kuris tvarkė jų reikalus. Nusikals­ tamas pasaulis siekė valdyti informaciją, kad iš to gautų naudos“, - šiandien atvirai pripažįsta buvęs vidaus reikalų ministras, vie­ nas pirmųjų ir aktyviausių kovotojų su banditų gaujomis Mari­ jonas Misiukonis. Sukaupęs pradinį kapitalą S. Gaidjurgis nėrė į beribes gali­ mybes pasiūliusią privatizacijos bangą. Kaip ir kituose didžiuo­ siuose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje tikruosius, pogrindinius, aukcionus kontroliavo nusikaltėliai. Tačiau prokurorams S. Gaidjurgis stengėsi sudaryti nerūpes­ tingo plevėsos įspūdį. 169

„Man tie pinigai būdavo reikalingi tik mašinai, butui nusipirk­ ti, žmonelę išlaikyti, kitą žmonelę gal įsigyti, dar vieną vaikiuką pasidaryti. Tam pinigai buvo reikalingi, - tikino S. Gaidjurgis. Paprastai kiek gaudavau, tiek išleisdavau. Pas mane pinigai labai sunkiai laikydavosi.“

Susijęs su garsiausiais sprogdinimais

Po pirmųjų kelių teistumų už vagystes ankstyvoje jaunystėje S. Gaidjurgis net 12 metų sugebėjo išvengti akistatos su teisėsau­ gininkais. Galų gale jis buvo suimtas, pas jį radus šaltąjį ginklą, bendrame banditų, pasieniečių, muitinės bei saugumo pareigū­ nų vakarėlyje. Tačiau iš tiesų peilis kišenėje tebuvo smulkmena, palyginti su tikrąja S. Gaidjurgio veikla. Visame pasaulyje uostai yra aršios nusikaltėlių grupuočių kovos arena. Ne išimtis ir Klaipėda. Kon­ kurencinėje kovoje S. Gaidjurgis buvo negailestingas. Mirties nuosprendžiui paskelbti galėjo užtekti netyčia ištartos frazės ar kreivo žvilgsnio. „Man teko keletą kartų sujuo bendrauti, - dėstė Andžejus Roginskis, Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas. Jeigu lygintume su verslo organizacija, tai geras vadybinin­ kas, pasiryžęs greitai priimti atitinkamus ir tinkamus sprendi­ mus. Bet žmogumi jo pavadinti negalima. Tai labai parano­ jiška asmenybė, ko gero, kiti nusikalstamo pasaulio atstovai, net lyderiai, bendraudami su juo turėjo jausti nerimą. Mat bet koks elgesys, net žvilgsnis galėjo turėti vienokių ar kitokių pa­ sekmių. Kai kada jam atrodydavo, kad gali būti grėsmė jam pačiam.“ 170

Nenuostabu, kad žūtbūtinėje nusikaltėlių kovoje S. Gaidjurgis sulaukė keleto pasikėsinimų į savo gyvybę. Tačiau likimas jam buvo palankus - jam nė karto net nebuvo įdrėksta. „Į mane kėsinosi, sprogdino 1995 metais prie pat mano namo. Mane patį sprogdino, o ne ką nors kitą, - prokurorams šaukė S. Gaidjurgis. - Priekulėje, kai važiavau namo, buvo padėta mina. Man iš dešinės pusės sprogo. Po šio išpuolio visa mašina buvo dervuota ir išvarpyta skeveldrų. Paskui, kiek žinau, užpuolikai sėdėjo krūmuose, laukė.“ Daugiau nei dešimtmetį nejudinamas teisėsaugos, vieną po kito sėkmingai žudydamas konkurentus gaujos vadeiva labai išpuiko. S. Gaidjurgiui Klaipėdoje pasidarė ankšta. Jo planuose buvo visos Lietuvos kontrolė. Per šalį nusirito sprogimų banga. „Jam nepatiko, kad Palangoje marširuodavo kauniečiai, šiau­ liečiai, todėl davė komandą susprogdinti Vidaus reikalų ministe­ rijos sanatoriją Palangoje. Kai sanatorija buvo susprogdinta, tai išsiaiškinti buvo policijos prestižo reikalas, tad visa policija sulė­ kė į Palangą. Būtent po to kurortą skubiai paliko visi kauniečiai, šiauliečiai, - pasakojo V. Žutautas. - Siekdamas supjudyti Kauno Daktarus su policija, S. Gaidjurgis susprogdino Kauno Dainavos policijos komisariatą. Dar prieš tai susprogdino Šiaulių policijos komisariatą. Ir visur taip elgdavosi, kad įkąstų to miesto nusi­ kaltėliams. Kartu nesunkiai pasiekdavo, kad juos pradėtų sekioti vietos pareigūnai. Tada niekas net nepagalvodavo, kad čia S. Gaidjurgio darbas.“ „Jis puoselėjo didelius planus, kaip valdys Lietuvą, dėl to ir organizavo įvairius sprogdinimus, - tvirtino A. Matonis. - Ne­ atsitiktinai pas save sodyboje buvo pasistatęs atskirą namą kaip 171

viešbutį. Jis tikėjosi, kad čia kada nors suvažiuos nusikaltėliai iš visos buvusios Sovietų Sąjungos. Jo bičiuliai, vadinamieji kentia, su kuriais jis tikėjosi švęsti šventes. Šiame objekte visi kambariai buvo įrengti puikiausiai, kaip tuo metu buvo įmanoma. Aš pats ten lankiausi. Buvo sumontuota moderni televizijos įranga, bui­ tinė technika.“

Naktimis perlaidodavo lavonus

S. Gaidjurgis garsėjo tiesiog paranojišku įtarumu. Turbūt jo­ kia kita Lietuvos gauja nėra perlaidojusi tiek savo aukų kaip Gaidjurginiai. Kartais gaujos vadeiva tai darydavo vienas, kai kada aukos palaikai būdavo perlaidojami keletą kartų. „Kalbant apie aukas ir jų kapavietes, jis nepasitikėjo niekuo. Su vienais žudydavo ir aukas užkasdavo vienoje vietoje, paskui su kitais slėpdavo į kitą vietą arba netgi pats vienas tai daryda­ vo. Yra buvę atvejų, kad mes lavonų nerasdome ir vienoje, ir ki­ toje vietoje, vadinasi, būdavo perkasinėjama net ne po kartą ir tie lavonai jau būdavo ne vakarykščiai, o ir pusę metų, ir ilgiau pabuvę. Reikia įsivaizduoti, kokio lygio turėjo būti žvėriškumas, jei jie knaisiodavosi po lavonus, juos vežiodavo. Yra duomenų, jog ant kapaviečių pildavo įvairius chemikalus, tepalus, kad žvėrys nesuuostų ir neatkastų, kad būtų tinkamai užmaskuota. Jie sie­ kė, kad tie dalykai niekada neišlįstų į paviršių“, - kalbėjo S. Gaidjurgio nusikaltimus atskleidusiems kriminalistams vadovavęs A. Matonis. „Klaipėdiečio išskirtinis bruožas, kad jis buvo vienintelis iš nusikaltėlių, kuris perlaidodavo lavonus. Jei kurią dieną nušau­ 172

davo kurį nors iš savo patikėtinių, netrukus jį paslėpdavo Re­ natas Šadėikis (buvęs S. Gaidjurgio bendražygis, vėliau nutaręs bendradarbiauti su teisėsauga. - Red.) ar kiti, o jis palaukdavo ir naktį veždavo į kitą vietą. Užtat iki šiol visi lavonai ir nesurasti, pasakojo V. Žutautas. - Klaipėdoje tais laikais buvo dingę apie šimtą žmonių. Kaip S. Gaidjurgio įrodyta tik 17 žmogžudysčių. O juk buvo ir verslininkų grobimų, ir viso kito, bet tamsių nusi­ kaltimų dar yra likę.“

Išdavė artimiausi bendražygiai

S. Gaidjurgio perlaidojimų taktika pasiteisino. Manoma, kad jo vadovaujama gauja nužudė mažiausiai dvigubai daugiau žmo­ nių, nei buvo įrodyta teisme. Tačiau galiausiai begalinis S. Gai­ djurgio įtarumas ir baimė būti demaskuotam jam pakišo koją. Gaujos žlugimas buvo nulemtas tuomet, kai S. Gaidjurgis pra­ dėjo žudyti savus. Iš pradžių jis tam pasitelkė pagalbą iš šalies. Neišvengiamai turėjo ateiti diena, kai kuris nors iš gangsterių, nujausdamas, kad kitas į kapo duobę gulsis jis pats, palūš ir pra­ dės pareigūnams duoti parodymus. Galiausiai taip ir atsitiko. „Gaujos žlugimo pradžia buvo, kai S. Gaidjurgį išdavė Virgi­ nijus Baltušis (buvęs Panevėžio Tulpinių lyderis, kuris dėl masi­ nių žmogžudysčių taip pat nuteistas kalėti kelis kartus iki gyvos galvos. - Red.), jis tuo metu buvo pradėjęs duoti parodymus, pasakojo V. Žutautas. - Paskui teisme jis visko atsisakė. Bet tuo metu Dainius Skačkauskas (buvęs Tulpinių veikėjas, sutikęs ben­ 173

dradarbiauti su teisėsauga) išdavė V. Baltušį. Pastarasis, pasako­ damas apie Bendzelausko nužudymą, kaip jį prie jūros užvertė, pasakė, kad tą nužudymą jiems užsakė S. Gaidjurgis. Po to buvo nuspręsta S. Gaidjurgį suimti. Kai paėmė S. Gaidjurgį, paėmė ir R. Šadeikį, dar vieną kažkurį, ir tada R. Šadeikis pradėjo viską smulkiai pasakoti. Galiausiai pagal jo parodymus S. Gaidjurgis ir buvo pasodintas. Žodžiu, tas įtarumas buvo ne be pagrindo. Visi buvo susodinti dėl to, kad išdavė savi.“

Mylimosios akyse - kitas žmogus

S. Gaidjurgis buvo suimtas 2002 m. rudenį. Tačiau tuomet, kai jis lankėsi Generalinėje prokuratūroje, iki jo kriminalinės karjeros pabaigos dar buvo likę dveji metai. S. Gaidjurgis, žiūrėdamas prokurorams tiesiai į akis, sugebėjo ne tik įžūliai meluoti, bet dar ir postringauti apie dorumą, likimą ir sąžinę. Žurnalistė Daiva Norkienė yra parašiusi ne vieną straipsnį apie šeiminį banditų gyvenimą, jų buitį ir aplinką. S. Gaidjurgio būstas jai pasirodė panašus į gerai saugomą tvir­ tovę. „Juokauju, bet kai atvažiavome, man pasirodė, kad tai fortas. Na, kaip kitaip pavadinsi, jeigu namo kiemą slepia trijų metrų aklina mūrinė tvora. Kintuose, kur aplinkui laukai, nė vieno krū­ melio - nieko nėra. Jeigu kas nors būtų norėjęs prislinkti prie S. Gaidjurgio nepastebėtas, ar tai būtų buvusi teisėsauga, ar ko­ kie nors jo nedraugai iš nusikalstamo pasaulio, vargu ar tai būtų buvę įmanoma“, - sakė daugiau kaip prieš dešimtmetį legendinio klaipėdiečio valdose apsilankiusi žurnalistė. 174

D. Norkienė pastebėjo vieną dėsningumą - dažniausiai nusi­ kaltėliai namie ir gaujoje - tai du skirtingi žmonės. Toks buvo ir S. Gaidjurgis. „Jo mylimoji negalėjo patikėti, kad jis kaltinamas žmogžudys­ tėmis. Sakė: „Keista, aš jį matau kitokį.“ Ji pasakojo, kad Sigis surasdavo sužeistą stirniuką ir iškart tempdavo namo. Jis saky­ davo: „Pažiūrėkite, kiek pas mus šunų.“ Kieme lakstė gal dešimt Kaukazo aviganių, jų paskirtis buvo aiški - būti kiemsargiais. Negalėjai suprasti, kodėl jų tiek daug. Pasirodo, todėl, kad kaime kas nors juos išmesdavo, o jie priglausdavo. Štai toks S. Gaidjur­ gis buvo žmonos ir vaikų akyse, - pasakojo D. Norkienė. - Anot sugyventinės Rasos, jis buvo gailestingas ir aplinkiniams gyven­ tojams. Ne kartą kokią nors močiutę pienininkę, žingsniuojančią su bidonais, paimdavo į savo automobilį ir nuveždavo ten, kur reikia. Bendraudama ir su kitų nusikaltėlių antrosiomis pusėmis supratau, kad jos savo vyrus namie matydavo visai kitokius. Tai iš tikrųjų dvilypės asmenybės, tarsi skilusios: viena dalis - jau­ trus žmogus, o kita... Dabar jau patys matome...“ Galutinis taškas S. Gaidjurgio, kaip nusikaltėlio, istorijoje buvo padėtas prieš dvylika metų. Suimtas jis buvo paprastai iškvietus į apklausą Vilniuje esančiame Policijos departamente. Kažkodėl pareigūnai nesulaikė jo apklausos vietoje, leido išeiti ir netgi išvažiuoti iš Vilniaus. „Aro“ vyrai S. Gaidjurgį pasivijo prie Gariūnų turgavietės, ten išlaipino iš brangaus visureigio, uždėjo antrankius ir iškart nuve­ žė į areštinę. Šis suėmimas užbaigė S. Gaidjurgio ir jo vadovaujamos bu­ delių armijos siautėjimo epochą. Nuo tos dienos Gaidjurginių lyderis dienas leidžia Lukiškių kalėjime. Surinkus nenuginčija­ mus įrodymus S. Gaidjurgis buvo nuteistas aukščiausia bausme 175

įkalinimu iki gyvos galvos. Net šešis kartus iki gyvos galvos. Beje, gyvagalviams (taip vadinami nuteistieji iki gyvos galvos. - Red.) skirtame Lukiškių kalėjimo sektoriuje jis bene dažniausiai ben­ drauja su kitu anksčiau šios knygos puslapiuose aprašytu hero­ jumi, garsiausiu šalies samdomu žudiku Valerijumi Januškevi­ čiumi.

Kodėl mafijos žudikai traiškė Lietuvos milijonierius

Nuo organizuotai veikusių nusikaltėlių ar jų samdytų žudikų kulkų krito buvęs „Mažeikių naftos“ vadovas Gediminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir vairuotojas Alfonsas Galminas, taip pat kauniečiai - koncerno „Agora“ prezidentas Sigitas Čiapas ir jo vairuotojas Vincas Varnas, Gintaras Pluščiauskas bei bendrovės „Italiana International“ vadovas Valdas Jakutis. Kai kurių iš jų žudikai ir mirties užsakovai nenustatyti iki šiol.

Per vieną naktį sumanė tapti verslininku

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmieji į nepažįstamus verslo vandenis nėrė ryžtingi ir drąsūs žmonės. Toks buvo ir kau­ nietis G. Pluščiauskas. Aukso medaliu baigęs Viduklės vidurinę mokyklą, jis pradė­ jo sėkmingą mokslininko karjerą tuomečiame Kauno politech­ nikos institute. Buvę G. Pluščiausko bendramoksliai prisimena, kad jis beveik nevartojo alkoholio, lankė plaukimo treniruotes, kūrė eiles. Pasak G. Pluščiausko artimųjų, 14-os išradimų autorius tapti verslininku apsisprendė per vieną naktį. Po kiek laiko G. Pluščiauskas apsistojo Vokietijoje, Hambur­ ge, kur ėmėsi prekybos metalais ir alkoholiniais gėrimais. Po kelerių metų jis tapo kito garsaus anų laikų Kauno verslininko S. Čiapo partneriu. Verslas jiems sekėsi puikiai. Nuolat didindami savo operacijų apimtį, partneriai netrukus tapo stambiais žaidėjais didmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais rinkoje. 177

Sužinoję apie tokią sėkmę, Kauno Daktarai Plaščiai - taip jie vadino G. Pluščiauską - pasiūlė apsaugos paslaugas. Verslinin­ kas kategoriškai atsisakė. 1994 metų kovo 21-osios vakarą viename prabangiai apstaty­ tame Hamburgo bute G. Pluščiauską mirtinai sužalojo netikėtai namuose pasirodžiusio užpuoliko kulkos. Praėjus trims valan­ doms po ginkluoto išpuolio G. Pluščiausko gyvybė užgeso Ham­ burgo ligoninėje. Daugelis kaunietį gerai pažinojusių žmonių įsitikinę, kad vers­ lininką nužudė jo skolininkai, nenorėję grąžinti didžiulių jiems paskolintų pinigų sumų. Taip manė ir G. Pluščiausko artimieji. „Šioje byloje matyti ne visai aiškus ir Kauno Daktarų gaujos, ir S. Čiapo dalyvavimas. S. Čiapas kėlė versijas, kad kiti nužudė G. Pluščiauską. Tačiau nužudyto verslininko artimieji teigė, kad prie šio nusikaltimo galėjo prisidėti ir pats S. Čiapas“, - kalbėjo buvęs ilgametis prokuroras Algimantas Kliunka, kuriam yra tekę bendrauti su S. Čiapu.

Konfliktas dėl milijonų

Po G. Pluščiausko laidotuvių verslininko našlė Jorinda dėl savo vyro žūties viešai apkaltino S. Čiapą. Esą jis savo partneriui buvo skolingas net 3,5 milijono tuomečių Vokietijos markių. Dėl tokių pareiškimų G. Pluščiausko našlei teko bylinėtis teis­ muose, tačiau savo teisybės ji neįrodė. Verslininko žudikai taip ir nebuvo nustatyti, nors teisėsaugininkai nutuokia, kieno tai dar­ bas. Apie G. Pluščiausko žmogžudystę prasitarė ir vienas įslaptin­ tas paskutinės Daktarų bylos liudytojas: „Nežinau, su kokio kon­ 178

krečiai asmens nužudymu tai susiję, tačiau 1994 metais Rolandas Zaveckas-Džempis ir Žymantas Janiselis-Jautis (abu buvę Dak­ tarų gaujos veikėjai. - Red.) buvo išvažiavę į Vokietiją ir paskui kurį laiką buvo pradingę. Tuo metu Kaune ir spaudoje pradėjo sklisti kalbos, kad Vokietijoje nužudytas verslininkas lietuvis, kažkoks buvęs sportininkas. Kartą būdamas „Vilijos“ restorane girdėjau kalbas, kad dabar įtarimai kris ant Vileikos chebros. Aš nežinau, ką tokį konkrečiai Vokietijoje galėjo nužudyti Džempis ir Jautis, bet tuo laikotarpiu spaudoje buvo rašoma apie kažkokio žinomo asmens nužudymą toje šalyje.“ „Ši byla vis dar nėra ištirta, - kalbėjo A. Kliunka. - Iš pradžių bandžiau inicijuoti ikiteisminį tyrimą, tačiau kažkodėl niekas šios žmogžudystės nenorėjo tirti. Sakė, kad įvykis kitoje valsty­ bėje. Tuomet pasiūliau G. Pluščiausko broliui parašyti skundą į Seimą. Kai toks raštas pasiekia įvairius komitetus ir vadovus, tada jau visi ima reaguoti, kad reikia pradėti parengtinį tardy­ mą. Tuo labiau kad buvo duomenų, jog žudikai kalbėjo lietuvių kalba. Atrodo, kad visa tai įvykdė mūsų šalies piliečiai. Taip pat teko ieškoti kontaktų su Vokietijos teisėsaugos institucijomis, bet jiems susidarė įspūdis, kad šiam nusikaltimui atskleisti neverta skirti daug dėmesio. Jie manė, kad tai rusų mafijos reikalai, o mūsiškė teisėsauga tik formaliai atliko tyrimą ir nužudymo netyrė. Atidavė bylos kopiją. Net dabar bandau skatinti, kad tas tyrimas būtų atnaujintas, nes vis dėlto gauta šiek tiek dėmesio vertos informacijos tiriant Kauno Daktarų grupuotės veiklą. Be to, šiuolaikiniai metodai leidžia tirti išsamiau - pėdsakus, tam tikrus daiktus, ir mūsiš­ kė teisėsauga įgijo tam tikrą profesionalumą. Prieš dvejus metus generaliniam prokurorui parašius skundą buvo pranešta, kad jis nagrinėjamas. Deja, atsakymo negauta iki šiol. Tada buvo nutar179

ta, kad reikia iš vokiečių kalbos išversti dokumentus, bet jie iki šiol verčiami... Galiausiai visa tai kažkur įstrigo.“

KGB mokyklos auklėtinis perėjo į verslą

Buvęs G. Pluščiausko verslo partneris S. Čiapas išsiskiria net­ gi tarp itin spalvingų to meto verslininkų. Tarnybą sovietų ka­ riuomenėje jis atliko Kaune, Žemuosiuose Šančiuose dislokuota­ me desantininkų dalinyje, vėliau buvo rekomenduotas į aukštąją KGB mokyklą Maskvoje. Ten gavo karinį ir teisinį išsilavinimą, išmoko vokiečių kalbą. S. Čiapą jo dėstytojai vertino aukštai, todėl jis buvo ruošiamas diplomatiniam darbui, praktiką atlikdavo užsienio šalių amba­ sadose. Puikiai besiklostančią karjerą nutraukė Lietuvos nepriklauso­ mybės atgavimas. Grįžęs į gimtąjį Kauną S. Čiapas nėrė į verslą. „Jis mokėjo kelias užsienio kalbas, turėjo ryšių užsienio ša­ lyse ir visa tai panaudojo verslui, nes turėjo šeimą, kurią labai mylėjo, tris vaikus, kuriais be galo rūpinosi. Rūpinosi jų ateitimi, o kaip kitaip gali pasirūpinti nei sukaupdamas pinigų ir pasi­ naudodamas ta galimybe, kuri turbūt nebuvo visai teisėta, - kal­ bėjo Juozas Rimkevičius, buvęs ilgametis kriminalistas. - Pagal mūsų, teisėsaugininkų, vertinimą, šis žmogus, buvęs žvalgybos karininkas, pasidavė į verslą, nes paprasčiausiai neliko tos šalies, kuriai jis tarnavo.“ Apie S. Čiapą neblogai atsiliepė ir buvęs Daktarų gaujos gar­ senybės Henriko Daktaro bičiulis, pravarde Kapucinas. „Tai buvo labai išprusęs žmogus. Kaip ir dėl ko jis susidėjo su H. Daktaru, neįsivaizduoju. Tuo metu visi, kurie darė biznį, 180

juk mokėdavo duokles nusikaltėliams. Nebuvo tokio, kuris ne­ mokėjo. O jei toks ir atsirasdavo, greitai pranykdavo, - atvirai kalbėjo Kapucinas. - Arba jo biznis pranykdavo, jis pasidarydavo niekam neįdomus. S. Čiapas buvo išskirtinai protingas žmogus, o kai buvo tokie laikai, jis negalėjo išsiversti be kriminalo. Jis ne­ buvo iš tų, kurie privalėjo už sėkmingai įsuktą verslą mokėti va­ dinamąją dolią (procentą, pelno mokestį banditams. - Red.), bet turėdavo į biznį kažkiek įtraukti H. Daktarą.“ Buvęs generalinis prokuroras, dabar politikas Artūras Pau­ lauskas teigė girdėjęs, kad S. Čiapas Maskvoje buvo baigęs KGB mokyklą, tik šios mokyklos diplomo taip ir negavęs, nes Lietuvo­ je prasidėjus revoliuciniams procesams jis pasitraukęs. Sugrįžęs į Kauną ir pradėjęs privatų verslą. „Tas verslas, matyt, tuo metu negalėjo būti plėtojamas be nu­ sikaltėlių: arba su jais, arba bent jau privalėdavai jiems mokėti duoklę. S. Čiapas su H. Daktaru palaikė labai glaudžius ryšius. Jų santykiai buvo gana draugiški, bendravo ir šeimomis. Jis tarp nusikaltėlių buvo pelnęs nemažą pasitikėjimą“, - pažymėjo A. Paulauskas.

Prabangus kruizas po Viduržemio jūrą

S. Čiapas viską darydavo su užmoju. Greitai suvokęs, kad tuo­ metėmis sąlygomis neįmanoma sukurti stambaus verslo neben­ dradarbiaujant su banditais, jis ėmėsi žygių šiai problemai spręs­ ti - suorganizavo bendrą verslininkų ir gangsterių kruizą. „Šio pasiplaukiojimo tikslas buvo suvesti į vieną vietą tuos žmones, kurie atstovavo verslui - legaliam ar pusiau legaliam. Į minėtą kruizą jis sukvietė ir verslą aptarnaujančių banditų at­ 181

stovus, - prisimena J. Rimkevičius. - S. Čiapo tikslas buvo, kad būtų tiesioginė pažintis, kokie nors pokalbiai. Visa tai sukuria teigiamą, be konfliktų aplinką tolesniam verslui. Tuometis ka­ ras su banditais buvo žiaurus. O karo su krauju ir sprogdinimais Kaune niekas nenorėjo. Jau tada Kaune visi verslininkai bandė susitarti gražiuoju ir galų gale jiems dažnai tai pavykdavo. Tarp jų buvo ne vien tik aiškinimosi, bet ir šaudymų, ir žudymų, ir mušimų, ir išvežimų į mišką ar kabinimų ant medžio, bet galų gale situacija šiaip ne taip truputį buvo subalansuota. Kitur viskas klostėsi kur kas griež­ čiau. Tame pačiame Vilniuje ar Klaipėdoje tuo periodu buvo ge­ rokai daugiau kraujo, šaudymo, sprogdinimų. Todėl manau, kad šio kruizo suorganizavimas buvo labai gudrus S. Čiapo ėjimas. Tuo jis pasiekė ir kažkokį savo tikslą.“

Nusitaikė į šalies alkoholio pramonę

Užsitikrinus galingiausios Lietuvos nusikaltėlių gaujos para­ mą, S. Čiapo verslas suklestėjo. Jo aplinkos žmonių teigimu, paskutiniais savo gyvenimo me­ tais jis alkoholio siuntas pirkdavo milžiniškais kiekiais - laivais tiesiai iš gamintojų Vokietijoje, kur dažniausiai derybas su alko­ holio gamintojais vesdavo G. Pluščiauskas. Netrukus S. Čiapui ir Daktarams vien prekybos alkoholiu pradėjo nebeužtekti - jie nusitaikė į visą Lietuvos alkoholio pra­ monę. „Tais laikais H. Daktaras buvo pasiryžęs perimti visą alkoho­ lio pramonės kontrolę, pradedant Alytumi, vėliau Utenos alaus fabriku, „Stumbro“ gamykla. Schemos ten buvo gana paprastos. 182

Tada Anykščiuose, Utenoje faktiškai jau veikė jo kontroliuoja­ mos įmonės. Direktoriai buvo arba jo paskirti, arba jam lojalūs“, prisimena A. Paulauskas. Pirmasis, kuris ryžtingai pasipriešino augančios Daktarų al­ koholio imperijos plėtrai, buvo „Alitos“ gamyklos direktorius. Pagalbos jis kreipėsi į prokurorus ir į tuometį Alytaus policijos vadovą, busimąjį Lietuvos policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių. „Gavome duomenų, kad Daktarai skverbiasi į „Alitos“ ga­ myklą, - pasakojo A. Kliunka. - Buvo žinoma, kad ten atvyko tam tikri tariami verslininkai, o H. Daktaras nieko nekalbėjo, bet vien tik savo buvimu visiems darė poveikį. Po to gamyklos direktorius buvo kviečiamas į Kauną, į jų sambūrius, bet jis jų atsikratė, sakydamas, kad vienas iš tų, kuris reikalauja perduoti realizaciją, tegul atsiskaito už anksčiau patiektus ir neapmokė­ tus alkoholio produktus. Tiesa, H. Daktaras, S. Čiapas, Vaido­ tas Stankevičius, pravarde Smauglys (garsus XX a. paskutinio dešimtmečio Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjas, kurį sam­ domo žudiko kulkos pakirto 1998 m. - Red.), vienas buvęs par­ tinis darbuotojas bei kai kurie verslininkai sukūrė platintojų asociaciją. Šioje asociacijoje buvo reikalavimas, kad, norint į ją patek­ ti, reikia sumokėti stojimo mokestį - tai irgi tam tikra duoklės forma. Po to būdavo suteikiamas leidimas prekiauti, imti prekes iš alkoholio pramonės įmonių tik tiems, kurie yra asociacijos nariai. Pardavus alkoholį, atsiskaičius su įmonėmis, iš to pelno vėl tekdavo dalintis su asociacija. Tada Alytuje buvo pasiūlyta jeigu kitur asociacijos nariai gaudavo alkoholio, jiems reikėdavo sumokėti 12 procentų, o kas atsisakydavo, būdavo reikalaujama visą realizaciją atiduoti jiems.“ 183

Tokias Daktarų užmačias kuravo aukšti valstybės pareigūnai. Tuomečiam „Alitos“ direktoriui teko atlaikyti savo tiesioginių viršininkų spaudimą. „Yra duomenų, kad H. Daktarui su kitais atvykus į Alytaus šampano gamyklą, jos direktorius sulaukė skambučio iš paties tuomečio žemės ūkio viceministro, kuris tais laikais kuravo alko­ holio pramonę. Aiškiai buvo nurodyta, kad atvyks tokie žmonės, todėl tu geriau neprieštarauk ir susitik su jais. Vėliau tas asmuo ne kartą pretendavo į aukštus valdžios postus, o po kiek laiko net buvo išrinktas Seimo nariu.“

Per apklausas nebuvo atviras

Iki šiol neaišku, kokia juoda katė perbėgo tarp S. Čiapo ir H. Daktaro, tačiau vieną gražią dieną verslininkas staiga savo noru pradėjo teikti pareigūnams informaciją apie Kauno Daktarų gru­ puotę. „Dabar nebegaliu tiksliai prisiminti, kokia buvo tikroji jų su­ sipykimo priežastis. Bet prisimenu, jog S. Čiapą labiausiai įžeidė ir jis kaip motyvą, kodėl sutiko duoti parodymus, nurodė tai, kad banditai susprogdino jo žmonos grožio saloną. Po to įvykio jis pasakė: „Jeigu jau šitokiais metodais, tuomet aš bendradarbiauju ir dedu ant stalo viską, ką žinau“, - sakė A. Paulauskas. „Iš pradžių S. Čiapas bandė prokuratūros vadovams skųsti, kad kišuosi į privatų verslą, bet vėliau jis sukonfliktavo su H. Daktaru ir atsiprašė manęs, - prisimena A. Kliunka. - Tada jis pradėjo teikti informaciją apie alkoholio platinimą, apie įmones, kaip čia skirstomas pelnas, kaip grobstoma ar neatsiskaitomą. Mes su juo apie tai ilgai bendravome. Pasiūliau tarp platintojų 184

įterpti netikrą, priedanginę verslo įmonę, kuri galėtų stebėti pro­ cesus iš vidaus. Tačiau vienas aukštas to meto pareigūnas, pas kurį nukreipiau S. Čiapą, kažkodėl to nepadarė, priešingai - iš­ klausęs S. Čiapo, ėmė apie jį rašyti pažymas valstybės vadovams.“ Informacijos gausa prokurorus apstulbino. Iki tol dar niekas iš artimiausių H. Daktaro aplinkos žmonių nebuvo sutikęs ben­ dradarbiauti su teisėsauga. Pareigūnai suprato, kad jų rankose - tikras lobis. „S. Čiapas buvo, ko gero, pirmasis Lietuvoje, kuris taip atvirai ir tiek daug galėjo papasakoti apie tuo metu egzistavusį Kauno nusikalstamą pasaulį, - pabrėžė A. Paulauskas. - Jis labai sklan­ džiai ir aiškiai dėstydavo faktus. Tik kai mes spausdavome jį kal­ bant apie konkrečius nusikaltimus - tarkime, teiraudavomės, kas žudo, sprogdina, gabena kontrabandą, tokią informaciją iš jo dažnai tekdavo plėšti tarsi su replėmis. Kai kada pagalvodavau, kad turbūt ir jis dalyvavęs kai kuriuose epizoduose, tad jam sun­ koka viską atvirai pasakoti.“ Teisėsaugininkai suprato, kad S. Čiapas, pradėjęs teikti jiems parodymus, labai rizikuoja, ir ne kartą jį dėl to perspėjo. Tačiau tuomet ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje klestėjusios bendro­ vės „Agora“ prezidentas į savo saugumą žiūrėjo gana atsainiai. „Savo iniciatyva ėmiausi rūpintis S. Čiapo apsauga, - teigė buvęs prokuroras A. Kliunka. - Kadangi jis turėjo savo apsaugą, teko pasirūpinti bent jau ginklo išdavimu. Bet tada dėl tokio pra­ šymo pradėjo prieštarauti kai kurie Kauno policininkai. Apie juos mes žinojome daugybę neigiamų faktų, bet niekaip negalėjome pasiekti, kad būtų atleisti iš tarnybos. Jie vėliau patys išėjo, o kai kurie vertėsi bendru verslu su Daktarais. Mano žiniomis, vienas iš jų net važinėjo buvusiu H. Daktaro „Mercedes“. 185

Mirties nuosprendį S. Čiapas pasirašė tada, kai sutiko liudyti savo apsaugos viršininko, buvusio garsaus kriminalisto Jurijaus Milevskio byloje. Daktarų torpedos (tarp jų buvo ir po daugelio metų Kapuci­ no užpuolime dalyvavęs Darius Mačianskas, pravarde Mačkė. Red.) pagrobė J. Milevskio automobilį, kurį, tarpininkaujant H. Daktarui, jis vėliau išsipirko. Kaip paaiškėjo vėliau, didžiausia S. Čiapo klaida buvo ta, kad jis atvirai apie viską papasakojo žur­ nalistams.

Iškart pastebėjo Daktarų braižą

1996-ųjų balandžio 5-osios rytą trys žudikai iš „Kalašnikov“ automatų paleido 55 šūvius, 44 iš jų pataikė į S. Čiapą. Verslinin­ kas žuvo įvykio vietoje. Tą pačią dieną operuojamas Kauno klinikose mirė ir vairuo­ tojas V. Varnas. S. Čiapo žmona Jolanta, sėdėjusi ant galinės BMW automo­ bilio sėdynės, liko gyva tik dėl laimingo atsitiktinumo - matyt, nusikaltėliai jos paprasčiausiai nepastebėjo. Vidury dienos įvykdytas šaltakraujiškas išpuolis sukrėtė visą Lietuvą. Apie tai pranešė visos šalies žiniasklaidos priemonės. „Kaip ir Rimanto Grainio susprogdinimas dieną prie Vyriau­ sybės, taip ir S. Čiapo sušaudymas - vienas tokių organizuotų gaujų žudymo būdų, kai siekiama parodyti savo jėgą, - kalbėjo buvęs ilgametis kriminalistas Visvaldas Račkauskas. - Jų tikslas buvo pademonstruoti įžūlumą, t. y. nesiskaitymą su niekuo. Tada jie mąstė taip: reikia - susprogdinsime net Vyriausybės kieme, jei reikia - sušaudysime automobilyje prie namų, nesvarbu, kiek 186

aplinkui žmonių būtų. Tai rodė visišką nesiskaitymą, kad kiti pa­ justų banditų jėgą.“ Kam naudingiausia S. Čiapo mirtis, kas yra šių žudynių su­ manytojai ir užsakovai, visiems buvo aišku iš karto. Abejonių nekilo niekam. „Iškart supratau, kad tai jų darbas, - prisipažino artimai Dak­ tarų bosus pažinojęs Kapucinas. - Jie manęs net klausė... Mat ten prie S. Čiapo gyveno toks žmogelis, ir jie pamanė, kad jis mano draugas. Kartą pats H. Daktaras paskambino iš kalėjimo ir sako: „Nuvažiuok į Vileiką, ten reikia pakalbėti... Nuvažiavau susitik­ ti su Egidijumi Abariumi (Gogą). Šis man sako: „Tu pažįsti tą bachūrą. Reikia ten pas jį į namą įsodinti žmogų.“ Sakau, kaip suprast? Na, ten, sako, Sigis netoli gyvena, reikia truputį pasekti. Tai mane nustebino, nes aš to žmogaus gerai nepažinojau, sykį sveikinausi, bet jokių reikalų su juo nesu turėjęs ar kalbėjęs. Lįsti į tuos reikalus nebuvo jokio noro, tad pasakiau jam, kad aš jo gerai nepažįstu. Perdaviau, kad dėl to verčiau kur nors kitur tegu kreipiasi. Bet paskui, kaip sužinojau, surado jie to žmogaus pa­ žįstamą ir vis tiek savo žmogų įsodino, kuris ir sekė S. Čiapą. Kai Abarius taip pasakė, klausiau: „Sigis jau kažkuo blogas?“ Jis at­ šovė: „Užkniso, reikia tvarką daryt.“ Kai nutiko tas įvykis, iškart supratau, kokią tvarką jie norėjo padaryti.“ Nepaisant gausybės netiesioginių įrodymų, pareigūnams taip ir nepavyko pasiekti, kad už S. Čiapo nužudymą būtų nuteistas H. Daktaras. Iš trijų žudynių vykdytojų nustatytas buvo tik vienas - Alek­ sandras Solomka, pravarde Saša Somas. Jambausmės irgi pavyko išvengti, nes 1999-ųjų pabaigoje labai įtartinomis aplinkybėmis žuvo per autoavariją Lenkijoje. 187

Paskutinėje Daktarų gaujos byloje vienas iš netikėtai atsiradu­ sių liudytojų ėmė pasakoti, kad S. Čiapo žmogžudystė galėjo būti finansuojama ne iš bendros Daktarų kasos, o dar vieno garsaus kauniečio verslininko V. Jakučio lėšomis. V. Jakutis su S. Čiapu buvo bendramoksliai - mokėsi vienoje Kauno vidurinėje mokykloje. Nors ir nedraugavo, sutardavo jie neblogai, kol praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidury­ je pradėjo konkuruoti alkoholio prekybos versle.

Ką tose apylinkėse veikė kriminalistų žvalgai?

Bendrovės „Italiana International“ prezidentas V. Jakutis buvo nužudytas 2004-ųjų balandžio 23 dieną prie savo namo vartų Kaune, judriame Sukilėlių prospekte. Šis nusikaltimas, kaip ir S. Čiapo atveju, buvo įvykdytas vidu­ ry dienos, kai brolio lydimas V. Jakutis išėjo iš namų ir pasuko prie automobilio. Tuomet prie jo pribėgo jaunas vyras ir iš pisto­ leto paleido šūvių seriją į milijonines sumas varčiusį verslininką. Iki šiol netyla kalbos, kad prieš mirtį V. Jakutis buvo rimtai susikirtęs su vienu įtakingiausių buvusių Daškinių gaujos šulų dėl dalyvavimo „Alitos“ alkoholio gamyklos privatizavimo pro­ cese. Žudiko ir jo užsakovų ieškoma iki šiol. „Mes kartu su Kęstučiu Betingiu (tuomečiu Kauno apygardos prokuratūros vadovu, dabar advokatu. - Red.) bandėme įminti šią mįslę, intensyviai ieškoti galų pradėjome prieš kokius 4 ar 5 metus. Buvome sugrįžę prie šio nužudymo tyrimo, deja, taip ir nepasisekė dėl objektyvių priežasčių, nes man teko išeiti iš darbo 188

policijoje. Netrukus ir K. Betingis turėjo palikti prokuratūrą, nelinksmai nusiteikęs kalbėjo V. Račkauskas. - V. Jakučio mir­ ties atvejis - labai įdomus tyrimas, dėl to mes turėjome įvairių minčių. Buvome numatę tam tikras kryptis, sakyčiau, netgi labai realias. Deja... Nužudymo motyvas susijęs su verslu, dideliais pinigais ir su politine įtaka verslui bei pinigams. Šioje istorijo­ je susipynę verslo, nusikalstami ir politiniai interesai. Žmogus buvo likviduotas, kad nepadarytų problemų tiems, kurie norėjo nevaržomi ir verslauti, ir politikuoti.“ Po ilgų įkalbinėjimų tam tikromis įžvalgomis apie V. Jakučio nužudymo tyrimą sutiko pasidalinti ir buvęs Kauno apygardos prokuratūros vadovas K. Betingis. Susitikimas su juo buvo derinamas labai ilgai ir intensyviai, tačiau jo išsakytos mintys palieka vietos tam tikriems pamąsty­ mams. „V. Jakučio nužudymas neištirtas iki šiol. Per tą išpuolį buvo peršautas ir jo brolis. Visi duomenys rodė, kad tai organizuotas nužudymas. Labai kruopščiai paruoštas susidorojimas, - sakė K. Betingis, kurio vadovaujamiems Kauno prokurorams yra tekę narplioti ne vieną didelio atgarsio sulaukusią žmogžudystę. Tuo metu jis buvo pasiekęs neblogas aukštumas ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Tyrimo metu būta duomenų, kad buvo atvykę kurjeriai iš užsienio dėl skolos ir ieškojo V. Jakučio. Kai kurių iš tų asmenų paskolintos sumos siekė šimtus tūkstančių JAV dolerių. Tad įsivaizduokime, koks galėjo būti jo vaidmuo šioje istorijoje.“ K. Betingis teigė, kad V. Jakutis buvo siejamas su artimu už­ sieniu - Kaliningrado srityje vykusio ne visai skaidraus verslo sandoriais. „Tai buvo akivaizdu nuo pirmos tyrimo dienos. Įdo­ 189

miausia, kad nužudymo dieną netoli tos vietos, kai atitinkamai organizavome darbą, kad užtvertume teritoriją ir būtų galima patikrinti visus galimus atsitraukimus, tuo pat metu buvo paste­ bėti Kriminalinės policijos biuro atitinkamų tarnybų pareigūnai, jie sėdėjo specializuotame automobilyje. Kaip paaiškėjo vėliau, netoli V. Jakučio žmogžudystės vietos ten buvo keli ekipažai. Ką jie veikė? Iki šiol byloje lieka didelis klaustukas.“

Jie buvo rimtai užsimoję grobti, plėšti ir žudyti

2000-ųjų liepą be žinios dingus buvusiam „Mažeikių naftos“ vadovui G. Kiesui, jo sūnui Valdui bei vairuotojui A. Galminui, lietuviškoje žiniasklaidoje pasipylė įvairiausios versijos: tarptau­ tinė mafija, čečėnai, nesutarimai ir skolos iš tų laikų, kai G. Kiesus dar vadovavo „Mažeikių naftai“. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad tai Panevėžio Tulpinių rankų darbas. Nusikaltimas buvo toks žiaurus ir beprasmis, kad parei­ gūnų nurodymu Tulpinių psichiką tyrė aukščiausio lygio psichi­ atrai. Ekspertai buvo vieningi - Tulpiniai nusikaltimo padarymo metu buvo pakaltinami. „Kalbant apie šį pagrobimą, jų tikslas buvo aiškus - užvaldy­ ti daug pinigų. Jie įsivaizdavo, kad G. Kiesus turi daug grynųjų pinigų, juos užvaldžius jų tikslas būtų buvęs pasiektas, - kalbėjo tuometis Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algir­ das Matonis. - Kokiu būdu jie visa tai darė ir kaip ruošėsi - tai jau istorija. Po kiek laiko sužinojome, kad jie neslėpė veidų nuo G. Kiesaus ir jo sūnaus. Aš įsivaizduoju, kad sprendimas nužu190

dyti G. Kiesų visais atvejais būtų buvęs įvykdytas, nesvarbu, ar jis būtų atidavęs daugiau ar mažiau pinigų. Išsipirkti ir likti gyvam, juolab būti paleistam, jam nebuvo palikta jokių šansų. Tąsyk vis­ kas buvo parengta ir daroma taip, kad visi trys pagrobtieji būtų sunaikinti, nužudyti. Čia jokių kitų aplinkybių negalėjo būti, to­ dėl jiems ištrūkti gyviems faktiškai nebuvo galimybės.“ Kodėl būtent tokiam žiauriausiu prieš Lietuvos verslą išpuoliu tapusiam nusikaltimui buvo pasirinktas G. Kiesus ir jo palyda? „Panevėžiečiai jau buvo priėję iki tokio lygmens, jiems tikrai la­ bai gerai sekėsi. Jie nebaudžiami grobė žmones, turėdami tikslą pasiglemžti iš jų nemažai pinigų, - tvirtino A. Matonis. - Jiems puikiai sekėsi grobti žmones ir, mano žiniomis, jie planavo ne­ sustoti. Jei jiems su Kiesais viskas būtų pavykę iki galo, neabejo­ ju, kad ir toliau būtų darę analogiškus nusikaltimus. Jie ir po to ketino grobti, žudyti, reikalauti išpirkų. Tai buvo persilaužimas tiriant Tulpinių gaujos nusikaltimus. Jie vienas po kito pradėjo slapstytis. Tačiau pareigūnai lipo ant kulnų, tad galiausiai buvo pristabdyti. Juos suėmus, manau, buvo išgelbėta daugybė nekal­ tų žmonių gyvybių.“ Nei G. Pluščiausko, nei S. Čiapo, nei V. Jakučio nužudymo užsakovai ir vykdytojai nenustatyti iki šiol ir vargu ar kada nors bus nustatyti. Na, o G. Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo budeliai atskleisti ir nuteisti griežčiausiomis bausmėmis - kalėti iki gyvos galvos. Jie dienas leidžia niūriame Lukiškių kalėjime. Nors ne kartą būta mėginimų juos pašnekinti, kad atvirai pa­ pasakotų, kodėl nužudė buvusį „Mažeikių naftos“ magnatą, kur paslėpė jo ir kitų dviejų žmonių galvas, į mano nusiųstus laiš­ kus Panevėžio Tulpiniai reagavo atsainiai. Per Lukiškių kalėjimo administraciją buvo perduota, kad jie vis dar nesutinka bendrau­ ti ir viešintis žiniasklaidoje. 191

Šiuolaikines gaujas maitina narkotikai

Sunaikinę garsiausias XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos mafijos gaujas - Kauno Daktarus, Vilniaus „brigadinius“ ir Vale­ rijaus Januškevičiaus klaną, Klaipėdos Gaidjurginius, Panevėžio Tulpinius, šiandien su organizuotu nusikalstamumu tebekovojantys pareigūnai pripažįsta, kad nėra kitos tokios pelningos ne­ legalaus verslo srities kaip prekyba narkotikais. Pelnas siekia nuo kelių iki keliasdešimties kartų. Kriminalistų žodžiais, visos šiuo metu Lietuvoje bent kiek egzistuojančios kri­ minalinės gaujos verčiasi narkotikų prekyba.

Pagrindinė pogrindžio verslo šaka

Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalį užklupo permainų banga. Rinkos ekonomika, atviros sienos ir pirmoji pažintis su iki tol tik iš nuogirdų girdėtais Vakarais. Tačiau kartu su „CocaCola“ gėrimais ir amerikiečių filmuose išpopuliarintais mėsai­ niais į Lietuvą atėjo ne tik demokratija ir laisva spauda. „Lietuvoje narkotikų kultūra arba narkotikų vartojimas prasi­ dėjo iškart po nepriklausomybės atgavimo ir valstybės sienų atsi­ darymo, - apie narkotikų verslo pradžią kalbėjo pagrindinis ša­ lies kriminalistas, kovojantis su narkomafija, Edvardas Šileris. Negalima sakyti, kad sovietų laikais kvaišalų visai nebuvo. Jų buvo, bet tai buvo daugiau paremta aguonomis, aguonų nuoviru, vadinamąja širka, kokiomis nors vietinės gamybos svaiginimosi priemonėmis. Tačiau tada nebuvo masinės narkotikų prekybos arba tokio masinio vartojimo. Po nepriklausomybės atkūrimo, kai žmonės ėmė laisvai keliauti, migruoti po kitas valstybes, buvo perimta ir gera, ir bloga patirtis. Kvaišalų vartojimas pradėjo plisti žaibiškai.“ 192

Atsivėrusiomis naujomis galimybėmis suskubo pasinaudoti tiek legalus, tiek ir nelegalus verslas. Labai greitai prekyba narkotikais tapo pagrindine Lietuvos nusikaltėlių veikla. Šia prasme mūsų šalies nusikaltėliai nėra išskirtiniai - tokia veikla užsiima visas pogrindinis mafijos pasaulis. „Jau kurį laiką buvo matomos tokios tendencijos ir Lietuvoje, ir pasaulyje, kad vienas didžiausių organizuoto nusikalstamumo verslų ir vienas daugiausia pajamų garantuojančių šaltinių - nar­ kotikų gamyba ir prekyba, - kalbėjo buvęs ilgametis Krimina­ linės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis. - Lietuvoje, kiek mes susidurdavome ir kiek per mano darbo policijoje metus esame atlikę tyrimų, kur figūruodavo organizuotų gaujų apraiš­ kos, visur būdavo ir narkotikai. Drąsiai galima pripažinti, kad tai viena dominuojančių nusikalstamos veiklos rūšių.“ E. Šileris teigė, kad, remiantis pastaraisiais metais parengto­ mis išsamiomis Lietuvos kriminalistų analizėmis, absoliuti dau­ guma organizuotų nusikalstamų grupių arba pavienių asmenų yra įsitraukę į narkotikų verslą. Vieni užsiima logistika, kiti par­ davimu, o dar kiti - tarpininkavimu. Priežastis, kodėl mūsų banditai staiga persimetė į narkotikų verslą, paprasta - pinigai. Be proto dideli ir dar greitesni pinigai. Šią tendenciją be užuolankų patvirtino ir Kriminalinės poli­ cijos biuro viršininko pavaduotojas Andžejus Roginskis: „Labai greiti ir labai dideli pinigai.“

193

Narkotikų verslo pradininkai - kauniečiai

Narkotikų sėkla Lietuvoje nukrito į gerai išpurentą dirvą. Pa­ lanki šalies geografinė padėtis ir nuo seno palaikomi tarptauti­ niai nusikaltėlių ryšiai leido narkotikų verslui plėstis itin greitai. „Esame gana patogi valstybė tranzitui ir tuo pasinaudoja ne tik Lietuvos nusikalstamas pasaulis. Norėčiau pabrėžti - ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių organizuotos nusikalstamos grupės ar pavieniai asmenys, - kalbėjo A. Roginskis. - Verta pri­ siminti, kad Lietuvoje prieš porą metų buvo sulaikyta 50 litrų skystojo kokaino, kuris buvo labai įmantriai paslėptas krovininio automobilio agregatuose. Visa tai organizavo užsienio valstybių piliečiai. Iki nepriklausomybės atgavimo mūsų nusikalstamo pa­ saulio atstovai, ypač vyresnės kartos, turėjo glaudžius ryšius su kitose buvusios Sovietų Sąjungos respublikose veikusiais nusi­ kaltėliais. Tie ryšiai, kurie buvo įgyti kai kuriems iš asmenų atli­ kus bausmes laisvės atėmimo vietose, išliko iki šių dienų. Be to, labai padeda rusų kalba - Europolas mūsų nusikalstamas grupes priskiria prie rusiškai kalbančių nusikalstėlių grupių.“ Ir vėl, kaip ir daugeliu atvejų Lietuvos kriminalistikos istorijo­ je, narkotikų verslo pradininkai buvo kauniečiai. Savo tapatybės nenorėjęs atskleisti Kauno operatyvininkas pasakojo, kad pirmasis narkotikų gamybos fabrikas aptiktas bū­ tent Kaune: „Ties įvažiavimu į Kauną, pačiame Savanorių pros­ pekto gale. Tai buvo nuosavas namas ir angaras, pastarajame buvo įrengtos patalpos metamfetaminui gaminti.“ Ten buvo gaminami kvaišalų pusgaminiai, po to vežami pro­ cesui užbaigti į kitą vietą - į Jonavos rajone esančią sodybą. Čia buvo įrengtas gerai užmaskuotas požemis - gražiai užsidarydavo liuką primenanti anga, įėjimo nė nesimatydavo, mat jį paslėpda­ vo užtraukiamas stalas. 194

Lietuvos mafija ėmėsi ekstazio, amfetamino ir metamfetamino gamybos. Pastarojo gaminama daugiausia. Narkomanai, gatvėje pirkdami amfetaminą, dažniausiai patys to nežinodami įsigyja ne jį, o metamfetaminą. „Mes manome, kad būtent dėl to, jog gamyba kur kas papras­ tesnė, vietoj amfetamino ir atsirado metamfetaminas. Iš esmės nereikia netgi elektros, užtenka žinoti, kokius cheminius elemen­ tus sumaišyti, - dėstė E. Šileris. - Būtini daiktai kainuoja vos ke­ lis šimtus litų, ir tai jau galima vadinti narkotikų gamybos vieta. O amfetamino gaminimas sudėtingas. Sąnaudos ir rizika gerokai didesni, o pelnas toks pat arba labai panašus. Dabar maždaug pusėje sulaikytų narkotikų siuntų aptinkama metamfetamino. Tačiau netgi jį pardavinėjantys nusikaltėliai vadina amfetaminu, nes tai - gatvėje paplitęs terminas.“

Aptiko rekordinį kvaišalų kiekį

Šnekintų su narkomafija kovojančių kriminalistų teigimu, Lietuvoje sulaikyti narkotikų gamintojai nėra profesionalūs che­ mikai. Prieš 20 metų nebuvo interneto, tad kvaišalų gamybos pa­ slaptys būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Šiomis žiniomis su mūsiškiais kvaišalų gamintojais noriai pasidalydavo kaimynai iš artimiausių šalių. Įvaldę metamfetamino gamybos technologiją, Lietuvos nusi­ kaltėliai netrukus jį ėmė gaminti vos ne pramoniniais kiekiais. Kriminalistus stebina tai, kad banditai tokių rezultatų sugebė­ jo pasiekti su paprasta, mėgėjiška įranga. „Lietuvoje išskirčiau 2009 metais Kauno pareigūnų aptiktą narkotikų gamybos vietą atokioje sodyboje Alytaus rajone. Ne­ 195

norėčiau suklysti, bet ten buvo pagaminta apie 100 kilogramų metamfetamino, - prisimena E. Šileris. - Pelnas už išlaidas buvo didesnis tūkstančius kartų.“ Daugelį metų priedangoje dirbantis kaunietis operatyvinin­ kas pripažino, kad tai buvusi bene įspūdingiausia narkomafijos atstovų sulaikymo operacija. „Siekiant neutralizuoti minėtus gamintojus, buvo intensyviai dirbama kone trejus metus. Per sulaikymo operaciją patekus į vidų, buvo aptikta apie šimtą kilogramų ką tik pagaminto me­ tamfetamino. Tada net visko matę pareigūnai pirmą kartą išvydo į bulvių maišus supiltą metamfetaminą. Didžiuliai pinigai, tik miltelių pavidalo“, - ironizavo operacijoje dalyvavęs kaunietis pareigūnas. Tačiau daugeliui atrodantis milžiniškas kiekis - 100 kilogra­ mų narkotikų tėra kruopelė, palyginti su sintetinių narkotikų ga­ mybos centruose Belgijoje ir Olandijoje paruošiamu kiekiu. Tiesa, ir tose šalyse naudojama įranga visai kitos kategorijos. „Atrodo, kad pas mus sulaikomi kiekiai įspūdingi, tačiau tai menkniekis, palyginti su profesionaliai įrengtomis laboratorijo­ mis, kurios vos ne kas dieną demaskuojamos Olandijoje ir Belgi­ joje. Jos pateikia tonas kvaišalų, - kalbėjo Kriminalinės policijos biuro padalinio, kovojančio su narkotikų prekyba, vadovas E. Šileris, kuris kadaise yra gavęs Federalinio tyrimų biuro akade­ mijos baigimo diplomą.

Parklupdė... išsvajoti koldūnai

Narkotikų gamybos vietų demaskavimas - sunkus, kruopštus ir ilgas kriminalinės policijos operatyvininkų ir jų vadovų dar­ 196

bas. Rekordinę pagal sulaikytų narkotikų kiekį kvaišalų gamyklą šalia Alytaus pareigūnai sekė trejus metus. Kvaišalų gamintojai buvo itin atsargūs. „Šiame versle besisukančių asmenų elgesys būna labai keistas. Kartais iš vienos vietos į kitą žmogus važiuoja kone tris kartus skirtingais keliais. Po to niekada į konkrečią vietą nenueina iš karto - vaikšto ratais. Mašiną pasistato kur nors nuošalyje ir eina ratais, įžengia į laiptinę, pastovi, išeina, vėl ratais apeina, jei kas nors įtartina, vaikštinėja, žmones kalbina, eina prie greta stovin­ čių automobilių, dairosi - žodžiu, saugosi“, - apie narkomafijos atstovų konspiracijos būdus pasakojo Kauno operatyvininkas. Šalia Alytaus aptiktame narkotikų fabrike besidarbuojančius vyrus buvo pasirengta imti šturmu. Tačiau iškilo problema buvo neįmanoma užpulti netikėtai. Pareigūnus išgelbėjo komiškai atrodanti nusikaltėlių klaida. „Garsioje demaskavimo operacijoje Alytaus rajone iš pradžių buvo sudėtinga sulaikyti fabrikėlio darbuotojus. Gamino jie ke­ turiese, saugojosi, aplinką visą laiką stebėjo keli žvalgai. Be to, privažiavimas iki sodybos buvo iš tolo matomas, - prisimena minėtoje operacijoje dalyvavęs operas. - Jeigu mašina kur nors netoliese važiuodavo, jie iškart sustodavo, žiūrėdavo ir laukdavo, kol ji nuvažiuos. Buvo baisu, kad kol iki jų privažiuosi, jie viską sunaikins. Mums laukiant ir laužant galvą, kaip sulaikyti, kad su­ rinktume visus reikiamus įrodymus, fortūna vis dėlto nusišypso­ jo. Pasirodo, kažkuris iš jų po keturių ar penkių gaminimo parų užsimanė šilto maisto, todėl nusprendė nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti koldūnų. Tai ir buvo jų lemtinga klaida. Tas asmuo prie parduotuvės buvo sulaikytas. Kriminalistai pasitelkė grei­ tojo reagavimo rinktinės „Aras“ vyrus. Visi sušoko į vieną au­ 197

tomobilį ir sėkmingai atvažiavo į kiemą. Fabrikėlio darbuotojai net nespėjo sureaguoti, kai kurie valgė prie stalo ir laukė, kol bus atvežta pažadėtų koldūnų.“ Nusikaltėliai, supratę, kad nuolatinę narkotikų laboratoriją pareigūnai vis tiek anksčiau ar vėliau suseks, ėmėsi kitos takti­ kos - gaminti mažai, greitai, o paskui panaikinti visus pėdsakus.

Narkotikų tranzito žemėlapis

Žinoma, šimtų kilogramų metamfetamino mažytei Lietuvos rinkai yra gerokai per daug. Ši prekė aktyviai eksportuojama. Juolab kad ir kainos užsie­ nyje visai kitokios. „Skandinavijos šalys traukia mūsų tautiečius. Tai Švedija, Norvegija. Kažkodėl mažiau narkotikų iš Lietuvos vežama į Suo­ miją. Gal dėl to, kad Suomija daugiau siejasi su estais. Kažkiek iškeliauja ir į Rusiją“, - narkotikų tranzito žemėlapį komentavo E. Šileris. Pastaraisiais metais Norvegijoje suklestėjo nemažai jaunų žmonių, gyvenančių iš narkotikų kontrabandos. Jie statosi na­ mus ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje. Milžiniškomis kainomis garsėjančioje Europos šalyje kai kurie iš jų iš automobilių salonų perka naujutėlius „Mercedes-Benz“ ar BMW markės automobi­ lius. Na, o sugrįžę atostogų į Lietuvą aplinkiniams aiškina, kad sėkmingai sukasi legaliame versle. „Kvaišalų kaina pas mus ir Norvegijoje skiriasi dešimtis kartų, todėl panašūs pavyzdžiai neturėtų pernelyg stebinti“, - pabrėžė kaunietis operatyvininkas. 198

Narkotikų gamyba - tik viena atšaka šiame nelegaliame vers­ le. Ne mažesnį pelną krauna ir kvaišalų kontrabanda. Pagrindiniai narkotikų tranzito srautai nekinta jau daugelį metų. „Kokainas, kaip visi žinome, atkeliauja iš Pietų Amerikos, he­ roinas - iš Afganistano. Į Europą minėti kvaišalai patenka dviem maršrutais - vadinamuoju Balkanų keliu ir Šilko keliu. Hašišas atkeliauja iš Pietų Afrikos, dažniausiai gabenamas per Ispaniją, po to per Lietuvą į Rusiją ir kitas šalis. Šie maršrutai nekinta jau dešimtmetį, - kalbėjo E. Šileris. - Galbūt proporcijos skiriasi: vienais metais daugiau įvežama lėktuvais, kitais - automobiliais, dar kitais - jūriniu transportu. Galima būtų išskirti kelerių pas­ tarųjų metų tendenciją - aiškiai justi, kad per Lietuvą gabenama daugiau kokaino. Tai siejasi su Šengeno erdve, su tuo, kad nusi­ kaltėliams nebėra skirtumo iš Pietų Amerikos eksportuoti į kurį nors kitą uostą, nes patekus į Europos Sąjungą daugiau muitinės patikrų kaip ir nelieka.“ Kokainas yra nekarūnuotas narkotikų verslo karalius. Šie balti milteliai gangsteriams sukrauna didžiausią pelną. Pasauliniu mastu lietuviai yra kur kas labiau pastebimi kokai­ no kontrabandos, o ne sintetinių narkotikų gamybos srityje. „Lietuviai dažniausiai minimi kokaino kontrabandos, ir bū­ tent stambesnės, srityje. Kai kuriais atvejais gabenama ir po kelis šimtus kilogramų kokaino, kuris yra gerokai brangesnis už sin­ tetinius narkotikus, - kalbėjo E. Šileris. - Sintetiniai narkotikai tai vietinė arba regioninė problema, didžiausi pinigai ir didžiau­ sias pelnas yra būtent iš kokaino.“

199

Kurjerių ieškoma ir per skelbimus internete

Pagaminti kokainą - ne problema. Pietų Amerikoje kokainmedžiai auginami masiškai, o silpnos vietos vyriausybės kol kas nepajėgios su tuo kovoti. Pagrindinis tarptautinės mafijos galvos skausmas - kaip ko­ kainą nugabenti iki realizavimo rinkų, t. y. į Jungtines Amerikos Valstijas ir Europą. Tam dažnai pasitelkiami kurjeriai, kartais vadinami mulais. „Dažniausiai kvaišalus gabenti ryžtasi tie žmonės, kurie yra pažeidžiami, kuriems trūksta pinigų, kurie neturi darbo arba nori lengvai užsidirbti ir susigundo dideliais pinigais per trumpą laiką. Būtent tokie asmenys ir tampa kurjeriais“, - sakė ne vieną narkotikų gabenimo atvejį atskleidęs kaunietis kriminalistas. Anot jo, šiais laikais su Lietuvos Respublikos pasu iš esmės galima keliaut bet kur. „Dėl to mūsų šalies piliečio pasas yra paklausus, o kai kurie žmonės finansų krizės laikotarpiu susigundė lengvesniais pini­ gais. Nereikia vizos, nereikia prašyti, kad įsileistų - su Lietuvos piliečio pasu galima nevaržomai keliauti faktiškai bet kur“, - sakė E. Šileris. Mulai daugiausia verbuojami per pažįstamus, viliojant juos lengvais pinigais. Tiesa, tokie pokalbiai dažniausiai užsimezga bendraujant akis į akį. Todėl mūsiškiai kriminalistai buvo priblokšti sužinoję, kad kurjeriams verbuoti Lietuvoje jau pasitelkiamas ir internetas. „Kaune dar ir dabar vyksta kasacinis teismo procesas, - apie išskirtinį atvejį pasakojo E. Šileris. - Situacija buvo tokia: į bendrą Lietuvos policijos departamento elektroninio pašto dėžutę info@ 200

policija.lt gavome pasipiktinusio žmogaus raštą. Jis klausė: pažiū­

rėkite, ar taip gali būti. Ten buvo nukopijuotas viename populia­ riausių šalies skelbimų portalų publikuotas skelbimas, kuriame parašyta: „Greitas darbas Peru.“ Prie viso to žmogus nukopijavo susirašinėjimo tekstą, kuriame buvo teiraujamasi, kiek mokėsite ir už kiek laiko. Buvo sulaukta atsakymo, kad 10 000 litų už vieną savaitę. O kai buvo pasiteirauta, ką reikės daryti, atsakymas buvo trumpas: reikės nuskristi ir kai ką praryti. Pirmą kartą teko susidurti, kad viešai internete įdėtas tokio pobūdžio narkotikų kurjerius medžiojantis skelbimas. Mes pa­ rašėme, apsimetę paprastais žmonėmis, ir sulaukėme tokio pat atsakymo. Interesantais apsimetę pareigūnai sužinojo, kad be jo­ kių problemų nuvažiuos nurodytu adresu. Nusikaltėlių žmonės aiškino: sumokėsime už tai, nupirksime bilietus, nurodė tam ti­ krą kainą už tam tikrą prarytą kiekį.“ E. Šilerio teigimu, nors lietuviai gana aktyviai dalyvauja tarp­ tautinėje narkotikų kontrabandoje, jie šiame versle tikrai negrie­ žia pirmuoju smuiku. Pareigūnų nuomone, mūsų tautiečiai kvaišalų tranzito srityje tėra eiliniai vykdytojai. „Juk esame valstybė, turinti tris milijonus gyventojų. Todėl niekuomet neprilygsime Afrikos ar Pietų Amerikos valstybėms su šimtais milijonų gyventojų ir išplėtota narkotikų verslo indus­ trija. Gal esame kažkiek aktyvesni ar daugiau matomi dėl Skan­ dinavijos, nes ir ši Europos dalis nėra didelė. Tačiau, žvelgiant į pasaulinį kontekstą, mes, lietuviai, visiškai neišsiskiriame iš kitų Europos valstybių“, - tvirtino E. Šileris. Europole dirbantis buvęs garsus Lietuvos kriminalistas Juozas Rimkevičius taip pat tvirtino, kad Lietuva nėra kuo nors išskir­ tinė. 201

„Yra jamaikiečių, albanų gaujos, yra gaujos iš Rumunijos, kitų šalių, Lenkijos. Pasitaiko latvių, estų, be abejo, kartais tame sąra­ še nuskamba ir Lietuvos pavadinimas. Bet nesakyčiau, kad į mus rodo pirštu ir sako, jog jūs visi tokie. Nesu girdėjęs teigiant, kad lietuviai šiokie ar anokie, išskirtinė nusikaltėlių tauta. Šito tikrai nėra“, - bandė nuraminti J. Rimkevičius. E. Šileris tvirtino neturįs žinių, kad lietuviai būtų pagrindiniai tarptautinės narkotikų kontrabandos organizatoriai. „Kai kuriais atvejais būna logistai, o kai kuriais - kurjeriai. Dar kitais - jūrei­ viai, kurie apsiima už tam tikrą sumą ką nors nuvežti iš taško A į tašką B. Tačiau nėra žinoma, kad lietuvis būtų lyg baronas, pri­ imantis ypač svarbius sprendimus. Kai kuriais atvejais pasitaiko gana svarbių ryšių, bet tai vėlgi tik tam tikros grandinės dalis“, kalbėjo E. Šileris.

Išskirtinis narkomafijos personažas

Vienintelis lietuvis, kurį būtų galima pavadinti stambiu nar­ kotikų kontrabandos organizatoriumi, - Gyvatinių gaujos lyde­ ris Remigijus Toločka, geriau žinomas Remygos pravarde. Prieš aštuonerius metus jis buvo nuteistas už daugiau kaip milijono litų vertės ekstazio tablečių kontrabandą, tačiau teismas jam sky­ rė tik trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Narkomafijos baronu vadintas kaunietis už grotų praleido vos kelis mėnesius, nes dar vienas teismas jį išleido į laisvę todėl, kad jam esą buvo būtina prižiūrėti sunkiai sergančią sutuoktinę. „Labiausiai išskirčiau dabar jau mirusį R. Toločką. Jis iš pra­ džių gyveno Lietuvoje, paskui persikėlė į Ispaniją. Dar būdamas Kaune buvo susijęs su narkotikų kontrabanda, o persikėlęs į Is­ 202

paniją toliau tęsė pradėtą veiklą. Kaip paaiškėjo per vieną teis­ minių procesų, jo veiklos mastas buvo išties įspūdingas. Mes bandėme skaičiuoti, kiek jie galėjo pergabenti. Paaiškėjo, kad tai buvo tonos“, - pasakojo operatyvininkas iš Kauno. Ne kartą žiniasklaidoje buvo paskelbtas vaizdo įrašas ir nuo­ traukų galerija, kur įamžinta 2002-ųjų gruodį šalia Kauno vyku­ si prabangi Remygos 30-ojo gimtadienio puota. Čia dalyvavo ir jo draugas, vėliau tapęs jauniausiu Kauno miesto tarybos nariu, Henriko Daktaro sūnus Enrikas. Jau 2003 m. vasarį E. Daktaras įkliuvo dėl ekstazio tablečių ir padirbtų JAV dolerių kontraban­ dos. Kai kurie teisėsaugininkai mano, kad būtent Gyvatinių bo­ sas į narkotikų verslą įtraukė ir Henytės sūnų. R. Toločkos gyvybė prieš trejus metus netikėtai užgeso Ispa­ nijoje. Po keletą dienų trukusių išgertuvių neatlaikė jo širdis.

Mėgaujasi ne visiems matoma prabanga

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pirmasis prekiautojas narkotikais lygiai prieš 20 metų buvo sučiuptas Kaune. Tąsyk puspenktų metų laisvės atėmimo bausmė buvo skirta tuometės Kauno medicinos akademijos penktakursiui. Pas jį na­ muose buvo rasta daugiau nei 5 kilogramai aguonų galvučių ir per 300 gramų kofeino. Narkotikais studentas prekiavo iš savo automobilio, kurį tada kauniečiai buvo praminę „mirtį nešančiu žiguliuku“. Praėjus dvidešimčiai metų tuomet prabangiu laikytas penktu­ kas dabartiniams narkotikų prekeiviams geriausiu atveju sukeltų tik atlaidžią šypseną. 203

Lengvi, greiti ir dideli pinigai už narkotikus mūsų banditams leidžia mėgautis visais gyvenimo malonumais, nors jie ir nesi­ maudo tokioje prabangoje kaip jų kolegos užsienyje. „Jie nori labai greitai praturtėti, gyventi plačiai, važinėti pra­ bangiausiais automobiliais, pagamintais pagal specialų užsaky­ mą, puoštis itin brangiais aksesuarais. Tirdami kai kurias bylas esame paėmę vyriškų laikrodžių, kainuojančių dešimtis tūkstan­ čių eurų“, - kalbėjo A. Roginskis. Sena tiesa, kad viešas, akis badantis turtų demonstravimas netrukus patraukia teisėsaugos dėmesį. Tad šiandien taip besiel­ giančius patys nusikaltėliai vadina kvailiais. Protingi elgiasi kitaip. „Šiandien tendencija tokia, kad vis labiau einama į pogrindį, siekiama maskuotis, - pastarojo laiko narkomafijos bosų elgesio pokyčius apibūdino A. Roginskis. - Siekiama gyventi vidutiniš­ kai, nedeklaruojant tikrųjų pajamų, tačiau sau leidžiama inves­ tuoti užsienyje ir ten praleisti kažkiek laiko. Vieno tyrimo metu išsiaiškinome, kad vieno su narkotikais susijusio asmens auto­ mobilis pagamintas pagal užsakymą, yra limuzino klasės, bet tai nekrito į akis, o viduje viskas buvo labai prabangu. Ši transporto priemonė kainavo keletą šimtų tūkstančių litų.“

Dar nesame paskendę narkomanijos liūne

Kriminalistai be apsimestinio kuklumo teigia, kad kovoti su narkomafijos grupuočių lyderiais jiems sekasi gerai. Taip gerai, kad nelegalus narkotikų verslas po truputį iš Lietu­ vos traukiasi į kitas šalis. „Per pastaruosius 5-6 metus Klaipėdos uoste pavyko vienu atveju sulaikyti net 400 kilogramų kokaino. Kiek vėliau - 200 kg 204

didelės koncentracijos kokaino Rygos uoste, 360 kg kokaino Ka­ ribų jūroje. Galėčiau dar vardinti, - dėstė A. Roginskis. -Pastebi­ ma tendencija, kad vis labiau ši nusikalstama veikla perkeliama į užsienį. Kodėl? Dėl to, kad čia tuo užsiimantys asmenys pernelyg matomi. Mums, kriminalistams, jie žinomi, juos akylai stebime. Kai kuriuos išjų net dvidešimt keturias valandas ir septynias paras per savaitę, tad jiems daug saugiau savo veiklą plėtoti užsienyje.“ „Jei būtų galima daryti ką nori, ir mastas būtų dešimtis ar šim­ tus kartų didesnis. Todėl manau, kad mes su šia problema tvarkomės gana gerai“, - pabrėžė E. Šileris. Puikūs ir gerai pastebimi kovos su narkotikų mafija rezultatai davė gana netikėtą efektą. Pažvelgus tik j statistikos eilutes atro­ do, kad Lietuva - narkotikų liūne paskendęs kraštas. „Prieš keletą metų buvo kilę diskusijų, netgi mėginta Lietuvą įvardinti kaip dėl narkotikų itin pavojų keliančią visoje Europos Sąjungoje. Tačiau mūsų pozicija buvo kategoriška: taip nėra, kalbėjo A. Roginskis. - Kodėl taip atsitiko? Ogi todėl, kad mes, ko gero, viena aktyviausiai bendradarbiaujančių valstybių. Tai viena pasekmių - kuo daugiau bendradarbiauji, kuo daugiau pa­ teiki partneriams informacijos, dėl kurios atsiranda daugiau tei­ giamų rezultatų, sulaikymų, neutralizuojamos dešimčių ar šimtų kilogramų narkotikų partijos, tuo labiau ta problema išryškėja. Viena vertus, tai gero mūsų darbo rezultatas, kita vertus, jis kai kur būdavo neteisingai suprastas.“ Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje, narkotikų neįma­ noma laisvai nusipirkti gatvėje ar naktiniame klube. Kvaišalai parduodami tik pažįstamiems arba per savus žmo­ nes atvestiems asmenims. „Kartais diskutuojant su užsieniečiais, kai kada ir paskaičius žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad pas mus narkotikai tiesiog už205

plūdę centrines gatves. Taip teigiantiems pasiūlau nueiti į Vil­ niaus senamiestį ir surasti bent vieną vietą, kur pardavinėjami kvaišalai, - kalbėjo E. Šileris. - Kolegoms iš užsienio drąsiai sa­ kau, kad bet kuriame jų mieste tikrai surasiu gatvėse brukamų narkotikų. Juk Europos didmiesčiuose praeiviams kone gatvėse siūloma kokaino, amfetamino ar „žolės“. Pas mus to nėra. Ana­ logiškai ir dėl naktinių klubų. Sklinda daug kalbų, kad vienur ar kitur galima įsigyti kvaišalų. Bet tau parduos tik tokiu atveju, jei esi pažįstamas, kieno nors rekomenduotas, kitaip nieko negausi. Vyrukų, kurie stovėtų prie klubų ir siūlytų vienokių ar kitokių kvaišalų, paprasčiausiai nėra.“

„Bedarbiais dar ilgai neliksime"

Kad ir kaip sėkmingai Lietuvos pareigūnai kovotų su narko­ tikų mafija ir kvaišalų vartojimu, tai kova be pabaigos. Žmonija turbūt niekada neatsisakys įpročio svaigintis įvairiausiomis me­ džiagomis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka pažvelgti į alkoholio ar tabako rinkas. Todėl, matyt, nei Lietuvos, nei viso pasaulio kriminalistams nedarbas kol kas negresia. „Kai yra paklausa, bus ir pasiūla. Teisėsaugos ir valstybės rei­ kalas ją riboti, stengtis mažinti žalą, - pažymėjo E. Šileris. - Nai­ vu tikėtis, kad ateis diena, kai žmonės atsisakys narkotikų. Kaip tabako ir alkoholio, taip ir šio svaiginimosi būdo jie neatsisakys.“ Ne vienoje garsioje narkotikų gamintojų bei kontrabandininkų sulaikymo operacijoje dalyvavęs kaunietis operatyvininkas atsi­ sveikindamas draugiškai ištiesė ranką ir pasakė taiklią frazę: „Ma­ nau, kad darbo tikrai užteks. Bedarbiais dar ilgai neliksime. 206

Apie „Mafijos kronikas su Dailiumi Dargiu" pagrindinėje Lietuvos žiniasklaidoje

Lietuviškos mafijos kronikos - specialiame kriminalinės dokumentikos cikle ERIKA ZABULĖNIENĖ Dienraščio „Lietuvos rytas" televizijai skirtas priedas „TV antena" 2014-01-06

Mūsų šalyje 1990-2000 metais karaliavusių gaujų istorijos, kurias pagal tris savo knygas ekrane išdėstys žurnalistas Dailius Dargis su kūrybine grupe, bus atkuriamos tikroviškomis aplin­ kybėmis, nusikaltimų vietose. Žiūrovai išgirs pokalbius su išlikusiais gyvais liudininkais, tei­ sėsaugos veteranais, išvys šiurpių įvykių detalių. Šio kriminalines temas nagrinėjančio žurnalisto pirmoji knyga „Tikroji Daktarų istorija“ yra vadinama Kauno mafijos enciklopedija. Pasirodė net penki knygos leidimai, parduota 30 tūkstančių egzempliorių. Kelias kvapą gniaužiančias knygos istorijas TV3 žiūrovai išvys ir specialiame kriminalinės dokumentikos cikle. Jame taip pat bus ekranizuotos įdomiausios istorijos iš kitų dviejų D. Dargio knygų - „Kruvinasis mafijos maršrutas“ ir „Vil­ niaus bomberio išpažintis“.

- Jūsų knygose aprašomų nusikaltimų pakaktų ilgam seri­ alui. | kiek laidų bandysite sudėti šias istorijas? - paklausiau kriminalinės laidos scenarijaus autoriaus ir vedėjo D. Dargio. 207

Kol kas esame sumanę viską sudėti į 12 laidų. Tačiau manau, kad „Mafijos kronikos“ turėtų sutraukti nemažai auditorijos, nes jau pirmosios trys serijos yra sensacingos. Tad bus galima pagal­ voti ir apie papildomas serijas. Ką išvysime pirmosiose serijose?

Mums pavyko pakalbinti žmones, kurie dar niekada nekal­ bėjo prieš TV kameras. Mano pašnekovai - keli nusikalstamo pasaulio veikėjai, vengiantys viešumo. Vienas jų - su Kauno Žaliakalnio nusikalstamu susivienijimu sieto Remigijaus Daškevičiaus-Daškės buvęs bendras Giedrius R Apie bandymus nužudyti Daškę prašneko ir vienas buvusių jo asmens sargybinių. R. Daškevičius, buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas, 2001 metais buvo nušautas Vilniaus senamiestyje, prie vieno iš jo mėgstamų restoranų. Kaip žinoma, byla iki šiol neištirta, bet vien šis mafijos stiliaus nusikaltimas vertas atskiro filmo. Giedrius R pasakojo apie lemtingą vakarą, kurį jis praleido kartu su R. Daškevičiumi, ir akimirkas, kai šis mirė jam ant rankų. Dabar visiškai gyvenimo būdą pakeitęs Giedrius R leidosi į prisiminimus apie buvusią grupuotę ir anuomečio nusikalstamo pasaulio autoritetų santykius. - Ar praėjus keliems dešimtmečiams tie žmonės lengvai ryžtasi pasakoti apie tokius dalykus?

- Esu atkaklus. Kai kurių pašnekovų interviu yra tekę laukti net pusę metų, bet buvo ir tokių, kurie kalbėti veržėsi patys.

208

- Istorijas, pagal kurias kuriamas ciklas, iš savo knygų at­ rinkote pats. Kokius jų herojus pasirinkote?

- Sukurtos laidos apie Kauno Daktarų grupuotę ir jų vadei­ vą Henriką Daktarą, apie Gaidjurginių vadeivą Sigitą Gaidjurgį, „Vilniaus brigados“ krikštatėvius Georgijų ir Borisą Dekanidzes. Laidose atskleisime, koks buvo ryšys tarp „Vilniaus brigados“ veikėjų ir KGB. Laukia intriguojamas pasakojimas apie reketo ištakas. Turime vaizdo medžiagą, kurioje nufilmuota, kaip dar 1989 metais buvo sulaikyta pirmoji Lietuvoje reketininkų gauja.

- Iš kur jūs gavote tokių vaizdo įrašų?

- Šią medžiagą gavau iš vieno pašnekovo, kuris dirba teisė­ saugos sistemoje.

- Kas dar kalbės jūsų laidose?

Kalbėti prieš kameras sutiko ne visi, kuriuos norėjau pašne­ kinti. Daugeliui iš jų sunku grįžti į senus laikus ir prisiminti tai, ką galbūt norėtų pamiršti. Nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų Lietuvoje buvo karštas laikotarpis, kai siautėjo banditai ir klestėjo mafija. Jų įtaka tuomet tik besi­ kuriančiam šalies verslui, ekonomikai, teisėsaugos sistemai buvo milžiniška, o jų veiksmų pasekmės jaučiamos iki šiol. Cikle bandysime atkurti ne tik kraupius grasinimo ir susido­ rojimo aktus, bet ir tuometes „išrinktųjų“ puotas, madas, pramo­ gų verslo užuomazgas, gero gyvenimo simbolius. 209

Geranoriškai su laida sutiko bendradarbiauti teisėsaugos pa­ saulio atstovai. Jie padės atskleisti tą kitą, šiurpiąją, Lietuvos isto­ rijos pusę. Juk šie istorijos puslapiai domina nemažai mūsų šalies žmonių.

Tai patvirtina ir pirmoji jūsų knyga „Tikroji Daktarų isto­ rija“ tapusi bestseleriu ir išleista net penkiais leidimais.

- Taip, ji buvo pavadinta bomba. Yra manančių, kad uždirbau milžiniškus honorarus, bet prisipažinsiu, jog rašiau ją ne trokš­ damas uždirbti, o siekdamas įgyvendinti svajonę - iki 33-ejų iš­ leisti savo pirmąją knygą. Man pavyko.

- Kodėl pasinėrėte į nusikaltimų pasaulį, nerašėte apie ką nors kita?

Mane visuomet domino istorijos, susijusios su kriminaliniu pasauliu. Čia matau realius istorijos faktus. Kadaise domino ir režisūra, mėgstu kiną, bet net ir svajodamas kurti filmus mąsčiau tik apie kriminalinį žanrą. Esu Martino Scorsese ir kitų šio žanro kino meistrų gerbėjas. Juk pasakoti apie kriminalinį pasaulį galima ne vien šūviais ar krauju, įdomios ir nusikaltėlių asmenybės, mąstymas, jų santy­ kiai su moterimis, pasaulėžiūra, vaikų auklėjimas. Tai labai įdomus pasaulis psichologiniu požiūriu, paprastam žmogui gal net ne visuomet suvokiamas. Prisiminkime „Sopra­ nus. Mafijos kroniką“. Serialas pasakojo apie žiaurų nusikaltėlių pasaulį, o prie ekranų prikaustė milijonus žiūrovų.

210

- Kaip artimai pažįstate nusikalstamo pasaulio vadus? Ar teko bendrauti su H. Daktaru?

- Taip, esu bendravęs ir su pačiu H. Daktaru. Pirmąsyk - 2003 metais. Tuomet buvau dar žalias žurnalistas ir kartą sumaniau parašyti apie šį veikėją. Aplankiau jį jo tėvų namuose, Kauno ra­ jone Vilijampolėje, J. Naujalio gatvėje. Name, kuriame jis užaugo. Buvo įdomu stebėti aplinką, kurioje jis praleido vaikystę. Pa­ mačiau kuklų kambarį, daugybę šeimos nuotraukų, sėdėjome prie vieno stalo ir valgėme jo motinos virtus cepelinus. Tąsyk jis buvo gerai nusiteikęs. Kai pasirodė mano pirmoji knyga, santykiai pašlijo. Dabar dėl kažkokių priežasčių jis nori mane nutildyti. Galbūt toje knygoje per daug atvirų dalykų, mat joje yra ir istorijos žmonių, kurie buvo toje terpėje ar kovojo su šiuo nusikalstamu susivienijimu. Rinkdamas medžiagą savo knygai pakalbinau daugiau nei 300 žmonių. Manau, kad Daktarų istorija surašyta tikrai objektyviai.

- Ar po to su šiuo veikėju nebuvote susitikę?

- Kitas susitikimas su H. Daktaru įvyko netrukus. Kalbėjomės apie garsiąsias žudynes Kauno „Vilijos“ restorane 1993 metais, kai buvo sušaudyti penki Daktarų gaujos nariai, o pats vadeiva tik per plauką liko gyvas. Jam su keliais bendrais tąsyk pavyko pasislėpti pagalbinėse patalpose. Apie tai irgi bus pasakojama „Mafijos kronikose“. Man buvo įdomi jo nuomonė, kas galėjo pasikėsinti į tokio lygio nusikalstamo pasaulio veikėją. Išgirdau versiją, kad juos nužudyti buvo pasamdyti profesionalai iš Rusijos. 211

Per antrąjį interviu jis taip pat buvo atviras, atskleidė man ke­ lias pavardes žmonių, kurie galėjo būti siejami su išpuoliu. Tai irgi nusikalstamo pasaulio veikėjai. Vyko mafijos karas, o tame pasaulyje nebuvo nieko šventa. Po pastarojo interviu H. Daktaras pradėjo vengti bendravimo. Su šiuo veikėju yra bendravę daug žurnalistų, bet aš tarp savo įrašų turiu interviu ir su tokiais žmonėmis, su kuriais išvis nie­ kas nėra kalbėjęs. Esu buvęs nusikaltėlių šulų susitikimuose jų nuosavuose namuose, kuriuos tuo metu saugodavo policijos pa­ reigūnai. - Jie jumis labai pasitikėdavo ar jūs rizikavote?

- Atkakliai siekiu to, kas man įdomu. - Tačiau šis pasaulis ne tik įdomus, bet ir pavojingas. Nie­ kada niekas nėra grasinęs?

- Tikrai ne. Būnu pasilinksminimo vietose gimtajame Kaune ir ten neretai sutinku nusikalstamo pasaulio atstovų. Įkaušę jie dažnai patys puola pasakoti įvairias istorijas, tarsi norėdami, kad jas paviešinčiau. Grasinimų tikrai nesu sulaukęs. O ir laikai pasikeitė, dabar jau nebe laukinis dešimtasis dešim­ tmetis, kai nereikalingi veikėjai ir net žurnalistai būdavo šaudo­ mi ar sprogdinami. Be to, aš tik pateikiu faktus, kurie jau anksčiau aprašyti žiniasklaidoje ir žinomi visuomenei. Mano pasakojimai yra šiek tiek išsamesni ir įvairiapusiškesni. Galų gale čia juk ne Rusija ir ne Italija. 212

- Jūsų istorijos nukels į nusikalstamo pasaulio praeitį. Ar ši praeitis kaip nors susijusi su šiomis dienomis?

- Tarkime, „Vilniaus brigados“ pinigai kažkur sukasi iki šiol. Jie net dominuoja versle, tarp garsių pavadinimų įmonių ir gar­ sių verslininkų vardų. „Vilniaus brigada“ finansiškai buvo labai pajėgi ir stipri. Kauno Daktarams buvo toli iki jų.

- Ar egzistuoja naujoji mafija?

- Taip. Ji užsiima narkotikais ir kontrabanda. Vis dėlto dabar veikiama visiškai kitaip, šie žmonės turi savo patikėtinių politi­ kos ir teisėsaugos sferose. Neseniai teko bylinėtis teisme, buvau kaltinamas neva apšmei­ žęs Marijano Taraškevičiaus kontrabandininkų grupuotėje, vei­ kiančioje Vilniuje, artimų ryšių su jais turėjusį kelių policininką. Jos ryšiai, kai kurių šaltinių teigimu, galbūt siekia aukščiausius Lietuvos politikus, yra nusidriekę į tarptautinius vandenis. Tai puikiai iliustruoja šiuolaikinės mafijos veiklos būdus. Dešimtajame dešimtmetyje nusikaltėliai vieni kitus reketavo, šaudė, sprogdino, o dabar veikiama kitais metodais. Šiuolaikinis kriminalinis pasaulis klesti iš narkotikų kontra­ bandos, su kuria susiję ir naujosios, ir senosios kartų nusikalsta­ mo pasaulio veikėjai.

- Ar jūsų dokumentikos cikle bus ir žiaurių, kruvinų sce­ nų?

- Net dvi ciklo dalys bus skirtos vienam žiauriausių Lietuvos samdomų žudikų Valerijui Januškevičiui, kuris yra septynis kar213

tus nuteistas iki gyvos galvos. Dabar jam 58-eri, jis jau beveik 16 metų už grotų. Garsiausias šio Bomberiu vadinamo žudiko nusikaltimas sprogimas Vilniaus centre, prie anuometės „Rigondos“ parduo­ tuvės, 1995 metais, kai tokiu šiurpiu būdu savo automobilyje „Mercedes-Benz“ buvo susprogdintas bankininkas Rimantas Grainis. Ypač atvirame interviu bus atskleista, kaip ir kodėl jis žudė. Apie jį sukaupta labai daug medžiagos, ji suguldyta naujausioje mano knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“. Tuomet, kai rašiau šią knygą, dažnai lankiau jį Lukiškių kalėjime, mes daug kalbė­ jomės. Tai išskirtinis nusikaltėlis. V. Januškevičius vienintelis Lietu­ vos nusikaltėlių pasaulyje naudojo sprogmenis. Toks žudymo būdas labiau būdingas Rusijoje ar Italijoje. Tai žmogus, kuriam nebuvo nieko šventa. Vieną dieną jis ga­ lėjo nužudyti bankininką, kitą - nusikalstamo pasaulio atstovą, trečią - moterį, Gariūnų turgavietės administratorę. Kalbantis su juo apimdavo keistas jausmas. Tai labai intelek­ tualus, apsiskaitęs žmogus, galintis diskutuoti įvairiausiomis te­ momis - nuo ekonomikos iki naujausių technologijų. Niekaip nesuvokiu, kodėl jis pasirinko tokį amatą ir gyvenimo kelią. Jo išpažintis tikrai sukrečia.

Žudikas ketino kurti verslą

Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvą drebinę šiurpūs nusikal­ timai, jų vykdytojai ir užsakovai. Atkuriamosios dokumentikos 214

ciklas „Mafijos kronikos“ (TV3) nukels į laikotarpį, kai nepri­ klausomybę atgavusioje Lietuvoje klestėjo banditizmas ir nevar­ žomai siautėjo mafija. Septynis kartus iki gyvos galvos nuteistas V. Januškevičius žurnalistui D. Dargiui yra pasakojęs: „Apmaudu buvo, bet gy­ venti reikėjo. Jeigu kas nors būtų už nužudymą mokėjęs 100 tūkstančių JAV dolerių, negi būčiau prašęs mažiau. Juk nepri­ klausiau jokiai mafijai, mano užsakovai ir tarpininkai patys ne­ buvo turtuoliai, bent jau tikrai ne milijonieriai. Kai kada pasvarstau: jei būčiau draugavęs su kokiu H. Dakta­ ru ar S. Gaidjurgiu, gal jie tais laikais ir daugiau būtų sumokėję. Tačiau nenorėjau šlietis prie jokių gaujų.“ „Nesiruošiau šaudyti, puldinėti ilgai. Tai vertinau kaip savotiš­ ką pradžią ateities legaliam verslui sukurti“, - D. Dargio knygoje „Vilniaus bomberio išpažintis“ tarsi norėdamas pasiteisinti yra minėjęs jau šešioliktus metus nelaisvėje esantis V. Januškevičius.

215

Jų„gražus" gyvenimas baigiasi kulka arba ilgais kalėjimo metais

AINIS GUREVIČIUS Internetinis naujienų portalas delfi.lt 2014-01-13

Per TV3 pradėjus transliuoti dokumentinių filmų ciklą „Mafi­ jos kronikos - karštomis pėdomis su Dailiumi“, plūstelėjo laiškai kūrėjams - atsirado daug norinčių filmuotis (seriale atkuriami banditizmo klestėjimo laikų įvykiai). Sulaukta ir kritikos - iš pa­ taisos namų laišką atsiuntęs kalinys priekaištavo, kad muštynės nepakankamai tikroviškos. Serialas bus 12 dalių. Net trys iš jų bus skirtos Daktarų gau­ jai: žudynės „Vilijos“ restorane, Daktarai sovietų laikais ir gau­ jos žlugimas, dar ne taip seniai - 2008-2009 metais. Dvi dalys bus apie samdomų žudikų gaują, kuriai vadovavo Valerijus Ja­ nuškevičius (naujausios Dailiaus Dargio knygos personažas). „Mafijos kronikose“ taip pat bus pasakojama apie „Vilniaus brigadą“, apie tai, kodėl kriminaliniais nusikaltimais domė­ josi KGB, reketo pradžią Lietuvoje (bus parodytas iki šiol vi­ suomenės nematytas vieno pirmųjų šalies istorijoje reketinin­ kų sulaikymo Kaune vaizdo įrašas - policininkams net pri­ trūko antrankių, todėl sulaikytųjų rankas teko rišti jų pačių diržais). Serialo scenarijaus autorius D. Dargis sako, kad rinkosi temas, kurios dar nėra labai išgvildentos. Todėl, pavyzdžiui, buvo nu­ spręsta seriale nepasakoti apie Panevėžio Tulpinius - šia tema jau labai daug prirašyta, sukurta televizijos laidų. 216

Seriale kalbama ir apie nusikaltėlių aukas - nužudytus vers­ lininkus. Filmavimo metu vienas pašnekovų iškėlė drąsią versli­ ninko Valdo Jakučio nužudymo versiją - esą tai padarė ne krimi­ nalinis pasaulis, o viena Lietuvos specialiųjų tarnybų. Prakalbinti kai kuriuos pašnekovus buvo labai sudėtinga. „Daugelis gal ir norėtų kalbėti, bet sutikę paskutiniu momentu persigalvoja, nes „nesupras chebra“. Tačiau jie noriai konsultuo­ ja. Daugelis nori patekti į istoriją, tačiau atsisako: „Aš bachūras, kaip atrodysiu prieš kitus bachūrusV.“ Be kameros jie daug kal­ besni“, - pasakojo D. Dargis. Pavyzdžiui, iki gyvos galvos nuteistas Vilniaus bomberiu va­ dinamas V. Januškevičius daug metų išvis nesikalbėjo su jokiais žurnalistais. D. Dargis jį įkalbinėjo dvejus metus. Bet atsiverti V. Januškevičius nusprendė tik po to, kai mirė jo žmona. „Jei žmo­ na būtų gyva, nekalbėčiau su jumis“, - D. Dargiui sakė garsusis žudikas. V. Januškevičių buvo sunkiausia prakalbinti. Bet pradėjęs kalbėti jis pasakojo viską, iki smulkiausių detalių. Jis didžiuojasi savo darbu, tuo, kad viską atlikdavo labai gerai, be klaidų. Nors, sako, šiais laikais to nebedarytų - dirbtų tolimųjų reisų vairuoto­ ju, pakeliautų po pasaulį. Visi pašnekovai seriale jau nufilmuoti, šiuo metu dar filmuo­ jama kai kurių serijų vaidybinė dalis. Kūrėjai labai dėkingi antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“, kurios kovotojai sutiko dalyvauti filmuojant serialą, todėl atkurtų sulaikymų scenos itin tikroviškos. „Mafijos kronikose“ labai nedaug profesionalių aktorių - no­ rėta išvengti žinomų veidų. Didžioji dalis vaidybinėse scenose nusifilmavusių žmonių - „iš gatvės“. Remigijų Daškevičių (Daš217

kę) suvaidino labai į jį panašus vilnietis. Beje, jis irgi Remigijus ir draugai jį vadina Remyga, taip buvo vadinamas ir tikrasis Daškė. O į Henriką Daktarą panašų vyrą sporto klube atsitiktinai pamatė vienas serialo prodiuserių Povilas Skaisgirys. Jis priėmė pasiūlymą filmuotis. Dabar šis žmogus, pasak D. Dargio, jau net Henytės kalbos manierą perima. Paskelbus aktorių atranką, atėjo net keli Vilniaus kriminalinės policijos pareigūnai. Jie serialo kūrėjams tiko. Kriminalistams skirti nusikaltėlių vaidmenys. „Jų duomenys puikiai tinka - tvir­ tai sudėti, veidai rūstūs“, - policininkus apibūdino D. Dargis. Serialo dailininkai stengiasi kuo tiksliau atkurti paskutinio XXa. dešimtmečio detales: nusikaltėlių papuošalus (grandinėles, žiedus, puošnius kostiumus, moterų sukneles, aukštakulnius), surado netgi to meto šampano butelių. Buvo sunku rasti rusiš­ kų automobilių, bet vis dėlto pavyko gauti keletą devintukų (taip buvo vadinamas nusikaltėlių itin mėgtas VAZ modelis). Parodžius pirmąją serialo seriją (apie Daškę), kūrėjai sulaukė kai kurių teisėsaugininkų priekaištų, kad iš Daškės vos ne hero­ jus padarytas. „Mes nesiekiame romantizuoti gerai žinomų ma­ fijos veikėjų gyvenimo. Tiesiog norime parodyti, kad jų „gražus“ gyvenimas baigiasi kulka arba ilgais kalėjimo metais“, - paaiški­ no pastaraisiais metais tris knygas apie Lietuvos mafijos veikėjus parašęs žurnalistas D. Dargis.

218

Ar A. Maceina ir P. Walkeris savo likimą prisišaukė vaidmenimis? ASTA BUITKUTĖ Dienraščio„Lietuvos rytas" televizijai skirtas priedas„TV antena" 2014-02-01

Sausio 27-ąją TV3 žiūrovai išvydo atkuriamosios dokumenti­ kos laidą „Mafijos kronikos“, kurioje Algimantas Maceina įkūni­ jo garsaus nusikaltėlio Henriko Daktaro tėvą. „Mafijos kronikų“ serijoje buvo atkurta gyvenimiška situacija, kai Henytę, pirmą kartą patekusį į kalinimo įstaigą, aplankė tėvas tuomet jau žinomas nusikaltėlis Henrikas Daktaras vyresnysis. Scena buvo filmuojama nakvynės namuose „Sala“. H. Dakta­ ro tėvą vaidinęs A. Maceina filmavimo aikštelėje pajuokavo, kad jam tarp šių sienų yra tekę nakvoti ir anksčiau, kai policija jį čia atveždavo po išgertuvių, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV an­ tena“. Tuomet vyras nė neįtarė, kad praėjus mėnesiui po šio epizodo filmavimojo gyvenimo drama pranoks šiurpaus filmo scenarijų teks atsidurti areštinėje už draugo nužudymą. „Galima šimtu procentų garantuoti, jog A. Maceina net juodžiausiame sapne nebūtų susapnavęs, kad taip nutiks“, - įsitikinę „Mafijos kronikų“ kūrėjai. Vaidino įtikinamai

Stambus vyras plika galva, sodriu balsu. Tai tikrai ne roman­ tiško jaunuolio tipažas, tačiau būtent dėl išskirtinės išvaizdos ir 219

temperamento A. Maceina būdavo kviečiamas kurti kai kurių vaidmenų. „Mafijos kronikų" kūrėjai „TV antenai“ pasakojo, kad įkūnyti H. Daktaro tėvą Algimantui nebuvo sunku. Jis su užduotimi su­ sitvarkė puikiai. Kaip atrodė nusikaltėlių šulo tėvas, filmavimo komanda ne­ turėjo duomenų, tačiau pats H. Daktaras yra prasitaręs, kad jo tėvas buvo ūmaus charakterio ir žiaurus žmogus. „Fizinis panašumas mums buvo nesvarbus, bet vartydami savo aktorių katalogus nusprendėme, kad A. Maceina tiktų šiam vaidmeniui“, - sakė vaidybinio dokumentikos ciklo kūrėjai.

Dirbo apsaugininku

Komandos nariams susidarė įspūdis, kad režisierius ilgisi kū­ rybinio darbo, su pavydu žiūri į filmavimo aikštelėje triūsiančius kolegas. A. Maceina prasitarė, kad norėtų filmuotis dažniau. Jis pasakojo apie savo parašytą serialo scenarijų, klausinėjo, ar galėtų jį parodyti prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. Pastaruoju metu menininkas kūrė epizodinius vaidmenis fil­ muose, spektakliuose ir dirbo apsaugininku Lazdynų greitosios pagalbos ligoninėje. „TV antenai“ A. Maceinos kolegos prasitarė, kad šio darbo jam teko griebtis ne iš gero gyvenimo.

Draugai negailėjo pagyrų

A. Maceinos bičiuliai tvirtino, kad šis neeilinio mąstymo me­ nininkas kūrė filmus su gilia mintimi, kartais avangardinio sti­ 220

liaus, netinkamus masėms. Esą A. Maceinos filmams Lietuvos rinka tiesiog per maža. „Algimantą stipriai paveikė kino studijos žlugimas, nes rasti naują kino rinką buvo tikrai sudėtinga, - pasakojo viena A. Ma­ ceinos kolegių. - Žinoma, nesėkmėms įtakos turėjo ir alkoholis. Jis yra senosios kartos režisierius, galbūt jam sunku žengti koja kojon su naujomis technologijomis. A. Maceina turėjo labai griežtus principus. Kai kurie režisie­ riai, kad pragyventų, pamina savo įsitikinimus ir daro tai, kas pelninga, o jam turbūt atrodė geriau eiti dirbti apsaugininku.“ Kūrė epizodinius vaidmenis

„Gali būti, kad A. Maceina išgyveno dėl to, jog neturi pakan­ kamai darbo kine, tačiau nesėdėjo ir nedejavo, kaip sunku. Tiesa, anksčiau buvo sakęs, kad nelabai moka rašyti projektų. Dabar projektų laikai, esą reikalaujama rašyti tokius akivaizdžius dalykus, kuriuos net gėda rašyti“, - sakė režisierius Alvydas Šlepikas. A. Maceina yra sukūręs nedidelių vaidmenų ir kituose „Videometros“ TV projektuose. Jis vaidino serialuose „Amžini jaus­ mai“, „Kriminalistai“. Pastarajame A. Šlepiko režisuotame seriale A. Maceina įkū­ nijo interneto kavinės savininką. Tai buvo epizodinis vaidmuo, kuriame herojus duoda parodymus tyrėjams. „A. Maceinos kalba specifinė. Jis vis dar kalba savo tėviškės tarme (A. Maceina kilęs iš Prienų r. - Red.). Kuriant epizodą tai duoda labai daug. Todėl jis ir buvo pakviestas“, - sakė serialo re­ žisierius. 221

Emocijos kunkuliuodavo

A. Šlepikas teigė nebuvęs labai artimas A. Maceinos draugas, tačiau jį gerai pažįstantis. Tarp jų esą niekada jokių konfliktų ne­ kilo. Alvydas yra peržiūrėjęs visus savo kolegos darbus. Ypač jam patiko juosta „Juodoji dėžė“, kurioje pasakojama, kaip lietuviai iš Sibiro parsiveža savo artimųjų palaikus. „Kadrai keisti, šmėžuojantys, bet filmas daro nemažą įspūdį, žavėjosi A. Šlepikas. - Atrodo, kad talentingam žmogui kaip tik turėtų būti lengviau gyventi. Tas sunkumas kyla ne dėl talento, labiau dėl vidinio gyvenimo intensyvumo. Jis ieškojo būdų išsi­ vaduoti nuo alkoholio priklausomybės.“ Režisierius prisiminė, kad A. Maceina daug kalbėdavo ir apie darbą Rusijoje. Ten jis filmavosi Aleksejaus Germano juostoje „Sunku būti Dievu“, kuri dienos šviesą išvydo tik po rusų kino grando mirties. „Algis vis pasakodavo, kaip A. Germanas filmuoja, kaip dirba su aktoriais. Jam tai darė didelį įspūdį. Jis tuo džiaugėsi ir pa­ sakodavo labai emocingai, įdomiai. Apskritai jis yra emocingas žmogus. Toks jis visada, bet išgėrus alkoholio tai paūmėja“, - ap­ gailestavo A. Šlepikas. Paskutinis vaidmuo, kurį aktorius ir režisierius A. Maceina sukūrė laisvėje, buvo nusikaltėlio. Netrukus menininkas buvo suimtas už bičiulio nužudymą. Kino istorijoje tai ne vienintelis pavyzdys, kai aktorius ištinka jų herojų lemtis.

222

Kaip ekrane - taip ir gyvenime

Sakoma, kad aktoriai savo vaidmenimis gali prisišaukti ir tra­ gišką, ir laimingą lemtį. 2013 metų pabaigoje avarijoje žuvo 40 metų aktorius Paulas Walkeris, kurį išgarsino slaptojo agento Brajano O’Konoro vai­ dmuo filmuose „Greiti ir įsiutę“. Veiksmo juosta, turinti net kelis tęsinius, pasakoja apie nelegalias lenktynes ir su jomis susijusius nusikaltimus. P. Walkerio gyvenimą nutraukė būtent pašėlęs greitis. Kali­ fornijoje „Porsche Carrera GT“, kuriuo važiavo aktorius, rėžėsi į žibinto stulpą ir medį, užsiliepsnojo, o galiausiai sprogo. Sportinį automobilį vairavo profesionalių lenktynių asas ir aktoriaus bi­ čiulis Rogeris Rodasas. Į tikrą aktorių gyvenimą persikelia ir filmuose suvaidinti jausmai. Štai kriminalinėje komedijoje „Ponas ir ponia Smitai“ aistringai mylinčius ir dar aistringiau vienas kitą medžiojančius slaptuosius agentus ir sutuoktinius įkūniję Holivudo aktoriai Angelina Jolie ir Bradas Pittas netrukus tapo viena labiausiai ap­ tarinėjamų įsimylėjėlių porų. Dėl romano su Angelina B. Pittas išsiskyrė su tuomete sutuoktine aktore Jennifer Aniston. Prieš meilės kerus filmavimo aikštelėje tampa bejėgiai ir lie­ tuvių aktoriai. Filmuojant serialą „Amžini jausmai“ užsimezgė romanas tarp įsimylėjėlius vaidinusių Rimanto Bagdzevičiaus ir Jūratės Vilūnaitės. Istorijai iškilus į viešumą aktorė išsiskyrė su teatre dirbusiu sutuoktiniu dailininku-butaforu Remigijumi Jančausku. Pranašingi filmai lydi ne tik žmones. Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios buvo prisiminta, kad Niujorkas - vienas dažniausiai fil­ muose sunaikinamų miestų. 223

Skaičiuojama, kad nuo 1933 metų, kai tarp dangoraižių siau­ tėjo Kinkongas (to paties pavadinimo filme), didžiausias JAV miestas buvo niokojamas daugiau kaip 60-yje juostų. Niujorką naikino ateiviai („Nepriklausomybės diena“), meteoritai („Ar­ magedonas“) ar jų sukelti cunamiai („Gilus sukrėtimas“), zom­ biai („Aš esu legenda“), ledas („Absoliutus nulis“), atgiję dino­ zaurai („Godzila“) ir kiti monstrai bei stichinės nelaimės. Net ir po rugsėjo 11-osios atakų, kurios pražudė beveik 3 tūkst. žmonių, filmai apie Niujorko sunaikinimą vis tiek kuriami.

„Mafijos kronikos" - kaip „Aras" sutiko filmuotis TV laidoje

Atkuriamosios dokumentikos ciklo autoriams lietuviškos mafijos siautėjimo laikų tikroviškumą kurti padeda ir pareigūnai ANDRIUS VAITKEVIČIUS Internetinis naujienų portalas lrytas.lt 2014-02-03

„Pareigūnai pasakoja, kaip buvo. Net nubraižo nusikaltimų schemas. Tačiau kai kuriais atvejais jie ne viską atskleidžia iki galo. Praėjo dar gana nedaug laiko ir jie nenori, kad visai ne­ seniai visą Lietuvą šiurpinę įvykiai taptų mokomąja priemone šių laikų jaunajai nusikaltėlių kartai“, - sako atkuriamosios do­ kumentikos filmų ciklo „Mafijos kronikos su Dailiumi Dargiu“ idėjos ir scenarijaus autorius D. Dargis. Nors ir nutylėtos kai kurios smulkmenos, iš Kauno kilusio žurnalisto ir rašytojo D. Dargio laidų ciklas unikalus tuo, kad TV ekrane matomi vaizdai gana tiksliai atkuria kelerių metų senumo atmosferą, iki smulkmenų atkartoja tų laikų lietuviškos mafijos iškilimo ir nuopuolio istoriją. Be nusikaltėlių elgseną numanan­ čių ir jų nusikaltimus tyrusių pareigūnų pagalbos autoriui to ne­ būtų pavykę pasiekti. Kaip D. Dargiui pavyko prakalbinti pareigūnus? Kodėl poli­ cijos tyrėjai, prokurorai ir konkrečias lietuviškos mafijos triuškinimo operacijas vykdę pareigūnai nusprendė padėti žurnalis­ tui? Kas privertė pareigūnus atskleisti iki šiol slėptas detales ar net patiems prieš vaizdo kameras atkartoti vykusias sulaikymo 225

operacijas? Juk pareigūnai nėra tie žmonės, kurie pirmai progai pasitaikius pultų filmuotis. Užduotis - kuo tiksliau atkurti įvykius

Atkuriamosios dokumentikos filmų ciklo „Mafijos kronikos su Dailiumi Dargiu“ idėjos ir scenarijaus autorius D. Dargis sako, kad kuriant šį laidų ciklą jo tikslas buvo kuo tiksliau parodyti tamsiąją visai nesenos Lietuvos istorijos pusę. Todėl filmuojant buvo naudojami tuomet vilkėti kostiumai, ieškoma prieš kelio­ lika metų naudotų automobilių, kuriuos dabar retai pamatysi miestų gatvėse. „Mano tikslas yra parodyti, kaip gerai gyveno to meto bandi­ tai, kaip jie iškilo, kaip uždirbo daug pinigų, kokius kietus jie save vaizdavo ir kaip viskas baigėsi - juos „Aras“ guldė ant žemės, paskui jie stojo prieš teismą ir ilgiems metams iškeliavo už grotų. Noriu dabartiniam jaunimui parodyti, kad neverta jais žavėtis“, sako D. Dargis. Kad dokumentinių filmų ciklas būtų autentiškas, D. Dargis kreipėsi į tiesioginius to meto įvykių dalyvius - lietuviškos ma­ fijos nusikaltimus tyrusius pareigūnus, taip pat ir į buvusius nu­ sikaltėlius. „Gangsteriai mėgsta labai tiksliai viską atpasakoti. Ne visi jie sutinka kalbėti prieš kameras, bet kai bendrauja, labai noriai pa­ sakoja visas smulkmenas. Vien dėl to, kad nepadarytume klaidų. Sako - nerodykit nesąmonių“, - pasakoja filmų ciklo autorius. Vien nusikaltėlių pasakojimais ir prisiminimais D. Dargis ne­ linkęs remtis. Jis sako, kad ruošdamasis filmavimams valandų valandas praleido kalbėdamasis su lietuviškos mafijos nusikalti­ mus tyrusiais pareigūnais. 226

Į ilgus pokalbius su žurnalistu leisdavosi Lietuvos krimina­ linės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai, jie atskleidė daugybę iki šiol neviešintų detalių. „Pareigūnai padėjo pasiekti, kad viskas būtų kuo tikroviškiau. Mat tai, kas rodoma dabartiniuose serialuose apie mafiją, yra vi­ siška gėda ir fantazijos. Pareigūnai (buvę ir esami) žiūri tuos seri­ alus irjuokiasi. Važiavome į filmavimą, ojie klausia - jūs irgi tą patį š... malsite, kaip visi dabar rodo? Sakau - tikrai ne. Po kelių serijų jie pripažino, kad jiems padedant laidų ciklas iš tiesų yra visiškai kitoks. Jis autentiškas“, - pasakoja idėjos ir scenarijaus autorius D. Dargis. Jis tvirtina, kad filmų ciklo kūrėjus konsultuojantys pareigū­ nai labai rimtai vertina šiuos pokalbius ir pripažįsta, jog sutiko padėti dėl to, kad nebūtų iškraipomi faktai. Žiniasklaidoje tai dažnai pasitaiko. Ir ne iš piktos valios, o dėl skubėjimo, nežinoji­ mo ar nesuvokimo.

Kai kurių smulkmenų neatskleidė

„Policijos pareigūnai pasakoja daug, tik kartais nenori detali­ zuoti kai kurių smulkmenų“, - sako D. Dargis Lietuviškos mafijos gyvenimo detales puikiai žinantys poli­ cijos pareigūnai tvirtina, jog taip jie tiesiog bando išvengti, kad serialas netaptų mokomąja priemone jaunosios kartos bandi­ tams. Siekiama, kad TV laida netaptų nemokama pamoka da­ bartiniams nusikaltėliams. D. Dargis sako manantis, kad jei kada nors Tulpinius, Gaidjurginius, Daktarus ar „Vilniaus brigadą“ triuškinę pareigūnai vis dėlto nuspręstų atskleisti visas smulkmenas, medžiagos už­ tektų penkių sezonų laidoms. 227

„Yra dalykų, kurių jie nenori atskleisti. Man buvo labai įdomu, kaip jie susekė Henriką Daktarą Bulgarijoje. Iš pokalbių supra­ tau, kad Daktarų šeimyną išdavė naujosios technologijos - „Skype“ ryšys ir pan. Taip pat buvo įdomu, kaip pareigūnai nusikal­ tėlius privertė šnekėti. Bet to kol kas jie neatskleidžia“, - sako laidos autorius. Nors kai kurių detalių pareigūnai neatskleidė, jų konsultaci­ jos ir patarimai, D. Dargio teigimu, buvo neįkainojama pagalba siekiant autentiškumo. Pavyzdžiui, laidų ciklo sumanytojas ypač vertina, jog „Aro“ vadovai skyrė dėmesį detalėms atkuriant kai kurių sulaikymų epizodus - jie teikė pastabas, kur gulėjo ginklas ar kaip jis turi būti paimtas operacijai pasibaigus. Šiuose epizo­ duose „Aro“ vadą D. Dargis vadina antruoju režisieriumi. Samdyti artistai autentiškumo neatkurs

Lietuvos policijos Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadas Viktoras Grabauskas sako, kad elitinio policijos padalinio kovotojai šiame filmų cikle filmuotis sutiko dėl labai paprastos priežasties - yra rodomos ir atkuriamos situacijos, kuriose jie patys dalyvavo. „Laidos kūrėjai galėjo pasikviesti ir kokių nors artistų. Bet tokiu atveju kažkas, apsimetęs mumis, tarsi bandytų atkurti au­ tentišką situaciją. Ir tai darytų artistai, kurie nėra tos srities spe­ cialistai. Todėl nusprendėme, kad geriausiai situaciją atkurtų tie, kurie žino, kaip viskas vyko, ar net patys tiesiogiai dalyvavo vie­ name ar kitame įvykyje“, - sako V. Grabauskas. Pasak „Aro“ vado, žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja spe­ cialiųjų padalinių darbą. Manoma, jog viskas labai efektingai at­ rodo, žmonėms reikia daug judesio, veiksmo. Tačiau realybėje viskas būna kiek kitaip. 228

„Kartais viskas būna atvirkščiai - kuo mažiau judesių, tuo tiksliau viskas padaroma. Kartais tai atrodo ne ypač gražiai, bet būtent tai ir yra efektyvu. Efektinga ir efektyvu - tai ne tas pat. Štai todėl geriausia, kad siekiant atkurti įvykių autentiškumą tai darytų ne samdyti artistai, o vaidintų tie, kurie yra savo darbo specialistai“, - savo motyvus padėti laidos kūrėjams vardija V. Grabauskas. Tarp „Aro“ kovotojų, kurie filmavosi „Mafijos kronikose“ su juodomis kaukėmis ir ginklais rankose, buvo žmonių, kurie dar ne taip seniai patys dalyvavo dabar atkuriamose sulaikymo ope­ racijose. D. Dargis tai vadina dar vienu savo laidų ciklo auten­ tiškumo įrodymu - filmavosi tie patys žmonės, kurie tiesiogiai dalyvavo įvykiuose. Vis dėlto „Aro“ vadas teigia, jog tarp realių situacijų ir TV lai­ dų yra šiokių tokių skirtumų. Juk žiūrovams reikia šou, o tikrose operacijose to būna itin mažai. „Kai padedi kurti laidas, visada reikia laviruoti tarp pra­ moginės laidos ir dokumentiškumo. Negalima daryti taip, kad žmonėms viskas atrodytų tik gražu. Tuomet tai būtų visiškai ne­ profesionalu. Noriu pasakyti, jog jei kuriant šią laidą filmuotųsi aktoriai, jie greičiausiai stengtųsi, kad būtų gražu, kad būtų šou. Bet tokiu atveju jie iš karto atitrūktų nuo tikrovės. Mūsų įstaigoje nėra mėgėjų filmuotis, bet vyrai pasitarė ir nusprendė: jei laido­ je minimas „Aras“, geriausia, kad reikiamas scenas suvaidintų patys pareigūnai. Tai tikrai geriau, nei kas nors kitas apsirengtų uniformą ir vaidintų „Aro“ kovotojus“, - sako V. Grabauskas. Filmavimą „Aro“vyrai vertino kaip darbo dalį. Tai jiems buvo savotiška treniruotė. Mažo to, „Aro“ kovotojai pirmą kartą at­ kartojo jau įvykusią operaciją. V. Grabauskas sako, kad paprastai po operacijų jos yra analizuojamos, žiūrima, kokių klaidų buvo 229

padaryta. Tačiau iki šiol šios operacijos nebuvo atkartojamos ir iš naujo atkuriamos. Dabar pirmą kartą žingsnis po žingsnio jos atkurtos prieš TV kameras.

Viskam savas laikas

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korup­ cijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas sako, kad jis savęs tikrai nelaiko D. Dargio kuriamų filmų ciklo kon­ sultantu. Tačiau pripažįsta, kad scenarijaus autoriui sutiko padėti dėl to, jog matė, kad kai kurie dalykai gali būti iškraipyti ar ne­ tiksliai atvaizduoti. „Kai mačiau, jog situacija gali būti ne visai tiksliai atvaizduo­ ta, pareiškiau kai kurias pastabas“, - sako prokuroras. Jis tvirtina, jog pastabų laidos kūrėjams išsakė vien dėl to, kad nebūtų iškraipyta tikrovė. Tai buvo vienintelis motyvas, paska­ tinęs bendradarbiauti su žurnalistu. Juolab kad ir informacijos, kurią reikėtų ar vertėtų slėpti, dokumentinių filmų autoriai ne­ prašė atskleisti. „Toks bendradarbiavimas, žinoma, turi vykti. Bet dažnai mūsų (pareigūnų ir žurnalistų. - Aut.) požiūris nesutampa, kada tai turi vykti. Žurnalistams visko reikia greitai ir išsamiai, o mano asmeninė pozicija - mes (pareigūnai. - Aut.) galime ką nors komentuoti tik tada, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Ir ne anksčiau. Bet būna, kad nuo įvykio iki teismo sprendimo praeina ne vieni metai“, - tvirtina T. Meškauskas. Prokuroroteigimu,jissulaidoskūrėjaisirkalbėjoapietokiusatvejus - 2005 metų įvykius, dėl kurių teismo sprendimas jau įsitei­ sėjęs. 230

Kostiumuotas gangsteris H. Daktaras reikalauja surasti įslaptintus liudytojus ir atkasti Mačialkos palaikus DAINIUS SINKEVIČIUS Internetinis naujienų portalas delfi.lt 2014-03-28

Iki gyvos galvos nuteistas Kauno nusikalstamo pasaulio šulas Henrikas Daktaras siekia, kad jo baudžiamąją bylą nagrinėjan­ tys apeliacinės instancijos teismo teisėjai surastų ir apklaustų du įslaptintus liudytojus, kurių nesurado Klaipėdos apygardos teis­ mas. Lietuvos apeliacinis teismas kovo 28-ąją tęsė baudžiamosios bylos, kurioje kaltais dėl įvairių nusikaltimų 1993-2000 m. pri­ pažinti Kauno nusikalstamo pasaulio atstovai, nagrinėjimą. Iš Lukiškių į teismą atvežti H. Daktaras ir jo artimas bičiulis Egidijus Abarius buvo pasodinti ne teismo salėje, o stikliniame garde. Kauno nusikalstamo pasaulio šulo tradiciškai į teismą at­ vyko palaikyti jo žmona Ramutė bei motina Jadvyga Daktarie­ nės. Po pertraukos prie bylos grįžusios teisėjų kolegijos pirmi­ ninkas Valdimaras Bavėjanas paskelbė, kad atmeta anksčiau H. Daktaro pateiktą prašymą ir jo iš Lukiškių tardymo izoliatoriauskalėjimo nepaleis. „Atvirai sakant, net nesitikėjome, kad H. Daktaras prašys pa­ leisti į laisvę“, - prisipažino teisėjas. Baudžiamąją bylą pradėjus nagrinėti iš esmės, H. Daktarą gi­ nantis advokatas Kristupas Ašmys pateikė daug prašymų, susiju231

šių su liudytojų apklausomis. Jis siūlė apklausti ne tik anksčiau teisme neliudijusius asmenis, bet ir du įslaptintus liudytojus, ku­ rių pirmosios instancijos teismui nepavyko surasti. Be to, H. Daktaro gynėjas mano, kad būtina papildomai ap­ klausti nuteistuosius Vidmantą Gudzinską ir Rimvydą Žilinską, kurie galbūt bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais. Kitokių minčių, pasak advokato, ir negali kilti, nes visuose gaujos nusi­ kaltimuose dalyvavusiam R. Žilinskui prokuratūra siūlo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - vienus metus būti na­ muose. „Ar tai bausmė?“ - klausė jis. „Tie neoficialūs susitarimai su teisėsauga būna, jūs tai gerai žinote. Žinau nemažai atvejų, kai žmonių parodymai virsta ne­ teisybe, įgyvendinus susitarimą - remiantis šių asmenų parody­ mais žmogus yra nuteistas iki gyvos galvos, todėl reikia įvertinti visas aplinkybes“, - į teisėjų kolegiją kreipėsi K. Ašmys. Jis taip pat pabrėžė, kad V. Gudzinskas savo apklausose ir nuoširdžiame prisipažinime, kurį pavyko gauti tik pirmosios instancijos teisme, „abstrakčiai nurodė motyvus, dėl ko buvo nužudytas vienas ar kitas žmogus“. „Jis nenurodė esminių motyvų nuteistų asmenų atžvilgiu - už ką jie nužudė“, - pabrėžė K. Ašmys. Be to, advokatas teismui pateikė vienos televizijos laidos („Mafijos kronikos su Dailiumi Dargiu“) įrašus - kriminalinėje laidoje buvo kalbama apie Kauno gaujas. Pasak advokato, šioje laidoje kalbėję Kauno teisėsaugininkai atskleidė naujų detalių apie žudynes „Vilulos“ restorane. „Tai mums buvo naujiena“, - H. Daktaro advokatas prašė papildomai apklausti laidoje kalbėju­ sius aukštas pareigas ėjusius Kauno kriminalistus. 232

Advokatas taip pat pabrėžė, kad kai kurie liudytojai nurodė, jog po žudynių 1994 m. yra matę Rimantą Ganusauską, pravarde Mongolas, todėl prašė liudytojus apklausti papildomai. Mongo­ las laikomas dingusiu be žinios.

Kur dingo prieš mirtį rašyti S. Čiapo laiškai?

Įrodymų tyrimą byloje atnaujinti prašantis H. Daktaro advo­ katas pabrėžė, kad būtina ne tik apklausti apie 20 liudytojų, bet ir atlikti pakartotinę vieno nužudytojo - Arvydo Mučinsko, pra­ varde Mačialka, palaikų ekspertizę. Mačialkos kūnas buvo surastas ir atkastas naktį. „Nors H. Daktaras dėl šio epizodo buvo išteisintas, kaltinimas jį skundžia. Mes prašome paneigti kaltinimo pateiktus duome­ nis, ar tai gali būti tas asmuo, nes, pagal bylos duomenis, žmogui tuo metu buvo 29 metai, o ekspertai, kurie tyrė palaikus, kons­ tatavo, kad mirties metu jam buvo 46 metai, - sakė advokatas. Toks didelis skirtumas mums kelia labai daug abejonių, ir mano ginamasis mano, kad tai galėjo būti greičiausiai jam pakištas kaž­ kas kitas.“ K. Ašmys taip pat suabejojo kaltinimų dėl verslininko Sigito Čiapo nužudymo pagrįstumu. „Mums taip pat kelia didelių abejonių, ar teismui perduota bylos medžiaga dėl S. Čiapo nužudymo, liaudiškai tariant, ne­ buvo išvalyta - mes matome, kad trūksta daugiau nei pusantro tūkstančio lapų, - kalbėjo K. Ašmys. - Mes suradome vieną 1996 m. publikaciją laikraštyje, kurioje nurodyta, kad pas S. Čiapą na­ muose buvo surasti trys užklijuoti vokai su potencialiais, ką jis pats nurodė, jo žudikais. Įdomiausia, kad ten nėra minima H. 233

Daktaro pavardė. Byloje yra duomenų, kad S. Čiapo nužudymo užsakovas buvo Valdas Jakutis, šiuo metu taip pat jau negyvas (su tarptautiniu kontrabandos verslu sietas verslininkas dar 2004 m. nušautas Kaune. - Aut.). Mes byloje šių duomenų neturime trijų vokų ir kitų duomenų, kaltinimas jų nėra pateikęs. Mes ma­ nome, kad tai įstatymo pažeidimas ir gynybos teisių neužtikrinimas.“

Prokuroras: palaikai rasti ne šiaip sau

Valstybinį kaltinimą byloje palaikantis Generalinės proku­ ratūros prokuroras Zdislavas Tuliševskis teisėjų prašė visus H. Daktaro ir jo advokato prašymus atmesti kaip nepagrįstus. Jis pabrėžė, kad buvo tikrinama informacija, susijusi su Mon­ golo dingimu, tačiau ji nepasitvirtino - niekas jo nematė. Prokuroras taip pat mano, kad nereikia ieškoti įslaptintų liu­ dytojų, nes pirmosios instancijos teismas, priėmęs nuosprendį Daktarų byloje, jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nesivadovavo. „Šiuo metu negaliu pasakyti, kur yra šie liudyto­ jai - reikia žiūrėti dokumentus ir kreiptis į pareigūnus, kad būtų nustatyta jų buvimo vieta“, - sakė Z. Tuliševskis. Pasak kaltintojo, neracionalu būtų iš naujo tirti A. Mučinsko, pravarde Mačialka, palaikus. „Palaikai atrasti ne šiaip sau - jie rasti, kai įtariamieji davė pa­ rodymus apie nužudymo aplinkybes ir palaidojimo vietą, - sakė prokuroras. - Buvo atliekami ilgalaikiai paieškos darbai ir jie buvo rasti. Jau ne pirmą kartą susiduriu su atveju, kai ekspertai pagal kaulų tyrimą nurodo visai kitokį amžių - nežinau, ar teis­ mui dar kartą verta į tai veltis.“ 234

Prokuroras stebėjosi advokato pamąstymais, kad esą eksper­ tizė dėl rastų Mačialkos palaikų gali būti suklastota. „Jeigu su­ klastotas šis tyrimas, tai suklastota visa byla. Būkime teisininkai ir nesišvaistykime tais negražiais žodžiais“, - pabrėžė Z. Tuliševskis.

Mafijos tyrinėtojo išpažintis IRENA KAMIČAITIENĖ Moterims skirtas žurnalas„Moters savaitė" 2014-04-08

- Pažįstame jus kaip kriminalinį pasaulį nagrinėjantį žur­ nalistą. Iš kur toks susidomėjimas? Ar tiesa, kad anksčiau esa­ te buvęs policininku?

Nežinau, iš kur toks gandas pasklidęs, kad anksčiau buvau policininkas... (Juokiasi.) Bet kur kas didesnį juoką man kelia tai, kad pats esu susijęs su kriminaliniu pasauliu. Tokios kalbos tik dėl to, kad rašydamas tokius sunkius rašinius, knygas ben­ drauju su įvairiausiais žmonėmis. Mane galima sutikti pačiose netikėčiausiose vietose. Svarbiausia, kad lengvai surandu bendrą kalbą tiek su policininkais, tiek su gangsteriais iš mafijos pasau­ lio. Galiu pasakyti, kad visada buvau ir liksiu žurnalistas. Galbūt esu apdovanotas retam skirta dovana - man pavyksta ištraukti reikiamą informaciją, o kad ją išgaučiau, skiriu tam daug laiko ir pastangų. - Ar domintis nusikaltimais, ypač sulaukusiais didelio at­ garsio, nekilo grėsmė nusivilti žmonėmis? Juk sakoma, kad policininkai neretai tampa ciniškesni, įtaresni. Ar neteko gin­ tis nuo streso, atsiriboti? Kokių emocijų dažniausiai kildavo?

- Neretai žurnalisto darbe, ypač rašant teisėtvarkos temo­ mis, tenka susidurti su skirtingo pobūdžio informacija. Vieną sako nusikaltimus tiriantys pareigūnai, priešingas versijas pa­ teikia patys nusikaltėliai ir juos ginantys advokatai. Pasiklysti tarp informacijos labai nesunku, tačiau viską atidžiai išstudija­ vus pavyksta neprašauti pro šalį. Dažniausiai žmonės pyksta dėl 236

atviros, objektyvios informacijos. Galime prisiminti faktą, kad liūdnai pagarsėjusi Daktarų šeimyna mano asmeniu pradėjo do­ mėtis ir mane tampyti po teismus tik tada, kai pasirodė didelio atgarsio sulaukusi mano pirmoji knyga „Tikroji Daktarų istorija“ (2010 m.). Nors jie jos platinimą ketino uždrausti per teismus, knyga sulaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo. Žmonės pa­ matė, kokio tamsaus pasaulio uždangą man pavyko praskleisti. Anksčiau stresu laikydavau kiekvieną piktesnį man skirtą blo­ gųjų herojų laišką, žinutę ar šaukimą į teismą. Pastaruoju metu stengiuosi nuo negatyvo atsiriboti, į tai beveik nereaguoju - ban­ dau išlikti šaltas ir abejingas. - Kaip jums pavyko prieiti prie nusikalstamo pasaulio au­ toritetų, juos prakalbinti?

- Labai paprastai: neretai jie patys susisiekia su manimi per bendrus pažįstamus, senus draugus, kolegas. Dažniausiai į tokius susitikimus vykstu, nes jų pateikiama informacija būna labai įdo­ mi. Neretai per tokius pašnekesius jie pasako žurnalistams tai, ką galbūt dėl savo supratimo ar banditiškų nuostatų vengia atskleis­ ti ikiteisminius tyrimus atliekantiems pareigūnams. Bendrauda­ mas su nusikaltėlių klano atstovais supratau, kad jie bando išsibalinti, išsišnekėti apie savo tamsią praeitį. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų nori bendrauti su teisingai juos suprantančiais žurnalistais. Šie pokalbiai būna įdomūs, bet tai nėra objektyvi, šimtaprocentė informacija, ją sunku patikrinti. Juk pats kar­ tu su jais neplėšiau, nežudžiau ir kvaišalų neplatinau, todėl iš tos informacijos jūros mano rašiniuose, knygose pasirodo tik mažas lašelis. - Dėl knygų buvote kritikuotas vieno savo herojų Henriko Daktaro, kai kurių kitų herojų. Jūsų tai neskaudina? Pagaliau 237

ar tai nepavojinga? Kažkur girdėjau gandą, kad jums į namus buvo atsiųstas karstas su žemėmis.

- Ir vėl niekuo nepagrįstas gandas, kurį greičiausiai skleidžia tos pačios mano negerbėjų armijos arba aprašytų liūdnai pagar­ sėjusių herojų atstovai. (Juokiasi.) Manęs tai neskaudina, nes, kaip supratau, tiek H. Daktaro šeimyna, tiek kiti, apie kuriuos buvo rašomos knygos, įsivaizduoja, jog žurnalistai, rašantys to­ kias knygas, uždirba šimtus tūkstančių ar net milijonus, ir jie pa­ prasčiausiai per teismus bando išpešti solidžias kompensacijas. Tačiau už šmeižtą nebuvau teismo patrauktas atsakomybėn ar nuteistas. Civilinėje byloje teismas nusprendė, kad neva blogai pacitavau kelias vietas iš H. Daktaro knygos. Nors tame pačia­ me teisme Daktarų pakviesta nepriklausoma ekspertė pripažino, kad aš nieko nepažeidžiau, vis dėlto teismas kažkodėl nusprendė, jog tos citatos neatitinka originalo. Tai stebina ne tik mane. O liūdina ne prieštaringos reputacijos žmonių reakcija, bet sunkiai blaiviu protu suvokiama kai kurių teisėjų pozicija - bausti žurna­ listus, kurie į dienos šviesą traukia ryškiausius gangsterius. - Ar po knygų pasirodymo nekilo teisinių kivirčų? Kuo jie baigėsi?

Baigėsi draugiškai - mes su buvusiais pirmų dviejų knygų leidėjais Daktarams išmokėjome teismo paskirtą piniginę kom­ pensaciją. Beje, iš tokio pobūdžio gangsterių pasaulio atakų, nu­ kreiptų prieš mane, juokiasi ir patys Daktarus medžioję teisėsau­ gininkai, buvę šios šeimos bičiuliai, kurie vėliau atsivėrė parei­ gūnams, atvirai prašneko apie senas nuodėmes, o dabar bando iš naujo kabintis į gyvenimą. - Kriminaliniuose serialuose dažniausiai triumfuoja teisy­ bė. Kaip, jūsų manymu, dažniau nutinka gyvenime? 238

- Juk iš gyvenimiškų situacijų ir kuriami serialai, filmai Ho­ livude. Vis dažniau galima pamatyti filmų, kurie paremti tikrais įvykiais. Neretai jie būna įdomesni už tuos, kurių scenarijus pa­ rašo lakią, o kai kada ir perdėtai lakią fantaziją turintys scenaris­ tai. Norėčiau pasakyti viena: visų panašių kriminalinių istorijų finalas yra vienodas. Iš pradžių gangsteriai mėgaujasi nerūpes­ tingu, prabangiu gyvenimu, gražių moterų draugija, tačiau vie­ ną dieną į jų namus pasibeldžia kriminalistai arba konkurentų pasiųstas samdomas žudikas su pistoletu rankose. Manau, kad gangsteriams didesnė už mirtį bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos, moterų ir turtų praradimas. Kaip rodo pastarojo meto atvejai, kai jie atsiduria už grotų, baigiasi ir moterų meilė, ir su­ kaupti pinigai. Tai prisipažino ir keli už sunkius nusikaltimus kalintys mano knygose aprašyti herojai. - Parašėte vieną po kitos tris knygas apie mafiją, taigi galite spręsti - didėja ar mažėja žmonių susidomėjimas nusikalti­ mais? Kodėl žmonės Lietuvoje taip domisi (ar domėjosi) nusi­ kaltimais? Mus, moteris, tai šiek tiek stebina. Gal tai vyrų ka­ ralystė, jų domėjimosi sritis? Kas pagrindinis jūsų skaitytojas?

- Susidomėjimas kriminalais nė trupučio nemažėja. Tai paro­ dė ir visų trijų mano knygų sėkmė. Šias knygas skaito ne tik pro­ vincijos ar kalėjimo kamerų gyventojai, bet ir vyrai, sėkmingai pietojantys verslą. Taip pat jų žmonos, draugės, net mažamečiai vaikai. Kai kurios, bet tikrai ne visos, moterys skaito dėl to, kad joms gyvenime trūksta blogiukų. Rašydamas, po to ir pristatyda­ mas knygas pastebėjau, jog moterims šios istorijos patinka, nes daugelis jų pasąmonėje susižavi blogiukais, jie yra pranašesni už tvarkingai gyvenančius, biuruose nuo 8 iki 17 valandos penkias dienas per savaitę leidžiančius kostiumuotus džentelmenus, ku­ rie išskirtinių švenčių proga į namus atneša skaniai kvepiančių gėlių ar dar vieną aukso vėrinį ant kaklo. 239

Sutinku, kad mano trijose knygose aprašyti kriminalinės isto­ rijos faktai ir visiems gerai žinomi herojai - Daktarai, „brigadiniai“, Tulpiniai ar Daškiniai. Akivaizdu, kad visuomenė be galo išalkusi faktų apie šiandienius kriminalinius herojus. Žmones domina, ar šių dienų banditai glaudžiai susiję su dabartinės val­ džios, teisėsaugos, ekonomikos gigantais. Bet surinkti informa­ ciją apie šių dienų situaciją, kurią būtų galima pateikti knygose, labai sudėtinga. Dažniausiai apie tai nelinkę šnekėti ir patys tei­ sėsaugininkai. Tačiau pamažu brandinama mano knyga atskleis ir šiandienes kriminalines aktualijas. Apie ką joje bus rašoma? Laikausi prietaro - kol nesu parašęs, apie tai viešai nešneku net artimiausiems žmonėms. - Regis, visas knygas parašėte labai greitai. Per kiek laiko? Kiek truko rašymas ir medžiagos rinkimas?

- Pirmąją knygą „Tikroji Daktarų istorija“ sudėliojau iš per septynerius metus parašytų savo tekstų, tad daug laiko nereikė­ jo - parengimas užtruko tik mėnesį. Antrosios - „Kruvinasis mafijos maršrutas“ - rašymas šiek tiek užtruko - ją nuo nulio paruošiau per keturis mėnesius. Trečiosios knygos - „Vilniaus bomberio išpažintis“ - kūrimas užtruko ilgiausiai. Jos pagrindinį herojų Valerijų Januškevičių teko daugybę kartų lankyti Lukiš­ kių kalėjime, ištisas valandas šnekučiuotis, ilgai laukti jo nusi­ kaltimus tyrusių kriminalistų, prokurorų komentarų, tad visa tai užsitęsė bene iki metų. Tačiau pastaroji knyga, kaip minėjo ir įsiteikti nemėgstantys skaitytojai, dėl informacijos gausos tapo įdomiausia ir labiausiai intriguojančia. Knygoje „Vilniaus bom­ berio išpažintis“ aprašytas septynis kartus iki gyvos galvos nu­ teistas V. Januškevičius apie pasirinktą nusikaltėlio kelią šneka ypač atvirai. Primenu, kad kruvinoje jo sąskaitoje - net 13 aukų. Jis nuteistas už tai, kad paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį plėšė, šaudė turtingus žmones. Sunku įsivaizduoti, ką tai reiškia, 240

kai dabar aplink daugybė sėkmingai verslą plėtojančių, pasitu­ rimai gyvenančių, brangius automobilius vairuojančių žmonių. Kas vyktų šiandienės visuomenės sluoksniuose, jei vieną dieną juos vieną po kito imtų žudyti samdomų žudikų armijos? Dabar daugeliui tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau 1992-1998 metais tai buvo kone kasdienybė visoje Lietuvoje. - Pažvelkime iš materialinės pusės. Ar Lietuvoje apsimoka rašyti knygas? Ar rūpesčių ir darbo nėra daugiau nei grąžos?

- Man tai buvo daugiau savirealizacija. Be to, per vieną pasta­ rųjų klasės susitikimų man kažkas minėjo, jog dar mokydamasis vidurinėje mokykloje klasės draugams esu sakęs, kad kada nors būtinai parašysiu knygą. Kad tai esu kalbėjęs, buvau visai pamir­ šęs. Vadinasi, realizavau savo seną svajonę. Džiaugiuosi, kad įgy­ vendinau tai, ką labai seniai esu pažadėjęs. Prisipažinsiu, niekada prieš imdamasis rašyti knygą negalvoju, kiek iš jos uždirbsiu. Į naujausios knygos leidybą investavau net savo sutaupytas lėšas. Deja, bet Lietuvoje iš rašymo milijonų nesusikrausi. Mūsų šalyje pirkėjų nėra daug - jie perka popsines, iš užsienio atkeliavusias verstines knygas, o mano knygos vis dėlto priskiriamos specifi­ nei literatūrai. Tačiau manau, kad knyga kiekvienam žurnalistui yra rimta „vizitinė kortelė“, tad bent vieną per gyvenimą žiniasklaidos atstovui reikėtų parašyti. - Knygos jums tapo tramplinu į televiziją - šį sezoną vedėte laidą TV3. Ar gerai jautėtės atlikdamas naują vaidmenį? Ra­ šyti ir kalbėti laidoje juk ne tas pat.

- Pastaruosius tris mėnesius TV3 eteryje rodytas atkuriamo­ sios dokumentikos filmų ciklas „Mafijos kronikos su Dailiumi Dargiu“ buvo sena mano svajonė. Prisipažinsiu, kad pasirodžius pirmai knygai „Tikroji Daktarų istorija“ sulaukiau televizijos 241

prodiuserių pasiūlymų ją ekranizuoti. Tačiau derybos užtruko net trejus metus. Per tą laiką parašiau dar dvi knygas. Tad susi­ kaupė nemažai įdomios, pikantiškos informacijos, kurią ir nu­ tarėme ekranizuoti. Darbas kuriant televizijos projektą užtruko pusmetį. Tai buvo labai įdomi, nauja patirtis. Jaučiausi kiek ne­ jaukiai, kai kaskart filmuojant prisistatymus mane apšviesdavo ryškus prožektorius. Juk anksčiau buvau žmogus už kadro, o da­ bar teko pasirodyti visu gražumu ir dar tapti pagrindine serialo „žvaigžde“. Bet įveikiau tą barjerą, nes turėjau daugybę šaunių patarėjų, jie pateikdavo vertingų pastabų. Ačiū jiems! Smagiausia per visą šį projektą buvo, kad su manimi prieš įjungtą vaizdo kamerą sutiko bendrauti beveik visi anksčiau mano knygose kalbinti unikalūs pašnekovai - sudėtingas kri­ minalines bylas ištyrę buvę ir esami teisėsaugininkai. Kažkodėl į pogrindį paniro patys nusikaltėliai, kurie prieš pasirodant te­ levizijos projektui žadėjo atvirai apie viską šnekėti. Manau, kad pokalbiai su jais būtų sulaukę ypač daug visuomenės dėme­ sio. Tačiau visa tai, ko gero, bus perkelta į televizijos projektus ateityje. - Kur geriau - televizijoje ar spaudoje? Ar norėtumėte likti TV ekrane?

- Visur labai gera, kai dirbi tai, kas tau patinka. Juk tuomet nejauti, kad dirbi. Tai, ką aš darau, man labai patinka. Linkiu to visiems, kurie eina į darbą sukandę dantis arba dar nesijaučia sa­ vęs atradę. Jei nepatiktų mano pasirinkta veikla, ko gero, ir nebū­ tų to šuolio. Juk per 19 žiniasklaidoje praleistų metų išbandžiau visas jos sritis - radiją, spaudą, internetą, o galiausiai ir televiziją. Atrodo, liko dar viena nepaliesta dirva - tai kinas. Brandinu ke­ letą rimtų televizijos, kino projektų. Apie tai esu šnekėjęs su kelių televizijos kanalų atstovais. Nuo šiol žadu imtis kelių projektų 242

prodiusavimo. Jau esu pasirašęs tam tikrus planus, scenarijus, ta­ čiau apie tai garsiai nesu linkęs šnekėti. Bet pažadu, kad staigme­ nų visiems, išalkusiems naujos, originalios produkcijos, nestigs. - Kaip vertinate požiūrį, kad nereikėtų apie nusikaltimus rašyti knygų ar kurti laidų ir taip juos tarsi garsinti, sureikš­ minti? Nemanote, kad vaikams ar paaugliams tai gali turėti neigiamą poveikį?

- Mano galva, visada bus rašoma, bus kuriami filmai apie kri­ minalus, nes tai - mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Pažiūrėkite, kaip visas pasaulis ėjo iš proto dėl televizijos serialo „Bręstantis blogis“ („Breaking Bad“), pasakojančio apie nelinksmą amfetamino gamintojo gyvenimą. Žmonėms visada įdomu tai, prie ko jie nėra prisilietę. Juk dažnas paauglys nuo vaikystės pasąmonėje svajoja užaugęs būti gangsteris. Tačiau galiausiai pasirenka poli­ cininko arba verslo atstovo kostiumą. Mane kiek nustebino, kai per neseniai vykusią Vilniaus knygų mugę prie mūsų „Mafijos knygų“ stendo ėjo moterys ir ne tik vyrams noriai pirko mano knygas. Kelios buvo atsivedusios ir 11-13 metų vaikus, kurie, anot jų, labai domisi mano knygose aprašytomis istorijomis. Mane tai lengvai šokiravo, bet kartu paglostė savimeilę, kad po 2000-ųjų gimę žmonės domisi kruvina Lietuvos istorija, kuri jiems, ko gero, atrodo tarsi šiurpus filmas. Jie sunkiai suvokia, kad tuomet taip galėjo būti, bet, deja, taip buvo. - Ar esate vedęs? Jei ne, kodėl? © Kur semiatės paguodos, švelnumo, kai sunku?

- Ne, vis dar esu, kaip sako daugelis šoumenų, svajonių jau­ nikis... (Juokiasi.) Įsimylėti - fantastiškas jausmas. Jautiesi taip, tarsi visur degtų žalia šviesoforo šviesa, viskas einasi kaip patep­ ta, su visais lengva bendrauti, atrodo, neįmanomi projektai tam243

pa lengvai įkandamais. Tai be galo uždega kūrybai. Jei tas žmo­ gus vertas manęs, man visai nesunku šimtą kilometrų atlėkti tik tam, kad prisėstume pusvalandžiui, išgertume kavos, kad įteik­ čiau mažą dovanėlę, o po to vėl pasuktume skirtingais keliais. Esu spontaniškas, mėgstu išskirtinai, maloniai stebinti ir stebėti reakciją. Pirmiausia kiekvienas žmogus turi pats sau padėti ir mažiau­ siai tikėtis kitų paramos. Kartais pamąstau, kad gal nespėjau vesti ir dėl to, jog didžiąją gyvenimo dalį paskyriau žurnalistinei karjerai: buvo vienas projektas po kito, ir visa tai buvo daroma ne dėl pinigų. Ypač intensyvūs buvo dveji pastarieji metai. Mėgstu dinamišką gyvenimą. Nieko neveikimas mane žudo, todėl kas­ kart prisigalvoju naujų projektų. Su keliais bičiuliais ketiname surengti keletą originalių koncertų, elektroninės muzikos vaka­ rėlių. Neslėpsiu, turiu gerbėjų, širdžiai mielų žmonių, su kuriais smagiai leidžiame laiką ne tik susirašinėdami feisbuke. Ir gerbėjų moterų po „Mafijos kronikų“ premjeros atsirado labai nemažai. Matyt, joms buvo įdomu susipažinti su vyruku, kuris pasakoja apie bachūrus. Galbūt jas žavėjo tai, kad gal ir aš susijęs su mafijos pasauliu. (Juokiasi.) Tačiau nesu vakar gimęs ir iškart atsirenku feikinius (netikrus) žmones, kurie nori bendrauti tik dėl to, kad esu įdomus pašnekovas prie pietų stalo prabangiame restorane ar per mane siekiama įsiveržti į televizijos, pramogų pasaulį. - Turite reputaciją žmogaus, neblogai išmanančio krimi­ nalinį pasaulį. O kas toliau? Trys knygos parašytos, TV laida baigiasi... Kokių staigmenų iš jūsų dar galime sulaukti, ar dar gilinsitės į šią sferą? Kuo dar domitės? Ką veikiate laisvalai­ kiu?

- Nelabai norėčiau būti vadinamas tik kriminalinių istorijų tyrinėtoju. Mano galvoje sukasi daugybė įvairių kitokio žanro 244

projektų, tačiau nesu linkęs jų atskleisti ir smulkiai iškloti. Be to, tai pavojinga, nes geros idėjos mikliai pavagiamos... Kaip jau minėjau, šiais metais esu užsibrėžęs tikslą parašyti naują knygą. Taip pat norėčiau jėgas išbandyti kino pramonėje. Bręsta mintys apie išskirtinio lietuviško filmo kūrimą. Pastaruo­ ju metu skaitau ne vien tik kriminalines knygas - akimirksniu suryjau mano mėgstamo kino režisieriaus Davido Lyncho min­ čių rinktinę „Pagauti didžiąją žuvį“. Kaskart suradęs laisvo laiko ar paniręs į tam tikrus apmąsty­ mus bandau apsivalyti išvažiuodamas pasivažinėti automobiliu tamsiomis miestų gatvėmis, garsiai klausydamasis daug ir įvai­ rios muzikos. Mane pažįstantys žmonės žino, kad esu išprotėjęs melomanas. Mano fonoteka labai gausi - nuo „Coldplay“ iki didžėjaus Armino van Buureno. Mano patikrintas metodas: labai gerai galvą išvalo pasivažinėjimas dviračiu po Vingio parką ar Vilniaus centrą. Bet geriausiai nuo visko pavyksta atitrūkti bent savaitei išvy­ kus iš Lietuvos. Labai mėgstu keliauti po užsienį, viską pamirš­ tu fotografuodamas mane patraukiančius objektus. Nesu iš tų, kurie svaigsta apie emigraciją, neturiu svajonės ilgiems metams įsikurti kitoje šalyje. Kaip pastebėjau, svetur nėra didelių, išskir­ tinių stebuklų. Ten smagu tuomet, kai poilsiauji ir į viską žvelgi pro rožinius akinius. Todėl dažniausiai už sienos apsigyvenę lie­ tuviai nesijaučia visaverčiai ir paslapčia svajoja apie paliktus na­ mus, artimuosius, draugus. Tačiau prieš keletą metų apsilankęs Tenerifės saloje užsimaniau kada nors joje apsigyventi. Ši vieta turi nepaaiškinamą trauką. Netrukus artėja metas, kai vėl paju­ dėsiu - su geriausiais draugais jau suplanuota Velykų savaitgalio išvyka į Amsterdamą. To išties labai laukiu. (Juokiasi.)

245

Henrikas Daktaras ir Jonas Bielskis vienoje iš Kauno mafijos puotų.

Remigijus Daškevičius - Daškė (nr. 5) per vieną iš kriminalinio pasaulio asmenų sueigų.

Žurnalistas Ainis Gurevičius paskutinio interviu metu su Borisu Dekanidze Lukiškių kalėjimo svečių kambaryje.

Taip šėliodavo anų laikų Kauno mafijozai ir verslininkai.

Alvydas Viktoras Laurinavičius - Luras, H. Daktaras ir Rimantas Ganusauskas - Mongolas.

Rimvydas Žilinskas -Taisonas ir H. Daktaras.

Broliai Ganusauskai - Deivis Ganusauskas - Mongoliukas ir R. Ganusauskas Mongolas per pastarojo vestuves. 1992 metų lapkritis.

Buvę Kauno mafijos strategai J. Bielskis ir Arikas Pastuškovas - Storas.

Sigitas Čiapas su žmona Jolanta sveikina H. Daktarą.

Lentelė 2 1995 05 06 e k s p e rtiz ė s aktui

Pav. 1.

Automobilio anu 535 oastelinis silueto piešinys, Žiūrint iš Šono. Mastelis 1:21,6. Raudonais taikais pažymėti matomi pažeidimai automobilio Nr. Ak8002 kairėje pusėje, mėlynais taškais pažymėti pažeidimai otriajame viduriniame statramstyje. ^ Ekspertai :

. 'jT

'

•.

''

L. NeČipuruk E.Vaitkevičius

Daktarų byloje prisegta schema, kaip 1996-ųjų balandį buvo apšaudytas S. Čiapo BMW automobilis.

N r. 11*1376

H. Daktaras, Ramūnas Kuzminas - Ramaškė, A. V. Laurinavičius - Luras ir Mongoliukas.

Iliodoras Popovas - Popas, Egidijus Abarius - Gogą irTaisonas.

Nesibaigiančios Daktarų puotos: H. Daktaras su žmona Ramute.

Žurnalistas D. Dargis ir Vilniaus bomberiu vadinamas buvęs samdomas žudikas Valerijus Januškevičius per vieną iš interviu Lukiškių kalėjime.

TV seriale H. Daktarą suvaidinęs vilnietis Leonardas labai primena vaizduojamą personažą.

Vilnietis Remigijus seriale įkūnijo kaunietį R. Daškevičių - Daškę.

Buvęs Daškės apsauginis po ilgų įkalbinėjimų sutiko atsiverti apie savo buvusį šeimininką.

Giedrius Polita - buvęs artimas Daškės bičiulis, apie Daškinių bosą negailėjo gerų žodžių iki šiol.

Ilgus metus milicijoje dirbęs Juozas Rimkevičius prisiminė pirmuosius banditų tarpusavio karus Kauno Ąžuolyno parke.

Vienas aktyviausių šių dienų kovotojų su organizuotu nusikalstamumu - Andžejus Roginskis, Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas.

Generalinės prokuratūros prokurorasTomas Meškauskas tiek anksčiau, tiek dabar narplioja ryškiausių kriminalinių veikėjų nusikaltimus.

„Aro" vadovas Viktoras Grabauskas galėtų parašyti storą knygą apie specializuoto teisėsaugos padalinio vyrų operacijas, nukreiptas prieš mafijozus.

Buvęs aukštas Lietuvos policijos vadovas Visvaldas Račkauskas iki šiol nelinkęs atskleisti visų kortų apie Vilniaus mafiją. Jo manymu, tai vis dar pavojinga tema.

Buvęs kovotojas su banditais, dabartinis Seimo narys Vitalijus Gailius gerai menas diena, kai dalyvavo paskutinėje kovoje su Daktarų gaujos vyrais.

D. Dargis šnekina buvusį Kriminalinės policijos biuro šefą Algirdą Matonį.

Buvęs Daškės breiko šokių mokytojas Algis Stravinskas legendinėje Kauno sporto halėje.

Zenonas Rimšas - buvęs operatyvininkas, artimai pažinojęs ne vieną senų laikų kaunietį gangsterį.

Pripso pravarde žinomas fotomenininkas buvo geras Daškės bičiulis.

Šiandien klaikiai atrodantis„Vilijos" restorano pastatas Kauno Vilijampolėje.

Kaunietis prokuroras Gediminas Bučiūnas, kuriam yra tekę šnekinti ne tik garsius Lietuvos, bet ir Rusijos mafijos veikėjus.

Buvęs aukštas KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis dar sovietmečiu turėjo akistatų su Daktarų gaujos lyderiais.

H

| Egidijus Bičkauskas | prisipažino, kad anų laikų valdžios atstovams banditai I siūlė milžiniškus kyšius,

I namus.

Klaipėdos bosu vadinamas Sigitas Gaidjurgis buvo ne tik kriminalinių žaidimų, bet ir pelną nešusio verslo strategas.

Prokuroras Gintaras Jasaitis iš arti matė milžinišką Vilniaus„brigadinių' pavojų visuomenei ir ekonomikai.

Buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius pirmasis galutinai nusprendęs sužlugdyti Kauno Daktarų gaują.

D. Dargis kalbina aktyviausią šių dienų kovotoją su narkomafija Edvardą Šilerį.

„Aro" kovotojų pagalba filmuojant vaidybines televizijos serialo scenas.

Operatorius Vaidas Digimas prie Daškės kapo.

D. Dargio interviu su viešumo vengiančiu narkotikų gamintojų medžiotoju iš Kauno kriminalinės policijos.

Pasiruošimas pokalbiui su „Aro" išminuotoju.

D. Dargis iš naujo atvertė pirmąją dar 1987 metais teisme išnagrinėtą Daktarų gaujos bylą.

Štai kaip šiandien narkotikai plūsta į Lietuvą.

Kelias serialo serijas režisavo žinomas režisierius Alvydas Šlepikas.

Kūrybinei grupei teko pavaizduoti netgi scenas Kauno morguose.

Serialo prodiuseriai Povilas Skaisgirys ir Agnius Marcinkevičius.

Aktorius, režisierius Algimantas Maceinas paskutinį kartą nusifilmavo seriale, po to už bičiulio nužudymą per išgertuves atsidūrė už grotų.

Serialo kūrėjams teko atrasti senai pamirštus sovietinius automobilius.

Teko filmuoti ir naktines banditų tarpusavio kovų scenas.

KGB darbuotojų sekami keisti personažai Vilniaus mieste. Nuotraukos iš KGB bylų.

KGB bylų dokumentuose pažymėta apie tai, kad vienas iš buvusių Kauno milicijos veikėjų susitikinėdavo su H. Daktaru.

KGB byloje pažymėta apie paslaptingai dingusią kagėbistų sekimo techniką.

Serialo scenaristas, vedėjas, žurnalistas D. Dargis per vieną iš pirmųjų filmavimų.

ISBN 978-609-95663-0-6 Naujausioje mafijos metraštininko Dailiaus Dargio knygoje „Mafijos kronikos" arba „lietuviškuose Sopranuose" pasakojama apie tamsiausią Lietuvos gyvenimo laikotarpį, kai gyventojų ramybę XX amžiaus paskutinį dešimtmetį trikdė ir nė mi­ nutės teisėsaugai atsikvėpti nedavė didžiausios šalies organizuotos banditų gau­ jos, garsėjusios itin plačiais ryšiais visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Atrodo jau viskas buvo surašyta ankstesnėse D. Dargio knygose, tačiau naujau­ sioje - pateikiama daugybė iki šiol niekur neskelbtų duomenų apie Lietuvos mafiją ir pavienius jos generolus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos bei kitų šalies miestų. Daugybė intriguojančių, šokiruojančių faktų, detalių ir pasakojimų, kurie nebu­ vo paskelbti anksčiau. Pavyzdžiui, tik iš šios knygos puslapių sužinosite apie buvusių Kauno bei Vil­ niaus mafijos veikėjų ir KGB darbuotojų tarpusavio ryšius. Pasirodo, net kaip di­ džiausi gangsteriai visą gyvenimą prisistatinėję veikėjai vis dėlto bendradarbiavo su aukščiausiais teisėsaugos organais. Skaitytojams pateikiamas šūsnis archyvinės medžiagos, nuotraukų iš iki šiol KGB archyvuose saugomų, tačiau nepaviešintų bylų. Jau keturių knygų apie mafiją autorius, televizijos projekto „Mafijos kronikos" scenaristas D. Dargis - bene vienintelis iš visų Lietuvoje dirbančių žurnalistų, turėjęs galimybę prisiliesti prie minėtų bylų.

UDK 343.3(474.5)(091) Da322

Dailius Dargis MAFIJOS KRONIKOS Maketavo Mindaugas Šimelionis Tiražas 5 000 egz. Išleido kompanija Inter projektai / UAB „Šviesos takas” Spaudos ir distribucijos darbai UAB Leidybos grupė Interneto svetainės: https://www.facebook.com/dailius.dargis ir www.leidybosgrupe.lt

IMTER PROJEKTAI

Dailius Dargis - rašytojas, žurnalistas, kriminalinio pasaulio istorijų tyrinėtojas, didelio populiarumo sulaukusių ir tūkstantiniais tiražais išleistų knygų „Tikroji Daktarų istorija“ (2010,2011 m.), „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011,2012 m.) ir „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.) autorius, pristato naujausia knyga „Mafijos kronikos". Kaip žinoma, tokio paties pavadinimo dokumentinis televizijos serialas pagal D. Dargio parašyta scenarijų ir ankstesnėse knygose surinktus faktus 2014 metų sausio-kovo mėnesiais pirmadieniais buvo rodo­ mas TV3 kanalu. Tačiau naujausioje D, Dargio knygoje pateikiama dar daugiau nežinomų ir pikantiškų faktų apie ryškiausius visų laikų Lietuvos kriminalinius herojus - Kauno Daktarus, Daškinius, „Vilniaus brigados“ narius, Klaipėdos Gaidjurginius, ryškiausius to meto verslininkus ir jų gyvenimą nutraukusius samdomus žudikus. Apie tai, kaip su anų laikų nusikaltėliais kovojo ir tebekovoja, šioje knygoje pasakoja viešumo ypač vengiantys buvę ir esami specializuotų teisėsaugos padalinių darbuotojai. „Daugeliui iš šiandienos jaunimo atstovų sunku jsivaizduoti, kas dėjosi anų laikų Lietuvos didmiesčių ir miesteliu gatvėse, kai kone kasdien nuo kulkų ir sprogdinimų krisdavo žmonės. Tai nelengva suvokti šiandienei jaunimo kartai, kai dabar aplink daugybė sėkmingai verslą plėtojančių, pasiturimai gyvenančių, brangius automobilius vairuojančių ir vadinamojo elito atstovų gyvenimo kronikas akylai sekančių žmonių. Kas vyktų šiandienės visuomenės sluoksniuose, jei vieną dieną juos vieną po kito imtų žudyti samdomų žudikų armijos? Dabar daugeliui tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau 1992-1998 metais tai buvo kone kasdienybė visoje Lietuvoje“, - sako naujausią knygą „Mafijos kronikos" pristatantis D. Dargis,

Nepaskelbtas, tačiau neoficialiai vykęs Lietuvos nusikalstamų gaujų karas. Dokumentalisto Dailiaus Dargio užrašai. XX a. paskutinis dešimtmetis. Laukinio kapitalizmo era. Visoje šalyje įžūliai besielgusių banditų, reketininkų, samdomų žudikų ir jvairiausio plauko mafiozų išdraskyta Lietuva... Ši knyga - tai dokumentinė kronika apie tuomete laukine epochą, kai valdė trumpai kirpti, tvirtai sudėti ir savas taisykles diktuojantys vyrukai. Taip mes gyvenome dar palyginti neseniai, o šiuolaikinei kartai tai atrodo tarsi Holivudo sukurtuose trileriuose ar ypač lakios vaizduotės romanistų knygose vaizduojamos scenos. Pateikiami vien faktai - be interpretacijų, spekuliacijų ir vertinimų. Šios knygos puslapiuose paskelbtos nuotraukos ir KGB archyvų dokumentai iškalbingi...

9 786099 566306

https://www.tacebook.com/dailius.dargis https://www.facebook.com/mafijoskronikoskarstomispedomissudailiumi