Charles Dickens - Didieji Lukesciai.2013 PDF

 

   Versta iš: Charles Dickens Great Expectations Penguin Books, 1983   ISBN 978-9955-38-747-3   © Vertimas į lietuvių kalbą, Virgilijus Čepliejus, 1996 © Leidykla „Alma littera“, 2007   Korektorė Ramutė Prapiestienė  Viršelio dailininkė Jūratė Jūratė Šatūnienė Maketavo Valdas Bautrėnas  

 

1 SKYRIUS

Kadangi mano tėvo pavardė buvo Piripas, o mano paties  vardas Filipas, tai mano kūdikiškas liežuvis iš tų abiejų pavadinimų negebėjo suregzti nieko sudėtingesnio ar ilgesnio už Pipą. Taigi pavadinęs save Pipu, taip buvau imtas  vadinti ir kitų. kitų. Kad mano tėvo pavardė buvo Piripas, žinau iš jo antkapio ir savo sesers – ponios Džo Gardžeri, kalvio žmonos. Kadangi nei tėvo, nei motinos nebuvau matęs ir nėmaž neįsivaizdavau, kaip jie atrodo (mat fotografija dar toli gražu nebuvo išrasta), tai piešdamas mintyse jų išvaizdą, kažkodėl siejau ją su antkapiais. Raidžių forma ant tėvo antkapio piršo man keistą mintį, kad jis buvo stambus, kresnas, tamsaus gymio, juodais garbanotais plaukais.aukščiau minėto velionio O iš užrašo „Taip pat Džordžiana, žmona“ raidžių pobūdžio padariau vaikišką išvadą, kad mano motina buvo strazdanota ir pasiligojusi. Penki nedideli akmeniniai stačiakampiai, kiekvienas apie pusantros pėdos ilgio, išrikiuoti lygia eilute už kapo ir įamžinę penkis mano brolius, kurie gana anksti pasitraukė iš visuotinės kovos įsitvirtinti šiame pasaulyje, yra kalti dėl mano atkaklaus įsitikinimo, kad visi broliai gimė aukštielninki, susikišę rankas kelnių kišenėse ir kol gyvi jų iš ten neištraukė. Gyvenome pelkėtoje vietoje, upę, dvidešimties mylių nuo jūros. Pirmas manopalei ryškus ir už stiprus įspūdis, pradėjus suvokti aplinką, yra susijęs su viena darganota pavakare. Tąsyk aš galutinai supratau, kad ši niūri vieta, apaugusi dilgėlėmis, yra kapinės, kad amžiną atilsį Filipas Piripas ir „aukščiau minėto velionio žmona Džordžiana“ yra mirę ir palaidoti ir kad Aleksandras, Bartolomėjus,  Abraomas, Tobijas ir Rodžeris, jaunučiai aukščiau minėto  velionio vaikai, taip pat yra mirę ir palaidoti; kad toji tamsi plokščia dykynė už kapinių, išraižyta griovių, pylimų ir šliuzų su šen bei ten besiganančiais galvijais, yra pelkės; kad ta

 

apačioje pilkuojanti pilkuojanti linija yra upė; kad ta tolima baisi vieta, iš kurios kaukdamas siaučia vėjas, yra jūra; ir kad šis mažas,  virpantis padarėlis, viso to bijantis ir jau kone verkiantis, yra Pipas. – Tylėk, nė garso! – riktelėjo baisus balsas ir iš už antkapių nuo pasirodė vyriškis. – Ramiai, velniūkšti, arba bažnyčios perpjausiupusės tau gerklę! Žmogus buvo grėsmingas, apsirengęs šiurkščiais pilkais drabužiais, su didele geležimi ant kojos. Be kepurės, suplyšusiaiss batais, aplink galvą apmuturiuotu senu skuduru. suplyšusiai Permirkęs vandenyje, išsitepliojęs purvais, apsidaužęs į akmenis, apsibrozdinęs į aštrias uolas, išsidilginęs, apsidraskęs erškėtynuose, be to, jis šlubavo, drebėjo, piktai dėbčiojo akimis ir urzgė, o jo dantys kaleno. Jis sugriebė mane už smakro. – Oi! Neperpjaukit man gerklės, pone! – ėmiau persigandęs maldauti. – Neperpjaukit, pone, būkit geras. – Sakyk, koks tavo vardas, – tarė žmogus. – Greitai! – Pipas, pone. – Pakartok, – tarė žmogus, įsmeigęs į mane akis. – Pasistenk garsiau! – Pipas. Pipas, pone. – Parodyk, kur gyvenat, – tarė jis. – Na, kur?  Aš parodžiau į mūsų kaimą pakrantės lygumoje tarp alksnių ir apkarpytų gyvatvorių už kokios mylios nuo bažnyčios. Žmogus dar sykį dėbtelėjo, tada apvertė mane žemyn galva ir iškraustė kišenes. Jose tebuvo tik duonos kriaukšlė. Kai bažnyčia grįžo savo vieton – mat jis buvo toks stiprus ir darbavosi taip vikriai, kad varpinė staiga atsidūrė man tarp kojų, – taigi, kai bažnyčia grįžo savo vieton, pasijutau drebėdamas besėdįs ant aukšto antkapio, o jis godžiai valgė mano duoną. – Na, rupūžgalvi, – tarė žmogus laižydamasis lūpas, – tik  pamanyk, kokieišstori žandai!  Jie, ko gero, tikro buvo stori, nors tuo laiku aš buvau

 

pagal metus smulkus ir nelabai stiprus. – Po perkūnais, gal imti ir juos suryti, – tarė jis, grėsmingai papurtęs galvą, – tiesiog negaliu atsispirti!  Aš nuoširdžiai paprašiau, kad jis to nedarytų, ir tvirčiau įsikibau į antkapį, ant kurio jis mane pasodino, – iš dalies, kad nenukrisčiau, dalies, neimčiau verkti. – Dabar klausyk! iš – tarė jis.kad – Kur tavo motina? – Čia, pone, – atsakiau aš.  Jis krūptelėjo, puolė bėgti į šalį, paskui sustojęs atsisuko ir apsidairė. – Čia, pone! – nedrąsiai paaiškinau. – „Taip pat Džordžiana.“ Ji mano motina. – A-a! – tarė jis sugrįždamas. – Ir tavo tėvas čia kartu su ja? – Taip, pone, – atsakiau aš, – jis irgi čia; „šios parapijos gy‐  ventojas“. – Cha! – sukrenkštė jis susimąstęs. – Tai su kuom tu gyveni... jei aš būsiu toks geras ir paliksiu tave gyvą, nors dar gerai ir nežinau, kaip čia atsitiks. – Su savo seserim, pone, su ponia Džo Gardžeri, ji kalvio Džo Gardžerio žmona, pone. – Ką, sakai, kalvio? – paklausė jis ir pažvelgė į savo koją. Niūriai dėbtelėjęs keletą kartų į mane ir pakaitom į savo koją, jis priėjo prie antkapio, paėmė mane už pečių ir kaip galėdamas toliau atlošė; jo akys iš viršaus grėsmingai žiūrėjo į mano, o manosios į jo – kuo bejėgiškiausiai. – Klausyk, tu, – tarė jis, – tuojau mes pamatysim, ar tu liksi gyvas, ar ne. Ar žinai, kas yra dildė? – Žinau, pone. – O kas yra ėdalas? – Žinau, pone. Sulig kiekvienu klausimu jis palengva vis vertė mane atgal, kad jausčiausi dar bejėgiškesnis ir dar labiau bijočiau. – Tu man surasi dildę. – Jis dar pavertė mane. – Ir surasi ėdalo. – Jis dar pavertė mane. – Ir viską atneši čia. – Jis dar pavertė mane. – Arba aš išplėšiu tau širdį ir kepenis. – Jis dar

 

Buvau mirtinai persigandęs, galva taip svaigo, kad abiem rankom įsikirtau į jį ir pasakiau: – Būkit geras, pasodinkit mane tiesiai, gal tada man nebus bloga ir aš geriau suprasiu.  Jis taip smarkiai krestelėjo mane ir taip pavertė, kad bažnyčia peršoko per pasodino savo pačios Paskui, tebelaikydamas už net pečių, ant vėtrungę. akmens tiesiai ir prabilo tokiais baisiais žodžiais: – Rytoj anksti rytą tu man atneši dildę ir ėdalo. Atneši man tuos daiktus anava prie tos senos baterijos, štai ten. Padarysi, kaip sakau, ir kad man nedrįstum nė žodžio niekam ir nė jokio ženklo, kad matei tokį žmogų kaip aš ar iš viso kokį žmogų. Tik tada liksi gyvas. Jeigu taip nepadarysi arba maželytį lašą nevykdysi visko, ką tau pasakiau, tada tavo širdis ir tavo kepenys bus išplėštos, iškeptos ir suvalgytos. Ir žinok – aš esu ne vienas, nors tau gal taip ir atrodo. Su manimi yra pasislėpęs jaunas vyras, tai aš prieš jį dar esu tikras angelas. Tas jaunas vyras girdi viską, ką aš sakau. Ir is žino paslaptį, kaip dailiai slapta prisigauti prie berniuko, prie jo širdies ir prie jo kepenų. Joks berniukas negali nuo to auno vyro pasislėpti. Tas berniukas gali užsirakinti duris, gali sau šiltai gulėti lovoje, gali apsikamšyti, gali užsikloti galvą, gali manyti, kad yra saugus, ir nieko nebijoti, bet tas aunas vyras tyliai sėlins, kol prisėlins prie jo ir perplėš berniuką. Dabar aš tam jaunam vyrui neleidžiu prie tavęs kišti nagų, bet tik per didelį vargą sulaikau jį. Tas vyras  veržte veržiasi veržiasi tave suplė suplėšyti. šyti. Na, ką dabar pasakysi pasakysi??  Atsakiau jam, kad atnešiu dildę, atnešiu ir maisto, kiek  surasiu, kad anksti rytą ateisiu pas jį prie baterijos. – Sakyk: „Tegu Dievas mane vietoje nutrenkia, jeigu neateisiu!“ – tarė žmogus.  Aš pakartojau tuos tuos žodžius, ir ir jis nukėlė mane mane žemėn žemėn.. – Dabar, – užbaigė jis, – stenkis nepamiršti, ką pasižadėjai, nepamiršk ir to jauno vyro ir drožk namo! – L-labos nakties, aš. Stengsiuosi! – pone, atsakė– išlemenau jis dairydamasis po šaltą šlapią

 

dykynę. – Nebent varle pasiversčiau. Arba unguriu! Sulig tais žodžiais jis abiem rankom apglėbė savo drebantį kūną, lyg norėdamas išlaikyti jį krūvoje, ir nušlubavo prie žemos kapinių tvoros. Žiūrėjau, kaip jis eina, rinkdamasis kelią tarp dilgėlių bei žalių kapus apgožusių gervuogių, ir mano jaunai vaizduotei jog jis stengiasi išsilenkti negyvėlių rankų, kuriasatrodė, jie vogčiom kaišioja iš kapų, ketindami sučiupti sučiupti jį už kojos ir įtraukti pas save. Priėjęs prie žemos kapinių tvoros, jis perlipo ją sustirusiomis, nelanksčiomis kojomis ir atsisukęs dar sykį pažvelgė į mane. Pamatęs jį atsigręžiant, nusisukau namų pusėn ir leidausi į kojas. Bet netrukus dirstelėjau per petį ir pamačiau, kaip jis eina upės link, vis dar apglėbęs save abiem rankom ir rinkdamasis kelią skaudančioms kojoms tarp pelkėse pridėliotų didžiulių akmenų, kad būtų galima pereiti po lietaus arba per potvynius. Pelkės atrodė kaip ilgas juodas horizontalus brūkšnys, upė – kaip dar vienas horizontalus brūkšnys, tik ne toks platus ir ne toks juodas, o dangus kaip eilė ilgų piktų raudonų brūkšnių pramaišiui su juodais. Upės pakrašty aš šiaip taip galėjau įžiūrėti tiktai du juodus daiktus, kurie stovėjo stati:  vienas jų, tai švyturys, pagal kurį plaukiojo jūreiviai – iš arti itin bjaurus daiktas, panašus į statinę be lankų ant stiebo, o kitas buvo kartuvės su keliomis kabančiomis grandinėmis, kadaise laikiusiomis piratą. Žmogus dabar kaip tik ir šlubčiojo kartuvių link, lyg tas piratas būtų atgijęs, nulipęs žemėn ir dabar ketintų vėl pasikabinti. Nuo tokios minties man pasidarė baisu; kai pamačiau, jog karvės kilnoja galvas ir žiūri į jį, pagalvojau, ar ir joms panašiai atrodo.  Apsidairiau to baisiojo jauno žmogaus, bet niekur aplink  nepamačiau. Vis dėlto buvau baisiausiai išsigandęs ir nesustodamas nubėgau namo.  

 

2 SKYRIUS

Mano sesuo, ponia Džo Gardžeri, buvo daugiau kaip dvidešimčia metų senesnė už mane ir savo pačios bei kaimynų akyse labai išgarsėjusi tuo, kad išauklėjo mane „savo rankomis“. Kadangi tuo metu dar nesuvokiau to pasakymo prasmės ir žinojau, jog ji tikrai turi kietą ir sunkią ranką, kurią dažnai pakelia ir prieš savo vyrą, ir prieš mane, tai maniau, jog ir Džo Gardžeris, ir aš – abu esame „išauklėti rankomis“. Išvaizda mano sesuo negalėjo pasigirti, tad man atrodė, jog i privertė Džo Gardžerį vesti ją irgi rankomis. Džo buvo stambus vyras su lininių plaukų garbanomis abipus lygaus nuskusto veido ir su tokiomis neryžtingomis mėlynomis akimis, kadJisjų buvo vyzdžių spalva geros atrodėširdies, tarsi susimaišiusi su baltymais. švelnus, ramaus būdo, linksmas, kvailokas, mielas vyriškis, panašus į Heraklį – tiek  ėga, tiek silpnumu. Mano sesuo ponia Džo, juodaplaukė ir juodaakė, buvo tokia raudona, kad aš kartais svarstydavau, ar tik kartais ji vietoje muilo nenaudoja muskato trintuvės. Ji buvo aukšta ir prakauli, beveik visada ryšėjo šiurkščią prijuostę su dviem raiščių kilpomis už nugaros ir kvadratiniu neperšlampamu priekiu, pribedžiotu smeigtukų ir adatų. Kad nuolat ryši tą ji laikė savo nuopelnu ir dideliu priekaištu  vprijuostę, yrui. Nors aš, didžiuliu tiesą sakant, visai nesuprantu, kam ji apskritai ją ryšėjo, o jeigu jau ryšėjo, tai kodėl negalėjo kada panorėjusi nusirišti. Džo kalvė stovėjo priglausta prie namo, kuris, kaip ir dauguma namų kaime, tuo metu buvo medinis. Kai iš kapinių parbėgau namo, kalvė buvo uždaryta ir Džo vienas sėdėjo  virtuv irtuvėje ėje.. Kadang Kadangii mudu su Džo buv buvome ome kan kančių čių draugai draugai ir dėl to vienas nuo kito paslapčių neturėjome, tai Džo, vos tik man pakėlus durų skląstį ir pasirodžius prieš jį, sėdintį palei židinį, iš karto patikėjo man paslaptį:

 

– Ponia Džo jau dvylika kartų ėjo tavęs ieškoti, Pipai. Dabar irgi išėjo, taigi bus velnio tuzinas. – Tikrai? – Taip, Pipai, – atsakė Džo, – ir blogiausia, kad pasiėmė Kuteklį. Išgirdęs sagą tokią nemalonią ėmiauįsistebeilijau sukti vienintelę savo liemenės ir didžiai žinią, nusiminęs į židinį. Kuteklis buvo rykštė vaškuotu galu, nusvidintu dažnų susitikimų su mano nugara. – Ji čia sėdėjo, – tarė Džo, – paskui atsikėlė, pasigriebė Kuteklį ir kaip padūkusi puolė laukan. Štai kaip, brolyti, – tarė Džo, lėtai kapstydamas žarstekliu ugnį ir žiūrėdamas į ą. – Įdūko ir išbėgo, Pipai. – Ar jau seniai išbėgo, Džo?  Aš visada elgiausi su juo kaip su vaiku, lygiu sau, tik  didesniu. – Žinai, – tarė Džo, pažvelgęs į sieninį laikrodį, – jau kokios penkios minutės, kaip dūksta, Pipai. Jau pareina! Lįsk už durų, vaikine, ir užsidenk rankšluosči rankšluosčiu. u. Paklausiau jo patarimo. Mano sesuo atlapojo duris ir pajutusi už jų kažkokį daiktą beregint suprato priežastį ir kyštelėjo tenai Kuteklį. O užbaigė nublokšdama mane – aš dažnai buvau naudojamas kaip šeimos sviedinys – savo vyrui, kuris bet kokiom aplinkybėm mane mielai priimdavo, ir dabar pasodino palei židinį bei ramiai užstojo savo dideliu keliu. – Kur tu buvai, beždžioniūkšti? – paklausė ponia Gardžeri, trepteldama koja. – Pasakyk man aiškiai, ką tu veikei, kol aš čia kankinausi iš baimės, rūpesčio ir nerimo, arba aš tave vis tiek ištrauksiu iš to kampo, nors tu ir pavirstum į penkiasdešimtt pipų, o jis į penkis šimtus gardžerių. penkiasdešim – Aš buvau tik kapinėse, – pasakiau verkdamas ir trindamas akis. – Kapinėse! – pakartojo sesuo. – Jeigu ne aš, tai tu jau seniai būtum jas iškeliavęs ir likęs ten amžinai. Kas tave išauklėjo savo įrankomis?

 

– Jūs išauklėjot, – atsakiau aš. – O kodėl aš taip padariau, norėčiau sužinoti? – suriko mano sesuo.  Aš suinkščiau: suinkščiau: – Nežinau. – Ir aš pati nežinau! – pasakė mano sesuo. – Ir antrą tokio dalyko nedaryčiau! Tą tai gerai žinau. Galiu sykį tau pasakyti – kai tik tu gimei, nė karto nebuvau nusirišusi šitos prijuostės. Užtenka, kad esu kalvio žmona (ir dar Gardžerio), tai ne, dar ir tavo motina turiu būti. Liūdnai spoksojau į ugnį, ir mano mintys nuo šio klausimo nuklydo tolyn. Piktose žarijose prieš mane iškilo bėglys iš pelkių su geležimi ant kojos, paslaptingas jaunasis vyras, dildė, maistas ir tas baisusis pažadas, dėl kurio aš turėsiu  vogti iš šių mane mane priglaudu priglaudusių sių namų. – Cha! – tarė mano sesuo, dėdama vieton Kuteklį. – Kapinės, tik pamanyk! Lengva jums šnekėti – kapinės! – Beje, nė vienas iš mūsų apie kapines nė nešnekėjo. – Vieną dieną ūs mane pačią nuvarysit į kapines, t-a-a-i gražutėlė porelė atrodysit, likę čia vieni be manęs!  Ji ėmėsi ruošti arbatą, o Džo pasilenkęs pro savo koją įsistebeilijo į mane, lyg svarstydamas, kokia gi iš tikro pora mes būtume tomis liūdnai pavaizduotomis aplinkybėmis. Paskui atsitiesė ir, mėlynomis akimis stebėdamas ponią Džo, ėmė dešine ranka glostytis lininius plaukus bei žandenas, kaip buvo pratęs daryti audrotomis valandėlėm valandėlėmis. is. Duoną su sviestu mano sesuo dalindavo ypatingu būdu, kuris niekad nesikeisdavo. Pirmiausia kaire ranka ji stipriai prispausdavo kepalą prie savo prijuostės – iš jos duonon kartais įlįsdavo adata, kartais smeigtukas, kurie vėliau patekdavo į mūsų burnas. Tada ji peiliu pakabindavo sviesto (nelabai daug) ir užtepdavo ant kepalo; tą ji darydavo lyg  vaistininkas, aistininkas, ruošiantis garstyčių pleistrą pleistrą,, nepaprastai vikriai sukiodama peilį čia viena, čia kita puse, gražiai apglaistydama pakraščius Tada,pleistro paskutinįkraštą, kartą smagiai nubraukusi peilį palei į to plutą. garstyčių

 

atrėždavo storą riekę, kurią, prieš galutinai atskirdama nuo kepalo, padalindavo į dvi dalis – viena tekdavo man, kita Džo. Šį kartą, nors ir buvau alkanas, savo dalies valgyti nedrįsau. Jaučiau, kad turiu bent kiek palikti savo baisiajam pažįstamam ir jo draugui – dar baisesniam jaunajam vyrui. mano sesuo gali virtuvębaigtis prižiūri itin stropiai ir Todėl mano  Žinojau, vagiliškoskad užmačios bergždžiai. nusprendžiau savo duoną su sviestu įsikišti kelnių klešnėn. Pasirodė, kad tam tikslui pasiekti reikia itin didelių valios pastangų – lyg turėtum nušokti nuo aukšto namo stogo ar nerti į gelmę upėje. Be to, viską sunkino nieko nenutuokiantis Džo. Kadangi buvome kančių draugai ir Džo man jautė geraširdišką simpatiją, tai vakarais buvome įpratę rungtyniauti, kuris gražiau kandame nuo riekės, retkarčiais tylomis atkišdami jas vienas kitam pasigrožėti, ir tai skatindavo mudu dar uoliau stengtis. Tad ir šįvakar Džo keletą kartų bandė įtraukti mane į tas įprastas draugiškas  varžybas, aržybas, rodydam rodydamas as savo greit mažėja mažėjančią nčią riekę, bet vis išvysdavo mane sėdintį su geltonu arbatos puoduku ant vieno kelio ir su neprakąsta rieke ant kito. Galiausiai aš puolęs neviltin pasiryžau, kad vis dėlto reikia atlikti kas nuspręsta, ir atlikti kuo natūraliausiu tomis aplinkybėmis įmanomu būdu. Nutaikiau tokį momentą, kai Džo ką tik buvo pažiūrėjęs į mane, ir nuleidau sumuštinį į kelnes. Džo aiškiai nuliūdo dėl tariamo mano apetito sutrikimo ir lėtai atsikando nuo savo riekės, bet visai be jokio malonumo. is susimąstęs vatulojo kąsnį burnoje kur kas ilgiau negu  visada, pagaliau lyg kokią tabletę nurijo. Jau buvo bekandąs kitą kąsnį ir dėl patogumo net palenkęs galvą, bet tuo metu o akys nukrypo į mane ir jis pamatė, kad mano sumuštinio nebėra. Nuostaba ir pasibaisėjimas, kai Džo sustingo prasižiojęs naujo kąsnio ir įsistebeilijo į mane, buvo toks akivaizdus, kad  visa tai negalėjo negalėjo likti nepastebėta nepastebėta mano sesers. – Kas čia dabar? – griežtai paklausė ji ir pastatė savo puoduką.

 

– Kaip sau nori! – sumurmėjo Džo, priekaištingai linguodamas man galva. – Klausyk, Pipai, šitaip tu, vaikine, gali kokią bėdą pasidaryti. Jis tau kur nors įstrigs. Juk tu negalėjai sukramtyti, Pipai. – Kas čia dabar? – jau daug griežčiau pakartojo mano sesuo. – Klausyk, Pipai. Jei gali bent gabaliuką iškosėti, tai taip ir padaryk, – išsigandęs pasakė Džo. – Geras elgesys yra geras dalykas, bet sveikata daug svarbiau. Tuo metu mano sesuo visai įširdo, puolė prie Džo ir sugriebusi už abiejų žandenų ėmė daužyti jo galvą į sieną, o aš sėdėjau savo kampe ir kaltai žiūrėjau. – Na, gal dabar pasakysi, kas atsitiko, – uždususi tarė mano sesuo, – prisiputęs parše išsprogtaki. Džo abejingai pažvelgė į ją, tada abejingai krimstelėjo duonos ir vėl nukreipė žvilgsnį į mane. – Žinai ką, Pipai, – tarė jis su paskutiniu kąsniu už žando, kalbėdamas taip ramiai, lyg būtume tik dviese, – juk mudu  visada buvome draugai, ir aš niekada tavęs neskundžiau neskundžiau,, gink Dieve. Bet kad šitaip... – Jis patraukė kėdę, nužvelgė grindis tarp mūsų, paskui vėl pakėlė akis į mane. – Bet praryti tokį kąsnį!.. – Ryja nekramtęs, taip? – sušuko mano sesuo. – Žinai, vaikine, – tarė Džo, žiūrėdamas į mane, o ne į žmoną, vis dar laikydamas kąsnį už žando, – kai buvau tavo metų, aš ir pats ryte rydavau, labai dažnai... ir esu matęs daug kitų panašių rijikų, bet tokio rijimo kaip tavo dabar, Pipai, man dar nebuvo pasitaikę matyti ir dėkok Dievui, kad mirtinai neužspringai. Sesuo puolė prie manęs, sugriebė už plaukų ir teištarė tik  keletą tų baisiųjų žodžių: – Eikš, tuojau gausi porciją. Kažkoks medicinos žvėris tuo metu buvo naujai apskelbęs, og dervinis vanduo yra puikūs vaistai, ir mano sesuo spintelėje to savybes. gero, manydama, kad šio jo šlykštumas visada atspinditurėdavo gydomąsias Praeityje man

 

stebuklingo vandens kaip nuostabiausių stiprinamųjų buvo tiek sugirdyta, kad manydavau, jog kvepiu kaip nauja tvora. Šįvakar, ištikus tokiai nelaimei, tų vaistų reikėjo mažiausiai pintos, kurią sesuo, mano patogumo dėlei, pati supylė man į gerklę, suspaudusi mano užverstą galvą po pažasčia lyg batą ožiuke nusiauti.išgerti Džo daliai tekonustebęs, tik pusė nes pintos, kurią jisauliniams buvo priverstas (gerokai tuo metu lėtai susimąstęs kramsnojo priešais ugnį), nes jam „susuko“. Spręsdamas pagal save, galiu pasakyti, kad „susuko“ jį tikriausiai po vaistų, o ne prieš juos. Sąžinė ir taip yra baisus daiktas, kai ima graužti tiek  suaugusį, tiek vaiką, bet kai vaikui ta slapta našta susideda krūvon su kita, įkišta kelnių klešnėn, tai ji esti (galiu garantuoti) tikrai didelė kankynė. Graužė kaltė, kad ketinu apvogti seserį – nė į galvą neatėjo, kad apvogsiu Džo, nes niekad nemaniau, jog namuose kas nors priklauso jam, be to, nuolat turėjau viena ranka prilaikyti sumuštinį – ar sėdėdamas, ar šiaip palieptas patarnauti virtuvėje – ir visa tai tiesiog varė iš proto. O kai vieną sykį iš pelkių atlėkė vėjo gūsis ir ugnis židinyje įsiplieskė bei suliepsnojo, man pasirodė, kad lauke išgirdau šaukiantį mane prisaikdinusį  vyriškį su geležimi ant kojos, sakantį, jog jis negalįs kęsti alkio iki rytojaus, ir reikalaujantį maisto dabar pat. Kartais imdavau galvoti: o kas, jeigu tas jaunasis vyras, kuris su tokiu vargu buvo tramdomas negriebti manęs, dabar pasiduos savo įgimtam nekantrumui arba tiesiog susipainios skaičiuodamas laiką ir pamanys, kad turi teisę į mano širdį ir kepenis ne rytoj, o jau šiąnakt? Jei kieno nors plaukai kada  yra stovėję iš baimės, tai manieji tada tikrai stovėjo. Bet gal ie apskritai niekam nėra stovėję? Buvo Kūčių vakaras ir nuo septintos iki aštuntos pagal sieninį laikrodį gavau varine mentele plakti tešlą rytdienos pyragui. Sumuštinis kelnėse gerokai trukdė (tai mane vėl paskatino prisiminti žmogų, kuriam trukdo geležis ant kojos) ir man besidarbuojant ir nesulaikomai žemyn. Laimė, man pavyko palengva šmurkštelėti iš virtuvėsslydo ir paslėpti

 

sąžinės graužaties priežastį miegamajame viršuje. – Klausyk, – pasakiau aš, kai baigęs plakti atsisėdau palei židinį pasišildyti. pasišildyti. – Ar ten ne patranka šovė, Džo? – Aha, – atsakė Džo. – Dar vienas kalinys išnešė kudaši kudašių. ų. – Ką tai reiškia, Džo? – paklausiau aš. Mano sesuo, kuri mėgdavo viską aiškinti pati, irzliai su‐ bambėjo: – Pabėgo, pabėgo.  Ji šnekėjo prieštarauti neleidžiančiu balsu, kaip girdydama derviniu vandeniu. Kadangi sesuo su adata palinko prie siuvinio, aš be garso lūpomis sudėliojau klausimą Džo: – Kas yra kalinys? Džo irgi įsidrąsino ir lūpomis pateikė tokį įmantrų atsakymą, kad aš iš viso tesupratau vienintelį vienintelį žodį „Pipai“. – Vakar vakare pabėgo kalinys, – pasakė Džo garsiai, – jau saulei nusileidus. Todėl ir šovė, kad apie jį praneštų. O dabar, matyt, pabėgo dar vienas, todėl šovė dar sykį. – Kas šovė? – paklausiau aš. – Kad jį perkūnas, tą vaiką, – įsikišo sesuo, skersakiuodama mano pusėn, – tikras klausimų maišas. Kuo mažiau klausinėsi, tuo mažiau tau visi meluos. Pagalvojau, kad nelabai mandagu šitaip kalbėti – vadinasi, ei aš jos ko paklausiu, tai ji man meluoja. Bet ji niekada nebuvo itin mandagi, nebent prie svetimų žmonių. Tuo metu Džo dar labiau sukėlė mano smalsumą, plačiai pravėręs burną ir taip sudėjęs lūpas, lyg tartų žodį, kuris man pasirodė panašus į „barsis“. Aš, žinoma, parodžiau į savo seserį ir lūpomis paklausiau: „Ji?“ Bet Džo to klausimo neišgirdo ir vėl plačiai pravėrė burną lyg tardamas kažkokį labai reikšmingą žodį. Bet koks tas žodis buvo – taip ir nesupratau. – Ponia Džo, – pasakiau aš, griebęsis paskutinės gudrybės, – aš norėčiau sužinoti, jeigu jums nebūtų sunku, kurioje  vietoje šaudo.pasigailėk to vaiko! – sušuko mano sesuo, tarsi – Viešpatie,

 

prašytų ne šito, o kokio visai priešingo dalyko. – Iš baržos. – A-a! – pasakiau aš, žiūrėdamas į Džo, – iš baržos. Džo priekaištingai kostelėjo kostelėjo lyg sakydamas: „Taigi aš ir sakiau tau.“ – O kas yra barža? – paklausiau aš. – Taip su tuoir vaiku! – sušuko sesuo, rodydama mane suvisuomet adata ir siūlu purtydama galvą. – Atsakyk jam įį  vieną klausimą, tai jis tau tuoj užvers dar dešimt. Barža yra laivas, o jame padarytas kalėjimas. – Įdomu, ką tokius uždaro kalėjime ir už ką? – paklausiau aš į nieką konkrečiai nesikreipdamas ir gana ramiai. Mano seseriai to buvo per daug, ji tučtuojau atsistojo. – Žinai ką, brolyti, – tarė ji, – aš ne tam savomis rankomis tave išauklėjau, kad kibtum prie žmonių ir kankintum juos. Niekas man už tai ačiū nesakytų, o tik bartų. Žmones uždaro už kalėjimą todėl, kad jie žudo, kad vagia, kad sukčiauja ir daro kitus blogus darbus, o pradeda jie visada nuo kvailų klausimų. Na, o dabar marš į lovą! Einant gulti, žvakės man nebuvo leidžiama neštis, ir kai tamsoje lipau laiptais tvinksinčia galva – mat jon sesuo į taktą savo paskutiniams žodžiams barbeno antpirščiu, – su pasibaisėjimu svarsčiau, jog ta barža lyg tyčia stovi taip arti ir laukia manęs. Viena mano koja jau ten. Juk jau pradėjau uždavinėti kvailus klausimus klausimus ir dar ketinu apvogti seserį. Nuo tų seniai praėjusių laikų aš ne sykį pagalvodavau, kad tik nedaugelis žino, kaip jaučiasi vaikas, apimtas baimės. Ir nesvarbu, kokia neprotinga ta baimė būtų. Aš mirtinai bijojau to jaunojo vyro, kuris trokšta mano širdies ir kepenų; mirtinai bijojau savo pašnekovo su geležimi ant kojos; mirtinai bijojau pats savęs, davusio tą baisų pažadą; neturėjau vilties, kad gausiu atleidimą iš savo visagalės sesers, kuri nuolat mane atstumia. Man net baisu pagalvoti, ką aš galėjau padaryti, slegiamas tos mirtinos baimės ir negalėdamas niekam pasipasakoti. Tą naktį kaip beveik nemiegojau, vos tėkme sumerkęs akis  vaizdavausi, upė smarkia pavasario neša mane

 

prie tos baržos, kaip plaukiant pro kartuves vaiduokliškas piratas per garsinamąjį vamzdį šaukia man, jog tučtuojau lipčiau į krantą, nes mane reikia pakarti. Nors snūduriavau, bijojau užmigti, nes žinojau, kad vos pradėjus švisti turiu apvogti podėlį. Naktį to nepadarysi, nes šviesą užsidegti ne taip paprasta; reikėtų kaip skiltuvu ugnį,suir savo tada sukelčiau tokį tam triukšmą patsįžiebti piratas grandinėmis. Kai tik didžiulis juodas aksomo skliautas už mano mažo langelio kiek papilkavo, aš atsikėliau ir nulipau laiptais; kiekviena jų lenta, kiekvienas plyšelis šaukte šaukė man: „Gaudykit vagį!“ arba: „Kelkitės, ponia Džo!“ Podėlyje, kuris laukiant švenčių buvo gerokai pilnesnis negu visada, baisiausiai nusigandau už kojų pakabinto kiškio, kuris man už nugaros tarsi merkė akį. Neturėjau laiko nei tam patikrinti, nei rinktis, nei apskritai, nes delsti jokiu būdu negalėjau. Pagriebiau duonos, pradėtą sūrio gabalą, gal pusę puodynėlės įdaro (kurį drauge su vakarykšte rieke įrišau savo nosinėn), šiek tiek brendžio iš molinio butelio (jį perpyliau į stiklinį butelį, kuriame savo kambary slapta darydavau svaiginantį saldymedžio skystį, o į molinį butelį kliustelėjau vandens iš virtuvės ąsočio), kaulą su labai nedaug mėsos ir dailų, apvalų kiaulienos paštetą. Buvau jau beveik beišeinąs be to pašteto, bet apėmė pagunda užlipti ant lentynos ir pažiūrėti, kas ten kampe taip rūpestingai paslėpta uždengtame moliniame dubenyje; pamačiau, kad tai paštetas, tad ir paėmiau jį, numanydamas, kad jis paruoštas ateičiai ir kurį laiką jo niekas nepasiges.  Virtuvėje buvo durys, vedančios tiesiai tiesiai į kalvę; aš atrakinau as, atkabinau kablį ir tarp Džo įrankių suradau dildę. Tada  vėl užkabinau ir užrakinau kaip buvo, atidariau laukujes duris ir vėl uždaręs nubėgau į rūke skendinčias pelkes.  

 

3 SKYRIUS

Rytas buvo šerkšnotas ir labai drėgnas. Gulėdamas naktį mačiau, kaip ta drėgmė varva mano mažo lango stiklu, lyg lauke verktų kokia dvasia ir mano langas jai atstotų nosinę. Dabar išvydau ją ant plikų gyvatvorių ir menkų žolių, panašią į storus voratinklius, nutįsusius nuo šakelės iki šakelės, nuo vieno žolės stiebo iki kito. Kiekvienas tvoros pagalys, kiekvieni vartai blizgėjo nuo tos lipnios drėgmės, o rūkas pelkėse buvo toks tirštas, kad medinis pirštas ant stulpo, rodantis žmonėms kelią į mūsų kaimą – tik jie to piršto, matyt, neklausydavo, nes taip pas mus niekad ir neužsukdavo, – man išryškėjo tik tada, kai priėjau  visai isa i arti arti.. Žiūrėjau Žiūr ėjau į jį, visą varv varvantį antį,, ir mano prislėgt pris lėgtai ai  keliauti vaizduot aiz duotei jis atro atrodė dė pana panašus šus į vaid vaiduoklį uoklį,, pasmerku pasm erkusį sį mane įeibaržą. Pelkėse rūkas buvo dar tirštesnis, tad atrodė, kad aš ne pats bėgu priekin, o visi daiktai bėga į mane. Graužiamam kaltės, man visa tai atrodė nepakeliama. Šliuzai, grioviai ir pylimai tiesiog pulte puolė į mane iš rūko ir tarsi kuo aiškiausiais žodžiais šaukė: „Berniukas su pavogtu paštetu! Sugaukit jį!“ Prieš pat mane iš rūko išnirę galvijai spoksojo išplėtę akis, leisdami iš šnervių garus drauge su žodžiais: „Sveikas, vagišiuk!“ Vienas juodas jautis su balta pakakle – is mano įaudrintai pasirodė į kunigą taip atkakliai įrėmė vaizduotei į mane akis ir taip panašus kaltinamai žvelgė,– sukdamas galvą ir stebėdamas mane prabėgantį, kad aš jam proverksmiais išlemenau: – Aš kitaip negalėjau, pone! Aš jį paėmiau ne sau!  Jis tada nuleido galvą, išpūtė pro šnerves kamuolį ir pasispardęs užpakalinėmis kojomis bei mostelėjęs uodega dingo man iš akių.  Aš sparčiai artėjau prie upės, bet kad ir kaip greit bėgau, kojų sušildyti negalėjau – atrodė, kad šlapias šaltis yra tiesiog prikaustytas prie jų kaip ta geležis prie manęs

 

laukiančio žmogaus kojos. Kelią prie baterijos aš žinojau kuo tiesiausią, nes sekmadienį ten buvau su Džo, ir jis, sėdėdamas ant senos patrankos, pasakė man, kad kai stosiu pas jį pameistriu, tai mudu gyvensim kaip inkstai taukuose. Bet vis dėlto supratau pasimetęs rūke ir per daug nusukęs į dešinę, grįžti krantą atgal pačiu paupiu, sulaikančius akmenuotu keliuku todėl palei gavau dumbliną ir polius, potvynio vandenį. Stengdamasis negaišti, persiropščiau per griovį, kurį žinojau esant netoli baterijos, ir įkopęs į skardį pamačiau prieš save sėdintį žmogų. Jis buvo nusisukęs, sunėręs ant krūtinės rankas ir kietai miegodamas knapsėjo. Pagalvojau, kad jis labiau apsidžiaugs, jei aš prieš jį su pusryčiais išdygsiu netikėtai, todėl tyliai prisėlinau ir paliečiau jo petį. Jis tučtuojau pašoko, bet tai buvo ne tas pats žmogus, o kitas! Tačiau ir šitas buvo apsirengęs šiurkščiais pilkais drabužiais ir taip pat turėjo ant kojos didelę geležį, buvo apšlubęs, užkimęs, sušalęs ir šiaip viskuo panašus į aną žmogų, tik veidas ne toks ir dar su plokščia plačiakrašte fetrine skrybėle. Visa tai aš pastebėjau labai greitai, nes daugiau laiko ir nebuvo: jis nusikeikė ant manęs, bandė užduoti ranka, – tai buvo labai lėtas, silpnas smūgis, jis nepataikė ir susvyravęs vos nepargriuvo, – paskui nubėgo į rūką ir du kartus vos neparvirtęs dingo man iš akių. „Tai tas jaunasis vyras!“ – pagalvojau, jausdamas, kaip nudiegė širdį. Manau, kad būčiau ir kepenyse pajutęs skausmą, jei tik būčiau žinojęs, kur jos yra. Netrukus jau buvau prie baterijos ir radau vyrą, kurio ieškojau – apsikabinęs pats save, jis laukė manęs šlubčiodamas pirmyn atgal, tarsi visą naktį tą būtų ir daręs. is buvo mirtinai sušalęs. Net pamaniau, kad gali griūti tiesiog prie mano kojų ir vietoje numirti iš šalčio. Kai gavo iš manęs dildę, jo akys atrodė tokios alkanos, kad pamaniau, og pasidėjęs ant žolės puls ją valgyti, jei nebūtų pamatęs atnešto ryšulio. Šį kartą jis manęs kad paimtų, ką turiu, o leido pačiam atrišti ryšulį irneapvertė, iškratyti kišenes.

 

– Kas tame butely, vaike? – paklausė jis. – Brendis, – atsakiau.  Jis jau buvo pradėjęs kimšti burnon įdarą ir darė tai gana keistai – atrodė, kad jis ne valgo, o tik kuo greičiau stengiasi į sutalpinti saugesnėn vieton, – bet paskui padėjo jį ir patraukė iš butelio. Visą tą laiką jis drebėjo, ir taip smarkiai, kad vos įstengė nulaikyti butelio kaklelį tarp dantų, jo nenukandęs. – Man atrodo, jūs sergate drugiu, – pasakiau aš. – Ir aš taip manau, vaike, – atsakė jis. – Čia labai bjauru, – pasakiau aš. – Jūs miegojote pelkėse, šitaip tuojau gali gauti drugį. Arba sušalti. – Na, bet prieš numirdamas vis tiek sukirsiu pusryčius, – tarė jis. – Net jeigu mane žadėtų pakabinti tose kartuvėse, anava štai ten, drebulys man nesutrukdytų prisikimšti pilvą, gali būti ramus.  Jis rijo įdarą, mėsą nuo kaulo, duoną, sūrį ir kiaulienos paštetą, – viską iš karto, tuo pat metu nepatikliai dairydamasis po rūką aplink mus ir dažnai nurimdamas pasiklausyti – net žandikaulis liaudavosi kramtęs. Nuo kiekvieno tikro ar įsivaizduoto garso, pliaukštelėjimo upėje ar galvijų atodūsio pelkėje jis krūptelėdavo, o galop staiga paklausė: – Ar tu kartais ne skundikas, varly? Nieko neatsivedei su savim? – Ne, pone! Nieko! – Ir niekam neliepei eiti iš paskos? – Ne! – Gerai, – tarė, – aš tikiu. Būtum tikras šunėkas, jeigu jau tokių metų padėtum gaudyti menką vabalą, kurį visi ir taip au baigia gyvą be druskos suėsti. Kažkas jo gerklėje spragtelėjo, lyg viduriuose turėtų laikrodį, kuris tuojau ims mušti. Paskui nuskarusia, šiurkščia rankove jis persibraukė per akis. Man pasidarė gaila joprie tokio vienišo, žiūrėdamas, kaip jis, baigęs kitką, susitelkė pašteto, aširįsidrąsinęs pasakiau:

 

– Man labai smagu, kad jums patinka. – Tu sakei ką? – Sakiau, man smagu, kad jums patinka paštetas. – Dėkui, vaike. Patinka. Dažnai matydavau, kaip ėda mūsų didysis šuo, ir dabar pastebėjau, kad tarp šuns ir to žmogaus valgymo esama didelio panašumo. Žmogus kando stipriais, staigiais grybšniais, visai kaip šuo. Kiekvieną kąsnį jis rydavo stačią, beveik nekramtęs, kuo greičiau, valgydamas vis šnairavo į šalis, lyg iš visų pusių lauktų tykančio pavojaus, kad kas nors ateis ir atims iš jo paštetą. Pagalvojau, kad jis per susijaudinimą ir skubėjimą net skonio gerai nepajus, o jei  valgytų ne vienas, tai tikriausiai imtų kaukšėti dantimis, šnairuodamas į kaimyną. Visomis tomis savybėmis jis ir buvo labai panašus į mūsų šunį. – Jūs, ko gero, nieko nepaliksit jam, – nedrąsiai pasakiau, ilgokai pats sau svarstęs, ar tokia pastaba būtų mandagi. – Daugiau paimti aš jau negalėsiu. Kaip tik šis faktas ir paskatino mane padaryti tą užuominą. – Palikti jam? Kam jam? – paklausė mano draugas, liovęsis žiaumoti pašteto plutą. – Tam jaunam vyrui. Apie kurį kalbėjote. Kuris pasislėpęs su jumis. – Ak tas! – atsiliepė jis, kimiai prunkštelėjęs. – Jam? Taip, taip! Jam ėdesio nereikia, būk ramus. – Man pasirodė, kad jis irgi norėtų, – tariau aš. Žmogus liovėsi valgęs ir su didžiausiu dėmesiu bei nuostaba įsmeigė į mane akis. – Pasirodė? Kada? – Ką tik. – Kur? – Ten, – pasakiau rodydamas, – štai ten, aš jį radau miegantį, iš pradžių dar pamaniau, kad tai jūs.  Jis pagriebė mane už apykaklės ir taip pažvelgė, kad išsigandau, pirmą sykį. ar tik vėl neketina perpjauti man gerklės kaip

 

– Apsirengęs taip kaip jūs, tik su skrybėle, – paaiškinau drebėdamas. – Ir... Ir... – stengiausi pasakyti tą kuo mandagiau, – ir, kaip ir jūs, tikriausiai norėtų pasiskolinti dildę. Ar girdėjot, kaip vakar vakare šovė patranka? – Vadinasi, tikrai šovė, – tarė jis pats sau. – Keista, kad jūs negirdėjot, – atsakiau aš, – mes tai girdėjome tą šūvį namie, o juk gyvename toliau ir tuo metu buvome viduje. – Tu suprask, kaip yra! – tarė jis. – Kai žmogus tupi vienas tuose tyruose tuščia galva ir tuščiu pilvu ir baigi nudvėsti nuo šalčio ir bado, tai nieko kito negirdi, tiktai šaudančias patrankas ir šūkaujančius balsus. Kur ten girdi! Net matai kareivius su tais raudonais apsiaustais, jie nešasi deglus ir supa tave. Girdi, kaip jie šaukia tavo numerį, tavo pavardę, girdi, kaip žvanga muškietos, girdi komandas: „Pasiruošk! Taikyk!“ Tave čiumpa... ir staiga – nieko! Vyruti, jeigu vakar naktį aš būčiau tematęs tik vieną tų prakeiktų kareivių būrį... dunkst, dunkst, dunkst su savo batais... tai dar būtų pusė  velnio, bet kad aš jų mačiau visą šimtą. O patrankos? Net išaušus dar mačiau, kaip nuo jų šūvių dreba rūkas... O tas žmogus, – iki tol jis kalbėjo lyg pamiršęs mane čia esant, – ar tu nieko tokio jame nepastebėjai? – Jo veidas buvo labai nubrozdintas, – pasakiau aš, prisimindamas prisimindam as tai, ko tada net nespėjau gerai suvokti. – Ar čia? – sušuko žmogus, delnu negailestingai plojęs sau per kairį žandą. – Taip, čia! – Kur jis yra? – Jis susikišo likusį maistą į savo pilko apsiausto užantį. – Parodyk man, į kurią pusę jis nuėjo. Aš surasiu jį ne blogiau už skaliką. Velniop šitą geležį, taip nutrynė koją! Nagi duokš man tą dildę, vaike.  Aš parodžiau, kurion pusėn rūke pradingo tas kitas žmogus, jis pažvelgė ten link, bet tučtuojau klestelėjo ant  vešlios šlapios žolės žolės ir lyg apsėstas ėmė dilinti tą savo geležį, nekreipdamas dėmesio į mane, į savo koją; ji lyg buvo šašuota ir kraujavo, bet nei jis elgėsi su nei ja taip šiurkščiai, ji

 

būtų tokia pat geležinė kaip ir dildė. Jam ėmus taip nirtulingai darbuotis, mane vėl apniko baimė, be to, žinojau, kad jau laikas namo. Pasakiau jam, kad turiu eiti, bet jis nekreipė į mane jokio dėmesio, tad pamaniau, jog geriausia bus pasitraukus nepastebimai. Kai paskutinį kartą į jį pažvelgiau, jo galva buvo palinkusi prie kelio ir jis įnirtingai brūžino savo geležį, nekantriai keiksnodamas ją ir savo koją. Kai pabėgėjęs rūke dar sustojau pasiklausyti, girdėjau, kad dildė vis dar džyruoja.  

 

4 SKYRIUS

Buvau visiškai tikras, kad virtuvėje manęs suimti jau laukia policininkas. Bet neradau nei policininko, nei jokių kitų ženklų, kad mano vagystė išaiškėjusi. Ponia Džo išsijuosusi triūsė, ruošdamasi šventėms, o Džo buvo išvarytas lauk už durų, toliau nuo šiukšlių semtuvėlio, nes nuolatos pataikydavo ant jo užlipti, kai mano sesuo imdavo daryti tvarką savo valdose. – O koks velnias tave kur nešiojo? – pasigirdo kalėdinis ponios Džo pasveikinimas, kai tik graužiamas sąžinės išdygau tarpdury. Pasakiau, kad buvau pasiklausyti Kalėdų giesmių. – Na ką gi! – tarė ponia Džo. – Galėjai ir ką blogesnio iškrėsti. Pagalvojau, kad tikra teisybė. – Jei nebūčiau kalvio žmona ir vergė (o tai vienas ir tas pats), kuri niekad nenusiriša prijuostės, tai gal ir aš būčiau nuėjusi į bažnyčią, – pasakė ponia Džo. – Aš labai mėgstu giesmes, matyt, todėl niekad ir negaunu jų pasiklausyti. Džo įslinko virtuvėn paskui mane, kai tik išnyko semtuvėlis; perlietas piktu ponios Džo žvilgsniu, jis taikingai brūkštelėjo sau per nosį atgalia ranka, o pamatęs, kad žmona nusisuko, slapta sukryžiavo du pirštus ir parodė juos man, nes tatai buvo mudviejų ženklas, kad ponia Džo yra nusiteikusi piktai. Šita būsena jai buvo tokia įprasta, kad mudu su Džo dažnai net savaitėmis išbūdavom panašūs į statulas kryžiuočių antkapiuose – tik jie guli sukryžiavę ne pirštus, o kojas. Buvo ruošiami puikūs pietūs: marinuotas kiaulės kumpis su daržovėmis ir dvi kimštos keptos vištos. Dailus pyragas buvo iškeptas jau vakar rytą (todėl niekas ir nepasigedo įdaro likučių), pudingas kaip tik dabar stovėjo ant ugnies. Per  visus šiuos intensyvius intensyvius pasiruošimu pasiruošimuss pusryčiai mums paprasčiausiai buvo panaikinti. „Kad aš, – pareiškė ponia Džo, – kad aš, turėdama prieš akis tiek darbo, jus dar iš ryto

 

maitinčiau, girdyčiau, o paskui indus plaučiau...“ maitinčiau, Taigi gavome po riekę duonos, lyg būtume du tūkstančiai kareivių žygyje, o ne namiškiai vyras ir berniukas, ir nutaisę atleidimo prašančias minas, užgėrėme jas iš indaujoje stovinčio ąsočio su praskiestu pienu. Tuo metu ponia Džo pakabino švarias baltas užuolaidas, ant židinio prismeigė naują gėlėtą užtiesalą ir atidarė duris į svetainę, šiaip  visuomet uždarą ir niekieno nelankomą, joje viskas šaltai švytėdavo sidabrinio popieriaus blizgesiu, net keturi visiškai  vienodi balti fajansiniai šuniukai ant židinio – su juodomis nosimis ir gėlių krepšeliais dantyse. Ponia Džo buvo labai tvarkinga šeimininkė, bet turėjo išimtinį talentą padaryti taip, kad ta tvarka sukeltų kur kas daugiau nepatogumų ir keblumų negu nešvara. Švara yra gimininga dievobaimingumui ir kai kurie žmonės ją laiko tiesiog religija. Kadangi mano sesuo turėjo tiek daug darbo, į bažnyčią už ą paprastai eidavo įgalioti asmenys, tiksliau sakant, Džo ir aš. Vilkėdamas darbo drabužiais, Džo atrodydavo tikras, tipiškas kalvis, bet su sekmadieniniais pasidarydavo labiau panašus į išpuoštą daržo baidyklę. Viskas, ką jis apsivilkdavo per šventes, netikdavo jam, atrodydavo lyg skolinta, be to,  verždavo ir trindavo. Ir dabar, šia iškilmin iškilminga ga proga palaimingai skambant varpams, jis pasirodė iš savo kambario nuo galvos iki kojų apsitaisęs šventadienio apdaru ir panašus į tikrą kankinį. Dėl manęs, tai manau, kad sesuo laikė mane mažamečiu nusikaltėliu, kuris vos užgimęs buvo priimtas akušerio-policininko ir patikėtas jai, prisakius elgtis pagal  visą įstatymo griežtumą. griežtumą. Į mane ji visada žiūrėjo taip, lyg pats būčiau išsireikalavęs pagimdomas, nors tam ir prieštaravo sveikas protas, religija, moralė bei visi mano draugų argumentai. Net nuvedus mane siūdinti naujų drabužių, iš siuvėjo būdavo reikalaujama, kad jie būtų panašūs į kalades ir neleistų judinti rankų bei kojų. Taigi mudu Džo, graudus einantys vaizdas. į bažnyčią, širdžiai turėjome būtisugana Betjautresnei tai, ką aš tada

 

iškentėjau kūniškai, buvo vieni niekai prieš mano vidines kančias. Siaubas, apimdavęs mane, kai tik ponia Džo priartėdavo prie podėlio arba išeidavo iš virtuvės, gal teprilygo tai atgailai, su kuria aš mąsčiau apie tai, ką padarė mano rankos. Slegiamas nelemtos paslapties, svarsčiau, ar užteks bažnyčiai galios apginti mane nuo to baisiojo jaunojo  vyro keršto, jeigu atskleisčiau jai tą savo poelgį. Nusprendžiau,, kad kunigui paskelbus užsakus ir ištarus „Kas Nusprendžiau turite ką nors apie tai pasakyti, sakykite“, ir bus tinkamiausias momentas atsistoti ir paprašyti privataus pokalbio klausykloje. Ir jeigu būtų buvęs paprastas sekmadienis, o ne Kalėdos, tai esu tikras, kad tokiu poelgiu būčiau gerokai nustebinęs mūsų mažą parapiją. Pietų pas mus buvo pakviestas bažnyčios patarnautojas ponas Vopslis, račius ponas Hablas su žmona ir dėdė Pamblčukas (dėdė jis buvo Džo, bet jį savinosi ponia Džo), klestintis grūdų pirklys iš gretimo miesto, važinėjantis nuosavu fajetonu. Pietūs turėjo būti pusę antros. Kai mudu su Džo parėjome namo, stalą jau radome padengtą, ponią Džo pasipuošusią, pietus irgi beveik paruoštus, priešakines duris atrakintas (šiaip jos visada būdavo uždarytos) ir laukiančias svečių. Žodžiu, viskas buvo kuo puikiausia. Ir vis dar jokios žinios apie vagystę. Laikas ėjo, neatnešdamas man jokio atlėgio, pagaliau ėmė rinktis svečiai. Ponas susodriu romėniška ir aukšta šviečiančia plika kaktaVopslis kalbėjo balsunosim ir nepaprastai tuo didžiavosi, ir tarp jo draugų vyravo nuomonė, kad jei tik  is gautų valią, tai giedodamas nušluostytų nosį ir pačiam kunigui; pats jis tvirtino, kad jeigu „bažnyčios durys būtų atviros“ (visiems norintiems jai tarnauti), tai jis šioje srityje nepasidarytų gėdos. Bet kadangi „bažnyčios durys nebuvo atviros“, jis, kaip jau minėjau, buvo tik patarnautojas. Bet „amen“ jo lūpose skambėdavo tikrai įspūdingai, o kai skelbdavo giesmę – būtinai visą pirmąją eilutę, – tai pirmiausia parapijiečius sakydamas: apmesdavo „Girdėjote išžvilgsniu katedros visus mano draugo balsą, tarsi na o

 

kaip jums patiks štai šitai?“  Aš atidarinėjau svečiams duris – taip, tarsi mes tą darytume labai dažnai – ir pirmiausia įleidau poną Vopslį, paskui poną ir ponią Hablus ir pagaliau dėdę Pamblčuką. Beje, man buvo kuo griežčiausiai draudžiama vadinti jį dėde. – Ponia Džo, – tarė dėdė Pamblčukas, stambus, dusulingas, pusamžis lėtas vyriškis su žuvies burna, blyškiomis išsprogusiomis akimis ir smėlio spalvos piestu stovinčiais plaukais; atrodė, kad jis ką tik buvo smaugtas ir dar ne visai atsigavo, – aš jums, ponia, atvežiau... švenčių proga atvežiau butelį chereso ir taip pat, ponia, butelį portveino portveino.. Per kiekvienas Kalėdas jis prisistatydavo absoliučiai tais pačiais žodžiais, manydamas juos esant itin netikėtus ir lyg gimnastikos svarsčius laikydamas rankose du butelius. Ir per kiekvienas Kalėdas ponia Džo atsakydavo kaip ir dabar: – Ak, dė-de Pambl-čukai! Koks jūs geras! Ir per kiekvienas Kalėdas jis atsakydavo taip kaip ir dabar: – Ką jūs, tokiems žmonėms nieko negaila. Na, kaip jūs čia  visi krutat? Kaip Kaip mūsų pagrandukas? pagrandukas? Čia jis turėdavo omeny mane. Šventinius pietus valgydavome virtuvėje, o smaguriauti riešutais, apelsinais bei obuoliais pereidavome į svetainę, ir tas pasikeitimas būdavo panašus į Džo persirengimą iš darbo drabužių į šventadienius. Mano sesuo tą dieną buvo nepaprastai guvi, tiesą sakant, esant Habl ji visada būdavo gerokai švelnesnė negu su kitaisponiai svečiais. Ponią Habl prisimenu kaip nedidukę garbanotą prakaulių bruožų žydrai  vilkinčią moteriškę, visų laikomą palyginti jauna, nes tada, kai tekėjo už pono Hablo – nežinau, kada, bet labai seniai, – buvo gerokai už jį jaunesnė. Poną Hablą prisimenu kaip diržingą aukštų pečių gunktelėjusį vyriškį, skaniai kvepiantį pjuvenomis, su nepaprastai plačiai išžergtomis kojomis: ankstyvoje  vaikystėje, kai jis artėdavo prie manęs gatve, pro jo tarpkojį matydavau mylių aplinkui. net ir neapvogęs podėlio Šitokioje keletą šaunioje kompanijoje

 

būčiau jautęsis nejaukiai. Ne dėl to, kad buvau įspraustas prie aštraus stalo kampo, kuris dūrė man į krūtinę, o Pamblčuko alkūnė į akį, ne dėl to, kad man nebuvo leidžiama šnekėti (aš ir nenorėjau šnekėti), ir ne dėl to, kad buvau  vaišinamas žvynuotomis žvynuotomis vištų kojomis ir tais mėsos gabalais, kuriais kiaulė, būdama gyva, turėjo mažiausiai pagrindo didžiuotis. Ne, visa tai man būtų buvę pusė bėdos, jeigu svečiai būtų palikę mane ramybėje. Bet jie kaip tik to nedarė.  Atrodė, kad jie jausis baisiausiai nuskriaudę save, jei praleis progą nenukreipę pokalbio į mane ir man neįgėlę. Todėl aučiausi kaip nelaimingas buliukas ispaniškoje arenoje – taip mane žeidė šitie moraliniai bakštinimai.  Viskas prasidėjo nuo pat tos akimirkos, kai susėdome prie stalo. Ponas Vopslis teatrališku dainingu balsu sukalbėjo maldą – kaip dabar pasakyčiau, religinį Hamleto šmėklos ir Ričardo Trečiojo hibridą – ir užbaigė, išreikšdamas viltį, kad būsime amžinai dėkingi Kūrėjui. Mano sesuo tučtuojau įdūrė į mane akis ir tyliu priekaištin priekaištingu gu balsu tarė: – Ar girdėjai? Būk dėkingas. – O ypač, vaike, – tarė ponas Pamblčukas, – būk dėkingas tiems, kurie tave išauklėjo savomis rankomis. Ponia Habl papurtė galvą ir liūdnu blogos nuojautos kupinu žvilgsniu tarsi sakydama, kad iš manęs nieko gero neišeis, paklausė: – Kažin jauni niekad nejaučia dėkingumo? Ši mįslėkodėl visai draugijai atrodė neįkandama, bet galop ponas Hablas išsprendė ją, trumpai tardamas: – Tokie jau niekadėjai gimsta.  Visi sumurmė sumurmėjo: jo: „Teisybė“, ir pažvelgė į mane kažkaip itin nemaloniai. Džo padėtis bei įtaka prie svečių būdavo dar menkesnė negu paprastai (jeigu tai apskritai įmanoma), bet jis kaip išgalėdamas paremdavo ir paguosdavo mane, ir pietaujant  visada paduodavo man padažo, jei tik jo būdavo. Kadangi šiandien padažo buvo į valias, Džo pripylė jo į mano lėkštę gal pusę pintos.

 

Ponas Vopslis gana kritiškai aptarė pamokslą ir leido suprasti, kokį pamokslą pats būtų pasakęs tuo mažai tikėtinu atveju, jei „bažnyčios durys būtų atviros“. Supažindinęs klausytojus su pagrindiniais šiandienio pamokslo punktais, is pareiškė, kad ir tema, jo manymu, buvo parinkta nevykusiai, o tai, pridūrė jis, yra nelabai atleistina, nes tų temų nors „vežimu vežk“. – Tikra teisybė, – tarė dėdė Pamblčukas. – Labai taikliai pasakėt, pone. Temų tikrai nors vežimu vežk, tik reikia mokėti joms į uodegą įkirpti. Čia ir reikia eiti. Svarbu tik  turėti paruoštas žirkles. – Kiek pasvarstęs ponas Pamblčukas pridūrė: – Kad ir kiauliena. Kuo ne tema! Jei norit temos – prašau, imkit kiaulieną. – Teisingai sakot, pone. Jaunimas, – atsiliepė ponas Vopslis, ir aš pajutau, kad tuoj vėl įpins mane, – galėtų daug pasimokyti iš tos temos. („Klausykis, dėkis į galvą“, – tarė mano sesuo piktuose skliaustuose.) Džo užpylė man dar padažo. – Kiaulė! – plėtojo mintį ponas Vopslis savo sodriu bosu, šakute rodydamas į mano paraudusius skruostus ir lyg sakydamas mano vardą. – Kiaulės buvo paklydėlio sūnaus draugai. Kiaulių rajumas pateikiamas jaunimui kaip blogas pavyzdys. (Pagalvojau, kad tai visai tinka ir jam pačiam, nes ką tik gyrė, jog kiauliena irausultinga.) smerktina kiaulėje, yra dar minkšta smerktini smerktiniau berniuke.Tai, kas yra – Arba mergaitėje, – įterpė ponas Hablas. – Žinoma, ir mergaitėje, pone Hablai, – kiek nervingai sutiko ponas Vopslis, – bet mergaičių čia nėra. – Beje, – tarė ponas Pamblčukas staiga atsisukęs į mane, – pagalvok, kaip tu turi būti dėkingas likimui. Juk jeigu būtum gimęs mažu žviegiančiu paršiuku... – Toks jis ir gimė, – kategoriškai pareiškė mano sesuo. Džo įpylė man dar padažo. – Taip, taip,Pamblčukas. bet aš turiu galvoje paršiuką, pasakė ponas – Jeigu toksketurkojį būtum gimęs, tai ar–

 

dabar būtumei čia? Galiu garantuoti, kad ne. – Nebent šitokiu pavidalu, – tarė ponas Vopslis, rodydamas smakru į lėkštę. – Bet aš ir turiu galvoje šį pavidalą, pone, – atsakė ponas Pamblčukas, kuris nemėgo būti pertraukinėjamas. pertraukinėjamas. – Aš kalbu apie tai, ar jis tada galėtų džiaugtis vyresniais ir tobulesniais artimaisiais,, kad kalbėdamasis su jais pats darytųsi geresnis, artimaisiais ir mėgautis patogiu gyvenimu. Ar jis visa tai dabar turėtų? Ne, neturėtų. O koks gi būtų buvęs tavo likimas? – jis vėl kreipėsi į mane. – Tave būtų pardavę už tam tikrą skaičių šilingų, nelygu, kokios tuo metu kainos rinkoje, mėsininkas Dansteblis būtų pakėlęs tave nuo šiaudų, pasikišęs po kaire pažasčia, o dešine atmetęs skverną, išsitraukęs iš liemenės kišenės peiliuką ir būtų pralietas tavo kraujas ir sulauktum galo. Ir niekam nebūtų reikėję tavęs auklėti savomis rankomis. Toli gražu! Džo pasiūlė man dar padažo, bet aš pabijojau imti. – Jis jums tikriausiai suteikė begales rūpesčių, mieloji, – tarė ponia Habl, užjausdama užjausdama mano seserį. – Rūpesčių, – atkartojo mano sesuo. – Rūpesčių? Ir ji ėmėsi vardinti baisų sąrašą ligų, kuriomis aš nusikaltau, kiek ji per mane nemiegojo naktų, nuo kiek  aukštų vietų nukritau, į kiek gilių vietų įkritau, kiek kartų įvairiausiai susižeidžiau, kiek kartų ji troško pamatyti mane karste, o aš kaip tikras užsispyrėlis niekaip nenorėjau į jį keliauti. Mano manymu, romėnai vienas kitą gerokai erzino tomis savo nosimis. Gal net kaip tik nuo to jie pasidarė tokie bastūnai. Šiaip ar taip, romėniška pono Vopslio nosis taip erzino mane per tą mano blogybių vardijimą, kad norėjosi griebti ją ir tol tempti, kol jis ims kaukti. Bet visa, ką iškenčiau iki tol, buvo niekis, palyginti su tais baisiais ausmais, kai po mano sesers pasakojimo stojusi tyla – jos metu visų pasipiktinusios ir pasibaisėjusios akys (tą aš su skausmu aiškiai jaučiau) buvo nukreiptos į mane, – kai ta tyla buvo nutraukta.

 

– Na, bet, – tarė ponas Pamblčukas, stengdamasis nejučiomis grąžinti pokalbio giją pirmykštėn vagon, – virta kiauliena vis dėlto tikrai neblogas dalykas. – Išgerkit truputį brendžio, dėde, – tarė mano sesuo. O Dieve, prasideda! Jis tuojau supras, kad brendis per silpnas, šitaip ir pasakys, ir tada aš prapuolęs! Stipriai abiem rankom įsikibau į stalo koją po staltiese ir ėmiau laukti savo lemties.   Mano sesuo nuėjo atnešti molinio butelio, grįžo su juo ir įpylė dėdei brendžio; kiti nenorėjo. Šis nenaudėlis ėmė žaisti su taure – pakėlė ją prieš šviesą, vėl pastatė ant stalo – šitaip tik užtęsdamas mano agoniją. Tuo metu ponia Džo su vyru  vikriai kraustė stalą paštetui iirr pudingui.  Aš nuo jo tiesiog negalėjau atitraukti akių. Tvirtai įsikirtęs įsikirtęs į stalo koją rankomis ir kojomis, žiūrėjau, kaip tas nenaudėlis žaisdamas sukioja pirštais taurę, pakelia ją, šypsosi, atlošia galvą ir pagaliau išgeria. Tą pačią akimirką draugijos dėmesys buvo prikaustytas bežadžio reginio, nes dėdė pašoko, keletą kartų apsisuko vietoje, lyg šokdamas kažkokį šokį, ir spazmiškai kosėdamas pagaliau išpuolė pro duris; paskui pro langą matėme, kaip jis lyg pakvaitęs blaškosi ir skrepliuoja, išdarinėdamas įvairiausias grimasas, panašus į kuo tikriausią beprotį.  Aš tvirtai o ponia Džobet su nė vyrutrupučio išbėgo laukan pas laikiausi jį. Nors kėdėje, nesuvokiau kaip, neabejojau, kad nužudžiau jį. Ir pajutau didžiulį palengvėjimą, kai jis buvo parvestas prie stalo, apžvelgė  visus taip, lyg šie nesutiktų su jo sprendimu, sprendimu, ir atsisėdęs kėdėn reikšmingai sužiopčiojo: – Derva!  Vadinasi, aš į brendį įpyliau dervinio vandens! Žinojau, kad netrukus jis pasijus dar blogiau, todėl taip suspaudžiau stalo koją, kad lyg koks šiuolaikinis mediumas net pajudinau jį iš  vietos. – Derva! – pasibaisėjusi sušuko mano sesuo. – Kaip, iš kur

 

ta derva galėjo ten atsirasti? Bet dėdė Pamblčukas, kuris mūsų virtuvėje jautėsi šeimininkas, nenorėjo nieko girdėti šia tema, tik valdingai numojo į viską ranka ir pareikalavo karšto vandens ir džino. Mano sesuo, jau bekelianti man nerimą savo įtartinu susimąstymu, gavo imtis uoliai ruošti džiną, karštą vandenį, cukrų ir citrinos žieveles bei visa tai maišyti. Bent jau tam kartui buvau išgelbėtas. Vis dar tebegniaužiau stalo koją, bet dabar jau iš staiga apėmusio dėkingumo. dėkingumo. Palengva tiek nurimau, kad galėjau paleisti koją ir imtis pašteto. Ponas Pamblčukas irgi pradėjo valgyti paštetą. Kiti taip pat. Vaišės vyko toliau, ir ponas Pamblčukas, paveiktas  vandens su džinu, vėl nušvito. Aš jau buvau bepradedąs manyti, jog taip ir išsisuksiu, bet mano sesuo pasakė vyrui: – Nešk lėkštes, nešildytas!  Aš vėl beregint sugniaužiau stalo koją ir prispaudžiau prie krūtinės, lyg ji būtų buvusi geriausia mano jaunystės draugė ir gimininga siela. Gerai numaniau, kas artinasi, ir jaučiau, kad šį kartą tikrai įkliuvau. – Pabaigai būtinai privalote paragauti, – pasakė mano sesuo, kuo meiliausiai kreipdamasi į svečius, – būtinai privalote paragauti nuostabaus ir puikaus daikto – tai dėdės Pamblčuko dovanos! Privalote! Tegu nė nemano! – Leiskite – tarė mano sesuo stodamasi,  yra paštetas,pasakyti, kuo skaniausias skaniausias kiaul kiaulienos ienos paštetas paštetas. . – kad tai Svečiai ėmė patenkinti dėkoti. Dėdė Pamblčukas, visada mielai pripažįstantis savo nuopelnus, gana žaismingai (turint galvoje visas aplinkybes) pasakė: – Ką gi, ponia Džo, mielai pasistengsim paragauti. Nagi kur tas garsusis paštetas? Mano sesuo išėjo atnešti. Girdėjau, kaip jos žingsniai nuaidėjo podėlin. Mačiau, kaip ponas Pamblčukas vartalioja rankoje peilį. Mačiau, kaip gosliai, nujausdamos skanėstą, išsiplėtė romėniškos pono šnervės. Girdėjau, kaip ponas Hablas pareiškė, jog Vopslio „gabalėlis pikantiško kiaulienos

 

pašteto tinka užviršuoti bet kokiam įmanomam valgiui ir nepadarys nė trupučio žalos“, o Džo pridūrė: „Ir tu gausi gabaliuką, Pipai.“ Ir dabar negaliu pasakyti, ar iš tikro šaižiai surikau, ar tik  savo sąmonėje. Pajutau, kad ilgiau nebegaliu tverti, kad turiu bėgti. Paleidau stalo koją ir puoliau laukan. Bet nubėgau tik iki durų, nes ten atsitrenkiau į visą būrį kareivių su muškietomis. Vienas jų atkišo į mane antrankius ir pasakė: – Na štai, pakliuvai, eik šen!  

 

5 SKYRIUS

Būrys kareivių, staiga išdygęs prie slenksčio ir žvanginant žvanginantis is užtaisytomis muškietomis, bemat sukėlė pietautojus nuo stalo, o ponia tuščiomis rankomis sugrįžusi tą virtuvėn, išplėstom akimDžo, stovėjo tarpdury lemendama kartų klausimą: „Dieve gerasai, Dieve mieliausias, kur dingo... kur... paštetas?“ Tuo metu aš stovėjau virtuvėje prie seržanto ir tas naujas pavojus kiek praskaidrino man protą. Kaip tik seržantas ir prašnekino mane pirmą, o dabar žvelgė į visus svečius, svetingai dešine ranka atsukęs jų pusėn antrankius, o kairę uždėjęs man ant peties. – Atleiskit man, ponai ir ponios, – pasakė seržantas, – bet kaip minėjauašprie durų šiam šauniam jaunuoliui jis, beje, jau nedarė), karaliaus vardu vykdau paiešką (šito ir man reikalingas kalvis. – Viešpatie, ko jums gali reikėti iš jo? – atšovė mano sesuo, bemat pasipiktinusi, pasipiktinusi, kad jo apskritai gali kam nors prireikti. – Gerbiamoji, – atsakė galantiškas seržantas, – jei kalbėčiau tik pats už save, tai pasakyčiau: tam, kad galėčiau susipažinti su jo nuostabia žmona, bet kadangi kalbu karaliaus vardu, tai atsakau, kad man reikia, jog jis atliktų tam tikrą darbą. Šitie seržanto žodžiai buvo išklausyti gana palankiai, net ponas Pamblčukas garsiai šūktelėjo: – Čia tai bent! – Matote, mielasai, – tarė seržantas, akimis jau spėjęs susirasti Džo, – mums čia nesiseka su šiais dalykėliais – neveikia spyna, ir dar užsikerta liežuvėlis. Gal galėtumėte dirstelėti, nes jų mums labai greitai prireiks? Džo dirstelėjo į antrankius ir pasakė, kad remontui teks užkurti žaizdrą ir tam prireiks vienos, o gal ir dviejų valandų. – Dviejų? Tai gal imtumėtės šio darbo tuojau pat, – nesivaržydamas pasakė seržantas, – nes tai reikalinga karaliaus vardu? Jeigu mano vyrai gali kuo nors padėti, tai

 

ie pasistengs būti naudingi. Po šių žodžių jis pašaukė kareivius, kurie vienas paskui kitą suėjo virtuvėn ir sustatė kampan ginklus. Ir ėmė mindžikuoti, kaip paprastai daro kareiviai – čia sunėrę ant pilvo rankas, čia atpalaidavę koją ar petį, čia pasitaiso kokį diržą ar krepšį, čia atidaro duris ir ištempę ilgus munduro suspaustus kaklus nusispjauna kieman.  Visa tai aš regėjau, nors tuo metu pats to nesupratau, nes kone alpau iš baimės. Bet galop, ėmęs suvokti, kad antrankiai skirti ne man ir kad kariškiai nustūmė paštetą į antrą planą, šiek tiek atkutau. – Gal pasakytumėt, kelinta valanda, – paklausė seržantas, kreipdamasis į poną Pamblčuką, matyt, pamanęs, jog jei  vyriškis susigaudo žmonėse, tai tikriausiai turi supratimą ir apie laiką. – Lygiai pusė trijų. – Ne taip vėlu, – pasakė seržantas svarstydamas, – net jeigu teks praleisti čia dvi valandas. Kiek nuo jūsų bus iki pelkių, kaip manote? – Apie mylią, – atsakė ponia Džo. – Neblogai. Pradėsim apsuptį temstant. Šiek tiek prieš temstant, taip man įsakyta. Laiko pakaks. – Kaliniai, seržante? – paklausė ponas Vopslis dalykiškai. – Taip! – atsakė seržantas. – Du. Mes beveik tikri,kojos. kad Ar jie tebėra pelkėse ir, kol nesutems, nemėgins iš jų kelti nepasitaikė kam nors čia pamatyti tų paukštelių?  Visi, išskyrus mane, drąsiai atsakė nematę. Apie mane niekas net nepagalvojo. – Puiku! – tarė seržantas. – Jie nė nepajus, kaip bus apsupti dailiu žiedu. Na, kalvi! Jeigu jūs pasiruošęs, tai karalius –  visada! Džo, jau nusivilkęs švarką bei liemenę, nusirišęs kaklaraištį ir užsijuosęs savo odinę prikyštę, pirmas nuėjo į kalvę.  žaizdrą, Vienas kareivis atidarė josdumplių, mediniuskiti langus, kitasaplinkui užkūrė trečias stojo prie susispietė

 

ugnį, kuri netrukus ėmė smagiai ūžti. Tada Džo ėmė kalti kūju ir smulkiai dzingsėti, o mes visi žiūrėjome. Susidomėjimas būsimomis gaudynėmis ne tik patraukė visų dėmesį, bet net suminkštino mano seserį. Ji prileido iš statinaitės ąsotį alaus kareiviams ir pakvietė seržantą išgerti taurę brendžio. Bet ponas Pamblčukas griežtai tarė: – Duokite jam vyno, ponia, manau, kad jame dervos tikrai nėra. Seržantas jam padėkojo ir pasakė mieliau gersiąs gėrimą be dervos, kitaip tariant, vyną, jei tai nesudarysią keblumų. Gavęs taurę, jis pareiškė geriąs į jo didenybės karaliaus sveikatą, pasveikino visus su švente, išlenkė viską vienu mauku iki dugno ir čeptelėjo lūpomis. – Na kaip, nieko sau vynas, ar ne, seržante? – paklausė ponas Pamblčukas. – Žinote, ką pasakysiu, – atsakė seržantas, – man atrodo, kad tą vyną jūs pats ir parūpinote. Ponas Pamblčukas smagiai nusijuokęs tarė: – Na, na! Kodėl? – Todėl, – atsakė seržantas, plekšnodamas jam per petį, – kad jūs išmanote, kas yra kas. – Jūs taip manote? – paklausė ponas Pamblčukas, vis taip pat smagiai juokdamasis. – Išgerkit dar stiklinaitę! – Tik su jumis. Už mūsų bičiulystę, – atsakė seržantas. – Nagi susidaužkim! Štai sveikatą! kaip smagiai dainuoja taurės! Kad kelias nedulkėtų. Į jūsų Gyvenkit tūkstantį metų ir  visada taip mokėkit mokėkit atskirti grū grūdus dus nuo pelų kaip dabar! Seržantas vėl išlenkė savąją taurę ir atrodė, kad neatsisakytų ir trečiosios. Aš pastebėjau, kad ponas Pamblčukas, apimtas vaišingumo, pamiršo vaišinąs savo  vynu, paėmė ponios Džo butelį ir kuo smagiausiai iš jo visus apdalino. Net ir man šiek tiek teko. Jis pasidarė toks dosnus, kad net paprašė naujo butelio, ir šį išpilstė taip pat kaip ir pirmąjį. Stovėdamas ir žiūrėdamas, kaipkoks jie būriuojasi kalvėje po ir patenkinti linksminasi, galvojau, puikus desertas

 

pietų jiems yra mano vargšas bėglys pelkėse. Juk visai neseniai prie stalo jiems anaiptol nebuvo linksma. Dabar, kai  visi nekantraudam nekantraudamii mėgavosi, kaip bus sučiupti „tiedu niekšai“, kai kalvės dumplės ūžė tarsi lemdamos jiems galą, kai piktai liepsnojo ugnis, kai dūmai su gęstančiomis žiežirbomis rangėsi, sakytum skubėdami vytis tų vargšų, ir Džo kalė geležį jiems surakinti, ir visi murzini šešėliai ant sienų tarsi šoko piktą šokį, mano jaunai vaizduotei ėmė atrodyti, kad net pilka diena už lango pablyško iš gailesčio tiems vargšams. Pagaliau Džo užbaigė savo darbą, žvangesys ir ugnies ūžimas liovėsi. Užsivilkęs švarką, Džo net išdrįso pasiūlyti, kad kai kurie mūsų eitų kartu su kareiviais ir pažiūrėtų, kuo baigsis gaudynės. Ponas Pamblčukas ir ponas Hablas buvo linkę likti parūkyti pypkių ir pabūti su damomis, bet ponas  Vopslis pareiškė eisiąs, jeigu Džo eis. Džo pasakė sutinkąs ir, poniai Džo leidus, paimsiąs ir mane. Esu tikras, kad mes nė už ką nebūtume gavę to leidimo, jeigu poniai Džo nebūtų knietėję sužinoti, kaip ir kuo visa tai baigsis. Ji tik ramiai pareiškė vieną išlygą: – Jeigu parsivesit vaiką muškietos perskelta galva, tai nė neprašykit, kad aš ją vėl sudėčiau krūvon. Seržantas mandagiai atsisveikino su damomis, o su ponu Pamblčuku išsiskyrė kaip seni draugai, nors aš abejoju, ar jis būtų supratęs visas gerąsias šio vyno. džentelmeno savybes sausomis aplinkybėmis, be minėto Jo vyrai pasiėmė muškietas ir išsirikiavo. Ponas Vopslis, Džo ir aš gavome griežtą įsakymą eiti pačiame gale ir atsidūrus pelkėse nekalbėti nė žodžio. Kai jau buvome lauke ir žingsniavome į savo tikslą, aš vogčia šnibžtelė šnibžtelėjau jau Džo: – Gerai būtų, Džo, kad mes jų nerastume. O Džo sušnibždėjo man: – Atiduočiau šilingą, Pipai, jeigu jiems pasisektų pabėgti. Kaime prie mūsų daugiau niekas neprisidėjo, nes oras buvo šaltas ir nemalonus, kelias ilgasirirvyravo slidus,šventiška artinosi nuotaika. tamsa, o namuose visur liepsnojo židiniai

 

Šviesiuose languose pasirodė keletas veidų, pažiūrėjo į mus, bet laukan niekas nėjo. Mes praėjome rodyklę-pirštą ir patraukėme tiesiai kapinių link. Čia, seržantui davus ranka ženklą, stabtelėjome, o keletas kareivių pasklido tarp kapų ir apžiūrėjo bažnyčios prieangį. Nieko neradę, jie greit grįžo ir  visi pro šoninius kapinių vartus patraukėme į pelkes. Su rytų  vėju ėmė drėbti skaudi šlapdriba ir Džo pasisodino mane ant nugaros. Dabar, kai atsidūrėme nejaukioje dykynėje, kur niekas nė nenutuokė mane buvus prieš aštuonias ar devynias valandas ir mačius tuodu besislapstančius žmones, mane pirmą kartą nusmelkė baimė: jeigu mes juos surasime, ar manasis kalinys nepagalvos, jog kaip tik aš ir atvedžiau čionai kareivius? Juk  is klausė mane, ar nesu varlys skundikas, ir sakė, kad būčiau tikras šunėkas, jeigu padėčiau jį sugauti. Ar jis nepamanys, kad esu skundikas ir tikras šunėkas ir kad išdaviau jį? Bet dabar šito save klausinėti buvo beprasmiška. Sėdėjau ant Džo nugaros, o šis kaip medžioklės žirgas šuoliavo per griovius, prižiūrėdamas, kad ponas Vopslis nepargriūtų ant savo romėniškos nosies ir neatsiliktų. Kareiviai žengė priekyje, išsisklaidę gana plačia linija tolygiais tarpais vienas nuo kito. Traukėme ta pačia kryptimi kaip ir aš rytą, kol nebuvau paklydęs rūke. Bet rūko dabar arba visai nebuvo, arba jį buvo saulėlydžio išblaškęs žaroje vėjas. kuoŽemai horizonte raudonuojančioje aiškiausiai buvo matyti ir švyturys, ir kartuvės, ir baterijos pylimas, ir kitas upės krantas, nors viskas buvo nusidažę vandeninga švino spalva. Dairiausi, ar nepamatysiu kur savo kalinių, o širdis daužėsi į plačią Džo nugarą kaip kūjis. Bet kalinių nei matyti buvo, nei girdėti. Tik ponas Vopslis keletą kartų gerokai išgąsdino mane savo pukšėjimu ir sunkiu šnopavimu, bet aš greitai išmokau tuos garsus atskirti. Sykį baisiausiai krūptelėjau pamanęs, kad girdžiu brūženant dildę, bet tai buvo Avysatsukusios liovėsi ėdusios ir droviai žiūrėjotik į avies mus,varpelis. o karvės, vėjui žolę ir šlapdribai

 

nugaras, piktai dėbsojo, lyg dėl tos darganos kalti būtume tik mes; tačiau tai ir tebuvo vieninteliai niūrios pelkių rimties trikdytojai; nebent dar tai, kad ant kiekvieno žolės stiebelio virpėjo gęstanti diena. Kareiviai ėjo senosios baterijos link, mes sekėme paskui uos kiek atsilikę, bet staiga visi kaip vienas sustojome. Mat pro lietų ir vėją mūsų ausis pasiekė pratisas šauksmas. Paskui jis pasikartojo dar kartą. Jis sklido iš tolo rytų pusėje, bet buvo tikrai garsus ir ilgas. Netgi atrodė, kad tai keletas daiktan susiliejusių riksmų, jei tik galėjome iš tolo suprasti. Kai priėjom mudu su Džo, seržantas ir arčiau jo esantys kareiviai pašnibždomis kalbėjosi. Kiek pasiklausęs Džo (kuris išmanė tokius dalykus) ir ponas Vopslis (kuris neišmanė) sutiko, jog tai tikrai riksmas. Seržantas, ryžtingas žmogus, įsakė į tuos riksmus neatsiliepti, pakeisti žygio kryptį ton pusėn ir traukti „sparčiu žingsniu“. Taigi pasukome dešinėn (tenai buvo rytai), ir Džo risnojo taip smarkiai, kad turėjau gerai įsikibti į jį, idant nenukrisčiau. Bėgome kaip reikiant ir sykį Džo net riktelėjo: „Tai bent lenktynės!“ Leidomės griovių šlaitais, kopėme aukštyn, lipome per šliuzus, bridome per kanalus, brovėmės pro tankias nendres; žodžiu, kelio niekas nesirinko. Kuo labiau artėjome prie to šauksmo, tuo aiškiau supratome, kad šaukiama ne vieno žmogaus. Kartais tie balsai visai nutildavo, ir kareiviai tada kareiviai sustodavo. Kaigreičiau, balsai mes vėl pasigirsdavo, puldavo ton pusėn dar iš paskos. Pagaliau tiek priartėjome, kad aiškiai išgirdome  vieną balsą šaukiant „Žudo!“, o kitą – „Kaliniai! Pabėgėliai! Sargyba! Pabėgę kaliniai čia!“ Akimirką abu balsai pritilo lyg pavargę nuo kovos, paskui vėl pratrūko. Tada kareiviai leidosi kaip briedžiai, o jiems iš paskos ir Džo. Kai mes atsidūrėme vietoje, ten jau buvo seržantas su dviem kareiviais. Kai pribėgo visi kiti, jie jau stovėjo atlaužę gaidukus ir nutaikę savo muškietas. – Štaigriovio čia, abu! – uždusęs riktelėjo seržantas kad ir nušoko gilaus dugną. – Tučtuojau pasiduokit, jus kurį

 

 velniai tokius tokius žvėris! Nurimkit! Nurimkit! Padėti seržantui į griovį nulipo daugiau kareivių, ėmė tikšti  vanduo, dribti purvas, pasigirdo keiksmai, smūgiai ir pagaliau vienas po kito skyrium buvo išvilkti mano kalinys ir dar vienas. Abu buvo kruvini, uždusę, plūdosi ir draskėsi, bet aš juos, be abejo, pažinau iš karto. – Įsidėmėkit! – pasakė mano kalinys, nuskarusiomis rankovėmis šluostydamasis nuo veido kraują ir purtydamas nuo pirštų nurautus plaukus. – Jį sugavau aš! Aš jį jums atiduodu! Įsidėmėkit šitą! – Tas dalykas nelabai svarbus, – atsakė seržantas, – ir nedaug teduos tau naudos, brolyti, juk abudu esat vieno lizdo paukščiai. Duokit šen antrankius! – Aš ir nelaukiu jokios naudos. Man jos užtenka tiek, kiek  turiu dabar, – atsakė mano kalinys, piktai juokdamasis. – Aš į sugavau. Jis pats tą žino. Ir man to gana.  Antrasis kalinys atrodė net mėlynas, kairė veido pusė apkrešėjusi, ir šiaip visas apibrozdintas bei sudaužytas. Kol am dėjo antrankius, jis iš nuovargio neįstengė žodžio ištarti, gavo net atsiremti į kareivį, kad nepargriūtų nepargriūtų.. – Turėkit omeny, sargyba, kad jis norėjo mane užmušti, – buvo jo pirmieji pagaliau ištarti žodžiai. – Norėjau jį užmušti? – niekinamai tarė manasis kalinys. – Norėjau ir neužmušiau? Aš sugavau jį ir atidaviau jums, štai ką aš padariau.čionai, Ne tiktokį sulaikiau jį, mažo kad nepabėgtų iš pelkių, bet ir atvilkau kelią, tik galiuko pritrūko iki  vietos. Šitas niekšas yra džentelme džentelmenas, nas, jei norit žinoti. Galėtumėt ir ačiū man pasakyti už to džentelmeno pristatymą. Užmušti jį? Labai čia man reikėjo jį galabyti, kai galiu padaryti blogiau – pasodinti jį atgal!  Antrasis vis dar dar tebežiopčio tebežiopčiojo: jo: – Jis norėjo... jis norėjo... norėjo užmušti mane. Būkit liudininkai. – Tik pamanykit! – suriko manasis kalinys seržantui. – Iš baržos aš pabėgau vienas, panorėjau pabėgau. iš tų– pelkių galėjau lengvai išmauti, o neirstipti per Ir naktį

 

pažiūrėkit, ir koja laisvut laisvutėlė, – jeigu nebūčiau sužinojęs, kad ir jis čia. Bet kad ir jis pabėgtų? Kad pasinaudotų mano sugalvota gudrybe? Kad jis dar sykį apmautų mane? Tai jau ačiū! Ne, ne ir dar sykį ne. Net ir dvėsdamas šitam griovy, – jis negrabiai sukaustytom rankom parodė į apačią, – būčiau jo nepaleidęs iš nagų, laikęs tol, kol ateisit ir pasiimsit.  Antrasis bėglys, kuris, matyt, mirtinai bijojo savo likimo draugo, vėl pakartojo: – Jis norėjo užmušti mane. Jeigu jūs nebūtumėt atėję, aš jau būčiau negyvas. – Jis meluoja! – įniršęs garsiai riktelėjo mano kalinys. – Koks gimė melagis, toks ir nudvės. Pažiūrėkit į jo snukį, tiesiog parašyta! Tegu pažiūri tiesiai man į akis. Pamatysit, kad neišdrįs!  Antrasis, stengdamasis nutaisyti niekinamą šypseną, – nors nuo tų pastangų veidas tik nervingai trūkčiojo, neįgaudamas okios išraiškos, – pažvelgė į kareivius, apmetė žvilgsniu pelkes ir dangų, bet į savo bendrą nežiūrėjo. – Ar matote jį? – spyrėsi manasis kalinys. – Ar matote, koks is niekšas? Ar matot, kaip jo akys laksto ir sukasi į šalį? Taip is atrodė ir tada, kai mudu kartu teisė. Nė karto nepažiūrėjo į mane.  Antrasis, be perstojo judindamas perdžiūvus perdžiūvusias ias lūpas ir nepaliaudamas vartyti akių, pagaliau į kalbantįjį ir taręs: „Yra čia ko į tave žiūrėti“, vėl dirstelėjo nudūrė žvilgsnį į savo surakintas rankas. Tą akimirką manasis kalinys taip įdūko, kad būtų pulte puolęs ant jo, jeigu nebūtų sulaikę kareiviai. – Ar aš jums nesakiau, – tarė antrasis kalinys, – kad jis būtų mane užmušęs, jei tik būtų galėjęs? Buvo aiškiai matyti, kaip jis tiesiog dreba iš baimės, o ant lūpų pasirodė kažkas balta ir panašu į sniegą. – Užtenka šitų derybų, – tarė seržantas, – uždekit deglus.  Vienas kareivis, vietoj šautuvo nešęs pintinę, atsiklaupė jos atidaryti, ir tada mano kalinys, pirmą apsidairęs, pamatė mane. Aš jau buvau nulipęs nuo kartą Džo nugaros ant

 

griovio krašto, bet iš vietos nejudėjau. Žvelgdamas tiesiai į o įsmeigtas akis, aš nežymiai skėstelėjau rankomis ir papurčiau galvą. Aš jau seniai laukiau, kada jis mane pamatys ir galėsiu pamėginti įrodyti esąs nekaltas. Bet taip ir negaliu pasakyti, ar jis bent suvokė tą mano ketinimą – tik  žvilgtelėjo nesuprantamu žvilgsniu ir greit nusisuko. Tačiau net ir tada, jeigu jis būtų žiūrėjęs į mane valandą ar net visą dieną, jo veide nebūčiau įstengęs įžvelgti daugiau įtempto dėmesio. Kareivis su pintine greitai įžiebė ugnį, uždegė tris ar keturis deglus, vieną paėmė pats, o kitus padalino draugams. au ir anksčiau buvo beveik tamsu, bet dabar visai sutemo, nors pirštu į akį durk. Prieš išžygiuojant keturi kareiviai sustojo ratu ir du kartus šovė į orą. Netrukus tolumoje už nugarų irgi pamatėme žybsint deglus, taip pat pelkėse, kitapus upės. – Tvarka, – tarė seržantas, – žengte marš. Nedaug tenuėjus, priekyje pasigirdo trys patrankos šūviai, ir atrodė, kad nuo to garso man kažkas net sprogo ausyje. – Čia jūsų garbei, baržoje, – pasakė seržantas mano kaliniui, – jie ten jau žino, kad pareinat. Neatsilik, brolyti! Sparčiau, vyrai!  Abu kaliniai buvo vedami skyrium, kiekvienas apsuptas sargybinių. Dabar aš ėjau įsikibęs Džo į ranką, o Džo nešė  nusprendė vieną deglą.pamatyti Ponas Vopslis jaugalo, norėjo grįžti namo,toliau bet Džo viską iki taigi nuėjome su kareiviais. Kelias dabar buvo gana neblogas, palei upės pakraštį, tik kur ne kur pasukant per pylimą, kad aplenktume kokį mažą vėjo malūną ar purviną šliuzą.  Apsidairęs pamačiau, kad paskui mus slenka ir daugiau šviesų. Nuo deglų ant žemės teškėjo dideli degantys blynai, mačiau, kaip jie nukritę rūksta ir kibirkščiuoja. O šiaip aplink  temačiau tik juodą tamsą. Deglai savo dervinga liepsna šildė aplink mus orą, ir abiem kaliniams, klibikščiuojantiems tarp muškietų, tai, atrodo, patiko. jie šlubčiojo, eiti negalėjome, be to, jie buvo Kadangi taip nusilpę, kad keletągreitai kartų

 

turėjome stabtelėti ir duoti jiems atsipūsti. Po kokios valandos šitokios kelionės priėjome prastą medinę lūšnelę ir prieplauką. Trobelėje buvo sargybinis, jis paklausė, kas čia atėjo, seržantas atsiliepė. Tada visi sugužėjome į trobelę, kurioje kvepėjo tabaku ir kalkėmis, skaisčiai liepsnojo židinys, degė lempa: dar čia buvo muškietų ožys, būgnas ir žemas medinis gultas, panašus į didžiules brūžkas be vidurių, kuriame, ko gero, galėjo sutilpti  visa dešimtis kareivių. Tenai gulintys trys ar keturi kareiviai mums didelio dėmesio nerodė, tik kilstelėjo galvas, mieguistai pažvelgė ir vėl nuleido. Seržantas kažką įrašė žurnale ir liepė sargybai tą kalinį, kurį aš vadinu kitu, nuvesti į laivą. Manasis kalinys į mane daugiau nežiūrėjo. Kol buvome trobelėje, jis stovėjo priešais židinį, mįslingai žvelgdamas į jį arba uždėdamas ant grotelių čia vieną, čia kitą koją ir taip pat mįslingai jas stebėdamas, lyg gailėtųsi jų dėl neseniai patirtų nuotykių. Staiga jis pasisuko į seržantą ir išpoškino: – Aš noriu jums šį tą pasakyti apie šitą pabėgimą. Dėl to, kad nebūtų įtartas kitas žmogus. – Gali sakyti ką tik nori, – atsakė seržantas, šaltai žvelgdamas į jį, susinėręs ant krūtinės rankas, – bet nėra okio reikalo tą daryti čia. Kol viskas pasibaigs, turėsi marias laiko ir progų apie tai pašnekėti, pats žinai. – Taip, žinau, bet čia bent yra kitas dalykas, visai kitas. Žmogus negali būti be maisto, aš tai tikrai negaliu. Todėl iš to kaimo, kur palei pelkes stovi bažnyčia, aš pasiėmiau ėdesio. – Tiksliau, pavogei, – tarė seržantas. – Ir galiu pasakyti, iš kur. Iš kalvio namų. – Oho! – tarė seržantas, žiūrėdamas į Džo. – Oho, Pipai! – tarė Džo, žiūrėdamas į mane. – Ten buvo tik atliekos, teisybę sakant, ir dar paėmiau gurkšnelį brendžio, ir dar paštetą. – Ar jūs pasigedote tokio dalyko kaip paštetas? – konfidencial konfidencialiai iai paklausė – Žmona pasigedo, kaipseržantas. tik tą akimirką prieš jums įeinant.

 

 Ar ne, Pipai? – Aha, – tarė mano kalinys, niūriai žvelgdamas į Džo, bet nė nedirsteldamas į mane, – vadinasi, jūs esate kalvis? Tada nepykit – jūsų paštetą suvalgiau aš. – Ir į sveikatą, prašau... dėl manęs, – pridūrė Džo, atsiminęs žmoną. – Mes nežinome, kokia tavo kaltė, bet kad iš bado nueitum į kapus – apsaugok Dieve, kad šitą būtume leidę, ar ne, Pipai? To žmogaus gerklėje, kaip ir tada, vėl kažkas spragtelėjo, ir is nusisuko. Valtis jau buvo grįžusi, sargyba pasiruošusi, tad  visi su juo nuėjome į prieplauką, sukrautą iš nelygių akmenų bei rąstų, ir matėme, kaip jis buvo pasodintas į valtį, irkluojamą tokių pat kalinių kaip ir jis pats. Susitikę jį, nė  vienas jų neparodė nei nuostabos, nei susidomėj susidomėjimo, imo, nei džiaugsmo, nei užuojautos, tiktai kažkoks balsas valtyje lyg šunims riktelėjo: „Irkluot!“, ir irklai paniro vandenin. Deglų šviesoje matėme atokiau nuo dumblino kranto tamsuojančią baržą, panašią į Dievo prakeiktą Nojaus laivą. Apkabinėta sijomis, apraizgyta ir užinkaruota storomis surūdijusiomis grandinėmis, toji barža man atrodė surakinta panašiai kaip kalinys. Matėme, kaip valtis prisigretino prie baržos, kaip kalinys užlipo viršun ir dingo. Tada deglų likučiai buvo numesti į vandenį ir šnypšdami užgeso, sakytum užbaigdami ir to žmogaus gyvenimą.  

 

6 SKYRIUS

Net ir tada, kai kaltinimas vagyste taip netikėtai atkrito, aš nė nepagalvojau apie atvirą prisipažinimą, nors turiu vilčių, kad čia būta ir gerų Neprisimenu, kadpaskatų. dingus demaskavimo pavojui būčiau pajutęs kokią sąžinės graužatį dėl sesers. Bet Džo aš mylėjau – gal anomis jaunystės dienomis vienintelė tos meilės priežastis buvo tai, kad šis geras žmogus leidosi mylimas – ir o atžvilgiu mano jausmai nebuvo tokie paprasti. Dažnai pagalvodavau (ypač pamatęs, kaip jis ieško dildės), kad turiu papasakoti jam visą teisybę. Bet vis dėlto nepapasakojau – mat nebuvau tikras, ar papasakojus jis nepradės manyti, jog esu blogesnis, negu esu iš tikro. Mano liežuvį surakino baimė prarasti Džožidinio pasitikėjimą tada vakarais sėdėčiau savo kampe prie ir niūriai– spoksočiau į amžiams prarastą kompanioną bei draugą. Man kažkodėl atrodė, kad jei Džo žinos visa tai, aš niekada daugiau nebegalėsiu ramiai žiūrėti į jį, sėdintį prie židinio ir glostinėjantį žandenas – man būtinai vaidensis, kad jis dabar kaip tik galvoja apie mano nuodėmę. Kad jei Džo visa tai žinos, aš daugiau niekada negalėsiu ramiai žiūrėti, kaip jis, kad ir visai abejingai, dirsteli į pietums paduodamą vakarykštį pyragą ar mėsą – aš būtinai imsiu krimstis, jog jis svarsto, ar mano vakarykščiai nesilankyta podėly. Kad jei Džo visa tai žinos ir kurią nors mūsų bendro gyvenimo dieną tarstels, jog alus tirštas arba skystas, tai aš bemat parausiu kaip burokas, nes būsiu tikras, kad alus jam atsiduoda derva. Trumpai tariant, aš buvau per bailus, kad padaryčiau tai, ką žinojau reikiant padaryti, taip kaip anksčiau buvau per bailus nedaryti to, ką žinojau nereikiant daryti. Tuo metu aš dar nepažinojau pasaulio ir nemėgdžiojau nė vieno iš jo gyventojų, besielgiančių lygiai taip pat. Kaip tikras savamokslis genijus atradau šitą kelią pats vienas. Kadangi šiek tiek paėjus nuo kalinių laivo mane pradėjo

 

imti miegas, Džo vėl užsikėlė mane ant nugaros ir parnešė namo. Matyt, ši kelionė jį gerokai nuvargino, nes ir ponas  Vopslis taip nuilso ir buvo taip blogai nusiteikęs, nusiteikęs, kad jei bažnyčios durys būtų buvusios atviros, tai jis tikriausiai būtų ekskomunikavęs visą mūsų ekspediciją, pradedant Džo ir manimi. Neturėdamas šios galimybės, jis taip dažnai griuvinėjo į purvą, kad jei už tuos dalykus būtų baudžiama mirtimi, tai lengvai būtų patekęs į kartuves – mat virtuvėje nusivilkus išdžiovinti surdutą, ant jo kelnių išryškėjo begalės daiktinių įrodymų. Tuo metu aš, vėl pastatytas ant kojų, svirduliavau virtuvės asloje lyg mažas girtuoklis, mat, staiga pažadintas iš kieto miego, pasijutau šviesoje, šilumoje ir balsų šurmuly. Kai galop atsipeikėjau (paskatintas smarkaus niukso į tarpumentę ir žvalinančio savo sesers šūksnio: „Ei! Na kurgi ūs matėt kitą tokį vaiką!“), išgirdau Džo pasakojant apie kalinio prisipažinimą, o visus svečius keliant savas versijas, kaip jis pateko į podėlį. Ponas Pamblčukas, atidžiai ištyręs prieigas, nusprendė, kad vagis pirmiausia užlipo ant kalvės stogo, paskui ant namo stogo, o tada, iš suplėšytų paklodžių susisukęs virvę, nusileido virtuvės kaminu. Kadangi ponas Pamblčukas nė kiek tuo neabejojo, be to, važinėjo nuosavu fajetonu ir niekam neužleisdavo kelio, tai visi su tuo sutiko. Tiesa, ponas Vopslis su pavargusio žmogaus pykčiu sušuko: „Ne!“, neturėjo savo versijos ir smarkiai buvo be surduto,bet tai kadangi niekas jojisdorai nesiklausė; be to, jis garavo, kai atsukęs į liepsną džiovino savo nugarą, o tai irgi nedidino pasitikėjimo juo. Taigi tiek tą vakarą ir teišgirdau, nes netrukus sesuo pagriebė mane, kad knapsėdamas negadinčiau svečiams nuotaikos, ir nuvedė gulti taip valdingai, kad atrodė, jog aviu penkias dešimtis batų ir visais jais trankausi į laiptų šonus. Mane apnikusios jau minėtos mintys atsinaujino gerokai prieš atsikeliant rytą ir neblėso dar ilgai po šito įvykio, net tada, kai visonebent to priežastis buvoatvejais. seniai pamiršta ir niekas jos nebeminėjo, išimtiniais

 

 

 

7 SKYRIUS

Tuo laiku, kai stovėjau kapinėse ir žiūrinėjau užrašus šeimos antkapiuose, mano mokslo teužteko vos jiems perskaityti. Netfrazę paprastų žodžių minėtojo prasmes nelabai suvokiau, nes „aukščiau velionio teisingai žmona“ miglotai siejau su tėvo persikėlimu į dangaus aukštybes ir eigu kuris nors mano mirusiųjų giminaičių būtų nusakytas kaip „paminėtas apačioje“, aš, be abejo, apie tą šeimos narį būčiau susidaręs kuo blogiausią nuomonę. Ne ką geriau suvokiau ir tiesas, išdėstytas katekizme, nes aiškiai atsimenu, kad žodžiai „visą amžių neišklysti iš kelio“ man atrodė liepiantys per kaimą visada eiti ta pačia gatve, nepasukant nei į dešinę prie malūno, nei į kairę prie račiaus dirbtuvės. Paūgėjęs turėjau tapti Džo pameistriu, o kol iki tos garbės buvau nepriaugęs, ponia Džo manė, jog su manimi nėra ko cackintis. Todėl buvau ne tiktai parankinis kalvėje – jeigu kuriam kaimynui prireikdavo padėjėjo baidyti paukščiams, rinkti akmenims ar atlikti kokį kitą panašų darbą, aš būdavau mielai paskolinamas. Tačiau saugant gerą mūsų šeimos vardą, virtuvėje ant lentynos stovėjo dėžutė, į kurią buvo metamas visas mano uždarbis, stengiantis, kad apie tai būtų žinoma kuo plačiau. Man atrodė, kad tos santaupos galų gale turėjo būti paaukotos nacionalinei skolai padengti; šiaip ar taip, atsimenu, kad nereiškiau į tą lobį jokių pretenzijų. Pono Vopslio senelės sesuo kaime turėjo vakarinę mokyklą, kitaip tariant, ši juokinga senutė su gana ribotomis galimybėmis ir begale ligų kas vakarą nuo šešių iki septynių eidavo pamiegoti, stebint kokiai dešimčiai jauniklių, ir už galimybę mėgautis tuo pamokomu reginiu imdavo iš jų po du pensus per savaitę. Ji nuomojo nedidelį namelį, ir ponas  Vopslis turėjo kambarį viršuje, tad mes, mokiniai, dažnai girdėdavome, kaip jis didingu ir baisiu balsu garsiai

 

deklamuoja, o kartais ir trepsi į lubas. Buvo manoma, kad ponas Vopslis vieną sykį per ketvirtį „egzaminuoja“ mokinius. Iš tikrųjų jis tik atsiraitydavo rankogalius, susišiaušdavo plaukus ir deklamuodavo mums Marko  Antonijaus monologą prie Cezario lavono. lavono. Po jo visada ei eidavo davo Kolinzo1  odė „Aistros“, ir man be galo patikdavo, kaip ponas  Vopslis vaidina Kerštą – trenksmingai numesdavo savo kruviną kardą ir su triuškinančiu žvilgsniu paimdavo karo pabaigos trimitą. Tiktai daug vėliau, kai aš iš patyrimo sužinojau, kas yra tos aistros, palyginau jas su Vopslio ir Kolinzo paliktais įspūdžiais ir tai baigėsi šių džentelmenų nenaudai. Pono Vopslio senelės sesuo, be šios mokslo įstaigos, toje pačioje patalpoje dar laikė nedidelę universalią parduotuvę. i net pati nežinojo nei ko ten turi, nei kokios yra daiktų kainos, bet stalčiuje buvo padėta nedidelė taukuota knygutė, atstojanti kainų katalogą, tad pagal šį neklystantį šaltinį šaltinį Bidė ir atlikdavo visas prekybos operacijas. Bidė buvo pono  Vopslio senelės sesers anūkė; prisipažins prisipažinsiu, iu, turėdavau gana daug galvosūkio, svarstydamas, kokia giminė ji buvo pačiam ponui Vopsliui. Ji, kaip ir aš, buvo našlaitė ir, kaip ir aš, išauklėta „rankomis“. Man ji įsidėmėtina atrodė labiausiai dėl galvos ir galūnių, nes plaukai nuolat prašėsi šukų, rankos – muilo, o batai – batsiuvio ir naujų užkulnių. Bet šis aprašymas tik ji eidavo eilinėmis savaitės dienomis. Sekmadieniaistinka į bažnyčią kuo dailiausia. Beveik pats vienas, labiau padedamas Bidės negu pono  Vopslio senelės sesers, aš smelkiausi per abėcėlę lyg per kokį gervuogyną, patirdamas gana daug keblumų ir į kiekvieną raidę gerokai apsidraskydamas. Galų gale įklimpau tarp tų plėšikų, devynių skaičių, kurie kiekvieną vakarą tarsi naujai persirengdavo, kad būtų kuo sunkiau atpažįstami. Bet pagaliau aš vis dėlto apgraibom pradėjau rašyti, skaityti ir skaičiuoti.  Vieną ir vakarą sėdėjau savo kampe prie židinio su grifeline lentele su didžiausiom pastangom kūriau laišką Džo. Ko

 

gero, jau buvo praėję daugiau kaip metai nuo anos medžioklės pelkėse, nes buvo žiema ir gerokai šalo. Dėl tikrumo pasidėjęs tarp kojų elementorių, per kokią valandą ar dvi šiaip taip sukurpiau gerokai sutepliot sutepliotą ą laišką: Sveikas givas Džo kaip tu giveni aš greitai tikreusei galesiu tave mokiti ir tada mus bus labai smagu ir kai aš busiu tavo pomeistris Džo tai mes givensim Džo kaip inkstai taukose pipas Bendrauti su Džo laiškais nebuvo jokios būtinybės, nes jis sėdėjo šalia manęs ir buvome vieni du. Bet aš padaviau jam šį rašytinį komunikatą (grifelinę lentelę) iš rankų į rankas, ir Džo paėmė jį kaip didžiausios erudicijos stebuklą. – Čia tai bent Pipas, klausyk, vyruti! – sušuko Džo, išplėtęs savo mėlynas akis. – Taigi tu jau tikras mokslinčius, ką? – Kur ten, baik, – pasakiau, žiūrėdamas į lentelę jo rankose ir nuogąstaudamas, kad raidės labai jau nelygios. – Nagi štai tavo parašyta D, – tarė Džo, – o toliau Ž, o dar toliau O! Ir kokios dailios! O iš jų išeina Džo, Pipai! Neprisimenu, kad Džo ką nors kada būtų skaitęs, be šito  vienskiemenio ienskiemenio žodžio, o kai praėjusį sekmadienį bažnyčioje netyčia atverčiau giesmyną aukštyn kojomis, tai Džo šalia manęs dėl to buvo visiškai ramus. Nusprendęs tučtuojau pat išsiaiškinti, ar turėsiu pradėti Džo mokslus nuo pat pradžios, pasakiau: –– Sakai, Aha! Bet tu skaityk toliau, Pipai?toliau, – tarė Džo. Džo, lėtai ir įdėmiai slinkdamas slinkdamas per lentelę žvilgsniu. – Viena, dvi, trys. Taigi čia trys D, trys Ž ir trys O, vadinasi, laiške trys Džo, Pipai!  Aš pasilenkiau prie jo ir braukdamas pirštu perskaičiau  visą laišką. – Čia tai bent! – pasakė Džo, kai aš baigiau. – Tu tikras mokslinčius, dievaži! – Kaip tu rašai „Gardžeris“, Džo? – paklausiau jį kaip mokytojas, bet kiek nedrąsiai. –– Bet Aš jotuvisai nerašau,kad – atsakė įsivaizduok, rašai.Džo.

 

– Tokio dalyko neįmanoma įsivaizduoti, – tarė Džo. – Nors skaityti aš labai mėgstu. – Tikrai, Džo? – La-abai. Duok man gerą knygą arba gerą laikraštį, pasodink prie geros ugnelės, tai daugiau nieko nereikia. Oho, brolyti! – Jis pasitrynė delnais kelius ir mįslingai tarė: – Kai pamatai D, paskui Ž, o paskui O ir kai iš tų raidžių išeina Džo... nieko nėra įdomesnio už skaitymą. Iš šitų žodžių padariau išvadą, kad Džo išsilavinimas, kaip ir garo panaudojimas, dar tebėra kūdikystės stadijos. Tęsdamas tą temą, paklausiau: – Ar tu nėjai į mokyklą, Džo, kai buvai toks mažas kaip aš? – Nėjau, Pipai. – O kodėl nėjai, Džo, kai buvai mažas? – Gerai, Pipai, – tarė Džo paėmęs žarsteklį ir, kaip visada susimąstymo valandėlėmis, pradėjęs juo lėtai knebinėti žarijas. – Aš tau pasakysiu kodėl. Mano tėvas, Pipai, buvo mėgėjas išgerti, o kai padaugindavo, tai be jokio gailesčio pradėdavo mušti mano motiną. O mane tvatindavo taip, kaip niekad nebuvo tvatinęs priekalo su kūju. Tu klausaisi, supranti, Pipai? – Taip, Džo. – Dėl to mudu su mama kelis kartus buvom pabėgę nuo tėvo, mama susiranda kokio darbo ir pasako: „Džo, – sako ji, –irna dabarį tu, vaikeli,Bet, ačiūžinai, Dievui, gausi bent kiek mokslo“, nuveda mokyklą. mano tėvas buvo tokios geros– širdies, niekaip be mūsų negalėjo gyventi. Ateina pasitelkęs didžiausią pulką prie durų, kur mes gyvenam, ir sukelia tokį triukšmą, kad šeimininkai nebenori turėti su mumis jokių reikalų ir atiduoda mus jam. Tada jis parsiveda mus namo ir  vėl tvatina. O tas, supranti, Pipai, – tarė Džo, liovęsis mįslingai kapstyti ugnį ir žvelgdamas man į veidą, – kaip tik  ir kliudė mano mokslams. – Žinoma, vargšas Džo! – Nors atsimink, Pipai, – tarė Džo, porą sykių griežtai barkštelėjęs žarstekliu į groteles, – prišnekėti galima daug

 

ko, bet ir teisybės reikia žiūrėti, o teisybė yra ta, kad mano tėvas tikrai buvo geros širdies žmogus, ar supranti?  Aš to nesupratau, nesupratau, bet jam nesakiau. nesakiau. – O kaipgi! – dėstė toliau Džo. – Jeigu nori, kad puodas  virtų, Pipai, tai tai kažkas turi ir u ugnį gnį kurstyti, ar ne? Šitą aš suvokiau, todėl taip ir pasakiau. – Todėl, supranti, tėvas ir nesipriešino, kad imčiausi darbo. Ir aš stojau prie to paties, ką darau iki šiol ir ką tada darė jis, jeigu būtų daręs rimtai, bet dėl manęs, Pipai, gali būti ramus – aš dirbau kaip reikiant. Greitai jau galėjau išlaikyti jį patį ir išlaikiau iki pat tos dienos, kai trenkė popleksijos priepuolis ir jis iškeliavo į aną pasaulį. Ir ant akmens aš jam norėjau iškalti šitaip: „Nors ir išklydęs ne sykį iš kelio doros, atmink, praeivi, širdies jis buvo geros.“ Džo padeklamavo savo dvieilį su tokiu pasididžiavimu ir taip susikaupęs bei sklandžiai, kad aš paklausiau, ar tik jis ne pats jį sugalvojo. – Aš sugalvojau, – atsakė Džo, – pats vienas. Per kelias sekundes. Panašiai kaip pasagą vienu smūgiu būčiau nukalęs. Dar niekada gyvenime nebuvau taip nustebęs, kad turiu tokią galvą, nė pats negalėjau patikėti, kad čia tikrai mano sugalvota. Taigi, sakau tau, Pipai, norėjau iškaldinti šitaip ant akmens, bet poezija kainuoja pinigą, kalk kaip nori, didelėm ar mažom raidelytėm, – todėl taip ir liko be nieko. uk laidotuvėms nemažai sueina, oir kas liko, buvo reikalinga motinai.irgi Tiek ji tos sveikatos beturėjo, visai pasiligojusi buvo. Ne ką ilgiau už jį, vargšelė, tepagyveno, greitai ir pati atgulė poilsio. Mėlynos Džo akys ėmė blizgėti, jis iš pradžių patrynė vieną, paskui kitą, ir darė tai baisiai nevykusiai bei nepatogiai – su apvaliu bumbulu ant žarsteklio galo. – O koks vienam gyvenimas, – kalbėjo Džo, – tada ir susipažinau su tavo seseria. Ir žinai, Pipai, – Džo įdėmiai pažvelgė į mane, lyg žinodamas, kad nesutiksiu su jo žodžiais, – tavo sesuo yra visai šauni moteriškė.  Aš tuo, žinoma, žinoma, abejojau, ta tad d beliko nukrei nukreipti pti akis į ugnį ugnį..

 

– Nesvarbu, ką apie tą dalyką šneka giminė ar ką šneka kaimas, bet tavo sesuo, Pipai, – Džo sulig kiekvienu žodžiu ėmė trinksėti žarstekliu į groteles, – yra... visai... šauni... moteriškė. Nesugalvojęs Nesugalvoj ęs nieko geresnio, atsakiau: – Aš labai džiaugiuos džiaugiuosi, i, kad tu taip manai, Džo. – Ir aš džiaugiuosi, – tučtuojau atsakė Džo, – tikrai džiaugiuosi, kad taip manau, Pipai. O kad kiek raudona ar kaulų kur per daug išsikišę, tai ar tas man taip jau svarbu?  Aš giliamint giliamintiškai iškai pasakiau, kad jei jau jam nesvarbu, tai kitiems juo labiau. – Žinoma! – sutiko Džo. – Gryna teisybė. Gerai sakai,  vaikine! Kai aš susipažinau su tavo seseria, pirmiausia išgirdau, kaip ji savo rankomis auklėja tave. Visi ją už tą dalyką labai gyrė, ir aš tą patį su visais sakiau. O jau tu, – pridūrė Džo su tokia mina, lyg kalbėtų apie kokį bjaurių bjauriausią daiktą, – jeigu tu būtum matęs, koks tada buvai mažas, nugeibęs ir menkas, tai net nežinau, ką būtum apie save pagalvojęs. Ne itin patenkintas tokiu vertinimu, pasakiau: – Kam čia apie mane šnekėti, Džo. – Bet kaip tik apie tave ir šnekėjom tada, Pipai, – atsakė jis švelniai ir paprastai. – Kai pasisiūliau tavo seseriai būti gyvenimo draugu, nueiti prie altoriaus ir, kada panorės, persikraustyti pas Tegu mane,Viešpats tai taip laimina ir pasakiau jai: „Irvaikelį, atsivesk – tą vargšą vaikelį. tą vargšą pasakiau tavo seseriai, – jam tikrai atsiras vietos pas mane.“  Aš apsiverkiau, ėmiau prašyti atleidimo ir apsikabinau Džo už kaklo, o jis numetė žarsteklį, irgi apsikabino mane ir pasakė: – Juk mudu patys geriausi draugai, ar ne, Pipai? Neverk,  vaikine! Po šio mažo nukrypimo Džo užbaigė: – Na matai, Pipai, štai mudu ir gyvenam sau! O ką – neblogai gyvenam, ar ne? Na, o kai tu pradėsi mane palengva mokyti, Pipai (bet žinai, iš anksto galiu tau

 

pasakyti, kad mokslui esu baisiai bukas), tai tavo sesuo  verčiau tegu nežino, ką čia sugalvojom sugalvojom.. Tą mudu turime padaryti... kaip čia pasakius... patyliukais. O kodėl patyliukais? Aš tau tuojau pasakysiu, Pipai.  Jis vėl pasiėmė žarsteklį, žarsteklį, be kurio tikriausiai nebūtų galėjęs aiškiai reikšti minčių. – Tavo sesuo yra labai linkusi prie valdžios. – Linkusi prie valdžios, Džo? – Aš sutrikau, nes galvoje šmėkštelėjo miglota mintis (ir, deja, turiu pripažinti, viltis), kad mano sesuo susidėjo su kokiu valdininku mūsų kaime ar gretimam mieste ir Džo su ja žada skirtis. – Linkusi prie valdžios, – tarė Džo. – Tiksliau sakant, mėgsta valdyti tave ir mane. – A-a! – Ir nelabai bus patenkinta, jeigu namuose atsiras mokslinčių, – paaiškino Džo. – Ir dar labiau bus nepatenkinta, jeigu tas mokslinčius būsiu aš, nes tada galėčiau sukilti. Na kaip koks maištininkas, supranti?  Aš jau buvau bepradedąs imti klausinėti ir spėjau ištarti pirmą „kodėl“, bet Džo sustabdė mane. – Palauk. Aš žinau, ką tu sakysi, Pipai, bet palauk! Nesiginčysiu – tavo sesuo retkarčiais tikrai engia mudu. Nesiginčysiu – kartais ji mudviem ir per ausį užmeta, ir po padu mėgsta primygti. O kai tavo sesuo pradeda dūkti, – Džo pritylino balsą Erodas. ir apsidairė, – tai irgi nesiginčysiu – ji pasidaro tikras Džo tą žodį ištarė taip, lyg jis viduryje turėtų mažiausiai dešimtį didžiųjų R. – Tai kodėl aš nemaištauju? Tu to norėjai paklausti, kai aš tave nutraukiau, ar ne, Pipai? – Taip, Džo. – Matai, – tarė Džo, perimdamas žarsteklį žarsteklį į kairę ranką, kad galėtų pasipešioti žandeną, ir tokiais momentais, kai imdavosi šios ramios veiklos, nieko gero iš jo nelaukdavau. – Matai, tavo sesuo yra labai galvota. Tikrai galvota. – Kas tai yra? – paklausiau, vildamasis įvaryti jį į kampą.

 

Bet Džo atsakyti buvo pasiruošęs kur kas geriau, negu aš tikėjausi, ir įrėmęs į mane žvilgsnį, užkirto kelią visoms diskusijoms atsakymu: – Ji tokia. O aš nesu toks, – užbaigė Džo, nusisukęs nuo manęs ir vėl ėmęsis žandenos. – O galų gale, Pipai, – ir šitą dalyką aš tau noriu pasakyti labai rimtai, vyruti, – aš tiek  prisižiūrėjau į savo vargšę motiną, tiek moteriškė vargo, plūkėsi iki devinto prakaito, nuo pat jaunystės iki grabo lentos šviesesnės dienos nematė, kad dabar baisiau už viską bijau, kad tik kaip nors nenuskriausčiau moteriškės. Tegu au verčiau kitą kartą ir sau pačiam blogiau pasidarysiu ar mažiau turėsiu. Žinoma, daug geriau būtų, jeigu viskas tektų man vienam, Pipai, jeigu tu nežinotum, kas yra Kuteklis,  vyruti, jeigu aš galėčiau viską prisiimti sau, bet čia jau prieš  vėją nepapūsi, brolyti, kaip jau yra, taip yra, Pipai, tu jau neimk į galvą tų blogumų. Nors ir buvau jaunas, nuo to vakaro dar labiau ėmiau žavėtis Džo. Jau ir iki tol mudu buvome draugai, bet po to, kai vėliau ramiai sėdėdavau, žiūrėdavau į Džo ir galvodavau apie jį, tai jausdavau ir aiškiai suprasdavau, kad širdyje tikrai gerbiu jį. – Bet klausyk, – tarė Džo stodamasis pakurstyti ugnies, – laikrodis jau taisosi mušti aštuonias, o jos dar vis nėra namie! Ar tik nebus dėdės Pamblčuko kumelė priekine koja pataikiusi ant ledo ir parklupusi? Mano sesuo turgadieniais kartais važiuodavo su dėde Pamblčuku padėti jam nusipirkti namams reikalingų daiktų bei produktų, ir tam būdavo reikalinga moteriška nuovoka; mat dėdė Pamblčukas buvo senbernis ir tarnaite nepasitikėjo. Šiandien kaip tik buvo turgadienis ir sesuo su uo išvažiavusi į vieną tokių kelionių. Džo pakurstė ugnį, pašlavė grindis, paskui nuėjo prie durų pasiklausyti, ar neišgirs fajetono. Vakaras buvo giedras ir šaltas, pūtė stiprus vėjas, viskas baltavo nuo šerkšno. Pagalvojau, kad nakvoti pelkėse šiąnakt būtų tolygu mirčiai. Tada pažvelgiau į žvaigždes ir ėmiau vaizduotis, kaip būtų

 

baisu stingstančiam ir mirštančiam žiūrėti į jas ir visoje toje žibančioje gausybėje nematyti jokios pagalbos nei pasigailėjimo. – Štai ir parvažiuoja, – tarė Džo. – Atrodo, kad visas šimtas  varpelių! Geležinės pasagos į kietą kelią skambėjo gana melodingai, mat kumelė bėgo kur kas žvalesne risčia negu paprastai. Mudu tuojau išnešėme kėdę, kad mano seseriai būtų patogiau išlipti, pamaišėme ugnį, kad jie iš tolo pamatytų šviesą lange, paskutinį kartą apžvelgėme virtuvę, ar viskas savo vietose. Kol baigėme tuos pasiruošimus, jie privažiavo, apsimuturiavę iki pat pakaušių. Pirmoji išlipo sesuo, dėdė Pamblčukas uždengė gūnia kumelę, ir netrukus visi buvome  virtuvėje, atsinešę su savim tiek šalčio, kad, rodėsi, net židinys nuo jo atvėso. – Nagi, – tarė mano sesuo susijaudinusi, paskubom nusiplėšusi šaliką ir atmetusi už nugaros skrybėlaitę, kuri pakibo ant virvutės, – jeigu šitas vaikas ir šįvakar nebus dėkingas, tai jau niekada šito iš jo nesulauksim!  Aš vaizdavau tokį dėkingą, koks tik gali būti dėkingas  vaikas, nežinantis, nežinantis, kodėl tur turėtų ėtų toks būti būti.. – Kad ten su juo bent nesicackintų, – pasakė sesuo. – Aš dėl to gerokai bijau. – Ji ne iš tokių, mieloji, – pasakė ponas Pamblčukas. – Ji tuos išmano.į Džo, lūpomis ir antakiais klausdamas:  Ji? dalykus Aš pažvelgiau „Ji?“ Džo žiūrėjo į mane, lūpomis ir savo antakiais taip pat klausdamas: „Ji?“ Kai mano sesuo pamatė šitą jo mimiką, Džo, kaip įpratęs tokiais atvejais, taikiai atgaliu delnu persibraukė per nosį ir pažvelgė į ją. – Na? – priekabiai paklausė jį sesuo. – Ko spoksai? Bene namie gaisras? – Kas yra tas asmuo, – mandagiai paklausė Džo, – kurį tu  vadini „ji“? „ji“? – Ji ir yra ji, ar ne? – tarė mano sesuo. – Nebent ponią Hevišem pavadintum „jis“. Bet net ir tu kažin ar sugebėtum

 

tiek nusišnekėti. – Ta, kuri mūsų mieste? – paklausė Džo. – O kur kitur, gal mūsų kaime? – atrėžė mano sesuo. – Ji nori, kad šitas vaikas ateitų pas ją žaisti. Ir jis, žinoma, eis ten. Ir, žinoma, žais, – pasakė mano sesuo, purtydama galvą ir tuo lyg ragindama mane būti kuo žvalesnį bei mitresnį.  Aš buvau girdėjęs apie ponią Hevišem, gyvenančią mieste,  visi daug mylių aplinkui buvo girdėję apie ponią Hevišem ir žinojo, kad tai nepaprastai turtinga ir liūdna ponia, gyvenanti atsiskyrėlės gyvenimą dideliuose ir niūriuose namuose, užbarikaduotuose užbarikaduotu ose nuo plėšikų. – Čia tai bent! – pritrenktas tarė Džo. – Įdomu, iš kur ji pažįsta Pipą! – Mulki! – sušuko mano sesuo. – O kas tau sakė, kad ji jį pažįsta? – Juk kažkas čia sakė, – vėl mandagiai priminė Džo, – kad ji prašė, jog jis ateitų pas ją žaisti. – O gal ji tiesiog paklausė dėdę Pamblčuką, ar jis kartais nepažįsta kokio berniuko, kuris galėtų ateiti pas ją pažaisti? O kodėl dėdė Pamblčukas negali būti jos nuomininkas ir negali kartais – tarkim, sykį per tris mėnesius ar pusmetį, bet čia ne tavo proto reikalas – negali kartais užeiti pas ją užmokėti nuomos? Tai kodėl ji negalėjo ir paklausti dėdę Pamblčuką, ar jis nepažįsta berniuko, kuris ateitų pas ją pažaisti? Ir ar negalėjo dėdė Pamblčukas, visadagal mums toks dėmesingas ir rūpestingas, – nors tu,kuris Džozefai, taip ir nemanai, – pridūrė ji tokiu priekaištingu balsu, lyg Džo būtų pats beširdiškiausias sūnėnas, – užsiminti apie šitą  vaiką, kuris štai stovi čia ir muistosi, muistosi, – nors galiu prisiekti, kad tikrai to nedariau, – juoba kad nuo pat lopšio sėdi man ant sprando? – Puiku! – sušuko dėdė Pamblčukas. – Šauniai skamba! Sklandžiai! Tikrai. Dabar tu, Džozefai, žinai visą tiesą. – Ne, Džozefai, – tarė mano sesuo vis dar priekaištingai, o Džo lyg atsiprašydamas persibraukė atgaliu delnu per nosį, – tu žinai, – nors pats to gal ir nesupranti, – dar ne visą tiesą.

 

Gal tau ir atrodo, kad žinai, bet iš tikro tai visai ne, Džozefai. Nes tu nežinai, kad dėdė Pamblčukas supranta, jog šito vaiko likimą gali nulemti pirmasis apsilankymas pas ponią Hevišem, ir pasisiūlė šįvakar pat savo fajetonu nuvežti jį į miestą, pernakvindinti, o rytoj rytą savo rankomis įteikti jį poniai Hevišem. O Viešpatie mieliausias, – sušuko mano sesuo, staiga iš nevilties nubloškusi skrybėlę, – stoviu čia kaip kvaila ir kalbuosi su dviem pusgalviais, dėdė Pamblčukas laukia, kumelė už durų styro, o vaikas apskretęs purvais nuo pat viršugalvio iki kulnų! Sulig tais žodžiais ji puolė ant manęs lyg erelis ant ėriuko ir mano veidas buvo palenktas prie medinio dubens, galva pakišta po čiaupu, paskui tol muilinta, trinta, šluostyta, daužyta, draskyta, kedenta, kol galop vos neapsvaigau. (Ta proga galiu pridurti, jog turbūt niekas pasauly geriau nežino, ką reiškia, kai per žmogaus veidą energingai braukoma  vestuviniu estuviniu žiedu.) Kai mano plovimas buvo užbaigtas, buvau apvilktas švariais ir baisiai šiurkščiais baltiniais, panašiais į atgailautoju atgailautojuii skirtą ašutinę, o paskui įspraustas į ankštą ir baisų savo kostiumą. Tada buvau įteiktas dėdei Pamblčukui, kuris oficialiai lyg koks šerifas priėmė mane ir išrėžė kalbą, kurią, žinojau, tiesiog nekantravo pasakyti: – Vaike, būk amžinai dėkingas savo geradariams, bet ypač tiems, kurie išauklėjo tave savomis rankomis! – Sudie, Džo! – Telaimina tave Viešpats, Pipai, vaikine tu mano! Iki tol su juo niekad nebuvau išsiskyręs, ir nežinia, ar nuo ausmų antplūdžio, ar nuo muilo akyse, bet iš pradžių, sėdėdamas fajetone, net žvaigždžių nemačiau. Tik vėliau jos  viena po kitos palengva pasirodė, nors nuo to nė kiek  nepaaiškėjo nei kodėl aš turiu žaisti pas ponią Hevišem, nei ką ten man reikės žaisti.  

 

8 SKYRIUS

Pono Pamblčuko būstas Turgaus gatvėje netoli turgaus kvepėjo juodaisiais pipirais ir miltais, kaip ir dera grūdų ir sėklų pirklio būstui. Man savo pasirodė, kad jisturėdamas privalėtų būti labai laimingas žmogus, krautuvėje tiek  daug mažų stalčiukų; kyštelėjęs nosį į vieną kitą žemiau esantį, viduje pamačiau perrištus vyniojamojo popieriaus paketėlius ir pagalvojau, ar tos gėlių sėklos ir svogūnėliai netrokšta vieną gražią dieną išsiveržti iš tų kalėjimų ir pražysti. Ši mintis man kilo anksti rytą. O vakare atvažiavus aš buvau tučtuojau paguldytas mansardoje su nuolaidžiu stogu, kuris prie mano lovos buvo taip žemai, kad pagalvojau, jog čerpės yra gal tik per kokią pėdą nuo mano antakių. Tą patį ankstų rytą aš suvokiau tam tikrą bendrumą tarp sėklų ir  velveto kelnių. Kaip tik tokias nešiojo ponas Pamblčukas Pamblčukas ir jo pardavėjas; ir tos velvetinės kelnės išvaizda bei kvapu buvo tokios artimos sėkloms, o sėklų išvaizda bei kvapas tokie artimi toms kelnėms, kad man viskas susipynė į krūvą. Dar pastebėjau, kad svarbiausias pono Pamblčuko darbas, ko gero, yra žiūrėti kitapus gatvės į balnių, kuris, savo ruožtu, darbuojasi dirsčiodamas į račių, o šis, susikišęs rankas į kišenes, spokso į kirpėją, kuris, sunėręs rankas ant krūtinės, dėbso į bakalėjininką, kuris stovi savo tarpdury ir žiovaudamas žiūri į vaistininką. Ir tik laikrodininkas – nuolat palinkęs prie stalo ir pro didinamąjį stiklą akyse tyrinėjantis laikrodžius ir pats ne mažiau tyrinėjamas frakuotų džentelmenų pro vitrinos stiklą – atrodė vienintelis žmogus Turgaus gatvėje, kurio verslui reikia sukaupti dėmesį. Mudu su ponu Pamblčuku papusryčiavome papusryčiavome aštuntą valandą svetainėje už parduotuvės, o pardavėjas išgėrė savo didelį puodą arbatos su sviestu aptepta duona ant žirnių maišo palei duris. Ponas Pamblčukas man pasirodė gana prastas kompanionas prie stalo. Negana to, kad jis buvo apsėstas

 

mano sesers įsitikinimo, jog maitinti mane reikia kaip kokį paskutinį kankinį, negana to, kad stengėsi duoti man kuo daugiau plutų ir kuo mažiau sviesto, o į pieną įpylė tiek šalto  vandens, kad verčiau pieno būtų visai nedavęs, taigi negana  viso to, jo pokalbis buvo vien aritmetika. Kai aš mandagiai palinkėjau labo ryto, jis paklausė: – Kiek bus septyniskart devyni, vaikeli? Kaipgi aš galėjau atsakyti šitaip netikėtai užkluptas, svetimuose namuose, tuščiu pilvu! Buvau tikrai alkanas, bet nespėjus man praryti pirmo trupinio, jis apipylė mane aritmetiniais uždaviniais, kurie nesiliovė iki pat pusryčių galo. – Septyniskart keturi? Kartdu? O kartaštuoni? O šeši? O du? O dešimt? Ir taip toliau. kurį skaičių, spėdavau atsikąsti kąsnį Sudorojęs ar prarytivieną gurkšnelį ir tuoj aš patvos išgirsdavau kitą, o jis sau sėdėjo atsilošęs ir patenkintas be jokių spėliojimo rūpesčių ir lyg koks paskutinis ėdrūnas (tebus man atleista už tokį pasakymą) kirto kumpį su bandelėmis. bandelėmis. Todėl labai apsidžiaugiau, kai atėjo dešimta valanda ir išvažiavome pas ponią Hevišem; nors jaučiausi anaiptol ne ramus, kai pagalvodavau, kaip reikės įžengti į tos damos  valdas. Per penkiolika minučių privažiavome privažiavome ponios Hevišem namus, kurie buvo iš senų plytų, apleisti, su daugybe grotų. Kai kurie buvo užmūryti, iš atvirųjų  geležinių visi apatiniame aukšte sulangai aprūdijusiomis grotomis. Prieš namą buvo kiemas, irgi aptvertas geležine tvora, todėl paskambinę prie vartų varpeliu turėjome laukti, kol kas nors išeis atidaryti. Kol laukėme, aš kyštelėjau vidun galvą (net tada ponas Pamblčukas paklausė: „O keturiolika?“, bet aš apsimečiau neišgirdęs) ir pamačiau, kad palei namą yra didelė alaus darykla, nors alus joje nebuvo daromas, ir atrodo, jau labai seniai.  Atsidarė langas langas ir skardus balsas paklausė: paklausė: – Kokia pavardė? Mano vadovas atsakė:

 

– Pamblčukas. – Teisingai, – atsiliepė balsas. Langas buvo uždarytas, ir netrukus per kiemą su raktais rankoje atėjo jauna mergina. – Štai, – pasakė ponas Pamblčukas, – jis yra Pipas. – Jo vardas Pipas, ar ne? – pasitikslino mergina, kuri buvo labai graži ir, atrodo, labai išdidi. – Prašau vidun, Pipai. Ponas Pamblčukas buvo beeinąs kartu, bet atsimušė į uždarytus vartelius. – Oi! – šūktelėjo ji. – Jūs norėtumėt pasimatyti su ponia Hevišem? – Jei ponia Hevišem norėtų pasimatyti su manimi, – atsakė sutrikęs Pamblčukas. – A-a, – tarė mergina, – bet, žinot, ji nenori.  Ji tuos žodžius pasakė taip tvirtai ir galutinai, kad ponas Pamblčukas, nors ir užgautas, nedrįso priešintis. Jis –tik  rūsčiai pažvelgė į mane – lyg būčiau kuo jam nusikaltęs! ir nuėjo, priekaištingai taręs: – Vaike! Tegu tavo elgesys čionai nepadaro gėdos tiems, kurie tave išauklėjo savomis rankomis! Man dingtelėjo, kad jis dar sugrįš ir pro vartus paklaus: „O šešiolika?“ Bet taip neatsitiko. Mano jaunoji vedlė užrakino vartus, ir mudu nuėjome per kiemą. Jis buvo išgrįstas ir švarus, bet tarp akmenų visur kyšojo žolė. Į alaus daryklą vedė siauras šaligatvis, mediniai os vartaituščias buvo iratviri, visos durys taip kad pat iratlapos, pastatas nenaudojamas. Atrodė, vėjas čiavisas yra šaltesnis negu už vartų – jis šaižiai švilpavo po atvirus daryklos užkaborius lyg pro laivo takelažą jūroje.  Ji pamatė, kur kur aš žiūriu, ir tarė: tarė: – Tu lengvai galėtum išgerti visą tą alų, kuris dabar čia pagaminamas, berniuk. – Man irgi atrodo, kad galėčiau, panele, – pasakiau aš droviai. – Dabar jau verčiau nemėginti čia daryti alaus, nes vis tiek  išeis surūgęs. Kaip tau atrodo, berniuk? – Ko gero, taip, panele.

 

– Tiesą sakant, niekas nemėgino jo daryti, – pridūrė ji, – nes  viskas baigta ir tie namai tol stovės tušti, kol sugrius. O dėl alaus, tai jo ir taip rūsiuose yra tiek, kad užtektų paskandinti  visiems Dvaro Dvaro Rūmams. – Ar taip vadinasi šie namai, panele? – Tai tik vienas iš jų pavadinimų, berniuk. – Vadinasi, jie turi ne vieną pavadinimą, panele? – Turi ir daugiau. Antrasis vardas yra Satis, tai reiškia „Gana“, ar graikiškai, ar lotyniškai, ar hebrajiškai, ar visaip iš karto – man tas pats. – Namai „Gana“, – pasakiau aš. – Įdomus vardas, panele. – Taip, – atsakė ji, – bet to pavadinimo reikšmė platesnė. Duodant tokį vardą, turėta galvoje, kad tas, kas gyvena tuose namuose, nieko daugiau nenori. Matyt, tais laikais žmonės labai lengvai pasitenkindavo. Na, bet negaiškim, berniuk, eime. Nors ji taip dažnai vadino mane „berniuku“ ir taip atsainiai, kad skambėjo anaiptol ne svetingai, pati buvo maždaug mano amžiaus. Žinoma, būdama mergaitė, ji atrodė gerokai vyresnė už mane, be to, buvo graži ir savimi pasitikinti ir žiūrėjo į mane su tokia panieka, lyg būtų dvidešimt vienų metų amžiaus ir dar karalienė. Įėjome į namus pro šonines duris – ant fasadinių durų kabėjo dvi grandinės – ir pirmiausia pastebėjau, kad koridoriuje yra visiškai ir ji ten degančią žvakę. Mergaitė paėmėtamsu tą žvakę ir turi mespalikusi nuėjome toliau koridoriumi, paskui užlipome laiptais aukštyn, bet ir ten buvo taip pat tamsu, kelią švietė tik žvakė. Pagaliau priėjome vieno kambario kambario duris, ir ji pasakė: – Prašau.  Aš daugiau iš susidrovėjim susidrovėjimo o negu iš mandagumo mandagumo pasakiau pasakiau:: – Tik po jūsų, panele.  Ji į tai atsakė: atsakė: – Nebūk juokingas, berniuk, aš čia neisiu. – Ir su paniekos kupinu veidu nuėjo šalin, nusinešdama – ir tai buvo blogiausia – žvakę.

 

 Jaučiausi labai nepatogiai, beveik išsigandau. Bet kadangi nieko daugiau nebeliko kaip tik pasibelsti į tas duris, aš taip ir padariau ir išgirdau kvietimą. Įžengęs vidun, pasijutau besąs gražiame dideliame kambaryje, gerai apšviestame  vaškinių žvakių. Jame nebuvo nė spindulio spindul io dienos šviesos. Iš baldų nusprendžiau, kad tai persirengimo kambarys, nors daugelio tų baldų forma ir paskirtis tada man atrodė visai nepažįstamos. Labiausiai į akis krito medžiaga apmuštas stalas su paauksuotu veidrodžiu, ir aš iš karto susivokiau, og tai t ai yra yr a k kilmingos ilmingos moteriškės tualetinis stalas. Nesu tikras, ar būčiau tai supratęs taip greit, jei prie stalo nebūtų sėdėjusi ir pati kilminga moteriškė. Ji sėdėjo fotelyje, pasidėjusi ant to stalo ranką ir parėmusi ja smakrą, ir tai buvo pati keisčiausia moteris iš visų mano matytų ir, ko gero, matysimų.  Apsirengusi ji buvo prabangiai – satinu, nėriniais, šilkais – ir viskas baltos spalvos. Batai irgi balti. Be to, ji buvo su ilgu baltu vualiu, plaukuose prismaigstyta nuotakos gėlių, tik  patys plaukai buvo žili. Ant kaklo ir rankų žibėjo kažkokie brangakmeniai, dar kiti gulėjo ir žibėjo ant stalo. Buvo matyti keli puspilniai lagaminai, visur primėtyta suknelių, bet ne tokių gražių kaip ta, kurią vilkėjo. Ji buvo dar nebaigusi rengtis, nes avėjo tik vienu batu, – kitas gulėjo ant stalo paleisujosgrandinėle ranką, – vualis irgi buvo nebaigtas laikrodis neužsikabintas, kai kurie tvarkyti, nėriniai, skirti krūtinei papuošti, gulėjo su visa kitokių menkniekių krūva – nosinėmis, pirštinėmis, kažkokiomis gėlėmis, maldaknyge, – suversta ant stalo palei veidrodį.  Visus tuos dalykus pastebėjau anaiptol ne pirmomis akimirkomis, nors, tiesą sakant, ir tomis pirmomis pamačiau daugiau, negu būtų galima tikėtis. Pastebėjau, kad viskas, kas turėjo būti balta, buvo balta, tik labai seniai, o dabar jau stokojo skaistumo, buvo išblukę ir su geltonu atspalviu. Pastebėjau, kad pati nuotaka yra suvytusi kaip ir vestuvinė suknia bei gėlės, o švytėjimas tematyti tik jos įkritusiose

 

akyse. Pastebėjau, kad suknia buvo siūta apvaliai jaunos moters figūrai, o dabartinė figūra, ant kurios ji kabėjo, yra tik kaulai ir oda. Sykį mane buvo nusivedę į mugę pažiūrėti kažkokios vaiduokliškos vaškinės figūros karste,  vaizduojančios aizduojančios nežinau kokį valdžios asmenį. Kitą kartą buvau vienoje senoje bažnytėlėje pelkėse ir mačiau griaučius su sudūlėjusiais prabangiais rūbais, iškastus iš kapo po bažnyčios grindimis. grindimis. Tad dabar man pasirodė, kad ta vaškinė figūra ir griaučiai turi akis, kurios yra gyvos ir žiūri į mane. Norėjosi šaukti, bet neklausė balsas. – Kas čia? – paklausė moteris prie stalo. – Pipas, ponia. – Pipas? – Pono Pamblčuko berniukas, ponia. Atėjau... žaisti. –Kaip Prieik pasižiūrėti į tave.jąEikš artyn. tikarčiau. tada, Duok stovėdamas priešais ir sukdamas į šalį savo akis nuo jos akių, ir ištyrinėjau aplinkinius daiktus, kaip tik tada pamačiau, kad jos laikrodėlis sustojęs be dvidešimties devintą valandą, kad sieninis laikrodis irgi sustojęs be dvidešimties devintą. – Pažiūrėk į mane, – tarė ponia Hevišem. – Ar nebijai moters, kuri nematė saulės nuo tada, kai tu gimei?  Atgailaudamas tgailaudamas turiu prisipažinti prisipažinti,, kad nepabūgau ištarti patį baisiausią melą ir pasakiau: „Ne.“ – Ar tu ką aš čiakairėje liečiu?pusėje. – paklausė ji, uždėjusi abi rankas antžinai, savo krūtinės – Taip, ponia, – atsakiau ir prisiminiau savo kalinį ir jo bičiulį. – Ką aš liečiu? – Savo širdį. – Sužeistą! Tą žodį ji ištarė itin pabrėždama, jos žvilgsnis pasidarė aštrus, veide nušvito keistas, tarsi pagyros nuspalvintas šypsnys. Kiek palaikiusi ten rankas, ji nuleido jas – lėtai, tarsi būtų labai sunkios.

 

– Aš pavargau, – pasakė ponia Hevišem. – Man reikia prasiblaškyti, bet vyrų ir moterų man gana. Žaisk! Manau, kad net ir baisiausiai užsispyręs skaitytojas sutiks, og jos paliepimas nelaimingam berniukui tokiomis aplinkybėmis buvo pats sunkiausias dalykas, kokį tik  įmanoma sugalvoti šiame pasauly. – Kartais man užeina keistų įgeidžių, – paaiškino ji, – ir  vienas tokių įgeidžių yra pasižiūrėti pasižiūrėti,, kaip kas nors žaidžia. Na, greičiau! – Ji nekantriai pajudino dešinės rankos pirštus. – Žaisk, žaisk, žaisk! Iš pradžių, prisiminus sesers grasinimus „aš tau parodysiu“, man šovė galvon desperatiška mintis pasileisti aplink kambarį, mėgdžiojant Pamblčuko kumelaitę. Bet aučiausi taip nejaukiai, kad bemat šio sumanymo atsisakiau, ir toliaupasirodė stovėjau,paprasčiausias spoksodamas į užsispyrimas, ponią Hevišem,nes kuriai tai, matyt, ilgokai žvelgus vienam į kitą, ji paklausė: – Tai gal tu paniurėlis ir užsispyrėlis? – Ne, ponia, man labai gaila jūsų ir aš labai atsiprašau, kad dabar negaliu žaisti. Jeigu jūs apskųsite mane, man teks nuo sesers, todėl jei tik galėčiau, aš žaisčiau, bet man čia viskas taip nauja, taip keista ir taip gražu, ir taip liūdna... – Aš nutilau, išsigandęs, kad nepasakyčiau per daug ar kad gal au pasakiau, ir mudu vėl pažvelgėme vienas į kitą. Prieš vėlsavo prabildama, ji nukreipė žvilgsnį manęs, apžiūrėjo suknelę, paskui tas, kurios buvo nuo ant stalo, ir galiausiai pačią save veidrodyje. – Jam mat čia viskas nauja, – murmėjo ji, – o man taip sena; am taip keista, o man taip pažįstama; ir abiem taip liūdna! Pašauk Estelą. Kadangi ji tebežiūrėjo į savo atspindį, pamaniau, kad kalbasi pati su savimi, ir nieko nedariau. – Pašauk Estelą, – pakartojo ji, dėbtelėjusi į mane. – Tą tu gali padaryti. Pašauk Estelą. Pro duris. Stovėti tamsiame bei paslaptingame nepažįstamo namo koridoriuje ir šaukti paniekos kupiną jauną panelę, kurios nei

 

matai, nei girdi, jaučiant, kad rėkti jos vardą yra baisiausiai familiaru, buvo beveik taip pat baisu kaip įsakymas žaisti. Bet galų gale ji atsiliepė, ir tamsiu koridoriumi lyg žvaigždė ėmė artėti švieselė. Ponia Hevišem pirštu pasikvietė ją prieiti artyn, paėmė nuo stalo brangakmenį ir pridėjusi paklausė, paklausė, kaip jis dera prie jos aunos dailios krūtinės bei prie gražių rudų plaukų. – Vieną dieną, mieloji, jis bus tavo ir tu mokėsi jį nešioti. Nagi pažaiskit su tuo berniuku kortomis, noriu pasižiūrėti. – Su tuo berniuku! Juk jis paprasčiausias kaimo berniukas! Man pasirodė, kad gerai nenugirdau ponios Hevišem atsakymo – toks netikėtas jis man pasirodė. – Na ir kas? Tu gali sužeisti jo širdį. – Ką tu moki žaisti, berniuk? – paklausė Estela be galo a‐ tsainiai. – Nieko kito, tiktai „Kvailį“, panele. – Tai apkvailink jį, – pasakė ponia Hevišem Estelai, ir mudu ėmėme žaisti.   Tada aš pradėjau suprasti, kad viskas kambaryje yra jau seniai sustoję kaip tie abu laikrodžiai. Pastebėjau, kad ponia Hevišem padėjo brangakmenį tiksliai ton vieton, iš kurios jį paėmė. Kol Estela dalino kortas, aš dar sykį dirstelėjau į stalą ir pastebėjau, jog batas, kadaise baltas, o dabar geltonas, yratoniekada nenešiotas.kad Žvilgtelėjau į koją, ant kurios trūko bato, ir pamačiau, šilkinė kojinė ant jos, kadaise balta, o dabar geltona, yra visa suplyšusi. Ir jeigu ne tas jausmas, kad viskas čia sustoję, kad visi blyškūs sutrūniję daiktai yra sustingę, tai gal ir išblukusi nuotakos suknia ant sunykusio kūno nebūtų buvusi taip panaši į šarvojimo apdarą, o ilgas vualis – į įkapes. Kol mes žaidėme kortomis, ponia taip ir sėdėjo kaip koks lavonas, o jos suknios klostės bei apsiuvai atrodė panašūs į šiurkštų popierių. Tuo metu aš dar nežinojau, jog kartais atrandama senovėje palaidotų kūnų, kurie vos paliesti subyra į dulkes, bet po to dažnai pagalvodavau, kad ši ponia nuo

 

natūralios dienos šviesos tikriausiai būtų pavirtusi pelenais. – Šitas berniukas valetą vadina žemuku! – niekinamai tarė Estela, nepasibaigus pirmai partijai. – O kokios šiurkščios jo rankos. Ir tokie dideli batai. Iki tol niekad nebuvau gėdijęsis savo rankų, bet dabar ir pačiam ėmė atrodyti, kad jos nevykusios. Jos panieka man buvo tokia stipri, kad lyg koks užkratas persidavė ir man pačiam. Partiją laimėjo ji, ir dalinti ėmiau aš. Dalindamas suklydau, ir nieko nuostabaus, nes žinojau, kad ji tik ir laukia, kol ką padarysiu negerai. Tada ji pareiškė, kad aš esu kvailas, negrabus kaimo berniukas. – Tu jai nieko nesakai, – tarė ponia Hevišem, pažvelgusi į mane. – Ji tave vadina visokiais bjauriais vardais, o tu jai nieko nesakai. Ką tu– išlemenau. apie ją manai? – Nenoriu sakyti, – Pasakyk man į ausį, – tarė ponia Hevišem pasilenkusi. pasilenkusi. – Man atrodo, kad ji labai išdidi, – sušnibždėjau. – O dar kokia? – Man atrodo, kad ji yra labai graži. – Kokia dar? – Man atrodo, kad ji labai užgauli. (Tuo metu Estela su didžiausiu pasibjaurėjimu žiūrėjo į mane.) – Kas dar? –– Ir Ašniekada noriu eiti namo. nepamatyti jos, nors ji tokia graži? daugiau – Nežinau, ar nenoriu jos daugiau pamatyti, bet dabar noriu eiti namo. – Greitai galėsi eiti, – garsiai pasakė ponia Hevišem. – Tik  pabaikit žaisti.  Jei ne tas vienas silpnas šypsnys pradžioje, būčiau beveik  tikras, kad ponios Hevišem veidas nesugeba šypsotis. Jis buvo įgavęs budrią ir mąslią išraišką – matyt, tada, kai viskas aplink ją sustojo – ir atrodė, kad niekas nebegali jo atgaivinti. os krūtinė buvo įdubusi, pečiai pakumpę, balsas prikimęs, ji kalbėjo tyliai, lyg iš kapo, žodžiu, atrodė, kad ji visa – ir

 

kūnas, ir siela, ir vidus, ir išorė – sugniuždyta kažkokio triuškinančio smūgio. Pabaigus žaisti su Estela partiją ir vėl tapau kvailiu. Estela numetė savo kortas ant stalo, tarsi niekintų jas už tai, kad jos surinktos iš manęs. – Kada vėl pamatysiu tave čia? – tarė ponia Hevišem. – Nagi pagalvokim. Buvau beprimenąs jai, kad šiandien yra trečiadienis, bet ji nutildė mane tuo pačiu dešinės rankos pirštų judesiu. – Gana, gana! Aš nepripažįstu jokių savaitės dienų. Ir jokių mėnesių. Ateik vėl po šešių dienų. Supratai? – Taip, ponia. – Estela, išlydėk jį. Duok jam ko nors užvalgyti, tegu pavaikšto aplink ir pasidairo. Eik, Pipai. Nuėjau paskui žvakę kaip buvaudurų atėjęs, ir ji pastatė ją ten, iš kur paėmė. Koltaip, ji neatidarė į lauką, kažkaip nejučia buvau nusiteikęs, kad jau yra naktis. Užplūdusi dienos šviesa tiesiog apstulbino mane, pasijutau taip, lyg tame keistame kambary prie žvakės būčiau praleidęs daugelį  valandų. – Tu palauksi čia, berniuk, – pasakė Estela ir įėjusi uždarė duris. Pasinaudodamas proga, kad esu kieme vienas, apžiūrėjau savo šiurkščias rankas ir prastus batus. Ir nuomonė apie tuos daiktus buvo ne itin gera. Anksčiau jie man visai kliuviniai. nerūpėjo, Nusprendžiau o dabar atrodė kaip nereikalingi paklausti Džo,vulgarūs, kodėl jis išmokė mane vadinti tas kortas žemukais, kai privalu jas  vadinti valetais. Panorau, kad Džo būtų gavęs geresnį išsilavinimą, išsilavini mą, tada ir aš būčiau kitoks.  Ji sugrįžo ir atnešė duonos su mėsa bei nedidelį puodelį alaus. Puodelį padėjo ant kiemo grindinio, o duoną su mėsa padavė nežiūrėdama į mane ir taip abejingai, lyg būčiau koks nusikaltęs šuo. Jaučiausi taip pažemintas, įžeistas, įskaudintas, užgautas, supykęs ir taip krimtausi, – niekaip negaliu rasti tai kančiai žodžio, vienas Dievas težino, kaip ją pavadinti, – kad akyse pradėjo tvenktis ašaros. Kaip tik tą

 

akimirką mergaitė pažvelgė į mane, apimta pasigėrėjimo, kad tų ašarų priežastis yra ji. Tik tai ir suteikė man jėgų sulaikyti jas ir pažvelgti į ją; ji niekinamai krestelėjo galvą ir nuėjo, nors man pasirodė, kad vis dėlto suprato, jog pergale džiaugiasi per anksti.  Jai nuėjus aš apsidairiau, kur galėčiau paslėpti veidą, užlindau už alaus daryklos vartų, atsirėmiau į sieną ranka ir pasidėjęs ant jos galvą apsiverkiau. Verkdamas spardžiau ir skaudžiai pešiojau plaukus – tokie kartūs buvo mano jausmai ir tokia skaudi ta bevardė kančia, kad būtinai reikėjo kokio nors atoveiksmio. Sesers auklėjimas buvo padaręs mane labai jautrų. Tame mažame pasauly, kuriame egzistuoja vaikai, – nesvarbu, kieno rankų jie auklėjami, – niekas nėra taip gerai suvokiama ir taip gerai jaučiama kaipirneteisybė. Vaiką ištikusi gali būti visai maža, bet vaikas yra mažas, ir joneteisybė pasaulis  yra mažas ir jo supamasis arkliukas jam atrodo nė kiek ne mažesnis už stambų airišką žirgą. Aš jau nuo pat kūdikystės amžinai grūmiausi su neteisybe. Vos išmokęs kalbėti, sužinojau, kad mano kaprizingoji ir prievartingoji sesuo yra man neteisinga. Buvau absoliučiai tikras, kad, auklėdama mane savo rankomis, ji vis dėlto neturi teisės auklėti mane niuksais. Kenčiant visas bausmes, pažeminimus, pasninkus ir kitas atgailos akcijas, šis mano įsitikinimas vis stiprėjo; ir  niekieno visai natūralu, kad tiek ilgai apielabai tai svarstęs, vienišas ir neginamas, pasidariau drovus ir liguistai autrus. Tąsyk savo įžeistus jausmus nuslopinau suspardydamas uos į alaus daryklos sieną ir raudamas lauk su plaukais; galiausiai nusibraukiau rankove veidą ir išėjau iš už vartų. Mėsa su duona buvo skani, alus šildė ir ramino, tad netrukus užėjo noras pasidairyti. Namai iš tikro buvo apleisti, net ir balandinė alaus daryklos kiemely stipraus vėjo pakreipta su visu stiebu ant šono, tad balandžiai, jei ten jų būtų buvę, tikriausiai būtų manę, kad  yra laive jūroje. Bet balandinėj balandinėje e balandžių nebuvo, nebuvo

 

nei arklių arklidėje, nei kiaulių kiaulidėje, nei salyklo sandėlyje, nei miežių ar alaus kvapų katiluose ar statinėse.  Visi alaus daryklos kvapai ir aromatai tikriausiai buvo išgaravę su paskutiniu pakuros dūmu. Galiniame kiemelyje buvo primėtyta tuščių statinaičių, tarsi sakančių, kad jos kadaise regėjo geresnius laikus, bet rūgštus jų kvapas menkai tepriminė tą alų, kuris jose buvo laikomas; tokia jau, matyt, visų atsiskyrėlių dalia. Pačiame tolimiausiame daryklos kampe buvo prižėlęs sodas, apjuostas sena siena, bet ne tokia aukšta, kad negalėčiau prisitraukti rankomis ir kabėdamas pamatyti, jog tas prižėlęs sodas prieina iki namo ir yra užklėstas susipynusių piktžolių, jog tarp tų gelsvai žalių piktžolių  vingiuoja ištryptas takelis, kuriuo nuo manęs dabar tolo Estela. Beje,statinaičių atrodė, gundymui kad jos esama visur. vaikščioti, Mat kai neatsilaikęs ėmiau jomis kiemelio pakrašty pamačiau ir ją, vaikštančią statinėmis. Ji buvo nusisukusi nuo manęs, abiem rankom laikė išskleidusi savo gražius rudus plaukus ir nė karto neatsigręžusi dingo man iš akių. Tas pats atsitiko ir alaus darykloje – didelėje, grįstomis grindimis ir aukštomis lubomis patalpoje, kurioje dar tebestovėjo visokiausi įrengimai. Vos tik įžengiau jon ir prislėgtas niūraus vaizdo sustojau palei duris apsidairyti, pamačiau ją, einančią pro užgesusias pakuras, paskui lipančią aukštyn lengvais ir galop šmėstelint aukštame balkone,geležiniais lyg ketintų laipteliais pakilti į dangų. Kaip tik toje vietoje ir tą akimirką mano vaizduotę ištiko keistas dalykas. Keistas jis man atrodė ir tada, ir dar ilgai po to. Aš nusisukau į šalį – mat nuo skaidrios šviesos apžilpo akys – ir netoli savęs, dešinėje, viename pastato kampely pamačiau didelę medinę siją, o ant jos – pakaruoklį. Jis buvo su gelsvai baltu apdaru, tik su vienu bateliu ant kojos ir kabėjo taip, kad aiškiai mačiau, jog išblukę nėriniai ant suknelės yra panašūs į gelsvai pilką popierių, veidas – ponios Hevišem, o jo išraiška tokia, lyg ji šauktų mane. Pasibaisėjęs išvystu pakaruokliu ir tuo, kad prieš kelias sekundes jo ten

 

nebuvo, aš iš pradžių ėmiau bėgti tolyn nuo jo, paskui – artyn. O pats didžiausias pasibaisėjimas apėmė tada, kai okio pakaruoklio neradau. Nusiraminau tik tada, kai pamačiau iš dangaus plūstančią šaltą šviesą, už kiemelio grotų gatvėje vaikštančius praeivius ir kai pasistiprinau mėsos su duona ir alaus likučiais. Gal ir tada nebūčiau taip greit atsipeikėjęs, bet galop pamačiau Estelą, ateinančią su raktais išleisti manęs. Pagalvojau, kad pamačiusi mano išgąstį ji ims dar labiau niekinti mane, todėl nusprendžiau jai tos dingsties neduoti.  Ji pergalingai dėbtelėjo į mane lyg džiūgaudama, kad mano rankos tokios šiurkščios, o batai tokie negrabūs, paskui atrakino vartelius ir stovėjo juos prilaikydama. Aš, nepakeldamas akių, jau buvau bepraeinąs pro šalį, bet tuo metu ji palietė mane ranka ir paklausė: – Kodėl tu neverki? – Nenoriu. – Nori, – atsakė ji. – Tu taip žliumbei žliumbei,, kad net akys užtino, ir dabar beveik verki.  Ji niekinamai nusijuokė, išstūmė mane laukan ir vėl užrakino vartelius. Nuėjau tiesiai pas Pamblčuką ir baisiausiai apsidžiaugiau, neradęs jo namie. Pasakiau pardavėjui, kurią dieną ponia Hevišem vėl pageidauja mane matyti, ir leidausi į keturių mylių kelionę namolio, mąstydamas apieesu visa, ką pamačiau, nuolat sugrįždamas prie mintis, kad paprastas kaimoirberniukas, kad mano rankos šiurkščios, kad mano batai dideli, kad turiu baisų įprotį valetus vadinti žemukais, kad mano išsilavinimas kur kas menkesnis, negu maniau vakar, ir kad apskritai mano gyvenimas yra pats nelaimingiausias.  

 

9 SKYRIUS

Kai grįžau namo, mano sesuo degė iš nekantrumo sužinoti  viską apie ponią Hevišem ir verste užvertė klausimais, tad netrukus niuksuojamasveidu iš užpakalio čiuprą ir pasijutau į nugarą, smarkokai gėdingai baksnojamas į virtuvėsį sieną – mat į klausimus atsakinėjau nepakankamai išsamiai.  Jeigu visi vaikai taip būgštauja, kad bus nesuprasti, kaip būgštavau aš, – manau, jog tai visai natūralu, nes neturiu okių priežasčių laikyti save išimtimi, – tai tuo ir galima paaiškinti jų drovumą. Buvau tikras, kad jei nupasakosiu ponią Hevišem tokią, kokią matė mano akys, tai manęs ničniekas nesupras. Dar daugiau – suvokiau, kad ponia Hevišem irgi būtų nesuprasta; ir nors man pačiam ji buvo absoliučiai nesuvokiama, atrodė, jog pavaizduoti ją savo seseriai tokią, kokia yra, būtų buvę kažkaip šiurkštu ir išdavikiška (apie Estelą jau nekalbėsim). Todėl pasakojau kaip galėdamas mažiau ir už tai buvau veidu baksnojamas į  virtuvės sieną. Blogiausia buvo tai, kad tas senas pagyrūnas Pamblčukas, kankinamas begalinio smalsumo sužinoti viską, ką pamačiau ir girdėjau, po pietų išsižiojęs irgi atlėkė savo fajetonu. Vos pamatęs tą kankintoją, jo žuviškas akis ir pravirą burną, jo smėlio spalvos plaukus, net pasistojusius iš smalsumo, bei jo liemenę, net pulsuojančią nuo susikaupusios aritmetikos, dar labiau užsisklendžiau savyje. – Na, vaike, – pradėjo dėdė Pamblčukas, atsisėdęs garbingiausioje vietoje priešais židinį. – Kaip ten tau sekėsi mieste? – Visai neblogai, pone, – atsakiau ir mano sesuo pagrūmojo man kumščiu. – Visai neblogai? – pakartojo Pamblčukas. – Visai neblogai – ne atsakymas. Nagi pasakyk, vaike, ką tai, anot tavęs, reiškia. Tikriausiai

kalkės

ant

kaktos

suteikia

smegenims

 

užsispyrimo. Šiaip ar taip, tos kalkės nuo virtuvės sienos ant mano kaktos maniškį užsispyrimą tiesiog sucementavo. Aš kiek pagalvojau ir lyg prisiminęs kažkokią naują mintį atsakiau: – Tai reiškia – visai neblogai. Sesuo netekusi kantrybės šūktelėjo ir jau buvo bepuolanti ant manęs – užtarimo neturėjau jokio, nes Džo darbavosi kalvėje, – bet įsikišo Pamblčukas. – Nereikia! – tarė jis. – Nepraraskit kantrybės. Palikit tą  vaikiną man, ponia, ponia, palikit tą vvaikiną aikiną man.  Jis atsuko mane veidu į save lyg ketindamas kirpti plaukus ir pasakė: – Pirmiausia, idant susitelktų mintys, kiek bus keturiasdešimtt trys pensai? keturiasdešim  Aš ėmiau svarstyti, kas būtų, jeigu atsakyčiau „keturi šimtai svarų“, bet, supratęs, kad nieko gero, pasistengiau kaip galėdamas priartėti prie teisingo atsakymo, tačiau aštuonių pensų vis tiek pritrūko. Tada Pamblčukas ėmė gainioti mane po visą pinigų lentelę nuo „dvylika pensų yra  vienas šilingas“ iki „keturiasdeši „keturiasdešimt mt pensų yra trys šilingai ir keturi pensai“, kol galų gale, nusprendęs, kad mane įveikė, iškilmingaii paklausė: iškilminga – Taigi! Kiek bus keturiasdešimt trys pensai?  Aš, gerokai pagalvojęs, pagalvojęs, atsakiau: –Buvau Nežinau. taip susierzinęs, kad abejoju, ar apskritai žinojau atsakymą. Pamblčukas pasukiojo galvą lyg kamščiatraukį, kuriuo norėtų išpešti iš manęs atsakymą, ir paklausė: – Na, pavyzdžiui, ar keturiasdešimt trys pensai yra lygu septyniems šilingams šešiems pensams ir trims fartingams? – Taip, – atsakiau aš, ir nors sesuo tučtuojau niuktelė niuktelėjo jo man į sprandą, pajutau didžiulį palengvėjimą, kad mano atsakymas sugadino jo pokštą ir atvedė jį aklavietėn. – Na, vaike! Kaip atrodo ponia Hevišem? – atsipeikėjęs pradėjo iš naujo ponas Pamblčukas, kietai sunėręs ant krūtinės rankas ir vėl paleidęs į darbą savo kamščiatraukį.

 

– Labai aukšta ir tamsi, – atsakiau aš. – Ar tikrai ji tokia, dėdė? – paklausė mano sesuo. Ponas Pamblčukas linktelėjo galvą, ir aš tučtuojau supratau, kad jis nėra matęs ponios Hevišem, nes ji buvo  visai ne tokia. tokia. – Gerai! – patenkintas tarė ponas Pamblčukas. („Štai kaip reikia su juo tvarkytis! Mums jau pradeda sektis, ar ne?“) – Žinoma, dėde, – atsakė mano sesuo. – Gaila, kad jūs neturit laiko visada taip su juo tvarkytis, jums taip gerai sekasi. – Na, vaike, o ką ji veikė, kai tu šiandien įėjai pas ją? – paklausė Pamblčukas. – Sėdėjo, – atsakiau aš, – juodoje aksomo karietoje. Ponas Pamblčukas su mano seseria įsmeigė vienas į kitą akis – niekoaksomo čia nuostabaus – ir abu pakartojo: – Juodoje karietoje? – Taip, – patvirtinau aš. – O panelė Estela – man atrodo, ji os dukterėčia – pro karietos langą padavinėjo jai pyragą ir  vyną ant auksinio padėklo. Ir visi valgėme tortą ir gėrėme  vyną iš auksinių indų. O aš valgiau užsilipęs ant vežėjo pasostės, nes ji taip liepė. – Ar daugiau kas nors ten buvo? – paklausė Pamblčukas. – Keturi šunys, – atsakiau aš. – Dideli ar maži? – Baisiai dideli, sidabrinio dubens.– pasakiau aš. – Jie ėdė veršienos kotletus iš Ponas Pamblčukas su mano seseria apstulbę vėl įsistebeilijo vienas į kitą. Aš buvau visai paklaikęs – kaip neviltin puolęs kankinamas liudytojas teisme – ir galėjau pasakyti bet ką. – Dėl Dievo meilės, kur stovėjo ta karieta? – paklausė sesuo. – Ponios Hevišem kambary. – Jiedu vėl pažvelgė vienas į kitą. – Bet arklių nebuvo, – pridūriau atsargos dėlei, greitai atsisakęs keturių puošniai pakinkytų ristūnų, kuriuos be galo norėjosi paleisti į darbą.

 

– Ar tai gali būti, dėdė? – paklausė mano sesuo. – Ką tas  vaikas čia šneka? – Aš jums pasakysiu, mieloji, – tarė Pamblčukas. – Mano manymu, tai buvo portšezas. Žinote, ji yra labai keista... gana keista, pakankamai keista, kad leistų dienas portšeze. – Ar jūs kada nors matėte ją ten sėdint, dėde? – paklausė sesuo. – Kaip galėjau tą matyti, – atsakė jis, priremtas prie sienos, – jeigu net jos pačios nesu matęs. Nė karto gyvenime! – Viešpatie mano, dėde! Bet jūs kalbėjotės su ja? – Na, nejaugi nežinot? – irzliai tarė Pamblčukas. – Kai ateinu pas ją, mane atveda prie jos pravertų durų, ir ji taip kalbasi su manimi. Tik nesakykit, kad nežinojot šito. Na, bet berniukas ten nuėjo žaisti. Ką tu ten žaidei, vaike? – Mes žaidėm vėliavomis, (Prašauašįsidėmėti, kad prisimindamas tuomet– pasakiau pasakytusaš.melus, ir pats tiesiog baisiuosi savimi.) – Vėliavomis! – atkartojo mano sesuo. – Taip, – patvirtinau aš. – Estela mojavo mėlyna vėliava, aš raudona, o ponia Hevišem pro karietos langą mojavo ta, kuri  visa nusėta aukso žvaigždėmis. žvaigždėmis. Paskui visi ėmėm mosuoti savo kardais ir šaukti „valio!“ – Kardais! – pakartojo mano sesuo. – Iš kur jūs gavote kardus? – Iš spintos, – atsakiauO aš. – Dar joje visai mačiau pistoletų... ir džemo... ir tablečių. kambaryje nebuvo dienos šviesos, visur žvakės. – Tas teisybė, ponia, – tarė Pamblčukas, rimtai linktelė linktelėjęs. jęs. – Tas tai tikra tiesa, nes tiek pastebėjau ir pats. Tada jiedu įsmeigė akis į mane, o aš, visa savo išraiška atkakliai rodydamas, koks esu nekūrybiškas, spoksojau į uodu ir dešine ranka gniaužiau kelnių klešnę.  Jeigu jie būtų dar ko nors paklausę, būčiau tikrai išsidavęs, nes jau buvau sukūręs, kad kieme kabojo dirižablis, ir tikriausiai būčiau jiems tai pranešęs, jeigu galvon nebūtų šovusi kita fantazija – kad alaus darykloje tupėjo lokys.

 

Bet jiedu taip įniko aptarinėti mano pateiktus stebuklus, kad išsisukau. Tą pačią temą jiedu gvildeno ir tada, kai Džo parėjo iš kalvės išgerti puoduko arbatos. Mano sesuo, daugiau iš noro palengvinti sau negu apšviesti jį, perpasakojo mano išgalvotus įspūdžius vyrui. Pamatęs, kaip Džo išplėtė savo mėlynas akis ir kaip jos iš bejėgiško apstulbimo ėmė lakstyti aplink visą virtuvę, baisiausiai susikrimtau, bet tik dėl jo, kiti du man buvo ne galvoj. Dėl Džo, tik dėl jo, ėmiau galvoti, kad esu tikras aunas žvėriūkštis, o jie sėdėjo ir svarstė, kuo man gali baigtis pažintis su ponia Hevišem ir jos palankumas. Jie neabejojo, kad ponia Hevišem „ką nors padarys“ man, tik  nesutarė, kas gali būti tas „kas nors“. Mano sesuo tvirtino, kad tai bus „vertingos dovanos“. Ponas Pamblčukas labiau linko į gražų mane mokiniu paspirklį. kokį nors kilnaus versloatpildą, atstovą,įtaisant sakykim, grūdų ir sėklų Džo užsitraukė abiejų nemalonę, gudriai sugalvojęs, jog aš tegalįs būti apdovanotas vienu iš keturių šunų, kurie pešėsi dėl veršienos kotletų. – Jeigu tavo kvaila galva negali suregzti nieko geresnio, – pasakė mano sesuo, – ir tu dar turi kokio nors darbo, tai  verčiau eik ir dirbk. dirbk. Džo taip ir padarė. Kai Pamblčukas išvažiavo, o sesuo ėmė plauti indus, aš nusėlinau pas Džo į kalvę ir palaukiau, kol jis baigs darbą. Tada pareiškiau: – Kol užges ugnis, aš tau noriu pasakyti vieną dalyką, Džo. – Tikrai, Pipai? – tarė Džo, prisitraukdamas prie žaizdro kaustymo kėdutę. – Tai klok. Kas tai per dalykas, Pipai? – Džo, – prabilau sugniaužęs jo paraitotą marškinių rankovę ir kočiodamas ją tarp nykščio ir smiliaus, – tu viską atsimeni apie ponią Hevišem? – Atsimenu? – paklausė Džo. – O kaipgi! Nuostabu! – Ne nuostabu, o baisu, Džo; visa tai neteisybė. – Ką tu čia šneki, Pipai? – sušuko Džo, iš nuostabos net atsilošęs. – Tai tu nori pasakyti, kad...

 

– Taip, Džo, aš viską pamelavau. – Nejaugi viską, Pipai? Nejaugi tu nori pasakyti, Pipai, kad nebuvo nė tos juodos karietos? – Aš papurčiau galvą. – Bet nors šunys tai buvo, Pipai? Na, klausyk, Pipai, – įtikinėdamas kalbėjo Džo, – tegu nebuvo tų veršienos kotletų, bet nors šunys tai buvo? – Nebuvo, Džo. – Nors vienas šuo? – paklausė Džo. – Nors mažas šuniukas? Na kaip? – Ne, Džo, jokių šunų ten iš viso nebuvo.  Aš beviltiškai spoksojau į Džo, o jis nusiminę nusiminęss žvelgė į mane ir galvojo. – Pipai, vaikine! Klausyk, šitaip tai jau negerai, brolyti! Kaip sau Kąartune, sauDžo? manei šitaip šnekėdamas? – Juk tainori! baisu, – Baisu? – šūktelėjo Džo. – Neklausk! Ir kas tave apsėdo? – Nežinau, kas mane apsėdo, Džo, – atsakiau aš ir, paleidęs o marškinių rankovę, klestelėjau ant pelenų krūvos palei jo kojas ir nukoriau galvą. – Bet kodėl tu išmokinai mane valetą  vadinti adinti žem žemuku uku ir kodėl mano batai toki tokie e dide dideli, li, o rankos rankos tokios šiurkščios? Ir išklojau Džo, kad man buvo labai bloga, kad negalėjau nieko papasakoti savo seseriai ir Pamblčukui, nes jie tiesiog nukamavo Kad paskad ponią Hevišem buvo kaimo graži panelė, labai išdidi,mane. ir ji pasakė, aš esu paprastas vaikas, ir pats žinau, kad esu, bet nenoriu toks būti, kad meluoti ėmiau kažkaip savaime, nė pats nežinau kodėl. Tai jau buvo metafizika, taip pat sunkiai įkandama Džo kaip ir man. Bet Džo visą šitą dalyką išplėšė iš metafizikos srities ir šitaip įveikė problemą. – Dėl vieno dalyko, Pipai, tu gali būti tikras, – tarė Džo gerai pasvarstęs. – Kad melas yra melas. Prie gero jis neprives, ir nesvarbu, kaip jis atsirado; ar tu šiaip, ar anaip,  vis tiek tas pats. Žiūrėk, kad daugiau nemeluot nemeluotum, um, Pipai. Šitaip tu iš kaimo berniuko neišlipsi, brolyti. Na, o dėl to

 

paprastumo, tai man čia ne viskas aišku. Kai kur tu esi visai ne paprastas. Ūgis, pavyzdžiui, tavo nepaprastai mažas. Ir mokytas tu nepaprastai. – Ne, aš esu tikras atsilikėlis, Džo. – Na, na, tik prisimink, kokį laišką parašei aną vakarą! Net spausdintom raidėm! raidėm! Aš tai jau esu matęs laiškų, oho kiek! Ir tikrų džentelmenų rašyti, bet galiu prisiekti – nė vieno nebuvo spausdintinėm raidėm, – pasakė Džo. – Aš beveik nieko nemoku, Džo. Tu per gerai manai apie mane, Džo. Tau taip tik atrodo. – Gerai, Pipai, – pasakė Džo, – nesvarbu, ar taip yra, ar kitaip, bet man vis tiek atrodo, kad pirma žmogus turi būti paprastas mokslinčius, o tik paskui gali pasidaryti nepaprastas. Imkim kad ir karalių, kuris sėdi savo soste su karūna ant galvos raidėm, – ar galėtų savo parlamento raštus spausdintom jeigujis darrašyti paprasčiausias princas nebūtų pradėjęs mokintis nuo abėcėlės? – paklausė Džo ir labai reikšmingai krestelėjęs galvą pridūrė: – Pradėjo nuo pirmos raidės ir prisikasė iki pat paskutinės. Aš žinau, ką tai reiškia, nors ir negaliu pasigirti, kad pats tą padariau. Šitoje išmintyje buvo šiek tiek vilties, ir tai mane gerokai padrąsino. – O žinai, – susimąstęs kalbėjo toliau Džo, – geriausia būtų, kad paprasti žmonės, tie, kur be mokslo ir neturtingi, neturtingi, verčiau laikytųsi kitsvėliavos kito, o neitų gal nors tos buvo,žaisti ką? pas nepaprastus... klausyk, o – Nebuvo, Džo. – Labai gaila, kad nebuvo nors vėliavų, Pipai. Nežinau, ar tas bus į gera, ar į bloga, bet toliau to dalyko nesiaiškinsim, nes tavo sesuo tuojau padūks, o kad mudu patys jai padėtume – tai jau labai atsiprašau. Verčiau paklausyk, Pipai, ką tau pasakys tikras draugas. Jeigu negali pasidaryti nepaprastas tiesiu keliu, tai vingiuotu tikrai nepasidarysi. Todėl daugiau niekada nebemeluok, Pipai, tada ir gyvensi gražiai, ir laimingai numirsi. – Tu nepyksti ant manęs, Džo?

 

– Nepykstu, brolau. Bet kai prisimenu, kokių tu čia pasakų pririetei, o labiausiai, kaip tie šunys pešėsi prie veršienos kotletų, tai žinai, ką tau nuo širdies pasakysiu kaip draugas, Pipai, – tu dar gerai apie tuos dalykus pagalvok, kai nueisi į  viršų gulti. gulti. Tai tiek, brolau, iirr daugiau, žiūrė žiūrėk, k, taip nedaryk. Kai užlipau į savo kambarėlį ir meldžiausi, Džo patarimą dar tebelaikiau galvoje, bet mano jaunas protas buvo taip sujauktas ir toks nedėkingas, kad atsigulęs dar ilgai galvojau, koks prastas atrodytų Estelai Džo, paprasčiausias kalvis, kokie negrabūs atrodytų jo batai, kokios šiurkščios jo rankos. Galvojau, kad Džo su mano seserim dabar sėdi  virtuvėje, kad aš pats ką tik atėjau į savo kambarį iš  virtuvės, galvojau, kad ponia Hevišem ir Estela niekada nesėdi virtuvėje ir yra pakilusios kur kas aukščiau virš tokio prasto gyvenimo. Migdamas prisiminiau, ką „dariau“ ponią Hevišem, tarsi būčiau ten praleidęs kelias savaitespas ar mėnesius, o ne valandas, tarsi tai būtų senų seniausi prisiminimai, o ne šios dienos. Tai buvo įsimintina diena, nes ji gerokai pakeitė mane. Bet taip atsitinka visiems. Įsivaizduokit vieną iš savo gyvenimo išgriebtą dieną ir pagalvokit, kaip visiškai skirtingai ji galėjo susiklostyti. Stabtelėk, šių eilučių skaitytojau, ir valandėlę pagalvok apie ilgą grandinę iš geležies arba aukso, iš dyglių ar žiedų, kuri niekad nebūtų tavęs apjuosusi, jeigu nebūtų nukalta ta pirmoji grandelė tą atmintiną dieną.  

 

10 SKYRIUS

Po poros dienų vieną rytą man šovė išganinga mintis, kad geriausias žingsnis kelyje iš paprastumo – tai perimti iš Bidės  vpas iską,pono ką ji Vopslio žino. Siekdamas Siekdam as šio šviesaus tiksl tikslo, o, vakare nuėjau senelės seserį ir užsiminiau Bidei, kad noriu šio to pasiekti gyvenime ir kad būčiau labai dėkingas ai, jeigu ji visas savo žinias perteiktų man. Bidė, labai draugiška mergaitė, tučtuojau sutiko tai padaryti ir po kokių penkių minučių pradėjo savo pažadą vykdyti. Pono Vopslio senelės sesers mokslo planas, arba kursas, gali būti reziumuotas šitaip. Mokiniai klasėje valgydavo obuolius ir kaišiodavo vienas kitam už apykaklės graužtukus, kol pono Vopslio senelės sesuo galiausiai sukaupdavo jėgas ir imdavo tipenti prie jų su beržine rykšte rankoje. Atrėmę šitą išpuolį pašaipiais kikenimais, vaikai išsirikiuodavo erzeliuojančion eilėn ir imdavo leisti per rankas nutriušusią knygą. Knygoje buvo abėcėlė, šiek tiek skaičių ir lentelių, tarimo taisyklių – tiksliau sakant, viso to joje būta kadaise. Kai tik ši knyga imdavo keliauti per rankas, pono Vopslio senelės sesuo tarsi apmirdavo ir priežastis būdavo arba ją suėmęs miegas, arba reumatizmo priepuolis. Tada mokiniai patys surengdavo sau egzaminą batų srityje, aiškindamiesi, kuris kuriam sugebės smarkiau užminti ant kojos. Ši proto mankšta trukdavo tol, kol Bidė išdalindavo tris nutriušusias Biblijas (forma panašias į pliauskas, negrabiai atkirstas nuo kelmo), išspausdintas taip neįskaitomai, kaip niekad savo gyvenime vėliau nemačiau jokiose senovinėse knygose, nusėtas pelėsių dėmėm, su begale vabzdžių padermės atstovų, sutraiškytų tarp lapų. Šitą mokymosi dalį paprastai palengvindavo viena kita dvikova tarp Bidės ir užsispyrusių mokinių. Kai tos kovos užsibaigdavo, Bidė pasakydavo puslapio numerį ir tada kaip mokėdami – arba nemokėdami – garsiai, siaubingu imdavome skaityti; Bidė vesdavo aukštu spigiu balsuchoru ir niekas iš mūsų neturėdavome net

 

menkiausio supratimo ar bent numanymo, apie ką skaitome. Šis baisus triukšmas paprastai gana greit pažadindavo pono  Vopslio senelės seserį, kuri nesirinkdam nesirinkdama a atklibikščiuo atklibikščiuodavo davo prie kurio nors berniuko ir aptampydavo jam ausis. Tai būdavo ženklas, kad to vakaro mokslai baigėsi, ir mes, riksmais šlovindami proto pergalę, puldavome laukan. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad mokiniams nebuvo draudžiama pažaisti su grifeline lentele ir net rašalu (kai jo būdavo), bet šią studijų sritį žiemą plėtoti būdavo nelengva, nes maža krautuvėlė, kurioje vykdavo pamokos – ji pono  Vopslio senelės seseriai atstodavo dar ir svetainę bei miegamąjį – tebuvo apšviesta vienos blankios lajinės žvakės ir trūko žirklių karpyti dagčiui. Man pasirodė, kad tokiomis sąlygomis iškopti iš paprastumo nemažai laiko, betėmėsi vis dėlto pasiryžau pamėginti ir prireiks dar tą patį vakarą Bidė vykdyti mūsų susitarimą, pateikdama šiokių tokių žinių iš savo kainų katalogo „smulkaus cukraus“ skirsnio ir paskolindama man namuose nukopijuoti didelę senovišką anglišką D, kurią buvo persipiešusi iš kažkokio laikraščio antraštės ir kuri, kol ji nepasakė, kas tai, man buvo panaši į sagtį. Be abejo, kaime buvo smuklė, ir Džo, be abejo, mėgdavo ten kartais parūkyti savo pypkę. Tą vakarą sesers buvau griežtai prisakytas, kad grįždamas iš mokyklos būtinai užeičiau į jį„Tris šauniuosius pats į „Tris savo atsakomybe parvesčiau. Todėl irjūreivius“ patraukiauirtiesiai šauniuosius jūreivius“. Smuklėje buvo baras su pasibaisėtinai ilgomis kreida rašytomis sąskaitomis ant sienos palei duris, ir man atrodė, kad tų sąskaitų niekas niekada neužmokės. Jos ten buvo nuo tada, kiek siekė mano atmintis, ir augo sparčiau negu aš. Beje, kreidos mūsų kraštuose netrūko, todėl žmonės ir nepraleisdavo progos ją panaudoti. Kadangi buvo šeštadienio vakaras, radau šeimininką gana niūriai žvelgiantį į tuos užrašus, bet su juo reikalų neturėjau, tik su Džo, tai pasisveikinęs nuėjau į bendrą salę koridoriaus

 

gale, kur skaisčiai liepsnojo židinys ir Džo rūkė pypkę su ponu Vopsliu ir dar vienu man nepažįstamu vyriškiu. Džo kaip visada pasveikino mane: „Sveikas, Pipai, broluži!“, ir  vos jam ištarus tuos žodžius, nepažįstamasis pasuko galvą ir pažvelgė į mane. Tai buvo paslaptingos išvaizdos vyriškis, kurį mačiau pirmą kartą. Jo galva buvo palinkusi į šalį, viena akis pusiau primerkta, lyg taikytųsi į kažką šauti nematomu šautuvu. Jis buvo įsikandęs pypkę, tad dabar ją išsiėmė iš burnos, įdėmiai žiūrėdamas į mane, lėtai išpūtė visus dūmus ir linktelėjo. Aš irgi linktelėjau, jis linktelėjo dar sykį ir pasislinko ant suolo, padarydamas vietos man atsisėsti šalia. Bet aš, lankydamasis šioje poilsio vietoje, buvau įpratęs sėdėti šalia Džo, todėl pasakiau: „Ačiū, pone, nereikia“, ir klestelėjau į tarpelį šalia į Džo Džo irant suolo kad kitoje pusėje. Nepažįstamasis, dirstelėjęs pamatęs, jo žvilgsnis nukreiptas į šalį, dar sykį linktelėjo man ir pasikasė koją – kaip man pasirodė, gana keistai. – Jūs, rodos, sakėte, – tarė vyriškis, atsisukęs į Džo, – kad esa-te kalvis. – Taip, sakiau, kaip girdėjote, – atsakė Džo. – Ką gersite, pone... Beje, jūs nepasakėte savo pavardės. Džo pasisakė pavardę, ir vyriškis vėl paklausė: – Ką gersite, pone Gardžeri? Mano sąskaiton. Pabaigai. – Na, – tarė Džo, – tiesą sakant, tai aš labiau esu įpratęs gerti savo paties, o ne kito sąskaiton. – Įpratęs? Tiek to, – atsakė vyriškis, – bet retkarčiais, ypač šeštadienio vakarą, galima padaryti išimtį. Tai ko pageidautumėt, pageidautum ėt, pone Gardžeri? – Gerai, negadinsiu kompanijos, – tarė Džo. – Romo. – Romo, – pakartojo vyriškis. – O kokia kito džentelmeno nuomonė? – Romo, – tarė ponas Vopslis. – Tris romo! – šūktelėjo vyriškis šeimininkui. – Visiems. – Šis džentelmenas, – paaiškino Džo, lyg pristatydamas poną Vopslį, – yra toks džentelmenas, kurio verta

 

pasiklausyti. Jis yra mūsų bažnyčios patarnautojas. – Aha! – tučtuojau tarė vyriškis, mirkteldamas man. –  Vieniša bažnytėlė bažnytėlė pelkėse pelkėse,, o šalia jos kapinė kapinės! s! – Teisybė, – tarė Džo.  Vyriškis, smagiai krenkštelėję krenkštelėjęss su pypke dantyse, užsikėlė kojas ant savo suolo, mat sėdėjo vienas. Jis buvo su apleipusia plačiakrašte kelionės kelionės skrybėle, o po ja kaip kepurė ant galvos užrišta skarelė, tad plaukų matyti nebuvo. Kai žiūrėjo į ugnį, man pasirodė, jog jo veide atsirado kažkokia sukta išraiška, ir jis šyptelėjo. – Aš nepažįstu šio krašto, ponai, bet, mano manymu,  vietovė palei palei upę yra gana nu nuokampi. okampi. – Visos pelkės yra nuokampios, – tarė Džo. – Be abejo, be abejo. Ar čia kartais nepasitaiko kokių čigonų valkatų ar –šiaip kokių bastūnų? – Ne, arba – atsakė Džo, tik retkarčiais vienas kitas pabėgęs kalinys. Bet ir tą patį ne taip lengva surasti, ar ne, pone  Vopsli? Ponas Vopslis noriai, bet gana abejingai patvirtino Džo žodžius, priminusius jam aną nesmagų žygį. – Ko gero, ir pats esate vieną iš jų gaudęs? – paklausė  vyriškis. – Taip, sykį gaudėm, – atsakė Džo. – Nepasakysiu, kad labai au norėjom sugauti, suprantat; tiesiog sugalvojom pasižiūrėti – aš, ponas Vopslis ir Pipas. Ar ne, Pipai? – Taip, Džo.  Vyriškis vėl pažvelgė į mane, vis merkdamas man akį, lyg taikydamasis tuo savo nematomu šautuvu, ir pasakė: – Visai šaunus vaikis. Kuo jis vardu? – Pipas, – atsakė Džo. – Jo toks vardas? – Ne, ne vardas. – Tai pavardė? – Ne, – atsakė Džo, – kai buvo visai mažas, jis pats save taip pavadino, taip nuo to laiko ir kiti vadina. – Jūsų sūnus?

 

– Na, – tarė Džo susimąstęs; žinoma, ne todėl, kad apie tai būtų reikėję iš tikro galvoti, o todėl, kad smuklėje buvo įprasta dėtis, jog dūmijant pypkes ir kalbantis kiekvienas žodis yra labai rimtai pasveriamas, – na, tiesą sakant, ne. Ne sūnus. – Sūnėnas? – paklausė vyriškis. – Na, – tarė Džo su ta pačia nepaprasto susimąstymo išraiška, – ne, nenoriu jūsų suklaidinti – jis nėra mano sūnėnas. – Tai kas, po paraliais, jis toks yra? – paklausė vyriškis, ir man tai pasirodė visai nereikalingas smalsumas. smalsumas. Tuo momentu įsikišo ponas Vopslis, kaip žmogus, žinantis  viską apie giminystė giminystėss ryšius ir privalantis užkirsti kelią  visoms neleistinoms neleistinoms santuokoms. santuokoms. Jis smulkiai išaiškino mano ir Džo giminystę, pačia proga rūsčiu balsu išdudeno kažkokį monologą išta„Ričardo Trečiojo“ ir pamanęs, jog tai reikia kaip nors pateisinti, pateisinti, pridūrė: „Anot poeto.“ Beje, kalbėdamas apie mane, ponas Vopslis manė esant tiesiog būtina ranka taršyti man plaukus ir blaškyti juos man į akis. Nesupratau, kodėl ir kiekvienas kitas svečias, apsilankęs mūsų namuose, panašiais atvejais visada atlikdavo tą pačią jaudinančią procedūrą. Šiaip ar taip, neprisimenu iš savo ankstyvos vaikystės atsitikimo, kad kalbėdamas apie mane koks nors didelės rankos savininkas būtų būdu.nereiškęs man savo globėjiškumo šituo akims žalingu  Visą tą laiką nepažįstamas nepažįstamasis is žiūrėjo tik į mane, ir žiūrėjo taip, lyg būtų tvirtai pasiryžęs pagaliau mane nušauti. Bet po klausimo su „paraliais“ jis daugiau nieko nebepasakė, kol buvo atneštos stiklinės su romu. Tada jisai ir šovė, ir koks tai buvo šūvis! Tai buvo ne koks nors žodis, o gana keista vaidyba, ir skirta grynai man. Jis, aiškiai demonstruo demonstruodamas damas man, pamaišė savo romą su vandeniu, paskui taip pat demonstruodamas man paragavo jo. Vėl paragavo ir vėl pamaišė; ir darė tai ne atneštu šaukšteliu, o dilde.

 

 Jis tą atliko taip, kad dildę temačiau aš vienas; baigęs maišyti, nušluostė ją ir įsikišo į švarko kišenę ant krūtinės.  Aš bemat pažinau, kad tai Džo dildė, ir tą pačią akimirką supratau, kad jis pažįstamas su mano kaliniu. Sėdėjau apstulbęs ir lyg pakerėtas spoksojau į jį. Bet čia jis atsilošė ir beveik nebekreipdamas dėmesio į mane ėmė kalbėti apie griežčius. Šeštadienio vakarą mūsų kaimą apimdavo palaimingas ausmas, kad štai visi darbai padaryti ir prieš toliau gyvenant galima atsikvėpti, todėl ir Džo, to jausmo skatinamas, šeštadienio vakarą išdrįsdavo pasėdėti smuklėje pusvalandį ilgiau negu visada. Kai pusvalandis ir romas su vandeniu  vienu sykiu baigėsi, Džo atsi atsistojo stojo ir paėm paėmė ė mane už ran rankos. kos. – Luktelkit, pone Gardžeri, – tarė vyriškis. – Mano kišenėje turėtų būti naujas skaistus šilingas; jeigu rasiu, tai jis bus to berniuko.  Jis išrinko monetą iš saujos smulkių, suvyniojo ją į kažkokį suglamžytą popierėlį ir padavė man. – Štai, imk! – tarė jis. – Ir atsimink – jis priklauso tau pačiam!  Aš padėkojau, anaiptol ne mandagiai išsproginęs į jį akis ir prisiglaudęs prie Džo. Jis atsisveikino su Džo, atsisveikino su ponu Vopsliu (kuris išėjo kartu su mumis), o į mane tik  dirstelėjo savo besitaikančia akimi, ne, net nedirstelėjo, nes is ją užmerkė, bet juk su užmerkta akimi galima tiek daug pasakyti. Grįžtant namo, jei būčiau turėjęs noro kalbėti, būčiau galėjęs tratėti nesustodamas, nes ponas Vopslis atsiskyrė nuo mūsų prie pat smuklės durų, o Džo visą kelią žingsniavo praverta burna, kad oras kuo labiau išvėdintų romo kvapą. Bet aš buvau taip pritrenktas, staiga iškilus mano senam nusikaltimui ir senam pažįstamam, kad apie nieką kitą galvoti neįstengiau. Kai mudu pasirodėme virtuvėje, mano sesuo buvo nusiteikusi ne itin blogai ir ši nepaprasta aplinkybė padrąsino Džo papasakoti jai apie tą blizgantį šilingą.

 

– Matyt, netikras, galvą guldau, – tarė mano sesuo triumfuodama, triumfuodam a, – kitaip argi kas duotų vaikui! Nagi, parodyk!  Aš išėmiau šilingą šilingą iš popieriaus popieriaus ir paaiškė paaiškėjo, jo, kad jis tikras. – O kas gi čia? – šūktelėjo mano sesuo, numetusi šilingą ir pagriebusi popierėlį. – Du svaro banknotai? Taip ir buvo – kuo tikriausi du nučiupinėti svaro banknotai, ko gero, per savo amželį apkeliavę visus grafystės gyvulių turgus. Džo vėl stvėrė skrybėlę ir nubėgo į smuklę grąžinti pinigų savininkui. Kol jo nebuvo, aš sėdėjau ant savo suoliuko ir išsiblaškęs žiūrėjau į seserį, visiškai neabejodamas, kad to žmogaus jau nebus. Netrukus Džo grįžo ir pasakė, kad vyriškio jau nebesą, bet is, Džo, palikęs žinią šeimininkui apie tuos pinigus. Tada mano suvyniojo juos į popieriųarbatinuke, ir įkišo po sudžiovintais rožių sesuo žiedlapiais ornamentuotame stovinčiame ant spintos svetainėje. Ten jie ir liko gulėti, dar daug dienų ir naktų neduodami ramybės mano mintims.  Atsigulęs ilgai negalėjau užmigti, nes vis galvojau apie tą nepažįstamą vyriškį, besitaikantį nematomu šautuvu, ir apie tai, koks esu niekadėjas ir netikėlis, palaikąs slaptus ryšius su kaliniais, nors jau senokai buvau spėjęs pamiršti šį gėdingą savo poelgį. Nuolat šmėsčiojo akyse dildė. Labiausiai bijojau, kad ji vėl pasirodys, ir pasirodys tada, kai to mažiausiai tikėsiuos. Pagaliau šiaip taip užsimigdžiau, galvodamas apie tai, kaip trečiadienį eisiu pas ponią Hevišem, bet miegodamas vėl susapnavau, kad pro duris lenda nežinia kieno laikoma dildė, ir klykdamas pabudau.  

 

11 SKYRIUS

Paskirtu laiku vėl prisistačiau pas ponią Hevišem ir, man nedrąsiai paskambinus prie vartų, pasirodė Estela. Įleidusi mane, vėl juos užrakino ir pirmą kartąTik ir vėl nuvedė mane į jitamsų koridorių, kurkaip stovėjo jos žvakė. paėmusi ją rankon, ji atkreipė į mane dėmesį ir atsigręžusi per petį išdidžiai tarė: – Šiandien tau reikia eiti čia, – ir nuvedė į visai kitą namo dalį. Koridorius buvo ilgas, atrodė, kad jis juosia visą kvadratinį rūmų pastatą. Mes perėjome tik vieną jo kraštinę, galų gale Estela sustojo, padėjo žvakę ir atidarė duris. Čia jau buvo dienos šviesa ir aš atsidūriau nedideliame grįstame kiemelyje, už kurio buvo gyvenamojo pastato flygelis; atrodė, kad kadaise tai galėjo būti apleistos alaus daryklos šeimininko arba raštininko būstas. Ant to pastato sienos buvo laikrodis. Jis, kaip ir laikrodis ponios Hevišem kambary ir laikrodis ant jos stalo, buvo sustojęs be dvidešimt minučių devynios. Mudu pro praviras duris įėjome į potamsį kambarį pirmame aukšte su žemomis lubomis. Tame kambaryje buvo žmonių, ir Estela įeinant tarė man: – Tu, berniuk, pastovėk čia, kol būsi reikalingas. Kadangi „čia“ reiškė langą, aš nuėjau prie jo, atsistojau ir labai nepatogiai jausdamasis ėmiau žiūrėti laukan. Ten buvo matyti apleisto sodo kampas su lysvėse styrančiais kopūstkočiais ir jau seniai nekarpytu buksmedžiu. Kadaise jo būta apkarpyto, suteikiant pyrago formą, bet dabar viršuje lindo naujos kitos spalvos šakelės, sakytum pyragas pridegė ir prisvilo prie skardos. Tokios buvo mano mintys, žvelgiant į tą medį. Naktį buvo šiek tiek  pasnigę, bet neprisiminiau, kad būčiau matęs sniego kur kitur, tik irvėsiuose šio pagavę sodo jį, kampeliuose jis dar blaškė buvo neištirpęs vėjo gūsiai, mažais debesėliais

 

į langą, lyg bardami mane, kam čia atėjau.  Jaučiau, kad mano pasirodymas nutraukė pokalbį ir kad čia esantieji žiūri į mane. Kambario nemačiau, tik židinio atspindį lango stikle, bet visa oda juste jutau, kad esu įdėmiai stebimas. Kambaryje buvo trys damos ir vienas džentelmenas. Neišstovėjus prie lango nė penkių minučių, man kažkodėl ėmė atrodyti, kad visi jie yra pataikūnai ir apgavikai, bet kiekvienas apsimeta nežinąs, kad kiti yra pataikūnai ir apgavikai, nes pripažindamas, jog tą žinai, ir pats tarsi priskirtum save prie pataikūnų ir apgavikų.  Atrodė, kad visi abejingai ir nuobodžiai laukia kažko pasirodant, o pati kalbiausia dama, norėdama nuslopinti žiovulį, tyčialabai nuolat tęsė žodžius. Ši dama, Kamila, man atrodė panaši į mano seserį, tikpavarde toks skirtumas, kad buvo senesnė ir (kaip supratau, geriau apžiūrėjęs) ne tokių raiškių veido bruožų. Ir iš tikro – dar geriau ją pažinęs, nusprendžiau, jog ji apskritai neturi jokių bruožų; jos veidas atrodė toks tuščias ir aukštas kaip siena. – Vargšelis! – tarė ši dama taip pat ūmai kaip ir mano sesuo. – Juk jis pats sau priešas! – Verčiau jau jis būtų kieno nors kito priešas, – tarė džentelmenas, džentelm enas, – atrodytų kur kas natūraliau. – Pusbroli Reimondai, – tarė kita dama, – mes privalome mylėti savo artimą. – Sara Poket, – atsiliepė pusbrolis Reimondas, – jei žmogus pats sau nėra artimas, tai kam tada? Panelė Poket nusijuokė, Kamila taip pat nusijuokė ir pasakė (tramdydama žiovulį): – Ir sugalvok tu man! Bet man atrodė, kad ir kitiems ta mintis patiko. Kita dama, iki šiol dar nekalbėjusi, rimtai ir pabrėžtinai tarė: – Tikra tiesa! – Vargšelis, – tarė Kamila po pauzės (buvau tikras, kad per tą laiką vis žiūrėjo į mane), – jis toks keistas! Argi kas

 

patikėtų – kai mirė Tomo žmona, jam niekas negalėjo įrodyti, kad vaikams būtini gedulingi rūbeliai su apsiuvais! „Viešpatie, Kamila, – pasakė jis, – argi neužtenka to, kad  vargšai našlaitėliai bus aprengti juodai!“ Visai kaip Metjus! Ir sugalvok tu man! – Jis turi gerų savybių, turi, – tarė pusbrolis Reimondas. – Gink Dieve, aš jokiu būdu neneigiu jo gerų savybių, bet jis niekad neturėjo ir neturės jokio supratimo apie turtą. – Jūs žinote, kad aš privalėjau, – tarė Kamila, – aš tiesiog privalėjau būti ryžtinga. Aš pasakiau: „Šeimos labui aš nesutinku.“ Pasakiau jam – jei nebus drabužių su apsiuvais, šeima užsitrauks gėdą. Tvirtinau jam tą patį nuo ryto iki pat pietų. Net skrandis sutriko. Galų gale jis kaip visada įdūko ir pasakė: „Daryk kaip nori“, ir dar nusikeikė. Ačiū Dievui, turiu kad tučtuojau išėjau į žliaugiantį lietų irvienintelę nupirkau paguodą, visa, kas reikalinga. – O užmokėjo jis, ar ne? – paklausė Estela. – Esmė ne ta, kas užmokėjo, mielas vaikuti, – atsakė Kamila. – Juos nupirkau aš. Ir dažnai pabudusi naktį guodžiuosi ta mintimi. Pokalbį nutraukė tolimas varpelis ir koridoriuje pasigirdęs riksmas ar kvietimas; Estela pasakė man: – Eime, berniuk! Kai atsisukau, visi su didžiule panieka pažvelgė į mane, o išėjęs išgirdau Sarą Poket sakant: „Na žinot, to jau per daug“, o ponią Kamila piktai priduriant: „Net žodžių trūksta! Ir sugalvok tu man!“ Einant su žvake ilgu tamsiu koridoriumi, Estela staiga sustojo ir apsisukusi, veidu kone liesdamasi prie mano veido kandžiai paklausė: – Na ką? – Ką, panele? – paklausiau aš, vos spėjęs sustoti ir neužgriūti ant jos.  Ji stovėjo ir žiūrėjo į mane, aš, žinom žinoma, a, žiūrėjau į ją. ją. – Ar aš graži?

 

– Taip, man atrodo, labai graži. – Ar aš užgauli? – Ne taip labai kaip aną kartą, – atsakiau aš. – Ne taip labai? – Taip. Paklaususi paskutinį klausimą ji paraudo, o išgirdusi mano atsakymą, tvojo man per veidą iš visų jėgų kiek tik turėjo. – Na kaip? – paklausė ji. – Ką tu dabar apie mane galvoji, žvėriūkšti? – Nesakysiu. – Dėl to, kad žadi pasakyti ten viršuje? Taip? – Ne, – atsakiau aš. – Ne dėl to. – Kodėl tu dabar neverki, nenaudėli? – Todėl, kad niekada daugiau dėl jūsų neverksiu, – pasakiau aš. tai buvo pats melagingiausias mano tvirtinimas, Manau, nes viduje jau verkiau dėl jos, ir tik vienas žinau, kiek  skausmo ji man sukėlė vėliau. Po šio epizodo mudu užlipome laiptais ir lipdami sutikome džentelmeną, džentelm eną, kuris, grabinėdamas patamsy, leidosi žemyn. – Ką mes čia turime? – paklausė džentelmenas sustojęs ir žiūrėdamas į mane. – Berniuką, – atsakė Estela.  Jis buvo pečiuitas, tamsaus gymio vyriškis, su labai didele galva ir tokiomis pat didelėmis rankomis. Jis ta didele ranka suėmė mano smakrą ir pasuko veidą, kad galėtų apžiūrėti žvakės šviesoje. Jo viršugalvis buvo ankstyvai praplikęs, antakiai juodi ir tokie tankūs, kad stovėjo pasišiaušę. Akys nepaprastai gilios, be galo skvarbios ir įtarios. Jis turėjo stambią laikrodžio grandinėlę ir tamsias dėmes tose vietose, kur galėjo būti barzda ir žandenos, jeigu jas būtų auginęs. Šio žmogaus aš nepažinojau, net numanyti negalėjau, kad ateityje jis man bus svarbus, tiesiog pasitaikė proga gerai jį apžiūrėti. – Berniukas iš kaimo? Taip? – paklausė jis. – Taip, pone, – atsakiau aš.

 

– Kaip tu čia atsiradai? – Ponia Hevišem liepė atvesti mane, – paaiškinau aš. – Gerai! Elkis kaip pridera. Berniukus aš pažįstu lyg nuluptus, iš jūsų nieko gero nelauk. Žiūrėk man! – tarė jis, įsikandęs savo smiliaus kraštą ir susiraukęs. – Elkis kaip pridera! Sulig tais žodžiais jis paleido mane – tai man labai patiko, nes jo ranka trenkė kvapiu muilu – ir nulipo laiptais. Aš pagalvojau, ar tik jis nėra daktaras, bet paskui nusprendžiau, nusprendžiau, kad ne – daktaras turėtų būti ramesnis ir švelnesnis. Daug laiko šiai problemai gvildenti neturėjau, nes netrukus jau buvome ponios Hevišem kambaryje, kuriame ir ją pačią, ir  visa kita radau taip kaip ir anksčiau. Estela paliko mane prie durų, kur aš stovėjau tol, kol ponia Hevišem pakėlė akis nuo savo stalo.– tarė ji nei krūptelėjusi, nei nustebusi. – Dienos – Taigi! pralėkė kaip vanduo, ar ne? – Taip, ponia. Šiandien yra... – Gana, gana, gana! – Ji nekantriai pajudino pirštus. – Aš nenoriu to žinoti. Tu pasiruošęs žaisti?  Aš sutrikęs tiesiai tiesiai atsakiau: – Tikriausiai ne, ponia. – O kortomis kaip tada? – griežtai paklausė ji, įdėmiai žvelgdama į mane. – Taip, ponia, jeigu liepsit, galiu žaisti. – Kadangi šitie namai tau, berniuk, atrodo seni ir liūdni, – nekantriai tarė ponia Hevišem, – ir tu nenori žaisti, tai gal tada tu nori dirbti? Į šį klausimą galėjau atsakyti kur kas mieliau negu į bet kurį kitą, todėl pasakiau, kad mielai sutinku sutinku.. – Tada eik į aną kambarį, – tarė ji, suvytusia ranka rodydama į duris už manęs, – ir palauk.  Aš perėjau laiptų aikštelę ir įėjau į jos nurodytą kambarį. ame dienos šviesos irgi nebuvo, tvyrojo sudusęs ir slogus kvapas. Ugnis drėgname senoviškame židinyje buvo neseniai pakurta, bet ji buvo labiau linkusi užgesti, o ne degti, ir

 

 vangus dūmas, besirangantis kambary, atrodė šaltesnis net už mūsų pelkių rūką. Kelios žvakės ant aukštos židinio atbrailos, panašios į plikas šakas, skleidė menką šviesą, vos įstengiančią prasimušti pro tamsą. Kambarys buvo erdvus ir, drįstu sakyti, kadaise jo būta gražaus, bet kiekvienas daiktas ame dabar buvo nuklotas dulkėmis, pelėsiais ir sulūžęs. Labiausiai akin krito ilgas stalas su užtiesta staltiese, sakytum tada, kai namuose sustojo visi laikrodžiai, čia ruoštasi pokyliui. Vidury šios staltiesės stovėjo kažkas panašu į vazą; tas daiktas buvo taip tirštai apraizgytas  voratinklių, oratinklių, kad net jo formos negalėjai suprasti, ir apžiūrinėdamas tą geltoną pavidalą, kuris atrodė tarsi augantis, panašiai kaip juodasis grybas, pamačiau dėmėtakojus vorus karpuotais kūnais, šmižinėjančius po tą daiktą, kažkokie nepaprastos pavertę sakytum tą puošmeną šių vabalų būstu. svarbos įvykiai būtų Už apmušalų girdėjau krebždant peles; sakytum tie patys įvykiai būtų paveikę ir jas. Bet juodieji tarakonai nekreipė į nieką dėmesio ir ropinėjo aplink židinį mįslingai, seniokiškai – lyg trumparegiai, apykurčiai ir vienas su kitu susipykę. Šie šliaužiojantys padarai patraukė mano dėmesį ir aš ėmiau iš tolo juos stebėti, bet čia ponia Hevišem uždėjo man ant peties ranką. Kitoje rankoje ji laikė lazdą su rankena, kuria rėmėsi, tad atrodė visai panaši į raganą. – Štai čia, – tarė ji, rodydama į ilgąjį stalą lazda, – aš būsiu paguldyta, kai numirsiu. Žmonės ateis ir žiūrės į mane. Paliestas jos rankos, aš krūptelėjau – mat kažkodėl  vaizdavausi, kad ji gali užlipti ant stalo ir tuojau pat numirti, pavirsdama vaiduokliška vaškine figūra. – Kaip tau atrodo, kas čia yra? – paklausė ji, rodydama lazda. – Tas daiktas su voratinkliais? – Nežinau kas, ponia. – Tai tortas. Nuotakos tortas. Mano!  Ji piktu žvilgsniu apmetė kambarį, paskui, atsirėmusi į mane ir ranka suspaudusi petį, pasakė: – Na, greičiau, greičiau! Pavedžiok mane, pavedžiok!

 

Supratau, kad tas mano darbas ir bus vedžioti aplink  kambarį ponią Hevišem. Todėl tuojau pat jo ir ėmiausi, ir mudu pajudėjome į priekį, tarsi sumanę imituoti (tokia buvo mano pirma mintis) pono Pamblčuko fajetoną su arkliu.  Ji nebuvo todėl netrukusgana pasakė: „Lėčiau!“, mudu vis tiekstipri, žengėme nekantriu, sparčiu žingsniu; bet jos ranka man ant peties krūpčiojo, lūpos judėjo, todėl ir man pačiam ėmė atrodyti, kad mes, raginami jos minčių, kone bėgame. Netrukus ji tarė: „Pašauk Estelą!“, aš išėjau į koridorių ir kaip aną kartą garsiai surikau jos vardą. Kai pasirodė jos žvakė, aš grįžau pas ponią Hevišem ir mudu nuėjome toliau aplink kambarį.  Jeigu net vien tik Estela būtų pamačiusi tą mūsų užsiėmimą, būčiau jautęsis gana nepatogiai, bet kai ji atsivedė su savim visas nežinojau, tas tris apačioje matytas damas ir džentelmeną, aš tiesiog ką daryti. Iš mandagumo buvau besustojąs, bet ponia Hevišem suspaudė man petį, todėl nuslinkau su ja toliau, kamuojamas gėdingos minties, kad jie dėl tokio lėto tempo apkaltins mane. – Brangioji ponia Hevišem, – tarė ponia Sara Poket, – kaip puikiai jūs atrodot! – Neteisybė, – atsakė ponia Hevišem. – Iš manęs teliko geltona oda ir kaulai. Poniai Poket gavus tokį atkirtį, Kamila prašviesėjo ir liūdnai sumurmėjo apie ponią Hevišem: – Vargšelė! Iš kurgi ji gali tikėtis gerai atrodyti. Ir sugalvok  tu man! – O kaip jūs gyvenat? – kreipėsi ponia Hevišem į Kamila. Kadangi ėjome kaip tik pro ją, ketinau sustoti, bet ponia Hevišem nenorėjo. Mudu nužygiavome toliau, ir aš pajutau, kad Kamila ant manęs supyko. – Ačiū, ponia Hevišem, – atsakė Kamila, – aš jaučiuosi  visiškai taip, kaip kaip man galima ttikėtis. ikėtis. – O-o, kas jums atsitiko? – piktokai paklausė ponia Hevišem. – Nieko ypatingo, – atsakė Kamila. – Nenoriu demonstruoti

 

savo jausmų, bet naktimis pradėjau tiek galvoti apie jus, kad net sveikata sutriko. – Tada negalvokit apie mane, – atkirto ponia Hevišem. – Lengva pasakyti, – tarė Kamila, tvardydama raudą, jos  Reimondas viršutinė lūpa virpėti ji paplūdo ašaromis. gali ėmė paliudyti, kiekir man naktį reikia imbiero– antpilo ir uostomosios druskos. Jis gali pasakyti, kaip dažnai man sutraukia kojas. Bet ir kosulys, ir nerviški traukuliai man ne naujiena, kai imu labai jaudintis dėl tų, kuriuos myliu. Jei galėčiau būti ne tokia prieraiši ir jautri, tai ir mano  virškinimas būtų geresni geresnis, s, ir nervai gele geležiniai. žiniai. Kaip n norėčiau, orėčiau, kad taip būtų. Bet kad negalvočiau apie jus naktimis... ir sugalvok tu man! Ir ji vėl paplūdo ašaromis.  Aš nusprendži nusprendžiau, Reimondas yra tas džentelmenas, nas, pavarde Kamila.au, Jiskad atėjo pagalbon ir žmonai ir džentelme paguodžiamai bei įsiteikdamas tarė: – Kamila, brangioji, niekam ne paslaptis, kad jūsų šeimos ausmai palengva jus graužia, ir taip smarkiai, kad viena jūsų koja jau pasidarė trumpesnė už kitą. – Nesu tikra, – tarė rimta dama, kurios balsą iki tol girdėjau tik kartą, – kad galvoti apie kokį nors asmenį – tai įgauti į jį kokių nors teisių, brangioji. Ponia Sara Poket, kurią dabar pamačiau esant smulkią, liesą, rudaplaukę, raukšlėtą seną moteriškę mažu veideliu, panašiu į graikinio riešuto kevalą, ir didele burna, panašia į katės, tik be ūsų, parėmė tą nuomonę šiais žodžiais: – Tikrai negali įgauti, brangioji. H-m-m. – Galvoti apie ką nors – gana lengva, – tarė rimtoji dama. – Nieko lengvesnio ir negali būti, – sutiko Sara Poket. – O taip, taip! – sušuko Kamila, kurios kunkuliuojantys ausmai tarsi kilo iš kojų į krūtinę. – Kuo gryniausia teisybė! Būti tokiai jausmingai – tai silpnybė, bet aš nieko negaliu padaryti. Neabejoju, kad mano sveikata tik pagerėtų, jei būtų atvirkščiai, bet aš net ir galėdama vis dėlto nekeisčiau savo požiūrio. Jis sukelia daug kančių, bet kai naktį pabundu, tai

 

pajuntu paguodą žinodama, kad esu tokia. Dar vienas jausmų protrūkis. Mudu su ponia Hevišem visą tą laiką nesiliovėm vaikščioję,  vis sukom ratus aplink kambarį, čia kone liesdamiesi liesdamiesi prie  viešnių sijonų, čia sijonų, nut nutoldami oldami nuo jjų ųKamila. per visą niū niūrų – Paimkim Metjų! – tarė – rų Jiskambarį. niekada nesigiminiuoja, niekad net neateina čionai pažiūrėti, kaip gyvena ponia Hevišem! Aš valandų valandas guliu ant sofos su atvarstytais korseto raiščiais, nieko nejaučiu, galva nusvirusi į šalį, plaukai išdrikę, o kojos nežinau kur... (– Daug aukščiau negu tavo galva, mano mieloji, – tarė ponas Kamila.) – Ir išguliu šitaip daugybę valandų, ir viskas per tą keistą nepaaiškinamą Metjaus elgesį, ir kad bent kokį padėkos žodį iš–ko nors išgirsčiau. Nematau čia nieko nuostabaus! – įsiterpė rimtoji dama. – Suprantate, brangioji, – pasakė Sara Poket (tylus, bet kandus personažas), – jūs turėtumėt paklausti save, kieno padėkos galėtumėte tikėtis, mieloji. – Nesitikėdama jokios padėkos, aš taip išbūnu valandų  valandas, ir Reimondas gali paliudyti, kiek aš kosėju ir kaip imbieras visiškai ničnieko nepadeda, ir kaip sykį mano kosėjimą išgirdo net derintojas kitapus gatvės, kur vargšai  vaikai nesuprasdami net pamanė, jog tai tolumoje ūbauja karveliai, ir dabar man dar sakoma... Čia Kamila prisidėjo ranką prie kaklo ir atrodė, kad ten ima  vykti kažkokie negirdėti negirdėti cheminiai cheminiai proce procesai. sai. Išgirdusi minint Metjų, ponia Hevišem sustojo, sustabdydama ir mane, ir pažvelgė į kalbėtoją. Nuo šios permainos ponios Kamila cheminiai procesai beregint liovėsi. – Metjus vieną kartą ateis ir aplankys mane, – griežtai tarė ponia Hevišem, – tada, kai aš gulėsiu ant šito stalo. Jo vieta bus čia, štai, – ji barkštelėjo per stalą lazda, – prie mano galvos. O jūsų bus čia! O jūsų vyro čia! O Saros Poket čia! O Džordžianos čia! Štai dabar visi žinote, kur stovėti, kai

 

ateisite manęs apraudoti. O dabar eikite! Minėdama kiekvieną svečią, ji barškino lazda į stalą vis naujoje vietoje. Pagaliau tarė: Na, vedžiok mane, vedžiok,nieko – ir mudu toliau. – Mano manymu, nebelieka kito, –nuėjome tarė ponia Kamila, – kaip paklusti ir išeiti. Vis dėlto ne taip jau maža, kai aplankai savo meilės ir pareigos objektą, net ir taip trumpai. Kai naktį pabusiu, galvosiu apie tai su liūdnu pasitenkinimu. Kaip norėčiau, kad ir Metjus turėtų tą paguodą, bet jis tam abejingas. Aš esu nusistačiusi nedemonstruoti savo jausmų, bet labai jau sunku, kai tau sakoma, jog tu trokšti puotos prie savo artimo palaikų – lyg būtum koks žmogėdra iš pasakos – ir kai tave išveja lauk! Ir sugalvok tu man! Ponia Kamilakrūtinės, jau buvo prispaudusi ranką ją, prie besikilnojančios bet ponas Kamila sugriebė ir šios damos veidas įgavo tokią nežmoniškų pastangų išraišką, kad atrodė, jog vos išėjusi pro duris ji ketina griūti ir apalpti. i pasiuntė poniai Hevišem oro bučinį ir leidosi išvedama. Sara Poket ir Džordžiana pabandė rungtis, kuri ilgiau pabus kambary, bet Sara buvo neįveikiama ir taip meistriškai tipeno aplink Džordžianą, kad ši turėjo pasiduoti ir išeiti pirmoji. Tada Sara Poket atsisveikino atskirai, pasakydama: „Tegu Viešpats laimina jus, mieloji ponia Hevišem!“ ir šypsodamasi savo riešutiniu veidu taip, lyg apgailestaudama prašytų atleidimo už kitų silpnybes. Kol Estela su žvake lydėjo jas laukan, ponia Hevišem vis tebevaikščiojo, uždėjusi man ant peties ranką, bet vis lėčiau ir lėčiau. Pagaliau ji sustojo priešais židinį, keletą akimirkų žiūrėjo į jį kažką murmėdama, paskui pasakė: – Šiandien mano gimimo diena, Pipai.  Aš buvau bepradedąs linkėti jai visokiausių gėrybių, bet ji pakėlė lazdą. – Aš neleidžiu apie tai šnekėti. Neleidžiu nei tiems, kurie čia ką tik buvo, nei kam nors kitam. Jie visada ateina tą dieną, bet nedrįsta apie ją užsiminti.

 

Tad aš, žinoma, irgi daugiau nemėginau apie ją užsiminti. – Kaip tik tą dieną, daug metų prieš tau gimstant, čionai buvo atnešta šita puvenų krūva. – Ji dūrė lazda į voratinklių bokštą, bet nepalietė jo. – Mudu su juo kartu pasenome. Jį sugraužė pelės,prispaudusi o mane – kurlazdos kas aštresni dantys neguširdies; pelių.  Ji stovėjo, rankeną prie apsivilkusi kadaise balta, o dabar geltona suknele, žiūrėjo į kadaise baltą, o dabar geltoną staltiesę, ir atrodė, kad viskas aplink vos palietus sugurės. – Kai tas nykimas užsibaigs, – tarė ji su šiurpia išraiška  veide, – ir kai mane mirusią paguldys su nuotakos suknia ant  vestuvių stalo – o tai bus padaryta ir tai bus galutinis prakeiksmas jam – būtų labai gerai, jei tai atsitiktų kaip tik  šią  Ji dieną! stovėjo ir žiūrėjo į stalą, lyg matytų ant jo gulinčią pačią save. Aš ramiai laukiau. Sugrįžusi Estela irgi laukė. Man pasirodė, jog taip išbuvome ilgai. Net su nerimu pagalvojau, kad tame troškiame kambario ore bei slogioje tamsoje, tvyrančioje tolimiausiose kertėse, ir mudu su Estela galime pradėti nykti. Pagaliau ponia Hevišem atsipeikėjo iš savo pamišėliškos būklės – ne palengva, o vienu akimoju – ir tarė: – Noriu pažiūrėti, kaip judu žaidžiate kortomis, kodėl dar nepradėjote? Sugrįžome į jos kambarį ir susėdome kaip aną kartą; aš kaip ir aną kartą pralošiau, ponia Hevišem kaip aną kartą mudu įdėmiai stebėjo, paskui vėl atkreipė mano dėmesį į Estelos grožį, o kad dar labiau mane sužavėtų, prisegė Estelai prie plaukų ir krūtinės savo brangakmenius. Estela savo ruožtu elgėsi su manimi kaip ir tada, skirtumas buvo tik tas, kad nekalbėjo. Kai sužaidėme gal šešetą partijų, buvo paskirta diena mano naujam apsilankymui ir aš buvau nuvestas į kiemą ir kaip aną kartą šuniškai pamaitintas. Taip pat buvau paliktas kurį laiką pasivaikščioti vienas. Nelabai svarbu, ar varteliai toje sienoje, ant kurios tada

 

užsikabarojau apsidairyti, apsidairyti, buvo atdari ar uždari. Svarbiausia, kad tada tų vartelių aš nepamačiau, o dabar pastebėjau. Kadangi jie buvo atviri ir aš žinojau, kad Estela išleido svečius, nes grįžo su raktais, tai nuėjau į sodą pasivaikščioti. is buvo buvo beveik sulaukėjęs, radauir seną inspektą, kuriame kadaise auginami agurkai arbūzai, o dabar leido atžalas senos kepurės ir batai, šen bei ten tiesė ūglius kiauras puodas. Ištyrinėjęs sodą ir šiltnamį, kuriame tebuvo tik senų  vynuogienojų ynuogienojų ir kažkokių butelių, pasijutau atsidūręs tame niūriame kampe, kurį neseniai mačiau pro langą. Nė kiek  neabejodamas, kad namas yra tuščias, pažvelgiau pro langą ir baisiausiai nustebau, pamatęs, kad į mane išplėstom akim spokso blyškus jaunas džentelmenas rusvomis blakstienomis irŠis šviesiais plaukais. džentelmenas greitai dingo ir tuojau blyškiaveidis atsirado šalia manęs. Kai aš jį pamačiau, jis tikriausiai sėdėjo prie knygų, o dabar dar pastebėjau, kad jo rankos rašaluotos. – Sveikas, vaikine! – tarė jis. Kadangi buvau patyręs, jog į abstraktų „sveikas“ geriausia atsakyti tuo pačiu, tai mandagiai praleisdamas „vaikine“ irgi atsakiau: – Sveikas! – Kas tave įleido? – paklausė jis. – Panelė Estela. – Kas tau leido čia vaikščioti? – Panelė Estela. – Eime muštis, – pasakė jaunas blyškusis džentelmenas. Kas man beliko daugiau daryti, jeigu ne eiti paskui jį? Ir  vėliau ne kartą klausiau save: ką kitką galėjau daryti? Jo elgesys buvo toks įsakmus, o aš toks nustebęs, kad lyg užburtas nuėjau ten, kur jis vedė. – Palauk truputį, – tarė jis, tenuėjęs keletą žingsnių ir staiga apsisukęs. – Juk reikia suteikti tau priežastį muštynėms. Štai tau.  Jis tučtuojau įžūliai suplojo delnais, grakščiai nusilenkė,

 

timptelėjo man už plaukų, vėl suplojo delnais, paskui palenkė galvą ir bakstelėjo ja man į pilvą. Minėtasis buliaus dūris, nekalbant apie užgaulumą, buvo itin nemalonus po duonos su mėsa. Todėl trinktelėjau jam buvau bepuoląs toliau, jis šūktelėjo: „Aha,  kumščiu vadinasi, ir nori muštis?“, ir ėmė taip bet keistai šokčioti pirmyn bei atgal, kad aš su savo menka patirtim niekaip negalėjau suvokti, ką tai reiškia. – Žaidimo taisyklės! – sušuko jis ir šoktelėjo nuo dešinės kojos ant kairės. – Visuotinės taisyklės! – Vėl šoktelėjo nuo kairės kojos ant dešinės. – Eikš į ringą, atliksim pasiruošimus!  Jis pasilenkė pirmyn, paskui atgal, tada ėmė išdarinėti  visokiausius isokiausius kitus dalykus, o aš bejėgiškai dėbsojau. Slapta net bijojau jo, pojūčiai kai pamačiau esant kad tokį šviesiai agresyvų, fiziniai ir moraliniai sakė man, jo bet ševeliūrai nėra reikalo baksnoti mano pilvo ir kad turiu teisę įsižeisti už tokį pasikėsinimą. Todėl be žodžių nuėjau paskui jį į nuošalų sodo kampelį, esantį tarp dviejų susieinančių sienų ir užstojamą kažkokių šiukšlių krūvos. Paklausęs manęs, ar esu patenkintas išrinkta vieta, ir gavęs teigiamą atsakymą, jis atsiprašė trumpam mane paliksiąs ir greitai grįžo su buteliu  vandens ir acte pamirkyta plauš plaušine. ine. – Čia abiem, – pasakė jis, dėdamas tuos daiktus prie sienos. Tada ėmė greitai rengtis – nusivilko ne tik švarką ir liemenę, bet ir marškinius, ir darė tai dalykiškai, nuoširdžiai bei kraugeriškai. Nors jis neatrodė itin sveikas, – veidas buvo spuoguotas, ant lūpos šašas, – šie baisūs pasiruošimai gerokai pribloškė mane. Spėjau, kad jis yra maždaug mano amžiaus, bet buvo gerokai aukštesnis ir mokėjo nepaprastai vikriai sukiotis į  visas puses. Šiaip jis buvo jaunas džentelme džentelmenas nas pilku kostiumu (iki apsinuoginimo kovai), kurio alkūnės, keliai, rankų riešai ir kojų pėdos gerokai praaugo jį patį. Man net širdis suspurdėjo, kai pamačiau jį besitaikantį pulti, demonstruojantį savo miklumą ir tyrinėjantį mano

 

anatomiją, tarsi kruopščiai rinktųsi patį skaniausią kąsnį. Niekad dar nebuvau gyvenime taip nustebęs kaip tada, kai trenkęs pirmą smūgį pamačiau jį gulintį ant nugaros ir spoksantį į mane – jo nosis buvo kruvina, o veidas, žiūrint iš  viršaus, sutru mpėjęs. Bet jissutrumpėjęs. greitai pašoko ant kojų ir nepaprastai vikriai apsitrynęs kempine vėl ėmė ruoštis kovai. Antrąsyk  gyvenime nepaprastai nustebau tada, kai vėl pamačiau jį gulintį ant nugaros ir žiūrintį į mane pamušta akimi.  Jo ryžtas sužadino manyje didelę pagarbą. Jėgos jis neturėjo, nė karto man smarkiau neuždavė, o pats vis buvo parbloškiamas; bet jis tučtuojau pašokdavo, apsitrindavo kempine arba atsigerdavo iš butelio, su didžiausiu malonumu atlikdamas savo patiesišraiška, sekundanto o tada vėl puldavo mane su tokia kad ašpareigas, kaskart patikėdavau, og jis tikrai žada pagaliau mane sutvarkyti. Jis buvo gerokai apibrozdintas,, nes apgailestaudam apibrozdintas apgailestaudamas as turiu pripažinti pripažinti,, jog kuo toliau, tuo smarkiau aš jam smogdavau; bet jis vis puldavo iš naujo ir iš naujo, kol galiausiai griūdamas nevykusiai atsitrenkė pakaušiu į sieną. Net po šito nelaimingo įvykio jis atsistojo, keletą kartų apsisuko aplinkui nežinodamas, kur  yra, bet galiausiai klestelėjo ant kelių prie savo plaušinės, išmetė ją į orą ir gaudydamas kvapą pasakė: – Gerai, tu laimėjai.  Jis buvo toks narsus ir naivus, kad nors kovą pradėjau ir ne pats, pergalė man džiaugsmo beveik neteikė. Kiek pamenu, rengdamasis net jaučiausi esąs piktas jaunas vilkiūkštis ar koks kitas laukinis žvėris. Šiaip ar taip, aš apsirengiau, retkarčiais niūriai apsišluostydamas savo kruviną veidą, ir paklausiau jį: – Gal tau padėti?  Jis atsakė: – Ačiū, ne.  Aš tariau: – Sudie.

 

Ir jis man atsakė: – Sudie. Sugrįžęs į didįjį kiemą, radau Estelą jau laukiančią su raktais. Bet ji neklausė nei kur aš buvau, nei kodėl priverčiau ą laukti, jos veidas buvo raustelėjęs, sakytum kažkas jai tik malonaus. Užuot nuėjusi tiesiai prie vartų, jiatsitiko žengė manęs link ir pamojo pirštu, kad prieičiau. – Ateik čia! Jei nori, gali mane pabučiuoti. Kadangi ji atsuko man skruostą, tai ten ir pabučiavau. Ko gero, daug ką būčiau atidavęs už teisę pabučiuoti ją, bet vis dėlto jaučiau, kad tas šiurkščiam paprastam berniukui leistas bučinys tėra panašus į numestą pinigą ir nieko nevertas. Būnant su gimtadienio svečiais, paskui žaidžiant kortomis, paskui mušantis, mano vizitas užtruko taip ilgai, kad artėjant prie namų švieselė anto nuo smėlio jaudriekėsi žibėjo tamsaus dangaus fone, Džokyšulio žaizdropelkėse per gatvę šviesos takas.  

 

12 SKYRIUS

 Vis nedavė ramybės mintys apie blyškųjį jaunąjį džentelmeną. Kuo daugiau galvojau apie kovą ir prisimindavau tą blyškųjį ponaitį, gulintį aukštielninką įvairiomis pozomis su vis labiau tinstančiu ir raudonėjančiu  veidu, tuo aiškiau darėsi, kad sulauksiu kažkokio atpildo. aučiau, kad to ponaičio kraujas šaukiasi keršto ir kad Teisingumas jį įvykdys. Nors neturėjau jokio supratimo apie konkretų savo užsitrauktų bausmių dydį, man buvo visiškai aišku, kad kaimo berniukams nevalia lyg niekur nieko  vaikštinėti po šalį, siautėti kilmingų žmonių namuose ir talžyti mokslingą Anglijos jaunuomenę, nesulaukiant griežtos bausmės. Keletą dienų aš net laikiausi arčiau namų ir, kur nors pasiųstas sesers, su nerimu ir širdies virpuliu žvelgdavau į virtuvės duris, kad nepakliūčiau į nagus policininkui iš grafystės kalėjimo. Blyškiojo jaunojo ponaičio nosis buvo iškruvinusi mano kelnes, todėl naktį pamėginau išplauti tą savo kaltės įrodymą. Į jaunojo blyškiojo ponaičio dantis buvau nusibrozdinęs krumplius, tad kaip įmanydamas kankinau savo vaizduotę, ieškodamas neįtikimiausių būdų paaiškinti tai nelemtai aplinkybei, kai pagaliau turėsiu stoti prieš teisėjus. Kai atėjo diena vėl apsilankyti savoužžvėriško poelgio vietoje, mano baimė pasiekė viršūnę. Gal vartų pasaloje manęs laukia teisingumo tarnai, specialiai pasiųsti iš Londono? O gal poniai Hevišem labiau patiks pačiai atkeršyti už namams padarytą žalą ir ji atsistos prieš mane su savo įkapėmis, išsitrauks pistoletą ir nušaus mane vietoje? O gal pulkas pasamdytų gobšuolių berniūkščių užpuls mane alaus darykloje ir tol daužys, kol mirtinai uždaužys? Bet paties aunojo blyškiojo ponaičio kilnumu pasitikėjau besąlygiškai – mat šituose susidorojimuose niekad neįsivaizdavau jo paties,  vsumušto isad atrodė, tai atlieka atlieka neprotin neprotingi gi artimieji, artimieji , akinami jo veidojog ir pykčio dėl jo įžeistos šeimos garbės.

 

 Vis dėlto eiti pas ponią Hevišem privalėjau, taip ir padariau. Ir tik pamanyk! – jokių tos kovos pasekmių. Apie tai net nebuvo užsiminta, niekur namuose nepamačiau ir aunojo blyškiojo ponaičio. Radau tuos pačius vartus atvirus, apžiūrėjau sodą, netpamačiau dirstelėjau to pačio šalimais namo langus, bet tikpro uždarytas langines esančio viduje, okios gyvybės. Tik kampe, kur andai vyko kova, aptikau aunojo ponaičio pėdsakų. Tai buvo sukrešęs kraujas, ir aš jį paslėpiau nuo žmonių akių, užžerdamas puria sodo žeme. Didžiojoje laiptų aikštelėje, tarp ponios Hevišem kambario ir to, kuriame stovėjo ilgasis stalas, pamačiau sodo kėdę – lengvą kėdę su ratukais, stumiamą iš užpakalio. Ji čia buvo atgabenta po paskutinio mano apsilankymo ir nuo šios dienos su ta kėde pradėjau nuolatos vežioti ponią Hevišem (kai ji pavargdavo man ant peties) aplink jos kambarį,vaikščioti, po laiptųuždėjusi aikštelę,ranką paskui aplink tą kitą kambarį. Šias keliones mudu kartojome vėl ir vėl, kartais jos užtrukdavo net tris valandas. Aš nejučiomis pavadinau tuos pasivaikščiojimus nuolatiniais, nes man iš pat karto buvo pasakyta, jog turėsiu lankytis pas ją kas antrą dieną po pietų, ir dabar ketinu apibendrinti mažiausiai aštuonių ar dešimties mėnesių periodą. Kai mudu kiek pripratome vienas prie kito, ponia Hevišem ėmė daugiau kalbėtis su manimi, pradėjo klausinėti, ko aš esu išmokęs ir kas žadu būti. Atsakiau jai, kad tikriausiai stosiu pameistriu pas Džo, ir ne sykį užsiminiau, kad mano žinios labai menkos, todėl noriu mokytis; mat vyliausi, kad ji gali pasiūlyti kokią nors pagalbą pasiekti šiam trokštamam tikslui. Bet ji nieko nesiūlė; priešingai – atrodė, kad jai labiau patiktų, jei aš būčiau neišmanėlis. Pinigų ji man irgi nesiūlė, taip pat ir nieko kito, išskyrus kasdienius pietus; net neužsiminė, kad už paslaugas man reikėtų užmokėti. Estela visada būdavo netoliese, visada įleisdavo mane ir išleisdavo, bet niekada daugiau nebesakė, kad galiu ją pabučiuoti. Kartais ji tik šaltai pakęsdavo mane, kartais nusileisdavo iki manęs, kartais būdavo gana draugiška,

 

kartais energingai pareikšdavo nekenčianti manęs. Ponia Hevišem dažnai pašnibždom, arba kai likdavome vieni, klausdavo mane: – Juk ji vis gražesnė ir gražesnė, ar ne, Pipai? Ir kai ašgodžiai atsakydavau: „Taip“ (nes Estela iš tikrožaisdavome gražėjo), ji kažkaip apsidžiaugdavo. Kai mudu kortomis, ponia Hevišem irgi įsigilinusi sekdavo besimainančias Estelos nuotaikas. Ir kartais, kai tų nuotaikų būdavo tiek daug ir tokių prieštaraujančių viena kitai, kad aš nebežinodavau, ką sakyti ir daryti, ponia Hevišem be galo susižavėjusi apkabindavo ją ir imdavo šnibždėti jai į ausį maždaug taip: – Triuškink jų širdis, mano pasididžiavime ir viltie, triuškink  ų širdis be jokio gailesčio! Džo, su dirbdamas kalvėje, mėgdavo niūniuotikadvieną dainą priedainiusavo „Senasis Klemas“. Nepasakysi, tuo buvo rodoma didelė pagarba šventajam, manding, kalvių globėjui. Ta daina imitavo kūjo plakimą į geležį ir buvo ne daugiau kaip poetinis pretekstas paminėti gerbiamą senojo Klemo vardą. „Žiebk kūju, negailėk, seni Klemai! Plak, brolyti, netingėk, seni Klemai! Kas stipresnis, tas garsiau, seni Klemai. Dumk dumples kuo karščiau, seni Klemai!“  Vieną dieną, neilgai trukus po kėdės pasirodymo, ponia Hevišem, nekantriai judindama pirštus, pasakė: – Nagi padainuok ką nors, greičiau, greičiau! Buvau be galo sutrikęs, tad ėmiau niūniuoti šią dainelę. Ji taip jai patiko, kad net ėmė pritarti tyliu liūdnu balsu, lyg dainuotų per miegus. Vėliau tapo netgi įpročiu besivažinėjant šitaip dainuoti; dažnai prisidėdavo ir Estela, bet apskritai, net ir dainuojant visiems trims, melodija skambėdavo taip tyliai, kad sename niūriame name sukeldavo ne ką daugiau triukšmo už lengvą vėjo dvelkimą. Koks aš galėjau tapti toje aplinkoje? Ar galėjo mano charakteris išvengti jos įtakos? Ar reikia stebėtis, kad kai išeidavau iš tos geltonos kambarių miglos į saulės nutviekstą gatvę, mano galvoje irgi būdavo migla?

 

Galbūt aš ir būčiau galėjęs papasakoti Džo apie tą blyškųjį aunąjį ponaitį, jeigu prieš tai nebūčiau prisipažinęs dėl tų išgalvotų nesąmonių. Dabar jaučiau, kad Džo be jokio vargo atpažins jaunąjį ponaitį esant keleivį iš juodosios aksominės karietos, todėl nieko jam kalbų ir nepasakojau. Be to, jau iš pat pradžių kilęs noras vengti apie ponią Hevišem ir Estelą  vėliau kur kas sustiprėjo. Visiškai pasitikėjau tiktai Bide, jai sakiau viską. Kodėl man tai atrodė natūralu ir kodėl Bidė domėjosi viskuo, ką pasakojau, tada nežinojau, bet dabar, atrodo, žinau. Tuo tarpu posėdžiai virtuvėje vyko kaip vykę, ir nuolatinis mano susierzinimas po jų pasiekdavo kone kritinę ribą. Tas asilas Pamblčukas dažnai mėgdavo vakarais atvažiuoti aptarti su seserim mano perspektyvų ir esu tikras (net ir dabar dėl toišimti ne itinašies apgailestauju), jei mano būtų įstengusios kaištį iš jo kad fajetono, jos rankos būtų taip ir padariusios. Šis niekingas žmogelis buvo tokio riboto ir  vangaus proto, kad negalėdavo aptarti mano ateities, prieš save neturėdamas manęs paties kaip vaizdinės priemonės, todėl atsitempdavo mane (paprastai už pakarpos) nuo suoliuko iš kampo, pasodindavo priešais ugnį lyg ketindamas mane kepti ir pradėdavo tokiais žodžiais: – Na, mieloji, štai šis vaikas! Štai tas vaikas, kurį jūs išauklėjot savomis rankomis. Pakelk galvą, vaike, ir būk  amžinai dėkingas tiems, kurie tai padarė. Tai štai, mieloji, kalbant apie šitą vaiką... Tada jis imdavo taršyti mano galvą ir šiaušti prieš plauką – o taip daryti, prisimenu, nuo pat ankstyvos vaikystės man atrodė niekam neleistina – laikydamas mane priešais save už rankovės; atrodydavau taip kvailai, kad tą reginį pranokti galėjo nebent jis pats.  Vėliau, kai jiedu su mano seseria įsileisdavo į kliedesingu kliedesinguss samprotavimus apie ponią Hevišem ir ką ji man ar dėl manęs padarys, man be galo norėdavosi apsipilti karčiomis ašaromis, pulti Pamblčuką ir visą apkumščiuoti. Per šiuos pokalbius mano sesuo šnekėdavosi su manimi taip, lyg

 

kiekviena užuomina trauktų man dantį, o Pamblčukas, savanoris mano globėjas, sėdėdavo tirdamas mane kritišku žvilgsniu, panašus į mano likimo architektą, kuris suvokia ėmęsis labai nedėkingos misijos. Džo šioseir diskusijose dažnai paliesdavo jį, nes manonedalyvaudavo, sesuo manė, jogbet jis kalbos nenorėtų, kad aš būčiau paimtas iš kalvės. Dabar aš jau buvau pakankamai užaugęs, tad tikau jam į pameistrius, ir kai Džo sėdėdavo, pasidėjęs ant kelių savo žarsteklį arba susimąstęs krapštinėdavo juo pelenus židinyje, mano sesuo tą nekaltą užsiėmimą, be jokių abejonių, traktuodavo kaip jo priešiškumą, todėl puldavo prie jo, išplėšdavo iš rankų žarsteklį, papurtydavo Džo ir padėdavo žarsteklį į šalį. O baigdavosi šios diskusijos visada labai bjauriai. Visai nei iš šioir nei iš tik to, dabar mano sesuo staiga sustingdavo  netikėtai, vidury žiovavimo tarsi netyčia pamačiusi mane užsipuldavo: – Tu tik pažiūrėk! Užteks tau čia sėdėti! Marš į lovą! Ir taip šįvakar per tave prisikankinom prisikankinom!! Sakytum aš pats būčiau prašęs jų kankinti mane tol, kol beveik apalpsiu. Šitaip gyvenome gana ilgai, ir atrodė, kad taip pat gana ilgai panašiai ir gyvensim, bet vieną dieną ponia Hevišem, bevaikščiodama su manim, staiga sustojo ir nenuimdama rankos nuo peties tarė: – Tu gerokai paaugai, Pipai! Man pasirodė būsiant tinkamiausia, jeigu mąsliu žvilgsniu duosiu jai suprasti, jog tai pareina nuo aplinkybių, kurios yra ne mano valioje. Tąsyk ji daugiau nieko nesakė, bet netrukus vėl sustojo ir pažvelgė į mane, paskui paniurusi susiraukė. Kitą dieną, kai pasibaigus įprastai mankštai pasodinau ją prie stalo su  veidrodžiu, ji ji nekantriais pirštų judes judesiais iais sulaikė mane. mane. – Pasakyk dar sykį to savo kalvio vardą. – Džo Gardžeris, ponia. – Tai pas jį tu žadi stoti pameistriu?

 

– Taip, ponia Hevišem. – Tai ir stok kuo greičiau. Ar Gardžeris galėtų ateiti čionai su tavimi ir atsinešti tavo sutartį, kaip manai? Pasakiau, jog jis tai padarys ir tokį prašymą palaikys garbe. Tai tegu ateina. – Kurią dieną, ponia Hevišem? – Na, na! Nieko nenoriu žinoti apie jokias dienas. Tegu ateina kuo greičiau, bet kartu su tavim. Kai vakare sugrįžau namo ir pranešiau šią žinią Džo, mano sesuo ėmė dūkti, ir taip smarkiai, kaip dar nebuvom regėję. i paklausė mane su Džo, ar ji esanti skuduras palei duris, kaip mudu drįstą šitaip ją trypti ir kokiai kompanijai, mums leidus, ji tinkanti? Baigusi šitokių savo klausimų srautą, ji metė į Džo žvakidę, pratrūko garsiai raudoti, pasiėmė šiukšlių tai visadairbūdavo labai blogas ženklas, užsirišo semtuvę šiurkščią–prijuostę ėmė itin uoliai daryti tvarką.– Nepasitenkinusi sausu valymo būdu, ji stvėrė kibirą bei grindų šepetį ir išvijo mudu iš namų drebant stovėti kieme. Buvo dešimta valanda, kai išdrįsome įsėlinti atgal, ir tada ji paklausė Džo, kodėl šis nevedė kokios negrės vergės. Džo nieko neatsakė, tik stovėjo, vargšelis, ir gnaibydamas žandeną prislėgtas žiūrėjo į mane lyg svarstydamas, ar tai iš tikrųjų nebūtų buvęs geresnis pasirinkimas.  

 

13 SKYRIUS

Po dviejų dienų patyriau tikrą jausmų išbandymą, žiūrėdamas, kaip Džo dabinasi šventadienio rūbais ir ruošiasi keliauti su manimi pas ponią Hevišem. Nors jis manė, kad tam labiausiai tinka jo kostiumas, nedrįsau pasakyti, jog kur kas geriau jis atrodo su savo darbo rūbais, uoba kad žinojau, jog tuos nepatogumus jis kenčia dėl manęs, dėl manęs taip aukštai užsitempė marškinių apykaklę, kad plaukai ant sprando pasišiaušė lyg kokių plunksnų kuodas. Per pusryčius mano sesuo pareiškė vyksianti į miestą drauge su mumis ir lauksianti pas dėdę Pamblčuką, kur mes užeisime jos pasiimti, „kai užbaigsime reikalus su kilniosiomis damomis“. Iš šitokio formulavimo Džo suprato, kad galima tikėtis blogiausio. Kalvė tai dienai buvo uždaryta ir Džo kreida ant durų užrašė (kaip visada tomis retomis progomis, kai nedirbdavo) žodį IŠEJAU, o šalia nupiešė strėlę, atseit lekiančią ton pusėn, kur jis iškeliavo. Į miestą patraukėme pėsti, mano sesuo su didele bebrenų kepure žengė pirmoji ir nešė iš šiaudų nupintą krepšį, panašų į didelį valstybinį antspaudą, medines klumpes, šaliką ir skėtį, nors diena buvo graži ir šviesi. Man nevisiškai aišku, ar ji šiuos nešė manyti, iš nuolankumo, iš pasididžiavimo, bet daiktus esu linkęs kad jie ar buvo demonstruojami kaip turtingumo įrodymai – panašiai Kleopatra ar kuri kita valdovė demonstruoja savo turtus karietoje arba procesijoje. Kai priėjome Pamblčuko namus, mano sesuo šmurkštelėjo  vidun ir paliko mus vienus. Kadangi buvo beveik vidurdienis, mudu su Džo patraukėme tiesiai pas ponią Hevišem. Vartus kaip visada atidarė Estela; vos tik ji pasirodė, Džo nusiėmė skrybėlę ir stovėjo suėmęs ją abiem rankom už kraštų lyg ją sverdamas ir neapsakomai kokio aštuntadalio uncijos. baimindamasis, kad nepritrūktų

 

Estela į mudu nežiūrėjo ir iš karto nuvedė gerai man pažįstamu keliu. Aš ėjau paskui ją, Džo – paskutinis. Kai ilgajame koridoriuje atsisukęs pasižiūrėjau, Džo kuo rūpestingiausiai tebesvėrė skrybėlę abiem rankom ir žengė paskui ilgais žingsniais, bet pirštų Estelamus pasakė man, kur mudviem įeiti,galais. tada aš paėmiau Džo už rankogalio ir nuvedžiau pas ponią Hevišem. Ji sėdėjo prie savo stalo su veidrodžiu ir tučtuojau atsisuko į mus. – Aha! – tarė ji Džo. – Tai jūs esate to berniuko sesers  vyras? Net neįsivaizdavau, kad mano mielasis Džo gali atrodyti toks nepanašus į save ir toks panašus į kažkokį nepaprastą paukštį – šitaip stovintis be žado, su pašiauštu plunksnų kuodu ir pražiota burna, lyg lauktų kirmėlės. – Jūs esate, – pakartojo ponia Hevišem, – to berniuko sesers  vyras? Tai labai slėgė, bet per visą pokalbį Džo atkakliai kreipėsi į mane, o ne į ponią Hevišem. – Tiksliau pasakant, matai, Pipai, – prabilo Džo stiliumi, atspindinčiu romų pasvertumą, draugišką pasitikėjimą ir didelį mandagumą, – kai aš vedžiau tavo seserį, iki to laiko, taip sakant, buvau, jei galima taip pasakyti, nevedęs. – Gerai! – tarė ponia Hevišem. – Ir jūs auginote tą vaiką, ketindamas padaryti savo pameistriu, ar taip, pone Gardžeri? – Juk mudu visada buvom draugai, Pipai, – atsakė Džo, – ir tu pats žinai, kiek sykių kalbėdavome, kad tada gyvensim kaip inkstai taukuose. Bet žinai, ką dar pasakysiu, Pipai, – uk jeigu tu pasakysi, kad nenori... na, darbas nešvarus, suodžių daug, tai niekas tavęs varu nevaro. – Ar berniukas kada nors sakė, kad nenori? – paklausė ponia Hevišem. – Ar jam patinka tas amatas? – Nes kaipgi tu pats gerai žinai, Pipai, – atsakė Džo, griebdamasis savo ankstesnio svaraus draugiško ir mandagaus stiliaus, – toks buvo tavo paties širdies noras, Pipai.  Veltui mėginau priversti jį suvokti, jog reikia kalbėti su

 

ponia Hevišem. Kuo daugiau grimasomis ir gestais rodžiau am šitai, tuo svariau, draugiškiau ir mandagiau jis kreipėsi į mane. – Ar turite atsinešęs jo dokumentus? – paklausė ponia Hevišem. – Na kaipgi, Pipai, – atsakė Džo, lyg laikytų tą klausimą ne  visai reikalingu, – juk tu pats matei, kad aš juos įsidėjau į skrybėlę, tai kur daugiau jie gali būti? Taip taręs, jis išėmė dokumentus iš skrybėlės ir padavė ne poniai Hevišem, o man. Ko gero, gėdinausi dėl šio mielo gero  vyro, – net esu tikras, kad gėdinausi, – kai pamačiau, jog už ponios Hevišem kėdės stovi Estela ir jos akys piktai juokiasi.  Aš paėmiau dokumentus dokumentus ir pa padaviau daviau poniai H Hevišem. evišem. – Jūs nesitikite, – paklausė ponia Hevišem, peržiūrėjusi dokumentus, – jokio atlyginimo už berniuko – Džo! – paraginau aš, nes jis tylėjo. – Kodėlmokymą? tu neatsakai... – Pipai, – tarė Džo, staiga nutraukdamas mane lyg įžeistas. – Ko jau ko, o šito klausti tau netinka, juk tu pats gerai žinai, kad atsakymas bus grynai „Ne“. Juk žinai, Pipai, kad pasakysiu „Ne“, tai kam čia klausinėti. Ponia Hevišem pažvelgė į jį, supratusi kur kas geriau, negu aš tikėjausi matydamas jo nevykusį elgesį, ir paėmė nuo savo stalo nedidelį maišelį. – Pipas čia užsidirbo atlyginimą už mokslą, – tarė ji. – Štai is. Tame maišelyje yra dvidešimt penki svarai. Atiduok juos savo šeimininkui, Pipai. Bet Džo, tarsi galutinai apkvaitęs nuo stebuklingo reginio – keisto kambario ir keistos jo šeimininkės, – ir toliau atkakliai kreipėsi tik į mane. – Tai labai dosnu iš tavo pusės, Pipai, – tarė Džo, – ir aš esu labai dėkingas, nors tikrai nieko panašaus nesitikėjau, nė iš tolo. O dabar, mielas vaikine, – tarė Džo, ir mane nukrėtė šaltis bei išpylė prakaitas, nes man atrodė, kad šitas familiarus kreipinys yra skirtas poniai Hevišem, – o dabar, mielas vaikine, galime eiti ir imtis darbo. Imtis darbo ir atlikti savo pareigą vienas kitam ir tiems, kurie... tavo dosnią

 

dovaną... perdavė... dėl sąžinės ramybės... kai kurių... kurie niekada... – Čia Džo pajuto, kad yra kaip reikiant įklimpęs, bet galop vis tiek išsikapstė iš keblumų su šiais žodžiais: – O mane tesaugo Dievas! Šita frazė jam pasirodė tokia sklandi ir įtikinama, kad pakartojo ją du kartus. – Sudie, Pipai! – tarė ponia Hevišem. – Išlydėk juos, Estela. – Ar man dar ateiti, ponia Hevišem? – paklausiau aš. – Ne. Gardžeris dabar tavo šeimininkas. Gardžeri, luktelkit!  Jau išėjęs pro duris, girdėjau, kaip ji sustojusi sustojusiam am Džo aiškiai ir pabrėžtinai pasakė: – Berniukas čia elgėsi labai gerai ir tai yra atlyginimas jam.  Aš esu tikra, kad jūs, kaip doras žmogus, daugiau nieko nesitikite. Kaip jis Džo kambario, aš taip nenustačiau, išėjęs ėmėišėjo lipti iš laiptais aukštyn, užuotirleidęsis apačion,bet ir negirdėjo jokių perspėjimų, kol aš pasivijau jį ir nutvėriau už rankos. Po minutės abu buvome už vartų, Estela užrakino uos ir nuėjo. Kai vėl atsidūrėme dienos šviesoje, Džo nugara atsirėmė į sieną ir tarė man: „Čia tai bent!“ Ir šitaip stovėjo gana ilgai, kartodamas tuos žodžius taip dažnai, kad aš ėmiau manyti, og jis niekada nebeatsipeikės. Pagaliau jis pailgino frazę iki „Pipai, aš tau sakau, čia tai bent“ ir taip palengva atgavo kalbos dovaną, o paskui ir gebėjimą eiti toliau. Turiu pagrindo manyti, kad protinės Džo pajėgos gerokai išaugo nuo įvykusio susitikimo ir einant iki Pamblčuko namų is surezgė subtilų bei protingą planą. Tai įrodo pokalbis pono Pamblčuko svetainėje, kur grįžę radome sėdinčius ir besikalbančiuss mano seserį ir tą nepakenčiamą sėklinin besikalbančiu sėklininką. ką. – Na? – sušuko mano sesuo, kreipdamasi į mudu abu iškart. – Ką jūs ten pamatėt? Niekaip negaliu atsistebėti, kaip jūs nusižeminot ir sugrįžot pas tokius prastus žmones kaip mes. Tikrai negaliu atsistebėti. – Ponia Hevišem, – tarė Džo, nenuleisdamas nuo manęs akių, lyg stengdamasis geriau viską prisiminti, – labai liepė

 

mums, kad perduotume jos... ar jis sakė linkėjimus, ar pagarbą, Pipai? – Pagarbą, – pasakiau aš. – Taigi ir man taip atrodo, – pritarė Džo, – jos pagarbą poniai Gardžeri... – Labai čia man ji reikalinga! – tarė mano sesuo, bet gana patenkinta. – Ir dar pasakė, – kalbėjo Džo, vėl įdėmiai žvelgdamas į mane lyg vėl stengdamasis prisiminti, – kad labai gailisi, jog os sveikata neleidžia... ar ne taip, Pipai? – Suteikti sau malonumo, – pridūriau aš. – Ir pasikviesti damų, – užbaigė Džo ir su palengvėjimu atsikvėpė. – Taigi! – sušuko mano sesuo švelniai žvelgdama į Pamblčuką. Galėjo būti mandagesnė ir perduoti žodžius iš pat– pradžių, bet geriau vėliau negu niekada.šituos O ką i čia davė tam pramuštgalviui pramuštgalviui?? – Jam nieko nedavė, – atsakė Džo. Mano sesuo buvo bepratrūkstanti, bet Džo kalbėjo toliau: – Tai, ką ji davė, – tarė jis, – yra skirta jo draugams. O jo draugams, ji taip paaiškino, vadinasi, į rankas jo seseriai poniai Gardžeri. Tokie buvo jos žodžiai: „poniai Dž. Gardžeri“. Gal ji nežinojo, – lyg susimąstęs tarė Džo, – ar turi būti Džo, ar Džeinė. Mano sesuo pažvelgė į Pamblčuką, kuris glostinėjo savo medinės kėdės ranktūrius ir linktelėjo lyg mano seseriai, lyg židiniui, tarsi viską ir taip būtų žinojęs. – Ir kiek tu gavai? – paklausė sesuo juokdamasi. Tikrai – uokdamasi! – Ką ši kompanija sakytų apie dešimt svarų? – žvaliai paklausė Džo. – Ji sakytų – gana neblogai, – atsakė mano sesuo, – ne per daug, bet gana neblogai. – Na, tai žinokit – davė daugiau, – tarė Džo. Baisusis besąžinis Pamblčukas tučtuojau linktelėjo ir trindamas kėdės ranktūrius pasakė:

 

– Davė daugiau, mieloji. – Tai ką, jūs norite pasakyti... – pradėjo mano sesuo. – Taip, noriu pasakyti, mieloji, – tarė Pamblčukas, – bet palaukit. Pasakok toliau, Džozefai. Šaunuolis! Pasakok! – KąDžo. ši kompanija sakytų apie dvidešimt svarų? – klausė toliau – Tiesiog gražu – toks būtų mano žodis, – atsakė sesuo. – Na, tai ji davė dar daugiau negu dvidešimt svarų. Tas niekingas veidmainis Pamblčukas vėl linktelėjo ir globėjiškai nusijuokęs tarė: – Davė daugiau, mieloji. Dar šauniau! Varyk toliau, Džozefai! – Na, galim užbaigti, – tarė Džo su pasimėgavimu įteikdamas maišelį mano seseriai, – čia yra dvidešimt penki svarai. – Čia yra dvidešimt penki svarai, mieloji, – atkartojo niekingiausias iš sukčių Pamblčukas ir atsistojęs paspaudė ai ranką. – Ir kas gi kitas juos užpelnė, mieloji, jei ne jūs (juk  aš tą visada mielai pabrėždavau), todėl linkiu jums, kad tie pinigai suteiktų kuo daugiau džiaugsmo.  Jei tas niekadėjas būtų čia nutilęs, jo piktadarystė būtų buvusi ir taip gana baisi, bet jis padidino savo kaltę, imdamas mane globoti ir jo globėjiškas bei valdingas elgesys toli pranoko visus kitus jo nusikaltimus. – Suprantate, Džozefai su žmona, – tarė Pamblčukas, paėmęs man už rankos virš alkūnės, – jeigu aš jau ką pradėjau, tai mėgstu pabaigti iki galo. Tas berniukas turi būti užregistruotas į pameistrius, ir nedelsiant. – Dievas mato, dėde Pamblčukai, – tarė mano sesuo, sugniaužusi pinigus, – mes esame be galo dėkingi jums. – Nedėkokit man, mieloji, – atsakė tas pragaro sėklų pirklys. – Juk labai smagu teikti kitam malonumą, toks jau pasaulis. Bet žinot, šitą vaiką mums reikia užregistruoti. Juk  aš visada sakydavau, kad tuo pasirūpinsiu, teisybę sakant. Teisėjai sėdėjo rotušėje, visai netoli, tad mes iš karto ir nuėjome užregistruoti manęs Džo pameistriu pagal visas

nuėjome užregistruoti manęs Džo pameistriu pagal visas

 

taisykles. Aš sakau „nuėjome“, bet iš tikro buvau stumiamas Pamblčuko lyg sugautas iškrausčius kišenę ar padegus šieno kaugę. Ir iš tikro – teisme visiems atrodė, kad aš esu sučiuptas nusikaltimo vietoje, nes kai Pamblčukas stūmė mane pro „Dar žmones, kaiatrodo kuriuos šnekant: „Kąne?“ jis padarė?“, visai girdėjau jaunas, bet tikras vagis, ar  Vienas švelnios ir geranoriškos išvaizdos vyriškis davė man brošiūrą su medžio raižiniu, vaizduojančiu jaunuolį, lyg dešrelėmis apkarstytą grandinėmis, ir pavadintą „Pasiskaitymas kalėjime“. Rotušė man pasirodė gana įdomi vieta su kiek aukštesniu barjeru negu bažnyčioje; žmonės kiūtojo suoluose ir žiūrėjo į priekį, visagaliai teisėjai atsilošę sėdėjo ložėse (vienas pudruota galva), sunėrę ant krūtinės rankas. Vieni uostė tabaką, kiti omiegojo, kitikabėjo skaitė,juodi kiti blizgantys rašė, dar kiti vartė laikraščius, ant sienų portretai, kurie mano nemeniškai akiai atrodė padaryti iš karamelės ir lipnaus pleistro. Čia, didelės salės kampe, mano dokumentai buvo abejingai pasirašyti ir patvirtinti antspaudu, beje, Pamblčukas per visą tą ceremoniją laikė mane, lyg keliautume prie ešafoto ir dabar būtume užsukę sutvarkyti tų mažų formalumų prieš bausmę. Kai išėjome laukan ir atsikratėme berniukų, kurie tiesiog nekantravo pamatyti, kaip aš būsiu viešai kankinamas, ir labai nusiminė, išvydę mane su draugais, vėl sugrįžome pas Pamblčuką. Čia mano sesuo taip susijaudino dėl gautų pinigų, kad pareiškė, jog tokią sėkmę tegalima pažymėti pietumis „Mėlynajame šerne“ ir kad Pamblčukas privaląs savo fajetonu nuvažiuoti atsivežti Hablus ir poną Vopslį. Buvo nuspręsta taip ir padaryti ir tai buvo liūdniausia mano diena. Mat kiekvienam tos kompanijos nariui atrodė, jog aš tik gadinu visą pramogą. Ir blogiausia, kad vos tik kuris pasijusdavo neturįs ką veikti, tuoj klausdavo mane, kodėl aš nesidžiaugiu. Ir kas man belikdavo daryti, jeigu ne atsakyti, kad man labai linksma, nors buvo visai atvirkščiai.

Taigi jie buvo suaugę, elgėsi pagal savo įpratimą ir kaip

 

mokėdami linksminosi. Tas niekadėjas Pamblčukas, pasijutęs  viso šio pokylio geraširdišku organizatori organizatoriumi, umi, atsisėdo galustalėje, kreipėsi į visus, pranešdamas, kad aš esu užregistruotas, ir piktdžiugiškai pasveikino visus bei pranešė, kad dabar aš galiu būtigėrimus, uždarytasnegrįšiu kalėjiman, jeigu lošiu kortomis, gersiu stiprius vakarais arba susidėsiu su bloga kompanija, arba įgysiu kitokių neigiamų įpročių, kurie iš mano registravimo rašto formulavimo atrodė beveik neišvengiami. Taip kalbėdamas, is vaizdumo dėlei pasistatė mane šalia savęs ant kėdės. Kiti mano prisiminimai iš tos didelės šventės yra tai, kad ie vis neleido man miegoti – kai tik pamatydavo knapsint, tuojau pažadindavo ir liepdavo būti linksmam. Kad gana  vėlai vakare va kare ponas Vopslis ėmė d deklamuoti eklamuoti Kolinzo odę ir su tokiu trenksmu metė žemėn kruvinąiš kardą, kadsiunčia atėjo padavėjas ir pasakė: „Komersantai apačios linkėjimus ir prašo priminti, kad čia ne „Cirkininkų užeiga“. Kad grįžtant namo visi buvo puikiausiai nusiteikę ir dainavo „Mano gražuolėlę“, o ponas Vopslis traukė boso partiją ir nepaprastai galingu balsu (atsakydamas įkyriai klausinėjančiam vedančiajam, kuris apie kiekvieną nori sužinoti visas smulkmenas) tikino, kad taip, jis ir esąs tas žmogus, kurio garbanos baltos, atvirai sakant, tas pats aunas, nekaltas piligrimas piligrimas.. Ir dar atsimenu, kad nuėjęs į savo mažą miegamąjį buvau  visai prislėgtas ir beveik tikras, kad niekad nepamėgsiu Džo amato. Anksčiau aš jį mėgau, bet tai jau praeity.  

 

14 SKYRIUS

Nėra nieko baisesnio, kaip gėdintis savo namų. Gal tai yra žemiausias nedėkingumas, gal už tai priklauso didelė ir pelnyta bausmė, bet kad tai labai slegia, galiu paliudyti pats. Dėl sesers charakterio namai niekada man nebuvo maloni  vieta. Bet Džo Džo teikė jiems jiems šventumo ir aš jais tikėj tikėjau. au. Tikėjau, kad mūsų svetainė – pats elegantiškiausias salonas, tikėjau, kad mūsų priešakinės durys – tai kone slaptingieji valstybės rūmų vartai, už kurių vaišinama keptais paukščiais; tikėjau, kad virtuvė – tai tyra, nors ne itin didelė patalpa; tikėjau, kad kalvė – tai žėrintis kelias į vyriškumą ir nepriklausomybę. Ir per vienus metus visa tai pasikeitė. Dabar visa tai man buvo prasta bei kaimietiška ir nė už ką nebūčiau leidęs, kad tai pamatytų ponia Hevišem arba Estela. Kiek dėl šitokios nedėkingos minčių būklės buvau kaltas pats, kiek ponia Hevišem, kiek mano sesuo – dabar nei aš, nei kas kitas pasakyti negali. Tas pasikeitimas manyje įvyko, ir tiek. Ar iš piktos valios, ar ne, ar su pateisinimu, ar be, bet įvyko. Kadaise man atrodė, kad kai pagaliau pasiraitosiu rankoves ir įžengsiu kalvėn kaip Džo pameistrys, būsiu išdidus ir laimingas. Dabar, kai tai tapo realybe, jaučiau tik tiek, kad esu apsinešęs smulkiomis anglių kadpriekalą. širdį man slegia prisiminimų našta, kur kasdulkėmis sunkesnėir už Ir  vėliau gyvenime man pasitaikydavo valandų (manau, kad ir kitiems pasitaiko), kai atrodydavo, jog visą įdomumą ir romantiką užklojo stora marška, uždengė nuo manęs viską, palikdama tik pilką kasdienybę. Bet niekada ši marška nebuvo tokia juoda ir taip neslėgė kaip tada, kai tik  prasidedantis mano gyvenimo kelias nukrypo į pameistrystę Džo kalvėje. Pamenu, kiek vėliau tuo laikotarpiu stovėdavau sekmadienio vakarais netoli pelkėmis kapinių, irlygindavau būsimą gyvenimą su vėjuotomis matydavau savo tarp

 

ų nemaža panašumo – ir viena, ir kita yra lėkšta bei žema, o kažkur tolumoje – nežinomas kelias, rūkas, jūra. Nuo pat pirmos savo pameistrystės dienos buvau prislėgtas, bet su malonumu prisimenu, kad per visą tą laiką nė karto nesumurmėjau prieš Džo. Tai, gero, ir yra vienintelis dalykas, kurį, galvodamas apie ko save, prisimenu tikrai su malonumu. Nors tai, ką ketinu pridurti, yra betarpiškai susiję su manimi, vis dėlto tai – vien Džo nuopelnas. Kad aš nepabėgau ir netapau kareiviu arba jūreiviu, reikia dėkoti ne mano atsidavimui, o Džo. Kad prieš savo valią dirbau pakenčiamai uoliai, atsitiko ne dėl to, kad būčiau turėjęs stiprų darbštumo ir pareigos jausmą, o dėl to, kad tą jausmą turėjo Džo. Niekas nežino, kiek toli siekia bet kurio draugiškai nusiteikusio, doros širdies, pareigingo įtaka, bet labai nesunku pajusti, kaip ji tave šildo, iržmogaus aš gerai žinau, kad visa, kas buvo gera mano pameistrystėje, ėjo iš paprasto viskuo patenkinto Džo, o ne iš nuolatos kažko trokštančio ir nepatenkinto manęs. Kas gali pasakyti, ko man trūko? Net aš pats to nežinojau. Labiausiai bijojau, kad kokią nelemtą valandą, kai būsiu pats niūriausias ir negrabiausias, pakelsiu akis ir pro vieną medinių kalvės langų pamatysiu žiūrint Estelą. Mane nuolat persekiojo baimė, kad ji anksčiau ar vėliau aptiks mane uodu veidu ir rankomis, dirbantį patį nešvariausią darbą, apsidžiaugs tuo ir paniekins mane. Dažnai, kai jau sutemus dumdavau Džo dumples ir mudu traukdavom „Senąjį Klemą“, prisiminus, kaip mes tą dainą dainuodavom pas ponią Hevišem, man žaizdro liepsnoje imdavo rodytis Estelos  veidas su gražiais, vėjyje besiplaikstan besiplaikstančiais čiais plaukais ir paniekos kupinomis akimis. Tokiom valandėlėm dažnai nukreipdavau akis į tuos juodos nakties lopinėlius kalvės languose ir man vaidendavosi, kad ką tik ten šmėstelėjo jos  veidas, ir aš pagalvodavau, pagalvodavau, kad ji pagali pagaliau au atėjo. Kai paskui pareidavom valgyti vakarienės, virtuvė ir

maistas atrodydavo kur kas prasčiau negu kitais kartais ir aš

 

savo nedėkinga širdimi jausdavau daug didesnę gėdą dėl namų negu visada.  

 

15 SKYRIUS

Kadangi pono Vopslio senelės sesers klasei pasidariau per didelis, mano mokslai pas tą nevykusią damą baigėsi. Tik  palaukiau, kol Bidė perteikė man viską, ką žinojo – nuo mažojo kainų katalogo iki humoristinės dainelės, kurią nusipirko už puspensį. Nors vienintelė suprantama to literatūros kūrinio vieta buvo pirmosios eilutės: Londono miestan buvau aš nuvykęs, Tu-rul, lu-rul Tu-rul, lu-rul, O namo sugrįžau kip tilvikas, Tu-rul, lu-rul Tu-rul, lu-rul, bet aš, trokšdamas lavintis, kuo uoliausiai išmokau šias eiles atmintinai ir, kiek pamenu, nėmaž neabejojau jų verte, nors man ir atrodė (ir dabar atrodo), kad visų tų „tu-rul, lurul“ ten buvo gerokai daugiau negu aukštojoje poezijoje. Iš informacijos alkio paprašiau poną Vopslį, kad pažertų man intelekto trupinių, ir jis maloniai sutiko tą padaryti. Bet paaiškėjo, kad aš jam esu reikalingas tik kaip dramatinis statistas, kuriam galima prieštarauti, pritarti, apraudoti, glėbesčiuoti, parblokšti ir visaip kitaip sugniuždyti, tad aš netrukus šiopoetiniame mokslo bete skaudžiai tik tada, už kai ponas  V opslis savo poe tiniameatsisakiau, niršulyje niršulyje man mane užgavo. gavo.  Viską, ką sužinodavau, stengiausi perteikti Džo. Šis teiginys skamba taip kilniai, kad negaliu palikti jo nepaaiškinęs. Aš norėjau, kad Džo taptų ne toks neišmanėlis ir prasčiokas, kad būtų labiau vertas mano draugystės ir kuo mažiau – Estelos priekaištų. Mūsų studijų vieta buvo senoji baterija pelkėse, o mokslo priemonės – aplaužyta lentelė ir trumpas grifelio galiukas, prie kurių Džo dar visada pasiimdavo pypkę ir tabako. Vis dėlto nepastebėjau, kadikiDžo nors būtų išišlaikęs atminty nuo vieno sekmadienio kitoką arba pelnęs mano mokymo

 

bent kokių žinių. Bet prie baterijos jis rūkydavo savo pypkę kur kas labiau susikaupęs negu bet kur kitur – netgi kažkaip mokslingai, – sakytum laikytų save toli pažengusiu į priekį. Būdavo labai ramu ir jauku, už pylimo upėje slinkdavo burės, ir laivai kartaistebeplaukia per atoslūgį atrodydavo, kad taiį nuskendę upėsman dugnu. Kai žiūrėdavau laivus, plaukiančius jūron su išskleistomis baltomis burėmis, kažkodėl visada imdavau galvoti apie ponią Hevišem ir Estelą; tas pats atsitikdavo ir tada, kai pamatydavau įstrižus saulės spindulius nušviečiant debesį, burę, žalią kalvą ar  vandenį. Atrodė, kad ponia Hevišem, Estela ir tie keisti namai yra kažkaip susiję su viskuo, kas gražu.  Vieną sekmadienį sekmadienį,, kai Džo, itin mėgaudamasi mėgaudamasiss savo pypke, ėmė girtis esąs „baisiai bukas“, aš, metęs mokslus, atsiguliau ant pylimo kniūpsčias ir pasidėjau ant rankų smakrą, o kadangi visa panorama ir vandeny, ir danguje skatino mintis apie ponią Hevišem ir Estelą, tai aš pagaliau ryžausi pasakyti  vieną su jomis jomis susijusią susijusią mintį, kuri nedavė man ram ramybės. ybės. – Džo, – tariau aš, – ar tau neatrodo, kad man reikėtų aplankyti ponią Hevišem? – Nežinau, Pipai, – atsakė jis lėtai, galvodamas. – O kam? – Kam, Džo? O kam žmonės apskritai lankosi vienas pas kitą? – Tikriausiai kas dėl ko, įvairiai, – tarė Džo, – visko čia nesupaisysi, Pipai. Bet šnekėkim apie ponią Hevišem. Ji gali pamanyti, kad tu atėjai todėl, kad ko nors nori... ko nors gauti iš jos. – Bet aš jai galiu pasakyti, kad nieko nenoriu, ar ne, Džo? – Žinoma, gali pasakyti, brolau, – tarė Džo. – Ir ji gali tuo patikėti. Bet gali ir nepatikėti. Džo pajuto – ir aš pats, – kad pataikė kaip pirštu į akį, tad ėmė uoliai traukti pypkę, kad nepakartotų šitų žodžių ir nesumenkintų jų. – Matai, Pipai, – šnekėjo toliau Džo, pralaukęs šitą pavojų, – ponia Hevišem tau labai gražiai atsilygino. O kai atsilygino,

tai dar pasišaukė mane ir pasakė, kad tai yra viskas.

 

– Taip, Džo. Aš girdėjau. – Viskas, – pabrėžtinai pakartojo Džo. – Taip, Džo. Aš sakau tau, kad girdėjau. – Tiksliau pasakant, Pipai – gal ji kaip tik ir turėjo galvoje tokį dalyką: pietus! Gero „Girdi, vėjo!“ gana! Mes atsiskaitę! Man į šiaurę, tau į  Aš apie tai irgi buvau pagalvojęs ir anaiptol neguodė žinojimas, kad taip pat atrodo ir jam; tai tik patvirtino mano spėliones. – Bet, Džo... – Klausau, brolyti. – Tai mano pirmi metai, ir nuo to laiko, kai esu priregistruotas pameistriu, nė karto nepadėkojau poniai Hevišem, nepasiteiravau, kaip sveikata, ir nė neparodžiau, kad prisimenu ją. – Tas teisybė, Pipai, bet kas iš to, jeigu tu jai, tarkim, nuneši ir padovanosi komplektą pasagų, na, visoms keturioms kanopoms? kanopoms? Juk ten pas ją tų kanopų nė kvapo? – Aš ne tokį prisiminimą turiu galvoje, Džo; aš kalbu ne apie dovaną. Bet Džo įsikalė galvon mintį apie dovaną ir negalėjo jos atsikratyti. – Arba, sakykim, aš tau padedu nukalti naują grandinę priekinėms durims, arba, sakykim, kelis medvaržčius su gražiom galvom, arba šiaip kokį daiktelį, gal, sakykim, židinio šakę karštoms bandelėms arba groteles kokiai žuviai kepti... – Aš nenoriu jai duoti jokios dovanos, Džo, – įsikišau aš. – Tai štai, – pasakė Džo, niekaip negalėdamas išmesti tos minties iš galvos, lyg aš labiausiai spirčiausi, – tavim dėtas, aš jai nieko neneščiau. Ne, tikrai neneščiau. Kam jai durų grandinė, jeigu durys visada užrakintos? Apie medvaržčius ji apskritai neaišku ką gali pagalvoti. Židinio šakei, na čia reikia vario, tu jo neįveiksi. Na, o jeigu jau kalbėsim apie groteles, tai čia ir geriausiam meistrui nėra kur pasirodyti,

nes juk grotelės ir yra grotelės, ar tu taip žiūrėk, ar antraip,

 

– aiškino Džo kantriai ir įtaigiai, lyg pasiryžęs žūtbūt atkalbėti mane nuo galvon įsikaltos nesąmonės. – Gali tu, žmogau, kažin ką sugalvoti, bet kalk nekalęs – vis tiek išeis grotelės, nors persiplėšk... – Džo, –brangusis, – sušukau aš niekada nusivylęsnėir negalvojau įsikibęs jamkąį švarką, nebešnekėk šitaip. Aš nors dovanoti poniai Hevišem. – Ir gerai, Pipai, – sutiko Džo, lyg visą laiką būtų kaip tik  nuo to mane atkalbinėjęs, – ir aš pasakysiu, kad gerai darai, Pipai. – Taip, Džo, bet aš tau norėjau pasakyti kitką: kadangi darbo daug neturim, tai gal tu man rytoj galėtum duoti laisvą pusdienį ir aš nueičiau į miestą ir aplankyčiau ponią Est... Hevišem. – Kadgi jos pavardė yra ne Esthevišem, Pipai, – rimtai pasakė Džo, – nebent būtų neseniai pasikeitusi. – Aš žinau, Džo, žinau. Aš suklydau. Kaip tu manai dėl to, Džo? Trumpai tariant, Džo manė, kad jeigu man tai atrodo reikalinga, tai ir jam atrodo reikalinga. Bet jis primygtinai spyrė, kad jeigu aš nebūsiu sutiktas nuoširdžiai arba nebūsiu pakviestas apsilankyti dar sykį, taip sau, be jokių tikslų, o tik  parodant dėkingumą už padarytą gerą, tai ši bandomoji kelionė bus ir paskutinė. Su ta sąlyga sutikau. Džo laikė samdinį, kurio pavardė buvo Orlikas. Jis sakėsi, kad jo vardas yra Doldžas – absoliučiai neįmanoma, – bet man atrodo, kad jis ir pats tuo nelabai tikėjo, tiesiog paprasčiausiai susigalvojo tą vardą, norėdamas pasišaipyti iš kaimo lengvatikių ir nevėkšlų. Jis buvo plačiapetis, palaidų rankų ir kojų, tamsaus gymio, nepaprastai stiprus, niekad neskubantis ir visad slampinėjantis vaikinas. Atrodydavo, kad net prie darbo jis eina ne sąmoningai, o šiaip atslimpina lyg per kokį atsitiktinumą, o kai eidavo į „Šauniuosius ūreivius“ valgyti pietų ar vakare namo, tai irgi slimpindavo kaip Kainas ar Amžinasis žydas, sakytum nė pats nežinotų

kur einąs ir neturėtų jokio ketinimo sugrįžti atgal. Jis gyveno

 

pas šliuzo sargą pelkėse ir darbo dienomis atsliūkindavo iš savo nuošalios buveinės sukištomis kišenėse rankomis ir ant kaklo parištais, ant nugaros tabaluojančiais priešpiečiais. Sekmadieniais jis dažniausiai pragulėdavo ant šliuzo arba prastoviniuodavo į kokią Slimpindavo jis lyg atsirėmęs koks garvežys, nuolatstirtą įdūręs ar akisdaržinę. į žemę, o užkalbintas ar kaip kitaip priverstas pakelti galvą, žvelgdavo lyg pasipiktinęs, lyg sutrikęs, tarsi jo galvoje suktųsi tik vienintelė mintis – kodėl jis apie nieką negalvoja. Manęs tas niūrusis samdinys nemėgo. Kai buvau labai mažas ir visko bijojau, jis man išaiškino, kad velnias gyvena tamsioje kalvės kertėje ir kad jis tą nelabąjį gerai pažįsta; be to, kas septyneri metai žaizdre būtina sudeginti gyvą berniuką, tad aš galįs ramiai laikyti save tuo būsimu kuru. Kai tapau Džo pameistriu pameistriu,, Orliką tikriausiai užvaldė įtarim įtarimas, as, kad aš pakeisiu jį; šiaip ar taip, jis ėmė dar labiau nemėgti manęs. Negaliu teigti, kad jis tą nemėgimą reikšdavo žodžiais ar kokiais atvirai priešiškais poelgiais, tiktai pastebėjau, kad jis visada taiko suduoti plaktuku taip, kad kibirkštys lėktų mano pusėn, o kai imu dainuoti „Senąjį Klemą“, jis nuolatos dainuoja ne į taktą. Rytojaus dieną, kai priminiau Džo apie savo laisvą pusdienį, Doldžas Orlikas tuo metu buvo kalvėje. Tąsyk jis nieko nepasakė, nes kartu su Džo kaip tik kalė karštą geležies gabalą, o aš stovėjau prie dumplių, bet kiek vėliau, pasirėmęs ant savo kūjo, pareiškė: – Klausyk, šeimininke! Juk negerai šitaip vieną skriausti. eigu jauniklis Pipas gauna laisvą pusdienį, tai duok pusdienį ir seniui Orlikui. Mano manymu, jis buvo kokių dvidešimt penkerių metų, bet visad kalbėdavo apie save kaip apie senių senį. – O ką tu darysi su tuo pusdieniu, jeigu gausi? – paklausė Džo. – Ką aš su juo darysiu? Tą patį, ką ir jis, – atsakė Orlikas. – Pipas tai eis į miestą, – pasakė Džo.

– Na, tai tada senis Orlikas irgi eis į miestą, – tučtuojau

 

atšovė šis. – Ką, gal tik jis vienas gali eiti į miestą? Nebūtinai tik jis vienas. – Nesikarščiuok, – pasakė Džo. – Jei norėsiu, tai ir karščiuosiuos, – suniurzgė Orlikas. – Pamanyk tik,turi į miestą eis! TaiBūk kaip, šeimininke? Jei į miestą, tai į miestą, būti lygybė! žmogus! Kadangi šeimininkas nesutiko diskutuoti toliau, kol samdinys nesiliaus karščiuotis, Orlikas nulėkė prie žaizdro, ištraukė raudonai įkaitusį strypą ir puolė ant manęs lyg ketindamas juo kiaurai perverti mane, apsuko man juo aplink  galvą, padėjo ant priekalo ir ėmė kalti – pagalvojau, jog ten guliu aš, o lekiančios kibirkštys – tai mano plūstantis kraujas, – ir kai pats nuo kalimo įkaito, o geležis ataušo, vėl pasirėmė ant kūjo ir paklausė: – Na kaip, šeimininke? – Ar jau nusiramin nusiraminai? ai? – piktai paklausė Džo. – Nusiraminau, – burbtelėjo Orlikas. – Na, dirbi tu ne blogiau už kurį nors kitą, – tarė Džo, – tai tegu visi gaunam šiandien po laisvą pusdienį. Mano sesuo tuo laiku tyliai stovėjo netoliese kieme – visada mėgdavo pašnipinėti bei slapčia pasiklausyti – ir tuojau pat dirstelėjo pro kalvės langą. – Tikras kvailys, dievaži, – tarė ji Džo. – Dalina laisvadienius tokiems tinginiams slunkiams! Pamanyk sau, turtuolis, sėdi ant mano sprando ir dykai švaisto algas. Gaila, kad ne aš čia šeimininkė! – Tik duok jums valią, tai bet kieno šeimininkė pasidarytumėt, pasidarytumė t, – atkirto Orlikas, gaižiai nusišiepę nusišiepęs. s. (– Palik ją ramybėje, – tarė Džo.) – Tai jau tikrai sutvarkyčiau lepšius ir sukčius, – atrėžė sesuo, pradėdama niršti. – O jei tvarkyčiau lepšius, tai pirmiausia sutvarkyčiau tavo šeimininką, kuris yra bukaprotis ir visų lepšių karalius. O jeigu jau tvarkyčiau sukčius, tai pirmiausia sutvarkyčiau tave, nes antro tokio sukčiaus snukio nerasi nei čia, nei anoj pusėj jūros! Štai

kaip!

 

– Jūs tikra raganų ragana, tetulyte, – suniurzgė samdinys. – Matyt, raganos sukčių per šimtą mylių užuodžia. (– Palik ją ramybėje, sakiau tau, – tarė Džo.) – Ką tu pasakei? – sušuko mano sesuo jau spiegdama. – Ką tu pasakei? tas stovi Orlikas mannuosavas pasakė, vyras? Pipai? Oi! KaipOi! jisOi! mane pavadino, kaiKąšalia mano Kiekvienas šitų šūksnių buvo spiegte spiegiamas; be to, galiu pasakyti, kad mano sesuo, – beje, ir visos kitos mano sutiktos piktos moterys, – įširsdavo ne dėl audringo charakterio, mat ji ne šiaip įsiaudrindavo, o sąmoningai ir su nemažom pastangom įlinguodavo save ton būsenon ir aklą įdūkį pasiekdavo laipsniškom laipsniškomis is stadijomis. – Kokiu vardu jis pavadino mane, girdint tam niekšui, kuris prisiekė ginti mane? Oi! Laikykit mane! Oi! – M-u-ch! – suurzgė pro dantis samdinys. – Palaikyčiau jus, eigu būtumėt mano žmona. Pakiščiau po vandens čiaupu ir tol laikyčiau, kol visas pasiutimas atauštų! (– Sakau tau, palik ją ramybėje, – tarė Džo.) – Ak! Tik paklausykit jo! – suriko mano sesuo, tuo pačiu metu plodama rankomis, ir tai buvo nauja stadija. – Tik  paklausykit, kaip jis mane užgaulioja! Šitas Orlikas! Ir dar mano pačios namuose! Mane, ištekėjusią moterį! Kai šalia stovi mano vyras! Oi! Oi! Čia mano sesuo, papliauškėjusi delnais ir paspygavusi, ėmė daužyti kumščiais sau į krūtinę ir į kelius, nusimetė kyką, išsidraikė plaukus, ir tai buvo paskutiniai jos žingsniai įniršio kelyje. Šitaip sėkmingai įsisiūbavusi iki galutinio ir visiško padūkimo, ji staiga puolė prie durų, kurias aš, laimė, buvau užšovęs velke. Kas beliko vargšui Džo daryti po visų tų nepaisytų suskliaustų įterpinių, jeigu ne prieiti prie savo samdinio ir paklausti, kokio galo jis kiršina jį su žmona ir pagaliau ar jis  yra vyras ir gali „išsiaiškint „išsiaiškinti“. i“. Senis Orlikas pajuto, kad šioje situacijoje nelieka nieko net kito nenusiėmę kaip „aiškintis“, tučtuojau pasiruošė gintis, taigi savo irdėmėtų ir

apdegintų prijuosčių, jiedu lyg du milžinai žengė vienas

 

priešais kitą. Bet jeigu kur apylinkėje ir buvo žmogus, galintis ilgėliau atsilaikyti prieš Džo, tai aš to žmogaus nepažinojau. Orlikas lyg tas blyškusis jaunas ponaitis netrukus gulėjo anglių dulkėse ir visai nesiskubino keltis. Tada Džo atidarė duris ir pakėlė seserį, kuri prieš be žado buvo parkritusi palei kalvės langą mano (tik, man atrodo, tai pažiūrėjusi kovą), nunešęs namo paguldė ir patarė atsipeikėti, bet ši tik draskėsi ir abiem rankom kabinosi Džo į plaukus. Paskui stojo ta reta ramybė ir tyla, kuri visuomet ateina po tokių riaušių, ir įsivyravus tai neaiškiai nuotaikai – tarytum yra sekmadienis ir kažkas mirė, – aš užlipau į viršų persirengti. Kai vėl nulipau apačion, radau Džo su Orliku besišluojančius kalvėje be jokių nesantarvės ženklų, tik  Orliko nosies šone buvo nei itin išraiškingas, nei itin meniškas randelis. Iš „Šauniųjų jūreivių“ buvo atneštas ąsotis alaus ir jiedu paeiliui taikingai iš jo gurkšnojo. Stojusi ramybė paveikė Džo filosofiškai ir melancholiškai – jis paėjėjo su manim į vieškelį ir atsisveikindamas pareiškė man  vieną naudingą naudingą mintį: – Čia dūksta, Pipai, čia vėl nebedūksta, Pipai, – toks jau gyvenimas! Neverta pasakoti, su kokiomis absurdiškomis emocijomis (juk jausmai, labai rimti vyriškio, berniuko atrodo gana komiški) leidausi į kelią pas ponią Hevišem. Nesvarbu ir tai, kaip aš daugybę kartų praėjau pro vartus ir vėl grįžau, kol pasiryžau paskambinti. Nesvarbu ir tai, kiek svarsčiau, ar ne geriau eiti šalin visai neskambinus, ir kad, be abejo, būčiau ir nuėjęs, jei būčiau pats buvęs savo laiko šeimininkas ir turėjęs jo ateiti dar kartą.  Vartus atidarė panelė panelė Sara Poket. Poket. Ne Estela. – Kas gi čia? Tu vėl atėjai? – paklausė Sara Poket. – Ko tu nori? Kai pasakiau, atėjau tiktai aplankytiarponios Hevišem, Sara, iš visko kad sprendžiant, susimąstė, neliepus man

keliauti sau. Bet nenorėdama prisiimti atsakomybės ji įleido

 

mane ir netrukus pranešė trumpą žinią, kad aš galįs „lipti pas ją“.  Viskas buvo po senovei, senovei, ponia Hevišem Hevišem sėdėjo sėdėjo viena. – Na ką? – paklausė ji, įsmeigusi į mane akis. – Tikiuosi, tu nieko nenori?ponia Žinok Hevišem. – nieko negausi. – Tikrai, Aš tiktai norėjau, kad jūs žinotumėt, jog pameistrystė man sekasi gerai ir aš esu labai dėkingas jums. – Gerai, gerai! – tarė ji, nekantriai judindama senus pirštus. – Gali retkarčiais ateiti, ateik per savo gimimo dieną. A-a! – staiga šūktelėjo ji, su visa kėde pasisukdama į mane. – Tu dairaisi Estelos? Taip?  Aš tuo metu iš tiesų dairiausi Estelos, tad išlemenau išlemenau,, jog tikiuosi, kad ji gyvuoja gerai. – Išvažiavusi į užsienį, – tarė ponia Hevišem, – kad gautų damai reikalingą išsilavinimą; labai toli; dar gražesnė, negu buvo; kas tik pamato, tas žavisi. Tu jauti, kad netekai jos? Paskutiniuose jos žodžiuose buvo tiek piktdžiugos ir ji ėmė taip nemaloniai juoktis, kad aš nebežinojau, ką sakyti. Bet ji pati išgelbėjo mane nuo to galvosūkio ir liepė eiti namo. Kai riešutveidė Sara man išėjus uždarė vartus, jaučiausi kaip niekada nepatenkintas savo namais, savo amatu ir viskuo pasauly ir tai buvo vienintelė mano mintis. Sliūkinant Turgaus gatve, liūdnai žvelgiant į parduotuvių  vitrinas ir svarstant, ką pirkčiau, jeigu būčiau džentelmenas, iš knygyno staiga išėjo, kaip manot, kas? Ogi ponas Vopslis! Rankoje jis laikė jaudinančią tragediją „Džordžas Barnvelis“2, į ją buvo ką tik investavęs šešiapensį ir ketino visą nuo pradžios iki galo išlieti į ausis Pamblčukui, su kuriuo žadėjo eiti gerti arbatos. Vos tik pamatęs mane, jis nusprendė, kad pats likimas atsiuntė jam naują klausytoją – pameistrį, tad nepaleisdamas manęs ėmė reikalauti, kad eičiau drauge pas Pamblčuką. Kadangi žinojau, jog namie jausiuos prastai, jog  vkompanionas akarai dabar geriau tamsūs,negu o kelias blogas ir kelionėje bet koks nieko, tai labai nesipriešinau ir

gatvėje bei parduotuvėse žiebiantis žibintams įsukome į

 

Pamblčuko namus. Niekad nebuvau dalyvavęs kituose „Džordžo Barnvelio“ skaitymuose, tai nežinau, kiek paprastai tai turi trukti, bet labai gerai atsimenu, kad mes tą vakarą trukome iki pusės dešimtos ir kad kai ponas prisikasė kartuvių iki Niugeito kalėjimo, pagalvojau, jog jis Vopslis taip ir nepasieks – jo niekingo gyvenimo tempas sulėtėjo kaip niekada. Kiek ne  vietoje man pasirodė ir jo skundai, kad jis žūsta pačiame žydėjime, nes jau nuo pat pradžių nieko kito nedarė – tik   vyto iš pačių pašaknų, lapas po lapo. Tačiau šitą ištęstą  varginančią kankynę dar buvo galima ištverti. Labiausiai mane skaudino tai, kad visą tą istoriją jiedu tapatino su mano nekaltu asmeniu. Kai Barnvelis išklydo iš doros kelio, galiu garantuoti, jog jaučiausi tikrai kaltas – taip mane slėgė rūstus Pamblčuko žvilgsnis. Vopslis irgi nėrėsi iš kailio, stengdamasis, kad man būtų kuo blogiau. Niršdamas ir sykiu kone verkdamas, buvau priverstas visai be jokių pateisinamų aplinkybių nužudyti savo dėdę; Milvud mane kuo lengviausiai nuginčydavo, mano šeimininko duktė kentė mane tik dėl to, kad buvo silpnaprotė, o apie savo dūsavimą ir vilkinimą tą lemtingą rytą tegaliu pasakyti tiek, kad visa tai puikiausiai derėjo prie mano silpno charakterio. Net tada, kai aš buvau laimingai pakartas ir Vopslis užvertė knygą, Pamblčukas sėdėjo, spoksodamas į mane ir linguodamas galvą kartojo: „Dėkis galvon, vaike, dėkis galvon!“, lyg visiems būtų seniai aišku, kad aš ketinu nužudyti savo artimą giminaitį, jeigu tik rasčiau tokį, kuriam užtektų silpnybės tapti mano geradariu. Buvo jau labai tamsi naktis, kai visa tai baigėsi ir mudu su ponu Vopsliu iškeliavome namo. Užmiesty tvyrojo tirštas rūkas, jis buvo sunkus ir šlapias. Žibintas palei užkardą buvo panašus į blausią dėmę, visai ne savo vietoje, ir jo spinduliai rūke atrodė tarsi apčiuopiami. Kaip tik šitai aptarinėjant ir besikalbant, jogtikros rūkas pelkių visadavietos, išsisklaido, pasisukęs vėjas papučia iš tam staigakai išvydome žmogų,

stoviniuojantį palei sargo būdelę.

 

– Ei! – šūktelėjome mudu sustoję. – Juk čia Orlikas! – Aha! – atsiliepė jis, išsliūkinęs iš šešėlio. – Stoviu, laukiu, gal bus kokios kompanijos. – Ilgai buvai, – pasakiau aš. Orlikas kuoTuramiausiai atsakė: – Tai kas? irgi ilgai buvai. – Mes, pone Orlikai, – tarė Vopslis, vis dar susijaudinęs po  vaidinimo, – mes, pone Orlikai, dalyvavome kultūrinėje kultūrinėje  vakaronėje. Senis Orlikas suniurzgė, lyg nežinodamas, ką į tai atsakyti, ir visi nuėjome toliau kartu. Aš paklausiau jį, ar jis visą savo laisvą laiką praleido mieste. – Taip, – atsakė jis, – visą. Aš atėjau paskui tave. Matyti tavęs nemačiau, bet ėjau visai nedaug atsilikęs. Žinai, patrankos vėl šaudo. – Iš baržos? – Aha! Vėl koks nors paukštelis purptelėjo iš narvo. Vos tik  sutemo, tai ir pradėjo šaudyti. Tuoj vėl išgirsi. Ir tikrai – nuėjus keletą jardų, mūsų ausis pasiekė pažįstamas būbtelėjimas; gerokai prislopintas rūko, jis nusirito tolyn per paupio slėnius lyg gąsdindamas ir  vydamasis bėglius. bėglius. – Gera naktis nešti kudašių, – pasakė Orlikas. – Šiandien to paukštelio plikom rankom nepaimsi. Toji tema man šį tą priminė, ir aš tyliai susimąsčiau. Ponas  Vopslis, nukentėjęs nukentėjęs dėdulė iš tragedijos, garsiai mintijo savo Kambervelio sode. Orlikas, susigrūdęs rankas į kišenes, sunkiai gūrino šalia manęs. Buvo labai tamsu, labai šlapia, daug purvo, – taip ir klampojome. Retsykiais mus pasiekdavo patrankos šūvio garsas, kuris niūriai nuaidėdavo upe tolyn.  Aš buvau paskendęs savo mintyse ir tylėjau. Ponas Vopslis nuolankiai atsisveikino su gyvenimu Kambervelyje, krito Bosvorto mūšio lauke ir su didžiausiomis kančiomis iškeliavo į„Žiebk aną pasaulį suniurnėdavo: kūju, Glastonberyje. negailėk, seni Orlikas Klemai!retsykiais Plak, brolyti, netingėk,

seni Klemai!“ Pagalvojau, kad jis mieste išgėrė, bet girtas

 

neatrodė. Šitaip priėjome kaimą. Mūsų kelias vedė pro „Tris šauniuosius jūreivius“, kuriuos, savo nuostabai, – mat buvo  vienuolikta ienuolikta valanda, – radome subruzdusius, subruzdusius, atviromis durimis, o aplink neįprastai mirgėjoPonas čia skubiai ant žemės, čia vėl nešiojami žibintai. Vopslispastatomi užėjo vidun paklausti, kas atsitiko (manė, kad yra sugautas kalinys), bet tučtuojau pulte išpuolė laukan. – Kažkas atsitiko tavo namuose, Pipai, – tarė jis nesustodamas. – Bėgam visi! – Kas atsitiko? – paklausiau aš neatsilikdamas. Orlikas irgi bėgo šalia manęs. – Gerai nesupratau. Atrodo, kažkas įsilaužė vidun, kol nebuvo Džo Gardžerio. Manoma, gal kaliniai. Kažką užpuolė ir sužeidė. Mes bėgome taip greitai, kad daugiau kalbėtis negalėjome, ir sustojome tik mūsų virtuvėje. Ji buvo pilna žmonių, visas miestelis susirinkęs viduje arba kieme. Pamačiau daktarą, Džo, pulkelį moterų – visi palinkę virtuvės vidury prie grindų. Nieko neveikiantys stebėtojai, stebėtojai, pamatę mane, pasitraukė ir aš išvydau savo seserį – ji be jokio gyvasties ženklo gulėjo ant grindų, kur buvo partrenkta baisaus smūgio į pakaušį, smogto nežinomos rankos tada, kai stovėjo nusigręžusi į ugnį; jai jau nebebuvo lemta dūkti šiame pasauly.  

 

16 SKYRIUS

Mano galvoje dar tebeskambėjo „Džordžas Barnvelis“, tad pirmiausia buvau bepatikįs, kad savo sesers užpuolime dalyvavau ir aš pats arba bent jau esu įtartinas labiau už bet kurį kitą – kaip jos artimas giminaitis ir, be to, už daug ką jai skolingas. Bet kai kitą rytą šviesesne galva apsvarsčiau tą įvykį ir išgirdau aptarinėjamą kaimynų, ėmiau žiūrėti į visa tai kiek protingiau. Džo tą vakarą penkiolika po aštuonių išėjo smuklėn ir rūkydamas pypkę išbuvo ten iki be penkiolikos dešimt. Kol jis ten sėdėjo, mano seserį matė stovinčią virtuvės tarpdury ir dar pasisveikino su ja namo grįžtantis fermos samdinys. Tiksliau nurodyti laiko tas žmogus negalėjo (pamėginęs jis galutinai susipainiojo) – tik žinojo, jog tai buvo prieš devynias. Kai Džo be penkiolikos dešimtą parėjo namo, rado ą parblokštą ant grindų ir tučtuojau pasišaukė pagalbos. Malkos židiny dar buvo nesudegusios, žvakės dagtis irgi neilgas; žvakė, beje, užpūsta. Iš namų niekur nieko nepaimta. Ir šiaip virtuvėje viskas liko kaip buvę, be tos užpūstos žvakės, kuri stovėjo ant stalo ir smūgio metu buvo seseriai už nugaros. Bet vienas svarbus įrodymas vis dėlto liko vietoje. Jai buvo smogta kažkokiu buku ir sunkiu daiktu, o vėliau tas sunkus daiktas buvo nublokštas šalia jos kniūpsčios. Kai Džo pakėlė ją, ant grindų prie šono rado numestas dilde perdildytas kalinio grandines. Džo, kalvio akimi apžiūrėjęs tas grandines, nusprendė, kad os nudildytos jau gerokai anksčiau. Kadangi įtarimas krito ant baržos, iš ten atėję žmonės taip pat apžiūrėjo grandines, ir Džo nuomonė buvo patvirtinta. Jie nesiėmė pasakyti, kada grandinių iškeliauta iš baržos, bet pasakė tikrai žiną, kad jos nepriklausė nė vienam iš tų kalinių, kurie pabėgo vakar. Be to, vienas iš jų jau esąs sugautas ir grandinių jam nepavykę

atsikratyti.

 

Žinodamas tai, ko nežinojo kiti, pasidariau savą išvadą. Buvau tikras, kad tos grandinės yra mano kalinio – tos pačios grandinės, kurias mačiau ir girdėjau dilinant pelkėse, bet mano protas vis dėlto neįtarė to žmogaus vakar padarytu nusikaltimu. Mano irmanymu, pasiėmė kokstikslui. nors Arba kitas žmogus ar žmonės panaudojojį šitam žiauriam Orlikas, arba tas nepažįstamasis, kuris rodė man dildę. Na, dėl Orliko, tai jis tikrai buvo mieste, kaip ir sakė mums tada prie sargo būdelės, visą tą popietę praleido jame, bendravo su keliomis įvairiomis draugijomis ir keliose  viešose vietose, o grįžo kartu su manimi ir ponu Vopsliu. Prieš jį nebuvo nieko, tiktai tas kivirčas, bet juk mano sesuo su visais aplinkiniais buvo kivirčijusis tūkstančius kartų. O dėl to nepažįstamojo – jeigu jis sugrįžo atsiimti tų savo dviejų banknotų, tai apie tai negalėjo būti jokios kalbos, nes mano sesuo buvo pasiryžusi bet kada juos pati grąžinti. Be to, nebūta jokių peštynių – kaltininko įeita taip staiga ir tyliai, kad ji buvo parblokšta net nespėjusi atsisukti. Buvo baisu pagalvoti, kad smurto įnagį, nors ir nesąmoningai, parūpinau aš, bet kitaip manyti negalėjau. Kenčiau baisiausias kančias, vis iš naujo svarstydamas, ar nereikėtų pagaliau išsklaidyti tą vaikystės paslaptį ir viską papasakoti Džo. Keletą mėnesių po to aš kasdien išspręsdavau tą klausimą neigiamai, bet atsibudęs kitą rytą imdavau iš naujo galvoti ir abejoti. Ši kova pagaliau baigėsi taip: paslaptis buvo jau tokia sena, taip įaugo į mane ir tapo mano dalimi, kad nebegalėjau atplėšti jos nuo savęs. Be to, turėjau keletą būgštavimų: pirmiausia, kad po šitokios skaudžios nelaimės tai dabar labiau negu bet kada atitolintų Džo nuo manęs, jei jis tuo patikėtų; taip pat bijojau, kad jis tuo nepatikės ir kaip nežmonišką fantaziją priskirs prie tų pasakiškų šunų ir veršienos kotletų. Šiaip ar taip, susitaikiau su savo sąžine – juk aš vis dėlto svyravau tarp blogio ir kaip tokiais atvejais visuomet ir apsisprendžiau  vgėrio, iską iki galo atskleisti tiktai tada, būna jeigu –atsiras kokių nors

naujų aplinkybių, galinčių išaiškinti nusikaltėlį.

 

Policininkai ir sekliai iš Bou gatvės Londone – mat tai įvyko dabar išnykusių raudonųjų liemenių laikais3  – lankėsi pas mus savaitę ar dvi ir darė tai, ką aš esu skaitęs ir girdėjęs darant panašius autoritetus tokiais atvejais. Jie suėmė keletą aiškiai nekaltų žmonių, suko pritaikyti galvas, svarstydami aiškiai netikusias idėjas, atkakliai uoliai mėgino aplinkybes prie tų idėjų, užuot stengęsi idėjų pasisemti iš aplinkybių. Jie stoviniavo aplink smuklės duris, nutaisę supratingus ir paslaptingus veidus, kuriais žavėjosi visi aplinkiniai, be to, gerdavo taip mįslingai, kad rodėsi, tokiems vieni niekai nutverti nusikaltėlį. Bet įspūdis buvo klaidingas – nieko jie nenutvėrė. Dar ilgai po šių valdžios vyrų dingimo mano sesuo gulėjo sunkios ligos patale. Jos regėjimas buvo sutrikęs, tad daiktų i matė daugiau, negu buvo tikrovėje, siekdavo įsivaizduojamų puodukų arba taurių; klausa irgi buvo pažeista; atmintis taip pat; kalba nesuprantam nesuprantama. a. Kai pagaliau i tiek sustiprėjo, kad padedama mūsų nulipo laiptais, vis tiek  reikėjo netoli jos laikyti mano mokyklinę lentelę, kad tai, ko ai nepavyksta išsakyti žodžiais, galėtų išreikšti raštu. Kadangi ji rašė (nekalbant apie nedailų braižą) gana prastai, o Džo skaitė irgi ne ką geriau, jiems nuolatos kildavo keblumų, kuriuos visada būdavau šaukiamas išspręsti aš.  Vietoj arbatos paduoti batą, vietoj „vaistų“ perskaityti „maisto“, o kiemą supainioti su pienu buvo vienos švelnesnių mano klaidų. Beje, jos charakteris irgi labai pasikeitė, ji pasidarė kantri. Rankų ir kojų drebėjimas netrukus tapo nuolatine jos būsena, o vėliau, kas du ar trys mėnesiai, ji imdavo stvarstytis rankomis už galvos ir po to gal kokią savaitę išbūdavo pusiau be sąmonės. Niekaip negalėjome surasti jai tinkamo globėjo, kol pagaliau aplinkybės susiklostė taip, kad pono Vopslio senelės sesuo įveikė savo įsisenėjusį įprotį gyventi, tarsi mūsų Gal poir Bidė kokiotapo mėnesio, kai namiške. mano sesuo vėl pasirodė

 virtuvėje, Bidė atėjo pas mus su maža marga dėžute, kurioje

 

buvo sudėtas visas jos turtas, ir tapo palaima mūsų namams. Svarbiausia, kad ji suteikė palaimą Džo, nes vargšelis buvo gerokai palaužtas liūdesio ir nuolatinių savo žmonos nelaimės apmąstymų, tad dažnai vakarais, sielvartaudamas dėl jos,sakydavo: pasisukdavo į mane ir sudrėkusiomis mėlynomis akimis „O kokia šauni moteriškė kadaise buvo, Pipai.“ Kadangi Bidė tučtuojau ėmė kuo sumaniausiai ja rūpintis, tarsi būtų prie jos įpratusi nuo pat kūdikystės, Džo retkarčiais jau galėdavo pasimėgauti ramesniu gyvenimu ir kartais net nueiti į smuklę, ir tai jam buvo labai į naudą. Policininkai tokie jau yra, kad visi daugiau ar mažiau įtarė  vargšą Džo (nors jis to niekad nesužinoj nesužinojo) o) ir kaip susimokę laikė jį viena sukčiausių sutiktų asmenybių. Pirmoji Bidės pergalė naujoje veikloje buvo ta, kad ji įveikė sunkumą, jau visai nukamavusį mane. Nors ir kaip stengiausi, man tai nė už ką nepavyko. Štai kas tai buvo. Mano sesuo kasdien vis iš naujo ir iš naujo brėžė ant grifelinės lentelės raidę, panašią į kreivą T, o paskui kuo reikliausiai imdavo rodyti mums, tarsi prašydama kažko itin geidžiamo. Aš veltui mėginau spėlioti visokiausius žodžius, prasidedančius raide T, nuo torto iki tepalo. Pagaliau man toptelėjo galvon, galvon, kad tas ženklas yra panašus į kūjį, o kai kuo garsiau sušukau tą žodį seseriai į ausį, ji ėmė ranka kalti stalą ir rodyti aiškų pritarimą. Tada aš vieną po kito atnešiau ai visus kūjus, bet veltui. Tada pagalvojau apie ramentą, nes o forma irgi panaši, ir vieną paskolinęs kaime, su didele  viltim parodžiau seseriai. Bet jį pamačiusi ji ėmė taip purtyti galvą, kad mes išsigandome, jog būdama silpna ir ligota neišsinarintų neišsinarin tų kaklo. Kai mano sesuo suvokė, jog Bidė ją supranta kiek greičiau, šis paslaptingas ženklas vėl pasirodė lentelėje. Bidė susimąsčiusi pažvelgė į jį, išklausė mano aiškinimą, galvodama pažvelgė į seserį, paskui į Džo (kuris lentelėje  paskos. visada buvo įvardijamas D) ir nubėgo į kalvę; mudu su Džo iš

– Taigi žinoma! – sušuko Bidė susijaudinusi. – Ar

 

nesuprantat? Tai jis! Orlikas, be abejo! Ji pamiršo jo pavardę ir tegalėjo nusakyti į kūjo ženklu. Pasakėme jam, kodėl jo norima virtuvėje, jis lėtai padėjo kūjį, nusibraukė delnu kaktą, dar sykį nusivalė prijuoste ir lėtaivalkatiškai išgūrino sulinkusiais laukan savoirbūdingąja eisena – kažkaip įdomiai lyg tabaluojančiais keliais. Prisipažinsiu – tikėjausi, jog sesuo ims grūmoti jam, ir nusivyliau, kai įvyko visai priešingai. Ji rodė kuo didžiausią norą susitaikyti su juo, be galo apsidžiaugė pagaliau pamačiusi jį ir ženklais parodė, kad duotume jam ko nors išgerti. Ji įdėmiai stebėjo jo išraišką, lyg be galo trokštų įsitikinti, jog jis yra patenkintas tokiu priėmimu, visais įmanomais būdais stengėsi jį pamaloninti, ir šiaip visame jos elgesy vyravo tas nuolankus įtaikumas, kurį pastebėdavau  vaiko santykiuose su griežtu mokytoju. Paskui retai tepasitaikydavo diena, kad ji nenupieštų lentelėje kūjo – tada įgūrindavo Orlikas ir kantriai stovėdavo priešais ją, lyg ne daugiau už mane nutuoktų, kam viso to reikia.  

 

17 SKYRIUS

Pasinėriau į pameistrio gyvenimo kasdienybę, kurią, be kaimo ir pelkių, paįvairino tiktai priartėjusi mano gimimo diena ir naujas vizitas pas ponią Hevišem. Kaip ir anksčiau, mane pro vartus įleido Sara Poket, ponią Hevišem radau tokią, kokią palikau, apie Estelą ji kalbėjo irgi tokiu pat stiliumi, o gal net tais pačiais žodžiais. Mano pokalbis su ja truko tik keletą minučių, išeinant ji man davė ginėją ir liepė ateiti per kitą gimtadienį. Ta proga galiu paminėti, jog tai tapo kasmetine tradicija. Pirmą kartą buvau bemėginąs neimti ginėjos, bet laimėjau tik tiek, kad ji labai piktai paklausė, ar aš norįs daugiau. Tiktai tada aš paėmiau pinigą. Tie niūrus seni kėdėje namai,prie geltona tamsiamebuvo kambary, blausus siluetas stalošviesa su veidrodžiu tokie nekintantys, kad man pasirodė, jog sustoję laikrodžiai sustabdė ir laiką tuose paslaptinguose namuose, ir kai aš bei  visa kita aplinkui sensta, sensta, jie stovi vietoje vietoje.. Kiek pamenu, juose niekad nešvietė dienos šviesa, ir mano mintyse jie buvo susiję tik su prieblanda. Jų veikiamas, širdyje vis labiau nekenčiau savo amato ir gėdinausi savo namų. Užtat netikėtai pamačiau, jog pasikeitė Bidė. Jos batai jau nebesmuko nuo kulnų, plaukai buvo dailiai sušukuoti, rankos  vmergina, isada švarios. Grožiunepalyginsi, ji negalėjo – pasigirti – paprasta su Estela bet buvo maloni, sveikatinga ir švelni. Buvo praėję tik kokie metai, kai ji persikėlė pas mus (atsimenu, ką tik buvo liovusis vilkėti uodą suknelę), ir vieną vakarą pastebėjau, kad jos akys yra mįslingos bei dėmesingos, tiesiog labai gražios ir labai geros akys. Tai atsitiko, kai pakėliau savąsias akis nuo užduoties – perrašinėjau iš knygos įdomesnes pastraipas, ketindamas  vienu šūviu nušauti du zuikius – ir pamačiau, jog Bidė žiūri į mane. Aš padėjau plunksną, Bidė irgi liovėsi siuvusi, bet

medžiagos nepadėjo.

 

– Bide, – paklausiau aš, – kaip tu taip sugebi? Arba aš esu labai kvailas, arba tu labai protinga. – Ką aš sugebu? Aš nežinau, – atsakė Bidė šypsodamasi.  Ji sugebėjo tvarkyti visą mūsų namų ūkį ir darė tai nuostabiai, bet ašdalykas turėjauatrodė galvoje tai, nors is. dėl to anas, turimasis galvoje darne nuostabesnis. nuostabesn – Kaip tu sugebi, Bide, – paklausiau aš, – išmokti visko, ko išmokstu aš, ir niekad neatsilieki?  Aš tuo metu jau buvau bepradedąs puikuotis savo žiniomis, nes joms išleisdavau savo gimtadienių ginėjas, į jas investuodavau ir didesnę dalį kišenpinigių, nors dabar suprantu, kad tas menkas mano žinojimas tikrai nemažai kainavo. – Aš ir tavęs galiu paklausti, – tarė Bidė, – kaip tu sugebi? – Ne, juk kai aš tik pareinu vakare iš kalvės, visi mato, kaip aš sėdžiu prie knygų. O tu niekad nesėdi, Bide. – Tikriausiai viskas man prilimpa kaip kokia liga, kaip kosulys, – ramiai atsakė Bidė ir ėmėsi siuvinio. Kai atsilošęs medinėje kėdėje ir žiūrėdamas į pakreipta galva siuvančią Bidę ėmiau toliau gvildenti šitą mintį, ji man pasirodė tikrai nepaprasta mergina. Juk ji, prisiminiau, lygiai taip pat puikiai žino visus mūsų amato terminus, išmano  visus mūsų darbų pavadinimus pavadinimus,, pažįsta visus įrankius. Trumpai tariant – ką žinau aš, tą žino Bidė. Teoriškai ji jau  yra ne blogesnis blogesnis kalvis už mane, mane, gal net gere geresnis. snis. – Tu esi iš tų, Bide, – tariau aš, – kurie menkiausia proga pasiima kuo daugiau. Kol neatėjai čionai, tu neturėjai tų progų, o žiūrėk, kokią dabar padarei pažangą! Bidė pažvelgė į mane ir vėl ėmė siūti. – Bet aš buvau tavo pirmoji mokytoja, ar ne? – paklausė ji. – Bide! – sušukau aš nustebęs. – Ką, tu verki? – Ne, neverkiu, – atsakė Bidė, pakėlusi akis ir juokdamasi. – Iš kur tu ištraukei? Ištraukiau aš iš ten, pamačiau, kaip prisimindamas, sublizgėjo ant siuvinio krintanti ašara.kadSėdėjau nutilęs,

kokia ji buvo juodadarbė, kol pono Vopslio senelės sesuo

 

neįveikė savo blogo įpročio gyventi, nors daugelis tą nori padaryti kur kas anksčiau. Prisiminiau tą beviltišką aplinką, kuri ją supo toje mažoje pasigailėtinoje krautuvėlėje, ir tą mažą pasigailėtiną triukšmingą vakarinę mokyklą su pasigailėtina senute,kad paskui kurią ji turėjo nesitraukdama sekioti. Pagalvojau, net tais nepalankiais laikais Bidėje au turėjo glūdėti tai, kas dabar skleidžiasi, nes juk kaip tik į ą pirmiausia kreipiausi, apimtas nepasitenkinimo gyvenimu ir nerimo. Bidė daugiau nebeverkė ir ramiai siuvo toliau, o aš, žiūrėdamas į ją ir apie visa tai galvodamas, pamaniau, kad galbūt esu jai nepakankamai dėkingas. Gal aš per daug uždaras, gal man derėtų sušildyti ją (nors galvodamas to žodžio ir neturėjau mintyse) savo pasitikėjimu. – Taip, Bide, – pasakiau viską apgalvojęs, – tu buvai mano pirma mokytoja, ir kas tada galėjo pagalvoti, kad kada nors štai šitaip sėdėsim kartu, šioje virtuvėje. – Ak, vargšelė, – atsakė Bidė. Ji buvo tokia nesavanaudė, kad tuos mano žodžius susiejo tik su mano seseria; ji staiga atsistojo ir ėmė rūpintis ja patogiau įtaisydama. – Tikrai nepagalvojome. – Žinai, – pasakiau aš, – mudviem reikia daugiau pasikalbėti, kaip seniau. Ir man reikia daugiau su tavim tartis. Einam sekmadienį į pelkes ramiai pasivaikščioti ir kaip reikiant pasišnekėti. Mano sesers dabar vienos niekad nepalikdavome, bet Džo kuo paslaugiausiai sutiko tą sekmadienio popietę ją prižiūrėti, ir mudu su Bide išėjome. Buvo vasara, oras nuostabus. Kai praėjome kaimą, bažnyčią ir kapines, atsidūrėme pelkėse ir pradėjome matyti plaukiančių laivų bures, aš kaip visada ėmiau tą vaizdą lyginti su ponia Hevišem ir Estela. Kai atėję prie upės susėdome ant kranto, palei kojas čiurlenant  vandeniui andeniui,, kuri kuriss rami ramino no dar labia labiau u už tylą tylą,, aš nusp nusprend rendžiau žiau,, kad pasitaikė puiki proga atskleisti Bidei savo širdį. – Bide, – aš pasakiau aš, džentelmenas. iš anksto išgavęs jos pažadą saugoti paslaptį, noriu būti

– Oi, o kam tau reikia? – paklausė ji. – Man atrodo, kad aš,

 

tavim dėta, nenorėčiau. – Bide, – tariau aš griežtokai, – aš noriu tapti džentelmenu dėl rimtų priežasčių. – Tu geriau žinai, Pipai, bet ar tau neatrodo, kad tu laimingesn laimingesnis is toks, koks esi? – Bide, – nekantriai šūktelėjau, – toks, koks esu, aš esu visai ne laimingas. Aš bjauriuosi savo darbu ir savo gyvenimu. Nuo pat pradžių nemėgau nei to, nei kito. Nekalbėk niekų. – Aš kalbu niekus? – paklausė Bidė, ramiai pakeldama antakius. – Tada atsiprašau, aš to nenorėjau. Aš tik noriu, kad tu būtum laimingas ir patenkintas. – Na tai tada vieną kartą visam laikui atsimink, kad aš niekada nebūsiu ir negaliu būti patenkintas, o tik niekingas, taip, Bide, jeigu negalėsiu gyventi kitaip, negu gyvenu dabar. – Kaip gaila! – pasakė Bidė, liūdnai linguodama galvą. Tiesą sakant, ir man pačiam tai dažnai atrodydavo pasigailėtina, ir nukamuotas nuolatinio vidinio ginčo, aš vos neapsiverkiau iš apmaudo bei kartėlio, kai Bidė balsu išreiškė mano paties jausmus. Sutikau, kad ji sako absoliučią tiesą, kad tai nesąmonė, bet kad padaryti čia, deja, nieko neįmanoma. – Jeigu aš galėčiau susitaikyti, – pasakiau Bidei, raudamas aplink save trumpą žolę, kaip kadaise roviau iš savo plaukų ausmus ir spardžiau juos į alaus daryklos sieną, – jeigu aš galėčiau susitaikyti ir bent pusę tiek mėgti kalvę, kaip mėgau būdamas mažas, tai žinau, kad taip man būtų daug lengviau. Tada ir tau, ir man, ir Džo ničnieko netrūktų, mudu su Džo  vėliau tikriausiai taptume partneriais, aš gal net susidraugaučiau su tavimi ir mudu tokį gražų sekmadienį gal sėdėtume štai ant šito kranto visai kitaip. Aš tau visai tikčiau, ar ne, Bide? Bidė atsiduso žvelgdama į plaukiančius laivus ir atsakė: – Taip, aš nesu labai išranki. Tai skambėjo manęs užgauti. ne itin maloniai, bet aš žinojau, kad ji nenori

– O dabar, – pasakiau aš, išrovęs kitą kuokštą žolės ir ėmęs

 

kramtyti vieną stiebelį, – pati matai, koks aš esu. Nepatenkintas, nelaimingas. Ir manęs visai nejaudintų tai, kad esu šiurkštus ir paprastas, jeigu man taip nebūtų pasakyta. Bidėį plaukiančius staiga atsisuko į mane ir pažvelgė kur kas įdėmiau negu laivus. – Taip sakyti – nelabai mandagu ir nelabai teisinga, – tarė ji ir vėl atsigręžė į laivus. – Kas taip pasakė?  Aš sutrikau, nes pradėjau kalbą gerai nežinodama nežinodamas, s, kuo ji baigsis. Bet dabar jau nebebuvo kaip išsisukti ir aš atsakiau: – Gražioji panelė pas ponią Hevišem, ir ji yra gražesnė už  visas kitas, aš ją tiesiog dievinu ir kaip tik dėl jos noriu būti džentelmenas.  Atlikęs šią kvailą išpažintį, ėmiau mėtyti surautą žolę į upę lyg ketindamas nuplaukti kartu su ja. – Ar tu nori tapti džentelmenu iš pykčio jai, ar dėl to, kad patrauktum ją? – patylėjusi ramiai paklausė Bidė. – Nežinau, – niūriai atsakiau. – Matai, jeigu iš pykčio, – kalbėjo toliau Bidė, – taip man atrodo, nors tau pačiam aiškiau matyti, tai būtų geriau ir daug oriau, jeigu apskritai nekreiptum dėmesio į jos žodžius. O jeigu nori patraukti ją, tai, mano manymu, nors tau pačiam aiškiau matyti, ji apskritai to neverta.  Visai tą patį ir aš ne kartą buvau galvojęs. Visai tą patį aučiau ir šią valandą. Bet kaip galėjau aš, vargšas apsvaigęs kaimo bernėkas, išvengti to nuostabaus prieštaravimo, kuris kasdien ištinka geriausius ir protingiausius protingiausius vyrus? – Gal visa tai ir teisybė, – pasakiau Bidei, – bet aš ją tiesiog dievinu. Po šitų žodžių aš įsikniaubiau veidu į žemę ir sugniaužęs saujomis po gerą pluoštą plaukų ėmiau juos rauti. Suvokiau, og tas mano širdies protrūkis yra kvailas ir ne vietoje, ir nė kiek neabejojau, kad būtų visai teisinga, jeigu pakelčiau tą savo galvą už plaukų ir trenkčiau į žvyrą, nubausdamas, kam i priklauso tokiam idiotui.

Bidė buvo labai protinga mergina, todėl nemėgino atvesti

 

mane į protą. Ji uždėjo savo švelnų, nors nuo darbo kiek  sušiurkštėjusį delną ant mano rankų ir atitraukė jas nuo plaukų. Paskui ramindama ėmė glostyti mano petį, kol aš, įdūręs veidą į savo rankovę, paverkiau – visai taip kaip alaus daryklos – nuolat neaiškiai– skaudžiai jausdamas, kad mane. kažkas arba visi –kieme nežinau, kaip teisingiau užgavo – Aš džiaugiuosi dėl vieno dalyko, – tarė Bidė, – kad tu pajutai, jog gali manimi pasitikėti, Pipai. Ir dar džiaugiuosi, ir tu, be abejo, pats žinai, kad aš to pasitikėjimo visada būsiu  verta. Jeigu tavo pirmoji mokytoja (Dieve, tokia vargšelė ir pati taip reikalinga mokymo!) ir dabar mokytų tave, tai ji tikriausiai žinotų, kokią duoti tau užduotį. Bet ją būtų labai sunku išmokti, be to, tu ją pačią pralenkei, todėl dabar tai nebereikalinga. – Bidė tyliai atsiduso, atsistojo ir jau visai kitokiu, maloniu ir žvaliu balsu paklausė: – Ar dar pasivaikščiosim,, ar eisim namo? pasivaikščiosim – Bide, – šūktelėjau aš, atsistojau ir apkabinęs ją pabučiavau, – aš tau visada viską pasakysiu. – Kol tapsi džentelmenu, – atsakė Bidė. – Tu pati žinai, kad niekada juo netapsiu, vadinasi, visada pasakysiu. Bet aš ir taip mažai ką tau galiu pasakyti, nes tu žinai viską, ką žinau aš. Juk sakiau tau aną vakarą. – Taip! – kone pašnibždom tarė Bidė, žvelgdama į laivus. Paskui anuo maloniai žvaliu balsu vėl paklausė: – Ar dar pasivaikščiosim,, ar eisim namo? pasivaikščiosim  Atsakiau, kad dar pasivaikščiosim, taip ir padarėme.  Vasaros popietė virto vasaros vakaru ir buvo labai gražu. Aš ėmiau svarstyti, ar ne natūraliau ir tvirčiau vis dėlto aučiuosi šioje aplinkoje negu žaisdamas kvailį žvakių šviesoje kambaryje su stovinčiais laikrodžiais ir niekinamas Estelos. Galvojau, kad man būtų labai naudinga, jeigu galėčiau išmesti ją iš galvos drauge su visais prisiminimais ir fantazijomis, jeigu galėčiau stoti prie darbo, džiaugtis tuo, ką ir pasistengti atlikti jį kuoBidės geriau. Klausiau argidarau, aš nesuvokiu, kad jeigu vietoje šalia manęs save dabar–

būtų Estela, tai aš jausčiausi menkas? Turėjau pripažinti

 

sau, kad esu dėl to visai tikras, todėl tariau sau: „Koks tu vis dėlto kvailys, Pipai!“  Vaikščiodami daug kalbėjomės ir visa, ką sakė Bidė, atrodė teisinga. Ji niekad nekalbėjo užgauliai, nebuvo kaprizinga, „nemainė kailio“, tik o mane skaudindama ji iš toverčiau nebūtųužgauti gavusi okio malonumo, skausmą; ji buvo linkusi savo pačios širdį, o ne mano. Tai kodėl tada iš jų dviejų ne ji man labiau patinka? – Bide, – tariau aš, kai ėjome namo, – kaip būtų gerai, jei tu galėtum mane išgydyti. – Žinoma, būtų, – pasakė Bidė. – Jeigu tik aš galėčiau tave įsimylėti... ar tu nepyksti, kad aš taip atvirai kalbu su tavimi, juk mudu seni draugai. – Dieve, visai ne! – tarė Bidė. – Neimk į galvą. – Jeigu man tai pavyktų, būtų pati geriausia išeitis. – Bet tu pats žinai, kad taip niekada nebus, – atsakė Bidė. Tą vakarą tai man neatrodė taip neįmanoma, kaip būtų atrodę keletą valandų prieš šį pokalbį. Todėl pasakiau, kad nesu tuo tikras. Bet Bidė atsakė esanti tikra, ir jos balsas skambėjo ryžtingai. Jaučiau, kad ji sako tiesą, bet vis dėlto šiek tiek užsigavau, kad ji tokia kategoriška tuo klausimu. Netoli kapinių turėjome lipyne perlipti pylimą palei šliuzą. Ir čia lyg iš šliuzo, lyg iš nendrių, lyg iš dumblo (tai visai derinosi prie jo būdo) staiga išdygo Orlikas. – Sveiki! – riktelėjo jis, – kur čia taip abudu einat? – Kur kitur, jei ne namo? – Na, tai tada tegu griausmas mane, jeigu aš judviejų nepalydėsiu! „Griausmas“ buvo jo mėgstamas posakis tokiais atvejais. Esu tikras, kad tiems žodžiams jis neteikė jokios konkrečios reikšmės, o vartojo juos tiesiog kaip kokį susigalvotą vardą, norėdamas papiktinti pasaulį ir pabrėžti savo laukinę griaunamąją jėgą. Kai buvau jaunesnis, manydavau, jog, norėdamas nubausti tuo griausmu mane, jis tą atliktų kalvėje su kūju.

su kūju. Bidei labai nepatiko, kam jis eina su mumis, ir ji man su‐

 

šnibždėjo: – Neleisk jam eiti, aš jo nemėgstu. Kadangi aš pats jo nemėgau, tai pasakiau jam, kad esam labai dėkingi, bet jo lydėjimo mums nereikia. Jis šią žinią priėmė kvatoti ir kiek atsiliko, bet vis tiek  gūrino išpratrūkdamas paskos. Man parūpo sužinoti, ar Bidė neįtaria jo prikišus nagų prie mano sesers užpuolimo, tad paklausiau, kodėl jis jai nepatinka. – Ak! – tarė ji, per petį pažvelgdama į jį, sliūkinantį iš paskos. – Todėl, kad... kad, ko gero, pati jam patinku. – Ar jis kada nors sakė, kad tu jam patinki? – piktai paklausiau. – Ne, – tarė Bidė, vėl pažvelgdama per petį, – jis taip nesakė, bet kai tik susitinkam, visada man meilinasi. Nors ta žinia man buvo nauja ir netikėta, jos žodžiais neabejojau. Taip supykau ant Orliko, kam drįsta žavėtis Bide, kad jaučiausi lyg pats būčiau baisiausiai įžeistas. – Bet juk tau dėl to nėra jokio skirtumo, – ramiai tarė Bidė. – Taip, Bide, skirtumo man nėra, bet vis tiek man tai nepatinka. – Man irgi nepatinka, – pasakė Bidė. – Bet ir dėl to tau jokio skirtumo. – Teisybė, – pasakiau aš, – bet turiu tau pasakyti, kad mano nuomonė būtų apie tave daug blogesnė, jeigu tu pritartum tam jo meilinimuisi. Po to vakaro stengiausi nepaleisti Orliko iš akių ir, kai tik  am pasitaikydavo proga meilintis Bidei, tuojau prisistatydavau aš ir sutrukdydavau. Taip staiga pamėgtas mano sesers, kalvėje jis jautėsi gana tvirtai, antraip aš būčiau mėginęs įkalbinti Džo, kad atleistų jį. Kaip vėliau patyriau, jis gerai suprato tuos mano „gerus“ ketinimus ir deramai atsilygino. Ir

taip

draskomas

vidinių

dvejonių,

dabar

jas

tūkstanteriopai padidinau, nes pasitaikydavo akimirkų, kai  visai aiškiai jausdavau, kad Bidė man tinka kur kas labiau

 

negu Estela ir kad paprasto darbininko gyvenimo, kuriam esu gimęs, visai nėra ko gėdintis, kad jis gali man garantuoti laimę ir gerbtiną padėtį. Tokiomis valandomis galutinai nuspręsdavau, kad mano priešiškumas mielajam Džo ir kalvei jau dingo, kad aš dorugriaunantis jo partneriu ir susidraugauti su Bide, betgalėsiu staiga tapti lyg koks kūjis trenkdavo nelemti prisiminimai apie dienas pas ponią Hevišem ir iš naujo sujaukdavo mano mintis. O sujauktoms mintims surikiuoti reikia daug laiko, ir dažnai man jas jau surikiavus, viską vėl išblaškydavo viena užklydusi mintelė, kad gal vis dėlto pagaliau ponia Hevišem ketina pasirūpinti manimi, kai baigsiu kalvio mokslus. Manau, kad net ir baigęs tuos mokslus aš vis tiek būčiau nemetęs iš galvos šių vilčių. Tačiau mokslų aš nebaigiau, jie buvo nutraukti, ir apie tai papasakosiu toliau.  

 

18 SKYRIUS

Tai atsitiko ketvirtaisiais mano pameistriavimo metais, šeštadienio vakarą. „Trijuose šauniuosiuose jūreiviuose“ aplink židinį sėdėjo būrelis vyrų ir dėmesingai klausėsi pono  Vopslio, garsiai skaitančio skaitančio laikraštį. laikraštį. Aš irgi ten buvau. buvau. Tai buvo straipsnis apie plačiai pagarsėjusią žmogžudystę, ir ponas Vopslis iki kaktos buvo apsitaškęs krauju. Jis mėgavosi kiekviena to aprašymo smulkmena, tapatino save su kiekvienu tardyme dalyvaujančiu asmeniu. Jis aukos balsu tyliai dejavo: „Man galas!“, kaip žmogžudys rėkė: „Sulaukei!“ Paskui pateikė medicinos išvadą ir ji skambėjo lyg iš mūsų kaimo felčerio lūpų; imituodamas senuką šliuzo sargą, girdėjusį duslius smūgius, jispatikėti taip krenkšėjo kretėjo, kad atrodė tiesiog neįmanoma tokio ir paralitiko silpnapročio parodymais. Tardytojas, vaidinamas pono  Vopslio, tapo Timonu Atėnėčiu, teismo antstolis – Koriolanu4. Ponas Vopslis tiesiog mėgavosi savimi; mes irgi mėgavomės ir jautėmės kuo puikiausiai. Šitaip pakiliai nusiteikę, pagaliau paskelbėme nuosprendį – sąmoninga žmogžudystė. Tiktai tada, ne anksčiau, aš pajutau, kad priešais mane, pasirėmęs į suolo atkaltę, stovi nepažįstamas džentelmenas. o veide buvo matyti panieka, ir žiūrėdamas į vyrus jis kramtė didelio smiliaus galą.ponui Vopsliui, kai šis baigė – Na, –savo pasakė nepažįstamasis skaityti, – ar jau užtektinai pasigardžiavot?  Vyrai krūptelėjo krūptelėjo ir sužiuro į jį lyg į patį žmogžudį. Jis žvelgė į juos šaltai ir sarkastiškai. – Vadinasi, kaltas, ar ne? – paklausė jis. – Nagi sakykit! Tai kaip? – Pone, – atsakė Vopslis, – nors neturiu garbės jūsų pažinti,  vis dėlto sakau – kaltas. Po šitokių žodžių mes irgi įsidrąsinome ir pritardami sumurmėjome tą patį.

– Aš žinau, kad jums taip atrodo, – pasakė ateivis. – Buvau

 

tikras tuo. Taip ir pasakiau jums. Bet dabar pateiksiu jums  vieną klausimą. Jūs žinote žinote ar nežinote, kad Anglijos įstatymai kiekvieną žmogų laiko nekaltu tol, kol įrodoma – įrodoma! – o kaltė? – prabilo Vopslis, – aš pats smilių. kaip anglas... –– Pone, Atsakykit! – tarėponas ateivis, kramtydamas – Neapeikit klausimo. Jūs tą žinote ar nežinote? Taip ar ne?  Jis stovėjo stovėjo panarinęs panarinęs galv galvą, ą, grėsm grėsminga ingaii reika reikalaud laudamas amas atsakymo, bakstelėjo pirštu pono Vopslio pusėn ir tuojau vėl jį įsikando. – Na! – paragino jis. – Tai žinote ar nežinote? – Be abejo, žinau, – atsakė ponas Vopslis. – Be abejo, žinote. Tai kodėl tada iš pat karto taip nepasakėte? Dabar pateiksiu kitą klausimą, – rėmė jis poną  Vopslį, lyg turėdamas tam kokią ypatingą teisę. – Ar jūs žinote, kad nė vienas iš tų liudytojų dar nebuvo apklaustas kryžmiškai? Ponas Vopslis buvo betariąs: – Aš galiu tik pasakyti... Bet ateivis nutraukė jį: – Kaip? Jūs nenorite atsakyti į klausimą „taip“ ar „ne“. Na, tai aš jums vėl padėsiu. – Jis dūrė į Vopslį pirštu. – Klausykitės manęs. Jūs žinote ar nežinote, kad nė vienas iš tų liudytojų nebuvo kryžmiškai apklaustas? Atsakykit. Man iš ūsų tereikia vieno žodžio. Taip ar ne? Ponas Vopslis ėmė abejoti, ir mūsų visų nuomonė apie jį susvyravo. – Sakykit! – pareikalavo ateivis. – Aš padėsiu jums. Jūs nevertas pagalbos, bet aš jums padėsiu. Pažiūrėkit į tą laikraštį, kurį laikote rankoje. Kas tai? – Kas tai? – pakartojo Vopslis, sutrikęs spoksodamas į laikraštį. – Ar tai, – vis taip pat įtariai ir sarkastiškai kamantinėjo ateivis, – yra tas pats laikraštis, iš kurio skaitėte?

Be abejo. – Be abejo. Tai atsiverskite jį ir pasakykite man, argi ten

 

nesakoma, kad suimtasis pareiškė, jog jo legalūs advokatai patarė jam nesiginti iki teismo?5 – Aš tai ką tik perskaičiau, – sutiko ponas Vopslis. – Nesvarbu, ką jūs perskaitėt, pone, aš jūsų neklausiu, ką neseniai perskaitėte. Galite sau poterius kito galo, jeigu jums patinka, galskaityti taip irnetdarėte ikiiš šiol.  Atsiverskite laikraštį. laikraštį. Ne, ne, mano bičiuli, ne puslapio viršų, nereikia apsimesti, žiūrėkit apačioje, apačioje. – Mes visi pradėjome manyti, kad ponas Vopslis – tikras išsisukinėtojas. – Na? Ar jau radote? – Štai, radau, – atsakė Vopslis. – Tai peržvelkite tą pastraipą ir aiškiai pasakykite man, ar ten parašyta, kad kaltinamasis ypač pabrėžė savo advokatų patarimą – absoliučiai nesiginti iki teismo posėdžio? Na kaip? – Žodžiai ne visai tokie, – atsakė Vopslis. – Ne visai tokie žodžiai! – piktai pakartojo ateivis. – O prasmė ar visai tokia? – Taip, – atsakė Vopslis. – Taip, – pakartojo ateivis, apžvelgęs visą draugiją, o dešinę ranką ištiesęs į liudytoją – Vopslį. – O dabar aš klausiu, ką pasakysite apie sąžinę to žmogaus, kuris, turėdamas prieš akis šitą pastraipą, ramiai priglaudžia galvą prie pagalvės, pareiškęs, kad jo artimas yra kaltas? Mes pradėjome įtarti, kad ponas Vopslis yra ne tas, kuo mes jį laikome, ir kad netrukus jis bus demaskuotas. – Ir atminkit, kad štai šitoks žmogus, – toliau kalbėjo ateivis, vėl griežtai durdamas pirštu į poną Vopslį, – šitoks žmogus gali tapti prisiekusiuoju toje pačioje byloje ir gali šitaip sunkiai nusikaltęs sugrįžti į savo šeimos židinį ir ramiai padėti galvą ant pagalvės, kai dieną sąmoningai prisiekė, jog ginčą tarp mūsų aukščiausiojo monarcho karaliaus ir teisiamojo stengsis nagrinėti dorai ir sąžiningai ir remdamasis parodymais paskelbs teisingą nuosprendį, ir tepadeda jam Dievas?

Mes visi jau nė kiek neabejojome, kad nelaimingasis  Vopslis nuėjo per toli ir jau verčiau būtų sustoti, kol dar

 

laikas. Nepažįstamasis džentelmenas atsitiesė ir atėjęs prie židinio sustojo tarp abiejų suolų, vieną ranką laikydamas kišenėje, o smilių – tarp dantų. Jo išraiška buvo valdinga ir tarsi sakė, kad apie kiekvieną žino kažkokią paslaptį, kurios atskleidimas beregintmūsų mus jis pražudytų. – Mano duomenimis, – tarė jis, apžvelgdamas mus visus, tiesiog virpančius prieš jį, – tarp jūsų yra kalvis, pavarde Džo arba Džozefas Gardžeris. Kuris? – Aš esu tas žmogus, – tarė Džo. Nepažįstamasis pamojo pirštu prieiti, ir Džo priėjo. – Jūs turite pameistrį, – kalbėjo toliau ateivis, – kurį visi paprastai vadina Pipu. Ar jis čia? – Aš čia! – sušukau.  Ateivis manęs nepažino, bet aš jį pažinau – tai buvo tas pats džentelmenas, kurį sutikau ant laiptų per antrąjį apsilankymą pas ponią Hevišem. Pažinau tą pačią akimirką, kai tik pamačiau, o dabar, kai stovėjau priešais ir jis laikė man ant peties ranką, iki smulkmenų prisiminiau jo didelę galvą, tamsų gymį, giliai įstatytas akis, juodus tankius antakius, stambią laikrodžio grandinę, tamsias dėmes ūsų ir žandenų vietose ir net muilo kvapą nuo jo rankos. – Aš noriu asmeniškai pasikalbėti su jumis dviem, – pasakė is, iki soties į mane prisižiūrėjęs. – Man daug laiko nereikės. Gal mums geriau būtų nueiti į jūsų gyvenamąją vietą, tiksliau, į namus? Man labiau patiktų kalbėtis ne čia, nors  vėliau jūs galėsite papasakoti savo draugams tiek, kiek jums patiks, tai jau ne mano reikalas. Smalsioje tyloje mes trys išėjome iš smuklės ir tokioje pat tyloje parėjome namo. Einant nepažįstamasis džentelmenas retkarčiais pažvelgdavo į mane, retkarčiais krimsteldavo pirštą. Priartėjus prie namų, Džo, neaiškiai suvokdamas, jog proga yra ypatinga ir įspūdinga, žengė pirmyn atidaryti priekinių durų. Mūsų pokalbis vyko svetainėje, kurioje

blyškiai švietė viena žvakė. Pirmiausia ateivis atsisėdo prie stalo, prisitraukė žvakę ir

 

kažką pasiskaitė savo užrašų knygutėje. Tada pasidėjo knygutę, kiek atstūmė žvakę ir prieblandoje nužvelgė mane ir Džo, apsižiūrėdamas, apsižiūrėdamas, kur kuris sėdime. – Mano pavardė, – tarė jis, – yra Džegersas, aš dirbu advokatu neįprastą Londone. reikalą Esu gana garsus.paaiškindamas, Turiu su jumis sutvarkyti ir pradėsiu kad o iniciatorius esu ne aš. Jeigu būtų klausta mano patarimo, tai manęs čia nebūtų. Bet mano patarimo nebuvo klausta, ir todėl jūs matote mane čia. Aš atliksiu tai, kas man pavesta kaip konfidencialiam kito žmogaus patikėtiniui. Nei mažiau, nei daugiau. Supratęs, kad iš ten, kur sėdi, negali gerai matyti mudviejų, jis atsistojo, permetė vieną koją per kėdės atlošą ir pasirėmė į jį; taigi viena jo koja buvo ant kėdės, o kita ant žemės. – Taigi, Džozefai Gardžeri, aš esu įpareigotas pasiūlyti jums išvaduoti jus nuo šio jauno vaikino, jūsų pameistrio. Jūs sutinkate nutraukti su juo sutartį jo prašymu ir jo labui? Ar nieko už tai nepareikalautumėt? – Gink Dieve, kad aš dar ko reikalaučiau už tai, kad netrukdyčiau Pipui, Pipui, – atsakė Džo išplėtęs akis. – „Gink Dieve“ skamba pamaldžiai, bet ne iš esmės, – atsakė ponas Džegersas. – Klausimas yra, ar jūs ko nors reikalautumėt? Ar jūs ko nors norite? – Aš atsakau „ne“, – griežtai tarė Džo. Man pasirodė, kad Džegersas pažvelgė į Džo taip, lyg laikytų jį kvailiu dėl tokio nieko nenorėjimo. Bet aš per nuostabą ir kvapą gniaužiantį smalsumą gerai to nepastebėjau. – Puiku, – pasakė ponas Džegersas. – Prisiminkite tuos savo žodžius ir niekada nemėginkite jų išsiginti. – O kas žada išsiginti? – užsiplieskė Džo. – Aš ir nesakau, kad žada. Ar jūs turite šunį? – Taip, turiu.

– Taip, Tada turiu. neužmirškite – geras šuo, kuris loja, bet geresnis tas, kur griebia. Įsidėmėkite tai, gerai? – pakartojo ponas

 

Džegersas, užmerkęs akis ir linksėdamas galva Džo pusėn, lyg atleisdamas jam už kokią kaltę. – Dabar grįžtu prie šio auno vaikino. Apie jį turiu pranešti tai, kad jo laukia dideli lūkesčiai. Mudu Džo aiktelėjom susižvalgėm. – Mansupavesta praneštiirjam, – pasakė ponas Džegersas, baksteldamas pirštu į mane, – kad jis įgis nemažą nuosavybę. Toliau – dabartinis šios nuosavybės savininkas pageidauja, kad vaikinas būtų tučtuojau perkeltas iš savo aplinkos ir iš šių namų ir būtų auklėjamas kaip džentelmenas; trumpai tariant, kaip jaunas vaikinas su dideliais lūkesčiais. Mano sapnas išsipildė, mano kvailas svajones pralenkė tikra realybė; ponia Hevišem ketina iš pagrindų pakeisti mano likimą. – Dabar, pone Pipai, – kalbėjo toliau advokatas, – kreipiuosi į jus. Pirmiausia leiskite pranešti, jog mane įgaliojęs asmuo reikalauja, kad jūs visada vadintumėtės Pipo pavarde. Drįstu manyti, kad jūs neprieštarausite ir neužkirsite kelio savo dideliems lūkesčiams, pasipriešindamas pasipriešindamas tokiai mažai sąlygai. Bet jeigu turite kokių nors prieštaravimų, tai dabar metas uos pasakyti. Mano širdis taip plakė, o ausyse taip ūžė, kad vos išlemenau neprieštaraująs. – Taip ir maniau! Antra, jūs turite žinoti, pone Pipai, kad ūsų geradario pavardė bus absoliuti paslaptis, kol jis pats panorės ją atskleisti. Esu įgaliotas pranešti jums, kad tas asmuo tai atskleisti ketina pats. Kada ir kur šitas ketinimas bus įvykdytas, aš pasakyti negaliu, ir niekas kitas to negali. Tai gali atsitikti ir po daugelio metų. Be to, turite gerai įsidėmėti, kad jums kategoriškai draudžiama teirautis manęs apie tą asmenį, daryti bet kokias kad ir mažiausias užuominas užuomin as ar spėliones, kad koks nors asmuo yra kaip tik tas asmuo. Jeigu jūs širdyje ką nors apie tai nujaučiate, tai tas

nujautim nujautimas ten tegu irjos lieka. nesvarbu, kokios yrabet šio draudimoaspriežastys; galiVisiškai būti labai rimtos ir svarios, gali būti ir paprasčiausia užgaida. Šito jums nedera aiškintis.

 

Tokia sąlyga. Vienintelė kita sąlyga yra jūsų sutikimas su anksčiau išvardintais dalykais ir pažadų laikymasis; tai paskutinis nurodymas, duotas asmens, kuris mane įpareigojo ir kuriam kitokiais būdais aš nesu atsakingas. Tas asmuo ir  paslaptį yra žmogus, su tik kuriuo susiję irjūsų lūkesčiai, ir tą žinome tas asmuo aš. dideli Ši sąlyga irgi nelabai sunki ir neapsunkins jūsų žėrinčios ateities, bet jeigu jūs turite kokių nors prieštaravimų, tai dabar pats metas juos pasakyti. Kalbėkite.  Aš dar sykį šiaip taip taip išlemen išlemenau, au, kad neprieštarauju. neprieštarauju. – Taip ir maniau! Taigi, pone Pipai, sąlygas aš išdėsčiau. – Nors jis mane vadino ponu Pipu ir ėmė kalbėti kur kas palankiau, vis dėlto negalėjo atsikratyti pirmykščio griežtumo bei įtarumo ir kalbėdamas retkarčiais užsimerkdavo ir įbesdavo į mane pirštą, lyg norėdamas parodyti, kad žino apie mane visokiausių neigiamų dalykų, eigu tik panorėtų juos atskleisti. – Na, dabar aptarsime kitas smulkmenas. Nors aš ne vieną sykį pavartojau žodį „lūkesčiai“, jūs turite žinoti, kad esate apdovanotas ne vien ais. Mano rankoms yra patikėta suma pinigų, visiškai pakankama tinkamam jūsų mokslinimui ir pragyvenimui. Todėl prašau laikyti mane savo globėju. O ne! – tarė jis, nes buvau bedėkojąs, – iš pat karto galiu jums pasakyti, kad už šias paslaugas man yra mokama, kitaip aš jų nevykdyčiau. Manoma, kad pasikeitus jūsų padėčiai būtina suteikti jums geresnį išsimokslinimą ir kad jūs deramai suvoksite to svarbą ir būtinumą šio darbo imtis tuojau pat. Pasakiau, kad visą laiką to troškau. – Nekreipkite dėmesio į tai, ko visą laiką troškote, pone Pipai, – atkirto jis, – ir nenukrypkite į šalį. Visiškai užtenka, eigu to paties trokštate dabar. Ar galiu manyti, kad esate pasiruošęs tučtuojau stoti pas kokį nors tinkamą mokytoją?  Ar taip?

Išlemenau, kad taip, – Gerai. Dabar reikiaesu. aptarti jūsų polinkius. Aš nemanau, kad tai protinga, bet atminkit – taip esu įpareigotas. Ar

 

žinote kokį nors mokytoją, kuris jums patiktų labiau už kitus? Kadangi iš mokytojų pažinojau tik Bidę ir pono Vopslio senelės seserį, tai atsakiau neigiamai. – Yra vienas mokytojas, kurį aš žinau ir kuris galėtų tikti tam tikslui, – pasakė ponas Džegersas. – Aš jo nerekomenduoju, įsidėmėkit, nes niekada nieko nerekomenduoju. Džentelmenas, apie kurį kalbu, yra ponas Metjus Poketas.  A! Aš iškart atpažinau tą pavardę. Ponios Hevišem giminaitis. Tas pats Metjus, apie kurį kalbėjo ponas ir ponia Kamila. Tas pats Metjus, kuris turės stovėti prie ponios Hevišem galvos, kai ji su nuotakos suknia negyva gulės ant  vestuvinio estuvinio stalo. – Jūs esat girdėjęs tą pavardę? – paklausė ponas Džegersas, suktai pažvelgęs į mane, paskui užsimerkęs ėmė laukti atsakymo.  Atsakiau, kad taip, tą tą pavardę esu girdė girdėjęs. jęs. – O! – tarė jis. – Jūs esat girdėjęs tą pavardę. Bet klausimo esmė kitur – ką jūs apie ją manote?  Aš pasakiau, tiksliau, mėginau pasakyti, kad esu labai dėkingas už rekomendacij rekomendaciją... ą... – Ne, mano jaunasis bičiuli! – pertraukė jis, lėtai purtydamas savo didžiulę galvą. – Nagi susikaupkit! Kadangi susikaupti negalėjau, vėl pradėjau, kad esu labai dėkingas už jo rekomendaciją... rekomendaciją... – Ne, mano jaunasis bičiuli, – vėl pasakė jis purtydamas galvą ir susiraukęs bei šypsodamasis vienu metu, – ne, ne, ne. Pasakyta labai gerai, bet vis dėlto netinkamai. Jūs per aunas, kad šitaip mane išmuštumėt iš vėžių. Rekomendacija – ne tas žodis, pone Pipai. Pamėginkit kitą. Taisydamas klaidą, pasakiau esąs dėkingas jam už tai, kad paminėjo poną Metjų Poketą... – Kur kas geriau! – sušuko Džegersas.

Ir aš, pridūriau, mielai stosiu mokytis pas šį džentelmeną. – Gerai. Ir bus teisingiau, jei tai darysite jo namuose.

 

 Viskas bus paruošta, ir pirmiausia susitiksite jo sūnų, kuris  yra Londone. Kada Kada atvažiuosite atvažiuosite į Londoną?  Aš pasakiau (dirsčiodamas į Džo, kuris stovėjo šalia visiškai nejudėdamas) nejudėdam as) manąs, kad galiu važiuoti tučtuojau. – Pirmiausia, – tarė ponas Džegersas, – jums reikėtų įsigyti naujų drabužių, ne darbinių. Jums reikės ir pinigų. Ar palikti ums dvidešimt ginėjų?  Jis nepaprastai ramiai išsitraukė didelę piniginę, atskaičiavo reikiamą sumą ir per stalą pastūmė man. Tik  tada jis nukėlė nuo kėdės koją. Pastūmęs pinigus, atsisėdo skersas ant kėdės ir supdamas rankoje piniginę pažvelgė į Džo. – Taigi, Džozefai Gardžeri, jūs, atrodo, esat nustebęs? – Tikrai esu! – ryžtingai atsakė Džo. – Buvo suprasta, kad sau jūs nieko nenorite, prisimenate? prisimenate? – Buvo suprasta, – atsakė Džo. – Ir yra suprasta. Ir visada taip bus suprasta. – O ką, – tarė ponas Džegersas sūpuodamas savo piniginę, – o ką, jeigu man yra pavesta duoti jums dovanų, kompensaciją? – Už ką kompensaciją? – išpyškino Džo. – Už tai, kad netenkate jo paslaugų. Džo kažkaip moteriškai uždėjo man ant peties ranką. Dažnai vėliau pagalvodavau, kad jis kaip garinis kūjis gali sutraiškyti žmogų ir gali švelniai paliesti kaip kiaušinio lukštą – taip jame derinasi jėga ir švelnumas. – Kaip aš džiaugiuosi, – tarė Džo, – kad Pipui taip pasisekė, kad jam nebereikės daugiau dirbti, tegu gyvena sau garbingai ir turtingai... nė pasakyti nemoku. Bet jeigu jums atrodo, kad pinigai gali man atlyginti už tą vaikelį... kuris toks atėjo į kalvę... ir... visada buvome su juo draugai!..  Ak mielas, gerasis Džo, kurį aš taip noriai ir nedėkingai palikau, aš vėl matau tave, raumeninga kalvio ranka

užsidengusį veidą, besikilnojančia plačia švelnusai krūtine ir Džo, tilstančiu balsu. Ak, mielasai, gerasai, ištikimasai, aš ir šiandien jaučiu, kaip iš meilės virpa tavo ranka, suspaudusi

 

mano petį, lyg šlamantis angelo sparnas! Bet tuo metu aš ėmiau guosti Džo. Buvau pasiklydęs savo būsimų sėkmių džiunglėse ir nebegalėjau prisiminti visų mudviejų kartu išvaikščiotų takelių. Prašiau, kad Džo liktų ramus, nes (kaip jis pats sakė) mudu visada buvome geriausi draugai ir (kaip aš sakiau) toliau tokie liksime. Džo kietai persibraukė per akis savo stipriu riešu, lyg norėtų išspausti jas, bet daugiau nebepasakė nė žodžio. Ponas Džegersas žiūrėjo į visa tai taip, lyg laikytų Džo kaimo kvailiu, o mane jo sargu. Kai tai baigėsi, Džegersas liovėsi sūpuoti piniginę ir kilsčiodamas ją delne pasakė: – Taigi, Džozefai Gardžeri, perspėju jus, kad tai paskutinė ūsų proga. Aš nemėgstu neužbaigtų darbų. Jeigu ketinate priimti dovaną, kurią aš esu įpareigotas įteikti, tai pasakykit, ir ją turėsit. Jeigu atvirkščiai, norite pasakyti... Čia jis baisiausiai nustebęs turėjo nutilti, nes Džo staiga ėmė piktai mosuoti kumščiais ir artintis prie jo. – Noriu pasakyti ir pasakau, – šaukė Džo, – jeigu atėjai į mano namus gundyti manęs ir erzinti, tai išeik! Ir dar pasakau – jeigu esi toks smarkus, tai stok prieš mane ir išsiaiškinkim! Ir dar pasakau – jei aš pasakiau, kad taip manau, tai taip ir manau, kaip pasakiau, ir gali sau persiplėšti.  Aš ėmiau tempti Džo atgal ir jis tuojau nurimo, tik ramiai ir kuo mandagiausiai paaiškino man perspėjęs visus, kam tai gali rūpėti, kad niekam neleis savęs erzinti ir gundyti nuosavuose namuose. Kai Džo ėmė pulti, ponas Džegersas pašokęs atsitraukė prie durų. Nerodydamas jokio noro sugrįžti prie stalo, jis iš ten pareiškė paskutines pastabas. Jos buvo tokios: – Taigi, pone Pipai, aš manau, kad kuo greičiau išvyksite iš čia, – kadangi jau privalote tapti džentelmenu, – tuo bus

geriau. savaitęgalite nuo šios dienos jūs karietą gausite mano adresą. LondonoPerstotyje pasisamdyti ir atvažiuoti tiesiai pas mane. Ir atminkite, kad apie savo atliekamą

 

pavedimą aš nereiškiu jokios nuomonės, nei tokios, nei kitokios. Man už tą darbą mokama, todėl jį ir atlieku. Taigi supraskite tai ir atsiminkit atsiminkite. e. Supraskite tai!  Jis badė pirštu į mus abu ir, manau, būtų greit nebaigęs, bet, atrodo, pabūgo Džo ir nusprendė verčiau išeiti išeiti.. Mano galvon šovė viena mintis, paskatinusi bėgti ir pasivyti į. – Atsiprašau, pone Džegersai! – O! – tarė jis atsisukęs, – kas atsitiko? – Aš noriu viską daryti teisingai, pone Džegersai, ir laikytis ūsų nurodymų, todėl pagalvojau, kad geriau bus pasiklausti.  Ar prieš išvažiuodam išvažiuodamas as aš galiu atsisveikint atsisveikintii su savo pažįstamais čia? – Galite, – atsakė jis lyg nelabai suprasdamas mane. – Aš turiu galvoje, ne vien tik čia kaime, bet ir mieste? – Gerai, – atsakė jis. – Galite.  Aš padėkojau ir nubėgau namo, kur radau Džo jau užrakinusį priekines duris ir sėdintį virtuvėje priešais židinį su uždėtomis ant kelių rankomis ir įdėmiai spoksantį į degančias žarijas. Aš irgi atsisėdau priešais židinį ir įsispoksojau į žarijas. Ilgą laiką nė vienas nesakėme nė žodžio. Mano sesuo sėdėjo kėdėje savo kampe, paramstyta pagalvėm, Bidė su siuviniu priešais ugnį, Džo – šalia Bidės, o aš šalia Bidės priešingame kampe negu sesuo. Kuo ilgiau žiūrėjau į švytinčias žarijas, tuo sunkiau buvo pakelti akis į Džo, kuo ilgiau truko tyla, tuo sunkiau buvo prabilti. Pagaliau aš šiaip taip išspaudžiau: – Džo, ar tu pasakei Bidei? – Ne, Pipai, – atsakė Džo, tebežiūrėdam tebežiūrėdamas as į ugnį ir apglėbęs kelius, lyg būtų slapčia sužinojęs, jog jie žada pabėgti, – palikau tą padaryti tau pačiam, Pipai. – Geriau pasakyk tu, Džo.

Na, jeigu tada Pipas yra džentelmenas ir turtuolis, – tarė taip, Džo, –tai ir telaimina jį Viešpats! Bidė išmetė siuvinį ir pažvelgė į mane, Džo tebelaikydamas

 

kelius žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau į juos abu. Paskui juodu nuoširdžiai pasveikino mane, bet tuose sveikinimuose buvo nemaža liūdesio, kuris man visai nepatiko. Ėmiausi įkalbinėti Bidę (o per ją ir Džo), kad jiedu kaip mano draugai rimtai prižadėtų, jog nieko nežino ir niekam nieko nepasakos apie tą mano geradarį. Pasakiau, kad atėjus laikui tai paaiškės, o kol kas negalima pasakyti nieko kito, tik  tiek, kad kažkoks paslaptingas globėjas man pažadėjo didelius lūkesčius. Bidė susimąsčiusi linktelėjo ugniai, vėl ėmėsi darbo ir pasakė, kad stengsis nešnekėti, o Džo vis tebeglobdamas kelius irgi pažadėjo: „Taip, taip, aš irgi labai stengsiuos, Pipai“, ir jiedu vėl mane pasveikino, paskui ėmė reikšti tokią nuostabą mano būsima džentelmeno padėtimi, kad pasijutau dar blogiau. Paskui Bidė ėmė nertis iš kailio, mėgindama perteikti atsitikusį įvykį mano seseriai. Kaip ir vyliausi, tos pastangos baigėsi visiška nesėkme. Ji juokėsi, nuolatos linksėjo galvą ir netgi kartojo paskui Bidę žodžius „Pipas“ ir „turtas“. Bet abejojau, ar jie jai sakė ką nors daugiau už rinkimų šūkius, – taikliau nemoku apibūdinti jos apverktinos proto būklės. Niekada nebūčiau tuo patikėjęs, bet kai Džo su Bide vėl atgavo linksmą nuotaiką, aš pasidariau visai niūrus. Žinoma, negalėjau būti nepatenkintas savo sėkme, bet gali būti, kad pats to nesuvokdamas nesuvokdamas buvau nepatenkint nepatenkintas as savimi. Sėdėjau pasidėjęs ant kelio alkūnę ir delnu parėmęs smakrą, žiūrėjau į ugnį, o jiedu kalbėjosi apie mano išvykimą, ką veiks be manęs ir taip toliau. Ir kai tik  pamatydavau kurį nors žiūrintį į mane, ir kaip niekad meiliai (o žiūrėjo jiedu dažnai, ypač Bidė), pasijusdavau užgautas: sakytum jie rodytų kokį nepasitikėjimą manimi, nors Dievas matė, kad jie to nerodė nei žodžiu, nei kokiu ženklu. Tokiomis akimirkomis aš atsistodavau ir priėjęs imdavau žiūrėti pro duris, mat mūsų durys buvo tiesiai į kiemą ir

 vDeja, asaros jasį kurias laikydavome atviras, vėdintųsi vėdintųsi. netvakarais žvaigždės, pakeldavau akis,kad ko gero, man. tada atrodė tik vargani ir menki šviesuliukai, nes žybsėjo virš

 

prasto kaimelio, kuriame aš leidau savo gyvenimą. – Šeštadienio vakarą, – pasakiau aš, kai sėdome  vakarieniauti prie duonos su sūriu ir alumi. – Dar penkios dienos, o paskui dar viena, paskutinė prieš tai! Jos greit praeis. – Taip, Pipai, – tarė Džo, ir jo balsas alaus puoduke skambėjo dusliai. – Jos praeis greit. – Greit, greit praeis, – pasakė Bidė. – Aš pagalvojau, Džo, kad kai pirmadienį nueisiu į miestą užsakyti naujų drabužių, tai geriau pasakysiu siuvėjui, kad apsivilksiu juos iš karto, siuvykloje, arba paprašysiu, kad nuneštų pas poną Pamblčuką. Juk negerai, jeigu čia visi pradės į mane spoksoti. – Ponas su ponia Habl, ko gero, norėtų pamatyti tavo naują figūrą, Pipai, – pasakė Džo, uoliai pjaustydamas duoną su sūriu ant kairės rankos delno ir žiūrėdamas į mano neliestą  vakarienę, lyg prisiminda prisimindamas mas tuos laikus, kai mudu  valgydami lenktyniaud lenktyniaudavome. avome. – Ir Vopsliui gal patiktų. Ir „Šaunieji jūreiviai“ tikriausiai būtų patenkinti. – Kaip tik to aš ir nenoriu, Džo. Jie iš to dalyko išpūstų tokį burbulą... tokį bjaurų ir šiurkštų... kad aš neiškęsčiau. – Aha, tikrai, Pipai! – pasakė Džo. – Jeigu tu neiškęstum neiškęstum... ... Bidė, maitindama mano seserį, paklausė: – O ar tu pagalvojai, kaip ateisi pasirodyti ponui Gardžeriui ir savo seseriai, ir man? Juk tu pasirodysi mums, ar ne? – Bide, – atsakiau šiek tiek užpykęs, – tu esi tokia greita, kad paskui tave sunku suspėti. (– Ji visada greita, – tarė Džo.) – Jeigu tu būtum palaukusi dar truputį, Bide, tai būtum išgirdusi, jog žadu susirišti visus tuos rūbus į ryšulį ir vieną  vakarą atsinešti čia – tikriausi tikriausiai ai priešpaskutinį priešpaskutinį vakarą. Daugiau Bidė nieko nebesakė. Kilniai atleidęs jai, netrukus maloniai atsisveikinau su ja ir su Džo ir nuėjau miegoti.

savo kambarėlį, atsisėdau ilgai žiūrėjau į jį, tai  Užlipęs yra į tą įkambarėlį, iš kurio netrukusir visam laikui išeisiu ir pakilsiu aukštyn. Su juo buvo susiję daug jaunystės

 

prisiminimų, ir net tą vakarą mano sumišos mintys ėmė blaškytis tarp to kambarėlio ir tų prašmatnių kambarių, į kuriuos iškeliausiu, kaip kad dažnai blaškydavosi tarp kalvės ir ponios Hevišem namų, tarp Bidės ir Estelos.  Visą dieną į stogą virš mano kambarėlio švietė saulė ir dabar buvo šilta. Kai atidariau langą ir atsistojau prie jo, pamačiau, kaip tamsoje prie durų lėtai išėjo Džo ir ėmė  vaikštinėti, aikštinėti, paskui pasirodė Bidė, kuri jam atnešė ir uždegė pypkę. Jis niekada nerūkydavo taip vėlai ir iš to supratau, kad jam dėl kažkokios priežasties reikia nusiraminimo.  Jis rūkydamas stovėjo prie durų tiesiai po manim, Bidė irgi stovėjo ir ramiai kalbėjosi su juo, aš žinojau, kad jiedu kalbasi apie mane, nes ne sykį nugirdau, kaip abu švelniai taria mano vardą. Jeigu ir būčiau geriau girdėjęs, daugiau klausytis nenorėjau, todėl pasitraukiau nuo lango ir atsisėdau ant vienintelės kėdės palei lovą, jausdamas didelį liūdesį ir keistumą, kad šis pirmasis mano šviesios sėkmės  vakaras yra pats vienišiausias vienišiausias mano mano gyvenime. gyvenime. Žiūrėdamas į atvirą langą, pamačiau pro jį plaukiantį lengvą pypkės dūmelį ir pagalvojau, kad jis panašus į Džo palaiminimą – ne peršamas ar demonstruojamas, bet tiesiog persmelkęs visą bendrą mudviejų kvėpuojamą orą. Užgesinau žvakę ir atsiguliau, bet dabar ir patalas nebebuvo tas pats malonus patalas ir jau niekada daugiau nebemiegojau jame tuo senu kietu miegu.  

 

19 SKYRIUS

Rytas mano gyvenimo perspektyvą nuspalvino nauja spalva ir taip pašviesino, kad viskas atrodė kur kas geriau. Labiausiai sąmonę dabar slėgė mintys apie tas šešias dienas, kurios skyrė mane nuo išvykimo, nes niekaip negalėjau nuvyti šalin būgštavimų, kad per tą laiką Londonui kas nors atsitiks ir tenai nuvykęs rasiu jį labai sumenkusį arba visai pradingusį. Džo su Bide buvo labai malonūs ir geri, kai prabildavau apie artėjantį išsiskyrimą, bet patys tos kalbos nepradėdavo. Po pusryčių Džo iš spintos svetainėje atnešė mano sutartį, mes įmetėme ją į ugnį ir aš pasijutau laisvas. Jausdamasis emancipuotas ir tarsi visai nuėjau su sakęs Džo į bažnyčią ir pagalvojau, kad naujas kunigasžmogus, tikriausiai nebūtų pamokslo apie turtuolį ir dangaus karalystę6, jei būtų viską žinojęs. Po ankstyvų pietų išėjau pasivaikščioti, pasiryžęs tučtuojau atsisveikintii su pelkėmis ir visam laikui pamiršti jas. Eidamas atsisveikint pro bažnyčią, pajutau (panašiai kaip per mišias rytą) kilnią užuojautą toms varganoms būtybėms, kurios yra pasmerktos lankytis čia sekmadienį po sekmadienio, visą savo gyvenimą, ir pagaliau nežymiai atgulti tarp tų nedidelių žalių kauburėlių. Pažadėjau sau, kad kada nors padarysiu jiems ką nors gera, ir smulkiai suplanavau, kaip kiekvieną savo kaimo žmogų pavaišinsiu pietumis – jautienos kepsniu, slyvų pyragu, pinta alaus ir visu galonu malonės.  Jau ir anksčiau ne sykį kone gėdydamasis pagalvodavau apie savo bičiulystę su bėgliu, kurį kadaise mačiau čia šlubuojantį tarp kapų, o kokios buvo mano mintys tą sekmadienį, kai prisiminiau aną apskurusį ir drebantį vargšą su kalinio grandinėmis ir ženklu! Mane guodė vien mintis, kad visa tai atsitiko labai seniai, kad tas žmogus yra toli

nugabentas, kad man jis yra miręs, be to, gali būti iš tikro miręs.

 

Užteks tų pelkėtų žemumų, užteks tų griovių ir pylimų, užteks tų besiganančių galvijų – nors dabar jie man atrodė kažkokie oresni ir atsukę galvas tarsi stengėsi kuo ilgiau žiūrėti į tokių didelių lūkesčių savininką – sudie, nuobodūs mano vaikystės pažįstami, aš iškeliauju į Londoną ir didybę, tolyn nuo kalvio darbo ir nuo jūsų! Džiūgaudamas nuėjau prie senosios baterijos ir atsigulęs bei ėmęs svarstyti, ar ponia Hevišem nori mano draugystės su Estela, užmigau. Nubudęs labai nustebau, nes šalia savęs pamačiau Džo, sėdintį ir rūkantį pypkę. Kai atmerkiau akis, jis linksmai nusišypsojo ir pasakė: – Kadangi tai tavo paskutinis kartas, Pipai, tai pagalvojau, kad eisiu ir aš. – Ir aš dėl to esu labai patenkintas, Džo. – Ačiū, Pipai. – Žinok, brangusis Džo, – pasakiau, kai paspaudėme rankas, – kad aš niekada tavęs neužmiršiu. – Taip, taip, Pipai! – atsakė Džo lyg ramindamas mane, – aš tą žinau, Pipai! Būk ramus, vaikine! Ką ten bešnekėti, kai gerai pakrutini smegeninę, tai viskas čia kuo aiškiausia. Tik   visa bėda, kad iš pradžių niekaip negalėjau tos smegeninės smegeninės pakrutinti, viskas taip staigiai tvojo per galvą, ar ne? Kažkodėl man nelabai patiko, kad Džo taip manimi pasitiki. Labiau būčiau norėjęs, jis būtų arba pasakęs: „Tu tikrai kilnus,kad Pipai.“ Todėl susijaudinęs į pirmą jo teiginį neatsakiau nieko, tik dėl antrojo patvirtinau, kad permainos tikrai užgriuvo taip staiga, bet aš visada norėjau tapti džentelmenu ir dažnai galvodavau, ką daryčiau, jeigu juo tapčiau. – Tikrai galvojai? – paklausė Džo. – Stebuklas! – Juk gaila, Džo, – pasakiau aš, – kad tu neišmokai truputį daugiau per tas mūsų pamokas, ar ne? – Hm, nežinau, – atsakė Džo. – Juk aš toks bukas. Išmanau

tik savotebesigailiu, amatą. Visada kad esu kaip... toks bukas, ir dabar bet gailėjausi, žinai, ne daugiau ir prieš kokius metus.

 

 Aš turėjau galvoje, kad kai tapsiu turtingas ir galėsiu kaip nors padėti Džo, tai būtų daug geriau, jei jis būtų rimčiau pasiruošęs šitam kilimui. Bet jis taip absoliučiai nesuvokė mano minties, kad pagalvojau, jog verčiau pamėginsiu išaiškinti viską Bidei. Kai parėję namo atsigėrėm arbatos, aš nusivedžiau Bidę į mūsų mažą sodelį už pievutės, kad pakelčiau nuotaiką, užtikrinau, jog niekada jos nepamiršiu, paskui pasakiau turįs į ją prašymą. – Tas prašymas yra toks, Bide, – tariau, – kad tu niekada nepraleistum nepraleistu m progos truputį padėti Džo. – O kaip jam padėti? – paklausė Bidė, įdėmiai žiūrėdama į mane. – Na supranti! Džo yra labai mielas žmogus... teisybę sakant, pats mieliausias iš visų šiam pasauly, bet jis kai kur  yra gana atsilikęs. atsilikęs. Pavyzdžiui Pavyzdžiui,, jo išsimokslinimas, išsimokslinimas, man manieros. ieros. Nors aš kalbėdamas žiūrėjau į Bidę ir ji iš pradžių taip pat atvirai žiūrėjo į mane, dabar ji nuleido akis žemyn. – Ak, manieros! Tai ką, ar jos jau tokios blogos? – paklausė i, nuskindama juodojo serbento lapą. – Mano mieloji Bide, jos visai geros čia... – Ak, jos visai geros čia? – nutraukė Bidė, įdėmiai žiūrėdama į lapą delne. – Išklausyk mane... bet jeigu man teks perkeltivaldysiu Džo į geresnę aplinką, kaip tikiuosi padaryti, kai visiškai savo turtą, tai tos manieros vargiai padarys jam garbę. – Ar tu nemanai, kad jis pats tą žino? – paklausė Bidė. Tai buvo toks provokuojantis klausimas (mat nė iš tolo nebuvau apie tai pagalvojęs), kad kandžiai paklausiau: – Ką tu tuo nori pasakyti, Bide? Bidė sutrynė tarp delnų lapą – juodųjų serbentų krūmų kvapas nuo tol man visada primindavo tą vakarą sodelyje už pievutės – ir paklausė:

–– Ar tu niekada nepagalvojai, kad jis yra išdidus? Išdidus? – pakartojau aš nepatikliai. – Na, išdidumas gali būti labai įvairus, – tarė Bidė,

 

žiūrėdama tiesiai į mane ir purtydama galvą, – jis ne visada  vienodas... – Na, ko tu nutilai? – paklausiau. – Ne visada vienodas, – užbaigė Bidė. – Gal jam išdidumas neleis, kad kas nors išgabentų jį iš vietos, kurioje jis jaučiasi puikiai, dirba savo darbą, už kurį yra gerbiamas. Ir pasakysiu tau teisybę – man atrodo, kad taip ir yra, nors gal ir įžūlu, kad aš tau taip sakau, nes tu turi jį pažinoti geriau negu aš. – Klausyk, Bide, – pasakiau aš, – tu mane skaudini. Aš nesitikėjau to iš tavęs. Tu esi apimta pavydo, Bide, ir pykčio. Tu pavydi, kad man taip pasisekė, ir nepajėgi to nuslėpti. – Jeigu tau sąžinė leidžia taip manyti, – atsakė Bidė, – tai ir sakyk taip. Pakartok, pakartok dar sykį, jeigu sąžinė tau leidžia taip manyti. – Verčiau sakyk – jeigu tau sąžinė leidžia taip suprasti, Bide, – pasakiau griežtu ir pranašiu balsu. – Nesuversk visko ant manęs. Man labai gaila, kad matau tave tokią ir tai yra... tai yra blogas charakterio bruožas. Aš norėjau paprašyti, kad tu, kai manęs nebus, panaudotum visas mažiausias progas padėti mielajam Džo. Bet po šito aš tavęs nieko neprašysiu. Man tikrai labai gaila matyti tave tokią, Bide, – pakartojau aš. – Tai yra... blogas charakterio bruožas. – Ar tu mane barsi, ar girsi, – atsakė vargšelė Bidė, – gali manimi, su kad aš nuomone padarysiuapie viską, kątupajėgsiu,  vpasikliauti isada. Ir nesvarbu, kokia mane išeisi, ji nepakeis mano atminimo apie tave. Bet ir džentelmenas neturėtų būti toks neteisingas, – pasakė Bidė ir nusisuko.  Aš dar sykį globėjiškai pakartojau, kad tai yra blogas charakterio bruožas (vėliau įsitikinau, jog tai buvo teisybė, tik ne tuo adresu), ir paėjau takeliu tolyn nuo Bidės; Bidė pasuko namo, o aš prislėgtas pro sodo vartelius patraukiau iki vakarienės pasivaikščioti, vėl labai krimsdamasis, kad šis antrasis mano šviesių lūkesčių vakaras yra toks pat vienišas

irBet niūrus kaip rytas vėlpirmasis. kiek praskaidrino nuotaiką, aš atleidau Bidei ir mudu apie tai daugiau nebekalbėjome. Apsivilkęs

 

geriausiais drabužiais, kuo anksčiausiai, vos tik atidaromos parduotuvės, iškeliavau į miestą ir prisistačiau ponui Trabui, siuvėjui. Jis tuo metu pusryčiavo savo kambaryje ir nusprendęs, kad neverta vestis manęs siuvyklon, pasikvietė mane pas save. – Nagi! – tarė ponas Trabas savo nuolankiai draugišku balsu. – Kaip gyvuojat ir kuo galiu būti naudingas? Ponas Trabas buvo padalinęs karštą bandelę į tris purias antklodes ir dabar jomis šiltai klostė sviestą. Jis buvo klestintis pagyvenęs senbernis ir pro atvirą jo langą buvo matyti klestintis sodelis ir daržas, palei židinį sienoje įmūryta klestinti geležinė spinta, ir aš neabejojau, kad joje krūvelėmis sukrauti maišeliai su jo klestėjimo vaisiais. – Pone Trabai, – pasakiau aš, – nors ir nemalonu tai minėti, nes tai panašu į gyrimąsi, bet aš įgijau nemažą turtą. Ponas Trabas pasikeitė. Pamiršęs savo šiltai apklostytą sviestą, jis tučtuojau atsistojo ir nusišluostęs pirštus į staltiesę sušuko: – O Viešpatie! – Aš vyksiu pas savo globėją į Londoną, – pasakiau, atsainiai išsitraukęs iš kišenės keletą ginėjų ir žiūrėdamas į as. – Ir todėl man reikalingas madingas kostiumas. Ir noriu užmokėti už jį iš anksto, – pridūriau, manydamas, kad jis tik  apsimes siuvąs. – Mielas pone, – pasakė ponas Trabas, pagarbiai palinkęs, iškėlęs rankas, net išdrįsęs švelniai suimti mane už abiejų alkūnių, – neužgaukite manęs tokiomis kalbomis. Leiskite pasveikinti jus. Gal malonėtumėt užeiti į mano siuvyklą? Pono Trabo parankinis berniukas buvo pats įžūliausias  visoje apylinkėje. Kai iš pradžių įėjau, jis kaip tik šlavė siuvyklą ir ėmė pasimėgaudamas blokšti ant manęs dulkes. Kai su Trabu vėl įėjau siuvyklon, jis tebešlavė ir ėmė trankyti šepečiu į visus įmanomus kampus bei išsikišimus, tuo

parodydamas (mano supratimu), kad yra nė kiek ne prastesnis už kokį nors kalvį. – Baik trankytis, – griežtai pasakė Trabas, – arba aš tau

 

sprandą nusuksiu. Būkite malonus, atsisėskite, pone. Štai šis, – pasakė Trabas, paėmęs rietimą medžiagos, vikriai paritinęs į ant stalo ir pakišęs po apačia ranką pademonstruoti, kaip žvilga, – yra labai puikus audinys. Leiskit jį jums pasiūlyti, nes tai tikrai aukščiausia rūšis. Bet galite pažiūrėti ir kitų. Ei tu, paduok man ketvirtą numerį, – riktelėjo jis berniukui, įrėmęs į jį piktą žvilgsnį, numanydamas, kad tas niekdarys gali tyčia užkliudyti mane rietimu ar parodyti kokį kitą familiarumą. Trabas tol nenuleido akių nuo berniuko, kol šis padėjo ketvirtą numerį ant stalo ir atsitraukė per saugų atstumą. Tada paliepė atnešti penktą numerį ir aštuntą. – Ir kad baigtum visus tuos savo triukus, – pridūrė Trabas, – arba taip gailėsies, nenaudėli, kad iki grabo lentos neužmirši. Tada jis pasilenkė prie ketvirto numerio ir pagarbiai rekomendavo kaip lengvą medžiagą vasarai, labai madingą tarp dvarininkų ir diduomenės, tokią, kuria jis laikys garbe aprengti savo garsų kraštietį (jeigu jis galįs mane tokiu laikyti). – Ar tu, valkata, atneši kada penktą numerį ir aštuntą, – paklausė Trabas berniuką, – ar turėsiu išmesti tave iš siuvyklos ir pats atsinešti? Padedamasį kambarį Trabo, matavimui. išsirinkau medžiagą kostiumui ir sugrįžome Nors Trabas jau turėjo mano duomenis ir anksčiau būdavo jais visiškai patenkintas, dabar lyg atsiprašydamas pasakė, kad „jie šiomis aplinkybėmis netinka, pone, visiškai netinka“. Taigi Trabas ėmė matuoti mane ir užsirašinėti, lyg aš būčiau koks žemės plotas, o jis matininkas, ir darė viską taip uoliai, kad pajutau, og jokie pinigai negalės atlyginti už tas didžiules pastangas. Pagaliau viską baigęs ir ketvirtadienio vakarą pažadėjęs nusiųsti gatavus rūbus pas Pamblčuką, jis uždėjo ranką ant

durų rankenos pasakė: – Aš žinau, irpone, jog Londono džentelmenai nedažnai siuvasi provincijoje, bet jeigu jūs padarytumėt man paslaugą

 

ir retsykiais apsilankytumėt iš miesto, tai aš būčiau be galo dėkingas. Laimingos kelionės, pone, buvo labai malonu... Duris! Paskutinis žodis buvo mestas berniukui, kuris net supratimo neturėjo, ką tai reiškia. Bet pastebėjau, kaip jis tiesiog sugniužo, matydamas šeimininką trinantį rankas ir išlydintį mane iki pat laukujų durų. Taigi pirmoji mano pažintis su pinigų galia buvo tokia, kad jie perkeltine prasme paguldė Trabo berniuką ant menčių. Po šio atmintino įvykio aš nuėjau pas skrybėlių meistrą, pas batsiuvį, pas trikotažo pardavėją ir jaučiausi kaip motušės Habard šuo7, kurio priežiūrai reikia tiek daug amatų. Taip pat nuėjau į pašto karietų nuomos punktą ir užsisakiau vietą šeštadienio rytui septintai valandai. Kitur nereikėjo aiškinti, kad įgijau nemenką turtą, bet vos tik bent kiek apie tai užsimindavau, užsimind avau, būtinai atsitikdavo taip, kad mano pašnekovas tučtuojau liaudavosi domėjęsis pro langą Turgaus gatve ir sutelkdavo visą dėmesį man. Kai užsakiau viską, ko man reikėjo, pasukau Pamblčuko namų link ir prisiartinęs prie šio džentelmeno prekybos būsto pamačiau jį patį, stovintį prie durų.  Jis manęs laukė labai nekantraudam nekantraudamas. as. Anksti rytą jis buvo nuvažiavęs į mūsų kalvę ir jau viską žinojo. Jis buvo man užsakęs pusryčius, toje irpačioje svetainėje, kur duris, andai liepė vyko „Barnvelio“ skaitymas, įleisdamas mane pro tarnui „nesipainioti po kojomis“. – Mano mielas bičiuli, – pasakė ponas Pamblčukas, paėmęs mane už abiejų rankų, kai likome vienudu su pusryčiais, – leiskite pasveikinti jus su tokia netikėta sėkme! Jūs jos nusipelnėte, tikrai nusipelnėte. Tai buvo pasakyta vietoje ir pasirodė man visai tinkama pastaba. – Kai pagalvoju, – tarė jis, valandėlę iš susižavėjimo

paprunkštavęs, – kad prie viso atlyginimas. to esu nemažai prisidėjęs ir aš, tai man yra pats didžiausias atlyginim as.  Aš paprašiau, kad ponas Pamblčukas prisimintų, prisimintų, jog šia

 

tema negalima nei kalbėti, nei daryti užuominų. – Mano mielas jaunasis bičiuli, – pasakė ponas Pamblčukas, – jeigu leisite man taip jus vadinti...  Aš sumurmė sumurmėjau jau „žinoma“, ponas Pamblčukas vėl suėmė mane už abiejų rankų ir priglaudė prie savo liemenės, kuri emocingai kilnojosi, rodydama užplūdusius jausmus, nors tai  vyko gerokai žemiau žemiau širdies. – Mano mielas jaunasis bičiuli, pasitikėkit manimi, – kol ūsų nebus, aš nepagailėsiu savo kuklių pastangų, kad viso to nepamirštų Džozefas. Džozefas! – tarė ponas Pamblčukas lyg užjaučiamai, užjaučiama i, lyg pamaldžiai. – Džozefas! Džozefas! Galiausiai jis papurtė galvą ir pabarbeno sau į kaktą, tuo parodydamas savo požiūrį į esminį Džozefo trūkumą. – Bet jūs, mano mielas jaunasis bičiuli, – tarė Pamblčukas, – tikriausiai esate pavargęs, tikriausiai alkanas. Sėskitės. Štai čia iš „Šerno“ pargabentas viščiukas, štai čia iš „Šerno“ pargabentas liežuvis, štai čia dar vienas kitas dalykėlis iš „Šerno“, kurių, tikiuosi, nepaniekinsite. Bet nejaugi aš, – tarė Pamblčukas tuoj pat vėl pašokęs nuo kėdės, – nejaugi aš matau prieš save tą, su kuriuo mėgdavau žaisti laimingos kūdikystės metais? Nagi leiskite man, leiskite man... Šis „leiskite“ reiškė prašymą paspausti man ranką. Aš sutikau, jis karštai pasveikino mane, paskui vėl atsisėdo. – Štai vynas, – pasakė – Išgerkime, padėkokime likimui ir tegu Pamblčukas. jis visada renkasi savo numylėtinius taip teisingai kaip dabar! Bet ne, vis tiek  negaliu, – tarė Pamblčukas vėl pašokdamas, – žiūrėti į vieną iš jų... ir išgerti su vienu iš jų... vėl neišreikšdamas... leiskite... nagi... leiskite man...  Aš pasakiau, kad leidžiu, jis vėl paspaudė man ranką, išgėrė savo taurę ir apvertė dugnu aukštyn. Aš padariau tą patį, bet jeigu prieš išgerdamas būčiau ir pats apsivertęs aukštyn kojomis, tai vynas vis tiek nebūtų nuėjęs taip tiesiai

galvon kaip dabar. Pamblčukas įdėjo man skanų sparną, geriausią griežinį liežuvio (baigėsi tie laikai, kai man atitekdavo pačios

 

negarbingiausios kiaulienos vietos) ir palyginti visai nesirūpino savimi. – Ak, paukšti, paukšti! Argi būdamas mažas paukščiukas tu kada pagalvojai, – kalbėjo Pamblčukas, kreipdamasis į gulintįjį lėkštėje, – kokia ateitis tavęs laukia? Ar galėjo tau kada ateiti galvon, kad šiuose kukliuose namuose tavimi stiprinsis tas, kuris... jei norit, galit vadinti tai silpnumu, – tarė jis atsistodamas, – bet leiskite man... nagi leiskite... Dabar jau pasidarė nebebūtina kartoti, kad leidžiu, tad jis paspaudė man ranką nieko nelaukdamas. Kaip jis sugebėjo taip tankiai tą daryti ir nesusižeisti į mano peilį, nežinau. – O jūsų sesuo, – apibendrino jis kiek užvalgęs, – kuri turėjo garbę išauklėti jus savomis rankomis! Labai gaila, kai pagalvoji, jog ji jau nebegali iki galo suprasti jai tekusios garbės. Nagi leiskite... Pamačiau, kad jis vėl ketina pulti prie manęs, ir sulaikiau jį, pasiūlydamas: – Išgerkime į jos sveikatą. – Aha! – sušuko Pamblčukas, atsilošęs kėdėje, tiesiog leipdamas iš susižavėjimo, – štai iš ko juos galima pažinti, pone! (Nežinau, kas buvo tas ponas, bet tikrai ne aš, o trečio žmogaus čia nebuvo.) Štai iš ko pažinsi kilnaus proto žmogų, pone! Viską atleidžiantį ir visada malonų. Gal kartais, – pasakė nuolankusis Pamblčukas – paprastam skubiai padėdamas neragautą taurę ir vėl atsistodamas, žmogui tai pasirodytų jau per daug, bet leiskite... Tai atlikęs, jis atsisėdo vieton ir išgėrė į mano sesers sveikatą. – Niekas nesako, kad privalome nematyti jos būdo blogybių, – tarė Pamblčukas, – bet reikia tikėtis, kad ji norėjo tik gero. Maždaug tuo metu pastebėjau, kad jo veidas užraudo; pats irgi jaučiausi lyg būčiau pavirtęs ištisu veidu, permirkusiu

 vyne ir liepsnojančiu. liepsnojančiu. Pasakiau ponui Pamblčukui, jog liepiau savo naujus drabužius atsiųsti pas jį, ir jis tiesiog apsalo nuo tokios

 

pagarbos. Paaiškinau jam, kodėl nenoriu, kad kaime į mane spoksotų, ir jis baisiausiai išgyrė mane. Galop pridūrė, jog mano pasitikėjimo yra vertas tik jis pats, ir, trumpai tariant, ar jam bus leista... Paskui jis jausmingai paklausė, ar aš prisimenu mudviejų vaikiškus žaidimus su skaičiais, kaip jis mane vedė užregistruoti pameistriu ir kaip jis, tiesą sakant,  visada buvo mano mėgstamiausias mėgstamiausias žmogus ir artimiausias draugas. Net ir išgėręs dešimt kartų daugiau vyno tebežinočiau, tebežinoči au, kad jis niekada man nebuvo toks artimas, ir net artyn neprisileisčiau tokios minties. Vis dėlto kaip dabar prisimenu, jog tada ėmiau galvoti, kad labai klydau dėl jo ir kad jis yra jautrus, praktiškas, geros širdies, tiesaus būdo žmogus. Galų gale jis ėmė rodyti man tokį didelį pasitikėjimą, kad pradėjo net prašyti patarimų dėl savo paties reikalų. Pasakė, kad yra didelės galimybės jo krautuvėlę išplėsti iki grūdų ir sėklų prekybininkų monopolijos, kokios iki šiol nebuvo nei čia, nei aplinkui. Ir vienintelis dalykas, kurio tam tikslui pasiekti trūksta – tai Kapitalo Padidinimas. Štai tiedu kuklūs žodžiai – kapitalo padidinimas. Taigi jam (Pamblčukui) atrodo, jog jei tas kapitalas būtų įdėtas apyvarton naujo kompaniono, tai šitam kompanionui nereikėtų nieko daryti, tiktai kada susigalvojus ateiti pačiam arba atsiųsti įgaliotą asmenį patikrinti knygas, porą kartų per metus pasiimti ir įsidėti kišenėn pelną – ikiopenkiasdešimties procentų. Taigi am atrodą, kad tai galėtų būti nebloga pradžia jaunam geros sielos bei turtingam džentelmenui ir ši mintis turėtų patraukti jo dėmesį. Bet ką manąs aš pats? Jis labai vertinąs mano nuomonę, tad ką aš manąs? Aš pasakiau sutinkąs, bet: „Truputį palūkėkim!“ Šio požiūrio platumas ir konkretumas taip sužavėjo jį, kad jis daugiau nebeklausė, ar gali paspausti man ranką, o tiesiog sakė privaląs tai padaryti... ir darė. Mes išgėrėme visą vyną, ir Pamblčukas nesiliovė žadėjęs

man Džozefą deramame lygyje (nežinau, kokiame) ir teiktilaikyti man efektyvią bei nuolatinę pagalbą (nežinau, kokią). Be to, jis pirmą kartą atskleidė man paslaptį, kurią taip uoliai

 

nuo visų slėpė, – kad visada sakydavo apie mane: „Tas berniukas yra ne paprastas vaikas ir atminkit mano žodį – jo likimas bus ne paprastas likimas.“ Jis su ašaringa šypsena pasakė, jog dabar tiesiog nuostaba apima, kai apie tai pagalvoji, ir aš jam pritariau. Pagaliau aš išėjau laukan ir kažkaip miglotai suvokęs, jog saulė elgiasi visai nesvetingai, nė pats nepajutau, kaip atsidūriau prie užkardo. Atsipeikėjau pažadintas Pamblčuko šūksnio. Jis buvo gana toli saulėtoje gatvėje ir įnirtingai mosikavo, kad palaukčiau. Aš sustojau ir is šnopuodamas pasivijo mane. – Ne, mano mielas drauge, – pasakė jis atgavęs kvapą. – Šito aš negaliu leisti. Šia proga tiesiog neįmanoma nepaprašyti iš jūsų paskutinės paslaugos. Leiskite man kaip senam draugui... nagi leiskite... Mudu mažiausiai šimtąjį kartą paspaudėm rankas ir jis baisiausiai pasipiktinęs liepė jaunam vežėjui pasitraukti man iš kelio. Tada jis palaimino mane ir stovėdamas tol mojavo ranka, kol dingau už kelio vingio; ten pasukau į pievą, gerokai nusnūdau po gyvatvore ir tik tada patraukiau namo. Mano bagažas vežtis į Londoną buvo labai nedidelis – mat iš to nedaugelio mano turimų daiktų dar mažiau jų tiko naujai padėčiai. Bet įsikalęs galvon, kad negalima gaišti nė minutės, darsudėjau tą pačią ėmiauprireiksiant krautis mantą ir įsikarščiavęs net popietę tai, ko žinojau jau kitą rytą. Taigi praslinko antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis ir penktadienio rytą nuėjau pas poną Pamblčuką apsivilkti naujais rūbais bei aplankyti ponios Hevišem. Mano rengimuisi buvo paskirtas pono Pamblčuko miegamasis, ta proga gražiai papuoštas švariais rankšluosčiais. Žinoma, mano nauji drabužiai gerokai nuvylė. Tikriausiai kiekvienas naujas ir nekantriai lauktas apdaras nuo pat drabužių

atsiradimo tieknaujuoju apvildavokostiumu savininkokokį lūkesčius. Bet kai išbuvau sušiek savo pusvalandį ir gerokai pasistaipiau priešais nedidelį Pamblčuko veidrodį,

 

bergždžiai stengdamasis pamatyti savo kojas, tai ėmė atrodyti, kad jis man tinka visai neblogai. Kadangi gretimame mieste už kokių dešimties mylių buvo turgadienis, tai Pamblčuko namie neradau. Tiksliai jam nebuvau pasakęs, kada išvažiuoju, ir atrodė, kad tikriausiai išvengsiu begalės rankos paspaudimų. Viskas klostėsi gerai, ir aš pagaliau išėjau su nauju apdaru, baisiausiai drovėdamasis praeiti pro pardavėją ir krimsdamasis, kad kaip žmogus tikriausiai kažką praradau – panašiai kaip Džo su šventadienio kostiumu. Šalutinėmis gatvelėmis nuėjau pas ponią Hevišem ir nevikriai, varžomas ilgų stangrių pirštinių, paskambinau. Prie vartų atėjo Sara Poket ir tiesiog atšoko atgal, pamačiusi mane tokį pasikeitusį; net jos riešutinis veidas iš rudo virto žalsvai geltonu. – Jūs? – paklausė ji. – Tikrai jūs, o Viešpatie! Ko jūs norit? – Aš važiuoju į Londoną, ponia Poket, – pasakiau, – ir noriu atsisveikinti su ponia Hevišem. Manęs niekas čia nesitikėjo, todėl buvau paliktas prie uždarų vartų, o ji nuėjo paklausti, ar galima mane įleisti. Netrukus ji sugrįžo ir nusivedė mane vidun, nenuleisdama nuostabos kupinų akių. Ponia Hevišem ramsčiuodamasi lazda mankštinosi kambaryje su anksčiau; ilguoju padengtu stalu. Kambarys buvo apšviestas kaip išgirdusi mus ateinant, ji sustojo ir atsisuko. Tuo metu kaip tik stovėjo už sutrūnijusio vestuvinio torto. – Neišeik, Sara, – pasakė ji. – Na, ką pasakysi, Pipai? – Aš išvažiuoju į Londoną, ponia Hevišem. Rytoj. – Stengiausi kalbėti kuo atsargiau. – Ir pamaniau, kad nesupyksite, jeigu ateisiu atsisveikinti su jumis. – Kaip tu išsipustęs, Pipai, – pasakė ji, mosikuodama aplink  mane savo lazda, tarsi kokia fėja, kuri mane pakeitė ir dabar

laimina – Po tokelionėn. paskutinio karto, kai pas jus buvau, – sumurmėjau, – man teko gana didelis turtas. Ir aš esu labai dėkingas už jį,

 

ponia Hevišem. – Taip, taip! – pasakė ji, su pasimėgavimu žiūrėdama į sutrikusią ir pavydinčią Sarą. – Aš mačiausi su ponu Džegersu. Ir girdėjau apie tai, Pipai. Vadinasi, išvažiuoji rytoj? – Taip, ponia Hevišem. – Ir tave įsūnijo kažkoks turtingas žmogus? – Taip, ponia Hevišem. – Bet pavardės neatskleidė? – Ne, ponia Hevišem. – Ir ponas Džegersas yra paskirtas tavo globėju? – Taip, ponia Hevišem.  Ji tiesiog mėgavosi šiais klausimais ir atsakymais – taip nepaprastai jai patiko Saros Poket pavydas ir nusimini nusiminimas. mas. – Taigi, – kalbėjo ji, – vadinasi, tavęs laukia daug žadanti ateitis. Būk geras... Vertas jos... klausyk pono Džegerso nurodymų. – Ji pažvelgė į mane, paskui į Sarą Poket, ir nuo Saros išraiškos pastabiame ponios Hevišem veide nušvito žiauri šypsena. – Sudie, Pipai!.. Juk tu pats žinai, tu visada turėsi Pipo vardą? – Taip, ponia Hevišem. – Sudie, Pipai.  Ji ištiesė ranką, aš priklaupiau ir pabučiavau ją. Prieš tai nebuvau kaip su atsisveikinsiu, man išėjo natūraliai,svarstęs, šovė galvon tą ja pačią akimirką. Jitaipergalingai pažvelgė į Sarą savo skvarbiomis akimis, ir aš palikau savo pasakiškąją krikštamotę, abiem rankom sugniaužusią lazdą, stovinčią blausiame kambaryje šalia sudūlėjusio ir  voratinkliuose oratinkliuose paskendusi paskendusio o vestuvini vestuvinio o torto. Sara Poket nulydėjo mane žemyn, lyg būčiau koks  vaiduoklis, kurį reikia kuo greičiau išprašyti. Ji niekaip negalėjo apsiprasti su mano išvaizda ir buvo tiesiog pritrenkta. Aš pasakiau: „Sudie, ponia Poket“, bet ji tik 

spoksojo į mane dar nelabai suvokdama, kad kažką jai sakau. Išėjęs kuotarsi greičiau parskubėjau į Pamblčuko namus, nusivilkau naujuosius drabužius, susukau į ryšulį ir

 

patraukiau namo su senaisiais; sakant tiesą, man su jais buvo kur kas lengviau, nors ir turėjau nešti ryšulį. Ir štai tos šešios dienos, kurios turėjo praeiti taip lėtai, prabėgo bėgte ir dingo, ir į mane kaip niekad aiškiai pažvelgė rytojus. Slenkant tiems šešiems vakarams, liekant penkiems, keturiems, trims, dviem, aš vis labiau branginau Džo ir Bidės draugiją. Tą paskutinįjį vakarą apsivilkau naujais drabužiais ir iki pat eidamas gulti visa savo puikybe sėdėjau jų pasimėgavimui. Ta proga pasivaišinome karšta  vakariene, pasitiekę keptos paukštienos ir pabaigai alaus punšo. Visi buvome labai tylūs ir nepadėjo jokie mėginimai apsimesti linksmiems. Iš kaimo turėjau išeiti penktą valandą ryto ir iš anksto perspėjau Džo, kad noriu eiti vienas. Turiu pripažinti – apgailestaudamas pripažinti, – kad tą norą man tikriausiai padiktavo galimas kontrastas tarp manęs ir Džo, jeigu eitume prie pašto karietos dviese. Stengiausi įtikinti save, kad nieko panašaus čia nėra, bet kai tą vakarą paskutinį kartą užlipau į savo kambarėlį, vis dėlto turėjau pripažinti sau, kad, ko gero, taip ir yra, ir net knietėjo nulipti žemyn ir paprašyti, kad Džo ryte eitų kartu. Bet nenulipau. Miegojau neramiai, neramiai, visą naktį sapnavau karietas, per klaidą nuvažiuojančias ne į Londoną, o kažkur kitur, o karietą traukė čia čia katės, čia kiaulės, čia žmonės – tik ne arkliai. Šiešunys, fantastiški kelionės nesklandumai persekiojo mane tol, kol pradėjo aušti ir užgiedojo paukščiai. Atsikėlęs ir pusiau apsirengęs atsisėdau prie lango paskutinį kartą pasižiūrėti ir vėl užmigau. Bidė jau buvo seniai atsikėlusi paruošti man pusryčių, tad nepamiegojęs prie lango nė valandos ir pabudęs su baisiausia baime, kad yra jau seniai po pietų, užuodžiau  virtuvės židinio dūmus. Bet net tada, kai išgirdau virtuvėje skimbčiojant arbatos puodelius ir buvau visiškai pasiruošęs,

man ryžto lipti žemyn. Sėdėjau viršuje, atsegdamas savo stigo lagaminėlį, čia vėl užsegdamas, kol Bidėčia šūktelėjo, kad au vėluoju.

 

Pusryčiavau skubėdamas ir nejausdamas jokio skonio. Pagaliau atsistojau nuo stalo ir žvaliai, tarsi tik dabar tai man būtų šovę į galvą, pasakiau: – Žinot, ko gero, man jau metas keliauti. Pabučiavęs seserį, kuri juokėsi, linkčiojo ir kretėjo savo kėdėje, pabučiavau Bidę ir apkabinau Džo. Tada pasiėmiau lagaminėlį ir išėjau. Netrukus už nugaros išgirdau kažką bumbtelint ir atsisukęs išvydau, jog Džo metė įkandin seną batą, o Bidė paleido kitą. Sustojau, pamojavau jiems skrybėle, ir mielasis senis Džo ėmė moti virš galvos pakelta savo stipria dešine ranka, kimiu balsu šaukdamas „valio“, o Bidė priglaudė prie akių prijuostę. Spėriai žingsniavau tolyn, galvodamas, kad išeiti yra lengviau, negu tikėjausi, ir svarstydamas, jog visai nederėtų, ei kas nors, matant visai Turgaus gatvei, mestų seną batą įkandin karietos. Lengvindamas kelionę, ėmiau švilpauti. Bet kaimas buvo ramus ir tylus, lengvas rūkas iškilmingai kilo aukštyn lyg norėdamas atidengti man pasaulį, aš pats jame neseniai buvau toks mažas ir nekaltas, viskas priešaky atrodė taip nepažįstama ir didu, kad staiga paplūdau ašaromis. Tai atsitiko prie kelrodžio kaimo gale, aš atsirėmiau į jį ranka ir pasakiau: – Sudie, mano mielas drauge, sudie! Dievas kad ašarųalsias niekada nereikia jos  yra lietus,žino, kuris suvilgo kelio dulkes,gėdintis, atgaivinanes kietas mūsų širdis. Paverkus man pasidarė geriau – ėmiau labiau gailėtis, labiau suprasti savo nedėkingumą, nedėkingumą, tapau švelnesni švelnesnis. s. eigu būčiau apsiverkęs anksčiau, tai dabar su manimi būtų buvęs Džo. Šios ašaros ir dar vienas jų protrūkis vėliau taip mane paveikė, kad sėdint karietoje ir jau išvažiavus iš miesto aš skaudančia širdimi ėmiau svarstyti, ar nereikėtų keičiant arklius išlipti, pareiti namo, praleisti ten dar vieną vakarą ir

gražiau atsisveikinti. Arkliaimintimi, buvo kad pakeisti, o ašgaliu vis neapsisprendžiau, guodžiausi puikiausiai išlipti ir sugrįžti per kitą arklių keitimą. Šitaip besvarstant

 

koks nors kelyje sutiktas žmogus man kažkodėl pasirodydavo  visai panašus į Džo, ir širdis imdavo daužyte daužytis. Sakytum čia iš tikro galėtų būti jis!  Arkliai buvo pakeisti vieną sykį, paskui kitą, pagaliau buvo au per vėlu išlipti ir per toli eiti atgal, taigi važiavau toliau. Rūkas jau buvo iškilmingai pakilęs, ir pasaulis plytėjo priešais mane lyg ant delno.   Čia baigiasi pirmoji Pipo lūkesčių dalis.  

 

20 SKYRIUS

Kelionė iš mūsų kaimo į sostinę truko apie penkias  vpakinkytas alandas. Buvo alandas. kiek po vidudienio, vidudie nio, kaiįsiliejo keturia keturiais arkliai arkliaiss ekipažas, kuriuo keliavau, įis Londono kamšatį ir privažiavo prie „Sukryžiuotų raktų“ viešbučio Vudo gatvės ir Čipsaido sankryžoje. Mes, britai, tuo metu buvome galutinai įsitikinę, jog būtų tiesiog išdavikiška abejoti, kad ir patys esame geriausi, ir turime viską, kas geriausia; antraip, išgąsdintas Londono dydžio, tikriausiai būčiau ėmęs šiek tiek abejoti, ar jo gatvės nėra gana bjaurios, siauros, vingiuotos ir nešvarios. Ponas Džegersas buvo, kaip žadėta, atsiuntęs man savo adresą; jis buvo„Neprivažiavus įsikūręs Litl Britene, apačioje buvo prirašyta: Smitfildo,o visai netolikortelėje karietų nuomos punkto.“ Bet miesto karietos vežikas, kurio taukuotą apsiaustą puošė, ko gero, tiek pelerinų, kiek jis pats turėjo metų, taip sukrovė mano daiktus ir taip užtvėrė mane žvangančiais laipteliais, lyg ketintų vežti mane penkiasdešimt mylių. Užlipti ant pasostės, kuri, pamenu, buvo papuošta sena išblukusia salotine kandžių sukapota gūnia, jam kainavo gana nemažas pastangas. Tai buvo nuostabus ekipažas su šešiomis didelėmis karūnomis ant šonų, nutraukytomis kilpomis gale ir ištisu vinių mišku virš užpakalinių ratų, kad mėgėjams dykai pasivažinėti nekiltų okių pagundų.  Vos spėjęs pasigrožėti karieta ir pagalvoti, kaip ji panaši į šiaudų prikreiktą tvartą, o dar labiau į senų skudurų parduotuvę, bei nusistebėti, kodėl arklių abrakinės sudėtos  viduje, pastebėjau, kad vežikas jau taisosi lipti žemyn, lyg ketindamas tuoj sustoti. Ir tikrai netrukus sustojome niūrioje gatvėje palei kažkokią įstaigą su atviromis durimis, virš kurių buvo parašyta:p  . Džegersas .

– Kiek skolingas? – paklausiau vežiką. – Šilingą, – atsakė jis, – jei nenorite nuo savęs pridėti.

 

 Aš, be abejo, atsakiau atsakiau pridėti ne nenorįs. norįs. – Tada, vadinasi, šilingas, – pareiškė vežikas. – Neturiu okio noro veltis į bėdą. Aš pažįstu jį!  Jis piktai dėbtelėjo dėbtelėjo į Dže Džegerso gerso iškabą ir papu papurtė rtė galvą. Kai jis, pasiėmęs savo šilingą, šiaip taip užsiropštė ant pasostės ir nuvažiavo (nuo to jam, atrodo, gerokai palengvėjo), aš su lagaminėliu rankoje įėjau pro tas duris ir paklausiau: „Ar ponas Džegersas yra?“ – Ne, – atsakė klerkas. – Šiuo metu jis teisme. Aš kalbuosi su ponu Pipu? Patvirtinau, Patvirtina u, kad jis kalbasi su ponu Pipu. – Ponas Džegersas liepė jums palaukti jo kabinete. Jis negalėjo pasakyti, kiek tenai užtruks. Bet kadangi jo laikas  yra brangus, tai galima numanyti numanyti,, kad jis sugrįš tuojau pat, kai tik bus laisvas. Sulig tais žodžiais klerkas atidarė duris ir nuvedė mane į kitą kambarį. Čia mes radome džentelmeną su viena akimi,  velvetiniu elvetiniu švarku ir kelnėmis iki kelių. Jis įdėmiai skaitė laikraštį ir mums įėjus nusibraukė rankove nosį. – Eik, palauksi lauke, Maikai, – pasakė klerkas.  Aš buvau besakąs, kad niekam netrukdysiu, bet klerkas taip šiurkščiai išgrūdo šitą džentelmeną, kaip dar nebuvau matęs, ir iš paskos išmetęs jo kailinę kepurę, paliko mane  vieną. Pono Džegerso kambarys buvo apšviestas tik stoglangio ir atrodė be galo slogus; stoglangis buvo suskilinėjęs ir nedailiai užklijuotas lyg sudaužyta galva, tad žiūrint pro jį atrodė, kad sudarkyti gretimi namai persikreipę stengiasi pro tą langą įžvelgti mane. Popierių čia buvo kur kas mažiau, negu tikėjausi išvysti; bet užtat radau tokių daiktų, kurių nesitikėjau išvysti – pavyzdžiui, seną surūdijusį pistoletą, kardą su makštimi, keletą keistų dėžių ir ryšulių ir dvi baisias gipsines galvas ant lentynos su labai sutinusiais ir

mėšlungiš mėšlungiškai kai besišypsančiais Džegerso kėdė su aukšta atkalte buvo apmušta veidais. juoda lygPono derva kieta medžiaga ir kaip karstas apkalta eilėmis varinių vinių, tad ėmiau

 

 vaizduotis, kaip jis joje atsilošia ir kalbėdamas su klientais kramto pirštą. Kambarėlis buvo nedidukas, ir atrodė, kad klientai turi įprotį trauktis nuo jo iki pat sienos, nes toji, kur priešais pono Džegerso kėdę, buvo net taukuota nuo pečių. Be to, prisiminiau, prisiminiau, kad tas vienakis džentelmenas irgi trynėsi į sieną, kai be jokios piktos mano valios per mane buvo metamas lauk.  Atsisėdau į klientų kėdę, pastatytą priešais pono Džegerso stalą, ir net nustebau, kaip mane apėmė slegianti kambario atmosfera. Prisiminiau, kad klerkas irgi daro tą patį įspūdį kaip šeimininkas – atrodo, lyg apie visus žinotų ką nors negera. Ėmiau svarstyti, kiek kitų klerkų dar yra viršuje ir ar ie visi taip pat turi tą griaunamąją galią kitų padarų atžvilgiu. Svarsčiau, iš kur kambaryje susikaupė visas tas keistas šlamštas, kodėl jis čia atsirado. Svarsčiau, ar tiedu sutinę veidai priklauso pono Džegerso šeimai ir jeigu jau jam teko nelaimė turėti tokios prastos išvaizdos giminaičius, tai kodėl, užuot laikęs namie, patupdė juos ant tos dulkinos laktos dergti suodžiams ir musėms. Aš, žinoma, neišmaniau, kas yra vasaros diena Londone, ir mane tikriausiai slėgė karštas tvankus oras, viską tirštai nukloję suodžiai ir dulkės. Sėdėjau šitaip svarstydamas ir laukdamas pono Džegerso kabinete, kol pajutau, kad daugiau nebegaliu ištverti tų gipsinių galvų ant lentynos, tada atsistojau ir išėjau. Kai pasakiau klerkui ketinąs pasivaikščioti ore, jis man patarė pasukti už kampo – tada aš išeisiąs tiesiai į Smitfildą. Taigi patekau į Smitfildą ir atrodė, kad visas tiesiog aplipau – taip viskas ten buvo bjauru, purvina, taukuota, pilna kraujo ir putų8. Todėl kaip įmanydamas greičiau sprukau iš tenai ir pasukau gatvėn, kurioje pamačiau didelį juodą Švento Povilo bažnyčios kupolą, stūksantį priešais mane iš už niūraus mūrinio pastato, kurį netoliese stoviniuojantis žmogus pasakė esant Niugeito kalėjimą. Gatvelė palei kalėjimo sieną

buvo nuklota kad slopintų vežimų triukšmą, taigi iššiaudais, to ir iš daugybės aplinkuiriedančių besibūriuojančių žmonių, smarkiai kvepiančių degtine bei alumi, supratau,

 

kad ten vyksta tardymai. Kol taip dairiausi, priėjo nepaprastai nešvarus ir apygirtis teisingumo tarnas ir paklausė, ar nenorėčiau įeiti vidun ir pasiklausyti vienos kitos bylos, paskui pridūrė, kad už pusę kronos galėtų man parūpinti vietą pirmoje eilėje, iš kur man būtų puikiausiai matyti lordas teisėjas su peruku ir mantija.  Atrodė, kad jis kalba ne apie rūstų teisingum teisingumo o vykdytoją, o apie kokią vaškinę figūrą, ir galiausiai sumažino jo kainą iki aštuoniolikos pensų. Kai atsisakiau jo pasiūlymo, motyvuodamas turįs reikalų, jis buvo toks geras, kad nuvedė mane į kiemą, kur stovi kartuvės ir kur viešai plakami žmonės, paskui dar parodė „skolininkų duris“, pro kurias išvedami karti nusikaltėliai; o kad padidintų mano susidomėjimą šia baisia vieta, pridūrė, kad „keturi tokie“ pro tas duris išeis poryt aštuntą valandą ryto ir bus vienas po kito nugalabyti. Tai buvo baisu, ir Londonas man ėmė atrodyti tiesiog šlykštus, juoba kad šis teisėjo valdinys buvo apsirengęs (nuo skrybėlės iki batų ir nosinės) ištisai supelijusiais drabužiais, be abejo, pirktais iš sendaikčių parduotuvės ar, kaip man atrodė, pigiai suderėtais iš budelio. Taigi pagalvojau, jog man pasisekė, kad atsikračiau o tik už šilingą. Užsukau į kontorą paklausti, ar dar nepasirodė ponas Džegersas, kadir dar ne, vėl išėjau laukan. Šį kartą nuėjauir įsužinojęs, Litl Briteną sugrįžęs supratau, kad pono Džegerso laukia ir kiti žmonės, ne vien tik aš. Čia buvo du paslaptingos išvaizdos vyriškiai; uoliai taikydami žengti išilgai grindinio plyšių, jiedu vaikštinėjo šen bei ten ir kalbėjosi; jiems praeinant pro mane išgirdau, kaip vienas kitam sakė: „Džegersas atliks viską kaip turi būti.“ Kiemo kampe stoviniavo pulkelis – trys vyrai ir dvi moteriškės,  viena iš jų verkė į purviną šaliką, o antroji guodė ją, užsitraukdama savo šaliką ant pečių ir sakydama: „Juk 

Džegersas už atėjo jį, Melija, ko paraudusiomis tau dar reikia?“ belūkuriuojant liesas tai žydas akimisMan su kitu liesu žydu, kurį tučtuojau pasiuntė su kažkokiu

 

pavedimu, o šiam pasišalinus, būdamas nepaprasto temperamento, ėmė palei žibinto stulpą šokti audringą džigą ir lyg apdujęs pritarti sau žodžiais: „Ak, Džegersas, Džegersas, Džegersas, Džegersas! Visi kiti Žmogersai tegu eina šalin, duokit man Džegersą!“ Šie mano globėjo populiarumo įrodymai man padarė didžiulį įspūdį ir aš kaip niekad ėmiau stebėtis juo bei gėrėtis. Pagaliau, pro geležinius vartus žiūrėdamas į Litl Briteną, pamačiau, kad per gatvę manęs link ateina ponas Džegersas. Tuo pat metu jį pamatė ir visi kiti laukiantieji ir puolė artyn. Ponas Džegersas nieko nesakydamas uždėjo man ant peties ranką ir vesdamasis mane tuoj pat pradėjo pokalbius su klientais. Pirmiausia jis kreipėsi į du paslaptinguosius vyriškius. – Jums aš neturiu ko pasakyti, – tarė ponas Džegersas, durdamas į juodu pirštu. – Man visiškai užtenka ir to, ką dabar žinau. Rezultatas priklauso grynai nuo laimės. Juk iš pat pradžių sakiau jums, kad tai laimės dalykas. Ar užmokėjote Vemikui? – Šįryt surinkome pinigus, pone, – nuolankiai pasakė vienas iš jų, o kitas tuo metu atidžiai tyrė Džegerso veidą. – Aš neklausiu, kada jūs juos surinkot, iš kur surinkot ir apskritai ar surinkot. Ar Vemikas gavo juos? pone, abu vyrai sykiu. –– Taip, Puiku, tada– atsakė galite eiti. Na, jau užteks! – pasakė ponas Džegersas, rankos mostu brukdamas juos sau už nugaros. – eigu dar pasakysit man nors žodį, aš mesiu jūsų bylą. – Mudu pagalvojome, pone Džegersai... – pradėjo vienas, nusitraukęs nuo galvos skrybėlę. – Kaip tik to aš jums liepiau nedaryti, – pasakė ponas Džegersas. – Jūs pagalvojote! Už jus galvoju aš ir jums to gana. Jei man jūsų reikės, žinau, kur jus rasti, ir nenoriu, kad manęs ieškotumėt jūs patys. Kalbos baigtos. Nenoriu girdėti

nėPonas žodžio.Džegersas vėl mostelėjo jiems, brukdamas už nugaros, vyriškiai susižvalgė, nuolankiai pasitraukė ir

 

daugiau su jais nebuvo kalbama. – A, čia judvi! – tarė ponas Džegersas, staiga sustojęs ir pasisukęs į abi moteris su šalikais, nuo kurių trys vyriškiai nuolankiai pasitraukė. pasitraukė. – O! Jūs Amelija, ar ne? – Taip, pone Džegersai. – Ar jūs nepamiršot, – piktai rėžė ponas Džegersas, – kad eigu ne aš, tai jūsų čia nebūtų ir negalėtų būti? – O taip, pone! – sušuko abi moterys kartu. – Tegu Viešpats laimina jus, kaip mudvi to nežinosim? – Tai ko tada atėjot čia? – paklausė Džegersas. – Mano Bilis, pone! – pradėjo verkti viena moteris. – Klausykit, ką jums pasakysiu! – tarė Džegersas. – Sykį ir  visam laikui. Jeigu jūs nežinote, kad jūsų Bilis yra patikimose rankose, tai aš tą žinau. Ir jeigu dar ateisit čia rūpintis savo Biliu, tai aš ir jus, ir jūsų Bilį pasistengsiu pamiršti. Ar užmokėjote Vemikui? – O taip, pone! Viską aliai fartingo. – Ir puiku. Vadinasi, padarėte viską, kas nuo jūsų priklauso. Tik pasakykit dar bent žodį – vienintelį žodį – ir Vemikas atiduos pinigus jums atgal. Šis baisus grasinimas bemat paveikė – abi moteriškės atsitraukė. Dabar beliko tik nervingasis žydas, kuris jau buvo spėjęs keletą kartų pakelti Džegerso surduto skvernus prie savo lūpų.nepažįstu šito žmogaus! – pasakė Džegersas – Aš triuškinančiu balsu. – Ko jam reikia? – Mano brangusis pone Džegersai. Nepažįstat kuo tikriausio Abraomo Lozoriaus brolio? – Kas jis? – paklausė Džegersas. – Paleiskit mano surdutą. Prašytojas, prieš paleisdamas surdutą, dar sykį jį pabučiavo ir atsakė: – Abraomas Lozorius, įtariamas pavogęs sidabrą. – Jūs pavėlavot, – atsakė Džegersas. – Aš atstovauju kitai

pusei. – O Viešpatie, pone Džegersai! – sušuko mano nervingasis pažįstamas net pabalęs. – Tik nesakykite, kad esate prieš

 

 Abraomą Lozorių! – Esu, – atsakė Džegersas, – ir užteks apie tai kalbėti. Pasitraukit. – Pone Džegersai! Luktelkit! Mano pusbrolis ką tik nuėjo pas poną Vemiką ir pasiūlys jam bet kokias sąlygas. Prieš penkiolika minučių! Jeigu jūs būtumėt toks malonus ir sutiktumėt, tai mes jus atpirktume iš tos anos pusės... už bet kokią kainą. Pinigų nepagailėsim! Pone Džegersai... pone... Mano globėjas visiškai abejingai atstūmė prašytoją ir paliko į taip šokantį ant šaligatvio, lyg šis būtų raudonai įkaitęs. Daugiau nebetrukdomi įėjome į kontorėlę, kurioje radome klerką ir tą patį vienakį žmogų velvetiniu kostiumu ir kailine kepure. – Čia Maikas, – pasakė klerkas, atsistojęs nuo kėdės ir konfidencialiai konfidencial iai eidamas prie pono Džegerso. – A-a! – tarė ponas Džegersas, atsisukdamas į vyriškį, kuris pešiojo sau plaukų sruogą ant kaktos panašiai kaip Bulius dainelėje apie čivylį – varpo virvę. – Jūsų bičiulio eilė ateis šiandien po pietų. Na kaip? – Matot, pone Džegersai, – atsakė Maikas nulatinio slogos savininko balsu, – nuvargau baisiausiai, bet vieną radau, ko gero, tiks. – Ką jis gali paliudyti prisaikdint prisaikdintas? as? – Kaip čia pasakius, pone Džegersai, – pasakė šįkart braukdamas nosį kepure, – atvirai sakant, viską.Maikas, Ponas Džegersas staiga nepaprastai įpyko. – Klausykit, juk aš jus iš karto įspėjau, – pasakė jis, durdamas pirštu į persigandusį klientą, – jeigu jūs šitaip čia kalbėsite, jums blogai baigsis. Niekdary nelaimingas, kaip ūs drįstat šitą sakyti man? Klientas visai išsigando ir sutriko, lyg pats nesuprastų, ką padarė. – Avigalvi! – tyliai tarė klerkas, kumšteldam kumšteldamas as jam alkūne, –

bukagalvi! Kas apie tai atvirai – Na, nelaimingas mulki, šneka? – perpykęs paklausė mano globėjas, – aš dar sykį, ir jau paskutinį, klausiu jus, ką tas

 

ūsų atvestasis žmogus paliudys? Maikas įdėmiai įsistebeilijo į mano globėją, lyg mėgindamas jo veide išskaityti teisingą atsakymą, ir lėtai ištarė: – Arba tą, kad jis kaip gyvas tokių įpročių neturėjo, arba kad jis visą tą naktį nesitraukė nuo jo nė per žingsnį. Maikas pažvelgė į savo kepurę, paskui į grindis, paskui į lubas, paskui į klerką, net į mane ir tik paskui ėmė susijaudinęs aiškinti: – Mes aprengėme jį kaip... Bet mano globėjas pratrūko: – Ką? Jūs vėl savo dainelę? (– Avigalvi! – vėl pasakė klerkas dar sykį kumšteldamas jį.) Bejėgiškai pasidairęs, Maikas pašviesėjo ir pradėjo iš naujo: – Jis apsirengęs kaip padorus pyragų pardavėjas. Na, kaip konditeris. – Ar jis čia? – paklausė mano globėjas. – Aš palikau jį sėdintį ant laiptelių už kampo. – Atsiveskit jį prie šito lango ir parodykit man. Nurodytasis langas buvo kontoros. Mes visi nuėjome prie jo ir pro vielines grotas netrukus pamatėme, kaip pro šalį lyg atsitiktinai praėjo Maikas su žmogžudiškos žmogžudiškos išvaizdos drimba,  vant ilkinčiu trumpą balto kilto kostiumą, popierine kepure galvos. Šis nekaltas konditeris buvosu anaiptol ne blaivus, o po akimi tamsavo pudra užtepta ir jau pažaliavusi mėlynė. – Pasakykit jam, kad tučtuojau nuvestų tą savo liudytoją šalin, – pasakė mano globėjas klerkui, neslėpdamas pasibjaurėjimo, – ir paklauskit, ką jis galvoja, atvedęs tokį tipą. Tada globėjas nusivedė mane į savo kabinetą ir, kol stovėdamas valgė priešpiečius iš sumuštinių dėžutės, užgerdamas brendžiu iš gertuvės (atrodė, kad net valgomą

sumuštinį jis turįs priešeiti tai įįgąsdina), dėl manęs padaręs. Aš „Barnardopapasakojo, užeigą“, į ką jaunojo pono Poketo butą, kur mano paslaugoms jau nugabenta lova, pas

 

aunąjį Poketą turiu būti iki pirmadienio; pirmadienį privalau apsilankyti pas jo tėvą ir pasižiūrėti, kaip ten man patiks. Taip pat sužinojau, kokius turiu mėnesinius išteklius, – jie pasirodė gana nemaži, – ir iš vieno mano globėjo stalčiaus gavau korteles su įvairių prekybininkų pavardėmis, iš kurių privalau pirkti visus drabužius ir kitus daiktus, kurių man prireiks. – Pamatysite, kad jūsų lėšos tikrai nemažos, pone Pipai, – pasakė mano globėjas, kurio brendžio butelis, jam skubiai besistiprinant, kvepėjo lyg visa statinė, – bet aš turėsiu galimybę kontroliuoti jūsų sąskaitas ir pabarti jus, jeigu aptiksiu viršijant ribas. Jūs, žinoma, išklysite iš doro kelio, bet čia jau bus ne mano kaltė. Kiek pagalvojęs apie šį drąsinantį teiginį, paklausiau poną Džegersą, ar galiu pasisamdyti karietą. Jis atsakė, kad to daryti neverta, aš esąs visai netoli reikalingos vietos ir jeigu noriu, tai Vemikas mane palydėsiąs. Supratau, kad Vemikas ir yra klerkas iš gretimo kambario. Kol jo nebus, iš viršaus jo vieton skambučiu buvo pakviestas kitas klerkas, ir aš, paspaudęs ranką savo globėjui, išėjau su  Vemiku gatvėn. Lauke radom lūkuriuojančius jau kitus žmones, bet Vemikas prasispraudė pro juos, šaltai, bet kartu ir ryžtingai pasakydamas: – Sakau jums, kad nėra jokios prasmės; jis su ničniekuo nesikalbės. Netrukus mudu jais atsikratėme ir nužingsniavome vienas šalia kito.  

 

21 SKYRIUS

Eidamas

vis

dirsčiojau

į

poną Vemiką, norėdamas

išsiaiškinti, kaip jis atrodo dienos šviesoje, ir pamačiau, jog tai yra liesas, gana neaukštas vyriškis, plataus, nejudraus, tarsi medinio veido, kurio bruožus kažkas nedailiai išskaptavo atbukusiu kaltu. Kai kur šiame veide buvo žymių, rodančių, kad skruostuose galėjo būti duobutės, jeigu medžiaga būtų buvusi minkštesnė, o instrumentas aštresnis, bet iš tikrųjų tai tebuvo tik ranteliai. Mačiau, kad kalto mėginta pagražinti jo nosį, bet gangreit tų pastangų atsisakyta ir nepasistengta išlyginti pėdsakų. Iš apzulintų drabužių nusprendžiau jį esant senbernį, be to, atrodė panašu, yra gedulo patyręs daug netekčių, nesverkiančia mūvėjo mažiausiaijog keturis žiedus ir turėjo segę su moterimi ir žilvičiu palei kapą su urna. Taip pat pastebėjau, kad ant jo laikrodžio grandinėlės kabo keletas žiedų ir antspaudų, sakytum jis visas stengiasi apsikarstyti užmarštin pasitraukusių draugų atminimais. Jo akys buvo žibančios – mažos, skvarbios ir juodos, lūpos plonos, o burna plati. Visus tuos bruožus, mano spėjimu, jis jau turėjo keturiasdešimt, o gal ir penkiasdešimt metų. – Vadinasi, Londone nesat buvęs? – paklausė ponas  Vemikas. – Nesu, – atsakiau. – Aš irgi kadaise čia buvau naujokas, – pasakė ponas  Vemikas. – Net juokinga juokinga pagalvo pagalvoti ti dabar! – Dabar jūs gerai pažįstat miestą? – Ko gero, pažįstu, – atsakė ponas Vemikas. – Kaip nuluptą. – Ar čia labai baisu? – paklausiau aš labiau dėl pokalbio palaikymo negu dėl informacijos. informacijos. – Londone žmogų gali apgauti, apiplėšti ir nužudyti. Bet ir kitur užtenka žmonių, galinčių padaryti tą patį.

– Jeigu su kuo nors susipykai, – pasakiau, norėdamas sušvelninti jo žodžius.

 

– O-o! Nebūtina ir pyktis. Žmonės ne tokie jau pikti, – atsakė Vemikas. – Tai daroma daugiausia tada, kai iš to galima pelnyti kokios naudos. – Tada blogiau. – Jums taip atrodo? – paklausė ponas Vemikas. – Mano manymu, čia vienas ir tas pats. Skrybėlę jis buvo atsmaukęs ant pakaušio ir žiūrėjo tiesiai priešais save, ėjo visiškai paskendęs savyje, tarsi gatvėje nebūtų ničnieko, kas galėtų būti verta jo dėmesio. Jo burna buvo panaši į pašto dėžutės plyšį, tad atrodė, kad jis nuolat šypsosi. Bet nuėjus iki Holborn Hilo aš sužinojau, kad tai tik  mechaniška išraiška ir kad jis apskritai nesišypso. – Jūs žinote, kur gyvena ponas Metjus Poketas? – paklausiau poną Vemiką. – Taip, – atsakė jis, linkteldamas ta kryptimi. – Hamersmite, Londono vakaruose. – Ar tai toli? – Kokios penkios mylios. – Ar jūs jį pažįstat? – Na, jūs tikras teismo apklausos meistras, – pasakė ponas  Vemikas, pritariamai žiūrėdamas į mane. – Taip, aš jį pažįstu. Tikrai pažįstu! Šiuose jo žodžiuose buvo girdėti pakantumas ar priekaištas, mane kiek prislėgė aš vis dar kokio skersomis tebežiūrėjau tai į jo kvadratinį veidą, ir ieškodamas nors padrąsinimo, bet jis pagaliau pasakė, kad jau esame prie „Barnardo užeigos“. Ši žinia anaiptol nepakėlė mano nuotaikos, nes tikėjausi šią įstaigą būsiant pono Barnardo  viešbutį, šalia kurio mūsų miesto „Mėlynasis šernas“ atrodys paprasčiausia karčemėlė. Tačiau dabar pamačiau, kad Barnardas tėra bekūnė dvasia arba fikcija, o pats viešbutis – tiktai skurdus pulkelis aptriušusių pastatų, susispietusių apžėlusiame užkampyje, pamėgtame kačių.

Įėjome į šį prieglobstį pro vartelius ir siauru takeliu patekome į liūdnos išvaizdos kiemelį, kuris man atrodė panašus į kapines be kapų. Pagalvojau, kad ir medžiai čia yra

 

tokie be galo niūrūs, ir žvirbliai tokie be galo niūrūs, ir katės tokios be galo niūrios, ir namai tokie be galo niūrūs (jų buvo apie pustuzinį), kokių dar nebuvau matęs. Pro langus tuose į butus sudalintuose namuose žvelgė įvairovė apdriskusių užuolaidų, apsilaupiusių gėlių vazonų, suskilinėjusių stiklų, dulkinų skudurų ir kitokio šlamšto, o tušti kambariai skelbėsi esą „Išnuomojami“, „Išnuomojami“, „Išnuomojami“, lyg naujos aukos būtų atsisakiusios čionai įsikelti ir vargšo Barnardo siela palengva įgautų vis daugiau ramybės, dabartiniams gyventojams palengva vienas po kito nusižudant ir be maldų ir bažnytinių giesmių atgulant po kiemo grindiniu. Apsigaubęs gedulingomis dūmų ir suodžių draiskanomis, šis nelemtas Barnardo kūdikis barstėsi galvą pelenais ir, susitaikęs su šiukšlyno likimu, nuolankiai kentė savo gėdą bei atgailą. Tiek suvokiau akimis, o mano uoslę dirgino sausų puvėsių, šlapių puvėsių, nebylaus puvumo palėpėse ir rūsiuose, žiurkių, pelių, blakių ir netoli prisiglaudusių arklidžių kvapai, kurie tarsi gailiai ragino: „Uostykit Barnardo mišinį.“9 Šis pirmasis mano didelių lūkesčių įsikūnijimas buvo toks nevykęs, kad aš nusivylęs pažvelgiau į poną Vemiką. – A-a! – pasakė jis, savaip supratęs mane. – Nuošalumas ums tikriausiai primena kaimą. Man irgi.  Jis nuvedėe mane prie namo kampo ir laiptaispalengva aukštyn įvirstą butą  viršutiniame iršutiniam aukšte – laiptai man pasirodė pūzrais, tad vieną dieną pažvelgę pro duris, viršutinių aukštų gyventojai tikriausiai pamatys, kad nebeturi kuo nulipti žemyn. Ant durų buvo užrašyta PONAS POKETAS JAUN., o ant pašto dėžutės raštelis „Greit grįšiu.“ – Jis nesitikėjo, kad taip greit atvyksite, – paaiškino ponas  Vemikas. – Ar aš jums jums dar reikalin reikalingas? gas? – Ne, ačiū jums, – atsakiau. – Kadangi kasą tvarkau aš, – pasakė ponas Vemikas, – tai

manau, kad susitiksime gana dažnai. Sudie. – Sudie.  Aš ištiesiau ranką, ir ponas Vemikas pažvelgė į ją taip, lyg

 

manytų, kad aš ko nors noriu. Tada pakėlė akis ir lyg supratęs savo klaidą paaiškino: – A-a, viskas aišku! Taip. Jūs esate įpratęs spausti ranką?  Aš sutrikau, pamanęs, kad Londone tai tikriausiai nebemadinga, nebemading a, bet vis tiek atsakiau, kad taip. – O aš nuo to jau atpratęs, – tarė ponas Vemikas. – Nebent išsiskiriant visam laikui. Na, buvo labai malonu su jumis susipažinti. Sudie! Kai atsisveikinome ir jis nuėjo, aš atidariau langą laiptinėje ir vos nepraradau galvos, nes virvelės buvo nupuvusios ir langas žnektelėjo žemyn tarsi giljotina. Laimė, tai atsitiko taip greit, kad aš dar nebuvau spėjęs iškišti galvos. Šitaip išlikęs gyvas, pasitenkinau blausiu vaizdu pro apskretusį lango stiklą, tad liūdnai stovėjau ir žiūrėjau, galvodamas, jog  visas Londonas Londonas yra galutinai supuvęs. supuvęs. Pono jaunesniojo Poketo supratimas apie „greit“, matyt, buvo kitoks negu mano, nes kol po pusvalandžio išgirdau jo žingsnius ant laiptų, buvau kone galutinai nusikamavęs ir spėjęs kiekviename dulkėtame lango stikle pirštu parašyti savo pavardę. Pagaliau priešais mane išlindo skrybėlė, galva, kaklaskarė, liemenė, kelnės, batai, priklausantys maždaug mano paties padėties visuomenės nariui. Abiejose pažastyse is laikė po popierinį ryšulį, vienoje rankoje turėjo kraitelę su žemuogėmis ir buvo uždusęs. – Ponas Pipas? – paklausė jis. – Ponas Poketas? – paklausiau aš. – Oi! – sušuko jis. – Aš labai atsiprašau, bet maniau, kad karieta iš jūsų krašto atvažiuoja po vidurdienio, todėl tikėjausi, kad jūs šita ir atvažiuosite. Matote, aš kaip tik ir buvau išėjęs dėl jūsų – žinoma, tai joks pasiteisinimas, bet pagalvojau, kad atvykęs iš kaimo po pietų norėsite kokių nors vaisių, todėl nuėjau į Kovent Gardeno turgų, kad gaučiau ko nors geresnio.

Pajutau, kad tuojau gali iššokti mano akys. Ir buvo dėl ko. Toks jo dėmesys man pasirodė tiesiog neįtikėtinas ir pamaniau, kad sapnuoju.

 

– Oi! – tarė ponas Poketas jaunesnysis. – Šitos durys taip stringa! Kadangi jis iš savo uogų galėjo padaryti uogienę, grumdamasis su durimis ir tebelaikydamas po pažastimis ryšulius, tad aš paprašiau, kad leistų juos palaikyti man. Jis, maloniai nusišypsojęs, juos man atidavė ir ėmėsi durų lyg kokio pikto žvėries. Jos galų gale pasidavė, ir taip staiga, kad is užgriuvo ant manęs, o aš – ant durų kitoje pusėje, ir abudu nusijuokėme. Bet vis tiek laukiau, kada mano akys iššoks ant kaktos, ir jaučiausi lyg sapnuočiau. – Prašau vidun, – pasakė ponas Poketas jaunesnysis. – Leiskit, aš parodysiu kelią. Aš čia gyvenu gana skurdžiai, bet turiu viltį, kad iki pirmadienio šiaip taip iškentėsit. Mano tėvas pagalvojo, kad rytoj jums su manimi bus geriau negu su juo, ir tikriausiai norėsite pasivaikščioti po Londoną. O aš į kuo mieliausiai jums parodysiu. Dėl maisto, tai manau, kad is jums nepasirodys blogas, nes yra tiekiamas iš mūsų kavinės ir (bus tik geriau, jei pridursiu) apmokamas jūsų, nes taip nurodė ponas Džegersas. Dėl paties buto, tai jis ne kažin koks, nes duoną aš turiu užsidirbti pats, kadangi mano tėvas man nieko duoti negali, o jeigu ir galėtų, tai aš nenorėčiau imti. Štai ir mūsų valgomasis – kėdės, stalai, kilimas ir visa kita, kas nereikalinga namie. Už staltiesę, šaukštus ir prieskonių man mokėti nereikės, gana nes jiepriplėkęs, jums atnešti iš kavinės. indelius Čia mano mažas miegamasis, bet uk ir visas „Barnardas“ priplėkęs. Čia jūsų miegamasis, baldai išnuomoti, bet manau, kad visai neblogi. Jeigu jums dar ko nors reikia, aš nueisiu ir greit parūpinsiu. Kiti kambariai tušti, ir mes čia būsime vieni, bet manau, kad nesusimušime. Bet oi! Atsiprašau, jūs vis tebelaikote uogas. Nagi duokite man tuos ryšulius. Tikra gėda. Stovėjau priešais poną Poketą jaunesnįjį ir, atiduodamas am vieną po kito ryšulius, pamačiau, kaip jo akyse randasi ta

pati išraiška kaip ir manosiose, ir jis atšlijęs pasakė: – Viešpatie mano, tai jūs esate tas berniukas, kur tada  vaikščiojo sode! sode!

 

– O jūs, – pasakiau aš, – tas blyškiaveidis ponaitis! ponaitis!  

 

22 SKYRIUS

Stovėjome su blyškiaveidžiu ponaičiu vienas prieš kitą „Barnardo pratrūkomeužeigoje“ kvatotis. ir žiūrėjome vienas į kitą, kol abu – Ir atsitik tu man taip, kad tai jūs! – pasakė jis. – Ir atsitik tu man taip, kad čia jūs! – pasakiau aš. Tada vėl apžiūrėjome vienas kitą ir vėl nusijuokėme. – Na gerai, – tarė blyškiaveidis ponaitis, draugiškai tiesdamas man ranką. – Tikiuosi, dabar visa tai pasibaigę, ir būtumėt labai kilniaširdis, jeigu atleistumėt man už tai, kad taip jus apdaužiau. Iš šių žodžių supratau, kad ponas Herbertas Poketas (mat toks buvo blyškiaveidžio ponaičio vardas) dar dabar gerokai painioja savo norus su galimybėmis. Bet iratsakiau am mandagiai ir mes draugiškai paspaudėme kits kitam ranką. – Ar jūsų likimas tada dar nebuvo susiklostęs? – paklausė Herbertas Poketas. – Ne, – atsakiau. – Ne, – pakartojo jis. – Girdėjau, kad tai atsitiko gerokai  vėliau. Tuo laiku laiku ir aš pats vyliausi vyliausi panašios llaimės. aimės. – Tikrai? – Taip. Ponia Hevišem tada buvo liepusi mane atvesti, norėjo pažiūrėti, ar pamėgs mane. Bet nepamėgo. Pagalvojau, jog bus mandagu, jei pasakysiu esąs nustebęs tai girdėdamas. – Prastas skonis, – pasakė Herbertas juokdamasis, – bet tai faktas. Taip, ji liepė atvesti mane į bandomąjį apsilankymą, ir eigu būčiau sėkmingai pasirodęs, tai būčiau buvęs aprūpintas, gal net būčiau šitą... kaip ten... su Estela. – Ką tokį? – paklausiau staiga surimtėję surimtėjęs. s.

Mudviem besikalbant jis dėliojo žemuoges į lėkštes ir todėl išsiblaškęs užmiršo reikalingą žodį. – Būčiau sužieduotas, – paaiškino jis tebetvarkydamas

 

uogas. – Sužadėtas. Suderėtas. Na, kažkas panašiai. – Kaip jūs ištvėrėte šitą nusivylimą? – paklausiau aš. – Fe! – atsakė jis. – Aš dėl to nelabai jaudinausi. Ji tikras  velnias. – Ponia Hevišem? – Nesakau, kad ir ji ne velnias, bet turėjau galvoje Estelą. Ta mergina yra atšiauri, išpuikusi ir kaprizinga – tokią ją išauklėjo ponia Hevišem, kad atkeršytų visai vyrų giminei. – Ar ji kokia giminaitė poniai Hevišem? – Jokia, – atsakė jis. – Tik įdukrinta. – O kodėl ji turi atkeršyti visai vyrų giminei? Kas tai per kerštas? – Viešpatie, pone Pipai! – šūktelėjo jis. – Nejaugi jūs nežinote? – Ne, – atsakiau. – Oi! Tai gana ilga pasaka, paliksime ją pietums. O dabar leiskit paklausti jus vieno dalyko. Kaip jūs tada ten atsiradote, tą dieną?  Aš papasakojau ir jis iki pat galo atidžiai klausėsi, paskui  vėl pratrūko juoktis ir galiausiai paklausė, ar man vėliau neskaudėjo. Aš jo to paties neklausiau, nes mano požiūris tuo klausimu buvo jau susiklostęs. – Kaip suprantu, ponas Džegersas yra jūsų globėjas? – klausinėjo – Taip. jis toliau. – Ar žinot, kad jis yra ponios Hevišem reikalų tvarkytojas ir įgaliotinis, ir ji tik juo vienu pasitiki?  Jaučiau, kad artėjame prie man pavojingos ribos. Nenoriai ir to nenoro neslėpdamas atsakiau, kad poną Džegersą ponios Hevišem namuose mačiau tik tą vieną dieną, kai mušėmės, bet daugiau niekada nebuvau sutikęs ir manau, kad jis net neprisimena mane ten regėjęs. – Jis buvo toks geras, kad pasiūlė mano tėvą jums į

mokytojus ir pats atvažiavo pas jį visko aptarti. Žinoma, apie mano tėvą jis sužinojo bendraudamas su ponia Hevišem. Mano tėvas yra ponios Hevišem pusbrolis; aišku, tai

 

nereiškia, kad jie giminiaujasi, nes jis yra prastas meilikautojas ir jai neįtiktų. Herbertas Poketas buvo atviras bei šnekus ir tai labai traukė prie jo. Nei iki tol nebuvau sutikęs, nei vėliau nesutikau žmogaus, kuris labiau už jį tiek žodžiais, tiek visa išvaizda bylotų, jog iš prigimties yra absoliučiai nepajėgus padaryti ką nors slapta ir žema. Jis visas spinduliavo optimizmą, bet drauge kažkas tarsi kuždėjo man, kad jis niekada nesulauks ypatingos sėkmės ir turtų. Nežinau, kodėl taip atrodė. Šis jausmas mane apėmė iš karto, dar net nesusėdus pietauti, bet kas tą jausmą sužadino – negaliu pasakyti.  Jis ir dabar tebebuvo blyškiaveidis blyškiaveidis jaunas ponaitis ir visas o guvumasJo bei geranebuvo nuotaika anaiptol įgimtos stiprybės. veidas gražus, bet nerodė turėjo kur kas  vertingesnių ertingesnių bruožų – bu buvo vo nepaprastai atviras atviras ir draugiškas. draugiškas. Figūra buvo kiek nevikri, kaip ir anomis dienomis, kai taip negailestingai negailestin gai darbavosi mano kumščiai, bet darė tokį įspūdį, kad liks amžinai lengva ir jauna. Ar pono Trabo provinciškas siuvinys jam būtų geriau derėjęs negu man – neaišku, bet puikiai mačiau, kad jis gana senus savo drabužius moka  vilkėti kur kas geriau geriau negu aš sav savo o naująjį kost kostiumą. iumą. Kadangi jis buvo toks šnekus, jaučiau, jog atvirkščia reakcija iš mano pusės mūsų amžiui. Todėl papasakojau savo būtų neilgątiesiog istorijąnederanti ir pabrėžiau draudimą teirautis, kas yra mano geradaris. Dar pasakiau, kad, užaugęs kaime kalvio namuose ir menkai teišmanydamas mandagumo dalykus, būčiau jam be galo dėkingas, jeigu jis man duotų pastabą, kai pamatys mane nežinantį kaip elgtis arba darantį ką neteisin neteisingai. gai. – Su malonumu, – atsakė jis, – nors drįstu pranašauti, kad tų pastabų jums reikės labai mažai. Man atrodo, kad mudu dažnai būsime drauge, todėl norėčiau, kad tarp mudviejų

nebūtų jokios nereikalingos įtampos. Gal suteiktumėt man malonumą ir iš karto imtumėt vadinti mane Herbertu? Padėkojau ir pasakiau sutinkąs. Savo ruožtu atsilygindam atsilygindamas as

 

pranešiau, kad pats esu krikštytas Filipu. – Filipas man nepatinka, – tarė jis šypsodamasis, – primena tą pasakėčios berniuką iš vadovėlio, kuris buvo toks tinginys, kad įkrito į tvenkinį, toks storas, kad nieko nematė pro užgriuvusias akis, toks šykštus, kad tol laikė pyragą užrakinęs, kol jį suėdė pelės, ir taip užsispyrė plėšti paukščių lizdus, kad buvo suėstas lokių, kurie, laimė, gyveno netoliese. Sugalvojau vieną dalyką. Mudu taip darniai sutariam, be to, jūs dar buvot kalvis... na kaip, ar sutinkat? – Aš sutiksiu su viskuo, ką jūs pasiūlysit, – atsakiau, – bet aš nesuprantu. – Ar sutiktumėt, jeigu aš jus vadinčiau Hendeliu? Yra  vienas nuostabus Hendelio muzikos kūrinys, jis vadinasi „Harmonin „Harmoningasis – Man tai gasis labai kalvis“. patiktų. – Tada, mano brangusis Hendeli, – tarė jis apsisukęs ir atidarydamas duris, – prašau pietų ir privalau prašyti tavęs, kad sėstum galustalėje, nes pietūs apmokami iš tavo sąskaitos.  Apie tai aš nenorėjau nė girdėti, todėl gale stalo atsisėdo is, o aš priešais jį. Pietūs buvo tikrai šaunūs – bent tada jie man atrodė panašūs į lordo mero puotą – ir dar labiau patiko dėl to, kad valgėme tokioje laisvoje aplinkoje, be senų žmonių, buvonebuvo pats Londonas. Pietūs man įsiminė dar ir dėl to,o aplink kad juose jokio iškilmingumo ir tvarkos. Nors žiūrėdamas į dailų stalą ponas Pamblčukas ir būtų pasakęs, jog tai „prabangos viršūnė“, – mat viskas čia buvo atgabenta iš kavinės, – bet erdvė aplink stalą buvo gana nyki ir tuščia, ir kavinės patarnautojas indų dangtelius gavo sudėti ant grindų (kur netruko ant jų užlipti), lydytą sviestą įtaisyti ant kėdės, duoną – knygų lentynoje, sūrį – anglių semtuvėlyje, o virtą vištą – gretimam kambary ant mano lovos, ir aš vakare eidamas gulti radau ten nemažai

petražolių ir sušalusio sviesto. Taigi mūsų puota buvo kuo šauniausia ir, kai tik nustojau jautęs padavėjo žvilgsnius, mano savijauta buvo tiesiog puiki.

 

Kai buvome jau gerokai įpusėję pietus, priminiau Herbertui o pažadą papasakoti apie ponią Hevišem. – Teisybė, – pasakė jis. – Tuojau tą savo pažadą ištesėsiu. Leisk man pradėti, Hendeli, nuo to, kad Londone neįprasta  valgyti nuo peilio – idant nesusižei nesusižeistume, stume, – o tam tikslui naudojama šakutė, bet ir jos nedera kišti burnon giliau negu būtina. Žinoma, gal net neverta apie tai kalbėti, bet tiesiog taip jau įprasta. Be to, šaukštą geriau imti pirštais iš apačios, o ne iš viršaus. Tai suteikia du privalumus. Taip patogiau pataikyti į burną (juk toks yra galutinis tikslas), o antra – dešinė alkūnė neatsikiša taip toli į šoną, lyg atidarinėtum austres. Šias draugiškas pastabas jis pateikė taip guviai ir linksmai, kad muduonusijuokėme ir aš beveik – Na, dabar, – pasakė jis, neparaudau. – apie ponią Hevišem. Pirmiausia žinok, kad ponia Hevišem buvo sugadintas vaikas. os motina numirė, kai ji buvo dar maža, o tėvas ničnieko jai nedraudė. Jos tėvas buvo kaimo džentelmenas tavo kraštuose, turėjo alaus daryklą. Nesuprantu, kodėl būti aludariu – kilnu; bet kiekvienas žino, kad džentelmenas negali būti kepėjas, o aludaris – prašau, kiek nori. – Bet džentelmenas juk negali laikyti smuklės, ar ne? – paklausiau aš. – Jokiu būdu,Taigi! – atsakė Herbertas, – bet smuklė išlaikyti džentelmeną. Ponas Hevišemas buvo labaigali turtingas ir labai išdidus. Tokia pat buvo ir jo duktė. – Ponia Hevišem buvo vienturtė? – pasidomėjau aš. – Luktelėk, kaip tik prie to ir artėju. Ne, ji nebuvo  vienturtė, ienturtė, turėjo įbrolį. Jos tėvas nelegaliai dar sykį vedė, man atrodo, savo virėją. – Juk tu sakei, kad jis buvo išdidus, – pasakiau. – Mielasis Hendeli, jis kaip tik toks ir buvo. Dėl to antrąjį kartą jis vedė slaptai, o vėliau ji irgi mirė. Spėju, kad tik jai

mirus tėvas pasakė dukrai ką padaręs ir tada sūnus tapo šeimos nariu, apsigyvenęs tuose namuose, kuriuos tu pažįsti. Kai sūnus tapo jaunuoliu, jis pasidarė skandalingas,

 

prašmatnus, nepareigingas – visais atžvilgiais niekam tikęs. Galų gale tėvas atėmė iš jo paveldėjimo teisę, bet prieš mirtį o širdis atsileido ir jis paliko sūnui gana nemažą turtą, nors ir ne tiek daug kaip poniai Hevišem. Išgerkim dar po stiklą  vyno ir atleisk man už pastabą – nebūk toks uolus, tavo sugėrovai ir taip patikės, jog tavo taurė tuščia, nereikia jos užversti iki pat nosies viršaus. Beklausydamas jo pasakojimo užsimiršau ir padariau šią klaidą. Padėkojau jam ir atsiprašiau. Jis atsakė: „Nieko, nieko“, ir ėmė pasakoti toliau. – Ponia Hevišem buvo turtinga nuotaka ir gali neabejoti, kad jai buvo ieškoma tinkamos partijos. Jos įbrolis dabar vėl turėjo užtektinai išteklių pragyvenimui, bet gana greit įsiskolino ir užėjus naujam greit irviską Su seserimi jis riejosi labiaupadūkimui negu su tėvu, yra iššvaistė. įtariama, kad jis jai jautė tiesiog mirtiną neapykantą, nes manė ją kursčius tėvo pyktį. Dabar artėju prie liūdniausios pasakojimo vietos. Čia mano mielasis Herbertas nutilo ir pasakė, kad servetėlė į taurę netelpa. Kodėl aš ją bandžiau ten įgrūsti, pasakyti negaliu, tik  žinau, kad iš tikro su atkaklumu, vertu kur kas rimtesnio tikslo, mėginau ją ten sutalpinti. Vėl padėkojau jam ir atsiprašiau, o jisprašau. linksmai atsakė: – Nieko tokio, – Tuo metu scenoje – lyg lenktynėse, lyg viešuose pokyliuose ar kur kitur – pasirodė vienas vyriškis, kuris ėmė mergintis poniai Hevišem. Aš jo nemačiau, nes tai vyko prieš dvidešimt penkerius metus (kai mudviejų su tavim dar nebuvo, Hendeli), bet esu girdėjęs savo tikrą tėvą kalbant, kad tai buvo išvaizdus vyriškis, toks, kokio reikėjo. Tik  džentelmenu jo niekaip negalėjai palaikyti, nebent iš naivumo ar iš simpatijos – tą tėvas visada pabrėžia, nes jo

nuomonė tokia, – mat tas, kuris širdy nėra tikras džentelmenas, negali turėti ir džentelmeno manierų. Jis sako, kad jokie dažai nepaslėps medžio rašto ir kuo daugiau jį

 

dažysi, tuo ryškesnis tas raštas darysis. Taigi! Tas vyriškis atkakliai siekė ponios Hevišem ir kalbėjo esąs be galo atsidavęs jai. Aš manau, kad iki tol ji nebuvo labai jausminga, bet susitikus su juo visi jausmai pabudo ir ji aistringai pamilo. Nėra abejonės, kad ji dievino jį. Jis taip naudojosi jos prieraišumu, kad gaudavo iš jos daug pinigų, net įkalbino ją už didelę sumą atpirkti iš brolio jo dalį alaus daryklos (kurią tėvas iš ssilp ilpnavališkumo buvo jam palikęs), motyvuodamas tuo, kad tapęs jos vyru privalėtų valdyti viską. Tavo globėjas tuo metu dar nebuvo ponios Hevišem patarėjas, o ji pati – per daug išdidi ir per daug įsimylėjusi, kad klausytų kieno nors patarimų. Jos giminės buvo neturtingi ir sukti, išskyrus mano tėvą; jis irgi buvovienintelis neturtingas, bet ne pataikūnas ar pavyduolis. Būdamas nepriklausomas iš jos giminių, jis įspėjo, kad ji per daug aukojasi dėl šito vyriškio ir perdėm neatsargiai atsiduoda jo valiai. Ji prie ano  vyriškio išvijo mano tėvą tė vą iš savo namų, ir nuo to laiko la iko jis jos jo s nematė.  Aš prisiminiau, prisiminiau, kaip ji pasakė: „Metjus vis dėlto pagaliau ateis aplankyti manęs, kai negyva gulėsiu ant to stalo“, ir paklausiau Herbertą, ar jo tėvas ir dabar tebėra taip nusistatęs prieš ją. – Ne apkaltino čia esmė, mano – atsakė jis,jog – bet ji, girdint savo būsimajam  vyrui, tėvą, jis tikėjosi pasipelnyti pats ir žlugus planams liko nepatenkintas, todėl jeigu jis dabar ją aplankytų, tai net jam pačiam – ir net jai – galėtų pasirodyti, kad taip iš tikro ir buvo. Na, bet grįžkim prie to vyriškio ir užbaikim. Buvo paskirta vedybų diena, buvo nupirkti  vestuviniai estuviniai drabužiai, suplanuota vestuvinė kelionė kelionė,, sukviesti svečiai. Ši diena atėjo, bet jaunikio nebuvo. Jis parašė jai laišką... – Kurį ji gavo tada, – įsiterpiau aš, – kai rengėsi vestuvėms?

Be dvidešimties minučių devintą? – Taip, tiksliai tą valandą ir minutę, – linktelėjęs pritarė Herbertas, – ir tada ji sustabdė visus laikrodžius. Apie tą

 

laišką aš žinau tik viena – jame buvo beširdiška žinia, kad  vestuvių nebus. Ponia Hevišem sunkiai susirgo. Kai ji pagaliau atsikratė tos bjaurios ištikusios ligos, tai paliko namus tokius, kokius tu matei, ir daugiau nebesirodė dienos šviesoje. – Ar tai viskas? – paklausiau aš kiek pagalvojęs. – Tiek, kiek žinau aš, bet ir tą patį sudėliojau iš mažų gabaliukų, nes tėvas visą laiką vengia apie tai kalbėti ir net tada, kai ponia Hevišem pasikvietė mane pas save, jis man tepasakė ne daugiau kiek būtina, kad viską žinočiau. Tiesa, pamiršau vieną dalyką. Buvo manoma, kad tas vyriškis, kuriuo ji taip nusivylė, veikė išvien su jos įbroliu; jiedu buvo susimokę ir pelną dalijosi pusiau. – Įdomu, kodėl paklausiau aš. jis nevedė jos ir nepasiėmė viso jos turto? – – Gal jis jau buvo vedęs kitą, o šitoks žiaurus kankinimas buvo sugalvotas jos įbrolio, – pasakė Herbertas. – Bet atmink  – aš taip tik spėju. – O kaip baigėsi jiems abiem? – paklausiau vėl viską ap‐ galvojęs. – Jie užsitraukė dar didesnę gėdą, dar labiau nusmuko – jei tik tai įmanoma – ir žlugo. – Ar jiedu gyvi? –– Nežinau. Tu neseniai sakei, kad Estela yra ne giminaitė poniai Hevišem, o įdukrinta. Kada ji įdukrino ją? Herbertas gūžtelėjo pečiais. – Kai aš pirmą kartą išgirdau apie ponią Hevišem, Estela jau ten buvo. Daugiau negaliu pasakyti. Na, o dabar, Hendeli, – pasakė jis, galiausiai užbaigdamas tą istoriją, – tarp mudviejų nebeliko jokių paslapčių. Viską, ką aš žinau apie ponią Hevišem, žinai ir tu. – O viską, ką žinau aš, – pasakiau, – žinai tu.

– Visiškai tikiu tuo. Todėl tarp mudviejų negali būti konkurencijos ar kokių nesusipratimų. Na, o dėl tos sąlygos, kuri tau užtikrina šį gyvenimą – kad negalima teirautis ir

 

aiškintis, kam turi būti už tai dėkingas, – tai gali būti ramus, og nei aš, nei mano artimieji niekada į tai nesigilinsim ir nemėginsim nė iš tolo to daryti.  Jis tai pasakė taip aiškiai, kad pajutau, jog ši tema baigta, nors ir gyvenčiau po jo tėvo stogu dar metų metus. Bet tie jo žodžiai buvo tokie reikšmingi, kad pajutau, jog jis, kaip ir aš, absoliučiai neabejoja, jog mano geradarė yra ponia Hevišem.  Anksčiau nepagalvoja nepagalvojau, u, jog jis užvedė šią kalbą specialiai, kad neliktų jokių neaiškumų, bet dabar mudviem pasidarė taip gera ir lengva, jog supratau taip ir buvus. Mudu linksmai plepėjomės toliau, ir aš vėliau išsišnekėjus paklausiau, kuo jis verčiasi. Jis atsakė: – Kapitalistas, laivų draudėjas. – Tikriausiai pamatęs, jog dairausijispo kambarį kokių centre. nors laivininkystės ar kapitalo ženklų, pridūrė: – Miesto Mano nuomonė apie turtus ir laivų draudėjus miesto centre buvo labai gera, todėl su baime prisiminiau, kaip kadaise parbloškiau ant nugaros jauną draudėją, pamušiau jo skvarbią akį ir praskėliau jo tokią protingą galvą. Bet man palengvėjo, nes vėl dingtelėjo toji pati keista mintis, kad Herbertas Poketas nesulauks nei didelės sėkmės, nei turtų. – Aš nepasitenkinsiu vien investuodamas savo kapitalą į laivų draudimą. Žadu nusipirkti gerų gyvybės draudimo akcijų ir pasistengsiu patektiVisivaldybon. Taipnesutrukdys pat žadu pasidarbuoti kasyklų srityje. tie dalykai man užfrachtuoti keleto tūkstančio tonų nuo savęs. Žadu pradėti prekybą, – tarė jis atsilošęs kėdėje, – su Rytų Indija šilku, šalikais, prieskoniais, dažais, vaistais ir brangia mediena. Tai labai įdomi prekyba. – O pelnas didelis? – Nuostabus! – atsakė jis.  Aš vėl ėmiau dvejoti ir pagalvojau, ar tai tik nėra didesni lūkesčiai už mano paties.

– Be to, dar ketinu prekiauti, – pasakė jis, susikišdamas nykščius į liemenės kišenėles, – Vest Indijoje cukrumi, tabaku ir romu. Ir dar Ceilone, ypač dramblių iltimis.

 

– Tau reikės labai daug laivų, – pasakiau aš. – Ištiso laivyno, – atsakė jis.  Visai pritrenktas šių užmojų dydžio, paklausiau jį, kur dabar daugiausia prekiauja jo draudžiamieji draudžiamieji laivai. – Aš dar nepradėjau drausti, – atsakė jis, – dar tik dairausi. Man kažkodėl pasirodė, kad toks verslas labiau dera „Barnardo užeigai“, todėl pasakiau: – A-a-a! – Taip. Aš kol kas dirbu kontoroje. Noriu viską išsiaiškinti. – Ar kontora duoda kokį pelną? – paklausiau aš. – Ar... tu turi galvoje naujoką, kuris joje sėdi? – paklausė is. – Taip, tau. – Hm... svarstytų ne... manirne. – Tuos pasverti. žodžius jis ištarė taip, kad lyg įtemptai stengtųsi – Nepasakysi, tai būtų tiesiogiai pelninga. Tiksliau sakant, man pelno nėra, aš turiu išsilaikyti pats. Tai iš tiesų neatrodė itin pelningas dalykas, ir aš palingavau galvą, pritardamas, kad tokiomis sąlygomis kaupti kapitalą teks tikrai ilgai. – Bet matai, – pasakė Herbertas Poketas, – labai svarbu apsidairyti. Tai labai reikalingas dalykas. Sėdi sau kontoroje... supranti... ir dairaisi. jeigu,bet anot jo, supranti, nesėdi kontoroje, taiPagalvojau, ir dairytis jog negali, pasiklioviau jo patirtimi ir nieko nesakiau. – O paskui ateina toks laikas, – kalbėjo Herbertas, – kai pamatai, kad atsiveria galimybės. Tada pradedi veikti, čiumpi jautį už ragų, susikrauni kapitalą ir viskas gatava! Kai kapitalas sukrautas, nieko nereikia, telieka paleisti jį apyvarton.  Visa tai buvo panašu į jo elgesį toje kovoje sode, labai panašu. Į savo neturtingumą jis žiūrėjo lygiai taip pat kaip

tada į savo pralaimėjimą. Man atrodė, kad visus gyvenimo smūgius ir nesėkmes jis priima taip pat kaip tada manuosius manuosius.. Buvo aišku, kad jis čia teturi tik pačius būtiniausius dalykus,

 

nes visa, ką minėjau, buvo atsiųsta mano atvykimo proga iš kavinės ar iš kur nors kitur. Kadangi mintyse jis jau buvo suplanavęs savo sėkmę ir ja nė kiek neabejojo, tad jaučiausi gana dėkingas jam, kad neriečia nosies. Tai buvo dar vienas malonus jo malonų būdą papildantis bruožas ir mudu bendravome nuostabiai. Vakare išėjome pasivaikščioti į gatves ir už pusę kainos apsilankėme teatre, kitą dieną apžiūrėjome Vestminsterio vienuolyną, o  vakare vaikščiojom vaikščiojome e parkuose; aš ėmiau svarstyti, kas pakaustė visą tą gausybę arklių, ir pagalvojau – gaila, kad ne Džo.  Apytikriai skaičiuojant skaičiuojant,, tą sekmadienį buvo praėję mažiausiai keletas mėnesių nuo to laiko, kai palikau Džo ir Bidę. Tąpelkės įspūdį atsidūrė sukėlė didžiulis atstumas, atskyręs mus visus – mūsų neapsakomoje tolybėje. Kad dar tik  prieš savaitę buvau mūsų senojoje bažnytėlėje su savo senuoju apdaru, atrodė kuo gryniausias nesusipratimas – geografinis, socialinis, fizinis, optinis. Bet vis dėlto Londono gatvėse, tokiose pilnose žmonių ir tokiose šviesiose vakare, man vaidenosi liūdni priekaištai, kam taip toli palikau mūsų  vargšę virtuvę, o nakties glūdumoje glūdumoje,, veltėdžiui veltėdžiui sargui  vaikštinėjant aikštinėjant po „Barnardo užeigos“ kiemą ir apsimetant, kad saugo ją, jo žingsniai nykiai aidėjo mano širdyje. Pirmadienio rytą be devintą Herbertas nuėjo į kontorą pasirodyti – ir,penkiolikos manau, apsidairyti, – o aš palaikiau am kompaniją. Po kokios valandos ar dviejų jis ketino nuvesti mane į Hamersmitą, tad dabar turėjau jo palaukti. Sprendžiant iš vietų, į kurias jauni milžinai skuba pirmadienio rytą, man pasirodė, kad kiaušiniai, iš kurių ritasi jaunieji draudėjai, yra perimi dulkėse ir karštyje, kaip stručių. Kontora, kurioje dirbo Herbertas, mano akims irgi nepasirodė pati tinkamiausia dairymuisi vieta: buvo užkišta kieme, trečiame aukšte,

nepaprastai purvina ir langais atgręžta net ne į kokį kiemą, o į kitos tokios pat patalpos langus kito namo trečiame aukšte. Laukdamas pietų, nuėjau į biržą, kur po garlaivių

 

kompanijų skelbimais sėdėjo kažkokie nusiskutę vyrai; aš uos palaikiau dideliais pirkliais, nors negalėjau suprasti, kodėl jie visi tokie nusiminę. Pasirodžius Herbertui, nuėjome papietauti į vieną vietą, kuri man tada padarė didžiulį įspūdį, bet dabar manau, jog tai buvo pati bjauriausia užeiga visoje Europoje, nors net tada negalėjau nepastebėti, kad ant staltiesių, peilių ir padavėjų drabužių yra kur kas daugiau padažo negu ant kepsnių. Užsimokėję už visa tai gana nebrangiai (už visus pritaškytus riebalus mokėti nereikėjo), sugrįžome į „Barnardo užeigą“, pasiėmėme mano lagaminėlį ir karieta nuvažiavome į Hamersmitą. Ten nukakome apie antrą ar trečią valandą ir truputį paėjėję atsidūrėme prie pono Poketo namų. Pakėlę vartelių skląstį, patekome tiesiai į mažą palei kurkad žaidė pono Poketo vaikai. Ir jeigu tik aš sodelį neklystu – upę, manau, neklystu, nes neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, – tai man pasirodė, kad pono ir ponios Poketų vaikai nei auga, nei yra auginami, o paprasčiausiai vartaliojasi. Ponia Poket sėdėjo sodo kėdėje po medžiu ir susikėlusi kojas ant kitos kėdės skaitė, o dvi ponios Poket tarnaitės prižiūrėjo žaidžiančius vaikus. – Mama, – pasakė Herbertas, – štai jaunasis Pipas, susipažinkit. Ponia Poket pasisveikino su manim draugiškai bei oriai. – Ponaiti Alikai– irjeigu panele – sušuko viena dviem vaikams, jūs Džeine, nesiliausit landžioję po auklė tuos krūmus, tai įkrisit į upę ir nuskęsit – ką tada pasakys jūsų tėvelis? Tuo pat metu auklė paėmė nuo žemės ponios Poket nosinę ir tarė: – Ar tik ne šeštą kartą ją pametėt, ponia! Ponia Poket nusijuokusi atsakė: – Ačiū tau, Flopson, – ir persėdusi tik į vieną kėdę, vėl įniko į knygą. Jos veidas tučtuojau susiraukšlėjo ir pasidarė be

į knygą. Jos veidas tučtuojau susiraukšlėjo ir pasidarė be galo susikaupęs, lyg ji būtų skaičiusi jau savaitę, bet neperskaičiusi nė penketo eilučių ji įsmeigė akis į mane ir paklausė:

 

– Tikiuosi, tavo mamytė sveika? Šis netikėtas klausimas uždavė man tokį galvosūkį, kad buvau bepradedąs absurdiškai aiškinti, jog jei toks asmuo egzistuotų, tai aš neabejojąs, kad ji būtų sveikutėlė, nepaprastai jai dėkinga ir būtų įdavusi jai linkėjimų, bet galop mane išgelbėjo auklė. – Nagi, – sušuko ji, imdama nosinę, – ar tik tai nebus jau septintas kartas? Na ir sekasi jums šiandien, ponia! Ponia Poket atsiėmė savo nuosavybę; prieš tai ji pažvelgė į ą be galo nustebusi, lyg pirmą kartą matydama, paskui pažinusi nusijuokė ir pasakė: – Ačiū tau, Flopson. Tada, pamiršusi mane, ėmė skaityti toliau. suskai suskaičiavau čiavau vaikus ir pamačiau, kad jų Vos yra ne Atsiradus mažiau laiko, kaip šeši įvairiose vartaliojimosi stadijose. spėjęs aprėpti šiuos, išgirdau gailiai verkiant septintą. – Ar tik ne mažylis! – pasakė Flopson tarsi baisiausiai nustebusi. – Paskubėkit, Milers. Milers, kuri buvo antroji auklė, nuėjo į namą, ir vaiko  verksmas ėmė palengva rimti, kol visai nutilo, – matyt, ji mokėjo tramdyti tokius mažus pilvakalbius. Ponia Poket visą tą laiką skaitė, ir man parūpo, kas tai per knyga galėtų būti. Supratau, kad mes, matyt, laukiame, kol pas mus išeis ponas Poketas; ar reiškinį taip, turėjau užtektinai įsidėmėtiną tos šiaip šeimos – kada tik kurislaiko nors stebėti vaikas žaisdamas priartėdavo prie ponios Poket, jis visada suklupdavo ir užgriūdavo ant jos, ji tučtuojau nustebdavo, o  vaikas kiek paverkšlendav paverkšlendavo. o. Aš gerokai nustebau dėl šios keistos aplinkybės ir vis negalėjau liautis spėliojęs, kaip čia  yra, bet pagaliau išėjo Milers su kūdikiu, kuris buvo atiduotas Flopson, ir ši jau ketino jį perduoti poniai Poket, bet pati su visu kūdikiu griuvo ant ponios Poket ir tik mudu

su Herbertu ją laiku sugavome. – Viešpatie mano, Flopson! – tarė ponia Poket, trumpai pakeldama nuo knygos akis. – Kodėl visi virsta? – Ir aš to norėčiau paklausti, ponia! – atsiliepė Flopson, visa

 

išraudusi. – Ką jūs čia turite? – Aš turiu, Flopson? – paklausė ponia Poket. – Taigi čia jūsų kėdutė kojoms! – sušuko Flopson. – Jeigu ūs ir toliau laikysit ją šitaip po savo sijonais, tai visi grius kaip griuvę! Štai! Paimkit kūdikį, ponia, ir duokit man knygą. Ponia paklausė šio patarimo ir ėmė nevikriai šokdinti kūdikį ant kelių, o kiti vaikai tuo metu žaidė aplink. Bet tai truko neilgai, nes ponia Poket davė nurodymą, kad vaikams reikia eiti namo pogulio. Tada padariau antrą atradimą, kad mažųjų Poketų auklėjimas grindžiamas kaitaliojamu  vartaliojimusi artaliojimusi ir miegojimu. miegojimu. Kai Flopson ir Milers nuginė vaikus lyg avių pulkelį į namus ir iš jų susipažinti su manimi išėjo ponas Poketas, aš nelabai nustebau, to išsitaršę, džentelmeno veidas yra susirūpinęs, pamatęs, vešlūs žili kad plaukai sakytum jis seniai būtų praradęs viltį sustatyti viską į vėžes.  

 

23 SKYRIUS

Ponas Poketas pasakė esąs patenkintas matydam matydamas as mane ir turįs viltį, aš nesigailiu nesigailiu, jį. – Juk aš,kad – ir pridūrė jis su, matydamas sūnaus šypsena, – tikrai esu nepiktavalė asmenybė. Nors žilaplaukis ir su ta glumia išraiška, jis atrodė aunyvai, o elgesys buvo paprastas. Žodį „paprastas“ aš  vartoju ta prasme, kad jo elgesy nebuvo jokio dirbtinumo, dirbtinumo, ir tas jo sutrikimas būtų galėjęs atrodyti gana nevykėliškas, eigu pats nebūtų suvokęs, koks atrodo iš šalies. Kiek  pasikalbėjęs su manimi, jis pasakė poniai Poket, gana nekantriai suraukęs savo juodus ir gražius antakius: – Belinda, tikiuosi, tu susipažinai su ponu Pipu?  Ji pakėlė akis nuo knygos ir atsakė „taip“. Paskui išsiblaškiusi nusišypsojo nusišypsojo man ir paklausė, ar mėgstu apelsinų  vandenį. Kadangi tas klausimas neturėjo nei artimo, nei tolimo sąryšio tiek su kalbėtom temom, tiek su kalbėsimom, nusprendžiau, kad ji kilniai padovanojo jį man, kaip ir ankstesnes savo replikas, vien tam, kad palaikytų pokalbį. Po keleto valandų supratau ir galiu tai iš karto paminėti, kad ponia Poket buvo vienturtė duktė vieno jau mirusio džentelmeno, netyčia iškilusio į riterius ir įsikalusio galvon, kad jo velionis tėvas galėjo tapti baronetu, jeigu ne kažkieno piktos užmačios – kieno, pamiršau, gal karaliaus, gal ministro pirmininko, gal lordo kanclerio, gal Kenterberio arkivyskupo. Remdamasis šia prielaida, jis ir priskyrė save prie šios žemės kilmingųjų. Savo titulą, kaip supratau, jis pelnė už tai, kad šturmu užkariavo anglų kalbos gramatiką, parašęs pergamente kreipimąsi (dedant kažkokio pastato kertinį akmenį) ir dar padavęs kažkokiam karališkosios šeimos asmeniui mūrijimo mentelę ar kalkes. Šiaip ar anaip

ten buvo, bet auklėjama jis liepė, kad būsimoji poniamergina, Poket nuo pat lopšio būtų kaip kilminga kuriai prigimties lemta ištekėti už tituluoto vyro ir kurią reikia

 

budriai saugoti, kad neįgytų plebėjiškų buitinių įgūdžių. Šis protingas tėvas jaunajai panelei paskyrė tokį vykusį sargą ir globėją, kad ji užaugo be galo spalvinga, bet visiškai bejėgė ir nepraktiška. Taip sėkmingai išauklėta, dar žydinčioje jaunystėje ji sutiko poną Poketą, kuris irgi buvo žydinčioje jaunystėje ir dar nevisiškai apsisprendęs, ar tapti Lordų rūmų pirmininku, ar siekti vyskupo mitros. Pasirinkti šį ar tą buvo tik laiko klausimas, todėl jiedu su ponia Poket griebė laiką už ragų ir be jokios protingojo tėvo žinios susituokė. Kadangi protingasis tėvas negalėjo nieko duoti arba neduoti, vien tik palaiminimą, tai po neilgos kovos suteikė jiems šį kraitį ir pranešė ponui Poketui, kad jo žmona būtų „lobis net karaliui“. Ponas Poketas paleido tą karališką lobį praktinio gyvenimo apyvarton, bet pelnė iš jo labai nedaug procentų. Vis dėlto ponia Poket daugeliui buvo pagarbios užuojautos objektas, nes ištekėjo už netituluoto asmens, o ponas Poketas buvo tam tikro atlaidaus smerkimo objektas, nes nesugebėjo to titulo gauti. Ponas Poketas nuvedė mane į namą ir parodė man skirtą kambarį, kuris buvo malonus, apstatytas taip, kad galėčiau patogiai naudotis kaip miegamuoju ir kaip svetaine. Tada jis pabeldė į dvejas gretimas panašias duris ir pristatė mane tų kambarių gyventojams – Dramlui ir Startopui. Dramlas, aunas senyvos išvaizdos bet irnedailaus sudėjimo, tuo metu švilpavo.vyriškis, Startopas,tvirto, jaunesnis išvaizda, ir metais, skaitė, rankomis tvirtai suspaudęs galvą, lyg baimindamasis, baimindamas is, kad ši nuo žinių pertekliaus gali sprogti. Ir ponas, ir ponia Poketai darė tokį stiprų įspūdį, jog abu  yra kieno nors rankose, kad aš nejučia ėmiau svarstyti, kas  yra tikrasis namo savininkas, leidžiąs jiems čia gyventi, ir galiausiai sužinojau, kad šią valdymo galią turi tarnai. Gal tai ir buvo malonus gyvenimo būdas, leidžiantis išvengti

daugelio vargų, bet atrodė, jog jis gana daug ir kainuoja, nes tarnai jautė pareigą skaniai valgyti ir gerti ir gana dažnai savo kambariuose apačioje priiminėjo svečius. Savo šeimininkus jie maitino puikiai, bet man vis dėlto atrodė,

 

kad pati geriausia vieta namuose valgyti būtų virtuvė, ypač tam, kuris esant reikalui moka apsiginti, nes po kokios savaitės nuo mano apsigyvenimo čionai iš vienos kaimynės, kurios šeima asmeniškai nė nepažinojo, buvo gautas laiškas, kuriame ji sakė mačiusi, kaip Milers šleptelėjo kūdikiui. Tai labai nuliūdino ponią Poket, kuri gavusi tą laiškelį apsiverkė ir pasakė, jog esąs tiesiog siaubas, kai kaimynai negali nekišti nosies kur nereikia. Palengva aš sužinojau, daugiausia iš Herberto, kad ponas Poketas mokėsi Harou ir Kembridže ir ganėtinai pasižymėjo, bet kadangi labai anksti patyrė laimę vesdamas ponią Poket, tai mokslus apleido ir pasirinko repetitoriaus verslą. Išmokęs nemaža bukų vaikinų – kurių įtakingiems tėvams buvo būdinga tai, kad žadėdavo padėti gauti paaukštinimą, bet jie vos visada tik vaikinai kursąjam baigdavo, tėvai tučtuojau tuos savo pažadus pamiršdavo, – jis tuo varganu darbu pasibodėjo ir atvažiavo į Londoną. Čia, palengva žlugus šaunioms viltims, jis ėmė mokyti įvairius žmones, kuriems trūko gerų progų arba kurie nemokėjo jomis pasinaudoti, padėdavo atnaujinti žinias tiems, kuriems tai buvo reikalinga kokiam nors konkrečiam tikslui, ir galiausiai ėmėsi naudoti savo sugebėjimus literatūrinei kompiliacijai bei rankraščių taisymams, ir iš šių dalykų, pridurdamas šiek  tiek iš kuklių išteklių, palaikė namus, kuriuos neseniai išvydau. Ponai Poketai turėjo pataikūnę kaimynę našlę, ir tokios užjausti linkusios linkusios prigimties, kad su viskuo sutikdavo, viskam pritardavo, visiems dalindavo šypsenas ir ašaras – pagal aplinkybes. Tos damos pavardė buvo ponia Koiler ir mano įkurtuvių dieną man teko garbė nuvesti ją žemyn pietų. Jau ant laiptų ji man užsiminė, kad mielajai poniai Poket buvo nemažas smūgis, kai mielajam ponui Poketui kilo būtinybė

imti mokyti džentelmenus. Čia turimas galvoje ne aš, pasakė i, apimta meilės ir pasitikėjimo manimi (tuo metu aš ją pažinojau mažiau kaip penkias minutes); jeigu tie džentelmenai džentelm enai būtų tokie kaip aš, tai visai kas kita.

 

– Bet mielajai poniai Poket, – pasakė ponia Koiler, – po tokio sukrėtimo jaunystėje (mielasis ponas Poketas dėl to, be abejo, nekaltas) reikalingas toks komfortas ir prabanga... – Taip, ponia, – pasakiau aš, norėdamas ją sustabdyti, nes bijojau, kad nepravirktų. – Tuo labiau kad ji tokios aristokratiškos prigimtie prigimties... s... – Taip, ponia, – pasakiau aš dėl tos pačios priežasties. – ...jog tiesiog blogai, – kalbėjo toliau ponia Koiler, – kad mielasis ponas Poketas negali visą savo dėmesį ir laiką skirti mielajai poniai Poket. Nejučia pagalvojau, kad būtų dar blogiau, jeigu mielajai poniai Poket dėmesio ir laiko imtų nebeskirti, sakykim, mėsininkas, bet nieko nesakiau, nes ir šiaip turėjau įdėmiai kontroliuot kontroliuoti i savobuvau manieras draugijoje. Nors dėmesį sukaupęs į šakutę ir peilį, šaukštą, taurę ir kitus savęs naikinimo įrankius, vis dėlto iš ponios Poket ir Dramlo pokalbio sužinojau, kad Dramlas, vardu Bentlis, visai netrukus turi paveldėti baroneto titulą. Toliau paaiškėjo, kad knyga, kurią ponia Poket skaitė sode, yra apie titulus ir kad ji žino tikslią datą, kada jos senelis būtų patekęs į tą knygą, jei tik apskritai būtų patekęs. Dramlas kalbėjo nedaug (jis man pasirodė niūrus tipas), bet kai prabildavo, tai kaip išrinktasis, kuris laiko ponią Poket sau lygia moterimi. Ta pokalbio domėjosi tiktai buvo juodunet ir kaimynė ponia Koiler, ir man dalimi pasirodė, kad ši tema skausminga Herbertui; bet pokalbiui, rodos, dar kaip reikiant neįpusėjus, įėjo tarnas ir pranešė apie namus ištikusią nelaimę. Mat virėja kažkur nukišo jautieną. Mano tyliai nuostabai, aš dabar pirmą kartą pamačiau poną Poketą raminantį savo nervus spektakliu, kuris man pasirodė tiesiog nepaprastas, bet kitiems nepadarė jokio įspūdžio, ir su tuo aš greitai apsipratau kaip ir kiti. Jis padėjo didįjį peilį ir šakutę,

– mat tuo metu pjaustė kepsnį, – susikišo abiejų rankų pirštus į sutaršytus plaukus ir iš visų jėgų pamėgino save už ų pakelti. Baigęs šį mėginimą ir nė trupučio savęs nekilstelėjęs, jis ramiai ėmėsi ankstesnio darbo.

 

Tuo metu ponia Koiler pakeitė temą ir ėmė meilikauti man. Iš pradžių man tai patiko, bet ji meilikavo taip atvirai, kad malonumas greitai dingo. Prie manęs ji artinosi klastingai, apsimesdama, kad ją be galo domina mano ankstesnė aplinka ir pažįstami; ji man pasidarė taip panaši į gyvatę su dvišakiu liežuviu, kad kai retsykiais peršokdavo prie Startopo (kuris su ja kalbėjo mažai) ar prie Dramlo (kuris kalbėjo dar mažiau), aš gerokai pavydėdavau jiems, kad sėdi kitoje stalo pusėje. Po pietų buvo pristatyti vaikai, ir ponia Koiler ėmė susižavėjusi girti jų akis, nosis ir kojas – kaip žinia, pats puikiausias auklėjimo būdas. Tai buvo keturios mergytės ir du berniukai, taip pat nežinomos lyties kūdikis ir dar vienas, kol kas šiokokie pasaulio neišvydęs. Juos atvedė Flopson vaikus ir Milers, sakytum seržantai, renkantys į rekrūtus ir dabar pristatę juos inspekcijai, o ponia Poket žvelgė į jaunus neišsilukštenusius aristokratus taip, lyg sykį jau būtų turėjusi malonumą juos inspektuoti, bet vis dar neapsispręstų, kaip uos vertinti. – Štai! Duokit man savo šakutę, ponia, ir paimkit kūdikį, – pasakė Flopson. – Ne taip imat, nes jo galva atsidurs po stalu. Šitaip patarta, ponia Poket paėmė kūdikį kitaip ir iškėlė jo galvą virš stalo, ir visi tai suprato iš garsaus – Viešpatie! Atiduokit jį man atgal, ponia, – bilstelėjimo. pasakė Flopson, – o panelė Džeinė tegul pašoka kūdikiui, na!  Viena iš mergyčių, dar visai mažytė, matyt, pirma laiko užsikrovusi ant savęs rūpinimąsi kitais, pro mane išėjo iš savo vietos ir tol šoko priešais kūdikį, kol šis liovėsi verkti ir ėmė juoktis. Tada ir visi vaikai pradėjo juoktis, ir ponas Poketas (per tą laiką jau du kartus mėginęs pakelti save už plaukų), ir mes visi juokėmės bei pralinksmėjome.

Flopson, sulenkusi kūdikį per pusę kaip lėlę, sėkmingai pasodino jį poniai Poket ant kelių ir padavė jam žaisti riešutų spaustuką, o poniai Poket patarė žiūrėti, kad to instrumento rankenos neatsidurtų prie kūdikio akių, tą patį stebėti kuo

 

griežčiausiai prisakė ir panelei Džeinei. Tada abi auklės išėjo iš kambario ir ant laiptų ėmė gyvai rietis su išsiblaškiusiu berniuku liokajumi, kuris patarnavo per pietus ir prie lošimo stalo buvo praradęs pusę sagų. Ėmiau ganėtinai nerimauti, kai ponia Poket įsileido į diskusijas su Dramlu apie du baronetų titulus, valgydama cukruje ir vyne padažytas apelsino riekeles ir visai pamiršusi kūdikį, kuris jai ant kelių išdarinėjo su spaustuku ką įmanydamas. Pagaliau mažoji Džeinė, pamačiusi, kad tai jau per daug pavojinga jaunai kūdikio galvai, tyliai pakilo iš savo  vietos ir gudrybėmis išviliojo iš kūdikio tą pavojingą daiktą. Ponia Poket, tuo metu baigusi savo apelsiną, nepatenkinta pasakė Džeinei: – Ak tu neklaužada, kaip tu drįsti? Eik ir tučtuojau atsisėsk į vietą! – Mama, mieloji, – sušveplavo mergytė, – kūdikis galėjo įsidurti akį. – Kaip tu drįsti man taip sakyti? – atkirto ponia Poket. – Eik  ir tučtuojau atsisėsk į savo kėdę! Ponios Poket didingas pyktis buvo toks triuškinantis, kad pasijutau pritrenktas pritrenktas – lyg pats būčiau padaręs ką negera. – Belinda, – papriekaištavo nuo kito stalo galo ponas Poketas, – kaip tu gali būti tokia neprotinga? Juk Džeinė įsikišo tik norėdama apsaugoti – Aš neleisiu niekam kištis, – kūdikį. atsakė ponia Poket. – Tiesiog stebiuosi, Metjau, kaip tu gali leisti, kad kas nors mane įžeidinėtų. – O Viešpatie! – sušuko ponas Poketas, apimtas visiškos nevilties. – Nejaugi privalom laukti, kol vaikai pasidarys galą su riešutų spaustuku, ir niekam nevalia jų gelbėti? – Aš neleisiu, kad Džeinė man darytų pastabas, – pareiškė ponia Poket, išdidžiai žvelgdama į tą nelaimingą mažąją

nusikaltėlę. – Aš gerai prisimenu, kas buvo mano vargšas senelis! Tik pagalvok – Džeinė! Ponas Poketas vėl suvarė pirštus į plaukus ir šį kartą tikrai kilstelėjo save keletą colių nuo kėdės.

 

– Jūs tik paklausykit! – bejėgiškai sušuko jis, kreipdamasis į dangų. – Kūdikiai gali mirtinai užsibadyti spaustukais, o kaltas bus kažkoks vargšas senelis! Tada jis nusileido į vietą ir nutilo. Kol tai vyko, visi mes nejaukiai dėbsojome į staltiesę. Paskui stojo pauzė, per kurią nuoširdusis ir narsusis kūdikis krykštaudamas veržte veržėsi pas mažąją Džeinę, tarsi ši būtų vienintelis šeimos narys (neimant domėn tarnų), bent kiek jo pripažįstamas. – Pone Dramlai, – tarė ponia Poket, – ar negalėtumėt paskambinti Flopson? O tu, Džeine, mažoji neklaužada, eik ir atsigulk. Na, mielasis kūdikėli, eikš pas mamytę! Kūdikis buvo principingas ir protestavo kaip įmanydamas. is persikreipė dvilinkas ponios Poket ranką,megztus vietoje švelnaus veidelio atkišo per sėdintiems prie stalo batelius ir putlias kojas su duobutėm vietoje kauliukų, kol galop šitaip maištaujantis buvo išneštas. Taip jis pagaliau pasiekė savo tikslą, nes po keleto minučių pro langą pamačiau, kaip jį liūliuoja Džeinė. Kadangi tarnaitė Flopson buvo kažkuo užsiėmusi, atsitiko taip, kad kiti penki vaikai liko prie stalo vieni. Tada aš ir pamačiau jų santykius su ponu Poketu, kurie pasireiškė šitaip: ponas Poketas dar labiau susirūpinusiu veidu ir dar labiau susitaršiusiaisas,plaukais minučių juos lyg nesusigaudydamas, nesusigaudydam kodėl jiekeletą čia gyvena bei žiūrėjo valgo ir įkodėl nėra gamtos priskirti kam nors kitam. Tada iš tolo lyg koks misionierius ėmė juos klausinėti: pavyzdžiui, kodėl mažojo Džo atlape yra skylė (į tai jis atsakė: tėti, Flopson žadėjo užsiūti, kai turės laiko), kodėl supūliavęs Fanės nagas (į tai ji atsakė: tėti, Milers žadėjo uždėti kompresą, jeigu neužmirš). Tada, užėjus tėviškam švelnumui, davė kiekvienam vaikui po šilingą ir liepė eiti žaisti. Jiems pasišalinus, jis dar sykį iš visų

ėgų pamėgino pakelti save už plaukų ir pagaliau metė svarstęs šią dilemą.  Vakare buvo irstomasi upėje. Kadangi Startopas su Dramlu turėjo valtis, aš irgi nusprendžiau ją įsitaisyti ir juodu

 

pralenkti. Man gana neblogai sekėsi dauguma fizinių darbų, prie kurių įpratę kaimo jaunuoliai, bet kadangi buvau tikras, og Temzės vandenims mano stilius nepakankamai grakštus, tai nedelsdamas susitariau dėl pamokų su mokytoju čempionu, kurį man pristatė mano naujieji draugai. Šis autoritetas, atplaukęs valtele mūsų prieplaukon, gerokai sutrikdė mane, pareikšdamas, kad turiu tikras kalvio rankas. eigu jis būtų žinojęs, kad per tą komplimentą vos neprarado mokinio, tai abejoju, ar būtų taip sakęs. Kai vakare grįžome namo, laukė šalta vakarienė, ir, ko gero, visiems būtų buvę smagu, jeigu ne gana nemalonus įvykis. Ponas Poketas buvo kuo puikiausiai nusiteikęs, bet įėjo tarnaitė ir pasakė: – Atsiprašau, galėčiau, pone, su jumis pasikalbėti? Pasikalbėti bet su gal šeimininku? – paklausė ponia Poket, vėl sukilus jos didybei. – Kaip jums šovė į galvą toks dalykas? Eikit ir kalbėkit su Flopson. Arba pasikalbėkit su manimi... bet kada nors kitą kartą. – Prašau atleisti, ponia, – atsakė tarnaitė. – Aš norėčiau pasikalbėti dabar pat ir su pačiu šeimininku šeimininku.. Tada ponas Poketas išėjo iš kambario ir iki jam sugrįžtant užsiiminėjome kas kuo. – Tiesiog baisu, Belinda! – pasakė ponas Poketas sugrįžęs didžiai liūdnu susikrimtusiu – Virtuvėje grindų guli girta kaipirpėdas virėja, o veidu. spintelėje padėtasant paruoštas parduoti sviesto gabalas. Ponia Poket tučtuojau parodė nuoširdžiausią dėmesį ir pasakė: – Čia vis tos netikusios Sofijos Sofijos darbai! – Ką tu nori pasakyti, Belinda? – griežtai paklausė ponas Poketas. – Sofija tau viską papasakojo, – tarė ponia Poket. – Argi aš

savomis akimis nemačiau ir savomis ausimis negirdėjau, kaip i ką tik buvo įėjusi į šitą kambarį ir prašė su tavimi pasikalbėti? – Bet juk ji buvo nusivedusi mane žemyn, Belinda, – atsakė

 

ponas Poketas, – ir pati parodė man ir virėją, ir tą sviesto gabalą. – Ir tu dar gini ją, Metjau, už padarytą niekšybę? – paklausė ponia Poket. Ponas Poketas tik sunkiai atsiduso. – Nejaugi aš, savo senelio anūkė, esu ničniekas šiuose namuose? – paklausė ponia Poket. – Be to, virėja visada buvo puiki, padori moteriškė ir atėjusi pirmą kartą apsižiūrėti kuo nuoširdžiausiai pasakė, kad jaučia, jog aš esu apsigimusi hercogienė. Netoli pono Poketo stovėjo sofa, ir jis griuvo ant jos Mirštančio Gladiatoriaus poza. Kai aš pagalvojau, jog jau metas eiti miegoti, jis, tebegulėdamas ta pačia poza, dusliu balsu pasakė man: – Labanakt, pone Pipai.  

 

24 SKYRIUS

Po dviejų ar trijų dienų, kai buvau jau įsikūręs savo kambary, keletą kartų Londone ir pas savo prekijus užsisakęs viską,apsilankęs kas reikalinga, mudu su ponu Poketu turėjome ilgą pokalbį. Jis apie mano planuojamą karjerą buvo informuotas daugiau negu aš pats, nes pasisakė iš pono Džegerso sužinojęs, jog manęs neketinama ruošti okiai profesijai, kad aš turįs būti išmokslintas tiek, kad „nesijausčiau svetimas“ tarp jaunų klestinčių žmonių. Negalėdamas pasiūlyti pasiūlyti nieko kito, aš, be abejo, sutikau.  Jis patarė man aplankyti kelias Londono mokyklas, kad užpildyčiau esamas spragas, o pats mano studijose ketino pasilikti aiškintojo ir vadovo vaidmenį. Jis pareiškė viliąsis, og protingai padedamas aš didelių sunkumų nepatirsiu ir gana greitai galėsiu pasitenkinti vien tik jo pagalba. Visa tai ir daug kitų panašių dalykų jis mokėjo pasakyti taip, kad iš karto pelnė mano pasitikėjimą, ir noriu pridurti, kad savo pareigas man jis visada vykdė taip uoliai bei garbingai, kad ir aš savąsias ėmiau vykdyti taip pat uoliai ir garbingai. eigu jis būtų kaip mokytojas parodęs abejingumą, tai neabejoju, kad kaip mokinys būčiau atsilyginęs tuo pačiu, bet jis man tokių progų nesuteikė ir abu elgėmės vienas su kitu deramai. Nepastebėjau jo kaip mokytojo su manimi bendravime ir jokio absurdiškumo – vien tik rimtumą, gerumą, dorumą. Kai šie dalykai buvo aptarti ir aš ėmiausi viską vykdyti uoliai kibęs į darbą, man pasirodė, kad jei galėčiau ir toliau turėti kambarį „Barnardo užeigoje“, tai mano gyvenimas būtų gerokai įvairesnis, o Herberto draugija suteiktų naudos mano manieroms. Ponas Poketas tokiam sumanymui nesipriešino, tik ryžtingai pareiškė, kad prieš žengdamas

kiekvieną galimą žingsnį apie jį yra praneščiau savosuvokimo, globėjui. aučiau, jog jo skrupulingumas skatinamas kad šis planas gali sutaupyti Herbertui šiek tiek išlaidų, todėl

 

nukeliavau į Litl Briteną ir išsakiau šį savo norą ponui Džegersui. – Jeigu galėčiau nusipirkti tuos baldus, kurie dabar man išnuomoti, – pasakiau, – ir dar vieną kitą dalykėlį, tai ausčiausi ten kaip namie. – Oho! – šūktelėjo ponas Džegersas nusijuokęs. – Juk aš sakiau, kad jūs greitai įleisit šaknis. Gerai! Kiek jums reikia?  Aš pasakiau, kad nežinau. nežinau. – Na, na! – tarė Džegersas. – Kiek? Penkiasdešim Penkiasdešimtt svarų? – Oi, turbūt mažiau. – Penkių svarų? – paklausė Džegersas. Skirtumas buvo pernelyg didelis ir aš sutrikęs pasakiau: – Ne, daugiau. – Hm, sakot, daugiau! Džegersas, susikišęs rankas –į kišenes, pakreipęs galvą–irtarė įdūręs akis į sieną virš manęs. Kiek daugiau? – Man sunku tiksliai nurodyti sumą, – pasakiau abejodamas. – Nagi! – tarė Džegersas. – Drąsiau! Dukart penki – užteks? Triskart penki – užteks? Keturiskart penki – užteks?  Aš pasakiau, kad užteks užteks per akis. – Keturiskart penki – užteks per akis? – paklausė Džegersas, suraukęs antakius. – Tai kiekgi, anot jūsų, išeis iš keturiskart penkių? – Kiek, anot manęs, išeis? – paklausiau. – Na, kiek bus? – paklausė Džegersas. – Man atrodo, anot jūsų, bus dvidešimt svarų, – atsakiau šypsodamasis. – Pamirškim, kiek bus anot manęs, drauguži, – tarė ponas Džegersas, krestelėjęs galvą su gudria ir išmaninga išraiška. – Man reikia žinoti, kiek bus anot jūsų.

– Žinoma, dvidešimt svarų. – Vemikai! – riktelėjo ponas Džegersas, atidaręs duris. – Paimkit pono Pipo sąskaitą ir išrašykit dvidešimt svarų. Šis rimtas reikalų tvarkymas padarė man rimtą įspūdį, ir

 

nelabai malonų. Ponas Džegersas niekada nesijuokdavo, bet is avėjo didelius blizgančius ir girgždančius batus ir, kai laukdamas atsakymo su tais batais pasvirdavo čia ant pirštų galų, čia ant kulnų, panarinęs savo didelę galvą ir suraukęs antakius, tie batai imdavo taip girgždėti, lyg sausai ir įtariai uoktųsi. Kadangi jis dabar kaip tik išėjo, o Vemikas buvo guvus ir kalbus, tai pasakiau jam, kad nežinau, kaip suprasti pono Džegerso elgesį. – Pasakyk jam šitaip, ir jis palaikys tai komplimentu, – atsakė Vemikas. – Jis ir nenori, kad jūs jį suprastumėt. Oi! – šūktelėjo jis, mat aš atrodžiau nustebęs. – Jis taip daro ne dėl asmeniškų priežasčių, tai tiesiog profesinis įprotis, tik  įprotis.  Vemikas tuo metu prie stalo ir valgė priešpiečius, tiksliau, garsiai laužėsėdėjo kietą, sausą pyragaitį ir dėjo gabalus į burną, panašią į pašto dėžutę. – Man visada atrodo, – tarė Vemikas, – lyg jis būtų paspendęs žmogui spąstus ir įdėmiai stebėtų juos. Staiga čekšt – ir tu sugautas! Kad žmonių spąstai – menkas malonumas, nesakiau, tik  pasidomėjau,, ar jam šioje srityje puikiai sekasi. pasidomėjau – O-o! – tarė Vemikas. – Kitiems iki jo kaip iki Australijos. – is bakstelėjo savo plunksnakočiu į grindis, tuo paaiškindamas, Australija yrakasvisiškai kitoje– tarė Žemės rutulio pusėje. – jog O jeigu būtų dar nors toliau, jis dėdamas plunksnakotį ant stalo, – tai jis ir ten siektų. Tada pasakiau manąs, kad jo verslas puikiai klesti, ir  Vemikas patvirtino: patvirtino: – Nuostabiai! Tada aš paklausiau, ar daug jis turi klerkų, ir Vemikas atsakė: – Mums daug klerkų nereikia, nes Džegersas yra tik vienas,

ir žmonės nori bendrauti su juo pačiu. Mes esame tik keturi. Norit pamatyti juos? Juk, galima sakyti, esate savas žmogus čia.  Aš jo pasiūlymą priėmiau. Kai ponas Vemikas sukišo

 

pyragaičio likučius pašto dėžutėn ir iš seifo išmokėjo man pinigus (raktą nuo seifo jis laikė kažkur už nugaros ir ištraukė jį iš po švarko apykaklės lyg kokią geležinę kaselę), mudu užlipome laiptais į viršų. Namas buvo tamsus ir aptriušęs, atrodė, kad tie nešvarūs pečiai, palikę ženklus ant pono Džegerso kabineto sienų, metų metus zulino ir laiptus.  Antrame aukšte kambaryje gatvės pusėn sėdėjo klerkas, panašus į smuklininką ir drauge į žiurkių gaudytoją – stambus, blyškaus veido, išburkęs vyriškis. Jis uoliai darbavosi su trim ar keturiais apskurusiais klientai klientais, s, ir elgėsi su jais taip nepagarbiai, kaip čia, atrodo, buvo elgiamasi su  visais, kurie papildo papildo pono Dže Džegerso gerso seifą. – Renka įrodymus Beiliui10, – pasakė ponas Vemikas, kai išėjome. Gretimame kambaryje smulkus, geibus klerkas, panašus į terjerą su nukabusiais plaukais (atrodė, kad tas šuniukas nekerpamas jau nuo pat jaunų dienų), darbavosi su kažkokiu silpnaregiu, jį ponas Vemikas pasakė esant plieno lydytoją, kurio katilas visada verda ir jis galėtų man išlydyti ką tik  panorėsiu; šis žmogus buvo taip apsipylęs prakaitu, sakytum pats būtų patekęs į savo katilą. Galiniame kambarėlyje  vyriškis ištinusiu ištinusiu žandu, aprištu nešvariu skuduru, ir vilkintis uodais ir tokiais senais drabužiais, kad jie atrodė lyg  kitų vaškuoti, palinkęs knygų, prie stalo ir kažką perrašinėjo iš dviejųsėdėjo džentelmenų ketindamas pateikti viską Džegersui. Tai ir buvo visa įstaiga. Kai vėl nulipome į apačią, Vemikas nuvedė mane į globėjo kambarį ir pasakė: – Šitą jūs jau matėte. – Prašau pasakyti, – paprašiau, nes akys vėl užkliuvo už tų dviejų keistų gipsinių galvų kreivais veidais, – ką vaizduoja šitie du daiktai?

– Šitie? – paklausė Vemikas, užlipęs ant kėdės, pūsdamas dulkes nuo tų baisių galvų ir ketindamas jas nukelti žemėn. – O, tai tikros įžymybės. Garsūs mūsų klientai, suteikę ir mums daug

 

garbės. Šitas vyrukas (hm, tu nenaudėli, naktį, matyt, buvai nulipęs ir spoksojai į rašalinę – visas antakis rašaluotas!) užmušė savo šeimininką ir taip viską sutvarkė, kad net lavono niekas nerado. – Ar jis čia panašus? – paklausiau atšlydamas nuo tokio žvėries, o Vemikas tuo tarpu užspjovė jam ant kaktos ir ėmė trinti rankove. – Ar panašus? Tiesiog iš akies luptas. Tas atspaudas buvo padarytas Niugeite, kai tik jį nukabino. Juk aš tau tikrai labai patikdavau, ar ne, senas išdykėli? – paklausė Vemikas, o paskui paaiškino šiuos malonius žodžius, paliesdamas savo segę su dama, žilvičiu prie kapo ir urna. – Specialiai man buvo užsakyta. segėje irgi tikra? –– Ar Ne,ta– moteris atsakė Vemikas. – Tik jo fantazija. (Fantazuoti tu tai mėgai, ar ne?) Ne, šitam dalyke moterys nedalyvavo, pone Pipai, tik viena, ir ta pati nei gražuolė, nei kilminga, jai šita urna nebūtų rūpėjusi, nebent pripiltum vyno. Nukrypus dėmesiui į segę, Vemikas padėjo galvą ir ėmė blizginti segę nosine. – Ar tas antrasis irgi tokio pat galo sulaukė? – paklausiau aš. – Išraiška visai tokia pat. – Atspėjot, – pasakė Vemikas, – išraiška pati natūraliausia. Sakytum viena šnervė būtų užkabinta su mažu žvejybos kabliuku ir patraukta. Taip, jis irgi sulaukė tokio pat galo, ir tas galas buvo visai natūralus, galiu užtikrinti jus. Šitas šaunuolis klastodavo testamentus, be to, dar patrumpindavo gyvenimą testatoriams. O juk tu, drauguži, taikeisi į džentelmenus! – Ponas Vemikas vėl kreipėsi ne į mane. – Tikinai, kad moki rašyti graikiškai. Ak tu, pagyrūne! Melagių melagis! – Prieš padėdamas savo bičiulį lentynon, jis palietė didžiausią savo gedulingą žiedą ir pridūrė: – Tik vieną dieną

prieš mirtį nusiuntė parnešti iš juvelyro. Kai jis padėjo antrąją galvą ir nulipo nuo kėdės, man dingtelėjo, kad visi jo papuošalai tikriausiai yra iš panašių šaltinių. Kadangi šia tema jis kalbėjo nesidrovėdamas, tai aš

 

įsidrąsinęs to ir paklausiau, kai jis stovėjo priešais mane ir purtė nuo rankų dulkes. – Žinoma, – atsakė jis, – visos tos dovanėlės yra panašios. Suprantate, viena po kitos, taip jau būna. Aš niekada neatsisakau paimti. Tai tikros įdomybės. Be to, ir turtas. Na, gal ir ne per dideli lobiai, bet vis dėlto turtas, be to, kilnojamas. Jūsų šauniai perspektyvai prilygti nežadu, bet mano šūkis visada buvo: „Nespjauk į kilnojamą nuosavybę.“ Kai pareiškiau pritariąs šiai minčiai, jis draugiškai pridūrė: – Jei kada nors, kai neturėsite ko veikti, atvyksite aplankyti manęs Volvorte, tai mielai suteiksiu jums nakvynę ir laikysiu tai garbe. Labai daug negaliu jums parodyti, bet vieną kitą įdomų dalykėlį, manau, su malonumu apžiūrėsite, be to, labai mėgstu sodą, turiupasinaudosiąs ir vasarnamį.jo svetingumu. Pasakiau mielai – Dėkui, – tarė jis, – tada taip ir sutariam – apsilankysit ums patogiu laiku. Ar jau pietavote pas poną Džegersą? – Dar ne. – Na, – tarė Vemikas, – jis pavaišins jus vynu, ir geru vynu. O aš pavaišinsiu punšu, ir taip pat neblogu. Dabar pasakysiu ums vieną dalyką. Kai pietausite pas poną Džegersą, atkreipkit dėmesį į jo šeimininkę. – Ar pamatysiu kažką nepaprasta? – Ko gero, – tarė Vemikas. – Pamatysite prijaukintą laukinį žvėrį. Galite sakyti, kad čia nėra nieko nepaprasto. Aš atsakysiu, kad tai priklauso nuo to žvėries prigimtinio laukiniškumo ir prijaukinimo laipsnio. Tai nesumenkins jūsų nuomonės apie pono Džegerso talentą. Taigi nepamirškit atkreipti dėmesio. Pasakiau jam pasistengsiąs atkreipti, juoba taip sužadinus mano susidomėjimą ir smalsumą. Prieš pat man išeinant jis dar paklausė, ar nenorėčiau paskirti penketą minučių ir

pamatyti poną Džegersą „veikiantį“. „veikiantį“. Dėl keleto priežasčių, iš dalies ir dėl to, kad aiškiai nesuvokiau, ką reiškia „veikiantis“ ponas Džegersas, atsakiau teigiamai. Mudu nėrėme į gatvę ir netrukus buvome

 

sausakimšoje policijos teismo salėje, kurioje grynakraujis (žudikiška prasme) mįslingas seges mėgusio velionio brolis kažką niūriai gromuliavo, stovėdamas prie tvorelės, o mano globėjas paprastai ar kryžmiškai – nežinau kaip – apklausinėjo kažkokią moteriškę, versdamas ir ją, ir teisėjus, ir visus kitus virpėte virpėti iš baimės. Jeigu bet kas, nesvarbu, kokios padėties, ištardavo bent kokį jam nepatinkantį žodį, Džegersas tučtuojau pareikalaudavo jį „užrašyti“. Jeigu kas nors vengdavo prisipažinti, prisipažinti, jis sakydavo: „Aš išgausiu tai iš jūsų“, o kai kas nors prisipažindavo, jis pareikšdavo: „Štai ir pričiupau jus!“ Pareigūnai imdavo drebėti, vos jam krimstelėjus savo pirštą. Vagys ir sekliai lyg pakerėti gaudė kiekvieną jo žodį ir bemaž susigūždavo, vos krustelėjus bent aš vienam jo antakių Kurioje būdavo jis pats, nesupratau, nes plaukeliui. man atrodė, kad jispusėje visus aliai vieno stengiasi sumalti į miltus; žinau tik tiek, kad kai pirštų galais tipenau laukan, jis buvo ne teismo pusėje, nes senas džentelmenas, sėdintis pirmininko kėdėje, mėšlungiškai timpčiojo kojas – taip negailestingai ponas Džegersas įrodinėjo, kad jo elgesys nevertas anglų teisingumo ir įstatymo atstovo vardo.  

 

25 SKYRIUS

Bentlis Dramlas buvo toks niūrus, kad net knygą imdavo į rankas kuo nors įžeistas jos autoriaus, todėl artimiau manimi lyg nesipažindino. Masyvaus kūno, vangių judesių su ir mąstysenos, nejudraus veido – atrodė, kad jo didžiulis, nelankstus liežuvis vartaliojasi po burną lygiai taip pat, kaip is pats vartaliojasi ant sofos, – jis buvo tingus, išdidus, nešnekus ir įtarus. Buvo kilęs iš turtingos šeimos Somerseto grafystėje, ir tėvai visų šių savybių puokštę puoselėjo tol, kol pamatė, kad jis yra jau suaugęs, bet visiškas bukagalvis. Taigi Bentlis Dramlas atėjo pas poną Poketą, būdamas visa galva aukštesnis už šį džentelmeną ir pustuziniu galvų kvailesnis už daugumą kitų džentelmenų. Startopas buvo sugadintas silpnavalės motinos, kuri, užuot leidusi sūnų mokyklon, laikė jį namie, bet jis be galo prisirišo prie jos ir nepaprastai ją dievino. Jis buvo moteriškai švelnaus veido ir labai panašus į motiną; kaip kartą pasakė Herbertas – „išsyk pažinsi jame motiną, nors ir nesi jos matęs.“ Visai natūralu, kad jis man patiko kur kas labiau negu Dramlas ir kad jau pačiais pirmais vakarais besiirstant mudu su juo parplaukdavome valtis valtin, šnekučiuodamiesi, o Bentlis Dramlas vilkdavosi iš paskos palei statų krantą tarp nendrių. Netgi tada, kai potvynis galėdavo pavaryti jo valtį gerokai pirmyn, jis vis tiek glausdavosi prie kranto kaip koks nedailus vandens gyvis, todėl mano atminty jis išliko šliaužiantis iš paskos tamsoje užutėkiais, kai mudviejų valtys skrosdavo upę pačiu viduriu saulėlydžio arba mėnesienos take. Herbertas buvo mano geriausias draugas ir bičiulis. Aš suteikiau jam teisę į pusę valties ir dėl to jis dažnai

lankydavosi Hamersmite, o aš, turėdamas teisę į pusę jo dažnai lankydavausi Londone. Mėgdavome pėsti  vbuto, aikščioti iš vienų namų į kitus bet kuriuo paros metu. Ir dabar aš tam keliui (nors nebe tokiam gražiam) jaučiu

 

simpatiją, atsiradusią naivios jaunystės ir vilčių metais. Išgyvenus pono Poketo šeimoje gal porą mėnesių, tenai pasirodė ponia ir ponas Kamila. Kamila buvo pono Poketo sesuo. Apsilankė ir Džordžiana, kurią mačiau pas ponia Hevišem tą patį kartą. Ji buvo tolima giminaitė, sena senmergė, kuri savo griežtumą vadino religija, o nesveikas kepenis – meile artimiesiems. Visi šitie asmenys nekentė manęs godžių ir nusivylusių žmonių neapykanta. Ir, Ir, žinodami mano suklestėjimą, niekingiausiai man pataikavo. Į poną Poketą jie žiūrėjo su atlaidžiu pakantumu kaip į suaugusį  vaiką, neturintį jokio supratimo apie savo naudą. Ponią Poket jie paprasčiausiai niekino, nors pripažino, kad  vargšelė yra karčiai nusivylusi gyvenimu, mat tai šiek tiek  atspindėjo ir juos pačius. Taigi tokia buvo aplinka, kurioje įsikūriau ir ėmiausi mokslų. Gana greitai išmokau leisti pinigus, ir tokias sumas, kurios prieš keletą mėnesių man būtų pasirodžiusios beveik  pasakiškos; bet knygų, šiaip ar taip, aš vis dėlto neužmečiau. Tai nebuvo koks ypatingas mano nuopelnas – man paprasčiausiai užteko nuovokos suprasti, koks esu neišsilavinęs. neišsilavin ęs. Padedamas pono Poketo ir Herberto, aš greitai žengiau į priekį, nes jiedu visada buvo pasiruošę ateiti pagalbon ir pašalinti iš mano kelio visas kliūtis, tad reikėjo būti tokiam bukagalviui kaip Dramlas, kad nedaryčiau pažangos. Pono Vemiko keletą savaičių nemačiau, todėl kartą nusprendžiau nusprendži au parašyti jam ir pranešti, kad kitą vakarą ketinu aplankyti jį. Jis atsakė, kad tai suteiksią jam didelį malonumą ir kad jis lauks manęs kontoroje šeštą valandą. Ten aš ir nuėjau ir mušant laikrodžiui kaip tik radau jį kabinantį seifo raktą sau už apykaklės. – Ar norite pasivaikščioti iki Volvorto pėsčiomis? – paklausė

is. – Žinoma, – atsakiau aš, – jeigu tik jūs norite. – Be abejo, – atsakė Vemikas, – nes kojos visą dieną ištūnojo po stalu ir aš su malonumu jas pramankštinsiu.

 

Žinot, kas bus vakarienei, pone Pipai? Bifšteksas – namų darbo, ir šalta kepta višta – iš parduotuvės. Viliuosi, kad ji bus minkšta, nes virėjas neseniai pas mus buvo prisiekusiuoju ir mes jo labai nekamavome. Pirkdamas vištą, am tą dalyką priminiau ir paprašiau: „Išrinkite geresnę, senas brite, nes lengvai būtumėt išsėdėjęs teisme dar keletą dienų, jei mes būtume panorėję.“ Į tai jis atsakė: „Leiskite ums padovanoti pačią geriausią vištą iš mano parduotuvės.“  Aš, žinoma, leidau. Juk, šiaip ar taip, tai turtas, ir, be to, kilnojamas. Tikiuosi, jūs nieko neturit prieš senus tėvus? Man pasirodė, kad jis tebekalba apie vištą, bet jis pridūrė: – Matote, aš namie turiu seną tėvą.  Aš atsakiau pagal visus visus mandagumo mandagumo reikalavimus. reikalavimus. – Ar pas Džegersą dar nepietavot? – paklausė Vemikas jau einant. – Dar ne. – Jis man taip ir pasakė šiandien, kai sužinojo, kad jus pasikviečiau. Man atrodo, kad jis jus pakvies rytoj. Jūsų bičiulius irgi žada pakviesti. Juk jų trys, ar ne? Nors Dramlo ir nebuvau linkęs priskirti prie bičiulių, at‐ sakiau: – Taip. – Taigi jis ir nusprendė pakviesti visą pulką, – nepasakyčiau, kad tas žodis man patiko, – ir nesvarbu, kuo  vaišins, bet vaišins šauniai. Didelės įvairovės nelaukit, bet kokybė garantuota. Beje, jo namuose yra dar viena keistenybė, – pridūrė Vemikas patylėjęs, lyg būtų savaime aišku, kad per tą laiką pagalvojo apie ekonomę. – Jis neleidžia nakčiai uždaryti nei langų, nei durų. – Ar jo niekas neapiplėšė? – Tas ir yra! – atsakė Vemikas. – Jis visiems viešai apsiskelbė: „Norėčiau pamatyti tą žmogų, kuris apiplėš

mane.“ Dievaži, kiek kartų ir aš pats mūsų kontoroje girdėjau, kaip jis sako kokiam nors užkietėjusiam vagišiui: „Jūs žinot, kur aš gyvenu; mano namuose nė vienas kabliukas neužkabinamas, tai kodėl jūs neateinat ir neapšvarinat?

 

Nejaugi taip ir nesusigundysit?“ Bet žinot, pone, niekam neužtenka drąsos tą padaryti, už jokius pinigus. – Jo taip labai bijo? – paklausiau. – Bijo? – pakartojo Vemikas. – Ko gero, tikrai bijo. Bet jis nors ir erzina juos, vis dėlto ir čia gudrauja. Sidabro namie neturi. Tik melchioras, aliai paskutinio šaukšto. – Vadinasi, vagys daug nepelnytų, – pasakiau aš, – net jeigu jie... – Aha! Bet jis tai pelnytų daug, – pasakė Vemikas, pertraukdamas mane. – Jam tektų jų galvos, ir ne vieno. Jam tektų tiek, kiek sugebėtų paimti. O panorėjęs jis sugebės paimti viską, galvą guldau. Susimąsčiau apie savo globėjo galybę, bet Vemikas tuo metu vėlpas prabilo: – Kad jį nėra sidabro, tai čia jau jo paties paslaptis, suprantat? Juk kiekvienas turi savo užkaborių, mįslių. O pažiūrėkit į jo laikrodžio grandinėlę. Iš gryno aukso. – Ir labai stambi, – pasakiau aš. – Stambi? – pakartojo Vemikas. – Kurgi ne. Ir pats laikrodis auksinis, su repetyru, kainuoja šimtą svarų, nė penso mažiau. Pone Pipai, šiame mieste yra kokie septyni šimtai  vagių, kurie žino apie tą laikrodį, ir visi jie, vaikai, moterys ir  vyrai, atpažintų kiekvieną tos grandinės grandelę, bet mestų ą šalin kaip žariją, jei tik pasitaikytų ją paliesti. Iš pradžių kelią ir laiką trumpinom šitu šituo o pokalbiu, paskui perėjom prie kitų temų, ir galop ponas Vemikas pranešė, kad au pasiekėme Volvortą. Ten buvo daugybė skersgatvių, kanalų ir sodelių – kaip man pasirodė, gana niūri ir tyli vieta. Mažas medinis Vemiko namas stovėjo sode, jo fasadas viršuje buvo išpjaustinėtas ir nudažytas kaip baterija su patrankomis. – Mano paties darbas, – paaiškino Vemikas. – Atrodo dailiai,

ar ne?  Aš kaip mokėdamas išgyriau. Ko gero, dar niekad nebuvau matęs tokio mažo namelio su tokiais įdomiais gotikiniais langeliais (dauguma jų buvo netikri) ir gotikinėm durim,

 

tokiom mažom, kad vos galėjai įeiti. – Matot, tai tikras flagštokas, – pasakė Vemikas, – ir sekmadieniais sekmadienia is aš iškeliu tikrą vėliavą. Dar čia pažiūrėkit, čia.  Aš pereinu šitą tiltą, pakeliu jį... štai taip... ir atsiskiriu nuo  viso pasaulio. Tiltas buvo lenta, nutiesta per keturių pėdų pločio ir dviejų pėdų gylio bedugnę, bet buvo tiesiog smagu žiūrėti, su kokiu pasididžiavimu Vemikas tą tiltą pakėlė ir užkabino kabliu; jis tą darė šypsodamasis, ir ne vien lūpomis, o iš tikro. – Kiekvieną vakarą devintą valandą Grinvičo laiku čia šauna mano patranka, – pasakė Vemikas. – Matot, kur ji, štai! Kai išgirsit jos balsą, turėsit pripažinti, jog tai tikra griausmasvaidė.  Jo kalbamasis pabūklas buvo įtaisytas ant tvirtovėlės stogo, išdailinto pjaustin pjaustinėta ėta fanera. Nuo darganos patranką saugojo įmantrus brezentinis stogelis, panašus į skėtį. – O už namo, – pasakė Vemikas, – ten, kur nematyti, kad nebūtų pažeista tvirtovės idėja – mat mano toks principas: eigu turi idėją, tai plėtok ją iki galo – nežinau, ar jūs tai minčiai pritariat...  Aš pasakiau visiškai visiškai pritariąs. – Taigi už namo aš laikau kiaulę, šiek tiek paukščių ir triušių, be to, dar turiu šiltnamį, kuriame auginu agurkus, per vakarienę pamatysit, kokias aš išauginau salotas. Taigi, pone, – tarė Vemikas, vėl nusišypsojęs, tik šįkart tuoj rimtai palingavo galvą, – jeigu kuklios mano valdos būtų apgultos, tai aš čia atsilaikyčiau galas žino kiek laiko – atsargų per akis. Paskui jis nuvedė mane į pavėsinę už kokių dvylikos žingsnių, bet takas į ją taip įnoringai vingiavo, kad eidami gerokai užtrukome. Toje atkampioje vietelėje mums jau buvo paruoštos taurės, punšas vėso dirbtiniame ežerėlyje, palei

kurį ir stovėjo pavėsinė. Šis vandens telkinys (su sala  viduryje, kurią galėjai palaikyti salotomis vakarienei) buvo apskritas, be to, Vemikas jame buvo įtaisęs fontaną, kuris, paleidus mažą malūnėlį ir ištraukus iš vamzdžio kamštį,

 

imdavo taip šniokšti, kad sušlapindavo visą delną. – Aš esu pats sau inžinierius, pats sau dailidė, pats sau  vandentiekio andentiekio meistras, pats sau sodininkas, pats sau devynių amatų meistras, – paaiškino Vemikas, atsakydamas į mano pagyrimus. – Ir žinote, visa tai į naudą. Nusibrauki nuo savęs  visus Niugeito voratinklius, voratinklius, be to, ir Senoliui patinka. Ar nieko, jeigu tuoj pat supažindinsiu su savo Senoliu? Kaip ums atrodo?  Aš nuoširdžiai pasakiau, pasakiau, kad nieko tokio, ir mudu nuėj nuėjome ome į pilį. Tenai sėdintį prie židinio radome labai seną vyriškį su bajiniu kostiumu – labai švarų, linksmą, patenkintą, prižiūrėtą, bet visiškai kurčią. – Na, kaip reikalai, Senoli, – spausdamas jam ranką ir linksmai – kaip laikaisi? – Kuo juokaudamas puikiausiai, paklausė Džonai, Vemikas, kuo puikiausiai, – atsakė senukas. – Štai, Senoli, susipažink – ponas Pipas, – pasakė Vemikas, – tik gaila, kad tu negirdi jo vardo. Linktelkit jam, pone Pipai, is tą mėgsta. Palinksėkit jam, jeigu jums nesunku, ir kuo dažniau! – Mano sūnaus labai geri namai, pone, – sušuko senukas, o aš jam tuo metu labai įnirtingai linksėjau. – Tikrai nuostabi  vietelė, pone. Kai mano sūnus numirs, valstybė turėtų nupirkti šitą sklypą su visais įrengimais ir atiduoti žmonių malonumui. – Tu baisiai didžiuojies, ar ne, Senoli? – paklausė Vemikas, gėrėdamasis tėvu, ir jo šiurkštus veidas nepaprastai sušvelnėjo. – Nagi aš tau linktelsiu, – ir jis įnirtingai krestelėjo galvą. – Nagi dar kartą, – ir jis vėl linktelėjo, – juk  tau tas patinka, ar ne? Jeigu dar nepavargote, pone Pipai, – nors žinau, kad neįpratusiam tai gana sunku, – pradžiuginkit į dar kartelį, gerai? Jūs net nežinot, kaip jis tą mėgsta!

 Aš taip ir padariau ir senukas buvo be galo patenkintas. Jis ėmė ruoštis lesinti paukščių, o mudu susėdome pavėsinėn gerti punšo; čia Vemikas, rūkydamas pypkę, pasakė man, kad jam prireikė nemaža metų, kol savo valdas šitaip

 

ištobulino. – Sodyba – jūsų nuosavybė, pone Vemikai? – Taip, – atsakė Vemikas, – aš ją įgijau palengva, gabalėlis po– gabalėlio. Dabar aš ponui tikrasDžegersui žemvaldys,patinka dievaži! Štai kaip! Tikiuosi, jūsų namas? – Jis jo nėra matęs, – atsakė Vemikas. – Nei girdėjęs apie tokį. Ir Senolio nėra matęs. Ne: kontora yra vienas dalykas, o asmeninis gyvenimas – kitas. Kai aš nueinu į kontorą, pilis lieka sau, o kai pareinu į pilį, sau lieka kontora. Jeigu jums bus nesunku, norėčiau, kad ir jūs taip darytumėt, man tai būtų labai malonu. Nenorėčiau, kad ten būtų kalbama apie mano namus.  Aš, be abejo, pažadėjau kuo nuoširdžiausiai nuoširdžiausiai laikytis jo prašymo. Punšas buvo skanus, mudu sėdėjome ten ir gurkšnodami kalbėjomės beveik todėl iki devynių. – Laikas šauti iš patrankos, – tarė Vemikas, padėjęs pypkę, – tai pati didžiausia Senolio pramoga. Kai sugrįžome pilin, Senolis žibančiomis akimis jau kaitino žarsteklį, ruošdamasis šitam svarbiam kasdieniam vakaro ritualui. Vemikas su laikrodžiu rankoje stovėjo netoliese, kol galop atėjo laikas paimti raudonai įkaitusį žarsteklį iš Senolio ir lipti baterijon. Jis išėjo ir netrukus Griausmasvaidė taip sudrebino nameliūkštį, nameliūkštį, kad atrodė, jog šis subirs į gabalėlius, net taurės ir puodeliai sudzingsėjo. Senolis, kuris tikriausiai būtų išlėkęs iš savo kėdės, jei nebūtų laikęsis už ranktūrių, susijaudinęs riktelėjo: – Iššovė! Aš girdėjau!  Aš puoliau taip uoliai linksėti senajam džentelm džentelmenui, enui, kad net ėmiau jo nebematyti – sakau tai nė kiek neperdėdamas. Iki vakarienės Vemikas dar aprodė man savo kolekciją. Daugiausia tai buvo nusikaltėliškos relikvijos: tarp jų plunksna, kuria niekadėjas parašė suklastotą laišką, keletas

garsių skustuvų, pora plaukų garbanų ir keli tikri prisipažinimai, parašyti nuteistų myriop, kuriuos Vemikas itin vertino, nes juose, anot jo, „vos ne kas žodis, pone, melas“. Visa tai buvo dailiai išdėliota tarp nedidelių

 

porceliano ir stiklo figūrėlių, įvairių niekučių, meniškai pagamintų paties muziejaus savininko, ir tabako kimšimo lazdelių, išdrožtų Senolio. Visa tai buvo sudėta tame pilies kambaryje, į kurį patekau išpirmiausia ir kuris ne tik  svetainė, bet, sprendžiant puodo židinyje ir buvo iš bronzinio kablio jame, ir virtuvė. Mums patarnavo daili nedidukė tarnaitė, kuri dieną rūpindavosi Senoliu. Kai ji padengė vakarienei stalą, pakeliamasis tiltas buvo nuleistas, ir ji išėjo nakvoti namo.  Vakarienė buvo puiki, ir nors pilis atrodė gerokai aptrūnijusi ir dėl to maistas kiek atsidavė supuvusiu riešutu, o kiaulė galėjo būti ir toliau, aš nuoširdžiai džiaugiausi visa šia pramoga. Neradau jokių trūkumų ir savo mažame miegamajame bokšto nebentatsiguliau tai, kad lovoje, lubos buvo tokios plonos, kad kai viršuje, aukštielninkas man atrodė, jog visą naktį turėsiu laikyti vėliavos stiebą stačią ant kaktos lyg cirkininkas.  Vemikas rytą atsikėlė labai anksti; nors gėda, bet, atrodo, girdėjau jį valant mano batus. Paskui jis nuėjo dirbti į sodą ir pro savo gotikinį langelį mačiau, kaip jis apsimeta džiaugiąsis Senolio pagalba ir kuo ištikimiausiai jam linksi. Pusryčiai buvo ne blogesni už vakarienę ir lygiai pusę devynių išėjome į Litl Briteną. Žingsniuojant Vemikas palengva darėsi vis sausesnis ir griežtesnis, o jo burna vis panašesnė į pašto dėžutę. Kai galų gale buvome kontoroje ir is iš už apykaklės išsitraukė savo raktą, atrodė, kad jis neturi jokios sodybos Volvorte, sakytum pilis, pakeliamasis tiltas, pavėsinė, ežeras su fontanu ir Senolis išlėkė į orą su paskutiniu Griausmasvaidės šūviu.  

 

26 SKYRIUS

Paaiškėjo, kad Vemikas sakė tiesą – man gana greit pasitaikė proga palyginti mano globėjo namus su jo kasininko ir klerko namais. Kai sugrįžęs iš Volvorto įėjau kontoron, mano globėjas savo kabinete plovėsi rankas kvapniuoju muilu, jis pasišaukė mane ir pakvietė su draugais o aplankyti. – Tiktai be ceremonijų, – iškėlė jis sąlygą, – jokių pasirengimų,, ir sutariam, sakysim, rytoj. pasirengimų Paklausiau jį, kur mums ateiti (mat nė nenutuokiau, kur jis gyvena), ir jis, matyt, negalėdamas apie bet ką kalbėti konkrečiai, atsakė: – Ateikite čia, ir aš jus parsivesiu. Ta proga pasakysiu, kad ponas Džegersas plaudavosi rankas po kiekvieno kliento, kaip dantų gydytojas ar chirurgas. Tam tikslui prie savo kabineto jis turėjo mažą kambarėlį, kvepiantį muilo aromatais lyg parfumerijos krautuvė. Ant to kambarėlio durų kabėjo didžiulis rankšluostis, į kurį jis ilgai šluostydavo rankas, kai nusiplaudavo jas grįžęs iš teismo arba išėjus eiliniam klientui. Kai aš su savo draugais pasirodžiau pas jį kitą dieną šeštą valandą, jis tikriausiai buvo užbaigęs itin nešvarią bylą, nes radome jį plaunantį ne tik rankas, bet ir veidą ir dar skalaujantį gerklę. Nusiprausęs ir taip rūpestingai nusišluostęs, kad rankšluostis apsuko visą ratą ant velenėlio, is išsitraukė kišeninį peiliuką, iškrapštė visas nešvarias bylos liekanas iš panagių ir tik tada užsivilko surdutą. Kai išėjome gatvėn, prie kontoros durų kaip visada lūkuriavo pulkelis žmonių, kurie tikriausiai vylėsi su juo pasišnekėti, bet nė vienas prie jo net nepriėjo, mat

aromatingasis muilas taip ryžtingai dvelkė nuo jo ir taip šiandien iš visižmonių reikalaisrauto užbaigti. Patraukėme  aiškiai vakarų skelbė, pusėn jog ir gatvėse jį vienas kitas nuolat pažindavo; kai taip atsitikdavo, jis imdavo su manimi

 

garsiau kalbėtis, ir kaip tik iš to suprasdavau, kad pamatė kokį pažįstamą ar pats buvo atpažintas.  Jis nuvedė mus į Džerardo gatvę Soho rajone, į namą pietinėje pusėje. Nors namas buvo gana langai prašėsi nuvalomi, o sienos nudažomos. Jisprašmatnus, išsitraukė raktą ir atidarė duris, mes įėjome į mūrinį prieangį, niūrų, tamsų, panašų į negyvenamo namo. Iš čia tamsiai rudo medžio laiptais užlipome į antrą aukštą, kuriame buvo trys rudu medžiu išmušti kambariai. Ant medinių sienų buvo išraižytos girliandos, ir gerai žinau, kokias kilpas jos man priminė, kai ponas Džegersas stovėjo jų fone ir svetingai rodė savo  valdas. Pietūs buvo patiekti geriausiame iš tų kambarių, antrame buvo ponomums, Džegerso o trečiame – miegamasis. Jis paaiškino kaddrabužinė, jam priklauso visas namas, bet kitais kambariais jis nesinaudojąs. Stalas buvo dosniai nukrautas, – sidabro ant jo, žinoma, nepastebėjau, nepastebėjau, – prie šeimininko kėdės stovėjo didelis vežiojamas staliukas su begale butelių bei grafinų ir keturios vazos su vaisiais desertui. Pastebėjau, Pastebėjau, kad mano globėjas mėgsta laikyti viską po savo ranka ir pats  vaišinti svečius. svečius. Kambary dar stovėjo knygų spinta, ir iš knygų nugarėlių supratau, kad tai yra baudžiamosios teisės veikalai, nusikaltėlių biografijos, traktatai apie teismo procesus, įkalčius, parlamento aktai ir kiti panašūs dalykai. Visi baldai buvo masyvūs ir geros kokybės, kaip jo laikrodžio grandinėlė. Bet vis dėlto jie atrodė kiek oficialūs ir nebuvo okio daikto grynai dėl papuošimo. Kampe stovėjo mažas popieriais užverstas rašomasis stalas su lempa po gaubtu, todėl atrodė, kad ponas Džegersas net namie nepamiršta kontoros reikalų ir vakarais, išridenęs stalą iš kampo, sėda prie darbo.

Kadangi trijų mano bičiulių jis beveik nepažinojo, – mat eidamas šnekėjosi su manimi, – tad dabar, paskambinęs  varpeliu, atsistojo ant kilimėlio palei židinį ir ėmė įdėmiai uos apžiūrinėti. Mano nuostabai, jis tučtuojau nepaprastai,

 

eigu ne išimtinai, susidomėjo Dramlu. – Pipai, – pasakė jis uždėjęs savo didelę ranką man ant peties ir vesdamasis prie lango, – aš nežinau jų vardų. Kas tas voras? – paklausiau aš. – Voras? – Na, tas spuoguotas, negrabus, paniurę paniuręs. s. – Tai Bentlis Dramlas, – atsakiau aš, – o tas kitas, gražaus  veido – tai Startopas. Startopas. Neatkreipęs nė mažiausio dėmesio į frazę „tas kitas, gražaus veido“, jis tarė: – Vadinasi, jis yra Bentlis Dramlas, taip? Man jis patinka.  Jis tuojau ėmė kalbėtis su Dramlu ir jo nė kiek netrikdė tai, kad šis atsakinėjo lėtai, lyg nenoriai. Net atvirkščiai – visa tai skatino dartuo didesnį susidomėjimą. Ėmiau atidžiai stebėti uodu, bet metu tarp jų ir manęs atsirado šeimininkė, atnešusi pirmą patiekalą. Tai buvo kokių keturiasdešimties metų moteriškė – gali būti, jog ji man pasirodė jaunesnė, negu buvo iš tikrųjų. Gana aukšta, liekna, guvių judesių, labai blyškaus veido, su didelėmis priblėsusiomis akimis ir vešliais plaukais. Jos lūpos buvo praviros lyg sergant dusuliu, o veidas neramus ir išgąstingas; negaliu pasakyti, ar dėl to kalta buvo kokia širdies liga, bet kitką žinau gerai – prieš kelias dienas buvau matęs teatre „Makbetą“ ir jos veidas man atrodė panašus į tuos, kurie scenoje, apgaubti dūmų ir liepsnų, kilo iš raganų maišomo katilo.  Ji pastatė ant stalo indą, tyliai pirštu palietė mano globėjo petį, tuo duodama suprasti, kad pietūs atnešti, ir dingo. Mes susėdome aplink apskritą stalą, ir mano globėjas Dramlą pasisodino iš vienos pusės, o Startopą – iš kitos. Pirmasis šeimininkės atneštas patiekalas buvo puiki žuvis, po jos ne mažiau puikus avienos kepsnys, vėliau – ne mažiau puiki

paukštiena. Padažai, vynas ir visi kiti reikalingi priedai – taip pat puikūs – buvo dalinami paties šeimininko: jis paimdavo uos nuo savo stalelio paleisdamas ratu, o paskui vėl padėdavo vieton. Panašiai jis padalindavo mums ir švarias

 

lėkštes, peilius ir šakutes kiekvienam naujam patiekalui, o nešvarius sukrovė į du krepšius ant grindų palei savo kėdę. Be ekonomės, daugiau patarnautojų nebuvo. Kaskart, kai ji atnešdavo naują katilo. patiekalą, man jos metų veidasašatrodydavo lyg iškilęs iš raganų Po daugelio tarsi iš naujo atkūriau tą baisią moterį, kai tamsiame kambary uždegiau taurę punšo, nors, tiesą sakant, ta kita moteris į šiąją tebuvo panaši tik tankiais palaidais plaukais. Skatinamas įdėmiai tyrinėti ekonomę tiek nepaprastos jos išvaizdos, tiek Vemiko perspėjimo, pastebėjau, kad atėjusi kambarin ji nenuleisdavo įdėmių akių nuo mano globėjo ir, pastačiusi prieš jį indą su patiekalu, rankas nuo jo patraukdavo lyg dvejodama, laukdama, ar šeimininkas jos nepašauks, kad jis, jeigukad turijiską tąpasakyti, sakytų, kol irji trokšdama, yra šalia. Man atrodė, puikiai supranta ir sąmoningai laiko ją įtampoje. Pietūs praėjo linksmai, ir nors galėjo pasirodyti, kad mano globėjas ne veda pokalbį, o jame tik dalyvauja, buvau tikras, kad jo tikslas – priversti mus atskleisti visas blogąsias savo puses. Pavyzdžiui, aš pats pastebėjau, kad vos tik prasižiojęs tuojau pat išduodu savo polinkį į pinigų švaistymą, globėjiškai šneku apie Herbertą ir giriuosi savo nuostabiomis perspektyvomis. Tas pats buvo ir visiems kitiems, ypač Dramlui, kurio polinkis palengva ir lyg nejučiom, bet labai piktai tyčiotis iš kitų išryškėjo dar prieš suvalgant žuvį.  Jau vėliau, perėjus prie sūrio, pokalbis nukrypo apie irklavimą, mes ėmėme šaipytis iš Dramlo, kad jis grįžtant  velkasi paskutinis ir glaudžiasi prie kranto lyg koks vandens gyvis. Dramlas tučtuojau pareiškė mūsų šeimininkui, kad tiesiog negali į mus žiūrėti, kad meistriškumu jis bet kuriam nušluostytų nosį, o jėgos turi tiek, kad suraitytų mus kaip

šiltą vilną. Pasinaudojęs šiuo žodiniu susirėmimu, mūsų šeimininkas kažkaip nepastebimai įaudrino Dramlą kone iki padūkimo, šis atsiraitė rankovę ir ėmė demonstruoti raumenis, mes irgi kaip pakvaišę ėmėm daryti tą patį. Ekonomė tuo laiku rinko nuo stalo indus, mano globėjas,

 

nekreipdamas į ją dėmesio, nusigręžęs sėdėjo ir kramtydamas smilių su man nesuprantamu dėmesiu stebėjo Dramlą. Staiga, ekonomei ištiesus virš stalo ranką, jis lyg kokiais spąstais priemes stalotučtuojau savo didžiuliu delnu. Jis tą padarė taip priplojo staiga, jąkad metėme savo kvailas varžybas. – Jeigu jau kalbame apie jėgą, – tarė ponas Džegersas, – tai aš jums parodysiu ranką. Mole, parodykit jiems savo riešą. Sugautoji jos ranka tebebuvo ant stalo, bet kitą ji greitai užkišo už nugaros. – Šeimininke, – paprašė ji tyliai, įsmeigusi į jį įdėmų, prašantį žvilgsnį. – Nereikia. – Aš jums parodysiu ranką. Mole, parodykit jiems savo riešą. – Šeimininke, – vėl tyliai sušnibždėjo ji. – Nereikia! – Mole, – pasakė ponas Džegersas, nežiūrėdamas į ją, atkakliai įsmeigęs žvilgsnį į kitą kambario sieną, – parodykit iems abu savo riešus. Parodykit. Na, greičiau!  Jis paleido jos ranką, kuri buvo ant stalo, ji ištraukė iš už nugaros kitą ir padėjo prie pirmosios. Antroji ranka buvo gerokai sužalota – išraižyta gilių randų. Ištiesusi prieš save abi rankas, ji nukreipė akis nuo pono Džegerso ir lėtai apmetė mus žvilgsniu vieną po kito. – Štai kur jėga, – pasakė ponas Džegersas, šaltai braukdamas pirštu per jos melsvas kraujagysles. – Retas kuris iš vyrų turi tokias stiprias rankas kaip ši moteris. Tiesiog nuostabu, kaip stipriai jos geba suspausti. Daug esu matęs įvairių rankų, bet tokių kaip šios neturėjo nei joks  vyras, nei jokia jokia moteris. Kol jis pamažu ir rimtai pasverdamas sakė šiuos žodžius, ekonomė iš naujo apmetė mus žvilgsniu. Kai tik jis nutilo, ji

 vėl pažiūrėjo pažiūrėjo į jį. – Užteks, Mole, – pasakė ponas Džegersas, nežymiai linktelėjęs jai. – Mes jumis pasigrožėjome, dabar galite eiti.  Ji patraukė rankas nuo stalo ir išėjo, o ponas Džegersas paėmė vyną nuo savo staliuko ir prisipylęs paleido grafiną

 

ratu. – Pusę dešimtos, džentelmenai, – tarė jis, – turėsime skirstytis. Todėl prašau negaišti brangaus laiko. Man labai džiugu, sveikatą.kad susipažinau su jumis. Pone Dramlai, į jūsų  Jei šitaip išskirdamas Dramlą jis norėjo, kad šis atsiskleistų iki galo, tai savo tikslą pasiekė. Niūriai triumfuodamas, Dramlas buvo su mumis vis įžūlesnis ir galų gale tapo tiesiog nebepakenčiamas. O ponas Džegersas visą tą laiką stebėjo jį su tuo pačiu keistu susidomėjimu. Atrodė, kad jis – tarsi citrinos griežinėlis Džegerso vyne. Iš savo berniokiško nesusilaikymo mes tikriausiai išgėrėme kiek per daug ir kalbėjome taip pat per daug. Ypač įsikarščiavome po pinigų. vienos Aš šiurkščios Dramlo pastabos, kad nemokame taupyti atsakydamas karštai ir gal kiek  netaktiškai pareiškiau, kad ne jam apie tai kalbėti, nes tik  prieš savaitę man matant skolinosi iš Startopo pinigų. – Na ir kas, – atkirto Dramlas, – jei pasiskolinau, tai ir atiduosiu. – Aš ir nesakau, kad neatiduosit, – pasakiau aš, – bet man atrodo, kad tokiu atveju galėtumėt ir nekalbėti apie mus ir mūsų pinigus. – Jums atrodo! – atkirto Dramlas. – Viešpatie! – Ir dar man atrodo, – kalbėjau toliau kuo žiauriausiai, – kad jūs pats nepaskolintumėt pinigų, jeigu mums jų reikėtų. – Žinoma, neskolinčiau, – atsakė Dramlas. – Nė šešiapensio neduočiau. Nė vienam. – Todėl sakyčiau, jog žema prašyti skolon iš kitų. – Jūs sakytumėt! – pamėgdžiojo Dramlas. – Viešpatie! Tai mane siutino, juolab kad niekaip negalėjau pramušti jo buko užsispyrimo, todėl numojęs ranka į Herberto mėginimą

mane nutildyti aš išpyškinau: – Gerai, pone Dramlai, kadangi jau taip įsišnekėjom, tai pasakysiu jums, ką mudu su Herbertu pagalvojom, kai jūs pasiskolinot tuos pinigus. – O man visai neįdomu, ką judu su Herbertu pagalvojot, –

 

suriaumojo Dramlas, ir man pasirodė, kad po nosimi pasiuntė mudu abu po velnių. – Vis dėlto aš pasakysiu, – tariau aš, – nesvarbu, ar jums įdomu, ar ne. Mudu pagalvojome, kad,išgavęs pinigus, labai patenkintas, bet viduje šaipėtės Startopo, kadbuvot buvo toks kvailas ir juos paskolino. Dramlas ėmė kvatoti, sėdėjo susikišęs rankas į kišenes, susmukęs kėdėje ir nė kiek neslėpdamas, kad tai tikra teisybė – jis tiesiog niekina mus, tokius asilus. Čia įsikišo Startopas ir, parodydamas kur kas daugiau takto negu aš, ėmė prašyti jį, kad būtų sukalbamesnis. Bet kadangi Startopas buvo linksmas ir protingas jaunuolis, o Dramlas  visiškai kitoks, tai jis pirmojo žodžiuose visada matydavo asmeninį įžeidimą ir opykdavo. Ir pamėgino dabar jis kažką šiurkščiai bei negražiai atkirto, Startopas viską užglaistyti nekaltu pokštu, iš kurio mes visi pasijuokėme. Dėl šios Startopo sėkmės užpykęs labiau negu dėl ko kito, Dramlas nei ką sakęs, nei grasinęs ištraukė iš kišenių rankas, ištiesino savo apvalius pečius, nusikeikė, stvėrė didelę taurę ir buvo au besviedžiąs ją į savo priešininko galvą, bet mūsų šeimininkas su nepaprastu vikrumu pačiupo ją pačią paskutinę akimirką. – Džentelmenai, – tarė ponas Džegersas, ramiai pastatęs taurę ant stalo ir išsitraukęs savo auksinį laikrodį su masyvia grandinėle, – nors man labai gaila, bet turiu pranešti, kad jau pusė dešimtos.  Visi atsistojom atsistojome e atsisveikin atsisveikinti. ti. Dar neišėjus į gatvę, Startopas jau vadino Dramlą „draugužiu“, lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Bet „draugužis“ buvo toks piktas, kad net nenorėjo kartu eiti namo, ir mudu su Herbertu, nusprendę likti mieste, matėme, kaip jiedu patraukė Hamersmito link 

skirtingomis gatvės pusėmis Startopas priekyje, o Dramlas ėjo atsilikęs, namų šešėliais, visai kaip su valtimi upėje. Kadangi durys dar nebuvo užrakintos, tai sugalvojau, palikęs Herbertą vieną, užbėgti laiptais ir pasakyti vieną kitą žodį globėjui. Radau jį savo persirengimo kambaryje tarp

 

daugybės porų batų, įnirtingai besiprausiantį po mūsų vizito. Pasakiau jam sugrįžęs atsiprašyti už visus nesklandumus ir paprašyti, kad labai nepyktų ant manęs. – Fu-u-u! – išprunkštė Pipai. O Voras man patiko.jis į delnus su vandeniu. – Niekis,  Jis atsisuko į mane ir ėmė prunkščiodamas šluostyt šluostytis is veidą. – Aš patenkintas, kad jis jums patiko, pone, – pasakiau aš, – bet man jis nepatinka. – Taip, taip, – sutiko mano globėjas, – neturėkit su juo daug reikalų. Laikykitės nuo jo kuo toliau. Bet man tas vyrukas patiko, Pipai. Jis tikras, grynakraujis tipas. Jeigu būčiau ateities kūrėjas... Dirstelėjęs iš po rankšluosčio, jis pamatė mano žvilgsnį. – Bet aš rankšluosčiu nesu ateities kūrėjas, – pasakė jis, – Juk  vėl uždengdamas veidą ir šluostydamas ausis. ūs žinote, kas aš esu, Pipai, ar ne? Labanakt, Pipai. – Labanakt, pone. Maždaug po mėnesio Voro gyvenimo laikas pas poną Poketą baigėsi ir, dideliam visų, išskyrus ponią Poket, palengvėjimui, jis iškeliavo į savo gimtąją olą.  

 

27 SKYRIUS

 Mano brangus brang us pone p one Pipai! Pipa i!  Raš au šį laišką  Rašau laiš ką pono Gardžeri Gard žerio o prašymu, prašy mu, nes noriu pranešti, kad jis vyksta į Londoną kartu su Vopsliu ir labai džiaugsis, jei jam bus leista jus aplankyti. Jis ateis į „Barnardo užeigą“ antradienio rytą devintą valandą, bet eigu jums tai nepageidautina, tai būkite geras, praneškite. ūsų vargšė sesuo yra tokia pat, kokią palikote. Mes virtuvėje kiekvieną vakarą kalbamės apie jus ir spėliojame, ką jūs veikiate ir ką kalbate. Jeigu tai jums atrodys per  daug laisvi žodžiai, tai prašome senos draugystės vardan atleisti. Lieku, mielas pone Pipai, amžinai dėkinga ir  atsidavusi  Bidė    P.. S. Jis nori, kad aš būtinai  P būti nai parašyčia paraš yčiau u „kaip „kai p inkstas inks tas taukuose“. Sako, jūs suprasite. Aš tikiuosi ir nė kiek tuo neabejoju, kad pageidausite su juo susitikti, nors ir esate džentelmenas, nes visada turėjote gerą širdį, o jis to yra labai labai vertas. Aš jam perskaičiau viską, išskyrus paskutinį sakinį, ir jis prašo, kad būtinai dar sykį parašyčiau „kaip inkstas taukuose“.  

Šį laišką gavau paštu pirmadienio rytą, vadinasi, Džo ateis kitą dieną. Dabar norėčiau atvirai papasakoti, su kokiais ausmais laukiau Džo apsilankymo apsilankymo.. Ne su džiaugsmu, nors buvau taip artimai su juo susijęs, o su dideliu nerimu, šiek tiek kartėlio ir aiškiu suvokimu, kad tas susitikimas ne vietoje. Jei būčiau galėjęs nuo jo atsipirkti pinigais, tai būčiau mielai už tai užmokėjęs. Vienintelė

paguoda buvo tai, kad Džo apsilankys „Barnardo užeigoje“, o ne Hamersmite Dramlas. Kadabu jis susitiks Herbertąirarjojo nepamatys tėvą, manęsBentlis netrikdė, nes aš juos gerbiau, bet tiesiog negalėjau pagalvoti, kad jį pamatys

 

Dramlas, kurį niekinau. Taip per visą gyvenimą mes darome žemus ir menkus poelgius, baimindamiesi tų, kurių visiškai nevertiname. Tuo metu buvau pradėjęs puošti savo ir būstą įvairiais nereikalingais ir nevykusiais niekniekiais ta kova su „Barnardo užeiga“ buvo ne tokia jau pigi. Kambariai dabar au gerokai skyrėsi nuo tų, į kuriuos atėjau, ir butų dekoruotojo apskaitos knygoje buvau užėmęs ne vieną puslapį. Aš taip įsibėgėjau, kad net įsitaisiau berniuką tarną su aukštais batais, ir nuo to laiko mano gyvenimą galima pavadinti ištisiniu vergavimu vergavimu bei prievarta. Mat, kai sukūriau tą baidyklę (iš savo skalbėjos šeimos atliekų) ir apvilkau jį mėlynu fraku, žalsva liemene, balta kaklaskare, kreminėmis kelnėmis aukštais tai turėjau rūpintis surasti jamirbent šiokiobatais, tokio darbo ir antra nuolatos tiek maisto, o jis, reikalaudamas ir vieno, ir kito, neatsilikdamas persekiojo mane kaip koks  vaiduoklis. Tam vaiduokliui buvo prisakyta antradienį nuo aštuonių budėti priebutyje (tai buvo keturių kvadratinių pėdų plotelis, kai matavome pirkdami kilimėlį) ir Herbertas pasiūlė užsakyti pusryčius, kuriuos manė tikrai patiksiant Džo. Aš buvau jam nuoširdžiai dėkingas už tokį dėmesį ir rūpinimąsi, bet kažkaip nujaučiau, kad jei Džo ketintų aplankyti jį patį, Herbertas taip nesistengtų. nesistengtų. Šiaip ar taip, pirmadienio vakarą sugrįžau į miestą pasiruošti Džo sutikimui, o rytą atsikėliau anksčiau ir sutvarkiau svetainę bei pusryčių stalą, kad viskas atrodytų kuo puikiausiai. Nelaimė, rytas pasitaikė lietingas, ir net angelas nebūtų mokėjęs nuslėpti fakto, kad „Barnardas“ lyg koks milžinas kaminkrėtys laisto ant lango juodas nuo

suodžių ašaras.  Artėjant paskirtai paskirtai valandai, man vis lab labiau iau norėjosi pabėg pabėgti, ti, bet priebutyje mano paties nurodymu budėjo Keršytojas ir netrukus ant laiptų išgirdau Džo žingsnius. Iš karto pažinau, kad tai Džo, – mat jo šventadieniai batai buvo per dideli ir

 

šlerksėjo, be to, jis vis sustodavo ir gana ilgai skaitė pavardes ant durų laiptinėse. Kai jis pagaliau sustojo prie mūsų durų, girdėjau, kaip jis pirštu braukia per mano 11  – užrašytą vardą, o paskui – jo kartą garsųpabeldė, kvėpavimą prie rakto skylutės. Galų gale jis vieną ir Peperis tokia nevykusi buvo Keršytojo pavardė – pranešė: – Ponas Gardžeris! Pamaniau, kad Džo taip ir nesiliaus valęs kojas ir man teks į tempte nutempti nuo kilimėlio, bet jis pagaliau įėjo. – Sveikas, Džo, kaip tu gyvuoji, Džo? – Sveikas, Pipai, kaip tu pats gyvuoji, Pipai? Švytėdamas visu savo gerumu, atviru veidu, jis padėjo skrybėlę ant grindų tarp mudviejų, sugriebė mane už abiejų

rankų pompa.ir ėmė jas kilnoti, lyg aš būčiau naujausio modelio – Aš labai džiaugiuosi tave matydamas, Džo. Duok šen savo skrybėlę. Bet Džo, paėmęs ją nuo grindų kuo atsargiausiai abiem rankom lyg paukščio lizdą su kiaušiniais, nė už ką nenorėjo skirtis su šia savo nuosavybe ir toliau kalbėjo, nepatogiai laikydamas ją tarp mudviejų. mudviejų. – Kaip tu užaugai, tiksliau pasakant, – tarė Džo, – koks pasidarei dailus ir džentelmeniškas. – Prieš sakydamas tą žodį, Džo truputį pagalvojo. – Nepadarysi gėdos nei karaliui, nei tėvynei. – Ir tu, Džo, atrodai tiesiog šauniai. – Ačiū Dievui, – pasakė Džo, – neturiu dėl ko skųstis. Ir tavo sesuo ne blogesnė kaip buvo. O Bidė, ta tai kaip visada tikra smarkuolė. Ir visi kiti pažįstami drūti kaip ridikai. Tiktai Vopslis davė garo.  Visą tą laiką (abiem rankom rūpestingai tebeglobodamas tebeglobodamas

paukščio lizdą) Džo nesiliaudamas dairėsi čia po kambarį, čia sustabdydamas žvilgsnį prie mano margo gėlėto chalato. – Davė garo, Džo? – Aha, davė, – atsakė Džo pritildęs balsą, – metė bažnyčią ir nuėjo į artistus. Dėl tų artistų ir dabar su manim į Londoną

 

atvažiavo. Ir jis dar prašė, – pasakė Džo prispaudęs paukščio lizdą kaire alkūne, o dešine ranka graibydamas joje kiaušinio, – kad nepalaikytumėte įžūlumu, jei perduosiu štai šitą. Paėmiau tai, ką padavė Džo, ir pamačiau, jog tai yra sulamdyta nediduko Londono teatro afiša, skelbianti šios savaitės premjerą – „Žymus provincijos aktorius mėgėjas, naujasis Roscijus12, kurio neprilygstamas pagrindinio  vaidmens atlikimas garsiausioje mūsų tautos Dainiaus tragedijoje sukėlė tikrą sensaciją vietos dramaturgų sluoksniuose.“ – Ar tu buvai jo vaidinime, Džo? – paklausiau aš. – Jau buvau, – atsakė Džo reikšmingai ir rimtai. –– Ar didelė sensacija? Kaip čia buvo pasakius, – prabilo Džo, – apelsino žievių tai tikrai buvo daug. Ypač tada, kai jis pamatė šmėklą. Bet jei gerai pagalvosi, pone, tai kokie čia pyragai, kai kalbi su šmėkla, o tau nė žodžio neduoda ištarti, rėkia: „Amen!“ Teisybė, žmogui pasitaikė per nelaimę tarnauti bažnyčioj, ko nepasitaiko, – tarė Džo tyliu balsu ir jausmingai, – bet ar dėl to reikia išmušti jį iš vėžių tokią valandą? Tiksliau pasakant, eigu jau negalima žmogui ramiai pasišnekėti su tikro tėvo šmėkla, tai kas tada jam galima, pasakykit? Ir dar vienas dalykas: jeigu jo gedulinga skrybėlė tokia maža, kad juodos plunksnos vis nusveria ją į šalį, tai stenkis nesistengęs – ant galvos vis tiek nenulaikysi. nenulaikysi. Džo veidas įgavo tokią išraišką, lyg jis pats būtų pamatęs šmėklą, ir aš supratau, kad į kambarį įėjo Herbertas. Aš uodu supažindinau, Herbertas ištiesė ranką, bet Džo tik  atšoko atgal, tebelaikydamas savo lizdą. – Nuolankus jūsų tarnas, pone, – pasakė Džo, – ir tikiuosi,

kad judu su Pipu... – Čia jo žvilgsnis užkliuvo už Keršytojo, kuris dėjo ant stalo skrebučius, ir aš taip aiškiai įžvelgiau Džo akyse ketinimą priskirti tą džentelmeną mūsų šeimai, kad rūsčiai suraukiau antakius ir dar labiau sutrikdžiau Džo. – ...kad judu, džentelmenai, esat sveiki ir drūti, nors ir

 

gyvenate taip ankštai. Gal kaip Londone čia ir visai gera užeiga, – pridūrė Džo atvirai, – ir, girdėjau, ji turi visai gerą  vardą, bet aš čia nė kiaulės nelaikyčiau nelaikyčiau,, žinoma, jeigu norėčiau ją kaip reikiant nupenėti ir kad mėsa paskui būtų gero skonio. Išsakęs tokią puikią nuomonę apie mūsų būstą ir pademonstravęs nenugalimą polinkį vadinti mane ponu, Džo, pakviestas papusryčiauti, ėmė dairytis po kambarį tinkamos  vietos pasidėti skrybėlei, – sakytum visoje gamtoje būtų vos keletas daiktų, tinkamų jai priglausti, – ir galų gale patupdė ą ant pačio židinio atbrailos kampelio, nuo kurio ji vis nukrisdavo. – Ką gersite, pone Gardžeri, arbatą ar kavą? – paklausė Herbertas, kuris rytais visada Džo, sėdėdavo galustalėje. – Labai ačiū, pone, – atsakė tiesiog sustingęs kėdėje. – Ką jūs gersite, ir man malonėkit to paties. – Tada įpilsiu jums kavos? – Labai ačiū, pone, – atsakė Džo, pastebimai nusivylęs pasiūlymu. – Kadangi malonėjote pasirinkti kavą, tai nedrįstu prieštarauti jūsų nuomonei. Bet ar jums neatrodo, kad ji truputį kaitina? – Tada geriau arbatos, – pasakė Herbertas išpildamas kavą. Tuo metu Džo skrybėlė šleptelėjo nuo židinio, jis pašokęs paėmė ją ir vėl padėjo lygiai ton pačion vieton, lyg manydamas, kad parodytų didelį neišsiauklėji neišsiauklėjimą, mą, jei neduotų ai vėl nukristi. – Kada atvažiavote į miestą, pone Gardžeri? – Ar tik ne vakar po pietų? – atsakė Džo, kostelėjęs į saują, lyg jau būtų spėjęs Londone susigriebti kokliušą. – Nors gal ir ne. Ne, taip. Tikrai vakar po pietų, – galop pareiškė jis, ir

balse skambėjo palengvėjimas, išmintis ir didelė ištikimybė teisybei. – Ar jau spėjote ką nors pamatyti Londone? – O taip, pone, – atsakė Džo, – mudu su Vopsliu iš karto nuėjome apžiūrėti apžiūrėti batų tepalo fabriko. Bet pamatėme, kad jis

 

 visai nepanašus į tą dailų fabriką, kur nupieštas raudonuose plakatuose ant krautuvių durų, tiksliau pasakant, – paaiškindamas pridūrė Džo, – jis ten nupieštas per daug architektūritūriškai. Šitą žodį (taikliai apibūdinantį vieną architektūros rūšį) Džo būtų, ko gero, tempęs be galo kaip kokį priedainį, bet jo dėmesį vėl atkreipė skrybėlė, besitaikanti dar sykį nukristi. Ir iš tikro – ji reikalavo iš jo nuolatinio dėmesio, greitos akies ir rankos lyg žaidžiant kriketą. Jis su ja demonstravo tikrą spektaklį ir rodė nepaprastą meistrišku meistriškumą: mą: kartais puldavo ir sugaudavo ją prie pat grindų, kartais pačiupdavo pusiaukelėje, imdavo mesčioti ją viršun, iš apačios kilsčiodamas delnu, ilgai lakstydavo po kambarį, vis atsimušdamas sienas įmetė ir nesiryždamas reikiant suspausti ją, kol įgaliausiai ją į skalavimo kaip dubenį, iš kur aš įsidrąsinęs ją ištraukiau. O dėl Džo marškinių ir švarko apykaklių, tai jos kėlė begalę mįslių. Pavyzdžiui, kodėl žmogus, norėdamas laikyti save apsirengusiu, privalo taip susidraskyti sau kaklą? Kodėl jis mano, kad užsivilkęs šventadienį kostiumą privalo kentėti kančias? Tuo metu Džo paniro į tokius apmąstymus, kad jo šakutė ėmė nuolat sustoti tarp lėkštės ir burnos, akys sustingdavo prie visai nederamų daiktų, jį apimdavo netikėtas kosulys, jis atsitraukdavo taip toli nuo stalo, kad numesdavo ant grindų daugybę maisto, dėdamasis, jog ničnieko nenumetė, tad aš galų gale nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai Herbertas išėjo į miestą ir paliko mus  vienus. Man neužteko nei proto, nei širdies suprasti, kad dėl viso to kaltas esu pats, kad jei būčiau elgęsis su Džo paprasčiau, tai ir jam būtų buvę lengviau su manimi. Aš niršau ir pykau ant

o, o galop jis tiesiog pribaigė mane, padaręs vieną neprašytą paslaugą. – Kai mudu dabar likom vieni, pone... – prabilo Džo. – Džo, – pertariau aš nepatenkintas, – kaip tu gali vadinti mane ponu?

 

Džo dirstelėjo į mane, ir jo akyse tarytum šmėstelėjo priekaištas. Nors trukdė kietos apykaklės ir prašmatnus kaklaraištis, tame jo žvilgsnyje mačiau nemaža išdidumo. mudunei dabar likom pakartojo Džo,tai – irdabar kadangi aš– Kai neturiu laiko, nei vieni, galiu– pabūti ilgiau, ir užbaigsiu arba, tiksliau sakant, pradėsiu ir pasakysiu, kaip čia išėjo, kad man teko tokia garbė. Juk matai, kaip čia yra, – pasakė Džo, senu įpratimu ketindamas viską nuodugniai išaiškinti, – jeigu nebūčiau turėjęs vienintelio noro pasitarnauti tau, tai būčiau neturėjęs ir garbės sėdėti prie poniško stalo ir valgyti su džentelmenais. Man taip nesinorėjo dar kartą pamatyti tą priekaištaujantį žvilgsnį, kad daugiau jam nebeprieštaravau. – Taigi, pone,aną – kalbėjo toliau Džo, – štai viskas čia buvo. Sėdėjau vakarą „Jūreiviuose“, Pipai,kaip – kai tik jame nugalėdavo meilė man, jis kreipdavosi „Pipai“, o kai nugalėdavo mandagumas, imdavo vadinti mane „ponu“, – ir staiga atrieda su savo vežimaičiu Pamblčukas. Ir žinai, ką tau pasakysiu, – pradėjo Džo naują temą, – kad jis man jau skersai gerklės stovi, net bjauru darosi, kai pradeda po visą miestą aiškinti, kad judu dar nuo tavo kūdikystės pradėjote bičiuliautis ir tu jį laikai savo žaidimų draugu. – Nesąmonė. Draugas buvai tu, Džo. – Ir aš taip manau, Pipai, – pasakė Džo nežymiai krestelėjęs galvą, – nors dabar tas beveik nesvarbu, pone. Taigi, Pipai, tas Pamblčukas, toks jau pagyrų puodas, kad neduok Dieve, prieina prie manęs „Jūreiviuose“ (kas čia blogo, jei darbo žmogus nuėjęs atsikvėpti parūko pypkę arba išgeria pintą alaus, pone) ir priėjęs taip sako: „Džozefai, su tavim nori pasikalbėti ponia Hevišem.“ – Ponia Hevišem, Džo?

– Ji nori, pasakė Pamblčukas, su tavimi pasikalbėti. Džo nutilo ir užvertė akis į lubas. – Toliau, Džo. Sakyk, kas toliau. – Kitą dieną, pone, – tarė Džo, žiūrėdamas į mane taip, lyg būčiau už daugelio mylių, – aš kaip reikiant apsišvarinau ir

 

išėjau pas ponią He. – Ponią He, Džo? Pas ponią Hevišem? – Taigi aš ir sakau, pone, – atsakė Džo rimtai ir iškilmingai lyg diktuodamas testamentą, – paskaip: ponią„Pone He, arba pas ponią Hevišem. O ji man pasakė štai Gardžeri, jūs susirašinėjate su ponu Pipu?“ Kadangi turėjome vieną tavo laišką, tai ir atsakiau jai: „Susirašinėjam.“ (Kai aš vedžiausi su jūsų seseria, pone, tai atsakiau: „Pasižadu“, o dabar atsakiau: „Susirašinėju“, Pipai.) „Tokiu atveju, – sako ji, – malonėkit pranešti jam, kad Estela sugrįžo namo ir norėtų jį pamatyti.“ Pajutau, kad mano veidas liepsnote liepsnoja. Viliuosi, kad tą mano sutrikimą gerokai padidino mintis, jog jei būčiau numanęs, kokią žinią Džo atvežė, gal būčiau ir jį priėmęs nuoširdžiau. – Kai parėjau namo ir paprašiau Bidę, kad tau parašytų, – kalbėjo toliau Džo, – ji pradėjo atsikalbinėti atsikalbinėti.. Paskui ji pasakė: „Aš, sako, žinau, kad jis bus labiau patenkintas, jei išgirs tą dalyką žodžiu. Dabar kaip tik šventės ir jums norisi jį aplankyti, tai gal ir nuvažiuokit!“ Taigi, pone, atrodo, kad jau būsiu užbaigęs, – pareiškė Džo, stodamasis nuo kėdės, – ir linkiu tau, Pipai, kuo geriausios sveikatos ir kuo puikiausios kloties. – Argi tu jau išeini, Džo? – Taip, išeinu, – atsakė Džo. – Bet sugrįši pietauti, ar ne, Džo? – Ne, nesugrįšiu, – atsakė Džo. Mudviejų akys susitiko, ir kai Džo padavė man ranką, jo  vyriškoje širdyje širdyje nebebuv nebebuvo o likę ničnieko ničnieko iš „pono“. – Pipai, brangusis tu mano vaikine, žmonės gyvenime taip dažnai išsiskiria ir kiekvienas kalvis kala savo laimę, kas iš

geležies, kas iš vario, kas iš aukso. Todėl prisieina visiems skirstytis po savo pašalius ir nieko čia nepadarysi. Jeigu šiandien kas nors išėjo ne taip, tai čia tiktai mano kaltė. Londone mudviem kartu nėra ko veikti, kitas dalykas namie, kur visi draugai, viskas aplinkui aišku ir suprantama. Tu

 

nepamanyk, kad aš riečiu nosį, juk aš tik noriu to, kas esu, ir tu daugiau su tais drabužiais manęs nepamatysi. Aš su jais esu ne tas, kas esu. Tiktai savo kalvėje, virtuvėje ir dar pelkėse jeigu esu, kas esu. Ir tau mane pačiam būsiuprijuoste, daug arčiau prie širdies, tu prisiminsi suaškalvio su kūju rankoje arba net su pypke. Aš tau būsiu daug arčiau prie širdies, jeigu tu, tarkim, kada sugalvosi aplankyti mane ir ateisi prie kalvės, įkiši galvą pro langą ir pamatysi seną kalvį Džo prie seno priekalo su sena pradeginta prijuoste, dirbantį, ką nuo seno yra įpratęs. Gal aš ir labai bukas, bet atrodo, kad vis tiek pasakiau, ką norėjau. Tegu saugo tave  Viešpats, Pipai, brangus tu mano drauguži, tesaugo tave  Viešpats! Ir tikraiišdidumo. – aš neklydau, manydamas, kad Džo turi tetrukdė nemažai romaus Ir jo apdaras po šitokių žodžių tiek mažai, kiek tebūtų trukdęs, sakykim, susitikus rojuje. Jis švelniai paglostė man kaktą ir išėjo. Kiek atsipeikėjęs išskubėjau paskui jį gatvėn ir ėmiau dairytis, bet jis jau buvo dingęs.  

 

28 SKYRIUS

Buvo aišku, kad kitą dieną privalau važiuoti į savo miestą, be to, apimtam graužaties buvo ne mažiau aišku, kad privalau apsistoti pas Džo. Bet kai užsisakiau vietą pašto karietoje ir nuvažiavęs perspėjau poną Poketą, dėl paskutinio teiginio nebebuvau toks tikras ir ėmiau ieškoti visokiausių pretekstų bei priežasčių, kaip pernakvoti „Mėlynajame šerne“. Pas Džo mums gali būti ankšta, jie ten manęs nelaukia ir nespės paruošti patalo, aš būsiu per toli nuo ponios Hevišem, o ji tokia kaprizinga ir jai tai gali nepatikti. Nėra pasauly bjauresnės apgaulės už savęs apgaudinėjimą, bet aš vis dėlto telkiausi pagalbon visas tas priežastis ir įtikinėjau save. Tikrai įdomus dalykas. Nenuostabu, jei per neišmanymą priimi kieno nors kito padirbtą netikrą monetą, tai visai suprantama; bet kad tikru pinigu palaikyčiau savo paties nukaltą geležėlę! Paslaugus nepažįstamasis, saugumo dėlei pasisiūlęs geriau suvynioti mano pinigus, paslepia juos savo kišenėn, o man pakiša susuktus popieriun riešuto kevalus, bet ką tereiškia šitas triukas, palyginti su manuoju, kai aš pats suvyniojau popieriun riešuto kevalus ir pakišau uos pats sau už tikrą pinigą!  Apsisprendęs, psisprendęs , jog nakvosiuvežtis „Mėlynajame „Mėlynajam šerne“, pradėjau kamuotis, svarstydamas, ar enesivežti drauge Keršytoją. Ėmė didelė pagunda pasižiūrėti, kaip tas brangiai kainuojantis samdinys puikuosis savo aukštais batais palei „Mėlynojo šerno“ vartus, beveik salau iš laimės,  vaizduodamasis, aizduodamasis, kaip su juo lyg atsitiktinai užeinu į Trabo siuvyklą ir kiaurai perveriu to nepagarbiojo berniūkšč berniūkščio io širdį.  Antra vertus, Trabo berniūkštis gali prisimeil prisimeilinti inti prie jo ir susidraugavęs pripasakoti ko nereikia, o gali dar susigalvoti

ir nušvilpti jį visos Turgaus gatvės akivaizdoje – kiek  pažinojaumano tą niekdarį, visko ar galitai tikėtis. Be to, apie gali sužinoti globėjaiširjokažin jai patiktų. Galųjįgale nusprendžiau palikti Keršytoją namie.

 

Kadangi vietą buvau nusipirkęs popietinėje karietoje, tai žinojau, jog esant žiemos metui paskutines dvi ar tris  valandas važiuosim važiuosim tamsoj tamsoje. e. Karieta nuo „Sukryžiuotų „Sukryžiuotų raktų“ turėjo antrą lydimas valandą savo po pietų. penkiolika minučiųišvykti anksčiau, tarno, Atėjau jei taip galima pavadinti žmogų, kuris deda visas pastangas, kad tarnautų kuo blogiau. Tais laikais buvo įprasta pašto karietomis vežioti į laivus kalinius. Kadangi ne sykį buvau tai girdėjęs iš kitų ir pats matęs, kaip jie sėdi, nukorę surakintas žvangančias kojas nuo karietos stogo, tai nė kiek nenustebau, kai Herbertas, atėjęs manęs palydėti, pasakė, jog drauge su manimi važiuos du kaliniai. Bet aš turėjau vieną priežastį, ir gana seną, dėl kurios, žodįnemalonu „kalinys“, su krūpteldavau. – Ar išgirdęs tau nebus jais, Hendeli? – paklausė Herbertas. – Ne, nė kiek! – Man pasirodė, kad tau tai nepatinka. – Nesakau, kad patinka, manau, kad ir tau nelabai patiktų. Bet nieko, tegu sau važiuoja. – Žiūrėk! Štai jau ateina iš karčemos. Koks nemalonus ir žemas vaizdas!  Jie, ko gero, ką tik buvo pavaišinę savo sargybinį, nes visi trys šluostėsi lūpas. Abu kaliniai buvo surakinti tarpusavy už rankų, o ant kojų turėjo grandines, tokias pat, kokias aš gerai pažinojau. Ir apsirengę buvo panašiai. Jų sargas turėjo porą pistoletų, o po pažasčia – storą kuoką, bet atrodė, kad su kaliniais sutaria neblogai. Kol buvo kinkomi arkliai, jis stovėjo šalia jų su tokia išraiška, lyg jie būtų kokia įdomi kol kas neatidaryta paroda, o jis pats – tos parodos šeimininkas.  Vienas kalinys buvo aukštesnis ir stambesnis už kitą ir jam

pagal kažkokius paslaptingus kalėjimų ir laisvojo pasaulio dėsnius, žinoma, buvo atitekę mažesnio dydžio drabužiai. Jo rankos ir kojos buvo panašios į pagalvėles, kalinio drabužių is buvo sudarkytas iki absurdo, bet jo primerktą akį pažinau iš pat karto. Tai buvo tas pats vyriškis, kuris aną šeštadienio

 

 vakarą sėdėjo ant suolo „Trijuose šauniuosiuose šauniuosiuose jūreiviuose“ jūreiviuose“ ir taikėsi į mane nematomu šautuvu!  Aiškiai mačiau, kad manęs jis kol kas nepažįsta, lyg niekad ir nebūtų susitikęs. Jis dirstelėjo į mane,paskui įgudusikažką akis įvertino laikrodžio grandinėlę, jis nusispjovė, pasakė antram kaliniui, abu nusijuokė, pasisuko, žvangindami bendras grandines, ir ėmė žiūrėti į kitą pusę. Didžiuliai numeriai ant jų nugarų lyg ant kokių durų, šašais lyg kokių gyvulių nuberti veidai, sukaustytos kojos, gėdingai apraišiotos nosinėmis, visų aplinkinių žvilgsniai ir laikymasis atokiau – visa tai, kaip sakė Herbertas, buvo niekingas ir žemas reginys. Bet tai buvo ne pats blogiausias dalykas. Paaiškėjo, kad  vbesikraustančios isas karietos šeimos stogaslagaminų yra ir užimtas iš Londono kad kaliniams telieka  vietos priekyje, už vežiko nugaros. Tai išgirdęs, kažkoks choleriškas džentelmenas, nusipirkęs ketvirtą vietą ant to suolo, baisiausiai įniršo ir pareiškė, kad sodinti jį su tokiais niekšais prieštarauja visoms taisyklėms, kad tai yra nuodinga, kenksminga, gėdinga, negarbinga ir nebeatmenu kaip dar. Tuo metu karieta jau buvo paruošta, vežikas nekantravo leistis į kelią, mes jau rengėmės sėsti į vietas ir kaliniai su savo sargu iš kiemo priėjo artyn, padvelkę į mus sudėtingu keistu kalėjimams būdingu kvapu – karštos duonos, bajaus, kanapių ir kalkių. – Neimkit taip labai į galvą, – įtikinėjo sargybinis karštąjį keleivį. – Šalia jūsų sėdėsiu aš pats. O juos pasodinsiu iš krašto. Jie jums visai netrukdys, pone. Net pamiršite, kad jie čia yra. – Manęs čia nėra ko kaltinti, – suniurzgė mano atpažintasis kalinys. – Aš niekur važiuoti nenoriu. Man visai gerai ir čia.

Su mielu noru galiu užleisti savo vietą bet kam kitam. – Ir aš galiu, – sušvokštė antrasis. – Jeigu būtų mano valia, tai nė vienam čia netrukdyčiau. Tada abu nusijuokė, ėmė triauškinti riešutus ir spjaudyti kevalus. Manau, kad ir aš būčiau padaręs tą patį, atsidūręs

 

ų vietoje ir taip niekinamas. Pagaliau buvo nuspręsta, kad piktajam džentelmenui padėti neįmanoma ir jis turės arba keliauti tokioje draugijoje, arba namie. Taigi vis dar bambėdamas atsisėdo  vlikti ieton, o šalia jo –jiskalinių sargas, kaliniai irgi šiaip savo taip įsiropštė ir mano atpažintasis atsidūrė tiesiai už manęs, net aučiau, kaip jo kvėpavimas judina man plaukus ant pakaušio. – Sudie, Hendeli! – šūktelėjo Herbertas, kai pajudėjome. Pagalvojau – kokia laimė, kad jis nepavadino manęs Pipu. Sunku apsakyti, kaip skausmingai jaučiau kalinio kvėpavimą ne tik pakaušiu, bet ir visa savo nugara. Jaučiausi taip, lyg į mano gyslas tekėtų kažkokia aštri deginanti rūgštis, netnegu burnąantrasis sutraukė. Atrodė, kad ir kvėpuoja nuo jis kurios smarkiau kalinys, ir gerokai garsiau; jaučiau, kaip visas net persikreipiau į šoną, stengdamasis kaip nors nutolti nuo jo. Oras buvo šaltas, ir abu kaliniai neapsakomai keikėsi. Greitai visi sustirome į ragą, o tuo laiku, kai karieta pravažiavo užeigą pusiaukelėje, mes drebėdami snūduriavome ir tylėjome. Aš irgi ėmiau snausti, taip ir nebaigęs svarstyti, ar verta prieš išsiskiriant grąžinti tam padarui du svarus sterlingų ir kaip tą geriausia padaryti. Sykį knaptelėjau taip toli į priekį, kad vos neatsidūriau tarp arklių pasturgalių, ir atsibudęs vėl ėmiausi tos pačios temos. Bet, matyt, miegojau ilgiau, negu maniau: nors buvo tamsu ir mirgančioje mūsų žibintų šviesoje nesusigaudžiau, kur esame, šaltas drėgnas į veidą pučiantis vėjas jau nešė pažįstamą pelkių kvapą. Kaliniai, palinkę į priekį ir dėl šilumos susigūžę, dabar buvo dar arčiau manęs. Pirmi jų žodžiai, kuriuos išgirdau atsibudęs, tarsi pratęsė mano

mintis: – Du banknotai po svarą. – Iš kur jis juos gavo? – paklausė tas, kurio nepažinojau nepažinojau.. – Iš kur man žinoti? – atsakė kitas. – Matyt, buvo kur nors užkišęs. Gal kokie draugai davė.

 

– Kad taip juos dabar čia turėčiau, – pasakė kitas, piktai iškeikęs šaltą orą. – Du svarus ar draugus? – Dusvarą svarus. Visus draugus, kur turėjau, už  vieną ir dar ačiū pasakyčiau. Na kaipatiduočiau ten? Tai jisir tau sako?.. – Tai jis ir sako, – kalbėjo mano atpažintasis, – mes viską tą per mirksnį sutvarkėm, prieplaukoje, už rąstų krūvos. Tu, sako, rytoj išeini į laisvę? Taip, sakau, išeinu. Tai jis ir paprašė, kad surasčiau berniuką, kuris jį pamaitino ir niekam nepaskundė, ir kad atiduočiau jam du svarus. Gerai, sakau, bus padaryta. Ir atidaviau. – Tai bent kvailys, – sumurmėjo antrasis. – Aš jau verčiau pats būčiau juos praėdęs ir pragėręs. Jis, matyt, buvo naujokas. Sakai, pirmą sykį matei? – Pirmą. Skirtingos partijos, skirtingi laivai. Jį nuteisė antrą sykį, už pabėgimą, davė iki gyvos galvos. – Tai tu čia... na ir šalta, po velnių!.. tai tu šitose vietose tik  tada ir tebuvai? – Tiktai tada. – Ir ką tu manai apie jas? – Blogesnių nerasi. Purvas, rūkas, pelkės ir darbas. Darbas, pelkės, rūkas ir purvas.  Abu kaip reikiant iškeikė tokią nelemtą vietą, pagaliau pritrūkę žodžių nutilo. Išgirdęs tą pokalbį, aš buvau benorįs tuoj pat šokti laukan ir pasilikti neperregimoje tamsoje ant kelio, bet guodžiausi, kad tas žmogus net neįtaria, kas aš toks esu. Juk per tą laiką paūgėjau, bet svarbiausia, kad buvau visai kitaip apsivilkęs ir panašus į tikrą miestietį, tad be kokios nors atsitiktinės pagalbos jis negalėjo manęs pažinti. Vis dėlto tas sutapimas,

kad atsidūrėme vienoje karietoje, man atrodė ganėtinai keistas, tad tiesiog drebėjau iš baimės, kad koks nors kitas toks pat nuostabus sutapimas paskatins kokį žmogų jam girdint ištarti mano vardą. Dėl tos priežasties nusprendžiau išlipti tučtuojau, kai tik įvažiuosim į miestą. Šitai man

 

sėkmingai pavyko. Mano nedidukas lagaminas gulėjo dėžėje po mano kojomis, aš nesunkiai jį išėmiau, iškėliau laukan ir išlipau pats – prie pat pirmojo žibinto stulpo ir pirmųjų grindinio akmenų.kokioje Karietavietoje su kaliniais bet aš gerai žinojau, jie busnuvažiavo išlaipinti toliau, ir nuvesti upės link. Jau vaizdavausi, kaip prie dumblinų prieplaukos laiptų jų laukia kitų kalinių irkluojama valtis, ausyse jau skambėjo šiurkštus lyg šunims riksmas: „Irkluot, jūs ten!“, ir tolumoje ant juodo vandens mačiau nelemtą Nojaus laivą. Negalėčiau pasakyti, ko konkrečiai bijojau, mano baimė buvo neaiški ir miglota, bet tiesiog stingdanti. Visą kelią iki  viešbučio drebėjau iš siaubo, bet negalėjau jo paaiškinti ta  viena, nors ir nemalonia mintimi, mintimi, kad galiu būti atpažintas. Esu tikras, kad tą neaiškų jausmą sukėlė atgimusi kankinanti mano vaikystės baimė.per keletą minučių „Mėlynojo šerno“ svetainė buvo tuščia ir padavėjas pažino mane tik tada, kai užsisakęs pietus ėmiausi pirmo patiekalo.  Atsiprašęs už tokį užmaršumą, užmaršumą, jis paklausė, ar nepasiųsti berniuko pas poną Pamblčuką. – Ne, – atsakiau aš, – jokiu būdu. Padavėjas (tas pats, kuris mano įregistravimo dieną atnešė skundą iš prekybininkų) tarsi nustebo ir pasitaikius pirmai progai padėjo šalia manęs seną taukuotą vietos laikraštį, ir taip arti, kad aš paėmiau jį ir perskaičiau tokį straipsnį: „Ryšium su nepaprasta gyvenimo sėkme, neseniai aplankiusia jauną šių apylinkių geležies amato atstovą (beje, kokia tai puiki tema nuostabiai dar ne mūsų visų pripažinto tėvynainio Tubio plunksnai, jau ne sykį puošusiai mūsų puslapius), mūsų skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad pirmasis to jaunuolio globėjas, bičiulis ir draugas buvo didžiai gerbiamas, gana glaudžiai susijęs su prekyba grūdais

ir sėklomis asmuo, kurio patogi ir talpi įstaiga yra visai netoli Turgaus gatvės. Su kilniausiais jausmais sveikiname jį kaip mūsų jaunojo Telemacho mentorių, nes labai malonu žinoti, kad kaip tik mūsų miesto gyventojui turi būti dėkingas šis aunasis laimės kūdikis. Susimąsčiusioje vietinio išminčiaus

 

kaktoje, dailiose vietinės gražuolės akyse mes skaitome klausimą: kas gi tas laimingasis? Mūsų žiniomis, Kventinas Maseisas13b   uvo Antverpeno kalvis. Verb. Sap.“14  Remdamasi Remdamasiss didele patirtimi, drįstu tvirtinti, kad jeigu man savo klestėjimo metais būtų pasitaikę atsidurti Šiaurės ašigalyje, tai aš ir ten būčiau sutikęs ką nors, – laukinį eskimą arba civilizuotą žmogų, – kuris man būtų pranešęs, kad pirmas mano geradarys ir laimės kalvis buvo Pamblčukas.

 

29 SKYRIUS

Rytą atsikėliau anksti. Eiti pas ponią Hevišem dar buvo ne laikas, todėl patraukiau pasivaikščioti į užmiestį, ton pusėn, kur arčiau jos namų ir toliau nuo Džo kalvės (ten galėsiu nueiti rytoj), nesiliaudamas galvoti apie savo geradarę ir tą žėrinčią ateitį, kurią ji man ruošia.  Ji įdukrino Estelą, tiesą sakant, įsūnijo ir mane, tad visai galimas dalykas, kad ketina mus sujungti. Man bus lemta atgaivinti tuos niūrius namus, įleisti į tamsius kambarius saulės šviesą, prisukti laikrodžius ir užkurti šaltus židinius, nuplėšyti voratinklius, išblaškyti šliužus – trumpai tariant, atlikti visus pasakų karalaičio žygdarbius ir vesti princesę. Praeidamas stabtelėjau ir apžvelgiau jos namus, ir patamsėjusios sienų plytos, užmūryti langai, žalia tuopa, kurios stiprios šakos lyg gysloto seno žmogaus rankos laikė apglėbusios net kaminus ant stogo, – visa tai man susiliejo į  viliojančią paslaptį, kurią įminti lemta man. Žinoma, viso to įkvėpėja ir siela buvo Estela. Bet nors ji taip buvo užvaldžiusi mane, nors visos mano viltys ir visa mano  vaizduotė buvo kupina jos vienos, nors jos įtaka mano  vaikiškam gyvenimui ir charakteriui buvo visagalė, aš net tą romantišką nepriskyriau tų nes savybių, kurių ji neturėjo. Šitairytą sakau dabar ne be jai tikslo, tik su šiuo siūlu galima leistis į tą labirintą, kuriame aš klaidžiojau.  Vadovaudamasis gyvenimo patirtimi, galiu pasakyti, kad nuomonė apie mylimą žmogų ne visada būna teisinga. Neginčijama tiesa yra tai, kad aš kaip vyriškis pamilau Estelą todėl, kad kitaip negalėjau. Taip, labai dažnai, jeigu ne nuolatos, aš su kartėliu suvokdavau, kad myliu be atsako,

be vilties, be laimės, be sveiko proto, be dvasinės ramybės. Taip, ir visa tai suvokdamas aš mylėjau ją nė kiek ne mažiau kaip tuopasivaikščiojimą atveju, jeigu ji man būtų atrodžiusi Savo suplanavau taip, tikra kad tobulybė. prie vartų atsidurčiau senu įprastu laiku. Virpančia ranka paskambinęs

 

 varpeliu, nusigręžiau nuo vartų ir pamėginau atgauti kvapą bei nuraminti dunksinčią širdį. Girdėjau, kaip atsidarė šoninės durys ir per kiemą nuaidėjo žingsniai, bet apsimečiau viso to negirdįs – net tada, kai sugirgždėjo surūdiję vartų vyriai. Pagaliau paliestas už peties, aš krūptelėjau ir atsisukau. Ir tuoj pat krūptelėjau dar smarkiau, nes pamačiau priešais save vyriškį tvarkingais pilkais drabužiais. Tokį vyriškį, kurį mažiausiai galėjau įsivaizduoti kaip ponios Hevišem durininką. – Orlikas! – Taip, jaunasis šeimininke, ne vien jūsų gyvenimas keičiasi. Bet prašau vidun, prašau. Man užginta laikyti  vartelius atvirus. atvirus.  Aš įėjau ir jis uždarė juos, užrakino ir ištraukęs raktą ryžtingai nuėjo į namą. – Taip! – pasakė jis, po kelių žingsnių atsisukęs. – Štai aš esu čia! – Kaip tu čia patekai? – Atėjau savo kojomis, – įžūliai atkirto jis. – O mano skrynią atvežė karučiu. – Tu čia, atrodo, tvirtai įsikūręs? – Nesiskundžiu, jaunasis šeimininke. šeimininke. O kas čia blogo? Dėl to aš anaiptol nebuvau tikras. Kol svarsčiau jo žodžius, is lėtai pakėlė niūrų žvilgsnį nuo šaligatvio ir dėbtelėjo į mano kojas, paskui rankas, veidą. – Vadinasi, iš kalvės išėjai? – paklausiau. – Argi čia panašu į kalvę? – pasiteiravo jis dairydamasis aplinkui įžeistu veidu. veidu. – Argi bent kiek panašu? Paklausiau, ar jau seniai jis išėjo iš Gardžerio. – Čia visos dienos tokios panašios, – atsakė jis, – kad ne

taip lengva suskaičiuoti. Na, bet atėjau čia jau po to, kai ūs išvažiavot. – Tą aš ir pats žinau, Orlikai. – Kurgi ne! – šaltai atsakė jis. – Juk jūs mokslinčius. Tuo metu jau buvome priėję namus, ir paaiškėjo, kad

 

Orlikas palei pat lauko duris turi kambarėlį su langeliu į kiemą. Dydžiu jis buvo panašus į tuos, kuriuos paprastai turi Paryžiaus vartininkai. Ant sienų kabėjo įvairūs raktai, prie kurių jis siuvinėta dabar pakabino ir vartų nišoje stovėjo lova, užtiesta antklode. Visas raktą, kambarys atrodė kažkoks nevalyvas, ankštas, mieguistas – visai kaip žmogumi pavirtusios miegapelės narvelis, ir pats Orlikas, kurio stambi ir tamsi figūra šmėžavo palei langą, taip pat atrodė panašus į miegapelę, kuriai tas kambarys skirtas. – Anksčiau aš niekad nemačiau to kambario, – pasakiau aš, – bet ir vartininko čia nebuvo. – Nebuvo, – atsakė jis, – kol nepasklido kalbos, kad apylinkėse pavojinga, kad tamsa be apsaugos negerai – tai kaliniai pabėgo, tai šiaip visokie slankioja. Tada ir buvau rekomenduotas rekomenduo tas čionai, nes kiekvienam galiu duoti grąžos, na ir sutikau. Juk čia lengviau negu pūsti dumples ir mosuoti kūju... Jis užtaisytas.  Jis pamatė, kad aš žiūriu į šautuvą ant sienos su variu apkaustyta buože. – Na gerai, – tariau aš užtektinai prisikalbėjęs, – man jau eiti viršun pas ponią Hevišem? – Tegu perkūnas mane trenkia, jeigu aš tą žinau! – pasakė is, rąžydamasis visu kūnu, o paskui nusipurtęs. – Aš žinau tik tiek, kiek man prisakyta, jaunasis šeimininke. Trenksiu štai šituo plaktuku į šitą varpelį, o jūs eikite koridoriumi, kol ką nors sutiksite. – Manęs ten tikriausiai laukia? – Tegu mane du kartus trenkia, jeigu aš tą žinau! – atsakė is.  Aš nuėjau tuo pačiu ilgu koridoriumi koridoriumi,, kuriuo ne kartą žingsniavau su savo negrabiaisiais batais, o jis paskambino

 varpeliu. Koridoriaus gale, ausyse dar tebeaidint varpeliui, sutikau Sarą Poket, kurios veide mano apsilankymo proga buvo likusi tik geltona ir žalia spalva. – O! – šūktelėjo ji. – Čia jūs, pone Pipai? – Taip, aš, ponia Poket. Džiaugiuosi, galėdamas jums

 

pranešti, kad pono Poketo šeima sveikutėlė. – Ar jie pasidarė bent kiek protingesni? – paklausė Sara, liūdnai linguodama galvą. – Protas jiems reikalingesnis už sveikatą. Metjus, juk Metjus! Jūs žinote kelią, pone? Kelią ašAkžinojau, ne kartą buvau lipęs tais tamsiais laiptais. Šį sykį užlipau jais su kur kas lengvesniais batais ir senu papratimu pabeldžiau į ponios Hevišem kambario duris. – Pipas beldžia, – tučtuojau išgirdau jos žodžius. – Prašau, Pipai.  Ji sėdė sėdėjo jo savo kėdėje kėdėje prie seno senojo jo stalo stalo su senąja senąja sukn suknele, ele, susidėjusi ant lazdos abi rankas ir parėmusi ant jų smakrą, žiūrėjo į židinį. Šalia jos, laikydama rankoje niekad nenešiotą baltą batelį ir įdėmiai jį apžiūrinėdama, sėdėjo elegantiška man nematyta dama. – Įeik, Pipai, – murmėjo toliau ponia Hevišem, nežiūrėdama į mane, – įeik, Pipai, kaip tu gyvuoji? Bučiuoji man ranką, lyg būčiau kokia karalienė, ar ne? Na?  Ji staiga pažvelgė į mane nepasukdama galvos ir niūriai žaismingu balsu pakartojo: – Na? – Gavau žinią, ponia Hevišem, – pasakiau gerokai sutrikęs, – kad jūs malonėjote pareikšti norą mane pamatyti, todėl tuojau pat ir atvažiavau. – Na? Man nepažįstama dama pakėlė galvą ir vylingai pažvelgė į mane ir tada aš supratau, kad tos akys yra Estelos. Bet ji buvo taip pasikeitusi, taip pagražėjusi, taip sumoteriškėjusi, taip toli pažengusi įvairiapusiško tobulėjimo keliu, kad atrodė, jog aš pats nė kiek nepasistūmėjau į priekį. Žiūrėdamas į ją, jaučiau, kad vėl beviltiškai virstu šiurkščiu ir prastu berniuku. Ak, kokia tolima ir nepasiekiama ji man

tada atrodė!  Ji padavė man ranką. Išlemenau kažką apie tai, kaip man malonu ją vėl matyti, kaip seniai seniai laukiau tos dienos. – Kaip tau atrodo, ar ji labai pasikeitusi, Pipai? – paklausė ponia Hevišem, žvelgdama savo godžiu žvilgsniu ir belsdama

 

lazda į kėdę tarp jų, tuo rodydama, kad jon atsisėsčiau. – Kai įėjau, ponia Hevišem, tai nei veide, nei figūroje neatpažinau Estelos, bet dabar tiesiog įdomu, kaip vis labiau atpažįstu pačią... – Ką? Tutąnori pasakyti – tą pačią Estelą? – pertraukė mane ponia Hevišem. – Juk ji buvo išdidi ir užgauli ir tu norėjai pasitraukti nuo jos. Ar atsimeni?  Aš sutrikęs ėmiau aiškinti, kad tai buvo seniai, kad aš tada buvau kvailas ir panašiai. Estela ramiai šypsodamasi pasakė, kad aš tada nė kiek neklydau, nes ji tikrai buvo labai bjauraus būdo. – O ar jis pasikeitęs? – paklausė ponia Hevišem ją. – Labai pasikeitęs, – atsakė Estela, žiūrėdama į mane. – Nebe toks šiurkštus ir prastas? – paklausė ponia Hevišem, žaisdama Estelos plaukais. Estela nusijuokė ir pažvelgė į batelį savo rankoje, paskui  vėl nusijuokė, dar sykį pažiūrėjo į mane ir padėjo batelį. Ji ir dabar elgėsi su manimi kaip su berniuku, bet vis tiek traukė mane. Mes sėdėjome snaudulingame kambaryje, kadaise taip stipriai veikusiame mane, ir aš sužinojau, kad ji neseniai grįžo iš Prancūzijos ir ketina vykti į Londoną. Ji kaip ir seniau tebebuvo išdidi ir valdinga, ir tos savybės buvo taip susiliejusios su jos grožiu, kad atrodė tiesiog neįmanoma – netgi neleistina mėginti atskirti jas nuo to grožio. Žiūrint į ją, neįmanoma buvo pamiršti ir to žemo turtų bei aukštos padėties troškimo, užnuodijusio mano paauglystę ir privertusio gėdintis savo namų ir Džo; tų karčių svajų, kai jos  veidas iškildavo man žaizdro liepsnoje arba atplaukdavo pro kalvės langelį iš vakaro tamsos, arba po kūjo smūgio iššokdavo iš po priekalo ir tuoj pat vėl dingdavo. Trumpai

tariant, nepajėgiau atskirti jos nei nuo savo praeities, nei nuo ateities, nuo viso, kas svarbiausia mano gyvenime. Sutarėm, kad aš čia praleisiu visą dieną, vakare grįšiu į  viešbutį, o rytą išvažiuosiu į Londoną. Kiek pasikalbėjus, ponia Hevišem liepė mudviem eiti pasivaikščioti į apleistą

 

sodą, o kai grįšim, aš kaip anais laikais turėsiąs ją truputį pavežioti su kėde. Taigi mudu su Estela išėjome į sodą pro tuos pačius  vsu artelius, už kurių tada man manęs ęs laukė susid susidūrimas ūrimas irdabartiniu muštynės muštynės nepažįstamu blyškiaveidžiu ponaičiu, Herbertu. Aš – visas virpėdamas, dievindamas kiekvieną jos suknelės klostę, ji – visiškai rami ir nė kiek nedievinanti mano apdaro. Priartėjus prie muštynių vietos, ji sustojo ir pasakė: – Matyt, buvau tikra laukinė, jei tada pasislėpiau ir žiūrėjau, kaip judu mušatės; bet man labai patiko. – Aš už tai buvau dosniai apdovanotas. – Argi? – paklausė ji atsainiai, lyg viską pamiršusi. – Pamenu, kad labai nemėgau jūsų priešininko, kam jis yra čionai pakviestas ir taikosi man į draugus. – Dabar mudu su juo dideli bičiuliai, – pasakiau aš. – Tikrai? Beje, dabar prisiminiau – jūs, atrodo, mokotės pas o tėvą? – Taip.  Aš tą patvirtinau nenoriai, nes atrodė, kad aš tebesu koks mokinukas, o ji ir taip elgėsi su manimi kaip su berniuku. – Pasikeitus jūsų padėčiai ir perspektyvoms, – pasakė ji, – pasikeitė ir jūsų draugai. – Tai natūralu, – pasakiau aš. – Ir būtina, – pridūrė ji išdidžiai, – juk tie, kurie tiko jums į draugus anksčiau, visai nebetinka dabar.  Abejoju, ar tuo metu dar ketinau aplankyti Džo, bet po jos žodžių šis ketinimas dingo lyg vėjo nupūstas. – Tais laikais, – pasakė Estela, lengvai mostelėjusi ranka ir parodydama, kad kalba apie mūsų muštynių metą, – jūs net nenumanėt, kokia ateitis jūsų laukia?

– Nė trupučio. Kaip išdidžiai ir laisvai ji ėjo šalia manęs ir kaip droviai bei nuolankiai aš šalia jos – to kontrasto tiesiog negalėjau nejausti. Ir tai būtų žeidę mane kur kas labiau, jeigu nebūčiau laikęs savęs tuo, kuris yra skirtas jai paties likimo.

 

Sodas buvo per daug apleistas ir prižėlęs, kad galėtum ame laisvai vaikštinėti, tad apsukę porą ar trejetą ratų vėl atsidūrėme alaus daryklos kiemelyje. Aš parodžiau jai tą ietą, kur čiąanais laikais, ir pirmą kartą bei pamačiau ją   vvaikštinėjančią aikštinėjan statinėmis statinėmis, ji, šaltai abejingai dirstelėjusi ton pusėn, paklausė: – Tikrai? Priminiau jai, kaip ji išėjo pro duris ir padavė man mėsos su alumi, ir ji atsakė: – Neprisimenu. – Neprisimenat, kaip pravirkdėt mane? – paklausiau. – Ne, – atsakė ji ir papurčiusi galvą nusisuko. Tai, kad ji neprisimena ir jai nesvarbu, iš naujo pravirkdė mane – tik šį kartą be ašarų, ir tai yra pats karčiausias  verksmas. – Žinokit vieną dalyką, – pasakė Estela, nusileisdama iki manęs kaip aukštuomenės gražuolė, – kad aš neturiu širdies; gal tai susiję ir su mano atmintimi.  Aš įsidrąsinęs išlemenau drįstąs suabejoti šituo. Kad ji klysta. Kad toks grožis neįmanomas be širdies. – O! Aš turiu tą širdį, kurią galima perdurti peiliu arba peršauti, – pasakė Estela, – ir jeigu ji sustotų, tai aš numirčiau. Bet jūs suprantat, ką noriu pasakyti. Aš neturiu okio švelnumo joje... jokios užuojautos... jausmų... nesąmonių... Kas ten šmėstelėjo mano sąmonėje, kol ji stovėjo, įdėmiai žvelgdama į mane? Kažkas, ką buvau pastebėjęs ponioje Hevišem? Ne. Tiesa, jos elgesy, judesiuose buvo kažkokio panašumo į ponią Hevišem, kurį dažnai įgyja vaikai, ilgai gyvendami vienumoje su subrendusiu žmogumi, ir kuris kartais pasireiškia vienodu visai skirtingų asmenų elgesiu.

Bet čia buvo kas kita. Aš dar sykį pažvelgiau į Estelą, ir nors i tebežiūrėjo į mane, tas šmėstelėjęs panašumas jau buvo dingęs. Kas tai buvo? – Aš sakau rimtai, – kalbėjo toliau Estela, ne susiraukusi

 

(jos veidas buvo lygutėlis), bet su kažkokia lyg apniukusia išraiška. – Jeigu mums lemta susitikti dažniau, tai bus geriau, ei tą įsidėmėsite iš karto. Ne! – Ji valdingai nutraukė mano mėginimą įsiterpti. – jo Ašjautusi. nieko nesu apdovanojusi savo švelnumu. Niekad nesu Dabar buvome seniai apleistoje alaus darykloje, ir ji parodė tą aukštą galeriją, kurioje tą pirmą dieną pamačiau ją, ir pasakė prisimenanti, kaip iš viršaus žiūrėjo į mano persigandusį veidą apačioje. Žiūrėdamas ten, kur rodė jos balta ranka, vėl pajutau tą patį nenusakomą įspūdį. Man nejučia sudrebėjus, ji palietė mano ranką ir ta vizija bemat dingo. Kas tai buvo? – Kas jums? – paklausė Estela. – Jūs vėl išsigandot? – Tikrai būčiau išsigandęs, jei būčiau patikėjęs, ką jūs neseniai pasakėt, – atsakiau, stengdamasis nukreipti kalbą kitur. – Vadinasi, nepatikėjot? Na ką gi. Bet aš vis tiek pasakiau. Ponia Hevišem tikriausiai jau laukia jūsų, kad pavežiotumėt, nors, mano manymu, to užsiėmimo drauge su kitais senais įpročiais būtų galima ir atsisakyti. Apeikim dar vieną ratą, o tada grįšim. Eime! Šiandien jums nereikės lieti ašarų dėl mano žiaurumo, jūs būsite mano pažas ir vesite mane. Graži jos suknelė vilkosi žeme. Ji viena ranka pakėlė ją, o kita švelniai atsirėmė į mano petį. Mudu dar du ar tris kartus apėjome apleistą sodą ir jis man dabar atrodė pilnas žiedų. Jeigu parudusios piktžolės palei sieną būtų buvusios net pačios nuostabiausios pasaulyje gėlės, jos vis tiek  nebūtų labiau išlikusios mano atmintyje. Mudu skyrė ne amžius – buvome vienų metų, nors ji, be abejo, ir atrodė kiek vyresnė, – o neprieinamumas,

dvelkiantis nuo jos grožio ir nuo jos elgesio; štai kas mane kamavo akimirkomis, ir jaučiau, mūsų geradarėtomis yražavesio paskyrusi mudu nors vienas kitam. kad Vargšas berniukas! Pagaliau mudu sugrįžome vidun, ir čia nustebęs išgirdau,

 

kad pas ponią Hevišem su reikalais yra atvažiavęs mano globėjas ir dalyvaus pietuose. Kol vaikščiojome, kambaryje su pūvančiu padengtu stalu buvo uždegtos žvakės tose pačiose au laukėžiemiškose manęs. žvakidėse, ir ponia Hevišem savo kėdėje Kai ėmėme sukti lėtus ratus aplink vestuvinio stalo trūnėsius, man atrodė, kad stumiu jos kėdę atgal į praeitį. Bet Estela tame gedulingame kambaryje, įdėmiai stebima kapinių povyzos, atsilošusios kėdėje, atrodė dar skaistesnė ir gražesnė negu iki tol, ir aš ja dar labiau žavėjausi. Laikas bėgo, artėjo mūsų ankstyvi pietūs, ir Estela turėjo eiti pasiruošti. Mes buvome sustoję prie ilgo stalo vidurio, ir ponia Hevišem, ištiesusi savo suvytusią ranką, padėjo sugniaužtą kumštį ant geltonos staltiesės. Kai Estela prieš išeidama atsisuko, ponia Hevišem pasiuntė jai tokį aistringą oro bučinį, kad man pasidarė baisu. Estelai išėjus ir mudviem likus dviese, ji pasisuko į mane ir sušnibždėjo: – Kokia ji graži, grakšti, daili, ar ne? Tu ja žaviesi? – Ja turi žavėtis kiekvienas, kas ją pamato, ponia Hevišem.  Ji apglėbė ranka mano kaklą ir prisitraukė mano galvą žemyn prie savosios. – Mylėk ją, mylėk ją, mylėk ją! Kaip ji su tavimi elgiasi? Nespėjus man atsakyti (jei apskritai būčiau sugebėjęs atsakyti į tokį sunkų klausimą), ji pakartojo: – Mylėk ją, mylėk ją, mylėk ją! Jeigu ji tau bus gera, mylėk  ą. Jei įskaudins tave, mylėk ją. Jei sudraskys tavo širdį į gabalus – o kuo žmogus senesnis, tuo labiau jam skauda, – mylėk ją, mylėk ją, mylėk ją! Dar niekada iki tol nebuvau girdėjęs su tokia jėga ir taip aistringai tariamų žodžių. Netgi jaučiau, kaip nuo jausmų

aistringai tariamų žodžių. Netgi jaučiau, kaip nuo jausmų antplūdžio įsitempė mano kaklą apkabinusios plonos rankos raumenys. – Klausyk manęs, Pipai! Aš įdukrinau ją tam, kad ji būtų mylima. Auginau ją, auklėjau tam, kad būtų mylima. Padariau ją tokią vien tam, kad būtų mylima. Mylėk ją!

 

 Ji taip dažnai kartojo tą žodį, kad dėl jo prasmės negalėjai suabejoti, bet jeigu vietoje „mylėk“ ji būtų kartojusi „nekęsk, keršyk, žudyk“, tai net ir tada jie vargiai būtų skambėję panašiau prakeiksmą– kaip dabar. – Aš tauįpasakysiu, skubiai lyg apsėsta šnibždėjo ji toliau, – kas yra tikra meilė. Tai yra aklas atsidavimas, besąlygiškas savęs aukojimas, absoliutus nuolankumas, kai tiki niekuo neabejodamas, kai eini pats prieš save ir visą pasaulį, kai  visą savo širdį atiduodi atiduodi kankintojui... kankintojui... kaip aš! Savo žodžius ji užbaigė nežmonišku riksmu, ir aš vos spėjau sugriebti ją už juosmens, nes ji staiga pakilo su visa savo įkapine suknia ir smogė ranka į orą, lyg ketintų tuojau pati pulti į sieną ir užsimušti.  Visa tai įvyko per keletą akimirkų. Sodindamas ją atgal į kėdę, pajutau pažįstamą kvapą ir atsisukęs pamačiau kambaryje savo globėją. Su savimi jis visada turėdavo (to, atrodo, dar nespėjau paminėti) puošnaus šilko nepaprastai didelę nosinę, kuri jam labai praversdavo jo profesijoje. Ne sykį buvau matęs, kaip is ja gąsdina savo klientą arba liudytoją – iškilmingai išlanksto tą savo nosinę lyg ketindamas nusišnypšti, bet tučtuojau stabteli tarsi supratęs, kad nespės to padaryti, nes klientas ar liudytojas tuojau pat prisipažins, ir vargšui žmogeliui iš baimės nebelikdavo nieko kito, tik tą ir padaryti. Kai pamačiau jį kambaryje, jis abiem rankom kaip tik laikė tą savo nosinę ir žiūrėjo į mus. Susidūręs su mano žvilgsniu, jis akimirką pastovėjo tokia poza, tarsi aiškiai, bet be žodžių sakydamas: „Štai kaip? Įdomu!“, paskui nepaprastai efektingai panaudojo nosinę pagal paskirtį. Ponia Hevišem pamatė jį kartu su manimi ir (kaip visi kiti)

išsigando jo. Sukaupusi jėgas ji pamėgino nusiraminti ir išlemeno, kad jis punktualus kaip visada. – Punktualus visada, – pakartojo eidamas prie mūsų. – Sveiki,kaip Pipai. Gal jus pavėžinti, jis, ponia Hevišem?  Vieną ratą? Vadinasi, Vadinasi, jūs čia, Pipai? Pipai? Pasakiau jam, kada atvažiavau, jog ponia Hevišem norėjo,

 

kad aplankyčiau Estelą. Jis atsakė: – A-a! Tai ta jauna graži dama! Tada jis viena savo didele ranka ėmė stumti ponią Hevišem su– kėde, kitą įsikišo lyg ten būtų pilna paslapčių. Nagi,o Pipai! Kiekkišenėn, kartų esate matęs panelę Estelą? – paklausė jis stabtelėjęs. – Kiek kartų? – Taip! Kiek kartų? Dešimt tūkstančių? – Oi ne! Ne tiek daug. – Du kartus? – Džegersai, – mano laimei, įsikišo ponia Hevišem, – palikit mano Pipą ramybėje ir eikit abu pietauti.  Jis pakluso ir mudu grabaliodami patamsyje nulipome laiptais. Einant ilgu koridoriumi į flygelį už grįsto kiemelio, is paklausė mane, ar dažnai esu matęs ponią Hevišem  valgant ir geriant, senu papratimu siūlydamas man rinktis iš šimto tūkstančių ir vieno karto.  Aš pagalvojau ir ir atsakiau: – Niekada. – Ir niekada nepamatysit, Pipai, – tarė jis niūriai šypteldamas. – Nuo to laiko, kai pradėjo gyventi dabartinį savo gyvenimą, ji niekam neleidžia to matyti. O naktimis klaidžioja po namus ir valgo kas patenka po ranka. – Atleiskit, – paprašiau, – gal galėčiau užduoti jums vieną klausimą? – Galite klausti, – atsakė Džegersas, – o aš gal galėsiu atsakyti. Klauskite. – Estelos pavardė? Ar ji Hevišem, ar?.. – Kaip užbaigti, nebežinojau. – Ar kas? – paklausė jis.

Ar ji Hevišem? – Hevišem. Tuo laiku jauPoket. buvome prieDžegersas pietų stalo, kur mūsų laukė Estela ir Sara Ponas atsisėdo šeimininko  vietoje, Estela – kitame stalo gale, o aš – priešais savo geltonai žalią draugę. Pietūs buvo puikūs, patarnavo jauna

 

mergina, dar niekad nematyta prie stalo, bet, kaip supratau,  visą tą laiką buvusi tuose paslaptinguose paslaptinguose namuose. Po pietų priešais mano globėją buvo pastatytas butelis rinktinio portveino (matyt, markė jam buvo gerai pažįstama), ir abi damos paliko mus ši vienus. Ponas Džegersas tuose namuose buvo toks paslaptingas, kad pranoko net pats save. Net akis nuo mūsų slėpė ir per  visus pietus gal tik vieną kartą pažvelgė į Estelą. Jos užkalbintas, išklausydavo, mandagiai atsakydavo, bet, kiek  pastebėjau, į akis jai nežiūrėjo. Ji atvirkščiai – gana dažnai žiūrėjo į jį su smalsumu ir susidomėjimu, gal net nepasitikėjimu, bet jo veidas buvo neįžvelgiamas. Per visus pietus jis mėgavosi, versdamas Sarą Poket dar labiau gelsti ir žalėti, nuolat primindamas mano didelius lūkesčius, bet tą is darė gudraudamas, lyg norėdamas ką nors iškvosti iš manęs; ir iš tikro per savo naivumą aš nė pats nežinodamas kodėl prišnekėjau daugiau negu dera. Kai likome su juo vieni, pajutau, kad nebeištversiu – taip aiškiai jis visa savo išvaizda rodė, kad žino apie mane itin slaptų dalykų, kurių kol kas neatskleidžia. Neturėdamas po ranka nieko geresnio, jis tardė net savo vyną. Pakeldavo taurę priešais žvakę, ragaudavo, palaikydavo gurkšnį burnoje, pagaliau nurydavo, vėl imdavo apžiūrinėti taurę, uostyti ją, išgerdavo, vėl prisipildavo ir vėl imdavo tardyti toliau; aš nuo to taip išsinervinau, kad pradėjau neabejoti, og tas vynas pasakoja jam apie mane kažkokius negerus dalykus. Keletą kartų buvau bemėginąs užmegzti pokalbį, bet kai tik jis pamatydavo mane ketinant ko klausti, taip pažvelgdavo į mane, laikydamas rankoje taurę ir skanaudamas vyną, lyg prašytų įsidėmėti, jog viskas veltui – į

mano klausimą jis atsakyti negalės. Ponia Poket tikriausiai suprato, kad man esant jai gresia pavojus išprotėti arba nusiplėšti nuo– ir galvos kyką labai netvarkingą, panašų į muslino šluotą paberti ant –grindų plaukus, be abejo, užaugusius ne ant jos galvos. Kai mudu  vėliau vėl nuėjome į ponios Hevišem kambarį, ji ten

 

nebepasirodė, ir mes keturiese ėmėme žaisti vistą. Prieš tai ponia Hevišem buvo spėjusi neįmanomai išpuošti Estelos plaukus, kaklą ir rankas brangakmeniais nuo savo stalelio, ir mačiau, net manojuos, globėjas pažvelgė į ją iš po tankių antakių, kad net kilstelėjo išvydęs tą neprilygstamą grožį žibančių spalvų fone. Nepasakosiu, kaip lengvai jis surinkdavo visus mūsų švietalus, o paskui paleisdavo į žaidimą menkas trejukes, prieš kurias visi mūsų karaliai ir damos nieko nebereiškė; kaip aiškiai jaučiau, jog mes jam atrodome trys paprastos ir neįdomios mįslės, kurias jis jau seniai įminė. Aš labiau kentėjau dėl ko kito – dėl to kontrasto tarp jo šaltumo ir mano jausmų Estelai. Ir esmė buvo net ne čia, kad žinojau niekad negalėsiąs be virpesio prakalbėti apie ją su juo, klausytis, kaip grasindami jai girgžda jo batai, arba pamatyti, kaip išsiskyręs su ja jis plaunasi rankas. Mane labiausiai kankino tai, kad žaviuosi ja tik už poros žingsnių nuo jo, kad mano jausmai yra tame pačiame kambaryje – štai kas buvo nepakenčiama. Žaidėme iki devintos valandos, baigę susitarėme, kad prieš  važiuodama į Londoną Estela praneš man ir aš pasitiksiu ją stotyje. Tada aš atsisveikinau, paliečiau jos ranką ir išėjau. Mano globėjas nakvojo „Šerne“ kambaryje šalia manęs. Gerokai po vidurnakčio mano ausyse vėl nuaidėjo ponios Hevišem žodžiai: „Mylėk ją, mylėk ją, mylėk ją!“ Aš juos šiek  tiek pakeičiau ir ėmiau šimtus sykių kartoti į pagalvę: „Aš myliu ją, myliu, myliu!“ Paskui mane užliejo dėkingumas, kad Estela yra skirta man, kalvio pameistriui. Vėliau ėmiau svarstyti: jeigu ji, kaip būgštavau, dabar anaiptol nejaučia dėkingumo likimui už tokią dovaną, tai kada gi ji pradės

domėtis manimi? Kada man pavyks atgaivinti jos širdį, kuri kol kas yra nebyli ir mieganti? Deja! Aš vaizdavausi, kad kaip tai yra dideli ir kilnūs Bet nė karto nepagalvojau, žema ir menka yrajausmai. vengti aplankyti Džo, nes ji į tai pažiūrėtų su panieka. Juk praėjo tik  diena po to, kai Džo išspaudė man iš akių ašaras, bet jos

 

greit nudžiūvo; teatleidžia man Dievas – per greit.  

 

30 SKYRIUS

Rytą rengdamasis „Mėlynajame šerne“ ir viską gerai apsvarstęs, nusprendžiau pasakyti savo globėjui, kad aš abejoju, ar Orlikas yra tinkamas eiti tokias pasitikėjimo reikalaujančias reikalaujanči as pareigas ponios Hevišem namuose. – Žinoma, Pipai, kad netinkamas, – atsakė mano globėjas, patenkintas tokia jam aiškia tema, – nes pasitikėjimo reikalaujančioms pareigoms netinka nė vienas žmogus. Faktas, kad ir šį kartą pareigose yra netinkamas žmogus, jį, atrodo, nuteikė kuo puikiausiai ir jis su pasitenkinimu išklausė viską, ką jam pasakojau apie Orliką. – Puiku, Pipai, pareiškė jis, kai pabaigiau, – aš apsilankysiu tenai ir –atleisiu šitą mūsų draugužį. Gana sunerimęs dėl tokios baigties, aš paprašiau neskubėti ir užsiminiau, kad su tuo draugužiu gali būti nelengva susikalbėti. – Abejoju, – atsakė mano globėjas, išsitraukdamas savo nosinę, – norėčiau pamatyti, kaip jis nesutiks su manimi. Kadangi į Londoną ketinome grįžti ta pačia vidudienio karieta, o pusryčiavau taip drebėdamas dėl galimo Pamblčuko apsilankymo, kad vos nulaikiau puoduką, tai pasinaudojęs proga kolpasakiau globėjui, tvarkys kad noriu pasivaikščioti, todėl ponas Džegersas savo reikalus, aš pėsčias išeisiu Londono vieškeliu, tik tegu jis perspėja vežiką, kad mane pavijęs sustotų ir paimtų. Taip susitvarkęs galėjau ištrūkti iš viešbučio vos pavalgęs pusryčius. Padaręs dviejų mylių kilpą aplink Pamblčuko  valdas, pagaliau vėl išėjau į Turga Turgaus us gatvę gerokai už spąstų ir jausdamasis visai neblogai.

Smagu buvo vėl pavaikščioti per senąjį miestą, visai netrikdė ir tai, kad kas nors staiga mane atpažindavo ir imdavo spoksoti. Pora pardavėjų net išpuolė gatvėn ir kiek  paėję šaligatviu prieš mane staiga atsisuko lyg kažką pamiršę namie, kad galėtų susitikti su manim akis į akį.

 

Nežinau, kas tais atvejais apsimesdavo geriau – ar jie,  vaidindami, kad viskas yra netyčia, ar aš, vaidindamas, kad to nepastebiu. Šiaip ar taip, mano padėtis buvo gera ir aš ja aučiausi visai patenkintas, likimas mane suvedė su tuo užkietėjusiu netikša – Trabo kol berniuku.  Apžvelgęs gatvę, gatvę, staiga pamačiau, kad jis ei eina na mano pusėn, plakdamas save tuščiu mėlynu maišu. Pagalvojęs, kad romus ir abejingas žvilgsnis labiausiai derėtų man pačiam ir sėkmingiausiai pažabotų jo akiplėšiškumą, aš nutaisiau minėtą išraišką ir jau buvau besidžiaugiąs sėkme, bet staiga Trabo berniuko keliai sulinko, plaukai atsistojo piestu, kepurė nukrito, jis ėmė visas nuo galvos iki kojų virpėti, nusvirduliavo į gatvės vidurį ir šaukdamas: „Laikykit mane!  Aš bijau!“, apsimetė ištiktas stabo priepuolio, baisiausiai išgąsdintas tokios išdidžios mano išvaizdos ir kupinas atgailos. Kai ėjau pro šalį, jo dantys kaukšėte kaukšėjo ir jis nužemintai krito į gatvės dulkes. Ištvėriau gana sunkiai, bet tai buvo tik pradžia. Nenuėjęs nė dviejų šimtų žingsnių, baisiausiai persigandau, apstulbau ir pasipiktinau, nes pamačiau Trabo berniuką vėl besiartinantį iš priekio. Jis išniro iš siauro skersgatvio. Mėlynas maišas buvo užmestas ant peties, akyse švietė dora ir darbštumas, žvali eisena rodė kuo nuoširdžiausią norą greičiau nužingsniuoti pas šeimininką. Pamatęs mane, jis tiesiog apstulbo ir vėl buvo ištiktas to paties žiauraus priepuolio; tik šį sykį jo judesiai buvo sukamieji, jis sulinkusiais keliais svirdinėjo ratais aplink mane, pakeltomis rankomis tarsi prašydamas pasigailėjimo. Praeiviai gėrėjosi o kančiomis džiaugsmingai šūkaudami, o aš jaučiausi  visiškai sugniuždytas. sugniuždytas.

Nesuspėjęs nueiti iki pašto, vėl pamačiau Trabo berniuką, išnyrantį iš pasalos. Šį kartą jis buvo visai kitoks. Mėlynąjį maišą priešpriešiais buvo užsidėjęskita panašiai aš surdutą, man gatvėskaip puse kartu sužingsniavo pulkeliu susižavėjusių bičiulių, kuriems retsykiais mosuodamas ranka garsiai pareikšdavo: „Aš jūsų nepažįstu!“ Neįmanoma

 

papasakoti, kiek kartėlio ir skausmo aš patyriau, kai praeidamas pro mane Trabo berniukas pasistatė marškinių apykaklę, pasišiaušė kuodą, įrėmė į šoną ranką ir ekstravagantiškai kraipydamas bei „Aš alkūnes pražygiavo pro šalį, vis tvirtindamasklubus draugužiams: jūsų nepažįstu, aš jūsų nepažįstu, kaip Dievą myliu, nepažįstu!“ Galiausiai jis ėmė giedoti kaip gaidys, ir tas užgaulus įsižeidusio, mane dar kalviu pažinojusio paukščio riksmas persekiojo mane tol, kol perėjau tiltą. Šitaip buvo pripildyta mano gėdos taurė ir paženklintas mano išėjimas iš miesto, tiksliau sakant – išvijimas į atvirus laukus.  Vis dėlto ir dabar nežinau, ką tada galėjau padaryti gelbėdamasis – nebent užmušti tą berniuką. Pulti peštis su uo vidury gatvės arba pareikalauti kokios nors menkesnės kompensacijos negu kraujas iš jo paties širdies būtų buvę bergždžia ir žema. Be to, šito berniūkščio apskritai buvo neįmanoma prigriebti, jis buvo nesugaunamas ir slidus kaip žaltys, net įvytas į kampą mokėdavo išslysti pro priešininko tarpkojį ir dar niekinamai spygaudavo. Vis dėlto kitą dieną išsiunčiau ponui Trabui laišką, pranešdamas, kad ponas Pipas ateity nebegalės naudotis paslaugomis žmogaus, kuris taip pamiršo savo pareigą visuomenei, kad laiko pas save berniuką, kiekvienam padoriam žmogui sukeliantį pPasišlykštėjimą. Karieta su ponu Džegersu atvažiavo laiku, aš atsisėdau savo vieton ir sveikas parvažiavau į Londoną, nors apie savo širdį to paties pasakyti negaliu. Grįžęs tuojau pat išsiunčiau Džo atsiperkamąją menkę ir statinaitę austrių (kaip kompensaciją, kad neaplankiau jo paties) ir tik tada patraukiau į „Barnardo užeigą“.

Herbertas, kurį radau pietums valgantį šaltą mėsą, džiaugsmingai pasveikino mane. Išsiuntęs Keršytoją į kavinę parnešti daugiau maisto, turiu dar šįvakarkalbėti išlieti širdį savo draugui ir pajutau, bičiuliui.kad Kadangi atvirai negalėjome Keršytojui esant priemenėlėje, kurią galėjai laikyti rakto skylutės prieangiu, aš išleidau jį į teatrą. Kažin

 

ar bereikia geresnio įrodymo, kaip aš vergavau tam savo kankintojui, niekingai gudraudamas, kad tik kaip nors užimčiau jo laiką. Iš nevilties kartais puldavau taip žemai, siųsdavau jį prie Haid parko kampo pažiūrėti, kelinta  kad valanda. Kai papietavome, susėdome prie židinio ir susikėlėme kojas ant grotelių, aš pasakiau: – Mano brangusis Herbertai, noriu papasakoti tau vieną labai svarbų dalyką. – Mano brangusis Hendeli, – atsakė jis, – gali būti tikras, kad aš mokėsiu išklausyti. – Tas dalykas yra susijęs su manim ir dar vienu asmeniu. Herbertas užsikėlė koją ant kojos, pakreipęs galvą pažvelgė į ugnį, bet kadangi aš vis tylėjau, pakėlė akis į mane. – Herbertai, – pasakiau aš, uždėjęs jam ant kelio ranką, – aš myliu... aš dievinu Estelą. Herbertas, užuot apstulbęs, kuo ramiausiai paklausė: – Tikrai? Na ir kas iš to? – Kaip, Herbertai? Ar tu tik tiek tepasakysi? Na ir kas? – Aš sakau – kas toliau? Tą dalyką aš ir taip žinau. – Iš kur tu žinai? – paklausiau aš. – Iš kur aš žinau, Hendeli? Nagi iš tavęs paties. – Aš tau nieko nesakiau. – Nesakei! Juk tu man nesakai, kai nusikerpi plaukus, bet aš suprantu, kad buvai kirpykloje. Tu ją myli jau seniai, nuo pat tada, kai aš tave pažįstu. Tą meilę tu atsivežei čionai kartu su savo lagaminu. Nesakei! Tu man tą sakai kiekvieną mielą dieną. Kai tu man papasakojai savo gyvenimą, aš kuo aiškiausiai supratau, kad ją įsimylėjai patį pirmą kartą, kai tik ją pamatei, nors dar buvai visai jaunas.

– Taigi, – pasakiau aš visai patenkintas tokia naujiena, – aš niekad ir nebuvau nustojęs jos mylėti. Dabar, sugrįžusi, ji yra tokia graži ir jąelegantiška kaip niekad. Vakar mačiau ją. Ir eigu mylėjau iki tol, tai dabar myliu dvigubai. – Vadinasi, tu laimingas, Hendeli, – pasakė Herbertas, – kad esi skirtas ir lemtas jai. Juk neliesdami uždraustosios

 

temos, galime pasakyti, kad abu tuo neabejojame. O ar tau bent kiek žinoma, kaip pati Estela žiūri į tavo meilę?  Aš niūriai papurčiau papurčiau galvą. –– O, ji yra už tūkstančio myliųHendeli, nuo manęs, – pasakiau. Kantrybės, mano mielas laiko užtenka, laiko užtenka. Beje, gal tu gali dar ką nors pridurti? – Man gėda prisipažinti, – atsakiau, – bet galvoti apie tai aš  vis tiek nesiliauju nesiliauju.. Tu pavadinai mane laimingu. Žinoma, aš laimingas. Dar vakar buvau kalvio pameistrys, o šiandien esu... kaip čia pasakius... kas esu šiandien? – Na, tarkim, šaunus vaikinas, jeigu pats nerandi žodžio, – atsakė Herbertas šypsodamasis ir uždėdamas delną ant mano rankos, – jaunas vaikinas, keistai užvaldytas sumišusių ausmų: aistros ir dvejonių, drąsos ir nepasitikėjimo, ryžto ir svajingumo.  Aš susimąsčiau susimąsčiau,, ar iš tikro manyje tiek visko prisimaišę. Nors ne visai sutikau su tokiu vertinimu, bet pagalvojau, kad ginčytis neverta. – Kai aš klausiu, kas toks esu šiandien, Herbertai, – kalbėjau toliau, – tai turiu galvoje savo mintis. Tu sakai, kad aš laimingas. Aš žinau, jog pats nepadariau ničnieko, kad pakilčiau gyvenime, mane iškėlė tik likimas. Tai tikrai didelė laimė. Bet kai pradedu galvoti apie Estelą... (– Tu apie ją galvoji visą laiką? – įterpė Herbertas, žiūrėdamas į liepsną, ir aš pagalvojau, koks jis geras ir užjaučiantis.) – ...tai negaliu net pasakyti, mano brangus Herbertai, koks aučiuosi netikras ir priklausomas nuo tūkstančio atsitiktinumų. atsitiktinu mų. Neliesdamas draudžiamosios temos, kaip tu ką tik sakei, aš vis dėlto galiu tvirtinti, kad visi mano lūkesčiai

priklauso tik nuo vieno vienintelio asmens (neminint jo pavardės). Net jeigu viskas susiklostys kuo puikiausiai, mane labai kankina nežinojimas, kokios iš nuo tikrosielos yra šios viltys! Pasakęs tuostas žodžius, aš nusimečiau naštą, kuri nuolatos slėgė mane, ir ypač – nuo vakar. – Žinai, Hendeli, – pareiškė Herbertas žvaliu, linksmu

 

balsu, – man atrodo, kad tu pasidavei liūdesiui per savo sielos švelnumą, todėl ir ėmei žiūrėti dovanotam arkliui į dantis, ir dar per didinamąjį stiklą. Ir sutelkę dėmesį į tuos dantis, geriausių to gyvenimo savybių. mes Argi nebematome tu neminėjai vienos man, kad tavo globėjas ponas Džegersas pačioje pradžioje pasakė tau, kad tu esi apdovanotas ne tik lūkesčiais? Jeigu jis to net nebūtų sakęs, – nors pripažįstu, tada viskas atrodytų gerokai kitaip, – tai argi ponas Džegersas būtų ėmęs tave savo globon, jei gerai nežinotų,, ką daro? nežinotų Pasakiau, kad šio svaraus argumento neneigiu. Ištariau tai (žmonės tokiais atvejais dažnai taip daro), lyg sutikdamas nenoromis, prasilenkdamas su tiesos ir sveiko proto balsu, nors neigti to visai netroškau. – Tai iš tikro svarus argumentas, – pasakė Herbertas, – svaresnio nė norėdamas nesugalvotum. Na, o dėl kitko, tai turėsi laukti ženklo iš savo globėjo, o jis – ženklo iš savo kliento. Sulaukęs dvidešimt vienų metų, tu jau gerai žinosi savo padėtį, be to, gal paaiškės kas nors nauja. Bent jau liks mažiau laiko laukti, nes juk kada nors viskas turi išsispręsti. – Kaip tu optimistiškai žiūri į viską! – pasakiau aš dėkingai gėrėdamasis juo. – Kitaip man neįmanoma, – atsakė Herbertas, – nes juk  nieko kito neturiu. Beje, privalau pripažinti, kad mano protingų žodžių esmė priklauso ne man, o mano tėvui. Išklausęs tavo istoriją, jis pasakė vienintelę frazę: „Šitas dalykas yra garantuotas, antraip ponas Džegersas jo nesiimtų.“ Dabar, prieš pridurdamas ką nors apie savo tėvą arba savo tėvo sūnų ir už pasitikėjimą atlygindamas pasitikėjimu, aš noriu truputį pabūti tau nemalonus, tiesiog

šlykštus pašnekovas. – Tu taip nemokėsi, – pasakiau aš. – Ir dar kaip, pamatysi! – atsakė jis. – Vienas, du,kalbėjo trys irlyg aš pasiruošęs. Taigi štai, mielasis Hendeli. – Nors jis uokaudamas, bet skambėjo rimtai. – Kai tik mes čia susėdom ir susikėlę kojas ant grotelių pradėjom šnekėtis, aš visą laiką

 

galvoju, kad Estela negali būti tavo paveldėjimo sąlyga, nes tavo globėjas apie tai nė karto nekalbėjo. Juk aš teisingai supratau tave – kad jis nė karto apie ją neužsiminė nei tiesiogiai, kad nei tavo aplinkiniais Pavyzdžiui, nė karto neišsitarė, geradarysbūdais? turėtų kokių kad ir tolimesnių planų dėl tavo vedybų? – Nė karto. – Atmink, Hendeli, žalių vynuogių rūgštymo aš tikrai nepažįstu, galiu net prisiekti savo garbe. Jeigu tu nesi su ja susijęs, ar negalėtum nuo jos atsiplėšti? Aš įspėjau tave, kad tai bus nemalonu.  Aš nusisukau, nes lyg jūros vėjas, atlėkęs į mūsų senąsias pelkes, mano širdį staiga šuoru užplūdo jausmas, panašus į tą, kuris užvaldė tą rytą, kai keliavau iš namų ir aplink  iškilmingai kylant rūkui paliečiau ranka pakelės stulpą.  Valandėlę abu tylėjome. tylėjome. – Taip, bet žinai, mielas Hendeli, – tarė Herbertas, lyg ir nebūtume nutilę, – visai tai yra labai rimta, jeigu jau taip stipriai įleido šaknis krūtinėje berniuko, kuris yra romantiškas ir iš prigimties, ir dėl aplinkybių. Pagalvok apie tai, kaip ji išauklėta, pagalvok apie ponią Hevišem. Pagalvok, kokia ji yra (dabar aš tau šlykštus ir tu manęs nekenti). Visa tai gali liūdnai baigtis. – Suprantu, Herbertai, – pasakiau aš vis dar nusisukęs, – bet aš čia bejėgis. – Negali atsiplėšti? – Ne, tai neįmanoma. – Ar net pamėginti negali, Hendeli? – Ne, neįmanoma. – Na, gerai! – tarė Herbertas ir atsistojęs energingai

pasipurtė lyg po miego, paskui pamaišė ugnį. – Dabar pamėginsiu vėl būti tau malonus!  Jis pavaikščiojo po kambarį, pataisė užuolaidas, sustatė į  vietą kėdes, sudėliojo išmėtytas knygas, dirstelėjo priemenėn, laiškų dėžutėn, uždarė duris ir tada vėl atsisėdo savo kėdėn prie židinio, abiem rankom apglėbęs kairės kojos

 

kelį. – Ketinau pasakyti tau, Hendeli, keletą žodžių apie savo tėvą ir savo tėvo sūnų. Ko gero, savo tėvo sūnui neverta sakyti, valdos tvarkomos ne itin puikiai. – Betkad jukjo tėvo visiems užtenka, Herbertai, – pasakiau aš, stengdamasis bent kiek paguosti. – Taip, taip! Tą patį, ko gero, sako ir šiukšlininkas, ir sėmenų pardavėjas savo nuokampioj krautuvėlėj. Rimtai, Hendeli, nes tai rimtas dalykas – ir tu žinai, kaip čia yra, ir aš žinau. Mano manymu, kadaise buvo toks laikas, kai mano tėvas dar nebuvo numojęs į viską ranka, bet, šiaip ar taip, tas laikas jau praėjęs. Leisk paklausti tavęs – ar tu savo kraštuose nepastebėjai, kad nelabai vykusių santuokų vaikai  visada labai nekantrauja nekantrauja vesti vesti?? Tai buvo toks netikėtas klausimas, kad atsakiau į jį irgi klausimu: – Argi taip būna? – Nežinau, – atsakė Herbertas, – todėl ir rūpi išsiaiškinti. Mat mūsų šeimoje kaip tik taip ir yra. Puikiausias pavyzdys – mano vargšė sesutė Šarlotė, kuri numirė, nesulaukusi keturiolikos. Tas pats ir su mažąja Džeine. Ji taip trokšta kuo greičiau ištekėti, kad gali pasirodyti, jog visą savo trumpą amželį praleido svajodama apie šeimyninę palaimą. Mažasis  Alikas dar kelnių nenešioja nenešioja,, o jau turi nusižiūrė nusižiūrėjęs jęs gyvenimo draugę kažkur Kju. Mes visi, ko gero, esam susižadėję, išskyrus kūdikį. – Vadinasi, ir tu susižadėjęs? – paklausiau aš. – Taip, susižadėjęs, – atsakė Herbertas, – bet tai paslaptis. Užtikrinau jį, kad paslaptį saugosiu, ir ėmiau prašyti, kad papasakotų smulkiau. Mat jis taip jausmingai ir protingai

kalbėjo apie mano silpnumą, kad panūdau būtinai sužinoti ką nors apie jo stiprumą. – Gal gali– pasakyti jos vardą? – paklausiau. Klara, atsakė Herbertas. – Gyvena Londone? – Taip. Gal verta paminėti, – pasakė Herbertas, apimtas

 

kažkokios melancholijos ir kuklumo, vos tik palietėme šią įdomią temą, – kad pagal kilmę jai gerokai trūksta iki mano mamos kliedesingų reikalavimų. Jos tėvas tiekdavo maistą į keleivinius panašu į ekonomą. – O kas jislaivus. dabar?Kažkas – paklausiau. – Dabar invalidas, – atsakė Hendelis. – Ir gyvena?.. – Ir gyvena antram aukšte, – atsakė Herbertas. Tai buvo ne atsakymas į mano klausimą, nes turėjau galvoje pragyvenimo šaltinį. – Aš jo nesu matęs, nes visą tą laiką, kiek pažįstu Klarą, jis iš savo kambario neišeina. Bet girdėti esu girdėjęs dažnai. Jis labai triukšmauja – kaukia ir su kažkokiu keistu daiktu daužo grindis. Herbertas pažvelgė į mane, smagiai nusijuokė ir vėl trumpam atgavo savo įprastinį guvumą. – Ir tu nesitiki jo pamatyti? – paklausiau aš. – Ne, visą laiką tikiuosi, – atsakė Herbertas, – nes vos tik  išgirstu, tuoj pamanau, kad griūte įgrius pro lubas. Tik  nežinau, kiek sijos laikys jį.  Jis dar sykį linksmai linksmai nusijuokė nusijuokė,, paskui vėl paniuro ir ir pasakė man, kad kai tik užkals kapitalo, ketina vesti tą jauną panelę. Ir kaip savaime aiškų dalyką nurodė savo liūdesio priežastį. – Juk negali vesti toks žmogus, kuris dar tik dairosi. Susimąstę sėdėjome ir žiūrėjome į ugnį. Aš pagalvojau, kaip kartais būna nelengva užkalti to kapitalo, ir susikišau rankas į kišenes. Netyčia apčiuopęs vienoje jų popieriaus gniužulėlį, išlanksčiau jį ir pamačiau, kad tai Džo paliktoji teatro afiša, skelbianti apie garsų naująjį provincijos artistą Roscijų. – Po perkūnais, – nejučia pasakiau garsiai, – juk spektaklis

šįvakar. Mūsų pokalbio

tema

bemat

pasikeitė,

ir

greitai

nusprendėme eiti į jam teatrą. Taigi aš prisiekiau Herbertui remti ir talkininkauti širdies reikaluose visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Herbertas pasakė, kad jo sužadėtinė au žino apie mane iš jo pasakojimų ir netrukus aš jai būsiąs

 

pristatytas. Tada mudu širdingai paspaudėme vienas kitam ranką, reikšdami abipusį pasitikėjimą, užpūtėme žvakes, pakurstėme židinį, užrakinome duris ir leidomės ieškoti pono  Vopslio ir Danijos. Danijos.  

 

31 SKYRIUS

Kai atvykome į Daniją, šios šalies karalius su karaliene jau sėdėjo dviejose kėdėse ant virtuvinio stalo. Aplink juodu buvo susibūrusi visa Danijos aukštuomenė, kaip antai: kilmingas berniukas su zomšiniais kažkokio gigantiško ainio batais, baltai pražilęs lordas nešvariu veidu, ko gero, iškilęs iš žemutinių sluoksnių, jau gerokai pagyvenęs, ir danų riteris su baltomis šilkinėmis kojinėmis bei šukomis plaukuose, iš  visko sprendžiant – moteriškos lyties. Mano talentingasis talentingasis kaimynas, susinėręs ant krūtinės rankas, stovėjo kiek  atokiau, ir aš pagalvojau, kad jo garbanos ir kakta galėtų atrodyti natūraliau.  Vykstant veiksmui, išryškėjo keletas įdomių aplinkybių. Paaiškėjo, kad velionis Danijos karalius savo mirties dieną ne tik smarkiai kosėjo, bet ir nusinešė savo kosulį į kapus, o paskui parsinešė jį atgal. Karaliaus šmėkla dar turėjo kažkokį ano pasaulio ant lazdos susuktą rankraštį, iš kurio retkarčiais imdavo nekantriai skaityti ir nuolat pamesdavo reikalingą eilutę kaip paprasčiausias mirtingasis. Matyt, dėl tos priežasties iš salės galo pasigirdo patarimas: „Versk  puslapį!“, ir ta rekomendacija jį gerokai supykino. Dar galima pasirodydama scenoje ši didinga kaskartpridurti, dėdavosikad labai ilgai nebuvusi ir įveikusi tolimądvasia kelią, nors aiškiai išlįsdavo pro angą sienoje. Todėl publikai ji sukeldavo ne siaubą, o tik juoką. Danijos karalienė, miela storulė, nors anot istorijos, be jokių abejonių, begėdė, publikos manymu, buvo per daug išsipuošusi variu: plati šio metalo juosta, sujungta su diadema, laikė jos pasmakrę (lyg smarkiai skaudant dančiui), liemenį juosė dar kita tokia

smarkiai skaudant dančiui), liemenį juosė dar kita tokia uosta, ant riešų buvo užmautos plačios apyrankės; už visa tai žiūrovai ją vieningai praminė „barškalu“. Kilmingasis aunuolis su protėvių batais perdėm dažnai keitė išvaizdą, kone vienu sykiu vaizduodamas šaunų jūreivį, klajojantį aktorių, duobkasį, kunigą ir tą nepakenčiamą žmogų, kuris

 

dvariškių dvikovose, turėdamas sakalo akį ir didžiulę patirtį,  vienintelis ienintelis gali teisingai išaiškinti pačius sudėtingiau sudėtingiausius sius smūgius. Visa tai palengva išvedė publiką iš kantrybės, ir kai is, vilkėdamas kunigo drabužiais,buvo atsisakė atlikti laidojimo apeigas, visuotinis pasipiktinimas išlietas ištisa riešutų kruša. Ofelija kraustėsi iš proto taip ilgai ir pritariant tokiai lėtai muzikai, kad ji galų gale nusiėmė savo baltą muslino šaliką, sulankstė jį ir užkasė žemėn, o kažkoks piktas vyriškis pirmoje balkono eilėje, jau seniai šaldęs savo įkaitusią nosį prie geležinio barjero, rūsčiai riktelėjo: „Pagaliau kūdikis paguldytas lovytėn, galima valgyti vakarienę!“ Kukliai sakant, ta pastaba buvo ne vietoje. Daugiausia tų patyčių teko mano nelaimingam tėviškėnui. Kai tik šiam neryžtingam princui tekdavo ko paklausti ir išreikšti abejonę, žiūrovai tuojau puldavo jam padėti. Pavyzdžiui, į klausimą, ar verta kęsti likimo smūgius, vieni  visa gerkle rėkė „taip“, kiti „ne“, o treti neapsispręsdam neapsispręsdamii siūlė „mesti burtus“, todėl kilo debatai kaip parlamente. Kai is paklausė, kam tokiems padarams kaip jis ropoti tarp dangaus ir žemės, pasipylė garsūs pritarimo šūksniai: „Teisingai, teisingai!“ Kai jis pasirodė su prairusia kojine (viena daili klostė viršuje, mano manymu, padaroma karštu lygintuvu), salės gale užsimezgė pokalbis apie jo baltas blauzdas ir ar taip esą ne dėl to, kad išsigando šmėklos. Vos tik jis paėmė į rankas fleitą – mažą, juodą ir labai panašią į tą, kuria ką tik buvo grojama orkestre, publika vieningai pareikalavo, kad jis sugrotų Britanijos himną. Kai jis patarė  vienam aktoriui šitaip nekapoti rankomis oro, piktasis  vyriškis gale riktelėjo: „Tu pats nekapok, įsismarkavai dar labiau už jį!“ Ir turiu su kartėliu pripažinti, kad visais tais

atvejais iš pono Vopslio buvo garsiai juokiamasi. Bet patys svarbiausi išmėginimai jo laukė kapinėse, panašiose į pirmykštį mišką, kurių vienam pakrašty buvo– kažkas panašu į skalbyklą su kryžium ant stogo, o kitame  varteliai. Kai ponas Vopslis pasirodė prie vartelių su plačiu uodu apsiaustu, kažkas garsiai perspėjo duobkasį:

 

„Saugokis! Ateina šeimininkas šeimininkas pažiūrėti, kaip tu dirbi.“ Mano manymu, kiekvienoje civilizuotoje šalyje aišku, jog ponas  Vopslis, pasakęs kaukolei pamokslą ir padėjęs ją ant žemės, tiesiog rankų į baltą servetėlę, išimtą išnegalėjo ančio, betnenusišluostyti net šitas nekaltas ir suprantamas poelgis neliko nepalydėtas riksmų: „Padavėjau!“ Kai buvo atvežtas  velionis (tuščia juoda dėžė su blogai prikaltu dangčiu), kilo  visuotinė linksmybė, gerokai padidėjusi po to, kai kažkas iš žiūrovų tarp nešikų atpažino savo bičiulį. Džiūgavimas nesiliovė ir per pono Vopslio dvikovą su Laertu tarp duobės ir orkestro ir nurimo tik tada, kai šis pagaliau numetė karalių nuo virtuvinio stalo ir pats numirė – palengva, pradėdamas nuo kulnų. Iš pradžių mes buvome retsykiais bemėginą nedrąsiai paploti ponui Vopsliui, bet greitai supratome, kad tai beviltiška. Todėl vėliau sėdėjome ir skaniai kvatojomės, nors ir gailėjomės jo. Aš juokiausi nesiliaudamas, nes visa buvo taip komiška, nors sykiu miglotai jaučiau, kad pono Vopslio iškalboje esama kažkokio tikro pakilumo, ir tą pojūtį man kėlė ne seni vaikystės prisiminimai, o tai, kad jis deklamavo labai lėtai, labai nuobodžiai, čia labai garsiai, čia tyliai, ir  visai nepanašiai į tai, kaip žmonės natūraliomis natūraliomis gyvenimo aplinkybėmiss reiškia savo normalius jausmus. Kai vaidinimas aplinkybėmi baigėsi ir ponas Vopslis buvo iškviestas nusilenkti ir nušvilptas, aš pasakiau Herbertui: – Verčiau einam namo iš karto, kad nesutiktume jo. Skubėdami nubėgome laiptais, bet pasirodė, kad nepakankamai greitai. Prie durų stovintis žydas su nepaprastai tankiais lyg nupieštais antakiais iš tolo pastebėjo mane ir priėjus paklausė:

– Ponas Pipas su draugu? Prisipažinome tokie ir esą. – Ponas Valdengarveris, eigu suteiktumėt jam garbę.– pasakė jis, – būtų laimingas, – Valdengarveris? – pakartojau aš, o Herbertas sušnibždėjo man į ausį:

 

– Tai tikriausiai Vopslis. – A-a! – pasakiau aš. – Gerai. Jūs mus nuvesit? – Prašau čionai. – Kai buvome siaurame koridoriuje, jis atsisukęs aprengiau. paklausė: – Kaip jis jums atrodė? Tai aš jį Man jis labiausiai atrodė panašus į laidojimo kontoros darbuotoją, be to, didelė daniška saulė ar žvaigždė, pakabinta ant kaklo su mėlynu kaspinu, darė įspūdį, kad jis  yra apsidraudęs nuo gaisro kokioje nors nepaprastoje draudimo agentūroje. Bet pasakiau, kad atrodė puikiai. – Kai jis priėjo prie kapo, – kalbėjo mūsų globėjas, – tai apsiaustą išnaudojo puikiai. Bet kiek galėjau spręsti iš užkulisių, kojines parodė nepakankamai, ypač kai karalienės apartamentuose apartamentu ose pamatė šmėklą.  Aš kukliai sutikau, ir visi trys pro mažas nutepliota nutepliotass duris sugužėjome į karštai prikūrentą dėžę. Poną Vopslį radome benusivelkantį visą tą danišką apdarą, ir palikus dėžės duris, arba dangtį, pravirą, mums šiaip taip užteko vietos stovėti  visiems trims trims ir vienas p pro ro kito petį ste stebėti bėti jį. – Džentelmenai, – pasakė ponas Vopslis, – aš labai didžiuojuosi jus matydamas. Tikiuosi, atleisite man, pone Pipai, kad paprašiau jus pakviesti. Aš turėjau laimę pažinoti us ankstesniais laikais, o teatras, kaip visi pripažįsta, nuo seno buvo globojamas kilmingų ir turtingų žmonių. Tuo metu ponas Valdengarveris, gausiai prakaituodamas, mėgino išsivaduoti iš gedulingų princo apdarų. – Kojines tempkit nuo viršaus, pone Valdengarveri, – patarė šio turto savininkas, – nes antraip gali suplyšti. O jei jos suplyš – tai šuniui ant uodegos trisdešimt penki šilingai. Tokiom kojinėm Šekspyras dar nebuvo pagerbtas. Sėdėkit

ramiai kėdėje, aš pats jas sutvarkysiu. Taip pasakęs, jis atsiklaupė ir ėmė taip tempti, kad kojinei nusimovus būtų, vietos. be abejo, nugriuvęs aukštielninkas, jeigu tik tam būtųjisužtekę  Apie vaidinimą kalbėti aš nedrįsau, bet ponas  Valdengarveris patenkintas pažvelgė pažvelgė į mus ir paklausė:

 

– Na, džentelmenai, kaip jums spektaklis atrodė iš salės? Herbertas, kumščiodamas kumščiodamas mane į nugarą, atsakė: – Nuostabus.  A irgi pritariau: pritariau: – šNuostabus. – Kaip jums patiko mano sukurtas charakteris, džentelmenai? – paklausė ponas Valdengarveris vos ne globėjišku tonu. Herbertas, vėl kumšėdamas man, atsakė: – Labai įspūdingas ir originalus. Tada ir aš narsiai, lyg sakydamas kokią visai naują mintį ir ą atkakliai gindamas, pareiškiau: – Labai įspūdingas ir originalus. – Man labai džiugu, kad jums patiko, džentelmenai, – pasakė ponas Valdengarveris nepaprastai oriai, nors tuo metu buvo prispaustas prie sienos ir laikėsi įsikibęs į kėdę. – Bet pasakysiu jums vieną dalyką, pone Valdengarveri, – tarė klūpantis žmogus, – kad kurdamas charakterį padarėt  vieną klaidą. Ir žinokit – man nesvarbu, kad kiti šneka atvirkščiai, sakau grynai savo nuomonę. Hamleto charakterio požiūriu nedera rodyti kojas iš profilio. Paskutinis mano rengtas Hamletas irgi darė tas pačias klaidas per repeticijas, bet paskui aš liepiau jam ant blauzdų užsiklijuoti po raudoną skritulį, o per paskutinę repeticiją, pone, nuėjau į salę ir, kai tik jis vaidindamas pasisukdavo profiliu, aš tuojau šaukdavau: „Nematau skritulių!“ Ir tą vakarą jo monologas buvo nuostabus. Ponas Valdengarveris nusišypsojo man lyg sakydamas: „Nuolankus tarnas, reikia žiūrėti į jį atlaidžiai“, paskui garsiai tarė:

– Mano traktuotė čionykštei publikai atrodo šiek tiek per klasiška ir rimta, bet vėliau jie supras, tikrai supras. Herbertas ir ašsupras. vienu metu pasakėme: – O, be abejo, – Ar pastebėjote, džentelmenai, – paklausė Valdengarveris, – kad kažkoks džentelmenas balkone mėgino pasišaipyti iš

 

mišių... aš turiu galvoje, iš spektaklio? Mudu atsakėme, kad lyg ir pastebėjome tokį žmogų. Aš pridūriau: –– Jis, be pone, abejo,–buvo O ne, tarė girtas. ponas Vopslis, – jis nebuvo girtas. Tas, kuris jį pasamdė, to neleistų. Tas, kuris jį pasamdė, neleistų am ateiti girtam. – Jūs pažįstat tą, kuris jį atsiuntė? – paklausiau aš. Ponas Vopslis užsimerkė, paskui vėl atsimerkė, bet darė tai labai lėtai. – Jūs privalėjote pastebėti, džentelmenai, – tarė jis, – tą kvailą ir gašlų asilą su gergždžiančiu balsu ir ne tiek  piktybišku, kiek buku veidu, kuris ne vaidino Danijos karaliaus Klaudijaus rolę (tikiuosi, atleisite man už prancūzišką žodį), o tiesiog „atliko“ ją. Tai jis atsiuntė aną žmogų, džentelmenai. Tokia jau mūsų profesija. Nežinau, ar būčiau labiau gailėjęs pono Vopslio, jeigu jis būtų buvęs apimtas nevilties, bet ir dabar man buvo taip gaila jo, kad pasinaudojau akimirka, kai jis, segdamasis petnešas, nusisuko (mes dėl to gavome išeiti koridoriun), ir paklausiau Herbertą, ar nepakvietus jo kartu pavakarieniauti. Herbertas atsakė, kad tai būtų labai gražu, tad aš pakviečiau poną Vopslį ir jis, apsitūlojęs iki ausų, nuėjo su mumis į „Barnardą“, kur pasistengėme priimti jį kuo maloniau, ir jis išsėdėjo iki antros valandos ryto, nagrinėdamas savo sėkmę ir kurdamas planus ateičiai. Dabar tiksliai negaliu pasakyti, kokie tie planai buvo, bet atmenu, kad jis ketino pradėti nuo Teatro atgaivinimo, o užbaigti jo sutriuškinimu, nes ponui Vopsliui mirus jis patirs baisų smūgį ir nebeturės

okios ateities. Pagaliau aš prislėgtas atsiguliau ir prislėgtas galvojau apie Estelą, o paskui slogų sapną, visi mano didieji lūkesčiai žlugo irsapnavau aš lyg privalau vesti kad Herberto Klarą, lyg  vaidinti Hamletą (poniai Hevišem vaidinant šmėklą), kaip į mus žiūri dvidešimt tūkstančių žmonių, o aš neatsimenu nė

 

dvidešimties žodžių.  

 

32 SKYRIUS

 Vieną dieną, kai apsikrovęs knygomis sėdėjau su ponu Poketu, gavau paštu laišką, kurį vien pamatęs baisiausiai susijaudinau: mat nors rašysena buvo man nepažįstama, rašiusią ranką tiesiog dievinau. Laiško pradžia buvo be įprastinio „Brangusis pone Pipai“, „Brangusis Pipai“, „Brangusis pone“ ar „Brangusis bet kas“, jis buvo šitoks:    Aš atvažiuoju į Londoną poryt, vidudienio karieta. Atrodo, buvome susitarę, kad Jūs mane pasitiksite? Bent jau poniai  Hevišem susidarė toks įspūdis ir rašau jos liepiama. Ji siunčia jums labų dienų.

Su pagarba Estela

   Jei būtų buvę laiko, tikriausiai būčiau užsisakęs tai progai keletą naujų kostiumų, bet kadangi laiko nebuvo, tai gavau pasitenkinti turimais. Apetitas beregint dingo ir iki pat lauktosios dienos neturėjau nei ramybės, nei poilsio. Beje, net ir sulaukus tos dienos nepalengvėjo, atvirkščiai – audulys tik išaugo ir aš pradėjau vaikštinėti aplink karietų stotį Vudo gatvėje dar prieš karietai išvažiuojant nuo „Mėlynojo šerno“ kad mūsųnegaliu mieste.pamesti Aš geraiištąakių supratau, vis tiek man atrodė, stotiesbet ilgiau kaip penkioms minutėms. Kai tokioje netikrumo būsenoje buvau praleidęs pusvalandį iš būsimų penkių valandų, netikėtai sutikau Vemiką. – Sveiki, pone Pipai, – pasakė jis, – kaip laikotės? Nepagalvojau, kad galite pasivaikščiojimui išsirinkti šitokią

 vietą. Paaiškinau, jog laukiu karieta atvažiuojant vieno žmogaus, pasiteiravau, kaip jo pilis ir Senolis. – Abu klesti, ačiū, – atsakė Vemikas, – ypač Senolis, tiesiog žydėte žydi. Greitai jam bus aštuoniasdešimt dveji. Ko gero, reikės iššauti aštuoniasdešimt du kartus, jeigu tik kaimynai

 

nepradės skųstis ir atlaikys patranka. Beje, šita kalba ne Londonui. Kaip manote, kur aš einu? – Į kontorą? – paklausiau, nes jis žingsniavo ton pusėn. – Beveik, – atsakėbanke, Vemikas, – tiksliau, į Niugeitą. Mesvieton, turim bylą apie vagystę ką tik buvau užsukęs įvykio o dabar reikia šnektelėti su mūsų klientu. – Ar vagystę padarė jūsų klientas? – paklausiau. – Gink Dieve, ką jūs! – atsakė Vemikas labai šaltai. – Bet jis  yra tuo kaltinamas. Lygiai taip galima apkaltinti mane arba us. Bet kas gali būti šitaip apkaltintas. – Bet kažkodėl neapkaltino, – pasakiau aš. – Oho! – tarė Vemikas, palietęs mano krūtinę smiliumi, – su umis reikia atsargiau, pone Pipai. Ar nenorite dirstelėti į Niugeitą? Turite šiek tiek laiko? Kadangi šiek tiek laiko turėjau, tai šitas jo pasiūlymas man buvo tarsi išsigelbėjimas, nors ir teks atsisakyti pasiryžimo nenuleisti akių nuo karietų stoties. Sumurmėjęs, kad tuoj pasiteirausiu, ar turiu laiko eiti su juo, pasukau į kontorą ir  vos neišsėmęs neišsėmęs klerko kantrybės kuo tiksliausiai išsiaiškinau, išsiaiškinau, nuo kurios akimirkos anksčiausiai galima pradėti laukti karietos, nors tą jau seniai žinojau ne blogiau už jį patį. Tada sugrįžau pas Vemiką, pasižiūrėjęs į laikrodį tyčia labai nustebau, jog yra taip anksti, ir priėmiau jo pasiūlymą. Prie Niugeito atsidūrėme per penketą minučių ir pro sargybinę, kur ant sienos greta kalėjimo taisyklių kabėjo keletas grandinių, įėjome į kiemą. Tais laikais kalėjimai buvo labai apleisti, dar daug reikėjo laukti iki to radikalaus posūkio, kurį visada paskatina visuomenės sugedimas ir kuris esti pati sunkiausia ir ilgiausia bausmė. Taigi kaliniai buvo prižiūrimi ir maitinami ne geriau už kareivius

(nekalbant apie vargšus) ir tik labai retai kada padegdavo kalėjimą, pagirtinai trokšdami pagerinti sriubos skonį. Kai su Vemiku atėjome, buvo lankymo laikas. Po kalėjimą  mudu vaikščiojo parankinis su kibiru ir kaliniai, stovėdami už grotų, pirko alų, šnekučiavosi su lankytojais. Vaizdas buvo nevalyvas, bjaurus, atstumiantis ir slegiantis.

 

Man atrodė, kad Vemikas vaikšto tarp kalinių kaip sodininkas tarp savo augalų. Pirmą sykį ši mintis man dingtelėjo tada, kai jis, pamatęs per naktį išdygusį ūglį, pasveikino jį žodžiais: „Ką, kapitonas Tomas? Ir jūs pas mus? Čia tai bent!“ Arba: „O kas ten už cisternos, ar tik ne uodasis Bilis? Jau du mėnesius jūsų nemačiau, kaip sekasi?“ Lygiai taip pat būdavo ir tada, kai jis sustodavo prie grotų ir imdavo klausytis nekantraus šnabždesio – visada prie keturių akių – kietai sučiaupęs savo pašto dėžutę; jis įdėmiai žvelgdavo į pašnekovą, lyg stengdamasis nustatyti, kiek šis nuo paskutinio apžiūrėjimo paūgėjo, ar spės sužydėti visu grožiu per teismą.  Jis čia buvo labai populiarus, ir aš supratau, kad yra tarsi familiarusis pono Džegerso antrininkas, nors ir pats turėjo perėmęs nemaža šeimininko didybės ir tai neleido pašnekovams peržengti tam tikrų ribų. Pažinęs kokį nors klientą, jis apsiribodavo tik linkteldamas galvą, abiem rankom pasitaisydamas skrybėlę, kiečiau sučiaupdamas pašto dėžutę ir sukišdamas rankas į kišenes. Gal porą sykių įvyko nesklandumų atsiimant užmokestį; tada ponas Vemikas kaip galėdamas toliau atsitraukdavo nuo siūlomos nepakankamos pinigų sumos ir sakydavo: – Nė neprašykit, mielasai. Aš esu tik valdinys. Negaliu jų paimti. Su valdiniu nėra prasmės ginčytis. Jeigu jūs, mielasis, negalite surinkti reikalingo honoraro, tai verčiau kreipkitės į kitą globėją, juk tos profesijos globėjų yra daug, pats žinote, ir kas netinka vienam žmogui, gali puikiai praversti kitam. Toks mano, kaip valdinio, patarimas. Negaiškit veltui laiko. Kam to reikia? Na, kas dar? Šitaip vaikščiojome po Vemiko šiltnamį, kol jis atsisuko ir

pasakė man: – Atkreipkite dėmesį į žmogų, kuriam paspausiu ranką.  Aš tą būčiau ir taip pastebėjęs, nes iki tol rankos jis niekam nepaspaudė.  Vos tik jis tai pasakė, už grotų kampe pasirodė labai tiesus, kresnas vyriškis (net dabar rašydamas matau jo veidą) – jis

 

 vilkėjo alyvinės spalvos aptrintu surdutu, iš prigimties raudonas veidas dabar buvo nenatūraliai išblyškęs, akys nuolat lakstė į šalis, nors jis ir stengėsi žiūrėti tiesiai. Jis kilstelėjo ranką prie skrybėlės, kuri blizgėjo nuo riebalų lyg atšalęs sultinys, ir pusiau rimtai, pusiau juokais kariškai pasveikino mus. – Sveiki, pulkininke, pagarba! – tarė Vemikas. – Kaip gyvuojat? – Neblogai, pone Vemikai. – Padarėme viską, kas buvo įmanoma, bet įkalčiai pasirodė per stiprūs, pulkininke. pulkininke. – Taip, įkalčiai per stiprūs, pone... bet man niekas nesvarbu. – Žinoma, jums niekas nesvarbu, – ramindamas tarė  Vemikas ir pasisuk pasisukęs ęs į mane pridūrė: – Šitas žmogus tarnavo o didenybei karaliui. Ne sykį buvo ugnies linijoj, o paskui išsipirko iš armijos.  Aš paklausiau: „Tikrai?“, ir jo akys sustojo prie manęs, paskui šoktelėjo man virš galvos, ėmė bėgioti aplink, galop is persibraukė delnu per lūpas ir nusijuokė nusijuokė.. – Atrodo, viskas baigsis šitą pirmadienį, pone, – tarė jis Vemikui. – Gali būti, – atsakė mano bičiulis, – bet tiksliai niekas negali pasakyti. – Aš džiaugiuosi, kad turiu progą palinkėti jums viso geriausio, pone Vemikai, – pasakė vyriškis, iškišęs delną pro  virbus. – Ačiū, – pasakė Vemikas, spausdamas jam ranką. – Ir jums to paties, pulkininke. – Jei visa tai, ką jie rado mane areštavus, būtų buvę ne

padirbta, pone Vemikai, – nepaleisdamas jo rankos, tarė pulkininkas, – tai aš prašyčiau jūsų malonės priimti dar vieną žiedą kaipmalonu padėkąiružnuo parodytą – Man šitokiųdėmesį. žodžių, – atsakė Vemikas. – Beje, juk jūs užkietėjęs balandininkas. – Vyriškis pažvelgė į dangų. – Girdėjau, kad turėjote puikios veislės kūlvartų. Ar

 

negalėtumėt pavesti kokiam savo draugui, kad porelę atneštų man, jei jums pačiam jie jau nereikalingi? – Bus padaryta, pone. – Puiku, – tarė Vemikas, – aš jais mokėsiu pasirūpinti. Sudie, pulkininke. Sudie!  Jiedu dar sykį paspaudė rankas ir mudviem nuėjus šalin  Vemikas pasakė: – Pinigų padirbėjas, nuostabus meistras. Šiandien bus pasirašytas įsakymas dėl nuosprendžio įvykdymo ir pirmadienį jis bus pakartas. Bet kaip nori, taip sakyk – porelė balandžių, šiaip ar taip, vis dėlto yra kilnojamas turtas. Taip taręs, jis atsigrįžo ir dar sykį linktelėjo savo nudžiūvusiam augalui, paskui pasuko durų link, vis dairydamasis, tarsi svarstytų, kokį augalą geriausia pasodinti o vieton. Kai ėjome pro sargybinį, įsitikinau, jog prižiūrėtojai mano globėją vertina ne blogiau kaip jų prižiūrimieji. – Klausykit, pone Vemikai, – pasakė vienas sargas, sulaikęs mudu tarp dviejų kaustytų ir smaiguotų durų, atidžiai užrakindamas vienas ir tik paskui imdamas rakinti antras, – ką ponas Džegersas ketina daryti su ta žmogžudyste krantinėje? Ar pavers netyčine, ar kaip kitaip pasuks? – Ogi paklauskit jį patį, – atsakė Vemikas. – Kurgi ne! – atsakė sargas. – Čia jie visada taip, pone Pipai, – pasakė Vemikas, pasisukęs į mane su praverta pašto dėžute. – Klausinėja  visokiausių dalykų, naudojasi tuo, kad aš tik valdinys. Bet niekad neišgirsi, kad klausinėtų mano patroną. – Tas jaunasis džentelmenas tikriausiai praktikuojasi jūsų kontoroje? – paklausė sargas, šyptelėjęs iš pono Vemiko

pajuokavimo. – Na matote, jis vėl pradeda! – šūktelėjo Vemikas. – Ar nesakiau? atsakyti į Na, pirmą klausimą, o jis jau tikrai lenda su kitu, ir Nespėjau dar prie valdinio! tarkim, ponas Pipas praktikuojasi pas mus, kas tada? – Na, tada, – tarė sargas šyptelėję šyptelėjęs, s, – jis žino, kas yra ponas

 

Džegersas. – Ak taip! – šūktelėjo Vemikas, juokais užsimodamas ant sargo. – Kai čia būna mano patronas, tai iš jūsų nė žodžio neištrauksi, kaip iš tų raktų. Na, senas lapine, išleiskit mus, antraip pasakysiu jam, kad apskųstų jus už neteisėtą įkalinimą. Sargas ėmė juoktis, palinkėjo mums geros kloties ir tebesijuokdamas ilgai žiūrėjo pro spygliuotas duris, kol lipome laipteliais į gatvę. – Įsidėmėkit, pone Pipai, – rimtai pasakė ponas Vemikas man į ausį, dėl konfidencialumo dar paėmęs už rankos, – pats didžiausias pono Džegerso privalumas, ko gero, yra tai, kad is laikosi taip aukštai. Ir niekada nenusileidžia. Tas jo nepasiekiamumas ir yra viena jo nepaprasto talento dalis. uk šitas pulkininkas nė iš tolo nebūtų išdrįsęs su juo atsisveikinti, lygiai kaip sargas klausti apie būsimą bylą. O tarp savo aukštybės ir jų jis įkiša valdinį – suprantat? – ir tada jie visi nė nepajunta, kaip atsiduria jo kišenėj. Dar vieną sykį buvau nustebintas savo globėjo gudrumo. Ir tiesą sakant, dar sykį iš širdies pasigailėjau, kad man neteko koks nors kitas, ne toks talentingas globėjas. Su ponu Vemiku išsiskyrėme Litl Britene prie kontoros, kur kaip visada Džegerso laukė prašytojai, o aš, turėdamas atsargoje dar kokias tris valandas, grįžau į savo budėjimą prie karietų stoties. Visą tą laiką galvojau, kaip keista, kad nuolatos susiduriu su nusikaltimais ir kalėjimais; kad pirmą kartą tuos dalykus patyriau vaikystėje, nuokampiose pelkėse žiemos vakarą, po to jie dar du kartus iškilo prieš mane kaip išblukusi, bet ne visai dingusi dėmė ir persekioja mane net

dabar, mano naujame bei lūkesčių kupiname gyvenime. Taip pat galvojau apie gražiąją jaunąją Estelą, tokią didingą ir nuostabią, artėjančią prie manęs, ir kontrastas tarp jos ir kalėjimo man atrodė tiesiog pasibaisėtinas. Gailėjausi, kam susitikau Vemiką, kam sutikau eiti su juo – ir pasitaikyk tu man, kad kaip tik tą dieną kiaurai persismelkčiau Niugeitu ir

 

 visais jo kvapais. Vaikštinėdama Vaikštinėdamass stengiausi nukrėsti kalėjimo dulkes nuo savo batų, purčiau jas nuo drabužių, kvėpiau lauk iš plaučių. Prisiminęs, kas atvažiuoja, pasijusdavau toks susitepęs, kad karieta galų gale atvažiavo per anksti, mat kai pro jos langą pamačiau Estelos veidą ir mojančią ranką, dar nebuvau galutinai apsivalęs nuo purvo, prilipusio prie manęs per apsilankymą pono Vemiko šiltnamyje. Kas buvo tas nenusakomas šešėlis, kuris tą akimirką vėl šmėstelėjo prieš mane?  

 

33 SKYRIUS

Su kelioniniu kailiais pamuštu apsiaustu Estela man pasirodė dar gražesnė negu iki šiol. Elgėsi ji su manimi maloniau negu paprastai ir šis pasikeitimas man atrodė ponios Hevišem įtakos rezultatas. Išlipusi viešbučio kieme, ji parodė man savo daiktus, kurie buvo išimti iš karietos, ir tik visus juos surinkęs prisiminiau – iki tol galvojau vien apie ją pačią – neturįs supratimo, kur ji  vyksta. – Aš važiuoju į Ričmondą, – pasakė ji man. – Kaip žinia, yra du Ričmondai – vienas Saryje, kitas Jorkšyre, tad man reikalingas Sarioir Ričmondas. Iki jo dešimt mylių. Aš mano turiu paimti karietą jūs privalote mane lydėti. Štai piniginė, jūs iš jos užmokėsite už kelionę. Ne, ne, būtinai paimkite! Mudu neturime pasirinkimo, privalome klausyti nurodymų. Mudu negalime elgtis taip, kaip norime. Duodama piniginę, ji pažvelgė į mane, tad pamaniau, kad os žodžiuose esama kokios slaptos prasmės. Ji pasakė juos atsainiai, bet ir be priešiškumo. – Karietos reikės ką nors pasiųsti, Estela. Gal jūs čia kiek  pailsėsit? – Taip, man reikia čia truputį pailsėti, atsigerti arbatos, o ūs privalote manimi rūpintis.  Ji, lyg vykdydama kieno nors paliepimą, įsikibo man į parankę, ir aš liepiau liokajui, kuris spoksojo į karietą, lyg pirmą kartą tokį daiktą matydamas, nuvesti mus į atskirą kambarį. Jis išsitraukė servetėlę, lyg ši būtų koks stebuklingas talismanas, be kurio neįmanoma rasti kelio į

antrą aukštą, ir nuvedė mus į kažkokią tamsią patalpą, apstatytą šitaip: mažinantis veidrodis (visai nereikalingas daiktas, turint galvoje kambarėlio mažumą), indeliai su actu ir aliejumi ir kažkieno klumpės. Kai aš šio kambario atsisakiau, jis mus nuvedė į valgomąjį su stalu trisdešimčiai žmonių, kur židinyje iš po pelenų krūvos kyšojo apdegęs

 

sąsiuvinio lapas. Dirstelėjęs į šią gaisravietę, jis palingavo galvą ir priėmęs iš manęs užsakymą išėjo iš kambario visai paniuręs, mat užsakymas buvo: „Arbatos damai.“ Ir tada buvau tikras, ir dabar esu, kad stiprus šio kambario kvapas – virtos mėsos ir arklidžių – galėjo bet kam pasufleruoti mintį, jog karietos duoda menką pelną ir šeimininkas pradėjo virti sriubą gyventojams iš arklių. Bet  vis dėlto kambarys man dėl Estelos atrodė pats nuostabiausias. Vaizdavausi, kad čia su ja aš galėčiau būti laimingas visą gyvenimą. (Įsidėmėkit, kad tuo metu aš anaiptol nebuvau čia laimingas ir tą supratau.) – Pas ką jūs važiuojat Ričmond Ričmonde? e? – paklausiau Estelą. – Mane už didelius pinigus pasikvietė viena dama, kuri turi galimybę – tiksliau, sako turinti – įvesti mane į visuomenę, supažindinti su žmonėmis, parodyti mane jiems, o juos man. – Aš manau, jums patiks tokia permaina ir proga sublizgėti. – Aš irgi taip manau.  Ji ištarė tai taip abejingai, abejingai, kad aš pasakiau: – Jūs apie save kalbate lyg apie kokį svetimą žmogų. – Iš kur jūs žinote, kaip aš kalbu apie svetimus? Ne, ne, – tarė ji, žavingai šypsodamasi, – nesistenkit manęs mokyti, aš kalbu taip, kaip įpratusi. Kaip jums sekasi pas poną Poketą? – Man pas juos įmanoma... Išsigandau, kadvisai tuoj malonu, praleisiukiek puikią progą. – Kiek įmanoma? – pakartojo Estela. – Kiek įmanoma ten, kur nėra jūsų. – Kvailas berniuk, – visai ramiai atsakė Estela, – kaip galima kalbėti tokius niekus? Jūsų bičiulis ponas Metjus, mano manymu, gerokai pranoksta kitus šeimos narius?

Tikrai pranoksta. Jis niekam nelinki blogo... – Tik nepridurkit: „išskyrus save patį“, – pertarė Estela, – nes aš negaliu pakęsti tokių žmonių. Bet girdėjau, kad jis tikrai pykčio.yra ne savanaudis, pakilęs virš smulkaus pavydo ir – Esu tikras, kad turiu pagrindą visa tai patvirtinti. – Bet neturite pagrindo taip pasakyti apie kitus jo šeimos

 

narius, – tarė Estela, linkteldama man su rimta ir drauge uokaujama išraiška, – nes jie tiesiog apipylė ponią Hevišem skundais ir prasimanymais apie jus. Jie seka jus, šmeižia jus, rašo apie jus laiškus (kartais anoniminius), jūs esate didžiausias jų gyvenimo pyktis ir vienintelis rūpestis. Jūs net negalit įsivaizduoti, kaip tie žmonės jūsų nekenčia. – Tikiuosi, jie nepakenkė man? Užuot atsakiusi, Estela pratrūko kvatotis. Tai man pasirodė neįprasta, ir aš nustebęs pažvelgiau į ją. Kai ji liovėsi, – ji uokėsi ne apatiškai, o tikrai nuoširdžiai, – aš, kaip visada su a, dvejodamas paklausiau: – Tikiuosi, kad galiu viltis, jog jūs neapsidžiaugtumėt, jei jie man pakenktų? – Ne, ne, galite būti tikras, – tarė Estela. – Aš juokiuosi dėl to, kad visos jų pastangos eina veltui. Ak, kaip visi tie žmonės sukasi aplink ponią Hevišem, kaip jie kankinasi!  Ji vėl ėmė juoktis, bet net dabar, kai ji paaiškino to juoko priežastį, jis man skambėjo labai keistai; mat nors neabejojau jo nuoširdumu, jis man atrodė kiek neįprastas. aučiau, jog turi būti kažkas, ko aš nežinau. Ji tą nuojautą įžvelgė manyje ir paaiškino. – Net ir jums, – tarė Estela, – sunku suprasti, kokį pasitenkinimą tų žmonių kaip tuose man smagu, kai jieman būnateikia išjuokiami. Juk nesėkmės, jūs negyvenot keistuose namuose nuo pat kūdikystės. O aš gyvenau. Jūsų  vaikiško pastabumo nelavino priešiškos intrigos, rezgamos žinant, kad esi beginklis ir bejėgis, ir prisidengiant užuojauta, gailesčiu ir visokiais kitais švelniais jausmais. O mane lavino. Jūsų vaikiškos apvalios akys nesivėrė vis

plačiau ir plačiau, matydamos tą veidmainę moterį, kuri net naktį pabudusi svarsto, kaip geriau pavaizduoti artimo meilę. O mano akys matė. Dabar Estela prisiminimai ją tikraikad slėgė. Galėjau lengvainesijuokė, atsisakytišievisų savo lūkesčių, tik  nebūčiau to jos niūraus žvilgsnio priežastis. – Galiu jums pasakyti du dalykus, – tarė Estela. – Pirma:

 

nepaisant patarlės „lašas po lašo ir akmenį pratašo“, galite būti tikras, kad tiems žmonėms niekada – net per šimtą metų – nepavyks nė per nago juodymą sumenkinti jūsų ponios Hevišem akyse. Antra: aš esu labai dėkinga jums, nes tai per us jie veltui pluša ir niršta. Leiskit jums už tai paspausti dešinę. Ir ji, niūriai nuotaikai praėjus, žaismingai ištiesė man ranką. Aš ją sulaikiau ir pabučiavau. – Juokingas berniuk, – tarė Estela, – nejaugi taip ir nepaklausysit patarimo? O gal ranką pabučiavot dėl to, kad kadaise leidau pabučiuoti skruostą? – O kodėl leidote? – paklausiau aš. – Reikia pagalvoti. Iš paniekos padlaižiams ir intrigantams. – Jeigu atsakysiu „taip“, ar galėsiu dar kartą pabučiuoti skruostą? – Reikėjo atsiklausti prieš bučiuojant ranką. Bet jei norite – prašau.  Aš pasilenkiau, pasilenkiau, ir jos ramus veidas veidas buvo kaip st statulos. atulos. – Na, o dabar, – tarė Estela, atšlijusi nuo manęs, vos paliečiau jos skruostą, – jūs privalote parūpinti man arbatos ir nuvežti mane į Ričmondą. Man pasidarė skaudu, kad ji vėl ėmė kalbėti tokiu tonu, lyg mūsų bendravimas ir mudu būtume tik lėlės kažkieno kažkam rankose,būtų bet naudingas juk bendraudamas su ja  visada patirdavau tik skausmą. Kad ir koks būdavo jos tonas, aš niekuo netikėjau, nieko nesitikėjau, bet vis tiek ją mylėjau be tikėjimo ir tikėjimosi. Kam kartoti tą patį tūkstantį kartų? Taip buvo visada. Paskambinau, kad atneštų arbatą, ir liokajus, vėl pasirodęs

su savo stebuklingąja servetėle, ėmė palengva nešioti kambarin gal penkiasdešimt reikmenų, skirtų gerti šiam gėrimui, bet ne patį gėrimą. Atnešė padėklą, puodelius su lėkštutėmis, lėkštes,dalinti šakutes ir peilius (net(įvairius), pačius didžiuosius, skirtus kepsniui), šaukštus druskines, vienišą sklindį, kuo rūpestingiausiai uždengtą geležiniu dangčiu, gabalėlį aptežusio sviesto, paslėptą

 

begalėje petražolių lyg mažasis Mozė nendrynuose, blausią bandelę pudruotu viršumi, dvi trikampes duonos riekeles su  virtuvės židinio grotų atspaudais ir galiausiai storą spiritinį  virdulį, kurį jis nešė tiesiog sulinkęs, visa savo išraiška rodydamas, kaip kenčia nuo svorio. Po šio veiksmo stojo gana ilga pertrauka, po kurios jis vis dėlto atnešė brangios išvaizdos dėžutę su šakelėmis viduje. Aš užpyliau jas karštu  vandeniu ir po visų šitų paruošiamųj paruošiamųjų ų darbų pagaliau patiekiau Estelai vieną puodelį nežinau ko. Kai užmokėjau padavėjui sąskaitą, nepamiršęs arbatpinigių am pačiam, arklininkui, nenuskriaudęs ir kambarinės, – žodžiu, išdalinęs tiek kyšių, kad pelnėme visų namų panieką bei nepasitenkinimą, ir gerokai palengvinę Estelos piniginę, sėdome į karietą ir išvažiavome. Pasukę į Čipsaidą, nudardėjome Niugeito gatve ir greitai atsidūrėme palei aukštą sieną, kurios aš taip gėdinausi. – Kas čia per namai? – paklausė Estela.  Aš kvailai apsimečiau, kad ne iš karto pažinau, paskui paaiškinau jai, o kai ji iškišo galvą pro langą, apžiūrėjo viską ir vėl atsisėdusi tiesiai tarė: „Vargšeliai!“, aš nė už ką nebūčiau prisipažinęs prisipažinęs jai, kad buvau čia rytą. – Ponas Džegersas, – pasakiau aš, kad nereikėtų kalbėti apie save, – niekas garsėjakitas tuo,Londone. kad išmano šių liūdnų namų paslaptis kaip – Man atrodo, jis išmano visų namų paslaptis, – tyliai tarė Estela. – Jūs tikriausiai jį dažnai matydavote, ar ne? – Aš jį matydavau nelygiais laiko tarpais nuo pat tada, kai jį prisimenu. Bet pažįstu jį dabar nė kiek ne geriau kaip tada,

kai išmokau kalbėti. Koks jūsų paties įspūdis apie jį? Ar susidraugavote susidraugavot e su juo? – Kai apsipratau su jo paslaptingu būdu, – atsakiau, – tai sutariam visai neblogai. – Esat artimai pažįstami? – Sykį pietavom pas jį namie. – Man atrodo, tai turėtų būti keisti namai, – pasakė Estela

 

ir nusipurtė. – Taip, tikrai keisti. Net jai man nederėjo per daug kalbėti apie mano globėją, bet jau buvau beketinąs imti pasakoti apie pietus Džerardo gatvėje, kai staiga įvažiavome į skaisčiai dujinio žibinto nušviestą plotą. Šioje virpančioje ir tarsi gyvoje šviesoje mane vėl apėmė tas pats nepaaiškinamas jausmas, jau patirtas anksčiau, ir net tada, kai nutolome, aš keletą akimirkų negalėjau atsipeikėti lyg po žaibo. Paskui mūsų pokalbis pakrypo apie kitką, daugiausia apie kelią, kuriuo važiavome, kokie Londono kvartalai yra vienoje pusėje, kokie kitoje. Ji pasakė, kad šis didmiestis jai beveik  nepažįstamas, nes iš ponios Hevišem namų ji iškėlė koją tik   važiuodama į Paryžių ir Londoną Londoną matė tik pravažiuodama bei grįždama. Paklausiau ją, ar mano globėjas rūpinsis ja, kol ji bus čia. Ji trumpai atsakė į tai: „Sergėk Dieve.“ Negalėjau nepastebėti, nepastebėti, kad ji stengiasi patraukti mane, kad  yra pasiryžusi pavergti mane ir savo pasieks, net jei reikės padėti nemažai pastangų. Bet aš dėl to nebuvau laimingesnis, nes nekalbant apie tą jos elgesį su manimi, – lyg mudu valdytų kas nors kitas, – jaučiau, jog ji mano širdį laiko savo rankose todėl, kad jai taip norisi, o ne todėl, kad aiKai būtų skaudu irpro gaila ją sudaužytiparodžiau ir numestijai, šalin. važiavome Hamersmitą, kur gyvena Metjus Poketas, ir pasakiau, kad tai visai netoli nuo Ričmondo, todėl tikiuosi retkarčiais su ja pasimatysiąs. – Taip, taip, mudu privalome matytis, jūs atvažiuosite, kai tik pamanysit esant reikalinga. Apie jus turi būti pranešta šeimininkei, šeiminin kei, tiksliau, jau yra pranešta.

Pasiteiravau, ar didelė šeima, kurioje ji gyvens. Pasiteiravau, – Ne, jos tik dviese – motina ir duktė. Motina turi gana gerą padėtį visuomenėje, nors linkusi pagražinti savo pajamas. – Stebiuosi,  vėl išsiskirti. kaip ponia Hevišem sutiko taip greit su jumis išsiskirti. – Tai yra ponios Hevišem plano dalis, Pipai, – tarė Estela atsidusdama lyg pavargusi. – Aš privalau nuolatos jai rašyti ir

 

dažnai lankyti, pranešinėti, kaip man sekasi... man ir brangakmeniams... brangakmeniam s... nes dabar beveik visi jie mano. Tai buvo pirmas kartas, kai ji pavadino mane vardu. Aš, be abejo, supratau, kad ji taip padarė tyčia ir žino, kaip aš tai  vertinu. ertinu. Daug greičiau, negu man norėjosi, atvažiavom į Ričmondą, ir karieta sustojo prie namo palei Ričmondo Pievą. Tai buvo senoviškas, nuosaikus namas, menantis sijonus su lankais, pieštas museles ant veido ir pudruotus perukus, siuvinėtus apsiaustus, kojines iki kelių ir špagas. Keletas senų apkarpytų medžių savo nenatūraliomis formomis nenusileido tiems lankams ir perukams, bet ir jiems jau buvo paruoštos  vietos didžiojoje didžiojoje mirusiųj mirusiųjų ų procesijoje ir netrukus jie turėjo tyliai iškeliauti nebūtin. Mėnesienoje senyvu balsu liūdnai suskambo varpelis – senovėje jis, be abejo, dažnai skelbdavo: „Štai atvažiavo žalias krinolinas, štai špaga su briliantų rankena, štai bateliai raudonais kulniukais, štai mėlynasis soliteris“, – ir pasitikti Estelos išbėgo dvi raudonskruostės tarnaitės. Greitai jos bagažas dingo duryse, ji padavė man ranką, šypsodamasi atsisveikino ir taip pat dingo duryse. O aš stovėjau, žiūrėj žiūrėjau au į namą ir galvojau, koks būčiau laimingas, jeigu gyvenčiau čia su ja, tuo opat suvokdamas, kad su ja niekad nebūnu laimingas, tikmetu prislėgtas. Maudžiančia širdim įlipau į karietą, kuri turėjo parvežti mane atgal į Hamersmitą, o kai išlipau iš jos, širdį maudė dar labiau. Prie namų pamačiau mažąją Džeinę Poket, grįžtančią iš pokylio ir lydimą savo mažojo mylimojo, ir ėmiau pavydėti tam jaunuoliui, nors jis ir priklausė nuo Flopson.

Ponas Poketas buvo išėjęs skaityti paskaitos, nes puikiai gvildeno namų tvarkymo temas, o jo brošiūros apie vaikų auklėjimą ir santykius su tarnais buvo laikomos geriausiais tos vadovėliais. Poket radaupasišalinus namie, ir ganasrities keblioje padėtyje,Užtat mat ponią kūdikis, kažkur Milers (ji turėjo giminaitį gvardijos pulke), buvo gavęs kaip žaislą adatinę. Taigi ponia Poket pasigedo kur kas daugiau

 

adatų, negu būtų rekomenduotina tokiam jaunam pacientui – tiek išoriniam naudojimui, tiek vidiniam. Žinodamas, jog ponas Poketas teisėtai garsėja puikiais praktiniais patarimais bei aiškiais ir sveikais samprotavimais, pagalvojau, ar nepalengvinčiau savo širdies skausmo, paprašęs jį išklausyti mane. Bet paskui pažvelgiau į ponią Poket, kuri kaip visagalį vaistą prirašiusi kūdikiui miegą vėl įsigilino į kilmingųjų knygą, ir pagalvojau: ne, geriau nereikia.  

 

34 SKYRIUS

Palengvakaip apsipratęs savopatį lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, jie veikiasu mane ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis yra anaiptol ne teigiamas. Gyvenau nuolatos kamuojamas savo elgesio su Džo. Dėl Bidės mano sąžinė irgi buvo ne visai švari. Kai naktį pabusdavau – kaip Kamila – imdavau krimstis, kad galėjau būti kur kas laimingesnis ir daug labiau patenkintas, jei niekad nebūčiau išvydęs ponios Hevišem, o ramiai likęs namie ir tapęs doru Džo partneriu senojoje kalvėje. vakarais, sėdėdamas ir žiūrėdamas į židinį,Dažnai galvodavau, kad visvienas dėlto nėra mielesnės ugnies už kalvės žaizdrą ir virtuvės ugniakurą. Tačiau Estela buvo taip neatsiejama nuo viso mano nerimo ir sielos graužaties, kad aš sutrikdavau, nebežinodamas, ar kaltinti tik save vieną. Kitaip tariant, nežinojau, ar būčiau laimingesnis, jei neturėčiau jokių lūkesčių ir visas mano mintis valdytų tik Estela. Kalbant apie tai, kaip mano padėtis  veikė kitus, viskas atrodė kur kas paprasčiau, ir aš supratau, – nors gal kiek miglotai, – kad ji niekam neneša naudos, o labiausiai – Herbertui. Mano išlaidumas jį, tokį lengvabūdį, įpratino prie pinigų švaistymo, kurio jis negalėjo sau leisti, išmušė iš vėžių jo paprastą gyvenimą ir sutrikdė dvasinę ramybę. Prieš kitus Poketų šeimos narius kaltės nejaučiau, nors nenoromis ir paskatinau juos imtis visų tų niekingų intrigų, mat šitas dvasios menkumas jiems buvo duotas iš prigimties, ir jeigu ne aš, tai kas nors kitas būtų tas jų

savybes išprovokavęs. Bet Herbertas buvo kas kita, ir man dažnai sugnybdavo širdį pagalvojus, kad padariau jam meškos paslaugą, prigriozdinęs jo pustuštį butą nereikalingų nereikalingų niekniekių ir pavedęs jo paslaugoms geltonkrūtinį Keršytoją. Be to, siekdamas vis daugiau ir daugiau ištaigos, ėmiausi išbandyto būdo – pradėjau skolintis pinigus. Vos spėjus man

 

pradėti, prie to įprato ir Herbertas. Startopui pasiūlius užsirašėme kandidatais į klubą „Kikilių giraitė“, kurio paskirties taip ir nesupratau, nebent kad jo nariai kartą per porą savaičių galėtų suruošti prašmatnius pietus, po jų pradėti nepabaigiamus ginčus ir ant laiptų nugirdyti šešis padavėjus. Žinau tik tiek, jog šie aukšti visuomeniniai tikslai būdavo visuomet pasiekiami taip sėkmingai, kad mudu su Herbertu tokia prasme ir suvokdavome pirmąjį tradicinį klubo tostą: „Džentelmenai, pakelkime taures už tai, kad tarp giraitės kikilių amžinai klestėtų draugystė ir kilnumas.“ Kikiliai švaistė pinigus be atodairos (viešbutis, kur pietaudavome, buvo Kovent Gardene), ir pirmasis kikilis, kurį pamačiau, gavęs garbę įžengti „Giraitėn“, buvo Bentlis Dramlas; tuo metu jis trankėsi po miestą nuosavu kabrioletu, darydamas nemenkus nuostolius stulpeliams gatvių kampuose. Pasitaikydavo, kad jis stačia galva išlėkdavo žemėn per kabrioleto priekį, sykį mačiau, kaip jis tokiu būdu atgabeno save prie „Giraitės“ durų – lyg maišą anglių. Bet čia aš truputį užbėgau į priekį, nes kol kas dar buvau ne kikilis ir pagal šventus klubo įstatymus negalėjau juo tapti, nesulaukęs brandos amžiaus. Turėdamas galvoje būsimus savo turtus, aš būčiau noriai apmokėjęs Herberto bet jis klimpo buvo išdidus ir šito siūlyti jam visas negalėjau. Taigiišlaidas, jis vis labiau į sunkumus ir nepaliaudamas dairėsi. Kai palengva įpratome prie ilgų  vakaronių su bičiuliais bičiuliais,, pastebėjau, kad per pusryčius Herbertas dairosi gana niūriai, apie vidudienį dairosi jau žvaliau, vakarieniauti sėda vėl nusivylęs, pavalgęs tolumoje gana aiškiai mato Kapitalą, apie vidurnaktį būna jį jau kone

užkalęs, o antrą valandą nakties vėl puola tokion neviltin, kad ima šnekėti pirksiąs šautuvą, plauksiąs Amerikon ir priversiąs bizonus sukaupti jam turtus. Hamersmite paprastaiRičmonde, praleisdavau ir iš ten dažnai apsilankydavau betpusę apiesavaitės tai papasakosiu  vėliau. Herbertas irgi dažnai būdavo Hamersmite, Hamersmite, ir manau, kad tų vizitų metu jo tėvui, ko gero, ateidavo galvon mintis,

 

kad sūnaus taip laukiama proga vis dar nepasitaikė. Bet toje šeimoje, kur visi lėkė kūliais, matyt, buvo laikoma, jog ir Herbertas kaip nors savo jėgomis įlėks į gyvenimą. Tuo tarpu ponas Poketas vis labiau žilo ir vis dažniau mėgino už plaukų ištraukti save iš visų negandų. Ponia Poket ir toliau kaišiojo savo kėdutę visiems po kojom, skaitė kilmingųjų knygą, nuolat pametinėjo nosinę, pasakojo mums apie senelį ir manė, kad geriausias būdas auklėti vaikus – tai vos tik  pasipainiojus šiems po kojom, liepti eiti gulti. Kadangi dabar, norėdamas paruošti dirvą tolesniam pasakojimui, apžvelgiu ištisą savo gyvenimo periodą, tai dėl geresnio vaizdo iš karto aprašysiu mūsų gyvenimą „Barnardo užeigoje“. Pinigus leidome negailėdami, bet atrodė, kad visi yra tiesiog susimokę duoti už juos mums kuo mažiau. Dažniausiai jausdavomės daugiau ar mažiau prastai, tas pats buvo būdinga ir daugumai mūsų pažįstamų. Buvom tarsi susitarę manyti, kad gyvename nepaprastai linksmai, nors  viduje suvokėme, kad taip nėra. Kiek suprantu, šiuo požiūriu mes nebuvome didelė išimtis. Herbertas kiekvieną rytą su nauja energija leisdavosi į miestą dairytis. Aš gana dažnai aplankydavau jį tamsiame kambarėlyje, kur jo draugija buvo rašalinė, dėžė su anglimis, špagato kamuolėlis, kalendorius, rašomasis stalas, aukšta taburetė ir liniuotė. Kiek prisimenu, jis ten nieko kito nedarė, tik dairėsi. Jeigu visi mes taip uoliai vykdytume savo ketinimus, kaip vykdė Herbertas, tai tikriausiai jau gyventume Dorybių Respublikoje. Jis, vargšelis, ir neturėjo kitokio darbo kaip paskirtą valandą po pietų „eiti pas

Loidą 15, mano manymu, pagal tradiciją susitikti su savo patronu. Kiek supratau, jo veikla ten apsiribodavo tuo, kad nuėjęs sugrįždavo atgal. Kai pajusdavo, kad jo reikalai yra gana rimti ir kadbiržon tiesiogirbūtina susirasti šansą, eidavo per patį darbymetį vaikštinėdavo tarp susirinkusių magnatų lyg šokdamas kokį niūrų šokį. – Matai, – sakydavo Herbertas man, sugrįžęs namo pietų po

 

 vienos tokių išvykų, – aš manau, kad šansas pats neateina pas žmogų, o žmogus turi nueiti pas jį, todėl ir buvau dabar tenai.  Jeigu būtume taip neprisirišę vienas prie kito, tai manau, rytais būtume tikrai nekentę vienas kito. Tomis atgailos  valandomis butas atrodydavo pasibjaurėtin pasibjaurėtinas, as, o į Keršytojo livrėją tiesiog negalėdavau žiūrėti, mat jokiu kitu paros metu taip aiškiai nesuvokdavau, kokia ji yra brangi ir kiek mažai teteikia naudos. Vis labiau ir labiau lendant į skolas, pusryčiai darėsi daugiau tuščias formalumas, ir vieną sykį anksti rytą gavęs pranešimą apie man gresiantį teisminį ieškinį, kaip mūsų vietinis laikraštis parašytų, „šiek tiek  susijusį su brangakmeniais“, aš taip įsikarščiavau, kad Keršytojui užsiminus, jog mums praverstų šviežias pyragas, stvėriau jį už mėlynos apykaklės ir taip papurčiau, kad jis net pakilo nuo žemės lyg batais apautas Kupidonas. Tam tikrais laiko tarpais, tiksliau sakant, ne tikrais, o priklausomai nuo nuotaikos, aš lyg kokį atradimą pranešdavau Herbertui: – Mielasis Herbertai, mūsų reikalai visai prasti. – Mielasis Hendeli, – sakydavo man Herbertas kuo nuoširdžiausiai, – koks sutapimas – juk tuos pačius žodžius buvo beištariančios ir mano lūpos. – Tokiu atveju, Herbertai, – atsakydavau aš, – pamėginkim išsiaiškinti tuos mūsų reikalus. Susitarę, kada vykdysim šią procedūrą, visada jausdavome didžiulį pasitenkinimą. Man atrodydavo, kad tai yra biznis, kova su negandomis, jaučio griebimas už ragų. Žinau, kad taip atrodydavo ir Herbertui.

Kad sustiprintume savo galvas ir sėkmingai įveiktume šitą keblumą, pietums užsisakydavome ką nors nepaprasta ir dar prisidurdavome butelį kokio nors ne blogesnio gėrimo. Papietavę išsitraukdavome ryšelį plunksnų, pilną rašalinę ir nemažą atsargą rašomojo bei sugeriamojo popieriaus. Mat gausūs rašymo reikmenų ištekliai kažkaip nepaprastai ramindavo.

 

Tada aš paimdavau lapą popieriaus, jo viršuje dailiai užrašydavau: „Pipo skolų sąrašas“ ir tvarkingai pridurdavau datą bei „Barnardo užeiga“. Herbertas irgi paimdavo lapą popieriaus ir taip pat kruopščiai užrašydavo: „Herberto skolų sąrašas.“ Tada abu įnikdavome į savo krūvelę popierių, kurie būdavo ištraukti iš stalčių, kiaurai pratrinti kišenėse, apsvilinti deginant žvakes, po keletą savaičių išbuvę užkišti už  veidrodžio. Skrebenančių plunksnų garsai mus nepaprastai ramindavo, juolab kad kartais imdavau nebesuvokti skirtumo tarp šios raštvedybos ir tikro pinigų mokėjimo. Abu šie dalykai man atrodydavo vienodai pagirtini. Šiek tiek pasidarbavus, aš klausdavau Herbertą, kaip jam sekasi. Jis tuo laiku susirūpinęs kasydavosi pakaušį ir žiūrėdavo į augančius skaičius. – Jos didėja, Hendeli, – sakydavo Herbertas. – Kaip Dievą myliu, jos didėja. – Būk tvirtas, Herbertai, – atsakydavau aš, uoliai rašydamas. – Nesitrauk nuo sunkumų. Žiūrėk jiems tiesiai į akis. Žiūrėk tol, kol jie tavęs išsigąs. – Mielai žiūrėčiau, Hendeli, bet kad aš pats jų, ko gero, išsi‐ gąsiu. Mano ryžtas dėlto paveikdavo teigiamai Herbertaskad vėl imdavo rašyti. vis Netrukus jis vėl liaudavosi tuoirpretekstu, neturi Kobso, Lobso ar Nobso sąskaitos – pagal aplinkybes. – Tai tu, Herbertai, maždaug suapvalink ir užrašyk. – Koks tu išradingas! – susižavėjęs atsakydavo mano bičiulis. – Tavo dalykiniai gabumai tikrai nepaprasti.  Aš irgi taip maniau. maniau. Tomis vvalandomis alandomis m man an atrodydavo, kad

esu kuo puikiausias biznio žmogus, – ūmus, ryžtingas, energingas, gudrus, šalto proto. Surašęs lape visas savo skolas, dar sykį palygindavau jas su sąskaitomis ir pažymėdavau paukščiuku. dėdavau paukščiuką, mano nuomonė apie save patį dar Kai labiau pakildavo ir aš jausdavau nepaprastą malonumą. Kai paukščiukų nebebūdavo kur dėti, sąskaitas sudėdavau krūvelėn, kiekvieną blogojoje pusėje

 

paženklindamas, ir dailiai surišdavau. Tada tą patį padarydavau Herbertui (kuris kukliai prisipažindavo neprilygstąs mano administravimo talentui) ir pajusdavau, kad gerokai aptvarkiau jo reikalus. Šioje finansų srityje turėjau vieną gudrybę, kurią vadinau „palikti rezervą“. Sakykim, Herberto skola yra šimtas šešiasdešimt svarų, keturi šilingai ir du pensai. Tada aš jam patardavau: „Palik rezervą – užrašyk, kad yra du šimtai.“  Arba jei manoji būdavo keturis kartus didesnė, tai irgi palikdavau rezervą ir užrašydavau septynis šimtus. Šitas rezervas man atrodydavo nepaprasta gudrybė, bet dabar, žvelgdamas atgal, turiu pripažinti, kad jis atnešdavo tik dar daugiau nuostolių. Mat mudu tučtuojau imdavome naujas skolas, atsižvelgdami į užrašytą rezervą, o kartais, pasijutę  visai laisvi ir mokūs, gana toli pastūmėdavome pastūmėdavome ir patį rezervą. Po šitų tyrimų ateidavo ramybė, poilsis, palaimingas atokvėpis ir kurį laiką aš negalėdavau atsižavėti savimi. Paguostas savo darbštumo, sumanumo ir Herberto komplimentų, sėdėdavau prie stalo su dviem tvarkingomis sąskaitų krūvelėmis tarp popierių ir jausdavausi esąs ne paprastas žmogus, o kažkoks bankas. Tomis ypatingomis progomis užsirakindavome duris, kad niekas netrukdytų. Vienąmudu vakarą šitaip palaimingai sėdėdami išgirdome, kaip pro durų plyšį ant grindų nukrito laiškas. – Tau, Hendeli, – pasakė Herbertas išėjęs ir parnešdamas laišką, – tikiuosi, nieko ypatingo.  Jis turėjo galvoje storą juodą juodą antspaudą ir ir juodą juostą

ant voko. Laiškas buvo pasirašytas „Trabas ir Co“, jis pranešė, kad aš esu gerbiamas ponas ir kad jie turi garbę pranešti man, jog šeštadienį minučių po šešių pasimirėkurios poniaįvyks Džo Gardžeri, irdvidešimt tikimasi, jog dalyvausiu laidotuvėse, ateinantį pirmadienį trečią valandą.  

 

35 SKYRIUS

Pirmą nuostabu, kartą mano gyvenime prieš akis atsivėrė kapas ir tiesiog kokia tai buvo praraja mano lengvame kelyje. Dieną ir naktį mano akyse stovėjo sesuo, sėdinti savo kėdėje priešais virtuvės židinį. Kad jos daugiau ten nebebus, negalėjau įsivaizduoti, ir nors pastaruoju metu apie ją galvodavau retai arba visai negalvodavau, dabar nuolatos  vaidendavosi, kad ji ateina gatve priešais mane arba štai tuojau pasibels į duris. Net mūsų bute, su kuriuo ji neturėjo ničnieko bendro, atsirado kažkokia mirties nykuma, man atrodydavo, kad girdžiu jos balsą, matau jos veidą, lyg ji dar būtų ir nebūtų sykį čia lankiusis.mano likimas, aš vargu ar Kadgyva ir kaip susiklostęs būčiau prisiminęs savo seserį su švelnumu. Bet, matyt, gailestis gali sukrėsti ir be švelnumo. Jo veikiamas (o gal kaip tik stokodamas kilnesnių jausmų), persiėmiau didele neapykanta tam skriaudikui, iš kurio ji patyrė tiek kančių, ir aučiau, kad, gavęs pakankamai įkalčių, imčiau kerštingai persekioti Orliką ar ką kitą, kad gautų deramą bausmę. Parašęs Džo laišką ir pareiškęs užuojautą bei užtikrinęs, kad atvažiuosiu į laidotuves, kitas dienas praleidau toje keistoje būsenoje, kurią neseniai aprašiau. Išvažiavau ankstį rytą ir prie „Mėlynojo šerno“ išlipau, turėdamas užtektinai laiko pėsčias nueiti iki kalvės. Buvo puiki vasaros diena, ir eidamas prisiminiau tuos laikus, kai buvau mažas bejėgis berniukas, negailimas sesers. Bet tie prisiminimai buvo nuspalvinti švelnaus tono, kuris net Kuteklį padarė nebe tokį skaudų. Mat dabar net

pupų ir dobilų laukai šnibždėjo man, kad kada nors ateis tokia mano atminčiai džiugi diena, kai kas nors eidamas saulėtais laukais taps sieloje geresnis, pagalvojęs apie mane. Pagaliau pasirodė mūsų namai, ir iš tolo pamačiau, kad ten šeimininkauja „Trabas ir Co“, prisiėmęs visus laidotuvių rūpesčius. Prie priekinių durų stypsojo dvi absurdiškos

 

niūrios figūros, laikydamos prieš save kažkuo juodai apvyniotus ramentus – lyg tie daiktai galėtų ką nors paguosti.  Vieną ieną iš tų žmoni žmonių ų atpažin atpažinau au esant berniu berniuką ką laiškan laiškanešį ešį iš „Šerno“, išvytą iš tarnybos už tai, kad išvertė į griovį iš bažnyčios grįžtančius jaunavedžius, mat buvo toks girtas, kad ant arklio laikėsi tik abiem rankom apkabinęs jo kaklą. Pasigrožėti tais gedulo sargais ir uždarinėtais kalvės bei namų langais suėjo visi kaimo vaikai ir beveik visos moterys; kai priėjau aš, vienas tų sargų (laiškanešys) pabeldė į duris, lyg aš būčiau visai išsekęs nuo liūdesio ir nebeturėčiau jėgų tą padaryti pats. Kitas gedulo sargas (stalius, kuris sykį susilažinęs suvalgė dvi žąsis) atidarė duris ir nuvedė mane į svetainę. Čia ponas Trabas, užėmęs geriausią stalą, kiek įmanoma pailginęs jį ir pasitelkęs begalę juodų smeigtukų, buvo surengęs kažką panašaus į juodąjį turgų. Kai aš įėjau, jis buvo ką tik baigęs uodai vystyti kažkieno skrybėlę, panašiai kaip afrikiečių kūdikį, ir tuojau pat ištiesė ranką į manąją. Bet aš, nesupratęs ketinimo ir sutrikęs neįprastoje aplinkoje, tik kuo širdingiausiai širdingiausi ai paspaudžiau jam ranką.  Vargšas Džo su maža juoda pelerina, dideliu kaspinu surišta pasmakrėje, vienas sėdėjo tolimajame svetainės gale, kur jį, kaip paklausiau: pagrindinį gedėtoją, įtaisė Trabas. Kai pasilenkęs „Na, kaipmatyt, tu jautiesi, brangusis Džo?“, jis tarė: „Pipai, vaikine, tu ją pažinojai, kai ji buvo tokia šauni...“ ir suspaudęs mano ranką nutilo. Bidė, labai daili su kuklia juoda suknele, ramiai darbavosi, padėdama čia vieniems, čia kitiems. Trumpai pasisveikinęs su ja ir manydamas, kad ilgoms kalboms ne laikas,

atsisėdau šalia Džo ir ėmiau galvoti, kur yra ji... mano sesuo. Užuodęs kambaryje kepinių kvapą, apsidairiau vaišių stalo, kurį įėjęs iš lauko į tamsų kambarį pastebėjau ne iš karto. Dabarapelsinų, ant jo sausainių pamačiau supjaustytų grafinus, kiek pamenu, buvusius papuošalais, dabar pripiltus –

slyvų irsuraikytą sumuštinių ir pyragą, dar du tik niekad nenaudojamais vieną portveino, kitą –

 

chereso. Prie to stalo pamačiau ir nuolankųjį Pamblčuką su uoda mantija ir visą apsivyniojusį juodu krepu; jis arba kimšo maistą, arba vergiškais gestais mėgino atkreipti mano dėmesį. Kai tik jam tai pavyko, jis priėjo prie manęs (kvepėdamas cheresu ir pyragais), negarsiai paklausė: „Ar galėčiau, brangusis pone?..“ ir atliko tą savo ketinimą. Tada pamačiau poną ir ponią Hablus, pastaroji, kaip ir dera, buvo be žado sustingusi kampe. Mūsų laukė „palydėjimas“, todėl ponas Trabas kiekvieną rišo į tą keistą juodą mazgą. – Tiksliau pasakant, Pipai, – sušnibždėjo man Džo, kai ponas Trabas, jo paties žodžiais, „rikiavo“ mus svetainėje poromis, ir tai buvo nevykusiai panašu į pasiruošimus kažkokiam šokiui, – tiksliau pasakant, pone, jei būtų mano  valia, tai aš ją būčiau nunešęs į bažnyčią pats arba su kokiais trim ar keturiais draugais, kurie sutiktų iš geros širdies pasidarbuoti, bet, sako, negerai, kaimynai dar gali pasmerkti ir pamanyti, kad trūksta pagarbos. – Išsitraukit nosines visi! – šūktelėjo tuo metu ponas Trabas prislėgtu ir dalykišku balsu. – Išsitraukit nosines! Einam! Taigi visi pakėlėme prie veidų nosines, lyg iš nosių tekėtų kraujas, ir po du žengėme laukan – aš su Džo, Bidė su Pamblčuku, ponas ir ponia Hablai. Mano sesers palaikai buvo išneštireikėjo, pro virtuvės kadangibūtų pagal laidojimo ceremoniją jog šešiduris, karstoir nešėjai supančioti ir apakinti baisios juodos aksomo skraistės su baltais kraštais, tai visa tai atrodė panašu į kažkokią aklą pabaisą su dvylika žmogaus kojų, nerangiai šliaužiančią prižiūrint dviem  varovams – laiškanešiui laiškanešiui ir dai dailidei. lidei. Bet kaimynai šitai procesijai didžiai pritarė ir mums einant

per kaimą nepaliaujamai žavėjosi, o jaunesnieji ir vikresnieji piliečiai retkarčiais puldavo į priekį mums už akių arba pasislėpę laukdavo kokioje pasaloje. Kai mes pasirodydavome iš ateina!“ už kampo, drąsesnieji imdavo rėkauti: „Jau ateina!“, „Jau ir kone šaukdavo „Valio!“ Šioje kelionėje man ypač įkyrėjo bjaurusis Pamblčukas, kuris eidamas man už nugaros nuolat rodė savo subtilų dėmesį, čia

 

pataisydamas mano skrybėlės nukarusį juodą kaspiną, čia lygindamas mano apsiausto klostes. Erzino mane ir perdėm savim patenkinti ponas ir ponia Hablai, kupini pasididžiavimo, pasididžiavim o, kad dalyvauja tokioje iškilnioje procesijoje. Pagaliau prieš mus plačiai atsivėrė pelkės su upėje plaukiančių laivų burėmis, ir įėję į kapines pasukome prie kapų su mano nepažįstamais tėvais Filipu Piripu, šios parapijos velioniu, ir aukščiau minėtojo žmona Džordžiana. Čia mano sesuo buvo tyliai paguldyta žemėn, aukštai virš jos giedant vieversiams ir vėjui genant per ją gražius medžių ir debesų šešėlius.  Apie to niekadėjo Pamblčuko elgesį tuo metu tepasakysiu tik tiek, kad visas jis buvo adresuotas man ir net tada, kai buvo skaitomos didingos eilutės, primenančios žmonijai, kad i nieko neatsineša į šį pasaulį ir nieko negali išsinešti, kad žmogus bėga ilgiau nesustodamas kaip šešėlis, net ir tada Pamblčukas krenkštelėjo, tarsi primindamas, kad ši taisyklė negalioja vienam jaunam netikėtai praturtėjusiam džentelmenui. Kai sugrįžome, jam užteko įžūlumo pareikšti man, jog apgailestauja, kad mano sesuo nežino, kokią aš jai suteikiau garbę, ir užsiminti, kad ji tikriausiai būtų net sutikusi už visa tai užmokėti savo gyvybe. Tada jis išgėrė likusį cheresą, ponas Hablas portveiną, ir jiedu ėmė taip kalbėtis (vėliauopastebėjau, kad– tokiais atvejais tai pasitaiko dažnai), lyg būtų visai kitokios padermės negu velionė ir turėtų užsigarantavę nemirtingumą. Galiausiai jis išėjo su Hablais; kaip nujaučiau, gerai praleisti vakaro „Šauniuosiuose jūreiviuose“ ir pasakoti visiems, kad jis buvo mano laimės kalvis ir pirmasis geradarys.

Kai jie išėjo, kai Trabas su padėjėjais – berniūkščio tarp jų nebuvo, specialiai pažiūrėjau – susikrovė į maišus savo maskarado reikmenis ir iškeliavo, namie pasidarė lengviau alsuoti. Netrukus mesnesusenojoje Bide irvirtuvėje, Džo pavalgėme šaltus pietus, bet pietavome o svetainėje ir Džo taip atsargiai elgėsi su peiliu, šakute bei druskine, kad  visi gerokai varžėmės. Bet po pietų, kai aš įkalbinau jį

 

užsirūkyti pypkę, nusivedžiau į kalvę, o paskui susėdome prie jos durų ant didelio akmens, mums pastebimai palengvėjo. Po laidotuvių Džo persirengė – rado vidurkį tarp šventadienio kostiumo ir darbinių drabužių, todėl vėl atrodė tikrasis mielasis Džo, toks žmogus, koks buvo iš tikro.  Jis labai apsidžiaugė, kai paklausiau, ar galiu pernakvoti savo mažajame kambarėlyje, aš irgi jaučiausi patenkintas, nes supratau, kad pasielgiau labai gerai. Kai per žemę nutįso  vakaro šešėliai, aš nutaikęs progą nuėjau su Bide į sodą truputį pasišnekėti. – Bide, – pasakiau aš, – man atrodo, tu galėjai man parašyti apie tas liūdnas naujienas. – Tikrai, pone Pipai? – paklausė Bidė. – Jeigu man taip būtų atrodę, aš būčiau parašiusi. – Nenoriu tavęs užgauti, Bide, bet manau, kad tikrai privalėjai taip padaryti. – Tikrai, pone Pipai?  Ji buvo tokia rami ir kalbėjo taip tyliai, maloniai ir nuoširdžiai, kad nebenorėjau dar sykį jos pravirkdyti. Pažiūrėjęs į jos nuleistas akis, kai ėjome šalia, nusprendžiau apie tai nebekalbėti. – Dabar tau tikriausiai bus nepatogu čia gyventi, Bide, mieloji? – Oi! Žinoma, ne, pone Pipai, – atsakė Bidė su gailesčiu, bet tvirtai. – Aš jau kalbėjau su ponia Habl, rytoj pas ją persikelsiu. Manau, kad abi kartu kaip nors mokėsim pasirūpinti ponu Gardžeriu, kol jis įeis į vėžes. – O kaip tu pati gyvensi, Bide? Jeigu tau reikia pi... – Kaip aš gyvensiu? – nutraukė mane Bidė, visa paraudusi.

– Galiu pasakyti, pone Pipai. Pabandysiu gauti mokytojos  vietą mūsų naujoje mokykloje, kurią jau baigia statyti. Visi kaimynai gali duoti man geras rekomendacijas rekomendacijas ir manau, kad sugebėsiu būti Žinote, darbštipone ir Pipai, kantri, ir mokydama kitusį mokysiuos pati. – šypsodamasi pažvelgė mane, – naujosios mokyklos nepanašios į senąsias, bet aš nemažai išmokau iš jūsų, be to, nuo to laiko dar pati spėjau

 

gerokai pažengti į priekį. – Aš manau, kad tu visada žengsi į priekį, Bide, bet kokiomis aplinkybėmis. aplinkybėmis. – Taip! Bet jeigu turi kokią blogą prigimties savybę, tai čia au nieko nepadarysi, – sumurmėjo Bidė. Tai skambėjo ne kaip priekaištas, o tik kaip garsiai išreikšta mintis. Ką gi, pagalvojau, geriau palikti ir šitą temą. Tylėdamas ėjau šalia Bidės, žiūrėdamas į jos nuleistas akis. – Papasakok smulkiau, kaip numirė mano sesuo, Bide. – Kad ir tų smulkmenų nedaug. Prieš tai kokias keturias dienas vargšelė buvo nesava, nors paskutiniu metu tas jai pasitaikydavo gana retai, bet tą vakarą, kaip tik geriant arbatą, atsipeikėjo ir visai aiškiai pasakė: „Džo.“ Prieš tai ji au seniai nebuvo jokio žodžio pasakiusi, todėl nubėgau ir atvedžiau iš kalvės poną Gardžerį. Ji man ženklais parodė, kad jis atsisėstų arčiau prie jos, kad padėčiau jai apkabinti jo kaklą. Aš taip ir padariau, ji padėjo galvą jam ant peties, nusiramino. Paskui po kiek laiko dar sykį pasakė „Džo“, paskui „atleisk“ ir dar „Pipai“. Ir daugiau galvos nebepakėlė, o po valandos paguldėm ant lovos, nes pamatėm, kad jau yra nebegyva. Bidė apsiverkė, ir aš pats pro akyse susitvenkusias ašaras mačiau sodą, keliąBide? ir pirmas žvaigždes. – Taip tamsuojantį niekas ir nepaaiškėjo, – Niekas. – O ką veikia Orlikas? – Sprendžiant iš jo drabužių, dirba akmens skaldykloje. – Vadinasi, tu jį sutinki?.. Kodėl žiūri į tą tamsų medį prie kelio?

– Aš jį ten mačiau tą vakarą, kai ji numirė. – Bet tai buvo paskutinis kartas, Bide? – Ne. Ir dabar jį ten mačiau, kai vaikščiojom... Bet nereikia, –bešokąs pasakėant Bidė, man kad už aš rankos, nes aš buvau kelio,paimdama – juk jūs žinot, jums nemeluosiu. nemeluosiu . Jis čia buvo tik akimirką ir tuojau dingo.  Aš vėl baisiausiai pasipiktinau, kad jis sekioja paskui ją, ir

 

pajutau jam neapykantą. Pasakiau jai tą ir dar pridūriau, kad nepagailėčiau nei pinigų, nei triūso, kad tik pašalinčiau jį iš šių vietų. Bidė palengva nuramino mane ir ėmė pasakoti, kaip Džo mane myli, kaip jis niekada niekuo nesiskundžia (ji nesakė, jog manimi, bet aš ir taip viską puikiai supratau), dorai triūsia sau ir jo ranka tokia pat stipri, liežuvis toks pat tylus, o širdis tokia pat tyra. – Tikrai abejoju, ar galėtum surasti geresnį žmogų, – pasakiau aš, – ir žinai, Bide, mudviem reikia dažniau apie tai pasišnekėti, nes dabar aš čia dažniau atvažiuosiu. Aš nepaliksiu vargšo Džo vieno. Bidė tylėjo. – Bide, ar tu girdėjai, ką sakiau? – Taip, pone Pipai. – Pirmiausia – kam tu vadini mane ponu Pipu, juk tai negražu, Bide, o antra – ką tai reiškia? – Ką tai reiškia? – tyliai paklausė Bidė. – Bide, – pasakiau aš įžeisto gero žmogaus tonu, – aš tikrai noriu sužinoti, ką tai reiškia. – Ką tai reiškia? – paklausė Bidė. – Nekartok kaip koks aidas, – atkirtau aš. – Anksčiau tu tokio įpročio neturėjai. – Neturėjau! – tarėkad Bidė. Ak, poneteks Pipai. Turėjau. Ką gi. Pagalvojau, ir –šią temą palikti. Kai tylėdami apėjome dar vieną ratą, aš grįžau prie pokalbio pradžios. – Bide, – tariau, – aš ką tik sakiau tau, kad dabar dažniau atvažiuosiu aplankyti aplankyti Džo, o tu staiga nutilai. Būk gera, Bide, atsakyk man, kodėl. – Gerai, ar jūs esate visai tikras, kad dažnai atvažiuosite jo

aplankyti? – paklausė Bidė sustojusi siaurame sodo takelyje ir žvaigždžių šviesoje žvelgdama į mane savo atviromis ir doromis akimis. mano! pasakiau aš,prigimties lyg netekęs vilties Būk nuginčyti ą.– –Dieve Tu tikrai turi– vieną blogą savybę! gera, nebešnekėk šitaip, Bide. Tai man labai nemalonu. Dėl tos priežasties per vakarienę su Bide elgiausi išdidžiai,

 

o prieš eidamas į savo mažąjį kambarėlį atsisveikinau su ja taip šaltai, kaip tik leido mano nerami sąžinė ir prisiminimai apie kapines bei tos dienos įvykiai. Miegojau labai neramiai, kas penkiolika minučių atsibusdamas ir vis prisimindamas, kaip negerai, užgauliai ir neteisingai su manimi pasielgė Bidė.  Anksti rytą turėjau keliauti namo. Išėjęs pro duris nemačiom dirstelėjau pro kalvės langą. Ir keletą minučių išstovėjau, žiūrėdamas į Džo, kuris jau triūsė sveikata ir jėga trykštančiu veidu, lyg jį būtų nušvietusi skaisti priekyje laukianti gyvenimo saulė. – Sudie, mielasis Džo... Nešluostyk jos, dėl Dievo, duokš man savo ranką paišiną!.. Greitai vėl atvažiuosiu, Džo, lankysiu tave dažnai. – Kuo greičiau, tuo geriau, pone, – tarė Džo, – ir kuo dažniau, tuo geriau, Pipai! Bidė laukė manęs tarpdury su šviežio pieno puodeliu ir duonos rieke. – Bide, – pasakiau atsisveikindamas su ja ir spausdamas ranką, – aš nepykstu, tik jaučiuosi užgautas. – Ne, nereikia užsigauti, – paprašė ji graudžiai, – verčiau tegu būnu užgauta aš, jei buvau negera. Man einant rūkaspasakyti kaip ir tada jis, kaip numaniau, norėjo man, kilo kad aukštyn. aš tikraiJeigu nebegrįšiu ir Bidė visiškai neklydo, tai tegaliu pridurti, kad jis irgi neklydo.

 

36 SKYRIUS

Mudviejų su Herbertu reikalai blogyn ir blogyn, skolos didėjo, nors ir stengėmės jasėjosutvarkyti, palikinėjome rezervus bei darėme kitokias operacijas. Laikas savo senu įpratimu bėgo greit ir į nieką nežiūrėdamas, tad, anot Herberto pranašystės, nespėjęs gerai susigaudyti, sulaukiau brandos metų – dvidešimt vienerių. Pats Herbertas to amžiaus sulaukė aštuoniais mėnesiais anksčiau. Kadangi iš to įvykio jis pelnė tik metų skaičių, „Barnardo užeigą“ visa tai nelabai sujaudino. Tačiau mano dvidešimt pirmojo gimtadienio laukėme su daugybe spėlionių ir vilčių, abu manėme, kad šia proga mano globėjas tikrai turėsnes pasakyti ką nors konkretaus.  Aš pasirūpinau pasirūpinau,, kad Litl Britene visi kuo aiškiau suprastų, kada yra mano gimtadienis. Dieną prieš tai gavau oficialų pono Vemiko laišką, pranešantį, kad ponas Džegersas būtų patenkintas, jei ateičiau pas jį tą svarbią dieną penktą  valandą po pietų. Tai įtikino mus, kad turi atsitikti kažkas svarbaus, ir kai tiksliai paskirtu laiku pasirodžiau savo globėjo kontoroje, visas virpėjau.  Vemikas savo kambarėlyje pasveikino mane ir tarsi netyčia pasitrynė nosį traškančiu sulenktu popierėliu, kuris man labai patiko. Bet jis apie tą popierėlį nieko nepasakė, tik  linktelėjo galva į mano globėjo kabinetą. Buvo lapkritis ir globėjas stovėjo prie židinio, nugara atsirėmęs į jo atbrailą ir susikišęs rankas po surduto skvernais. – Taigi, Pipai, – tarė jis, – šiandien turiu vadinti jus ponu

Pipu. Sveikinu, pone Pipai.  Jis paspaudė man ranką, – tą visada darydavo labai trumpai, – ir aš jam padėkojau. – Sėskitės, pone Pipai, – pasakė mano globėjas. Kai aš atsisėdau, o jis liko stovėti ir susiraukęs įsistebeilijo į savo batus, pasijutau toks menkas, kad prisiminiau tuos senus laikus, kai buvau pasodintas ant antkapio. Už jo ant

 

lentynos stovėjo dvi baisiosios gipsinės galvos ir jų kvailos išraiškos buvo tokios, lyg stengtųsi nugirsti mūsų pokalbį. – Dabar, mano jaunasis bičiuli, – prabilo mano globėjas, lyg kalbėdamas su liudytoju teisme, – mums reikia pasikalbėti. – Džiaugiuosi, pone. – Kiek, jūsų nuomone, – paklausė ponas Džegersas, pasilenkęs pažiūrėti pažiūrėti į grindis, o paskui užvertęs galvą į lubas, – kiek, jūsų nuomone, jūs išleidžiate pragyvenimui? – Išleidžiu pragyvenimui, pone? – Kiek, – pakartojo ponas Džegersas, tebežiūrėdamas į lubas, – išleidžiate pragyvenimui? Tada jis apžvelgė kambarį ir sustingo, laikydamas nosinę pusiaukelėje iki nosies.  Aš savo reikalus tikrindavau taip dažnai, kad dabar neturėjau nė menkiausio supratimo apie juos. Todėl nenoromis gavau pripažinti, jog į tą klausimą atsakyti negaliu. Toks atsakymas Džegersui, atrodo, patiko, jis tarė: „Taip ir maniau“ ir patenkintas nusišnyp nusišnypštė. štė. – Taigi, mano bičiuli, aš pateikiau jums klausimą, – tarė ponas Džegersas, – gal dabar ir jūs norite mane ko nors paklausti? – Be abejo, pone, man labai norėtųsi paklausti net keletą klausimų, bet aš prisimenu jūsų draudimą. – Paklauskit vieną, – tarė ponas Džegersas. – Ar šiandien sužinosiu, kas yra mano geradarys? – Ne. Klauskit kitą. – Ar tą dalyką sužinosiu greitai? – Dėl šito teks palūkėti, – tarė Džegersas. – Klauskit dar  vieną.

 Aš apsidairiau, bet pasirodė, kad tiesiog nebegaliu išvengti nepaklausęs: – Ar... man... aš... ką nors turiu gauti, pone? Į– šitai Džegersas triumfuodamas triumfuodam as atsakė: Taip ponas ir maniau, kad prie šito prieisim! Paskui pašaukė Vemiką, kad atneštų tą popierėlį. Vemikas atidavė ką atnešęs ir išėjo.

 

– Taigi, pone Pipai, – tarė ponas Džegersas, – prašau jūsų dėmesio. Jūs gana dažnai kreipdavotės čionai pinigų ir jūsų pavardė gana dažna Vemiko kasos knygoje, bet jūs, be abejo, turite skolų. – Ko gero, turiu atsakyti teigiamai, pone. – Jūs tikras, kad turite atsakyti teigiamai, ar ne? – paklausė ponas Džegersas. – Taip, pone. – Aš neklausiu, kiek esate skolingas, nes jūs to nežinote, o eigu ir žinotumėte, tai man nesakytumėte teisybės – tą skaičių sumažintumėte. Taip, taip, mano bičiuli, – šūktelėjo ponas Džegersas, iškėlęs smilių ir ramindamas mane, nes buvau beimąs protestuoti. – Visai gali būti, kad jums atrodo kitaip, bet yra kaip tik šitaip. Atleiskite man, bet aš žinau geriau. Dabar paimkite šitą popierėlį. Paėmėt? Puiku. Išlankstykite jį ir pasakykite man, kas tai yra. – Banknotas, – pasakiau aš, – penki šimtai svarų. – Penkių šimtų svarų banknotas, – pakartojo ponas Džegersas. – Man atrodo, tai visai padori pinigų suma. Ar ums irgi taip atrodo? – Argi galima su tuo nesutikti? – Taip! Bet atsakykite į klausimą, – tarė ponas Džegersas. –– Be Jūsabejo. manote, kad tai, be abejo, yra padori pinigų suma. Taigi šita padori pinigų suma yra jūsų, Pipai. Tai dovana šios dienos proga, avansas jūsų lūkesčių sąskaita. Ir tokią padorią pinigų sumą, nė penso ne daugiau, jums leidžiama išleisti kasmet, kol pasirodys jūsų geradarys. Kitaip tariant, jūsų piniginiai reikalai dabar pereina į jūsų paties rankas ir iš

 Vemiko per ketvirtį gausite po šimtą dvidešimt penkis svarus, kol susitiksite su tų pinigų pirminiu šaltiniu, o ne su tarpininku. Kaip jau minėjau jums anksčiau, esu tik  tarpininkas. Vykdau nurodymus ir už tai manau, kad tie nurodymai neprotingi, bet man man mokama. mokama Aš ne už tai, kad reikščiau apie juos savo nuomonę. Pradėjau dėkoti savo dosniam geradariui už tokį kilnų

 

elgesį su manimi, bet ponas Džegersas sustabdė mane. – Man nemokama, Pipai, už tai, kad kam nors perduočiau ūsų žodžius, – pasakė jis ir, lėtai sudėstęs surduto skvernus, kaip kad dėstė žodžius pokalbyje, įsmeigė piktą žvilgsnį į savo batus, tarsi įtardamas juos rezgant prieš jį kokias pinkles. Kiek patylėjęs aš užsiminiau: – Neseniai aš paklausiau jus vieno dalyko, dėl kurio jūs liepėte man luktelėti. Gal nebus nieko blogo, jei vėl to paties paklausiu? – Koks tai klausimas? – paklausė jis. Galėjau susiprasti, kad jis nė už ką nepadės man, bet sutrikau dėl to, kad teko klausimą formuluoti iš naujo, lyg  visai kitą. – Ar galiu manyti, – pasakiau pagaliau, – kad mano geradarys, tas pirminis šaltinis, apie kurį kalbėjote, pone Džegersai, greitu laiku... – Čia aš sutrikęs nutilau nutilau.. – Kas greitu laiku? – paklausė ponas Džegersas. – Juk kol kas tai ne klausimas, kaip pats suprantat. – Greitu laiku atvyks į Londoną, – pasakiau aš, pagaliau suradęs reikalingus žodžius, – arba pasikvies mane kur nors kitur? – Na, tokiu atveju, – atsakė ponasgiliomis Džegersas, pirmą kartą pažvelgęs į mane savo tamsiomis akimis, – turime grįžti prie to vakaro, kai pirmą kartą susitikome jūsų kaime. Ką aš tada pasakiau jums, Pipai? – Jūs pasakėte, pone Džegersai, kad gali praeiti metų metai, kol tas žmogus pasirodys, – Taigi, – tarė ponas Džegersas, – toks ir yra mano

atsakymas. Mudviejų akys susitiko, ir aš pajutau, kad visas drebu iš nekantrumo ką nors sužinoti iš jo. Bet tuoj pat pajutau, kad is tą jaučia, ir dėl to kaip niekad mažai turiu šansų ką nors iš o išgauti. – Jūs ir dabar manote, kad gali praeiti daug metų, pone Džegersai?

 

Ponas Džegersas papurtė galvą, ir ne neigiamai atsakydamas į mano klausimą, bet apskritai neigdamas pačią atsakymo galimybę, o abi baisios gipsinės galvos, kai netyčia dirstelėjau į jas, žvelgė taip, lyg būtų netekusios kantrybės klausytis ir tuojau ketintų imti prunkšti. – Gerai! – tarė ponas Džegersas, įkaitintais delnais šildydamas savo šlaunis. – Pasakysiu jums atvirai, bičiuli Pipai. Šito klausimo negalima klausti. Gal jūs tą geriau suprasit, jei pasakysiu, kad tas klausimas gali sukompromituoti mane. Gerai! Žengsiu dar toliau ir pasakysiu jums dar vieną dalyką.  Jis nutilęs ir susiraukęs taip pasilenkė prie savo batų, kad galėjo delnais pasitrinti blauzdas. – Kai tas asmuo atsiskleis, – pasakė Džegersas atsitiesdamas, – judu su juo patys imsit tvarkyti savo reikalus. Kai tas asmuo atsiskleis, mano vaidmuo šiame dalyke bus baigtas ir išsemtas. Kai tas asmuo atsiskleis, man apie visa tai nereikės ničnieko žinoti. Tai viskas, ką galiu ums pasakyti. Mudu žiūrėjome vienas į kitą, kol aš susimąstęs nuleidau akis į grindis. Iš tų paskutinių žodžių padariau išvadą, kad ponia Hevišem dėl kokios nors priežasties arba visai be jos neinformav neinformavo apie savo planus dėl kad manęs Estelos, kad tai supykino jįoirjo sukėlė pavydą arba jis irnepritaria tiems planams ir nenori turėti su jais nieko bendro. Kai vėl pakėliau akis, pamačiau, kad jis visą tą laiką skvarbiai žiūrėjo į mane. – Jeigu tai viskas, ką turėjote man pasakyti, pone, tai ir aš daugiau neturiu ko pasakyti, – ištariau.

 Jis linktelėj linktelėjo, o, išsitraukė taip vagių vengiamą laikrodį ir paklausė, kur ketinu vakarieniauti. Atsakiau, kad namie su Herbertu, ir jausdamas pareigą pakviečiau jį pagerbti mudviejų draugiją. Jis tučtuojau priėmėjokvietimą, tik pasakė eisiąs kartu su manimi, kad neimčiau garbei ruošti nieko  ypatingo, o jam dar reikią parašyti porą laiškų ir (žinoma) nusiplauti rankas. Todėl pasakiau, kad eisiu pasišnekėti pas

 

 Vemiką. Turint kišenėje penkis šimtus svarų mano galvoje vėl atsirado sena mintis ir man atrodė, kad kaip tik su Vemiku galima tą mintį apsvarstyti.  Jis jau buvo užrakinęs savo seifą ir ruošėsi eiti namo.  Atsikėlęs nuo stalo, jis paėmė dvi apvarvėjusias žvakes ir drauge su žnyplėmis padėjo jas ant akmens prie durų, kad išeidamas galėtų užgesinti, sužėrė žarijas židinyje, nuėmė nuo pakabo skrybėlę bei paltą ir dabar, mankštindamasis po darbo, daužė sau per krūtinę seifo raktu. – Pone Vemikai, – pasakiau aš, – noriu paklausti jūsų nuomonės.. Aš labai trokštu padėti savo draugui. nuomonės  Vemikas sučiaupė sučiaupė savo pašto dėžutę ir ir papurtė galvą, lyg jo nuomonė kategoriškai prieštarautų tokioms silpnybėms. – Šis draugas, – kalbėjau toliau, – nori imtis komercinės  veiklos, bet neturi pinigų, todėl jam labai sunku ir nedrąsu pradėti. Taigi aš ir noriu jam kaip nors padėti padaryti tą pradžią. – Užmokėti už jį įnašą? – paklausė Vemikas sausesniu už pjuvenas balsu. – Dalį įnašo, – atsakiau, nes prieš akis šmėstelėjo tas tvarkingas sąskaitų ryšelis namie, – dalį įnašo ir gal pažadėti paskolinti, turint galvoje mano lūkesčius. – Pone Pipai, – tarė Vemikas, – gal malonėtumėt ant pirštų suskaičiuoti visus tiltus nuo čia iki Čelsio. Nagi pradedam: Londono tiltas – vienas, Sautarko – du, Blekfrajerio – trys,  Vaterlo – keturi, Vestminste Vestminsterio rio – penki, Voksholo – šeši. –  Vardindamas tiltus, jis rakto kotu iš eilės lenkė rankos pirštus. – Vadinasi, kaip matote, galima pasirinkti iš šešių.

– Nesuprantu jūsų, – pasakiau. – Pasirinkit kokį norit tiltą, pone Pipai, – tarė ponas  Vemikas, – nueikite ant jo ir atsistojęs pačiam vidury paleiskit savo pinigus į Temzę – sudie! Jei atiduosit juos savo draugui, taip pat pasakysit jiems sudie, bet tada turėsit daug nemalonumų ir mažiau naudos. Po šių žodžių jis taip prasižiojo, kad burnon būčiau galėjęs

 

įkišti visą laikraštį. – Jūs mane visai sutrikdėt, – pasakiau aš. – Tą ir norėjau padaryti, – atsakė jis. – Vadinasi, jūsų nuomone, – paklausiau aš kiek užsigavęs, – niekad neverta... – ...įdėti kapitalo į draugus? – paklausė Vemikas. – Žinoma, neverta. Nebent norėtum netekti to draugo, bet tada vertėtų pagalvoti, kokio kapitalo užtenka tam tikslui pasiekti. – Ir tai yra jūsų galutinė nuomonė, pone Vemikai? – pa‐ klausiau. – Tai mano galutinė nuomonė šioje kontoroje. – A-a! – pasakiau aš, nepalikdamas jo ramybėje, nes pamačiau dar vieną landą. – O gal Volvorte jūsų nuomonė būtų kitokia? – Pone Pipai, – oriai atsakė jis, – Volvortas yra viena vieta, o ši kontora – visai kita. Taip kaip Senolis yra vienas žmogus, o ponas Džegersas – visai kitas. Mano Volvorto nuomonės reikia teirautis Volvorte, o čia kontoroje galima sužinoti tik  mano oficialią nuomonę. – Labai gerai, – pasakiau aš su palengvėjimu, – tada galite būti tikras, kad aplankysiu jus Volvorte. – Pone Pipai, – atsakė jis, – su džiaugsmu priimsiu jus kaip privatų  Visas asmenį. šis pokalbis vyko pašnibždomis, pašnibždomis, nes žinojome žinojome,, kad mano globėjo ausys yra kaip pelėdos. Kai jis, šluostydamasis rankas, pasirodė tarpdury, Vemikas apsivilko paltą ir pasiruošė užgesinti žvakes. Visi trys išėjome į gatvę, tad  Vemikas pasuko savo savo keliu, o mudu mudu su Džegersu – savo.  Visą tą vakarą ne sykį gailėjausi, kad ponas Džegersas

neturi Džerardo gatvėje Senolio arba Griausmasvaidės, ar šiaip kokio kito gyvo ar negyvo daikto, kurie bent kiek  ištiesintų jo antakius. Sulaukus dvidešimt vienų metų, buvo tiesiog liūdna galvoti, kad kažin ar apskritai verta subręsti, gyvenant tokiame įtariame ir budrumo reikalaujančiame pasaulyje, kokį įsivaizduoja jis. Jis buvo tūkstantį kartų protingesnis ir labiau išsilavinęs už Vemiką, bet aš vis tiek 

 

tūkstantį kartų mieliau pietaučiau su Vemiku. Ir ne man  vienam ponas Džegersas sukėlė liūdesį, mat jam išėjus, Herbertas, įsmeigęs akis į liepsną, pasakė jaučiąsis toks nusikaltęs ir prislėgtas, kad tikriausiai bus kada nors padaręs kokį baisų nusikaltim nusikaltimą, ą, kurį visai pamiršo.  

 

37 SKYRIUS

Manydamas, kad Vemikotą naminės nuomonėsžygiui geriausiai tinka teirautis sekmadienį, dieną ir paskyriau į Pilį.  Atsidūręs prie tvirtovės sienų, tiltą radau pakeltą, o vėliavą besiplaikstančią, bet nekreipdamas dėmesio į šiuos galybės ženklus paskambinau prie vartų ir buvau kuo taikingiausiai įleistas Senolio. – Mano sūnus, pone, – pasakė jis, sutvarkęs tiltą, – kaip tik  ir pamanė, kad jūs galite apsilankyti, todėl prašė pasakyti, kad netrukus grįš iš savo popietinio pasivaikščiojimo. Mano sūnus visur mėgsta tvarką.  Aš palinksėjau senajam džentelmenui, enui, kaip būtų palinksėjęs pats Vemikas, ir įėjęsdžentelm atsisėdau prie židinio. – Jūs, pone, su mano sūnumi tikriausiai susipažinot kontoroje, – sučerškė senukas, šildydamas rankas priešais liepsną. – Aš linktelėjau. – Cha! Girdėjau, kad mano sūnus tvarkosi tiesiog nuostabiai, pone? – Aš ėmiau linksėti smarkiau. – Taip, taip man ir sakė. Juk jis dirba teisininku? –  Aš ėmiau dar smarkiau linksėti. – Tas mane labiausiai ir stebina, – pasakė senukas, – nes jis mokslus ėjo ne teisės, o kubiliaus. Man parūpo sužinoti, ar senasis džentelmenas yra girdėjęs apie pono Džegerso šlovę, todėl surikau jam į ausį tą pavardę. Ir jis baisiausiai sutrikdė mane, ėmęs linksmai uoktis ir žaismingai atsakęs: – Kurgi ne, tikrą teisybę sakot. Net ir dabar nesusigaudau, ką jis turėjo galvoje ir kokį

uoką, jo manymu, aš pasakiau. Kadangi negalėjau visą laiką sėdėti ir linksėti jam, pamėginau kuo nors sudominti jį ir šaukdamas pasiteiravau, kuo jis vertėsi gyvenime, ar tai irgi buvo kubiliaus amatas. Kai keletą kartų pakartojau tą žodį ir patapšnojau jam per krūtinę, siedamas su juo pačiu, jis pagaliau suprato mano klausimą.

 

– Ne, – atsakė senasis džentelmenas, – aš buvau sandėlininkas, sandėlininkas. Iš pradžių ten, – jis parodė į židinį, bet supratau, kad turi galvoje Liverpulį, – o paskui čia, Londone. Bet kad ta negalia pristojo... nes žinot, aš gana prastai girdžiu, pone...  Aš mimika išreiškiau išreiškiau didž didžiausią iausią nuostab nuostabą. ą. – Taip, gana prastai girdžiu. Taigi pristojus tai negaliai, mano sūnus perėjo į teisę ir pasiėmė išlaikyti mane ir palengva įgijo šią nuostabią ir dailią nuosavybę. Bet grįžtant prie anų jūsų žodžių, pone, – tarė senukas vėl skaniai uokdamasis, – tai kurgi ne, tikriausią teisybę pasakėt.  Aš pagalvoj pagalvojau, au, jog kažin ar koks nors, kad ir pats taikliausias sąmojis būtų prajuokinęs jį labiau negu šitas įsivaizduojamas pokštas, bet staiga krūptelėjau, nes sienoje palei židinį kažkas staiga klaptelėjo ir lyg pati savaime nuo sienos atšoko lentelė su užrašu DŽONAS. Pasekęs mano žvilgsnį, Senolis džiaugsmingai šūktelėjo: „Mano sūnus sugrįžo!“ ir abu nuėjome prie pakeliamojo tilto. Galima buvo nepagailėti gerų pinigų, kad pamatytum, kaip  Vemikas moja man iš kitos griovio pusės, nors be jokio vargo galėjo ištiesti ranką ir pasisveikinti. Senolis su tokiu malonumu nuleido tiltą, kad nė nemėginau jam padėti, ir ramiai stovėjau, kol nes Vemikas mūsų pusėn ir pristatė mane poniai Skifins, parėjoperėjo su dama. Ponia Skifins buvo kiek medinės išvaizdos ir, kaip jos kompanionas, taip pat susijusi su paštu. Atrodė dviem ar trimis metais jaunesnė už Vemiką ir sprendžiant iš visko turėjo šiek tiek kilnojamo turto. Jos suknelė nuo liemens į

 viršų buvo sukirpta taip, kad figūra tiek iš priekio, tiek iš nugaros atrodė panaši į aitvarą, o suknelės spalva buvo gal kiek per ryškiai oranžinė ir pirštinės kiek per žalios. Bet šiaip i buvo visai šauni ir Senoliui rodė kuo didžiausią pagarbą. Gana greit supratau, jog Pilyje ji lankosi dažnokai, nes kai įėjęs pagyriau pono Vemiko išradingumą, su kuriuo jis praneša Senoliui apie savo parėjimą, ponas Vemikas liepė man žiūrėti į sieną kitapus židinio ir dingo. Netrukus vėl

 

klaktelėjo ir ant sienos pasirodė mažos durelės su užrašu PONIA SKIFINS. Paskui „ponia Skifins“ užsidarė ir atsidarė „Džonas“, paskui atsidarė abu kartu ir galiausiai abu užsidarė. Kai Vemikas grįžo, pademonstravęs tuos mechaniko išradimus, o aš išreiškiau didžiulį susižavėjimą jų  veikimu, jis jis pasakė: – Žinote, jos labai mielos ir naudingos Senoliui. Ir atminkit, pone, iš visų žmonių, kurie čia lankosi, ši paslaptis žinoma tik  Senoliui, poniai Skifins ir man! – Ir visa tai padarė ponas Vemikas savo rankomis ir savo galva, – pridūrė ponia Skifins. Kol ponia Skifins nusiims skrybėlaitę (žalios pirštinės visą  vakarą buvo ant rankų kaip aiškus įrodymas, jog namie esama svečių), ponas Vemikas pakvietė mane pasivaikščioti po sodą ir parodyti, kaip sala atrodo žiemą. Supratęs, kad jis tyčia suteikia man progą pasiteirauti apie jo naminę nuomonę, pasinaudojau ja vos tik išėjus iš Pilies. Iš anksto viską gerai apgalvojęs, temą pradėjau taip, lyg anksčiau nieko apie tai nebūčiau kalbėjęs. Pasakiau Vemikui, kad rūpinuosi Herbertu Poketu, papasakojau jam, kaip susitikome pirmą kartą, kaip mušėmės mušėmės.. Trumpai papasakojau apie Herberto namus, apie jo charakterį, kad vieninteles lėšas pragyvenimui jis gauna iš tėvo niekada nežino nei kiek gaus, nei kada. Pasakiau, kaipir man, netašytam ir naujokui Londone, buvo naudinga jo draugystė, ir išreiškiau abejonę, ar tik nebūsiu atsimokėjęs jam blogu, nes be manęs ir be mano lūkesčių jis tikriausiai gyventų geriau. Nė iš tolo neužsimindamas apie ponią Hevišem, vis dėlto pasakiau, kad

galbūt esu atsistojęs jam skersai kelio, bet jis, be abejo, yra kilnios sielos ir nenusižemins iki menkų įtarinėjimų, kerštavimo ar intrigų. Dėl visų tų priežasčių, pasakiau  Vemikui, ir dėl to, kad jis yra mano bičiulis bei draugas, prie kurio esu labai prisirišęs, aš noriu, kad vienas kitas mano turtų spindulys sušildytų ir jį, todėl manau, jog Vemikas, turėdamas tokią patirtį ir pažinčių, patars man, kaip su savo ištekliais galėčiau geriausiai dabar pat parūpinti Herbertui

 

šiek tiek pajamų, tarkim, šimtą svarų per metus, kad palaikyčiau jo viltis ir gerą nuotaiką, o vėliau palengva nupirkti jam kokios nors kuklios įstaigos dalį. Galiausiai paprašiau Vemiką, kad visa toji mano pagalba turi būti suteikta Herbertui nežinant ir net neįtariant, ir pasakiau, kad aš daugiau absoliučiai neturiu su kuo pasitarti. Baigdamas uždėjau Vemikui ant peties ranką ir pasakiau: – Tiesiog negaliu su jumis nepasitarti, nors žinau, kad tai keblus dalykas, bet jūs pats kaltas, kam pasikvietėt mane čionai.  Vemikas kiek patylėjo, patylėjo, paskui llyg yg atsipeikėj atsipeikėjęs ęs pasakė: – Žinot, pone Pipai, privalau pasakyti jums vieną dalyką. Tai tiesiog velniškai šaunu! – Tai padėkite man tą padaryti, – pasakiau aš. – Ak, – tarė Vemikas, purtydamas galvą, – čia ne mano sritis. – Bet juk jūs dabar ne kontoroje, – pasakiau. – Teisybė, – atsakė jis. – Pataikėt kaip su pirštu į akį. Pone Pipai, aš kiek pasuksiu smegeninę ir manau, kad palengva bus galima viską padaryti taip, kaip norite. Skifinsas (tai jos brolis) yra buhalteris ir prekybos agentas. Aš susitiksiu su uo ir pasikalbėsiu apie viską. –– Nuolankiausiai dėkoju.jis, – tai aš jums dėkoju, mat nors Atvirkščiai, – pasakė dabar šnekamės grynai kaip privatūs asmenys, vis dėlto galiu pasakyti, kad Niugeito voratinkliai gana lipnūs, ir tai padeda juos nusibraukti. Dar kiek pasikalbėję ta pačia tema, mudu grįžome į Pilį,

kur ponia Skifins jau ruošė arbatą. Atsakingas skrebučių skrudinimas buvo patikėtas Senoliui, ir nuostabusis seniukas taip įsijautė į šį darbą, kad atrodė, jog drauge su sviestu ištirps ir pats. Ir mūsų puota turėjo būti ne simbolinė, o kaip reikiant. Senolis priskrudino tokią skrebučių kaugę, kad pro ą beveik nebuvo matyti jo paties, o ponia Skifins užplikino tiek arbatos, kad kiaulė tvarte už namo susijaudino ir ėmė reikšti savo pageidavimą dalyvauti pokylyje.

 

 Vėliava buvo nuleista, patranka laiku iššauta, ir aš šiame aukiame kambary jaučiausi taip atsiribojęs nuo pasaulio, lyg griovys būtų trisdešimties pėdų pločio ir tokio pat gylio. Pilies ramybę retkarčiais sutrikdydavo tik pakaitomis atsidarę „Džonas“ ar „ponia Skifins“; matyt, tos durelės turėjo kokį spazminį negalavimą ir jų elgesys, kol pripratau, kiek trikdė mane. Iš to, kaip vikriai šeimininkavo ponia Skifins, supratau, kad ji čia ruošia arbatą kiekvieną sekmadienio vakarą, ir buvau beveik tikras, kad klasikinė jos segė, vaizduojanti nemalonios moters profilį su labai tiesia nosimi ir labai plonu jaunu mėnuliu, yra kilnojama nuosavybė, padovanota jai Vemiko. Suvalgėme visus skrebučius, išgėrėme deramą kiekį arbatos ir buvo tiesiog gražu pažiūrėti, kaip visi užkaitome bei išsiriebalavome. Ypač Senolis, kuris buvo be galo panašus į kokį nors švarų seną laukinių genties vadą, ką tik  išsitepusį taukais. Po trumpos pauzės poilsiui ponia Skifins – aunosios tarnaitės nebuvo, nes ji sekmadienio popietes, matyt, praleisdavo šeimos židinyje – suplovė indus, ir padarė  viską taip dailiai, kaip žaisdama, kad nė vienam iš mūsų tai neužkliuvo kaip kompromituojantis dalykas. Tada ji vėl užsimovė pirštines, visi susėdome arčiau židinio ir Vemikas pasakė: – Na, o dabar, Senoli, paskaityk mums laikraštį. Kol Senolis ieškojo akinių, Vemikas paaiškino man, kad toks yra įprotis ir naujienų skaitymas senajam džentelmenui teikia didžiulį pasitenkinimą. – Pasiteisinimų, man atrodo, čia nereikia, – tarė Vemikas, –

nes malonumų jis ne tiek daug ir turi, ar ne, Senoli? – Puiku, Džonai, puiku, – atsakė senukas, pamatęs, kad yra kalbinamas. – Tiktai neužmirškit jam retkarčiais palinksėti, kai jis pakels galvą nuo laikraščio, – pasakė Vemikas, – ir jis bus laimingas lyg karalius. Na, mes klausomės, Senoli. – Puiku, Džonai, puiku! – atsakė guvusis senučiukas, toks patenkintas ir subruzdęs, kad buvo tiesiog nuostabu.

 

Senolio skaitymas man pasirodė panašus į pono Vopslio senelės sesers pamokas, bet buvo malonesnis tuo, kad sklido tarsi pro rakto skylutę. Kadangi jis norėjo, kad žvakės stovėtų arti, ir atrodė, jog jos tuoj prasvilins galvą arba laikraštį, tai jį reikėjo prižiūrėti kaip parako statinę. Bet  Vemiko budrumas buvo toks neišsenkantis neišsenkantis ir švelnus, kad Senolis skaitė sau, visiškai nenutuokdamas, kiek kartų buvo prie pat pavojaus. Kai tik jis pažiūrėdavo į mus, tuojau pradėdavome rodyti didžiulį susidomėjimą ir nuostabą ir tol linksėdavome, kol jis imdavo skaityti toliau. Kadangi ponia Skifins su Vemiku sėdėjo šalimais kits kito, o aš tamsiame kampe, tai pastebėjau, kad pono Vemiko lūpos palengva ilgėja, o joSkifins rankaliemenį. taip patNetrukus palengva ir atkakliai slysta aplink ponios pamačiau, jog šita jo ranka pasirodė kitoje ponios Skifins pusėje, bet tada ponia Skifins vikriai sustabdė ją savo žalia pirštine, nuvyniojo nuo savęs lyg kokį drabužį ir kuo ramiausiai padėjo ją ant stalo priešais save. Ponios Skifins savitvarda tuo metu buvo tiesiog nuostabi, ir jeigu šį veiksmą būtų įmanoma priskirti išsiblaškymui, tai būčiau pagalvojęs, kad ponia Skifins visa tai atliko negalvodama. Netrukus pastebėjau Vemiko ranką vėl slenkant ir pamažėle iš akių. kuri Tadaman jo lūpos vėl paplatėjo. Po laiko tarpo,dingstant kupino įtampos, buvo jaudinanti ir kone skausminga, pamačiau, kaip jo ranka vėl išlindo kitoje ponios Skifins pusėje. Ji tučtuojau sustabdė ją su bokserio vikrumu ir šaltakraujiškumu, kaip ir pirmą kartą nuėmė nuo savęs šį diržą ar juostą ir vėl padėjo ant stalo. Jei stalą laikysime

doros keliu, tai galiu pasakyti, kad per visą Senolio skaitymą  Vemiko ranka stengėsi iš to kelio išklysti ir buvo nuolat grąžinama į jį ponios Skifins. Pagaliau Senolis ėmė skaitydamas snūduriuoti. Tada  Vemikas atnešė nedidelį katiliuką, padėklą su stikliukais ir uodą butelį su porceliano kamščiu, vaizduojančiu linksmą raudonskruostį vienuolį. Iš šių indų gavome karštimo, taip pat ir Senolis, kuris greitai vėl atsibudo. Gėrimą maišė ponia

 

Skifins, ir pastebėjau, kad ji su Vemiku gėrė iš vienos taurės. Žinoma, suvokiau, kad nereikia siūlyti palydėti ponios Skifins namo, todėl pagalvojau, jog bus geriausia, jeigu išeisiu pirmas. Taip ir padariau, nuoširdžiai atsisveikinęs su Senoliu ir padėkojęs už maloniai praleistą vakarą. Nepraėjus nė savaitei, gavau iš Vemiko laiškelį, pranešantį, kad jam, ko gero, pavyko šį tą nuveikti mano minėtu reikalu, kurį aptarėme kaip privatūs asmenys, ir jis džiaugtųsi, jeigu šia dingstimi aplankyčiau jį dar kartą. Taigi buvau nuėjęs į  Volvortą dar sykį, paskui dar vieną ir dar vieną, keletą kartų buvom susitarę susitikti mieste, bet niekada šiuo klausimu nesikalbėjome Litl Britene ar netgi arti jo. Baigėsi tuo, kad radome vienąveiklą dorą jauną pirklį ar krovinių gabenimo laivais agentą, savo pradėjusį neseniai ir reikalingą protingo pagalbininko bei kapitalo, kuriam vėliau bus reikalingas ir partneris. Aš su juo pasirašiau slaptą sutartį, kurios subjektas buvo Herbertas, užmokėjau jam grynais pusę savo penkių šimtų svarų ir dar įsipareigojau duoti vėliau – dalį kreditan iš savo pajamų, dalį tada, kai imsiu valdyti savo kapitalą. Deryboms vadovavo ponios Skifins brolis. Vemikas oms vadovavo nuo pat pradžios iki galo, bet pats nė karto neįsikišo.  Viskas buvo taipdalyvaujant. gudriai sutvarkyta, kad Herbertas nenutuokė mane Niekad nepamiršiu, kaip net jis  vieną popietę parėjo švytinčiu veidu ir kaip didžiausią naujieną pasakė man atsitiktinai susipažinęs su tokiu Klarikeriu (tokia buvo jaunojo pirklio pavardė), Klarikeris juo iškart nepaprastai susidomėjo ir tai, ko gero, yra lauktasis

šansas. Diena po dienos jo viltys augo, o veidas šviesėjo, ir jis tikriausiai laikė mane vis didesniu draugu, nes matydamas jį tokį laimingą vargiai galėdavau sulaikyti ašaras akyse. Pagaliau, kai viskas buvo baigta ir jis pirmą kartą nuėjo į Klarikerio kontorą, o paskui visą vakarą užsidegęs ir baisiausiai laimingas viską pasakojo man, aš atsigulęs nuoširdžiai apsiverkiau, nes pagalvojau, kad mano lūkesčiai pagaliau kažkam tikrai atnešė bent kokią naudą.

 

Dabar mano atminty iškyla svarbus mano gyvenimo įvykis, turėjęs lemiamos reikšmės. Bet prieš pradėdamas tai pasakoti ir atskleisdamas visus to įvykio atneštus pokyčius,  vieną knygos skyrių privalau skirti Estelai. Tai bus visai nedaug, jei nepamiršim, kaip ilgai ji valdė mano širdį.  

 

38 SKYRIUS

 Jeigu mirties tame senoviškam senoviškame e name netoli Ričmondo pievos be po mano atsiras vaiduoklių, tai ten vaidensiuos, abejo, aš. Kiek naktų ir dienų mano nerami siela klaidžiojo po tuos namus, kai ten gyveno Estela! Kad ir kur būdavo mano kūnas, siela visada klajodavo ir klajodavo aplink tą namą. Dama, pas kurią gyveno Estela, ponia Brendli, buvo našlė, gerokai metų vyresnė už Estelą, ir gyveno su savo dukterimi. Motina atrodė jauna, o duktė sena, motina tiesiog žydėjo kaip rožė, o duktė gelto, motina buvo pasinėrusi į pasaulietišką gyvenimą, o duktė į teologiją. Buvo manoma, kad jos turi gerą padėtį visuomenėje, ir pačios lankėsi svetur bei buvo gausiai lankomos kitų. Tarp jų ir Estelos jokio artumo nebuvo, tiktai vyravo nuomonė, kad jos reikalingos ai, o ji joms. Ponia Brendli buvo ponios Hevišem draugė, prieš šiai atsiskiriant nuo pasaulio. Ir tuose namuose, ir aplink juos aš iškentėjau tiek kančių, kiek tik Estela man jų galėjo sukelti. Mano seni santykiai su a, tai, kad ji elgėsi su manimi kaip su artimu, bet ne palankiau kaip su kitais, dar labiau slėgė mane. Ji naudojo mane erzinti kitiems gerbėjams ir mūsų sena pažintis jai tik  padėjo rodyti panieką mano meilei. Jeigu aš būčiau buvęs jos tarnas, sekretorius, pusbrolis, vargingas giminaitis, net jos sužadėtinio jaunesnysis brolis, ir tada nebūčiau jautęs, kad, būdamas taip arti jos, iš tikro esu taip toli nuo savo lūkesčių. Privilegija vadinti ją vardu ir tai, kad ji vadino mane vardu,

tokiomis aplinkybėmis tik didino mano kančias ir tikriausiai siutino jos gerbėjus, o mane siutino tikrai. Gerbėjų ji turėjo be skaičiaus. Be abejo, mano pavydas gerbėju paversdavo bet kurį prie jos prisiartinusį, bet ir taip ų buvo daugybė. Dažnai susitikdavau ją Ričmonde, dažnai išgirsdavau apie ą mieste ir dažnai irstydavau ją su šeimininkėmis upėje,

 

būdavo rengiami piknikai, pokyliai, lankydavome teatrą, operą, koncertus, vakarus, įvairiausius pasilinksm pasilinksminimus, inimus, per kuriuos aš nesitraukdavau nuo jos ir kurie man teikdavo tik  kančias. Būdamas su ja, nepatyriau nė vienos laimingos  valandos, bet mano mintys visą parą sukdavosi vien apie tai, kokia būtų laimė nesiskirti su ja iki mirties. Per visą šį mūsų bendravimo laiką, – o jis, kaip pamatysite, truko labai ilgai, mano tuometiniu supratimu, – ji savo tonu nuolat stengdavosi pabrėžti, kad mudu bendraujame kažkieno verčiami. Bet kartais šitas jos tonas staiga dingdavo, ir atrodydavo, kad ji manęs gailisi. – Pipai, Pipai, – pasakė ji vieną vakarą, ištikus tokiam pasikeitimui,– kai vieni jūs du sėdėjome prie tamsėjančio lango Ričmonde, nejaugi niekada nepaklausysite įspėjimo saugotis? – Ko? – Manęs. – Jūs norite pasakyti – perspėjimo saugotis jūsų patrauklumo, Estela? – Noriu pasakyti! Jeigu jūs nesuprantat šito, tai esate aklas. Galėjau atsakyti jai, kad meilė visada laikoma akla, bet kaip  visada mane sulaikė mintis, – irgi teikianti nemaža kančių, – og nekilnu ir per jėgą smelktis prie jos, Hevišem. kai ji žinoBaisiausiai neturinti pasirinkimo privalanti paklusti poniai būgštavau, kad šitas jos žinojimas žeidžia jos orumą ir verčia ą visa esybe priešintis man. – Bet bent jau šiandien man nebuvo ko saugotis, – pasakiau aš, – nes juk pati parašėte man, kad atvažiuočiau atvažiuočiau..

– Teisybė, – atsakė Estela su šalta abejinga šypsena, kuri  visada šiurpindavo šiurpindavo mane.  Ji tylėdama tylėdama žvelgė į sut sutemas, emas, paskui kalbė kalbėjo jo toliau: – Ponia Hevišem vėl kviečia mane į rūmus „Gana“. Jeigu norite, galite mane ten nuvežti ir parlydėti atgal. Ji nenori, kad aš važinėčiau viena, o kambarinės atsivežti neleidžia, nes baisiausiai bijo, kad tarnai ims nešioti apie ją gandus. Ar galėsite nuvežti mane?

 

– Ar galėsiu nuvežti jus, Estela! – Vadinasi, galėsite? Jeigu taip, tai poryt. Visas išlaidas turite apmokėti iš mano piniginės. Galite važiuoti tiktai su ta sąlyga, suprantate? – Ir paklūstu, – atsakiau. Tai ir buvo visi pasiruošimai prieš šią kelionę, kaip ir prieš kitas panašias: ponia Hevišem niekada nerašydavo man, aš net nebuvau matęs jos rašysenos. Nurodytą dieną nuvažiavome ir radome ją tame pačiame kambaryje, kur išvydau ją pirmą kartą, ir turbūt nereikia nė minėti, kad rūmai „Gana“ buvo visai nepasikeitę.  Jos baisus susižavėji susižavėjimas mas Estela buvo dar padidėjęs nuo to laiko, kai mačiau paskutinįžvilgsniuose kartą; tą iržodį vartoju sąmoningai, nes jos jąmeiliuose glamonėse buvo tikrai kažkas baisaus. Ji mėgavosi Estelos grožiu, jos žodžiais, jos judesiais, sėdėdama žiūrėdavo žiūrėdavo į ją ir kramtydavo savo drebančius pirštus, lyg valgytų tą puikią būtybę, kurią pati sukūrė. Nuo Estelos ji perkeldavo tiriamą žvilgsnį į mane ir jos akys tarsi kokio grobio ieškodavo mano širdyje žaizdų. – Kaip ji elgiasi su tavimi, Pipai, kaip elgiasi? – klausdavo ji mane su savo raganišku smalsumu, net girdint pačiai Estelai. Bet itin paslaptinga ji atrodė po vakare, kaiEstelos sėdėjome prie liepsnojančio židinio – pabrukus pažasčia ranką ir suspaudusi ją pirštais, prisimindama Estelos nuolatinius laiškus, ėmė pešte pešti iš jos pakerėtų vyrų vardus ir klausinėti, kaip jie jaučiasi. Mėgaudamasi tuo sąrašu su tikrai beprotei būdingu įkarščiu, ponia Hevišem sėdėjo

pasirėmusi į savo lazdą kita ranka, pasidėjusi ant jos smakrą ir jos pilkos išblukusios akys žvelgė į mane žibėdamos lyg  vaiduoklio. Nors ir labai kentėjau, nors ir labai žemino savo priklausomybės suvokimas, iš tų pokalbių pajutau, jog Estelai yra skirta keršyti vyrams už ponią Hevišem ir kad man ji neatiteks tol, kol tas keršto troškimas nebus bent kiek patenkintas. Maniau, kad visa tai tik patvirtina, jog

 

Estela yra iš anksto skirta man. Išleidusi ją į pasaulį apžavėti, pavergti ir kankinti, ponia Hevišem piktdžiugiškai mėgavosi savo tikrumu, kad Estela yra nepasiekiama nė  vienam garbintojui ir visi, pastatę ant šios kortos, yra pasmerkti pralaimėti. Taip pat maniau, kad čia esama iškrypėliško noro pakankinti ir mane prieš atiduodant tai, kas yra pažadėta. Jaučiau, jog čia glūdi priežastis, kodėl esu taip ilgai laikomas nežinioje ir kodėl mano buvęs globėjas neigia ką nors žinąs apie tokį planą. Trumpai tariant, maniau, jog dabar ponią Hevišem matau tokią, kokia yra, kokia buvo visada – šešėlį tamsiuose ir nesveikuose namuose, pasislėpusį su visu savo gyvenimu nuo saulės. Žvakės tame jos kambaryje buvo sustatytos žvakidėse ant sienų. Jos buvo aukštai ir degė ta tolygia, blankia liepsna, kuri būdinga nevėdintoms patalpoms. Žiūrėdamas į jas, į jų skleidžiamą dulsvą šviesą, į stovintį laikrodį ant sienos, į nublukusias nuotakos suknias ant stalo ir ant grindų, į jos pačios blausią figūrą ir pamėklišką didžiulį šešėlį, židinio atšvaituose šokinėjantį ant sienų bei lubų, visur mačiau naujus savo spėlionių patvirtinimus. Mano mintys nuklydo į didelį kambarį kitapus laiptų su padengtu stalu, kur stovi  vapmušalų oratinkliaibailiai oratinkliais s apraizgytas pyragas, ropinėja už krebžda pelės, lėtai ant grindų vorai, šliaužioja tarakonai – visa tai man sakyte sakė tą patį. Kaip tik šio apsilankymo metu Estela susiginčijo su ponia Hevišem. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jas nesutariant. Kaip sakiau, sėdėjome prie židinio ir ponia Hevišem laikė

suspaudusi Estelos ranką, kol pagaliau Estela ėmė palengva ą traukti. Ji ir prieš tai ne sykį buvo parodžiusi susierzinimą ir tiesiog kentė šitą nežmonišką prieraišumą, o ne pritarė am ar atsakė į jį. – Ką? – paklausė ponia Hevišem, blykstelėjusi į ją akimis. –  Aš tau nusibodau? nusibodau? – Aš tik pati sau truputį nusibodau, – atsakė Estela, ištraukė ranką ir nuėjusi prie židinio atsistojo, žiūrėdama į

 

liepsną. – Sakyk teisybę, nedėkingoji! – sušuko ponia Hevišem, smarkiai trenkdama į grindis lazda. – Aš tau nusibodau. Estela absoliučiai ramiai pažvelgė į ją ir vėl nukreipė akis į židinį. Jos grakšti figūra ir dailus veidas rodė kone žiaurų abejingumą abejingum ą karštam pašnekovės išpuoliui. – Tavo širdis kaip ledas! – sušuko ponia Hevišem. – Tu  vietoj jos turi turi akmenį. – Ką? – paklausė Estela taip pat abejingai ir net nepajudėdama iš vietos, tik pasukdama akis. – Jūs kaltinate mane šaltumu? Jūs? – Argi tai ne tiesa? – piktai atkirto ponia Hevišem. – Kam žinoti? atsakė Estela. – Aš esu tokia,ir kokią ūs manegeriau padarėt. Galit–prisiimti sau visus nuopelnus visas kaltes, visas sėkmes ir nesėkmes, trumpai tariant, visą mane. – Ak, tik paklausykit jos, tik paklausykit! – karčiai sušuko ponia Hevišem. – Tik paklausykit, kokia ji žiauri ir nedėkinga, ir dar prie židinio tų namų, kuriuose užauginta! Kur aš ją priglaudžiau prie savo sužeistos krūtinės, dar kraujuojančios nuo žaizdų, ir metų metus laisčiau ją švelnumu! – Bent aš tame sandėryje nedalyvavau, – pasakė Estela, – jeigu metu mokėjau vaikščiotiJūs ir buvote kalbėti,man tai labai buvo  nes viskas. Bettuo ko jūs iš manęs norėtumėt? gera ir aš už visa tai jums skolinga. Ko jūs norėtumėt? – Meilės, – atsakė ponia Hevišem. – Jūs ją turite. – Neturiu, – atsakė ponia Hevišem.

– Įmote, – atkirto Estela, stovėdama vis ta pačia nepriklausoma poza, nekeldama balso kaip ponia Hevišem, nepasidarydama nei švelnesnė, nei piktesnė. – Mano įmote, aš jau sakiau, kad už viską esu skolinga jums. Visa, ką aš turiu, priklauso jums. Viską, ką man davėte, galite panorėjusi atsiimti. Be to, aš nieko tokio ir neturiu. Bet jeigu paprašysite mane, kad atiduočiau tai, ko man nedavėte, tai mano dėkingumas ir pareiga negali padaryti neįmanomų

 

dalykų. – Argi aš nedaviau jai meilės! – sušuko ponia Hevišem, piktai atsisukusi į mane. – Argi aš jai nedaviau ugningos meilės, kuri visais laikais buvo neatskiriama nuo pavydo. Ir nuo aštraus skausmo, kai dabar girdžiu tokius žodžius! Tegu i pavadina mane beprote, tegu pavadina beprote! – Gal kas kitas ir pavadins jus beprote, – atsakė Estela, – bet tik ne aš. Kas geriau už mane žino, kaip jūs mokat siekti tikslo? Kas geriau už mane žino, kokią aiškią turite atmintį? uk tai aš kadaise sėdėjau ant to paties mažo suolelio palei židinį, klausiausi jūsų pamokų ir žiūrėjau į jūsų veidą, kuris man tada buvo nepažįstamas ir gąsdino! – Bet viską taip greitai pamiršai, – sudejavo ponia Hevišem. – Pernelyg greitai! – Ne, nepamiršau, – atkirto Estela. – Ne pamiršau, o susikroviau į savo atmintį. Ar buvau nors kartą neištikima ūsų nurodymams? Ar kada matėt, kad įsileisčiau čia, – ji palietė ranka savo krūtinę, – ką nors, ko jūs nenorit? Būkit teisinga man. – Kas per išdidumas! – sudejavo ponia Hevišem, abiem rankom sugniauždama savo žilus plaukus. – O kas mokė mane būti išdidžią? – atsakė Estela. – Kas gyrė mane, išmokau šią –pamoką? – Kas perkaižiaurumas! sudejavo ponia Hevišem, vėl griebdamasi už plaukų. – O kas mokė mane būti žiaurią? – atsakė Estela. – Kas mane gyrė, kai išmokau ir šią pamoką? – Bet tu esi išdidi ir žiauri man! – Ponia Hevišem kone

spiegdama ištiesė rankas. – Estela, Estela, juk tu esi išdidi ir žiauri man! Estela pažvelgė į ją su savotiška romia nuostaba, bet šiaip nė kiek nesutriko; po akimirkos ji jau vėl žiūrėjo į ugnį. – Nieko nesuprantu, – tarė Estela po pauzės pakeldama akis, – kodėl elgiatės taip neprotingai, kai aš po išsiskyrimo atvažiavau jūsų aplankyti. Aš niekad nebuvau pamiršusi jūsų skriaudų ir jų priežasčių. Niekad nebuvau neištikima jums ir

 

ūsų mokymui. Niekada neparodžiau silpnumo, kuriuo galėčiau save apkaltinti. – Argi būtų silpnumas atsakyti meile į mano meilę? – sušuko ponia Hevišem. – Bet taip, taip, ji kaip tik šitaip tai ir pavadintų! – Man atrodo, – tarė Estela susimąsčiusi, ramiai kurį laiką tylėjusi, – man atrodo, aš beveik suprantu, kaip tai atsitiko. eigu jūs būtumėt užauginusi savo įdukrą, uždarytą vien tik  šiuose tamsiuose kambariuose, ir būtumėt neleidusi sužinoti, kad egzistuoja toks dalykas kaip dienos šviesa, kurioje ji niekad nematė jūsų veido, jeigu jūs būtumėt taip padariusi, o paskui dėl kokios nors priežasties staiga panorėtumėt, kad įdukra suvoktų šviesą irir viską apie ją žinotų, bet ji to neįstengtų, – ar dienos tai jus nuviltų supykintų? Ponia Hevišem, suspaudusi rankomis galvą, sėdėjo tyliai dejuodama ir linguodamasi kėdėje, bet nieko nesakė. – Arba, – tarė Estela, – gal tai bus panašiau, tarkim, jūs nuo pat įdukros pažinimo pradžios su visa savo energija ir pastangomis išmokote ją, kad egzistuoja toks dalykas kaip dienos šviesa, bet ji yra jos priešas, kuris ją sunaikins, ir todėl ji privalo jos vengti, nes ji apgavo jus ir apgaus ją, taigi ei jūs taip padarėte ir paskui dėl kokios nors priežasties panorite, ji į nuviltų dienos iršviesą žiūrėtų normaliai, o ji negali žiūrėti, ar kad tai jus supykintų? Ponia Hevišem sėdėjo klausydamasi (arba man taip tik  atrodė, nes jos veido nemačiau), bet nieko nesakė. – Vadinasi, – tarė Estela, – aš turiu būti priimta tokia, kokia buvau sukurta. Tai ne mano nuopelnas ir ne mano kaltė,

tokia jau aš buvau sukurta. Gerai nesupratau, kaip ponia Hevišem atsidūrė ant grindų tarp išblukusių nuotakos drabužių. Aš sulaukiau palankios progos ir ženklu paprašęs Estelą, kad būtų atlaidesnė jai, išėjau iš kambario. Man išeinant Estela tebestovėjo prie didžiulio židinio kaip ir visą laiką. Žili ponios Hevišem plaukai buvo išsidraikę ant grindų tarp vestuvinių rūbų, ir tai buvo graudus reginys.

 

Prislėgta širdimi daugiau kaip valandą vaikščiojau žvaigždžių šviesoje po kiemą, aplink alaus daryklą ir apleistame sode. Kai pagaliau išdrįsau sugrįžti kambarin, Estelą radau sėdinčią prie ponios Hevišem kojų ir lopančią  vieną iš tų senų vestuvinių suknelių, kurias vėliau dažnai prisimindavau, kokioje nors bažnyčioje pamatęs kabančias senas sudriskusias vėliavas. Paskui mudu su Estela kaip kadaise žaidėme kortomis, – tik dabar žaidėme meistriškai, prancūziškus lošimus, – pagaliau vakaras baigėsi, ir aš nuėjau miegoti. Man buvo skirtas kambarys flygelyje. Pirmą kartą gulėjau po šių namų pastoge ir miegas visai neėmė manęs. Persekiojolovos tūkstančiai Hevišem.čiaJi kojūgalyje, šmėsčiojo čia dešinėje pusėje, ponių čia kairėje, galvūgalyje, už pravirų persirengimo kambario durų, persirengimo kambary po grindimis, virš lubų. Pagaliau, kai laikas lėtai atslinko prie antros valandos, aš pajutau, kad čia miegoti tikrai negalėsiu ir kad turiu keltis. Apsirengiau ir per kiemelį ilgu koridoriumi patraukiau į didįjį kiemą pasivaikščioti, kol prablaivės galva. Bet vos tik atsidūręs koridoriuje, turėjau užpūsti savo žvakę, nes pamačiau ponią Hevišem – ji kaip vaiduoklis slinko koridoriumi ir tyliai verkė. Ėmiau jai iš paskos ir matyt, pamačiau, kadišjižvakidės lipa laiptais. Rankojesekti ji laikė pliką žvakę, išimtą savo kambary, ir toje šviesoje atrodė be galo pamėkliškai. Sustojęs prie laiptų, nors ir nemačiau, kaip ji atidarė duris, pajutau, kaip iš didžiojo kambario plūstelėjo troškus oras, girdėjau, kaip ji tenai įėjo, paskui per aikštelę grįžo į savo

kambarį, vis taip pat tyliai verkdama. Kiek palaukęs pamėginau tamsoje išsigauti laukan ir sugrįžti, bet tai man pavyko tik tada, kai kelią parodė vienas kitas prasismelkęs aušros spindulys. Ir visą tą laiką, kai tik priartėdavau prie laiptų, išgirsdavau jos žingsnius, pamatydavau švysčiojant žvakę ir girdėdavau jos nesiliauj nesiliaujantį antį tylų verksmą. Ginčas tarp Estelos ir ponios Hevišem nebeatsinaujino nei kitą dieną iki išvažiuojant, nei vėliau per kitus apsilankymus,

 

o jų, kiek pamenu, buvo dar keturi. Ponios Hevišem elgesys su Estela irgi nepasikeitė, tik man pasirodė, kad dabar prie  visų ankstesnių jos jausmų prisidėjo kažkas panašaus į baimę. Neįmanoma perversti šį mano gyvenimo puslapį nepaminint Bentlio Dramlo vardo, kitaip aš jį kuo mieliausiai nutylėčiau. Kartą, kai visi kikiliai susirinko draugėn ir liedami kilnius ausmus iki soties prisiginčijo, pirmininkaujantysis kikilis paragino „Giraitę“ laikytis tvarkos, primindamas, jog ponas Dramlas dar nepaskelbė tosto už damos sveikatą, – mat pagal klubo įstatymus kaip tik buvo jo eilė atlikti šią iškilmingą ceremoniją. grafinai ratu, mandėbtelėjo pasirodė,į kad šis niekšas kažkaipKol šlykščiai ir ėjo reikšmingai mane, bet kadangi vienas kito nekentėme, tai labai dėl to nenustebau. Koks buvo mano pasipiktinimas ir nuostaba, kai is pasiūlė kompanijai išgerti į Estelos sveikatą! – Kaip jos pavardė? – paklausiau aš. – Ne jūsų reikalas, – atkirto Dramlas. – O kur ji gyvena? – paklausiau aš. – Tą jūs privalot pasakyti. – Mat kikiliai tikrai turėjo tokią taisyklę. – Ričmonde, džentelmenai, – atsakė Dramlas, tarsi nepriimdamas manęs į jų tarpą. – Ir yra neprilygstama gražuolė. (– Daug jis supranta apie neprilygstamas gražuoles, – sušnibždėjau sušnibždėj au aš Herbertui.) – Aš pažįstu tą damą, – pasakė garsiai Herbertas, kai visi iš‐ gėrėme.

– Tikrai pažįstat? – paklausė Dramlas. – Aš irgi pažįstu, – pasakiau visas išraudęs. – Tikrai pažįstat? – paklausė Dramlas. – O Viešpatie!  Jokio kito atsako šis slunkius sugalvoti nepajėgė – nebent būtų paleidęs lėkštę ar stiklinę, – bet šitie jo žodžiai užgavo mane labiau negu kokia sąmojinga pastaba, tad aš tučtuojau pašokau ir pasakiau, kad jeigu garbusis kikilis paprašo žodžio šioje „Giraitėje“ (mes visada mėgdavome vartoti šį

 

parlamentinį pasakymą) ir pasiūlo išgerti į nepažįstamos damos sveikatą, tai aš tai vertinu tik kaip gerbiamo kikilio įžūlumą. Ponas Dramlas irgi pašoko ir pareikalavo paaiškinti, ką aš turįs galvoje. Tada aš atrėžiau, jog tikiuosi, is žinąs, kur gali mane susirasti su savo sekundantu. Klausimas, ar po viso šito krikščioniškoje šalyje galima apsieiti be kraujo praliejimo, suskirstė kikilius į dvi stovyklas. Debatai šia tema buvo tokie gyvi, kad mažiausiai dar šeši gerbiami kikiliai pareiškė kitiems šešiems maną, kad šie irgi žino, kur juos susirasti. Vis dėlto galų gale buvo nuspręsta (mat „Giraitė“ turėjo ir teismo funkcijas), kad eigu ponas Dramlas pateiks bent kokį įrodymą, jog turi garbę pažinotiir minėtą damą, atsiprašyti tai ponas „dėl Pipas, kaip džentelmenas kikilis, privalo parodyto įsikarščiavimo, kuris...“ Kad mūsų garbė nespėtų atšalti, teismas buvo paskirtas rytojaus dieną, ir Dramlas pateikė Estelos rašytą laiškelį, kuriame ji mandagiai patvirtino, jog keletą kartų turėjo malonumą su juo šokti. Man neliko nieko kito kaip tik apgailestauti „dėl parodyto įsikarščiavimo, kuris...“ ir kaip nepagrįstą atsiimti savo tvirtinimą, kad mane galima kur nors surasti. Mudu su Dramlu dar kokią  valandą sėdėdami niurzgėme kažką vienas kitam, „Giraitė“ skambėjo nuovisų ginčų, bet tokie pagaliau buvo jausmai. pareikšta, jog dar niekad mūsų nesiejo draugiški  Aš pasakoju apie visai tai juokaudamas, bet tada buvo anaiptol ne juokinga. Net negaliu pasakyti, kokia skaudi man buvo mintis, jog Estela yra palanki tam niekingam, šiurkščiam, niūriam pasipūtėliui, žodžiu – blogesnio net

nerasi. Iki pat šiol esu įsitikinęs, kad kaip tik mano karšta ir nesavanaudiška meilė didino mano kančias, galvojant, jog ji nusileido iki šio galvijo. Be abejo, mane būtų skaudinęs Estelos palankumas bet kam, bet koks nors kitas, vertesnis žmogus būtų sukėlęs ne tokias dideles kančias. Netrukus be didelio vargo įsitikinau, kad Dramlas prie jos gretinasi ir ji leidžia jam tai daryti. Dar kiek vėliau jis ėmė tiesiog persekioti ją, tad mudu su juo susidurdavome kone

 

kasdien. Jis sekiojo ją su buku užsispyrimu ir Estela skatino jį – čia padrąsindama, čia atstumdama, čia beveik  meilikaudama, čia atvirai niekindama, čia elgdamasi kaip su geru pažįstamu, čia beveik visai pamiršdama, kas jis toks. Bet Voras, kaip jį pavadino ponas Džegersas, buvo įpratęs laukti pasaloje ir turėjo savo padermei būdingą kantrybę. Be to, jis bukai tikėjo savo pinigų ir šeimos kilmingumo galia ir tai kartais jam neblogai padėdavo, beveik atstodavo aiškų tikslo suvokimą ir tvirtą valią. Taigi Voras, atkakliai saugodamas Estelą, atbaidydavo daug už save spalvingesnių  vabzdžių ir dažnai nusileisdav nusileisdavo o nuo lubų pačią reikalingiausią minutę.  Viename Ričmondo visuomenė visuomenės s pokylyje (tuonurungė metu šitokie pokyliai buvo labai madingi), kuriame Estela visas kitas gražuoles, šitas nevėkšla Dramlas taip prilipo prie jos, o i taip jį toleravo, kad aš nusprendžiau apie jį pasišnekėti su a. Išsirinkau valandėlę, kai ji laukė ponios Brendli važiuoti namo ir sėdėjo viena tarp gėlių. Aš, be abejo, irgi buvau šalia, nes beveik visada lydėdavau ją į tokias vietas ir atgal. – Jūs pavargot, Estela? – Gerokai, Pipai. – Nė kiek nenuostabu. – Bet laišką visai ne laiku, nes prieš atsiguldama dar turiu parašyti į rūmus „Gana“. – Pranešti apie šio vakaro triumfą? – paklausiau aš. – Labai au jis abejotinas, Estela. – Ką jūs norite pasakyti? Aš nieko nepastebėjau. – Estela, – pasakiau aš, – tik pažiūrėkit į tą vaikiną tenai

kampe, kuris vis žvilgčioja į mus. – O kam man žiūrėti į jį? – paklausė Estela, atsisukusi į mane. – Argi tas žmogus tenai, kampe, kaip jūs pasakėte, yra kuo nors įdomus? – Tiesą sakant, to paties aš ir norėjau jus paklausti, – atsakiau aš. – Juk jis visą vakarą sukiojosi aplink jus. – Aplink žvakę visada sukasi drugeliai ir visokie bjaurūs  vabalai, – atsakė Estela, žvelgdama į jį. – Bet argi žvakė gali

 

ką nors pakeisti? – Žvakė negali, – atsakiau aš, – bet argi Estela irgi negali? – Nežinau, – atsakė ji po kiek laiko nusijuokusi, – gal ir gali. Galvokit kaip norit. – Bet, Estela, išklausykit mane. Man labai skaudu, kad jūs skatinate tokį visų niekinamą žmogų kaip Dramlas. Juk  žinote, kad visi jį niekina. – Na ir kas? – Jūs žinote, kad jo vidus toks pat nepatrauklus kaip ir išorė. Neįdomus, skandalingas, niūrus, kvailas žmogus. – Na ir kas? – paklausė ji. – Jūs žinote, kad jis tegali pasigirti tiktai pinigais ir uokingais puskvailiais protėviai protėviais, žinote? akys kaskart – Na ir kas? – atsakė ji vėl, s,irjuk jostągražios  vėrėsi vis plačiau. plačiau. Norėdamas atimti iš jos tą vis kartojamą frazę, aš pats ją pabrėžtinai pakartojau ir pasakiau: – Na ir kas? O tas, kad mane tai skaudina.  Jeigu aš būčiau galėjęs patikėti, kad ji skatina Dramlą norėdama įskaudinti mane – mane! – man būtų pasidarę daug lengviau, bet ji kaip visada tiesiog buvo pamiršusi mane egzistuojant, taigi apie tai negalėjo būti nė kalbos. – Pipai, –apie tarėtai, Estela, apžvelgdama kambarį, – nekalbėkit kvailysčių kaip tai veikia jus. Gal tai veikia ir kitus ir gal kaip tik to man reikia. Neverta apie tai šnekėti. – Ne, verta, – atsakiau aš, – nes aš neištversiu, jei žmonės ims kalbėti: „Ji švaisto savo grožį ir patrauklumą šitam netašytam stuobriui, pačiam neverčiausiam iš visų.“

– O aš ištversiu, – atsakė Estela. – Ak, Estela, nebūkit tokia išdidi ir tokia nepalenkiama nepalenkiama.. – Štai jūs vadinat mane išdidžia ir nepalenkiama, – tarė Estela skėsteldama rankom, – o prieš porą akimirkų priekaištavot, kad nusileidau iki to netašyto stuobrio! – Na, šito nepaneigsite, – neištvėręs atsakiau aš, – nes net šįvakar mačiau, kaip šypsojotės jam ir žiūrėjote į jį taip, kaip niekada nežiūrite į... mane.

 

– Nejaugi ir jūs norėtumėt, kad aš gundyčiau ir apgaudinėčiau jus? – paklausė Estela staiga atsisukusi ir žiūrėdama į mane labai rimtai, kone piktai. – Tai jūs gundote ir apgaudinėjate jį, Estela? – Taip, jį ir daugelį kitų, bet ne jus. Štai, ateina ponia Brendli. Daugiau aš nieko nebesakysiu nebesakysiu.. Dabar, kai vieną knygos skyrių paskyriau temai, taip seniai  valdžiusiai mano širdį ir taip dažnai ją žeidusiai, galiu nekliudomas pereiti prie įvykio, kuris brendo nuo dar senesnių laikų ir prasidėjo gerokai prieš man sužinant, jog pasaulyje egzistuoja Estela, o jos vaikišką protą dar tik buvo pradėjusi veikti pragaištinga ponios Hevišem įtaka.  Vienoje nukristi Rytų pasakoje sunkusguolio. akmenini akmeninis luitas buvo turėjoilgai per iškilmes ant valdovo Tass luitas tašomas akmens skaldykloje, uolose buvo iškirstas kelių mylių ilgumo tunelis nutiesti virvei, kuri laikys tą luitą, luitas buvo pamažu pakeltas prie stogo, virvė už daugelio mylių pririšta prie geležinio žiedo. Kai po ilgo triūso viskas buvo paruošta ir atėjo skirtoji valanda, vidurnaktį buvo pažadintas sultonas, jam buvo paduotas aštrus kirvis atkirsti virvei nuo geležinio žiedo, jis užsimojo, virvė atsileido ir lubos nukrito. Taip buvo ir man: visa, kas turėjo atsitikti anksčiau, arti ar toli, atsitiko akimirksniu buvo kirstas smūgis ir aš buvau palaidotas po–užgriuvusiu užgriuvus iu stogu.  

 

39 SKYRIUS

Buvau dvidešimt trejų metų. Jau savaitė praėjo neišgirdau nuo mano gimtadienio, bet apie savo didžiuosius lūkesčius nė žodžio, galinčio bent kiek juos nušviesti. Mes jau daugiau kaip metai buvome išsikėlę iš „Barnardo užeigos“ ir gyvenome Templyje, Garden Korte, palei upę. Pamokas su ponu Poketu buvome nutraukę, tačiau mūsų santykiai išliko kuo geriausi. Nors niekaip negalėjau apsispręsti, ko imtis, – noriu tikėti, kad tam trukdė mano nerimas ir visiškas netikrumas dėl savo padėties bei išteklių, – aš mėgau skaityti ir tą darydavau daug valandų per dieną, Herberto reikalai ėjo geryn, o maniškiai buvo tokie pat, kaip aprašiau priešpaskutiniame skyriuje. Herbertas su savo reikalais buvo iškeliavęs į Marselį. Aš likau vienas ir tas vienišumas mane slėgė. Nusiminęs ir kamuojamas nekantrumo, vildamasis, kad rytoj arba kitą savaitę viskas paaiškės, aš liūdėjau ilgėdamasi ilgėdamasiss linksmo savo draugo veido ir jo bičiulystės. Oras buvo bjaurus, nesiliaudami siautėjo vėjai ir lietus, o  visose gatvėse gilus purvas, purvas, purvas. Diena po dienos ant Londono iš rytų slinko plati sunki marška, sakytum toje pusėje būtų visa debesų ir vėjo begalybė. Vėtra buvo tokia stipri, kad nuo aukštesnių pastatų mieste buvo nuplėšti geležiniai stogai, kaimuose su šaknimis raunami medžiai, nudraskomi malūnų sparnai, o nuo pajūrio sklido niūrios žinios apie sudužusius laivus ir žuvusius žmones. Vėjo

siautėjimas kaitaliojosi su piktais lietaus šuorais ir praėjusi diena, kurią ketinau užbaigti su knyga, buvo pati bjauriausia iš visų. Ši Templio dalis jau buvo gerokai pasikeitusi, nebe tokia tuščia ir ne tokia plika iš vakarą upės nuo pusės. gyvenome paskutinio namo viršuje ir tą upėsMes lekiantis vėjas drebinte drebino jį, riaumodamas lyg patrankos arba jūra. Kai vėjas ėmė blokšti į langą lietų, aš, pakėlęs akis į

 

 virpančius stiklus, pagalvojau, kad sėdžiu lyg kokiame švytury viduryje jūros. Kartkartėmis į kambarį iš židinio plūsteldavo dūmai, lyg nesiryždami eiti laukan į tokį orą, ir kai aš atidariau duris ir dirstelėjau į laiptus, tai pamačiau, kad žibintai ten užpūsti. Kai pridengęs delnais akis pažvelgiau pro juodą langą (net bent kiek praverti jį tokiame  vėjyje nebuvo ko nė galvoti), pamačiau, kad kieme lempos užpūstos, o ant tiltų ir pakrantėje jos nepaliaujamai virpa, kad laužai upės baržose lekia pavėjui kaip raudonai įkaitę lietaus purslai. Skaitydamas laikiau ant stalo savo laikrodį, ketindamas užbaigti vienuoliktą valandą. Kai užverčiau knygą, ir visų Sičio bažnyčių varpai –  vsuskambėjo ieni kiek anksčiau, anŠvento ksčiau, Povilo kiti laiku laiku, , tretikitų vėluodami. vėluo dami. Šie garsai vvėjo ėjo buvo gerokai iškreipti ir kol aš sėdėjau ir klausydamasis galvojau, kaip vėjas tuos garsus blaško ir plėšo, ant laiptų pasigirdo žingsniai. Kodėl aš nervingai krūptelėjau ir pagalvojau, jog tai mano mirusios sesers žingsniai, nesvarbu. Tai greitai praėjo, ir aš  vėl įsiklausiau, kaip kojos bilsnodamos ieško laiptelių. Prisiminęs, kad lempos ant laiptų užpūstos, pasiėmiau savo stalinę ir nuėjau į laiptinę. Žmogus tikriausiai pamatė mano lempą sustojo, nes nors apačioj buvo tylu. – Ar irten yra kas apačioj? – paklausiau pasilenkęs žemyn. – Taip, – atsakė balsas iš tamsos. – Kurio aukšto jums reikia? – Viršutinio. Pono Pipo.

– Tai aš. Ar kas nors atsitiko? – Nieko neatsitiko, – atsakė balsas, ir žmogus ėmė lipti aukštyn.  Aš stovėjau, laikydamas lempą atkištą virš laiptų, ir jis palengva išniro į šviesą. Lempa buvo su gaubtu, skaitymui, ir šviesą skleidė siauru ratu, todėl žmogus jame buvo tik  trumpą akimirką ir greitai dingo. Per tą akimirką pamačiau  visiškai man nepažįstam nepažįstamą ą veidą ir aukštyn pakeltas akis,

 

kuriose spindėjo nesuprantamas graudulys bei pasitenkinimas matant mane. Žmogui lipant, aš palengva kėliau lempą aukštyn ir pamačiau, kad jo rūbai geri, bet šiurkštūs – kaip jūrų keliautojo. Kad jo plaukai ilgi ir žili. Kad yra kokių šešių dešimčių metų. Kad yra raumeningas, dar stiprus vyriškis, įdegusio ir vėjų nugairinto veido. Kai jis užlipo paskutiniais laipteliais ir mano lempa apšvietė jau mus abu, aš su kvaila nuostaba pamačiau, kad jis tiesia į mane rankas. – Atleiskite, kokiu reikalu atėjot? – paklausiau aš. – Kokiu aš reikalu? – pakartojo jis sustojęs. – Aha! Taip! ums leidus aš papasakosiu savo reikalą. – Taip, Norite– užeiti kambarį? atsakėį jis, – aš noriu įeiti į kambarį, ponaiti.  Aš tą klausimą pateikiau ne itin svetingai, nes mane pykino tas laimingas pasitikėjimas, kuris vis dar švytėjo jo veide. Mane tai pykino todėl, kad jis tarsi laukė to paties ir iš manęs. Bet aš vis dėlto nuvedžiau jį į savo kambarį ir padėjęs ant stalo lempą kaip galėdamas mandagiau paprašiau, kad is viską paaiškintų.  Jis kažkaip itin keistai apsidairė po kambarį – lyg nustebęs ir patenkintas tuo, ką mato, bet taip, tarsi ir pats būtų prisidėjęs to, kuo gėrisi, – paskui nusivilko apsiaustą irprie nusiėmė kepurę. Tada aš pamačiau, kad šiurkštų jo galva  yra plika ir raukšlėta, o ilgi žili plaukai auga tik iš kraštų. Tik  nepamačiau nieko tokio, kas paaiškintų jo atsiradimą. Priešingai, netrukus jis vėl ištiesė į mane rankas. – Ką tai reiškia? – paklausiau aš, beveik pamanęs, kad jis

 yra ne viso proto. proto.  Jis nukreipė nuo manęs akis į šalį ir ėmė dešine ranka lėtai trinti kaktą. – Labai sunku žmogui iškentėti, – pasakė jis žemu kimiu balsu, – kai tiek laiko laukei ir taip toli atvažiavai, bet tu dėl to nekaltas; nei tu, nei aš nekaltas. Aš už minutės viską pasakysiu. Būk geras, palauk vieną minutę.  Jis atsisėdo ant kėdės, kuri stovėjo priešais židinį, ir

 

užsidengė veidą didelėmis rudomis, gyslotomis rankomis. Aš atidžiai įsižiūrėjau į jį ir kiek atšlijau, bet nepažinau. – Čia nieko daugiau nėra, ką? – paklausė jis dairydamasis. – Kodėl jūs šitaip klausiate, nepažįstamas žmogus, atėjęs pas mane tokį vėlų vakarą? – O, tu visai nebaugus, – atsakė jis, taip meiliai linguodamas galvą, kad aš nieko nesuprasdamas visai sutrikau. – Aš patenkintas, kad tu užaugai toks nebaugus! Bet prie manęs geriau nekišk nagų. Paskui dar gali pradėti gailėtis.  Aš staiga atsisakia atsisakiau u savo ketinimo, kurį jis buvo nuspėjęs, nes staiga pažinau jį! Nors dar neprisiminiau nė vieno jo bruožo, jau žinojau, kas metus, jis. Jeigunušlavęs vėjas ir visus lietus būtų išblaškęsbettuos praėjusius tuos daiktus, užstojančius praeitį, ir nunešęs mudu į kapines, kur susitikom pirmą kartą ir stovėjom vienas prieš kitą tokie nelygūs, aš ir tada nebūčiau atpažinęs savo kalinio aiškiau kaip dabar, kai jis sėdėjo ant kėdės priešais židinį. Jam nebuvo jokio reikalo išsitraukti iš kišenės dildę ir rodyti ją man, nereikėjo nusiimti nuo kaklo skarelės ir apsirišti ja galvą, nereikėjo susiglėbti patį save rankomis, lyg sužvarbus vaikščioti po kambarį ir žvilgčioti į mane laukiant, kol atpažinsiu. pažinau jį, nespėjus suteikti man šios pagalbos, nors priešAškelias akimirkas atrodė, kad nė iš tolo nenutuokiu, kas jis galėtų būti.  Jis vėl priėjo prie manęs ir ištiesė rankas. Nežinodam Nežinodamas as ką daryti – mat iš nuostabos visai praradau nuovoką – nenoriai padaviau jam savąsias. Jis nuoširdžiai stvėrė jas, pakėlė prie

lūpų, pabučiavo, bet vis dar nepaleido. – Tu pasielgei kilniai, mano berniuk, – pasakė jis. – Kilniai, Pipai! Ir aš niekada to nepamiršau! Iš pasikeitusios jo išraiškos supratau, kad jis ketina apkabinti mane, ir įrėmęs ranką jam į krūtinę atstūmiau. – Palaukit, – pasakiau aš. – Nereikia! Jeigu jūs iš tikro esat man dėkingas už tai, ką padariau vaikystėje, tai tikiuosi, kad iš dėkingumo pasistengėte pasitaisyti. Jei atėjote čionai man

 

padėkoti, tai tas visai nebūtina. Nežinau, kaip jūs mane susiradote, bet jus čia atvedė, matyt, kilnūs jausmai, todėl aš ūsų nenoriu atstumti, bet jūs, be abejo, pats turite suprasti... kad aš... Bet mano dėmesį taip prikaustė jo įsmeigtas žvilgsnis, kad žodžiai sustingo ant liežuvio galo. – Tu sakei, – tarė jis, kai mudu tylėdami ilgokai žvelgėme į kits kitą, – kad aš, be abejo, pats turiu suprasti. Ką aš turiu pats suprasti? – Kad dabar, kai aplinkybės taip labai pasikeitė, aš visai nesu linkęs atnaujinti tos mūsų senos atsitiktinės pažinties. Man labai malonu, kad jūs tikriausiai atlikote atgailą ir tapote kitu žmogumi. Man labai jog malonu pasakyti jums. Man malonu, kad jūs pamanėte, man tą verta padėkoti, ir atėjote to padaryti. Bet mūsų keliai vis dėlto yra skirtingi. Jūs esat sušlapęs ir atrodot pavargęs. Gal norite ko nors išgerti prieš išeidamas?  Jis vėl buvo užsimetęs ant kaklo skarelę ir stovėjo kramtydamas jos galą bei įdėmiai stebėdamas mane. – Žinai, man atrodo, – tarė jis, nenuleisdamas nuo manęs akių ir tebekramtydamas skarelę, – kad aš tikrai ko nors išgersiu prieš išeidamas ir labai tau bus dėkui.  Ant staliuko sienos stovėjo padėklas buteliais. Jis Aš atnešiau jį prieprie židinio ir paklausiau, ko jis su pageidautų. net nepažiūrėjęs be žodžių bakstelėjo į vieną butelį, ir aš ėmiau ruošti grogą. Stengiausi, kad ranka nedrebėtų, bet jis atsilošęs kėdėje taip įdėmiai stebėjo mane, nepaleisdamas iš dantų ilgo sulamdyto skarelės kampo, – matyt, buvo jį visai

pamiršęs, – kad man suvaldyti savo ranką buvo anaiptol nelengva. Kai aš pagaliau pastačiau prieš jį taurę, nustebęs pamačiau, kad jo akys kupinos ašarų. Iki to laiko vis dar nebuvau atsisėdęs, tuo parodydamas, kad laukiu jo išeinant. Bet pamatęs jį tokį susigraudinusį, susigraudinau ir pats, pasijutau net susigėdęs. – Tikiuosi, – pasakiau aš, įsipylęs ir sau grogo bei prisitraukęs prie stalo kėdę, – kad jūs nepalaikysite mano ką

 

tik pasakytų žodžių itin šiurkščiais. Aš visai neturėjau tokio tikslo ir atsiprašau, jeigu taip padariau. Į jūsų sveikatą, būkit laimingas!  Aš pakėliau taurę prie lūpų, jis nustebęs pažvelgė į savo skaros kampą, kuris jam pravėrus burną nukrito ant krūtinės, ir ištiesė ranką. Aš paspaudžiau ją, tada jis išgėrė ir nusibraukė rankove akis ir kaktą. – Kuo jūs verčiatės? – paklausiau aš. – Turėjau avių fermą, auginau galvijus, bandžiau dar kitokių dalykų, – pasakė jis. – Ten, Naujajam pasauly, už daug tūkstančių mylių audringo vandens. – Tikiuosi, jums neblogai sekėsi? – Nuostabiai. ir kitų,bet kurie su manim išvažiavo, iems irgi geraiBuvo pasisekė, niekam taip kartu nenuskilo kaip man. Aš ten garsus žmogus. – Malonu tai girdėti. – Man irgi malonu, kad tu taip sakai, mano brangus berniuk. Gerai nepamėginęs suvokti šitų žodžių ir tono, kuriuo jie buvo pasakyti, aš nukrypau prie įvykio, kurį ką tik  prisiminiau. – Ar jūs vėliau buvote susitikęs tą žmogų, kai jis atliko pavestą darbą? pasiteiravau. – Nė karto, nė–akyse nemačiau. Ir negalėjau matyti. – Jis viską atliko teisingai, atidavė man du vieno svaro banknotus. Jūs žinote, aš tada buvau neturtingas berniukas, o neturtingam berniukui tai buvo tikras lobis. Bet man, kaip ir jums, vėliau neblogai pasisekė gyvenime, ir jūs privalote

leisti man juos grąžinti. Jūs galite paaukoti juos kokiam nors kitam neturtingam berniukui.  Aš išsiėmiau išsiėmiau piniginę.  Jis žiūrėjo, kaip aš pasidėjau ją ant stalo ir atidariau, kaip išėmiau du svaro banknotus. Jie buvo švarūs ir nauji, aš atkišau juos ir padaviau jam. Vis tebežiūrėdamas į mane, jis sudėjo juos vieną ant kito, perlenkė išilgai, susuko, uždegė nuo lempos ir numetė pelenus į padėklą.

 

– Gal dabar galiu būti toks įžūlus, – pagaliau tarė jis šypsodamasis taip, lyg būtų susiraukęs, ir susiraukęs lyg šypsodamasis, – ir paklausti tave, kaip ten tau pasisekė nuo tada, kai mudu sušalę susitikom toje pelkėje? – Kaip? – Aha!  Jis išgėrė savo taurę, atsistojo palei židinį ir uždėjo stambią rudą ranką ant židinio atbrailos. Vieną koją jis užkėlė ant grotelių, kad apdžiūtų bei sušiltų, ir šlapias batas ėmė garuoti; bet jis nežiūrėjo nei į batą, nei į ugnį – tik įdėmiai stebėjo mane. Ir tik dabar mane ėmė krėsti drebulys.  Aš pravėriau burną, bet mano lūpos judėjo be garso, kol galop prisiverčiau pasakiau jam (nors vis dėlto nelabai aiškiai), kad man yrair lemta paveldėti nuosavybę. nuosavybę . – Ar gali menkas vabalas paklausti, kokia ta nuosavybė? – pasidomėjo jis.  Aš sumikčiojau: sumikčiojau: – Nežinau. – O gal menkas vabalas gali paklausti, kieno ta nuosavybė?  Aš vėl sumikčiojau: sumikčiojau: – Nežinau. – Tai gal aš pamėginsiu atspėti, – pasakė kalinys, – kiek tu gauni per pirmas metus,skaičius? kai sulaukei pavyzdžiui, Penki? pilnametystės? Koks,  Jausdamas, kaip širdis daužosi lyg sunkus kūjis bepročio rankose, aš atsistojau įsikibęs ranka į kėdės atlošą ir sutrikęs įsmeigiau į jį akis. – Arba dar dėl globėjo, – kalbėjo jis toliau. – Kol tu buvai

nesubrendęs, tikriausiai turėjai kokį nors globėją ar ką kitą. Gal kokį advokatą? Na, pavyzdžiui, kokia to advokato pavardės pirmoji raidė? Ar ne D? Man lyg žaibas švystelėjo visa teisybė apie mano padėtį, prieš akis ėmė taip mirgėti visi jos atnešami nusivylimai, pavojai, pažeminimai, kitokios visokiausios pasekmės, kad aš pritrenktas vos gaudžiau kvapą. – Įsivaizduok, – tarė jis, – kad tas, kur pasamdė tavo

 

advokatą iš raidės D, o sakant iki galo Džegersą, tai va, įsivaizduok, kad tas žmogus atplaukė jūra iki Portsmuto, tenai išlipo ir sugalvojo aplankyti tave. „Kaip jūs mane suradot?“ – ką tik paklausei tu. Cha! Kaip aš tave radau? Ogi parašiau iš Portsmuto vienam žmogui į Londoną ir paprašiau tavo adreso. Kokia to žmogaus pavardė? Ogi Vemikas. Nepajėgiau ištarti nė žodžio, net jei tas žodis būtų galėjęs išgelbėti man gyvybę. Stovėjau, vieną ranką laikydamas ant kėdės atlošo, o kitą ant savo širdies, ir atrodė, kad tuoj užtrokšiu; stovėjau šitaip ir lyg beprotis spoksojau į jį. Galop kambarys ėmė suktis, plaukti aplink, ir aš įsikibau į kėdę abiem rankom. Jis sugriebė mane, nuvedė prie sofos, atrėmė antmano vieno atminty kelio ir jo  pasodinęs veidas, dabar kuoį pagalves, aiškiausiaipriklaupė išryškėjęs ir keliantis siaubą, buvo visai prie pat mano veido. – Taip, Pipai, brangus mano berniuk, tai aš iš tavęs padariau džentelmeną! Aš padariau. Aš tą sykį prisiekiau – ei kada uždirbsiu ginėją, tai ji bus tavo. O vėliau prisiekiau – eigu kada prakusiu ir praturtėsiu, praturtėsi ir tu. Mano gyvenimas buvo sūrus nuo prakaito, kad tik tu turėtum saldų. Aš sunkiai dirbau, kad tik tau nereikėtų dirbti. Ir ką tu manai, mano brangus berniuk? Manai, aš tau taip sakau dėl to, jaustum man–padėką? Nė kiek. Aš tą sakaukurį tau dėl to, kad kadtutu žinotum tas nušašęs šunpalaikis, tu išgelbėjai, dabar taip pakėlė galvą, kad užaugino džentelmeną, ir tas džentelmenas esi tu, Pipai! Pasišlykštėjimas, kurį jaučiau tam žmogui, ir jo keliama baimė nebūtų buvusi didesnė, jeigu vietoj jo būtų buvęs koks

baimė nebūtų buvusi didesnė, jeigu vietoj jo būtų buvęs koks nors pats baisiausias žvėris. – Klausyk, Pipai. Aš esu tavo antrasis tėvas. Tu esi mano sūnus, labiau negu bet kieno kito sūnus tėvui. Aš sutaupiau pinigų – visi jie yra tiktai tau. Kai mane išvežė ganyti avių ir aš sėdėjau vienas lūšnoje, o aplink temačiau tik avių snukius ir net nebežinojau, kaip atrodo vyro ar moters veidas, aš mačiau tave. Sėdžiu, būdavo, valgau toje lūšnoje pietus arba  vakarienę ir staiga peilis iš rankos iškrinta – štai, sakau sau,

 

 vėl mano berniukas žiūri, kaip aš valgau ir geriu. Daug sykių tave mačiau tenai, ir taip aiškiai, kaip tada tose pelkėse. „Tegu Dievas mane trenkia, – sakydavau sau kiekvieną sykį, dar ir laukan išeidavau, kad būčiau po atviru dangum, – tegu Dievas mane trenkia, jeigu aš nepadarysiu iš to vaiko džentelmeno, kai išeisiu į laisvę ir užkalsiu pinigų.“ Ir padariau. Tu tik pasižiūrėk į save, mano berniuk! Tik  pasižiūrėk į šitą savo kambarį, toks ir lordui pritiktų. Lordui? Cha! Taigi tu bet kokį lordą su tokiais pinigais gali suraityti. Mėgaudamasis savo triumfu ir žinodamas, kad aš vos nenualpau, jis nekreipė jokio dėmesio, kaip visa tai atrodo man. Tik tai buvo vienintelė mano paguoda. – Tu tikpaskui pažiūrėk! – kalbėjo žiedą jis, ištraukęs iš kišenės laikrodį, čiupinėdamas ant manoman piršto, nors aš nuo jo prisilietimų krūpčiojau lyg nuo gyvatės, – auksinis, ir koks gražus, šit kur džentelmeno daiktas! Deimantas, visas aptaisytas briliantais, šit kur tikro džentelmeno daiktas! Pasižiūrėk į savo marškinius – kokie ploni ir gražūs! Pasižiūrėk į savo drabužius – kur tu rasi geresnius! O kiek  knygų, – tarė, apžvelgdamas kambarį, – kalnų kalnai ant lentynų, šimtų šimtai! Ir tu jas skaitai, ar ne taip? Žinau, kai aš atėjau, tu kaip tik jas skaitei. Cha cha cha! Tu ir man jas skaitysi, berniuk! jeigu jos bus užsienių kalbomis, kurių aš brangus nesuprantu, tai ašOtaip tavim didžiuosiuos kaip pats skaitydamas.  Jis vėl paėmė mano ranką, priglaudė prie lūpų, ir man per nugarą perbėgo šiurpas.

Tu nesivargink, Pipai, nešnekėk, pasakė jis, vėl rankom persibraukęs per akis ir kaktą, o jo gerklėje pasigirdo tas pats mano gerai įsimintas spragsėjimas, ir kuo jis rimčiau kalbėjo, tuo atgrasesnis man buvo. – Geriausia bus, jeigu tu dabar nieko nesakysi, mielas berniuk. Juk tu nelaukei to palengva kaip aš, nebuvai tam pasiruošęs kaip aš. Bet ar tu niekada nepagalvojai, kad tas žmogus galiu būti aš? – Ne, ne, ne, – atsakiau aš. – Nė karto, nė karto! – Bet matai, čia aš, pats vienas, ir ničniekas daugiau apie

 

tai nežinojo, tiktai aš ir Džegersas. – Ir daugiau nieko nebuvo? – paklausiau aš. – Ne, – atsakė jis ir nustebęs pakėlė akis, – o kas dar turėtų būti? Ak tu mano brangus berniuk, kaip dailiai tu nuaugai! Na, o kokią nors mėlynakę ar turi, ką? Ar turi kokią paukštytę, apie kurią galvoji ir niekaip negali nustoti?  Ak Estela, Estela! Estela! – Ta paukštytė bus tavo, mano berniuk, jei tik ją įmanoma nupirkti už pinigus. Nesakau, kad toks džentelmenas kaip tu, su šitokiu mokslu pats negali jos užkariauti, bet pinigai parems tave. Nagi leisk, verčiau papasakosiu tau, ką pradėjau, brangus berniuk. Nuo tos lūšnos, kur ganiau avis, aš pelniau šeimininkas mirdamas, o buvo jis išpinigų tokių (juos pat man kaip paliko aš), tada jau gavau laisvę ir pasidariau pats sau ponas. Kad ir kokį mažiausią dalykėlį darydavau, vis stengdavausi dėl tavęs. „Tegu Dievas mane trenkia, – sakydavau ką nors pradėjęs, – jeigu dirbu ne dėl o!“ Ir viskas klostėsi kuo puikiausiai. Juk jau sakiau tau – aš ten esu garsus žmogus. Tai va, tuos pinigus, kur man paliko šeimininkas ir kur uždirbau per keletą pirmų metų – viską pasiunčiau į Angliją ponui Džegersui, viskas tau. Jis tada po laiško ir atvažiavo pas tave pirmą kartą.  Ak, jeigu jis būtų neatvažiavęs! ! Jeigu bet būtųpalyginti palikęs mane kalvėje – kad ir neneatvažiavęs visai patenkintą, gana laimingą! – O man, brangus berniuk, tai buvo tikrų tikriausias atpildas – pačiam vienam slapta žinoti, kad auginu

džentelmeną. Aš vaikščioju pėsčias, o kolonistai su savo prakeiktais arkliais drabsto ant manęs dulkes, ir ką aš sau galvoju? Ogi štai ką: „Aš auginu tokį džentelmeną, kuriam ūs nė puspadžių laižyti netinkat!“ Kai jie vienas kitam sako: „Jis prieš kelerius metus buvo kalinys, nors dabar jau ir prakuto, bet vis tiek yra netašytas stuobrys, ar ne?“ – aš sau galvoju: „Gerai, aš ne džentelmenas ir neragavęs jokio mokslo, bet užtat turiu nuosavą džentelmeną. Jūs turite tik  žemės ir gyvulių, bet ar turite nors vienas tikrą Londono

 

džentelmeną?“ Tas man ir teikė stiprybės. Visą laiką galvojau, kaip vieną dieną atvažiuosiu ir pamatysiu savo berniuką ir viską jam atvirai išklosiu.  Jis uždėjo man ant peties ranką ir aš sudrebėjau pagalvojęs, kad ta ranka galbūt sutepta krauju. – Man, Pipai, buvo nelengva išvažiuoti iš ten ir nesaugu. Bet aš stengiausi, Pipai, ir kuo sunkiau buvo, tuo labiau stengiausi, nes buvau tvirtai nusistatęs ir apsisprendęs. Ir galų gale aš čia. Brangus berniuk, aš čia! Mėginau sutelkti mintis, bet buvau lyg apkvaitęs. Man atrodė, kad labiau girdžiu lietų ir vėją, o ne tą žmogų; net dabar negalėjau atskirti jo balso nuo tų garsų, nors jie skambėjo, jis nutilo. – Kur tu omane įtaisysi? – paklausė jis patylėjęs. – Reikia mane kur nors įtaisyti, brangus berniuk. – Nakvynės? – paklausiau aš. – Taip. Kad galėčiau gerai ir ilgai išsimiegoti, – atsakė jis, – uk kelis mėnesius mane blaškė ir skalbė jūra. – Mano draugas, su kuriuo gyvenu, dabar išvažiavęs, – tariau atsistodamas nuo sofos, – tad galite miegoti jo kambary. – Jis rytoj negrįš, ar ne? – Ne, – atsakiau kaip per sapną, nors ir stengiausi susikaupti, – rytoj negrįš. – Supranti, mano brangus berniuk, – tarė jis tylesniu balsu, reikšmingai įrėmęs savo ilgą pirštą man į krūtinę, – reikia būti atsargiems.

Ką jūs turite galvoje? Atsargiems? – Aišku, antraip man mirtis. – Kodėl mirtis? – Mane ištrėmė iki gyvos galvos. Sugrįžimas man mirtis. Paskutiniais metais tokių sugrįžusių yra labai daug, ir jeigu mane nutvers, tai kartuvės garantuotos. To tik ir betrūko! Negana, kad šitas nelaimingas vargšas metų metus kalė man auksines ir sidabrines grandines, jis dar rizikavo savo gyvybe, kad mane aplankytų, ir dabar ji yra

 

mano rankose! Jeigu aš būčiau jautęs ne pasišlykštėjimą juo, o didžiausią meilę, jeigu būčiau ne traukęsis nuo jo ir baisėjęsis, o žavėjęsis ir džiaugęsis, net ir tada nebūtų buvę blogiau. Priešingai, tai būtų buvę geriau, nes tada natūraliai ir iš visos širdies būčiau stengęsis jį apsaugoti. Pirmiausia pasirūpinau uždaryti langines, kad iš lauko nebūtų matyti šviesos, paskui uždariau ir užrakinau duris. Kol aš visa tai dariau, jis stovėjo prie stalo ir gėrė romą, užkąsdamas sausainiais, ir pamatęs jį, aš vėl prisiminiau savo kalinį, valgantį pelkėje. Man net atrodė, kad jis tuojau pasilenks ir ims dilde brūžinti grandines ant kojos. Nuėjęs į Herberto kambarį ir uždaręs kitas duris, kad ant laiptų iš tenar būtų galima patekti tik mano kambarį, paklausiau, jis jau nori miegoti. Jis per atsakė teigiamai ir pridūrė, kad rytą norėtų apsivilkti mano „džentelmeniškais“ baltiniais. Aš atnešiau juos ir padėjau prie lovos, ir mano kraujas vėl sustingo gyslose, kai jis paėmė abi mano rankas ir palinkėjo labos nakties. Pagaliau nė pats nežinau, kaip atsikračiau jo, pakursčiau ugnį savo kambary ir atsisėdau priešais liepsną, bijodamas eiti gulti. Kokią valandą iš sustingimo negalėjau net galvoti, o kai pradėjau tą daryti, tai man pasidarė aišku, kad esu visai žlugęs ir kad laivas, kuriuo plaukiau, subyrėjo į šipulius. Ponios Hevišem planai mano atžvilgiu – visa tai tik sapnas; Estela skirta visai ne man; rūmuose „Gana“ aš buvau tik  pakenčiamas kaip rakštis godiems giminaičiams, kaip lėlė su prisukama širdimi, modelis, su kuriuo, nesant kitų aukų,

galima praktikuotis štai tokie buvo mano pirmieji dilgsniai. Bet pats aštriausias ir smarkiausias skausmas buvo tai, kad per šitą kalinį, slegiamą dievai žino kokių nusikaltimų, kurį policija gali paimti štai iš šito buto, kuriame dabar sėdžiu, ir nuvedę pakarti prie Beilio vartų, kad štai per šitą kalinį aš apleidau Džo. Dabar niekas nebegalėjo manęs priversti sugrįžti pas Džo, pas Bidę, nes visus išvedžiojimus nustelbė suvokimas, kaip niekingai jų atžvilgiu pasielgiau. Jokia pasaulio išmintis

 

nebegalėjo atnešti man tos paguodos, kurią būčiau gavęs iš ų paprastumo ir atsidavimo, bet jau niekad niekad nebeatitaisysiu nebeatitaisy siu to, kas padaryta. Kiekviename vėjo gūsy ir lietaus šuore man vaidenosi persekiotojai. Du kartus galėjau prisiekti girdėjęs beldžiant ir šnibždantis prie laukujų durų. Kamuojamas šitokios baimės, aš ėmiau lyg prisiminti, lyg vaizduotis, kad būta paslaptingų to žmogaus pasirodymo ženklų. Kad pastarosiomis savaitėmis gatvėse sutikdavau žmonių, kurie man atrodydavo panašūs į jį. Kad tų atvejų vis dažnėjo, jam plaukiant per jūrą artyn. Kad jo nelemta siela kažkaip siuntė šias žinias manajai ir dabar šią darganotą naktį jis ištesėjo savo ir atėjo pas mane. Šiasžodį mintis užgožė prisiminimai, kad mano vaikiškoms akims jis atrodė be galo baisus žmogus, kad girdėjau antrąjį kalinį tvirtinant, jog jis mėgino jį nužudyti, kad mačiau jį griovyje besigrumiantį ir besidraskantį kaip žvėrį. Nuo šių prisiminimų židinio šviesoje mane apėmė neaiški baimė, kad, ko gero, yra nesaugu likti užsidarius su juo vienam tokią audrotą ir neramią naktį. Ši baimė plito, kol užpildė visą kambarį, ir pagaliau aš neištvėręs paėmiau žvakę ir nuėjau pažiūrėti į savo baisiąją naštą.  Jis buvo apsirišęs galvą nosine, jo veidas miegant atrodė rūstus ir niūrus. Bet jis vis dėlto miegojo, ir gana ramiai, nors ant pagalvės gulėjo pistoletas. Apžiūrėjęs jį, tyliai ištraukiau iš durų raktą ir tik užrakinęs jas iš lauko vėl atsisėdau prie židinio. Galų gale aš nuslydau nuo kėdės ir

atsidūriau ant grindų. Kai pabudau, net miege neatsikratęs savo nelaimės suvokimo, miesto laikrodžiai mušė penktą  valandą, žvakės buvo sudegusios, ugnis užgesusi, o nuo lietaus ir vėjo tamsa atrodė dar juodesnė.   Čia baigiasi antrasis Pipo lūkesčių etapas.  

 

40 SKYRIUS

 Visa laimė, kad turėjau rūpintis savo baisiojo saugumu, tad atsibudus ši mintis laikinai nustūmė į šalįsvečio visas kitas, netvarkingai plūstančias mano galvon. Buvo visiškai aišku, kad savo bute jo laikyti paslėpęs negaliu. Tai neįmanoma, ir pastangos tą padaryti tik sukeltų įtarimą. Teisybė, Keršytojo jau nebelaikiau, bet dabar man patarnavo raudonveidė senutė, pasitelkdama gyvą skudurų ryšulį, kurį ji vadino seserėčia, todėl, neleisdamas jų į vieną savo kambarių, būčiau tik sukurstęs jų smalsumą bei  vaizduotę. Abi buvo gana prasto regėjimo, – aš tai aiškinau ilgamečiu įpročiu žiūrėti pro rakto skylutę, – ir nuolat painiodavosi po kojom tada, kai būdavo nereikalingos. Tai buvo vienintelis tvirtas jų bruožas, jei neminėsim įpročio  vagiliauti. Kad šios moteriškės nepajustų jokios paslapties, nusprendžiau rytą paskelbti, kad netikėtai atvažiavo mano dėdė iš kaimo. Šitaip sugalvojau, kol tamsoje grabaliojau, kuo uždegti žvakę. Nieko neradęs, gavau eiti prie artimiausių vartų atsivesti sargo su žibintu. Lipdamas žemyn tamsiais laiptais, užgriuvau ant kažko ir tas kažkas buvo kampe susirietęs žmogus. Kadangi žmogus į mano klausimą, ką jis čia darąs, neatsakė, tik tylėdamas pasitraukė tolyn, aš nubėgau pas sargą ir paprašiau, kad jis tučtuojau skubėtų pagalbon, ir tik  mudviem einant papasakojau, kas atsitiko. Vėjas

tebesiautėjo, todėl mudu, bijodami užgesinti jo žibintą, nedegiojome užpūstų lempų ant laiptų, tik apžiūrėjome juos  visus nuo apačios iki viršaus ir nieko neradome. Tada man toptelėjo, kad tas žmogus galėjo prasmukti į mano butą, todėl, užsidegęs žvakę ir palikęs jį stovėti durų, apžiūrėjau visus nuo savo sargo kambarius, drauge ir tą, prie kur miegojo mano baisusis svečias. Visur buvo ramu, niekur neradau jokio pašalinio žmogaus.

 

Man kėlė nerimą, kad kaip tik tą naktį ant laiptų galėjo būti  vagis, todėl, pavaišinęs sargą prie durų stiklinaite ir  vildamasis ką nors sužinoti, paklausiau, ar neįleido jis vakar  vakare pro vartus kokio kauštelėjusio kauštelėjusio džentelmeno. džentelmeno. Jis atsakė taip, per naktį įleidęs tris. Vienas gyvenąs Founten Korte, kiti du Leine, ir jis matė, kaip jie visi nuėjo namo. O  vienintelis ienintelis žmogus, gyvenąs tame pačiame name kaip ir aš, au keletą savaičių išvykęs į kaimą ir naktį negalėjo grįžti, nes lipdami laiptais matėme jo duris užantspauduotas. – Mažai kas teįėjo pro mano vartus, pone, – pasakė sargas, atiduodamas stiklinaitę, stiklinaitę, – juk tokia bjauri naktis. Be šitų trijų džentelmenų, kur sakiau, po vienuoliktos, rodos, daugiau niekas tik tas nepažįstam nepažįstamasis, kuris teiravosi jūsų. – Taip,nebuvo, – sumurmėjau, – tai manoasis, dėdė. – Jūs susitikot su juo, pone? – Taip. Žinoma. – Ir su tuo žmogum, kur buvo sykiu? – Kur buvo sykiu su juo! – pakartojau. – Man taip pasirodė, – atsakė sargas. – Kai jis sustojo pasiteirauti,, kur jūs gyvenat, tas žmogus irgi sustojo, o kai jis pasiteirauti nuėjo, tas žmogus irgi nuėjo. – Kaip jis atrodė? Sargas gerai neįžiūrėjęs, bet, atrodo, iš paprastų žmonių, drabužiai tarsi apdulkėję, o ant viršaus tamsus apsiaustas. Sargas tam neteikęs tiek reikšmės kaip aš, ir suprantama – uk jis neturėjo tokio pagrindo nerimauti. Paleidus sargą eiti, nes aiškintis toliau nebeturėjau jokio

noro, mane ėmė kamuoti nerimas, derinant tas abi aplinkybes. Imant atskirai, kiekvieną jų galėjai nesunkiai paaiškinti – tarkim, koks nors svečiuose ar namie prisivaišinęs džentelmenas, net ir nepasirodęs prie sargo  vartų, galėjo užklysti į mano laiptus ir tenai užmigti, arba mano bevardis svečias galėjo paprašyti kokį nors žmogų, kad parodytų kelią pas mane; bet sudėjus tuodu dalykus krūvon,  viskas man labai nepatiko, nes po pastarųjų valandų įvykių aš į viską žiūrėjau su baime ir įtariai.

 

Užkūriau židinį, kuris degė blyškia nejaukia ugnimi, ir atsisėdęs ėmiau snūduriuoti. Kai laikrodžiai išmušė šešias, atrodė, kad taip išsėdėjau visą naktį. Kadangi iki aušros dar buvo pusantros valandos, tai užsnūdau vėl ir iš pradžių nuolatos pabusdavau, – čia ausyse imdavo skambėti garsūs pokalbiai neaiškia tema, čia vėjas kamine imdavo griauste griaudėti. Galop užmigau kietu miegu ir krūptelėjęs pabudau tik tada, kai buvo jau visai šviesu.  Visą tą laiką apgalvoti savo padėties nespėjau, negalėjau to padaryti ir dabar. Neturėjau jėgų. Buvau labai prislėgtas ir sukrėstas, bet išsiaiškinti savo jausmų nesugebėjau. O sukurti kokius nors planus ateičiai man buvo tas pats kaip Kolpilką atidaręs langines žvelgiau į darganotą,  vpereiti ėjuotą,džiungles. lyg švinas rytą, kol apėjau kambarius, kol drebėdamas vėl sėdėjau priešais židinį laukdamas tarnaitės,  visą tą laiką galvojau, kaip man liūdna, tik nesupratau, kodėl taip yra ir kada tai prasidėjo, kurią savaitės dieną tai pastebėjau ir apskritai kas aš toks esu. Pagaliau atėjo senutė su savo seserėčia – šios galvą sunkiai galėjai atskirti nuo jos dulkinos šluotos – ir gerokai nustebo, pamačiusios mane prie židinio. Paaiškinau joms, kad naktį atvyko mano dėdė, kuris dabar miega, todėl pusryčiams reikėsią šiokių tokių papildomų pasiruošimų. Tada nusiprausiau ir apsirengiau, o jos tuo tarpu traukė baldus ir kėlė dulkes; aš, kurį laiką pavaikštinėjęs lyg per sapną, pasijutau vėl besėdįs priešais židinį ir belaukiąs, kol jis pasirodys pusryčiauti. pusryčiauti.

Netrukus atsidarė durys ir jis išėjo. Aš tiesiog negalėjau į jį žiūrėti, dieną jis man atrodė dar baisesnis. – Aš net nežinau, kaip jus vadinti, – pasakiau jam pusbalsiu, kai jis atsisėdo prie stalo, – kokiu vardu kreiptis. Aš visiems pasakiau, kad esate mano dėdė. – Teisingai, brangus berniuk! Vadink mane dėde. – Laive jūs tikriausiai irgi buvot kaip nors pasivadinęs? – Taip, brangus berniuk. Buvau pasivadinęs Provisu. – Ir žadate tą pavardę pasilikti?

 

– Taip, taip, brangus berniuk, o kuo ji blogesnė už kitas? – O kokia jūsų tikra pavardė? – paklausiau pašnibždom. – Magvičas, – atsakė jis irgi pašnibždom, – o vardas Abelis. – O kas norėjot būti gyvenime? – Mažas vabalas, brangus berniuk.  Jis atsakė visai rimtai ir ištarė tą žodį taip, lyg jis reikštų kokią profesiją. – Kai jūs vakar vakare atėjot į Templį... – prabilau aš ir nutilau, pats nustebęs, ar tai tikrai buvo vakar, nes atrodė praėję tiek daug laiko. – Taip, brangus berniuk? – Kai vakar vakare atėjot prie vartų ir paklausėt sargą kelio, su jumis dar kas nors? – Su ar manim? Ne,buvo brangus berniuk. – Bet ten kažkas stovėjo? – Kad aš gerai neatsimenu, – atsakė jis abejodamas, – juk aš čia pirmą kartą. Bet man atrodo, kažkoks žmogus tikrai įėjo kartu su manimi. – Ar jus kas nors Londone pažįsta? – Tikiuosi, ne! – pasakė jis ir taip brūkštelėjo smiliumi sau per kaklą, kad aš net užkaitau. – O anksčiau esat buvęs Londone? – Labai retai, brangus vaike. Daugiausia provincijose. – Bet... teisė jus... Londone? – Kurį sykį? – paklausė jis, įdėmiai žvelgdamas į mane. – Paskutinį.  Jis linktelėjo. linktelėjo.

– Tada aš ir susipažinau su ponu Džegersu. Džegersas mane gynė. Knietėjo paklausti, už ką jis buvo teisiamas, bet jis paėmė nuo stalo peilį, mostelėjo juo ir taręs: „Už visas mano kaltes au atidirbta ir atmokėta!“ kibo į pusryčius.  Valgė jis godžiai, ir buvo labai nemalonu žiūrėti, nes visi jo udesiai buvo negrabūs, grasūs, gobšūs. Nuo to laiko, kai mačiau jį valgant pelkėje, jis buvo netekęs keleto dantų, ir kai jis vartaliojo burnoje kąsnį, kreipdamas į šalį galvą, kad

 

mėsa atsidurtų ant stipresnio iltinio danties, buvo siaubingai panašus į alkaną seną šunį. Jeigu net ir būčiau turėjęs bent kiek apetito, man būtųakių jį visiškai atėmę, todėl dabar sėdėjau niūrus, nepakeldamas nuo staltiesės ir grumdamasis su neįveikiamu šleikštuliu. – Labai jau mėgstu gerai užkirsti, brangus berniuk, – mandagiai pasiteisino jis, baigęs valgyti, – nuo senų laikų jau taip. Jeigu ne tas, tai gal ir vargo mažiau būčiau paragavęs. Ir nerūkęs niekaip negaliu. Kai mane ten anam pasaulio gale paskyrė ganyti avių, tai tikriausiai ir pats iš liūdnumo būčiau pavirtęs į avį, jei ne dūmas. Taip taręs jis pakilo nuo stalo ir, įkišęs ranką savo striukės kišenėn,kuris išsitraukė trumpą juodą „negrų pypkę ir saują palaido tabako, paprastai vadinamas lapu“. Prikimšęs pypkę, subėrė likusį tabaką atgal, tarsi jo kišenė būtų koks stalčius. Tada žnyplėmis išsiėmė iš židinio žariją, prisidegė nuo jos pypkę, paskui atsuko židiniui nugarą ir pamėgtu mostu vėl ištiesė man rankas. – Štai, – tarė jis lėtai kratydamas mano rankas ir papsėdamas pypkę, – štai džentelmenas, kurį sutvėriau aš. Tikras, pirmarūšis! Oi kaip man malonu į tave žiūrėti, Pipai. Nieko man daugiau nereikia – tik stovėti ir žiūrėti į tave, brangus berniuk! Kuo greičiau ištraukiau rankas ir supratau, kad palengva pradedu suvokti savo padėtį. Klausydamasis jo kimaus balso, žiūrėdamas į jo raukšlėtą pliką galvą su žilais plaukais iš kraštų, aš ėmiau suprasti, prie ko esu prikaustytas ir kaip

stipriai. – Aš nenoriu matyti, kaip mano džentelmenas brenda per gatvės balas, ant  jo batų neturi būti purvo. Mano džentelmenas privalo turėti arklius, Pipai! Ir jojamuosius, ir  važiuoti, ir tarnui atskirus arklius. Kodėl kolonistai važinėja arkliais (ir dar grynakraujais, kad juos kur velniai!), o mano džentelmenas Londone nevažinėja? Ne, taip tai jau nebus. Mes jiems parodysim, nušluostysim nosį, ar ne, Pipai?  Jis išsitraukė iš kišenės didelę išsipūtusi išsipūtusią ą piniginę ir

 

numetė ant stalo. – Čia yra ką leisti, brangus berniuk. Ji tavo. Viskas, ką aš turiu, ne mano, oį tavo. Tu nebijok, aš turiu ir daugiau. Aš tam iryraatvažiavau tėvynę, kad pamatyčiau, kaip mano džentelmenas leidžia pinigus kaip džentelmenas. Man nereikia kito malonumo. Visas mano malonumas – žiūrėti, kaip jis tą daro. Ir tegu visi eina po velnių! – užbaigė jis, apžvelgęs kambarį ir garsiai spragtelėjęs pirštais. – Tegu eina sau po velnių: ir teisėjas su peruku, ir kolonistas, kuris kėlė man po nosim dulkes. Mano džentelmenas bus kaip reikiant, geresnis už jus visus, į krūvą sudėtus. – Liaukitės! – pasakiau aš, beveik sustingęs iš baimės ir pasišlykštėjimo. – AšKaip noriu su jumis Reikia išsiaiškinti, ką daryti. apsaugoti jus pasikalbėti. nuo pavojaus, kiek  laiko žadate čia būti, kokių turite planų. – Klausyk, Pipai, – pasakė jis, paimdamas man už alkūnės ir staiga kažkaip pasidaręs nuolankesnis. – Žinai ką, aš čia dabar truputį užsimiršau. Prastus žodžius pasakiau, prastus, tikrai. Klausyk, Pipai, tu man atleisk. Aš daugiau taip nešnekėsiu. – Pirmiausia, – pasakiau aš kone dejuodamas, – kokių atsargumo priemonių reikia, kad jūs nebūtumėt atpažintas ir pasodintas į kalėjimą? – Ne, brangus vaike, – pasakė jis tuo pačiu nuolankiu balsu, – ne tas pirmiausia. Pirmiausia dėl to prasto šnekėjimo. Ne tam aš tiek metų auginau džentelmeną, žinau, koks elgesys su juo pritinka. Klausyk, Pipai, aš tikrai blogai pašnekėjau.

Būk geras, Pipai, atleisk man, brangus berniuk. Paveiktas šio niūraus komizmo, aš nelinksmai nusijuokiau ir atsakiau: – Aš jau atleidau, atleidau. Dėl Dievo, nebekartokit to paties. – Taip, bet paklausyk, – spyrėsi jis. – Brangus berniuk, aš ne tam tokį kelią sukoriau, kad pasirodyčiau prasčiokas. Dabar kalbėk toliau, brangus berniuk. Tu kažką sakei apie... – Kaip jus apsaugoti nuo gresiančio pavojaus?

 

– Žinai, brangus berniuk, tas pavojus ne toks didelis. Jei tik  manęs kas nors nepaskųs, tai to pavojaus kaip ir nėra. Juk  mane tepažįsta Džegersas, Vemikas ir tu. Kas daugiau gali paskųsti? – O gal kas nors gali atpažinti jus gatvėje? – paklausiau aš. – Kad nelabai kas, – atsakė jis. – Juk aš nežadu duoti skelbimo į laikraštį, kad štai A. M. sugrįžo iš Botani Bėjaus; ir metų jau kiek daug praėjo, kam iš to būtų nauda? Bet žinai ką, Pipai. Jei tas pavojus būtų ir penkiasdešimt kartų didesnis, aš vis tiek būčiau atplaukęs tavęs aplankyti. Žinok,  vis tiek būčiau atplaukęs. – Ir kiek žadate čia būti? – Kiek žadu būti? – paklausė jis, išsiėmęs iš burnos ir pražiota burna įsistebeilijęs į mane. – Aš nežadupypkę grįžti.  Atplaukiau visam visam laikui. – Kur jūs gyvensite? – paklausiau aš. – Ką man su jumis daryti? Kur jūs būsite saugus? – Brangus berniuk, – atsakė jis, – už pinigus galima nusipirkti ir peruką, ir pudros plaukams, ir akinius, ir juodus drabužius, ir kojines su trumpom kelnėm. Kiti jau tą yra puikiausiai išbandę, o ką yra išbandę kiti, tą galima ir vėl pakartoti. O kur ir kaip man gyventi, tai tu, brangus berniuk, pats man patark. – Dabar jums viskas atrodo lengva, – pasakiau aš, – bet  vakar vakare, kai prisiekinėjo prisiekinėjote, te, jog tai mirtis, buvote labai rimtas. – Ir dabar prisiekiu, kad tai mirtis, – pasakė jis ir vėl

įsikando pypkę. – Pakabins ant virvės vidury plačios gatvės ne taip toli nuo čia, ir labai svarbu, kad tu pats šitą gerai suprastum. Bet kas padaryta, tas padaryta. Juk aš čia. Grįžti atgal dabar būtų tas pats kaip ir čia likti, dar blogiau. Ir atvažiavau aš čia pas tave, Pipai, savo valia, metų metus apie tai svajojau. Gal čia ir pavojinga, bet aš esu jau senas žvirblis, nuo to laiko, kai man užaugo plunksnos, pasprukau iš daugybės visokiausių spąstų ir dabar visai nebijau atsitūpti ant daržo baidyklės. Jeigu toje baidyklėje paslėpta mirtis,

 

taip ir tebūnie, tegu ji išeina ir pasirodo, tada aš ir patikėsiu, kad ji yra, bet ne anksčiau. Nagi, leisk man dar pasižiūrėti į savo džentelmeną.  Jis vėl paėmė mano abi rankas ir susižavėję susižavėjęss nužvelgė nuo galvos iki kojų savininko žvilgsniu, visą laiką įnirtingai papsėdamas pypkę. Man atrodė, kad geriausia bus suradus jam kur nors netoliese ramų kambarį, į kurį jis persikels Herbertui sugrįžus, o tai turėjo atsitikti po dviejų trijų dienų. Man buvo aišku, kad tą paslaptį privalau būtinai atskleisti Herbertui, bent jau dėl palengvėjimo, kurį man tai galėjo suteikti. Bet ponas Provisas (taip nusprendžiau jį vadinti) Herbertu pasikliauti buvonuomonę. linkęs tik tada, kai jį pamatys ir susidarys apie jį palankią – Bet ir tada, brangus berniuk, – pasakė jis, išsitraukęs iš kišenės nedidelę riebiai nučiupinėtą juodą užsegamą Bibliją, – mes turėsim jį prisaikdinti. Negaliu tvirtinti, kad mano baisusis patronas nešiojosi šią mažą knygą po pasaulį vien tam, kad reikalui esant galėtų ką nors prisaikdinti, bet galiu garantuoti, kad niekad nemačiau o naudojant ją kam nors kitam. Biblija, sprendžiant iš išvaizdos, tikriausiai buvo pavogta kokiame nors teisme ir, ko gero, tai prisimindamas bei remdamasis savo paties patirtimi, jis laikė tą knygą galingu juridiniu burtu ar talismanu. Kai jis dabar ją išsitraukė, aš tuojau prisiminiau, kaip kadaise jis prisaikdino mane kapinėse ir kaip vakar  vakare pasakojo, jog visus savo vienišo vienišo gyvenimo gyvenimo sprendim sprendimus us

sutvirtindavo priesaika. sutvirtindavo Kadangi jis vilkėjo pigiais jūreivio drabužiais ir darė įspūdį, kad turi po jais pardavimui papūgų ar cigarų, tai aš nedelsdamas aptariau, kaip jis turėtų apsitaisyti. Jis pats buvo aklai įtikėjęs kojinių su trumpom kelnėm stebuklinga galia ir net apgalvojęs savo aprangą, kuri turėjo jį paversti kažkuo tarp bažnyčios dekano ir dantų gydytojo. Tik gerokai pavargus man pavyko įtikinti jį, kad geriau būtų atrodyti panašiam į klestintį fermerį, taip pat susitarėme, kad jis

 

trumpai apsikirps ir kiek pasipudruos plaukus. Kadangi tarnaitei su seserėčia jis dar nebuvo pasirodęs, tai nusprendėme, jog ir toliau joms nesirodys, kol nebus atlikti minėtieji pakeitimai.  Atrodytų, jog visai nesunku susitarti dėl tokių atsargumo priemonių, bet buvau toks prislėgtas, kone pritrenktas, kad tai truko be galo ilgai ir iš namų galėjau išeiti tik antrą ar trečią valandą. Jis turėjo likti užrakintas, kol aš grįšiu, ir niekam neatidaryti durų. Žinojau, kad Esekso gatvėje, visai netoli nuo mano namų,  yra respektabil respektabilus us pensionas, todėl pirmiausia ten ir nuėjau ir sėkmingai užsakiau savo dėdei ponui Provisui butą trečiame aukšte. Paskui apėjau keletą parduotuvių ir nupirkau viską, kas buvo būtina pakeisti jo išvaizdai. Užbaigęs šiuos reikalus, ėmiausi savo asmeniškų ir pasukau į Litl Briteną. Ponas Džegersas sėdėjo prie savo stalo, bet pamatęs mane įeinant tuojau atsistojo ir nuėjo prie židinio. – Žinot, Pipai, – tarė jis, – būkite atsargus. – Būsiu, pone, – atsakiau aš, nes eidamas buvau gerai apgalvojęs, ką jam pasakysiu. – Nestatykit savęs į keblią padėtį, – pasakė ponas Džegersas, – ir nestatykit kitų. Suprantate – kitų. Nieko man nepasakokit, aš nieko nenoriu žinoti. Esu nesmalsus.  Aš, be abejo, supratau, supratau, kad jis viską žžino. ino. – Pone Džegersai, aš tiktai noriu pasitikrinti, ar tai, ką išgirdau, yra tiesa, – pasakiau. – Neturiu vilties, kad tai

galėtų būti netiesa, bet vis tiek nusprendžiau pasitikrinti. Ponas Džegersas linktelėjo. – Bet kaip jūs ten sakėte – „išgirdau“ ar „sužinojau“? – paklausė jis, pakreipęs galvą į šalį ir žiūrėdamas ne į mane, o į grindis. – „Išgirdau“ leidžia numanyti buvus žodinį bendravimą. Juk pats suprantat – koks gali būti žodinis bendravimas su žmogumi Naujajame Pietų Velse? – Sakykime, „sužinojau“, pone Džegersai. – Gerai.

 

– Iš žmogaus, vardu Abelis Magvičas, aš sužinojau, kad jis ir yra tas mano ilgai nežinotas geradarys. – Taip, tai jis, – atsakė ponas Džegersas, – ...Naujajame Pietų Velse. – Ir tik jis vienas? – paklausiau aš. – Tik jis vienas, – atsakė ponas Džegersas. – Aš nesu toks neprotingas, pone, kad manyčiau, jog jūs esate atsakingas už mano klaidas ir klaidingas išvadas, bet aš visą laiką maniau, kad tai ponia Hevišem. – Kaip pats sakote, Pipai, – tarė ponas Džegersas, pakėlęs į mane šaltas akis ir įsikąsdamas pirštą, – aš už tai esu visiškai neatsakingas. – Bet vis dėlto tai atrodė taip panašu, pone, – liūdnai pasakiau aš. – Nėra nė menkiausio įrodymo, Pipai, – pasakė ponas Džegersas, purtydamas galvą ir pasikeldamas surduto skvernus. – Nepasikliaukit jokiais atrodymais, pasitikėkit tiktai įrodymais. Tai pati geriausia taisyklė. – Daugiau neturiu ko pasakyti, – tariau aš, kiek laiko pastovėjęs ir atsidusęs. – Patikrinau savo informaciją, ir  viskas baigta. – Kai Magvičas... Naujajame Pietų Velse... pagaliau atsiskleidė, – tarė ponas Džegersas, – jūs, Pipai, turite suprasti, kaip griežtai per visą mūsų bendravimą aš laikiausi faktų linijos. Nepasitaikė nė menkiausio nukrypimo nuo griežtos faktų linijos. Ar jūs tą visiškai suprantate? – Visiškai, pone.

– Aš pranešiau Magvičui... Naujajame Pietų Velse... kai jis pirmą kartą parašė man... iš Naujojo Pietų Velso... ir perspėjau, kad nesitikėtų iš manęs jokių nukrypimų nuo griežtos faktų linijos. Ir perspėjau jį dėl kitko. Man pasirodė, og savo laiške jis neaiškiai užsiminė turįs miglotą ketinimą aplankyti jus čia, Anglijoje. Perspėjau, kad nenoriu tokių dalykų daugiau nė girdėti, kad jis neturi jokios vilties būti pasigailėtas, kad yra ekspatrijuotas iki gyvos galvos ir kad sugrįžimas į šią šalį būtų toks kriminalinis nusikaltimas,

 

kuris jam užtrauktų pačią griežčiausią bausmę. Dėl šito aš perspėjau Magvičą, – tarė ponas Džegersas, įdėmiai žiūrėdamas mane, – parašiau jam į Naująjį Pietų Velsą. Ir is, be abejo,įvadovaujasi mano patarimu. – Be abejo, – pasakiau aš. – Vemikas informavo mane, – kalbėjo toliau ponas Džegersas, įdėmiai žiūrėdamas į mane, – kad jis gavo laišką iš Portsmuto nuo kolonisto, pavarde Purvisas ar... – Arba Provisas, – pasakiau aš. – Arba Provisas... ačiū, Pipai. Gal ir iš tikro Provisas. Gal ūs net žinote, kad jo pavardė Provisas? – Taip, – atsakiau aš. – Jūs žinote, kad tai Provisas. Taigi tame laiške kolonistas, pavarde Provisas, prašė Magvičo pavedimu sužinoti tikslų ūsų adresą. Vemikas nusiuntė jam jūsų adresą, kiek aš žinau, paštu. Turbūt iš Proviso jūs ir gavote žinių apie Magvičą... Naujajame Pietų Velse. – Taip, iš Proviso, – atsakiau. – Sudie, Pipai, – tarė ponas Džegersas, tiesdamas ranką, – malonu buvo vėl susitikti jus. Jei rašysite Magvičui... Naujajame Pietų Velse... arba susižinosite su juo per Provisą, būkite geras, pasakykite, kad smulkmenas dėl ilgamečio mūsų sandėrio ir pateisinamus dokumentus jūs gausite kartu su likusia suma, mat šiokia tokia suma dar yra likusi. Sudie, Pipai! Mudu paspaudėme kits kitam ranką, ir jis tol įdėmiai žiūrėjo į mane, kol išėjau iš kambario. Prie durų aš

atsigręžiau, ir jis dar tebežiūrėjo į mane, o dvi bjaurios gipsinės galvos tarsi stengėsi pramerkti blakstienas blakstienas ir iš savo sutinusių gerklių paleisti šūksnį: „Koks nuostabus žmogus!“  Vemikas buvo išėjęs, nors jeigu ir būčiau radęs jį prie savo stalo, jis niekuo nebūtų įstengęs man padėti. Nuėjau tiesiai į Templį, kur radau baisųjį Provisą ramiausiai geriantį romą ir rūkantį „negrų lapą“. Kitą dieną buvo atgabenti visi mano užsakytieji drabužiai ir is juos apsivilko. Bet, dideliam mano nusivylimui, viskas, ką

 

is tik vilkosi, tiko jam kur kas mažiau negu senieji drabužiai. Mano manymu, jame buvo kažkas tokio, kas vertė niekais  vkuo isaslabiau pastangas pakeisti ilgiau ašį jįbėglį rengiau ir puošiau, tuo išvaizdą. jis buvo Kuo panašesnis kalinį pelkėse. Tokį poveikį mano suaudrintai vaizduotei, be abejo, galima paaiškinti tuo, kad vis labiau ryškėjo jo andainykštis  veidas ir elgesys, ir man dabar netgi vaidenosi, kad ir vieną koją jis truputį velka, lyg ant jos tebebūtų grandinės, ir kad kiekviena jo dalelė nuo galvos iki kojų išduoda kalinį. Be to, vienišas gyvenimas trobelėje buvo uždėjęs jam neišdildomą antspaudą, teikiantį jam tokią laukinio išvaizdą, kurios negalėjo paslėpti jokie drabužiai, taip pat turėjo įtakos  vsuvokimas, ėlesnis pažemintojo tarpnuo kolonistų ir galiausiai kad dabargyvenimas vėl slapstosi įstatymo. Iš to, kaip– is stovėjo, kaip sėdėjo, kaip valgė ir gėrė, kaip susimąstydavo susimąstydav o įtraukęs galvą ir susigūžęs, kaip išsitraukdavo savo didelį briedkriaunį peilį ir nuvalęs į kelnes pjaustydavo maistą, kaip lyg kokį didelį nepatogų puodą keldavo prie lūpų mažą kavos ar arbatos puodelį, kaip atsilauždavo duonos gabalą ir sukdavo jį po lėkštę, iššluostydamas paskutinį padažo lašą, lyg žinotų, kad daugiau tikrai negaus, kaip paskui nusivalydavo į duoną pirštus ir ją prarydavo; iš  viso to ir daugybės kitų pasikartojanči pasikartojančių ų smulkme smulkmenų nų aiškių aiškiausiai buvo matyti, kad tai Kalinys, Katorgininkas, Nusikaltėlis. Nusipudruoti plaukus jis norėjo pats ir aš su tuo sutikau, tik išsiderėjau, kad atsisakytų kojinių su trumpom kelnėm.

Bet su pudra jis atrodė taip, kaip tikriausiai atrodytų lavonas raudonai nudažytais skruostais, ir po šitos gudrybės tai, ką labiausiai reikėjo paslėpti, su nepaprastu aiškumu išlindo į paviršių ir tiesiog švieste švietė aplink jo galvą. Mudu tuojau atsisakėme šios užmačios ir jis pasitrumpino savo žilus plaukus. Sunku papasakoti, kokius jausmus man kėlė baisi to žmogaus paslaptis. Kai jis vakarais užmigdavo, diržingomis rankomis suspaudęs ranktūrius ir nunarinęs ant krūtinės

 

pliką gilių raukšlių išvagotą galvą, aš sėdėdavau ir žiūrėdamas į jį spėliodavau, ką jis padarė, priskirdamas jam  noras visus įmanomus nusikaltimus nusikaltim us ištoliau. eilės,Mano kol apimdavo didelis šokti ir bėgti nuo jo kuo pasišlykštėjimas uo kas valandą taip didėjo, kad aš, ko gero, iš tikro būčiau pasidavęs tiems impulsams ir pabėgęs, nepaisydamas visko, ką jis dėl manęs padarė ir kaip rizikavo. Stabdė vien žinojimas, žinojima s, kad greitai turi sugrįžti Herbertas. Sykį naktį aš iš tikro pašokau iš lovos ir ėmiau rengtis pačiais blogaisiais savo drabužiais, pasiryžęs tučtuojau palikti palikti jį čia su visu savo turtu ir užsirašyti Indijon į kareivius.  Abejoju, ar net su vaiduokliu man būtų buvę baisiau tuščiame ilgais vakarais ir naktimis, vėjuidėl ir lietui. Jukbute vaiduoklis negali būti sugautassiaučiant ir pakartas mano kaltės, todėl žinojimas, kad jis gali būti pakartas, ir baimė, jog bus pakartas, tik dar labiau didino mano siaubą. eigu jis nemiegodavo ir nedėliodavo kažkokio sudėtingo pasianso savo nudriskusiomis kortomis, – tokio žaidimo aš dar nebuvau matęs, be to, po kiekvieno pasisekusio dėstymo is durdavo peiliu į stalą, – žodžiu, kai nemiegodavo ir nežaisdavo, jis prašydavo mane, kad paskaityčiau – „užsienine kalba, brangus berniuk!“ Kol aš tą darydavau, jis, nesuprasdamas nė vieno žodžio, stovėdavo prie židinio ir šeimininkiškai stebėdavo mane, o aš pro pakeltą delną, kuriuo dengdavausi nuo šviesos, matydavau, kaip jis mostais ragina visus baldus žavėtis mano gabumais. Jaunas mokslininkas, persekiojamas pabaisos, kurią sukūrė apimtas

didybės16  nebuvo nelaimingesnis už mane, persekiojamą mane sukūrusios pabaisos, kuriai aš jaučiau juo didesnį pasišlykštėjimą, juo labiau ji manimi žavėjosi ir didžiavosi. Rašydamas jaučiu, jog gali pasirodyti, kad tai truko kokius metus. Iš tiesų tai tęsėsi penkias dienas. Kadangi visą laiką laukiau Herberto, stengiausi būti namie ir išeidavau tik  sutemus su Provisu pakvėpuoti grynu oru. Pagaliau vieną  vakarą, kai pavakarieniavom pavakarieniavome e ir aš nusikamavęs ėmiau snausti, – mat naktimis kankindavo baisūs košmarai, – buvau

 

pažadintas pažįstamų žingsnių ant laiptų. Provisas, kuris irgi miegojo, išgirdęs mane judant taip pat pašoko, ir tuojau pamačiau jo rankoje sublizgant – Ramiai! Čia Herbertas! – peilį. pasakiau aš, ir vidun įvirto Herbertas, įnešdamas su savim šviežio Prancūzijos kelių oro. – Hendeli mano mielas, sveikas gyvas, sveikas gyvas, sveikas gyvas! Atrodo, nemačiau tavęs ištisus metus. Bet gal iš tikro visi metai praėjo – tu toks sulysęs ir išbalęs. Hendeli mano... O, prašau atleisti.  Jis liovėsi spaudęs man ranką, nes tą akimirką pamatė Provisą. Šis, nenuleisdamas nuo Herberto įdėmaus žvilgsnio, lėtai kišosi peilį vienon kišenėn, o kitoje kažko grabaliojo. – Herbertai, bičiuli, –žiūrėjo, pasakiau aš uždaręs dvigubas duris, brangus kol jis nustebęs – atsitiko labai keistas dalykas. Tai yra... mano svečias. – Viskas gerai, brangus vaike, – pasakė Provisas, žengęs priekin su savo juodąja knygele, ir pats kreipėsi į Herbertą: – Paimkite ją į kairę ranką. Tegu Viešpats nutrenkia jus  vietoje, jeigu kas nors išgirs iš jūsų bent vieną žodį! Bučiuokit ją! – Padaryk, kaip jis nori, – pasakiau Herbertui. Jis draugiškai ir kiek sutrikęs pažvelgė į mane, atliko ko prašomas, ir Provisas, tučtuojau paspaudęs jam ranką, tarė: – Dabar jūs esat prisiekęs, pats suprantat. Ir ne aš būsiu, ei Pipas nepadarys iš jūsų džentelmeno.  

 

41 SKYRIUS

Neįmanoma aprašyti Herberto nuostabos ir nerimo, kai visi trys susėdome prie židinio ir aš papasakojau jam visą paslaptį. Pakaks pasakyti, kad Herberto veide išvydau atsispindint savo paties jausmus ir tarp jų – pasišlykštėjimą žmogumi, kuris man tiek daug padarė.  Jeigu net atmestum atmestume e visas kitas priežastis, nuteikiančias nuteikiančias mus prieš tą žmogų, labiausiai erzino jo didžiavimasis mano sėkme. Be to vienintelio atvejo, kai jis po sugrįžimo „prastai pašnekėjo“, – tą jis ėmė nesiliaudamas tvirtinti Herbertui vos man baigus pasakojimą, – jis nematė absoliučiai jokių priežasčių, galinčių aptemdyti mano laimę. Kai jis imdavo girtis padaręs iš manęs džentelmeną ir atvažiavęs pasižiūrėti, kaip aš džentelmeniškai leisiu jo pinigus, tai kalbėdavo ir mano vardu, ir savo; jis nė trupučio neabejojo, kad visos tos pagyros man yra labai malonios ir kad mudu abu esame kupini pasididžiavimo. – Bet paklausykit, Pipo drauguži, – pasakė jis Herbertui, baigęs vieną savo kalbų. – Aš gerai žinau, kad sugrįžęs vieną kartą – tik pusę minutės – „prastai pašnekėjau“. Ir Pipui aiškiai pasakiau, kadtam taip padariau. Bet jūs dėl šito dalyko būkit ramus. Aš ne padariau iš Pipo džentelmeną ir ne tam Pipas padarys iš jūsų džentelmeną, kad aš užmirščiau, kaip su judviem elgtis. Brangus berniuk, ir tu, Pipo drauguži, galit būti ramūs – aš mokėsiu valdyti liežuvį. Pradėjau valdyti

iš karto po tos minutės, kai prastai pašnekėjau, ir valdysiu  visą laiką. – Žinoma, – pasakė Herbertas, bet tai skambėjo ne itin paguodžiamai, jis ir toliau buvo sutrikęs bei liūdnas. Mudu nekantraudami laukėme, kada jis išeis į savo butą ir paliks mus bet jis aiškiai pavydėjoaš manęs Herbertui ir sėdėjovienus, iki pat vėlumos. Tik vidurnaktį palydėjau jį į Esekso gatvę ir saugiai nuvedžiau iki pat jo durų. Kai jis jas uždarė, aš pirmą kartą nuo jo pasirodymo pajutau palengvėjimą.

 

Žmogus ant laiptų man vis nėjo iš galvos, todėl sutemus eidamas su savo svečiu pasivaikščioti ir grįždamas namo  atsikratyti visada apsidairydavau. Nors dideliame įtarimo, kad esi sekamas, ypač mieste žinant, ir jogsunku tokio pavojaus esama, aš vis tiek negalėjau įtikinti savęs, kad bent kiek rūpiu praeiviams. Vienas kitas, kuriuos sutikdavau, skubėjo savo keliais, o kai grįžau į Templį, gatvė buvo visai tuščia. Niekas neišėjo su mumis pro vartus, niekas neįėjo atgal su manimi. Eidamas pro fontaną, pamačiau, kad Proviso languose jau dega aiški, rami šviesa; kai prieš įeidamas stabtelėjau savo namo vartuose, kieme buvo visai ramu, taip pat kaip laiptuose, kuriais netrukus užlipau. Herbertas mane išskėstomis rankomis, ir aš kaip niekad aiškiaisutiko pajutau, kokia palaima yra turėti draugą. Kai is keliais žodžiais išreiškė man savo užuojautą ir padrąsino, mudu susėdę ėmėm svarstyti, ką daryti toliau. Kadangi kėdė, kurioje sėdėjo Provisas, buvo toje pačioje  vietoje – mat jis turėjo kalėjimo įprotį tūnoti toje pačioje  vietoje ir daryti vis tuos pačius triukus su savo „negrų lapu“ ir pypke, peiliu, kortomis ir viskuo kitu, lyg kartotų lentelėje užrašytą pamoką, – tai sakau, kadangi jo kėdė stovėjo kur stovėjusi, Herbertas nepagalvojęs atsisėdo į ją, bet tučtuojau pašoko, atstūmė ją ir pasiėmė kitą. Po šito jam jau nebebuvo reikalo sakyti, kad jaučia mano globėjui priešiškumą, o man nereikėjo pripažinti to paties. Mudu išreiškėme šitą vienas kitam be jokių žodžių. – Tai štai, – pasakiau Herbertui, kai jis atsisėdo į kitą kėdę.

– Ką dabar daryti? – Mano vargšas Hendeli, – atsakė jis, susiėmęs galvą, – aš taip pritrenktas, kad net galvoti negaliu. – Tas pats buvo ir man, Herbertai, kai gavau tą smūgį. Bet  vis tiek reikia kažką daryti. Jis jau kuria visokius brangius planus – arkliai, karietos, visokios prašmatnios puošmenos. Reikia jį kaip nors sulaikyti. – Tai tu manai, kad negali priimti... – O kaip tu manai? – pertraukiau aš jį. – Tu pagalvok, kas

 

is yra! Pažiūrėk, kaip jis atrodo. Mudu nejučiom abu nusipurtėm. – Bet baisiausia yra tai, kad taip! jis yra prisirišęs prie manęs, labai prisirišęs. IrHerbertai, atsitik tu man – Vargšas mano Hendelis, – pakartojo Herbertas. – Be to, – pasakiau, – jeigu aš dabar griežtai atsisakysiu ir nebeimsiu iš jo nė skatiko, tai vis tiek pagalvok, kiek aš jam skolingas. Ir dar: juk aš smarkiai prasiskolinęs, kaip aš dabar išsimokėsiu, kai žlugo visi lūkesčiai; juk neturiu jokios profesijos, visai niekam netinku. – Na, na, na! – pasipriešino Herbertas. – Tik nesakyk, kad niekam netinki. – Oį kam aš tinku? Žinau tik jau vieną vietą,išėjęs, kur galėčiau tikti – eiti kareivius. Ir tikriausiai būčiau mano mielas Herbertai, jeigu nebūčiau laukęs tavo draugiško patarimo ir palaikymo. Čia aš, žinoma, neištvėręs pravirkau; Herbertas, be abejo, apsimetė to nepastebįs, tik šiltai spustelėj spustelėjo o man ranką. – Šiaip ar taip, mano mielas Hendeli, – pasakė jis patylėjęs, – kareivio amatas netinka. Jeigu tu atsisakai jo globos ir jo malonumų, tai manau, turi šiokią tokią viltį kada nors grąžinti visa tai, ką esi gavęs. O iš kareivio pajamų nelabai grąžinsi. Be to, tai absurdas. Tau daug geriau būtų Klarikerio kontoroje, nors ji ir kukli. Juk žinai, aš stengiuosi tapti jų kompanionu.  Vargšas vaikinas! Jis nė neįtaria, neįtaria, iš kieno pin pinigų. igų. – Bet yra dar vienas klausimas, – pasakė Herbertas. – Tai

tamsus, užsispyręs žmogus, nuo seno apsėstas vienos minties. Dar daugiau – man atrodo, kad jis yra (nors galiu ir klysti) nežaboto, ūmaus charakterio. – Tą tai žinau, – atsakiau jam. – Galiu tau papasakoti, kokius mačiau įrodymus. Ir papasakojau jam, ko anksčiau nebuvau minėjęs – apie jo grumtynes su kitu kaliniu. – Taigi, – pasakė Herbertas, – pats pagalvok! Jis atkanka čionai, rizikuodamas gyvybe, vien tam, kad galėtų įvardyti tą

 

savo įsikaltą idėją. Ir kai viskas išsipildo, po viso jo triūso ir laukimo, tu išmuši jam iš po kojų žemę, sugriauni jo idėją ir nuvertini visus jo turtus. Ar tu pagalvojai, ką jis gali iš nevilties padaryti? – Aš galvojau apie tai, Herbertai, ir net sapnuoju nuo pat to lemtingo vakaro, kai jis čia pasirodė. Ir labiausiai mano mintys krypsta į tai, kad jis gali pats pasiduoti suimamas. – Gali tuo neabejoti, – pasakė Herbertas, – kad greičiausiai is taip ir padarys. Kol jis yra Anglijoje, tu esi jo valdžioje ir eigu tu jo atsisakysi, toks ir bus jo žingsnis įsikarščiavus. Mane sukrėtė šios minties siaubingumas, juoba kad galvojau apie tai nuo pat pradžių, – juk jeigu taip įvyktų, tai laikyčiau lyg ėmiau ir žudiku, – todėl dabar, nebegalėdamas nusėdėti save kėdėje, žingsniuoti po kambarį. Pasakiau Herbertui, kad jei Provisas pats nepasiduos, o bus atpažintas ir suimtas atsitiktinai, aš vis tiek krimsiuos esąs jo nelaimės kaltininkas, nors ir netiesioginis. Ir aš nė kiek nemelavau, nors jaučiausi labai prislėgtas, matydamas jį laisvą šalia savęs, ir daug mieliau būčiau sutikęs visą gyvenimą dirbti kalvėje, kad tik nesulaukčiau šito.  Vis dėlto neįmanoma neįmanoma bu buvo vo išvengti klausimo klausimo – ką daryt daryti? i? – Visų svarbiausia, – pasakė Herbertas, – kuo greičiau išvežti jį iš Anglijos. Tau reikės važiuoti kartu, gal tada ir jis sutiks. – Sakykim, aš jį kur nors nuvešiu, bet ar galėsiu sulaikyti jį, kad negrįžtų? – Mano mielasis Hendeli, ar tau neaišku, kad čia, už kelių

žingsnių nuo Niugeito, būtų kur kas pavojingiau viską jam pasakyti ir suerzinti negu kur nors kitur. Gal galima sugalvoti kokį išvykimo pretekstą, susijusį su tuo kitu kaliniu ar šiaip su kuo nors jo gyvenime? – Tas ir yra, – pasakiau aš, sustojęs priešais Herbertą ir išskėtęs rankas, lyg jos vienos galėtų parodyti, kokia beviltiška mano padėtis, – kad aš nieko nežinau apie jo gyvenimą. Kone iš proto eidavau, kai sėdėdavau čia vakarais ir žiūrėdavau į jį – taip artimai susijusį su visomis mano

 

sėkmėmis ir nesėkmėmis ir taip nepažįstamą man, išskyrus tai, kad šitas vargeta vaikystėje mane dvi dienas išlaikė mirtinoje baimėje! Herbertas atsistojo, paėmė mane už parankės ir mudu ėmėme lėtai vaikštinėti, tyrinėdami kilimą. – Hendeli, – paklausė Herbertas sustojęs, – tu esi tikras, kad nebesinaudosi jo teikiamomis gėrybėmis, ar ne? – Visiškai. Juk tu, manim dėtas, irgi dėl to neabejotum. – Ir tu esi tikras, kad privalai nutraukti su juo visus ryšius? – Kaip tu dar klausi, Herbertai? – Ir tu nerimauji, privalai nerimauti dėl jo gyvybės, kuria jis rizikuoja dėl tavęs, todėl, jei įmanoma, privalai išgelbėti jį, neduoti jam save, pražudyti savęs.privalai Tada, prieš pradėdamas bent kaip gelbėti pirmiausia išgabenti jį iš Anglijos. Kai tą padarysi, tada dėl Dievo ir gelbėk save kiek tinkamas, mudu abu apie tai pagalvosim, brangus drauguži. Buvo labai malonu paspausti ta menka proga rankas ir vėl pereiti per kambarį. – Klausyk, Herbertai, – pasakiau aš, – kaip sužinoti apie jo gyvenimą? Aš čia tematau vieną būdą – paklausti jį patį. – Taip. Kai rytą susėsim pusryčiauti, tada ir paklausk, – tarė Herbertas. Mat atsisveikindamas su Herbertu jis pasakė, kad ateis pusryčiauti pas mus. Šitaip susitarę, nuėjome miegoti. Aš sapnavau baisius sapnus apie jį ir pabudau visai nepasilsėjęs, be to, rytą atgijo naktį dingusi baimė – kad kas nors supras, jog jis

savavališkai grįžo. Ta mintis nepalikdavo manęs visą laiką, kai nemiegodava nemiegodavau. u.  Jis atėjo sutartu laiku, išsiėmė savo peilį ir sėdo prie stalo. Buvo kupinas planų, kaip jo „džentelmenas bus tikrai šaunus džentelmenas“, ir įkalbinėjo naudotis pinigine, kurią tada paliko mano žiniai. Mano ir savo butus jis manė esant tik  laikinais būstais ir patarė man tučtuojau pradėti ieškotis „prašmatnios būdos“ netoli Haid parko, kur atsirastų ir „migis“ jam. Kai jis baigė pusryčius ir nusišluostė į kelnes

 

peilį, aš be jokių įžangų pasakiau jam: – Kai jūs vakar išėjot, aš papasakojau savo draugui, kaip kareiviai  A tsimenat?rado jus pelkėse, besipešantį su savo draugu. – Ar atsimenu? – tarė jis. – Kur čia neatsiminsi! – Mums būtų įdomu sužinoti daugiau apie tą žmogų... ir jus patį. Keista, kad aš tiek nedaug žinau, ypač apie jus. Gal galėtumėt papasakoti ką nors daugiau? – Ką gi, – tarė jis pagalvojęs. – Juk jūs, Pipo drauguži, esat prisiekęs, ar ne? – Žinoma, – atsakė Herbertas. – Dėl visko, ką tik papasakosiu, – saikdino jis. – Priesaika galioja visko. – Aš jądėl gerai suprantu. – Ir žinokit! Už visas savo kaltes aš jau atidirbau ir atmokėjau, – spyrėsi jis. – Tebūnie taip.  Jis išsiėmė savo juodąją pypkę ir buvo beketinąs kimšti „negrų lapą“, bet pažiūrėjęs į žiupsnį tabako rankoje, matyt, pamanė, kad jis gali trukdyti pasakojimui. Tada supylė tabaką atgal, įkišo pypkę striukės sagos skylėn, susidėjo rankas ant kelių, tylėdamas kelias akimirkas piktai žvelgė į židinį, paskui atsisuko į mus ir ėmė pasakoti.  

 

42 SKYRIUS

– Brangus berniuk ir Pipo drauguži. Aš nepasakosiu jums savo gyvenimo, kaip knygose rašo arba dainose dainuoja. Išklosiu jums paprastai ir trumpai, kad viską suprastumėt. Iš kalėjimo į laisvę, iš laisvės į kalėjimą, iš kalėjimo į laisvę, iš laisvės į kalėjimą. Šit kokia pasaka. Toks buvo mano gyvenimas iki to sykio, kai man pagelbėjo Pipas ir kai mane išgabeno laivu. Ko tik jie man nedarė, tik gerai, kad karti nemėgino. Laikė užrakintą kaip kokį sidabrinį arbatinuką. Vežiojo iš vietos į  vietą, iš vieno vieno miesto į ki kitą, tą, kišo į trinką, rimbais rimbais plakė, pju pjudė dė kaip zuikį. Kur gimiau, žinau ne daugiau kaip jūs, gal dar mažiau. Ką prisimenu iš savo vaikystės – tai pirmiausia, kaip kažkur Esekse vogiau ropes, kad būtų ką valgyti. Kažkas pabėgo ir paliko mane... kažkoks alavuotojas... jis nusinešė su savim ugnį ir man buvo labai šalta. Žinau, kad mano pavardė Magvičas, o vardas Abelis. Iš kur aš tą žinau? O iš kur aš žinau paukščių vardus – žvirblis, strazdas, sniegena? Juk galėčiau manyti, kad viskas čia skiedalai, bet jei paukščių vardai – teisybė, tai gal ir mano teisybė? Kas tik, būdavo, pamato vaikiščią Abelį Magvičą, apiplyšusį ir alkaną, tai arba baisiausiai persigąsta, arba veja šalin, arba tuojau kiša į kalėjimą. Taip dažnai ten mane uždarydavo, kad nuo pat jaunų metų laisvės beveik ir

nemačiau. Taip jau atsitiko – dar buvau mažas varlys, toks apiplyšęs, kad pamatęs galėjai iš gailesčio apsiverkti (pats aš į veidrodį niekad nežiūrėjau, ir tokiuose namuose su veidrodžiais beveik nesu buvęs), bet jau visi mane laikė nepataisomu. „Va šitas tikrai nebepataisomas, – sako kalėjime ir rodo mane,jau – taip ir keliauja iš vieno kalėjimo į kitą.“ Jie stebisi, aš irgi stebiuos, paskui jie pamatavo mano galvą, – verčiau jau būtų matavę pilvą, – kiti padovanojo brošiūrų, kurių aš

 

nemokėjau perskaityti, šnekėjo visokias šnekas, kurių aš nesupratau. Ir vis aiškino man apie velnią. O kokioarvelnio tas velnias? aš turiu prastai ką nors įšnekėti, vėdarą įdėti, ne? man Velnias, ir vėl Juk pradėjau nebijokit, aš žinau, kaip reikia. Brangus berniuk ir Pipo drauguži, daugiau to nebus.  Aš valkatavau, prašiau išmaldos, vogiau, kartais, kai galėjau, dirbau, nors tas būdavo nedažnai – kas norės tokį priimti, nė patys tikriausiai nepriimtumėt, – truputį brakonieriavau, truputį dirbau samdiniu, vežiku, pjoviau šieną, nešiojau prekes, na, išbandžiau viską, iš ko labai nepasipelnysi, tik visokių bėdų sulauksi. Paskui užaugau  pasislėpęs vyras. Vienas pabėgęs kareivis mane skaityti, buvo pakelės smuklėj ir ikiišmokė kaklo užsikasęs bulvėse. O rašyti išmokino vienas keliaujantis milžinas, jis mugėse pardavinėdavo savo parašus po pensą. Tada jie mane jau ne taip dažnai sodino kaip anksčiau, bet kalėjimams rūpesčių  vis tiek užduodavau. užduodavau. Prieš kokius dvidešimt metų, gal daugiau, Epsomo lenktynėse susipažinau su vienu žmogum... būtų jis dabar čia, tai šituo žarstekliu makaulę jam perskelčiau kaip riešutą. Pavardė Kompesonas, ir žinai, brangus berniuk, tai tas pats, kurį tada tvatinau pelkėje, – visai teisingai pasakei savo draugui vakar, kai išėjau. Tai va šitas Kompesonas vaizdavo džentelmeną, ir iš tikro buvo ragavęs brangaus pensiono, mokslus ėjo. Pašnekėti mokėjo kaip iš rašto, ir šiaip taikėsi į ponus. Išvaizdos irgi

gražuolis. Aš su juo susitikau dieną prieš lenktynes aikštėje  vienoj palapinėj, kur ir anksčiau ateidavau. Kai aš įėjau, jis su kitais sėdėjo prie vieno stalo, ir šeimininkas (jis mane pažinojo, buvo neblogas vyras) pašaukė jį ir sako: „Šitas žmogus, man atrodo, tiks jums.“ Vadinasi, aš. Kompesonas pažiūrėjo į mane labai rimtai, aš į jį. Turėjo laikrodį su grandinėle, žiedą ir gražų kostiumą su smeigtuku. „Sprendžiant iš jūsų išvaizdos, jums dabar nelabai sekasi“, – sako man Kompesonas.

 

„Taip, ponuli, ir niekada per daug nesisekė.“ (Neseniai buvau išėjęs iš Kingstono kalėjimo, buvo pasodinę už  taip valkatavimą. Aišku, galėjau atsisėsti ir už ką nors kita, bet jau pasitaikė.) „Bet laimė nepastovi, – sako Kompesonas. – Gal ji kaip tik  dabar atsisuks į jus.“ „Būtų gerai, – sakau, – jau metas.“ „Ką jūs mokate daryti?“ – klausia Kompesonas. „Valgyti ir gerti, – sakau, – jeigu duosit iš ko.“ Kompesonas nusijuokė, dar sykį rimtai pažiūrėjo į mane, padavė penkis šilingus ir liepė rytoj vėl čia ateiti. Kitą vakarą vėl nuėjau ten pat ir Kompesonas priėmė mane įprisireikė kompanionus. Kokį darbą dirbo buvo tas Kompesonas, kad jam kompaniono? Jo darbas sukčiauti, padirbinėti parašus, iškišti pavogtus banknotus ir panašiai. Visokie spąstai, kokius tik galėjo sugalvoti savo galva, bet taip, kad pats neįkištų kojos, kuo daugiau išluptų pelno ir paskandintų kitą – toks buvo Kompesono darbas. Širdį turėjo kietą kaip titnagas, buvo šaltas kaip pati mirtis, o galva – kaip velnio. Su Kompesonu dirbo dar vienas, toks Arturas, bet čia buvo ne jo vardas, o pavardė. Jis smarkiai sirgo, atrodė tikras džiūsna. Jie su Kompesonu prieš keletą metų buvo smarkiai apšvarinę vieną turtingą damą ir susišlavę krūvą pinigo; bet Kompesonas daug pralošdavo lenktynėse ir kortomis, jis net karaliaus iždą būtų mokėjęs vėjais paleisti. Taigi Arturas buvo prie mirties, nukankintas baltosios karštinės, ir Kompesono žmonai (mušdavo jis ją atsakančiai) jo buvo

gaila, o Kompesonas negailėdavo nieko – nei gyvo daikto, nei negyvo. Galėjau iš Arturo pasimokyti ir būti atsargesnis, bet kur tau. Neapsimesiu, kad pats buvau angeliukas, nes tai būtų nesąmonė, brangus berniuk ir jo drauguži. Taigi susidėjau su tuo Kompesonu ir pradėjo jis mane vystyti kaip mažą vaiką.  Arturas gyveno Kompesono name, viršuje (visai netoli Brentfordo), ir Kompesonas vedė tikslią sąskaitą už maistą ir butą, jeigu tas kartais pasveiktų ir galėtų atidirbti. Bet

 

 Arturas greit nutraukė visas sąskaitas. Antrą ar trečią sykį kai aš jį mačiau, įpuolė į Kompesono svetainę vidury nakties  Kompesono vienais marškiniais nuo ji,prakaito šlapia yra galva sako žmonai: ir „Sele, garbės žodis, ten irviršuje pas mane ir aš negaliu jos atsikratyti. Ji visa apsirengusi baltai, – sako jis, – su baltom gėlėm plaukuose, baisiausiai perpykusi, ant rankos turi įkapes ir sako, kad uždės jas ant manęs penktą valandą ryto.“ „Tai kvailys, – sako Kompesonas, – argi tu nežinai, kad ji gyva? Ir kaip ji galėjo pas tave patekti, jeigu neįėjo pro duris, nei pro langą, nei laiptais nelipo?“ „Nežinau, kaip ji ten pateko, – sako Arturas, baisiausiai drebėdamas nuo karštinės, ji stovi kampe lovos galo, baisiausiai perpykusi. – Obet toje vietoje, kur prie jos širdis sumušta – tai tu ją sumušei! – laša kraujas.“ Kompesonas pakalbėti mokėjo smarkiai, bet iš tikro buvo bailys. „Eik, nuvesk tą pamišėlį į viršų, – sako jis savo žmonai, – ir tu, Magvičai, padėk jai, gerai?“ Bet pats nė artyn nėjo. Mudu su Kompesono žmona vėl paguldėm jį, bet jis vis tiek  dar draskėsi. „Pažiūrėkit į ją! – šaukė. – Ji mosuoja man įkapėmis! Ar jūs nematote jos? Pažiūrėkit, kokios jos akys! Man baisu, ji taip pyksta! – Paskui vėl ėmė šaukti: – Ji uždės ant manęs įkapes ir tada man galas! Atimkit jas iš jos, atimkit!“ Tada jis įsikibo į mus ir pradėjo su ja kalbėtis, atsakinėti ai, kad aš ir pats beveik patikėjau, jog matau ją.

Kompesono žmona buvo įpratusi su juo, ji davė jam kažko išgerti, kad numuštų karštinę, ir jis palengva nusiramino. „Och, ji nuėjo! Ją nusivedė jos sargas, ar ne?“ – klausia jis. – „Taip“, – sako Kompesono žmona. – „Ar pasakėt jam, kad užrakintų ją ir dar velkę užšautų?“ – „Pasakėm.“ – „Ir kad atimtų iš jos tą baisų daiktą?“ – „Taip, taip, viską pasakėm.“ – „Jūs labai gera, – sako jis, – nepalikit manęs, ačiū jums, nepalikt manęs!“ Taip ramiai jis išgulėjo beveik iki penktos valandos, tada

 

pašoko ir kad pradės šaukti, kad pradės: „Vėl atėjo! Ir įkapes turi!.. Jau ištiesė jas. Ateina iš kampo... Eina prie lovos. Laikykit mane, abu laikykit... iš abiejų jai paliesti manęs su ta medžiaga. Aha, pusių... šį kartąneduokit nepataikė! Neleiskit jai užmesti man ant pečių. Ji kelia mane. Spauskit mane žemyn!“ Tada jis pakilo ir numirė. Kompesonas nė kiek nenusiminė – atseit abiem tik į naudą. Mudu greitai pradėjom darbuotis, bet pirmiausia jis mane prisaikdino (ir sugalvok tu man) su mano paties Biblija – su ta pačia juoda knygele, brangus berniuk, kur aš prisaikdinau tavo draugą. Smulkiai nepasakosiu, dalykųvisos Kompesonas prigalvodavo, o aš atlikdavau,kokių – tam reikėtų savaitės, – tik trumpai pasakysiu, brangus berniuk ir Pipo drauguži: tas žmogus mane taip įpainiojo, kad aš pasidariau juodžiausias o vergas, kaip koks negras. Visą laiką buvau jo skolininkas,  visą laiką po jo padu, visą laiką dirbau ir visą laiką pavojuje. is buvo jaunesnis už mane, bet užtat mokytas, penkis šimtus kartų gudresnis ir be jokio gailesčio. Mano panelė, su kuria tada buvo sunkūs laikai... Gana! Be reikalo ją įpainiojau...  Jis sutrikęs apsidairė, lyg būtų pametęs reikalingą vietą savo prisiminimų knygoje, nusisuko į židinį, plačiau įsirėmė rankomis į kelius, paskui kilstelėjo jas ir vėl nuleido. – Nėra reikalo apie tai šnekėti, – tarė jis dar sykį apsidairęs. – Sunkesnių dienų kaip su Kompesonu tikriausiai

dar nebuvau turėjęs. Tuo viskas ir pasakyta. Ar aš tau pasakojau, kad būnant su juo mane teisė, vieną, už sukčiavimą?  Aš atsakiau, kad ne. ne. – Tai va! – tarė jis. – Teisė ir pasodino. O kaip įtariamą per ketverius ar penkerius metus, kai su juo dirbau, buvo suėmę porą ar trejetą kartų. Bet vis trūkdavo įkalčių. Galų gale mudu abu pričiupo už tai, kad leidom į apyvartą pavogtus banknotus, na o paskui išlindo ir kiti dalykėliai. Kompesonas tada pasakė man: „Ginamės atskirai, kaip nepažįstami“, ir

 

baigta! O aš buvau toks neturtingas, turėjau parduoti visus drabužius, kol pasisamdžiau Džegersą. Kai mus atvedė į teismą, tai pirmiausia pamačiau, koks džentelmenas atrodo Kompesonas – garbanotas, su juodu kostiumu ir balta nosinaite – ir koks aš atrodau pašlemėkas ir skurdžius. Kai prasidėjo posėdis ir jie trumpai išvardino įkalčius, aš pamačiau, kaip smarkiai kaltas atrodau aš ir koks nekaltas atrodo jis. Kai pradėjo šnekėti liudytojai, pamačiau, kad svarbiausias kaltininkas vis pasidarau aš, visi galėjo dėl to prisiekti – ir pinigus ėmęs aš, ir šiaip visada atrodė, kad  viską sugalvojęs aš ir pelną susižerdavęs aš. Bet kai prasidėjo gynyba, pamačiau viską kaip ant delno, nes Kompesono pasakė: „Milorde ir džentelmenai, štai čia jūs vienągynėjas šalia kito matote du žmones ir iš karto galite suprasti, kokie jie skirtingi: vienas, jaunesnysis, gerai išsiauklėjęs, ir su juo bus kalbamasi deramai; antrasis,  vyresnis, prastai išsiauklėjęs ir su juo taip pat bus kalbamasi deramai; vienas, jaunesnysis, retai arba net visai nepastebėtas šitose machinacijose, tik įtariamas; kitas,  vyresnysis, pastebėtas pastebėtas daug sykių ir jo kaltė kiekvienu atveju įrodyta. Argi čia dar galima abejoti, kuris yra kaltas, jeigu kaltas tik vienas, arba kuris kaltesnis, jeigu kalti abu?“ Ir taip toliau. O kai pradėjo naršyti mūsų praeitį, tai Kompesonas mat ir mokyklą lankęs, ir jo moksladraugiai  visokias aukštas padėtis beturį, ir liudytoja liudytojaii jį sutikdavę  visokiuose klubuose ir draugijose, ir kas ką blogo apie jį

girdėjęs? O aš jau ir anksčiau teistas, ir jau visos Anglijos kaliūzėse kiaurai visiems pažįstamas! O kai suteikė paskutinį žodį, tai Kompesonas šnekėdamas, žiūrėk, vis prisideda baltą nosinę prie veido, dar ir eilėraščių į savo kalbą prikaišioja, o aš tik tiek teišstūmiau: „Džentelmenai, tas žmogus, kur stovi šalia manęs, yra baisiausias niekšas!“ O kai pasiūlė bausmę, tai advokatas dar paprašė, kad Kompesonui sumažintų, mat žmogus esąs gero būdo, tik patekęs į blogą įtaką, be to, taip gerai liudijęs prieš mane. O man teatsirado tik vienas žodis: „Kaltas.“ O kai aš

 

pasakiau Kompesonui: „Palauk, išeisiu iš čia, tai aš tau snukį sumalsiu!“, tai jis paprašė teisėją, kad jį apgintų, ir tarp mūsų pristatė du osargus. Kai paskelbė nuosprendį, gavo septynerius metus, aš keturiolika, ir teisėjas dar pasigailėjo o, nes jis galėjęs gyvenime daug pasiekti, o apie man tik  tepasakė, kad esu užkietėjęs ir pavojingas nusikaltėlis su labai prasta ateitim. Pasakodamas jis labai susijaudino, bet vis dėlto valdėsi; keletą kartų trumpai atsikvėpė, nurijo seiles ir ištiesęs mano pusėn ranką raminamai pasakė: – Nebijok, aš nešnekėsiu prastai, brangus berniuk!  Jis taip įsikarščiavo, kad išsiėmė nosinę ir prieš pasakodamas toliau nusišluostė ja veidą, kaktą, sprandą ir rankas. – Pasakiau Kompesonui, kad sudaužysiu jam snukį, ir prisiekiau – tegu Dievas sudaužo man pačiam, jeigu taip nepadarysiu! Mudu buvome toje pačioje baržoje, bet aš vis niekaip negalėjau prie jo prieiti, nors ir labai stengiausi. Galų gale vieną kartą prisitaikiau iš užpakalio ir tvojau jam į žandą, kad jis atsigręžtų ir atsuktų man snukį, bet tada mane nutvėrė ir įkišo į belangę. O belangė toje baržoje buvo ne per stipri įpratusiam žmogui, kuris dar moka plaukti ir nardyti. Pabėgau į krantą, slapsčiausi tarp kapų ir pavydėjau tiems, kurie guli po žeme be rūpesčių, kol pirmą kartą susitikau savo berniuką!  Jis meiliai nužvelgė mane, ir nors man jo buvo labai gaila,

 vėl pajutau pasibjaurėjim pasibjaurėjimą. ą. – Bet iš savo berniuko supratau, kad Kompesonas irgi yra pelkėse. Beveik neabejojau, kad jis pabėgo bijodamas manęs, tik nežinojo žmogelis, kad ir aš esu krante. Aš nutykojau jį ir sudaužiau snukį. „O dabar, – pasakiau jam, – aš nutempsiu tave atgal, savęs man negaila, būk ramus.“ Jeigu būtų reikėję, tai būčiau plaukte už plaukų nutempęs jį atgal, be okių kareivių. Žinoma, kai paukštelis tokio nuostabaus būdo, tai jam ir čia baigėsi geriau. Jis mat pabėgo, nes mirtinai bijojo manęs,

 

kad galiu užmušti, todėl bausmę gavo visai mažą. O mane surakino grandinėmis, vėl teisė ir davė iki gyvos galvos. Bet aš ten nelikau iki gyvos galvos, brangus berniuk ir Pipo drauguži, o esu čia.  Jis vėl apsišluostė apsišluostė,, tada lėtai pasiėmė iš kišenės tabako žiupsnį, išsitraukė iš kilpos pypkę, pamažu prikimšo ją ir ėmė rūkyti. – Jis negyvas? – paklausiau aš patylėjęs. – Kas toks negyvas, brangus berniuk? – Kompesonas. – Jeigu jis gyvas, tai mano, kad aš po velėna, – tarė jis sužaibavęs akimis. – Aš apie jį daugiau negirdėjau. Herbertas kažką rašė pieštuku knygos puslapy. Paskui, kol Provisas rūkė įsmeigęs akis į tituliniam ugnį, jis nežymiai pastūmė knygą prie manęs, ir aš perskaičiau: „Jaunasis Hevišemas buvo Arturas. Kompesonas – tai tas žmogus, kuris buvo jos sužadėtinis.“  Aš užverčiau knygą, vos pastebimai linktelė linktelėjau jau Herbertui ir pastūmiau ją toliau, bet nė vienas nepasakėme nė žodžio, tik  žiūrėjome į stovintį prie židinio ir rūkantį Provisą.  

 

43 SKYRIUS

 Ar verta svarstyti, kiek dėl mano pasibjaurėjimo pasibjaurėjimo Provisu buvo kalta Estela? Ar verta gaišti laiką, kad galėčiau palyginti tą dvasinę būseną, kai stengiausi nusiplauti nuo savęs Niugeito purvą prieš sutikdamas ją pašto kieme, su savo karčiomis dabartinėmis mintimis apie tą bedugnę, kuri skiria išdidžią gražuolę Estelą ir sugrįžusį kalinį, kurį aš priglaudžiau? Nuo tų svarstymų mano kelias nepasidarys lygesnis ir jo galas nebus geresnis, iš to nebus nei naudos am, nei pateisinimo man. Po jo pasakojimo man kilo naujų būgštavimų, tiksliau, jo pasakojimas suteikė formą ir pavidalą mano ankstesniems miglotiems būgštavimams. Jei Kompesonas yra gyvas ir sužinos apie jo sugrįžimą, tai dėl pasekmių galima neabejoti. Kad Kompesonas mirtinai bijo Proviso, aš žinojau geriau už bet ką kitą ir sunkiai galėjau įsivaizduoti, kad būdamas toks, koks buvo nupasakotas, jis praleistų progą jį paskųsti ir visam laikui atsikratyti savo priešo. Provisui apie Estelą neprasitariau nė žodeliu ir buvau tvirtai pasiryžęs neprasitarti ateityje. Bet Herbertui pasakiau, kadponia priešHevišem. vykdamasTai į užsienį turiu pasimatyti ir su Estela, ir su buvo vakare prieš tą dieną, kai Provisas papasakojo mums savo istoriją. Nusprendžiau kitą dieną važiuoti į Ričmondą, taip ir padariau. Kai prisistačiau poniai Brendli, atėjusi Estelos kambarinė

pranešė man, kad Estela išvažiavusi į kaimą. Kur? Kaip  visada, į rūmus „Gana“. Ne kaip visada, pasakiau aš, nes ji niekad nevažiuodavo ten be manęs. Kada ji grįš? Atsakymas man pasirodė kažkoks išsisukinėjimas ir tai tik padidino mano nuostabą – kambarinė mananti, kad jei ji ir sugrįš, tai labai trumpam laikui. Nieko doro nesupratau, tiek, visai kad nelabai ir norima, kad aš suprasčiau, todėl namotik grįžau sutrikęs. Kai vakare Provisas išėjo namo (aš visada jį palydėdavau ir

 

 visada gerai apsidairydavau), mudu su Herbertu vėl pasitarėme ir nusprendėme, kad apie kelionę užsienin geriau neužsiminti, kol aš nesugrįšiu ponios Hevišem. Kol kas susitarėme kiekvienas atskiraiiš pagalvoti, kaip geriausia sakyti: ar kad bijome kokių nors įtartinų asmenų sekimo, ar man pareikšti norą pakeliauti, nes niekada nebuvau išvažiavęs iš Anglijos. Abu žinojome, kad man tereikia ką nors pasiūlyti, ir Provisas su viskuo sutiks. Abu supratome, kad nėra ko nė galvoti laikyti jį tokiame pavojuje ilgesnį laiką. Kitą dieną man užteko menkystės pameluoti, kad esu pažadėjęs aplankyti Džo, bet juk niekšybės, susijusios su Džo ir jo vardu, man buvo nebe naujiena. Kol manęs Provisą prisaikdinau elgtis atsargiai, juo vietoj manęsnebus, dabar turėjo rūpintis Herbertas. Po dienos aš grįšiu ir tada, nebebandydami jo kantrybės, pradėsim iš manęs daryti tikrą džentelmeną. Tada man pasirodė (vėliau paaiškėjo, kad Herbertui taip pat), jog kaip tik tuo pretekstu ir bus lengviausia išgabenti jį į Europą – pavyzdžiui, apsipirkti ar šiaip ko. Šitaip atvėręs galimybes savo kelionei pas ponią Hevišem, aš išvažiavau kitą rytą dar tamsoje pačia pirmąja karieta ir buvau plačiuose kaimo laukuose, kai pradėjo aušti diena – drovi, verksminga, drebanti, lyg elgeta apsigobsčiusi debesų draiskanomis ir rūko lopais. Kai dulkiant lietui privažiavome prie „Mėlynojo šerno“, kas, manote, išėjo pro vartus

pasižiūrėti į karietą su dantų krapštuku rankoje? Ogi Bentlis Dramlas! Kadangi jis apsimetė nepastebįs manęs, aš irgi padariau tą patį. Apsimetėme abu labai kvailai, juoba kad netrukus įėjome į svetainę, kur jis buvo ką tik baigęs pusryčius, o aš užsisakiau juos. Matyti jį mūsų mieste man buvo labai skaudu, nes labai gerai žinojau, ko jis čia atvažiavo. Dėdamasis, kad skaitau seną nučiupinėtą laikraštį, kur tarp  vietos naujienų ryškiai skyrėsi tokios svetimšališkos svetimšališkos temos kaip kava, rauginimo sūrymas, žuvies padažas, lydytas

 

sviestas, vynas, kuriuo visas laikraštis buvo nutaškytas, lyg sirgtų kažkokia nenormalia tymų forma, aš sėdėjau prie staliuko, o jisman stovėjo prie židinio.kaip Palengva jo stovėjimas prie židinio ėmė atrodyti baisi tas neteisybė ir aš atsistojau, ketindamas taip pat pasišildyti. Norėdamas paimti žarsteklį pamaišyti žarijoms, turėjau prakišti rankas tarp jo kojų ir židinio grotelių, bet vis tiek apsimečiau jo nepažįstąs. – Jūs nenorit manęs pažinti? – paklausė Dramlas. – O, – pasakiau aš su žarstekliu rankoje, – tai čia jūs? Sveiki gyvi! O aš manau sau – kas čia taip užstoja ugnį? Taip taręs, ėmiau įnirtingai darbuotis žarstekliu, paskui atsistojau visai šalia Dramlo, ištiesęs pečius ir atsukęs nugarą ugniai. – Jūs ką tik atvažiavot? – paklausė Dramlas, nežymiai stumdamas mane pečiu. – Taip, – atsakiau aš, taip pat stumdamas jį pečiu. – Baisi vieta, – pasakė Dramlas. – Jūs, rodos, kažkur čia gimęs, ar ne? – Taip, – sutikau aš. – Girdėjau, kad čia labai panašu į jūsų Šropšyrą. – Visai nepanašu, – atsakė Dramlas. Tada Dramlas nužvelgė savo batus, aš nužvelgiau savuosius, tada jis pažvelgė į mano batus, o aš į jo. – Ar jau seniai čia esate? – paklausiau aš, pasiryžęs neužleisti židinio nė colio. – Tiek, kad jau spėjo atsibosti, – atsakė Dramlas,

apsimesdamas, jog žiovauja, bet taip pat neketindamas trauktis. – Ar ilgai žadate čia būti? – Nežinau, – atsakė Dramlas. – O jūs? – Nežinau, – atsakiau aš. Tą akimirką iš kažkokio vidinio virpulio pajutau, kad jei pono Dramlo petys per plauką būtų pajudėjęs mano pusėn, tai būčiau išstūmęs jį pro langą, o jeigu mano paties petys būtų padaręs tą patį, tai Dramlas būtų išstūmęs mane į prieangį. Jis ėmė švilpiniuoti. Aš irgi.

 

– Čia aplinkui, sako, didelės pelkės? – paklausė Dramlas. – Taip, o kas iš to? – atsakiau aš. Dramlas pažiūrėjo ir į mane, paskui į mano batus ir galiausiai tarė: „O Viešpatie!“ nusijuokė. – Jums linksma, pone Dramlai? – Ne, – atsakė jis, – nelabai. Žadu eiti pajodinėti. Noriu pažiūrėti tas pelkes, gal tada pasidarys linksmiau. Ten, sako,  yra labai nuošalių kampelių. O juose įdomių užeigėlių... užeigėlių... kalvių... ir panašiai... Padavėjau! – Klausau, pone. – Ar mano arklys paruoštas? – Atvestas prie durų, pone. – Tai klausykit. Dama šiandien nejos, oras per blogas. – Gerai, pone. – Ir pietų šiandien čia nevalgysiu, pietausiu pas damą. – Gerai, pone. Tada Dramlas dirstelėjo į mane, ir nors buvo visai bukas, įžūlus triumfas jo plačiame veide taip įskaudino mane, kad norėjosi sugriebti jį glėbin (kaip tas plėšikas pasakoje sugriebė senutę) ir pasodinti ant žarijų.  Vienas dalykas mudviem buvo visiškai aiškus: kol neateis kokia nors pagalba, nė vienas iš mudviejų nesitrauks nuo židinio. Taigi taip ir stovėjome, petys į petį, koja į koją, sunėrę už nugarų rankas ir nė per colį nesitraukdami. Pro dulksną palei duris buvo matyti arklys, mano pusryčiai jau stovėjo ant stalo, Dramlo indai jau buvo nurinkti, padavėjas

pakvietė mane valgyti, aš linktelėjau, bet abu stovėjome ir nejudėjome. – Ar buvote po to „Giraitėje“? – paklausė Dramlas. – Ne, – atsakiau aš, – po to paskutinio karto pasisotinau kikilių iki kaklo. – Tai tada, kai nesutapo mūsų nuomonės? – Taip, – trumpai atsakiau aš. – Na, na! Jie dar labai lengvai paleido jus, – nusišiepė Dramlas. – Nereikia taip karščiuotis. – Pone Dramlai, – pasakiau aš. – Ne jūsų kompetencija

 

duoti tokius patarimus. Kai aš įsikarščiuoju (tai nereiškia, kad taip įvyko tą kartą), nesimėtau taurėmis. – O aš mėtausi, – atsakė Dėbtelėjęs į jį dar porą Dramlas. kartų ir jausdamas, kad imu virte  virti, pasakiau: – Pone Dramlai, šitą pokalbį pradėjau ne aš ir nemanau, kad jį galima pavadinti maloniu. – Žinoma, kad negalima, – išdidžiai tarė jis pro petį. – Nė minties tokios neturiu. – Todėl, – kalbėjau toliau, – noriu pasiūlyti, kad kai jūs iš čia išeisite, ateityje mudu būtume nepažįstami. – Visiškai sutinku, – atsakė Dramlas, – nes tą patį norėjau pasiūlyti ir pats arba tiesiog būčiau padaręs be jokio pasiūlymo. Bet nepraraskit kantrybės. kantrybės. Juk jūs ir taip jau daug praradote, ar ne? – Ką jūs turite galvoje, pone? – Padavėjau! – šūktelėjo Dramlas, užuot atsakęs. Pasirodė padavėjas. – Klausykit. Ar jūs supratot, kad jaunoji dama šiandien nejodinės ir aš esu pakviestas pas ją pietauti? – Supratau, pone! Padavėjas delnu palietė mano vėstantį arbatinuką ir maldaujamai pažvelgęs į mane išėjo, o Dramlas, stengdamasis nepajudinti prie manęs besiliečiančio peties, išsitraukė iš kišenės cigarą, nukando galiuką, bet iš vietos nejudėjo. Dusdamas iš pykčio, aš jaučiau, kad toliau

kalbantis būtinai bus ištartas Estelos vardas, bet šito žodžio o lūpose tiesiog būčiau neįstengęs iškęsti, todėl įrėmiau ledinį žvilgsnį į priešingą sieną, lyg būčiau kambary visiškai  vienas, ir prisiverčiau tylėti. Sunku pasakyti, kiek laiko būtume šitaip juokingai išstovėję, bet netrukus į kambarį įgužėjo, matyt, nurodyti padavėjo, trys stori fermeriai, kurie trindami rankas ir sagstydamiesi apsiaustus patraukė tiesiai prie židinio, ir mudu turėjome užleisti vietą. Pro langą mačiau, kaip jis šiurkščiai įsikibo arkliui į karčius ir negrabiai įsirioglino į balną, o arklys

 

nepatenkintas šoktelėjo ir ėmė trauktis atatupstas. Maniau, kad jis jau nujojo, bet jis dar sugrįžo, šūktelėjo, kad atneštų ugnies cigarui,žmogus kurį turėjo ir visai pamiršęs. Pasirodėjokažkoks dulkiųįsikandęs spalvos drabužiais, – ir kol Dramlas, pasilenkęs iš balno, degė cigarą, o paskui uokdamasis linktelėjo į svetainės langus, man sukumpę to žmogaus pečiai ir nešukuoti plaukai iš nugaros pasirodė panašūs į Orliko. Buvau taip prislėgtas, kad tą minutę man nelabai ir rūpėjo, ar tai jis, ar ne; nepalietęs pusryčių nusiprausiau nuo veido ir rankų kelionės dulkes ir nuėjau į tuos atmintinus senus namus, kurių verčiau būčiau niekada gyvenime nematęs ir uose nesilankęs.  

 

44 SKYRIUS

Kambaryje, kur stovėjo tualetinis stalas ir ant sienos degė  vaškinės žvakės, radau ponią Hevišem ir Estelą. Ponia Hevišem sėdėjo ant sofos prie židinio, o Estela ant pagalvėlės prie jos kojų. Estela mezgė, o ponia Hevišem žiūrėjo į ją. Kai aš įėjau, abi pakėlė akis ir abi pamatė, koks aš pasikeitęs. Tą supratau iš to, kaip jos tarpusavy susižvalgė. – Kokie vėjai tave čia atnešė, Pipai? – paklausė ponia Hevišem. Nors ji žvelgė į mane tiesiai, supratau, jog yra sutrikusi. Estela, pamačiusi mane, liovėsi megzti, paskui vėl greit pradėjo, ir man pasirodė, kad jos pirštų judesiai aiškiai lyg kurčiųjų kalba sako man, jog ji žino, kad mano tikrasis geradarys išaiškėjęs. – Ponia Hevišem, – pasakiau aš, – vakar buvau nuvažiavęs į Ričmondą pasikalbėti su Estela, ten sužinojau, kad kažkokie  vėjai atpūtė ją čia, todėl ir at atvažiavau važiavau iš paskos paskos.. Ponia Hevišem trečią ar ketvirtą kartą mostu pakvietė mane sėstis ir aš atsisėdau ant kėdės palei stalą, kurioje sėdėdavo ji pati. Tą dieną ši vieta, senų kur palei kojas ir  vdažnai isur aplinkui buvo primėtyta visokiausių daiktų, man atrodė labai tinkama. – Tai, ką norėjau pasakyti Estelai, ponia Hevišem, pasakysiu prie jūsų... po valandėlės. Tai jūsų nenustebins ir

nesuteiks nemalonumo. Aš esu toks nelaimingas, kokį tik jūs kada nors pageidavot mane matyti. Ponia Hevišem, kaip ir pirma, žiūrėjo tiesiai į mane. Iš Estelos pirštų mačiau, kad ji girdi mano žodžius, bet galvos ji nepakėlė. – Aš sužinojau, kas yra mano geradarys. Ta žinia anaiptol ne džiaugsminga, ji nepagerins nei mano reputacijos, nei padėties, nei turtų – nieko. Dėl tam tikrų priežasčių daugiau pasakyti negaliu. Tai ne mano, o kito žmogaus paslaptis.

 

Kol aš tylėjau, žiūrėdamas į Estelą ir svarstydamas, ką daryti toliau, ponia Hevišem pakartojo: –– Tai tavo, o kito žmogaus Gerai, čionai, toliau? ponia Kainejūs pirmą kartą liepėtpaslaptis. atvesti mane Hevišem, ir aš tepažinojau tik savo kaimą, iš kurio verčiau būčiau niekada neišėjęs, aš, matyt, patekau čionai, kaip galėjo patekti bet kuris kitas berniukas – patenkinti jums kilusią užgaidą ir gauti už tai deramą atlyginimą? – Taip, Pipai, – atsakė ponia Hevišem, tvirtai linksėdama galvą, – taip ir buvo. – Ir ponas Džegersas... – Ponas Džegersas, – pratęsdama mano mintį, aiškiai pasakė ji, – su tuo neturėjo nieko bendro ir nieko apie tai nežinojo. Tai, kad jis yra mano advokatas ir tavo globėjo advokatas – grynas sutapimas. Jis tokius santykius palaiko su daugybe žmonių, todėl tai galėjo atsitikti visai lengvai. Šiaip ar taip, tai atsitiko, ir visiškai be jokių užmačių. Iš jos seno veido buvo aiškiai matyti, jog kol kas ji kalba nieko neslėpdama ir nenutylėdama. – Bet kai aš padariau klaidingą spėjimą ir taip ilgai jo laikiausi, jūs tyčia nesakėt man teisybės? – paklausiau aš. – Taip, – atsakė ji, vėl tvirtai linkteldama, – aš nesakiau tau teisybės. – Ar tai buvo kilnu? – Kas aš tokia, – sušuko ponia Hevišem, trenkdama į grindis lazda ir taip staiga supykusi, kad Estela iš nuostabos

pakėlė akis, – kas aš tokia, dėl Dievo meilės, kad iš manęs būtų reikalaujama kilnumo? Mano klausimas buvo silpnavališkas ir išsprūdo nejučia. Taip ir pasakiau jai, kol ji sėdėjo ir mąstė apie savo protrūkį. – Na gerai, gerai! – pasakė ji. – Kas toliau? – Už tas savo senas paslaugas aš buvau dosniai atlygintas, – pasakiau, ramindamas ją, – gavau galimybę išmokti amato, ir dabar klausinėjau jus tik norėdamas kai ką išsiaiškinti. Toliau kalbėsiu, turėdamas kitą (tikiuosi, pagirtinesnį pagirtinesnį)) tikslą. Neatskleisdama man teisybės, ponia Hevišem, jūs norėjote

 

nubausti... pamokyti... gal pati geriau žinote tą žodį, kuris neįžeisdamas nusakytų jūsų ketinimus... savo savanaudiškus giminaičius. – Teisingai. Bet kad jie prašyte prašėsi! Ir tu pats. Nejaugi aš, tiek iškentėjusi, dar turėjau jaudintis dėl tavęs ar jų? Tu pats paspendei sau kilpas. Aš čia niekuo dėta. Palaukęs, kol ji nurims, – mat dabar ji vėl staiga užsiplieskė,, – aš kalbėjau toliau: užsiplieskė – Aš pažįstu vieną jūsų giminaičių šeimą, ponia Hevišem, ir kai atsidūriau Londone, nuolatos su jais bendrauju. Žinau, kad jie dėl mano padėties klydo lygiai taip pat kaip ir aš pats. Pasielgčiau neteisingai ir niekšiškai, jeigu nepasakyčiau ums, – nežinau, ar tai patiks jums ir ar norėsite tuo patikėti, – kad esate labai neteisinga Metjui Poketui ir jo sūnui Herbertui, jeigu manote, kad jie yra nekilnūs, netiesūs, neatviri ir gali regzti kokias intrigas ar pavydėti. – Jie yra tavo draugai, – pasakė ponia Hevišem. – Jie patys tapo mano draugais, kai manė, jog išstūmiau uos iš jų vietos, ir kai Sara Poket, ponia Džordžiana ir ponia Kamila buvo man anaiptol ne draugiškos. Su pasitenkinimu pastebėjau, kad toks supriešinimas, atrodo, pakėlė juodu jos akyse. Ji skvarbiai pažvelgė į mane, paskui ramiai paklausė: – Ko tu nori jiems paprašyti? – Tik vieno, – pasakiau aš, – kad jūs nestatytumėt jų į vieną gretą su kitais. Nors jie ir to paties kraujo, bet patikėkit,

 visai kitokios prigimties.  Vis taip pat įdėmiai žvelgdama į mane, ponia Hevišem pakartojo: – Ko tu nori jiems paprašyti? – Pati matote – aš nesu toks gudrus, – atsakiau, jausdamas, og raustu, ir net nuslėpti jeigu nuo jūsų, kad noriu – kai konorėdamas paprašyti.nepajėgčiau Ponia Hevišem, jūs galėtumėt paaukoti šiek tiek pinigų mano draugui Herbertui, kad jis galėtų tvirtai atsistoti ant kojų, bet taip, kad jis pats nieko nežinotų, tai aš galėčiau patarti, kaip tą padaryti.

 

– O kodėl reikia, kad jis nieko nežinotų? – paklausė ji, susidėjusi ant lazdos rankas, kad galėtų geriau klausytis. – Todėl, – pasakiau kad be daugiau kaip prieš dvejus metus aš pats pradėjauaš, tą –darbą jo žinios ir nenoriu, kad  viskas paaiškėtų. Kodėl nebeturiu galimybės tą užbaigti, paaiškinti negaliu. Tai dalis tos paslapties, kuri yra ne mano, o to kito žmogaus.  Ji lėtai nusigręžė nuo manęs į židinį. Visiškoje tyloje ir lėtai tirpstant žvakėms, atrodė, jog praėjo labai ilgas laiko tarpas, kol ji, tarsi pabudinta židiny sugurėjusios žarijų krūvelės, vėl atsuko į mane akis – iš pradžių jos buvo pasklidusios, paskui  vis įdėmesnės įdėmesnės.. Estela visą tą laiką mezgė. Vėl sutelkusi dėmesį į mane, ponia Hevišem, lyg jokios pauzės ir nebūtų buvę, paklausė: – Kas dar? – Estela, – pasakiau atsisukęs į ją ir mėgindamas suvaldyti drebantį balsą, – jūs žinote, kaip aš myliu jus. Žinote, kad myliu jau seniai ir be galo karštai. Išgirdusi, jog kreipiuosi į ją, ji pakėlė akis ir nesiliaudama megzti ramiai pažvelgė į mane. Mačiau, kad ponia Hevišem žiūri čia į mane, čia į ją, čia į mane, čia į ją. – Aš būčiau tai pasakęs anksčiau, jeigu ne ta mano ilga klaida. Ji skatino mane tikėti, kad ponia Hevišem yra numačiusi mus vieną kitam. Kol maniau, kad jūs negalite laisvai rinktis, tol nesakiau šito jums. Bet dabar privalau pasakyti.

 Vis taip pat ramiai ramiai tebemegz tebemegzdama, dama, Estela papu papurtė rtė galvą. – Žinau, – pasakiau aš, – žinau. Ir neturiu vilties, kad kada nors galėsiu pavadinti jus sava, Estela. Nežinau, kas man gali greitai atsitikti, koks neturtingas galiu likti ir kur galiu atsidurti. Bet vis tiek myliu jus. Myliu nuo pat to laiko, kai pirmą kartą pamačiau šiuose namuose. Žiūrėdama į manejus vis taip pat nesutrikdomai ir tebemegzdama, tebemegzdam a, ji vėl papurtė galvą. – Jeigu ponia Hevišem būtų pagalvojusi apie tai, ką daro, tai būtų buvę žiauru, tiesiog nepaprastai žiauru pasinaudoti

 

mažo berniuko patiklumu ir tiek metų kankinti mane tuščiomis viltimis ir bergždžiomis pastangomis. Bet aš manau, ji apie tai nepagalvojo. kančiose,kad ji pamiršo manąsias, Estela.Paskendusi savo pačios Mačiau, kaip ponia Hevišem prispaudė ranką sau prie širdies ir žiūrėjo čia į Estelą, čia į mane. – Atrodo, – tarė Estela visai ramiai, – kad yra jausmų, fantazijų... nežinau, kaip tai pavadinti... kurių aš nesugebu suprasti. Kai jūs sakote, kad mylit mane, aš suprantu tuos girdimus žodžius, bet tik tiek. Mano širdyje jūs ničnieko nesujaudinate, nepaliečiate. Man visai nesvarbu, ką jūs sakote. Juk aš mėginau dėl to perspėti jus, ar ne taip? – Taip, – liūdnai atsakiau aš. – Taip. Bet jūs nepaklausėte, nes manėte, kad aš kalbu nerimtai. Juk taip manėte, ar ne? – Aš maniau ir vyliausi, kad kalbate nerimtai. Jūs esate tokia jauna, nepatyrusi ir graži, Estela! Ne, tai prieštarauja prigimčiai. – Mano prigimtis kaip tik ir yra tokia, – atsakė ji, o paskui pabrėždama kiekvieną žodį pridūrė: – Tokia prigimtis man buvo įdiegta. Taip sakydama, aš ryškiai išskiriu jus iš visų kitų žmonių. Daugiau nieko iš manęs nelaukit. – Argi ne tiesa, – paklausiau aš, – kad Bentlis Dramlas yra šiame mieste ir persekioja jus? – Tiesa, – atsakė ji abejingai, kaip kalbama apie niekinamą žmogų.

– Kad jūs skatinate jį, jodinėjate su juo ir kad šiandien jis pietauja su jumis?  Ji tarsi šiek tiek tiek nustebo, kad aš tai žinau, bet ir vėl atsakė: – Tiesa. – Juk jūs nemylite jo, Estela!  –Jos pirmą pirmą kartąNejaugi nustojo nustojo judėję ir ji piktokai atšov atšovė: Kąpirštai aš jums sakiau? jūs ir dabar manote, kadė: aš kalbu nerimtai? – Juk jūs negalėtumėt už jo ištekėti, Estela?  Ji pažvelgė į ponią Hevišem ir trumpai susimąstė,

 

nepaleisdama iš rankų mezginio. Paskui tarė: nepaleisdama – O kodėl nepasakius jums teisybės? Aš išteku už jo.  Aš užsidengiau veidąomenyje, rankomis, tačiau susivaldžiau gana greitai, jeigu turėsime kokią kančią suteikė man jos žodžiai. Kai vėl pakėliau galvą, ponios Hevišem veidas buvo toks baisus, kad net prislėgtas kartėlio tai pastebėjau. – Estela, brangioji Estela, nepasiduokit poniai Hevišem, neženkit to lemtingo žingsnio. Atstumkit mane amžiams, – ūs taip ir padarėte, aš žinau, – bet išsirinkite kokį nors  vertesnį žmogų už Dramlą. Ponia Hevišem atiduoda jus jam todėl, kad nori kuo labiau įskaudinti ir pažeminti daugelį kur kas geresnių jus dievinančių vyrų ir nedaugelį, kurie jus ištikimai myli. Galbūt tarp to nedaugelio yra vienas, kuris myli jus taip karštai kaip aš, nors ir ne taip seniai. Išsirinkite į, ir man tai bus kur kas mažesnė kančia – jūsų pačios labui! Mano nuoširdumas nustebino ją ir gal net būtų įžiebęs jai užuojautos kibirkštį, jeigu ji būtų suvokusi mano dvasinę būseną. – Aš ketinu, – pasakė ji jau švelnesniu balsu, – už jo ištekėti.  Vestuvėms jau ruošiamasi, jos įvyks netrukus. Kodėl jūs taip įžeidžiai kalbate su mano įmote? Tai mano pačios žingsnis. – Jūsų pačios žingsnis, Estela, pulti ant kaklo tokiam niekšui? – O kam tokiam man pulti? – atšovė ji šypsodamasi. – Gal tokiam žmogui, kuris iš karto pajus (jeigu tai apskritai aučiama), kad aš jam nieko negaliu duoti? Tiek to! Viskas

nuspręsta. Man bus neblogai, mano vyrui irgi. O dėl to lemtingo žingsnio, tai ponia Hevišem visai neskatino manęs, i net norėtų, kad aš netekėčiau ir palaukčiau, bet aš pavargau nuo tokio gyvenimo, jis man neteikia jokio džiaugsmo ir aš noriu jį pakeisti. Daugiau nieko nebesakykit. Mudu niekada nesuprasime kito. – Toks niekingas gyvulys irvienas toks kvailys! – pasakiau aš nu‐ sivylęs. – Nebijokit, aš nesuteiksiu jam palaimos, – tarė Estela. – Tegu nemano. Gerai! Štai mano ranka. Gal taip ir

 

išsiskirkime, mano svajingasis berniuk... ar vyriški? išsiskirkime, – Ak, Estela! – tariau aš ir mano karčios ašaros pabiro jai ant rankos, nors irirgalėčiau stengiausi jas sulaikyti. likčiau Anglijoje žiūrėti žmonėms –į Net akis,jeigu kaip aš aš galėčiau matyti jumyse Dramlo žmoną? – Niekai, – atsakė ji, – niekai. Tai greitai praeis. – Niekada, Estela. – Aš dingsiu iš jūsų minčių per savaitę. – Dingsite iš mano minčių! Jūs esate dalis mano gyvenimo, dalis manęs paties. Jūs būdavote kiekvienoje mano skaitomoje eilutėje nuo tada, kai aš čia atėjau, prastas kaimo berniukas, kurio vargšę širdį jūs jau tada sužeidėt. Jūs būdavote visur, ką aš po to matydavau – upėje, laivų burėse, pelkėse, debesyse, šviesoje, tamsoje, vėjyje, miške, jūroje, gatvėse. Jūs būdavote visose gražiose svajonėse, kurios kildavo mano vaizduotėje. Kaip jūsų rankos negali pajudinti akmenų stipriausiuose Londono namuose, taip nepajudinamai manyje gyvena ir jūsų vaizdas, nuolat ir visados, ir taip bus per amžius. Estela, iki paskutinės mano gyvenimo valandos ūs norom ar nenorom būsite dalis manęs, dalis to mažo gėrio, kuris yra manyje, arba dalis blogio. Bet dabar, išsiskirdamas su jumis, aš sieju jus tik su gėriu ir ateityje ištikimai jus tokia laikysiu, nes man tikriausiai padarėte daugiau gero negu blogo, nors ir kaip įskaudintas dabar esu. Telaimina jus Viešpats, teatleidžia jis jums! Kokia nevilties ekstazė paskatino mane išsakyti tuos

padrikus žodžius – nežinau. Jie paplūdo iš manęs kaip kraujas iš dvasinės žaizdos. Keletą akimirkų aš spaudžiau jos ranką prie savo lūpų, paskui išėjau. Bet vėliau prisiminiau, – o netrukus dėl tam tikrų priežasčių tai dar labiau išryškėjo, – og Estelai žvelgiant į mane su nepatiklia nuostaba,  prispausta vaiduokliška ponios Hevišem figūra prie širdies ranka buvo nepaprastai panaši įsu baisų gailesčio ir atgailos įsikūnijimą.  Viskas baigta, viskas žlugo! Tiek visko baigėsi ir žlugo, kad einant pro vartelius net dienos šviesa man atrodė tamsesnė

 

negu įeinant. Iš pradžių slapsčiausi skersgatviuose ir gatvelėse, paskui pėsčias patraukiau į Londoną. Mat tuo laiku jau tiek supratau, negalėsiusėdėti grįžti į užeigą ir atsipeikėjau, vėl pamatytikad Dramlą, jogjognegalėsiu karietoje ir kalbėtis su kuo nors, jog nieko geresnio man negali būti už nusivarginimą iki išsekimo. Buvo jau po vidurnakčio, kai perėjau Londono tiltą. Įveikus siaurą gatvelių raizgalynę, kuri tuo metu plytėjo šiaurinio kranto vakarinėje dalyje, tiesiausias kelias į Templį vedė pakrante pro Vaitfrajerį. Buvau laukiamas sugrįžtant tiktai rytoj, bet turėjau pasiėmęs raktus ir, jei Herbertas jau miega, galėsiu jo nežadinti. Kadangi pro Vaitfrajerio vartus naktį grįždavau labai retai, be to, buvau pavargęs ir purvinas, man pasirodė visai suprantama, kad sargas įdėmiai apžiūrėjo mane ir tik tada įleido pro pravertus vartus. Norėdamas jam padėti, pasisakiau pavardę. – Taip ir pamaniau, pone, nors ir nebuvau visai tikras. Štai ums laiškelis, pone. Pasiuntinys, kuris jį atnešė, prašė, kad perskaitytumėt prie mano žibinto. Nustebęs dėl tokio prašymo, paėmiau laiškelį. Jis buvo adresuotas „Filipui Pipui, eskvairui“, eskvairui“, o voko viršuje parašyta: „Prašau perskaityti tuojau pat.“ Aš atplėšiau voką, sargas pakėlė žibintą aukščiau ir aš perskaičiau Vemiko ranka rašytus žodžius: „Neikite namo.“  

 

45 SKYRIUS

Perskaitęs šį laiškelį, tučtuojau pasukau šalin nuo Templio  vartų, nuskubėjau į Flito gatvę, ten susistabdži susistabdžiau au susivėlinusią karietą ir nuvažiavau į „Hamamsą“ Kovent Gardene. Tais laikais ten galėjai apsistoti bet kurią nakties  valandą, ir liokajus mane noriai įleido, uždegė žvakę nuo lentynos ir nuvedė mane į kambarį, kuris jo sąraše buvo pirmas. Tai buvo savotiškas laidojimo rūsys pirmame aukšte iš kiemo pusės, kur stovėjo didžiulė tarsi kokia pabaisa lova su keturiais stulpais, apklėtusi visas grindis: vieną koją įžūliai užkėlusi ant židinio, kitą iškišusi pro duris, o praustuvą spauste prispaudusi prie sienos. Paprašiau, kad duotų nakčiai šviesos, ir liokajus prieš išeidamas atnešė man seną gerą tų šaunių laikų gaminį – nendrinę žvakę. Tas daiktas buvo kiek panašus į lazdelę, paliestas jis bemat lūždavo perpus, nuo jo nieko negalėjai uždegti ir jis tūnojo aukštame skardiniame bokšte su iškirstomis apskritomis skylėmis, pro kurias ant sienų driekėsi šviesūs ratilai, panašūs į plačiai atmerktas akis. Kai atsiguliau – skaudančiom kojom, pavargęs ir prislėgtas, – supratau, kad savoir akis galiu vienas užmerkti tiek pat, tamsoje kiek to kvailo Argo. Šitaip žiūrėjome į kitą nakties ir tyloje. Kokia tai buvo beviltiška naktis! Kokia nerami, liūdna,

ilga! Kambaryje nemaloniai kvepėjo atšalusiais pelenais ir karštomis dulkėmis, ir žiūrėdamas aukštyn į lovos baldakimo kampus, galvojau, kiek mėlynųjų musių iš mėsinės, žnyplių iš turgaus ir vikšrų iš kaimo tūno čia pasislėpusių ir laukia vasaros. Paskui ėmiau svarstyti, ar jie iš tenai kada nors nenukrinta, ir man ėmė vaidentis, kad aučiu ant veido kažkokius lengvus daiktus – nemalonias mintis, savo ruožtu sukėlusias kitų ir dar nemalonesnių įtarimų, kad kėsinamasi ir į mano nugarą. Kai šitaip kiek  laiko pragulėjau, pradėjau girdėti tuos nepaprastus garsus,

 

kurių paprastai apstu nakties tyloje. Spintelė kažką šnibždėjo, židinys dūsavo, mažas praustuvas tiksėjo, o komodoje vienastygė gitara. Tuo metu akys retkarčiais ant sienos užgrodavo įgavo kitą išraišką, ir kiekviename tame spoksančiame ratile aš mačiau parašyta: „Neikite namo.“ Nei visi tie nakties vaizdiniai, nei triukšmai nepajėgė nuvyti šalin šito „Neikite namo“. Jis kaip koks kūniškas skausmas smelkėsi į visas mano mintis. Neseniai laikrašty buvau skaitęs, kaip kažkoks nepažįstamas džentelmenas naktį atėjo į „Hamamsą“ ir atsigulęs lovon nusižudė, o rytą buvo rastas paplūdęs kraujais. Man šovė galvon, kad jis gulėjo kaip tik mano rūsyje, tad atsikėliau patikrinti, ar nematyti aplinkui raudonų dėmių, paskui atidariau duris ir pažvelgiau koridoriun, tikėdamasis, kad man palengvės, eigu tolumoje pamatysiu draugišką švieselę, prie kurios snaudžia liokajus. Bet visą tą laiką mano galva taip buvo užimta klausimų – kodėl negaliu eiti namo, kas ten atsitiko, ar tebėra ten Provisas, kada galėsiu grįžti, – kad atrodė, jog oje tiesiog nebegali būti vietos jokiai kitai temai. Net kai galvodavau apie Estelą, kaip vakar su ja visam laikui išsiskyrėme, kai prisimindavau to išsiskyrimo smulkmenas, os žvilgsnį ir balsą, jos pirštų judesius mezgant – net ir tada man nuolat skambėjo perspėjimas „Namo neikite.“ Kai išsekus kūno ir dvasios jėgoms pagaliau užsnūdau, prieš mane iškilo didžiulis miglotas veiksmažodis, kurį aš turėjau

asmenuoti. Liepiamoji nuosaka, esamasis laikas: neik namo, tegu jis neina namo, mes neikime namo, jūs neikite namo, tegu jie neina namo. Paskui tariamoji: aš nenorėčiau, negalėčiau, neturėčiau, neprivalėčiau eiti namo; galiausiai pajutau, kad einu iš proto, apsiverčiau ant šono ir vėl ėmiau žiūrėti ratilus ant sienos. Buvauį spoksančius liepęs pažadinti mane septintą valandą, nes buvo aišku, kad prieš susitikdamas ką nors kitą, pirmiausia turiu pasimatyti su Vemiku, taip pat buvo aišku ir tai, kad šiuo atveju mane tegali dominti tik jo naminė nuomonė.

 

Nekantravau ištrūkti iš kambario, kur praleidau tokią  varganą naktį, todėl nereikėjo antrą kartą belsti, kad pašokčiau iš savo neramaus guolio.  Aštuntą prieš mane išryškėjo Pilies kontūrai. Kadangi prie  vartų sutikau mažą tarnaitę su dviem karštom bandelėm, tai kartu su ja perėjau pakeliamąjį tiltą ir be pranešimo atsidūriau pas Vemiką tuo metu, kai jis plikino sau ir Senoliui arbatą. Pro praviras duris buvo matyti dar tebegulintis lovoje Senolis. – Sveiki, pone Pipai! – šūktelėjo Vemikas. – Vadinasi, jau sugrįžot? – Taip, – atsakiau aš, – bet namo nėjau. – Teisingai, – tarė jis, trindamas rankas. – Aš jums palikau laiškelius prie kiekvienų Templio vartų, dėl viso pikto. Pro kuriuos jūs sugrįžot?  Aš pasakiau. – Šiandien apeisiu visus kitus ir sunaikinsiu laiškelius, – pasakė Vemikas. – Yra gera taisyklė – jei gali, niekada nepalik raštiškų įkalčių, nes nežinai, kada jie gali būti panaudoti. Dabar norėčiau paprašyti vienos paslaugos: ar negalėtumėt pakepti šios dešros Senoliui? Pasakiau mielai šitą padarysiąs. – Tada galite eiti, Mere Ana, – pasakė Vemikas mažajai tarnaitei ir jai išėjus mirktelėjęs pridūrė: – Štai mes ir likome dviese, ar ne, pone Pipai?  Aš padėkojau jam už draugiškumą ir rūpestį ir mudu

ėmėme pusbalsiu kalbėtis; aš tuo metu kepiau Senolio dešrą, o jis tepė sviestą ant bandelės. – Taigi, pone Pipai, kaip jūs žinote, mudu suprantame  vienas kitą. Mudu kalbamės kaip privatūs asmenys ir slaptus reikalus aptariame ne pirmą sykį. Tarnybinis požiūris – tai  vienas dalykas. Mes Mes dabar ne tarnyboje. tarnyboje.  Aš nuoširdžiai sutikau. Buvau toks nervingas, kad jau spėjau uždegti Senolio dešrą kaip deglą ir ją užpūsti. – Vakar rytą, – pasakė Vemikas, – būdamas vienoje vietoje, kur sykį nuvedžiau ir jus... net šnekantis akis į akį verčiau

 

 vengti pavadinimų, pavadinimų, jei ttai ai įmanoma. – Geriau nereikia, – pasakiau aš. – Aš jus suprantu. Vakar rytąasmuo, aš ten atrodo, atsitiktinai – pasakė Vemikas, – –kad vienas šiekišgirdau, tiek susijęs su kolonijomis ir, atrodo, turintis kilnojamos nuosavybės... nežinau, kas toks tiksliai... mes jo pavardės neminėsim... neminėsim... – Nebūtina, – pasakiau aš. – ...sukėlė nemažą sumaištį tam tikroje pasaulio vietoje, kurion vyksta gana daug žmonių ne visada skatinami savo polinkių ir dažniausiai valstybės lėšomis... Stebėdamas jo veidą, aš Senolio dešrą paverčiau tikru fejerverku, tad gerokai išsiblaškiau pats bei išblaškiau  Vemiką, ir tučtuojau tučtuojau dėl to a atsiprašiau. tsiprašiau. – ...be pėdsakų dingdamas iš tos vietos ir nepalikdamas okių žinių apie save. Tai įgalino, – kalbėjo Vemikas, – daryti prielaidas ir kurti versijas. Taip pat girdėjau, kad jūsų butas Garden Korte Templyje buvo sekamas ir gali būti sekamas  vėliau. – Kieno sekamas? – paklausiau aš. – Į tai nenorėčiau gilintis, – išsisukinėdamas pasakė  Vemikas, – nes tai gali susikirsti su tarnybinėmis pareigomis. Tą dalyką drauge su daugeliu kitų įdomių dalykų aš išgirdau toje pačioje vietoje. Tai nėra iš kieno nors gauta informacija.  Aš tiesiog nugirdau nugirdau tai.  Jis kalbėdamas paėmė iš manęs šakutę su dešra ir kruopščiai sudėjo Senolio pusryčius ant nedidelio padėklo.

Prieš nešdamas valgį, nuėjo į Senolio kambarį su balta servetėle, parišo ją senojo džentelmeno pasmakrėje, padėjo patogiau atsisėsti ir pakreipė ant šalies miegamąją kepuraitę, tuo suteikdamas jam visai šaunią išvaizdą. Tada kuo atsargiausiai padėjo prieš jį pusryčius ir paklausė: „Na kaip, viskas gerai, Senoli?“ Šis Kadangi į tai linksmai atsakė: „Puiku, Džonai, mano berniuk, puiku!“ aiškiai supratau, jog Senolis nepasirengęs bendrauti su svečiais ir todėl yra laikytinas nematomu, tai apsimečiau, kad visų tų dalykų nepastebiu.

 

– Šitas mano ir mano buto sekimas (tai ir pats sykį buvau įtaręs) yra susijęs su tuo asmeniu, kurį neseniai minėjote, ar ne? – paklausiau.  Vemiko veidas surimtėjo. veidas surimtėjo. – Mano turimomis žiniomis, negalėčiau to tvirtinti. Tai yra anksčiau negalėjau. Bet dabar arba taip yra, arba bus, arba labai gresia būti. Kadangi mačiau, jog vasališka ištikimybė Litl Britenui trukdo jam pasakyti viską, ką žino, su dėkingumu suvokiau, kiek jis prasilenkė su savo pareiga pasakydamas, ką pasakė, ir daugiau jo nebekvočiau. Bet kiek pasvarstęs prie židinio pasakiau jam norįs paklausti vieną klausimą, į kurį jis gali atsakyti arba neatsakyti, – kaip jam atrodys tinkama, o jo nuomone aš iš anksto pasikliauju. Jis liovėsi valgęs, sunėrė ant krūtinės rankas ir sugniaužęs į saujas marškinių rankoves (kad galėtų labiau mėgautis namine atmosfera, jis pusryčiavo be surduto) linktelėjo, kad galiu klausti. – Ar esat girdėjęs apie vieną netikėlį, pavarde Kompesonas?  Jis atsakė dar kartą kartą linkteldama linkteldamas. s. – Ar jis gyvas? Dar vienas linktelėjimas. – Ar jis Londone?  Jis dar sykį linktelėj linktelėjo, o, stipriai suspaudė pašto dėžutę, dar sykį linktelėjo ir ėmė toliau pusryčiauti. – Dabar, – tarė Vemikas, – kai klausimai baigėsi, – jis tuos

žodžius pabrėžė ir pakartojo mano žiniai, – aš pereisiu prie to, ką padariau, kai išgirdau tai, ką išgirdau. Nuėjau į Garden Kortą ieškoti jūsų, o kai jūsų neradau, nuėjau pas Klarikelį ieškoti pono Herberto. – Ir radote jį? – paklausiau degdamas iš nekantrumo. – Ir radauį smulkmenas, jį. Neminėdamas jokių pavardžių ir nesileisdamas daviau jam suprasti, kad jeigu is pažįsta kokį nors Tomą, Džeką ar Ričardą, kuris gyvena ūsų bute arba kur nors netoliese, tai būtų gerai, kas jis dar ums negrįžus persikeltų į kokią kitą vietą.

 

– Jis tikriausiai labai sutriko, nežinojo, ką daryti? – Tikrai sutriko, tuo labiau kai pasakiau savo nuomonę, kad būtų nesaugu dabar mėginti išgabenti Džeką ar Ričardą kur nors toli. Pone Pipai, aš jumsTomą, pasakysiu vieną dalyką. Esamomis aplinkybėmis nieko nėra tinkamesnio už didelį miestą, jei jau esi jame. Nereikia per anksti išlįsti iš slėptuvės. Reikia ramiai patūnoti. Palaukti, kol viskas aprims, tik tada mėginti pakvėpuoti grynu oru, netgi užsieniniu. Padėkojau jam už tokį vertingą patarimą ir paklausiau, ką padarė Herbertas. – Ponas Herbertas, – tarė Vemikas, – pusvalandį nežinojo, ko griebtis, bet paskui sukūrė planą. Kaip paslaptį pasakė man, kad turi jauną damą, kuri turi, kaip jums, be abejo, žinoma, prie lovos prikaustytą tėvą. Šis tėvas, visą gyvenimą ištarnavęs laive ekonomu, guli namo mansardoje prie lango, iš kur mato visus upe plaukiančius laivus. Jūs tikriausiai pažįstamas su ta jaunąja dama? – Asmeniškai ne, – atsakiau aš. Tiesa buvo tokia, kad ji nemėgo manęs kaip išlaidaus Herberto bičiulio, nešančio jam tik žalą, ir kai Herbertas pirmą kartą pasisiūlė supažindinti ją su manim, ji tuo pasiūlymu taip mažai apsidžiaugė, kad Herbertas pajuto privaląs pasakyti man visą teisybę, ir mūsų supažindinimas buvo tam tikram laikui atidėtas. Kai slapta pradėjau remti Herbertą finansiškai, šitą skriaudą kenčiau su filosofiška

šypsena, o jis su savo sužadėtine taip pat ne itin pageidavo, kad jų pasimatymuose dalyvautų trečias asmuo. Taigi nors buvau tikinamas, kad Klara mane vertina kur kas labiau, ir mudu su jaunąja dama nuolat įduodavome vienas kitam per Herbertą labų dienų bei linkėjimų, aš taip ir nepamačiau jos. Bet Vemiko šiomis smulkmenomis nevarginau. – Kadangi jų namas, – tarė Vemikas, – yra prie upės žemiau tilto tarp Laimhauso ir Grinvičo ir priklauso labai garbingai našlei, kuri norėtų išnuomoti viršutinį aukštą su visais baldais, ponas Herbertas paklausė, ką aš manau apie tą vietą

 

kaip laikiną būstą Tomui, Džekui ar Ričardui. Pasakiau, jog manau labai gerai dėl trijų priežasčių, kurias jums tuojau pasakysiu. pirma: ta nuo vietavisų labai nuo tų vietų, būnate jūs, Taigi ir gana atokiai tų toli pilnų gatvių, mažųkur ir didelių. Antra: net nesilankydamas tenai jūs visada galite iš pono Herberto gauti žinių, kaip sekasi tam Tomui, Džekui ar Ričardui. Trečia: po kiek laiko, kai leis sveikas protas ir jūs panorėsite pasodinti Tomą, Džeką ar Ričardą į užsieninį pašto garlaivį, jis bus čia pat, po ranka. Gerokai paguostas šių samprotavimų, dar ir dar sykį padėkojau Vemikui ir paprašiau, kad pasakotų toliau. – Taigi, pone! Ponas Herbertas kuo uoliausiai kibo į tą  veiklą ir vakar vakare devint devintą ą valandą sėkmingai perkraustė perkraustė Tomą, Džeką ar Ričardą – konkrečiai neminėsim, nes tai mudviem visai nesvarbu. Sename bute buvo pasakyta, kad jis buvo iškviestas į Duvrą, ir jis iš tikro nuvažiavo Duvro keliu, tik vėliau pasuko į šalį. Ir žinote, kas dar labai gerai pasisekė – kad visa tai buvo atlikta jums nesant, ir jeigu kas nors labai domisi jūsų veikla, tai turi žinoti, kad jūs buvote už daugelio mylių ir užsiėmęs visai kitokiais reikalais. Tai panaikina įtarimus ir viską supainioja; dėl tos pačios priežasties aš ir patariau jums, net jei grįšite miestan vakar vakare, neikit namo. Tai tik padidino painiavą, o painiava čia kaip tik ir reikalinga.  Vemikas baigė pusryčiauti, pasižiūrėj pasižiūrėjo o į laikrodį ir ėmė  vilktis surdutą. surdutą.

– Taigi, pone Pipai, – tarė jis, įkišęs rankas į rankoves ir stabtelėjęs, – aš, atrodo, padariau viską, ką galėjau, bet jeigu galiu padaryti ką nors dar daugiau – aš tą sakau Volvorto požiūriu, grynai asmeniškai ir visiškai kaip privatus asmuo, – mielai tą padarysiu. Štai adresas. Nieko baisaus, jeigu šįvakar prieškad eidamas namo ten užsuksite ir pats savo akimis įsitikinsite, Tomas, Džekas ar Ričardas įsikūręs visai gerai. Tai yra dar viena priežastis, kodėl vakar jums nederėjo eiti namo. Bet po to, kai pasirodysite namie, ten daugiau neikite. Nėr už ką, nėr už ką, pone Pipai. – Jo rankos jau

 

buvo išlindusios iš rankovių ir aš jas karštai spaudžiau. – Ir pabaigai leiskite pabrėžti vieną labai svarbų dalyką. – Jis uždėjo rankasšio man ant pečių ir paslaptingai Pasinaudokit vakaro galimybe ir perimkitsušnibždėjo: jo kilnojamą– turtą. Juk nežinia, kas gali jam atsitikti. Neleiskite pražūti kilnojamam turtui. Neturėjau jokios vilties išaiškinti Vemikui savo požiūrio tuo klausimu, todėl nė nemėginau. – Na, man metas, – tarė Vemikas, – turiu eiti. Jeigu neturite kokių nors svarbių reikalų ir galite pabūti čia iki tamsos, tai labai patarčiau taip ir padaryti. Atrodote gana nuvargęs ir ums bus naudinga praleisti ramią dieną su Senoliu – jis tuojau atsikels – ir su kąsneliu... jūs prisimenat kiaulę? – Žinoma, – atsakiau aš. – Taigi, – ir su kąsneliu jos. Ta dešra, kurią kepėte, buvo iš os, o kiaulaitė, reikia pasakyti, visais atžvilgiais pirmarūšė. Paragaukit jos, bent jau dėl senos pažinties. Sudie, Senoli! – linksmai riktelėjo jis. – Viskas gerai, Džonai, viskas gerai, mano berniuk! – sučirpsėjo senukas iš tolo.  Aš netrukus užmigau priešais židinį ir mudu su Senoliu beveik visą dieną mėgavomės vienas kito draugija, nuolatos čia užmigdami, čia atsibusdami kėdėse. Pietums valgėme kiaulienos nugarinę su daržovėmis iš nuosavo sodo, ir aš vis uoliai linkčiojau Senoliui, jeigu tik neimdavau knapsėti ir šiaip, iš nuovargio. Kai jau visai sutemo, palikau Senolį,

besitaisantį skrudinti skrebučius, ir iš paruoštų arbatos puodelių skaičiaus bei iš jo žvilgsnių į dvejas dureles sienoje supratau, kad laukiama ir ponios Skifins.  

 

46 SKYRIUS

Išmušė aštuntą valandą, ir ore maloniai pakvipo skiedromis bei pjuvenomis – buvau ten, kur daromos valtys, irklai, stiebai ir skriemuliai. Visas šitas Londono rajonas žemiau tilto buvo man nepažįstamas ir atsidūręs pakrantėje supratau, kad man reikalinga vieta yra ne čia, kur tikėjausi, ir kad surasti ją bus nelengva. Ji vadinosi Malūno tvenkinys prie Činkso užutėkio ir vienintelis orientyras man buvo senasis Koperio virvių fabrikas. Kiek aš klaidžiodamas pamačiau laivų, taisomų sausuose dokuose, prinešto kiek senų laivų,irišvilktų sudaužyti, kiek  potvynių dumblo kitokio krantan gero, kiek laivų statyklų ir griovyklų, kiek surūdijusių inkarų, dantimis įsikibusių į žemę, nors jau seniai atitarnavusių, kokius kalnus statinių ir rąstų ir kiek virvių fabrikėlių, iš kurių nė vienas nebuvo Koperio. Keletą kartų pasukęs prie upės per anksti ir keletą kartų per vėlai, aš netikėtai išnirau iš už kampo ir pataikiau tiesiai į Malūno tvenkinį. Tai buvo palyginti gana erdvus kampelis, kur pakako vietos įsibėgėti nuo upės atlėkusiam  vėjui, ten augo keletas medžių, stūksojo seni vėjinio malūno griuvėsiai ir senasis virvių– fabrikas, kurio ilgą ir siaurą kontūrą mačiauKoperio mėnesienoje tai buvo daugybė prie žemės pritvirtintų ir stogine uždengtų medinių rėmų, panašių į kažkokius senoviškus grėblius, kurie jau išmėtė

daugelį savo dantų. Išsirinkęs iš keleto keistų namų vieną su mediniu fasadu ir iškištais langais per visus tris aukštus, aš priėjau prie lentelės ant durų ir perskaičiau „Ponia Vimpl“. Kadangi tos pavardės man ir reikėjo, pabeldžiau, ir duryse pasirodė pagyvenusi malonios ir žydinčios išvaizdos moteris. Bet ją tuoj jau pat pakeitė Herbertas, kuris nieko nesakydamas nuvedė mane į svetainę ir uždarė duris. Buvo kažkaip keista matyti jo tokį pažįstamą veidą tokioje nepažįstamoje aplinkoje, kur jis jautėsi visai kaip namie, ir pamenu,

 

apžiūrinėjau jį visai taip pat kaip stiklo ar porceliano indus kampinėje spintelėje, kriaukles ant židinio ir spalvotas graviūras sienos, vaizduojančias kapitono Kuko vežiko mirtį, laivo valtį irant jo didenybę karalių Jurgį Trečiąjį su puriu peruku, odinėmis kelnėmis ir aukštais batais, stovintį  Vindzoro rūmų rūmų terasoje. – Viskas gerai, Hendeli, – pasakė Herbertas, – jis visai patenkintas, tik nekantrauja pamatyti tave. Mano miela mergina yra pas tėvą, ir jeigu tu palauksi, kol ji nulips, tai aš us supažindinsiu ir mudu užlipsime viršun... Čia jos tėvas. –  Viršuje tuo metu išgirdau kažkokį riaumojimą riaumojimą ir tai tikriausiai atsispindėjo mano veide. – Tas senis, matyt, yra geras nenaudėlis, – tarė Herbertas šypsodamasis, – bet aš jo nesu matęs. Ar neužuodi romo? Jis visada jį geria. – Geria romą? – paklausiau aš. – Taip, – atsakė Herbertas, – ir gali įsivaizduoti, kaip tai naudinga jo podagrai. Be to, visą maistą jis laiko pas save  viršuje ir išduoda jį kiekvienai dienai. Produktai sudėlioti ant lentynos virš lovos, jis viską sveria. Jo kambarys tikriausiai panašus į mažą krautuvėlę. Kol jis kalbėjo, riaumojimas virto pratisu staugimu, paskui nutilo. – Ko kito gali tikėtis, – tarė Herbertas lyg paaiškindamas, – eigu jis pats būtinai nori pjaustyti sūrį? Kai žmogaus dešinėje rankoje podagra – ir visose kitose galūnėse, – kaip is gali suraikyti galvutę Glosterio sūrio ir nesusižeisti?

Matyt, jis susižeidė visai rimtai, nes vėl pasigirdo piktas riaumojimas. – Poniai Vimpl tai tikra laimė, kad viršutinius kambarius išnuomojo Provisui, – pasakė Herbertas, – juk paprastai žmonės neištveria tokio triukšmo. Įdomūs namai, ar ne, Hendeli? Tai iš tikro buvo įdomūs namai, bet gerai prižiūrimi ir švarūs. – Ponia Vimpl, – tarė Herbertas, kai pasakiau jam tą savo nuomonę, – yra tikrai šauni šeimininkė ir aš net

 

neįsivaizduoju, kaip mano Klara apsieitų be jos motiniško rūpesčio. Juk Klara neturi motinos, Hendeli, ir apskritai okių giminaičių, tiktai šitąHerbertai? seną apuoką. – Nejaugi tai jo pavardė, – Ne, ne, – atsakė Herbertas, – čia aš taip jį pavadinau. Jo pavardė yra Barlis. Bet kokia laimė mano tėvų sūnui, kad jis myli merginą, kuri neturi giminaičių ir nei pati nesikankina dėl savo šeimos, nei kitų nekankina! Herbertas jau buvo sakęs man ir dabar vėl priminė, kad su panele Klara Barli susipažino, kai ji baigė savo mokslus  vienoje Hamersmito Hamersmito įstaigoje. Kai ją atšaukė namo slaugyti tėvo, jiedu viską prisipažino poniai Vimpl kaip motinai, kuri nuo to laiko ir rūpinasi jais ir globoja, rodydama didelį gerumą bei taktą. Jie sutarė, jog senajam Barliui visos širdies paslaptys nebus atskleistos, nes jis yra visiškai nepajėgus domėtis kokiais nors dalykais, sudėtingesniais už podagrą, romą ir laivo kasą. Kol mes taip negarsiai kalbėjomės, o palubės sija virpėjo nuo nesiliaujančio senojo Barlio riaumojimo, atsidarė durys ir kambarin įėjo labai daili, liekna, tamsiaakė kokių dvidešimties metų mergina su pintine rankose. Herbertas švelniai paėmė iš jos pintinę ir nuraudęs pristatė man Klarą. i iš tikro buvo tiesiog žavinga mergina, ir galėjai pamanyti, og tai yra kokia pagrobta fėja, kurią senas žmogėdra Barlis  verčia sau patarnauti. patarnauti. – Matai, – tarė Herbertas, rodydamas man krepšį ir švelniai

bei užjaučiamai šypsodamasis, – čia yra vargšelės Klaros  vakarienė, ir taip atidalinam atidalinama a kiekvieną vakarą. Čia jos duona, čia sūrio gabalėlis, o čia jos romas, kurį išgeriu aš. Čia tėtušio Barlio rytdienos pusryčiai, kuriuos reikės paruošti. Du avienos muštiniai, trys bulvės, šiek tiek žirnių, truputis miltų,pipirų. dvi uncijos sviesto, žiupsnelisirdruskos ir matai kiek juodųjų Visa tai ištroškinama suvalgoma, kol karšta, matyt, tai labai sveika podagrai! Klara taip nuolankiai ir paprastai žvelgė į visus tuos produktus, kai juos vardijo Herbertas, ir taip meiliai ir su

 

tokiu nekaltu patiklumu leidosi apkabinama, tokia švelni ir reikalinga pagalbos ji atrodė čia, prie Malūno tvenkinio palei Činkso užutėkį ir senąjį virvių kad fabrikėlį, sija, drebinama senojo Barlio Koperio riaumojimo, aš užpojokius pinigus nebūčiau sutikęs nutraukti jos ir Herberto sužadėtuvių, net ir už tuos, kurie gulėjo storoje mano taip ir neatidarytoje piniginėje.  Aš iš širdies ja grožėjausi, bet staiga vėl pasigirdo riaumojimas ir viršuje kažkas ėmė sunkiai dunksėti, lyg milžinas su medine koja norėtų pramušti lubas ir patekti pas mus. Klara pasakė Herbertui: „Tėtis mane šaukia, mielasis!“ ir nubėgo. – Ar esi matęs tokį seną begėdį ryklį? – tarė Herbertas. – Kaip tu manai, Hendeli, ko jis nori dabar? – Nežinau, – atsakiau aš. – Gal ko išgerti? – Visai teisingai! – sušuko Herbertas, lyg aš būčiau įminęs itin sunkią mįslę. – Grogą jis laiko jau sumaišytą mažoje statinaitėje ant stalo. Palauk, tuojau išgirsi, kaip Klara jį pakels, kad galėtų pasiekti grogą... Štai, girdi! – Vėl pasigirdo riaumojimas su pratisu virpesiu gale. – O dabar, – tarė Herbertas, stojus ilgai tylai, – jis geria. Dabar, – pasakė Herbertas, riaumojimui vėl suvirpinus siją, – jis vėl atsigulė! Klara netrukus grįžo, ir Herbertas nuvedė mane laiptais pas mūsų kalinį. Kai ėjome pro Barlio duris, girdėjome kimų murmesį, čia pagarsėjantį, čia nutylantį lyg vėjas, kuris, gerus ketinimus pakeitus visai priešingais dalykais, žmonių

gerus ketinimus pakeitus visai priešingais dalykais, žmonių kalba galėjo reikšti: – Visi ant denio! Pasižiūrėkit, kaip Dievą myliu, štai senis Bilas Barlis. Štai senis Bilas Barlis, kaip Dievą myliu. Štai Bilas Barlis, paslikas ant nugaros kaip kokia sena negyva plekšnė, štai jūsų senis Bilas Barlis, kaip Dievą myliu. Visi ant denio! paaiškino man, kad nematomasis Barlis ištisą Herbertas parą šitaip bendrauja pats su savimi, o dienos metu dažnai neatitraukia akies nuo teleskopo, kuris yra pritaisytas virš jo lovos taip, kad galėtų apžiūrinėti upę.

 

Provisą radau patogiai įsikūrusį dviejuose kambariuosekajutėse viršuje, kur buvo į valias šviesos ir šviežio oro ir kur Barlis buvo ne taip girdimas kaip apačioje. jis neparodė jokios pavojaus nuojautos ir, atrodo,Kalbantis jo apskritai nejautė, bet man krito į akis tai, kad jis pasidarė tarsi švelnesnis – kaip konkrečiai, negalėjau pasakyti nei tada, nei  vėliau, bet taip taip buvo tikrai. Dieną ilsėdamasis ir viską gerai apsvarstęs, nusprendžiau apie Kompesoną jam nieko nesakyti. Mano manymu, Provisas, skatinamas neapykantos, galėjo pulti ieškoti to žmogaus ir pražudyti save patį. Todėl kai visi trys susėdome prie židinio, aš pirmiausia paklausiau jį, ar jis pasitiki Vemiko samprotavimais samprotavim ais ir informacijo informacijoss šaltiniais. – Taip, taip, brangus vaike! – atsakė jis rimtai linksėdamas. – Džegersas tai jau žino. – Taigi, aš kalbėjausi su Vemiku, – pasakiau, – ir atėjau persakyti jo patarimų ir perspėjimų. Ir aš viską sąžiningai papasakojau jam, nutylėdamas tik   vieną minėtą dalyką, ir dar pasakiau, kad Vemikas Niugeito kalėjime nugirdo (ar iš prižiūrėtojų, ar iš kalinių, nežinau), kad jis yra įtariamas ir kad mano butas gali būti sekamas, kad Vemikas pataria jam kurį laiką „nekišti nosies lauk“, o man nesirodyti pas jį, ir kad Vemikas užsiminė apie jo išvykimą užsienin. Pridūriau, kad atėjus laikui aš, žinoma, išvyksiu kartu su juo arba atvyksiu iš paskos – kaip saugiau

atrodys Vemikui. Kas bus po to, aš nekalbėjau, be to, mano mintys šia tema buvo anaiptol ne aiškios, ypač dabar, kai pamačiau jį kiek švelnesnį ir kai jo rizika dėl manęs pasidarė tokia aiški. O dėl mano gyvenimo būdo pakeitimo ir išlaidų padidinimo, paklausiau jį, ar tai, esant šioms sunkioms aplinkybėms,, nebūtų tiesiog juokinga, o gal ir dar blogiau. aplinkybėms Šito paneigti jis negalėjo buvo ir apskritai elgėsi labai protingai. Pasakė, kad jo sugrįžimas rizikingas žingsnis ir jis pats  visuomet tą žinojo. Jis nedarysiąs nieko, kad tą riziką padidintų, ir su tokiais gerais pagalbininkais beveik nė kiek  nebijąs.

 

Herbertas, kuris visą tą laiką susimąstęs žiūrėjo į ugnį, pasakė, kad Vemiko pasiūlymas sukėlė jam vieną mintį, kurią  verta apsvarstyt apsvarstyti. i. esam geri irkluotojai, Hendeli, ir atėjus – Mudu su tavim laikui patys galėtume išgabenti jį upe žemyn. Tada nereikėtų nuomoti valties ir samdyti valtininko, tai leistų dar sykį išvengti įtarimo ir mes turėtume pasinaudoti kiekviena tokia galimybe. Nesvarbu, kad dabar žiema, vis tiek būtų gerai, jei tu daug nelaukdamas pradėtum laikyti prie Templio laiptų  valtį ir retkarčiais pasiirstytum šen bei ten upe. Jei kiekvieną dieną plaukiosi, tai visi pripras ir niekas tavęs tiesiog nebepastebės. Padaryk tai dvidešimt ar penkiasdešimt kartų, ir niekam nė galvoj, kai darysi tą dvidešimt pirmą ar penkiasdešimtt pirmą kartą. penkiasdešim Man šis planas patiko, o Provisas juo tiesiog susižavėjo. Sutarėme, kad taip ir darysime ir kad Provisas mūsų nepažins, jeigu plauksime žemiau tilto pro Malūno tvenkinį. Dar sutarėme, kad pamatęs mus ir norėdamas parodyti, jog  viskas gerai, jis nuleis užu užuolaidą olaidą rytinė rytinėje je lango pusė pusėje. je. Kai dėl visko sutarėm ir savo posėdį baigėm, aš atsistojau eiti ir pasakiau Herbertui, kad namo mums geriau grįžti ne kartu ir todėl aš išeisiąs pusvalandžiu anksčiau. – Labai nesinori palikti jus čia, – pasakiau Provisui, – nors esu tikras, kas čia jums kur kas saugiau negu pas mane. Sudie!

Brangus berniuk, atsakė jis, spausdamas man ranką, nežinau, kada mudu vėl susitiksim, ir nepatinka man tas tavo „Sudie!“ Geriau sakyk: „Labanakt!“ – Labanakt! Mudu visą laiką susižinosim per Herbertą, o kai ateis laikas, tai aš būsiu pasiruošęs, galit neabejoti. Labanakt! Nusprendėme, lipti žemyn,per todėl palikome laiptų aikštelėje kad priejam jo neverta durų, persisvėrusį turėklus ir lempa šviečiantį mums kelią. Atsigręžęs atgal, prisiminiau tą  vakarą, kai jis pasirodė ir aš pats stovėjau štai šitaip su lempa ir nė nenumaniau, kad kada nors man bus taip gaila ir

 

baisu su juo išsiskirti. Kai ėjome pro senio Barlio duris, jis teberiaumojo ir tebesikeikė, ir neatrodė, kad per apačion, tą laiką būtų nutilęs ar ketintų nutilti. Kai nulipome aš paklausiau Herbertą, ar Magvičas tebesivadina Provisu. Jis atsakė, kad, be abejo, ne, dabar jis yra Kembelas. Ir dar pridūrė, og šiuose namuose apie poną Kembelą žinoma tik tiek, kad Herbertas labai rūpinasi ponu Kembelu ir yra labai suinteresuotas, jog šis būtų kuo geriau prižiūrimas ir turėtų kuo daugiau ramybės gyventi vienumoje. Taigi kai ėjome į svetainę, kur su rankdarbiais sėdėjo ponia Vimpl ir Klara, man nereikėjo nieko sakyti apie savo paties suinteresuotumą ponu Kembelu. Kai atsisveikinau su miela gražia tamsiaake mergina ir su geraširde moteriške, kuriai metai neišblėsino gebėjimo nuoširdžiai rūpintis dviem mylinčiais jaunuoliais, pajutau, kad senasis Koperio virvių fabrikėlis mano akyse tapo visai kitoks. Tegu senasis Barlis yra senas kaip skranda, tegu jis keikiasi kaip visas pulkas vežikų, bet Činkso užutėky atasvarai yra užtektinai jaunystės, vilties ir tikėjimo, kuris  veržiasi per kraštus. Čia aš prisimini prisiminiau au Estelą ir namo parėjau labai liūdnas. Templyje buvo ramu, kaip tik galėjo būti. Langai kambariuose, kur ką tik gyveno Provisas, buvo tamsūs, Garden Korte – nė gyvos dvasios. Prieš nulipdamas laiptais

prie savo namų, porą ar trejetą kartų praėjau pro kontorą, bet buvau ten visiškai vienas. Kai sugrįžęs Herbertas užėjo pas mane į miegamąjį, – mat parėjęs liūdnas ir pavargęs tuoj atsiguliau, – jis pasakė tą patį. Paskui jis atidarė vieną langą ir pažvelgęs į mėnulio nušviestą gatvę pasakė, jog ten tuščia kaip bažnyčioj naktį. išėjau ieškoti valties. radau, už netrukus i Kitą buvodieną atplukdyta ir palikta prie Greitai Templioją laiptų, dviejų minučių kelio nuo mano namų. Tada ėmiau lyg treniruodamasis treniruodam asis plaukioti ja – arba vienas, arba su Herbertu. Dažnai tai darydavau per šaltį, lietų ar sningant, bet po

 

keleto kartų niekas jau nebekreipė į mane dėmesio. Iš pradžių plaukiojau už Blekfrajerio tilto, bet vėliau, kai potvynių priartėdavau tilto. Tai valandos buvo dar pasikeitė, Senasis Londono tiltas irir prie kai Londono kuriomis paros valandomis vanduo tenai sūkuriuodavo ir krisdavo, pelnydamas toms vietoms blogą vardą. Bet pasižiūrėjęs į kitus irkluotojus išmokau dailiai praslysti pro tiltą ir ėmiau sukinėtis tarp laivų, pasiekdamas Eritą. Kai pirmą kartą perplaukėm Malūno tvenkinį, irklavom abu su Herbertu ir matėm, kaip užuolaida rytiniame lango kampe nusileido du kartus – plaukiant pirmyn ir grįžtant. Herbertas ten būdavo ne rečiau kaip tris kartus per savaitę ir nė karto nepranešė bent kiek pavojingesnių naujienų. Bet aš vis dėlto žinojau, kad priežasčių nerimauti yra, ir negalėjau atsikratyti nuojautos, kad esu sekamas. Sykį prie žmogaus prikibusi, tokia nuojauta lengvai nesitraukia – net sunku suskaičiuoti, kiek nekaltų žmonių aš įtariau, kad jie seka mane. Trumpai tariant, aš visą laiką buvau kupinas baimės dėl to nutrūktgalviško pasislėpusio žmogaus. Herbertas kartą pasakė man, kad jam malonu sutemus stovėti prie mūsų lango ir žiūrint į atoslūgio vandenis galvoti, jog jie su viskuo, ką neša, teka pas Klarą. O aš su baime galvodavau, kad jie teka pas Magvičą ir kad bet kuris juodas taškas paviršiuje gali būti jo persekiotojai, tyliai, greitai ir ryžtingai plaukiantys jo suimti.

 

 

47 SKYRIUS

Kelios savaitės praėjo be jokių permainų. Mes laukėme ženklo iš Vemiko, bet jis tylėjo. Jeigu aš būčiau pažinojęs jį tik iš Litl Briteno ir niekad nebūčiau patyręs garbės draugiškai apsilankyti Pilyje, tai gal ir būčiau suabejojęs juo, bet aš jį pažinojau ir nė akimirkos juo neabejojau. Mano piniginiai reikalai pašlijo ir visi kreditoriai suskato reikalauti pinigų. Net pats ėmiau jausti pinigų stygių (jų tiesiog nebuvo kišenėje), todėl pradėjau pardavinėti įvairius nereikalingus papuošalus. Bet buvau tvirtai nusistatęs, kad imti pinigų savo globėjo, kai mano planai ir mintys tokiedaugiau neaiškūs, būtųišbeširdiška ir nedora. Todėl per Herbertą įdaviau jam nepraimtą piniginę, jausdamas savotišką pasitenkinimą, – nežinau, jis buvo nuoširdus ar dirbtinis, – kad nuo to meto, kai sužinojau, kas jis toks, jo dosnumu nesinaudojau. Praėjo šiek tiek laiko ir mane ėmė slėgti jausmas, kad Estela ištekėjo. Bijodamas, kad tai pasitvirtins, nors tas spėjimas buvo beveik tolygus tikrovei, ėmiau vengti laikraščių ir prašiau Herbertą (jam apie paskutinį mūsų susitikimą buvau viską papasakojęs) apie ją su manimi nekalbėti. Pats nežinau, kodėlniekad taip saugojau tą paskutinę menką skiautelę, kuri buvo suplėšyta ir nunešta  vėjo!

Kodėl jūs, skaitytojau, pats parodėte tokį pat naivumą pernai, paskutinį mėnesį, paskutinę savaitę? Mano gyvenimas buvo liūdnas ir iš akių nesitraukė vienas  visų svarbiausias rūpestis, kaip kokia viršukalnė stūksantis  virš kitų rūpesčių kalnynų. Vis dėlto naujų priežasčių būgštavimams nebuvo. Nors naktį ir pašokdavau iš lovos apimtas nerimo, kad jis jau aptiktas, nors ir su kokia baime  vakarais įsiklausydava įsiklausydavau u į grįžtančio Herberto žingsnius, žingsnius, ar tik nėra jie skubesni ir neneša blogų naujienų, nors ir kaip kankinausi, gyvenimas tekėjo sena vaga. Pasmerktas

 

neveiklumui ir nuolatinei įtampos ir baimės būsenai, aš tik  irsčiausi valtimi ir laukiau, laukiau, laukiau, laukiau. Pasitaikydavo sugrįžti tokių potvynių, kad nuplaukęs upe žemyn nebegalėdavau pro verpetuojančius Londono tilto bangolaužius ir arkas; tada palikdavau savo valtį prieplaukoje palei muitinę ir paprašydavau, kad kas nors  vėliau parplukdytų ją prie Templio laiptų. Šitą darydavau noriai, nes tai turėjo pripratinti visus aplinkinius pakrantės žmones prie manęs ir mano valties. Per tuos plaukiojimus įvyko du susitikimai, apie kuriuos turiu papasakoti.  Vieną popietę vasario gale priplaukiau prie muitinė muitinėss jau temstant. Tą dieną su atoslūgiu nuplaukiau net iki Grinvičo ir su potvyniu pasukau atgal. Diena buvo saulėta ir giedra, bet temstant pakilo rūkas ir atgal turėjau plaukti atidžiai laviruodamas tarp laivų ir valčių. Ir plaukdamas pirmyn, ir grįždamas jo lange mačiau ženklą, kad viskas gerai.  Vakaras buvo vėsus, aš gerokai sušalau, todėl nusprendžiau iš karto pasistiprinti pietumis, o kadangi sugrįžus į Templį manęs laukė ilgas ir vienišas vakaras, tai pagalvojau, kad verčiau nueisiu į teatrą. Visai netoli buvo tas pats teatras, kuriame kadaise abejotinai triumfavo ponas  Vopslis (dabar to teatro niekur nebėra), tad ten ir nusprendžiau eiti. Žinojau, kad ponui Vopsliui nepavyko atgaivinti anglų teatro, net atvirkščiai – kad jis kartu su tuo teatru ritosi žemyn. Iš afišų žinojau tą liūdną žinią, kad jis

 vaidino ištikimąjį negrą kilmingai damai ir jos beždžionei. beždžionei. Herbertas irgi buvo matęs jį vaidinantį komišką grobuonį totorių su plytos raudonumo veidu ir baisia skrybėle, nukabinėta varpeliais. Papietavau vienoje tų užeigų, kurias su Herbertu vadinome geografinėmis, mat ten kiekviena staltiesė nuo porterio bokalų atspaudų būdavo žemėlapį, ant peilių sustingusios padažopanaši jūros, į –pasaulio ir šiandien visose olordo mero valdose vargiai rasi bent vieną negeografinę užeigą, – šiaip taip prastūmiau laiką, snausdamas prie trupiniuoto stalo, spoksodamas į dujų lempą ir troškindamasis karštų

 

patiekalų garuose. Galų gale nusipurčiau miegus ir nuėjau į teatrą. Ten scenoje radau karaliaus tiesiog nuostabų, norsšaunų jo kelnės vienojelaivyno vietoje bocmaną galėjo būti– ne tokios aptemptos, o kitoje ne tokios palaidos, – kuris maukšlino smulkiems žmogeliams ant akių skrybėles, nors buvo labai drąsus ir kilnus, ir kurstė visus nemokėti mokesčių, nors buvo didelis patriotas. Kišenėje jis turėjo sunkų kapšą pinigų, panašų į servetėlėn suvyniotą pyragą, ir iš tų pinigų jis visiems džiūgaujant susivedė su jauna patalų pirklio dukra, o visi Portsmuto gyventojai (anot paskutinio surašymo, devyni) išėjo į pakrantę trindami savo rankas bei spausdami svetimas ir uždainavo „Įpilkit, įpilkit!“ Bet vienas tamsiaveidis pečkurys, kuris nenorėjo nei įpilti, nei daryti apskritai nieko, kas jam siūloma, ir kurio širdis (kaip atvirai pareiškė bocmanas) buvo tokia pat juoda kaip ir galva, pasiūlė kitiems dviem pečkuriams sukelti žmonijai begalę rūpesčių; tai buvo kuo sklandžiausiai padaryta (mat pečkurio šeima buvo dvare įtakinga), todėl prireikė pusės  vakaro, kol viskas buvo atstatyta į normalias vėžes, ir tai pavyko tik dėl mažiuko nuoširdaus raudonnosio konditerio su balta skrybėle ir juodais getrais, kuris prieš tai pasiėmęs keptuvę įlindo į laikrodį, pasiklausė vieno pokalbio, paskui išlindo ir keptuve išguldė visus tuos, kuriems jo nugirstas pokalbis atrodė neįtikinamas. Paskui pasirodė ponas Vopslis

(iki tol apie jį nebuvo nė garso) su Keliaraiščio ordinu,  vaizduojantis visagališką admiraliteto valdininką, ir pranešė, kad tučtuojau įkiš visus pečkurius į kalėjimą, o bocmanui kaip kuklų jo paslaugų tėvynei pripažinimą atnešė anglų vėliavą. Bocmanas, pirmą kartą susigraudinęs, pagarbiai nusišluostė vėliava akis, paskui vėl pralinksmėjęs pavadino Vopslįjam „jūsų didenybe“ paprašė leidimo ūreiviškaiponą paspausti „dešinę“. PonasirVopslis išdidžiai ir oriai atkišo savo dešinę ir buvo greitai nustumtas į dulkiną kampą, o kiti ėmė šokti jūreivių šokį. Iš šito kampo, nepatenkintu žvilgsniu apžiūrinėdamas publiką, jis pamatė

 

mane.  Antras programos numeris buvo nauja didžioji komiška Kalėdų pantomima, ir per pirmąvilnonėm jos scenąkelnėm, su kartėliu atpažinau poną Vopslį – supačią raudonom nuo fosforo švytinčiu veidu ir raudonais užuolaidų kutais vietoj ševeliūros. Jis oloje kalė žaibus ir labai persigando, kai namo pietauti parėjo jo šeimininkas milžinas (labai užkimęs). Bet vėliau jis pasirodė kur kas tinkamiau, mat kai aunatviškosios Meilės Genijui prireikė pagalbos besigrumiant su piktu ir tamsiu fermeriu, kuris, trukdydamas savo dukters širdies šauksmui, įlindo į miltų maišą ir iš antro aukšto tyčia užkrito ant jos išrinktojo, taigi kaip tik tada jaunuolis pašaukė protingąjį Burtininką, kuris atėjo iš po žemės gana netvirta eisena, matyt, nuvargintas tokios pavojingos kelionės, ir pasirodė, jog tai yra ponas  Vopslis su labai aukšta skrybėle ir juodosios magijos tomu po pažasčia. Kadangi žemėje šis Burtininkas pats beveik  nieko nedarė, tik kiti apie jį kalbėjo, dainavo, šoko, stumdė ir apibarstė įvairiausių spalvų konfeti, tai jis turėjo labai daug laisvo laiko. Ir aš labai nustebau, kad tą laisvą laiką jis išnaudoja su didžiausia nuostaba spoksodamas mano pusėn. Sutrikimas Vopslio akyse buvo toks neapsakomas, be to, atrodė, kad jo protas perkratinėja begales dalykų ir taip uose susipainiojo, kad aš visai nebesupratau, kas čia yra. am su didžiuliu laikrodžio futliaru pakilus į dausas, dar ilgai

sėdėjau svarstydamas tai, bet vis tiek nieko nesupratau. Tebegalvojau apie tai ir tada, kai po valandos išėjau iš teatro ir radau jį laukiantį manęs prie durų. – Sveiki gyvi, – pasakiau, spausdamas jam ranką, ir nuėjome abu gatve tolyn. – Aš mačiau, kad jūs pastebėjote mane. – Kur aš nepamatysiu jūsų, pone Pipai? Bet kas ten dar buvo? – Kas dar? – Tai labai keista, – pasakė ponas Vopslis, ir jo veide vėl atsirado tas pats neapsakomas sutrikimas, – bet vis tiek galiu

 

prisiekti, kad tai jis. Sunerimęss ėmiau prašyti poną Vopslį, kad paaiškintų. Sunerimę – Negaliu būčiauvispastebėjęs jeigu nebūtų buvę jūsų, –pasakyti, kalbėjo ar Vopslis taip pat jį, sutrikęs, – bet manau, kad vis tiek būčiau.  Aš nejučiom apsidairiau, kaip buvau įpratęs eidamas namo, nes tie paslaptingi žodžiai sukėlė man šiurpą. – O ne, čia jo negali būti, – tarė ponas Vopslis. – Jis išėjo dar man esant scenoje, aš mačiau. Turėdamas pagrindo įtarinėti bet ką, aš įtariau net tą  vargšą aktorių. Gal jam pavesta taip įpainioti mane, kad ką nors išplepėčiau? Todėl tik pažvelgiau į jį, einantį šalia, ir nieko nesakiau. – Iš pradžių man kažkodėl pasirodė, kad jis atėjęs su jumis, pone Pipai, bet paskui supratau, kad jūs nė nenutuokiat apie į, sėdintį už jūsų lyg šmėkla. Mane vėl perbėgo šiurpas, bet buvau apsisprendęs nieko nesakyti, nes visai galėjo būti, kad jo žodžiai kaip tik skatina mane susieti šias užuominas su Provisu. Aš, be abejo, buvau tikras, kad Proviso teatre tikrai nebuvo. – Man atrodo, kad jūs nustebęs, pone Pipai, aš tikrai tą matau. Bet tai taip keista, taip keista! Jūs net nepatikėsit tuo, ką pasakysiu. Aš ir pats nepatikėčiau, jei jūs man tą pasakytumėt. – Tikrai? – paklausiau.

– Tikrai, tikrai. Pone Pipai, ar atsimenat vienas Kalėdas prieš daug metų, kai jūs buvote visai mažas, o aš valgiau pietus pas Gardžerį ir kaip pas jus atėjo kareiviai pataisyti antrankių? – Labai gerai atsimenu. – Ir atsimenat, kaip jie vijosi du pabėgusius kalinius ir mes nuėjome kartu, o kaip jus ant nugaros, kaip aš bėgau priekyje, jūs Gardžeris vos spėjotenešė iš paskos? – Irgi gerai atsimenu.  Jis net nenumanė nenumanė,, kaip gerai viską prisimini prisiminiau, au, – išskyrus paskutinį teiginį.

 

– Ir prisimenat, kaip radom juodu griovyje besimušančius ir  vienas buvo antrojo antrojo gerokai apd apdaužytas, aužytas, sukruv sukruvintu intu veidu veidu?? –– Kaip dabar prisimenu. Ir kaip kareiviai uždegė deglus, apsupo juos ir mes norėjome pasižiūrėti iki galo ir nuėjome kartu per pelkes ir ų veidai buvo apšviesti deglų... aš tą ypač pabrėžiu – aplinkui buvo visai tamsu, tiktai deglų šviesos ratas siekė jų  veidus? – Taip, viską prisimenu. – Taigi, pone Pipai, vienas tų kalinių šįvakar sėdėjo už jūsų.  Aš mačiau jį pro jūsų petį. „Laikykis!“ – pagalvojau aš. Paskui paklausiau jį: – Tai kuris ten, jūsų manymu, buvo? – Tas, kurį apdaužė tas kitas, – tučtuojau atsakė jis, – galiu prisiekti, kad ten buvo jis. Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo mažiau abejoju. – Tai labai įdomu! – pasakiau aš, stengdamasis apsimesti, kad jo pasakojimas man tik tiek ir tesako. – Tikrai labai įdomu. Sunku apsakyti, kokį nerimą ir sutrikimą sukėlė man šis pokalbis ir kokią neregėtą baimę pajutau išgirdęs, jog Kompesonas sėdėjo už manęs „kaip šmėkla“. Juk jeigu per  visą tą slapstymosi laiką keletą minučių apie jį negalvojau, tai buvo kaip tik tos minutės, kai jis buvo arčiausiai manęs. Suvokimas, kad laikydamasis visų tų atsargumo priemonių

šitaip ničnieko nepajutau ir apsižioplinau, buvo tolygus minčiai, kad aš bėgu nuo jo, uždarau paskui save šimtus durų ir staiga pamatau jį stovintį šalia manęs, vadinasi, nors ir kaip ramu viskas atrodo aplinkui, pavojus visą laiką yra čia pat ir lipa ant kulnų. Tada paklausiau poną Vopslį keletą klausimų. Kada tas žmogus jis negalėjo man jį.pasakyti: jis pastebėjoatėjo mane,salėn? paskuiŠito pro mano petį pamatė Pažino jį ne iš karto, nors nuo pat pradžių suprato, kad jis kažkaip susijęs su mano vaikyste kaime. Kaip jis buvo apsirengęs? Pasiturimai, bet nieko ypatingo, atrodo, juodai. Ar jo veidas

 

buvo randuotas? Ne, jis manąs, kad ne. Tą, ko gero, ir aš pats galėjau pasakyti, mat nors susimąstęs ir nelabai dairiausi į sėdinčius už nugaros, randuotą veidą vis dėlto būčiau pastebėjęs. Kai ponas Vopslis išpasakojo man viską, ką tik prisiminė ir ką aš sugebėjau iš jo iškvosti, ir kai pavaišinau jį kuklia  vakariene, derančia po varginančio vakaro, mudu išsiskyrėme. Templį priėjau tarp dvyliktos ir pirmos  valandos ir vartai buvo uždaryti. Nei man einant pro juos, nei į savo namą, nieko aplinkui nebuvo. Herbertas jau buvo namie, ir mudu, susėdę prie židinio, ėmėme rimtai tartis. Tačiau nieko padaryti negalėjome – nebent pranešti Vemikui šio vakaro žinias ir užsiminti jam, kad laukiame jo nurodymų. Kadangi maniau galįs sukompromituoti jį dažnu lankymusi Pilyje, tai šį kartą parašiau jam laišką. Tą padariau dar tą patį vakarą, paskui išėjau gatvėn ir laišką įmečiau – aplinkui ir dabar nieko nebuvo. Abu su Herbertu nusprendėme, kad viena, ką galime padaryti – tai būti labai atsargūs. Ir iš tikro buvome labai atsargūs, – atsargesni nei iki šiol, jeigu tik tai įmanoma, – aš nė iš tolo nesiartinau prie Činkso užutėkio, tik  praplaukdavau pro šalį valtimi, bet net ir tada į Malūno tvenkinio krantinę žiūrėdavau nė kiek ne įdėmiau kaip į bet ką kitką.  

 

48 SKYRIUS

 Antrasis ankstesniam ankstesniame e skyriuje minėtas susitikim susitikimas as įvyko praėjus savaitei nuo pirmojo. Aš vėl palikau savo valtį prieplaukoje prie muitinės; iki sutemstant šį kartą dar buvo kokia valanda ir aš, neapsispręsdamas, kur pietauti, palengva nuėjau į Čipsaidą ir lėtai žingsniavau gatve – turbūt pats neryžtingiausias žmogus toje skubančioje minioje. Tuo metu ant mano peties nusileido kažkieno didelė ranka. Tai buvo Džegerso ranka, ir jis pakišo ją man po alkūne. – Kadangi einame ton pačion pusėn, Pipai, tai galime pasivaikščioti Kur– jūs traukiate? – Tikriausiai kartu. į Templį, atsakiau aš. – Nejaugi nežinote? – paklausė ponas Džegersas. – Matote, – atsakiau, pirmą kartą neišsigandęs jo kvotos, – aš nežinau todėl, kad dar nenusprendžiau. – Žadate pietauti? – paklausė ponas Džegersas. – Šito tikriausiai neneigsite? – Ne, – atsakiau, – šito neneigsiu. – Jūs pas ką nors pakviestas? – Neneigsiu ir to, kad nesu pakviestas. –Buvau Tada,beketinąs – tarė ponas Džegersas, – eime pietauti pas mane. atsisakyti, bet jis pridūrė: – Bus Vemikas. Tada aš savo atsisakymą pakeičiau sutikimu, – pirmieji

mano ištarti žodžiai tiko ir tam, ir anam, – ir mudu, perėję Čipsaidą, pasukome į Litl Briteną. Parduotuvių vitrinose jau žiebėsi ryškūs žibintai, o gatvių žibintininkai, pavakario šurmuly vargiai rasdami vietos kopėčioms, kabarojosi į viršų ir apačion, bėgiojo pirmyn bei atgal, tirštėjančioje prieblandoje uždegdami kur kas daugiau raudonų šviečiančių akelių, negu užsidegė baltų akelių nuo nendrinės žvakės ant vaiduokliškos sienos mano kambaryje „Hamamse“. Litl Briteno kontoroje buvo atliekami dienos galo darbai –

 

rašomi laiškai, plaunamos rankos, gesinamos žvakės, užrakinami seifai. Kol stoviniavau prie pono Džegerso židinio, šokinėjančios liepsnos atrodė, jog abi velniškų gipsinės galvos nuo sumanė pažaisti josu manimi kažkokių slėpynių, o dvi storos kontorinės žvakės, blankiai šviečiančios kampe rašančiam Džegersui, buvo apsuktos numirėlių drobulėmis, tarsi primenančiomis begales pakartųjų. Pasisamdę karietą, visi trys nuvažiavome į Džerardo gatvę;  vos ten atkakome, iškart buvo patiekti pietūs. Nors šioje  vietoje nė minties neturėjau net iš tolo, net žvilgsniu užsiminti apie Vemiko namines pažiūras, vis dėlto būčiau neatsisakęs retkarčiais su juo draugiškai susižvalgyti. Bet nieko panašaus. Kai jis pakeldavo akis nuo stalo, jos žvelgdavo į poną Džegersą, o su manimi jis buvo toks šaltas ir oficialus, lyg egzistuotų du Vemikai dvyniai ir dabar čia būtų ne tas. – Jūs pasiuntėt ponios Hevišem laišką ponui Pipui,  Vemikai? – paklausė paklausė ponas Dže Džegersas gersas pradėjus vvalgyti. algyti. – Ne, pone, – atsakė Vemikas. – Aš kaip tik norėjau išsiųsti į paštu, bet tuo metu įėjot jūs su ponu Pipu. Štai jis. Ir jis padavė laišką ne man, o savo šeimininkui. – Čia tik pora eilučių, Pipai, – tarė ponas Džegersas, duodamas laišką man. – Adresuotas man, nes ponia Hevišem nebuvo tikra dėl jūsų gyvenamosios vietos. Ji rašo, jog nori

susitikti su jumis dėl vieno reikalo, apie kurį jūs jai užsiminėt. Jūs važiuosit? – Taip, – atsakiau aš, permetęs akimis laišką, kurį jis atpasakojo visai tiksliai. – Kada žadate važiuoti? – Aš esu varžomas vienos aplinkybės, – tariau, dirstelėjęs į  V emiką, kuris pašto kimšo greitai. žuvį, – ir ji neleidžia man laisvai naudotis savodėžutėn laiku. Manau, – Jei ponas Pipas ketina važiuoti greitai, – pasakė Vemikas Džegersui, – tai jam nereikia nei atsakymo rašyti. Suvokęs tai kaip nuorodą, jog atidėlioti neverta,

 

nusprendžiau važiuoti rytoj; taip ir pasakiau jiems. Vemikas išgėrė taurę vyno ir su pasitenkinimu rimtai pažvelgė į Džegersą, ne į mane. – Taigi, Pipai, mūsų draugas Voras, – tarė ponas Džegersas, – paleido savo kortas apyvarton ir išlošė banką. Man neliko nieko kito kaip sutikti su tuo. – Cha! Tam vyrukui neblogai sekasi, tik kažin ar ilgai taip bus. Galų gale vis tiek laimi stipresnis, bet dar neaišku, kuris iš jų stipresnis. Jeigu jis sumanys pulti ją... – Nejaugi jūs rimtai manot, – pertraukiau aš jausdamas, kaip iš susijaudinimo paraudo skruostai, – kad jam užteks tiek įžūlumo, pone Džegersai? – Aš taip nesakiau, Pipai. Aš tik svarstau. Jeigu jis sumanys ą pulti, tai gal jėga ir bus jo pusėje, bet jeigu tai bus proto kova, tai, be abejo, ne. Galima tik spėlioti, kaip pasielgs toks žmogus šitokiomis aplinkybėmis, nes čia visiškai įmanomos dvi baigtys. – Gal galiu paklausti, kokios? – Toks vaikinas kaip mūsų bičiulis Voras, – atsakė ponas Džegersas, – arba kaunasi, arba vizgina uodegą. Jis gali  vizginti uodegą ir urgzti, gali vizginti ir neurgzti, bet jis arba kaunasi, arba vizgina. Paklauskit, kaip mano Vemikas. – Arba kaunasi, arba vizgina uodegą, – kreipdamasis anaiptol ne į mane, atsakė jis. – Taigi, į ponios Bentli Draml sveikatą, – tarė ponas

Džegersas imdamas nuo vežimėlio geriausio vyno grafiną ir pildamas mums bei sau, – ir tegu pranašumo klausimas išsisprendžia damos naudai! Damos ir džentelmeno naudai is niekada neišsisprendžia. Ak Mole, Mole, Mole, kokia jūs šiandien nevikri.  Ji tuo metu buvo šalia jo, dėjo ant stalo kažkokį indą. Paskui atsitraukė porą žingsnių į šalį ir dėmesį sutrikusi teisindamasi kažką sumurmėjo. Tuo metu mano ir patraukė jos judantys pirštai. – Kas atsitiko? – paklausė ponas Džegersas. – Nieko, – atsakiau aš. – Man paprasčiausiai nemaloni mūsų

 

pokalbio tema.  Jos pirštai judėjo taip, lyg ji megztų. Ji stovėjo ir žiūrėjo į šeimininką, nežinodama, ar jau gali eiti, ar jis ketina jai ką nors pasakyti ir nueinančią vėl pašauks. Jos žvilgsnis buvo kupinas nerimo. Na žinoma, juk aš visai neseniai vieną įsimintiną įsiminti ną dieną mačiau tokias rankas ir tokias akis!  Jis leido jai eiti eit i ir ji tylia tyliaii ding dingo o iš kambario. Bet aš mačiau ą prieš save kuo aiškiausiai, lyg tebestovėtų čia pat. Žiūrėjau į tas rankas, į tas akis, į tuos purius plaukus ir lyginau juos su tomis kitomis man pažįstamomis rankomis, kitomis akimis, kitais plaukais ir stengiausi įsivaizduoti, kaip jie atrodys po dvidešimties metų audringo gyvenimo su brutaliu vyru. Vėl žvelgiau į ekonomės rankas ir akis ir prisiminiau tą nenusakomą jausmą, kuris užplūdo mane, kai paskutinį kartą vaikščiojau – ne vienas – po apleistą sodą ir alaus daryklos kiemą. Prisiminiau, kad tą patį jaučiau ir tada, kai pamačiau į mane žiūrintį veidą ir pro karietos langą mojančią ranką; kad tas jausmas lyg žaibas vėl tvykstelėjo manyje ir tada, kai tamsioje gatvėje  važiuodamas karieta – ne vienas – staiga pamačiau ryškiai šviečiantį žibintą. Galvojau, jog kaip ta vienintelė grandis asociacijų grandinėje padėjo atpažinti Kompesoną teatre, taip ir dabar mano sąmonė staiga gavo tokią trūkstamą grandį, kai po paminėto Estelos vardo staiga pamačiau tuos tarsi mezgančius pirštus ir tas dėmesingas akis. Ir mane

apėmė absoliutus tikrumas, jog ta moteris yra Estelos motina. Ponas Džegersas buvo matęs mane su Estela ir vargu ar liko nepastebėti mano jausmai, kurių aš nė neslėpiau. Kai pasakiau, jog pokalbio tema man nemaloni, jis linktelėjo, patapšnojo man per nugarą, vėl įpylė visiems vyno ir ėmė toliau valgyti. Ekonomė kambaryje pasirodė tik du kartus, buvo labai neilgai ir ponas Džegersas elgėsi su ja griežtai. Bet jos rankos buvo Estelos rankos, akys – Estelos akys, ir jeigu ji būtų pasirodžiusi kambaryje dar šimtą kartų, tai šio mano

 

įsitikinimo nebūtų nei sustiprinę, nei susilpninę.  Vakaras buvo niūrus, Vemikas vyną gėrė dalykiškai, lyg atlikdamas kokią pareigą, visą laiką nenuleisdamas nuo šeimininko akių ir tarsi pasiruošęs kvotai. Kai dėl vyno kiekio, tai toje pašto dėžutėje jo galėjo lengvai tilpti tiek, kiek bet kurioje kitoje dėžutėje laiškų. Man visą laiką atrodė, kad tai antrasis dvynys, vien iš išorės panašus į gyvenantį  Volvorte. Mes anksti atsisveikinome ir išėjome kartu. Jau tada, kai tarp begalės pono Džegerso batų ieškojome savo skrybėlių, pajutau, jog tikrasis dvynys yra visai netoli, einant Džerardo gatve Volvorto link, supratau, kad šalia manęs jau žingsniuoja tikrasis dvynys, o tas kitas tiesiog išgaravo  vakaro sutemose. sutemose. – Aha! – tarė Vemikas. – Galų gale pasibaigė! Jis yra nuostabus žmogus, antro tokio nerasi, bet kai pas jį pietauju, tai turiu užsisukti, o pietūs man visada labiau patinka, kai  valgau atsisukęs. atsisukęs. Man pasirodė, kad tai labai taiklus apibūdinimas, taip jam ir pasakiau. – Niekam kitam to nesakyčiau, tik jums, – tarė jis. – Juk  žinau, kad žodis, ištartas tarp mudviejų, toliau nenueis. Paklausiau jį, ar yra kada nors matęs ponios Hevišem dukrą ponią Bentli Draml. Jis atsakė nematęs. Nenorėdamas būti per įkyrus, pasiteiravau apie Senolį, apie ponią Skifins.

Paminėjus jos pavardę, jo veide atsirado sukta išraiška, jis sustojo gatvėje ir ne be slapto pasitenkinimo pakreipęs galvą išsišnypštė nosį. – Vemikai, – paklausiau aš, – ar prisimenat, kaip pirmą kartą einant pas Džegersą į namus jūs patarėt man atkreipti dėmesį į jo ekonomę? – Nejaugi? – paklausė jis. –– AAišku, taip, patariau. ko gero. Kad mane  velniai, – pridūrė jis staiga. Matot, aš kur dar ne visai atsisukau. – Jūs pavadinot ją laukiniu sutramdytu žvėrimi. – O kaip kitaip pavadintumėt jūs pats?

 

– Taip pat. O kaip ponas Džegersas sutramdė ją, Vemikai? – Čia jo paslaptis. Ji pas jį tarnauja jau daug metų. – Gal galėtumėt papasakoti man jos istoriją? Aš turiu  ypatingų priežasčių tuo domėtis. Juk žinote, kad tarp mudviejų ištarti žodžiai toliau neina. – Matot, – tarė Vemikas, – aš nežinau jos istorijos, tiksliau, žinau ne viską. Bet ką žinau, papasakosiu. Juk dabar mudu, be abejo, kalbamės kaip privatūs asmenys. – Be abejo. – Prieš dvidešimt ar daugiau metų šita moteris Senajame Beily buvo teisiama už žmogžudystę ir teismas išteisino ją. Ji buvo jauna ir labai graži, mano manymu, turėjo čigoniško kraujo. Šiaip ar taip, galima numanyti, kad tas jos kraujas tuo metu buvo karštas. – Bet ji buvo išteisinta. – Ją gynė ponas Džegersas, – pasakė Vemikas, reikšmingai pažvelgęs į mane, – ir tą bylą sutvarkė taip, kad visi negalėjo atsistebėti. Byla atrodė beviltiška, jis dar buvo palyginti aunas, bet atliko viską nuostabiai; beveik galima sakyti, jog kaip tik tada ir pagarsėjo. Dienų dienas leido policijos teisme, vis rūpinosi, kad byla apskritai būtų nutraukta, o per teismo posėdžius, kai pats negalėdavo kalbėti, vis buvotai šalia advokato ir visą košę maišė savo rankomis – niekam ne paslaptis. Nužudytasis asmuo buvo moteris, gal dešimčia metų vyresnė, gerokai stambesnė ir kur kas stipresnė.

Žmogžudystė buvo iš pavydo. Abi moterys valkatavo, o šita, kur dabar Džerardo gatvėje, ištekėjo labai anksti, kaip žmonės sako, pakrūmėje – irgi už kažkokio valkatos. Pavydi buvo kaip pats velnias. Nužudytoji moteris (pagal metus tam  vyrui tikusi kur kas geriau) buvo rasta daržinėje netoli Hounslou Hito. Ten būta kovos, net mirtinos. Moteris buvo apdraskyta, apibrozdinta, o paskui pasmaugta rankomis. Karti tegalėjo tik šitą moterį, ir ponas Džegersas savo gynybą grindė labiausiai tuo, kad ji to negalėjo pajėgti fiziškai. Galite neabejoti, – tarė Vemikas, palietęs mano alkūnę, – tuo laiku jis net neužsimindavo apie jos rankų jėgą,

 

nors dabar kartais tą ir daro. Papasakojau Vemikui, kaip per anuos kviestinius pietus jis liepė jai parodyti rankas. – Taigi, pone, – pasakojo toliau Vemikas, – o čia dar taip sutapo, suprantat, sutapo, – kad ta moteris nuo pat suėmimo buvo taip meniškai apsirengusi, jog atrodė kur kas lieknesnė, negu buvo iš tikro, ypač jos rankovės – sako, kad os buvo pasiūtos taip meistriškai, jog rankos atrodė visai laibutės. Ji pati turėjo vos porą nubrozdinimų – ką tai reiškia valkatai, – bet jos delnų viršus buvo subraižytas ir kilo klausimas, ar ne nagais. Taigi ponas Džegersas įrodė, kad ji brovėsi per erškėtyną, kuris nesiekė jai veido, ir ji turėjo skintis kelią rankomis. Tų spyglių liekanų buvo rasta ir jos odoje, jie buvo pateikti teismui kaip daiktiniai įrodymai; apžiūrėjus tą erškėtyną, pro kurį ji brovėsi, ant aplaužytų šakų taip pat buvo rasta mažų jos suknelės skiaučių bei kraujo dėmelių. Bet pats drąsiausias jo žingsnis buvo toks. Įrodinėjant jos pavydumą, buvo keliami tarsi pagrįsti įtarimai, jog ji maždaug žmogžudystės metu, keršydama tam vyriškiui, įsiutusi nužudė jųdviejų trejų metų kūdikį. Ponas Džegersas pakreipė viską taip: „Mes sakome, kad tai erškėčius. yra ne nagų o erškėčių, ir parodome jums Jūs pėdsakai, sakote, kad tai nagų pėdsakai, ir iškeliate hipotezę apie nužudytą kūdikį. Bet jūs privalote padaryti visas išvadas iš tos hipotezės. Tarkime,

kad ji nužudė savo kūdikį, ir šis, gindamasis nagais, subraižė jai rankas. Kas toliau? Juk jūs teisiate ją ne už kūdikio nužudymą, nors galėtumėt, kodėl ne? O dėl šitos bylos – jeigu jūs taip spiriatės, jog tai nagų žymės, tai tikriausiai turite ir paaiškinimą joms, jeigu ginčo labui padarysim prielaidą, kad nesukūrėte jo?“ Trumpai tariant, pone, – pasakėgalvas Vemikas, – ponasją. Džegersas susuko prisiekusiesiems ir jie išteisino – Ir nuo to laiko ji tarnauja pas jį? – Taip, ir dar daugiau, – tarė Vemikas. – Ji stojo tarnauti pas jį iškart po teismo jau sutramdyta, kaip dabar.

 

Tarnaudama ji šio to dar išmoko, kas priklauso, bet sutramdyta buvo nuo pat pradžių. – Ar prisimenate, kas buvo tas kūdikis – berniukas ar mergaitė? – Sako, mergaitė. – Ar daugiau nieko nepasakysite man šįvakar? – Nieko. Jūsų laišką gavau ir sunaikinau jį. Daugiau nieko. Mudu nuoširdžiai atsisveikinome, ir aš nuėjau namo, gavęs naujo peno neramioms mintims, bet anaiptol neatsikratęs senųjų.  

 

49 SKYRIUS

Įsidėjęs ponios Hevišem laiškelį kišenėn, kad galėčiau parodyti kaip pasiteisinimą dėl tokio greito savo vizito jos namuose, jeigu ji per savo kaprizingumą nustebs mane pamačiusi, kitą dieną sėdau į karietą ir išvažiavau. Bet pusiaukelės viešbuty išlipau, pavalgiau pusryčius ir toliau nuėjau pėsčias, nes norėjau patekti į miestą nepastebimai nuošaliomis gatvėmis ir taip pat iš jo išeiti. Diena jau linko vakarop, kai aš ėjau tuščiais aidžiais Turgaus gatvės kiemais. Apgriuvę senoviški mūrai, kur kadaise buvo vienuolių sodai bei stalai, iro arklidės, dabar prie tų galingų sienų glaudėsi menkos pašiūrės buvo beveik tokie pat tylūs kaip senieji vienuoliai kapuose. Katedros varpai skambėjo kaip niekada liūdnai ir tolimai, kai skubėjau, vengdamas žmonių akių, senųjų vargonų gausmas aidėjo man lyg laidotuvių muzika, o kovai, skraidantys aplink  pilką varpinę ir besisupantys plikuose vienuolyno sodo medžiuose, tarsi šaukte šaukė man, kad viskas čia pasikeitę ir Estela čia niekada nebegrįš.  Vartus atidarė senyva moteriškė, kurią buvau matęs ir anksčiau – ji buvo viena iš tarnų, gyvenančių flygelyje kitapus kiemo. Tamsiame prieškambaryje kaip kadaise stovėjo deganti žvakė, aš paėmiau ją ir vienas užlipau

laiptais. Ponia Hevišem buvo ne savo kambaryje, o didžiajame, už laiptinės. Kai pabeldus niekas neatsakė, pažvelgiau pro duris ir pamačiau, kad ji sėdi apibrizgusioje kėdėje prie pat židinio ir nejudėdama susimąsčiusi žiūri į blėsuojančią blėsuojanči ą ugnį. Kaip dažnai darydavau, įėjau vidun ir atsistojau netoli židinio, kur ji, pakėlusi akis, turėjo mane pamatyti. Ji atrodė be galo vieniša, ir būčiau ėmęs gailėtis jos net tada, jeigu ji man būtų padariusi dar gilesnių sielos žaizdų negu ta, už kurią galėjau ją kaltinti. Stovėjau užjausdamas ją ir galvojau, kad galų gale ir aš tapau tų nelemtų namų griuvimo

 

nuolauža; tuo metu jos akys ir užkliuvo už manęs. Ji krūptelėjo ir tyliai paklausė: – Nejaugi vaidenasi? – Ne, čia aš, Pipas. Ponas Džegersas vakar perdavė man ūsų laiškelį ir aš negaišdamas atvažiavau. – Ačiū. Ačiū.  Atsinešęs kitą apiplyšusią kėdę prie židinio ir atsisėdęs, jos  veide pastebėjau kažkokią naują išraišką – lyg ji manęs bijotų. – Aš noriu, – pasakė ji, – pratęsti pokalbį ta tema, apie kurią tu užsiminei per paskutinį savo apsilankymą, ir parodyti, kad nesu visai akmeninė. Bet gal tu dabar jau tiesiog nebegalėsi patikėti, kad mano širdyje dar yra bent kiek žmoniškumo? Kai pasakiau kažkokius raminamus žodžius, ji ištiesė dešinę drebančią ranką lyg norėdama paliesti mane, bet nespėjus man susigaudyti, ką tai reiškia ir kaip man elgtis, vėl atitraukė ją. – Kalbėdamas apie savo draugą, tu pasakei man, kad gali patarti man, kaip padaryti gerą ir kilnų darbą. Tai toks dalykas, kurio tu norėtum, ar ne? – Labai norėčiau. – Koks tasaiškinti dalykas?jai apie savo slaptą pagalbą Herbertui. Pradėjau Net neįpusėjus iš jos veido supratau, kad jos mintys kažkur nuklydo ir ji greičiau galvoja apie mane, o ne apie tai, ką

pasakoju. Paaiškėjo, kad taip ir yra, nes man nutilus ji labai negreit parodė tą suvokusi. – Kodėl tu nutilai, – paklausė pagaliau ji su ta pačia išraiška, lyg bijotų manęs, – gal todėl, kad taip nekenti manęs, jog negali kalbėtis? – Ne, ne, – atsakiau aš, – kaip jūs galėjot taip pagalvoti, ponia Hevišem! Aš nutilau todėl, kad man pasirodė, jog jūs negirdit, ką sakau. – Gal taip ir buvo, – atsakė ji prisidėjusi ranką prie kaktos. – Pradėk iš naujo, o aš žiūrėsiu į ką nors kitką. Palauk! Na, dabar pasakok.

 

 Ji ryžtingai, kaip kartais matydavau, atsirėmė ranka į lazdą, tvirtai pasiryžusi atidžiai išklausyti mane. Ėmiau kalbėti toliau ir papasakojau jai, kad tikėjausi įnešti visą mokestį iš savo lėšų, bet dabar to padaryti nebegaliu. Priminiau jai, kad apie šią problemą plačiau paaiškinti negaliu, nes tai susiję su kito žmogaus paslaptimis. – Taip! – tarė ji linktelėjusi galva, bet nežiūrėdama į mane. – Kiek pinigų reikia tam dalykui? Bijojau pasakyti, nes ta suma man atrodė gana didelė. – Devynių šimtų svarų. – Jeigu aš tau duosiu šituos pinigus, ar tu išsaugosi mano paslaptį, kaip saugojai savo? – Kuo švenčiausiai. – Ir tau nuo to palengvės? – Labai palengvės. – Ar tu dabar labai nelaimingas?  Ji tą klausimą pateikė vis dar nežiūrėdam nežiūrėdama a į mane, bet balse skambėjo netikėtas švelnumas. Atsakiau ne iš karto, nes negalėjau kalbėti. Ji padėjo ant lazdos rankenos antrą ranką ir atrėmė į jas kaktą. – Aš gana nelaimingas, ponia Hevišem, bet tam turiu ir kitų priežasčių, ne vien tą, kurią jūs žinote. Tais tos pačios paslaptys, kurias minėjau. Po kurio laiko ji pakėlė galvą ir vėl pažvelgė į ugnį. – Labai kilnu, kai tu sakai turįs ir kitų priežasčių būti

nelaimingas. Tai teisybė? nelaimingas. – Tikra teisybė. – Ar aš tegaliu padėti tau, Pipai, padėdama tavo draugui? Sakykim, kad tai jau atlikta... o tau pačiam ar nieko negaliu padaryti? – Nieko. Dėkoju, kad paklausėt. Dar labiau esu dėkingas už parodytą Betkėdės tikrai ir nieko.  Ji pakilogerumą. nuo savo apsidairė po kambarį rašymo priemonių. Nieko neradusi, išsiėmė iš kišenės geltonas dramblio kaulo korteles, aprėmintas auksu, ir taip pat auksu aptaisytą pieštuką, kabantį ant kaklo.

 

– Tavo santykiai su ponu Džegersu tebėra geri? – Visiškai. Vakar pietavau pas jį. – Tai įgaliojimas jam, kad išmokėtų tau pinigus, kuriuos galėsi panaudoti savo draugui. Aš čia pinigų nelaikau, bet eigu tu labai norėtum, kad ponas Džegersas apie tai nieko nežinotų, tai galiu atsiųsti juos tau paštu. – Ačiū jums, ponia Hevišem, man bus visai patogu pasiimti uos iš jo.  Ji perskaitė man ką parašiusi – visi nurodymai buvo tikslūs ir aiškūs, be to, pateikti taip, kad nekiltų jokio įtarimo, jog tais pinigais galiu pasinaudoti pats. Kai ėmiau korteles, jos ranka vėl sudrebėjo, o dar labiau ji drebėjo tada, kai nusiėmė nuo kaklo grandinėlę su pieštuku ir įdėjo man į delną. Visa tai ji padarė nežiūrėdama į mane. – Pirmoje kortelėje yra mano pavardė. Jeigu kada nors po ja galėsi parašyti: „Aš jai atleidžiu“, – nesvarbu, kad mano sužeista širdis jau seniai bus virtusi dulkėmis, – būk geras, padaryk taip! – Ak, ponia Hevišem, – pasakiau, – aš galiu parašyti tą dabar. Visi mes padarome skaudžių klaidų, aš ir pats buvau aklas ir nedėkingas, man pačiam yra per daug reikalingas atleidimas geraspakėlė patarimas, kadveidą galėčiau jūsų.  Ji pirmą ir kartą į mane ir, ir, pykti manoant nuostabai, netgi mano siaubui, puolė prieš mane ant kelių, iškėlusi savo sudėtas rankas taip, kaip tikriausiai dažnai mokoma

motinos keldavo jas vaikystėje, kai jos vargšė širdis dar buvo jauna, nekalta ir nesužeista. Matydamas ją, žilagalvę, iškankintu veidu, klūpančią prie mano kelių, buvau sukrėstas iki sielos gelmių. Ėmiau prašyti ą, kad atsistotų, apkabinau rankomis, norėdamas jai padėti, bet ji tiktai spaudė man ranką prie savo veido ir verkė. Prieš tai nebuvau matęs ašarų jos todėl vildamasis, og nė joskarto suteiks jai palengvėjimą, tik akyse, pasilenkiau prie jos ir nieko nesakiau. Dabar ji nebeklūpojo, o buvo tiesiog susmukusi ant grindų. – O! – beviltiškai šaukė ji. – Ką aš padariau! Ką aš padariau!

 

– Jei jūs kalbate apie man padarytą žalą, ponia Hevišem, tai leiskit man atsakyti. Ta žala labai nedidelė. Aš ją būčiau įsimylėjęs bet kokiomis aplinkybėmis... Ar ji ištekėjusi? – Taip. Tai buvo nereikalingas klausimas, nes viską galėjau suprasti iš dar didesnio vienišumo jausmo, kuris dabar  viešpatavo šiuose šiuose namuose. namuose. – Ką aš padariau! Ką aš padariau!  Ji grąžė rankas, taršė taršė žilus plaukus plaukus ir nuolat šūkčiojo: – Ką aš padariau! Nežinojau nei ką jai atsakyti, nei kaip paguosti. Gerai supratau, jog ji labai nusikalto, kai apakinta keršto troškimo sužalojo imlią vaikišką sielą, kad ją skatino mirtina skriauda, atstumta meilė, įžeistas išdidumas. Bet taip pat gerai žinojau, kad atsiribodama nuo dienos šviesos ji atsiribojo nuo kur kas svarbesnių dalykų, kad pasirinkusi vienatvę ji atėmė iš savęs tūkstantį natūralių ir gydančių poveikių, kad paskendusi atsiskyrėlės apmąstymuose ji nualino savo protą taip, kaip nusialina ir nusialins bet kuris, išdrįsęs priešintis Kūrėjo valiai. Ar galėjau žiūrėti į ją be užuojautos, nepastebėdamas, nepastebėdam as, kaip ji sunyko po keršto našta, kaip visiškai nebedera prie šios žemės, kurioje tuštybės, turi gyventi apsėsta savo skausmo tuštybės, savo atgailos savo nedorumo tuštybės ir visokių kitokių tuštybių, kurios yra tikras žmogaus gyvenimo prakeiksmas?

– Kai tu aną kartą su ja kalbėjaisi, kai aš tavyje lyg  veidrodyje pamačiau tai, ką kadaise pati iškenčiau – aš tik  tada supratau, ką padariau. Ką aš padariau! Ką aš padariau! – Ir taip gal dvidešimt kartų. – Ką aš padariau! – Ponia Hevišem, – pasakiau kiek aprimus jos raudoms, – apie mane jūs galite nebegalvoti ir nebesikrimsti. Bet Estela  yskriaudą, ra kas kita, ir jeigu atimdama jūs bent iš kiek galite tai, atitaisyti tą kurią padarėte jos sielos kas duota gamtos, tai verčiau tą ir padarykite, užuot šimtą metų dėl to  verkusi. – Taip, taip, aš tą žinau. Bet, Pipai, mielasis! – Šiame

 

neįprastame švelnume skambėjo nuoširdi moteriška užuojauta. – Mielasis mano! Patikėk manimi: kai ji pirmą kartą atėjo pas mane, aš norėjau apsaugoti ją nuo karčios savo dalios. Iš pradžių aš nieko kito nenorėjau. – Ką gi, – pasakiau aš, – gali būti. – Bet kai ji paaugo ir ėmė gražėti, aš ėmiau elgtis vis blogiau, pradėjau mokyti ją, nuolat kalti jai savo pamokas, kol galų gale atėmiau iš jos širdį ir įdėjau jos vieton gabalą ledo. – Geriau jau būtumėt palikusi jai gyvą širdį, – neištvėriau nepasakęs, – kad ir sužeistą ir skaudančią. Ponia Hevišem kurį laiką žvelgė į mane pasklidomis akimis, paskui pratrūko vėl: „Ką aš padariau!“ – Jei tu žinotum visą mano gyvenimą, – įtikinėjo ji mane, – tai labiau užjaustum ir suprastum mane. – Ponia Hevišem, – atsakiau aš kuo švelniau, – aš žinau jūsų gyvenimą, žinau nuo pat tada, kai pirmą kartą išvažiavau iš šių kraštų. Jis kelia man didelę užuojautą ir aš manau, jog suprantu visas jo pasekmes. Ar visa tai, kas tarp mūsų įvyko, nesuteikia man teisės paklausti vieno dalyko apie Estelą? Ne apie dabartinę, o apie tą, kuri čia pateko pirmą kartą?  Ji sėdėjo ant žemės, užsikniaubu užsikniaubusi si ant nubrizgusios os kėdės, pasidėjusi rankų galvą. Išgirdusi tai,nubrizgusi ji pažvelgė tiesiai man į akis ir atsakė: – Klausk.

– Kas Estelos tėvai?  Ji papurtė galvą. galvą. – Jūs nežinote?  Ji vėl papurtė papurtė galvą. – Bet čia ją atvežė ponas Džegersas arba jo siųstas žmogus? –– Gal Atvežė. galit papasakoti, kaip tai atsitiko?  Ji baimingai baimingai apsidairė ir ėm ėmė ė pašnibždomis pašnibždomis pasakoti: – Kai jau ilgai buvau išgyvenusi šiuose kambariuose (kiek  tiksliai, pasakyti negaliu; juk tu pats žinai, ką rodo šie

 

laikrodžiai), sykį pasakiau jam, kad norėčiau auginti mažą mergaitę, kurią galėčiau pamilti ir apsaugoti nuo savo likimo. Pirmą kartą aš jį susitikau, kai jis mano prašymu ėmėsi pertvarkyti šituos namus, mat dar prieš atsiskirdama nuo šio pasaulio buvau skaičiusi apie jį laikraščiuose. Jis pasakė pasidairysiąs tokios našlaitės. Vieną vakarą jis atvežė ą miegančią, ir aš pavadinau ją Estela. – Kiek jai tada buvo metų? – Dveji ar treji. Ji pati nieko nežino, tik tiek, kad buvo našlaitė ir aš ją įdukrinau.  Aš buvau toks tikras, jog ta moteris yra jos mama, kad įrodymų nereikėjo. Bet dabar tas ryšys pasidarė aiškus kaip niekada. Ko dar galėjau tikėtis iš mūsų pokalbio? Herberto reikalą sutvarkiau sėkmingai, ponia Hevišem papasakojo viską, ką žinojo apie Estelą, aš pasakiau ir padariau viską, kad palengvinčiau jos būklę. Nesvarbu, kokiais žodžiais, bet, šiaip ar taip, mudu atsisveikinome. Buvo jau prietema, kai išėjau laukan. Pasišaukiau moteriškę, kuri man ateinant atidarė vartelius, ir pasakiau, kad kol kas jos nevarginsiu ir prieš išeidamas dar pasivaikščiosiu čia. ir Mat nujaučiau, kad daugiau į šiuos namus nebesugrįšiu, suvokiau, jog vakaro prieblanda labai tinka atsisveikinimui. Pro apleistas statines, kuriomis kadaise vaikščiojau ir

kurias nuo to laiko taip merkė lietus, kad daugelis kiaurai perpuvo, o ant tų, kur stovėjo stačios, telkšojo vandens klaneliai, nuėjau į apleistą sodą. Apėjau jį visą, užsukau į tą kampą, kur kadaise mušėmės su Herbertu, pavaikščiojau takais, kur paskutinį kartą vaikščiojau su Estela. Visur buvo taip šalta, taip tuščia, taip nyku! Grįždamas užsukau į alaus atstūmiau surūdijusį skląstį nedidelėse duryse sododaryklą gale ir–perėjau ją visą. Išėjęs pro priekines duris – jas atidariau su vargu, nes medis buvo išbrinkęs, vyriai išklibę, o slenkstis apaugęs storais pelėsiais – sustojau ir atsisukau. Tą akimirką mano

 

sąmonėje nepaprastai aiškiai atgijo vienas vaikiškas prisiminimas ir man pasirodė, kad ant gegnių kabo ponia Hevišem. Tas įspūdis buvo toks stiprus, kad aš sustojau po gegne visas virpėdamas lyg lapas, kol supratau, jog visa tai tik vaizduotės kūrinys, nors, tiesą sakant, tai truko labai neilgai. Prislėgtas liūdnos nuotaikos bei prieblandos ir to baisaus, kad ir neilgai trukusio reginio, jaučiau nenusakomą baimę, kai išėjau į kiemą pro tuos medinius vartus, prie kurių kadaise roviausi plaukus, kai Estela įskaudino mano širdį.  Atsidūręs kieme ėmiau svarstyti, ar kviestis moteriškę, kad atrakintų vartus ir išleistų mane, ar dar sykį užlipti laiptais ir įsitikinti, jog poniai Hevišem per tą laiką nieko neatsitiko. Pasirinkau pastarąjį sprendimą ir užlipau viršun. Dirstelėjau į kambarį, kur buvau ją palikęs, ir pamačiau ją sėdinčią apibrizgusioje kėdėje prie pat židinio, atsukta man nugara. Tą akimirką, kai buvau benusisukąs ir ramiai nueinąs šalin, pamačiau plykstelint didelę liepsną. Tą pačią akimirką ji šaukdama jau bėgo į mane, apsupta ūžiančio ugnies verpeto, kuris plaikstėsi virš jos per visą žmogaus ūgį.  Vilkėjau apsiaustą su dvigubu gobtuvu, ant rankos turėjau kitą apsiaustą. Kad nusivilkau, jais nuo apgobiau poniąstorą Hevišem ir pargrioviau, kad dar abiem nutraukiau stalo didelę staltiesę bei drauge su ja visą tą sudūlėjusį kalną, iš kurio pasipylė pulkai bjaurių vabzdžių; kad mudu raičiojomės

ant žemės lyg du didžiausi priešai; kad kuo labiau aš gobsčiau ją, tuo labiau ji šaukė ir veržėsi šalin; kad visa tai atsitiko, aš sužinojau tik vėliau, o tuo momentu nieko nejaučiau, negalvojau ir nesuvokiau ką darąs. Atsipeikėjau tik tada, kai pasijutau begulįs su ja ant grindų prie didžiojo stalo; dūmų pilname ore sklandė degantys skutai, kurie dar prieš valandėlę buvo jos išblukusi  Apsidairęs pamačiau, kad pervestuvinė grindis suknelė. bėga išsigandę  vabalai ir vorai, o prie durų verkia uždususios tarnaitės. Aš  vis dar tebelaikiau ją jėga prispaudęs prie grindų kaip pabėgti galintį belaisvį ir tikriausiai nė pats nesuvokiau nei

 

kas ji tokia, nei kodėl mudu grūmėmės, nei kad ji buvo apimta liepsnos ir kad ta liepsna užgesinta, kol nepamačiau, kaip aplink mus kaip juodas lietus krinta jau užgesusios uodos plėnys, kadaise buvusios jos apdaru.  Ji buvo be sąmonės ir aš neleidau jos nei judinti, nei liesti. Buvo pasiųsta pagalbos ir aš laikiau ją, kol atėjo daktaras; matyt, man nesąmoningai atrodė, kad jeigu paleisiu ją, tai liepsna vėl plykstelės ir ją sunaikins. Kai prisiartinus daktarui su padėjėjais atsistojau, tai pats nustebau, kad abi mano rankos apdegusios, nes to iki šiol nejaučiau.  Apžiūrėjęs pžiūrėjęs ją, daktaras pasakė, kad ji rimtai apdegusi, bet apdegimai anaiptol nėra mirtini, kur kas pavojingesnis nervinis sukrėtimas. Daktaro paliepimu jos patalas buvo paklotas tame pačiame kambary ant didžiojo stalo, kuris labiausiai tiko aptvarstyti žaizdoms. Kai po valandos vėl pamačiau ją, ji gulėjo kaip tik toje vietoje, į kurią kadaise baksnojo lazda ir tvirtino, jog vieną dieną bus čia paguldyta. Nors visi jos drabužiai sudegė, ji vis tiek buvo panaši į tą seną vaiduoklišką nuotaką; mat dabar buvo iki pat kaklo apdėta balta vata ir apklota balta antklode, todėl vis tiek  atrodė tarsi pamėklė to, kas buvo, bet dingo. Pasiteiravęs tarnų jog sužinojau, kad Estelapaštu yra Paryžiuje, ir paprašiau daktarą, su artimiausiu išsiųstų jai laišką. Ponios Hevišem giminaičius pasilikau sau, nusprendęs pranešti tiktai ponui Metjui Poketui – tegu jis

pats sprendžia, ar informuoti kitus. Tą padariau vos sugrįžęs į miestą kitą dieną, per Herbertą. Tą vakarą buvo vienas tarpas, kai ji apie viską kalbėjo gana rišliai, tik kažkaip baisiai gyvai. Apie vidurnaktį ji ėmė klejoti, o vėliau pradėjo tyliu liūdnu balsu kartoti: „Ką aš padariau!“ Paskui: „Iš pradžių aš norėjau išgelbėti ją nuo savo likimo.“ Paskui: „Paimk ir parašyk manoliūdno pavarde – aš atleidžiu jai!“ Tų pieštuką trijų sakinių tvarkospo ji nekaitaliojo, tik kartais čia viename, čia kitame praleisdavo kokį žodį, jo vieton neįterpdavo jokio kito, paprasčiausiai tardama tolesnį.

 

Kadangi čia niekuo padėti negalėjau, o namie turėjau reikalų ir rūpesčių, kurių net jos klejonės neprivertė užmiršti, tai naktį nusprendžiau, kad rytą pirmąja karieta  važiuosiu namo – mylią ar dvi nueisiu pėsčias, o pavytas už miesto, atsisėsiu į savo vietą. Todėl apie šeštą valandą ryto pasilenkiau prie jos ir savo lūpomis paliečiau josios tuo metu, kai jos, nesutrukdytos mano prisilietimo, sakė: „Paimk  pieštuką ir parašyk po mano pavarde – aš atleidžiu jai.“

 

50 SKYRIUS

Mano rankos tą naktį buvo aptvarstytos du ar tris kartus, o rytą dar sykį. Kairė ranka buvo gerokai apdegusi iki alkūnės, o iki peties jau mažiau; ji gerokai skaudėjo, bet liepsna buvo kaip tik iš tos pusės, ir aš jaučiausi laimingas, kad neatsitiko blogiau. Dešinė buvo apdegusi kur kas menkiau, tad galėjau net judinti pirštus. Žinoma, ji buvo aptvarstyta, bet ne tiek  suvaržyta kaip kairė, kuri buvo parišta, todėl ir apsiaustą tegalėjau tik apsigobti ir susisegti prie kaklo lyg skraistę. Herbertas nuvažiavo į Hamersmitą aplankyti tėvo ir sugrįžęs dienąlaiku rūpinosi manimi. Jis buvo puikiausia paskui slaugė, visą nustatytu nuimdavo mano tvarsčius, sumirkydavo juos vėsinančiame skystyje, vėl uždėdavo, darydamas viską su kantrybe ir švelnumu, už kurį buvau be galo jam dėkingas. Iš pradžių, ramiai gulint ant sofos, man buvo labai sunku, tiesiog neįmanoma atsikratyti tų besiplaikstančių liepsnų, ų traškesio ir ūžesio, baisaus degėsių kvapo. Jeigu tik  užsnūsdavau, tuojau pabusdavau nuo ponios Hevišem šauksmų ir to vaizdo, kaip ji bėga į mane su visu tuo ugnies stulpu virš galvos. Šis dvasinis skausmas buvo kur kas smarkesnis už visus kūniškus, ir Herbertas, tai matydamas, darė ką galėjo, kad tik išblaškytų mane.

 Apie valtį nė vienas nekalbėjom nekalbėjome, e, bet abu galvojome apie ą. Kaip tik todėl vengėme šios temos, be žodžių sutarę, kad labai svarbu išgydyti mano rankas kuo greičiau, sugaištant tam kuo mažiau ne savaičių, o valandų. Kai pamačiau Herbertą, mano pirmas klausimas jam buvo, ar viskas ten paupy gerai. Kadangi jis atsakė teigiamai ir padarė tai žvaliai bei įtikinamai, tai mudu šios temos iki  vakaro nelietėme. nelietėme. Bet kai Herbertas man keitė tvarsčius, daugiau šviečiant jau ne saulei pro langą, o židinio liepsnai, is netikėtai tarė: – Vakar vakare, Hendeli, aš išsėdėjau su Provisu ištisas dvi

 

 valandas. – Kur buvo Klara? – Vargšelė! – pasakė Herbertas. – Visą vakarą maldė senąjį apuoką. Vos tik palikdavo jį vieną, jis tuoj pradėdavo tvatinti į grindis. Nežinau, man atrodo, kad jam jau nedaug beliko. Kai geria tiek romo su pipirais... ir pipirų su romu... tai tikriausiai nebeilgai trankysis. – Ir tada judu apsivesit, Herbertai? – O kaip aš kitaip pasirūpinsiu savo brangia mergaite?.. Nagi, mielasis, padėk ranką ant sofos atlošo, o aš atsisėsiu štai čia ir taip dailiai nuimsiu tvarstį, kad tu nė nepajusi. Aš kalbėjau apie Provisą. Tu žinai, Hendeli, jis keičiasi į gera. – Juk aš sakiau tau, kad ir man paskutinį kartą jis pasirodė švelnesnis. – Sakei. Ir tai teisybė. Vakar vakare jis buvo labai šnekus ir papasakojo man daugiau apie savo gyvenimą. Atsimeni, jis aną sykį prasitarė apie kažkokią moterį, su kuria turėjo tiek   vargo... Ar tau skauda?  Aš tikrai krūptelėjau, krūptelėjau, bet ne nuo jo prisilietimo. prisilietimo. Nuo jo žodžių. – Aš buvau pamiršęs tai, Herbertai, bet kai tu pasakei, vėl prisiminiau. – Tai klausyk toliau. Jis kalbėjo apie tą savo gyvenimo dalį ir ta dalis tikrai buvo tamsi ir baisi. Ar papasakoti tau? O gal

tu dabar per daug susijaudinsi susijaudinsi?? – Būtinai papasakok. Žodis žodin. Herbertas pasilenkęs iš arčiau pažiūrėjo į mane, tartum mano atsakymas būtų buvęs per daug skubus ar per daug nekantrus. – Ar tavo galva nekaršta? – paklausė jis, pridėjęs man prie kaktos ranką. – Nė kiek, – Herbertai. atsakiau aš. – Papasakok man, ką sakė Provisas, mielas – Jis sako, – tarė Herbertas, – ...matai, tvarstis nusilupo kuo puikiausiai, tuoj uždėsim šaltą... ką, iš pradžių net šiurpas nueina, ar ne? Bet tuoj pajusi, kaip gerai... jis sako, kad ta

 

moteris buvo jauna, pavydi ir kerštinga, Hendeli, iki paskutinio laipsnio. – Iki kokio paskutinio? – Iki žmogžudystės... Ar ne per šalta ant tos jautrios vietos? – Aš nieko nepajutau. Kaip ji nužudė? Ką nužudė? – Supranti, gal tai ir per smarkus žodis tam, ką ji padarė, – tarė Herbertas, – bet ji buvo teisiama už žmogžudystę, ją gynė ponas Džegersas, jis savo darbą atliko puikiai ir pirmą kartą tapo žinomas Provisui. Auka buvo kita moteris, daug stipresnė, jos susimušė daržinėje. Kuri pradėjo ir ar ta jų kova buvo garbinga, ar negarbinga, liko neaišku, bet visai aišku, kaip ji baigėsi, nes auka buvo rasta pasmaugta. – Ar ta moteris buvo nuteista? – Ne, ją išteisino... Mano vargšeli Hendeli Hendeli,, aš užgavau tave! – Tu švelnus kaip niekad, Herbertai. Na, toliau. Kas dar? – Toji išteisinta moteris ir Provisas susilaukė kūdikio, ir tuo kūdikiu Provisas be galo žavėjosi. Tą vakarą, kai ši jaunoji moteris pasmaugė savo varžovę, ji atėjo pas Provisą ir prisiekė, kad nužudys kūdikį (jį buvo kažkur paslėpusi) ir jis o daugiau nebematys. Ir ji dingo... Na, skaudesnioji ranka au gražiai sutvarstyta, dabar teliko dešinė, čia jau vieni niekai. Ją nes aš geriau sutvarstysiu lempos dar nedegsiu, kai aiškiai nematau prie tavo židinio, pūslių, mano ranka būna tvirtesnė... Klausyk, man atrodo, kad tave vis dėlto

muša karštis, vyruti! Labai jau tankiai kvėpuoji. – Gal ir taip, Herbertai. Ar ta moteris laikėsi savo priesaikos? – Štai čia yra pati baisiausia Proviso gyvenimo vieta. Taip, i padarė, kaip buvo prisiekusi. – Tiksliau, jis taip sako. – Na taip, be abejo, mano mielasis vaikine, – atsakė Herbertas nustebęs vėl pasilenkęs žiūrėdamas į mane. – Taip sako jis. Kitokiosirinformacijos aš neturiu. – Taip, žinoma. – Ar su to kūdikio motina jis elgėsi gerai, ar blogai, – pasakojo toliau Herbertas, – Provisas nesakė, bet ketverius

 

ar penkerius metus jiedu gyveno bendrą gyvenimą, apie kurį is čia mums pasakojo prie židinio; atrodo, kad jis gailėjosi os ir nenorėjo leisti pražūti. Bijodamas, kad gali būti pašauktas duoti parodymų dėl nužudyto vaiko ir šitaip tapti os mirties priežastimi, jis pasislėpė (nors ir labai liūdėjo dėl kūdikio) ir, anot jo paties, nešė kudašių ir nuo jos, ir nuo teismo, kuriame apie jį tebuvo užsiminta kaip apie kažkokį  vyriškį, pavydo objektą, pavarde Abelis. Po išteisinimo išteisinimo ji dingo – taip jis neteko ir kūdikio, ir to kūdikio motinos. – Noriu tavęs paklausti... – Palauk, mielas vaikine, aš tuojau baigsiu. Tas blogio demonas Kompesonas, paskutinis niekšas ir nenaudėlis, žinodamas, kad jis pasitraukė nuo teismo ir to pasitraukimo priežastis, žinoma, ėmė tuo naudotis ir, grasindamas paskųsti, pradėjo dar labiau engti jį. Vakar vakare aš supratau, kad kaip tik už tą Provisas jo labiausiai ir nekenčia. – Aš noriu paklausti, Herbertai, ir tai labai svarbu – ar jis tau sakė, kada tai atsitiko? – Labai svarbu? Palauk, tuojau prisiminsiu, ką jis apie tai sakė. Taip, taip: „Bus geri dvidešimt metų, gali sakyti, iškart po to, kai susidėjau su Kompesonu.“ Kiek tau buvo metų, kai susitikai jį tada – Atrodo, ėjau kapinaitėse? septintus. – Taip. Vadinasi, anot jo, tai atsitiko prieš trejus ar

ketverius metus, metus, ir tu jam buvai labai panašus į taip tragiškai prarastą mergytę, kuri būtų buvusi maždaug tavo amžiaus. – Herbertai, – staiga paklausiau aš ilgokai patylėjęs, – kokioje šviesoje tu geriau matai mane – nuo lango ar nuo židinio? – Nuo židinio, – atsakė Herbertas, vėl pasilenkęs prie manęs. –– Tai į mane. Aš irpažiūrėk taip žiūriu į tave, mielas vaikine. – Paliesk mane. – Aš liečiu tave, mano mielas vaikine. – Tau neatrodo, kad aš karščiuoju ar po vakarykščio

 

netekau proto? – N-n-n-e, mielas vaikine, – atsakė Herbertas gerai įsižiūrėjęs į mane. – Tu gerokai susijaudinęs, bet šiaip toks kaip visada. – Aš žinau, kad esu toks kaip visada. O žmogus, kurį mes slepiame ten prie upės, yra Estelos tėvas.

 

51 SKYRIUS

Negaliu pasakyti, kokį turėjau tikslą, taip karštai siekdamas išsiaiškinti Estelos tėvą. Skaitytojui greitai paaiškės, kad šis klausimas taip tiesiogiai nebuvo man iškilęs, kol jo man nepateikė kur kas už mane protingesnis žmogus. Bet po šito mudviejų įsimintino pokalbio mane apėmė karštligiškas jausmas, kad reikia išsiaiškinti viską iki galo – nepalikti šitaip, o susitikti su ponu Džegersu ir sužinoti visą teisybę. Negaliu pasakyti – gal man atrodė, jog darau tai dėl Estelos, gal man norėjosi, kad mano paslapties, taip saugomą paliestų bent šešėlis tos romantiškos taip žmogų seniai apgaubusios ją. Tikriausiai antrasis spėjimas yra arčiau tiesos. Šiaip ar taip, buvau pasiryžęs tuojau pat šokti ir skubėti į Džerardo gatvę. Mane sulaikė tik Herberto spėjimas, jog taip padaręs aš rimtai susirgsiu, atgulsiu ir būsiu visiškai bejėgis tuo metu, kai nuo manęs priklausys mūsų bėglio saugumas. Po ilgų įtikinėjimų, kad rytoj tikrai galėsiu aplankyti poną Džegersą, aš pagaliau sutikau likti namie, nusiraminti, leisti apžiūrėti savo žaizdas. Kitą rytą abu išėjome kartu ir išsiskyrėme prie Smitfildo ir Giltspero gatvių kampo – Herbertas nuėjo į Sitį, o aš į Litl Briteną.

Ponas Džegersas su Vemiku turėjo papratimą retkarčiais peržiūrėti kontoros sąskaitas, patikrinti dokumentus ir sutvarkyti visa kita. Tais atvejais Vemikas nusinešdavo visas savo knygas pas Džegersą į kabinetą, o iš viršaus kontoron nulipdavo dar vienas klerkas. Tą rytą, radęs klerką Vemiko  vietoje, iškart supratau, bet nė kiek nesigailėjau nesigailėjau,, kad rasiu uodu kartu – tegu Vemikas pats išgirsta, kad aš jo neišdaviau nė vienu žodžiu. Mano išvaizda – sutvarstyta ranka ir ant pečių užmestas apsiaustas – nuteikė juodu palankiai. Nors sugrįžęs į miestą iš karto nusiunčiau ponui Džegersui trumpą to įvykio

 

ataskaitą, dabar jis liepė man papasakoti viską smulkiai, o dėl temos neįprastumo pokalbis buvo ne toks oficialus ir sausas kaip visada ir ne taip labai ištikimas taisyklei, jog  visur būtini įrodymai. Kol aš pasakojau apie tą nelaimę, ponas Džegersas kaip įpratęs stovėjo priešais židinį. Vemikas, atsilošęs kėdėje ir susikišęs rankas į kišenes, įdėmiai žiūrėjo į mane, laikydamas savo pašto dėžutėje skersą plunksnakotį. Abi baisiosios gipso galvos, mano sąmonėje neatskiriamos nuo oficialių procedūrų, šiuo metu tarsi įtemptai svarstė, ar tik neužuodžia dūmų kvapo. Kai baigiau pasakoti ir jų klausimai išseko, pateikiau ponios Hevišem nurodymą išduoti man devynis šimtus svarų Herberto reikalams. Kai įteikiau ponui Džegersui korteles, jo akys pasislėpė kiek giliau, bet jis tuojau atidavė jas Vemikui ir liepė paruošus čekį duoti jam pasirašyti. Kol tai buvo daroma, aš žiūrėjau į rašantį Vemiką, o ponas Džegersas, svyruodamas su savo nublizgintais batais pirmyn ir atgal, žiūrėjo į mane. – Man labai gaila, Pipai, – tarė jis, kai aš pasirašytą čekį įsidėjau kišenėn, – kad mes nieko nedarom jūsų paties labui. – Ponia Hevišem buvo tokia gera, – atsakiau aš, – ir pasiteiravo atsakiau, kadmane, ne. ar negali kuo nors padėti man, ir aš – Kiekvienas savo reikalus geriausiai išmano pats, – tarė

ponas Džegersas, ir aš pamačiau, kaip Vemiko lūpos negirdimai ištarė: „Kilnojamas turtas.“ – Jumis dėtas, aš nebūčiau atsakęs „ne“, – tarė ponas Džegersas, – bet kiekvienas privalo savo reikalus geriausiai išmanyti pats. – O kiekvieno reikalas – kilnojamas turtas, – gana priekaištingai tarė man Vemikas. Nusprendęs, kad dabar pats metas imtis man rūpimos temos, pasisukau į poną Džegersą ir pasakiau: – Šio to aš vis dėlto paprašiau ponią Hevišem, pone. Paprašiau, kad suteiktų man informacijos apie savo įdukrą, ir i papasakojo viską, ką žinojo.

 

– Štai kaip? – paklausė ponas Džegersas ir pasilenkęs pažvelgė į savo batus, paskui vėl atsitiesė. – Chm! Ponia Hevišem dėtas, aš nebūčiau to daręs. Bet ji tikriausiai geriau išmano pati. – Aš, pone, apie jos įdukrą žinau daugiau negu pati ponia Hevišem. Aš žinau, kas jos motina. Ponas Džegersas klausiamai pažvelgė į mane ir pakartojo: – Motina? – Aš jos motiną mačiau ne seniau kaip prieš tris dienas. – Taip? – paklausė ponas Džegersas. – Jūs irgi ją matėte, pone. Ir vėliau matėte, visai neseniai. – Taip? – paklausė Džegersas. – Gali būti, kad apie Estelą aš žinau net daugiau negu jūs, – pasakiau aš. – Aš žinau ir jos tėvą. Iš kažkokio nežymaus sutrikimo – jis buvo per daug savimi pasitikintis, kad sutriktų akivaizdžiai, bet šio momento vis dėlto nesugebėjo paslėpti – aš supratau, kad jos tėvo jis nežino. Tą aš ir numaniau, išgirdęs Herberto persakytus Proviso žodžius, kad jis „nešė kudašių“, pono Džegerso klientu tapo tiktai prieš kokius ketverius metus ir jam nebuvo reikalo prisipažinti. Vis dėlto apie tai anksčiau aš tik  spėliojau, o dabar tvirtai. – Štai kaip! Jūs žinojau žinote tos jaunosios damos tėvą, Pipai? – paklausė ponas Džegersas.

– Taip, – atsakiau, – ir jo pavardė yra Provisas iš Naujojo Pietų Velso. Net ponas Džegersas krūptelėjo, kai ištariau šiuos žodžius. is krūptelėjo vos pastebimai, tučtuojau susivaldė ir nurimo, bet vis dėlto krūptelėjo, nors ir pamėgino tai užmaskuoti kitu udesiu – traukdamas iš kišenės nosinę. Kaip Vemikas priėmė tą žinią, pasakyti negaliu, nes tą akimirką bijojau į jį žiūrėti, kad akylusis Džegersas nesuprastų tarp mūsų buvus slapto bendravimo. – Kokiais įrodymais, Pipai, – labai šaltai paklausė ponas Džegersas su pakelta nosine rankoje, – Provisas paremia šitą teiginį?

 

– Jis to neteigia, – atsakiau aš, – ir niekada neteigė ir net nenumano,, kad jo duktė gyva. nenumano Pagaliau net visagalė nosinė pasirodė bejėgė. Mano atsakymas buvo toks netikėtas, kad ponas Džegersas įsikišo ą atgal kišenėn net nepanaudojęs, sunėrė ant krūtinės rankas ir įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį, nors veidas nė nevirptelėjo. Tada papasakojau jam viską, ką žinojau ir iš kur sužinojau, bet taip, kad atrodytų, jog žinios, pateiktos Vemiko, yra gautos iš ponios Hevišem. Dėl šito pasistengiau nuoširdžiai. Į  Vemiką net nepažvelgia nepažvelgiau u iki tol, kol visko nepapasakojau ir tylomis neatlaikiau ilgo pono Džegerso žvilgsnio. Kai galų gale atsisukau į Vemiką, tai pamačiau, kad jis yra ištraukęs plunksnakotį iš pašto dėžutės ir sutelkęs visą dėmesį į stalą prieš save. – Cha! – pagaliau tarė ponas Džegersas ir žengė prie dokumentų ant stalo. – Tai kur mudu sustojom, Vemikai, kai atėjo ponas Pipas? Bet aš negalėjau leistis šitaip išvaromas ir ėmiau karštai, kone pasipiktinęs prašyti, kad jis būtų su manimi atviresnis ir žmoniškesnis. Priminiau jam, kaip puoselėjau bergždžias  ir viltis, ilgai tai truko, kol atsivėrė užsiminiau užsiminkad iau apiekiek pavojų, kuris nuolatos slegiamano mane.akys, Pasakiau, tikrai esu vertas šiokio tokio jo pasitikėjimo, mainais už tą,

kurį ką tik parodžiau jam. Pasakiau, kad niekuo jo nekaltinu, neįtariu ir pasitikiu juo ir tenoriu, kad jis patvirtintų, ką sužinojau. Jeigu jis paklaustų, kam man to reikia ir kodėl manau turįs teisę to prašyti, tai aš jam atsakyčiau, – nors jam liūdnos svajonės ir nerūpi, – kad ilgai ir ištikimai mylėjau Estelą ir nors dabar netekęs jos privalėsiu gyventi vienišas, su ja susiję dalykai man vis tiek liko patys švenčiausi ir svarbiausi pasauly. kad ponas Džegersas stoviį kaip įkastas ir tyli Matydamas, lyg nieko negirdėjęs, aš pasisukau  Vemiką ir pasakiau: pasakiau: – Vemikai, aš žinau, kad jūs turite gerą širdį. Mačiau jūsų aukius namus, senąjį tėvą ir kokiais nekaltais gražiais

 

malonumais paįvairinate savo gyvenimą po tarnybos. Todėl labai prašau jus, kad užtartumėt mane prieš poną Džegersą ir įtikintumėt jį, jog po visko, kas įvyko, būtų su manimi atviresnis! Dar niekad nebuvau matęs, kad du žmonės žiūrėtų vienas į kitą taip keistai, kaip žiūrėjo vienas į kitą Vemikas ir ponas Džegersas po mano kreipimosi. Pirmiausia man toptelėjo, jog  Vemikas bus tučtuojau atleistas iš tarnybos, bet ši nuojauta greitai dingo, kai pamačiau poną Džegersą tarsi šyptelint, o  Vemiką padrąsėjusį. padrąsėjusį. – Kas gi čia? – paklausė ponas Džegersas. – Jūs turite seną tėvą ir nekaltų malonumų? – Na ir kas! – atsakė Vemikas. – Juk aš juos turiu ne čia, tad koks skirtumas? – Pipai, – tarė ponas Džegersas, paėmęs man už alkūnės ir atvirai šypsodamasis, – šis žmogus, ko gero, yra pats klastingiausias apsimetinėtojas visame Londone. – Nieko panašaus, – atsakė Vemikas, vis drąsesnis ir drąsesnis. – Mano manymu, jūs esat nė kiek ne blogesnis.  Jiedu vėl keistai susižvalgė, tarsi vis dar įtardami kits kitą kažkokia apgaule. –– Jūs turite namus? – paklausė ponasVemikas, Džegersas. Jeigu jie jaukius netrukdo tarnybai, – atsakė – tai kodėl ne? Žinot, pone, žiūriu aš į jus ir galvoju, ar ir pats

neplanuojat susikurti jaukių namų, kai vieną gražią dieną pavargsit nuo šito darbo. Ponas Džegersas keletą kartų susimąstęs linktelėjo galva ir  vėl atsiduso. – Pipai, – tarė jis, – apie „liūdnas svajones“ nekalbėsim, jūs apie tai išmanot geriau negu aš, nes jūsų įspūdžiai kur kas šviežesni. Bet dabar apie tą kitą, antrą dalyką. Aš jums išdėstysiu netvirtinu. vieną galimą atvejį. Bet įsidėmėkit – aš ničnieko  Jis palaukė, kol užtikrinau jį visiškai supratęs jo primygtinį primygtinį pabrėžimą, kad jis ničnieko netvirtin netvirtina. a. – Taigi, Pipai, – tarė jis, – įsivaizduokim. Įsivaizduokim, kad

 

šita moteris, būdama jūsų nupasakotoje padėtyje, savo kūdikį paslėpė, bet turėjo tą faktą pasakyti savo advokatui, kai jis paaiškino, jog tiesa apie kūdikį jam būtina teisingai gynybai. Įsivaizduokit, kad tuo metu ekscentriška ir turtinga dama paprašė jį paieškoti kūdikio, kurį ji galėtų įsūnyti ir išauklėti. – Suprantu, pone. – Įsivaizduokite, kad tas advokatas gyveno apsuptas blogio, o apie vaikus žinojo tik tiek, kad jų gimsta begalės ir visi jie  yra pasmerkti žūčiai. Įsivaizduoki Įsivaizduokite, te, kad jis dažnai matė, kaip tie vaikai kuo rimčiausiai teisiami teisme, o kad būtų matomi, pakeliami ant rankų. Įsivaizduokite, kad jam žinoma begalės atvejų, kai vaikai uždaromi kalėjiman, plakami, ištremiami, išstumiami iš visuomenės, ignoruojami,  visokiausiais isokiausiais būdais ruošiami kartuvėms, o kai suauga – pakariami. Įsivaizduokite, kad kone visus savo praktikoje sutinkamus vaikus jis turėjo pagrindo laikyti mailiumi, kuris kada nors taps žuvimis ir paklius į jo tinklą – bus kaltinami, ginami, paliekami savo valiai, taps našlaičiais, bus įvairiais būdais žeminami. – Suprantu, pone. – Įsivaizduokite, Pipai, kad visoje toje daugybėje pasitaiko  laiko viena negyva, graži maža mergytė, kurią galima tėvas ją o teirautis bijo, motiną jos išgelbėti; gynėjas paklusnią išlaiko šitaip: „Aš žinau, ką jūs padarėte ir kaip padarėte. Jūs

nuėjote ten ir ten, taip ir taip užpuolėte tą ir tą, taip ir taip gynėtės, o paskui nuėjote ten ir ten ir, vengdama įtarimo, padarėte tą ir tą. Aš atsekiau kiekvieną jūsų žingsnį ir dabar pasakoju jums. Išsiskirkite su dukterimi; jei jos prireiks teisme jūsų gynybai, duktė bus ten pristatyta. Atiduokite ją į mano rankas ir aš pasistengsiu jus išteisinti. Jei jūs būsit išgelbėta, bus išgelbėtas ir jūsų kūdikis; jei jūs pražūsit, kūdikis vis tiek liksišteisinta. gyvas.“ Įsivaizduokit Įsivaizduokite, e, kad taip ir atsitiko ir ta moteris buvo – Supratau jus kuo puikiausiai. – Ir kad aš viso to netvirtinu? – Kad jūs to netvirtinat.

 

 Vemikas pakartojo: pakartojo: – Jokių tvirtinimų. – Įsivaizduokit, Pipai, kad susijaudinimas ir patirta mirties baimė šiek tiek sutrikdė šios moters protą, išėjusi laisvėn ji bijojo gyventi su žmonėmis ir kreipėsi prieglobsčio į advokatą. Įsivaizduokit, kad jis priėmė ją ir kai tik  pamatydavo prasiveržiant jos laukinę nežabotą prigimtį, tai nuramindavo ją, kaip senais laikais primindamas, jog ji yra priklausoma nuo jo valios. Ar jūs galite įsivaizduoti tokį atvejį? – Visiškai. – Įsivaizduokite, kad ta mergaitė užaugo ir ištekėjo dėl pinigų. Kad jos motina tebėra gyva. Kad tėvas irgi tebegyvas. Kad tėvas ir motina, visai to nežinodami, gyvena vienas nuo kito už tiek ir tiek mylių arba, jeigu norite, jardų. Kad paslaptis ir tebėra paslaptis, nors jūs ją atskleidėt. Pasistenkit kaip reikiant įsivaizduoti šią paskutinę aplinkybę. – Įsivaizduoju. – Vemiką taip pat prašau įsivaizduo įsivaizduoti ti šią aplinkybę.  Vemikas atsakė: atsakė: – Įsivaizduoju. – Kienojislabui būtų laimingesnis šios paslaptiessusitikęs atskleidimas? Tėvo? Man atrodo, nebūtų motiną. Motinos labui? Man atrodo, po to, ką padarė, jai saugiau ten, kur yra.

Dukters labui? Man atrodo, būtų tik meškos paslauga, jei jos  vyrui atsiskleistų jos kilmė – tai tik užtrauktų jai gėdą, kurios i išvengė dvidešimt metų ir puikiai galėtų išvengti iki gyvenimo galo. Bet įsivaizduokim ir tai, kad jūs ją mylėjot, Pipai, ir ji buvo jūsų „liūdnų svajonių“ objektas, – nors nemanykit, kad tik jūsų vieno, – ir aš pasakysiu jums, ir jūs pagalvojęs sutiksite su manimi, kad, užuot tai daręs, verčiau au dešiniąjakirvį ranka nusikirstumėt sutvarstytą kairę, o paskui paduotumėt Vemikui, kad nukirstų ir dešinę. Pažiūrėjau į Vemiką, jo veidas buvo rimtas. Jis labai rimtai palietė smiliumi lūpas. Aš padariau tą patį. Ponas Džegersas irgi. Paskui jau įprastu tonu jis pasakė:

 

– Na, Vemikai, tai kur mudu sustojome, kai atėjo ponas Pipas?  Jiedu vėl ėmėsi darbo, ir aš pamačiau, kad dar keletą kartų apsikeitė tais pačiais keistais žvilgsniais, skirtumas buvo tik  toks, kad abu dabar būgštavo, o gal net ir buvo tikri, jog atidengė vienas kitam savo silpnąją, netarnybinę pusę. Manau, kad kaip tik dėl tos priežasties abu dabar buvo  vienas kitam neatlaidūs; ponas Džegersas kalbėjo nepaprastai valdingai, o Vemikas užsispyręs priešinosi kilus bent menkiausiam nesusipratimui. Iki tol nė karto nebuvau matęs jų taip nesutariant – paprastai jiedu dirbdavo labai sklandžiai. Bet abu gerokai apsidžiaugė, kai kontoroje pačiu laiku pasirodė Maikas, klientas su kailine kepure, mėgstantis rankove šluostytis nosį, kurį mačiau tą dieną, kai tarp šių sienų atsidūriau pirmą kartą. Šis individas, kurio šeimynykščiai arba jis pats tikriausiai nuolat sulaukdavo bėdų (tai, paprastai tariant, reiškė Niugeitą), pranešė, kad  vyriausioji duktė duktė yra suimta ir įtariama apvogusi parduotuvę. parduotuvę. Kai jis aiškino šitą liūdną įvykį Vemikui, o ponas Džegersas didingai stovėjo priešais židinį ir visai nesidomėjo tuo, kas  vyksta, Maiko akyse sužibėjo ašara. ašara. Vemikas. – Tai gal jūs čia – Kas čia dabar? – piktai paklausė šniurkščioti atėjote?

– Aš netyčia, pone Vemikai. – Ne, tyčia, – atsakė Vemikas. – Ir kaip jūs išdrįsot? Jei taškotės kaip bloga plunksna, tai verčiau iš viso čia neikite. Gėdos turėkit! – Juk žmogus ne visada suvaldo savo jausmus, – ėmė teisintis Maikas. – Suvaldo ką? – rūsčiai paklausė Vemikas. – Pakartokite dar sykelį! – Žinot ką, mielasai, – žengęs vieną žingsnį artyn ir rodydamas į duris, pasakė Džegersas. – Keliaukite iš čia šalin. Jausmų aš čia nepageidauju. Išeikite. – Taip jums ir reikia, – pasakė Vemikas. – Išeikite.

 

Taigi nelaimingasis Maikas nuolankiai pasišalino ir ponas Džegersas su Vemiku, vėl atkūrę savo gerus santykius, kibo į darbą taip žvaliai ir uoliai, lyg būtų ką tik papietavę.  

 

52 SKYRIUS

Iš Litl Briteno su čekiu kišenėje nuėjau pas ponios Skifins brolį, buhalterį, šis nuėjo į Klarikerio kontorą ir atvedė Klarikerį, su kuriuo aš patenkintas užbaigiau visą tą dalyką. Nuo to laiko, kai sužinojau apie savo didelius lūkesčius, tai, ko gero, buvo vienintelis geras ir iki galo užbaigtas mano darbas. Klarikeris pranešė man, kad jo firma nuolat plečiasi, kad dabar jis galės atidaryti nedidelį skyrių Rytuose, kuris labai reikalingas plėtimuisi, ir kad Herbertas, dabar tapęs jo partneriu, busišsiskyrimui to skyriaussuvaldytojas. Iš tojeigu supratau, kad reikia ruoštis savo draugu, pats liksiu  Anglijoje. Pajutau, Pajutau, kad paskutinis mano inkaras nebelaiko ir aš greitai pasileisiu nešamas bangų ir vėjų. Bet koks buvo mano džiaugsmas, kai Herbertas parėjęs  vakare ėmė pasakoti visus tuos pasikeitimus, pasikeitimus, net nenutuokdamas, jog man tai visai ne naujienos, ir piešti man ateitį, kaip išsiveš Klarą Barli į „Tūkstančio ir vienos nakties“ šalį, kaip aš juos aplankysiu (tikriausiai su kupranugarių karavanu) ir kaip mes plauksime Nilu ir pamatysime begales stebuklų. Ne itin džiūgaudamas dėl savo paties dalyvavimo tuose skaidriuose planuose, aš mačiau, kad Herberto kelias

greitai aiškėja ir kad jeigu senasis Bilas Barlis nemes savo romo su pipirais, tai jo dukters likimas greitai pasuks laiminga vaga. Buvo jau kovo mėnesis. Mano kairė ranka nors ir gijo, bet  vis dar negalėjau ant jos užvilkti apsiausto rankovės. Dešine au galėjau pakenčiamai naudotis, nors atrodė ji nekaip. Pirmadienio rytą, kai su Herbertu pusryčiavome, paštu gavau iš Vemiko šitokį laišką:   Volvortas. Perskaičius tuojau sudeginti. Savaitės pradžioje arba, tarkim, trečiadienį, jei norėtumėte, galėtumėte

 

pamėginti padaryti žinote ką. Dabar sudeginkite.

  Kai parodžiau laišką Herbertui ir įmečiau į ugnį, – tik prieš tai abu jį gerai įsiminėme, – ėmėme svarstyti, ką daryti. Mat dabar jau nebebuvo įmanoma nutylėti, jog irkluoti aš negaliu. – Aš labai ilgai apie tai galvojau, – pasakė Herbertas, – ir, atrodo, sugalvojau kai ką geresnio negu imti valtininką iš Temzės. Pasikvieskim Startopą. Neblogas vyrukas, irkluoja puikiai, myli mus, šiaip doras ir paslaugus.  Aš ir pats apie jį jį ne vieną sykį buvau galvoję galvojęs. s. – Bet kaip jam viską paaiškinti, Herbertai? – Jam tereikia pasakyti labai nedaug. Tegu jis iki ryto mano, kad tai paprasčiausias pokštas, kurį reikia laikyti paslaptyje, o tada pasakysim jam, kad dėl labai svarbių priežasčių reikia įsodinti Provisą į garlaivį. Tu irgi plauksi su juo? – Žinoma. – Kur? Po daugelio įtemptų svarstymų man pagaliau ėmė atrodyti beveik tas pats, į kurį uostą plaukti, – į Hamburgą, Roterdamą, Antverpeną – kad tik ištrūkus iš Anglijos. Tiks bet kurisMan užsienio laivas, kuris plauks pusėnnuplukdyti ir sutiks mus paimti. atrodė, kad reikia kuotontoliau jį  valtimi upe, geriausiai už Greivsendo Greivsendo,, kuriame, kilus

įtarimui, labiausiai galima tikėtis tikrinimo ir klausinėjimo. Kadangi užsienio laivai iš Londono dažniausiai išplaukia su atoslūgiu, tai mums reikėtų nusileisti upe su ankstesniu ir ramioje vietelėje palaukti, kol galėsime patekti į kokį garlaivį. Tą laiką, kai garlaivis pasirodys, galima nesunkiai apskaičiuoti, jeigu prieš tai deramai apsiteirausime apsiteirausime.. Herbertas su viskuo sutiko ir tuoj po pusryčių leidomės į paieškas. Išsiaiškinome, kad mums geriausiai tinka garlaivis į Hamburgą, ir savo mintis sutelkėme kaip tik į tą laivą. Bet kartu įsidėmėjome kitus užsienio laivus, išplaukiančius iš Londono su tuo pačiu atoslūgiu, bei pasistengėme įsiminti jų išvaizdą ir spalvas. Tada keletui valandų išsiskyrėme: aš –

 

pasirūpinti reikalingų reikalingų dokumentų, Herbertas – pas Startopą į namus. Abu nedelsdami ėmėme vykdyti ką sutarę ir pirmą  valandą sugrįžę papasakojome vienas kitam, kad viskas padaryta. Dokumentus aš turėjau paruoštus, Herbertas pasimatė su Startopu ir šis kuo mieliausiai sutiko padėti. Sutarėme, kad jiedu irkluos, aš vairuosiu, o mūsų keleivis ramiai sėdės – skubėti mums nebus kur, laiko turėsime užtektinai. Nusprendėme, kad šiandien Herbertas namie nepietaus ir vakare nueis į Malūno tvenkinį, kad rytoj, antradienį, visai ten nesirodys, Provisui pasakys, kad šis trečiadienį, pamatęs mus artėjant, bet ne anksčiau, nusileistų laiptais, esančiais prie pat namo, kad visi paruošiamieji pokalbiai su juo bus užbaigti pirmadienio  vakarą ir iki sėdimo į valtį su juo daugiau nebus bendraujama. Sutarus dėl visų šių atsargumo priemonių, aš nuėjau namo.  Atrakinęs išorines mūsų buto duris, pašto dėžutėje radau man adresuotą laišką, labai purviną, bet ne tokį jau nemokšišką. Jis buvo pristatytas tiesiai į butą (matyt, tuoj po mano išėjimo), o jo turinys buvo štai toks:    Jeigu  Jeig u nebi nebijot jot šiandien šiand ien arba rytoj rytoprie j ateiti ateišliuzo ti į senąsias seną sias pelkes pelk es devyniomis vakaro, į namuką palei kalkių degyklą, tai patariu ateiti. Jeigu norite šį bei tą sužinoti

apie savo dėdę Provisą, tai pasiskubinkite ir niekam nė  žodžio.  žodž io. Turite Tu rite ateiti atei ti vien vienas. as. Laišk L aišką ą atsine at sineškit škite e su savim. savi m.

  Ir iki to laiško mano galva buvo tiesiog išsipūtusi. Dabar sutrikau galutinai. O blogiausia, kad turėjau apsispręsti greitai, nes antraip nespėsiu į popietinę karietą, galinčią nugabenti mane šiandien. Apie rytdienos vakarą nė galvoti negalėjau, nes liktų visai mažai laiko iki mūsų pabėgimo.  Antra vertus, suvokiau, suvokiau, kad šita si siūloma ūloma infor informacija, macija, ko gero, gali turėti svarbų ryšį su pačiu pabėgimu.  Jei būčiau turėjęs pakankamai laiko svarstymams, svarstymams, tai manau, vis tiek būčiau važiavęs. Bet kadangi to laiko

 

neturėjau – laikrodis rodė, kad karieta išvažiuoja už pusvalandžio, – tai iš karto nusprendžiau važiuoti. Jeigu nebūtų buvęs paminėtas mano „dėdė Provisas“, be abejo, būčiau nevažiavęs, bet kaip tik šita aplinkybė, taip pat  Vemiko laiškas bei rytiniai pasiruošimai ir nulenkė svarstyklių lėkštę. Kai beprotiškai skubi, būna labai sunku aiškiai suvokti bet kokio laiško turinį, todėl aš turėjau perskaityti šitą paslaptingą rašinį dar sykį, paskui dar sykį, ir tik tada kažkaip mechaniškai suvokiau, jog reikia jį laikyti paslaptyje. Taip pat mechaniškai paklusęs tai nuovokai, pieštuku parašiau Herbertui laišką, kad prieš išvykdamas nežinia kokiam laikui nusprendžiau dar sykį aplankyti ponią Hevišem, pasižiūrėti, kaip jai sekasi, ir greitai sugrįžti. Vos užteko laiko užsimesti apsiaustą, užrakinti butą ir kiemais bei skersgatviais nueiti į karietų stotį. Jeigu būčiau pasisamdęs vežiką ir važiavęs gatvėmis, būčiau tikrai pavėlavęs, bet dabar karietą radau važiuojančią iš kiemo. Kai tikrai atsipeikėjau, pamačiau, kad kratydamasis sėdžiu oje vienas, iki kelių paskendęs šiauduose. Sakau „atsipeikėjau“, nes nuo laiško gavimo jaučiausi nesavas – labai buvau tikrai sukrėstas po to rytinio skubėjimo. O jaudinausi beijau skubėjau nepaprastai, mat nors žinios iš Vemiko laukiau ilgai ir nekantriai, jo užuomina man vis

dėlto buvo staigmena. Dabar jau ėmiau abejoti, ar gerai, kad čia sėdžiu, abejoti, ar pakankamai tam yra priežasčių, svarstyti, ar neverta tučtuojau išlipti ir eiti namo, tvirtinti sau, jog nedera kreipti dėmesio į anoniminius laiškus – trumpai tariant, kankinausi, apimtas viso to neryžtingumo bei prieštaravimų, kurie, manau, nėra nepažįstami darantiems ką nors skubotai. Vis dėlto viską nulėmė paminėtas Proviso vardas. Nulėmė mintis, jog jei dėl mano nevažiavimo jam kas nors atsitiks, tai niekad negalėsiu sau už tai atleisti. Sutemo dar kelyje, kelionė atrodė kaip niekad ilga ir nuobodi, nes pro langą nieko nemačiau, o viršun sėstis

 

negalėjau, nes buvau nesveikas. Vengdamas „Mėlynojo šerno“, išlipau prie kuklesnės užeigos miesto pakrašty ir užsisakiau vakarienę. Kol ji buvo ruošiama, nuėjau į rūmus „Gana“ ir pasiteiravau apie ponią Hevišem. Ji vis dar sirgo, nors buvo jau kiek pasitaisiusi. Mano pasirinkta užeiga kadaise buvo dalis vienuolyno, ir aš  vakarieniavau mažoje aštuoniakampėje aštuoniakampėje menėje, panašioje į krikštinę. Kadangi pats negalėjau naudotis peiliu, tai už mane tą darė senas šeimininkas plika blizgančia galva. Ta proga įsišnekėjus, jis mane pralinksmino, papasakodamas mano paties istoriją – žinoma, laikantis paplitusios versijos, kad mano geradarys ir laimės kalvis yra Pamblčukas. – Ar jūs pažįstat šį jaunuolį? – paklausiau aš. – Ar pažįstu! – pakartojo šeimininkas. – Taigi nuo pat to laiko, kai dar buvo... po stalu lakstė. – Ar jis kada nors apsilanko šiose vietose? – Aha, kartais apsilanko, – atsakė šeimininkas, – pas savo kilmingus draugus, bet nė nežiūri į tą žmogų, kuris pastatė jį ant kojų. – O kas tas žmogus? – Taigi tas, apie kurį ir kalbu, – atsakė šeimininkas, – ponas Pamblčukas. – Ar jis ir kitiems rodo tokį pat nedėkingumą? – Aišku, rodytų, jei tik galėtų, – atsakė šeimininkas, – bet

kad negali. O kodėl negali? Todėl, kad viską jam padarė Pamblčukas. – Ar taip sako Pamblčukas? – Ar sako! – atšovė šeimininkas. – Kad čia nė sakyti nėra reikalo. – Bet jis vis dėlto taip sako? – Jei išgirstumėt, kaip jis tą pasakoja, pone, tai širdis kraujais apsipiltų, – atsakė šeiminin šeimininkas. kas.  Aš pagalvojau: „Bet Džo, mielasis Džo, tu niekad šitaip nesakai. Kantrusis ir mylintysis Džo, tu niekad nesiskundi. Ir tu, mielaširdingoji Bide!“ – Matyt, jums apetitas dingo nuo šito dalyko, – tarė

 

šeimininkas linkteldamas į aptvarstytą ranką po apsiaustu. – Paragaukit kitą minkštesnį kąsnelį. – Ne, ačiū, – atsakiau susimąstęs ir nusisukęs į židinį. – Daugiau nebevalgysiu. Nuneškit viską šalin. Dar niekad nebuvau taip aiškiai užgautas savo nedėkingumo Džo atžvilgiu, kaip dabar per tą įžūlų apsišaukėlį Pamblčuką. Kuo niekšiškesnis buvo jis, tuo nuoširdesnis Džo, kuo jis menkesnis, tuo kilnesnis Džo. Kokią valandą išsėdėjau prie židinio, svarstydamas, jog esu pažemintas visai pelnytai. Atsipeikėjau ėmus mušti laikrodžiui, bet tai neišblaškė mano graužaties ar gėdos, – aš atsistojau, užsimečiau ant pečių apsiaustą ir išėjau laukan. Prieš tai apsigraibiau kišenes, norėdamas susirasti laišką ir dar kartą perskaityti, bet neradęs su kartėliu nusprendžiau, kad tikriausiai pamečiau jį karietos šiauduose. Vis dėlto puikiausiai žinojau, kokion vieton privalau nueiti – į namuką prie šliuzo palei kalkių degyklą, devintą valandą. Kadangi laiko neturėjau, nuėjau tiesiai į pelkes.

 

53 SKYRIUS

Naktis buvo tamsi, nors man išėjus į atviras pelkes ir pievas patekėjo mėnulis. Tolumoje už tamsios juostos švietė siauras šviesus kaspinas, virš kurio vos tilpo didelis raudonas mėnulis. Po keleto minučių jis pakilo aukštyn ir pasislėpė už žemų debesų virtinės. Monotoniškai pūtė vėjas ir pelkės atrodė labai niūrios. Svetimam žmogui jos būtų atrodžiusios tiesiog nepakenčiamos, bet net ir mane jos dabar taip slėgė, kad ėmiau abejoti, ar nepasukus atgal. Bet aš jas gerai pažinojau ir nebūčiau paklydęs net tamsesnę naktį, tad sugrįžimui neturėjau jokio pasiteisinimo. Taigi kaip atvažiavau čionai prieš savo norą, taip ir ėjau toliau. Eiti turėjau tolyn nuo savo senųjų namų, taip pat ir nuo tų  vietų, kur gaudėme kalinius. Plaukiojan Plaukiojantis tis kalėjimas man buvo už nugaros, o senojo švyturio šviesą kyšulyje mačiau tik  atsisukęs pro petį. Kalkių degyklą žinojau nė kiek ne blogiau už senąją bateriją, bet tarp jų buvo keleto mylių atstumas, ir jeigu tą naktį tuose abiejuose taškuose būtų degusios šviesos, tai tarp jų būtų tįsojusi ilga tamsaus horizonto juosta. Iš pradžių man vis tekdavo praėjus uždarinėti tvorų

 vartus ar tus,, ka karta rtais is pal palauk aukti, ti, ko koll ka karvė rvėss ats atsike ikels ls nuo sauso sa uso tako ir nudūlins tolyn per žolę ir nendres. Bet paskui likau tose lygumose visai vienas. Už pusvalandžio jau buvau netoli kalkių degyklos. Nuo jos sklido troškus nemalonus kvapas, bet darbininkų matyti nebuvo – matyt, degykla pakurstyta nakčiai. Netoliese buvo ir nedidelė akmens skaldykla. Pro ją kaip tik turėjau praeiti ir pamačiau, jog dar šiandien čia dirbta – išmėtyti įrankiai, palikti vežimėliai. Kai vėl iškopiau iš karjero į pelkių lygį, – mat takelis vedė tiesiai per jį, – senojoje degykloje pamačiau švieselę. Pagreitinau žingsnį ir pasibeldžiau į duris. Laukdamas

 

atsako apsidairiau ir pastebėjau, kad šliuzas apleistas ir sulūžęs, o pastatas prie jo – medinis ir su čerpiniu stogu – jau nebeilgai gins nuo lietaus ir vėjo, jei dabar dar ir gina, kad purvas ir dumblas aplinkui apneštas kalkėmis, kad manęs link vaiduokliškai plūsta dusinantys kalkių garai. Bet atsako  vis nebuvo, ir aš pasibeldžiau dar kartą. Niekam neatsiliepus, pakėliau skląsčio liežuvėlį.  Jis pakilo ir durys prasivėrė. Pro plyšį pamačiau degančią žvakę ant stalo, suolą ir medinę lovą su čiužiniu. Kadangi  viršuje buvo palėpė, aš šūktelėjau: „Ar yra kas nors viršuje?“ Bet atsakymo nesulaukiau. nesulaukiau. Tada pažiūrėjau į savo„Ar laikrodį, buvonors?“ pusė dešimtos, ir pašaukiau dar kartą: yra kas Nesulaukęs atsakymo, išėjau pro duris, nes nebežinojau, ką daryti. Prasidėjo smarkus lietus. Lauke nepamatęs nieko naujo, sugrįžau vidun ir atsistojau prie pat durų, žvelgdamas laukan. Nusprendžiau, jog jei dega žvakė, tai neseniai čia būta žmogaus, kuris netrukus sugrįš, todėl sumaniau pažiūrėti, ar daug nudegęs dagtis. Apsisukęs paėmiau žvakę į ranką, bet ji buvo užgesinta stipraus smūgio ir kitą akimirką suvokiau, jog man iš užpakalio kažkas užmetė storą  virvinę kilp–ą. šūktelėjo kažkas pro dantis ir nusikeikė. – kilpą. – Aha! Pakliuvai!

– Kas čia? – sušukau blaškydamasis blaškydamasis.. – Kas čia? Gelbėkit! Gelbėkit! Mano rankos buvo kietai prispaustos prie šonų, be to, labai skaudėjo sužeistą ranką. Kartais mano burną, slopindama riksmą, uždengdavo stipri vyro ranka, kartais būdavau prispaudžiamas prie plačios krūtinės, ir visą laiką jausdamas karštą kvėpavimą bei stengdamasis išsiplėšti iš jo, galop pasijutau tvirtai pririštas prie sienos. – Tvarka, – pasakė tas pats duslus balsas ir vėl nusikeikė. – Pamėgink dabar šūktelėti, tai aš tave kaipmat sudorosiu! Kone alpdamas nuo skaudančios sužeistos rankos, pritrenktas netikėtumo, bet vis dėlto jausdamas, kaip greitai

 

šis grasinimas gali būti įvykdytas, aš nutilau ir pamėginau bent kiek išlaisvinti ranką. Bet ji buvo pernelyg kietai užveržta. Nors ji buvo apdeginta, dabar atrodė, kad ji yra tiesiog verdama. Naktis už durų dingo, aplinkui teliko neperregima tamsa ir aš supratau, kad tas žmogus uždarė langinę. Kiek  pagrabaliojęs jis susirado skiltuvą bei titnagą ir ėmė žiebti ugnį. Aš įtempęs akis žiūrėjau į pintin žyrančias kibirkštis, kurias jis nuolat pūtė, laikydamas degtuvą, bet mačiau tiktai o mėlynas lūpas ir mėlyną degtuvo galiuką. Pintis buvo drėgna ir nenuostabu, kad kibirkštys viena po kitos geso.  Vyriškis didesnis neskubėjo ir toliaupluoštas, atkakliaimatydavau daužė skiltuvą. Kai pažirdavo kibirkščių jo rankas, šiek tiek veido, bet suprasdavau tik tiek, kad jis sėdi prie stalo, ne daugiau. Štai vėl pamačiau jo mėlynas lūpas, pučiančias į pintį, pagaliau plykstelėjo liepsna ir aš pažinau Orliką. Ką tikėjausi pamatyti – nežinau, bet tik ne jį. Jį pažinęs, supratau, kad esu tikrai varganoj padėty, ir stebėjau, nenuleisdamas akių.  Jis nuo liepsnojančio liepsnojančio degtuko kuo atsargiausiai uždegė žvakę, paskui numetė užtrynėalkūnes koja. Tada žvakę taip, kad matytųdegtuvą mane, ir susidėjo ant pastatė stalo ir įsistebeilijo. Pamačiau, kad esu pririštas prie storų statmenų

kopėčių, stovinčių prie sienos, jos vedė į palėpę ir buvo prikaltos prie grindų už keleto colių nuo sienos. – Na, – pasakė jis po ilgoko žiūrėjimo vienas į kitą. – Tai pakliuvai, ką? – Atrišk mane. Paleisk! – Cha! – šūktelėjo jis. – Tuojau paleisiu. Galėsi keliauti sau į mėnulį, į žvaigždes, kur tik užsimanys užsimanysi. i. Tik truputį palauk. – Kodėl tu mane čia atsiviliojai? – Tai tu nežinai? – paklausė jis piktai dėbtelėjęs. – Kodėl užpuolei mane tamsoje? – Todėl, kad noriu atlikti viską pats vienas. Vienas geriau išlaiko paslaptį negu du. Ak tu bjaurybe, ak tu bjaurybe!

 

 Jis, užsikniaubęs užsikniaubęs ant stalo, taip mėgavosi manimi, taip piktai purtė galvą, kad aš net sudrebėjau. Man tyliai žiūrint, is pagrabaliojo viena ranka kažkur kampe ir pasiėmė šautuvą su variu apkaustyta buože. – Ar pažįsti, kas čia? – paklausė jis, taikydamas į mane. – Ar žinai, kur jį anksčiau matei? Sakyk, vilkiūkšti! – Taip, – atsakiau. – Tai per tave aš tos vietos netekau, ar ne? Per tave? Sakyk! – O ką aš galėjau padaryti? – Tu ir padarei, vien už tai negana tokį užmušti. O kaip tu išdrįsai patiko? stoti tarp manęs ir tos jaunos moters, kur man – Kada? – Ogi visada! Tu visą laiką jai maišei Orliką su purvais. – Tu pats save maišei, pats ir kaltas. Jeigu pats sau nebūtum kenkęs, tai ir aš nieko nebūčiau pakenkęs. – Meluoji! Ir nebūtum pagailėjęs nei pinigų, nei triūso, kad tik pašalintum mane iš šitų vietų, ar ne? – paklausė jis, atkartodamas mano paties žodžius, pasakytus per paskutinį mudviejų su Bide pokalbį. – Dabar aš tau šį tą pasakysiu. kaip niekad praverstų pašalinti iš sšitų  vŠiandien ietų. Aha!tau Ir galėtum už tai pakloti visus savo mane pinigėlius pinigėliu iki paskutinio surūdijusio skatiko!

Kai jis, urgzdamas lyg tigras, pagrūmojo man kumščiu, supratau, kad sako tikrą tiesą. – Ką tu žadi man daryti? – Ką žadu? – sušuko jis ir dėl smarkumo atsistojęs trenkė kumščiu į stalą. – Žadu užmušti tave!  Jis palinko į priekį, įsmeigė įsmeigė į mane akis, atgniau atgniaužė žė kumštį ir atgaliu delnu persibraukė per lūpas, lyg iš jų tekėtų seilės, paskui vėl atsisėdo. – Senajam Orlikui tu nuo pat mažų metų stovėjai skersai kelio. O šią naktį gausi pasitraukti. Tu jam jau nusibodai. Tavęs jau nebėra. Pajutau, kad stoviu prie kapo duobės. Apimtas nevilties,

 

greitai apmečiau akimis savo spąstus, ieškodamas išsigelbėjimo, bet jo nebuvo matyti. – Ir čia dar ne viskas, – tarė jis vėl užsikvempęs ant stalo, – aš iš tavęs nepaliksiu nė skudurėlio, nė kaulelio. Užmušęs įmesiu tave į krosnį – net du tokius kaip tu pajėgsiu pakelti, – tegu žmonės mano ką nori, jie ničnieko nesužinos. Mano mintys nepaprastu greičiu nupiešė tokios mirties pasekmes. Estelos tėvas pamanys, kad aš jį palikau, jis bus suimtas ir numirs kaltindamas mane, net Herbertas suabejos manimi, kai palygins laišką su faktu, jog prie ponios Hevišem vartų praleidau tik valandėlę; Džo su Bide net nežinos, aš šią koks naktį norėjau dėl jų krimtausi, niekas nesužinos, kaip aš kaip kentėjau, būti doras ir garbingas.  Artima mirtis buvo baisi, bet b baisiau aisiau už mirtį atrodė tai, kad po mirties būsiu nepelnytai pasmerktas. Mano mintys buvo tokios greitos, kad jau mačiau save niekinamą dar negimusių žmonių – Estelos vaikų, jų vaikų... o Orlikas kalkalbėjo toliau. – Klausyk, vilkiūkšti, – pasakė jis, – kol dar neužmušiau tavęs kaip kokio gyvulio, o užmušiu, gali neabejoti, tam ir pririšau, – aš kaip reikiant į tave pasižiūrėsiu, kaip reikiant pasityčiosiu pasityčiosiu. bjaurybe! Dingtelėjo,. Ak kadtureikia vėl šauktis pagalbos, nors man kaip niekam kitam buvo aišku, kad šioje vietoje nėra nė gyvos

dvasios ir jokios vilties sulaukti pagalbos. Bet šis jo spoksojimas sukėlė man paniekos kupiną ryžtą ir tarsi užčiaupė lūpas. Be to, nusprendžiau, kad nesižeminsiu prieš į ir numirsiu priešindamasis iš visų išgalių. Nors tą nevilties valandą aš niekam nejaučiau pykčio, nors meldžiau  Aukščiausiąjį ukščiausią jį atleidimo, nors širdis krūpčiojo nuo minties, kad neatsisveikinau ir jau niekada neatsisveikinsiu su tais, kurie man yra brangūs, ir negalėsiu pasiaiškinti jiems ir paprašyti atleidimo už savo paklydimus, – bet jeigu tik  būčiau galėjęs užmušti jį, būčiau tą padaręs be abejonių, net mirdamas.  Jis buvo išgėręs, jo akys buvo raudonos, pasruvusios

 

krauju. Ant kaklo jam kabojo skardinė gertuvė, taip jis kadaise nešiojosi maistą ir gėrimą. Jis užsivertė ir godžiai nugėrė; užuodžiau stiprų alkoholio kvapą. – Vilkiūkšti! – pasakė jis, vėl atsiremdamas alkūnėmis į stalą. – Senasis Orlikas pasakys tau vieną dalyką. Tai tu nuvarei savo pasiutėlę seserį į kapus. Mano mintyse tuo pačiu nepaprastu greičiu, jam dar nespėjus užbaigti lėto ir nesklandaus sakinio, pralėkė sesers užpuolimas, liga ir mirtis. – Tai tu viską padarei, niekše, – pasakiau aš. – O aš tau sakau, kad tu pats kaltas... viskas per tave, – atrėžė jis – irAš čiupęs šautuvą buože perskrodė tarp mudviejų. prisėlinau prie jos iš užpakalio, kaiporą šįvakar prie tavęs. Ir kaip tvojau! Maniau, kad nudėjau vietoje, ir eigu kur šalia būtų buvusi tokia krosnis kaip šita, tai ji jau nebūtų atsigavusi. atsigavusi. Bet šitą viską padarė ne senasis Orlikas, o tu! Tave visada lepino, o jį mušė ir užgauliojo. Senąjį Orliką mušė ir užgauliojo, tu pagalvoji? Dabar tu man už viską atmokėsi.  Jis vėl patraukė iš gertuvės ir dar labiau įniršo. Iš jos užvertimo mačiau, kad gėrimo likę nedaug. Aiškiai suvokiau, jog šitaip kaupia drąsą, kadlikęs galėtų užmušti mane. Suvokiau, kad jis kiekvienas gertuvėje lašas yra ir mano gyvenimo lašas. Žinojau, kad man pavirtus tais garais,

kurie taip neseniai lauke atplaukė prie manęs kaip kokia šmėkla, jis padarys tą patį, ką po mano sesers užpuolimo – kuo greičiau nuskubės į miestą, kad visi matytų, kaip jis svirduliuodamas šlaistosi po smukles ir girtuokliauja. Mano greitos mintys nulėkė kartu su juo į miestą, nupiešė gatvę su juo, kurios žiburiai ir gyvumas buvo tikra priešingybė nykiai pelkei su baltais besidraikančiais garais ir ištirpusiu manimi. Kol jis ištardavo kokį dešimtį žodžių, mano mintys spėdavo aprėpti metų metus, bet tie jo žodžiai buvo ne vien žodžiai, o tikri vaizdai. Buvau taip susijaudinęs ir įsiaudrinęs, kad vos tik pagalvojęs apie kokią nors vietą arba žmones, tuoj pat

 

matydavau tą vietą ir tuos žmones. Neįmanoma nupasakoti, kokie gyvi buvo tie vaizdai, bet aš tuo metu vis dėlto taip įdėmiai sekiau Orliką – kaip galima nesekti tigro, kuris pasirengęs šuoliui! – kad nepraleidau nė mažiausio jo pirštų krustelėjimo. Išgėręs antrą kartą, jis pakilo nuo suolo ir nustūmė stalą šalin. Tada pasiėmė žvakę ir pridengė ją žmogžudžio ranka, kad labiau apšviestų mane, sustojo priešais ir ėmė mėgautis reginiu. – Klausyk, vilkiūkšti, aš tau pasakysiu dar vieną dalyką. Tada aną vakarą ant laiptų tu užlipai ant senojo Orliko. Pamačiau laiptusšešėlius, su užgesusiomis žvakėmis. špižinių turėklų nuo naktinio sargoPamačiau žibinto krintančius ant sienos. Pamačiau butą, kurio jau daugiau niekada nebematysiu: vienos durys praviros, kitos uždarytos, pažįstami baldai. – O ką ten veikė senasis Orlikas? Aš tau pasakysiu,  vilkiūkšti, palauk. Judu su ja dailiai išgrūdote mane iš šitų apylinkių, padarėte, kad nebeturėčiau lengvos duonos kąsnio, ir aš susiradau naujus draugus ir naujus šeimininkus. ie už mane ir laiškus parašo, kai man reikia, supratai? Laiškus mane parašo, vilkiūkšti! Kokia Aš tik nori ranka parašys, užvilkiūkšti, tai ne tu, netikša. jau seniai nusprendžiau nugalabyti tave, dar tada, kai atvažiavai į

sesers laidotuves. Tik niekaip negalėjau kaip reikiant prisitaikyti, todėl ir pradėjau tave sekti, ką veiki, kur būni. „Ne aš būsiu, jei jo nepaimsiu“, – pasakė sau senis Orlikas. Ir ką tu sau manai! Pradėjau ieškoti tavęs, o radau tavo dėdę Provisą, ką? Malūno tvenkinys, senasis Koperio virvių fabrikas – viskas taip aišku, taip tikra! Provisas tame bute, ženklas, kuris dabar nereikalingas, gražioji Klara, geroji moteris, pakeitusi ai motiną, senasis Bilas Barlis, nesikeliantis iš lovos, – viskas ėmė plaukti pro šalį tarsi nešama greitos mano gyvenimo tėkmės, skubančios į jūrą. – Iš kur tu turėsi dėdę! Juk aš tave pažinojau pas Gardžerį

 

dar visai mažą vilkiuką, kai galėjai paimti ir dviem pirštais nugnybti sprandą (nagai niežtėte niežtėdavo, kai, būdavo, sekmadienį pamatydavau tave besitrainiojantį aplink vartus). Tada tai tu jokių dėdžių neturėjai. Būk ramus! Bet kai senis Orlikas išgirdo, kad tas tavo dėdė Provisas tikriausiai turėjo ant kojos tas grandines, kurias paskui senis Orlikas prieš daug metų rado pelkėje perdildytas ir parsinešęs laikė tol, kol paklojo su jomis tavo seserį, kaip dabar tuojau paklos tave, supranti... kai jis išgirdo šitokį dalyką, tai...  Jis kaip koks laukinis dūrė man į veidą žvake, ir taip arti, og turėjau nusisukti, kad neapdegčiau. Aha!apsvilęs, – sušukoantrą jis juokdamasis ir vėl kyštelėjo man žvakę. – –Sykį sykį nebenori! Senis Orlikas žino, kad tu apsvilai, senis Orlikas žino, kad nori iškišti savo dėdę Provisą, senio Orliko neapšausi – jis žinojo, kad tu šįvakar ateisi! Dabar pasakysiu tau, vilkiūkšti, dar vieną dalyką, ir tas bus paskutinis. Yra vienas žmogus, kuris tavo dėdę Provisą suėstų gyvą be druskos, kaip tu senį Orliką. Tai tegu dabar pasisaugo, kai neliks gyvo brolvaikio. Tegu pasisaugo, kai iš jo brangiojo giminaičio neliks nei drabužių skutelio, nei kaulelio. Tas žmogus nė girdėti negali, kad Magvičas – taip, aš pavardę dar žinau! – vaikščiotų pačia žeme, jis viską į ir sužinojo, tada, kai tas tagyveno svetimoje šalyapie ir negalėdamas apsikęsti su tokiu žmogumi apskundė kur

reikia. Gal jis ir yra tas žmogus, kur moka rašyti kokia nori ranka, tai ne tu, nususėlis, kur rašai tik su viena. Saugokis Kompesono, Magvičai, ir kartuvių!  Jis vėl kyštelėjo man žvakę, apsvilindam apsvilindamas as veidą bei plaukus ir akimirką apakindamas, paskui atsuko man savo plačią nugarą ir pastatė žvakę ant stalo. Kol jis vėl atsisuko, aš spėjau mintyse pasimelsti, pabūti su Džo ir Bide, ir Herbertu. Tarp stalo ir sienos buvo keleto pėdų tuščias tarpas. Jis ėmė čia vaikštinėti pirmyn ir atgal. Dabar jis atrodė kaip niekad stiprus – stambios rankos tabalavo prie šonų, akys piktai varstė mane. Neturėjau nė menkiausios vilties. Kad ir

 

kaip karštligiškai galvojau, o vietoje minčių galvoje žaibiškai keitėsi vaizdai, vis dėlto aiškiai suvokiau, kad jis yra tvirtai pasiryžęs už kelių minučių nužudyti mane – antraip nebūtų tiek daug visko papasakojęs. Staiga jis sustojo, ištraukė gertuvės kamštį ir metė jį šalin. Nors kamštis buvo lengvas, man pasirodė, jog jis barkštelėjo kaip švininis svarstelis. Jau nebežiūrėdamas į mane, jis ėmė lėtai gerti, užversdamas gertuvę vis aukštyn. Paskutinius lašus jis išpylė į delną ir nulaižė. Tada, pagautas kažkokio įniršio ir skubos, jis baisiai nusikeikė, metė žemėn gertuvę ir pasilenkė – jo rankoje pamačiau sunkų akmens skaldymo kūjį ilga rankena. Savo pasiryžimo nebuvau pamiršęs, todėl negaišdamas laiko tuštiems maldavimams ėmiau visu balsu šaukti ir plėštis iš raiščių. Judinti galėjau tik galvą ir kojas, bet vis dėlto plėšiausi su tokia jėga, kokios nė pats nesitikėjau turįs. Tuo pat metu išgirdau šauksmus, duryse pamačiau blyksint šviesą, kažkieno balsus ir triukšmą, paskui pamačiau, kaip Orlikas išsiveržė iš užpuolusių žmonių, peršoko per stalą ir dingo naktyje.  Atsipeikėjęs tsipeikėjęs pajutau begulįs atrištas ant grindų toje pačioje  pamačiau vietoje, o galva buvo palei padėta ant kažkieno kelių. Pirmiausia kopėčias sieną – jas išvydau dar prieš atsigaudamas – ir iš to suvokiau esąs toje pačioje vietoje, kur

praradau sąmonę. Iš pradžių buvau toks apatiškas, kad net nesidairiau, kas laiko mano galvą, tik žiūrėjau į kopėčias, bet staiga tarp manęs ir jų pasirodė veidas. Siuvėjo Trabo berniuko veidas! – Atrodo, atsigavo, – rimtai tarė Trabo berniukas, – tik labai au išbalęs! Po šitų žodžių prie manęs palinko mane laikančiojo veidas ir aš pamačiau, kad tai yra... – Herbertas! O Viešpatie! – Tyliau, – pasakė Herbertas. – Ramiau, ramiau, Hendeli. Nesijaudink. – Ir mūsų draugas Startopas! – sušukau aš, kai jis irgi

 

pasilenkė prie manęs. – Prisimink, kur jis mums žada padėti, – pasakė Herbertas, – ir nusiramink. Po šitų žodžių aš pašokau, bet tuoj pat nuo skausmo rankoje susmukau atgal. – Ar mes dar nepavėlavom, Herbertai, kaip? Kokia šiandien diena? Kiek aš čia išgulėjau? Mat man staiga toptelėjo keista ir baisi mintis, kad aš čia išbuvau labai ilgai – visą dieną ir naktį, gal dvi dienas ar daugiau. – Nepavėlavom. Dar tik pirmadienio vakaras. – Ačiū RytojDievui! antradienis, tu galėsi visą dieną ilsėtis, – pasakė Herbertas. – Bet tu dejuoji, mielasis Hendeli. Kur tau skauda? Ar gali atsistoti? – Taip, taip, – atsakiau, – aš galiu eiti. Aš nesužeistas, tik  ranką labai skauda.  Jie apžiūrėjo apžiūrėjo ranką ir padarė ką galėdami. Ji buvo ištin ištinusi usi ir degte degė, vos galėjau ją paliesti. Jiedu sudraskė savo nosines ir ją aptvarstė, paskui atsargiai parišo, kad galėtume nueiti į miestą, kur gausime kokio nors vėsinančio vaisto. Netrukus jie uždarėpatraukėme tuščios ir tamsios duris ir pro– akmens skaldyklą atgal. degyklos Siuvėjo berniukas dabar jau ištįsęs pusbernis – ėjo priekyje su žibintu, kurį tada

dabar jau ištįsęs pusbernis ėjo priekyje su žibintu, kurį tada ir pamačiau duryse. Bet mėnulis per tas dvi valandas nuo to laiko, kol jo nemačiau, buvo gerokai pakilęs ir nors lijo, buvo daug šviesiau. Balti degyklos garai mums einant plaukė pro šalį, ir aš vėl mintyse pasimeldžiau, tik dabar jau atsidėkodamas. Įtikinęs Herbertą, kad papasakotų, kaip jam pavyko mane išgelbėti, – iš pradžių jis nesutiko kalbėti ir tik visaip ramino mane, – sužinojau, jog per skubėjimą namie pamečiau laišką, kurį jis rado man išėjus, grįžęs namo kartu su gatvėje sutiktu Startopu. Laiško tonas sukėlė jam nerimą, juoba kad jis prieštaravo mano greitosiomis parašytam laiškeliui. Po ketvirčio valandos svarstymo jo nerimas ne sumažėjo, o tik 

 

išaugo, ir jis su pagalbą pasiūliusiu Startopu nuskubėjo į pašto stotį pasiteirauti, kada važiuoja kita karieta. Jiedu su Startopu išlipo prie „Mėlynojo šerno“, kur neabejojo rasią mane ar bent gausią kokių žinių, bet nieko nepešę nuėjo pas ponią Hevišem ir prasilenkė su manimi. Tada jiedu sugrįžo į užeigą (matyt, kaip tik tuo metu, kai aš klausiausi savo istorijos vietinės versijos) pasistiprinti ir susirasti vedlį kelionėje į pelkes. Tarp kitų žiopsotojų palei „Šerno“ vartus pasitaikė Trabo berniukas, ištikimas savo senam įpročiui būti ten, kur jo niekas nekvietė, ir šis buvo matęs mane iš ponios Hevišem einantį užeigon. Taip Trabo berniukas tapo vedliu ir nuėjo nenorėdama prie kalkių sdegyklos, kituEinant keliu, Herbertui kurio aš  vie engiau, nenorėdamas eiti per tiktai miestą. toptelėjo galvon, kad galbūt aš vis dėlto atėjau čia į rimtą pokalbį, susijusį su Proviso saugumu, todėl manydamas, jog pašalinių asmenų buvimas gali pakenkti, paliko vedlį ir Startopą palei saugyklą, o pats du ar tris kartus tyliai apėjo aplink degyklą, norėdamas įsitikinti, ar ten viskas gerai. Kadangi tegirdėjo tik neaiškų kimų ir šiurkštų balsą (tuo metu, kai taip greit lėkė mano mintys), tai galop ėmė abejoti, ar aš apskritai ten esu, bet staiga išgirdo mano garsų šauksmą, atsiliepė pats ir drauge su kitais dviem tuojau puolė vidun.

Kai papasakojau Herbertui, kas čia vyko, jis pasakė, kad nors ir naktis, reikia tučtuojau eiti pas miesto valdžią ir reikalauti įsakymo areštuoti. Bet aš jau anksčiau buvau atmetęs tokią mintį, nes tokiu atveju galėjome būti sutrukdyti arba paprašyti ateiti rytoj, o tai galėtų turėti neigiamų pasekmių Provisui. Šiuo klausimu abu sutarėme, tad kol kas atidėjome mintį apie Orliko sugavimą. Taip pat nusprendėme, jog bus protinga atsargumo dėlei kol kas nesakyti teisybės Trabo berniukui, kuris, mano įsitikinimu, būtų gerokai nuliūdęs, sužinojęs, kad išgelbėjo mane nuo kalkių deginimo krosnies. Ne dėl to, kad būtų buvęs piktos prigimties – tiesiog turėjo perdėm daug gyvybingumo ir niekad nepraleisdavo progos paįvairinti savo gyvenimą kitų

 

sąskaita. Išsiskiriant aš apdovanojau jį dviem ginėjom (tai am, atrodo, patiko) ir pasakiau apgailestaująs, kad taip blogai apie jį kadaise galvojau (tai jam nepadarė absoliučiai okio įspūdžio). Kadangi iki trečiadienio buvo taip mažai laiko, nusprendėme tą patį vakarą visi trys vienoje karietoje grįžti į Londoną, be to, pageidavome apleisti šias vietas, kol čia dar nepradėjo sklisti kalbos apie šio vakaro įvykį. Herbertas gavo didelį butelį tirpalo mano rankai ir visą laiką juo vilgė žaizdą, taip padėdamas man iškęsti kelionę. Kai pasiekėme Templį, au buvo šviesu, aš atsiguliau lovon ir išgulėjau visą dieną.  Aš taip rytoj nesusirgau. būti bejėgis,Kokad stebiuosi, kaip vien bijojau nuo tossusirgti mintiesirrimtai gero, taip ir būtų atsitikę po šitokio dvasinio sukrėtimo ir patirto siaubo, bet išgelbėjo nepaprasta įtampa dėl rytdienos. Ji buvo taip nekantriai laukiama, jos pasekmės tokios neaiškios ir visa tai taip netoli. Labai teisingai buvome nusprendę tą dieną su Provisu nebendrauti, bet tai dar labiau kurstė mano nerimą. Nuo kiekvieno garso ar išgirsto žingsnio aš krūpčiojau, visą laiką  vaizduodamasis, kad jis yra surastas ir suimtas ir dabar kas nors ateina man to pranešti. Įtikinėjau save, jog esu tikras, kad jis jau suimtas, kad mane slegia kažkas daugiau negu

baimė ar nuojauta, kad tas faktas jau įvykęs ir aš kažkaip paslaptingai tą sužinojau. Bet diena ėjo, o blogų žinių nebuvo, pagaliau atėjo vakaras, sutemo, ir mane galutinai užvaldė panika, jog rytoj rytą sirgsiu. Deganti ranka trūkčiojo, karščiuojanti galva tvinksėjo ir man ėmė atrodyti, og klejoju. Norėdamas pasitikrinti, ėmiau skaičiuoti didelius skaičius, mintyse kartoti prozos ir poezijos ištraukas. Pervargusios smegenys kartais keletui akimirkų tarsi apsnūsdavo, pamiršdavau žodžius. Tada krūptelėjęs sakydavau sau: „Na štai, jau prasideda karštinė!“  Visą dieną draugai neleido man judėti, ranką nuolatos perrišinėjo, girdė gaivinamaisiais gėrimais. Užmigęs pabusdavau su tuo pačiu jausmu kaip ir kalkių degykloje –

 

kad praėjo jau labai daug laiko ir išgelbėti Provisą nebeįmanoma. Apie vidurnaktį atsikėliau iš lovos ir nuėjau pas Herbertą įsitikinęs, kad išmiegojau visą parą ir trečiadienis jau praėjęs. Tai buvo paskutinės mano pastangos, po to kietai užmigau. Kai pažvelgiau pro langą, aušo trečiadienio rytas. Mirksintys žibintai ant tilto buvo jau nublankę, tekanti saulė plačiai liepsnojo virš horizonto. Dar tamsi ir paslaptinga upė au buvo įrėminta šaltos, pilkos spalvos tiltų, kurių viršūnės šen bei ten jau buvo sušildytos saulės šviesos. Kol žiūrėjau į begalę stogų, virš kurių į nepaprastai skaidrų orą stiebėsi bažnyčių varpinės ir vandens bokštai, saulė nuokibirkščių. upės nuslinko lyg koks šydas ir ant sužibopakilo, daugybė Nuo manęs irgi tarsi nuslinko koks šydas, pasijutau stiprus ir sveikas. Herbertas miegojo savo lovoje, o mūsų bičiulis studentas – ant sofos. Be jų pagalbos apsirengti negalėjau, bet įkūriau dar rusenantį židinį ir išviriau jiems kavos. Netrukus ir jiedu atsikėlė stiprūs bei sveiki, atidarę langus įleidome šviežio  vėsaus oro ir įsižiūrėjom įsižiūrėjome e į plūstantį plūstantį potvynį. – Kai devintą prasidės atoslūgis, – žvaliai pasakė Herbertas, –  ten prie Malūno tvenkinio būkit pasiruošę!

 

54 SKYRIUS

Buvo viena iš tų kovo dienų, kai šviečia šilta saulė ir pučia šaltas vėjas, kai saulėkaitoje vasara, o šešėly žiema. Mes pasiėmėme storus apsiaustus, o aš kelioninį krepšį. Iš viso savo turto sukroviau į jį tik pačius būtiniausius daiktus. Nėmaž nenutuokiau nei kur nukeliausiu, nei ką veiksiu, nei kada sugrįšiu, – dėl to ir nesirūpinau, svarbiausia buvo išgelbėti Provisą. Tik vieną akimirką stabtelėjau tarpdury ir atsigręžęs pagalvojau – kiek visko įvyks per tą laiką, kol vėl pamatysiu šiuos kambarius, jei apskritai pamatysiu. Palengva nuėjome prie Templio laiptų ir pastovėjome lyg svarstydami, lipti prie vandens ar ne. Mano, be abejo, buvo pasirūpinta, kad valtis stovėtų vietoje. Po šito trumpo  vaidinimo, kurio žiūrovai buvo nebent keli pusiau sausumos, pusiau vandens padarai, mes sėdome į valtį ir nuplaukėme; Herbertas su Startopu prie irklų priekyje, aš prie vairo. Buvo apie pusę devynių, atoslūgis prasidėjęs. Mūsų planas buvo toks. Nuo devynių iki trijų plaukti kartu su atoslūgiu, jam pasibaigus iki tamsos irkluoti prieš srovę ir stumtis tolyn. Tuo laiku turėtume būti jau žemiau Greivsendo, tarp Kento ir Esekso, kur upė išsilieja plačiai ir teka labai palengva; sodybų pakrantėse reta, tik viena kita

užeiga, iš kurių vienoje ir apsistosime. Ten išbūsime visą naktį. Garlaiviai į Hamburgą ir į Roterdamą išplauks iš Londono ketvirtadienį rytą apie devintą. Priklausomai nuo  vietos, kurioje tuo metu būsime, žinosime žinosime,, kada jų laukti, ir stabdysime tą, kuris atplauks pirmas, o jeigu kartais į pirmą nepatektume, tai turėtume galimybę mėginti dar kartą.  Abiejų laivų ženklus buvome buvome įsidėmėję. įsidėmėję. Pradėjus pagaliau vykdyti savojogsumanymą, taip palengvėjo, kad net nebetikėjau, prieš keletąman valandų aučiausi taip varganai. Gaivus oras, saulė, plaukimas upe ir pati tekanti upė, tas judantis kelias, kuris tarsi guodė, skatino ir drąsino mus – visa tai teikė man naujų vilčių.

 

Krimtausi, kad valtyje esu taip mažai naudingas, bet mano draugai buvo puikūs irkluotojai ir galėjo darbuotis visą dieną. Tuo laiku garlaivių Temzėje buvo kur kas mažiau negu dabar, užtat daugiau valčių. Baržų, burinių angliavežių, pirklių laivų buvo, ko gero, tiek pat kiek dabar, bet garlaivių, mažų ir didelių, gal dešimt ar dvidešimt kartų mažiau. Nors buvo labai anksti, į abi puses zujo daugybė irklinių valčių, pasroviui plaukė baržos, bet vis dėlto kelionė valtimi tarp miesto tiltų tada buvo kur kas lengvesnė negu dabar ir mes sparčiai stūmėmės į priekį tarp visų tų laivų ir valčių. Netrukus turgų praplaukėme Londono tiltą,ir olandų senąjį Bilingsgeito su austriųsenąjį prikrautomis valtimis laivais, Baltąjį Tauerio bokštą bei Išdavikų vartus17  ir atsidūrėme pačioje laivų kamšatyje. Čia stovėjo kraunami ir iškraunami garlaiviai iš Lito, Aberdino ir Glazgo, kurie mums plaukiant pro šalį atrodė nepaprastai aukšti, taip pat dešimtys angliavežių, iš kurių triumų buvo keliamos anglys ir su griausmu verčiamos nuo denių į baržas; netoliese pakrantėje stovėjo ir rytdienos laukė garlaivis į Roterdamą, kurį gerai apžiūrėjome, taip pat ir plaukiantysis į Hamburgą, poIrkurio praslydome. štai bušpritu pagaliaumes mano širdis ėmė plakti tankiau, nes

sėdėdamas valties gale pamačiau Malūno tvenkinio krantinę ir laiptus. – Ar jis ten? – paklausė Herbertas. – Dar ne. – Ir teisingai! Jis turi ateiti tik tada, kai pamatys mus. Ar matai jo ženklą? – Iš čia dar nematau... ne, atrodo, jau matau. Taip, matau jį patį. Paspauskit! Lėčiau, Herbertai. Sustokit.  Valtis lengvai palietė laiptus, jis įlipo pas mus ir tučtuojau nuplaukėme tolyn. Jis turėjo storą jūreivišką lietpaltį bei uodą brezentinį krepšį ir atrodė kaip tikrų tikriausias locmanas. – Brangus berniuk! – sušuko jis, atsisėdęs ir uždėjęs man

 

ant peties ranką. – Tikras vyras, neapgavai. Ačiū tau, ačiū!  Vėl nardome tarp begalės laivų, sukiojamės, vengdami surūdijusių grandinių, išsipašiusių kanapinių virvių, šokinėjančių plūdurų, neriame tiesiai per plūkaujančias sulaužytas pintines, skrodžiame skiedras ir pjuvenas, putojančias anglių dulkių dėmes, į kairę, į dešinę, pro medines figūras ant „Sanderlendo Džono“, besikalbančio su  vėjais (daugelio Džonų dalia), pro „Jarmuto Betsę“ su plačia galinga krūtine ir apvaliomis akimis, per du colius išsikišusiomis iš galvos; į kairę, į dešinę, tarp laivų statyklų, kur taukši plaktukai ir džeržgia medį rėžiantys pjūklai, ūžia įvairiausi girgžda varikliai, prakiurusiuose laivuose siurbliai, skrysčiai, laivai išplaukia jūron, šniokščia šiurkštūs ūreiviai griausmingai keikdamiesi persilenkę per bortą kažką rėkauja esantiems baržose, į kairę, į dešinę, kol galop atsidūrėme ramesniuose vandenyse, kur jungos jau gali įtraukti vidun krancus, nebetempti jų per drumzliną vandenį, kur galima iškelti vėjui iki tol susuktas bures. Nuo pat laiptų, kur jį paėmėm, aš visą laiką įdėmiai dairiausi, ar nesame sekami. Bet nieko nepastebėjau. Matyt, pavojaus nebuvo, nes nei anksčiau, nei dabar iš paskos neplaukė jokia valtis. Jeigu tokią būčiau pamatęs, būčiau liepęs mums sukti krantan ir privertęs ją pralenkti mus arba

išduoti savo kėslus. Bet mes netrikdomi plaukėme tolyn ir nematėme jokių grėsmės ženklų. Provisas vilkėjo savo lietpaltį ir, kaip minėjau, puikiai derėjo prie aplinkos. Stebino tai, kad jis buvo ramiausias iš mūsų visų (gal čia lėmė jo baisiai nugyventas gyvenimas). Tai nebuvo abejingumas, nes jis pasakė man, jog dar tikisi pamatyti savo džentelmeną – patį šauniausią iš visų džentelmenų – svečioje šalyje; neatrodė jis man ir nuolankus likimui ar nusivylęs – jis tiesiog nenorėjo be laiko jaudintis. Kai pavojus ateis, jis vyriškai jį pasitiks, bet iš anksto nėra ko nervintis. – Jeigu tu žinotum, brangus berniuk, – kalbėjo jis, – kaip man smagu sėdėti šalia savo brangaus berniuko ir rūkyti

 

pypkę, kai šitiek dienų ištupėjau tarp keturių sienų, tai tu man pavydėtum. Bet tu vis tiek nežinai, kas tai yra. – Man atrodo, aš suprantu, kokia saldi yra laisvė, – pasakiau. – Gal, – tarė jis rimtai linguodamas galvą. – Bet tavo supratimas tai vis tiek ne toks kaip mano. Kad suprastum taip kaip aš, brangus berniuk, turi pasėdėti uždarytas ir užrakintas... bet nepradėsiu tų bjaurių kalbų. Pagalvojau – kaip tokiu atveju keista, kad dėl tos užvaldžiusios fantazijos jis rizikavo ne tik savo laisve, bet ir gyvybe. Paskui nusprendžiau, kad jam, kitaip negu daugumai žmonių, laisvė be pavojų yra kažkas nenatūralu. Ir aš nelabai klydau, nes parūkęs jis pasakė: – Matai, brangus berniuk, kai aš gyvenau ten, kitame pasaulio gale, tai visą laiką žiūrėjau į šitą galą ir nors buvau turtingas, man ten labai nusibodo. Visi pažinojo Magvičą, Magvičas galėjo važiuoti kur užsimanęs ir daryti ką užsimanęs ir niekam tas nerūpėjo. Bet čia, brangus vaike, manimi rūpinasi daug kas, tiksliau, rūpintųsi, jei žinotų, kad čia esu. – Jei viskas susiklostys gerai, – pasakiau aš, – tai gana greit ūs būsite laisvas ir saugus. – Ką gi, –vėl tarė jis ir pratisai atsiduso, – tikėkim, kad taip

ir bus. – Tai jūs nelabai tikit?  Jis panardino delną į vandenį šalia valties ir su mano jau pastebėta švelnia šypsena tarė: – Ne, kodėl, brangus berniuk, tikiuosi. Juk matai, kaip  viskas dailiai iki šiol klojasi. Bet supranti, gal dėl to taip pagalvojau, kad taip smagiai ir gražiai slystam per vandenį... rūkydamas ką tik pagalvojau – kaip negali kiaurai per  vandenį įžiūrėti iki upės dugno, taip negali įžiūrėti ir į priekį, kas bus po kelių valandų. Ir laiko taip pat nesustabdysi, kaip tos upės. Matai, praslydo pro mano pirštus ir nebėr! – tarė jis pakėlęs varvančią plaštaką. – Jeigu ne jūsų veido išraiška, tai pamanyčiau, kad esate

 

kiek nusiminęs, – pasakiau aš. – Nė kiek, brangus berniuk! Čia dėl to, kad taip dailiai plaukiam ir vanduo po valtim čiurlena, lyg kas bažnyčioje giedotų. Be to, žinai, gal aš jau palengva senstu.  Jis su nesutrikdoma išraiška įsikando pypkę ir atrodė toks ramus bei patenkintas, lyg jau būtume nebe Anglijoje. Bet į kiekvieną mano žodį ir patarimą jis reagavo taip jautriai, tarsi būtų nuolatinėje baimėje – kai vakare sustojome nusipirkti keleto butelių alaus ir lipdamas krantan aš pasakiau, kad jam geriau būtų pasėdėti čia, jis atsakė: „Ar tikrai, brangus berniuk?“ ir nuolankiai pasiliko. Oras virš upės buvo Tėkmė šaltas,buvo bet greita, švietė aš saulė ir todėl autėmės daug žvaliau. stengiausi ją išnaudoti kuo geriau, bičiuliai nepailsdami irklavo ir mes sparčiai stūmėmės pirmyn. Vanduo palengva slūgo, miškai ir kalvos slėpėsi už dumblėtų krantų, bet atoslūgis dar nešė mus ir tada, kai buvome prie Greivsendo. Kadangi mūsų keleivis buvo susisupęs savo lietpaltin, aš, norėdamas likti pačioje tėkmėje, nuvairavau valtį visai pro pat plaukiojančią muitinę, tarp dviejų laivų su persikėlėliais ir palei karinį laivą, kurio priekiniame denyje stovėjo į mus žiūrintys kareiviai. prisiinkaravę ėmė suktisNetrukus aplink, iratoslūgis prieš mussulėtėjo, virtinėmis paplūdo visilaivai tie,

kurie laukė potvynio, kad galėtų patekti uostan. Mes kuo labiau prisispaudėme prie kranto, kur potvynis buvo ne toks stiprus, ir plaukėme toliau, saugodamiesi seklumų bei kyšulių. Mano irkluotojai keletą kartų buvo palikę valtį laisvai nešti srovei, tad dabar buvo tokie stiprūs, kad pasitenkino penkiolikos minučių poilsiu. Išlipome į krantą tarp slidžių akmenų, užkandome iš turimų atsargų ir apsidairėme.  Vietovė buvo panaši į mano pelkių kraštą, lygi ir monotoniška iki pat padūmavusio horizonto; tik upė nenuilsdama vingiavo tolyn, drauge su ja ir dideli plūdurai, o šiaip viskas aplinkui atrodė ramu ir sustingę. Mat paskutinis  virtinės laivas jau buvo dingęs už žemo kyšulio, kurį mes

 

neseniai praplaukėme, tai buvo žalia šiaudų prikrauta barža su ruda bure. Keletas krovininių baržų, panašių į negrabius  vaikų rankdarbius, dabar stovėjo įsmigusios į dumblą, žemas švyturys ant polių kėpsojo dumble lyg luošys su ramentais, iš dumblo kyšojo slidūs basliai, slidūs akmenys, raudoni riboženkliai ir potvynio matuokliai, į dumblą slydo sukežusi prieplauka ir sena pašiūrė be stogo, – visur aplink mus buvo dumblas ir ramybė. Sėdome į valtį ir vėl kiek galėdami ėmėme plaukti tolyn. Dabar irkluoti buvo kur kas sunkiau, bet Herbertas su Startopu nepasidavė ir yrėsi, yrėsi, yrėsi iki pat saulės laidos. Įmatėme tą laiką upės vanduo jausaulę, buvo besileidžiančią kiek pakilęs, todėl vėl pakrantę, raudoną į rausvą, bet greit juodėjantį rūką, tuščią plyną pelkę, toliau, už jos – kylančias kalvas, ir atrodė, kad aplinkui nėra nė gyvos dvasios, tik šen bei ten šmėsčioja vieniša vieniša žuvėdra. Kadangi greitai temo, o mėnulio pilnatis turėjo patekėti dar negreit, nusprendėme pasitarti; tai truko neilgai, nes visiems buvo aišku, kad artimiausias mūsų tikslas – tai kokia nors  vieniša užeiga. Taigi jiedu vėl kibo į irklus, o aš ėmiau dairytis ko nors panašaus į namą. Šitaip, beveik  nesikalbėdami, kokias penkias angliavežis ilgas mylias. Buvo labai šalta,nuplaukėme todėl pro šalį plaukiantis su

liepsnojančia ir rūkstančia kambuze ugnimi mums atrodė kaip jaukiausi namai. Dabar buvo jau visai tamsu, šviesa labiau sklido ne nuo dangaus, o nuo upės, ir nardinami irklai retkarčiais suvirpindavo vandeny atsispindinčią žvaigždę. Tą nelemtą valandą mus visus tikriausiai kamavo mintis, og esame sekami. Kylančio potvynio bangos kartais sunkiai šliūkšteldavo į krantą, ir išgirdęs tokį garsą, kuris nors iš mūsų krūpteldavo ir imdavo žiūrėti ton pusėn. Kai kur pakrantėje srovė buvo išgraužusi nedideles įlankėles, ir tos  vietos mums atrodė įtartinos, todėl nervingai spoksodavome į jas. „Kas ten taip supliaukšėjo?“ – kartais tyliai paklausdavo kuris nors iš mūsų. Arba kitas – „Ar kartais ten ne valtis?“ Tada stodavo mirtina tyla, ir aš susierzinęs galvodavau,

 

kodėl taip garsiai girgžda irklai. Netrukus pamatėme žiburį ir stogą ir sustojome palei prieplauką, sukrautą iš pakrantės akmenų. Palikęs kitus  valtyje, aš išlipau ir pamačiau, kad žiburys šviečia užeigos  virtuvėje. Namas buvo ne iš švariųjų ir, matyt, gerai pažįstamas kontrabandininkams, bet virtuvėje liepsnojo kaitri ugnis, galėjai gauti kiaušinienės su kumpiu ir įvairių gėrimų. Taip pat ten buvo du „šiokie tokie“, anot šeimininko, kambariai su dvigulėmis lovomis. Name tebuvo šeimininkas su žmona ir žila vyriškos lyties būtybė, samdinys, bet toks purvinas ir glitus, lyg vandeny būtų pavadavęs matuoklę.  Aš sukablį, šiuo ištraukėme pagalbininku išėmėme irklus,  vairą, ją įnuėjau krantą įirvaltį, sugrįžome į pastogę. Sočiai pavakarieniavome prie virtuvės židinio, paskui pasidalinome kambarius: Herbertas su Startopu pasiėmė  vieną, o aš su savo keleiviu kitą. Oras iš jų buvo išgintas taip nuodugniai, lyg būtų pavojingas gyvybei, o po lovomis tiek  nešvarių drabužių ir kartono dėžių, kad aš net nustebau, iš kur šeima turi tiek turto. Šiaip ar taip, nusprendėme, kad įsitaisėme neblogai, nes nuošalesnės vietos nebūtume galėję rasti. Kai pavalgę prie ugnies batus, pailsėti,kuriuos, samdinysmums – jis sėdėjo kampesusėdome atkišęs išmirkusius

 valgant kiaušinienę, papasakojo nuavęs nuo krantan išmesto skenduolio – paklausė mane, ar mes nematę keturių irklų  valties, plaukiančios aukštyn su potvyniu. Kai atsakiau jam neigiamai, jis pasakė, kad tada ji, vadinasi, nuplaukusi žemyn, nors iš čia išplaukusi aukštyn su potvyniu. – Matyt, jie dėl kažko apsigalvojo, – pridūrė samdinys. – Sakote, keturių irklų valtis? – pasitikslinau. – Keturių, – atsakė samdinys, – ir du keleiviai. – Ar jie buvo čia išlipę? – Atsinešė dviejų galonų butelį, prisipylė alaus. Aš jiems į tą alų norėjau kokių nuodų įpilti, – tarė samdinys, – ar kokios kitos bjaurasties. – Kodėl?

 

– Aš tai žinau, kodėl, – atsakė samdinys. Jo gerklėje kažkas klaksėjo, lyg ji būtų pilna dumblo. – Jis mano, – įsiterpė šeimininkas (paliegęs, lėtas žmogus blyškiomis akimis, atrodo, labai pasitikintis savo samdiniu), – is mano, kad jie buvo tas, kas nebuvo. – Aš tai žinau, ką manau, – atrėmė samdinys. – Tu manai, kad jie muitininkai, – tarė šeimininkas. – Aha, – atsakė samdinys. – Nusišneki, brolau. – Tik jau ne aš. Po šitokio ryžtingo atkirčio, rodančio visišką pasitikėjimą samdinys nusiavė grindų vieną išmirkusį batą, pažiūrėjo  savimi, vidun, iškratė ant virtuvės keletą akmenukų, paskui  vėl apsiavė. Jis tą padarė taip oriai, kaip žmogus, kuris niekada neklysta. – Tai kur jie, anot tavęs, dėjo sagas, brolyti? – jau ne toks tikras paklausė šeimininkas. šeimininkas. – Kur dėjo sagas? – paklausė samdinys. – Į vandenį sumetė. Prarijo. Pasėjo – gal kartais salotos užaugs. Kur dėjo! – Nesipūsk, brolau, – gailiai ir liūdnai paprieštaravo šeimininkas. Muitininkas visada ras kur dėti – pasakė samdinys, su– didele panieka pabrėždamas tą sagą, nekenčiamą žodį, – jeigu

au ji atsistojo jam skersai kelio. Kokio perkūno keturių irklų  valtis su dviem žmonėm žmonėm lakstys lakstys čia prieš srovę, čia pasrov pasroviui, iui, čia dar kažin kaip? Ne, čia kvepia muitininkais. Taip taręs, jis išdidžiai išėjo, o šeimininkas, nebeturėdamas su kuo ginčytis, gavo palikti šią temą ramybėje. Nuo šio pokalbio mums pasidarė neramu, ypač man. Aplink  namą ūžavo piktas vėjas, į krantą šliūkščiojo vanduo, ir man atrodė, kad esame uždaryti į narvą ir apsupti priešų. Šita bloga lemianti ir aplink besisukiojanti keturių irklų valtis man visą laiką nėjo iš galvos. Įkalbinęs Provisą atsigulti, aš su savo draugais išėjau laukan (Startopas tuo laiku jau žinojo tikrąją padėtį), ir dar sykį pasitarėme. Ar likti šitame name iki garlaivio atplaukimo apie pirmą valandą po pietų, ar

 

anksti rytą išplaukti – tai ir buvo mūsų aptariamas klausimas. Nusprendėme, kad verčiau būsime čia, o likus kokiai  valandai iki garlaivio išplauksime išplauksime ir lėtai dreifuosime pasroviui. Šitaip nutarę, grįžome į vidų ir atsigulėme miegoti.  Aš atsiguliau beveik nenusirengęs ir keletą valandų gerai miegojau. Kai atsibudau, buvo pakilęs vėjas ir užeigos iškaba (laivas) girgždėjo bei trankėsi. Tyliai atsikėlęs, kad nepažadinčiau Proviso, pažiūrėjau pro langą. Jis buvo atgręžtas į prieplauką, kurioje palikome valtį, ir akims pripratus prie silpnos mėnulio šviesos, pamačiau, kad ten stovi du vyraiirir net žiūrinenulipę į valtį. Paskui jie nesidairydami pro langą, prieplaukon, kurioje, praėjo mano manymu, nieko nebuvo, patraukė per pelkes upės žiočių link. Pirmoji mano mintis buvo pasišaukti Herbertą ir parodyti am tuos nueinančius vyrus. Bet dar nepriėjęs jo kambario, kuris buvo šalia manojo, nusprendžiau, kad jiems ši diena buvo kur kas sunkesnė negu man, ir nebežadinau jų. Grįžęs prie savo lango, pamačiau tuos vyrus tolstančius per pelkę. Bet prieblandoje greit pamečiau juos iš akių, sušalęs atsiguliau apgalvoti irkdami netrukus vėl užmigau.  Atsikėlėme tsikėlėmvisko e anksti. Kol lau laukdami pusryčių vaikštinėjome vaikštinėjome šen

bei ten, pagalvojau, jog būtų gerai papasakoti draugams, ką mačiau. Ir dabar Provisas jaudinosi mažiau už kitus. Jis ramiai pasakė, kad tie vyrai tikriausiai yra muitin muitininkai inkai ir mes iems nerūpime. Pamėginau tuo įtikinti save, nes taip iš tikro galėjo būti. Vis dėlto pasiūliau, kad mudu su juo paeisime iki tolumoje matomo kyšulio ir valtis mus ten paims, kai bus maždaug vidudienis. Visiems pritarus, jog toks atsargumas bus labai pravartus, mudu su Provisu tuoj po pusryčių, užeigoje niekam nieko neaiškinę, išėjome. Eidamas jis rūkė savo pypkę, kartais sustodavo patapšnoti man per petį. Pašaliniam žmogui būtų atrodę, kad tai man, o ne jam gresia pavojus, ir jis mane ramina. Kalbėjomės labai nedaug. Kai priėjome kyšulį, paprašiau jį pasilikti

 

užuodangoje, o pats nuėjau žvalgybon, nes vyrai naktį nuėjo kaip tik ton pusėn. Jis sutiko, ir aš nuėjau vienas. Nei palei kyšulį, nei toliau valčių nebuvo, ir šiaip jokio ženklo, kad čia kas būtų sustojęs. Beje, vanduo buvo pakilęs ir pėdsakai dabar galėjo būti po vandeniu. Kai Provisas iškišo galvą iš savo slėptuvės tolumoje, aš skrybėle pamojau jam, kad ateitų, ir ėmėme laukti, čia susisupę į lietpalčius ir gulėdami ant kranto, čia pasišildymui  vaikštinėdami, aikštinėdami, kol pagaliau pamatėme artėjančią valtį. Nesunkiai įlipome į ją ir nusiyrėme į upės vidurį. Tuo metu buvo be dešimties minučių pirma, todėl ėmėme dairytis dūmų. Bet garlaivio dūmus pamatėme tiktai pusę dviejų, o netrukus už jo ir antrojo. Kadangi jie artėjo visu greičiu, mes paruošėme abu krepšius ir atsisveikinome su Herbertu ir Startopu. Nuoširdžiai paspaudėme vienas kitam ranką ir nei mano, nei Herberto akys dar nebuvo nudžiūvusios, kai netoli priekyje pamatėme nuo kranto atsiskyrusią keturių irklų valtį, kuri nuplaukė į upės vidurį. Iki tol matėme tik garlaivio dūmus, nes jis buvo už upės  vingio, bet dabar išniro visas ir plaukė tiesiai į mus. Liepiau Herbertui ir Startopui atgal,susisupti kad garlaivis suprastų, jog laukiame jo, o Provisui irtis patariau į lietpaltį ir ramiai

sėdėti. Jis žvaliai atsakė: „Būk ramus, brangus berniuk“ ir apmirė tarsi statula. Tuo laiku valtis su keturiais patyrusiais  yrėjais pasiekė upės vidurį, susilygino su mumis ir ėmė plaukti šalia, palikdama tik tiek vietos, kad netrukdytume  vieni kitiems irklais. Kai mes dreifavome, dreifavo ir jie, kai mes pasiirdavome, jie padarydavo tą patį. Vienas iš keleivių  vairavo ir įdėmiai žiūrėjo į mus, kaip, beje, ir visi irkluotojai, kitas keleivis buvo apsisupęs kaip Provisas, tarsi susigūžęs, ir žiūrėdamas į mus kažką nuolatos šnibždėjo vairininkui. Nei mes, nei jie tarpusavyje nesikalbėjome. Po kelių minučių Startopas įžiūrėjo, kuris garlaivis plaukia pirmas, ir tyliai pasakė man: „Hamburgas.“ Jis artėjo labai greitai ir menčių plakimas buvo vis garsesnis ir garsesnis.

 

Man atrodė, kad ant mūsų jau užslinko jo šešėlis, bet tuo metu iš anos valties mus pašaukė. Aš atsiliepiau. – Pas jus yra savavališkai sugrįžęs tremtinys, – pasakė vairą laikantis vyriškis. – Tai tas žmogus, kuris susisupęs į lietpaltį. o pavardė Abelis Magvičas, kitaip Provisas. Aš areštuoju tą žmogų ir siūlau jam pasiduoti, o jums – padėti man atlikti pareigą. Tuo pat metu, nedavęs jokio žodinio nurodymo savo įgulai, is pasuko savo valtį į mus. Padarę vieną staigų ir stiprų yrį, ie sukėlė irklus vidun, priartėjo prie mūsų ir nespėjus gerai susigaudyti jau buvo įsikibę į mūsų bortą. Garlaivyje tai sukėlė didelę sumaištį, girdėjau, kaipmentes, jūreiviai šaukė mus, kaip buvo duota komanda sustabdyti girdėjau, kaip os liovėsi suktis, bet jaučiau, kad laivas vis dėlto plaukia ant mūsų. Tą pačią akimirką pamačiau, kaip anos valties  vairininkas uždėjo ranką kaliniui ant peties, abi valtys ėmė suktis tėkmėje, o garlaivio jūreiviai tekini rinkosi denio priekyje. Dar pamačiau, kaip kalinys pašoko, pasilenkė per policininką ir nutraukė nuo susigūžusiojo keleivio gobtuvą. Pamačiau, kaip jo veidas atsidengė, ir pažinau, jog tai yra tas antrasis kalinys iš tų senų laikų. Kitą akimirką tas iš baimės pabalęs kuriosuriko niekada nepamiršiu, atgal, išgirdau, veidas, kaip garsiai žmonės garlaivy,atšlijo kaip garsiai

pliaukštelėjo vanduo, ir pajutau, kad valtis iš po manęs slysta. Gal tik kokią akimirką aš tarsi grūmiausi su tūkstančiais malūno sparnų ir tūkstančiais šviesos blyksnių, bet greit ta akimirka praėjo, ir aš buvau įtrauktas į aną valtį. Čia buvo Herbertas su Startopu, bet mūsų valties nemačiau, nemačiau ir abiejų kalinių. Garlaivy aidint riksmams, švilpiant plūstančiam garui, mums ir garlaiviui sukiojantis, aš iš pradžių negalėjau atskirti dangaus nuo vandens ir vieno kranto nuo kito, bet irkluotojai greitai suvaldė valtį ir keliais stipriais grybšniais pasivarę į priekį pasilenkė pro irklus ir ėmė įdėmiai žiūrėti į  vandenį už valties priekio. Netrukus jame pasirodė kažkoks

 

tamsus daiktas, nešamas į mus tėkmės. Niekas nesakė nė žodžio, tik vairininkas pakėlė ranką ir yrėjai ėmė stabdyti  valtį, kad nenutolt nenutoltų ų nuo to daikto. Jam priartėjus, atpažinau, og tai plaukia Magvičas, bet plaukia sunkiai, su vargu. Jis buvo įkeltas valtin ir tučtuojau surakintas rankų ir kojų grandinėmis.  Valtis buvo vėl sustabdyta ir visi vėl ėmė tylėdami žiūrėti į  vandenį. Bet tuo metu priartėjo Roterdamo garlaivis; matyt, nieko neįtardamas, jis plaukė visu greičiu. Vyrai bandė šaukti jam, sustabdyti, bet per vėlai, tad netrukus abu garlaiviai jau tolo, o mes su valtimi sūpavomės ant jų sukeltų bangų. stebėjimas truko dar iš ilgai po bet to, kai viskas nurimo Vandens ir abu garlaiviai dingo mums akių, dabar jau  visi supratome, kad ieškoti nebėra ko. Galų gale mes liovėmės ir palei krantą nuplaukėme į užeigą, iš kurios neseniai iškeliavome ir kurioje buvome sutikti su didžiule nuostaba. Čia aš galėjau šiek tiek padėti Magvičui – nebe Provisui, – kuriam buvo labai sutrenkta krūtinė ir perskelta galva.  Jis pasak pasakė ė man, kad tikria tikriausiai usiai buvo patekęs patek ęs po garlaiviu garla iviu ir iškilęs susitrenkė į jį galvą. O krūtinę susimušė, matyt, užgriuvęs ant valties borto ir kvėpuodamas dabar jautė didelį skausmą. Dar pridūrė nesiimąs pasakyti, ką galėjo

padaryti ar nepadaryti Kompesonui, bet tą akimirką, kai sugriebė jo gobtuvą norėdamas atpažinti, tas niekšas pašoko, puolė atgal ir jiedu abu išgriuvo iš valties; krisdamas jis pakreipė valtį, o kadangi jo gaudytojas mėgino jį sugriebti, ši ir apvirto. Jis dar man pašnibždėjo, kad jiedu mirtinai susikibę nugrimzdo į dugną, ten po  vandeniu anden iu įvyko grumtynės, grumtyn ės, jis paga pagaliau liau susiėmė susiėmė,, ištrūk ištrūko o ir iškilo į paviršių. Neturėjau jokio pagrindo netikėti tuo, ką jis man pasakė. Policininkas, vairavęs valtį, irgi taip pat aprašė jų iškritimą į  vandenį. Paprašiau policininko, kad leistų nuvilkti šlapius kalinio drabužius ir nupirkti iš užeigos šeimininko kokius nors

 

atliekamus kitus, jis noriai sutiko, tik pasakė turįs paimti  visus Magvičo turėtus daiktus. Taigi į jo rankas pateko ir toji piniginė, kurią sykį savosiose buvau laikęs ir aš. Jis taip pat leido man palydėti kalinį į Londoną, bet mano draugams šios teisės nesuteikė. „Laivo“ samdiniui buvo papasakota, kur nuskendo iškritusysis, ir šis apsiėmė paieškoti jo tose vietose, kur šis greičiausiai gali būti išmestas. Jei neklystu, jo susidomėjimas šia paieška gerokai išaugo, kai sužinojo, jog žmogus buvo su kojinėmis. Iki galo apsirengti samdiniui, matyt, reikėjo kokių dešimties skenduolių, tikriausiai tuo ir galėjai paaiškinti, kad  visi jo apdarai buvo labai buvo įvairaus s sunykimo Užeigoje išbuvome ikiįvairau atoslūgio, tada laipsnio. Magvičas buvo nuneštas į prieplauką ir pasodintas į valtį. Startopas su Herbertu turėjo grįžti į Londoną sausuma. Mes liūdnai atsisveikinome, ir atsisėdęs valtyje šalia Magvičo, pajutau, kad kol jis gyvas, tol mano vieta bus čia. Mat iš mano pasibjaurėjimo juo jau nebebuvo likę nė ženklo, ir tame sužeistame, užvaikytame, surakintame žmoguje, laikančiame mano ranką, aš temačiau žmogų, pasiryžusį tapti mano geradariu, kuris daugelį metų nepailsdamas puoselėjo kilnius, ir dosnius ausmus. Mačiau jame tikman žmogų, kurisprieraišius elgėsi su manimi kur

kas geriau negu aš su Džo. Į vakarą kvėpuoti jam darėsi vis skausmingiau, jis dažnai negalėjo susilaikyti nedejavęs. Mėginau prilaikyti sveikąja ranka, bet su siaubu jaučiau, kad negaliu visa širdimi jo gailėtis dėl tų sužalojimų, nes geriausias išsigelbėjimas jam būtų mirtis. Nė kiek neabejojau, kad dar yra gyvų žmonių, galinčių ir norinčių jį atpažinti. Taip pat neturėjau vilties, kad teismas jam bus gailestingas. Juk teisme jis buvo nupieštas kuo blogiausiom spalvom, paskui pabėgo iš kalėjimo ir vėl buvo teistas, grįžo iš tremties, žinodamas, kad tai gresia jam mirtimi, ir yra kaltas dėl mirties žmogaus, kurio pastangomis buvo suimtas. Kol plaukėme į besileidžiančią saulę, vakar nusileidusią

 

mums už nugarų, o mūsų mintys tarsi tekėjo atgal, aš pasakiau jam, jog labai esu slegiamas minti minties, es, kad jis sugrįžo čia dėl manęs. – Brangus berniuk, – atsakė jis, – aš vis tiek esu patenkintas. Pamačiau savo berniuką, o toliau jis bus džentelmenas ir be manęs. Ne. Sėdėdamas šalia jo, aš buvau spėjęs pagalvoti ir apie tai. Ne. Dabar supratau, jog mano nuojautą tik patvirtino  Vemiko užuominos. užuominos. Supratau, kad suėmus Provisą jo turtas pereis į valdžios iždą. – Klausyk, brangus berniuk, – pasakė jis. – Dabar geriau tegu niekas kad aš sau pažįstu džentelmeną. Tu mane aplankyk kai nežino, kada, lyg šiaip užėjęs kartu su Vemiku. Kai mane saikdins, jau tikrai paskutinį kartą, tu sėdėk kur nors netoli, kad aš tave matyčiau, ir man to užteks. – Aš niekur nuo jūsų nesitrauksiu, – pasakiau aš, – kai tik  galėsiu būti kartu. Dievas mato, aš būsiu jums toks pat ištikimas, kaip jūs buvot man! Pajutau, kaip jo ranka ant manosios sudrebėjo, ir jam nusisukus į valties kraštą, išgirdau tą patį spragsintį garsą jo gerklėje – tik dabar sušvelnėjusį, kaip ir jis pats. Labai gerai, kad jis palietė šią temą, nes dėl to laiku supratau tai, apie ką pats būčiau susivokęs per vėlai: nereikia, kad jis žinotų, jog

o planai padaryti mane turtuolį yra žlugę.  

 

55 SKYRIUS

Kitą dieną jis buvo nugabentas į policijos teismą, ir byla būtų buvusi paskirta nedelsiant, jei nebūtų tekę dėl atpažinimo ieškoti senojo sargybinio, tarnavusio tame plaukiojančiame kalėjime, kur jis kadaise sėdėjo. Niekas dėl o asmens neabejojo, bet Kompesonas, turėjęs viską patvirtinti, dabar negyvas plūduriavo kažkur ant bangų, o Londone tuo metu neatsirado nė vieno kalėjimo prižiūrėtojo, galinčio duoti reikalingus parodymus. Vakar vakare vos sugrįžęs aš iš karto nuėjau pas poną Džegersą namo užsitikrinti jo pagalbos, ir jis pažadėjo, kad prieš suimtąjį neliudys. Nieko daugiau padaryti ir nebuvo galima; jis pasakė man, kad atvykus liudytojui byla bus užbaigta per penkias minutes ir jokia jėga pasauly nepadės pakreipti jos mūsų naudai.  Aš pasakiau ponui Džegersui savo planą – kad ketinu nuslėpti nuo Proviso, jog jo turtai prarasti. Ponas Džegersas piktai papriekaištavo man už tai, kad leidau „pinigams išsprūsti pro pirštus“, ir pasakė, jog vėliau reikės įteikti prašymą ir pamėginti išgelbėti bent jų dalį. Bet jis neslėpė nuo manęs ir to, kad nors ne visi nuosprendžiai paskiria

turto konfiskavimą, šiuo atveju jo išvengti jokios aplinkybės nepadės. Aš tą puikiai supratau. Su nusikaltėliu nebuvau giminaitis, neturėjau jokių įrodomų ryšių, iki suėmimo jis nebuvo parašęs jokio palikimo man ar kito dokumento, o dabar tai daryti būtų buvę beprasmiška. Į jo turtą aš neturėjau jokių teisių ir galutinai apsisprendžiau – to apsisprendimo vėliau nepažeidžiau, – kad niekada neatgaivinsiu bergždžių vilčių tą teisę įgyti. Paaiškėjo,konfiskavimo jog yra pagrindo manyti, kad nuskendęs skundikas atveju tikėjosi nemažo apdovanojimo ir apie Magvičo turtinę padėtį buvo surinkęs nuodugnius duomenis. Kai už daugelio mylių nuo įvykių vietos buvo rastas jo lavonas, – taip sužalotas, kad atpažinti galima buvo

 

tik iš daiktų kišenėse, – kai kurie dokumentai jo piniginėje dar buvo įskaitomi. Ten buvo nurodytas ir bankas Naujajame Pietų Velse, kur buvo padėti pinigai, taip pat išvardinti Magvičui priklausantys gana dideli žemės sklypai. Abu šie dalykai buvo nurodyti ir sąraše, kurį Magvičas įteikė Džegersui, būdamas kalėjime ir vildamasis, jog aš tai galėsiu paveldėti. Jo, vargšelio, neišprusimas vis dėlto išėjo jam į naudą – jis nė kiek neabejojo, kad su Džegerso pagalba aš tikrai tapsiu paveldėtoju. paveldėtoju. Po trijų dienų kaltinimo laukiamas liudytojas iš plaukiančiojo plaukiančioj o kalėjimo atvyko ir nesudėtingas tardymas buvo užbaigtas. Magvičas turėjo stoti prieš teismą artimiausiame posėdyje, įvyksiančiame po mėnesio. Kaip tik tuo sunkiu mano gyvenimo periodu Herbertas  vieną vakarą sugrįžo sugrįžo namo visai visai prislėgtas ir pasakė: pasakė: – Brangus Hendeli, labai gaila, bet netrukus turėsiu su tavimi išsiskirti. Kadangi šiai žiniai jau buvau paruoštas jo kompaniono, tai nustebau mažiau, negu jis tikėjosi. – Jeigu aš dabar atsisakysiu kelionės į Kairą, Hendeli, tai, ko gero, vėliau turėsiu išvažiuoti tada, kai būsiu tau labiausiai reikalingas. – Herbertai, tu man visada būsi reikalingas, nes aš tave

 visada mylėsiu, bet dabar tu man esi reikalingas ne labiau kaip bet kada. – Tau vienam bus liūdna. – Aš neturiu laiko apie tai galvoti, – pasakiau. – Tu pats supranti, kad aš su juo būnu tiek, kiek įmanoma, jei galėčiau, tai visą dieną nuo jo nesitraukčiau. O kai pareinu namo, tai tą pats žinai, kad visos mano mintys būna su juo. Ta baisi padėtis, į kurią pateko Magvičas, taip prislėgė mus, kad negalėjome kalbėti apie tai kokiais nors konkrečiais žodžiais. – Klausyk, mielasai, – pasakė Herbertas, – kadangi mudu greit išsiskirsim, – o tai iš tikro įvyks netrukus, – tai leisk 

 

paklausti apie tave patį. Ar tu pagalvojai apie savo ateitį? – Ne, nes man apskritai baisu apie ją galvoti. – Bet tu neturi pamiršti savęs, tikrai, mano mielas Hendeli, tai būtų negerai. Norėčiau, kad dabar pat mudu apie tai draugiškai pasišnekėtume. – Gerai, – pasakiau aš. – Šitoje mūsų naujoje valdyboje, Hendeli, mums reikės... Matydamas, kad iš mandagumo jis nedrįsta ištarti reikalingo žodžio, aš pats pasakiau: – Klerko. – Taip, klerko. Ir man atrodo, kad laikui bėgant jis gali tapti (kaip tapo vienas tavo pažįstamas klerkas) atvažiuok kompanionu. Klausyk, Hendeli... trumpai tariant, vaikine, pas mane, gerai? Negalėjau atsižavėti tuo betarpiškumu ir nuoširdumu, kai is po žodžių: „Klausyk, Hendeli“, lyg pradedančiu rimtą pokalbį apie prekybos reikalus, staiga pakeitė toną ir ištiesęs savo garbingą ranką prabilo kaip berniukas. – Mudu su Klara apie tai kalbėjome daug kartų, – kalbėjo toliau Herbertas, – ir mano mieloji mergaitė dar šįvakar su ašaromis akyse prašė mane pasakyti tau, kad jeigu tu gyvensi pas mus, tai ji iš visos širdies stengsis padaryti tavo gyvenimą laimingą ir įtikinti, kad jos vyro draugas yra ir jos

draugas. Juk mes taip puikiai gyventume, Hendeli!  Aš nuoširdžiai padėkojau Klarai ir Herbertui, bet pasakiau šiandien negalįs duoti atsakymo į jo kilnų pasiūlymą. Mat, pirma, mano galvoje sukosi tiek minčių, kad negalėjau gerai susikaupti. Antra... taip! Antra – mano sąmonėje iškilo neaiškios užuominos to, ką papasakosiu šios neilgos istorijos pabaigoje. – Bet, Herbertai, jeigu tu manai, kad šitą dalyką be žalos tavo prekybai būtų galima atidėti kuriam laikui... – Kokiam tik nori, Hendeli! – sušuko Herbertas. – Pusei metų, metams. – Tiek ilgai nereikia, – atsakiau aš. – Daugiausia dviejų ar trijų mėnesių.

 

Herbertas apsidžiaugė, mudu sutvirtinome šį susitarimą rankų paspaudimu ir tada jis įsidrąsinęs pasakė, kad išvyks tikriausiai savaitės gale. – O Klara? – paklausiau aš. – Mano mieloji mergaitė, – atsakė Herbertas, – liks su tėvu, kol jis bus gyvas, bet jis gyvens neilgai. Ponia Vimpl slapta prasitarė man, kad jis netrukus iškeliaus į kitą pasaulį. – Nenoriu būtų beširdis, – pasakiau aš, – bet tai bus geriausia, ką jis gali padaryti. – Ko gero, taip, – pritarė Herbertas. – Tada aš parvažiuosiu pas savo mielą mergytę ir mudu ramiai nueisime į artimiausią bažnyčią. neturi Nepamiršk, mano brangus kad ši daili mergaitė jokių giminaičių, nėra Hendeli, mačiusi perų knygos ir ničnieko nenutuokia net apie savo senelį.  Argi tai ne laimė mano motinos sūnui! Tos pačios savaitės šeštadienį aš palydėjau Herbertą į stotį ir jis sėdo į uosto karietą kupinas šviesių vilčių, bet nuliūdęs, kad turi skirtis su manimi. Aš užėjau į vieną kavinę ir parašiau Klarai laiškelį, kuriame pranešiau, kad jis sėkmingai išvyko, ir pasiunčiau nuo savęs daugybę linkėjimų. Paskui nuėjau į ištuštėjusius savo namus, jeigu taip juos galima pavadinti, nes dabar nebebuvo pasaulyje vietos, kurią būčiau galėjęs pavadinti namais.

 Ant laiptų susitikau Vemiką, kuris, be atsako pasibeldęs į mano duris, jau lipo žemyn. Po mūsų nesėkmingo mėginimo pabėgti aš su juo nebuvau matęsis akis į akį, ir dabar jis atėjo čia kaip privatus asmuo pasakyti keleto žodžių apie šią nesėkmę ir kai ką paaiškinti. – Velionis Kompesonas, – prabilo Vemikas, – buvo susijęs beveik su visomis mūsų vestomis bylomis ir aš visa tai sužinojau iš kai kurių jo žmonių, patekusių bėdon (kai kurie o žmonės nuolat patenka bėdon). Tada aš pradėjau įdėmiai klausytis ir išgirdau, kad jis išvyko iš Londono; tada nusprendžiau, nusprendži au, kad jums kaip tik atėjo laikas pabandyti laimę. Dabar aš jau suprantu, kad jis, būdamas labai gudrus, tyčia apgaudinėjo savo talkininkus talkininkus ir tai buvo jo taktika. Jūs turbūt

 

nepykstate ant manęs, pone Pipai? Patikėkit, aš labai stengiausi jums pasitarnauti, pasitarnauti, iš visos širdies. – Aš tuo nė kiek neabejoju, Vemikai, ir nuoširdžiausiai dėkoju už pastangas bei draugiškumą. – Labai dėkoju, labai dėkoju. Viskas baigėsi labai prastai, – tarė Vemikas, krapštydamas pakaušį, – ir galiu užtikrinti jus, kad seniai nebuvau taip sutrikęs. Niekaip negaliu pamiršti, kiek veltui pražuvo kilnojamo turto. Dieve, kiek daug! – O aš, Vemikai, labiau negaliu pamiršti vargšo to turto sa‐  vininko. – Taip, suprantama, – pasakė Vemikas. – Visai natūralu, kad ūs jį užjaučiate, aš pats nepagailėčiau svarų jam išgelbėti. Bet aš įirviską žiūriu šitaip. Jeigupenkių jau Kompesonas gerokai anksčiau sužinojo apie jo sugrįžimą ir buvo pasiryžęs į išduoti, tai vargu ar buvo galima jį išgelbėti. Bet kilnojamąjį turtą vis dėlto buvo galima išgelbėti. Čia ir yra skirtumas tarp turto ir jo savininko, ar suprantate? Pakviečiau Vemiką viršun ir prieš einant į Volvortą pasiūliau stiklinę grogo. Jis kvietimą priėmė. Mažumą gurkštelėjęs, jis staiga be jokių įžangų, tik kiek sutrikęs paklausė: – Ką pasakytumėt, pone Pipai, jeigu pirmadienį pasiimčiau atostogas?

– Kodėl ne, man rodos, jau dvylika mėnesių, kaip jų neturėjot. – Greičiau dvylika metų, – atsakė Vemikas. – Taip. Ketinu pasiimti atostogas. Ir tai dar ne viskas – ketinu drauge pakviesti ir jus. Buvau beprieštaraująs, kad iš manęs dabar nelinksmas kompanionas, bet Vemikas neleido nė prasižioti. – Aš žinau, kam skiriate visą savo laiką, – pasakė jis, – ir žinau, kad esate blogai nusiteikęs, pone Pipai. Bet labai džiaugčiausi, jei padarytumėt man šitą malonę. Tam jūs sugaištumėte (drauge su pusryčiais) nuo aštuntos iki dvyliktos. Gal galėtumėt pagalvoti ir surasti tam laiko?  Jis man buvo tiek daug padėjęs, kad tiesiog negalėjau

 

nepažadėti tokio mažmožio. Pasakiau, jog galėčiau surasti laiko, tikrai surasiu, ir jis taip apsidžiaugė tuo, kad net man pačiam palengvėjo. Jam prašant susitarėme, kad pirmadienį rytą pusę devynių ateisiu pas jį į Pilį. Pirmadienį tiksliai sutartu laiku paskambinau prie Pilies  vartų ir buvau įleistas paties Vemiko, kuris man pasirodė kiek tvarkingesnis negu visada, dar švariau nuvalyta skrybėle. Viduje jau buvo paruoštos dvi stiklinės romo su pienu ir dvi bandelės. Senolis tą dieną, matyt, buvo pakirdęs kartu su vyturiais, nes dirstelėjęs į jo miegamąjį pamačiau, og lova tuščia. Kai pasistiprinę bandelėmis ėmėme pasiėmė ruoštis pasivaikščioji pasivaikščiojimui, mui, ašromu gerokaisunustebau, nes Vemikas meškerę ir užsidėjo ją ant peties. – Nejaugi eisime meškerioti? – šūktelėjau. – Ne, – atsakė Vemikas, – bet mėgstu vaikščioti su meškere. Man tai pasirodė keista, bet nieko nesakiau, ir mudu išėjome. Leidomės Kamberlendo pievos link ir netoli jos  Vemikas staiga pasakė: pasakė: – Oho! Žiūrėkit, bažnyčia! Čia nebuvo nieko nuostabaus, bet jis vėl mane nustebino lyg kokią nepaprastą mintį pasakydamas: – Nagi įeikim pažiūrėti!

 Vemikas paliko meškerę prie durų, ir mudu įėjome vidun.  Apsidairęs Vemikas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė kažką, suvyniotą į popierių. – Oho! – pasakė jis. – Juk čia dvi poros pirštinių. Nagi užsimaukim jas! Kadangi pirštinės buvo iš baltos ėriukų odos, o jo pašto dėžutė plati kaip niekada, man kilo šiokių tokių įtarimų. Jie galutinai pasitvirtino, kai pro šonines duris bažnyčion įėjo Senolis su dama. – Oho! – pasakė Vemikas. – Taigi čia ponia Skifins! Nagi padarykim vestuves. Ši santūrioji dama buvo apsirengusi kaip visada, tik kaip tik  šiuo metu keitė savo žalias odines pirštines į baltas. Tokią

 

pat auką Himenėjo altoriui rengėsi paaukoti ir Senolis. Bet am ta procedūra taip sunkiai sekėsi, kad Vemikui teko jį atremti į koloną, o pačiam užėjus už nugaros tempti jas ant rankų; aš tuo metu laikiau senąjį džentelmeną už juosmens, kad jis saugiai galėtų rodyti reikalingą pasipriešinimą. Panaudojus šią gudrią taktiką, pirštines pavyko užmauti kuo puikiausiai. Tuo metu pasirodė kunigas su klieriku ir mes buvome pagal taisykles išrikiuoti priešais altorių. Ištikimas savo planui tarsi  viskas čia vyktų lyg netyčia, Vemikas ištraukė kažką iš liemenės kišenėlės ir pasakė: Taigi čia žiedas! arba pajaunio, pareigas, o mažutė  –AšOho! vykdžiau pabrolio, geibi sargė su vaikišku kyku apsimetė esanti senų seniausia ponios Skifins draugė. Atsakingas svoto vaidmuo teko Senoliui ir jis be jokių piktų kėslų gerokai išmušė iš vėžių kunigą. Kai šis paklausė: „Kas atiduoda šitą moteriškę į žmonas šitam vyriškiui?“, senasis džentelmenas, nenutuokdamas, kurioje jungtuvių stadijoje esame, stovėjo sau ir palaimingai šypsojosi, žiūrėdamas į dešimtį Dievo įsakymų ant sienos. Kunigas pakartojo dar sykį: „Kas atiduoda šitą moteriškę į žmonas šitam vyriškiui?“ Kadangi senasis džentelmenas ir toliau plaukiojo palaimingoje

nežinioje, jaunikis kaip įpratęs namuose garsiai suriko jam: „Klausyk, Senoli, juk tu žinai, kaip reikia atsakyti. Kas atiduoda?“ Į tai Senolis, prieš pareikšdamas, kad atiduoda jis pats, žvaliai pasakė: „Viskas gerai, Džonai, viskas puiku, berniuk!“ Po šito kunigas padarė tokią negerą pauzę, kad aš net ėmiau abejoti, ar mums iki vakaro apskritai pavyks baigti ungtuves.  Vis dėlto viskas buvo atlikta iki galo, ir kai ėjome lauk iš bažnyčios, Vemikas nukėlė krikštinės dangtį, įmetė vidun baltąsias pirštines ir padėjo dangtį vieton. Ponia Vemik, labiau besirūpinanti ateitimi, savo baltąsias pirštines įsidėjo kišenėn ir vėl užsimovė žaliąsias. – Na, o dabar, pone Pipai, – pasakė Vemikas išdidžiai

 

užsidėdamas ant peties meškerę, – leiskite man paklausti jus, arPusryčiai kam norsbuvo ateisužsakyti į galvą, kad mes mažoje ką tik susituokėme? jaukioje užeigoje netoli nuo bažnyčios palei Kamberlendo pievą; kambary, kur valgėme, dar stovėjo biliardas, jeigu po rimtų pusryčių sumanytume prasiblaškyti. Aš su pasitenkinimu pastebėjau, kad ponia  Vemik jau nebenustu nebenustumia mia Vemiko rankos, kai ši apsivynioja apsivynioja ai aplink liemenį, o sėdi kėdėje prie sienos su aukšta atkalte, panaši į violončelę su futliaru, ir priima šiuos švelnius ausmus kaip ir dera šiam švelniabalsiam instrumentui. Pusryčiai buvo puikūs, ir kai kas nors atsisakydavo kokio Vemikasišsakydavo:  vpatiekalo, iską užmokėta anksto.“ „Nesivaržykit, Aš pasiūliauvalgykit, tostą už už aunavedžius,, už Senolį, už Pilį, atsisveikindamas aunavedžius atsisveikindamas pabučiavau nuotaką ir šiaip stengiausi būti kuo malonesnis.  Vemikas palydėjo mane iki durų, aš dar sykį paspaudžiau am ranką ir palinkėjau laimės laimės.. – Ačiū, ačiū, – tarė Vemikas, trindamas rankas. – Ji taip moka tvarkytis su vištomis, kad nė neįsivaizduojat. Kada nors paragausit kiaušinių – pats pamatysit. Palaukit, pone Pipai! – pašaukė jis mane nueinantį ir jau tyliau pridūrė: – Žinokit,  visa tai buvo grynai grynai naminė Volvorto nuo nuomonė. monė. – Suprantu. Ir jos nereikia kartoti Litl Britene.

 Vemikas linktelėjo linktelėjo ir pasak pasakė: ė: – Po viso to, ką aną kartą išplepėjot, geriau, kad ponas Džegersas šito nežinotų. Dar gali pagalvoti, kad man suminkštėjo suminkštė jo smegenys ar kas panašaus.  

 

56 SKYRIUS

 Visą laiką nuo tardymo iki teismo posėdžio jis kalėjime sunkai sirgo ir gulėjo. Jam buvo lūžę du šonkauliai, jie buvo sužeidę plautį ir kvėpuoti jam darėsi vis sunkiau ir skausmingiau. Jis kalbėjo taip tyliai, kad vos girdėdavau, dėl to apskritai ėmė kalbėti vis mažiau. Bet klausėsi manęs labai noriai ir pirmoji mano pareiga buvo pasakoti arba skaityti am tai, ką žinojau esant reikalingiausia. Kadangi dėl ligos bendroje kameroje būti jis negalėjo, tai po dienos ar dviejų buvo perkeltas į kalėjimo ligoninę. Tai suteikė man galimybę būti su juo kur kas daugiau negu šiaip. eigu ne liga, jis būtų buvęs su grandinėmis – juk jis buvo laikomas užkietėjusiu nusikaltėliu, kuris būtinai mėgins pabėgti ir taip toliau. Nors matydavau jį kiekvieną dieną, bet tik neilgai, todėl net mažiausi pasikeitimai, įvykstantys tarp mano apsilankymų, spėdavo aiškiai atsispindėti veide. Neprisimenu, kad bent sykį tie pasikeitimai būtų buvę į gera – po to, kai už jo nugaros užsidarė kalėjimo durys, jis vis menko ir lyso.  Jį užvaldė depresija ar nuolankum nuolankumas, as, būdingas mirtinai pavargusiam žmogui. Iš jo balso ar sušnibždėto žodžio

atspalvio dažnai spėdavau, jog jis svarsto klausimą, ar kitokiomis aplinkybėmis nebūtų buvęs geresnis žmogus. Bet is niekad apie tai neužsimindavo ir nemėgindavo imti aiškinti savo praeities arba teisinti jos. Porą ar trejetą kartų ligoninėje dirbantys kaliniai man girdint ėmė kalbėti apie jo itin blogą reputaciją. Tada jo  veide šmėsteldavo šypsena ir jis pažvelgdavo į mane su pasitikėjimu, lyg norėdamas pasakyti, kad aš, dar būdamas  vnuolankumo aikas, patyriau iš jo ne vien tikkarto bloga.neišgirdau Šiaip jis buvo kupinas ir drovumo, ir nė jo kuo nors skundžiantis. Kai atėjo teismo laikas, ponas Džegersas įteikė prašymą atidėti jį iki kito posėdžio. Šitai buvo padaryta aiškiai tikintis,

 

og jis tiek ilgai neišgyvens, todėl prašymas buvo atmestas. o byla buvo nagrinėjama pirmoji, ir jis buvo pasodintas į kėdę. Man buvo leista stovėti šalia palei pat tvorelę ir prilaikyti jį ranka. Byla buvo labai trumpa ir paprasta. Jį ginant, buvo pasakyta viskas, kas įmanoma: kaip jis tremtyje ėmėsi nuoširdaus darbo ir teisėtai praturtėjo. Bet niekas negalėjo paneigti to fakto, kad jis neteisėtai sugrįžo ir dabar sėdi čia, prieš teismą ir teisėjus. Šia prasme nebuvo įmanoma nieko kito, kaip pripažinti jį kaltu. Tuo metu vyravo paprotys (jį sužinojau iš tos baisios bylos) paskutinę sesijos skelbti dieną skirti o paskutinį visada mirtiesnuosprendžių nuosprendį. skelbimui, Jeigu mano atmintyje nebūtų įsirėžęs neišdildomas paveikslas, tai aš, rašydamas šiuos žodžius, vargiai tikėčiau, jog teisėjas šį nuosprendį paskelbė iš karto trisdešimt dviem vyrams ir moterims. Pirmas iš viso šito sąrašo buvo jis, be to, jam buvo leista sėdėti, nes stovint jam tiesiog būtų pritrūkę kvapo. Kaip dabar matau viską, – per langus varvantį balandžio lietų, blizgantį balandžio saulės spinduliuose. Vėl stoviu už tvorelės, laikau jo ranką, anapus stovi trisdešimt du vyrai ir moterys – vieni išdidžiai, kiti susigūžę iš baimės, vieni verkia ir kūkčioja, kiti užsidengę veidus rankomis, kiti niūriai

dairosi į šalį. Kai kurios moterys šaižiai suriko, bet greit buvo numaldytos, ir stojo tyla. Šerifai su stambiomis grandinėmis ir medaliais, kiti teisingumo vabalai ir galiūnai, šaukliai, prievaizdai, sausakimšas balkonas – kaip teatre! – visi žiūrėjo į trisdešimt du nuteistuosius, rimtai stovinčius priešais teisėją. Ir jis ima jiems kalbėti. Tarp tų nelaimingųjų vargšų priešais jį yra žmogus, vertas ypatingo žodžio, bemaž nuo pat  vaikystės ėmęs pažeidinėti įstatymus, įstatymus, daugelį kartų teistas ir įkalintas, galop nuteistas ilgai tremčiai, bet jis iš tos tremties įžūliai pabėgo, panaudojęs smurtą, ir buvo nuteistas tremčiai iki gyvos galvos. Vienu tarpu šis menkas žmogus, būdamas labai toli nuo savo nusikaltimų vietos, tarsi suprato savo klaidas ir gyveno ramiai bei dorai. Bet lemtingą minutę,

 

pasidavęs savo polinkiams ir aistroms, atnešusioms mūsų  vradęs isuomen isuomenei ei tiek negandų, jis paliko tas įvietas, dvasios ramybę ir atgailą, ir sugrįžo tą šalį,kur kuribuvo jam buvo uždrausta įstatymo. Čia jis buvo greit demaskuotas, nors ilgą laiką sugebėjo išbūti pasislėpęs nuo teisingumo, o kai pagaliau buvo sučiuptas mėginant pabėgti, tai ėmė priešintis ir – sąmoningai ar apakintas savo paties įžūlumo, tą jis geriau žino pats – atėmė gyvybę savo demaskuotojui, kuris žinojo visas jo gyvenimo smulkmenas. Kadangi už sugrįžimą į ištrėmusią šalį jis yra baustinas mirtimi, be to, esama kaltę sunkinančių aplinkybių, tai jam dera ruoštis mirčiai. Saulė skaisčiai švietė į didelius teismo langus pro  varvančius lietaus lašus ir tarp trisdešimt dviejų nuteistųj nuteistųjų ų bei teisėjo nusidriekė platus spindulys, jungiantis juos į krūvą ir, ko gero, primindamas vienam kitam žiūrovui, kad  visi aliai vieno kaip lygūs turės stoti prieš visagalį didįjį teisėją, kuris viską žino ir niekada neklysta. Vargiai atsistojęs, saulei ryškiai nušvietus jo veidą, nuteistasis pasakė: „Milorde, mirties nuosprendį man paskelbė  Visagalis, bet aš paklūstu ir jūsiškiam“, – paskui vėl atsisėdo. Pareigūnai ėmė tildyti salę, paskui teisėjas kreipėsi į kitus.  Vėliau buvo perskaitytas oficialus teismo nuosprendis, nuosprendis, ir kai

kurie buvo išvesti, prilaikant už parankės, kai kurie išėjo, bergždžiai stengdamiesi vaizduoti abejingus, kai kurie nusilenkė balkonui, balkonui, du ar trys paspaudė vienas kitam rankas, dar kiti – kramtė kažkokią žolę. Jis išėjo paskutinis, nes buvo reikalingas pagalbos, ėjo labai lėtai, laikydamasis man už rankos, o žiūrovai palengva stojosi, sagstėsi ir lyginosi rūbus, kaip po bažnyčios ar pietų, rodydami vieni kitiems šitą kalinį ar kitą, bet dažniausiai vis dėlto mane ir jį.  Aš nuoširdži nuoširdžiai ai meldžiau Dievą, kad jis numirtų iki mirties nuosprendžio vykdymo potvarkio, bet vis dėlto dar tą patį  vakarą sėdau rašyti prašymo vidaus reikalų ministrui ministrui,, kuriame išdėsčiau viską, ką apie jį žinojau, ir pridūriau, jog į  Angliją jis grįžo tik dėl manęs. Stengiausi rašyti kuo

 

nuoširdžiau ir jausmingiau, o išsiuntęs sėdau kurti kitų laiškų – įvairiems pareigūnams, kurių gailestingumu tikėjau, netaukštiems pačiam aukščiausiam karūnuotam asmeniui. Rašydamas tuos prašymus, ištisas keletą dienų po nuosprendžio paskelbimo neturėjau jokios ramybės, užmigdavau nebent sėdėdamas kėdėje. O išsiuntinėjęs juos niekaip negalėjau atsitraukti nuo tų vietų, kur jie pateko, nes atrodė, jog man esant netoliese šie rūpesčiai gali baigtis sėkmingiau. Kamuojamas šito protu nesuvokiamo ir skausmingo nerimo, vakarais klajodavau palei tuos namus ir įstaigas, kur dabar buvo mano prašymai. Dar ir dabar nuvargusios, pavasario vakaro Londono gatvės su ilgomis žibintųšaltos virtinėmis ir puošniais aklinai uždarinėtais langais man visada kelia liūdnas mintis. Kasdieniai mudviejų pasimatymai sutrumpėjo, nes jis dabar buvo prižiūrimas griežčiau. Pastebėjau ar ėmiau jausti, jog esu įtariamas norįs jį nunuodyti, todėl kaskart paprašydavau  visada šalia esantį esantį prižiūrėtoją, prižiūrėtoją, kad prieš pril prileisdamas eisdamas prie jjo o lovos jis mane iškrėstų ir pareikalautų įrodymų, jog neturiu okių piktų ketinimų. Nei su juo, nei su manimi nebuvo elgiamasi šiurkščiai. Žmonės tiesiog vykdė savo pareigą, bet nerodė jokio žiaurumo. Prižiūrėtojas kiekvieną kartą pasakydavo man, kad jis jaučiasi vis prasčiau, tą patį

pasakydavo man, kad jis jaučiasi vis prasčiau, tą patį patvirtindavo ir kiti ligoniai kaliniai bei tie, kurie juos slaugydavo (visi niekadėjai, bet, ačiū Dievui, nepraradę geros širdies!). Ėjo dienos ir pastebėjau, kad jis vis dažniau ir dažniau guli nejudėdamas ir negyvomis akimis žiūri į baltas lubas, o jo  veidas trumpai atgyja tik nuo kokio nors mano pasakyto žodžio. Kartais jis beveik visiškai neįstengdavo kalbėti, tokiais atvejais atsakydavo man nestipriai paspausdamas ranką, ir aš greitai išmokau suprasti, ką jis nori tuo pasakyti.  Atėjęs pas jį dešimtą dieną, pamačiau, jog pasikeitimas šiandien kur kas ryškesnis. Man pasirodžius, jo veidas buvo atsuktas į duris, o akys degė. – Brangus berniuk, – pasakė jis, kai atsisėdau ant jo lovos, –

 

au buvau išsigandęs, kad tu pavėluosi. Nors ir supratau, kad to–negali Dabarbūti. kaip tik laikas, – atsakiau aš. – Dar gavau palaukti prie vartų. – Tu visada lauki prie vartų, ar ne, berniuk? – Taip. Kad neprarasčiau nė minutės. – Ačiū tau, brangus berniuk, ačiū. Telaimina tave Viešpats. Tu manęs niekada nepalieki, brangus berniuk.  Aš tylėdamas paspaudžiau jo ranką, nes prisiminiau, prisiminiau, kad  vieną kartą buvau buvau beketinąs jį palikti. – O geriausia, kad dabar, kai virš manęs kabo juodas debesis, tu man švieti labiau, negu kada nors švietė saulė. Tas už viską geriausia.  Jis gulėjo ant nugaros, kvėpavo sunkiai. Kad ir kaip jis kovojo, kad ir kaip mane mylėjo, kartais tarsi netekdavo sąmonės, akys, nukreiptos į baltas lubas, išblėsdavo. – Ar jums šiandien labai skauda? – Aš niekuo nesiskundžiu, brangus berniuk. – Jūs niekada nesiskundžiate. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Jis nusišypsojo, ir iš jo pirštų judesio supratau, kad jis nori pakelti mano ranką ir užsidėti ant krūtinės. Aš taip ir padariau, jis vėl nusišypsojo

ir užsidėjo ant manosios abi rankas. Šitaip mums būnant, pasimatymo laikas atėjo į galą, galop aš apsidairiau ir pamačiau, kad šalia stovi kalėjimo  viršininkas. Jis Jis sušnibždė sušnibždėjo: jo: – Galite dar pabūti.  Aš nuoširdžiai nuoširdžiai padėkojau jam ir paklausiau: – Ar galiu jam dar kai ką pasakyti, jeigu tik jis girdės?  Viršininkas paėjo į šalį ir pamojo tą patį padaryti sargui. iedu pasitraukė tyliai, bet jis pajuto tą pasikeitimą ir jo žvilgsnis į baltas lubas atgijo, jis šiltai pažvelgė į mane. – Brangus Magvičai, aš dabar galų gale turiu jums pasakyti. Jūs suprantate, ką aš sakau?  Jis švelniai švelniai spustelėj spustelėjo o man ranką. – Jūs kadaise turėjote dukrą, kurią labai mylėjote mylėjote..

 

 Jis spustelėjo spustelėjo man ranką ki kiek ek smarkiau. – Ji liko gyva susirado draugų. Ji myliu! ir dabar tebegyvena. Ji yra ir tikra dama irgalingų labai graži. Ir aš ją  Jis paskutinėmis pastangomis, kurios būtų nuėjusios veltui, ei jam nebūčiau padėjęs aš, priglaudė mano ranką prie lūpų. Paskui paleido ją sau ant krūtinės ir uždengė savosiomis. Migla aptraukė jo akis, netrukus jos užgeso, galva tyliai nusviro į šalį. Tada, prisiminęs, apie ką mudu skaitėme, pagalvojau apie tuos du žmones, kurie nuėjo į bažnyčią pasimelsti, ir supratau, kad negaliu prie jo mirties patalo pasakyti nieko geriau kaip: „Dieve, būk gailestingas jam, nusidėjėliui!“  

 

57 SKYRIUS

Likęs dabar visiškai vienas, pasakiau, kad savo kambarius Templyje kol kas išnuomosiu kam nors kitam, o kai baigsis sutarties terminas, ją nutrauksiu. Tučtuojau priklijavau languose skelbimus, nes turėjau skolų, pinigai buvo besibaigią ir jau rimtai nerimavau dėl savo reikalų. Tiksliau sakant, būčiau nerimavęs, jeigu būčiau turėjęs pakankamai ėgų ir įstengęs sukaupti mintis ir galvoti apie ką nors kita, o ne apie tai, kad tuojau susirgsiu. Paskutiniai sukrėtimai padėjo man nustumti ligą tolyn, bet ne įveikti ją. Supratau, kad ji vėl puola mane, daugiau nieko nebejaučiau, beje, tai man nelabai rūpėjo. Dvi dienas išgulėjau ant sofos ar ant grindų, – ten, kur mane pargriaudavo nuovargis, – sunkia galva, skaudančiom rankom ir kojom, be jokių minčių, be jėgų. Paskui atėjo viena nesibaigianti naktis, kupina baimės ir siaubo, o rytą, kai pamėginau atsisėsti lovoje ir prisiminti viską, supratau, kad nepajėgiu to padaryti.  Ar tikrai nakties glūdumoj glūdumoje e vaikščiojau po prieplauką, grabaliodamas savo irvalties; tikrai kaip keletą kartų atsipeikėjau ant laiptų su baimearspėliojau, atsiradau

čia iš savo lovos; ar tikrai nuolat degiau savo lempą, apimtas minties, kad jis lipa laiptais, o visi žibintai užpūsti; ar tikrai mane kamavo kažkieno beprasmiški pokalbiai, juokas, dejonės, nors neaiškiai suvokiau, kad visa tai darau aš pats; ar tikrai tamsiame kambario kampe stovėjo uždaryta geležinė krosnis ir kažkieno balsas nesiliovė šaukti, kad joje dega ponia Hevišem; štai šitas mįsles stengiausi įminti, rytą gulėdamas lovoje. Bet vėl ir vėl viską užgoždavo kalkių degyklos viskas garus susimaišydavo, juose, kol galop progarai, tuos pačius pamačiaupaskęsdavo į mane žiūrinčius du  vyrus. – Ko jūs norite? – paklausiau aš krūptelėjęs. – Aš jūsų ne‐ pažįstu.

 

– Ką gi, pone, – atsakė vienas jų pasilenkęs ir uždėjęs man ant jūs peties ranką, – šitą dalyką turbūt galima greitai pataisyti, bet esate areštuotas. – Kiek aš skolingas? – Šimtą dvidešimt penkis svarus, penkiolika šilingų ir šešis pensus. Atrodo, tai sąskaita iš juvelyro. – Tai ką dabar daryti? – Važiuoti pas mane18, – atsakė tas žmogus. – Mano namai gana jaukūs.  Aš pamėginau atsikelti ir apsirengti. Kai vėl juodu prisiminiau, jie stovėjo atokiau nuo lovos ir žiūrėjo į mane, o aš– gulėjau Matote,paslikas. kokia mano padėtis, – pasakiau aš. – Jei galėčiau, tai eičiau su jumis. Bet tikrai neturiu jėgų. Jeigu jūs mane iš čia išvesit, tai aš gatvėje tikriausiai numirsiu. Gal jie kažką atsakė man, gal ginčijosi, gal mėgino įtikinti, kad ne taip labai sergu, kaip manau. Kadangi mano atmintis apie juos teišsaugojo tiktai tą menką detalę, tai negaliu pasakyti, ką jie nusprendė, žinau tik tiek, kad jie paliko mane. Kad aš sirgau karštine ir žmonės bijojo prie manęs prieiti, kad tarpais prarasdavau sąmonę ir labai kankinausi, kad