Ar verta literatūrą skaityti kaip vienos ar kitos epochos dokumentą

Vilniaus Šolom Aleichemo ORT gimnazijos 12 klasės mokinės Darijos Paberžytės Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temos „Ar verta literatūrą skaityti kaip vienos ar kitos epochos dokumentą?“ kalba

Visais laikais rašytinis ir sakytinis žodžio menas- literatūra buvo svarbi žmonių gyvenimo dalis. Skaitydami plačiau ir giliau suvokiame įvairių amžių ir tautų istoriją, įgyjame įvairiapusiškesnės patirties bei gyvename tarsi daugybę gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu. Visi suprantame, kad tarp istorijos ir literatūros yra glaudus ryšys, kadangi istorinės aplinkybės visuomet daro didelę įtaką rašytojams. Tik literatūra gali perduoti tam tikros epochos žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms, nes tik knygose sukaupta mums naudinga tūkstantmečių informacija. XX a. pradžios austrų rašytojas ir žurnalistas Stefanas Cveigas tarė: „Kai yra knyga, žmogus jau ne vienas tarp keturių savo akiračio sienų, jis dalyvauja visuose praeities ir dabarties įvykiuose, persiima visos žmonijos mintimis ir jausmais.“ Tačiau dažniausiai šiais laikais dauguma žmonių į literatūrą žvelgia kaip į meno rūšį ar kultūrinį paveldą ir nekreipia dėmesio į aprašomus istorinius faktus. Tad ir iškyla klausimas: ar verta literatūrą skaityti kaip vienos ar kitos epochos dokumentą? Į literatūrą kiekvienas gali žvelgti skirtingai- kaip į istorinį dokumentą ar tarpininką tarp pasakotojo dvasinio pasaulio ir skaitytojo, tačiau beveik visada joje galime pastebėti to meto vyrančios epochos motyvų. Visų pirma, į literatūrą galime žvelgti kaip į pirminį šaltinį, sužinodami apie tuometinę padėtį iš amžininkų sukurtų kūrinių. XVI a. Reformatų idėjoms pasiekus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, rašytojai atramų irstančiam valstybės gyvenimui ieškojo istorinėje krašto praeityje, vildamiesi, kad buvusios didybės priminimas padės kurti prasmingą, savarankišką ateitį. Be to, renesanso žmogui, suvokusiam, kad laikas negrįžtamai bėga, reikėjo įtvirtinti, paliudyti savo ir tautos buvimą. Dėl to istorinė raštija iškyla kaip svarbus visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys, kuriantis naują asmens ir tautos sampratą.XVI a. žymus Lietuvos kultūros veikėjas katalikų kunigas Mikalojus Daukša, išleidęs pirmąją lietuvišką knygą LDK, „Postilėje“ parašytoje pratarmėje „Prakalba į malonųjį skaitytoją “, kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalba. Nuo XVI a. vidurio, o ypač po Liublino unijos, viršutiniuose feodalų sluoksniuose ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba, bet ji ilgą laiką dar liko svetima smulkiajai bajorijai. Lenkų kalba darėsi stambiųjų feodalų kalba, kuria jie norėjo atsiskirti nuo smulkiųjų bajorų ir liaudies. Tokia padėtis skatino ir Daukšą, kilusį iš smulkiųjų bajorų, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Jam rūpėjo ir kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos. Stambieji feodalai, gindami Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažiausiai neturėjo. Tačiau

smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. Daukšos „Postilė“ skirta bajorams ir dvasininkams, kad šie patys mokytųsi lietuvių kalbos ir nesigėdytų kalbėti ja. Pratarmėje jis niekina savos kalbos nemokėjimą: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti...“ Prasidėjus polonizacijai, buvo svarbu aukštinti gimtąją kalbą ir pabrėžti jos svarbą tautai ir valstybei, norint išsaugoti tautiškumą. Taigi, apibendrinę matome, kad po Liublino unijos LDK ir Lenkijos karalystei susijungus į Abiejų Tautų Respubliką, Lietuvos kultūra išgyveno nuosmūkį dėl kaimyninės šalies daromos įtakos- lenkėjimo. Kaip ir kiekviena tauta, siekdama nepriklausomybės, lietuviai stengėsi atsiriboti nuo Lenkijos ir jeigu to negalėjo padaryti politiškai, stengėsi bent išsaugoti savo kultūrą- kova dėl valstybinio savarankiškumo žmonėse žadino ir tautinį sąmoningumą. Tuo metu atsirado ir daugiau Lietuvos kronikų, kuriose, kaip ir Vytauto laikais rašytose, iškeliami Lietuvos valdovai, valstybė ir kultūra. Taip pat, kalbant apie literatūrą, svarbu paminėti, kad į ją galime žvelgti kaip ir į antrinius šaltinius, kai skaitome kūrinius apie praėjusius laikus. Nesunku pastebėti, kas buvo aktualu rašytojams, kūrusiems tam tikrame laikotarpyje. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmojoje pusėje Europoje susiformavusiai literatūros ir meno srovei Romantizmui būdingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei ieškoma idealų praeityje, ypatingai Viduramžiuose, kai gyvenimas buvo harmoningas, vadovautasi vien dekalogu. Romantikams pagrindinės vertybės, kurias suformavo tokie istoriniai įvykiai kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija ir „Tautų pavasaris“, laisvė ir individualumas. Vienas iš žymiausių Lietuvos romantikų ir šios krypties pradininkų lenkų literatūroje Adomas Mickevičius istorinėse poemose „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“ aprašė lietuvių kovas su kryžiuočiais XIV a. Poemoje „Gražina“ minima pagoniška Lietuva (Perkūnas, vaidilos), Vytautas Didysis ir smulkiai pavaizduojamas žiaurus lietuvių- kryžiuočių mūšis. Pagrindinė veikėja yra iš tikrųjų gyvenusio kunigaikščio Liutauro žmona. Chreptavičiai, kartais dar vadinami Chreptavičiais-Liutaurais – LDK didikų giminė, pirmą kartą užfiksuota XV a. pab. ir įtaką išlaikiusi iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje. Kitoje istorinėje poemoje „Konradas Valenrodas“ akcentuojama pagrindinio veikėjo, lietuviškos kilmės Kryžiuočių ordino magistro, siekis atkeršyti ordinui už nuolatinius Lietuvos puldinėjimus bei nešamas žmonėms kančias. Kūrinyje galime pastebėti nemažai istorinių faktų. Pirmiausia, Konradą Valenrodą dar vaikystėje pagrobė kryžiuočiai iš Lietuvos ir iš tikrųjų tokių įvykių Viduramžiais būdavo, kaip teigia istorikas A.Šapoka. Taip pat neretai lietuviai pereidavo mūšio lauką ir stodavo priešų pusėn, nes tokia buvo karo taktika, kad padidėtų šansai sutriuškinti priešus. Reikšmingiausias faktas tas, kad poemoje aprašytas konkretus mūšis su Kryžiuočių ordinu dėl Kauno- 1362 m. miesto pilį gynė didelė ir gerai ginkluota lietuvių įgula, kuriai vadovavo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vaidotas. Pilį kryžiuočiai užėmė tik po ilgų, beveik mėnesį trukusių įnirtingų kautynių. Kūrinio pagrindinis herojus ilgus metus gyvena tarp Kryžiuočių, pelno pasitikėjimąišrenkamas magistru ir po truputį žlugdo ordiną iš vidaus, tokiu būdu padėdamas

tėvynei. Adomas Mickevičius norėjo pasakyti, kad taurūs, herojiniai žygiai gali būti sėkmingi ir prasmingi tik tada, kai juos remia visa tauta. Šios mintys 1830 metų sukilimo išvakarėse jaudino poeto tautiečius ir kurstė į nacionalinio išsivadavimo kovą. Pasak V. Mykolaičio-Putino, jo politinė patriotinė tendencija XIX a. antrojoje pusėje buvo aktuali ne tik dėl carizmo priespaudos, bet ir dėl germanizacijos pavojaus Mažojoje Lietuvoje. „Konrado Valenrodo“ kovų su kryžiuočiais paveikslas žadino atsparumą ir naujoviškoms teutonų agresijos formoms. Matome, kad vien tik iš šių istorinių poemų galime sužinoti ne tik apie didingą ir kovų kupiną mūsų valstybės praeitį, bet ir apie poemų kūrimo laikotapiu vyravusią padėtį- carinės priespaudos metu besikuriantį lietuvių tautinį judėjimą ir tautinės savimonės ugdymą. Svarbu paminėti ir tai, kad literatūrą verta skaityti ne tik kaip tam tikros epochos dokumentą, kad sužinotume faktus apie istorinius įvykius, bet ir todėl, kad galėtume įsijausti į to meto gyvenimą, suprasti žmogaus dvasinę savijautą. Literatūra iš esmės nagrinėja paprastų žmonių gyvenimus, apie ką istorijoje kaip tik ir nekalbama. Todėl būtent literatūra suteikia mums papildomos informacijos apie vienus ar kitus įvykius, pridurdama jiems tikrus, išgyventus jausmus. XX a. vidurio katastrofų literatūros atstovas lietuvių poetas, prozininkas ir dramaturgas B. Sruoga memuarinėje knygoje „Dievų miškas” nuosekliai aprašė ne tik koncentracijos stovyklos gyvenimą, bet ypatingą dėmėsį skyrė ten patekusių žmonių vidiniam pasauliui. Šį romaną rašytojas sukūrė per du mėnesius grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, į kurią pateko kaip įkaitas už savo tautą. „Dievų miškas“ - tai paties autoriaus atsiminimų knyga apie baisų koncentracijos stovyklos gyvenimą. Knygą galima skaityti kaip Štuthofo koncentracijos stovyklos dokumentą, nes joje minimi autentiški žmonių vardai ir pavardės, tikri jų veiklos ir gyvenimo faktai. Taip pat yra konkrečiai aprašomi stovykloje kalintys žmonės, kalinių „rūšys“ (Garbės kaliniai ar klipatos) ir ženklai, kuriuos kiekvienas kalintysis asmuo turėjo prisitvirtinti prie drabužių, priklausomai nuo to, už ką jis pateko į lagerį. Kūrinyje detaliai fiksuojama autoriaus ir visos lietuvių inteligentų grupės padėtis pakeliui į stovyklą ir pačioje stovykloje: jų likimo posūkiai, savijauta, darbai ir buitis, santykiai su aplinka, o svarbiausia- patirtos fizinės ir dvasinės kančios. Sruoga gilinosi į hitlerininkų sukurtą lagerių ir bausmių sistemą ir kaip ji veikia žmones, todėl jis nuodugniai aprašė visus vykusius žiaurumus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje naciai naikino visus dokumentus ir liudininkus, todėl tokios prisiminimų knygos yra ypatingai svarbios. Be literatūros negalėtume nė įsivaizduoti kaip tie žmonės jautėsi ir kaip pasikeičia pasaulėžiūra, patekus į tokias sąlygas. Taigi, būtent literatūra geba pagilinti ir suvokti mūsų istorines žinias. Apibendrinę, prieiname prie išvados, kad vis dėlto literatūrą verta skaityti kaip tam tikros epochos dokumentą- pirminį ar antrinį, kadangi beveik visuomet epochos atgarsių galime surasti kūriniuose. Menas, be abejo ir literatūra, paprastai kalba apie kūrimą ir akcentuoja tai, kas buvo sukurta, o juk kuriama buvo visais laikais, nuo pat pirmųjų civilizacijų atsiradimo. Istorija, atvirkščiai, dėsto tik faktus apie karus, užkariavimus ir neperstojamą griovimą. Todėl skaitydami grožinę literatūrą įgijame papildomos informacijos- sužinome, kaip jautėsi ir ką mąstė žmonės, gyvenantys tam tikrame

laikotarpyje. Taigi, literatūrą nagrinėti yra naudinga ne tik dėl naujų žinių įgijimo, bet ir dėl dvasinio praturtėjimo bei akiračio praplatėjimo.