3 SEMINARAS

3 SEMINARAS TEMA: LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI, CIVILINĖS TEISĖS SISTEMA. 1. Teisės šaltinio samprata, santykis su teisės forma, teisės normų išraiškos forma. Teisinėje literatūroje ‚‚teisės šaltinis‘‘ turi keletą prasmių. Teisės šaltinis visu pirma yra ta ekonominė sankloda, tie visuomeniniai gamybiniai santykiai, kurių pagrindu ji atsiranda. Taigi teisės šaltinio, taip pat ir civilinės teisės šaltinio pagrindas yra gamybiniai santykiai, kurie nulemia vienos ar kitos teisės šakos atsiradimą. Terminas ‚‚teisės šaltinis‘‘ daţnai apibrėţia visos visuomenės valią. Šiuo poţiūriu valstybės, visos tautos valia, kurią lemia ekonominės gyvenimo sąlygos, ir yra betarpiškas (tiesioginis) civilinės teisės šaltinis. Tačiau ši valia privalomą teisinę pobūdį įgyja tik tada, kada ji išreiškiama tam tikra apibrėţta forma. Tokia mūsų tautos valios išraiškos teisinė forma yra valstybės norminiai aktai. Valstybės norminiai aktai, būdami civilinės teisės šaltinio išraiškos forma, turi ir turinio prasmę. Valstybės norminiai aktai teisės šaltinio reikšmę įgyja tada, kai teismai sprendţia konkrečias civilines bylas ir priima sprendimus, kurie grindţiami galiojančiais civiliniais teisiniais norminiais aktais. Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį kaip tik ir nulemia vieno ar kito valstybinio norminio akto teisinės normos. Šiuo poţiūriu valstybiniai norminiai aktai, būdami civilinės teisės išraiškos forma, įgyja CT šaltinio reikšmę. Taigi terminas ‚‚civilinė teisės šaltiniai‘‘ vartojamas paţymėti ir toms specifinėms formoms, kuriomis teisė išreiškia visos tautos valią. 2. Civilinės teisės šaltinių rūšys, civilinės teisės šaltinių hierarchija. Be norminio akto, teisės šaltiniais (formomis) laikomi papročiai, teismų precedentai bei teisės doktrina. Šių šaltinių teisinė galia ir jų susiformavimo prielaidos yra skirtingos. Todėl teisės doktrina CT šaltinius skirsto į : Pirminius (pagrindinius) – tai įstatymo leidėjo priimtos (įstatymai, poįstatyminiai aktai bei LRS ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys ir konvencijos) ar sankcionuotos (papročiai) visuotinai privalomos elgesio taisyklės. Išvestinius (antrinius) – tai elgesio taisyklės, kurios susiformuoja greta pirminių šaltinių aiškinant ir taikant pirminius teisės šaltinius. Prie antrinių šaltinių piskiriama teismų (arbitraţų) praktika ir teisės doktrina. Teismų praktikos vaidmuo formuojant teisę teisės taikymo aktais Lietuvoje tapo ypač svarbus po to, kai Teismų įstatymas įtvirtino LAT teisę ir pareigą formuoti vienodą teismų praktiką. Teisės doktrina - teisės aiškinimas, kada jis gali tapti teisės šaltiniu, per kitus šaltinius. Svarbiausieji CT šaltiniai. CK 1.3 „1. CT šaltiniai yra LR Konstitucija, šis kodeksas (CK), kiti įstatymai, LR tarptautinės sutartys“. LR Konstitucijos normos nustato ct pagrindus. Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia uţpildyti ct spragas. Civilinis kodeksas – po Konstitucijos svarbiausias ir didţiausios teisinės galios ct įstatymas. CK tokia reikšmė teikiama todėl, kad jis parengtas kodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasiţymi tuo, kad jis apima visą ct šaką, o ne atskirą jos institutą. Lietuvoje CK priimtas 2000 m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Kiti civiliniai įstatymai - CK paprastai neapima visų turtinių santykių, todėl kartu su CK galioja ir kiti specialūs civiliniai įstatymai, kurie tam tikrus santykius reglamentuoja papildomai, t.y. papildydami CK (įmonių, kitų rūšių juridinių asmenų bei jų susivienijimų steigimą ir veiklą regl. įstatymai – Įmonių, AB, ŪB, Prekybos laivybos ir kt. įstatymai), arba tiesiogiai, t.y. reglamentuoja tokius santykius, kurių CK nereglamentuoja (įstatymai, reglamentuojantys asmeninius neturtinius ir su jais susijusius turtiniussantykius dėl mokslo, meno ir literatūros kūrinių, išradimų ir kitų intelektinės nuosavybės objektų apsaugos ir jų apyvartos).CK santykį su kitais civ. įst. nustato CK 1.3 str. 2 d. „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“. Poįstatyminiai aktai - CK 1.3 str. nustato, kad „3. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.“Poįstatyminiai aktai netaikomi, jei jie preištarauja CK, tuomet reikia remtis atitinkamomis CK normomis. 3. Nacionalinės teisės aktai, kaip civilinės teisės šaltiniai (detaliai apibūdinti visus nacionalinius civilinės teisės šaltinius).

4. Tarptautiniai civilinės teisės šaltiniai. Tarptautinė privatinė teisė ir jos santykis su civiline teise bei civilinės teisės šaltiniais. Tarptautinė privatinė teisė – nacionalinės teisės sudedamoji dalis. Tarptautinė privatinė teisė reglamentuoja civilinius santykius, turinčius uţsienio elementą, t.y. kai bent viena iš aplinkybių: viena iš bylos šalių yra uţsienio asmuo, ginčo objektas yra uţsienyje, juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado, pasikeitė ar pasibaigė šalių teisiniai santykiai, teismo sprendimas, kuri prašoma įvykdyti Lietuvoje ir pan. Tarptautinės privatinės teisės normos skirstomos į kolizines ir materialines. Kolizinių normų savitumas yra tai, kad jos pačios šalių santykių nereguliuoja, o tik nurodo uţsienio valstybės teisės sistemą, kurios teisės normos turi būti taikomos santykiams. Taigi, kitų valstybių civiliniai įstatymai gali būti taikomi Lietuvoje, ir atvirkščiai. Tarptautinės materialinės privatinės teisės normos tiesiogiai reguliuoja santykius, turinčius tarptautinį elementą. „Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai,... taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos“. Tarptautinės privatinės teisės plėtra reiškia turtinių santykių reglamentavimo vienodinimą tose valstybėse, kurios dalyvauja tarptautinėse sutartyse (konvencijose). Privatinės teisės vienodinimo būdai yra teisės harmonizavimas ir unifikavimas. Materialinės tarptautinės privatinės teisės normos. Skirtingai nei kolizinės, tarptautinės materialinės privatinės teisės normos tiesiogiai reguliuoja santykius, turinčius tarptautinį (uţsienio) elementą. 5. Civilinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas. LR politikos strateginis uţdavinys yra integracija į Europos ir transatlantines organizacijas. Todėl Lietuvai reikia turėti tokią pat turtinių santykių reglamentavimo ir ţmogaus teisių uţtikrinimo garantijų sistemą, kokia yra ES ir jos valstybėse narėse bei kitose pasaulio valstybėse, su kuriomis jungiamasi į ekonominio bendradarbiavimo sąjungas. Tuo tikslu Lietuvai reikia įsitraukti į regioninį ir pasaulinį privatinės teisės harmonizavimo ir unifikavimo procesą. Ryškiausias pavyzdys Lietuvos teisės derinimas su ES teise. Unifikavimas reiškia, kad ES teisės aktai visiškai pakeičia nacionalinės teisės aktus atitinkamoje srityje. Tokio suderinamumo lygio paprastai reikalaujama srityse, kurios aiškiai priskiriamos išimtinei Bendrijų kompetencijai, pavyzdţiui, bendra ţemės ūkio politika ar konkurencijos politika. Harmonizavimas – tai toks ES teisinių priemonių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai ES lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu. Atsiţvelgiant į atskirose srityse siekiamus tikslus vienodinimo lygis gali būti skirtingas: nuo maksimalaus, kai nustatomos detalios bendros taisyklės, pavyzdţiui, uţtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, iki minimalaus, pavyzdţiui, kai nustatomi tam tikri minimalūs aplinkos ir darbuotojų apsaugos standartai. Šios sąvokos tinka taip pat ir pasauliniam civilinės teisės harmonizavimui bei unifikavimui apibūdinti. Pasauliniam ir regioniniam privatinės teisės harmonizavimui steigiamos specialios tarptautinės institucijos. Svarbiausios iš jų – Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisija (UNCITRAL); Romos tarptautinės privatinės teisės unifikavimo konferencija (UNIDROIT ); Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija; Europos sutarčių teisės komisija. 6. Europos Sąjungos teisės aktai kaip civilinės teisės šaltiniai Europos Bendrijos sutartys ir jų protokolai su pataisomis - pirminis ES teisės šaltinis. Europos parlamentas, veikdamas su Taryba ir komisija, leidţia antrinius šaltinius – reglamentus ir direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas arba išvadas. Reglamentas – šalims narėms privalomas visuotinai, o jo normos taikomos tiesiogiai. Direktyva – kiekvienai valstybei narei privaloma tiek, kiek reikalinga joje nurodytam rezultatui pasiekti. Rekomendacijos ir išvados neturi privalomosios galios. Teisingumo Teismo praktika – uţtikrina teisės laikymąsi ir aiškinimą, suformavo vadinamąją „nusistovėjusią teismo praktiką“, kuri turi didelę įtaką Bendrijos teisei ir jos raidai. 7. Papročiai, moralės normos, teisės mokslas, teismų praktika kaip civilinės teisės šaltiniai. Papročių normų taikymas. CK. 1.4 str. „1. Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius. 2. Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąţiningumo, protingumo ar teisingumo principams.“ Papročiu laikoma tokia įstatyme nenumatyta visuotinai pripaţinta elgesio taisyklė, kuri yra susiklosčiusi tam tikroje civilinės apyvartos srityje dėl to, kad asmenys ilgai ja vadovavosi ir laikėsi.Paprotys taikomas keliais atvejais: 1. kai įstatymas tiesiogiai numato jį taikyti. 2. kai jį taikyti numato šalių sudaryta sutartis. 3. kai yra teisinio reglamentavimo spraga, t.y. nesant nei dispozityvios teisės normos, nei šalių sutarties sąlygos. 4. gali būt vadovaujamasi aiškinant sutartis, nustatant prievolės įvykdymo vietą, laiką, būdą ir t.t.

8. Civilinės teisės normų ir civilinės teisės šaltinių sisteminimas 9. Civilinės teisės sistemos samprata, elementai Sistema - tai savitarpio priklausomybės ryšiais susieti sistemos elementai, sudarantys santykinai baigtinę visumą. Sistemos sampratoje išskirtini trys ją apibūdinantys komponentai – elementai, ryšiai ir visuma. Svarbiausias CT sistemą formuojantis veiksnys yra priklausomybės ryšiai tarp teisės normų kaip pirminio CT sistemos elemento. Priklausomybės ryšiai dvejopi: objektyvūs, t.y. nuo ţmonių valios nepriklausantys; ir subjektyvūs – nustatyti valiniai įstatymo leidėjo sprendimais. Vidinė civilinės teisės sistema – ryšių tarp CT normų sistema, apimanti visą CT normų sistemą, atsiţvelgiant į jų prigimtį. CT sistema yra teisės mokslo tyrimo objektas. Funkciniai ryšiai tarp teisės normų turi reikšmės civilinių įstatymų struktūros formavimui. Civilinių įstatymų struktūra atspindi įstatymo leidėjo valią, kuris siekdamas teisinio reguliavimo mechanizmo efektyvumo derina bendrąsias ir specialiąsias normas. Teisės normos yra sisteminamos, priimami tik tam tikrą santykių rūšį reglamentuojantys įstatymai arba sudaromi įstatymų rinkiniai, sąvadai ir kita. Aukščiausia CT normų susisteminimo forma laikomas civilinis kodeksas. CT įstatymas parengtas kodifikavimo būdu, kur teisės normos išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes, jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant į bendrąją ir specialiąją CK dalis. Išorinė civilinės teisės struktūra – tai teisės normų išdėstymas norminiuose aktuose uţtikrinant jų tarpusavio funkcinį suderinamumą reguliuojant civilinius santykius. Lietuvos CT struktūrą apibūdina CK struktūra. Jį sudaro 6 knygos, kurios savo ruoţtu skirstomos į dalis ir skyrius. Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma daţniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos. CT institutas - tai CT sistemos elementas, susidedantis iš teisės normų, reguliuojantis santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, - dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai). Subinstitutas – tai santykinai savarankiška instituto dalis, susidedanti iš teisės normų, numatanti specialių tam tikros dalies santykių reguliavimą (pvz ţalos atlyginimas uţ kūno suţalojimą bei neturtinės ţalos atlyginimo subinstitutai). CT pošakė - tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo - pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų). Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir spacialiąją CT sistemos dalis. Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams (išdėstytos 1 ir 2 CK knygose). Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uţdavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį. Specialiąją CT dalį sudaro 4 CK knygos, bei daugybė specialių įstatymų, kuriuose CK numatytais atvejais gali būt reglamentuojami tokie civ santykiai, kurių CK nereglamentuoja, bet CK numatytais atvejais specialiais įstatymais leidţiama papildyti nustatytą reglamentavimą. Pagal reglamentuojamą visuomeninių santykių objektą spec CT dalis skirstoma į daiktinę (nuosavybės), prievolių ir paveldėjimo teisę. 10. Civilinių įstatymų sistemos samprata Įstatymų sistema – CT sistema, kaip visų rūšių civilinių santykių teisinis reglamentavimas, kodifikuojama ir kartu su kitais įstatymais sudaro įst. sist. 1. Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. 2. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. (civ.kod. 1.7 str.) Civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai paprastai negalioja atgal, t.y. tiems juridiniams faktams ir šių faktų pasekmėms, kurie atsirado iki teisės aktų įsigaliojimo. Kita vertus, civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios galiojant ankstesniam teisės aktui, automatiškai neišnyksta, jos gali būti įgyvendinamos net ir tuo atveju, kai šis aktas yra panaikinamas vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai nurodyta, kad minėtos teisės ir pareigos išnyko nuo naujojo teisės akto įsigaliojimo. LTA nutartis 2002 m. sausio 7 d. Civilinė byla Nr. 3K-3-18/2002 m. Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės ţiniose" oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. Kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai, išskyrus įstatymus, Respublikos Prezidento dekretai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės ţiniose", jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripaţįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės ţiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data 11. Kontinentinės ir Bendrosios teisės sistemos Kontinentinės teisės sistemos valstybėse yra ryškus skirstymas į viešąją ir privatinę teises. Viešoji teisė santykius imperatyviniu metodu reguliuoja santykius, pagrįstus subordinacijos principu (kur viena iš šalių valstybė)- konstitucinė t., administracinė t., mokesčių t., baudţiamoji t., baudţiamojo proceso, civilinio proceso t. Valstybėse, priklausančiose bendrosios t. sistemos grupei, skirtumas nėra ryškus, praktikoje toks atsiribojimas nereikšmingas. Skiriasi ir poţiūris į CT; kontinentinė sistema – vieninga teisės šaka; bendrosios t. sistema – institucinė privatinės teisės sistema, o ne vieninga teisės šaka. Kontinentinės teisės sistemose: Monistinė teisės sistema – komercinė teisė yra CT dalis, jos pošakis (Lietuva, Olandija, Italija, Šveicarija ir kt.). Dualistinė teisės sistema–komercinė teisė yra atskira teisės šaka (Vokietija, Prancūzija, Austrija, Ispanija). Europos valstybių civilinės sistemos skirstomos į institucines ir pandektines. Pandektinė susideda iš bendrųjų ir specialiųjų normų ir institutų, pvz: Prancūzija. Institucinė teisės sistema – susideda iš savarankiškų stambių institutų, kurie pandektinėje teisės sistemoje traktuojami kaip atskiri teisės pošakiai. Pandektinė sistema yra vėlesnė, klasikinis pvz: Vokietijos teisė. Pagrindinis teisės šaltinis kontinentinės teisės sist. val-bėse – įstatymas, be to – vykdom. valdţios norminiai aktai. Pagrind. teisės ir laisvės – konstitucijoje. Daugumos – kodifikuota. Bendrosios teisės sist. val-bėse – formaliai tokie kaip ir kontinentinės, bet pagrindinis – teismo precedentas. Lietuvos CT sistemai būdingi pandektinės privatinės teisės bruožai: iš bendrosios dalies nuostatų, kurios suformuoja teisinius pagrindus civilinei bei kitoms privatinės teisės (darbo ir šeimos) šakoms funkcionuoti ir specialiosios dalies, kuri reglamentuoja atskiras civilinių santykių rūšis. CT normų doktrina pagrįsta CT sistemos tyrimais sudaro metodologines prielaidas įstatymų leidybai ir jų sisteminiam aiškinimui. 12. Lietuvos civilinės teisės istorija LDK Ţymiausi civilinės teisės šaltiniai buvo Lietuvos Statutai (1529, 1566 ir 1588 m.). Rusijos imperijos sudėtyje 1840 m. buvo panaikintas Lietuvos Statutas. Lietuvos teritorijoje galiojo ne tik Lietuvos, bet ir uţsienio valstybių įstatymai (kai Pvz., Prancūzijos civilinis kodeksas (Uţnemunės krašte), Prūsų ţemės teisynas, Rusijos imperijos civiliniai įstatymai (sudarę civilinį kodeksą, vad. X tomas). Palangos apylinkėse, Lietuvai priskirtose iš buvusios Kuršo gubernijos, buvo taikomi carinės Rusijos laikų civiliniai įstatymai Pabaltijo kraštams. Vokietijos sudėtyje Klaipėdos kraštas turėjo paklusti Vokietijos civiliniams įstatymams Lietuvos TSR TSRS okupavus Lietuvą, laikinai buvo įvesti okupaciniai įstatymai. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1964 m. liepos 7 d. patvirtino sovietinį Civilinį kodeksą. 1965 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas. Jį sudarė (ideologizuota, komunistinius lozungus skelbianti) Preambulė ir 610 straipsnių (8 skyriai, 50 skirsnių). Kodeksas galiojo ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Šiuolaikinė Lietuvos civilinės teisės istorija 2000 m. liepos 18 d. LR Seimas priėmė naująjį Civilinį kodeksą. Kodekso priėmimas buvo antras pagal svarbą (teisėkūros) įvykis po LR Konstitucijos priėmimo. 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įsigaliojo (išskyrus kai kurias išimtis Privatinės teisės konstitucija Lietuvoje yra laikomas pagrindinis civilinės teisės šaltinis – LR civilinis kodeksas. Tai kodifikuotas įstatymas, Lietuvoje sudarytas iš 6 knygų. Didţiausia specifika pasiţymi LR CK III knyga, reglamentuojanti šeimos teisę. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus, reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nuistatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo pagrindines nuostatas. 13. Civilinės teisės unifikavimas (kokios sudarytos darbo grupės, darbo grupių parengti pagrindiniai dokumentai)