Levasovas Idomioji Chemija 1966

V. LEVAŠOVAS

ĮDOMIOJI CHEMIJA

Š

v i e s a

KAUNAS, 1966

54 Le 384

MIKLAS SK MTYTOJAUl Šioje knygoje tu rasi apybraižų, pasakojančių apie chemijos praeitį ir dabartį. Vienose jų kalbama apie klai­ džiojimus, pagimdžiusius pseudomokslą alchemiją, ir apie tai, kaip, vėl klysdama, chemija iš jos išsivadavo. Kitose pasakojama, kaip ilgai ir sunkiai tekdavo dirbti, kol bū­ davo padaromi atradimai ir išradimai, davę žmonijai rei­ kalingų dalykų ir medžiagų. Dar iš kitų tu sužinosi apie kietąjį benziną ir stebuklingąsias dervas — jonitus. Būtinai perskaityk jas! Tu įgysi įdomių ir naudingų chemijos žinių, kurios padės sėkmingiau įsisavinti šio ne­ paprasto mokslo pagrindus. Chemijos žinios— tai ne tik faktai ir teorija, apie kuriuos kalbama per pamokas ir vadovėlyje, bet ir suge­ bėjimas paaiškinti cheminius reiškinius mus supančioje aplinkoje. Šioje knygoje pateiktų pasakojimų ir bandymų-mįsiių bei viktorinos „Ar moki chemiją?" klausimų tikslas — patikrinti, kiek tvirtos ir gilios tavo žinios iš chemijos. Todėl, perskaitęs, pavyzdžiui, pasakoj imą-mįslę, neskubėk atsiversti jau paruošto atsakymo (skyriaus „A t­ sakymai"), o iš pradžių kaip reikiant pagalvok, pamėgink atsakyti į jį savarankiškai. Geriausia nagrinėk juos ne vienas, o su draugais, nebijodamas pasiginčyti, o skyrių „Atsakymai” atsiverskite tik tam, kad išsiaiškintumėte, kurio atsakymas teisingesnis. Ir dar vienas patarimas. Perskaitęs šią knygą, nepasi­ tenkink vien ja. Atidžiai peržiūrėk pateiktą joje populia­ riosios mokslinės literatūros sąrašą,, pasitaręs su chemijos mokytoju, susidaryk sąrašą knygų, kurias galima gauti jūsų bibliotekoje. Perskaityk iš pradžių vieną, paskui ant­ rą, trečią knygą iš to sąrašo ir tada tu suprasi, kiek daug įdomių dalykų galima iš jų sužinoti ir kiek daug naudos jos tau gali duoti, ruošiantis gyvenimui.

Autorius

IŠ BURTININKES CHEMIJOS PRAEITIES IR DABARTIES

LEGENDA APIE „FILOSOFINĮ AKMENĮ“ (apie

a Ic h e r iij ą !)

,,Įsivaizduokite sau kurį nors Vokietijos miestą viduramžiais, tas siaurutėles, kreivas gatveles, aukštus gotiškus namukus, o tarp jų seną, kone griūvantį namą samanotomis, apkerpėjusiomis sienomis. Atrodo, kad jame nėra jokios gyvybės, bet gilią naktį melsvas dūmas byloja apie vis dar tebebudintį senį, jau pražilusį nuo ieškojimų, tačiau dar tebepuoselėjantį viltį,— ir dievobai­ mingas amatininkas pabūgęs šalinasi buveinės, kur, jo manymu, apsigyvenusios dvasios ir kur įsikūrė ne dvasios, o negęstantis troškimas." 2 Pabandysime, skaitytojau, drauge prasiskverbti į šią buveinę, kurią taip vaizdingai aprašė N. Gogolis, susipa­ žinsime su jos šeimininku ir sužinosime, kas verčia jį budėti gilią naktį ir kodėl miestelėnai, žvalgydamiesi ir šnibždėdami maldas prieš ,,nelabąsias dvasias", skubiai praeina pro jo namelį. Ir štai mes skliautuotame rūsyje su lentynomis prie sienų, kuriose pristatyta kolbų ir retortų, stiklinių ir stiklainių su kažkokiomis medžiagomis. Tarp jų matyti 1 Alchemija — viduramžiais arabų duotas chemijos pavadinimas. Jis sudarytas iš arabų artikelio ai ir jau anksčiau žinomo žodžio chemija. 2 H. В. Г о г о л ь ,

О

средн их

веках.

5

Alchemiko laboratorija

pelėdos ir šikšnosparnio iškamšos bei nuo laiko patamsė­ jusi žmogaus kaukolė. Ant suolų ir akmeninių grindų ma­ tyti grūstuvės, puodeliai ir kiti reikmenys, kurių dabar ne­ rasi nė vienoje laboratorijoje. Prie krosnies, panašios į kalvės žaizdrą, pagyvenęs tarnas tylėdamas pučia dump­ lėmis ugnį, o kitas, dar beūsis, triūsia prie keisto disti­ liavimo aparato. Nuo žibinto krintą keistos formos šešė­ liai ir krosnies liepsnos atšvaistės, virpančios ant stikli­ nių indų, daro rūsį panašų į kažkokią burtininko labora­ toriją, kur nakties priedangoje vyksta paslaptingi dalykai. O štai ir rūsio šeimininkas! Žilas ir rūstus, jis sėdi giliame krėsle, prie stalo, apkrauto senovinėmis knygo­ mis, ir įsigilinęs skaito mokslinį traktatą, kurio eilutės tolydžio nutrūksta, užleisdamos vietą paslaptingiems ženklams ir simboliniams piešiniams. Pažvelkime, ką vaizduoja vienas jų, ties kuriuo jis taip susimąstė. Soste išdidžiai sėdi mantija pasipuošęs karalius su karūna ant galvos ir skeptru rankoje, o prieš jį nusižeminusių prašytojų pozoje nusilenkę šeši jaunuo­ liai. Tai šeši „netaurieji" metalai maldauja vyresnįjį bro­ lį — auksą, kad šis jiems atskleistų savo pranašumo pa­ slaptį. Bet vyresnysis brolis nusigręžė į šalį, lyg sakyda­ mas, kad veltui jie maldauja,— ši paslaptis visada pri­ klausys tik jam.

Šeši jaunesnieji broliai — metalai — maldauja vyresnįjį brolį — auksą — perduoti jiems savo pranašumo paslaptį 7

Senio vaizduotėje jau ryškėja toji ilgai laukta diena, kada pagaliau išsipildys jo slapčiausioj i svajonė, dėl ku­ rios geriausi gyvenimo metai prabėgo šiame niūriame lūšyje. Jis galės gauti brangaus metalo tiek, kiek tik pa­ norės, o tada ateis ir turtas, garbė bei valdžia,— viskas, ką gali duoti žmogui visagalintis auksas.

Alchemijos gimimas Mintis, kad auksą galima gauti iš „netauriųjų meta­ lų", atėjo žmonėms į galvą dar neatmenamais laikais, kai, vystantis prekybai, auksas pamažu virto pinigais — bran­ giu metalu, kurį turintis žmogus buvo laikomas turtingu ir galėjo valdyti kitus žmones. Dar daug metų prieš mūsų erą Egipte, Indijoje, Kini­ joje ir senovės Graikijoje buvo žinoma, kad auksas gali būti sulydomas su sidabru, variu ir kitais metalais. Gauti lydiniai buvo taip panašūs į grynąjį auksą, kad žmonės tada dar nemokėjo jų atskirti, ir šiuos lydinius auksu laikė net tie, kurie juos gamindavo. Taip atsirado recep­ tai, nurodantys, kaip galima gauti dirbtinį auksą „dvigubinimu", t. y. pridedant į jį vario ir kitų metalų. Seniai žinomas „netauriųjų11 metalų — raudonojo vario ir baltojo alavo — pavertimas auksaspalve bronza, labai panašia į auksą, tartum patvirtino prielaidą, kad metalus galima tobulinti, t. y. paversti auksu. 296 m. Romos imperatorius Diokletianas buvo pri­ verstas išleisti įsakymą, reikalaujantį sudeginti visus egip­ tiečių rankraščius, kuriuose pateikiami tokie receptai: netikro aukso antplūdis rinkoje grėsė prekybai. Tačiau visi panašūs įsakymai bei persekiojimai beveik nedavė rezultatų. Gelbėdamiesi nuo persekiojimo, alchemikai iš Egipto bėgdavo į Siriją, Bizantiją ir kitas šalis, įsirengdavo savo laboratorijas apleistose pilyse ir namuose, dirbdavo nak­ timis, atkakliai tebeieškodami būdų „netauriesiems" me­ talams paversti brangiuoju auksu. Tikėjimo, kad auksą galima gauti dirbtiniu būdu, ga­ jumas paaiškinamas tuo, jog daugelis tuo metu Idu vo Aristotelio mokymo įtakoje. Sis senovės graikų filosofas tvirtino, kad visa gamtoje sudaryta iš keturių elementų — žemės, vandens, oro ir ugnies,— kurie skiriasi vienas nuo kito tik skirtingu „pirminių kokybių"— šilumos, šaltumo, 8

drėgnumo ir sausumo — santykiu. Todėl elementai ir iš jų sudarytos medžiagos gali virsti vieni kitais. Pavyzdžiui, metalai vienas nuo kito skiriasi tik tuo, kad juose yra nevienodas kiekis žemės. Juo metale yra daugiau žemės, juo jis mažiau taurus. Vadinasi, norint geležį ar varį pa­ versti sidabru arba auksu, pakanka iš jų pašalinti visą arba beveik visą žemę. Sunkiausia yra tai, kad, šalinant že­ mės perteklių, geležyje ar varyje reikia palikti tiek kitų elementų (vandens, oro ir ugnies), kiek jų yra gryname aukse arba sidabre. 1 Si kliūtis atrodė ne tokia didelė, o viltis pašalinti ją — pernelyg viliojanti. Bet visi mėginimai praktiškai įgyven­ dinti „didžiąją transmutaciją"— paversti „netauriuosius" metalus brangiuoju auksu — nedavė rezultatų. Ieškant begalinių nesėkmių priežasties, buvo prieita išvada, kad, matyt, čia dar reikalingas gamtos, tai yra jėgos, esančios aukščiau už žmogų, įsikišimas. Panašioms idėjoms atsirasti padėjo tuo metu paplitęs pseudomokslas — astrologija, tvirtinęs, kad viskas Žemė­ je yra susiję su planetomis ir žvaigždėmis, kad kiekvieną iš tuo metu žinomų septynių metalų atitinka vienas švie­ sulių, valdančių jo likimą Žemėje: auksą — Saulė, sidab­ rą — Mėnulis, geležį — Marsas, varį — Venera, alavą — Jupiteris, šviną — Saturnas, gyvsidabrį — Merkurijus. Alchemija ėmė vis labiau ir labiau sietis su mistika — tikėjimu, kad egzistuoja paslaptingos antgamtinės jėgos, kurias reikia įtraukti į bandymus, atliekant įvairias burtų apeigas ir užkeikimus.

Arabų alchemija Aštuntame amžiuje, arabams užkariavus Egiptą, Siri­ ją ir daugelį kitų Artimųjų Rytų šalių, mokslo centras persikėlė į Arabų kalifato sostinę — Bagdadą. Įsisavinę graikų mokslo laimėjimus, arabai nebuvo tik paprasti jų sekėjai. Devinto amžiaus pradžioje jie jau turėjo savo alchemiją, kuri iš esmės skyrėsi nuo „paveldėtosios" grai­ kų alchemijos, persunktos mistika. Žymiausias arabų alchemijos atstovas buvo Džabiras Ibn-Chajanas (Geberis), kuris pasinaudojo Aristotelio mo­ 1 Smulkiau Aristotelio mokymas apie medžiagas išdėstytas pasako­ jime .,Vienos hipotezės oįmimas ir mirtis11, p. 22. 9

kymu apie medžiagas ir Egipto alchemikų idėjomis, ta­ čiau jas išaiškino savaip ir papildė daugeliu naujų teigi­ nių. Metalai atsirado gamtoje, aiškino jis, susijungus įvai­ riomis proporcijomis „pirminiams pradams"— sierai ir gyvsidabriui,— kurie savo ruožtu susidarė žemės gelmėse iš sausų ir drėgnų garų. Kodėl gyvsidabris ir siera tapo visų metalų „pirmi­ niais pradais?" Sunkus, nepaprastai gerai besilydantis gyvsidabris su­ kaupė savyje visiems metalams būdingas savybes. Ne­ įprasta ir taip pat neatsitiktinė atrodė tuo metu ir dar viena gyvsidabrio savybė — ištirpinti kitus metalus ir po to „sutirštėti" (sudaryti amalgamas). Siera buvo laikoma vienos pagrindinių visų medžiagų „kokybių"— degumo — įkūnijimu, todėl ji, alchemikų nuomone, būtinai turėjo būti sudėtinė metalų dalis. Siera turėjo ir kitų įdomių savybių: jungdamasi su švinu ir ala­ vu, ji suteikdavo jiems sidabro spalvą ir blizgesį, o su variu ir geležimi — aukso spalvą ir blizgesį. Todėl ne­ nuostabu, kad į sierą buvo pradėta žiūrėti kaip į vieną „pirminių" metalų „pradų". Džabiro ir jo mokinių nuomone, norint gauti sidabrą ir auksą iš „netauriųjų metalų", pakanka tik rasti atitin­ kamas gyvsidabrio jungimo su siera proporcijas. Apie tai, kaip jie įsivaizdavo šią „transmutaciją" konkrečiai, galima spręsti iš recepto, pa­ imto iš senovinės alchemikų knygos „Filosofo mišinys". „Paimk gyvsidabrio, su­ tirštink jį, įdėdamas magnezijos, arba stibio pentasulfido, arba nedegios sieros. Pa­ daryk šituo jo prigimtį baltą. Tada, užtepęs jo ant vario, pamatysi, kad varis pabals. Jei jo prigimtį padarysi rau­ doną, tai varis paraus ir pa­ kaitinus virs auksu." Šis „nuostabus" receptas turėjo tik vieną trūkumą:

niekas pagal jį negavo ir negalėjo gauti nė vienos kruo­ pelytės sidabro arba aukso. Visi arabų alchemikų ban­ dymai buvo tokie pat nevaisingi, kaip ir graikų alche­ mikų, kurie rėmėsi ne vien Aristotelio mokymu, bet ir burtų apeigomis bei užkeikimais. Tačiau šalia viso to reikia pažymėti, kad Džabiras ir jo pasekėjai ne vien tik sudarinėjo šitokius receptus. Jie tyrinėjo ir visiems suprantama kalba aprašė daugelį me­ džiagų ir jų gavimo būdų ir tuo įnešė svarų indėlį į che­ mijos vystymąsi. Kitas plačiai išgarsėjęs arabų alchemikas buvo AbuBekras Muhamedas-al-Razis (Razes), tęsęs Džabiro darbus ir palikęs daug žinių apie medžiagas ir jų kitimus. Labai vertingi buvo kiek vėliau gyvenusio įžymaus tadžikų mokslininko Abu-Ali Ibn-Sinos, žinomo Avicenos vardu (980— 1037), veikalai. Pripažindamas, kad metalai yra sudaryti iš gyvsidabrio ir sieros, jis atmetė nuomonę, jog vieni metalai gali virsti kitais. Sio mokslininko vei­ kaluose buvo pateikta tuomet žinomų medžiagų ir mine­ ralų klasifikacija.

„Filosofinis akmuo" XI a. pabaigoje prasidėję kryžiaus žygiai susmukdė Bizantiją ir arabų šalis; mokslo vystymosi centras dabar persikėlė į Vakarų Europą. Cia atkeliavo ir alchemija. Ypač ja susidomėjo katalikų bažnyčia ir feodalų di­ duomenė. O patraukė juos ne arabų sukauptos žinios apie medžiagas, bet aukso gavimo receptai. Alchemikų labo­ ratorijos pradėjo dygti kaip grybai po lietaus. Jas kūrė mokslininkai ir sukčiai. Atsirado jų karalių ir didikų rū­ muose bei vienuolynuose: alchemikų tarpe buvo ir kata­ likų vienuolių, ir karalių. Anglų karalius Henrikas IV ne tik įsirengė savo laboratoriją, bet ir įsakė dvasinin­ kams melsti dievą, kad jis padėtų alchemikams. O Romos popiežiai keletą žymių alchemikų — katalikų vienuolių — paskelbė šventaisiais. Karalių ir feodalų diduomenės domėjimasis alchemija visai suprantamas: buvo tikimasi, jai padedant, be ypa­ tingų rūpesčių nuolat papildyti savo amžinai tuščią iž­ dą. Bet kodėl dar didesnį dėmesį jai skyrė „šventieji tė­ vai", visada taip karštai iš bažnyčios ambonų kovoję prieš „nuodėmingą meilę auksui"?! Todėl, kad Romos И

popiežius, katalikų vyskupai ir vienuolynai patys buvo tokie pat feodalai, tik dar godesni ir žiauresni. Didindami savo turtus, jie nesibodėjo net ir tokiomis priemonėmis, kaip nuodėmių atleidimas už pinigus (prekyba indulgenci­ jomis) ar jų nuteistų ir sudegintų „eretikų" turto pasisavi­ nimas. Argi galėjo tokie „nesavanaudžiai" atsisakyti nuo galimybės pasipelnyti ir „metalų taurinimo" sąskaita?! Jei arabai ne tik ieškojo būdų dirbtiniam auksui gauti, bet ir, aplamai, stengėsi tyrinėti medžiagas (ir ta prasme jų darbai buvo naudingi mokslui), tai dabar aukso ga­ vimas tapo vieninteliu alchemijos tikslu. Alchemijos is­ torijoje prasidėjo laikotarpis, kai ji ėmė ištikimai tar­ nauti katalikų bažnyčiai. Alchemikai katalikų vienuolių sutanomis pasirūpino įslaptinti savo darbus ir padaryti juos visiškai neprieina­ mus „nepašvęstiesiems". Todėl jie pradėjo išgalvoti ypa­ tingus pavadinimus, ženklelius ir piešinius, kuriuos galė­ jo suprasti tik tie, kurie juos sugalvojo. Pavyzdžiui, me­ talus pradėjo žymėti paskolintais iš astrologijos planetų simboliais: auksą — Saulės simboliu °, varį — Veneros simboliu ° r geležį — Marso simboliu , o sidabrą — Mė­ nulio simboliu Taip pat buvo pradėtos žymėti ir kitos medžiagos, netgi bandymai, daromi su jomis. Pavyzdžiui, vario sulfatas buvo žymimas ženkleliu O \ virinimas — ženkleliu °ч, o distiliacija — ženkleliu . Dar sunkiau buvo suprasti plačiai alchemikų vartoja­ mus simbolinius piešinius. Pavyzdžiui, kaip galima pa­ aiškinti piešinį, kuriame vaizduojama liepsnojanti Saulė ir ant jos stovintis žmogaus skeletas, kaulėtoje rankoje laikantis paukštį? Pasirodo, kad tai reiškė tik medžiagos skilimą kaitinant: Saulė — kaitinimas, skeletas — retortoję likę pelenai, o paukštis — išsiskiriančios dujos. Dar pa­ prasčiau iššifruojamas ne mažiau paslaptingas piešinys, kuriame matome drakoną, ryjantį savo uodegą. Pasirodo, kad taip buvo vaizduojami švino dioksido milteliai, kurie, kaitinami su anglimi, virsta švinu. Ne aiškesni buvo ir žodiniai medžiagų bei bandymų, atliekamų su jomis, aprašymai. Pavyzdžiui, švino oksidą jie vadino žaliuoju liūtu, švino suriką — raudonuoju liū­ tu, o apnašas, atsirandančias ant retortos sienelių, disti­ liuojant medžiagas,— kimvriškaisiais šešėliais. Šventiesiems tėvams, kurie dažniausiai būdavo tam­ sūs ir neapsišvietę žmonės, neateidavo nė į galvą, kad me12

Simboliškas skilimo reakcijos atvaizdavimas

talų „didžioji transmutacija" gali vykti, nedalyvaujant „paslaptingosioms jėgoms" ir pirmiausia, žinoma, pačiam viešpačiui dievui. Alchemiko Barchuzeno veikale „Nuo­ stabioji knyga" yra piešinys, kuris vaizduoja besimel­ džiantį vienuolio sutana apsivilkusį alchemiką, o virš jo, debesyje, patį viešpatį dievą, kuris atskleidžia jam dirb­ tinio aukso gavimo paslaptį. Tačiau reikia pažymėti, kad alchemikai nepamiršdavo ir kitų paslap­ tingųjų jėgų. Momentas bandymams pradėti dažniausiai būdavo parenkamas pagal astrologijos taisykles — priklauso­ mai nuo žvaigždžių ir planetų padėties danguje, o pačius bandymus lydėdavo ne tik maldos, bet ir įvairūs magiški užkeikimai bei apeigos. Taigi būdavo šaukiamasi tuo pačiu metu ir dievo, ir piktosios dvasios pagalbos. Bet kiek jie besistengė, kiek triūsė savose laboratorijose,— dirbtinio aukso Drakonas, ryjantis gauti nepavyko. s^vo uode^ 13

Bandydami išsiaiškinti nepasisekimo priežastį, alche­ mikai sugalvojo naują teoriją, kurios jie ir griebėsi, kaip skęstantis šiaudo. Buvo nuspręsta, kad, be gyvsidabrio ir sieros, matyt, yra dar kažkoks tai pradas, be kurio vieni metalai negali virsti kitais. Nors jie ir negalėjo šios prielaidos kuo nors pagrįsti, tačiau ji leido tikėtis, kad didžiausioji svajonė pagaliau bus įgyvendinta. Ilgainiui ši prielaida virto mokymu apie paslaptingąjį ir visagalį ,,filosofinį akmenį". Pavyzdžiui, štai kaip įsivaizdavo dirbtinio aukso ga­ vimą, panaudojant šį „akmenį" („eliksyrą"), vienas žymiau­ sių XIII amžiaus alchemikų Rodžeras Bekonas. Jis rašė, kad vieną eliksyro dalį reikia sumaišyti su tūkstančiu me­ talo dalių, hermetiškai uždaryti specialiame inde ir pasta­ tyti į cheminę krosnį. Pradžioje kaitinti iš lėto ir tris die­ nas laipsniškai vis didinti ugnį. Kitimas trunka tris dienas. Tada galima pradėti iš naujo, įmetus tam tikrą dalį gautojo produkto tūkstančiui metalo dalių, ir vėl įvyks kitimas. Pradžioje tam reikia vienos dienos, pas­ kui — vienos valandos, vėliau — vienos akimirkos. Patikėjus šiuo „receptu", galima pagalvoti, kad, tu­ rint nors ir nedidelį kiekį „filosofinio akmens", galima pagaminti ištisus kalnus dirbtinio aukso, be to, labai lengvai ir greitai. Alchemikų laboratorijose vėl užvirė darbas. Jie ėmė ieškoti „filosofinio akmens". Stai kaip siūlė gauti jį iš švi­ no vienas garsus alchemikas Riplė. „Jei nori pasigaminti išminčių eliksyro, vadinamojo filosofinio akmens,— rašė Riplė savo recepte,— paimk, mano sūnau, švino ir kaitink jį tol, kol jis virs žaliuoju liūtu. Paskui pakaitink stipriau, ir jis virs raudonuoju liū­ tu. Įstatęs indą į karštą smėlį, virink jį rūgščiame vynuo­ gių spirite, išgarink produktą ir gausi sakingą medžia­ gą l, kurią galima piaustyti peiliu. Įdėk ją į moliu apglaistytą retortą ir iš lėto distiliuok. Kimvriškieji šešėliai už­ dengs retortą savo skraiste, ir tu rasi jos viduje tikrąjį drakoną todėl, kad jis ryja savo uodegą. Sutrink jį ant akmens ir paliesk įkaitusia anglimi. Jis užsidegs ir, įga­ vęs puikią citrininę spalvą, atkurs iš naujo žaliąjį liūtą. Padaryk, kad jis prarytų savo uodegą, ir iš naujo disti­ liuok produktą. Pagaliau, mano sūnau, rūpestingai išva­ 1 Sakinga medžiaga — švino acetatas. 14

lyk jį ir Iu pamatysi pasiro­ dant deginantį skystį ir žmo­ gaus kraują." Žinoma, nei pats Riplė, nei kas nors kitas, patikėjęs juo, jokio „filosofinio ak­ mens" pagal šį receptą nega­ vo taip pat, kaip nepavyko jo gauti ir pagal daugelį kitų receptų. Tiesa, vienas tokių mėgi­ nimų davė kai kurių rezul­ tatų. XVII amžiuje vokiečių alchemikas Brantas nuspren­ dė paieškoti „filosofinio ak­ mens" gyvulių šlapime. Disti­ liuodamas kietąją liekaną, su­ Rodžeras Bekonas sidariusią, garinant šlapimą, jis netikėtai gavo tada dar nežinomą baltąjį fosforą, šviečiantį tamsoje ir užsideganli net nuo silpnos trinties. Įsitikinęs, kad ši nuostabioji me­ džiaga nėra „filosofinis akmuo'1, jis vis dėlto rado būdą, kaip ją paversti auksu: gautąjį fosforą pradėjo demonst­ ruoti už atlyginimą ir pardavinėti jo gavimo paslaptį. Nepasisekimai negalėjo sulaikyti „filosofinio akmens" ieškojimų bangos. Prie to prisidėjo ir nuolat sklindantys gandai, kad tai vienoje, tai kitoje laboratorijoje eliksy­ ras jau gautas. Dažnai šiuos gandus skleisdavo ir patys alchemikai, norėdami iš lengvatikių išvilioti nors truputį tikrojo aukso. Kartais dėl tų pagyrų jiems tekdavo žiauriai nuken­ tėti. Pavyzdžiui, įtaręs, kad vienuolis alchemikas Rodžeras Bekonas yra suradęs būdą „filosofiniam akmeniui" ir dirbtiniam auksui gauti, „jo šventenybė" Romos popie­ žius įsakė jį pasodinti į kalėjimą ir laikyti tol, kol šis neatskleis savo paslapties. Tik po dvidešimties metų, kai buvo įsitikinta, kad Bekonas nėra padaręs jokio atradi­ mo, jis buvo paleistas į laisvę. Nežiūrint to, kad visi mėginimai gauti „filosofinį ak­ menį" buvo bergždi, legenda apie jį, įvairių apgaulingų fokusų palaikoma, ne tik tebeviešpatavo, bet ir vystėsi toliau, pasipildydama naujais, dar labiau fantastiškais pra­ simanymais.

Alchemiko kankinimas

Staif pavyzdžiui, žymus gydytojas ir alchemikas Paracelsas, pirmasis pritaikęs chemiją vaistų gamyboje, tvirtino, kad eliksyras ,,su­ laiko puvimą ir neleidžia nei žaizdai, nei vandenei, nei po­ dagrai įsigalėti žmogaus kū­ ne,J. Paracelso pasekėjai nu­ ėjo dar toliau. Jie tvirtino, esą. eliksyras' gali atjauninti žmones ir prailginti jų gyve­ nimą. O vienas jų — alche­ mikas Lasnijoras — savo kny­ goje „Auksinis traktatas" pareiškė, kad mikstūra, pagaAureolas Bombastas Paracelsas minta is to eliksyro, gali prikelti iš numirusių. Tiesa, Lasnijoras nepasakė, kaip galima priversti numirėlį išgerti tokią mikstūrą, ir, savaime suprantama, negalėjo duoti nė vieno pavyzdžio, kad kur nors kas nors su šia mikstūra būtų numirėlį prikėlęs. Bet tai nė kiek jo netrikdė, ly­ giai kaip mūsų dienomis skelbiančių „dievo žodį" netrik­

Alchemiko karikatūra 2. įd om ioji chemija

17

do tai, kad jų skleidžiamos religinės legendos yra neįro­ dytos ir aiškiai absurdiškos. Dar labiau stebina kitas XVII a. alchemijos „atradi­ mas". Remdamiesi Aristotelio mokymu apie tai, kad dau­ gelis gyvų būtybių gali pačios savaime atsirasti iš gamtinių medžiagų (pavyzdžiui, kirmėlės atsiranda iš mėš­ lo, o varlės — iš dumblo), alchemikai nusprendė, kad iš medžiagų, esančių žmogaus organizme, laboratorijoje ga­ lima dirbtinai gauti gyvą būtybę, panašią į žmogų. Ji buvo pavadinta ,,Iiomunkulusn. Tas pats Paracelsas su­ darė labai smulkų homunkulaus gavimo „receptą". „Paimk žinomąjį žmogaus skystį,— rašė jis,— ir leisk jam pūti pradžioje sandariai uždarytame moliūge, o pas­ kui dar keturiasdešimt dienų laikyk jį kumelės skilvyje, köl nepradės gyventi, judėti ir knibždėti. Tai, ką gausi, dar nebus nė kiek panašu į žmogų, tai bus permatoma ir be kūno. Bet jei paskui kasdien atsargiai ir slapčiomis jis bus maitinamas žmogaus krauju ir laikomas keturiasde­ šimt savaičių tolyginėje ir pastovioje kumelės skilvio temperatūroje, tuo būdu atsiras tikrasis gyvas kūdikis, turįs visas kūno dalis, kaip vaikas, pagimdytas moters, tik labai mažulytis." Sunku patikėti, kad ši absurdiška idėja turėjo šalinin­ kų net tokių žymių ano meto mokslininkų tarpe, kaip Paracelsas, kuris daug prisidėjo prie medicinos vystymosi!

„Suirešęs ęžuolas“ Ir sutrešęs ąžuolas gali atrodyti galingas. Jis pats sa­ vaime negrius. XVII a. pabaigoje alchemija buvo panaši į tokį ąžuolą, galingą pažiūrėti, bet sutrešusią šerdimi, seniai vedantį vien supuvusias „giles"— negyvas idėjas ir absurdiškus receptus. Besivystančiai pramonei reikėjo vis daugiau metalų, dažų, druskų ir kitų medžiagų. Bet alchemikų laborato­ rijose, kaip ir anksčiau, buvo domimasi tik „filosofiniu akmeniu". Mėginimai išaiškinti cheminius reiškinius ki­ taip, negu juos aiškino alchemikai, tuojau buvo skelbia­ mi „eretiškais" ir sutinkami labai nepalankiai. Kaip senas ąžuolas nustelbia viską, kas tik mėgina augti po jo vaini­ ku, taip ir alchemija slopino visa, kas nauja, kas bandė atsiliepti į praktikos reikalavimus ir išplėšti chemiją iš kibaus, pragaištingo „šventosios" katalikų bažnyčios glė­ 18

bio. Tačiau nuslopinti gyvenimo reikalavimus jau nebuvo galima. Juo labiau vystėsi chemijos amatai, juo atkak­ lesnė ir ryžtingesnė darėsi alchemijos idėjų ir jos po­ žiūrio į medžiagas kritika. 1661 metais žymus anglų fizikas ir chemikas Robertas Boilis knygoje „Chemikas skeptikas'1sutriuškino Aristote­ lio mokymą apie medžiagos sandarą iš keturių „elementų" ir apie tris medžiagų „pirminius pradus". Tačiau jo kritika nepajėgė „nuversti" alchemijos. Tam reikėjo atsisakyti nuo tikėjimo į antgamtines jėgas ir taip išaiškinti medžiagų savybes ir jų kitimus, kad galima būtų teisingai atsakyti į klausimus, jaudinusius chemikus praktikus. Bet Boilio re­ ligingumas, siekimas mokslą sutaikyti su bažnyčia ir net moksliškai įrodyti dievo buvimą, darė jį labai nenuosekliu. Pavyzdžiui, pasisakydamas prieš Aristotelio mokymą« jis tuo pačiu metu pats bandė gauti dirbtinį auksą. Todėl ir po jo kritikos alchemija tebegyvavo, o chemikai praktikai veltui šaukėsi pagalbos, prašydami teisingai išaiškinti juos dominančius cheminius reiškinius. Praktikai ypač stigo teisingo reiškinių, susijusių su me­ džiagų degimu ir metalų lydymu iš rūdų, aiškinimo. Mė­ ginant tiksliau atsakyti į gyvenimo iškeltus klausimus, XVII a. pabaigoje buvo sukurtas naujas mokslas apie medžiagas — flogistono1 teorija, kuri sudavė mirtiną smūgi alchemijai.

Alchemijos žlugimas Pirmą kartą flogistono teoriją paskelbė Bekeris 1669 m., o 1697 m. ją išsamiai išvystė Georgas Štalis. Pagrindiniai flogistono teorijos teiginiai tiesiog apstul­ bino savo originalumu, paprastumu ir, svarbiausia, įtiki­ namumu. Georgas Štalis tvirtino, kad visos medžiagos tikrai yra sudėtinės, bet susidariusios ne iš keturių Aristotelio ele­ mentų ir ne iš trijų „pirminių pradų" (gyvsidabrio, sie­ ros ir druskos), o iš nuodegų2 ir ypatingo degaus pra­ do — flogistono. Anglis, siera ir kitos degios medžiagos 1 Flogistonas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia uždegtas. 2 Nuodegomis tada buvo vadinami žemės spalvos metalų oksidai. 19

susidariusios beveik tik iš flogistono. Metalai, atvirkščiai, sudaryti beveik tik iš nuodegų. O kas gi yra tas flogistonas? „Tai,— atsakydavo Štalis,— ypatinga plonytė materija, nematoma, visur prasi­ skverbianti ir galinti laisvai pereiti iš medžiagų, kuriose jos yra daugiau, į medžiagas, kuriose jos yra mažiau arba visai nėra. Pavyzdžiui, degant angliai, joje esantis flogis­ tonas išeina į orą ir vietoje anglies lieka tik truputis nuo­ degų (pelenų): anglis= flogistonas+ nuodegos Tas pat vyksta, ir lydant metalus iš rūdų. Rūdos — tai metalai, praradę flogistoną. Kaitinant jas su anglimi, ang­ lyje esantis flogistonas pereina į rūdas ir todėl jos virsta tuo, kuo buvo anksčiau,— metalais." Panašių pavyzdžių, kai cheminiai reiškiniai buvo aiš­ kinami taip paprastai ir įtikinamai, flogistono teorijos šalininkai pateikdavo labai daug, todėl tikėjimas Aristo­ telio mokymu apie medžiagas buvo galutinai pakirstas, ir alchemija nebeturėjo kuo remtis. Sutrešęs „ąžuolas" neišlaikė naujų idėjų vėjo spaudimo ir traškėdamas nu­ griuvo. XVIII šimtmečio pradžioje iš ilgaamžio alchemi­ jos viešpatavimo liko tik prisiminimai. Žinoma, alchemija žlugo ne iš karto. Ir vėliau, kai mokslas apie medžiagas jau turėjo tvirtą mokslinį pa­ grindą, Vakarų Europos šalyse dar tebegyvavo alchemi­ kų būreliai, o po visą pasaulį klajojo sukčiai, pardavinė­ dami lengvatikiams dirbtinio aukso gavimo receptus.. Bet niekas jau nebegalėjo atgaivinti alchemijos, o drauge su ja užgeso ir legenda apie „filosofinį akmenį".

Tuščios pastangos Apskritai, ar galima gauti dirbtinį auksą iš kitų me­ talų? Galima! D. Mendelejevo atrastas periodinis chemi­ nių elementų dėsnis padėjo išaiškinti vidinę atomų san­ darą, nustatyti, kad jie visi sudaryti iš vienodų dalelių (protonų, neutronų ir elektronų), įgalino surasti būdą vie­ nus metalus paversti kitais. Dirbtinį auksą galima gauti, jis netgi gaunamas iš to paties gyvsidabrio, į kurį dėjo viltis alchemikai, bet tik laboratorijose. Dideliais kiekiais jis dabar negaminamas tik todėl, kad būtų žymiai branges­ nis už natūralųjį. 20

Šiuos faktus kai kurie buržuaziniai mokslininkai mė­ gina panaudoti, siekdami, kad iš naujo būtų pradėta kal­ bėti apie alchemiją. Jie stengiasi įrodyti, kad šių dienų mokslas, paversdamas vienus metalus kitais, nusipelnė tik tiek, jog sugebėjo praktiškai įgyvendinti alchemijos idėjas. Ar iš tikrųjų taip yra? Žinoma, ne! Nieko bendro su šių dienų mokslo laimėjimais alchemija neturėjo ir ne­ turi. Atvirkščiai, patekusi katalikų bažnyčios įtakon, ji daugelį amžių slopino chemijos vystymąsi, atitraukė ją nuo gyvenimo reikalavimų ir savų uždavinių sprendimo, siejo su mistika — tikėjimu į dievą ir ,,piktąsias dvasias". Kuo gi tada paaiškinti mėginimą priskirti alchemijai nesamus nuopelnus? Buržuazija visose šalyse dabar dre­ ba dėl savo ateities ir, stengdamasi atitolinti neišvengia­ mą pražūtį, visokiais būdais stengiasi įtvirtinti religiją ir

Ugnies garbintojų šventovė Suracbanuose 21

jos palaikomus prietarus. Kaip tik dėl to kapitalistinėse šalyse, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, stiprėja mė­ ginimai sutaikyti mokslą su religija, moksliškai pagrįsti religines legendas, todėl ten klesti astrologija, chiromantija, spiritizmas ir kiti pseudomokslai. O buržuazijai ištikimi mokslininkai stengiasi pateisinti, „nubaltinti" visa, kas reakcinga ir antimoksliška, taip pat ir alchemiją. Bergždžias darbas! Visos jų pastangos baigsis tokia pat nesėkme, kaip ir daugelį amžių trukę alchemijos mė­ ginimai atrasti savo išgalvotą ,,filosofinį akmenį"!

• VIENOS HIPOTEZtiS GIMIMAS IR MIRTIS (apie flogistoną)

Nuo neatmenamų laikų ugnis gynė žmogų nuo šalčio ir žvėrių, padėjo jam gamintis valgį ir pasidaryti ginklų bei darbo įrankių. Jo akivaizdoje ugnis, išsiveržusi į lais­ vę, virsdavo nesuvaldoma stichija, negailestingai naiki­ nančia viską, kas pasitaikydavo jos kelyje. Baimė ir pagarba nesuvokiamai ugnies jėgai vertė joje matyti kažką antgamtiško. Daug amžių žmonės ją dievino, statė jai šventyklas. Baku apylinkėse yra išliku­ sios liekanos vienos tokios šventyklos, į kurią ir XIX am­ žiuje dar traukė ugnies garbintojų karavanai iš Chorezmo, Irano ir Indijos. Ant bokštelių šventyklos kampuose degė slapčiomis atvestų ir uždegtų dujų negęstantys fa­ kelai. Keliaujantys- maldininkai virpėdami žiūrėdavo į „amžinosios ugnies“ stebuklingą „apsireiškimą" ir iš širdies gelmių melsdavosi, kad ji išgelbėtų nuo ligų ir ne­ sėkmių žemiškame ir nuo pragaro kančių pomirtiniame gyvenime.

Heraklito iš Efeso „visų pradžių pradžia" Kas gi yra šis nuostabas gamtos reiškinys? Kodėl vie­ nos medžiagos sudega, virsdamos sauja pelenų, o kitos tik lydosi ir išgaruoja? Kuo galima paaiškinti, kad ge22

Iezisf ugnies veikiama, virsta žemės spalvos nuodegomis, o tamsi rūda — blizgančiu metalu? Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, žmogus bu­ vo priverstas susimąstyti, kaip paaiškinti gamtos reiški­ nius. Antai senovės graikų filosofas Heraklitas iš Efeso tvirtino, kad ugnis — tai „vi­ sų pradžių pradžia" gamtoje. Ugnis gali virsti oru, oras — vandeniu, vanduo — žeme, ir atvirkščiai: „Viskas pereina į ugnį ir ugnis į viską...11 Heraklitas A r toks beprasmis yra šis mokymas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Heraklitas gyveno V amžiuje prieš mūsų erą (maž­ daug prieš 2500 metų), kai gamtos mokslai žengė dar tik pirmuosius žingsnius. To meto mokslininkai buvo įsi­ tikinę, kad viskas gamtoje sutverta dievų ir gali kisti tik priklausomai nuo jų valios. O Heraklitas stengėsi išaiš­ kinti gamtos reiškinius, kaip nepriklausomus nuo kokio nors dievų kišimosi. Medžiagų degimo, jų virtimo „ugni­ mi" ir naujų medžiagų atsiradimo, veikiant ugniai („iš ugnies"), pavyzdžių tuo metu buvo žinoma labai daug. Todėl jis ugnį pripažino „visų medžiagų pirminiu pradu". Žinoma, jo mokymas iš esmės yra naivus ir toli nuo tie­ sos. Bet svarbiausia jame — mintis, kad gamtos nesukūrė joks dievas. Todėl Heraklito mokymas tiems laikams bu­ vo pažangus, svarbus žingsnis pirmyn, aiškinant gamtos reiškinius, jų tarpe ir „ugnies prigimtį".

Aristotelio „stichijos“ Visais šiais klausimais domėjosi ir kitas senovės grai­ kų filosofas Aristotelis, gyvenęs IV amžiuje prieš mūsų erą. Jis taip pat tvirtino, kad gamtoje viskas atsiranda iš vieno „pirminio prado", bet ne iš ugnies, kaip teigė Heraklitas, o iš ypatingos pirminės materijos, skirtingai

susijungiant joje pirminėms kokybėms — šiltumui, šaltu­ mui, sausumui ir drėgnumui. Skirtingi šių kokybių jungi­ niai sudaro keturis elementus, arba stichijas: žemę, van­ denį, orą ir ugnį. Pavyzdžiui, susijungus drėgnumui su šaltumu, susidaro vanduo. Šiuos pirminės materijos kiti­ mus galima pavaizduoti tokia schema: Ugnis

Elementai, tvirtino Aristotelis, gali keistis kokybėmis ir virsti vieni kitais. Pavyzdžiui, kaitinamas vanduo ati­ duoda ugniai drėgnumą, o iš jos gauna sausumą, — tada vanduo ir ugnis virsta oru ir žeme: vanduo + (šaltumas ir drėgnumas)

ugnis —* (sausumas ir šiltumas)

oras (šiltumas ir drėgnumas)

+

žemė (šaltumas ir sausumas)

Šis pavyzdys atrodė labai įtikinantis: kaitinant van­ denį, jis iš tikrųjų virsta oru (garai tada taip pat buvo laikomi oru) ir žeme (ištirpusiomis jame kietosiomis me­ džiagomis). Kas yra degimas? Tai medžiagų virtimas ugnimi, pasi­ keitus jose drėgnumui ir šaltumui šiltumu ir sausumu. Vienas labiausiai neaiškių žmogui gamtos reiškinių, ši­ taip aiškinamas, atrodė labai paprastas ir" aiškus. Deja, taip tik atrodė! Pirmieji tuo įsitikino alchemikai. Aristotelio mokymas alchemijai davė kaip tik tai, ko jai trūko,— jis teoriškai 24

pagrindė vienų metalų virti­ mo kitais galimybę. „Pagal didžiojo Aristotelio moky­ mą,— samprotavo alchemi­ kai,— visi metalai susidarę iš tų pačių elementų: ugnies, oro, vandens ir žemės, bet šie elementai juose susijungę įvairiomis proporcijomis. Juo daugiau žemės yra metale, tuo mažiau jis taurus. Vadi­ nasi, norint, pavyzdžiui, varį paversti auksu arba sidabru, reikia tik pašalinti iš jo visas arba beveik visas žemes. Sun­ kiausia pasiekti, kad, paša­ linus žemių perteklių, varyje Aristotelis liktų būtent tokia kitų ele­ mentų proporcija, kokia yra aukse arba sidabre.11 Uždavinys atrodė labai paprastas ir lengvas, tačiau daugybė bandymų šiuo būdu gauti brangiuosius metalus nuolat baigdavosi nesėkmėmis.

Praktika reikalauja kitokių atsakymų Kartu su alchemija iš lėto vystėsi ir praktinė chemija, tirianti dažų, rūgščių, druskų ir kitų medžiagų gavimo klausimus. Kad ji galėtų sėkmingai vystytis, reikėjo tei­ singai išaiškinti įvairius reiškinius ir pirmiausia atskleisti degimo ir medžiagų pasikeitimo, veikiant jas ugnimi, esmę. Ypač svarbu darėsi įspėti degimo paslaptį, pradėjus lydyti metalą iš rūdų. Nors tada metalai jau buvo lydomi, bet iš esmės niekas nesuprato, kas tai yra rūdos ir kodėl, kaitinamos su anglimi, jos virsta metalais. Netgi garsu­ sis Agrikola, kurio veikalas „Apie kalnakasybą" teisingai buvo laikomas žymiu metalurgijos vadovėliu, buvo įsiti­ kinęs, kad rūdos yra „sutirštėjusios žemės sultys'1. Bet, didėjant metalų pareikalavimui ir kylant jų ko­ kybei, tokie aiškinimai jau negalėjo nieko patenkinti. Praktika ėmė vis atkakliau reikalauti, kad mokslas atsa­ kytų į ją jaudinusius klausimus, ir gavo tokį atsakymą — tai buvo flogistono teorija. 25

Kas yra flogistonas? Dar prieš pasirodant flogistono teorijai, anglų che­ mikas Robertas Boilis, kaitin­ damas metalus, atliko bandy­ mus, kurie naujai ir lyg vi­ siškai patenkinamai išaiškino šį cheminį reiškinį (degimą). Užlituotą retortą su gabalė­ liais švino jis pasverdavo ir kaitindavo tol, kol metalas virsdavo geltonais milte­ liais — švino nuodegomis. Paskui indą atidarydavo ir vėl pasverdavo. Kiekvieną kartą retorta su nuodegomis svėrė daugiau, negu ta pati retorta su švinu prieš kaitini­ mą. Remdamasis šiais bandymais, Boilis padarė išvadą, kadf kaitinant retortą, „ugnies materija", iš kurios, jo ma­ nymu, yra susidariusi ugnis, prasiskverbia pro stiklą į re­ tortą ir jungiasi su švinu, paversdama jį nuodegomis. Tai­ gi atrodė, kad metalų virtimas nuodegomis yra jų jungi­ mosi su „ugnies materija" reakcija. Flogistono teorija visiškai paneigė ir alchemikų, ir Roberto Boilio pažiūras į šį reiškinį. Vokiečių chemikas Georgas Štalis, detaliai išvystęs flogistono teoriją, tvir­ tino, kad visos degios medžiagos ir metalai yra sudėtinės medžiagos, susidariusios iš nuodegų bei degaus pirminio prado — flogistono. Šio pirminio prado kiekis medžiagose gali būti įvairus. Pavyzdžiui, anglį sudaro beveik vien flogistonas, o metaluose, atvirkščiai, jo yra labai ne­ daug— juos daugiausia sudaro nuodegos. — O kas yra flogistonas? — klausinėjo nustebę moks­ lininkai, — Tai,— atsakydavo Štalis,— ypatinga plonytė mate­ rija, nematoma, visur prasiskverbianti ir galinti laisvai pereiti iš medžiagų, kuriose yra jos daug, į medžiagas, ku­ riose jos yra mažiau arba visai nėra. Medžiagų degimas ir metalų virtimas nuodegomis — tai ne jų jungimosi su „ugnies materija11 reakcija, o, at­ virkščiai, skilimo reakcija. Pavyzdžiui, degant angliai,

esantis joje f logistonas pereina į orą ir vietoje anglies lieka tik truputis nuodegų — pelenų: anglis —>f logistonas + nuodegos Tas pat vyksta, ir deginant metalus: išsiskyrus iš jų ir perėjus į orą flogistonui, lieka tik nuodegos: geležis— f logistonas + nuodegos O kodėl metalų rūdos ir nuodegos, kaitinamos su ang­ limi, virsta metalais? Rūdos ir nuodegos — tai metalai, praradę flogistoną. Kaitinamos su anglimi, nuodegos arba rūda atima iš jos flogistoną ir vėl virsta tuo, kuo buvo, prieš prarasdamos flogistoną,— metalu: rūda + f logistonas — metalas O kas yra ugnis? Kodėl ugnis dega ir metalai virsta nuodegomis tik ten, kur yra oro? Štalis gana paprastai ir įtikinamai atsakė ir į šiuos klau­ simus. Ugnis, jo nuomone,— tai flogistonas tam tikroje būklėje, kurią jis įgauna, išsiskirdamas iš degančios me­ džiagos. Ugnies formą flogistonas gali įgyti tik ore, ku­ riame jis lyg ištirpsta. Žvakė, užvožta stikliniu indu, greit užgęsta todėl, kad inde esantis oras greit prisipildo flogistono ir liaujasi jį priėmęs. O laužas, vėjui pučiant, įsiliepsnoja todėl, kad orą, sugėrusį flogistoną iš degan­ čių malkų, nuolat pakeičia šviežias. Visai tokį pat vaid­ menį oras atlieka, ir meta­ lams virstant nuodegomis. Bet juk, laikui bėgant, at­ mosferos oras gali tiek pri­ sipildyti flogistono, kad nu­ stos daugiau jį priiminėti, ir tada iš viso niekas nedegs. Bet toks pavojus, pasiro­ do, negresia. Juk tuo pačiu metu flogistoną pamažu, ne­ pastebimai absorbuoja iš oro augalai, kuriuose jis vėl virs­ ta degių medžiagų sudeda­ mąja dalimi. Gamtoje vyksta nuolatinė flogistono apyta­ ka: iš degančių medžiagų ir Georgas Ernestas Stalis

metalų jis pereina į orą, o iš oro — j augaluose susidaran­ čias degias medžiagas. Vadinasi, oro sugebėjimas absor­ buoti flogistoną nesikeičia, ir degimas vyks visada taip, kaip ir dabar. Štalio samprotavimai atrodė tokie jukinami, kad flogistono teorija nuolat įgydavo vis naujų šalininkų moks­ lininkų tarpe ir gana greit plačiai paplito. ,,Piro pergale“ Įkvėptas pasisekimo, Šlalis pradėjo taikyti flogistono teoriją, aiškindamas ir kitus cheminius reiškinius. Pavyzdžiui, seniai buvo žinoma, kad, kaitinant nede­ gią sieros rūgštį su anglimi, ji virsta degia siera, bet kodėl tai vyksta, niekas nežinojo. Štalis išaiškino šj reiš­ kinį labai paprastai. Jis sakė, kad sieros rūgštis — tai siera, netekusi flogistono. Kaitinama su anglimi, sieros rūgštis absorbuoja iš jos flogistoną ir virsta tuo, kuo bu­ vo anksčiau,-- siera. Panašių pavyzdžių, kai flogistono teorija padėdavo įtikinamai išaiškinti įvairius cheminius reiškinius, buvo daug. Todėl Štalio skelbiama teorija pamažu virto moky­ mu apie cheminius reiškinius, o alchemija, kuri rėmėsi Aristotelio mokymu, greitai pasitraukė nuo scenos. Atrodė, kad Štalio mokymas galutinai nugalėjo ir kad chemija toliau vystysis, tik remdamasi flogistono teorija. Bet pradėjo aiškėti dalykai, prieštaravę pagrindiniams šio mokslo teiginiams. Pavyzdžiui, visi mėginimai išskirti iš degių medžiagų laisvą flogistoną ir ištirti jo savybes buvo nesėkmingi. Tiesa, vienas toks bandymas lyg ir pa­ vyko. 1766 m. anglų mokslininkas Kavendišas, tirpinda­ mas cinką sieros rūgštyje, gavo „degų orą", liepsnojantį padegus (vandenilį), ir nusprendė, kad šis nuostabusis „oras" yra ne kas kita, kaip flogistonas. ,,Cinkas,— sam­ protavo jis,— kaip ir visi metalai, yra sudarytas iš nuo­ degų ir flogistono. Šios reakcijos metu sieros rūgštis at­ ima iš jo nuodegas ir, jungdamasi su jomis, virsta cinko sulfatu, o flogistonas atsipalaiduoja ir išsiskiria „degaus oro" pavidalu." Jei šie samprotavimai būtų pasitvirtinę, abejonėms, ar iš tiesų egzistuoja niekieno dar nematytas flogistonas, būtų padarytas galas. Deja, pasirodė, kad Kavendišo gau­ tas flogistonas degdamas ne išnyksta be pėdsakų ore, 28

kaip turėtų būti, o virsta paprastu vandeniu. Taigi Kavendišui beliko tik pripažinti, kad jo „degus oras11 yra ne flogistonas, o sudėtinė medžiaga, sudaryta iš vandens ir flogistono. Stalio pasekėjai aiškino, kad laisvo flogistono, esą, neįmanoma gauti, nes laisvas jis būna tik vieną akimir­ ką,— pereidamas iš degančių medžiagų į orą. Dar pavojingesnis flogistono teorijai, buvo kitas da­ lykas, vertęs abejoti pagrindiniu Štalio teiginiu, skelbu­ siu, kad medžiagos dega ir metalų nuodegos susidaro skilimo reakcijos metu. Iš to sekė neišvengiama išvada, kad nuodegos turi sverti mažiau, negu metalas, iš kurio jos susidaro. Tuo tarpu jau Boilis įrodė, kad nuodegos sveria visada daugiau, negu metalas. Kad galėtų paaiš­ kinti šį prieštaravimą, Štalis „atrado“ dar vieną flogisto­ no savybę — neigiamą svorį. „Skirtingai nuo paprastų medžiagų,— aiškino jis,— flogistonas nėra traukiamas prie žemės, o, atvirkščiai, atstumiamas nuo jos. Būdamas me­ tale, jis kelia jį į viršų, ir todėl metalo svoris lyg suma­ žėja. O kai flogistonas išsiskiria iš metalo, likusių nuo­ degų niekas nekelia į viršų ir todėl jos sveria daugiau, negu metalas, iš kurio jos susidarė." Bet šis aiškinimas jau ir XVIII a. atrodė pernelyg neįtikinantis, be to, jam prieštaravo kiti faktai: pavyz­ džiui, pelenai visada sveria žymiai mažiau, negu sude­ gusios malkos. Juo daugiau cheminių reiškinių buvo bandyta išaiš­ kinti, remiantis flogistono teorija, tuo daugiau iškilo pa­ našių faktų ir tuo daugiau „plyšių" atsirado šioje hipo­ tezėje, kuri iš pradžių atrodė tokia darni ir visiškai ne­ pažeidžiama. Tačiau sugriauti jos visi šie faktai negalėjo pirmiausia todėl, kad nebuvo įtikinamesnio medžiagų de­ gimo, metalų virtimo nuodegomis ir metalų gavimo iš rūdų aiškinimo.

Smūgis iš Rusijos Pirmą triuškinantį smūgį didingam Štalio ir jo pase­ kėjų mokymui sudavė didysis rusų mokslininkas Michai­ las Lomonosovas. M. Lomonosovas buvo atkaklus flogistono teorijos, „ug­ nies materijos" ir kitų „plonyčių materijų" priešininkas. Jis teigė, kad tai „pirmiausia prieštarauja patirčiai, o pas­ kui sveikam protui" ir mokslui daro „ypatingą žalą". 29

Bet tam, kad galima butų sugriauti šias išvadas, rei­ kėjo pateikti kitą, ne mažiau įtikinanti aiškinimą apie metalų virtimą nuodegomis ir jų svorio pasikeitimą, pa­ stebimą tuo momentu. Pirmą kartą Lomonosovas savo samprotavimus šiuo klausimu paskelbė dar 1744 m. disertacijoje „Apmąsty­ mai apie šilumos ir šalčio priežastis11. „Plačiai žinomas Robertas Boilisl- rašė jis,— bandymu įrodė, kad kūnai degdami sunkėja... Tačiau didelė dalis, beveik visi jo ban­ dymai su svorio didėjimu, veikiant ugnimi, rodo tik, kad arba dalys liepsnos, deginančios kūnus, arba dalys oro, degant pratekančio virš kaitinamo kūno, turi svorį.11 1758 m. pranešime „Apie materijos kiekio ir svorio santykį"f remdamasis savo paties bandymais, jis aiškiai formuluoja teiginį, kad metalo degimo procese dalyvauja oras. „Nėra jokios abejonės,— sako jis,— kad dalelės iš oro, nuolat sruvenančio virš deginamo kūno, jungiasi su pastaruoju ir padidina jo svorį.11 Šis aiškinimas nepa­ liko vietos moksle nei Boilio ,,ugnies materijai", nei Šta­ lio flogistonui. Lomonosovas nesitenkino vien bendrais samprotavi­ mais šiuo klausimu, o patikrino Boilio bandymus, atlik­ damas juos kiek kitaip. Įkaitinęs ant ugnies užlituotą ir tiksliai pasvertą retortą su švinu, jis vėl ją pasvėrė, bet skirtingai, negu Boilis,— neatidaręs jos. Retorta su nuo­ degomis kiekvieną kartą svėrė lygiai tiek, kiek ji svėrė su švinu prieš kaitinimą. Kai retorta po to buvo atidaro­ ma, į ją su triukšmu įsiverždavo oras iš aplinkos, ir tada ji jau sverdavo daugiau, Boilio klaida buvo rasta: jis ne­ suprato, kad retorta su nuodegomis sverdavo daugiau tik todėl, kad dalis joje esančio oro susijungdavo su švi­ nu, paversdama jį nuodegomis, o šios oro dalies vieton į retortą paskui patekdavo mus supantis oras, kuris taip pat turi svorį. „Garsaus Roberto Boilio nuomonė klai­ dinga,— rašė Michailas Lomonosovas šių savo bandymų ataskaitoje,— nes, neįleidus oro iš aplinkos, sudegusio metalo svoris lieka toks pat." Lomonosovo prielaida apie metalų virtimo nuodegomis reakcijos esmę buvo tokiu būdu Įrodyta. Tuo pačiu metu M. Lomonosovo bandymai neginčija­ mai įrodė teisingumą ir kitos jo nuomonės, kad, vykstant cheminėms reakcijoms, medžiagų svoris nesikeičia. Laiške rusų akademikui Leonardui Oileriui jis rašė: ,,Visi kiti30

M. Lomonosovas savo laboratorijoje

mai, pasitaikantys gamtoje, vyksta taip, kad jeigu kiek nors kam nors prisideda, tai tiek pat iš ko nors kito at­ siima." Pirmą kartą suformuluotas ir bandymais įrodytas me­ džiagų tvarumo dėsnis sudavė triuškinantį smūgį teorijai apie flogistoną ir kitas „plonytes materijas11.

Lavuazjė pribaigia Stalį ...Bet flogistono teorijos gyvavimo dienos tuo dar nesi­ baigė. Reikėjo dar atsakyti į klausimus: kuri būtent oro dalis jungiasi su metalais kaitinant, kas yra medžiagų degimas? Atsakymų į šiuos klausimus Lomonosovas ne­ davė, o neatsakius į juos, atmesti flogistoną reikštų dau­ gelį svarbių cheminių reiškinių vėl paversti tokiomis pat mįslėmis, kokiomis jie buvo iki Štalio. Todėl flogistono teorija dar tebegyvavo. Bet tai buvo jau nebe ta darni hipotezė, kaip anksčiau. Akivaizdūs faktai vertė Štalio pasekėjus papildyti ją naujais, dažnai vienas kitam prieš­ taraujančiais teiginiais, kurie darė ją dar labiau pažeidžia­ ma; bet ir visoms jos siūlėms yrant, ji vis dar tebevaldė daugumos mokslininkų protus. 1774 m. anglų mokslininkas Džozefas Pristlis, kaitin­ damas gyvsidabrio oksidą, gavo dujas, kuriose medžiagos degė itin energingai. Tai buvo deguonis— toji pati me­ džiaga, kuri sukelia ir anglies degimą, ir metalų nuodegų susidarymą. Pristlio rankose buvo raktas, įgalinantis iš­ aiškinti daugelį cheminių reiškinių. Bet, būdamas įsitiki­ nęs Štalio mokymo šalininkas, jis gautas dujas laikė ,,deflogistuotu oru", tai yra oru, kuriame visiškai nėra flogistono. ,,Kaip sausa kempinė godžiau sugeria vande­ nį, negu drėgna,— samprotavo jis,— taip ir šis oras ab­ sorbuoja flogistoną iš degančių medžiagų godžiau, negu paprastas, kuriame jau yra tam tikras flogistono kiekis. Todėl ir degimas jame vyksta energingiau." Tais pačiais 1774 metais prancūzų chemikas Lavuazjė, pakartotinai kaitindamas metalus uždarame inde, padarė naują labai svarbų atradimą. Pasirodė, kad, virsdami nuo­ degomis, metalai absorbuoja ne daugiau kaip Vs dalį oro, esančio retortoje, ir kad skirtumas tarp nuodegų ir metalo svorio tiksliai lygus absorbuoto oro svoriui. Kodėl? Kas gi yra oras: ar tai elementas, kaip tvirtino Aristotelis, ar 32

tai kokių nors dar nežinomų dujų mišinys, kurio viena dalis gali jungtis su metalais ir paversti juos nuodegomis? Bandymai, kurių metu gyvsidabris būdavo paverčia­ mas nuodegomis (gyvsidabrio oksidu), galutinai ir nenu­ ginčijamai įrodė teisingumą M. Lomonosovo išvados, kad metalai virsta nuodegomis, jungdamiesi su oro dalimi. Pasirodė, kad ši dalis yra deguonis. Vėlesni Lavuazjė bandymai taip pat įrodė, kad ir medžiagų degimas yra jų Antuanas Loranas Lavuazjė jungimosi su ore esančiu de­ guonimi reakcija. Taigi medžiagų degimo ir metalų virtimo nuodego­ mis paslaptis buvo galutinai atskleista, tačiau ne remian­ tis abstrakčiomis išvadomis, kaip tai bandė daryti Aristo­ telis ir Štalis, o Lomonosovo pradėtais ir Lavuazjė už­ baigtais bandymais. Taip Stalio hipotezei buvo suduotas mirtinas smūgis, ir XVIII a. pabaigoje flogistonas iš mokslo buvo išvytas visiškai ir Adsiems laikams.

Paskutinis klausimas Šių dienų supratimo apie medžiagas ir jų kitimus švie­ soje matome, kad flogistono teorija buvo viską apvertusi aukštyn kojomis: metalai, siera ir kitos vieninės medžia­ gos buvo laikomos sudėtinėmis, o tokios sudėtinės me­ džiagos, kaip oksidai ir sieros rūgštis,— vieninėmis; meta­ lų oksidacijos reakcijos buvo laikomos skilimo reakci­ jomis, o tokios tipiškos skilimo reakcijos, kaip sieros rūgšties arba gyvsidabrio oksido skaidymas,— jungimosi reakcijomis. Kas dabar gali patikėti, kad viena medžia­ gų, susidariusi, įvykus skilimo reakcijai, gali sverti dau­ giau, negu skylanti medžiaga; o medžiaga, susidariusi, įvy­ kus jungimosi reakcijai, sveria mažiau, negu medžiagos, iš kurių ji susidarė? Kaip galima paaiškinti, kad hipotezė, taip aiškiai prieštaravusi tikrovei, valdė mokslininkų protus ir vieš3. Įd om ioji chemija

33

patavo moksle apie medžiagas ištisą šimtmetį? Ar galima į „flogistono laikotarpį" chemijos istorijoje žiūrėti kaip į keistų paklydimų laikotarpį, vien trukdžiusį jos vysty­ muisi? Pirmiausia nieko negalima spręsti apie šią hipotezę, nepalyginus jos su Aristotelio ir alchemikų mokymu. Pa­ tekusi katalikų bažnyčios įtakon, alchemija daugelį am­ žių slopino chemijos vystymąsi ir atitraukdavo ją nuo svarbių uždavinių sprendimo. Štalio flogistono teorija pasirodė ne atsitiktinai. Ji atsirado todėl, kad būtinai reikėjo išlaisvinti chemiją iš alchemijos valdžios. Ir šią už­ duotį ji įvykdė kuo puikiausiai: tik per kelis dešimtme­ čius Štalis ir jo pasekėjai sutriuškino alchemiją ir galiau­ sia privertė ją pasitraukti nuo scenos. Ši hipotezė che­ mijai padarė dar ir kitą svarbią paslaugą. Bandymas išaiškinti, panaudojant flogistono teoriją, ne vien medžia­ gų degimą, bet ir daugelį kitų cheminių reiškinių, buvo pirmasis mėginimas chemijos istorijoje pažvelgti į visus cheminius reiškinius vienu požiūriu. Nors ir neteisingas, šis požiūris mokslininkams buvo naudingas pavyzdys ir padėjo jiems vėliau sukurti teisingesnes bendras teori­ jas, kuriomis chemija sėkmingai naudojasi ir šiandien. Atlikusi jai iškeltą užduotį, Štalio sukurta teorija su savo mistiniu flogistonu vis labiau trukdė atsirasti ir vys­ tytis naujoms pažiūroms, teisingiau aiškinančioms chemi­ nius reiškinius. Iš pažangios hipotezės dabar ji virto reak­ cinga. Naujų hipotezių, kurias pagimdė didieji Michailo Lo­ monosovo ir Antuano Lorano Lavuazjė atradimai, vis stipriau spaudžiama, flogistono teorija žlugo.

•

IS GUMOS ISTORIJOS Gudjiras laikė rankose mažą kaučiuko gabalėlį. Šluos­ tydamas nuo jo sieros miltelių sluoksnį, Gudjiras prisi­ minė, kaip pirmą kartą jis pamatė šią nuostabią medžia­ gą ir, savo nelaimei, susidomėjo ja. 34

— Tu rimtai nusprendei padaryti kaučiuką atsparų karščiui ir šalčiui? — klausinėjo jį draugai. — O kodėl nepabandžius? — atsakydavo jis. — Taip, bet šito negalėjo padaryti geriausios šalies laboratorijos! Tu netgi ne chemikas, o tik geležies pre­ kių pirklys! — Ir vis tik aš pabandysiu! — nepasidavė jis. Prasidėjo dešimt metų nepertraukiamo, atkaklaus dar­ bo. Jau seniai nebeskaičiuojami atlikti bandymai ir jiems išleisti doleriai. O rezultatai?.. — Čarli! — vis dažniau ir atkakliau įkalbinėjo jį žmo­ na.— Tavo išmonė su šiuo kaučiuku greitai nuskurdins mus galutinai! Ir pats tu kuo pavirtai?! Maldauju, mesk tai, kol ne vėlu! — Gerai, Meri! — atsakė jis.— Aš dar kartą paban­ dysiu. Jei nieko neišeis, prisiekiu tau, mesiu! Gudjiras žvilgtelėjo į lentyną, ant kurios prieš ketvirtį valandos buvo padėjęs paskutinę kaučiuko plokštę, atsipiovęs nuo jos gabalėlį eiliniam bandymui, ir griebėsi

Gudjiras savo „laboratorijoje'1 35

už galvos. Nepaslebiinai užkliudęs, jis numetė kaučiuko plokštę, ir ji dabar gulėjo ant karštos viryklos. Kaučiuko plokštes reikia apibarstyti sieros milteliais, kad jos nesuliptų, ir normaliai temperatūrai esant. Jei nuo saulės spindulių jis suminkštėja, tai... Atplėšęs plokštę nuo viryklos, jis atidžiai apžiūrėjo ją ir nustebęs pamatė, kad ji ne tik nesugedo, o, atvirkš­ čiai, pasidarė tokia, kokią jis ir norėjo matyti,— tvir­ tesnė ir elastingesnė. — Kodėl?! Nejaugi vien todėl, kad ji kaito, nenuva­ lyta nuo sieros? Patikrinsime! Atpiovęs ploną kaučiuko juostelę, jis apibarstė ją sie­ ros milteliais ir, padėjęs ant karštos viryklos, vartė nuo vienos pusės ant kitos. Ir spėliojimas pasitvirtino: kaučiu­ ko juostelė puikiausiai tempėsi ir traukėsi, nenutrūkdama, net ir stipriai ištempus. — Meri! — sušuko jis.— Eikš čia, brangioji, atrodo, man pavyko kažką gauti.

,,Medžio ašaros“ Europoje pirmą kartą apie kaučiuką buvo sužinota 1496 m. iš grįžusių į Ispaniją antrosios Kolumbo ekspe­ dicijos dalyvių. „Haičio saloje,— pasakojo jie,— mes matėme nuosta­ bius kamuolius. Jie daromi ne iš skudurų ir odos, kaip pas mus, o iš medžio dervos. Atsimušę į žemę, jie pašoka aukštai į viršų, tartum juos atmuštų kažkokia jėga.11 Tokiais kamuoliais, pagamintais iš latekso — tropi­ niuose miškuose augančio kaučiukmedžio — sulčių, žaidė ir Meksikos gyventojai. Padarius įpiovas šio medžio ka­ mieno apatinėje dalyje, iš jo pradeda varvėti sultys, pa­ našios į pieną. Ore jos greitai sutirštėja ir virsta tampria bei elastinga mase. Salos gyventojai kaučiukmedžio sul­ tis vadino „kaučiu11— „medžio ašaros". Peru gyventojai iš kaučiuko darė ne tik kamuolius, bet ir kitus daiktus. Padarę molinę kaliošo formą, jie pa­ nardindavo ją kelis kartus į sutirštėjusias kaučiukmedžio sultis, po to užsidėjusią plėvelę rūkydavo laužo dūmuose. Gautą dirbinį nuimdavo nuo formos. Su tokiais kaliošais galima buvo braidyti po balas ir nesušlapti kojų. Sužinojęs apie tai, Portugalijos karalius nusiuntė į Braziliją savo batus, įsakydamas padaryti juos neperšlam36

pamuš. Drauge su jais jis ga­ vo dovanų apsiaustą, imp­ regnuotą lateksu. Apsiren­ gusį tokiais drabužiais kara­ lių ilgai liejo vandeniu, bet jis liko sausas. Pasakojimai apie nepa­ prastus apsiaustus, kojines ir batus buvo sutinkami Euro­ poje su susidomėjimu, bet kaučiuko paklausos nebuvo, nes visi mėginimai atvežti į Europą skystas kaučiukmedžio sultis baigdavosi nesėk­ me: pakeliui jie sutirštėdavo ir virsdavo netirpia ir niekam netinkama, kaip tada buvo manoma, derva. XVIII a. kaučiukas visai netikėtai buvo pritaikytas dar vienam reikalui. Pasiro-

dė, kad po atitinkamo apdirbimo jis gerai nutrina tai, kas parašyta popieriuje pieštuku ir net rašalu. „Indiškąjį trin­ tuką" greitai pradėjo plačiai vartoti ir noriai pirkti.

Inžinieriaus Makintošo sėkmė Bet kas yra trintukas? Beveik niekutis, be kurio labai daug kas apsieina. Kitas dalykas — neperšlampami ap­ siaustai ir batai. Jei pavyktų pradėti gaminti juos bet kurioje vietoje ir geresnės kokybės už nedailius peruviečių ir brazilų dirbinius, pirkėjų atsirastų milijonai. Bet vežioti gaminius į Centrinės Amerikos šalis, kad ten juos impregnuotų lateksu, neįmanoma, o derva, ku­ ria ši medžiaga pavirsta, netirpsta jokiuose žinomuose tirpikliuose. Ejo metai ir dešimtmečiai, vis daugiau mokslininkų ii inžinierių ėmėsi ieškoti tirpiklių. Tik 1761 m. pirmą kartą pavyko ištirpinti kaučiuko dervą riešutų aliejuje, o šiek tiek vėliau — terpentine ir eteryje. Bet džiaugtis tuo buvo dar anksti, nes mėginimai su šių tirpiklių pagal­ ba gauti audinį, impregnuotą kaučiuku, baigdavosi visiš­ ka nesėkme. Ir štai 1819 m. anglų inžinierius Karolis Makintošas atrado, kad kaučiuką galima ištirpinti „solventnaftoje", gaunamoje, distiliuojant akmens anglies dervas. Pasirodė, kad šis niekuo ypatingu neišsiskiriantis skystis ne tik gerai tirpina kaučiuką, bet ir sudaro su juo tirpalą, kuris labai gerai suklijuoja audeklo gabalus ir padaro juos vi­ siškai neperšlampamus. Paskubomis užbaigęs bandymus, verslus anglas pra­ dėjo energingai veikti ir suorganizavo neperšlampamų audinių, iš kurių buvo pradėti siūti apsiaustai, gamybą. Anglijoje, lietaus ir rūko šalyje, iš pradžių jie turėjo didelę paklausą. Ir staiga... staiga pasirodė, kad apsiaustai ir kaliošai iš tokių audinių yra tinkami nešioti tik vėsią ir lietingą dieną. Šiltomis, ypač saulėtomis, dienomis kaučiuku imp­ regnuoti apsiaustai ir kaliošai pasidarydavo lipnūs ir skleisdavo nemalonų kvapą. Apsiaustų ir kaliošų savi­ ninkai, surizikavę išeiti su jais iš namų karštą saulėtą dieną, patirdavo vieną nemalonumą po kito: jie prilipda­ vo prie suolų, po tokio „pasivaikščiojimo" jų kostiumai bū­ davo sugadinti, o batų negalima buvo atplėšti nuo kaliošų. 38

Makintošo įsteigtos pirmosios gumos istorijoje įmonės krachas įtikinamai parodė, kad apie platesnį kaučiuko panaudojimą galima bus kalbėti tik tada, kai bus atrastas būdas padaryti jį atsparų karščiui ir šalčiui. Mokslinės draugijos ir įmonininkų susivienijimai vieni po kitų ėmė skelbti konkursus, žadėdami stambias pinigines premijas tam, kas išspręs šį uždavinį. Todėl darbo griebėsi ne vien mokslininkai ir inžinieriai, bet ir „laimės ieškoto­ jai11— įvairiausių profesijų žmonės. Jų tarpe buvo ir ge­ ležies prekių pirklys iš Niujorko — Čarlzas Gudjiras.

Kaučiukas ir guma Procesas, vykstąs, kaitinant kaučiuką su siera, buvo pavadintas vulkanizacija (pagal graikų mitologinio ug­ nies dievo Vulkano vardą), o vulkanizuotas kaučiukas pradėtas vadinti guma (resin (angį.) — derva)1. Kaip paaiškinti kaučiuko virtimo guma paslaptį ir kuo jie vienas nuo kito skiriasi? Kaučiukas priklauso organinėms medžiagoms — ang­ liavandeniliams, kuriuos sudaro tik anglis ir vandeni­ lis. Didžiulės gamtinio (natūralaus) kaučiuko molekulės sudarytos iš daugybės tarpusavyje susijungusių anglia­ vandenilio— izopreno — molekulių (CsHsJn. Šios medžia­ gos molekulės yra tarsi ilgi ir susinarplioję siūlai, ne­ tvirtai vienas su kitu surišti. Todėl, net menkai pašildy­ tas, kaučiukas suminkštėja. Vulkanizacijos proceso metu prasiskverbiantieji į kau­ čiuką sieros atomai sujungia (susiuva) kaučiuko moleku­ les vieną su kita, ir šis virsta guma. • Guma nuo kaučiuko skiriasi visų pirma tuo, kad ji yra tvirtesnė ir elastingesnė. Guminė juostelė arba virvė tempiama gali pailgėti 10— 11 kartų ir lankstoma arba sukama netrūksta. Kita labai svarbi gumos savybė — nepralaidumas dujoms. Jeigu guminis balionas, kurio ap­ valkalo paviršiaus bendras plotas 1 m2, o storis 1 mm, pripildomas dujų, kurių slėgimas 10 atm, per parą iš jo į aplinką gali prasiskverbti tik 1 cm3 dujų. Visiškai kitaip gumą veikia ir aukšta bei žema tempe­ ratūra. Ji nesuminkštėja, kaitinama net aukštesnėje negu IOO0C temperatūroje, o kai kurių dabartinių rūšių guma 1 Prisiminkite gumos pavadinimą rusų kalba — резина. (Red.) 39

gali išlaikyti ir aukštesnę negu 300°C temperatūrą. Net paprasta automobilio guma nesukietėja ir nelūžta, esant IO0C šalčio. Ji labai atspari beveik visų rūgščių ir šar­ mų tirpalų veikimui ir yra labai gera elektros izoliavimo medžiaga. Apsiaustai ir kaliošai, pagaminti iš vulkanizuoto kau­ čiuko, dabar jau nesugesdavo, karščio ir šalčio veikiami, ir nepadarydavo savo savininkams nemalonumų. Tada juos ėmė gaminti milžiniškais kiekiais. Pramonė pateik­ davo vis daugiau ir daugiau gumos dirbinių. Tai buvo žaisliukai vaikams, vamzdeliai ir žarnelės, izoliacija elekt­ ros laidams, tarpikliai prietaisams bei mašinoms ir dau­ gelis kitų gaminių. Ryšium su tuo kaučiuko gavyba ėmė didėti negirdėtais tempais. Prieš išrandant kaučiuko vulkanizaciją, pasaulinė jo gavyba sudarė ne daugiau 300 t per metus, 1860 m.— apie 30 000 t, о XIX a. pabaigoje — jau apie 60 000 t per metus.

Vieno išradimo pasekm ės Vieną 1845 metų vasaros dieną veterinarijos gydyto­ jas Tompsonasf gumine žarna laistydamas gėles savo dar­ želyje, stebėjo, kaip jo sūnus mokosi važinėti dviračiu. Anglų dviračiai ir tuo metu nesiskyrė nuo rusų bau­ džiauninko Artamonovo „dviračio'1, kuriuo jis dar 1801 metais „atitarškė" iš Uralo į Maskvą. Jį sudarė rėmas ir sėdynė, sujungtas su vairu didžiulis priekinis ratas su stipinais bei ^pedalais ant ašies ir mažytis užpakalinis ra­ tas. Malonumas važinėtis tokiu „voru", kaip jį ironiškai tada vadino, buvo menkas. Itin sunku būdavo važiuoti gatvėmis ir keliais, grįstais akmenimis. „Nejaugi negalima padaryti, kad ši velniška mašina mažiau kratytų?"— galvojo veterinaras, stebėdamas, kaip kamuojasi sūnus. Nieko nesugalvojęs, jis vėl paėmė žar­ ną, ketindamas tęsti nutrauktą darbą, ir tada jam ding­ telėjo gera mintis: „O kas, jei ant dviračio ratų užtempus guminę žarną?!" Neužilgo ant jo dviračio atsirado padangos, padarytos iš guminės žarnos. „Apautas" dviratis nurūko grindiniu be įprasto tarškėjimo, žymiai greičiau ir, kas svarbiausia, beveik nekratė. 40

Tačiau, nežiūrint aiškaus pneumatinių padangų pra­ našumo, jos plačiai nepapli­ to. Dviračiai tebebuvo vis dar labai netobuli, o ekipažų sa­ vininkai laikėsi nuomonės, jog vežimai, karietos ir dili­ žanai pakankamai geri ir be šio ,,apavo", juo labiau, kad jis buvo dar labai brangus ir greičiau susidėvėdavo, ne­ gu pigūs, laiko išbandyti ge­ ležiniai ratlankiai.

41

Vienok šio išradimo istorija tuo dar nesibaigė. Dviračių konstrukcija pamažu gerėjo, ir 1888 m. buvo pradėti par­ davinėti pirmieji dviračiai su patobulintomis pneumatinė­ mis padangomis, kurios susilaukė visuotinio pripažinimo. Tada dviračių pramonė ėmė sparčiai augti, sunaudodama kasmet vis daugiau gumos padangų ir kamerų gamybai. 1886 m. pasirodė pirmieji automobiliai su benzininiu varikliu. Nuo mėginimo „apauti11 juos paprastesnėmis ir pigesnėmis ištisinėmis guminėmis padangomis teko atsi­ sakyti jau po pirmųjų bandymų. Važiuojant tik 24 km per valandą greičiu — tuo metu šis greitis buvo laikomas labai dideliu,— automobilio ratai per sekundę atsitrenk­ davo dešimtis kartų, ir šie stuktelėjimai persiduodavo vi­ sai mašinai. Lingės neatlaikydavo šių trenksmų ir nega­ lėjo apsaugoti automobilio nuo pragaištingo kratymo. Ieš­ kodami išeities iš susidariusios padėties, konstruktoriai prisiminė Tompsono išradimą, ir 1895 m. pasirodė pirmo­ sios guminės pneumatinės padangos. Pasirodė, kad vienam sunkvežimiui „apauti1' reikia tiek gumos, kiek jos gaunama iš 240 kg kaučiuko. Todėl automobilių pramonė virto svarbiausiu gumos vartotoju. Tada kaučiuko gavyba pradėjo augti dar spartesniais tem­ pais. Tompsono išradimas nurodė kaučiukui naują kelią, tapusį jam svarbiausiu. Tačiau greit paaiškėjo, kad mechaninis gumos atspa­ rumas yra nepakankamas. Tuo metu automobilio padan­ gas reikėjo keisti, pravažiavus vos 1000 km. O juk jų vertė sudarė žymią dalį visos automašinos vertės. Moks­ lui ir gumos pramonei iškilo naujas ir neatidėliotinas už­ davinys: pagaminti tokią gumą, kuri būtų atsparesnė try­ nimui.

Suodžiai gumoje Iš pradžių, gaminant gumą, į gryną kaučiuką būdavo įmaišomas labai nedidelis sieros kiekis (1—3%). Bet kau­ čiukas — brangi medžiaga, o daugelis gumos gaminių turi būti gana pigūs. Ką daryti? Atsisakyti vartoti gumą šitiems gaminiams? Tyrimai parodė, kad gumos kiekį galima žymiai padi­ dinti, o jos vertę sumažinti, pridėjus į ją vadinamųjų užpildų: susmulkintos į miltelius kreidos, kaolino, asbesto ir kai kurių kitų medžiagų. 42

Bei ar nepablogės nuo to gumos savybės ir ar ji bus tinkama technikos reikalams? Sumaniai naudojant užpildus, reikiamas gumos savy­ bes galima išsaugoti. Pavyzdžiui, guma, skiriama tarpik­ lių gamybai, nebūtinai turi būti labai elastinga. Tinka­ ma ji ir tadar kai joje yra tik 5—8% kaučiuko. Apskritai, daugelio rūšių gumos, reikalingos pramo­ nei, gamyba — gana sudėtingas dalykas. Be sieros ir už­ pildų, į jos sudėtį turi įeiti pagreitintoj ai (aktyvatoriai) — medžiagos, kurios pagreitina vulkanizacijos procesą, antisendintojai, kurie lėtina gumos „senėjimą", dažai ir kai kurios kitos medžiagos, gerinančios gumos kokybę. Todėl padaryti gumą atsparesnę trinčiai buvo toli gražu ne toks paprastas uždavinys, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Gamyklų ir mokslinio tyrimo labora­ torijos atlikdavo vis naujus bandymus su įvairiausiais užpildais ir vis nesėkmingai. Atrodė, kad gumos atspa­ rumas trinčiai pasiekė jau ,,aukščiausią ribą" ir rasti už­ pildą, kuris galėtų ją peržengti,-- neįmanoma. O tuo tarpu toks užpildas buvo ir netgi gerai žinomas. Tai suodžiai, kuriais jau dešimtis metų dažydavo gumą juodai. 1914 m. vienoje Anglijos gamykloje buvo nutarta įdėti į gumą suodžių daugiau, negu paprastai. Šio bandymo re­ zultatai tiesiog pritrenkė: gautoji guma visiškai netikėtai pasirodė nepaprastai atspari trinčiai. Pagamintos iš jos automobilių padangos nepakeistos nuvažiuodavo ne 750— 1000 km, o daugiau kaip 10 000 kilometrų. Mūsų laikais kiekvienoje sunkvežimio padangoje yra 5—8 kg suodžių, ir nepakeista ja galima nuvažiuoti ne mažiau kaip 30 000 km. Tokiu būdu išsprendus neišsprendžiamu atrodžiusį už­ davinį, buvo pašalinta viena svarbi kliūtis, trukdžiusi ,,automobilio amžiui" prasidėti. Be to, padidinus gumos atsparumą, buvo galima pradėti plačiai naudoti ją trans­ porterių ir ekskalatorių kaspinų, traktorių ir daugelio kitų mašinų bei mechanizmų padangų gamybai. Dabar gumos gaminių yra daugiau negu 30 000 rūšių ir jų skaičius vis sparčiai didėja. Guma pasidarė būtinu dalyku šių dienų technikai lygiai taip pat, kaip ir meta­ lai, nafta bei akmens anglis.

43

Guma iš spirito ir naftos Iki mūsų amžiaus pradžios vienintelis kaučiuko tiekė­ jas buvo Brazilija. 1872 m. Anglijos vyriausybė kreipėsi į Brazilijos vyriausybę, prašydama parduoti kaučiukme­ džio sėklų kaučiukinių augalų plantacijoms anglų kolo­ nijose užveisti. Siekdama išsaugoti savo viešpatavimą, Brazilijos vyriausybė sustiprino kaučiukmedžio miškų ap­ saugą ir įvedė labai griežtas bausmes už jų sėklų išve­ žimą už šalies ribų. Tada anglų vyriausybė nutarė veikti kitaip. 1875 m. botanikas žvalgas Vikhemas sugebėjo iš­ vežti į Angliją 70 000 kaučiukmedžio sėklų; už tai vy­ riausybė jį apdovanojo ordinu ir suteikė baroneto ti­ tulą. Sėjinukai, išauginti Anglijos botanikos sode, buvo pasodinti Ceilono saloje ir 1900 m. davė pirmąsias 4 t plantacinio kaučiuko. Neužilgo kaučiukmedžio plantaci­ jos buvo užveistos Indonezijos salose, Vietname, Birmo­ je ir Konge. Iki pirmojo pasaulinio karo plantacinis kau­ čiukas sudarė jau 70% visos kaučiuko gavybos. M ilijo­ nai žmonių ir dabar dar dirba tokiose plantacijose nepa­ kenčiamomis sąlygomis, gaudami per metus apie 1,5 mi­ lijono tonų plantacinio kaučiuko; tai sudaro 98% visos natūralaus kaučiuko gavybos. Daugelis tūkstančių planta­ cijų darbininkų kasmet žūva nuo tropinės maliarijos ir išsekimo vien dėl to, kad jų surinktos „medžio ašaros", gausiai aplaistytos jų pačių ašaromis, prakaitu ir krauju, duotų Amerikos, Anglijos, Prancūzijos ir Olandijos kapi­ talistams milijonus dolerių gryno pelno. Kad ir sparčiai didėjo kaučiuko gavyba, jo pareikala­ vimas augo dar greičiau. Itin sunkioje padėtyje atsidūrė šalys, neturinčios kaučiukmedžio plantacijų. Tokioje pa­ dėtyje buvo ir pirmoji pasaulyje socialistinė valstybė — TSRS. Ir ne vien tik todėl, kad mums tekdavo kasmet iš­ mokėti už kaučiuką milžiniškas sumas auksu. Kapitalis­ tinės šalys galėjo bet kuriuo momentu atsisakyti jį par­ duoti ir tuo pačiu pastatyti į pavojų ne tik mūsų šalies ūkio vystymąsi, bet ir jos gynybinį pajėgumą. Bergždžios buvo pastangos aklimatizuoti ir užveisti kaučiukmedį mūsų šalies pietiniuose rajonuose. Tuomet tarybiniai mokslininkai nusprendė rasti mūsų tėvyninių augalų tarpe kaučiukinių augalų, kurie galėtų pakeisti kaučiukmedį. 1927 m. buvo surastas vienas jų — chond44

rila, vėliau koksagizas bei tausagizas ir daugelis kilų. Bet nė vienas jų pramoninės reikšmės neturėjo. Ieškodami kaučiukinių augalų, mūsų mokslininkai tuo pat metu atkakliai tęsė dar 1918 m. pagal V. Lenino už­ duotį pradėtus bandymus dirbtiniam kaučiukui gauti. Ir ši užduotis buvo sėkmingai atlikta. 1931 m. gruodžio 18 d. Leningrado bandomojoje gamykloje S. Lebedevo pasiū­ lytu būdu iš spirito buvo gauta pirmoji tarybinio sinteti­ nio kaučiuko partija. Pranešimas apie šį tarybinio mokslo ir technikos lai­ mėjimą kapitalistinėse šalyse padarė netikėtai sprogu­ sios bombos įspūdį ir pasirodė toks neįtikimas, kad žy­ mus amerikiečių mokslininkas Edisonas mėgino net pa­ neigti jį. „Aš netikiu,— rašė jis,— kad Tarybų Sąjungai pavyko gauti sintetinį kaučiuką. Tai grynas prasimany­ mas. Mano paties, o taip pat kitų patirtis rodo, kad vargu ar kada nors kaučiuko sintezės procesas baigsis sėkme." Dabar sintetinis kaučiukas gaunamas milžiniškais kie­ kiais daugelyje šalių ir ne vien tik iš spirito, bet ir ki­ tais būdais, taip pat pirmą kartą išbandytais mūsų šaly­ je,— iš gamtinių ir naftos dujų, o natūralaus kaučiuko dalis bendrame gaunamos žaliavos kiekyje kasmet vis mažėja. Ką gi davė gumos pramonei sintetinis kaučiukas? La­ bai daug. Jei kaučiukmedis ir kiti kaučiukiniai augalai duoda tik vienos rūšies kaučiuką, tai fabrikuose gauna­ ma jo dešimtys rūšių, o iš jų gaminama guma turi tokias savybes, apie kurias anksčiau negalima buvo nė svajoti. Pavyzdžiui, dabar gaminama guma, pakelianti kaitinimą iki 300°C ir labai žemas temperatūras, visiškai nepasiduo­ danti benzino ir kitų tirpiklių veikimui, itin tvirta ir 1. 1. Šiuo metu gumos istorijoje prasidėjo laikotarpis, kai ji gaunama jau neribotais kiekiais ir beveik visada turi tas savybes, kurios reikalingos pramonei. Mes didžiuoja­ mės tuo, kad pradžia šiam laikotarpiui buvo padaryta musų šalyje — Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje.

Apie atsitiktinumus atradimuose ir išradimuose Ką gali pagalvoti skaitytojas, perskaitęs šį pasakoji­ mą? Atrodytų, kad gumos istorija — tai visiškai atsitik­ tinių atradimų ir išradimų istorija! Vadinasi, ir labai svarbius atradimus galima padaryti be specialių žinių, 45

kad svarbiausia yra ne jos, o palankiai susidėjusios ap­ linkybės! Ar bus teisinga tokia išvada, brangus skaitytojau? Ar iš tikrųjų galima padaryti rimtus atradimus ir išra­ dimus, be žinių ir darbo, pasikliaujant tik ,,laimingu atsi­ tiktinumu"? Gudjirui pasitaikė „laimingas atsitiktinumas" tik po dešimt atkaklaus darbo metų ir tai tik todėl, kad jis ban­ dė padaryti kaučiuką būtent tokį, kokiu jis tapo. Savai­ me suprantama, specialių žinių jis turėjo nepakankamai. Bet jei Gudjiras būtų buvęs chemikas, šitaip atkakliai ir kruopščiai dirbdamas, jis būtų galėjęs daug anksčiau ir kitokiu būdu padaryti savo atradimą. Bet jei ne atsitiktinumas, jis galėjo nepadaryti šio atradimo, kaip ir daugelis kitų, jų tarpe ir žymūs che­ mikai! — gali pasakyti skaitytojas. Tiesa! Tai, kad jam pasisekė labiau už kitus, taip pat atsitiktinumas. Ne­ abejotina šiuo atveju buvo tik viena, kad jei ne jis, tai kas nors kitas vis tiek būtų atradę kaučiuko vulkanizaciją. Šis atradimas buvo labai reikalingas pramonei, visuomenei. O kai pribręsta reikalas padaryti kokį nors atradimą, jį būtinai padaro, ir dažnai tuo pačiu metu keli žmonės visai nepriklausomai vienas nuo kito. Kai visuomenei reikia, kad būtų padarytas tas ar kitas atradimas arba išradimas, jis pasidaro ne tik būtinas, bet ir neišvengiamas. Todėl ir Makintošo ,,sėkmė", ir Gudjiro „laimingas atsitiktinumas", ir kiti atradimai, įgalinę kaučiuką paversti guma, neperšlampamais apsiaustais, automobilių padangomis ir dešimtimis kitų gaminių, ži­ noma, nėra atsitiktiniai ir, kaip matėme iš pasakojimo, jie pareikalavo didžiulio daugelio mokslininkų ir išradėjų darbo. Ir jeigu tu, brangus skaitytojau, svajoji apie atradi­ mus ir išradimus, nepasikliauk vien „laimingu atsitikti­ numu" ar tuo, kad tau pavyks nors vieną jų padaryti be žinių ir darbo. Tam pirmiausia reikia turėti žinių bei su­ gebėjimą dirbti ir drąsiai siekti, nenuleisti rankų, susidū­ rus su neišvengiamais sunkumais ir nepasisekimais. Jei visa tai įsigysi mokykloje ir vėliau dirbdamas, tai bus tavo gyvenime ir „laimingų atsitiktinumų", ir kūrybinių laimėjimų džiaugsmo, ir tu užsitarnausi tą didelę pagarbą, kurią reiškia tarybinė liaudis gamybos pirmūnams ir nova­ toriams.

STEbUKI.INGOSIOS DERVOS (apie j oui Lus)

Atsitikimas vandenyne Paryčiui audra nurimo, o patekėjusi saulė nušvietė bekraštę vandens platybę ir valtį su žmonėmis, iškankin­ tais kovos su mirtimi. Bangos viena po kitos dar užlie­ davo mažą valtelę, bet jau neįniršusios, rimstančios. Įgu­ la lengviau atsikvėpė ir pralinksmėjo. Tik kapitono sū­ nus Petiar sėdintis valties priekyje, vis dar netikėjo, kad jie gali išsigelbėti. Žinoma, vilties išsigelbėti dabar buvo daugiau, bet kas žino, kiek dar dienų teks klaidžioti po vandenyną ir kas gali atsitikti per šį laiką. Pajutęs troškulį, jis pažvelgė į dėžes ir maišus, pasi­ imtus iš skęstančio laivo, ir, nepastebėjęs tarp jų nė vienos statinaitės su vandeniu, dar labiau nusiminė. At­ mintyje ėmė kilti šiurpūs vaizdai žmonių, žūstančių nuo troškulio, sudužus laivui. Vargšė mama! Kaip ji neno­ rėjo leisti jo į šį reisą su tėvu visoms vasaros atosto­ goms! Kas bus su ja, jei jie abu su tėvu žus? — Dabar galima ir pailsėti! — pasakė tėvas, atsisės­ damas greta.— Kaip tu jautiesi, sūneli?

47

— Nieko, tėte! — atsakė sumišęs Petia — Gert, tiesa, noriu, bet aš pakentėsiu. — Kam kentėti be reikalo? — nustebo tėvas ir, pasi­ kvietęs bocmaną, liepė parūpinti ekipažui geriamo van­ dens. Bocmanas išėmė iš dėžės ir pastatė ant jos aparatą su dviem kolonėlėmis, pripildytomis kažkokios tamsios medžiagos grūdų, ir į jo bakelį įpylė jūros vandens. Jis persisunkė pro vienos, o paskui ir kitos kolonėlės grū­ dus ir plonyte, permatoma srovele ėmė tekėti į pastatytą apačioje kibirėlį. „Sugalvojo filtruoti jūros vandenį, ar ką? — stebėjosi Petia.— Negi jie nesimokė chemijos ir nežino, kad visa tai veltui?" Bet dar labiau Petia nustebo, paragavęs vandens iš kibirėlio: jis buvo visai nesūrus, o jo skonis priminė distiliuotą vandenį.

Jonifų paslaptis Ar galima išvalyti vandenį nuo ištirpusių jame druskų filtruojant, o ne distiliuojant? „Žinoma, ne! — pasakysite jūs.— Filtruojant galima iš­ valyti skysčius tik nuo netirpių priemaišų. Pavyzdžiui, kiek befiltruotum sūrų vandenį, nuo to jis distiliuotas nepasidarys!" Nuo amžių tuo buvo įsitikinę visi, kol nepasirodė sin­ tetinės dervos, pavadintos pakaitais, arba jonitais. Jonitai — kieta grūdėta medžiaga. Priklausomai nuo rūšies ji gali būti tam­ sios arba šviesios spalvos, vandenyje ji išbrinksta. Paėmus prietaisą, sudarytą iš dviejų stiklinių vamzde­ lių, kurie pripildyti tokių grūdų, ir praleidus pro šiuos grūdus sūrų vandenį, į pastatytą stiklinę ima bėgti skystis, skaidrus ir visiškai be skonio. Kuo galima paaiškinti, kad filtruojant sūrus vanJonitai duo virsta distiliuotu? 48

Tirpalo susidarymas — reiškinys sudėtingesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugeliui medžiagų tirpstant vandenyje, jų molekulės suskyla (disocijuoja) į įelektrin­ tas dalelytes — jonus. Vieni jų būna įelektrinti teigiamai ir vadinasi katijonais, kiti — įelektrinti neigiamai ir vadi­ nasi anijonais. Pavyzdžiui, tirpstant valgomaj ai druskai, vandenyje susidaro natrio katijonai — teigiamai įelektrin­ tos natrio dalelytės Na+ — ir anijonai — druskos rūgšties neigiamai įelektrintos rūgšties liekanos CI~. Tuo metu vykstantį valgomosios druskos disociacijos procesą galima užrašyti taip: NaCli=^Na++ CIPatekę į vandenį, jonitai taip pat disocijuoja. Vieni jų sudaro labai sudėtingus anijonus ir, be to, vandenilio kati­ jonus H+. Sie jonitai vadinami katijonitais. Kiti disocijuo­ dami sudaro labai sudėtingus katijonus ir, be to, anijonus OH~, t. y. neigiamai įelektrintas hidroksilo grupes. Šie jo­ nitai vadinami anijonitais. Jonitų poveikio druskų ir kitų medžiagų tirpalams pa­ slaptis glūdi tame, kad jie gali sugerti iš šių medžiagų tir­ palų jų sudarytus jonus, o vietoj to atiduoti, pavyzdžiui, vandenilio H+ ir hidroksilo grupių OH- jonus. Tekant sūriam vandeniui pirmuoju prietaiso vamzde­ liu (anksčiau pateiktame pavyzdyje), esantis vamzdelyje katijonitas sugėrė iš vandens natrio jonus Na+, o vie­ toje jų atidavė vandenilio jonus H+. O anijonitas, esan­ tis antrame vamzdelyje, iš sūraus vandens absorbavo druskos rūgšties liekaną Cl~ ir atidavė OH- jonus. Įvy­ kus jonų mainams, sūrus vanduo išsivalo nuo valgomo­ sios druskos ir pasidaro toks pat švarus, kaip distiliuotas vanduo. Labai gera jonitų savybė yra ta, kad juos galima daug kartų panaudoti ir jų aktyvumas dėl to beveik nepasi­ keičia. Tai pasiekiama, praplovus prisotintą absorbuotais jonais katijonitą silpnu mineralinių rūgščių (arba druskų) tirpalu, o anijonitus — iš pradžių šarmų tirpalais, o po to vandeniu. Vandens demineralizacija Išvalytas nuo ištirpusių druskų (demineralizuotas) van­ duo reikalingas ne tik laboratorijoms ir vaistinėms. Daug jo sunaudoja chemijos pramonė įvairioms medžiagoms 4. Įd om ioji chemija

49

gauti. Jis vartojamas akumuliatoriams prikrauti, nikeliuo­ jant ir chromuojant metalinius dirbinius, foto ir kino pra­ monėje bei įvairiems kitiems tikslams. Gauti tokį vandenį, panaudojant jonitus, bus žymiai pigiau, negu distiliavimo aparatais. Kitaip bus išspręstas vandens garo katilams klausimas. Dabar stambi šiluminė elektrinė sunaudoja apie 1 500 000 m3 vandens per parą. Jei garo katilai būtų pripildomi vande­ niu, kurio 1 m3 yra tiktai 10— 15 g kalcio ir magnio drus­ kų, tai katiluose kasdien susidarytų 15 - 20 t nuovirų. Per keletą dienų jie išeitų iš rikiuotės. Garo katilus reikia pripildyti vandens, kuriame visai nebūtų jokių priemaišų, ypač kalcio ir magnio druskų. O iš kur jo gauti? Pigaus garo gamybai negalima distiliuoti tiek daug vandens, nes distiliavimas brangiai atsieina. Todėl vandenį garo katilams paprastai ne distiliuoja, o tik „su­ minkština" soda ir šarmu, o dideliuose vandens valomuo­ siuose įrenginiuose — permutitais: dirbtiniu būdu pagamin­ tais kaolino, kvarco ir sodos lydiniais. Pereinant kietam vandeniui pro permutito sluoksnį, jame esančios kalcio ir magnio druskos absorbuojamos ir pakeičiamos natrio ir kalio druskomis, kurios nesudaro nuovirų ant katilų sienų. Bet ir šios druskos vandenyje garo katilams nepageidauja­ mos, nes jos ilgainiui pragraužia katilų sieneles. Panaudojant jonitus, galima gauti neribotą visiškai iš­ valyto nuo druskų bei pakankamai pigaus vandens kiekį ir garinėms jėgainėms. Kelia susidomėjimą ir jonitų panaudojimas jūros van­ dens gėlinimui. Pavyzdžiui, gelbėdamasis iš skęstančio lai­ vo, ekipažas ne visada gali pasiimti su savim į valtis pa­ kankamai gėlo vandens, o juo labiau griozdišką distiliavi­ mo katilą ir jam reikalingą kurą. Nedidelis ir nesunkus gėlintuvas su jonitais telpa bet kokioje valtelėje. Dėžutę su jonitų milteliais gali nešiotis kiekvienas jūrininkas ir keleivis. Įbėrus truputį šių miltelių į puodelį su jūros van­ deniu, jis greit pasidaro tinkamas gerti. Atsitikimas van­ denyne, kurio aprašymu pradėjome mūsų pasakojimą, nėra paprastas prasimanymas.

Sidabras iš kanalizacijos vandens Fotolaboratorijose ir kino fabrikuose į plaunamuosius vandenis patenka daug sidabro. Surinkti jį žinomomis tech­ ninėmis priemonėmis nuostolinga, todėl jis paprastai eina 50

perniek. Kitose gamyklose ir fabrikuose į kanalizacijos vandenį patenka ir yra prarandamas varis, chromas, nike­ lis ir daugelis kilų vertingų medžiagų. Vien tik į Volgą kasmet nuteka apie 3 milijonus mri ka­ nalizacijos vandens. Okiek jo nuteka į visus šalies vandens telkinius?! Pagal mūsų šalyje veikiantį Gamtos apsaugos įstatymą neišvalyto kanalizacijos vandens nuleidimas į upes ir ežerus laikomas nusikaltimu. Tačiau jį išvalyti dažnai labai sudėtinga ir brangiai atsieina. Vadinasi, rei­ kia rasti tokius būdus, kurie įgalintų pakankamai gerai išvalyti visus kanalizacijos vandenis ir nekainuotų per­ nelyg brangiai. Ir šiuo atveju padėjo jonitai. Atlikti bandymai parodė, kad, panaudojant jonitus, galima ne tik gerai išvalyti ir padaryti nekenksmingus ka­ nalizacijos vandenis, bet ir išskirti iš jų bei sugrąžinti pra­ monei daugybę brangių medžiagų. Pavyzdžiui, sidabras jau pradėtas gauti ne tik iš sidabro rūdų, bet ir ... iš kanaliza­ cijos vandens. Netolimoje ateityje galingi, ekonomiškai naudingi vandens valomieji įrenginiai su jonitais ne tik pa­ darys galą vandens telkinių užteršimui, bet ir grąžins šaliai milžinišką kiekį įvairiausių brangių medžiagų. Jonitai maisto pramonėje Kodėl pieną taip greit sutraukia? Viena priežasčių — jame esančios kalcio druskos. O kaip galima pašalinti kal­ cio druskas, nededant į pieną kitų medžiagų, kurios pa­ keistų jo sudėtį ir savybes? Dar neseniai atrodė, kad šis uždavinys praktiškai neišsprendžiamas. Buvo atliktas ban­ dymas: šviežias pienas leidžiamas pro demineralizatorių su jonitais ir po to tiriamas. Pasirodė, kad jonitai gali absorbuoti iš pieno kalcio druskas, nė kiek nepakeisdami jo skonio. Dėl to, kad jonitai gali išvalyti tirpalus nuo druskų, nepakeisdami tiriamojo produkto kokybės, jie vis plačiau panaudojami ir cukraus pramonėje. Iš cukrinių runkelių išspaustose sultyse, be cukraus, yra ir druskų, kurios men­ kina cukraus kokybę. Šių sulčių demineralizavimas joni­ tais žymiai supaprastina cukraus gamybą bei įgalina page­ rinti ir cukraus, ir sirupo kokybę. Dar ne taip seniai labai reikalinga maisto pramonei citrinos rūgštis buvo gaunama tik iš citrinų, todėl ji 51

kainuodavo labai brangiai. Ii dabar ji gaunama iš cukraus gana brangiu būdu. Tuo tarpu vyno ir konservų pramonės atliekose esanti citrinos rūgštis nebūdavo išskiriama ir dingdavo be naudos. Jos išskyrimas iki šiol žinomais bū­ dais kainuotų pernelyg brangiai. O bandymai parodė, kad iš šių atliekų, panaudojant jonitus, galima lengvai ir pigiai gauti ne tik citrinos, bet ir vyno bei askorbininę rūgštį (vitaminą C).

Benzino taurinimas Vidaus degimo variklio galingumas priklauso ne tik nuo konstrukcijos, bet ir nuo jį varančio kuro kokybės, kitaip tariant, nuo kure esančių priemaišų. Jeigu į vieną mašiną bus įpilta paprasto benzino, o į kitą tokią pat — rūpestin­ gai nuo priemaišų išvalyto benzino, greičio lenktynėse ant­ roji mašina gerokai pralenks pirmąją. Bet svarbu ne tik tai. Pavyzdžiui, siera ir sieros junginiai sukelia variklio detalių koroziją, dėl jų žymiai greičiau sudyla besitrinančios viena su kita detalės. Kodėl benzinas visiškai neišvalomas nuo priemaišų? Vien tik todėl, kad tai atlikti gana sudėtinga ir brangiai atsieina, o benzino reikia labai daug, ir jis turi būti pigus. Ką daryti? Mokslininkai ir inžinieriai vėl nusprendė panaudoti jonitus ir nesuklydo. Pasirodė, kad skysto kuro valymas jonitais yra žymiai paprastesnis ir gana pigiai atsieina. Neužilgo į mūsų automašinas bus pilamas tik išvalytas benzinas, jos važinės žymiai greičiau ir galės pervežti dau­ giau keleivių bei prekių. Neprilygstami skyrikliai Puslaidininkiniai elementai gaminami iš medžiagų, ku­ rioms gauti reikia nepaprastai grynų metalų. Reikia tokių metalų ir daug kur kitur. Tuos metalus gauti toli gražu nėra paprastas dalykas ir visai neseniai dar buvo manoma, kad tai ne visada galima. Ypač tai liečia retuosius žemės metalus, kurie vis plačiau naudojami šiuolaikinėje techni­ koje. Išsisklaidę gamtoje labai mažais kiekiais, jie iki pat pastarojo meto buvo gaunami gryni tik mokslo reikalams. Šių metalų išvalymas yra sudėtingas dalykas todėl, jog sa­ vo fizinėmis ir cheminėmis savybėmis jie taip artimi vie­ 52

nas kitam, kad juos atskirti paprastais cheminiais metodais yra labai sunku, ir reikia sugaišti daug laiko. Pavyzdžiui, metalas renis savarankiškų mineralų nesudaro, jis yra me­ talo molibdeno palydovas. Savo savybėmis jie taip artimi vienas kitam, kad atskirti juos yra labai sunkus uždavinys net ir chemijos laboratorijų sąlygomis. Dabarf kai tiek renis, tiek molibdenas vis plačiau naudojami pramonėje, jų atskyrimas ir valymas įgijo labai didelę reikšmę. Ir štai čia jonitai pasirodė itin naudingi. Jų dėka dabar jau gaunami gryni visi 14 retųjų žemės metalų.

Truputis istorijos Kas sukūrė šias nuostabiąsias dervas, kurios įgalina mokslą ir techniką sėkmingai spręsti vis naujus ir naujus uždavinius? Jų sukūrimas — ne atsitiktinis vieno mokslininko at­ radimas, jis turi savo istoriją. Pirmą kartą tokius jonų mai­ nus, kurie vyksta, valant vandenį jonitais, pritaikė me­ džiagų išskyrimui ir valymui rusų botanikas M. Cvetas 1903 m. Jis sukūrė naują cheminės analizės metodą, kuris buvo pavadintas chromografiniu. Šiuo metodu jis išspren­ dė nepaprastai sudėtingą uždavinį — išaiškino chlorofilo sudėtį. Joni tų istoriją galima pradėti nuo šio mokslininko darbų. Labai dideli nuopelnai jonitų kūrimo istorijoje pri­ klauso įžymiam tarybiniam dirvožemininkui K. Gedroicui, pirmąkart išaiškinusiam, kaip vyksta jonų mainai dirvoje. Jo ir kitų tarybinių mokslininkų sukurta teorija sudarė galimybę pradėti gaminti pirmuosius dirbtinius jonitus mūsų pramonei, pradžioje iš duipių ir akmens anglies, o vėliau ir iš aliumosilikatų. Atradus sintetinių dervų gavimo būdą, buvo žengtas kitas žingsnis — sukurtos jonus pa­ keičiančios dervos — jonitai. Kaip matyti iš šios istorinės informacijos, didžiausi nuo­ pelnai šioje mokslo ir technikos srityje tenka pirmiausia rusų mokslininkų darbams.

53

KltTASIS 5ENZIN \ S

Poilsiaujant Sustojus poilsio, išalkęs Borisas atidarė konservų dė­ žutę ir atsiduso: — Tokią puikią troškintą mėsą teks valgyti šaltą. — O kas mums neleidžia ją pasišildyti? — paklausė dė­ dė Petial imdamas iš kuprinės kartoninę dėžutę. — Kaip? — nustebo Borisas, dairydamasis po sniegu apdengtą stepę.— Aš nematau nė vieno krūmelio, nė vieno sausos žolės kuokštelio! — Kam reikalingi krūmeliai ir sausa žolė, jei yra daug geresnio kuro — benzino,— atsakė dėdė Petiar išimdamas iš dėžutės baltos medžiagos briketą. Nuvalęs nuo sniego nedidelį plotelį žemės, jis pastatė kelioninį trikojį su konservų dėžute, paskui po juo padėjo kelis nuo briketo atpiautus gabalėlius ir prikišo uždegtą degtuką. Dideliam Bonso nustebimui, jie tuoj pat plykste­ lėjo ir ėmė degti lygia stipria liepsna. — Kas čia? — paklausė jis, rodydamas į briketą. — Aš jau sakiau — benzinas! — atsakė dėdė Petia.— Kietasis benzinas. — Negali būti! — sušuko Borisas.— Benzinas sukietėja, tik esant 60° C žemiau nulio, o dabar, atrodo, nė penkių laipsnių šalčio nėra.

54

— Netiki? Pažiūrėk. Borisas atidžiai apžiūrėjo jam paduotą briketą: sausas, kietas ir truputį kvepia benzinu, o kai paspaudė jį prie nu­ plauto krašto, nutekėjo tikro benzino srovelė. — Pietūs paruošti,— tarė dėdė Petia. Nukėlęs nuo tri­ kojo konservų dėžutę ir lengvai užgesinęs „laužą" sniegu, jis ėmė rinkti ir dėti į dėžutę „benzino" gabalėlius. — O dabar užkąskime ir vėl kiškelių gainioti! Apie kietąjį benziną, jei tau taip įdomu, pakalbėsime, grįždami namo.

N e viskas taip paprasta, kaip atrodo Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skystojo kuro perveži­ mas — labai paprastas ir nesudėtingas dalykas. Ir iš tikrų­ jų, argi daug darbo ir laiko reikia pripildyti traukinio cis­ ternas benzino ir jas išsiųsti? Du—trys darbininkai su spe­ cialiais siurbliais tai atlieka per kelias valandas be ypatin­ go vargo, o po kelių dienų 2 000 t benzino gali atsidurti jau už tūkstanties kilometrų nuo gamyklos, kurioje jis gaminamas. O ką veš cisternos atgal? Nieko! Tūkstančius kilometrų jos važiuos tuščiomis ir valstybei padarys tik nuostolių. Jei benzinas būtų pakraunamas į paprastus prekinius vagonus, jo pervežimas atsieitų žymiai pigiau. Bei pripildyti vago­ nus benzino, deja, negalima. Tačiau ne vien tai svarbu. Prieikite arčiau prie uždarų benzino rezervuarų (kad ir nelabai karštą dieną) ir jūs iš­ girsite beveik nepertraukiamą „kvėpuojamųjų vožtuvų" bildesį. Rezervuarai „kvėpuoja". Benzinas juose visą laiką garuoja, ir, kai tiktai garų susirenka tiek, kad spaudimas rezervuare pasidaro didesnis už leidžiamą, jų perteklius šnypšdamas išsiveržia pro vožtuvus laukan. Iš 4 600 m3 tal­ pos rezervuaro, pripildyto iki pusės, vienu tokiu „iškvėpi­ mu" į orą pakyla 126 kg benzino garų. Pripildant rezervua­ rus, „iškvepiama" garų dar daugiau. Patenkantis į rezer­ vuarus benzinas išstumia į atmosferą jame susirinkusius garus, ir tuo metu į orą garų pavidalu pakyla 2 t benzino, tai yra tiek, kiek jo reikia „Moskvičiui" 20 000 km nuva­ žiuoti. O kiek prarandama benzino, pervežant jį traukiniais arba gabenant nuo naftos bazės iki vartojimo vietos! Pa­ vyzdžiui, pripildant vieną 2,5 m3 talpos autocisterną, vien tik išgaruoja jo apie 8 kg. Netgi pagal valstybines nykos 55

Benzino nuostoliai, j j pervežant ir laikant

normas, pristatant vartotojams 2 000 t benzino, leidžiama prarasti 48,2 t ir tai laikoma f,normaliu" praradimu. Kitaip tariant, iš 40 gamykloje pripildytų cisternų viena cisterna benzino beveik visa „prarandama11. Siekiant sumažinti pervežamo benzino kiekį ir jo nuos­ tolius, nuo gamyklų iki vartotojų nutiesiami brangiai at­ sieinantys naftotiekiai. Bet jų pas mus kol kas dar nedaug. Todėl ir dabar tūkstančiai cisternų užgriozdina geležin­ kelius, ir šimtai tūkstančių tonų benzino bei dizelinio kuro kasmet „išlekia į orą'1. Bet tai dar ne viskas. Benzinas garuoja net ir šaltomis dienomis, o jo garų mišinys su oru sprogsta. Labai lengvai užsidega ir kitų rūšių skystasis kuras. Net ir nedidelėje naftos bazėje gaisras atrodo siaubingai! Laikyti automa­ šinos, kuri veža žmones, kėbule statinę benzino griežtai draudžiama: ji gali sukelti gaisrą ir pražudyti ne tik maši­ ną, bet ir joje esančius žmones. Nel ne toks jau paprastas dalykas pervežti ir laikyti skystąjį kurą, kaip tai atrodo iš pirmo žvilgsnio! 56

Įdomi idėja Ar negalima paversti benzino kieta, patogesne perve­ žimui ir ne tokia pavojinga ugnies atžvilgiu medžiaga, ku­ rią galima būtų reikiamu momentu vėl paversti skystuoju benzinu? Si įdomi mintis gimė ne atsitiktinai. Pavyzdžiui, jau se­ niai buvo žinoma, kad skystas, lengvai garuojantis ir grei­ tai užsidegantis etilo alkoholis, ištirpinus jame techniško muilo, virsta drebučių pavidalo mase, iš kurios galima pre­ suoti briketus. Toks etilo alkoholis dega ramia, stipria liepsna, praktiškai negaruoja ir ugnies atžvilgiu ne pavo­ jingesnis už popierių. Siuo metu primusams užkurti ir maistui sušildyti naudojamas „kietasis spiritas" iš tikrųjų nieko bendro su spiritu neturi ir dažniausiai gaminamas iš acto rūgšties aldehido. „Kietąjį spiritą1' paversti vėl skystuoju nėra reikalo. O skystą benziną paversti kietu svarbu tik tam laiko tar­ pui, kol jis pervežamas ir laikomas sandėliuose. Vadinasi, reikia, kad jis galėtų vėl lengvai grįžti į pirmykštį būvį; gauta kieta medžiaga reikiamu momentu turi gana lengvai ir greitai pavirsti vėl nepakitusios kokybės skystuoju benzinu. „Kietojo spirito11 suvartojama labai nedaug. Todėl klau­ simas, kiek jis yra brangesnis už tą medžiagą, iš kurios gaunamas, neturi lemiamos reikšmės. Benzino suvartoja­ mi milžiniški kiekiai, ir būti brangus jis negali. O jei taip, tai išlaidos jam paversti kietu produktu privalo būti labai nedidelės.

Nuostabus briketai Įpylus į benziną truputį skystos medžiagos, netirpstančios jame bei galinčios sudaryti plėvelę (emulsiklį), ir gautą mišinį rūpestingai išmaišius, iš benzino lašelių, aptrauktų labai plona plėvele, susidaro emulsija. Bet apvalkalas iš skystos medžiagos plėvelės neilgaamžis. Anksčiau ar vė­ liau jis suplyšta. Benzino lašeliai susijungia vienas su kitu, ir skystis susiskirsto į du sluoksnius — benziną ir emulsiklį. Ar negalima padaryti šį apvalkalą pakankamai tvirtą ir patvarų? Pasirodo, kad galima. I gautąją benzino ir emulsiklio emulsiją įpylus truputį formalino arba oksalo rūgš­ ties, plėvelė, aptraukianti benzino lašus, pasidaro standi ir kieta, bet, deja, trapi, greitai lūžtanti ir todėl netvirta. 57

Mokslininkams iškilo naujas uždavinys — padaryti plėve­ lę ne tik kietą, bet ir elastingą. Sprendimas pasirodė la­ bai paprastas. Į emulsiją, gautą iš benzino ir emulsiklio, įmaišius truputį glicerino, susidariusi plėvelė nepraranda tvirtumo ir tuo pat metu darosi elastinga. Kaip bičių me­ daus lašai, uždaryti vaško akutėse, sudaro korius, taip ir benzino lašai vėliau sudaro savotiškus korius. Pagal vieną mūsų šalyje naudojamų būdų, kietasis benzinas gaminamas šitaip. Iš pieno gaunama baltyminė medžiaga — kazeinas — ištirpinamas koncentruotame amoniako tirpale, o paskui distiliuotame vandenyje. V ė­ liau šis tirpalas pilamas į maišymo aparatą, kur prideda­ ma dar polivinilo alkoholio ir nedidelis kiekis glicerino. Gautas medžiagų mišinys patenka į aparatą, vadinamą emulsintuvu, kur ir susidaro emulsija. Vėliau, įpylus 20% formalino tirpalo, emulsinė plėvelė sutvirtėja. Po to emul­ sija supilama į formas, presuojama ir virsta kietojo ben­ zino briketais. Belieka tik juos išdžiovinti ir padengti plo­ na ncpralaidžia polivinilo alkoholio plėvele, kuri apsaugo briketus nuo sužalojimo ir benzino nuostolių. Kietasis benzinas yra balti arba gelsvi briketai, kurių spe­ cifinis svoris 0,70—0,75 g/cm3. Benzino juose yra iki 95%. Akutės, kuriose uždaryti ben­ zino lašeliai, labai nedidelės. Būdami gana tvirti, tie bri­ ketai tuo pat metu lengvai Kietojo benzino briketai piaustomi peiliu. Dizelinio kuro briketai skiriasi nuo benzino briketų tik truputį didesniu specifiniu svoriu ir tuo, kad yra mechaniškai tvirtesni. Šitokie briketai, sukrauti į dideles krūvas, gali ilgai sto­ vėti po atviru dangumi ir net vandenyje, neprarasdami esančio juose skystojo kuro. A r galima iš jų išskirti skystąjį benziną automašinoms bei kitiems reikalams? Galima ir gana lengvai. Stipriai spaudžiant, akučių plėvelės plyšta, ir jose esantis benzinas išsisunkia, kaip vanduo iš kempinės. Siam tikslui galima pritaikyti labai paprastai įrengtą presą. Iš briketų išspaudžiama maždaug 98% jame esančio benzino arba dizelinio kuro. Vienam lit­ rui vandens užvirinti kelionėje reikia tik nedidelio kietojo 58

benzino gabalėlio, sveriančio 20—25 g. Kartoninė dėžutė su kietojo benzino briketu greitu laiku taps būtinu geolo­ go, medžiotojo ir turisto palydovu. Antarktidoj e, tarybinėj e Mirno gyvenvietėje, kietasis benzinas išlaikė bandymą kaip puikus kuras butams ap­ šildyti. Mūsų šaunieji tyrinė­ tojai šitokiais briketais leng­ vai palaikė normalią tempe­ ratūrą savo nameliuose, net ir siaučiant žiauriai pūgai, maž­ daug 80°C šaltyje. Mokslinėms, geologinėms Portatyvi dujų virykla, kaitina­ ma sukietintu butanu ir kitokioms ekspedicijoms, žiemoj ančioms Arkties van­ denyno salose, ir dirbantiesiems bemiškėse negyvenamose vietose geresnio kuro, Tur būt, ir nesugalvosi!

Netolimoje ateityje Vis dėlto nepalyginamai didesnę reikšmę turės skys­ tojo kuro sukietinimas pervežimo atpiginimui, o taip pat nuostoliams, jį pervežant ir laikant, sumažinti. Štai kaip galima įsivaizduoti skystojo kuro pervežimą jau netolimoje ateityje. Į geležinkelio stotį ateina ir sustoja iškrovimui didžiulis sąstatas su benzinu, bet jame nėra nė vienos cisternos. Grotelinės dėžės su įpakuotais į popierių benzino briketais greitai iškraunamos iš paprastų prekinių vagonų ir gabenamos į naftos bazę. Čia jos sukraunamos į rietuves didelėse stoginėse ar atvirose betonuotose aikš­ telėse ir apdengiamos polietileno brezentu. Vietoje autobenzocisternų prie naftos bazės matyti paprasti sunkveži­ miai. Dėžės su briketais greitai sukraunamos į kėbulą ir sunkvežimiais išvežiojamos į autobazių, kolūkių arba ta­ rybinių ūkių degalų sandėlius. Ir šiose bazėse vietoje cis­ ternų ir bakų yra tik stoginės ir aikštelės dėžėms su brike­ tais laikyti. Netoli, po stogine, stovi regeneratorius, o to­ liau, kampe, - du nedideli rezervuarai: vienas benzinui, kitas dizeliniam kurui. Prireikus kuro ištekliai juose pa­ pildomi regeneratoriumi. Toks benzino pervežimas ir lai­ kymas daug kartų sumažins jo nuostolius. Be to, tai atsi59

lieps ir benzino kokybei: iš jo jau nebeišgaruos tiek daug itin vertingų lengvų frakcijų. Daug kartų sumažės ir skys­ tojo kuro pavojingumas ugnies atžvilgiu. Gaisrai naftos bazėse bus retas reiškinys, o ir gesinti juos bus ne taip sunku. Ir tai dar ne viskas! Benzino ir dizelinio kuro garai lė­ tai, nepastebimai kenkia perpylimo stočių ir naftos bazių darbininkų sveikatai. Laikant skystąjį kurą naujuoju būdu, daugelis tūkstančių žmonių bus apsaugoti nuo sunkių su­ sirgimų pavojaus, kurį sukelia sistemingas benzino garų įkvėpimas. — Nejaugi visa tai bus netolimoje ateityje? — paklau­ sė Borisas, kai dėdė Petia baigė savo pasakojimą apie kie­ tojo benzino briketą. — Bus,* Boria! — atsakė dėdė Petia.— Šitai taip tikra, kaip ir tai, kad mudu grįžtame iš medžioklės be jokio lai­ mikio.

PASAKOJIMAI MJSLES

„A L A V O M A R A S “ Sandėlį atidariusio intendanto ran­ kos pastebimai virpėjo: netikėtas re­ vizoriaus atvykimas nežadėjo jam nieko gero. Tačiau jo veide atsispin­ dėjo tik didžiausia pagarba ir pasiry­ žimas tučtuojau įvykdyti bet kurį aukštojo valdininko įsakymą. — Čia pas mus laikomos alavinės kareivių uniformi­ nių drabužių sagos,— atverdamas sandėlio duris, pranešė intendantas. — Pažiūrėsime, kaip jos čia laikomos,— burbtelėjo vy­ resnysis revizorius.— Atidarykite! — linktelėjo galva, ro­ dydamas į vieną didelių medinių dėžių. Su tokia pat pagarbia veido išraiška intendantas prilėkė prie dėžės, staigiai truktelėjęs, pakėlė jos dangtį ir... ap­ stulbo iš netikėtumo bei nustebimo: dėžė buvo pilna, bet ne žibančių alavinių sagų su dvigalviu ereliu, o kažkokių pilkšvų miltelių. — A r ir kitose dėžėse tokios pat „sagos"? — kandžiai paklausė vyresnysis revizorius. Didžiausiam intendanto siaubui, tokių pat miltelių buvo pripildytos visos dėžės. — Na, gerbiamasis pone! — kreipėsi į jį vyresnysis re­ vizorius, apžiūrėjęs paskutinę dėžę.— Ką jūs dabar mums pasakysite? Kur padėjote jums patikėtas sagas? Nors sandėlyje buvo labai šalta, intendantui pasidarė karšta. 61

— Nieko nesuprantu, jūsų prakilnybe! - suvapėjo jis.— Jos visos turi būti šiose dėžėse. — Jūs, gerbiamasis ponef atrodo, laikote mane kvai­ liu! — sušuko revizorius.— Na, ką gi, tokiu atveju,— kreipė­ si jis į vieną savo pagalbininkų,— paimkite truputį šių mil­ telių ir nusiųskite juos į mūsų laboratoriją. Chemikai tiks­ liai pasakys, ko būtent jis pridėjo į dėžes, vietoje pavogtų sagų, ir padės mums šį vagį nugrūsti kuo toliau į Sibirą! Po kelių dienų stebėtis teko ir revizoriams. „Jūsų at­ siųsta analizei miltelių pavidalo medžiaga,— rašė savo iš­ vadoje laboratorijos viršininkas,— neabejotinai yra alavas. Atrodo, kad šiuo atveju mes susidūrėme su reiškiniu, ži­ nomu chemijoje „alavo maro" pavadinimu."

• Kas atsitiko alavinėms sagoms aukščiau aprašytu at­ veju ir kodėl šis reiškinys vadinamas „alavo maru"?

„A I.W U TPAŠKI;JIM \S“ — Ką dabar darysime?!— piktinosi Vašia.— Instrukci­ joje aiškiai pasakyta — lituoti ne lydmetaliu, o tik alavu, bet tu ir pats nežinai, kur alavas, o kur lydmetalis. Ir iš tiesų Seriožos atsineštos metalinės lazdelės buvo panašios viena į kitą, kaip dvynukai: abi vienodo sidabri­ nio blizgesio, vienodo svorio ir minkštumo. — Bene aš jas pirkau! — teisinosi Serioža.— Man jas teta Katia davė, o ji taip pat nežino, kuri jų alavinė! — Na, ir padėtis,— atsiduso Vašia,— tiesiog be išeities! — Kodėl be išeities? — paklausė nepastebimai priėjęs Vasios brolis dešimtokas Borisas.— Paklydote tarp trijų pušų? — Juoktis kiekvienas gali! — įsižeidęs sumurmėjo Serioža.— Tu geriau padėk mums atskirti, kuri šių lazde­ lių yra alavinė. — O jūs paklausykite! — patarė Borisas.— Iš alavo lazdelės būtinai pasigirs „alavo traškėjimas". — Tavęs pagalbos prašome, o tu mums kaip mažy­ čiams patari klausytis lazdelių ir seki pasakas apie kaž­ kokį „alavo traškėjimą",— pasipiktino Serioža. 62

Borisas tylėdamas pridėjo prie ausies, po to sulenkė vieną, paskui kitą lazdelę ir, grąžindamas jas Vašiai, tvir­ tai ir jau visiškai rimtai tarė: — Antroji — alavinė, pirmoji — iš lydmetalio.

Gal jūs, draugai, pasakysite, kas tai yra „alavo traškė­ jimas11, kuris padėjo Borisui taip lengvai ir teisingai at­ skirti, kuri lazdelė yra alavinė?

SIDABRINIU TAURIU PASLAPTIS 327 metais pr. m. e.f pavasarį, įžymusis graikų karve­ dys Aleksandras Makedonietis įsiveržė į Indiją. Tačiau čia jis sutiko ne tik drąsų laisvę mylinčios liaudies pa­ sipriešinimą, bet ir kitą pavojingą priešą — žarnyno ligas. Be galo išvargę ir ligų išse­ kinti kariai neišlaikė, ėmė maištauti ir pri­ vertė duoti įsakymą grįžti namo. Kaip matyti iš išlikusio šio žygio aprašy­ mo, Aleksandro Makedoniečio armijos vadai susirgdavo žymiai rečiau, negu eiliniai kariai, nors visi kentė karo žygio sunkumus ir gėrė tą patį vandenį. Šio paslaptingo reiškinio priežastis buvo išaiškinta tiktai po 2 250 metų. Pasirodo, kad eiliniai to meto graikų armijos kariai žygių metu naudodavo alavines, o vadai — sidabrines taures.

• Kodėl Aleksandro Makedoniečio armijos vadai, kurie gėrė iš sidabrinių taurių, šio karo žygio metu rečiau su­ sirgdavo žarnyno ligomis?

„SAUSASIS LEDAS“ Vašia Petuškovas priėjo prie ledų pardavėjos tuo me­ tu, kai ji bėrė į savo prekių dėžutę kažkokią į sniegą pa­ našią medžiagą. 63

— Palauk truputį, ber­ niuk,— paprašė ji,— kol aš įdėsiu į dėžutę „sausojo ledo1'. — Kuo jūs mane laiko­ te? — pasipiktino Vašia.— Aš mokausi septintoje kla­ sėje, iš fizikos ir chemijos turiu tik penketus. Le­ das — tai sušalęs vanduo, ir jis negali būti sausas, kaip negali būti ir karštas. — Stai kaip?! — nustebo pardavėja ir, duodama jam ledo gabalėlį, pasakė: — Nagi, įrodyk, kad jis nėra sausas! Mėtydamas iš delno į delną geliančiai šaltą ledo gaba­ lėlį, Vašia vis labiau stebėjosi: ledas greitai tirpo, nepa­ likdamas jokių drėgmės pėdsakų. — Kas gi tai, iš tikrųjų? — galvojo jis, jausdamas, kaip jo veidas ir ausys rausta iš gėdos dėl patirto pralaimėjimo. — Dabar, fizikos ir chemijos žinove,— tarė pardavėja, ištiesdama jam supresuotų valgomųjų ledų plytelę,— pa­ sakysiu tau kaip paslaptį, kad ledas gali būti ne tik sausas, bet ir karštas.

•

Kas yra tas ,,sausasis ledas"? Ar iš tikrųjų ledas gali būti karštas?

„DEGUS O R A S “ Kartą chemijos profesorius ir Paryžiaus Mokslų akade­ mijos narys Nikolajus Lemeri liepė asistentui paruošti bandymams butelį, geležies drožlių ir sieros rūgšties tir­ palo. — Ponas Robertas Boilisf— paaiškino jis,— nustatė, kad, tirpstant geležiai rūgštyje, išsiskiria dujos, kurias jam pavyko surinkti. Jis mano, kad šios dujos yra ne kas kita, kaip oras. Bet ar iš tiesų taip yra? Subėręs geležies drožles į balto stiklo butelį, jis įpylė ten dar stiklinę sieros rūgšties tirpalo ir ėmė stebėti. Drož­ lių paviršiuje tuoj pat pasirodė ir ėmė kilti į viršų kažkokių 64

-m

i

(i

i t jf£ %

dujų burbuliukai. Kas sekundę jų vis daugėjo ir daugėjo. — Jeigu šios dujos iš tiesų yra oras,— samprotavo Lemerl,— jos turi palaikyti degimą. Patikrinsime! Paėmęs iš asistento degančią skalelę, jis prikišo ją prie bu­ telio kakliuko. Pasigirdo kurtinantis sprogimas. Lemeri apstulbo iš netikėtumo, o persigandęs asistentas pritūpė, slėpdamasis už stalo. — Nesuprantu,— sumurmėjo atsipeikėjęs chemikas.— Nieko nesuprantu. Pakartosime bandymą! — Profesoriau, bet juk butelis gali sprogti,— sušuko asistentas, pasirodydamas iš už stalo. — Jeigu jūs bijote, galite lįsti po stalu,— atkirto Lemeri ir vėl prikišo degančią skalelę prie butelio. 5. [dom ioji chemija

65

Tačiau šį kartą sprogimo nebuvo: išeinančios iš butelio dujos suliepsnojo ir ėmė ramiai degli, sudarydamos virš butelio kaklelio nedidelę blyškią liepsną. — Nef tai ne oras, o kažkokios kitos dujos,— iškilmin­ gai pareiškė Lemeri.— Aš pavadinsiu jas „degiu oru'1. — Bet kodėl jos tokios keistos: tai sprogsta nuo ugnies, tai ramiai dega? — paklausė asistentas. — To aš dar nežinau,— atsakė Lemeri.

O jūs, draugai, ar galite pasakyti, kas buvo šis „degus oras'1, ir paaiškinti, kodėl kartais jis dega ramia liepsna, o kartais sprogsta?

SENELIO PACHOMO INDIKATORIUS — Tuojau purkšime vynuoges! — tarė Pachomas Ivanovičius viešinčiam pas jį anūkui Borisui.— 10 litrų bordosinio skysčio mums, tur būt, pakaks. — Mielai! — apsidžiaugė nuobodžiavęs Borisas.— Tik jūs, seneli, leiskite man pačiam jį paruošti. — Nejaugi moki? — nustebo Pachomas Ivanovičius. — Ne tokius chemijos darbus atlikdavau,— įsižeidė Bo­ risas,— o ištirpdyti dešimtyje litrų vandens 100 g vario sul­ fato ir 150 g gesintų kalkių jau tikriausiai sugebėsiu. — Ką gi, pažiūrėsime, koks tu chemikas,— atsakė Pachomas Ivanovičius, slėpdamas po ūsais šypseną.— Štai imk vario sulfatą ir kalkes. Kibirai ir litrinis indas prie šulinio. Gamink, o aš tuo metu sutvarkysiu purkštuvą! Borisas įpylė į nudažytą kibirą 5 litrus vandens ir iš­ tirpino jame 100 g vario sulfato. Kitame kibire 5 litruose vandens išmaišė 150 g gesintų kalkių ir gautą „kalkių pie­ ną" pamažu supylė į kibirą, kuriame buvo ištirpintas vario sulfatas, maišydamas skystį lazdele. Skystis kibire pasidarė tamsiai mėlynas. — Viskas paruošta, seneli! — atraportavo jis, išdaigiškai saliutuodamas maišikliu.— Priimate? 66

— Ar ne mažoka jame kalkiųV — suabejojo Pachomas Ivanovičius, Įkišęs į kibirą maišiklį.— Bordosinis skystis, Boria,- delikatus daiktas. Jeigu kalkių jame per mažai,— galima nudeginti ir sunaikinti vynuoges. Jeigu per daug, — naudos bus maža. Patikrinkime geriau dėl visa ko! — O kaip mes jį patikrinsime? — nustebo Borisas.— Mokykloje tam reikalui naudojame popierių, pamirkytą indikatoriaus tirpale. Jeigu reakcija silpnai šarminė, tai reiškia, kad tirpale kalkių yra tiek, kiek reikia. O juk mes neturime jokio indikatoriaus. — O kaip tau atrodo, kas čia? — paklausė Pachomas Ivanovičius, rodydamas didelę žibančią vinį. Kruopščiai nuvalęs jos paviršių, jis pamerkė tą vinį į skystį. — Taip ir yra — kalkių mažoka,— tarė jis, žvilgtelė­ jęs į vinį.— įpilk dar truputį. Nieko nesuprasdamas, Borisas tylomis išmaišė inde su vandeniu truputį kalkių, supylė gautą „kalkių pieną11 į ki­ birą, kuriame buvo skystis, ir paklausė: — Ar užteks? Pachomas Ivanovičius vėl kruopščiai nuvalė peiliu vi­ nies galą, palaikė truputį skystyje, pasižiūrėjo į ją ir, duo­ damas Borisui, pasakė: — Dabar užtenka, pažvelk! Borisas paėmė vinį, labai atidžiai apžiūrėjo ją nuo galvutės iki smaigalio ir blizgančiame jos paviršiuje... nieko nepastebėjo. O jūs, draugai, ar galite paaiškinti, kaip būtent sene­ lis Pachomas paprasta vinimi nustatė Boriso pagaminto bordosinio skysčio kokybę?

NETIKĖTAS REIŠKINYS — Ką reikia daryti, kad rezervuaro dugnas nepraleis­ tų vandens? — paklausė Borisas Vašią Petuškovą, atėjusį patarimo, kaip išspręsti niekaip neįveikiamą uždavinį. — Nejaugi nežinai? — nustebo Vašia.—Reikia jo dug­ ną padengti betono arba asfalto sluoksniu, o jei jų nė­ ra,— suplūkto molio sluoksniu. 67

— O kaip tau atrodo pasiūlymas rezervuaro dugną ,,impregnuoti" paprastos druskos tirpalu? — Visiška nesąmonė! — oriai pareiškė Vasici. - Druska gerai tirpsta vandenyje ir sulaikyti jo, žinoma, negalės. — Aš ir pats taip galvojau,— atsiduso Borisas.— Ta­ čiau, pasirodo, tai visai nėra nesąmonė. Atvertęs knygą, kurią ką tik buvo padėjęs į šalį, jis garsiai perskaitė apie tai, kad žinomas tarybinis dirvožemininkas akademikas A. Sokolovskis pastebėjo įdomų reiškinį. Dirvožemis, „impregnuotas" druska, nepraleidžia vandens. Kazachstano stepių, Krymo, Pakaspijo ir Padnieprės druskožemiuose anksti pavasarį dažnai susidaro nedideli ežerai, kurie ne visiškai išdžiūsta iki pat vasaros pabaigos: vanduo, užpildęs druskožemių poras, padaro jas nepralaidžias vandeniui. Jei natūralūs druskožemiai nepraleidžia vandens, tai neturi jo praleisti ir dirbtiniai. Atlikti bandymai patvirtino šią prielaidą, ir greit nauja­ sis būdas buvo pradėtas taikyti praktikoje. 1948 m. Char­ kove buvo iškastas dirbtinis ežeras. Kitų metų pavasarį jis buvo pripildytas vandens, bet jau balandžio pradžioje iš­ džiūvo: visas vanduo susigėrė į žemę. Tuomet A. Sokolovskis atskyrė nuo ežero nedidelį tvenkinį ir jo dugną „pasūdė"— persunkė valgomosios druskos tirpalu. 1950 m. pava­ sario vandenys iš naujo pripildė ežerą. Vanduo greit vėl susigėrė į žemę, bet jau ne visur: druska persunktoje da­ lyje vanduo išsilaikė. Tada druska buvo persunktas visas ežero dugnas, ir vanduo daugiau į žemę nebesusigerdavo. Labai sėkmingi buvo ir vėliau atlikti bandymai druska persunkti Užvolgio drėkinamųjų kanalų vagas. Po to van­ duo iš jųnebenutekėdavo. Taigi melioratoriams buvo pasiū­ lytas naujas, itin paprastas ir pigus būdas kovai su vandens nuotėkiu drėkinamuosiuose kanaluose ir rezervuaruose. — Ką tu dabar pasakysi? — paklausė Borisas. — Tai visiškai netikėtas man dalykas! — prisipažino sumišęs Vašia.— O ką tu gali pasakyti? — Kol kas tą patį, ką ir tu,— atsakė Borisas.

Ar nepadėtumėte jūs, draugai, Borisui ir Vašiai su­ vokti šį „netikėtą reiškinį"? 68

NEPAPRASTI PELENAI 1862 m. vokiečių chemikas Fridrichas Veleris nuspren­ dė pamėginti, naudojant anglį, iš negesintų kalkių gauti metalą — kalcį. — Negesintos kalkės,— samprotavo jis,— tai kalcio oksidas. Kaitinant jas su anglimi, įkaitusi anglis paims iš jų deguonį ir susijungs su juo, sudarydama anglies dioksidą, o tiglyje liks kalcis. Pasakyta — padaryta. Daug dienų Veleris atlikinėjo bandymus vieną po kito, kaitindamas uždarame tiglyje kalkių bei anglies miltelių mišinį, bet kiekvieną kartą gaudavo tik pelenus — sukepusią pilkšvos spalvos masę. Įsitikinęs, kad jo lūkesčiai nepasitvirtina, Veleris nutrau­ kė bandymus, o susikaupusius inde pelenus liepė išmesti. Iš vakaro smarkiai palijo, ir laboratorijos kieme telk­ šojo vandens klanai. Laboratorijos tarnautojas išpylė į vieną jų pelenus iš indo, ir... staiga vanduo klanelyje užvirė, jo paviršius pasidengė burbuliukais, tačiau ne ga­ ro, o kažkokių nemalonaus kvapo dujų. — Kokie čia nepaprasti pelenai buvo, pone profeso­ riau?— paklausė jis, grįžęs į laboratoriją.— Nuo jų verda vanduo ir išsiskiria kažko­ kios dvokiančios dujos! — Verda vanduo ir iš­ siskiria duj os?! — nustebo Veleris.— Eime pažiūrėti. — Iš tiesų nepaprasti pelenai,— murmėjo jis. Du­ jų burbuliukai dar vis kilo į klano paviršių.— Kokios tai dujos? — tarė jis, prikišda­ mas degantį degtuką. Dar didesniam Velerio nustebimui, dujų burbuliukai, gana stipriai sproginėdami, vienas po kito ėmė liepsnoti, ir klano paviršius pasidengė ryškios, rūkstančios liepsnos liežuvėliais. — Dėkoju jums, Hansai! — tarė jis.— Jūsų pastabu­ mas, atrodo, padėjo padaryti labai Įdomų atradimą. Da­ bar man belieka tik išaiškinti reakcijas, kurios vyko tig­ lyje, susidarant šiems pelenams, bei klane, jiems reaguo­ jant su vandeniu, ir nustatyti mūsų atrastų dujų formulę.

• 69

O jūs, draugai, ar negalėtumėte paaiškinti šių reak­ cijų, o kartu ir atsakyti į klausimą, kodėl nepavyko ir ne­ galėjo pavykti Velerio bandymas gauti kalcį iš kalkių, panaudojant anglį?

K AS Y P A V A N D U O ? Kai mokykloje vykusio įdomiosios chemijos vakaro metu buvo duotas viktorinos klausimas, kuriai medžiagų klasei galima priskirti vandenį, Vašia Petuškovas neiš­ kentė ir, pakėlęs ranką, puolė prie scenos. — Aš atsakysiu! Leiskite man atsakyti! — maldavo jis vadovavusį viktorinai dešimtoką Borisą. — A r atsakysi? — paklausė nustebęs Borisas. — Nejaugi abejoji? — įsižeidė Vašia ir, atsisukęs į sa­ lę, išdrožė, tarsi atsakinėdamas per chemijos pamoką: — Vanduo susideda iš dviejų elementų, vienas jų — deguo­ nis. Taigi jis priklauso tik oksidų klasei. — Teisingai! Bravo, Vašia!— sušuko ir sutartinai ėmė ploti septintokai. — Teisingai, bet ne visai,— atsakė jiems, pakilęs į sce­ ną, devintokas Nikolajus.— Vanduo gali priklausyti ir bazių klasei. — Argi nežinai, kad bazės — tai metalų oksidų hidra­ tai!?— sušuko, atsakydamas jam, kažkuris iš aštuntokų. — Ne čia jo klaida,— pareiškė, pakilusi į sceną, de­ šimtokė Liuba.— Juk vandenį galima priskirti ir rūgš­ tims. — Rūgštims?!— vėl neiškentė Vašia Petuškovas.— Kokia tai rūgštis, jeigu vanduo visai nerūgštus? Tu, Liuba, tur būt, niekada neragavai vandens? — paklausė jis, pri­ tariamai juokiantis ir plojant septintokams, kuriuos palai­ kė ir aštuntokai. — Draugai! — pasakė Borisas, kai jam pagaliau pa­ vyko nutildyti besiginčijančius Vcisios, Nikolajaus ir Liubos šalininkus.— Taip ginčytis netinka, ir mes visiškai nesusitarsime. Norinčius pareikšti savo nuomonę, ar van­ 70

duo yra tik oksidas ir ar gali jis tuo pat metu priklau­ syti ir bazėms, ir rūgštims, prašau pakelti ranką.

O kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą?

K AS ATSITIKO? Savo bičiulį Borisą Viktoras ir Fiodoras rado už stalo prie atdaro lango. Visai nekreipdamas dėmesio į atėju­ sius, jis neatitraukė akių nuo prieš jį stovinčio prietaiso ir apie kažką įtemptai galvojo. — Kas tau, Borisai? — paklausė nustebęs Viktoras. — Nieko ypatingo! — atsakė Borisas, atsitraukdamas nuo prietaiso ir mostu kviesdamas draugus sėstis šalia savęs.— Tik niekaip negaliu suprasti, kas vyksta šiame prietaise. Nesuprasti, atrodo, visai nėra ko, tačiau nega­ liu, ir gana. Prietaisas buvo iš tikrųjų nesudėtingas: prie medinio stovo vertikaliai pritvirtintas stiklinis vamzdelis, kurio apatinis galas užkimštas kamščiu su dujų išleidžiamuoju vamzdeliu. Apatinėje vamzdelio dalyje įpilta sausų me­ džio piuvenų, o viršum jų, 5 cm nuotolyje vienas nuo kito,— du sluoksniai aktyvintos anglies grūdelių. Ant sto­ vo plokštelės stovėjo nedidelė kolba, užkimšta kamščiu su dujų išleidžiamuoju vamzdeliu, stiklainis su vario drož­ lėmis ir stiklinė su azoto rūgštimi. — Prietaisas, kuriuo demonstruojama, kaip anglis ab­ sorbuoja dujas? — paklausė Fiodoras. — Taip, tai jis,— patvirtino Borisas.— Mūsų chemijos kabinetui. Viską padariau, kaip nurodyta knygelėje, ir aktyvintos anglies gavau, o kai ėmiau tikrinti, išeina kaž­ kas neaiškaus. — Prietaisas padarytas visai kaip reikiant ir turi veik­ ti,— oriai pareiškė Viktoras.— Matyt, atlikdamas bandy­ mą, tu kažką supainiojai. Na, pakartok jį. 71

Borisas tylėdamas atkimšo kolbą, įmetė į ją kelis va­ rio drožlių gabalėlius ir užpylė juos azoto rūgštimi, pas­ kui greit užkimšo ją kamščiu ir sujungė su prietaiso vamzdeliu. Beveik tuoj pat kolboje prasidėjo reakcija, kurios metu susidarė rusvos dujos (azoto dioksidas). Už­ pildžiusios vamzdelio apatinę dalį, jos ėmė skverbtis pro medžio piuvenų sluoksnį. — Taip ir turi būti,— tarė Fio­ doras, stebėdamas, kaip dujos, pra­ ėjusios pro piuvenų sluoksnį, už­ pildė laisvą erdvę viršum jo ir paskui pradėjo skverbtis į pirmąjį aktyvintos anglies sluoksnį.— Da­ bar viskas priklausys nuo to, ar pa­ jėgs du anglies sluoksniai absor­ buoti tokį dujų kiekį. — Ir vieno sluoksnio užtek­ tų! — sušuko Viktoras. Ir iš tiesų, patekusios į apatinį anglies sluoksnį, dujos jame visiš­ kai išnyko. — Ką dabar pasakysi, chemi­ ke? — paklausė Fiodoras Borisą.— Išeina bandymas, ir dar kaip gerai. Žiūrėk! — Tu geriau į viršutinį vamz­ delio galą pažvelk,— sumurmėjo vėl paniuręs Borisas. Viktoras ir Fiodoras žvilgtelėjo į viršutinį vamzdelio galą ir aiktelėjo. Pačiame visiškai permatomo vamzdelio gale be paliovos pasirodydavo rusvų dujų kamuoliai, ku­ rie, skersvėjo pagauti, veržėsi pro langą. — Rusvos dujos! — sušuko nustebęs Viktoras. — Tos pačios, kurios, tavo nuomone, negalėjo pra­ eiti nė pro pirmąjį anglies sluoksnį,— patvirtino Borisas. — Bet iš kur jos atsirado? Juk vamzdelyje viršum pirmojo anglies sluoksnio jų nebuvo ir dabar nėra? — paklausė sumišęs Fiodoras. — Imkime dabar ir drauge pasvarstykime, kas čia vyksi d,-- pasiūlė Borisas.

•

O gal jūs, draugai, padėtumėte paaiškinti šį bandymą? 72

SUGEDĘS FO R M AU N AS — Be formalino iš mūsų turimų reagentų rauginančio ryškalo nepasigaminsime,— perskaitęs receptą, tarė Bori­ sas,— o ar tu jo turi? — 2inoma,— atsakė Fiodoras.— Prieš dvi savaites nu­ sipirkau vaistinėje visą butelį. Tuoj atnešiu! — Ką tu čia man atnešei? — paklausė Borisas, pažvel­ gęs į atneštą balto stiklo butelį. — Formaliną,— atsakė nustebęs Fiodoras.— Štai skai­ tyk etiketę: „40 procentų formalinas". — Kam tu man etiketę skaitai! — apmaudžiai per­ traukė jį Borisas.— Geriau pažiūrėk, kas yra šiame bu­ telyje. Fiodoras pažiurėjo į butelį ir aiktelėjo iš nustebimo. Jis buvo pilnas ne skaidraus bespalvio skysčio, o dre­ bučių pavidalo masės, panašios į pieno kisielių. — Nieko nesuprantu,— murmėjo jis, žiūrėdamas j ne­ žinia kaip atsiradusį kisielių. Jis buvo skaidrus kaip vanduo. — O gal tu apsirikęs į jį ko nors įpylei? — paklausė Borisas. — O ne! — atsakė Fiodoras.— Kai parsinešiau jį iš vaistinės, tuoj pat pastačiau ant lentynos ir daugiau ne­ liečiau. — Keista?! — stebėjosi Borisas, atkimšęs butelį ir pa­ uostęs kamštį.— Kvepia formalinu, be jokios abejonės. Tur būt, tau vaistinėje davė ne gryno formalino. Ryška­ lui gaminti šis „kisielius" netinka! — Tai ką dabar darysime? — Eikime į vaistinę ir paprašysime pakeisti jį tikru formalinu! Draugų nuostabai, vaistinės vedėjas, išklausęs jų pra­ šymą, pažiūrėjo į butelį, nusišypsojo ir tarė: — Butelyje yra tikriausias formalinas, nė trupučio nesugedęs, o jūsų prašymas rodo, kad nežinote šios me­ džiagos savybių.

Apie kokią formalino savybę kalbėjo vaistinės ve­ dėjas? 73

VYNAS GESINA UGNĮ Gaisras, kilęs sename Techaso valstijos miestelyje Sonore, siautėjo nesuvaldomai. Nežiūrint visų gaisrinin­ kų pastangų, liepsna nemažė­ jo, ji grėsė persimesti į kitus namus ir paversti miestelį pe­ lenais. Kilo panika. Miestelio gyventojai puolė į namus gel­ bėti vaikų, gyvulių ir turto. Tik brandmeisteris — ug­ niagesių būrio viršininkas — nepametė galvos. Drąsiai verždamasis į pačias pavojin­ giausias vietas, jis sumaniai vadovavo savo komandos darbui. — Pone brandmeisteri! — sušuko tuo momentu pribė­ gęs prie jo vienas gaisrinin­ kų.— Vanduo cisternose bai­ gėsi! Ką daryti?!

— Ką daryti?!— pakarto­ jo, žvalgydamasis aplinkui, minutėlei sutrikęs ugniagesių būrio viršininkas. Ir čia jo žvilgsnis nukrypo į netoliese, pašiūrėje, stovintį kubilą, kuriame rūgo dar neišsisto­ vėjęs vynuogių vynas. — Perkelti į šį kubilą įsiurbiamąsias rankoves! — sušuko jis, daug negalvoda­ mas.— Gyviau, vaikinai!

Kai į liepsnojantį namą pataikė vyno čiurkšlės, įvyko nelauktas dalykas: liepsna, taip atkakliai ir įnirtingai ko­ vojusi su vandeniu, staiga pradėjo rimti, nuščiuvo ir grei­ tai visai užgeso. Gaisras buvo užgesintas, o Sonoras išgel­ bėtas nuo, atrodė, neišvengiamos pražūties.

• Kodėl neišsistovėjęs vynas pasirodė esąs didesnis ug­ nies priešas, negu vanduo?

BANDYMAI MJSLES

— Aš kalbėjausi su Ivanu Ivanovičiumi, ir jis leido pa­ kviesti tave į mūsų įdomio­ O sios chemijos vakarą! — pranešė Borisas savo draugui Nikolajui o iš kaimyninės mokyklos.— A t­ eisi, be abejo? — Tu juk žinai, kad chemija aš nelabai domiuosi,— atsakė Nikolajus.— O ir kas įdomaus gali būti tame jūsų vakare? — Kas įdomaus? — nustebo Borisas.— Pirmiausia bus įdomi paskaita, paskui — pjesė-mįslė, pasakojimai-mįslės, viktorinos. Aš šiuo metu kaip tik einu į vakarui paruoštų bandymų-mįslių peržiūrą. Jeigu nori, paprašysiu, kad ir tau leistų joje dalyvauti. — O kokių ten mįslių gali būti man, devintokui? — Kuris dar nieko neperskaitė iš chemijos, išskyrus vadovėlio paragrafus, užduotus išmokti namuose! — pasi­ piktino Borisas.— Vargu, ar tu sugebėsi paaiškinti ir pusę šių bandymų! — Tai ką, tavo nuomone, aš atsisakau tik todėl, kad bijausi? — Tu pats verti mane taip galvoti! — Štai kaip?! — sušuko įsižeidęs Nikolajus.— Na, jei taip, tai eime į tą tavo peržiūrą!

76

,,N E P A P liA S I I“ IiA N D Y M A I SU P \ P R A S T A IS VIŠTOS KI MJSINI MS Toji salės dalis, kur drauge su Ivanu Ivanovičiumi ir chemijos būrelio tarybos nariais nuėjo Nikolajus ir Bori­ sas, buvo paskirta atrakcionui. Jį paruošė devintokas Albertas. Ant nedidelio stalo stovėjo trys metaliniai sto­ vai. Kiekvieno jų žiede buvo įdėta po kiaušinį, kurių vie­ nas išvirtas ir nuluptas. Cia pat buvo nemaža krūva pilkšvų akmenėlių, stiklainis su vandeniu, tuščias litrinis indas nuo konservų, stiklinis butelys, pro kurio kaklelį sunkiai galėjo pralįsti nuluptas kiaušinis, stiklinė, kažko­ kio bespalvio skysčio butelys, buteliukas su nežinomu tirpalu, Kipo aparatas, kurio vidurinis rutulys buvo pri­ dengtas popieriumi, gili fajansinė lėkštė, tiglinės žnyp­ lės ir švarus skudurėlis. — Puiku! — tarė Ivanas Ivanovičius, apžiūrėjęs pa­ ruoštus daiktus.— Dabar paklausysime atrakciono įžangos. — DraugaiI — kreipėsi Albertas į įsivaizduojamąją publiką.— Siūlau atlikti tris paprastas, bet įdomias už­ duotis, kurios padės jums patikrinti savo chemijos žinias ir sugebėjimą pritaikyti jas praktikoje. Pirmiausia pa­ mėginkite išvirti kiaušinį, pasinaudodami šaltais akmeni­ mis ir tokiu pat šaltu vandeniu. Pereinu prie antrosios užduoties. Prancūzų patarlė sa­ ko, kad negalima nulupti kiaušinio, nesumušus lukšto. Reikia įrodyti šios patarlės klaidingumą, t. y. nulupti vir­ tą kiaušinį, nesumušus jo lukšto. Trečioji užduotis visai lengva. Reikia įkišti virtą ir nuluptą kiaušinį į butelį su siauru kakleliu, nepastumiant jo rankomis arba kuriuo kitu daiktu. Visa, kas reikalinga šioms užduotims atlikti, yra ant stalo. Kas nori išbandyti savo jėgas, prašau pakelti ranką! — Labai gerai! — tarė Ivanas Ivanovičius.— Bet gali būti ir taip, kad kurios nors užduoties niekas nemokės paaiškinti ir dalyvau­ jantieji pareikalaus įrodyti, jog ją ga­ lima atlikti. Kaip tu pasielgsi šiuo at­ veju? Albertas tylėdamas pabėrė ant lėkš­ tės sluoksnį akmenėlių, padėjo ant jų nevirtą kiaušinį, paskui apibėrė jį li­ kusiais akmenėliais ir ant susidariusios 77

krūvelės pamažu išpylė stiklinę vandens. Po 1—2 minučių lėkštėje prasidėjo reakcija, o vėliau joje viskas pradėjo kunkuliuoti. Truputį palaukęs, Albertas žnyplėmis paėmė nuo lėkštės kiaušinį, nuvalė jį skuduru ir, taręs: „Išvirtas!", atidavė Nikolajui. Nikolajus pamatė, kad kiaušinis iš tik­ rųjų išvirė ne blogiau, kaip verdančiame vandenyje. Ivanas Ivanovičius paėmė iš Nikolajaus kiaušinį, ap­ žiūrėjo ir, grąžindamas Albertui, patarė panaudoti jį kitam bandymui. Albertas iš butelio į litrinį indą įpylė kažkokio skys­ čio ir įdėjo į jį ką tik išvirtą kiaušinį. Inde tuoj pat pra­ sidėjo reakcija, išskirdama dujas. Kiaušinis tai nugrimz­ davo į indo dugną, tai iškildavo į paviršių. — Į kokį skystį jis įdėjo kiaušinį ir kokia čia reak­ cija vyksta inde? — pagalvojo Nikolajus, bet klausti Bo­ risą nesiryžo. Taupydamas laiką, kol stiklainyje vyko reakcija, A l­ bertas perėjo prie trečiosios užduoties. Pripildęs butelį su siauru kakleliu dujų iš Kipo aparato, jis įstatė nulup­ tą kiaušinį į kaklelį smaigaliu žemyn ir at­ sargiai pateliūskavo jame esantį tirpalą. Kiaušinis staiga susitraukė, pralindo pro siaurą kaklelį ir dribtelėjo į tirpalą, pasiek­ damas butelio dugną. — Kaip matote, trečioji užduotis atlik­ ta,— tarė Albertas.— Grįšime prie antro­ sios. Kai reakcija litriniame inde, kuriame buvo kiaušinis, baigėsi, jis atsargiai išėmė kiaušinį, nuplovė vandeniu ir padavė Bo­ risui: lukšto neliko nė žymių. — Ką gi,— kreipėsi Ivanas Ivanovičius į būrelio tary­ bos narius,— parašysime Albertui užtarnautą penketą ir pereisime prie kito atrakciono.

I.IMONADO m i i -TKi .iai „Limonado milteliai"— taip buvo užrašyta ant „kios­ ko", įsikūrusio priešingoje salės pusėje. Ant gražiai pa­ puošto stalo stovėjo stiklinis sifonas su etikete: „H 2O. Vandentiekio vanduo". Abiejose jo pusėse — vazos su šaukšteliais, padėklai su bokalais ir buteliukai be etike­ čių, pilni baltų miltelių. Už sta­ lo stovėjo „kiosko" vedėja Ga­ lia ir „pardavėjos" Katia ir Vera su švytinčiomis baltomis pri­ juostėmis, rankogaliais, apykak­ laitėmis ir skarelėmis. — Puiku! — tarė Ivanas Ivanovičius.— O dabar, Galia, įsi­ vaizduok, kad atėjo pirkėjai ir juos reikia supažindinti su tavo prekėmis. Mes klausomės. — Gerbiamieji pirkėjai! — nusilenkė šypsodamasi Galia.— Limonadas ir narzanas mū­ sų kioske nepaprasti. Jie bus pagaminti jūsų akivaizdoje iš vandens ir šiuose buteliukuose esančių miltelių: limo­ nadas — iš trijų rūšių miltelių, narzanas — iš dviejų. Ir už­ mokesčio už juos pareikalausime taip pat nepaprasto. Išgėręs bokalą limonado arba narzano, mūsų vakaro daly­ vis turės pagalvoti ir atsakyti, kokios medžiagos bei reak­ cijos vandentiekio vandenį pavertė šnypščiančiu gėrimu, arba čia pat, neatsitraukdamas nuo stalo, prisipažinti, kad jo chemijos žinių bei sugebėjimo jas pritaikyti nepakan­ ka, kad galėtų atsakyti į šį klausimą. Norinčius atsigai­ vinti prašome prieiti prie stalo. — O dabar leisk būrelio tarybos nariams patikrinti ta­ vo prekių kokybę,— pasiūlė Ivanas Ivanovičius. Pripylusi 3/ 4 bokalo vandens, Katia ištirpino jame šaukštelį miltelių iš vieno, paskui iš kito, o vėliau ir iš trečio buteliuko ir, greitai išmaišiusi, padavė bokalą And­ rejui. Skystis suputojo ir ėmė bėgti per kraštus. — Tvirtinu, kad limonadas iš tiesų labai geras! — pa­ reiškė Andrejus, grąžindamas Katiai bokalą. — Ir narzanas puikus! — pagyrė Borisas, išgėręs bo­ kalą gėrimo, pagaminto tokiu pat būdu, bet tik iš dvejo­ pų miltelių. 79

Kai Katia ištiesė bokalą limonado Nikolajui, jis norėjo atsisakyti, bet pasirodė, kad tai neįmanoma. Gėrimas iš tiesų buvo labai malonaus skonio ir turėjo tiek anglies dioksido, kad gerti jį buvo galima tik nedideliais gurkš­ neliais. — Vėl kažkas nesuprantama,— galvojo jis, grąžinda­ mas Katiai bokalą.— Kaip nepatogu būtų, jei ji paprašytų paaiškinti!

•

„FOTOGRAFAVIMAS“ LAIDYNE Klasėje su iškaba ant durų „Fotoateljė „Chemikas-mėgėjas" buvo matyti molbertas su rėmais, aptrauktais balta drobe, o ant mokytojo stalo — elektrinė laidynė, stiklinė skaidraus skysčio ir pulverizatorius. Prie stalo stovėjo foto­ ateljė direktorius, dešimtokas Viktoras, kuris su chalatu, berete ir didžiuliais akiniais buvo tikrai panašus į foto­ grafą, ir du „meistrai" aštuntokai. — Užeikite! — sušuko direktorius, sutikdamas atėju­ sius ir siūlydamas jiems užimti vietas suoluose.— Jūs pa­ tekote pas mus pačiu laiku: šiandien mūsų ateljė gamina ypatingus portretus. — Bet aš nematau fotoaparato, drauge direktoriau,— pastebėjo Andrejus.— Kuo jūs mus fotografuosite? — Mes ne bet kokie fotografai, o iš garsiosios „Chemiko-mėgėjo" fotoateljė,— oriai atsakė direktorius.— Kam man fotoaparatas, aš galiu jus nufotografuoti bet kuo, pavyzdžiui, kad ir štai šita laidyne!— Ir jis pakėlė nuo stalo elektrinę laidynę. — Kaip tai laidyne?! — neišlaikė nustebęs Nikolajus. Užuot atsakęs, Viktoras davė ženklą savo padėjėjams, ir vienas jų padavė jam didelį lapą popieriaus. Viktoras palaikė jį prieš Nikolajų veido aukštyje, skaičiuodamas nuo 21 iki 30, ir grąžino meistrams. — Išryškinti ir pakabinti ant lentos, kad visi matytų! Meistrai vikriai ištiesė lapą ant stalo ir išlygino jį karšta laidyne. 80

Nepraėjo nė minutė, ir ant lentos pasirodė labai juokingos išvaizdos mokykline uniforma apsirengusio ir netgi trupu­ tį panašaus į Nikolajų vaikino portretas. Btuelio tarybos nariai sutartinai nusijuokė ir ėmė ploti. „Tai bent nume­ ris!"— pagalvojo Nikolajus. — O pulverizatoriumi jūs taip pat da­ rote nuotraukas? — paklausė Borisas. — Netgi ant drobės! — atsakė direk­ torius. Jis privedė Borisą prie molberto ir lie­ pė jam nejudant žiūrėti į rėmus ir garsiai skaičiuoti nuo 21 iki 30. Vienas jo padė­ jėjų pribėgo prie molberto ir apipurkštė pulverizatoriumi drobę, ištemptą ant rėmų. Joje išryškėjo dar komiškesnis portretas. — Sie tavo bandymai paruošti labai gerai! — pagyrė Viktorą Ivanas Ivanovičius.— O ar užteks popieriaus tiems port­ retams, kuriuos vakare tu padovanosi prisiminimui ateljė lankytojams? — Nesirūpinkite, Ivanai Ivanovičiau,— atsakė Vikto­ ras, išimdamas iš stalčiaus pluoštą švaraus popieriaus lapų,— nė vienas mūsų klijentas neliks be portreto. — Įdomu, kaip galima paaiškinti šiuos bandymus? — galvojo Nikolajus, drauge su kitais palikdamas nuosta­ biąją „fotoateljė".

ĮDOMIOSIOS PIROTECHNIKOS LABOR \TORIJOJE — Draugai! — kreipėsi į auditoriją dešimtokas Olegas, įdomiosios pirotechnikos laboratorijos, įsikūrusios mo­ kyklos chemijos kabinete, vedėjas.— Kuris jūsų nežino, kokią reikšmę žmogui turi ugnis, kas nesigrožėjo šiuo nuostabiai gražiu gamtos reiškiniu, nesusimąstė, kas ji yra, kodėl ir kaip atsiranda ir išnyksta? Mūsų laboratorijos uždavinys — padėti jums atsakyti į šiuos klausimus. Mes suteiksime jums galimybę paro6. įd om ioji chemija

81

dyti savo sugebėjimą panaudoti chemijos pamokose įgy­ tas žinias ir paaiškinti reiškinius, susijusius su medžiagų degimu. Siūlomo jūsų dėmesiui koletą įdomių bandymų ii prašome kiekvieną jų paaiškinti.

,,Jeruzalės stebuklas“ — Pasakojama,— tęsė Olegas,— kad velykinių apei­ gų metu Jeruzalės šventykloje įvykdavęs stebuklas: kai tik dvasininkas ištardavo žodžius: „Kristus prisikėlė!"— žvakidėje, kurią jis laikydavo ran­ kose, žvakės tuoj pat pačios už­ sidegdavo. Jūs žinote, kad tikrovėje jokių stebuklų nėra ir visi pasakojimai apie juos yra tik tamsių žmonių prasimanymas. Tačiau gal galima padaryti tokį stebuklą, pasinaudo­ jant kuriuo nors cheminiu reiški­ niu? Pamėginkime atsakyti į šį klausimą bandymu. Paėmęs iš padėjėjo žvakidę su žvake, Olegas iškedeno žvakės dagtį, pavilgė jį kažkokiame tir­ pale, kuris buvo buteliuke, užkimštame pritrintu kamščiu, ir pasitraukė truputį į šalį. Nepraėjo nė 2—3 minutės, ir žvakės dagtis užsidegė. — Aš suvilgiau žvakės dagtį anglies disulfide, kuria­ me ištirpinta jums žinoma medžiaga. Tas, kuris tikrai su­ pranta, kas tai yra medžiagų degimas, iš karto atsakys i klausimą, kodėl žvakė užsidegė ir kaip būdavo padaro­ mas „Jeruzalės stebuklas". — Mūsų mokykloje šio bandymo niekada nerodė. Ar tu galėsi jį paaiškinti? — paklausė sumišęs Nikolajus. — Žinoma, galėsiu! — atsakė Olegas.— O ir tu tik­ riausiai galėsi, jeigu gerai pagalvosi.

Vanduo uždega — Stai kitas bandymas-mįslė,— tęsė Olegas.— Tur būt, jūs visi esate įsitikinę, kad vanduo tik užgesina ugnį ir, žinoma, uždegti juo medžiagų negalima. Bet ar iš tiesų taip yra? Pamėginsime atsakyti į šį klausimą bandymu. 82

— Jūsų akivaizdoje,— tęsė jis,— aš paimu šaukšteli jodo miltelių ir sumaišau juos su tokiu pat aliuminio millėliu kiekiu. Gautą mišinį supilsime į krūvelę ant asbesIuolo tinklelio ir pamėginsime užpilti ant jos truputį pa­ ties paprasčiausio vandentiekio vandens. Tardamas šiuos žodžius, Olegas paėmė iš asistento stiklinę vandens, nugėrė iš jos porą gurkšnių, paskui įpy­ lė truputį vandens į vamzdelį su nusmailintu galu. Kele­ tas vandens lašų nulašėjo ant krūvelės viršutinės dalies. Mišinys tuojau pat užsidegė, pasirodė liepsnos liežuvė­ liai ir kažkokie tai keisti pažiūrėti dūmai. — Ar matote? — sušuko Olegas.— Ką jūs dabar pa­ sakysite apie galimybę panaudoti degtukų vietoj van­ denį?

Nedeganti nosinė — Bijau, jog jūs visi esate įsitikinę ii tuo,— perėjo Olegas prie kito bandymo,— kad degantis daiktas, jeigu jo neužgesinsime, būtinai sudegs. Pamėginkime patikrinti, ar ši labai paplitusi nuomonė yra teisinga. Išsitraukęs iš kišenės nosinę, jis tęsė: — Šią nosinę aš suvilgysiu degiu skysčiu — aceto­ nu — ir uždegsiu. Žiūrėkite. Sulig tais žodžiais jis įmerkė nosinaitę į padėjėjo pa­ duotą puodelį su bespalviu skaidriu skysčiu, nugręžė ją, paėmė už kampo tiglinėmis žnyplėmis ir prikišo prie jos apatinio kampo degantį degtuką. Nosinė suliepsnojo. ■— Žuvo nosinaitė,— nusprendė Nikolajus.— Įdomu, ką jis pasakys motinai? Jo nustebimui, liepsnos liežuviai ant nosinės ėmė ma­ žėti ir netrukus išnyko, o ši netgi nepatamsėjo. Olegas padėjo į šalį žnyples, sulankstė nosinę ir nu­ metė ją per stalą tiesiai ant suolo, kuriame sėdėjo Niko­ lajus ir Borisas. Draugai skubiai ją išskleidė. — Netgi neapsvilo. Kodėl? — stebėjosi Borisas. — Paklausi to manęs per vakarą! — atsakė Olegas.— Ir tai tik tuo atveju, jeigu šio ,,stebuklo11 nesugebės paaiškinti kiti. 83

Ugnis be degtukų — Kas man duos degtukų? — kreipėsi po to jis į su­ sirinkusius.— Aš sudeginau paskutinį, o kitam bandymui reikia ugnies. Bet niekas iš esančių degtukų neturėjo. — Teks tau skubiai pasidaryti skiltuvą arba įžiebti ugnį trinant,— pajuokavo Andrejus, sukėlęs savo „pa­ tarimu11 sutartinį juoką. — Gal patarsite Olegui, kaip gauti ugnį kitokiu, pa­ togesniu būdu? — paklausė Ivanas Ivanovičius. Vaikinai susižvalgė, patraukė pečiais ir nieko nega­ lėjo patarti. — Ei jūs, chemikai-nevykėliai! — tęsė Olegas.— Ma­ no vietoje jūs iš tikrųjų bėgtumėte gamintis skiltuvo arba ieškotumėte sausų lazdelių. — Pažiūrėsime, ką tu darysi,— pareiškė įsižeidęs And­ rejus. — Ką gi, žiūrėkite! Olegas įbėrė į porcelianinį puodelį pusę šaukštelio kalio permanganato, įlašino į jį kelis lašus sieros rūgš­ ties, paskui, paėmęs stiklinės lazdelės galu truputį gau­ tojo mišinio, palietė juo spiritinės lemputės dagtį. Spiri­ tas tą pat akimirksnį tvykstelėjo ir užsidegė. — O jeigu aš namuose neturiu sieros rūgšties, ką ta­ da daryti? — paklausė Andrejus. — O glicerino turi? — paklausė Olegas ir, gavęs tei­ giamą atsakymą, užgesino spiritinę lemputę. Įbėręs į por­ celianinį tiglį pusę šaukštelio kalio permanganato, stikli­ niu vamzdeliu įlašino į jį 3 lašus glicerino. Glicerinas tuoj pat užsidegė ir uždegė prie tiglio prikištą spiritinės lem­ putės dagtį. — O kokios reakcijos vyksta šių bandymų metu? — paklausė Borisas. — Pamėgink vis dėlto išsiaiškinti tai pats arba ateik į musų laboratoriją rytoj įdomiosios chemijos vakaro me­ tu,— atsakė jam Olegas, ruošdamasis supažindinti atėju­ sius su sekančiu bandymu.

M

„Žvaigždžių lietus4' Papylęs ant švaraus popieriaus lapo tris šaukštelius kalio permanganato ir tiek pat anglies miltelių bei redu­ kuotos geležies miltelių, jis rūpestingai juos sumaišė. Gauto mišinio pripylė pilną geležinį tiglį. Paskui tiglį įstatė į iškeltą iki pat viršaus sto­ vo žiedą ir ėmė kaitinti padidin­ ta spiritinės lemputės liepsna. Greitai tiglyje prasidėjo reakcija, ir iš mišinio pasipylė daugybė ki­ birkščių, kurios sudarė „ugnies lietaus" įspūdį. — Reikia paaiškinti,— tarė Olegas,— kas yra šios kibirkš­ tys ir kaip jos susidaro tiglyje. — Bet juk tai labai paprastas bandymas! — sušuko Vera.— Kai­ tinant mišinį, ... — Palauk, Vera,— pertraukė ją Ivanas Ivanovičius.— Mūsų pareiga patikrinti, ar gerai paruošti vakaro programoje numatyti bandymai-mįslės ir atrakcionai, o ne paaiškinti juos pirma laiko. Be to, kodėl neleisti draugams pagalvoti apie šį bandymą ir paaiškinti jį? Gali pereiti, Olegai, prie kito bandymo.

Parakas iš cukraus — Žinoma, visi jūs nuo pat vaikystės pažįstate šią medžiagą,— tarė Olegas, rodydamas gabalėlį cukraus.— Bet ar žinote, kad cukrus tinka ir parakui gaminti? — Norėčiau pamatyti para­ ką, pagamintą iš cukraus,— pa­ stebėjo Aleksejus. — Be reikalo ironizuoji, Alioša, žiūrėk! Olegas sutrynė grūstuvėlyje į miltelius gabalėlį cukraus ir sumaišė juos su tokiu pat BertoIeto druskos kiekiu. Gautą mi­ šinį supylė ant asbestuoto tink­ lelio į nedidelę kūgio formos krūvelę su duobute viršūnėje. 85

Paskui, įpylęs į vamzdelį su nusmailintu galu sieros rūgš­ ties, jis atsitraukė per žingsnį nuo stalo ir įlašino į krūve­ lės kraterį keletą lašų. Mišinys tuoj pat plykstelėjo ir be­ veik akimirksniu sudegė, išmesdamas į viršų tirštų dūmų kamuolius. — O juk iš tiesų jis gali degti kaip parakas! —nu­ stebo Aleksejus. — Vakare,— pasakė Olegas,— aš pasiūlysiu paaiškin­ ti, kodėl cukraus ir Bertoleto druskos miltelių mišinys užsidega, susilietęs su sieros rūgštimi, ir sudega kaip parakas.

Fejerverkus skystyje — Supratę ankstesnius bandymus,— tęsė jis,— labai lengvai paaiškinsite ir kiek neįprastą fejerverką, kurį netrukus pamatysite. Supylęs į 100 milimetrų matavimo cilindrą 50 ml etilo alkoholio ir palaukęs truputį, jis pipete, siekiančia ci­ lindro dugną, įleido 40 ml sieros rūgšties. Cilindre susi­ darė sieros rūgšties stulpelis ir spirito stulpelis, atskirti aiškiai matoma riba. — O dabar aš įbersi u į cilindrą nedidelį žiupsnelį kalio permanganato miltelių,— tarė Borisas.— Žiūrėkite, kas vyks ant ribos, skiriančios spirito stulpelį nuo sieros rūgšties stulpelio. Kalio permanganato kruopelytės, patekusios į spiritą, pamažu grimzdo žemyn, o ant ribos, skiriančios spiritą nuo rūgšties, pasirodė daugybė nepertraukiamų tvykste­ lėjimų, kurie skystyje sudarė gražų fejerverką.

Liepsnos nudarymas — Kas jūsų nesigrožėjo įvairiaspalvėmis raketų ugni­ mis? — perėjo Olegas prie kito bandymo.— Bet ar visi pagalvojote, žiūrėdami į jas, nuo ko priklauso liepsnos spalva? Bijau, kad ne visi. Popieriaus juostelės, kurias aš laikau rankose, iškirptos iš vieno popieriaus lapo ir cjtrodo visiškai vienodai. Bet sudega jos visos skirtingai. Žiūrėkite! Ir iš tikrųjų pirmoji juostelė sudegė ramiai, liepsno­ dama kaip paprastas degantis popierius, antroji — labai 8G

greitai, degdama baltos spalvos liepsna, trečioji— žalios, ketvirtoji — geltonos, o penktoji — raudonos spalvos liepsna.

Aisisveikinimo saliutas — O dabar pamatysite paskutinį bandymą. Paprastai manoma, kad sprogimą galima sukelti tik ugnimi. Paskuti­ nysis bandymas jums parodys, kad ne visai taip, kad sprogimą galima sukelti lazda,— tęsė Olegas. Porcelianiniame puodelyje atsargiai sumaišęs du šaukštelius Bertoleto druskos su šaukšteliu sausų raudo­ nojo fosforo miltelių, jis papylė gautąjį mišinį ant galo stalo. Paėmęs paduotą jam lazdą, trenkė į stalo paviršių kitame jo gale. Pasigirdo smarkus sprogimas, ir iš miši­ nio pakilo tirštų dūmų kamuoliai. — Atsisveikinimo saliutas! — sušuko Aleksejus. — Ir geras visų bandymų užbaigimas,— tarė Ivanas Ivanovičius.— Dėl šios laboratorijos galime būti visiškai ramūs.

DIDYSIS ELIKSYRAS „Alchemijos daktaro Magnuso Iaboratorija" vien sa­ vo išvaizda tarsi bylote bylojo, kad įeinančio į ją lau­ kia kažkas nepaprasta, paslaptinga. Prie galinės sienos, ant spintos su keistais indais, buvo matyti žmogaus kau­ kolė, pelėdos ir šikšnosparnio iškamšos, o ant lentynų abiejose spintos pusėse — nepaprasti įrengimai ir labo­ ratoriniai reikmenys. Priešais spintą stovėjo didelis sta­ las, uždengtas grindis siekiančiu juodu audeklu. Už stalo krėsle oriai sėdėjo pats „alchemikas", dešimtokas Michai­ las, apsisiautęs daktaro mantija, nugrimuotas žilaplaukiu seneliu. Dešiniajame kampe, prie kito stalo, jo mokinys stro­ piai kažką grūdo didelėje porcelianinėje grūstuvėje. Kai­ riajame kambario kampe kitas mokinys dumplėmis pū­ tė ugnį „laboratorijos krosnyje". Paslaptingumo įspūdį 87

stiprino užleista ant lango spalvoto popieriaus užuolaida su mįslingais ženklais ir piešiniais. — Kas atvedė jus į šią kuklią mokslo buveinę? — atsistodamas ir oriai nusilenkdamas, kreipėsi j įėjusius ,,daktaras". — Žiūrėkite, kaip gerai Miša moka savo vaidmenį! — susižavėjęs pusbalsiu tarė Andrejus, kreipdamasis į drau­ gus, ir paskui, pagarbiai nusilenkęs, atsakė už visus: — Mus, daktare, čia atvedė jūsų laimėjimų šlovė. — Žmonių kalbos perdeda mano šlovę, jaunuoli,— kukliai atsakė „daktaras".— Vienok negaiškime laiko. Ką būtent jūs norėtumėte čia pamatyti ir sužinoti? — Žinoma, labiausiai mus domina, ar jums pavyko atrasti filosofinį akmenį ir sužinoti dirbtinio aukso gavi­ mo būdą,— atsakė Andrejus. — Jūs matote prieš save žmogų,— iškilmingai paskel­ bė ,,daktaras",— kuris visą savo gyvenimą pašventė me­ talų taurinimo paslapčiai sužinoti ir pagaliau išplėšė ją iš gamtos. Aš radau būdą, kaip galima pagaminti filoso­ finį akmenį, kurio padedamas, dabar galiu netauriuosius metalus paversti sidabru arba auksu ir padaryti daugelį kitų ne mažiau nuostabių pakeitimų. „Auksas“ iš „švino cukraus“ — Iš jūsų veidų aiškiai matau,— tęsė jis, imdamas iš mokinio dvi kolbas su bespalviu skysčiu,— kad reika­ laujate įrodymų. Ką gi, prašau! Štai čia viena kolba su karštu „švino cukraus" tir­ palu, o kita, mažesnioji,— su „didžiojo eliksyro" tirpalu. Jums matant, aš supilu juos j trečiąją kolbą ir gautąjį mi­ šinį ataušinu dubenėlyje van­ dens. O dabar žiūrėkite! Tardamas šiuos žodžius, jis pakėlė kolbą nuo stalo, o mokinys apšvietė ją, pasta­ tydamas už indo degančią žvakę. Kolbos dugnas buvo padengtas mažyčiais auksa­ spalviais kristalais. Jų vis 88

daugėjo ir daugėjo; žvakės apšviesti, jie žibėjo tarsi auk­ sinio smėlio kruopelytės. — Iš tiesų panašu į auksą! — sušuko Borisas.— Įdo­ mu, Miša, atleiskite, daktare, ko jūs įpylėte į „švino cuk­ raus" tirpalą. Iš ko susideda jūsų eliksyras? — Tu pamiršti, jaunuoli, kad alchemikai neturi teisės atskleisti savo paslapčių,— atsakė „daktaras", grąžinda­ mas mokiniui kolbas ir dubenėlį.— Galiu tik pasakyti, kad į jo sudėtį įeina viena visur esančio jodo druska.

Eliksyras ir metalų korozija — Ne mažiau nuostabi mano eliksyro savybė,— tęsė „daktaras",— tai sugebėjimas apsaugoti netauriuosius me­ talus nuo rūdijimo. Pavyzdžiui, esant tirpale šio eliksyro, geležiai nebaisios net tokios stiprios rūgštys, kaip drus­ kos rūgštis. Kad jūs galėtumėte tuo įsitikinti, aš panar­ dinsiu vieną geležies plokštelę į gryną druskos rūgšties tirpalą, kitą — į tokio pat stiprumo jos tirpalą su nela­ bai didele „eliksyro11 priemaiša. Žiūrėkite! Tai pasakęs, jis įpylė į dvi aukštas stiklinėles po vie­ nodą kiekį druskos rūgšties tirpalo iš to paties buteliuko. Paskui į kairiąją stiklinėlę įpylė truputį „eliksyro" iš buteliuko, kurį jam padavė „mokinys", ir į kiekvieną stik­ linėlę panardino po geležinę plokštelę. Dešiniojoje stikli­ nėlėje tuoj pat prasidėjo vis stiprėjanti reakcija, išskir­ dama dujas. Kairiojoje stiklinėlėje buvo matomi vos pa­ stebimi reakcijos požymiai. — Jūs neutralizavote rūgštį kairiojoje stiklinėlėje,— tarė Marusia. — Jums taip atrodo, mergaite? — paklausė „dakta­ ras".— Ką gir patikrinsime jūsų įtarimus! Ir, paėmęs „mokinio" jam paduotus mėgintuvėlius, V3 kiekvieno jų pripildė skysčio: vieną iš vienos, kitą iš kitos stiklinėlės, ir į abu įmetė nedidelius gabalėlius klinčių. Abiejuose mėgintuvėliuose reakcija vyko vieno­ dai energingai. Nustebintas Borisas neiškentęs priėjo prie stalo, atidžiai apžiūrėjo stiklinėlę su „eliksyru", pauostė jį ir, sugrįždamas į vietą, nuoširdžiai prisipažino: — Supratau tik viena, kad „eliksyras" neabejotinai kvepia formalinu. 89

Apanglėja nekaitinamas — O ką jūs pasakysite,— tęsė Miša,— sužinoję, kad daugelį kitų medžiagų „eliksyras" gali paversti anglimi, netgi nekaitinant jų? Pažiūrėkime, kaip, pavyzdžiui, cuk­ rų veikia šis „eliksyras". Paėmęs iš „mokinio" dubenėlį su aukšta stiklinėle, jis V3 jos pripylė cukraus miltelių. Maišydamas cukrų stik­ line lazdele, Miša truputį sudrėkino jį vandeniu. Paskui įpylė šiek tiek „eliksyro" ir, vėl išmaišęs, pastūmė dube­ nėlį prie stalo krašto, kad dalyvaujantieji geriau maty­ tų. Cukrus stiklinėlėje ėmė tamsėti ir pamažu pavirto juoda mase, kuri netrukus pripildė visą stiklinėlę ir ėmė kilti iš jos greitai augančio anglies stulpelio pavidalu. — Kodėl taip yra? Iš kur susidaro tiek daug anglies ir kas verčia ją kilti iš stiklinėlės? — stebėjosi Nikolajus.

Užšąla kaitinamas — Mes žinome,— tęsė „daktaras",— kad skysčiai gali virsti kietomis medžiagomis, t. y. užšalti, pakankamai stipriai juos atšaldžius. O mano „eliksyras" gali iš skysto būvio pereiti į kietą ir nešaldomas, priešingai, netgi kai­ tinamas. Taip, taip, ne šaldomas, o kaitinamas! Suteiki­ me žodį bandymui. Jūs matote stiklinėlę su skystu elik­ syru. O dabar žiūrėkite. Miša viršum stiklinėlės padarė rankomis keletą jude­ sių, ir Nikolajui pasirodė, kad jis nepastebimai įbėrė ten žiupsnelį kažkokių miltelių. Beveik tuoj pat skystis stik­ linėlėje ėmė stingti, ir netrukus ji prisipildė kietos me­ džiagos, labai panašios į ledą. Marusia ir Andrejus, o drauge su jais ir Nikolajus priėjo prie stalo ir palietė rankomis stiklinėlę. Išėjęs iš „laboratorijos", Nikolajus sulaikė Borisą ir paklausė: — Ar tau neatrodo, kad „alchemikas" savo bandy­ mams ėmė ne vieną medžiagą, o kiekvieną kartą kitą? — Ir aš taip galvoju,— atsakė Borisas.— Bet ką jis panaudojo vietoj „eliksyro" kiekvienu atveju ir kaip ga­ lima paaiškinti ką tik stebėtus reiškinius,— štai koks klausimas!

•

9(1

N E PA PR XSTAS PAŠAI. \ S Gretimoje klasėje įsikūrė „Chemiko-mėgėjo" ateljė „cechas" su didele ryškia iškaba ant durų „Nepaprastas rašalas". Joje stovėjo tik stalas, ant kurio buvo padėta krūvelė popieriaus lapų, keletas kažkokio skysčio buteliu­ kų, stiklainis su mokykliniais plunksnakočiais, stiklinėlė ir spiritinė lemputė. Dešimtokė Liuba ir jos pagalbininkė Svetlana triūsė prie stalo, baigdamos ruoštis „komisijos11 priėmimui.

Isnvksiantis rašalas — Ką plunksna parašysi, ir kirviu neištašysi! Argi ne taip, draugės rašalinės? — tarė Aleksejus, sėsdamasis į pirmąjį suolą priešais stalą. — Žiūrint, kokiu rašalu parašysi! — atsakė Liuba ra­ miai, tarsi nepastebėjusi grubumo.— Yra ir toks rašalas, kuris nuvalomas nuo popieriaus skuduru, kaip dulkės nuo stalo. Tai sakydama, ji paėmė stiklinėlę su kažkokiu skys­ čiu, padažė jame nusmailintą skalelę, kažką parašė ant popieriaus lapo ir parodė visiems susirinkusiems. „Che­ miniu rašalu" gražia rašysena jame buvo parašyta: „Gru­ būs žodžiai, net ir juokais pasakyti, jaunam žmogui garbės nedaro. Rašalinės." — Taikliai pasakyta!— sušuko Andrejus, visiems su­ tartinai juokiantis.— Gavai, Alioša, tai, ką nusipelnei. — Ką tu, Liuba, iš tiesų! — ėmė atsiprašinėti Alek­ sejus.— Aš visiškai nenorėjau ko nors įžeisti... Tiesiog nevykusiai išsireiškiau! — O tu nori, kad šis užrašas išnyktų? — paklausė šypsodamasi Liuba.— Ką gi, kaip sakoma, atgailaujančios galvos kalavijas nekerta. Svetlana, išvaduok Aliošą nuo šito nemalonaus jam užrašo! Svetlana palaikė lapelį virš spiritinės lemputės lieps­ nos ir dar kartą parodė tai, kas buvo parašyta, paskui padėjo jį ant stalo, perbraukė skudurėliu ir vėl parodė: Liubos užrašas išnyko, tarsi jo ir nebuvo. — Nieko nesuprantu! — prisipažino Nikolajus Bori­ sui.— O tu? — Kol kas tiek pat, kiek ir tu! — atsakė Borisas.